nuotolinio mokymo kursai

Savanoris2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366)

Lietuvos savaNorių Laikraštis

Nuo š. m. birželio 19 d. Didžiosios Ko-vos apygardos 8-osios rinktinės vadu paskir-tas mjr. Gediminas Macijauskas.

Gimęs 1961 m. rug-sėjo 11 d. Telšiuose.

Baigęs Kauno po-litechnikos institu-tą (1988 m.), Balti-jos gynybos koledžą (2006 m.).

Sąjūdžio žaliaraiš-tis, Lietuvai prisiekė 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausiosios Tary-bos rūmuose. Profe-sinėje tarnyboje nuo 1993 01 04. Tarnavo Geležinio Vilko bri-gadoje bataliono vado

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS „Savanorio“ redaktorius

Gegužės 26 d. Jono Žemaičio karo akademijos viršininkas plk. Arūnas Balčiūnas 9 KASP ka-riams savanoriams įteikė pažy-mėjimus, liudijančius, jog šie ka-riai sėkmingai baigė Akademijos Nuotolinio mokymo centro kur-sus ir įgijo rezervo pėstininkų bū-rio vado kvalifikaciją. Savanorius pasveikino pajėgų vadas plk. An-tanas Plieskis, iškilmėse dalyva-vo Akademijos viršininko pava-duotojas plk. Arūnas Dudavičius, Didžiosios Kovos rinktinės vadas plk. ltn. Leonas Stonkus, Daina-vos rinktinės vadas mjr. Raimon-das Matulaitis, Dariaus ir Girė-no rinktinės vado pavaduotojas mjr. Vytautas Drąsutis, Prisikė-limo rinktinės štabo viršininkas kpt. Vitalijus Keras. Kursus bai-gusiems savanoriams beliko lauk-ti ministro įsakymo ir karininko

Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės vadasmjr. Gediminas MacijausKas

pavaduotoju užnugariui, nuo 1995 m. Vytauto Didžiojo jėgerių ba-talione – vado pavaduotoju, štabo S3 skyriaus viršininku, štabo virši-ninku, nuo 2000 06 28 Jono Žemaičio karo akademijoje – Kapitonų kursų vyr. instruktoriumi, Atrankos centro viršininku.

Apdovanotas Respublikos Prezidento padėka, KAS medaliu „Už nuopelnus“, proginiu stojimo į NATO medaliu, Šaulių sąjungos Par-lamento gynėjo medaliu, vardiniu ginklu.

Vedęs, žmona Genovaitė dirba Jono Žemaičio karo akademijoje, šeimoje du vaikai – sūnus Gintautas ir dukra Gintarė.

Liepos 1-2 dienomis Marijampolėje įvyks XVI Krašto apsaugos savanorių pajėgų spor-to žaidynės, kurias šiemet organizuoja Daina-vos rinktinė.

Žaidynėse Marijampolėje dalyvaus keli šimtai dalyvių iš visų pajėgų rinktinių bei LDK Butigeidžio dragūnų mokomojo bata-liono, taip pat Latvijos „Zemessardzes“ ko-manda.

Kariai varžysis lietuviškosios savigynos, ka-rinio kliūčių ruožo, krepšinio, virvės traukimo, granatų svaidymo, kovinio šaudymo, karinio orientavimosi, svarsčio kėlimo, žvalgo tako ir „Savanorių galiūnų“ rungtyse.

Žaidynių žiūrovai galės dalyvauti nekon-kursinėse peilio mėtymo į taikinį, strėlyčių mė-tymo, bėgimo su maišais, kelmo mėtymo, šau-dymo pneumatiniu šautuvu bei rankų lenkimo rungtyse. Nekonkursines rungtis organizuoja pajėgų rinktinės, jų nugalėtojai bus apdovano-ti atminimo prizais.

Praėjusiais metais jubiliejines XV Savano-rių žaidynes laimėjo Dariaus ir Girėno 2-oji rinktinė. Tai buvo aštuntoji kauniečių pergalė žaidynių istorijoje.

Birželio 21 dieną – Birutės bataliono poli-gone jau įvyko Žvalgo tako varžybos. Birže-lio 30 dieną Gaižiūnų poligone vyks šaudymo, Varnabūdės miške (Marijampolės r.) – orien-tacinio sporto varžybos.

Žaidynių programa – „Savanorio“ 2 puslapyje.

XVi savanorių žaidynės –Marijampolėje

Nuotolinio mokymo kursai

Nukelta į 2 psl.Pažymėjimus įteikus. Centre – KASP vadas plk. Antanas Plieskis, Jono Žemaičio karo akademijos viršininkas plk. Arūnas Balčiūnas, Akademijos vir-

šininko pavaduotojas plk. Arūnas Dudavičius. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366)Savanoris� psl.

teto trečiakursis, kartu su kitais studentais, išėjo ginti Lietuvos. Kažkas pakvietė ir jie išvyko į Vilnių, į Aukščiausiąją Tarybą. Tarnyba Kauno rinktinėje, susi-dūrimai su rusais perimant ka-rininkų ramovę, budėjimai, pir-mieji mokymai. Baigęs mokslus

Saulius sugrįžo į gimtąjį Vilnių, dirba inžinieriumi ir tęsia tarny-bą. Vadovavo skyriui, būriui va-dovauja jau 10 metų.

– Būriui vadovauti aš moku, praktinių įgūdžių pakanka, – sako, – o kursai davė metodiką, sistemą. Anksčiau ruošdamasis užsiėmimams visą stalą užvers-davau knygomis, dabar jau žinau, ko reikia ir kur ieškoti. Ko trūko kursuose, tai konsultacijų prieš

Atkelta iš 1 psl.

Kursus baigė: iš Dainavos rink-tinės – j. srž. Vytautas Eidukai-tis (vadybininkas, Mykolo Rio-merio universiteto studentas), iš Dariaus ir Girėno rinktinės – gr. Tauras Valevičius (gydytojas), gr. Mindaugas Rakauskas (Veterina-rijos akademijos dėstytojas) ir gr. Lina Jakutytė (filologė), iš Prisi-kėlimo rinktinės – eil. Jurgita Mi-liškevičiūtė (mokytoja) ir eil. An-tanas Žmėjauskas (inžinierius), iš Didžiosios Kovos rinktinės – j. srž. Saulius Paskačimas (inžinie-rius), j. srž. Karolis Zikaras (isto-rikas) ir gr. Aleksandras Žuravlio-vas (vadybininkas). Trys savanoriai neišlaikė egzaminų ir jiems bus su-daryta galimybė perlaikyti. Sunku net patikėti, tačiau egzamino ne-pavyko išlaikyti mokytojui, inži-nieriui ir mokslų daktarui. Pasiro-do, ne taip lengvai tos žvaigždutės antpečiuose atsiranda.

Nuotolinio mokymo centras (NMC) įkurtas 2001 metais Tartu, Baltijos gynybos koledže. Vėliau jis buvo suskaidytas į tris savaran-kiškus centrus Lietuvoje, Latvijo-je ir Estijoje. Lietuviškas centras įsikūrė J.Žemaičio karo akademi-joje. Nuotolinis mokymas nesenas dalykas ir daug kas jį dar painio-ja su neakivaizdinėmis studijomis, tačiau tai ne tas pat. Nuotoliniu būdu žmogus bent Lietuvoje ne-įgyja akademinio išsilavinimo di-plomo, o tik tobulinasi, kelia kva-lifikaciją, diplomą dažniausiai jis jau turi.

Devyni savanoriai yra pirmie-ji, baigę mokslus Karo akademijos Nuotolinio mokymo centre.

– NMC vadovavo kpt. Riman-

Nuotolinio mokymo kursaitas Jarmalavičius, dabar majoras, Birutės bataliono štabo viršinin-kas, – pasakoja KASP štabo virši-ninko pavaduotojas mjr. Vidas Ša-rakauskas. – Jis turėjo savų idėjų ir sumanymų, aš savų. Ir štai mes abu, du dzūkai, ėjome pas pajėgų štabo viršininką plk. ltn. Alman-tą Leiką, tarėmės, svarstėme, kol galiausiai nusprendėme: atrink-sime rinktinėse grupę savanorių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, va-dovavimo patirties (skyrininkus, būrių vadus) ir pabandysime. At-rinkome 21 savanorį, tačiau jau po dviejų mėnesių beliko vos 12, ir visai ne todėl, jog jie būtų nega-būs ar tinginiai, ne, žmonėms tie-siog nepavyko suderinti mokymo-si ir savo civilio gyvenimo, darbų. Ne visi suprato, kas tas nuotoli-nis mokymasis, gal galvojo, jog vis-kas bus paprasčiau, gal ir mes ne viską sugebėjome paaiškinti. Sta-tistika rodo, kad nuotoliniu būdu mokslus dažnai baigia vos apie pusė pradėjusiųjų. Į visus mūsų pasiūlymus Karo akademija atsi-žvelgė, bet tai buvo pirmasis ban-dymas, kiti kursai, o spalį pradės mokytis dar viena savanorių bū-rių vadų grupė, manau, vyks sklan-džiau. Kursus baigusieji rašė savo pastabas apie nuotolinį mokymąsi, pasiūlymus. Sutinku beveik su 90 proc. pareikštų pastabų ir į jas bus atsižvelgta.

Rezervo būrių vadų nuotoli-nio mokymo kursus geriausiai baigė Didžiosios Kovos rinkti-nės 802 kuopos būrio vadas j. srž. Saulius Paskačimas, savano-riu tarnaujantis jau 15 metų. Pra-dėjo 1991 m. sausio 21–ąją, kai jis, Kauno politechnikos institu-to Skaičiavimo technikos fakul-

egzaminus. Kai man ir Karoliui Zikarui suteiks laipsnius, mūsų kuopoje visi būrių vadai bus kari-ninkai. Du jau turime – atsargos leitenantus Arvydą Čepukėną ir Andžiejų Geglį. Kalbant apie tarnybą, norėčiau pasidomėti, kodėl „Savanoris“ beveik nerašo

apie pajėgų komplektavimo pro-blemas, kurios tampa vis aktua-lesnės ir aštresnės. Eiliniams sa-vanoriams dažnai nesuprantami ir rotacijų tikslai, kai pakeičiama visa kuopos vadovybė – vadas, jo pavaduotojas ir intendantas. Mūsų kuopa vienu metu, manau, buvo viena iš geriausių rinktinė-je. Vadas kpt. Dainius Andriu-šis žinojo, ko nori, subūrė tvirtą branduolį, siekė, kad visi vadai

turėtų laipsnius, būriams vado-vautų leitenantai, kuopa kilo į viršų. Po Andriušio mirties pasi-keitė visa vadovybė ir juntamas tam tikras nuosmukis, viskas tar-si prasideda iš naujo. O savano-riai toks kontingentas, jeigu ką daro, jie turi būti įsitikinę to dar-bo prasme ir reikalingumu an-traip į užsiėmimus susirinks ne kuopa, bet 10–15 žmonių.

Dainavos rinktinės vadas mjr. Raimondas Matulaitis džiaugė-si, kad ir jo rinktinės vienas karys – Vytautas Eidukaitis – baigė kur-sus. Jaunesnysis seržantas, būsi-masis teisininkas, gudravo:

– Kai aš pirmaisiais metais tar-navau prieštankiniame būryje, tai man visai buvo neįdomu, ėjau tik todėl, kad reikia eiti. Tik tapęs pėstininku pajutau tarnybos skonį ir žavesį, ir štai vadovauju būriui. Savanorių būrio vado pareigos specifinės, įdomios ir sudėtingos, reikia visada jausti tą ribą, kurios negalima peržengti, o jeigu per-žengsi – tu ne vadas. Aš ir galvoju, kas geriau: leitenanto laipsnis ar puskarininkio? Jeigu kartais atsi-durčiau profesinėje tarnyboje, tai geriau puskarininkiu.

Mjr. R.Matulaitis:– Būsi leitenantu, būsi... Mjr. V.Šarakauskas:– Į pirmąją laidą rinkome sava-

norius su aukštuoju išsilavinimu. Anksčiau ar vėliau visi pajėgų bū-rių vadai turės karininkų laipsnius. Reikia galvoti ir apie jų pavaduo-tojus – būrininkus. Kad leitenan-tas ir jo pavaduotojas kalbėtų vie-na kalba ir suprastų vienas kitą, į nuotolinio mokymo kursus reikėtų siųsti ir neturinčius aukštojo išsila-vinimo savanorius, kurie taptų bū-rininkais, puskarininkiais.

Praėjusią savaitę kursus Nuoto-linio mokymo centre baigė KASP logistų grupė.

J. srž. Saulius Paskačimas. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotr.

PaskyrimaiMjr. Gediminas Macijauskas paskirtas

Didžiosios kovos apygardos 8-osios rink-tinės vadu.

Mjr. kęstutis Leonavičius paskirtas Dai-navos apygardos 1-osios rinktinės 105 pri-imančios šalies paramos kuopos vadu.

kpt. valdas Gecevičius paskirtas Dai-navos apygardos štabo ir aptarnavimo kuopos vadu.

kpt. rimantas Jasinevičius paskirtas kasP štabo viršininko pavaduotoju civilių ir karių bendradarbiavimui.

kpt. asta Petraškienė paskirta Dainavos apygardos štabo s1 skyriaus viršininke.

kpt. edvinas Žvirblis paskirtas aviacijos rinktinės štabo s4 skyriaus viršininku.

atsisveikino su tarnybaĮ atsargą paleisti:plk. ltn. Leonas stonkus, kpt ramūnas

varnavičius, vyr. ltn. Jeronimas kopcikas, vyr. ltn. ugnius vaišnora, vrš. Zigmas klei-nas, srž. virginijus Bajerkevičius, srž. an-drius Jokubaitis, srž. Juozas kiljonas, srž. Joana striaukienė.

LaipsniaiSuteikti aukštesni laipsniai:majorokpt. vytui Pangoniui

kapitonovyr. ltn. Jevgenijui Leilanduivyr. ltn. ignui sladkevičiui.

apdovanojimaiLietuvos Respublikos Prezidentas

apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu

mjr. raimondą Matulaitį.

KASP vadas

apdovanojo medaliu „Už pavyzdingą kariosavanorio tarnybą“ (5-erių metų)j. srž. saulių kašėtą, j. srž. andrejų Pe-

tročuką, j. srž. Darių Pocių, gr. renatą But-kų, gr. Darių kaminskį, gr. rytį Lukšį, gr. arūną Navickį, gr. ingridą Noreikytę, gr. an-drių ramošką, gr. arvydą vileikį, gr. Žydrū-ną Zanickauską, eil. rimantą avyžių, eil. aivarą Doviltį, eil. Gediminą Juknevičių, eil. saulių kazlauską, eil. Laimoną Laurikietį, eil. vytautą Marozą, eil. Žydrūną valentiną;

padėkos raštuvyr. ltn. tadą kavaliauską, ltn. eimantą

Paplauską, vrš. arvydą Bikauską, vrš. an-taną Gutauską, vyr. srž. sigitą tamašaus-ką, srž. Darių anužį, srž. Gediminą Ged-gaudą, srž. Darių Petriką, srž. Praną ruikį, j. srž. kostą Brazdeikį, j. srž. kęstutį kaba-liną, j. srž. romą Marčių, gr. rimantą kau-brį, gr. audrių Mažeiką.

Liepos 1 d. 10.30 val. Karinės eitynės miesto gatvėmis.11.00 val. Iškilmingas žaidynių atidarymas Mari-jampolės stadione ,,Sūduva”.11.30 val. Meninė programa.12.20 val. Nekonkursinės rungtys.

SPORTINĖ PROGRAMA11.00 val. Vytenio BPL batalione (Vytauto g. 72) – karinis kliūčių ruožas (komandinės varžybos).13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – granatų svaidy-mo varžybos.13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – virvės traukimo varžybos.13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – konkursas ,,Sa-vanorių galiūnų komanda 2006”.14.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokyklo-je (Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos (A1–B2).14.00 val. ,,Sūduvos” stadione – svarsčio kėlimo varžybos.15.30 val. Vytenio BPL batalione (Vytauto g. 72) – kovinis kliūčių ruožas (asmeninės varžybos).16.00 val. ,,Sūduvos” stadione – kovinės savigy-nos atrankinės varžybos.

16.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokyklo-je (Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos (A2–B1).16.30 val. ,,Sūduvos” stadione – virvės traukimo finalinės varžybos.

KULTŪRINĖ PROGRAMA20.00 val. Marijampolės laisvalaikio ir užimtumo centre šventinė vakaronė. Diskoteka.24.00 val. Šventinis fejerverkas.

Liepos 2 d.9.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokyklo-je (Gamyklų g. 1) – krepšinio varžybos dėl III–IV vietų.10.00 val. ,,Sūduvos” stadione – kovinės savigy-nos finalinės varžybos.11.00 val. Marijampolės žaidimų sporto mokyklo-je (Gamyklų g. 1) krepšinio varžybos dėl I–II vie-tų.13.00 val. ,,Sūduvos” stadione – Savanorių pajė-gų orkestro koncertas.14.00 val. ,,Sūduvos” stadione – iškilmingas žai-dynių uždarymas.

XVi saVaNorių ŽaiDYNių ProGraMa

NEKONKURSINIŲ RUNGČIŲ PROGRAMALaikas Rungtis Organizatorius2006-07-01 15.00 Peilio mėtymas į taikinį 2 –oji rinktinė2006-07-01 15.00 Strėlyčių mėtymas į taikinį 3-ioji rinktinė2006-07-01 16.00 Bėgimas su maišais 5-oji rinktinė2006-07-01 12.20 Kelmo metimas 6-oji rinktinė2006-07-01 12.20 Šaudymas pneumatiniu šautuvu į taikinius 8-oji rinktinė2006-07-01 15.00 Rankų lenkimas Dragūnų bn.

2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) Savanoris � psl.

Karo kapeliono žodis


Plk. ltn. Leonas Stonkus Di-džiosios Kovos rinktinės vado pareigas perdavė mjr. Gediminui Macijauskui ir išėjo į atsargą. Ka-riuomenei, profesinei tarnybai ati-duota penkiolika gyvenimo metų.

– 1990 m. kovo 11–ąją Lietu-va tapo nepriklausoma, o jau kovo 16–ąją aš užsirašiau į savanorius, – prisimena pulkininkas leitenan-tas. – Tuo metu retas iš mūsų tur-būt galvojo apie profesinę tarnybą, karjerą, juk ir kariuomenės jokios dar nebuvo, tiesiog Sąjūdis regis-travo savanorius, vadinasi, reika-lingi jie kažkam, šiaip sau nere-gistruos. Patriotinė dvasia, noras prisidėti prie savosios valstybės kūrimo, būti naudingu savajai tautai nulėmė daugelio žmonių apsisprendimą ir elgseną. O aš juk dar buvau ir šaulys, dalyvavau kuriant šaulių padalinius Klaipė-dos krašte.

L.Stonkus tuo metu dirbo Kau-no politechnikos instituto Klaipė-dos fakulteto asistentu, dėstė stu-dentams informatiką, automatiką. 1990 m. spalio 5 d. vietoje Klaipė-doje veikusių Vilniaus, Kauno ir Šiaulių aukštųjų mokyklų fakulte-tų įkuriamas Klaipėdos universite-tas ir L.Stonkus tampa jo dėstyto-ju. Akademinė aplinka, paskaitos, studentų šurmulys, pirmieji uni-versiteto žingsniai, viskas įdomu ir įprasta, o čia netikėtas pasiūly-mas – Klaipėdos savanorių rinkti-nė kviečia vadovauti ryšių ir infor-matikos tarnybai. Ne kiekvienas ryžtųsi tokiam žingsniui, tačiau L.Stonkus sutiko. Kas tarnavo tuo metu, tas žino, kokias ryšių prie-mones turėjo mūsų kariai. Pava-dinimas solidus, o realybė – kelios senos rusiškos radijo stotys. Viską reikėjo sukurti, kaip ir daugelį da-lykų atgimstančioje kariuomenėje, o čia dar rusų armija, baisiai ne-norinti namo keliauti, jos dalinių Klaipėdoje buvo daug.

1991 m. pabaigoje suteikiami pirmieji krašto apsaugos karinin-kų laipsniai ir L.Stonkus tampa jaunesniuoju leitenantu.

– Kai man šiandien kas nors sako, jog pražilau kariuomenėje, visada pataisau – aš atėjau toks, buvau jaunas, žilas leitenantas.

1992 m. jaunesnysis leitenantas tapo rinktinės vadu.

– Prieš tai aš jau buvau rinkti-nės vado pavaduotoju. Edvardą Kūrą, nesusitvarkiusį su vado par-eigomis, atleido ir man teko per-imti vadovavimą, tik neilgai aš tuo vadu buvau – po reorganizacijos, kai savanoriams perdavė ir ko-mendantūrų funkcijos, į rinktinę atėjo buvęs Klaipėdos apskrities karo komendantas Cirilis Norkus. Aš – leitenantas, jis – pulkininkas leitenantas, tad suprantama, vado pareigas teko užleisti jam. Neži-nau, reikėtų į dokumentus pasižiū-rėti, bet gal esu vienas iš pirmųjų karininkų kariuomenėje, pradė-jęs rotaciją – 1996 m. palikau Klai-pėdos rinktinės štabo viršininko

pareigas ir išvykau vadovauti Tau-ragės rinktinei.

Situacija Tauragės rinktinėje su-siklostė nelabai gera, kai kurie sa-vanoriai jautėsi vos ne partizanais, kovinis rengimas silpnas ir reikėjo naujo vado, kuris paimtų rinktinę į savo rankas, įvestų tvarką bei draus-mę. Mjr. L.Stonkus Tauragėje iš-tarnavo dvejus metus. Tauragiškiai buvusio vado blogu žodžiu nemi-ni. Užtat klaipėdiškiai apsidžiaugė, kai majoras vėl sugrįžo į Klaipėdą, jau kaip Žemaičių 3–iosios rinktinės vadas. Vėliau Žemaitijos brigados vado pavaduotojo pareigos, Baltijos gynybos koledžas, 2004 m. liepos 19 d. perkeliamas į Vilnių ir skiriamas Didžiosios Kovos rinktinės vadu.

– Klaipėdoje daugelį savano-rių aš pažinojau asmeniškai, ži-nojau jų vardus, pavardes, Vilniu-je per trumpai ištarnavau. Vado ir savanorio santykis, tarpusavio su-pratimas, emocinis ryšys man yra labai svarbus. Keičiasi laikai, kei-čiasi aplinkybės, gyvenimas, kito-

kie ir savanoriai. Prieš 15 metų ne visi, bet vis dėlto daugelis į savano-rius ėjo iš patriotizmo, tačiau pri-siminkime, kiek tarp mūsų buvo ir mėgėjų patriukšmauti, papoli-tikuoti, painiojusių patriotizmą su politika. Šiandien tokių nėra, pa-jėgos tapo normalia, sudėtine ka-riuomenės dalimi, o štai patrio-tizmo, tautiškumo stinga, kaip ir visoje Lietuvoje. Maniau ir dabar tebemanau, kad negerai yra, kai jaunuolis į KASP ateina tik dėl to, jog jam privalomoji tarnyba būtų užskaityta. Deja, situacija tokia, o norėtųsi, jog kiekvienos kuopos branduolį sudarytų savanoriai, jau atlikę privalomąją tarnybą ir pa-jėgose tarnaujantys penkerius ir daugiau metų. Su tokiais, kuriems tarnyba yra pašaukimas, kalnus galėtume nuversti.

Plk. ltn. L.Stonkus be galo ra-mus ir santūrus žmogus, niekas jo negirdėjo kalbant pakeltu bal-su, niekas nematė supykusio, įtū-žusio. Toks tikras žemaitis. Tačiau visi gerai žinojo, kad jeigu jau jis baudžia, tai ne be reikalo, yra už ką, prieštarauti neverta.

– Man pačiam, – sako pulkinin-kas leitenantas, – tarnyba kariuo-menėje davė labai daug, nė aki-mirkos nesigailėjau ją pasirinkęs. Todėl ir nesuprantu tų žmonių, jų nedaug, vos vienas kitas, kurie išė-ję iš kariuomenės pradeda aiškin-ti kaip ten viskas blogai. Tai kurio velnio tamsta sėdėjai toje kariuo-menėje, ką konkrečiai pats pada-rei, kad geriau būtų? Valstybė be reikalo tau algą mokėjo?

Pulkininkas leitenantas paskai-čiavo, kad per penkiolika tarnybos metų maždaug pusę laiko praleido ne namuose.

– Žmona turi savo verslą Klai-pėdoje, tad ji negalėjo keltis, kur mane siuntė. Abi dukros mokė-si, baigė aukštąsias mokyklas, dabar jau turi savo gyvenimus, savo šeimas, o aš turiu anūką ir anūkę. Anūkė vyresnė, ketveri

metai ir mes su ja dideli drau-gai. Perduodu rinktinę ir grįžtu namo. Klaipėdoje jau žino, kad išėjau į atsargą, skambina, kvie-čia, siūlo darbus, reikia tik pa-sirinkti. Nesijaučiu nei nusimi-nęs, nei sutrikęs, atėjo laikas atsisveikinti, ir aš išeinu. Daly-vausiu šaulių, savanorių kūrė-jų veikloje, tačiau į jokius vadus nepretenduoju, tegul jaunesni vadovauja. Atsiras daugiau lai-ko žvejybai, medžioklei, geroms knygoms, ypač istorinėms.

Valstybė plk. ltn. Leono Ston-kaus tarnybą Tėvynei įvertino Vyčio kryžiaus ordinu, Savano-rio kūrėjo, Sausio 13–osios me-daliais, krašto apsaugos sistemos apdovanojimais, Šaulių sąjunga išeivijoje – Šaulių žvaigždės or-dinu.

atlikęs pareigą

Plk. ltn. Leonas Stonkus. Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka

Gegužės 31–birželio 1 dieno-mis Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Valdas Tutkus, Sava-norių pajėgų vadas plk. Antanas Plieskis bei juos lydinti delegaci-ja svečiavosi Kosove, kur aplan-kė Lenkijos-Ukrainos batalio-ne POLUKRBAT tarnaujančius KASP karius.

Kariuomenės vadas KosoveGen. mjr. Valdas Tutkus ir plk.

Antanas Plieskis lankėsi KFOR štabe, susitiko su KFOR vadu gen. ltn. Džiuzepe Valota. Sto-vykloje „White Eagle“ („Baltasis erelis“) susitiko su KFOR-14 bū-rio kariais, taip pat su POLUKR-BAT vadovybe.

„Savanorio“ inf.

Kpt. Povilas PAUKšTĖVilniaus įgulos karo kapelionas

Pagoniškoje lietuvių religijoje saulės kultas užėmė labai svarbią vietą, todėl trumpiausiai nakčiai ir ilgiausiai dienai buvo skiriama ypatinga reikšmė. Labai ilgą laiką tai buvo šventa ir stebuklinga nak-tis, kurios metu susidurdavo tam-siosios jėgos su šviesiosiomis.

Iki krikščionybės ši šventė buvo vadinama Rasomis, Kupolėmis, Kupolinėmis. Tai patvirtina ir 1262 metų rusiška Ipatijaus kronika, ku-rioje minimas žodis ,,kupalė“

Įsigalėjus krikščionybei bažny-čia ne iš karto pripažino šią pago-nių šventę. Tačiau nebuvo galimy-bės sustabdyti jos šventimo. Tada bažnyčia, ilgokai prieštaravusi (apie tai daug rašo vysk. Motiejus Valan-čius knygoje ,,Žemaičių vyskupys-tė“) priėmė Rasos ar Kupolės šven-tę, sutapatindama ją su Šv. Jono Krikštytojo gimimo švente.

Sovietmečiu Lietuvoje atvirai ir masiškai Jonines pradėta švęsti apie septintojo dešimtmečio pradžią, o Rambyno kalne, Kernavėje, Joninės buvo švenčiamos visą laiką, nepai-sant net ir valdžios persekiojimų ar draudimų. Suvažiavę žmonės švęs-davo Rasos šventę, rinkdavo vaistin-gas žoles (kupoliaudavo), pindavo vainikėlius, mesdavo medin, pluk-dydavo upėje ar ežere, degindavo laužus, dainuodavo, šokinėdavo per ugnį, vidurnakty maudydavosi, kad apsišvarintų ir įgautų jėgų, eidavo paparčio žiedo ieškoti.

Bažnyčia šią dieną švenčia Jono Krikštytojo gimimą, skaito šiuos evangelijos žodžius:

,,Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią ma-lonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susi-rinko berniuko apipjaustyti ir norė-jo jį pavadinti tėvo vardu – Zachari-ju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“. Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito var-do“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pa-reikalavęs rašomosios lentelės, už-rašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi ste-bėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbė-ti šlovindamas Dievą. Visus kaimy-nus apėmė baimė, ir po visą Judė-jos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globo-jo Viešpaties ranka. O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dy-kumoje iki pat savo viešo pasiro-

dymo Izraeliui dienos“. (Lk 1, 57 – 66. 80 )

Šeima neturinti vaikų pa-gal žydų tradicijas laikoma Die-vo prakeikta, pasmerkta. Šis po-žiūris yra gyvas ir šiandien. Todėl Zacharijas ir Elžbieta buvo pris-lėgti, matydami kaimynus, besi-džiaugiančius savo vaikais. Buvo ir dar viena problema. Zachari-jas ir Elžbieta jau buvo garbingo amžiaus ir tai slėgė dar labiau.

Taigi Jono gimimas iš dalies buvo ilgų laukimo metų, vilties, jog Dievas išpildys jų svajones, vaisius. Kiekvieną dieną mels-dami kūdikio, Zacharijas ir Elž-bieta klausdavo: „Ar Dievu gali-ma pasitikėti? Ar Jis mus myli? Ar Jis pasirūpins mumis?“ Ir kas-kart, kai jie atsakydavo „taip“, jų tikėjimas sustiprėdavo.

Gimus vaikui atsiranda vėl problema. Nesutariama dėl kū-dikio vardo. Čia jo tėvas Zachari-jas tampa nebyliu. Dievas norėjo pamokyti Zachariją, kad šis savo ruožtu galėtų mokyti savo sūnų, ką reiškia kliautis Dievu. Kupi-nas Šventosios Dvasios, jis skel-bė Dievo ištikimybę ir pranašavo didžių malonių savo sūnui.

Visi turime neišsipildžiusių troškimų ir vilčių. Būdami my-limi Dievo vaikai, neturime at-sisakyti vilties. Galime pasitikė-ti Tuo, kuris pašaukė mus vardu ir girdi kiekvieną maldą, kylančią iš mūsų širdžių. Laukdami Vieš-paties, prašykime Jo keisti mūsų charakterius ir padaryti mus pa-našius į Jį. Galiausiai suvoksi-me, kad tai, ką Jis mums numatė, buvo daug geriau nei tai, ką patys sugalvojome. Tada kartu su Za-chariju galėsime skelbti, kad ne žmogiškosios, o dieviškosios ga-lios dėka nuostabių dalykų įvyko mūsų gyvenime.

Tad Jonas, Janina, Jonė – kone dažniausi vardai Lietuvoje. No-riu visus pasveikinti vardo dienos proga, palinkėti Dievo palaimos ir garbingai nešioti šį vardą, nes Jonas Krikštytojas yra tas, kuris parodė Jėzų Kristų, atėjusį krikš-tytis Jordano upėje, mūsų ir viso pasaulio gelbėtoją.

jono Krikštytojo gimimas


Gr. Vilius DžIAvEČKA„Savanorio“ korespondentas

Patruliuojant vyr. ltn. Vidas Il-gaudas šypsosi naujokams:

– Ir mes tokie buvome, į vis-ką žiūrėjome su baime, didelėmis akimis. Vairuotojai iš pirmųjų pa-truliavimų irgi grįždavo šlapi nuo prakaito. Laukti nėra kada – mūsų kuopos vadas, lenkų kapitonas, reikalauja kiek įmanoma greičiau naująją pamainą supažindinti su atsakomybės rajonu ir užduotimis. Sunku pasakyti, kada Kosove len-gviau tarnauti – žiemą ar vasarą. Žiemos mėnesiais kelius padengia sniegas ir visureigių vairuotojams, norint įveikti sunkesnes atkarpas,

tenka ant ratų montuoti grandi-nes. Tuo metu tik 30 procentų pro-vincijos kelių – pravažiuojami. Va-sarą vargina karštis, o važiuojant kalnų keliais pakyla milžiniški dul-kių kamuoliai, dulkės nusėda ant uniformos, trukdo kvėpuoti. Pa-lijus tie patys dulkėti keliai virsta sunkiai įveikiama molio ir vandens tyre. Būdavo – užklimpdavome ir vienoje vietoje prasikapstydavo-me visą valandą. Nepaisant pavo-jų, patruliavimas – įdomiausia už-duotis. Malonu, kai kažkur aukštai kalnuose išgirsti lietuvišką žodį „labas“, vietiniai mūsų visureigius ir vėliavėles atskiria, sveikinasi.

Patruliuodami nusileidę nuo kalnų, užsukame į postą, kur lietu-viai šiandien budi prie specialaus kelio, skirto KFOR pajėgų trans-portui. Juo taikdariai laisvai kerta Kosovo–Makedonijos sieną. Vyr. ltn. V. Ilgaudas susisiekia su postu, o po kelių trumpų frazių, juokais klausia, ar kava jau užkaista. Poste irgi nepėsti – atsiliepia: bus!

Šiandien abejose pusėse prie Makedonijos sienos dirba mišrios

komandos iš senosios ir naujosios pamainos karių. Iš Kosovo pusės – „senis“ eil. Egidijus Bražinskas ir naujokas j.srž. Donatas Vasiliaus-kas. Vyrai sklandžiai vykdo tarny-bą, o eil. E.Bražinskas pasakoja, kad iš jų pusės į savo kaimą pasie-nio zonoje dar važinėja arba pėsti vaikšto vietiniai gyventojai.

Reikia būtį atidiems, antai tar-naujant KFOR–12 būriui, šia-me poste budėjęs vyr. srž. Vladas Ignotas, laiku pastebėjęs iš šaluti-nio kelio išėjusią mergaitę, ją spė-jo tiesiog griebte išgriebti iš po pradedančios važiuoti graikų vo-ros ratų.

J.srž. D.Vasiliauskas jau ne kar-tą matytas Lietuvoje, mokymuose. Antai dar užpernykščiame „Klevo

lanke“ jį taikos palaikymo opera-cijų mokė kanadiečiai instrukto-riai iš Kvebeko pulko, tik grįžę iš konfliktų regionų, o dabar jis pats – taikdarys. Pasiekė savo tikslą.

Nuo Makedonijos pusės eismą tvarko naujokas j. srž. Rolandas Tučkus ir senosios pamainos vyr. srž. Gintautas Kavalenka. Sen-buvis visus vaišina kava ir aprodo savo valdas: konteineris – skirtas tarnybai, šalia pupsintis dyzelinis generatorius, postą aprūpinantis elektra, buomas. Pusė metų, anot vyresniojo seržanto, visgi prail-go, laikas greičiau pradėjo eiti po atostogų, kada pajuto, jog tarny-bos laikas Kosove persirito į an-trąją pusę. Aišku, laisvalaikiu su artimaisiais galima susisiekti in-ternetu, išvedžiotu po daugu-ma lietuvių gyvenamuosius kon-teinerius. Savanoriai susirašinėja elektroniniu paštu, tačiau yra ir tobulesnių priemonių – kariai ypač pamėgo tas kompiuterines programas, kurios suteikia gali-mybę ne tik girdėti, bet ir matyti savo pašnekovą.

– Dukros nemačiau jau tris mė-nesius, sesers – dar ilgiau. Ji už-darbiauja užsienyje ir specialiai grįžta namo, taigi šeimoj bus dvi-guba šventė, kartu grįšim – kalba vyr. srž. G.Kavalenka.

Apsukę porą ratų Kačaniko ga-tvėmis grįžtame į bazę. Sustoja-me „prie vėliavų“, ten, šalia kelių krautuvėlių, ant stiebų plaikstosi išblukusios NATO, JAV, Lenkijos, Lietuvos, kitų KFOR misijoje da-lyvaujančių šalių vėliavos. Perka-me suvenyrų, senieji taikdariai jau pakuojasi kuprines.

Kitą dieną vėl išvykstame pa-truliuoti. Visureigyje vyr. ltn. G.Sutkus, vrš. Valdas Milašius ir vairuotojas j. srž. R.Tučkus. Išva-žiavę į pagrindinį kelią netrukus

sukame į dešinę. Dar nematytas kelias – geras, asfaltuotas, tikriau-siai neseniai nutiestas. Taikdarių džipai spėriai kyla aukštyn – į kal-nus. J. srž. R.Tučkus atsargiai, ta-čiau užtikrintai vairuoja mašiną. Šiomis dienomis dar visi „žali“, o aš teiraujuosi, ar ne pirmą kar-tą seržantas išvažiuoja į kalnus. Pasirodo, atspėjau – pirmą. Ma-tau, kad „Ševroletas“ vairuotojui lengvai paklūsta, bet vis tiek ne-ramu. Maršrutas šį kartą parink-tas vienas iš sudėtingesnių. O jei dar būtų buvę po lietaus – tai ir la-bai sunkiai pravažiuojamas. Maši-nos po gero lietaus kalnų keliukais beveik plaukte plaukia. Kurgi ne-plauks – vanduo čia nesusigeria į žemę, kaip kad mes įpratę, – aplin-kui vien akmuo ir klintys. Jis bėga iš aukštesnės vietos į žemesnę, kol pagaliau keliais ir skardžiais pa-siekia daubas. Toliau važiuojame vingiuotu keliu, išsiraizgiusiu kal-nuose. Kelkraščiai sutvarkyti už Europos Sąjungos lėšas – įreng-ta apsauginė juosta, kad nenudar-dėtume žemyn. Kur ne kur maty-

ti albanų sodybos, kiemuose, kaip įprasta stovi automobiliai, trakto-riai, kiti padargai. Žmonės verčia-si žemdirbyste, augina galvijus, o visų akį traukiančios naujų namų statybos atsiranda taip pat už ES skiriamas lėšas, arba vietos gyven-tojų užsienyje uždirbtus pinigus. Tik sustok netoli gyvenvietės ir at-sidursi dėmesio centre. Taikdarius pirmiausia pastebi viską matan-tys vaikai, vėliau į KFOR–o ma-šinas pradeda neramiai žvalgy-tis suaugusieji. Bataliono vertėjas mūsiškiams iš senojo būrio jau se-niau perdavė žinią: „Žinot ką apie jus kalba kalnuose? Sako, tie, ku-rie važinėja plačiomis ir žemomis mašinomis, lietuviai, yra geri žmo-nės“. Tokia naujiena maloniai nu-

teikia. Įsukę į žvyrkelį trumpam sustojame, šalia kavinė, pastaty-ta visai kaip „Bernelių užeiga“, iš rąstų. Stebimės, medinių pastatų čia labai reta.

Visureigyje sujudimas – gali-ma parūkyti, visi žvalgosi, kur su-rasti peleninę, o jos nėra. Vrš. V.Milašius ima butelį, atrodo, su mineralinio vandens likučiais. Bus peleninė:

– Sakyk, Tučkau, kaip tau atro-do, čia vanduo, ar benzinas? Kva-po lyg ir neužuodžiu, – nori apsi-drausti viršila.

– Parodyk, – atsiliepia vairuoto-jas. Visi baimingai žiūrim į butelį, kol, pagaliau lemiamą žodį taria j. srž. R.Tučkus. – Čia vanduo, negali būti benzinas, mašinos – dyzelinės!

Visi pritariame. Judame toliau, pastebiu ant mašinos vairo iškalbingą seniau čia tarnavusių lietuvių įrėžtą užrašą: „Mylėk kaip žmoną, gainiok kaip uošvę!“ Šventa tiesa. Toliau kil-dami aukštyn visureigyje jaučiamės kaip lėktuve, truputį spaudžia galvą:

– Klausyk, Tučkau, – kreipia-si grandies vadas į vairuotoją, – ar

Mūsų misija Kosove

senbuviai dalijasi patirtimitau galvos neskauda? Man tarsi ausis kas būtų užgulęs.

– Taip, spaudžia truputį, ir aš panašiai jaučiuosi.

– Tu, Tučkau, žiūrėk man, visgi už vairo, – nerimauja viršila.

Galvos skausmas netrukus at-lėgsta, pripratome. Viename siau-rų kalnų posūkių priekyje mūsų važiuojantis visureigis netikėtai slystelėjo nuo kelio ir vienas ra-tas, nuslydęs nuo skardžio krašto, atsirėmė į žemiau riogsantį akme-nį. Visureigis stabtelėjo, pakrypo į šoną, o iš būdos ir kabinos pasku-bomis išsiropštė kariai. Visų gal-vose tos pačios mintys: „Nejau-gi taip turėjo atsitikti per vieną iš paskutinių patruliavimų?“ Maši-na, mūsų laimei, toliau neslydo ir j. srž. Albinas Taujanskis, pasitaręs su vadu, nusprendė rizikuoti. Taip atsitikus, galima veikti greitai arba lėtai. Įšokęs mašinon, padedamas į priekį išėjusio kolegos, būrio me-chanikas energingai spustelėjo ak-seleratorių ir džipas, šoktelėjęs iš vietos, sėkmingai nusileido ant visų keturių ratų. Laimingai išsisu-kome. Vėl sėdame į visureigius, o kitos mašinos stengiasi pravažiuoti kiek įmanoma arčiau uolos, toliau nuo pražūtingo skardžio krašto.

Važiuojame į kitą kaimą, kurio prieigose taikdarius pasitinka trys didžiuliai aviganiai. Sukame į siau-rą gatvę, o pataikome į kiemą – iš abiejų pusių du dideli mūriniai na-mai, priekyje aklagatvis. Iš pirmo-jo visureigio išlipa visi kariai, kar-tu su jais ir vyr. ltn. V. Ilgaudas. Kieme jau pilna vaikų, jiems taik-dariai išdalija atsivežtas gėrybes – apelsinus, šokolado plyteles, jo-gurto indelius. Kieme renkasi su-nerimę suaugusieji. Būrio vadas stengiasi juos prakalbinti kol kaž-kas atsiliepia vokiškai. Sužinome, kad apylinkėse ramu, taika, nie-ko blogo neįvykę. Iš gyventojų ne-išgirstame nei prašymų, nei nusis-kundimų.

– O kodėl tokie išsigandę, – al-banų klausia būrio vadas.

– Galvojome, kad darysite apiešką, išversite namus, – sako jaunas albanas, vokiškai išmokęs uždarbiaudamas Vokietijoje.

Prie mūsų džipo, išsilaisvinęs nuo vaisių ir vaikų dėmesio, atsku-ba j. psk. Robertas Preikšaitis. Gal kas ne taip? Pasirodo, sėdėti džipe įvažiavus į svetimą kiemą, švelniai tariant, nerekomenduotina:

– Jei jau įvažiavote į tokį už-kampį, kaip mes dabar, tai visa-da išlipkite iš mašinos. Nežinia, ką sugalvos vietiniai, juk neaišku ko-kia jų nuotaika ir požiūris į KFOR taikdarius, todėl kitą kartą būtinai išlipkite, įvertinkite situaciją ir jau tada veikite savo nuožiūra. O da-bar, kol sėdėjote viduje, buvo gali-ma jūsų mašiną apversti.

Puskarininkis teisus. Atsargu-mas čia būtinas. Mašinos atbulos vos išsuka iš ankšto kiemo, šeimi-ninkai šypsosi, mojuoja, o pagy-venęs vyriškis rankų mostais ban-do pareguliuoti judėjimą. Apsukę ratą šiame kaime važiuojame iki griūties vietos. Toliau važiuoti ne-įmanoma – visas kelias užverstas stambiais kalkakmenio luitais, ge-rai, kad tuo metu, kai tai įvyko, čia nebuvo nei vietinių, nei taikdarių.

Žemaičiui kalnų tarpekliai nebaisūs. Vyr.srž Gintautas Kavalenka.

2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) Savanoris 5 psl.

Ats. ltn. Linas GIEDRAITIS

Karo akademija

Nors Mokomasis pulkas ir turi savo žavesio, tačiau visi su nekan-trumu laukė – kaip gi bus ten, Aka-demijoje. Buvo smalsu: ką mokysi-mės, kaip žiūrės į mus, kiek laisvės turėsim, kur gyvensim. Visi tikėjo-si, kad, patekę į aukštąją mokyklą, rasime kažką panašaus į kituose universitetuose įprastą akademinį bendravimą. Žiniasklaidos sufor-muotas Karo akademijos, kaip „eli-tinės mokyklos“, įvaizdis buvo ga-jus ir mūsų galvose.

Studentų kovinio rengimo ba-talionas jau išformuotas, tad mūsų dešimtasis absolventų būrys buvo priskirtas prie 1-osios kariūnų kuo-pos. Nežinau kaip buvo anksčiau, kai absolventai buvo pavaldūs savo bataliono vadovybei, tačiau dabar-tinė tvarka sukėlė nemažai ginčų, nesusipratimų. Tam buvo priežas-čių.

Visų pirma – mes „vitaminai“. Tiems, kas anksčiau nebuvo susi-dūręs su šiuo kariuomenėje varto-jamu žodžiu, paaiškinti galima pa-prastai. Dėl to, kad visos kovinio rengimo disciplinos, kurias kariū-nai ketverius metus mokosi lygia-grečiai su savo civiline specialybe, absolventams suspaudžiamos į 15 savaičių, o ir pats atsargos karinin-kų rengimas užtrunka neilgai.

Su tuo galima sieti ir dar vie-ną daug ginčų sukėlusią priežas-tį – absolventų santykius su kariū-nais. Kariūnų skepticizmą kėlė tai, jog vietoje ketverių metų, Akade-mijoje mes praleidome tik 15 sa-vaičių. Mūsų argumentai, jog savo ketverius ar šešerius metus (su ma-gistrantūra) daugelis jau praleido kituose universitetuose, jog Karo akademija neruošia dirigentų ka-riuomenės orkestrams, informa-tikų, teisininkų, skrydžių valdymo specialistų, jog dalis mūsų čia tik at-lieka savo privalomąją karo tarny-bą, kariūnams neatrodė rimti. Jie susimąstydavo tik išgirdę klausimą: „O kas jums neleido studijuoti ki-tur ir ateiti į vadų kursus?“.

Karo akademija ne tik moko, bet ir auklėja, ugdo. Todėl norėjosi šiek tiek didesnio lankstumo iš tak-tikos karininkų, nes mūsų tikslas buvo išmokti visas pateikiamas ka-rines disciplinas, o ne ugdyti savy-je lyderius. Beje, mes dažnai svars-tydavome (ir dar tebesvarstome) ir diskutuodavome apie visus išgirto-sios lyderio ugdymo sistemos ypa-tumus. Tačiau tai jau kita tema.

Vidaus tvarka, taikyta absolven-tams, kartais atrodė ginčytina, kar-tais ganėtinai laisva. Iš anksto užsi-rašius, vakare valandai galima išeiti į miestą, trečiadieniais buvo leidžia-ma grįžti ir iki dvidešimt ketvirtos valandos. Beveik visi savaitgaliai –

namuose. Visa kita – pagal kariūnų dienotvarkę. Kėlimasis, mankšta, pusryčiai, bataliono rikiuotė, pas-kaitos, sportas, saviruoša.

Mūsų mokslai Karo akademijo-je – kariški. Vėl taktika, tiesa, jau skyriaus ir būrio lygmens, ginkluo-tės kursas, kurio metu buvome su-pažindinti su Lietuvos kariuome-nėje turimais, taip pat labiausiai paplitusiais ginklais, jų raidos isto-rija, turėjome progos šaudyti laze-rinėje šaudykloje, taip pat koviniais šoviniais pistoletais, automatiniais karabinais, kulkosvaidžiais, mėtė-me kovines granatas. Nemažai pro-blemų mokantis sukėlė platus ir iš-samus karo inžinerijos kursas, taip pat ryšiai. Karo topografija, rikiuo-tė ir statutai, metodinis rengimas, ABC kursas – visa tai buvo mūsų duona kasdienė.

Lauko pratybos – ypatingas da-lykas. Viena savaitė spalio mėnesį ir trys savaitės lapkričio-gruodžio mėnesiais Centriniame poligone. Ten jau praktiškai išbandėme tak-tikos gudrybes, karo inžinerijos už-duotis, topografų parengtus orien-tacinius žygius. Man įdomiausios buvo paskutinės keturios takti-nių pratybų dienos, kada kiekvie-nas turėjo vadovauti būriui, pla-nuoti operacijas, ruošti kovinius įsakymus. Iniciatyvos visiems kar-tais reikėdavo griebtis įvairiose ne-tikėtose situacijose, kai būrio va-das buvo paskelbiamas žuvusiu, kai persekiodavo priešai, kai pasiklys-davome. O sniegas ir spaudžian-tis šaltukas tik sustiprino tuos išgy-venimus. Dažnas tik tada pradėjo vertinti sausus batus, šiltą maistą, miegą, fizinį rengimą ir, svarbiau-sia, – draugus.

Po šventinių atostogų visi turėjo progos išbandyti save vadovauda-mi šauktiniams kariams stažuotės metu. Dvi savaitės kariniuose dali-niuose buvo ganėtinai geras poilsis prieš baigiamąjį taktikos egzaminą.

Kompleksinis taktikos egzami-nas vainikuoja visus kursus ir yra labai svarbus. Juk jei suklupsi, ne-tapsi karininku. Čia turime pritai-kyti ne tik taktikos, bet ir topografi-jos, karo inžinerijos kitų disciplinų žinias. Reikia išspręsti duotą tak-tinę situaciją, parengti kovinį įsa-kymą ir, aišku, įvykdyti nurodytą uždavinį. Taip pat apginti savo po-ziciją prieš karininkus – taktikos instruktorius. Jei atvirai – man tai buvo itin smagu.

Ir... berods viskas. Taip, po visų Mokomojo pulko džiaugsmų, kovi-nių Gaižiūnų poligono uodų, pas-kaitų Karo akademijoje, šalimo Pa-bradės miškuose, po visų piktumų, ginčų, mokslų, nuotykių sulaukėme savo šventės – laipsnių įteikimo ce-remonijos. Žinoma, nenusižengda-mi mūsų būrio nerašytoms tradici-joms – dar kartą, paskutinį kartą, išsivaikštom su garsiu šūksniu.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 3)

savanorio kelias į karininkų korpusą,

arba Kaip tapti atsargos leitenantu per

199 paras

Vrš. Dainius ZINEvIČIUSKFOR–14 būrio vado pavaduotojas

Pabandysiu parašyti, ką mes čia veikiame. Tarnybų būrys turi daug. Šį mėnesį net 15 sargybų. Į šias sargybas visai parai išeina 11 karių, tarp kurių sargybos vir-šininkas ir išvedžiotojas. Kaip ir Lietuvoje, yra pamainos, viena postuose, kita budinti ir trečia be-siilsinti, pamainoje po tris karius. Sargyba turi 3 postus. Dar yra tar-nyba, vadinama BY–PASS, tai praleidimo punktas Makedonijos pasienyje, skirtas KFOR trans-portui. Sieną kertantiems pakan-ka parodyti identifikavimo kor-teles (ID), o jas turi visi KFOR kariai. Su šia kortele galima pa-kliūti į bet kurią pajėgų bazę Ko-sove. Mūsų daugianacionalinėse užduoties vykdymo pajėgose „Ry-

Kosove laikas bėga greitai

tai“ tarnauja amerikiečiai, len-kai, ukrainiečiai, graikai, armėnai ir mes, lietuviai. Taip pat šį mė-nesį turėjome daug patrulių. Pa-trulių maršrutai penki. Maršrutai ir išvykimo laikas keičiami. Pa-truliuodami renkame informaci-ja savo atsakomybės rajone. Yra bendrų patrulių su KPS (Kosovo policijos pareigūnais) ir su ISR. Tai toks patrulis, kada važiuoja-ma nustatytu maršrutu (dažniau-siai pasienyje su Makedonija), o mums virš galvų skrenda ameri-kiečių sraigtasparnis. Patruliavi-mo metu mūsų pasirinktoje vieto-je (maršruto atsakomybės rajone) įrengiamas mobilus kelių kontro-lės postas, kuriame tikrinami do-kumentai ir asmenys bei jų trans-porto priemonės.

Kasdien vienas karys skiriamas tualetų ir mums priskirtos aplin-kos tvarkymui. O kas antrą dieną

vienas karys eina padirbėti į val-gyklą. Birželį lietuviai vykdys inži-nerinę kelių žvalgybą, čia jau nau-jovė. Tai tokios mūsų tarnybos. Krūviai tikrai nemaži.

Lenkai yra lenkai, juokaujame, kad būti lenku yra specialybė. La-bai mėgsta bendrauti, svetingi, bet kartais – savanaudžiai. Lenkų yra įvairių, vieni geresni, kiti pasipūtę. Jei čia mūsų būtų kuopa, tai, ma-nau, reikalai pagerėtų, nes bent kelis žmones turėtume štabe. Ži-nojome, kas mūsų laukia, kokios tarnybos, gyvenimo sąlygos ir visa kita. Laisvalaikiu savanoriai eina į sunkiosios atletikos salę, žaidžia su lenkų kariais tinklinį, krepšinį. Laikas bėga greitai, nespėjom įsi-važiuoti, o jau liepą grupė karių skrenda į namus atostogauti. Atos-togų rotacija baigsis rugpjūčio pra-džioje, dar trys mėnesiai, ir mūsų misija Kosove baigsis.

VokietijaNauja Bundesvero rezervo kon-

cepcija patvirtinta 2003 metais. Rezervo skaičius nuo 334 000 ma-žinamas iki maždaug 100 000 ka-rių. Vokietijoje rezervo reforma yra vykdoma dar ir dabar, jos tiks-las – turėti perdislokuojamą rezer-vą, galintį dalyvauti tarptautinėse operacijose.

Taikos metu Bundesvero rezer-vininkai gali būti naudojami:

NaTo šalių rezervo apžvalgaKpt. Linas IDzELISKASP štabas

– tarptautinėse operacijose;– remti partnerių pajėgas;– Vokietijos ir jos piliečių ap-

saugai;– gelbėjimo operacijose;– tarptautiniam bendradarbia-

vimui.Už rezervininkų mokymą yra

atsakingi reguliarūs vienetai, o dienų skaičius priklauso nuo dali-niui skiriamų lėšų.

GraikijaGraikijoje rezervininkai yra ne-

atsiejama ginkluotojų pajėgų da-lis. Jaunuoliai, sulaukę 18 metų amžiaus, šaukiami atlikti privalo-mąją tarnybą, po jos yra priskiria-mi kurio nors dalinio rezervui, kur toliau ir mokomi. Rezervininkai Graikijoje sudaro didelę ginkluo-tojų pajėgų dalį, net 75 proc. Re-zervą sudaro:

– išėję į atsargą karininkai;– rezervo karininkai;– karininkai medikai;– visi buvę šauktiniai iki 45

metų;– įstatymu nustatyta tvarka at-

leisti nuo tarnybos piliečiai iki jiems sukaks 41 ir 50 metų.

Graikija savo rezervininkų į

tarptautines operacijas nesiunčia. Jie kviečiami į mokymus kartą per trejus metus, darbo vietos moky-mų metu griežtai saugomos įsta-tymų.

VengrijaVengrijos ginkluotąsias pajė-

gas šiuo metu sudaro apie 100 000 karių, iš kurių beveik 60 procentų rezervas. Vyksta reforma, atsisa-kyta šauktinių, tai reiškia, kad visi reguliarūs vienetai bus sukom-plektuoti 100 procentų, o aktyvių rezervininkų reikės apie 10–20 procentų. Nors pagal konstituciją visi Vengrijos piliečiai nuo 17 iki 50 metų yra karo prievolininkai, rezervininkais tampa tik tie, ku-rie atlieka privalomąją tarnybą ir įgyja karinę specialybę. Jie vėliau kelis kartus (kol sulauks 30 arba 35 metų), atsižvelgiant į turimus laipsnius, privalo dalyvauti ne mažiau kaip 90 dienų mokymuo-se. Mokymų metu rezervininkai yra apmokomi kaip ir profesinės tarnybos kariai. Rezervininkai sa-vanoriai gali būti siunčiami į tarp-tautines operacijas.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 5)

Bendroje rikiuotėje ukrainiečiai, lenkai ir lietuviai.

2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366)Savanoris6 psl.

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS„Savanorio“ redaktorius

Pažėrų bažnytkaimis Kauno ra-jone-Raišupis Marijampolės savi-valdybėje-Gulbiniškiai Vilkaviškio rajone-Agurkiškės ir Valkų miškas Šakių rajone – tokį maršrutą no-rintiems pakeliauti Tauro partiza-nų apygardos kovų takais pasiūlė Lietuvos politinių kalinių ir trem-tinių sąjungos Marijampolės filia-las. O norinčių aplankyti kovų vietas gražų birželio 9-osios rytą atsirado daug – tai ir patys laisvės kovų da-lyviai, ir Suvalkijos mokyklų moks-leiviai, ir jaunieji šauliai, skautai, ir Vytenio bataliono kariai. Susidarė ilgoka automobilių ir autobusų eilė, kurią Pažėruose pasitiko Alšėnų se-niūnas ats. mjr. Arūnas Stašaitis ir nulydėjo į tą vietą, kurioje 1951 m. rugsėjo 4-osios naktį, patekęs į rusų pasalą, žuvo LLKS Ginkluotųjų pa-jėgų štabo žvalgybos skyriaus vir-šininkas partizanų majoras Juozas Lukša. Okupantai nuo kojų nusiva-rė norėdami šį, buvusį architektūros studentą, pagauti – čia jis Vilniuje, demaskuoja provokatorių ir Lietu-vos išdaviką Markulį, čia jau Suval-kijoj, vadovauja Birutės rinktinei, čia jis Stokholme, čia jau Paryžiuje, Eliziejaus laukais gėrisi, knygą rašo, čia vėl Lietuvoje. Žuvusio partizano kūną rusai ilgokai laikė Kauno ka-lėjime ir vis vedė į nelaisvę paimtus partizanus, kad dar ir dar kartą pa-tvirtintų, jog tai tikrai jis – Lukša. Apie Juozo Lukšos žūtį žygio daly-viams papasakojo dim. mjr. Povilas Pečiulaitis-Lakštingala, kartu buvęs tą naktį, bet sėkmingai išsprūdęs iš rusų pinklių ir likęs gyvas.

Raišupis. 1947 m. liepos 30-osios naktį šeši Geležinio Vilko rinktinės partizanai vaikščiojo po apylinkės vienkiemius ir įspėjinėjo gyventojus: artimiausiu metu rusai vėl trems lie-tuvius į Sibirą, slėpkitės, kas galite. Auštant pasiekė Karčiauskų sodybą ir joje nusprendė praleisti dieną, nes trauktis į mišką jau buvo vėlu. Įsi-taisė daržinėje. Dieną sodybą apsu-po rusų gaujos. Mūsiškiai kovėsi iki galo ir visi žuvo, tačiau jie – tiksliai žinoma – užmušė net 68 rusus. Kur buvo Karčiauskų sodyba, šiandien nė ženklo nelikę, tik paminklas še-šiems bebaimiams lietuviams.

Baltrušaičių sodybos Gulbiniš-kiuose taip pat nebelikę, tik ąžuolai ošia, o po jais rymantis paminklas primena, jog čia, 1948 m. vasario 2 d., savo gimtajame kaime, žuvo Tau-ro apygardos vadas Antanas Baltū-sis-Žvejys, viena ryškiausių ir talen-tingiausių asmenybių Pasipriešinimo gretose. Žuvo išduotas, o išdavė ne-toliese gyvenusi ir su okupantais be-sitrainiojusi mergšė. Atkūrus Ne-priklausomybę prokuratūra jai bylą kelti nepanoro, išdavikė taip ir nu-mirė, visų niekinama ir smerkiama.

Nuo Gulbiniškių nebetoli ir Opš-rūtai, tapę lietuvių kovos prieš ko-lonizaciją simboliu. Šiame kaime įsitaisė nemažai rusų kolonistų šei-mų. Ūkininkauti jie nei norėjo, nei mokėjo, įkūrė kolchozą ar sovcho-zą. Vyrams okupantų valdžia išda-vė ginklus ir šie naktimis bastėsi po apylinkes, prisidengę partizanų var-du plėšikavo, žudė žmones. Mote-rys rusės valkatavo po kaimus, vogė vištas, jų vaikai taip pat vagiliavo, siaubė sodus. Partizanai du kartus įspėjo kolonistus ir pareikalavo iš-sinešdinti iš Lietuvos, o šiems ne-


Karininkų tremties 65-osios me-tinės paminėtos Vilniaus karinin-kų ramovėje. Minėjimą suorgani-zavo Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir na-cistinio genocido, artimųjų sąjun-ga (pirmininkas Vytautas Zabiels-kas), pranešimą skaitė dr. ats. plk. Stasys Knezys.

1941 m. birželio 14-osios areš-tai ir trėmimai nebuvo spontaniški, kaip teigia rusų istorikai, esą artė-jo karas ir reikėjo imtis prevencinių priemonių. Nieko panašaus, trė-mimai suplanuoti iš anksto, jiems kruopščiai ruoštasi, juk sovietai ne-tikėjo, kad vokiečiai puls, jie patys rengėsi Vokietiją užpulti. Dar 1940 m. pabaigoje 29-ajame lietuvių kor-puse sudarytas nepatikimų asmenų

Kur kovojo suvalkijos partizanaipaklusus, 1947 m. lapkričio 12-osios naktį Opšrūtuose apsilankė 70 Žal-girio rinktinės partizanų. Kolonis-tai buvo tokie įžūlūs, jog net ban-dė priešintis. Kurie priešinosi, tuos partizanai sunaikino, kiti, susikro-vę į vežimus savo skudurus, pačias ir vaikus, iškeliavo nežinoma krypti-mi. Opšrūtų operacija tiek Paleckiui ir Sniečkui Vilniuje, tiek ir jų šeimi-ninkams Maskvoje, parodė, kad kol partizanų yra, Lietuvos kaimo kolo-nizacija neįmanoma. Ištremti ūki-ninką nesunku, tačiau apgyvendinti jo sodyboje kokį ivaną beprasmiška, nes neilgai jis ten kojas šils, partiza-nai išvys, o jeigu pasitaikys griežtes-nis vadas, tai ir nušaus, nes kolo-nistai tokie pat nusikaltėliai kaip ir okupantai. Okupantai ir kolonistai saugiau galėjo jaustis tik dideliuose miestuose, patogiai įsitaisę iš lietu-vių atimtuose namuose ir butuose, nes čia partizanai jų nepasiekdavo.

Žygio dalyviai taip aplankė Tauro apygardos vado mjr. Zigmo Drungos-Mykolo Jono žūties vie-tą Agurkiškėse ir Valkų mišką, ku-riame 1945 m. gegužės 12-ąją vyko vienas didžiausių mūšių Suvalkijo-je. Jo metu sunaikinta apie batalio-ną rusų. Partizanams šiame mū-šyje vadovavo kpt. Jurgis Valtys (slapyvardis Lokys), Nepriklauso-mybės metais tarnavęs 7 Butigei-džio pėstininkų pulke. Buvo pati partizaninio karo pradžia ir parti-zanai kovėsi atvirai – užėmę žiedi-nę gynybą, išsikasę apkasus. Grei-tai įsitikinta, jog atviroje kovoje dešimteriopai ar net šimteriopai gausesnio priešo neįveiksi, reika-linga kitokia taktika: kirsti iš pasa-lų, greitai, netikėtai užpulti ir dar greičiau pasitraukti.

Tautos išsklaidymo metassąrašas, kuriame 2600 pavardžių. Civilių asmenų areštai vyko labai paprastai: yra sąrašai, adresai, skir-tas reikiamas kareivių kiekis, o ke-lią jiems rodė vietiniai komunis-tai bei komjaunuoliai, lietuviai ir žydai. Karininkai areštuoti kitaip. Baimintasi, kad jie gali priešintis, todėl areštai vyko poligonuose, lie-tuvius sumaišius su rusais ir išve-žus juos į tariamus mokymus, re-kognoskuotes. Atvežus į iš anksto numatytą miško aikštelę, išrikiuo-davo, o tada iš visų pusių šokdavo krūmuose tūnoję ginkluoti enkavė-distai. Apstulbę žmonės nespėdavo net suvokti, kas čia vyksta ir kodėl, o jų jau laukė parengti sunkveži-miai, ešelonai, ilga kelionė kan-čių ir mirties keliais, Lamos ežeras, Norilskas...

Šiandien jau žinoma, kad visi lie-tuviai karininkai turėjo būti sunai-

kinti – suvežti į vieną vietą ir sušau-dyti, kaip lenkų karininkai Katynės miške. Sunaikinus karininkus, toks pats likimas laukė ir puskarininkių. 1942 m. lietuvių latvių ir estų tau-tiniai korpusai turėjo būti likviduo-ti, šauktiniai kareiviai išsklaidyti po „plačiąją tėvynę“. Planus sumaišė prasidėjęs karas.

Vien tik Norilsko lageriuo-se kalėjo 1 milijonas 117 tūkstan-čių žmonių, iš kurių 80 procentų ten ir žuvo. 1991 m. būrelis žu-vusių karininkų vaikų ir artimųjų lankėsi Norilske ir pastatė pamin-klą, kurį pašventino mons. Alfon-sas Svarinskas. Apie šią kelionę televizijos žurnalistė Vanda Prei-dytė sukūrė filmą „Šiaurės Gol-gota“, kuris ir parodytas minėjimo ramovėje metu. Norilske žuvusio 6 Margirio pėstininkų pulko kuopos vado kpt. Liudo Literskio dukra

Violeta, išvykusi ieškoti tėvo pėd-sakų, parašys:

Tas prakeiktas žemės pakraštys,Tiek likimų ir širdžių sutraiškęs.Ilgus dar dešimtmečius skaitysTuos neišsiųstus-negautus laiškusTie, kurie tikėjosi ir vylės...Tie, kurie beržais pavirtę tyli...

(Violeta Zabielskienė. Nėriniai, Marijampolė, 2003)

Ir viskas, tik žvarbūs vėjai svetimo-je žemėje, senos pageltusios fotogra-fijos, kapai, kurių nėra ir liūdesys, kai dar ir šiandien kas nors ima postrin-gauti: o kodėl, girdi, kariuomenė ne-sigynė, nesipriešino? Lietuvos kariuo-menė buvo pasiryžusi gintis ir savo pareigą ji būtų įvykdžiusi, reikėjo tik įsakymo. Ne karininkai ir ne preziden-tas Antanas Smetona kalti, kad tokio įsakymo nebuvo; atsakomybė tenka A.Merkio vyriausybei, kairiųjų pažiū-rų kariuomenės vadui V.Vitkauskui, paradiniam generolui S.Raštikiui.

1941 m. birželio 14-oji įvairiai va-dinama: Gedulo ir vilties diena, Bai-

Kpt. Virgilijus RudokasVyčio rinktinė

Praėjo 61 metai nuo mūšio Lėno miške. Jį prisiminėme gražią, saulė-tą birželio 18 dieną, atidengiant pa-minklą kpt. Juozui Krikštaponiui ir drauge žuvusiems partizanams.

Kapitonas Juozas Krikštaponis gimė 1912 metais Užulėnio kaime ūkininko šeimoje. Jo motina buvo Prezidento Antano Smetonos se-suo.

Juozas mokėsi Raguvoje, Ma-rijampolės gimnazijoje. Mokslui buvo gabus. 1936 metais baigė karo mokyklą ir buvo paskirtas į 2-ąjį Algirdo pėstininkų pulką. Iki 1940 metų pasiekė kapitono laipsnį. 1941 m. pavasarį Juozas Krikšta-ponis pabėgo iš stovyklos Pabradė-je ir slapstėsi savo tėviškėje Užulė-nio kaime.

1944 metais, artėjant frontui daugelis žmonių galvojo kaip rei-kės elgtis atėjus naujiems okupan-tams.

1944 metais birželio mėn. vie-noje Lėno kaimo pamiškės sody-boje įsikūrė besitraukiančios vokie-čių kariuomenės štabas. Netrukus prie Bagnapolio vienkiemių raudo-nieji teroristai nušovė du vokiečius. Tai įsiutino vokiečius ir jie ruošėsi bausti visus pamiškės gyventojus: sušaudyti žmones, sudeginti tro-besius. Juozui Krikštaponiui pavy-ko įtikinti vokiečius, jog žmonės čia niekuo dėti.

Palankus lietuviams vokie-čių generolas J.Krikštaponiui pa-siūlė trauktis į Vakarus drauge su jais, nes grįžę rusai jį, kaip karinin-ką, galėjo sušaudyti. J.Krikštaponis mandagiai atsisakė priimti pasiū-lymą, nusprendęs priešintis sovie-tams. Palaikydamas šį sumanymą, vokiečių generolas davė 4 vežimus lengvųjų ginklų ir pažadėjo visoke-riopai paremti.

1944 metais liepos 20 dieną Taujėnų miške įvyko besikurian-čių partizanų grupių sąskrydis. Į sąskrydį susirinko vyrai iš Va-doklių, Taujėnų, Siesikų, Pagi-rių. Viso jų buvo apie du šimtus.

Sąskrydyje dalyvavo 4 karininkai. Buvo įkurta partizanų rinktinė, kuri vėliau pervadinta Vyčio apy-garda. Jos vadu išrinktas kpt. Juo-zas Krikštaponis, pavaduotoju – j. ltn. Danielius Vaitelis.

J.Krikštaponis manė, kad parti-zanauti teks neilgai, apie 3-4 mėne-sius, Vakarai nepaliks mūsų vienų, rusai turės pasitraukti.

J.Krikštaponis savo būrį su-darė iš 40 vyrų, tarnavusių Lietu-vos kariuomenėje. Kitiems pata-rė nestoti į okupacinę rusų armiją ir slapstytis. Jei prireiks pagalbos, visi bus pašaukti ginti savo Tėvynę. J.Krikštaponis su savo būriu laikė-si Leno miške, įrengtoje stovykloje. Jis buvo ypatingai gabus organiza-torius, sugebėjo įtikinamai kalbėti, buvo ištikimas savo idėjai, karštas Tėvynės patriotas.

1945 metais sausio 11 d. Lėno mišką apsupo didelės rusų pajė-gos. Sausio 12-osios naktį grioviu nuo Bagnapolio rusai atslinko iki partizanų stovyklos. Auštant parti-zanų stovykla buvo užpulta. Mūšis tęsėsi apie šešias valandas. Stovy-kloje žuvo pirmasis Vyčio apygar-dos vadas Juozas Krikštaponis ir 18 vyrų, dar 2 partizanai žuvo toliau nuo stovyklos, du partizanai pate-ko į nelaisvę.

Po kpt. Juozo Krikštaponio žū-ties apygardos vadu tapo j. ltn. Da-nielius Vaitelis. Partizaninis karas tęsėsi. Kpt. J.Krikštaponio viltis, kad karas užtruks du tris mėne-sius neišsipildė. Prieš imperinę ga-lybę mūsų tauta liko vienų viena. Ši kova tęsėsi 55 metus po mūšio Lėno miške.

Birželio 18 dieną Ukmergės rajono Lėno miške atidengtas paminklas kpt. Juozo Krikšta-ponio ir drauge žuvusių parti-zanų atminimui. Partizanai pa-gerbti tylos minute ir Vyčio rinktinės karių savanorių sa-liutu. Prisiminimais pasidali-jo partizanas dim. kpt. Bronius Juospaitis, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio tarybos pirmi-ninkas dim.plk. Jonas Čeponis, kiti laisvės kovų dalyviai.

Pirmasis apygardos vadas

susis birželis, Tautos išsklaidymo pradžia... Išsklaidymo – taip, bet ne pradžia. Viskas prasidėjo dar XIX amžiuje – ir lietuvių tremtys ištisais kaimais į Sibirą, ir draudimas lietu-viškai kalbėti viešose vietose, ir lie-tuviško rašto draudimas, ir draudi-mas lietuviams, baigusiems aukštąjį mokslą, dirbti Lietuvoje, ir visokie kitokie draudimai. Keitėsi valdovai, keitėsi imperijos pavadinimas, tik nesikeitė požiūris į pavergtas tau-tas – surusinti, o jeigu nesileidžia rusinamos – sunaikinti. Nacionalis-tinis ekstremizmas – stebėtinai sta-bilus Rusijos politikos bruožas. Filo-sofas Antanas Maceina sakėsi bėgęs nuo komunistų. Poetas Jonas Aistis 1940 metais studijavo Prancūzijoje ir jam bėgti nereikėjo, tačiau, teigė poetas, būčiau buvęs tuo metu Lie-tuvoje, būčiau bėgęs ne nuo komu-nistų, o nuo rusų. Didieji meninin-kai vadovaujasi ne tik intelektu bei sąžine, bet ir ypatinga intuicija, to-dėl dažniausiai pasako teisybę.

Kpt. Laimis PAKAUšISVyčio rinktinės 510 kuopos vadas

1910 metų rugsėjo 11 dieną Pandėlio valsčiuje, Gineišių kai-me gimė Albinas Tindžiulis. Ga-bus ir užsispyręs jaunuolis baigė Karo mokyklą, lankė karo avi-

acijos kursus. 1935 metais jam buvo suteiktas karo lakūno var-das. Plėsdamas savo žinias tobu-linosi ir toliau.

1944 metais artėjo antroji okupaci-jos banga iš Rytų. Aviacijos kapitonas, taktiškai išprusęs, tikras Lietuvos pa-triotas, Pandėlio-Salamiesčio apylin-

kėse subūrė kelis ginkluotus būrius. Albino Tindžiulio-Dėdės partizanai ilgai ir sėkmingai kovojo Panevėžio, Rokiškio apskrityse. Albinas Tindžiu-lis žuvo 1949-02-02.

Pandėliečiai A.Tindžiulio-Dė-dės gimtinėje pastatė paminklą. Jis iškilmingai atidengtas birže-lio 17 d. Iškilmėse dalyvavo Vyčio rinktinės 510 kuopos kariai.

Lakūnas, kovojęs žemėje

2006 m. birželio 29 d. Nr. 6 (366) Savanoris 7 psl.

Nuoširdžiai užjaučiame Štabo ir aptarnavimo kuopos vadą kpt. Valdą Pempę dėl mamos mirties.

Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė

Reiškiame nuoširdžią užuojautą Kauno karininkų ramo-vės viršininkui ats. mjr. Gediminui Reutui dėl tėvo mirties.

KASP vadas ir štabas

Nuoširdžiai užjaučiame psk. Raimondą Noviką dėl ma-mos mirties.

Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė

Dėl mamos mirties nuoširdžiai užjaučiame vrš. Vandą Vadapolienę.

Vyčio apygardos 5-oji rinktinė

Vyr. ltn. Robertas švAbAUSKASAviacijos rinktinė

Birželio antrojoje pusėje KASP Aviacijos rinktinėje treniruočių skrydžius lėktuvu Jak-52 pradėjo

Treniruojasi KyviškėseKarinių oro pajėgų lengvųjų atakos lėktuvų grandies lakūnai. Skrydžių tikslas - palaikyti skraidymų įgū-džius, kol bus remontuojami KOP lėktuvai L-39. Treniruočių skraidy-mus pradėjo 6 KOP lakūnai, kurie treniruosis iki birželio pabaigos.

Ats. ltn. Eglė NENORTAITĖ

Birželio 7 dieną KASP civilių ir karių bendradarbiavimo kuo-pos atsargos karininkai bei pro-fesinės karo tarnybos kariai lankėsi Lentvario vaikų globos namuose. Savanoriai su mie-lu noru prisijungė prie Krašto apsaugos ministerijos ir poe-tės Ramutės Skučaitės suma-nymo – aplankyti vaikučius, jiems padovanoti knygelių ir pa-bendrauti.

Vaikai galėjo patys iš knyge-lės „Pasaką skaitau, pasaką pie-šiu“ išsirinkti ir išgirsti norimas pasakas. Tiek mažieji, tiek dide-li vaikai susidomėję klausėsi pa-čios poetės Ramutės Skučaitės ir aktoriaus Gintaro Mikalaus-ko skaitomų eilių. Pasak poetės,

cKB kariai Lentvario vaikų globos namuose

tai vaizduotę lavinanti knygelė. Kiekvienas knygelėje ką nors nupiešęs taps jos bendraauto-riumi.

Atsidėkodami vaikai poe-tei R.Skučaitei ir kariams sava-noriams padovanojo savo ran-komis padarytas lauko gėlių puokšteles.

Tai antrasis KASP civilių ir karių bendradarbiavimo kuo-pos karių apsilankymas Len-tvario vaikų globos namuose. Pirmąjį kartą kariai savanoriai vaikus lankė praėjusių metų pa-baigoje, tada buvo įteiktos Kraš-to apsaugos ministerijos kalėdi-nės dovanėlės.

Civilių ir karių bendradar-biavimo kuopos kariai ir atei-tyje planuoja lankyti šių globos namų vaikus, su jais bendrauti.

Jūratė bANEvIČIENĖ Vyčio rinktinės štabo viešųjų ryšių specialistė

Vyčio rinktinės kariai gegužės 29 dieną dalyvavo Nacionalinio kraujo centro neatlygintinos donorystės akcijoje „Dovanoju krau-jo – dovanoju gyvybę“. Tapdamas donoru žmogus padeda kitiems, gelbsti gyvybes, šis jausmas kariams artimas ir suprantamas, tad ir agituoti, įtikinėti nereikėjo.

TaPK NEaTLYGiNTiNu Kraujo DoNoru

Jūratė bANEvIČIENĖVyčio rinktinės štabo viešųjų ryšių specialistė

Mokinių patriotizmo ugdymas, aktyvus piliečių dalyvavimas visuo-meniniame gyvenime yra svarbus Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinės mo-kyklos pedagogams. Patarlei, „lenk medį, kol jaunas“ neabejingi ir Vyčio rinktinės kariai, drauge su „Ąžuo-lo“ vidurinės mokyklos pedagogais ir mokiniais gegužės 24 rytą dalyvavę žygyje. Žygio dalyviai, 5-11 klasių mo-kiniai ir pedagogai, Panevėžio rajono Berčiūnų miškelyje pamatė rinktinės žvalgų: vyr. ltn. Valerijaus Gruodžio, vrš. Daliaus Ožalinsko, vyr. srž. Re-naldo Stuknio ir gr. Amando Nudo programą, karių ginkluotę, karią pri-statė vyr. srž. Ričardas Kukenis. Ka-rio ekipuotę demonstravo ltn. Aiva-ras Šatrauskas.

Koks žygis be kareiviškos ko-šės! Kai kurie žygio dalyviai ją ra-gavo pirmą kartą.

Apie rinktinės veiklą, jos pobū-dį, svarbias misijas Kosove, Afga-nistane, Irake, pratybas, mokymus, sportinius pasiekimus papasako-

Kariai – visuomenės dalis

Vrš. Algimantas ILGŪNASDidžiosios Kovos rinktinės štabas

Gegužės 20 dieną Uteno-je vyko Didžiosios Kovos rink-tinės 7–osios sporto žaidynės, o kartu ir Partizanų pagerbimo kariuomenės ir visuomenės vie-nybės dienos paminėjimas. Var-žybose dalyvavo rinktinės šta-bo, 802, 803, 804, 805, 806, 807, 808, 809, 810, 811 kuopų kariai savanoriai ir profesinės tarny-bos kariai, Vilniaus statybininkų rengimo centro mokyklos moks-leiviai, Utenos šaulių rinktinė. Žaidynių metu rinktinės padali-niai ir svečiai žygiavo miesto ga-tvėmis į „Utenio“ stadioną, kur pasitiko rinktinės vadas ir val-džios atstovai. Akrobatinį skrai-dymą demonstravo Aviacijos rinktinė, vyko ginkluotės ir eki-

Didžiosios Kovos rinktinės dienapuotės paroda, koncertavo Vil-niaus įgulos karininkų ramovės kapela „Vilnija“ (vadovas Le-onas Pranulis). Norintys galėjo paragauti kareiviškos košės.

Žaidynių programoje buvo krepšinio, virvės traukimo, grana-tų svaidymo, savanorių galiūno, svarsčio kėlimo rungtys, nekon-kursinė šaudymo oriniu šautuvu rungtis.

Krepšinio rungtyje 1–ą vietą už-ėmė 809 (Molėtų) kuopos kariai; 2–ą vietą Vilniaus statybininkų rengimo centro komanda; 3–iąją – 810 (Ignalinos) kuopa.

Virvės traukimo rungtyje 1–ąją vietą užėmė 811 (Šven-čionių) kuopa, 2–ąją – 809 (Molėtų) kuopa, 3–iąją – 805 (Ukmergės) kuopa.

Granatų svaidymo rungtyje 1–ąją vietą užėmė 806 (Anykš-čių) kuopa, 2–ąją vietą 811 (Šven-

čionių) kuopa, 3–iąją – 809 (Mo-lėtų) kuopa.

Savanorių galiūno rungtyje 1–ąją vietą užėmė 811 (Švenčionių) kuopa, 2–ąją – 809 (Molėtų) kuo-pos komanda, 3–iąją – 804 (Tra-kų) kuopa.

Svarsčio kėlimo rungtyje 1–ąją vietą užėmė 811 (Švenčio-nių) kuopa, 2–ąją – 808 (Zarasų) kuopa, 3–iąją – 810 (Ignalinos) kuopa.

Nekonkursinės šaudymo ori-niu šautuvu rungtyje 1–ąją vie-tą užėmė Marius Losinskis, 2–ąją vietą – vrš. Arūnas Stane-lis, 3–iąją – Žydrūnas Navadni-činas.

Bendroje įskaitoje žaidynių nugalėtojais tapo švenčioniškiai – 811 kuopos kariai, antrąją vie-tą užėmė Ignalinos savanoriai (810 kuopa), trečiąją – molėtiš-kiai (809 kuopa).

Sportas

Dėl tragiškos brolio žūties nuožirdžiai užjaučiame 631 kuopos savanorį gr. Audrių Banį.

Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė

jo rinktinės štabo S5 skyriaus virši-ninkas kpt. Virgilijus Rudokas.

Žygyje dalyvavusių mokinių įspūdžiai: „Jeigu tokia mūsų ka-riuomenė, tai ir mes norime tar-nauti!“ Pasak mokyklos direktorės

pavaduotojos Virginijos Kuzmie-nės, mokykla įgyvendina charakte-rio ugdymo programą.

Karių dėka mokiniai sužinojo daug naujo, suprato, kad Lietuvos kariai neatsiejama tautos dalis.

Vrš. D.Ožalinskas supažindina su karių ginkluote.Srž. Audriaus Valmos nuotraukos

Žvalgų pasirodymas.


Gr. Vilius DžIAvEČKA„Savanorio“ korespondentas

Birželio 5–ąją Algirdo mecha-nizuotajame pėstininkų batalione įvyko misiją baigusios Goro provin-cijos atkūrimo grupės antrosios pa-mainos PAG–2 sutiktuvės. Kariai, atlikę misiją Afganistane, apdova-noti medaliais už „tarptautines mi-sijas“, tarptautinėse operacijose dalyvaujantys nebe pirmą kartą – šio medalio ženklu.

Praėjusių metų lapkričio mėne-sį iš Ruklos į Afganistaną išlydė-ti kariai, vadovaujami plk. Gintaro Ažubalio, sėkmingai įvykdę užduo-tis, gegužės pabaigoje sugrįžo į Lie-tuvą. Taikdarių sutikimo ceremo-nijoje dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuome-nės vadovybė, karių artimieji.

PAG–2 misijos metu Goro pro-vincijoje atliko daug svarbių užduo-čių. Mobiliosios ryšio ir stebėjimo grupės nuolat vykdavo į ilgo nuo-tolio patrulius 5–6 paroms, palai-kydamos ryšį su atokiausiais Goro provincijos rajonais, aiškindavo-si gyventojų poreikius. Provinci-jos atkūrimo grupės vadas plk. G. Ažubalis misijos metu bendravo su Čagčarano valdžios atstovais, su-sitikdavo su provincijos guberna-toriumi, bendradarbiavo su vietos saugumo ir nusiginklavimo komi-tetais.

Šiuo metu Afganistane vyksta saugumo reforma, kurios metu lie-tuvių kariai perima ginklus iš Goro provincijos gyventojų. PAG–2 ka-riai sunaikino 2387 sprogmenis ir apie 12 tūkst. kg šaudmenų.

Antrosios grupės sudėtyje misi-joje dalyvavo ir daugiau nei 40 ka-rių iš Savanorių pajėgų. Daugiau-sia iš Dainavos apygardos 1–osios rinktinės.

PAG–2 vadas labai gerai įverti-no savanorių būrį, kuris įrodė, kad savanoriai yra pasiruošę profesio-naliai vykdyti tarptautinių operaci-jų užduotis ir itin noriai bei entu-ziastingai atlieka savo pareigas. Jie, anot pulkininko, pateisino kariuo-menės vadovybės pasitikėjimą.

Apsaugos būriui, vadovavo vyr. ltn. Giedrius Skiesgilas.

Būrio savanoriai, vykdydami už-duotis, įgavo neįkainojamos patir-ties. Kelmiškiai grandiniai Antanas Tučkus, Audrius Banys ir Martynas Vaičiulis pusmetį praleido Goro provincijoje, toli nuo artimųjų ir ci-vilizacijos. Savanoriai į Afganistaną išvyko iš Prisikėlimo 6 rinktinės 631 kuopos.

Gr. M.Vaičiulis jau beveik pen-kerius metus tarnauja Kelmės kuopoje, neakivaizdžiai studijuo-ja Šiaulių universiteto Sociologi-jos fakultete. Trečiajame kurse savanoriui visgi teko pasiimti aka-demines atostogas. Dabar Marty-

nas sako grįšiąs į universitetą ir dalį misijoje Afganistane uždirbtų pini-gų skirsiąs mokslui. Prieš tarnybą Savanorių pajėgose gr. M.Vaičiulis šauktiniu atitarnavo Jėgerių bata-lione. Iki šių dienų su pasididžia-vimu prisimena metus praleistus bataliono „Deltos“ kuopoje. Po tarnybos norėjęs pasilikti kariuo-menėje šauktinis užpildė prašymą, tačiau tuo metu tapti profesionalu nebuvo galimybių. Grįžęs į gimtinę Martynas tapo savanoriu, o kai mūsų pa-jėgos pradėjo dalyvau-ti tarptautinėse misijose, su draugais A.Tučkumi ir A.Baniu perėjo atranką.

– Tikėjomės – pa-sakoja vaikinai, – pakliūti į Kosovą, KFOR–o būrį. Tačiau išėjo truputį ki-taip. Kuopos vadas prane-šė, kad yra trys vietos – bet ne į Kosovą, o į kitą – Goro provinciją, Afga-nistane, PAG–2 apsaugos būryje. Kiek pagalvoję sutikome ir ankstyvą ru-denį išvykome į pasiren-gimą Dragūnų mokoma-jame batalione.

Specialus pasirengi-mas prieš misiją, anot karių, labai reikalingas, suvieno-dinamos karių žinios, tobulinami veiksmai skyriaus ir būrio sudė-tyje, tačiau... misijos vietovė savo klimatu ir geografija labai jau ski-riasi nuo poligono. Ypač naudin-gos buvo paskaitos apie Afganista-no papročius, kultūrą, taip pat dari kalbos pradžiamokslis.

– Į Afganistaną išskridome su an-trąja grupe, – pasakoja Martynas, – Zokniai, Ramštainas (JAV karinė bazė Vokietijoje), Heratas ir paga-

liau – Čagčaranas. Atmintin įstrigo Čagčarane pamatyti sovietinės kari-nės technikos likučiai. Va kaip būna, kai į Afganistaną atvykstama kariau-ti, galvojome žiūrėdami į suvarpytus šarvuočių ir sunkvežimių griaučius. Atvykę į stovyklą, kai dar ten buvo pirmasis PAG–as, apsigyvenome sausakimšose palapinėse. Supran-tama, nebuvome labai patenkinti, tuo labiau, dar aklimatizacija, stre-

sas. Kai stovykloje likome vieni, kie-kvienas skyrius įsikūrė atskiroje pa-lapinėje, viskas pradėjo stotis į savo vėžes. Atsigavome. Pirmosiomis sa-vaitėmis visiems uždraudė sportuo-ti. Turėjome priprasti prie gyvenimo 2250 metrų virš jūros lygio aukštyje. Asmeniškai aš jokio silpnumo ne-jaučiau, tačiau ir vėliau, prireikus sparčiau paėjėti, dažnas jausdavo oro trūkumą.

Kai Afganistane minėjome sava-norių dieną, sausio mėnesį, teko at-

bėgti iš sargybos bokštelio į aikštę. Sukaupęs jėgas ir sunkiai gaudyda-mas orą vos prisistačiau ir papra-šiau leidimo užimti savo vietą.

Gyvenimo sąlygomis mūsų stovy-kloje nesiskundėme, maistas – geras, atsivalgėme amerikietiškų mėsainių ir dešrainių, valgykloje būdavo ir ki-tokių patiekalų, netgi ledų. Su na-miškiais susirašinėdavome interne-tu, mėnesiui dar gaudavome 86 litus, skirtus pokalbiams telefonu.

Savanoriai iš apsaugos būrio pa-sikeisdami budėdavo bokšteliuose, patruliuodavo Čagčarano apylin-kėse, keletą kartų buvo išvykę į to-limesnį patrulį – aplankė Davlijaro ir Taivaro miestus. Vienas miestas nuo lietuvių stovyklavietės nuto-lęs 60, kitas – daugiau nei 100 kilo-metrų. Šį atstumą lietuvių patruliai Afganistano keliais įveikė per dau-giau nei 7 valandas. Keliai, anot sa-vanorių, sunkiai pravažiuojami ir nenupasakojami. Norint supras-ti, reikia pamatyti pačiam. Vėžes, kur vieną kartą pravažiavo koks nors transportas jau galima vadinti keliu. Būna, kad ir tokie keliai jais bevažiuojant paprasčiausiai „pra-dingsta“, o vėžlio greičiu ropojantis „Hameris“ vos neužlekia ant pakal-nėje pastatyto namelio stogo. Nu-stebęs visureigio ekipažas tik tada pastebi, kad dar kiek, ir būtų paki-bę ant skardžio krašto...

Tarnyba Afganistane, anot sa-vanorių, praėjo pakankamai ra-miai, didesnių incidentų neįvyko.

O situacijų tarnyboje pasitaikyda-vo daug ir įvairių. Tekdavo pakelti greitojo reagavimo skyrių dėl ne-toliese nakčiai įsikūrusių pieme-nų stovykloje uždegto laužo. Nak-tys ten mums neįprastos – stipriai atšąla oras, o naktinis dangus, mėnulis ir žvaigždės, atrodo visiš-kai kitokios nei Lietuvoje. Dan-gus ten, regis, arčiau, o mėnulis ir žvaigždės – didesni. Ne vienas tai pastebėjo. Mūsų kariams per pus-metį tarnybos teko išgyventi ir ti-

„Lietuvoje geriausia, nes čia – tėvynė“, –sako antrosios Goro provincijos atkūrimo grupės pamainos savanoriai, baigę misiją Afganistane. krą afganistanietišką žiemą, kurią

antrosios lietuvių pamainos ka-riai Goro provincijoje patyrė pir-mieji.

– Žiema kalnuose trunka iki pie-tų. Dažniausia, kiek prisninga per naktį, tiek po pietų ištirpsta, – pasa-koja Martynas. – Aukščiau kalnuo-se oro sąlygos daug atšiauresnės, jas patyrė mobilios ryšio ir stebė-jimo grupės. Mums išvykstant ge-gužę, dienos jau būdavo karštos, o naktys išlikdavo vėsios. Saulė kaiti-na iki pietų, o po pietų kyla vėjas, būna atvėsta oras.

Lietuvių karius, išvykus už stovy-klos ribų, labiausia šokiravo skurdi daugumos vietinių gyventojų buitis ir gyvenimo sąlygos. Afganistane žmonės didelėmis šeimomis gyve-na iš molio drėbtuose nameliuose. Kuklūs pastatai apjuosti didelėmis tvoromis, jos dažniausiai nudrebia-mos dar prieš pradedant statyti patį namą.

– Ten nėra elementaraus apie asmens higieną ir sanitariją suprati-mo, todėl dažnas susimąstydavome, kaip šie žmonės apskritai išgyvena, kai toje pačioje upėje mazgoja ko-jas, ir čia pat iš jos semia vandenį maistui. Neskiepytas ir nepasiren-gęs europietis čia pirmosiomis sa-vaitėmis susigriebtų visą abėcėlę hepatito virusų ir žūtų. Vaikai čia užauga vos ne natūralios atrankos principu, – mano taikdariai.

Po misijos savanoriai kalba no-rintys pereiti į profesinę tarnybą. Iš kelmiškių trijulės tapti profesinės karo tarnybos kariais norėtų Mar-

tynas ir Antanas. A.Tučkui bebūnant misijoje smarkiai paūgėjo dukrelė, kurią tėtis pusę metų matė tik nuotrau-kose, atsiunčiamose elektro-niniu paštu. Dabar šeimos galva džiaugiasi grįžęs į tė-viškę:

– Dukrelė vos bepažino, kai išvažiavau, jai tebuvo aš-tuoni mėnesiai, o dabar jau net metai ir trys mėnesiai!

– Ar nebuvo sunku, – klau-siu vyrų, – visgi pusę metų be atostogų Afganistane?

– Ne, – kalba, žemaičiai, – sunku nebuvo. Laikas sto-vykloje tiesiog bėgte bėgo. Kai nuolat skubi, turi darbo ir vykdai užduotis pati misija pralekia labai greitai.

– Jau Lietuvoje nusileidus lėktuvui, – pasakoja vyrai, – ap-

ėmė nenusakomas jausmas, Karmė-lavos oro uoste net žalia akyse pasi-darė – nuo emocijų ir gimtinės spalvų. Afganistane tokių spalvų nėra – ten dominuoja ruda ir geltona. O Lietu-voje geriausia, nes čia – tėvynė.

Vyrai mažakalbiai, kaip ir dera ka-riams. Į misiją ateityje neatsisakytų vykti, tačiau dabar svarbiausia – pail-sėti. Užtektų kokių trijų–keturių sa-vaičių atostogų, be jų taikdarių dar laukia užtarnauta reabilitacija Drus-kininkuose arba Palangoje.

Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56.El. paštas: [email protected] AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, Vilnius.Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.Indeksas 0099

Savanoris, SL 1469.steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.

Eina nuo 1991 02 09

Redaktorius ats. kpt. Vytautas VoVeriS.Korespondentas gr. Vilius DžiAVečKA.Dizainerė Jurgita Šeštokaitė.Rinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“

Kaina 1 Lt 20 ct

PAG-2 kariai, kelmiškiai gr. Antanas Tučkus ir Martynas Vaičiulis.Autoriaus nuotrauka

Molio namai ir avių kaimenės – įprastas Afganistano vaizdas.

nuotolinio mokymo kursai

Documents