muzikos istorijos konspektas 8 klasei - · pdf fileŢmonijos istorija, kurios bėgyje vystėsi...

Zita Bruţaitė

2006 m.

Z.Bruţaitė. Muzikos istorijos konspektas 8 klasei

2

Epocha – graikų kalbos ţodis reiškiantis sustojimą.

Tai istorinis laikotarpis, išsiskiriantis svarbiais visuomeniniais reiškiniais,

meno ir mokslo vertybėmis.

Amţių bėgyje keitėsi ţmogus, jo gyvenimo sąlygos, poţiūris į įvairius

reiškinius. Laikas nuo laiko ţmogaus būtį uţpildydavo nauji naudingi

daiktai, kurie skatino tolesnę atradimų raidą moksle bei mene.

Meno paskirtis ir reikšmė ţmonijos istorijoje kito:

Antikos muzikos kultūros vystymosi pradţioje muzika buvo

suvokiama kaip neţemiškas, antgamtinis reiškinys. Apie muzikos

galią buvo kuriami mitai (pvz.: Orfėjas ir Euridikė ).

Viduramţiais baţnyčios dėka muzika buvo dievobaimingumo ir

dvasios tobulėjimo simbolis.

Vėlesniais amţiais muzika tapo prieinamesnė įvairiems

visuomenės sluoksniams, naudojama pasaulietiškesnė tematika

(gamta, meilės lyrika). Šiandien garsų pripildyta aplinka uţpildo

visą mūsų kasdienybę ir šventes.

Ţmonijos istorija, kurios bėgyje vystėsi menas, skirstoma į šias epochas:

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Senovė, Antika I t. – mečio pr. m.e. – V m. e. a.

Viduramţiai V a. – XV a.

Renesansas XV a. – XVII a.

Barokas XVII a. – XVIII a. vid.

Klasicizmas XVIII a. vid. – XIX a.

Romantizmas XIX a. – XX a. pr.

Modernizmas XX a.( ~ nuo 1920 m.)


3

Antika I t. – mečio pr. m.e. – V m. e. a.

Antika – lot.k.ţ., reiškiantis senovinį.

Klestėjo Senovės Graikijos ir Romos menas.

Antikos menininkai sukūrė puikių literatūros, teatro,

architektūros ir dailės kūrinių.

Antikos tematikos pagrindas buvo mitai.

Vaizduodami mitinius dievus ir herojus, menininkai

išreiškė fiziškai ir dvasiškai stipraus, harmoningo

ţmogaus idealą. Antikinio meno, ypač graikų

klasikos, tradicijų laikėsi renesanso, klasicizmo laikotarpių menininkai.

Ypatingą reikšmę Vakarų Europos kultūrai turėjo Senovės Graikija. Čia

klestėjo mokslas ir menai, kuriuos pagal mitus neva tai globojo dievas

Apolonas ir 9 mūzos. Muziką globojo deivė Polihimnija.

Senovės Graikijoje kiekvienas laisvas ţmogus privalėjo mokytis muzikos

teorijos, estetikos, filosofijos ir iškalbos meno. Muzikoje karaliavo aulai

ir rapsodai. Aulai grojo į fleitą panašiomis dūdelėmis, o rapsodai per

puotas ar šventes rečitatyvu atlikdavo įvairių poemų (pvz.: Homero)

eiliuotas ištraukas.

Senovės Graikijoje buvo populiarūs dainų ţanrai:

odės (iškilmingos pasveikinimų giesmės),

himenėjos (vestuvių dainos),

trenos (laidotuvių raudos)

scholijos (uţstalės dainos),

himnai (dievų ir karţygių šlovinimui),

pajanos (Apolonui dedikuota daina),

ditirambai (Dioniso kultui skirta daina).

Dominuojančios vokalinės muzikos ţanrams buvo pritariama šiais

instrumentais:

- forminksu, lyra, kitara (styginiai),

- aulu, pano fleita, syringe (pučiamieji) ir kt.

Arfa tuo metu Graikijoje turėjo daug pavadinimų – trigodonas,

magadisas, psalterionas.


4

Išlikę įdomių antikinių muzikos pavyzdţių, iš kurių minėtini:

du himnai Apolono garbei iš Delfų, Pindaro odė ir Seikilo epitafija

(daina):

Kol gyvas, spindėk,

niekada tu neliūdėk!

Gyvenimas labai trumpas,

Laikas bėga – mirtis ateis greit.

Senovės graikai ypač mėgo įvairias linksmybes – sporto ar

muzikines varţybas. Pastarosiose varţydavosi aulai,

kitaroidai, rapsodai. Pagrindinių linksmybių vieta buvo

antikinis teatras.

Senovės Graikijos teatruose tilpdavo ~ 17 000 – 40 000

ţmonių. Jos amfiteatrinis pagrindas naudojamas ir dabartinių

teatrų statiniams.

Atėnų, Spartos teatruose buvo statomos Sofoklio, Euripido, Aischilo

tragedijos. Jose dalyvaudavo 2 vyrai aktoriai, 12 – 15 ţmonių choras ir

autorius. Choro funkcija buvo perteikti veiksmo situaciją, jos nuotaikas, o

kartais – dalyvauti dialoguose. Chorui pritardavo aulai ir kitaros.

Antikinėse dramose muzika dar nebuvo savarankiška – daugiau vyravo

deklamacinis jos išpildymo būdas.

Šio teatro tradicijomis susiţavėjo renesanso, baroko kompozitoriai; jas

patobulinę sukūrė naują ţanrą – operą.


5

Kiti atradimai, susiję su Senovės Graikijos kultūra:

muzikos terminas;

dramos dalių pavadinimai (monologas, dialogas, prologas,

epilogas);

anksčiau išvardinti instrumentai, kurie amţių bėgyje keitėsi;

dermės (fryginė, dorinė, lydinė).

Senovės Graikijos filosofas ir mokslininkas Aristotelis teigė, kad menas

turi taurinti sielas, o matematikas Pitagoras apskaičiavo intervalų dydį.

Pagal Pitagorą – muzikos harmonija – tai mikrokosmosas, atspindintis

pasaulio tvarką.

Be Senovės Graikijos ir Romos kultūros Rytuose klestėjo Senovės

Indijos, Kinijos, Japonijos kultūros, kurios buvo savitos religinėmis

tradicijomis, reikšmingos meno kūriniais ir mokslo atradimais.

Antikos terminas pirmą kartą buvo panaudotas tik renesanso epochoje.


6

Darbas su knyga: Toomas Siitan. "Vakarų šalių muzikos istorija"

Ţinios apie Romos imperijos muziką (24 psl.):

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

Ţinios apie Senovės graikų muzikos teoriją (24 – 26 psl.):

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

Pamokų metu klausyti antikinės muzikos fragmentai: _________________________________________________________________

_________________________________________________________________

_________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________


7

Įdomu ţinoti:

Pitagoras buvo garsus graikų filosofas ir

matematikas. Šiam mokslininkui bei jo mokiniams

priskiriami sveikųjų skaičių ir proporcijų svarbių

savybių atradimai.

Pitagoro mokykloje aritmetika buvo glaudţiai

siejama su muzika.. Yra legenda, kad Pitagoras,

eidamas pro kalvę, išgirdęs kūjų smūgių sukeliamus

skirtingo aukščio garsus nustatė skirtingus muzikos intervalus.

Remdamasis šiuo atradimu ir tyrinėdamas garsus, skleidţiamus

skirtingo ilgio stygų, Pitagoras pastebėjęs, kad, sumaţinus stygos ilgį

perpus, tonas pakyla oktava. Trys stygos sukelia malonų, harminingą

garsų derinį, kai jų ilgiai sutinka kaip 6:4:3.

Iš to pitagoriečiai sprendė, kad nuo skaičių priklausanti harmonija

ir kad skaičiai visada apsprendţia daiktų ir reiškinių savybes.

Prieš mirtį Pitagoras savo mokiniams prisakė tyrinėti muziką ir

aritmetiką.

Pitagoras Samietis gyveno VI a.pr.m.e. Tikslią datą pasakyti yra sunku..

Vos ne kiekviena knyga pateikia skirtingą Pitagoro gimimo – mirties

datą.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Sapfo – senovės graikų poetė, gyvenusi VII – VI

a.pr. m.e. Kilusi iš Lesbo salos, su kuria siejamas

graikų lyrikos atsiradimas ("lyrikos" – giesmė su

lyros pritarimu). Sicilijoje aukštuomenės mergaites

mokė dainavimo, muzikos, šokių, poezijos. Parašė

meilės eilėraščių, himnų, epitalamų (vestuvinių

dainų), epigramų, elegijų. Išliko keletas eilėraščių ir

daug jų fragmentų.


8

Viduramţiai V a. – XV a.

Barbarų antpuoliai arba, kaip sako vokiečių

istorikai, “didysis tautų kraustymasis” 476

m. suţlugdė Vakarų Romos imperiją.

Nuvertus paskutinį jos valdovą Romulą

Augustulą prasideda viduramţiai.

Tai laikotarpis, sutampantis su feodalinės

santvarkos* gimimu, klestėjimu ir ţlugimu,

trukęs ~ 1000 m.

Terminas”viduramţiai” atsirado tik XVII a.

viduryje ir reiškė periodą tarp Romos

imperijos ţlugimo ir Amerikos atradimo

1492m. Paskutinysis Vakarų Romos imperatorius Romulas Augustulas

Viduramţiai skirstomi į ankstyvuosius ir klasikinius.

Ankstyvieji viduramţiai – karų ir suirutės laikai; vyrauja vėlyvosios

antikos ir vietinių genčių meno tradicijos. Karolio Didţiojo iniciatyva

suburtas filosofų ir mokslininkų būrelis švietė didikus, telkė išsilavinusius

ţmones prie karaliaus dvaro.

Epochos meno raidai didelę įtaką darė baţnyčia: prie vyskupijų ir

vienuolynų steigiamos mokyklos, plito lotyniškoji rankraštinė “knygų

kultūra”. Vienuoliai ant pergamento perrašinėjo Bibliją, kitas švento

turinio knygas. Kartais vienai knygai perrašyti vos uţtekdavo gyvenimo.

Pamaţu vienuolynai ir baţnyčios tapo pagrindiniais kultūros centrais, iš

kurių augo pirmieji universitetai: Bolonijos – Italijoje XI a., Oksfordo –

Anglijoje XII a., Paryţiaus – XIII a. ir t.t.)

Klasikiniais viduramţiais (X – XI a.) pradėjo formuotis miestai,

suklestėjo riterių luomas bei kultūra, skelbusi meilės kultą. 1034 m.

krikščionių baţnyčia, iki tol buvusi vieninga, skilo į vakarų – katalikų ir

rytų – provoslavų. Šioje epochoje vyko kryţiaus ţygiai į Jeruzalę ir

Bizantiją, tačiau į Vakarų Europą grįţo su Rytų (daugiausiai arabų)

kultūros šviesa. Prancūzijos architektūroje gimsta romaniškas (pilys,

baţnyčios), vėliau gotiškas (katedra miesto centre) stiliai, apėmę visą

Europą.

* Feodalizmas – tai viduramţių politinė santvarka, įsigalėjusi Vakarų Europoje IX-XI amţiuje: monarchas (karalius) perleisdavo nuosavybės, valdos dalies teisę vasalams, o šie – ţemesniesiems vasalams. Feodalinėje visuomenėje iškilo privilegijuotas luomas - dvasininkija bei bajorija ir ţemesnis, neprivilegijuotas luomas – valstiečiai, amatininkai, pirkliai. Stipriausiai feodalizmas įsitvirtino Šiaurės Prancūzijoje, vėliau – Anglijoje. Ţymiausia ankstyvojo feodalizmo valstybė – Karolio Didţiojo imperija.


9

Viduramţiais klestėjo vokalinė baţnytinė muzika. Pasaulietinę

muziką, atstovavo riterių ir klajoklių muzikantų menas, paspartinęs

instrumentinės muzikos raidą, praturtinęs ją naujais muzikos ţanrais.

Tačiau pasaulietinė muzika ryškesnė tik klasikiniais viduramţiais.

Viduramţiais muzika buvo suprantama kaip rimta mokslo šaka.

Pagal to meto teoretikų suskirstymą, muzika, aritmetika, geometrija ir

astronomija sudarė vieną mokslo dalykų grupę (kvadratiumą), o

gramatika, dialektika ir retorika (iškalbos menas) – kitą (triviumą).

Muzika buvo apgaubaubta simboliais ir jų aiškinimais (pvz.: prima

(1) reiškė vieną Dievą, kvarta (4) – keturis ţmogaus temperamentus, metų

laikus ir pan.) Instrumentinė muzika, kaip ir tercija, tritonis ilgą laiką

buvo nepageidaujami ar net draudţiami, aiškinama jų šėtoniška kilmė ir

neigiamas poveikis ţmogaus dorovei. Minėti intervalai buvo vadinami

disonansais.

Notacijos raida

Didelė reikšmė profesionalios

muzikos raidoje tenka natų

ţymėjimui. Kur muzikos menas

turėjo senas tradicijas – ten

sutinkami įvairiausi notacijų

pavyzdţiai.

Viduramţių epochoje egzistavo keletas notacijų:

raidinė (kai virš literatūrinio teksto rašomos lotynų abėcėlės raidės,

reiškiančios garsus);

neuminė, t.y. ţenklinė (kai virš literatūrinio teksto brėţiama linija,

o aplink ją rašomi įvairūs ţenkliukai, reiškiantys intonacijas).

Neumos neţymėjo tikslaus garso ilgio ir aukščio;

kvadratinė – menzūrinė buvo rašoma ant 4 linijų, su C, F, G

raktais. Penktos linijos nereikėjo galbūt todėl, kad dauguma

giesmių neviršijo oktavą. Kvadratėliai jau atspindėjo tikslų garsų

aukštį ir ilgį.

Penktoji liniją pradėta pastoviai atsirado viduramţių pabaigoje – XIV a.


10

Gvidas iš Areco – solmizacijos pradininkas

Svarbus vaidmuo notacijos

atsiradimui tenka Gvidui iš Areco

(Guido da Arezzo 955 – 1050).

Jis buvo ţymus muzikos teoretikas,

parašęs daug traktatų apie muziką,

improvizaciją ir kūrybą. Tačiau

svarbiausias Gvido iš Areco

nuopelnas – solmizacijos

(solfedţiavimo) sistemos

pradininkas, įvedęs skiemeninius

garsų pavadinimus. Pagal giesmės į

šv. Joną eilučių pirmuosius

skiemenis sudarė eilėgarsį – ut re

mi fa sol la. Vėliau skiemenį ”ut”,

kad būtų patogiau intonuoti pakeitė

į “do”, o garsą “si” sudarė iš

Sanctes Joanes pirmųjų raidţių.

Būtent Gvidas iš Areco vietoj 1

linijos nubrėţė 4, o ant jų išdėstė

neumas, atspindinčias tikslų jų aukštį:

"Kad tavo tarnai galėtų laisvai apdainuoti tavo darbų stebuklus,

nuvalyk, o šventasis Jonai, visas kaltės dėmes nuo nešvarių jų lūpų."


11

Gvido sekėjai ištobulino vadinamąją "Gvido ranką". Mokytojas dešinės

rankos smiliumi rodydamas skirtingus kairės rankos delno sąnarius

mokydavo savo mokinius dainuoti intervalus.


12

Baţnytinės muzikos ţanrai

Baţnytiniai muzikos ţanrai formavosi įvairių kultūrų (judėjų,

egiptiečių, sirų, palestiniečių) įtakoje. Iš judėjų pirmiausiai buvo perimta

psalmodija (rečitatyvinis giedojimas) ir responsorinio, antifoninio

giedojimo forma (solistas – choras, choras – choras).

Baţnytiniame giedojime buvo ypač sureikšmintas ţodis, nes jis

Šv.Rašto tiesų skelbėjas.

Reikšmingiausi viduramţių baţnytinės muzikos ţanrai:

himnas

grigališkas choralas

sekvencija

organumas

motetas

konduktas

mišios

Himnas. Krikščionys jį perėmė iš Senovės graikų.

Tapo Dievą šlovinančia giesme. Ypatingai himnai

buvo populiarūs Bizantijoje (VIII a.), kur beveik visos

giesmės buvo vadinamos himnais, o jų kūrėjai –

himnografais.

Ţymiausią viduramţių himną „Te Deum laudamus“

(„Tave Dieve garbiname“) sukūrė šv. Ambrozijus

Mediolanietis IV a. pabaigoje. Vėlesnių amţių

kompozitorius ne kartą įkvėpė graţus šio himno

lotyniškas tekstas, kurį panaudojo „Te Deum“ ţanrą

kurdami kompozitoriai Mocartas, Haidnas, Berliozas ir

kt. Šv. Ambrozijus Mediolanietis

TAVE, DIEVE, GARBINAM, * Tave, Viešpatie, išpaţįstam.

Tave, amţinąjį Tėvą, * štai garbina visa ţemė.

Tau visi angelai * Tau dangūs ir visos galybės,

Tau cherubinai ir serafinai * nepaliaujamu balsu gieda:

Šventas, * šventas, * šventas, Viešpats galybių Dievas!

Pilnas yra dangus ir ţemė * Tavo garbės ir didybės.

Tave apaštalų * choras garbingas,

Tave pranašų * skaičius gausingas,

Tave spindinčios * kankinių gretos šlovina.

/fragmentas


13

Grigališkas choralas. Šio

baţnytinio ţanro raida

apima keletą šimtmečių.

Ankstyvojoje krikščionybėje

pamaldų metu giedodavo

visa bendruomenė. Giesmės

buvo įvairios –

prancūziškos, ispaniškos,

arabiškos, itališkos ar

kitokios kilmės. Tačiau IV

a. įvyko krikščionių baţnyčios susirinkimas, kuris nusprendė leisti giedoti

liturginėse apeigose tik profesionaliems giedotojams. Taip atsirado

pirmosios giedojimo mokyklos, kurios kūrėsi stambiausiuose Italijos,

Prancūzijos, Ispanijos, Airijos vienuolynuose. Dar vėliau, katalikiškos

Romos ėmė netenkinti giedamų giesmių įvairovė. Todėl V a. buvo

pradėta siekti giesmių vienovės giedojimo, turinio ir formos atţvilgiu.

Galutinis baţnytinių giesmių sutvarkymas buvo baigtas VII a. pradţioje,

valdant popieţiui Grigaliui I – jam.

Grigalius I - sis buvo pirmasis vienuolis, tapęs popieţiumi. Jam

valdant Europoje prasidėjo vienuolynų klestėjimas. Jie tapo viduramţių

švietimo, mokslo, meno centrais, kuriuose buvo mokoma kalbų, istorijos,

tiksliųjų mokslų, muzikos teorijos ir giedojimo pagrindų. Tik turtingi

vienuolynai galėjo didţiuotis epochos retenybe – knyga. Manoma, kad

būtent Grigalius I susistemino baţnytines giesmes ir tokias prisakė

giedoti. Todėl praėjus 3 šimtmečiams popieţiaus sudarytas giesmynas ir

buvo pavadintas jo garbei.

Pagrindinės viduramţių grigališko choralo savybės:

giedamas vienbalsiai – antifoniškai ar responsoriškai, be pritarimo;

lotynų kalba;

gieda specialiai apmokyti giedotojai, daţnai – vienuoliai;

natos vadinamos neumomis;

yra 3 pagrindiniai grigališko choralo tipai – silabinis (nata vienam

skiemeniui), neuminis (2 – 5 natos vienam skiemeniui), melizmatinis

(neribotas natų skaičius vienam skiemeniui);

intonaciškai grigališkas choralas yra įvairus Rytų – Vakarų šalių giedotų

giesmių ir dainų lydinys.


14

Notre Dame katedra Paryţiuje

Ilgą laiką muzika buvo vienbalsė ir tik

nuo IX a.pradėjo formuotis daugiabalsumas.

IX – X a. vadinamas daugiabalsės

muzikos pradţia.

Viduramţių muzika rėmėsi modaline 8

dermių sistema, kuri buvo vadinama

oktoechu.

Oktoechą sudarė 4 autentinės (dorinė,

fryginė, lydinė, miksolydinė) ir 4 plagalinės

(hipodorinė, hipofryginė, hipolydinė,

hipomiksolydinė) dermės.

Organumas – ankstyviausias daugiabalsumo ţanras. Organumo raida

siejosi su Notre Dame mokykla bei jos atstovais – Leoninu ir Perotinu.

Organumo raidoje išskiriami 4 etapai:

Paralelinis arba lygiagretus organumas – kai cantus firmus

(pagrindinis balsas, “tvirtas” balsas) atlieka grigališką monodiją, o

kitas balsas jį dubliuoja paralelinėmis kvartomis arba kvintomis.

Laisvasis organumas arba nelygiagretus – kai naudojami įvairūs

intervalai; balsai gali judėti priešingomis kryptimis, sueiti į

unisoną, kryţiuotis.

Melizmatinis organumas – kai virš pagrindinio balso (vox

principalis) kuriamas gausiai ornamentuotas kitas balsas (vox

organalis)


15

Ritmizuotas organumas – kai naudojami

2 – 3 balsai, ~ 6 ritminės formulės

vadinamos modusais.

Pagal balsų skaičių organumų būta įvairių:

dvibalsiai (duplum), tribalsiai (triplum), keturbalsiai (quadruplum).

Ţymiausiais viduramţių organumų kūrėjais buvo laikomi prancūzai

Leoninas ir Perotinas.

Perotinas (1160 – 1240) vadinamas Leonino (1135 – 1201) pasekėju.

Abiejų kūryba ir muzikinė veikla susijusi su Notre Dame katedra.

Leoninas ateinančioms kartoms paliko "Didţiąją organumo knygą", o

Perotinas amţininkus stebino ilgais ir sudėtingais organumais. Todėl

buvo pavadintas Perotinu Didţiuoju. Šie kūrėjai daţnai vadinami Notre

Dame mokyklos iškiliausiais atstovais.


16

Konduktas (lot.k.ţ. – “sutelktas”) suklestėjo XII a. pab. – XIII a. pr. Tai

2 – 4 balsų kompozicija lotynišku tekstu, daţniausiai – su instrumentiniu

pritarimu. Nuo organumo skyrėsi pasaulietiškesne, pusiau folklorine

tenoro partija. Jam būdingas, nesudėtingas ritmas ir polifoninė faktūra.

Konduktai buvo baţnytiniai ir pasaulietiniai. Liturginėse apeigose buvo

traktuojamas tarsi neprivaloma baţnytinė giesmė.

Pasaulietiniai konduktai giedoti karūnavimo, uţstalės vaišių,

procesijų metu. Būta jų lyrinių, linksmų, jumoristinių, o daugiausiai –

maršinių. Svarbu tai, kad kondukto visi balsai buvo kuriami laisvai, be

privalomo cantus firmus.

Praktinis darbas Nr. 1

Naudodami dorinę dermę parašykite ţemiau duotiems ţodţiams muziką:

Silabiškai

Neumiškai

Melizmatiškai

"Be-ne-dic-tus, qui ve-nit in no-mi-ne Do-m-ini."

(Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu.)


17

Motetas (pranc. k. ţ. – le mot –

ţodis) vokalinis daugiabalsis

kūrinys. Ilgainiui susiformavo 2

moteto tipai – senovinis ir naujasis.

Senovinis motetas atsirado XII a.

Tenoras giedodavo c.f., o kiti balsai

– įvairias melodijas skirtingomis

kalbomis ir prasmėmis.

Senieji motetai dėka turinio

įvairovės skambėjo gan

pasaulietiškai; buvo rašomi 3 –

balsiai, neretai – su instrumentiniu

pritarimu. Ankstyvųjų motetų

autoriai – G.de Mašo, F.de Vitry, Diufe. XIII a. motetas buvo pats

svarbiausias profesionalios muzikos ţanras.

1320 m. prancūzų kompozitorius ir teoretikas F.de Vitry savo traktate

XIII a. meną pavadino senuoju (Ars antiqua), o XIV a. meną – naujuoju

(Ars nova). Italijoje XIV a. menas buvo vadinamas Trecento pavadinimu.

Jei Ars antiqua metu susiformavo organumas, konduktas ir ankstyvieji

motetai, tai Ars nova laikotarpį papildė dainuojamieji pasaulietiniai

ţanrai.

Naujojo meno kūrėjams jis siūlė naudoti anksčiau draustas alteracijas,

uţdrausti paralelių kvintų, oktavų judėjimą, rekomendavo įvesti

sodresnius intervalus ir 2 dalinimų metrą.

Tokių ieškojimų išdavoje kompozitoriui F. de Vitry gimė izoritminis

motetas (lygaus ritmo motetas ). Izoritminius motetus kūrė prancūzai F.

de Vitry ir G.de Mašo. Motetas buvo kuriamas pagal melodijos (color) ir

ritmo (talea) pasikartojimus.

Naujasis motetas susiformavo Renesanso kompozitorių – Palestrinos,

O.di Laso, Viktorijos kūryboje. Naujieji motetai buvo rašomi viena –

lotynų kalba, daţniausiai religinėmis temomis. 15 motetų lotynišku tekstu

yra sukūręs ir lietuvių kompozitorius J.Naujalis. Giljomas de Mašo (Guillaume de Machaut 1300 – died 1377) - vienas pirmųjų,

sukūrusių daugiabalses mišias. Europoje buvo ţinomas poetas ir kompozitorius,

svarbiausia Prancūzijos Ars nova figūra. Dirbdavo ţymių didikų dvaruose, daug

keliaudavo (buvo ir Lietuvoje).

Frančeskas Landinis (Francesco Landini arba

Landino 1325 – 1397) – ţymiausias italų Ars

nova atstovas gyvenęs Florencijoje. Jis sukūrė

daug balatų, madrigalų. Nuo vaikystės

Landinis buvo aklas ir nepaprastai talentingas. Buvo geras instrumentų meistras,

poetas, dainininkas, styginių ir vargonų ţinovas bei atlikėjas. (1364 m.Venecijoje uţ

nuostabų grojimą vargonais jį laurais vainikavo pats Petrarka.)


18

G.de Mašo izoritminio moteto fragmentas:

Grigališko choralo monodija, iš kurios buvo kuriamas motetas:

Izoritmas:

Praktinis darbas Nr.2

Naudodami aukščiau pateiktu grigališko choralo pavyzdţiu, kurio

pagrindu motetą kūrė ir G.de Mašo, parašykite savo izoritminį motetą:


19

Mišios (iš lot. missa - atleisti) - daţniausiai išreiškia vakarų krikščionių

liturgijos* apeigas, kurių metu dalijama šv. Komunija. Šv. Mišios

sudarytos iš dviejų pagrindinių dalių: Ţodţio ir Aukos liturgijų. Ţodţio

liturgijos metu klausoma Dievo Ţodţio, Baţnyčios

mokymo tiesų, išpaţįstamas tikėjimas bei prašoma

malonių sau ir Baţnyčiai. Aukos liturgija apima

aukojimą, perkeitimą ir susivienijimą (šv.

Komunijos priėmimą).

Muzikoje mišios – pats sudėtingiausias baţnytinės

muzikos ţanras. Pirmąsias daugiabalses mišias

sukūrė Giljomas de Mašo 1364 m. ir vadinamos

“Turnė mišiomis” (Mess de Tournai) pavadintos

nuo Šiaurės Prancūzijos miesto pavadinimo.

Populiarios jo ir Notre Dame mišios (Messe de

Nostre Dame).

Mišios, kaip baţnytinių apeigų rūšis turi ilgą

istoriją.Pirmuoju mūsų eros tūkstantmečiu keitėsi jų

ritualinė paskirtis ir pačio termino “mišios”

traktuotė. Ankstyvųjų krikščionių baţnytinėse

apeigose šis ţodis reiškė “atleisti”, ”išvaryti” iš

baţnyčios nekrikštytuosius, nesuteikiant jiems

galimybių dalyvauti Kristaus kūno ir kraujo

persikūnijimo ceremonijoje (komunijos priėmime).

G. de Machaut. "Ci commencent les lays"

Nuo IV a. ţodis “mišios” reiškė ir nuodėmių

atleidimą, duodamą baţnytinių apeigų pabaigoje. Greitai mišiomis imta

vadinti katalikų liturgiją, lydėjusią komunijos apeigas.

Mišių sąvoka vartojama ir liuteronų, protestantų baţnyčiose. Pamaţu

buvo atrenkami maldų tekstai iš biblijos psalmių ir evangelijos

pamokymų. II-o t. pradţioje nusistovėjo mišių struktūra ir tekstas.

Pagrindinės mišių dalys: Kyrie eleison (Viešpatie, pasigailėk)

Gloria (Garbė)

Credo (Tikiu)

Sanctus (Šventas)

Agnus Dei (Dievo avinėlis)

* Liturgija – iš anksto nustatyta ritualinių veiksmų visuma, apimanti žodinę formą, o taip pat - giesmes, gestus, veiksmus, judėjimą, eiseną, liturginių reikmenų naudojimą. Tikima, kad kartojant tokius pat veiksmus reguliariai sustiprinamas maldos poveikis.


20

Kyrie eleison – pavadinimas verčiamas iš graikų kalbos. Dar antikos

laikais buvo priimta malda, prašant pasigailėti. IV a. krikščionių baţnyčia

adaptavo ir pakeitė, pridėjusi frazę Christe eleison (Kristau, pasigailėk).

Kyrie susideda iš 3 trumpų frazių – kreipinių, kurių pirmoji ir trečioji

tapačios, o vidurinėje minimas Kristus.

Gloria – šlovinimo, dėkingumo ir maldavimo himnas. Jo pirmavaizdis –

Biblijos psalmė, kuri evangelijoje vadinama “angelų giesme”. Galutinis

jos variantas – iš IX a., bet į mišias įtrauktas XIa.Gloria dalyje yra 17

frazių, kurios šloviną visagalį Dievą tėvą ir Dievą sūnų,”prisiėmusį

pasaulio nuodėmes”(Qui tollis peccata mundi”).

Credo – pati dogmatiškiausia dalis. Prasideda ţodţiais – “Tikiu į vieną

dievą” (Credo in unum Deum”). Romos katalikų baţnyčia grigališkuosius

choralus Credo kanonizavo XI a. Dalyje – 18 frazių. Jose išdėstomas

mokymas apie šv.Trejybės – Dievo tėvo, Dievo sūnaus ir Šventosios

dvasios vienovę. Apie Kristų pasakyta,kad jis tapo ţmogum, buvo

nukryţiuotas (Crucifixus), palaidotas ir trečią dieną prisikėlė (Et

resurrexit). Dalis baigiasi krikšto pripaţinimu ir mirusiųjų prisikėlimo

laukimu. Protestantai šios dalies atsisakė arba paliko tik dalinius jos

skaitymus, nes ankstesnėse frazėse buvo paminėta “viena šventa visuotinė

apaštalinė baţnyčia” – ţodis “visuotinė” (catholicam) jiems kėlė

asociacijas su katalikybe.

Sanctus – seniausios kilmės. Tai triskart skambąs angelo šūksnis iš

pranašo Izaijo knygos (Senajame testamente): ”Šventas, šventas, šventas

Viešpats galybių Dievas”. Kitoje frazėje pasakyta: ”Pilnas yra dangus ir

ţemė jo garbės”.Toliau šūksniai Hosanna (senovės ţydų pasveikinimas)

įrėmina frazę Benedictus – “Garbė tam, kurs ateina Viešpaties

vardu.”Krikščioniškoje versijoje – greičiausiai iš V a. – Sanctus turi 3

frazes.XI – XII a. tai buvo mišių liturginė kulminacija.

Agnus Dei manoma, kad į mišias įtrauktas VIIIa. maldai uţbaigti 3 kart

skambančia fraze: ”Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,

pasigailėk mūsų. ”Trečią kartą dar pridedami ţodţiai Dona nobis pacem

(“Suteik mums ramybę”).

Iš pradţių mišių tekstas buvo skaitomas (missa lecta), vėliau – giedamas

(missa in cantu). Ilgą laiką abi rūšys egzistavo kartu.Kaip vientisa

muzikos forma mišios susiformavo iki XIV a. Anksčiau atskiroms dalims

ar frazėms buvo pritaikomos grigališko choralo melodijos.


21

Kiti viduramţių baţnytiniai ţanrai

Iš viduramţių choralo formavosi įvairios atmainos – mišių

giesmės:

Gradualai

Alleliuja

Sekvencijos

Gradulas ir Alleliuja – dvi responsorinės giesmės, palydinčios šv. Rašto

skaitymus ir suteikiančios akimirką apmąstymui. Alleliuja kilęs iš

hebrajiško šūkio hallelu Jah (šlovinkim Viešpatį), pasiţymi melodiniu

puošnumu.

Sekvencijos – tai labiausiai paplitusios dvasinės poezijos formos. Savo

melodijomis buvo artimos pasaulietinei dainai. Vėlyvaisiais viduramţiais

buvo ţinoma ~ 5000 šio tipo giesmių. XVI a. Tridento baţnyčios

susirinkimas sukritikavo besiskverbiančias sekvencijas į baţnytines

pamaldas ir paliko tik keletą. Populiariausios viduramţių sekvencijos –

Tomazo iš Čelano sukurta Dies irae ir Jakoponės iš Todţio Stabat mater.

Dies irae (“Dieną rūsčią”) ir Stabat mater (“Stovėjo motina”) pamėgo

vėlesnių epochų kompozitoriai (Palestrina, Dţ.B.Pergolezis, Dţ.Verdis,

H.Berliozas, S.Rachmaninovas, F.Listas, M.Musorgskis ir kt.


22

Liturginė drama

Viduramţiais pradėtos kurti liturginės dramos.

Tai įvairių religinių švenčių metu atliekami

neilgi vaidinimai su muzika, kuriuose skambėjo

įvairios giesmės. Kartu su procesijomis ir

veiksmu sujungtos giesmės darė vaidinimo

įspūdį. Kai kurie XII – XIII a. rankraščiai

byloja, kad kompozicijos buvo atliekamos su

dekoracijomis, kostiumais, o jose vaidindavo

dvasininkai. Liturginėms dramoms buvo

parenkamos įvairios šv. Rašto tiesos; dramų uţdavinys buvo ne tik

praturtinti šventines apeigas (Kalėdų, Velykų laike), bet ir stiprinti

ţmonėse tikėjimą, pvaizdingai supaţindinti su šv. Rašto tiesomis.

Sakoma, kad liturginė drama, kaip ir graikų vaidinimai, vykę

amfiteatruose prisidėjo prie operos atsiradimo.

Nors dauguma liturginių dramų buvo anoniminės, tačiau išlikusi

unikali neliturginė sakralinės muzikos drama „Dorybių tvarka“, sukurta

Hildegardos Bingenietės (Hildegard von Bingen, 1098 – 1179). Ji buvo

ne tik vienuolė, moterų vienuolyno Vokietijoje įkūrėja, sakralinės

muzikos autorė, bet ir vaistaţolių gydomųjų savybių ţinovė. Sukūrė daug

įvairių giesmių, kurios giedamos kaip choralai.

Pamokų metu klausyti viduramţių baţnytinės muzikos fragmentai:

_________________________________________________________________

_________________________________________________________________

_________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________


23

Pataisykime - pakartokime: _____________________________________________________________________

Klasikiniais viduramţiais (V– VIII a.) pradėjo kurtis miestai.

_____________________________________________________________________

Grigalius I – jam valdant Europoje prasidėjo vienuolynų klestėjimas.

_____________________________________________________________________

Liturginėms dramoms buvo parenkamos pasaqulietinės temos: apie gamtą ie meilę.

_____________________________________________________________________

Alleliuja – responsorinė giesmė, lydinti šv. Rašto skaitymus ir suteikianti akimirką apmąstymui.

_____________________________________________________________________

Credo evangelijoje vadinama “angelų giesme”.

_____________________________________________________________________

Pirmąsias vienbalses mišias sukūrė Giljomas de Mašo 1364 m.

_____________________________________________________________________

Izoritminis motetas buvo kuriamas pagal melodijos ir ritmo pasikartojimus.

_____________________________________________________________________

Konduktas 2/4 balsų kompozicija, daţniausiai – su instrumentiniu pritarimu.

_____________________________________________________________________

Ritmizuotame organume buvo naudojamos ritminės formulės, vadinamos modusais.

_____________________________________________________________________

Ankstyvojoje krikščionybėje pamaldų metu giedodavo kunigai.

_____________________________________________________________________

Leoninas vadinamas Perotino pasekėju Notre Dame mokykloje.

_____________________________________________________________________

Ţymiausią viduramţių himną „Te Deum laudamus“ sukūrė Joanas Damaskietis.

_____________________________________________________________________

Iš pradţių mišių tekstas buvo skaitomas, vėliau – giedamas.

_____________________________________________________________________

Hildegard von Bingen buvo ne tik vienuolė – kūrėja, bet ir vaistaţolių ţinovė.

_____________________________________________________________________

Viduramţių muzika rėmėsi modaline 8 dermėmis, vadinamomis oktoechu.

_____________________________________________________________________

Olandų kompozitorius ir teoretikas F.de Vitry savo traktate XIII a. meną pavadino senuoju Ars nova.

_____________________________________________________________________

Gvidas iš Areco vietoj 1 linijos nubrėţė 5, ant jų išdėstydamas neumas.

_____________________________________________________________________

Organumas – pirmas daugiabalsis ţanras, sukurtas viduramţiais.

_____________________________________________________________________

Populiariausios viduramţių sekvencijos – Dies irae ir Stabat mater.

_____________________________________________________________________

Kvadratinė – menzūrinė notacija buvo rašoma ant 4 linijų, su C, F, G raktais.


24

Pasaulietinė muzika

Klasikiniais viduramţiais (X – XIV a.) Prancūzijos pietuose (Provanse)

prasidėjo muzikinės – poetinės lyrikos suţydėjimas. Vėliau jis apėmė

Šiaurės Prancūziją, Ispaniją ir Vokietiją.

Tai – riterių menas. Riteriais buvo vadinami ţemvaldţiai, feodalai –

pasauliečiai, aristokratų kariai – vasalai. Pietų Prancūzijoje riteriai buvo

vadinami trubadūrais, šiaurėje – truverais, Vokietijoje – minezingeriais

(meilės dainiais). Jie kūrė dainas šokių ţanrų stiliumi, buvo ir poetai, ir

kompozitoriai, ir atlikėjai.

Pagrindinės riterių temos – meilė širdies damai, gyvenimo malonumai,

kryţiaus ţygių heroika ir gamta. Buvo pirmieji raštingi, išsilavinę

ţmonės, nesusiję su baţnytinės muzikos kultūra.

Trubadurų ţanrai:

alba (ryto daina),

pastoralė (nuo ţodţio “piemenaitė”),

sirventa (nuo ţodţio “tarnauju”).

Trubadūrai daţnai keliaudavo su ţonglieriais, klajokliais muzikantais,

kurie nešdavo jų ginklus ar pritardavo instrumentu.

Truverų dainos artimesnės prancūzų folklorui. Būta net 3 – balsių

kompozicijų.

Minezingerių kūryba lyginant su trubadūrais ir truverais jausmingesnė,

dvasingesnė ir rimtesnė. Daţnai ji yra susijusi su baţnytine muzika ir

religine tematika. Minezingerio idealas artimas Marijai. Populiarios buvo

minezingerių meno varţybos, kurias XIX a.vokiečių kompozitorius

R.Vagneris pavaizdavo operoje “Tanhoizeris”. Ilgainiui minezingerius

pakeitė meisterzingeriai – Vokietijojs miestų pirkliai ir amatininkai.

Renesanso Niurnbergo meisterzingerį (batsiuvį) Hansą Saksą savo

operoje “Niurnbergo meisterzingeriai” įprasmino taip pat R.Vagneris.

Kiti pasaulietinės muzikos ţanrai – galjarda, baladė/balata, virele, kača,

rondo, kuriuos labiau išvystė Renesanso kūrėjai.

Klajojantys muzikantai kiekviename krašte turėjo vis kitokį pavadinimą: bardai – Airijoje,

menestreliai – Prancūzijoje, špylmanai – Vokietijoje, skoromochai – Rusijoje, dainiai –

Lietuvoje ir t.t.

Tai daugiausiai nuskurę ţmonės, studentai, vienuolių bėgliai, kurie buvo ir dainininkai,

akrobatai, šokėjai, iliuzionistai, aktoriai. Savo meną jie demonsrtravo miestų aikštėse,

mugėse, dvaruose.

Jie suvaidino svarbų vaidmenį viduramţių instrumentinės muzikos raidoje. Grojo

pučiamaisiais (trimitu, ragais, švilpynėmis, dūdmaišiais), styginiais (rebabu, viela, fideliu,

įvairiomis arfomis); tokiu būdu į profesionalią muziką atėjo patobulinti liaudies instrumentai.

Šiandien viduramţių meno vertybes mums primena ne tik dvasingi baţnytiniai muzikos

kūriniai, bet ir literatūra – Dantės “Dieviškoji komedija”, nepaprastos meilės legenda apie

Tristaną ir Izoldą, romaniškos ir gotikinės architektūros paminklai.


25

Ţymiausi pasaulietinės muzikos autoriai ir jų

kūriniai

Nors pasaulietinių dainų istorija nebuvo

taip rūpestingai puoselėjama, uţrašinėjama kaip

baţnytinė muzika – vis dėlto turime to

laikotarpio autorių, kūrinių, galinčių atskleisti ir

kitokią viduramţių muzikinę panoramą.

Ankstyviausi pasaulietinės muzikos kūriniai, kaip ir baţnytinė

muzika, buvo kuriami lotynų kalba. Ţymus XIII a. Bavarijos vienuolyne

sudarytas viduramţių dainų rinkinys „Carmina burana“ („Bavarijos

dainos“). Jame yra goljardų arba klajojančių studentų, dėstytojų dainos,

sukurtos ir dainuotos laisvalaikiu. XX a. vokiečių kompozitorius Karlas

Orfas (C.Orff), susiţavėjęs šiuo viduramţių poetiniu rinkiniu sukūrė

kantatą.

XII a. trubadūras – Bernardas Ventadornietis (Bernar de

Ventadorn) iš baudţiaudinko tapo trijų kilmingų damų mylimuoju; išliko

daug poetinio teksto ir 19 melodijų. Populiari jo daina, skirta Eleonorai

Akvitanietei – „Kai matau vieversėlį plakant sparnais“:

Deja! Manau ţinąs daug apie meilę, bet taip maţai teišmanau;

Nebegaliu nustot mylėjęs ponią, nors palankumo niekad nelaimėsiu.

Ji pagrobė mano širdį, mane, save ir visą pasaulį;

Kai jos netekau, man beliko troškimai ir besiilginti širdis.

Garsiausias dainių centras buvo Šiaurės Prancūzijos miestas

Arasas. Miesto dainių sąraše buvo 180 asmenų. Ţymiausiu šio miesto

dainiumi – truveru buvo Adomas Halietis (Adam de la Halle), kuris iš

nedaugelio kūrė pasaulietines daugiabalses dainas ir trumpas muzikines

pjeses – vaidinimus. Vokietijos kraštų minezingerių kūrybą atstovauja

didysis damų garbintojas Heinrichas Meisenietis (Heinrich von

Meissen), davęs pradţią Vokietijos miestų amatininkų cechų dainių,

vadinamų meisterzingeriais, tradicijai.

Ţinomas baţnytininių kūrininių autorius G. de Mašo, greta

motetinės kūrybos ir mišių dar buvo vadinamas paskutiniuoju truveru.

Muzikiniu šedevru šiandien vadinamas jo sukurtas 3 balsų rondo „Mano

pabaiga yra mano pradţia“. Kūrinys įdomus kaip vėţinio kanono

pavyzdys (vieno balso pabaiga yra kito balso pradţia, skambanti nuo

pabaigos).


26


Ţinios viduramţių instrumentus ir instrumentinę muziką (58 psl.):

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

Pamokų metu klausyti viduramţių pasaulietinės muzikos fragmentai:

_________________________________________________________________

_________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________


27

Įdomu ţinoti:

Ţodis „neuma“ graikų kalboje reiškia mostą. Šiuo pavadinimu ir buvo

pradėti vadinti senieji natų ţenklai. Šiandien muzikos tyrinėtojai teigia,

kad neuma ir buvusi ne kas kita – kaip rankos judesio (mosto) atspindys.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Ši epocha buvo ir kartais dar yra vertinama labai prieštaringai: vieni

Viduramţius vadina tūkstantį metų trukusia naktimi, gana populiari

sąvoka "tamsieji viduramţiai", kuomet tarsi buvo stabdomas mokslo

progresas. Kiti ţmonės mano, kad Viduramţiai buvo Europos brendimas.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Viduramţių legendas apie Tristanos ir

Izoldos nelaimingą meilę, minezingerį

Tanhoizerį įprasmino vokiečių romantinės

operos kūrėjas, muzikos teoretikas ir eseistas

Richardas Vagneris, labiausiai sureikšminęs

savo kūriniuose šį laikmetį.

R.Wagner

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Ţymiausiu poetu laikomas florentietis Dantė. Jo

ţymiausias kūrinys „Dieviškoji komedija“ yra

laikomas geriausiu Europos literatūriniu kūriniu

parašytu viduramţiais. „Dieviškoji komedija“

pasakoja apie Dantės kelionę per pragarą į rojų

pas jo mylimąją Beatričę. Poeto kuriamas

ţmogus labiau artimas Renesanso literatūrai. Jis

buvo labai gerai susipaţinęs su viduramţių

mokslais ir antikine literatūra, kurią ypač mėgo.

Todėl kartais sakoma, kad Dantė atidaro duris į

Renesansą.

Dante Alighieri


28

Renesansas ( Prancūzų kalbos ţodis “renaissance”– “atgimimas” )

XV a. – XVII a. “Koksai nepaprastas kūrinys – ţmogus...”

(V.Šekspyras.Tragedija “Hamletas”)

Ši epocha taip buvo pavadinta todėl, kad jos metu atgimė antikinės

Graikijos idealai: graţu tai, kas harmoninga, simetriška, raišku ir

saikinga. Siekiama sugrįţti prie Senovės graikų ir Romėnų lotyniškos

autentinės kūrybos. Iš naujo atrasti graikai Homeras ir Plutarchas,

romėnai – Vergilijus, Ciceronas. Didelis atradimas architektams (ypač –

Mikelandţelui) – 1506 m. atkastos Romos forumo senienos.

Pirmas Renesanso terminą panaudojo dailininkas Dţ.Vazaris 1550

m. veikale “Ţymiųjų italų architektų, tapytojų, skulptorių gyvenimai”.

Muzikoje jis pradėtas naudoti tik nuo XIX a. (“pasaulio ir ţmogaus

atradimas”).

Anksčiausiai Renesansas susiformavo Italijos dailėje (XIV – XVI

a.). Kitose vakarų Europos šalyse Renesansas apima XV – XVI amţius.

Visuotinėje istorijoje Renesanso laikotarpiu vyksta perėjimas iš

Viduramţių į Naujuosius amţius, iš feodalizmo – į kapitalizmą.

Renesansas – tai geografinių ir techninių atradimų laikotarpis:

Kolumbas atrado Ameriką (1492m.)

Magelanas apiplaukė aplink pasaulį (1519m.)

Olandų optikas Hansas Lipershėjus išrado teleskopą;

Galilėjas Galilėjus buvo vienas pirmųjų ţmonių, pasiţiūrėjęs į

Saulės sistemą pro teleskopą;

Buvo patobulintas kompasas, mikroskopas,

Vokiečių spaustuvininkas Johanesas Gutenbergas pirmą kartą

panaudojo knygų spausdinimo mašiną.

Ţmogus pradėjo suvokti, kad ne viskas priklauso tik nuo Dievo, o

galima ir pačiam keisti pasaulį. Viduramţių epochoje Dievas buvo

vienintelė vertybė ir gyvenimo prasmė. Renesanso laikorapyje

svarbiausias Ţmogus. Jis traktuojamas kaip pasaulio makrokosmoso

atvaizdas, jo santrauka. Ţmogus yra parvus deus (maţasis Dievas). Po

truputėlį reabilituojamas ţmogaus kūnas, kuris panašiai kaip graikų

skulptūrose, tampa groţio idealu. Renesanso ţmogaus vertė atsispindi

Andrėjo Vezalijaus veikale “Ţmogaus kūno fabrikas” (1543 m.).

Susiţavėjęs ţmogaus kūno groţiu ir konstrukcija, jis sukuria anatomijos

mokslą ir savo laiko menininkams pateikia idealių modelių. Garbinama

meilė, jausmų harmonija, protas ir tie, kurie turi savo nuomonę. Tikima,

kad protu galima paaiškinti visus pasaulio reiškinius.


29

Atgimusi antikos literatūra

Homeras – vadinamas pirmuoju Europos poetu.

Išmintingas, senas, aklas dainius – tokį jo paveikslą

buvo susikūrę Antikos ţmonės ir perdavė jį

vėlesnėms kartoms. Graikai labai gerbė poetą: net

septyni jų miestai ginčijosi dėl teisės vadintis

Homero tėvyne. Homeras sukūrė du epus: „Iliadą”

ir „Odisėją“, kurie yra svarbūs senovės graikų

mitologijos šaltiniai. XVIII amţiuje suabejota jo

autoryste, poemų vieningumu ir net poeto

egzistavimu. Taip atsirado vadinamasis Homero

klausimas. Vėliau būta įvairių nuomonių. Paskutiniais mūsų amţiaus

dešimtmečiais dauguma tyrinėtojų įsitikinę, jog abi poemos sukurtos to

paties autoriaus pagal vieningą planą. Jokių ţinių apie Homero gyvenimą

neišliko, tik manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. m. e.

Publijus Vergilijus Maronas (70-19 m. pr. m. e.), ţinomas

kaip Vergilijus, ţymiausias romėnų rašytojas, valstiečio sūnus.

Gimė 70 m. pr. m. e. Italijos šiaurėje. Vergilijus rašė lėtai,

apgalvodamas kiekvieną eilutę ir paliko 3 kūrinius, iš kurių

svarbiausias yra herojinis epas „Eneida”. Visą gyvenimą jis

domėjosi graikų filosofija ir svajojo, parašęs šią poemą,

daugiau nieko nebekurti, tik filosofuoti. Parašęs „Eneidą”, bet

dar jos neišleidęs, Vergilijus išvyko į kelionę po Graikiją, kur,

apţiūrėdamas vieno miesto griuvėsius, susirgo. Pargabentas į

Italiją, jis mirė uoste, vos tik išneštas iš laivo.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

„Eneidoje“ Vergilijus pranašavo būsimą Romos didybę. Čia pasakojama

apie Trojos karo karţygį Enėją, jo atkeliavimą į Italiją ir Romos valstybės

įkūrimą.


30

Renesansas – humanizmo laikmetis

Viduramţiais visi daiktai turėjo savo vietą,

o ţmonės turėjo likti ten, kur gimę. Diduma jų

neturėjo pavardţių, tik vietovę kurioje gimė.

Renesanse asmenybės turi vardą ir pavardę,

stengiamasi išgarsėti, atsiranda kūrybinio genijaus

(ingenio) sąvoka. Ţmoguje labiausiai vertinama:

individualybė bei universalumas. Asmenybei

keliami dideli reikalavimai, todėl didieji

menininkai yra kelių meno sričių kūrėjai. Antai

Mikelandţelas buvo skulptorius, poetas,

dailininkas, muzikas, o Leonardo da Vinči – dailininkas, matematikas ir

mokslininkas.

Dėl ypatingo poţiūrio į ţmogų Renesansas dar buvo vadinamas

Humanizmo epocha (lot.k.ţ. “humanus” – ţmogiškas), o humanizmo

propaguotojai – humanistais. Terminas “humanizmas” pirmiausiai

įvardino antikinės, t.y. senosios literatūros mokovus. XIV a. rašytojas

Dţovanis Bokačas ir poetas Frančeskas Petrarka daţnai vadinami

humanistinės Renesanso kultūros pradininkais. Vėliau humanistais

pradėta vadinti mokslininkus, mąstytojus ir menininkus – kūrėjus.

Tačiau Ispanijoje, humaniškos epochos “kulminacijoje” buvo įsteigta

inkvizicija (1478 m.), kuri nusinešė daugelio nekaltų ţmonių gyvybes

antihumaniškais metodais. (Prancūzijos karalius niekada neleido įsteigti

inkvizicijos savo karalystėje.)

Svarbiausios Renesanso meninės temos

Pastebimas temų įvairėjimas, pasaulietinimas. Vyrauja 3 idėjos:

ţmogus, pasaulis, dievas. Tačiau vis dar svarbus Dievo garbinimas ir jam

skirta baţnytinė muzika. Dailėje gimsta portretas, daţnai vaizduojama

Madona su kūdikiu ant rankų.Atsiranda peizaţo, prastuomenės gyvenimo

vaizdai, o poezijoje – suklesti meilės lyrika, kurios karalius – poetas

Petrarka.Jo tekstais kūrė visi ţymiausieji Renesanso kompozitoriai (jų

tarpe ir “baţnytinės muzikos gelbėtojas” – Palestrina). Tiesa,

nepamirštami ir ţmogiški pergyvenimai, jausmai, ydos. Renesansui

būdinga ir buitinė, ir pramoginė, riteriška, mitologinė net fantastinė

tematika.


31

Muzikinė kalba, komponavimo technika, teoretikai

Renesansas – grieţtojo polifoninio stiliaus epocha. Šis stilius vyrauja

vokalinėje muzikoje. Kadangi šiam stiliui būdingi tam tikri apribojimai,

todėl jis vadinamas grieţtuoju. Apribojimai atsirado dėl to, kad buvo

orientuojamasi į ţmogaus balso galimybes:

balsas privalėjo judėti nuosekliai;

negalėjo kryţiuotis;

vengiama didelių šuolių;

vyravo diatononiškumas;

vokalinė muzika buvo rašoma tik viduriniame registre.

Renesanso epochoje toliau klesti ir dominuoja vokalinė muzika.

Viduramţiuose profesionali muzika buvo daugiausiai baţnytinė, o

renesanso epochoje sukuriama daug profesionalios baţnytinės ir

pasaulietinės muzikos kūrinių.

Renesanso epochoje po truputį irsta senovinių dermių sistema

(modalumas). Vis daţniau naudojamos joninė ir eolinė dermės, pradeda

formuotis maţoras, minoras (tonalumas), drąsiau naudojami

chromatizmai, leidţiantys kurti ekspresyvesnę muziką. Vietoje

viduramţių kvartos ir kvintos intervalų daţniau girdisi tercija ir seksta.

Didėja garsų ir akordų tarpusavio traukos reikšmė, atsiranda homofoninių

kūrinių, pagrįstų tik akordine faktūra. Polifoniniuose kūriniuose vyrauja

imitacinė technika, cantus firmus traktuojamas laisviau: jis tai įvedamas,

tai – visai išnyksta, kūrinio bėgyje išskaidomas per visus balsus.

Polifoniniuose kūriniuose atsiranda vis daugiau homofoninių epizodų.

Atsiranda galimybė “išradinėti” (inventio) mišrius polifoninius,

homofoninius junginius.

Muzikos teoretikai Carlinas ir Tinktoris Renesanso muzikos rašymo

manierą vadino modernia, (maniera moderna) o viduramţių – senąja

(maniera antica). Senuoju stiliumi buvo vadinama ir visa Palestrinos

kūryba. “Kai kompozitorius nori išreikšti šiurkštumą, pyktį ar panašius

dalykus, kūrinio balsuose neturėtų būti pustonių...Natūralios slinktys

skamba vyriškiau uţ kartais neryškias chromatines...” (Dţ.

Carlinas.”Harmonijos pagrindai”). Svarbų kontrapunkto vadovėlį parašė

flamandų kompozitorius J.Tinktoris, (1477 m.) kuriame pateikė labai

grieţtas disonansų vartojimo taisykles, leisdamas juos naudoti tik

silpnose takto dalyse.


32

Renesanso periodizacija, tautinės mokyklos

Muzikinis Renesansas – įvairi ir dinamiška epocha.Sąlyginai jį

būtų galima suskirstyti į kelis etapus, kuriuos įtakojo idėjiniai, istoriniai ir

bendrakultūriniai dėsniai.

XV amţius XVI amţiaus I pusė

(Reformacija)

XVI amţiaus II pusė

(Kontreformacija)

Tautinių stilių

formavimasis.

Tautinių stilių

klestėjimas.

Reformacija

Vokietijoje.

M.Liuterio tezių

pritvirtinimas ant

Vitenbergo baţnyčios

durų.

Protestantų

atsiskyrimas nuo

katalikiškos Romos.

Tautinių stilių

klestėjimas.

Savarankiškos

instrumentinės muzikos

pradţia.

Kontreformacija

Italijoje.

Tridento susirinkimas

(Šiaurės Italija) 1545 –

1563m.

Jėzuitų šviečiamoji

veikla, noras

susigrąţinti prarastus

katalikus.

Renesanso epochoje gimė kompozitorių tautinės mokyklos. Jos

skiriasi individualia muzikos rašymo maniera. Kadangi kompozitoriai

kūrė polifoninę muziką, šios mokyklos vadinamos kompozitorių –

polifonistų mokyklomis.

Reikšmingiausios, kurios įtakojo ir kitų šalių muzikinę raidą, yra

keturios: anglų, nyderlandų, italų ir prancūzų. Kiekvienos šios šalies

muzikos menas yra individualus, savitas:

anglai garsėjo harmonijos pojūčiu;

nyderlandai – kontrapunkto išmanymu;

italai – melodingumu;

prancūzai – ritmo lankstumu.

________________________________________________________

________________________________________________________

___________________________________________________________

___________________________________________________________


33

Anglija

Tiek pasaulietinė, tiek baţnytinė muzika buvo

artimai susijusi su liaudies menu. Kuriamos

baţnytinės (populiarios kalėdinės dainos carol)

arba pasaulietinės dainos, kurioms būdingas

paralelinis tercijų, sekstų judėjimas. Toks

rašymo būdas vadinosi foburdonu; jis suţavėjo

daugelį kitų tautų kompozitorius.

Ţymiausi anglų kompozitoriai, tapę

virginalininkų mokyklos atstovais, kūrę

varijacijas, šokių muziką, groundus*.

William Byrd

Tomas Talis (Thomas Tallis)

Viljamas Berdas (William Byrd)

Orlando Gibonsas (Orlando Gibbons)

Ţymiausias anglų kompozitorius Dţonas Dansteiblas (John

Dunstable) izoritminių motetų, mišių autorius. XVI a. II pusėje

nuotaikingais madrigalais, baletais ir kanconetėmis pasiţymėjo Tomas

Morlis (Thomas Morley), o Tomas Vylkes (Thomas Weelkes)

atstovavo „rimtojo“ madrigalo krypčiai, kuri rėmėsi italų tradicijomis.

Labai įdomų motetą sukūrė kompozitorius Tomas Talis karalienės

Elţbietos 40 – mečiui (“Spem in alium”). Motetą atlieka 8 chorai po 5

balsus.

*Ground reiškia pagrindą. Tai nedidelės kartojamos nekintančio boso formulės.


34

Italija

Italijoje muzikos menas buvo labai vertinamas. Čia

susiformavo net atskirų miestų muzikinės kultūros:

Romos

Venecijos

Palestrina

Ţymiausias Romos kompozitorius yra Palestrina (Giovanni Pierluigi

da Palestrina 1525 – 1594), dirbęs Romos šv. Petro bazilikos

kapelmeisteriu. Sukūrė daug religinių kūrinių: 104 mišias, daugiau kaip

300 motetų, 72 himnų). Kol buvo gyvas, Palestrina nebuvo taip

garbinamas kaip nyderlandietis O.Lasas. Bet vėlesniais amţiais

Palestrinos šlovė išaugo; jo sukurti kūriniai tapo “tyro ir garbingo”

kūrimo pavyzdţiais. Buvo vadinamas reikšmingiausiu Renesanso mišių

autoriumi, nors diduma mišių remiasi ne c.f. technika, o parodijine

maniera.

Kompozitorius dar vadinamas “baţnytinės muzikos gelbėtoju”, nes

suteikė šv. Rašto ţodţiams skaidrumo, aiškumo, o polifonininiam stiliui –

skambėjimo grynumo. Nors nerašė insrumentinės muzikos, sukūrė 9

ričerkarus vargonams. Pasaulietinei muzikos istorijai padovanojo virš 140

pasaulietinių kūrinių, diduma jų – madrigalai pagal meilės poeziją, dėl

kurių sukūrimo gyvenimo pabaigoje gėdijosi.


Ţinios apie Palestriną, jo muziką ir mokinius (125-126 psl.):

Koks kūrinys labiausiai išgarsino Palestriną? Kodėl?

Kokie stiliai panaudoti aprašomame kūrinyje?

Ko siekė savo muzikoje kompozitorius Palestrina?

Ţymiausias Palestrinos mokinys ir jo muzikos savybės.

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

________________________________________________________

________________________________________________________

___________________________________________________________


35


36

Venecijos muzikinę kultūrą stipriausiai atstovavo Andrea ir

Dţiovanis Gabrieliai, sukūrę pirmuosius instrumentinės muzikos

pavyzdţius, Klaudijus Monteverdis. įdiegė dainavimo stilių –

“concitato” ir “lamento”, sukūrė daug madrigalų. Venecijos

kompozitoriai pamėgo rašyti muziką keliems antifoniškai skambantiems

chorams (“cori spezzati”). Šio miesto muzikiniai pasiekimai stipriai

paveikė Italijos, Vokietijos muzikos raidą.

Dţiovanis Gabrielis (Giovanni Gabrieli) - Venecijos

mokyklos atstovas, dirbęs šv. Morkaus katedroje

vargonininku. Kūriniuose naudojo tembrinius ir

dinaminius efektus, (solo - tutti, choras -

instrumentinis ansamblis) daugiabalsiškumą (nuo 6

iki 19 balsų). Pirmas pradėjo ţymėti muzikos

dinamiką. Mėgo aštrius varinių pučiamųjų tembrus,

išplėtotas instrumentines chorų įţangas, kurios tapo

operų uvertiūrų pirmtakėmis. Sukūrė 30 ričerkarų, ir

taip prisidėjo prie instrumentinės muzikos

individualizacijos.

Klaudijus Monteverdis (Claudio Monteverdi) gyveno 2 epochų

sandūroje. Tarnavo Mantujos hercogo dvare, vėliau - vadovavo Venecijos

šv. Morkaus katedros kapelai. Kaip renesanso atstovas paliko puikius

motetus ir madrigalus, kaip baroko kompozitorius - ankstyvųjų operų

pavyzdţius. Madrigalus Monteverdis dramatizavo, panaudojo

instrumentinį pritarimą, novatoriškas išraiškos priemones, (styginių

picikato ir tremolo) naujus dainavimo stilius - concitato (neramus,

sujaudintas), lamento (sielvartingas, aimanuojantis). Pastarasis dainavimo

stilius įtakojo lamento arijos atsiradimą operoje. Melodija joje grindţiama

maţųjų sekundų “aimanomis”.

Monteverdis vadinamas pirmuoju operos reformatoriumi: dramatizavo

operą, įvedė išbaigtą 3 d. formos ariją, orkestrines įţangas - uvertiūras,

muzikinius numerius apjungė su rečitatyvais, didelį dėmesį skyrė

orkestrui, melodijai ir viso kūrinio dramaturginės minties ir nuotaikos

perteikimui. Ţymiausios operos - “Orfėjas”, ”Ariadnė”, “Popėjos

karūnavimas” parašytos antikiniais, mitologiniais siuţetais.

________________________________________________________

________________________________________________________

___________________________________________________________


37

Įdomu ţinoti

Graţus mitas pasakoja, kaip Atėnus buvo uţgriuvusi baisi nelaimė: kartą

per dešimtį metų jie privalėjo nusiųsti į Kretos salą keturiolika graţių

merginų ir vaikinų, kurie būdavo atiduodami suėsti pabaisai jaučio galva

Minotaurui. Jis gyvenęs labirinte. Tai buvęs statinys su daugybe įėjimų,

įvairių perėjimų, ir viskas buvo taip supainiota, kad kiekvienas, patekęs į

labirintą, nesurasdavo išėjimo ir ten ţūdavo. Bet atsirado narsus jaunuolis

Tesėjas, kuris nusprendė atsikratyti tos nelaimės. Jį buvo įsimylėjusi Kretos

karaliaus duktė Ariadnė, kuri davė jam stebuklingų siūlų kamuolį. Tesėjas

pririšo siūlo galą prie įėjimo ir, vyniodamas kamuolį, įėjo į labirintą. Ten

jis surado Minotaurą, jį nukovė ir, eidamas pagal siūlą, sėkmingai grįţo.

Tačiau nugalėjęs pabaisą, Tesėjas Ariadnę pamiršo, palikdamas ją

miegančią saloje. Iš sielvarto Ariadnė K.Monteverdţio madrigale ir

operoje dainuoja: „Leiskite man numirti“."Ariadnės siūlu" šiandien

vadinama bet kokia priemonė, padedanti išspręsti painų uţdavinį, išeiti iš

keblios padėties. Šį mitą mėgo ne tik senieji, bet ir vėlesnių laikų

kompozitoriai (R.Štrausas, Ţ.Masne, B.Martinu), kurie sukūrė operas.


38

Talentingų kompozitorių būta daugiau. Antai Venozos kunigaikštis

Karlas Dţezualdas (Carlo Gesualdo) ţinomas kaip savo ţmonos ir

meiluţio ţudikas, ūmaus būdo ţmogus. Jis kūrė madrigalus, kuriems

būdingi disonansai, chromatika.

Čiprianas Rorė (Cipriano de Rore) – flamandų

atstovas, buvo pripaţintas geriausiu savo kartos

itališkų madrigalų kūrėju. Jis gyveno Feraroje,

Parmoje, šiek tiek – Venecijoje; ţavėjosi Petrarkos

poezija, pagal kurio ţodţius kūrė subtilius ir

jausmingus madrigalus. Įdomus šio ţanro pavyzdys

– “Duokit man ramybę, o nemielos mintys”.

Lukas Marencijus (Luca Marenzio) tarnavo

kardinolams, priklausė Florencijos kameratai, o savo

kūrybinės šlovės viršūnėje viešėjo Lietuvoje. Per 20

metų išleido 18 madrigalų knygų. Dėka melodingų,

pastoralinių madrigalų melodijų buvo pramintas

„saldţiąja gulbe“. Carlo Gesualdo

“Jau verkiau liūdesy”


39

Nyderlandai

Nyderlandų valstybė susiformavo dabartinių Belgijos,

Olandijos, Liuksemburgo, dalies šiaurės – rytų Prancūzijos teritorijoje.

XIV – XVI a. Nyderlandai buvo vienas svarbiausių Vakarų Europos

kultūros ir mokslo ţidinių. Nyderlanduose klestėjo savita literatūra,

architektūra, garsios tapybos ir muzikos mokyklos. Ţymūs dailininkai,

garsėjo tamsiais paveikslų tonais bei gamtos tematika.

Nyderlandų polifoninės muzikos mokykla susiformavo iš

flamandų, anglų ir prancūzų muzikos šaltinių. Ji buvo viena svarbiausių

tarptautinės reikšmės Renesanso muzikos krypčių. Nyderlandų

mokykloje susiklostė grieţtasis polifoninis stilius su jam būdingu

choriniu dainavimu a cappella, lygiu balsų judėjimu, paprasta melodika,

išvystyta imitacine technika ir sudėtingu kontrapunktu. Svarbiausieji

ţanrai buvo: mišios, motetai, polifoninės šansonos bei madrigalai,

frotolos, vilanelos, kanconetės (t.y. dainos).

Skiriamos 4 nyderlandų kompozitorių kartos:

G. Diufai ir Ţ. Benšua

J. Okehemas ir J. Obrechtas

Ţ. Depre

O. Lasas

Diufai ir Benšua Gijomas Diufai (Dufay, apie 1400 – 1474 m.m.) – vienas

Nyderlandų mokyklos pagrindėjų, gyveno daugiausiai Italijoje, buvo

popieţiaus kapelos dainininkas.Tėvynėje galutinai įsikūrė 1460 m., tada

ir sukūrė geriausius savo kūrinius.


40

G. Diufai suformavo pagrindinį Nyderlandų mokyklos ţanrą –

4 balsų mišias (išliko uţbaigtos 9, bei daug atskirų mišių dalių). Taip pat

kūrė motetus (apie 30) ir dainas (apie 80, daugiausia – prancūziškos

baladės, virele ir rondo; itališkos balados).

G. Diufai kūrė cantus firmus mišias, bet pagrindu naudojo ir

baţnytines ir pasaulietines (tame tarpe – savo paties dainų) melodijas. Jis

išplėtė ir išvystė mišių kompoziciją, polifonizavo muzikos audinį, pasiekė

didelio muzikinio vieningumo.

G. Diufai motetai – tarsi tiltas tarp sudėtingų mišių ir paprastų

dainų. Jo motetai įvairūs – „dvasiniai“ (3,4 ir net 5 balsų), parašyti grieţtu

stiliumi ir „dainų motetai“, maţiau oficialūs, laisvesnės struktūros,

ryškesnio skambėjimo, naudojant foburdoninę techniką.

Dainos – daţniausiai 20 – 40 taktų tribalsiai kūriniai su ryškia

melodija viršutiniame balse, posminės formos. Jos grakščios, lyrinės,

melodingos, plastiškos – tipiški XV a. buitinės muzikos pavyzdţiai. Joms

nesvetimas instrumentinis pritarimas.

Ave Maria Stella foburdonas

Ţilis Benšua (Binchois, apie 1400 – 1460 m.) vadintinas prancūzų

– flamandų kompozitoriumi, gyvenusiu Burgundijoje. Apie jo gyvenimą

ţinoma maţai. Ţ. Benšua buvo talentingas prancūzų šansonų autorius,

ryškus pasaulietinės pakraipos kompozitorius. Yra likę virš 50 jo dainų,

30 motetų, kelios mišių dalys.

Tribalsės dainos – nedidelės, kamerinės, grakščios, skirtos

maloniam klausymui. Pagrindinė jų tema – meilės lyrika: šviesi ar liūdna,

ilgesinga ar švelni, bet niekada dramatinė ar perkrauta emocijų. Didţioji

jų dalis parašyta rondo forma. Tekstą dainuoja daţniausiai tik viršutinis

balsas, kitų dviejų funkcija – pagalbinė, pritariamoji. Jie gali būti

atliekami instrumentais. Tribalsė faktūra skaidri ir aiški. Neretai skamba

šokių ritmai. O įspūdingiausia dainose – lanksti, grakšti, minkšta,

išraiškinga melodika.

________________________________________________________

________________________________________________________


41

Johanas Okehemas (Johannes Ockeghem; apie 1425 – 1497 m.)

prancūzų ir flamandų kompozitorius, ţymus Nyderlandų mokyklos

atstovas, didingų mišių, motetų ir pasaulietinių polifoninių dainų –

miniatiūrų autorius. Chorinių kūrinių groţį ir didingumą sudaro

nuosekliai plėtojama melodinė linija, konstruktyvus tikslumas, muzikos

išraiškingumas, emocingumas. J. Okehemą uţ puikią polifoninę techniką

amţininkai vadino didţiausiu kontrapunkto meistru. Jis įtvirtino keturių

balsų dainavimą choruose a cappella, ištobulino kontrapunktą su laisvu

savarankiškų balsų judėjimu, praplėtė ţemų balsų diapazoną (F, G, o

kartais – iki C), todėl jo choriniai kūriniai skamba sodriai. Okehemas yra

Requiem (mišių uţ mirusius) ţanro pradininkas. Išlikę J. Okehemo

sukurtų 14 mišių, requiem, 9 motetai, daugiau kaip 20 šansonų.

J. Obrechtas (Jacob Obrecht, Obertus, Hobrecht; 1450 – 1505

m.) vienas iš ţymiausių antrosios kartos Nyderlandų mokyklos atstovų.

Jo kūryboje gausu flamandų ir vokiečių liaudies dainų temų, meniškai

įpintų į polifoninį muzikos audinį. J. Obrechtas išsaugojo muzikinės

medţiagos ryškumą bei saiką, kontrapunktiškai vesdamas balsus, ir

praturtino Nyderlandų kontrapunkto techniką. Jo melodika, ritmika,

harmonija su akcentuojamomis kadencijomis yra ryškesnė, palyginus su

ankstesnių šios mokyklos kompozitorių, iš dalies ir su J. Okegemo,

kūriniais. J. Obrechtas komponavo įvairių ţanrų kūrinius, iš kurių išliko

26 mišios, 31 motetas, 5 tribalsės ir viena keturbalsė fuga, nemaţai

vokalinių kūrinių, perdirbtų instrumentams, apie 25 šansonos.

Ţoskenas Deprė (Josquin des Pres; apie 1440 – 1521 ar 1524

m.) – vienas ţymiausių trečiosios kartos Nyderlandų mokyklos atstovų.

Jo menas buvo visuotinai pripaţintas. Ţ. Deprė dirbo Italijoje,

Prancūzijoje, kur giedojo Milano katedros kapeloje, o 1486 – 99 m.

popieţiaus kapeloje, buvo karaliaus Liudviko XII (beje, visiškai

nemuzikalaus) rūmų muzikantu, o paskutinius gyvenimo metus praleido

kaip dvasininkas. Ţ. Deprė kūrybą sudaro mišios, ~ 100 motetų, virš 60

dainų, instrumentiniai kūriniai. Kai kurie vokaliniai kūriniai buvo

vadinami frotolomis, nes jie artimi šiam ţanrui. Ţ. Deprė melodikai

būdingas išraiškingas deklamaciškumas, liaudinis dainingumas,

paprastumas, lakoniškumas ir ritminio piešinio įvairovė. Kai kuriuose

kūriniuose vartojo pasaulietinių dainų melodijas. Priešingai, nei kitų XV

a. kompozitorių, Ţ. Deprė kūryba buvo spausdinama ir leidţiama.

Skirtingai nuo ankstyvųjų Renesanso epochos kompozitorių, iš dalies J.

Obrechto bei J. Okegemo, jis, norėdamas geriau išreikšti ţmogiškus

jausmus, mintis, stengėsi kuo glaudţiau sieti muziką ir ţodį. Savo

mokiniams jis sakydavęs: „Tikras muzikantas [...] tas, kuris,

apsišarvavęs ţiniomis, kiekvieną ţodį traktuoja taip, kad ţodį apie

dţiaugsmą lydėtų dţiaugsminga muzika ir atvirkščiai.“


42

Orlandas di Lasas (Orlando di Lasso, 1532 – 1594) išgarsėjo savo

baţnytine muzika ir madrigalais. Sukurta ~

2000 kūrinių. Gimęs Prancūzijoje, didesnę

gyvenimo dalį praleido Italijoje ir Bavarijoje;

puikiai mokėjo lotynų, italų, vokiečių,

prancūzų kalbas, kuriomis kūrė vokalines

kompozicijas. Lyginant su Palesrtrina, Lasas

buvo linkęs daugiau eksperimentuoti, todėl

šiandien sunku kalbėti apie Laso stilių, nes

dėka kūrybinių ieškojimų jis buvo nepastovus,

kintantis. Kūriniuose girdimi buitiniai ir

jumoristiniai bei nuoširdūs motyvai. Šalia

grieţtosios polifonijos (psalmės, motetai,

mišios) dominuoja ir homofoniniai dainų, vilanelių fragmentai. Jei

Palestrina vadinamas mišių meistru, tai Lasą labiausiai išgarsino motetai.

Paveiktas kontreformacijos, puolė į gilų pesimizmą ir išsiţadėjo visų savo

jaunystėje sukurtų linksmųjų kūrinių, paskutiniais gyvenimo metais rašė

tik religinius kūrinius. Lasas muzikos istorijoje tapo legendiniu

kompozitoriumi, kurio gyvenimas apipintas įvairiausiomis – išgalvotomis

ir tikromis istorijomis: pasakojama, kad dėl graţaus balso vaikystėje buvo

net 3 kartus pagrobtas, o gyvenimo brandoje buvo sutinkamas dvaruose

kaip tikras karalius (Vokietijoje buvo vadinamas „muzikantų

kunigaikščiu”). O la, o che bon eccho! ("Aidas" dvigubam chorui a

cappella)


43

Nyderlandų polifonistai:

Suformavo a cappella stilių

Plačiai naudojo kanonus ir imitavimą

Muzikinę medţiagą kūrinio eigoje keisdavo augmentacijos

(ritmis stambinimas), diminucijos (ritmo smulkinimas),

inversijos (veidrodinis perstatymas), retrogrado (vėţys) būdais.

Praktinis darbas Nr. 3

Paklausykime O.Laso dainos Matona mia cara (Mano miela panele);

naudodami pradţios fragmentą, panaudokite augmentaciją, diminuciją,

retrogradą ir inversiją.


44

Prancūzija

Kaip buvo minėta, prancūzų tautinės mokyklos atstovai įvairių

kartų melomanus ir muzikos profesionalus ţavėjo grakščiomis, lankstaus

ritmo kompozicijomis.

Reikšmingiausi prancūzų kompozitorių – polifonistų mokyklos

atstovai – Klodenas de Sermizi (Claudin de Sermisy) ir Klemantas

Ţanekenas (Clément Janequin). Jie ištobulino daugiabalsę polifoninę

prancūzų dainą – chanson, kuriai būdinga homofoninė faktūra, trumpos

imitacijos, keturbalsumas, silabinis teksto išdėstymas, daţniausiai guvus

tempas ir melodija viršutiniame balse. Ţanekenas išgarsėjo dar ir kaip

vaizduojamųjų šansonų autorius, kuriose pamėgdţiojami paukščių balsai,

medţioklės ir gatvės garsai. Ţymiausia K.Ţanekeno jumoristinė daina Le

Chant des oiseaux („Paukščių giedojimas“), o K.de Sermizi šansona –

yra Tant que vivray („Kol gyvas...“):

„Kol gyvas, tarnausiu galingajam meilės dievui darbais, ţodţiais, dainomis ir harmonija...“


45

Vokietija

Nors Vokietiją ir neišskyrėme kaip

individualią ir svarbią renesanso tautinių

muzikos mokyklų šalį, tačiau nuopelnai

muzikoje akivaizdūs, ir beje, susiję su teologo

M.Liuterio (Martin Luther, tikroji pavardė –

Luder) įvykdyta baţnyčios reforma –

protestantizmu. M.Liuterio dėka buvo įteisinta

malda gimtąja kalba, išvertė bibliją į vokiečių

kalbą, jis kūrė protestantiškuosius choralas.

Protestantiškas choralas – tai nedidelės apimties daugiabalsis

vokalinis kūrinys vokiečių kalba – maţore arba minore, artimas liaudies

kūrybai. Šiomis giesmėmis vėliau susiţavėjo baroko epochos vokiečių

kompozitoriai, kurių dėka gimė nauji ţanrai – choralinis preliudas,

choralinės variacijos ir choralinė fuga.

Vokietijoje renesanso epochoje suklestėjo ir

meisterzingerių menas. Tai buvo dainuojantys ir

grojantys amatininkai – batsiuviai, auksakaliai,

siuvėjai, iš kurių tuo metu buvo reikalaujama

universalumo. Pradţioje jie išmokdavo amato, dar

vėliau – kurti ir galiausiai – varţytis dėl

meisterzingerio vardo. Meisterzingerių klestėjimo

laiką geriausiai atspindėjo XIX a. vokiečių

kompozitorius R.Vagneris. Savo operoje

„Niurnbergo meisterzingeriai“ jis pasakoja apie

garsų poetą, muzikantą, batsiuvį Hansą Sachsą (Hans Sachs).

Sakoma, kad ţymiausiu vokiečių dainų kūrėjumi buvo laikomas

Heinrichas Izakas (Heinrich Issac), kurio daina Innsbruck, ich muss

dich lassen (Insbrukai, turiu tave palikti) yra ryškiausias XVI a. vokiečių

pavyzdys:


46

Lietuva

Renesansas Lietuvoje sutampa su XVI a.

reformaciniu judėjimu. Kaip ir Vakarų Europos

miestų pilių menėse, čia taip pat skambėjo

išilginės fleitos, liutnios, violos. Bet Renesansas –

vis dar vokalinių muzikos ţanrų laikmetis, todėl

baţnyčiose skambėjo protestantiškas choralas,

daugiabalsės muzikos ţanrai –– įvairios giesmės,

motetai, psalmės ir mišios, o dvaruose – dainos,

madrigalai.

1547 m. M.Maţvydo “Katekizmas” tampa ne tik

pirmąja lietuviška knyga, bet joje įdėta ir pirmoji

uţrašyta protestantiška giesmė lietuvių kalba

“Gyvenimą tas turės pašlovintą”.

XVI a. didikų dvaruose buvo kuriamos

muzikantų kapelos. Jose muzikavo muzikantai ir kompozitoriai iš kitų

kraštų. Tai ţymus liutnininkas ir kompozitorius Valentinas Bakfarkas,

kompozitoriai Vaclovas Šamotulietis Kristupas Klabonas, Mikalojus

Gomulka ir kt. Lietuvos dvaruose viešėjo ir „saldţiąja gulbe“ vadinamas

Lukas Marencijus. Minėtieji kompozitoriai buvo gerai ţinomi Zigmundo

III, Mikalojaus Radvilos, Ţygimanto Augusto dvaruose. XVI a. mums

primena ir keletas neţinomo autoriaus dainų, įprasminusių Ţygimanto

Augusto karūnavimą, jungtuves su Barbora Radvilaite bei paskutinę jos

kelionę anapilin.

M.Maţvydas. “Gyvenimą tas turės pašlovintą”

________________________________________________________

________________________________________________________

___________________________________________________________


47

Pataisykime - pakartokime:

_____________________________________________________________________

Tomas Talis – ţymus nyderlandų polifonistas.

_____________________________________________________________________

Terminas “humanizmas” pirmiausiai įvardino antikinės arba senosios literatūros ţinovus – poetus.

_____________________________________________________________________

M.Liuteris buvo ţinomas ne tik kaip grigališkų giesmių autorius, bet ir kontreformatorius.

_____________________________________________________________________

Chanson arba lietuviškai šansona – prancūzų daugiabalsė daina.

_____________________________________________________________________

Renesansas vadinamas humanizmo ir universalumo laikmečiu.

_____________________________________________________________________

Pirmas Renesanso terminą panaudojo dailininkas Dţ.Vazaris _____________________________________________________________________

O.di Lasas vadinamas „baţnytinės muzikos gelbėtoju“.

_____________________________________________________________________

Pirmosios lietuviškos giesmės autorius – Valentinas Bakfarkas.

_____________________________________________________________________

Meisterzingeriai – kuriantys ir muzikuojantys amatininkai gyveno Vokietijoje.

_____________________________________________________________________

„Leiskite man numirti“ – L.Marencijaus, praminto „saldţiąja gulbe“ madrigalas.

_____________________________________________________________________

A capella – tai dainavimas, akompanuojant kapelai.

_____________________________________________________________________

G.Diufai kūrė dvasinius ir laisvesnius – dainų motetus.

_____________________________________________________________________

Iš protestantiško choralo gimė choralinis preliudas, choralinis etiudas ir kt. vokaliniai ţanrai.

_____________________________________________________________________

Ryškiausius Renesanso epochoje muzikinius pasiekimus atspindi italų ir lietuvių tautinės mokyklos.

_____________________________________________________________________

K.Dţezualdas savo muzikoje gausiai naudojo disonansus ir chromatiką.

_____________________________________________________________________

Renesanso mene vyrauja trys idėjos – ţmogus, pasaulis, dievas.

_____________________________________________________________________

Romos kompozitoriai mėgo rašyti muziką keliems antifoniškai skambantiems chorams. _____________________________________________________________________

Vietoje viduramţių kvartos ir kvintos intervalų daţniau girdisi tercija ir seksta.

_____________________________________________________________________

Palestrina Vokietijoje buvo vadinamas „muzikantų kunigaikščiu“.

_____________________________________________________________________

D.Gabrielis ne tik mėgo stiprius varinių tembrus, bet ir pirmasis pradėjo ţymėti dinamiką.


48

Prisiminkime klausytą Renesanso muziką, atsakykime į klausimus:

1. T. Vylkes...............................................................................................................

2..……………………………………..”Gyvenimą tas turės pašlovintą“.

3. O.di……………………..”Mano…………………….panele”.

4. Palestrina………………………………………………………………………….

5……………………………………………………………………….giedojimas”.

6. J.Obrechtas………………………………………………………………………..

7………………………………………”Insbrukai,………………………………….

8. K.Monteverdis…………………………………………………………………….

9……………………………………………………………..”Pavasaris”

10…………………………………………………mater”.

* * * * *

Kokios tautinės mokyklos atstovas yra pirmojo klausyto fragmento kompozitorius?

___________________________________________________________________

Kurio klausyto muzikinio numerio autorių vadiname pirmuoju operos

reformatoriumi?______________________________________________________

Koks ţanras yra išklausyto 9 muzikos fragmento?___________________________

Į lietuvių kalbą išverskite 4 muzikos fragmento pavadinimą:___________________

Kuo ypatingas 5 – sis muzikos fragmentas ?________________________________

Paveiksliuko autorius ir pavadinimas:______________________________________


49

Renesanso muzikos ţanrų apţvalga

Vokalinė muzika

Populiariausiais vokaliniais baţnytinės muzikos ţanrais Renesanso

epochoje laikomi mišios ir motetas. Nors šiame laikmetyje vis rečiau

pagrindinė melodija buvo imama iš grigališko choralo, pastebima, kad

vienose mišiose c.f. buvo baţnytinės kilmės, kitose – pasaulietinės.

Populiarios mišios L„homme armé („Ginkluotas ţmogus“), kuriose c.f.

melodija yra šansona. Jas kūrę kompozitoriai G.Diufai, J.Okehemas,

Palestrina ir kt. Manoma, kad melodijos autorius yra prancūzų

kompozitorius ir poetas Antuanas Biusnua (Antoine Busnois).

„Ginkluotas ţmogus, ginkluotas ţmogus,

ginkluoto ţmogaus, ginkluoto ţmogaus reikėtų saugotis.

Visur paskelbta, kad kiekvienas turi ginkluotis šarvais.“

Renesanso laikotarpyje sukomponuotos ir pirmosios Gedulingosios

mišios Requiem, kurių autorius – nyderlandietis J.Okehemas. Jis kūrė ir

mišių – parafrazės kūrinius. (Tai toks mišių tipas, kuriose c.f. yra

išskaidyta ir paskleista po visus balsus pasaulietinė melodija.)

Mišios – parodijoje (arba imitacinės mišios) kompozitoriai naudodavo

pasiskolintą ar anksčiau savo paties sukurtą jau ne vienbalsės melodijos,

o viso polifoninio kūrinio medţiagą.

Svarbiausiu pasaulietiniu muzikos ţanru tapo madrigalas. Nors

uţgimė Trecento laikotarpyje, Italijoje, sakome, kad madrigalas

iškiliausias Renesanso vokalinis muzikos ţanras. Madrigalo itališkasis

pavadinimas „madrigale“ kilo iš lotynų kalbos „matricalis“ reiškiantį

dainavimą gimtąja, t.y. motinos kalba.

Pradţioje tai buvo lyrinė, solinė daina, vėliau – išplėtotas kūrinys

chorui, galiausiai – K.Monteverdţio privestas iki madrigalinės komedijos,


50

kas turėjo įtakos operos ţanro gimimui ir raidai. Madrigalo populiarumo

visoje Europoje dėka, išryškėja nacionalinės muzikos ypatybės. Antai

Anglijoje tapo populiari madrigalų atmaina – šokių daina baletas (ballett)

dar vadinamu Fa – la (pagal priedainio ţodţius). Melodingų baletų

sukūrė T.Morlis, V.Berdas ir kt.

T. Vylkes. “Sutrumpinti ţiemos liūdnumą…”

(“To Shorten Winter's Sadness”)

Šalia madrigalo egzistavo daug liaudiško stiliaus dainos ţanrų.

Italijoje jos buvo vadinamos kanconomis, frotolomis, vilanelomis.

Prancūzijoje – šansonomis, Vokietijoje – lied. Šios dainos daţniausiai

buvo atliekamos su instrumentiniu pritarimu ir pasiţymėjo turinio

įvairove. Buvo dainuojama apie meilę, gamtą, linksmas ar liūdnas

buitines situacijas.


51

Instrumentinė muzika

Iki XVI a. muzikinė kūryba buvo susieta su

tekstu, todėl atrodo, kad ji skirta tik dainavimui.

Tačiau didelė dalis vokalinės muzikos buvo

atliekama instrumentais. Seniausi instrumentinės

muzikos pavyzdţiai – daţniausiai supaprastintos

vokalinės polifoninės muzikos aranţuotės. Tačiau jos yra praturtintos

instrumentinei muzikai būdingomis puošmenomis. Atsirado kūrinių su

pastaba “per cantare o sonare” (“dainuoti arba groti”). XVI a.

išsilavinusio ţmogaus vardą lėmė jo muzikinis pasirengimas – gebėjimas

dainuoti, groti bent vienu instrumentu iš natų ar net kurti.

Iš pradţių instrumentinė muzika daţniausiai buvo improvizacinė.

Pirmieji uţrašyti kūriniai buvo arba dainų aranţuotės su improvizacijos

elementais, arba laisvos formos pjesės – preliudas, fantazija. Fantazijos

buvo kuriamos liutnioms, violoms. Nuo XVI a. antros pusės Italijoje

fantazija klavišiniams instrumentams buvo vadinama tokata (it. “toccare”

– liesti). Iš klavišinių instrumentų naudojami vargonai, klavesinai

(Anglijoje – virginalai), tylaus, bet graţaus tembro klavikordai.

Renesanso epochos ansamblinėje muzikoje buvo naudojami įvairūs

mediniai pučiamieji: išilginės fleitos, obojaus pirmtakai krumhornai,

raketai ir fagotai. Iš varinių pučiamųjų signalams ir karo tiklslams buvo

naudojami trimitai, baţnyčiose grojama trombonais.

Pavieniais bei įvairių muzikos instrumentų ansambliais buvo

atliekama šokių muzika, jos buvo klausomasi įvairių sueigų, švenčių

metu. O improvizuodami, ornamentuodami temą atlikėjai čia pat

sukurdavo savąsias variacijas, todėl teigiama, kad variacijų

improvizaciniai bei uţrašytieji ciklai yra svarbus Renesanso

instrumentinio muzikavimo liudininkas.

Svarbiu muzikos istorijos faktu tapo italo O.Petručio pradėtos

spausdinti natos 1498 m., o 1501 m. pasirodė jo pirmas spausdintas

polifoninės muzikos rinkinys, sudarytas iš nesudėtingų, bet populiarių

šansonų. XVI a. leidėjai pradėjo spausdinti ir didelių apimčių šokių

muzikos rinkinius, o jų sėkmingas pardavimas rodo augantį muzikavimo

populiarumą. Rinkiniuose šokiai daţniausiai poruojami po du – tris, nes

tikriausiai taip buvo šokami: po lėto pirmojo šokio seka greitas, kuris

daţnai būdavo pirmojo variacija.

Nuo Renesanso dvaro kultūroje jojimas, fechtavimas ir šokiai buvo

būtini aukštuomenės išsilavinimo elementai. Vienas labiausiai paplitusių

šokių buvo prancūziškas branlis, turėjęs daugybę variantų: lėtesnio tempo

pirmojo šokio ir po jo einančio greito. Panašias poras sudaro iškilminga

lėta pavana ir greita galjarda, taip pat pasamecas ir saltarela.

Taip šokio tradicijos nuosekliai atvedė ir prie baleto ţanro atsiradimo.


52

Nors baleto meno istorinė tėvynė kaip ir operos – Italijoje, šis

ţanras greitai pasiekė Prancūzijos dvarus. Seniausias išlikęs baletas,

skirtas „Komiškajam karalienės baletui“ buvo atliktas 1581 m.,

Paryţiuje.

Ansamblinėje muzikoje taip pat buvo daug dainų transkripcijų bei

vokalinėje muzikoje susiklosčiusių formų, galėjusių pamėgdţioti

pasaulietinės dainos stilių arba motetą. Svarbiausia tokia forma buvo

Venecijos mokykloje susiformavusi kancona – prancūzų šansonos

transkripcija, o vėliau tiesiog polifoninė instrumentinė pjesė. Nuo XVI a.

pabaigos instrumentines pjesės buvo pradėtos vadinti ir sonatomis (it.

“sonare” – skambėti). Jei kanconos daugiau reiškė polifoninį keturbalsį

muzikavimą, tai sonatos daţniausiai buvo atliekamos kelių styginių

instrumentų su basso continuo pritarimu.

Italų kalbos ţodţių derinys – basso continuo reiškia nepertraukiamą

bosą; basso numerato – skaitmeninis bosas, t.y.su skaičiais, ţyminčiais

tam tikrą akordą. Basso continuo buvo skiriamas klavesinui, vargonams

ar liutnei (“akordiniams instrumentams”) atlikti, kartais papildant

bosiniais instrumentais – viola da gamba, fagotu. Atlikėjas pagal pateiktą

bosą ir diskantą – melodiją improvizaciškai turėdavo uţpildyti

viduriniuosius balsus. Dar ir dabar sakoma, kad “generalboso epocha”

vadinama du šimtmečius trukęs laikotarpis nuo XVI a. pabaigos iki XVIII

a.vidurio.

Lyginant su viduramţiais atsirado pokyčių ir muzikos notacijoje.

Renesanso instrumentinės muzikos rašybai pradėtos naudori tabulatūros

(lot.k.ţ. “tabula” – lenta). Tai natų ţymėjimo būdas, pirmiausiai pradėtas

naudoti klavišinių instrumentų muzikai, vėliau – violoms, liutnioms.


53

Henrikas VIII – vienas ryškiausių ir kartu

skandalingiausių savo meto Anglijos monarchų,

gyvenusių XV a. pabaigoje – XVI viduryje. Kad

galėtų išsiskirti su savo pirmąja ţmona ir vesti

kitą moterį jis atsiskyrė nuo Romos katalikų

Baţnyčios ir pats tapo Anglikonų baţnyčios

aukščiausiu valdovu. Ieškodamas moters, kuri

jam padovantų taip trokštamą sūnų, buvo vedęs

net šešis kartus. Yra išlikusi vaikiška skaičiuotė

apibūdinanti šešių jo ţmonų likimą:

"Divorced, beheaded, died.

Divorced, beheaded, survived."

(Išsiskyrė, nukirsdino, mirė.

Išsiskyrė, nukirsdino, išgyveno).

Karalius mėgo poeziją ir muziką, pats kūrė poemas, dainas, balades.

Manoma, kad Renesanso populiari baladė „Greensleeves“(„Ţaliosios

rankovės“), vadinama savo laikmečio hitu ir atliekama nuo uţeigos iki

teismo rūmų apartamentų, priklauso šio monarcho autorystei.

________________________________________________________

________________________________________________________

___________________________________________________________

___________________________________________________________


54

Įdomu ţinoti

Viljamas Šekspyras (William Shakespeare)

ryškiausia ne tik anglų, bet ir Vakarų Europos

Renesanso paskutiniojo laikotarpio figūra. Jis

ištobulino dramos ţanrus – tragediją, komediją,

istorinę dramą, tapo naujųjų laikų dramaturgijos

pradininku, sukūrė nuostabius 154 sonetus

įprasminusius meilės, draugystės, mirties,

gyvenimo prasmės temas. Apie V.Šekspyro

gyvenimą ţinoma nedaug: gimė nedideliame

Anglijos miestelyje Stretforde, jame lankė

gramatikos mokyklą, išmoko skaityti ir rašyti,

pramoko lotynų ir graikų kalbų, tačiau aukštesnio išsimokslinimo neįgijo. Jaunystės metais išbandė įvairias profesijas – teatre pradėjo dirbti

sufleriu, vėliau – reţisieriaus padėjėju, perdirbinėjo kitų rašytas pjeses,

galiausiai pats pradėjo kurti dramos veikalus. Ir nors yra daug ţymių

Renesanso rašytojų, kaip antai prancūzas Fransua Rablė (François

Rabelais), ispanas Migelis de Servantesas Savedra (Miguel de Cervantes

Saavedra), šiandien Šekspyro kūriniai – labiausiai mėgstami ir rodomi

įvairių šalių teatrų scenose. Pagal juos sukurta muzikinių kūrinių: Dţ.

Verdţio opera „Otelas“, Š.Guno opera ir S.Prokofjevo baletas, H.Berliozo

simfonija „Romeo ir Dţiuljeta“, F.Mendelsono koncertinė uvertiūra

“Vasarvidţio nakties sapnas” ir kt.

Sonetas

Vieni didţiuojas savo pinigais...

Kiti - kilme ar apdarais madingais...

Kiti vėl - šunimis...ristais ţirgais...

Ar sakalais...treti - pečiais galingais...

Kiekvienas mūsų turi šį ar tą...

Kas miela jam ir traukia jį savaime...

Bet man dalia kitoniška skirta...

Dar nematyta...ypatinaga laimė...

Aukšta kilmė...ţirgai ir sakalai...

Ir brangūs lobiai...kurie auksu ţėri...

Ko jie verti?..Sutikčiau aš mielai...

Juos atiduot uţ Tavo meilės gėrį...


55

Pakartokime,

Išsiaiškinkime,

Susiekime

1. Italų kompozitorius L.Marencijus ir Lietuva

2. Basso continuo

3. Universalumas, humanizmas ir atgimimas

4. Reformacija ir kontreformacija

5. Renesanso dailininkai, poetai

6. Palestrina ir Lasas

7. Modalumas ir tonalumas

8. Tabulatūra

9. Renesanso meninės temos

10. A cappella stilius

11. Minezingeriai ir meisterzingeriai

12. Šansona – Kancona

13. Concitato ir lamento

14. Tautinės mokyklos: kompozitoriai, kūriniai, būdingi bruoţai

15. Carlinas ir Tinktoris

16. Renesanso atradimai

17. Mišių tipai

18. Vyraujantys muzikos instrumentai

19. Madrigalas

20. Renesanso chronologinės ribos

Pamokų metu klausyti Renesanso muzikos fragmentai:

_________________________________________________________________

_________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________

_____________________________________________________________________


56

Barokas XVII – XVIII a. vidurys

„Garsų tikslas yra kurti dţiaugsmą ir paţadinti įvairiausius mūsų jausmus“

(R.Descartes)

Baroko pradţia muzikoje

siejama su operos atsiradimu,

o pabaiga – su J.S. Bacho

mirtimi.

Barocco – it.k.ţ. – „keistas“,

„įmantrus“, o ţodţio kilmė

susijusi su portugališku

“perola barocca”

apibūdinimu, reiškiančiu

netaisyklingos formos perlą.

Piteris Paulius Rubensas.“Marsas ir Rėja Silvija”

Barokas – katalikiškas ir kartu labai dinamiškas meno stilius, gimęs

reformacijos ir kontreformacijos tarpsnyje, pirmiausiai architektūroje ir

dailėje.

XVII a. pakinta meno samprata, ryškėja meno ir amatų sferos

atsiskyrimas: “dailieji” ir “naudingieji” menai. Teoretikai dailiųjų menų

grupei priskiria skulptūrą, tapybą, muziką, literatūrą ir teatrą.

Pripaţįstama, kad groţis – subjektyvus dalykas, o svarbiausiu baroko

bruoţu tampa vadavimasis iš įvairių taisyklių, laisvumo siekis.

Muzikoje tapo labai svarbus ţemiškųjų jausmų atspindys: garsai

gali dţiuginti, nuteikti pakiliai, graudinti. Taip atsirado afektų teorija,

kurią taikliai išreiškė filosofas Renė Dekartas. Baroko muzikos stiliaus

formavimuisi įtakos turėjo du reiškiniai:

Venecijos mokyklos muzikinė patirtis bei profesionalesnių

kapelų Šv. Morkaus baţnyčioje siekis;

Florencijos aristokratinės kilmės dailininkų, literatų ir muzikų

ratelis Camerata, kurios veikla siejama su operos atsiradimu.

Barokas dominuoja Italijoje ir visoje Europoje (ypač centrinėje –

Čekijoje, pietų Vokietijoje ir Austrijoje).

Baroko epochos menui būdingas didingumas,

monumentalumas, puošnumas.

Populiariausia meno šaka – teatras, kuris geriausiai atspindi

baroko epochos principus: padaryti įspūdį, efektą.


57

Ekonomiškai ir politiškai XVII a. buvo nebuvo

ramus metas, todėl optimistinį ir humanistinį

Renesansą keičia pesimizmas, gilinimasis į

tragiškus gyvenimo dalykus. XVIII a. vyksta

nesibaigiantys karai, maro epidemijos,

inkvizicijos.

Karalius Saulė

Italijos kultūrinis gyvenimas jau nėra toks ryškus, kaip Renesanso

epochoje: šalis yra susikaldţiusi ir besivaidijanti. Vokietija suskaldyta ir

nualinta 30 m. karo, o Rusija, Lietuva, Lenkija taip pat nualintos karų,

pergyvena nuosmukį. Ispanija XVI a. buvusi stipriausia valstybė,

pergyvenusi kultūros ir meno aukso amţių po truputį netenka ekonominės

ir politinės galios, atsiduria autraeilių valstybių tarpe, čia labiausiai klesti

inkvizicija.

Tačiau Anglijoje paskelbiama respublika, ir ši valstybė po truputį plečia

įtaką, turtėja, steigia kolonijas. Pati stipriausia ţemyno valstybė tampa

Prancūzija, su karaliumi Liudviku XIV, vadinamu “Karalium Saule”.

Nepaisant ekonominių ir politinių kitimo proceso, formuojasi naujas

visuomenės sluoksnis – burţuazija, ko pasekoje XVIII a. atsiranda

daugiau turtingesnių ţmonių. Turtėjimą lėmė intensyvėjanti gamyba,

prekyba, kolonijų steigimas Šiaurės Amerikoje ir naujai atrastoje

Australijoje, Naujoje Zelandijoje.

Neįmanoma išvardinti, kiek svarbių atradimų mums davė baroko

laikmetis.

Galilėjas Galilėjus sukonstravo ţiūronus, kuriais buvo galima

stebėti Veneros apsisukimus aplik Saulę.

Anglų gydytojas Viljamas Harvis įrodė, kad kraujas organizme

nuolat juda, pirmasis apskaičiavo jo kiekį ţmogaus širdyje;

anglų mokslininkas Izaokas Niutonas, stebėdamas krintantį obuolį

atrado Ţemės traukos dėsnį.

Didţiausias atradimas muzikoje – opera, kuri buvo kuriama

tėvynėje – Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Lietuvoje.

Iki XVII a. klestėjo baţnytinės dermės, kurias viduramţių muzikai

perėmė iš antikos, o baroko laikmetyje atsirado maţoras ir minoras.

Terminai “dur” ir “moll” kilę iš lotynų kalbos, kur ţodis durus

reiškia “kietas”, o ţodis mollis – “minkštas, švelnus”. Atidţiau

įsiklausius galima pastebėti, kad maţorinėje dermėje buvo rašomi

gyvesnio tempo, linksmesni kūriniai, o minore – liūdni ar graudūs.


58

Muzikinė kalba

Nauji pokyčiai vyksta muzikos kalboje. Baroko epochoje vyrauja 2

muzikos kompanavimo sistemos: polifoninė ir homofoninė.

Grieţtąjį Renesanso polifoninį stilių keičia laisvasis polifoninis.

Šiam stiliui susiformuoti įtakos turėjo instrumentinės muzikos

suklestėjimas.

Laisvo polifoninio stiliaus kūriniai grindţiami viena tema, kuri

imitaciškai plėtojama visuose balsuose. Taisyklės ţymiai laisvesnės:

galimi įvairūs disonansai, temos variantai, balsovadoje nevengiama

šuolių, chromatizmų. Laisvo stiliaus atsiradimui didelės įtakos turėjo

instrumentinės muzikos suklestėjimas.

Homofoninėje muzikoje jau girdime tris balsų funkcijas – toniką,

subdominantę ir dominantę. Kiekvienas balsas turi savo paskirtį:

melodija, skambanti viršutiniame balse, išreiškia pagrindinę mintį, bosas

tampa harmonijos pagrindu, o viduriniai balsai sulieja melodiją ir bosą,

uţpildydami turtinga faktūra.

Homofonijos elementai ryškėjo jau Renesanso italų frotolose,

prancūzų šansonose, liutnės, šokių muzikoje bei protestantų chorale.

Būtent Renesanso pabaigoje ir gimė generalboso praktika (it. basso

continuo – nepertraukiamas bosas arba basso numerato – skaitmeninis

bosas, kurio ţymėjimas reiškė tam tikrą akordą). Basso continuo partija

buvo skiriama klavesinui, vargonams ar liutnei, t.y. “akordiniams

instrumentams”. Atlikėjas pagal pateiktą bosą ir melodiją improvizaciškai

turėdavo uţpildyti viduriniuosius balsus. Taigi ne veltui Renesanso

pabaigos ir Baroko laikmetis vadinamas “generalboso epocha”.

6 6 5

6


59

Beje, kompozitoriai tuomet daţnai solines – instrumentines ir

vokalines partijas uţrašinėdavę supaprastintai, paţymėdami tik atraminius

melodijos garsus. Tai skatino atlikėjus improvizuoti.

Homofoninio stiliaus raida glaudţiai susijusi ir su operos

atsiradimu. Homofoninio stiliaus formavimasis įtakojo baroko muzikos

melodiją. Ypač turtingos, plataus diapazono, dainingos ir ornamentuotos

lėtųjų muzikos kūrinių melodijos. Todėl instrumentinėje muzikoje daţnai

jos pavadinamos “arijomis”.

XVIII a.pradţioje buvo pereita prie „geros“ temperacijos derinimo,

kuris dar kitaip buvo vadinamas spalvinga netolygia temperacija

(sudaryta iš nevienodo dydţio pustonių), kurioje išvengta „vilko kvintų“.

Įvairios tonacijos joje skamba ir darniai, ir skirtingai, nes kiekvienai jų

būdingi saviti atspalviai. Tai susišaukia ir su baroko muzikai svarbia

afektų teorija.

"Geros temperacijos" variantus XVII – XVIII a. siūlė A.

Werckmeisteris, J. Kirnbergeris, J. Neidhardtas,rkiti muzikai.

J. S. Bachas savo GTK parodė ne tolygiosios, o "geros" temperacijos

privalumus – tonacijų skambesio nevienodumą, spalvingumą.

Turtėja muzikos kūrinių akordika – vis daugiau vartojami ne vien

trigarsiai, bet ir įvairūs septakordai – D7, S7, SII7, DVII7.

Baroko muzikos formos

Muzikoje įsivyrauja dviejų dalių forma, kur abi dalys papildo viena

kitą ir yra sudarytos iš tos pačios tematinės medţiagos. Toks vienos

pagrindinės temos vyravimas arba daugkartinis jos naudojamas tuo pačiu

ir pakeistu pavidalu vadinamas monotematizmu.

Populiarios rondo, variacijų nekintamu bosu formos, kur muzika girdima

lyg kylanti ir nusileidţianti banga.

Senovinė 2 dalių forma yra nereprizinė, simetrinė ir monotematinė.

Muzika vystoma imitaciniu, sekvenciniu būdu; vyrauja polifoninė

faktūra. I ir IIId. vystoma Id.tematinė medţiaga; būdingos mišrios

faktūros. Funkcinis planas: | TD | D(S)T|. Šia forma buvo kuriamos

siuitų dalys, invencijos.

Senovinės 3 dalių formos II ir IIId. vystoma Id.tematinė medţiaga;

būdingos mišrios faktūros. Funkcinis planas: | TD | DS | DT |.

Senovinis (kupletinis) rondo yra grieţto akcentinio ritmo,

homofoninės faktūros. Tema pateikiama refrene, o varijuojama

epizoduose (kupletuose), kurie būdavo numeruojami. Kadangi

refrenai buvo tikslūs (repriziniai), be jokių pakeitimų, tai daţnai


60

toliau būdavo nebeuţrašomi, o paţymimi sutartiniais ţenklais.

Refrenų pakartojimų būdavo ~ 10. Šia forma buvo kuriami šokiai –

menuetai, gavotai, bure. Ypač rondo formas mėgo prancūzų XVII

a. pabaigos – XVIII a. pradţios klavesinistai.

Variacijos nekintamu bosu būdingos senoviniams šokiams –

čakonai ir pasakalijai. Ispanų lėti šokiai; būdinga nuolat

pasikartojanti boso melodija, harmonija. Čakonas kūrė

J.Pachelbelis, G.F.Hendelis, J.S.Bachas, pasakalijas –

G.F.Hendelis, J.S.Bachas, F.Kuperenas.

Senovinė sonata – tai ţanras ir kartu forma. Ji būna 2 d. Pirmoje

(ekspozicinėje) dalyje moduliuojama iš pagrindinės tonacijos į

dominantę, antroje ( reprizinėje ) – grįţtama į toniką. Ekspozicinėje

dalyje eksponuojamos maţai kontrastingos 2 arba 3 temos,

(pagrindinė, šalutinė, baigiamoji) reprizinėje dalyje pirmiausiai

vystomos skambėjusios temos, (temų vysymo epizodas) ir tik

pabaigoje įtvirtinama pagrindinė tema. Tokios sonatos buvo

populiarios XVIIIa. I pusėje; ţymiausias kūrėjas – D.Skarlatis.

Fuga (lot. bėgimas) – tobuliausia polifoninė forma ir kartu ţanras.

XVIa. fugomis buvo vadinami grieţtos imitacijos kūriniai, kanonai.

Tačiau pats tikriausias fugos protėvis – Renesanso ričerkaras.

Fugos būna daţniausiai 3 – 4 balsų, nors J.S.Bacho kūryboje

pasitaiko 2 – balsių ir net – 7 – balsių.

Fugos pagrindiniai elementai yra:

- tema

- atsakymas

- kontratema (kontrasiuţetas)

- intermedija

- streta

Fugos formos schema:

I dalis –

Ekspozicija

II dalis –

Vidurinė dalis

III dalis –

Baigiamoji dalis

(Repriza)

Tema eksponuojama

visuose balsuose T - D

Kontrapunktinis temos

plėtojimas šalutinėse

tonacijose,

intermedijos.

Grįţusios temos

įtvirtinimas

pagrindinėje

tonacijoje.

Fugos gali būti paprastos arba vienatemės ir sudėtingosios, t.y.

daugiatemės. Fugos “aukso amţius” – XVIII a. I pusė ir siejama su

J.S.Bacho kūryba.


61

________________________________________________________

________________________________________________________

___________________________________________________________

___________________________________________________________

Opera

Ţodis “opera” siejamas su lotynų k. ţodţiu “opus”– darbas, kūrinys; italų

kalboje opera taip pat reiškia kūrinį, veikalą.

Opera – sintetinis meno kūrinys, apjungiantis:

a) teatro veiksmą – dramą

b) vaizduojamąjį meną (dailė) – scenografiją

c) choreografiją, t.y. – šokį

d) muziką

Drama Kaip ir dramos, taip ir operos sėkmė, jos meninė vertė priklauso

nuo dramaturginės linijos –

uţuomazgos, kulminacijos, atomazgos; operos

veikėjai turi savo charakteristikas, kurias jie atskleidţia

literatūrinio teksto su muzika, mimikos, judesių bei vaidybos

pagalba. Literatūrinis operos tekstas vadinamas libretu.

Dailė Operų laikmetį ir turinį paryškina dekoracijos, scenos

apstatymas, kostiumai, o spalvos, šviesų efektai uţakcentuoja

svarbiausius veiksmo, įvykio momentus, nuotaikas.

Šokis (gr.k.ţ.= choreo-šokis+grafo-rašau) yra šokis ir jo kūrimo

menas, kitaip vadinamas baletu (it.k.ţ.=ballo-šokis). Nėra

būtinas, bet daţnas operose. Šokio epizodai operose sudaro ir

pagyvina veiksmo foną, charakterizuoja buitį.

Muzika Svarbiausias operos elementas, nuo kurio priklauso

dramaturgijos vystymas. Dramaturgiją vysto ir operos siuţetą

plėtoja solistai (nuo it. ţ. solo – vienas); pagal veikiančiojo

asmens charakterį solistui kompozitorius parenka balsą:

sopraną, mecosopraną, tenorą ar baritoną, bosą. Be solistų

operoje svarbūs ansambliai: duetai, tercetai, kvartetai, chorai bei

instrumentų grupė, kuri vadinama orkestru.

Operoje visas literatūrinis tekstas yra dainuojamas; tuo opera skiriasi nuo

jauniausių savo pasekėjų – operetės ir miuziklo, kuriuose yra ir kalbamų

intarpų.

Kaip ir dramą, operą sudaro tam tikra struktūra:

a) veiksmai

b) paveikslai

c) scenos


62

d) soliniai muzikiniai numeriai yra:

arija (svarbiausias, melodingiausias veikėjo muzikinis numeris –

tarsi daina, atskleidţianti vidinius išgyvenimus; gali būti lyrinė,

dramatinė, rami ar audringa; senovinės arijos buvo rašomos “aria

da capo” forma: AB(A)); naudojama ne tik operose, bet ir

oratorijose, kantatose, pasijose, kartais – instrumentiniuose

muzikos ţanruose (pvz. klavyrinėse ar orkestrinėse siuitose);

arijetė ir arijozo (paprastesnės savo apimtimi uţ ariją);

kavatina (senosiose operose buvo vadinama pirmąja veikėjo arija,

pirmuoju pasirodymu;

monologas (lyrinis veikėjo muzikinis pasakojimas);

kancona (= daina, atėjusi iš trubadūrų laikų);

daina (daţniausiai liaudiško pobūdţio);

rečitatyvas (artimi šnekamajai kalbai ar deklamacijai muzikiniai

epizodai; buvo “sausi - secco”= su klavesino pritarimu ir

“akompanuojami – accompagnato”=su orkestro pritarimu)

Ansambliniai muzikiniai numeriai: duetai, tercetai, kvartetai.

Choriniai muzikiniai numeriai.

Orkestriniai muzikiniai numeriai yra: uvertiūros, antraktai (tarp veiksmų).

Pagal turinį skiriami 2 pagrindiniai operų tipai:

a) rimtoji – seria (antikiniais, mitologiniais, istoriniais siuţetais)

b) komiškoji – buffa (buitiniu siuţetu).

Egzistuojanti pasaulyje daugiau kaip pusketvirto šimto metų,

opera praėjo įdomų vystymosi kelią. Ne iš karto šis muzikinis sceninis

veikalas buvo pavadintas opera. Iki .........buvo vadinama favela, musica

per dramma. Ne iš karto opera tapo tokia, kokią mes matome šiandien

operos teatro scenoje.

Nors pirmosios operos minimos XVI-XVII a. sandūroje, jų

šaknys siekia antikos laikus ir gilią senovę. Pirmykščiai ţmonės, susidūrę

su paslaptingomis gamtos jėgomis ir ieškoję būdų joms permaldauti ar

nugalėti, sukūrė maginius ritualus, palydimus šokių, įvairių intonacinių

šūksnių, kuriuos atlikdavo kaitaliodami veido išraišką, kūno judesius.

Galbūt teatras gimė tą akimirką, kai vienas ritualinių apeigų dalyvis

atsistojo prieš savo gentainius ir pademonstravo savo išgyvenimus

judesiu, veido mimika ar šūksniu. Opera gimė ant renesanso ir baroko

slenksčio. Ji atsirado, norint atgaivinti senovės graikų teatrą. Tačiau ji

turėjo ir kitų pirmtakų, kur vaidinimas taip pat buvo siejamas su muzika.

Tai viduramţių misterijos, vaidinamos gatvėse religinių švenčių metu,

pasijos – baţnyčiose, vadinamieji „šventieji vaidinimai“ – scenoje, su

veikėjus apibūdinančia apranga bei muzika.

* * *


63

Opera atsirado Florencijoje, kuri nuo senų laikų buvo vienas

didţiausių Italijos meno centrų. Florencijos didiko Giovanni Bardi

namuose rinkdavosi eruditai – poetai, muzikai, filosofai. Šis būrelis buvo

vadinamas Florencijos kamerata (bendrija). Jie studijavo senovės graikų

filosofų Platono ir Aristotelio darbus, graikų meną. Aiškinta, kad graikų

tragedija tokia įspūdinga todėl, kad ji būdavo dainuojama. 1581 m.

Vincenzo Galilei, būsimojo astronomo tėvas, matematikas, senosios

graikų kultūros ţinovas, kompozitorius traktate „Dialogas apie senąją ir

naująją muziką“ teoriškai pagrindė naujojo muzikos stiliaus atsiradimą.

Tuometinei polifonijai jis priešpastatė vienbalsio dainavimo stilių, pats

sukūrė keletą kūrinių solo su akompanimentu. Taip gimė

akompanuojamoji monodija – rečitatyvinis, vėliau ir melodingas

dainavimo būdas, kuomet vienu balsu, pritariant instrumentams,

jausmingai ir pakiliai perteikiama dramos prasmė. Rečitatyvas –

muzikinių dramų pagrindinė išraiškos priemonė.

1597 m. kompozitorius Jacopo Peri ir poetas Ottavio

Rinuccini sukūrė pirmąją muzikos dramą „Dafnė“, kuri buvo atlikta

didiko Jacopo Corsi rūmuose. 1600 m. laikomi tikraisiais operos

atsiradimo metais. Pagal antikinį siuţetą kompozitorius J. Peri poeto O.

Rinuccini libretu sukūrė operą „Euridikė“. Ji buvo atlikta prancūzų

karaliaus Henriko IV ir Marijos Mediči vedybų proga. Tada operą tuo

pačiu libretu sukūrė ir Giulio Caccini.

Šventinis operos pastatymas neapsiėjo be puošnių scenos

kostiumų ar dekoracijų. Spektaklio pradţioje buvo prologas, veikalo

siuţetas – vėliau daugelyje operų naudotas pasakojimas apie Orfėją ir

Euridikę.

Pirmaisiais raidos dešimtmečiais operų pastatymai buvo reti.

Opera pasiekė kitus italų kultūros centrus, įgydama naujų bruoţų.

Dirbdamas Gonzagų rūmuose operų kūrėjo kelią pradėjo

Claudio Monteverdi (1567-1643) – pirmasis operos meno genijus. 1607

m. buvo parodyta jo opera „Orfėjas“, vėlgi mito apie Orfėją ir Euridikę

siuţetu. 1608 m. buvo parodyta jo antroji opera „Ariadnė“. Lyginant su

pirmtakais, C. Monteverdţio „Orfėjas“ yra ţymiai didesnio draminio

uţmojo veikalas. Opera pasiţymi raiškia melodika, ryškiomis veikėjų ir

situacijų charakteristikomis. Svarbus orkestro vaidmuo (jį sudaro apie 40

instrumentų, tačiau visi kartu jie negrieţia). Čia jau buvo klavesinai,

vargonai, smuikai, violos, liutnės, kontrabosai, arfa, fleita, kornetai,

trombonai ir kt. Opera pradedama orkestro įţanga, joje yra orkestro

intarpų – riturnelių. Didesnio išraiškingumo ieškodamas Monteverdis

naudojo drąsesnius sąskambius, disonansus, sekvencijas. Didelį dėmesį

jis skyrė instrumentų tembrui. Monteverdis į savo operas įjungė

jaudinančias, liūdnas, prislėgtos nuotaikos arijas, kurios buvo vadinamos

lamento (rauda). Tuo tarpu lamento tapo ypač populiaru, atitinkamą


64

nuotaiką išreiškiančiu baroko muzikos ţanru. Jo pavyzdţiu tokias

lamento arijas rašė ir kiti kompozitoriai.

Venecija operos miestu tapo 1637 m., atidarius pirmąjį viešąjį

pasaulyje operos teatrą San Cassiano. Opera tapo ne tik aukštuomenės

menu – norintieji lankyti spektaklius galėjo išsipirkti loţę ar nusipirkti

bilietą. Didţiulis susidomėjimas opera paskatino naujų teatrų atsiradimą,

operų kūrybą. Čia pasirodė ţymiausios C. Monteverdi operos „Uliso

sugrįţimas į tėvynę“ (1641 m.), sukurta pagal Homero „Odisėją“ ir

„Popėjos karūnavimas“ – psichologinė drama; ši sukurta jau nebe

mitologiniu, o istoriniu siuţetu, kuriame pasakojama apie imperatoriaus

Nerono laikus. Po C. Monteverdţio ţymiausi Venecijos operų

kompozitoriai buvo Pieras Francesco Cavalli, Antonio Cesti, Antonio

Sartori, Giovanni Legrenzi.

Nuo XVII a. pabaigos labai ţymiu operos meno centru tapo

Neapolis. Čia susidarė vadinamoji Neapolio operos mokykla, kurios

atstovų kūryboje italų baroko opera įgavo visas budingąsias, tipines

savybes. Tos mokyklos pradininkas buvo Francesco Provenzale (1627-

1704), ţymiausias atstovas – Alessandro Scarlatti (1660-1725), kurio

kūryboje išryškėjo visi Neapoliškosios operos bruoţai. Šis kompozitorius

parašė 115 operų ir daug kitų vokalinių kūrinių. Viena ryškiausių jo operų

yra buitinė opera „Rozaura“ (1690). Jo kūrybos principus įtvirtino bei

plėtojo Leonardo Vinci, Leonardo Leo, Nicola Antonio Parpora, Niccolo

Jommelli, kiti kompozitoriai, jų prisilaikė itališkosios operos kūrėjai

vokiečiai Georgas Friedrichas Handelis, Johanas Adolfas Hasse.

Veiksmas plėtojamas dviejų tipų rečitatyvais: paprastesniuoju

(dainavimą palydi tiktai klavesinas su bosiniu instrumentu) ir

akompanuojamuoju (dainavimą palydi orkestras). Pagrindinis veikėjų

jausmus bei mintis išreiškiantis ţanras – arija da capo; tai trijų padalų

arija, kurios trečioji padala yra pirmosios pakartojimas. Neapolyje

susiformavo ir dainavimo stilius bel canto (graţusis dainavimas). Tai

visais atţvilgiais labai išlavinto balso, graţaus jo tembro reikalaujantis

dainavimas, sugebant išdainuoti ir ilgas lyrines melodijas, ir – greitu

tempu – smulkių verčių garsų virtines (pasaţus), kaitalioti garso stiprumą

ir pan. Dainininko balsas – pagrindinis operos „instrumentas“.

Sukurti du pagrindiniai operos tipai – opera seria (rimtoji,

mitinio ar istorinio siuţeto opera) ir opera buffa (komiškoji opera). Nors

komiškoji opera daţniausiai siejama su muzikinio klasicizmo autoriais,

pastarasis tipas Italijoje komiškoji opera buffa ėmė plėtotis ne ką vėliau

nei rimtoji opera. Komedijos elementų yra C. Monteverdi operoje

„Popėjos karūnavimas“, kai kuriose A. Scarlatti operose. Tačiau apskritai

opera buffa plėtojosi dviem būdais – kaip savarankiškas ţanras,

susiformavęs Neapolyje, ir kaip komediniai intarpai, atliekamos per

pertraukas tarp operų seria veiksmų. Jie imti statyti atskirai ir tapo


65

svarbia ţanro raidos paskata. Komiškoji opera į teatro sceną išvedė

kitokio tipo – buitiškus, kasdienybės veikėjus, kitokius operos veikėjų

charakterius apskritai. Joje daugiau dėmesio skiriama ansambliams.

Išsiplėtė operų finalinės scenos, kuriose buvo sukaupta komiškos intrigos

kulminacija, dalyvaujant visiems veikėjams. Išskirtinė operos buffa

savybė, lyginant su kitų kraštų komiškosiomis operomis – jos visas

tekstas yra dainuojamas.

* * *

Italų opera įsiviešpatavo kone visuose Europos muzikos

centruose, kiti ţanro tautiniai pavidalai atsirado negreit.

Pirmoji vokiečių opera „Dafnė“, sukurta H.Šiuco pasirodė 1627 m.,

tačiau muzika neišliko.

Anglai pirmąją operą susikūrė 1656 metais.

Paryţiaus paţintis su italų opera prasidėjo apie 1645 metus. Prancūzai ja

nesiţavėjo, nes turėjo ne tik stiprų dramos teatrą, bet ir savo mėgiamą

rūmų baletą. Tikroji prancūzų operos istorija prasidėjo tik 1672 metais.

Anglų operos autorius H.Perselas „Didonė ir Enėjas“.

Lietuvoje pirmoji opera „Elenos pagrobimas“ sukurta 1636 m. Jos

autorius – italas Marco Skaki, libretistas – Virgilijus Pučitelis. Opera

buvo pastatyta Vilniaus Ţemutinėje pilyje.


66

;


67


68

–


69


70


71


72

muzikos istorijos konspektas 8 klasei - · pdf fileŢmonijos istorija, kurios bėgyje vystėsi...

Documents