Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-284-219-

2015].docx

Bylos nr.: 3K-3-284-219/2015

Bylos rūšis: civilinė byla

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Raktiniai žodžiai:

Teisiniai terminai:

Šalys:

Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip

"Vilniaus energija" 111760831 Ieškovas

Valstybinė kainų ir energetikos

kontrolės komisija 188706554

išvadą

duodanti

institucija

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos

tarnyba. 188770044

išvadą

duodanti

institucija

"Senamiesčio ūkis" 121452134 trečiasis

asmuo

Valstybinė energetikos inspekcija prie

Energetikos ministerijos 188606625

trečiasis

asmuo

Kategorijos:

7. BYLOS DĖL JURIDINIŲ

ASMENŲ

7.3. Bylos dėl juridinių

asmenų organų sprendimų

teisėtumo

2. CIVILINIAI TEISINIAI

SANTYKIAI

2.3. Daiktinė teisė

2.3.2 Nuosavybės teisė:

2.3.2.9. Bendrosios

nuosavybės teisė:

2.3.2.9.1. Bendrosios dalinės

nuosavybės teisė

2.5. Prievolių teisė

2.5.11. Pirkimas-pardavimas:

2.5.11.2. Vartojimo pirkimas-

pardavimas

2.5.11.5. Energijos pirkimas-

pardavimas

3. CIVILINIS PROCESAS

3.1. Bendrosios nuostatos

3.1.7. Bylinėjimosi išlaidos:

3.1.7.4. Atleidimas nuo

žyminio mokesčio ir kitų

bylinėjimosi išlaidų

mokėjimo

3.1.7.5. Bylinėjimosi išlaidų

paskirstymas

3.3. Teismų procesinių

sprendimų kontrolės formos

ir proceso atnaujinimas

3.3.1. Apeliacinis procesas:

3.3.1.11. Naujų įrodymų ir

motyvų pateikimo apeliacinės

instancijos teisme ribojimai

Civilinė byla Nr. 3K-3-284-219/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00289-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1; 45.2; 45.5; 99.4; 99.5; 121.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. O.

ir R. Z. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios

akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei L. O. dėl Valstybinės energetikos

inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo panaikinimo ir ginčo

išsprendimo iš esmės bei atsakovės L. O. ir R. Z. priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei

„Vilniaus energija“ dėl karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo nesąžininga ir

negaliojančia, restitucijos taikymo, neturtinės žalos atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys

savarankiškų reikalavimų, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos,

uždaroji akcinė bendrovė „Senamiesčio ūkis“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje sprendžiami karšto vandens tiekėjo ir vartotojo teisių, pareigų ir

atsakomybės ribų, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų

paskirstymo klausimai.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašė teismo panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos

prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (03)-56 įformintą sprendimą ir

išspręsti su atsakove L. O. kilusį ginčą iš esmės.

Ieškovas nurodė, kad Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir

Valstybinė energetikos inspekcija, Inspekcija) išankstine neteismine tvarka išnagrinėjo L. O.

skundą dėl neužtikrinamo karšto vandens parametro atsakovei L. O. nuosavybės teise

priklausančiame bute (duomenys neskelbtini) ir nusprendė, kad tiekėjas (ieškovas), būdamas

viena sutarties šalis, privalėjo (privalo) tinkamai vykdyti įsipareigojimus ir tiekti atsakovei

tinkamos kokybės, t. y. teisės aktuose nustatytos temperatūros, karštą vandenį iki karšto vandens

vartojimo vietos. Inspekcijos sprendime konstatuota, kad tuo atveju, jeigu vartotojai nebuvo

patiektas teisės aktų reikalavimus atitinkantis karštas vanduo, negali būti laikoma, kad tiekėjas

tinkamai įvykdė savo pareigas, o vartotoja gavo prekę (paslaugą), dėl kurios yra sudaryta

pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovo teigimu, šilumos energija ir karštas vanduo namui, kuriame

yra atsakovei L. O. priklausantis butas, kaip ir namui (duomenys neskelbtini), tiekiama iš

šilumos punkto, įrengto (duomenys neskelbtini). Namuose nėra įrengta karšto vandens

cirkuliacinė linija (kontūras); mokesčiai butų ir patalpų savininkams skaičiuojami už šildymą ir

karštą vandenį; šilumos energija karšto vandens temperatūrai namo šildymo ir karšto vandens

sistemoje palaikyti netiekiama ir mokesčiai už karšto vandens cirkuliaciją neskaičiuojami.

Šilumos energija namuose skirstoma pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos

2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 ir 2005

m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti

kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5. Pagal šiuo metu galiojančius karšto vandens

sistemų įrengimo reikalavimus daugiabučių namų karšto vandens sistemoje privalomas

papildomas cirkuliacinis kontūras, kuris ir padeda užtikrinti nuolatinę karšto vandens cirkuliaciją

per vandens pašildymo įrenginį bei nuolatinę jo temperatūrą namo karšto vandens sistemoje ir

(ar) jo vartojimo vietoje (bute). Nagrinėjamu atveju karšto vandens temperatūros vartojimo

vietoje negalima nuolat užtikrinti, nes name nėra įrengta cirkuliacinė linija (kontūras), o teisę ją

įrengti turi tik namo karšto vandens sistemos savininkai – butų ir patalpų bendraturčiai. Dėl to

Inspekcija nepagrįstai konstatavo karšto vandens tiekėjo pareigų netinkamą vykdymą.

Atsakovė L. O. kartu su R. Z. byloje pareiškė priešieškinį, prašydami atmesti ieškovo

reikalavimą, pripažinti su ieškovu 2005 m. spalio 19 d. sudarytą vartojimo sutartį dėl karšto

vandens pirkimo–pardavimo nesąžininga bei prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo

normoms, todėl negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento; taikyti restituciją ir įpareigoti

ieškovą grąžinti visas pagal šią sutartį jam sumokėtas sumas (7130,46 Lt, arba 2065,12 Eur),

priteisti iš ieškovo 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

L. O. ir R. Z. nurodė, kad butui (duomenys neskelbtini) tiekiamo karšto vandens temperatūra

niekada nepakyla aukščiau kaip 40 °C. Ieškovas UAB „Vilniaus energija“, teikdamas viešąją

paslaugą, pažeidžia Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 4 dalį. Atsakovei L. O. ir R. Z. įsigijus

butą (duomenys neskelbtini), tarp jų ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta karšto

vandens pirkimo–pardavimo sutartis pagal standartines sąlygas. Namas (duomenys neskelbtini)

neturi šilumos punkto. Toks punktas yra įrengtas name (duomenys neskelbtini), iš ten per lauke

nutiestas trasas tiekiama šilumos energija ir karštas vanduo į namą (duomenys neskelbtini), o iš

ten – į namą (duomenys neskelbtini). Karštas vanduo į namą (duomenys neskelbtini) patenka per

jo vidaus tinklo inžinerinius įrenginius, prijungtus prie ieškovo energijos tiekimo tinklų, o ne prie

pastato (duomenys neskelbtini). Per ginčo laikotarpį pastate (duomenys neskelbtini) patalpų,

kuriose galėtų būti įrengtas šilumos punktas ir karštam vandeniui palaikyti skirtas cirkuliacinis

kontūras, neliko. Ieškovas neįrengė šilumos punkto, kaip to sutarties sudarymo momentu buvo

reikalaujama pagal Šilumos ūkio įstatymą, o atlikdamas pastate (duomenys neskelbtini) šilumos

punkto renovacijos darbus, nesilaikė privalomųjų teisės aktų reikalavimų, todėl vartotojams L.

O. ir R. Z. nėra patiekiamas nustatytus parametrus atitinkantis karštas vanduo. Taigi tarp ieškovo

neteisėtos veikos ir jiems, kaip vartotojams, daromos žalos yra priežastinis ryšys, todėl ieškovui

kyla atsakomybė už netinkamos kokybės paslaugos suteikimą. Ieškovas, žinodamas, kad nebus

patiektas reikalaujamus parametrus atitinkantis karštas vanduo (duomenys neskelbtini),

neinformavo L. O. ir R. Z. iš anksto arba bent sutarties sudarymo momentu apie teikiamų

paslaugų kokybę. Dėl ieškovo nesąžiningo elgesio L. O. ir R. Z. patyrė didelių nepatogumų,

emocinę įtampą, ypač po to, kai susilaukė kūdikio, kurio priežiūrai būtinas tinkamos

temperatūros vanduo, todėl ieškovas turi atlyginti jiems padarytą neturtinę žalą.

Byloje nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini) įgytas santuokoje, todėl R. Z. ir atsakovė L.

O. yra buto bendraturčiai. Pastatas, kuriame yra šis butas, pastatytas 1959 m., karštas vanduo į

butą tiekiamas iš šilumos punkto (duomenys neskelbtini). Šilumos punktas rekonstruotas 2008

m., statytojas – UAB „Vilniaus energija“. Vandens cirkuliacinė linija įrengta tik šilumos punkto

patalpose. Karšto vandens temperatūros palaikymo vamzdynai namuose nesumontuoti. Šilumos

įrenginių techninės būklės patikrinimo aktas (pažyma) išduotas 2008 m. spalio 14 d. Aktu

konstatuota, kad šilumos punktas atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus ir gali būti

naudojamas pagal paskirtį. Rašytinė karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis ieškovo,

atsakovės bei R. Z. nesudaryta, todėl jų santykiams taikomos karšto vandens pirkimo–pardavimo

sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos. Sutartiniai šalių santykiai susiklostė 2005 m. spalio 19 d., R.

Z. tapus buto savininku. Mokėjimai už vandens pašildymą (karštą vandenį) buto savininkų

(vartotojų) buvo atliekami nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ieškovo UAB „Vilniaus energija“

ieškinį atmetė, tenkino dalį atsakovės L. O. ir R. Z. priešieškinio – priteisė iš ieškovo UAB

„Vilniaus energija“ L. O. ir R. Z. 7130,46 Lt (2065,12 Eur), priešieškinio reikalavimą dėl

neturtinės žalos atlyginimo atmetė; nutraukė bylą dėl priešieškinio reikalavimo priteisti 240,18

Lt (69,56 Eur), paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas rėmėsi CK 1.39, CK 6.188, 6.383 straipsniais, Šilumos ūkio įstatymu, nurodė, kad pagal

higienos normą HN 24:2003 legioneliozių prevencijai pastato karšto vandens sistemoje vandens

temperatūra turi būti 50–60 °C, sudarant technines prielaidas vandens šildytuve karšto vandens

temperatūrą padidinti iki 66 °C, o vartotojų čiaupuose – iki 60 °C. Iš geriamojo vandens

pagaminto naudojamo buityje karšto vandens sauga ir kokybė turi būti užtikrinama iki vandens

vartojimo vietų (vartotojų čiaupų). Teismas pripažino pagrįsta ginčijamo Inspekcijos sprendimo

išvadą, kad vartotojas, kuriam į karšto vandens vartojimo vietą (čiaupą) nėra tiekiamas higienos

normas atitinkančios temperatūros vanduo, negali būti laikomas gavusiu prekę, dėl kurios

sudaryta sutartis, t. y. karštą vandenį. Šios išvados iš esmės neginčija ir ieškovas, savo

nesutikimą su ginčijamu sprendimu grįsdamas ta aplinkybe, kad dėl susiklosčiusios situacijos

nėra jo, kaip pirkimo–pardavimo sutarties šalies, kaltės. Ieškovas neginčijo aplinkybės, kad

karšto vandens temperatūra ginčo bute nepasiekia teisės aktais reikalaujamos temperatūros. Šalių

neginčijama, kad netinkamos karšto vandens kokybės ginčo bute priežastis – cirkuliacinio

kontūro gyvenamųjų namų karšto vandens sistemoje nebuvimas. Teismas vadovavosi CK 6.383

straipsnio 2 dalimi, energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų

Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės)

nuostatomis, nurodė, kad vartotojas turi teisę reikalauti iš karšto vandens tiekėjo, kad jam

priklausančiose patalpose arba bute būtų palaikoma teisės aktuose (1 priedo 26–30, 36, 37, 45

punktai) nustatyta karšto vandens temperatūra vandens paėmimo (vartojimo) vietoje ir vonių

šildytuvų darbo režimas, jeigu pastato karšto vandens sistema atitinka teisės akto (1 priedo 24

punktas) reikalavimus. Teismo vertinimu, teisės aktai, reglamentuojantys apsirūpinimo karštu

vandeniu tvarką, negali būti aiškinami taip, kad suteiktų tiekėjui teisę tiekti energiją (karštą

vandenį) per nustatytų reikalavimų neatitinkančią karšto vandens sistemą, kartu reikalaujant iš

vartotojo atsiskaityti už dėl tokio neatitikimo tiekiamą netinkamos kokybės prekę kainomis,

nustatytomis tinkamos kokybės prekei (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 15, 16 punktai, 6.383

straipsnio 2 dalis). Energijos tiekimo sutartis su vartotoju, kurio energijos tiekimo įrenginiai

neatitinka nustatytų reikalavimų (ir dėl šios priežasties tiekiamos energijos kokybės atitiktis

norminių teisės aktų reikalavimams negali būti užtikrinama), neturi būti sudaroma. Tuo atveju,

jei energijos tiekimo sutartis yra sudaryta, vartotojas turi teisę reikalauti, kad karšto vandens

tiekėjas tiektų energiją, atitinkančią nustatytus kokybės reikalavimus, o tiekėjui šios pareigos

nevykdant, ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka. Karšto vandens tiekėjas,

įstatymu įpareigotas sudaryti karšto vandens tiekimo sutartis su vartotojais, turi užtikrinti, kad

karštas vanduo būtų tiekiamas tik į nustatytus reikalavimus atitinkančias karšto vandens

sistemas, ir, prireikus, ginčyti šių sistemų pripažinimą tinkamomis naudoti pagal paskirtį, jei toks

pripažinimas įpareigoja jį sudaryti sutartis su vartotojais, kurių tinkamas vykdymas negali būti

užtikrinamas.

Teismas rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2008 m. sausio 8 d.) 2 straipsnio 7

punktu, 24 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Šilumos

ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, nuo 2009 m. liepos 1 d. Šilumos ūkio

įstatyme įtvirtinta nuostata, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo

karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Teismas nurodė, kad šilumos

ir (ar) karšto vandens tiekėjo prievolė užtikrinti šilumos ir (ar) karšto vandens kokybę išliko per

visą ginčo laikotarpį. Teismas rėmėsi ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289

patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių

sąlygų (galiojo nuo 2003 m. liepos 17 d. iki 2012 m. spalio 1 d.) 17, 24 punktais, nurodė, kad

butui karštas vanduo buvo tiekiamas ieškovo, su juo buvo atsiskaitoma tiek už geriamąjį

vandenį, sunaudotą karštam vandeniui ruošti, tiek už šiam tikslui sunaudotą šilumos energiją, t.

y. ieškovas buvo karšto vandens tiekėju nurodyto teisės akto prasme. Taigi pareiga užtikrinti

tiekiamo karšto vandens kokybę visą ginčo laikotarpį teko būtent ieškovui. Teismas pažymėjo,

kad Inspekcija ginčijamu sprendimu konstatavo tik netinkamą ieškovo, kaip karšto vandens

tiekėjo, pareigų pagal karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį vykdymą, t. y. neteisėtus

veiksmus (karšto vandens kokybės neužtikrinimą), tačiau nesprendė dėl ieškovo kaltės kaip

vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Pagal teisės aktų reikalavimus aplinkybės, kad tiekiamas

karštas vanduo neatitinka higienos normomis nustatytos temperatūros, nustatymo pakanka

konstatuoti netinkamą tiekėjo pareigų vykdymą, todėl ginčijamas Inspekcijos sprendimas yra

teisėtas ir pagrįstas.

Šalių neginčijama, kad su ieškovu už patiektą karštą vandenį ginčo laikotarpiu yra atsiskaityta,

nekeliamas ginčas dėl ieškovui sumokėtų sumų. Tiekėjo pareiga užtikrinti energijos kokybę yra

siejama su energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, esant tinkamiems energijos tiekimo

įrenginiams. Prieš energijos tiekimo sutarties sudarymą neįsitikinęs, kad vartotojo energijos

tiekimo įrenginiai yra tinkami, siekiant užtikrinti tinkamos kokybės ir saugų energijos tiekimą,

tiekėjas, kaip profesionalus energijos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis, netenka

teisės remtis vartotojo energijos tiekimo įrenginių trūkumais kaip aplinkybe, atleidžiančia jį nuo

pareigos užtikrinti tiekiamos energijos kokybę. Ieškovui dar 2008 m. atliekant šilumos punkto

rekonstrukciją, turėjo būti žinoma, kad esama sistema neįmanoma užtikrinti tinkamos kokybės

karšto vandens tiekimo, todėl sukurdamas ir tęsdamas karšto vandens pirkimo–pardavimo

santykius su vartotojais, kurių karšto vandens sistema nėra tinkama tiekiamo karšto vandens

kokybei užtikrinti, ieškovas veikė savo rizika, todėl negali remtis šia aplinkybe kaip pašalinančia

jo kaltę dėl netinkamo sutartinių prievolių vykdymo. Be to, karšto vandens pirkimo–pardavimo

sutarties sąlyga, įpareigojanti vartotojus atsiskaityti už karštą vandenį, o karšto vandens,

atitinkančio teisės aktų reikalavimus, tiekimą padaranti priklausomą nuo papildomos sąlygos –

namo karšto vandens sistemos rekonstrukcijos, yra nesąžininga vartotojų atžvilgiu (CK 6.188

straipsnio 2 dalies 15 punktas, 16 punktas).

Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog tinkamos temperatūros karštas vanduo būtų

patiekiamas į namą, kuriame yra atsakovei priklausantis butas, nes šilumos punktas yra įrengtas

kitame name ir nėra aišku, kurioje šilumos tinklų vietoje dėl atsiradusių energijos nuostolių

karštas vanduo atšąla iki teisės aktų reikalavimų nebeatitinkančios temperatūros. Atsakovė ir R.

Z. negali būti pripažinti atsakingais už kitiems asmenims (ieškovui ar gyvenamųjų namų

(duomenys neskelbtini) butų ir patalpų savininkams) bendrosios nuosavybės teise

priklausančiuose objektuose atsiradusius šilumos nuostolius. Kita vertus, karšto vandens

pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra būtent karštas vanduo, t. y. geriamasis vanduo, kurio

temperatūra atitinka teisės aktų nurodytus temperatūros parametrus. Šiuo atveju vartotojas perka

iš tiekėjo būtent karštą vandenį kaip kompleksinį produktą, o ne jo paruošimui sunaudotą

šilumos energiją. Šilumos energija karšto vandens vartotojui yra reikšminga tik tiek, kiek ji

sudaro perkamos prekės – karšto vandens, sudėtinę dalį. Karštas vanduo yra perkamas ne

gyvenamojo namo (namų) šilumos punkte, o karšto vandens vartojimo vietoje – vartotojo bute, ir

būtent šioje vietoje perkama prekė turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus, už kuriuos

atsakingas tiekėjas. Vartotojas, kurio bute nėra užtikrinamas karšto vandens temperatūros

parametras, nepriklausomai nuo to, dėl kokios priežasties tai atsitiko, laikytinas apskritai

negavusiu karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties dalyko ir negali būti įpareigojamas

atsiskaityti už nepatiektą prekę. Atsižvelgiant į karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties

dalyką, vandens, neatitinkančio karštam vandeniui nustatytų temperatūros reikalavimų, tiekimas

laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, nes vartotojas iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties

(CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to atsakovė ir R. Z. turėjo teisę atsisakyti mokėti

ieškovui už karštą vandenį, o šias sumas sumokėję – reikalauti jas grąžinti (CK 6.386 straipsnio

2 dalis, 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovas savo ruožtu turi teisę reikalauti, kad

atsakovė ir R. Z. atlygintų vertę to, ką be teisinio pagrindo sutaupė (CK 6.386 straipsnio 2 dalis).

Teismas netenkino L. O. ir R. Z. priešieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo,

nustatęs, kad ieškovas pagal priešieškinį nagrinėjamoje byloje neįrodė patyrę neturtinę žalą dėl

neteisėtų UAB „Vilniaus energija“ veiksmų (netinkamo sutartinių prievolių vykdymo).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugpjūčio 27 d.

sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį ir priėmė

naują sprendimą – tenkino dalį ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinio, t. y. panaikino

Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. raštu

įforminto sprendimo Nr. (03) 2R-56 dalį, kuria konstatuota, kad nepatiekus teisės aktais

nustatytos temperatūros karšto vandens jo paėmimo – vartojimo vietoje (bute (duomenys

neskelbtini) negali būti laikoma, jog UAB „Vilniaus energija“ tinkamai įvykdė savo pareigas

pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį karšto vandens vartotojai L. O. .

Teisėjų kolegija atmetė L. O. skundą dėl UAB „Vilniaus energija“ prievolių pagal karšto

vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį netinkamo vykdymo, taip pat L. O. ir R. Z.

priešieškinį, priteisė iš L. O. ir R. Z. po 251 Lt (72 Eur) bylinėjimosi išlaidų UAB „Vilniaus

energija“, o valstybei – po 44,60 Lt (12 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Dėl naujų įrodymų priėmimo teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, bylos Nr. 3K-3-371/2005; 2008 m. spalio 22

d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N. , bylos Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. birželio 21

d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Z. v. GNSB „Kuliškių sodybos“, bylos Nr. 3K-3-

286/2013), nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ prašė priimti rašytinius įrodymus – Valstybinės

energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. spalio 23 d. atsakymo Nr. 2R-

3381, UAB „Senamiesčio ūkis“ 2013 m. spalio 22 d. atsakymo (su priedais) Nr. R2-701 kopijas,

namų (duomenys neskelbtini) karšto vandens sistemos projektinę dokumentaciją, 2013 m.

rugsėjo 16 d. elektroninį laišką, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir

energetikos departamento Energetikos skyriaus 2013 m. spalio 22 d. raštą „Dėl pastatų

(duomenys neskelbtini) karšto vandens sistemos dokumentų“, 2013 m. spalio 21 d. Vilniaus

apskrities archyvo raštą „Dėl gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) projektinės

dokumentacijos“. UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. gegužės 8 d. pateikė rašytinius

paaiškinimus, prašė pridėti prie bylos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos

ministerijos 2014 m. balandžio 8 d. atsakymo Nr. 2R-1224 kopiją. Teisėjų kolegija sprendė

priimti Inspekcijos, UAB „Senamiesčio ūkio“ raštus, surašytus po skundžiamo sprendimo

priėmimo, nes ieškovas kreipėsi į šiuos asmenis dėl informacijos, siekdamas paneigti pirmosios

instancijos teismo sprendimo išvadas. UAB „Vilniaus energija“ dar nagrinėjant bylą pirmosios

instancijos teisme siekė gauti pastatų (duomenys neskelbtini) karšto vandens sistemos projektinę

dokumentaciją. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. išdavė ieškovui UAB

„Vilniaus energija“ liudijimą ir įpareigojo UAB „Senamiesčio ūkis“ per 10 dienų nuo liudijimo

jam pateikimo dienos išduoti ieškovui projektinę dokumentaciją, t. y. karšto vandens sistemos

projektą, tačiau UAB „Senamiesčio ūkis“ šių dokumentų neturėjo. Tik po pirmosios instancijos

teismo sprendimo priėmimo ieškovui kreipusis į Vilniaus apskrities archyvą 2013 m. spalio 14 d.

raštu, ieškovas gavo namų projektinę dokumentaciją ir pateikė apeliacinės instancijos teismui,

todėl teisėjų kolegija sprendė ją priimti. Teisėjų kolegija rėmėsi CPK 42, 302 straipsniais

(ieškovo teisė duoti paaiškinimus), todėl sprendė priimti ieškovo rašytinius paaiškinimus, taip

pat Inspekcijos 2014 m. balandžio 8 d. raštą Nr. 2R-1224, kurie susiję su karšto vandens tiekimo

sistemos cirkuliaciniu kontūru ir tuo, kad jis užtikrina teisės aktuose reglamentuotos

temperatūros karšto vandens tiekimą, nes rašytiniais paaiškinimais nėra pildomas apeliacinis

skundas (CPK 323 straipsnis) (aplinkybės, susijusios su cirkuliaciniu kontūru, buvo išdėstytos

apeliaciniame skunde), o Inspekcijos raštas pagal jo surašymo datą negalėjo būti pateiktas

anksčiau.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog šilumos punkte (šio statinio karšto

vandens sistemoje) karšto vandens išleidimo temperatūra nėra užtikrinama pagal teisės aktų

reikalavimus, dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nebuvo. Inspekcija 2013 m. sausio 9 d.

sprendime konstatavo, kad namų (duomenys neskelbtini) karšto vandens sistemose neįrengta

karšto vandens recirkuliacinė linija, todėl jei vartotojai nevartoja arba vartoja mažus karšto

vandens kiekius, karštas vanduo namo karšto vandens sistemoje atvėsta, nors karšto vandens

pašildymo vietoje (šilumos punkte) jo temperatūra yra 55°C. Aplinkybė, kad, vartotojams

nevartojant ar vartojant mažus karšto vandens kiekius, vanduo į butą (duomenys neskelbtini)

patenka atvėsęs ir kad ne visada užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti karšto vandens

temperatūra, byloje nepaneigta. Byloje nėra ginčo dėl to, kad cirkuliacinis kontūras užtikrina

pastovią karšto vandens temperatūrą sistemoje ir paėmimo (vartojimo) vietoje, kad negali būti

nuolat užtikrinama teisės aktuose reglamentuota karšto vandens temperatūra jo vartojimo vietoje

būtent dėl cirkuliacinio kontūro nebuvimo.

Pagal ūkio ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 4-253 patvirtintų Pastatų karšto vandens

sistemų įrengimo taisyklių (toliau – ir Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklės),

taikomų projektuojant ir įrengiant naujas bei rekonstruojant esamas karšto vandens sistemas

(įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 15 d.), 33 punktą karšto vandens sistemose privalomas

cirkuliacinis kontūras, išskyrus atvejus, kai karšto vandens naudojimas laiko atžvilgiu yra

reglamentuotas, o vandens temperatūra nebus žemesnė už nurodytą šių taisyklių 9 punkte.

Teisėjų kolegija rėmėsi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 234.1 punktu (ankstesnių

redakcijų 226.1 punktas), taisyklių 1 priedo 24–30, 36, 37, 45 punktais, Daugiabučio namo

šildymo ir karšto vandens sistemos privalomųjų reikalavimų, patvirtintų aplinkos ir energetikos

ministrų 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. D1-595/1-201 (toliau – ir Privalomieji reikalavimai)

(galiojusios redakcijos Privalomųjų reikalavimų 1–3 punktai), nurodė, kad senos daugiabučių

namų karšto vandens sistemos turi atitikti šių daugiabučių namų projektinėje dokumentacijose

nustatytus šildymo prietaisų galios, šilumnešio debitų paskirstymo, vamzdynų šiluminės

izoliacijos reikalavimus. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo naujos

aplinkybės, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t. y.

ieškovas pateikė iš Vilniaus apskrities archyvo gautą namų projektinę dokumentaciją, pagal kurią

namų (duomenys neskelbtini) rūsiuose yra suprojektuota cirkuliacinė linija (nuolatinė karšto

vandens cirkuliacija nenustatyta tik sistemos stovuose) (projektinėje dokumentacijoje

cirkuliacinė linija nustatyta ir pažymėta indeksu T4). Apeliacinės instancijos teismas byloje

dalyvaujantiems asmenims išsiuntė projektinės dokumentacijos patvirtintas kopijas, sudarydamas

galimybę pareikšti savo nuomonę dėl šios dokumentacijos turinio, tačiau duomenų, kurie

paneigtų šią aplinkybę, nepateikta. Teisėjų kolegija sprendė, kad Inspekcijos ginčijamo

sprendimo išvada, jog namų (duomenys neskelbtini) karšto vandens sistema atitinka aplinkos ir

energetikos ministrų 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. D1-595/1-201 patvirtintus Daugiabučio

namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomuosius reikalavimus, nepagrįsta; nagrinėjamu

atveju negali būti taikomas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 234.1 punktas dėl karšto

vandens vartotojo teisės reikalauti iš karšto vandens tiekėjo, kad vartotojui priklausančiose tokio

namo patalpose (bute) būtų nuolat palaikoma (užtikrinama) teisės aktuose (1 priedo 26–30, 36,

37, 45 punktai) nustatyta karšto vandens temperatūra vandens paėmimo (vartojimo) vietoje ir

vonių šildytuvų darbo režimas. Nustatytų temperatūros parametrų patiekiamas (išleidžiamas iš

šilumos punkto) karštas vanduo atvėsta namų vidaus sistemoje, todėl teisės aktuose

reglamentuota karšto vandens temperatūra jo vartojimo vietoje (pvz., buto čiaupuose) negali būti

nuolat užtikrinta dėl objektyvių nuo ieškovo nepriklausančių aplinkybių, t. y. dėl esamos namo

karšto vandens sistemos neatitikties privalomiesiems reikalavimams (šildymo ir karšto vandens

sistemos neatitikties daugiabučio namo projektinėje dokumentacijoje nustatytiems

reikalavimams).

Teisėjų kolegija rėmėsi CK 4.82 straipsnio 1 dalimi, 4.83 straipsnio 3 dalimi, nurodė, kad dėl

cirkuliacinio kontūro įrengimo yra būtinas namo bendraturčių sprendimas, tačiau nagrinėjamu

atveju namų butų (patalpų) savininkai nepriima būtinų sprendimų dėl cirkuliacinio kontūro

įrengimo. UAB „Senamiesčio ūkis“ 2012 m. liepos mėnesį organizavo daugiabučių namų

(duomenys neskelbtini) patalpų savininkų apklausą raštu dėl karšto vandens tiekimo linijos

(cirkuliacinio kontūro) įrengimo, tačiau apklausa neįvyko. 2008 m. UAB „Vilniaus energija“,

vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. spalio 6 d.

įsakymą Nr. 30-1810 „Dėl 2006-2009 m. renovuojamų elevatorinių šilumos punktų

gyvenamuosiuose namuose sąrašo tvirtinimo“, renovavo šilumos punktą (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio

ministerijos 2008 m. spalio 14 d. Šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktas-pažyma

patvirtina, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) renovuotame šilumos punkte

sumontuoti, išbandyti šilumos įrenginiai (UAB „Vilniaus energija“ 2008 m. spalio 8 d. aktas-

pažyma Nr. 008-02-873 936 KW) atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali

būti naudojami pagal paskirtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, UAB „Vilniaus energija“ 2008 m.

renovavo šilumos punktą, o ne pertvarkė namo (duomenys neskelbtini) vidaus karšto vandens

sistemą. Šiuo aktu-pažyma konstatuota šilumos punkto įrenginių, bet ne namo karšto vandens

sistemos techninė būklė, ji pripažinta atitinkančia projekto ir teisės aktų reikalavimus bei

nurodyta, kad tie įrenginiai gali būti naudojami pagal paskirtį (ūkio ministro 2005 m. vasario 24

d. įsakymu Nr. 4-80 patvirtintos Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklės,

galiojusios iki 2011 m. liepos 1 d.). Teisėjų kolegija sprendė, kad į vartotojų L. O. ir R. Z. butą

karštas vanduo buvo tiekiamas nepažeidžiant karšto vandens tiekėjui nustatytų paslaugos teikimo

(karšto vandens pardavimo) kokybės reikalavimų. Kadangi šilumos tiekėjo tiekiamas (iš šilumos

punkto išleidžiamas) teisės aktų reikalavimus dėl temperatūros atitinkantis karštas vanduo

vartotojus pasiekia praradęs jam keliamus kokybės reikalavimus (atvėsta žemiau nustatytų

temperatūros parametrų) dėl daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos neatitikties

privalomiesiems reikalavimams, tai nelaikytina pagrįsta ginčijamo Inspekcijos sprendimo dalis,

pagal kurią nepatiekus teisės aktais nustatytos temperatūros karšto vandens į butą (duomenys

neskelbtini) (karšto vandens vartojimo vietoje), negali būti laikoma, kad tiekėjas UAB „Vilniaus

energija“ tinkamai įvykdė savo pareigas pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo

sutartį. Tokia aplinkybė sudaro pagrindą šią Inspekcijos sprendimo dalį panaikinti ir ginčą

išspręsti iš esmės – L. O. skundą dėl UAB „Vilniaus energija“ prievolių pagal karšto vandens

vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį netinkamo vykdymo atmesti. Teisėjų kolegija atkreipė

dėmesį į besikeičiančią Valstybinės energetikos inspekcijos poziciją byloje aktualiu klausimu.

Valstybinė energetikos inspekcija 2014 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 2R-1224 pripažino, kad tam,

jog senos daugiabučių namų karšto vandens sistemos turėtų būti laikomos atitinkančiomis

privalomuosius reikalavimus, turėtų būti įrengti ir cirkuliaciniai kontūrai, t. y. kad neįrengus

cirkuliacinio kontūro karšto vandens paėmimo (vartojimo) vietoje neįmanoma nenutrūkstamai

užtikrinti, jog būtų patiektas teisės aktuose nustatytos temperatūros karštas vanduo. Teisėjų

kolegija konstatavo, kad nenustačius tiekėjo (ieškovo) prievolių pagal karšto vandens vartojimo

pirkimo–pardavimo sutartį netinkamo vykdymo, nėra pagrindo spręsti dėl pinigų už sumokėtą

energiją karštam vandeniui ruošti grąžinimo vartotojams.

Ieškovas apeliaciniu skundu prašė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų

reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Teisėjų kolegija sprendė, kad bylos

baigtis negali turėti tiesioginės įtakos šios savivaldos institucijos teisėms ar pareigoms (CPK 47

straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pakanka bylos duomenų tam, jog būtų galima

apeliacinės instancijos teisme priimti procesinį sprendimą dėl ginčo esmės, todėl nėra poreikio

skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokį savo prašymą ieškovas siejo su bylos grąžinimu

pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o šiuo atveju apeliacinis skundas iš esmės

tenkinamas, nenustačius pagrindų, dėl kurių civilinė byla turėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo

(CPK 327, 329 straipsniai).

L. O. ir R. Z. priešieškiniu prašė atmesti ieškovo reikalavimą dėl Inspekcijos 2013 m. sausio 9 d.

sprendimo panaikinimo, išspręsti ginčą iš esmės ir pripažinti 2005 m. spalio 19 d. vartojimo

sutartį dėl karšto vandens pirkimo–pardavimo nesąžininga bei prieštaraujančia imperatyviosioms

įstatymo normoms, taikyti restituciją, įpareigojant ieškovą grąžinti jam sumokėtas pagal sutartį

sumas, priteisti iš jo neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas priešieškinio

reikalavimus dėl karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo nesąžininga ir

prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms bei reikalavimą dėl neturtinės žalos

atlyginimo priteisimo pripažino nepagrįstais. Taip pat teismas, L. O. ir R. Z. atsisakius nuo

priešieškinio reikalavimo priteisti 240,18 Lt (69,56 Eur), bylą pagal šią priešieškinio dalį

nutraukė. Šios teismo sprendimo dalys apeliacine tvarka nebuvo skundžiamos, todėl teisėjų

kolegija dėl jų nepasisakė.

Apeliaciniame skunde ieškovas teigė, kad jei L. O. ir R. Z. yra buto savininkai, tai abu yra karšto

vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties šalys – buitiniai karšto vandens vartotojai; taigi

tiek Inspekcija, tiek pirmosios instancijos teismas sprendimuose pasisakė dėl neįtraukto į bylą

asmens R. Z. teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija atmetė šiuos argumentus, sutiko su L. O. ir R. Z.

atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu teiginiu, kad ieškovas pagal priešieškinį R. Z. byloje

dalyvavo ir teikė paaiškinimus.

L. O. ir R. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovui pagal CPK 95 straipsnį turėtų

būti skirta bauda dėl nepagrįstai pradėto proceso, tačiau teisėjų kolegija ieškovo piktnaudžiavimo

procesinėmis teisėmis aplinkybių nenustatė.

Ieškovas, pareikšdamas ieškinį Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalies pagrindu, sumokėjo

144 Lt (41 Eur) žyminio mokesčio, už apeliacinį skundą – 358 Lt (103 Eur) žyminio mokesčio.

Pirmosios instancijos teismas turėjo 89,20 Lt (25 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų

įteikimu. L. O. ir R. Z. , byloje pareikšdami priešieškinį, buvo atleisti nuo žyminio mokesčio

mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi pasiektą teisinį

rezultatą byloje (ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinis skundas ir ieškinys iš esmės

patenkinti, L. O. ir R. Z. priešieškinis atmestas), sprendė, kad iš L. O. ir R. Z. priteistina UAB

„Vilniaus energija“ po 251 Lt (72 Eur) bylinėjimosi išlaidų, valstybei – po 44,60 Lt (12 Eur)

išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė L. O. ir R. Z. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo

sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nutraukti kasatorių ir ieškovo

konkliudentiniais veiksmais 2005 m. spalio 19 d. sudarytą sutartį dėl karšto vandens pirkimo–

pardavimo ir taikyti restituciją; skirti ieškovui 12 000 Lt (3475,44 Eur) baudą (50 procentų –

atsakovams, 50 procentų – valstybei). Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Kasatoriai remiasi CK 4.82 straipsnio 4 dalimi,

Statybos įstatymu, nurodo, kad ne gyventojai turėjo balsuoti dėl privalomų statinių naudojimo ir

priežiūros reikalavimų užtikrinimo, o namo administratorius privalėjo priimti sprendimus ir iš

sukauptų lėšų pasirūpinti cirkuliacinio kontūro įrengimu. Kasatorių teigimu, teisėjų kolegija

neįvertino aplinkybės, kad šilumos tiekėją ir vartotoją sieja sutartiniai santykiai (CK 6.383

straipsnis), o ne daiktinės teisės normos, todėl spręsdama dėl sutartinių santykių pažeidimo

nepagrįstai nepasisakė dėl šalių pareigų vykdymo ir kaltės. Šilumos ūkį reguliuojantys teisės

aktai nustato pareigą energijos tiekimo įmonei pasirūpinti tinkamų parametrų karšto vandens

tiekimu (CK 6.387 straipsnio 2 dalis). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 4

punktą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento

Energetikos skyrius privalo užtikrinti miesto energetinių objektų funkcionavimą, kontroliuoti

viešųjų paslaugų teikimą bei vykdomas funkcijas (konsultuoja šilumos ir karšto vandens tiekimo

klausimais, nagrinėja karšto vandens tinklų eksploatavimo ir remonto klausimus). Taigi išspręsti

cirkuliacinio kontūro problemą turėjo UAB „Vilniaus energija“ kartu su namo administratoriumi

ir savivaldybe, o ne vartotojai (CK 1.80 straipsnis, Šilumos ūkio įstatymo 11 straipsnis, 15

straipsnio 4 dalis). Kasatoriai neturi patalpos, kur galima būtų įrengti šilumos punkto įrenginį

(UAB „Senamiesčio ūkis“ 2011 m. lapkričio 20 d. raštas Nr. R2-593 „Dėl gyvenamojo namo

(duomenys neskelbtini) karšto vandens teikimo“), tačiau privalo mokėti nustatytą kainą pagal

Karšto vandens kainų nustatymo metodiką, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės

komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106. Teisėjų kolegija nepagrįstai ir neteisėtai

perkėlė sutarties vykdymo riziką vartotojams. Be to, priimtu sprendimu pažeidžiama CK 6.185

straipsnio 2 dalis, nes bylos medžiaga patvirtina, kad kasatoriai su sutarties standartinėmis

sąlygomis susipažino tik teisme.

Kasatorių nuomone, teisėjų kolegija neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl vartotojo

teisinių apsaugos, t. y. teisės nutraukti vartojimo sutartį pagal CK 6.363 straipsnio 8 dalį

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ž. v. UAB „Titlis“, bylos Nr. 3K-3-237/2008). Teisėjų

kolegija, pripažinusi, kad UAB „Vilniaus energija“ negali teikti saugios paslaugos, net ir tuo

atveju, jei tai būtų dėl vartotojos kaltės, privalėjo spręsti dėl kasatorių teisės nutraukti sutartį. Be

to, pagal kasacinio teismo praktiką pats teismas turėjo pareigą parinkti kasatorių teisių gynimo

būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.

balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. UAB „Skytech.lt“, bylos Nr. 3K-3-

252/2013).

2. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Kai buvo atliekama šilumos punkto renovacija,

būtent šilumos tiekėjui teisės aktais buvo nustatyta pareiga įrengti cirkuliacinį kontūrą, todėl

nepagrįsta teisėjų kolegijos išvada, kad UAB „Vilniaus energija“ tinkamai įvykdė savo pareigas.

Būtent prieš punkto renovaciją gyventojai balsavo ir priėmė sprendimą, kad būtina renovuoti

sistemą, nes ši problema paaiškėjo iki 2008 metų, tačiau po renovacijos ir toliau negaunant

paslaugos, nedelsiant buvo pradėtos aiškintis priežastys. Nepavykus išsiaiškinti, buvo kreiptasi į

Inspekciją, tačiau tik apeliacinės instancijos teisme ieškovas išsiaiškino galimybes teikti

paslaugą, o tai yra CK 6.719 straipsnio pažeidimas, todėl teisėjų kolegija turėjo taikyti contra

proferentem taisyklę (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad

vartotojai sumokėjo už paslaugą, kurios negavo. Kasatorius ir ieškovą siejo paslaugų teikimo

sutartis, todėl vartotojai neturi atsakyti už tai, kad dėl kitų subjektų netinkamų veiksmų jie

negavo to, ko tikėjosi iš esmės – teisės aktais reikalaujamos temperatūros karšto vandens, todėl

ieškovo argumentai, kad jis privalo grąžinti sumokėtą sumą tik už vandens pašildymą, yra

nepagrįsti.

Kasatorių nuomone, teismai turėjo nustatyti, pagal kokį teisės aktą vartotojai turi mokėti už

nepasiekiantį 50° C temperatūros vandenį. Nustačius, kad pagal Valstybinės kainų ir energetikos

kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21d. nutarimu Nr. 03-106 patvirtintos Karšto vandens kainų

nustatymo metodikos 6 punktą nėra vieno iš formulėje priklausančio būti kintamojo, negali būti

apskaičiuojama kaina, nes į kiekvieną konjunkciją turi įeiti visi kintamieji. Bet kuriuo atveju

teisėjų kolegija, konstatavusi, kad namo (duomenys neskelbtini) vidaus karšto vandens sistema

neatitinka privalomųjų reikalavimų, ex officio turėjo spręsti dėl draudimo teikti nesaugią

paslaugą per netinkamus naudoti įrenginius (CK 6.390 straipsnio 3 dalis), informuoti Valstybinę

maisto ir veterinarijos tarnybą, o Inspekciją ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos

Aplinkos ir energetikos departamento Energetikos skyrių įpareigoti spręsti dėl inžinerinių tinklų

eksploatacijos. Taigi teismo sprendimas yra priimtas netinkamo atsakovo atžvilgiu, o kasatorių

byloje reikšti reikalavimai neišspręsti.

3. Dėl teisės būti išklausytam ir CPK 314 straipsnio taikymo. Teismas pažeidė CPK 12 straipsnį,

42 straipsnio 1 dalį, nes ieškovui suteikė teisę pateikti paaiškinimus, tačiau kasatoriams teisė

pateikti savo paaiškinimus apeliaciniame procese nebuvo suteikta, taip paneigiant CPK 6

straipsnyje nustatytą šalių lygybės prieš įstatymą principą. Kasatoriai 2014 m. birželio 1 d. raštu

apeliaciniam teismui nurodė, kad nesutinka nei su paaiškinimų, nei su įrodymų prijungimu, nes

ieškovas siekė toliau rinkti įrodymus, gautus po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos

teisme. Tai yra teisinio tikrumo principo pažeidimas, nes bylos nagrinėjimas iš esmės vyksta

pirmosios instancijos teisme, o tuo atveju, jei naujų įrodymų pagrindu yra priimamas naujas

sprendimas, tai neatitinka apeliacijos esmės. Be to, kasatoriai aiškiai išreiškė valią, kad tuo

atveju, jei teismas nuspręstų priimti tiek paaiškinimus, tiek įrodymus, jie taip pat nori įgyvendinti

savo teisę į paaiškinimų pateikimą, tačiau tokia teisė jiems nebuvo suteikta. Taigi buvo pažeista

kasatorių teisė būti išklausytiems, nes teisėjų kolegija nurodė, kad vertins tik ieškovo rašytinius

paaiškinimus ir jo pateiktus įrodymus, o kasatorių nuomonė ir argumentai liko neįvertinti (CPK

14, 321 straipsniai). Teisėjų kolegija rėmėsi Inspekcijos 2014 m. balandžio 8 d. rašte Nr. 2R-

1224 išdėstyta besikeičiančia Valstybinės energetikos inspekcijos pozicija. Tokiu atveju pagal

CPK 324 straipsnį turėjo būti skiriamas žodinis bylos nagrinėjimas iš esmės. Be to, ieškovas

pradėjo procesą dėl Inspekcijos 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (03)-56 įforminto sprendimo

panaikinimo, tačiau byla buvo nagrinėjama ne sprendžiant ginčą, kilusį tarp vartotojų ir šilumos

tiekėjo, iš esmės, o tikrinant šios institucijos sprendimo, priimto pagal jau Inspekcijos siūlomą

pakeisti teisės aktą, teisėtumą.

4. Dėl netinkamo atsakovo. Procesinis sprendimas priimtas netinkamo atsakovo – vartotojo –

atžvilgiu, tai buvo nurodyta kasatorės atsiliepime į ieškinį, todėl teismas netinkamai taikė CPK

45 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje

N. N. v. UAB „Lietuva Statoil“, bylos Nr. 3K-3-465/2006; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje G. L. v. antstolis S. D. , bylos Nr. 3K-3-186/2011). Ieškovas reiškė

reikalavimą panaikinti Inspekcijos 2013 m. sausio 9 d. raštą Nr. (03)-56. Teisėjų kolegija

konstatavo Inspekcijos sprendimo dalies nepagrįstumą, todėl nusprendė atmesti L. O. skundą dėl

ieškovo prievolių pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį netinkamo

vykdymo. Teisėjų kolegijos sprendimo argumentai yra dėl Inspekcijos pareigų netinkamo

atlikimo, t. y. dėl šilumos sistemos pripažinimo tinkama naudoti ir teisės aktų aiškinimo, o ginčas

išspręstas dėl byloje nereikšto reikalavimo. Abi bylos šalys nepageidauja tęsti sutartinių

santykių, o ieškovas – ir grąžinti pinigų už paslaugą, kurios negali suteikti (todėl ir skundė

ginčijamu Inspekcijos raštu įformintą sprendimą). Pagal kasacinio teismo praktiką teismas,

priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. v.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2013).

Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalyje nustatyta vartotojų ir energetikos įmonių teisė

ginčyti institucijų sprendimus gali būti įgyvendinama remiantis CPK nustatyta bendrąja ieškinio

teisenos tvarka pareiškiant ieškinį atsakovui – sprendimą priėmusiai institucijai, kurio dalykas –

vienas ar keli pirmiau nurodyti teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB

„Vilniaus energija“ v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, bylos Nr. 3K-3-

183/2014). Taigi reiškiant vienintelį aiškų reikalavimą – panaikinti Inspekcijos 2013 m. sausio 9

d. raštu Nr. (03)-56 įformintą sprendimą, atsakovas turėjo būti ši institucija, bet ne vartotojas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Inspekcija pripažįsta, jog neįrengus cirkuliacinio kontūro, karšto

vandens paėmimo (vartojimo) vietoje neįmanoma nenutrūkstamai užtikrinti, kad būtų patiektas

teisės aktuose nustatytos temperatūros karštas vanduo. Jei tai traktuojama kaip ieškinio

pripažinimas, nėra teisinio pagrindo laikyti, kad vartotojas turi atsakyti pagal ieškinį. Energetikos

įstatymo 34 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka

taikoma tokiems ginčams, kurie kilo dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius

santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo; jie priskirti Valstybinei energetikos

inspekcijai ar Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, kurios privalo kontroliuoti,

kad energetikos įmonė nepažeidinėtų vartotojo teisių ir būtų sukurta teisinio reguliavimo sistema,

užtikrinanti viešosios teisės aktų įgyvendinimą. Pažymėtina, kad karšto vandens tiekimas yra

reglamentuotas viešosios teisės aktais. Vartotojas negali spręsti nei dėl karšto vandens

temperatūros, nei dėl jo kainos, jam negalima derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl valstybėje yra

sukurta vartotojų teisėmis besirūpinančių institucijų sistema, privalanti garantuoti, kad vartotoją

pasiektų saugi paslauga. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kad paslaugos teikėjas

neužtikrina higienos normas atitinkančio karšto vandens tiekimo pagal Šilumos ūkio įstatymo 15

straipsnio 4 dalį. Po šio ginčo Inspekcija inicijuoja teisės akto pakeitimus. Atsižvelgiant į tai, kad

vartotojas nėra šių teisinių santykių subjektas ir nėra kompetentingas spręsti dėl specialiųjų teisės

aktų nuostatų pažeidimo, jis tokios kategorijos bylose negali būti atsakovas. Viešosios teisės aktų

tinkamas įgyvendinimas yra susijęs su viešojo intereso gynyba, todėl tiek pagal teisinį

reguliavimą (CPK 41, 49 straipsniai), tiek pagal kasacinio teismo praktiką valstybės institucijos

turi būti šalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 1 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba v. Vilniaus miesto savivaldybė

administracija kt., bylos Nr. 3K-3-415/2013; 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje AB „Panevėžio energija“ v. A. G. , bylos Nr. 3K-3-118/2014; 2014 m. kovo 24 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės

komisija, bylos Nr. 3K-3-183/2014; ir kt.).

5. Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų pažeidimo. Teisėjų kolegija visiškai nepasisakė

dėl atsiliepime į apeliacinį skundą kelto klausimo – netinkamo atsakovo. Tai prieštarauja

kasacinio teismo praktikai bent trumpai motyvuoti sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje

UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; 2012 m. spalio 10 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG v. UAB „Klaipėdos

mėsinė“, bylos Nr. 3K-3-415/2012; kt.). Kasatoriai remiasi CPK 331 straipsniu, nurodo, kad

teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr.

Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001; Ruiz Torija v. Spain and Hiro

Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994; Higgins and Others v. France judgment of 19

February 1998). Kasatorių vertinimu, teisėjų kolegija nemotyvavo, kodėl namo (duomenys

neskelbtini) vidaus karšto vandens sistema nėra šilumos punkto įrenginio sudedamoji dalis.

Kasatorių nuomone, jei namo (duomenys neskelbtini) vidaus karšto vandens sistema nėra

šilumos punkto įrenginio sudedamoji dalis, tai jai netaikytini reikalavimai, nustatyti ūkio

ministro 2005 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 4-80 patvirtintose Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos

punktų įrengimo taisyklėse (galiojusiose iki 2011 m. liepos 1 d.), ir ji laikytina tinkama. Jei namo

(duomenys neskelbtini) vidaus karšto vandens sistema turi atitikti privalomuosius reikalavimus,

tai teismas nepasakė, pagal kokius teisės aktus sistema turėtų būti pripažinta tinkama naudoti

pagal paskirtį. Byloje nustatytas viešasis interesas, nes vartotojams yra pateikiama nesaugi

paslauga, todėl jie nuolat rizikuoja užsikrėsti legionelėmis. Jei teismas konstatavo, kad namo

(duomenys neskelbtini) vidaus karšto vandens sistema neatitinka privalomųjų reikalavimų dėl

cirkuliacinio kontūro joje nebuvimo, tai ji negali būti eksploatuojama ir apeliacinės instancijos

teismas ex officio turėjo spręsti dėl draudimo teikti paslaugas netinkamais naudoti įrenginiais

(CK 6.390 straipsnio 3 dalis). Kasatorių teigimu, patalpos, kuriose turėjo būti įrengta cirkuliacinė

linija, yra perduotos parduotuvei IKI daugiau kaip dešimt metų, t. y. iki teisės aktais vartotojams

perkeltos pareigos pasirūpinti šilumos punktu. Šilumos punkto nurodytose patalpose nebus leista

įrengti, nepriklausomai nuo daugiabučio namo bendraturčių sprendimo. Tokiu atveju teisėjų

kolegija pažeidė principą nereikalauti neįmanomo, proceso teisės normas, reglamentuojančias

įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 263 straipsnio

1 dalis), dėl šio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla. Be to, ir ieškovas prašė į bylą įtraukti

Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, nes vartotojai objektyviai negali įrengti jiems

nepriklausančiose patalpose cirkuliacinio kontūro, ir pripažinti trečiojo asmens UAB

„Senamiesčio ūkis“ dalyvavimą procese būtinu. Jei paslaugos teikėjas negali įgyvendinti jam

teisės aktais nustatytos pareigos patiekti higienos normas atitinkantį karštą vandenį, jis turėtų

reikalauti, kad šios institucijos pašalintų priežastis, arba reikalauti atlyginti žalą.

6. Dėl priešieškinio atmetimo. Liko neišspręstas esminis ginčas – kas atsakingas už energetikos

ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo

taisyklių 223.3 punkto reikalavimo, kad šilumos tiekėjas privalo užtikrinti, jog karšto vandens

parametrai turi būti išlaikomi karšto vandens vartojimo vietoje ne mažiau kaip 50 °C ir ne

daugiau kaip 60 °C, nenutrūkstamai tiekti karšto vandens vartotojams karštą vandenį,

įgyvendinimą (ginčo metu galiojusio Šilumos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, 11 straipsnis, 15

straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003

m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija

v. UAB „Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003). Teisėjų kolegija nepagrindė, kodėl

nesivadovavo suformuota kasacinio teismo praktika, todėl sprendimas panaikinti dalį ginčijamo

akto yra neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų

kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Eurovia Lietuva“ v.

Ukmergės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-32/2013).

Teisėjų kolegija neišsprendė vartotojų reikalavimo dėl paslaugos tiekėjo nesąžiningumo ir

prašymo nutraukti tarp jų susiklosčiusius karšto vandens tiekimo sutartinius santykius,

nepasisakė, ar atsakovo elgesys, kai jis pats išsiaiškino sutarties vykdymo sąlygas tik teisme, yra

sąžiningas, nes pagal CK 6.719 straipsnį tai yra kliento teisių pažeidimas. Pirmosios instancijos

teismas, įvertinęs ikiteisminio ginčo institucijos medžiagą, sprendė, kad vartotojai atsisakė nuo

sutarties, kas atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB

bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013), o teisėjų kolegija iš viso nepasisakė dėl šalių valios

netęsti sutartinių santykių, išreikštos tiek teisme, tiek sprendžiant ginčą Inspekcijoje. Kasatoriai

prašo nutraukti jų ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais 2005 m. spalio 19 d. sudarytą sutartį dėl

karšto vandens pirkimo–pardavimo, taikyti restituciją arba palikti pirmosios instancijos teismo

sprendimą nepakeistą.

7. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija nepagrįstai priteisė iš vartotojų žyminį mokestį,

sumokėtą už apeliacinį skundą, ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidas (CPK 83 straipsnio 1

dalies 1 punktas). Tenkinus apeliacinį skundą, ieškovui turėjo būti sugrąžintas žyminis mokestis,

o procesinių dokumentų siuntimo išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 1, 3 dalys).

Valstybė yra perėmusi pareigą apmokėti bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą, nustatydama

vartotojui rinkliavos lengvatą. Kita vertus, tenkinta ieškinio dalis, tačiau teisėjų kolegija netaikė

CPK 93 straipsnio 2 dalies, nusprendusi, kad Inspekcija priėmė netinkamą sprendimą, priteisė

bylinėjimosi išlaidas iš vartotojų, nors turėjo spręsti dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo ex

officio.

8. Dėl baudos skyrimo. Kasatoriai prašo bylos dalį dėl sutartinių santykių pabaigos ir baudos

ieškovui skyrimo pabaigti nagrinėti kasaciniame teisme (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Jei UAB

„Vilniaus energija“ būtų išsiaiškinusi galimybes tiekti karštą vandenį ir jas atskleidusi

kasatoriams ne pradėto proceso teisme metu, ginčo teisme nebūtų. Paslaugos teikėjas, kuris yra

savo srities profesionalas, turintis gerai išmanyti sistemos techninius parametrus, negalėjo

pagrįstai tikėtis, kad vartotojai name nuolat vartos vandenį ir taip bus užtikrintas tinkamo

parametro karštas vanduo, kuris bus saugus, nekels legioneliozės pavojaus. Nagrinėjamu atveju

ieškovo neteisėta veika pasireiškė tiesiogine tyčia, nes jis žinojo, kad name nėra įrengta karšto

vandens palaikymo sistema, suvokė to pasekmes ir sąmoningai leido joms kilti. Taigi teismo

procesas pradėtas nepagrįstai, jis vilkinamas, siekiant išvengti atsakomybės, ieškovui laiku

neišsprendus karšto vandens tiekimo problemos name (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo kasacinio skundo

netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie

argumentai:

1. Dėl pareigos įrengti cirkuliacinį kontūrą. Pagal Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo

taisyklių 33 punktą daugiabučių namų karšto vandens sistemoje privalomas papildomas

cirkuliacinis kontūras. Tai pripažįsta ir Inspekcija, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės

komisija, tačiau namų bendraturčiai nepageidauja spręsti tam būtinų jiems priklausančios

nuosavybės (įrenginių) pertvarkymo klausimų (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 22 punktas),

nors tai yra jų pareiga (CK 4.83, 4.85 straipsniai; 6.383 straipsnio 1 dalis, Šilumos tiekimo ir

vartojimo taisyklių 133.1 punktas), o ieškovui uždrausta prižiūrėti ar tvarkyti (pvz., rekonstruoti)

daugiabučių namų šildymo bei karšto vandens sistemas (Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnis).

Energijos (šilumos, karšto vandens) tiekėjas yra atsakingas už sutarties dalyko (šilumos

energijos, karšto vandens), kuris turi atitikti sutarties bei kokybės standartų ir teisės aktais

nustatytus reikalavimus, tiekimą vartotojams, o šie turi užtikrinti, kad tinklai, kuriais tiekiamas

sutarties dalykas (šilumos energija, karštas vanduo), būtų tinkami (CK 4.82 straipsnio 1 dalis,

Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2

straipsnio 15 dalis, Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 22, 38 punktai, 20 straipsnio 1 dalis,

Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtinto Namo šildymo ir (ar) karšto

vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius reikalavimus ir šių darbų rėmimo tvarkos

aprašo 1, 8, 13 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. B. G. ,

bylos Nr. 3K-3-651/2004). Karšto vandens tiekėjui teisės aktais nenustatyta nei teisė, nei pareiga

įrengti (rekonstruoti) butų ir patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise

priklausančią karšto vandens sistemą, taigi – ir cirkuliacinį kontūrą. Namų projekte buvo

suprojektuota cirkuliacinė linija kiekvieno namo rūsyje (nuolatinė cirkuliacinė linija nenustatyta

tik sistemos stovuose). Jeigu cirkuliacinis kontūras būtų įrengtas taip, kaip nustatyta projekte, tai

neabejotinai pagerintų higienos normas atitinkančios karšto vandens temperatūros nuolatinį

palaikymą. UAB „Senamiesčio ūkis“ buvo įpareigotas tiek 2011 m., tiek 2012 m. suorganizuoti

butų ir patalpų savininkų sprendimo priėmimą dėl namų karšto vandens sistemos pertvarkymo,

įrengiant papildomą karšto vandens cirkuliacinę liniją (kontūrą), tačiau būtini savininkų

sprendimai nebuvo priimti. Negalima ieškovo įpareigoti atlikti to, kas neįmanoma, todėl ieškovas

negali būti įpareigotas grąžinti kasatoriams jų sumokėtas už karštą vandenį sumas. Pagal Šilumos

ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktą, nuo 2009 m. liepos 1 d. galiojusios įstatymo redakcijos – 2

straipsnio 36 punktą šilumos punktas iki 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusių Šilumos ūkio

įstatymo pakeitimų (tarp jų – ir 20 straipsnio) nebuvo laikomas pastato šildymo ir karšto vandens

sistemos įrenginiu (dalimi). 2008 m. atlikta renovacija namo (duomenys neskelbtini), kuriame

yra įrengtas šilumos punktas su cirkuliacijos įrenginiais , ir karšto vandens sistemos

pertvarkymas yra skirtingi dalykai ir gali būti atliekami atskirai. Šilumos punktas yra įrenginys

namo įvade (rūsyje), o likusi namo šildymo ir karšto vandens sistema – tai vidaus vamzdynai

namo sienose ir kitose konstrukcijose nuo šilumos punkto iki kiekvieno iš vartotojų butų (tarp jų

– ir pačiuose butuose). Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22,

28, 31, 32 pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1608, nustačius daugiabučiuose namuose

šilumos punktų priklausymą bendrosios nuosavybės teise šio namo butų ir patalpų savininkams,

kartu buvo nustatytas ir draudimas perduoti ją tretiesiems asmenims. Taigi ieškovui draudžiama

atlikti bet kokius darbus, susijusius su namo bendraturčių nuosavybės pertvarkymu (įskaitant ir

reguliavimą, priežiūrą), tai patvirtina Šilumos ūkio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies, 32 straipsnio

2 dalies nuostatos. Pagal Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtinto Namo

šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius reikalavimus ir šių

darbų rėmimo tvarkos aprašo 7–9 punktų nuostatas savivaldybės institucija, esant Inspekcijos

pažymai apie daugiabučio namo karšto vandens sistemos neatitiktį teisės aktų reikalavimams,

gali ir privalo įpareigoti namo butų (patalpų) savininkus jas pertvarkyti. Taigi karšto vandens

temperatūrą jo vartojimo vietoje (bute) gali užtikrinti tik vartotojų cirkuliacinio kontūro

įrengimas; kasatoriai turi teisę reikalauti iš institucijų žalos atlyginimo. Pagal CK 6.266 straipsnį

įrenginio (nagrinėjamu atveju šildymo ir karšto vandens sistemos) savininkas (valdytojas), o ne

savivaldybė, atsakytų už kilusią žalą.

2. Dėl karšto vandens tiekėjo atsakomybės. Ieškovas remiasi Šilumos tiekimo ir vartojimo

taisyklių 223.3 punktu (aktualios akto redakcijos – 231.3 punktas), nurodo, kad karšto vandens

tiekėjo (ieškovas yra nuo 2010 m. gegužės 14 d.) prievolė yra sąlyginė, priklausoma nuo karšto

vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų ir konkrečiai teisės normoje išvardytų

sąlygų. Pagal Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių 33 punktą namų sistema, kurioje

cirkuliacinis kontūras suprojektuotas rūsiuose, bet jo nėra, neatitinka Daugiabučio namo šildymo

ir karšto vandens sistemos privalomųjų reikalavimų. Ieškovas remiasi Šilumos ūkio įstatymo 2

straipsnio 9 punktu (ankstesnės redakcijos 2 straipsnio 6 punktas, nuo 2008 m. sausio 1 d.

galiojusios įstatymo redakcijos – 2 straipsnio 8 punktas, nuo 2010 m. sausio 5 d. – 2 straipsnio 9

punktas), 15 straipsnio 4 dalimi (redakcija nuo 2008 m. sausio 1 d.), Šilumos tiekimo ir

vartojimo taisyklių 234.1 punktu (redakcijos iki 2012 m. rugsėjo 27 d. – 226.1 punktas), 1 priedo

24 punktu, nurodo, kad kasatoriai negali iš ieškovo reikalauti to, kas nuo jo nepriklauso. Pastato

vienvamzdėje karšto vandens sistemoje negali būti užtikrinta nuolatinė karšto vandens

cirkuliacija, butų (patalpų) savininkams nevartojant ar mažai vartojant karštą vandenį, kuris

namo vidaus vamzdynuose, atsukus čiaupą butuose, atvėsta ir reikia nuleisti dalį atvėsusio

vandens, kad iš čiaupo pradėtų tekėti karštas vanduo, atitinkantis visus temperatūros

reikalavimus. Tinkamos temperatūros karštas vanduo, patekęs į savininkams priklausančią

sistemą, pradeda vėsti dėl šilumos mainų tarp karšto vandens sistemą sudarančių vamzdynų

paviršių ir juos supančios aplinkos (šilumos nuostolių). Tinkamai izoliavus visus karšto vandens

tiekimo sistemos vamzdynus, šiuos šilumos nuostolius ir atitinkamai karšto vandens atvėsimo

sistemoje greitį galima smarkiai sumažinti. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 11

straipsnio 2 dalį šilumos nuostolius, atsirandančius karšto vandens tiekimo sistemos

vamzdynuose, turi padengti butų patalpų savininkai, kuriems tokia sistema priklauso bendrosios

nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003

m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija

v. UAB „Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus

energija“, bylos Nr. 3K-3-514/2004; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje

UAB „Vilniaus energija“ v. B. G. , bylos Nr. 3K-3-651/2004; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009

m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. (duomenys neskelbtini)

daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009). Gyventojai namuose, kuriuose

karšto vandens cirkuliacijos nėra (cirkuliacinis kontūras neįrengtas), moka tik už tą šilumos

kiekį, kuris buvo sunaudotas karštam vandeniui paruošti namo šilumos punkte, ir nemoka jokių

mokesčių už neegzistuojančias šilumos sąnaudas nuolatiniam jau paruošto karšto vandens

temperatūros palaikymui namo vidaus karšto vandens sistemoje. Atsižvelgiant į viešosios

sutarties specifiką (CK 6.383 straipsnio 3 dalis) ieškovas negali vykdyti savo veiklos kitaip, negu

pagal teisės aktų reikalavimus. Taigi kasatoriai neteisingai vertina, kad jie sumokėjo už paslaugą

(karštą vandenį), kurios negavo. Ieškovas, akcentuodamas vartotojo teisę į nuostolių atlyginimą,

remiasi šalių sutarties Bendrųjų sąlygų 14 punktu, CK 6.248 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.253

straipsnio 1, 5 dalimis, 6.386 straipsnio 2 dalimi, 6.391 straipsniu, ir nesutinka, kad kasatorių

bute karšto vandens temperatūra niekuomet nepasiekia higienos normas atitinkančios

temperatūros. Į namų šildymo ir karšto vandens sistemą patiekiamas higienos normas atitinkantis

karštas vanduo (55 °C), kuris atvėsta namų sistemoje, nes dėl bendraturčių neveikimo sistemoje

neįrengtas cirkuliacinis kontūras. Už vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekyje

esančio geriamojo vandens saugą ir kokybę atsako patys vartotojai. Ieškovas remiasi Vilniaus

apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1579-

798/2014, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 priedo Bendrųjų sąlygų 14 punktu, nurodo,

kad, nesant ieškovo kaltės, neatsiranda sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Jei teismas vertintų,

kad karšto vandens tiekėjas atsako visais atvejais, išskyrus force majeure aplinkybes (CK 6.212

straipsnis), tai aplinkybė, kad ieškovas negali daryti įtakos cirkuliacinio kontūro įrengimui,

vertintina kaip force majeure aplinkybė arba ieškovas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės

CK 6.248 straipsnio 4 dalies pagrindu. Be to, kasatorių reikalavimams taikytinas ir sutrumpintas

ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis).

3. Dėl pirkimo–pardavimo sutarties ir restitucijos taikymo. Ieškovo nuomone, kasacinio skundo

turinys ir pareikštas prašymas prieštaringi. Be to, kasatoriai priešieškiniu kėlė kitą reikalavimą –

prašė sutartį pripažinti nesąžininga ir prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms, o ne

negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasatorių reikalavimas

dėl sutarties ir restitucijos atmestas pirmosios instancijos teismo, ši sprendimo dalis apeliacine

tvarka neskųsta. Pirmosios instancijos teismui tenkinus priešieškinio dalį tik dėl sumokėtų sumų

grąžinimo (bet ne restitucijos pagrindu), apeliacine tvarka buvo peržiūrima tik ta sprendimo

dalis, kuria buvo atmestas ieškinys bei patenkintas priešieškinis (dėl sumų grąžinimo). Taigi

pagal CPK 341 straipsnį kasatoriai nebegali ginčyti sprendimo dalies, kuri neperžiūrėta

apeliacine tvarka, ir teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl jų

priešieškinio dalies, susijusios su karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties

galiojimu, nes tai nebuvo apeliacinio nagrinėjimo dalykas. Kasaciniam teismui nusprendus

kitaip, ieškovas palaiko atsiliepime į priešieškinį išdėstytus argumentus šiuo klausimu. Ieškovo

teigimu, didžiąją dalį šilumos (kaip karšto vandens sudedamosios dalies) vartotojai suvartojo

savo butuose, ir galimai tik nedidelę dalį šios šilumos (karštam vandeniui namo karšto vandens

sistemoje kažkiek atvėstant, jei jis ilgą laiką nė viename iš namų butų nebuvo naudojamas)

suvartojo kaip namų karšto vandens sistemos bendraturčiai. Kasatoriai negavo tik šilumos

energijos dalies, skirtos nuolatinei jau pašildyto karšto vandens temperatūrai palaikyti namų

karšto vandens sistemoje, tačiau už tokią energiją ir nemokėjo, nes jokio mokesčio namų

gyventojams už karšto vandens cirkuliacijos palaikymą (gyvatuko mokestis) nėra ir jis nebuvo

taikomas. Karštą vandenį butuose kasatoriai naudojo, jei toks vanduo ar jo temperatūra nebūtų

tenkinę šių jų poreikių, vanduo nebūtų buvęs sunaudotas (čiaupas nebūtų atsukamas). Sandorio

pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų santykių stabilumo

tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2

d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-

905/2000). Ieškovas remiasi CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad nepažeidė imperatyviųjų

teisės normų. Be to, karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai yra tęstinio

pobūdžio, karštą vandenį kasatoriai suvartojo, pagal sandorio turinį negalimas ir jo pripažinimas

negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnis). Kasatoriai sandorio anksčiau

neginčijo, patvirtino apmokėjo pateiktas sąskaitas už karštą vandenį (CK 1.78 straipsnio 2 dalis,

1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal Bendrųjų sąlygų 14 punktą atsakomybė nustatyta ne tik

ieškovui, bet ir tam subjektui, kuris pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 197 punktą (iki

2012 m. rugsėjo 27 d. galiojusios redakcijos 189 punktą) atlieka nuolatinę daugiabučio namo

karšto vandens bendrojo naudojimo įrenginių priežiūrą.

Ieškovas remiasi CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, 6.222 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad restitucija

natūra negalima, nes kasatoriai vandenį suvartojo, todėl turi sumokėti ieškovui kompensaciją,

tada kiekvienos šalies kitai šaliai mokėtina suma sutaptų. Be to, karšto vandens vartojimo

pirkimo–pardavimo santykiai yra tęstiniai. Pagal sandorio turinį negalima jo pripažinti

negaliojančiu ab initio (CK 195 straipsnio 2 dalis), o sandorį pripažinus negaliojančiu nuo teismo

sprendimo įsiteisėjimo dienos, restitucijos įgyvendinimas taip pat abejotinas, kasatoriai tiesiog

turi teisę pasirinkti kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Ieškovo teigimu, tokių namų,

kuriuose nėra įrengtas cirkuliacinis kontūras, Vilniuje yra 544, o karšto vandens vartotojų šiuose

namuose – apie 17 052; ieškovas turėtų grąžinti jų už karštą vandenį sumokėtas sumas, o teismui

nenutraukus karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarties (net ir nutraukus su vienu vartotoju, bet

ne visais namo bendraturčiais), ieškovas vis tiek toliau turėtų tiekti karštą vandenį (teisės aktais

draudžiama nutraukti tiekimą atskiriems butams, tam nėra ir techninių galimybių), ir tai turėtų

daryti nemokamai, nes teisės aktais karšto vandens tiekėjui nesuteikia teisės kaip nors keisti

daugiabučio namo bendraturčiams priklausančių namo karšto vandens sistemų.

4. Dėl teisės būti išklausytam ir CPK 314 straipsnio taikymo. Tiek apeliaciniame skunde, tiek

2013 m. lapkričio 25 d. rašte ieškovas nuodugniai pagrindė savo aktyvius veiksmus (patvirtinti

rašytiniais įrodymais), įgyvendindamas CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, 178,

179 straipsniuose reglamentuotą įrodinėjimo pareigą, siekdamas išsiaiškinti, ar yra namų

(duomenys neskelbtini) projektas ir koks jo turinys. Pirmosios instancijos teismas 2013 m.

rugsėjo 17 d. posėdyje nepagrįstai atmetė visus ieškovo prašymus dėl galimybės gauti bylai

reikšmingus įrodymus, pirmenybę teikdamas greitam bylos išnagrinėjimui, o ne teisingam

išsprendimui (CPK 7 straipsnio 1 dalis). Kadangi šildymo ir karšto vandens sistemos atitiktis

Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomiesiems reikalavimams siejama

būtent su projektu, tai jo neturint buvo neįmanoma bylos išnagrinėti teisingai. Projektas negalėjo

būti pateiktas į bylą anksčiau, vertinant jo paieškos procesą, nepagrįstą ieškovo procesinių teisių

suvaržymą pirmosios instancijos teisme. Be to, kasatoriai turėjo pakankamai laiko susipažinti su

bylos medžiaga, domėtis jos eiga ir išreikšti nuomonę dėl projekto (CPK 42 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi papildomai proceso dalyvius

informavo apie ieškovo pateiktus į bylą dokumentus, išsiuntė kopijas ir pasiūlė iki 2014 m.

birželio 20 d. išdėstyti savo nuomonę. Kasatoriai, atstovaujami atstovų, neteikė savo

paaiškinimų, nurodydami, kad pasisakys tik tuomet, jeigu įrodymai bus prijungti; toks elgesys

prieštarauja teisės normoms, pagal kurias ir vyksta pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui

apeliacine tvarka (CPK 7 straipsnis, 72 straipsnio 1 dalis, 73 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis,

319 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 314 straipsnį naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos

teismui draudimas nėra absoliutus (CPK 324 straipsnio 3 dalis). Ieškovas remiasi 320 straipsnio

1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, nurodo, kad naujam nagrinėjimui į pirmosios

instancijos teismą byla grąžinama ne visais, o tik CPK 327 straipsnyje nustatytais atvejais, jie

byloje nenustatyti.

5. Dėl tinkamo atsakovo ir ieškinio ribų. L. O. nesinaudojo apeliacijos teise, o pagal CPK 320

straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro ieškovo apeliacinio skundo

faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal

CPK 45 straipsnį netinkamos šalies pakeitimas galimas tik pradinio ieškovo sutikimu.

Nagrinėjamu atveju tokio sutikimo ieškovas nereiškė, atsakovė L. O. (vartotoja) yra tinkama

atsakovė. Inspekcija išankstine ne teismo tvarka išnagrinėjo L. O. skundą ir šalims nurodė

sprendimo apskundimo tvarką pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalį. Ieškovas,

nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas

išspręsti ginčą su atsakove iš esmės. Ginčas yra kilęs tarp vartotojos ir ieškovo, o ne tarp

Inspekcijos ir vartotojos. Inspekcija neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, jos nei su

vartotoja, nei su ieškovu nesieja jokie teisiniai santykiai, bylos išsprendimas neturės įtakos

Inspekcijos teisėms ir pareigoms. Inspekcija, kaip ikiteisminio nagrinėjimo institucija, tik vykdė

Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2, 10 dalyse nustatytas funkcijas. L. O. , reikšdama

priešieškinį, atsakove nurodė UAB „Vilniaus energija“, su kuria kilęs ginčas teisme

sprendžiamas iš esmės. Ieškovas tokią poziciją grindžia teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. D. S., bylos Nr. 3K-3-589/2013; Lietuvos

apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje Nr. 2-1322/2014). Kasatorių nurodomų kasacinio teismo išnagrinėtų

bylų Nr. 3K-3-118/2014, Nr. 3K-3-183/2014, Nr. 3K-3-415/2013 faktinės aplinkybės nesutampa

su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

Dėl ginčo esmės ieškovas nurodo, kad Inspekcijai sprendime konstatavus netinkamą karšto

vandens tiekėjo prievolių vykdymą, užtikrinant higienos normas atitinkančią karšto vandens

temperatūrą, ieškovas prašė teismo išspręsti ginčą iš esmės. Šilumos tiekimo ir vartojimo

taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 226.1 punktu,

kuriuo vadovavosi Inspekcija, suteikta teisė vartotojams reikalauti iš karšto vandens tiekėjo

higienos normose nustatytos karšto vandens temperatūros vandens paėmimo (vartojimo) vietoje

su sąlyga, kad pastato karšto vandens sistema atitinka Privalomuosius reikalavimus. Teismas,

spręsdamas ginčą iš esmės pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalį, privalėjo tirti

įrodymus ir šiuo aspektu, pagrįstai nusprendė, kad į vartotojų L. O. ir R. Z. butą karštas vanduo

buvo tiekiamas nepažeidžiant karšto vandens tiekėjui nustatytų paslaugų teikimo (karšto vandens

pardavimo) kokybės reikalavimų. Kasatorių vertinimas dėl teismo peržengtų ginčo ribų yra

klaidingas.

6. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Bendrovės reikalavimai patenkinti, kasatorių – atmesti, todėl

bylinėjimosi išlaidos pagrįstai priteistos ieškovui iš kasatorių (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys).

Ieškovas pažymi, kad teisėjų kolegija pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį į valstybės biudžetą iš

kasatorių nepriteisė žyminio mokesčio už priešieškinio reikalavimus.

7. Dėl baudos skyrimo. Šilumos ūkio įstatymu vartotojams suteikta teisė pasirinkti vieną iš trijų 2

straipsnio 2 dalyje įtvirtintų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta

tvarka, t. y. egzistuoja vartotojų teisė ir laisvė rinktis karšto vandens tiekėją arba apsirūpinti

karštu vandeniu be jo. Šilumos ūkio įstatymas draudžia ieškovui daryti rekonstrukcijas namuose;

kasatoriai, būdami šilumos punkto, šildymo ir karšto vandens sistemos bendraturčiai, atsako už

šių objektų priežiūrą (CK 4.76, 4.82, 6.266 straipsniai, Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 22, 38

punktai, 20 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtino

Namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius reikalavimus

ir šių darbų rėmimo tvarkos aprašo 1, 8, 13 punktai). Kasatoriams teigiant, kad apie cirkuliacinio

kontūro nebuvimą jie žinojo dar 2008 m., kai ieškovas nebuvo karšto vandens tiekėju (karšto

vandens kaina patvirtinta ieškovui nuo 2010 m. gegužės 1 d.), o Šilumos ūkio įstatymo 15

straipsnio 2 dalimi imperatyviai įpareigojant ieškovą vykdyti karšto vandens tiekėjo veiklą net ir

tokiuose namuose kaip kasatorių (be cirkuliacinio kontūro), neetiška kaltinti ieškovą tiesiogine

tyčia. Be to, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad į šilumos ar karšto

vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo

(įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų

sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Jis yra saistomas pirmosios, apeliacinės

instancijų teismų nustatytų aplinkybių ir, vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo

bylos faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismas kasacinio skundo ribas turi teisę peržengti tik

tuo atveju, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl karšto vandens tiekėjo ir vartotojo teisių, pareigų ir atsakomybės ribų

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo iš viešųjų karšto vandens tiekimo sutartinių teisinių santykių.

Ieškovą (karšto vandens tiekėją) ir kasatorius (karšto vandens vartotojus) sieja konkliudentiniais

veiksmais sudaryta karšto vandens tiekimo sutartis – ieškovas tiekia namui, kuriame gyvena

kasatoriai, karštą vandenį, o kasatoriai moka už jiems nuosavybės teise priklausančiame bute

suvartotą karštą vandenį (CK 6.383 straipsnis). Kasatorių teigimu, ieškovas pažeidė karšto

vandens tiekimo sutartį, nes tiekė į jų butą teisės aktais nustatytų parametrų (temperatūros)

neatitinkantį karštą vandenį.

Teisėjų kolegija nurodo, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog

Valstybinė energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme

tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų,

įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų,

energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo

nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Analogiška nuostata, apibrėžianti Valstybinės energetikos

inspekcijos kompetenciją nagrinėti ginčus ne teisme, išdėstyta Šilumos ūkio įstatymo 21

straipsnio 1 dalies 1 punkte ir energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63

patvirtintų Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatų 10.11

punkte. Taigi tiek vartotojai, tiek energetikos įmonė, manydami, kad kita šalis nesilaiko

energetikos sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, veikia netinkamai ir pažeidžia jų

teisėtus interesus, turi dėl ginčo sprendimo įstatyme nustatytais atvejais išankstine ne teismo

tvarka kreiptis į Inspekciją. Tokio ginčo pagrindą ir dalyką sudaro teisės aktuose,

reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, nustatytos tvarkos

pažeidimas (vartotojo ar energetikos įmonės neteisėti veiksmai (neveikimas) ir prašymas

pašalinti daromus pažeidimus). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Energetikos įstatymo 34

straipsnio 2 dalis nustato privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką tais atvejais, kai

vartotojas kreipiasi dėl, inter alia, netinkamo energijos tiekimo, apskaitos ir dėl to esančio

nepagrįsto energetikos įmonės reikalavimo apmokėti už suvartotą energiją (pvz., Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. D. S. , bylos Nr. 3K-3-589/2013). Kasatorė

L. O. aptarta įstatymo nustatyta tvarka dėl ieškovo netinkamo sutartinių pareigų vykdymo ir dėl

to su ieškovu kilusio ginčo sprendimo kreipėsi į Inspekciją, šį ginčą ikiteismine tvarka

išnagrinėjo ir priėmė kasatorei palankų sprendimą – nustatė, kad ieškovas tinkamai nevykdė

įstatymu jam nustatytų sutartinių pareigų. Ieškovas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu

(išvada), kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl ginčo nagrinėjimo ir sprendimo iš esmės

(Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalis). Taigi šioje byloje nagrinėtas ne tarp ieškovo ir

Inspekcijos, o tarp ieškovo ir kasatorių kilęs ginčas, kurį įstatymo nustatyta ikiteismine tvarka,

neperžengdama savo kompetencijos ribų, išnagrinėjo Inspekcija. Kadangi byloje spręstas ginčas

dėl šalių sutartinių teisių ir pareigų, kasatorė pagrįstai ieškinyje nurodyta kaip atsakovė, todėl

teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą dėl netinkamo atsakovo šioje byloje.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatorių argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas,

spręsdamas ginčą, be pagrindo rėmėsi materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis

daiktinę teisę, ir nurodo, kad byloje nagrinėtas ginčas kilo iš karšto vandens tiekimo sutartinių

teisinių santykių (CK 383, 386 straipsniai), tačiau sprendžiant dėl ieškovo sutartinių pareigų

tinkamo vykdymo yra reikšmingi nuosavybės teisių į įrenginius, kuriais tiekiamas karštas

vanduo, ir to pasėkoje tiekėjo bei vartotojo atsakomybės ribų klausimai. Kasatoriai gyvena

daugiabučiame name. Juos ir kitus namo butų, kitų patalpų bendraturčius sieja teisės, pareigos ir

atsakomybė už bendrąja daline nuosavybės teise valdomas namo dalis, todėl nagrinėjamam

ginčui aktualios ir taikytinos daiktinės teisės normos tiek, kiek jos reglamentuoja bendrosios

dalinės nuosavybės teises į namo butų, kitų patalpų savininkų bendrai valdomas namo dalis, tarp

jų – karšto vandens tiekimo įrangą (sistemą) ir iš to kylančias teisines pasekmes.

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir

interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam

asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė, ar bendroji.

Bendroji nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį

nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.82

straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso

namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo

mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės

teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos

paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, 15 dalies 2 punktas. Nustatyta,

kad bendrąja daline daugiabučio namo savininkų nuosavybe (bendrojo naudojimo objektais), be

kitko, yra bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė,

elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę,

šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir

kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus).

Aptariamos bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra

nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios

nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės

nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Nagrinėjamos bylos kontekste

aktualu, kad CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai

(naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar

kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo

proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius,

rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus

skiriamos namui atnaujinti. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 29 straipsnio 1 dalies

6 punkto (galiojančios redakcijos Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų

savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punktas) pagrindu bendrijos narys privalo

apmokėti bendrijos nustatytas išlaidas, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu,

priežiūra, remontu ar tvarkymu pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomus statinių

naudojimo ir priežiūros reikalavimus, taip pat žemės sklypo naudojimu ir priežiūra, proporcingai

jo daliai bendrojoje nuosavybėje, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas,

susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų

bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009).

Aptartas bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančias teisės

normas šilumos ūkio srityje papildo ir detalizuoja Šilumos ūkio įstatymas. Pagal jo normas

daugiabučio namo šilumos punktas, kaip ir visa namo (pastato) šildymo ir karšto vandens

sistema (pastate įrengtas techninių priemonių kompleksas, skirtas į pastatą perduotai arba pastate

gaminamai šilumai ir (ar) karštam vandeniui į patalpas pristatyti, kuri nuo tiekėjo tinklų

atribojama pastato įvadu), būtina namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra

neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kurią

draudžiama perduoti tretiesiems asmenims, kurie nėra šio namo butų ir kitų patalpų savininkai

(Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 22, 38 dalys). Dėl to šilumos ir karšto vandens tiekėjas

atsako už nustatytos kokybės šilumnešio pristatymą šilumos vartotojams iki tiekimo-vartojimo

ribos, t. y. vietos, kurioje tiekėjo įrenginiai sujungti su vartotojo nuosavybės arba vartotojų

bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais (Šilumos ūkio įstatymo 11

straipsnis). Tai reiškia, kad ieškovas yra atsakingas už jam priklausančių įrenginių tinkamą

funkcionavimą ir įstatymo nustatytų parametrų karšto vandens patiekimą į vartotojų įrangą, o

vartotojai (namo butų, kitų patalpų savininkai) yra atsakingi už jų bendrosios dalinės nuosavybės

teise valdomą karšto vandens tiekimo įrangą ir jie privalo užtikrinti šios įrangos atitiktį įstatymo

nustatytiems reikalavimams ir tinkamą funkcionavimą.

Byloje nustatyta, kad kasatoriai gyvena jiems nuosavybės teise priklausančiame bute,

esančiame name (duomenys neskelbtini). Karštas vanduo butams, patalpoms, esantiems namuose

(duomenys neskelbtini) tiekiamas iš šilumos punkto, esančio name Nr. 9. Byloje nėra ginčo, kad

ieškovo tiekiamas karštas vanduo iki įvado (tiekėjo įrenginių ir namų bendraturčių įrenginių

sujungimo) ir šilumos punkte atitinka teisės aktų nustatytą temperatūrą, tačiau vandens paėmimo

(vartojimo) vietoje – kasatorių bute, jų teigimu, karšto vandens temperatūra yra mažesnė negu 50 oC ir neatitinka nustatytų reikalavimų (Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių,

patvirtintų ūkio ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 4-253 patvirtintų, 9 punktas).

Pažymėtina, kad karšto vandens vartotojas turi teisę reikalauti iš karšto vandens tiekėjo, jog jam

priklausančiose patalpose arba bute (vandens paėmimo (vartojimo) vietoje) būtų palaikoma

teisės aktuose nustatyta karšto vandens temperatūra, tačiau tik tuo atveju, jeigu pastato karšto

vandens sistema atitinka teisės akto (taisyklių 1 priedo 24 punkto) reikalavimus (Šilumos tiekimo

ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297,

234.1 punktas). Tarp kitų keliamų karšto vandens tiekimo sistemai reikalavimų Pastatų karšto

vandens sistemų įrengimo taisyklių 33 punkte nustatyta, kad karšto vandens sistemose

privalomas cirkuliacinis kontūras, kuris užtikrina tinkamos temperatūros karšto vandens tiekimą

į namo butus, kitas patalpas, išskyrus atvejus, kai karšto vandens naudojimas laiko atžvilgiu yra

reglamentuotas, o vandens temperatūra nebus žemesnė už nurodytą šių taisyklių 9 punkte.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad cirkuliacinė linija (cirkuliacinis kontūras)

namų (duomenys neskelbtini) rūsiuose buvo suprojektuota, tačiau neįrengta (jos nėra), todėl

ieškovas neturi galimybių užtikrinti nustatytos temperatūros karšto vandens tiekimo vandens

vartojimo vietoje – kasatorių bute, t. y. teismas nustatė, kad ieškovas savo įrenginiais tiekia

įstatymo reikalavimus atitinkančios temperatūros karštą vandenį, o kasatorių bute vartojamo

karšto vandens temperatūra sumažėja ir neatitinka nustatytų parametrų ne dėl ieškovo neteisėtų

veiksmų ir kaltės, o dėl netinkamai sutvarkytos namo bendraturčiams priklausančios karšto

vandens tiekimo įrangos ir jos neatitikties įstatymo reikalavimams. Dėl to apeliacinės instancijos

teismas, spręsdamas tarp ieškovo ir kasatorių kilusį ginčą iš esmės, pagrįstai panaikino

Valstybinės energetikos inspekcijos sprendimo dalį, kuria konstatuota, kad nepatiekus teisės

aktais nustatytos temperatūros karšto vandens jo paėmimo-vartojimo vietoje (kasatorių bute)

negali būti laikoma, jog UAB „Vilniaus energija“ tinkamai įvykdė savo pareigas. Nustatęs, kad

ieškovas, vykdydamas karšto vandens tiekimo kasatoriams sutartį, sutarties sąlygų nepažeidė ir

jo kaltės dėl mažesnės, negu įstatymo nustatyta, temperatūros karšto vandens tiekimo į kasatorių

butą nėra, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti

priešieškinio reikalavimą priteisti kasatoriams jų ieškovui sumokėtą mokestį už karštą vandenį.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal anksčiau aptartas bendrosios dalinės nuosavybės

teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas kasatoriai su kitais namo (namų)

bendraturčiais, būdami atsakingi už bendrąja nuosavybės teise valdomų įrenginių tinkamą

veikimą, privalo sutvarkyti (įrengti) karšto vandens sistemą, kad ji atitiktų teisės aktais nustatytus

privalomus tokiai sistemai reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą

šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų atitiktį privalomiesiems reikalavimams nustato Valstybinė

energetikos inspekcija, o namo, kurio sistemos neatitinka privalomųjų reikalavimų, butų ir

patalpų savininkai pertvarkyti jas įpareigojami savivaldybės administracijos direktoriaus

įsakymu, gavus Inspekcijos pažymą, fiksuojančią sistemos neatitiktį privalomiems

reikalavimams; namo administratorius ar kitas už namo administravimą atsakingas asmuo, gavęs

įspėjimą, privalo sušaukti namo bendraturčių susirinkimą, kurio sprendimai privalomi visiems

namo butų ir patalpų savininkams (Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982

patvirtinto Namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius

reikalavimus ir šių darbų rėmimo tvarkos aprašo 1, 6, 8, 9, 13, 14 punktai). Dėl to teisėjų

kolegija atmeta kasatorių argumentus, kad jiems nuosavybės teise priklausančia karšto vandens

tiekimo sistemą savo iniciatyva ir lėšomis privalo įrengti ir sutvarkyti ieškovas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas jų, kaip karšto vandens

vartotojų, teises, nepasisakė dėl pareikšto priešieškinio reikalavimo pripažinti sutartį

negaliojančia ir nesprendė dėl karšto vandens tiekimo sutarties nutraukimo, nors jie tokį

reikalavimą reiškė. Teisėjų kolegija, atmesdama šį kasatorių argumentą, nurodo, kad kasatoriai

byloje pareikštu priešieškiniu prašė pripažinti karšto vandens tiekimo sutartį negaliojančia.

Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė. Ši

teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka apskųsta nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas,

nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti ir spręsti dėl

neapskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies (CPK 320 straipsnis). Dėl to kasacija

dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas kasatorių reikalavimas

pripažinti karšto vandens tiekimo sutartį negaliojančia, negalima (CPK 341 straipsnis). Be to,

teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriai, nors ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas

nepasisakė dėl nurodyto priešieškinio reikalavimo, kasaciniame skunde argumentų dėl to

nepateikė ir iš esmės neginčija nurodytos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo spręsti dėl karšto vandens sutarties

nutraukimo, nes dėl to abi sutarties šalys neprieštarauja, tačiau toks reikalavimas pirmosios

instancijos teismui nebuvo pateiktas ir nebuvo nagrinėtas, todėl apeliacinės instancijos teismas

tokio klausimo nagrinėti ir spręsti neturėjo teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, nagrinėdama

kasacinį skundą, taip pat neturi teisinio pagrindo jo spręsti, tačiau paaiškina, kad karšto vandens

tiekimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.383 straipsnio 3 dalis). Jos sudarymo sąlygos,

vykdymo ir nutraukimo tvarka aiškiai ir griežtai reglamentuota specialiaisiais teisės aktais. Pagal

teisės aktuose nustatytą teisinį reglamentavimą pripažįstama butų savininkų teisė atjungti savo

buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto

vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo

tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis; žr., pvz.,

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d.

nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Šiaulių energija“ v. R. J. , bylos Nr. 3K-3-119/2013).

Kasatoriai vienu iš skundo argumentų nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jų

teisę būti išklausytiems, nes teismas apeliacinio proceso metu priėmė ieškovo pateiktus naujus

įrodymus ir nesudarė kasatoriams galimybių dėl jų pasisakyti. Iš bylos duomenų matyti, kad

teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, priėmė ieškovo pateiktus naujus įrodymus. Tokią

teisę apeliaciniam teismui civilinio proceso normos numato (CPK 314 straipsnis, pvz., Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje J. P. v. UAB „Norvegijos kontaktai“, bylos Nr. 3-3-611/2015). Priimtų

naujų įrodymų kopijas teismas išsiuntė kasatoriams ir pasiūlė dėl jų turinio pareikšti savo

nuomonę, tačiau kasatoriai argumentų dėl naujų įrodymų vertinimo teismui nepateikė, todėl

teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinis teismas, priimdamas naujus įrodymus

ir juos vertindamas, padarė kasatorių nurodytą proceso teisės normų pažeidimą.

Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bylinėjimosi

išlaidų paskirstymą ir priteisimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Kasatorių nurodomas

CPK 96 straipsnis reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei, kai viena iš bylos

šalių yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, ir nustato bylos šalies, kuri

neatleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, pareigą sumokėti žyminį mokestį į valstybės

biudžetą už bylos šalį, kuri atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kurios naudai priimtas

procesinis sprendimas. CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad vartotojai bylose dėl

reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių, nuo žyminio mokesčio atleidžiami.

Remiantis šia norma kasatoriai, teikdami byloje priešieškinį, nuo žyminio mokesčio buvo atleisti,

tačiau proceso normos neatleidžia kasatorių nuo kitų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu

(CPK 88 straipsnis), mokėjimo. Kadangi ieškovo byloje pareikštas reikalavimas iš esmės buvo

patenkintas, o kasatorių priešieškinis netenkintas, tai teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi

išlaidas, priteisdamas jas iš kasatorių CPK 93 straipsnio pagrindu.

Byloje apeliacinės instancijos teismo sprendimu yra iš esmės patenkintas ieškovo reikalavimas ir

byloje nenustatytas jo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl tenkinti kasatorių prašymo

dėl baudos ieškovui skyrimo nėra pagrindo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta

apeliacinės instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2

dalis), taip pat proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla

(CPK 329 straipsnio 1 dalis). Aptarti ir kiti kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo

naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. pažymą apie išlaidas, susijusias

su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,03 Eur tokių išlaidų. Kadangi

kasacinis skundas netenkinamas, tai jos priteistinos iš kasatorių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3

punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 27 d.

sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorių L. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) po

6,01 Eur (šešis Eur 1 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame

teisme įteikimu, valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į išieškotojo

Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą,

įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo

dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Andžej Maciejevski

Vincas Verseckas

Paminėta tekste:

CK

CK6 6.383 str. Energijos pirkimo-pardavimo sutarties samprata

CK6 6.188 str. Vartojimo sutarčių sąlygų ypatumai

CK6 6.386 str. Energijos kokybė

3K-3-371/2005

CPK

CPK 323 str. Apribojimai keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą

CK4 4.82 str. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisė

CPK 47 str. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų

CPK 83 str. Atleidimas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo

CK6 6.387 str. Pirkėjo pareigos, susijusios su įrenginių priežiūra

CK1 1.80 str. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas

CK6 6.185 str. Sutarčių standartinės sąlygos

3K-3-237/2008

3K-3-252/2013

CK6 6.719 str. Paslaugų teikėjo pareiga suteikti informaciją

CK6 6.193 str. Sutarčių aiškinimo taisyklės

CK6 6.390 str. Sutarties pakeitimas ir nutraukimas

CPK 314 str. Nauji įrodymai

3K-3-465/2006

3K-3-578/2013

3K-3-183/2014

3K-3-415/2013

3K-3-118/2014

CPK 331 str. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo

3K-3-107/2010

CPK 263 str. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas

3K-7-32/2013

3K-3-381/2013

CPK 96 str. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei

CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

CPK 359 str. Kasacinio teismo teisės

3K-7-515/2009

CK6 6.248 str. Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga

CK6 6.212 str. Nenugalima jėga (force majeure)

CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai

CPK 347 str. Kasacinio skundo turinys

CK1 1.95 str. Momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu

CK1 1.78 str. Niekiniai ir nuginčijami sandoriai

CPK 7 str. Proceso koncentracija ir ekonomiškumas

CPK 324 str. Žodinis bylos nagrinėjimas iš esmės

CPK 320 str. Bylos nagrinėjimo ribos

3K-3-589/2013

2-1322/2014

CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos

CPK 341 str. Apribojimai pateikti kasacinį skundą

3K-3-119/2013

CPK 329 str. Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės

normas

CPK 88 str. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu