Eglantina su Raktažole nėrė į properšą tarp dviejų liepsnojančių medžių.

Iš anglų kalbos vertėnomEda bERkuvIEnė

Romanas

KATHRYN LASKY

N

anapus anapusio

dykros

Šešėlių giriaSidabrašydis

Pietinės karalystės

Sent Lututės kanjonai

ambalos girios

karalystė

Pelėdų Pelėdos ragas

Sent Lututės pelėdų našlaičių akademija

kuniro dykuma

Šiaurinės karalystės

Ūbmarės

didžiojo Ūbalo medžio sala

Snapija

Liepsnotųjų girios karalystė

Sidabrašydis

nulaužto nago kyšulys

dvasių miško pusiasalis Ledo

siauruma

Pelėdų Pelėdos ragas

kuniro dykuma

Ūbio upėSoreno drevė

Prologas

9

Ir vėl tas pats. Pirmiausia dingtelėjo jai.medis atrodo kaip senasis kėnis, kur mudu su

Sorenu išsiritome. Ir net drevės, kurioje mama su tėčiu susuko lizdą, anga, rodos, tokios pačios formos – pasvi-rusios raidės o.

Eglantina žinojo sapnuojanti, tačiau sapnas buvo neapsakomai realus. niekada anksčiau nieko panašaus nesapnuodavo. buvo be galo gera, ir pelėdžiukė nenorėjo, kad sapnas baigtųsi. ėmė spėlioti, ar priskridusi arčiau ir dirstelėjusi į vidų taip pat išvystų pažįstamą vaizdą. ar pa-matytų mamą ir tėtį? ak, neregėjo jų jau ištisą amžinybę. Sorenas laikė juos mirusiais, nes matė mėkles – mirusių pelėdų sielas. Eglantinai šie brolio žodžiai skambėjo it skaudūs kirčiai. Jaunoji pelėda pasimuistė per miegus, prisiminusi savo siaubingą pokalbį su broliu.

– Tu matei jų mėkles? vadinasi, jie mirę, tiesa, So-renai?

– Taip, Eglantina, ir mes jau nieko negalime padary-ti.

Tuomet apyaušris pridūrė šiurpų apibendrinimą:– mirę yra mirę, ir taškas.mirę yra mirę. Šie žodžiai sukosi aplink lyg atakai

pasirengusių varnų pulkas. mirę nemirę! – sušuko ji per sapną. – mirę nemirę!

Pirmas skyrius

Bičiulę ištiko

nelaimė?

13

– Nubusk, Eglantina! nubusk! – energingai krestelėjo ją už peties drevės kaimynė Rakta-

žolė. – Sapnavai košmarą.– ak, dėl Pelėdų Pelėdos meilės, leisk jai pamiegoti, –

papriekaištavo nauja uokso gyventoja Rusvė.Praėjusią žiemą liepsnotoji pelėda Rusvė dalyvavo

didžiojo Ūbalo medžio apsiaustyje, priešų pusėje. Pelėda buvo sužeista, tačiau sveikdama nusprendė Grynakrau-jų esanti jau soti iki kaklo, o ir gyvenimas didžiajame medyje jai pasirodė kur kas mielesnis. aišku, ji nebuvo išsyk beatodairiškai priimta į būsimuosius sargus ir mokymuose dar nedalyvavo, tačiau Eglantina priglaudė Rusvę po savo sparnu ir, kol sužeistoji gydėsi, tapo jai lyg vyresniąja seserimi. visgi geriausia jos draugė medyje tebebuvo Raktažolė.

14

– Leisti miegoti? – Raktažolė pasuko galvą į rausvai rudą liepsnotąją pelėdą. – Ir tegul toliau sau sapnuoja šį siaubingą sapną?

Rusvė atsidususi tarstelėjo:– Ji pavargusi, todėl jai reikia pailsėti, kad ir ką sap­

nuotų.Staiga Eglantina plačiai atsimerkė.– kodėl, po šimts pelėdų, tu mane purtai? Sapnavau

patį nuostabiausią sapną.– Patį nuostabiausią sapną? – Gal ji iš galvos išsi-

kraustė? – pagalvojo Raktažolė. – Eglantina, juk tu klykei kaip pakvaišusi apie kažin kokius mirusiuosius, kurie nemirę.

Eglantina suklapsėjo akimis.– visai neklykiau, – išsigynė. – Sapnavau nuostabų

sapną apie senąją drevę kėnyje, Liepsnotųjų girioje, kur gyvenau kartu su Sorenu, mama ir tėčiu. Jau ketinau įžengti į vidų, turėjo įvykti koks nors nepaprastai gražus dalykas, o tada tu ėmei ir papurtei mane, – dėbtelėjo į Raktažolę kaltinančiu žvilgsniu.

kaimynių pašnekesiu neva nė kiek nesidominti Rusvė ėmė niūniuoti iš Eglantinos išmoktą pelėdžiukų dai­nelę.

15

dabar jau Raktažolė, mirkčiodama iš nuostabos, įsi-stebeilijo į Eglantiną. Geriausia jos bičiulė pasikeitė. Man ji jau kurį laiką atrodo keista, – dingtelėjo Raktažolei. – nors galbūt tik įsivaizduoju? Taip, veikiausiai kalta mano vaizduotė. o jeigu ji nenori su manimi draugauti? Toks smūgis mažajai žvirblinei pelėdai atrodė pernelyg skaudus. Tokias mintis derėjo guiti lauk. Jiedvi su Eglantina susi-bičiuliavo nuo pat pradžių, nuo tos dienos, kai pastaroji buvo išgelbėta, ir tapo nepaprastai artimomis draugėmis. Raktažolė pati dalyvavo gelbėjimo žygyje, per kurį Ūbalo pelėdos aptiko Eglantiną.

Pačią Raktažolę, kaip ir daugelį jaunų didžiojo Ūbalo medžio gyventojų, taip pat išgelbėjo sargai. mažylė nete-ko artimųjų per Sidabrašydžio mišką nusiaubusį gaisrą. vos per kelias minutes ji prarado gimtąją drevę, tėviškę ir tėvus. Pražuvo netgi dar neišsiritusių jos broliukų bei sesučių kiaušiniai. Tačiau nuo tada, kai išgelbėta pateko į didįjį medį, gyvenimas vėl tapo gražus, o visų nuostabiau-sia buvo tai, kad susirado geriausią draugę. Ir visai nesvar-bu, jog šalia mažutės žvirblinės pelėdžiukės liepsnotoji pelėda Eglantina atrodė tikra milžinė, svarbiausia – jos abi turėjo labai daug bendro ir buvo išties panašios. ne, ji niekada nieku gyvu nesusirastų kitos tokios bičiulės kaip Eglantina.

16

– klausyk, – kreipėsi ši į draugę. – atleisk, kad paža-dinau ir nutraukiau gražų sapną. man pasirodė, kad regi košmarą. negalėjau klausytis tavo klyksmų.

– nieko tokio, Raktažole, nesijaudink. Žinau, jog linkėjai tik gero, – švelniai nuramino Eglantina ir pridū-rė: – nesirūpink. dabar vėl prigulsiu ir baigsiu sapnuoti puikųjį sapną.

visgi Raktažolė jautėsi susirūpinusi.

Po kelių minučių turėjo prasidėti tarpinė valanda – akimirkos tarp paskutiniųjų dienos ir pirmųjų vakaro sekundžių. Šis paros laikas, ypač vasarą kaip dabar, iš-siskyrė ypatingu grožiu. Saulei tirpstant už horizonto, dangus nusidažydavo švelnia, šviesiai violetine spalva, kurią kartais nuspalvindavo rausvi ruoželiai. Trapi roži-nė šviesa palytėdavo ir nepaprastai gražiai išryškindavo kiekvieną lapelį bei žolės stiebą. Raktažolė tupėjo ant šakos šalia drevės ir stebėjo, kaip šviesų žaismas pamažu pakeičia nuostabiąją Ūbalo salą. Praėjusią žiemą viso šio grožio iš jų vos neatėmė ir nepasiglemžė vadinamieji Grynakraujai – piktos nedoros pelėdos, kurioms vadovavo Eglantinos ir Soreno brolis kludas.

koks trapus gyvenimas, – pagalvojo Raktažolė. – kaip nepatvaru viskas aplink, kokia gležna mūsų draugystė. Ji

vėl pajuto virpulį skilvio gilumoje, ten, kur telkiasi patys stipriausi ir ryškiausi pelėdų jausmai.

visos šios mintys tapo nepakeliamos. artinosi vakaras, netrukus sukils visas medis, Raktažolė jau buvo atsikėlusi, tad nusprendė nebetupėti drevėje, o verčiau patraukti į biblioteką. vasarą užsiėmimai ir pamokos vykdavo itin retai, taigi galėjo išsirinkti linksmą pokštų arba mįslių knygelę ir smagiai paskaitinėti dėl pramogos. neketino nagrinėti nei anglininkystės technikos, nei oro aiškinimo subtilybių, su kuriomis susipažinti derėjo kiekvienai di-džiojo medžio pelėdai. nejautė noro gilintis ir į pėdsakų atpažinimo arba žemės paviršiaus bei dangaus navigacijos gudrybes, kurias būdama paieškos ir gelbėjimo kuopos narė privalėjo puikiai išmanyti. ne, tik ne šiandien.

Šį vakarą ji susiras linksmą humoristinę knygelę ir nesidrovėdama kvatosis visu balsu, nes tokiu ankstyvu metu bibliotekoje daugiau nebus nė gyvos dvasios.

įsigykiteknygą dabar