Mokslo LietuvaLIETUVOS MOKSLININKŲ LAIKRAŠTIS www.mokslasplius.lt/mokslo-lietuva Kaina: 3 Lt

Leidžiamas nuo 1989 m., du kartus per mėnesį

2011 metų kovo 3 d.

Nr. 5(449)

2–3, 4 p. Česlavas Milošas. Lietuvio širdis lenkų poeto krūtinėje (3) 12–13 p. Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai 20

SLėNIS, pAVAdINTAS NEMUNO VARdU 6–7 p. 5 p.

TAUTOTyROS gAIVINTOjAS pROf. ROMUALdAS gRIgAS

Pernai Lietuvoje minėtos Žalgirio mūšio 600-osios metinės buvo prisimintos ir JAV išeivijos lietuvių. Šią svarbią istorinę datą JAV gyvenantys lietuviai paminėjo įvairiai: minėji-mais, mišiomis, parodomis, paskaitomis, vasaros švenčių metu organizuotomis mini mūšio insce-nizacijomis, sporto šventėmis, susitikimais, pa-rodomis, konferencijomis, išleistomis knygomis, įvykį įamžindami pašto ženkluose, plakatuose,

Jubiliejinius Žalgirio metus prisimenant

Žalgirio mūšio 600 metų pergalės paminėjimas Čikagoje

Nukelta į 10 p. Nukelta į 8 p.

atminimo medaliuose. Lituanistinių mokyklų mokiniai dalyvavo JAV lietuvių bendruomenės Švietimo tarybos suorganizuotame Žalgirio mū-šiui paminėti skirtame konkurse. Gana įsimin-tinai jubiliejus buvo paminėtas ir Čikagoje. Čia veikianti lietuvių filatelistų draugija „Lietuva“ Žal-girio mūšio 600-ųjų metinių sukakčiai paminėti surengė ne mažiau reikšmingą renginį, vykusį 2010 m. spalio 15-17 d. Čikagoje, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Bene pirmą kartą lietuvių ir lenkų istorijoje, Žalgirio mūšio 600-ųjų metų su-kaktis buvo minima kartu suorganizuotu renginiu LITHPEX – POLPEX 2010, kurio programa skir-ta Lietuvos ir Lenkijos bei joms talkinusių tautų pastangomis prieš 600 metų pasiektai pasaulinės reikšmės istorinei pergalei atminti. Dvi Čikagoje veikiančios filatelistų draugijos – lietuvių „Lie-tuva“ ir lenkų „Polonus“ – apsiėmė surengti šį įsimintiną, prasmingą minėjimą ir parodą. Ren-ginį globojo ir finansiškai rėmė ALT‘as (Amerikos Lietuvių Taryba) – seniausia lietuvių organizacija, veikianti JAV. Taip pat aktyviai prisidėjo Lenkijos generalinis konsulas Čikagoje, talkininkavo ir Lie-tuvos generalinis konsulatas Čikagoje, Lietuvos ir Lenkijos Garbės konsulai, atskiros organizacijos,

Žalgiris-1 medalis (St. Sajausko)

Violeta RuTkAuskIEnė Kaziuko mugės širdis plazda Marilės dainose (2)

Pabaiga, pradžia 2010 m. Nr. 20

2009 m. rugpjūtį Vilniuje vyko pirmasis pasaulyje „vilniukų“ suvažiavimas. „Vilniu-kai“ – tai Vilnijos ir Vilniaus miesto lenkai,

kurie tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų čia gyveno, o po Antrojo pasaulinio karo vieni savo noru, kiti priverstinai „savo noru“ turėjo palikti įprastas gyvenimo vietas ir išvyko gyventi į Len-kiją. Papildė išeivių iš gimtų vietų sąrašus, kurie po dviejų pasaulinių karų daugybei šeimų tapo ne vien geografinės gyvenamosios vietos pokyčio, bet dažnai ir likiminės dramos liudytojais.

Prie „vilniukų“ suvažiavimo buvo priderin-tas ir Radavičių bei Rodovičių iš Lietuvos bei Lenkijos giminės suvažiavimas, vykęs 2009 m. rugpjūčio 13 d. Jo metu Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčioje iškilmingai buvo pašventintas šios giminės atstovų lėšomis atstatytas medinis, XVIII a. II p. Šv. Didako al-

torius su vienu angeliuku. Antras angeliukas (kuris šios giminės rūpesčiu buvo atkurtas ir 2010 m. rugpjūčio 20 d. iškilmingai padovanotas bažnyčiai) paslaptingai dingo po šios bažnyčios uždarymo 1949 m.

Šis projektas buvo skirtas Lietuvos 1000-me-čiui bei Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino 800-mečiui paminėti. Projekto koordinatorius Lietuvoje buvo pats šios idėjos autorius istorijos mokytojas Žilvinas Radavičius, o Lenkijoje – Janas Rodovičius (Jan Rodowicz), dosniausia rėmėja –Marylė Rodowič (Maryla Rodowicz). Tai tos pačios giminės atstovai, kurie sugebėjo geriems darbams suburti ir uždegti šios daugiau nei 500 metų gyvuojančios herbo „Rudnica“ (šis herbas puošia vieną iš trijų Žilvino Radavičiaus iniciatyva Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos 2005 m. liepos 06 d. tai pačiai bažnyčiai įteiktų vitražų) bajorų giminės palikuonis, savo giminės šaknimis susijusius su buvusia Lietuvos Didžiąja

kunigaikštyste, kurios buvusios teritorijos įvai-rūs kraštai po įvairių istorijos perturbacijų įgijo įvairius pavadinimus, save laikantiems lenkais tapo „kresais“, o istorijoje išlieka kaip subyrėju-sios LDk žemės. Mūsų išliks tiek, kiek jausimės už savo istorinę savimonę ir praeitį atsakingi. unEsCO paskelbtais Tarptautiniais Česlavo Milošo metais apie visa tai mąstyti, prisiminti tiesiog būtina, nes praeitis atgyja tik tada, kai apie ją susimąstome, kai ji tampa reikalinga ir aktuali mūsų gyvenimui.

Pirmas koncertas Vilniuje taip ir neįvyko

Pirmą kartą Vilniuje Marilė Rodovič tu-rėjo koncertuoti praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje. Lenkijoje plevėsavusias Solidarumo vėliavas teko nukabinti, kai generolas

Dainininkė Marilė Rodovič Vilniuje buvo dviejų įvykių – Radavičių giminės ir „vilniukų“ suvažiavimo – dalyvė; greta – Žilvinas Radavičius ir pranciškonų kunigas Algirdas Malakauskis OFM

ged

imin

o Ze

mlic

ko n

uotr

auka

2 2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449)Mokslo Lietuva

TARpTAUTINIAI METAI

Pabaiga, pradžia Nr. 3

Lietuvos ir Lenkijos teikimu Jung-tinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (unEs-

CO) 2011-us metus paskelbė Tarptau-tiniais Česlavo Milošo metais. Poeto, rašytojo, literatūros mokslininko ir visuomenės veikėjo, nobelio premijos laureato Česlavo MILOŠO (Czesław Miłosz, 1911 06 30 – 2004 08 14) šim-tosios gimimo metinės minimos pa-sauliniu mastu.

savotiška literatūrine ir kūrybi-ne Č. Milošui skirta švente tapo tra-dicinė Tarptautinė Vilniaus knygų mugė, vasario 17–20 d. vykusi „Lite-xpo“ rūmuose. Pirmąsias tris mugės dienas Č. Milošui buvo skirta net po kelis renginius, kuriuose dalyvavo iš JAV atvykęs profesorius Tomas Ven-clova, daug ir artimai bendravęs su Č. Milošu. Iš krokuvos atvyko prof. Aleksandras Fiutas (Aleksander Fiut), „Znak“ leidyklos direktorius Ježis Ilgas

(Jerzy Illgas), buvusi poeto sekretorė, dabar jo butą krokuvoje prižiūrinti Agnieška kosinska (Agnieszka kosińs-ka). svečiai dalyvavo Č. Milošo kūrybos aptarimuose, knygų pristatymuose, dis-kusijose, ir tie renginiai tikrai neprailgo.

Česlavas Milošas. Lietuvio širdis lenkų poeto krūtinėje (3)

Apie Česlavo Milošo kūrybą kalbamės su Len-kijos instituto Vilniuje direkto-re humanitarinių mokslų daktare

Małgorzata kAsnER (Malgožata kasner) ir Lietuvių kalbos ir tauto-sakos instituto direktoriumi huma-nitarinių mokslų daktaru Mindaugu kVIETkAusku.

Ieškojo kelio prie savo gentainių lietuvių

ML. Milošas tvirtino, kad jo vaiz-duotę suformavo lietuviškas kaimas, Vil-niaus apylinkių miškai ir vandenys. Yra ir priešingo judėjimo pavyzdys: perskaitę jo autobiografinį romaną „Isos slėnis“ (1955 m.) nejučia į Kėdainių kraštą pra-dedame žvelgti tarsi klasiko akimis. Ir ne vien į Šetenius, Šventbrastį, kur palaidoti Č. Milošo seneliai iš motinos pusės, bet ir daugelį kitų vietų. Per Milošą tarsi atran-

dame save. Ir ne tik, kadangi atrandame savo tautoje vykstantį labai svarbų pro-cesą – nuo istorinės arenos į praeitį grims-tančios bajoriškosios Lietuvos apraiškas ir

užgimstančios etni-nės Lietuvos, moder-nios lietuvių tautos pirmuosius daigus. Daugybė panašių lūžių Europoje vyko kituose kraštuose, o romane „Isos slėnis“ tai parodyta etninės Lietuvos centre – Kė-dainių žemėje. Dra-matiškas tautoje vy-kęs virsmas rašytojo talento dėka Lietuvos realijas pavertė pa-saulinės literatūros realybe. Tauta nesto-vi vietoje, kaip ir tau-tos kalba, o žmonės tėra tik žaislas Likimo rankose? Bent jau Mi-lošas šią istorijos dra-mą kai kuriuose savo kūriniuose perteikia.

M. Kvietkaus-kas. kuo tai svarbu? Labai lokali patirtis, bet Milošo rankose ji virsta šiuolaikiniu intelektualiniu tur-tu, už kurį suteikia-ma nobelio premi-

ja. kas yra provincija, kėdainių kraštas pasaulio ar Europos mastu? Taškelis žemėlapyje. Milošas mums teikia pa-sitikėjimo, kad ir vietinė patirtis gali skambėti tarptautiniu mastu. Bet tam reikia nepaprastai sodraus, intensyvaus vidinio kūrėjo gyvenimo. Milošas savo prigimtį, gyvenimo patirtį paverčia la-bai aukštos prabos literatūrine kūryba.

Mes buvome įsitikinę, kad mūsų kalba, tautiškumas turi neabejotiną pagrindą – lietuvišką kaimą. Tai vieta, kur gyva kalba, tarmės, kur gali grįžti į namus. Bet mūsų dienomis šio švento pagrindo nebelieka. ką su šiuo paveldu daryti šiuolaikiniame pasaulyje? Labai sunkūs klausimai, į kuriuos nėra aiš-kaus atsakymo, bet Milošas ir čia gali mums padėti.

ML. Padėti savyje atrasti tapatumą – tai svarbu ne vien atskiriems individams, bet ir tautai. 1980 m., kai Č. Milošui buvo teikiama Nobelio literatūrinė premija, Tomas Venclova pasakė, kad lietuviams Č. Milošas svarbesnis už Adomą Micke-vičių. Galima suabejoti, nežiūrint labai gražaus Milošo sureikšminimo mums, lietuviams. Tačiau jeigu A. Mickevičiaus „Gražina“, „Konradas Valenrodas“, jo so-netai ir kiti kūriniai per Vilniaus radiją skambėdavo bent jau kiek save pame-name, tai Č. Milošas į mūsų savimonę atėjo tik po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Tokia realybė, kurią Justi-nas Marcinkevičius apibūdino šiais žodžiais: „Neįmanoma iki galo įvertinti

ged

imin

o Ze

mlic

ko n

uotr

auko

s

Šventybrasčio ąžuolai vis dar mena Česlavą Milošą

Česlavas Milošas

Tarptautiniame Vilniaus knygų mugės 2011 diskusijų klubo renginyje „Mūsų Milošas: poeto asmenybė“ diskutuoja Tomas Venclova, Agnieška Kosinska, Mindaugas Kvietkauskas, Ježis Ilgas ir Aleksandras Fiutas

2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449) 3Mokslo Lietuva

TARpTAUTINIAI METAI

Adomo Mickevičiaus vaidmens ir poveikio mūsų literatūrai, dar daugiau – lietuvių mentalite-tui, tautiniam charakteriui. Iki šiol nėra prozininko ir poeto, kuris tiek būtų davęs Lietuvai, kiek Mickevičius“. Gal jaunajai kartai Milošo kūryba užims Mic-kevičiaus vietą, bet tikriausiai ne mano kartos lietuviams. Roman-tiškos dvasios kūrėju lietuviams buvo ir lieka Mickevičius, kuriuo buvo persunkta lietuviškoji kul-tūra, labai gerai atitikusi lietu-vio dvasią. O ar bus persunkta Milošu?

M. Kasner. Ir Mickevičius, ir Milošas kiekvienas turi savo vietą literatūroje ir kultūroje. Iš mano apžvalgos taško ver-tinant, A. Mickevičiaus kū-ryba – jau užbaigtas etapas. Romantinė tradicija labai ilgai veikė lenkų literatūrą, įvairius kultūros reiškinius, bet labai abejoju, ar ši tradicija dar gali sugrįžti. Romantizmas, neo-romantizmas, paskui kova su romantizmu – tai jau užda-ryta erdvė, priešakyje su šios tradicijos lenkų literatūroje pradininku A. Mickevičiumi.

Moderni Č. Milošo kūrybinė erd-vė vis dar įtakoja pasaulį ir ateityje turėtų įtakoti. Atsiprašau, jeigu ką įžei-siu iš „Mokslo Lietuvos“ skaitytojų A. Mickevičiaus gerbėjų, bet bijau, kad A. Mickevičiaus tradicija ir idėjos jau negrįžtama praeitis. Tiesa, Milošas taip pat sėmėsi iš Mickevičiaus, daug ką perėmė iš jo kaip modernių laikų kūrėjas. Milošas – nauja literatūrinė formulė, ir tai mums svarbu. Tai visai nereiškia, kad aš negerbiu A. Micke-vičiaus, ypač jo „Vėlinių“ trečiosios dalies. Ta poemos vieta, kur mūsų fi-lomatai iš Vilniaus vežami į tremtį, yra aukščiausio patriotiškumo išraiška.

ML. Tuo labiau, kad „Vėlinių“ siuže-tas plėtojasi vos ne čia pat, kur dabar diskutuojame. Pro langą matyti Rotušės aikštė, kur taip pat rutuliojosi poemos veiksmas, kaip ir netoliese esančiame Bazilijonų vienuolyne, cariniais laikais paverstame kalėjimu.

M. Kasner. Visa tai labai svarbu, bet Milošo formulė ar ne sunkesnę už-duotį mums kelia? Iš A. Mickevičiaus jis perėmė laisvės siekį, viduje būdamas laisvas žmogus aplinkybėse, kuriose sunku buvo išlikti laisvam. Milošas ugdo mus išlikti laisviems viduje. Tu-rime pasirinkimą, bet tas pasirinkimas gali būti ir labai skausmingas.

ML. Abu šie poetai ugdė žmoguje laisvę, buvo laisvės šaukliai.

M. Kasner. Taip, bet ugdė skirtin-gai. Lenkas be A. Mickevičiaus poezijos sunkiai įsivaizduojamas, taip pat ir Milošas išaugo tam tikra prasme iš A. Mickevičiaus tradicijos. Bet tai kita idėjinė erdvė. Laisvė ir joje slypinti jėga siejasi ir su atsakomybe. Štai dėl ko Milošas kartais mums gali atrodyti toks kartus. Jis puikiai supranta, kad pasi-rinkimas gali būti labai skausmingas. sąmoningai rinkdamasis gyvenimo kelią, turi jausti atsakomybę ir būti išti-kimas savo vertybėms. Milošas nesako, kad jis gyvena pagal Dešimt Dievo įsakymų, savąją pilietiškumo sampratą, bet skaitydami jo kūrinius labai gerai suvokiame, kokios svarbiausios Milošo vertybės. Jis labai norėjo rasti kelią prie savo brolių, prie sau giminingų lietuvių, nors to gal ir nebuvo politiškai suplanavęs.

Arba štai 1978 m. parašytas Č. Mi-lošo ir T. Venclovos dialogas Vil-niaus tema – „Dialogas apie Vilnių“ (Dwugłos o Wilnie). Išspausdintas „kultūros“ žurnale, kurį leido Jurgio

Giedraičio (Jerzy Giedroyc), vėliau išspausdintas ir „Metmenyse“. Man atrodo, kad šis dialogas apie Vilnių tiek lenkams, tiek lietuviams turi milži-niškos reikšmės. Diskutuoja skirtingų kartų poetai, Milošas pasakoja apie savo prieškarinį Vilnių, lenkiškai žydiš-ką erdvę. kartu Milošas rašo apie savo draugus, bičiulius lietuvius, baltarusius kūrėjus su kuriais šiame mieste susitik-davo, bendraudavo. klaipėdoje gimęs T. Venc lova prisipažįsta: iš pradžių jis visiškai nesupratęs šito miesto, to poka-rinio Vilniaus, ir tik vėliau jam pavyko perprasti šio miesto dvasią.

Kai mūzoms teko gūžtis

ML. Jums yra tekę tyrinėti pirmuosius Č. Milošo poezijos vertimus į lietuvių kalbą.

M. Kasner. kai rašiau disertaciją apie lietuvių poetą Juozą Adomavi-čių-kėkštą, susidūriau ir su kėkš-to į lietuvių kalbą išverstais Milošo eilėraščiais. Po Antrojo pasaulinio karo emigracijoje, o tiksliau Buenos Airėse, Argentinoje, 1952 m. kėkš-tas išleido Milošo eilėraščių rinkinį „Epochos sąmoningumo poezija“. Apskritai tai buvo pirmas Č. Milošo eilėraščių rinkinys lietuvių kalba. Tie poetai bendravo, kartu dirbo prieš šio rinkinio. supratau, kad priėjau prie kažko man labai svarbaus, pamačiau, kad lietuvių ir lenkų poetų keliai nėra

pavadinčiau net žemaitiška, ėjo iš tų saitų buvimo ir jų suvokimo.

ML. Kaip Jūs suvokėte tą Milošo že-maitiškumą?

M. Kasner. kai pirmą kartą pa-mačiau profesorių Č. Milošą, jis man pasirodė labai rūstus, gal net atšiaurus. Tai buvo 2000 m., kai Milošas paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje. Atkreipiau dėmesį į poetą kaip išsiskiriantį fi-ziognominį tipą, pasakyčiau, kad net jūsiškį tipą – lietuvišką ar žemaitišką. Tai irgi yra labai įdomu.

Emigracijos kontekstas, apie kurį dabar prisiminiau, taip pat nusipelno tyrinėtojų dėmesio. Pasirodžius J. Ado-mavičiaus-kėkšto išverstam Č. Milošo eilėraščių rinkiniui „Epochos sąmo-ningumo poezija“, lietuviškoje emigra-cijoje kilo diskusija. Toli gražu ne visi lietuviai buvo patenkinti kėkšto darbu. kai kurie net ir žinomi lietuvių išeivijos veikėjai klausė: „Miłosz? kam mums reikia tos lenkų poezijos?“. kiti prie-kaištavo kėkštui, kad šis rašo Miłosz, girdi, tegul rašo lietuviškai – Milošas.

ML. Veikiausiai ne Milošo poezija ir net ne jo asmenybė čia buvo kuo nors dėta: prasiveržė istorinės skriaudos, o tada mūzoms tenka tik gūžtis.

M. Kasner. Tai buvo tam tikros stiprių tautinių pažiūrų išeivijos dalies reakcija, bet tik tam tikros dalies. Tiek kėkštas, tiek kiti lietuvių literatai visai kitaip vertino santykius su lenkų poe-tais. Gilindamasi į tos diskusijos esmę išvydau daug daugiau, negu tikėjausi pamatyti. kartais labai keistai persipina bendra mūsų tautų istorija, lankstą padariusi vėl ir vėl sugrįžta, bet mūsų tautų istorijos artumas lietuvių išeivijai buvo gerai suvokiamas. Man nekyla abejonių, kad šia prasme Česlavas Mi-lošas yra labai lietuviškas ir išties labai didi asmenybė.

Č. Milošas kaip jungiamoji grandis

ML. Mielosios Malgožatos pradėtoji potemė apie Č. Milošo įtaką lietuvių išei-vijai yra labai įdomi ir svarbi, tad gerbia-masis Mindaugas čia tikrai turės ne tik ką pridurti, bet ir gerokai papildyti.

M.  Kvietkauskas. Č.  Milošas 1960 m. iš Prancūzijos persikėlė į JAV, 7-ame dešimtmetyje dirbo Berklio uni-versitete (kalifornija), kur dėstė slavų literatūrą. Mieliau būtų dėstęs lenkų literatūrą, kalbėjęs apie Adomą Micke-vičių ir jo kūrybą, bet apie Mickevičių ten niekas nežinojo ir nelabai veržėsi žinoti. Vis dėlto, per F. Dostojevskiui ir kitiems rusų rašytojams skirtas paskaitas Milošas studentams kalbėjo

Nukelta į 4 p.

Akimirka tarp Česlavui Milošui skirtų renginių: Knygų instituto Krokuvoje atstovas Tomasz Pindel, Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorė Barbara Orszewska , „Znak“ leidyklos direktorius Ježis Ilgas, Lenkijos instituto direktorė dr. Małgorzata Kasner, antrame plane – poetas Eugenijus Ališanka ir prof. Aleksandras Fiutas

taip jau smarkiai atskirti. Vieni ir kiti turi savų interesų ir savų erdvių, bet esama ir priartėjimo momentų. Tai kas, kad kitas žmogus kalba savąja kalba apie jam svarbius dalykus, bet vieni kitus juk galime suprasti. Yra tam tikras, pasakysiu romantiškai – dvasios šauksmas, kai suvokiu, kad mes suprantame vienas kitą, atpažįs-tame per tą patį konotacijų lauką. net

jei ir nemokėčiau lietuviškai, vis vien galėčiau lietuvį suprasti. Tai ta erdvė, kurioje mes turime tam tikrus tar-pusavio supratimo pagrindus, kurie mus suartina. Aišku, visada galima tą bendrumą paneigti, pasakyti, kad tai mums nėra svarbu, bet man atro-do, kad tai mus giliai rišantis saitas. Manau, kad ir Milošo asmenybės ir kūrybos milžiniška stiprybė, kurią

Ježis Ilgas ir Malgožata Kasner susidomėję „Mokslo Lietuvos“ publikacija, skirta Česlavui Milošui

Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos autorių esė rinkinio „Laiko pameistrys“ apie Česlovą Milošą ir Oskarą Milašių pristatyme: Lietuvos užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius, Lietuvos Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas, Jeilio universiteto (JAV) prof. Tomas Venclova ir Lenkijos instituto direktorė Małgorzata Kasner

4 2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449)Mokslo Lietuva

TARpTAUTINIAI METAI

Česlavas Milošas. Lietuvio širdis lenkų poeto krūtinėje (3)

ir apie Mickevičių, lenkų literatūrą, po to apie savo Šetenius ir t. t. Jis pri-sipažino negalįs viso to išsižadėti, nors niekam tai neatrodė svarbu, bet jis to nesigėdijo, nes tai jo, poeto, prigimtyje.

Č. Milošas labai stengėsi, kad ry-šiai tarp lietuvių ir lenkų emigracijos nenutrūktų, kad jie būtų gyvybingi ir stiprėtų. Po Antrojo pasaulinio karo tai buvo dar ganėtinai skirtingos erd-vės. ką Milošas galėjo jungti, tą jis darė – ta veikla buvo koordinuojama dalyvaujant Milošui.

kai J. Adomavičius-kėkštas vertė Milošo eilėraščius, tai taip pat buvo tam tikras mėginimas Ježio Giedrojco, lietuviškai Jurgio Giedraičio, Paryžiu-je leistą „kultūros“ žurnalą sujungti su lietuviškąja aplinka, iš pradžių su Amerikos lietuvių literatūros žurna-lu „Literatūros lankai“, nereguliariai ėjusiu 1952–1959 m. Buenos Airėse, o paskui su „santara-Šviesa“. Prisiminti-nas labai gražus Milošo veiklos vienas iš pavyzdžių 1979 metais, kai poetas iš Paryžiaus nuvažiuoja į „santaros-Švie-sos“ suvažiavimą JAV su J. Giedrojco idėja: lietuviams ir lenkams 1979 m. reikia drauge paminėti Vilniaus uni-versiteto 400 metų jubiliejų. Tai turįs būti bendras minėjimas, JAV turėtų susitikti lietuviai ir lenkai – Vilniaus universiteto auklėtiniai. Tokią vizi-ją turėjo Ježis Giedrojcas ir Česlavas Milošas. Deja, ta vizija negalėjo būti įgyvendinta.

ML. Kokios priežastys sutrukdė rea-lizuoti tokią puikią idėją?

M. Kvietkauskas. Man sunku at-sakyti, kas sutrukdė, nes šiai idėjai

karštai pritarė ir Vytautas kavolis. Ga-liausiai tie minėjimai vyko atskirai. Los Andžele vyko lietuvių surengtas Vil-niaus universiteto 400-osioms įkūrimo metinėms skirtas minėjimas, jame da-lyvavo Č. Milošas kartu su Marija Gim-butiene ir Tomu Venclova. Jie bandė imtis žingsnių, kad lietuviškoje išeivi-joje kurtųsi kai kas naujo, atsirastų kita lietuvių ir lenkų bendravimo kokybė.

ML. Ar galėtume sakyti, kad lietuvių išeivijai trūko tokio masto plačiai mąs-tančių asmenybių kaip Jurgis Giedraitis, Česlavas Milošas?

M.  Kvietkauskas. Asmenybių buvo, ir tie kontaktai per Milošą ir kitus buvo mezgami, bet pernelyg skirtingos buvo mūsų tautų istorinės atmintys. konservatyvioji tiek lietuvių, tiek ir lenkų išeivija nulėmė, kad į pirmą pla-ną būtų keliami skirtumai, o ne mūsų tautas vienijantys veiksniai. Tik dabar tuos dalykus pradedame jungti, suvokti, mažinti tautas atskiriančias priežastis.

ML. Kai JAV lenkai Vašingtone, Lafayette parke statė paminklą Tadui Kosciuškai, o Niujorko Centriniame par-ke paminklą Lenkijos karaliui ir Lietu-vos didžiajam kunigaikščiui Jogailai, ar lietuviai dalyvavo, ar buvo kviečiami į atidengimo iškilmes?

M. Kasner. Man būtų sunku į šį klausimą atsakyti, nes neteko domėtis. Mums net sunku įsivaizduoti iš savo gimtų vietų išvarytos išeivijos nuos-kaudas ir nuostatas. Tai dabar turime sąlygas apie visa tai kalbėti gana ramiai ir be abipusių priekaištų už kadaise padarytas ar nepadarytas istorines klaidas. Mes turime daug pasirinkimų, o tada pasirinkimai buvo tik du: pabėg-ti ir taip išlikti arba pasirinkti neaiškų likimą sovietų užimtoje gimtojoje ša-lyje. Tėvynę palikusiems žmonėms tai jau savaime buvo didžiulė fizinė ir moralinė trauma. nepamirškime, kaip romantine patriotine idėja buvo ugdo-mos ištisos lietuvių ir lenkų kartos. Tai buvo ta karta, kuri 1944 m. Lenkijoje paaukojo savo gyvybes Varšuvos suki-lime. Jiems svarbiausia vertybė buvo Lenkija ir laisvė, ir už šias vertybes buvo galima atiduoti gyvenimą.

ML. Kaip kad pokario metais Lietu-vos partizanai atidavė savo gyvybes už laisvos nepriklausomos Lietuvos idėją.

M. Kasner. Tautinės garbės reika-las tiek lenkams, tiek lietuviams buvo

didžiausia vertybė, dėl kurios nebaisu žūti, nepamynus savo ir savo tautos garbės. Tarpukaryje išugdyti lietuviai žuvo miškuose ir nekėlė sau klausimo, ar verta tokį tragišką likimą rinktis. Buvo puikių lietuvių poetų, kaip kad Bronius krivickas, kuris rašė ir apie savo abejones, bet iš kovos nepasi-

traukė, nors ir žinojo, kad pralaimės. Taip pat partizanas Juozas Lukša-Dau-mantas, grįžęs iš užsienio ir žuvęs dėl Lietuvos laisvės. Tokia mūsų lemtis – taip turi būti. Tą labai gerai suvokė ir lietuviai, ir lenkai patriotai. Pasitrauku-sieji į Vakarus jautė, kad savo tautiečius ir valstybę paliko likimo valiai, ir tai nebuvo lengva našta. naujoje geogra-finėje erdvėje jiems reikėjo įsikurti, įsitvirtinti naujame gyvenime. Retai kuris kalbėjo anglų kalba, nes tėvynėje dauguma buvo mokęsi vokiečių kalbos.

Būtent J. Giedrojco ir Č. Milošo aplinka, prisidėjus ir T. Venclovai, pirmo-ji pradėjo skelbti, kad reikia ieškoti nau-jos bendradarbiavimo erdvės, skirtingos negu buvo formuojama tarpukariu.

Tik laisvė garantuoja lygiavertį dialogą

ML. Kaip tas naujas bendradarbiavi-mo idėjas priėmė lenkų išeivija?

M. Kasner. Labai sunkiai, nė kiek ne lengviau negu lietuviai išeiviai. Gy-

venantys uždaroje erdvėje, priversti kasdienybėje kovoti už būvį, fizinį iš-likimą, siekdami išsaugoti save, visų pirma kaip lenkus – sunku buvo rasti vietos tai naujų tarpusavio santykių erd vei. Bet bandymų buvo. ne masiš-kų, bet buvo susitikimų, bendradarbia-vimo paieškų, ir tai buvo svarbu.

M. Kvietkauskas. naują impulsą tos naujos erdvės paieškoms suteikė mūsų šalių atgautoji nepriklausomybė. Laisvė garantuoja atvirą ir lygiavertį dialogą. Laisva Lietuva ir Lenkija – tai ta erdvė, kurioje tam dialogui gali būti vie-tos. Tai išsamaus nagrinėjimo objektas.

ML. Klausimas pabaigai – kokius naujus Č. Milošo kūrybos ir visuome-ninės veiklos aspektus mums atvers šie Tarptautiniai Česlavo Milošo metai? Pagaliau tos paieškos turėtų mums padėti ir naujosios Europos paieškose, savo europietiškumo paieškose. Reikia pažadinti mumyse tai, ką į genus įrašė istorija, protėvių darbai, bet ilgainiui buvo gerokai primiršta.

M. Kasner. Man atrodo neabejoti-nai svarbu ir prasminga parodyti, kad europietiškumas ir pasaulietiškumas nieko iš manęs neatima kaip iš lenkės – mano lenkiškumo dėl to nesumažėja. Jaučiuosi tik turtingesnė. Manau, Min-daugas tą patį galėtų pasakyti apie savo lietuviškumą. Milošas savyje nešė tą

praturtinančią lietuviškumo tradici-ją, kuri yra atpažįstama ir suvokiama daugelio lenkų.

M. Kvietkauskas. Išties, Milošas mus veda į pasaulį nieko nereikalau-damas prarasti. Jis rado tą formulę. Bandant susivokti, ką su mumis daro šiuolaikinė civilizacija, Milošas pade-

da mums tapti sąmoninges-niais. kai apie Milošą dis-kutuojame kaip Lietuvos ir Lenkijos rašytoją, jungiantį mūsų tradicijas, ir kaip labai kritišką intelektualą, mums labai svarbu įsisąmoninti jo paliktą pasaulio civilizacijos diagnozę ir modelį kuriant netechninę civilizaciją – juk daug kas gali būti ir kitaip. kitoks santykis su gamta, religinėmis idėjomis, eko-loginiu sąmoningumu. Mi-lošui visa tai labai svarbu. Jis teigia, kad technologinė civilizacija gali ir turi vys-tytis kitaip, turi atsirasti kitoks santykis su aplinka. Ar ne panašiai yra su lie-tuviškomis ir lenkiškomis tradicijomis: mes negalime jų nurašyti, nors laikas atro-do labai nepalankus, visuo-menės nuomonė gal taip pat nepalanki, bet atsisakydami

viso to mes save labai apribotume. Milošo kūryboje telpa visas pasau-lis, tad ir jį patį mums svarbu suvokti kaip atskirą ir labai turtingą kūrybos ir veiklos pasaulį.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Atkelta iš 3 p.

2010 m. Mokslo Lietuva vykdo pro-jektą Mokslui, visuomenei ir kultūrai. Siekdama populiarinti laikraštyje publikuojamą medžiagą redakcija leidžia naudotis publikacijomis tol, kol Spaudos, radijo ir televizijos rė-mimo fondas rems minėtą projektą.

ged

imin

o Ze

mlic

ko n

uotr

auko

s

Czesławo Miłoszo knygos „Poezijos liudijimas. Šešios paskaitos apie mūsų amžiaus skaudulius“ pristatyme: prof. Viktorija Daujotytė, dr. Małgorzata Kasner, dr. Vytautas Kvietkauskas ir dr. Brigita Speičytė

Daug asmeninių kontaktų su Česlavu Milošu turėjo Ježis Ilgas ir Agnieška Kosinska

2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449) 5Mokslo Lietuva

MOKSLAS IR VERSLAS

nemunas – tai ne vien poetų apdainuotoji didžiausia mūsų upė, be kurios neįsivaizduo-

jame Lietuvos. Šiuo vardu pavadintas taip pat ir naujas darinys šalies žemės, miškų ir maisto ūkio sektoriui plėtoti. Jo oficialus pavadinimas – Integruotas mokslo, studijų ir verslo centras. kalba priešinasi pernelyg technokratizuo-toms sakinių konstrukcijoms, stengiasi išsivaduoti iš gelžbetoninių žodžių pančių, tad net oficialiuose dokumen-tuose pirma skliausteliuose, o po to ir be jų iškart paplito ir jaukesnis šio da-rinio pavadinimas – slėnis „nemunas“. Poetų tauta, o tokia nuo seno vadinama lietuvių tauta, daug mieliau priima šį vardą, nes įpratusi mąstyti metafo-romis. Esmė nenukenčia, tuo labiau, kad kiekvienas vardas, sąvoka, žodis ilgainiui apauga naujomis prasmėmis, kelia asociacijas, įgyja ir naują turinį. Taip nutiko su žodžiu „Žalgiris“, gal ateityje nutiks ir su žodžiu „nemunas“.

Tiesa, su Asociacijos „slėnis ne-munas“ direktoriumi, Lietuvos MA nariu korespondentu prof. habil. dr. Al-binu kusTA kalbėsimės ne apie poezi-ją ir ne žodžių darybos subtilumus, bet apie profesoriaus vadovaujamo slėnio kūrimo dabartį ir ateitį. Priminsime, kad slėnių kūrimas Lietuvoje buvo pradėtas 2003 m., kai Vilniuje veiklą pradėjo „saulėtekio slėnis“. Žemės ūkio krypties mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) idėja pirmą kartą buvo išsakyta 2006 m. lapkričio 28 d. Lietu-vos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslo skyriaus organizuotoje sesijoje „Lietuvos kaimo vizija: dabartis ir perspektyvos“. sesijos rezoliucijoje, parengtoje su LR Žemės ūkio minis-

Slėnis, pavadintas Nemuno vardu

Patvirtinti trys dideli projektai, kuriuos vykdo Lietuvos žemės ūkio universitetas kartu su partneriu, Lie-tuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija ir kauno tech-nologijos universitetas kartu su partne-riu LAMMC, sodininkystės ir darži-ninkystės institutu. slėnio „nemunas“ kūrimui ir veiklai iš įvairių šaltinių numatyta skirti iki 181,623 mln. litų. Didžioji lėšų dalis teks Lietuvos žemės ūkio universitetui, kurio teritorijoje ir formuojami svarbiausi naujojo darinio infrastruktūros objektai.

Visa tai aptarsime su prof. Albi-nu kusTA. Mūsų pašnekovas – in-žinierius hidrotechnikas, habilituo-tas technologijos mokslų daktaras. Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas (1996 m.), Švedijos karališkosios žemės ir miškų ūkio akademijos užsienio narys (1999 m.), Latvijos žemės ūkio universiteto garbės daktaras (2004 m.). 2001 m. apdovano-tas LDk Gedimino 4 laipsnio ordinu. 1994–2004 m. buvo Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar universitetas) rektorius, nuo 2004-2009 m. – moks-lo prorektorius. A. kustos mokslinių darbų kryptys – aplinkos inžinerija ir kraštotvarka.

Paskata atsirasti Slėniui „Nemunas“

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Pro-fesoriau, ką Lietuvos mokslui, studijoms, verslui duos Slėnis „Nemunas“? Ką duos Lietuvos žmonėms?

Albinas Kusta. Taip, tai esminis klausimas, to visi klausia, ir visa tai išaiškinti keliais žodžiais nėra taip pa-prasta. Mat visi darbai prasideda nuo mokslo ir studijų, toli gražu ne iškart

prieinama prie gamybos, materialių vertybių kūrimo, žmonių gerbūvio ir kitų apčiuopiamų dalykų. kita vertus, nesame plyname lauke, nes Lietuvos žemės ūkio universitetas jau prieš pra-dedant veikti slėniui „nemunas“ spėjo

A. Kusta. Taip, bet kaip tik šį ne-gatyvų procesą mūsų veikla ir padeda bent jau pristabdyti. Jeigu žmogus, turėdamas geros technikos, gali gim-tajame kaime išgyventi, nebeieško kelių į Angliją ar Airiją, tai jau didelis dalykas. Pagaliau kaimas – tai ne tas pats, kas žemės ūkis, kuris juk bus patikimas pagrindas ir tam kaimui gyvuoti.

Galiu sutikti, kad Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę žemės reforma buvo padaryta ne geriau-siu būdu, kadangi nedaug pasi-mokyta iš 1922–1926 m. Albino Rimkos, Jono Aleksos ir Mykolo krupavičiaus Lietuvos žemės re-formos. Žymus agronomas, bota-nikas prof. Antanas stancevičius (1920–2007), Lietuvos žemės ūkio universiteto garbės daktaras, buvo numatęs Lietuvoje skatinti šeimos ūkius, ir jis labai jaudinosi, kad Lietuvoje pavojingu keliu pasukta į stambių ūkių kūrimą. stambus ka-pitalas įsitvirtino dideliuose žemės plotuose, susikūrė latifundijos, o kaime gyvenančiųjų dauguma tapo nesavarankiškais žmonėmis.

ML. „Mokslo Lietuvoje“ esame spausdinę interviu su amžiną atilsį agronomu prof. Antanu Stancevičiu-mi, kuris sielojosi, kad Lietuvos žemės ūkis pasuko latifundijų keliu, nepavy-ko paskatinti ūkininkų kooperatyvų veiklos, kuriais prieš Antrąjį pasaulinį karą garsėjo Lietuva.

A.  Kusta.  A. stancevičius mąstė labai plačiai, giliai įžvelgda-mas kilsiančias dideles socialines problemas, kurių pasekmes dabar jaučiame. Žinoma, esama įvairių ūkių, įsivyravo ne vien latifundijos.

Žinau 20 ha ūkius kad ir Panevėžio rajone, kuriuose žmonės visai gerai gyvena ir niekur nuo savo žemės kilti nežada. Žemaitijoje, prastesnėse žemė-se, pažįstu ūkininką, kuris turi 100 ha ūkį, sugeba beveik vien savo šeimos jėgomis tą žemę apdirbti ir neblogai verčiasi. Dykinėjant tokio ūkio neiš-laikysi – reikia motyvacijos, gyvenimo tikslo, o to palinkėti galėtume visiems Lietuvos žmonėms. Darbas ūkyje yra sunkus. kartais mokslų paragavę jauni žmonės ieško, kur lengviau ir papras-čiau dirbti, todėl visada labai malonu stebėti tuos gerus pavyzdžius, kai mūsų žmonės prisirišę prie žemės ir sugeba ja verstis, išauginti vaikus, kurie taip pat jaučia trauką tai žemei.

ML. Daug ką įprasta vertinti iš ūkininko pozicijų, bet ar dabartiniame kaime ūkininkai sudaro gyventojų dau-gumą?

A. Kusta. negalėčiau dabar į šį klausimą tiksliai atsakyti. Reikėtų palaukti greit vyksiančio gyventojų surašymo duomenų. naudodama šiuolaikinę techniką ir žemės dirbimo technologijas šeima gali puikiausiai tvarkytis iki 100 ha ūkyje. Aišku, vienas kitas pagalbinis darbininkas tokiame ūkyje praverčia, bent jau matau, kaip yra mano pažįstamų asmenų ūkiuose. Gal tai ir ne visai mano paties veiklos sritis, nes geriausiai apie visa tai ga-lėtų išdėstyti žemės ūkio ekonomis-tai, sociologai. nemažai ūkininkų iš europinių fondų gautų lėšų sugebėjo modernizuoti senus ir pasistatyti nau-joviškus tvartus, kuriuose visi darbai sureguliuoti taip, kad labai daug darbo rankų šeimos ūkis nereikalauja.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Žvilgsnis iš paukščio skrydžio į Lietuvos žemės ūkio universiteto teritoriją, kur išaugs Slėnis „Nemunas“

Profesorius Albinas Kusta

ged

imin

o Ze

mlic

ko n

uotr

auko

s

terija, buvo suformuluota mintis dėl tokio slėnio įkūrimo svarbos. LR Vy-riausybės 2008 m. spalio 1 d. nutarimu nr. 1130 patvirtinta šio slėnio plėtros programa. Ja siekiama sukurti bendrą ir tinklinę mokslinių tyrimų ir ekspe-rimentinės plėtros (MTEP) infrastruk-tūrą Lietuvos žemės, miškų ir maisto ūkio sektorių reikmėms, mokslinių žinių komercializavimui, technologijų perdavimui, skatinti žinioms imlių subjektų kūrimąsi. Programa skatina įmones bendradarbiauti su mokslo ir studijų institucijomis, tyrėjų grupėmis, siekiama didinti šalies žemės, miškų, maisto mokslo ir technologijų kon-kurencingumą tarptautinėje rinkoje.

Šiems s iekiams įg yvendint i 2008 m. gruodžio 10 d. įsteigta aso-ciacija „slėnis nemunas“, kurios na-riais tapo Lietuvos žemės ūkio univer-sitetas, Lietuvos veterinarijos akade-

mija (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija) ir kauno technologijos universitetas, tuo metu buvę aštuoni mokslo ins-titutai (dabar Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centras (LAMMC) su trimis filialais) ir ūkio subjektai: uAB koncernas „Achemos grupė“, ARVI įmonių grupė, AB „kauno grūdai“, uAB „Mestilla“, Lietuvos biomasės energetikos asociacija „Litbioma“, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Baltijos agroverslo institutas. Vėliau asociacijos nariais išreiškė norą tapti Mykolo Romerio universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Lie-tuvos agrarinės ekonomikos institu-tas, uAB „Elinta Vs“ ir Visalaukės technologijų parkas, kitos institucijos ir bendrovės, slėnio partneriais tapo AB „Ūkio bankas“, uAB „Ūkininko patarėjas“.

padaryti nemažai darbų. kad ir tos mūsų universiteto kasmet organizuoja-mos parodos – juk ir buvo skirtos tam, kad mokslas priartėtų prie gamybos, mokslo pasiekimai greičiau pasiektų vartotoją. Žinoma, tos parodos atliko ir kitus vaidmenis – pagyvino konku-renciją, prekybą. Ūkininkai, pamatę modernią, gerą ir akiai patrauklią tech-niką, susigundė ją įsigyti, jiems padėjo ir europiniai fondai. Taip vyko Lietuvos žemės ūkio techninis perginklavimas. Tai ir mūsų universiteto įdirbis, paskata atsirasti slėniui „nemunas“. supranta-ma, kad tarp šio slėnio kūrėjų yra ne vien mokslas, bet ir verslas.

ML. Tačiau, kai pradėjote organizuo-ti parodas, apie jokį slėnį tuo metu negal-vojote? Tai pavyzdys, kad dirbant nuolat kyla naujų idėjų, o gerai dirbančiam pats gyvenimas siūlo vis naujų pasireiškimo būdų ir galimybių.

A. Kusta. Išties, apie jokius slėnius tuo metu negalvojome. Pirmiausia rūpėjo, kaip mūsų universitetas, per mokslą skleisdamas naujoves, gali pa-gelbėti ūkiams. naujos technikos mugės turėjo padėti skleisti naujoves, kadan-gi parodų metu ūkininkams rengėme seminarus, skaitėme paskaitas. Mūsų parodos – labai plataus profilio, jų metu gali atsiskleisti taip pat ir kaimo verslas. Mugėse dalyvauja ne vien naujos tech-nikos pardavėjai, bet ir įvairios pramo-nės įmonės, siūlančios kad ir vandens gerinimo įrangą ar pan. Mugių metu galima įsigyti beveik visko, ko reikia kaimui, o ne vien žemės ūkio veiklai.

ML. Kaimui, kuris per pastaruosius dešimtmečius labai sparčiai pradėjo nykti, nors būtent kaimas buvo lietuvy-bės atspara, tautinės kultūros pamatas, tad ne vien ekonominis pagrindas, bet ir etninės Lietuvos dvasios lopšys.

6 2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449)Mokslo Lietuva6 Mokslo Lietuva

SOcIOLOgIjOS bARUOSE

„Mažos tautos teturi tik vieną stiprybę, būtent, dvasios švarumą. Kada jose tei-sybės jausmas gyvas, budrus ir stiprus, kada jose tėvynės meilė yra skaisti ir karšta, tada ta tauta turi savyje visa, ko jai reikia gyventi viduje ir pakelti pasi-taikančias sunkių išbandymų valandas“

Vydūnas

Lietuva, šimtmečiais buvusi karų ir grobikiškų žygių – tai į Rytus, tai į Vakarus kryžkelė, tik per

stebuklą išlaikė savo kalbą ir etninę kultūrą. kiekvienas okupantas ne tik žudė šviesiausius ir narsiausius tautos žmones, grobė jų turtą, naikino lietu-vių kultūros paveldą, bet ir stengėsi ją nutautinti, pavergti jos protą, atimti sielą, primesti lietuviams savo kultūrą ir savo vertybių sistemas. Gal todėl Lietuva ir išugdė tokią stiprią lietuvių rezistencinę dvasią, sukūrė turtingą literatūrą, skirtą mūsų tautos išlikimo problemoms, reiškiančią didžiulį susi-rūpinimą dėl jos ateities.

Tautos ir jos išlikimo klausimais daug rašė mūsų filosofai Vydūnas, s. Šalkauskis, A. Maceina, J. Aleksa. V. Alantas. M. krupavičius, J. Girnius ir kiti. Mūsų dienomis lietuvių tautotyros baruose daugiausia nuveikė prof. Ro-mualdas Grigas, parašęs net kelias knygas, skirtas tautotyrai ir Tautos išlikimo klausimams. Tai ir „Pralaimė-jęs kainas“ (1991), ir „Tautos savigyna“ (1993), ir „Tautos likimas“ (1995), ir „ Prolegomenai. Politikui ir piliečiui“ (1997), ir „Tautinė savivoka“ (2002), ir „savasties ieškojimas arba laiškai lietuviams“ (V.,2004). Taip pat jo ini-ciatyva parašytos ir redaguotos knygos „Tautinės tapatybės dramaturgija“ (V., 2005), „Tautiškumas ir pilietiškumas“ (V.,2007), monografija „senieji lietu-viai: tapatybės bruožai ir jų kitimas“ (V., 2009). Visiškai neseniai pasirodė dvi naujausios jo knygos „Dienoraščio langą pravėrus“ (V., 2011) ir rubajatų knyga „Akivarų atspindžiai“ (V., 2010).

kiekviena iš šių knygų nusipelnė atskirų išsamių recenzijų, tikriausiai, jų nemažai jau ir paskelbta. neabejo-ju, kad jomis bus remiamasi, jos bus analizuojamos, rašant daktaro diserta-cijas ir habilitacijos darbus, kai į aktyvų mokslinį gyvenimą ateis dabartiniai aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai, kai Lietuvos mokslui bus sugrąžintas jam deramas prestižas ir pagarba. O kol kas Lietuvoje, sukaustytoje materializmo ir hedonizmo, trokštančioje tik duonos ir žaidimų – nėra kam rimtais likiminiais darbais užsiimti. su širdgėla prisimenu prof. R.Grigo žodžius, pasakytus Tau-tos šventėje Veliuonoje ant Ramybės piliakalnio: „Dabar nei mano, nei jūsų, profesore, darbai niekam nereikalingi… Bet vis tiek dirbkime…“. Dar daugiau: Lietuvoje tokie darbai yra pavojingi… kosmopolitiškai nusiteikusių politikų jie yra vertinami, kaip ėjimas prieš sro-vę, t.y. prieš oficialiąją, siekiančią Tautą kuo greičiau nutautinti, politiką. Jų lei-dyba nėra finansuojama, visuomenė skatinama jų „nepastebėti“, o jų autoriai nustumiami į mokslo ir visuomenės gyvenimo pakraščius.

Po penkių dešimtmečių sovietinės okupacijos metų, kai literatūra iš Vaka-rų sunkiai prasiverždavo pro „geležinę uždangą“ prof. R. Grigui savo tyrinė-jimuose ypač nelengva buvo atrasti objektyvius tautotyros atramos taškus. sovietinės okupacijos metais tautos

Tautotyros gaivintojas dabartinėje nepriklausomoje LietuvojeMinint lietuvių tautotyros teoretiko filosofo Romualdo Grigo 75-ąsias gimimo metines

Ona VOVERIEnė

klausimai irgi buvo nagrinėjami, bet tik kaip jos niekinimo ir peikimo objektai, tautiškumą vadinant tik nacionalizmu ir net fašizmu, propaguojant „tautų draugystę“, kurioje, žinoma, svarbiau-sias vadas ir vėliavnešys buvo „didžioji rusų tauta“, ir internacionalumą, aukš-čiausiu siekiniu laikant komunistinį kosmopolitizmą, sovietinės lietuviškos lakštingalos lyriškai apdainuotos: „Ap-sistosim, kai raudonu žiedu / Visa žemė skaisčiai sužydės”.

Prof. Romualdui Grigui, vienam iš nedaugelio Lietuvos intelektualų pavyko išsivaduoti iš pavergto proto klampynės ir sukurti darnią šiuolaiki-nę lietuviškos tautotyros kryptį, kuria pagrįstai galime didžiuotis.

Romualdas Grigas gimė 1936 m. sausio 25 dieną Astelkių kaime Radvi-liškio rajone. 1954 m. baigė Joniškėlio (Pasvalio raj.) žemės ūkio technikumą, tais pačiais metais įstojo į Maskvos k. Timiriazevo žemės ūkio akademiją, ekonomikos specialybę. 1962-1965 m. mokėsi tos pačios akademijos aspiran-tūroje. 1966 m. apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją, dirbo įvairiose su žemės ūkiu susijusiose organizacijose – Bratkuškio žemės ūkio technikumo direktoriumi, Aštrio-sios kirsnos (Lazdijų raj.) parodomojo ūkio direktoriumi, Lietuvos Moks-lų Akademijos Ekonomikos institu-to vyr. moksliniu bendradarbiu. Ten dirbdamas pradėjo domėtis filosofijos problemomis. 1982 m. apgynė filoso-fijos daktaro disertaciją, perėjo dirbti į Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutą, vėliau tapo socialinių tyrimų instituto vadovu. 1988 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas, 2003 m. jis tapo Lietuvos Mokslų akademi-jos nariu korespondentu, parašė apie 10 monografijų, kelis šimtus straips-nių, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, dėstė spec. kursus Vilniaus pedagoginiame universitete, kauno Technologijos universitete, M. Rome-rio universitete.

Reikšmingiausia prof. R. Grigo knyga – monografija „Tautos likimas“ (1995), atnešusi jam viso pasaulio lie-tuvių pagarbą.

knyga pradedama Jono Aisčio žo-džiais, siejančiais dvi tautos epochas: „Mūsų tautos istorija yra tragiška. Di-deles pastangas sekė didelės nesėkmės. Ir aš galvoju, argi būtų lietuvių tauta kadaise amžių glūdumoje padariusi kam nors didelę skriaudą, kurią štai

daugiau nei tūkstantis metų esame te-beverčiami atlyginti…“ (Jonas Aistis).

Tarsi pratęsdamas Jono Aisčio min-tį knygoje prabyla ir sovietinių lagerių kankinys, pirmasis antikomunistas teo-retikas Lietuvoje arkivyskupas Mečis-lovas Reinys: „Miršta tik tos idėjos, už kurias niekas nemiršta“. Tautos ir vals-tybės atsiranda ir išnyksta…, o lietuvių tauta jau gyvuoja ir kaip idėja ir kaip jos materialusis pavidalas jau daugiau negu tūkstantis metų, gal kaip tik dėl to, kad buvo kam už jos laisvę mirti“.

knygą „Tautos likimas“ sudaro keturios dalys: 1) Tauta civilizacijos skersvėjuose, 2) Žmogaus pasaulis ir socializacija, 3) Tautos socialinė or-ganizacija, 4) Tautos valstybingumo orientyrai.

Pirmojoje dalyje nagrinėjamos te-mos: tauta socialinių epochų sankirto-je; nuo kaimiškosios bendruomenės prie urbanistinės visuomenės; agrarinė epocha; pramoninė-industrinė epocha; poindustrinė epocha; civilizacinė tuš-tuma; gamybos socialinės organizaci-jos Vakaruose evoliucija; įvadinės pas-tabos; „laukinio“ kapitalizmo etapas; apžvalgos apibendrinimas; suartėji-mas – tautų raiškos geoso cialinė sąlyga; suartėjimo prasiveržimas; politinių-ekonominių doktrinų konvergencija; mokslų konvergencija; religijų suartė-jimas; mokslo ir religijos suartėjimas, tautos socialinių jėgų konvergencija; transcendentinis suartėjimas; univer-salizmo ideologija Ideologijų krizė ir jų kaita; universalizmo ideologijos esmė ir akivarai; mūsiškasis mentalitetas; lietuvių ir kitų tautų etnogyvybingu-mo bruožai; lietuviai ir rusai; lietuviai ir lenkai; lietuviai ir estai; lietuviai ir žydai.

Antrame skyriuje analizuojamos temos: žmogus socializacijos procese; bendrasis socializacijos mechanizmas; socializacijos prieštaravimai; socializa-cijos institutai; mokykla; neformalios grupės; Bažnyčia; tauta ir šeima; inte-gralumo erdvė ir jos kaita; sociologinis žvilgsnis; šeimos deformacijos; moteris ir vyras šeimoje; žvilgsnis į šeimos ateitį; kintanti ar gęstanti socializacija; kartų sociologinis portretas; išeities pozicija ir kt.

Akivaizdu, kad tai nėra tautos isto-rija atskirais istoriniais periodais, kaip iki šiol buvo įprasta rašyti, o visai kitas žvilgsnis į tautos problemas iš dabarti-nių filosofijos ir sociologijos pozicijų. Tas žvilgsnis originalus, įdomus ir stu-

dijuotinas, nes daugelis knygoje mini-mų faktų, reiškinių ir įžvalgų daugeliu atvejų jau pasitvirtino. Manau dar ir todėl, kad iš monografijoje panaudo-tų 229 pasaulio literatūros šaltinių, dauguma yra išleisti paskutiniaisiais metais prieš knygos pasirodymą. Taigi naudotasi naujausiais informacijos šaltiniais. nustebau tarp jų pamačiusi ir mano mielo bičiulio antikomunisto publicisto Viliaus Bražėno cituojamą straipsnį, publikuotą tik 1993 metais.

Tokiu pat požiūriu parašytos tre-čioji ir ketvirtoji monografijos dalys. Jos įdomios. kiekvienas inteligentas turėtų perskaityti, jeigu jam rūpi jo Tautos ir Valstybės reikalai.

Paskutinėje ketvirtojoje dalyje „Tautos valstybingumo orientyrai“ – be teorinės dalies, pateikiamos ir kon-krečios pilietinės savigynos rekomen-dacijos; pilietinės savigynos būdai ir pagrindiniai visuomeninės-politinės veiklos principai.

Pabaigos žodyje knygos auto-rius rašo:„..Esu įsitikinęs, kad visi mes – eiliniai piliečiai – turėtume ne tik sparčiau patys bręsti, keistis savu supratimu – tuo praplėsdami savąjį. Bet mes neturime taip lengvai, kaip iki šiol, pavesti spręsti mūsų ir mūsų vaikų, ir netgi tautos, valstybės likimo nedaugeliui žmonių, kurie linkę vadin-tis profesionaliais politikais. Mes visi privalome užimti mąstančio, supran-tančio tikrovę ir aktyviai ją veikiančio piliečio poziciją.

Šiandien Lietuvai tai ir yra bene svarbiausia. Tuomet ir tas mus kanki-nantis nerimas palengva išsisklaidys, tarsi koks rugsėjo rytmečio rūkas“ (Ten pat, p. 447).

nors knyga parašyta jau senokai – šiandien ji ypač aktuali, kai naikinama nepriklausoma Lietuvos valstybė, kai ignoruojamos visos valdžios aukščiau-sios valdymo institucijos ir vėl grįžta-ma prie vienos, komunistų partijos, tik melagingai vadinančios save įvairiais vardais – LDDP (Lietuvos demokra-tinė darbo partija); LsDP (Lietuvos socialdemokratų partija). Matyt, dar mūsų gyvenamuoju laikotarpiu atsi-ras ir naujų šios partijos pervartų ir pavadinimų, siekiant išsivalyti kraujo dėmes nuo jos munduro. Atsirado ir „vienos tiesos“ valdymo modelis, įkū-rus keistą darinį – politinį biurą, ar politinę tarybą, tai nekeičia jo esmės, kuriam vadovauja „kažkada pro duris džiaugsmingai išlydėto gubernatoriaus drg. n. Mitkino įpėdinis tyliai sugrįžo per langą ar paršliaužė atgal dujotiekio vamzdžiais ir kryptingai bei sumaniai tęsia savo pirmtako darbą“ (Radžvilas V. Evoliucija ar revoliucija? // Baltijos kelias. – 2005, gruod. 11, p. 1).

kitoje knygoje „Prolegomenai“ (įžanginiai samprotavimai) R. Grigas kalba apie didelį nerimą, kuriuo gy-vename kiekvienas dėl mūsų valstybės valdančiųjų negalios. Baiminamasi dėl Lietuvos ateities. Tačiau tai knygoje pateikta gražia literatūrine kalba, žais-mingai, su daugybe pasaulio išminčių sentencijų, o politikos valdymo princi-pai, pateikti pirmojoje monografijoje,

čia papildyti – kai kurie permąstyti skai-tomi lengvai, vienu prisėdimu, žavintis autoriaus rašymo stiliaus lengvumu su neslepiama atitinkama sarkazmo doze, ironija ir autoironija. nors kny-goje daroma analogiška išvada, kaip ir pirmojoje monografijoje, čia akcentai ryškesni ir kategoriškesni – kol Tauta, eiliniai Lietuvos žmonės, nesusiburs į galingą kumštį, turintį valią ir galią, kol neatsiras pusiausvyra tarp valdžios ir tautos galių, tol valdžia, kokia ji bebū-tų – mus naudos, kaip baudžiauninkus, nevisaverčius ir nevispročius padarus, tik kaip medžiagą, įrankius jų pačių asmeniniams turtams didinti ir įgei-džiams tenkinti.

Trečioje R. Grigo publicistikos straipsnių, publikuotų Amerikos laik-raščiuose „Dirvoje“ ir „Drauge“, kny-goje „savasties ieškojimas arba laiškai Amerikos lietuviams“ (V., 2004) domi-nuoja sociosofiniai pamąstymai apie Lietuvos politinę situaciją bei lietuvių tautos pagrindines išlikimo sąlygas ir problemiškumą.

Problemiška yra tai, kad dabartinė Lietuva susideda iš dviejų pamatinių struktūrų: pirmoji struktūra arba klo-das – tai lietuvių etninė tauta, ją dar galėtume pavadinti istorine-kultūrine bendruomene. Antroji – politinė bend-ruomenė, fizinė žmonių masė, turinti pi-lietines teises ir taip pat susidedanti ne tik iš etninių lietuvių (jau nutautėjusių, sus-lavėjusių, praradusių tautinę savimonę, netgi moraliai degradavusių, bet turinčių balso teisę, idėjinių komunistų, kuriems lietuvybė – savotiškas tabu – O. V.), bet ir kitų tautinių ir etninių mažumų.

„Lietuvos valstybės gyvenime, jos politikoje pusiausvyra aiškiai yra pa-žeista, – rašo knygos autorius, – ir pa-žeista būtent istorinės-kultūrinės ben-druomenės nenaudai. Toks reiškinys vertintinas kaip mūsų lietuvių tautos nelaimė, einanti ne tik iš sovietinių, bet ir žymiai ankstesnių istorinių laikų“ (Grigas R. savasties ieškojimas. – V., 2004. – p. 213–214). Autoriui tenka tik apgailestauti, kad to nesupranta ne tik valdžios vyrai, bet ir politologai. Jie visą dėmesį sutelkę tik į politinės ben-druomenės interesus – tautinių ir etni-nių mažumų Lietuvoje problemas: „jos valdžiai rūpi labiau negu pagrindinės, vienintelę Tėvynę čia turinčios etninės lietuvių tautos likimas“ (ten pat, p. 204).

„Istorinei-kultūrinei bendruome-nei paliekamas muziejinio paveldo vaidmuo, eliminuojant etninę tautą iš bent kiek aktyvesnio dalyvavimo poli-tiniame gyvenime. <...> Tokio susiprie-šinimo (sakyčiau, ne susipriešinimo, o sąmoningo supriešinimo, einančio iš valdančiosios komunistinės daugu-mos. – O. V.) neišgyvena ne tik lenkai, vokiečiai ar čekai, bet ir rusai, iškentę septyniasdešimt metų trukusį bolše-vikinį terorą ir sovietinės ideologijos spaudimą“ (ten pat, p. 214).

Tokia apverktina etninės lie-tuvių tautos padėtimi dabartinėje Lietuvoje autorius siūlo susirūpin-ti visoms Lietuvos visuomeninėms organizacijoms ir pasaulio lietuvių bendruomenei – organizuoti Pasaulio

ger bia mi skai ty to jai, laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li te pre nu me ruo ti ne tik pašto skyriuose, bet ir in ter ne tu, tin kla la py je www.pre nu me ra ta.lt. Taip pat galima

prenumeruoti prekybos centrų MAXIMA XX ir MAXIMA XXX informacijos skyriuose.

Mokslo Lietuva

ged

imin

o Ze

mlic

ko n

uotr

auko

s

Lietuvos MA narys korespondentas prof. Romualdas Grigas

2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449) 7Mokslo Lietuva 7Mokslo Lietuva

SOcIOLOgIjOS bARUOSE

lietuvių kongresus, pareikalauti, kad valdžios vyrai paaiškintų, kas vis dėl to yra Lietuvos valstybės suverenas – etninė, istorinė-kultūrinė lietuvių tau-ta ar atklydusi ir paklydusi politinė bendruo menė? Tai ir yra svarbiausia.

Mokslininkas, pasirinkęs savo mokslinių tyrinėjimų kryptimi tautą ir jos išlikimo problemas, tiriantis ir ana-lizuojantis visus jos aspektus, nusipelno didžiausios tautos pagarbos ir dėkin-gumo. kaip mėgdavo sakyti rašytojas V. Hugo: „Mokslininko žygdarbis nu-šviečia Tautos istoriją akinančia šviesa“.

Šių metų sausio 27 dieną Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje buvo iškilmingai paminėtos filosofo, sociologo ir tautotyrininko prof. Ro-mualdo Grigo 75-osios gimimo meti-nės, pražydusios gražiausiomis rožių ir kitokių spalvingų gėlių puokštėmis bei jo žmonos solistės Zitos Grigie-nės ištraukomis iš operų bei daino-mis (akomponavo Daiva Žitkevičienė; kank liavo Martyna Galūzaitė). Iškilmė-se buvo pristatytos dvi minėtos Romu-aldo Grigo knygos „Dienoraščio lan-gą pravėrus. 10 mano jaunystės metų (1956–1965)“ ir „Akivarų atspindžiai“, išleistos pastaraisiais metais. Iškilmes ir jubiliatą pagerbė Lietuvos mokslų akademijos prezidentas V. Razumas bei MA skyrių vedėjai, R. Grigo kolegos ir bičiuliai. Daugelis iš jų jubiliatą lydėjo nuo pat jaunystės – studijų ir aspiran-tūros laikų – tapo „Dienoraščio“ hero-jais, prisiminė jaunystės ir akademinio gyvenimo įvykius, kuriuose dalyvavo kartu su jubiliatu.

Akademikas Algirdas Gaižutis puikiai įvertino Romualdo Grigo mokslinius nuopelnus sociologijos srityje, įvardijo jį kaip žymiausią Lie-tuvos sociologą. „Dienoraščio“ viršelio atlanke pateikti A. Gaižučio žodžiai: „knygos autorius sovietiniais metais priverstinai „išmuštas“ iš agrarinės ekonomikos kelio, jau tuo laikotarpiu tapo ir sociologijos, ir vadybos mokslų Lietuvoje pirmeiviu. Vėliau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dėjo teori-nius pamatus lietuvių tautos socialinės organizacijos tyrimams, gilino ir plėtė tautotyros kryptį. 1991-aisiais buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu ekspertu, o 2003-iaisias – nariu korespondentu. Jam suteiktas 2002 ųjų metų Lietuvos mokslo premijos laure-ato vardas“.

Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ taip pat gražiai paminėjo prof. Ro-mualdo Grigo 75-ių metų jubiliejų: „Daugeliu įdomių knygų, straipsnių, paskaitų prisodrinta profesoriaus įvai-riatematinė veikla. Ir moksliniai inte-resai labai platūs, ir didis nerimas dėl lietuvybės, tautiškumo išsaugojimo, ir širdies skausmas, kad Lietuva ne-

išsivaikščiotų... Profesoriui neduoda ramybės, kad globalizacija neištrina, bet išryškina socialinės realybės loka-liškumą, kelia kitą itin aktualų klau-simą: virštautiškumo, anttautiškumo sklaidą“ (Romualdui Grigui – 75 // Mokslas ir gyvenimas. – 2011, nr. 1, p. 31). Žurnalas pateikė ištauką iš R. Grigo knygos „Akivarų atspindžiai. sociosofinės mintys eilėmis“ (V., 2011).

Jubiliejiniame renginyje kalbėjau apie šią knygą ir apie prof. Romualdo Grigo vaidmenį tautotyros plėtroje ir jos istorijoje.

„Akivarų atspindžiai“ – tai visos Romualdo Grigo kūrybos, parašytos tautiškumo tematika, kvintensencija eilėmis: čia ir paties kūrėjo kūrybinio kelio posūkiai, ir jo knygų referatai eilėmis, ir jo mintys apie lietuvių tau-tos likimą ir didelis nerimas dėl jos išlikimo.

kažkada, dar jaunystėje, pradedan-tis poetas V. kukulas parašė eilėraštį apie kūrėjo kelią:

Priešaky – balti balti sparnai –Kiekvienam. Ir kiekvienam tik savo...Gal pavys... Gal, sakau... Žinai,Kad kai kas ir miršta nesugavęs...

(V. Kukulas)kiekvienas žmogus, pasirinkęs

kūrėjo kelią, turi savo svajonę, viltį, kurių siekia, kartais ir visą gyvenimą. Dažnai ta svajonė tarsi miražas – vi-lioja, traukia ir klaidina. Tačiau, kaip rašo literatūrologė Viktorija Daujotytė, „ir tada ji didelė jėga, verčianti griuvus

atsikelti ir vėl kopti iš naujo, palaikanti žmogaus dvasią“.

Daugelis taip ir neatranda atsa-kymo į klausimus: kas aš esu? kur aš einu? kokia mano gyvenimo prasmė?

Tūkstančiai ir milijonai praplaukia savo gyvenimo upe tarp savo neišsipil-džiusių svajonių krantų, už kiekvieno upės posūkio girdėdami tolimą šauks-mą... neišsipildžiusio...

kartais ir pats nežinai, kas jis?... Tas tavo gyvenime neišsipildęs...

Man atrodo, kad toks laikotarpis buvo ir R. Grigo gyvenime. nuo jo pirmosios knygos „Įmonės socialinė organizacija ir jos funkcijos“ (V., 1980, rus. k.) (Tai buvo ir jo habilitacinis darbas. – O. V.) praėjo septyneri metai iki apysakos „Medaus skonis“ (1987), devyneri – iki kitos apysakos „De-gantis sniegas“ (1989) pasirodymo ir vienuolika metų iki svarbiausiojo – „Pralaimėjęs kainas“ (1991), suvokus savo didžiąją gyvenimo ir kūrybos misiją – tarnauti savo tautai ir valsty-bei, tarus sau ir kitiems „Tauta buvo ir tebėra mano esybė“. Tai tarsi ir patvir-tina filosofo rubajatas (Taip R. Grigas vadina savo eiles. – O. V.):

Eini... Pro obelį, pražydusią senamsode,Pro pusnį, supustytąpatvory.Pro ašarą, į sausžemįnukritusią.Pro žvilgsnį, gęstantį šalia...Pro gūdumą, nusėdusiąnakty...

Eini... Kažkas kažkur tave daršaukia...sunku pasakyti, ką veikė talen-

tingas ir kūrybingumu liepsnojantis kūrėjas tais savo gyvenimo metais. Dabar jau iš laiko perspektyvos atrodo, kad ir kūrybiniu tuštymečiu filosofas nepaskendo neišsipildymų buityje, o sunkiai kasė molį ir smėlį – savo mil-žinkapio statybai... norėdamas atsistoti šalia didžiųjų tautos vyrų – M. Mažvy-do, k. Donelaičio, s. Daukanto, vysk. M. Valančiaus, dr. J. Basanavičiaus, dr. V. kudirkos, Maironio, Vydūno, V. krėvės, B. sruogos, Vinco Mykolai-čio-Putino, V. Alanto, dr. J. Girniaus, B. Brazdžionio, J. Marcinkevičiaus.

Tai jie – tie didieji tautos vyrai pen-kis šimtus metų, aukštai iškėlę rankas į dangų, mums kaip Prometėjo liepsną atnešė Tautos idėją ir jos nemarumo paslaptį. nedaug jų mūsų tauta išugdė. Tačiau kievienas jų, kaip ryškus žibin-tas tamsoje – pavergtoje Lietuvoje tapo epochos ženklais, įkūnijo tautos idėją ir jos viltį... kaip ir jie, Romualdas Gri-gas savo knygomis, skirtomis lietuvybės analizei ir jos išlikimo vilčiai, tapo mūsų epochos – didelio džiaugsmo atgavus laisvę ir skaudžių nusivylimų ją pagro-bus juodosioms mūsų amžiaus jėgoms, ženklu, kuriančiu ir lipdančiu Lietuvą, neleidžiančiu užgesti vilčiai ir jos kūrimo procesui savo parašytomis ir redaguoto-mis knygomis, viešais pasisakymais apie mūsų tautos ir valstybės praeitį ir ateitį.

Romualdo Grigo nueitas buities ir būties kelias nebuvo rožėmis klotas,

nors knygos autorius ir suspaudė jį į 8 eilėraščio eilutes:

Audringoj jūroj blaškomas buvaiIr netekčių skaudžių praėjęskelią,Vos ne stebuklu išlikai,Be pakirptų sparnų.Ne protas, o širdis tau sakė, dėl kopasauly gyvenaiIr ką jame praradęs suradai...savo knygose ir iš aukštų tribū-

nų – akademinių ir politinių – filosofas R. Grigas skelbia:

„Valstybės tvarumas priklauso nuo tautos tvarumo, ir atvirkščiai – palie-gusi tauta „gimdo“ tokią pat paliegusią valstybę“;

„Be istorinės atminties, be tapa-tybės... žmogus lieka be šaknų. Jam plačiai atveriami vartai tapti mankurtu, o gal ir zombiu...„

„Tauta – tai protėvių tikėjimas, jog jų iškeltoje kovos vėliavoje yra susitiku-sios žuvusiųjų karžygių vėlės...“

„Tik susigrąžinusi tėvynės meilę tauta pasveiks ir žengs pirmyn...“

O jo rubajatuose ir kreipimasis į valstybės vyrus:

konfucijus kalbėjo: „Tas gyvasliks dabartyjeIr ateitį tik tas regės, kas savopraeitį brangina...“Valstybės vyre, ką nors apie išmin-čių šįesi girdėjęs?Ar suvoki, kokia tautos bus ateitis,Jei nurašai šaknis?

Jei svetimas tau tapo žodžiųjunginys:„Tauta ir jos valstybė“...Ir pedagogo, išmintingo žmogaus pamokymai Mokytojui:Tu klausi: kokia žmogaus būtiesprasmė?Iš niekintų tiesų ieškoki.Ieškoki aukso trupinių, kurie purvuužklotiPrieš laiką negalvok apie vartus, įamžinybę atvertus...Jei dienomis prasmingom gyvenai,Prie jų tikrai neužsibūsi.....straipsnio pabaigoje pakartosiu

mintį, parašytą savo knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (V., 2009): „Istorija ilgus dešimtme-čius Romualdui Grigui buvusi pikta pamotė, didžiulės tautinės potencijos mąstytojui leidusi tik smilkti, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Jam... nusi-šypsojo ir Jį įšventino į Tautos dvasios riterius, žinantį kam ir vardan ko jis mąsto, pasiaukojančiai ir kūrybingai dirba, vardan ko gyvena“ (Voverienė O. Žymieji XX amžiaus Lietuvos moks-lininkai. kai Istorija, buvusi rūsti, ima ir... nusišypso. – V., 2009. – p. 180).

Virg

inijo

s Val

ucki

enės

nuo

trau

ka

Nacionalinėje konferencijoje „Tirpstančios lietuviškos žemės: praeitis, dabartis, ateitis“ – prof. Romualdas Grigas, prof. Antanas Tyla, Gervėčių klubo prezidentas Alfonsas Augulis ir prof. Eugenijus Jovaiša (2008 m., Vilnius)

Tirpstančių lietuviškų žemių problematiką nagrinėja (iš dešinės) kalbininkai Lietuvos MA akademikai Zigmas Zinkevičius ir Leonardas Sauka, sociologas prof. Romualdas Grigas ir „gervėtiškių“ siela Alfonsas Augulis

8 2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449)Mokslo Lietuva8 Mokslo Lietuva

KRAŠTIEčIAI

Kaziuko mugės širdis plazda Marilės dainose (2)

ged

imin

o Ze

mlic

ko n

uotr

auko

s

Vojcechas Jeruzelskis (Wojciech Jaruzelski) įvedė karinę padėtį šalyje. Vilniuje numatytas Marilės Rodovič koncertas neįvyko, buvo perkeltas į kauną. Bijota, kad lenkiško Solidarumo sėkla gali rasti puikią dirvą ir sudygti Lietuvoje. Vilnius tuometei valdžiai atrodė kaip tokiam lenkiškam užkra-tui palanki vieta, o kaunas tegu ir su „laikinosios sostinės“ ambicijomis, bet mažiau pažeidžiamas.

Visi skeldintys, byrantys ir nuo istorinės arenos nueinantys režimai paprastai daro tas pačias klaidas, kurios pasirodo besančios lemtingos tiems patiems režimams. Apsisprendimas į kauną perkelti Marilės Rodovič kon-certą nė kiek nesumažino dainininkės populiarumo, o juo labiau nesumen-kino Solidarumo laisvės idėjų patrauk-lumo tarp Lietuvos žmonių. Vilnie-čiai visomis tuo metu įmanomomis transporto priemonėmis patraukė į kauną (tiek lengvųjų automobilių, kiek dabar, Lietuvoje dar nebuvo). nuo dainų ir laisvės idėjų alsavimo įsiaudrinęs jaunimas iškėlė baltai rau-donas vėliavas ir sveikino Lenkijos Solidarumą, solidarizavosi su lenkų tautos laisvės siekiu. Daug darbo turėjo milicija, visa tai tik dar labiau kaitino ir taip įelektrintą atmosferą. Marilė buvo kone paskandinta gėlėse. Galima sakyti faktiškai tai buvo demonstracija prieš visiems seniai įkyrėjusį ir bet kokį autoritetą praradusį sovietinį režimą. Milicija ir saugumo tarnybos bijojo, kad nepasikartotų 1972 m. gegužės 14-osios įvykiai, kai protestuodamas prieš santvarką su šūkiu lupose „Laisvę Lietuvai!“ susidegino Romas kalanta, o jo laidotuvės virto milžiniška protesto prieš režimą demonstracija. Marilės Rodovič atliekamo hito „kolorowe jarmarki“ („spalvingieji jomarkėliai“) įkaitinta publika, valdžios manymu, galėjo tapti nevaldoma, o tada labai ne-toli ir iki Solidarumo ir – kas žino – gal ir Lietuvos trispalvių vėliavų pliūpsnio.

Gėlės ant maršalo širdies

Vilniuje Marilei tą kartą koncer-tuoti taip ir neteko, visai neplanuotai turėjo laisvą dieną. Į jai ir publikai pademonstruotą prievartą daininin-kė nutarė atsakyti savaip. Paprašė iš kauno atvežti gėles, kurias jai įteikė dėkingi koncerto žiūrovai ir klausy-tojai. Visomis tomis gėlėmis paprašė papuošti Vilniaus Rasų kapinėse kapą, kuriame palaidota Juzefo Pilsudskio širdis. Tai irgi tam tikro pobūdžio demonstracija, nors galima įžvelgti ir su šeima susijusį akcentą: vaikys-tėje Marilės mama nina krasucka dirbo J. Pilsudskio dvare Pikeliškėse darbininke, vėliau su šeima persikė-lusi į Vilnių, čia išgyveno gražiausius jaunystės metus – giedojo Šv. Dvasios bažnyčios chore, sportavo, Vilniaus Pranciškaus Asyžiečio bernardinų bažnyčioje priėmė Pirmąją komuniją, ištekėjo už teisės ir gamtos mokslų magistro laipsnį apsigynusio, Vil-niaus universiteto darbuotojo Vikto-

Atkelta iš 1 p.

ro Rodovičiaus (Wiktor Rodowicz), kurio tėvas Vladislovas (Wladyslaw Rodowicz) buvo farmacininkas. Jis kartu su broliu – Janu (Jan Rodowicz) dirbo grasiojoje „Gulbės vaistinėje“. Gan pasiturinčiai gyvenusiam Ja-nui Rodovičiui be kitos nuosavybės priklausė Vilniaus apylinkėse buvęs „kovalki“ („kowalki“) dvarelis. Jo šeima – žmona Eugenija (Eugenia Rodowicz), dukra ir sūnumi Pavelu (Paweł Rodowicz) gyveno nuosavame name Vilniuje, Rasų g., netoli nuo J. Pilsudskio kapo.

Marilę gastrolėse „globojusi“ kGB pulkininkė jai pasakė: „Marile, aš tau nepatariu tokių dalykų daryti. Juk aš privalau apie visą tai išdėstyti raporte savo vadovybei“.

Marilė tai pulkininkei priekaiš-tų neturi, kadangi ji buvo padorus žmogus: vykdė tarnybines pareigas, bet nepersistengė, nedarė daugiau, negu iš jos reikalauta. Važiavo į Ra-sas kartu su Marile, bet jokių kliū-čių nedarė. Gėlės buvo padėtos ant Pilsudskio kapo, kaip to ir norėjo Marilė.

Ir „vilniukų“ suvažiavimo Vil-niuje dienomis dėdama gėles ant J. Pilsudskio kapo, kuriame palaidota maršalo širdis, Marilė mąstė apie tai, kaip pasikeitė laikai. Daugybę gėlių lenkai padėjo ant jo kapo, nors niekas iš oficialių Lietuvos vadovų nedalyvavo.

Kur tik tų „vilniukų“ neišvysi

ką Marilei reiškia „vilniuko“ sąvo-ka? Jai pati tikroji ir tipiškiausia „vil-niukė“ buvo jos močiutė. Tiesi, atlapa-

širdė, bet kartu griežta ir nenuolanki. kai pas jos dukrą ateidavo močiutei nepatinkanti jos draugė, senoji ponia demonstratyviai atsisėsdavo taip, kad nebendrautų su atėjusiąja. Buvo labai principinga ir nenuolaidi.

Marilė tvirtina, kad Vilniuje jau-čiasi jaukiai, nes augo kartu su pasa-kojimais apie Vilnių, girdėjo ir pati mokėjo dainų apie Viliją ir Vilnių. ne paslaptis jai buvo ir vilnietiška virtu-vė, kurios būtina dalis pilvui skirtos „bombos“ – cepelinai. Arba koldūnai, kuriuose būtinai daug mairūno ir ku-riuos ypatingai gamindavo močiutė. sunkus, bet labai sotus maistas. Prie tokio meniu tinka ir baltosios taurelė. Bent taip aiškindavo Marilės močiutė, kuri buvo labai gyvybinga, linksma ir sąmojinga.

O su „vilniukais“ dainininkei tekdavo susitikti gastrolių ir kelio-nių metu. Marilės sūnus Jendrekas (Jęndrek Dužynski) kelerius me-tus studijavo Čikagoje, kur jai teko jį aplankyti. kartą Marilė su vyru Andžejumi (Andrzej Dužynski) laukė lifto ir labai skubėjo, o čia privažiavo neįgaliojo vežimėlyje vyriškis. Pado-rumas reikalautų praleisti neįgalųjį, bet juk abu labai skuba, tad gal tas vy-riškis vežimėlyje gali ir palaukti? kol samprotavo, liftas atvažiavo, vietos pakako ir vežimėlio keleiviui. Pasiro-do, moka lenkiškai, jo tėvai buvo kilę iš Vilniaus. užsimezgė pašnekesys. Profesorius Arnoldas kleinas, – pri-sistatė, – dermatologijos ir plastinių operacijų chirurgas, klinikos Los Andžele savininkas. Štai apyrankė, kurią jam padovanojusi plastinę ope-raciją dariusi Elizabet Teilor. Visos Amerikos garsenybės jo kliniko-je atlieka plastines operacijas, tarp kitų Barbra streisand, daug kartų ir Maiklas Džeksonas, kuriam pagei-

daujamą delikačią no-sytę kaip sykis Arnoldas kleinas ir buvo sukū-ręs. Pakvietė ir Marilę Rodovič į savo kliniką operuotis.

Ir išlipę iš lifto kalbė-josi gerą valandą. Marilė su vyru net pamiršo, kad labai skubėjo. Po kelių dienų, kai jau buvo grį-žę į Lenkiją, pasigirdo telefono skambutis ir Arnoldo kleino klini-kos tarnautoja lenkiškai paprašė Marilės atsiųsti savo įdainuotų dainų – profesorius norėtų su-sipažinti. Tad gal tas jos dainas teko išgirsti ir Maiklui Džeksonui, ku-ris buvo artimuose san-tykiuose su A. kleinu?

kai netikėtai mirė Maiklas Džeksonas, per laidotuves televizija parodė ir trumpą inter-viu su daktaru Arnoldu kleinu. Jis pasakė, kad Maiklo Džeksono pri-glaustieji vaikai buvo tik riausiai paties A. klei-no vaikai. Tad gal tuose vaikuose išties esama ir

Marilė Rodovič susitikimo su vilniečiais ir „vilniukų“ suvažiavimo dalyviais metu; greta žurnalistas Walenty Wojnilo (Valentas Voinilo), laidos „Vilniaus albumas“ (per L+TV) vedėjas, portalo ir laidos „Wilnoteka“ redaktorius

Pranciškaus Asyžiečio Bernardinų bažnyčioje šventinant atkurtąjį Šv. Didako altorių grigališkojo choralo giesmes atliko Bernardinų bažnyčios choras

2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449) 9Mokslo Lietuva

KRAŠTIEčIAI

Nukelta į 11 p.

vilnietiško ar „vilniukų“ kraujo? kas žino, kur tuos „vilniukus“ po įvairias pasvietes likimas išbarstė.

Grožiui visai nereikia didybės

Šį kartą Marilė į „vilniukų“ su-važiavimą atvažiavo su savo vyru ir sūnumi. norėjo, kad jie pajaustų Vil-niaus išskirtinį grožį. sūnus ir sako: „Tačiau Vilniuje nėra tokios įspūdin-gos išsiskiriančios architektūros kaip Londone ar Miunchene…“ ką į tai Marilė? Žinoma, sunki, monumenta-li vokiečių miestų architektūra daro įspūdį, taip pati ir Didžioji Britanija visada didžiavosi savo imperišku už-moju – architektūroje visa tai atsispin-di. O Vilniaus stiprybė ir grožis visai kitoks, tai italų architektūros poveikio pasekmė – šviesus, lengvas ir grakštus miestas, kuris ryškiai išsiskiria iš kitų Europos miestų. Visai nebūtina turėti išskirtinio užmojo pastatų, kad miestą būtų galima pavadinti įspūdingu. Gro-žiui visai nebūtina didybė. Taip Marilė diskutuoja su savo sūnumi, kuriam mamos „vilniukiškas“ kraujas, atrodo, didelio įspūdžio nedaro, nes jam tokie dalykai neatrodo reikšmingi. O ma-mai – priešingai, nes ji persisunkusi „vilniukiška jausena ir mąstysena.

kiek vadinamoji lenkiškų „kresų“ žmonių jausena, regioninis savitumas atsispindi Marilės atliekamose dai-nose? Po koncertų klausytojai dažnai klausia, iš kur ta jėga ir stiprybė jos dainuojamose dainose. Iš kur? Aišku, iš čia, iš šių vietų, kur jos šaknys. Trum-pas ir aiškus atsakymas.

Brangiausios iš gamtos gautos dovanos

Panašiai Marilės klausia, ką ji daro su savo veido oda, kad tokia lygi ir jokių plastinių operacijų nereikalau-janti. Išties daktaro Arnoldo kleino paslaugų ligi šiol jai nebuvo prireikę. sveiką ir gražią veido odą, kaip ir charakterio bruožus taip pat jaučia-si paveldėjus iš šio krašto. Tai mūsų regiono žmonėms pačios gamtos ir klimato skirtosios dovanos, pagaliau veikia ir giminės genai. Gyvenamoji vieta apsprendžia žmonių tipą, tem-peramentą. Žmogaus prisirišimas prie vienų ar kitų vertybių, grožio ir muzi-kos suvokimas juk labai priklaus nuo kultūrinės ir gyvenamosios aplinkos. kai kam gal tai nėra pirmos svarbos dalykas, bet Marilei yra, ji jaučia savo protėvių šaknis savyje, persisunkusi jų kadais patirtais ir išgyventais jaus-mais, kurie juk niekur nedingsta, jei nuo mažens įsiurbti. Visai galimas dalykas, kad tai atsispindi ir Marilės dainuojamose dainose. Jos pagauna, užburia klausytoją ta emocinių išgy-venimų jėga, kurią sunku būtų paaiš-kinti vien talentingu atlikimu ar gerai pasirinktu repertuaru. Iš paprastos dainos gali trykšti sunkiai apibūdi-nama didesnė jėga, negu užkoduota muzikinių penklinių gaidose ir tekste. Gal tai pačios žemės galių reiškimasis per atlikėją, toks jaudinantis ir pa-gaunantis įvairių tautų klausytojus, nepriklausomai nuo įsitikinimų ar gyvenimo nuostatų. stebėtina meno

jėga, o menininkui juk neatsitiktinai priskiriamas mediumo, savotiško tar-pininko vaidmuo tarp racionaliųjų ir iracionaliųjų gyvenimo pradų.

Marilė tvirtina labiau susijusi su slavų, o ne Vakarų kultūra. Jos reper-tuare daug lenkams, rusams, balta-rusiams būdingų ir mėgiamų dainų. neslepia labai mėgstanti ir amerikiečių muziką, daug tos muzikos klausosi ir nemažai iš jos kūrėjų pasimokanti. Vis dėlto savita jaučiasi tik atlikdama sau būdingą repertuarą, kuris atsklei-džia labiau Rytų europiečiams būdingą temperamentą. Dainuoja kaip jaučia, o jausenos juk nepasirinksi, nes tai kilmės vietos duotybė. Taip tvirtina Marilė, pripažindama, kad jos dainas geriausiai supranta ir priima Rytų Eu-ropos kraštų klausytojai.

Buvusioje sovietų sąjungoje Ma-rilė Rodovič buvo labai mėgiama ir populiari dainininkė, mielai kviečiama gastroliuoti, nes jos koncertai surink-davo pilnas žiūrovų sales. 1984 m. buvo išleista jos bendrai su rusų atlikėjais įrašyta plokštelė. Apskritai lenkų, bul-garų estrada tuo metu buvo labai mė-giama sąjungoje, nes toliau į Vakarus estrados mėgėjų akys nelabai ir siekė – buvo uždraustas rojaus vaisius.

buvo glaudesni negu su atlikėjais iš Lenkijos regionų. Matyt, veikė „kresų“ žmonėms būdingas tarpusavio suprati-mas, panaši jausena ir estetinis skonis. Teko Č. niemanui Rodovičių namuose skanauti ir vilnietiškų koldūnų.

Teko laužti konservatyvaus skonio ledus

Būtų labai keista, jeigu „vilniu-kams“ ir, apskritai, vilniečiams nebūtų įdomu sužinoti apie Marilės ir rusų estrados primadonos Alos Pugačiovos santykius. susipažino sopote, tarptau-tiniame dainų festivalyje. A. Pugačiova dainavo Vsio mogut koroli (karaliai viską gali) ir iškovojo svarbiausią festi-valio apdovanojimą, o Marilė ir Helena Vondračkova iš tuometės Čekoslovaki-jos buvo prieš tai vykusių sopoto festi-valių laureatės. Vakare vyko banketas, Marilė ir Helena atėjo pasipuošusios iškilmingomis juodomis sukniomis. A. Pugačiovai kažkodėl nebuvo pra-nešta, kad bus banketas ir ji atėjo tiesiai kaip stovi iš repeticijų salės. Jautėsi nejaukiai, kad neatrodo taip, kaip de-rėtų. Tai buvo pirma Marilės pažintis su Rusijos estrados „žvaigžde“.

statytojų šalį daugiau nesiųsti, nes jos iš-vaizda ir elgesio manieros kapitalistinės. O jai akompanavę muzikantai ne geresni, nes turėjo pasikabinę ant krūtinių kryže-lius. Marilė buvo kviečiama į Lenkijos kultūros ministeriją ir turėjo pasirašyti, kad skaitė tuos laiškus ir padarys išvadas.

koncerte buvo atliekamos Č. niemano dainos, koncer-te dalyvavo ir Marilė. Ji labai norėjo, kad jai akompanuotų jos gitaristas, bet televizija pa-sakė griežtą ne visiems savitų norų turintiems atlikėjams: akompanuos orkestras ir jo-kių gitaristų nebus. Apie tai Marilė parašė savo interneto tinklalapyje. Vienas jos fanas iš Rusijos parašė tokį komen-tarą: „Tu neturi Lenkijoje išsi-kovojusi tokios pozicijos kaip Ala Pugačiova Rusijoje. Jeigu ji pareikštų, kad jai akompa-nuos gitaristas, o televizija pasipriešintų, tai šiandien jau nebūtų tokios televizijos…“

Marilei buvo kilusi mintis surengti bendrą Alos Pugačio-vos, Helenos Vondračkovos ir jos, Marilės Rodovič, bendrą koncertą, kuriam kai kas buvo prisegęs „trijų panterų“ ar pa-

našų pavadinimą. Gaila, bet niekas iš prodiuserių šiuo pasiūlymu kažkodėl nesusidomėjo. Bandyta trijulę išplės-ti iki ketveriukės, pritraukiant ir dar vieną labai garsią „žvaigždę“. Bet ir šis projektas tolesnės eigos neįgijo. Apie

„Vilniukų“ suvažiavimo metu buvo eksponuojami tarpukario Vilnijos kraštui ir „vilniukų“ pokario likimui būdingi eksponatai

Petro Veselovskio antkapis Vilniaus Bernardinų bažnyčioje

Buvo metas, kai Marilė patyrė ką reiškia būti „ant bangos“, kas yra ne-meluota klausytojų meilė. Maskvos centrinė televizija Marilę dažnai kvies-davosi įvairioms laidoms, ji buvo būti-na svarbiausių šalyje vykusių koncertų dalyvė. 1987 m. apie ją buvo susukta televizijos laida. Įdomu, kad būtent Vilniuje valandos trukmės filmas apie jos kilmės šaknis, atliekamas dainas ir buvo sukurtas.

kalbant apie šaknis verta priminti, kad Marilė rado daug bendro ir su kitu žymiu lenkų dainininku Česlavu niemanu (Czesław niemen). Jis kilęs iš Gardino apylinkių, taigi ne „vilniukas“, bet taip pat iš „kresų“. Būtent su šiuo dainininku Marilės kūrybiniai saitai

Marilei koncertuojant Maskvoje Ala Pugačiova ją pasikvietė į savo namus vakarienei, vėliau dar kelis kartus jai teko buvoti tuose namuose. A. Pugačio-va prisipažino Marilei, kad ši jai padėjo nutiesti kelią į tarybinei estradai visiškai naują laikyseną ir elgseną scenoje, dra-bužių dėvėseną. Juk kokie tai buvo laikai. kai Marilė pradėjo koncertuoti Rusijos miestuose, tai gatvėje dėvėjo tuos pačius drabužius kaip ir Lenkijoje – kelnes su spurgais ir kutais. Tačiau aplinka buvo kita nei Lenkijoje. Rusės moterys spjaudė jai po kojomis – kokia čia imperialistinė beždžionė atvažiavo? Į Lenkijos kultūros ministeriją ateidavo laiškai iš Tarybų sąjungos, kuriuose pasipiktinę piliečiai reikalavo tokios artistės į komunizmo

nežiūrint į tam tikros dalies oficia-lių asmenų reakciją, dauguma į Marilės koncertus ateidavusių žiūrovų jos dainas priimdavo ne tik šiltai, bet entuziastin-gai. Matyt, su panašiomis, jeigu ne dar didesnėmis problemomis susidurdavo ir Ala Pugačiova. kai Marilė Rusijos publiką po truputį pratino prie Vakarų „žvaigždėms“ būdingo scenos įvaizdžio, lengviau pasidarė ir Alai Pugačiovai, kuri juk buvo ne mažiau egzotiško skonio ir elgsenos scenoje moteris.

Ne visi sumanymai išsipildo

2009 metų rugpjūtį sopoto dainos festivalyje televizijos organizuotame

tai vienos oficialios vakarienės metu Marilė Rodovič buvo užsiminusi net Vladimirui Putinui. Šis pervėrė Marilę lediniu žvilgsniu ir nieko neatsakė.

Apskritai Marilė turi daugybę kū-rybinių sumanymų, idėjų bado ne-jaučia. kalbėdama apie turėjusį vykti vilniukų suvažiavimo programoje nu-matytą Vilniaus Rotušės aikštėje jos koncertą su Skamp grupe, Marilė pri-sipažino nieko pernelyg entuziastingo iš koncerto nesitikinti. Jai atrodė, kad į koncertą turėtų ateiti labiau subrendę klausytojai, nes jauni jos paprasčiau-siai nepažįsta, negirdėję. Lenkijoje ki-taip: į jos koncertus ateina visų kartų klausytojai, net ir su mažais vaikais.

Atsiprašo

Labai atsiprašome gerbiamą autorių Vytautą Valiukėną dėl apmaudžios klaidos Technikos enciklopedijos IV tomo autorių sąraše (919 p.). Turi būti – doc. dr. Vytautas Valiukėnas.

Technikos enciklopedijos rengimo grupė

10 2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449)Mokslo Lietuva

MINėjIMAS

Parodos rengėjai prieš renginio atidarymą

Jubiliejinius Žalgirio metus prisimenantŽalgirio mūšio 600 metų pergalės paminėjimas Čikagoje

Atkelta iš 1 p.

Renginio garbės svečias istorikas dr. Romas Batūra su rengėjais ir talkininkais: istorike Violeta Rutkauskiene, Istorijos ieškotojų būrelio nariu, muziku A. Barniškiu – renginio atidaryme

Žalgiris-2 medalis ( St. Sajausko) LITHPEX-POLPEX 2010 – parodos, skirtos Žalgirio mūšio 600 metų paminėjimui Čikagoje atminti – medalis kaltas Kaune, dail. A. Každailis AV ir RV (2 puses) Žalgirio mūšio 600 m. renginio plakatas

Nuo

trau

kų a

utor

iai:

j. Ku

prys

, d. K

aval

iaus

kien

ė, R

. Var

iako

jytė

, A. b

arni

škis

įmonės, savo aukomis parėmė ir privatūs asmenys..

Trijų dienų renginys prasidėjo spa-lio 15 d. penktadienio rytą Balzeko Lietuvių kultūros muziejuje įruošta paroda, kurioje buvo galima apžiūrėti filatelijos, numizmatikos, heraldikos, istorijos ir gausios istorinės literatū-ros rinkinius, ten pat įruoštą Žalgirio mūšio dioramą, kurią specialiai istori-niam jubiliejui paruošė ir į šį renginį pristatė Virdžinijos (Virginia) valsti-joje gyvenantis Robert Tamošaitis – Luddy. Jubiliejinei parodai savo rinki-nius pristatė ir eksponavo dr. Audrius Plioplys, Raimundas korzonas, Vy-tautas Lukoševičius, Jonas Variakojis, Violeta Rutkauskienė, Juozas Liubins-kas, Rimantas kunčas-Žemaitaitis, len-kų filatelistų draugijos nariai: Robert V. Ogrodnik, Chester schafer, Arka-diusz Walinski, Adam Gigiel, Roman sobuś bei latvių filatelistai Vesma ir

Dzintars Grinfelds. savo eksponatus Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirtai parodai pristatė Balzeko muzie-jus, istorinę Lietuvos vėliavą paskoli-no Lietuvos Generalinis konsulatas Čikagoje.

kiek vėliau, 15 val., renginio da-lyviai ir lankytojai buvo pakviesti į

konferenciją/ pokalbių ciklą, skirtą Žalgirio mūšiui atminti. konferen-cija pradėta paskaita apie Lietuvos totorius – garbingus Žalgirio mūšio dalyvius, taip pat apie šių dienų Lie-tuvos piliečius ir jų indelį į istorinę pergalę, bendruomenės istorinį kelią, šių dienų gyvenimą ir veiklą Lietu-voje. Planuotame susitikime turėjo dalyvauti Amerikoje besilankantys Lietuvos totorių atstovai, tačiau pa-sikeitus aplinkybėms, juos atstovavo ir Lietuvos totorius pristatė, jų vardu įgaliotas, Čikagos istorikas Ernestas Lukoševičius. Apžvelgdamas Lietuvos totorių istoriją nuo Žalgirio mūšio iki šių dienų, istorikas išsamiai nušvietė šios garbingos tautos indėlį, ginant Lietuvos valstybę, atsidavimą ir išti-kimybę mūsų tautai, jos valdovams, ypač Vytautui Didžiajam. Po istoriko pasakojimo, susirinkusiems buvo pa-rodytas filmas apie paminklo Vytau-

tui Didžiajam atidengimą Raižiuose. Šį įdomų filmą pristatė ir komentavo istorikas E. Lukoševičius. Filmui pasi-baigus, dalyviai dar ilgai jį aptarinėjo, diskutavo. Ernesto Lukoševičiaus pasa-kojimą apie Lietuvos totorius papildė dr. Romas Batūra – žinomas istorikas, specialiai į Žalgirio mūšio pergalės 600-ųjų metinių minėjimo iškilmes Čikagoje atvykęs iš Lietuvos.

Po paskaitos, penktadienio vakarą vyko iškilmingas minėjimo ir paro-dos atidarymas. Jame dalyvavo Lie-tuvos Respublikos generalinė konsulė Čikagoje skaistė Aniulienė su vyru, Lenkijos Respublikos generalinis kon-sulas Zygmunt Matynia su žmona, Lenkijos ir Lietuvos Garbės konsulai Robert Ogrodnik su žmona ir stanley Balzekas – šio renginio šeimininkas ir globėjas, Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininkas advokatas saulius kuprys, JAV lietuvių bendruomenės atstovai,

lietuvių šaulių atstovai, žurnalistai, daug kitų visuomenės veikėjų. Renginys pradėtas iškil-mingu vėliavų įnešimu, JAV, Lietuvos ir Lenkijos himnų skambesiu, lie-tuvių generolo Teodoro Daukanto Jūrų šaulių kuopos ir Vytauto Di-džiojo rinktinės šaulių garbės sargybos atiduo-ta pagarba. sveikinimo žodį susirinkusiems tri-mis kalbomis tarė Filate-listų draugijos „Lietuva“ pirmininkas Jonas Variakojis. Vakaro programą vedė ALT‘o pirmininkas advokatas saulius kuprys. Įžanginį žodį tarė ku-nigas Jaunius kelpšas. sveikinimus, pradedant iškilmingą paminėjimą, pasakė Lietuvos generalinė konsu-lė s. Aniulienė, Lenkijos generalinis

konsulas Z. Matynia, Garbės konsulai R. Ogrodnik, st. Balzekas, svečias iš Lietuvos istorikas dr. Romas Batūra. Lietuvos Totorių bendrijos sveikinimą perskaitė istorikas E. Lukoševičius. svei-kinimus parodos rengėjams atsiuntė ir Ilinojaus gubernatorius Pat Quinn ir Čikagos meras Richard Daley. Gražiai į minėjimą įsijungė muzikas Algimantas Barniškis, sveikinimo kalbas paįvai-rindamas iškilmingais muzikiniais intarpais, maršų, dainų fragmentais. Visų dalyvių akivaizdoje renginyje da-lyvaujantieji 4 konsulai perkirpo tradi-cinę renginio atidarymo juostą. Po šios ceremonijos svečiai ir renginio dalyviai apžiūrėjo parodą, dioramą, kurią labai

įtaigiai pristatė Bob Tamošaitis Luddy. Čia pat susirinkusiųjų laukė vaišės, kurias paruošė Gitana Variakojienė ir Vida Čiabilienė, o iškilmių vaišių išlaidas finansavo Lenkijos Respublikos generalinis konsulas Zygmunt Maty-nia. Žalgirio mūšio 600 metų sukakčiai sukurtais saldainiais vaišino Lietuvos

2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449) 11Mokslo Lietuva

„Žalgiriui 600“ 44 centų vertės JAV pašto ženklas – išleido lietuvių filatelistų draugija „Lietuva“

Ernestas Lukoševičius skaito atsiustą Lietuvos totorių sveikinimą

Kaziuko mugės širdis plazda Marilės dainose (2)

Atkelta iš 9 p.

Jie taip pat labai svarbūs jos koncertuo-se, nes kuria taip reikalingą ypatingą atmosferą – šėlioja, reikalauja kartoti, aikštę pripildo judėjimo ir gyvybės. Vyresni klausytojai kitaip išgyvena jos atliekamas dainas. Todėl nesiti-kėjo tokio koncerto kaip Lenkijoje, kur susirenka 20–30 tūkst. klausytojų. Lietuvoje viskas turėtų būti santūriau, o dainuosianti publikai tai, ko ji pagei-daus. Ar Marilė pakeitė savo nuomonę po koncerto, sunku pasakyti, bet į jos ir „skempų“ koncertą kaip tik susirinko daugiausia jauna ir labai entuziastinga publika.

Vilniaus Kaziuko mugės nusipelno įprasminimo dainoje

Gal „vilniukų“ suvažiavimas pa-skatins Marilę sukurti naują dainą, pavyzdžiui, skirtą Vilniui, o gal „vil-niukų“ suvažiavimams. Panašiai kaip Kolorowe jarmarki gal pavyks sukurti dainą Kaziukowe jarmarki, skirtą ka-daise garsioms ir šiais laikais taip pat tebevykstantiems kaziuko kermošiams ar mugėms Vilniuje. Būtent taip po-puliarųjį šlagerį vieną kartą koncerto metu Vilniuje Marilė ir sudainavo, vietoj kolorowe jarmarki ištardama Kaziukowe jarmarki. Mat spontaniškai iš močiutės pasakojimų jos atmintyje išliko kadais garsėjusių kaziuko mugių vaizdai.

Marilė žinojo, kad Šv. kazimiero kermošiai XIX a. Vilniuje buvo ren-giami katedros aikštėje, bet pastačius paminklą Jekaterinai II valdžios parėdy-mu kermošiai buvo perkelti į Lukiškių aikštę. Būdavo metų, kai iš Rytų Lietu-vos ir Vakarų Gudijos į tuos kermošius suvažiuodavo daugiau kaip 20 tūkst. vežimų su namudinėmis prekėmis. Tris ir net keturias dienas tęstavosi tie garsūs toli už Vilnijos ribų garsėję kermošiai. Žymiausias tų kermošių papuošalas – Vilnijos verbos, teikiančios šioms mu-gėms ypatingo savitumo ir ypač žavin-čios Vilniaus svečius.

Marilė dainavo apie tai, ko labiau-siai gailėjosi, iš gyvenimo išėjusio kaž-

ko labai artimo, į praeitį negrįžtamai nugrimzdusio kaip ir jos močiūtės pasakojimai. Gal nelabai žinojo, kad ir šiais laikais tos mugės tebėra gyvos, ne vien mirusi tradicija, bet ir šiandien žmonių mėgiamos, sutraukia daugy-bę lankytojų. Tiesa, pokario metais kaziuko muges leista rengti tik nuo aštunto dešimtmečio pabaigos, iškė-lus jas kuo toliau iš miesto centro – į kalvarijų turgavietę. Dabar kasmet per Šv. kazimiero gimtadienį kovo 4 dieną Vilniaus senamiestis pražysta pirmuo-ju pavasario pranašu – spalvingomis verbomis. Tai kaziuko mugių vizitinė kortelė, tradicijos gyvybingumo ženk-las. Dabartinėse mugėse pagrindinės prekės jau ne garsieji Vilniaus riestai-niais, ne sentikių tradiciniai meduoliai ir ne seliavos iš naručio ežero dabar-tinėje Gudijoje. Tačiau verbos kaip ir seniau išlieka būtinas šių savitų mugių puošinys, ir jeigu Marilė ryžtųsi kurti kažką panašaus į Kaziukowe jarmarki, Vilnijos verboms toje dainoje turėtų atsirasti deramos vietos.

Marilė išgarsino dainą „Kolorowe jarmarki“

Dainą „Kolorowe jarmarki“ pa-rašė dainų kūrėjas ir dainininkas iš Balstogės Janušas Laskovskis (Janusz Laskowski), dainuodavęs per muges ir turguose. Jau buvo pradėjęs leisti savo dainų plokšteles ir buvo labai populia-rus žmonėse, bet koncertų organizato-riai, radijas ir televizija į jį dar nebuvo atkreipę dėmesio. 1977 m. J. Laskovskis atvyko į lenkų dainos festivalį Opolėje, jo atliktoji autorinė daina Spalvotieji jomarkėliai žiūrovų buvo priimti nepa-prastai entuziastingai, fanai tiesiog pa-šėlo, taip juos užbūrė pagavi melodija. kitaip vertino griežta žiuri – nerimtai dainai balų neskyrė, įvertino nuliu.

Praėjus dviems mėnesiams Marilei (kuri jau buvo žinoma nuo 1962 m. kaip puiki vokalistė ir artistė, nes daly-vavo daugybėje konkursų ir festivalių, pelnė apdovanojimus, filmavosi kino filmuose) buvo pasiūlyta Lenkijai ats-tovauti sopoto festivalyje. Tada jai ir

šovė mintis paprašyti Laskovskio, kad leistų sudainuoti jo dainą. Buvo su-maniusi ištisą šlagerį lydintį anturažą, aišku jomarkinį. Ant peties papūga, scenoje skraido balandžiai, maivosi mimas.

Marilės atlikta daina turėjo nepa-prastą pasisekimą, tarsi seniai laukta ir pagaliau išsipildžiusi svajonė. Ir ne tik žiūrovams patiko, bet ir žiuri jai skyrė pirmą vietą sopoto festivalyje, o Marilė Rodovič iškart dar labiau išpopuliarėjo ne tik Lenkijoje, bet ir sovietų sąjun-goje. Gastrolių ir koncertų pasiūlymų pasipylė tarsi iš gausybės rago, sunku būtų net svarbiausius atsiminti. Daina bemat virto labai populiariu šlage-riu, ir šiandien ji išlieka tokių Rusijos est rados „žvaigždžių“ kaip Valerijaus Leontjevo, Aleksandro Malinino ir daugelio kitų repertuaruose. Dainuoja ją ir Lietuvos dainininkai.

ką Marilė Rodovič mano apie šiandieninę Lenkijos estradinę mu-ziką? Lenkijoje labai daug talentingų atlikėjų, bet komercinės radijo stotys lenkų muzikos negroja, savų daininkų nepropaguoja. Grojama tik Vakarų, daugiausia amerikietiška muzika.nu-skamba ir geros muzikos, bet dažnai grojama bet kokia, bemintė ir besielė, tik ne lenkiška muziką. Tad geri dai-nininkai neturi kaip prasimušti, nes tiems, nuo kurių priklauso, neįdomūs.

Į televiziją prasimušti beveik neį-manoma, nes telestudijos liovėsi kurti muzikines laidas. Dabar kuriamas šou: dainininkas privalo mokėti šokti, krėsti juokus, stovėti ant galvos, žodžiu, turėti charizmos, tik tada gali tikti šou. su tikra muzika ir daina tai maža ką turi bendro. Į prarają riedančios kultūros agonija. ne, žodžio agonija Marilė ne-ištarė, tai mes pridėjome savo trigrašį. Jeigu apie savosios kultūros puose-lėjimą, ugdymą, plėtojimą nėra kal-bos, jeigu Lenkijoje tik 9 proc. iš visos skambančios muzikos skirta lenkiškai muzikai, tai ką galima pasakyti apie šalies muzikinę ateitį? Ar ne tą patį vaizdą turime Lietuvoje?

Gediminas Zemlickas

Iš Ž

ilvin

o Ra

davi

čiau

s ar

chyv

o

Kunigas Arūnas Peškaitis OFM šventina Radavičių ir Rodovičių giminės rūpesčiu atkurtą antrą angeliuką (skulptorius Gintaras Černiauskas, darbams vadovavo įmonės „Pranciškaus staliai“ vadovas Dalius Joneikis)

totoriai, iš Lietuvos atvežtus gardumy-nus perdavę E. Lukoševičiui.

Antroji renginio diena – spalio 16-oji – prasidėjo ankstyvą rytą. Pir-mieji 8.30 val. žiūrėti parodos rinkosi Čikagos lituanistinės mokyklos moki-niai, jų tėveliai ir mokytojos. Ypatingai domėtasi Žalgirio mūšio diorama, kurią susirinkusiems jauniesiems istorijos mylėtojams pristatė pats jos sudarytojas ir kūrėjas Robert Tamošaitis Luddy. Pa-prastas ir suprantamas Žalgirio mūšio

eigos, jo svarbos aiškinimas bei medinių kareivėlių išrikiavimas mūšio eigoje, puolimo, atsitraukimo vaizdavimas tuoj pat sudomino mokinukus. Jie net patys nepastebėjo, kaip tapo mūšio dalyviais, stumdė, dėliojo figūrėles, diskutavo, planavo mūšio eigą, kol galiausiai ir patys, sustatyti į būrį, galėjo pasijausti šio istorinio mūšio dalyviais. Patirtus įspūdžius parsinešė į mokyklą. Vėliau ne vienas dar kartą sugrižo į muziejų, atsivedė draugų, kurie su dideliu su-sidomėjimu aplankė parodą ir žiūrėjo dioramą. kiek vėliau parodą aplankė mokyklos direktorė J. Dovilienė ir pa-vaduotoja L. Apanavičienė.

Šeštadienio rytą renginio organi-zatoriai pakvietė lankytojus į paskaitų ciklą, skirtą Žalgirio mūšiui atmin-ti. Paskaitas skaitė žinomi istorikai, viduramžių ir karybos tyrinėtojai, Žalgirio mūšio žinovai: svečias iš Lie-tuvos – istorikas dr. Romas Batūra, Žalgirio mūšio ir lietuvių kovų su kryžiuočiais tyrinėtojas amerikietis prof. dr. William urban, čikagiškis istorikas, karybos ir karo istorijos tyrinėtojas dr. Robertas Vitas. Prie mokslininkų pristatomų Žalgirio mū-šio aktualijų prisijungė Jonas Vainius, papasakojęs apie vasarą Lietuvoje ir Lenkijoje vykusias Žalgirio mūšio paminėjimo šventes bei patirtus įspū-džius kelionėje į Marienburgo pilį.

Pažymėtina, kad žinomas Lietuvos istorikas dr. Romas Batūra papildomai dalyvavo susitikimuose su mokiniais Lemonto lituanistineje mokykloje bei aplankė Pasaulio lietuvių centrą Le-monte. su lietuvių visuomene kalbėjo apie Žalgirio mūšio aktualijas, lietuvių kovą su pavergėjais bei Lietuvos laisvės kelią iki šių dienų. susitiko su lietuvių visuomenės atstovais, aplankė kitus lie-tuviškus telkinius bei čia gyvuojančias lietuviškas organizacijas.

Šeštadienio vakarą vyko iškilmin-gas renginio pokylis, kurio metu visi renginio ir parodos dalyviai buvo apdo-vanoti atminimo medaliais, pagamin-tais Lietuvoje specialiai tai progai, bei Lenkijos Garbės konsulo R. Ogrodnik ir jo žmonos paruoštais suvenyrais.

sekmadienį organizatoriai kvietė renginio lankytojus į filmų apie Len-kijoje vykusią Žalgirio mūšio insceni-zaciją peržiūrą. Vidurdienį įvyko žino-mo dokumentinių filmų kūrėjo Algio kuzmicko filmo „Žalios girios ainiai“ premjera. Trumpai filmo autorių ir fil-mą, jo sukūrimo istoriją, pristatė rengi-nio vedėja Violeta Rutkauskienė. Buvo demonstruojami ir kiti dokumentiniai filmai, įamžinę jubiliejinio įvykio iš-kilmes tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje.

Organizacinio komiteto nariai ir šio renginio iniciatoriai R. Ogrodnik, Ch. schafer, V. Rutkauskienė ir J. Varia-kojis įdėjo daug pastangų, jėgų ir suma-

numo, kad šis svarbus įvykis Europos istorijoje būtų deramai paminėtas Či-kagoje. Aktyviai parodos organizavime dalyvavo ir padėjo kęstutis ir Rūta si-dabrai, Raimundas korzonas, Rimantas kunčas-Žemaitaitis, Balzeko muziejaus darbuotojos Rita Janz, karilė Vaitkutė, o taip pat Aušrelė sakalaitė. Variakojienė padėjo organizuoti vaišes, iškilmingą pokylį, patarė ir pagelbėjo, kaip tik galėjo. Didelės pagalbos sulaukėme iš Balze-ko muziejaus prezidento st. Balzeko ir ALT’o pirmininko advokato sauliaus kuprio. Valdovų rūmų paramos JAV ko-miteto pirmininkė R. narušienė parodai paskolino eksponatų ir leidinių. Arvydas Reneckis padėjo internetu iš Lietuvos į Čikagą persiųsti dokumentinį filmą „Ža-lios girios ainiai“. Finansiškai minėjimą rėmė saulius kuprys, Zygmunt Matynia, Chet schafer, Danutė kunčienė, Gražina Liautaud ir dar daugelis kitų geradarių, atskiros privačios firmos bei įstaigos.

Įamžinant šį Žalgirio mūšio 600 m. jubiliejui skirtą renginį Čikagoje, orga-nizatoriai išleido specialiai jubiliejui skirtą medalį, informatyvų katalogą, menišką voką ir JAV pašto ženklą.

Renginį ir jo eigą aprašė ir renginio naujienas bei žinias skelbė lietuviškoji spauda „Draugas“, „Čikagos Aidas“, „Amerikos Lietuvis“, „Dirva“, taip pat lenkų ir amerikiečių spauda, internetinė žiniasklaida ir informacinės svetainės.

12 2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449)Mokslo Lietuva

TEATROLOgIjA

Lietuvos atgimimo metu sąjūdis paliko ryškius pėdsakus visose mūsų gyvenimo srityse, taip pat

ir teatro. Atsimenu, dar 1989 m. įvykęs Lietuvos teatro sąjungos suvažiavimas labai ryškiai išsakė savo poziciją. nors tuometinis jos pirmininkas R. Adomai-tis maldavo susirinkusių delegatų ne-atsiskirti nuo Rusijos sąjunginės teatro draugijos, nes iš ten Lietuvai plaukianti įvairiapusiška parama ir globa, delega-tai nepakluso pirmininko prašymui ir vienbalsiai balsavo už laisvą, nepriklau-somą Lietuvos teatro sąjungą. Tai didelė garbė Lietuvos teatrų pasiuntiniams!

nors oficialiai sąjunga ir atsisky-rė nuo Rusijos, o per suvažiavimą buvo pakeistas pirmininkas, tačiau jos struktūroje ilgai nesimatė jokių pokyčių. Teatrologų sekcija vegetavo, Menotyros centras Istorijos institute ir toliau ignoravo žinomų teatro isto-rikų V. Maknio, J. Šaltenio, J. Blekaičio, B. Vaškelio ir kt. darbus ir jų plačią kul-tūrinę veiklą, ignoravo ne jų klano jau-nų teatrologų kūrybinius sumanymus, visuose teatrologiniuose leidiniuose tebežiojėjo spragos ir duobės, o, pvz., lietuvių enciklopedijose tebevyravo buvusiai okupacinei valdžiai ištikimų

Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai – 20: istorija, problemos

Aleksandras GuOBYs pasiryžusi tęsti V. kudirkos 1888 m. pradėtą „Lietuvos draugijos“ veiklą lietuviško teatro srityje.

Pirmas žingsnis – sugrąžinti įžymių žmonių vardus, jų darbų palikimą į mokslo ir kultūros istorijos pasaulį. Ypač tų, kurių kūrybinė veikla soviet-mečiu buvo nuolat žlugdoma, nieki-nama, ištrinama iš istorijos. Jau vien pavarčius Visuomeninių organizacijų archyvo (buvusios komunistų parti-jos) kai kuriuos fondus (nr. 1771, 7763 ir kt.), surandame pluoštą dokumen-tų, kuriuose daugelis pokario scenos menininkų įvardijami „šiukšlėmis“: J. Šaltenis, V. Maknys, J. kanopka, s. Čaikauskas, V. kancleris, V. Liman-tas, A. kupstas, B. Lukošius, A. kučin-gis, J. Indra, A. sutkus, A. Leimontaitė, s. Valančiūnaitė, J. stanulis, k. Inčiūra, V. steponavičius ir kt., nekalbant apie tuos, kurie baigiantis karui pasitraukė į Vakarus.

Prikelti minėtų žmonių kūrybą į lietuvių teatro istoriją teko ilgai ir kantriai, nes senoji sovietinė gvardija, likusi senuosiuose postuose, pirmiau-sia kultūros instituto menotyros sekto-riuje, sugalvodavo įvairiausių trukdžių.

Pradėjome nuo specialių konferen-cijų, į kurias kviesdavome labai platų mokslininkų, teatro pedagogų, scenos

taip pat dalis jos yra paskelbta žurna-le „Lietuvos scena“ (2008, nr. 4/13, p. 43–48 ir 2009, nr. 1/14, p. 38–48).

Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijos valdyba apgailestauja, kad

sovietų cenzūros išniekintus) lietu-vių teatro istorijos tomus. Didžiausias mūsų pasiekimas – V. Maknio Raštų išleidimas1, prie kurių aktyviai prisi-dėjo profesoriai P. Bielskis, P. Česnu-levičiūtė, B. Vaškelis, V. Vitkauskas, taip pat teatrologės V. Janeliauskienė, E. kaulakytė, kurie savo dora ir entu-ziazmu vainikavo V. Maknio darbų vietą ir svarbą mūsų nepriklausomos valstybės kultūroje.

Tai pirmieji ir kol kas vieninteliai Lietuvoje teatro istoriko raštai! Manome, kad jie turėtų tapti lietuviškos teatrologi-jos pagrindu, nes juose yra aprėpti svar-biausi kriterijai ir temos, kuriais galima remtis arba diskutuoti tyrinėjimuose. Raštų išleidimą rėmė tuo metu seimo pirmininkas Č. Juršėnas, seimo narys J. Dautartas, kultūros ministras R. Vilkai-tis, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas A. Matulionis ir Teatro istorijos ir tradi-cijų draugijos valdyba.

Apie režisierių arba artistą soviet-mečiu buvo kalbama apsiribojant dau-giausia tik sukurto spektaklio arba vaidmens rėmais. O apie žmogų, jo charakterį, būdo savybes buvo vengia-ma kalbėti. neduok Dieve, dar išryškės kokie nors ne sovietiniai, buržuaziniai artisto būdo bruožai, skirtingas nuo valdžios kūrėjo požiūris į gyvenimą, o gal dar išlįs kokie nors iškreiptos mo-ralės požymiai? koks valdžios klanas, toks turėjo būti ir teatro kūrėjas! Ta-čiau, ar iš tikrųjų buvo tik toks kūrėjas?

Šiais nepriklausomybės metais Draugija aktyviai svarstė, kaip istori-jai pateikti dažnai sovietinės valdžios niekinamų Lietuvos teatro menininkų svarbiausius pasiekimus, kaip objek-tyviai ir visapusiškai, vadovaujantis istorizmo principais, atskleisti tas ver-tybes, kurias teatro menininkai yra sukūrę Lietuvos žiūrovui ir istorijai.

Štai, pavyzdžiui, Antanas sutkus, Tautos teatro ir teatro mokyklos įkūrė-jas. Iki nepriklausomybės laikų vis dar tebebuvo kažkokia mistinė asmenybė. Patyliukais žmonės kalbėjo, kad jo gys-lose – mėlynas kraujas, nors į sibirą ir nebuvo ištremtas. O ką jis darė be „Vilko-lakio“ teatro, Valstybės teatre, klaipėdoje, Vilniuje, „Dainos“ draugijoje, Maskvos

teatrų koridoriuose, B. sruogos semina-re?... Iš kur tie satyros pradai jo kūryboje? Pagaliau, veikla teatro mokyklose, jo mokinių darbai ir žygiai?...

Arba štai Juozas Rudzinskas. Die-vo apdovanotas dideliu artisto talen-tu – XX a. viduryje jo vadovaujamas Akademinis dramos teatras švytėjo genialiais pastatymais, režisieriais, ar-tistų šlovės valandomis. Tuo tarpu so-vietiniai teatro kritikai teatro istorijon vis rašė vieną ir tą patį – nuskurdusi mintis, sustabarėję teatro formos... To-kiu būdu naikino ne tik režisieriaus kūrybą, bet ir teatro instituciją, turinčią ilgalaikę perspektyvą.

O teatro mokyklos? Visą sovietme-tį Menotyros centro teatrologiniuose rašiniuose geriausiu atveju buvo apsi-ribojama tik jų pavadinimais: Valsty-bės teatro vaidybos mokykla, Tautos teatro mokykla ir pan. Tačiau daugiau apie jas nė žodžio. Jos tarsi neturėjo nei mokymo programų, nei aukštos kvalifikacijos dėstytojų, nei žymiau-sių režisierių, universiteto profesorių, rašytojų, kompozitorių, scenografų... užtai Maskvos arba Leningrado teatro mokyklos – ohoho!

O apie Lietuvos Muzikos ir teatro teatrinę mokyklą buvo nutylima arba retkarčiais Menotyros centro teatro-logai pareikšdavo kritinę nuomonę. Ypatingai apie profesorės I. Vaišytės pedagoginį darbą. LTITD valdyba su-rengė specialią konferenciją, skirtą apsvarstyti Lietuvos aukštojo teatrinio mokslo padėtį, jo pasiekimus, prob-lemas ir konkrečiai I. Vaišytės įnašą rengiant ir auklėjant aukštos kvalifi-kacijos teatro aktorius ir režisierius. Į konferenciją buvo pakviestas platus būrys mokslininkų, pedagogų, aktorių ir režisierių, ir įsitikinome, kad ji lietu-vė, nuo Ventos pakraščių, kad tai viena iš labiausiai išsilavinusių menininkių, mokslininkių ir pedagogių, kuri bai-gusi net dvi aspirantūras (režisūros ir psichologijos), kad tai yra Vilniaus dramos teatro studijos, Vilniaus Peda-goginio instituto auklėtinė, Šiaulių dra-mos teatro artistė ir tik po to – Mask vos aukštųjų mokyklų studentė, dokto-rantė. Tačiau apie jos darbus spauda tylėjo. Menotyros centro teatrologai retkarčiais prabildavo, pamėtėdami į spaudą kokią nors kritinę recenziją Vaišytės studentų darbams įvertinti. O juk žymesnės teatro pedagogės Lietuva iki šiol neturi! Jei klanas ir suteikia kokiam nors pedagogui daugiau nuo-pelnų nei I. Vaišytei, tai tik įrodo, kokia neapykanta buvo ir tebėra vykdoma talentingiausiems.

Turėdama galvoje labai prieštarin-gai rengiamą Lietuvos teatro istoriją, Draugija be konferencijų, skirtų teatro istorikams J. Šalteniui ir V. Makniui, pasitelkusi scenos veteranus, mokslo žmones, istorikus, menotyrininkus, re-žisierius, aktorius, nepriklausomybės metais surengė daugiau nei 20 konfe-rencijų, kuriose buvo aptariama mūsų teatro menininkų gyvenimo ir kūrybos savitumai, jų nuopelnai kultūros isto-rijoje. Pavyko sukaupti daug medžia-gos apie minėtus I. Vaišytę, J. siparį, J. Rudzinską, A. sutkų, B. Lukošių, R. Juknevičių, H. kurauską, J. Lankutį, B. Vaškelį, s. nosevičiūtę, J. stanulį, G. Gojaną, k. Juršį, k. Tumkevičių, s. Pilką, I. naujokienę, P. Vosyliūtę, V. Jurkūną, V. kanclerį, H. Vancevičių, J. Miltinį, J. kavaliauską, G. karką ir kt.

1 V. Maknys. Raštai. Du tomai (su-darė ir parengė A. Guobys), V., 2009.

Lietuvos teatro sąjungos teatrologų-muzikologų skyriaus vadovas

Lietuvos nepriklausomybės teatro 20-mečiui skirtoje konferencijoje teatrologijos magistrė Salomėja Burneikaitė, dramaturgas Marius Šidlauskas ir VDU doktorantė Jūratė Grigaitienė

ged

imin

o Ze

mlic

ko n

uotr

auko

s

konsultantų rekomendacijos, dėl kurių liko dešimtys nepažymėtų Lietuvos teatro kūrėjų.

Matydami okupacinės epochos sergėtojų dualizmą, kai vieną kalba, o kitą daro, 1991 m. lapkričio 11 d. susi-rinko teatro mokslininkų, pedagogų, režisierių, aktorių būrys: V. Maknys, J. Lankutis, A. samulionis, A. Ado-maitytė, A. savickaitė, V. Limantas, H. kurauskas, F. Jakšys, P. Bielskis, s. nosevičiūtė, E. kaulakytė, L. Ciunis ir kt., kurie įkūrė naują nepriklausomą organizaciją – Lietuvos teatro istori-jos ir tradicijų draugiją (sutrumpintai LTITD, pirmininku išrinktas A. Guo-bys), kuri nuo pirmųjų dienų buvo

praktikų, bendradarbių ratą. norėčiau paminėti konferenciją, skirtą teatro istorikui, kritikui, dramaturgui Jurgiui Arnui Šalteniui atminti. konferencijos metu, kuri vyko pilnutėlėje Lietuvos kultūros ministerijos baltojoje salėje, pranešimus skaitė 10 prelegentų, kurie plačiai apžvelgė sovietinės okupacijos lūžių metą, J. Šaltenio žurnalų „Menas“ ir „Teatras“ – leidėjo ir autoriaus – prob lemiškumo aspektus, kino kritiko, publicisto bei dramaturgo kūrybos analizę, jo parašyto „Lietuvos teatras 1889–1949“ rankraščio, tebedūlijančio Lietuvos mokslų akademijos bibliote-koje, istoriją. konferencijos medžiaga yra atspausdinta atskirame leidinyje,

dabartiniu metu Lietuvos tyrimų ir kultūros instituto teatrologų rašomoje teatro istorijoje J. Šaltenis vis dar yra nereikalingas. Gal dėl to, kad jis vokie-čių okupacijos metais savo straipsniuo-se smerkė rusų okupaciją? Tikime, kad teatro mokslo žmonės, anksčiau ar vė-liau, suras šį žmogų ir sugrąžins į mūsų teatro istoriją jo reikšmingus darbus, nes tai buvo ryškiai švytėjusi žvaigždė mūsų teatro ir kino padangėje.

Reikėjo 20-ties metų, kad LTIT Draugija apsaugotų kitą įžymų teatro istoriką Vytautą Maknį, kuriam padėjo susigrąžinti sovietų atimtus mokslo laipsnius ir, pagal galimybes, apginti jo parašytus ir atspausdintus (tegu ir

2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449) 13Mokslo Lietuva

TEATROLOgIjA

svarstant ir analizuojant minėtas asmenybes, Draugija palietė ir tokias temas, kaip nutautinimo Lietuvos teatruose politika, tautinio identiteto praradimo priežastys, lietuvių tea-trinės pedagogikos vystymosi keliai, lietuvių teatro šaltinių leidybos klau-simai ir t. t.

Draugija kartu su Lietuvos teatro, muzikos ir kino (LTMk) muziejumi buvo inicijavusi tarptautinių renginių pradžią. Vienas iš tokių – konferen-cija Vokietijos mieste Wetslare, ku-rios tema – „Vokiečių dramaturgų ir Šekspyro kūrinių pastatymai Lietuvos teatrų scenose“. konferencijos dalyvius ir muziejaus organizuotą parodą labai šiltai priėmė ne tik šeimininkai, bet ir įvairių Europos šalių diskusijose da-lyvavę mokslo ir meno žmonės. Deja, tas bendradarbiavimas nutrūko, nes neparėmė kultūros ministerija (tuo metu ministrė R. Žakaitienė).

Draugija ne kartą kėlė teatro is-torijos rengimo klausimus. Menoty-ros sektoriaus leidžiama produkcija netenkino nei Draugijos tarybos, nei daugelio skaitytojų dėl iškreiptos teatro istorijos periodizacijos, aktorių ir reži-sierių atrankos ir vertinimo kriterijų. Todėl neatsitiktinai iškilo teatrologijos specialistų rengimo klausimai. Mu-zikos ir teatro akademijoje veikianti teatrologijos katedra buvo ir tebėra pa-kankamai uždara organizacija. Teatri-nė visuomenė nėra susipažinusi nei su šio darinio mokymo programa, nei su jo tikslais ir svarbiausiais uždaviniais, susijusiais su nepriklausomos valstybės diktuojamais principais. Tuo tarpu Lietuvos nepriklausomybei kasdien vis plačiau aprėpiant tautinio identiteto problemų ratą, Draugijos valdyba savo vienu iš svarbiausių uždavinių tuo-met laikė peržiūrėti sovietmečio laikų teatrologijos palikimą ir atitinkamai įvertinti to meto publikacijas ir pačią istoriją. Todėl buvo nuspręsta atkurti B. sruogos, V. Mickevičiaus-krėvės, V. Mykolaičio-Putino 1940 m. orga-nizuotą Teatrologijos katedrą Vytau-to Didžiojo universitete. Atitinkamą katedrą buvo nuspręsta prašyti įkur-ti klaipėdoje. Šioms tautinėms mo-kykloms buvo keliamas svarbiausias uždavinys: atsisakyti siauro sovietinio mokymo modelio, taikyti Europos ir pasaulio analogiškų universitetinių mokyklų mokymo programas2.

Šiuo metu jau galime džiaugtis šių katedrų auklėtiniais, kurie kasdien vis atsakingiau įsilieja į teatrinės kūrybos procesą. Daugelis jų – aukštųjų mokyklų pedagogai, įvairių konferencijų organiza-toriai ir dalyviai, spektaklių recenzentai, knygų autoriai, įvairiausių Lietuvos ir tarptautinių teatrinių konferencijų bei įvairių komisijų nariai ir vadovai.

sovietiniais metais ir net pirmai-siais nepriklausomybės metais lietu-vių teatrologijoje dominavo Lietuvos teatro sąjungoje veikusi teatrologų sek-cija. Tačiau po 1990 m. kai kurie jos nariai, pasimėtę to meto lozungais apie aktyvią veiklą sąjūdyje, greitai pamiršo, kad reikia ne tik garsiai šaukti, bet ir iš esmės keisti veiklos programą. Deja, toje Teatro sąjungos teatrologų sekci-joje jokių tautinių nei kitokių pokyčių nebuvo. „Aktyviai besireiškiančių te-atrologų dauguma“, kaip jie tuomet save buvo įvardiję, ne tik žlugdė sek-cijos veiklą, bet priešingai – Lietuvos teatro sąjungos pirmininkui A. Ma-tulioniui jie įteikė ultimatumą dėl to,

kad pirmininkas neleidžia tai grupelei užvaldyti teatrinės spaudos3, nesudaro besąlygiškos teisės vadovauti teatro procesui. Tai buvo sovietinių aktyvistų maištas! kai nepavyko sutriuškinti nei užsispyrusio vadovo, nei sąjungos valdybos, „aktyviai besireiškianti dau-guma“ Teatro sąjungoje pamažu iširo ir išsibarstė...

2004 m. Lietuvos teatro sąjungos pirmininko A. Matulionio iniciatyva LTIT Draugija buvo pakviesta ben-dradarbiauti įkuriant naują teatrologų-muzikologų skyrių, kuriame šiuo metu aktyviai bendradarbiauja 35 nariai.

Šio skyriaus vienas iš pirmųjų už-davinių buvo – įkurti savarankišką žurnalą „Lietuvos scena“, kuriame būtų nuolat spausdinama medžiaga apie

visus Lietuvos teatro pasiekimus, taip pat apie kai kuriuos pasaulio teatrinius įvykius ir t. t. Į šio žurnalo redkolegiją buvo pakviesta 11 teatrologų, akto-rių, muzikologų iš Vilniaus, kauno, klaipėdos, Šiaulių, kurie aktyviai ben-dradarbiauja žurnalo parengimo ir leidybos procese (žurnalo įkūrimo ini-ciatorius ir redkolegijos pirmininkas – Aleksandras Guobys).

Šiandien galime pasidžiaugti, kad iki šiol jau išspausdinome 21 numerį, kuriuose buvo patalpinta virš kelių šimtų įvairaus pobūdžio ir apimties straipsnių, studijų, teatro darbuotojų portretų, istorinių apybraižų, moks-linių pastebėjimų, recenzijų, scenos pedagogikos tyrinėjimų, dialogų ir kt.

ne kartą ir ne vienoje konferenci-joje (1999, 2002, 2006, 2008 m.) buvo keliamas Teatrologijos mokslo centro pertvarkymo klausimas. Deja, mūsų pasiūlymams vadovaujančios institu-cijos iki šiol tebėra kurčios. Švietimo ir mokslo, kultūros ministerijos, pa-galiau seimo atitinkami komitetai vis dar, matyt, tebėra patenkinti esama padėtimi. Tyli. Mes suprantame, kad ministrai dažnai keičiami, gal nespė-ja įsigilinti, ką veikia ir kur veikia ta mūsų teatrologija, tačiau nežiūrint į tai, jau laikas būtų susiklosčiusią situaciją keisti. Šiandien mes turime daugiau nei 40 teatrologijos magistrų, baigusių lietuviškas mokyklas. Dabartiniame

6 Byla – 1959 – 161, t. 4, V., 1989, p. 274.

2 1996 m. Vytauto Didžiojo univer-sitete Teatrologijos katedros atkūrimo iniciatoriai buvo Draugijos valdyba ir rektorius B. Vaškelis. klaipėdos univer-sitete teatrologijos magistrantūra buvo įkurta 1997 m. Vadovas – P. Bielskis.

4 Žr.: P.  Bielskis. Pramanai ir subjektyvizmas veržiasi į teatrologi-jos mokslą. „Lietuvos scena“, 2009, nr. 4/17, p. 45–50).

Lietuvos teatro sąjungos teatrologijos skyriuje be magistrų yra 11 mokslo daktarų ir 4 doktorantai, studijuojantys įvairiuose Lietuvos universitetuose. Tačiau nė vienas iš jų nėra kviečiamas bendradarbiauti su kultūros tyrimų instituto teatrologijos centru. Visiškai taip pat, kaip ir sovietiniais metais. Jie tebetęsia sovietinės teatrologijos tradicijas, ignoruoja tautinės svarbos renginius (pvz., Lietuviško teatro šimt-mečio minėjimą, kurį vainikavo visos Lietuvos susibūrimas ant Medvėgalio kalno, 1999 m.), daugelio jaunų moks-lininkų kūrybą, organizuoja įvairius klaninius skundus, recenzijas. Tai vis tie patys I. Aleksaitė, A. Girdzijaus-kaitė, M. Petuchauskas, I. Veisaitė ir jiems paklūstančios A. Marcinkevi-

čiūtė, R. Vasinauskaitė ir kt. Jau vien tie jų skundai ir iškreipti įvairių teatri-nių reiškinių savanaudiški vertinimai lietuvių teatro istorijos naujuosiuose tomuose, taip pat lietuvių visuotinėje enciklopedijoje formuojama medžiaga visais atžvilgiais yra nesuderinami su teatrinės etikos ir teatrologinės specia-lybės reikalavimais4.

kaip pavyzdį norėčiau priminti ne seną jų „sielvartavimą“ dėl naciona-linio dramos teatro vadovo skyrimo. Raštas pasirašytas direktoriaus rinkimų išvakarėse. Visus skundus, „recenzi-jas“, pasityčiojimus jie visuomet šitaip pateikia – iš vakaro, kad apdrabstytas žmogus nespėtų atsipeikėti. Šį kartą tą jų rašinį rašytoja V. Jasukaitytė įvertino šitaip: „Teatralais pasivadinusių asmenų kreipimasis į Respublikos prezidentę ir kultūros ministrą yra dar vienas šešėlyje stovinčio klano bandymas, pasinau-dojant juodoje politikoje nesusigau-dančiais asmenimis, atlaisvinti vietą klano interesams ir atstovams Lietuvos nacionalinio dramos teatro erdvėje. Šio „pasipiktinimo“ tikslas pats pragma-tiškiausias – užimti puikiai sutvarky-tą ir pritaikytą, sėkmingai veikiančią valstybės finansuojamą struktūrą savo tikslams, kurių vienas – įtakos visuo-menei darymas“ (Atskiroji nuomonė, 2010 m. spalio 21 d.). Tam klanui, kaip juos įvardijo rašytoja, negalioja jokios valstybinės struktūros, bet kokios kitų nuomonės ir vertinimo kriterijai.

kai J. Vaitkus draskė nacionalinį dramos teatrą (tada – akademinį), tie patys teatralais pasivadinę asmenys tylėjo. Matyt, jiems buvo smagu, kad atsirado žmogus, remiamas kultū-ros ministerijos (ministras D. kuo-lys), griauna susiformavusias kilnias lietuviško meno tradicijas, griauna teatro repertuarą, šaukusį į Lietuvos nepriklausomybę : „Mindaugas“, „ka-tedra“, „kazimieras sapiega“, „Milži-no paunksmė“, „Mažvydas“, šalina iš teatro 32 talentingiausius artistus, o patį pastatą verčia arklidėmis5. Tuo-met tik viena LTIT draugija ir keletas žurnalistų viešai pasisakė prieš tokį įžūlų savivaliavimą nepriklausomoje Lietuvoje. Beje, tas „arklides“ atstatyti užtruko net 16 metų! Tačiau išvarytų

artistų kūrybinė dvasia vis dar tebe-ieško kelių...

Šioje vietoje norėčiau priminti skaitytojams, kad šiuo metu iš 35 teatro sąjungos teatrologijos narių nė vienas nėra parašęs žmogų žeminančio, nie-kinančio, įžeidžiančio rašto. Jie rimtai tiria tautos meninio mąstymo genetinį kodą, dorai analizuoja gyvąjį mūsų teatrą, jo formas, turinį, istoriją, teatro menininko kūrybos ištakas, vadovau-damiesi pagarbos ir orumo kriterijais. Tai didelė pagarba jiems!

susirinkę į konferenciją, skirtą pa-žymėti Lietuvos teatro 20-čiui, dar kartą kreipėmės į Lietuvos seimą, kultūros ir Švietimo ministerijas dėl naujo tautinio Lietuvos menotyros centro suformavi-mo, įtraukiant į jo veiklą aukštųjų mo-kyklų teatrologines katedras, jaunuosius mokslų daktarus ir magistrus, kurie yra ruošiami pagal pasaulinio teatrologijos mokslo programą.

Iš naujojo menotyros centro lauk-tume ne Lietuvos teatro istorijos iš-barstytų laikotarpių perrašinėjimo, bet svarbiausia – visiškai naujos, vientisai parašytos prakilnių Lietuvos moksli-ninkų istorijos, aprėpiančios Lietuvos teatro raidą nuo seniausių laikų iki šiandienos.

Žvilgtelėkime į šiuo metu kultū-ros tyrimų instituto leidžiamą lietuvių teatro istoriją.

Dar sovietiniais metais Istorijos instituto teatrologai buvo išleidę dvi knygas: „Lietuvių tarybinis teatras.

1940–1956“ (ats. red. J. Gaudrimas, V., 1979) ir „Lietuvių tarybinis dramos te-atras. 1957–1970“ (ats. red. A.Gaižutis, 1987). Abi knygos atitiko griežtus so-vietinės periodizacijos reikalavimus: pirmoji knyga skelbė įsigalėjusio soci-alizmo Lietuvoje pergalę, antroji – jau viena koja buvimą komunizme...

Dar 1999 m. mokslinėje konfe-rencijoje „Lietuvos teatro žygis“ buvo konstatuota, kad „jau atėjo metas atsi-sakyti tų pseudoakademinių leidinių, kuriuose įnirtingai buvo bandoma įtvirtinti mūsų istorijoje ir mūsų sąmo-nėje melo, pataikavimo ir pasimetimo apologetiką“.

Panašaus pobūdžio knygų sovie-tiniais metais buvo prirašę ir litera-tai, ir istorikai, ir dailėtyrininkai, ir

muzikai. Tačiau per šiuos 20 nepriklausomybės metų jie peržiūrėjo parašytus tomus, parengė ir išleido visai naujas, istorinę tikrovę atitinkančias, studijas.

O ką veikė teatrologai, persikėlę į kultūros tyrimų institutą (vadovė – I. Aleksai-tė). Jie toliau lipdė sovietiniais metais sujauktų laikotarpių Lietuvos teatro istoriją. Pirma-jam tomui paskiriami 1929–1935 metai. skaitytojas, pasak knygos autorių, turi suprasti, kad tuomet Lietuvoje prasi-dėjo teatrinis gyvenimas! An-trajam tomui skiriamas laiko-tarpis – 1935–1940 m. O po to peršokami net 30 metų ir ra-šomas trečiasis tomas – 1970–1980 m. ketvirtajam tomui skiriami 1980 – 1990  metai. sovietinių metų kaip nebūta. nebuvo nei to baisaus įniršio, vykdžiusio senojo lietuviško pasaulio griovimą, nei to te-roro, nei tos kruvinos prie-vartos mašinos, kurios „ratai traiškydami ritosi taip laisvai, kad sunku buvo skirti, kas yra budelis, o kas – auka“6.

susidaro įspūdis, kad šitie 4 tomai, apgaubę sovietiniais metais išleistų teatro istorijos knygų turinį, spindu-liuoja jų idėjas iki šiol, kartas nuo karto nekaltai cituojant minėtų knygų „auk-sines“ šviesaus rytojaus mintis...

Mokslo centrą, mūsų manymu, reiktų atkurti B. sruogos pradėtame teatro mokslinės veiklos židinyje – Vytauto Didžiojo universitete, kuriame šiuo metu dirba šeši teatrinio mokslo daktarai, mokosi būrys jaunų būsimų teatrologijos magistrų ir daktarų. Šis mokslo centras galėtų išplėtoti savo veiklą, į pagalbą pasikviesdamas kitų aukštųjų mokyklų teatrologinių kated-rų darbuotojus (iki šiol to nebuvo), visuomeninių organizacijų atstovus, aprėptų Lietuvos specializuotų muziejų bei archyvų veiklą, suformuotų vienin-gą šaltinių komplektavimo ir panaudo-jimo modelį. Toks centras, vadovau-damasis Lietuvos teatro ištakomis ir istorija, galėtų aktyviai ir dorai vystyti viešą tautišką darbą, aprėpdamas visus teatro likimu suinteresuotus žmones. Valstybė, sugrąžindama teatrologijos mokslo centrą į universiteto lygme-nį, išspręstų svarbiausius šios dienos uždavinius:

1) Galutinai atsisakytų kultūros institute niekam nepavaldžios ir teatro istorija nesidominančios administra-cijos, kaip ryškaus sovietinio relikto ir ten įsišaknijusių svetimų tradicijų;

2) Patvirtintų naujųjų teatrologijos mokslinių-istorinių darbų akademinį lygmenį.

5 R. Andrašiūnaitė. Teatro mir-tis iš patologiškos meilės, „Tiesa“, 1993.03.26.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vykusioje konferencijoje Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis įteikia garbės diplomą žurnalo „Lietuvos scena“ redaktorei-sudarytojai Jūratei Grigaitienei

3 Atviras laiškas teatro sąjungos pirmininkui ir valdybai, „Literatū-ra ir menas“, 1998.02.21. Pasirašo: I. Aleksaitė, D. Judelevičius, I. Veisaitė, E. Jansonas ir kt.

14 2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449)Mokslo Lietuva

ATMINTIS

Arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884 02 03–1953 11 08) – vie-nas aktyviausių lietuvių katali-

kiškojo intelektualinio sąjūdžio atstovų ir veikėjų, ryški XX a. pirmosios pusės asmenybė lietuvių tautos istorijoje. M. Reinys – dvasininkas: kunigas (1907), vyskupas (1926), arkivyskupas (1940); pedagogas: gimnazija (1915), universitetas (1922); mokslininkas: psichologijos terminijos kūrėjas (1921), mokslinių straipsnių, studijos ,,Rasizmo problema” (1939) autorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1939), Lietuvos katalikų universiteto steigėjas ir šios institucijos rektorius – kancleris (1932); žymus visuomenininkas: Lietuvos katalikiš-kojo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ (nuo 1932 m. Federacija) Garbės narys, pavasarininkų globėjas-protektorius (1927), ateitininkų bei kitų katalikiš-kų organizacijų globėjas; mecenatas: studentų ir katalikiškų organizacijų; politikas – užsienio reikalų ministras (1925 09 25–1926 04 20).

1947 m. birželio 12 d. buvo suim-tas, išlaikytas daugiau nei pusę metų Vilniaus požemiuose, 8 metams nuteis-tas griežto režimo kalėjimo ir išvežtas į Vladimiro prie kliazmos centralą (kalėjimą) (180 km. nuo Maskvos). M. Reinys 1953 m. lapkričio 8 d. mirė. Palaidojimo vieta Vladimiro kapinėse nežinoma.

Paskutinis arkivyskupo M. Reinio gyvenimo laikotarpis

1948 m. sausio 20 d. arkivysku-pas Mečislovas Reinys į Vladimiro centralą (kalėjimas veikia ir dabar) atvežtas su ypatinga apsauga. Tai liu-dija dokumentas, esantis arkivyskupo Mečislovo Reinio asmens byloje nr. 3145 saugomoje „ОАИИЗ ЖПР УВД по Владимирской области“ (Vidaus reikalų valdybos Vladimiro sričiai Po-litinių represijų aukų Informacinio centro Archyvinės informacijos ir rea-bilitacijos skyriuje), 10-me fonde, kuris

Arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimasVladimire prie Kliazmos

Dr. Aldona VAsILIAuskIEnė

vadinamas „Коллекция личных дел заключеных в местах л/свободы“ (Laisvės atėmimo vietose mirusių nu-teistųjų asmens bylų kolekcija), 4-me apraše.

Bylą sudaro dvi dalys, susiūtos į vieną aplanką: I dalyje – 13 lapų, II – 119. Bylos viršelyje įrašyta, kad byla pradėta 1947 m. birželio 12 d. ir užbaigta 1953 m. lapkričio 8 d. Įra-šyti straipsniai (7 – 58 -1a; 58 – 10 II d.; 58 – 11), už kurių pažeidimus M. Reinys nuteistas 8 metams griežto režimo kalėjime (Vladimiro centrale), kad bausmės laikas baigiasi 1955 m. birželio 12 d.

Arkivyskupas centrale išbuvo iki mirties, t. y. beveik šešerius metus. kai kurie šio laikotarpio gyvenimo momentai, nors ir gana kukliai, at-sispindi minėtoje byloje (Ši byla bus detalizuota straipsnyje „Arkivyskupas Mečislovas Reinys: kalinio Mečislovo Reinio asmens byla nr. 3145“, leidinyje „Genocidas ir rezistencija“).

Pirmoji kelionė į Vladimirą 2010 m.

Daugailių Šv. Antano Paduviečio parapijos klebono monsinjoro Petro Baltuškos ir „Versmės“ leidyklos vadovo Petro Jonušo materialine parama, Lietu-

vos Respublikos am-basadoriaus Antano Vinkaus pastangomis, 2010 M. Rugsėjo 19 – spalio 1 dienomis šio straipsnio autorė turė-jo galimybę susipažin-ti su minėta M. Reinio byla Vladimire.

Vladimire su-sipažinta ir su Bal-tarusijoje gimusia lenke Valentina Jur-ganova, kuri jau nuo 1991 metų su šeima apsigyvenusi šiame mieste. Ji pirmoji dar 2009 m. turėjo gali-mybę skaityti ir pa-daryti išrašų iš kalinio M. Reinio bylos. Ten-ka tik apgailestauti, kad 1988–1989 me-tais į Vladimirą iš Lie-tuvos vienos kelionės metu atvykusiems kun. Edmundui Pau-lioniui, žurnalistei Aldonai kudžmaitei bei Viktorui Petkui, o į kitą kelionę pa-sikvietusiems dar ir Regimantą Paulionį bei sigitą Lunecką M. Reinio byla buvo parodyta tik su pora l ap e l ių . nuv y ku-siems pasakyta, kad M. Reinys palaidotas bendrame kalinių kape ir identifikuoti palaikus nėra gali-mybės. Iš kelionės jie parsivežė filmuotą medžiagą ir arkivys-kupo nuotrauką iš bylos bei sudarytą klaidingą nuomonę, kad archyvinės me-džiagos (t. y. bylos) Vladimire nėra.

Tarpininkaujant Lietuvos Respu-blikos ambasadoriui Rusijos Federa-cijoje Antanui Vinkui, ne vieną raštą dar 2008–2009 metais parašius Šiaulių universiteto rektoriui prof. Vidui Lau-ruškai ir prorektoriui prof. Donatui Jurgaičiui straipsnio autorei pavyko gauti specialią Rusijos Federacijos Vidaus Reikalų ministerijos vardinę notą darbui prie arkivyskupo Mečis-lovo Reinio (1884 02 03–1953 11 08), kun. Vlado Mirono (1880 06 22– 1953 02 18) ir ukrainiečio, 2001 m. pa-skelbto palaimintuoju, – studitų ordino archimandrito klementijaus Šeptyckio (1869 11 17–1951 05 01) bylų. susi-pažįstant ir dirbant su bylomis svarias konsultacijas teikė Vladimiro srities Politinių represijų aukų Informacinio centro Archyvinės informacijos ir rea-bilitacijos skyriaus vedėja Ala Aleksan-drovna Ščerbakova ir jos pavaduotoja Tatjana nikolajevna novikova.

Vladimiro kalėjimo istorijos mu-ziejaus kuratorius papulkininkis Igoris Zakurdajevas straipsnio autorei dedi-kavo knygą „Vladimiro centralas“. Tai 414 psl. knyga iš serijos „Rusijos kalėji-mų istorija“, išleista Maskvoje, 2008 m. knygos autoriai Tatjana Galanšina ir papulkininkiai Igoris Zakurdajevas bei sergiejus Loginovas.

Vladimire, globojant Švč. Mergelės Marijos Rožinio karalienės bažnyčios (tai lotynų apeigų katalikų bažnyčia) parapijos klebonui kun. sergiejui Zuje-vui ir Vladimiro srities administracijos Tarptautinių ryšių ir protokolo sky-riaus vedėjai Elenai Iljiničnai Voroni-nai, atlikta nemažai darbų, apie kuriuos rašyta „XXI amžiuje“, „Lietuvos aide“, „utenyje“, „utenos apskrities žiniose“.

Antroji kelionė į Vladimirą

Antroji kelionė į Vladimirą (spalio 27–lapkričio 4 d.) turėjo du tikslus: tolesnis darbas prie minėtų bylų ir Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio vardo garsinimas. Šią kelionę be mon-sinjoro P. Baltuškos mecenavo kartu

Nuo

trau

kos

iš d

r. A

ldon

os V

asili

ausk

ienė

s as

men

inio

arc

hyvo

Katalikų bažnyčia Vladimire - Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčia Vladimire

Studitų ordino vienuolis t. Vasilijus Zachorus domisi lietuvių parengtu Dievo tarnui M. Reiniui skirtu stendu

Knygos viršelis – knygos „Vladimiro kalėjimas“ viršelyje administracinių pastatų apsuptyje matyti kalėjimo korpusai

2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449) 15Mokslo Lietuva

ATMINTIS

keliavęs Daugailių mokyklos bičiulių pirmininkas, uAB „Vilava“ generalinis direktorius Antanas Vilūnas, kuris savo altruistišku elgesiu jau seniai seka arkivyskupo M. Reinio globėjišku pa-vyzdžiu. Į Vladimirą važiavo ir utenos rajono savivaldybės administracijos kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė – ji viena iš 12 utenos rajono savivaldybės tarybos 2003 m. sudarytos Arkivyskupo Mečislovo Rei-nio atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisijos narių. M. Reinio gerbėjų gru-pelę vežė „Vilavos“ įmonės vairuotojas Igoris Gerasimovas (Igor Gerasimov).

Arkivyskupo M. Reinio portretai Vladimire

Paminėsime kelias Dievo tarno M. Reinio vardo garsinimo formas. Pirmiausia – Dievo tarno M. Reinio giminaičio Vilniaus pedagoginio uni-versiteto rektoriaus akademiko Algirdo Gaižučio dovana katalikų bažnyčiai Vladimire  – M.  Reinio portretas. Portre tas buvo pakabintas Švč. Mer-gelės Marijos Rožinio karalienės bažnyčioje (pastatyta 1891–1892 m., pašventinta baigus vidaus įrengimo darbus 1894 m. pradžioje) tarp Palai-mintojo k. Šeptyckio ikonos ir klebono Antono Dzemiškevičiaus (1891 06 28– 1937 11 03) portreto. kunigas A. Dze-miškevičius – ketvirtas ir paskutinis (prieš 1930 m. uždarant bažnyčią) šios bažnyčios klebonas buvo sušaudytas solovkų lageryje. 1930 m. uždaryta Švč. Mergelės Marijos Rožinio karalie-nės bažnyčia po 62 metų – 1992 m. – buvo sugrąžinta tikintiesiems.

katalikų bažnyčią Vladimire lanko ne tik parapijiečiai (pasak klebono, jų nedaug – apie 200 ir visi susirenka tik per didžiąsias šventes), bet ir svečiai, atvykę iš Lenkijos, Vokietijos, Italijos bei kitų katalikiškų kraštų, taip pat ekskursijos. Tad džiugu, kad atvyku-sieji turės galimybės susipažinti ir su sovietizmo auka – lietuviu Dievo tarnu Mečislovu Reiniu.

kitas iš Lietuvos atvežtas M. Rei-nio portretas paruoštas uteniškių buvo padovanotas Vladimiro kalė-jimo istorijos muziejui. Muziejaus kuratorius I. Zakurdajevas M. Rei-nio portreto buvo prašęs ankstesnės A. Vasiliauskienės kelionės darbui į Vladimiro archyvą metu. Grupelė iš Lietuvos susitiko su Vladimiro kalė-jimo istorijos muziejaus kuratoriumi papulkininkiu Igoriu Zakurdajevu ir spaudos tarnybos viršininku papulki-ninkiu sergiejum Loginovu (minėta, kad jie knygos „Vladimiro centralas“ autoriai). Pagal specialų įgaliojantį dokumentą kalėjimo muziejuje esan-čių dokumentų, susijusių su arkivys-kupu M. Reiniu, kopijas jie perdavė dr. A. Vasiliauskienei. Tačiau patekti į Vladimiro kalėjimo muziejų nebuvo galimybės – negautas specialus Rusi-jos Federacijos saugumo ministerijos vardinis raštas – leidimas.

Paminklinė lenta Vladimiro kapinėse

spalio 30-oji – Politinių represijų aukų atminimo diena Rusijoje. 2010 m. Vladimiro miesto kapinių (kniaz–Vladimir), esančių prie Vladimiro centralo, memoriale šalia jau esančių trijų paminklinių lentų, skirtų japo-nų kariams, lenkui Janui stanislavui Jankovskiui (1882 05 06–1953 03 13) ir estui generolui Johanui Laidoneriui (1884 02 12–1953 03 13), atidengtos dvi naujos paminklinės lentos: lietu-viui arkivyskupui Mečislovui Reiniui ir ukrainiečiui archimandritui kle-mentijui Šeptyckiui, kurio vardas šiose kapinėse žinomas jau daug anksčiau.

Pastebėtina, kad 2001 m. popiežiui Jo-nui Pauliui II paskelbus 28 ukrainiečius altoriaus garbėje (tarp jų Palaimintuoju klementijų Šeptyckį), Rytų apeigų ka-talikai vienuoliai studitai gebėjo įsigyti žemės lopinėlį Vladimiro kapinėse ir klementijui Šeptyckiui pastatė antka-pinį paminklą, įamžindami simbolinį kapą.

Paminklinė lenta Dievo tarnui Me-čislovui Reiniui buvo atidengta Lietu-vos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje ambasadoriaus Antano Vinkaus iniciatyva finansuojant Lie-tuvos užsienio reikalų ministerijai.

vaujantis Vilniaus Šv. Onos bažnyčios rektorius mon. kęstutis Latoža, bet ir jau minėti M. Reinio kraštiečiai, jo veiklos tyrėjai ir vardo garsintojai Zita Mackevičienė, Antanas Vilūnas ir dr. Aldona Vasiliauskienė.

kapinių aikštėje kalbėjo Lenkijos, Estijos, ukrainos ambasadų Rusijoje ambasadoriai ar jiems atstovaujan-tys pareigūnai, Lietuvos Respublikos ambasadorius Antanas Vinkus kal-bėjo apie Lietuvos užsienio reika-lų ministrą arkivyskupą M. Reinį, mons. kęstutis Latoža perskaitė Jo Eminencijos Vilniaus arkivyskupo

laimintajam klementijui Šeptickiui, padėtos gėlės, uždegtos žvakutės. Iš utenos atvykusi delegacija pabėrė že-mių, atvežtų iš arkivyskupo M. Reinio gimtojo krašto (nuo simbolinio kapo Daugailių bažnyčios šventoriuje). kitą dalį žemių įteikė parapijos klebonui s. Zujevui – būsimam arkivyskupo M. Reinio kampeliui. Daugailiuose mons. P. Baltuškos pašventintomis iš Lietuvos atvežtomis žvakėmis lietuviai papuošė ne tik arkivyskupo M. Reinio, bet ir Palaimintojo k. Šeptickio memo-rialines lentas ir pastarojo simbolinį kapą.

tautinių ryšių ir protokolo skyriaus vedėjai Elenai Iljiničnai Voroninai. konferencija, skirta represijų aukoms paminėti, vyko bažnyčioje. Jos metu perskaityti pranešimai: „Palaimintojo klementijaus Šeptyckio kryžiaus ke-lias“ (t. Manuilas Liškovičius, ukrai-na) ir „Arkivyskupo Mečislovo Reinio politiniai, moksliniai ryšiai su Rusija“ (dr. Aldona Vasiliauskienė, Lietuva). Išklausytas misionieriaus t. Mario Boverati (nižnij novgorodas, Rusija) pranešimas, skirtas kun. Antonui Dze-miškevičiui (1891 06 28–1937 10 10) ir t. kirilo Mironovo (sankt Peterbur-gas, Rusija) pasauliečiams, kuriems jau anksčiau atidengtos memorialinės lentos Vladimiro kapinėse, tai Janui stanislavui Jankovskiui (1882 05 06– 1953 03 13) ir generolui Johanui Laido-neriui (1884 02 12–1953 03 13) skirtas pranešimas.

Pirmieji trys pranešimuose mi-nėti asmenys glaudžiai susieti ir su Švč. Mergelės Marijos Rožinio kara-lienės bažnyčia: čia galinę sieną puo-šia Palaimintojo k. Šeptickio ikona, Dievo Tarno M. Reinio ir kun. Antono Dzemiškevičiaus portretai, o pastarų-jų vardai įrašyti paminklinėje lentoje įvardintoje „Didžiulis Jums atlygis danguje“ (Velikaja vam nagrada na nebesach). Lentoje įrašytos 9 pavardės, tačiau tik trijų nurodyta mirties data, kitų dar neišaiškintos. Prie arkivysku-po M. Reinio klaidingai įrašytos pavar-dės nėra ne tik jokių metų, bet ir var-do – sugrąžinus tikintiesiems bažnyčią, pirmasis kunigas italas t. s. kaprio rengdamas lentą nežinojo. klebonas sergiejus Zujevas galvoja apie naujos atminimo lentos parengimą.

2010 m. spalio 30-oji – Politinių represijų aukų atminimo diena Rusi-joje. Valstybinis Vladimiro–suzdalės muziejus draustinis, Religinių ir nacio-

Vladimiro srities Politinių represijų aukų Informacinio centro Archyvinės informacijos ir reabilitacijos skyriaus vedėja Ala Aleksandrovna Ščerbakova, pavaduotoja Tatjana Nikolajevna Novikova ir Valentina Jurganova

Vladimiro kalėjimo istorijos muziejaus kuratorius papulkininkis Igoris Zakurdajevas (dešinėje) perdavė dr. Aldonai Vasiliauskienei muziejuje esančių dokumentų kopijų. Toliau stovi Antanas Vilūnas ir Zita Mackevičienė

Lentoje įrašas: „Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras profeso-rius, arkivyskupas Mečislovas Reinys 1884–1953“ lietuvių ir rusų kalbomis.

Į Vladimirą (prie kliazmos) vyko ne tik Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje ambasadorius Antanas Vinkus, jo patarėjas Andrius Pulokas, Lietuvos užsienio ministerijos atstovai Marijus Gudynas ir Romanas Judinas, Lietuvos dvasininkiją atsto-

metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio sveikinimą.

Iš aikštės siauru takeliu, apsuptu garbės sargybos, renginio dalyviai pa-suko link memorialo. Šalia jau esančių paminklinių lentų, skirtų japonams, estui bei lenkui memorialo šonus papildžius naujomis paminklinėmis lentomis lietuviui ir ukrainiečiui – už-baigtas memorialo ansamblis.

Atidengus paminklines lentas ar-kivyskupui Mečislovui Reiniui ir Pa-

Mokslinės konferencijos

2010 m. spalio pabaigoje Vladimi-re buvo organizuotos dvi konferenci-jos. Jose buvo skaityti pranešimai skirti arkivyskupui M. Reiniui.

spalio 29 d. konferenciją organi-zavo Vladimiro Švč. Mergelės Ma-rijos Rožinio karalienės bažnyčios klebonas t. sergiejus Zujevas talkinant Vladimiro srities administracijos Tarp-

nalinių susivienijimų klausimų taryba prie Vladimiro srities administracijos organizavo tarptautinę mokslinę prak-tinę konferenciją, skirtą visos Rusijos politinių represijų aukų atminimo dienai. konferenciją vedė Almasarida Alimovna Teniotkina (Valstybinis Vla-dimiro–suzdalės muziejus draustinio generalinio direktoriaus pavaduotoja moksliniam darbui).

bus daugiau

16 2011 m. kovo 3 d. Nr. 5(449)Mokslo Lietuva

Vyriausiasis redaktorius gediminas ZemlickasStilistės Živilė Račkauskienė, Eglė Nešukaitytėdizainerė giedrė Sperskaitė

ISSN 1392-7191 Leidžia

UAb „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169Spausdino

UAb „Sapnų sala“ S. Moniuškos g. 21, 2004 Vilnius

Tiražas 500 egz.

patarėjai: Antanas Kulakauskas, jonas puodžius, Alfonsas Ramonas, juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.

Redakcijos adresas: j. basanavičiaus g. 6, 01118 Vilnius El. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.

Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria. per-spausdinant ar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapio http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „Mokslo Lietuvą“.

Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.

Tyrinėjimų kryptis – Lietuvos mokslo ir technikos raida

kai skaičiavome beveik pasku-tines 2010-ųjų metų savaites, VGTu Mokslotyros centro

vyr. mokslinis bendradarbis, prof. dr. Algimantas nakas peržvelgė nueitą savo gyvenimo kelią. smagiai pasi-džiaugti gražiais metų darbais su šei-mos nariais, sūnumis, vaikaičiais, bi-čiuliais sutrukdė mylimo brolio mirtis.

Pasidžiaugti Algimantas nakas turi kuo. kad ir kasdiene veikla Vil-niaus Gedimino technikos univer-sitete, kuriam paskyrė daugiau kaip keturiasdešimt metų, turiningais ne vien moksliniais darbais. Šitai supras kiekvienas, jei nors šiek tiek atidžiau skaitys prieš keletą metų akademi-nę visuomenę pasiekusią solidžią

(510 puslapių, didelio formato), ori-ginaliai parašytą monografiją „Vil-niaus Gedimino technikos universi-teto raida. 1956–2006“. Tai išsamus, nuoširdus pasakojimas apie sostinės technikos aukštosios mokyklos pen-kiasdešimties metų gyvenimą. Ta-čiau tarp eilučių įskaitai, pajauti, kad universiteto turiningų dienų tėkmėje ryškų pėdsaką yra palikęs ir šio leidi-nio autorius – prasmingais renginiais, gražiomis tradicijomis – daugelio iš jų sumanytojas ir net atlikėjas. O kur dar paskaitos, mokslinė veikla! Per aukštojoje mokykloje praleistus metus į savarankišką veiklą palydėjo ne vie-ną šimtą šauniai parengtų inžinierių statybininkų, parašė beveik dvidešimt knygų, atliko daugiau kaip pusšimtį tiriamųjų mokslinių darbų, trisdešimt kitų reikšmingų darbų. Moksliniai straipsniai, publicistiniai rašiniai, pra-nešimai konferencijoms skaičiuojami vos ne šimtais.

Be paminėtos monografijos dėme-sio vertos docento parašytos knygos apie garbius statybos inžinierius – V. kriščiūną, A. Rozenbliumą, P. Vi-leišį, V. Izbicką, architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį ir jo konstrukto-rius P. Morkūną, V. Ražaitį, A. Rozen-bliumą. Daug laiko, energijos, širdies

šilumos jis skyrė knygoms apie VGTu garbės narį monsinjorą k. Vasiliauską („Bičiulystės puslapiai“) ir apie mūsų šalies aukštųjų mokyklų dėstytojų, darbuotojų, akademinio jaunimo pa-sipriešinimą okupantams („Vardan Lietuvos“).

Domėjimasis garbių statybos in-žinierių gyvenimu, darbais paskatino įrengti VGTu statybos mokslo mu-ziejų. Jį rengiant pravertė beveik de-šimtmečiu anksčiau įkurto Vilniaus Gedimino technikos universiteto istorijos muziejaus patirtis, kurio ekspozicija vos ne kasdien turtėja, plečiasi, pasipildo naujais teminiais stendais, ekspozicija sistemingai keičiama. Apie garbius inžinierius – VGTu garbės daktarą J. Gimbutą, Šventojo Lauryno upės švyturių pro-jektuotoją-statytoją J. Daniliauską-Danį parengtos individualios paro-dos. su pastarajam skirta ekspozicija susipažino Architektūros, klaipėdos Jūrų muziejų lankytojai.

Algimantas nakas ir toliau gilinasi į pamėgtą temą. Dabar jo, kaip Moks-lo tyrimo centro darbuotojo, planinė mokslinė kryptis yra statybinių kons-trukcijų inovacijos ir mokslas Lietuvo-je. Archyvuose, iš senesnių vadovėlių, perio dinės spaudos sukaupta medžiaga

bus patalpinta į knygą „Žymiausi Lietu-vos statybų inžinieriai iki XXI amžiaus“.

Paminėtas docento pomėgis pa-skatino į kūrybingą, nuolat ieškančią bendriją suburti mokslo istorikus, kurie kasmet parengia turiningus pranešimus konferencijai „Mokslo ir technikos raida Lietuvoje“. Jų gretos kasmet pasipildo naujais, tarp jų ir jaunais mokslininkais. 2010 metais mokslo istorikai susirinko keturiolik-tam dalykiniam pokalbiui.

konferencija VGTu rektoriui prof. Romualdui Ginevičiui padėjo subrandinti mintį leisti šios tematikos tarptautinį žurnalą. Padėti įgyven-dinti sumanymą rektorius pasikvietė doc. A. naką. Docentas daug ir nuošir-džiai padirbėjo, kol subūrė autoritetin-gą leidinio redakcinę kolegiją, pirmuo-sius autorius. skaitytojus jau pasiekė pirmieji tarptautinio žurnalo „Moks-lo ir technikos raida/ Evolution of science and Technology“ (A. nakas yra žurnalo sudarytojas ir atsakingasis sekretorius) numeriai.

Tikriausiai, Algimantas nakas visa tai prisiminė savo garbaus jubiliejaus dienomis ir atsisveikindamas su dar-bingais 2010-aisiais metais.

Antanas ŠNiuKŠtiNAitis

Mokslo ir enciklopedijų leidy-bos centras toliau sėkmingai plėtoja stambiausią mokslo

ir kultūros projektą Lietuvoje – Vi-suotinę lietuvių enciklopediją. Taip jau nutiko, kad septynioliktas jos to-mas prasideda ir baigiasi straipsniais, betarpiškai susietais su krikščiony-bės pradžia. Pirmasis tomo straipsnis skirtas Onai, Švenčiausios Mergelės Marijos motinai, Šv. Joakimo žmonai. Įdomu tai, kad Lietuvoje Onos šventė buvo laikoma naujos duonos diena, per ją buvo kepamos naujo rugių der-liaus bandelės. Tomas baigiasi kristaus aprėdu – perizonijumi, baltu drobi-niu klubo raiščiu, dengiančiu strėnas. Įvairių amžių menininkai vaizdavo ir dabar vaizduoja kristaus kūną, dengtą tik perizonijumi, su juo jis buvo ir nukryžiuotas.

kol kas mažai žinome apie savo didikus. Todėl įdomūs istorikų Algir-do Matulevičiaus ir Henriko Valeikos straipsniai apie garsios Pacų šeimos atstovus. Mane visada domino daktaro A. Matulevičiaus Mažosios Lietuvos tyrimai. Jis liko ištikimas savo temai. Ir šiame tome randu jo, kartu su kitais, paruoštą įdomų straipsnį apie Paprūsę. Taip vadinosi LDk, vėliau Lietuvos XV a.- XX a. pirmos pusės sūduvos ir Žemaitijos pasienio su Prūsija (Mažąją Lietuva) teritorija, nutysusi maždaug nuo Vištyčio ežero iki nemirsetos, esančios prie Baltijos jūros, Palangos pietuose. Paprūsės sąvoka daug kam mažai žinoma, lietuviškose enciklo-

„Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ septynioliktasis tomasVytautas ŽEIMAnTAs

pedijose anksčiau nevartota, todėl šį straipsnį galima pavadinti ir unikaliu. Įdomus ir A. Matulevičiaus straipsnis apie patentus – Prūsijos karaliaus per didžiąją kolonizaciją leistus įsakus, kuriais buvo viliojami vokiečiai vykti į Mažąją Lietuvą ir ją kolonizuoti.

straipsniai Ostlandas, ostmarkė, „Ost“ planas mus nukelia į XX amžių, bet vėlgi į vokiečių okupacijos tema-tiką. Jie primena, kad ir vokiečiams, kaip ir rusams, Europos žemėlapiuose nesinorėjo matyti Lietuvos. Vieniems okupantams mes buvome tik Ostlan-das, kitiems – „severo – zapadnyj kraj“. Vieni lietuvius trėmė į sibirą, kiti – vykdant generalinį „Ost“ planą, pla-

navo į Lietuvą atkelti 235 000 vokiečių kolonistų ir išdalinti jiems lietuviams priklausiančias žemes.

norėčiau, kad atkreiptumėte dė-mesį į nediduką straipsnelį, skirtą Al-binai Osipavičiūtei. Ši lietuvaitė JAV rinktinės sudėtyje 1928 metais vyku-siose Amsterdamo olimpinėse žaidy-nėse iškovojo net du aukso medalius. Tai pirmoji lietuvė – olimpinė čem-pionė. Apie šią plaukikę mažai žinome. sovietiniais laikais ji buvo ignoruoja-ma, nes priklausė amerikiečių rintinei. Dabar pirmą kartą jos pavardė atsirado encik lopedijoje, leistoje Vilniuje. Gaila, tik, kad leidėjai neįdėjo A. Osipavičiū-tės nuotraukos. Ši garsi sportininkė to yra nusipelniusi.

kaip ir ankstesniuose tomuo-se, taip ir šiame nemažai straipsnių baigiami informacija apie lietuvius. Pavyzdžiui, iš enciklopedijos galima sužinoti, kad į Ontarijo provinciją ka-nadoje pirmieji lietuviai pradėjo keltis dar XIX amžiuje, kad Otavos mieste 1949 m. buvo įkurta kanados lietuvių bendruomenės apylinkė, 1954 m. – Otavos miesto lietuvių katalikų misija.

kelios dešimtys straipsnių yra skirti Paryžiui ir pasaulinės svarbos faktams, įvykiams, susijusiems su Prancūzijos sostine. Juose gausu li-tuanistikos. Antai, Paryžiaus konser-vatorijose žinių siekė lietuvių muzikai J. Žukas, E. Minkštimas, T. Adoma-vičius, A. Budrys, A. Juozapėnaitė, B. Vainiūnaitė, A. Vizgirda. Paryžiaus universitete studijavo s. Bačkis, J. Gri-nius, T. Ivanauskas, P. kūris, M. Rio-meris, A. Vaičiulaitis ir kiti. Paryžiaus

observatorija naudojosi Vilniaus universiteto astronomo M. Počobuto atliktais Merkurijaus stebėjimo rezulta-tais, o vilniečio mokslinius straipsnius skelbė Paryžiaus Mokslų Akademijos leidiniai. Į Paryžiaus taikos konfe-renciją, vykusią 1919–1920 m., buvo atvykusi A. Voldemaro vadovaujama delegacija, kuri siekė Lietuvos ne - prik lausomybės pripažinimo. Paryžiu-je dar 1831 m. buvo įkurta „Lietuvos ir rusų žemių draugija“, 1964 m. – „Žel-mens“ draugija, 1905 m. – „Lithuania“, 1911 m. – Lietuvos informacijos biuras, 1919 m. – „Vilnis“, 1947 m. – Pran-cūzijos lietuvių bendruomenė ir kt. Dabar Prancūzijos sotinėje gyvena apie tūkstantis lietuvių. Išsamiam Paryžiaus lietuvių aprašymui, manau, neužtektų ir plačios studijos.

Šiame tome aprašoma nemažai pa-saulio valstybių, ieškoma ir jų sąsajų su Lietuva. Plačiame apžvalginiame straips-nyje apie Pakistaną rašoma, kad Lietuva 2009 m. į Pakistaną eksportavo prekių už 171 mln. litų, importavo – tik už 29 mln. litų, o diplomatiniai santykiai tarp dviejų valstybių užmegzti nuo 1992 metų. su Panama, šia nedidele centrinės Amerikos valstybe, diplomatinius ryšius Lietuva turi nuo 1992 m. 2009 m. Lietuva į Pa-namą eksportavo prekių už 21 mln. litų, importavo tik už 0,1 mln. litų. Įdomu tai, kad Panamos verslininkai 2008 m. į Lietuvos ūkį investavo 21 mln. litų, o lietuviams Panamos ūkis – turbūt dar tolima perspektyva.

su tolimuoju Paragvajumi Lietu-va diplomatinius santykius užmezgė 1993 m., užsienio prekyba nežymi, jos

Pirmoji lietuvė – olimpinė čempionė Albina Osipavičiūtė

balansas mums teigiamas. Mažai kas žino, kad 1932 m. pietinėje Paragva-jaus dalyje buvo įkurta lietuvių kolonija Nova lithuania, kurią sudarė dvidešimt šeimų. kolonistai gavo po 25 ha miško, per 3 metus trečdalį viso ploto turėjo paversti dirbama žeme. Vėliau dėl sun-kių gyvenimo sąlygų ta kolonija sunyko. 1939 m. Paragvajuje gyveno 417 lietu-vių, dabar jų palikuonių liko apie 200.

Enciklopedijoje pristatoma ir Os-manų imperija, su kuria lietuviams ne kartą teko kariauti. Rašoma ir apie Papua naująją Gvinėją bei Palestiną. Pastaroji turi labai seną istoriją ir iki šiol neaiškią dabartį.

Išsami informacija yra pateikta ir apie Pabaltijį, Lietuvos miestus ir miestelius – Onuškį, Palangą, Pagėgius, Panevėžį, Pasvalį, Pandėlį ir kitus.

Daug straipsnių prasideda žodžiu „pasaulinis“ – pasaulinis karas, laikas, ūkis, pasaulinė kaina, pašto sąjunga, rinka, sionistų organizacija, pasau-lio bankas, dalys, kalbos ir panašiai. Juose gausu lituanistikos – Pasaulio baltų sąjunga, lietuvis, lietuvių archy-vas, lietuvių bendruomenė, lietuvių cent ras, lietuvių kongresas, lietuvių sporto žaidynės ir kita. Leidėjai vykdo savo pasižadėjimą penktadalį enciklo-pedijos skirti Lietuvai ir lituanistikai.

„Visuotinės lietuvių enciklopedi-jos“ vyriausioji redakcija, kuriai vado-vauja žinomas enciklopedininkas An-tanas Račis, vykdo labai svarbų darbą, nes Vilniuje pirmą kartą lietuvių kalba leidžia enciklopediją, kuri nėra varžo-ma politinių inspiracijų, kai nereikia dairytis, ką pasakys „vyresnysis brolis“.

Prof. dr. Algimantas Nakas