Projektas

“Suaugusiųjų švietimo sistemos plėtra suteikiant besimokantiems asmenims

bendrąsias kompetencijas“

Mokymų modulio „Suaugusiųjų meninis ugdymas“ medžiaga

Medžiagą parengė Ilona Šidlauskienė, mokymų modulio „Suaugusiųjų meninis ugdymas“ lektorė

2014

Lazdijai

2

Programos turinio santrauka (dailės programos teorinės dalys tiesiogiai susiję su

praktinėmis užduotimis ( pagrindinės sąvokos, terminai, trumpos teorinės įžvalgos) taip pat

nurodoma kūrybinėms – praktinėms užduotims atlikti reikalingos priemonės ir medžiagos, atlikimo

būdų ir technikų trumpas aprašymas).

I dalis

1.1.Kompozicija - kūrybinis procesas nuo sumanymo pradžios iki jo įgyvendinimo.

Kompozicija (lot. Compositio – sudėstymas, sukūrimas) – tai meno kūrinio elementų

išdėstymas, jų tarpusavio ryšio paieškos ir jungimas į bendrą kūrinio visumą. Tai dydžių, apimčių,

atskirų vaizdo dalių derinimas, padedantis perteikti kūrinio nuotaiką, mintį, prasmę, suteikiantis tam

tikrą meninę vertę.

Kompozicija nėra savitIkslė priemonė, o tik per kūrėjo individualybę padedanti

atskleisti idėją.

Kompozicijos valdymas - profesionalumo problema, mokėjimas naudotis meninėmis

priemonėmis padeda augti meistriškumui, atveria kelią novatoriškiems ir originaliems atradimams.

Kūryba ir polinkis kurti – bet kuriam visuomenės nariui, ir visuomenei apskritai,

būdingas bruožas. Kiekvienas individas ar individų grupė, pasižymi tuo, kad vykdo kūrybinę veiklą

ir joje dalyvauja, įgyvendina nuostatą, kad kūrybos gebėjimų ugdymas ir plėtojimas visada yra

vienas iš esminių tobulinimo, tobulėjimo ir pažangos veiksnių.

Kūrybos sąvoka bendruoju atveju gali būti suprantama kaip naujovių generavimo

procesas, kurio metu randasi naujų minčių, idėjų, sąvokų, vertinimų ar sprendimų, taip pat naujų

materialių ir nematerialių produktų ir kitokių rezultatų.

Kūrybinės veiklos procesai gali vykti tik tada, kai egzistuoja ir yra panaudojamas

atitinkamas kūrybinis potencialas. Iš esmės kūrybinio potencialo sąvoka gali būti apibrėžiama kaip

sistema gebėjimų ir sąlygų, kurios būtinos kūrybinei veiklai. Taigi šios veiklos procesai gali vykti

tik tuo atveju, jei egzistuoja ir yra panaudojami tam tikri gebėjimai, sudaromos tam tikros sąlygos,

kurios reikalingos, kad būtų generuojamos idėjos.

Kūrybinis potencialas, kaip gebėjimų ir sąlygų kūrybinei veiklai visuma,

suprantamas kaip prielaida ir kaip būtina sąlyga, kad tiek individas (ar bet kuris kitas subjektas),

tiek visuomenė apskritai galėtų vykdyti kūrybinę veiklą, siekti rezultatų ir išreikšti atitinkamą

kūrėjo prigimtį .

Kadangi procesas lemia rezultatą, kūrybinio proceso valdymui iškyla didelis iššūkis

– sutvarkyti šį procesą taip, kad kiekvieną kartą būtų gaunamas vis kitoks rezultatas. Tai reiškia,

kad norint gauti kitokį rezultatą, kiekvieną kartą turėtų kisti ir kūrybos procesas. Nepakeitus

kūrybos proceso, bus gaunamas toks pat, t. y. šabloniškas rezultatas. Chaotiškas kūrybos proceso

keitimas gali vesti prie chaotiškų, t. y. neprognozuojamų rezultatų.

Kūrybos procesas turi būti valdomas taip, kad nuolat būtų gaunamas tinkamas

kūrybos rezultatas.

1.2. Meno kūrinys. Dailės kūrinių įvairovė.

Meno kūrinys - žmogaus rankų darbas. Siejamas su sąmonės ir pasąmonės specifine

veikla, išreiškiamas meninėmis harmonizavimo priemonėmis, teikia materialines vertybes,

formuoja visuomenės siekių idealą, ugdo estetinius jausmus.

Meno kūriniui būtini du elementai: 1. formali kompozicija, sukurta turint meninį sumanymą ir išmanymą;

2. estetinė nuostata, estetinis patyrimas.

Tai yra vizualinių elementų komponavimas + estetinis išgyvenimas, kurie kartu kuria meninę-

estetinę struktūrą. Be kompozicijos menas negali egzistuoti. Meno forma yra daugiau negu

materialus pavidalas.

3

Meno kūrinys - dvasinių žmogaus vertybių išraiška: pasako kas žmogui svarbu, kas

gražu, kas gera, kas bloga, koks jis buvo, koks norėjo būti, mintys, jausmai, gyvenimo būdas, ką

išpažino kaip svarbiausia ir pan.

Meno kūrinių įvairovė priklauso nuo juos kuriančios žmonių įvairovės. Kiekvienas

žmogus turi savo išraiškos būdą. Tradicinės meno šakos: literatūra, muzika, judesio menas, teatro

menas, dailė, architektūra, dizainas, fotografija, kinas. Tarpusavyje jos skiriasi šakų meno kalba, t.

y. išraiškos priemonės.

Įvairios meno funkcijos. Žmogaus kūryba, tenkina ne praktinius (atitraukia nuo išorinių interesų),

o dvasinius, kūrybinius žmogaus poreikius. Mene išreiškiamas toks santykis su aplinka, iš kurio

randasi nesuinteresuotas dvasinis pasitenkinimas. Meninės kūrybos metu gimsta nauja estetinė

tikrovė – spalvingas grožio ir meno kūrinių pasaulis. Dailės kūriniai – kalba regimais arba

vizualiniais vaizdais. Regimas vaizdas, sukurtas plokštumoje ar erdvėje specifinių priemonių

pagalba: linija, dėmė, spalva, forma, faktūra ir kt.

Šiuolaikinio menininko kūrinys tarsi priverčia žiūrovą savęs paklausti, ką aš turiu

įsisąmoninti, ką man apie mane sako kūrinys. Didelę reikšmę meno kaitos procese įgyja ne tik

kūrybos procesas, tačiau ir aplinkos ir publikos dalyvavimas jame. Tai reikalauja aktyvaus dalyvio,

o ne stebėtojo pozicijos ir drąsos priimti šiuolaikinio meno iššūkius. Svarbu ir kritinis požiūris bei

vertinimas.

1.3.Kompozicijos meninės raiškos ir harmonizavimo priemonės.

Kompozicijai labai svarbu ne tai ,‚kas” pavaizduota, o ,‚kaip” pavaizduota.

Taškas – bet kokios kompozicijos pradžia. Tai pirminis pėdsakas, kurį palieka plonas

(aštrus) įrankis.

Linija – taškas, judėdamas plokštuma, palieka pėdsaką.

Dėmė – tai išplitęs taškas plokštumoje.

Spalva – aplinkinio pasaulio savybė, suteikianti kiekvienam daiktui individualių

ypatybių, kurias suvokiame akimis.

Koloritas – vyraujančių spalvų derinys. Jis gali būti šiltas, šaltas, šviesus tamsus,

ryškus, blankus.

Spalva ir koloritas – tai svarbi tapybos, dizaino ir kai kurių taikomosios dailės

rūšių meninio vaizdo sudarymo priemonė.

Šviesotamsa – tikrovės iliuzijos kūrimo plokštumoje priemonė, panaudojant šviesos ir

šešėlio kontrastą.

Perspektyva apimtinių (trimačių) kūnų vaizdavimo plokštumoje būdas, kuriuo

sukuriama realių erdvių ir apimčių iliuzija.

Linijinė perspektyva – ji pagrįsta optiniu reiškiniu – tariamu figūrų bei daiktų

mažėjimu, tolstant nuo žiūrovo.

Spalvinė perspektyva – gilumos įspūdžio perteikimas spalvinėmis priemonėmis.

Vienas kitą užstojantys objektai – arčiau esantys daiktai, nors ir būdami mažesni,

užstoja toliau esančius, didesnius daiktus, objektus. (I –II planas).

Proporcijos – dailės kūrinio arba statinio vienos su kita ar su visuma atskirų dalių

dydžio santykis.

Forma – išorinis daikto pavidalas, kuriuo menininkas siekia išreikšti savo kūrinio

turinį, idėją. Formos gali būti plokščios ir edvinės.

Tektonika – erdvinių formų konstrukcinės sandaros, suteikiančios formai meninę

darną.

Tūris – erdvinės formos savybė, išreiškianti apimtį.

Faktūra – dailės kūrinio paviršiaus savybė. Priklausomai nuo dailininko sumanymo

gali būti lygi, švelni, grūdėta, reljefinė, šiurkšti, grubi. Dažniausiai faktūra naudojama skulptūrai,

bet gali atsirasti ir tapybos kūriniuose.

4

Ažūras – architektūros ar dailės kūrinio kiauraraštis, kiauri elementai iš įvairių

medžiagų, suteikia formai lengvumo.

Monumentalumas – tai formos vienalytiškumas, masyvumas, smulkių detalių

atsisakymas.

Tūrinės formos, paviršių ypatumai (faktūros), sunkios, masyvios ar ažūrinės

formos – tai erdvinių formų, skulptūros, architektūros ir dizaino kūrinių savybės, padedančios kurti

meninį vaizdą.

Ženklai ir simboliai – tai sutartiniai ženklai, išreiškiantys tam tikrą sąvoką ar idėją.

Naudojami vaizduojamojoje dailėje ir vizualiojoje komunikacijoje.

Šriftas – tam tikro raidyno grafinė forma. Naudojama knygos mene, plakate,

reklamoje. Grafikos meno išraiškos priemonė.

Simetrija. Ji išlaiko pusiausvyrą ir labiausiai vienija kompoziciją. Simetriją dažnai

matome klasikiniuose meno kūriniuose. Simetrija pabrėžia stabilumą, monotoniškumą.

Asimetrija. Ji teikia kūrėjui laisvės, labiau individualizuoja kūrybą. Asimetrija yra

priešinga simetrijai, labiau intriguoja, reikalauja išlavinto pusiausvyros jausmo, sugebėjimo

komponuoti ir gero skonio. Asimetriškumas būdingas japonų menui ir kultūrai. Europos mene ją

naudojo baroko dailininkai.

Statika. Kompozicija, išreikšta stabilia, masyvia ir sunkia forma, pabrėžia idėjos

svarbą, pastovumą, amžinybės įsikūnijimą, rimties ir ramybės būseną. Statiškiems objektams

būdingas simetriškumas bei vertikalios ir horizontalios linijos. Stabilumu dažniausiai pasižymi

geometriniai kūnai. Statika būdinga memorialiniams paminklams, reprezentaciniams rūmams ir

kulto pastatams, kai kuriems reprezentaciniams portretams, lietuvių liaudies menui. Tai Egipto

dailės ir romaninio stiliaus požymis.

Dinamika. Judesio, energijos, veržlumo, kovingumo, emocinės įtampos įspūdžio

kūrimas, naudojant kompozicinių įstrižainių ir kreivių susikirtimus. Dinamikai būdingas formų

legvumas, veržlumas, aptakumas, pasikartojimas.

Kompozicija gali būti:

plokštuminė – kuriama plokštumoje ant popieriaus, drobės, molio ir kitų medžiagų;

erdvinė kompozicija – dailės ir dizaino kūriniai, kurių meninės formos įgyja tam tikras apimtis ir

tūrius;

spalvinė kompozicija – spalvų deriniai tapybos, reklamos, tinklalapių ir svetainių dizaino, tekstilės,

patalpų, drabužių ir kitų daiktų spalvinis derinimas – spalvų deriniai;

grafinė kompozicija – juodos ir baltos spalvos kompozicijos, kuriose linijomis, taškais ir dėmėmis

sukuriamos įvairios tekstūros ir siluetai.

Panaudojant įvairius meno kūrinio harmonizavimo būdus, suteikiama kūriniui norima

nuotaika, kuriamas tam tikras įspūdis

1.4. Kūrybinio darbo priemonės ir medžiagos: ,,Das“ baltas modelinas, teptukas, kočėlas, pva

klijai, guašas, tekstilinės atraižos, A4 formato rėmelis, kiaušinio lukštas, plaukų džiovintuvas.

,,Das“ baltas modelinas savaime kietėjantis. Kietėja 1 cm sluoksnis per 24 val. Minkštas, gali būti

naudojamas su mediena ar kartonu. Modelinui sukietėjus, formą galimą dekoruoti dažais.

Guašas - neskaidrūs vandeniniai dažai.

1.5.Praktinės kūrybinės užduotys.

,,Margutis“ – tūrinė kompozicija.

,,Augalinių motyvų kompozicija“ - plokštuminė reljefinė kompozicija.

Skulptūra – vaizduojamosios dailės šaka, kurios pagrindinės meninės išraiškos

priemonės yra forma, apimtis, tūris, masių santykis, siluetas, proporcijos, taip pat ir medžiaga bei

jos paviršiaus modeliavimas. Pagrindinės skulptūros rūšys, skirstomos pagal forma yra apvalioji

skulptūra ir reljefas.

Pagrindinės skulptūros technikos yra lipdyba, drožyba, kalyba, liejyba. O techninės

priemonės – įvairūs kaltai, steka, plieniniai arba špachteliai.

5

Reljefas – tai iškilus arba įdubęs vaizdas plokštumoje. Toks reljefas, kur

vaizduojamas objektas iškilęs mažiau nei per pusę savo apimties, yra vadinamas bareljefu. Taip pat

gali būti įdubus reljefas, kur vaizduojamas objektas yra įrėžiamas į plokštumą. Reljefas kur

vaizduojamas daiktas iškilęs daugiau nei per pusę savo apimties, vadinamas horeljefu.

Savarankiškas darbas 1 val.

II dalis

2.1. Dailės klasifikavimas. Taikomoji dekoratyvinė dailė.

Dailė atsirado seniai, dar priešistoriniais laikais. Seniausieji dailės dirbiniai yra

datuojami maždaug 40 000 m. pr. m. e. Nuo seniausiųjų laikų iki pat XIX a. pagrindine dailės šaka

buvo laikoma architektūra, visos kitos dailės šakos (tapyba, skulptūra, taikomoji – dekoratyvinė) ją

tik papildė.

Dailės rūšys skirstomos į - vaizduojamąją dailę ir taikomąją-dekoratyvinę dailę.

Pagal medžiagas ir išraiškos būdus vaizduojamoji dailė skirstoma į grafiką, skulptūrą, tapybą.

Taikomoji – dekoratyvinė skirstoma į taikomąją, dekoratyvinę ir dizaino šakas. Taikomoji dailė,

dailės šaka: praktinės ir puošybinės paskirties dailės dirbiniai. Tai dailieji audiniai, baldai,

drabužiai, ginklai, indai, papuošalai, šviestuvai, įvairios interjero puošmenos ir kt. nuo 19 a. antros

pusės taikomoji dekoratyvinė dailė skiriama pagal medžiagas į smulkesnes šakas: dailioji tekstilė,

gintaro dirbiniai, kaulo dirbiniai, rago dirbiniai, metalo dirbiniai, odos dirbiniai, stiklo dirbiniai.

Taikomoji dekoratyvinė dailė tenkina materialinius ir estetinius žmogaus poreikius,

atspindi epochos ir tautos materialinę kultūrą, buities sanklodą. Susijusi su architektūra, jos stiliumi

– puošia žmogaus aplinką. Taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinyje glaudžiai siejasi paskirtis,

forma ir medžiaga. Meninis vaizdas formuojamas parenkant išraiškingą siluetą, dalių santykį, ritmą,

išryškinant specifines medžiagos savybes – faktūrą, spalvą, tekstūrą (dekoratyvumas). Taikomosios

dekoratyvinės dailės kūriniai puošiami ornamentais, pasitelkiamos vaizduojamosios dailės išraiškos

priemonės. Taikomoji dekoratyvinė dailė kuriama įvairia technika: aplikacija, audimu, drožyba,

emaliu, inkrustacija, kalyba, liejyba, pūtimu, filigranu, emaliu, siuvinėjimu ir kt. Pagal paskirtį

skirstoma: baldai, indai, papuošalai, drabužiai ir kt.

Dizainas (angl. design – projektuoti, projektas, planas) - meno šaka: pramoniniu būdu

gaminamų daiktų projektavimas bei projektų įgyvendinimas gamyboje, gyvenamosios aplinkos

interjero formavimas.

2.2. Dailioji tekstilė. Veltinio technika.

Dailioji tekstilė – unikalūs rankomis atlikti dirbiniai. Pagal atlikimo techniką jie

skirstomi į gobeleną, batiką, kilimą.

Veltinio technika. Veltinis veliamas iš vilnos pluošto, karšinio ar sluoksnos. Velti

galima šlapiuoju būdu su karštu vandeniu ir muilu, arba sausuoju su specialiomis adatomis. Veltinio

techniką galime panaudoti aksesuarų, buities dekoro elementų, rankinių, drabužių, interjero

akcentų, avalynės gamyboje.

Pagrindinė medžiaga vilna. Vilnos rūšys: karšinys (pluoštas purus, lyg karpyta vata) -

labiau tinkantis sausam vėlimui; sluoksna (pluoštas susuktas iš ilgų vilnos gijų) - labiau tinkantis

šlapiajam vėlimui. Nors galima puikiai nuvelti šlapiuoju vėlimu ir iš karšinio ir atvirkščiai.

2.3. Priemonės ir medžiagos. Technologija. Sausas, šlapias vėlimas, apvalusis ir plokščiasis

vėlimas, formavimas.

Reikalingos priemonės: Kelių spalvų vilnos pluoštas (150-200g.), keleto spalvų

vilnonių siūlų gabaliukai (gali būti ardyti), bambukinė ar panaši staltiesėlė (geriau nedažytų

pagaliukų – A3-A4 formato), arba kočėlas, polietileno plėvelė su oro burbuliukais (A3 formato),

kaproninis (tankus sintetinis) audinys (A4 formato), indas vandeniui, muilo drožlės (geriausiai

ūkiško), indas vandeniui užvirinti, virtuvinis frotinis rankšluostis, polietilenas stalui uždengti.

6

Šlapias vėlimas. Kilimėlio vėlimas. Darbo eiga: stalą užtiesiame polietilenu. Ant

polietileno su oro burbuliukais pusės dedame vilną, klojant ją sluoksniais po gabaliuką (4-5

sluoksnius), keičiant pluošto kryptį. Paskutiniame sluoksnyje dedame spalvotą vilną, kuriame

norimą kompoziciją. (Geriau kompozicija atrodys, jei turės aiškų kompozicijos centrą, jei

kompozicijos elementai sudėlioti ritmingai, labiau pabrėžta, sunkesnė kūrinio apačia). Kompozicija

dekoratyvi, tad nedėkite daugiau penkių spalvų. Dabar galite kompoziciją papuošti ne tik spalvota

vilna, bet ir vilnoniais siūlais. Užvirintame vandenyje ištirpiname muilo drožles, vanduo viso darbo

metu turi būti karštas. Ant kompozicijos dedame kaproninį audinį, užpilame vandens su muilu, kad

visas darbas sušlaptų. Imame trinti rankomis iš viršaus (15 min.). dar sudrėkiname, kaproną galime

nuimti, polietileną perlenkiame pusiau, kad jis ir iš viršaus ir iš apačios dengtų darbą, tik jokiu būdu

nelenkiame kompozicijos. Dar šiek tiek taip paveliame. Veliame, vis apverčiant. Nuolat drėkiname

karštu vandeniu. Vandens perteklių nusausiname frotiniu rankšluosčiu. Dedame viską ant

bambukinio kilimėlio, stipriai susukame (suvyniojant kilimėlį), užrišame ir kočiojame, kol veltinis

visiškai susivels. Galima kartas nuo karto patikrinti. Kompozicija, ją suvėlus sumažėja trigubai, jos

paviršius tampa lygus, be išsikišusių siūlų. Veltinį reikia išskalauti šaltame vandenyje. Išdžiovinti.

Tokį veltinuką galima naudoti kaip akcentą interjerui papuošti, kaip detalę drabužiui, pagalvėlės

užvalkalui aplikuot. Tokiu pat būdu veliamos rankinės, veltiniai, kepurės - tik jie veliami ant

paruoštos formos (didesnės tris kartus už gaminio dydį).

Įvėlimas į audinį: įveliant į audinį darbo procesas išlieka toks pat, kaip veliant

kompoziciją, tik vilna iš karto dėliojama ant natūralaus audinio (šilko, medvilnės ar lino), į kurį

norime vilną įvelti. Taip galima gaminti skraistes, skaras, audinį paltui kostiumėliui, interjero

akcentu. Veliant galima padaryti ir ažūrinių ertmių (skylių).

Plokščio veltinio vėlimas: plokščia forma veliama taip pat, kaip ir kilimėlis, tik

nekuriant piešinio iš spalvotos vilnos ir prieš veliant, paformuojant veltinio kraštus. Tačiau galima

suvelti didesnį vientisą plokščią veltinį ir jį karpyti pagal norimas formas. Tokiu būdu galime

pasidaryti papuošalų: vėrinių, segių…Galima iškirpti formą iš vidurio veltinio, pakeisti ją kitos

spalvos tokia pačia forma (kerpama per du, skirtingų spalvų veltinius iš karto) ir dar šiek tiek

pavėlus įvelti jas vieną į kitą.

Rutuliuko vėlimas ir formavimas. Iš vilnos pluošto formuojame rutuliukus,

šlapiname karštame vandenyje, muiluojame, suspaudžiame, tarp pirštų, kad vilna tolygiai

pasiskirstytų ir nesimatytų sujungimo linijų. Imame sukti tarp delnų. Kočiojame tol, kol

susiformuoja tiksli norima forma. Veltinukas suveltas, kai trigubai sumažėja ir sukietėja. Veriant

karolius ar apyrankę, prieš veltinuko formą patartina įverti po žvynelį - taip veltinuko forma

nepakis, nesusispaus, nesideformuos ir papuošale neatsiras tuščios virvelės.

Spalvotų cilindrų vėlimas ir formavimas. Iš spalvotos vilnos dedant skirtingų spalvų

sluoksnius vieną ant kito padarome stačiakampę formą, ją sušlapiname muiluotu karštu vandeniu,

stipriai susukame į cilindrą (,,dešrą’) ir kočiojame ant lygaus paviršiaus. Kočiojame nuolat

šlapindami tol, kol veltinis susitrauks ir gerai sukietės (kitaip jis deformuosis ir minkštas netiks

papuošalams verti). Suveltą cilindrą sukarpome (ar supjaustome aštriu peiliu) norimo dydžio

gabaliukais. Sukarpius atsiveria spalvotas cilindro vidus. Tokia forma labai tinka karoliams,

apyrankėms, auskarams.

Sausas vėlimas. Reikalingos priemonės: vėlimo adatos (specialios, būna trijų dydžių,

skirtos pradžiai vėlimo, formos formavimui ir užbaigimui. Pradedantiesiems gali užtekti ir vienos,

vidutinės adatos), paralono gabalas (gali būti kempinėlė) 3 cm storio, spalvota vilna.

Darbo eiga. Iš vilnos formuojame norimą darbą, trigubai didesnį, nei jis bus iš tikrųjų.

Iš karto dedame spalvotą pluoštą. Pati forma bus koreguojama adatos pagalba. Viską dedame ant

paralono ir imame badyti specialia adata. Pradžioje vilna velias viena į kitą lėtai, vėliau, kai pradeda

veltis, galima pakoreguoti dirbinio formą, jei reikia pridėti daugiau vilnos ir vėl įvelti vieną į kitą.

Kad ir kita veltinio pusė išliktų graži, kartais jį apverčiame ir paveliame iš blogosios pusės. Veltinį

galima įvairiai formuoti, iškelti reljefą, daryti tūrines, apvalias ar plokščias formas. Darbas suveltas,

7

kai tampa standus, nebesitempia, vilnos pluoštas nesipašo. Šiuo vėlimo būdu lengvai galima išgauti

norimą apimtinę formą, daryti suvenyrus, žaisliukus, papuošalus. Tokiu būdu galima įvelti vilnos

pluoštą ir į vilnonį audinį.

2.4. Praktinės kūrybinės užduotys: ,,dovana“, ,,papuošalas“.

,,Papuošalas“ – užduotis atliekama sausuoju ir šlapiuoju vėlimo būdu, iš suformuotų rutuliukų ir

cilindro formos ritinėlių. Atliekant užduotį ,,Dovana“ naudojamas sausasis vėlimo būdas.

Reikalingos priemonės: vėlimo adatos, tekstilės atraižos, paralono gabalas (gali būti

kempinėlė) 3 cm storio, spalvota vilna, modelinas, viela, replės vielai, pva klijai, guašo dažai,

teptukas, karštas vanduo, muilas, indas karštam vandeniui. Savarankiškas darbas 3 val.

III dalis

3.1. Vaizduojamoji dailė. Grafika. Grafikos rūšys.

Vaizduojamosios dailės kūriniams būdingi sąlygiški, iliuziniai tikrovės vaizdai.

Vaizduojamosios dailės kūriniuose sutinkami įvairūs vaizdiniai, motyvai, temos. Pagal medžiagas ir

išraiškos būdus vaizduojamoji dailė skirstoma į tapybą, grafiką ir skulptūrą.

Grafika – tai vaizduojamosios dailės rūšis, apimanti ranka pieštus piešinius,

atspausdintus piešinius ir meninį šriftą. Žodis ,,grafika“ kilo iš graikų kalbos (graphikos – užrašytas,

nupieštas).

3.2. Pagrindinės grafikos meninės išraiškos priemonės.

Pagrindinės garfikos meninės išraiškos priemonės yra piešinys, linija, dėmė, ritmas,

štrichas, taip pat medžiaga, ant kurios piešiama arba spausdinama.

Piešinys - dailės raiškos būdas. Vaizdas perteikiamas linija, štrichais. Piešinys būna

savarankiškas darbas, pradinė grafikos kūrinių stadija arba pagalbinė tapybos, freskos ir kt. Kūrinių

priemonė- eskizas, škicas.

Linijomis galima apriboti plokštumą, taip pat ją didinti. Linija pats svarbiausias

piešinio lpnstrukcinis elementas. Pagal atlikimo pobūdį jos gali būti stiprios ir silpnos, plonos ir

storos, ilgos ir trumpos, tiesios ir lenktos, banguotos ir laužytos, vertikalios ir hotizontalios, įstrižos

ir spiralinės ir kt.

Dėmė gali sudaryti pozityvų arba negatyvų daikto siluetą. Ji gali būti griežta ir laisva,

turėti kietus arba minkštus kontūrus, pagal tono sodrumą gali būti silpna ir stipri, taip pat lygi ir

tapybiška, vienspalvė, daugiaspalvė, vientisa ir išblaškyta.

Štrichas – grafikos išraiškos priemonė; brūkšnys, linija, kuria modeliuojama objekto

forma.

Ritmas – meno kūrinio elementų tolygus kartojimasis. Lemia formų, linijų, spalvū,

šviesos ir šešėlių, figūrų, ornamentinių motyvų išdėstymą.

3.3. Nespausdintinė grafika . Grotažo technika. Priemonės ir medžiagos.

Pagal techniką grafiką galima skirstyti: nespausdintinė grafika (piešiniai, grotažai),

spausdintinė grafika (medžio raižiniai, lino raižiniai, litografija, ofortas, kartono raižiniai, vario

raižiniai, plieno raižiniai, sausoji adata, akvatinta, monotipija ir kt.). Nespausdintinės grafikos

pavyzdžių galima pamatyti pirmykštėje dailėje. Spausdintinės grafikos seniausi pavyzdžiai –

senovės rytuose. Kaip atskira dailės šaka grafika susiformavo renesanso epochoje.

Grotažo technika - popierius padengiamas vašku ar parafinu, tada tiesiog įtrinama

kreidos miltais, nudažomas tušu. Kai išdžiūsta, susidaro tam tikros vienalytės spalvos lakštas, kurį

galima raižyti plonu pagaliuku, adata ir kt. Šitaip spalvos fone išryškėja po vašku slypintis baltas

(gelsvas, ar kitos spalvos) popierius. Kitaip tariant, ant popieriaus suformuojamas minkštas

paviršius, kurį galimą įrėžti. Priemonės ir medžiagos: popierius, vaškas, kreida, tušas, rėžtukas.

3.4. Monotipijos technika, priemonės ir medžiagos. Monotipija turi tiek grafikos, tiek tapybos bruožų. Monotipijos technika teikia daug

galimybių eksperimentuoti, tačiau ja negalima padaryti visiškai vienodų atspaudų. Kiekvienas iš jų

8

individualus. Tai plokščiaspaudė technika. Priemonės ir medžiagos: popierius, stiklas, dažai,

teptukas, pieštukas, volelis.

3.5. Kūrybinis darbas spaustuviniais dažais.

Atliekama kompozicija spaustuviniais dažais panaudojant grafinės raiškos priemones.

Reikalingos priemonės ir medžiagos: spaustuviniai dažai, volelis, stiklas, popieriniai

rakšluosčiai, popierius, teptukas, pieštukas.

Savarankiškas darbas 3 val.

IV dalis

4.1. Vaizduojamosios dailės šaka – tapyba.

Tapyba – vaizduojamosios dailės šaka, kurianti vaizdą plokštumoje. Jos pagrindinės

išraiškos meninės priemonės yra spalva ir koloritas. Kaip ir kitos meno rūšys, tapyba sprendžia

ideologinius, pažintinius uždavinius, kuria estetines vertybes. Tapyba atspindi vienokias ar kitokias

ideologines koncepcijas, vertina dvasinį epochos turinį, jos socialinę raidą. Tapant meno kūrinius,

pasirenkama spalva, piešinys ir potėpiai. Tapybos raiška tampa lanksti. Tai, kas nepasiekiama

kitoms vaizduojamojo meno rūšims, tapyba plokštumoje parodo spalvų pasaulio turtingumą, daiktų

apimtį, jų individualumą, vaizduojamosios erdvės gylį, spalvinę aplinką.

Koloritas – tapybos kūrinyje vyraujančių spalvų derinys. Koloritas pagal

vyraujančias spalvas dailės kūrinyje gali būti “šaltas” arba “šiltas”, šviesus, tamsus, kontrastingas,

ryškus, monochorminis, arba polichorminis ir kt. Kitos tapybos kūriniui būdingos meninės išraiškos

priemonės yra: potėpis, faktūra, šviesotamsa.

Potėpis – teptuko ar mentelės paliktas dažų pėdsakas ant paveikslo paviršiaus.

Potėpis gali būti ryškus, smulkus, išraiškingas, mechaniškas, postozinis, stiprus, dinamiškas. Ypač

ryškiai potėpius naudojo olandų dailininkas Vincentas van Gogas, taip pat daugelis

ekspresionistinės krypties dailininkų.

Faktūra – dailės kūrinio paviršius. Faktūra gali buti lygi, reljefinė, ryški. Faktūrai

paryškinti dailininkai taiko pjuvenas, dervas, kurias padengia plonu dažų sluoksniu. Lygiai

paviršiaus faktūrai išgauti dailininkas naudoja lesiruotę, apdžiūvusį aliejumi arba tempera tapyto

paveikslo paviršių padengia plonu dažų sluoksniu.

Šviesotamsa – šviesos ir šešėlių išsidėstymas ir gradavimas dailės kūrinyje.

Paveiksluose jais perteikiama daiktų apimtis, sukuriamas erdvės ir apšvietimo įspūdis.

Tapyba skirstoma į molbertinę ir architektūrinę. Molbertinės tapybos technikos:

akvarelė, enkaustika, guašas, tempera, aliejinė tapyba, purškimo technika ( dažai užpurškiami

aerografu ).

Architektūrinės tapybos technikos: freska, al secco.

4.2. Vaizdas kuriamas spalva. Spalvos poveikis. Spalvų ratas.

Tapybos kūrinių pagrindinė raiškos spalva savo ekspresija, gebėjimu sukelti jausmines

asociacijas stiprina vaizdo emocionalumą, lemia vaizduojamąsias ir dekoratyvines tapybos

galimybes. Tapybos darbuose spalva sudaro vientisą sistemą – koloritą. Paprastai naudojama

vienokia ar kitokia tarpusavyje susijusių spalvų ir jų šešėlių sistema – spalvų gama. Be to, yra

vienspalvė – monochrominė tapyba. Spalvinė kompozicija – spalvinių dėmių išdėstymas ir

tarpusavio ryšys lemia spalvinį kūrinio vientisumą ir turi įtakos stebėtojui, tai yra specifinis tapybos

kūrinio meninės

struktūros elementas.

Aplink mus – daugybė spalvų, kurios galbūt yra tiek įprastos, kad jų net nepastebime.

Vis dėlto spalvos žmonėms daro gana didelį emocinį, psichologinį ir fizinį poveikį. Žmogaus

polinkis kai kurios spalvoms lemia jo požiūrį į meną, madą, interjerą; taigi, spalvų pasirinkimas yra

ir saviraiškos priemonė. Taip pat pastebėta, kad aplinkos spalvos daro įtaką žmogaus nuotaikai ir

sveikatai: spalva gali būti jausminga, gyvybinga, ekspresyvi arba raminanti, nuteikianti pasyviai.

9

Pagrindinės spalvos. Spalvų ratas formuojamas iš 3 pagrindinių spalvų, sudarančių

lygiakraštį trikampį:

Raudona, geltona ir mėlyna

Antrinės spalvos. Kuomet viena pirminių spalvų yra sumaišoma su kita, gaunama antrinė spalva:

Žalia, oranžinė, violetinė

Jų gali būti trys:

Oranžinė (gaunama sumaišius raudoną ir geltoną spalvas)

Žalia (geltona + mėlyna)

Violetinė (mėlyna + raudona)

Šios antrinės spalvos taip pat vadinamos papildančiosiomis.

Dvylikos pagrindinių spalvų ratas. Šis dvylikos spalvų ratas parodo pagrindinius

spalvų derinimo principus. Jie yra gana paprasti, spalvų ratas leidžia juos realiai pamatyti ir taip

geriau juos įsisavinti.

Trečiosios spalvos

Šios spalvos sukuriamos sumaišius vieną antrinę ir vieną pirminę spalvą, taigi iš viso

tris (kadangi antrinę spalvą sudaro dvi pirminės), pavyzdžiui – mėlyna + violetinė. Spalvų rate

kiekviena ši trečioji spalva bus greta esančių spalvų kombinacija

Trečiosios spalvos yra šešios:

Geltona-oranžinė, raudona-oranžinė, raudona-violetinė, mėlyna-violetinė, mėlyna-žalia, geltona-

žalia.

Spalvų seka šiame rate yra ta pati, kaip ir vaivorykštėje. Naudojantis ja, galima surasti

visas įmanomas spalvų kombinacijas.

Spalvų harmonija. Fonas

10

Harmoniją galima apibrėžti kaip tinkamą atskirų elementų išdėstymą, nesvarbu, kokia

tai bebūtų sritis: muzika, poezija, spalvų gama ar pan.

Vaizdo harmonija atpažįstama iš to, kaip ji nuteikia stebėtoją, t.y., suteikia tvarkos ir

balanso pojūtį. Kur nėra harmonijos, ten visuomet yra jos priešprieša – chaosas (kuomet vaizdas itin

chaotiškas, sunku į jį žiūrėti) ir nuobodulys (vaizdas toks nykus, kad sukelia tik nuobodulį). Šiuos

pojūčius paaiškinti galima tuo, kad žmogaus smegenys atmeta tuos vaizdus, kurių negali sutvarkyti

ir tai, ko negali suvokti, o atpažįsta tik logiškas struktūras. Harmonija yra pusiausvyra tarp šių

dviejų kraštutinumų – nykaus vienodumo ir pernelyg didelio sudėtingumo.

Fono svarba. Skirtingame fone ta pati spalva gali atrodyti vis kitaip. Kaip skirtingai atrodo tokio

pat dydžio ir ryškumo raudonas kvadratas įvairiame fone:

Labiausiai raudoną spalvą išryškina juodas fonas, tuo tarpu baltame fone kvadratas atrodo

blankesnis. Lygiai taip pat ir oranžiniame fone: raudona spalva atrodo prigesinta, o žydrame –

išryškėja. Juodame fone kvadratas ne tik ryškesnis, bet ir atrodo didesnis nei kituose

paveikslėliuose.

Spalvą apibūdina jos intensyvumas (šviesumas ar tamsumas), arba juodos ar baltos

spalvos kiekis atspalvyje. Į bet kurią iš dvylikos pagrindinių spalvų įmaišius baltos, gaunami

šviesesni atspalviai (pvz., raudona + balta = rausva). Pridedant juodos ar pilkos spalvos, gaunami

tamsesni atspalviai (pvz., raudona + juoda = bordo).

Analogiškos spalvos

Tai spalvos, spalvų rate esančios greta viena kitos, pavyzdžiui: geltona,

žalsvai gelsva, žalia. Šie atspalviai panašiausi vienas į kitą ir nesudaro kontrasto, todėl sukelia

harmonijos pojūtį.

Toks panašumas padeda apjungti atskirus kompozicijų elementus. Kompozicijose

svarbus tiek kontrastas (gyvumas), tiek harmonija: jei elementai per daug panašūs, tai sukelia

nuobodulį, o jei aplink vien ryškūs kontrastai, sunku koncentruoti dėmesį ir atrasti prasmę.

Skirtingus atspalvius galima susieti naudojant vienodo intensyvumo spalvas.

Šiltos ir šaltos spalvos. Kiekviena spalva turi polinkį sukelti šiltą ar šaltą įspūdį. Šis

polinkis nevisuomet akivaizdus, tačiau nulemia spalvų derinimo principus.

Raudoni ir geltoni atspalviai laikomi šiltais, o mėlyna – šalta. Derinant spalvas, reikia

atsiminti, kad ir šiltos ar šaltos atspalviai skiriasi vienas nuo kito, nors šiltos spalvos ir pats

“šalčiausias” tonas visuomet bus šiltesnis už šaltus atspalvius. Šiltų ir šaltų spalvų derinimo teoriją

svarbu išmanyti tam, kad maišant įvairius atspalvius, galėtume nuspėti rezultatus (pavyzdžiui:

sumaišius dvi šiltas spalvas, gausime šiltą antrinę spalvą Ir atvirkščiai).

Neutralūs spalvų deriniai. Neutralios spalvos – tai pilkų, balsvų, kreminės ir rusvų

atspalvių derinys. Šiuos spalvos paprastai dera prie daugumos kitų spalvų, todėl puikiai tinka kaip

fonas, prie kurio galima derinti ryškių spalvų užuolaidas, kilimus, baldus ir aksesuarus.

11

Spalvų poveikis emocijoms. Spalva daro didelę įtaką mūsų aplinkos suvokimui.

Raudona yra šilta spalva, kuri žadina emocijas. Raudona dažnai siejama su alkiu, pykčiu, tačiau taip

pat ir aistra bei gyvybingumu. Ši spalva itin gerai tinka patalpose, kuriose valgoma – tiek restorane,

tiek namų valgomajame. Tuo tarpu ten, kur reikia ramybės ir susikaupimo – ligoninėse, klasėse –

raudonos geriau vengti. Raudona yra dominuojanti, ryški, ji nustelbia kitas spalvas, todėl,

nusprendę interjere naudoti raudoną spalvą, būkite kūrybingi. Jei visą kambarį tiesiog išdažysite

raudonai, jis bus pernelyg tamsus ir netgi niūrus. Turtingi raudoni atspalviai dažniausiai naudojami

kaip akcentai, derinami su natūraliais žemės, medžio, odos atspalviais.

Raudona daro priešingą efektą, nei mėlyna: ji pakelia kraujo spaudimą ir kvėpavimo

dažnį. Ji taip pat sąlygoja laiko jausmo praradimą ir stimuliuoja apetitą. Mėlyna – raminanti spalva.

Nepaisant to, kad intensyvus kobalto mėlynumo atspalvis yra stimuliuojantis ir ryškus, jo

sukuriama energija vis dėlto yra rami ir jauki. Tuo tarpu šviesiai mėlyna spalva primena vandenį,

dangų, atpalaiduoja. Juk pagalvojus apie atostogas, mintyse iškyla žydras dangus, skaidrus vanduo

ir saulė. Mėlyna laikoma ir švaros spalva, skatina produktyvumą.

Geltona yra šilta, ryški, energinga spalva. Gryna geltona – itin intensyvi ir dėl to

rečiau naudojama (nekalbant apie Meksiką ir Afrikos šalis). Geltona, kaip ir juoda, labai galinga

spalva. Ji suteikia kambariui šilumos, gausumo ir laimės efektą. Geltona spalva vargina akis kaip

jokia kita, didina metabolizmą, blogai veikia kūdikių nuotaiką. Geltonoje aplinkoje žmonės greičiau

praranda savitvardą. Yra labai daug geltonos spalvos atspalvių, ir vieni iš jų geriau tinka

dekoravimui už kitus. Šiltesnė ir ryškesnė geltona patalpai suteiks gyvybingumo ir energijos, tuo

tarpu švelnesnė, blankesnė gelsva sukurs jaukią atmosferą, primenančią apie saulėtas dienas,

senoviškus audeklus ir vėsų pavasario rytą.

Oranžinė – labai gyvybinga ir pulsuojanti, nuteikia stimuliuojančiai, todėl ji tinka ten,

kur norite pagyvinti, suteikti energijos. Meliono, mandarino ar mango geltona yra ryški, linksma ir

kelia apetitą.

Žalia tinka daugumai, ji, kaip ir mėlyna, ramina, atpalaiduoja, gydo. Žalia – mėlynos

ir geltonos spalvos mišinys, jungia abiejų spalvų ypatumus. Tai - gaivumo spalva, dėl savo

natūralumo veikia raminančiai.

Žemės atspalviai - ruda, rusva, ochra, terakota – tai natūralūs rudi, rusvi tonai. Šios

spalvos harmoningos, turtingos, suteikia tvirtumo ir ilgaamžiškumo įspūdį. Tinkamai panaudoti,

žemės atspalviai puikiai papildo daugumą kitų spalvų (išskyrus galbūt itin ryškias, grynas pirmines

spalvas: raudoną, mėlyną ir geltoną, kurios labiau tinka atviroms erdvėms). Aplink mus daugybė

žemės tonų, medžio, akmens, sizalio, džiuto audinių ir panašiai, jie sukuria svetingą atmosferą,

kadangi yra paprasti ir pažįstami.

Ruda spalva – žemės spalva, šilti jos tonai nuteikia komfortiškai, jaukiai.

Pilka – konservatyvi spalva, galinti suteikia švaros įspūdį ir ofiacialumo efektą.

4.3. Molbertinė ir monumentalioji tapyba.

Molbertinė tapyba – tai palyginti nedidelio formato paveikslai, kitaip sakant, tai visa,

kas nutapyta ant molbertų. Miniatiūra – itin mažo formato tapytas paveikslas. Gali būti tapoma

akvarele, tempera, laku ant popieriaus, drobės, medžio, metalo, porceliano, kaulo.

Monumentalioji tapyba – tai darbai, susiję su architektūra. Monumentaliajai tapybai

priskiriama freska, mozaika ir vitražas:

Freska (it. (pittura a)fresco '(tapymas) ant šviežio (tinko)') – sienų tapybos technika:

tapoma ant drėgno tinko dažais, praskiestais vandeniu, atspariais kalkių poveikiui (mineralinės

kilmės dažais).

Mozaika (lot. Musaicum 'kas skirta mūzoms'); (it. mosaico (quadro) 'margas

paveikslas') – dekoratyvinių paveikslų ir vaizdų iš smulkių spalvotų akmenėlių, marmuro, stiklo,

keramikos, medžio, metalo gabaliukų, išdėstytų ant tam tikro pagrindo ir suvirintų skiediniu, kaip

sienų, skliautų, grindų, meno dirbinių puošmena.

12

Vitražas (pranc. vitrage, iš lot. vitrum 'stiklas') – spalvoti lango stiklai, sujungti švino

rėmeliais, sukomponuoti figūromis arba ornamentais. Vitražas – monumentaliosios dekoratyvinės

tapybos rūšis, kuriam sukurti yra panaudoti spalvoto stiklo dalys.

4.4. Tapybos žanrai. Pagal temas tapyba gali būti skirstoma į žanrus (pranc. genre 'rūšys'). Skiriami

tapybos žanrai: religinis (pvz.: krikščioniškas, biblinis), mitologinis paveikslas (temos iš graikų

mitų, mitai, legendos, pasakos), batalinis (mūšiai, kovų scenos, karas), buitinis (žmogus įprastoje

aplinkoje), aktas (vaizduojamas nuogas žmogaus kūnas), portretas – (žmogaus vaizdavimas;),

autoportretas (dailininkas tapo pats save), portretas visu ūgiu, grupės žmonių portretas,

reprezentacinis portretas parodo žmogų iš geriausios pusės, psichologinis portretas (dailininkas

gilinasi į žmogaus išgyvenimus ir stengiasi tai pavaizduoti), peizažas (gamtos vaizdai), marinistinis

peizažas (vaizduojama jūra, laivai jūroje ir pan.), animalistinis peizažas (vaizduojami gyvūnai);

urbanistinis peizažas (miesto vaizdai); natiurmortas (iš lot. nature morte 'negyva gamta'), negyvų

daiktų derinys (vazos, muzikos instrumentai, medžioklės laimikis, vaisiai, gėlės ir kt.), istorinis

paveikslas (istoriniai įvykiai), karikatūra, šaržas (išjuokiantis ar pašiepiantis žmogaus atvaizdas),

žanrinis paveikslas (buities ir darbų scenos), publicistinis paveikslas ( politinio, visuomeninio

gyvenimo scenos), fantastinis paveikslas (fantastiniai reiškiniai), plakatas, afiša, reklama (meninis

įspėjančios, teigiančios ar neigiančios minties vaizdavimas), interjeras (statinio vidus),

eksterjeras (statinio išorė).

4.5. Tapybos technikos, priemonės ir medžiagos. Yra įvairios tapybos technikos, kurios skiriasi

naudojamosi medžiagomis bei jų panaudojimo galimybėmis: akvarelė (tapoma akvareliniais dažais,

minkštais teptukais ant akvarelinio popieriaus), aliejinė tapyba (tapoma ant drobės arba lentos

aliejiniais dažais), guašas, pastelė, tempera.

Įvairioms tapybos technikoms naudojami įvairūs specialūs įrankiai bei prietaisai: etiudinė,

molbertas, paletė, porėmis, špachtelis, teptukas.

4.6. Mišri technika.

Mišri technika – įvairių dailės technikų jungimas kompozijoje.

4.7. Kūrybinės užduotys: ,, Natiurmortas“, ,,Peizažas“.

Sukuriama spalvinė kompozicija. Išdėstomos spalvinės dėmes jungiant tarpusavyje,

siekiama spalvinio vientisumo kūrinyje, susipažįstama su tapybos kūrinio menine struktūra.

Naudojama tapybos raiškos priemonė – piešinys. Jis ritmiškai ir kompoziciškai formuoja vaizdą

kartu su spalva.

Priemonės ir medžiagos: dažai, teptukai, drobelė.

Savarankiškas darbas 2 val.

V dalis 5.1. Plastinio meno šaka – dizainas.

Dizainas (angl. design 'projektuoti; konstruoti') – plastinio meno šaka: įvairių gaminių

meninis konstravimas ir gyvenamosios aplinkos formavimas. Skirstomas į pramoninį ir grafinį.

5.2. Pramoninis ir grafinis dizainas.

Pramoninis dizainas – masiniu būdu gaminamų daiktų meninis konstravimas ir

projektų įgyvendinimas

Grafinis dizainas – informacinių priemonių (logotipų, piktogramų, afišų, reklaminių

plakatų, įmonės vaizdinio stiliaus, prekių pakuočių, bukletų ir kt.) grafinis apipavidalinimas.

5.3. Popieriaus lankstiniai, plastika.

Popieriaus plastika - technika, kurios pagrindinė medžiaga popierius. Taikant

popieriaus savybes, lankstymo būdus galima sukurti įvairias erdvines, tūrines formas, plokštumines

kompozicijas. Popieriaus plastikos formavimo būdai: karpymas ir pjaustymas, lenkimas ir

lankstymas, sukimas ir raitymas, pjovimas ir lenkimas.

5.4. Origamis.

Origami (jap. 折紙, iš ori 'lankstyti' + kami 'popierius') – japoniškas popieriaus

lankstymo menas. Origamiais taip pat vadinami ir patys lankstiniai.

13

„Tikrasis origamis“ (angl. pure origami) yra lankstomas iš vieno popieriaus lapo. Jį lankstant nėra

naudojamos žirklės ar klijai. Popieriaus lankstymas, kai naudojamos ir žirklės, vadinamas kirigami.

Taip pat egzistuoja ir lankstymo būdas, kada lankstinys yra sudedamas iš kelių atskirai išlankstytų

dalių. Toks lankstymo būdas vadinamas „moduliniu origamiu“ (angl. modular origami).

5.5. Dekoravimo technikos, priemonės ir medžiagos. Skrebinimas.

Kvilingas (angl. quilling), tai technika, kurioje naudojamos spalvotos įvairiai susuktos

siauros popieriaus juostelės ir iš atskirų elementų klijuojamos kompozicijos. Šia technika galima

dekoruoti atvirukus, kurti paveiksliukus, erdvines kompozicijas.

Aplikacija - dailės technika , iš popieriaus, audinio, odos gabalų sudarytų vaizdų ar

raštų klijavimas ar prisiuvimas ant kitos medžiagos.

Koliažas – (pranc.coliage-pripildymas) tapybos ir grafikos technika, kai paveikslas

kuriamas piešiant, spalvinant ir lipdant prie pagrindo popieriaus, audinio ar kitų medžiagų skiautes.

Ornamentika – dekoro atmaina, gaminio, knygos, statinio ir t.t. puošybos elementų

visuma, stilizuotai(sąlygiškai, pagal schemą) atkurianti įvairias gamtos formas, daugiausia

augalines: lapus, gėles, tiebus, vaisius. Labai paplitusi gamtinių prototipų neturinti ornamentika

(vadinamasis geometrinis ornamentas). Ornamentika atliekama įvairiausiais būdais: tapant,

graviruojant, pjaustinėjant, lipdant, siuvinėjant, aplikuojant, audžiant, liejant t.t. Susiformavo

požiūris į ornamentiką kaip į dekoravimo būdą, priešingą pramoninio gaminio prigimčiai. Tačiau

ryškius nacionalinius bruožus turinti ornamentika plačiai taikoma kuriant daugelį buičiai naudingų

daiktų – drabužius, apyvokos reikmenis, baldus, taip pat interjerą, juvelyrikoje ir taikomosios

dekoratyvinės dailės gaminiuose.

Skrebinimas - tai dekoravimo būdas naudojant iškarpas (anglų kalboje Scrapbooking-

iškarpos, skiautelės). Naudojama: įvairių spalvų ir tekstūrų popieriaus, lipdukai, blizgučiai, audinių

skiautės, karpiniai, įvairūs smulkūs daiktai.

5.6. Kūrybinė užduotis : ,,Įpakavimas“

Pakuotės meninis konstravimas: sukuriama originali pakuotės forma, panaudojus

popieriaus lankstymo būdus; dekoruojama pasirinkta technika.

Savarankiškas darbas 1val.

Rekomenduojama literatūra

1. Aramavičiūtė V. Ugdymo samprata. – Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 1998.

2. Bernard E. ir kt. Meno istorija. Nuo viduramžių iki šiuolaikinio meno. – Vilnius: Alma

littera, 2006.

3. Bernard E. Modernusis menas 1905–1945. – Vilnius: Gamta, 2000.

4. Celiešienė J. Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai. – Jonava, 2000.

5. Cultural Turn: Selested Writings on the Postmodern, 1983-1998, N.4, London: Verso

(žiūrėta 2008-03-17).–Internete: http://www.onko.mf.vu.lt/skaitykla/skaitykla/tekstai/Frederic

Jameson.rtf

6. Čiurlionytė A. Dailė. Vadovėlis XI–XII klasei. Pirmoji knyga. – Kaunas: Šviesa, 2005.

7. Čiurlionytė A. Dailė. Vadovėlis XI–XII klasei. Antroji knyga. – Kaunas: Šviesa, 2005.

8. Dailės žodynas: (parengė Kultūros ir meno instituto Dailės istorijos skyrius). – Vilnius:

Vilniaus dailės akademijos l-kla, 1999.

9. Dempsey A. Stiliai, judėjimai ir kryptys. – Vilnius: Presvika, 2004.

10. Europos dailės istorija / G. Jankevičiūtė, H. Kunčius, T. Račiūnaitė, J. Šinkaitė, A.

Paliušytė, H. Šabasevičius, R. Janonienė, L. Jablonskienė, – Kaunas: Šviesa, 1995.

11. E-mokykla. (žiūrėta 2008-05-15). Internete: http: //www.emokykla.lt

12. Frontisi C. Vizualioji meno istorija. – Kaunas: Šviesa, 2001.

13. Fǘrst M., Trinksas J. Filosofija. – Vilnius: Lumen l-kla, 1995.

14. Gaižutis A. Meno sociologija, – Vilnius: Enciklopedija, 1998.

15. Gombrich E. H. Meno istorija. – Vilnius: Alma littera, 1995.

14

16. Gombrich E. H. Meno istorija. Vertė I. Jomantienė. – Vilnius: Alma littera, 1997.

17. Grinius J. Grožis ir menas. Sudarė V. Valiušaitis. – Vilnius: Mintis, 2002.

18. Galluzzi F. Picasso. Vertė I. Tuliševskaitė. – Kaunas: Šviesa, 1998.

19. Heslewood J. Vakarų Europos tapybos istorija.– Vilnius: Agora, 1995.

20. Harrisas M. Kultūrinė antropologija. Versta iš: Marvin Harris, Cultural Anthropology,

Fourth edition. Harper Collins College publishers, – New York, 1995.

21. Imbrasaitė S. Meno istorija: skaitiniai 9–10 kl. – Kaunas: Šviesa, 2002.

22. Jameson F. Postmodernizmas ir vartotojiška visuomenė. Versta iš : Frederic Jameson, the

23. Jovaiša L, Vaitkevičius J. Pedagogokos pagrindai: T. 1. Bendroji pedagogika. Auklėjimo

teorija. – Kaunas: Šviesa, 1987.

24. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. – Vilnius: Vilniaus universiteto l-kla, 2002.

25. Johansenas R. B. Menas ir mes. – Vilnius: Vaga, 1975.

66

26. Krukauskienė E. ir kt. Menininkas ir valstybė: socialinis psichologinis aspektas. – Vilnius:

Eugrimas, 2003.

27. Lucie-Smith E. Meno kryptys nuo 1945-ųjų. – Vilnius: R. Paknio l-kla, 1996.

28. Moksleivių meninių nuostatų formavimas. Sudarė V. Matonis. – Vilnius, VPU leidybos

centras, 2003.

29. Menas ir pažinimas. Sudarė A. Katalynas – Vilnius: Mintis, 1983.

30. Menas ir estetinis auklėjimas. Sudarė H. Kobeckaitė.– Vilnius: Mintis, 1989.

31. Meno pažinimas: mokytojas–mokinys. Sudarė J. Stauskaitė, E. Lubytė, N.

Nevčesauskienė. Vilnius: Baltos lankos, 2002.

32. Meno istorijos įvadas. Sudarė H. Belting ir kt. – Vilnius: Alma littera, 2002.

33. Pasaulio dailė. – Vilnius: Alma littera, 1997.

34. Periušo A. Gogeno gyvenimas. – Vilnius: Vaga, 1969.

35. Pächt O. Metodiniai dailės istorijos praktikos principai.– Vilnius: Aidai, 2003.

36. Read H. Trumpa moderniosios tapybos istorija. Vertė J. Kazlauskaitė. – Vilnius: Vaga,

1994.