rieš riešut liai - riesesgimnazija.lt2016 - 2017 m. m. nr.4 laikraštˇleidžia b˛relio...

2017 m. kovas - balandis

Riešėsriešutėliai

2016 - 2017 m. m. Nr.4 Laikraštį leidžia būrelio

„Jaunieji žurnalistai“ nariai

Atšilo. Pakvipo pavasariu. Kaitri saulutė spigina kaip vasarą, beria skaisčius spindulius. Čia saulėta, čia apsiniaukė, pajuodo saulės takas skaistus ir pabiro ant atšilusios žemės pavasarinis sodrus lietus. Drumzlinas vanduo grioveliais teka į upes. Šiltas vėjelis džiovina žemę, oras kvepia drėgme. Sužeistu berželio kamienu ėmė tekėti sula, jau girdėti varnėno daina. Po krūmais šypsosi baltos snieguolės, pabudo žibutės. Jų gležni pumpurėliai nusišypso saulutei. Išsiskleidžia tyri mėlyni žiedeliai. Pavasaris – tai pats gražiausias metųlaikas! Aleksandra, 8a Aistės iliustracija

SAULUTĖ

Saulutė negaili šiltų spindulių,-

Jau aušta pavasario rytas,

Paukštelių giesmių suvirpintas.


Ir skleidžias pirmieji rasoti žiedai,

O karklyne lakštutė užgieda.


Jau aušta pavasario rytas.

Tijos (7a) iliustracija Ugnė Remeikaitė, 8a


Trioletas – labai griežtos sandaros posmas, lyrikos žanras. Jį sudaro aštuonios eilutės, pirmoji eilutė būtinai sutampa su ketvirtąja ir septintąja, o antroji – su aštuntąja. Paskaitykite ir įvertinkite aštuntokių sukurtus trioletus.

Pavasaris

Ateik, pavasari, į mūsų širdis,

Žiemos nelaisvėje laikytas,

Patiesk Velykoms žalią skarą.

Ateik, pavasari, į mūsų širdis.

Nuplauki įtampą, pralinksmink mus

Ir gerumu visus sušildyk.

Ateik, pavasari, į mūsų širdis,

Žiemos nelaisvėje laikytas.

Livija, 8a Adrijos iliustracija

Rožės

Raudonos, baltos ar geltonos,

Kartu jos žydi nuostabiai –

Lyg užklydę rojaus angelai.

Raudonos, baltos ar geltonos –

Vis tiek jas skina taip šaltai,

Pamiršta, jog jos greit nuvysta.

Raudonos, baltos ar geltonos,

Kartu jos žydi nuostabiai.

Medeinė Ugnė B., 8a

Kotrynos iliustracija


TALENTŲ ŠOU ATGARSIAI

Kovo mėnesį Riešės gimnazijoje vykęs Talentų konkursas sulaukė daug dėmesio: jame savo talentus panoro atskleisti ne tik pradinukai, bet ir vyresniųjųklasių moksleiviai. „Riešės riešutėlių“ jaunosios žurnalistės pakalbino keletąkonkurso dalyvių. Į žurnalisčių klausimus atsakė Barbora (8b), šokanti baletą,Aleksandra (9a), džiuginanti muzikiniais gabumais, Luka (9a), Jonas (9a), besidomintys kinu, Laurynas (1d) - pasaulio šalių vėliavų žinovas. Kas Jus paskatino dalyvauti talentų šou? Barbora: Aš kiekvienais metais dalyvauju šitame konkurse, tiesiog man patinka šokti ir žavėti kitus. Aleksandra: Draugai ir mokytojai, nes iš pradžių aš nenorėjau dalyvauti, bet kažkaip įkalbėjo. Luka, Jonas: Auklėtoja, kuri pranešė, kad vyks talentų šou, ji davė pasiūlymąsukurti video, nuotraukas parodyti. Laurynas: Mane paskatino mano tėtis. Kada pradėjote domėtis šia veikla? Barbora: Domiuosi nuo pat mažens, kai pamačiau nuotrauką ant sienos, kurioje buvo mergina su balerinos suknele. Pasakiau mamai, kad noriu tokios pačios, mama atsakė: „Eik į baletą“. Taip ir išmokau šokti. Aleksandra: Muzika aš domiuosi gana senai, pradėjau groti nuo devynerių metų.Jau esu baigusi muzikos mokyklėlę ir dabar pradėjau lankyti kitą.Luka, Jonas: Jau gal metai ar pusė.Laurynas: Hmm... gal kokių šešerių metų.Ką apie Jūsų pomėgį sako tėvai ir draugai? Barbora: Tėvai sako, kad šokis lavina kūną. Bendraklasiai ir draugai sako tą patį.Aleksandra: Tėvai mane palaiko ir manim didžiuojasi kaip ir mano draugai. Luka, Jonas: Tėvai padrąsina, o draugai keistai žiūri. Laurynas: Jie manimi didžiuojuos, palaiko. Ar ketinate savo pomėgį ateityje sieti su profesine veikla? Barbora: Su profesine veikla gal nelabai, abejoju. Aleksandra: Neplanuoju, bet ateityje ketinu išbandyti kitus muzikos instrumentus. Luka, Jonas: Taip. Laurynas: Neketinu, tai tik pomėgis. Ar esate savo talentą rodę už mokyklos ribų? Jei ne, ar ketinate tai padaryti? Barbora: Esu dalyvavusi užsienyje konkursuose ir neblogai sekėsi, dar esu dalyvavusi konkursuose ir su kita šokių grupe. Aleksandra: Taip, esu važiavusi su mokytoja į vaikų namus ir ten dainavau. Luka, Jonas: Nesame, tačiau bandysime dalyvauti . Laurynas: Ne, nesu. Dėkojame už atsakymus. Interviu parengė Livija, Aleksandra, Ugnė, Gabrielė, Medeinė


MŪSŲ KŪRYBATAŠKUOTOJI

Buvo gražus rytas. Pavasaris nudažė medžius žaliai, apdovanojo mišką pumpurėliais bei gėlėmis. Visą mišką atgaivino savo gražumu.

Pamažu atsibudo žvėreliai. Štai ir stirna atsikėlė. Ji skabė žolę ir ką tik pražydusias gėles. Praėjus valandėlei ir visas miškas prabudo. Genys pradėjo kalti medį, lapė sėlino po mišką, o ežys pupsėjo pievoje. Vidurdienį, kai visu skaistumu nušvito saulė, miško gyventojai kai kąpastebėjo. Po jauna, mažyte eglute augo grybas. Jis buvo ryškiai raudonas, su baltais it sniegas taškučiais ir turėjo baltą sijonėlį. Visi apžiūrinėjo grybą. Atšokavo kiškelis. Jis pamatęs suskubo jį išrauti ir sukramtyti pietums. Pasididžiavęs nuliuoksėjo namo. Tą dieną jo nebuvo girdėti... Kitą rytą kiškelis vėl nepasirodė. Susijaudinę žvėreliai nuėjo jo aplankyti. Įėję paklaiko: zuikelis gulėjo išbalęs, be jėgų ir iš tiesų atrodėnekaip. Žvėreliai kuo greičiau iškvietė miško gydytoją – mešką. Ši pasakė, kad kiškelis apsinuodijo grybu, kurio pavadinimas – musmirė.Visi siaubo apimti galvojo, kad su kiškeliu teks atsisveikinti, bet meška nuramino, kad miške auga gėlė, galinti išgydyti ilgaausį, tad pasiuntėgyvatę su ežiu jos ieškoti. Gyvatė su ežiuku suskubo į kelionę. Kiti žvėrys pasiliko laukti. Jie laukė visą naktį, bet gyvatė su ežiu vis negrįžo. Ryte kiškelis visai nusilpo... Pradėjo kilti saulė. Ar suspės didvyriai grįžti, ar jau reikės su zuikeliu atsisveikinti? Ir tada pro duris įžengė didvyriai su lauktąja gėlyte. Meška sutrynė gėlytę ir įbėrė į stiklinę vandens. Zuikis išgėrė vaistus. Po geros savaitės pasveiko ir vėl striksėjo po mišką.

Meda Norberta Jablonskytė, 5cMartynos (7a) iliustracija


DRAMBLIUKAS

Šiame pasaulyje yra daug įvairiausių daiktų – gyvų, negyvų,reikšmingų, nesvarbių. Kiekvienas turime ir numylėtą daiktą, net jei tai tik karoliukas ar kojinės. Juose slypi daugybė prisiminimų, jie ypatingi. Ir aš turiu tokį daikčiuką. Tai – drambliukas.

Liusė – nedidukas pliušinis drambliukas. Mama man jį nunėrėseptintojo gimtadienio proga. Tai nebuvo staigmena – mama leido pasirinkti spalvas, akutes. Kaip džiaugiausi pagaliau turėdama mamos rankų darbo žaisliuką! Baltas kūnelis buvo papuoštas mėlynų gėlyčių su geltonais viduriukais lapeliais, blizgančios akutės atrodė gyvos, ausytėsapvedžiotos mėlynais siūlais. Trumpos kojytės buvo itin mielos, kiekvieną puošė gėlytės lopinėlis. Net uodega buvo supinta! O drambliukas minkštas minkštas lyg pagalvėlė… Kartais norėdavosi imti

ir pasnausti su šiuo nuostabiu žaisliuku.

Reikėtų paminėti, kad gėlytėsant drambliuko man buvo itin reikšmingos: atrodė, kad žydri žiedlapiai – dangus, o geltonas viduriukas – saulutė. Na, o likusios kūno vietos – baltos lyg prisiminimų debesėlis…

Liusė mano ,,prisiminimų debesėlis”, nes kiekvieną naktį ji laukdavo lovos kamputyje, ir, kai miegodavau, kaupdavo prisiminimus. Drambliukas išgyveno viską su manimi, nes kai grįždavau namo, Liusėvisada būdavo ten, kamputyje lovos, kamputyje išgyvenimų. Keliaudama visada pasiimdavau drambliuką su savimi, kad prisiminčiau namus. Įsivaizdavau, kad Liusė apgins mane nuo pabaisų.

Taigi, man šis žaisliukas svarbus, nes jame saugomos gražiausios vaikystės akimirkos.

Emilija Misiuk, 6a

Martynos (7a) piešinys


,,LUKTERĖK, AŠ TUOJAU ATVAŽIUOJU!”

Juozapėlis buvo šeštokas ir mokėsi didelėje mokykloje mieste. Jam neblogai sekėsi mokslas, jis gerai sutarė su bendraklasiais. Šįmet į klasęatėjo naujokas – Petriukas. Šis iš karto pranoko visus ir tapo mokytojųnumylėtiniu. Juozapėliui tai nerūpėjo, tačiau kiti mokiniai buvo pasipiktinę ir nepatenkinti. Juos truputėlį nervino Petriuko protingumas, jie jam pavydėjo, todėl bendraklasiai pradėjo juoktis iš naujoko, pravardžiuoti, kartais net mušti Petriuką ir gadinti jo daiktus. Netrukus šis tapo tylesnis, nebekėlė rankos per pamokas ir pietavo vienas valgyklos kamputyje.

- Ei, snargliau! – kartą šmaikštavo klasės ,,kietuolis“ Nojus. – Girdėjau, tavo mamytė išskrido į Ameriką, kad tavęs atsikratytų.

- Ji ten dirba,- tyliai pasakė Petriukas. - Taip, taip, tikrai, - pašaipiai atsakė vienas iš Nojaus draugų.- O, manau, tėtis su ja išsiskyrė, nes pamatė tavo bjaurų veidą!

Visi prapliupo juoktis, o Petriukas movė laukan. Juozapėlis visa tai matė.Jam pagailo Petriuko, tad nusprendėnuskriaustajam paskambinti.

- Sveikas, kur esi? - Prie tilto… - Lukterėk, aš tuojau atvažiuoju! - Ne, ne, turiu reikalų!

Tačiau Juozapėlis jau padėjo ragelį,čiupo striukę ir nulėkė autobusų

stotelės link. Jis puikiai žinojo, kodėl Petriukas nuėjo prie tilto ir buvo pasiruošęs sustabdyti jo veiksmus... Patyčios. Jie seniai juokėsi iš Petriuko, tačiau šiandien pasielgė itin įžūliai. Netrukus Juozapėlis išlipo iš autobuso ir kaip vėjas nuskriejo tilto link. Tolumoje jis jau matė, kaip Petriukas kelia koją per turėklus...

-Petriuk, palauk! - sušuko Juozapėlis. Jis jau buvo prie pat Petriuko. – Gal nori šokolado ir arbatos?

Išalkęs ir sušalęs berniukas, kiek suabejojęs, sutiko pasėdėti su Juozapėliu. Šis, bandydamas nukreipti draugo dėmesį, pradėjo jįkalbinti. Netrukus jie abudu kalbėjosi. Patyčios po truputį atslūgo. Išdykėliai suprato, kad Petriukui nerūpi jųpikti žodžiai. Petriukas niekada nepamiršo, kaip jį išgelbėjo draugas.

Emilija Misiuk, 6a


ŽIBUOKLĖS ŽIEDAS

Po tiršto rūko skraiste po truputį dygsta pirmoji pavasario žolė.

Paukštelio giesmių pažadinti bunda medžiai ir puošiasi jau sprogti pasiruošusiais pumpurais, švelniais it debesėlis kačiukais. Mieguistos skruzdėlės jau pradeda tvarkyti savo būstą. Pasitraukia saulęuždengiantis debesėlis ir spindulėliai švelniai kutena bitutės sparnelius. Ji, tyliai dūgzdama, pabunda. Kiek pasimėgavusi šiluma bitė pradeda skraidyti po mišką.Tirpstančio sniego balutėje pamato svajonės žydrumo dangų ir po jįtingiai plaukiojančius debesėlius. Bitutė skrenda toliau. Pro šalįpraplasnoja nerūpestingasis drugelis ir stumteli bitutę į orą. Ji jau taip aukštai, kad girdi miško himną giedančius paukštelius, genį, kaip būgnininką stuksenantį ritmą į beržo kamieną. Atrodo, negali būti akivaizdžiau – pavasaris! Tačiau kur gėlytės? Bitutė pradeda abejoti savo sprendimu pabusti. Kas bus, jei žolytei nepavyks laiku iškelti mėlynosios vėliavos? Bitutė pradeda neramiai klaidžioti po tingiai bruzdantį mišką. Kur, kurgi žibutės? Ji klausė darbščiųjųskruzdėlyčių, tingiojo drugelio. Ji klausėvarnų, kuosų, zylių bei kovų. Ji klausėvoveraitės, kiškio, stirnų bei dar daugybės miško gyventojų, tačiau visur gavo tokį patį atsakymą:„Nežinau, dar nemačiau“. Pavargo bitutė. Liko jėgų tik nusileisti ir užmerkti akis. Tai padariusi bitė atsipalaiduoja. Skaniai kvepiančioje lovelėje ji užsikloja antklode, kuri plona ir švelni lyg žiedlapiai! Pilna džiaugsmo bitutė pramerkia akis. Taip! Ji atrado pirmąją pavasario žibuoklę! Pilna energijos ji pradėjo garsiai dūgzti. Kiti miško gyventojai taip pat nudžiugo pamatęmėlynąją pavasario vėliavą. Žibuoklė visus įtikino, kad atėjo pavasaris ir ragino džiaugtis, švęsti. Ji buvo lyg mėlyna saulutė miško žalumoje. Mūsų gyvenime irgi galima rasti žibučių. Jos išsiskiria iš kitų savo sielos bei minčių grožiu, originalumu. Po truputį žibutės nyksta, todėljas reikia saugoti – tiek miške, tiek gyvenime. Emilija Misiuk, 6a

rieš riešut liai - riesesgimnazija.lt2016 - 2017 m. m. nr.4 laikraštˇleidžia b˛relio...

Documents