1

me centre taip pat domėjausi Kėdainių miesto istorija ir noriu Jums papasakoti tai, ką sužinojau. Kėdainių rajonas yra Lietuvos centre, įsikūręs prie Nevėžio upės. Kėdainiai pirmą kartą buvo paminėti rašytiniuose šaltiniuose, H.Vartbergės kronikoje, 1372 m. Pasak legendos Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žve-jų kaimelį, vardo. Archeologiniai kasinėjimai paliudijo, kad Kė-dainiai išaugo iš nedidelės žvejų ir žemdirbių gyvenvietės, kuri XIV a. pradžioje jau buvo įsikūrusi dešiniajame Nevėžio krante. To kaimelio šiaurėje augo didžiulė giria, kurioje būta pagonių šventyklos. Ją kryžiuočiai sunaikinę, o jos vietoje 1403 m. pastatę mūrinę bažnyčią. Spėjama, kad pirmasis miesto savininkas Ra-dvila Astikaitis apie XV a. vidurį ant stataus ir vaizdingo kairiojo Nevėžio kranto pastatė dvarą. Žemiau dvaro kūrėsi miestas, kurį XV a. mini Janas Dlugošas, per kurį nuo XV a. vidurio ėjo pre-kybos vieškeliai iš Vilniaus į tuo laiku svarbų Žemaitijos centrą Raseinius ir iš Kauno į Rygą ir Šiaulius. Šio vieškelio pašonėje, netoli Smilgos upelio žiočių, atsirado turgaus aikštė, dabar va-dinama Senąja rinka. 1520 m. jau buvo 145 gyvenamieji namai ir apie 1160 gyventojų, vykdavo turgūs ir buvo renkami turgaus mokesčiai.

1535 m. Kėdainių savininką kunigaikštį Joną Radvilą pasky-rus Žemaičių seniūnu miestas tapo Žemaitijos administraciniu centru. Kėdainių ūkinę ir prekybinę veiklą pagyvino. 1568 m. Gardino seime suteikta teisė plėtoti laivinę prekybą Nevėžio upe, 1581 m. Varšuvos seime įteisintas laisvas uostas besikuriančiame Skongalio priemiestyje ir 1585 m. patvirtinti nuostatai miesto amatininkams. Nuo 1574 m. valdant Jonui Kiškai, Kėdainiuose vykdavo visuotiniai Žemaičių bajorų seimeliai. Jo rūpesčiu 1590 m. balandžio 15 d. karalius Zigmantas Vaza Kėdainiams suteikė Magdeburgo teises, o kartu ir teisę rengti šeštadieninius turgus, tris metines muges, miestiečiams statyti parduotuves ir laikyti pavyzdines svarstykles, ilgio bei saiko matus. Taip pat patvir-tintas ir pirmasis Kėdainių herbas su Kiškų giminės simbolika: žydrame herbinio skydo lauke pavaizduota sidabrinė pasaga su trimis auksiniais kryžiais; pasagos viduryje – dvi lašišos, nukreip-tos į priešingas puses. XVI a. pabaigoje buvo pastatyta pirmoji mūrinė gotikinio stiliaus miesto rotušė.

Per 1598 m. gaisrą sudegė 196 gyvenamieji namai, o per 1600 m. gaisrą – 59. Tačiau jau 1604 m. Kėdainiuose buvo 348 gyve-namieji namai ir apie 2,8 tūkstančių gyventojų. Tuo laiku mieste veikė net 104 smuklės: 82 alaus, 21 degtinės ir viena midaus. Nuo 1614 m. Kėdainiai vėl priklausė kunigaikščių Radvilų giminės protestantiškosios Biržų-Dubingių šakos atstovams. Valdant Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristu-pui Radvilai ir jo sūnui Jonušui (1612-1655) – miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą. XVII a. pirmoje pusėje Kėdainiuose veikė 10 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amati-ninkų. Mieste veikė siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdikų cechai ir pirklių brolijos. 1627 m. rugpjūčio 24 d. Kristupas Radvila patvirtino senąsias Kėdainių miesto laisves ir suteikė naująjį herbą, kuriame panau-dotos dviejų miestą valdžiusių giminių – Radvilų ir Kiškų – he-raldinės figūros: auksiniame lauke juodas Radvilų erelio sparnas

PROJEKTE DIRBANČIŲ UŽSIENIEČIŲ SVETAINĖS LAIKRAŠTIS

Etnokultūrinė paroda Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūriame centre

Pabėgėlių priėmimo centro vykdomas projektas „Per aktyvų paižinimą – į visuomenę“ eina į pabaigą. Mano darbas projek-te irgi eina į pabaigą, tačiau vis dar noriu pasidžiaugti projek-to rėmuose vykdomomis veiklomis. Kaip smagu, kad kiekvieną mėnesį prieglobstį gavę užsieniečiai gali dalyvauti renginiuose, kuriuos organizuoja Pabėgėlių priėmimo centras. Mes susipažįs-tame su Lietuvos istorija, tradicijomis, kultūra, aplankome Lie-tuvos įmones, susipažįstame su pramone.

Projekto „Per aktyvų pažinimą – į visuomenę“ rėmuose Pa-bėgėlių priėmimo centras organizavo keturias etnokultūrines parodas visuomenei. Paskutinė ketvirta paroda buvo organizuota Kėdainiuose, krašto muziejaus daugiakultūriame centre. Prieš kiekvieną etnokultūrinę parodą tiek Centro darbuotojai, tiek gy-ventojai turi nemažai darbo. Gyventojai prisideda prie renginio organizavimo: gamina tautinius patiekalus, ruošiasi savo šalies pristatymui. Gyventojai nutarė gaminti afganų ir čečėnų patie-kalus ir pasiskirstė į komandas. Iš pradžių gyventojai diskutavo, kokių produktų reikia patiekalų gamybai. Vėliau, kai produktai buvo nupirkti, visi pasinėrė į gamybą. Afganai gamino plovą, bulini, duoną, salotas, sriubą „Šurva“. Čečėnai gamino mantus, blynus, bandeles, troškinį su vištiena. Čečėnijos ir Afganistano atstovai rengėsi šalies pristatymams: ieškojo medžiagos inter-nete, ruošė pranešimus. Truputį po pietų visi sėdo į autobusą ir išvyko į Kėdainius.

Atvykę pastebėjome, kad Kėdainių krašto muziejaus daugia-kultūriame centre jau po truputį rinkosi vietiniai gyventojai: jau-nimas ir vyresnio amžiaus kėdainiečiai. Centre pastatėme sten-dus ir manekenus, pasipuošusius tautiniais kostiumais.

15 valandą prasidėjo renginys. Centro direktoriaus pavaduo-toja Beatričė Bernotienė pasveikino visus susirinkusius dalyvius ir pakvietė aktyviai dalyvauti renginyje, susipažinti su Afganista-no ir Čečėnijos istorija, kultūra, tradicijomis.

Mano tautietis, buvęs pabėgėlis, ilgametis Lietuvos gyven-tojas išsamiai pasakojo apie Afganistaną, pristatė šalies istoriją, tradicijas, religinius ir kultūrinius ypatumus. Susirinkę dalyviai buvo aktyvūs ir uždavė ne vieną klausimą. Čečėnijos atstovas tęsė renginį ir pristatė savo šalį, papasakojo savo gyvenimo istoriją ir kelionės į Lietuvą ypatumus. Renginio dalyviai stebėjosi, kad užsieniečiai gerai kalba lietuviškai, domėjosi, kaip užsieniečiams taip greitai pavyko išmokti lietuvių kalbą.

Po šalių pristatymo sekė tautinių patiekalų degustacija. Mes skubėjome dengti stalus, nešėme savo paruoštus tautinius patie-kalus. Dalyviai ne tik ragavo patiekalus, bet ir domėjosi jų ga-minimo procesu, receptūra, gyrė pabėgėlių paruošus gaminius. Renginio pabaigoje mes pristatėme savo tautinius šokius, mokė-me susirinkusius dalyvius šokti. Buvo linksma ir visiems smagu išmoti naujų šokių žingsnelių.

Viešėdamas Kėdainių krašto muziejaus daugiakultūria-

2

su koja, naguose laikančia plieninę Kiškų pasagą su trimis auk-siniais kryžiais žydrame lauke. Dabartinis Kėdainių senamiestis užima 86 ha ploto. Nuo reformacijos laikų išlikęs unikalus išpla-navimas, gatvių ir aikščių tinklas, pastatai, archeologinis sluoks-nis. Urbanistiniu požiūriu senamiestis yra ketvirtas Lietuvoje, išlaikęs savitą XVII–XVIII a. suformuotą vaizdą. Jame surastos XIV–XV a. medinės gyvenvietės (trečias atvejis po Vilniaus ir Kernavės, kai randamos medinių gyvenviečių liekanos). 1969 m. Kėdainių senamiestis paskelbtas respublikinės svarbos urbanis-tikos paminklu, taip pat archeologijos, architektūros ir istorijos paminklu.

XVII a. valdant įtakingiems didikams Radviloms, miestas buvo planuojamas ir tvarkomas Europos miestų pavyzdžiu. Tai buvo kultūrinis ir religinis protestantizmo centras – veikė kelios bažnyčios, gimnazija, spaustuvė, aktyvūs intelektualai. Kėdainiai tapo ypatingu urbanistiniu-ekonominiu reiškiniu, kadangi jame susiformavo 6 prekybinės aikštės (atskiruose konfesiniuose kvar-taluose). XVII ir XVIII a. veikė 10–16 amatininkų cechų. Mieste vyravo tolerantiška politika kitataučių ir kitatikių atžvilgiu – 6 religinės bendruomenės turėjo įvairių laisvių, privilegijų ir nuo-laidų. Čia buvo ne tik katalikai, protestantai ir stačiatikiai, bet sugyveno ir žydai, vokiečiai, net škotai didžiausia bendruomenė Baltijos jūros regione).

Šiame straipsnyje noriu Jums papasakoti taip pat apie Kėdai-nių krašto muziejų, kuris yra vienas iš seniausių istorinių muziejų Lietuvoje. Muziejus buvo įkurtas 1922 m. Pirmasis jo direkto-rius ir įkūrėjas buvo Kėdainių apskrities valdybos pirmininkas Valdas Rybelis, atidaręs nemažą savo surinktų senienų kolekciją (apie 1000 eksponatų). Muziejų išlaikė Kėdainių apskrities val-dyba, kuri skyrė 3 nedidelius kambarėlius savivaldybės pastato pirmame aukšte (dabar - M.Daukšos viešoji biblioteka). Muzie-jaus inventorių sudarė 5 virtinos, 3 spintos ir 1 nedidelė lentyna. Ekspozicijai buvo skirti 2 stendai ir 1 lentyna. Ją sudarė arche-ologijos, numizmatikos, etnografijos, gamtos ir istorijos skyriai, ginklų kolekcija bei miestų herbai. Visi muziejaus eksponatai buvo eksponuojami. Nuo 1925 m. muziejui vadovavo biblioteki-ninkė J.Laucytė, o 1934 m. perdavė savo pareigas S.Švalpai. Nuo pat įkūrimo muziejui trūko patalpų. 1931 m. apskrities valdybos komisija konstatavo: „…muziejus sutalpintas viename kambary-je taip, kad beveik visi eksponatai sudėti krūvoje, o lankytojams, ypač didesniam skaičiui, visai nėra kur apsisukti. Reikia kiek ga-lima muziejų praplėsti”. Tais pačiais metais kita komisija nurodė: „skaitykla ir muziejus įrengti labai gražiai, šviesu ir švaru, baldai geri ir gerame stovy…” Kėdainių apskrities savivaldybei dėl lėšų trūkumo muziejų išlaikyti buvo sunku, todėl 1937 m. pradžioje jį savo žinion perėmė neseniai įsikūrusi Kraštotyros draugija, kuri be tiesioginių savo užduočių – eksponatų rinkimo ir jų tvarkymo – turėjo tikslą – apsaugoti senienas bei istorinius paminklus nuo sunykimo. 1939 m. muziejaus prižiūrėtoju paskirtas G. Bobelis. Tuo metu muziejuje buvo sukaupta apie 1800 eksponatų.

Antrojo pasaulinio karo metais muziejus ir jo rinkiniai labai nukentėjo: pasitraukiant naciams dalis eksponatų buvo susprog-dinta ir išgrobstyta. Likę eksponatai buvo sukrauti į sandėlius net keliose vietose. Muziejaus vedėjas G.Bobelis dalį eksponatų išgelbėjo nuo galutinio sunaikinimo ir išgrobimo, tačiau vokiečių padaryti nuostoliai muziejui siekė 563,2 tūkst. rublių. Tik 1945 m. gruodžio pabaigoje muziejui buvo suteiktos patalpos, tačiau jos dar kurį laiką buvo užpiltos Grūdų paruošų punkto grūdais. Pokaryje muziejuje buvo sukaupta apie 5 tūkstančiai eksponatų. Tuometinė sovietų valdžia muziejų naudojo ideologijai skleisti: muziejaus lankytojams buvo aiškinama Stalino ir Lietuvos TSR konstitucijos, penkmečio planai bei rinkimų tvarka. Muziejuje veikė socialistinės statybos, istorijos, liaudies meno ir archeolo-gijos skyriai. 6-7 dešimtmečiais muziejuje buvo organizuojamos

ekskursijos rajono kolūkiečiams bei rajono mokykloms, vedamos istorijos pamokos, organizuojami susitikimai su karo veteranais, pogrindininkais. Muziejui vadovavo O. Mažylienė, V.Račienė, A. Sakauskienė. 1956 m. muziejus persikėlė į kitas patalpas – Tary-bų g. 23, o 1967 m. – į pastatą Tarybinės Armijos g. 45 (dabar – J.Basanavičiaus g.). Čia buvo atliktas kapitalinis remontas, įrengti fondai. Po remonto muziejus naujai atvėrė duris 1969 m. 1977 m. Kėdainių kraštotyros muziejaus filialu tapo evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje buvo įkurta Dailės parodų salė. 1988 m. pati-krinus muziejaus veiklą, buvo nustatyta, kad aplaidžiai vedama eksponatų apskaita, o dalis vertingiausių eksponatų yra dingu-si, todėl buvo pakeista įstaigos vadovė ir beveik visas kolektyvas. Muziejaus direktore paskirta V. Sadauskaitė. Prasidėjus Atgimi-mui, muziejuje buvo rengiamos naujos ekspozicijos apie tarpuka-rio nepriklausomą Lietuvą, tremtinius. 1991 m. Kėdainių kraš-totyros muziejus buvo pertvarkytas į Krašto muziejų, prijungus naujus filialus: M. Katkaus memorialinį muziejų Ažytėnuose, J. Paukštelio memorialinį muziejų, Rotušės dailės galeriją, koncertų salę evangelikų reformatų bažnyčioje. Nuo 1992 m. iki šiol mu-ziejaus direktoriumi dirba R. Žirgulis. Per tą laikotarpį Kėdainių krašto muziejaus struktūroje ir veikloje įvyko nemažų permainų. 1993 m. buvo įkurtas 1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje, 1995 m. restauruota kunigaikščių Radvilų kripta evangelikų reformatų bažnyčioje bei pradėti restauruoti unikalūs XVII a. kunigaikš-čių Radvilų sarkofagai. 2000 m. rugsėjo mėn. muziejus persikėlė į naujas patalpas – buvusį XVIII-XIX a. karmelitų vienuolyną (Didžioji g. 19). Restauruotose patalpose buvo įrengtos naujos ekspozicijų salės, kuriose eksponuojami V.Svirskio kryžiai, uni-kalūs XVII-XVIII a. eksponatai, dokumentai, XIX a. ragų baldų komplektas iš Apytalaukio dvaro. 2001 m. balandžio mėn. už-baigtas kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus tvarkymas. Čia sau-gomi 6 restauruoti sarkofagai. Kol kas tai - vienintelė atkurta XVII a. LDK didikų kapavietė Lietuvoje. 2002 m. rugpjūčio 16 d. duris atvėrė muziejaus Daugiakultūrinis centras restauruotoje XIX a. Mažojoje sinagogoje. 2004 m. rajono savivaldybėje buvo atidarytas Vytauto Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejus, o 2005 m. buvo renovuoti ir atgaivinti rašytojo Juozo Paukštelio namai. Šiuo metu Kėdainių krašto muziejui priklauso 4 filialai: Daugia-kultūrinis centras, kunigaikščių Radvilų mauzoliejus evangelikų reformatų bažnyčioje, J. Paukštelio namai ir V. Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejus. 1988m. Lietuvos žydų bendruomenė dova-nojo Kėdainių miesto savivaldybei išlikusį unikalų XVIII-XIX a. mūrinių sinagogų kompleksą buvusioje mažojoje Sinagogoje. 2002m. duris atvėrė Kėdainių krašto muziejaus daugiakultūrinis centras. Viena iš centro darbo krypčių —profesionalaus meno sklaida. Surengtos 90 fotografijų, tapybos, keramikos ir tekstiles darbų parodos. Džiazo ir klasikines muzikos atlikėjai bei klausy-tojai džiaugiasi puikia koncertų salės akustika ir nepriekaištingu naujo fortepijono skambesiu. Rengiami susitikimai su aktoriais, dainuojamosios poezijos vakarai, muzikinės - literatūrinės kom-pozicijos, knygų pristatymai.

Centro patalpose buriasi įvairios kūrybines organizacijos ir klubai, vyksta konferencijos, seminarai, įgyvendinami kultūrinai - edukaciniai projektai. Rengiamos rajono fotomenininkų ir tau-todailininkų darbų parodos.

Daugiakultūrinio centro tikslas supažindinti visuomenę, ypač jaunimą su įvairių tautų kultūra, tradicijomis, menu, ugdy-ti visuomenės toleranciją. Keletą pastarųjų metų Centras vykdė projektą ,,Kitos tautos šalia mūsų“, kurio metu buvo skaitomos paskaitos apie įvairių tautų papročius ir tradicijas, rengiami kon-certai, tautinių kostiumų ir kulinarinio paveldo pristatymai.

Daugiakultūrinis centras daug dėmesio skiria žydų kultūros pažinimui ir propagavimui. Ši tauta net 300 metų darė nemažą įtaką Kėdainių istorijai. XVIII a. Kėdainiuose buvo toros studijų

3

centras: čia gyveno vyriausieji Žemaitijos rabinai, 1727m. Tal-mudą studijavo Elijahu ben Solomonas Zalmanas, visame pa-saulyje garsus Vilniaus Gaono vardu. XIX a. žydai sudarė pusė miesto gyventojų ir turėjo net 8 maldos namus. Žydai buvo geri amatininkai, prekybininkai, daržininkystės pradininkai Kėdai-niuose. Buvusi Sinagoga, kurioje dabar yra įsikūręs Daugiakultū-rinis centras, buvo pastatyta 1837 m. Joje buvo ir maldos namai, mokykla ir bendruomenes susirinkimų vieta. Šalia esanti Sinago-ga pastatyta XVIII a. pabaigoje. Joje nuo 2004 m. įsikūrusi vaikų dailės mokykla. Gausi žydų bendruomenė buvo nacių sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais, todėl Sinagogos yra pritaikytos švietėjiškoms, kultūrinėms reikmėms.

Pakalbinau vieną Pabėgėlių priėmimo centro gyventoją, tu-rintį papildomą apsaugą Lietuvoje.

Bareq: Kaip manai, ar Lietuva turi daug muziejų?Gyventoja: „Manau, kad turi nemažai. Esu buvęs muziejuose

Kaune, Vilniuje, dabar Kėdainiuose.“ Bareq: „Ar tu prisidėjai prie šio renginio organizavimo?“Gyventojas: „Taip, jau nebe pirmą kartą gaminau tautinius

patiekalus“.Bareq: „Ar anksčiau ką nors žinojai apie Kėdainių miestą ir

daugiakultūrinį muziejų?“Gyventojas: „Ne, prieš tai aš nieko nežinojau apie Kėdainių

miestą, tik girdėjau, kad toks miestas yra“.Bareq: „Ar tavo kilmės šalyje yra panašių muziejų ir kultūri-

nių centrų kaip Kėdainių daugiakultūrinis centras ir muziejus?“Gyventojas: „Man atrodo, kad nėra“. Bareq: „Ar tu dalyvauji Pabėgėlių priėmimo centro organi-

zuojamuose renginiuose?“Gyventojas: „Taip, man įdomu, nes kiekvieną kartą aš sužinau

ką nors naujo“.Pagarbiai,

Bareq

kui nesitikėdama jokios naudos iš to. Nuo senovės Graikijos lai-kų yra švenčiama motinos diena, tada buvo pagerbiama visų die-vų motina Rhea. Ši diena švenčiama visame pasaulyje, tik datos skiriasi. Labai įdomu, kai žinai, kad įvairios kultūros ir tradicijos užfiksavo šios ypatingos dienos dvasią. Motinos diena Lietuvo-je švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį nuo 1928 metų, bet ši šventė žinoma dar iš Lietuvos senovės istorijos. Šią dieną visi vaikai ir vyrai sveikina mamas. Tradiciškai lietuvių mamos yra lepinamos pyragu, kuris primena gėlių puokštę. Lietuviai nau-doja daug įvairių būdų kaip pagerbti mamas per Motinos dieną. Pyragai, saldainiai, gėlės, dovanos, viskas prieinama. Viena drau-gė savo mamai šiais metais Motinos dienos proga padovanojo septynių dienų išvyką į Turkiją. Vilniuje tą dieną vyko daug mu-zikinių koncertų ir kitokių pramoginių renginių, visos mokyklos ir darželiai rengė specialias programas mamytėms, vaikai buvo mokomi vaidinti, dainuoti, šokti, deklamuoti eilėraščius mamy-tėms. Kai stebėjau meilės ir pagarbos bangas nukreiptas į mamas iš Lietuvos žmonių per Motinos dieną, pakeičiau požiūrį į kai kurios dalykus. Atvirai kalbant rytų šalyse yra viena bendra nuo-monė apie Europos šalis. Mes manome, kad europiečiai yra ma-terialistai, jie mėgsta gyventi individualų gyvenimą. Šeimyninis gyvenimas, giminės, meilė ir trauka tarp šeimos narių nėra tokia svarbi jiems. Netgi, mūsų rytų visuomenė mano, kad jeigu kaž-kas iš šeimos narių ilgą laiką gyvena Europoje, jis gali pasidaryti materialistas ir nebenorėti gyventi su vieninga šeima. Jau šešerius metus gyvenu Lietuvoje ir iš arti stebiu socialinį Lietuvos gyve-nimą. Visada domiuosi kultūra, tradicijomis, vykstančiais rengi-niais, kai tik turiu progą pats visur dalyvauju. Dabar žinau, kad rytiečiai susidarė klaidingą nuomonę apie Europos visuomenę.

Gegužės linksmybėsMano brangioji mama, Aš taip tavęs ilgiuosi, Tavo juoko, tavo šypsenos ir tavo prisilietimo,Aš prisimenu, kad tu nušvietei visas mano dienas,Savo besąlygine meile,Man reikia tavęs, kaip mano angelo, Tam, kad visada būtum mano pusėje,Man reikia tavęs, kaip mano angelo.Kad suteiktum mano mintims ramybę,Man reikia žinoti, kad esi šalia manęs,Žinoti, kad dievas yra čia, Net jeigu negaliu tavęs matyti,Jaučiu, kad tu esi šaliaMano brangioji mama,Tu visada mano širdyje,Mano mintyse ir mano maldoje. Aš myliu mano brangi mama!!!

Šiemet gegužės 13 dieną Nepale buvo švenčiama Mamos diena. Šį eilėraštį skiriu savo mamai, kuri gyvena viename kai-me, mano tėvynėje Nepale. Tai gyvenimo likimas, kad gyvenu 12 000 kilometrų nuo savo mamos ir šeimos, bet galiu jausti vi-sas tas akimirkas iš mano vaikystės ir jaunystės, kai mano mama rūpinosi manimi, kad padarytų mane tobulu žmogumi. Vis dar prisimenu, kai buvau vaikas, neklausiau mamos ir visur bėgiojau be šlepečių ar batų ir vis susižeisdavau, tada su ašaromis akyse bėgdavau pas mamą. Mama su meile liesdavo mano žaizdas ir sakydavo, štai kodėl tu visada privalai klausyti vyresniųjų, nuo tų laikų visos mano žaizdos gydavo be jokių vaistų. Tik noriu pasakyti, kad mamos meilė yra ypatinga jėga, kuri gali padaryti viską nedarant nieko. Visos mamos yra aukščiau negu visi kiti, ir jos nusipelno didžiausios pagarbos. Mamos visada yra labai ger-biamos visur, tiek rytų tiek vakarų visuomenėje. Pirmą šių metų gegužės sekmadienį Lietuvoje, kaip ir visada buvo švenčiama motinos diena, o gegužės 13 dieną mano gimtojoje šalyje. Čia yra tik datos skirtumas, jokio skirtumo, kaip Nepalo žmonės ir lie-tuviai švenčia motinos dieną ir kaip mes parodome savo pagarbą mamai. Motinos diena yra ideali galimybė parodyti savo mamai, kaip labai ją myli. Mamos besąlyginė meilė, parama ir pasiauko-jimas padaro ją dievo simboliu. Motinos diena yra proga švęsti motinystę ir padėkoti visoms mamoms už visas mažas ir dideles aukas, kurias mama padovanojo savo vaikui. Visame pasaulyje jeigu kažkas daro gera kitam žmogui, žinoma jis tikisi kažko gero atgal, bet vienintelė mama paaukoja visą savo gyvenimą savo vai-

4

Nežinau apie kitas Europos šalis, bet kaip matau ir jaučiu, šeima ir socialinis gyvenimas Lietuvoje yra labai stiprūs. Tarp šeimos narių dažniausiai yra didelis ryšys, meilė ir pagarba vieni kitiems. Dėl verslo, mokslų, darbo didelė dalis jaunimo gyvena sostinėje, Vilniuje, ir kituose didesniuose miestuose. Tai normalu, nes čia yra daugiau galimybių negu kaimuose. Galimybės yra patrauklus dalykas, bet tai nereiškia, kad jaunimas atsiriboja nuo šeimos. Kai pasitaiko ypatingos progos ar ateina švenčių metas, kaip Kalėdos, Naujieji metai, Velykos, tada didmiesčiai atrodo tušti, kaimai ir užmiesčiai atsigauna, tampa spalvingesni ir jaukesni. Būtent iš šių momentų mes galime spręsti kokie gilūs ir artimi jausmai sieja šeimų narius. Netgi dažniausiai vasarą, kai tik ateina savait-galis, niekas nenori likti mieste, visi lekia į užmiestį aplankyti savo tėvų ar giminaičių.

Man Lietuva yra geriausia vieta gyventi. Pavyzdžiui: Lietuva yra visiškai demokratiška valstybė, kitaip negu kitose šalyse. Čia nėra jokio terorizmo poveikio, nėra ir rasizmo šalyje. Visos pa-grindinės žmogaus teisės ir laisvės yra visiškai garantuotos šalies Konstitucijoje. Visi žmonės, įskaitant užsieniečius ir imigrantus, lygūs prieš įstatymą. Šalis yra natūraliai graži, gamta čia ypatinga. Praktiškai šalyje nebūna natūralių nelaimių, kaip žemės drebėji-mai, cunamiai, nėra sniego lavinų pavojaus, ar purvo nuošliaužų. Auganti ekonomika, stabili politinė padėtis, visa tai yra geri žen-klai tam, kad investuoti pinigus į bet kurios srities verslą. Žino-ma, lietuvių kultūra ir tradicijos tikrai yra nepakartojamos. Nese-niai skaičiau straipsnį BBC naujienose, kad po pasaulinės finansų krizės Lietuva yra pirmoje vietoje tarp Europos valstybių, kurios sėkmingai sumažino nedarbo lygį. Kai čia vyko ekonominė krizė, didelė dalis jaunimo ir užsieniečių, atvykusių su didelėmis sva-jonėmis, buvo nusivylę, bet aš buvau tikras, kad tai nesitęs ilgai. Visgi, yra vienas blogas dalykas, kai kurie ekonomistai pranašau-ja, kad ekonominė situacija Graikijoje, dideli imigrantų srautai bei nedarbo lygis Italijoje ir Ispanijoje gali sukelti didelių soci-alinių neramumų. Šie socialiniai neramumai gali turėti įtakos ir kitoms Europos Sąjungos šalims. Bet kuriuo atveju žmonės turė-tų išlikti optimistiški. Aš tikiuosi, kad Europos Sąjungai pavyks išspręsti šią problemą laiku.

Pagaliau sulaukėme vėlyvojo pavasario, su kuriuo sušilo ir oras. Šis metas yra labai laukiamas visų. Geras oras visada prana-šauja daug pramogų, nuostabaus Vilniaus gatvėse daug pramogų traukia ne tik miesto gyventojus, bet ir svečius iš užsienio. Vasara dar neprasidėjo, bet Vilnius jau pilnas turistų iš daugybės įvairių šalių. Pirmas gegužės savaitgalis nustebino visus renginiais Euro-pos dienos proga. Tai vienas įdomiausių renginių per visus metus tiems, kuriuos domina skirtingos kultūros ir tradicijos Europoje. Taip pat visiems tai yra puiki proga paskanauti įvairaus Euro-pos šalių nacionalinio maisto vienoje vietoje. Per Europos dienos renginius Gedimino prospektas buvo pilnas pristatytų parduotu-vių, restoranų ir barų, kuriose buvo pristatoma ispaniška, vokiška, belgiška, angliška, čekiška, latviška, rumuniška, lenkiška, ven-

griška ir žinoma lietuviška nacionalinė virtuvė. Vinco Kudirkos aikštėje buvo eksponuojama foto paroda, ten vyko ir koncertai skirti Europos dienai pažymėti. Šeštadienį ten vyko muzikiniai koncertai, įžymus Lenkijos atlikėjas į savo pasirodymą įtraukė ir šių metų Europos himną. Taip pat Turkijos atlikėjai pristatė mo-dernaus šokio programą. Gyvoji biblioteka – socialinės integra-cijos nacionalinė institucija pristatė programą „gyvosios knygos“. Ši programa taip pat buvo labai įdomi, čia žmonės turėjo gali-mybę sutikti įvairių socialinių grupių atstovus, pavyzdžiui buvo žmogaus teisių aktyvistai, moterų teisių aktyvistai, politikai, pa-bėgėliai, skirtingų religijų grupės, gėjai, lesbietės, žmonės turin-tys įvairių negalių. Buvo galima iš arčiau susipažinti su kiekviena grupe ir sužinoti, kaip kiekviena iš jų prisitaiko prie visuomenės. Europos dieną šiemet organizavo Europos parlamento informa-cinis biuras, Užsienio reikalų ministerija ir Vilniaus savivaldybė. Tiesą sakant, Europos diena nėra nei Lietuvos kultūrinė nei tra-dicinė šventė, bet čia ji švenčiama kiekvienais metais ir kasmet tampa vis populiaresnė. 1950 metais prancūzų užsienio ministras Robertas Schuman‘as iškėlė vieningos Europos idėją. Jis išleido deklaraciją, kuri apibudina, kad Europa bus kaip vieni namai, ten nebus karo, ir Europa gali būti sėkmingai plėtojama. Šios dekla-racijos išleidimo data yra žymima kaip Europos diena.

Nuo to laiko, kai sužinojau, kas yra Europos diena, tai tapo mano vienu mėgstamiausių renginių, kuris yra švenčiamas Vil-niuje, nes tai yra renginys, kur galime susipažinti su visa Europa vienoje mažoje vietoje, taip pat galime pasijausti lyg aplankėme visą Europą per trumpą laiką. Šeštadienio vakarą apsilankiau Europos dienos renginiuose. Visas Gedimino prospektas ir Vin-co Kudirkos aikštė buvo pilna žmonių. Oras buvo taip pat geras, daugelis lankytojų sėdėjo lauko kavinėse ir gėrė šaltus gėrimus bei kilnojo sklidinas alaus taures. Labai daug rūšių alaus buvo pristatoma iš skirtingų Europos šalių. Vis dar prisimenu, kaip praeitais metais per Europos dieną ragavau danišką nacionalinį patiekalą, kuris vadinosi „Frikadeller“, bet šiais metais nuspren-džiau užsisakyti (ne paragauti, nes šį patiekalą valgau dažnai) lietuvišką tradicinį patiekalą „Šaltibarščius“. Aš labai mėgstu šį patiekalą, nes jis yra labai skanus ir sveikas. Kai atvykau į Lietuvą pirmą kartą, paragavau šį patiekalą pirmą kartą ir buvau sužavė-tas jo spalvos ir skonio. Pirmą kartą atvykus nieko nežinojau apie čionykštį maistą, todėl, kad dar negalėjau nieko suprasti lietuviš-kai. Kauno medicinos universiteto valgykloje paragavau „Šalti-barščių“ pirmą kartą, ir iš karto tai tapo mano mėgstamiausiu pa-tiekalu. Dabar dažnai juos valgau, netgi gaminuosi pats namuose. Tai labai geras maistas, kai lauke šilta. Štai kodėl nusprendžiau rinktis „Šaltibarščius“ per Europos dieną, todėl kad oras buvo la-bai geras ir nenorėjau praleisti progos pasimėgauti puikiu maistu. Užsisakiau „Šaltibarščius“, ir jie kaip visada buvo patiekti su karš-tomis virtomis bulvėmis. Sėdėjau ant suolelio, mėgavausi maistu ir stebėjau turkų šokio pasirodymą. Aš ten sutikau vieną grupę iš skirtingų Afrikos šalių. Jų buvo gal dvidešimt. Jie atvyko čia su cirko pasirodymu, kurį žada pristatyti skirtinguose Lietuvos miestuose. Jie taip pat mėgavosi stebėdami šokio ir muzikos ren-ginį. Dauguma jų vilkėjo megztinius ir striukes, bet oras buvo per daug šiltas. Pamaniau, kad jie atvyko čia iš Afrikos šalių, kur visada oras labai šiltas, taigi jiems buvo šalta netgi prasidėjus šil-tajam pavasario sezonui. Europos dienos renginiai yra socialinės, kultūrinės ir tradicinės vienybės simbolis. Tai puiki galimybė vi-siems žmonėms pamatyti daug Europos šalių meno, kultūros ir tradicijų vienoje vietoje ir vienu metu.

Praeita savaitė buvo labai gera muzikos mylėtojams. Gegužės 19 dieną Vilniuje ūžė gatvės muzikos diena. Tai buvo išties nuos-tabus renginys. Trakų, Gedimino, Vokiečių, Didžioji ir Pilies ga-tvės buvo pilnos muzikantų ir lankytojų. Gatvės muzikos dieną šiais metais aplankiau pirmą kartą. Girdėjau apie ją anksčiau ir

5

pagaliau man teko puiki proga ją pamatyti. Prisimenu, kad tokio tipo muzikos šventės buvo organizuojamos mano gimtojo Ne-palo sostinėje Katmandu prieš dešimtmetį, bet dėl didelių eismo problemų šis renginys buvo uždraustas.

Vilniaus mieste yra puikiai organizuojamas eismas, taigi čia nekyla jokių problemų norint suorganizuoti tokį renginį. Gatvės muzikos dienų tradicija prasidėjo 2007-aisiais gegužės 19-ąją, ją pradėjo garsus Lietuvos atlikėjas Andrius Mamontovas. Daug profesionalių muzikantų kartu su juo išėjo į Vilniaus gatves, kiemus, parkus ir aikštes. Jie surengė puikų šou, su įvairiais savo atsineštais instrumentais atliko populiarius džiazo, roko, folkloro kūrinius. Visas šis renginys buvo A. Mamontovo idėja, tik paskui išpopuliarėjo, jau sekančiais metais ir kiti miestai rengė tokį ren-ginį, šiais metais netgi išplito į kitas šalis. Renginys tampa vis po-puliaresnis. Dabar Ryga, Talinas, Sankt Peterburgas ir Minskas taip pat organizuoja tokį renginį. Šiais metais gegužės devynio-liktąją netgi Gruzijos muzikantai solidarizavosi su lietuviais ir tą pačią dieną surengė gatvės muzikos dieną Tbilisyje. Per trumpą laiką gatvės muzikos diena tapo populiariu renginiu rytų Euro-pos šalyse. Visi pasirodymai surengti per gatvės muzikos dieną yra visiškai nemokami. Visi buvo kviečiami atvykti į Vilnių ir mėgautis gyva muzika. Gatvės muzikos diena yra šventė, įkve-pianti visus, kas moka groti bet kokiu instrumentu, išeiti į gatvę ir prisijungti prie kitų muzikos mylėtojų. Lietuvoje vyksta daug įdomių renginių ne tik šiltuoju metų laiku, bet ištisus metus. Lie-tuviai priima svečius iš viso pasaulio, daug turistų atvažiuoja tam, kad susipažintų su lietuvių kultūra, menu ir tradicijomis. Lietu-viai visada parodo savo svetingumą atvykėliams. Jeigu niekada nebuvote čia, atvykite ir patirkite tai. Labai lengva surasti Lietuvą žemėlapyje, ji tiesiai Europos geografiniame viduryje, Europos širdyje.

Iš trijų Pabaltijo šalių, Lietuva yra labiausiai patraukli užsie-niečiams, studentams, verslininkams bei imigrantams. Lietuva priima daugiau pabėgėlių negu Latvija ar Estija. Daug nežinau apie Latviją ir Estiją, tikriausiai ten taip pat yra geros sąlygos pabėgėliams, bet žinau, kad Lietuva suteikia geras sąlygas ir vals-tybinę paramą tiems, kurie prašo prieglobsčio. Jeigu prieglobsčio prašytojui, buvo suteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga, tai jis gauna pakankamai galimybių įsitvirtinti Lietuvoje visam lai-kui. Prieš dvi savaites sutikau vieną žmogų iš Somalio. Jis atvyko čia prieš devynerius metus, prašydamas prieglobsčio, ir jo prašy-mas buvo patenkintas. Dabar jis gyvena su savo žmona ir sūnumi netoli Klaipėdos esančiame miestelyje. Jis atvyko į Vilnių daly-vauti Afrikos dienų programoje. Kalbėjausi su juo apie tai, koks yra jo, kaip pabėgėlio, gyvenimas Lietuvoje.

Aš: „Labas Abdil, kaip tau sekasi? Kaip tu leidi laiką Lietu-voje?“

Abdil: „Man sekasi gerai, ačiū. Laiką leidžiu čia puikiai. Dabar oras tampa vis šiltesnis ir šiltesnis, taigi gyvenimas yra įdomesnis. Gyvenu kaime, taigi žiemą gyvenimas ten truputį sudėtingesnis, bet vasarą mėgaujamės gyvenimu labiau negu miestiečiai“.

Aš: „Ką tu veiki kaime?“Abdil: „Mano žmonos mama turi daug dirbamos žemės, o aš

ir mano žmona ūkininkaujame ne tik dėl savo poreikių, bet tai taip pat ir mūsų darbas. Vasarą auginame daug įvairių daržovių, žiemą auginame vištas, o produkciją parduodame Klaipėdoje“.

Aš: „Ar tavo žmona lietuvė?“Abdil: „Taip, ji lietuvė, mes susituokėme prieš šešerius metus,

ir dabar auginame ketverių metų sūnų“. Aš: „Ar pajamos iš ūkio yra pakankamos, kad aprūpintumėte

savo šeimą?“Abdil: „Pajamos nelabai didelės, bet kažkaip vis tiek išsiver-

čiame su tuo, ką uždirbame“.

Aš: „Kodėl būtent Lietuvoje prašei prieglobsčio?“Abdil: „Atvykau į Lietuvą nelegaliai iš Rusijos, tiesiog kir-

tau sieną. Vienas agentas atsiuntė mane kartu su viena grupe iš Afrikos, mes buvome 23 žmonės. Apie 17 dienų mes keliavo-me mišku. Tada kariai mus pagavo, dabar galvoju, kad tai buvo Lietuvos pasieniečiai. Jie nuvežė mus į Užsieniečių registracijos centrą Pabradėje, ir ten aš paprašiau prieglobsčio“.

Aš: „Koks buvo tavo pirmas įspūdis, kai atvykai į Lietuvą?“Abdil: „Kai atvykau čia, Lietuva vis dar nebuvo Europos

Sąjungos šalis. Užsieniečių registracijos centre buvo daug prie-globsčio prašytojų iš Pakistano, Rusijos, Turkijos ir Afrikos šalių, bet ten buvo geros sąlygos. Personalas ir socialiniai darbuotojai buvo labai geri ir draugiški. Daugumos prašančiųjų prieglobs-čio ketinimai buvo pabėgti į kitas vakarų Europos šalis. Nežinau kodėl, man patiko ši šalis, ir aš nusprendžiau čia pasilikti. Man buvo suteikta papildoma apsauga. Mano svajonė gyventi Euro-poje išsipildė“.

Aš: „Kaip tau sekėsi po to, kai patvirtino tavo prieglobsčio pra-šymą?“

Abdil: „Tada mane nusiuntė į Pabėgėlių priėmimo centrą Rukloje, integracijos procesui. Ten buvo geros sąlygos, įskaitant ir finansinę paramą, kursus susijusius su darbu bei kalba. Gyve-nimas tapo lengvesnis. Dabar mano gyvenimas visiškai įtvirtintas Lietuvoje“.

Aš: „Kodėl nusprendei išvykti iš savo gimtosios šalies? Kokių problemų ten buvo?“

Abdil: „Dėl besitęsiančio civilinio karo aš netekau savo tėvų ir dviejų brolių. Kai mokiausi sostinėje, ginkluota grupė žmonių atėjo į mūsų kaimą ir labai žiauriai nužudė daug žmonių. Jie nu-žudė ir mano tėvus ir du mažesnius brolius. Taip pat jie padegė mūsų namus. Bijojau grįžti į kaimą ir pabėgau iš savo šalies, kad išsaugočiau savo gyvenimą. Praėjo dveji metai, kol atvykau į Eu-ropą“.

Aš: „Ar dabar jauti, kad tavo gyvybė yra saugi?“Abdil: „Žinoma, šimtu procentų esu užtikrintas, kad čia esu

saugus“. Aš: „Kokie yra tavo ateities planai? Ar pasiliksi čia?“Abdil: „Aš galiu įsivaizduoti savo ateitį Lietuvoje. Planuoju

pradėti savo verslą ir pasilikti čia visam laikui“. Aš: „Ar esi patenkintas savo gyvenimu Lietuvoje?“Abdil: „Žinoma, mano gyvenimas Lietuvoje yra daug geres-

nis negu buvo mano gimtojoje šalyje, ar šalyse, kuriose esu bu-vęs. Galiu pasakyti, kad esu visiškai patenkintas savo gyvenimu Lietuvoje“.

Aš: „Gerai, Abdil, ačiū tau už pokalbį, linkiu tau viso ko ge-riausio“.

Abdil: „Linkiu tau to paties“. Pagarbiai,

Kamal

6

PrancūzijaPrancūzija – oficialiai Prancūzijos Respublika

- šalis Vakarų Europoje, turinti užjūrio teritorijų visame pasaulyje. Šalis iš pietų į šiaurę driekia-si nuo Viduržemio jūros iki Lamanšo sąsiaurio ir Šiaurės jūros, iš rytų į vakarus nuo Reino iki Atlanto vandenyno. Dėl teritorijos formos patys prancūzai savo šalį vadina šešiakampiu. Pietuose Prancūzija ribojasi su Ispanija, Andora ir Monaku, Šiaurėje su Belgija ir Liuksemburgu, šiaurės rytuose su Vokietija, rytuose su Šveicarija ir Italija. Prancūzijos vakarinius krantus skalauja Atlanto vandenynas, pietinius Vidur-žemio jūra. Prancūzijos užjūrio departamentai turi sienas su Bra-zilija ir Surinamu (Prancūzijos Gviana), taip pat su Niderlandų Antilais (San Marino saloje). Prancūziją su Jungtine Karalyste jungia Eurotunelis. Prancūzija ir yra viena iš šalių, kuri įkūrė Europos Sąjungą, ir yra didžiausia pagal plotą ir antra pagal gy-ventojų skaičių Europos Sąjungos šalis. Prancūzija yra Europos Sąjungos, JTO, OESD, NATO, ESBO, PPO, Frankofonijos bei G8 narė. Prancūzijos Respublika yra unitarinė valstybė su stipria prezidento valdžia. Dabartinis Prancūzijos prezidentas François Hollande, išrinktas 2012 m. Prancūzijos sostinė yra didžiausias miestas Paryžius.

Pagal Verdeno sutartį 843 m. sudaryta Vakarų Frankų kara-lystė užėmė panašią dabartinės Prancūzijos teritoriją. Nuo X a. šalis pradeda vadintis Prancūzija. Prancūzijos revoliucija prasidė-jo 1789 m. liepos 14 dieną Bastilijos šturmu Paryžiuje (dabar tai Prancūzijos nacionalinė šventė). 1799 m. respubliką į savo valdžią paėmė Napoleonas Bonapartas, mėginęs užkariauti visą Europą. Per mažiau nei dešimtmetį Napoleonas karais bei sąjungomis užvaldė didžiąją dalį vakarų ir centrinės Europos, iki pralaimė-jimo Tautų Mūšyje 1813 metais netoli Leipcigo. Vėliau buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios 1815 metais pabėgo ir trumpam atgavo valdžią (šis laikotarpis žinomas šimto dienų laikotarpiu). Vėliau buvo galutinai nugalėtas Vaterlo mūšyje 1815 m. kovo 18 dieną ir ištremtas į Šv. Elenos salą, kur 1821 m. mirė.

Per Pirmąjį pasaulinį karą mūšiai vakarų fronte daugiausiai vyko Prancūzijoje, jie pasižymėjo kruvinimu, dažnai naudojant naujas karines technologijas. Žymiausi mūšiai: Pirmasis Mar-nos mūšis, Verdeno mūšis, Somos Mūšis, Antrasis Marnos mū-šis. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 1 dieną Vokietijos invazija į Lenkiją privertė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją paskelbti karą. Bet sąjungininkai nepradėjo masinės atakos, o laikėsi gynybinės pozicijos, tad karą vadino „Keistuoju karu“. 1940 m. gegužės mėnesį prasidėjo mūšis dėl Prancūzijos. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė. 1944 m. Prancūzija buvo išvaduota. 1958 m. Alžyre valdžią užgrobė Prancūzijos armija ir kolonistai, kurie priešinosi nuolaidoms arabų nacionalistams. 1962 m. baigėsi Alžyro karas, po kurio Alžyras tapo nepriklausomas. Nuo 1958 iki 1969 m. Prancūzi-jos prezidentu buvo Šarlis de Golis. 1958 m. prancūzai priėmė Penktosios Prancūzijos konstituciją ir tarp susilpninto prezi-dento valdžią. Dabartinis Prancūzijos prezidentas yra François Hollande.

Prancūzija suskirstyta į 22 žemyninius Prancūzijos regionus ir 4 užjūrio regionus; regionus sudaro 100 departamentų. Taip pat yra kolektyvinės teritorijos bei pietų ir Antarktikos teritori-jos. Žemyniniai regionai; Akvitanija (sostinė Bordo), Aukštutinė Normandija (Ruanas), Bretane (Renas), Elzasas (Strasbūras), Franš Konte (Bezansonas), Korsika (Ajačas), Limuzenas (Li-mošas), Lotaringija (Mecas) ir kiti. Yra 4 užjūrio departamentai: Gvadelupa, Martinika, Prancūzijos Gviana, Reunjonas, 6 užjū-

rio teritorijos (Ramiajame ir Atlanto vandenyne): Majote, Prancūzijos Polinezija, Šv. Bartolomėjaus sala, San Martenas, Sen Pjeras ir Mikelonas, Volis ir Futūna.

Didžiausias šalies miestas yra Paryžius, kurio aglomeracijoje gyvena apie 12 mln. žmonių. Ki-tas stambias aglomeracijas, turinčias daugiau nei 1 mln. gyventojų sudaro Marselis, Lilis ir Lionas.

Yra ir kiti didžiausi Prancūzijos miestai kaip Tulūza, Nica, Nan-tas, Strasbūras, Bordo ir kiti.

Pagal gyventojų skaičių Prancūzija užima trečiąją vietą Eu-ropoje po Rusijos bei Vokietijos ir devynioliktą vietą pasaulyje.

Nuo priešistorinių laikų Prancūzija buvo prekybos, migracijų bei įsiveržimų kryžkelėje. Keturios pagrindinės Europos etninės grupės – prakeltai, keltai (galai bei bretonai), lotynai ir germa-nai (frankai, burgundai, vikingai, vestgotai) maišėsi pasaulyje. Be to nuo XIX a. plūstelėjo nauja migrantų banga. Daugiausiai tai buvo italai, ispanai, belgai, portugalai, lenkai, armėnai, taip pat žydai iš Rytų Europos. Valstybėje gyvena maždaug 6 milijonai šiaurės afrikiečių ir 2,5 milijono juodaodžių. Vienintelė oficiali kalba šalyje yra prancūzų. Neiškaitant nykštukinių šalių, Prancū-zija yra vienintelė Vakarų Europos šalis, turinti tik vieną oficialiai pripažintą kalbą. Nepaisant to, valstybėje yra vartojamos 77 regi-oninės kalbos. Pagal religiją Prancūzijos gyventojų apie 51 proc. yra katalikai, 31 proc. – agnostikai arba ateistai, 10 proc. – kitų religijų atstovai, 4 proc. – musulmonai, 3 proc. – protestantai, 1 proc. – budistai ir 1 proc. – judėjai. Prancūzija yra viena ma-žiau religingų Europos Sąjungos valstybių ir turi patį didžiausią netikinčių jokiais dievais, dvasiomis ir dvasinėmis energijomis žmonių procentą.

Prancūzijos teritorija primena šešiakampę formą. Prancūzijos Viduržemio jūra pietryčiuose ir Atlanto vandenynas (Biskajos įlanka) vakaruose. Sausumos sienų ilgis – 4082 km. Prancūzi-jos paviršius ypatingas tuo, jog šalies viduryje vyrauja lygumos, o aukščiau kalnai driekiasi palei valstybės sienas. Kalnai labai įvai-rūs, vieni seni ir žemi, kiti – jauni ir aukšti. Senus kalnus ir kai kurias aukštumas, pavyzdžiui Bretanės, sudaro kietos kristalinės uolienos. Prancūzijoje taip pat yra aukščiausia Europoje smėlio kopa – 114 m. 60 procentų Prancūzijos teritorijos yra didesnia-me kaip 250 m. aukštyje. Beveik visą tokią žemę sudaro banguo-tos lygumos, tarpais su kalvomis dideliais upių slėniais. Bretanės ir Normandijos regionai šiaurės vakaruose kalvotesni, jų kranto linijos labai vingiuotos. Likusi dalis kalnuota – stambiausi kalnų masyvai yra Pirėnai pietvakariuose, Centrinis masyvas ir Alpės pietryčiuose.

Dauguma didžiųjų upių – Sena, Garona, Dordonė – teka į Atlanto vandenyną, sudarydamos plačius ir derlingus slėnius. Šiaurės ir vakarų upės vandeningos ištisus metus, daugelis jų su-jungta kanalais. Iš Alpių į Viduržemio jūra teka vandeningiausia Prancūzijos upė – Rona. Šiaurės rytuose šalies siena teka Reinas, šiaurėje yra Mozelio, Maso Šeldės aukštupiai. Dauguma upių prasideda Centriniame masyve. Alpių ir Pirėnų upės teka giliais slėniais, vandeningiausios vasarą. Didelių ežerų šalyje nėra. Di-džiausi ežerai telkšo Alpėse, tarp jų didžiausi laikomas Ženevos ežeras, tačiau didžioji jo dalis priklauso Šveicarijai. Nedideli eže-rai telkšo Alpėse, centriniame masyve. Lygumose natūralių ežerų beveik nėra. Miškai dengia 27 proc. šalies teritorijos. Dauguma jų auga kalnuose. Šiaurėje ir vakaruose būdingi plačialapių miš-kai, kuriuose auga kaštonai, ąžuolai, beržai, liepos, bukai, aukš-čiau kalnuose auga ir spygliuočiai. Pietiniuose regionuose auga palmės, citrusiniai krūmai. Laukinės gyvūnijos išlikę nedaug, tik Alpėse dar sutinkamos lapės, elniai, stirnos, miškuose yra šernų. Gausu paukščių, Prancūzijos pakrančių maršose susirenka gau-sūs būriai praskrendančių paukščių. Europinėje Prancūzijoje yra

7

įsteigti 6 nacionaliniai parkai, dar 3 yra jos užjūrio valdose. Taip pat įvairiuose šalies regionuose įsteigti regioniniai parkai.

Didžioji Prancūzijos dalis yra vidutinių platumų klimato zo-noje. Pietrytinėje šalies dalyje vyrauja subtropinis Viduržemio jūros klimatas. Nors ten lietinga žiema ir sausa vasara, didžio-sios Prancūzijos dalies klimatas priklauso nuo vietos ir reljefo, taip pat didelę įtaką daro Šiaurės Atlanto srovė. Apskritai beveik visoje Prancūzijoje klimatas yra švelnus. Vidutinė metinė tempe-ratūra yra tarp 10 laipsnių (šalies šiaurėje, Lotaringijoje, Žuroje, Alpėse ir žemiau ) ir 16 laipsnių šilumos (Viduržemio jūros pa-krantėje, Korsikoje).

Prancūzija priklauso pirmaujantiems pramoniniams kraš-tams. Prancūzija turi šeštą pagal dydį pasaulio ekonomiką po JAV, Japonijos, Vokietijos, Kinijos ir Jungtinės Karalystės. 90 proc. jos ploto dirbama, todėl ji pirmaujanti šalis žemės ūkio produkcijos srityje. Prancūzija yra svarbi branduolinės energijos gamintoja. Šalyje apie 80 proc. energijos yra pagaminama ato-minėse elektrinėse. Vienas iš penkių prancūzų dirba ir gyvena kaime. Pagrindinių pramonės šakų, ypač energetikos pramonė, iki šiol yra kontroliuojama valstybė. Vyno gamyba yra viena iš svarbiausių Prancūzijos pramonės šakų. Taip pat joje yra išplėto-ta sunkioji, chemijos pramonė, gaminami automobiliai, lėktuvai, tanklaiviai. Prancūzija garsėja vaistų, parfumerijos, kosmetikos, tekstilės, galanterijos prekėmis. Turizmas yra taip pat labai svarbi pramonės šaka. Turistus šalis traukia savo miestais (ypač turistų lankomas yra Paryžius), paplūdimais, pajūrio kurortais, slidinėji-mo kurortais ir kaimo regionais, kuriuose žmonės grožisi jų gro-žiu ir ramybe.

Prancūzijos kultūra viena įtakingiausių Europos kultūrų, ku-rios vaidmuo sustiprėjo viduramžiais ir ypač XVII a., kai madas ir taisykles Europai diktavo Paryžius, kuris išlaiko mados ir meno sostinės reputaciją iki šių dienų. Tuo metu susisiekimo, aristo-kratų ir paprasčiausiai išsilavinusių žmonių bendravimo kalba tapo prancūzų. Prancūzijoje gimė ir kūrė, tokie žymus žmonės kaip: Aleksandras Diuma, Viktoras Hugo, Žiulis Vernas, Molje-ras, Denisas Didro, Marselis Prustas, Šarlis Pero; filosofai Rene Dekartas, Volteras, Blezas Paskalis, Anri Bergsonas, Šarlis Mon-teskje; mokslininkai Luji Pasteras, Pjeras Ferma, Žanas Šampo-lijonas; keliautojas Žakas Kartje, Adolfas Žoanas; menininkai Edgaras Dega, Gustavas Dorė; architektai Gustavas Eifelis, Fili-beras Debormas; Dailininkai Anri Tuluz de Lotrekas, Eduardas Mane, kompozitoriai Šarlis Kamilis Sen Sansas, Šarlis Guno, Žoržas Bizė.

Prancūzų literatūra ir poezija klestėjo XVIII a. ir XIX a. Gar-siausi autoriai XVIII a. buvo Volteras, Denisas Didro ir Žanas Žakas Ruso. Šarlis Pero buvo vaikų istorijų rašytojas. Žymiausi jo darbai - „Batuotas katinas“, „Pelenė“, „Miegančioji gražuolė“.

Prancūzijoje paprastai sukuriama daugiausiai kino filmų iš visų Europos šalių. Kanų kino festivalis yra vienas reikšmingiau-sių ir garsiausių kino festivalių visame pasaulyje. Nėra atskiros prancūziškos architektūros, ji vystėsi kartu su kitomis kaimyni-nėmis Europos šalimis. Prancūzijoje yra statinių ir įvairių epochų ir laikotarpių kaip Romos imperijos laikų, romantikos, gotikos, renesanso, baroko ir modernizmo. Prancūzija ilgai buvo laikoma Europos meno ir muzikos centru. Šalis turi įvairią vietinę liau-dies muziką, taip pat stilius, kurios sukūrė imigrantai iš Afrikos, Lotinų Amerikos ir Azijos. Šiuolaikinė populiarioji prancūzų muzika - hip hopas, elektroninė muzika ir pop muzika.

Prancūzijoje 1938 m. vyko III pasaulio futbolo čempiona-tas, o 1960 m. – I Europos futbolo čempionatas, 1984 m. – VII Europos futbolo čempionatas, 1988 m. – XVI pasaulio futbolo čempionatas.

Prancūzijos virtuvė laikoma viena populiariausių Europoje. Būdingas virtuvės bruožas dabar – įvairių produktų gamyba ir

būdai. Populiarios ir žalios salotos su padažais. Užkandžiams mėgstami omarai, juodieji ikrai, šalta kepta kiauliena, rūkyta briediena, daržovių ir vaisių salotos. Patiekalams vartojami mėsos produktai: veršiena, jautiena, aviena, paukštiena, žvėriena, rečiau – kiauliena. Mėsa dažniausiai verdama, kepama ir troškinama. Prie jos atskirai duodama artišokų, žaliųjų salotų, kopūstų arba pomidorų ir agurkų salotų. Iš laukinių paukščių mėsos gaminami virti fazanų mėsos kukuliai, keptas laukys su dešrelėmis. Mais-to gamybai naudojami vynai, konjakai, likeriai. Sriubos daugiau paplitusios skaidžios ir pertrintos. Mėgstamos žuvienės, ypač pajūrio kraštuose. Mėgstamos skaidrios sriubos - rūgštynių, pe-tražolių, pupelių, žirnių, karštieji patiekalai – kotletai, kukuliai iš žuvų, paukštienos kepsniai, antrekotai, karbonadai. Gana popu-liarūs valgiai ne tik iš kiaušinių, įvairūs omletai, tačiau ir saldie-ji patiekalai – ledai, suflė, putėsiai, tortai, kompotai. Prancūzai nevengia ir įvairių padažų. Ruošiami garnyrai iš kruopų, kefyro, grietinės, varškės su grietine, grietinėlės. Šalies virtuvėje naudo-jama retai šaldyta arba konservuota žuvis. Patiekalai dažniausiai gaminami iš šviežios žuvies. Prie žuvies atskiriame inde paprastai tiekiamas padažas, kurių prancūzai yra sumanę labai daug. Pran-cūzų virtuvė neįsivaizduojama be baltojo ir raudonojo natūralaus vynuogių vyno, kuris tiekiamas prie kiekvieno patiekalo, net ir į gaminamus patiekalus; vyno, konjako, likerio, pilama dažnai, bet po nedaug. Tuo patiekalas įgauna ypač pikantišką skonį. Tradi-ciniai saldieji patiekalai – plakta grietinėlė su cukrumi, šviežių ir konservuotų vaisių kompotai, ledai. Nacionaliniai prancūzų patiekalai – morkų sriuba, kepta ėriena, vėgėlių salotos su greipf-rutais, normandiški blynai, neplakta kiaušinienė su žalių žirnelių, košė, pyragėliai su daržovėmis, greipfrutų suflė. Prancūzai mėgs-ta šaltuosius ir karštuosius užkandžius bei karštuosius patiekalus. Gaminami sumuštiniai, dažniau sluoksniuoti ir užkandžiai.

Interviu paėmiau iš vieno Pabėgėlių priėmimo centro gyven-tojo.

Gubani: „Sakykite prašau, iš kur Jūs esate?“Pabėgėlis: „Aš esu iš Čečėnijos“.Gubani: „Ar galite pasakyti, koks yra Prancūzijos valstybės

vadovas?“Pabėgėlis: „Žinau, kad neseniai Prancūzijoje buvo prezidento

rinkimai. Anksčiau valstybės vadovas buvo Nikolas Sarkozy, da-bar - François Hollande“.

Gubani: „Sakykite prašau, ar Jūs kada nors buvote Prancūzi-joje?“

Pabėgėlis: „Taip, aš buvau Prancūzijoje ir ne vieną kartą. Aš buvau pas savo giminaites, miestelyje netoli iš Paryžiaus“.

Gubani: „Prancūzijos sostinė yra Paryžius. Gal ką nors žinote apie Paryžių?“

Pabėgėlis: „Prancūzijos sostinė – didžiausias miestas Pary-žius. Miestas visame pasaulyje gerai žinomas dėl daugybės is-torinių paminklų bei savo unikalios kultūros. Paryžiuje yra daug tarptautinių organizacijų būstinių, labai išvystytas turizmo sek-torius, daug aukštųjų mokyklų, universitetų, akademijų. Paryžius yra lyg mados ir meno sostinė nuo senų laikų. Geriausiai žinomi Paryžiaus pastatai – Eifelio bokštas, Triumfo arka, daug bažny-čių. paminklų.

Gubani: „Kokius garsiausius Prancūzijos rašytojus Jūs žino-te?“

Pabėgėlis: „Garsiausias visame pasaulyje Aleksandras Diuma, kuris parašė „Trys muškietininkai“, „Grafas Montekristas“, Vik-toras Hugo su „Paryžiaus katedra“, vaikų rašytojai Žiulis Vernas, Šarlis Pero. Pastarasis parašė nemažai pasakų vaikams, kaip „Ba-tuotas katinas“, „Pelenė“, „Miegančioji gražuolė“.

Gubani: „Kaip Jūs galvojate, kokia svarbi pramonės šaka Prancūzijos ekonomikoje?“

Pabėgėlis: „Sunkoka man spręsti apie pagrindinę ekonomi-

8

kos šaką. Kiek žinau Prancūzija garsėja savo sūriais, tačiau gami-na ir automobilius. Prancūzija turi nemažai atominių elektrinių. Prancūzija garsėja parfumerijos, kosmetikos, tekstilės, galanteri-jos prekėmis“.

Gubani: „Gal kada ragavote prancūziškų patiekalų? Gal turi-te mėgstamiausią patiekalą?“

Pabėgėlis: „Aš nesu išrankus maistui. Kai svečiavausi pas gi-

minaičius Prancūzijoje, jie pagamino kiškienos troškinį su virto-mis bulvėmis. Man visai patiko. Tik, kad kiškienos nelabai nenu-sipirksi parduotuvėje, o miške nepagausi...:)“

Gubani: „Ačiū Jums už pokalbį. Sėkmės“. Pabėgėlis: „Jums taip pat sėkmės“.

Pagarbiai,Gubani

Motinos diena ir motinos meilė vaikui

Kiekviena šalis, kiekviena visuomenė turi savo kultūrą, tradi-cijas, šventes ir jas švenčia. Mažiau ar daugiau Motinos diena yra švenčiama beveik visose pasaulio valstybėse. Skirtumas tik kada ir kaip Motinos diena yra švenčiama. Lituvoje Motinos diena švenčiama pirmą gegužės sekmadienį, Amerikoje švenčiama kie-kvienais metais antrą gegužės sekmadienį, o Rusijoje švenčiama paskutinį lapkričio sekmadienį. Taip pat motinos diena švenčia-ma Nepale, per „Tamsiojo mėnulio” pilnatį Baiskh mėnesiais (Nepalo kalendorius) (balandžio - gegužės mėnesiais). Motinos diena Nepale vadinama „Mata Tirtha Aunshi”.

Motinos diena yra puikus būdas parodyti mamai, kokia dide-lė meilė jai. Motinos besąlygiška meilė, palaikymas ir pasiaukoji-mas priverčia mylėti ją. Motinos dieną dėkojame mamai už visus mažus ir didelius darbus, kuriuos ji padarė dėl mūsų. Be to, ar žinojote, kad Motinos diena yra švenčiama per amžius. Tikima, kad antikos graikai švęsdavo Motinos dieną pavasarį, šlovindami Rhea visų dievų motiną, dovanodami medaus pyragus, gėles ir gėrimus. Motinos diena yra diena, skirta pripažinti besąlygišką motinos meilę, paramą ir pastangas auginant vaikus. Ši diena švenčiama visame pasaulyje skirtingomis dienomis. Be to, šven-timas taip pat skiriasi priklausomai nuo šalies. Įdomu sužinoti, kaip skirtingos kultūros ir tradicijos užfiksuoja šios dienos ypa-tingą dvasią.

Motinos diena - tai šventė, skirta pagerbti motinas ir moti-nystę, motinos saitus ir motinų įtaką visuomenėje.

Lietuviai Motinos dieną švenčia pirmą gegužės sekmadienį. Tradiciškai Lietuvoje per Motinos dieną iš pat ryto važiuojama ant jau mirusių mamų kapų padėti gėlių ir uždegti žvakutes, parodyti, kad prisimenam, mylime, gerbiame ją ir pasiilgstame. Vėliau būna tradicinė šeimos vakarienė, kurios metu esamos mo-tinos pagerbiamos dovanojant pyragą, gėlių puokštę.

Pakalbėkime apie nepaliečių tradicijas per Motinos dieną. Nepalo žmonės visada buvo orientuoti į šeimą. Jie labai didžiuo-jasi savo senovės tradicija dėl vieningos šeimos. Toks tvirtas ben-dravimo būdas yra ne tik religinių mokymų įtaka, bet ir dėka įvairių švenčių bei ceremonijų, kurios suburia šeimą ir stiprina šeimyninius ryšius Nepalo visuomenėje.

Viena iš švenčių Nepale yra „Mata Tritha Puja“, kuri ver-čiama kaip „Motinos diena“ . Ši šventė švenčiama paskutinėm balandžio mėnesio dienom arba gegužės pradžioje. Tai diena, kai rodomas dėkingumas savo motinai už besąlygišką meilę ir pastovų palaikymą.

Šią dieną kiekviename name labai daug veiklos visiems, ne-priklausomai nuo amžiaus. Tai nėra religinė ceremonija. Tą dieną raginama pagerbti mamas, nes mama yra būtent tas asmuo, kuris išlaiko šeimą vieningą per negandų, nesėkmių ar sėkmių vėjus. Net maži vaikai perka mamoms dovanas už savo santaupas. Sū-nūs ir dukros, gyvenantys atskirai nuo tėvų, atvažiuoja aplankyti mamų su dovanomis ir saldumynais, praleisti su jomis laiką. Tai diena, kai ištekėjusios moterys gali susitikti su savo mamomis. Tai iškilminga diena, kai visą dieną mėgaujamasi valgymu, gėri-mu, bendravimu ir šokimu.

Mata Thirtha yra reikšminga žmogaus gyvenime. Motina yra labai svarbus asmuo kiekvieno gyvenime. Ši diena suteikia kie-kvienam vaikui galimybę parodyti savo jausmus mamai. Nepalie-čiai švenčia Mata Thirtha nuo senovės. Būtent Mamos dieną jie vadina Mata Thirtha. Tai diena, skirta atminti gyvas ar mirusias mamas.

Nepaliečiai švenčia šią dieną aplankydami savo mamas, vai-šindami jas vaisiais, saldumynais, jogurtais ar pan. Tačiau daž-niausiai dukterys vaišina mamas vaisiais, saldumynais, jogurtais ir kietai virtais ar keptais kiaušiniais; sūnūs dažniausiai nelanko mamų, nes gyvena kartu su tėvais ir vakarais visi šeimos nariai susirenka kartu pagerbti mamą.

Ši diena yra pati linksmiausia ką tik ištekėjusiai moteriai, nes jos gali aplankyti savo mamas bei atnešti joms daug dovanų ir maisto. Dažniausiai jos apsirengia geriausiais savo drabužiais, pasipuošia brangiausiais papuošalais. Šia dieną Nepale galima pamatyti daug pasipuošusių moterų.

Dukros ir sūnūs, kurių mamos yra mirusios, aplanko Mata Thirtha, esančią apie 15 km. į vakarus nuo Katmandu Thankoto pusėje ar kitas šventas vietas Nepale, kad pagerbtų savo miru-sias mamas. Mata reiškia mama, Thirtha reiškia šventa vieta. Tad Mata Thirtha reiškia šventą vietą, kur galima aplankyti savo mi-rusias mamas. Pasak antikinės legendos Mata Thirtha anksčiau valdė piemenų karalius. Vienas piemuo labai kentėjo dėl savo mamos mirties ir ėjo melstis bei siūlyti mamai dovanų į mišką prie tvenkinio. Stebuklingai išniręs mamos veidas priėmė jo do-vanas. Dėl to ši vieta ir pavadinta Mata Thirtha, nes daugelis ir dabar ten keliauja bei tikisi išvysti mirusių mamų veidus. Nors ir neišvysta, viliasi, kad atvykę į šventą vietą suteiks ramybę mirusių mamų sieloms. Dėl šios priežasties ir keliauja žmonės į šią šventą vietą iš tolimiausių šalies kampelių.

Nepaliečiai, negalintys atvykti į Mata Thirtha, važiuoja į Pas-hupati į Katmandu ar į kokią kitą šventą vietą, esančią Nepale pagerbti savo mamų. Pashupatyje būna išsirikiavę šimtai kuni-gų, kad priimtų dovanas iš tūkstančių sūnų ar dukterų, kurias jie skyrė savo mamoms. Kiekvienas atvykėlis perka dovanų rinkinius Pashupatyje ir stoja į eilę, kad perduotų mamoms dovanas per kunigus. Tačiau dažnai šias dovanas paima ne kunigai, o apsišau-kėliai. Tad atvykėliai stengiasi įsitikinti, kad dovanas perduoda kunigams, o ne apsišaukėliams. Kai kurie kunigai net patys at-vyksta į namus paimti dovanų.

9

Motinos meilė vaikuiSantykiams tarp motinos ir jos vaikų neprilygsta jokie kiti

santykiai pasaulyje. Vaiko sąryšis su mama prasideda nuo to, kai vaikas pirmą kartą pažiūri mamai į akis ir paliečia ją. Ryšys tvirtėja, kai juodu kuo daugiau praleidžia laiko drauge. Motinos meilė yra nesavanaudiška ir nuoširdi, kurios jokia kita meilė ne-gali pakeisti. Kaip padėka mamai už jos nesavanaudišką meilę ir rūpestį yra mamos diena, švenčiama visame pasaulyje. Šią dieną viena iš geriausių dovanų – vaiko padėka mamai už tai, ką ji yra padarius dėl mūsų.

Motinos meilė savo vaikui yra kaip niekas kitas visame pa-saulyje. Jai nėra įstatymų, gailesčio, standartų laužymo. Be kalbos gali išreikšti jėgą, grožį, didvyriškumą ir motinos meilės didybę. Motina - tai kažkas visiškai naujo. Kai kurios mamos yra švel-nios, kai kurios piktos, tačiau jų meilė yra ta pati, o begalinėje mamos širdyje visada rasite atleidimą. Motinos visada turi galvo-ti už du: už save ir už savo vaiką.

Geriausias dalykas vaikui jo gyvenime – turėti gerą mamą. Jie yra palaiminti su tokia specialia ir tauria motinos dovana, ir mes visi turime mamą, kuri atvedė mus į pasaulį. Bet moteris tai dar nėra motina. Motina tampama tada, kai suteikiama vaikui gyvy-bė. „Vaiko gimimas tai kartu ir motinos gimimas. Ji niekada prieš tai neegzistavo. Kaip moteris taip, egzistavo, bet ne kaip motina. Motina -tai kažkas visiškai naujo.“

Tikrosios meilės savo vaikui apraiškos1. TyrumasMotinos meilė yra pati tyriausia žemėje. Tai rodo didžiausias

pasiaukojimas nuo to laiko, kai moteris pagimdo iki kol miršta, nes motina turi rūpintis vaiku nuo tada, kai jis dar įsčiose ir ap-glėbti meile. Mažylio rūpinimasis prasideda nuo pirmo jo širdies dūžio, kai reikia sergėti naktimis jam karščiuojant, patarti paau-gliui patyrus pirmąją meilę.

2. BesąlygiškumasVisa tai yra daroma be tikėjimosi kažką gauti atgal, nebent

tik mylinčio vaiko apkabinimą. Iš kur žinoti motinai, kaip vaikas elgsis su ja būdamas suaugęs? Ar jis gerbs ją ar ne, ar rūpinsis ja sentavėje ar paprasčiausiai pamirš ją? Tačiau motinai tai visiškai nerūpi. Jai svarbu suteikti savo vaikui saugumą, išsilavinimą, sto-gą virš galvos. Motina suteikia savo vaikui daug daugiau nei kad pati turėjo.

3. Geriausia priežiūraMotinos priežiūra vaikui yra pati geriausia. Dėl vaiko ji gali

paaukoti net savo gyvybę. Tad vaikas gali jaustis visiškai saugus būdamas su mama. Motina yra kaip jauna liūtė, sauganti savo vaiką. Nedrįsk jos erzinti! Giliai širdyje ji turi motinišką instink-tą, kupiną tikros meilės, ir tai padaro ją stipriausiu žmogumi.

4. AtleidimasMotinos širdis yra tokia didelė, kad ji visuomet yra pasiruo-

šusi atleisti savo vaikui jo padarytas klaidas.5. Geriausias ir tikras draugasMotina yra geriausia draugė, kokį mes galime turėti. Ji visada

palaikys mus, užstos, kai mums bus blogai ar gerai. Jos meilė ir palaiminimas yra visuomet su mumis.

Aš susitikau su moterim iš Uzbekistano, kuri gyvena Jona-voje. Jie atvyko gyventi į Lietuvą prieš ketverius metus. Dabar jų šeimoje yra keturi asmenys: du vaikai ir tėvai. Jie dirba ir gyvena Jonavoje. Turėjau galimybę pasikalbėti su ja apie Motinos dieną jos šalyje ir apie tai, kaip ji švenčiama ten.

Aš: „Labas, Zeynab! Puiki diena! Kaip tu gyvuoji, kaip praėjo diena? Kaip tavo vaikai?“

Zeynab: „Labas! Malonu tave matyti po tiek metų. Aš neblo-gai gyvuoju. Dabar viskas gerai, gražus oras, saulė, vėjas. As pati

nedirbu, bet mano vyras dirba. Tad, kaip ir viskas gerai. Mano vyresnysis sūnus pradėjo lankyti darželį, tad pati turiu šiek tiek daugiau laisvo laiko. Taip ir bėga mano dienos“.

Aš: „Man taip pat malonu tave matyti po tiek laiko. O kuo už-siima Omaras, koks jo darbas?|

Zeynab: „O, tu nežinai? Jis virėjas. Įsidarbino virėju vienoje kavinėje“.

Aš: „Malonu girdėti, kad pagaliau gavo geresnį darbą. O kodėl tau nepabandžius dirbti?“

Zeynab: „Man svarbiau yra prižiūrėti vaikus, ypač jaunėlį, nuo kurio negaliu nuleisti akių, nelieka laiko darbui. Geriau aš pamaitinsiu vaikus, prižiūrėsiu juos, pagaminsiu maisto vyrui, juk jie visi savaip dirba, tiesa?“

Aš: „Tiesa. O tu žinai, kad Lietuvoje gegužės pirmą jį sekma-dienį yra švenčiama Motinos diena? Ar Jūs turit tokią šventę savo šalyje?“

Zeynab: „O taip. Mūsų šalyje, Uzbekistane, taip pat švenčia-ma Motinos diena. Bet mes kasmet ją švenčiam antrą gegužės sekmadienį“.

Aš: „Tikrai? Ar pasiilgsti tu savo mamos?“Zeynab: „Žinoma, kiekvieną dieną aš ilgiuosi savo mamos, o

ypač per Mamos dieną. Tą dieną aš noriu pamatyti savo mamą, būti su ja visą dieną. Bet aš esu čia, toli nuo savo Tėvynės. Tad, tai neįmanoma“.

Aš: „Ar bandei skambinti savo mamai, pasveikinti ją su Ma-mos diena bei parodyti jai savo pagarbą?“

Zeynab: „Taip. Kai mūsų šalyje buvo švenčiama Mamos die-na, aš paskambinau mamai anksti ryte, pasveikianu ją, ir mes ple-pėjom per Skype daugiau nei dvi valandas. Visuomet nusiunčiu jai dovaną“.

Aš: „Tai malonu klausyti, kad tu taip myli ir gerbi savo mamą. Iš tikrųjų, kiekvienas sūnus, dukra privalo gerbti ir padėti mamai už tai, ką ji padarius dėl mūsų. Mama – didžiausia Dievo dovana mums. Linkiu tau sėkmės ir sėkmingo gyvenimo Lietuvoje“.

Zeynab: „Tau taip pat. Palaikykime ryšį. Linkiu tau geros dienos, iki“.

Pagarbiai,Isha