sportas nr6 (2013m)

3 p.

7 p.

15 p.

16 p.

Nr. 6 (975) 2013 RUGPJŪTIS

OLIMPINĖ SVAJONĖ

Australijos lietuvis 21 metų Andrius Belkus pasirinko golfo žaidėjo kelią. „Labai norėčiau atstovauti Lietuvai, tačiau nežinau, ar gaučiau pilietybę, nes mano tėtis gimė Vokietijoje“, – sakė golfo profesionalas. 9 p.

www.sportas.info

LIETUVOSTAUTINIOOLIMPINIOKOMITETOŽURNALAS

Nr. 6 (975555555)))))))) ))))) )))))) )))))) )) )))))))) )))) ) ))))))))))))))))))))))

O

ŽVILGSNIS

POMĖGIS

TALENTAI

BAZĖS

Šalies plaukimo federacijos prezidentas Tomas Kučinskas džiaugiasi, kad auga nauja plaukikų karta, galinti padovanoti Lietuvai dar daugiau pergalių.

Į Europos čempionatą Slovėnijoje keliaus ne tik Lietuvos krepšinio rinktinės nariai ir jų gerbėjai. Ten darbuosis ir 72 metų Alfonsas Jakimavičius.

Dmitrijus Leopoldas savo auklėtinio pasaulio jaunių dviračių treko čempiono Svajūno Jonausko talentą lygina su Rūtos Meilutytės.

Visais metų laikais veikiančiame „Fanų“ stadione Vilniuje netrukus iškils tribūna ir pastatas, kuriame bus ir pirtis, ir parduotuvė, ir biuras.

Sau

liaus

Čirb

os n

uotr.

12–13 p.

Po didžiulio susidomėjimo sulaukusio mūsų šalyje

surengto Europos jaunimo (iki 19 m.) futbolo

čempionato vėl užvirė ginčai – kas vis dėlto

Lietuvoje populiaresnis: futbolas ar krepšinis?

15 p.

ĖBAZĖS

io mpionosu p

Fanų“ ibūna

ų

r

Po didžiulio susidsulaukusio mū

surengto Europos(iki 19 m.

čempionato vginčai – kas

Lietuvoje populfutbolas ar kr

2 LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS 2013 RUGSĖJIS

LEIDĖJAVšĮ „Sporto leidinių grupė“Įmonės kodas 300093445Olimpiečių g. 17 LT-09237 VilniusTel. 8 5 275 2791Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

DirektoriusArtūras GimžauskasTel. 8 698 82 421

Vyr. redaktoriusMarius GrinbergasTel. 8 686 09 700

REDAKCIJAMarytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Ingvaras [email protected]

REKLAMARasa JankeliūnienėTel. 8 646 83 314Faksas 8 5 278 4349El.p. [email protected]

BUHALTERIJAFinansininkėOna RatkevičienėTel. 8 5 273 [email protected]

Tiražas

ISSN 1392-9259Indeksas 0237

Spausdino UAB „Lietuvos ryto“spaustuvė

Už reklamos turinį ir joje pasitaikančias įvairaus pobūdžio klaidas redakcijaneatsako.

4000

ATGARSIAI 99Italijos mieste Turine vykusiose pasaulio veteranų sporto žaidynėse Lietuvos asociacijos „Penki žiedai“ nariai iškovojo 99 medalius (35 aukso,

40 sidabro, 24 bronzos). Iš viso žaidynės sutraukė net 28 000 dalyvių.„Kai iš prezidentės rankų gauni medalį už nuopelnus Lie-tuvai, nežinau, kaip galima atsisakyti žaisti rinktinėje.

Žinoma, NHL – pirmoje vietoje. Bet jei mes nepateksime į atkrintamąsias varžybas ir su sveikata viskas bus gerai,

žinoma, atvažiuosiu. Klubas „New Jersey Devils“ neturėtų prieštarauti šiam mano norui.

Trumpam į gimtinę užsukusiam 35 metų ledo ritulininkui DAINIUI ZUBRUI prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.

PENKIAKOVININKĖS

BILIARDO RINKTINĖ

BROLIAI LAPATIUKAI

PAULIUS GALKINAS

TINKLININKĖS

Ieva Serapinaitė Kinijoje iškovojo šiuolaikinės penkiakovės pasaulio jaunių (iki 19 m.) čempionato auksą. O kartu su seserimi dvyne Emilija bei Aurelija Tamašauskaite laimėjo sidabro medalius estafetėje ir buvo trečios komandų rikiuotėje.

Lietuvos atstovai Pijus Labutis, Remigijus Kavalnis, Kęstutis Žadeikis ir Eimantas Šveikauskas tapo Europos jaunių (iki 17 m.) amerikietiškojo biliardo vicečempionais. Tai geriausias rezultatas Lietuvos biliardo istorijoje.

Broliai Vytautas ir Andrius Lapatiukai užėmė ketvirtąją vietą pasaulio jaunių (iki 18 m.) irklavimo čempionate Trakuose ir pakilo aukščiausiai iš lietuvių. Pirmenybėse iš viso dalyvavo 798 sportininkai iš 59 valstybių.

Pasaulio jaunių graikų-romėnų imtynių čempionate Serbijoje sidabro medalį svorio kategorijoje iki 63 kg iškovojo Paulius Galkinas. Tai aukščiausias mūsų šalies sportininkų iki 18 metų rezultatas pasaulio čempionatuose.

Monika Povilaitytė ir Ieva Dumbauskaitė užėmė ketvirtąją vietą Vilniuje vykusiame Europos jaunimo (iki 20 m.) paplūdimio tinklinio čempionate. Varžybose dalyvavo po 32 vaikinų ir merginų poras iš 28 valstybių.

Taifūno Trami sutrikdytas šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionatas Taivane baigėsi Lietuvos sportininkų triumfu. Moterų varžybose auksą iškovojo prieš paskutinę rungtį – bėgimą ir šaudymą – vos 19-a buvusi Laura Asadauskaitė, o vyrų varžybas laimėjo Justinas Kinderis.Donato Biliaus („Lietuvos rytas“) piešinys

e-e. e i, ų i.

3LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2013 RUGSĖJIS

Marytė Marcinkevičiūtė[email protected]

Pasaulio plaukimo čempionatas, vy-kęs Barselonoje, Lietuvai dovanojo daugybę emocijų. Daugiausia gerų, nes Rūta Meilutytė iškovojo auk-so ir sidabro medalius, pasiekė du planetos rekordus. Tačiau buvo ir nusivylimų. Iš viso pasaulio pirme-nybėse dalyvavo devyni mūsų šalies plaukikai.

Čempionatą iš arti matė ir praėjusių metų rudenį Lietuvos plaukimo fede-racijos prezidentu tapęs verslininkas Tomas Kučinskas..

Kaip vertinate mūsų šalies plaukikų pasirodymą pasaulio čempionate? – paklausėme T. Kučinsko.

Esame be galo laimingi dėl įspūdin-go Rūtos pasirodymo. Manėme, kad ji yra pajėgi patekti ir į 50 m distan-cijos laisvuoju stiliumi finalą. Tačiau matydami, kokia didžiulė konkuren-cija, plaukiant krūtine, Rūtą mes sau-gojome, ji nedalyvavo šioje rungtyje.Mūsų vilčių truputėlį nepateisino Giedrius Titenis – tikėjomės, kad vie-noje iš rungčių, o gal ir dviejose, jis plauks fi nale. Kaip sakiau, R. Mei-lutytė buvo pajėgi patekti ir į 50 m distancijos laisvuoju stiliumi fi nalą. Tačiau čia yra didžiulė konkurenci-ja, dominuoja didžiosios valstybės – JAV, Prancūzija, Rusija, Anglija, o dėl apdovanojimų rungtyniauja net 1 144 plaukikai, atstovaujantys 181 šaliai, todėl vien patekti į pusfi nalį – didelis laimėjimas.

Kiti mūsų plaukikai pasiekė savo rezultatus arba buvo arti jų. Tai – mūsų jaunimas. Ypač džiaugiamės Europos jaunimo čempionu 18-me-čiu Danu Rapšiu. Jis 200 m distanci-joje prasiskverbė į pusfinalį ir užėmė 14-ąją vietą. Kiti jaunieji plaukikai – Ugnė Mažutaitytė, Povilas Straz-das – taip pat pasirodė taip, kaip iš jų ir tikėjomės.Galbūt kiek prasčiau sudalyvavo Jū-ratė Ščerbinskaitė ir Raminta Dvariš-kytė. Jūratei šie metai buvo labai sun-kūs, ji baigė mokyklą, laikė abitūros egzaminus ir dabar rengiasi studijuoti Anglijoje Plimuto universitete ir treni-ruotis jo plaukimo centre. Jos rezulta-tams įtakos turėjo treniruočių metodi-kų ir aplinkos pasikeitimas.

Kaip Lietuvos plaukimo federacija pagerbė pasaulio ir olimpinę čempi-onę R. Meilutytę?

Barselonoje po Rūtos laimėto aukso medalio surengėme kuklią pagerbimo ceremoniją. Vienas iš mūsų federacijos rėmėjų, jis kol kas nenori būti įvardy-tas, žada paremti Rūtą 100 tūkst. litų. Ji tais pinigais galės naudotis, kai su-lauks 18 metų.Didžioji mūsų metų šventė įvyks metų pabaigoje, kai Rūta sugrįš į Lietuvą švęsti Šv. Kalėdų. Esame numatę surengti gražią plaukimo vi-suomenės šventę, jos metu pagerbsi-me ne tik Rūtą, bet ir visus kitus pui-kiai pasirodžiusius mūsų jaunuosius plaukikus.

Ką parodė šis pasaulio čempionatas ir kokių pamokų gavote?

ŽVILGSNISRRUGUGSĖSĖJIJISS20201313 RRUGUGSĖSĖ

Pasak TOMO KUČINSKO, norint neatsilikti nuo geriausiųjų pasaulio plaukikų, reikalinga aukščiausio lygio ir brangi technika.

Čempionatas dar kartą išryškino rink-tinės technines bei medicinos proble-mas. Matėme, kaip dirba kitų šalių rinktinės ir kokių jos turi medicinos priemonių. Išskyrus Rūtą, mūsų plau-kikai dar atsilieka startuodami ir atlik-dami posūkius. Norint neatsilikti nuo geriausiųjų pasaulio plaukikų, reikalinga aukš-čiausio lygio ir brangi technika, po-vandeninis fi lmavimas, geriausių pa-saulio plaukikų bibliotekos. Rugsėjo mėnesį visi sėsime ir galvosime, ką su tais ištekliais, kuriuos turime, galime nuveikti, kad mūsų sportininkai sė-kmingai galėtų rengtis Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms.Kokių nors labai ypatingų dalykų nenuveiksime, nes biudžetas yra li-mituotas. Nepaisant to, kad 20 proc. ir daugiau biudžeto susirenkame iš privačių rėmėjų, mums to per maža, kad priartėtume bent jau iki europi-nio lygio.

Sakoma, kad tegul nors vienos fede-racijos atstovai iš olimpinių žaidynių ir pasaulio čempionatų parveža auk-so medalį, ir to užtenka. O jums?

Kiekviena federacija turi realiai įver-tinti savo gebėjimus. Sportininkams reikia sudaryti adekvačias sąlygas rengtis svarbiausiems metų startams. Labai rimtas faktorius – sėkmė, nes dabar per aukšto rango varžybas plaukiant ar bėgant viską lemia šim-tosios dalys. Mes tikrai vienu medaliu nepasiten-kinsime. Esame užsibrėžę tam tikrus tikslus ir juos stengsimės įgyvendinti. Turime daug puikaus jaunimo – 17–19

metų plaukikų kartą, Lietuvai galinčią padovanoti daug gražių pergalių.

Kai federacijos viceprezidentas Jonas Algimantas Juozaitis jus įkalbinėjo tapti Lietuvos plaukimo federacijos prezidentu, nelabai norėjote. O ar da-bar nesigailite, kad juo tapote?

Aš neatsikalbinėjau, o paprasčiausiai visiškai neturėjau laisvo laiko dar vie-nam projektui. Nei po Atėnų, nei po Pekino olimpinių žaidynių. Tačiau po Londono žaidynių trečią kartą neatsi-sakiau. Tikrai nieko nesigailiu, nes pats labai mėgstu sportą. Ir ne tik plaukimą, bet ir visas sporto šakas. Domiuosi jų rezultatais, kole-gų laimėjimais. Jaunystėje irgi spor-tavau: buvau plaukikas ir penkia-kovininkas, tapau Lietuvos trikovės čempionu. Plaukimo rinktinės narys nebuvau, įvykdžiau pirmą atskyrį. Plaukiojau kartu su Raimundu Ma-žuoliu.Sportuoti baigiau anksti, nes man mokslas buvo svarbiau už sportą. Vadovauti federacijai yra kur kas len-gviau nei didžiulei įmonei. Sportas suteikia daug įspūdingų akimirkų. Mes visi mokomės dirbti komandoje, stipriname federaciją iš vidaus. Rūpinamės jaunimu, įgyvendiname vaikų mokymo plaukti programą, no-rime atlikti gerų socialinių projektų. Į federaciją atvedame naujų žmonių, stengiamės išnaudoti buvusius Plau-kimo federacijos vadovus. Galbūt no-rėtųsi geresnio darbo ir susiklausymo su kitomis sporto organizacijomis. Bet esu optimistas ir viliuosi, kad ateityje viskas tik gerės.

o – s--ė

2Pasaulio

čempionate Barselonoje R. Meilutytė iškovojo du medalius –

100 m nuotolio krūtine auksą ir

50 m krūtine rungties sidabrą. Abiejų

distancijų pusfi nalyje

šešiolikmetė lietuvė pasiekė pasaulio

rekordus – 1 min. 4,35

sek. (100 m) ir 29,48 sek.

(50 m).

Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Tomas Kučinskas žino, ko reikia sportininkams, nes ir pats išbandė ne vieną sporto šaką

Lietuvos plaukimo federacijos vadovai T. Kučinskas (dešinėje) ir M. Špokas (kairėje) lankėsi Plimute, kur treniruojasi R. Meilutytė ir keli kiti mūsų šalies plaukikai.



Kokia nuotaika naujuosius mokslo metus pasitinka Lietuvos moksleiviai sportininkai?

Nauji mokslo metai kiekvienam mokiniui – naujų galimybių ir tolesnės pažangos metas. Manau, kad mokiniai sportininkai šiuos mokslo metus pasitinka optimistiškai nusiteikę. Be galo džiugūs Rūtos Meilutytės rezultatai nuteikia pakylėtai, skatina kiekvieną sportuojantį mokinį siekti dar geresnių rezultatų. Džiaugiamės, kad Švietimo ir mokslo ministerijai pavyko atnaujinti šešis sporto aikštynus, jais džiaugiasi Mažeikių r. savivaldybės Viekšnių gimnazija, Švietimo ir mokslo ministerijos VšĮ Panevėžio profesinio rengimo centras, Zarasų r. savivaldybės Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija, Radviliškio r. savivaldybės Radviliškio Lizdeikos gimnazija, Skuodo r. savivaldybės Ylakių gimnazija ir Kauno r. savivaldybės Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija.2013 m. pagal Švietimo įstaigų atnaujinimo programą sporto aikštynams skirta 3 375 000 litų valstybės biudžeto lėšų, prisidėjo ir savivaldybės.

Jau kuris laikas kalbama, kad bendrojo lavinimo mokyklose

būtinos ne dvi, o trys kūno kultūros pamokos per savaitę. Ar kada nors ledai pajudės iš vietos?

Bendruosiuose ugdymo planuose yra numatyta galimybė visiems mokiniams papildomai rinktis jų pomėgius atitinkančią aktyvią fi zinę veiklą. Mokyklos mokiniams papildomą fi zinę veiklą siūlo iš neformaliojo švietimo arba iš mokinių ugdymo poreikiams tenkinti skirtų valandų. Remiantis Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro duomenimis, mokyklos per praėjusius mokslo metus iš neformaliojo švietimo valandų didžiausiąją dalį skyrė sportiniams būreliams.

Pirmus metus dirbate švietimo ir mokslo viceministre, esate atsakinga už sportą, su kokiomis mintimis, tikslais sėdote į šią kėdę?

Džiaugiuosi, kad man tenka kuruoti mokinių neformalaus ugdymo sritį. Labai svarbios dalykinės žinios, bet ne mažiau svarbi yra ir popamokinė mokinių veikla. Juk didesnę savo dienos dalį jie praleidžia mokykloje, todėl svarbu, kad tinkamai būtų organizuojamas ne tik formalaus ugdymo procesas, bet ir popamokinė veikla.Šiuo metu vyksta bandomasis

projektas „Pasirenkamojo vaikų švietimo fi nansavimo modelio sukūrimas ir išbandymas savivaldybėse“. Vaikų neformaliojo švietimo fi nansavimo modelis pirmiausia buvo išbandytas keturiose – Anykščių, Klaipėdos, Panevėžio r.bei Panevėžio miesto – savivaldybėse. Įdiegtas naujasis fi nansavimo modelis leistų racionaliau ir efektyviau išnaudoti jau turimą savivaldybių įstaigų ir organizacijų tinklą bei turimus resursus, tuo galėtų pasinaudoti ir sporto mokyklos bei organizacijos

Kurios moksleivių sporto problemos šiandieną yra pačios aktualiausios?

Sportas yra švietimo dalis, nes ugdomas ne tik sporto meistriškumas, bet ir vaiko, paauglio gyvenimo įgūdžiai. Ugdoma ištvermė, kantrybė, siekiant rezultato, be abejo, sveikatingumas ir užimtumas. Esu tikra, kad tai, ką gali valstybė ir mes, atsakingi asmenys, investuodami į vaiką, paauglį, jaunuolį, – yra labai svarbus indėlis ir jis negali būti skaičiuojamas jokiais fi nansiniais vienetais. Nesvarbu, kokią veiklą mokinys pasirenka, t. y. sportinę, meninę, kūrybinę ar kitokią, svarbiausia,

POKALBIS EDITA TAMOŠIŪNAITĖ save vadina sporto mėgėja, laisvalaikiu ji važinėja dviračiu, žaidžia tenisą, mėgsta plaukioti.

ŠVIETIMO IR MOKSLO VICEMINISTRĖ EDITA TAMOŠIŪNAITĖ„Sportas yra švietimo dalis, nes ugdomas ne tik sporto meistriškumas, bet ir vaiko, paauglio gyvenimo įgūdžiai. Ugdoma ištvermė, kantrybė, siekiant rezultato, be abejo, sveikatingumas ir užimtumas. Esu tikra, kad tai, ką gali valstybė ir mes, atsakingi asmenys, investuodami į vaiką, paauglį, jaunuolį, – yra labai svarbus indėlis ir jis negali būti skaičiuojamas jokiais fi nansiniais vienetais.

kad mes padėtume ugdyti visų mūsų jaunųjų piliečių gebėjimus ir tenkinti jų poreikius.

Ar galima jus vadinti sporto žmogumi?

Esu mėgėja. Sportuoju laisvalaikiu, per atostogas, kartais vakarais. Dažnai pasivažinėju dviračiu, žaidžiu tenisą, mėgstu plaukioti. 2009–2011 m. vadovavau Vilniaus miesto savivaldybės Sporto skyriui. Įgijau neįkainojamos patirties, dirbdama ne tik su mokiniais, sporto mėgėjais, bet ir su profesionaliais sportininkais. Ši patirtis leidžia man toliau aktyviai ir efektyviai darbuotis sporto srityje Švietimo ir mokslo ministerijoje.

Lietuvoje didelio atgarsio sulaukia Lietuvos mokinių olimpinis festivalis. Jo globėjais iki šiol buvo prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė. Koks pagrindinis jo tikslas?

Festivalio organizatoriai ir fi nansiniai rėmėjai – Švietimo ir mokslo ministerija, Kūno kultūros ir sporto departamentas bei Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, o pagrindinis krūvis tenka Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centrui, savivaldybėms, bendrojo ugdymo mokykloms.

Tradiciniame Lietuvos mokinių olimpiniame festivalyje dalyvauja šimtai tūkstančių moksleivių.pliadisfoto.lt nuotr.

SPORTAS YRA ŠVIETIMO DALIS


Į Europos čempionatą keliaus ne tik Lietuvos krepšinio rinktinės nariai ir jų gerbėjai. Ten darbuosis ir 72 metų ALFONSAS JAKIMAVIČIUS. 7p..

2013 m. pagal Švietimo įstaigų atnaujinimo programą sporto aikštynams skirta 3 375 000 litų valstybės biudžeto lėšų, prisidėjo ir savivaldybės

Panaikinus Lietuvos mokinių ir studentų sporto centrą, įkurtas Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras (LMNŠC), kuriame yra Kūno kultūros ir sportinio ugdymo skyrius. Dirba septyni specialistai, o anksčiau buvo 25. Olimpinio festivalio tikslas – įtraukti mokinius į pilietinį, tautinį ugdymą per sporto sąjūdį, skatinti mokinius nuolat mankštintis, sąmoningai rūpintis savo sveikata ir fi ziniu tobulinimusi, sieti mokymąsi ir poilsį su fi ziniu aktyvumu, populiarinti olimpinį sąjūdį, mokinių garbingos kovos ir kilnaus elgesio principus. Aštuntojo mokinių olimpinio festivalio atidarymas vyko 2012 m. gruodžio 12 d. Ignalinos Česlovo Kudabos pagrindinėje mokykloje. Šiais mokslo metais festivalyje dalyvavo 59 savivaldybės, apie 200 tūkst. mokinių iš 1 013 mokyklų. Festivalio programoje –22 sporto šakos, vyko 241 zoninė, 88 tarpzoninės ir 59 fi nalinės sporto šakų varžybos, iš viso – 388 renginiai. Mokiniai dar dalyvavo piešinių ir fotografi jos konkursuose.Tradiciškai Lietuvos mokinių olimpinio festivalio uždarymas ir komandų nugalėtojų apdovanojimas vyksta Tarptautinės olimpinės dienos šventės metu. Šių metų birželio 22 d. Vilniuje prie Baltojo tilto buvo įteiktos 177 taurės nugalėtojų komandų kapitonams ir sportiniai prizai mokykloms – olimpinio festivalio laimėtojoms.Olimpinio festivalio fi nalines varžybas fi nansuoja Švietimo ir mokslo ministerija, medalius ir

taures įsteigia Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, sportinius prizus mokykloms nugalėtojoms dovanoja Kūno kultūros ir sporto departamentas. Be olimpinio festivalio, LMNŠC sporto mokymo įstaigoms rengia Lietuvos pirmenybes ir čempionatus, o profesinio mokymo įstaigoms – žaidynes.

Nuo kūno kultūros pamokų atleidžiama gana daug mokinių, ką ministerija mano daryti šiuo klausimu?

Nuo kūno kultūros pamokų nėra atleidžiama, tiesiog mokinys skiriamas į specialiąją parengiamąją medicininę fi zinio pajėgumo grupę, kurioje fi zinis aktyvumas pritaikomas pagal kiekvieno galias ir gydytojo rekomendacijas. Išimtiniais atvejais, kai mokinys mokosi namuose, jam judėti padeda medicinos darbuotojai, o ne kūno kultūros mokytojai.

Kiek dabar Lietuvoje yra bendrojo lavinimo mokyklų ir kiek jose dirba kūno kultūros mokytojų?

2012–2013 m. Lietuvoje buvo 1 242 bendrojo ugdymo mokyklos ir jose kaip pagrindinį darbą dirbo 1 934 kūno kultūros pedagogai, o antraeiles pareigas užėmė 274 kūno kultūros mokytojai.

Po Rūtos Meilutytės pergalių Lietuvoje prasidėjo plaukimo bumas. Kiek mokyklų turi baseinus?

Pagal 2012–2013 mokslo metų turimą informaciją baseinus turi 16 mokyklų:Alytaus šv. Benedikto gimnazija, Biržų mokykla-darželis „Vyturėlis“, Ignalinos gimnazija, Jurbarko r. Jurbarkų darželis-mokykla, Kauno specialioji mokykla, Kelmės r. Tytuvėnų jaunimo mokykla, Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazija, Panevėžio „Žemynos“ pagrindinė mokykla, Radviliškio r.Baisogalos mokykla-darželis, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija, Šiaulių sanatorinė mokykla, Šiaulių specialiojo ugdymo centras, Taikomųjų mokslų licėjus, Telšių „Ateities“ pagrindinė mokykla, Ukmergės „Šilo“ pagrindinė mokykla, mokykla „Ruduo-pavasaris“. Čia dar nepaminėtos baseinus turinčios ikimokyklinio ugdymo įstaigos. 2013 m. Kėdainių r. savivaldybė perėmė iš sporto mokyklos baseiną, kuris tenkins ir mokinių poreikius. Panevėžio ir Šiaulių m. savivaldybės, Lietuvos vaikų ir jaunimo centras bei kitos institucijos prisideda įgyvendinant Vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo mokyklose programą. 2014 m. inicijuojamas valstybės lygmeniu Vyriausybės 2008 m. spalio 22 d. nutarimu patvirtintas Vaikų mokymo plaukti bendrojo lavinimo mokyklose programos įgyvendinimas visiems trečiųjų klasių mokinimas.

SKAIČIAI IR FAKTAI

2012–2013 mokslo metais bendrojo ugdymo mokyklose buvo daugiau kaip 250 tūkst. sportuojančių mokinių.

Pagal Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenis, šiuo metu mokyklose yra 1 184 sporto salės, 641 stadionas, 718 aikštynų ir 477 sporto

aikštelės. Kol kas mokyklų planuose nėra numatyta statyti naujų sporto salių.

Lietuvos mokinių olimpinio festivalio, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras 2012–2013 m. sporto mokymo įstaigoms organizavo 45 renginius,

čempionatus ir pirmenybes, vyko 32 sporto šakų varžybos.

2012–2013 m. vyko 11-a profesinio mokymo įstaigų sporto renginių, buvo surengtos dešimties sporto šakų Baltijos šalių žaidynės.

Kasmet renkama dešimt geriausių Lietuvos mokinių sportininkų ir trys geriausios komandos, nuo 2005 m. rengiamas

konkursas „Sportiškiausia mokykla“. Kasmet renkamas ir geriausių Lietuvos kūno kultūros mokytojų dešimtukas.

Mokiniams rengiamos akcijos: „Noriu sportuoti – įsirengiu pats“, vyko aštuoni dviračių žygiai po Lietuvą



Alfonsas Jakimavičius nežais aikštėje ir neskanduos: „Lie-tuva“. Vyriausias pagal amžių įvairių sporto renginių Lietu-voje savanoris į rugsėjo 4–22 d. Slovėnijoje vyksiančias žemyno pirmenybes keliaus padėti jų organizatoriams. Kaip tai darė 2011-aisiais per Europos krepši-nio čempionatą, o šių metų liepą – per Europos 19-mečių futbolo pirmenybes Lietuvoje.

„Po Europos krepšinio čempionato gavau kojos traumą. Kai gydžiausi, Arvydas Sabonis atsiuntė man atributikos. Tai buvo šortai, specialiai pasiūti marškinėliai su 11-u A. Sabonio numeriu, gražūs sportiniai bateliai. Tada negalėjau vaikščioti keturis mėnesius. Bet apsisprendžiau – jei jau A. Sabonis manęs nepamiršo, tai gal verta būti savanoriu“, – kalbėjo 72-ejų metų vilnietis.

Tiki savo galimybėmisVisur buvęs vyriausias pagal amžių savanoris A. Jakimavičius mano, kad ir Slovėnijoje nebus už jį daugiau gyvenimo mačiusių žmonių.„Dabar galbūt būsiu pats vyriausias savanoris Europoje. Turiu patvirtinimą, kad per antrą Europos čempionato etapą dirbsiu Liublianoje. Mano fi ziniai duomenys puikūs ir man tai nebus sunku“, – sakė A. Jakimavičius.Slovėnams A. Jakimavičių rekomendavo ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, ir Lietuvos krepšinio federacija.

Bendraamžių nesutinkaTapti savanoriu solidaus amžiaus vyras nutarė prieš 2011 m. Lietuvoje vykusį Europos krepšinio čempionatą.„Tada manęs vienas draugas paklausė: „Bus Europos krepšinio čempionatas, rinks savanorius, nenori pamėginti?“ Pagalvojau, kad man jau 70 metų. Bet atsakiau, kad užregistruotų paraišką. Įveikiau visus testus Kaune ir Vilniuje. Išsilavinimas mano tiko, tiko ir tai, kad moku lietuvių, lenkų, rusų kalbas, turiu anglų kalbos pagrindus. Taip ir pradėjau savanoriauti. Ir labai džiaugiuosi, kad taip nutiko mano gyvenime“, – prisiminė A. Jakimavičius.Panašaus amžiaus savanorių per tas pirmenybes jis sakosi nematęs. Iš visų pusantro tūkstančio atrinktųjų.

Karjerą nutraukė ligaA. Jakimavičius jaunystėje buvo futbolininkas. Žaidė gimtosios Ukmergės „Baldininko“ ir „Vienybės“ komandose. Jo

sporto karjerą nutraukė sunki ir klastinga liga – tuberkuliozė.„Man patinka jie abu: ir futbolas, ir krepšinis. Abu. Taip jau išėjo, kad futbolas buvo jaunystės sportas, o krepšinis – senatvės“, – kalbėjo A. Jakimavičius apie savo mėgstamas sporto šakas.

„Lietuvos ryto“ gerbėjasSenjoras yra „Lietuvos ryto“ gerbėjas. Tiksliau – tikras aistruolis, kaip pabrėžė jis pats.„Jonas Valančiūnas man padovanojo šaliką, kepuraitę, marškinėlius su 17-u numeriu. Tokius ne kiekvienas „Lietuvos ryto“ gerbėjas turi“, – kalbėjo A. Jakimavičius.Tiesa, pripažino, kad dabar susižavėjimas Vilniaus krepšinio klubu yra priblėsęs.„Praėjusį sezoną krepšininkai sužaidė nekaip. Bet anksčiau visada buvau su Sėkla (krepšinio sirgalių neofi cialus vadas – red. past.). Su Lietuvos rinktine nevažiavau. Kad jau labai brangios tos kelionės. O dvejus pastaruosius metus gydžiausi kojos traumą“, – tikino vilnietis.

Nemato sporto šakų skirtumoBūti savanoriu per krepšinio ar futbolo varžybas – senjoras sako nematąs didelio skirtumo.„Nebijau nei lietaus, nei kitokio blogo oro“, – tvirtino A. Jakimavičius.Vėliau pridūrė, kad pirmą Europos 19-mečių čempionato dieną buvo šaltoka: „Bet po to

oras atšilo. O jau liepos 29 d. buvo karščiausia.“Ir 2011-aisiais per krepšinio čempionatą, ir šiemet per futbolo jo užduotys buvo panašios.„Aš dirbau tribūnų sektoriuje. Ateina žmogus, jei ko nors ieško, jam vietą parodai. Būdavome dviese. Jei pavargsti, gali pailsėti, kitas pavaduoja. Jeigu kas nors iš žiūrovų negerai elgiasi, tai su jais aiškintis – apsaugininkų funkcija. O mūsų darbas – pažiūrėti, įleisti, parodyti kur sėdėti“, – kalbėjo A. Jakimavičius.Tiesa, kviesti apsaugos per krepšinio turnyrą jam neteko ir jokių konfl iktų nei su lietuviais, nei su užsieniečiais nekilo.„Visi buvo labai malonūs. Reikėjo nebent kartais pasikalbėti su užsieniečiais, nusifotografuoti“, – pasakojo 72-ejų metų vyras. Jis tikisi, kad taip pat sutars ir su futbolo sirgaliais.

Šeima nepriekaištavoA. Jakimavičius gyvena su žmona. Jiedu yra išauginę sūnų, dukterį, turi tris anūkus.Niekas iš šeimos savanoriui nepriekaištauja dėl jo pasirinkimo. Nepriekaištavo ir prieš dvejus metus, kai jis ilgam dingdavo per krepšinio varžybas.„Savanoriaudavome ir po 14–16 valandų. Po visų rungtynių dar surinkdavome butelius, surikiuodavome suolus ir namo

grįždavome antrą ar trečią valandą nakties. Žmona gerai nuo manęs pailsėjo“, – juokavo senolis.

Keliavo net už AtlantoA. Jakimavičius tikina Slovėnijoje jau buvęs. Jis mėgo keliauti.„Anais laikais išvažinėjau visą Sąjungą, buvau visose SSRS respublikų sostinėse. Mokiausi Leningrade ir Maskvoje. Vėliau tris ar keturis mėnesius buvau Amerikoje. Aplankiau 22 valstijas“, – prisiminė A. Jakimavičius ir kitas savo keliones.

Darbas ir pomėgiaiDabar vilnietis yra pensininkas. Jo karjera nebuvo labai susijusi su sportu.„Dirbau Dailės institute, buvau prorektorius ūkio reikalams. Po to – Švietimo ministerijoje. Iš ten – į Mėsos ir pieno pramonės ministeriją. Po jos dirbau viešbutyje „Crowne Plaza“, po to – septynerius metus Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Prieš kelerius metus dirbau Susisiekimo ministerijoje“, – pasakojo A. Jakimavičius apie savo nudirbtus darbus.A. Jakimavičiui ir politika. Jis yra ne kartą buvęs rinkimų stebėtoju, skirtu LSDP partijos, renka garsių Lietuvos politikų parašytas knygas.„Turiu visų Lietuvos prezidentų knygas su autografais“, – gyrėsi vyriausias Lietuvos sporto savanoris.

VYRIAUSIAS SAVANORIS KUPINAS JĖGŲĮ Europos čempionatą keliaus ne tik Lietuvos krepšinio rinktinė. Ten darbuosis ir 72 metų Alfonsas Jakimavičius

„Po Europos krepšinio čempionato gavau kojos traumą. Kai gydžiausi, Arvydas Sabonis atsiuntė man atributikos. Tai buvo šortai, specialiai pasiūti marškinėliai su 11-u A. Sabonio numeriu, gražūs sportiniai bateliai. Tada negalėjau vaikščioti keturis mėnesius. Bet apsisprendžiau – jei jau A. Sabonis manęs nepamiršo, tai gal verta būti savanoriu.

POMĖGISRUGSĖJIS2013 RRUGSĖJI

ALFONSAS JAKIMAVIČIUS tapti savanoriu nutarė prieš 2011 m. Lietuvoje vykusį Europos krepšinio čempionatą

A. Jakimavičius buvo savanoris per įvairius

sporto renginius.


Kai tampi profesionalu, pasijunti tarsi naujokas ir golfą praktiškai mokaisi žaisti iš naujo. Profesionalai ypač daug treniruojasi ir rungtyniauja“, – pasakojo A. Belkus.

Pirmieji uždirbti pinigaiPasak Andriaus, Australijos golfo žaidėjai yra pasiekę didelį meistriškumą, tačiau golfą pasaulyje dabar geriausiai žaidžia amerikiečiai, stiprūs ir ispanai, anglai. Dalyvaudamas profesionalų turnyruose Andrius kol kas daug pinigų neuždirbo, keliskart gavo po 1 000 dolerių. Tai pirmieji sidnėjiškio uždirbti pinigai. Kaip pats sako, viskas dar priešakyje. Svarbiausia, kad išsipildė jo didžioji svajonė tapti profesionalu.„Australijoje golfo sezonas nėra labai ilgas, tačiau jis ypač intensyvus, vyksta daug varžybų. Kol kas mano reitingas dar žemas, ne į visas varžybas esu kviečiamas, tačiau savo pradžia esu patenkintas. Mano ambicijos realios – žinau, kad kol kas ne mano jėgoms patekti į pirmąjį dešimtuką. Būčiau laimingas, jeigu patekčiau į pirmąjį reitingo šimtuką. Tada gerokai pagausėtų varžybų, atsirastų galimybė užsidirbti milijoną. Bet kol kas aš apie tai negalvoju, noriu miegoti ramiai ir nesukti galvos, ką su juo reikėtų daryti“, – šypsojosi Andrius.

Nori tobulinti lietuvių kalbą Kol kas A. Belkus daugiausia dalyvauja varžybose Australijoje ir aplink ją esančiose salose. Jis kol kas niekur nestudijuoja, visą dėmesį sutelkęs į golfą. Truputį

dirba vienoje iš golfo inventoriaus parduotuvių Sidnėjuje, lanko kursus ir kiekvieną dieną žaidžia beveik po dešimt valandų.Sportininko tėvas J. Belkus, buvęs Australijos lietuvių fi zinio auklėjimo sąjungos pirmininkas, teigia, kad jo sūnus – talentingas golfo žaidėjas ir ateityje gali pasiekti didelį meistriškumą. Tai rodo gerėjantys jo rezultatai. „Dar ne taip seniai 2009-aisiais Andrius tarp Australijos jaunimo golfo žaidėjų buvo antras, dabar jo klubas sėkmingai dalyvauja įvairiose šalies varžybose“, – teigė J. Belkus.Golfo profesionalas labai norėtų kelis mėnesius treniruotis Lietuvoje, mokyti mažus vaikus žaisti golfo ir patobulinti lietuvių kalbą. Sportininkas neslepia, kad jo, kaip ir daugumos golfo profesionalų, svajonė – dalyvauti olimpinėse žaidynėse. „Jeigu per porą metų patekčiau į geriausių pasaulio golfo žaidėjų 200-uką, atsivertų galimybė nuvažiuoti į Rio de Žaneirą. Ten dėl medalių kovos apie 60 golfo žaidėjų. Labai norėčiau atstovauti Lietuvai, tačiau kažin ar gaučiau pilietybę, nes mano tėtis gimė Vokietijoje, tad atsirastų papildomų problemų“, – sakė Andrius. Kitąmet A. Belkaus planuose – vėl kelionė į Lietuvą, čia jis norėtų praleisti daugiau laiko. Kol kas draugės jis neturi ir tikisi, kad gal Lietuvoje ją pavyks susirasti. „Labai įdomu, kas taps pirmuoju Lietuvos golfo žaidėju, dalyvausiančiu olimpinėse žaidynėse. Vienas laimingųjų, žaisiančių Rio de Žaneire, norėčiau būti ir aš“, – teigė Australijos lietuvis.


Sidnėjuje įsikūręs Andrius Belkus šiemet buvo atvykęs į IX pasaulio lietuvių sporto žaidy-nes (PLSŽ) Klaipėdoje, tačiau negalėjo jose dalyvauti, nes nuo 2011 m. yra profesionalas, o PLSŽ varžosi tik mėgėjai. Tiesa, žaidynių čempiono titulą jis pelnė 2009 m., kai Sostinių aikštyne pasiekė absoliutų to meto Lietuvos rekordą – įveikė 18 duobučių lauką 69 smūgiais.

Šiemet Klaipėdoje A. Belkus buvo vienas iš Džilongo „Vyties“ vyrų krepšinio rinktinės trenerių. Po varžybų 21 m. sportininkas smagiai leido laiką: dalyvavo susipažinimo vakare, o per vakaronę Melnragės paplūdimyje smagiai šoko su lietuvėmis ir sakė, kad niekada gyvenime nėra taip šauniai laiko leidęs prie jūros. Kai buvo nuleista PLSŽ vėliava, Andrius su savo draugu Edžiu Obeliūnu iš Džilongo skrido į Ispaniją pasižiūrėti bulių bėgimo. Po to – kelionė į Torontą, kur žaidė golfą su kitais profesionalais.

Didelė tėvo įtaka Tai, kad Andrius žaidžia golfą, – didelis jo tėvo Jeronimo Belkaus nuopelnas. 1998 m. J. Belkus subūrė Sidnėjaus „Kovo“ golfo žaidėjų komandą. Kiek vėliau Andrius taip pat panoro žaisti. Išsiskyrė geru stipriu smūgiu, todėl tėvas jam pasiūlė treniruotis ne „Kovo“ klube, o su Sidnėjaus golfo žaidėjais.Jaunasis sportininkas greitai tobulėjo, pasiekė svarių

laimėjimų tarp savo bendraamžių Australijoje. Pati didžiausia jaunuolio svajonė buvo tapti golfo profesionalu ir ji išsipildė 2011-aisiais. Tokias aukštumas jis pasiekė pirmasis iš Australijos lietuvių. „Australijoje yra daug golfo mėgėjų lietuvių, o profesionalas kol kas esu vienintelis. Labai noriu, kad mano pavyzdžiu pasektų ir Lietuvos sportininkai ir galbūt netgi pelnytų teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse“, – sakė Andrius. Lietuvai kol kas atstovauja tik vienas profesionalus golfo žaidėjas – Prancūzijoje gyvenantis 22 metų Arnas Kaunas.

Pergalių reikia laukti ilgaiAustralijoje yra puikios sąlygos žaisti golfą – daug aikštynų, klubų, ši sporto šaka labai populiari. Lietuvoje treniruotis ir rungtyniauti galima vos kelis mėnesius. Todėl čia tapti profesionalu labai sunku.„Tūkstančiai golfo mėgėjų visame pasaulyje nori tapti profesionalais. Tarp jų ir mėgėjų yra didelis skirtumas. Mėgėjų varžybose pergalių pasiekiama labai greitai, o profesionalų – jų reikia laukti gana ilgai, daug treniruotis. Kai susirenka apie 300 didelio meistriškumo žaidėjų, favoritų būna daug, bet kuris turi galimybę nugalėti.Profesionalai iš golfo gyvena. Per turnyrus jaučiama didelė įtampa, reikia būti gerai pasirengusiam psichologiškai. Profesionalai – ypač didelio meistriškumo žaidėjai, jiems būdinga puiki kamuoliuko mušimo technika, mąstysena.

RUGSĖJIS2013 RRUGSĖJIS

„Tūkstančiai golfo mėgėjų visame pasaulyje nori tapti profesionalais. Tarp jų ir mėgėjų yra didelis skirtumas. Mėgėjų varžybose pergalių pasiekiama labai greitai, o profesionalų – jų reikia laukti gana ilgai, daug treniruotis. Kai susirenka apie 300 didelio meistriškumo žaidėjų, favoritų būna daug, bet kuris turi galimybę nugalėti.

Australijos lietuvis Andrius Belkus pasirinko golfo žaidėjo kelią. Juo 21 metų sportininkas tikisi žengti su Lietuvos vėliava

VEIDASANDRIUS BELKUS planuoja kitąmet vėl atvykti į Lietuvą. Čia jis norėtų geriau pramokti lietuvių kalbą, gal ir susirasti draugę.

Tai, kad A. Belkus žaidžia

golfą, – didelis jo tėvo Jeronimo

nuopelnas.Elijaus Kniežausko nuotr.

ų geriau pramokti lietuv


SPORTUOJAM Pasak Manto Paulausko, „Sveiko miesto“ tikslas – padaryti taip, kad Vilniuje sportuoti taptų madinga, o sveika gyvensena tiesiog virstų kasdienybe.


„Kas žino, kad Lietuvoje gyvena septinto dano karatė meistras iš Anglijos ir turi Vilniuje savo klubą? Aš pas savo septinto dano meistrą važinėjau į Švediją. Po savaitę Geteborge gyvendavom, miegodavom salėje, kad sužino-tumėm aikido techniką. O čia – ant Tauro kalno. Kas yra girdėjęs apie tokią sporto šaką – spydmin-toną? Tai naujas, bet pasaulyje labai populiarėjantis sportas. Kas žino, kad einat su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis dirba 90 proc. raumenų? Visu tuo norisi pasida-lyti su žmonėmis, nes Lietuvoje yra ne vien krepšinis“, – kalbėjo VšĮ „Sveikas miestas“ direkto-rius Mantas Paulauskas.

Tikslas – parodyti vaikams kelią Rugsėjo 28 d. sostinėje esančiame Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ VšĮ „Sveikas miestas“ surengs Vilniaus sporto mugę. Antrą kartą. Pirmoji sporto mugė buvo surengta pernai.„Praėjusiais metais mes organizavome mugę „Siemens“ arenoje. Į ją sukvietėme apie 120 Vilniaus sporto klubų: buriavimo, šokių, aikido, karatė, kitų kovos menų atstovų, taip pat krepšinio, badmintono, futbolo, regbio, beisbolo sporto klubų bei mokyklų. Mugės tikslas buvo pakviesti vaikus į popamokinę veiklą, grįžus iš atostogų rugsėjo mėnesį. Teko pačiam susidurti su tokia situacija, kad žmonės iš tikrųjų neturi informacijos, kur vesti vaikus. Tiesiog žino populiariausias vietas – Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą, „Šatriją“ ir dar porą būrelių, o visa kita – nebent lieka susirasti internete. Net ir patys vaikai ne visada žino, ką reiškia tas kiokušin arba karatė do ir ar jam tas sportas gali patikti. Mugės tikslas – kad tėvai su vaikais ateitų, pamatytų sporto šakas, pabendrautų su treneriais, sužinotų treniruočių grafi kus. Mes tiesiog suteikiame klubams galimybę pasirodyti. Dauguma galbūt žino, kad

Vilniuje yra, pavyzdžiui, regbio ar beisbolo klubų, bet pamatyti jų užsiėmimus gana sudėtinga“, – aiškino „Sveiko miesto“ direktorius M. Paulauskas.

Sporto mugė šiais metais vyks didesnėje erdvėjeRugsėjis pasirinktas neatsitiktinai. Iki rugsėjo 28-osios vaikai jau bus sužinoję savo pamokų tvarkaraščius, žinos, kurią dieną pamokos baigiasi anksčiau, kurią – vėliau, tad galės lengviau pasiplanuoti ir savo užklasinę veiklą. „Pernai mugėje lankėsi apie 10 tūkst. žmonių. Apsilankė ir parodų centro „Litexpo“ atstovai. Jiems labai patiko šis mugės modelis ir jie norėjo, kad šių metų mugė būtų organizuojama pas juos. „Litexpo“ salės yra žymiai didesnės ir mums patogesnės – į jas mes galime pakviesti daugiau klubų, įvairiausių sporto šakų atstovų. Vilniaus sporto mugė 2013 m. vyks dviejose salėse – 3-ioje ir 4-oje. Trečioji bus skirta sporto prekių ženklų atstovams. Jiems sudarysime galimybę pareklamuoti save bei savo produkciją, o mugės lankytojams – sužinoti daugiau apie naujausią sporto produkciją – nuo specialių laikrodžių, fi ksuojančių širdies ritmą, iki naujausių bėgimo batelių bei sportinių drabužių mados tendencijų. Todėl visus norinčiuosius išnaudoti galimybę gausiam mugės lankytojų būriui pristatyti savo sporto produkciją bei idėjas kviečiame papildyti mugės dalyvių gretas. Savo vaikams išrinkti naują būrelį ir susipažinti su didžiule gausybe sporto organizacijų siūlomų sporto veiklų bei užsiėmimų – visi norintieji galės „Litexpo“ ketvirtoje salėje. Joje kviečiami įsikurti įvairiausi mažesni sporto klubai, mokyklos, organizacijos, asociacijos, federacijos, norinčios pranešti plačiajai visuomenei apie save, pristatyti savo veiklą, siūlomas programas, trenerius ir pan. Džiugi žinia ta, kad visi sporto atstovai į mugę kviečiami dalyvauti nemokamai, todėl jau

dabar galima rezervuoti vietą. Ketiname puikiai išnaudoti ir „Litexpo“ esantį balkoną – jame norime suburti kuo daugiau dviračių parduotuvių ir surengti didžiulį dviračių išpardavimą, pristatyti ir naujienas, susijusias su dviračiais. Žodžiu, norime surengti didžiulę sporto šventę, pristatydami kuo daugiau naujovių bei įdomių sporto veiklų kiekvienam, kad net ir išrankiausias mugės lankytojas galėtų atrasti tai, kas priimtina būtent jam“, – kalbėjo M. Paulauskas.

Mugėje – ir olimpiečiai„Sveikas miestas“ į mugę pakvietė ir Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK), olimpiečius. LTOK žadėjo mugės metu eksponuoti olimpinio judėjimo Lietuvoje muziejaus parodą. Olimpiečių bus prašoma pabendrauti su vaikais, nusifotografuoti su jais, paskatinti sportuoti.Baltijos šalyse tokios mugės analogo nėra. „Suteikiame galimybę ir didesniems sporto centrams: „Impuls“, Žydrūno Savicko sporto klubui. Žmonės turės galimybę įsigyti abonementų į šiuos didžiuosius sporto klubus su patraukliomis nuolaidomis“, – kalbėjo M. Paulauskas.

Trys pagrindinės kryptysPasak M. Paulausko, „Sveiko miesto“ tikslas – padaryti taip, kad Vilniuje sportuoti taptų madinga, o sveika gyvensena tiesiog virstų kasdienybe. Viso šito siekiama įvairiausiais būdais. „Turime tris gaires. Pirmoji – mes padedame didžiausiems Vilniaus miesto sporto renginiams. Dirbame su maratonais, dviračių žygiais, įvairių sporto šakų renginiu „Vilnius Challenge“. Pagal išgales remiame juos fi nansiškai. Norime, kad jie išgyventų, didėtų ir kasmet taptų vis stipresni.Kita gairė – rengiame nemokamus užsiėmimus žmonėms, kad jie „užsikabintų“, nežiūrint į laiko ar lėšų stoką. Pradėjome

šiaurietiškojo ėjimo treniruočių ciklą – „DNB šiaurietiškojo ėjimo klubas“, kartu su prekių ženklu „Nike“ organizuojame specialias bėgimo pamokėles – visa tai galima išbandyti „Vingio“ parke. Kiekvieną trečiadienį kalnų dviračių entuziastų Katedros aikštėje laukia profesionalus treneris. Jau dabar į užsiėmimus suvažiuoja iki 200 žmonių. Taip pat organizuojame dviračių žygių ciklą „Velo Sostinė“. Jo metu vilniečiai bei miesto svečiai yra kviečiami rinktis su dviračiais Katedros aikštėje kas antrą mėnesio sekmadienį bei su puikiais vedliais dviračių entuziastais iš „Velo City“ savo dviratėmis sporto priemonėmis įveikti vis kitokį vaizdingą maršrutą po įvairiausias sostinės gatves bei parkus. „Sekmadienis – sporto diena“ – tai projektas, kiekvieną sekmadienį kviečiantis visus norinčiuosius puikiai papramogauti ir neišleisti nė lito. Visi jie laukiami Gedimino pr. nuo 11 iki 15 val., kai įvairiausi sporto klubai, organizacijos pristato savo veiklą tiesiog po atviru dangumi. Čia taip pat galima žaisti stalo tenisą, futbolą, grindų riedulį, treniruotis ušu, sužinoti kapoeiros subtilybių, taip pat iš arčiau susipažinti ir išbandyti kitų sporto užsiėmimų, dalyvauti šokių, kalanetikos, zumbos, kitose treniruotėse. Žmonių susirenka tikrai nemažai, ypač paskutiniais vasaros sekmadieniais, kai daugelis jau yra sugrįžę iš atostogų. Prie šių pramogų, vykstančių Gedimino prospekte, taip pat prisijungia ir didelis būrys užsienio svečių. Iš jų išgirstame komplimentų, kad Vilniuje savaitgalį gali puikiai ir visiškai nemokamai praleisti tiesiog centrinėje miesto gatvėje“, – įspūdžiais dalijosi M. Paulauskas. Trečia „Sveiko miesto“ gairė – tai darbas su sporto klubais, kuriuose sportuoja negalią turintys žmonės.

„Mugės tikslas – kad tėvai su vaikais ateitų, pamatytų sporto šakas, pabendrautų su treneriais, sužinotų treniruočių grafi kus. Mes tiesiog suteikiame klubams galimybę pasirodyti. Dauguma galbūt žino, kad Vilniuje yra, pavyzdžiui, regbio ar beisbolo klubų, bet pamatyti jų užsiėmimus gana sudėtinga.

Sporto mugėje Vilniuje norintieji sportuoti ar vesti į pratybas vaikus nesunkiai ras savo kelią, nes čia lankytojai iš arti galės susipažinti su daugybe galimų užsiėmimų

Sporto mugėje Vilniuje norintieji sportuoti ar vesti į pratybas vaikus nesunkiai ras savo

„Sveiko miesto“ vadovas M. Paulauskas ir pats yra

išbandęs daugybę sporto šakų.

Pasak Manto Paulausko, „Sveikortuoti taptų madinga, o sveika


Po Europos jaunimo (iki 19 m.) futbolo čempionato vėl užvirė ginčai – kas vis dėlto Lietuvoje populiaresnis: futbolas ar krepšinis? 12p..

„Siemens“ arenoje vykusioje

pirmoje Vilniaus sporto mugėje

dalyvavo apie 120 sostinės sporto

klubų.


TEMA Europos jaunimo futbolo čempionato rezultatyviausiu žaidėju tapo 3 įvarčius įmušęs Lietuvos rinktinės puolėjas GRATAS SIRGĖDAS.

„Jeigu Lietuvos futbolo rezultatai būtų tokie kaip krepšinio, tai futbolas už krepšinį būtų dešimt kartų populiaresnis. Esant dabartinei situacijai, gal ir negalima sakyti, kad futbolas yra populiaresnis, bet jį žaidžiančių yra tikrai ne mažiau negu krepšinį.ROLANDAS SKAISGIRYS


Liepą Kaune, Alytuje ir Ma-rijampolėje vykusių Europos jaunimo pirmenybių rungtynėse apsilankė beveik 57 tūkst. žiūro-vų, arba po 3 780 per mačą.

Pagal šį rodiklį Lietuvoje surengtas 19-mečių čempionatas buvo ketvirtas lankomiausias istorijoje. Daugiau žiūrovų apsilankė tik Ukrainoje (100 tūkst.), Prancūzijoje (69 tūkst.) ir Austrijoje (66 tūkst.). Pagal žiūrovų skaičių lietuviai aplenkė kaimynus lenkus (55 tūkst.), taip pat estus, čekus, šveicarus (46, 45 ir 44 tūkst.) ir kitas šalis.Lietuvos ir Ispanijos rinktinių susitikimą žiūrėjo net 8 900 futbolo aistruolių. Tad po čempionato prasidėjo ginčai – kas vis dėlto Lietuvoje populiaresnis: futbolas ar krepšinis?

Lankomumas nerodo populiarumoTiesiai šviesiai to paklaustas Europos vaikinų futbolo čempionato direktorius Mindaugas Verbickas kiek suglumo. Ir vienareikšmio atsakymo išvengė.„Turbūt negalėčiau taip sakyti. Vienas čempionatas tikrai negali parodyti, ar šis sportas yra populiaresnis negu krepšinis. Būkim vargšai, bet teisingi. Tą lemia kiti skaičiai – ypač tai, kiek yra sportuojančiųjų toje sporto

šakoje. Bet galiu drąsiai sakyti, kad susidomėjimas futbolu atgimsta. Žmonės ima suprasti, kad tai yra įdomus, atraktyvus sportas. Galbūt šiuo metu žmonės yra persisotinę krepšiniu, nori kažko naujo ir mes pasitaikėme laiku ir vietoje. Galbūt tai ir buvo sėkmės formulė?“ – kalbėjo sėkmingai vykusio renginio vadovas.Organizatorių tikslas buvo surinkti 50 tūkst. žiūrovų. „Ir tikrai nesitikėjom, kad šį skaičių peršoksim. Mus net pati UEFA pagyrė. Per 13-os metų Europos 19-mečių čempionatų istoriją užėmėme ketvirtąją vietą iš gausiausiai lankomų turnyrų. Aplenkėme Lenkiją, kitas dideles šalis. Toks rezultatas maloniai džiugina“, – kalbėjo M. Verbickas.Kas lėmė tokį čempionato populiarumą? M. Verbickas teigė, kad turnyro organizatoriai jam įvykus patys bandė nagrinėti šį klausimą. Jis įvardijo kelias priežastis: „Reklamos kampanija prasidėjo gana anksti. Mūsų naudojamos priemonės buvo partizaninė rinkodara, nes biudžetas nebuvo didelis. Tačiau visas priemonių komplektas buvo efektyvus ir naudingas. Pasitaikė ir aspektų, kuriems negalėjome daryti įtakos. Vis dėlto tai buvo istorinis įvykis. Toks renginys Lietuvoje vyko pirmą kartą. O kai renginys vyksta pirmą kartą, automatiškai vilioja žiūrovus. Ir vis dėlto tai buvo aukšto lygio futbolas. Kad ir kaip būtų – tai Europos čempionatas. Patys

komunikavome, kad tai yra būsimųjų futbolo žvaigždžių pirmenybės. Dar vienas aspektas – nedidelės bilietų kainos. Mes nemokamai dalijome kvietimus bendrojo lavinimo ir sporto mokyklose, įvairiuose futbolo renginiuose. Tai taip pat buvo puiki reklamos priemonė. Kainos buvo 7 litai į bet kurias rungtynes, o abonementas į visą čempionatą kainavo vos 30 litų.“Pirmenybių reklamos biudžetas siekė apie 120 tūkst. litų.

J. Valančiūnas – lyg magnetasLietuvos krepšinio federacijos (LKF) generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas nenorėjo lyginti šių metų futbolininkų rezultatų su 2010-ųjų krepšinio U-18 Europos čempionato lankomumu. Pasakė tik vieną skaičių. Kur kas įspūdingesnį nei 8 900 žmonių Kauno stadione.„Lietuvoje buvo pasiektas jaunimo rinktinių rungtynių lankomumo rekordas. 15 tūkst. žiūrovų. Ir tai – ne nemokamai. Jie pirko bilietus, kurių kaina buvo mažiausiai 10 litų. Mes iki šiol į visas Lietuvos vaikinų rinktinės rungtynes parduodavome bilietus“, – kalbėjo LKF generalinis sekretorius.Jo manymu, šis rekordas nebuvo pats didžiausias, ką krepšinio jauniai galėjo išspausti.„Kai žaidė Jonas Valančiūnas, tai ir 25 tūkst. turbūt būtume surinkę. O kai ne taip gerai sekasi, tai natūralu, kad salės gali būti

nepilnos. Jaunimo čempionatai – tai ne vyrų rinktinės pasirodymai“, – samprotavo M. Balčiūnas.Šiemet su futbolininkų rezultatais negalėtų pasivaržyti ir Lietuvos nacionalinė krepšinio rinktinė. Tiesa, ji žaidė tik kontrolines rungtynes.Suprantama, kai Lietuvos rinktinė rungtyniavo 2011-ųjų Europos pirmenybėse mūsų šalyje, su jos mačų lankomumu negalėtų susilyginti jokios šio amžiaus Lietuvoje vykusios futbolo rungtynės. Žiūrovų būdavo tiek, kiek salėse tilpdavo.Tiesa, pinigų pirmenybių reklamai LKF išleido taip pat kur kas daugiau, nei tam skiria futbolininkai.„Vyrų rinktinė yra pačių sirgalių geidžiamas produktas. Organizuojant ofi cialius tarptautinius renginius, čempionatus, FIBA reikalauja turėti komunikacinį tinklelį. Kad jis būtų kokybiškas, reikalingos lėšos. 2011-ųjų Europos čempionatui tam buvo skirta 5 mln. litų. Jaunimo turnyrams skiriame pagal galimybes. 5–7, kartais iki 10 proc. renginio biudžeto, kad žiūrovai žinotų, kada, kur vyks renginiai, kur įsigyti bilietų“, – kalbėjo LKF generalinis sekretorius.Beje, M. Balčiūnas tikino, kad jį džiugina kolegų iš Futbolo federacijos sėkmė per Europos jaunimo čempionatą: „Tikrai reikia pagirti organizatorius, manau, jie parinko tinkamą

FUTBOLO IŠŠŪKIS KREPŠINIUI

Po didžiulio susidomėjimo sulaukusio Europos jaunimo (iki 19 m.) futbolo čempionato vėl užvirė ginčai – kas vis dėlto Lietuvoje populiaresnis: futbolas ar krepšinis?

2010 m. Europos 18-mečių čempionate žiūrovus lyg magnetas traukė J. Valančiūnas.„FIBA Europe“ nuotr.


Pasaulio jaunimo irklavimo čempionus DOMINYKĄ JANČIONĮ ir AURIMĄ ADOMAVIČIŲ įkvepia noras aplenkti olimpiečius. 14p.p.

rinkodaros kryptį, sprendimus. Čia ne vien juk iš bilietų gaunamas pelnas. Susirinkus 9 tūkst. auditoriją, galima reklamą parduoti ne taip ir blogai. Aš labai džiaugiuosi dėl to. Mes Krepšinio federacijoje džiaugiamės dėl visų, kuriems pasiseka pritraukti žiūrovų. Ar tai būtų futbolas, ar lengvoji atletika, ar lengvasis kultūrizmas.“Tačiau LKF generalinis sekretorius nemano, kad futbolas galėtų lygintis su krepšiniu populiarumu.„Pagal 2000-ųjų „Baltijos tyrimų“ gyventojų apklausą krepšiniu domėjosi 54 proc. visos Lietuvos populiacijos, futbolu – 8 procentai. Tai yra nepriklausomos, ne mūsų užsakytos tyrimų agentūros duomenys“, – tokiais argumentais krepšinio populiarumą bandė ginti M. Balčiūnas.

Sirgaliams reikia pergaliųFutbolo A lygos klubų asociacijos prezidentas Rolandas Skaisgirys ilgus metus buvo profesionalus krepšininkas. Ir kartu žaisdavo Sekmadienio futbolą lygos komandoje. Kad ir būdamas susijęs su abiem sportais, R. Skaisgirys negalėjo atsakyti į klausimą, kuri sporto šaka Lietuvoje yra populiaresnė, pareiškęs tam neturįs kompetencijos.„Bet žinau, kad jeigu Lietuvos futbolo rezultatai būtų tokie kaip krepšinio, tai futbolas už krepšinį būtų dešimt kartų populiaresnis.

Esant dabartinei situacijai, gal ir negalima sakyti, kad futbolas yra populiaresnis, bet jį žaidžiančių yra tikrai ne mažiau negu krepšinį“, – įsitikinęs Futbolo klubų asociacijos prezidentas.R. Skaisgirys Europos futbolo 19-mečių čempionato lankomumą aiškino taip: „Atvažiavo į Lietuvą 19-mečiai, bet tai vis tiek būsimosios žvaigždės iš Ispanijos, Portugalijos. Rinko žmones į stadionus noras, kad Lietuvoje būtų žaidžiamas futbolas. Viešųjų ryšių kampanija buvo nebloga, bet iš tiesų visus į stadioną vedė didelė futbolo nostalgija.“Paklaustas, kodėl A lygos lankomumas yra gerokai mažesnis negu Europos jaunių pirmenybių (taip būna retoje šalyje), buvęs krepšininkas teigė: „Lietuvoje krepšinio lankomumas taip pat mažas. Dar mažesnis negu futbolo. Jeigu atmestume „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ akistatas, galima būtų sakyti, kad futbolas yra populiaresnis negu krepšinis. Reikėtų klubų, pačios lygos, žiniasklaidos paslaugų, kad užsiaugintumėme žiūrovų kartą. Tik jų neužsiauginsi be pergalių. Jų tarptautinėje arenoje labai reikia. Žmonės negali gyventi vien iliuzija, kad kažkada laimėsime. Pažiūrėkime į Vilniaus „Žalgirį“, kuriam geriau sužaidus Europos lygos atrankoje per valandą išperka visus bilietus į stadioną. Jeigu jis pateks į Europos lygos grupes, pamatysite, koks bus ažiotažas.“

Europos jaunimo futbolo čempionatas

sulaukė didelio sporto mėgėjų

dėmesio.Emilio Šimkaus (futbolo.tv) nuotr.

Sauliaus Čirbos nuotr.


TALENTAI DOMINYKAS JANČIONIS ir AURIMAS ADOMAVIČIUS šiemet tapo Lietuvos edukologijos universiteto pirmakursiais.

PAMATUS PERGALEI PAKLOJO ŽIEMĄPasaulio jaunimo čempionus Dominyką Jančionį ir Aurimą Adomavičių įkvepia noras aplenkti olimpiečius


Drąsiai galima teigti, kad Lie-tuvos porinio irklavimo moky-kla – viena geriausių pasaulyje. Pastaraisiais metais iš pasaulio ir Europos irklavimo čempiona-tų vienvietės valties irkluotojas Mindaugas Griškonis ir porinių dviviečių įgulos Donata Vištar-taitė su Milda Valčiukaite bei Rolandas Maščinskas su Sau-liumi Ritteriu parveža įvairių spalvų medalių. Indėlį į įspūdingą lietuvių pergalių kraitį šiemet įdėjo ir Dominykas Jančionis su Aurimu Adomavičiumi. Jie Lince (Austrija) tapo pasaulio jaunimo (iki 23 m.)čempionais. Triumfas jų treneriui, anksčiau žinomam Lietuvos irkluotojui vilniečiui Virgaudui Leknickui, o ir patiems sportininkams buvo kiek nelauktas.Tiesa, irkluotojai galvojo apie medalius, bet ne apie aukso. Juolab kad praėjusiais metais per pasaulio jaunimo čempionatą Trakuose jie užėmė penktąją vietą. „Prisimenu, kai pas mane prieš penkerius metus atėjo treniruotis D. Jančionis. Už nugaros jį įsisodinau į porinę dvivietę ir kiek nuirklavęs iš karto pasakiau – šitas vaikinukas taps čempionu. Pastebėjau, kad jis ypač jaučia valtį, yra koordinuotas ir tvirtai sudėtas.Paprastai pirmą kartą į valtį sėdę irkluotojai įsitempia, susikausto, o Dominykas jautėsi laisvai. Su savo porininku kauniečiu A. Adomavičiumi jie labai gerai sutaria ir valtyje, ir išlipę į krantą – jeigu vaikinai nesusirgs žvaigždžių liga, tikrai daug pasieks“, – įsitikinęs V. Leknickas.

Krepšinį iškeitė į irklavimą A. Adomavičiui šių metų rugsėjo 23 d. sukaks 20 metų. Įdomu tai, kad jaunuolis į irklavimą atėjo ne iš karto. Aukštaūgis vaikinas (204 cm)iš pradžių lankė krepšinio pratybas. Tačiau sesuo Ieva, kartu su M. Valčiukaite tapusi Europos ir pasaulio jaunių čempione, jam pasiūlė krepšinį iškeisti į irklavimą. Aurimui buvo 12 metų, kai jis su metais jaunesne seserimi atėjo į Kauno irklavimo bazę Lampėdžiuose. Atėjo ir pasiliko. Aurimą irklavimo paslapčių mokė treneris Antanas Lavickas, o dabar – Vytautas Valiauskas. Pradėjo gerėti rezultatai. Pusę metų jis irklavo vienvietę, bandė jėgas ir porinėje keturvietėje. „Labai ilgai reikėjo laukti pergalių, pasaulio jaunimo čempiono titulas, galima sakyti, – mano pirmoji svaresnė pergalė. Esu valties yrininkas, tenka didelė atsakomybė. Raminu save, kad abiem reikia traukti irklus iš vandens. Vienas nieko nelaimėsi, esame komanda. Su Dominyku valtyje smagu irkluoti, abu džiaugiamės laimėję, nesipykstame pralaimėję“, – teigė A. Adomavičius. O vienvietė? Ji – jau praeitis, nors be jos irklavimas sunkiai įsivaizduojamas. Mat irkluotojai kasmet pavasarį sėda į vienvietes ir jos dažniausiai lemia, kokią valtį sportininkai irkluos vasarą. Aurimas pripažįsta, kad dabar, kai jis su savo porininku kauniečiu Dominyku tapo Lietuvos edukologijos universiteto pirmakursiais, bus lengviau. Porininkai kartu darbuosis jau ne tik per treniruočių stovyklas, bet ir Vilniuje. Porinės dvivietės įgulą treniruos V. Leknickas.

Atostogos – su draugeJaunąjį pasaulio čempioną iškilmingai sutiko Šilelio kaimas (Kauno r.) prie Raudondvario, kur gyvena sportininko tėvai.Čempionas buvo papuoštas ąžuolų vainiku, jo garbei buvo atkimštas butelis putojančio vyno. „Toje amžiaus grupėje rungtyniausime dar dvejus metus, kitąmet sieksime apginti iškovotą titulą. Po šiemetės pergalės apetitas tikrai išaugo“, – sakė Aurimas, mėgstantis ne tik irkluoti, bet ir skrieti motociklu, žaisti tinklinį, futbolą, plaukioti. Po čempionato Aurimas su drauge lengvaatlete ieties metike, Lietuvos jaunių rekordininke Simona Dobilaite kelias dienas praleido Palangoje. Vadovautis sesers Ievos pavyzdžiu Aurimas nenori ir Amerikoje studijuoti neketina. Didžiausia jo svajonė – atstovauti Lietuvai Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Tačiau jie turi rimtus varžovus – Londono olimpinių žaidynių šeštosios vietos laimėtojus R. Maščinską ir S. Ritterį. „Gal reikės sėsti į porinę keturvietę, yra pajėgių irkluotojų, gal pavyks ir man į ją patekti“, – savo planus atskleidė jaunasis pasaulio čempionas.

Visi pomėgiai – sportiniaiŠiemet vasario 28 d. 20 metų sukaktį paminėjęs D. Jančionis iš pradžių lankė plaukimo pratybas, bet ši sporto šaka jo nesudomino. Vienus metus nieko neveikė, kol draugas jam, penkiolikmečiui, pasiūlė lankyti irklavimo pratybas. „Užsikabinau, tapau priklausomas nuo irklavimo“, –

dabar šypteli Dominykas. Per pačias pirmąsias treniruoklių varžybas jis buvo trečias ir tai buvo didelis stimulas tobulėti. Kai praėjusiais metais Dominykas su valties draugu A. Adomavičiumi per pasaulio jaunimo čempionatą Trakuose porinių valčių klasėje užėmė penktąją vietą, treneriai juos pavadino Lietuvos irklavimo atradimu.„Šiemet labai norėjome nugalėti. Gerai išanalizavome savo varžovų stipriąsias ir silpnąsias savybes, įsitikinome, kad esame užtektinai stiprūs kovoti dėl medalių. Mums didelis pavyzdys – S. Ritteris ir R. Maščinskas. Su jais bandėme jėgas per „Gintarinių irklų“ regatą ir, jiems pralaimėję 2 sek., gavome puikias irklavimo pamokas. Labai norime juos aplenkti ir tai mus skatina daug treniruotis“, – prisipažino D. Jančionis. Jaunasis sportininkas labai džiaugiasi savo pirmuoju aukso medaliu pasaulio čempionate. Jį vaikinas pasikabino savo kambaryje.193 cm ūgio sportininkas viliasi, kad kitąmet jiems teks daugiau lenktyniauti tarptautinėse varžybose, nes jų patirties labai trūksta. Dabar, kai sezonas jau baigėsi, Dominykas leidžia sau pasivažinėti dviračiu, mėgsta pažaisti su skraidančiomis lėkštėmis, pamėtyti į krepšį. „Visi mano pomėgiai – sportiniai, kitokių neturiu. O pats pagrindinis, žinoma, – irklavimas. Su šia sporto šaka sieju pačias gražiausias savo svajones“, – tikino pasaulio jaunimo čempionas.

„Šiemet labai norėjome nugalėti. Gerai išanalizavome savo varžovų stipriąsias ir silpnąsias savybes, įsitikinome, kad esame užtektinai stiprūs kovoti dėl medalių. Mums didelis pavyzdys – S. Ritteris ir R. Maščinskas. Su jais bandėme jėgas per „Gintarinių irklų“ regatą ir, jiems pralaimėję 2 sek., gavome puikias irklavimo pamokas. Labai norime juos aplenkti ir tai mus skatina daug treniruotis.DOMINYKAS JANČIONIS

Pasaulio jaunimo čempionai A. Adomavičius ir D. Jančionis.

Virgaudo Leknicko nuotr.


„Svajūnas nuo mažumės augo gana stiprus. Tai, matyt, mano tėvelio genai, aš pats buvau linkęs į jėgos sportą – kai mokiausi, kilnojau štangą, lankiau dziudo, bokso treniruotes. Svajūnui visa tai taip pat persidavė, nes iš dangaus niekas nenukrenta, visi kažką atsinešame. Jėgos mūsų šeimoje tikrai niekam netrūksta.BRONISLAVAS JONAUSKAS

Didžiajame „Fanų“ stadione išsitenka visi. Ir V. Sirokomlės mokyklos auklėtiniai, ir vaikai iš įvairių Vilniaus sporto mokyklų, ir daug mėgėjų komandų. 16p.p.

JĖGA SLYPI ŽEMAIČIO GENUOSEDmitrijus Leopoldas pasaulio jaunių dviračių treko čempiono Svajūno Jonausko talentą lygina su Rūtos Meilutytės


Pasaulio jaunių (iki 18 m.) dvi-račių treko sprinto čempionas Svajūnas Jonauskas – šių metų Lietuvos dviračių treko atra-dimas. Tik trečius metus treke startuojantis sportininkas šie-met dar tapo ir Europos jaunių vicečempionu.

Po pernykščio Lietuvos suaugusiųjų čempionato šalies treko karalienės Simonos Krupeckaitės treneris bei vyras Dmitrijus Leopoldas prakalbo apie tai, kad jo grupėje treniruojasi talentingas sprinteris S. Jonauskas, tapęs Lietuvos 200 m sprinto ir komandinio sprinto distancijų čempionu. „Šis dviratininkas turi didelių galimybių tobulėti, jis – tikras talentas“, – tada kalbėjo D. Leopoldas.

Aktyvios čempiono atostogos Šiemet D. Leopoldo mokinys sužėrėjo visu ryškumu. Treneris buvusį skuodiškį netgi linkęs lyginti su olimpinių žaidynių ir pasaulio čempionės bei rekordininkės Rūtos Meilutytės talentu. Kai apie tai išgirdo 170 cm ūgio Svajūnas, kiek sutriko ir tepasakė: „Gal. Nežinau, man dar kažkas padėjo ir iš viršaus.“„Tokie sportininkai gimsta ne kasmet. Svajūnas labai sparčiai tobulėja, tačiau jam dar tik 18 metų, trūksta patirties“, – teigė D. Leopoldas. Vos sugrįžę iš pasaulio čempionato treneris su auklėtiniu pasiėmė trumpų atostogų. Svajūnas jas pavadino aktyviomis. Mat išvyko pas savo tėvus į Skuodo r., kur jis ne tik ilsėjosi, bet ir kiekvieną dieną po daugiau kaip dvi valandas važinėjo plentu. Čempiono treneris D. Leopoldas su Panevėžio sporto centro direktoriumi Broniumi Pliavga pagriebė meškeres ir savaitei išvažiavo žvejoti į Norvegiją. „Mes atostogų su treneriu tikrai nusipelnėme. Tačiau rugpjūčio 26 d. jos jau baigėsi ir toliau treniruojuosi Panevėžyje. Prasideda naujasis dviračių treko sezonas. Rugsėjį laukia tarptautinės varžybos Maskvoje, čia pat – ir Lietuvos čempionatas, o spalio mėnesį – Europos suaugusiųjų čempionatas Apeldorne (Olandija), čia debiutuosiu“, – paaiškino S. Jonauskas.

Jaudulys – iki lemiamų kovųPrisiminęs Glazge vykusį pasaulio jaunių čempionatą, Svajūnas neslepia: „Kažko tikėjausi. Tai buvo mano pirmasis pasaulio jaunių čempionatas, liepos mėnesį buvau dalyvavęs tik Europos jaunių pirmenybėse Portugalijoje.

Sprinto varžybose Glazge jėgas bandė 41 dviratininkas. Ėmė didelis jaudulys. Tik kai patekau tarp keturių stipriausių sprinterių ir iškovojau teisę varžytis dėl medalio, jaudulys aprimo, ketvirtoji vieta jau buvo garantuota. Tačiau aš ne toks, jeigu jau nusiteikiu kovai, tai turiu daryti iki pabaigos. Finale po trijų važiavimų nugalėjau Naujosios Zelandijos sportininką Jeremy Presbury.“

Šeimoje jėgos niekam netrūkstaSvajūnas gimė 1995 m. sausio 2 d. ir augo Skuodo r. Barstyčių seniūnijos Padegimės kaime. Jo tėvai Bronislavas ir Vilma darbuojasi nedideliame šeimos ūkyje, tai – pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis. Svajūnas turi dar vieną brolį ir dvi seseris, tačiau jie nesportuoja. Pasak čempiono tėvo B. Jonausko, nuo mažumės aktyvus Svajūnas mokykloje visur buvo pirmas. „Jis visur pritikdavo – ir gražiai piešdavo, ir paskaitydavo. Kažkada ir ar šiek tiek piešiau, norėjau studijuoti taikomąją dailę, tačiau gyvenimas pakrypo kitaip. Svajūnas irgi turi gyslelę piešti, jis bendrabutyje ant sienos turi kažką nusipiešęs.Svajūnas nuo mažumės augo gana stiprus. Tai, matyt, mano tėvelio genai, aš pats buvau linkęs į jėgos sportą – kai mokiausi, kilnojau štangą, lankiau dziudo, bokso treniruotes. Svajūnui visa tai taip pat persidavė, nes iš dangaus niekas nenukrenta, visi kažką atsinešame. Jėgos mūsų šeimoje tikrai niekam netrūksta“, – teigė B. Jonauskas.

Talentą pastebėjo kroso trasojeUž tai, kad tapo dviratininku, Svajūnas pirmiausia turi būti dėkingas Skuodo dviračių treneriui Alfonsui Lenkiui. „Svajūnas – mūsų rajono moksleivių bėgimo kroso čempionas. Stiprus, ištvermingas, išsiskiria sprogstamąja jėga. Sumečiau mintyse, kad jis galėtų būti geras dviratininkas, todėl jam ir pasiūliau lankyti dviračių sporto pratybas. Bėda buvo ta, kad jis gyveno apie 45 km nuo Skuodo. Praktiškai buvo neįmanoma kiekvieną dieną važinėti į treniruotes. Visą laiką palaikydavau glaudžius ryšius su Lietuvos dviračių treko rinktinės vyr. treneriu Antanu Jakimavičiumi, o jis po Lietuvą nuolat ieškojo talentingų mergaičių. Jam ir sakau, kad mergaičių neturiu, bet grupėje yra vienas talentingas berniukas. Į Skuodą A. Jakimavičius atsiuntė trenerius Aleksandrą Mitunevičių ir Algimantą Buividą. Iš Viekšnių, kitų Skuodo vietovių surinkome nemažai vaikų patikrinti. Tačiau jiems labiausiai patiko tik vienintelis Svajūnas. Berniukas labai norėjo važiuoti į Panevėžį“, – prisiminė A. Lenkys.Šis specialistas gabiam jaunuoliui davė dviratį, kad jis žvyrkeliu atvažiuotų į pratybas. Tai truko gal pusmetį. „Per šį trumpą laiką pavyko laimėti vienas kitas varžybas. Dviračių sportas labai patiko, tai buvo mano sporto šaka“, – teigė Svajūnas.

Pasaulio čempionės patarimai Rudeniop 15-metis jau turėjo palikti Skuodą. Jis ryžosi naujam

iššūkiui – savarankiškam gyvenimui Panevėžyje. Tėvai nelabai norėjau sūnaus išleisti, bet treneriui pavyko juos perkalbėti.Pusantrų metų skuodiškis treniravosi plente, tačiau jam čia nelabai sekėsi. Treko treneris D. Leopoldas jam pasiūlė išbandyti jėgas sprinte. „Sprintas man iš karto patiko, o ir pergalės atėjo greitai. Turiu gana daug jėgos, mėgstu greitį. Važiuojant patinka galvoti, niekada į priekį neneriu strimgalviais. Kai 2012 m. per Lietuvos čempionatą laimėjau du aukso medalius, jie mane skatino dar daugiau treniruotis. Labai daug naudingų patarimų duoda S. Krupeckaitė, įgyju neįkainojamos patirties. Tapęs Europos jaunių vicečempionu ir pasaulio jaunių čempionu, pradėjau galvoti, kad galiu pelnyti ir kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes“, – atskleidė mintis Svajūnas.

Draugė – irgi dviratininkėS. Jonauskas dabar gyvena Panevėžio sporto centro bendrabutyje ir šiemet lankys Vytauto Žemkalnio gimnazijos dvyliktą klasę. Turi draugę – irgi dviratininkę Vestiną Venckevičiūtę. Merginą treniruoja A. Mitunevičius. „Kuo toliau, tuo sunkiau mokytis, nes daugiausia dėmesio skirsiu sportui. Labiausiai gal patinka biologija ir istorija. Kitais metais baigsiu gimnaziją, jau esu tvirtai apsisprendęs, kad savo gyvenimą susiesiu su sportu“, – neslepia pasaulio jaunių čempionas.

Iš Glazgo parskridę S. Jonauskas ir jo treneris D. Leopoldas buvo šiltai sutikti Rygos oro uoste.Tomo Gaubio nuotr.


BAZĖS Didžiajame stadione išsitenka visi. Ir V. Sirokomlės mokyklos auklėtiniai, ir vaikai iš įvairių Vilniaus sporto mokyklų, ir daug mėgėjų komandų

TRAUKOS CENTRAI – STADIONAI „Fanų“ stadione Vilniuje netrukus iškils tribūna ir pastatas, kuriame bus ir pirtis, ir parduotuvė, ir biuras


Rugsėjo 15 d. sukaks metai, kai Vilniuje, Linkmenų gatvėje, atvėrė vartus „Fanų“ stadio-nas. Rekonstruotoje Vladislavo Sirokomlės gimnazijos aikštėje dabar vyksta ne tik tarpklasi-nės, bet ir rimtų futbolo koman-dų varžybos.

„Tai buvo trišalis susitarimas: savivaldybės, mokyklos ir privačios iniciatyvos“, – pasakojo stadiono vykdomasis atstovas Kęstutis Bagonas.

Pradžia – prieš šešerius metusPrivati iniciatyva nebuvo iš kažkur atsiradę, nieko bendra su sportu ar jo infrastruktūra neturintys verslininkai. Didysis „Fanų“ stadionas buvo antras jų futbolo projektas. Pirmiausia Antakalnyje prie Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos atsirado maža aikštelė.„Prieš šešerius metus prie M. Daukšos mokyklos buvo įkurtas mažasis stadionas. Tai Vilniaus mieste buvo apskritai pirmosios privačios investicijos į tokios kokybės dirbtinės dangos aikštelę su visa infrastruktūra: apšvietimu, kameromis, sauga, persirengimo kabinomis, dušais. Po tam tikro laiko buvo nuspręsta imtis didesnio projekto – standartinių matmenų stadiono. Tam reikėjo surasti tinkamą vietą ir projektą įgyvendinti“, – kalbėjo K. Bagonas.Ir dabar, įsteigus naująjį stadioną, aikštelė Antakalnyje nėra pamiršta.„Mažojoje aikštelėje žaidžia nuolatiniai mūsų partneriai, o su dideliu stadionu mes savo rinką dar bandome išsikovoti ir užsiauginti sau ištikimus klientus“, – tikino stadiono atstovas.

Išsitenka visiDidžiajame stadione išsitenka visi. Ir V. Sirokomlės mokyklos auklėtiniai, ir vaikai iš įvairių Vilniaus sporto mokyklų, ir daug mėgėjų komandų. „Nuomos kainos yra įvairios ir

lanksčios. Yra juk vienkartinių nuomininkų, yra nuolatinių, sutartinių. Galimybių yra nuomoti ir visą stadioną, ir jo pusę. Ketvirčiais nenuomojame“, – apie paslaugas pasakojo stadiono atstovas.

Atsipirks negreitaiNors stadiono užimtumas nemažas ir futbolininkai čia žaidžia ir žiemą, tiek, kiek į stadioną buvo investuota, atsipirks dar negreitai.„Jeigu žvelgtumėme į pirminę naudą, tai visada yra geriau ką nors nupirkti, perparduoti ir gauti pinigus tuojau pat. Čia yra projektas, žiūrima ir į socialinį dalyką: privačiomis lėšomis leidžiama pagerinti vaikų sąlygas žaisti futbolą, mokyklos bendruomenės kūno kultūros pamokų, mėgėjų futbolo – Sekmadienio futbolo lygos (SFL) – sąlygas. O atsipirks jis po labai daug metų...“ – pasakojo K. Bagonas.Dirbtinės žolės stadionas funkcionuoja ir žiemą.„Šią žiemą turėjome daug vargo dėl didelio sniego kiekio. Krito ir krito nuolat. Ir meldėmės, prašėme Dievulio, kad jau nebedrėbtų, jau pakaks, tačiau pastangų, tam kad visi planai būtų įgyvendinti ir futbolas būtų žaidžiamas visą žiemą, teko įdėti didelių. Nemažai komandų čia treniravosi visą žiemą, liko patenkintos, gavome padėkų įvairia forma. Taip pat čia įvyko „Snaigės“ turnyras. Jį surengė Vilniaus apskrities futbolo federacija“, – kalbėjo apie veiklą šaltuoju metų laiku K. Bagonas.Vasarą „Fanų“ stadionas jaučia konkurenciją.„Šiltuoju metų laiku stadionų yra ne vienas ir ne du. Ar jų danga geresnė, ar blogesnė – kitas klausimas. Esmė, kad mūsų futbolo bendruomenė dar nėra linkusi skaičiuoti: atstumus iki stadiono, aikštės kokybę, galimus padarinius sveikatai, sąnariams. Naudojasi paprasta statistika:

čia nuomos kaina tokia, o ten aš turiu 100 litų pigiau. O kad ir nuvažiuoti tenai reikia dar tiek pat lėšų, to neįskaičiuoja.“

Reikia kruopščios priežiūrosStadiono išlaikymas tai pat nepigus dalykas.„Dirbtinę dangą, kaip ir natūralią, reikia prižiūrėti. Natūralią reikia kirpti, o dirbtinę – šukuoti, purenti. Per savaitę tris kartus sąžiningai po tris valandas pervažiuojam, supurenam aikštę. Lygiai taip pat, kaip natūrali žolė, dirbtinė turi būti laistoma per karščius. Stadioną išlaikyti – labai brangu“, – kalbėjo K. Bagonas.

Užvirė naujos statybosLapkričio mėnesį „Fanų“ stadionas turėtų pasikeisti. Planuojama, kad išdygs 500 vietų tribūna (tada jame galės vykti net Lietuvos pirmosios lygos pirmenybių mačai) ir daugiafunkcis pastatas.„Jame – keturi modernūs persirengimo kambariai su dušais, atskiri kambariai su dušais teisėjams, dvi „Tylö“ pirtys, kuriose, ypač šaltesniu metų laiku, po treniruočių ar rungtynių bus malonu atsigauti, veiks sportinių prekių parduotuvėlė. Joje bus prekiaujama gerai žinomų prekių ženklų gamintojų produkcija. Bus galima nusipirkti kavos, sultinių. Taip pat pastate atsiras biuras. Mes norime, kad čia būtų ne vien stadiono administracijos patalpa, bet galėtų ateiti ir mūsų lankytojai pasižiūrėti televizoriaus, padiskutuoti. Beje, kalbėsime su maisto tiekėjais, kad SFL rungtynių, didesnių renginių metu jie atvažiuotų su maisto vagonėliais. Kuriame socialinį traukos centrą, norime, kad mūsų nuomininkai ir partneriai jaustų ne tik, kad reikia mokėti pinigus, bet ir grąžą už tai. Norėtume, kad čia, į miesto centrą, puikią vietą, jie atvažiuotų ir su šeimomis – žmonomis, vaikučiais. Todėl mūsų paslaugų spektras bus

įvairesnis nei vien tik aikštės nuoma“, – apie ateities planus pasakojo K. Bagonas.Stadiono vadovas tikisi pakeisti ir mėgėjų komandų futbolininkų elgesį, suformuoti tam tikrą bendruomenės kultūrą: „Dabar yra vienetai komandų, kurių žaidėjai turi tam tikrą etiketą. Dauguma taip – sužaidė, persirengė, išvažiavo. Mes įsivaizduojame tai kitaip. Norime suteikti daugiau paslaugų žmogui, atėjusiam pažaisti futbolo. Juk dabar viskas būna taip – vasarą suprakaitavęs sėdi į mašiną, kurioje veikia kondicionierius. O žiemą – važiuoti šlapiam? Tai pavojinga sveikatai. Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, antras mūsų žingsnis turi būti pastato atsiradimas, o tai, beje, buvo numatyta pradedant įgyvendinti projektą pagal tam tikrus įsipareigojimus Vilniaus miesto savivaldybei. Iš pradžių drabužines ketinome daryti konteinerinio tipo, bet vėliau nusprendėme, kad jos turi būti ilgalaikės, šiuolaikinės ir modernios.“K. Bagonas pripažino, kad pastato atidarymo planai vis nusikelia. Bet dabar jis tvirtai tiki, kad viskas bus paruošta jau lapkritį.

Įkūrė Mini futbolo lygą„Fanų“ stadionas yra Lietuvos mini futbolo rinktinės rėmėjas. Taip pat prisideda prie Mini futbolo lygos (MFL) projekto.„Stadionas daug prisidėjo tą lygą kuriant. Ji yra asocijuota Europos mažojo futbolo federacijos“, – kalbėjo vykdomasis atstovas.Spalio 10–14 d. Kretoje (Graikija) vyks Europos mini futbolo šeši su šešiais čempionatas, kuriame dalyvaus ir Lietuvos rinktinė.MFL šiuo metu vykdo veiklą tik Vilniuje. „Tai yra mėgėjų lyga. Visos jos rungtynės yra žaidžiamos mažojoje „Fanų“ stadiono aikštelėje Antakalnio g. 120. Bet net neabejojame, kad lyga išaugs į respublikinę“, – kalbėjo K. Bagonas.

„Norime suteikti daugiau paslaugų žmogui, atėjusiam pažaisti futbolo. Juk dabar viskas būna taip – vasarą suprakaitavęs sėdi į mašiną, kurioje veikia kondicionierius. O žiemą – važiuoti šlapiam? Tai pavojinga sveikatai. Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, antras mūsų žingsnis turi būti pastato atsiradimas, o tai, beje, buvo numatyta pradedant įgyvendinti projektą pagal tam tikrus įsipareigojimus Vilniaus miesto savivaldybei.

Lapkričio mėnesį „Fanų“ stadionas turėtų pasikeisti. Planuojama, kad išdygs 500 vietų tribūna ir

daugiafunkcis pastatas.


Nuo rugsėjo bus vykdomas projektas „Kuo smagiau ir saugiau vandenyje“. Jo metu vaikai bus mokomi plaukti.

Dziudo federacijos vadovas su

šeima – žmona Evelina, sūnumis

Vidmantu ir Ąžuolu.

SENAME BASEINE – NAUJOS IDĖJOSRomanas Teličėnas ir Lina Bielinienė laikydamiesi griežtų reikalavimų išmokys plaukti ir trimetį, ir senjorą


„Esame gražios idėjos, kuri vadinasi „Olimpinė pradžia“, sumanytojai“, – pristatė save ir kolegę Liną Bielinienę plaukimo treneris Romanas Teličėnas.

Su partneriais įkūrę VšĮ „Sveikame kūne sveika siela“, iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) išsinuomojo dar aštuntąjį dešimtmetį statytą baseiną ir jį pavadino „Olimpinė pradžia“.VšĮ „Sveikame kūne sveika siela“ pagal panaudos sutartį įsipareigojo kasmet gerinti baseino infrastruktūrą ir taip sudaryti sąlygas miestiečiams bei sportininkams naudotis baseinu.„Baseinas remontuojamas iš pagrindų, siekiama sumažinti baseino išlaikymo išlaidas, sudaryti sąlygas treniruotis patiems mažiausiems plaukikams, įrengus baseino gylio reguliavimo sistemą takelyje“, – pasakojo treneriai.Anksčiau šie specialistai dirbo įvairiose vietose. „Tiek aš, tiek Romanas dirbdavome kur išėjo: kur gaudavome vandens, kur mus įsileisdavo, tačiau abu svajojome dirbti savo baseine. Iš LASS gavome pasiūlymą prižiūrėti ir vykdyti veiklą jų baseine, jį apsvarstėme ir suvieniję savo ir partnerių jėgas

tikslą įgyvendinome“, – sakė L. Bielinienė.

Treneriai dirba vandenyjeSutapo R. Teličėno ir L. Bielinienės požiūris į treniravimą, vaikų ir suaugusiųjų mokymą plaukti, todėl jie akcentuoja griežtas metodines taisykles. Jų laikysis ir jomis vadovausis treneriai per treniruotes.Užsienyje įgyta patirtis bei stažuotės padeda treneriams dirbti taikant kitokius metodus negu įprasta. „Dirbame su vaikučiais nuo trejų metukų. Pradiniu mokymo etapu grupėse treniruojasi nuo 4 iki 6 vaikų. Tam, kad vaikai jaustųsi saugūs, pasitikėtų savimi, greičiau tobulėtų, treneriai dirba ir padeda būdami vandenyje“, – paaiškino L. Bielinienė.

Skatina sveiką visuomenę„Vaikų mokymas plaukti yra pagrindinis mūsų tikslas, tačiau suaugusiųjų mokymas taip pat yra svarbus ir tikslingas“, – teigė R. Teličėnas. Specialistai siekia skatinti sveiką ir aktyvią visuomenę, todėl sudarys sąlygas mankštintis ir treniruotis besilaukiančioms mamoms, senjorams, žmonėms, norintiems sustiprinti sveikatą ir reguliariai treniruotis. „Kiekvienas treneris svajoja užauginti čempioną, todėl esame

įsitikinę, kad mes tokių vaikų užsiauginsime, pradėję su jais dirbti nuo pat mažumės“, – kalbėjo L. Bielinienė.Kolegei pritarė ir R. Teličėnas: „Juk kiekvienas treneris, tarp vaikų atradęs talentą, skatins jį siekti aukščiausių rezultatų. Aš pats turiu keletą vaikų, su kuriais tobulėsime kartu.“Treneriai sieks sudaryti sąlygas reguliariai treniruotis vaikams iš globos namų, socialiai remtinų šeimų, šiam tikslui įgyvendinti planuojama įsteigti labdaros fondą. „Taip pat dalyvaujame ir dalyvausime socialiniuose projektuose“, – tikino treneriai. Nuo rugsėjo bus vykdomas projektas „Kuo smagiau ir saugiau vandenyje“, kuriam įgyvendinti fi nansavimas gautas iš Kūno kultūros ir sporto departamento, projekto metu 24 vaikai bus mokomi plaukti.

Baseinas atviras visiemsBaseine „Olimpinė pradžia“ galės lankytis įmonių kolektyvai, jie galės nuomotis baseino taką arba visą baseiną, treniruotis sportininkai. „Naujus baseinus būtina statyti, tačiau senus miesto baseinus privaloma atnaujinti ir sudaryti sąlygas treniruotis visiems žmonėms, taip skatinant visuomenės sveiką ir reguliarų aktyvumą bei darbingumą“, – apibendrino R. Teličėnas.

„Naujus baseinus būtina statyti, tačiau senus miesto baseinus privaloma atnaujinti ir sudaryti sąlygas treniruotis visiems žmonėms, taip skatinant visuomenės sveiką ir reguliarų aktyvumą bei darbingumą.

Tam, kad vaikai jaustųsi saugūs, pasitikėtų savimi, greičiau tobulėtų, R. Teličėnas ir

jo kolegė dirba ir padeda būdami vandenyje.

Išsipildė L. Bielinienės svajonė dirbti savo

baseine.

RRUGUGSĖSĖJIJISS20201313 R RRRUGUGSĖSĖJIJISS

NAUJOVĖS


KARJERAGSĖJIS2013 RUGSĖJIS


„Turnyrų organizavimas – mano aistra. Ir žinote dėl ko aš tai da-rau? Man labai nepatinka, kad Lietuva išsibėgioja. Todėl noriu suteikti žmonėms smagų ir akty-vų laisvalaikį. Galbūt tai ne vie-nam leis apsispręsti pasilikti čia. Sujungęs žmones tenisu, tikiuosi, kad galbūt jie suteiks vienas kitam naujų verslo galimybių ar pagelbės susidarius sunkiai situ-acijai. O gal jie ateityje prisidės ir prie teniso, gal taps renginių rėmėjais“, – kalbėjo buvęs tenisininkas, o dabar treneris ir teniso turnyrų organizatorius 40 metų Giedrius Vėželis.

Iškovojo daugybę titulųG. Vėželiui dabar – 40 metų. O su tenisu jis jau praleido tris dešimtmečius. Jo tėvas dirbo krepšinio treneriu. Bet sūnų atvedė į kitą sporto šaką. Tiesa, teniso veteranas yra susidūręs ir su krepšiniu, ir su kitais sporto žaidimais. Pabaigęs Lietuvos pedagoginio universiteto sporto žaidimų trenerio mokslus, jis tvirtina galįs treniruoti ne vien tenisininkus.„Lietuvos mastu pavyko laimėti viską, kas tuo metu buvo galima. Esu du kartus Lietuvos vienetų čempionas, šešis kartus – dvejetų čempionas, mišriųjų dvejetų čempionas. Bet tada, kai aš buvau pasiekęs aukščiausią formą, griuvo Sovietų Sąjunga. Daugelyje sporto šakų viskas ėmė byrėti, nes reikėjo išsilaikyti savarankiškai. Tam, kad galėtum siekti sportinių rezultatų, reikėjo daug rėmėjų pinigų. Aš pamačiau, kad lėšų rasti yra labai sudėtinga, atsiranda galimybių išvažiuoti tik į vieną kitą turnyrą. Ir supratau, kad geriau populiarinti tenisą

Lietuvoje kitais būdais. Baigiau siekti sportinių aukštumų ir pradėjau dirbti treneriu. Be to, trenerio gyvenimo būdas – sėslesnis. Todėl galėjau daugiau laiko praleisti su savo šeima“, – pasakojo G. Vėželis.

Įkūrė teniso klubąPrieš trejus metus G. Vėželis įkūrė teniso klubą „Tennis and More“.„Per savo klubą mes populiariname mėgėjų tenisą. Šiuo metu Lietuvoje yra per 30 teniso klubų. Vieni jų aktyvesni, kiti pasyvesni. Pradėjome žaisti ir kituose aikštynuose, kituose miestuose, įgauname vis daugiau patirties. Manau, kad pradėję žaisti tenisą žmonės turėtų tai daryti ne vien su treneriu. Tada jie gautų daugiau: išmoktų žaisti su lygiaverčiais ir stipresniais varžovais, įgautų patirties varžytis skirtingų dangų aikštelėse. Dėl to ir stengiuosi, įtraukdamas kitus klubus ir miestus, kad mano klubo nariai atsidurtų kitoje aplinkoje, kad pamatytų kitus partnerius, pasidalytų savo patirtimi ir pasisemtų patirties iš kitų. Šimtas skirtingų partnerių yra garantija, kad išmoksi žaisti. Tą šimtą partnerių Lietuvoje galima rasti. Bet į tai reikia įdėti darbo“, – pasakojo G. Vėželis.

Plėtoja įvairius projektusPrieš porą metų Lietuvoje startavo „T&M Taurė“ – teniso klubų pirmenybės. Jų pagrindinis entuziastas buvo klubas „Tennis and More“.„Tai vienas sėkmingiausių projektų. Šiemet vyksta jau trečiasis sezonas. Pirmame sezone dalyvavo aštuonios komandos. Kitais metais matėme, kad jau yra daugiau norinčiųjų prisijungti. Šiemet nutarėme išplėsti turnyrą iki 16 komandų,

atsirado aukštesnė profesionalų ir žemesnė mėgėjų lygos“, – kalbėjo G. Vėželis.Lygoje per sezoną sužaidžiami trys etapai. Jie vyksta skirtingose aikštelėse: kiliminės dangos, sintetinės žolės ir grunto.Klubų lyga orientuota į gerai ir geriausiai su rakete sutariančius įvairių kartų žaidėjus.„Didelį stažą turintys, jaunesni nei 30-ies metų žaidėjai anksčiau neturėjo kur dalyvauti. Tad atsirasdavo didžiulė praraja po sportinio gyvenimo, o jis dažniausiai Lietuvoje baigiasi po mokyklos. Turėjome tikslą į profesionalų lygą įtraukti tuos žaidėjus, kurie dalyvauja Lietuvos čempionatuose, kad jie galėtų žaisti tarpusavyje ir turėtų motyvaciją toliau treniruotis. Buvo gauti labai įdomūs, neprognozuojami rezultatai“, – kalbėjo G. Vėželis.Klubas turi ir kitą veiklos kryptį.„Yra sukurtas „T&M“ akademijos projektas. Jis skirtas suaugusiems pradedantiems teniso mėgėjams, čia jiems suteikiama proga dalyvauti turnyruose ir žaisti su lygiaverčiais partneriais. Mūsų akademijos projekte numatyta dešimt turnyrų per metus. Rugpjūčio 31-ą Vilniuje ir rugsėjo 14–15 d. Klaipėdoje bus septintas ir aštuntas etapai. Turnyrų esmė tokia – visi dalyviai pažymi, kiek metų jie žaidžia, ir pagal tai skirstomi į grupes, neatsižvelgiant į jų amžių. Jeigu tenisininkas tampa nugalėtoju, kitą etapą jis žaidžia stipresnėje grupėje. Jei žaidėjas pralaimi visus savo mačus – krenta į silpnesnę grupę. Taip visi gauna lygiaverčius partnerius. Šiuo metu šiuose turnyruose dalyvauja per 200 žmonių“, – pasakojo G. Vėželis.„Tennis and More“ pasiūlyta naujiena – suaugusiųjų teniso

stovyklos. Šiais metais jų buvo dvi. Viena – Pasvalyje, antra – gruntinių aikštelių aikštyne šalia Seirijų Meteliuose. Į antrąją rengėjai jau negalėjo priimti visų norinčiųjų. Dabar svarsto – gal surengti dar vieną?„Šie projektai numatyti trejiems metams. Kitais metais bus tie patys dešimt turnyrų, tik prisidės dvejetų turnyrai, o viena stovykla numatyta užsienyje: Turkijoje arba Tenerifėje, kad galėtume pailginti vasaros sezoną. Turime savo klube vaikų teniso mokyklą, joje treniruojasi per 80 žaidėjų. Mes skatiname aktyvų vaikų laisvalaikį, mokome teniso pradmenų, ugdome charakterį. Šiuo metu nesiekiame sportinių aukštumų, nes neturime bazės, kurioje galima būtų daugiau dėmesio skirti geriausiems savo auklėtiniams ir jiems suteikti didesnių galimybių“, – kalbėjo klubo steigėjas ir vadovas.

Pats žaidžia retaiPats G. Vėželis turnyruose dalyvauja vis rečiau.„Anais metais teko žaisti dvejetų turnyruose. Tarptautiniame turnyre „Lexus“ amžiaus grupėje per 35 metus kartu su Kauno treneriu Luigi Pakula užėmėme pirmąją vietą, Palangos tarptautiniame turnyre – antrąją. Bet kai tenka dirbti kelis darbus vienu metu, nė vienas neišeina labai gerai. Nutariau, kad geriau būsiu organizatorius, o ne žaidėjas. Geriau atlikti vieną darbą gerai. Aš noriu, kad mano rengiami turnyrai būtų geriausi Lietuvoje, kad pakiltų organizavimo, teisėjavimo lygis, kad žmonės pamatytų, kaip turi būti organizuojami turnyrai, kur yra tvarka, nėra nesklandumų. Kol kas tai man pavyksta“, – kalbėjo daugkartinis Lietuvos teniso čempionas.

„Didelį stažą turintys, jaunesni nei 30-ies metų žaidėjai anksčiau neturėjo kur dalyvauti. Tad atsirasdavo didžiulė praraja po sportinio gyvenimo, o jis dažniausiai Lietuvoje baigiasi po mokyklos. Turėjome tikslą į profesionalų lygą įtraukti tuos žaidėjus, kurie dalyvauja Lietuvos čempionatuose, kad jie galėtų žaisti tarpusavyje ir turėtų motyvaciją toliau treniruotis. Buvo gauti labai įdomūs, neprognozuojami rezultatai.

Teniso aikštėje sukauptą patirtį G. Vėželis jau ne vienus metus perduoda kitiems.

Elijaus Kniežausko nuotr.

GIEDRIUS VĖŽELIS, baigęs Lietuvos pedagoginio universiteto sporto žaidimų trenerio mokslus, gali treniruoti ne vien tenisininkus.

Daugkartinis Lietuvos teniso čempionas Giedrius Vėželis dabar turnyruose dalyvauja retai. Vilniečio pomėgis – juos organizuoti


SUKAKTYS ROMUALDAS BUDRIONIS teigia, kad jeigu dirbi rimtai, darbas nėra lengvas. Dažniausiai būna užimti visi savaitgaliai, tenka užtrukti ir po darbo.

UŽGRŪDINO GYVENIMO IŠBANDYMAIRomualdas Budrionis didžiausiu sportiniu laimėjimu vadina tai, kad sportas tapo nuolatiniu gyvenimo palydovu


Rugpjūčio 9 d. 70 metų jubi-liejų paminėjęs DSKS „Žalgi-ris“ pirmininkas Romualdas Budrionis, kai tik turi laiko keliauja į Utenos rajone esantį gimtąjį Suolelių kaimą. Čia su žmona Regina bėga jo vasaros. Greta yra ir didžiulis tvenkinys, ir ežeras. Prieš 12 metų Romu-aldas pasodino hektarą miško, jame – daugiausia pušys, eglės, bet auga ir lapuočių. Smagu čia pauogauti ir pagrybauti.

R. Budrioniui dažnai prieš akis iškyla vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Mokslai Šnėriškių pradinėje mokykloje, o nuo ketvirtos klasės – Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Čia jis pradėjo sportuoti, pasirinko sportinį ėjimą. Pirmasis Romualdo treneris – Aloyzas Bakšys, vėliau tapęs Švietimo ir mokslo ministerijos skyriaus vedėju.

Šeimos neaplenkė tremtis„Visų buvau vadinamas „Šiaušiku“, nes prieš išeidamas į plentą treneriui sakydavau, kad einu šiaušti. Didelių meistriškumo aukštumų nepasiekiau, atstovavau Utenai Lietuvos moksleivių spartakiadoje. Pats svariausias mano laimėjimas tas, kad sportas tapo nuolatiniu mano gyvenimo draugu“, – sakė R. Budrionis.Pokario laikotarpiu visų gyvenimas buvo nelengvas. Vargai užklupo ir Budrionių šeimą – tėvas buvo ištremtas į Sibirą, Vorkutos kraštą. Sunku buvo sudurti galą su galu, ir Romualdas, baigęs septynias klases, 1959 m. pradėjo mokytis Lietuvos geležinkeliečių mokykloje. Mokslas truko porą metų. Romualdas priklausė „Darbo rezervų“ sporto draugijai, tapo šios draugijos ėjimo rungties jaunučių čempionu. Atstovaudamas Vilniaus jaunučių rinktinei, dalyvavo populiariose „Sporto“ ėjimo taurės varžybose.

Jam teko rungtyniauti su mūsų ėjimo žvaigždėmis Antanu Mikėnu, Aleksandru Medvedevu, Algirdu Šakaliu, su šiuo vienu metu netgi kartu treniravosi.

Išbandė ne vieną darbą Savo darbo karjerą Romualdas pradėjo 1961 m. Vilniaus lokomotyvų remonto depe kaip šaltkalvis. Dirbo ir sportavo. Per vienas iš varžybų Kėdainiuose susirgo gelta ir baigė ėjiko karjerą. Tačiau su sportu neišsiskyrė – pradėjo slidinėti, bėgioti krosus. „Baigus Geležinkeliečių mokyklą, ketverius metus reikėjo dirbti. Pamačiau, koks sunkus yra šis darbas, visą dieną būdavau tepaluotas, todėl nutariau lankyti A. Vienuolio vakarinę vidurinę mokyklą ir ją baigiau dirbdamas. 1965 m. įsidarbinau Vilniaus trikotažo fabrike „Vilija“. Jame dirbo apie 500 žmonių, buvau atsakingas už darbuotojų gamybinę mankštą. Penkerius metus dirbau kaip sporto metodininkas, dar ir pats sportavau – slidinėjau, žaidžiau stalo tenisą. Burdavau fabriko komandas dalyvauti įvairiose Vilniaus mažųjų kolektyvų varžybose“, – prisimena jubiliatas.

1969 m. Romualdas gavo kvietimą dirbti Vilniaus miesto komjaunimo komiteto Gynybinio masinio ir sporto skyriaus vedėju. Užuot kibus į darbą, prasidėjo įvairiausi skundai, klausimai, kaip R. Budrionis gali dirbti komjaunimo komiteto skyriaus vedėju, jei yra tremtinio sūnus. Vienus metus dar šiaip taip pavyko išsisukti, o antraisiais po dar vieno skundo – teko palikti šį darbą.

Metai, susieti su „Žalgiriu“Teko ieškotis darbo, ir jį 1971 m. rado Vilniaus „Žalgirio“ sporto taryboje. Tada Romualdas pirmus metus neakivaizdžiai Vilniaus universitete studijavo pramonės ekonomiką (diplomą įgijo 1978 m.). Nuo to laiko jubiliatas ir yra susijęs su šia draugija. „Kai fi nansavimas iš Lietuvos profesinių sąjungų tarybos nutrūko, reikėjo galvoti, ką daryti toliau. Vieni pirmųjų Lietuvoje 1992 m. įkūrėme „Žalgirio“ dirbančiųjų sporto klubą ir perėmėme miesto „Žalgirio“ tarybos funkcijas. Po metų mūsų klubas tapo Dirbančiųjų sporto klubų sąjunga, siejančia 18 sporto klubų“, – teigė jubiliatas, čia dirbantis pusę etato.

R. Budrionis įsitikinęs – jeigu dirbi rimtai, darbas nėra lengvas. Jis nenormuotas – dažniausiai būna užimti visi savaitgaliai, tenka užtrukti ir po darbo. Pagrindinis tikslas – kuo daugiau ir geriau organizuoti varžybas, kad Vilniaus dirbantieji būtų užsiėmę. „Turime savo valdybą, joje – penki sporto entuziastai, visi ir sprendžiame pačius aktualiausius dirbančiųjų užimtumo klausimus. Didžiausia problema –fi nansai. Rašome programas Sporto rėmimo fondui, miesto savivaldybei, nes per metus organizuojame 14 įvairiausių sporto renginių“, – teigė R. Budrionis.Tačiau šiemet miesto savivaldybė nusisuko nuo Vilniaus dirbančiųjų sporto klubų sąjungos ir pirmus metus jos veiklai neskyrė pinigų. Pinigų buvo gauta tik jaunimo organizacijų ir judėjimų tradicinėms krepšinio varžyboms Vasario 16-ajai paminėti. Jubiliatui smagu, kad jo vadovaujami Vilniaus „Žalgirio“ dirbantieji jau daug metų gerai pasirodo per tradicines „Žalgirio“ draugijos žaidynes ar individualių sporto šakų varžybas. „Kasmet liepos mėnesį rengiame tarptautinį bėgimą aplink Žaliuosius ežerus, skirtą Valstybės dienai ir Žalgirio mūšiui paminėti. Pirmaisiais metais dalyvaudavo 50–70 sportininkų, o šiemet 24-ą kartą surengtame bėgime jau susirinko apie 150 lengvaatlečių. Bėgimas kasmet populiarėja. Labai aktyviai sportininkai dalyvauja mūsų organizuojamose tinklinio taurės varžybose, vykstančiose penkis mėnesius, o krepšinio – net pusę metų“, – sako Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ viceprezidentas R. Budrionis.

Sportavo ir vaikai Anksčiau sportavo ir Romualdo sūnus Gediminas. Jis įvykdė pirmąjį plaukimo atskyrį, tačiau, užėjus krizei, kai buvo uždaryti plaukimo baseinai, metė pamėgtą sporto šaką ir perėjo į kikboksą. Lengvosios atletikos pratybas mokykloje lankė ir dukra Ramunė. Tad jubiliatas šeimoje nebuvo vienintelis sportininkas. Dabar, kai vaikai jau užaugę ir padovanojo tėvams tris anūkus, būtų galima pagalvoti ir apie užtarnautą poilsį. Tačiau sveikata nesiskundžiantis jubiliatas apie tai negalvoja. „Jeigu žmonės ir toliau manimi pasitikės, 18 klubų atstovai mane išrinks – dirbsiu toliau. Gal jau reikėtų tuo užsiimti tik simboliškai, nes matau žmonių, pajėgių mane pakeisti. Jaunimas tikrai dirbs ne blogiau už mane“, – įsitikinęs R. Budrionis.

„Kasmet liepos mėnesį rengiame tarptautinį bėgimą aplink Žaliuosius ežerus, skirtą Valstybės dienai ir Žalgirio mūšiui paminėti. Pirmaisiais metais dalyvaudavo 50–70 sportininkų, o šiemet 24-ą kartą surengtame bėgime jau susirinko apie 150 lengvaatlečių. Bėgimas kasmet populiarėja. Labai aktyviai sportininkai dalyvauja mūsų organizuojamose tinklinio taurės varžybose, vykstančiose penkis mėnesius, o krepšinio – net pusę metų.

R. Budrionis gyvenimą susiejo su sportu.

21LIETUVOS SPORTO LAIKRAŠTIS2013 RUGSĖJISRUGSĖJIS2013 RRUGSĖJIS

REGBIS„Vairas“ užaugino arba treniravo 77 Lietuvos standartinio regbio nacionalinės rinktinės ir 48 septynetų regbio nacionalinės rinktinės žaidėjus.

Dovilė Šeduikytė[email protected]

Vargu, ar lengvai rastume pa-saulyje sporto klubą, kuris turė-tų tokią įspūdingą istoriją ir kar-tu nebūtų labai gerai žinomas. Šiaulių „Vairo-Jupojos“ regbio klubas per 40-ies savo gyvavi-mo metų laikotarpį 28 kartus tapo Lietuvos čempionu ir tris kartus liko antroje vietoje. Kiek kartų per 40 metų vyko Lietuvos čempionatas? 31. Matematika paprasta. Prasčiausias klubo rezultatas – antroji vieta.

Dabartinis klubo treneris Sigitas Kukulskis klubo 40-mečio jubi-liejaus proga pasakojo apie tai, kaip klubas iškilo, su kokiomis problemomis yra susidūręs, o pa-klaustas, kada buvo klubo aukso amžius, ilgai nedvejoja: „Aukso amžius tęsiasi iki šiol. Kai pradė-sime pralaimėti, tada prasidės ki-tokios spalvos amžius.“

Kaip ir kieno iniciatyva susikūrė „Vairas“?1973 m. baigęs medicinos stu-dijas Vilniuje, į Šiaulius atvyko dirbti Feliksas Paškevičius. Jis buvo ragavęs regbininko duo-nos vienoje tuometėje Vilniaus komandoje. Pirmoji Šiaulių ko-manda tais laikais vadinosi „Ge-luva“. Šis pavadinimas kilęs nuo Geluvos ežero vardo. Ežeras yra apie 20 km už Šiaulių ir visada buvo mėgstamas poilsiautojų.

Pirmoji būsimojo „Vairo“ ko-manda buvo suburta prie tais laikais veikusios „Vairo“ dvi-račių ir variklių gamyklos. Po metų komanda buvo pervadinta pagal ją remiančios įmonės var-dą – „Vairas“. Vėliau komandos pavadinimas keitėsi atsižvel-giant į rėmėjus, tačiau pirmasis pavadinimo žodis „Vairas“ yra nekeičiamas ir aš asmeniškai ti-kiuosi, kad niekas jo niekada ir nepakeis.Regbio prigijimas ir plėtra Šiau-liuose, manau, yra didžiausias tuomečio dviračių ir variklių gamyklos „Vairas“ sporto meto-dininko Vytauto Karalevičiaus nuopelnas. Jis padėjo Lietuvos regbio sostine tituluojamo Šiau-lių miesto regbio sporto pama-tus. Būtent dėl jo triūso šiandien „Vairas“ gali didžiuotis savo lai-mėjimais.

Kokie per ilgą gyvavimo istoriją gražiausi klubo laimėjimai? Lie-tuvos čempionate ar tarptautinė-se klubų varžybose?Nuo 1982 m., kai „Vairas“ pirmą kartą tapo Lietuvos čempionu, t. y. per 31 metus, komanda 28 kar-tus laimėjo Lietuvos čempionatą ir tris kartus buvo antra. Vargu, ar sporto pasaulyje yra toks analogas ir kažin, ar Lietuvoje artimiausiu metu kas nors šį rezultatą galėtų pakartoti. Dar vienas įspūdingas rezulta-tas yra Šiaulių „Vairo“ septynetų regbio komandos. Nuo pat pir-

mojo Lietuvos septynetų regbio čempionato, vykusio 1993 m., iki 2005 m. „Vairo“ komanda Lietu-vos čempionatuose nėra pralaimė-jusi nė vienų žaistų rungtynių. Didžiausi tarptautiniai koman-dos laimėjimai – du kartus (2008 ir 2011 m.) iškovotos penktosios vietos Europos klubinių komandų septynetų regbio čempionatuose.

Kokius garsius regbio žaidėjus išugdė „Vairas“?„Vairas“ yra išugdęs nemažą būrį žaidėjų, garsinusių ir tebegarsi-nančių Lietuvą. Pradėjęs pirmo-siomis nepriklausomos Lietu-vos tarptautinėmis rungtynėmis (1993 m. pasaulio atrankos rung-tynės Vokietijoje), „Vairas“ užau-gino arba treniravo 77 Lietuvos standartinio regbio nacionalinės rinktinės ir 48 septynetų regbio nacionalinės rinktinės žaidėjus.

Kada, jūsų nuomone, buvo klubo aukso amžius?Aukso amžius prasidėjo tada, kai laimėjome pirmus Lietuvos čem-pionų titulus (1982) ir tęsiasi iki šiol. Kai pradėsime pralaimėti, tada prasidės kitokios spalvos amžius.

Ar buvo kada nors sunkus klu-bui laikotarpis? Su kokiomis problemomis susidūrėte?Yra tekę išgyventi su 6 000 litų metiniu biudžetu. Rėmėjų tuo metu neturėjome ir niekam ne-rūpė jome. Tokios situacijos

priverčia susitelkti, siekiant iš-gyventi, ir dar laimėti – užgau-tos ambicijos neleidžia sustoti. Sunku patikėti, bet tais metais net trys klubo komandos tapo Lietuvos čempionėmis. Proble-mų nėra, yra tik šiek tiek laikinų nepatogumų dėl to, kad neturi-me savos sporto bazės, taip pat kartais pajuntame lėšų stygių. Kitas dalykas yra klube išauginti jaunuoliai. Jie pabaigę mokslus Šiauliuose persikelia studijuoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Dar kiti – išvažiuoja dirbti tolė-liau į užsienį. Kokia dabartinė klubo padėtis?Klubo padėtis labai priklauso nuo to, koks yra požiūris į dirbamą darbą. Jeigu gerai dirbsime, vis-kas bus gerai, blogai dirbsime – varžovai pervažiuos buldozeriu. 30 metų visi laukia tos dienos, kai sunegaluosime, pasiduosime silpnumui ar pradėsime plaukti pasroviui. Niekas mūsų nenešio-jo ir nenešioja ant rankų. Vietą po saulę turėjome išsikovoti patys – surėmę pečius. Šiuo metu klubas gyvena šventi-nėmis nuotaikomis ir apie rūpes-čius negalvoja. Gyvenome esant skirtingoms valstybės santvar-koms, įvairioms Šiaulių miesto politinėms partijoms vadovau-jant, patyrėme fi nansinių, nedarbo ir visokių kitokių krizių. Džiugu, kad vis dar esame ir savo veikla galime prisidėti prie Šiaulių mies-to bei Lietuvos vardo garsinimo.

40-metį švenčiantis Šiaulių „Vairo“ klubas 28 kartus tapo Lietuvos čempionu ir triskart

iškovojo sidabrą. Kitokių vietų nebuvo

NESIKEIČIANTI KRYPTIS - PERGALĖS„Yra tekę išgyventi su 6 000 litų metiniu biudžetu. Rėmėjų tuo metu neturėjome ir niekam nerūpėjome. Tokios situacijos priverčia susitelkti, siekiant išgyventi, ir dar laimėti – užgautos ambicijos neleidžia sustoti. Sunku patikėti, bet tais metais net trys klubo komandos tapo Lietuvos čempionėmis.

1982 m. pirmą kartą Lietuvos čempionatą laimėję šiauliečiai iki šiol neužleidžia pozicijų.


PRO MEMORIA Nuoširdžiai dėkojame visiems užjautusiesiems mus sunkią netekties valandą, mirus brangiai žmonai ir mamytei Liucijai Vytautei Juozaitienei.

Jonas Algimantas, Arvydas ir Aurimas Juozaičiai

ŠEIMOS RELIGIJA – SPORTASLiucija Vytautė Juozaitienė namuose buvo ideali mama, žmona, psichologė, mokytoja, virėja, patarėja ir patriotė


Ilgametė Lietuvos tinklinio rinktinės žaidėja Liucija Vytautė Juozaitienė, kaip ir jos sutuoktinis buvęs Lietuvos tinklinio rinktinės žaidėjas bei šalies plaukimo rinktinės vyr. treneris Jonas Algimantas Juo-zaitis, daug metų nežinojo, kas yra ligos. Buvo sveiki, džiaugėsi gyvenimu.

Skaudžiausi išgyvenimai prasidė-jo šiemet. Jonui Algimantui Juo-zaičiui sausio pradžioje sušlubavo širdis, o liepos 17-ąją ligoninėje nutrūko jo žmonos, ėjusios 82-uo-sius, gyvenimas. Kitąmet jie būtų šventę 60 metų vedybų sukaktį. O birželį, per J. A. Juozaičio 80 metų jubiliejų visi drauge nusifotogra-favo. Paskutinį kartą.

Ant pečių – visas ūkis L. V. Juozaitienė 10 metų sėkmingai žaidė tinklinį, atstovavo Lietuvos rinktinei. Tinklinis ją ir suvedė su Algimantu. Jų pažintis aikštelėje prasidėjo 1952 m. ir po pusantrų metų baigėsi vestuvėmis.Vytautės sportinė karjera nutrūko 1960 m., gimus antram sūnui Aurimui. Augo ir ketverių metukų Arvydas – būsimasis Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas. Reikėjo rūpintis šeima, vaikais.„Ji buvo labai rūpestinga, energinga, organizuota. Gera psichologė, tvarkinga, reikli vaikams, juos, galima sakyti, ir užaugino. Aš tada dirbau Vilniaus pedagoginiame universitete, dar ir pats žaidžiau, treniravau. Į namus grįždavau vėlai vakare. Visas ūkis gulė ant Vytautės pečių. Ji buvo nuostabi kulinarė, tais laikais gaudavo geresnės mėsos ir mokėdavo ją skaniai pagaminti. Maistui žmona skyrė ypatingą dėmesį, valgėme tik šviežią maistą, ypač vaikai, vakarykštė sriuba mūsų namuose neegzistavo. Namai buvo pilni įvairiausių uogienių, sulčių“, – prisimena J. A. Juozaitis.Vytautė labai mylėjo savo sūnus, tačiau kartu iš jų ir daug reikalavo, pirmenybę teikė jų išsilavinimui. Pati būdama tinklininkė, ji gerai žinojo, kad vien sportu negyvensi, kad reikalingas aukštojo mokslo diplomas. „Mama labai padėdavo Arvydui per kritiškus politinės veiklos vingius. Ištikus bėdai, ji visada užtardavo, guosdavo, kovodavo kaip liūtė, triuškindavo vaikų oponentus.“, – teigė J. A. Juozaitis.Beje, plaukimo pratybas lankė ne tik olimpines aukštumas

vėliau pasiekęs Arvydas, bet ir kitas Juozaičių sūnus Aurimas. „Aš ir visus keturis savo anūkus – Laurą, Marijų, Vygaudą ir Aldutę išmokiau plaukti“, - sakė J. A. Juozaitis.

Atgaiva – sodas Jau 40 metų šeima visas vasaras leisdavo savo sode greta Vilniaus. Sodas skendo Vytautės prižiūrimose gėlėse. Šiltnamyje augdavo ir daržovės, o prieš septynerius metus sode atsirado šilauogių. Šiemet jų buvo ypač gausu, ir Vytautė džiaugėsi, kad uogų bus galima prisivalgyti iki soties, užteks ir draugams pavaišinti. „Likus trims dienoms iki mirties su Vytaute buvome nuvažiavę į sodą ir gėrėjomės didelėmis gražiomis šilauogėmis. Tačiau šiemet nutarėme, kad sode daugiau nieko neauginsime, nes mudviejų jėgos mažėja“, – sako J. A. Juozaitis.

Nutarė grįžti į plaukimąPrieš penkerius metus J. A. Juozaitis taip pat nutarė, kad reikia mažinti darbo krūvius Lietuvos plaukimo federacijoje (LPF) ir visą save skirti šeimai. Nebevažiavo į

jokias varžybas, išskyrus šiuos metus, kai LPF jubiliejaus proga jam pasiūlė išvyką į pasaulio čempionatą Barselonoje. „Federacijos prezidentas Tomas Kučinskas man ir Vytautei pasiūlė trijų dienų kelionę į pasaulio plaukimo čempionatą Barselonoje, kai startuos olimpinė čempionė Rūta Meilutytė. Tada pasakiau, kad žmona tikriausiai negalės vykti, nes atsirado sveikatos problemų. T. Kučinskas vietoj jos į Ispaniją pasiūlė vykti kuriam nors iš sūnų“, – pasakojo LPF viceprezidentas J. A. Juozaitis. Tačiau netrukus šeimą sukrėtė nelaimė. Vis dėlto T. Kučinskas įkalbėjo gedintį J. A. Juozaitį neatsisakyti kelionės. Į Barseloną jis nuvyko su vaikaite Laura, Vilniaus universiteto studente. Dabar, kai neteko savo mylimos žmonos, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto trenerių komisijos pirmininkas, LPF prezidento Tomo Kučinsko pakalbintas, vėl nutarė pasinerti į plaukimo gelmes – rūpinsis plaukimo ateitimi, važinės po rajonus, mažus miestelius ir dalysis patirtimi su ten dirbančiais treneriais.

„Mama labai

padėdavo Arvydui per

kritiškus politinės veiklos vingius. Ištikus bėdai, ji

visada užtardavo, guosdavo,

kovodavo kaip liūtė, triuškindavo

vaikų oponentus.J. A. JUOZAITIS

„Mama – artimiausias žmogus žmogui. Man ji buvo ir yra Mamos idealas. Idealas ne ypač idealus, nes labai gyvenimiškas. Nes labai daug formavęs, ypač pirmaisiais brandos metais. Vadinasi, laužęs ir vertęs būti tokiu, o ne kitokiu. Šiaip jau jiedu su tėčiu sudarė labai darnų tandemą. Tai supratau būdamas devynerių.Tada teko apsispręsti kurlink pasukti: į „Ąžuoliuką“ ar į baseiną. Reikėjo to-liau eiti tik vienu keliu: dainuoti arba plaukti. Tada mama su tėčiu liepė užsidaryti kambarėlyje ir pasakyti po pusvalandžio, ką renkuosi. Štai kaip priimami gyvenimo sprendimai: spręsti privalai pats. Manau, kad tė-vai norėjo, jog pasirinkčiau sportą – būtent pasirinkčiau, o ne būčiau įstumtas į kokias nors prievartos vėžes. Vėliau mama mokė ir valios abėcė-lės – kovoti ir nesigailėti jaunystės metų, nes esu pasirinkęs „mirkti“ vandenyje. Mama mane išgelbėjo nuo tinginystės – buvau gal kokių dešimties, kai ji, grįžusi iš darbo, pra-leisdavo po kelias valandas palinkusi su manimi prie sąsiuvinių. Mama buvo ir mokytoja, ir trenerė. Kai ėmiau siekti meistriškumo aukš-tumų, ji sėdėdavo baseino balkone, kontroliavo mano treniruotes. Ypač tais metais, kai tėtis dar negalėjo

būti kartu su manimi prie plaukimo takelio.Mama buvo ir vyriausia maisto tiekėja tomis sunkiomis tarybinės buities sąlygomis. Močiutė, jos mama, gyvenusi su mumis, būdavo vyriausia virėja. Nuolatinis šviežios mėsos patiekalas ir vaisiai, daržovės buvo sudedamoji sportinės formos, net sveikatos dalis. Mano karta nepažinojo dopingo ir nenatūralių maisto papildų, „maitinimosi klausi-mas“ buvo nepaprastai aktualus.Taigi štai kokia ji – sporto religija buvo mūsų šeimos gyvenimo būdas. Ir dar kai kas itin svarbaus: mama – vyriausia šeimos patriotė. Jos lietuvybė – tai mūsų visų (ypač mano ir brolio Aurimo) sporto religijos sudedamoji dalis. „Tu – lietuvis, todėl privalai būti geriausias!“ – tas įsitikini-mas, atėjęs, regis, iš mamos, buvo palaikomas ir tėčio pastangomis. Lietuviška ideologija labai padėjo ištverti gana rūsčias sąlygas SSRS plaukimo rinktinėse.Kai ėmė artėti olimpinis startas, mama buvo nuolatinė didelė tėčio rė-mėja. Manau, kad bendra jų sportinė jaunystė leido jiems suprasti vienas kitą iš pusės žodžio. Ir padėjo man. Tikiu, kad nenuvyliau mamos bent jau tais metais, kurie mums buvo lemti būti kartu.“

MANO MAMA Arvydo Juozaičio, Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalininko prisiminimai

Juos siejo labai stiprus ryšys: Liucija Vytautė ir Jonas Algimantas

Juozaičių šeima. Iš kairės: Aurimas, Arvydas, Liucija Vytautė ir Jonas Algimantas.


PERTRAUKĖLĖRRUGUGSĖSĖJIJISS

Siųskite teisingą kryžiažodžio atsakymą el. paštu [email protected] iki rugsėjo 15 d. ir laimėkite „Hummel“ laisvalaikio marškinėlius.

Rugpjūčio mėnesio numeryje spausdinto kryžiažodžio teisingą atsakymą „Gylmatis“ atsiuntė 36 skaitytojai. Ištraukus burtus paaiškėjo, kad „Hummel“ prizą laimėjo Kastytis Špakauskas. Sveikiname!


kiti padaro kokį nors aksesuarą. Aš tokių turiu daugiausia. O dovanotų ofi cialiųjų – vienas kitas. Šiaip aš pats ofi cialiosios atributikos neperku. Ne dėl to, kad ji būtų kuo nors prasta, tiesiog aš marškinėlių ir kitokios atributikos turiu daugiau, negu man reikia“, – teigė T. Balaišis. Pasak M. Balčiūno, Lietuvos rinktinės vardo naudojimo sirgalių atributikai teisės suteiktos vienam gamintojui. „Bet jei kalbėtume apie krepšinio atributiką, tai būtų kur kas platesnis apibrėžimas. Krepšinio atributiką gamina daug įmonių. Kiti įsiveža Kinijoje gamintos atributikos. To mes negalime nei uždrausti, nei kontroliuoti, nei gauti iš to kokių nors pajamų“, – sakė LKF generalinis sekretorius.

Kuo įvairiau, tuo geriau„Žmonės, važiuojantys į varžybas pirmą kartą, labai dažnai klausia, kaip jie turėtų apsirengti. Bet mes nedemonstruojame naujausių

STILIUS Lietuvos krepšinio sirgalių lyderis Sėkla mano, kad kuo įvairesnė aistruolių apranga, tuo gražiau atrodo tribūna

20201313 R RUGUGSĖSĖ

uo na

20201313 R RUU

„Kiekvienas su vėliava neateis. O jei ateitų, nebūtų kur visų vėliavų išskleisti. Tad pirmiausia sirgalius turėtų išsiskirti savo marškinėliais, šaliku, kepure. Kad iš karto matytųsi, iš kur tas žmogus ir ką jis čia veikia. Mano prioritetai būtų tokie.

Tribūnose ryškiomis spalvomis išsiskiriančių Lietuvos krepšinio sirgalių būryje išradingiausios – dailiosios lyties atstovės


Lietuvos rinktinės aistruolį per didelį krepšinio renginį lengva atskirti iš toli. Geltonos, žalios ir raudonos spalvų deriniu papuošti kone visi marškinėliai, kepuraitės ar aksesuarai.

„Kiekvienas su vėliava neateis. O jei ateitų, nebūtų kur visų vėliavų išskleisti. Tad pirmiausia sirgalius turėtų išsiskirti savo marškinėliais, šaliku, kepure. Kad iš karto matytųsi, iš kur tas žmogus ir ką jis čia veikia. Mano prioritetai būtų tokie“, – teigė Lietuvos krepšinio rinktinės sirgalių lyderis Tomas Balaišis-Sėkla.

Atributika – ne tik ofi cialiOfi cialią rinktinės atributiką gamina Marijampolėje įsikūrusi įmonė „Ivega“. Ji yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos krepšinio federacija (LKF).

„Mes jiems pasiūlėme konkrečius fi nansinius įsipareigojimus. Galbūt tai hipotetiškai mažiau, nei būtų procentas nuo pardavimo, bet taip galima gerokai aiškiau planuoti biudžetą“, – „Ivegos“ ir LKF santykius apibrėžė federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas. Suprantama, tai nereiškia, kad visi tie tūkstančiai Lietuvos rinktinės gerbėjų yra apsirengę tik „Ivegos“ pagaminta apranga. Savo atributiką kitose bendrovėse gaminosi ir platino Sėklos vadovaujami aktyviausi rinktinės gerbėjai. „Mes atributiką ir patys darydavomės. Dar prieš porą metų taip buvo. Tai vieni, tai

madų, koks skirtumas, kokius marškinėlius žmogus apsivilks. Man pačiam atrodo taip – kuo natūraliau, kuo daugiau skirtingos atributikos – tuo gražiau“, – pasakojo savo nuostatas T. Balaišis.Lietuvos krepšinio rinktinės aistruoliai neapibrėžia „aprangos kodo“, kaip tai daro kitų futbolo klubų sirgaliai. Krepšinio gerbėjų būsi priimtas apsivilkęs bet ką. Ypač jei tas bet kas bus rinktinės spalvų marškinėliai. „Kepurių irgi būna įvairių: ir panamų, ir su ragais, ir kaubojiškos, ir kokio nori modelio. Bet jeigu kepurė bus be trispalvės, tai čia ne atributika, o paprasta

SPALVINGASIRGALIŲPALYDA

pliadisfoto.lt nuotr.

kepurė“, – dėstė Sėkla mintis apie galvos apdangalus.Tiesa, sirgalių lyderis prisiminė žmonių, oranžinę kepurę pasigamindavusių iš... seno krepšinio kamuolio.

Moterys – išradingesnėsAnot T. Balaišio, sirgalių vyrų ir moterų apranga nelabai skiriasi.„Kai patys gamindavomės aprangą, tai ir vyriški, ir moteriški variantai būdavo vienodi. Aišku, dydžiai skirdavosi, bet pats modelis būdavo toks pats“, – kalbėjo Sėkla.Beje, „Ivegos“ elektroninėje parduotuvėje vyriški ir moteriški drabužiai nėra atskiriami.Vis dėlto moterys nebūtų moterys, jei nerastų daugiau galimybių pademonstruoti savo aistruoliškumą aksesuarais negu vyrai. „Lakuojasi jos trimis spalvomis nagus, segasi trispalvius auskarus, sugalvoja tikrai įvairių dalykų – kur kas daugiau nei vyrai“, – apie moteriškąją rinktinės aktyviųjų sirgalių pusę pasakojo Sėkla.

Griaučiai vis dar populiarūsPopuliariausi ir geriausiai perkami Lietuvos rinktinės marškinėliai buvo 1992-ųjų dizaino marškinėliai su skeletu, metančiu į krepšį. Šis paveikslėlis simbolizavo Lietuvos rinktinės ir JAV roko grupės „Grateful Dead“ draugystę.„Jie savo populiarumo neprarado. Aišku, nebuvo jokios apklausos ar ko nors panašaus, bet matyti, kad ir nauja tų marškinėlių modifi kacija yra populiari“, – mintimis dalijosi Sėkla.Senieji marškinėliai Lietuvos rinktinės palaikymo tribūnose – jau retenybė.„Nuo Barselonos olimpinių žaidynių praėjo jau 21-i metai. Jokie marškinėliai, jei būtų nešiojami, tiek neišlaikytų. Dabar tų marškinėlių pasitaiko labai retai. Yra vienas kitas žmogus su tokiais, išsitraukia juos per kokį nors mačą. Bet tada jau matosi, kad marškinėliai yra atgyvenę“, – kalbėjo rinktinės sirgalių lyderis.

sportas nr6 (2013m)

Documents