1

R E D A K C I J A :

Vyr. redaktorė Alina Meilūnaitė – tel. (85) 261 3410

korespondentai: Lijana Cibulskienë – tel. (8 5) 210 3896

Kazys Jonuðas – tel. (8 5) 262 3658

Juozas Pocius – tel. (8 5) 210 3895

Ilona Skujaitë – tel. (8 5) 210 3896

dizaineriai Aida Janonytė, Gediminas Pranckûnas – tel. (8 5) 263 5918

stilistë Vita Korsakienė – tel. (8 5) 263 5917

I viršelyje – KPt. DArIAuS toLeIKIo, II viršelyje – VLADo KASPerAVIčIAuS, vidiniame atvarte – ALfreDo PLIADžIo, III viršelyje – Ltn. MInDAuGo žuKo, IV viršelyje – rIMo VILAVIčIAuS nuotraukos.

reDAKCIJoS ADreSAS: Pamënkalnio g. 13, Lt-01114 Vilnius, faksas (8 5) 262 3658 el. paðtas Kazys.Jonusas@KAM.lt

our ADDreSS: „KArYS“ (“the Warrior”) Pamënkalnio g. 13, Lt-01114 Vilnius e.mail Kazys.Jonusas@KAM.lt norintiems įsigyti „Kario“ žurnalą kreiptis (8 5) 273 5721

redakcijos nuomonë nebûtinai sutampa su autoriø nuomone nuotraukos, rankraðèiai negràþinami ir nerecenzuojami

tiraþas 2 100 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras Muitinės g. 4, Domeikava,

Lt-54359 Kauno r. formatas 60x90/8 uþs. nr. GL-56

žurnALAS „KArYS“ ĮSteIGtAS LIetuVoJe 1919 – nePrIKLAuSoMYBĖS KoVŲ MetAIS.AtGAIVIntAS JAV 1950 M. AtKurtAS LIetuVoJe 1991 M.

Nr. 2 (1972) 2010 m.

2

8

12

22

26

32

36

39

42

47

50

KoVInĖS DVASIoS PAIeŠKoS ALGIrDo BAtALIone

tAKtInĖ žVALGYBA. PLAčIAI užMerKtoS AKYS

KoMPIuterIŲ AMžIAuS SAVAnorIAI

LeDLAužIS

ĮžAnGA Į tIKrąJĮ KArIo GYVenIMą

JuozAS SLABoDA: „DūDMAIŠIS DerA Ir KArInIAMe orKeStre, Ir BAžnYčIoJe...“

SVeIKAtoS tIKrInIMo rItuALAI

SPorto PrAMoGoS „GeLežInIo VILKo“ BrIGADoJe

KAD KonfLIKtAS neSIBAIGtŲ trAGeDIJA

KoVInIŲ VeIKSMŲ PAVYzDžIAI

SuSItIKIMAI

BuVuSIoS VoKIetIJoS DeMoKrAtInĖS reSPuBLIKoS PLIenInIAI ŠALMAI

VIeŠŲJŲ rYŠIŲ KArInInKAS

18

52

2

t a i k o s p a r t n e r i a i

Konsultuojasi su psichologe

Kas gali daugiausiai papasakoti apie dalinio atmos-ferą, jei ne psichologė. Ltn. Giedrė Ambrulaitienė jau metus darbuojasi Algirdo batalione, konsultuoja karius ir jų šeimas, skaito psichologinio pobūdžio paskaitas (skirtas kuopų, būrių, skyrių vadams) apie krizes, depresijas, savižudybes, bendravimą, komandos formavimą. Šiuo metu atliekamas psi-chologinis rezervinio PAG būrio rengimas misijai –

LDK Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono karius vadina greitojo reagavimo pajėgų kumščiu – visus karinius iššūkius jie stengiasi įgyvendinti geriausiai iš visų. Kuo ypatingas šis dalinys? Algirdiečiai atsakytų: žodžiais nenusakoma kovine bataliono dvasia. Apie ją ir kalbamės su bataliono kariais.

Kovinės dvasios paiešKos

ALgIRDo bAtALIoNE

Karių „grandinėje“ – pirmasis II kuopos gr. žilvinas Marcin-kevičius, antrasis – srž. žydrūnas čugunovas.

3

kiekvienas būrys supažindinamas su psichologija. Kartu jauna specialistė atlieka karininkų vadovavimo stiliaus ir psichologinio klimato tyrimą batalione, jo išvadas žada pateikti po keleto mėnesių. Pasak jos, vadai šiame batalione stengiasi ne tiktai vadovauti, bet ir atsižvelgia į karių asmenines savybes, neven-gia bendrauti su psichologe, ateina konsultuotis ir pasitarti. Ltn. G. Ambrulaitienė džiaugiasi, kad šia-me dalinyje, ištikus bėdai, nevengiama psichologės. O problemos, kamuojančios karius, yra tos pačios kaip ir civiliniame gyvenime – konfliktai šeimoje, dar-bo problemos.

Giedrė ištyrė streso veiksnius. „Šeimos problemos iškeliamos į pirmą vietą, tai – didžiausias stresas, – teigė ji. – Taigi santykiai su vadais, konfliktai darbe nėra tokie svarbūs.“

O bendras psichologinis klimatas geras, nes čia kariai vieni su kitais bendrauja ir po darbo.

Šeimų šventės ir susitikimai ne darbo metu

Susitikimų ne vien tarnybos metu reikšmę pabrė-žia ir II mechanizuotosios pėstininkų kuopos kuopi-ninkas senbuvis psk. Algirdas Šalčiūnas.

– Gerai, kad bendraujame švenčių metu – susi-renkame į metų palydėtuves, šeimų šventes, – pa-sakojo jis. – Per tokius susiėjimus galime atviriau pabendrauti. O tarnyboje kiekvieną dieną visi užsi-ėmę savais rūpesčiais, darbų apimtis labai didelė, todėl skirti laiko pasisėdėjimams su kavos puodeliu pritrūksta laiko.“

Psk. A. Šalčiūnas prisimena laikus, kai kartu su kitais kariais susėsdavo valgykloje ir aptardavo visų kuopų reikalus, diskutuodavo. Dabar visi daugiau užsidarę savo komandose. Nors kariuomenėje da-bar tarnauja profesionalai, vis dėlto atsiranda tokių, kurie reikiamu momentu suserga ar kitaip nuo dide-lių darbų išsisuka. „Mūsų kuopa seniausiai iš viso bataliono tapo profesionalia. Nors iki galo komplek-tavosi ilgus metus, tačiau vis tiek viskas prasidėjo nuo mūsų. Taigi vienos problemos baigėsi su šauk-tinių išėjimu, tačiau prasidėjo kitos. Šauktinis žino, kad 24 valandas per parą jis yra batalione, savaitga-lį, jei buvo geras, išleidžiamas namo. Profesionalas tarnauja nuo 8 iki 17 val., o kur dar pratybos, trun-kančios paromis. Po tarnybos valandų jo laukia kiti rūpesčiai, susiję su šeima, kreditu, buitiniais daly-kais. Profesionalui reikalingos išeiginės, kad jis at-sigautų, susitvarkytų elementarius reikalus, juk tuo pat metu, kaip ir mes, dirba ir valstybinės įmonės,

tie patys bankai ir pan. Reikia sutvarkyti ir buitinius reikalus“, – pasakoja kuopininkas.

Jei nori suformuoti komandą, būtina bendrauti su kolegomis. Kuopoje yra tradicija – du kartus per me-tus visi susirenka neoficialioje aplinkoje, pasveikina gavusius laipsnius, parodo trumpus filmukus apie save. „Toks neoficialus bendravimas labai reikalin-gas, – pripažino psk. A. Šalčiūnas, – juk kuopoje eilinis ar grandinis prie manęs ne visuomet prieis pakalbėti. O štai taip mes galime apie daug ką pa-kalbėti, išspręsti daugelį problemų. Batalionas daro labai daug – visus sukviečia į šventes, taigi mes su-žinome, kuo kvėpuoja mūsų kolegos.“

Kartą per mėnesį kuopininkas surenka visą kuopą ir kalbasi apie viską – apie santykius tarp seržantų, karininkų, skyriaus vadų.

Gr. eugenijui Davsevičiui slidės nėra įprasta transporto priemonė.

4

Atmosfera priverčia keistis

Srž. Rimas Rimkus tarnybą pradėjo 2007-aisiais. Jis dalyvavo Greitojo reagavimo pajėgų pasiruošime budėti NATO: „Tai buvo mano apsisprendimas, ir ne-sigailiu, kad esu čia, – labai džiaugiuosi. Tarnybą at-lieku valdymo grupėje, mūsų yra keturiolika žmonių, esame vienas su kitu labai susiję, nes nuo to priklau-so mūsų darbo rezultatai. Mūsų užduotis – aprūpinti visą kuopą, kad ji efektyviai vykdytų užduotis. Nuo mūsų darbo priklauso ir jų kovinis rengimas.

Pasak Rimo, kolektyvizmo jausmas labai svarbus kariuomenėje, o sėkmė – vienybėje. Tai pagrindinis kuopos šūkis, kuris iš tiesų lemia darbo rezultatus.

Tačiau ir rakščių kolektyve yra. „Tiesą sakant, nedaug, – pripažįsta II mechanizuotosios pėstinin-kų kuopos vado pavaduotojas vyr. ltn. Gediminas Ališauskas. Bet savireguliacijos mechanizmai čia veikia kaip niekur kitur: tie žmonės, kurie nenori dirb-ti, natūraliai lieka šiek tiek atokiau. Juk to, kuris ne-nori dirbti, darbą privalo padaryti kiti. „Todėl kariai, pamatę, kad čia lengvai neprasisuks, pradeda daryti išvadas, – sako kuopininkas A. Šalčiūnas, – o tie, kurie jų nepadaro, išeina iš kariuomenės ar pereina į kitą dalinį. Žodžiu, bando plaukti pasroviui. Tačiau plaukimas pasroviui nėra gerai – jei nerodai inicia-tyvos, noro dirbti, nebūsi siunčiamas į kursus, po kurių gali tikėtis aukštesnio karjeros laiptelio, aukš-tesnio laipsnio, nuo kurio priklauso tavo atlyginimas. O jei plauki pasroviui, tai ir lieki vietoje. Yra pas mus kuopoje karių, kurie per trejus ketverius metus tapo seržantais, o yra ir tokių, kurie liko eiliniais.“

Taigi pati atmosfera priverčia auklėtis. Beje, kuo-poje yra karių, išsiskiriančių įvairiais būdo bruožais. Čia niekas nepyksta už originalumą ar išskirtinumą. Tačiau supykdyti kolegas galima abejingumu ir ne-noru atlikti savo pareigų. Tačiau jei esi žodžio kiše-nėje neieškantis linksmintojas ar kitaip sugebantis nuotaiką pakelti ar praskaidrinti, esi toks kokių labai reikia.

Profesionalai ir kontraktininkai

Vyr. srž. Olegas Magas už savo atsidavimą darbui jau tapo bataliono legenda: per šventes, atostogas jis gali sėdėti ir planuoti, kaip įdomiau surengti pra-tybas. Tačiau pats Olegas, 1995 m. pradėjęs tarny-bą batalione, neslepia manantis, jog čia užsibuvo pernelyg ilgai: „Mačiau gerąją ir blogąją kariuome-nės puses. Geroji – tai ta kariuomenė, kur visi dir-ba savo darbą, yra kolektyvas, kuris nori dirbti, nori tarnauti. Labai svarbus vadovaujančiųjų požiūris į

t a i k o s p a r t n e r i a i

Lediniame vandenyje sustingo j. srž. Andrius Kundrotas.

5

tokią komandą. Gera kariuomenė – ne ta, kuri aprū-pinta gera ekipuote, o ta, kurioje žmonės supranta, ką daro. Tačiau šiandien tokių dalykų aš pasigendu. Pradėjau savo tarnybą BALTBAT‘e, kur iš tiesų vis-kas buvo šaunu, paskui visa tai pradėjo perimti ir Lietuvos kariuomenė, tačiau vėliau procesas sulėtė-jo arba neišsirutuliojo.“

„Vis dėlto vilčių yra, – tikisi Olegas. – Algirdo ba-taliono II mechanizuotosios kuopos kolektyvas įvai-rus: „Yra norinčių dirbti, nors yra ir tokių, kurie iš viso nesupranta, ką jie čia veikia.“

Jam pritaria ir psk. A. Šalčiūnas: „Iš tiesų dabar galima skirstyti žmones į profesionalus ir kontrakti-ninkus. Profesionalas supranta, ko jis nori iš kariuo-menės ir ką jis gali jai duoti. O kontraktininkas – tai tas, kuris atidirba nuo 8 iki 17 valandos ir jam niekas daugiau nerūpi. Žmonės, kurie ateina čia, turi žinoti, ko nori. Jei ateini tik pabūti nuo–iki, tai esi nelabai geras karys.“

Vyrai neslepia – kontraktininkų pakanka ir jų kuopoje, todėl pripažįsta atrankų reikšmę – dabar geriausieji atrenkami į misiją. Vis dėlto kuopos pa-grindą sudaro profesionalai – ta komanda, kuria džiaugtųsi bet kuris vadas. Ir senbuvis Olegas vis

J. srž. olegui Kiriliukui iš eke-tės padeda išlipti pratybų vadovas vyr. ltn. Anatolijus Bogomolnikovas.

Vyr. ltn. A. Bogo- molnikovo rūpestis – kad neužšaltų „komfortiškų“ maudynių vanduo.

6

dėlto nesiruošia atsisakyti tarnybos, nes jis pagrįs-tai gali didžiuotis profesionalo vardu. „Kariuomenė – gyvenimo dalis: man čia patinka asmeninis tobulėji-mas. Kol tarnaudamas matau galimybę tobulėti, tol matau prasmę čia būti. Kai šito nebematysiu, manęs niekas nesulaikys“, – sako jis.

Piktybinių nusižengimų nebūna

Psk. A. Šalčiūno teigimu, kiekvienas skyriaus va-das stengiasi aplink save suburti komandą, nes jis su savo kariais kartu eis į mūšį. „Nepaliekame ir tų karių, kurie mano esą netinkami, su jais dirbama, kiekvienas stengiasi, kad žmogus pradėtų dirbti, nors ne su visada pasiseka. Yra tam tikrų individų, kurie nesupranta, kas yra komanda. Jie išeina, nes neįsilieja į kolektyvą. Vadinasi, jiems kariuomenė-je ne vieta. Mano karjeroje buvo daug tokių, kurie išėjo į kitą dalinį. Iš tiesų sunku prisitaikyti vienam prie kito, kiekvienas turime savo nuomonę, mąsto-me skirtingai. Kiekvienas vadas savaip prieina prie karių. Tačiau jei matome, kad žmogui kyla sunkumų, stengiamės jį perkelti į kitą kuopą, į kitą būrį“, – pa-sakojo psk. A. Šalčiūnas.

Vyr. ltn. Gediminas Ališauskas, paklaustas, ar daug drausminių nuobaudų gauna kariai, atsakė:

„Mūsų kuopa yra visiškai sukomplektuota, tad paly-ginti su kitomis, pirmaujame pagal drausminių nuo-baudų skaičių. Tačiau mes ir žmonių turim daugiau-sia. Pagrindinės problemos kyla dėl neatvykimo į tarnybą laiku, dėl vadų neinformavimo. Pačių draus-minių pažeidimų augimo tendencijos nėra.“

Pavėluoti į darbą iš tiesų kartais tenka, nes daugu-ma čia tarnaujančių į tarnybą susirenka iš skirtingų miestų – yra net ir iš Klaipėdos.

„Galime skirstyti pažeidimus į piktybinius ir ne-piktybinius, – pasakojo kuopos vado pavaduoto-jas. – Piktybinių prasižengimų pas mus praktiškai nebūna, bet yra pasitaikę atvejų, kai kariai neatvyko sąmoningai ir su jais teko atsisveikinti. O šiaip klys-ti yra žmogiška, ir tarnybinius tyrimus atlieka mūsų kuopos karininkai, kurie objektyviai įvertina visas aplinkybes.“

Prieš penkerius metus atėjęs į Algirdo batalioną ir karjerą pradėjęs kaip būrio vadas, šiandien vyr. ltn. G. Ališauskas patenkintas bataliono veikla, savo tarnyba, mato atliekamo darbo prasmę: „Mes dalyvaujame daugelyje pratybų, susiduriu su daug įvairiausių iššūkių – nuo kolektyvo formavimo iki ko-lektyvo mokymo. Pasiekėme nemažai – dalyvavome tarptautinėse pratybose Danijoje, išbandėme save „Tvirtame skyde“, „Baltijos erelyje“. Tai iš tiesų sutei-

t a i k o s p a r t n e r i a i

Vyr. srž. Sigitui Stacevičiui išbandymas šalčiu ir ledu – beveik malonumas.

7

kia džiaugsmo visiems kuopos kariams, mes matome savo tarnybos prasmę. Pasiekus šį tikslą prasideda budėjimas NRF ir mūsų kuopos pagrindu formuoja-ma PAG (provincijos atkūrimo grupės) štabo kuopa. Taigi daugelis žmonių, kurie dirbo norėdami ko nors pasiekti, jau pasiekė“, – sakė vyr. ltn. G. Ališauskas.

Šeimos našta

Tačiau kuopos vado pavaduotojas sutinka – daug kas pasiekta šeimos sąskaita. Pasak psk. A. Šal-čiūno, kuopoje šeimos problemos sprendžiamos pirmiausia, nes jos kariams yra svarbiausios. „Vadai stengiasi į šias bėdas atsižvelgti, padėti, nes geriau-sias karys yra tas, kuris patenkintas, kuris supranta, kad jis svarbus savo kuopoje“.

„Iš tiesų tarnyba mūsų kuopoje kario šeimai yra našta, – pripažįsta vyr. ltn. G. Ališauskas, – karys, kaip šeimos galva, yra ypatingas atvejis, šeimai nėra lengva, ir aš matau, kad jei padedame išspręsti pro-blemą, susijusią su šeima, karį tai stipriai motyvuo-ja. Taigi jei susirgs vaikas, žmona, artimieji, jis gali drąsiai kreiptis į savo vadą – jam bus suteikta laisva diena. Įsivaizduokite, kaip jie, žinodami tai, noriai dirba tuomet, kai reikia atlikti rimtas užduotis.“

Kai kuopoje daugiau kaip šimtas žmonių, kiekvie-ną dieną atsiranda naujų rūpesčių, tačiau visuomet galima pasikliauti kolegomis, jie ir patarimais gali pagelbėti. Pernai vien tik kuopos valdymo grupės kariams gimė penki kūdikiai. Tėveliams visi buvo atlaidūs. Psk. A. Šalčiūno atvejis kitoks: kai gimė dukra, jis stovėjo rikiuotėje, gimus sūnui, po poros savaičių tėtis išvyko į pratybas Latvijoje. „Tiesiog taip reikėjo. Labai svarbu, kad namiškiai supras-tų – mūsų darbo valandos nėra nuo 8 iki 17. Manau, daugelio iš mūsų gyvenimo draugės tai supranta,“ – vylėsi puskarininkis.

Skausmingiausios kariams – skyrybos. Tokių atve-jų buvo ir kuopoje. Ir psk. A. Šalčiūnas nė kiek ne-klydo, kad kariams tai yra vienas iš skausmingiausių įvykių. Deja, šiais klausimais ne visuomet gali patarti ir draugai.

Iki visiškos laimės netrūksta nieko

Dar vienas iš privalumų, kuriuos mini kariai, yra bataliono dalyvavimas sprendžiant karių šeimų gero-vės reikalus. Pasak S5 skyriaus viršininko kpt. Aiva- ro Pliatkaus, misijos Afganistane metu bus suda-ryta darbo grupė, kuri dirbs su išvykusiųjų į misiją artimaisiais, kvies juos į įvairius susitikimus, teiks psichologines konsultacijas, artimieji nebus palikti

likimo valiai. „Daugelis bendraujame šeimomis, ne visi kariai bus išvykę, manau, prireikus išvykusiųjų artimieji pagalbos sulauks ir iš čia esančių, – mano kpt. A. Pliatkus. „Iš tiesų tokie susitikimai yra labai svarbūs, juk smagu žinoti, kad Lietuvoje likusi žmo-na gerai praleidžia laiką. Jaučiu, kad tokia pagalba svarbi – kai būni ten, labai svarbu žinoti, kad su tavo artimaisiais pasikalbama. Pagaliau labai reikia ir psi-chologės pagalbos,“ – pritaria ir psk. A. Šalčiūnas.

O ko trūksta iki laimės? Vyresnysis ryšininkas srž. Rimas Rimkus neslepia ambicijų – trūksta žinių: jis nori tobulėti, daug ko pasiekti, išbandyti save mi-sijoje, kilti karjeros laiptais. Kuopos vado pavaduoto-jui vyr. ltn. G. Ališauskui jau netrūksta nieko. Galbūt geriausiai bendrą visų būseną apibūdina kuopininko žodžiai: „Prieš porą metų į šį klausimą būčiau atsa-kęs – greičiau surinkti karius, sukomplektuoti gin-klus, o dabar jau viską turime.“

Lijana CibulskienėAritido čepaičio nuotr.

Maloni atokvėpio minutė. Gr. Dmitrij Ivanickij.

8

Karo nebus, kam tie žvalgai?

Tokia skausmingai ironiška fraze aukšti Sausumos pajėgų štabo karininkai apibūdina pastarųjų 7 metų strategiją taktinės karinės žvalgybos srityje ir užsi-mena apie beveik prasidėjusį regresą, nors iki tol žvalgybos padalinių rengimas buvo gana pažangus. Prieš metus atliktoje analizėje pateikti faktai bado akis, žinoma, jeigu jos neužmerktos.

Kariuomenės geležinis kumštis, brigada „Geležinis Vilkas“, neturėjo iki galo sukomplektuotų žvalgybos padalinių, o Birutės ir Kęstučio motorizuotųjų pėsti-ninkų batalionų žvalgų būriai buvo iš viso nekomplek-tuojami ir iki šiol neatkurti. Geriausiai žvalgai išsilaikė KASP, tačiau jų aprūpinimas gerokai šlubuoja.

Tokią situaciją ekspertai įvertino kaip rizikingą, nes turimi žvalgybos pajėgumai gali nesuteikti vadams taktinių žvalgybinių duomenų apie priešą ir vieto-

PLAČIAI uŽMeRKTOS AKYS

Šiandien sunku pasakyti,

kas pamiršo Sun Tzu posakį

„Kariuomenė neturi nieko

artimesnio už žvalgus“

ir kodėl užmerkė akis į

karinės taktinės žvalgybos

silpninimą, bet pastaraisiais

metais žvalgybos padaliniai

buvo pradėję kone

merdėti. Užtat pernai

Sausumos pajėgos ėmėsi

įgyvendinti žvalgybos

pajėgumų plėtros planą.

vę, o jie būtini sėkmingai įvairaus spektro operacijų baigčiai. Vadai be išsamios taktinės žvalgybinės in-formacijos sprendimus būtų priversti priimti aklai, o tai nelabai siejasi su modernios ir gerai parengtos kariuomenės vizija.

Atgaivinimo planas

„Svarbiausias mūsų tikslas – Sausumos pajėgo-se sukurti integruotą ir lanksčią taktinės žvalgybos sistemą, kuri teiktų visų lygių SP vadams žvalgybinę informaciją jų sprendimams, susijusiems su valsty-bės gynimu, taikos meto užduotimis ir tarptautinėmis operacijomis, pagrįsti, – pasakojo Sausumos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas mjr. Ričardas Dumbliauskas. – Žvalgai rengiami pagal principą „iš-gyvenk, kovok, nugalėk“, o jų rengimas nebuvo, nėra ir niekada nebus lengvas. Išgyvenimo periodą ben-

TAKTinė žVAlgybA.

S A V A M B Ū R Y

9

žvalgai ruošiami pagal principą „išgyvenk, kovok, nugalėk“.

10

dromis išlikusių žvalgų pastangomis įveikėme, dabar bandome kovoti ir žinome, kur link einame, todėl ti-krai nugalėsime...“

Pirmiausia buvo pradėta nuo esamų žvalgybos štabų skyrių ir padalinių konsolidavimo bei jų per-sonalo komplektavimo. „Jau pradėjome pamažu komplektuoti brigados „Geležinis Vilkas“ žvalgybos kuopą ir batalionų būrius, iki reikiamo skaičiaus pa-pildomi KASP rinktinių žvalgų būriai, Inžinerijos ba-talione tam tikri vienetai rengiami inžinerinei žvalgy-bai. Planuojama atkurti žvalgybos padalinius Birutės MPB ir Kęstučio MPB,“ – situaciją komentavo mjr. R. Dumbliauskas. – Dabar svarbiausia išspręsti papil-domo personalo kiekio ir tinkamo aprūpinimo pro-blemas, nes turime išlikusių patyrusių, motyvuotų ir išradingų žvalgų. Be to, Mokomajame pulke veikia Žvalgų mokykla, vedanti specializuotus štabų S2 specialistų, Patrulio, Taikliojo šaulio, Išgyvenimo kur-sus, ruošiamas Motorizuotosios žvalgybos kursas“.

Sustiprintas bendras MPB „Geležinis Vilkas“ ir KASP žvalgų kovinis rengimas. „Anksčiau, galima sakyti, prieš žvalgybos nuosmukį, bendri žvalgų pasirengimo patikrinimai vykdavo bent 2 kartus per metus, padaliniai atlikdavo žvalgybines užduotis ir buvo gana griežtai vertinami. Pernai pirmą kartą surengėme keletą didesnio masto bendrų reguliarių-jų vienetų žvalgų pratybų. Pirmose žvalgai tobulino individualius įgūdžius, antrose atliktas visas žvalgy-bos ciklas, kariai buvo integruoti į mokomąjį štabą ir kuopą, veikė kartu. Nuo šiol bendros pratybos vyks du kartus per metus: vasarą mokomosios, rudenį – vertinamosios. Be to, ištisus metus periodiškai vyks-ta bendri seminarai, keliantys žvalgų profesinę kva-lifikaciją“, – pasakojo SP štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas.

Taip situacija atrodo iš sostinės štabo aukštumų, o kokios eilinių žvalgų nuotaikos?

Atsparusis žvalgo genas

Žvalgo profesija turi ypatingo žavesio – net ir sun-kiausi išbandymai atrodo romantiški ir viliote vilioja karius. Jei kalbėdami apie taktinės žvalgybos strate-giją galime įžvelgti pakilimų ir nuopuolių, tai žvalgo genas paprastų karių kraujyje išliko atsparus – jo ne-įveikė nei abejingumas, nei prastas aprūpinimas ar kitos negandos. Kaip pasakoja žvalgybos karininkai, pradėjus atrankas į žvalgybos padalinius, kandidatų ne tik kad nepritrūko, bet buvo ir iš ko pasirinkti. „Pas mus ateina kariai, suprantantys, ką reiškia žvalgo tarnyba. Turbūt labiausiai motyvuoja profesijos iš-

S A V A M B Ū R Y

žvalgo genas išlieka atsparus ir sunkiais laikais: iššūkiai užgrūdina, o ne atbaido.

11

skirtinumas ir platesnis užduočių spektras, palyginti su paprastais pėstininkais, pvz., karius itin domina parašiutinis rengimas. Žvalgo darbas yra įdomus, kad ir kokioje pozicijoje dirbtum“, – įsitikinęs briga-dos „Geležinis Vilkas“ žvalgybos kuopos vadas kpt. Rokas Noreikis.

Dešimt metų kariuomenėje tarnaujantis Žvalgybos kuopos Valdymo grupės žvalgybos specialistas vrš. Kęstutis Kilinskas žvalgo geną atrado būdamas šauktiniu – sėkmingai įveikė žvalgų pradžiamokslį – Patrulio kursą, ir liko tarnauti Jėgerių batalione. Jis išvardijo pagrindinius dalykus, traukiančius rinktis žvalgo profesiją: šaudymas, fizinis pasirengimas, priešo technikos išmanymas ir atpažinimas, oro in-filtracijos pratybos – nusileidimai virvėmis iš sraig-tasparnio, nuo pastatų, šuoliai parašiutu. Karys pri-klauso ypatingai grupei žvalgų pasaulyje – Laisvojo kritimo komandai. „Man parašiutinis rengimas yra ne tik reikalingas, bet ir maloniausias dalykas šioje profesijoje. esu atlikęs 188 šuolius – dieną, naktį, sklęsdamas ir pan., bet esu dar tik pradedantysis. Desantinis ruošimas yra retas malonumas, bet labai efektyvus.“ Tačiau taip atrodo ne visiems. Kaip kadai-se kilo klausimas, kam iš viso reikia žvalgų, taip da-bar klausiama, kam jiems reikia desantinio rengimo. Kaip informavo Sausumos pajėgų štabo pareigūnai, pagal naujausius įsakymus šiuo konkrečiu atveju vėl mėginama taupyti taktinio lygmens sąskaita – žval-gams infiltracija iš oro taps neprieinama, nebent jiems to prireiks misijoje, kurios dabar yra pagrindi-nis prioritetas. Taip ir norisi pacituoti vieną „Dviračio žinių“ herojų – „nu pri čiom tut vaša Lietuva?“

Vis dėlto, nepaisant trukdžių, atsparus žvalgybos genas stiprėja. „Galima konstatuoti, kad atkuria-ma naujos kokybės stipri kariuomenės šaka, turinti savo braižą, tradicijas ir aukšto lygio profesionalus. Stengiamės visokeriopai skatinti žvalgų motyvaciją: per kovines „Žvalgų tako“ pratybas geriausiai pasiro-dęs padalinys gauna pereinamąją Sausumos pajėgų vado taurę, bus organizuojamos realistiškos praty-bos. Dar būtinai pakovosime dėl desantinio rengimo, nes ką jau ką, bet kliūtis žvalgai įveikti tikrai suge-ba,“ – optimistiškai situaciją vertina Sausumos pajė-gų štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas.

Taigi situacija gerėja, o apie ką krizės sąlygomis svajoja taktinio lygmens žvalgai? Svajonė skamba paprastai – leiskite mums ramiai dirbti savo darbą.

Ilona SkujaitėVrš. e. žygaičio ir SP štabo žvalgybos skyriaus

archyvo nuotr.

12

XX a. savanorius sutelkė lemtingi valstybės įvykiai, o naujųjų technologijų

amžius atėjo ramiai, nešdamas ne karą, bet patriotizmo ir ekonominę krizę.

Kokie motyvai skatina rinktis savanorio kelią šiandien?

Apie tai diskutavome su KASP rinktinių senbuviais.

p A ž i n t i S

KOMPIuTeRIųAMŽIAuS SAVANORIAI

Jaunoji karta: j. srž. Kristina Smulkytė, žemaičių apygarda.

13

Pinigų karta?

„Patriotiniai, idėjiniai“ – tokie epitetai dažnai varto-jami kalbant apie savanorių, parlamento gynėjų, kar-tą. Ji pamažu užleidžia vietą jaunimui, kuris neretai apibūdinamas kaip interneto, kompiuterių ir pinigų karta. Ar iš tiesų dabar pinigai tampa svarbiu motyvu renkantis tarnybą KASP? KASP rinktinių senbuviai, iš arčiausiai matantys ir pažįstantys naująją savanorių kartą, piniginį aspektą vertina įvairiai.

Nuo 1991 m. KASP tarnaujantis Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės štabo S-3 skyriaus spe-cialistas srž. Gintaras Lapinis įvardijo lūžio tašką, kai pinigai savanorių tarnyboje pradėjo konkuruoti su patriotizmu: „1997 m. dėl amžiaus KASP paliko daug senosios kartos savanorių. Tuomet buvau kuopinin-kas Vilniaus batalione, iš mūsų išėjo maždaug būrys, bet žadėjo grįžti, jei prireiks. Taigi prasidėjo kartų kaita, atsirado kitas kontekstas, nes pasikeitus įsta-tymams pradėta mokėti už savanorių tarnybą, ėmė keistis ir karių motyvacija. Pinigų mokėjimas daug ką pakeitė, pasitaikydavo net tokių kuriozų, kai paliepus ateiti išsivalyti ginklų, paklausdavo, ar už tai bus su-mokėta.“

„Manau, kad pinigai yra vienas iš motyvų renkan-tis savanorio kelią (žinoma, ne visiems), kiti ateina dėl idėjų, gyvenimo būdo, o anksčiau – ir noro iš-vengti privalomosios karinės tarnybos“, – svarstė Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 306 kuopos vadas kpt. Kęstas Andriuškevičius. Nors pašnekovai neneigia pinigų įtakos, bet nelinkę ir jos sureikšmin-ti. „Galima daryti prielaidą, kad dabar į savanorius ateina dėl pinigų, bet pas mus daugiausia ateina 18–25 metų jaunimas. Jie neturi pinigų, bet jų neturi ir bedarbiai, tad kodėl pastarieji neateina? Jei finansai būtų pagrindinis motyvas, ir jie ateitų. Matyt, pinigai nėra svarbiausias dalykas, o tik papildomas, šalia jaunatviško noro save išbandyti ir ką nors įdomaus nuveikti“, – rėžia optimistinę nuomonę Dainavos apygardos 1-osios rinktinės S-3 skyriaus viršininkas kpt. Vytautas Daunaravičius, savanoris nuo 1991 m.

Jeigu kalbame apie finansinius motyvus, negalima pamiršti tarptautinių operacijų, į kurias vykstantys kariai savanoriai gauna padorų atlygį. Ar vien dėl to galima ryžtis tapti savanoriu? Srž. G. Lapinis mano, kad tokių buvo daugiau, kol misijos vyko europoje, į Afganistaną savanorių važiuoja mažiau, dažniausiai vyksta specialistai. Anot jo, šiame kontekste savano-rių nereika išskirti iš bendro kariuomenės konteksto: tiek jiems, tiek kariams profesionalams papildomi pinigai visada buvo svarbus stimulas važiuoti į misi-

nauja pamaina: j. srž. Vytautas Stepanauskas, Didžiosios kovos apygarda..

14

p A ž i n t i S

ją. Žinoma, negalima kalbėti apie visus, kitų rinktinių atstovai pažymėjo, kad yra ir tokių savanorių, kurių misijos apskritai nevilioja, o treti tarptautines opera-cijas vertina kaip profesinį tobulėjimą ir natūralų kar-jeros etapą.

Krizės ir emigracijos iššūkiai

Kintanti šalies ekonominė situacija neišvengiamai paliečia ir profesionalią kariuomenę, ir savanorius.

Gerais laikais kariuomenėje atsirado nemažai laisvų etatų, nes privačiame sektoriuje buvo galima uždirbti daugiau mažiau vargstant. Per krizę kandidatų stoka niekas nebesiskundžia, nors savanorio tarnybos fi-nansinės perspektyvos nebėra tokios patrauklios.

Prielaidą, kad ekonominė krizė vilioja į Savanorių pajėgas, iš savo patirties skuba paneigti Vyčio 5-osios rinktinės štabo viršininkas, savanoris nuo 1992 m., kpt. Gintaras Berdešius: „Dėl krizės dau-giau žmonių pas mus tikrai neateina. Vedėme aps-kaitą, kiek pernai atleidome ir priėmėme, pastarųjų kiekis labai nežymiai padidėjo. Negaliu tvirtinti, kad pasikeitus ekonominei situacijai daugiau žmonių pa-noro tapti kariais savanoriais. Iš asmeninės patirties galiu paneigti nuomonę, kad savanoriais tampama dėl pinigų. Kariams savanoriams mokama tik sim-boliškai, už pašaukimus, pvz., eilinis už dieną gauna apie 50 litų. Jeigu kas mano, kad galima užsidirbti būnant savanoriu, labai klysta. Kiek tenka bendrauti su jaunaisiais savanoriais, jiems pinigai nėra pagrin-dinis motyvas.“

„Kaip įmanydami taupome lėšas, per krizę reika-laujama prisiminti pamatinį mūsų tarnybos principą – savanoriškumą, ir šaukti karius nemokant pinigų. Kuopos vadui reikia gerokai padirbėti, kad motyvuo-tų karį ateiti iš patriotinių paskatų, o ne dėl pinigėlių. Iš savo patirties sakau, kad tai įmanoma, – pasakoja kpt. K. Andriuškevičius, savanorių kuopos Kretingoje vadas. – Ši kuopa buvo panaikinta 2004 m., o

XXI a. savanoris iš Dzūkijos gr. Vytautas Liesionis.

Vyčio apygardos žvalgai pratybose Latvijoje.

15

2007-aisiais pradėta atkurti nuo nulio – buvau tik aš ir intendantas, reikėjo surinkti visus žmones. Aktyviai agitavome, važinėjome po mokyklas, visame ra-jone skelbimus kabinome, rinktinės sporto šventę Kretingoje organizavome. Geranoriškai talkino pir-mieji savanoriai. Per 3 metus beveik surinkome visą kuopą, taigi tai padaryti įmanoma, nors nelengva. Dabar mūsų tikslas – į savanorius pritraukti palan-giškius.“

Pastaraisiais metais Lietuvoje kaip reikiant įsibė-gėjo emigracija, kuri veikia ir KASP. „Šis faktorius ypač pasijuto mažesniuose miesteliuose, jaunimas išties emigruoja. Vieni išvažiuoja ilgesniam laikui, kiti keliems mėnesiams, tam laikotarpiui suspenduoja tarnybą. Dažniausiai tikri savanoriai grįžę tęsia tar-nybą, bet pasitaiko atvejų, kai pasilieka užsienyje. Tokia problema yra“, – pasakojo Vyčio 5-osios rinkti-nės štabo viršininkas.

Ar į KASP ateina patriotų entuziastų?

„Tada su ugnele dirbom. 1994 m. atėję į savanorius su bendraminčiais subūrėme neoficialią žvalgų gru-pę, buvome pramuštgalviai, kuriems svarbu važiuo-ti į miškus, ką nors daryti. Tais laikais savanoriams nemokėdavo nieko, važiuodami į pratybas patys pirkdavomės maistą, jei reikėdavo – ir kuro, o nega-vę mašinos, vykdavome traukiniais (ne vieną sykį į Kazlų Rūdą traukiniu važiavom, ginklus slėpdami „čecholuose“). Buvo ir tokių, kurie vasarą mieliau rin-kosi pratybas miškuose, negu poilsį prie jūros“, – ti-pišką „patriotinių kartos“ istoriją papasakojo Dariaus ir Girėno 2-osios rinktinės štabo S-2 skyriaus žvalgy-bos vyr. specialistas psk. Aurelijus Grakavičius.

Ar šiuolaikiniai savanoriai gali papasakoti ką nors panašaus? Jaunimo garbę apgina Dzūkijos atstovas. „Alytaus rajone buvo dingusi mergaitė, jos ieškojo policija, kinologai, sraigtasparniai ir negalėjo aptik-ti. Dingusios mergaitės sesuo buvo karė savanorė, ji paprašė kuopos vado pagalbos. Paskambinus ka-riams savanoriams, susirinko visa kuopa, niekas ne-atsisakė ateiti, ieškojo mergaitės be jokio atlygio, kol surado jos kūnelį. Šis įvykis rodo, kad prireikus sava-noriai moka susitelkti. Ir 1991 m., ir dabar tarp sava-norių yra išlikęs kolektyviškumo jausmas. Anuomet į savanorius ateidavo grupelėmis. Ir dabar ateina ne po vieną, visi draugiškai bendrauja. Juk esminis tar-nybos savanorių pajėgose bruožas – savanoris esi ne tik 10 valandų tarnyboje, bet visą laiką. Turi jaunimas ir patriotizmo pakankamai, be to, tai nepriklausomo-je Lietuvoje augusi karta, nemačiusi senojo režimo.

Mes, vyresni, turime užsilikusių anų laikų šablonų, o jie yra daug laisvesni, ir tai didžiulis privalumas“, – neabejoja kpt. V. Daunaravičius.

Psk. Aurelijus Grakavičius iš 2-osios rinktinės taip pat pripažįsta, kad entuziastų su žiburiukais akyse galima rasti ir tarp naujosios kartos savanorių: „Ne-seniai darėme kliūčių ruožą Kauno technologijos universitete, po to atėjo keli studentai į savanorius – tikrai su ugnele. entuziazmas neišnykęs. Jei kalbė-tume apie žvalgų būrį, anksčiau atrankose dalyvau-davo apie 30, o dabar mažiau, paskutinėje buvo 8 žmonės. Pastebiu, kad silpnėja jaunimo fizinis pa-rengimas, daugiau prie kompiuterio sėdi, negu salė-je sportuoja ar kroselį palaksto.“

Žemaičių rinktinės atstovas irgi patikina, kad jo kuopoje yra savanorių patriotų, kurie neverkšlena dėl litų. Bene skeptiškiausiai situaciją vertino pa-šnekovas iš Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės. „Atėjusių iš patriotinių paskatų, sakyčiau, visiškai mažai“, – teigė vaikinas. Vyčio 5-osios rink-tinės savanoris pripažįsta, kad tokios dvasios, kaip 1991 m., nėra, nes pasikeitė ir žmonės, ir laikai, bet jei pasikartotų panašūs politiniai sukrėtimai, galbūt pasikartotų ir dvasinis pakilimas.

Kauno savanoriai.

16

Motyvas Nr. 1

Žinoma, sudėlioti jaunųjų savanorių motyvacijos mozaiką nėra paprasta. Pašnekovai, išsakydami savo nuomonę, vengia apibendrinimų ir pabrėžia, kad ateina pačių įvairiausių interesų žmonės. Iš tiesų sunku suskaičiuoti, kuriems svarbiau pinigai, kuriems idėjos, patriotizmas ar kariškas gyvenimo

būdas. Veikiausiai motyvaciją sudaro šių faktorių vi-suma. Tačiau kalbinti KASP senbuviai pastebi, kad vis daugiau jaunų žmonių į KASP atvilioja noras iš-bandyti save ir patirti karinę romantiką.

„Kiek kalbu su jaunąja karta, daugiausiai ateina dėl įdomumo. Vieni žmonės jaučia poreikį žvejoti, medžioti, kitiems savanorio tarnyba yra patinkan-tis gyvenimo būdas, čia susiranda bendraminčių. Nemažas procentas ateina jau tarnaujančių savano-rių draugų, iš smalsumo. Yra ir studijuojančių, taip pat iš Šaulių sąjungos, nemažai savanorių atveda agitacija mokyklose“, – pasakojo srž. G. Lapinis.

Kpt. K. Andriuškevičius pastebi, kad savanorių tar-nyba įdomi ne tik vyrukams. Jo vadovaujamoje kuo-poje yra nemažai ir merginų, kurios motyvuotos tar-nauti ir fiziškai gerai pasirengusios, kelios iš jų įstojo į Karo akademiją.

„Tarnauti pradedantys savanoriai dažniausia sako, kad savanorių pajėgose juos domina galimybė iš-bandyti save, sustiprėti fiziškai ir ginklai – tai aktua-lūs dalykai vyrų pasaulyje. Manau, kad per atrankas į savanorius patenka tik gerai motyvuoti žmonės, jeigu jiems būtų neįdomu, tikrai neleistų savaitgalių miškuose, o pasirinktų kitą laisvalaikio leidimo būdą. Jaunimas pas mus ateina labiau išprusęs ir žinantis, ko nori, ko atėjo“, – pasakojo kpt. G. Berdešius.

Vadai pastebi, kad įtaką, renkantis savanorio kelią, daro ir darbdaviai. „Pastebėjome, kad jie yra suinte-resuoti savo pavaldinių tarnyba KASP, nes savano-riai mokosi daugybėje kursų, pvz., nuo specialisto iki vadybos, kuriuose įgytos žinios praverčia ir civili-niame gyvenime, o darbdaviui nereikia už tai mokėti. Apsaugos firmos labai geranoriškai priima savano-rius į darbą, nes jie yra perėję atrankas“, – pasako-jo kpt. V. Daunaravičius. Nors pasitaiko ir priešingų atvejų. „Kai norime pakviesti žmogų kelioms paroms ar į savaitinius mokymus, o jis dirba gamykloje ar individualioje įmonėje, kurioje nėra kam jį pakeisti, darbdaviai nenori išleisti. Būna, kad neturėdami nau-dos darbdaviai pasiūlo vienam kitam savanoriui apsi-spręsti, ar jis nori tarnaut KASP, ar tęsti darbą pas jį. Tokių problemų dažniau iškyla mažesniuose mieste-liuose“, – pastebi Vyčio 5-osios rinktinės atstovas.

Ypač savanorių vadus džiugina kariai, atėję po pri-valomosios tarnybos. „Tokių kuopoje turiu nemažai, manau, jei po metų laiko „kerzuose“ žmonės nori ir toliau likti kariuomenėje, ir jų kas nors išeis. Daug at-eina ir draugų paskatinti, filmų prisižiūrėję, įdomumo dėlei, su jais reikia daugiausia pastangų motyvuo-jant“, – patirtimi dalijosi kpt. K. Andriuškevičius.

p A ž i n t i S

Kretingos sa-vanorių kuopos pratybos: poil-sio akimirka.

17

Kiek lemia kariuomenės vengimas?

Perėjimas prie profesionalios kariuomenės šiek tiek nerimo kėlė ir KASP. Iki tol buvo dalis žmonių, kurie mieliau rinkosi 3 metus tarnybos savanorių pajėgose, o ne metus privalomosios karo tarnybos. „Buvo prielaida, kad panaikinus privalomąją karo tar-nybą, sumažės savanorių. Bet, pavyzdžiui, Alytuje, į kuopas yra eilės, nėra tiek vietų, kiek norinčiųjų. Būna laikai, kai į savanorius ateina mažiau, būna, kai daugiau, manau, kad tai nulemia ir besikeičian-čios jaunimo mados. Seniau buvo mados reikalas išsisukti nuo kariuomenės ir savanoriškosios tarny-bos, o dabar nebėra prievartos, tad darosi madinga

išbandyti save KASP“, – pastebi Dainavos 1-osios rinktinės atstovas.

„Gal kiek ir sumažėjo savanorių, bet tikrai nežy-miai. Reikia pasakyti, kad su tais, kurie ateidavo tik vengdami tarnybos kariuomenėje, nebuvo lengva dirbti – gaudyk, sakyk, rašyk. Taigi dalis jų išėjo, bet dalis ir liko“, – pastebi Dariaus ir Girėno 2-osios rink-tinės atstovas. Panašias tendencijas sako pastebėję Vilniaus ir Kretingos savanoriai – dėl šių priežasčių išėjo labai nedaug žmonių.

Tai gera naujiena Krašto apsaugos savanorių pa-jėgoms – jos išlieka patrauklios jaunajai interneto, kompiuterių ir pinigų kartai, turinčiai gausybę veiklos alternatyvų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Ilona Skujaitė Klaipėdos rinktinės savanorių pratybos.Vrš. e. žygaičio ir KASP rinktinių archyvų nuotr.

18

Uostas ledų spąstuose

Atšiauri žiema daug rūpesčių sukėlė ne tik vairuo-tojams, bet ir jūrininkams. Katerio uK H-22 (ledlau-žio) vadas lvn. Ruslanas Kuprijanovas pripažino, kad per 12 jo tarnybos metų oro sąlygos šią žiemą buvo sudėtingiausios, o ledlaužis uoste turėjo itin daug darbo. „Kai spaudžia šaltukas, Karo laivų flotilės akvatorija greitai užšąla, todėl kateris turi dažnai lau-žyti ledus, kad koviniai laivai bet kada galėtų išplauk-ti į jūrą vykdyti užduočių. Kateris H-22 laužo ledus ir

Karo ir kruizinių laivų terminale, kuriame stovi budin-tys karo laivai. Šiose vietose ledai visą laiką turi būti susmulkinti ir sulaužyti, kad prireikus laivai galėtų iš karto atsišvartuoti. Jei reikia, padedame ir Klaipėdos uosto tarnyboms. Katerių, laužančių ledą Karo laivų flotilės uosto teritorijoje dėka, šalia esančio žvejybi-nių laivų uosto laivai gali išplaukti į Klaipėdos uosto laivybos kanalą ir į jūrą“, – apie žiemos rūpesčius pa-sakojo ledlaužio vadas.

Kad ledas prie krantinių nesustorėtų, ledlaužis šią žiemą plaukiojo nuolat, kiekvieną darbo dieną, o jei šaltis dar labiau spigindavo – ir savaitgaliais. Ledo sto-ris svyravo nuo 15 cm iki 30 cm., tačiau lvn. R. Kupri-janovas prognozuoja, kad didžiausi iššūkiai laukia pavasarį: „Žiema nesibaigė, dar visko galima tikėtis. Pavasarį, kai prasidės ledonešis iš Kuršių marių, vi-sas uostas gali būti užgrūstas ledais, kurių storis gali siekti iki 60 cm“.

LedLaužisNors kateris H-22 yra vienas mažiausių KJP laivų, žiemą jis virsta ledlaužiu, be kurio pagalbos neišsiverčia ir didieji karo laivai.

Vairuojant ledlaužį svarbiausia stebė-ti, kad ledai nepa-žeistų sraigtų.

i š a r t i

19

Kaip mažieji uosto darbininkai kovoja su tokiais ledų gniaužtais?

ledlaužio vairavimo ypatumai

2009 m. vasario pabaigoje Karo laivų flotilės ka-terių grupę performavus į Pagalbinių laivų ir katerių divizioną, jam priskirti paieškos ir gelbėjimo laivas „Šakiai”, uosto kateriai H-21, H-22 ir H-23 „Lokys“. Iš visų katerių ledlaužiu dėl savo korpuso konstrukcinių ypatybių tituluojamas tik kateris uK H-22. Jis ir atlie-ka pagrindinį ledų laužymo darbą Karo laivų flotilės akvatorijoje. Jei reikia pagalbos, ledų laužyti siunčia-mas ir kitas uK H-21 kateris, tačiau jo galimybės šio-je srityje ribotos. „Jei žiema tokia atšiauri ir šalta kaip praėjusi, kitų katerių įgulos pakeičia H-22 įgulą, nes ledus tenka laužyti 7 dienas per savaitę“, – pastebi uK H-21 katerio vadas lvn. Tadas Tamašauskas.

Kaip vairavimas žiemą turi savų niuansų, taip ir valdyti katerį tarp ledų nėra paprasta, reika išmany-ti ledų laužymo taktiką. „Katerio vadas turi būti la-bai atidus ir profesionalus vairininkas, stebėti, kad ledai nepakliūtų po katerio sraigtais. Reikia plaukti atsargiai ir nedideliu greičiu. Laivagalyje stovintis bocmanas nuolat vizualiai stebi situaciją ir palaiko ryšį tarp vairinės ir laivagalio, kad ledai būtų laužomi nepakenkiant katerio sraigtams, – pasakojo lvn. R. Kuprijanovas. – Katerio H-22 vairavimo leduose me-todika yra tokia, kad pagal situaciją pasirenkamas didelių ledo lyčių smulkinimo būdas – plaukiojimas ratu, zigzagais ar kvadratais.“

Pasak katerio vado, nebūna vienodų ledlaužio iš-plaukimų, nes kiekvieną kartą keičiasi ledų storis ir jų sangrūdos, kinta vėjo kryptis, povandeninės sro-vės, taigi katerio įgulai monotonija tikrai negresia. „Nuolatinis darbas tokiomis sąlygomis suteikė man ir H-22 įgulai labai daug praktinių įgūdžių, o tai, be abejo, yra labai svarbu atliekant sudėtingas opera-cijas ir darbus plaukiojant leduose“, – patirtį įvertino lvn. R. Kuprijanovas.

Tiesa, gal po tokios intensyvios tarnybos užšąlan-čiame uoste kateris H-22 nusipelnė oficialaus H-22 „ledlaužio“ vardo?

Universalūs jūrininkai, ekstremalūs nuotykiai

Laivavedžiai, mechanikai ir bocmanai – šių spe- cialybių kariai tarnauja kateriuose (H-21 ir H-22 įgulas sudaro po tris karius, H-23 „Lokio” – 4 kariai). Nors karo jūrininkai pripažįsta, kad tarnauti kateriuose yra

20

lengviau negu koviniuose laivuose, bet čia dirba tik ilgametę patirtį kituose laivuose sukaupę kariai.

„Didžiausias iššūkis mums – būti universaliems. Tai reiškia, kad vieno katerio vadas, mechanikas ir bocmanas gali vykdyti pareigas ir kituose dviejuose kateriuose, nors visi kateriai yra skirtingi. Tam reikia patirties, žinių ir nuolatinio tobulėjimo. Be to, katerių grupėje netarnauja nė vienas karininkas, todėl katerių vadai turi planuoti, priimti sprendimus ir kontroliuoti procesą lygiai taip pat, kaip ir didelių kovinių laivų va-dai“, – pasakojo Pagalbinių laivų ir katerių diviziono bei H-23 „Lokys“ vadas lvn. Svajūnas Kubiliūnas.

Daugiausia tarnybos laiko katerių įgulos praleidžia krante. Kaip pasakojo katerio H-21 vadas lvn. T. Ta-mašauskas, tarnyba kateriuose vyksta pagal nusta-tytą dienotvarkę, kuri nesiskiria nuo kitų kovinių laivų, pvz., kiekvienas rytas prasideda nuo vėliavos pakėli-mo, vėliau – technikos apžiūra ir patikrinimas, rikiuo-tės užsiėmimai, katerių tvarkymai, sportas ir t. t.

Kasdieninę tarnybą paįvairina išplaukimas į jūrą – tuomet įgulos gali atitrūkti nuo rutinos krantinėje. „Įsimintiniausia užduotis kateriui H-23 teko prieš porą metų – reikėjo nugabenti Povandeninių veiksmų ko-mandos narus į paskirtą tašką jūroje prie Palangos. Pradėjus nardyti, bangos jūroje buvo iki pusės me-tro, pagal oro prognozę jokių netikėtumų neturėjo būti (buvo gegužės mėnuo), bet įpusėjus nardymams vėjas pradėjo kilti, bangos didėti, teko nutraukti dar-bus ir grįžti. Plaukiant atgal bangos pasiekė jau apie 3 metrus. Be to, narų motorinė guminė valtis patyrė techninį gedimą. Teko manevruoti audringoje jūroje, kad prisirištume narų valtį ir partemptume į krantinę. Bevelkant nutrūko kilpa, prie kurios buvo pririštas velkamos valties lynas, turėjome vėl apsisukti ir iš naujo priplaukti prie sugedusios valties. Viskas bai-gėsi gerai – kateris ir narų valtis sėkmingai pasiekė Klaipėdos uosto vartus“, – pasakojo „Lokio“ vadas.

Nors katerių grupės kolektyvas mažas, bet labai draugiškas. Kariai tikino, kad jų tarnyboje mikrokli-matas yra labai geras, konfliktinių situacijų darbe praktiškai nekyla, mielai kartu leidžia ir laisvalaikį. Ši žiema katerių įguloms buvo labai intensyvi, bet dau-giau poilsio nežada ir kiti metų laikai.

tik spėk suktis

Darbų kateriams nestinga apskritus metus. Jie nuolat apžiūri uosto akvatoriją, krantines, stebi, ar uoste nėra naftos produktų dėmių, ar nėra kliūčių, kurios gali trukdyti koviniams laivams išplaukti į jūrą, dalyvauja ir antidiversinėje Karo laivų krantinės apsaugoje. Kateriai H-21 ir H-22 velka ir švartuoja

Katerio uK H-22 (ledlaužio) vadas lvn. ruslanas Kuprijanovas.

Katerio uK H-21 vadas lvn. tadas tamašauskas.

H-23 „Lokys“ va-das lvn. SvajūnasKubiliūnas.

i š a r t i

21

laivus, stato bonus (specialias užtvaras teršalams rinkti). Kateris H-21 dalyvauja užtikrinant užsienio karo laivų saugumą, jiems stovint Klaipėdos uoste. Kateris H-23 „Lokys“ dalyvauja įvairiose operacijose kartu su povandeninių veiksmų komanda.

Be katerių neapsieina ir karo laivų šaudymo praty-bos. „Kateris H-21 į šaudymo rajoną jūroje buksyruo-ja jūrinį taikinį, išmeta jo inkarą nurodytoje vietoje, o katerio vadas atsako už šaudymo rajono saugumą. Po pratybų taikinį partempia atgal į uostą“, – pasako-jo H-21 katerio vadas lvn. T. Tamašauskas.

Kateriai atlieka ir nemažai specialiųjų darbų – ap-rūpina kitus padalinius, pvz., imituoja priešo pajė-gas per mokymus, aprūpina Povandeninių veiksmų komandą ir SOP (gabena karius ir įrangą į nurodytą vietą). Kateriai gali atlikti paieškos ir gelbėjimo ope-racijas jūroje arti kranto, kur dideli laivai negali ma-nevruoti dėl didelės grimzlės.

Didelių ledo lyčių smulkinimo būdas pasirenkamas pagal situaciją – kateris plaukia ratu, zigza-gais ar kvadratais.

Ilona SkujaitėLtn. Mindaugo žuko ir

lvn. Svajūno Kubiliūno nuotr.

22

t A R n Y B o S k A t i l e

nubyrėjo beveik pusė

Prieš keletą mėnesių „Karys“ supažin-dino skaitytojus su būtinųjų kursų pra-džiamoksliais. Tuomet dauguma karių tvirtai tikėjo susiesią savo gyvenimą su tarnyba. Po kelių mėnesių kuopos vadas kpt. Jaroslav Kondrat teigia, kad poky-čiai akivaizdūs. „Galbūt patys kariai ne kažin kiek pasikeitė, tačiau nubyrėjusių nemažai, – pasakojo kuopos vadas. – Mūsų kuopoje buvo 50 žmonių, liko 31. 19 išėjo – iš jų vienas komisuotas dėl sveikatos, keturi – dėl nepažangumo, 14 išėjo savo noru.“

ĮžAngA Į TiKrąJĮ KARIo gyVenimą Pirmieji būtinieji kariniai

mokymai Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke rukloje sulaukė didžiulio susidomėjimo – norintys atlikti privalomąją karo tarnybą ir tapti kariais profesionalais tiesiog užplūdo Karo prievolės centrus. Tačiau iki kursų pabaigos likus keturioms savaitėms rezultatai pasirodė esą ne tokie džiuginantys.

Dauguma į kursus atėjusių karių nori tarnauti pagal gyve-namąją vietą.

23

Batalionas po karių nubyrėjimo buvo perskirsty-tas – dabar būriai perkelti į vieną kuopą. Šiandien instruktoriai laužo galvas, spręsdami, ar 40 procentų karių pasitraukimas yra normalus reiškinys. Daug ar mažai – spręsti anksti, vis dėlto tai pirmoji laida. O į klausimą, ar ne per daug apkraunami būtinosios karo tarnybos kariai, atsako vienareikšmiškai – ne.

„Dauguma ateina nežinodami, kodėl čia ateina, – tvirtino būrio vadas vyr. ltn. Modestas Lapienis. – Jie neįsivaizduoja, kokia tai institucija, kokios drausmės reikalaujama, kokia vyrauja tvarka ir pan. Kai ku-riems paklusti įsakymams yra nepaprastai sunku, todėl, kai paragauja tos duonos, supranta, kokia ji „skani“. Buvo karių, kurie pavyzdingai elgėsi ir mokė-si, tačiau baigę devynių savaičių kursą, pasakė, kad tai ne jiems. Tačiau jie pareigingai atliko tarnybą ir iš-ėjo. Deja, buvo ir tokių, kurie nuo pat pradžių pradėjo verkšlenti, kad jiems sunku.“

Svarbiausia – tarnybos vieta

Iš pradžių būtinosios karo tarnybos kariai buvo ku-pini vilties pasilikti profesinėje karo tarnyboje, todėl

stengėsi mokytis. Instruktoriai gyrė karių nusiteiki-mą, jų motyvaciją, tačiau kartu ir abejojo – juk praėjo per trumpas laiko tarpas, kad išryškėtų kario tinka-mumas profesinei tarnybai. Įžvalgūs profesionalai siūlė palaukti kursų pabaigos. O dabar situacija to-kia – net ir atkritus atsitiktiniams, vis dėlto netekčių gali būti ir daugiau.

Skyriaus vado vyr. srž. Artūro Vaičiulio skyriuje buvę aštuoni kariai, keturi išėjo – keli dėl nesėkmin-gų mokslų, vienas prisipažino atėjęs todėl, kad ne-turėjęs darbo. Beje, dauguma atėjusių į būtinuosius kursus tikėjosi čia atrasią darbo vietą. „Mano skyriu-je yra vedęs karys iš Panevėžio, turintis du vaikus, – pasakojo skyriaus vadas. – Išgirdęs prognozes, kad labiausiai kariai yra laukiami Algirdo batalione, tvirti-na, kad jis sutiktų čia tarnauti, tačiau šeima nesutiks. Taip pat dvejoja ir klaipėdiškiai, jie norėtų tarnauti Klaipėdoje.“

Svarbiausia priežastis – dauguma čia atėjusiųjų nori tarnauti pagal gyvenamąją vietą, todėl kai kurie bijo būti išsiųsti į kitą vietą. Taigi ir Algirdo batalionas, kuris yra vienas iš geriausių dalinių, nėra viliojanti tarnybos vieta. „Iš tiesų motyvacija nėra tokia, ko-

Paragavę kario duonos ir išbandę pratybų miškuose skonį kariuomenėje nori likti tik ištvermingiausieji.

24

t A R n Y B o S k A t i l e

kios norėtųsi, – pripažino ir vyr. ltn. M. Lapienis, – jei kalbama apie tarnybą kariuomenėje, tai pagrindinis akcentas vis dėlto yra socialinis faktorius – pinigai, darbo vieta.“

Karių vertinimo sistema

Pasak kuopos vado, socialinis faktorius labai svar-bus – jei mokslų pradžioje to nesimatė, tai dabar ši aplinkybė tapo labai svari: kariai domisi, kur bus jų tarnybos vieta, kiek jie gaus atlyginimo. Galima pro-gnozuoti, kad kai kurie atsisakys tarnybos dėl netin-kamos tarnybos vietos.

O kol kas jokių oficialių duomenų apie būsimąją tarnybos vietą nežino net instruktoriai. Pagaliau kas laukia karių, tapsiančių profesionalais, taip pat neži-no. Tuo domisi patys būtinosios tarnybos kariai, jie jau kalbėjosi ir su bataliono teisininku.

Beje, apie konkurenciją – būrio vadas vyr. ltn. M. La-pienis sako pastebėjęs kai kurių jos apraiškų: „Buvo žadėta, kad geriausieji galės pasirinkti tarnybos vietą, todėl yra karių, kurie ypač stengiasi“. Visi ka-riai supranta, kad jie bus vertinami pagal tam tikrus reitingus, todėl net ir rezerve būdami jie galės būti pašaukti, jei kitų kursų karių rezultatai bus prastes-ni. Norint tapti geriausiu, reikia gerai išlaikyti visus

teorinius ir praktinius testus. Sudaryta karių vertini-mo sistema, kuri padeda nustatyti karių pasirengimo lygį. „už kiekvieną testą kariai gauna atitinkamą balų skaičių, – pasakojo kuopos vadas, – jie susumuoja-mi ir gaunamas bendras vertinimas. Taigi daugiausia balų surinkę yra reitingų viršuje, o mažiausiai – apa-čioje.“

gripo epidemija nesutrukdė

Tačiau konkrečiai įvardyti geriausių kurso karių instruktoriai nesiryžta: pavyzdžiui, vienas karys pui-kiai parašo testus – tiesiog idealiai, kaip iš abėcėlės, tačiau praktiniai dalykai sekasi sunkiau, o kitas ir tes-tus neblogai parašo, ir praktiką išmano. Yra ir tokių, kuriems testai sekasi prasčiau, tačiau praktiniuose reikaluose tiesiog „žiba“. „Ryškaus lyderio nėra, ta-čiau vienas dalykas aiškus – per devynias savaites jie labai pasikeitė, – įsitikinęs būrio vadas. – Jie ak-tyvūs, klausinėja, nori sukaupti kuo daugiau žinių. Iš pradžių to nebuvo. Didžiulis stimulas yra ir galimy-bė pasirinkti tarnybos vietą. Karius pasiekė gandai, kad jie bus paskirti į Algirdo batalioną. O iš kur jie sužino, mes net neįsivaizduojame. Tačiau faktas – motyvacija po devynių savaičių padidėja, su kariais daug lengviau dirbti nei anksčiau. Pagaliau tų ketu-

norint tapti geriausiu, reikia pavyzdingai išlaikyti visus teorinius ir praktinius testus.

25

riasdešimties procentų karių, kurie nubyrėjo, nerei-kia gailėti – dauguma jų tiesiog per paskaitas nosį krapštydavo.“

Pirmųjų būtinosios karo tarnybos kursų karius už-klupo ir gripo epidemija. Iš tiesų sergamumas gripu buvo didelis – pusė karių trims keturioms dienoms iškrito, todėl netgi pamokos nevyko. Vis dėlto, pasak profesionalų, tai nebuvo lemiamas veiksnys, sutruk-dęs siekti karjeros kariuomenėje. Pasak būrio vado, į tai buvo atsižvelgta, kariams suteikta galimybė pa-sistengti, todėl dabar labai svarbu, kaip jie pasirodys per likusias keturias savaites iki kursų pabaigos.

noras – tapti ryšininku

Iš keturių mūsų prieš porą mėnesių kalbintų ka-rių liko tik du – eil. Raimondas Savulis ir Osmundas Aukščiūnas.

Raimondas baigė IT mokslus, dirbo, tačiau sėdė-damas prie kompiuterio suprato, kad tai ne tas gy-venimas, kokio iš tiesų norėtų – jį traukė aktyvesnė veikla, noras patirti naujų įspūdžių. Ir šiandien jis nori likti kariuomenėje. „Pajutau, kad tai, ką aš čia veikiu, yra skirta man – aktyvus gyvenimas, pratybos, buvi-mas lauke, komandinis darbas su kitais kariais mane traukia ir žavi. Negąsdina drausmė ir tai, kad reikia mokėti paklusti. Vadų įsakymai yra logiški ir protingi, juose nėra nieko tokio, kas prieštarautų mano įsitiki-nimams ir sąžinei, įsakymai konkretūs, suprantami ir nesunkiai įgyvendinami“, – pasakojo eil. R. Savulis. Gripu sirgęs todėl, kad organizmas nepratęs prie krū-vių, juk vis dėlto pusantrų metų praleido dirbdamas įstaigoje, todėl toks stresas neliko be pasekmių. Per kursų laiką Raimondas nebuvo net prisiartinęs prie kompiuterio, tačiau tikina nelabai ir pasiilgęs. „O kas laukia ateityje – nežinau, – prisipažino vaikinas. – Kol kas aiškios vietos, kur tarnausime, nėra, tačiau pre-liminarūs spėjimai – arba Garbės sargybos kuopoje Vilniuje, arba Algirdo batalione. Tiesą sakant, man nėra svarbi tarnybos vieta, norėčiau gauti ryšininko pareigas.“

Mokslai Raimondui sekasi neblogai – teko perlai-kyti tik vieną testą, taigi jis rezultatais patenkintas. „Nesakau, kad labai pasikeičiau, tiesiog įgavau prak-tinės patirties, susipažinau su kariniu gyvenimu, apie kurį žinojau iš kitų lūpų. Vis dėlto dauguma pažįs-tamų mano, kad šis žingsnis buvo skubotas, tačiau aš pats džiaugiuosi, kad pasukau šiuo keliu. Tikiuosi, man pravers ir aukštasis išsilavinimas, padės kilti karjeros laiptais. Galbūt galėsiu savo žinias pritaikyti kariuomenėje – juk čia yra kompiuterių klasės“, – da-lijosi įspūdžiais Raimondas.

Kolektyvu Raimondas labai patenkintas – su sky-riaus kolegomis susidraugavo. „Bandomuoju laiko-tarpiu, kuris truks nuo trijų iki šešių mėnesių, gau-sime pusę kario atlyginimo – apie 850 litų. Vėliau jis padvigubės. Tai nėra blogai, juk atsiveria perspek-tyvos išvažiuoti į misiją. Iš tikrųjų mus čia pakanka-mai gerai prižiūri, saugo, kai šalta, pratybos lauke nevyksta“, – samprotavo karys.

Įžanga į visavertį kario gyvenimą – taip šį laikotarpį apibūdino Raimondas.

tvirtas osmundo apsisprendimas

Osmundui Aukščiūnui iš Marijampolės sudėtin-giausia pirmosiomis dienomis buvo „sutilpti į laiką“. „Viską reikia atlikti bėgte – ir ryte nusiprausti, nusi-skusti. Vis dėlto, nors esu čia dar neilgai, niekada ne-sudvejojau – noriu likti tarnyboje, stengsiuosi būti pa-vyzdingas ir geras karys“, – pasakojo vaikinas. Jam visuomet patiko drausmė ir tvarka, taip buvo auklė-jamas ir namie – visada būti tvarkingas, sąžiningas. Baigęs mokslus kolegijoje, bandė stoti į Lietuvos karo akademiją, tačiau nesėkmingai susiklosčius aplinky-bėms, įsidarbino ir toliau svajojo apie karinę tarnybą. Tvirtas apsisprendimas vaikinui padėjo įveikti visus sunkumus: „Man čia labai gerai, nesvarbu, kur pa-siūlys tarnauti, kario profesija man patinka. Be abejo, būtų smagu tarnauti ten, kur noriu, tačiau šiandien svarbiausia – likti kariuomenėje. Nesitikėjau, kad taip gerai seksis, – pagal testų rezultatus būryje esu an-tras. Praktika taip pat neblogai sekasi – sulaukiau iš vadų pagyrimų ir paskatinimų. Todėl siekiu užsibrėžto tikslo ir nė minutės nedvejojau, kad liksiu čia.“ Tiesa, pirmasis susitikimas su mišku buvo nejaukus – šal-ta, tuomet naujokai neišmanė, kaip rengtis, kiek porų kojinių užsimauti. Neapvylė apranga – Osmundas pa-tenkintas šiltais batais, uniforma, striukėmis. „Galime derinti drabužius ir tikrai nešąlame. Taigi kiekviena diena atneša naujovių, ir nė kiek nesigailiu, kad esu čia“, – sako karys.

Vaikinui šiek tiek įgrysta rytinė mankšta, tačiau ji padėjo sustiprėti fiziškai. Karinė rutina jo nevargina, tačiau sakėsi pastebėjęs, kad, nors daugelis kolegų metė rūkyti, vis dėlto yra ir tokių, kurie pradėjo dūmą traukti būtent čia, kariuomenėje, nes pasigenda įvai-rovės: juk išeina į lauką, kai kiti lieka kareivinėse, pa-šneka. „Juokiamės patys iš savęs, vieni iš kitų, bet nepiktai. Juk visi tie, kurie nenorėjo, išėjo, mes visi motyvuoti likti čia. Tiesa, yra dvejojančių dėl tarny-bos vietos, tačiau vis tiek visi nori pabaigti kursą.“

Lijana CibulskienėAlfredo Pliadžio nuotr.

26

“ k a r i o „ p o r t r e t a s

Juozas slaboda:

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione tarnaujantis vrš. Juozas Slaboda gerai žinomas Suvalkijos sostinėje. Karys nuolat dalyvauja įvairiuose renginiuose, populiarina lietuvos kariuomenę. Vrš. J. Slabodos dūdmaišiu grojamos karinės patriotinės dainos traukia neįprastu skambesiu, virpina sielos gelmėse protėvių įtemptas stygas.

„DūDmAiŠiS DERA IR KAriniAme orKeSTre, IR bAžnyčioJe...“

27

– Pirmą kartą susitikome gana įdomiomis aplinky-bėmis: Kaune vyko kasmetinio dūdmaišininkų susi-pūtimo koncertas ir Jūs ten grojote uniformuotas. Kas Jus skatina dėvėti uniformą ten, kur, atrodo, ji visai nebūtina?

– Sunku paaiškinti, turbūt siela kariška kitaip ne-leidžia. Nuo senų laikų kariai grojo įvairiais instru-mentais, dažniausiai pučiamaisiais. Nepasakysiu tiksliai, kokioje kronikoje yra aprašyta, kad Lietuvos kunigaikštį po žygio pasitikdavo dūdmaišininkai. Susirinkę dūdmaišininkų susipūtimuose keičiamės įvairia informacija apie dūdmaišius, todėl galiu drą-siai sakyti, kad tai yra universalus instrumentas. Jis buvo naudojamas karo reikaluose, elgetos juo gro-davo, dūdmaišį buvo galima išgirsti per šv. Mišias. Lietuvoje labiausiai paplitusi ir geriausiai žinoma Labanoro dūda.

– Kiek ir kokių instrumentų turite?– Pirmą dūdmaišį padarė liaudies instrumentų

meistras egidijus Virbašius. Jis ne visai pateisino mano lūkesčius. Po metų viename renginyje pama-čiau žmogų, grojantį latvišku dūdmaišiu. Tokiu ins-trumentu ir sugrojau pirmuosius kariškos muzikos kūrinius. Ramybės nedavė ir užsienio valstybių kariš-kiai: škotai, prancūzai kariniuose orkestruose plačiai naudoja dūdmaišį. Prancūzijoje teko klausyti Karinių jūrų pajėgų dūdmaišininkų orkestro. Gražu...

Dabar turiu du lietuviškus dūdmaišius ir dar vieną, pagamintą Latvijoje. Kaip minėjau, mūsiškio meistro gamintas instrumentas manęs netenkino. Todėl turiu tiksliai pagal Labanoro dūdos pavyzdį Baltarusijoje pagamintą dūdmaišį. Jį gamino Todoras Kaškurevi-čius – žinomas dūdmaišių meistras. Šis instrumentas yra tikslus muziejuje saugomos lietuviškos dūdos at-kartojimas.

– Pastebėjau, kad Jūs dūdmaišį vadinate dūda. Ar tai tikrasis šio instrumento pavadinimas?

– Lietuvoje daug kas šį instrumentą vadina Laba-noro dūda. Abu pavadinimai yra teisingi, tik vieną dažniau vartoja patys dūdmaišininkai (dūdoriai), o kitas labiau tinka bendrinei kalbai.

– Kodėl Jūsų širdį pavergė būtent dūdmaišis?– Marijampolėje anksčiau veikė Pedagoginė mu-

zikos mokykla, joje mokiausi groti pučiamaisiais liaudies instrumentais. Baigiau kaimo kapelų vadovo specialybę. Pirmą kartą dūdmaišį išgirdau įrašuose, ir iš karto patiko. Gyvą instrumento garsą išgirdau roko grupės „Nazareth“ koncerte. Ten vienas kūrinys buvo atliekamas akompanuojant dūda. Nuo to laiko ir prasidėjo paieškos. Tas garsas pavergė mane, ir kuo tolyn, tuo daugiau ir geriau norisi groti. Kartais

Gyvą instrumento garsą išgirdęs roko grupės „nazareth“koncerte, vrš. J. Slaboda nepaliauja ieškoti savo dūdos.

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

tr.

30

“ k a r i o „ p o r t r e t a s

net pagalvoju, kad reikia stabdžių. Dabar su vienu dūdmaišiu groju koncertuose, liaudiškus kūrinius at-lieku Lietuvoje gaminta dūda, o šitas – su bataliono simbolika – skirtas kariškiems kūriniams atlikti.

– Ar grojimas netrukdo tarnybai?– Grojimas trukdyti negali, tik padeda. Instrumen-

tas žmogų ramina, taiso nuotaiką. Tarkim, kai buvau misijoje, dūdmaišis labai padėjo. Kad ir kaip būtų, tačiau žmonės ten ilgisi šeimos, kartais apima liūde-

sys, tad dažnai tekdavo pagroti. Nežinau, kas yra de-presija, nes kasdien groju bent po valandą. Man tai malonus laiko leidimas, pomėgis, sielos išvalymas. Viskas kartu. Kita vertus, grojimas padeda susipa-žinti, tobulėti. Vyksta įvairios stovyklos, mokomės vieni iš kitų, tampame draugai. Ryšiai, dirbant mano darbą, yra labai svarbus dalykas. Šiaip tie, kas nors kartą išgirdo dūdmaišį, jo garso nepamirš niekada.

– Kaip manote, ar dūdmaišis derėtų kariuomenės orkestre?

– Šis instrumentas dera visur: ir kariniame orkes-tre, ir bažnyčioje. Būtų smagu, jei galėčiau dalyvauti kokiame bendrame projekte. Jungtinės Karalystės kariuomenėje yra jungtinis dūdmaišininkų ir įprastų pučiamųjų orkestras. Dažniausiai jie groja klasiki-nius kūrinius. Labai gražu...

– Teko girdėti, kad šis instrumentas Lietuvoje po-puliarėja...

– Taip, tai tiesa. Žinau kad, meistrai užsakymų ne-stokoja. Atsivertę dūdmaišininkų interneto puslapį rasite bent keliasdešimties grojančių žmonių kontak-tus. Mūsų ratas spėriai platėja, atsiranda gabaus jau-nimo. Praeitų metų dūdmaišininkų susipūtime, kur ir susitikome, atvykęs jaunas meistras iš Baltarusijos gavo net penkis užsakymus. Beveik kiekvienas dū-dorius užsisakė dar po vieną instrumentą.

– Ką manote apie lietuvos kariuomenės muzikinę kultūrą?

– Kartais girdžiu nuomonių, kad Lietuvoje yra per daug karinių orkestrų. Nesutinku. Jų atliekamos pro-gramos yra tikrai gero lygio, groja tik profesionalūs muzikantai, turintys muzikinį išsilavinimą. Svarbu ir tai, kad kariuomenės orkestrai reprezentuoja mūsų valstybę, konkursuose laimi aukštas vietas. Nesu-prasčiau, jei to būtų atsisakyta.

– Kiekviena kariuomenė puoselėja savas tradici-jas. Kiek žinau, Jūs taip pat esate daugelio daly-kų iniciatorius čia, lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione...

– Mūsų batalionas dar prieškaryje ir net anksčiau garsėjo kaip muzikalus karinis dalinys. Marijampolė-je dislokuotame dalinyje gyvavo ne tik kariuomenėje žinomas mandolininkų kolektyvas. Devyniasdešim-tųjų pabaigoje, kai dar priklausėme MPB „Geležinis Vilkas“, batalione buvau sukūręs lietuviškais ragais grojančių šauktinių ansamblį. Tai senas lietuviškas instrumentas, kuris buvo naudojamas ne tik medžio-klėje, bet ir mūšio lauke. Įmantrios melodijos ragu neišpūsi, tačiau buvome pasiekę neprastą skambėji-mą ir net grojome iš natų.

Dūdmaišis ir misijoje gelbsti nuo depresijos.

31

Prieš keliolika metų vienas karininkas ruošėsi vesti ir garsiai pasvajojo apie kariškas vestuves. Pradė-jome mąstyti, ką gi reiktų daryti, kad vestuvės būtų kariškos. Taip natūraliai gimė tarpukarį menantis ri-tualas, kuris, mano galva, labai pagyvina šią svarbią gyvenimo šventę. Jaunuosius pasitinkame ir išlydi-me su kardais, aš groju dūdmaišiu, ir tai yra tikrai išskirtinė šventė. Tapau kiekvienų mūsų batalione vykstančių vestuvių dalimi (juokiasi).

Taip jau susiklostė, kad grodamas dūdmaišiu esu savo karinio dalinio reprezentuotojas. Važiuodamas į renginius, vaikų vasaros stovyklas rengiuosi unifor-mą ir atstovauju Lietuvos kariuomenei, savo daliniui. Dūdmaišis labai padeda tokiose vietose, suburia žmones.

Kiekviena tradicija – nauja, ar menanti senesnius laikus – yra sveikintina. Ilgainiui ji įrodo savo gyvy-bingumą ir tampa gyvenimo dalimi. Tas pats ir ka-riuomenėje. Ateina jauni vadai, atsineša naujų idėjų, atsiranda tęstinumas.

– Kokie Jūsų planai? – Dabar Baltarusijoje yra gaminamas dar vienas

dūdmaišis. Ilgai reikėtų aiškinti, kas ir kaip, tačiau apsiribosiu pasakydamas, kad tai bus kiek kitoks, nelabai paplitęs instrumentas. Juo reikės išmokti groti „uždaruoju“ būdu, kitaip nei su įprastiniais pu-čiamaisiais instrumentais. Kol kas kariuomenėje ne-sutikau antro dūdmaišininko.

Kalbėjosi Valdas Kilpys

9-ojo pulko trimitininkai. Marijampolė, 1932 m.

32

s v e i k a t a

Suskaičiuokime iki... 5!

Per karinės medicinos ekspertizę visiems kariams atliekami kraujo tyrimai. Kraujas tyrimams imamas iš venos, dažniausiai – iš esančios alkūnės linkio srity-je, nes šioje vietoje lengva pasiekti veną (pakanka tik paraitoti rankovę), be to, venos čia yra palyginti arti odos paviršiaus.

– Kaip imamas kraujas?– Ši ceremonija visiems, kaip sakoma, „iki krau-

jo“ pažįstama: virš vietos, iš kurios imamas kraujas, užveržiamas varžtis (tampri juosta). Tai pristabdo kraujo tekėjimą vena, ji prisipildo kraujo, tampa ge-rai matoma. Slaugytoja dezinfekuoja būsimą dūrio vietą dezinfekuojančiu tirpalu. Į venos spindį duria-ma speciali adata. Tai skausmingiausia procedūros dalis, nors skausmas tikrai nėra stiprus. Įstūmusi adatą į veną, slaugytoja pritvirtina specialų mėgin-tuvėlį su medžiaga, dėl kurios kraujo sudedamosios dalys išlieka stabilios, tai padeda jį paruošti toles-niam tyrimui. Tokių mėgintuvėlių gali būti keletas, nes kiekvienam kraujo tyrimui atlikti reikia speci-alaus jo paruošimo. Paėmus reikiamą kraujo kiekį, adata ištraukiama. Likusi odoje žaizdelė pridengia-ma steriliu vatos ar specialios medžiagos tamponu ir keletą (5–10) minučių palaikoma prispausta – kad nustotų kraujuoti ir užkirstų kelią kraujosruvoms atsi-rasti. Žaizdelė užklijuojama, kad nepatektų infekcija.. Suskaičiuokite iki penkių, ir procedūra baigta!

Mėgintuvėliai su krauju pristatomi į laboratoriją. Ten kraujas paruošiamas tam tikru būdu ir tiriamas automatiniais analizatoriais. Šį procesą atlieka ne žmogus, o užprogramuota mašina, todėl tyrimo re-zultatai gaunami po tam tikro laiko, kurio sutrumpinti negalima.

– Po to nekyla jokių problemų?– Kai kam gal ir gali kilti šiokių tokių problemų, jos

gali kilti kraujo paėmimo metu ir po procedūros: sil-pnumas, apalpimas... Nors kraujo paimama nedaug, silpna pasidaro ne dėl sumažėjusio kraujo kiekio, bet dėl nervinės įtampos. Jeigu pasijutote blogai, būti-nai apie tai pasakykite slaugytojai, imančiai kraują. Žmonėms, turintiems kraujo krešėjimo problemų, kartais prasideda kraujavimas. Ilgesnio kraujavimo

SVEIKAtoS tIKRINIMo riTUAlAi

Ar žinote, kad kraujo tyrimai pasako beveik viską apie mūsų sveikatą?

būsimieji kariai, vykdami pasitikrinti

sveikatos dėl tinkamumo karo

tarnybai, nusiteikite ilgoms ir

nuobodžioms procedūroms:

jums bus atliekama aibė tyrimų.

Šį kartą mus konsultuoja KmT

gydytoja, Karinės medicinos

ekspertizės komisijos pirmininkė

mjr. rasa KAVAliAUSKAiTė.

33

priežastis gali būti aspirino vartojimas. Būtinai pasa-kykite slaugytojai, jeigu vartojate aspiriną arba turite kraujo krešėjimo problemų.

Kraujosruva dūrio vietoje atsiranda, kai kraujas iš venos patenka po oda. Kraujosruvos atsiradimo ri-zika sumažėja, keletą minučių po adatos ištraukimo palaikius tą vietą stipriai prispaustą.

Retai po venos punkcijos gali prasidėti venos už-degimas, vadinamas flebitu. Tokiu atveju reikėtų kreiptis į gydytoją. Flebitas paprastai gydomas šil-tais kompresais.

Procedūroms visi visada pasiruošę

– Kaip pačiam pasiruošti kraujo ėmimo procedū-rai?

– Atsipalaiduokite, žiūrėkite ne į savo ranką, iš ku-rios imamas kraujas, o susiraskite kokį nors tašką arba įsivaizduokite ką nors gražaus... Tyliai ir lėtai skaičiuokite iki dešimt arba kalbėkite su kuo nors... Beje, dažniausiai šalia bus tik slaugytoja, imanti kraują, tai kodėl nepakalbinus jos?

Jeigu žinote, kad Jūsų kraujas prastai bėga, 2–3 dienas prieš procedūrą gerkite daugiau skysčių (iki 8–10 stiklinių per dieną). Tai praskies kraują ir palen-gvins jo tekėjimą, be to, venos bus geriau matomos ir bus lengviau įdurti.

Kraujo tyrimų rezultatus veikia daugybė tiek objek-tyvių, tiek subjektyvių faktorių. Vienus iš jų (pvz.: valgį, valgymo laiką, alkoholio, kavos, medikamentų vartojimą, fizinį krūvį) galime patys kontroliuoti, kitų (amžiaus, lyties) paveikti negalime niekaip.

Beje, normalios kraujo tyrimų reikšmės kiekvieno-je laboratorijoje gali būti skirtingos (priklauso nuo naudojamos įrangos, reagentų).

– Kraujo tyrimų yra labai daug. Ar visi įmanomi tyrimai atliekami kiekvienam žmogui?

– Ne. Atliekant ekspertizę, visiems atliekami nusta-tyti tyrimai, kiti tyrimai atliekami pagal poreikį (t. y. įtariant tam tikrą ligą).

– Koks kraujo tyrimas atliekamas dažniausiai?– Dažniausiai atliekamas bendrasis kraujo tyrimas.

Šis tyrimas padeda diagnozuoti mažakraujystę, in-fekciją, įtarti daugelį kitų ligų.

Kraujas sudarytas iš kraujo kūnelių (ląstelių), plaz-mos, kurioje plaukioja ląstelės, ir kitos medžiagos. Baltosios kraujo ląstelės (leukocitai) dalyvauja sau-gant žmogaus organizmą nuo infekcijų. Kai žmogus serga bakterine infekcija, jų kiekis labai padidėja, nes leukocitai mėgina sunaikinti ligos sukėlėjus. Leukocitai būna kelių rūšių. Atskiros rūšies kiekis leidžia spręsti apie infekcines, alergines ligas, taip pat – kraujo vėžį.

Raudonosios kraujo ląstelės (eritrocitai) perneša deguonį iš plaučių į visus organus, o atgal į plaučius

Mažas, kraujo pilnas mėgintuvėlis – svarbus liudytojas apie žmogaus sveikatą.

34

s v e i k a t a

grąžina anglies dioksidą. Jeigu jų kiekis sumažėja, žmogus suserga mažakraujyste.

Trombocitai dalyvauja kraujo krešėjime. Jeigu jų yra labai mažai, žmogus gali netekti nemažo kiekio kraujo, o jeigu per daug – kraujagyslėse gali formuo-tis trombai ir jas užkimšti.

– Kas nustatoma kraujo tyrimais? – Iš biocheminio kraujo tyrimo sužinoma, kiek ir

kokių medžiagų yra kraujyje. Šių medžiagų padidėji-mas ar sumažėjimas rodo, koks organas galimai yra pažeistas.

Gliukozė – tai angliavandenis, kurio tam tikras, gana griežtai apibrėžtas kiekis yra kiekvieno žmo-gaus organizme. Tai – pagrindinis energijos šaltinis. Gliukozės kiekis dažniausiai tiriamas, norint nustatyti, ar žmogus neserga cukriniu diabetu. Kraujas gliuko-zės kiekio tyrimui gali būti imamas iš venos (veninis kraujas) ir iš piršto (kapiliarinis kraujas). Ryškus jos kiekio padidėjimas rodo, kad žmogus serga cukriniu diabetu. esant nežymiam gliukozės kiekio padidėji-mui, diagnozei patikslinti gali būti atliekamas gliuko-zės tolerancijos testas: gliukozės kiekis kraujyje išti-riamas nevalgiusiam pacientui, po to jo paprašoma išgerti 50–75 g vandenyje ištirpintos gliukozės ir po

dviejų valandų tyrimas vėl pakartojamas. Paprastai gliukozės tyrimas sveikam žmogui atliekamas 8–12 valandų nieko nevalgius ir negėrus. Žmogui, ser-gančiam cukriniu diabetu, šis tyrimas atliekamas ir nevalgiusiam, ir po valgio. Tyrimo rezultatus gali iškreipti: valgymas prieš tyrimą, alkoholis, emocinis stresas, rūkymas, kofeinas, kai kurių medikamentų vartojimas.

– Kaip pasiruošti gliukozės kiekio tyrimui?– Ne mažiau kaip 8 val. iki tyrimo nieko nevalgyti ir

negerti (galima atsigerti vandens).Cholesterolis – į riebalus panaši medžiaga, randa-

ma mūsų kraujotakos sistemoje ir kiekvienoje kūno ląstelėje. Jis yra gyvybiškai reikalingas, nes dalyvau-ja gaminant ląsteles, kai kurias kitas būtinas mūsų organizmui medžiagas, bet jis gali tapti ir mirtinų ligų priežastimi. Cholesterolis skirstomas į „gerąjį“ ir „blogąjį“. Paprastai tiriamas bendras cholestero-lio kiekis, o jeigu jis būna padidėjęs arba yra kitų širdies ir kraujagyslių ligų rizikos faktorių, gali būti tiriamos ir atskiros cholesterolio frakcijos. Paprastai pavalgius po 1–4 val. padidėja kraujo riebalų kiekis, todėl prieš šį tyrimą reikia būti nevalgiusiam ir negė-rusiam (išskyrus vandenį) 12–14 valandų iki paimant

taip atrodo žmogaus kraujo eritrocitai.

35

Jūsų kraują, kad suvalgyti riebalai nepadarytų įtakos rezultatams.

Ar sveikos kepenys?

– Ar kepenų funkciją taip pat galima įvertinti atli-kus keletą kraujo tyrimų?

– Dažniausiai vertinamas alanininės aminotransfe-razės (ALT) ir asparagininės aminotransferazės (AST) kiekis. ALT ir AST – fermentai, kurių daugiausiai ga-mina kepenys. ALT – specifiškiausias kepenų ląstelių pažeidimą atspindintis rodiklis, AST – mažiau speci-finis rodiklis, nes jo randama ne tik kepenyse, bet ir kituose organuose. Paprastai kraujyje randamas tam tikras ALT ir AST kiekis. Jeigu jų kiekiai viršija nor-mos ribas, tai nėra gerai – galima įtarti, kad pažeistos kepenys. Tuomet, priklausomai nuo padidėjimo dy-džio, atliekami papildomi tyrimai, padedantys nusta-tyti diagnozę. Beje, įvertinus AST/ALT santykį, galima nustatyti, ar žmogus piktnaudžiauja alkoholiu. Prieš tyrimą venkite didelio fizinio krūvio; jei vartojate ko-kius nors vaistus, net ir žolinius preparatus ar maisto papildus, pasakykite tai gydytojui (būtų gerai, jei ži-notumėte vaistų pavadinimus). Kai kurių vaistų prieš tyrimą vartoti negalima, arba atvirkščiai – vartojant kai kuriuos vaistus, reikia nuolat tirti ALT kiekį.

Bilirubinas – rudai geltona medžiaga, kuri aptinka-ma tulžyje. Jis gaminasi, kai kepenys suardo senas raudonąsias kraujo ląsteles (eritrocitus). Kai biliru-bino būna labai daug, žmogaus oda, akių baltymai nusidažo geltonai. Kraujyje randamos dvi jo formos: konjuguotas ir nekonjuguotas. Pagal tai, kurios jo formos kiekis padidėjęs, gydytojas gali spręsti, kokia liga žmogus serga.

– Ar šiam tyrimui taip pat būtina pasirengti? – Jūs turite būti nevalgęs bent 4 valandas iki pai-

mant kraują. Be to, dieną prieš tyrimą reikėtų vengti didelių fizinių krūvių. Hepatitų žymenys padeda nu-spręsti, ar Jūs esate sveikas, ar sergate B ar C vi-rusiniu hepatitu, galbūt kažkada, pats to nežinoda-mas, jais persirgote. Tai parodyti gali tik Jūsų kraujo tyrimas. Pagal tai, koks hepatito žymuo randamas, taip pat įvertinus kitus kepenų funkciją atspindinčius rodiklius, sprendžiama, kaip stipriai virusas pažeidė kepenis.

– Ar kraujo tyrimais nustatomas ir sifilis? – Taip. Sifilio testais nustatomi sifilio sukėlėjo – blyš-

kiojo treponemų antikūnai (t. y. specialūs baltymai, kurie gaminasi organizmui susidūrus su svetimomis medžiagomis). Sifilio atrankos testas nepasižymi di-deliu specifiškumu, todėl gali būti gaunami klaidin-gai teigiami rezultatai. Tokiu atveju tyrimai kartojami,

taikomi specifiškesni tyrimo metodai. Teigiamas tes-tas taip pat gali būti sergant kitomis, dažnai siste-minėmis ligomis, vartojant injekcinius narkotikus, ne-seniai skiepytiems žmonėms, taip pat nėščiosioms. Reikia žinoti, kad jeigu žmogus persirgo sifiliu, buvo nuo jo išgydytas, gana ilgai (net iki kelerių metų ar visą gyvenimą) gali būti gaunami teigiami sifilio tyri-mų rezultatai. Taigi jei gydėtės nuo sifilio (net ir prieš kelerius metus), gydytojui dermatovenerologui paro-dykite pažymą iš gydymo įstaigos.

– Kuo paremtas žmogaus imunodeficito viruso (žiV, HiV) testas?

– Šis testas paremtas ŽIV antikūnų radimu krau-jyje. Po užsikrėtimo ŽIV praėjus nuo 2 savaičių iki 6 mėn. testas dar būna neigiamas, šis laikotarpis kie-kvienam žmogui būna individualus. Savaime supran-tama, kad neigiamas testas – normalus, t. y. žmogus nėra infekuotas ŽIV. Iškart po užsikrėtimo testas ne-būna teigiamas, t. y. būdingas „langas“, kurio metu ŽIV jau yra žmogaus organizme, bet laboratoriniai testai jo dar nerodo. Yra keletas ŽIV tyrimo metodų. Jei gaunamas teigiamas testas vienu tyrimo metodu, tyrimas visada kartojamas kitu, specifiškesniu tyrimo būdu. Jeigu ir šis tyrimas gaunamas teigiamas, krau-jo mėginys siunčiamas į užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą.

– Kam atliekamas šlapimo tyrimas? – Šlapimo tyrimas atliekamas siekiant išsiaiškinti

šlapimo organų, visų pirma – inkstų ligas, taip pat medžiagų apykaitos sutrikimus. Jis gali padėti dia-gnozuoti kai kurias lytiniu keliu plintančias ligas, taip pat vadinamuosius nespecifinius (t. y. sukeltus pa-prastų bakterijų) šlaplės (ar prostatos) uždegimus.

Tiksliausias tyrimas būna tada, kai medžiaga jam paimama prieš pasišlapinant, todėl geriausiai būtų (jei tik įmanoma) šiam tyrimui atvykti iš ryto nesišla-pinus arba ne mažiau kaip 2 valandas nesišlapinus.

– Kaip man patikėti, kad man atlikti tyrimai yra tikslūs?

– Jeigu norite, kad Jūsų tyrimai būtų tikslūs, Jūs pats galite sau padėti: iki tyrimo reikėtų 12 valandų būti nevalgiusiam, negėrusiam ir nerūkiusiam (gali-ma atsigerti vandens); 2 paras prieš tyrimą nevarto-kite alkoholio; jeigu leidžia Jūsų būklė (ir gydytojas), parą iki tyrimo nevartokite jokių medikamentų; mėgi-nius tyrimui geriausiai priduoti 8–10 val. ryte.

Būkime visi sveiki! Protingi sako: „Sveikata – dar ne viskas, tačiau jeigu nėra sveikatos, viskas nueina perniek!“

O kaip jūs manote?

Parengė Juozas Pocius

36

B Ū k p i R M A S

žiema, įkalinusi kariuomenės dalinius sniegynų pataluose, nenuslopino Motorizuotosios pėstininkų brigados „geležinis Vilkas“ karių noro sportuoti – jie išbandė jėgas salės tinklinio, krepšinio ir LDK Vaidoto tPLb puikiai organizuotame atvirajame stalo teniso čempionate.

„geležinio vilko“

sporto

brigadoje

pramogosBrigados krepši-nio čempionate dalyvavo šešios komandos.

Vaidoto bataliono komanda po pergalės.

37

Ne apdovanojimai svarbiausia

Nors sporto renginiams sunkmečiu lėšos apkarpy-tos, nugalėtojams ir dalyviams atiteko tik simboliniai prizai, tačiau svarbiausia – anaiptol ne apdovanoji-mai. Visi dalyvavusieji džiaugėsi galimybe susitikti ir pasivaržyti vienoje ar kitoje sporto šakoje, paben-drauti ne tik darbinėje aplinkoje, mesti iššūkį vieni kitiems.

Šiais metais, kaip įprastai, rimtai ruošėmės Lietu-vos kariuomenės čempionatams. Surengėme atran-kines varžybas į mažojo futbolo, krepšinio čempiona-tus, kovo mėnesį planuojame išsirinkti stipriausius, kurie gins brigados garbę LK svarsčio kilnojimo var-žybose.

Ankstyvą pavasarį pakviesime į Kovinės savigynos turnyrą „Nepriklausomybės taurė 2010“, jį organizuo-ja Lietuviškosios savigynos federacija (prezidentas – mjr. Kęstutis Tumšys). Turnyre dalyvaus ir brigados rinktinės komanda. Ruošiame meškeres sportinės žūklės čempionatui, po šio renginio, sukaupę jėgas, nersime į LK čempionatų sūkurį. Čempionatuose vi-suomet, jei tik yra galimybių ir noro, stengiamės da-lyvauti.

Krepšinio nugalėtojai

Viena iš labiausiai karių, kaip ir visų lietuvių, mėgs-tamų sporto šakų – krepšinis.

Vasario pradžioje Rukloje vyko Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ krepšinio čempionatas, jame dalyvavo šešios karių komandos. energingos kovos vyko per visą čempionatą, visos komandos atkakliai siekė būti įvertintos aukščiausiu prizu – brigados „Geležinis Vilkas“ vado taure, ir iš-kovoti teisę atstovauti Motorizuotajai pėstininkų bri-gadai „Geležinis Vilkas“ Lietuvos kariuomenės krep-šinio čempionate. Po atkaklių kovų į pusfinalį pateko Algirdo, Mindaugo, Artilerijos ir Vaidoto batalionų komandos. Įnirtinga ir daug jėgų reikalaujanti kova vyko pusfinalyje tarp Vaidoto ir Mindaugo batalionų komandų. Po dviejų pratęsimų, kurie baigėsi rezul-

ne mažiau nei krepšinis brigado-je mėgstamas ir salės futbolas.

Krepšinio aikš-telėje brigados čempionate stipriausi buvo mindaugėnai.

38

tatu 105:106, Mindaugo komanda užsitikrino teisę kovoti dėl pirmosios vietos.

Pirmąją vietą, rezultatu 73:53 įveikę Algirdo batalio-no komandą, iškovojo Mindaugo bataliono kariai.

„Pirmą kartą esame nugalėtojai, – didžiavosi ko-mandos vadovas kpt. Mantas Valteris, – pagaliau už-kopėme ant aukščiausio įvertinimo pakylos, džiau-giasi visa komanda.“

Nemažiau atkakli kova vyko ir dėl trečiosios vie-tos tarp Vaidoto ir Artilerijos batalionų komandų. Ji atiteko Vaidoto bataliono komandai, priešininkus įveikusiai triuškinančiu rezultatu 106:63. Komandas prizininkes apdovanojo Motorizuotosios pėstinin-kų brigados „Geležinis Vilkas“ vadas plk. Vilmantas Tamošaitis. Pirmosios vietos laimėtojams įteikta bri-gados „Geležinis Vilkas“ vado taurė, kitiems prizinin-kams – diplomai.

Sportas kariuomenėje – vyrų sritis

Motorizuotojoje pėstininkų brigadoje „Geležinis Vilkas“ į sportą žiūrima pozityviai. Vadai pagal gali-mybes geranoriškai stengiasi padėti kariams pasi-ruošti varžyboms, skatina jose dalyvauti. Paprastai vadovų požiūris priklauso nuo pačių karių: jei yra norinčių ir iniciatyvių, vadai kaip galėdami stengiasi prisidėti prie masinių sporto renginių organizavimo. Gražus pavyzdys – 2009-aisiais Nidoje vykęs 10-asis pusės maratono bėgimas, kurį savo lėšomis bei energija parėmė ir kariai, ir vadai. Nudžiugino tai, kad į šį mūsų renginį susirinko ne vien MPB „Geležinis Vilkas“ sporto entuziastai, bet ir kolegos iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, Jungtinio štabo. Į maratoną vykstantis autobusas buvo kimšte prisikimšęs žmonių – ne vien bėgikų, bet ir sirgalių,

pasipuošusių sava atributika. Noriai visi dalyvavome ir tradiciniame Vilniaus maratono bėgime. Be abejo, daugiau dėmesio ir ne tik savo vadų, bet ir Lietuvos kariuomenės sporto klubo paramos norisi visada, bet ar patys padarome viską, kad jos sulauktume.

Nors kariuomenėje sportas yra bene išskirtinė vyrų sritis, tačiau ir moterys nelieka nuošalyje. Jeigu nėra galimybių sportuoti daliniuose, jos tai daro klubuose. Štai Jonavoje kelios karės žaidžia šio miesto krepši-nio komandoje, aukoja laiką ir pinigėlius. Manau, kad ir kituose miestuose yra merginų, kurios atstovauja ne tik kariuomenei. Gaila, kad Lietuvos kariuomenės sporto čempionatuose matome mažai moterų – jos dominuoja orientacinio sporto ar bėgimo srityje, ta-čiau komandinėse šakose – krepšinio, futbolo ir kt. – jų iš tiesų nėra.

Brigados batalionuose susikūrė vyrų koman-dos, dalyvaujančios krepšinio varžybose Kaune, Panevėžyje. Sportui kariai atiduoda laisvą laiką, lė-šas, lieka tikėtis tik vadų supratimo.

Svarbiausia – fizinis rengimas

Sporto renginiai brigadoje nepamiršti, bet labiau-siai rūpinamasi karių fiziniu rengimu, kuris yra vie-na iš kovinio rengimo dalių. Kovinė savigyna, kliūčių ruožas, karinis plaukimas, granatos metimas, žygiai – štai kas laukia karių visus metus. Ši žiema nepagai-lėjo sniego, todėl kariai į pratybas keliauja slidėmis, jos dabar naudojamos ir bėgant bei šaudant.

Dažnai vyksta granatų metimo pratybos – įvadinė kovinių granatų mėtymo dalis. Karys jose gali daly-vauti tik praktiškai išbandęs mokomųjų granatų mė-tymą į taikinį, esantį už 25 metrų.

Nepamirštami ir 10 kilometrų žygiai, į kuriuos kariai išsiruošia su visa ekipuote. Vadovaujamės nuostata, kad fizinis rengimas yra kovinio rengimo sudedamoji dalis, ne mažiau svarbi kaip kiti kariniai mokslai: gin-klų, topografija, ryšiai, medicina, taktika. Juk kariuo-menei vargu ar reikalingas toks karys, kuris, tegul ir išmanydamas ginkluotę, taktiką ar kitus mokslus, nesugeba panešti priskirto ginklo, įveikti nurodyto atstumo su atitinkama ekipuote.

Brigadoje kariams skiriama laiko ne tik individua-liam pasirengimui, bet padaliniuose vyksta ir fizinio rengimo pratybos, jas veda Mokomojo pulko Fizinio rengimo centro instruktoriai ir specialistai – kariai, tu-rintys aukštąjį kūno kultūros išsilavinimą.

Kpt. Asta Kanapinskienė brigados „Geležinis Vilkas“ G3 skyriaus

fizinio rengimo karininkė„Geležinio Vilko“ brigados archyvo nuotr.

B Ū k p i R M A S

Sporto sales kariuomenėje daugiausia okupuoja vyrai.

39

p S i c h o l o g A i p A t A R i A

et ir nenorėdami kartais patenkame į situaci-jas, kuriose pakvimpa paraku. Konfliktinėse situacijose griebiamasi bet kokių argumentų:

nuo žodžių iki mosavimo kumščiais. Kad spręsdami tokias situacijas neprisidarytumėt bėdos, siūlome su-sipažinti su konfliktų sprendimo būdu, leisiančiu tin-kamai ir be skaudžių padarinių spręsti tiek darbinius, tiek ir asmeniniame gyvenime kylančius konfliktus.

Konfliktuoti galima ir su pačiu savimi

Kasdien lekiame, skubame. Nenuostabu, kad mūsų kelyje pasitaiko daug gerų ir malonių dalykų, tačiau pasitaiko kasdien patirti ir didesnių ar mažesnių stre-sų, įsivelti į konfliktines situacijas. Kuo puikiausiai galima konfliktuoti ir pačiam su savimi. Netikite? O kaip dėl rūkymo (jei rūkote)? Kad ir kiek gintumėtės, neva tai tik ritualas ar tiesiog malonus atsipalaidavi-mo būdas, bet širdies gilumoje vis vien žinote, kad tai yra priklausomybė ir kenkia jūsų sveikatai. Norite mesti rūkyti, bet vis vien rūkote. Ar tai nepanašu į konfliktą? Ir kaip sakoma, žmogus pats sau gali būti ne tik geriausias draugas, bet ir didžiausias priešas.

Įveskime į konfliktinę situaciją dar vieną komponen-tą – kitą žmogų. Tai jau virsta tarpasmeniniu konflik-tu. O gyvenimas be konfliktų neįmanomas. Jų vengti, kovoti su jais nereikia. Juos reikia spręsti.

Įsivaizduokime situaciją: dirbant kasdienį darbą į jūsų kabinetą įsiveržia kolega ar viršininkas ir pakeltu tonu pradeda aiškinti, neva jūs visiškai ne taip, kaip buvo reikalaujama, atlikote jums pavestą užduotį. Ir apskritai, girdi, jūs nuolat vėluojate į darbą ir atsai-niai žiūrite į savo pareigas. Jums tai nuskamba kaip netikėtas patrankos šūvis tyloje. Bandote gintis ar teisintis, tačiau matote, kad oponentas dar labiau širsta, kelia balsą, įžeidinėja jus. Nenusileidžiate jam nė per nago juodymą, kol galiausiai konfliktas virsta apsikumščiavimu, o vėliau – ir tarnybiniu tyrimu bei nuobaudomis.

KADNeSIBAIGTų TRAGeDIJA

KONFLIKTASN

40

Kaip šito išvengti? Kaip galima konfliktinę situaciją išspręsti taikiai? Pamėginkime taikyti garo išleidimo metodą.

Konflikto sprendimo algoritmas

Pateiktasis veiksmų algoritmas potencialią konf-liktinę situaciją gali paversti konstruktyviu dialogu. Tiesa, jis reikalauja vidinių pastangų ir įprastinio spontaniško reagavimo konfliktinėje situacijoje atsi-sakymo. Įsiskaitykite dar kartą – įprastinio sponta-niško reagavimo konfliktinėje situacijoje atsisakymo. Vadinasi, neužtenka tik žinoti vieną ar kitą metodą. Žinoti, kaip tai padaryti, bet tuo žinojimu nesinaudoti, vadinasi, nedėti jokių pastangų ir tik naiviai tikėtis, kad situacija susiklostys jums palankiai.

Metodas gana paprastas, jį sudaro penkios dalys.O dabar išsamiau apie kiekvieną punktą.

tirados pradžią, pamatysite, kad emocijos atlėgsta, o kolegos akyse tarsi atsiranda klausimas: „Na, ką gi tu pasakysi?“ Tai ženklas, kad galima pradėti di-alogą.

Tarp ignoravimo ir garo išleidimo – slidi riba. Pirmuoju atveju jūs bandote nekreipti dėmesio į kole-gą, nusukate žvilgsnį į šalį ir visa savo esybe teigiate: „tavęs čia nėra“. Antruoju – irgi tylite, bet dėmesingai žvelgiate į partnerį, bandote suprasti, kas gi įvyko, ko šis žmogus iš tikrųjų nori. Be to, jūs tylite tik tol, kol partneris parodo norą, kad jūs pradėtumėte aktyviau bendrauti.

Nepasitenkinimo konkretizavimas –sukonkretinkite priežastį

Oponento priekaištai dažniausiai būna apibendrin-ti, nekonkretūs („Tu – blogas vadovas! Kiek gali tęstis ta netvarka! Maniau, kad tu tikras draugas, o tu...“ ir pan.). Norėdami pagerinti situaciją, turite tiksliai žinoti nepasitenkinimo priežastį. O ji gali būti visai menka, kartais mažai ką bendra turinti su tuo priekaištu, kurį girdėjote pokalbio pradžioje. Jums būtina sukon-kretinti priežastį. Tarkime, girdėjote išvardytuosius priekaištus. Tuomet būtų racionalu patikslinti: „Kas liudija, kad esu blogas vadovas? Iš ko sprendžiate, kad mūsų skyriuje – netvarka? Kas tau sukėlė nepasi-tikėjimą manimi?“ Verta tikslinti, konkretizuoti tol, kol tiksliai sužinosite, koks veiksmas, įvykis ar poelgis sukėlė partnerio nepasitikėjimą.

Sutikimas, kad kaltinimai arpriekaištai turi pagrindą

Puolantysis tikisi, kas jūs ginsitės, ir yra pasąmo-ningai pasirengęs mesti į mūšį rezervą. Kai randate būdą sutikti su kaltinimu, nuginkluojate priešininką. Sutikti, kad kaltinimai, priekaištai turi pagrindą, ne-reiškia pripažinti partnerį esant teisų. Jūs galite tik konstatuoti: partnerio akimis jūsų veiksmai galėjo atrodyti neteisėti, nepagrįsti, amoralūs ir pan. Tuo pabrėžiate, kad supratote partnerio nepasitenkini-mo priežastį, o tai visai nereiškia, kad sutinkate su tuo, kaip partneris interpretavo situaciją. Tikėtina, kad jūsų kitoks požiūris. Jei sėkmingai konkretizavo-te partnerio nepasitenkinimo priežastį ir sutikote su tuo, kad jo nepasitenkinimas pagrįstas, pastebėsite, kad jūsų partneris pasikeitė: nurimo, klausosi jūsų kalbos, į kai kurias jūsų frazes atsako „taip“. Jūs jau pusiaukelėje į tarpusavio supratimą! Belieka išdėsty-ti savo nuomonę ir rasti bendrą sprendimą.

garo išleidimas – tegul oponentas išsikalba

Kai supykęs kolega ateina pas jus su pretenzijo-mis, jis pirmiausia nori išlieti savo nepasitenkinimą, išsakyti, tegu nekonstruktyviai ir neaiškiai, savo nuoskaudas. Apimtas intensyvių emocijų, jis menkai tegali suvokti, ką pats sako ir ką jūs jam atsakote. Todėl beprasmiška iškart bandyti racionaliai įsiterp-ti – kolega jūsų vis tiek neišgirs, be to, jūsų bandymą pasiaiškinti gali suprasti kaip norą prieštarauti, nesu-tikti su kaltinimu.

Iš pradžių geriau patylėti, leisti kaltintojui išsikal-bėti. Jeigu jo nepertraukdamas įdėmiai išklausysite

p S i c h o l o g A i p A t A R i A

Garo išleidimas

Nepasitenkinimo konkretizavimas

Paaiškinimas, kaip vertinate situaciją

Abiems šalims priimtino sprendimo radimas

Sutikimas, kad kaltinimai ar priekaištai turi pagrindą

41

Paaiškinimas, kaip jūs vertinate situaciją

Tai, kad išklausėte partnerį ir sutikote, jog jo nepa-sitenkinimas pagrįstas, teikia vilties, kad ir partneris jus išklausys, supras. Jūsų požiūris į situaciją, sukė-lusią partnerio nepasitenkinimą, gali būti visai kitoks. Pasistenkite savo nuomonę išdėstyti kuo aiškiau, pabrėždami jos subjektyvumą. Gali būti naudinga pabrėžti, kad kiekvienas žmogus yra savitas ir turi teisę į individualią nuomonę, paaiškinti, kad vienaip ar kitaip elgtis kartais įpareigoja socialinė padėtis. Ir ieškokite abiems pusėms priimtino sprendimo.

Ir dar...

Norint tarpasmeninį konfliktą valdyti, išvardytieji etapai turi būti nuoseklūs ir vykti tinkamu laiku. Pralei-dus kurį nors etapą ar ne laiku perėjus į kitą, konstruk-tyvaus konflikto sprendimo galimybė sumažėja.

Pažymėtina, kad konfliktą dažnai plečia bei stipri-na netinkamas jo dalyvių verbalinis ir neverbalinis elgesys: neretai pirmoji reakcija į pretenzijas yra ne-sutikimas su kaltinimu. Kiekvienas konflikto dalyvis mano turįs pagrindo užsipulti kitą: pastaba, preten-zijos užpultajam – įrodymas, kad jų pareiškėjas yra nejautrus, neišmanantis, neobjektyvus ir t. t.

Kiekvienas, jausdamasis esąs geras ir teisus, dėl kilusio konflikto kaltina kitą jo dalyvį, tai yra griebiasi oponento puolimo, menkinimo, nes mano, kad nie-kas neturi teisės reikšti jam pretenzijų: „Aš jį pasta-tysiu į vietą, parodysiu, kas jis toks...“ emocijos įsi-plieskia, jomis užsikrečiama.

Besijaučiantis esąs teisus, ganėtinai savimi pa-sitikintis oponentas paprasčiausiai ignoruojamas. Dėmesio stoka, nesiskaitymas su žmogumi stumia jį į kvailą padėtį, kelia neadekvačias emocijas. Jis taps agresyvus ir ras būdų atkeršyti.

Intravertiškesni, kuklesni žmonės pasiryžę besąly-giškai pripažinti kaltę, kad tik viskas greičiau baigtų-si. Tai nėra geriausia išeitis, nes kai kuriuos oponen-tus atsitraukimas tik paskatina, įaudrina – jie puola. Kita vertus, nesąlyginis kaltės pripažinimas jos auto-riui uždeda ir ne jo kaltės dalį, nebūtas nuodėmes. Pajutęs, kad nesipriešinama, oponentas ir ateityje gali nesivaržydamas kaltinti užsipultąjį asmenį net be deramo pagrindo.

Tikiu, kad nemažai jūsų, net ir nežinodami apie šį metodą, panašiai ir elgiatės konfliktinėse situacijose. Tebūnie tai jums patvirtinimas, kad elgiatės teisingai, ir motyvas taip elgtis ir ateityje. O tiems, kurie elgė-

si kitaip ir galbūt kartais dėl to nukentėdavo, linkiu sėkmės taikant šį metodą. Svarbu, kad konfliktinės situacijos būtų sprendžiamos geranoriškai, taikiai ir etiškai. Niekada nereikia pamiršti, kad vieną ar ke-lis kartus nugalėjus ir sutraiškius savo oponentą, po to vis vien tenka su juo bendrauti ar dirbti kartu. O santykiai jau būna sugadinti. Dar blogiau: žmogus jaučiasi įskaudintas, lyg sužeistas žvėris. Dienomis, savaitėmis rezga keršto planus. Po to keršija. Tada jau jūs jaučiatės įskaudintas ir keršijate. Ir taip iki be-galybės. Dėl to – būkime protingi, neleiskime konf-liktui išsikeroti. užbėkime jam už akių. Tai vadinama prevencija.

Sėkmės! Kpt. Andrius Jurgaitis

LK dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Psichologinių tyrimų laboratorijos psichologas

Jono Gvildžio nuotr.

42

KoViniŲ VeiKSmŲ

Vienas iš sudėtin-gesnių inžineriniu požiūriu 15 partizanų skirtas bunkeris su dviem išėjimais (KGB darytas piešinys, žr. Statyba ir architektūra, 2001 m. rugsėjis).

žmonija nepaliaujamai kariauja... Galingesni anksčiau ar vėliau kėsinasi pajungti silpnesnius... Ar galime ką nors pakeisti šioje beprasmybėje? Tikriausiai ne. Bet būtų visai kvaila nepasimokyti iš sukauptos patirties, kuri galbūt padėtų atsilaikyti prieš agresorių ar bent jau jo gyvenimą padarytų pragarišką. Taigi Jūsų dėmesiui – trumpi įvairių kovinių veiksmų, taktikos, kovinės improvizacijos pavyzdžiai, panaudoti kariniuose konfliktuose ir autoriaus surinkti iš pačių įvairiausių šaltinių, įskaitant ir gyvus įvykių dalyvius. Kviečiu į pateikiamą informaciją žiūrėti tolerantiškai ir kūrybingai, kad ir patiems pagaliau kiltų noras dalytis patirtimi ar sukaupta informacija.

Improvizuotieji sprogdinimo užtaisai partizanų kovose

Romo Kauniečio knygoje „Miškiniai“ (prisiminimų rinktinė, Vilnius, 2002) yra aprašytas įvykis, prime-nantis, dabartiniais terminais kalbant, improvizuo-

tųjų sprogstamųjų užtaisų (angl. sutrumpinimas IeD) naudojimą. Panašią taktiką, beje, Afganistano pietuose naudoja ir talibų kovotojai. Apie IeD efek-tyvumą daug pasako ir šie skaičiai: dar 2008 m. Afganistane ISAF aukų skaičius nuo IeD sudarė apie 40 proc. bendro žuvusiųjų skaičiaus, o jau 2009 m. antroje pusėje šis santykis išaugo iki 75 proc.!

PAVyZDžiAi ( 1 D A L I S )

i š p a t i r t i e s

43

Duobelės miške (Latvijos teritorijoje) jungtinis lat-vių ir lietuvių partizanų būrys 1948 m. vasarą įsiren-gė didžiulį bunkerį, kuriame galėjo tilpti būrys vyrų. Išdavus jo vietą, 1949 m. kovo mėn. įvyko 5 valandas trukęs mūšis. Prieš 24 partizanus (tarp jų ir 9 lietu-vius) buvo sutelkta maždaug 3000 kareivių. Žuvo 15 partizanų, 9 buvo paimti gyvi. Apie čekistų aukas tikslių žinių nėra, tik yra žinoma, kad iš Aucės mies-telio ligoninės buvo evakuoti visi ligoniai, kad ten ga-lėtų paguldyti sužeistus sovietų karius.

Muodris Zikmanis prisimena. Brėško, kai prasidėjo šaudymas. Kai prie bunkerio priartėjo pirmoji čekis-tų vora, atidengėm į juos ugnį. Tik trys buvo išėję į tranšėjas ir stebėjo apylinkę, o kiti buvo viduje. Greit vienas žuvo, kitą sužeidė, bet vyrai narsiai gynėsi kulkosvaidžių ugnimi. Pastebėjom, kad į tą vietą, kur buvo bunkerio anga, pasipylė šimtai kulkų iš keleto kulkosvaidžių ir automatų. Jei kuris tik iš mūsų ten pasirodydavo iki pusės, akimirksniu krisdavo atgal. Supratom, kad prasimušti negalėsim. Tada įjungėme savo elektrines minas, nes bunkeris iš išorės buvo užminuotas. Dvi minos buvo butaforinės, laidai aiš-kiai matėsi po eglėmis, kad čekistai jas galėtų len-gvai išminuoti ir tai juos nuramintų. Žemė dar buvo įšalusi, todėl čekistai net nesitikėjo, kad be butafori-nių yra dar visa sistema elektrinių minų, kurių laidai po žeme ėjo 30 cm gylyje. Bunkeryje buvo elektra, kurią įjungdavom iš akumuliatoriaus, minų įjungimo pultas taip pat buvo viduje. Minos buvo išdėstytos įvairiose vietose – po medžiais, įdubose, visur, kur tik galėjo pasislėpti čekistai. Tai buvo 82 mm minosvai-džio minos, viename taške 8–10 minų, surištų į vieną vietą. Per mūšį visos minos suveikė.

Mūšio metu į tris taškus virš bunkerio buvo numes-ta po 30 kg tolo, nes tolas sušalusią žemę geriau ima, negu kokia mina ar bomba. Pramušė skylę, per ją če-kistai pripylė benzino ir raketomis padegė. Bunkeris užsidegė. Gaisrą iš pradžių užgesinom antklodėmis, užtrypėm kojomis, bet jie vėl pripylė benzino ir vėl padegė. užgesinom ir antrą kartą. Čekistai į bunke-rį primetė labai daug beskeveldrių garsinių granatų. Bunkerio viduje ilgiau išsilaikyti jau buvo neįmano-ma, dujų tiek prisirinko, kad vyrai nebeišlaikė, visai duso, kiti neteko sąmonės...

Panašioj situacijoj 1949 m. atsidūrė ir Rokiškio aps-krities partizanai. Kaip prisimena Bronius Skardžius, pirmas buvo užpultas Algimanto apygardos Montės štabo bunkeris. Pajutę pavojų, partizanai išsprogdi-no 35–50 metrų ilgio bunkerio tunelius, ir jie virto ap-kasais. Bunkeryje buvę septyni partizanai (tarp jų ir dvi moterys) po keturių valandų mūšio žuvo.

žalgirio mūšio taktika partizanų kovose

Informacijos, kurioje Lietuvos vietovėje ir kada tiksliai įvyko toliau aprašomas mūšis, deja, nepavy-ko surasti. Tačiau tikėtina, kad toks scenarijus galė-jo susiklostyti maždaug 1944 m. rudenį ar 1945 m. vasarą. Tuo metu okupuotoje Lietuvoje veikė dideli, kartais iki kelių šimtų kovotojų turintys partizanų dali-niai. Taigi vienos iš tokių grupių žvalgai pranešė, kad pastebėta link miško masyvo judanti kelių sunkve-žimių su stribais ir kareiviais kolona. Vienas iš būrių vadų paprašė jam skirti tik 10 vyrų su kulkosvaidžiais, nors primygtinai buvo siūloma pasiimti visą šimtinę partizanų. Operacija buvo grindžiama iniciatyvos iš-laikymu pasirenkant mūšio vietą, ugnies sutelkimu į siaurą barą ir karine apgaule. Vadas pagrindiniam mūšiui pasirinko didžiulę miško laukymę, kurios pa-kraščiuose pasagos forma išdėstė kulkosvaidinin-kus. Grupelę partizanų pasiuntė į pamiškę, kad juos pastebėtų judanti kolona. Kai tai įvyko, stribai ir ka-reiviai išsilaipino iš sunkvežimių, išsiskleidė į grandį ir pasileido ,,stovyklaujančių“ kovotojų link. Pastarieji

Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai apie 1947 m. Kovotojai ginkluoti pistoletais, granatomis, Degteriovo sistemos kulkosvaidžiu ir itin populiariais pusiau automatiniais šautuvais SVt („dešimtukais“).

44

puolė ,,bėgti“ miško laukymės link. Kai persekiotojai pasiekė laukymės vidurį, jie pateko į ,,ugnies maišą“. Žuvo dešimtys okupantų. Argi nepanašu, kad parti-zanų panaudotas manevras yra analogiškas senovės lietuvių naudotiems apgaulingiems atsitraukimams, kuriais buvo siekiama išsklaidyti darnias priešininkų rikiuotes ir įvilioti juos į pasalas. Vienas iš paskutinių tokių manevrų buvo panaudotas Žalgirio mūšyje. Na, o vadinamuosius ,,ugnies maišus“ kare prieš Rusiją paskutinį XX a. dešimtmetį plačiai naudojo čečėnai.

Partizanų maskuotės gudrybės

Tokios slėptuvės technologija nesudėtinga: pir-miausia randama vieta, per kurią šukuojant mišką nesinorėtų eiti, pvz., išvirtusio medžio vainikas. Po juo peiliu ar kitu įrankiu išpjaunamas pečių pločio ir žmogaus ūgio velėnos gabalas ir susukamas lyg ki-limas. Tuomet rankomis ar kokiais nors pagalbiniais įrankiais iškasama tiek žemės, kad atsigulęs žmogus susilygintų su dirvos paviršiumi. Beje, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ties pėdomis būtina iškasti pagilėji-mą, nes jos, gulint ant nugaros, yra pati aukščiausia kūno dalis. Žemės slepiamos – sumetamos, pvz., po to paties medžio išvarta. Belieka tik atsigulti ir ant sa-vęs užsivynioti velėną. Štai jūs jau ir po žeme. Buvęs partizanas tvirtino, kad tokiu būdu sugebėdavo pasi-slėpti visas kovotojų būrys, o pats pasakotojas, de-monstruodamas šį metodą, neaptinkamai dingo per 20 min.

Partizanų slėpima-sis po samanomis.KASP Išgyvenimo kursas nr. 1, karys užsimaska-vęs po velėna.

eugenijaus žygaičio nuotr.

maži, bet galingi

Lietuvos partizanai sovietams keldavo siaubą dėl galingos ginkluotės – vien tik dėl kulkosvaidžių gau-sos kovotojai ne kartą laimėjo net, atrodytų, beviltiš-kas kautynes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad par-tizanai asmeniškai siekdavo turėti ir pistoletus, kurie būdavo patogūs žvalgyboje, kovojant bunkeryje ar kaimo troboje, pagaliau savo gyvybei ir nutraukti, kad išvengtų suėmimo. Dėl tų pačių privalumų būti-nas elementas buvo ir rankinės granatos. Labai buvo vertinami ir žiūronai, kurie padėjo per didelį atstumą įvertinti situaciją vietovėje.

ukrainiečių nacionalistinė organizacija uNA-uNSO (beje, jų atstovai atvyko į pagalbą ir 1991 m. sausio įvykių metu) lokaliuose konfliktuose Kaukaze į būrio ginkluotę įtraukdavo mažiausiai vieną automatinį granatsvaidį AGS-17 ,,PLAMIA“, į skyriaus ginkluo-tę – vidutinį kulkosvaidį PK, snaiperio šautuvą SVD, o vienkartinius prieštankinius granatsvaidžius (pvz., RPG-18 ,,MuCHA“) turėdavo neštis praktiškai kie-kvienas karys.

Dabartiniai Norvegijos jėgeriai taip pat yra puikus pavyzdys, kaip gali būti ginkluotas karių skyrius. Be automatinių šautuvų, jie turi pistoletų-kulkosvai-džių, kurie labai patogūs vykdant žvalgybą (galima lengvai paslėpti po rūbais), 7,62x51 ir 12,7x99 mm kalibro snaiperio šautuvų, galinčių pataikyti į taikinį daugiau kaip 1 km atstumu, granatsvaidžių bei val-domų prieštankinių kompleksų (efektyvaus šūvio

i š p a t i r t i e s

45

PAG misijai besirengiantis karys. Autoriaus nuotr.

nuotolis – iki 2 km), nešiojamųjų zenitinių raketinių kompleksų. Skyriaus mobilumas užtikrinamas aprū-pinant kiekvieną karių porą visureigiais keturračiais motociklais.

Gera žinia ir mums – jau kuris laikas žingsnis po žingsnio plėtojama Lietuvos kariuomenės skyriaus struktūra, kurioje, be taiklaus šaulio, numatomi ir du kulkosvaidininkai su lengvaisiais kulkosvaidžiais, du kariai su povamzdiniais granatsvaidžiais ir tam tikras skaičius vienkartinių ar daugkartinių granatsvaidžių. Mažo padalinio su galinga ginkluote koncepcija iš dalies taikoma lietuviškoje PAG Afganistane, kur skyriaus ginkluotėje su dviem automobiliais, priklau-somai nuo užduoties, gali būti automatiniai šautu-vai, taikliojo šaulio ginklas, sunkusis ir vidutinis kul-kosvaidis, du povamzdiniai granatsvaidžiai, vienas daugkartinio naudojimo ir keli vienkartinio naudoji-mo granatsvaidžiai, pistoletai, rankinės granatos.

„Ugnis ir manevras“ pagal Rusijos desantininkus

Per antrąjį Rusijos–Čečėnijos karą (1999–2000) Rusijos oro desanto kariuomenės kareiviai prieš ge-rai įtvirtintas čečėnų kovotojų pozicijas gyvenvietėse

ėmė naudoti kompleksinį, visų ginklų sistemomis pa-remtą judėjimą ,,ugnimi ir manevru“.

Pirmiausia desantininkai stengėsi nepastebė-ti priartėti kuo arčiau (pvz., iki 400 m nuotoliu) prie čečėnų pozicijų. Kai kovotojai juos aptikdavo, buvo veikiama pagal tokį scenarijų: 1. pvz., keturios mo-bilios minosvaidžių sistemos ,,Nona“ duoda salvę; mina skrieja apie 24 s.; 2. dvidešimtą skrydžio se-kundę desantininkai pradeda kilti nuo žemės; 3. kol išsisklaido sprogimų sukelti dūmai ir dulkės, desan-tininkai bėga čečėnų pozicijų link; 4. tada vėl griū-

46

KASP Vilniaus rinktinės kariai praktiškai išbando čečėnų taktiką. Karių ginkluotė iš kairės į dešinę: rPG-2, AK-47, rPG-26, AK-47 su povamzdiniu granatsvaidžiu GP-25.eugenijaus žygaičio nuotr.

na į priedangas, o į čečėnus ugnį atidengia 30 mm kalibro automatiniai BMD pabūklai; po to vėl viskas kartojasi iš naujo.

„Pelėkautų“ taktika

Per pirmąjį (1994–1996), o tikėtina ir antrąjį (1999–2000) Rusijos–Čečėnijos karą „specnaz’o“ (rusiškas trumpinys – specialios paskirties) pajėgos, siekda-mos aptikti miškingoje vietovėje čečėnų karius, nau-dojo „pelėkautų“ (autoriaus sumanytas pavadinimas) taktiką. „Specnaz’o“ skyrius ar būrys išsiskleisdavo į grandį ir pradėdavo šukuoti teritoriją. Atstumas tarp karių galėjo būti maždaug apie 100 m. Čečėnų ko-votojai, pastebėję „vienišą rusą“, susigundydavo lengvu taikiniu ir pradėdavo jį supti. Prasidėjus susi-

šaudymui, „specnaz’o“ karys stengdavosi prikausty-ti čečėnų dėmesį ir per individualią radijo stotį infor-muodavo kitus savo padalinio karius apie kontakto vietą. Pastarieji savo ruožtu stengdavosi apsupti ir į „ugnies maišą“ privilioti „užsižaidusius“ čečėnus. Šie dažnai patirdavo nemažus gyvosios jėgos nuos-tolius.

Priešo paėmimas už diržo

.Per paskutinį XX a. dešimtmetį Kaukazo regione vykusius lokalinius konfliktus dažnai pasitaikydavo, kad viena iš kariaujančių pusių neturėdavo sunkio-sios ginkluotės ir aviacijos palaikymo. Siekdami neutralizuoti galingesnę ginkluotę valdančio prieši-ninko pranašumą, silpnesnieji stengdavosi maksi-maliai – iki 25–50 m – priartėti prie priešų, kad šie negalėtų išsikviesti aviacijos ar artilerijos paramos. Tuo pat metu jie atidengdavo koncentruotą ugnį iš „artimojo nuotolio artilerijos“ – rankinių prieštankinių granatsvaidžių. Kartais tokią ugnies paramos grupę sudarydavo netgi atskiras karių skyrius. Ši taktika buvo pavadinta imtynių terminu – priešininko paėmi-mas už diržo. Čečėnai tokiais pat tikslais yra naudoję ir keturių kovotojų grupes su mišria ginkluote – du kariai su granatsvaidžiais, du – su automatiniais šau-tuvais ar net kulkosvaidžiu.

Mjr. Albertas DaugirdastęSInYS – kitame numeryje.

i š p a t i r t i e s

Savaeigis minosvaidis „nona 2S23“.

47

PAMINėTOS MuZIeJAuS ĮKūRIMO MeTINėSVasario 11 d. Kaune vyko Vytauto Didžiojo karo

muziejaus 89-ųjų įkūrimo metinių paminėjimo ir Didžiosios salės ekspozicijos atidarymo renginys. Daugiau nei metų prireikė salei rekonstruoti ir eks-pozicijoms įrengti. Dabar Didžioji salė atvira visiems kauniečiams ir miesto svečiams. Lankytojai gali susipažinti ir su muziejaus istorija, ir su fondų sau-gyklose ilgai saugotomis muziejinėmis vertybėmis: 1901 m. Jano Stykos nutapytu paveikslu „Vytauto priesaika“, visų Lietuvos valdovų portretais, 1676 m. vokiečių kalba išleista Kazimiero Simonavičiaus kny-ga „Didysis artilerijos menas”, unikaliais ir retais ar-cheologiniais radiniais, gausia alebardų ir espantonų kolekcija. eksponuojami 1940 m. laikotarpio daiktai ir nuotraukos, kai okupantams užgrobus Lietuvą, prasidėjo tragiškas karininkų ir jų šeimų naikinimas. Lankytojai išvys okupantų ir Lietuvos partizanų gin-klus, jau atkurtoje Lietuvoje sukonstruotus automatus „Vytis-1“, „Vytis-2“ ir daugybę kitų. Daug pastangų, energijos, laiko ir meilės, įrengiant Didžiosios salės ekspoziciją, įdėjo Archeologijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karybos istorijos, Karybos istorijos, Naujausiųjų laikų karybos istorijos, Fondų apskaitos ir apsaugos skyrių darbuotojai.

Ta proga surengtas Lenkijos ir Lietuvos valdovo Augusto II atkurtos vėliavos prikalimo ir pakabinimo ceremonialas. Istorinė vėliava nuo 1702 m. saugoma Švedijoje, kur pateko kaip karo grobis Šiaurės karo

metu (1700–1721). Dešinėje vėliavos pusėje pavaiz-duotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas – baltas Vytis raudoname skyde su karūna viršuje. Kairėje vėliavos pusėje, raudoname skyde su karūna viršuje, – Lenkijos Karalystės herbas – baltas erelis su Saksų herbu ant krūtinės. Dešinėje herbo pusė-je – du sukryžiuoti kardai. Vėliavos matmenys 267 x 340 cm. Šią vėliavą atkūrė menininkė tekstilininkė Bronė Neverdauskienė.

Renginio metu Vytauto Didžiojo karo muziejaus di-rektorius pulkininkas leitenantas Gintautas Surgailis ir Lietuvos šaulių sąjungos vadas Juozas Širvinskas atnaujino 1998 m. pasirašytą Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Lietuvos šaulių sąjungos bendradar-biavimo sutartį. Gimtadienio proga muziejuje šoko Kauno choreografijos mokyklos šokėjos (vadovė Goda Puleikytė). Šis gražus ir iškilmingas renginys – tarsi dovana už darbą visiems muziejaus darbuoto-jams ir lankytojams.

Vytauto Didžiojo karo muziejus, oficialiai įsteigtas 1921 m. sausio 22 d., o iškilmingai pašventintas ir atidarytas tų pačių metų vasario 16 d., todėl kasmet kartu su Lietuvos valstybės atkūrimo diena mini ir savo gimtadienį.

Regina rajeckienė,Vytauto Didžiojo karo muziejaus edukacijos ir

informacijos skyriaus vedėjaValdo Kilpio nuotr.

s u s i t i k i m a i

48

s u s i t i k i m a i

Vasario 13 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje vyko Atvirų durų diena. Susirinko apie 600 lankytojų iš visos Lietuvos. Atvykusieji ga-lėjo pamatyti, kokiomis sąlygomis kariūnai gyvena ir mokosi, sužinoti jų karjeros perspektyvas, teikiamas socialines garantijas. Į renginį susirinkusiems sve-čiams pristatyta akademijos veikla, lankytojai buvo supažindinti su studijų programomis, priėmimo tai-syklėmis, atrankos į Karo akademiją reikalavimais ir procedūromis. Abiturientams, vyresniųjų klasių moksleiviams ir juos lydintiems šeimos nariams pa-teikta išsami informacija apie kariūnų laisvalaikio organizavimą, dienotvarkę ir aprūpinimą. Šiemet nebuvo pamiršti ir besidomintys aviacija. Generolo

ATVIRų DuRų DIeNA AKADeMIJOJe

Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutu yra pasirašiusi bendradarbia-vimo sutartį ir kartu rengia aviacijos specialistus. Jaunuoliai galėjo pabendrauti su aviaciją studijuo-jančiais kariūnais ir iš pirmų lūpų sužinoti apie šią nelengvą ir įdomią profesiją.

Visi lankytojai galėjo apžiūrėti ginklų ir technikos parodas, lazerinę šaudyklą, aplankyti muziejų, bib-lioteką, ramovę, Šv. Anzelmo koplyčią ir sporto kom-pleksą, pamatyti Kęstučio Dijoko fotografijų parodą „Kai majorai dar buvo kariūnai...“ Be to, visi norintys Atvirų durų dieną galėjo išbandyti kario ekipuotę, pa-sivaišinti kareiviška koše, arbata, apsilankyti lauko palapinėje ir pasivėžinti karine technika.

LKA informacijaVytauto Milišausko nuotr.

49

Vasario 16 d. minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Minėjimo iškilmėse tradiciškai dalyvavo Kraš-to apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybė, kariai.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, dė-kodama Lietuvos kariams ir visiems krašto apsaugos sistemos darbuotojams už profesionalią tarnybą Lie-tuvos valstybei ir sveikindama su Valstybės atkūrimo diena sakė: „Ši data žymi atkūrimą mūsų nepriklau-somos valstybės, kurią turėjome, buvome praradę ir vėl atgavome. Linkiu, kad ją išsaugotume įveikdami visus sunkumus, tegul ateityje Lietuvos valstybė sti-prėja mūsų ir mūsų vaikų gerovei.“

Vasario 16-osios rytą Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybė, Garbės sargybos kariai, Generolo Jono Žemaičio karo akademijos choras „Kariūnas“ dalyvavo Vilniaus Rasų kapinėse vykusioje Vasario 16-osios Akto signatarų pagerbi-mo ceremonijoje.

Vidurdienį Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje, buvo iškilmingai pakeltos trijų Baltijos valstybių vėlia-vos, ten taip pat dalyvavo Krašto apsaugos ministe-rijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybė, Garbės sar-gybos kariai ir Lietuvos kariuomenės orkestras.

Tuo pat metu Kaune, Vytauto Didžiojo karo muzie-jaus sodelyje, surengta Vyčio Kryžiaus ordino vėlia-vos pakėlimo ceremonija. Kartu su krašto apsaugos sistemos vadovybės atstovais renginyje dalyvavo Kauno įgulos kariai.

Tą dieną aikštėje prie Krašto apsaugos ministeri-jos iškilmingai paminėtos ir 1949 m. vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Nepriklau-somybės deklaracijos paskelbimo 61-osios metinės. Į susirinkusiuosius kreipėsi krašto apsaugo vicemi-nistras Vytautas umbrasas, kariuomenės vadas ge-nerolas majoras Arvydas Pocius. Minėjime dalyva-vo Garbės sargybos kuopos kariai, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnų būrys ir choras „ Kariūnas“.

Valstybės atkūrimo diena iškilmingai paminėta ir pavieniuose kariuomenės daliniuose, kur vyko iškil-mingos rikiuotės, minėjimai. Net Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) stovykloje Čag-čarane vyko renginiai, skirti vienai svarbiausių Lietu-

vos valstybingumui datų pažymėti. Stovyklos ramo-vėje surengta rikiuotė, kurioje dalyvavo visi tuo metu užduočių nevykdę kariai ir PAG dirbantys civiliai. Ri-kiuotės metu PAG tarnaujantiems Lietuvos ir užsienio šalių kariams buvo įteikti krašto apsaugos sistemos, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų medaliai, Krašto apsaugos savanorių pajėgų, PAG vado padė-kos raštai ir kiti apdovanojimai.

Kartu su Lietuvos atstovais paminėti Lietuvai reikš-mingą istorijos datą atvyko ir Afganistano Goro pro-vincijos gubernatorius Sayedas Mohammadas Iqba-las Munibas, vietos administracijos institucijų vadovai, Goro provincijos žiniasklaidos atstovai.

Į susirinkusiuosius stovyklos ramovėje kreipėsi PAG-10 vadas pulkininkas Gediminas Macijauskas, trumpai pristatydamas istorinę Nepriklausomybės akto pasirašymo reikšmę. „Lietuvos ir Afganistano is-torijoje – daug panašumų. Kaip atstovai tautos, kuriai teko daug kovoti už savo laisvę ir daug paaukoti, kad dabar galėtume džiaugtis nepriklausomybe, mes la-bai gerai suprantame Afganistano žmones. Tikimės, kad mūsų sukaupta patirtis bus naudinga padedant Afganistano valdžiai ir žmonėms atkurti karų nualintą valstybę“, – sakė plk. G. Macijauskas.

Šiuo metu Afganistane tarnaujanti dešimtoji PAG Lietuvos karių pamaina suformuota Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rink-tinės pagrindu.

KAM Viešųjų ryšių departamento informacijaAlfredo Pliadžio nuotr.

LIeTuVOS VALSTYBėS ATKūRIMO DIeNA

50

e k i p u o t ė

ai kurios po II pasaulinio karo susikūrusios ir šiandien jau neegzistuojančios valstybės suge-

bėjo palikti mažesnį ar didesnį pėdsaką kovinių šalmų plėtros istorijoje. Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR), gyvavusi beveik pusę amžiaus, nesugebėjo sukurti nieko savito plieninių šalmų srityje, bet nusi-pelnė dėmesio ištraukdama į dienos šviesą ir įgyven-dindama senus nacistinės Vokietijos nerealizuotus projektus.

Pralaimėjusi II pasaulinį karą Vokietija buvo pa-dalyta į zonas, kurių vieną dalį kontroliavo Sovietų Sąjunga. Kaip visa sovietų politika, taip ir jų valdoma Vokietijos dalis, buvo užmaskuota gražiu pavadinimu „Vokietijos Demokratinė Respublika“. Prabėgo keleri metai ir „Demokratinėje Respublikoje“ buvo pradėtos

formuoti ginkluotosios pajėgos, skirtos užtikrinti vi-daus kontrolę ir tvarką, apsaugoti pasienį. Iš pradžių buvo suformuoti vidaus kariuomenės daliniai (KVP) ir pasienio policija. Vėliau iš kai kurių KVP pulkų buvo suformuoti pirmieji „Nacionalinės Liaudies Armijos“ (NVA) daliniai. Pirmuosius 5000 plieno šalmų NVA pasiskolino iš „draugų“ (taip tuo metu VDR buvo vadi-nami sovietai). Sovietiniai M-40 šalmai buvo papuoš-ti nedideliais skydeliais su vokiška trispalve (juoda, raudona, geltona). Nors nuo karo Vokietijoje buvo likę nemažai vokiškos ekipuotės, VDR vadovybė ne-norėjo, kad jų kariuomenė dėvėtų fašizmo simboliu tapusius šalmus. II pasaulinio karo metais paaiškėjo, kad vokiški šalmai turi daug trūkumų, didžiausias jų buvo neatsparumas tiesioginiam kulkos pataikymui. 1944–1945 metais vokiečių mokslininkai sukūrė ir ištobulino keletą naujų šalmų ir pošalmių variantų. Daktaras Heinrichas Haenselis savo sukonstruotam šalmui „Modell BII“ pritaikė palankiausią rikošetui plieno plokštės nuolydį. Toks kampas turėjo sudary-ti nuo 50 iki 70 laipsnių, ši patirtis jau buvo taikoma tankų gamyboje. 1944 metų rudenį šalmo projektas buvo pristatytas Adolfui Hitleriui. Nors naujo plieno gaubto techninės charakteristikos žymiai lenkė jo pirmtakus ir netgi leido atpiginti ir palengvinti šalmų gamybą, šis projektas buvo atmestas bei pasmerk-tas daugiau kaip dešimtį metų pragulėti užmarštyje. Hitleris nesutiko, kad „Didžiosios Vokietijos“ kovų simbolis užleistų vietą naujam, nors techniškai ir eko-nomiškai pagrįstam galvos apdangalui.

1954 metais KVP daliniai buvo aprūpinti nedideliu naujo pavyzdžio šalmų kiekiu. Apie šių šalmų gamin-tojus, projekto autorius ir gamybos procesus tikslių duomenų surasti nepavyko, bet yra prielaidų, lei-džiančių manyti, kad tai buvo vienas iš 1944 metais vykdytų ir nerealizuotų projektų. Specialistų teigimu, šalmai M-54 buvo gaminami užsienyje, o jų gamyba įslaptinta. Išvaizda ir konstrukcija pastarasis šalmas galėjo atspindėti vokiškąjį eksperimentinį „Modell A“, gamintą apie 1944 metus. Ryškiausias išorinis skir-tumas, leidžiantis atskirti šį šalmą nuo standartinių M-42, yra tolygiai nuo pat kraštų į viršų siaurėjanti M-54 forma. Pošalmis ir jo tvirtinimas buvo įrengti

BuVuSIOS VOKIeTIJOS DeMOKRATINėS ReSPuBLIKOS PLIeNINIAI ŠALMAI

Šalmas M-56 iš priekio ir iš šono.

K

51

pagal 1931 metais sukurtą standartinį pošalmio mo-delį. Šalmo paviršius dengtas įvairiais pilkos ir žalios spalvų atspalviais. Dažniausiai šie šalmai buvo puo-šiami trispalviu skydeliu arba dvylikakampe žvaigžde su trispalve.

1955 metais Vakarų Vokietijoje buvo sukurta nauja, demokratinėms šalims draugiška kariuomenė bun-desveras. VDR vadovybė privalėjo imtis atsakomųjų veiksmų ir, praėjus pusei metų, 1956 metų kovo 1 die-ną paskelbė apie „Nacionalinės Liaudies Armijos“ įkū-rimą. VDR technikos tarnybos atstovai kartu su KVP užnugario tarnybos viršininku 1956 metų sausio mė-nesį jau buvo apsilankę Thale pas „eisenhuetenwerk“ gamyklos vyriausiąjį inžinierių erichą Kisaną dėl nau-jo pavyzdžio šalmų, skirtų „Liaudies armijai“, gamy-bos. e. Kisanas II pasaulinio karo metais vadovavo plieno šalmų gamybai ir 1945 metais dalyvavo Thale kuriant vermachtui naujo pavyzdžio šalmą „Modell B/II“. Nors derybos prasidėjo tik 1956 metų sausio mė-nesį, jau vasario 18 dieną KVP tarnybos viršininkas išsiuntė nurodymą iki balandžio 21 dienos pagaminti ir pristatyti kariuomenei 1000 vienetų naujo pavyz-džio šalmų. Naujieji šalmai buvo pagaminti pagal B/II ruošinius su nedideliais nukrypimais. Šalmo M-1956 paviršius privalėjo būti padengtas pilka spalva, kai-rėje šalmo pusėje priklijuotas lipdukas su trispalviu 2,8x3,5 cm dydžio skydeliu. Buvo užsakyta paga-minti dviejų dydžių šalmų: 450 vnt. – I ir 550 vnt. – II dydžio. Seklaus kūgio formos plieno gaubtas su nedi-deliu iškirtimu priekinėje dalyje turėjo labai geras ba-listines savybes. 1931 m. pavyzdžio pošalmis, kaip ir anksčiau, buvo tvirtinamas trimis išorėje matomomis kniedėmis. Pirmoji 1000 vnt. serija, pažymėta kodu S 1/56, buvo perduota I mechanizuotajai divizijai, kuri su naujaisiais šalmais pirmą kartą viešumoje pasirodė 1956 m. per Gegužės 1-osios paradą Berlyne. Antroji 40 vnt. šalmų serija, pažymėta kodu VM 1/56, buvo atiduota techniniams bandymams. Šalmų kokybė buvo tikrinama šaudant į juos įvairiais pėstininkų gin-klais, taip pat gniuždant juos mechaniškai. Siekiant patikrinti šalmų atsparumą skeveldroms, bandymų aikštelėse buvo sprogdinami įvairūs skeveldriniai už-taisai, rankinės granatos, 82 mm minosvaidžių minos, 76 ir 122 mm skeveldriniai artilerijos sviediniai. Nors šalmo gaubtas užtikrino visišką galvos apsaugą nuo skeveldrų sprogus granatai 1 m atstumu nuo šalmo, o 122 mm artilerijos sviediniui – 25 m atstumu, dar tais pačiais metais susirinkusi komisija nutarė, kad šalmą reikia tobulinti. Įdomus faktas buvo tas, kad komisija visiškai nebandė lyginti šalmo M-56 tech-ninių charakteristikų su kitų draugiškų ar priešiškų kariuomenių turimais šalmais. Modernizuotas šalmas turėjo būti pagamintas iš tvirtesnio plieno lydinio su

didesniu nikelio kiekiu. 15 mm smakro dirželiai priva-lėjo būti pakeisti 18 mm minkštesnės odos „Y“ formos dirželiais, tvirtinamais prie pošalmio lanko keturiuose taškuose. Šis sprendimas gerokai padidino šalmo stabilumą. Nors nežymiai, bet buvo patobulintas ir pošalmis. Siekiant sumažinti korozijos poveikį, prieš dažymą šalmus nuspręsta gruntuoti. Nors nuo 1956 metų antrosios pusės šalmai M-56 buvo gaminami ir tiekiami daliniams didelėmis partijomis, jie buvo

NVA kariai su šalmais M-56

vis dar tobulinami. 1966 metais buvo patobulintas pošalmis, visas amortizuojantis mechanizmas paga-mintas iš polietileno. Pošalmis tvirtinamas šešiomis spaudėmis iš vidinės šalmo pusės. Išorėje buvusios pošalmio kniedės neatliko jokio vaidmens ir vėliau buvo iš viso pašalintos. Tais pačiais metais buvo su-sirūpinta šalmo maskuote, pradėtas gaminti maskuo-jantis tinklelis. 1978 metais kariuomenei pradėti tiekti nauji, pastiprinti šalmai M-56/76. Atliekant bandymus pastebėta, kad dėl gilaus tempimo plieno štampavi-mo metu šalmo gaubto viršugalvis suplonėja ir tam-pa lengvai pažeidžiamas. Sprendimas surastas, kai šalmo gaubtui apdirbti buvo pritaikytas liejimo-štam-pavimo metodas, leidęs gaminti pageidaujamo sto-rio šalmo kevalus. Naujasis gaminys turėjo gerokai stipresnį viršugalvį, o vizualiai jis skyrėsi nuo M-56 platesniu, į išorę atlenktu krašteliu. Per visą savo 40 metų gyvavimo istoriją šalmas M-56 buvo daug kartų modernizuotas, bet niekada nedalyvavo karo veiks-muose. 1989 m. lapkričio 9 d. buvo nugriauta Berlyno siena, šis įvykis simbolizavo komunistinio režimo pa-baigą Rytų Vokietijoje. 1990 metų birželio mėnesio VDR Ministrų Tarybos sprendimas padėjo tašką plie-ninių VDR šalmų istorijoje.

Povilas butkevičius

52

Visur ieškau naujos prasmės

– Papasakokite apie save – kaip atsiradote lie-tuvos kariuomenėje?

– 1994 metų birželio mėnuo. Tuo metu dirbau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vyriausiuoju administratoriumi. Pro teatrą atsitiktinai ėjo Lietuvos karinėse oro pajėgose personalo viršininku tarna-vęs plk. Jonas Veselka. užkalbino mane. Pakvietė tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Jonas Veselka buvo mano karinių disciplinų dėstytojas Lietuvos žemės ūkio akademijos Karinėje katedroje. Pasiūlymą priė-miau net nesvarstydamas. Iš pradžių net nesupratau, neįsivaizdavau, ką aš veiksiu KOP Kultūros ir sporto poskyrio viršininko poste. Bet... Taip ir pradėjau...

VIeŠųJų RYŠIų KARININKAS

Nors ryšiai su visuomene dar neseniai mums atrodė kaip egzotika, dabar tai – įprasta veikla. Kas jie tokie, civilių ir karių bendradarbiavimo skyriaus specialistai?

Susipažinkime. Šį kartą mūsų

pašnekovas – Karinių oro pajėgų

viešųjų ryšių vyriausiasis specialistas

ats. kpt. Gintautas DeKSNYS.

ž V i l g S n i S

53

– Kokia Jūsų civilinė specialybė? – Tikroji mano specialybė – gyvenimo universite-

tai... (Pašnekovas juokiasi). Prisimenu, puoselėjau netvirtą norą studijuoti Kauno diecezinėje kunigų seminarijoje... Svajojau apie komunikacijų specia-listo amatą. Matyt, dar nebuvo atėjęs laikas... Teko pasirinkti studijas, kurių nelabai norėjau. Netrukus, baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją, tuo įsitiki-nau. Įgijau inžinieriaus žemėtvarkininko specialybę, bet pagal ją nedirbau nė vienos dienos. Diplominis darbas buvo iš oro fotogeodezijos srities. Gal jis ir padėjo tarnyboje Lietuvos karinėse oro pajėgose. Kitoje kariuomenėje netarnavau, tiesiog išvengiau. Tuometinė Žemės ūkio akademijos vadovybė iš kar-to po studijų mane pakvietė dirbti į naujai formuo-jamą profsąjunginį studentų kultūros klubą. Vėliau jį išauginau iki katedros lygmens. Buvau šios katedros vedėjas. Viskas nauja ir nepatirta. Pavyko suformuoti jauną perspektyvų 12 etatinių darbuotojų kolektyvą. Teko ir pačiam studijuoti kultūros vadybą bei režisū-rą Slovakijoje (Nitra, Bratislava) ir Rusijoje (Maskva, Sankt Peterburgas). Buvau aistringas šokėjas jau nuo antros klasės. Netgi sportinių šokių choreografo duonos teko ragauti. Vadovavau trims choreografi-niams kolektyvams. Išbandžiau renginių režisūros amatą ir kultūros vadybininko darbą. Domėjausi tar-nybiniu protokolu. Savarankiškai mokausi, studijuo-ju, stengiuosi tobulėti ir dabar.

– Kokie kasdieniai rūpesčiai kamuoja kariškių ir visuomenės ryšių specialistą?

– Nėra specifinių kariškių ir viešųjų ryšių specia-listų rūpesčių. Yra vienas rūpestis: užtikrinti savo tė-vynės saugumą. Tam tarnauja ir yra pasirengusios visos kariuomenės tarnybos, tarp jų – ir viešieji ry-šiai. Atstovaujantiesiems viešiesiems ryšiams privalu suprasti, kad jiems turėtų rūpėti viskas – kiekvienas pavienis karys ir visi drauge, kaip karinis vienetas. Tik tuomet ir pasiekiamas norimas rezultatas. Aišku, ne per vieną dieną. Gali tam prireikti ir visos tarnybos laiko. Bet šito siekti būtina.

– Ar galima teigti, kad p. gintautas Deksnys yra persona, kuri apie lietuvos karines oro pajėgas žino viską?

– Norėtųsi viską žinoti, bet ar man šito reikia? Iš tiesų visur ieškau prasmės. Prasmė yra tavo pradžia ir pabaiga. Žinoti tai, kur, dėl ko, kam tarnauji ar dir-bi, manau, privalu kiekvienam! Ir visą tą žinių, infor-macijos srautą galime tauriai panaudoti kariams ug-dyti, savo kvalifikacijai, saviauklai ir kario įvaizdžiui formuoti ir realizuoti visuomenėje, kaip reikalauja kiekvieno kario tariami priesaikos žodžiai. Norėtųsi didesnės karių atidos tiek vidinėje, tiek ir išorinėje

komunikacijoje. Kartais tenka tiek daug ir taip nuo-sekliai siekti teigiamo rezultato, o keli neapgalvoti veiksmai nubraukia kelių metų ar dešimtmečių dar-bą. Manau, rinkdamiesi kandidatus į šias pareigas, turėtume būti dėmesingesni. Vien tik asmeninio noro ar vyresniųjų vadų nuomonės, skiriant į šią tarnybą vieną kitą žmogų, neužtenka. Turėtų būti didesnė at-ranka.

Tikėtis grįžtamojo ryšio

– Kuo turtingos dabartinės lietuvos karinės oro pajėgos – technika, pilnais angarais galingų karinių lėktuvų, talentingais lakūnais?

– Apie KOP orlaivių skrydžių aptarnavimą, ginkluo-tės ir technikos sistemos priežiūrą ir eksploataciją ne-norėčiau plačiau kalbėti (tai ne mano kompetencija), bet personalu, ypač skraidančiuoju, iš tiesų galime pasidžiaugti. Dauguma lakūnų – tikros Lietuvos karo aviacijos legendos, apie kuriuos galima daug rašyti

Autorius su naująja knyga Vatikane.

54

ir kalbėti. Ne veltui KOP internetinėje svetainėje įstei-gėme naują rubriką „Karo lakūnų portretai“, kurią vis papildome. Tik gaila, kad rašančiųjų gretos menkos.

– gal kariuomenėje yra speciali viešųjų ryšių dar-bo metodologija? Kas yra kariuomenės ir visuome-nės ryšiai ir kokie jų tikslai?

– Kariuomenės viešųjų ryšių srityje tarnaujantis ar dirbantis asmuo pirmiausiai turėtų būti tiek vado, tiek kario padėjėjas, o kartais ir tarnybos draugas. Viešųjų ryšių specialisto kategoriją turintys kariai ar tarnautojai išties yra ne karjeros asmenys. Dauguma jų tikslingai siekia save realizuoti kariuomenės gy-venime. O bendrauti privalu tiek su civiliais, tiek su kariais. Ir surasti savo vietą šiame dideliame infor-macijos ir pasiūlos sraute. Kariuomenėje viešieji ry-šiai – sugebėjimas realiomis spalvomis nupiešti savo tarnybos karį: tyrą, taurų ir iškilų, tokį, kokį norėtų matyti visuomenė.

– Kokais principais Jūs vadovaujatės?– Tarnyboje stengiuosi laikytis griežtos disciplinos:

gavau laišką, skubu kuo operatyviau į jį atsakyti, tik tada galiu tikėkis grįžtamojo ryšio. Tuomet galiu su-laukti ir atsakymų į savo laiškus. Labai mėgstu man-dagumo skambučius ir priminimus apie instituciją, kuriai atstovauju. Tai labai palengvina darbą ir atsi-perka su kaupu. KOP daug dėmesio skiria pilietiniam

ugdymui, todėl aktyviai bendradarbiauju su daugeliu Lietuvos ir Lenkijos mokyklų. Visuose renginiuose, kuriuose dalyvauju, neišvengiamai bendrauju su ži-niasklaidos atstovais, kurių daugumą jau ir pažįstu. Labai svarbu bendrauti ir su regionine savivalda. Tik nuoseklus regiono aktualijų, susijusių su kariuome-ne, sprendimas užtikrina sėkmingą civilių ir karių bendradarbiavimą. Pagrindinė taisyklė, man tapusi auksine: dabar ir kasdien ieškoti naujos tiesos ir iš-raiškos formų. Tai žmogaus vidaus degimo variklis.

– Ar galite viešai išvardyti savo komunikacijos ka-nalus ir priemones?

– Pirmiausia – aktyvus gyvenimas mus supančioje aplinkoje. Tai geriausias informacinis srautas visur ir visada. Antra, regioninė žiniasklaida. Aš pasikliauju sąveika su Kauno miesto savivaldybės administraci-jos kolegialiomis tarnybomis. Žinoma, svarbiausia – KAM, VRD...

– Kokius svarbiausius Jūsų šiemet vykdomus pro-jektus galėtumėt paminėti?

– Aštuntą kartą vykdomas tęstinis edukacinis pro-jektas „VIII tarptautinė mokinių istorinių tiriamųjų darbų konferencija „Plieno sparnai“ Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijoje, toliau – tęstinis Kauno įgulos vienetų projektas „Gražinkime Kauną“, ieškome naujos Kariuomenės ir visuomenės dienos

ž V i l g S n i S

Viešųjų ryšių karininkas – visada greta savo viršininko. Kartu su KoP vadu brg. gen. Artūru Leita.

55

šventės koncepcijos. Artėja KOP 20-metis. Šiai pro-gai jau iš anksto planuojame naują 2–3 dienų pro-jektą „Muzikinės aviacijos spalvos“... O kur dar visų valstybinių švenčių ir atmintinų datų minėjimai...

Viskas turi vykti sava vaga

– Ar pasitiki kariškiai mūsų žiniasklaida? Ar pa-kankamai geras karių ir visuomenės informavimas?

– Kiekvienam bendravimui, kaip ir tobulumui, ribų nėra. Ieškokime kiekviename bendravime savitų to-bulumo formų. Girdėkime, ką kalba karys. Tai mūsų visų gyvenimas. Ne karys privalo eiti prie žiniasklai-dos, o atvirkščiai. Gyvenime viskas turi vykti sava vaga. Ir upės neteka įkalnėn. Štai ir visa tiesa.

– Kaip informacija turi būti pateikiama vartoto-jams? Ar jums tenka daug rašyti informacinių pra-nešimų spaudai?

– Kasdien eteryje sklindanti informacija – mūsų visų gyvenimas ir jo atspindžiai vienomis ar kitomis spalvomis, priklausomai nuo to, kiek ir kokių tą dieną paletėje turima dažų. O rašyti norisi ir tenka ganėti-nai daug. Pastaruoju metu – ypač.

– renginių organizavimas – taip pat ryšių su vi-suomene specialisto pareigybė? Kiek per metus tenka organizuoti renginių?

– Renginiai – bene daugiausiai laiko atimantys darbiniai segmentai iš mūsų tarnybos bendro krū-vio. Priklauso nuo kalendorinių metų. Daug jubilie-jų, atmintinų datų, įvairių ceremonijų, inauguracijų. Labiausiai vertinu naujus projektus. Kultūros vadybi-ninkai teigia: nėra pinigų – nėra renginių. Tik dirbkite. Bus geras renginys – bus kam ir paremti. Norėkime dirbti savo darbą tik gerai. Dėl to ir kartoju: šiose par-eigose turi dirbti ne atsitiktiniai žmonės.

– Jūsų darbe pasitaiko linksmų nuotykių ar len-gvų nesusipratimų?

– Darbe labai vertinu profesinį pedantiškumą. Bet būta visko: prieš vieną svarbų renginį, kurį pats reži-savau ir turėjau vesti, skubėdamas apsiaviau skirtin-gus batus: vienas lakuotas, kitas – ne. Kai nuskubėjau gerą gabalą kelio renginio vietos link, supratau – kažkas negerai. Teko sugrįžti. Tad skubėkime lėtai ir apgalvotai. Linksmų akimirkų būta nemažai, nes daugeliu atveju renginiuose ir kasdienybėje atsakai ne tik už save, bet, kol vyksta sueiga, esi atsakingas už visus dalyvius.

– Ar S 5 specialistas mūsų kariuomenėje turi gali-mybių daryti karjerą, tobulintis, siekti didesnio kari-nio laipsnio? Ar viešųjų ryšių specialistai bendrauja tarpusavyje, dalijasi patirtimi ir informacija?

– Kaip minėjau, dirbant viešuosiuose ryšiuose ne

itin daug laiko lieka sau, o ypač karjerai. Mes – ne karjeros karininkai. O galėtų būti ir kitaip! esame ti-krų tikriausi vadų padėjėjai ir patarėjai. Manau, kad viešųjų ryšių specialistų kariniai pareiginiai laipsniai galėtų būti ir aukštesni. Tiek karo kapelionai, tiek viešųjų ryšių karininkai privalėtų būti vieno lygmens karinių laipsnių hierarchijoje, nes šių dviejų tarnybų bendra komunikacija labiausiai atspindima kario kas-dienybėje.

– Palyginti neseniai išleista jūsų knyga „Kilkime“. Ar ketinate vėl griebtis plunksnos ir padovanoti mums naują knygą apie karo aviatorius?

– Pavadinkime tai nauja pradžia, kuri suteikia bega-linę saviraiškos erdvę ir norą pasidalyti tuo, kuo esu turtingas. Pastaruoju metu rašau apie žymiausius Lietuvos karo aviacijos skrydžius, skelbiu pasauliui tiesą apie nedidelę ir nuoširdžią Lietuvą.

Kalbėjosi Juozas Pociusr. Vilavičiaus ir ats. kpt. G. Deksnio

asmeninio archyvo nuotr.

Įspūdinga aviacijos šventės akimirka (2009 m).

56

k A R i o k R Y ž i A ž o d i S

Kario kryžiažodžio nr. 1 atsakymai:Vertikaliai: Halonen. Ðakos. Atënai. Tirana. Sensacija. Rampa. Tauras. Litas. „Tatu”. Motinëlë. egzema. Auksë. Vabalas. Aeronas. Latas. Punia. Aklë. Ilas. Mojis. Rika. Omikron. Alma. Visata. Iveta. Osaka. Likim. Romas. Bëras. Lesë. Jara. Nova. Horizontaliai: Malta. Toli. etna. Akmë. Irina. Momuo. Nata. Step. Nors. Antauga. Feta. Miosa. Nisa. „Nivea”. Jame. Slëpk. Dabar. Alus. Atënë. Ðalin. Kala. Asmara. Alsas. Malë. Vijokliai. Visais. Klajonë. Lesa. Kaire. „Amor”. Keit. Ostrava. Dama. Masnë. Asas.

56

Suda

rė V

. Gar

adau

skas