N E R E G E T A N E G I R D E T A

Vakare zvaigzde jau paklojo aukso lovely. — Ciucia l iulia, saulute! Tai minkstai ispurentas patalelis! Ta i baltas kaip sniegas apklotelis! Saulele padejo galv^ ant rozinio debesies priegalvelio. — O ta ta ta, kaip gera! Buvo beuzsnustanti, bet dar kart^ zvilgtelejo j zem§. — A r baltagalve papievio ramune jau miega? O bitute Pilkute gal

dar tebekorineja ziedelyje? Ramunele merkesi, supama svelnaus pievi^ vejelio. Bitute Pilkute

ratuota skubejo j namucius. — Saldaus miegelio, ramunele! Labanakt, bitute! Saulute pabuciavo uzmerktas geles akutes, pagloste permatomus

bites sparnelius. Paskui j i ve l padejo galv^ ant rozinio priegalvelio, uzsitrauke baltuoju debeseliij apklotu, uzsimerke ir uzmigo.. .

Kiskelis, vardu Baltkakliukas, tupejo kadagyne, gruksnojo dobilo lapelj ir liiidnai sau m^ste, zvelgdamas j sviesij padanges tak^, kuriuo nuejo saule. Nei lape, nei vilkas — niekas jai kelio nepastojo. Vakare zvaigzdele paklojo lovely. Ji ismiegos kiaur^ naktj, sapnuodama gra-zi^jj Vingrut j , tokj miel^ upelj, j kur j per diem^ dienas neatsiziiiri. I r tik vieverselis prikels j ^ auksiniu savo varpeliu. Baltagalv^ laukij ra -mun^ uzliuliuos ant savo rankij vejelis piitejelis, ir niekas nepazadins jos is miego. Nebent tik besiauci^s, beisdykauj^s naktinis drugelis, nebent tik apsisapnav^s rasos laselis, besirit^s zemen nuo laibutes smilgos... Bitute Pilkute nuskris j savo namelj, ramiai atsiguls j korio lovely.

A k , tik jis, sirmas lankij begiinelis, neturi kur galveles priglausti. T ik jam, vargdieneliui, rasele—paklodele, miglele —apklotelis. Pauks-telis pasivers savo giiztoje, lapelis suslames —jau ir gyvas. Dairykis , ar

lape Ruduodege neselina, klausykis, ar vilkas Pilkas negalanda astriij savo dantij, ar vanagas Kumpasnapis neplasnoja virsum galvos. O ir zmogus, nezinai, k^ sugalvos.

— Ojojoi , varge varge! Stai kiek cia seniai sitame paciame kadagyne Baltkakliukas sedejo

ant kelmelio greta savo Dziugutes. Nespejo jis parsivesti j ^ j sj kada-gyn^, nespejo padekoti jos motinelei, kad toki^ grazi^, toki^ ger^ dukrel^ isaugino, nespejo ir visi j dainelitj jai isdainuoti, stai ir nebe-ra jos...

Vakarij zaros bleso. Erne slankioti seseliai, tamsiis, niiirus. Kiske-lio Baltkakliuko sirdj suspaude toks liudesys, jog, rodos, tiesiog is jos gelmiij issiverze daina:

Kur vejelis pucia, Vis mane uzpucia, Kur lietelis lyja, Vis mane uzlyja.

Paskui jis nutilo ir klausesi. Jam atrode, kas suvirkavo sermuksnis, ten ant griovio krasto vienisas bestovjs.

— Aha , ir jam nelinksma.. . E i s i u pas j j —biisime du tokiu. Baltkakliukas jau buvo besokuoj^s, bet staiga kazkas suslamejo ir

suiabavo: — U i i , uu, u ! Kiskelis kruptelejo, suskliaute auseles, isplete akeles. — U i i i i i i , u ! Kiskieneles balsas. Bet kurios? Gal kokios nepazjstamos? — U i i i i , u i i i i , u ! — skambejo balsas. — U i i u , u ! — kartojo j j aidas kazkur toll kriimuose. „Aha, ar t ik cia nebus dediene Iskirptausiene!" — pagalvojo Bal t ­

kakliukas. Iskirptausiene —dedes Iskirptausio pati. Iskirptausiu b u ­vo pramintas kiskelio dede, kart^ pakliuv^s po pjaunam^ja masina kvieci i j dirvoje ir sj savo ziopliskum^ apmokej^s, laime, t ik ausies gal iuku.

Kiskelis dar pasiklause. Taip, cia dediene Iskirptausiene. — U i i , u i i , — atsiliepe jis ir nustrykciojo per zol§ pasitikti jos. — U i i ! Saulele tu zemele, kur mano vaikutis? K u r tu, Zvaigzdake­

li? Dar kart^ atsiliepk, mano aukseli! — U u , dediene, tai as, Baltkakliukas. Bematant j iedu atsidiare vienas priesais antr^. — A k , o as maniau, kad cia Zvaigzdakelis! Kokia nelaime, kokia

nelaime! Saulele tu zemele, nebematysiu savo Zvaigzdakelio,— deja-vo Iskirptausiene leteneles gr^zydama. — Saukiu saukiu, iibauju ubauju. Visus kriimus skersai isilgai islandziojau, visas pievas ir laukus apsu-kau. N e i saulele jo mate, nei vejelis sutiko. Ga l vilkas sudraske, gal lape pagavo? O gal vanagas nusinese ar medziotojas nusove? Ajajai,

6

kaip as gyvensiu be savo mazulelio!.. — brauke asaras letenele dedie­ne Iskirptausiene.

— Kada ir kur dingo Zvaigzdakelis? — paklause Baltkakliukas. — Vakar ryt^ dobilienoje. Paci^ pirm^j^ dien^ issivedziau j laukus.

Paci^ pirm^i^ dien^, saulele tu zemele! I r kaip vandenyje prapuole. Nespejo nei lauki^ platybe pasidziaugti, nei kvapiij j i j dobileliij i k i social prisivalgyti, nei saldziijjij kopristeliij kaip reikiant paragauti. Ajajai, kokia as nelaiminga, — verke pasikiikciodama Iskirptausiene. Asaros kaip lietus lijo jai is akii j .

— Nenusiminkite, dediene, — guode jq. Baltkakliukas. — O gal dar atsiras Zvaigzdakelis? Ga l , ko gero, ims ir stryktels is kr i imi j?

— K u r g i beatsiras, kurgi bestryktels? Sitiek laiko praejo. Saulele tu zemele, ir uz k^ man tokia nelaime? — aimanavo Iskirptausiene. — A r as kam bloga padariau? A r nors kada koj^ keliau pas lap§ arba vilk^? A r vanag^ uzkliudziau? O k^ galejau zmogui padaryti? N e i pievoje zoles numyniau, nei dirvoje javij islauziau. T i k po berzeliu, kur gu-ledavau, raseles atsigerdavau, tik retkarciais kopiistus darze aplanky-davau, tvarkingai po vien^ lapelj nusiskindavau. Ajajai, Zvaigzdakeli mano, rudnoseli mano! Neberasiu tav^s, neberasiu!.. — raudojo I s ­kirptausiene, letenelemis galv^ susiemusi.

Baltkakliukui jau ir taip nelinksmas buvo sis vakaras. O cia dar toji vargse nelaiminga dediene. Nors i m k ir verk kartu su ja. G r a u -dulys taip grauzia gerkl^, jog vos ne vos begali zodj istarti. Bet verkti jam nedera — juk vyras! I r tik ramina Iskirptausien^:

— Neverkite, dediene, Zvaigzdakelis atsiras! — Kaipgi jis beatsiras, saulele tu zemele? — Atsiras atsiras, pamatysite! — tvirtino Baltkakliukas. — A r nebe-

prisimenate, kaip atsirado Lepeckojelis? — Lepeckojelis niekur ir nebuvo dinggs, jis tik uzsizaide pievoje

su drugeliais ir nuklydo toliau. T ^ paciq^ dien^ susiradau j j . O dabar dvi dienos ir dvi naktys praejo — sitiek laiko!

Ir dediene Iskirptausiene vel apsipyle asaromis. — Sakau, kad atsiras Zvaigzdakelis. Netikite? A s pats j j surasiu! —

tare Baltkakliukas, nebejstengdamas kitaip nuraminti dedienes. — Argi? — prasvito Iskirptausienes akys. — Saulele tu zemele, argi

surastum? Ta i paskubek, Baltkakliuk, vaikeli! Zodis isspruko, ir baigta. Zodis kaip zvirblis: paleidai — ir jau ne-

bepagausi. O ta dediene lyg tycia tokia lengvatike: is pat karto eme ir patikejo! „Tai turbiit teisybe, kad sk^stantis ir siaudo griebiasi", — pamane Baltkakliukas.

— Skubek, Baltkakliuk! T u surasi Zvaigzdakelj . T u dr^sus, vikrus . Dr^sus, v ikrus . . . E , k^ cia pades toji dr^sa, jei teturi tik vikrias

kojas? Kas pabijos svelniij leteneliij, buko snukucio ar staciij ause-liij? Pagaliau, kur dabar tas Zvaigzdakelis?

7