2

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kasmet vyksta mokslinė muziejaus konferencija, skirta žymaus meno ir kultūros veikėjo, ilgalaikio muziejaus vadovo Pauliaus Galaunės gimtadieniui paminėti.

Muziejaus specialistų pranešimuose nagrinėjama muz-iejaus rinkinių formavimosi istorija, naujos atribucijos, muziejaus veiklos atspindžiai publikacijose, naujausi ty-rimų rezultatai.

Siekdami, kad konferencijos medžiaga būtų pasiekiama kuo platesnei auditorijai, 2016 metais pradedame leis-ti elektroninį leidinį, kuriame pateikiamos konferencijos pranešimų santraukos.

Įdomaus skaitymo!

Pauliaus Galaunės skaitymai 2016

3

Eduardas Brusokas XVIII a.– XX a. pradžios kaunistika Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Sfragistikos rinkinyje

Kristina CivinsKienėVėlyvojo sovietmečio tapyba: Kauno specifika

Milda GasiūnaitėVatikano freskų atvaizdai M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose

Justina MinelGaitėGimęs tai vietai ir toms pareigoms: keletas štrichų prezidento Aleksandro Stulginskio portretui

Ignas narButasPirmojo pasaulinio karo atspindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir propagandiniai medaliai.

JurGita riMKutė-vainuvienėSusitikime Antano Žmuidzinavičiaus namuose: malonios menotyros atradimų akimirkos

reda stuinienėKontušo juostų rinkinio istorija

Genovaitė vertelKaitė-BartulienėTeresė Oginskienė? Portretuojamoji ir jos fundacija

4

23

42

56

70

84

96

110

4

XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka NacioNaliNio M. K. ČiurlioNio Muziejaus sfragistiKos riNKiNyje

E d u a r d a s B r u s o k a s sfragistika, kaip žinoma, yra pagalbinė istori-

jos disciplina, tirianti antspaudus ir spaudus.

taip jau susiklostė, kad nacionaliniame M. K.

Čiurlionio muziejuje susiformavo negausus,

tačiau gana įdomus sfragistikos rinkinys. Šiuo

metu jame yra beveik 1000 eksponatų, kurie

yra reikšmingi istorijos ir kultūros šaltiniai,

svarbūs materialinei, dvasinei kultūrai ir isto-

rijai tyrinėti. Šiame straipsnyje apžvelgsime tik

nedidelę sfragistikos rinkinio dalį – Xviii a. – XX

a. pr. kaunistiką. (Kaunistiką šiame straipsnyje

apibrėžiame kaip materialųjį paveldą, o tiks-

liau spaudus, naudotus Kaune, jo apylinkėse

ar istoriškai susijusius su Kaunu.)

5

seniausi sfragistikos rinkinio eksponatai,

susiję su Kaunu, nėra labai seni. Jie yra

datuojami Xviii a. vienas jų – tai spaudas

(Nas 235), kurį 1937 m. muziejui dovanojo

Zigmas rupeika. (1937-05-03 Vytauto Di-

džiojo kultūros muziejaus Istorinio skyriaus

kvitas Nr. 2014) spaudas yra bronzinis,

su medine rankena, įtvirtinta cilindrinėje

pado įmovoje. Šio spaudo priklausomybę

nustatyti nėra labai sunku, nes jo lenkiška

legenda: MiChał. paC. sądowy. powia-

tu. KowensKieGo. starosta (Mykolas

pacas teisminis Kauno pavieto seniūnas)

informuoja, kad spaudas priklausė Myko-

lui pacui. ovalo formos vaizdulyje herbo

skyde vaizduojamos dvi per vidurį sujung-

tos lelijos, kurių viena žiūri į viršų, kita – į

apačią. tai yra herbas Gozdawa, o tai pa-

tvirtina, kad spaudas priklausė pacų gimi-

nės, naudojusios šį herbą (wolff J. Pacowie.

Materyjały historyczno-genealogiczne. s.

302–303), atstovui.

Beveik neabejotina, kad šiuo spaudu nau-

dojosi priešpaskutinis pacų giminės atsto-

vas Mykolas pacas, gyvenęs Xviii a. ii pusė-

je (1754–1800). Kauno seniūno pareigybę,

minimą spaudo legendoje, M. pacas gavo

1778 m. savo žmonos liudvikos tyzenhau-

zaitės dėdės antano tyzenhauzo rūpesčiu.

(Ten pat) dar vienas akcentas šiame spau-

de, patvirtinantis spaudo priklausomy-

bę, tai įvairi kariška atributika: patrankos,

sviediniai, šautuvai, alebardos, vėliavos,

būgnai ir pan. pacų herbo fone. Ši atributi-

ka naudojama neatsitiktinai, mat M. pacas

tarnavo ir kariuomenėje. 1774 m. ldK ka-

riuomenėje jam buvo suteiktas kapitono,

o 1783 m. – generolo majoro laipsnis. (Ten

pat, s. 301, 304). Šis spaudas galėjo būti

naudojamas iki 1795 m.

Kitas spaudas (Nas 226) – dar glaudžiau

susijęs su karybos istorija. Šio spaudo pa-

das taip pat bronzinis, su cilindrine įmova

kotui, kurio nebėra. antspaudo spaudo

lenkiška legenda: pieCZeC BryGady us-

Nas 235

Nas 226

6

sarsKey woysK wo Xa LItto (lietuvos

didžiosios kunigaikštystės kariuomenės

husarų brigados antspaudas) nurodo, kad

spaudas priklausė lietuvos didžiosios Ku-

nigaikštystės husarų brigadai. yra žinoma,

šis lietuvos didžiosios Kunigaikštystės ka-

riuomenės dalinys buvo suformuotas 1776

metais. oficialus šio karinio dalinio pavadi-

nimas buvo lietuvos didžiosios Kunigaikš-

tystės i tautinės kavalerijos brigada, tačiau

net ir oficialiuose dokumentuose taip pat ji

buvo vadinama husarų arba Kauno briga-

da. Kauno brigada ji buvo vadinama todėl,

kad Kaunas buvo laikomas pagrindine da-

linio dislokacijos vieta. (Machynia M., ra-

kutis v., srzednicki Cz. Oficerowie Rzeczypo-

spolitej Obojga Narodow 1777-1794. Spisy.

T.2: Oficerowie Wojska Wielkiego Ksiestwa Li-

tewskiego. Sztab, kawaleria, artyleria, wojska

inzynieryjne i piechota, Kraków, 1999, s. 47)

Žinodami dalinio įkūrimo datą, jau galime

spaudą datuoti Xviii a. paskutiniuoju ke-

tvirčiu, tačiau jame esanti informacija lei-

džia nustatyti dar tikslesnį datavimą. ovalo

formos vaizdulyje ant apsiausto vaizduoja-

mi trys skydai, kurių pirmajame (heraldinė-

je dešinėje) vaizduojama monograma sar

(stanislaus augustus rex), kitame lietuvos

didžiosios kunigaikštystės herbas – vytis,

o trečiajame viena iš herbo, vadinamo lis,

atmaina. pirmi du ženklai mums nesutei-

kia kokios nors naujos informacijos. iš pir-

mojo skydo galima suprasti, kad spaudas

naudotas valdant paskutiniajam lenkijos

karaliui ir lietuvos didžiajam kunigaikščiui

stanislovui augustui, iš antrojo – kad spau-

das naudotas lietuvoje. trečiasis skydas

su herbu lis leidžia patikslinti spaudo nau-

dojimo datavimą.

iš 7 žinomų šios brigados vadų (Ten pat,

s. 52.), atrodo, tik vienas – generolas leite-

nantas simonas Zabiela naudojo šį herbą

greta kito giminės herbo – topor. (Żychliń-

ski t. Zabiełłowie herbu topór i lis. Złota

księga szlachty polskiej. Rocznik 10. poznań,

1888.  s. 294–305) Kadangi brigados vadu

s. Zabiela tapo 1788 m. birželio 26 d., o

baigė vadovauti 1791 m. rugsėjį ar spalį

(Machynia M., rakutis v., srzednicki Cz.,

s. 52), galima daryti išvadą, kad spaudas

naudotas Xviii a. 9 deš. pab. –10 deš. pra-

džioje. tačiau galbūt jį reikėtų datuoti tik 9

deš. pabaiga. ir štai kodėl. yra žinomas dar

vienas i-osios tautinės kavalerijos brigados

antspaudo spaudas. (Prieiga internetu

[žiūrėta 2015-12-14])

Jis savo turiniu nedaug tesiskiria nuo pir-

mojo. antrasis spaudas yra kiek puošnes-

nis, ir praplėsta legenda: pieCZeC Kawa-

lery narodowey BryGady ussarsKiey

woysK w.X.l. (lietuvos didžiosios kuni-

gaikštystės kariuomenės tautinės kavale-

rijos husarų brigados antspaudas). o dar

vienas skirtumas – kad pirmajame spaude

po herbu lis pritvirtintas vienas ordinas, o

antrajame spaude – du ordinai. tai galima

XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje

7

paaiškinti tuo, kad s. Zabiela pirmąjį savo

ordiną – Šv. stanislovo, gavo 1780 m., o

antruoju, Baltojo erelio, ordinu buvo apdo-

vanotas 1789 metais. taigi pirmasis spau-

das, saugomas M. K. Čiurlionio muziejuje,

galėjo būti naudotas 1788–1789 m. (nuo

tada, kai s. Zabiela tapo brigados vadu ir

iki apdovanojimo Baltojo erelio ordinu), o

vėliau naudotas antrasis spaudas. spaudą

vytauto didžiojo kultūros muziejaus isto-

rijos skyriui 1941 m. pabaigoje perdavė

Meno skyrius. (1941-12-03 Vytauto Didžiojo

kultūros muziejaus Istorinio skyriaus dieny-

nas (toliau ISD), Nr. 480), o kaip jis pateko į

tą skyrių, nežinoma.

Kauno gubernija buvo vilniaus generalgu-

bernijos dalis. spaudo padas bronzinis, su-

jungtas su tekinta medine rudu laku deng-

ta rankena. spaudo rankena sutvirtinta

bronziniu žiedu. apskritame iškilių linijų

vaizdulyje rusijos imperijos herbas – dvi-

galvis erelis. aplink dviejų eilučių legenda

rusų kalba: Управлен. вилен. ковен.

и гроднен. генералЪ гУбернатора,

antroje eilutėje: для заграничныхЪ

паспортовЪ (vilniaus, Kauno ir Gardino

generalgubernatoriaus valdyba. užsienio

pasams). spaudas skirtas antspaudams

dėti ant popieriaus. nors spaudas buvo

naudojamas vilniuje, tačiau šiuo spaudu

buvo žymimi ir Kauno gubernijos gyvento-

jų pasai, nes, kaip nurodo ir spaudo legen-

da, Kauno gubernija buvo vilniaus general-

gubernatūros dalis. tiksliai datuoti spaudą

sunku, tačiau galimo naudojimo intervalą

įvardinti paprasta, nes žinoma, kad vėliau-

siai iš šių trijų gubernijų Kauno gubernija

įkurta 1842 m., o generalgubernorių pa-

reigybė rusijos imperijoje panaikinta 1912

metais. todėl spaudą galime datuoti XiX

a. 5 deš. – XX a. 2 dešimtmečiu. Šį spaudą,

kartu su dar 71 kitų, muziejus įsigijo 1940

m. pabaigoje iš vilniuje gyvenusio dr. Juozo

stankūno. (1940-12-19, ISD, Nr. 402; 1941-

12-19 Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus

Eksponatų dienynas, Nr. 1744)

Nas 101

Kur kas daugiau spaudų yra išlikę iš „carų

valdžios“ laikotarpio. pirmiausia apžvelgsi-

me valdžios įstaigų ir savivaldos spaudus.

vienas vertingiausių jų vilniaus generalgu-

bernatūrai priklausęs spaudas (Nas 101).

8

iš Kauno miesto savivaldos istorijos muzie-

juje saugomi keli spaudai. tai Kauno miesto

valdybos spaudas (Nas 215), skirtas ants-

pauduoti mokestinius kvitus už metrologi-

nes paslaugas. Įrašas spaude rusų kalba:

квитанцiя ковенской городской

Управы № „ „ ........................190 г. отЪ......

......................... полУчено за вывѢркУ и

клейменiе мѢрЪ и вѢсовЪ ………. рУб.

….. коп. членЪ Управы (Kauno miesto

valdybos kvitas nr. „ „........................190 m.

iš...................... gauta už matų ir svarme-

nų patikrinimą bei ženklinimą ..... rub......

kap. valdybos narys). Kaip rodo data ant

spaudo, jis turėjo būti naudotas XX a. 1

dešimtmetyje. Į Kauno valstybinį kultūros

muziejų (kaip tuo metu buvo vadinamas

M. K. Čiurlionio dailės muziejus) spaudas

pateko 1941 m. pradžioje, perdavus Kauno

vykdomojo komiteto įgaliotajam Jonui Ka-

čegovičiui. Kartu muziejui buvo perduota

daugiau kaip 20 spaudų, tarp kurių buvo

ir 4 Kauno amatininkų cechų antspaudų

spaudai. (1941-02-24, ISD, Nr. 433)

du iš jų (Nas 208, Nas 210) priklausė tam

pačiam Kauno žydų lakavimo-dažymo ce-

chui. iš pirmo žvilgsnio spaudo padai ir

tekintos rankenos identiškos, o spaudo

laukai labai panašūs – vaizdulyje matome

skydą, padalintą į dvi dalis, aplink užrašyta

legenda. viršutinėje skydo dalyje išraižytas

Kauno gubernijos herbas, o apačioje – še-

petėlis ir paletė su teptukais. spaudų ma-

tmenys iš ties vienodi, tačiau spaudų lau-

kai šiek tiek skiriasi. pirmojo spaudo laukas

yra raižytas į vidų, o antrasis – iškilių linijų.

Kitas skirtumas, nors nedaug, bet skiria-

Nas 215

Nas 210

Nas 208

XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje

9

si spaudų vaizduliai ir legendos. pirmojo

spaudo legenda rusų kalba: печ: ковенс:

евреи: лакерн: краси: цеха (Kauno

žydų lakavimo–dažymo cecho antspau-

das), antrojo (identiškos reikšmės) – печ:

ковен: евреи: лакер: красиль: цеха.

tininkų spauduose, o apačioje – oblius ir

nenustatytas tekintojo įrankis. aplink sky-

dą rusiška legenda: печ. Управ. ковен.

столяр. и ток. цѢх (Kauno stalių ir tekin-

tojų cecho valdybos antspaudas).

Šie visi 4 amatininkų cechų spaudai yra

bronziniai, su medinėmis juodu laku la-

kuotomis rankenomis. spaudo rankenos

sutvirtintos bronziniais žiedais (išskyrus

Nas 209, kuris sutvirtintas geležine juoste-

le). spaudai galėjo būti pradėti naudoti XiX

a. 5 deš., o baigti XiX a. pab., kai amatinin-

kų cechai net ir rusijoje jau buvo vertinami

kaip anachronizmas ir palaipsniui naiki-

nami. tiksliau jiems datuoti reikia gilesnių

tyrimų.

Kaunas daugiau kaip 70 metų buvo svar-

bus rusijos imperijos centras, administra-

vęs gana didelėje dabartinės lietuvos teri-

torijoje. Šis laikotarpis atspindimas mies-

tų ir miestelių, kurių nemaža dalis dabar

dar vienas žydų amatininkų spaudas (Nas 211) priklausė šaltkalvių-kalvių cechui. Šio

spaudo padas tokio paties dydžio, kaip ir

dviejų ankstesnių, tik rankena kriaušės

formos. spaudo lauke matomas apgadin-

tas spaudo vaizdulys, ypač viršutinė skydo

dalis, o apatinėje skydo dalyje – sukry-

žiuoti raktai. spaudo legenda (rusų kalba)

taip pat apgadinta, bet įskaitoma: ковен:

евреис: слѢсар: кУзнец: цеха (Kauno

žydų šaltkalvių-kalvių cecho).

paskutinysis spaudas (Nas 209) buvo sta-

lių ir tekintojų cecho nuosavybė. vaizdulyje

skydas padalintas į dvi dalis. viršuje – Kau-

no gubernijos herbas, kaip ir kituose ama-

Nas 211

Nas 209

10

neturi tiesioginių administracinių sąsajų

su Kaunu, spauduose. vienas jų – plun-

gės miesto valdybos antspaudo spaudas

(Nas 193). spaudas bronzinis, su medine

rudu laku dengta tekinta rankena. spaudo

vaizdulyje yra Kauno gubernijos herbas, o

aplink legenda rusų kalba: плУнгянская

мещансая Управа (plungės miesto val-

dyba). Į vytauto didžiojo kultūros muziejų

jis pateko 1939 metais. (1926 m. sausio 26

d. Kauno miesto ir apskrities viršininkas

perdavė valstybės muziejui 4 spaudus. pa-

naikinus šį muziejų, spaudai atiteko vytau-

to didžiojo kultūros muziejui., 1939-09-25,

ISD, Nr. 212.)

dar vienas Kauno gubernijos liudytojas

– preikapės kaimo seniūno antspaudo

spaudas (Nas 244). legenda rusų kalba:

прейкопскiй  сельскiй староста

Эйрагольской вол. ковенск. УѢз.

ковенск. гУб. (Kauno gubernijos, Kauno

apskrities, ariogalos valsčiaus, preikapės

Nas 193

Nas 219

Nas 253

Nas 244

XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje

11

kaimo seniūnas). spaudas bronzinis, su

medine rudu laku dengta rankena, su-

tvirtinta bronziniu žiedu. spaudas, kaip ir

ankstesnis, galėjo būti naudojamas XiX a. 5

deš. – XX a. 2 dešimtmetį.

intriguojantis eksponatas – bronzinis

rimkų kaimo antspaudo spaudas (Nas 253). nors jis nėra kuo nors ypatingas ar

retas savo forma, tačiau neįprastas bu-

vęs šio spaudo savininkas. tai rimkų kai-

mas, visai šalia Jonavos, kurio gyventojai,

daugiausiai stačiatikiai sentikiai, 1806 m.

išsipirko žemes ir tapo laisvaisiais valstie-

čiais. (rimkai.  Tarybų Lietuvos enciklopedi-

ja, t. 3, vilnius, 1987, p. 550) Kad kaimas

išskirtinis – laisvas, jo gyventojai skelbė

savo antspaudo legendoje. spaudo vaiz-

dulyje – Kauno gubernijos herbas, o aplink

jį legenda rusų kalba: печат: волной

деревнй римокЪ (laisvojo rimkų kaimo

antspaudas). Šis spaudas į muziejų pateko

iš staškūniškio pradžios mokyklos 1940 m.

pabaigoje. (1940-12-30, ISD, Nr. 400) trys

paskutinieji spaudai galėjo būti naudojami

XiX a. 5 deš. – XX a. 2 dešimtmečiu.

ne mažiau įdomus panemunės valsčiaus

civilinių aktų tarnybos (įstaigos, valdybos?)

antspaudo spaudas (Nas 219). spaudo

legenda lenkų kalba: urZod do aKtow

stanu CywilneGo GMiny ponieMun:

(panemunės valsčiaus civilinių aktų tarny-

ba:). spaudą reikėtų datuoti XiX a. i dešimt.

– ii dešimt. tą mums sufleruoja spaudo

vaizdulys, kuriame išraižytas varšuvos

kunigaikštystės herbas (dviejų laukų sky-

de – saksonijos (vetinų) ir lenkijos (erelis)

herbai).

tai spaudas, kurį naudojo tarnautojas,

registravęs valsčiaus gyventojų gimimus,

mirtis, vedybas teikęs registracijų išrašus ir

pan. pirminė spaudo pagaminimo ir nau-

dojimo data gali būti 1808 m., kai pirmą

kartą nustatyta civilinių aktų vedimo tvar-

ka varšuvos kunigaikštystėje. Į kunigaikš-

tystės sudėtį įėjo didelė dalis buvusių ldK

žemių dalis kairiajame nemuno krante,

tarp jų ir panemunė. spaudas galėjo būti

naudotas iki 1815 m, kuomet, įkūrus len-

kijos karalystę, varšuvos kunigaikštystė

nustojo egzistuoti.

1807 – 1815 m., panemunė nepriklausė

nei Kauno miestui, nei Kauno gubernijai

(kurios dar ir nebuvo), tačiau 1931 m. ji

tapo Kauno dalimi, todėl šis spaudas ne-

abejotinai yra Kauno materialiojo paveldo

dalis. spaudas, beje, 1939 m. pateko į vy-

tauto didžiojo kultūros muziejų iš Kauno

istorijos muziejaus rinkinių. (1939-05-26,

ISD, Nr. 424b)

12

Įdomus eksponatas – tolimiausios Kau-

no gubernijos apskrities – novoaleksan-

drovsko (dabar Zarasai) – stano pristavo

antspaudo spaudo falsifikatas (Nas 225). (spaudo falsifikatas pateko į Vytauto Di-

džiojo kultūros muziejų iš Kauno miesto

muziejaus, 1939-05-26, ISD, Nr. 424b.)

spaudą bandyta daryti iš grafito, tačiau

„meistras“ buvo neįgudęs ir bandė paga-

minti klastotę bent du kartus (vienoje ir

kitoje) gludinto grafito ruošinyje. spaudo

falsifikato vaizduliuose labai abstrakčiai

Nas 225

XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje

13

ir primityviai bandyta išraižyti Kauno gu-

bernijos herbą ir legendą rusų kalba: печ

пристава стана новоалекс УѢзда

(novoaleksandrovsko apskrities stano pri-

stavo antspaudas). tikėtina, kad falsifikatą

gamino nagingas valstietis ar nedidelio

miestelio gyventojas kažkokiam vietinės

reikšmės dokumentui suklastoti, nes stano

pristavas nebuvo labai aukšto rango polici-

nė pareigybė rusijos imperijoje. Jo pareiga

buvo stebėti, kaip jo prižiūrimoje teritori-

joje (įprastai apskrityje būdavo 2–3 stanai)

laikomasi įstatymų, ir kontroliuoti valsčių,

kaimų savivaldą.

iš rusijos imperijos laikotarpio rinkinyje

yra dar keli spaudai. vienas iš jų – tai ti-

kriausiai Kauno pašte naudotas spaudas

(Nas 194). (1926 m. sausio 26 d. Kauno

miesto ir apskrities viršininkas perdavė

valstybės muziejui 4 spaudus. panaikinus

šį muziejų, spaudai atiteko vytauto didžio-

jo kultūros muziejui, 1939-09-25, ISD, Nr.

212.) Šio spaudo padas geležinis, o ranke-

na medinė, tekinta. iškilių linijų vaizdulyje

tuščia ovalo figūra. aplink ją legenda rusų

kalba: доплатить • ковно • (primokė-

ti•Kaunas•). spaudas skirtas laiškams ar

siuntiniams, už kuriuos reikėjo papildomai

sumokėti, antspauduoti. Jo naudojimo lai-

kotarpis gali būti labai platus – nuo XiX a.

vid. iki XX a. 2 dešimtmečio.

Kitas spaudas (Nas 195) (1926 m. sausio

26 d. Kauno miesto ir apskrities viršinin-

kas perdavė valstybės muziejui 4 spaudus.

panaikinus šį muziejų, spaudai atiteko

vytauto didžiojo kultūros muziejui, 1939-

09-25, ISD, Nr. 212) yra privataus asmens,

apie kurį, deja, nieko nežinome. spaudo le-

genda: зеликЪ рУжовЪ*tas pats hebra-

jiškai* nurodo, kad šis spaudas priklausė

žydui Zelikui ružovui, o vaizdulyje hebra-

jiškas įrašas: „Kovne“ informuoja, kad jis

gyveno ar dirbo Kaune. spaudas bronzinis,

su medine juodu laku dengta tekinta ran-

kena, kurios apačia sutvirtinta žiedu.

Nas 195

Nas 194

14

paskutinieji apžvelgiamo laikotarpio spau-

dai – iš vokiečių kaizerinės kariuomenės

okupacijos (1915–1918) pirmojo pasauli-

nio karo metais. išliko net 15 antspaudų

spaudų (Nas 699 – Nas 713) (spaudus mu-

ziejui perdavė Kauno vykdomojo komiteto

įgaliotasis Jonas Kačegovičius, 1941-02-24 ,

ISD, Nr. 433), tačiau visi jie iš vienos „srities“.

tai buvo veterinariniai spaudai skerdienai

žymėti. spaudai pagaminti iš įvairių formų

metalinių plokštelių su pritvirtintomis kil-

pelėmis vietoje rankenų. Kitoje plokštelių

pusėje priklijuota guminė pagalvėlė su iš-

raižytais įrašais. 7 spauduose naudojama

vokiečių kalba, 7 – lietuvių kalba, o vieno

spaudo (Nas 711) įrašas visiškai sunykęs

ar sunaikintas.

lietuviškų spaudų įrašai: v. v. lietuvoje

apskr. vet. Kaunos (Nas 699 ir tikriau-

siai Nas 703 (dalis įrašo nunykusi arba

sunaikinta); v. v. lietuvoje Kaunos (Nas 700, Nas 701, Nas 713). Kol kas nepavy-

ko tiksliai išsiaiškinti šių įrašų reikšmės,

nes neaišku, ką reiškia trumpiniai „v. v.“

likę du lietuviški spaudai su įrašais: Be

trikinų apskr. vet. Kaunos. (Nas 706); Be trikinų Kaunos. (Nas 708) informavo,

kad skerdienoje nėra parazitų – spiralinių

trichinų. visuose spauduose vietovardis

Kaunas parašytas su klaida, todėl tikėti-

na, kad visi jie pagaminti vienu metu, ne-

pastebėjus klaidos.

vokiški spaudai savo forma labai panašūs

į lietuviškus. tik jų įrašai, suprantama, vo-

kiečių kalba: d. v. litauen schlachthof Ko-

wno (Nas 702, Nas 704, Nas 710); M.-v. li-

tauen schlachthof Kowno (Nas 712); d. v.

litauen Kr.-t. Kowno (Nas 705, Nas 709). Šių veterinarijos spaudų, kaip ir lietuviškų,

įrašų tiksliai išsiaiškinti nepavyko dėl tos

pačios priežasties – neaiškių trumpinių: „d. v.“, „M.-v.“ „Kr.-t.“, tačiau aišku, kad šie

spaudai naudoti lietuvoje (vok. litauen),

skerdykloje (vok. schlachthof) Kaune (Ko-

wno). (vokiškuose veterinarijos spauduose

kažkodėl naudotas lenkiškas Kauno pava-

dinimas.)

paskutiniojo iš aptariamųjų spaudo įra-

šas informavo apie tai, kad skerdiena

neužteršta spiraline trichina: trichina

frei. schlachthof Kowno. (Be trichinų.

skerdykla Kaunas.). Šie spaudai, kaip tik

nedaugelis iš apžvelgiamų, yra datuoti.

inventorinėje knygoje nurodoma, kad jie

yra 1914–1918 m. laikotarpio. Šį datavimą

galima kiek patikslinti. pirmiausia – tikrai

netinka ankstyvoji data, nes šie vokiški

spaudai Kaune anksčiausiai galėjo atsi-

rasti tik 1915 m. rugpjūčio pabaigoje, kai

kaizerinė kariuomenė užėmė Kauną, o

lietuviški spaudai tikriausiai atsirado dar

vėliau, kadangi iki pat 1917 m. okupacinė

vokiečių valdžia nė girdėti nenorėjo apie

bet jokį lietuvos valstybingumo atkūrimą,

o taip pat lietuvių kalbos vartojimą vieša-

XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje

15

jame gyvenime. net ir atkūrus valstybin-

gumą 1918 m. vasario 16 d., vadžia lietu-

voje kurį laiką de facto priklausė vokiečių

administracijai, kuri tik palaipsniui ir ne-

noriai užleido vietą lietuvos vyriausybei.

iš Kauno vokiečiai pasitraukė tik 1919 m.

liepos 11 d., o iš lietuvos išsinešdino tik tų

pačių metų pabaigoje. taigi vokiški veteri-

narijos spaudai galėjo būti naudojami nuo

1915 m. iki 1919 m., o maždaug nuo 1917

m. lygiagrečiai su jais naudoti ir lietuviški

spaudai. Manau, tikrai nesuklysime, jei vi-

sus šiuos spaudus datuosime 1915–1919

metais.

apibendrinant galima pasakyti, kad ap-

žvelgiamo laikotarpio su Kaunu sietinų

eksponatų yra bent 30. tiesa, lygiai pusė iš

jų yra maždaug vieno laiko, panašūs, gana

specifinės srities – veterinarinės tarnybos

veiklos pirmojo pasaulinio karo metais liu-

dytojai. vertingiausi eksponatai, be abejo,

du Xviii a. spaudai, menantys lietuvos di-

džiosios kunigaikštystės laikus, tačiau ir kiti

spaudai svarbūs Kauno ir lietuvos istorijai

atskleisti ar bent jau jai iliustruoti.

straipsnyje norėta tik supažindinti besido-

minčiuosius Kauno istorija ar sfragistika

su muziejaus rinkinyje saugomais ekspo-

natais, kurių tik nedidelė dalis buvo rodyti

parodose ar kitaip pateikti visuomenei. Kai

kurie spaudai apžvelgti gana paviršutiniš-

kai, nes išsamūs jų tyrimai reikalauja ne-

mažai laiko, todėl tikiuosi, kad netolimoje

ateityje šie eksponatai sulauks skvarbes-

nių tyrėjų žvilgsnių.

Nas 709

16

Nas 101

Nas 195

Nas 193

Nas 208

Nas 194

Nas 209

XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje

17

Nas 210

Nas 219

Nas 211

Nas 225

Nas 215

Nas 226

18

Nas 235

Nas 699

Nas 244

Nas 700

Nas 253

Nas 701

XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje

19

Nas 702

Nas 705

Nas 703

Nas 706

Nas 704

Nas 707

20

Nas 708

Nas 711

Nas 709

Nas 712

Nas 710

Nas 713

XVIII a. – XX a. pr. kaunIstIka nacIonalInIo M. k. ČIurlIonIo MuzIejaus sfragIstIkos rInkInyje

21

Nas 235

t u r i n y s ↑

22

Dešinėje: Mikalojus Salkauskas, „Natiurmortas su pravertu langu“, 1982, NČDM

VėlyVojo soVietMeČio tapyba: kauno specIfIka

K r i s t i n a C i v i n s K i e n ė domėjimąsi tapyba lemia šios meno rūšies

savitumas sovietmečiu. pasak erikos Grigo-

ravičienės: „tapyba sovietmečiu buvo pažan-

giausia ir labiausiai valdžią dominanti dailės

rūšis.“ (Grigoravičienė e. trumpa įžanga į lie-

tuvos tapybos istoriją. Prieiga internetu) Be

to, iki XX a. 9 deš. pabaigos būtent tapyboje

pirmiausia pasireikšdavo naujos meno ten-

dencijos ir pokyčiai.

24

tapyba Kaune turėjo ir dar vieną reikšmę.

1939 m. Kauno meno mokyklos tradicijos

buvo nutrauktos – vaizduojamųjų menų

specialistų rengimas iš Kauno buvo perkel-

tas į vilnių. reorganizuotame Kauno dailės

institute liko taikomųjų menų disciplinos.

(vyriausybės žinios, 1940 m. gegužės 25

d., nr. 706, p. 355–356) taigi tapybos, kaip

vienos svarbiausių meno rūšies paslapčių,

buvo mokomasi vilniuje. po studijų daili-

ninkai grįždavo į gimtąjį Kauną ar atvažiuo-

davo į šį miestą iš kitų lietuvos regionų.

taigi taikomojo meno mieste tapytojų ne-

trūko.

Adolis Krištopaitis, „Naujas rajonas“, 1967

VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa

25

aktyvų dailininkų gyvenimą palaikė ir so-

vietinė kultūros politika. net jei tai buvo

daroma propagandiniais tikslais, – siekiant

menininkus įtraukti į režimo ideologijos

sklaidą, – tai pasitarnavo ir pačios dailės

skatinimui. viena šios politikos išraiškos

formų – XX a. 7–8 deš. parodų rūmų di-

džiuosiuose miestuose statymas. pirmieji

dailės parodų rūmai, kaip lietuvos dailės

muziejaus filialas, 1967 m. buvo pastatyti

vilniuje, Klaipėdoje – 1973 m.; Šiauliuose –

1977 m., Kaune tai įvyko 1978 m. – M. K.

Čiurlionio dailės muziejus atidarė filialą –

paveikslų galeriją. (1978 m. atidaryta Kau-

no paveikslų galerija buvo skirta dovano-

tos M. Žilinsko kolekcijai eksponuoti. eks-

poziciniam plotui pasirodžius per mažam,

1989 m. buvo pastatyta kita M. Žilinsko

dailės galerija.) pirmo aukšto erdvėje buvo

rengiamos šiuolaikinių dailininkų parodos.

daugiausiai tokių parodų buvo skirta Kau-

no miesto dailininkams.

atidarius paveikslų galeriją, Kaune dailės

gyvenimas tapo labai intensyvus, prasiplė-

tė ir už miesto ribų – vadinamosios „kilno-

jamosios“ dailininkų personalinės ir M. K.

Čiurlionio dailės muziejaus fondų parodos

imtos rengti kitų lietuvos miestų ir mies-

telių muziejuose bei kultūros centruose,

mokyklose, kino teatruose. tokioms trans-

portavimo reikalaujančioms parodoms

kūriniai buvo perkami specialiai muziejaus

parodiniam fondui. (pagal nacionalinio

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus tapybos

skyriaus kūrinių įsigijimo aktus, tapybos

darbai parodiniam fondui buvo perkami

1981–1990 metais.)

pagal Kultūros ministerijai siunčiamus

muziejų veiklos duomenis, intensyviausiai

parodos Kaune buvo rengiamos 1984 me-

tais. 1984 m. M. K. Čiurlionio dailės muzie-

jus užėmė pirmąją vietą muziejų socialis-

tiniame lenktyniavime (rodikliai: lankytojų,

ekskursijų, parodų, paskaitų, laidų per ra-

diją ir televiziją, parodų katalogų skaičiai

ir pan.) (žr. internete: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus 1921–2010).

parodinio gyvenimo Kaune suaktyvėjimas

9 deš. nulėmė tiriamojo laikotarpio ribas

– nuo paveikslų galerijos atidarymo 1978

m. iki 1990 m. – sovietmečio pabaigos.

tuo metu Kaune kūrė kelios tapytojų kar-

tos. straipsnio tikslas – ištirti, kokią vertę

tuo metu kūrusių dailininkų tapyba turėjo

Kaune ir kaip ji buvo vertinama lietuvoje.

domimasi kūrinių simboline verte, apie

kurią prancūzų sociologas pierre Bourdieu

pirmą kartą prabilo 1971 m. straipsnyje

„le marché des biens symboliques“ („sim-

bolinių prekių rinka“). (Bourdieu p. le Mar-

chė dės biens symboliques. l‘аnnéе socio-

logique, 1971, no 22, p. 49–126) simbolinė

vertė reiškia tam tikrus vardus, laipsnius,

nominacijas, nusakančius prestižą. p. Bo-

urdieu tai pavadino simboliniu kapitalu,

26

suteikiančiu galios konkuruoti rinkoje. (Bo-

urdieu. the forms of capital. handbook of

theory and research for the sociology of

education, new york, 1983, p. 241–258)

viena iš simbolinės vertės kūrimo priemo-

nių yra atsiliepimas apie dailininko parodą

ir jo kūrybą. sovietmečiu pagrindinė infor-

macija apie dailininkų kūrybą buvo pasie-

kiama per spausdintą žiniasklaidą. taigi

dailėtyra buvo vienas veiksnių, formavusių

dailininkų kūrybos simbolinę vertę.

tyrimo tikslas buvo išanalizuoti, kokias

simbolines vertes formavo tekstai, spaus-

dinti tiek kultūriniuose, tiek populiariuose

Petras Stauskas, Kauno miesto garbes piliečio A. Simano portretas, 1982

VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa

27

leidiniuose. tokie leidiniai iki 1990 m. buvo

mėnesiniai žurnalai „pergalė“, „Kultūros

barai“, savaitraštis „literatūra ir menas“.

Kartą per metus dailės parodas apžvelgda-

vo dailininkų sąjungos leidžiamas žurnalas

„dailė“. 1989 m. kultūrinę spaudą papildė

mėnesinis žurnalas „Krantai“, o 1990 m. –

savaitraštis „Šiaurės atėnai“. Į tyrimo lauką

taip pat įtraukti jaunimui skirti mėnesiniai

žurnalai „nemunas“, „Jaunimo gretos“,

„Švyturys“, dienraštis „Komjaunimo tiesa“ –

juose taip pat buvo spausdinama dailės

kritika, kuri dėl platesnės paskirties leidi-

nių pobūdžio pasiekdavo ne vien tik kultū-

ra besidominčius skaitytojus.

tyrimui svarbus leidinys – Kauno miesto

dienraštis „Kauno tiesa“. tai buvo vienin-

telis dienraštis, sovietmečiu turėjęs kultū-

rai skirtą priedą „Kūrybinė savaitė“. priedo

atsiradimą, anot ilgametės „Kauno tiesos“

žurnalistės ramutės vaitiekūnaitės, nulė-

mė „techninis poreikis turėti rezervinius

puslapius“. (Kristinos Civinskienės interviu

su ramute vaitiekūnaite, 2015 04 21, K. Ci-

vinskienės archyvas)

rezerviniai puslapiai buvo rengiami iš

anksto, kad, pristigus ideologinio pobūdžio

informacijos ar straipsnių, laikraštyje būtų

ką spausdinti. „o iš ko galėjai daryti rezer-

vinius puslapius dienraštyje? tik iš kultūri-

nių tekstų“, – pasakojo vaitiekūnaitė. (ten

pat) Kultūrinio gyvenimo intensyvumas –

dailininkų parodos, muzikinio, dramos,

pantomimos teatrų spektakliai, koncertai –

buvo puiki „Kauno tiesos“ rezervinių pusla-

pių medžiaga.

Kultūriniuose ir populiariuose leidiniuose

buvo ieškota tekstų apie įvairių kartų tapy-

tojų, pozicionavusių save su Kauno miestu

ir XX a. 8–9 deš. formavusių miesto kultūri-

nį veidą, tapybą.

dailė sovietmečiu buvo viena iš socializ-

mo programos sklaidos priemonių. atitin-

kamai susipažinimo su dailininkų kūryba

vieta tapo parodos, skirtos socialistinio

gyvenimo – sovietų sąjungos, komjauni-

mo, pergalės ir panašių jubiliejų datoms

paminėti, ar surengtos rudens, pavasario,

jaunimo ir kitokios kūrybinės ataskaitos.

dailės kritikai, parodų recenzentai, apra-

šydami tokias oficiozines parodas, turėjo

derinti savo pastebėjimus su ideologine

programa. Kitaip tariant, sovietmečiu par-

odų recenzijos buvo skirtos ne tik kūrinių

analizei ir kritikai, bet ir ideologijai propa-

guoti. tokiuose oficioziniuose rašiniuose,

turėjusiuose savas rašymo taisykles – ša-

bloniškas straipsnių įžangas, šlovinančias

sistemą, išryškėdavo oficialūs kūrinių ver-

tinimo kriterijai. pagrindinis kūrinių vertės

motyvas buvo ideologiškai reikšmingas

turinys. Kitaip tariant – teminis paveikslas,

kuris, pasak Grigoravičienės, sovietmečiu

buvo virtęs „beveik socrealizmo sinoni-

28

mu“ (Grigoravičienė e. tema, gyvenimas,

žmogus – kūrybiškosios socrealizmo plė-

tros gairės. Menotyra: lietuvos mokslų

akademija, 2005, p. 29). XX a. 8 deš. pab. –

9 deš. pr. žiniasklaidoje buvo vardijamos

sovietinę santvarką šlovinančios, alfonso

andriuškevičiaus terminu, „reikšmingos

temos“ (andriuškevičius a., Marcišausky-

tė-Jurašienė, pro a. a. prizmę, 2013, Mo-

dernaus meno centras, p. 151): „didysis

tėvynės karas, partizaninis judėjimas,

šiandieninis didžiųjų statybų pulsas, taikus

žmonių darbas ir buitis“, – „Kauno tiesos“

žurnalistė rūta Kanopkaitė, rašydama apie

1981 m. sąjunginę jaunųjų dailės parodą

taškente (uzbekijoje), išvardijo tapytojus

dominusias „aktualias praeities ir dabar-

ties temas“. (plačiau žr.: Kanopkaitė r. iš

sąjunginės parodos su ii premija. Kauno

tiesa, 1981, vasario 1, nr. 5) Geriausiai to-

kią propagandinės recenzijos formą buvo

įvaldę kritikai, priklausę partijai. tarp visų

skaitytų dailės parodų recenzijų kritikų,

rašiusių apie parodas, kuriose dalyvavo

Kauno tapytojai, propagandiniais rašiniais

ypač išsiskyrė rūta purvinaitė. (rūta purvi-

naitė ssKp narė buvo nuo 1972 m.: M. K.

Čiurlionio nacionalinio M. K. Čiurlionio dai-

lės muziejaus Fototekos ir dokumentacijos

skyriaus archyvas. atleistų darbuotojų by-

los, ap. 3, B. 66.)

reikia pastebėti, kad Kaune buvo tik trys

dailininkai propagandistai. tai rusų kilmės

ir rusų meno tradicijas tęsiantys vladimi-

ras Kasatkinas (1924–2014), anatolijus

stiško (g. 1937) ir aleksandras Kukujevas

(1919–2005).

lietuvių kilmės Kauno tapytojų kūryba

ideologinių kūrinių vertinimo kriterijų

dažniausiai neatitikdavo. dailininkai pri-

valomas temas kūrė gana atmestinai,

apsiribodami reportažinio žanro tapyba.

remiantis oficiozine dailės kritika, dėl šios

priežasties jie retai patekdavo į sąjungines

ar Baltijos trienalių parodas. iki pat XX a. 9

deš. vidurio dailės kritikai priekaištavo dai-

lininkams dėl visuomeninių temų stygiaus

paveiksluose. pastebima, kad Kauno mies-

to laikraštyje tai buvo daroma labai dažnai.

Menotyrininkė purvinaitė apgailestavo: „…

pernelyg retai miestui atstovaujama res-

publikiniame, sąjunginiame dailės gyve-

nime“. (purvinaitė r. tradicinė ekspozicija

ir netradiciniai apmąstymai. Kauno tiesa,

1979 gruodžio 16, nr. 288)

Kita vertus, negalima nepastebėti, kad tie

kauniečių tapybos kūriniai, kurie vis dėlto

patekdavo į sąjungines, Baltijos trienalių

ar respublikines parodas, būdavo gana toli

nuo teminio paveikslo ideologijos. 1981 m.

„Kauno tiesa“ skelbė apie alfredo Šato lai-

Dešinėje: Valerija Ostrauskienė, „Demonstracija“, 1967, NČDM

VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa

29

30

mėtą iii premiją sąjunginėje parodoje (Ka-

nopkaitė r. iš sąjunginės parodos su ii pre-

mija. Kauno tiesa, 1981, vasario 1, nr. 5) dai-

lininkui tokią sėkmę atnešė 1979 m. tapytas

„Moters portretas“. taip pat ir kitas dailinin-

kas antanas Martinaitis, pasak nijolės tu-

mėnienės, „vienintelis iš Kauno dailininkų,

dalyvavęs visose pabaltijo tapybos parodo-

se vilniuje (1969, 1972, 1975)“ (tumėnienė

n. antanas Martinaitis. dailė, nr. 20, 1978,

p. 73), kritikų buvo liaupsinamas dėl jo mi-

tologija ir liaudies menu persmelkto stiliaus

savitumo. taigi oficialių temų vengimas ne-

galėjo tapti pagrindine Kauno tapytojų igno-

ravimo respublikinėse parodose ir kritiniuo-

se straipsniuose priežastimi.

Šalia oficiozinių parodų pristatymo pagrin-

diniuose laikraščių ir žurnalų puslapiuose

buvo ir „paskutinių puslapių“ kritika. so-

vietmečio literatūros tyrinėtojai XX a. 8–9

deš. kritiką vadina „kompromisine“. (auš-

ra Jurgutienė vytauto Kubiliaus kritikos

tekstus apibūdino kaip bandymą „įveikti

stalinietiškos propagandos stereotipus li-

teratūroje ir kompromisinio „socialistinio

humanizmo“ įteisinimą (Jurgutienė a. Kri-

tikas romantizmo spąstuose. ColloQuia,

nr. 17, issn 1822-3737, p. 19).)

tai reiškia, kad, pavyzdžiui, poligrafijos

kokybės santykis buvo atvirkščiai propor-

cingas oficialiai nepriimtinam tekstui lite-

ratūros leidiniuose. (XX a. 9 deš. skaitytojai

jau suprato, kad literatūros kritiko alberto

Zalatoriaus „priekaištai dėl skurdžios poli-

grafijos yra veikiau užuomina į neoficialią

literatūros hierarchiją, teigiančią kitas idė-

jas ir vertybes negu viešai skatintas „par-

tiškumas“ ir „liaudiškumas“. (daugirdaitė

s. draugas redaktorius. nevienareikšmės

situacijos. pokalbiai apie sovietmečio lite-

ratūros lauką, sudarytojas rimantas Kmi-

ta, 2015, p. 32).)

Kalbant apie dailėtyrą, tokie ideologiškai

neaktualūs straipsniai buvo spausdinti

mažesniu šriftu galiniuose leidinio pusla-

piuose. taip pat paskutinio sovietmečio

dešimtmečio žiniasklaidoje nemažai dai-

lės kritikos tekstų randama populiariojo-

je spaudoje. pavyzdžiui, reikšmingą įtaką

dailės kritikai padariusio dailėtyrininko al-

fonso andriuškevičiaus tekstai XX a. 8 deš.

vid. buvo spausdinami galiniuose žurnalo

„pergalė“ (75–77 p.) „panoramos“ ar „Kro-

nikų“ puslapiuose (iš viso „pergalė“ turėjo

apie 80 puslapių). „Kultūros baruose“ ga-

liniuose puslapiuose buvo „apžvalgos“.

taip dailėtyrininkas išvengdavo oficiozinių

teksto reikalavimų. tuo pačiu mažesniu

šriftu puslapyje į keturis stulpelius surašyti

tekstai buvo nuoroda į alternatyvias idėjas

ir vertybes. taigi straipsniai, kuriuos meta-

foriškai vadinu kritika „žiniasklaidos paraš-

tėse“, reiškė užuominą į neoficialią dailės

kritikos hierarchiją.

VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa

31

tokia sovietmečio recenzijų visumos ana-

lizė parodė, kad vyresnės kartos kauniečių

– petro stausko, donato valatkos, sigito

nenortos – kūryba sulaukdavo kritikos

dėl pernelyg tradicinės tapybos. pavyz-

džiui, viktoras liutkus atkreipė dėmesį į

stausko tapybą, užstrigusią septintajame

dešimtmetyje: „Štai ir šioje parodoje tikrai

netrūko kūrinių darbo, karo, poilsio, istori-

ne tematika, tačiau savo vaizdo struktūra

nemaža jų artimi septintojo dešimtmečio

ir dar ankstesnio meto darbams.“ (liutkus

v. Jubiliejinė dailės paroda. problema ir

sprendimai. pergalė 1980 nr. 11, p. 127) o

G. Kliaugienė ją įvardijo kaip perdėm tradi-

cišką. tradiciškumą ji įžvelgė pernelyg daž-

Rimtas Kalpokas, 1982, „Vakaras Žaliakalnyje“, NČDM

32

nai naudojamame portreto žanre, kuris

stausko tapyboje atrodė netgi etiudiškas:

„Gana paviršutiniški, neperžengę etiudo

uždavinių p. stausko portretai...“ (Kliaugi-

enė G. pabaltijo tapybos trienalė. pergalė,

1982, nr. 4, p. 149)

vyresnė Kauno dailininkų karta – rimtas

Kalpokas, Milda Mildažytė-Kulikauskienė,

eugenijus survila, sigitas nenorta, Mečis-

lovas ostrauskas, petras stauskas, dona-

tas valatkas, Malvydas sakalauskas – tęsė

Kauno meno mokyklos (ne „ars“!) tradici-

jas, kurios 8-9 deš. labiau domino vietinius

menotyrininkus. Jų personalinių parodų

recenzijų randama „Kauno tiesos“, Kaune

leisto žurnalo „nemunas“ puslapiuose, bet

ne respublikinėje kultūrai skirtoje žinias-

Petras Stauskas, „1978 metų spalis Kaune“, NČDM

VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa

33

klaidoje. Kartu pastebima, kad, atsainiai

tapydami privalomas temas, šie dailinin-

kai daugiausiai dėmesio skyrė ideologiškai

neaktyviems dailės žanrams – peizažui ir

portretui. Šią tendenciją, tarsi apibendrin-

dama Kauno tapybos savitumą, violeta

Jasevičiūtė pabrėžė savo straipsnio pava-

dinime 1987 metais. (Jasevičiūtė v. ar ilgai

braidžiosime peizažų jūroje. Kauno tiesa,

1987 05 07, nr. 105)

tarp Kauno tapytojų kūrybos sovietmečiu

taip pat buvo galima rasti ideologijai ne-

priimtinos vytauto povilaičio abstrakcijos,

moderniai apibendrintų adolio Krištopaičio

motyvų, metafizinių alfonso vilpišausko,

Malvydas Sakalauskas, „Žiema“, 1984, NČDM

34

Adolis Krištopaitis, „Šventinė demonstracija“

VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa

35

Jonas Maldžiūnas, „Sena čigonė“ 1987, NČDM

36

Mikalojaus Šalkausko kūrinių. vis dėlto jie

respublikinės žiniasklaidos dėmesio sulau-

kė nedaug. viena to priežasčių – dailinin-

kų parodinės veiklos sukoncentravimas

Kaune. Kita vertus, Krištopaitis dalyvavo

visose respublikinėse ir Kauno dailininkų

vaizduojamosios dailės parodose, tačiau

recenzijos apie dailininką „pergalėje“, „Kul-

tūros baruose“, „literatūroje ir mene“ yra

labai epizodiškos. pagrindiniai straipsniai

apie Krištopaičio kūrybą vis dėlto buvo

atspausdinti „nemune“ ir „Kauno tiesoje“,

juos parašė dailininko bičiuliai: kolega mu-

ziejininkas povilas valaika, rašytoja Marija

Macijauskienė, poetas robertas Keturakis

(Keturakis r. nuoširdumas nebijo laiko.

nemunas, 1985, nr. 5, p. 46–47; valaika

p. adolio Krištopaičio tapyba. Kauno tiesa,

1985 06 06, nr. 130; valaika p. sidabruo-

jančių metų šviesa. Kauno tiesa, 1985 06

16, nr. 138, p. 4; Macijauskienė M. Kokias

gėles neši žmonėms… Kauno tiesa, 1982,

sausio 9, nr. 1, p. 5)

daugiau dėmesio respublikinėje žinias-

klaidoje sulaukė laima drazdauskaitė. Ji

neretai buvo minima andriuškevičiaus

straipsniuose kaip autoritetingas pavyz-

dys (andriuškevičius a. Jaunųjų tapyba:

atokvėpis? Kultūros barai, 1979 nr. 9, p.

48–50) taip pat pastebima, kad bendrų

parodų aprašymuose l. drazdauskaitė

buvo išskiriama ne trumpomis frazėmis,

bet ilgesniu aprašymu.

analizuojant sovietmečio dailės kritiką

matyti, kad „žiniasklaidos paraščių“ recen-

zijose buvo akcentuojami kiek kitokie ver-

tinimo kriterijai nei oficiozinėje kritikoje.

dailėtyrininkai ieškojo originaliai traktuo-

tos nacionalinės dailės mokyklos. Šiai mo-

kyklai pagrindą paklojo XX a. 4 deš. grupės

„ars“ (ne Kauno meno mokyklos!) tradicija.

tokiame vertinimų fone vyresnės kartos

Kauno tapytojų kūryba atrodė per daug

tradicinė ir primityvi.

reikia pastebėti, kad oficiozinių tekstų

stilius buvo gajus iki XX a. 9 deš. vid. – iki

ideologinės cenzūros sumažėjimo. arūnas

streikus tai aiškina „Glavlito“ (vieno svar-

biausių ideologinės cenzūros mechanizmo

sudedamųjų dalių) narių aukštojo išsila-

vinimo turėjimu. (aštuntojo dešimtmečio

viduryje iš 27 Glavlito cenzorių 21 turėjo

aukštąjį išsilavinimą (10 filologų, 6 isto-

rikai, 2 geografai, 2 žurnalistai, 1 radiofi-

zikas). plačiau žr.: streikus a. ideologinė

cenzūra lietuvoje 1956–1989 m. Genoci-

das ir rezistencija, 2004 nr. 1 (15), p. 58.)

anot streikaus: „Jie nebuvo tokie alergiški

modernioms meno raiškos kryptims. tai

buvo viena iš priežasčių, dėl ko devintaja-

me dešimtmetyje modernizmas lietuvių li-

teratūroje ir mene praktiškai buvo oficialiai

pripažintas.“ (streikus a. ideologinė cenzū-

ra lietuvoje 1956–1989 m. Genocidas ir re-

zistencija, 2004 nr. 1 (15), p. 59)

VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa

37

Kartu su kūrybos cenzūros sumažėjimu dai-

lės kritikoje sustiprėjo dar vienas gana abs-

traktus, tačiau dažnai minimas vertinimo

kriterijus – dvasingumas. 1987 m. Jasevi-

čiūtė rašė: „pastaruoju metu madinga tapo

visur ieškoti dvasingumo, nuo per dažno

vartojimo ir pats terminas ima „dilti“.“ (Ja-

sevičiūtė v. tapyba, pulsuojanti gyvastimi.

Kauno tiesa, 1987 11 29, nr. 276, p. 5)

analizuojant tekstus matyti, kad „dvasin-

gumo“ terminas dailėtyroje tapo tradicijos,

liaudies meno, nacionalinės meno moky-

klos sinonimu. „dvasingumo“ terminas

Laima Drazdauskaitė, „Peizažas su kadugiais“, 1977, NČDM

38 VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa

39

Kairėje: Audrone Petrašiūnaitė, „Kaimiškas interjeras“ NČDM

buvo vartojamas ir jaunųjų XX a. 9 deš. vi-

durio tapytojų kartos – eglės velaniškytės,

audronės petrašiūnaitės, eugenijaus var-

kulevičiaus, arūno vaitkūno, algimantos

stankutės – kūrybai apibūdinti. irena vaiš-

vilaitė taip rašė apie petrašiūnaitės emo-

cingai pavaizduotas kasdienybės, buities

formas: „tas dvasios, prasmės buvimas

nedvasingoje ir neprasmingoje kultūros

požiūriu sferoje – pagrindinė a. petrašiū-

naitės kūrinių tema.“ (vaišvilaitė i. Šešių

Kauno jaunųjų tapytojų paroda vilniuje.

Kultūros barai, 1985, nr. 3, p. 77)

apibendrinant tiriamo laikotarpio – XX a. 9 deš. – įvairių Kauno tapytojų kartų kūrybos simbolinę vertę žiniasklai-doje galima padaryti tokias išvadas:

vietinės žiniasklaidos dėmesys Kauno tapytojams rodo, kad kauniečių

tapybos kūriniai atliko svarbų vaidmenį miesto kultūrinio identiteto

formavimesi. Kita vertus, šis identitetas liudijo miesto periferiškumą.

Kauno tapytojai atsainiai kūrė privalomas temas, daugiausia koncen-

truodamiesi į ideologiškai neutralius žanrus – peizažą ir portretą. ta-

čiau ne tai buvo pagrindinė jų ignoravimo respublikinėse parodose ir

žiniasklaidos atsiliepimuose priežastis.

vyresnės kartos Kauno tapytojai laikėsi Kauno meno mokyklos tradi-

cijų, didesnę simbolinę vertę turėjo XX a. 4 deš. grupės „ars“ tradicijų

originalus traktavimas. dėl šios priežasties jaunieji XX a. 9 deš. tapyto-

jai greičiau sulaukė pripažinimo respublikinėje žiniasklaidoje.

originaliai naudojama grupės „ars“ suformuota nacionalinės dailės

mokyklos tradicija sukūrė didžiausią simbolinę vertę antano Martinai-

čio paveikslams.

Ši XX a. 9 deš. jaunoji tapytojų karta, pir-

mąsias parodas surengusi vilniuje, atsilie-

pimų taip pat pirmiausia sulaukė respu-

blikinėje žiniasklaidoje. pargrįžę ar atvykę

(ne visiems Kaunas buvo gimtasis miestas)

į Kauną, šie tapytojai prisijungė prie mieste

kūrusių vyresniųjų.

t u r i n y s ↑

40

Alfonsas Vilpišauskas, „Baltas šulinys“, 1986, NČDM

VėlyVojo soVietmečio tapyba: Kauno specifiKa

41

Arunas Vaitkūnas, „Laiptų narvelis“, 1982, NČDM

42

43

VATIKANO FRESKŲ atVaIZDaI

NACIONALINIO M. K. ČiurlioNio Dailės

Muziejaus riNKiNiuose

M i l D a G a s i ū n a i t ėapaštalų rūmų antrajame aukšte esanti taip va-

dinama rafaelio lodžija, dekoruota garsiojo italų

menininko raffaello sanzio da urbino mokinių

freskomis. Šios freskos ano meto dailininkų buvo

ne kartą atkartojamos graviūrose ir paveiksluose.

tokių graviūrų, sukurtų remiantis būtent vatikano

rūmų freskomis, yra ir nacionalinio M. K. Čiurlionio

dailės muziejaus rinkiniuose. iš 52 graviūrų ciklo,

atitinkančio 52 rafaelio lodžijos freskas, muziejuje

yra saugomi šeši estampai. Maždaug XiX a. vidury-

je sukurtos graviūros atliktos akvatintos ir oforto

technikomis ir pasirašytos dailininko Filippo pros-

peri bei graverio Giovanni wenzel vardais. Beje,

graviūrose įrašytas ir rafaelio vardas, nurodant jį

kaip freskų autorių.

Kairėje: Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, „Dovydas nužudo Galijotą“ (fragmentas), XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

44

pravėrus nacionalinio M. K. Čiurlionio dai-

lės muziejaus (toliau – nČdM) rinkinių loby-

ną galima iš naujo atrasti įdomių, primirštų

eksponatų. Štai kad ir nepilnas šešių gra-

viūrų ciklas, turintis tiesioginių sąsajų su

apaštalų rūmais vatikane. Kaip tai susiję,

išgirsite netrukus. prieš tai trumpam nu-

sikelkime į vatikaną. visiems žinoma, kad

apaštalų rūmai, kitaip dar vadinami Šven-

tieji rūmai, popiežiaus rūmai ar vatikano

rūmai, yra oficiali popiežiaus rezidencija

vatikano mieste-valstybėje. apaštalų rūmų

antrajame aukšte yra taip vadinama rafa-

elio lodžija (it. Logge di Raffaello), 65 metrų

ilgio ir 4 metrų pločio atviroji arkada, de-

koruota garsiojo italų dailininko raffaello

sanzio da urbino (1483–1520) mokinių

freskomis, kadangi pats rafaelis tuo metu

buvo užimtas popiežiaus Julijaus ii (1443–

1513) darbo kabinetų, vėliau pavadintų ra-

faelio stancomis, dekoravimu. lodžijos de-

koravimo darbams atlikti rafaelis surinko

padėjėjų ir asistentų komandą, tarp kurių

buvo Giulio romano (1499–1546), Giovan

Francesco penni (1488–1528), Giovanni da

udine (1487–1561) ir kiti.

po popiežiaus Julijaus ii mirties pradėtus

apaštalų rūmų rekonstrukcijos darbus

pratęsė popiežius leonas X (1475–1521).

lodžijos freskos sukurtos per rekordiškai

trumpą dvejų metų laikotarpį, tai yra nuo

1517 m. iki 1519 m.

lodžija padalinta į trylika nedidelių skliau-

tų, kuriuose įamžintos biblinės scenos, po-

puliariai vadinamos Rafaelio biblija (angl.

The Raphael Bible), nes rafaelis ne tik pri-

žiūrėjo darbus, bet ir sukūrė apipavidali-

nimą. Kiekviename skliaute yra keturios

kompozicijos.

pirmame skliaute keturios scenos ilius-

truoja pasaulio sukūrimą. antrame skliau-

te pasakojama apie ievą ir adomą. trečia-

sis skliautas skirtas pasauliniam tvanui ir

nojaus arkai. pasakojimui apie abraomą

skirtas ketvirtas skliautas. izaoko istorijai

skirtas penktas skliautas. Jokūbui skirtas

šeštas skliautas. septintas skliautas pa-

sakoja apie Juozapą. aštuntas ir devintas

skliautas skirtas Mozei ir Jozuei. dešim-

tame skliaute pratęsiama Jozuės istorija.

dovydui skirtas vienuoliktas skliautas. sa-

liamonui skirtas dvyliktas skliautas. pasku-

tinis tryliktas skliautas skirtas pasakojimui

apie Jėzų.

teigiama, kad rafaelio lodžija yra daug

daugiau nei meno istorijos etapas. tai ne-

materialaus kultūros paveldo šedevras.

Šie 52 religiniai siužetai, patrauklūs savo

turiniu ir Biblijos pasakojimų interpretaci-

jomis, ne kartą ano laikmečio dailininkus

įkvėpė juos atkartoti paveiksluose, knygų

iliustracijose, graviūrose.

Vatikano freskų atVaizdai nacionalinio M. k. Čiurlionio dailės Muziejaus rinkiniuose

45

tokių graviūrų, sukurtų remiantis būtent

vatikano rūmų freskomis, yra ir nČdM

rinkiniuose. 52 freskas atitinkamai turėtų

reprezentuoti 52 graviūrų ciklas, iš kurio

muziejuje yra šešios graviūros. turimos

graviūros atitinka ketvirtojo (viena), penk-

tojo (dvi), dešimtojo (viena) ir vienuoliktojo

(dvi) skliautų freskų kompozicijas. Kadangi

graviūros visiškai identiškos freskoms, jų

lyginimas tarpusavyje ne-

reikalingas. straipsnio tiks-

las – nesileidžiant į meninės

ir istorinės vertės paieškas,

papasakoti graviūrose įam-

žintas biblines istorijas.

Maždaug XiX a. viduryje

sukurtos graviūros atlik-

tos akvatintos ir oforto

technikomis ir pasirašytos

dailininko Filippo prosperi

(1831–1913) ir graverio Giovanni wenzel

(Xviii a. pab.–XiX a. ii p.) vardais. Beje, gra-

viūrose įrašytas ir rafaelio vardas, nuro-

dant jį kaip freskų autorių.

italų dailininkas F. prosperi daugiausia

tapė religinio turinio paveikslus, linko į ne-

oklasikinį ir nazareto stilių. Šeima tikėjosi,

kad sūnus pasirinks gydytojo kelią, ir šiuo

tikslu jis buvo išsiųstas į romą. apolinaro

mokykloje jis studijavo filosofiją ir mate-

matiką. tačiau netikėtai F. prosperi pasu-

ko meno keliu. toliau sekė apdovanojimas

už geriausiai atliktą žmogaus kūno piešinį.

pasipylė užsakymai papuošti bažnyčių in-

terjerus. Galiausiai dailininko nuopelnai

meno istorijai įvertinti riterio titulu.

Graveris G. wenzel buvo vokietis, 1836–

1844 metais dirbęs romoje. deja, tačiau tai

viskas, ką pavyko rasti apie šį menininką.

Graviūros į nČdM rinkinius pateko dviem etapais. tris

graviūras kartu su 191 eksponatu 1982 m. muziejuj už

2522 rublius pardavė vilniuje gyvenęs r. plokštas. Mu-

ziejui deponuotame akte įrašyta pastaba, kad anksčiau

ši kolekcija priklausė lenkų architektui, architektūros

istorikui bei teoretikui, dailės kūrinių restauratoriui Jan

Karol sas-Zubrzycki (1860–1935) (apatiniame dešinia-

jame graviūrų krašte yra nuosavybę įrodantis jo vardo

antspaudas). Kitas tris graviūras 1984 m. muziejuj už 45

rublius pardavė kaunietė s. Jančiauskienė.

pristatant šešias graviūras bus stengia-

masi išlaikyti nuoseklų pasakojimą kiek

tai įmanoma turint ne visą ciklą. daugeliui

šios religinės istorijos tikriausiai yra gerai

žinomos, o kitiems gal negirdėtos. Kad ir

kaip bebūtų, straipsnio autorė kviečia pa-

siklausyti šių intriguojančių pasakojimų,

kurie prasideda nuo abraomo.

46

pirmoji turima graviūra vadinasi Abraomo

ir Melchizedeko susitikimas (Abramo vinci-

tore è incontrato da Melchisedecco). abra-

omas laikomas senovės žydų patriarchu,

žydų tautos protėviu. abraomą gerbia di-

džiosios religijos: judaizmas, krikščionybė

bei islamas. pasak Biblijos, abraomas kilęs

iš ūro miesto, įsikūrusio eufrato upės pa-

krantėje, kažkur tarp viduržemio jūros ir

Mesopotamijos, ir gyvenęs ii tūkstantme-

tyje pr. Kr., apie 1800 m. pr. Kr.

abraomui teko svarbus vaidmuo krikščio-

nybės, judaizmo ir islamo religijose. suda-

ręs sandorą su dievu, abraomas pasižadė-

jo jį garbinti, o dievas pažadėjo padaryti jį

Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Abraomo ir Melchizedeko susitikimas, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

Vatikano freskų atVaizdai nacionalinio M. k. Čiurlionio dailės Muziejaus rinkiniuose

47

žydų tautos pradininku ir pavadino abrao-

mu – tautų tėvu. ankstesnis jo vardas buvo

abramas.

abraomas daugelį metų gyveno su tėvu

tare ir trimis broliais. vėliau visa šeima

iš ūro persikėlė į haraną, esantį už šimto

mylių į šiaurės vakarus. Šiame mieste tarė

mirė, o abraomui dievas liepė keliauti to-

liau, į Kanaaną. abraomas pakluso dievui.

Jis gyveno kaip klajoklis, keliaudavo iš vie-

nos vietos į kitą su savo galvijų kaimenė-

Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Abimelechas sužino, kad Rebeka yra Izaoko žmona, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

48

mis, todėl susikrovė daiktus ir patraukė į

lieptąjį Kanaaną. Kartu su abraomu į Ka-

naaną išsiruošė ir jo sūnėnas lotas, tačiau,

susipykus jų kerdžiams, loto ir abraomo

keliai išsiskyrė. lotas apsigyveno sodomo-

je, kur buvo derlingos lygumos. ten lotą

netrukus užpuolė Babilonijos, ponto ir ela-

mo karaliai. abraomas prisijungė prie ko-

vojančių ir apgynė lotą. Grįžtantį iš mūšio

abraomą sutiko salemo karalius Melchize-

dekas. Jis turėjo duonos ir vyno, ir palaimi-

no abraomą, o abraomas pastarajam davė

dešimtinę nuo karo grobio. Graviūroje už-

fiksuotas būtent šis momentas.

pasakojimas apie abraomą tęsiamas kitoje

graviūroje Abimelechas sužino, kad Rebeka

yra Izaoko žmona (Abimelecco conosce che

Rebecca è la moglie d‘Isacco).

abraomas buvo vedęs savo įseserę sarą.

senatvėje jie susilaukė sūnaus izaoko,

kuris, kaip sakoma Biblijoje, buvo dievo

duotas. Mirus sarai, abraomas nutaręs,

jog izaokui laikas vesti, todėl pasiuntė savo

vyriausiąjį tarną eliezerą į haraną išrinkti

sūnui tinkamos žmonos.

rebeka pirmoji atėjo prie šaltinio, kur elie-

zeras girdė gyvulius. Mergina užaugo ha-

rano mieste, kuriame, kaip buvo minėta

anksčiau, prieš iškeliaudamas į Kanaaną

gyveno abraomas. Gavusi šeimos palaimi-

nimą, rebeka išvyko į Kanaaną.

teigiama, jog izaokas rebeką pamilęs iš

pirmo žvilgsnio. po vedybų pora apsigy-

veno Kanaane, tačiau krašte kilo didelis

badas, kaip ir abraomo gyvenimo laikais.

dievas uždraudė izaokui keliauti į egiptą ir

ten ieškoti pagalbos. izaokas nusprendė iš-

eities ieškoti pas kaimynystėje gyvenusius

filistinus ir kreipėsi į jų karalių abimelechą

iš Geraro. Kadangi rebeka buvo tikra gra-

žuolė, izaokas baimindamasis dėl savo

gyvybės, ją pristatė ne kaip žmoną, o kaip

seserį. priešingu atveju rebeką galėjo įsi-

mylėti ir vesti kitas vyras, o izaoką nužudy-

ti. taigi izaokas pasirinko melą.

rebekai ir izaokui pagyvenus Gerare il-

gesnį laiką, nutiko taip, kad karalius abi-

melechas, žiūrėdamas pro langą, pamatė

izaoką glamonėjantį rebeką (šis momen-

tas pavaizduotas graviūroje). abimelechas

suprato, kad izaokas melavo ir netrukus

išplatino įspėjimą visiems vyrams, kad jie

nesiartintų prie izaoko žmonos. viskas bai-

gėsi laimingai, izaokas ir abimelechas tai-

kiai išsiskyrė.

Graviūra Izaokas laimina Jokūbą (Isacco be-

nedice Giacobbe invece di Esaù) pasakoja

apie rebekos ir izaoko vaikus.

Biblijoje rašoma, kad izaokas ir rebeka 20

metų tikėjosi susilaukti vaikų, kol galiau-

siai gimė dvyniai – ezavas (hebr. plaukuo-

tas), kurio visas jo kūnas buvo apaugęs

Vatikano freskų atVaizdai nacionalinio M. k. Čiurlionio dailės Muziejaus rinkiniuose

49

plaukais, ir Jokūbas (hebr. laikantis kulną).

pasakojama, kad Jokūbas taip pavadintas

buvo todėl, kad gimė iškart po dvynio bro-

lio ezavo, laikydamas jį už kulno.

Kai berniukai užaugo, ezavas tapo įgudu-

siu medžiotoju, laukus mėgstančiu vyru,

tuo tarpu Jokūbas buvo tylus, laiką leis-

davo namuose. izaokas mylėjo ezavą, nes

mėgo žvėrieną, o rebeka mylėjo Jokūbą.

izaokui nusenus ir beveik apakus, rebeka

pagelbėjo Jokūbui išgauti palaiminimą, pa-

gal pirmagimystės teisę priklausantį vyres-

niajam sūnui. prieš tai pats Jokūbas pasirū-

pino iš brolio apgaule gauti pirmagimystės

teisę. tai nutiko kai ezavas mainais į lęšių

sriubą pardavė Jokūbui savo pirmagimystę.

Kadangi ezavas buvo plaukuotas, eidamas

pas tėvą palaiminimo Jokūbas savo rankas

Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Izaokas laimina Jokūbą, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

50

apsivyniojo ožiukų kailiais. izaokas palietė

Jokūbo rankas, pamanė, kad tai jo vyres-

nysis sūnus ezavas, ir palaimino Jokūbą.

tuo momentu iš medžioklės grįžo ezavas.

apgaulė išaiškėjo, tačiau buvo vėlu kažką

pakeisti. norėdama išgelbėti Jokūbą nuo

brolio keršto, rebeka išsiuntė jį į haraną

pas savo brolį labaną.

išvykės pas dėdę labaną, Jokūbas vedė ir

susilaukė net dvylikos sūnų ir dukters. Kai

Kanaane prasidėjo badas, Jokūbas ir jo vai-

kai su šeimomis apsigyveno egipte, kur jų

palikuonys pateko į vergiją. apie tai kaip

izraelitai išsivadavo iš vergijos ir atgavo pa-

žadėtąją žemę pasakojama graviūroje Ele-

azaras ir Jozuė dalina Kanaaną (Eleazaro e

Giosuè dividono la Cananitide). po 400 metų

Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Eleazaras ir Jozuė dalina Kanaaną, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

Vatikano freskų atVaizdai nacionalinio M. k. Čiurlionio dailės Muziejaus rinkiniuose

51

praleistų vergaujant egiptiečiams, izraeli-

tus į laisvę, į pažadėtąją žemę išvedė Mozė,

kurį, pasak biblinio pasakojimo, pasirinko

dievas. Kadangi dalis izraelitų atsimetė

nuo monoteizmo, dievas juos nubaudė

pasmerkdamas klajoti 40 metų sinajaus

dykumoje, prieš įžengiant į pažadėtąją

žemę. ten žydai susiformavo kaip tauta,

gavo dešimt dievo įsakymų, ir taip įtvirtino

monoteistinį tikėjimą.

Mozė paskelbė dievo įsakymus naująjai

kartai ir tolimesnį vadovavimą žydų tautai

perdavė Jozuei. Jozuė buvo vienas iš dvyli-

kos žvalgų, kurie buvo pasiųsti į Kanaaną,

kad įvertintų padėtį, ar izraelitai pajėgūs

atkovoti Kanaaną. Jozuė, buvo vienas iš tų,

kuris teigė, kad izraelitai Kanaaną užims

nesunkiai. taigi, Jozuei buvo pavesta dve-

jopa užduotis: užkariauti Kanaano kraštą ir

padalinti jį izraelitams.

Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, „Dovydas nužudo Galijotą“, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

52

Jozuės vadovaujami izrealitai perėjo Jorda-

no upę, pasiekdami priešjordanę (dabar

palestinos regionas). vieną po kito jie už-

ėmė įtvirtintus kanaanitų miestus, tokius

kaip Jerichas, Jeruzalė ir daugybę kitų.

Galiausiai, kai Kanaano kraštas jau buvo

nukariautas, izraelitai susirinko Šilojuje ir

ten pastatė taip vadinamą susitikimo pala-

pinę. Kunigas eleazaras, Jozuė, ir visų izra-

elitų genčių vyresnieji sprendė, kurias Ka-

naano krašto žemes padalinti devynioms

ir pusei giminės. Jozuė liepė trims vyrams

iš kiekvienos giminės pereiti visą Kanaano

kraštą, jį aprašyti ir padalinti į devynias su

puse dalis. paskui sugrįžti į Šilojų ir burtų

keliu paskirti kiekvienai giminei jos dalį.

legenda byloja, kad ankstyvuoju laikotar-

piu izraelitus valdė renkami teisėjai, tačiau

vėliau susikūrė izraelio karalystė. Ją valdė

trys karaliai: saulius, dovydas ir saliamo-

nas. Graviūra Dovydas nužudo Galijotą (Il

gigante Golia ucciso da Davidde) pasakoja

apie neįtikėtiną būsimo karaliaus dovydo

žygdarbį.

teigiama, kad tarp izraelitų ir filistinų kilo

karas. iš filistinų gretų išsiskyrė Galijotas iš

Gato, šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio

galiūnas. atsistojęs prieš izraelitų armiją

Galijotas tyčiojosi ir liepė iš pastarųjų būrio

išrinkti tinkamą vyrą kovai su juo. Karalius

saulius ir jo kariai Galijoto bijojo. tuo tarpu

milžinas keturiasdešimt dienų, rytą ir vaka-

rą, išeidavo kviesti kovai.

tuo tarpu paauglys dovydas nešė maistą

kariuomenėje tarnavusiems broliams. pa-

siekęs stovyklą dovydas išgirdo Galijotą ir

pamatė baimę izraelitų veiduose. dovydas

pasisiūlė kovoti su Golijotu. tam prireikė

įtikinti tuometinį izraelio karalių saulių, kol

šis galiausiai leidimą davė. pasakojama,

kad dovydas pasiėmęs vien lazdą ir saują

akmenų bei laikydamas rankoje svaidyklę

ėjo Galijoto link. tada sviedė vieną akmenį

ir pataikė milžinui į kaktą. Šis pargriuvo vei-

du į žemę. dovydas pribėgo prie Galijoto ir,

ištraukęs jo kalaviją, nukirto milžinui galvą.

taip buvo nugalėtas Galijotas.

dovydas, kaip sako Biblijos legendos, iš-

garsėjo ne tik atliktu žygdarbiu, bet ir žiau-

rumu bei daugpatyste. Graviūroje Dovydo

nuodėmė (Peccato di Davidde) pasakojama

apie dovydo nusidėjimą. teigiama, kad vie-

ną vakarą, jau būdamas karaliumi, dovy-

das vaikštinėjo po terasą ant rūmų stogo.

iš ten tolumoje jis pamatė besimaudančią

moterį. sužavėtas moters grožio, dovydas

pasiuntė tarną ką nors sužinoti apie ją. pa-

aiškėjo, kad tai buvo ūrijo, vieno iš dovy-

do karo vadų, žmona Batšeba. tačiau tai

nesutrukdė dovydui Batšebą įsimylėti. Šiai

nuo jo pastojus, dovydas išsiuntė ūriją į

mūšį ir pasirūpino, kad jis ten žūtų. paskui

Vatikano freskų atVaizdai nacionalinio M. k. Čiurlionio dailės Muziejaus rinkiniuose

53

dovydas vedė Batšebą. dovydo nuodėmė

buvo pasmerkta ir, nors dovydas gailėjosi,

ir dievas jam atleido, tačiau kūdikis, kurio

laukėsi Batšeba, mirė. Štai tokia gaida pas-

kutinioji turima graviūra užbaigia šį trum-

pą pasakojimą.

nČdM saugomos italų dailininko F. pros-

peri ir vokiečių graverio G. wenzel sukur-

tos graviūros yra įdomi muziejaus rinkinių

dalis. skamba išties intriguojančiai, kad šie

nedidelio formato estampai buvo įkvėpti

garsiojo italų menininko rafaelio šedevrų.

neabejotinai šios graviūros yra reikšminga

lietuvos kultūrinio palikimo dalis.

Iliustracijas skenavo Edgaras Austinskas, 2015

Giovanni Wenzel pagal Filippo Prosperi, Dovydo nuodėmė, XIX a. vid., pop., akvatinta, ofortas, 35,7x48, NČDM

54

literatūra ir Šaltiniai

1. abraomas, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2014-12-17], http://lt.wikipe-

dia.org/wiki/abraomas

2. Biblica: Biblijos atlasas, iš anglų k. vertė danguolė teresė Šniūrevičienė, vilnius:

Žara, 2014.

3. Biblijos vardų žodynas, sudarė petras Kimbrys, vilnius: aidai, 2000.

4. david and Bathsheba, in: Bible Gateway, [interaktyvus], [žiūrėta 2014-12-05], https://

www.biblegateway.com/passage/?search=2%20samuel%2011

5. Filippo prosperi, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2014-12-16], http://en.

wikipedia.org/wiki/Filippo_prosperi

6. Jozuė, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2013, [žiūrėta 2014-12-02], http://lt.wikipedia.

org/wiki/Jozu%C4%97

7. loggia di raffaello, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2014, [žiūrėta 2014-12-15], http://

it.wikipedia.org/wiki/loggia_di_raffaello.

8. pradžios knyga. rubšio ir Kavaliausko Biblija, lBd ekumeninis leidimas 1999 m., in:

Biblija RK_E1999, [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2014-12-08], http://biblija.lt/index.aspx?cm-

p=reading&doc=BiblijarKe1999_pr_25

9. samuelio pirma knyga. rubšio ir Kavaliausko Biblija, lBd ekumeninis leidimas 1999

m., in: Biblija RK_E1999, [interaktyvus], 1999, [žiūrėta 2014-12-18], http://biblija.lt/index.

aspx?cmp=reading&doc=BiblijarKe1999_1%20sam_17

10. Šventasis Raštas. Senasis Testamentas, t. 1, iš lotynų k. vertė arkivyskupas Juozas Jo-

nas skvireckas, redakcinė komisija: Galina Baužytė-Čepinskienė [ir kt.], 3-iasis leidimas,

vilnius: vaga, 1990.

11. wife-sister narratives in the Book of Genesis, in: Wikipedia, [interaktyvus], 2014,

[žiūrėta 2014-12-18], http://en.wikipedia.org/wiki/wife%e2%80%93sister_narratives_in_

the_Book_of_GenesisBook_of_Genesis

t u r i n y s ↑

55

56

GImęS TAI VIetaI Ir toms pareIgoms: Keletas štrichų preziDeN-to aleKsaNDro stulgiNsKio portretui

J u s t i n a M i n e l G a i t ė

prezidento aleksandro stulginskio bičiulis Mykolas Krupavičius apie a. stulginskį

yra pasakęs: „iš pašalio žiūrint atrodė, lyg jis būtų gimęs tai vietai ir toms parei-

goms.“ vis dėlto tenka pripažinti, kad šiandien šis, anot amžininkų, prezidento

pareigoms gimęs džentelmenas lieka šiek tiek primirštas. 1999 m. lietuvos ži-

niasklaidos skaitytojai rinko, jų nuomone, įtakingiausių XX a. žmonių šimtuką.

prezidentas antanas smetona ten užėmė 2-rą vietą. spėkite, kelintas buvo a.

stulginskis? aštuonioliktas. tad šio pranešimo tikslas yra naujais apsektais pri-

statyti a. stulginskio asmenybę ir veiklą 1920–1926 m., kitaip tariant, sudėti kuo

daugiau neatrastų štrichų šios asmenybės portrete. Štrichų, kurie galbūt ateities

asmenybių reitinguose padėtų a. stulginskį kilstelėti aukštyn.

57

Geriau pažinti šio prezidento asmenybę

teko pernai minint 130-ąsias jo gimimo

metines ir rengiant parodą „Gimęs tai vie-

tai ir toms pareigoms: prezidentas aleksan-

dras stulginskis“ (paroda istorinėje prezi-

dentūroje veikia 2015 02 26–2016 06 01)

rengiant parodą pavyko sustiprinti ryšius

su stulginskių šeimos palikuonimis Jav ir

lietuvoje. iš jų gauta archyvinės fotogra-

finės ir dokumentinės medžiagos, prezi-

dento dukros interviu. pagrindinis mūsų

fondas papildytas 31, o pagalbinis – 48

eksponatais. Kitu žvilgsniu pažvelgti į pre-

zidentą a. stulginskį leido ir išsami archy-

vinių šaltinių analizė lietuvos archyvuose,

tarpukario spaudos duomenys, dokumen-

tai, fotomedžiaga.

analizuojant įprastame a. stulginskio por-

trete išaiškėjo daug įdomių detalių. pavyz-

džiui, ar žinote, kuo ypatingas a. stulginskis

bendrame ano meto prezidentinių valsty-

bių kontekste? Kodėl jis slapta keliaudavo į

užsienį? Kaip jis pasipiršo savo mylimajai?

ar kad iš tiesų „stulginskis“ nėra tikroji pre-

zidento pavardė? prezidento senelis, gy-

vendamas Žemaitijoje ir norėdamas, jog jo

vaikai pakiltų socialinio statuso piramidė-

je, savo sūnų užregistravo bajoriška – stul-

ginskio pavarde. tad kyla klausimas, kokia

pavarde būtume turėję kviesti a. stulgins-

kio senelį? pažvelkime į visos stulginskių

šeimos pasų korteles (prezidento šeimos

pasų kortelės saugomos Kauno apskrities

archyve). prezidento dukros aldonos paso

kortelėje mes matome dvigubą pavardę

– stulginskaitė-valiuškaitė. tad būtent va-

liuška ir buvo tikroji prezidento pavardė.

o kaip gyveno a. valiuška-stulginskis iki

tapdamas prezidentu? XiX a. pab. Žemai-

tijoje, Kutalių kaime, gimusiam berniukui,

artimųjų vadintam aliu arba leksiu, aukštų

pareigų niekas nežadėjo. valstietiška 12

asmenų stulginskių šeima labiau norėjo,

kad jaunėlis išaugtų, pavyzdžiui, kunigu.

ir iš tiesų, a. stulginskis baigė Kunigų se-

minariją Kaune, teologiją studijavo insbru-

ke, tačiau atsisakęs duoti įžadus, pasuko

pasauliečio agronomo keliu. pirmojo pa-

saulinio karo metais a. stulginskis netyčia

atsidūrė vilniuje, kur įsisuko į kultūrinio,

labdaringo darbo sūkurį. Jis dirbo draugi-

joje nukentėjusiems dėl karo šelpti, dėstė

gimnazijoje, organizavo pedagogų kursus,

taip pat įkurdino daržus, kuriuose augino

daržoves karo metais alkstantiems asme-

nims. (eidintas a. Aleksandras Stulginskis ir

jo epocha, vilnius, 2014, p. 33–81) netrukus

a. stulginskiui buvo patikėtas Krikščionių

demokratų (CK) pirmininko postas. 1918

m. jaunasis politikas kartu su kitais 19 si-

gnatarų pasirašė lietuvos nepriklausomy-

bės aktą. po to jam teko užimti bene visus

aukščiausius postus valstybėje: ministro,

prezidento, vėliau – seimo pirmininko.

1922 m. į europos demokratijų istoriją

politikas pateko kaip jauniausias asmuo,

58

aleksandras stulginskis su žmona lankosi lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje. Kaunas, 1925 m. birželis, nČdM

59

60

kuriam tuo metu buvo pavestas valsty-

bės vadovo vairas. pavyko išsiaiškinti, kad

37-erių metų politikas tapo jauniausiu to

meto prezidentu europoje. Jei taip galėtu-

me sakyti, artimiausias jo „konkurentas“

vokietijos prezidentas Frydrichas ebertas

buvo 51 metų amžiaus. apskritai senaja-

me žemyne valstybės prezidentų amžiaus

vidurkis siekė 50 metų. tačiau ir preziden-

tinių valstybių tebuvo 9 (daugiau informa-

cijos parodoje istorinėje prezidentūroje

„Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: prezi-

dentas aleksandras stulginskis“, 2015 02

26–2016 06 01).

vis dėl to tiek jaunam, tiek vyresniam būti

prezidentu XX a. 3 deš. pradžios europo-

je nebuvo lengva. daugelyje šalių prezi-

dentais tapę asmenys dar tik mokėsi šių

pareigų subtilybių: kvietėsi užsienio kalbų

mokytojus (tą darė ir a. stulginskis), mokė-

si diplomatinio protokolo, stebėjo užsienio

šalių vadovų patirtį. Be to, į jaunų demo-

kratijų prezidentus buvo kėsintasi, rengti

valstybės perversmai, bandytos šturmuoti

prezidento rezidencijos. Šūviai ir bombos

aidėjo ir lietuvoje. 1921 m. šauta į ministrą

Juozą purickį, bomba padėta ir ant diplo-

mato ernesto Galvanausko buto palangės.

(Lietuva, 1920–1926; Rytas, 1923–1926;

Trimitas, 1920–1926) tokiu neramiu metu

valstybės vadovo darbą pradėjo a.  stul-

ginskis.

savotišką kaip prezidento apšilimą jis at-

liko dar 1920–1922 m., kai buvo išrinktas

steigiamojo seimo pirmininku, o kartu

jam pavesta eiti ir prezidento pareigas.

priminsiu, kad, skirtingai nei šiomis dieno-

mis, valstybės vadovą pirmojoje lietuvos

respublikoje rinko seimas. a. stulginskio

vadovavimo 112 steigiamojo seimo narių,

vaizdžiai vadintų karaliukais, metu parla-

mente būta visko: įsiaudrinę parlamenta-

rai kėlė muštynes, mėtė kėdes posėdžių

salėje. (Lietuva, 1921 08 12, p. 2)

nebe einančiu pareigas, o pirmuoju kons-

tituciniu prezidentu a. stulginskis buvo

išrinktas 1922 m. gruodį. Įdomu, kad šian-

dien taip geidžiama valstybės prezidento

vieta XX a. 3 deš. pradžioje buvo kaip karš-

ta bulvė – kandidatai ją tarsi mėtė vienas

nuo kito. 1922 m. prezidento rinkimų iš-

vakarėse visi trys Krikščionių demokratų

pretendentai šio posto atsisakė. tarp jų ir

a. stulginskis.

Čia galėtume padaryti diskursą į šias die-

nas, kai ši vieta ypač geidžiama. Štai 2002

m. kandidatų į valstybės vadovo postą

buvo net 16. tačiau grįžkime į tarpukarį.

1922 m. a. stulginskis vėl tapo valstybės

vadovu, tačiau buvo išrinktas ne absoliučia

balsų dauguma, o tik posėdyje dalyvavusių

narių dauguma. dėl to seime kilo nepasi-

tenkinimas, ir buvo nebeįmanoma dirbti.

tad 1923 m. kovo 13 d. įvyko seimo po-

Gimęs tai vietai ir toms pareiGoms: keletas štrichų prezidento aleksandro stulGinskio portretui

61

sėdis, kuriame prezidentas a. stulginskis

paleido seimą. tai buvo turbūt trumpiau-

sias lietuvos parlamentarizmo istorijoje

posėdis, kuris tetruko dvi minutes. (Seimo

stenogramos, posėdis 34, 1923 03 13, p. 1)

naujas – ii seimas 1923 m. birželį jau ab-

soliučia balsų dauguma išrinko naują (t.

y. seną) prezidentą. nepatikėsite, kas juo

tapo... ir vėl Krikščionių demokratų bloko

atstovas a. stulginskis. tad jauniausias eu-

ropos prezidentas dar keleriems metams

apsistojo prezidento rūmuose.

tiesa, į prezidentūrą a. stulginskis įsikėlė

dar laikinai pradėjęs eiti šias pareigas 1920

m. birželio 19 d. per 6-erius rezidavimo

prezidentūroje metus a. stulginskis kūrė

rūmų tradicijas. pavyzdžiui, valstybinių

švenčių metu sveikindamas susirinkusius,

jis sakydavo kalbas iš balkono. taip pat pri-

imdavo į rūmus įteikdamas skiriamuosius

raštus atvykdavusiems kitų valstybių pa-

siuntiniams. užsienio ir vietines delegacijas

a. stulginskis neretai pasitikdavo, kaip rašė

ano meto spauda, „širdingų sveikinimų ir

vaišinimų politika“. (Laisvė, 1921 08 31, p. 1)

Prezidento rūmai. Kaunas, XX a. 3 deš., S. Sajausko arch.

62 Gimęs tai vietai ir toms pareiGoms: keletas štrichų prezidento aleksandro stulGinskio portretui

63

pirmaisiais nepriklausomybės metais ieškant

sąjungininkų tarptautinėje arenoje, kiekvienas

svečias buvo ypač svarbus. Matyt, ne veltui pre-

zidento kanceliarijos išlaidų sąmatose įrašytos

gana didelės sumos už įvairius gėrimus ir py-

ragus iš perkausko kavinės ar atlygį valstybės

teatro solistams už meninę programą. (LCVA, F.

922, ap. 1, b.43, l. 61 a. p.)

Be užsienio svečių, į rūmus taip pat buvo kvie-

čiami seimo atstovai, čia vykdavo ir Ministrų ka-

bineto posėdžiai. Būta ir ne tokių malonių vizitų

– pasisakyti svarbiausiais valstybės gyvenimo

klausimais į prezidentūros kiemelį užsukdavo

ir mitinguotojai. a. stulginskis jiems iš rūmų

balkonėlio pasakydavo savotiškas raminančias

kalbas, išdėstydamas valstybės poziciją. (Trimi-

tas, 1923, nr. 134, p. 3-4; Karys, 1923, nr.5, p.

62-63) tad kartais prezidentui tekdavo ir tautos

ramintojo vaidmuo.

Į prezidentūros kiemelį pasveikinti prezidento

užsukdavo ir taikios įvairių organizacijų eise-

nos. 1925 m. viena tokių organizacijų – lietu-

vos skautai –išsirinko a. stulginskį ir savo šefu.

a. stulginskis ne tik priimdavo įvairių organi-

zacijų atstovus rūmuose, tačiau iš aukojo ne-

mažas sumas jų veiklai ar pavieniams asme-

nims labdaringais tikslais. Čia galime paneigti

a. stulginskio kaip šykštoko prezidento mitą.

Aleksandras Stulginskis dalyvauja Meno mokyklos statybų pašventi-nimo iškilmėse. Kaunas, 1923 m. NČDM

64

1920 m. prezidentas vyriausiam lietu-

vos gynimo komitetui aukojo 20 000, o

1922 m. Karo muziejaus varpams – 25

000 auksinų, 1926 m. s. daukanto moky-

tojų seminarijos sporto klubo „vaidevutis“

moksleiviams jis paskyrė 40 lt, Medikų

draugijai – 40 lt, invalidui lazdauskui – 30

lt, korporacijai „neo-lithuania“ – 50 lt,

Kanceliarijos tarnautojams dovanų velykų

proga – 895 lt. (F. 922, ap.1, b.43, l. 70 a.p.)

Matome, kad nemaža finansine paskata

prezidentas pamalonino ir savo darbuoto-

jus. iš tiesų, a. stulginskiui pavyko sutelkti

patikimus prezidentūros tarnautojus. Jie

buvo skirstomi į Kanceliarijos ir prezidento

rūmų tarnautojus, o šių asmenų lojalumą

prezidento institucijai parodo tai, kad 6

iš 11 tarnautojų vis dar dirbo prezidento

rūmuose po 10 metų, jau vadovaujant a.

smetonai. tiesa, net ir esant tiek žmonių

aplink prezidentą, kartais nepavykdavo už-

tikrinti saugumo prezidento rūmuose. XX

a. 3 deš. viduryje užfiksuotas atvejis, kad

prezidentūroje kilo gaisras. Buvo padegta

prezidento a. stulginskio sofa. tiesa, krimi-

nalo čia nereiktų ieškoti. Ją padegė ne koks

lietuvos užsienio politika nepatenkintas

užsienio pasiuntinys, o su degtukais žaidu-

si prezidento dukra aldona.

taigi jauniausias europoje prezidentas rū-

muose gyveno su šeima. Jam puikiai asis-

tavo žmona ona stulginskienė. prezidento

dukra net ir po 80 metų prisiminė mamos

draugių pasakojimą, kaip a. stulginskis

bandė prisigerinti būsimajai nuotakai onai

Matulaitytei. pirmojo pasaulinio karo me-

tais jie abu gyveno vilniuje. tuomet, nusi-

žiūrėjęs jauną mokytoją visuomenininkę

o. Matulaitytę, a. stulginskis priskindavo

puokštę gėlių ir paslapčia palikdavo ant

jos kambario palangės. Kadangi ona gy-

veno su draugėmis, tai dar kurį laiką joms

teko paspėlioti, kuriai šios bijūnų puokš-

tės skirtos. vadinasi, jei ši legenda tikra, a.

stulginskio būta ir romantiko. Šios šeimos

kūrimo aplinkybės parodo ir dar vieną a.

stulginskio savybę – atkaklumą ir užsispy-

rimą. teigiama, kad savo būsimajai žmonai

a. stulginskis piršosi net keturis kartus, kol

ši sutiko. (Jakubavičienė i. prezidentų žmo-

nos. IQ, 2014, nr. 7, p. 108–111)

tapusi prezidento žmona ponia, o. stul-

ginskienė ir toliau aktyviai dalyvavo visuo-

meninėje veikloje. dar vykstant kovoms su

lenkais ji tapo lietuvos moterų komiteto tė-

vynei ginti primininke ir ragino visas moteris

„veikti, o ne aimanuoti“. pati prezidentienė

lankė sužeistus karius ir civilius ligoninėse,

Kalėdų proga vežė jiems rūbų, maisto ar ki-

tokių dovanų. Ji taip pat daug dirbo labda-

ros srityje, buvo ne vienos draugijos nare ar

vadove: vadovavo lietuvos kūdikių gelbėji-

mo ir lietuvos katalikių moterų draugijoms.

o kartais pirmajai poniai tekdavo ir netra-

dicinių pareigų: pavyzdžiui 1925 m. Kūdi-

kių gelbėjimo „lopšelio“ draugijos baliuje

Gimęs tai vietai ir toms pareiGoms: keletas štrichų prezidento aleksandro stulGinskio portretui

65

ji buvo paskirta į gražiau-

sios vakaro viešnios rin-

kimų vertinimo komisiją.

(Moteris, 1921, nr. 4, p. 9;

Moteris, 1926, nr. 8, p. 71;

Naujoji vaidilutė, 1938, nr.

11, p. 546–548; Lietuvių

tautos praeitis, t. v., kn. 2,

1982, p. 58) Matyt, ne vel-

tui. Kaune sklandė kalbos,

kad o. stulginskienė buvo

viena gražiausių Kauno

moterų. Ši visuomeniška

ir protinga moteris mėgo

grožį ir mene. 1924 m. ap-

silankiusi dailės parodoje,

prezidento žmona išsirin-

ko 8 paveikslus, tarp kurių

buvo a. varno. K. Šimo-

nio, a. Žmuidzinavičiaus

darbų. (Lietuva, 1924 09

01, p. 5)

o. stulginskienė taip pat

lydėdavo vyrą įvairiuose

priėmimuose. anot šaltinių, viename priė-

mime prezidento rūmuose belgų pasiun-

tinys pakvietė prezidentienę šokti. Grįžęs

prie stalo jis teigė, kad „prezidentienė labai

gražiai reprezentuoja savo tautą. Jos žodžiai

apgalvoti ir atsakymai rimti. Ji orientuojasi

ne tik parastuose gyvenimiškuose klausi-

muose, bet ir politikos. Ji tiktų ir į diploma-

tes“. (Draugas, 1964 08 12, p. 12)

pirmoji pora buvo kviečiama atidaryti svar-

biausius lietuvos pasiekimus liudijančius

renginius: Žemės ūkio ir pramonės paro-

das, meno kūrinių pristatymus. laikinosios

sostinės gyventojai a. stulginskį regėjo

kaip svarbiausią asmenį, jis buvo laukia-

mas valstybinėse šventėse, įvairių institu-

Onos Matulaitytės ir Aleksandro Stulginskio vestuvės. Kaunas, 1920 m. balandžio 24 d., ILRP

66

cijų atidarymuose. atvykusio prezidento

kalba būdavo palydima ovacijų ir garsaus

„valio, lietuvos prezidentas!“, o iškilmingų

šventinių pietų metu už lietuvą ir prezi-

dentą buvo keliami tostai. (parodos „Gimęs

tai vietai ir toms pareigoms: prezidentas

aleksandras stulginskis“ medžiaga)

a. stulginskis stengėsi ir praktiškai rūpin-

tis, kaip teigė amžininkai, „įvairių sričių

„geryneiga“. Kai kurias prioritetines prezi-

dento vidaus politikos kryptis parodo ir jo

kelionių po lietuvą žemėlapis, kurį pavyko

sudėlioti išanalizavus a. stulginskio vizi-

tų vietas. (prodos „Gimęs tai vietai ir toms

pareigoms: prezidentas aleksandras stul-

ginskis“ medžiaga) nors a. stulginskis is-

torikų yra apibūdinamas kaip „kabinetinio

tipo, užsidaręs prezidentūroje“, vis dėlto jis

vyko į įvairius lietuvos kampelius. tiesa, jis

nerengė tokių turų po lietuvą, kaip kiti du

prezidentai, tačiau a. stulginskio kelionės

buvo tikslinės ir atspindėjo esminius krikš-

čionių demokratų siekius. taigi kur, kodėl

ir kaip keliavo prezidentas a. stulginskis?

esant sudėtingiems santykiams su kaimy-

nais, šalyje labai svarbus buvo kariuome-

nės vaidmuo. tarsi paskatindamas, ka-

riuomenės atstovus lankė ir a. stulginskis.

1921 m. birželį a. stulginskis kareivišką

košę iš lauko virtuvės valgė per alytuje dis-

lokuoto 6-ojo pėstininkų pilėnų kunigaikš-

čio Margio pulko šventę. vėliau lietuvos

kariuomenės pulkus a. stulginskis lankė

Gelvonuose, ukmergės apskrityje, panevė-

žyje, taip pat dalyvavo karinėse pratybose

tauragės, varėnos kraštuose.

prezidento apsilankymas kariuomenės

pulkuose buvo reikšmingas pirmiausia

tuo, kad suteikė pulko šventei iškilmingu-

mo. 1925 metais jam lankant 4-ąjį pėsti-

ninkų lietuvos karaliaus Mindaugo pulką

panevėžyje, spauda rašė: „Į iškilmes atvyko

net pats J. eks. respublikos prezidentas

a. stulginskis, lydimas aukštų pareigūnų.

pulkas ir visi panevėžiečiai tuo vyriausy-

bės užjautimu buvo patenkinti. Miestas

pasipuošė vėliavomis, kai kur žalumynais,

kas dar labiau kėlė visų nuotaiką ir šventės

iškilmingumą.“ (Kardas, 1925, nr. 11, p. 5)

respublikos prezidento kalbos šių švenčių

metu įkvėpdavo patriotiškumo, kėlė karių

motyvaciją. tiesa, besilankydamas pane-

vėžyje a. stulginskis karius paskatino ne tik

kalbomis, bet ir materialine paskata – pa-

aukojo 100 litų.

dar viena ypač svarbi besikuriančios vals-

tybės užduotis, kurią savo kalbose pažy-

mėdavo agronomo išsilavinimą turėjęs a.

stulginskis, – atgaivinti žemės ūkį ir įvykdyti

žemės reformą. Kartu su žemės ūkio minis-

tru prezidentas vykdavo į keliones – norėta

išsiaiškinti, ką paprasti žmonės mano apie

vykdomą reformą. dažnai keliaujantieji

netgi neprisipažindavo, kas jie tokie. tačiau

Gimęs tai vietai ir toms pareiGoms: keletas štrichų prezidento aleksandro stulGinskio portretui

67

kartą, jiems važinėjant po Marijampolės

apskritį, „sužinoję kalbamieji naujakuriai,

kas yra jų lankytojai, kaip daugely vietų,

puolėsi bučiuoti jiems rankas ir siekė kojų“.

po šios kelionės grįždamas namo preziden-

tas automobilyje džiaugėsi tuo ką pama-

tęs: „tai, ką esu šiandien matęs, galutinai

sugriovė manyje baimę dėl žemės refor-

mos pasekmių. [...] aš grįžtu patenkintas.

po šios kelionės vienu slogučiu, varginu-

siu mano širdį sumažėjo.“ (Krupavičius M.

Tėvynės sargas, 1947, nr. 1, p. 68)

prezidentas domėjosi ir žemės ūkio spe-

cialistų rengimu. 1923 m. jis išsirengė į

dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokyklos

pirmosios agronomų ir girininkų laidos

išleistuves. prezidentas su žmona taip pat

kviestas atidaryti medelių sodinimo šven-

tę. o 1923 m. jam buvo patikėta įmūryti

kertinį akmenį į Kauno botanikos sodo

oranžerijos pamatus. (parodos „Gimęs tai

vietai ir toms pareigoms: prezidentas alek-

sandras stulginskis“ medžiaga)

o ar žinote, už ką a. stulginskis gavo „že-

mių rinkėjo“ titulą? vos pradėjus eiti prezi-

dento pareigas, a. stulginskiui teko spręsti

painius lietuvos užsienio politikos galvo-

sūkius. ir, atrodo, kartu su kitais valdžios

atstovais juos išsprendė visai neblogai: a.

stulginskio prezidentavimo metu buvo pri-

jungta palanga, Klaipėdos kraštas, tiesa,

nepavyko atgauti vilniaus. lietuva, kaip tei-

gė pats a. stulginskis, „atsisėdo į nepriklau-

somų valstybių suolą“ – buvo priimta į tau-

tų sąjungą, pripažinta didžiųjų valstybių.

Įdomu, kad, sprendžiant užsienio politikos

klausimus, a. stulginskis su oficialiu vizitu

pats iš lietuvos taip ir nebuvo išvykęs. tie-

sa, oficialių vizitų į užsienį vėliau neturėjo

ir Kazys Grinius, ir antanas smetona. ofici-

aliai į lietuvą nebuvo atvykęs ir joks užsie-

nio valstybės prezidentas.

vis dėlto neoficialiai savo prezidentavimo

metu a. stulginskis iš lietuvos buvo išvy-

kęs bent tris kartus – 1924 metų kovą, tų

pačių metų gruodį ir 1925 metų spalį. Šios

kelionės turėjo nemažai slaptosios opera-

cijos bruožų, nes buvo planuojamos su įra-

šu „visiškai incognito“. pavyzdžiui, 1924 m.

kovo mėnesį į Berlyną a. stulginskis vyko

daktaro valiuškos vardu, jį lydėjo žmona ir

Kanceliarijos viršininkas. valiuškos vardu

per urM buvo prašyta užsakyti kambarį,

o visą kelionei laikyti visiškoje paslaptyje.

(LCVA, F. 383, ap. 7, b. 497, l. 97) visus tris

kartus prezidentas važiavo gydytis arba

konsultuotis su užsienio medikais, todėl

buvo siekiama išlaikyti tam tikrą privatu-

mą. pavyko išsiaiškinti, kad a. stulginskis

yra viešėjęs prancūzijoje, vokietijoje ir

italijoje. tačiau, net ir išvykęs sanatorinio

poilsio ir gydydamas vichy kurorte 1925

m. rudenį, a. stulginskis sekė naujienas

lietuvoje, laiškuose komentavo lietuvos

naujienas.

68

prezidentiniai a. stulginskio rūpesčiai

baigėsi 1926 m. birželį, kai, baigęs prezi-

dento kadenciją, jis savo įgaliojimus per-

davė valstiečiui liaudininkui Kaziui Griniui.

a. stulginskio darbas buvo įvertintas: K.

Griniaus priesaikos dieną Karo muzie-

jaus įėjimo niša buvo papuošta buvusio

ir naujai išrinkto prezidentų portretais.

(Vytauto didžiojo karo muziejus, Fa-15353)

prie a. stulginskio portreto buvo priseg-

tas Klaipėdos krašto herbas, o prie K.

Griniaus portreto vylingai kabojo vilniaus

krašto simbolis. taikliai a. stulginskio vei-

klą apibūdino pareigas perėmęs naujasis

prezidentas Kazys Grinius, konstatavęs,

kad „aper šešerius tamstos prezidenta-

vimo metus lietuvos respublika daugely

sričių yra paūgėjusi [...], lietuvos žemių

rinkimas žymiai pažengęs pirmyn, [...] lie-

tuvos respublikos gyvenimo išdavomis

daug kur galima džiaugtis“. (Lietuva, 1926

06 09, p. 1)

taigi tokie buvo jauniausio prezidento

europoje a. stulginskio vadovavimo ša-

liai metai. pilni iššūkių, tačiau kupini ir

entuziazmo sprendžiant jaunos valsty-

bės vidaus ir užsienio problemas. nors

aleksandras stulginskis dar tik kūrė pre-

zidentinio gyvenimo tradicijas, jam jau

teko vaidinti daugelį politinio spektaklio

vaidmenų. Jis buvo griežtasis vadovas, pa-

leidęs nesutramdomą seimą, savotiškas

psichologas, raminantis įsigandusias dėl

valstybės ateities žmonių minias, taip pat

diplomatas, užsienio politikos tikslams

kartais pasitelkdavęs „širdingų sveikinimų

ir vaišinimų taktiką“, o galiausiai jauniau-

sias prezidentas buvo žmogus – jaunos

šeimos vyras ir tėvas, savo žmonai par-

nešdavęs puokštę bijūnų...

Dešinėje: Paroda „Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: Prezidentas Aleksandras Stul-

ginskis“ (2015 02 26 – 2016 06 01) Istorinėje Prezidentūroje:

Parodos ekspozicijos fragmentasPrezidento kelioninis lagaminas

Gimęs tai vietai ir toms pareiGoms: keletas štrichų prezidento aleksandro stulGinskio portretuit u r i n y s ↑

69

70

pirMojo pasauliNio Karo atspiNDžiai NuMizMatiKos riNKiNiuose:

atmInImo Ir propaganDInIaI meDalIaI

I g N a s N a r B u t a s sakoma, kad kai kalba patrankos, mūzos tyli, tačiau

pirmojo pasaulinio karo metu europos menininkai

įsitraukė į karą, savo sukurtais medaliais šlovinda-

mi didvyrius ir pagerbdami mūšiuose žuvusius ka-

rius. nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus

numizmatikos skyriuje įvairiais būdais sukaupti ka-

riaujančių šalių medaliai, atspindintys pagrindinius

pirmojo pasaulinio karo įvykius.

71

Karas, prasidėjęs 1914 07 28 kaip konf-

liktas tarp austrijos ir serbijos, netrukus

išvirto į pasaulinį karą – mūšiuose kovėsi

kariai iš viso pasaulio. Buvo kovojama dėl

europos sienų perbraižymo, ir svarbiau-

si mūšiai vyko dviejuose pagrindiniuo-

se Centrinio bloko (vokietijos ir austri-

jos-vengrijos imperijos) frontuose: vakarų

ir rytų. vakarų frontas atsivėrė, kai vokie-

tijos kariuomenė, bandydama apeiti pran-

cūzijos gynybą ir užimti paryžių, įsiveržė

į neutralias šalis Belgiją ir liuksemburgą,

dėl to į karą įsikišo didžioji Britanija, kuriai

padedant prancūzijai ir Belgijai pavyko su-

stabdyti vokietijos pajėgų veržimąsi pary-

žiaus link.

Karo išvakarėse vokietija pažadėjo padė-

ti austrijos-vengrijos karui su serbija ir

rusija, bet realybėje visas jėgas vokietija

nukreipė prieš prancūziją, ir austrijai-ven-

grijai teko kariauti dviem frontais – pietų,

prieš serbiją, ir šiaurės, prieš rusiją. taip

serbija pasiekė pirmąsias pergales.

Dail. P. Theunis. Belgijos medalių meno draugijos medalis, skirtas Namuro apsupties 1914 m. rugpjūčio 20–25 d. aukoms pagerbti. Belgija, 1922. Nn 34416.

Medalis „GENERALFELDMARSHALL VON BULOW“. Gamino Lorenz Christian Lauer, Vokietija, Niurnbergas, 1916. Nn

31000.

72

Dail. Édouard Pierre Blin. Britų ekspedicinių pajėgų Europoje maršalo John French medalis, skirtas Anglijos karių išsilaipinimui Normandijoje. Prancūzija, 1916. Nn 34411.

1914 m. vasarą, austrijos-vengrijos kariuo-

menės artilerijai padedant, vokiečiams pa-

vyko per penkias dienas užimti itin gerai

įtvirtintą Belgijos miestą-tvirtovę namurą,

ir atrodė, kad maršalo Karlo von Bullowo

(1846–1921) vadovaujamo žygio į paryžių

niekas nebesustabdys. normandijoje iš-

silaipino Britanijos ekspedicinės pajėgos,

vadovaujamos maršalo Johno Frenčio. Jis

ne visai sutarė su prancūzijos generalinio

štabo vadovybe ir dalyvauti mūšyje prie

Marnės upės, palei kurią vokietijos kariuo-

menė žygiavo į paryžiaus pusę, sutiko ne

iš karto, nes iki tol prancūzai anglus metė

į visišką mėsmalę, ir jo kariai buvo nepa-

tenkinti nuolatiniais pralaimėjimais. von

Bullowas, išgirdęs, kad jam prie Marnės

teks susidurti su jungtinėmis sąjungininkų

pajėgomis, pareikalavo, kad jo vadovau-

jamam puolimui būtų perduoti kariniai

daliniai iš 2-osios armijos, kuri faktiškai

laikė frontą už 50 kilometrų. Šiandienos

karo istorikai mano, kad tai buvo esminė

jo klaida, nes tai atvėrė von Klunko vado-

vaujamos 2-osios armijos flangus pran-

cūzų ir britų kontratakoms. rugsėjo 2 d.

von Bullowo kariuomenė peržengė Mar-

nės upę, o rugsėjo 6 d. prancūzai ir britai

įvykdė kontrpuolimą prieš 2-ąją armiją

vadinamajame Marnės mūšyje ir visiškai

sustabdė vokietijos puolimą. rugsėjo 9 d.,

baimindamasis apsupties, von Bullowas

įsakė atsitraukti. ištiesinus fronto liniją,

vokietijos pajėgos įsitvirtino ir užimtas

pozicijas su nedideliais pokyčiais išlaikė iki

pat 1917 metų.

Pirmojo Pasaulinio karo atsPindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir ProPagandiniai medaliai

73

vakarų fronte nusistovėjus jėgų pusiaus-

vyrai, karas užvirė rytuose. rusija buvo

parengusi planus užpulti rytprūsius ir

Šiaurės Galiciją. vokietija buvo nusiteikusi

nesivelti į mūšį rytprūsiuose ir netgi juos

užleisti rusijai, kad pagrindines jėgas ga-

lėtų skirti karui su prancūzija. hermannas

Karlas Bruno von François‘as (January 31,

1856 – May 15, 1933), vadovavęs 1-ajam

8-osios armijos korpusui, buvo įsitikinęs,

kad vokiečiai, būdami geriau parengti,

nugalės rusus, tad savo iniciatyva ataka-

vo rusus ties stalupėnais, ir lengvai juos

sutriuškino. paskatinti nedidelės perga-

lės, 8-osios armijos vadai nusprendė ru-

sus pulti ties Gumbine, bet dėl veiksmų

nekoordinuotumo rugpjūčio 20 d. patyrė

netikėtą pralaimėjimą, ir teko atitraukti

pajėgas iki insterburgo-angerburgo lini-

jos. 8-osios armijos vadas prittwitzas su-

nerimo bijodamas, kad jo armija nepapul-

tų tarp dviejų rusijos armijų, kurioms va-

dovavo rennenkampfas ir samsonovas,

ir įsakė atsitraukti iki vyslos, palikdamas

rytprūsius rusams.

tas sprendimas, kaip manė Moltkė, ap-

sunkino vokiečių pozicijas, atverdamas

rusams kelią į Berlyną,. siekdamas pa-

taisyti padėtį, jis vietoj prittwitzo paskyrė

paulvoną hindenburgą ir erichą luden-

dorfą, iš vakarų fronto perkėlė tris korpu-

sus ir kavalerijos diviziją, kas, kaip mano-

ma, sužlugdė vokietijos judėjimą vakarų

4. Dail. Paul Wissart. Belgijos medalių meno draugijos medalis, skirtas sąjungininkų (antantės) armijoms Belgijoje 1914 m. rugsėjo–spalio mėn. pagerbti. Belgija, 1921. Nn 34415.

74

Rusijos imperijos propa-gandiniai medaliai:

1914 metai: „1914 metų karas“, Nn 26367,

Nn 26368;

„Už 1914 m. mobilizacijos vykdymą“, Nn 26369;

„Didysis tėvynės karas 1914 m.“, Nn 26909; „

Rusai – broliams lenkams“, Nn 26910.

Nn 26367

Nn 26909

Nn 26368

Nn 26910

Nn 26369

Pirmojo Pasaulinio karo atsPindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir ProPagandiniai medaliai

75

fronte. Bet Gumbinės mūšio metu pas

žuvusį rusijos karininką rado užrašus su

tolimesnio rusijos puolimo planais, pagal

kuriuos rennenkampfo armija turėjo Mo-

zūrijos ežerus apeiti šiaurėje ir pulti ins-

terburgo-angerburgo liniją, o samsono-

vo armija, kirsdama lotzen-ortelsburgo

liniją, turėjo smogti vokiečiams iš flango.

Žinodami rusų planus, hindenburgas ir

ludendorfas sustabdė traukimąsi ir su-

rengė kontrapuolimą prie tannenbergo

rugpjūčio 26–30 d., žinomą rusams kaip

„samsonovo katastrofa“: samsonovo ar-

mija buvo visiškai sutriuškinta, ir samso-

novas, pabėgęs iš mūšio lauko, nusižudė.

Bet rytprūsiuose vis dar judėjo rennen-

kampfo armija.

pergalė padėjo pagrindą pirmajam Mozū-

rijos ežerų mūšiui, kuris įvyko už savaitės.

tačiau vokietijos sąjungininkės austri-

ja-vengrija pralaiminėjo Galicijoje: rugpjū-

čio 23 d. – rugsėjo 11 d. vykusiame mūšyje

prie lembergo (dabartinė ukraina), trau-

kiantis austrų pajėgoms, dauguma slavų

karių bėgdami iš mūšio lauko pasidavė.

Jame rusija paėmė 130 000 belaisvių, o

iš viso austrai neteko 324 000 karių. rusų

nuostoliai irgi buvo dideli – 225 000, iš jų

40 000 belaisvių. rusai pažengė per 160

km link Karpatų, apsupo austrus peremyš-

lio (przemyśl) tvirtovėje, kurios apsuptis

tęsėsi 100 dienų. rusų pergalės Galicijoje

leido rusijoje numalšinti visuomenės pa-

niką po pralaimėjimų rytprūsiuose.

6. Dail. Patzo GFM Hindenburg. Pergalėms prieš Rusijos kariuomenę pagerbti skirtas medalis. Vokietija, 1914. Nn 42581.

76

rugpjūčio 23 d. Japonija prisijungė prie

sąjungininkų paskelbdama karą vokieti-

jai, ir rusija iš rytų galėjo perkelti dideles

pajėgas į lenkiją. puolimas Galicijoje kėlė

grėsmę Krokuvai, ir rusai rengėsi iš lenki-

jos pulti sileziją – pagrindinį vokietijos pra-

monės regioną. norėdami pašalinti grės-

mę silezijai, vokiečiai baigiantis rugsėjui

pradėjo varšuvos puolimą, bet gausesnės

rusų pajėgos apsaugojo miestą, ir vokie-

čiai su dideliais nuostoliais buvo priversti

atsitraukti.

tačiau, prasidėjus 1915 metams, vokiečių

ir austrijos-vengrijos kariuomenės skynė

pergalę po pergalės. Šiose kovose nuo pat

pradžių dalyvavo generolas otto ernstas

vincentas leo von Belowas (1857–1944).

Jis karą pradėjo 1914 m. rugpjūčio 1 d.

vadovaudamas 8-osios armijos 1-ajam

rezervo korpusui. Jis vadovavo pajėgoms

Gumbinės, tannenbergo ir Mozūrijos eže-

rų mūšiuose, ir už gerą vadovavimą jau

lapkričio mėn. buvo paskirtas vadovauti

8-ajai armijai antrajame Mozūrijos eže-

rų mūšyje (1915 vasaris), nemuno armi-

jai (vėliau pavadintai 8-ąja armija) Kuršo

puolime (1915 gegužis). Jo vadovaujama

vokietijos kariuomenė peržygiavo lietuvą

ir įžengė į Kuršą, pasiekdama vakarinės

dvinos baseino pietus.

Be gausybės mirčių, kovos veiksmai atne-

šė iki tol nežinoto masto tragedijų. vienas

7. Dail. A. Hartig. Austrijos-Vengrijos pėstininkų generolo, generalinio štabo vadovo (1906–1916) Conrad Von Hötzendorf pagerbimo medalis. 1914–1915. Austrija, 1915. Nn 34412.

Pirmojo Pasaulinio karo atsPindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir ProPagandiniai medaliai

77

8-9. Dail. O. Thiede. Medaliai, pagerbiantys Austrijos-Vengri-jos kariuomenės generolą Herman Kövess von Kövessháza:

1914 m. vadovavo puolimui prieš Rusiją Galicijoje, 1915 m. kovoms su Serbija. Austrija, 1915, Nn 34414; Austrija,

1916, Nn 34413.

iš tokių tragiškų įvykių buvo luzitanijos,

registruotos Britanijos laivų registre kaip

britų karo veiksmuose dalyvaujančio lai-

vo, katastrofa. 1915 gegužės 7 d. vokiečių

povandeninis laivas u20 torpeda nuskan-

dino ties airija iš Jav plaukiantį laivą, ku-

riame plaukė 2000 keleivių – nuskendo

1201 žmogus, tarp jų 128 Jav piliečiai.

sąjungininkai šį įvykį spaudoje nušvietė

kaip didžiulį vokietijos karo nusikaltimą,

o nuotaikas vokietijoje atspindi dailininko

Karlo Goetzo (1875–1950) iš Miuncheno

sukurtas medalis, smerkiantis laivo sa-

vininkų pelno troškimą ir panaudojimą jį

keleiviams pervežti. (nors vokietija nuo

balandžio 22 d. per Jav spaudą platino

skelbimus apie jos vykdomą povandeninį

karą prieš Britanijos tiekimo maršrutus

Britanijos teritoriniuose vandenyse ir ragi-

no atsisakyti kelionių į Britaniją laivu.) Kai

į Britanijos žvalgybos rankas pakliuvo šis

78

Kairėje ir žemiau: Dail. O. Thiede. Austrijos kavaleris-tų mokyklos profesorius generolas Georg Von Waldstätten. Austrija, 1918. Nn 34411.

79 psl. viršuje kairėje Propagandiniai medalionai, skirti

mūšiuose žuvusiems Vokietijos kariams atminti, pagaminti Berlyno monetų

kalykloje Rudolf Kube užsakymu: karas su Japonija – Tsingtau apsiaustis 1914 rugpjūčio 27 – lapkričio 7 d. Vokietija,

1914–1918, Nn 31005.

medalis, ji, pasinaudodama dailininko įvel-

ta klaida – medalio įraše laivo nuskandini-

mo data yra gegužės 5 d. vietoj gegužės

7 d., pradėjo platinti medalį ir pavertė jį

stipriu antivokiškos propagandos įrankiu.

dėl po šios tragedijos pasaulyje kilusio pa-

sipiktinimo vokietija prieš skandindama

laivus perspėdavo ir leisdavo keleiviams

išlipti.

79

Nn 31005

Nn 95983

Nn 26863 Nn 31002

14. Kryžius „Už kultūrą“. Britų imperija, 1916, Nn 95983.

13. Propagandinis menas: Dail. Karl Goetz (1875–1950). „Luizi-tanijos medalionas“. Vokietija, 1915, Nn 31002.

12. Medalis „GENERAL D. INF. -- OTTO V. BELOW“ (Šiaulių, Friedrichstadt, Lennewaden, Aleksandrovsko paėmimas). Gamino Lorenz Christian Lauer, Vokietija, Niurnbergas, 1914, Nn 26863, A9 7983.

15. Medalis „GENERALFEL-DMARSCHALL FREIHERR. V.D. GOLTZ“. Gamino Lorenz Chris-tian Lauer, Vokietija, Niurnber-gas, 1916, Nn 31001.

Nn 31001

80

16. Dail. Charles Pillet. Medalis Verdeno mūšio herojams pagerbti. Prancūzija, 1916, Nn 93252.

dar vienu sėkmingos britų propa-

gandos pavyzdžiu laikomas geleži-

nius ryžius „už kultūrą“, platintas

tarp Britanijos karių iš viso pasaulio

(n. Zelandijos, australijos, Kana-

dos). Jis atkartoja pagrindinio kari-

nio vokietijos apdovanojimo „Ge-

ležinio kryžiaus“ formą, pakartoda-

mas pagrindines britų propagandi-

nes tezes 1916 m., kad karas vyksta

už kultūros ir civilizacijos apsaugoji-

mą nuo vokiško barbariškumo.

1914 m lapkričio mėnesį osmanų

imperija atvėrė frontus Kaukaze, vi-

duriniuose rytuose ir sinajuje. 1915

m. antantės nares (arba „sąjungi-

ninkes“ – prancūziją, didžiąją Bri-

taniją, rusiją ir serbiją, Belgiją) pa-

rėmė italija, o Centrinį Bloką – Bul-

garija. vokietijos herojumi kovose

prieš indų ir britų kariuomenę tapo

generolas wilhelmas leopoldas

Colmaras baronas von der Goltzas

(1843–1916), gimęs rytprūsiuose ir

laikomas pagrindiniu to meto karo

teoretiku. 1914 m. rugpjūtį jis buvo

paskirtas vokietijos užimtos Belgi-

jos dalies generalgubernatoriumi.

prasidėjus karui rytuose, buvo per-

keltas ten padėti otomanų sultonui

Mehmedui v. turkijoje jis vadovavo

143 dienas trukusiai generolo Char-

leso townshendo kariuomenės ap-

Pirmojo Pasaulinio karo atsPindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir ProPagandiniai medaliai

81

17. Dail. F. Gilbault. Prancūzijos premjero (1906-1909, 1917-1920) G. Clemenceau, atvedusio Prancūziją į pergalę, medalis. Prancūzija, 1918, Nn 92595.

siausčiai Kuto mieste, po kurios generolo

towshendo kariai 1916 m. balandžio 29

d. pasidavė. netrukus jis mirė, kaip mano-

ma, nunuodytas turkų nacionalistų.

1916 m. vasario 21 d. prasidėjo vienas kru-

viniausių pirmojo pasaulinio karo susidū-

rimų. vokietija buvo įsitikinusi, kad vokie-

čiams gali pavykti parklupdyti prancūziją

suduodami vieną stiprų sekinantį smūgį,

po kurio ji nebegalėtų atsigauti. tam buvo

pasirinkta verdeno tvirtovė ir ją supantys

įtvirtinimai Mezo (Maso) upės krantuose.

po neregėto masto artilerijos apšaudymo

vokietija pradėjo puolimą ir per keturias

dienas pasiekė douaumonto tvirtovę ir ją

užėmė. tuo metu atvyko prancūzų, vado-

vaujamų generolo henri pétain‘o, pasti-

prinimas. prancūzams pavyko sustabdyti

tolimesnį puolimą, ir per kovo-balandžio

mėnesius kalvos ir griovos į vakarus nuo

Mezouopės ir į šiaurę nuo verdeno tapo

nuolatinių kovų arena. atakos, kontrata-

kos, nuolatinis pozicijų keitimasis. iki lie-

pos mėnesio vokietija suprato, kad planas

užimti verdeną ir palaužti prancūzijos ka-

riuomenę žlugo. iš abiejų pusių kariuome-

nės neteko maždaug po 400 tūkst. žmonių

ir daugybės technikos. iki lapkričio pran-

cūzija atsikovojo visas anksčiau prarastas

pozicijas.

82

Šis žiaurus karas nugalėtojų buvo įvar-

dintas didžiuoju karu už civilizaciją ir iki

antrojo pasaulinio karo buvo vadinamas

pasauliniu karu, arba didžiuoju karu. skai-

čiuojant žuvusiuosius ir sužeistuosius, da-

lijant apdovanojimus, buvo tikimasi, kad

toks karas daugiau niekada nepasikartos.

Jo mūšiams ir dalyviams atminti išleisti

medaliai atspindi tą daugybės aukų parei-

kalavusį karą.

18. Vaivorykštės ordinas, JAV įsteigtas Pirmojo pasaulinio karo dalyviams. Nn 31018, Nn 30693

Pirmojo Pasaulinio karo atsPindžiai numizmatikos rinkiniuose: atminimo ir ProPagandiniai medaliai

83

Nn 26911 Nn 93225 Nn 95983

Nn 31018

t u r i n y s ↑

84

susitiKiMe aNtaNo žMuiDziNaViČiaus NaMuose:

malonIos menotyros

ATRAdImŲ akImIrkos

J u r G i t a r i M K u t ė - v a i n i u v i e n ė

2015 m. liepos 20 d. – rugsėjo 20 d. a. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rin-

kinių muziejuje veikė paroda „susitikimai“. pirmą kartą muziejuje buvo

eksponuojami dr. Jauniaus Gumbio kolekcijos darbai, susiję su dailininko

a. Žmuidzinavičiaus namų istorija. parodos koncepciją sudarė dvi dalys.

iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, kad kontrasto principu sujungti du

skirtingi žanrai – portretas ir peizažas – lyg ir neturi sąskambių tarpusa-

vyje. tačiau šiuo atveju suvokimo semantika keitėsi priešinga kryptimi.

nusidriekė jungtys su laikotarpiu, amžininkų biografinėmis sąsajomis,

menotyros kryptimis, kultūriniais-istoriniais pjūviais. dažniausiai tai buvo

aiški sąveika su konkrečiu miestu – Kaunu.

85

PORTRETuOSE ATVIRAS ŽVILGSNIS Į SAVE

pirmoje parodos dalyje buvo eksponuoti lietuvių tapybos klasikų sukurti

iškilių asmenų portretai. reta galimybė išvysti tokius kūrinius, kuriuose

tiek kūrėjas, tiek portretuojamasis susipina į vieną nenutrūkstamą chres-

tomatinę klasikos grandinę. per reprezentatyvų portreto žanrą žvelgia-

me į moderniosios lietuvių dailės pagrindus.

parodoje eksponuotas antano samuolio

(1899–1942) ekspresyvios tapysenos ir

sodrios koloristikos autoportretas, nu-

tapytas studijuojant Kauno meno mo-

kyklos Justino vienožinskio studijoje. tai

jauno dvidešimt šešerių metų dailininko

atviras žvilgsnis į save. 1925 m. autopor-

trete a. samuolis tvirtas, degančiu žvilgs-

niu. Kolega ir bendramintis dailininkas

neemija arbitblatas apie a.  samuolį pri-

simins: „samuolyje buvo tiesa, buvo gar-

bingumas ir ... vienišumas. Jis visas savo

tapyboje.“ (samulevičius r. Baltoji obelis.

vilnius: vaga, 1985, p.  22) „samuoliš-

ka“ radikaliai kitokia tapybos energija ir

šiandien pulsuoja kūriniuose. trumpas

dailininko kūrybinis kelias buvo tikslin-

gas, brandus, tačiau tragiškas. visuose

žinomuose a. samuolio autoportretuose

juntamas tikrumas, nuogas stovėjimas

prieš save ir žiūrovą. Šiuo atveju tai jau-

no, degančio žmogaus žvilgsnis, kuris

išduoda psichologinę būseną. prof. anta-

nas andrijauskas, išsamiai pristatęs a. sa-

muolio kūrybą, rašys: „Greta Čiurlionio tai

buvo vienas pirmųjų ir retų iki abstrakci-

jos tendencijų iškilimo mūsų dailininkų,

kurie vengė valstietiškai dailės tradicijai

būdingo užgriozdinimo nereikalingomis

detalėmis, formomis. Jam svetima beveik

patologiška, daugeliui amžininkų būdin-

ga tuščios erdvės baimė ir, priešingai, ryš-

kėja tik intelektualiausiems menininkams

būdingas potraukis neišsakymo, esteti-

nės užuominos plačiau menotyrinėje li-

teratūroje žinomam nonfinito principui.“

(andrijauskas a. antano samuolio tapybi-

nė ekspresija. LOGOS, 2008, nr. 54 (sausis

kovas), p. 130–131)

dailininko J. vienožinskio mokinys a. sa-

muolis suformavo nacionalinės tapybos

pagrindus. daugeliu atvejų menotyroje

galima kalbėti apie savitą samuolio įta-

ką daugeliui tapytojų kartų, kai radikaliai

pakinta lietuviškos estetikos samprata

dailėje.

86 psl. Antanas Samuolis (1899-1942) Autoportretas. 1925 Dr. Jauniaus Gumbio kolekcija

86 SuSitikime AntAno ŽmuidzinAvičiAuS nAmuoSe: mAlonioS menotyroS AtrAdimų AkimirkoS

87

Du DAILININKAI, Du LIKIMAI

Mstislavo dobužinskio (1875–1957) pieši-

nys, kuriame manieringai pieštuku atliktas

vlado eidukevičiaus portretas (1934), yra

svarbus Kauno 4 deš. kultūrinio gyvenimo

liudijimas. du asmenys, kurių skirtingi gy-

venimo keliai, susitinka ir lieka mene amži-

nai. 1929 m. M. dobužinskis grįžo į Kauną.

1929–1930 m. vadovavo Kauno meno mo-

kyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos

studijoms. 1930 m. Maironio gatvėje įkūrė

privačią meno studiją, kuri veikė iki 1933

metų. nuo 1931 m. valstybės teatre dirbo

scenografu. 1933 m. dalyvavo kuriant lie-

tuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto žen-

klus, dalyvavo senovės paminklų apsaugos

ir restauravimo darbuose. 1939 m M. do-

bužinskis išvyko į londoną rengti persona-

linės darbų parodos. ten jį užklupo antra-

sis pasaulinis karas. Kurį laiką dailininkas

gyveno paryžiuje, vėliau – Jav. Į lietuvą

nebegrįžo. Mirė niujorke 1957 m., palaido-

tas paryžiuje. Biografiniai faktai atskleidžia

dailininką buvus neeilinį, kosmopolitišką

kūrėją, tikslingai ėjusį plačiu kūrybos keliu.

Kitoks buvo vlado eidukevičiaus kelias.

dvidešimtį metų blaškėsi po europą: pe-

terburgas, Maskva, Miunchenas, Berly-

nas, olandija, Šveicarija, italija, Madridas,

roma, Korsika... Gyveno skurdžiomis są-

lygomis, vienišas, dažnai badavo, bet degė

kūrybine ir nepasotinama meno aistra.

„Mokėdamas rusų, prancūzų, anglų, italų,

vokiečių, latvių kalbas, jis rašytojų gimtą-

ja kalba skaitė puškino ir lermontovo, a.

Bloko ir J. rainio, Francua villon, roberto

Bernso, vordsvorto, ankstyvuosius villiam

Bleiko kūrinius. ‹...› nepaprastai mėgo mu-

ziką. daugelio kompozitorių kūrinius mo-

kėjo mintinai ir juos niūniuodavo. Jo mėgs-

tamiausi – Bachas, vivaldi, liuli, Musorgs-

kis, Bethovenas. ypač jį žavėjo Čiurlionio

muzika ir tapyba.“ (Gudynas p. Vladas Eidu-

kevičius 1891–1941. vilnius: vaizdas, 1963,

p. 14)

1932 m. v. eidukevičius grįžo į lietuvą. tai

buvo laikotarpis, kai menininkas pajuto

savo kūrybinę brandą: „lietuvoje man pa-

aiškėjo mano darbo tikslai, subrendo tech-

nika, išsilygino dažų derinimas, ir, bendrai,

mano menas paūgėjo.“ (Ten pat, p. 15.)

M. dobužinskio piešinyje – v. eidukevičius

septyneri metai iki lemtingos 1941 m. bir-

želio 22 d. vokiečių šūvio, taip netikėtai

nutraukusio menininko gyvenimą. v. eidu-

kevičiaus kūrybinis palikimas išblaškytas.

Menotyros analizėse pristatomi paskuti-

niųjų metų darbai, kurie dažnai be parašų,

sukūrimo datų, tik brūkštelint – „vladas“.

88

BIČIuLIO PORTRETAS

vienijo artima pasaulėžiūra ir meno užda-

vinių samprata.“ (Mulevičiūtė J. Moderniz-

mo link. dailės gyvenimas Lietuvos Respu-

blikoje 1918–1940. Kaunas: nacionalinis

M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2001, p.

111–112)

ir nors portretas turi reprezentatyvaus

žanro bruožų, tačiau juntama, kad tapy-

tojas nebuvo ribojamas užsakomiesiems

kūriniams būdingo ir dažnai kūriniuose

atsispindinčio kūrėjo ir užsakovo san-

tykio. darbas alsuoja šiluma, jautrumu,

laisva, nesukaustyta tapysena. J. Keliuotis

įamžintas kaip mąstytojas intelektualas,

tvirtai tikintis tarpukario europos meno

ideologijos idėjomis.

Kultūros veikėjų giją tęsia adolfo valeškos

(1905–1994) tapybos darbas „Jauno vyro

su skrybėle portretas“ (1932), kuriame

įamžintas Juozas Keliuotis. tuo metu, kai

buvo nutapytas šis portretas, abu vyrai

aktyviai dalyvavo lietuvos kultūriniame

gyvenime, buvo artimi draugai ir bendra-

minčiai. tai laikotarpis, kai modernistinė

dailė artimai sąveikavo su avangardine

spauda. Kauno meno mokyklos auklėti-

niai 4 deš. buvo veikiami keturvėjininkų,

trečiafrontininkų, tačiau tik „naujosios

romuvos“ publikacijos paliko išties svarų

pėdsaką lietuvos kultūriniame gyvenime.

Šiuo laikotarpiu dailininkas a. valeška ak-

tyviai dalyvavo dailės parodose, 1934  m.

Kaune surengė personalinę parodą. Kūry-

binę, kultūrinę veiklą derino su adminis-

traciniu darbu. Jo iniciatyva buvo įkurtas

Bažnytinio meno muziejus, kuriam 1935–

1940 m. vadovavo.

portreto nutapymo laikotarpiu Juozas

Keliuotis buvo kultūros žurnalo „naujoji

romuva“ leidėjas ir redaktorius. „dailės

srityje leidinys buvo glaudžiai susijęs su

nepriklausomųjų dailininkų draugijos vei-

kla. Šios organizacijos pirmininką adolfą

valešką ir „naujosios romuvos“ redakto-

rių Juozą Keliuotį siejo nuoširdi draugystė,

SuSitikime AntAno ŽmuidzinAvičiAuS nAmuoSe: mAlonioS menotyroS AtrAdimų AkimirkoS

89

dailininkas neemija arbit Blatas (1909–

1999) gimė Kaune. studijavo Kauno meno

mokykloje. tai išskirtinio tarptautinio kū-

rybinio kelio litvakų dailininkas, paryžiaus

meno mokyklos studentas: „Jokūbo Me-

senbliumo ir Justino vienožinskio mokinio

kūrybai lemiamos įtakos turėjo sąlytis su

moderniąja daile bei menų sostinėje už-

simezgusi draugystė su gyvaisiais moder-

nizmo klasikais – Maurice‘u utrillo, pierre‘u

Bonnard‘u, pablo picasso, Maurice‘u de

vlamicku ir kt. paryžius subrandino ir at-

skleidė atpažįstamą ekspresyvų, sponta-

nišką meninį a. Blato braižą.“ (Mažeikienė

i. arbit Blato sugrįžimas. Lietuvos dailės mu-

ziejaus metraštis. 2011, nr.15, p. 57)

režisieriaus Juozo vaičkaus portretas

(1930) žymi laikotarpį, kai menininkas ta-

pyboje dar naudojo santūrų, niūroką mo-

nochrominį koloritą. n. arbit Blato kūrybą

tyrinėjusi ilona Mažeikienė rašo: „1926–

1939  m. gyvendamas paryžiuje, a.  Blatas

nenutraukė ryšių su lietuva. pas tėvus

grįždavo kasmet. Jo pastangomis 1932 m.

rudenį nepriklausomybės aikštėje pradėjo

veikti pirmoji privati dailės galerija, kurioje

savo kūrinius eksponuodavo tiek vietos,

tiek užsienio menininkai.“ (Ten pat, p. 59)

todėl nėra stebėtina, kodėl menininkas

tapo tuo metu gerai Kaune žinomą tauti-

nės teatrinės kultūros kūrėjo portretą: „di-

džiausias ir vertingiausias J. vaičkaus nuo-

pelnas – drauge su auklėtiniais ir režisie-

riaus Kastanto Glinskio mokiniais 1920 m.

įkurtas valstybės teatras (dramos vaidy-

kla) Kaune, kurio istorija tebesitęsia iki šiol.

taigi jau vien valstybės teatro sukūrimas

leidžia teigti, kad šis žmogus užbaigė vieną

lietuvos tautodailinio teatro (petras Biels-

kis) istorijos etapą ir perkėlė tautinį teatrą

į profesionalų lygmenį.“ (Guobys a. Juozas

vaičkus – tautinės teatrinės kultūros kūrė-

jas. Lietuvos scena. 2006, nr. 3, p. 5)

n. arbit Blato nutapytame portrete atsklei-

džiamas režisieriaus psichologinis paveiks-

las. amžininkai jį prisimena kaip išdidų vi-

sada puošnų kūrėją, išskirtinio talento pe-

dagogą, prikėlusį lietuvišką teatrą. „neatsi-

tiktinai stasys Šilingas dar 1940 m. apie J.

vaičkaus nuopelnus lietuvos kultūrai taip

rašė: „tai buvo didelės dvasios vyras greta

Žemkalnio – vydūno – tado daugirdo – ru-

cevičiaus – strazdo – atsistojęs ir lydimas

daugybės, daugybės tų, jau pamirštų, ne-

žinomų teatro karių, kurie po visą lietuvą

ir visur rusijoje, vokietijoje, amerikoje,

kur tik būta lietuvio, sėjo savojo lietuviško

meno grūdą.“(ten pat, p. 7.)

N. ARBITBLATO POTėPIAI

90

SuSTABDyTOS AKIMIRKOS

lietuvos Ministro pirmininko Juozo tūbelio

portretas santūrus tiek spalvine, tiek tapy-

bine prasme. Šiuo atveju juntamas oficialus

dailininko ir portretuojamojo santykis. Grei-

čiausiai tai yra vienas iš paskutinių žinomų

portretų. 1939 m. rugsėjo 1 d. tūbelių šei-

mą sukrėtė žinia apie europoje prasidėjusį

karą. rugsėjo 30 d. J. tūbelis mirė.

puošnumu ir oficialumu parodoje dvelkia

petro Kalpoko (1880–1945) nutapytas kanau-

ninko Kazimiero prapuolenio portretas (1928).

paveikslo sukūrimo laikas sutampa su aktyviu

dailininko kūrybiniu laikotarpiu. 1928 m. su-

rengta didelė personalinė p. Kalpoko paroda,

lietuvių dailės draugija išleido „petro Kalpoko

apžvalginės parodos katalogą“.

Kazimieras prapuolenis paveiksle vaizduo-

jamas itin reprezentatyviai. Kanauninkas,

pirmasis neoficialus lietuvių atstovas vati-

kane, lietuvos istorijos tyrinėtojas, publi-

cistas, aktyvus visuomenininkas nutapytas

su kunigo sutana ir valstybiniais apdova-

nojimais: lietuvos didžiojo kunigaikščio

Gedimino ordino riterio kryžiumi, vytauto

didžiojo ordino Karininko kryžiumi.

vėlyviausiais parodoje yra Kazio varnelio

(1917–2010) tapytas generolo Mykolo vely-

kio portretas (1942).

užsakomojo portreto tematiką tęsia Justi-

no vienožinskio (1886–1960) nutapyti tū-

belių šeimos portretai (1936 m.). Jadvygos

tūbelienės portretas subtilus, persmelktas

elegancija ir rafinuotumu, romantiškų, švel-

nių atspalvių, alsuojantis šiltu dailininko

santykiu su portretuojamąja. paveikslas

– tikras moteriško žavesio atspindys. am-

žininkų atsiminimuose ir istoriografijoje

pabrėžiamas šios moters proto aštrumas,

diplomatinis talentas, dalykiškumas. Jadvy-

ga Chodakauskaitė-tūbelienė yra žinoma

kaip pirmosios lietuvos respublikos ilga-

mečio Ministro pirmininko ir tautininkų

partijos vadovo Juozo tūbelio žmona ir

prezidentienės sofijos smetonienės sesuo.

Ji buvo žinoma visuomeninė veikėja, aktyvi

lietuvos moterų socialinės veiklos ir lab-

daros organizacijų narė. aktyviai dalyvavo

lietuvos politiniame gyvenime. dr. ingrida

Jakubavičienė rašo:„ J. tūbelienė – labai

ryški asmenybė. Ji išsilavinusi, ambicinga,

drąsi ir net linkusi į avantiūrizmą, tačiau

kartu karšta patriotė, energinga jaunos

valstybės tarnautoja, aktyvi politinių įvykių

dalyvė. visą laiką ji išliko ištikima savo vyro

J.  tūbelio ir svainio a.  smetonos politinių

planų rėmėja.“ (Jakubavičienė i. Jadvygos

Chodakauskaitės-tūbelienės visuomeninė

ir politinės veiklos epizodai (1918–1940 m.).

Istorija. 2013/14, nr. 92, p. 32.)

SuSitikime AntAno ŽmuidzinAvičiAuS nAmuoSe: mAlonioS menotyroS AtrAdimų AkimirkoS

91

Justinas Vienožinskis (1886-1960), Jadvygos Tūbelienės portretas. 1936. Dr. Jauniaus Gumbio kolekcija

92

K. varnelis nuo jaunystės domėjosi istorija,

kolekcionavimu. paveikslo sukūrimo laiku

vadovavo Bažnytinio meno muziejui Kau-

ne. 1943  m. studijavo vienoje, vaizduoja-

mojo meno akademijoje (Akademie der

Bildenden Künste), ten 1945 m. įgijo Akade-

mischer Maler diplomą. Šio užsakymo išpil-

dymas finansiškai prisidėjo prie dailininko

galimybės keliauti ir mokytis užsienyje.

1949  m. persikėlė į Jav ir apsigyveno Či-

kagoje. vieno iš žinomiausių pasaulyje op

arto kūrėjų sukurtame portrete juntama

naujojo daiktiškumo stilistika. reprezenta-

tyvus žanras derinamas su drąsiomis kūry-

binėmis paieškomis.

lietuvos kariuomenės kūrėjas, pirmojo

ir antrojo ministrų kabinetų krašto ap-

saugos ministras, generolas leitenantas

Mykolas velykis paveiksle vaizduojamas

stovintis prie lango, pro kurį tolumoje ma-

tyti Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų

ir Kauno šv. pranciškaus Ksavero bažnyčių

bokštai. Šiame paveiksle jis vaizduojamas

be karinės uniformos.

M. velykis dėstė aukštuosiuose karininkų

kursuose ir Karo mokykloje. rašė leidi-

niams „Kariūnas“, „lietuvos žinios“, buvo

ekonominės karių bendrovės pirmininkas.

1939 m. generolas M. velykis įkūrė likerių

fabriką, buvo „vikers“ firmos atstovas lie-

tuvoje. 1944 m. atšventęs savo 60-metį,

buvo suimtas ir kalinamas Kauno bei vil-

niaus kalėjimuose. 1946 m. ištremtas į si-

birą. 1951 m. nuteistas, archangelsko lage-

riuose kalėjo 25 metus.

PAVEIKSLAS NR. 133

toje lietuvių dailės parodoje. Šią parodą

perkėlus į rygą, parduotas rašytojui pra-

nui Mašiotui. Švęsdamas savo 60 metų

ir 35 metų kūrybos jubiliejus dailininkas

apibendrino: „Įžymesniais savo kūriniais

esu linkęs laikyti: susigriežimą (Carnegi

Muziejuj, pittsburgh, pa. u.s.a., o antras jo

variantas – v. d. muziejui), rytmečio gies-

mė (Šv. Kazimiero Moterų vienuolyne, Chi-

antroje parodos dalyje kvietėme lanky-

tojus į išskirtinį susitikimą. pirmą kartą a.

Žmuidzinavičiaus namuose eksponuo-

tas vienas iš garsiausių dailininko antano

Žmuidzinavičiaus peizažų – „dzūkų bajorų

kaimelis ii“ (1910). ilgus metus šio paveiks-

lo istorija nebuvo žinoma. paveikslas, ku-

riam a. Žmuidzinavičius paveikslų registre

davęs nr. 133, buvo eksponuotas ketvir-

SuSitikime AntAno ŽmuidzinAvičiAuS nAmuoSe: mAlonioS menotyroS AtrAdimų AkimirkoS

93

cago, iii.), savo žmonos portretą, sužeistą

šaulių vadą, Žemaičių kapines, dzūkų Ba-

jorų kaimelį...ʺ (Braziulis a. dail. a. Žmui-

dzinavičius apie savo gyvenimą. Trimitas.

1936, nr. 44, p. 1053.)

paveikslo istorija atgijo 2013 m., kai XXvi-

ii vilniaus aukcione šis darbas tapo bran-

giausiai parduotu kūriniu lietuvos meno

rinkos istorijoje. unikalus paveikslo istori-

jos kelias ir vėl žinomas lietuvos kultūri-

niame lauke. tai yra reta ir unikali galimy-

bė išvysti Kurciniškių kaimą autentiškoje

Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966), Dzūkų bajorų kaimelis II. 1910. Kūrinys eksponuotas ketvirtoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje 1910 m. Lietuvių dailės parodoje Rygoje 1910 m. Dr. Jauniaus Gumbio kolekcija

94

XX a. pr. aplinkoje. Žvelgiant į darbą, kiek

ironiškai skamba pavadinime esantis žodis

bajorų. Švelnaus rausvo dangaus fone ant

kalvos glaudžiasi trobesiai šiaudiniais sto-

gais. svarbus sodybas akcentas – puošnus

kryžius ir vieniša pušis. iki skausmo arti-

mas kuklus dzūkijos kaimo vaizdas. Jau-

trus, tikras, nepagrąžintas. Žvelgi į jį iš tolo,

lyg stengdamasis nesutrukdyti tos idiliškos

ramybės ir tylos, kuri sklinda iš šio kūrinio.

1906 m. sukurtas paveikslas „dzūkų bajo-

rų kaimelis i“ yra nacionalinio M. K. Čiurlio-

nio dailės muziejaus nuosavybė ir ekspo-

nuojamas kartu su išgarsėjusiu vėlyvesnio

laikotarpio pakartojimu.

a. Žmuidzinavičiaus peizažams būdinga

tyla, ja persmelkta daugelis kūrinių. 1937

m. sukurtas peizažas „vištyčio ežeras“ (r-

927) atskleidžia a. Žmuidzinavičiaus pei-

zažo kūrimo principus. pirmame plane

medžiai: eglės, pušys, o antrame – vanduo,

kuris horizonte susilieja su dangumi. pa-

veikslo koloritas sodrus, tonai niuansuoti,

ramūs, potėpis lengvas, etiudinis.

a. Žmuidzinavičius – aistringas keliauto-

jas, besąlygiškai mylintis lietuvos žemę.

Keliautojas ir tapytojas, charakteriu pana-

šus į 1943 m. darbe „dailininkas kopose“

(r-1165) įamžintą kitą garsų lietuvį daili-

ninką marinistą Česlovą Janušą. „tapyto-

jas Česlovas Janušas (1907–1993) – vienas

populiariausių lietuvių dailininkų marinis-

tų prieškario lietuvoje ir išeivijoje. didesni

ar mažesni vandens telkiniai lydėjo jį visą

gyvenimą – vandens stichijos apžavėtas,

didesniąją kūrybos dalį skyrė šiam pa-

traukliam ir iš pirmo žvilgsnio paprastam,

bet techniškai gana sudėtingam tapybos

žanrui. pasak dailininko: „Kodėl gi esu taip

pamėgęs jūros vaizdus, kodėl ją vis piešiu?

tai lengviausia – kas nors pasakys, bet štai

ką manau: jūrą piešti nori? turi perskaityti

daug knygų, turi turėti nuovoką apie vėją,

vandenį, judesį, virpėjimą, mechanines jė-

gas, dar ir žinoti – kodėl gi bangos virsta, ir

dar – stebėti pačią jūrą, mėnulį, mėnesie-

nas, saulėlydžius...“ (realistas ar abstrak-

tistas? draugas, 1972 02 12). (Jokubavičie-

nė K. dailininko marinisto Česlovo Janušo

(1907–1993, Jav) kūrinių ekspozicija „prie

Baltijos ir prie atlanto“. www.ldm.lt [priei-

ga internete:http://www.ldm.lt/pdg/Janu-

sas.htm].)

a. Žmuidzinavičius peizažuose meistriškai

perteikė lyrines gamtos nuotaikas, erdvės

įspūdį, šviesos niuansus, faktūrų žaismą.

tapytojo kūriniuose vyrauja realistinis po-

žiūris į natūrą, tačiau juntama aplinkos ide-

alizacija, lyriškumas, romantiškas žvilgsnis

į aplinką. a. Žmuidzinavičius yra vienas

žinomiausių lietuvos peizažo meistrų. lie-

tuvos menotyroje įvardijamas išskirtiniu

lietuviškų ežerų ir lietuviško dangaus dai-

niumi.

SuSitikime AntAno ŽmuidzinAvičiAuS nAmuoSe: mAlonioS menotyroS AtrAdimų AkimirkoS

95

a. Žmuidzinavičius sukūrė apie 2000 dar-

bų, daugiausia aliejinės tapybos. dirbo ir

grafikos srityje. Šiandien a. Žmuidzina-

vičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje yra

saugoma 900 autoriaus darbų. parodoje

Antanas Žmuidzinavičius (1876-1966), Dailininkas kopose. 1943. Dr. Jauniaus Gumbio kolekcija

„susitikimai“ eksponuoti ir muziejuje sau-

gomi kūriniai, lankytojai turėjo galimybę

susipažinti su dailininko kelionėse sukur-

tais etiudais.

t u r i n y s ↑

96

97

KONTušO juOSTŲ rInkInIo IstorIja

r e D a s t u i n i e n ė2015 m. spalio 1 d. Minske, nacionaliniame dailės

muziejuje, buvo atidaryta paroda „Šilko audimo auk-

so amžius“, kurioje buvo eksponuoti mūsų muziejaus

eksponatai – kontušo juostos ir Xvii–Xviii a. didikų por-

tretai. rengiant šią parodą, dar kartelį atidžiau teko

pažvelgti į kontušo juostų rinkinį. apie šias nuostabaus

grožio juostas jau rašyta: rinkinį pristatė dr. a. snitku-

vienė (snitkuvienė a. slucko juostos. Kultūros barai,

1980, nr. 1, p. 66–67), paminėtas jis buvo ir J. Matu-

liauskienės (1924–1971) straipsnyje (Matuliauskienė

J. slucko juostos. lietuvos dailės muziejus. Metraštis,

t. 1, vilnius, 1996, p. 185–203), tačiau visas lietuvoje

esančias juostas į vieną krūvą surinko ir išsamiai mo-

nografijoje pristatė dr. G. M. Martinaitienė (Martinai-

tienė G. M. Kontušo juostos lietuvoje, vilnius, 2006).

todėl dabar norėčiau pažvelgti į muziejaus kontušo

juostų rinkinio istoriją.

Kairėje: Nežinomas dailininkas. XVIII a. pab.Kunigaikščio Jurgio Oginskio portretas

98

nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muzie-

jaus kontušo juostų, jų fragmentų ir litur-

ginių drabužių, pasiūtų iš kontušo juostų,

rinkinį sudaro 21 eksponatas. tai itin ver-

tingаs Xviii  a. lietuvių dailiosios tekstilės

šedevrų rinkinys, kurį sudaro 16 juostų, du

juostų fragmentai ir du arnotai bei stula,

pasiūti iš kontušo juostų. paprastai šios

juostos būna maždaug 3 m 30 cm – 3 m

40 cm ilgio ir 28–40 cm pločio šilkinis arba

pusšilkinis, dažnai paauksuoto sidabro siū-

lais dalinai arba ištisai ataustas raštuotas

audinys, jo abu galai dažniausiai užbaigti

kutais, o visa plokštuma išmarginta smul-

kiais augaliniais, geometriniais arba sun-

kiai nusakomais ornamentais. puošniausi

yra juostos galai, vadinami galvutėmis. Jose

būna įkomponuotos svarbiausios puoš-

menos, išsiskiriančios stambesniu deko-

ru: tai medeliai, krūmeliai, gėlių puokštės

ir rozetės, vazos, staleliai ir panašiai. Kita

juostos dalis – tarp galvučių besitiesiantis

plotas – vadinama vidurine juostos dalimi,

arba kopetėle (nes paprastai ši dalis būna

dekoruota skersinių dryželių ornamentu).

dar vienas būdingas kontušo juostos de-

koro elementas – apvadas, arba bordiūras,

kuris ją aprėmina. Galiausiai – kontušo

juostos galuose prisiūti kutai iš suktų šil-

ko ir metalo gijų siūlų. Juostos dažniausiai

būna dvipusės ar keturpusės (Ten pat, p.

16–17).

Kontušo juosta – tai būtinas bajoriško vy-

riško kostiumo elementas. Ja būdavo su-

juosiamas kontušas. Kontušas – tai ilgas

liemenuotas, nuo talijos platėjantis, prie-

kyje susagstomas drabužis, kurio būdin-

giausios savybės – pečių kirpimas ir nuo

pažasties iki riešo atviros, užverčiamos ant

pečių ir laisvai nuo jų nugaroje kabančios

grynai dekoratyvinės rankovės, vadinamos

letenomis (Ten pat, p. 23). tokios rytų kil-

mės juostos kaip aprangos dalis europoje

plačiai paplito Xvii–Xviii a., bet ypač po-

puliarios tapo lenkijos Karalystėje (lK) ir

didžiojoje lietuvos Kunigaikštystėje (ldK).

Čia ir pradėjo steigtis svarbiausios juos-

tų manufaktūros. steigėjai, iniciatoriai ir

globėjai buvo ldK didikai – kunigaikščiai

radvilos ir grafai tyzenhauzai. radvilos

įsteigė savo manufaktūrą slucke, o tyzen-

hauzai – Gardine. Kontušo juostos dėl savi-

to meninio stiliaus ir prabrangių medžiagų

(austos iš šilko, sidabro ir auksuoto sidabro

gijų) buvo brangios, jų kaina tuo laiku svy-

ravo nuo 5 iki 50 dukatų (Matušakaitė M.

Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, vilnius, 2003,

p. 26), todėl jas galėjo įsigyti ir dėvėti tik

kilmingi bajorai ir didikai, taip parodydami

savo socialinę padėtį visuomenėje. (duka-

tas – auksinė moneta, kurios pastovus svo-

ris yra 3,5 g devyni šimtai aštuoniasdešim-

to prabos aukso, pradėta kaldinti 1284 m.

venecijoje, buvo pastovios masės – 3,5 g ir

prabos – 980 (sajauskas s. Pinigų istorija,

vilnius, 2015, p. 36)).

Kontušo juostų rinKinio istorija

99

Dvipusė keturšonė kontušo juosta. Jono Madžarskio manufaktūra, Sluckas, LDK, 1767–1780

100

Muziejuje saugomos juostos austos įvai-

riose manufaktūrose: trys – slucke (ldK)

Jono Madžarskio (Ioannes Madzarski, Jan

Madżarski, Йохан Маджарский, ?–1800 /

1801) manufaktūroje (1767–1780), kitos

trys – Karališkajame šilkinių audinių ir juos-

tų fabrike (1768–1780) Gardine (ldK), vie-

na – aleksandro unrugo (Aleksander unrug,

Александр Унруг) manufaktūroje (1781–

1784) Kobylkoje (lK), du objektai – pascha-

lio Jakubovičiaus (Paschalis Jakubowicz,

Пасхалис Якубович, (? – 1816 / 1817) ma-

nufaktūroje (1788–1790) varšuvoje arba

lipkuve (lK), viena juosta – Krokuvoje (lK)

nenustatytose dirbtuvėse, dar viena juos-

ta – Gdanske (lK) Bescho (Beschas, Besch,

Besz) arba p. C. salzhüberio (P. C. Salzhü-

beris, P. C. Salzhüber) manufaktūroje (Xviii

a. ii p.), penkios – lione (prancūzija), trys

juostos-kušakai ir fragmentas – Kupavne

(rusija), viena juosta austa nenustatytoje

dirbtuvėje.

Šis muziejaus rinkinys formuojasi palen-

gva (tikiu, kad dar pateks koks vienas kitas

eksponatas su kontušo juosta), ir kiekvie-

no eksponato patekimo į muziejų istorija

skirtinga.

Juostą, austą Krokuvos dirbtuvėse, 1929-

05-28 valstybės muziejui dovanojo ponas

Jankovičius (Valstybės muziejaus invento-

riaus knyga, p. 70, eil. nr. 1138).

dvi juostas-kušakus kartu su kitais meno

kūriniais 1940-02-13 muziejus nusipirko

iš paskutinės Beržėnų dvaro šeimininkės

grafienės Jadvygos hutten-Čapskienės

(1866–1943) (Vytauto didžiojo kultūros mu-

ziejaus Istorinio skyriaus dienynas, l. 57-58,

eil. nr. 361). 1944-04-21 juostos-kušako

dalis pirkta iš pono Z. Korngoldo (Vytauto

didžiojo kultūros muziejaus Istorinio skyriaus

dienynas, l. 79-80, eil. nr. 446).

du arnotai, pasiūti iš kontušo juostų, į

muziejų atkeliavo iš veikiančių katalikiš-

kų bažnyčių lietuvoje. pirmasis 1980  m.

iš Žaslių šv.  Jurgio bažnyčios, antrasis –

1986 m. iš Kaišiadorių Kristaus atsimainy-

mo katedros.

stulą, siūtą iš lione austos kontušo juos-

tos, muziejus už 600 rb nusipirko iš priva-

taus asmens 1987 m., o juostą, austą Kara-

liškajame šilkinių audinių ir juostų fabrike

Gardine, pirko už 3000 rb 1988 metais. tik

kontušo juostos fragmento, austo Jono

Madžarskio manufaktūroje slucke, pateki-

mo į muziejų istorija nėra žinoma. tačiau

didžiausią dalį – dvylika ypač vertingų kon-

tušo juostų, buvusių Zavišų šeimos rinkiny-

je, 1921 m. valstybės archeologijos komisi-

jai per užsienio reikalų ministeriją dovano-

jo lietuvos patriotė kunigaikštienė Marija

Magdalena Zavišaitė-radvilienė (1861 lie-

pos 8 (varšuva, lenkija) – 1945 sausio 6

(Freiburgas, Šveicarija)). Juostos pateko į

Kontušo juostų rinKinio istorija

101

valstybės muziejų (Valstybės muziejaus in-

ventoriaus knyga, p. 1–2, eil. nr. 3–14) prie

valstybės archeologijos komisijos, bet ka-

dangi šis muziejus realiai patalpų neturė-

jo, tai jos buvo deponuotos Kauno miesto

muziejui (Kauno miesto muziejaus dovanų

knyga, 1921–1924, p. 3–4, eil. nr. 25). apie

tai to meto spaudoje pasirodė žinutė (do-

vana muziejui. Lietuvos balsas,1921-08-27,

p. 3). 1922 m. kunigaikštienė Kauno miesto

muziejui dovanojo 8 Xvii–Xviii a. portretus

iš Zavišų šeimos rinkinio (Kauno miesto mu-

ziejaus dovanų knyga, 1921–1924, p. 17-18,

eil. nr.144–151). 1936 m. valstybės muzie-

jaus ir Kauno miesto muziejaus rinkiniai

buvo perduoti ir perkelti į naująjį vytauto

didžiojo kultūros muziejų (dabar naciona-

linis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dai-

lės muziejus).

Kunigaikštienė Marija Magdalena Zavišai-

tė-radvilienė (Maria Magdalena Radziwiłło-

wa, de domo Zawisza-Kierżgajło, Марыя

Магдалена Радзіві́л, Мария Магдалена

Радзивилл, урождённая Завиша, 1861–

1945) gimė ir augo varšuvoje. tėvas,

grafas Jonas Kazimieras Zaviša-Kęsgaila

(1822–1887), domėjosi archeologija, turėjo

surinkęs vertingą medalių ir monetų kolek-

ciją. Kunigaikštienė gavo gerą namų išsis-

lavinimą. nors šeima dažniausiai gyveno

lenkijoje, varšuvoje, bet šeimoje kalbėjosi

tik prancūziškai arba baltarusiškai. Jau vė-

liau viename iš savo laiškų kunigaikštienė

apgailestavo, kad nemoka lietuviškai ir kad

jau per sena mokytis (Vilniaus universite-

to biblioteka, Rankraščių skyrius, F 110-15

(Magdalenos radvilas 4 laiškai ir 1 telegra-

ma vl. daumantui. 1921 m.)).

Buvo ištekėjusi du kartus. 1882 m. – už

grafo liudviko Krasinskio (1833–1895).

iš pirmosios santuokos turėjo dukrą. su

antruoju vyru Mikalojumi vaclovu radvi-

la (1880–1914), jaunesniu už ją 19 metų,

susituokė 1906 m. londone. Gyveno dau-

giausia Kuchcicų dvare (Baltarusija). vyras

čia išplėtojo medienos verslą, 1911  m.

nutiesė geležinkelį. 1914  m. kunigaikštis

išėjo į karą ir tais pačiais metais žuvo. po

vyro žūties kunigaikštienė tvarkė visus

ūkio reikalus.

Kunigaikštienė radvilienė buvo lietuviškų

katalikiškų organizacijų mecenatė, visuo-

menės veikėja, filantropė. nors tuo metu

ir negyveno lietuvoje, tačiau sekė lietuvių

tautinį ir kultūrinį gyvenimą tiek lietuvoje,

tiek už jos ribų. 1912 m. lietuviams londo-

ne pastatė bažnyčią (Lietuvių enciklopedija,

t. 24, 1961, Bostonas, p. 389). Buvo varšu-

vos lietuvių draugijos globėja, ji leido savo

privačioje ir viskuo aprūpintoje Kūdikėlio

Jėzaus vardo bažnyčioje varšuvos centre

laikyti lietuviams pamaldas lietuvių kalba.

pirmosios lietuviškos pamaldos čia įvyko

1913 m. gegužės 1 d. (v. K. lietuviai kitur.

Viltis, 1913, nr. 50, p. 2–3). ateitininkų or-

102 Kontušo juostų rinKinio istorija

103

ganizacijai kunigaikštienė paaukojo 30 000

litų vertės sidabrinį servizą „saulės“ rū-

mams Kaune statyti (Lietuvių enciklopedija,

t. 1, Bostonas, 1953, p. 342–343). 1914 m.

2 000 rb paaukojo Marijampolės „Žiburio“

progimnazijai, o 1915 m. buvo išrinkta Cen-

trinio lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl

karo šelpti garbės nare (Lietuvių enciklope-

dija, t. 24, Bostonas, 1961, p. 389).

apie šiuos kunigaikštienės darbus gražiai

atsiliepia to meto spauda: ji vadindama ti-

krąja lietuvos bajoraite, dosniąja geradare

ir pan. Kunigaikštienė, nors ir nemokėjo lie-

tuviškai, bet laikė save lietuve ir savo dar-

bais parodė, kad jai rūpi ir lietuvybė, ir kata-

likybė. už tokią veiklą ir nuopelnus lietuvos

vyriausybė kunigaikštienę Mariją Magdale-

ną radvilienę 1930-09-08 apdovanojo 1-ojo

laipsnio didžiojo lietuvos kunigaikščio Ge-

dimino ordinu (Kavaliauskas v. už nuopel-

nus Lietuvai, t. 2, 2003, vilnius, p. 365). po

pirmojo pasaulinio karo apsigyveno Kaune,

vėliau Karaliaučiuje, o nuo 1932 m. Freibur-

ge, (Šveicarija), ten ir palaidota.

dosni kunigaikštienės dovana ir sudaro

muziejaus kontušo juostų rinkinio pagrin-

dą. tai pačios įdomiausios ir vertingiausios

juostos, iš kurių savo grožiu išsiskiria ldK

slucke, J.  Madžarskio manufaktūroje, ir

Gardine, Karališkajame šilkinių audinių ir

juostų fabrike, austos juostos.

Kairėje ir viršuje: Dvipusė kontušo juosta. Jono Madžarskio manufaktūra, Sluckas, LDK, 1767–1780

104

savo grožiu ir meniniu atlikimu išsiskiria

lK, Kobylkoje, austa juosta, apie kurią rašė

paulius Galaunė muziejininko novelėse.

Į šią Kobylkoje austą juostą įsižiūrėjo vie-

nas aistringas senienų rinkėjas dvarininkas

Janušauskas ir panoro gauti ją į savo rinki-

nį. Kolekcininkas pradėjo atakuoti muzie-

jaus direktorių ir siūlė keisti juostą į Xviii a.

laikrodį, gamintą plungėje. aišku, sutikimo

negavo. po kurio laiko vėl atvyko į muzie-

jų su nauju pasiūlymu: jam rūpimą juostą

iškeisti į jo turimą juostą. Kartu atsivežė ir

savo juostą, bet ji buvo tik šilkinė ir pras-

tos būklės – susiūta iš kelių juostos dalių.

aišku, sutikimo ir vėl negavo. Bet juostą

paliko muziejuje, o pats greitai po to mirė

(Galaunė p. Likimo duota. Muziejininko no-

velės, Kaunas, 1998, p. 56–57).

Kontušo juostų rinKinio istorija

105

118 psl ir viršuje: Dvipusės kontušo juostos. Karališkasis šilkinių audinių ir juostų fabrikas, Gardinas, LDK, 1768–1780

106

107

Kairėje: Dvipusė kontušo juosta. Karališkasis šilkinių audinių ir juostų fabrikas, Gardinas, LDK, 1768–1780viršuje: Dvipusė keturšonė kontušo juosta. Šilko fabriko kompanijos nuomota Aleksandro Unrugo manufaktūra, Kobylka, LK, 1781–1784

108

tapo įdomu, kuri gi juosta liko muziejuje ir

kurią kolekcininkas norėjo išmainyti į auk-

sinę juostą. valstybės muziejaus invento-

riaus knygoje radau du įrašus.

2 puslapyje 15 nr. įrašyta Keturių pusių šil-

ko juosta (iš kunigo Smolenskio palikimo) ir

prierašas – Einant Švietimo ministro 1931-

03-11 d. raštu nr. 4638 grąžinta kunigo Smo-

lenskio įpėdinių įgaliotiniui A. Žilinskui.

70 puslapyje 1138 nr. įrašyta Slucko šilki-

nė juosta (Jankovičiaus dovana 1929-05-28).

pagal Galaunės pasakojimą, pati juosta ati-

tinka – yra tik šilkinė ir prastos būklės, bet

pavardė minima ne ta. Greičiausiai tai ir

bus ta juosta, kuri po savininko mirties liko

muziejuje, tačiau kunigaikštienės radvilie-

nės dovanota yra kur kas vertingesnė.

taip jau susiklostė aplinkybės, kad didžiau-

sią kontušo juostų kolekciją turi surinkę

lenkijos muziejai. lietuvoje yra daugiau

nei 150 objektų, saugomų muziejuose, pri-

vačiose kolekcijose, bažnyčiose. lietuvos

dailės muziejus saugo 79 kontušo juostas,

jų dalis ar iš jų pasiūtus objektus, lietuvos

nacionalinis muziejus – 39, nacionalinis

M. K. Čiurlionio dailės muziejus – 21, Šiau-

lių „aušros“ muziejus – 4. nors mūsų mu-

ziejaus rinkinys nėra pats didžiausias, ta-

čiau yra vertingas. palyginkime, kiek lietu-

voje saugo nacionaliniai muziejai ldK sluc-

ko ir Gardino manufaktūrose austų juostų.

lietuvos dailės muziejus turi 25 slucko

manufaktūroje pagamintas juostas ir kitų

eksponatų, pasiūtų iš šios manufaktūros

juostų, bei keturis objektus (tai tik 5 proc.

kolekcijos), išaustų Gardino Karališkajame

šilkinių audinių ir juostų fabrike (nėra išli-

kusios nė vienos visos juostos). lietuvos

nacionalinis muziejus turi 9 slucko manu-

faktūroje austas juostas ir kitų eksponatų,

pasiūtų iš šių juostų, tris objektus (7 proc.

kolekcijos) iš Gardino audyklos (dvi juostas

ir uždangalą, pasiūtą iš kontušo juostos).

nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muzie-

jus saugo 21 objektą. dvi kontušo juostos

ir fragmentas yra austi slucko manufak-

tūroje, trys juostos austos Karališkajame

šilkinių audinių ir juostų fabrike Gardine.

Šios audyklos juostų iki mūsų dienų išliko

mažiausiai (palyginkime: varšuvos nacio-

nalinis muziejus turi 300 juostų kolekciją,

o Gardino audyklos tik 13, tai tik 4 proc.

kolekcijos). 14 proc. M. K. Čiurlionio dailės

muziejaus kontušo juostų rinkinio sudaro

Karališkajame šilkinių audinių ir juostų fa-

brike išaustos juostos. Gal jos nėra tokios

puošnios, kaip slucko manufaktūroje ga-

mintos, tačiau kolekcijose retesnės.

nors ir nedidelis nacionalinio M. K. Čiur-

lionio dailės muziejaus kontušo juostų

rinkinys, tačiau jis yra svarbi lietuviškojo

kultūros paveldo dalis.

Kontušo juostų rinKinio istorijat u r i n y s ↑

109

TERESė OGINSKIENė? portretuojaMoji ir jos fuNDacija

G e n o v a i t ė

v e r t e l K a i t ė -

B a r t u l i e n ė

straipsnyje pateikiama informacija „susigulėjo“ kaip

pagalbinė medžiaga beieškant portretuojamosios

ir bandant įsigilinti į aptariamojo laikotarpio speci-

fiką. pristatoma kunigaikštienės Jadvygos teresės

Zaluskytės skuminienės-tiškevičienės oginskienės

(1726?–1793) gyvenimo faktologinės medžiagos

paieška. savaip įdomi ir aktuali pasirodė šios iški-

lios Xviii a. asmenybės filantropinė veikla, jos įsteig-

ta vilniaus Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglauda. verta

dėmesio ir pačios fundacijos istorija, atspindėjusi is-

torinius lietuvos kataklizmus. Fundacijos kūrimas,

funkcionavimas ir istorija – netiesioginis šaltinis,

padėsiantis charakterizuoti ir portretuojamąją, ir

kunigaikščių oginskių socialinę politiką.

Dešinėje: Jadvygos Teresės Zaluskytės Skuminienės-Tiškevičienės Oginskienės (1726? – 1793) portretas. Nežinomas XVIII a. II p. LDK dailininkas, Drobė, aliejus, 82,2 x 66, Inv. nr. Mt-1378, NČDM

112

Į M. K. Čiurlionio dailės muziejų teresės

oginskienės portretas pateko 1926 m.

kartu su kunigaikščių oginskių dailės ko-

lekcija. portretas ilgą laiką kėlė klausimą,

kuri oginskių giminės moteris, turėjusi

teresės vardą1 čia įamžinta. išeities tašką

tyrimams pasiūlė nugarinėje paveikslo pu-

sėje esantis įrašas: Książna Teresa Oginska

/ fundatorka zakladu / D [Kunigaikštienė

teresė oginskienė / prieglaudos steigėja /

d]. Kol kas žinoma vienintelė oginskienė,

įsteigusi prieglaudą, – tai Jadvyga teresė

Zaluskytė skuminienė-tiškevičienė ogins-

kienė (1726?–1793), Kūdikėlio Jėzaus vai-

kų prieglaudos (Zakład dzieciątka Jesus)

vilniuje steigėja2.

reprezentatyviu kunigaikš-

tienės portretu siekta pa-

brėžti aukštą Jadvygos te-

resės oginskienės padėtį ir

įtaką. Įdomu, kad dailinin-

kas nejaunino kunigaikš-

tienės, o perteikė ją kaip orią garbaus

amžiaus asmenybę. portretuojamoji dėvi

itin prabangius rūbus. tai Xviii a. ii pusei

būdinga karkasinė suknelė ir nėrinių pe-

lerina su nuleistu gobtuvu. iš ankstesnio

dešimtmečio paveldėtas ir konservatyvus

galvos apdangalas – brangių nėrinių kor-

netas, padabintas kokarda. Kairiąja ranka

brangiu inkrustuotu antspaudu ogins-

kienė antspauduoja voką3. anot istorikės

i. Zujienės, antspaudas reprezentacinių

portretų tapyboje siejamas ne tik su pa-

reigybėmis, bet ir su asmens teisingumu

bei dorumu. pavyzdžiui, ldK kancleris

galėdavo netvirtinti dokumento, jei, jo

manymu, šis galėjo prieštarauti valstybės

esminiai žodžiai: Jadvyga Terersė Zaluskytė Skumi-nienė-Tiškevičienė Oginskienė, Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglauda Vilniuje ir Varšuvoje, Oginskių filantropi-nė veikla Vilniuje, Oginskių kolekcijos portretas, vil-niečiai, labdaringa veikla XVIII a. pab. – XIX a.

Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija

1 Gana garsios teresės oginskienės panašiu laikotarpiu žinomos bent trys: teresė vainaitė-oginskie-nė (karaliaus stanislovo poniatovskio teta), teresė Bžostauskaitė-oginskienė (1678–1721) (vitebsko kašteliono žmona, 1718 m. trakų bažnyčios dievo Motinos paveikslui dovanojusi papuošalus) bei teresė Zaluskytė skuminienė-tiškevičienė oginskienė (1726(?)–1793).]

2 Jadvyga teresė Zaluskytė skuminienė-tiškevičienė oginskienėnė ne tik įsteigė Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudą vilniuje, bet žinoma ir kaip vilniaus Šv. Jono bažnyčios dievo Kūno koplyčios fundatorė, kartu su vyru tadu pranciškumi oginskiu fundavusi jos rekonstrukciją. t. p oginskis romoje išrūpino šv. teofilio relikvijas, kurios 1782 m. lapkričio 2 d. buvo iškilmingai įdėtos į sidabrinį karstą ir pasta-tytos koplyčios altoriuje. nors t. p. oginskis 1783 m. mirė Maladečinoje, jo palaikai buvo perkelti ir palaidoti oginskių koplyčioje. Įkurdami bendrą fondą koplyčiai atnaujinti ir išlaikyti, oginskiai įgijo teisę čia esančiuose rūsiuose įsirengti šeimyninį mauzoliejų ir naudotis šia koplyčia šeimyninėms pamaldoms. (drėma v. Šv. Jono bažnyčia, vilnius, r. paknio leidykla, 1997 m., p. 149)]

113

interesams. Šis atributas pabrėžia ir kuni-

gaikštienės veiklumą. Šalia padėtas paval-

dinių kvietimo varpelis – valdžios ženklas.

tačiau, kaip pastebi M. Matušakaitė: Vis

dėlto dauguma senų moterų nesipuošdavo

taip prašmatniai, kaip Teresė Oginskienė,

ir paprastai rengdavosi daug santūriau ir

kukliau. Griežtesnių formų aprangą daž-

nai rinkdavosi net palyginti jaunos našlės4.

Biografinės žinios apie šią oginskių gi-

minės asmenybę tebėra fragmentiškos

ir šykščios. peržiūrėjus didžiulius kiekius

medžiagos, tik keletas eilučių galėjo api-

būdinti jos charakterį ir teikė informacijos

apie svarbias gyvenimo datas5. Žinoma,

kad 1748 m. ištekėjo už Kristupo skuminio

tiškevičiaus (apie 1729–1762), 1752 m. ta-

pusio rietavo seniūnu. 1763 m. Jadvyga

teresė antrą kartą ištekėjo už trakų vai-

vados tado pranciškaus oginskio (1712

08 26–1783 12 31) po jo pirmosios žmo-

nos izabelės radvilaitės6 mirties. 1761 m.

Kunigaikštis t. p. oginskis iš pirmosios

santuokos turėjo du sūnus – pranciškų

Ksaverą ir andrių ignotą (Mykolo Kleopo

tėvą). Jadvyga teresė kraičio atsinešė rie-

tavo dvarą. taip rietavas tapo oginskių

giminės nuosavybe.

Jadvygos teresės oginskienės fundacijos

– vieni nedaugelio ją charakterizuojančių

šaltinių. Bevaikė, pamaldi, dorybinga ku-

nigaikštienė žvilgsnį nukreipė į beglobius

vilniaus vaikus. Xviii a. pab. socialinė si-

tuacija sostinėje buvo sunkiai suvaldoma.

paskutiniame amžiaus ketvirtyje šalyje

prasidėjęs žemės ūkio sąstingis didino

skurdą. Kriminogeninė padėtis vilniuje

dėl iš provincijos suplūdusių vargšų ir el-

getų buvo tapusi kritinė. liberalias tradici-

jas turinčiame mieste buvo geros sąlygos

elgetauti – potencialiai didžiausios gali-

mybės gauti išmaldos ir mažiausias kon-

trolės mastas. elgetų „valymas“ paprastai

duodavo tik trumpalaikį rezultatą.

Kovai su elgetavimu miesto valdžia pa-

sitelkdavo išradingus būdus. Štai vienas

įdomesnis pavyzdys: 1798 m. Špitolių ko-

misija įpareigojo prieglaudas atrinkti 6 vy-

rus elgetas (jiems numatytas savaitinis 6

auksinų atlygis – toks, kokį patys paprastai

3 Žr.: Zujienė G. netvari simbolių reikšmė. aukščiausių ldK pareigūnų insignijos. Darbai ir dienos, t. 37, 2004, p. 18)4 Matušakaitė M. Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje: Monografija, vilnius, aidai, 2003, p. 312

5 anot lenkų istoriko waldemaro wolkanowskio, teresė oginskienė galėtų būti gimusi 1726 m. Ši mintis išsakyta straipsnio autorei 2016 sausio mėn.

6 izabelė radvilaitė ašmenoje buvo įsteigusi labdaringų organizacijų tinklą, jos garbei pavadintą iza-belijomis.

114

surinkdavo per savaitę). elgetos, pasikabi-

nę lenteles su užrašu „elgetų grėsmė“, pri-

valėjo budėti mieste ir pristatinėti naujus

elgetas į komisiją apklausti. po to naujokas

būdavo atiduodamas į prieglaudą, siunčia-

mas pas gimines ar išvaromas iš miesto.

dėl lėšų stygiaus elgetoms vis dėlto būda-

vo leidžiama rinkti išmaldą prie prieglaudų,

Kūdikėlio Jėzaus ligoninė ir prieglauda Varšuvoje (dab. g. Novogrodzka 75)Iš prof. August Sokołowski Dzieje Polski, t. 5, Warszawa: 1901, p. 426

jiems netgi buvo mokama už papildomus

darbus jose7 vilniaus administracija nesu-

valdydavo ne tik suaugusių elgetų – ne ge-

resnė padėtis buvo su elgetaujančiais vai-

kais, pamestinukais kūdikiais. prie bažnyčių

ir vienuolijų egzistavo nedidelės apimties

prieglaudos, skirtos vaikams, senjorams, ir

ligoninės (šaltiniuose minima špitolė prie

Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija

7 plg. ragauskas a. Iš Vilniaus miesto socialinio žemėlapio XVII a. pirmojoje pusėje – XVIII a.: elgetų organi-zacijos pobūdis, istorija. Mokslo darbai. 67 tomas, lietuvos edukologijos universitetas, [interaktyvus], 2007 [žiūrėta 2015 07 29] Prieiga internetu.

8 plg.: Dzieje Dobroczynności Krajowej i Zagranicznej z Wiadomościami ku Wydoskonaleniu jej Służącymi, wilno: 1820, p. 2–5.

115

Šv. pilypo ir Jokūbo bažnyčios, prižiūrima

tėvų bonifratrų, kita prie Šv. stepono baž-

nyčios, joje darbavosi seserys marijavitės, ir

dar keletas panašių įstaigų), tačiau jos soci-

alinių miesto reikmių nepatenkino8.

esant tokiai situacijai, Jadvygos teresės

oginskienės sprendimas įsteigti Kūdikėlio

Jėzaus prieglaudą vaikams buvo reikšmin-

gas žingsnis. Fundacija sumanyta pagal

analogišką Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglau-

dą varšuvoje9. varšuvietiško prototipo stei-

gėjas ir dvasinis vadovas kun. Gabrielius

petras Baudoin‘as (1689–1768).10

teresės oginskienės fundacija nebuvo ku-

riama tuščioje vietoje. steigiamieji darbai

pradėti vykdyti į pagalbą pasitelkus Bokšto

gatvėje esančioje ligoninėje dirbusias vin-

cento pauliečio seseris, populiariai vadina-

mas šaritėmis11. oginskienės funduojamos

vilniaus prieglaudos dvasinis steigėjas ir

visų reikalų tvarkytojas buvo kun. misionie-

rius andžejus pohlis12. (1742 12 03–1820 11

9 Įdomi detalė: varšuvos Kūdikėlio Jėzaus prieglaudos istoriją aprašęs Julianas Bartoszewiczius pu-blikavo duomenis iš ligoninės apskaitos knygose esančio ligoninės rėmėjų – šv. stanislovo ordino kavalierių sąrašo. Jame mini ir andrių oginskį, 1766 m. turėjusį dvejų metų įsiskolinimą varšuvos Kūdikėlio Jėzaus ligoninei ir vėliau jį apmokėjusį (žr.: Bartoszewicz J. Historia szpitala Dzieciątka Jezus w Warszawie, warszawa: 1870, p. 95, [interaktyvus], [žiūrėta: 2016 01 10] prieiga internetu).

10 G. p. Baudouin‘as – žmogus legenda, prancūzų kunigas, misionierius, labdaringos veiklos aktyvis-tas, Šv. vincento pauliečio vienuolijos narys, auxerre dvasinės seminarijos filosofijos ir teologijos pro-fesorius. 1717 m. atvyko į varšuvą. apsigyveno šalia Šv. Kryžiaus bažnyčios. ėmė globoti vargšus, ligonius, apleistuosius, našlaičius. rastus pamestinukus ir naujagimius nešdavosi į savo namus. 1732 m. iš visuomenės suaukotų lėšų nupirko varšuvoje mūrinį pastatą ir įkūrė Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudą (dab. novogrodzka 75). 1748 m. organizavo loteriją, čia gautus pinigus skyrė prieglaudos reikmėms. Baudouin‘o pastangų dėka Karalius augustas iii 1746 m. suteikė vaikams pamestinukams teisiškai gimusio piliečio statusą. 1764 m. ligoninės (szpital) pastate įsteigė prieglaudą (zaklad), veikė net vaistinė. palaidotas Šv. Kryžiaus bažnyčioje varšuvoje. Šiuo metu kun. G. p. Baudoin‘o įkurti vaikų namai ir ligoninė yra seniausia tokio pobūdžio institucija varšuvoje, veikianti nuo 1732 m. (žr.: Dzieje Dobroczynnosci 1821, rocznik ii, p. 395–399).

11 pirmosios šaritės į vilnių atvyko dar 1685 m. vyskupo aleksandro Kotowicziaus kvietimu. Kiek vė-liau, 1704 m., prie Misionierių bažnyčios buvo įsteigta pirmoji ligoninė-prieglauda sergantiems varg-šams smolensko vyskupo Boguslavo Gosievskio rūpesčiu. vėliau, 1744 m., šiam tikslui skirti pastatai su aikšte Bokšto gatvėje, žinomi kaip savičiaus ligoninė (žr.: wołkanowski w. Moja mama? – „Dzie-ciątko Jezus“! wilnoteka: lenkų portalas lietuvoje, 2014, [interaktyvus], [žiūrėta 2015-07-20] Prieiga internetu).

12 informacija apie andrzejų pohlį publikuota Roczniki obydwóch zgromadzeń św. Wincentego a Paulo, wydaw-nictwo i nakład XX Misjonarzy, Kraków, 1927, p.11–193, [interaktyvus], [žiūrėta 2016 01 03]. Prieiga internetu

116

16) – teologijos profesorius, ilgametis Mi-

sionierių ordino vyresnysis, karitatyvinės

veiklos puoselėtojas. vilniaus prieglauda

taip pat buvo organizuota pagal šv. vincen-

to pauliečio dvasingumo gaires, jų tikslas

– pagelbėti vargingiausiems. 1786 m. gruo-

džio 13 d. buvo parengtas ir po trijų dienų

tribunolo knygose pasirašytas dokumen-

tas, kuriuo vaivadienė prieglaudai užrašė

savo posesiją, esančią netoli vilniaus Misi-

onierių namų (dab. subačiaus g. 15).13 do-

kumente fundacijos priežastis įvardijama

taip: vaivadienė nepajėgė sausom be ašarų

akim žvelgti nei ramia širdim kęsti, kad šimta-

mečiame LDK kunigaikštystės mieste Vilniuje,

tarp daugybės fondų [...], nėra nei vieno skir-

to [...]gatvėmis klajojantiems, iš bado mirš-

tantiems vaikams našlaičiams, tokiems, kaip

išmesti kūdikiai [...] ir nuo tėvų pabėgę vaikai.

Todėl aš, jau seniai apsisprendusi įvesti tvar-

ką, [...] – protingai ir naudingai ligoninės vie-

toje įkurdinti apleistus vaikus. [...] Tam numa-

tau vietą šalia priemiestyje esančių Subačiaus

vartų, dvarelį su tuščiais mūriniais pastatais,

vaikų našlaičių ir pamestinukų labui ant am-

žių amžinųjų duodu ir užrašau.14

Šis kunigaikštienės žingsnis paskatino ki-

tus didikus skirti savo turtą labdarai. Jau

kitais metais, 1787 m. liepos 11 d., vilniaus

vaivadijos iždininkas Kazimieras wołodko

paskelbė dokumentą, kuriuo fundacijos

reikmėms skyrė savo mūrinį pastatą su

aikšte, buvusį netoli oginskienės dovano-

tų pastatų. tų pačių metų liepos 3 d. įvyko

iškilmingas prieglaudos pastato kampinio

akmens pašventinimas, kuriame dalyvavo

bažnyčios hierarchai – popiežiaus nuncijus,

lydimas vilniaus vyskupo ignoto Jokūbo

Masalskio.15 oginskienės prieglaudos stei-

gimas sulaukė ir šeimos palaikymo: Myko-

las Kleopas oginskis 1791 m. balandžio 7

d. raštu paskyrė Kūdikėlio Jėzaus prieglau-

dos išlaikymui silcų posesiją16.

Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija

13 posesijos vietoje Xiv a. buvusi gynybinė pilaitė, iki Xviii a. pr. išliko požeminiai skliautuoti koridoriai ir antžeminiai gynybiniai įtvirtinimai. taip pat pateikiama legenda, anot kurios, minėti ilgi koridoriai galėjo vesti net iki trakų (plg. Dzieje Dobroczynności 1822, p. 732, [žiūrėta pdf. formatu 2015-06-17]. Prieiga internetu]; drėma v. Vilniaus namai archyvų fonduose, VII knyga, Kultūros paveldo centras, 2003, p. 146).

14 intromisijos aktas a. p. o. nr. 482, K. 2225, 1786 m. gruodžio 19 d. A. M. Teka Domu Dzieciąt-ka Jesus, cit. iš,StefanRosiak, Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, odbitka z dzieła prowincja litewska ss.Miłosierdzia, drukarnia Józefa Zawadzkiego, wilno: 1934, p. 3.

15 vyskupas ignotas Jokūbas Masalskis (1729–1794) gimė ldK didžiojo etmono Mykolo Juozapo Ma-salskio ir pranciškos oginskytės šeimoje.

16 LVIA, f. 20, ap. 1, b. 32 (sa, b. 4235 (ii)), lap. 1526–1527; Ten, kur kviečia Tėvynės meilė ir pareiga: par-

117

turint mintyje anuometinę ldK ideologinę

ir ekonominę situaciją, prieglauda suma-

nyta moderniai. Jos novatoriškumas atsi-

skleidė ne tik vaikais besirūpinančių vie-

nuolių apsisprendime kartu globoti abiejų

lyčių vaikus. Kita, svarbesnė naujovė buvo

iš anksto numatytas vyriausybei pavaldžių

organizacijų prieglaudos aprūpinimas.

siekiant užtikrinti nuolatinę vaikų globą,

varšuvos seime 1790 m. gruodžio 3 d. ka-

ralius patvirtino fundacijos protektoratą,

įpareigodamas valstybę skirti 1 mln. zlotų17.

„kūdikėlio Jėzaus“ pamestinukų prieglauda subačiaus gatvėje Vilniuje. Dail. Marcelinas Januševičius (1806 09 – po 1859). Pop., akvarelė. LNM T 136

odos katalogas, skirtas Mykolo Kleopo oginskio 250-sioms gimimo metinėms. vilnius: petro ofsetas: 2015, p. 198

17 rosiak, p. 4; Dzieje Dobroczynności Krajowey i Zagraniczney z Wiadomościami ku Wydoskonaleniu jey Służącemi, wilno: 1821 r.2, p. 399–400)

118

Įvertindami Kūdikėlio Jėzaus prieglaudos

vykdomos funkcijos svarbą, savo pagalbą

skyrė vilniaus miesto Magistratas ir Špito-

lės komisija: 1797 m. buvo priimta nutar-

tis prieglaudai skirti specialų mokestį nuo

mieste vykstančių teatro vaidinimų ir kitų

visuomenės pramogų. vėliau prie pagal-

bos prisidėjo net caras, išleidęs rezoliuciją,

įpareigojančią visus lietuvoje gyvenančius

Šv. stanislovo ordino kavalierius18 mokėti

prieglaudai kasmetinę duoklę19. Ši pozicija

(asmeninis ir metinis 80 zl. įnašai) pirmai-

siais metais atnešė 11 440 zl. pajamų.

prieglaudos projekto autorius architek-

tas augustinas Kosakauskas (1737–1803),

turėjęs sukurti monumentalų pastatą, ar-

timą varšuvoje buvusiam prototipui, dėl

nepalankios politinės padėties šių darbų

nebaigė. Buvo įgyvendinta tik viena trečioji

numatytų darbų. vieną pastatytą sparną iš

trijų architekto suprojektuotų 1837 m. nu-

piešė M. Januševičius. pastatas parodytas

iš kiemo pusės, architektūra – pereinamo-

jo laikotarpio iš baroko į klasicizmą.

1791 m. pastato sienos buvo baigtos ir lau-

kė mažųjų gyventojų. tų pačių metų spalio

17 d. įkurtuvių proga20 teresė oginskienė

atvyko pas seseris šarites į jų koplyčioje

Baltarusijos arkivyskupo siestrencievičiaus

aukojamas šv. Mišias. po jų kunigaikštienė,

anot šaltinio, motiniškai laimino visus 100

vienodomis uniformomis papuoštų vaikų, ku-

rie susikibę rankutėmis poromis prie jos pri-

eidavo. paskui kunigaikštienė oginskienė

surengė didžiulę šventę, ir 100 vaikų nuo

Vilniaus Misionierių bažnyčios po šv. Mišių

palydėti į naujus namus. Ten arkivyskupas

kartu su vaivadiene pašventino koplyčią, pas-

kui vyko vaišės. Kaštus padengė vaivadienė.21

Į vilnių iš varšuvos atvykusios keturios se-

serys šaritės ir ėmėsi sunkaus nedėkingo

Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija

18 1765 07 05 stanislovas augustas poniatovskis įsteigė Šv. stanislovo ordiną. ordino statute pažy-mėta, kad svarbiausias apdovanojimo tikslas – pažymėti nusipelniusius tėvynei ir valdovui asmenis. Kavalieriai privalėjo būti ištikimi karaliui ir respublikai, pagelbėti vargšams. Jie turėjo sumokėti vien-kartinį 25 auksinų ir 4 auksinų kasmetinį mokestį varšuvos Kūdikėlio Jėzaus špitolei, vėliau ir vilniaus Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudai 2 auksinus – ordino kanceliarijai ir 1 auksiną gedulingoms ordino kavalierių mišioms.

19 Šv. stanislovo ordino kavalierius buvo ir tadas pranciškus oginskis, Jadvygos teresės Zaluskytės vyras, jo sūnus andrius oginskis ir Mykolas Kleopas oginskis, šį ordiną gavęs 1788 m.

20 (Żychliński t. Złota księga szlachty polskiej. r.5, poznań, 1883, p. 193. [interaktyvus], [žiūrėta: 2015 07)

21 Dzieje Dobroczynnosci 1821, rocznik ii, p. 398 [interaktyvus], [žiūrėta 2016 01 10] Prieiga internetu 1; Prieiga internetu 2, ; rosiak 1934, p. 5

119

darbo – daugiau nei šimto įvairaus am-

žiaus vaikų priežiūros, auklėjimo ir slau-

gos. darbas buvo toks alinantis, kad po

metų tarnystės jauniausioji iš šaričių nuo

pervargimo ir išsekimo mirė. seserims tal-

kino kun. hrebnickis, kuris rūpinosi sodo,

dar meiliai vadinamo Rojumi, priežiūra,

daržovių auginimu. vėliau atvyko dar trys

seserys. Jos prižiūrėjo 49 berniukus ir 90

mergaičių, o 1801 m. prieglaudoje gyveno

40 kūdikių ir 120 vyresnių vaikų.

Kūdikėlio Jėzaus prieglauda intensyviai

vykdė jai patikėtą socialinę misiją. Čia vai-

kai patekdavo tiesiai iš gatvės, juos atves-

davo policija ar atveždavo iš priemiesčių ir

kitų miestų. ryšulėliai su kūdikiais būdavo

paliekami prie kryžiaus užupyje, krūmų pa-

kraščiuose, tiesiog ant žolės patvoriuose.

Motinos juos palikdavo matomose vietose,

turėdamos viltį, kad vaikai bus rasti. dažnai

kūdikiai ir vaikai iki trejų metų į prieglau-

dą patekdavo labai sunkios būklės, netgi

mirštantys, ir, praleidę keletą valandų rū-

pestingų vienuolių priežiūroje, apleisdavo

šį pasaulį. Blogiausia būdavo žiemą, kai

mirštančiųjų procentas labai išaugdavo.

teko sutikti kritikos, neva prieglaudoje bu-

Dvimečių grupė. 1932 m. Iš Stefan Rosiak, Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss. Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934, p. 14

120

vęs didelis mirtingumas. pavyzdžiui, 1797–

1803 m. prieglaudoje bent trumpam buvo

apsigyvenę per 2100 vaikų, iš jų 1400 mirė

(Wołkanowski, 2014). iš dalies šią statistiką

galima paaiškinti faktu, kad buvo priimami

visi rastinukai, o į statistiką įtraukiami net ir

išgyvenusieji tik po kelias valandas.

publikuoti nenuoseklių ataskaitų duome-

nys suteikia nedaug žinių apie prieglaudos

vidaus gyvenimą ir buitį. didesni vaikai gy-

vendavo po kelis atskirose patalpose arba

zonose, kūdikiai ir vaikai iki 3 metų turėjo

vieną didelę salę ir didelį kambarį. Berniu-

kai paprastai prieglaudoje gyvendavo iki

15 metų. tuomet būdavo atiduodami mo-

kytis amatų, o mergaitės – tarnauti, taip

buvo užsidirbama savo išlaikymui. vaikai

buvo ugdomi mokslą derinant su darbiniu

auklėjimu.

paaugusius berniukus lavindavo mokyto-

jas-auklėtojas, vėliau juos atiduodavo į ku-

nigų misionierių mokyklą. Mergaitės moky-

Lopšelio grupė. 1932 m. Iš Stefan Rosiak, Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934, p. 18

Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija

121

davosi namuose pas gailestingąsias seseris

skaityti, rašyti, skaičiuoti, siūti, siuvinėti,

namų ruošos ir žemės ūkio darbų.

Be seserų, čia taip pat dirbo slaugytojos, au-

klės ir žindyvės, kurių kiekviena maitindavo

po du kūdikius. Jų uždarbį sudarydavo visiš-

kas išlaikymas ir metinis 7,5 rb užmokestis.

slaugytojoms mokėdavo 3 rb, o paauglių

auklėtojoms – 12 rb metinį užmokestį. taigi

kūdikio išlaikymas kainuo-

davo 75 rb per metus, pa-

auglio – 30 rublių.

seserys skundėsi vietos

stygiumi, žindyvių trūku-

mu, tai lėmė didesnį mir-

tingumą. Šis rodiklis vienas

didžiausių lietuvos-lenki-

jos teritorijoje veikusiose

įstaigose.

prieglauda išsilaikė iš au-

kotojų įnašų ir turėjo savo

kapitalą banke, nuo jo su-

sidarančią procentinę sumą naudodavo

išlaikymui. teresė oginskienė po prieglau-

dos atsidarymo paskyrė 50 000 ir 100 000

zl. sumas vaikams išlaikyti. paskutinį Xviii

a. dešimtmetį prieglaudos kapitalas sudarė

215 830 zl., nuo jo procentinė suma (15 107

zl.) buvo naudojama prieglaudai išlaikyti.

1801 m. vilniaus Magistrato rūpesčiu buvo

išplėsta prieglaudos teritorija. Konsensuso

Kūdikių kambarys. 1932 m.Iš Rosiak S. Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Za-

wadzkiego, Wilno, 1934, p. 10

Šaritės su būdingais galvos apdangalais. 1932 m.Iš Rosiak S. Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowin-cja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia

Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934 p. 22

122

pagrindu seserys buvo paskirtos amžino-

mis teritorijų aplink subačiaus vartus nuo-

mininkėmis. 1803 m. greta turimos, įsigijo

dar vieną, į vilnelės pusę nusidriekiančią

posesiją. Joje dėl aukštai esančių gruntinių

vandenų pastatyta skalbykla, pirtis ir spirito

varykla, nešdavusios papildomų pajamų.

tuo metu šaritėms priklausiusią teritoriją

ribojo subačiaus, Bokšto, skalbyklos gatvės

ir Misionierių vienuolyno sklypas.

nuo 1809 m. prieglaudai prasidėjo sunkūs

laikai. rusų administracija nurodė vyres-

nius kaip šešerių metų berniukus atiduoti

į valstybines karines kolonijas, o mergaites

į kaimus, kaip pagalbininkes žemės ūkio

darbams nudirbti. uždraudė priimti tuos

vaikus, kurie turėjo bent vieną iš tėvų, to-

dėl prieglauda oficialiai nebegalėjo priimti

pamestinukų, tik visiškus našlaičius. Minė-

tos šiurkščios priemonės buvo skirtos prie-

glaudos išlaikymo lėšoms sumažinti. tačiau

seserys sugebėdavo apeiti draudimus, ir

vaikų skaičius toliau augo22. daugėjo ir per-

sonalo.

Jei pirmasis XiX a. ketvirtis vertintinas kaip

prieglaudos augimo laikotarpis, tai ketvir-

tasis dešimtmetis – kaip vienas sunkiausių

laikotarpių. dėl politinių aplinkybių labai

sumenko visuomenės dosnumas, seserų

veikla ne visuomet padėdavo išspręsti fi-

nansinius sunkumus. dėl šių pačių priežas-

čių labai padaugėjo pamestinukų. o 1828

m. rusų valdžia nurodė iš viso jų nebepriim-

ti, pavesdama prieglaudai pačiai surasti tė-

vus arba žmones, norinčius paimti auginti

pamestinuką. sistema pati sau prieštaravo,

nes policija ir toliau pristatydavo naujagi-

mius, mažamečius valkatas, areštantų vai-

kus. seserys, gelbėdamos vaikus nuo bado,

dirbo ūkyje, parduodamos dalį užaugintų

daržovių. tačiau tai negelbėjo.

1842 m. prieglaudos kuratorius prisime-

na kaip tragiškus. valdžia iš šaričių atėmė

praktiškai viską: žemes ir iš jų gaunamas

pajamas, iš valstybinio banko nusavino 41

921 rublių. taip pat nusavino visą derlių ir

sodą, vadinamą Rojumi. Kitaip tariant, prie-

glauda neteko visko.

rusijos administracinė valdžia atskiru de-

kretu nustatė, kad prieglaudoje negali būti

daugiau nei 80 kūdikių ir ne daugiau kaip 20

paauglių berniukų ir 20 paauglių mergaičių.

Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija

22 statistika prieglaudoje ne visuomet buvo nuosekliai vedama. vaikų skaičius svyravo: 1804 m. vaikų skaičius išaugo iki 164, tačiau kitais (1805 m.) metais prieglaudoje buvo nors trumpam apsigyvenęs 531 vaikas, iš jų mirė 73. 1811 m. prieglaudoje dirbo 10 seselių, jos prižiūrėjo 164 vaikus. 1818 m. prieglaudoje glaudėsi 336 vaikai, o 1828 m. – 249 (duomenys iš rosiak, 1934, p. 12–140).

123

tačiau kūdikiai pamestinukai įstatymų, de-

kretų „nepaisė“, jie toliau „atsirasdavo“ tar-

puvartėse, skersgatviuose. seserys, nepai-

sydamos procedūrų ir grėsmingų valdžios

perspėjimų, toliau juos priimdavo. 23, 24

situacija buvo sunki ir dvasine prasme:

šaritės, būdamos lenkės ir katalikės, ne-

galėjo būti rusifikacijos ir stačiatikybės

skleidimo įrankiais. prieglaudoje esantys

vaikai privalėjo būti auklėjami šia krypti-

mi. taigi nuostatuose seserys rado spragą:

pakrikštyti vaikai galėjo būti auklėjami pa-

gal tą religiją, pagal kurią buvo pakrikštyti.

sunkumų iškildavo bandant įrodyti rusų

administracijai, kad mažutėliai vaikai jau

yra krikštyti katalikais ir juos reikia auginti

kaip lenkus katalikus. o rusų valdžia ir to-

liau grubiai vykdė rusifikavimą. tuo tikslu

1852 m. prieglaudoje buvo įrengta niekam

nereikalinga stačiatikių koplyčia. nuo 1852

iki 1857 m. prieglaudos vadovės seserys

būdavo prievarta dažnai keičiamos – taip

ieškota valdžiai lojalios kandidatės. tai

buvo teresės oginskienės fundacijos ago-

nijos laikas. seserys šaritės paseno, nau-

joms atvykti leidimo valdžia neduodavo.

vaikams auklėti buvo skiriamos iš rusijos

atvykusios moterys.

1864 m. vilniaus gubernatorius stepanas

paniutinas ataskaitoje teigė negalįs pakęs-

ti lenkiškumo ir katalikybės židinio – taip

pavadino Kūdikėlio Jėzaus prieglaudą.

Buvo pradėtas tyrimas, jo metu rasta, kad,

remiantis 1840 m. lapkričio 6 d. įsakymu,

nuo tos dienos visi pamestinukai privalėjo

būti perkrikštyti stačiatikiais, o prieglaudo-

je beveik visi vaikai yra katalikai. seserys

su vaikais kalbasi lenkiškai – tai traktuo-

ta kaip lenkiškumo propagavimas ir kaip

pažeidimas. (Rosiak, 1934, p. 17) todėl pir-

miausia nurodyta seseris visiems laikams

pašalinti iš prieglaudos. Jos buvo perkel-

tos į Gosiewskio ligoninę. tuomet iš prie-

glaudos pašalinti vaikai katalikai, sunaikin-

ta seserų koplyčia, išvarytas kunigas, jo

vietą užėmė stačiatikių popas. Kūdikėlio

Jėzaus prieglaudoje įkurdintos stačiatikių

seserys, negailėta nei kaštų, nei priemonių

23 ataskaitų duomenimis, prieglaudoje gyveno: 1851 m. – 91 našlaitis, 624 pamestinukai, 715 vaikai iš viso, 19 dingo, mirė 68; 1860 m. – 73 našlaičiai, 378 pamestinukai, 451 vaikas iš viso, 49 dingo, mirė 43 (žr.: rosiak, 1934, p. 15–16).

24 informacija palyginimui: lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2015 m. pabaigoje lietu-voje vaikų skaičius vaikų globos įstaigose (kūdikių namuose, vaikų globos namuose (valstybės, savi-valdybių, visuomeninių organizacijų, parapijų ir privačiuose), šeimynose, globos namuose vaikams ir jaunimui su negalia vilniaus krašte gyveno: 1091 vaikas (iš jų vilniaus mieste: 567 vaikai, rajone: 47 vaikai).

124

siekiant ištrinti katalikybės ir lenkiškumo

pėdsakus (taip suvoktas tautinis identite-

tas vilniaus krašte).

pirmojo pasaulinio karo metais vaikų prie-

glauda evakuota. vokiečių laikais prieglau-

dos pastate įkurta valdžiai lojali jaunimo

auklėjimo įstaiga. vokiečiai iš vilniaus kraš-

to atsitraukė iki 1918 m. pabaigos. len-

kams užėmus vilnių, pastatai grąžinti Misi-

onierių ordinui, o 1921 m. sugrįžo šaritės.

atvyko trys seserys, norėdamos pratęsti

prieš pusę amžiaus nutrūkusią tradiciją.

atkuriamoje prieglaudoje norėta įsteigti

lopšelį ir vaikų namus mokyklinio amžiaus

vaikams. prasidėjo atkuriamieji darbai.

laikotarpiu, kai vilniaus kraštas priklau-

sė lenkijai, prieglauda vėl gyvavo, tačiau,

prasidėjus antrajam pasauliniam karui, jos

veikla užgeso.

Vilniaus Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglaudos koplyčia. 1932 m. Iš Iš Rosiak S. Zakład Dzieciątka Jezus w Wilnie, Odbitka z dzieła Prowincja Litewska ss.Miłosierdzia, Drukarnia Józefa Zawadzkiego, Wilno, 1934, p. 6

Teresė Oginskienė? POrTreTuOjamOji ir jOs fundacija

125

IŠVADOS

Kunigaikštienės oginskienės fundacija buvo pirma tokio masto karitatyvi-

nio pobūdžio įstaiga lietuvoje ir išsprendė dalį vilniaus Xviii a. pabaigos

socialinių klausimų, tačiau varšuvos prototipo lygmens nepasiekė. Jos

svarbą rodė carinės rusijos užmojis užgniaužti prieglaudos veiklą.

prieglaudos įkūrėją kunigaikštienę Jadvygą teresę Zaluskytę skuminie-

nę-tiškevičienę oginskienę (1726?–1793) veiklos mastai apibūdina kaip

plataus akiračio, pakankamai emancipuotą moterį ir perša mintį, kad

aukštuomenės ponios, jei pačios to norėdavo, turėdavo pakankamai lygias

galimybes dalyvauti kuriant visuomenės gerovę ir būti matomos. aukštas

rangas įpareigodavo sąžiningai dirbti tėvynės labui tarnystės dvasia.

nereiktų atmesti galimybės, kad šis portretas galėjo puošti vilniaus Kū-

dikėlio Jėzaus vaikų prieglaudos reprezentacinę patalpą, o kunigaikštie-

nė būtent taip galėjo atrodyti prieglaudos įkurtuvių dieną. Įdomu, kad v.

drėma leidinyje Vilniaus namai archyviniuose šaltiniuose mini prieglaudos

sienas puošusius Jadvygos teresės oginskienės ir vilniaus burmistro sava-

nievskio portretus.25 Žinoma, kad varšuvos Kūdikėlio Jėzaus prieglaudoje26

ir vilniaus labdarių draugijoje27 yra buvusios fundatorių ir geradarių por-

tretų galerijos. todėl visai tikėtina, kad vilniaus Kūdikėlio Jėzaus prieglauda

galėjo turėti filantropijos idėją puoselėjusių asmenų portretų rinkinį, vėliau

istorinių kataklizmų išblaškytą.

t u r i n y s ↑

25 drėma v. Vilniaus namai archyvų fonduose, vii knyga, Kultūros paveldo centras, 2003, p. 154

26 Bartoszewicz J. Historia szpitala Dzieciątka Jezus w Warszawie, warszawa: 1870, p. 162, [interaktyvus], [žiūrėta: 2016 01 10] Prieiga internetu

27 tarandaitė d. vilniaus labdarių draugijos portretų rinkinys. Ars memoriae: atmin-tis – dailės funkcija ir tema (XVIII–XXI a.). 2008. dailės istorijos studijos, 3, p. 43–65 [žiūrėta: Prieiga internetu]

126

w w w . c i u r l i o n i s . l t

© naCionalinis M. K. Čiurlionio dailės MuZieJus, 2016

redaktorė aurelija Gražina rukšaitė dizainerė Julija tolvaišytė-leonavičienė

isBn 978-9955-471-56-1