CNN efektas

apie kiNtaNčius diskursus ir jų aNalizę

„totalitarizmo ištakų“ pratarmėje Hannah arendt taikliai pastebi „erzinančią nedermę tarp realios moderniojo žmogaus galybės ir jo nesugebėjimo gyventi tame pasaulyje, kurį jis susikūrė savo jėgomis“. Žmogui, kurį šiuolaikinis mokslas apdovanojo beveik neribotomis galiomis keisti pasaulį, jo paties kūrinys kelia siaubą, nes retai, o gal ir niekada, tėra panašus į tokį, koks buvo užmanytas. primygtinai ne vienoje knygoje ar esė arendt keliamas klausimas „ką mes darome?“ yra klausimas, ar mes suprantame, kur mus gali nuvesti mūsų pačių projektai. kitaip – tai klausimas apie socialinį pokytį. atsakyti į šį klausimą nėra lengvas uždavinys. arendt netikėjo, kad šiuolaikinis mokslas, apribotas paties nustatytų mąstymo ir kalbėjimo taisyklių, pajėgtų šį uždavinį įveikti. Britų lingvistas, vienas kritinės diskurso analizės kūrėjų, Normanas fairclough su tuo nesutiktų. daugiau nei porą dešimtmečių trunkančios jo akademinės veiklos tikslas – in­strumento, kuris leistų apčiuopti, aprašyti ir suprasti socialinį pokytį, paieška ir tobulinimas. toks instrumentas yra diskurso analizė, pravartus įrankis kiekvieno socialinių pokyčių tyrėjo „įrankių dėžėje“.

2008 m. BirŽelis Nr. 13

Nuo šiol mediumas ir tikrovė susiliejo į vieNą ūką, kurio tiesos NeįmaNoma iššifruoti [jeaN Baudrillard]

VU tspmi stUdentø laikraðtisNemokamas

Turinys

Apie kintančius diskursus ir jų analizę ...........................1

Cnn efektas .......................... 1

Medijų burbulas .................... 2

Kuba – vienos tiesos sala ...... 3

Medijų spektaklis .................. 3

Progresas Kuboje ................... 4

Apie sėją ir pjūtį spaudoje ...... 5

sudeginkit! idėjas, knygas ir save ..................................... 5

simbolinė tikrovė krikščionybėje ir islame : žodžio ir vaizdo san-tykis ....................................... 10

rusija – patrauklumo link? ...............11

Politinis spektaklis – teatro antonimas ...................11

Tai yra labai svarbu ............ 13

Teatras kaip socialinis atspindys ..... 14

Fotografija ............................ 15

Laiškai apie estetinį žmogaus ugdymą ................................ 16

Doc. dr. Inga Vinogradnaitė

Nukelta į 8 psl.

Nukelta į 8 psl.

Mantas BudraitisVienoje iš itin populiaraus animacinio serialo, siūlančio

kritiškai pažvelgti į socialinę tikrovę, serijų veikėjas, pasaulyje puikiai žinomas Homerio simpsono vardu, su patosu pareiškia: „televizija – mokytoja, motina ir slapta meilužė!“ sutikime, šis šaržuotas medijos įvaizdis puikiai iliustruoja televizijos bei jos transliuojamų vaizdų praktinę galią, įtaką eilinio žmogaus pasaulėvaizdžio turiniui ir struktūrai, nes vadinamieji „žydrieji ekranai“ daugeliui yra svarbiausias ir pirminis informaci­jos šaltinis, padedantis susiformuoti „autentiškam“ individo požiūriui.

Juliaus Narkūno nuotrauka

A k a d e m i n ė j e l i t e r a t ū r o j e tarpdisciplininės televizijos įtakos analizės pavyzdžių netrūksta, tačiau koncentruosimės ties vienu įdomesnių bandymų – CNN efekto studijomis. CNN efekto teorija teigia, kad 24 valandas per parą žinias iš viso pasaulio transliuo­jantys kanalai, tokie kaip CNN ar BBC, geba daryti įtaką šalių užsienio politi­kai. Paprastai tariant, milijonus žmonių pasiekiantys esamuoju laiku (angl. real-time) vykstančio tarptautinio konflikto ar krizės vaizdai daro ne tik emocinį poveikį žiūrovui, formuoja jo požiūrį į konkretų įvykį, tačiau ir priverčia konflikto dalyvius

2008 m. birželis nr. 13� MEDIJOS

Pepe Medina „Burbulas”

redakcijos þodis

Post ScriptumTeminis VU TSPMI studentų laikraštis,

leidžiamas du kartus per metus nuo �00� 05 01

ISSN 18��–4695leidėjas: VU TSPMI studentų korporacija „RePublica”

www.republica.lt

redakcija:adresas: Vokiečių g. 10-403, LT-01130 Vilnius

telefonas: �514146el.paštas: postscriptum@republica.lt

vyriausiasis redaktorius: Giedrius Krupauskasredaktoriaus pavaduotoja: Inga Česnulaitytė

kalbos redaktorė: Monika KokštaitėPlatinimo koordinatorė: Lina Kutkauskaitė

redakcijos nariai: Antanas Manstavičius, Ignas Krasauskas, Augustė Meškytėmaketavo: Ona Lozuraitytė

spaudai rengė ir spausdino: UAB „Versus aureus“ leidykla, Rūdninkų g. 10, LT-01135 Vilniustiražas: 3000

Post scriptum remia:

Post scriptum dėkoja: Juliui Narkūnui

Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija

þinUtĖ BUtelYjeGiedrius Krupauskas

www.postscriptum.lt

medijų BurBulas

Nukelta į 6 psl.

Autobuso stotelė. reklaminis skydas nr. 1. Manimi pasirūpinta. reklaminis skydas nr. 2. Ačiū, Jums irgi. reklaminis skydas nr. 3. iki. Kelio ženklas nr. 1. sako, kad kelias šiandien vingiuotas. supratau tai nežengęs nė žingsnio. Autobusas nr. 43. Braškinė žiema.

Pranešimai atgyja ir sraunia srove ver-žiasi visais įmanomais vizualumo šaltiniais. Garsais. Kvapais. Link tavęs. Kalba tau, ta-čiau ne su tavimi.

Amazonė mano delnuose. Afrika tavo virtuvėje. Karas mūsų miegamajame. saldžių sapnų! negali nubusti, nes niekada ir nesap-navai. užburiančiai malonu.

„Medijų optika“ dovanoja visas gyveni-mo spalvas su emociniais prieskoniais. Gali ir negyventi.

Dargi esama iliuzijomis ir propagandiniu melo aparatu pagrįstų valstybių, kuriose, kaip žinia, gyvena žmonės. Čia kontroliuoja-ma kalba, o per ją ir sąmonė – įvykiai tampa tokiais, kaip apie juos nuolatos girdima.

nepriekaištingai suformuluota žinia ir

medijų pasaulis neretam gali pasirodyti slėpiningas ir gąsdinantis, įtraukiantis ir užliejantis individą masinės nekontroliuojamos informacijos srautu. Vieniems čia slypi išganymas, kiti jame regi naujas priklausomybės ir kontrolės formas.

Rene Magritte „Raktas į laukus“. 1936

Apie medijų sampratą, jų vaidmenį visuomenės ir valstybės gyvenime, tikras ir išgalvotas grėsmes, viliojančias pagundas bei teikiamas galimybes „Post scriptum“ kalbasi su filosofu nerijumi Mileriu, meno teoretiku bei grafiku Arūnu Gelūnu ir poli-tologe Jūrate Kavaliauskaite.

post scriptum (ps): Ką Jums reiškia medijų sąvoka? Ar įmanomas bent kiek apčiuopiamesnis apibrėžimas, suartinantis skirtingas disciplinas? Ar sąvoka nėra per­nelyg išplauta, daugiaprasmė? Koks būtų bendras atspirties taškas?

Nerijus milerius (Nm): Nors pagal apibrėžimą medijos turėtų būti laidininku, kuriuo perduodamos tam tikros žinios, jos ilgainiui pačios tampa tam tikra žinia. Todėl tas nuvalkiotas ir visiems gerai žinomas Marshallas McLuhanas sako, kad medijos yra žinia. Jis teigia, kad medijos tampa terpe, kuri žmonių patyrimą ne tik perduoda, bet ir keičia.

Jei kalbėdami apie medijas turime gal­voje informacines medijas, tada reikėtų paklausti, koks yra masinių informavimo priemonių vaidmuo, o politikoje, tai, be abejonės, yra vienas iš svarbiausių klausimų.

Filosofijoje medijų problematika yra kiek kitokia, nes filosofija nelabai nau­dojasi medijomis, siekdama paskleisti informaciją. Filosofijai tai nėra informaci­jos skleidimo būdas.

Galiausiai menininkai naudoja medijas kaip tam tikrą priemonę meno kūriniui. Ne veltui dabar kalbama apie vadinamąjį medijų meną, kuris mediją paverčia medžiaga, iš kurios galima sukonstruoti meno kūrinį. Anksčiau buvo granitas, drobė, dažai, dabar tai gali būti medijos savaime.

arūnas Gelūnas (aG): Medijų sąvoka iš tiesų yra keblus ir dviprasmis dalykas. Jei kalbėtume apie naująsias technologi­jas, menininkai ilgą laiką nežinojo, ką su jomis daryti, todėl buvo ir dvejopa reakcija į medijas.

Viena vertus, buvo technoentuziazmas, t.y. galvojimas, kad dabar atsivėrė nepa­prastos galimybės ir galima daryti tiesiog viską. Kita reakcija buvo technoskepticiz­mas, teigęs, jog naujųjų medijų tikslas nėra individų saviraiška – jų tikslas yra efektyvumas ir funkcionalumas.

Šiuo atveju medijos, būdamos efek­tyvumo vėliavnešės, siekia funkciona­liai tarnauti rinkodaros ar militaristiniams tikslams. Instrumentinis bruožas yra do­minuojantis, todėl įdomu stebėti, kaip tai derinasi su meninko individualios

saviraiškos alkiu.Iš tikrųjų buvo menininkų, kurių veik­

la tiesiai šviesiai dekonstravo medijas. Pavyzdžiui, garsusis Nam June Paiko „Tele­vizijos sodas“, kur daug televizorių yra išdėlioti tarp vazoninių augalų. Susiduri su labai paradoksaliu jausmu – televizorius kaip toks instaliacijoje yra dekosntruoja­mas. Jų yra daug, jie yra tarp augalų ir jų funkcija yra pakeičiama autoriaus indi­vidualios saviraiškos labui. Technologiją pamatai visai kitu aspektu, o ne tuo, kuriuo televizija yra įpratusi kreiptis į žmogų, t.y. efektyviai pranešti politines naujienas, linksminti, žavėti, įtraukti, uzurpuoti tavo dėmesį. Viso to nelieka kai kuriuose meno darbuose, kai technologija tampa didesnio objekto dalimi.

jūratė kavaliauskaitė (jk): 1964 m. sausį NASA, vykdydama kosmoso užkariavimo programą „Ranger“, Mėnulin paleido erdvėlaivį, iki susidūrimo su šiuo dangaus kūnu turėjusį galingomis video kameromis fiksuoti ir į Žemę perduoti jo paviršiaus vaizdus. Deja, misija žlugo – technikai sugedus, vaizdai žemiečių nepasiekė, o Mėnulis dar penkeriems metams liko terra incognita.

Tais pačiais metais panašus liki­mas ištiko ir medijų sąvoką. Pirmasis kultinės M. McLuhano knygos leidimas įaudrino vaizduotę žadėdamas papa­sakoti tikrąją išradimų ir technologijų įkalinto šiuolaikinio žmogaus istoriją.

Kita vertus, mcluhaniška medijų sam­prata visiems tapo tikru galvosūkiu, nes žymėjo daugiau kūrybišką metaforą nei griežtą teorinę sąvoką. Metafora remiasi reikšmės perkėlimu, jos turinys lieka iki galo neapibrėžtas, daugiaprasmis, at­viras. Šia prasme medijas kaip tikrovės aprašymo instrumentą „išsprogdino“ reikšmių perteklius, nepamatuotas lūkestis šia metafora aprašyti visą socialinį lauką.

Mcluhaniškame medijų arsenale žiniasklaida tėra vienas iš daugybės betarpiško patyrimo, žmogiškųjų juslių „pratęsimo“ ir komunikacijos instrumentų, ne ką svarbesnis nei šumerų išrastas ratas, šiuolaikinio administratoriaus laik­rodis ar „Converse“ prekinis ženklas. Į šį arsenalą įtraukus kasdienę kalbą ir rašmenis, reikia manyti, kad piršto galas ar nagas, kuriuo tapė senovės kinų meistrai, tėra dar viena medija. Nuosekliai laikantis tokios pozicijos, liktų postmodernizmo išvada – nieko nėra anapus medijų.

Tradiciškai terminas aptinkamas daugybėje akademinių disciplinų (net astronomijoje, tiriančioje šiuo vardu

pavadintą žvaigždžių sistemą Šaulio žvaigždyne). Kita vertus, medijos yra aktualiausios menininkams, IT kūrėjams, komunikacijos, žiniasklaidos, kultūros ir audiovizualinės pramonės tyrinėtojams.

Lietuvių kalbos žodyne šio žodžio vis dar nėra, tačiau praktikoje j is

dažniausiai reiškia šiuolaikines elektro­nines technologijas, jų kuriamas „erdves“ bei jomis besiremiančias socialines insti­tucijas, kurios įtarpina mūsų kasdienį patyrimą, leidžia laisvai judėti informaci­jai bei išplečia laiko ir erdvės apribojimų

jos sklaidos formos tėra įkaitai, informaciniai nuodai, virtualios šiukšlės. nors lygiai taip galėtų tapti vaistu nuo uždarumo, izoliacijos ir klastos. Juk žinia prasi-

deda nuo manęs ir tavęs. Kuo gyveni?*** „Post scriptum“ užduotis nedėkinga – kalbėti apie tai, kas esi pats – tarpininkas. Klausi-

mas, į kurį tikėtis atsakyti čia, dabar ir visam būtų pernelyg pretenzinga. Juolab kad medijos (žodis, kurio, beje, nepripažįsta nei šis tekstų redaktorius, nei Dabartinės lietuvių kalbos žodynas) esti dinamiškos, aptakiai neapčiuopiamos, nors ir neva visur esančios. Vadinasi, mėginti jas apsvarstyti „amžinųjų“ klausimų rėmuose – regis, būtų kažkas anachronistiško.

ir visgi į medijas siūlome pažvelgti kiek nuosaikiau. nerasite apokaliptinių vertinimų apie medijas, ilgainiui virstančias vienintele bendrabūvio terpe, uzurpuojančia bet kokį individualų, autentišką ir intymų santykį su tikrove.

nebus ir besaikio žavėjimosi medijų teikiamomis pasaulio išlaisvinimo ir suartinimo galimybėmis.

Medijas siūlome suprasti kaip pranešimą, kuris gali būti perskaitytas, išgirstas, užrašytas, nepastebėtas, ignoruotas arba pamirštas. Medija, kaip forma, tėra butelis su žinute, drei-fuojantis jūroje. Esama kryptingų vėjų ir nematomų povandeninių srovių, tačiau galutinis adresatas dažniausiai išlieka nenumanomas, o siuntėjas – anonimas.

***Ta pati autobuso stotelė. ir ženklai tie patys.Kasdieniame informacijos sraute miname savus kelius. Juose taip pat tenka rinktis puses.

Kartais tiesiog tarp tikėti ir netikėti. norisi palinkėti, kad medijos netaptų vieninteliu raktu į laukus, o mūsų akys dar

susitiktų... Malonaus skaitymo!

2008 m. birželis nr. 13 3MEDIJOS

kuBa – VieNos tiesos salaSilvija Gilė

alternatyvių informacijos šaltinių gausa, jų pasirinkimo laisvė ir pri­einamumas šiandien mums atrodo kaip savaime suprantamas ir natūralus kasdie­nio pasaulio reiškinys. Naujienos – žodžiai, vaizdai ir garsai – apskrieja pasaulį neįtikėtinais greičiais. jei tik norime, galime nesunkiai susirinkti informaciją beveik visomis mus dominančiomis temomis, sekti įvykius valstybėje, esančioje kitame pasaulio krašte, atrasti daug tiesų apie tuos pačius dalykus. turime galimybę rinktis. dar daugiau – galimybę susikurti mums artimą ir patrauklų pasaulio vaizdą.

Nukelta į 4 psl.

Nederėtų apsigauti – galimybė pasi­rinkti ir naudotis alternatyviais informacijos šaltiniais egzistuoja toli gražu ne visur. Trumpam nusikelkime į chrestomatiniu infor­macijos kontrolės pavyzdžiu tapusią Kubą, kur jau beveik penkiasdešimt metų valsty­binis informacijos monopolis yra efektyviai išnaudojamas režimo legitimumui palaikyti.

iNformaCiNė sausra

Informacijos monopolis bei informacinė izoliaci ja – tai terminai, geriausiai apibūdinantys valstybės strategiją informaci­jos valdymo srityje. Kuboje visi informacijos perdavimo kanalai (spauda, radijas, tele­vizija) priklauso valstybei, tiksliau – Kubos Komunistų Partijai, todėl ir visa jais perduo­dama informacija yra „apdorota“ valstybės.

Išlaikyti informacijos monopolį padeda šalies geografinė padėtis – Kuba yra sala, todėl lengviau kontroliuoti bei blokuoti į šalį patenkančius alternatyvius informacijos šaltinius. Čia neišgirsite jokios užsienio radi­jo stoties, nes kiekvienoje šalies provincijoje stovinčios didžiulės antenos užtikrina, kad jų signalai būtų slopinami. Vienintelis būdas išgirsti radijo programą iš užsienio – žemo dažnio radijo imtuvai, kurių įsigyti šalies viduje beveik neįmanoma.

Nepamatysite ir užsienio televizijos kanalų, visos transliuojamos programos – valstybinės. Tiesa, galite pasirinkti iš keleto kanalų. Populiariausios televizijos laidos – žinios ir vakare rodomi braziliški serialai, prie televizorių sutraukiantys visus šeimos narius.

Bet koks nevalstybinis užsienio naujienų kanalas taptų alternatyviu žinių šaltiniu, todėl kabelinės televizijos nėra ir nebus – ji yra didžiausias žinių monopolijos priešas. Paaiškinimas televizijos kanalų įvairovės ištroškusiems piliečiams paprastas – kabelinė televizija Kubai yra per brangus ir visai nereikalingas malonumas (juk nacionalinės televizijos kanalai yra puikūs!).

Internetas Kuboje kol kas taip pat yra beveik neprieinamas. Juo gali naudotis tik kai kurie valstybės tarnautojai bei turistai. Šiokią tokią prieigą galima rasti universitetų bibliotekose – jeigu prieiga laikysime keletą kompiuterių, tenkančių tūkstančiams studentų. Interneto ryšys ribojamas, be to, yra itin lėtas, pasiekiamių svetainių turinys cenzūruojamas. Valstybinė komunikacijų bendrovė savo filialuose siūlo mokamą internetą – 1 valandos kaina siekia 4 eu­

rus, t.y. pusę vidutinio kubiečio mėnesio atlyginimo.

Nenuostabu, jog populiariausiu infor­macijos šaltiniu išlieka laikraščiai. Tai vienas iš nedaugelio dalykų, kurį galima įsigyti už nacionalinės valiutos centus (20 kubietiško peso centų). Pagrindiniai didieji dienraščiai (abu pradėti leisti 1965 m.) – nacionali­nis dienraštis „Granma“ (oficialus Kubos Komunistų Partijos Centrinio Komiteto orga­nas), bei Kubos jaunimui skirtas „Juventud Rebelde“. Pastarasis ne tik informuoja ir moko jaunimą būti tikrais piliečiais, bet ir įspėja apie visus iš užsienio atkeliaujančius pavojus (pvz., apie MP3 grotuvų pavojų klausai). Niekur oficialiai neskelbiama, kokiais tiražais jie leidžiami, tačiau to ir nereikia – juk ledėjas tas pats. Jokio kapita­lizmo – jokios konkurencijos.

Paradoksalu, tačiau valstybinio laikraščio tenka ieškoti juodojoje rinkoje. Mažų pensijų

nustekenti senoliai visus spaudos kioskuose esančius tiražus išperka dar ankstyvą rytmetį ir po to juos perpardavinėja gatvėse. Tik kaina šokteli nuo 20 centų iki vieno peso, turistams jis atsieina dar brangiau.

Nors valstybė visais įmanomais būdais stengiasi blokuoti iš užsienio ateinančias naujienas, žmonės ieško alternatyvų esamai informacijai: per giminaičius, gyvenančius užsienyje, įsigyja žemo dažnio radijo imtuvų ir klausosi užsienio radijo programų, platina internete surinktą informaciją. Egzistuoja nedidelė juodoji kabelinės televizijos rinka – išradingiausieji susikonstruoja palydovines antenas. Antenos savininkai ir prižiūrėtojai iš kaimynų ima mėnesinį mokestį už penkis ar šešis meksikietiškus televizijos kanalus. Antena saugoma 24 valandas per parą, kad pasirodžius policijai būtų spėta ją išmontuoti ir būtų išvengta didžiulės (net kelių metų atlyginimo dydį siekiančios) baudos.

Deja, tokių alternatyvios informacijos ieškotojų nėra itin daug. Vyriausybė turi itin gerai sustyguotą informacijos šaltinių valdymo mechanizmą. Erdvės alternatyvios informacijos paieškai piliečiams paliekama tik tiek, kad tai netaptų masiniu reiškiniu.

pasaulis pro kuBos laNGus

Užsienio naujienos yra viena iš sudedamųjų propagandos dalių. Pusę amžiaus kubiečių nuostatos užsienio valstybių atžvilgiu buvo formuojamos ir tebėra kasdien įtaigiai palaikomos bei sustiprinamos radijo, televizijos ir spau­dos pranešimais. Galima išskirti keletą pagrindinių naujienų krypčių, formuojančių statistinio kubiečio suvokimą apie pasaulį už Kubos sienų.

Daugiausiai dėmesio užsienio naujienose skiriama JAV – apie jas kalbama kasdien, in­formacija pateikiama išimtinai neigiamuose kontekstuose. Naujienose koduojama ta pati žinia – JAV yra blogio ir negandų pasaulyje šaltinis, visų Kubos nesėkmių kaltininkės, o ekonominės šalies problemos kyla tik dėl JAV ekonominės blokados.

Be to, Kuba nėra vienintelė JAV auka. Kasdien tarptautinių naujienų skiltyje dienraštis „Granma“ primena apie JAV karinius veiksmus pasaulyje, daugiausiai apie karą Irake: pranešama apie žuvusius irakiečius, amerikiečius bei kitų tautybių karius, apie įvykusius sprogimus, patirtus nuostolius, taip pat vartojama gausi vaizdinė medžiaga – daugiausiai nuotraukos su karo vaizdais bei žuvusiųjų kūnais. JAV kaltinama žmogaus teisių pažeidimais. Neseniai pradėta akcentuoti ekonominės krizės JAV tema – kritikuojama George‘o W. Busho politika, taip pat pabrėžiama, kad pats kapi­talistinis ekonomikos modelis yra blogas, todėl ekonominių problemų turės ir kitos valstybės.

Kita žinių grupė – informacija apie Kubos medikų ir mokytojų humanitarines bei pagal­bos misijas Afrikos (Namibijoje, Angoloje ir kt.) bei Lotynų Amerikos (Ekvadore, Bolivi­joje, Venesueloje, Haityje) šalyse. Šios žinios skirtos Kubos, kaip aktyvios tarptautinės veikėjos ir pagalbos teikėjos, įvaizdžiui kurti. Tai sutampa su siekiu išaukštinti šalies sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų lygį. Pasak oficialių šaltinių, Kubos sveikatos apsaugos sistema yra viena iš geriausių

Julia

us N

arkū

no n

uotra

uka

Nieko nuostabaus, jog medijų santykiui su įvykiais ar individais apibrėžti dažnai vartojama spektaklio alegorija. prancūzų filosofas jeanas Baudrillardas siūlo dar radikalesnę simuliacijos sąvoką. Bet kuriuo atveju terminų įvairovė tik nurodo į reiškinio esmę – medijos nesistengia tiesiog objek­tyviai atspindėti įvykių, tačiau juos pakeičia ir iškraipo.

medijų spektaklisLukas Pukelis

spektaklio aleGorijaViena pagrindinių priežasčių, kodėl

ryšiams tarp įvykių, medijų ir žiūrovų apibūdinti taikoma spektaklio alegorija, turbūt galėtume vadinti tai, kad medijos savaime nėra suinteresuotos objektyviai perteikti realybę: informaciją reikia trak­tuoti kaip prekę, o medijas – kaip agentus, siekiančius parduoti savo prekę vartotojui. Šis aspektas iš esmės reiškiasi dviem lyg­menimis: informacijos atrankos ir jos patei­kimo būdo. Pasaulyje, kur dėl technologijų pažangos galime nesunkiai sužinoti apie įvykius bet kurioje planetos vietoje, medi­jos susiduria su milžinišku informacijos pertekliumi ir visuomenei gali pateikti tik labai nedidelę visos įvykių aibės dalį – va­dinamuosius „svarbius“ įvykius.

Informacijos perkrovos akimirką su­siduriama su tikrovės interpretavimu ir galimu jos iškraipymu, kadangi jokių objektyvių kriterijų, pagal kuriuos galėtume atrinkti „svarbius“ įvykius, nėra – apie įvykio „svarbą“ sprendžia tik pačios medi­jos. Dažnai tokie įvykiai, kaip ginčai tarp

pranešimai nėra (turbūt niekada ir nebuvo) vien faktų konstatavimas. Su įvykių atpasa­kojimu neišvengiamai susijusios tam tikros interpretacijos, vertinimai ar nuostatos. Nors šie atributai gali lydėti faktus ir be sąmoningų autoriaus pastangų, dažnai medijų pranešimai būna tyčia suteatrali­nami ir hiperbolizuojami. Suteikdamos savo įvykių versijoms papildomų dramatiškumo elementų ir kitokių pridėtinių verčių, medi­jos siekia savo prekę padaryti patrauklesnę vartotojui. Tokio pataikavimo išdava yra tai, jog, įveikusios visus šiuos supaprastinimo, dramatizacijos ir personifikavimo filtrus, problemos ir įvykiai neretai neatpažįstamai pasikeičia.

Tiesa, derėtų paminėti, jog nepaisant to, kokia „svarbi“ problema ar įvykis bebūtų, medijų dėmesio centre jis niekada neužtruks per ilgai. Žmonėms pabodus girdėti vis tą patį, medijos greitai užmiršta esamas problemas ir neretai pagal publikos skonį persiorientuoja prie naujų. Puikus to pavyzdys – Vokietijos žiniasklaidą nusiaubusi „Knutomanija“, pasibaigusi

Nukelta į 7 psl.

parlamentarų ar valstybės vadovų asme­ninio gyvenimo peripetijos, yra traktuo­jami kaip „svarbūs“, nors tiesioginės įtakos žmonių gyvenimui neturi arba liečia tik la­bai nedidelę visuomenės dalį ir, priešingai, centrinio valstybės banko sprendimai ar įsisenėjusios socialinės problemos, pvz., skurdas, nors ir tiesiogiai veikia žmonių gyvenimus, tačiau dažniausiai nesusilaukia beveik jokio medijų dėmesio.

„Svarbiais“ įvykiais tampa tie, kuriuos galima pateikti žiūrovui pačia elementa­riausia forma, neretai sudėtingus procesus supaprastinant, o problemas personalizuo­jant. Būtent dėl šių priežasčių medijos taip mėgsta jau minėtas politikų riete­

nas ar jų asmeninio gyvenimo intrigas, tačiau lengvai išsisuka nuo sudėtingesnių diskusijų, reikalaujančių i lgalaikio dėmesio išlaikymo ir nuoseklios analizės (pvz., nedarbo, socialinės nelygybės, dis­kriminacijos klausimai).

Medijoms nuolat kalbant apie tai, kas eiliniam žmogui svetima, kaip apie „svar­bius“ dalykus, o problemas, su kuriomis jis susiduria kasdien, nutylint, dirbtinai suku­riama distancija tarp žmonių ir jų išrinktų valdančiųjų, politika imama vaizduoti kaip autonomiška tikrovės sfera, turinti mažai ką bendro su kasdienybe.

„Medijų optika“ dar sykį pakoreguo­ja tikrovę atrinktus „svarbius“ įvykius iliustruodama tam tikru būdu. Medijų

2008 m. birželis nr. 134 MEDIJOS

Atkelta iš 3 psl.

kuBa – vienos tiesos sala

pasaulyje.Trečia užsienio naujienų kryptis –

pagrindinės Kubos partnerės tarptautinėje politikoje. Šiuo metu jos yra dvi – Venesuela ir Kinija. Televizijoje ir spaudoje gausu pranešimų apie šių dviejų valstybių vidaus įvykius, dauguma iš jų – geros ar vertybiškai neutralios naujienos (apie naujų aukštų Ki­nijos pareigūnų paskyrimus ar Kubos atstovų vizitus Kinijoje). Pateikiama informacija apie bendradarbiavimą konkrečiuose projektuose: kinus, besimokančius ispanų kalbos Kuboje, bei kubiečius, Kinijoje besimokančius kinų kalbos, Kubos specialistų Kinijoje statomas ligonines, Kubos gydytojų misijas Vene­sueloje, Hugo Chavezo pagalbą ir paramą Kubai ir pan. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje Kuba netgi ėmė aktyviai ginti Kiniją dėl kaltinimų žmogaus teisių pažeidimais.

Į paskutinę naujienų grupę telpa vis­kas, kas lieka atmetus naujienas apie JAV, Venesuelą, Kiniją ir Angolą. Visas naujienas vienija ta pati žinutė – pasaulyje yra daugybė valstybių, kuriose vyksta karai ir kasdien žūva žmonės, kurias krečia ekonominės krizės, kurių piliečiai nuolat protestuoja prieš savo vyriausybes, kuriose siaučia ligos, ku­riose pažeidžiamos žmogaus teisės.

„Matant“ tokį vaizdą už savo šalies ribų, telieka džiaugtis, kad Kuboje tokių bėdų nėra bei palaikyti šalies vyriausybę kovoje su daugumos pasaulio negandų kaltininkėmis – JAV.

„kuBietiška sVajoNė“

Šalies vidaus naujienos yra užsienio įvykių antipodas. Visos jos yra geros arba bent jau neutralios. Blogų naujienų šalies viduje nėra – nėra nei politinių skandalų, nei politikų debatų, nei kriminalinių nusikaltimų, niekas nežūva keliuose.

Dauguma naujienų – tai pranešimai apie nuolatinį šalies ekonomikos augimą ir infrastruktūros plėtrą. Laikraščių antraštės skelbia, kad viena iš šalies provincijų jau 118 proc. įvykdė numatytą cukraus gamybos planą, kad energetinė revoliucija sėkmingai tęsiasi ir lieka vis mažiau nuošalių vietovių be elektros energijos, kad greitai bus sure­montuota ir vėl pradės veikti ledų gamykla Granmos provincijoje, kad atidaryta nauja poliklinika Cienfuegos mieste, kad valstybinė komunikacijų bendrovė plečia telefono linijų tinklą, kad remontuojamas ir mo­dernizuojamas vienas iš šalies jūros uosto terminalų, kad šalies ligoninės įsigijo nau­jausios medicininės įrangos, kuri užtikrins dar geresnę medicinos paslaugų kokybę, kad Ernesto Guevaros vardo elektronikos detalių įmonėje sukurtas ir greitai bus pradėtas gaminti kubietiškas šviesoforas, kuris yra daug geresnis nei iki šiol naudojami amerikietiški, meksikietiški, rusiški ar kiniški ir net 30 kartų pigesnis nei užsienietiški. Be to, nuolat aukštinamos ir giriamos šalies sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos, pateikiami pavyzdžiai apie efektyvias ope­racijas, apie profesionalius gydytojus, aukšto lygio mokytojus, niekada neužmirštama

pabrėžti, kad Kuba yra vienintelė šalis, kur mokslas bei medicininis aptarnavimas yra nemokami.

Vykstant tokiam augimui ir plėtrai kub ieč ių gyven imo kokybė tu rė tų akivaizdžiai gerėti, tačiau keliaujant po šalį šio augimo ir klestėjimo nematyti ir negirdėti. Eilinio kubiečio paklausus, ar jis gyvena geriau nei prieš dešimtį metų, visada sulauksi to paties atsakymo – „gyvenu taip pat prastai kaip ir anksčiau“.

„šViesus rytojus“ GūdŽioje šiaNdieNoje

Informacijos šaltinių monopolija ir kontrolė tapo vienu pagrindinių Kubos Komunistų Partijos režimo legitimumo palai­kymo įrankių. Visuomenės informavimo ka­nalais piliečių sąmonėje kuriamas iškreiptas pasaulio vaizdas. Reikia pripažinti, kad mechanizmas veikia iš tiesų neblogai.

Tuo nesunku įsitikinti kalbantis su ei­liniais kubiečiais, dažnas kurių visas Kubos ekonomines problemas (lyg pagal valstybės dūdelę) linksta pateisinti JAV blokada. Taip vyriausybė vaizduojasi nesanti atsakinga dėl savo politikos neefektyvumo, o žmonės jau penkis dešimtmečius gyvena susiveržę diržus, kad dar kartą įrodytų amerikiečiams, jog jų taip lengvai neįveiksi. Paradoksaliu faktu išlieka tai, jog JAV yra ne tik numeris vienas Kubos priešų sąraše, tačiau ir numeris vienas tarp šalių, į kurias kubiečiai nori emi­gruoti iš savosios „kubietiškos svajonės“.

Valstybinis manipuliacijos informacija mechanizmas bei informacinė izoliacija per daugelį metų ne tik suformavo šalies piliečių požiūrį į esamą politinę bei ekonominę stagnaciją, tačiau ir atėmė iš jų gebėjimą reflektuoti esamą situaciją. Žmonės negali diskutuoti nei politikos, nei ekonomikos, nei socialiniais klausimais, nes visi argumentai, kuriuos jie žino, priklauso ne jiems. Jie įrėminti į penkiasdešimt metų diena iš dienos girdimą ir skaitomą revoliucinį­komunistinį­antikapitalistinį­antiamerikietišką diskursą.

Retas kubietis gali padiskutuoti ir pa­sidalinti mintimis su užsieniečiu apie įvykius pasaulyje ar pačioje Kuboje. Bet kuris svetimšalio pateikiamas faktas ar argumen­tas jam būna naujas, nesuprantamas ir dėl to dažnai neįtikinantis, nes pats kubietis neturi informacijos, kurią turi bet kuris turistas. Informacijos monopolis atėmė iš kubiečių galimybę savarankiškai palyginti, kaip žmonės gyvena svetur, kokie politiniai procesai vyksta kitose valstybėse, atėmė galimybę savaip matyti pasaulį, esantį už jų salos ribų.

Vis dėlto dabartinės situacijos Kuboje negalima suabsoliutinti. Nepaisant itin efektyvios valstybės informacijos valdymo politikos, alternatyvi informacija, nors ir nedideliais kiekiais, pasiekia kubiečius bei sklinda iš lūpų į lūpas. Be to, žmonės jau yra pavargę penkiasdešimt metų klausytis ir skai­tyti tuos pačius pažadus apie „šviesų rytojų“ bei amžiną demonišką priešą, kuris vis trukdo tam rytojui išaušti. Lieka vis mažiau tikinčių, kad JAV yra visų blogybių Kuboje šaltinis, ir randasi vis daugiau nepatenkintų skurdžia šiandiena bei juntančių nelaisvę savo pačių šalyje.

proGresas kuBoje„Granma“, Havana, penktadienis, kovo

17 d., 2008 m. , 50­ieji revoliucijos metai. 44­ieji leidimo metai, Nr. 65

drakoNai atsisVeikiNa„Drakonai“ – šių sunkvežimių geriau

neapibūdinsi. Jiems reikia statinės benzino net ir labai trumpiems atstumams įveikti. Dauguma jų nuvažiuoja 2 ar 3 kilome­trus su vienu litru benzino, o tai didžiulis degalų švaistymas, nepakeliamas šalies ekonomikai.

Taigi kilo mintis kuo greičiau įvykdyti šių automobilių remotorizaciją. Tai šalyje vykstančios Energetinės Revoliucijos dalis.

Atlikus užsienyje įsigytų variklių bandy­mus, šiais metais pradėtas masinis „drakonų“ variklių keitimas kitais, daug efektyvesniais, kurie naudoja ne benziną, o dyzelinį kurą ir sutaupo daug išteklių.

Šiuo metu varikliai keičiami sunk­vežimiams ZIL 130 ir 131, taip pat GAZ 53 ir 66, kurie sudegina daugiausiai degalų. Jie per metus vidutiniškai nurieda 20

„Granma“, Havana, penktadienis, kovo 28 d., 2008 m., 50­ieji revoliucijos metai. 44­ieji leidimo metai, Nr. 75

kuBietiškas šViesoforas laukia Žalios šViesos

Galima užprogramuoti keliais režimais pagal savaitės dienas, pagal valandas, pagal eismo intensyvumą, sėkmingai veikia jau ketverius metus ir prašosi žalios šviesos, kad galėtų veikti visoje šalyje.

Tai šviesoforo kontrolės sistema, prisitai­kanti prie eismo sąlygų priklausomai nuo to, kokiame mieste ji instaliuojama. Ji sukurta Ernesto Che Guevaros vardo elektroninių komponentų įmonėje Pinar del Rio ir yra daug pigesnė už tokios pačios paskirties importuojamą aparatūrą.

Degoberto la O Viscay, šio centro elektroninio projektavimo specialistas bei pagrindinis šio projekto entuziastas, pa­sakoja, kad šalyje veikia panašios impor­tuotos sistemos (amerikietiškos, sovietinės, meksikietiškos, kiniškos), kurias sudėtinga prižiūrėti, kad jos gerai tarnautų.

Pagal sostinės specialių paslaugų inžinerijos įmonės užsakymą, kaip atski­ras produktas pirmiausiai buvo sukurta centrinio valdymo plokštė, po to šviesų plokštė, maitinimo bei sujungimo mecha­nizmai, taip pat sukonstruotas stovas.

Pirmieji tokie šviesoforai prieš ketverius metus buvo pastatyti dviejose Pinar del Rio sankryžose Jose Marti gatvėje, kur veikia iki šiol.

Pirminis modelis leido tik vieną režimą, žinoma, antrasis modelis lenkia pirmąjį. Jame įmontuotas naujos kartos laikrodis bei kontrolės sistema, leidžianti naudoti net 10 režimų per dieną. Taigi šviesų per­sijungimo intervalai gali kisti priklausomai nuo paros laiko bei transporto srautų.

Specialistas teigia, kad jo gaminimas pramoniniu būdu leistų valstybei sutaupyti lėšų.

„Vienos šviesoforo sistemos gamybos savikaina yra apie 300 dolerių, tuo metu užsienyje įsigyti modeliai yra nuo 5 iki 30 kartų brangesni“, – kalba Dagoberto.

tūkstančių kilometrų, suvartodami litrą benzino dviems kilometrams nuvažiuoti. Jie naudojami cukranendrių bei kitų prekių pervežimams.

Šiems sunkvežiamiams įmontuojami galingi Kinijoje pagaminti YUCHAI markės dyzeliniai varikliai, sunaudojantys vieną litrą dyzelinio kurio 4­6 kilometrams nuvažiuoti, nepriklausomai nuo to, kokiais keliais važiuojama. Šios transformacijos leis šalyje sutaupyti tūkstančius tonų degalų.

Iškarpos iš „Granma“„Venesuelos ir Kubos draugystė“, Jurgio Didžiulio nuotrauka

2008 m. birželis nr. 13 5MEDIJOS

„ten, kur jie pradės deginti knygas, baigs degindami žmones”, – 1821 m. dramoje „almansor” rašė vokiečių poetas Heinrichas Heine, prisimindamas ispanų inkvizicijos įsakymu sudegintus ko­rano tekstus. po daugiau nei šimto metų, kai H. Heine gimtojoje Vokietijoje nacių sukurtuose laužuose tarp tūkstančių knygų liep­snojo ir paties H. Heine veikalai, liepsnose dingo ir jų autoriai bei milijonai kitų. ar tai tik atsitiktinumas? o gal H. Heine pastebėtas priežastinis ryšys iliustruoja tikrąjį knygos draudimo ir deginimo principą: reikia naikinti mintis, o nepavykus – ir žmones. at­rodo, H. Heine minčių sunaikinimo galimybe netikėjo, tuo tarpu antrasis – žmonių naikinimo – etapas pasirodė itin realus. jeigu šis principas vis dar galioja, pats laikas susimąstyti, juk XXi a. laužuose dingo ne vienas veikalas – liepsnojo ir „Haris poteris”, ir „šėtoniškos eilės”.

sudeGiNkit! idėjas, kNyGas ir saVeMarija Dautartaitė

miNtis. drausti

Pažvelgus į knygų draudimą per istorinę prizmę, akivaizdu, jog minčių cenzūra eg­zistuoja jau labai seniai. Vienas geriausiai dokumentuotų pirmųjų knygų draudimo atvejų yra 250 m. prieš Kristų Kinijoje įvestas draudimas skaityti ir platinti Kon­fucijaus raštus. Valdančioji Činų dinas­tija „Analektus” traktavo kaip pavojingų minčių, kurios trukdo įtvirtinti impera­toriaus valdžią, rinkinius. Nenuostabu, kad visoje šalyje masiškai naikinant Kon­fucijaus raštus (Imperatoriškojoje biblio­tekoje palikta tik viena kopija), buvo sudeginta ir šimtai Konfucijaus pasekėjų, gyvai perdavusių jo mokymą. Ši cenzūros kampanija gerai iliustruoja teiginį, jog pir­miausia kovojama su mintimis, jų turiniu, o Nukelta į 9 psl.

knygos arba žmonės, kaip minčių kaupėjai ir perdavėjai, tėra tik dar viena priemonė sunaikinti nepageidaujamą mąstymą.

Kokios mintys buvo ir yra laikomos žalingomis, taigi vertomis draudimo ar net naikinimo? Visais amžiais skirtin­gose kultūrose galime išskirti keturias sritis, kurios susilaukdavo draudimo. Tai politinio, religinio ir seksualinio tu­rinio knygos ar mintys, prie šio didžiojo tabu trejeto kartais priskiriant socialinio pobūdžio literatūrą. Vis dėlto panagrinėjus draustų ir naikintų knygų sąrašą, tampa akivaizdu, jog dažniausiai tokie draudimai yra susiję su politika – būtent draudžiamų ir nepageidaujamų minčių bei idėjų gyvavimu tam tikroje visuomenėje. Tokia politiškai reikšmingų minčių cenzūra dažnai prisi­dengia religiniais ar socialiniais argumentais,

apie sėją ir pjūtį spaudojeLaura Tautvaišaitė

rašytojas, tad didis ar mažas, net labai mažas korespondentėlis, privalo nusimanyti, kad jis – gero ar blogo sėjėjas.

juozas tumas ­ Vaižgantas

Nukelta į 9 psl.

Vakaruose. o kas teN kitaip?

Abi straipsnio nuotraukos skirtos ilius­truoti Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy viešnagę Jungtinėse Amerikos Valstijose 2007 m. pabaigoje. Nesunku pastebėti, jog jos yra visiškos priešingybės emocine ir įspūdžio prasme. Nuotraukos buvo publikuotos dviejuose nacionalinės Prancūzijos spaudos leidiniuose: pirmoji pateko į „Nouvel Observateur“, antroji – į „Le Figaro“.

Greičiausiai nė vienam prancūzui nekiltų didesnių dvejonių, kodėl būtent tokios iliustracijos buvo pasirinktos. Kairiųjų pažiūrų „Nouvel Observateur“, nesunku nuspėti, N. Sarkozy viešnagei suteiks negiamą atspalvį, todėl kad jis – priešingų politinių pažiūrų, todėl kad jis – dešinysis. Štai jis – mūsų prezidentas. Nuošaliame didžiojo brolio George‘o W. Busho šešėlyje. To paties G. Busho, kuris eiliniam prancūzui asocijuojasi su visomis JAV blogybėmis, todėl ir būti jo globoje – ne itin patrauklus įvaizdis.

Visai kitaip elgsis „Le Figaro“, pris­kiriamas dešiniosioms politinėms pa­žiūroms. Dienraštis pateikia nuotrauką, fiksuojančią vizito kulminaciją – N. Sar­kozy ką tik baigė sakyti kalbą, susilaukusią JAV Kongreso aplodismetų, bene taikliau­siai apibūdinamų frankofonų naudojamu anglų kalbos skoliniu standing ovation (liet. ovacijos visiems atsistojus). Būtent Kongresas, o ne dabartinis prezidentas, statistinio prancūzo nuomone, yra teigia­ma amerikietiškos demokratijos pusė, o

„Nou

vel O

bserv

ateur

“, 20

07 m

. lap

kriči

o 9 d.

jo rodoma pagarba – reikšminga ir verta dėmesio.

Šioje situacijoje viskas paprasta ir tiesmuka: mūsų pažiūros sutampa – būsi pagirtas, ne – sukritikuotas. Taip yra todėl, kad minėtieji leidiniai turi aiškias politines pažiūras, jie atstovauja kairei arba dešinei. Tai visiems žinomas ir laikraščių įstatuose atvirai deklaruojamas faktas. Galima sakyti, kad tai neprofesionalu, šališka, kad spauda turi būti objektyvi, pateikti faktus, o ne vertinimus. Kita vertus, vargu ar leis­tina tai pavadinti nesąžingumu skaitytojų atžvilgiu. Imdami į rankas laikraštį, jie žino, iš kokių pozicijų bus apžvelgiamas įvykis.

lietuViškos ŽiNiasklaidos laisVė

Prisiminti vakarietiškos žiniasklaidos ypatybes paskatino tvyrantis nepasitenkini­

mas lietuviškąja. „Freedom House“ skelbia­muose spaudos laisvės reitinguose Lietu­vos užimama 15 pozicija (iš 195) iš dalies galėtų byloti apie išsipildžiusias laisvo žodžio galimybes ir lūkesčius. Vis dėlto akivaizdu, jog pozicija reitinguose nekore­liuoja su pasitenkinimu šiandieniniu spau­dos vaidmeniu visuomenėje, apie kurį galima spręsti iš organizuotai reiškiamo susirūpinimo esama padėtimi bei keliamų klausimų apie aiškios ir ilgalaikės spaudos politinės identifikacijos trūkumą.

Lietuvoje taip pat daugiau ar mažiau galime numanyti, kurie viešieji asmenys bus palaikomi vieno ar kito spaudos leidinio. Pagrindinis klausimas – ar tai yra nuspėjama remiantis jų užimama pozicija politiniame spektre? Greičiausiai ne. Viešajame diskurse lemiamu veiksniu įprasta laikyti galią ir įtaką, o žinia­sklai­dos terminą nesibodima pakeisti žodžiu galia­sklaida, kalbama apie oligarchija

„Le F

igaro

“, 20

07 m

. lap

kriči

o 8 d.

2008 m. birželis nr. 136 MEDIJOS

Atkelta iš 2 psl.

medijų BurBulas

Nukelta į 7 psl.

nepaisančios komunikacijos galimybes. Tiksliesiems mokslams galbūt labiau

rūpi technologinė naujųjų išradimų prigimtis, socialiniams – kibernetikos įsiterpimo į socialinę erdvę formos, technologijų panaudojimas bei jų povei­kis žmogui. Kitaip tariant, USB atmintinė, mobilusis telefonas ar televizija įvairių disciplinų atstovus domina skirtingais aspektais.

Politikos mokslus ilgą laiką labiausiai domino masinio informavimo kanalai kaip valdomas politinės komunikacijos instru­mentas. Tačiau buvo apsižiūrėta, jog libera­liuose režimuose žiniasklaida ne tik įgauna autonomiško politinio veikėjo statusą, bet ir palaiko viešumos erdvę, į kurią persike­lia politinio gyvenimo šurmulys ir krypsta rinkėjų akys. Naujosios masinės medijos dar laukia politologų dėmesio. Kol kas nėra pakankamai apmąstytos viešojoje in­terneto erdvėje „iš apačios“ atsirandančių ir besidauginančių tinkliškų interneto struktūrų prigimtis, virtualių bendruomenių kūrimosi ir gyvavimo sąlygos bei veiklos efektai.

Virtualus Be taBu

ps: Koks yra medijų vaidmuo individo, visuomenės ir valstybės gyvenime?

aG: Anksčiau šis vaidmuo buvo, matyt, nepakankamai įvertintas, tačiau dabar yra akivaizdu, kad jauni žmonės, net vaikai, draudimus, egzistuojančius fizinėje erdvėje, kompensuoja laisve vir­tualioje erdvėje.

Tai yra truputį bauginantis aspektas, kadangi keičiasi jų percepciniai prioritetai. Daugybė tabu įprastiniame lauke (nekišk į burną, nenumesk, nerėkauk) nustoja veikti, pasinėrus į virtualią erdvę, kuri tarsi kompensuoja ir tampa nepaprastai svarbi individo gyvenime.

Leszekas Kolakowskis sako, kad mūsų laikų ženklas yra tabu išnykimas, vadinasi, virtuali erdvė ir medijos leidžia šiuos tabu išplauti tokiu mastu, jog atsiveria beveik nežabotos laisvės galimybės.

Akivaizdu, kad vaikai, nuo trejų ar ket­verių metų įpratę naudotis elektroninėmis medijomis, išugdo ir iškristalizuoja savyje kitokias percepcijos formas, fizinė veikla jiems nebėra tokia svarbi.

Medijose jiems viskas yra įdomu. Tai karta, užaugusi su medija kaip labai reikšminga savo gyvenimo dalimi. Taigi jie naudosis ja ir estetiniams, ir komuni­kaciniams, ir politiniams tikslams: bus balsuojama, bus reiškiama nuomonė, bus reaguojama į teismų sprendimus, į politines kampanijas.

jk: M. McLuhanas buvo teisus teig­damas, jog technologijos nėra neutralūs komunikacijos instrumentai, jos nepaste­bimai ir natūraliai tampa mūsų pačių dalimi. Spaudos skaitome vis mažiau, tačiau netgi valstybės reikalams ir poli­tikai abejingi Lietuvos piliečiai jaučia pareigą po darbo dienos atlikti kasdienį ritualą – iš „rimtųjų“ laidų pasižiūrėti bent TV naujienas.

Jaunimui televizijos seniai nebepa­kanka. MP3 garsai ausyse, SMS kišenėje ir kultinių personų, tarp jų ir filosofų, paskaitų video peržiūros youtube.com tapo kasdienybe. Telekomunikacijų bendrovių tyrimai rodo, kad dauguma šalies verslininkų vos kelias valandas tegali išbūti ramūs nepatikrinę savo elektroninio pašto, o iš namų be savo mobiliojo tele­fono išėję lietuviai jaučiasi nepatogiau nei be apatinių.

Formuodama nacionalinį įvaizdį, Lietuvos valdžia svarsto galimybes vytis estus ir įkurti šalies atstovybę virtualiajame „Second Life“ pasaulyje, kuriame pelną jau kraunasi globalūs verslo gigantai – „Adi­das“, „Dell“, „BMW“, „Calvin Klein“.

aG: Besąlygiškai pritariu. Tam turbūt net nereikia rinkti statistikos iš pradinių klasių mokytojų, kurie choru šaukia, kad vaikų gebėjimas išlaikyti dėmesį ilgą laiką yra susilpnėjęs. Juk viskas yra pasiekiama vienu pelės spragtelėjimu arba hiperteksto pagalba, šokinėjant nuo vienos nuorodos prie kitos. Tuomet viskas yra vienodai nevertinga.

Aš nenoriu, kad iš mano pasisakymo išryškėtų nostalgija. Turbūt nebuvo nor­malu, kai tarybiniais laikais dėl Franzo Kafkos ar Marcelio Prousto knygos ko­vodavai kaip dėl absoliučios vertybės. Dabar praktiškai bet kokią informaciją – literatūrinę, vaizdinę, garsinę – galima žaibiškai gauti internetinėje parduotuvėje, jau nekalbant apie piratines kopijas, išplitusias Kinijoje ar Rusijoje. Greitis ne­abejotinai menkina vertę. Žmogus pradeda traktuoti tikrovę kaip įvairių fragmentų koliažą, kurie, kaip jau sakiau, yra vieno­dai nevertingi. Tai labai paveikia žmogaus santykį su tikrove.

ps: Kultūros formose, kuriose patirtis buvo perduodama žodžiu, vyravusi žodinė kultūra buvo itin dinamiška. Dabar kal­bame apie rašytinės kultūros virsmą kita, medijų veikiama kultūra. Tačiau lygiai taip pat žodinė kultūra patyrė transformaciją, virsdama rašytine kultūra, kuri buvo gero­kai statiškesnė. Šį virsmą tikriausiai taip pat lydėjo baimė, kad viskas įgauna naują for­ma ir neaišku, kuo viskas gali pasibaigti.

aG: Jūs beveik cituojate M. McLuhaną. Jis fiksavo žodinės kultūros perėjimą į rašto ir rašto kultūros perėjimą į televiziją bei radijo medijas, kur tarsi gaivinamas grynas žodis, kalbėjimo tradicija. Tai yra pasipriešinimas scholasticizmui, kur bendraujama tik tekstais ir teksto interpre­tacijomis, kur žodiškumas, oralinė kultūra

svarbiausia – tikėti, kad įmetus grūdą į žemę, jis per tam tikrą laiką sudygsta ir duoda derlių. Tai labai subtili ir intelektuali civilizacijos forma. Tuo metu uogų rinkėjas pamato uogą prieš save ir iškart įsideda į burną.

Immanuelis Kantas, kalbėdamas apie kultūrą, dažai naudodavo kultivavimo terminą, kuris yra atėjęs iš žemdirbystės. Žmogus įdirba savo smegenis, jis kulti­vuoja savo sąmonę. Tuomet ten kažkas sudygsta, tačiau tik per ilgą laiką ir kantrų darbą.

Atletas treniruoja savo raumenis. Tai banalus šiurkštaus fiziškumo pavyzdys, tačiau žmogiškojo pasaulio dalykai turi stebėtinai daug panašumų vienas į kitą. Manau, jog edukacija, kuri išdryksta per laiką, ir yra tas kultivavimas. Jis turi tam tikrą žinių įsisavinimo, įtvirtinimo, pa­kartojimo trukmę. Pakartojimas, imitacija, kopijavimas, ritmika padeda įsisavinti.

Turbūt galėtume nudriekti linijas ir į politiką. Sakykime, politikų bendravi­mas su rinkėjais – labai greitai gauname daug reklaminių klipų su pažadais. Klipas sužavi, paveikia estetiškai, garsas ir vaizdas būna puikiai padaryti, neretai naudojant juodąsias technologijas, psichologų ir rinkodarininkų konsultacijas. Tai yra tarsi ilgesnio bendravimo su rinkėjais pakaitalas. Prisiminkime, Konfucijus yra pasakęs, kad kilnūs vyrai niekada nežada daugiau nei gali išpildyti.

VizualiNė HeGemoNija

ps: Kiek tebėra pagrįstas teiginys, kad visuomenė virto spektakliu?

jk: Šiandien politikos kaip spektaklio sampratą gimdo pojūtis, jog tradiciniai socialiniai ir politiniai saitai trūkinėja.

Valdžia, asmeniniais reikalais užsiėmę piliečiai ir rinkos užvaldytos viešumo erdvės tolsta vieni nuo kitų tarytum pamažu skausmingai išsiskiriančios tektoninės Žemės plokštės.

Kadangi tebegalioja atstovaujamosios demokratijos institutas, pretenduojantieji tapti „tautos atstovais“ desperatiškai bando ieškoti naujų potencialių rėmėjų mobili­zavimo būdų. Niūriuose pasvarstymuose spektaklio ir žaidimo metaforos reiškia bent kelis svarbius dalykus.

Pirma, politinis vyksmas tėra tikslin­gai sufabrikuota iliuzija, lėlių teatras, kuriame užkulisinės jėgos valdo scenoje judančius veikėjus, o piliečiai tėra santūrūs ir paklusnūs šio vaidinimo žiūrovai. Šia prasme politika – tai grynas valdomos minios „akių dūmimas“.

Antra, remiantis tokia nuostata, pub­likai negalima leisti likti abejingai, žmones būtina sujaudinti, įtraukti, būtina atliepti ir sužadinti jų lūkesčius. Rinkėjas yra ne protu ir bendruomeniškomis vertybėmis, tačiau iracionaliais instinktais ir emocijo­mis besivadovaujantis padaras.

Trečia, jei pasikliausime įžvalga, jog dalyvavimas politiniame gyvenime šiuolaikiniam žmogui tėra viena laisva­laikio praleidimo formų, tai politika kaip žaidimas tėra malonumą teikiantis užsiėmimas. Jis nėra susijęs su asmeniniu rūpinimusi viešais reikalais ir pareigos jausmu.

Vis dėlto politikoje daugėjančių vie­šųjų ryšių ir tikslinių įvaizdžio formavimo strategijų nedera nei demonizuoti, nei per­vertinti. Turbūt esmę sudaro tai, kokiems tikslams komunikacijos veiksmas tarnauja. Be to, ar dėl visų negandų kaltos medijos? Galima paklausti, ar tais istorijos momen­tais, kai politinei valdžiai buvo reikalingas mobilizuotas piliečių balsas, politika ne­virsta drama, retorikos, utopijų ir ateities vaizdinių erdve? Šis virsmas nepriklauso nuo elektroninių išradimų.

Šiandien būtų sudėtinga įsivaizduoti ambicingą politinę jėgą, kuri nesirūpintų savo viešąja reputacija ar protesto vardan atsisakytų rodytis ir kalbėti žmonėms.

Kita vertus, politinio marketingo spe­cialistai pernelyg tiki ar nori tikėti galimybe politikoje įdiegti rinkos mechanizmus ir pritaikyti homo oeconomicus logiką. Ar politikas gali būti išpopuliarintas tokiomis pat priemonėmis kaip prekės ženklas? Ar viešosios nuomonės apklausos, informaci­jos apie rinkėjus kaupimas ar net bandymas empiriniais tyrimais atskleisti pasąmonės mechanizmus gali padėti iki galo iššifruoti ir užvaldyti kintantį socialinės materijos kodą? Vis keičiantis „tautos gelbėtojams“, tai tampa abejotina.

Nm: Prisiminę, ką sako Guy Debor­das, pamatytume, jog situacija nėra fun­damentaliai pasikeitusi. Pranyko tik revo­liucinis patosas, kurį turėjo G. Debordas, ir tikėjimas, kad revoliucija gali ką nors pakeisti. Tos priemonės, kurias jis siūlo, yra absoliučiai nebeveiksmingos, tačiau diagnostiniai jo teiginiai yra teisingi.

Pasak jo, žmonės pradeda gyventi pasaulyje, kuriame sukuriama distancija. Medijos suteikia žmogui tam tikrą daly­vavimo įspūdį.

Susana Sontag, kalbėdama apie fotografiją, yra pastebėjusi, kad fotoapara­tas turi labai keistą galią sukurti dvilypį efektą. Viena vertus, fotoaparatas su­kuria distanciją tarp manęs ir to, ką aš fotografuoju, – manęs kaip asmens nėra, aš esu neutralus stebėtojas. Antra vertus, fotoaparatas sukuria tam tikrą reikšmingumo iliuziją, nes tai, ką ver­ta užfiksuoti nuotraukoje, tarytum yra reikšminga. Esu tarsi perskeliamas pusiau: kaip asmuo tiesiogiai nedalyvauju tame, ką fotografuoju, tačiau tai, ką aš fotogra­fuoju, vien dėl fotografavimo fakto, tampa reikšmingesniu dalyku nei visi kiti.

Ši schema tinka ir kalbant apie visas šiuolaikines medijas. Žmonės nedaly­vauja tiesiogiai, tačiau neva gali išreikšti

Nesnaudžia ir kiti globalizacijos veikėjai. Teko girdėti, jog patikimai slaptumą ga­rantuojanti virtualių pokalbių programa „Skype“ tapo nauja teroristinių tinklų koor­dinavimo ir valdymo „pastoge“.

Nm: Medijos tampa tam tikra ter­pe, per kurią formuojamas individas ir visuomenė. Tai yra visiškai aišku ir akivaiz­du. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie tokią seną mediją kaip kinas, dar Vladimiras Iljičius Leninas pastebėjo šios medijos galią transformuoti žmones ir perteikti tam tikras ideologines nuostatas.

Egzistavo rašytinės medijos, tačiau žmonėms reikia mokėti skaityti, o tą daryti mokėjo ne kiekvienas. O matyti vaizdą ne­reikia jokių sugebėjimų. Kine buvo sukurta neva visiems suprantama vaizdų kalba, per kurią galima perteikti reikiamas nuostatas. Ši galia pasiekti žmogų, ypač vaizdinėmis medijomis, iki šiol, be jokios abejonės, turi fundamentalią reikšmę.

uoGų riNkėjų CiVilizaCija

ps: Ar tiesa, kad patyrimas tampa vis fragmentiškesnis, netiesioginis, įgyjamas tik per tarpininkus ? Ar tokia patirtis gali tapti pažinimo pakaitalu?

yra marginalizuojami. Radijas ir televizija sugrąžina oralumą, tačiau visai kitokiu būdu.

Internetas – knygos kerštas televizijai. Knygoje skaitai puslapį po puslapio, ne­gali šokinėti hipertekstu. Galbūt galima daryti prielaidą, kad žmogaus percepcija, suvokimo mechanizmai taps kitokie, kitos kartos gebės skaityti keturias ar penkias knygas vienu metu ir įsiminti, tačiau tai skamba anekdotiškai.

Jūs siūlote galvoti apie šį perėjimą kaip apie modelio pasikartojimą, kai pereinama iš vienos medijos formos į kitą – iš oralumo kultūros į rašto kultūrą. Net jei televizija ir radijas mus, pasak M. McLuhano, grąžino į oralumo tradiciją, internetas vėl grąžina prie rašto, tik kitu būdu, tačiau ar tai yra revoliucija, pažanga ar atžanga?

Yra teoretikų, kurie sako, kad mes esame naujieji barbarai. Informaciją intra­veniniu būdu gauname tiesiai į gyvybinius organus, tačiau nėra kramtymo, nėra įsiurbimo, yra tik virškinimas.

Savo studentams esu davęs tokį palyginimą – mes vėl esame grybų ir uogų rinkėjai, o ne žemdirbiai, kurie yra aukštesnė civilizacijos forma. Jie turi įdirbti lauką, paruošti sėklas, sėti, prižiūrėti, laistyti, sulaukti derliaus, pjauti, kulti, o

Pepe

Med

ina

„Duo

na k

asdie

ninė

”

2008 m. birželis nr. 13 �MEDIJOS

Atkelta iš 3 psl.

medijų sPektaklis

neapsikentusio žiūrovo grasinimu meškiuką nudaigoti.

Taigi medijos tampa savotiškai panašios į aktorius, gavusius neįdomų scenarijų (realių įvykių aibę) ir, nesant režisieriaus, juo improvizuojančius ir manipuliuojančius taip, kad bet kokiu būdu išlaikytų ir pamalonintų žiūrovą.

Virtualūs „įVykiai“

Vartotojus pasiekianti informacija nėra pirminė – ji būna kelis kartus perduodama vieno pranešėjo kitam, o du anksčiau aprašytieji informacijos iškraipymo lygme­nys pasireiškia kiekviename informacijos perdavimo etape. Kuo įvykis toliau nuo mūsų, tuo daugiau kartų jis buvo perduotas, kad mus pasiektų. Galutinis visos grandinės rezultatas labai primena „sugedusio tele­fono“ žaidimą – pranešimas, ištartas pas­kutinio žmogaus, turi mažai ką bendro su patikėtuoju pirmajam.

J. Baudrillardas, teigdamas, kad Persijos įlankos karo niekada nebuvo, omenyje turi būtent tai. Nebuvo tokio karo, koks jis buvo pavaizduotas medijose. Nebuvo tokio karo, kurį išgyveno dauguma su karu tiesio­giai nesusijusių žmonių. Pateiktasis karo vaizdinys buvo iškreiptas, hiperbolizuotas, paryškintas bei be galo įtikinamas – jis buvo tikresnis nei tikras. Medijuotas vaizdinys in­formuodavo žmones, formuodavo šio karo įvaizdį jų sąmonėse t.y. kūrė jų tikrovę.

Sėdėdami priešais televizorių ekranus, žmonės išgyveno karo simuliakrą – karą, kurio nebuvo.

Bet kuri informacija, daugybę kartų perėjusi du iškraipymo lygmenis, tampa įvykiu, nes tokia jos pateikimo forma yra palankiausia informacijos supaprastinimui, personalizacijai, hiperbolizacijai ir teatra­lizacijai. Galime teigti, kad tokia informaci­jos pateikimo forma „praryja“ jos turinį, kad būtent pranešimo forma, o ne jo turinys, tampa svarbiausia. Atokesniuose regio­

nuose vykstantys karai, stichinės nelaimės ar revoliucijos pateikiami kaip įvykiai, t.y. greitai, šokiruojančiai ir įtikinamai. Pranešimo pateikimas akimirkai šokiruoja žmogų, prikausto jo sąmonę, tačiau tuoj pat ją paleidžia ir paruošia kito įvykio priėmimui. Pranešimas, pateiktas kaip įvykis, sukrečia, tačiau tokia jo pateikimo forma neišvengiamai verčia patį pranešimą traktuoti kaip tolimą, svetimą ir nesusijusį su pranešimo priėmėju, kitaip tariant, kaip virtualų. Įvykio, kaip informacijos pateikimo

formos, įsigalėjimas neišvengiamai reiškia bet kokio pranešimo turinio referentiškumo mirtį.

prisitaikymas

Nors Maurice‘as Edelmanas teigė, kad žmogus iš medijų pasiima tik tą informaciją, kuri sutampa su jo vidiniais įsitikinimais, tačiau jis tinkamai neįvertino pačių medijų vaidmens. Medijos savo ruožtu taikosi prie vartotojų norų ir atitinkamai kuria savo pranešimus. Ilgainiui „svarbaus“ įvykio statusas bus suteikiamas tik tiems įvykiams, apie kuriuos informacijos vartotojai norės išgirsti, o medijos tokį jų norą negalvo­damos tenkins. Medijų pranešimai taps ketvirtosios stadijos atvaizdais, neturinčiais jokio ryšio su bet kokia realybe, t.y. „grynais savęs paties simuliakrais“.

Išsakytam teiginiui, atrodytų, turėtų prieštarauti tai, kad skirtingus įvykius skirtingos medijos aprašo savaip, o tam tikrų įvykių vertinimai jose kategoriškai skiriasi. Vis dėlto šis prieštaravimas tėra labai paviršinė pliuralizmo iliuzija. Įsižiūrėjus giliau, tampa aišku, kad medijų, aptarnaujančių tas pačias informacijos erdves, pranešimai beveik idealiai su­tampa, o skirtumai tarp skirtingo pobūdžio informacinių erdvių pamažu nyksta.

Galima niūriai spėti, jog žmonės ilgai­niui taps ne tik medijų pranešimų vartoto­jais, bet ir jų turinio formuotojais, todėl medijos atitrūks nuo savo pirminės funkci­jos – informuoti, ir taps tik aklomis publikos norų tenkintojomis.Juliaus Narkūno nuotrauka

„nuomonę“ kaip tam tikros elektroninės erdvės dalyviai, visiškai neatsakingi už tai, ką ten sako.

Žmogui galbūt atrodo, kad jis išreiškia savo pilietinę poziciją šūkaudamas „Delfyje“ ar kur nors kitur. Viešojoje erdvėje žmonės labai retai išsako savo nuomonę, tačiau elektroninėje, kuri yra tapusi vieša, žmonės ypatingai, bet absoliučiai nekonstruktyviai reiškia savo nuomonę.

Tai yra pasitraukimas iš viešojo gyveni­mo, iš dalyvavimo visuomeninėje veikloje. Čia spektakliškumas, žinoma, yra šiek tiek modifikuotas ir atspindi ne visai tai, apie ką kalbėjo G. Debordas.

aG: Vakarų kultūroje egzistuoja vi­zualinė hegemonija. Vakaruose vaizdinio vaidmuo visą laiką buvo labai didelis.

Kalbant apie politiką ir jos reiškimąsi televizijoje ar vaizdo klipais, būkime atviri, tai smegenų plovimas tiesioginiu būdu – tiesiog įsijungi ir nieko nedarai. Nereikia skaityti ar šokinėti hipertekste. Tu tiesiog žiūri. Vaizdas yra labai stiprus elementas, bet turbūt ir apgaunantis.

Čia tas pats, kas rinktis partnerį, su kuriuo gyvensi visą gyvenimą, tik iš in­ternetinių nuotraukų. Nežinai, kaip skam­ba žmogaus balsas, ar jis yra pagražintas, nežinai žmogaus įpročių ir to, kaip jis elg­sis įvairiose situacijose. Renkamas politikas yra tavo partneris rinkiminiam laikotar­piui. Jis tave aprūpins tam tikrais dalykais, kuriuos žada, pavyzdžiui, teisingesniais įstatymais. Užburiantis vizualumas šiuo atveju yra manipuliacinis ir klaidinantis.

Apie politiką tikrai galima kalbėti kaip apie tam tikrą klounadą arba spektaklį. Realiai prisistatyme vaizdu patys politi­kai mažai ir dalyvauja. Turbūt kanoninis darbas apie medijų manipuliaciją rinkėjų sąmonėmis yra filmas „Uodega vizgina šunį“.

Kadangi viskas vyksta tik televizijoje, realiame gyvenime su politikais nutinka juokingiausių dalykų. Tai yra užkulisiai, kurių nemato rinkėjas. Jis mato tik tai, kas patenka į televiziją – sufabrikuotą

kad ten iš tiesų jis. Ar tikite, kad Hillary Clinton pati atsakinėjo į lietuvių politologų klausimus? Manau, kad taip galvoti būtų labai naivu.

ps: Medijų rūšys: tekstinės, vaizdinės, garsinės. Kurios iš jų yra paveikiausios, įtakingiausios, efektyviausios?

Nm: Vaizdas turbūt yra pati infor­matyviausia medija, informatyvesnė už garsą. Klausydamasis pašnekovo, girdžiu jo intonacijas, tačiau jo nematau. Vaizdas suteikia informaciją ne per vieną kanalą, ją gauname ir per veido mimikas, ir per gestus, todėl jis yra paveikesnis. Ne veltui

Vaizdinė medija su savo ritmais keičia garsines ir rašytines. Vaizdinė medi­ja negali funkcionuoti ilgais ritmais – žmonėms sunku prikaustyti dėmesį prie ilgai trunkančio vaizdo, todėl televizijoje kalbama ganėtinai trumpai, intensyviai, tokia kalba dominuoja prieš sakytinę, radijo ir rašytinę kalbą. Trumpi komentarai, esė tampa priimtinesnės nei penkių šimtų puslapių romanai, kurių beveik nebėra.

jk: Nesiimčiau sudarinėti technologinių medijų reitingo. Pirmiausiai todėl, kad eg­zistuoja daugybė įtarpinimo mechanizmų tipų, funkcijų ir panaudojimo tikslų,

lemiančių skirtingus jų efektyvumo apibrėžimo būdus.

Antra, masinių medijų kaip socialinės institucijos įtaka priklauso ne tiek nuo technologijos pobūdžio, kiek nuo su­kaupto simbolinio kapitalo ir konkrečioje bendruomenėje įgyto statuso.

Be to, šiuolaikinė audiovizualinė pra­monė kuria produktus, vienu metu su­aktyvinančius kuo daugiau žmogaus juslių, įsibėgėja skirtingų medijų rūšių jungimas – multimedijų eksperimentai.

Kita vertus, verslas jau seniai remiasi idėja, jog pirmiausiai reikia paveikti žmogaus emocijas, bazinius psichinius var­tojo poreikius. Reikia pripažinti, kad dauge­liu atveju mes neketiname ir net nenorime spyriotis išradimų vilionėms. Kitaip tariant, technologinių, elektroninių inovacijų ir naujų komunikacijos priemonių galimybės ir nauda yra didesnės nei suvokiama rizika ar neabejotina žala. Jeano Baudri­llardo radikalus polėkis veikiausiai per­nelyg sugrėsmino hiperrealybės sklaidos mastą, ženklų dauginimosi nevaldomumą ir simuliakruose tarpstančio žmogaus bejėgiškumą.

Tačiau, manau, jog tarpininkavimo sistemos niekada neatspindėjo kažkokios „autentiškos tikrovės“. Šiandien Lietuvą pa­sauliui reprezentuoja šalyje nė nebuvusių autorių meninės fantazijos, tačiau medijų kuriamas pasaulis buvo ir bus „tikras“ tiek, kiek yra neatskiriamas nuo mūsų kasdienybės. Savo įtarpintą patyrimą iš dalies galime reflektuoti, priimti arba at­mesti, nors nuolatos turime likti susirūpinę dėl savo sprendimų autonomiškumo ir „teisingumo“.

Tenka pripažinti, jog vienu aspektu ekonomikos logika viešojoje erdvėje galio­ja: energetikoje saugumą didina resursų šaltinių išskaidymas, o informacinėje erdvėje – žinių, nuomonių, įvaizdžių, pasakojimų ir kitų patirčių alternatyvų įvairovė.

aG: Vaizdo primatas Vakarų kultūroje (Vakarus tapatinant su krikščionišku arealu) dominuoja. Vakarams vaizdo medijos yra labai svarbios. Televizija dar pasigalynės su internetu. Manuelis Castellsas sakė, kad sėkminga medija yra ta, kuri gerai atliepia

Nukelta į 12 psl.

Atkelta iš 6 psl.

medijų BurBulas

Pepe

Med

ina

„Ora

toriu

s”

karą, sufabrikuotą moralę, sufabrikuotą heroizmą. Visa tai yra pateikiama vaizdu, labai trumpų klipų forma. Tai absoliučiai paveikia ir duoda rezultatų.

Žmogiška tikrovė nėra vien vizuali atviručių tikrovė. S. Sontag, fotografijos teoretikė, sakė, kad fotografija verčia pasaulį atrodyti labiau prieinamą nei jis yra iš tiesų. Jūs galite matyti nuostabią Amazonės džiunglių nuotrauką, tačiau nuvažiuosite ir jus ten sukandžios uodai, nuo karščio nežinosite, kur dėtis, o po dviejų dienų gulėsite krečiamas maliarijos. Labai panaši maliarija yra užkoduota ir politikoje. Vaizde žmogus gali puikiai atro­dyti, internete galite užduoti jam klausimus ir jis netgi atsakys, tačiau ar tikrai manote,

žmonės kartais sako: „gerai kalbėjo, tačiau buvo susikaustęs ir nenatūraliai atrodė“. Tai, ką sako balsas, paneigia vaizdas. Vaizdas neva yra tikresnis – manoma, jog kūnas išduoda, kad tai, kas yra sakoma, nėra tiesa.

Garsą irgi galima valdyti, yra išker­pamos įvairios kalbos šiukšlės. Tiesa, vaizdas taip pat yra konstruojamas, egzis­tuoja tam tikri „madingi“ tipažai, einamieji vaizdiniai, kurie priklauso nuo galiojančių madų ar madingų seksualumo tipų.

Vaizdas iš tiesų yra absoliučiai su­prantamas masiniam skoniui, todėl nieko nuostabaus, jog šia medija stengiamasi pasinaudoti net norint išreikšti pačias sudėtingiausias mintis.

2008 m. birželis nr. 138 MEDIJOS

CNN efektas

Apie kintAnčius diskursus ir jų

AnAlizę

Atkelta iš 1 psl.

Diskursas, arba kitaip – šneka, yra sudėtinis žmogiškosios tikrovės ir veiklos elementas. Kaip bet kuri socialinė veikla, diskursas paklūsta tam tikroms taisyklėms, kurios skiriasi priklausomai nuo veik­los konteksto. Teksto sąranga, sakinių struktūra, modalumas, žodynas leidžia mums, dažnai be didesnių pastangų, atpažinti, kuris tekstas yra elektroniniu paštu išsiųsta žinutė artimam drau­gui, o kuris – valdininko atsakymas į piliečio užklausą, kurio teksto autorius yra žurnalistas, o kurio – akademikas. Daugiau ar mažiau pastovūs tekstų formos požymiai leidžia juos grupuoti į skirtin­gus žanrus, kurių kiekvienas gali būti aprašytas kaip kalbėjimą reguliuojančių taisyklių rinkinys. Paprastai mes visi in­tuityviai pajuntame, kada ir kokių kalbos taisyklių pridera laikytis, nors yra tokių situacijų, kai nutarti dėl pritinkančio žanro ne taip paprasta. Pavyzdžiui, rašant šį straipsnį nelengva buvo nuspręsti, kokiam žanrui – publicistiniam ar aka­deminiam – priskirtinas laikraštis „Post Scriptum“, o ankstesnių numerių diskurso analizė rodė gana prieštaringas tenden­cijas. Tuo stebėtis gal ir nederėtų, turint galvoje Fairclough nuolat primenamą dalyką – kiekvienas konkretus tekstas dažniausiai yra keleto skirtingų žanrų derinimo rezultatas.

„Žanro“ sąvokos svarba diskurso analizėje paaiškėja apibrėžus žanrų kaitą kaip apčiuopiamą socialinio pokyčio

išraišką. Kitaip sakant, socialinis pokytis ir yra kalbėjimo būdų ir taisyklių pokytis. Tyrinėjant, kaip kalba(si) šiuolaikinis pa­saulis, į akis krenta viena būdinga tenden­cija. Kai kurie žanrai, anksčiau susieti su ribota socialinės veiklos erdve, šiandien „kolonizuoja“ vis daugiau gyvenimo sričių. Ryškiausias pavyzdys yra reklamos žanras, kurio taisykles perima politikai, partijos, valdžios institucijos, universite­tai. To įrodymas – naujos formos, kurias įgyja politiniame ar akademiniame lauke „pagaminti“ tekstai. Jas gerai išmano tie, kam yra tekę patiems parašyti skelbimą apie renginį, pristatyti organizaciją, su­kurti „motyvacinius“ laiškus įvairioms atrankoms. Tokią reklamos žanro galią peržengti ekonominės veiklos ribas Fair­clough vadina „marketizacija“. Rekla­mos žanro kolonizuoti diskursai nėra atsitiktinis reiškinys. Šiandieninis pasaulis gerai perprato kalbos galią. Besiplečianti „kalbos ekspertų“ – pavyzdžiui, viešųjų ryšių specialistų – industrija kuria ir pa­laiko tikėjimą, kad sėkminga veikla yra neatsiejama nuo žinojimo, kaip šnekėti ir kaip pasakyti dalykus. Toks žinojimas šiandien yra paklausi prekė – parduo­damas „ekspertinis“ išmanymas, organi­zuojami mokymai, rašomi vadovėliai ir instrukcijos.

Ką reiškia šis kalbėjimo būdų pokytis ir diskurso industrijų plėtra, kaip juos reikėtų suprasti ir interpretuoti? At­sakant į šį klausimą svarbu susilaikyti nuo pernelyg suabsoliutintų, radikalių, „apokaliptinių“ išvadų, į kurias linkę visi visuomenės kritikai, gal dėl to, kad tik taip dar įmanoma tikėtis sukrėsti visuomenę ir priversti ją mąstyti apie tai, kas vyksta. Nederėtų tvirtinti, kad reklamos žanro invazija yra absoliuti ir visa apimanti. Toli gražu ne visi žaidžia pagal naujas

diskurso taisykles, be to, net paklūstant joms galima išsaugoti kritinę distanciją, perimti tik kalbėjimo formą, bet ne tos formos diegiamą mąstymo būdą. Vis dėlto taip pat netinkama būtų atmesti aptartąją „marketizacijos“ tendenciją kaip nereikšmingą, vien tik formos lygmenyje veikiantį pokytį.

Naujasis „marketinis“ kalbėjimo būdas reiškia, kad vis daugiau gyvenimo sričių ir jose susiklostantys santykiai yra mo­deliuojami kaip santykiai tarp vartotojų ir prekių – vieni perka, kiti yra perkami. Pavyzdžiui, apie 1997 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose gimusio personal branding „meno“ ekspertai neslėpdami pasako, kad jie parduoda žinojimą, kaip save suprekinti, „įpakuoti“ ir par­duoti. Ten, kur įsigali reklamos žanras, bendravimas ir komunikacija pajung­iami strateginiams tikslams, kai pavei­kiai pasakyti tampa svarbiau už tiesos sakymą. To pasekmė – visa persmelkiantis nepasitikėjimas pašnekovu. Ar tai, kad šiandien abejojame net tuo, ką apie save sako labiausiai patinkantys politikai, nėra politinio diskurso marketizacijos išdava, panašiai kaip principinė nuostata nepri­imti „už gryną pinigą“ nieko, kas rašoma ar sakoma apie bet kurią siūlomą įsigyti prekę?

Reklamos žanro įsigalėjimas gali turėti ir giliau, pačią žmogaus savivoką pasiekiančių padarinių, panašiai kaip Orwello naujakalbė kurdamas naują žmogų. Kalbėjimas pagal naujas taisykles nėra tik nekaltas žaidimas naujomis for­momis. Michelis Foucault yra rašęs apie tai, kaip Antikoje nežinomas „išpažinties“ žanras sukūrė naują moderniųjų laikų etikos subjektą – save­disciplinuojantį, ne tik savo veiksmus, bet ir žodžius bei mintis prižiūrintį žmogų. Toks žmogus

gimė tada, kai buvo priverstas, pagal detaliai reglamentuotas išpažinties žanro taisykles, išsakyti, ką padarė, pasakė ar pagalvojo. Panašiai naujieji reklamos žanro kolonizuoti kalbėjimo apie save būdai nurodo žmogui gaires, kokiu jis turi būti, nustatydami, kas turi vertę, o kas – ne: vertę turi (kaip galima išgirsti kartais juokais, o kartais ir visai rimtai prasitariant) tai, „kas gerai atrodo CV“.

Šios trumputės apžvalgos pabaigoje telieka pakartoti Arendt užduotą klausimą, performuluojant jį taip, kaip jis galėtų nuskambėti diskurso analizės atstovų lūpose: ar mes suprantame, ką darome, kai nesusimąstydami ir nedvejodami peri­mame naujus kalbėjimo būdus, peršamus mums kaip veiksmingus išgyvenimo šiuolaikiniame pasaulyje receptus?

Atkelta iš 1 psl.

permąstyti savo strategijas. Be to, tele­vizijos transliacija gali sąlygoti neutralių veikėjų – pareigūnų ar kitų valstybių vyriausybių pirmalaikį pasiskirstymą į „rėmėjus“ ir „oponentus“.

CNN efekto terminas į akademinį ir platųjį diskursą pateko televizijos naujienų kanalui CNN detaliai ir ryškiai nušvietus 1991 m. Persijos įlankos karą bei 1993 m. įvykius Somalyje. Apie pastarąjį konfliktą netgi teigiama, kad, nors amerikiečiai į vietinių klanų kovų kamuojamą Afrikos valstybę atvyko paskatinti televizijos akcentuojamų badaujančių Somalio vaikų vaizdų, tačiau ir savo karius jie išvedė visuomenei pasibaisėjus mūšio Mogadišu scenomis, kuriose užfiksuotas negyvas amerikiečių desantininkas, velkamas pririštas prie važiuojančio automobilio. Kitaip tariant, televizijos vaizdai sąlygojo viešosios nuomonės pokyčius ir davė impulsą hu­manitarinei misijai, peraugusiai į taikos įvedimo operaciją, bei vėliau paskatino tuometinį JAV prezidentą Billą Clintoną atšaukti amerikiečių karius, nes visuome­nei nepriimtina tapo užsienio politika, reikalaujanti kruvinos aukos.

CNN efekto teorijos kertinė idėja yra prielaida, kad televizijos rodomas vaizdi­nys tampa sudėtine sprendimų priėmimo proceso dalimi. Vienoje sistemingiausių CNN efekto tarpdisciplininių studijų Ste­venas Livingstonas teigia, kad vaizdinio poveikis gali pasireikšti kaip politinės darbotvarkės „tvarkdarys“, sprendimų priėmimo katalizatorius arba kliūtis vyk­domai užsienio politikai. Pirmuoju at­veju įvykis, pavaizduotas emocinio krūvio perpildytame fone, dėl savo įtaigumo „neišvengiamai“ įtraukiamas į sprendimų priėmėjų svarstomų klausimų gretas. Antrasis vaizdinio poveikis, įvardijamas kaip katalizatorius, tiesiog sutrumpina reakcijos į aktualiją laiką, išvengiant ilgos

trukmės analizių ir apeinant biurokra­tinio sprendimų priėmimo mechanizmo labirintą. Galiausiai televizijos „nupieštas“ vaizdinys gali tapti kliūtimi vykdomai užsienio politikai, kai emocinis užtaisas „pragraužia paramos pamatus“ – pakeičia viešąją nuomonę, ir ima neigiamai veikti politikos vykdytojų moralę, nesvarbu, pastarieji būtų kariai ar diplomatai, vei­kiantys vadovybės nurodymu.

CNN efekto schemoje figūruoja trys

moralinėmis nuostatomis, kurios, radu­sios atgarsį visuomenėje, gali be ypatingo spaudimo iš apačios paskatinti atitinkamų sprendimų priėmimą. Be to, CNN efek­tui postūmį gali duoti net ne naujienų televizija, o patys valdžios atstovai, ypač esantys opozicijoje ir negalintys tiesio­giai į darbotvarkę įtraukti jiems aktualių

klausimų.Vi sg i CNN e fek to t y r inė to ja i

atskleidžia, kad šis gražus procesas turi savų ydų, kurias būtina ne tik identi­fikuoti, tačiau ir įsisąmoninti. Viena didžiausių problemų yra naujienų selek­tyvumas. Televizijos kanalai, tiekiantys žinias vartotojui, atsižvelgia į paklausą. Kitaip tariant, naujienų pateikimas yra verslas. Žiniasklaida koncentruojasi ties įvykiais, kurie gali sukelti ažiotažą, todėl dažniausiai „karštaisiais taškais“ tampa ne humanitarinės misijos, bendradarbia­vimo konferencijos, o ryškūs konfliktai, susirėmimai, smurtas.

Net 24 valandas per parą naujienas iš viso pasaulio transliuojantys kanalai selektyviai dėmesį sutelkia tik į tam tik­ras aktualijas, taip nukreipdami žiūrovo dėmesį nuo kitų, ne mažiau aktualių krizių. Todėl galima teigti, kad kartais pasaulį matome tokį, kokį mums rodo CNN ar kitas naujienų kanalas. Be to, televizinės žiniasklaidos operatyvumas kartais gali pakišti koją užsienio politikos efektyvumui. Konflikto atveju transliacijos be sąmoningos intencijos gali atskleisti strategiškai svarbią informaciją, kuria taktiškai pasinaudojęs priešininkas įgytų pranašumą.

Be abejo, galėtume teigti, kad CNN efektas nėra toks aktualus kiekvienam iš mūsų, nes gyvename mažoje valstybėje, neturinčioje nuosavo globalaus naujienų kanalo, nedarome ypatingos įtakos pa­saulinei politikai, todėl nesame paveikūs ir aptartajam efektui. Visgi dera suvokti, kad žinisklaidos tinklai, naujienų kanalai nėra autonomiški, todėl linkę „užsikrėsti“ populiaria žinia, kuri galiausiai ima do­minuoti daugelyje informacijos šaltinių. Todėl nejučiomis mes vis tiek atsidu­riame „rėmėjų“ arba „oponentų“ pusėje, gauname gana selektyvią informaciją ir ne visada susiformuojame „autentišką“ požiūrį.

Juliaus Narkūno nuotrauka

pagrindiniai veikėjai: emociškai paveiki visuomenė, esamuoju laiku vykstančius įvykius transliuojanti naujienų televizija (­os) ir sprendimus priimanti bei užsienio politikai vadovaujanti valstybės valdžia. Patogiausia šiuos veikėjus įsivaizduoti kaip trikampio viršūnes. Gali kilti klausi­mas „kodėl?“, nes iš pirmo žvilgsnio

sąveika tarp jų yra linijinė – televizijos žiniasklaida vaizdiniais padaro poveikį emociškai imliai visuomenei, o jos spau­dimas verčia renkamus valdžios atstovus reaguoti į viešosios nuomonės pokyčius. Visgi CNN efektas yra nebūtinai viena­kryptis. Akivaizdu, kad televizijos vaizdi­nys tiesiogiai veikia visuomenę, tačiau jis lygiai taip pat daro įtaką ir valdžios atstovams, nes pastarieji taip pat yra žmonės bei vadovaujasi asmeninėmis

Juliaus Narkūno nuotrauka

2008 m. birželis nr. 13 9MEDIJOS

Atkelta iš 5 psl.

aPie sėją ir Pjūtį sPaudoje

Atkelta iš 5 psl.

sudeginkit! idėjas, kNygas

ir savekurie, nors ir leidžia klasifikuoti draudžiamą tekstą, tačiau neatskleidžia tikrosios drau­dimo priežasties – netinkamų įvairaus pobūdžio minčių cenzūros ir naikinimo. Grįžtant prie istorinės perspektyvos ir deri­nant ją su literatūros raida, galime pastebėti kelis etapus, kada politinis knygų draudimas ar naikinimas tampa ypač ryškus.

tekstas. deGiNti„Sudeginkite netinkamus raštus”, – IV

mūsų eros amžiuje liepė Aleksandrijos vyskupas Atanazijus Egipto vienuoliams. Tarp netinkamų ir sunaikinimui priskirtų tekstų pateko ir dabar naudojama Naujojo Testamento versija. Šis draudimas turėjo daugiau politinę nei religinę potekstę, nes netinkamais įvardyti raštai apėmė daug platesnes gyvenimo sritis nei tik religiniai pamąstymai. Sudeginti tekstai pirmiausia turėjo būti užmiršti, t.y. netapti argumentu ar priemone rasti kelią į tiesą ateities kartoms.

Tai verčia kelti klausimą, kokie tekstai buvo draudžiami ir naikinami dėl religinių priežasčių. Pirmiausia reikėtų apibrėžti, kokia cenzūros motyvacija galėtų būti laikoma religine. Istorijoje kartkartėmis pasirodo pavieniai – sąrašais ar oficialiais įstatymais nereglamentuoti – deginimai, kai naikinami kitos religinės konfesijos raštai. Neatsiejama šio papročio dalis yra žydų autorių knygų deginimas ir Viduramžių teis­mai, kada Tora yra nuteisiama, pasmerkiama ir viešai sudeginama, remiantis religine motyvacija. Tad religinis persekiojimas la­biausiai sietinas su principu, kad yra tik vienas dievas, o visos kitos šalia esančios apraiškos ir liudijimai negali būti toleruo­jami. Vakarų Europoje ir Toros, ir Korano tekstų deginimai nėra vienetiniai atvejai ir turėtų būti suprasti kaip vyraujančiai religijai priešingų minčių naikinimas. Tiesa, nors šie

naikinimai dažniausiai vykdyti inkvizicijos ir kitų Bažnyčiai pavaldžių organų, tačiau tai nepaneigia pagrindinio šių tekstų nai­kinimo principo – mintys apie kitokį dievą nėra toleruotinos, ir, kaip rodo istorija, nėra toleruojami ir jų išpažinėjai. Viduramžių miestų metraščiuose dažnai skaitome, kad po tokių religinių tekstų naikinimų kylanti smurto banga paliečia tiek jų kūrėjus, tiek skleidėjus – idėjų naikinimas tęsiasi.

ŽmoGus. NaikiNti

Tiesa, jog tekstų, susijusių su Šventojo Rašto interpretacijomis ar neigimais, ir jų autorių, dažniausiai tapatinamų su eretikais ar sektomis, persekiojimas ir naikinimas, remiantis religiniais motyvais, tęsiasi nuo pat krikščionybės pradžios, ypač stipriai pasireikšdamas IV­VI mūsų eros amžiuose, tačiau ir čia religinė motyvacija yra gana abejotina – draudžiama ir naikinama ne religiniu pagrindu, o politiniu, t.y. blogos interpretacijos neturinčios plisti. Bažnyčios cenzūra, remdamasi religija, tikrąją politinę galią pradėjo demonstruoti vėlyvaisiais Viduramžiais, kai Vakarų Europoje ypač sustiprėjo rašytinio žodžio kultūra, sudariusi rimtą atsvarą tradicinei bažnytinei literatūrai. XIV­XVI a. intelektualai ir mokslininkai drąsiai kritikuoja Bažnyčią ir jos teigiamas

gresiantį žiniasklaidos, politikos ir verslo susiliejimą.

tarp „rimtosios“ ir BulVariNės spaudos

BesiBlaškaNt

Galima numanyti, jog oligarchinė galia­sklaida ras terpę žiniasklaidos erdvėje, neturinčioje kairės ir dešinės. Siekiant įtakos, galios ar paprasčiausios naudos, mažai turėtų rūpėti ideologinės principinės nuostatos, todėl nenuostabu, jog du didžiausio tiražo nacionaliniai laikraščiai yra bulvarinio tipo leidiniai. „Vakaro žinios“ šeštadieniais pateikia rekordinius 200 tūkst. egzempliorių, o tabloido formatu neseniai pradėtas leisti „Lietuvos rytas“ – daugiau nei 150 tūkst.

Verta pastebėti, jog šiuo metu dažnai girdimas žodis tabloidas lietuvių kal­boje yra nevartotinas ir daugeliui iki šiol yra negirdėtas, o reiškia jis geltonąją, bulvarinę, spaudą, sensacijų besivaikantį laikraštį. Skiriamieji tokios spaudos bruožai – mažas formatas, emocionalus žinių pateikimas, vaizdžios iliustracijos, specifinės antraštės (tabloido sinonimu anglų kalboje dar vartojamas žodis red-top, arba „raudonas pavadinimas“, kokį ir matome pasikeitusio „Lietuvos ryto“

pirmajame puslapyje).Egzistuoja nuomonė, jog vieno iš

svarbiausių nacionalinių dienraščių statuso atsisakymas yra fenomenalus reiškinys, padiktuotas vien finansinės tokios transformacijos naudos. Sudėtinga vienareikšmiškai patvirtinti ar paneigti tokio poelgio priežastis, tačiau norisi iš dalies nesutikti dėl apsisprendimo išskirtinumo.

Formato pakeitimo, t.y. perėjimo nuo „rimtosios“ prie „bulvarinės“ spaudos atvejų, pastaraisiais metais būta ir Vakarų valstybėse – Prancūzijoje, Didžiojoje

Britanijoje (2004 m. tai padarė „The Times“, iki tol net 216 metų išbuvęs „didelio formato“ laikraščiu), Dani­joje. Tiesa, norint sušvelninti smunkantį įvaizdį, pasikeitę laikraščiai pavadi­nami „kompaktiškais“, esą referuojant į patogesnį formatą. Vis dėlto derėtų paminėti auditorijos bei pasiūlos skirtu­mus – Lietuvoje skaitytojų gretos ribotos, todėl per keliolika metų įgijus vieno iš dviejų didžiausių nacionalinių „rimtosios“ spaudos leidinių vardą, atrodo neracio­nalu jo atsisakyti (analogiškai pasielgę minėtų šalių dienraščiai neturėjo tokios

išskirtinės pozicijos ir nesudarė lygiavertės pasiūlos spaudos rinkoje dalies).

kuo čia dėtos sėja ir pjūtis?

Tad ar verta tikėtis tradicinei „rimtajai“ žiniasklaidai būdingų bruožų, kai vyrauja bulvarinė spauda? Jei žiniasklaida tėra ver­slo įrankis, o gal verslas savaime, siekian­tis kuo didesnio tiražo, vargu ar politinė identifikacija būtų paranki. Tokiu atveju, pozicionavus save kairės­dešinės spektre, būtų prarandama galimybė prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, nuolat išlikti perkamu, populiariu ir gauti maksimalią finansinę naudą.

Išvados trivialumas neturėtų stebinti. Būtų be galo sunku rasti naujų įžvalgų aktyviai diskutuojama tema. Šiame straips­nyje tiesiog norėta pateikti vieno pasi­rinkto aspekto (politinės žiniasklaidos saviidentifikacijos) interpretaciją – kaip yra ir kaip galėtų būti – pateikiant keletą Vakarų valstybių žiniasklaidos, su kuria neretai lyginama lietuviškoji, dėsnių. Jei idealistiškai tikėtume, jog ginti kairę ar dešinę reiškia ginti idėją ir tvarką, kurią manai esant teisinga, tuomet, Vaižganto žodžiais tariant, tai daranti spauda būtų „sėjėja“. Gero ar blogo – kiekvieno reikalas spręsti. Svarbiausia, kad rūpėtų sėti. Blogiausia, kai rūpi ne sėti, ne skleis­ti idėją ar objektyvų žinojimą, o pjauti naudą.

Juliaus Narkūno nuotrauka

tiesas, moksliniai atradimai keičia sampratą apie pasaulį valdančius dėsnius, šios mintys plinta ir pasiekia vis platesnius visuomenės sluoksnius. XVI a. pradžioje Nyderlanduose jau pasirodo pirmieji index Librorum Pro-hibitorum variantai, tiesa, oficialiai nepa­tvirtinti popiežiaus, tačiau rodantys, kad regione plintančios mintys ir spaudiniai yra stebimi ir pripažįstami vertais draudimo. Netrunka atsirasti ir popiežiaus inicijuoti bei Inkvizicijos nuolat papildomi draudžiamų knygų sąrašai – index Librorum Prohibito-rum, kurie iki pat XX a. vid. primena, kad dalis žmogiškojo žinojimo yra draudžiama ir naikintina. Ar index Librorum Prohibito-rum, kaip dar vienas bandymas kontroliuoti, o prireikus ir drausti idėjas, buvo palydėtas žmogiškųjų laužų? Nesiimant spekuliuo­ti neegzistuojančia statistika, vis dėlto verta pastebėti, kad šimtmečiais vykdytas eretikų – neteisingų minčių nešiotojų – valy­mas inkvizicijos laužuose tėra dar viena priemonė išvalyti visuotinę sąmonę nuo iškreiptų pasaulio vaizdinių.

Siekdamas, kad tauta būtų stipri, knygų laužų nepabijojo ir nacistinės Vokietijos vadovas, tobulai įgyvendinęs H. Heine pra­našystę ir nuo blogų idėjų švarios valstybės idėją. Laužuose degė ne tik žydų autorių kūriniai, bet ir daugybė kitų netinkamai pasaulį atspindėjusių knygų, nepamirštant ir

jų autorių. Ratas užsidarė – tai, kas prasidėjo daugiau nei prieš 2000 metų Kinijoje, o kaip mintis gimė gal ir seniau, buvo be skurpulų įgyvendinta Vakarų Europos širdyje. Idėjų naikinimas vyko.

raNkraščiai NedeGa?Prisiminus svarbiausius idėjų, knygų ir

žmonių cenzūravimo ir naikinimo epizodus, išvadų daryti negalima. Galbūt tik prielaidas. Politinė idėjų cenzūra įvairiais istoriniais laikotarpiais pasirodė itin svarbi, net būtina valstybės, kaip darinio, gerovei užtikrinti. Politiškai netinkamų tekstų laukė Aleksan­drijos bibliotekos likimas. Vis dėlto cenzūra buvo galios centro – Bažnyčios, valstybės va­dovo – privilegija, garantavusi, jog už idėjų, knygų, o prireikus ir žmonių naikinimą, būtų numatoma bent jau teorinė atsakomybė. Tačiau XX a. antrojoje pusėje galime stebėti gana keistą reiškinį – cenzūrą, kuri kyla iš pačios visuomenės. Žvelgiant į vis dažnėjančias švietimo įstaigų ar visuomenės grupių pastangas uždrausti vieną ar kitą literatūros kūrinį dėl jame pateikiamos infor­macijos neatitikimo moralinių ar socialinių standartų, akivaizdu, kad poreikis cenzūruoti nuo galios turėtojų persimetė į visuomenę ir tapo nei daugiau, nei mažiau, o tik dar viena laisve. Laisvė atsisakyti skaityti kūrinį nebėra pakankama, dabar ji transformavosi į laisvę reikalauti teisės tą kūrinį sunaikinti – netgi populiarioji vaikų literatūra tampa tokių reikalavimų taikiniu. Valstybė, o dabar ir visuomenė, nepaliauja cenzūravusi, drau­dusi ir naikinusi. Kol kas – tik knygas.

Prisiminkime Umberto Eco „Rožės vardą”. Paslaptingoje bibliotekoje saugomi tūkstančiai tomų niekada neskaitomų knygų, kurios, kilus gaisrui, dingsta amžiams. Simbolinė U. Eco biblioteka yra tarsi idėjų saugykla – vienos jų yra plačiai vartojamos ir pripažįstamos, kitos – saugomos ir slepia­mos. To slaptumo arba žinojimo kaina yra gyvybė – U. Eco leidžia suprasti, kad aukų sąrašas niekada negali būti galutinis. Tiesa, to bandoma išvengti, uždarant žinojimą ir griežtai kontroliuojant jo vartojimą, tačiau žmogiškas smalsumas pasirodo stipresnis. Ar tai reiškia, kad minčių ir idėjų kontrolė iš principo negalima ir nereali, atspari degini­mams, naikinimams ir mirčiai? Sakoma, kad rankraščiai nedega. Bet žmonės juk dega.

Juliaus Narkūno nuotrauka

2008 m. birželis nr. 1310 MEDIJOS

mažame pasaulyje turi sugyventi dideli žmonės ir didelės kultūros. Žmonių konfliktai virsta simbolių konfliktais, skubama iš­naudoti kultūrinius skir­tumus, kad būtų atmesti kiti ir suvienyti savieji. Nukrikščionėję Vakarai kyla prieš tariamą islamo grėsmę, mojuodami pra­našo karikatūromis. tačiau ar suvokiame tuos skir­tumus, kuriuos išnaudoti skubame?

simBoliNė tikroVė krikščioNyBėje ir islame : ŽodŽio ir Vaizdo saNtykis

Antanas Manstavičius, Vitalijus Veklenko

Michelangelo „Nukryžiuotasis“. 1530

įstatymo ir įsikūNijimo tradiCijų priešprieša

Pradžioje judėjų vertinta kaip sekta, krikščionybė tapo antrąja monoteistine re­ligija, laikančia Abraomą savo šventos isto­rijos dalimi. Euangelion, „Geroji Naujiena“, skelbta Jėzaus Kristaus mokinių – apaštalų, buvo revoliucinis mokymas, pagal kurį naujojo tikėjimo išpažinėjai paveldėjo žydų Sandorą be būtinybės laikytis Senojo Testamento priesakų, kadangi Dievo Žodis, reiškęsis per pranašus, galiausiai „tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Būtent Įsikūnijimo dogma, be kita ko, naujai apibrėžė religinį žodžio ir vaizdo santykį.

Judaizmo t radici joje absol iučiai transcendentiško Dievo apsireiškimas Iz­raeliui numatė neperžengiamą prarają tarp žmogaus proto ir dieviškosios prigimties, todėl pirmasis Dekalogo, perduoto per pranašą Mozę žmonėms, įsakymas draudė vaizduoti Dievą bet kokiais žmogaus rankų darbo kūriniais. Savo ruožtu krikščionybėje trivienio Dievo antrasis asmuo, viengi­mis Dievo Sūnus, patyręs kenōsis, t.y. savanoriškai atsisakęs dieviškosios šlovės vardan Įsikūnijimo, apsireiškė kaip tobulas „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), per kurį, ir tik per kurį galima priartėti prie Dievo Tėvo. Dėl šios priežasties per Kristaus asmenį tapo galimas Dievo vaizdavimas.

Vis dėlto ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu betarpiškai vaizduoti Dievą buvo vengiama. Manoma, kad pagrindinė priežastis buvo ta, jog bet koks atvaizdų garbinimas buvo laikomas neigiama graikų­romėnų kultūros įtaka, vedančia į stabmeldystę. Ankstyvieji Kristaus, šventųjų ir biblinių įvykių vaizdavimai katakombų freskų ir sarkofagų dekoravimo forma nesiekė reprezentuoti Dievo Sūnaus, o tik nurodyti simbolius, kurių pagalba tikintysis gali pasiekti sielos išganymą: kryžių, Gerąjį Ganytoją, pagrindinius Bažnyčios sakramen­tus – Krikštą ir Eucharistiją.

krikščioNiškosios ikoNos: pro et contra

Padėtis iš esmės pasikeitė po 392 m., krikščionybei tapus valstybine Romos im­perijos religija. Pamažu pagoniškuosius stabus išstūmę Kristaus, Švč. Mergelės Mari­jos ir šventųjų paveikslai, arba ikonos (gr. eikon – atvaizdas), ypatingą, tačiau ginčytiną statusą įgavo VI–VII a. Bizantijos imperijoje. Tuo laikotarpiu jau nebuvo draudžiama deg­ti žvakes ar lempas priešais paveikslus, smilkyti, klauptis prieš juos – kitaip tariant, užsiimti liturgine praktika, kuri anksčiau buvo ganėtinai įprasta pagonių tarpe. Ikonų bučiavimo veiksmas buvo laikomas tapatus

Širk, „(Dievo) dalijimasis“, taigi Dievo vienovės principo pažeidimas, atsidūrė toli už musulmonų etinio įstatymo ribų. Buvo kategoriškai atmesti ne tik pagoniški stabai Mekoje, bet ir krikščionių Šventoji Trejybė, Muchamedo įsitikinimu, nesuderinama su pamatiniu politeizmo draudimu. Tauhyd, absoliučios Dievo vienovės principas, iki šių dienų liko nepajudinama islamiškosios doktrinos atrama, dažnai randančia atgarsį radikaliųjų Vidurio Rytų politinių judėjimų ideologijoje ir praktikoje.

meNas kaip iššūkis dieVui

Stabų garbinimo draudimas islame ne­truko įgauti ekstremalesnes formas – atsirado interpretacijos, draudžiančios bet kokių gyvų būtybių vaizdavimą. Jos buvo paremtos jau ne Korano, aukščiausio islamiškosios teisės šaltinio, tekstu, o Suna – Pranašo tradicija, užrašyta chadysuose – pasakojimuose apie tai, kaip Muchamedas ir jo artimiausi bendražygiai elgėsi tam tikrose situacijose, kokį elgesį smerkė arba laikė pagirtinu. Ne viename chadyse aptinkami perspėjantys Muchamedo žodžiai apie tai, kad atvaizdų kūrėjų Paskutiniojo teismo dieną bus klau­siama, ar jie gali „įkvėpti gyvybę tam, ką sukūrė“, ir jie bus nubausti, nes nesugebėsią to padaryti. Kitais žodžiais tariant, gyvų būtybių vaizdavimas buvo įvardytas kaip bandymas kėsintis į Dievo prerogatyvą – kurti gyvybę. Sukurtas gyvos būtybės at­vaizdas niekada negali prilygti originalui, o bandymas jam savavališkai priskirti pernelyg didelę vertę gali baigtis širk, „politeizmu“. Kita vertus, skaitant chadysus, aiškėja ir tai, jog medžiai ir akmenys, tradiciškai gar­binti pagonių arabų ikiislaminiais laikais, nėra laikomi gyvais, ir todėl kartu su kitais bedvasiais objektais gali būti vaizduojami menininkų darbuose.

Kaip ir daugelis kitų islamo etinės tradici­jos draudimų, pastarasis niekada iki galo nesutapo su socialine ir kultūrine tikrove. Nors vyraujančia islamiškojo vaizduojamojo meno forma tapo kaligrafija, dailyraščio menas, gyvų būtybių vaizdavimas visada liko musulmoniškų kraštų kultūros dalimi. Netgi pranašo Muchamedo, savo asme­niniu pavyzdžiu pasmerkusio šią praktiką, atvaizdai nuo XIII a. pabaigos ėmė rodytis mongolų užkariautame persiškosios kultūros areale – išimtinai kaip istorinių veikalų ilius­tracijos, bet ne kaip garbinimo objektai. Vėliau Muchamedo vaizdavimo tradicija pasiekė ir tiurkų genčių užkariautą Mažąją Aziją, kur ji buvo plėtojama Osmanų dinasti­jos valdymo laikotarpiu. Nuo XVI a. Mucha­medas visada vaizduojamas uždengtu veidu, tokiu būdu išskiriant jį iš kitų paveiksluose vaizduotų asmenų.

Viena didesnių paslapčių – kodėl Pra­našo vaizdavimo tradicija neprigijo arabų gyvenamuose kraštuose. Islamo meno istorikė Wijdan ‘Ali spėja, jog taip nutiko dėl ypatingo arabų santykio su savo kalba, kuria buvo apreikštas Koranas – šioje kultūroje at­vaizdas esą niekada nebuvo natūrali išraiškos priemonė. Dėl šios priežasties daugelyje istorinių analų galima aptikti gana išsamių Muchamedo išvaizdos aprašymų, tačiau jį betarpiškai vaizduoti prireikė tik tiems, kam arabų kalba nebuvo gimtoji – persams, turkams, ir, be abejo, Europos krikščionims, bandžiusiems ir iki šių dienų tebeban­dantiems pačių susikurtuose atvaizduose iššifruoti to, kurį jie pavadino „pranašu apsišaukėliu“, sėkmės priežastis.

paties Kristaus ir šventųjų, kurių galia ir šlovė estinti paveiksle, bučiavimui. Tarp krikščionių ortodoksų įsitvirtino pagoniškoji mintis, kad religiniai atvaizdai turį stebuklingų ar net gydomųjų galių.

Toks perdėtas paveikslų garbinimas tapo nesutarimų tarp Rytų Bažnyčios bendruomenių priežastimi ir netruko pe­raugti į daugiau nei šimtmetį trukusį iko-noklazmo, arba religinių atvaizdų drau­dimo, laikotarpį. Simboline ikonoklazmo pradžia laikomi 726 m., kuomet imperato­rius Leonas III įsakęs pakeisti Kristaus ikoną, kabėjusią virš Bronzinių vartų, vedančių į imperatoriškuosius rūmus Konstantinopolyje, paprastu kryžiumi. 754 m., jau valdant imperatoriaus sūnui Konstantinui V, Jerėjos bažnytinis susirinkimas paveikslų kultą paskelbė erezija, tačiau, jame nedalyvavus Romos bažnyčios atstovams, nelaikytas visuotiniu. 787 m. septintasis ekumeninis bažnytinis susirinkimas Nikėjoje ir Konstan­tinopolio sinodas 843 m. atkūrė paveikslų garbinimą. Pažymėtina, jog XVI a. ikonokla­zmo protrūkis Nyderlanduose, žinomas kaip Beeldenstorm, kuriuo metu buvo nusiaub­tos keliasdešimt katalikų bažnyčių, buvo inicijuotas vienos iš protestantizmo srovių pradininko J.Kalvino sekėjų, pripažinusių tik Jerėjos bažnytinio susirinkimo nutarimą dėl ikonų statuso.

Reikia pastebėti, jog Vakarų Bažnyčios tradicijoje religiniai atvaizdai visuomet buvo traktuojami kitaip negu tarp krikščionių ortodoksų. Pavyzdžiui, katalikai, sekdami IV a. pab. popiežiaus ir Bažnyčios Tėvo šv. Grigalijaus Didžiojo mokymu, pabrėžia šventųjų paveikslų išskirtinai edukacinę ir iliustracinę rolę: krikščioniški atvaizdai su­prantami kaip Biblia Pauperum, neturtingųjų ir neraštingųjų Biblija. Tuo tarpu graikų apeigų Bažnyčioje ikonos esti daugiau negu estetinės pratybos ir daugiau nei pedagoginės priemonės paprastų žmonių švietimui. Rytų

krikščionims jos, greta Žodžio skelbimo bei Eucharistijos šventimo, yra kažkas panašaus į „sakramentalijas“, ypatingą žmogaus bendravimo su Dievu formą, todėl, pa­sak krikščionybės istoriko Hanso Küngo, kanoninė ortodoksinė religinių paveikslų tapyba neturi būti suprantama Vakarų vaizduojamojo meno originalumo ir indi­vidualumo principų kontekste.

ikoNoklastiNis suGrįŽimas islame

Islamas, trečioji Abraomo religija, žymėjo savitą religinės tradicijos interpretaciją, išreiškusią aktyvų santykį su prieš tai skel­bta Dievo žinia. Koranas, suvokiamas kaip tiesiogiai pranašui Muchamedui apreikštas visagalio Dievo Žodis, turėjo visiems lai­kams nustatyti autentišką kelią, kuriuo turi eiti žmonija, laukianti Paskutiniojo Teismo dienos. Naujosios religijos draudimai ir prie­sakai, nors kai kuriais atžvilgiais sutapo su ju­daizmo ar krikščionybės normomis, žymėjo savitos kultūrinės tradicijos formavimąsi, kas galiausiai netruko atsispindėti ir musulmonų kraštų vaizduojamajame mene.

Atsargiu požiūriu į aplinkinio pasaulio vaizdavimą islamas liko artimesnis senesnei judaizmo tradicijai, negu krikščionybei. Kaip žydų pranašas Mozė, sugrįžęs nuo Sinajaus kalno, buvo apimtas teisaus įniršio ir sunai­kino gentainių pasigamintą stabą – Aukso veršį, taip ir Muchamedas, islamo tradici­joje – paskutinysis pranašas ilgoje vienintelio Dievo pasiuntinių eilėje, 630 metais sugrįžęs į gimtąją Meką, visų pirma liepė išvalyti Ka‘abos šventyklą nuo pagoniškų dievybių atvaizdų. Taigi jau pats islamo steigties momentas sutapo su ikonoklaze, religinių atvaizdų atmetimu; kas ne mažiau svarbu, į jų vietą nebuvo pastatyta jokių kitų atvaizdų, vien tik nematomo ir neapčiuopiamo Dievo vienovės samprata.

2008 m. birželis nr. 13 11MEDIJOS

rusija – patrauklumo liNk?

politiNis spektaklis – teatro aNtoNimasNukelta į 12 psl.

Nukelta į 13 psl.

Ernestas Flaksaskai viskas skatina

mums snaudulį, žvelgiant įdėmiu ir sąmoningu žvilgsniu, sunku pabusti ir žvelgti tarytum sapne akimis, nebežinančiomis, kam jos reikalingos, akimis, kurių žvilgsnis nukreiptas į vidų.

antonin artaud

Laikais, kai pramogų verslo žvaigždės kandidatuoja į prezidentus arba steigia partijas, „žynios“ tampa tokios pat aktua­lios kaip ir žinios, o Mauzeris ir Sūrskis virsta tautos išgirstais politologais, gali pasirodyti, kad politinė veikla – tikras spek­taklis teatre. Vis dėlto sveikintina būtų, jei taip tik pasirodytų. Politinio gyvenimo kaip spektaklio supratimas nesusijęs su tikruoju teatru: spektaklis teatre ir politinis spektaklis kuria skirtingas komunikacines erdves, siunčia skirtingus pranešimus, siekia skirtingų tikslų.

politikos estetiNimas

Anot postmodernizmo teoretiko Fre­derico Jamesono, mūsų laikai pasižymi perskyros tarp meno ir nemeno nykimu – visur randasi estetinės patirties, kuri per­smelkia net buitinį gyvenimą: ,,meną“ galima vartoti ir kurti prekybos centruose ar kasdienėje profesinėje veikloje. Netgi politinė veikla dažnai pradedama supra­sti kaip paprasčiausias žaidimas vaiz­diniais, reginiais, panašus į meno kūrinių, neatspindinčių objektyvios tikrovės, kūrimą. Nors politika ir estetika turi sąsajų, tačiau šie ryšiai jokiu būdu nepaverčia politinės veiklos estetikos padaliniu.

Politikoje labai praverčia estetinį savitumą lemiantys veiksniai – intu­icija, metaforos, simboliai, empatija, vaizduotė. Į politinį diskursą iš estetikos yra atkeliavę gelbėtojų ir piktadarių, herojų, geresnės visuomenės, grėsmės gerovei įvaizdžiai. Politikų elgsenoje galima pastebėti nemažai teatrališkumo bei ceremoniškumo elementų, ypač sakant viešas kalbas, dalyvaujant oficialiuose renginiuose ar bendraujant su užsienio

delegacijomis. Kita vertus, ir menininkai įkvėpimo dažnai semiasi iš politinės veik­los. Jie visuomenei suprantamesne forma perteikia miglotus politinius tikslus, telkia piliečius pasipriešinimui prieš režimą, tampa revoliucijų bei sąjūdžių šaukliais.

Nors politinės tikrovės kūrime ir taiko­mi meno kūrimo principai, tačiau politinės ir estetinės veiklos statusai smarkiai skiriasi. Menas generuoja tikrovę, kuri nebūtinai turi atitikti objektyvią tikrovę, realius fak­tus – svarbiausia, kad meno kūrinys teiktų estetinį pasitenkinimą. O politika yra prak-tinis reikalų tvarkymas, kylantis iš praktinės žmonių veiklos. Estetiniai sprendimai yra priklausomi nuo skonio, neįsipareigojantys vertybėms ir reliatyvūs. Jei tokie taptų ir politiniai sprendimai, jų padariniai turbūt būtų tragiški.

Politinio gyvenimo supratimas kaip spektaklio – bene ryškiausias aptarto politikos estetinimo pavyzdys. Vis dėlto atidžiau panagrinėjus politinio spektaklio turinį, jo kuriamą santykį su savo audito­rija, kalbėsenos būdą ir svarbą bei teatrinio spektaklio siekius, raiškos priemones, matyti, kad politinio spektaklio idėja nėra teatro idėjos transformacija politinėje erdvėje, o visiškas jos antonimas.

politiNis spektaklis VersUs teatras

Politinę tikrovę suvokti kaip spektaklį pasiūlęs Murray‘us Edelmanas tokį su­vokimo būdą apibrėžia kaip visumą politikos veikėjams palankių politinės realybės supratimo būdų, kuri masinio in­formavimo priemonių (tik per jas daugelis individų patiria politiką) dėka primetama individams. Politinis spektaklis susiaurina politikos stebėtojų interpretacijų ratą iki tų politinio gyvenimo supratimo būdų, kurie yra palankūs politikams. Kaip vyksta toks susiaurinimas galima suprasti panagrinėjus, kaip konstruojamos problemos.

Anot M. Edelmano, į darbotvarkę įtraukiamos tik tos problemos, kurių sprendimas būtų svarbus politikams: jų aktualumo akcentavimas laiduotų dauge­lio žmonių ar įtakingų grupių palaikymą, tačiau pamirštamos rimtesnės, bet ,,nenau­dingos“ problemos, pavyzdžiui, pagalba benamiams. Jei tokios problemos tam­pa itin opiomis, jos traktuojamos kaip neišvengiamos, likimo nulemtos, todėl neišsprendžiamos, arba tas problemas patiriantys žmonės patys apkaltinami dėl

Ingo

s Česn

ulait

ytės i

liustr

acija

savo vargų, pavyzdžiui, skurdžiai vaizduo­jami kaip pavojingi visuomenės elementai, kurių problemas sukuria jų pačių moralinis pagedimas. Sukonstruotos problemos turi pasitarnauti politinio kurso įtvirtinimui, tad politinių problemų sprendimai dažnai sukuriami pirmiau, o tik vėliau atsiranda pačios problemos.

Teatro ištakomis laikoma vaidyba senovės sakraliniuose ritualuose ir ce­remonijose. Toks teatras buvo neatskiriama religinių praktikų dalis. Antikoje, atsiradus

žiūrovui, prieš kurį aktorius imituoja, ir aktoriaus imituojamai kaukei (vaid­muo, personažas, aktoriaus amplua, visuomenės tipas ir t.t.), vaidyba įgyja nepriklausomą estetinį lygmenį, gimsta spektaklis. Tradicinis teatras suvoktas kaip žmogaus gyvenimo atspindys. Anot M. A. Pavilionienės, tokiame teatre spektaklis yra estetinė kasdienio žmogaus dramatiškumo laikmena ir veidrodis, aktoriai scenoje įkūnija žmogaus asmenybės pavidalus, o

rusija naudojasi naujausiomis informacinėmis tech­nologijomis, tačiau jos veikimo logika išlieka grįsta imperine užkariavimo, kontrolės ir valdymo logika. apie rusijos galios sklaidą komunikacinėje erdvėje „post scriptum“ kalbasi su dak­taro disertacijos „rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida lietuvoje“ autoriumi Nerijumi maliukevičiumi.

post scriptum (ps): Kas yra informaci­jos geopolitika?

Nerijus maliukevičius (Nm): Šią savoką naudoju kalbėdamas apie in­formacijos geopolitiką posovietinės Rusijos kontekste. Taip vadinu Rusijos politiką, orientuotą į posovietinę erdvę, žiniasklaidos ir informacinių technologijų srityse Vladimiro Putino laikotarpiu. Val­dant Borisui Jelcinui, tiek posovietinėje erdvėje, tiek Rusijos viduje, informacinė politika buvo visiškas chaosas.

V. Putinui atėjus į valdžią, buvo suvok­ta, kad politiką galima vykdyti pasitelkiant naujus resursus – ne tik energetiką, bet ir žiniasklaidą, informacines technologijas.

ps: Kada ir kokiomis aplinkybėmis atsi­randa informacijos geopolitika?

Nm: Tai susiję su informacijos revo­liucija, globaliu žiniasklaidos paplitimu ir politikos praktikos pekėlimu į nau­jas – žiniasklaidos – erdves. Suvokta, jog kontroliuojant informacijos srautus žiniasklaidos realybėje, galima paveikti ir realius politinius procesus, pavyzdžiui, viešąją nuomonę.

Jei grįžtume į aštuntąjį dešimtmetį, tuo metu kaip tik gimė kritinės komunikacijos teorijos – kultūrinio imperializmo arba elektroninio kolonializmo. Tas teorijas pagimdė Europos arba Trečiojo pasaulio valstybių patirtis santykiuose su Amerika.

Tai dekolonizacijos laikotarpis.Posovietinė erdvė yra panaši – kūrėsi

naujos valstybės. Jei Sovietų Sąjungą vertintume kaip imperiją, tai yra tas pats dekolonizacijos laikotarpis. Kalba ir tam tikros bendros vertybės šiose šalyse kuria erdvę Rusijos politikos plėtrai.

ps: Taigi apie informacijos geopolitiką turėtume kalbėti ne kaip apie discipliną, o kaip apie tam tikrą Rusijos fenomeną?

Nm: Informacijos geopolitika yra tam tikras konceptas, tipiškas Rusijai. Vaka­ruose galioja visai kiti principai ir strategi­nis požiūris į tai, kaip žiniasklaida galėtų būti pasitelkta siekiant politinių tikslų.

Informacijos geopolitiką galime apibrėžti taip – tai yra geopolitinės min­ties pritaikymas naujoje komunikacinėje erdvėje. Klasikinė geopolitika kalbėjo apie geografinių teritorijų kontrolės mecha­nizmus, t.y. kaip užimti teritorijas karine galia. Toks mąstymas buvo perkeltas į socialinę informacinę erdvę. Tą erdvę sudaro komunikaciniai, socialiniai ir žiniasklaidos tinklai.

Pagrindinis strateginis klausimas – kaip tuos tinklus kontroliuoti. Čia nėra nieko naujo, Vakaruose tai yra praeitas etapas, kai aštuntajame dešimtmetyje Europos ir Trečiojo pasaulio valstybės kalbėjo apie amerikietišką kultūrinį imperializmą.

Amerikiečiams perkant žiniasklaidos įmones, drauge atėjo ir populiaroji kultūra. Rusijos posovietinė socialinė komunikacinė erdvė yra lygiai ta pati žiniasklaidos rinka, į kurią ateinama sie­kiant kontrolės. Šiuo atveju tai atkartoja vakarietišką požiūrį, tačiau esminis skir­tumas yra toks, kokią strategiją pasirinksi savo informacinei politikai vykdyti.

Čia vakarietiškas ir rusiškas požiūriai kardinaliai skiriasi. Vakarietišku požiūriu turėtume kalbėti tik apie „švelniąją galią“.

ps: Kuo ypatingas rusiškas požiūris?

Nm: Geopolitika apibrėžiama kaip galios sklaida erdvėje. Klausimas – kokia erdvė ir kokia galia?

Klasikinė geopolitinė erdvė yra geogra­

2008 m. birželis nr. 131� MEDIJOS

rusija - PatraukluMo link?

Atkelta iš 11 psl.

finės teritorijos, bet informacijos amžiuje egzistuoja žiniasklaidos, socialinės, kultūrinės erdvės. Daugybė mokslininkų teigia, kad politika persikelia į šias „minkštąsias“ erdves.

Kitas klausimas – kokia galia? Tradicinė galia – tai karinė galia kažką priversti. Dabar Vakaruose yra kalbama, jog galia yra patrauklumas. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga pritraukia naujas valstybes į savo orbitą laisvės, demokratijos idėjomis. Jokios karinės galios nebereikia. Taip į savo orbitą galima patraukti visą buvusį Rytų bloką.

Tuo metu Rusijos strategija nesikeičia. Suvokiama, kad erdvė pasikeitė, tačiau strategija išlieka grįsta griežta kontrole, informacijos agresija ir žiniasklaidos karais.

Rusų dienraščio „Kommersant“ apžvalgininkas Kirilas Rogovas prieš me­tus kritikavo Rusijos pasiekimus užsienio politikoje, sakydamas, kad jos koncepcija yra tokia, jog draugus reikia užkariauti. Tai yra senas strateginis požiūris. Apie tai kalba ir Robertas Kaganas. Jis teigia, jog kalbėdami apie Europą ir Rusiją, kal­bame apie postmodernią imperiją ir XIX a. imperiją, kurios tarpusavyje nesusišneka.

Taip dirbama ir su Baltijos valstybėmis. Latvijos atveju propagandiniai susidūrimai kilo dėl mokyklų reformos, Lietuvoje turėjome naikintuvo katastrofą, Estijoje – Bronzinio kario istoriją.

ps: Kokių tikslų siekia Rusija?

Nm: Rusija taiko informacinės geo­politikos strategiją posovietinėje erdvėje dėl trejopų priežasčių.

Kalbant apie Baltijos valstybes, reikia turėti omenyje, kokią vietą užimame Rusijos užsienio politikos prioritetuose.

Esame tikrai ne treti, ketvirti ar penkti, o dar žemiau. Tai reiškia, jog mūsų situacija yra panaudojama konsoliduojant valdžią Rusijos viduje.

Antra vertus, Europai siekiama paro­dyti, jog mažieji Baltijos išsišokėliai yra neonaciai, radikalai, nesubrendę nauji ES nariai.

Trečias aspektas – tapatybės procesai mūsų šalyse. Turime didelę rusų tautinę mažumą, turinčią kitokią tapatybę ir istorijos vertinimą, nei, tarkime, Estijos ar Latvijos tautinės daugumos. Informa­ciniai konfliktai naudojami supriešinant visuomenę, įvedant vertybinius disonan­sus. Skelbiamos naujos istorijos interpre­tacijos, pavyzdžiui, požiūriai į Antrąjį pasaulinį kąrą, kolaboravimą su fašistais. Tuomet turime du pasirinkimus: arba juos atmesti (paprastai atmetimas būna labai radikalus, pavyzdžiui, uždraudžiant televizijos kanalus), arba tuos vertinimus perimti.

ps: Kalbėjome apie pokolonijinę situaciją, kai vyksta tam tikras laisvėjimas, tačiau Vakarų atveju metropolijos buvo demokratiškos valstybės, o Rusi­joje žiniasklaida yra kontroliuojama valstybės.

Nm: Pereiname prie esminio klausimo. Būtent autoritarinėje valstybėje ir galima kalbėti apie informacijos geopolitiką. Tai yra autoritarinio režimo mąstymas, tęsiantis klasikinę geopolitinę tradiciją, teigiantis, jog ir informacinius srautus galima kontroliuoti.

Kur gravituoja Lietuva? Tikrai ne į Rusiją. Jos agresyvumas iš principo yra atstumiantis, o traukia tai, kas yra pa­trauklu – suteikta informacijos laisvė, li­beraliosios demokratijos idėjos. Nepaisant to, kad žmonės žiūri rusiškas televizijos laidas, agresyvi strategija lietuviams yra atstumianti ir nepriimtina.

ps: Kokia bus naujoji Rusijos strate­gija?

Nm: Neįvertiname Rusijos strateginių konceptų, kurie gali būti panaudoti

„švelniajai“ strategijai. O jie, pavyzdžiui, suverenios demokratijos, yra labai įdomūs. Esu įsitikinęs, kad šis konceptas yra skirtas ne tiek vidaus vartojimui, kiek išorei, ypač posovietinei erdvei – tokioms valstybėms kaip Kazachstanas, Armėnija, Ukraina.

Jiems teigiama, kad jumis neturėtų manipuliuoti ir jūs neturėtumėte atiduo­ti savo suvereniteto „švelniosios“ galios strategams Vakaruose. Tose valstybėse dominuoja rusų kalba, televizijos kanalai yra visiškai įsitvirtinę – esama potencialo. Sutvarkius erdvės kontrolės klausimus ir užsitikrinus komunikacinį kodą su tomis visuomenėmis, strategijos pokyčio klausi­mas nebėra esminis – ją gali kaitalioti.

Minėtose šalyse pradedamas atviras rusų kalbos, kultūros propagavimas. Praėjusiais metais buvo įsteigtas fon­das „Ruskij mir“, kuriam vadovauja Viačeslavas Nikonovas, buvęs B. Jelcino politinis technologas. Jis teigia, kad bus dirbama pagal Britų tarybos ar Goethe‘s instituto principus. Žinant, kaip elgia­masi su Britų taryba Rusijoje, tai gali kelti šypseną, tačiau Paryžiuje ir Niujorke jau atidaryti institutai „For Democracy and Cooperation“, kurie turės platinti suvere­nios demokratijos koncepciją Vakaruose. Klausimas, kiek jiems pavyks, bet tai, kad koncepcija iš dalies keičiasi – faktas.

ps: Kokią vietą informacijos geopoli­tika užima geopolitikos disciplinoje?

Nm: Aš kalbu apie populiariąją geopolitiką, t.y. kaip žiniasklaidos diskur­sas panaudojamas geopolitinėms strategi­joms skleistis.

Modernūs žiniasklaidos ekspansijos principai suderinami su autoritariniu strateginiu požiūriu. Lietuvoje neturėtume eiti šiuo keliu. Vykstant informaciniams karams, negalima leistis į konfrontaciją. Juk Rusija būtent to ir siekia.

Reikėtų labai kūrybiškai mąstyti apie informacinį saugumą. Turime galvoti apie informacinių srautų vadybą. Mūsų prob­lema yra tai, kad žiniasklaidos rinka pasi­duoda Rusijos masto ekonomijai. Jie gali mus tiesiog užversti savo produkcija.

Taigi valstybiniu lygmeniu reikėtų galvoti apie tam tikro balanso įvedimą. Kai kurių Europos šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos ar Skandinavijos šalių, santy­kis su Amerikos populiariąja kultūra yra labai geras pavyzdys. Prancūzai subsidi­juoja vietinę produkciją, egzistuoja tam tikri apribojimai, tačiau griežto kontrolės mechanizmo nėra.

ps: Ar Lietuva turi savąjį informacinės politikos konceptą?

Nm: Mes mėginame fo rmuot i „minkštąją“ geopolitiką, tačiau klausi­mas, kiek ji yra efektyvi. Rytų politikos projektas, galima sakyti, yra tam tikra „minkštoji“ politika – dalinamės patirtimi su Moldova, Ukraina, Gruzija.

ps: Bet tai yra daugiau institucinis, intelektualinis, akademinis lygmuo.

Nm: Sakyčiau, intelektualinis ir aka­deminis, o institucinis yra pradinėse stadijose.

ps: Tačiau, kalbant apie informacinę politiką, svarbiausia yra masinės medi­jos.

Nm: Taip, tačiau erdves elitas formuo­ja ir savo retorika. Rytų politiką galima vertinti dvejopai. Viena vertus, tai yra savotiškas „minkštosios“ galios strategijos taikymas mūsų kaimynėms, tačiau klasi­kine geopolitine prasme tai yra grėsmės atitraukimas toliau nuo savo sienų.

ps: Vadinasi, formuojame į save panašų identitetą svetur, kad jis veiktų kaip barjeras. Stebina teigiamas Lietuvos ir lietuvio įvaizdis Gruzijoje bei Ukrai­noje – ar tai mūsų „švelniosios“ galios nuopelnas?

Nm: Taip, tai yra nuopelnas. Jei daly­vauji ir remi, tavo įvaizdis yra geras, tačiau išlieka klausimas, koks mūsų įvaizdis Europoje. Mūsų „švelnioji“ galia Gruzijoje, Ukrainoje ir Moldovoje veikia, tačiau Europoje dar yra daug ką nuveikti.

Kalbino ignas Krasauskas

žmogaus tinginystę, t.y. klesteli ant sofos, spragteli pultelį ir turi visą pasaulį – ke­liones, muziką, politiką, malonumus. Aš nebūčiau toks greitas palaidoti televizijos. Visada bus pakankamai daug žmonių, kurie televiziją laikys neatsiejama savo gyvenimo dalimi. Be to, nepamirškime skaitmeninės televizijos, kur gali iš praei­ties, ateities, archyvo atkurti įvairias laidas ir filmus.

Futuristiškai įdomu pasvarstyti, kas atsitiks tarp vaizdo sužavėtų Vakarų ir arabų pasaulio, kur vaizdo reikšmė nėra tokia didelė.

tik iNstrumeNtai

ps: Kaip medijoms galima atsispirti? Kas galėtų būtų objektyvumo, tikrumo kriterijais?

jk: Manymas, kad elektroninių tar­pininkavimo erdvių tikrovė tėra Lewis Carroll kreivųjų veidrodžių karalystė, yra primityvus supaprastinimas. Ši nuostata dažnai pagrįsta pasyvaus, netgi neįgalaus ir neprotaujančio technologijų vartojo samprata. Vis dėlto žmonės kasdien susidoroja su informacijos lavina, geba atsirinkti tai, kas verta jų dėmesio, ar bent, kaip teigė kultūrologas Stuartas Hallas, ne visuomet žinią „iškoduoja“ taip, kaip to norėtų žinios siuntėjas.

Dar daugiau, informacinių tech­nologijų vartotojai patys tampa me­dijų turinio kūrėjais internete. Taigi šiandien parodyti, papasakoti ar išsakyti

autoritetingą nuomonę dar nereiškia įtikinti ir paveikti nepatiklią publiką. Ne veltui reklamos industrijos asai suka gal­vas, kaip įsiteikti sumaniam ir išpaikintam vartotojui: grubias ir tiesmukas prekių ar paslaugų piršimo strategijas keičia subtilus, autoironiškas viliojimas, sakyte sakantis – suprantame ir pateisiname jūsų kredo „nekenčiu reklamos“.

Utopiška manyti, kad šiandien in­divido lygmenyje yra įmanoma ab­soliuti informacijos srautų kontrolė. Lygiai taip pat neįmanoma „sugrįžti“ į siaurą betarpiškumo pasaulėlį. Be to, juk net archajiškose visuomenėse gyvavo savotiškos įtarpintos, netiesioginės ko­munikacijos formos – paskalos, apkalbos ar gandai. Šie institutai supaprastina ir sukarikatūrina socialinę tikrovę ne la­

biau nei skubrios šimto sekundžių radijo žinios.

aG: Tai yra pats sunkiausias klausi­mas. Manau, kad medijoms būtų galima atsispirti itin sąmoningu ir valingu nor­mavimu. Žmonės, kurie neturi televizo­riaus, mobiliojo telefono ar kompiuterio, yra beveik hipotetinė situacija. Sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų tapti strate­gija. Kai kur Azijoje ir Vakaruose jau kuriasi pasitraukimo bendruomenės, kurios sąmoningai apsigyvena vienuo­lyne ar sukuria tam tikrą bendruomenę, kultivuojančią žemės ūkį ir vertybes, priešingas vartotojiškumui, greičiui bei fragmentiškumui.

O išeitis paprastam žmogui yra nor­mavimas, nesureikšminimas, traktavi­mas medijų vien kaip instrumentinių

priemonių, o ne tikslų savaime. Negalima galvoti, kad kalbėjimas su į užsienį išvykusiu giminaičiu, naudojantis „Sky­pe“, yra bendravimas, kurio pakanka. Tai tik instrumentiniai, apriboti būdai.

Panaš ia i turė tume t rak tuot i i r šiuolaikines vaizdo medijas. Jei man reikia literatūros šaltinio, aš juo pasinaudosiu, tačiau manęs tai neatleidžia nuo paskaitos skaitymo, gero medžiagos įsisavinimo ir akcentavimo kitiems. Tai nereiškia, kad studentams galiu palikti nuorodą inter­nete, kurią visada bus galima pasiekti, tačiau procesas tuo ir pasibaigs. Tai yra instrumentinė dalis, kurios nereikėtų ignoruoti, nes tai patogu ir ekonomiškai gailestinga. Reikalingas sąmoningas asketizmas, neturėtume apsvaigti nuo beprotiškų galimybių.

Kalbant apie objektyvumo kriterijus, turbūt linkčiau prie šiuolaikinio regiona­lizmo ir parapijiškumo. Globaliame kaime labai svarbūs tampa geri vietiniai sprendimai, pavyzdžiui, kaip sutvarkyti seniūnijos aplinką, rūpintis seniūnijos kultūrine veikla. Jei tai akademija – reikšmingas bendravimas tarp studentų ir dėstytojų.

Svarbu surasti bendruomenei svar­bius dalykus, kurie nekonfliktuoja su įstatymais ir etika. Labai tikiuosi, kad I. Kantas buvo teisus, teigdamas, jog yra du tikri dalykai – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralinis principas manyje. Tikiuosi, kad mes galime jį atrasti savyje. Jis turėtų tapti tuo kertiniu kriterijumi, toliau auginant įstatymų bazę ir tęsiant mažų bendruomenių prasmingą tar­pusavio veiklą.

Atkelta iš 7 psl.

medijų BurBulas

Pepe

Med

ina

„Pas

ikesi

nima

s”

Nukelta į 15 psl.

2008 m. birželis nr. 13 13MEDIJOS

PolitiNis sPektaklis – teatro aNtoNimas

Atkelta iš 11 psl.

pats vaidinimo aktas – galimas asmenybės sklaidos provokacijas.

Dabar vyraujantis postmodernus teat­ras – atvira, nepastovi ir kintanti prasmių sistema, neteigianti jokios užšifruotos prasmės. Spektaklis turi tik tokias prasmes, kokias jam suteikia žiūrovas. Politinis spektaklis siekia susiaurinti piliečių politinių įvykių interpretacijų ratą, įkalinti jų politinių įvykių supratimą politikos veikėjams palankiame prasmių lauke. O spektaklis teatre, atvirkščiai, skatina daugiaprasmiškumą, ugdo jo žiūrovų in­terpretacines galias bei kritinį mąstymą, siekia išvaduoti jų sąmonę ir neperša jokios savęs interpretacijos. Postmodernus teatras kelia aukštus reikalavimus žiūrovams, pavyzdžiui, susipažinimo su režisieriaus kūrimo maniera, literatūros veikalais, kurie išverčiami į spektaklius.

Kaip pastebi Jurgita Staiškytė, spek­takliui pralenkus žiūrovo interpretacinius sugebėjimus, šis suvokiamas tik kaip nesusijusių lingvistinių ir kūniškų epizodų, bereikšmių judesių ar garsų seka. Piliečių išankstinis pasiruošimas interpretuoti politinę realybę yra nepageidautinas poli­tinio spektaklio atveju, nes gali dekon­struoti jo veikimo logiką.

Politinis spektaklis turi tik pragmatišką tikslą – racionalizuoti politinį kursą, išlaikyti valdžioje esantiems politikams palankią ideologiją bei galios santykius. Postmodernus teatras kelia ontologinius tikslus, siekia sugrąžinti teatrui sakralaus

tai yra laBai sVarBu Karolis Šaduikis

Žiūrėti filmus, vartyti laikraščių ir internetinių portalų puslapius mums tapo įprasta duokle, kurią atiduodame kasdienio gyvenimo rutinai. Vis dėlto reikia pastebėti, kad tokia „masinės savišvietos“ manija reiškia kai ką daugiau: pasikeitusią epochą, o kartu ir visuomenės sąmonę. informacinėje rinkoje juntamas nuolatinis „itin svarbių“ temų alkis. į tą sūkurį įtraukiami ir religinio turinio klausimai, kurių didėjanti „apyvarta“ viešojoje erdvėje nuprasmina pa­ties tikėjimo pamatus. šio straipsnio tema – religijos tematika masinėse medijose.

uNiVersali estetika

Televizijos atsiradimą tapatindami su pasikeitusia epocha ar tos naujosios epochos katalizacija, turime omenyje, kaip pasikeitė reiškinių tvarkos suvoki­mas. Iki­moderniaisiais laikais žmonės svarstė ir diskutavo religinius klausimus tradiciniuose moralės rėmuose. Tuo tarpu romantizmo ideologai, vadovau­damiesi principu „žmogus pats save kuria“, visuomenės sąmonės dėmesį kreipė pagal naują humanistinės reflek­sijos dimensiją. „Šviežiausia“ socialinės inžinerijos išdava – estetika – reikalauja iš mūsų dvigubos refleksijos: dabar mus domina nebe objektas, bet tai, kaip apie tą objektą kalbama. Todėl iš esmės pats šis straipsnis yra estetizacijos produk­tas – esame priversti kalbėti apie tai, dėl ko iki Švietimo epochos gyvenę žmonės nesuko sau galvos.

Estetikos elementai persismelkia į daugumą gyvenimo sričių, pavyzdžiui, politiką, filosofiją, netgi mokslą. Kalbėti apie religiją mene mokslinėse konferen­cijose taip pat tapo beveik kasdienybe. Postmodernizmas į religijas leidžia pažvelgti iš įvairiausių žanrų pers­pektyvos – nuo komedijos ir siaubo iki visiškos beprotybės. Todėl toks univer­salus religinės tematikos eksploatavimas skirtingose medijose veda prie rezultato,

nesibaigiančiame informacijos sraute katalizuoja dar didesnį informacijos poreikį.

Religijos vaizdavimas ar kalbėjimas apie ją meno, žinių perteikimo medijo­mis verčia kelti klausimą, ar autonominė individo tikėjimo sritis tampa to masi­nio mechanizmo dalimi. Taigi reikia išsiaiškinti, kaip intensyviai religinės te­mos „įsukamos“ į informacinę rinką.

Pradėjus kurti religinį kiną, tai nebuvo masinis produktas. Materialaus ir infor­macinio deficito kontekste Krzysztofo Kieslowskio filmai Lenkijos visuomenėje vis dar atliko kitą, konstruktyvią funkciją. Lenkų režisierius tapo legenda, kurių po Berlyno sienos griūties randasi vis mažiau. Šiandien filmus gali kurti bet kas, net barbariškais pasisakymais pagarsėjęs Melas Gibsonas. Jo filmas „Kristaus kančia“ puikiai atspindi religinių prasmių

infliaciją, nulemtą informacijos pertekliaus ir manipuliavimo ja. Įspūdingai atrodo šio filmo reklaminė kampanija.

Dar gerokai prieš pasirodant M. Gib­sono siaubo filmui, apie jį kalbėjo visi: nuo eilinių kino teatrų lankytojų iki Vati­kano durų varstytojų. Kilo neva visuotinis ažiotažas, begalinės diskusijos, kurios, žinoma, buvo perteikiamos masinėmis infomedijomis. Nors filmo turinys naudoja religinę fabulą, jos turinio čia ne ką daugiau nei „Terminatoriuje“. Tokiu būdu diskusijose tarsi kalbama apie religinių dogmų ir šiuolaikinio pasaulio santykį, bet argumentai apsiriboja paviršutiniškais, iš fragmentiškų kontekstų paimtais teiginiais ir visiškai primityvia Biblijos interpretacija. „Kristaus kančioje“ akcen­tuojamos ne Jėzaus nukryžiavimo scenos metaforiškos prasmės, bet tai, kokiu žiauriu būdu jis buvo nudaigotas. Tai,

akto statusą. Vienas iš žymiausių XX a. teatro tikslų ir misijos persvarstytojų, ku­rio idėjos stipriai veikia dabartinio teatro raidą, Antoninas Artaud teigia, jog spek­taklio žiūrėjimas, kaip ir vaidinimas jame, turi būti metafizinis aktas, sielos terapija, kurios metu aktoriai kartu su žiūrovais patiria katarsį. Anot jo, „režisierius pri­valo taip organizuoti spektaklį, kad šis pažadintų žiūrovų ,,snaudžiančią sąmonę“ ir priverstų ją nuklysti į slapčiausius mūsų baimių, haliucinacijų, sapnų ir nerealizuotų troškimų brūzgynus, kuriuos perėjusi ji įgautų naują kokybę“.

Politinis spektaklis – tai universalūs metodai, schemos, kaip politikai nustato jiems palankias politinės tikrovės interpre­tacijos gaires. Kiekvienas spektaklis teatre – vienintelis ir nepakartojamas, nepanašus į prieš tai buvusįjį: skiriasi aktorių tarpusavio santykiai, žiūrovų santykis su vaidinimu, sceninės kalbos akcentai. A. Artaud teatro vizijoje akcentuojamas aktoriaus reika­lavimas nemeluoti – aklai nesinaudoti išmoktomis vaidybos taisyklėmis, stengtis atsiriboti nuo savo vaidybos manieros, štampų, patirčių, įgytų vaidinant kituo­se spektakliuose. Siekiant, kad scenoje nebūtų meluojama, vaidinti kviečiami neprofesionalūs aktoriai, pavyzdžiui, Ei­munto Nekrošiaus ,,Hamlete“ pagrindinį vaidmenį atlieka Andrius Mamontovas, to paties režisieriaus pastatytame ,,Otele“ vaidina Eglė Špokaitė.

politiNio spektaklio sukalBiNimas ir

teatro iškalBiNimas

Kalba yra pagrindinė politinio spek­taklio konstravimo priemonė, nes tik ji nustato politinės realybės parametrus bei kuria tos realybės interpretacijas. Pasak M. Edelmano, žmonės patiria būtent kalbą apie politinius įvykius, bet ne juos pačius. Net tiesiogiai stebimi įvykiai prasmę įgyja tik iš juos aprašančios kalbos, taigi politinė kalba yra politinė realybė, o ne objektyvią realybę aprašantis įrankis. Išskiriami trys svarbūs šios kalbos bruožai: abstraktu­mas, stereotipizacija ir dekonstruktyvus pobūdis.

Politinė kalba yra abstrakti, daugia­reikšmė, nes tik taip ji gali būti paveiki kuo didesniam piliečių skaičiui. Dažnai varto­jami tokie abstraktūs pažadai kaip ,,šalies saugumo“, „interesų gynimo“ užtikrinimas, kurie beveik kiekvienam juos girdinčiam asocijuojasi su skirtingais dalykais.

Politinės kalbos stereotipizacija pa­prastai naudojama racionalizuoti tiems veiksmams, kurie prieštarauja individo ir bendruomenės moralinėms nuostatoms – valstybės vadovai teisina didesnes karines išlaidas, verslo reguliavimas teisinamas prisidengiant vartotojų teisių apsauga. Tokios stereotipizacijos rezultatus taikliai apibendrina Georgas Orwellas: nuvalkiotų frazių ir formulių kartojimas politikoje turi migdantį poveikį protinėms galioms, kaip maldos žodžių kartojimas bažnyčioje. Politinė kalba yra nenuosekli bei save griaunanti, išreiškianti savo postuluojamų

vertybių, veiksmų inversiją. Pavyzdžiui, karo paskelbimas apibrėžiamas kaip taikos išsaugojimo priemonė, mirties bausmė – kaip smurto pažabojimo priemonė, socialinės paramos sumažinimas – kaip nepriklausomybės skatinimas. Toks šios kalbos prieštaringumas galėtų tapti pagrin­du jai demaskuoti ir išsivaduoti iš politinio spektaklio, tačiau, pasak M. Edelmano, piliečiai linkę demaskuoti tik savo politinių oponentų, o ne mėgstamų politikų kalbas.

Tuo tarpu visa teatro istorija paženklinta jo mėginimu išsivaduoti iš kalbos, pa­versti žodį spektaklyje tik vienu iš vai­dinimo elementų, o ne dominuojančiu kitų teatro struktūros elementų atžvilgiu. Pasak Rūtos Mažeikienės, dabartinis teatras jau yra postdraminis teatras, paneigiantis tekstocentrinę teatro sampratą, kuri teigia, jog dramos tekstas yra centrinis ir svarbiau­sias spektaklio elementas, o pastatymas (mise en scene) tėra teksto transkripcija, pavaizdavimas. Teatrui žengiant A. Ar­taud nurodytu keliu, bendras sceninis diskursas tampa svarbesnis už žmogišką kalbą. Išsivadavimas iš jos suprantamas kaip vienos prasmės, kuri dažniausiai neatsiejama nuo žodžio, vieno žinojimo, suvokimo, vienos tiesos krizė, įgalinanti teatrą tapti laisvai interpretuojamu, ne­priklausomu nuo kultūrinės ir kalbinės padėties, užmezgančiu glaudų ryšį su visais žiūrovais. Postmoderniame teatre siekiama, kad kalbėjimas įgautų tokį turinį, kokį turi užkeikimas, užkalbėjimas ar šamano šnibždesys prie laužo, o šiam tikslui pasiekti nebeužtenka žmogiškos kalbos.

Nukelta į 14 psl.

kurį apibendrino Jeanas Baudrillardas ir kiti sociologai – prasmių infliacijos.

Apie religiją kalba visi: nuo teroristo, laikančio pirštą ant raketos paleidimo pulto, iki wikipedijoje skilties apie save nusipelniusio menininko, vaizduojančio paskutinės vakarienės scenas kaip orgijų vakarėlį (Alfredo Hrdlickos darbų paroda „Religion, Flesh and Power“ Vienos ka­tedroje). Kita straipsnio dalis atskleis šių laikų informacinės rinkos plėtros ypatybes ir galimas/esamas pasekmes.

ekraNizuotas tikėjimas

Žiniasklaidos tikslas yra pateikti kuo daugiau informacijos apie kuo daugiau įvykių, reiškinių. Su stipriu emociniu užtaisu skleidžiama informacija tampa žmonių kasdienių pokalbių ir diskusijų objektais. Diskutuojama ne pranešimo turinio prasmingumo klausimais, greičiau pokalbiai tampa nuomonių apsikeitimo apie eilinį žiniasklaidos pranešimą konvejeriu. Milžiniški informacijos kiekiai verčia žmogų mėginti susigau­dyti ne prasmėse, bet šimtų straipsnių, begalinių kalbų, vaizdo elementų la­birinte. Tai iš principo neįmanoma, todėl atsirandantis nežinojimo jaus­mas skatina kapstytis dar giliau. Tokiu būdu žmogus įsukamas į begalinį ratą, kuriame netikrumo nuojauta

Paul

Gau

gin „

Viz

ijos p

o pam

okslo

“. 18

88

2008 m. birželis nr. 1314 MEDIJOS

teatras kaip soCialiNis atspiNdys

Rugilė Trumpytė, Augustė Meškytė„teatras kaip socialinis reiškinys“ – šis žodžių junginys

lietuvoje dažnai skambėjo 2005 m., kai Vilniaus „sirenų“ teatro festivalis visą savo programą dedikavo socialiniam teatrui. tąkart nemažai kritikų savo viešuose pasisakymuose kalbėjo, kad lietuviai dar nėra savyje išsiugdę ar atradę, ką toks teatras reiškia. jiems esą socialinis teatras asocijuojasi su socialistiniu, o tokios asociacijos maža teduoda naudos tiek žmogui, tiek pačiam teatrui. Vakarų kultūrai socialinis teatras seniai nebėra svetimas, o pas mus – vis dar gana neaiškus ir nesusiformavęs reiškinys, prie kurio festivalio metu labiausiai priartėjo rimo tumino „trys seserys“ ir oskaro koršunovo „Vaidinant auką”.

Dėl Lietuvos kultūrinio išprusimo galima ginčytis, tačiau pirmiausia, kalbant apie socialinį teatrą, derėtų aps ib rėž t i sąvokas . Pa t s t ea t ra s neįsivaizduojamas be trijų elementų: aktorių, emociškai ir psichologiškai į veiksmą įsitraukusių, tačiau jame nedalyvaujančių žiūrovų ir, žinoma, vaidinimo metu perteikiamo konflikto.

teatro soCialumas

Ką šiame kontekste reiškia „socialinis“? Siaurąja prasme socialinis teatras perteikia įvairias socialines problemas, kurių vaiz­davimo šaknis aptinkame dar Antikoje, kai V a. pr. Kr atsirado ditirambas, arba unisoninis himnas, giedamas vyno dievo Dioniso garbei. Choro dalyviai, apsigaubę ožių kailiais, vyrai su kaukėmis konku­ruodavo tarpusavyje dėl geresnės pjesės ar puikesnio vaidinimo pripažinimo. Visa tai tapo pagrindu graikų komedijai ir tragedi­jai atsirasti. Taip atėniečiai švęsdavo tris dienas, per kurias atskleisdavo kitiems polio gyventojams, tai, kuo alsavo to meto kasdienybė: karus, vaikų, kenčiančių už tėvų nuodėmes, istorijas, neištikimybę ir panašias problemos, tapdavusias kon­flikto židiniais, pasakojimais, perteikusiais santykį tarp žmogaus ir dievo, gėrio ir blogio.

Kasdienių aktualijų vaizdavimas, pra­sidėjęs jau senovės Graikijoje, tebesitęsia iki šiol. Visgi dabar ne visi spektakliai yra persismelkę socialine tematika. Ar teatrą,

egzistencija ir visas žavesys kyla iš to, kuo mes gyvename, ką jaučiame ir matome. Jei nepastebime – po Gero Spektaklio turime progą atmerkti akis, kadangi tik toks spektaklis pajėgus sujaudinti ir pri­versti suklusti.

Režisierius, statydamas spektaklį, ne­galvoja, kaip sukurti socialinį reiškinį – tai vyksta organiškai, natūraliai, nes tokia teatro prigimtis. Mąstymas apie būsimo kūrinio socialumą būtų dirbtinis dar negimusio spektaklio konstravimas į abstrakčius rėmus, konteksto siaurini­mas.

Visi spektakliai yra savotiška žinutė, kurią režisierius, padedamas aktorių, nori pasiųsti kitiems. Tai jungtis tarp aktoriaus ir žiūrovo, atsirandanti teatre išprovokuotos žmonių gyvenimo reflek­sijos, išorinio ir vidinio pasaulio įvykių atvaizdavimo, jų išraiškos, kylančios iš žmogaus aplinkoje tvyrančių dirgiklių bei jo paties išgyvenimų ir vėl atgal į jį sugrįžtančios. Šis uždaras­atviras ratas išlieka mistiškas, iki galo nesuprantamas ir galbūt dėl to veikiantis kaip trauka – į sceną, į sales, į užkulisus ar grimerines.

Vadinasi, teatrą galima apibūdinti dviem būdais. Pirmuoju jo socialumas priklauso nuo spektaklių pobūdžio, an­truoju jis yra visada socialus, kadangi kyla iš pačių žmonių bei jų veiklos. Tad kalbėdami apie „Sirenų“ festivalio temą teisūs buvo visi – ir tie, kurie džiaugėsi, kad pagaliau lietuviams bus parodyti socialiniai spektakliai, ir tie, kurie kriti­kavo ir neįžvelgė jokios logikos festivalio pavadinime, nes, pasak jų, teatras visada yra socialus.

GyVeNti spektakliu

Nors bėgant šimtmečiams teatras vis keitėsi, jo socialumas ir gaivališkumas sugebėjo išlikti. Antikoje žmonės plūdo į vaidinimus, kad išsivaduotų ir pasijuoktų iš savo vargdienių. Mūsų problemos transformavosi, bet esmė išliko ta pati – žmogus ir jo gyvenimas. Perfrazuojant Antoine‘ą de Saint Exupery, kiekvienas maitinasi, kad gyventų, gyvena, kad pasiektų, pasiekia, kad grįžtų ir atsiduotų apmąstymams ir, ilgėdamasis tyloje, pajustų, jog jo širdis tapo didesnė. Visą šį žmogaus raidos kelią vaizduoja teatras. Jis tampa lyg lakmusas, diena iš dienos, spek­taklis po spektaklio padedantis atpažinti save, ir per kurį žiūrovas ilgisi tyloje, kad pajustų.

Egzistuoja besąlygiškas betarpiškas ryšys, užtikrinęs teatro amžinumą, kylantį iš pamatinio dviprasmiškumo. Jis uni­kalus tuo, kad yra tikrovės atspindys ir pati tikrovė vienu metu. Žiūrovai veržiasi į sales, nes žiūrėdami spektaklį mato save. Teatras yra tarsi savotiška „dvasinė optika“, aprašyta XX a. filosofo Emanu­elio Levino, padedanti pažvelgti į save

per kitą žmogų. Tik žiūrėdami į kitą, mes gebėsime pažinti save, savo tikrąjį „aš“ – tik stebėdami aktorius, mes suprasime, kokie iš tikrųjų esame, kaip elgiamės, kokius mus mato kiti.

Žmonės gužiasi į spektaklius, nes trokšta bent akimirksniui sustingti, nusteb­ti, pasijuokti, pamąstyti. Spektaklis esti lyg kino filmas. Pastarajam artėjant prie kulminacinio įtampos taško, dažnas žiūrovas save ramina – „tai tik filmas, tai netikra“. Jei šmėsteli tokių minčių, vadinasi, filmas ar spektaklis atliko savo vaidmenį: aktoriai privertė patikėti situacijos realumu. Čia ir slypi visas ge­nialumas, nes veiksmas scenoje yra tik imitacija, simuliakras, jis dviprasmiškas.

Pasak E. Levino, žmogus niekada nėra faktas, jis yra Begalybė. Norint ją pažinti, reikia žiūrėti į kitą žmogų, jo veidą. E. Le­vino filosofijoje veidas visada yra atviras ir apnuogintas, nes palaiko ryšį su Kito veidu. Veidai išreiškia emocijas: liūdi,

Eugene Atget, 1927

Eugene Atget, 1912

atrodo, sąmoningas šio ir kitų, mažiau dėmesio susilaukusių filmų, režisierių sumanymas, kuris leidžia neva gilius tikinčiųjų jausmus primityviai pajungti pelno siekimui. Žiūrovas specialiųjų efektų pagalba neva išgyvena Kristaus kančią, patogiai sėdėdamas minkštame kino teatro krėsle.

reliGiNė iNfo­riNka

Prie visų informacijos srautų prisi­deda ir disputas „Bažnyčia versus Seku­liarus pasaulis“. JAV netyla kalbos apie seksualinių mažumų teises į tarnystę Dievui. Diskusijos, panašu, neturi ben­dros krypties, todėl masinės informacijos srautas pasidalina į skirtingomis kryptimis orientuotus polius. Kalbama apie gėjų galimybes tapti kunigais ir tai, kokią diskriminaciją iš oficialiosios Bažnyčios jie patiria. Vis dėlto dar daugiau esama pranešimų apie kunigų pedofilijos ir kitokio pobūdžio smurto paplitimą. Tokie įvykiai imami svarstyti religinių tiesų kon­tekste, todėl šiuo atveju objektyviosios prasmės ne tik devalvuojamos viešojoje erdvėje, bet ir „lygiomis teisėmis“ ima­mos lyginti pačios prasmės ir jų raiškos formos.

Kunigai vis dažniau pasirodo viešose televizijos ir radijo pokalbių laidose. Religinių bendruomenių atstovų pa­sisakymai reprezentuojami kaip ypač svarbių asmenų mintys apie visiems svarbius reiškinius. Žiniasklaidoje stimu­liuojamas naujienų „aktualumas visiems“, o toks krūvis ir tų pranešimų inertiškas cirkuliavimas viešumoje, kaip sako J. Baudrillardas, „tradicinę instituciją paverčia jos negatyvu.“ Ši išvada pada­roma šiek tiek užbėgant už akių, bet tą argumentų trūkumą galima nesunkiai užpildyti: pavyzdžiui, viešai kalbantys katalikų šventikai tiesiog negali nau­doti kitokio, kaip tik „visiems papras­tiems žmonėms suprantamo“ žodyno. Biblija parašyta metaforomis, už kurių paslėptos gilesnės prasmės, tačiau žiniasklaidos vadybininkai kratosi bet kokio teologinio žodyno, todėl kalbėti apie materialias Bažnyčios institucijas ir pasakos žanru šnekėti apie tikėjimo tiesas tampa daug patraukliau.

Kitaip tariant, tai panašu į reiškinį, kai žmonės ima pirkti prekę labiau­siai vertindami jos pakuotės estetinį patrauklumą, bet ne tai, kas jos viduje. Todėl informacijos erdvė jau yra panaši į prekybos centrą, kuriame stovi šimtai reklaminių stendų, reklamuojančių vie­nodas prekes, o vadybininkams belieka žmonių srautus nukreipti prie pagei­daujamo stendo ir šalia sudėtų prekių. Pasitelkiant tuos pačius metodus, religinis turinys įvelkamas į dramos žanrą ir tokiu būdu tampa įmanoma informacijos var­totojus vilioti neva religinio turinio emo­cionaliomis istorijomis.

Psichoterapijos amžiuje manipuliavi­mas informacija, jos begalinis dauginimas ima keisti visuomenės sąmonę. Toks nesibaigiantis „labai svarbių“ žinių srautas sumažina objektų idėj inį krūvį, prasmės imamos painioti su jų raiškos formomis ir galiausiai prasmių paieška pasirodo besanti tik kapstymasis informacinių žinučių bedugnėje. To­kiomis aplinkybėmis atsiranda įvairaus pobūdž io re l i g in ių sek tų , ku r ių tikėjimo pagrindas gali būti lengvai sutapatinamas su tokios sektos mėnesinio nario mokesčio dydžiu. Taigi vienas iš Dekalogo priesakų „Netark Dievo vardo be reikalo“ šios temos kontekste įgauna nemažą aktualumą.

tai yra laBai svarBu

Atkelta iš 13 psl.

kaip reiškinį, galima vadinti socialiniu? Atsakymas būtų teigiamas, jei kalbėtume apie teatrą plačiąja prasme.

Pastaruoju atveju kiekviename vai­dinime yra užkoduota socialinė terpė: teatras yra tikrovės atspindys – to, ką mes regime gatvėje, parduotuvėje, būdami tarp draugų ar nepažįstamųjų. Kiekvienas spek­taklis yra socialus, nes tuo jis ir gyvas. Jo

pyksta, niršta, šypsosi. Abstraktūs jausmai atveria mums Begalybę ir leidžia prie jos priartėti. Tokiu būdu mes galime pažinti kitą žmogų ir save. Jei nebūtų kitų, mes nežinotume, kas esame. Kiti žmonės yra mūsų veidrodžiai, padedantys mums susi­orientuoti aplinkoje, kurioje gyvename.

Tokią misiją atlieka ir aktorius – jis nerodo kelio, kuriuo turėtume eiti, bet nukreipa dėmesį į tą kelio ruožą, kuri­ame esame dabar. Aktoriui spektaklis yra gyvenimas, o ne žaidimas. Rimtais dalykais nežaidžiama, nes jie konstruoja žiūrovų mąstymą. Žmogus ateina į teatrą ir tampa neatsiejama spektaklio dalimi, kaip ir jo reakcija, įprasminanti visą spektaklį. Be jos teatras – miręs. Vaidindami aktoriai ištirpsta medžiagoje, režisūroje, o žiūrovas nugrimzta į spektaklį, kurį stebėdamas atpažįsta jį gaubiančią aplinką. Per ak­torius, per kalbinį spektaklio kodą bręsta grįžtamoji reakcija, kuri kyla iš mūsų ir vėl į mus sugrįžta. Ji nesibaigia ties vienu vai­dinimu – ją perima kitas režisierius, savaip interpretuoja ir tokiu būdu neleidžia ratui sustoti.

2008 m. birželis nr. 13 15MEDIJOS

Nukelta į 16 psl.

Atkelta iš 12 psl.

fotoGrafijaUmberto Eco

„L‘Espresso“ skaitytojai dar ilgai pri­simins paskutines Alisos radijos programos minutes, įrašytas policijai beldžiantis į duris. Daugeliui žmonių įspūdį padarė tai, kaip diktorius, įtemptu balsu pranešdamas, kas vyksta, mėgino apibūdinti situaciją kaip filmo ištrauką. Tai buvo neabejotinai kažkas nepaprasto, kai individas, atsidūręs traumuojančios patirties lauke, suvokė ją kaip filmą.

Galimos tik dvi interpretacijos. Viena iš jų yra tradicinė: gyvenimas yra išgyvenamas kaip meno kūrinys. Kita mus verčia mąstyti giliau: vizualus kūrinys (kinas, vaizdo juos­tos, sienų tapyba, komiksai, fotografija) dabar yra mūsų atminties dalis. Pagrindinis skirtumas, regis, patvirtinantis anksčiau iškeltą hipotezę, yra tai, jog jaunoji karta elementus, prasisunkusius pro masinės informacijos priemones, sugėrė kaip savo

elgesio formas.Tiesą sakant, netgi nėra būtina kalbėti

apie naująją kartą: jeigu jūs esate vidu­tinio amžiaus, tikėtina, jog asmeniškai susidūrėte su patirties (meilės, baimės ar vilties), kuri yra persisunkusi pro „jau matytus“ vaizdinius, mastu. Paliksiu pamokslautojams smerkti gyvenimo būdą, besiremiantį tarpiniu bendravimu. Tik mes privalome nepamiršti, jog iki šiol žmonija nedarė nieko panašaus, o prieš Nadarą ir Lumiere’us ji naudojo kitus atvaizdus, paliktus pagonių olose ar išmargintus Apokalipsės manuskriptuose.

Mes galime numatyti ir kitą prieš­taravimą, šįsyk ne iš tradicijos puoselėtojų pusės. Ar tai nėra nemalonus mokslinio neutralumo ideologijos pavyzdys, kai susidūrę su gyva elgsena, paliekančia nemalonų pėdsaką, ar dramatiškais įvykiais, visada stengiamės vėl ir vėl juos anali­zuoti, apibrėžti, interpretuoti, smulkiai išnagrinėti? Ar mes galime apibrėžti tai,

kas pagal apibrėžimą išvengia bet kokio apibrėžimo? Mes turime būti drąsūs dar kartą teigti tai, kuo mes tikime: šiandien, labiau nei kada nors anksčiau, politinės naujienos yra paženklintos, grindžiamos, gausiai maitinamos simboliais. Suvokti simbolių mechanizmus, kuriuose mes judame, reiškia būti politišku. Jų nesupra­timas verčia klaidingai suvokti politiką. Žinoma, klaidinga yra sumenkinti politinius ir ekonominius įvykius vien iki simbolinių mechanizmų, tačiau lygiai taip pat klai­dinga yra ignoruoti šią dimensiją.

Neabejotina, jog yra daug motyvų, paaiškinančių Lucianio Lamos intervenciją į Romos universitetą, tačiau viena ypa­tinga priežastis neturi likti nepastebėta – opozicija tarp dviejų teatrinių ar erdvės struktūrų. Lama pristatė save stovėdamas ant pakylos, tačiau tuo pat metu, paklus­damas profesinių sąjungų ir darbininkų klasės erdvinės komunikacijos ypatybėms, atsigręžė į studentų minią, kurie, deja,

mistiška Valdymo forma

ps: Elektroninė erdvė – piliečio išlaisvinimas ar įkalinimas?

jk: Nuogąstavimai, jog technologijų įtarpintas būvis yra surogatinė – dirbtinė, netikra, viliojanti, bet apgaulinga – realybė, šiandien neįtikina. Gyvename toli gražu ne brolių Wachowski „Matricos“ pasaulyje.

Interneto kaip medijos prigimtis ap­skritai yra ypatinga. Netgi kyla abejonių, ar tai yra žiniasklaida tradicine šio žodžio prasme. Internetas interaktyvus, tinkliškas, atviras, palyginti lengvai pasiekiamas. Tarp šios technologijos kuriamo lauko ir jos vartotojo beveik nelieka distancijos. Ne veltui apie internetą kalbame kaip apie „virtualią erdvę“, kurioje dirbame, sprendžiame problemas, prekiaujame, žaidžiame, bendraujame, tiesiog esame. Dar daugiau, ji pati nuolat keičiasi. Andrius Mamontovas yra minėjęs, kad statiška interneto svetainė jau atgyvenęs dalykas, daug patogiau ir maloniau ben­drauti myspace.com ar kitose virtualiose bendraminčių sambūrio „vietose“.

Būtent technologijų plėtra pamažu nai­kina viešosios komunikacijos asimetriją – aktyviajai publikai suteikia ne tik at­sakymo ir pasisakymo teisę, bet ir įtvirtina jos kaip kūrėjos, žinių ir nuomonių skleidėjos statusą. Techniniu požiūriu in­ternetiniai forumai, diskusijos, „blogeriai“ galėtų suburti bendruomenes pilietiniam veiksmui – tapti savotiška senovės graikų agoros versija. Tačiau tokiai pilietiškumo įgalinimo vizijai būtinos kelios sąlygos.

Internetas seniai tapo rimto darbo ir verslo priemone, tačiau jo vartotojai iki galo neįsisąmonina pilietinės atsakomybės už savo pasisakymus, komentarus ir kitus veiksmus virtualioje erdvėje. Žmonės taip pat turi tikėti įdėtų pastangų prasmin­gumu, o tam didelės įtakos turi valstybės ir politinės valdžios noras jas pripažinti ir suteikti tokiam pilietiniam balsui mandatą. Dar sudėtingesnis uždavinys – sugalvoti, kaip efektyviai koordinuoti, organizuo­ti ir sutelkti tokį politinį dalyvavimą, išsaugant iniciatyvų spontaniškumą ir autonomiškumą.

Elektroninė demokratija kol kas lieka šiek tiek mistiška valdymo forma, kadangi vis dar neįmanoma atsakyti, ar internetas

leis sukurti novatoriškų dalyvavimo bei valdymo mechanizmų ir kokį poveikį turės tradiciniam atstovaujamajam liberaliosios demokratijos modeliui. Tikėtina, kad tokie skeptikai, kaip technologijų antropologas Thomas H. Eriksenas, paprieštarautų, jog įsitraukimas į virtualius debatus ir įstatymų svarstymus sugaišto laiko požiūrio būtų pražūtingas dalyviams, nes padidintų per dieną ar savaitę atliekamų darbų skaičių, dar smarkiau įsuktų beprotišką visuotinio skubėjimo karuselę. Matyt, tuomet kiekvie­nas turėtų savęs paklausti, kam skiriu visą kitą laiką ir kokie yra mano prioritetai?

Kita vertus, negalima pamiršti, kad net­gi maksimaliai išplėtus interneto aprėptį,

mos nesimezgė. Turėjome pernelyg mažai laiko, todėl taip ir nutiko, kad fizinėje viešojoje erdvėje viešojo gyvenimo ir nuomonių raiškos formos yra ribotos, o elektroninėje erdvėje jos tarsi klesti.

Atsiranda tokia šizofreninė perskyra, kai nepasitenkinimas, aktyvumas ar net agresyvumas elektroninėje erdvėje nėra konvertuojami į aktyvumą fizinėje erdvėje.

Zygmuntas Baumanas yra kalbėjęs, kad šalia fizinės socialinės erdvės randasi virtuali erdvė. Ji suardo išankstinius ryšius tarp fizinės bei socialinės erdvių ir tada socialiniai santykiai turi būti kuriami iš naujo. Tos bendruomenės ima kurtis elek­

medijų BurBulas

formavo kitokius grupavimo ir sąveikos būdus – decentralizuotus, nepastovius, akivaizdžiai dezorganizuotus.

Yra skirtingų būdų struktūruoti erdvę ir tą dieną universitete iškilo konfliktas tarp dviejų šios perspektyvos koncepcijų. Vieną iš jų galima vadinti bruneleskine, kitą – kubistine. Tiesa, kiekvienas, bandan­tis redukuoti visą istoriją tik į šiuos du fakto­rius, gali klysti, tačiau kiekvienas, bandantis atmesti šią interpretaciją – intelektualinį žaidimą – taip pat gali būti neteisus.

Katalikų bažnyčia, Didžioji Prancūzijos revoliucija, nacizmas, Sovietų Sąjunga, Kinijos liaudies respublika, jau neminint „Rolling Stones“ ir futbolo klubų, visuomet labai gerai suvokė, jog erdvės išdėstymas yra religija, politika, ideologija. Tad grąžinkime į politinių ir socialinių santykių istoriją jiems deramai priklausančią erdvinę

liks nenorinčių ar nemokančių juo nau­dotis, o virtualiame įtinklintame pasau­lyje, anot M. Castellso, išliks skirtis tarp aktyvių, dinamiškų, novatoriškų, smalsių, kuriančių ir pasyvių, atsiliekančių, prisitaikančių, besinaudojančių tuo, kas siūloma, vartotojų.

Nm: Nenoriu demonizuoti elektroninės erdvės. Įsivaizduoju, kad tam tikrose šalyse, kur buvo viešojo gyvenimo tradici­ja, perskyros tarp fizinės miesto erdvės ir elektroninės erdvės nėra.

Vis dėlto puikiai žinome, kad Lietu­voje dėl įvairiausių priežasčių viešojo gyvenimo tradicijos nebuvo. Sovietiniais laikais viešasis gyvenimas buvo paradinis. Toliau viešojo gyvenimo ir protesto for­

troniniu pavidalu. Viena vertus, jei viskas funkcionuotų

natūraliai, elektroninė erdvė išlaisvintų, nes padėtų kurtis bendruomenėms tarp žmonių, kurie kitu atveju bendruomenės niekaip negalėtų sukurti, bet mūsų situaci­joje ji pakeičia aktyvumą fizinėje erdvėje. Virtuali erdvė visą energiją pasiima sau.

Įvertinus tai, kad žmonės joje beveik niekada nedalyvauja kaip tikri asme­nys, turime reikalą su išskaidytomis tapatybėmis, todėl apie viešą kalbėjimą, savo nuomonės reiškimą, sunkiai begali­ma kažką pasakyti.

aG: Milžiniškas vaidmuo tenka pačiam individui. Statistinis pilietis vis dėlto trak­tuoja internetinę erdvę ne politiškai, o

daugiau pramoginiu aspektu. Visa tai kelia grėsmių įsivaizduojamai elektroninei demokratijai.

Kaip sako teoretikai, žmonės dažniau ne komentuos Aukščiausiojo Teis­mo sprendimus, o ieškos nuolaidų ar pigių kelionių. Tuomet pakimba ir pati elektroninės demokratijos idėja, ji tampa fragmentiška, sudaryta iš nereikšmingų subjektyvių nuomonių mozaikėlės, neišsirutulioja jos didysis naratyvas apie kokią nors tikrai esminę problemą.

ps: Ateities medijos – kokios jos? Kas pritrauks mūsų dėmesį, valdys protą ir jausmus?

Nm: Nemėgstu prognostinių klausimų. Galime tiesiog apsidairyti, kas apskri­tai vyksta. Įvairios žiniasklaidos grupės panikuoja, žiūrėdamos į interneto sklaidą ir tai, kaip jos demonopolizuojasi, ne­bepriklauso vieniems koncentruotiems taškams.

Kartu atsiranda daug jungčių, paste­bimas ekspertų vaidmens nunykimas. Anksčiau tam tikromis temomis kalbėjo ekspertai, o dabar apie kiną klausia­ma modelio ar meistro nuomonės, t.y. žmogaus, kuris su kinu neturi nieko ben­dro. „Blogų“ sistemą taip pat turėtume laikyti nuekspertinimu.

Tendencijos yra aiškios – skaidymasis, smulkėjimas, susiliejimas su „masine“ žiniasklaida, gandais, tačiau kuo visa tai baigsis – sunku pasakyti.

jk: Apmąstydamas audiovizualinės kultūros raidą, meno istorikas ir teoreti­kas Virgilijus Kunčinaitis pastebi, kad ankstyvojoje mokslinėje fantastikoje įžiebtą kibernetinių išradimų kaip tobules­nio žmogiškojo pasaulio viltį netrukus sudaužė niūrios technologijų pavergto, mechaninio, nužmoginto gyvenimo anti­utopijos.

Norėtųsi tikėti, kad ateities medijos šios vilties nepalaidos. „Perversiškame kino gide“ Slavojus Žižekas yra rėžęs, jog kinas mūsų norų neišpildo, bet dirbtinai palaiko fantazijų, lūkesčių ir svajonių alkį. Tačiau ar tai mus sunaikina?

Nors nuo technologijos prigimties priklauso patyrimo kokybė ir spalvos, svarbiausia – ne inovacijos tipas ar vei­kimo mechanizmas. Kol nesukurtas dirb­tinis intelektas, pirmiausia reikia klausti, kokiu tikslu naujoves kuriame ir diegiame, kam naudojame, kaip įprasminame ir paverčiame savuoju „tęsiniu“.

Kalbino inga Česnulaitytė, ignas Krasauskas ir Augustė Meškytė

Pepe Medina „Laisva atmintis”

2008 m. birželis nr. 1316 MEDIJOS

fotografijaAtkelta iš 15 psl.

laiškai apie estetiNį ŽmoGaus uGdymą

Tačiau ar man nederėtų galbūt geriau naudotis Jūsų suteikta laisve, nei kreipti Jūsų dėmesį į gražiojo meno areną? Argi nėra bent jau ne šių laikų dalykas dairytis estetinio pasaulio kodekso, kai moralinio pasaulio reikalai žadina kur kas didesnį domesį ir yra kur kas artimesni, o filosofinių tyrinėjimų dvasia laiko aplinkybių raginama gilintis į visų tobuliausią meną – į tikros politinės laisvės kūrinį?

Nenorėčiau gyventi kitame šimtmetyje ir būti kitam šimtmečiui darbavęsis. Žmogus yra toks pats savo laiko pilietis, kaip jis yra valstybės pilietis; ir jeigu laikoma ne­deramu, netgi neleistinu dalyku išsižadėti papročių ir įpročių, viešpataujančių tose sluoksniuose, kuriuose gyveni, tai kodėl turėtų būti menkesnė pareiga, renkantis savąją veiklą, suteikti balsą šimtmečio poreikiams ir skoniui?

O tasai balsas, regis, anaiptol nepa­lankus menui, bent jau tam, kuriam vienam bus skirti manieji tyrinėjimai. Įvykių eiga pasuko laiko genijų kryptimi, grasinančia vis labiau jį atitolinti nuo idealo meno. Mes privalome palikti tikrovę, privalome narsiai ir dorai pasikylėti viršum poreikio; mat menas yra laisvės sūnus ir pageidauja, kad dėsnius jam diktuotų dvasių būtinybė, o ne stygiaus lemiamos materijos reikmės. Tačiau dabar viešpatauja poreikis, uždėjęs nusmukusiai žmonijai savo tironišką jungą. nauda yra mūsų laikų didysis stabas, ku­riam privalo tarnauti visos galios ir kurį gar­binti verčiami visi talentai. Šiose nejautrio­se svarstyklėse dvasiniai meno nuopelnai neturi svorio ir, nė truputėlio neskatinami, dingsta iš šurmulingos šimtmečio mugės.

Net filosofinių tyrinėjimų dvasia atima iš vaizduotės vieną provinciją po kitos, ir meno ribos juo labiau siaurėja, juo labiau savo teritoriją plečia mokslas.

I r f i losofo, ir viešojo gyvenimo žmogaus akys su lūkesčiu įsmeigtos į politikos areną, kur dabar, kaip ti­kima, nagrinėjama didžioji žmonijos lemtis. Argi nėra smerktino abejingumo visuomenės gerovei ženklas nedalyvauti šiame visuotiniame pašnekesyje? Tuo pačiu mastu, kuriuo šis didis teisinis nagrinėjimas dėl savo turinio ir padarinių artimas kiekvienai žmogumi vadinamai būtybei, nagrinėjimo pobūdžiu jis privalo ypatingai dominti kiekvieną savarankišką mąstytoją. Klausimas, į kurį šiaip jau visados buvo atsakoma, vadovaujantis akla stipresniojo teise, dabar, kaip regisi, pateiktas svarstyti priešais grynojo proto teisėjo krėslą, ir asmuo, gebąs atsis­toti į visumos centrą ir savąjį individą pasikylėti iki rūšies, turi teisę laikyti save tarėju šiame proto teisme, kuriame jis, kaip žmogus ir pasaulio pilietis, drauge yra ir suinteresuotoji pusė, suvokianti didesnę ar mažesnę priklausomybę nuo proceso sėkmės. Taigi šiame didžiame teisiniame nagrinėjime sprendžiamas ne vien jo pa­ties reikalas; nuosprendis turi būti priima­mas ir vadovaujantis įstatymais, kuriuos jis, kaip protinga dvasia, pats geba ir turi teisę diktuoti.

Kaip viliojama turėtų man būti imtis tokį dalyką su įžvalgiu mąstytoju ir libera­liu pasaulio piliečiu, sprendimą paliekantį daryti širdžiai, su gražiu entuziazmu pasiryžusiai aukotis žmonijos gerovei! Koks malonus netikėtumas būtų, nepaisant tokio didelio padėties skirtumo ir atstumo, kurį daro būtiną tikrojo pasaulio santykiai, idėjų plotuose pasiekti tą patį rezultatą kaip

ir Jūsų prietarų nepripažįstanti dvasia! Dėl to, kad neatsispiriu šiai žaviai pagundai ir grožiui teikiu pirmenybę prieš laisvę, tariuosi galėsiąs ne tik pasiteisinti savo polinkiu, – viliuosi įstengsiąs šią pirmenybę pagrįsti ir principais. Tikiuosi įtikinsiąs Jus, kad ši materija kur kas mažiau svetima poreikiui negu epochos skoniui, netgi kad, mėginant patirtyje išspręsti minėtąją

Friedrich SchilleraNtrasis laiškas

Frantisek Kupka „Žavėjimasis“. 1899

politinę problemą, privalu žengti estetikos keliu, nes kaip tik per grožį žengiama į laisvę. Tačiau šio įrodymo man neįmanoma pateikti, nepriminus Jums principų, kuriais protas apskirtai vadovaujasi, kurdamas politikos įstatymus.

iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius

Robe

rt D

oisne

au „

Viol

ončel

inin

kas“

. 195

7

ir vizualinę vietą. Praėjusią savaitę savotišku būdu staiga

susiliejo anksčiau netikrume panirę ele­mentai. Staiga, aš sakau staiga, nes praėjus dienai visi lemiamą reikšmę turėję teiginiai tapo ginčo objektu. Kodėl tuo momentu? Kodėl ne anksčiau?

Nepakanka pasakyti, jog įvykiai Milane paveikė daug žmonių, kad panašūs įvykiai Milane taip pat turėjo gilių padarinių. Kas nutiko, jog tai buvo nauja ir kitaip? Rizi­kuodami galime dar kartą priminti, jog paaiškinimas niekada visko nepaaiškina, bet tarpusavio sąveikoje tampa aiškinimų peizažo dalimi. Atsiranda fotografija.

Atsirado daug fotografijų, bet ši, po to, kai buvo išspausdinta „Corriere d‘Informazione“, apskriejo kitus laikraščius. Kaip prisimena kiekvienas, tai buvo jau­no vyro, dėvinčio megztą slidininko kepurę, stovinčio vieno, profiliu, gatvės viduryje, horizontaliai ištiestomis rankomis, gniaužiančiomis ginklą, nuotrauka. Fone buvo galima pastebėti ir kitus objektus, tačiau fotografijos struktūra laikytina kla­sikine savo paprastumu: centrinė figūra, izoliuota, dominuojanti.

Jeigu tokiais atvejais yra pateisinama (ir būtina) daryti estetines pastabas, ši fotografija bus viena iš tų fotografijų, kuri įeis į istoriją ir atsiras tūkstančiuose knygų. Mūsų amžiaus pokyčiai buvo susumuoti keliose pavyzdinėse fotografijose, pat­virtinusiose reikšmingumą: nevaldoma minia, išsiliejanti į aikštę „dešimties dienų, sukrėtusių pasaulį“ metu; mirštantis milici-ano Roberto Capa; jūrų pėstininkai, kelian­tys vėliavą Ivo Džimos saloje; vietnamiečio

kalinio egzekucija šventykloje; iškankintas Che Guevara kūnas ant lentų kareivinėse.

Kiekvienas iš šių vaizdų tapo mitu ir glaustai išreiškia gausias kalbas. Jis iškilo virš juos sukėlusių individualių aplinkybių; jis daugiau nekalba apie individualų asmenį, bet išreiškia principus. Jis yra uni­kalus, bet tuo pat metu nukreipia į prieš tai buvusias ar po to kilusias imitacijas. Kiekviena iš šių fotografijų yra mūsų ma­tytas filmas, kai kuriais atvejais tai ne foto­grafija, o paveikslas ar plakatas.

Ką „kalba“ Milano žudiko fotografija? Manau, jog ji, be nereikalingų kalbų, šiurkščiai atskleidžia tai, kas nuolatos iškildavo daugelyje pokalbių, bet vien žodžiais negalėjo priversti žmonių su­klusti. Ši fotografija nėra panaši į nė vieną iš atvaizdų, kurie mažiausiai keturioms kartoms buvo revoliucijos idėjos simboliai.

Trūko kolektyvinio elemento. Traumuojančiu būdu sugrįžo vienišo

herojaus figūra. Šis vienišas herojus nebuvo atpažįstamas iš revoliucinės ikonografijos, kuri vaizduodavo vienišą žmogų kaip auką, aukojimui skirtą ėriuką – mirštantį miliciano ar kritusį Che. Priešingai, šis herojus įgavo bauginančią šiurkštaus vyruko iš gangsterių filmo ar vienišo Vakarų nusikaltėlio pavidalą, daugiau nebemielą kar tai , la ikančiai save didmiesčio indėnais.

Šis vaizdinys siūlo naujas pasaulio, vaizduojamąsias ir naratyvines tradici­jas, neturinčias nieko bendro su prole­tariatine liaudies maišto ar visuotinio pasipriešinimo tradicija. Staiga ji įkvepia atmetimo reakciją. Revoliucija yra kitur ir net tuomet, kai tai yra įmanoma, ji nesitęsia per „individualų“ veiksmą.

Fotografija civilizacijai, įpratusiai mąstyti vaizdiniais, nebuvo vienintelio įvykio aprašymas (ir, tiesą sakant, nesvarbu nei tai, kas buvo tas vyras, nei tai, kad foto­grafija leido identifikuoti jo asmenybę), tai buvo įrodymas. Ir jis suveikė.

Šiuo atveju nesvarbu, ar žmogus nuo­vtraukoje pozavo, ar nuotrauka buvo padirbta, ar ji buvo sąmoningo drąsos akto liudijimas, ar tai buvo profesionalaus fotografo, pasirinkusio tinkamą momentą ir apšvietimą, darbas, ar ji tebuvo atsitik­tinai pro šalį ėjusio praeivio „šūvis“. Tą akimirką, kai tik ji atsirado, kai tik politinė bei viešoji sritys, žymimos simboliniais laukais, kaip visada, patvirtino tikrovės gamintojus, prasidėjo jos komunikacinė karjera.

1977