ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

MENŲ FAKULTETAS

DAILĖS KATEDRA

SIMONA MEILIŪNIENĖ

Dailės – grafikos specialybės IV k. studentė

(NE)PRIKLAUSOMAS

(IN)DEPENDENT

Keturių mišrios technikos darbų ciklas

BAKALAURO DARBAS

Darbo vadovė asis.V.Kovieraitė

Darbo recenzentas doc.A.Uogintas

Šiauliai, 2015

2

SANTRAUKA

Žmogus yra betarpiškai susijęs su aplinka, kurioje jis yra. Visos taisyklės, normos – tai rėmai, į

kuriuos spaudžiamas kiekvienas individas. Norint būti pilnaverčiu visuomenės veikėju reikia priimti

sociumo siūlomas priedermes, t.y. garbė, pinigai, jusliniai malonumai. Sutikęs su tokiomis sąlygomis

žmogus praranda savo asmens tapatumą bei unikalumą. Tačiau atsiranda individų, kurie kvestionuoja

primestas tiesas, gilinasi į jau duotus atsakymus kaip gyventi ir nepaklusę „žaidimo taisyklėms“ tampa

visuomenės priešais. Tai – absurdo žmogus, kitaip tariant, aukščiausią sąmoningumą pasiekęs individas.

Sukūriau keturis mišrios technikos darbus, pavadinimu „(Ne)priklausomas“. Trijuose darbuose

vaizduoju žmones pasidavusius visuomenės įtakai, kurių asmens tapatybės susiliejusios su išoriniais

faktoriais ir sunkiai atpažįstamos. Visi jie susaistyti gijomis, lyg pakliuvę į „priklausomybės“ tinklą.

Norėdama išryškinti problemą, pasitelkiau absurdo žmogaus vaizdavimą: aiškaus veido, dinamiška poza,

šviesių spalvų, nesusaistytą su kitu.

3

SUMMARY

The human is inherently connected with its environment. Rules and norms accepted by society to

which the human belongs is a frame that creates behaviour patterns and leaves little space for individual

development. In order to become a full and active member of social environment, duties and values (such

as honour, money, sensual desires etc.) introduced by the society must be admitted. By blindly accepting

these conditions the individual loses its identity and uniqueness. On the other hand, there always exist

oppositional power - individuals who are questioning imposed understanding of what is right or wrong.

These people analyse and interpret given answers to the question “how should we live”, and they seek to

find their own answers. The individual who rejects the values and don’t follow “the rules of the game”,

turn to be seen as an enemy of the society.

There is four-piece artwork of mixed-technique named “(In)dependent“. In the first three pieces I

show the humans defeated by the norms of the society with hardly recognisable individuality. In order to

emphasise the problem, in the fourth piece I have created an image of the individual referring to “ the

absurd man” (a man free from imposed rules) by Albert Camus. Therefore in the last part the individual

has clear face features, dynamic pose, and bright colours.

4

TURINYS

SANTRAUKA.................................................................................................................... 2

SUMMARY........................................................................................................................ 3

TURINYS........................................................................................................................... 4

ĮVADAS.............................................................................................................................. 5

I KOLEKCIJOS KONCEPCIJA .................................................................................... 7

1.1 Žmogus ir visuomenė ................................................................................................ 7

1.2 Absurdo akimirka...................................................................................................... 9

1.3 Absurdas Lietuvoje ................................................................................................. 11

1.4 Absurdo žmogus...................................................................................................... 13

II KŪRYBINIŲ DARBŲ REALIZAVIMAS................................................................ 15

2.1 Darbo temos, idėjos paieškos .................................................................................. 15

2.2 Menininkai paveikę mano kūrybą ........................................................................... 16

2.3 Darbo eiga – kompoziciniai, techniniai ieškojimai, analizė.................................... 18

III IŠVADOS ................................................................................................................... 20

LITERATŪRA ................................................................................................................ 21

ILIUSTRACIJOS............................................................................................................ 22

PRIEDAI.......................................................................................................................... 23

Kūrybinių darbų ieškojimai........................................................................................... 27

Kūrybinių darbų eiga..................................................................................................... 32

DARBŲ CIKLAS ............................................................................................................ 37

KOMPAKTINIS DISKAS.............................................................................................. 41

5

ĮVADAS

Mokslo problemos aktualumas. Žmogus yra santykinė būtybė, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai

susijusi su kitu – sociumu, kitu žmogumi. Būti visuomenės dalimi, tai reiškia priimti jos taisykles bei

normas, gyventi ir daryti tik taip, kaip sako tuo metu vyraujančios nuostatos. Individas sutikęs su tokiomis

„žaidimo taisyklėmis“ tampa milžiniško mechanizmo straigtu, kuriam diegiamos socialinės priedermės:

visokiais būdais siekti pripažinimo, pinigų, garbės, kūniškų malonumų bei išorinio grožio. Žmogus

nesuvokdamas, o gal ir nenorėdamas suvokti, šias siekiamybes priima kaip savo gyvenimo prasmę. Tačiau

akimirkai atsipeikėjęs nuo nuolatinio iliuzijos transliavimo, supranta, kad šios priedermės veda į

beprasmybę. Sunkiausia pakelti ne mintį apie beprasmybę, bet jausmą. Jausmą, kuris kyla staiga išvysto

kontrasto, pavyzdžiui: prie prabangios rūbų parduotuvės sėdinčią ir išmaldos prašančią senutę, pop

žvaigždę, kuri pasirodo nėra tokia maloni ir geraširdė kaip rodė per televiziją, tautos simbolį, kuris

primena laisvę ir visko, dėl ko kovojo protėviai, apšlapina eilinis girtuoklis. Prasisklaidžius iliuzijai vėl

grįžtama prie klausimo: kokia mano gyvenimo prasmė? Pasak prancūzų filosofo - rašytojo A. Camus,

gyvenimo prasmė neegzistuoja, tačiau žmogus privalo gyventi taip, lyg ji būtų. Beprasmybės

įsisąmonimas reikalauja drąsos ir begalinio ryžto. Tačiau tik suvokus tai, „kūnas, švelnumas, kūryba,

veikla vėl užims savo vietą šitame beprasmiškame pasaulyje1“, - sako A. Camus.

Problemos ištirtumas. S. A. Kierkegaard – danų kilmės filosofas ir teologas, vienas iš

egzitencializmo pirmtakų, suskirstęs žmogaus raidą į tris pakopas: estetinė (malonumų pakopa), etinė

(protinė pakopa) ir religinė (apsisprendimo pakopa). A. Camus – prancūzų filosofas – rašytojas, kuris savo

kūryboje žmogaus gyvenimą vadina absurdu ir teigia, kad jis neturi aukštesnės prasmės. A. Šliogeris –

lietuvių filosofas, egzistencializmo tyrinėtojęs, eseistas, filosofinių tekstų vertėjęs, kritikavęs egilitarizmą

(žmonių lygybės idėjos) ir apmąstęs hierarchinę visuomenės struktūrą.

Tyrimo objektas. Teorinėje dalyje nagrinėju žmogaus ir visuomenės santykį: kaip individas

tiesiogiai priklauso nuo aplinkos, kurioje jis yra. Taip pat analizuoju kaip išvystas kontrastas tarp iliuzijos

ir realybės veikia žmogaus asmenybę. Aprašau absurdo žmogų – priešingybė individui, kuris aklai

paklūsta visuomenės normoms. Praktinėje dalyje vaizduoju žmonių figūras: vienos jų - visuomenės

veikiami individai, kurie yra tarpusavyje susaistyti, kita figūra - absurdo žmogus, nepaklususį

vyraujančioms taisyklėms.

1 A. Camus „Sizifo mitas“, A. Šliogerio straipsnis “Absurbo paprastumas“, 1990.

6

Tyrimo tikslai ir uždaviniai. 1.Išanalizuoti surinktus ir susistemintus literatūros, vizualinius

šaltinius apie žmogaus ir visuomenės santykį, egzistencinę prasmę, iliuzijos veikimą.

2. Temą vizualizuoti ant tekstilės, pasitelkiant šilkografijos ir siuvinėjimo techniką.

Tyrimo šaltiniai. A. Šliogeris „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“; E. Krukauskienė

„Jaunimo kultūrinis identitetas“; „Pasaulis. Visuomenė. Žmogus: straipsnių rinkinys“; A. Camus „Sizifo

mitas“ ir „Svetimas. Krytis“; straipsniai: P. Aleksandravičius „Žmogaus asmens tapatumo problema: kas

keičiasi ir kas išlieka. Filosofinis ir biologinis požiūriai“; R. A. Bieliauskienė „Visybiška asmenybė ir jos

vieta sociume“.

Tyrimo hipotezė. Jeigu žmogus besąlygiškai paklūsta visuomenės normoms, tai jis praranda savo

unikalumą ir tampa masės dalimi.

Nagrinėjimo kryptys, ribos ir metodai. Egzistencinė, struktūrinė analizė.

Darbo struktūra. Santrauka, summary, turinys, įvadas, kolekcijos koncepcija: žmogus ir

visuomenė, absurdo akimirka, absurdas Lietuvoje, absurdo žmogus; kūrybinių darbų realizavimas: darbo

temos, idėjos paieškos, menininkai paveikę mano kūrybą, darbo eiga – kompoziciniai, techniniai

ieškojimai, analizė; išvados, literatūra, iliustracijos, priedai: kūrybinių darbų ieškojimai, kūrybinių darbų

eiga; darbų ciklas, kompaktinis diskas.

Darbo apimtis. Teorinė dalis 41 puslapiai, tekste panaudotos 11 iliustracijų 3-uose puslapiuose,

vizualinio darbo ieškojimai 10-yje puslapių. Praktinė dalis: keturi mišrios technikos darbai, vieno darbo

matmenys 100 x 100 cm.

7

I KOLEKCIJOS KONCEPCIJA

1.1 Žmogus ir visuomenė

Žmogaus sąvoka turi nemažai apibrėžimų įvairiais aspektais, tačiau kad ir kiek jų bebūtų žmogus

turi būti vertinamas kaip santykinė būtybė. Nors ši mintis interpretuojama įvairiai, jau Antikos laikais

graikų filosofas Aristotelis ir romėnų mąstytojas Seneka iškėlė šią idėją, o šiandien ji visuotinai

pripažinta.

Žmogus lyg atomas sudarantis organizmą – visuomenę. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus širdies

raumens ląstelė nesiskiria nuo gyvulio širdies raumens ląstelės, tai elementari visuomenės ląstelė (šeima)

savo pobūdį keičia priklausomai nuo visuomenės (kaip visumos), kurios elementas ji yra2. Kitaip tariant,

norint suvokti žmogų, reikia atsižvelgti į aplinką, į visuomenę, kurioje jis yra ir iš kokios jis atėjęs.

J.Fresco teigia, jeigu žmogus būtų amazonės galvažudžių genties narys, būtų normalu jei nukirstas galvas

laikytų namuose garbingiausioje vietoje lyg medalius už nuopelnus. Jeigu amerikietis vaikas augtų

nacistinėje Vokietijoje, jis greičiausiai nesusimąstydamas keltų ranką į viršų ir šauktų „hi Hitler“3. Ir tai

būtų sąlyginai normalu, nes tie žmonės augo bendruomenėse, kuriose taip elgtis buvo absoliučiai įprasta

bei teisinga. Tai reiškia, kad kiekvieno atskiro žmogaus visuomeninę esmę kiekviename istorijos etape

sąlygoja toje visuomenėje susiformavę visuomeniniai santykiai4.

Remiantis anksčiau pateiktais pavyzdžiais, galima teigti, jog visuomenė tai - bendrija, kuri turi

veikti kaip visuma, turi būti visuminis subjektas, kad galėtų užtikrinti, įtvirtinti ir vystyti tos

bendruomenės individų ir grupių egzistavimą5. Norint būti pilnaverčiu visuomenės nariu, reikia priimti

visuomenės „žaidimo taisykles“, t.y. įstatymus, tradicijas ir normas. I. Gaidamavičienė sako: „Iš pradžių

ritualai mums primetami, o vėliau patys priimam juos kaip pseudoprasmingą užmarštį. Mes tampam

visuomenės žmogumi, pasiruošusiu atlikti vadinamąsias socialines priedermes 6 .“ O priedermės labai

paprastos: pinigai, garbė bet kokia kaina, įvairūs jusliniai malonumai. Žinoma, tam, kad žmogus galėtų

gyventi, reikia pirmiausia patenkinti materialaus gyvenimo poreikius, tai: maistas, drabužiai, būstas, kiti

daiktai. Tai yra pagrindinė sąlyga, kuri ir šiandien, kaip ir prieš tūkstantį metų, turi neišvengiamai būti

2 Prieiga internetu http://www.asu.lt/nm/failai/Filosofija/218346.html.3Prieiga internetu https://www.youtube.com/watch?v=zhHe1FeN6mc.4 Prieiga internetu http://www.asu.lt/nm/failai/Filosofija/218346.html.5 Ten pat.6 A. Camus „Svetimas ir Krytis“, I. Gaidamavičienės straipnis „Gyvenimo būties sūpuoklėse“ , 1991.

8

vykdoma, kad žmonės paprasčiausiai galėtų egzistuoti. Patenkinus šiuos poreikius, žmogui negana.

Reklamos sako: „reikia daugiau! Dar neturi šių batų, reikia prabangesnio automobilio, o kaip su

išmaniuoju telefonu? Laikas įsigyti naują modelį!” Tikslas tampa daiktai, kurių išgyvenimui nereikia, o

perkama juos vien todėl, kad taip „nori“ visuomenė.

Gimęs kūdikis ne iškart tampa tam tikros šalies piliečiu, pirmiausia, jis turi būti įregistruotas t.y.

gauti kodą – asmens kodą. Tolimesniuose gyvenimo etapuose žmogus ir toliau yra koduojamas: įstojęs į

universitetą gauna studento pažymėjimą su numeriu, pagal kurį bus atpažįstamas visoje įstaigos sistemoje;

banke – sąskaitos numerį; parduotuvėje - klientų lojalumo kortelę su kodu ir t.t. Žmogus visuomenės

sistemoje yra sulyginamas su kitais, tai - masės kūrimas, kitaip tariant, žmonių sisteminimas. Šiai masei ir

toliau diegiamos įvairios tiesos, priedermės, kuriomis jis vadovautųsi (kitu atveju, jis taptų visuomenės

priešu – „autsaideriu“) ir nekvestionuotų informacijos teisingumą bei kas už viso to slypi. „Pasaulyje be

taisyklių, kurias kiekvienam iš mūsų primeta religijos, moralės, vadai, ideologai, visokiausio plauko

mokytojai, mahatmos, guru ir šarlatanai yra įsitikinę, kad mes esame avys, kurias reikia ganyti, o jie

piemenys, kuriems priklauso ne tik avių siela, bet ir jų vilna7,“ – teigia A. Šliogeris.

Individas, kuris priešinasi visuomenės primestoms „žaidimo taisyklėm“, tampa jos išdaviku.

„Visuomenė nemėgsta nepaklusniųjų: jai nepatogūs ramūs, ieškantys, originalūs žmonės, žodžiu ne tokie

kaip visi8 ,“ – teigia I. Gaidamavičienė. Su tokiais žmonėmis sociumo „galingieji“ nori susidoroti –

„giljotinos peilis“ už išskirtinumą, už nesiskaitymą su „žaidimo taisyklėmis“. Šiandienos įvykiai tai

byloja: prezidentą kritikavęs žurnalistas staiga žūsta; mitingavusius žmones netikėtai ima tikrinti įvairios

inspekcijos; organizacijoms, kurios prieštarauja vyraujančioms normoms, keliami aukšti reikalavimai

norint teisėtai veikti ir t.t. Visuomenė keršija tam, kas ją kuria maištaudamas. Maištininkas - tai ne

revoliucionierius, o individas nesitaikstantis su socialine vergija. Prieštaraudamas senai santvarkai ir

kurdamas naują, žmogus-maištininkas pastebi, kad geresnės visuomenės jis nesukūrė, nes visuomet atsiras

kitos normos, taisyklės, kurios varžys žmogų. Nėra visuomenės neribojančios individo, tačiau maištas –

tai būdas gerinti žmogaus gyvenimo sąlygas.

7 A. Camus “Sizifo mitas”, A. Šliogerio straipsnis “Absurdo paprastumas”, 2006.8 A. Camus „Svetimas ir Krytis“, I. Gaidamavičienės straipsnis „Gyvenimo būties sūpuoklėse“ , 1991.

9

1.2 Absurdo akimirka

Albert Camus savo kūrinyje „Sizifo mitas“ bando apmąstyti gyvenimą be taisyklių ir pasaulį be

prasmės, kuriame, turbūt, tenka atsidurti beveik kiekvienam. Tokias akimirkas jis vadina absurdo

akimirkomis, kurios nebūna labai dažnos, bet gali būti lemtingos ir baigtis savižudybe. Jeigu šios

akimirkos nesukelia tokių padarinių, jos gali atimti iš žmogaus gyvenimo aistrą, kūrybos džiaugsmą,

meilės pilnatvę, kitaip tariant, jos gali tarsi paralyžuoti žmogų. Pasak A. Camus „kai man atrodydavo, jog

suvokiu pasaulio prasmę, mane priblokšdavo jo paprastumas 9 .“ Taigi, absurdo šaltinis – pasaulio

paprastumas. Žinoma, tai savaime nėra absurdiška, tiesiog žmogui sunkiausia pakelti būtent paprastumą.

Individas nemato, o galbūt, nenori pamatyti tokio pasaulio. Todėl natūraliai siekia jį pagražinti, „pridėti

blizgučių”, uždengti prabangiais rūbais, daiktais. „Pasaulis – tai tam tikra metafizika ir tam tikra proto

nuostata,” – sako A. Camus. Kitaip tariant, savo pasaulį kuriame mes patys: pasaulio paprastumą

uždengiame susikurtomis iliuzijomis - vaizdais, paveikslais, mitais, pasakomis. Tai veda prie religijų,

dievų, idealų, autoritetų, skraidančių lėkščių, angelų atsiradimo. Lyg be viso šito nieko nebūtų - nei meno,

nei įkvėpimo, nei kūrybos ir, išvis, istorijos. Iliuzijos įprasminą žmogaus pasaulį, o gyvenimo prasmė tėra

tik iliuzijų pasaulis. Pasaulis ir žmogaus gyvenimas savaime neturi jokios prasmės – tai viena svarbiausių

ir paprasčiausių A. Camus minčių.

Absurdiškumo jausmas gali kilti kiekviename žingsnyje. Šio teiginio iliustravimui, pasitelksiu

keletu pavyzdžių: prie prabangios rūbų parduotuvės sėdi ir išmaldos prašo senutė; gatvėje sutikta pop

žvaigždė, pasirodo nėra tokia maloni ir geraširdė kaip rodė per televiziją; tautos simbolis, kuris primena

laisvę ir viską, dėl ko kovojo protėviai, yra apšlapinamas neblaivaus piliečio. Toks kontrastas tarp

susikurtos iliuzijos ir realybės tik primena apie kitokį egzistuojantį pasaulį nei pats žmogus gyvena. „Tyla

ir negyvi akmenys 10 “ – taip A. Camus apibūdina pasaulį, nepapuoštą blizgučiais ir susikurtomis

taisyklėmis. Pasauliui, gamtai, kitam žmogui, lemtingiems įvykiams ar kasdieniams darbams „iliuzinę

prasmę“ suteikia pats žmogus. Tad, absurdo akimirka yra staiga atsivėręs prieštaravimas, iliuzijos ir

realaus pasaulio nesutapimas.

Žmogus, atsidūręs absurdo akimirkoje, suvokia koks beprasmiškas yra gyvenimas. Sunkiausia

pakelti ne mintį apie beprasmybę, bet pojūtį. Tačiau žmogaus protas greitai išsprendžia šią problemą –

9 A. Camus “Sizifo mitas”, A.Šliogerio straipsnis “Absurdo paprastumas”, 2006.10 Ten pat.

10

save „užliuliuoja“ naujomis iliuzijomis ir absurdo jausmas kaip mat pamirštamas. Tai yra iliuzinis būdas

pabėgti nuo absurdo. Deja, susitaikymas su absurdu tik pagilina beprasmybės pojūtį.

Beprasmybės jausmas prabunda tik akimirkai, o po to vėl sugrįžtama į rutiną. Rutina nėra raktas į

prasmę, greičiau, tai būdas pamiršti šį jausmą. „O jei pasaulio ir gyvenimo rutiną pašventina taisyklės,

žmogus gali jaustis net laimingas; jis net gali jaustis esąs teisuolis, nusipelnantis viso pasaulio

dėkingumo11,“ – sako A.Šliogeris. Beprasmybės jausmą gali pažadinti net ir menkiausias įvykis, pvz.

galvos skausmas. Blogiausias scenarijus, kuris gali ištikti individą – savižudybė. Žinoma, tai kraštutinis ir

blogiausias atvejas, kuris, deja, Lietuvos mąstu yra didelis. Savižudžių statistika negailestinga – apie

tūkstantį žmonių per metus arba kasdien po dvi - tris gyvybes12. Beprasmybei nepasidavęs žmogus, laiko

tėkmėje pamiršta tai ir grįžta į kasdienį gyvenimą. Užmarštis tampa prasmės ir ją kuriančių taisyklių

pakaitalu.

11 A. Camus “Sizifo mitas”, 2006.12 Prieiga internetu http://vpsc.lt/

11

1.3 Absurdas Lietuvoje

Absuro filosofija išryškėjo po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje, kurioje žmonės išgyveno

panašų laikotarpį kaip ir lietuviai po Lietuvos atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos. Sugriuvusi ekonomika,

nedarbas, skaudi praeitis – puiki dirva absurdo sėklai.

Sovietmečiu žmonės absurdą juto mažiau nei dabar. Pagrindinė to priežastis, galimybės nebuvimas

išvykti į kitas šalis, o jei negali savo gyvenimo palyginti su kitų šalių žmonių gyvenimais, tai tokia

egzistencija atrodo natūrali bei įprasta. Tačiau žinios apie kitokį pasaulį, prasiskverbusios pro „geležinę

uždangą“, paskatino žmones kovoti už nepriklausomybę. Visuomenė buvo apgaubta vilties, tikėjo šviesiu

rytojumi, geresniu, sotesniu gyvenimu laivėje. Tačiau atgavus nepriklausomybę, žmones apimė

nežinomybė, baimė, nesaugumo jausmas ir tai Lietuvą pavertė absurdo šalimi.

Pasak A.Musneckio, išsilavinimas atveria duris absurdui13. Išsilavinimo nebuvimas yra vienas iš

būdų pabėgti nuo absurdo jausmo – kuo mažiau žinai apie tave supantį pasaulį, tuo mažesnė tikimybė

pastebėti absurdą. Lietuvoje mokslas prieinamas kiekvienam. Palyginus lietuvių moksleivius su kitų šalių

besimokančiais, galima pastebėti, kad lietuviai lenkia kitus savo žinių bagažu. Pavyzdžiui, vidutinis

Lietuvos aštuntokas yra labiau išsilavinęs už vidutinį Jungtinių Karalysčių aštuntoką. Tačiau žinių

realizacija Lietuvoje yra kur kas prastesnė nei kitose šalyse. Tai yra viena priežasčių, kodėl vyksta „proto

nutekėjimas“. Mokslas padeda suvokti absurdą, o išvykimas dirbti svetur tik dar labiau pagilina supratimą

apie namie paliktą absurdą14.

A. Camus pateikia tris būdus gelbėtis nuo absurdo, tai: savižudybė, filosofinė savižudybė ir

susitaikymas su absurdu. Kaip minėjau anksčiau, lietuviai savižudybių statistikoje pirmauja. Galbūt jie

taip bando pabėgti nuo absurdo? Deja, šis būdas labiausiai nevykęs, nes iš esmės patvirtina absurdo tikslą

– viską naikinti. Filosofinė savižudybė, pvz. atsidavimas religijai suteikia gyvenimo prasmę, tačiau

nekvestionuojami atsakymai į visus gyvenimiškus klausimus netinka protingai ir filosofiškai asmenybei.

Susitaikymas su absurdu, t.y. susitaikymas su tuo, ką darai. „Jei esi Sizifas, tai ir ridenk savo akmenį. Jei

13 Prieiga internetu https://musneckis.wordpress.com/straipsniai/absurdo-karalyste/14 Ten pat.

12

esi daktaras, toliau rūpinkis ligoniu. Jei sėdi už troleibuso vairo, važiuok dar vieną ratą15,“ – sako A.

Musneckis.

15 Prieiga internetu https://musneckis.wordpress.com/straipsniai/absurdo-karalyste/

13

1.4 Absurdo žmogus

Žinoti ir įsisąmoninti absurdą yra du skirtingi dalykai. Žmogus įsisąmoninęs absurdą tampa laisvu,

tačiau žodis laisvė reiškia ne „daryti, ką nori“ ar „viskas leidžiama“, bet įsisąmoninti savo ribas ir jų

neperžengti, kad nebūtų pažeistos kito žmogaus ar elementariausio daikto būties ribos. Absurdo žmogus

būna saikingas, atidus kitam žmogui, neprimeta kitam savo taisyklių.

Absurdas žmogaus veiksmus padaro lygiaverčius tų veiksmų padariniams. Kitaip tariant, veiksmas

lygus atoveiksmiui. Absurdas nesiūlo daryti nusikaltimo, jis tik atskleidžia sąžinės graužaties beprasmybę.

Visos normos pagrįstos mintimi, kad veiksmas turi pasekmes, kurios jį pateisina arba nuvertina. Absurdo

žmogus linkęs ramiai priimti tuos padarinius. Per patirties prizmę jis pagrindžia savo veiksmus. Visos

patirtys yra vienodos, skirtumas tas, kad vienos padeda, o kitos kenkia. Jos pasitarnauja žmogui, jei jis yra

sąmoningas, kritiškai vertina savo veiksmų padarinius. Pasak P.Visocko ir J.Andriuškevičienės „sąmonė –

tai tokia psichinė veikla, kurios dėka žmogus gali teisingai suvokti jį supantį pasaulį, analizuoti jame

vykstančius reiškinius, juos įsiminti, duoti atsakomąsias reakcijas į įvairius jaudiklius ir padeda orietuotis

aplinkoje bei situacijoje16“.

Absurdo žmogaus laisvė - tai drąsa būti be “vado” ir pačiam prisiimti atsakomybę už savo

veiksmus. Tokia laisvė įpareigoja mėgautis dabarties akimirka ir pažadina ištikimybę tam, kas absoliučiai

konkretu – apčiuopiama, juntama, esti čia ir dabar. „Dabartis ir dabarties akimirkų seka, suvokiamos

sąmoningos sielos – štai absurdo žmogaus idealas17“ – sako A. Camus. Tarp sąvokų absurdo žmogus ir

aukščiausias sąmoningumas galima dėti lygybės ženklą. Toks žmogus suvokia savo paties, dabarties

akimirkos ir toje akimirkoje atsiveriančio pasaulio pavidalų trapumą bei laikinumą. Prisirišimas prie

dabarties nėra neišmanėliškas atsidavimas kūniškiems geiduliams ar „naudokis akimirka čia ir dabar“. Jis

- ne malonumų medžiotojas, tai labiau asketiškas žmogus. Dabarties laikinumo, unikalumo

įsisąmoninimas lemia absurdo žmogaus charakteristikas – paprastumas ir taurumas. „Kuo labiau užmiršti

praeitį, kuo mažiau rūpintis ateitimi, visą savo aistrą ir meilę sutelkti absoliučios dabarties akimirkoje,

būti atviram saulei, vėjui, artimo kančiai, mylimo žmogaus veidui, visą laiką suvokiant, kad už visų tų

paprastų dalykų nėra jokios aukštesnės prasmės, ir kad prasmė yra tik iliuzija, kurią prie gyvosios

16 „Pasaulis, visuomenė, žmogus“, P.Visocko, J.Andriuškevičienės straipsnis „Sąmonė – labai organizuotos materijos savybė“,1980.17 A.Camus “Sizifo mitas”, 2006.

14

dabarties prilipdome mes patys, šitaip sunaikindami tą dabartį ir parodydami, kad nesugebame gyventi

pilnatviškai ir paprastai; taigi nesugebame atitikti pasaulio paprastumą18.“ – teigia A. Šliogeris.

Kūnas, kūryba, veikla, meilė randa savo vietą pasaulyje, kai individas įsisamonina absurdą.

Absurdo žmogus žinodamas, kad jo sąmoningumas netvarus, jis išgyvena savo gyvenimo nuotykius jam

skirtu laiku.

18 A. Camus “Sizifo mitas”. A.Šliogeris „Absurdo paprastumas“, 2006.

15

II KŪRYBINIŲ DARBŲ REALIZAVIMAS

2.1 Darbo temos, idėjos paieškos

Darbo temos paieška prasidėjo nuo tapatybės, identiteto formavimo klausimų. Renkant medžiagą,

šios temos problematika peraugo į egzistencinius klausimus, žmogaus ir visuomenės santykių hipotezes.

Stebint socialinę aplinką bei kaip visuomenės yra veikiamas individas, galvoje sukosi keli raktiniai

žodžiai: absurdas, iliuzija, prasmė. Peržiūrėjus savo biblioteką, joje radau, dar paaugystėje pamėgtą

rašytoją ir filosofą Albert Camus, taip pat F.Kafka‘os ir J.P.Sartre‘o kūrybos. Perskaičius kelis A. Camus

kūrinius supratau, kad remsiuosi jo mintimis ir tai bus atspirtis kuriant diplominį darbą.

Žiūrint filmus, skaitant sūnui pasakas pastebėjau, kad jos kuria iliuziją apie tobulą gyvenimą –

amžiną meilę ir pasaulį, kuriame nėra rutinos. Tai mane paskatino palyginti realų ir filmuose kuriamą

fiktyvų pasaulį. Tas kelias valandas bežiūrint filmą gyvenama netikrame, tačiau nuostabiame pasaulyje, o

pasibaigus iliuzijos transliavimui, grįžtama į realų gyvenimą, kuriame dažniausiai patiriamas nusivylimas.

Tai viena iš priežasčių, kodėl filmų industrija klesti. Individas nori vėl ir vėl atsidurti pasakoje su laiminga

pabaiga.

Žmonės prašantys išmaldos – tai dar vienas aspektas verčiantis susimąstyti apie būties prasmę. Tą

akimirką, kai išvystu skurdžiai gyvenantį individą, suvokiu, kiek nereikalingų daiktų, maisto įsigyjama,

kai tūkstančiai žmonių ne tik neturi kuo apsirengti ar elementaraus stogo virš galvos, bet miršta iš alkio.

Persų išmintis sako „verkiau dėl batų, kol nepamačiau žmogaus be kojų“. Toks kontrastas ir išmuša iš

vėžių, ir kelia klausimą dėl ko mes gyvename? Visi šie pastebėjimai ir patirtys privertė pasigilinti į

absurdo, egzistencinę filosofiją.

Vizualizuojant temą apie žmogų, koncepciją būtų sunku perteikti nenaudojant žmogaus atvaizdo,

todėl pasirinkau statiškas figūras bei vieną dinamišką skirtumui pabrėžti. Individų siluetus pradėjau dėlioti

lape kompiuterine Adobe Photoshop programa ir taip artėjau prie galutinių eskizų. Dar neturėdama darbo

temos žinojau, kad naudosiu tekstilę bei siuvinėjimu paįvairinsiu grafikos darbų ciklą. Kuriant eskizus

atsirado vietos ir tekstilei, ir siuvinėjimui. Žinoma, suvokiau, kad pradinė vizualizacija nuo galutinio

darbo skirstis ir ši nežinomybė kėlė nerimą, tačiau atliekant bandymus supratau – atsitiktinumas prideda

gerų „prieskonių“.

16

2.2 Menininkai paveikę mano kūrybą

Pirmoji pažintis su grafika-siuvinėjimu įvyko dar antrame kurse pristatant Švedijos menininkę

Nina Bondeson. Ji 1988 m. baigė grafikos studijas Karališkoje dailės akademijoje, Stokholme, 2000 m. –

dailės ir naujųjų medijų studijas Göteborgo universitete. Per 18 metų N. Bondeson pristatė personalines

parodas bei dalyvavo grupinėse parodose ne tik visoje Europoje, bet ir Meksikoje, Zambijoje. Paroda

„Sinjoros Canedottos daiktų tvarka“ – pirmasis menininkės prisistatymas lietuviškai auditorijai. Ji

eksponavo darbus atliktus iki 2005 metų mišria technika – skaitmeninė spauda ir litografija. 2011 metais

dalyvavo Kauno Tekstilės Bienalėje, kurioje pristatė skulptūrą –šunį vardu „Jermemy Adagios“ ir

siuvinėtus paveikslus ant tekstilės.

Menininkė save pristato kaip pasakotoją. Ji pasitelkia personažus perteikti gyvenimo, mirties,

meilės, lytiškumo temas. N. Bondeson teigia, kad menininkas pasitelkdamas savo patirtį kuria meno

objektus, kuriais jis gali laisvai komunikuoti su žiūrovu nepasakodamas, kas dedasi kūrėjo viduje. Plačiai

paplitusios kalbos, kad menininko kūrinys – tai jo išgyvenimai. Pasak N. Bondenson, tai - netiesa. „Kai

pamatai tikrai gerus meno darbus, turbūt sužinai daugiau ne apie patį kūrėją, bet apie save patį,- sako N.

Bondeson. Todėl menininkei svarbu nemaišyti realybės su fikcija. Iš to seka išvada, jog tai, kas

vaizduojama jos darbuose yra netikra, tačiau mintys ir jausmai užplūstantys pamačius jos darbus – yra

realybė, kuri byloja apie patį žiūrovą.

N. Bondeson kūriniai patraukė dėmesį dėl kuriamų pasakojimų ir išraiškos. Siuvinėjimo technika

atlikti darbai privertė stabtelti ir įdėmiau pasižiūrėti. Siuvimas man yra artimas, galiu drąsiai teigti, kad

man tai išraiškos forma lygiavertė grafikai, todėl tokia N. Bondeson piešinių išraiška mane ypač

sudomino. Nors kartais išsiuvinėta linija gali atrodyti neįdomi, monotoniška, tačiau man ji atrodo drąsi ir

tvirta. Be to, tekstilė ir siūlas kuria paveikslo tekstūrą, reljefą, kuris tik paįvairina šios menininkės

netradicinę grafiką.

Hannalie Taute – dar viena menininkė, siuvinėjimu kurianti piešinius. Gimė 1977 metais Pietų

Afrikoje, iš prigimties klajūniškos sielos, tačiau šiuo metu gyvena ir kuria gimtajame krašte. Studijavo

dailę „P.E Technicon“ universitete ir, kaip ji pati sako, „patariant dailės profesoriaus po studijų pradėjau

valgyti, kalbėti, miegoti ir sapnuoti meną.“

17

Įdomu tai, kad ji nesirenka tradicinių medžiagų siuvinėjimui, tokių kaip tekstilė, bet renkasi

padangų gumą. Ši medžiaga atsidūrė menininkės rankose, kai ėmė kurti iš to, ką rasdavo šiukšlyne.

Padangų gumą sukarpo į šešiakampius, juos susiuva vieną su kitu ir taip pasigamina tinkamo dydžio

medžiagą darbui.

Pagrindinis vaizduojamasis objektas – žmogus. Menininkė gvildena tapatumo klausimus. Vienas iš

jos teiginių yra tai, kad žmogus turi per daug identitetų, kurie prieštarauja vienas kitam. Taip pat aktualūs

feministiniai, humaniškumo klausimai. H. Tautie kūrybos spektras platus, pradedant nuo tradicinių

piešinių ant popieriaus, siuvinėjimo ant gumos ir baigiant instaliacijomis.

Šios menininkės darbai sudomino, pirmiausia, išskirtinėmis medžiagomis, t.y. padangų guma,

kurios panaudojimą galima traktuoti kaip eko meną. Antra, ši menininkė mane patraukė siuvinėjimo

technika, kuri kardinaliai skiriasi nuo N. Bondeson. H. Tautie naudoja daug spalvų ir siuvinėja tankiai,

todėl kartais sunku pamatyti kur baigiasi viena forma ir kur prasideda kita, tačiau tuo darbai ir yra

išskirtiniai bei įdomūs.

18

2.3 Darbo eiga – kompoziciniai, techniniai ieškojimai, analizė

Vizualinių darbų realizavimas vyko trimis etapais: fono paruošimas, šilkografijos spauda ir

tekstilės siuvimas bei jos siuvinėjimas. Kiekvienas etapas pateikė savų problemų, kurias reikėjo spręsti

“čia ir dabar”, tačiau buvo įdomu todėl, kad tai buvo kažkas naujo. Teko prisiminti tapybos paskaitas

ruošiant foną. Nors šilkografijos technikos principus išmanau visai neblogai, tačiau tokio dydžio figūras

teko spausti pirmą kartą. Siuvinėjimą prisimenu tik iš mokyklos laikų, todėl reikėjo peržvelgti kitų

menininkų, dirbančių šia technologija, darbus ir pasisemti idėjų, technologinių sprendimo būdų galutiniam

siuvinėjimo etapui įgyvendinti.

Fonas.Atliekant bandymus ant skirtingų medžiagų ir įvairiai jas dengiant dažais, priėmiau

sprendimą foną lieti ant medvilnės, turinčios puikų sugeriamumą, ir šilko tekstilės [žiūrėti 32 – 35 pav.].

Audinį sukarpiau į lygias dalis 125 x 125 cm. Į didelį kiekį vandens įpyliau juodo tušo ir šį mišinį ėmiau

pilstyti ant paruoštos medžiagos. Kadangi balta tekstilės spalva ir dažų kontrastas buvo didelis, šiam

skirtumui panaikinti audinį nusprendžiau tolygiai padengti teptuku. Džiūnant fonas pašviesėjo, atsirado

netikėtų dažų subėgimų [žiūrėti 46 pav.]. Vėliau dengiau dar vienu skiesto tušo sluoksniu tik šįkart šlapią

tekstilę išgręžiau ir gavosi prašviesėjimai, smulkios raukšlelės, brūkšneliai, kurie atrodė įdomiai, tačiau,

mano nuomone, per margai. Dėl to atsirado dar vienas sluoksnis – skiesto balto akrilo - kuris pridengė

margumą ir galutinai suformavo norimą rezultatą. Pirminė mintis, kylanti pamačius rezultatą – siena,

blokinis sovietmečiu statytas namas. Tai sukėlė niūrumo, slogumo jausmą, kuris tiko pasirinktai temai.

Pilka spalva – neatsititinė. Ji puikiai leidžia veiksmui vykti: ji neužgožia figūrų, joje spalvota tekstilė

tampa dar ryškesnė.

Paskutinis fono paruošimo etapas – skaičių, linijų ir stačiakampių perkėlimas. Tam pasirinkau

lipnios plėvelės ploteriavimą. Paruoštą plėvelę perkėliau ant fono ir nudažiau baltais bei pilkais akriliniais

dažais. Skaičiai simbolizuoja individo asmens kodą - įvairių kortelių (pvz. studento, vairavimo

pažymėjimų) numeriai, banko sąskaitos numeris, gyvenamosios vietos kodas ir t.t. Žmogui duodamas

numeris, kuriuo jis yra atpažįstamas sistemoje, t.y. jis yra suvienodinamas su kitais individais.

Stačiakampiai simbolizuoja rėmus, apribojimus, standartus, į kuriuos žmogus yra spraudžiamas

visuomenės normų bei taisyklių.

Šilkografijos spauda. Žmogaus figūras spaudžiau šilkografijos būdu, nes ši grafikos technika leido

perkelti smulkias detales [žiūrėti 40 pav.]. Kadangi figūros didelės, todėl ant standartinio tinklo jos netilpo

- teko skaidytis į kelias dalis. Spaudžiau juodais dažais keliais sluoksniais, nes, kaip ir minėjau ankščiau,

19

tekstilė puikiai sugeria dažus, ir norint pasiekti norimą tamsią spalvą teko dengti daugiau nei vienu

sluoksniu. Perkėlus žmogaus atvaizdus, formavau neryškius, išsiliejusius veidus [žiūrėti 47, 48 pav.]. Tais

pačiais dažais, pilka ir juoda spalvomis kempinėlės pagalba užnešiau dažus ir suformavau galutinį

portretą. Tokiu pat būdu sumodeliavau ir rankas.

Vaizduojami žmonės priėmė visuomenės „žaidimo taisykles“, taip išsižadėdami savo unikalumo ir

išskirtinumo. Jie nebeturi savo tapatybės, todėl šiuos individus vaizduoju su išsiliejusiais veidais, iš kurių

neįmanoma atpažinti kas jie tokie. Tik „absurdo žmogaus“ portretas yra aiškus, ryškus, nes jis suvokia šio

„žaidimo“ absurdiškumą ir neišsižada savo unikalumo tam, kad pritaptų prie visuomenės.

Tekstilė ir jos siuvinėjimas. Paskutinis darbų etapas – siuvimas. Kaip ir spėjau pradėdama

kolekciją, jis buvo iššūkį keliantis ir užimantis nemažai laiko. Pirmiausia, ant specialios medžiagos su

klijais persipiešiau žmogaus figūrų dalis. Antra, šią specialią medžiagą dėjau ant norimo audinio ir

lygintuvo skleidžiamu karščiu priklijavau ją. Iškirpau figūras, jas prisiuvau atitinkamose vietose ir kitomis

tekstilės skiautėmis suformavau žmogaus „rūbą“. Norėdama “sulieti” skirtingus audinius pasitelkiau

siuvinėjimą – rankomis ir siuvimo mašina. Iš pradžių maniau, kad siuvinėsiu tik ranka, tačiau ieškodama

įvairesnės linijos, pabandžius siuvinėti siuvimo mašina, supratau, kad tai atvėrė naujas galimybes.

Mašinos ir rankos dygsniai kardinaliai skyrėsi ir tokiu būdu papildė bendrą kompoziciją [žiūrėti 49, 50

pav.].

„Absurdo žmogaus“ rūbą modeliavau šiek tiek kitaip. Paėmiau didelį medžiagos gabalą ir jos

kraštines siuvau pagal žmogaus figūrą. Susidariusį tekstilės perteklių prisiuvau prie apatinio sluoksnio, ir

tokiu būdu gavosi vientisa forma [žiūrėti 44 pav.].

Kiekvieno individo viduje priklausomai nuo amžiaus, nuo aplinkos, kurioje esti pats žmogus ir nuo

patirties, kurią išgyveno praeityje, vyksta pokyčiai, procesai. Nevisi šie vyksmai matomi išoriškai ir

nevisada individas supranta, kas su juo vyksta. Žmonių, paveiktų visuomenės, rūbą sąmoningai

konstravau chaotišką, dinamišką, margą. Tokiu būdu rodau jų nesąmoningumą, buvimą įtakojamiems

visuomenės normų, taisyklių ir priedermių. „Absurdo žmogaus“ vaizdavimas nebuvo atsitiktinis, juo aš

pabrėžiu skirtumą, tarp sąmoningo ir nesąmoningo individo. Todėl jo rūbas yra šviesus ir ramus. Nors yra

begalė siūlių ir klosčių, kurios iš pirmo žvilgsnio gali priminti chaosą, tačiau jos simbolizuoją patirtį,

kurios individas neskirsto į geras ar blogas, bet priima kaip faktą. Žinodamas savo veiksmų pasekmes jis

elgiasi taip, kad nereikėtų laiko švaistyti blogų pasėkmių likvidavimui. Siūlų gijos, kuriomis sujungtos

figūros – tai nematomi ryšiai, kuriais nebūdami sąmoningais vieni kitus veikiame ir formuojame.

20

III IŠVADOS

Žmogus yra formuojamas aplinkos, kurioje jis yra, kitaip tariant, individas yra jos atspindys.

Visuomenė - tai masė, kuri kuria taisykles, normas, standartus, stereotipus, o individas yra mažiausia jos

„ląstelė”, atliekanti sociumo paskirtą funkciją. Nenorėdamas būti atstumtu, žmogus aklai tiki tuo, ką teigia

aplinka. Tokiu būdu individas yra masinamas, jis kaip asmenybė ima prarasti savo unikalumą.

Žmogus negali pasirinkti kokioje visuomenėje gimti, tačiau jis gali rinktis: aklai priimti viską, ką

siūlo sociumas ar kelti klausimus, kodėl yra taip, kaip yra. Tik apmąstydamas diegiamas tiesas, žmogus

tampa sąmoningesnis nei iki tol buvo. Sąmoningumas veda prie doringesnio, dvasingesnio, išmintingesnio

pasaulio.

Remdamasi analize bei kūrybiniais ieškojimais sukūriau keturis mišrios technikos darbus, kuriuose

vaizduoju žmones priklausomus nuo visuomenės ir vieną nepaklūstantį diegiamoms tiesoms.

Baigiamojo kūrybinio darbo eigoje patirti išgyvenimai mane visapusiškai praturtino. Surinkta

medžiaga praplėtė akiratį, pagilino žinias bei priartino prie žmogaus gyvenimo esmės. Kūrybinio darbo

metu atrasti nauji menininkai, išbandyti technologiniai sprendimai įkvėpė tolimesniems darbams.

Įdėtomis pastangomis ir atliktu kūrybiniu darbu esu patenkinta.

21

LITERATŪRA

1. ŠLIOGERIS A. Būtis ir pasaulis, 2006.

2. ŠLIOGERIS A. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas, 1985.

3. CAMUS A. Svetimas. Krytis, 1991.

4. CAMUS A. Sizifo mitas, 2006.

5. JAMESON F. Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983 – 1998), 2002.

6. ALEKSANDRAVIČIUS P. Žmogaus asmens tapatumo problema: kas keičiasi ir kas išlieka?Filosofinis ir biologinis požiūris, 2002. Prieiga internetuhttp://litlogos.eu/L68/Logos68_064_071_Aleksandravicius.pdf [žiūrėta 2015 03 02]

7. ALEKNAITĖ - BIELIAUSKIENĖ R. Visybiška asmenybė ir jos vieta sociume, 2013. Prieigainternetu http://litlogos.eu/L77/Logos_77_147_158_Bieliauskiene.pdf [žiūrėta 2015 04 10]

8. KRUKAUSKIENĖ E. Jaunimo kultūrinis identitetas: prioritetai, nuostatos, etninė kultūra, 2003.

9. Pasaulis. Visuomenė. Žmogus: mokslinio pasaulėvaizdžio bruožai. [straipsnių rinkinys], 1980.

10. FRESCO J. Paskaita Stoholme, 2012. Prieiga internetuhttps://www.youtube.com/watch?v=zhHe1FeN6mc [žiūrėta 2015 04 15]

11. FILOSOFIJOS ĮVADAS. Prieiga internetu http://www.asu.lt/nm/failai/Filosofija/fcontent.html[žiūrėta 2015 04 15]

12. MUSNECKIS A. Absurdo karalystė. Prieiga internetuhttps://musneckis.wordpress.com/straipsniai/absurdo-karalyste/ [žiūrėta 2015 04 28]

13. KOVOLIS V. Kultūrinė psichologija: straipsnių rinkinys, 1995.

22

ILIUSTRACIJOS

1, 2, 3pav. http://beautifuldecay.com/2015/02/17/hannalie-tautes-embroiders-beautifully-fractured-

portraits-stitched-car-tires/

4 pav. http://www.erdmanncontemporary.co.za/hannalie-taute/cross-my-heart-solo-

exhibition/installation_images_2_-_hannalie_taute14.jpg/

5, 6, 7 pav. http://www.bienale.lt/2011/?p=547&lang=lt

8, 9, 10, 11 pav. http://www.sudsandsoda.com/

Simonos Meiliūnienės paveikslai:

12 – 27 pav. eskizai;

28 – 31 pav. galutiniai eskizai;

32 – 35 pav. fonų bandymai 30x30 cm;

36 – 39 pav. šilkografijos ir tekstilės bandymai 30x30 cm;

40 – 50 pav. kūrybinių darbų realizavimas 100x100 cm.

23

PRIEDAI

24

[1 pav.] Hannalie Taute, [2pav.] Hannalie Taute, “Tamed”, 2014 “No hard Feelings”, 2014

[4pav.] Hannalie Taute, “She married him anyway”, 2014 [3 pav.] Hannalie Taute,“Putting the pieces back together again”, 2014

25

[5 pav.] Nina Bondeson, “On language”, 2011

[6 pav.] Nina Bondeson, [7 pav.] Nina Bondeson, “On language”, 2011 “On language”, 2011

26

[8 pav.] Hinke Schreuders [9 pav.] Hinke Schreuders Be pavadinimo, 2011 Be pavadinimo, 2013

[10 pav.] Hinke Schreuders [11 pav.] Hinke Schreuders Be pavadinimo, 2012 Be pavadinimo, 2012

27

Kūrybinių darbų ieškojimai

[12 pav.] [13 pav.]

[14 pav.] [15 pav.]

28

[16 pav.] [17 pav.]

[18 pav.] [19 pav.]

29

[20 pav.] [21 pav.]

[22 pav.] [23 pav.]

30

[24 pav.] [25 pav.]

[26 pav.] [27 pav.]

31

[28 pav.] [29 pav.]

[30 pav.] [31 pav.]

32

Kūrybinių darbų eiga

[32 pav.] [33 pav.]

[34 pav.] [35 pav.]

33

[36 pav.] [37 pav.]

[38 pav.] [39 pav.]

34

[40 pav.] [41 pav.]

[42 pav.] [43 pav.]

35

[44 pav.] [45 pav.]

[46 pav.]

36

[47 pav.] [48 pav.]

[49 pav.] [50 pav.]

37

DARBŲ CIKLAS

“(Ne)priklausomas I”Mišri technika, tekstilė 100x100 cm

38

“(Ne)priklausomas II”Mišri technika, tekstilė 100x100 cm

39

“(Ne)priklausomas III”Mišri technika, tekstilė 100x100 cm

40

“(Ne)priklausomas IV”Mišri technika, tekstilė 100x100 cm

41

KOMPAKTINIS DISKAS