Tarptautinės prekybos teorijos

Tarptautinė prekyba auga sparčiau negu tarptautinė gamyba (pasaulinis BVP augimas), tačiau krizės metu krenta irgi kur kas sparčiau. Padidėjus pasaulinės prekybos mastui padidėjo ir atskirų šakų ar net visos šalies ekonominio augimo priklausomybė nuo ciklinio pasaulinių kainų svyravimo. Tarptautinės prekybos augimas iš esmės reiškia, kad šalis vis mažiau pati pasigamina savo reikmėms. Ekonominio stabilumo siekis tampa komplikuotas dėl nacionalinę politiką darkančių tarptautinių svyravimų. Regioninių struktūrų kūrimas reiškia tarptautinių globalių svyravimų sukeliamų ekscesų pažabojimo viltį (o gal ir realias galimybes). Kodėl tarptautinė prekyba vystosi sparčiau negu pasaulinė gamyba?

a) pinga materialinės – transportavimo ir informacinių kaštų – sąlygos;b) auga darbo našumas;c) didėja vienam gyventojui tenkančių pajamų kiekis, kas, savo ruožtu, reiškia vartojimo prekių

asortimento išsiplėtimą nei didėjančią paklausą importinėms prekėms;Jei anksčiau pasaulinei ekonomikai buvo būdingas gatavų prekių ir pinigų judėjimas tarp šalių, tai šiuolaikiniam globalizavimo procesui – gamybos komponentų ir kapitalo judėjimas. Stambios tarptautinės bendrovės per TUI ir subkontraktavimo operacijas gali perkelti dalį produkto gamybos proceso į bet kurią pasaulio šalį, jeigu tik joje yra būtini gebėjimai ir infrastruktūra. Gamyba atskirose įmonėse yra siaurai specializuojama siekiant pasiekti masto ekonomiją.

Absoliutus pranašumas

Adamas Smithas pirmasis sukūrė sisteminį prekybos aiškinimą. Anot jo, skirtingų valstybių subjektai prekiauja, nes turi skirtingų gamybos veiksnių (Smithui tai darbas!!!) absoliutų pranašumą.

Tarkime, kad JAV gali gaminti 50 vnt. grūdų ir 25 vnt. audinių, o Kinija – 40 vnt. grūdų ir 100 vnt. audinių. Santykinė kaina – prekės vertė, išreikšta kitos prekės kiekiu. Kai skaičiuojame kokio nors produkto alternatyviuosius kaštus (arba santykinę kainą), tai to produkto, kuriam skaičiuojame a.k., vienetų skaičius įrašomas trupmenos apačioje. Iš pavyzdžio matome, kad tam, kad tarptautinė prekyba vyktų, pasaulinė grudų kaina turi būti (0,5 vnt. audinių < PW < 2,5 vnt. audinių). Prasidėjus prekybai, vartojimo lygis abiejose šalyse kyla – vertė padidėja dėl specializacijos.

1

JAVGrūdai

Audiniai

50

20

KinijaGrūdai

Audiniai100

40Grūdų a.k. – 0,5 vnt. audiniųAudinių a.k. – 2 vnt. grudų

Grūdų a.k. – 2,5 vnt. audiniųAudinių a.k. – 0,4 vnt. grudų

12

702515

Iki prekybos Po prekybosGrūdai Audiniai Grūdai Audiniai

JAV 20 15 50 -Kinija 12 70 - 100

Pasaulis 32 85 50 100

Adam Smith darė prielaidą, jog kiekviena valstybė turi pakankamai absoliučių pranašumų, leidžiančių eksportuoti tiek, kiek buvo importuota. Bet jeigu šalis neturi absoliučių pranašumų, ar galės vykti prekyba tada?

Lyginamasis pranašumas

Ši teorija padeda rasti atsakymą į tris klausimų grupes:a) kodėl valstybės prekiauja, kas į kokią šalį ką eksportuoja ir už kokią kainą, kokios šalys kokias prekes turi gaminti norint pelningai parduoti jas užsienyje; b) kokia užsienio prekybos nauda, kaip ji pasiskirsto tarp valstybių, ar visos valstybės laimi iš užsienio prekybos (prekybos pasekmės);c) tarptautinės prekybos poveikio nacionalinei ekonomikai ir išteklių pasiskirstymo nustatymas;David Ricardo XIX a. pradžioje sukūrė santykinio pranašumo teoriją, bandydamas įrodyti pasauliui, jog laisva prekyba pranašesnė už suvaržytą. Tuo metu, kai buvo sukurta ši teorija, pasaulinė prekyba buvo stipriai reguliuojama muitais ir kitais apribojimais. Kova su importu buvo pateisinama būtinumu įkurti darbo vietas ir užkirsti kelią aukso išvežimui iš šalies.

Paprastasis santykinio pranašumo teorijos modelis

Ricardo modelis. Tarkim, kad yra dvi šalys – Prancūzija ir Vokietija, kurios gamina tik dvi prekes – butaną ir obuolius. Kiekvienos prekės vienetui pagaminti skirtingose šalyse sunaudojam tokie darbo kiekiai (pvz., žm./val.):

Butanas 1vnt Obuoliai 1 vntPrancūzija 6 2Vokietija 1 1

Vokietija turi absoliutų pranašumą gaminant abi šias prekes. Prancūzijai sumažinus butano gamybą 1 vienetų, bus išlaisvinti 6 darbo vienetai, kurie galės pagaminti 3 papildomus obuolius. Jeigu šie obuoliai bus pasiųsti į Vokietiją, tai jie leis obuolių gamybą Vokietijoje sumažinti 3 vienetais ir tokiu būdu išlaisvinti 3 darbo vienetus. Tačiau Vokietijoje reikalingas tik vienas darbo vienetas pagaminti vienam butano vienetui ir tokiu būdu atstatyti jo gamybos sumažinimą Prancūzijoje. Lieka laisvi du vokiško darbo vienetai, kurie gali būti panaudoti papildomų obuolių ar butano gamyboje. Taigi, pasauliui bus geriausia, kai Prancūzija gamins vien obuolius, o Vokietija – vien butaną ir šiomis prekėmis keisis, todėl kad pasaulyje darbo ištekliai bus panaudoti efektyviausiai. Šios pasekmės priklauso ne nuo absoliutaus darbo našumo lygių, bet tik nuo jų santykio (proporcijų) kiekvienoje šalyje. Vienos prekės alternatyviniais kaštais vadiname tam tikros kitos prekės kiekį, kurio reikia atsisakyti, norint pagaminti (ar gauti) vieną vienetą pirmosios prekės. Rikardo teorija parodo, kiek vienos prekės gamyba yra efektyvesnė palyginus su kitų prekių gamyba, kokias prekes šalis turi eksportuoti, tačiau ji nepasako, kurias prekes reikia aplamai gaminti, kokioms prekėms pasaulyje yra paklausa.

2

Gamybos galimybių kreivė

Tarkime, kad Vokietija turi 500 vnt. darbo jėgos, o Prancūzija – 600 vnt. Jeigu Prancūzija visa darbo jėgą panaudos butano gamyboje, ji jo pagamins 100 vienetų, jei obuolių – 300 vienetų ir panašiai. Įvairius galimus gamybos variantus esamų resursų ribose parodo įstriža linija, kuri yra vadinama Prancūzijos gamybos galimybių kreive (GGK). Ji parodo, kokį kiekį prekių šalis gali pagaminti su turimais ištekliais ir esant pilnam jų panaudojimui. Visi ant jos esantys gamybos variantai yra efektyvūs. Taške C gamyba reikalaus papildomų išteklių, o taške B gamyba bus neefektyvi, nes nepanaudojami visi ištekliai. GGK linijos nuotolis nuo kampo priklauso nuo turimų išteklių ir jų panaudojimo efektyvumo. Tuo tarpu linijos pasvirimo laipsnis priklauso nuo santykinio pranašumo proporcijų. Prancūzijos proporcija buvo 6:2, o Vokietijos 1:1. Kuo GGK kreivė statesnė, tuo aukštesnis transformavimo laipsnis ir tuo didesnis santykinis pranašumas.Kokia bus pasaulio GGK? Tarkime, kad abi šalys gamina vien obuolius. Tada taške A pasaulyje galima pagaminti viso 800 obuolių (300 Prancūzija ir 500 Vokietija). Jeigu abi šalys gamins vien butaną (taškas C), tada pasaulyje jo galima pagaminti viso 600 vienetų (100 Prancūzija ir 500 Vokietija). Linija AC parodo įvairius tarpinius gamybos variantus, kai šalys gamina abu produktus. Taške B šalys jau specializuojasi: Prancūzija gamina vien obuolius, o Vokietija tik butaną. Tarp A ir B Prancūzija specializuojasi gaminti obuolius, o Vokietija gamina abi prekes. Atkarpoje BC atvirkščiai – Vokietija specializuojasi, o Prancūzija gamina abi prekes.

AB1C yra ABC viduje, o tai reiškia, jog bet koks pasaulio gamybos variantas ant AB1C yra neefektyvus, nes ant linijos ABC galima pagaminti daugiau prekių. Taigi, tik gamyba pagal santykinį pranašumą gali užtikrinti geriausią resursų panaudojimą. Kuriame linijos ABC taške pasaulis turi gaminti, pasakyti negalima, nes nėra žinoma pasaulio paklausa šiems produktams. (Antrojo brėžinio taške B1 Vokietija gamina tik obuolius, o Prancūzija – tik butaną; tiesėje AB1 Vokietija specializuojasi gamindama obuolius, o Prancūzija gamina abi prekes; tiesėje B1C Prancūzija specializuojasi gamindama butaną, o Vokietija gamina abi prekes).

3

VokietijaObuoliai

Butanas

500

500

PrancūzijaObuoliai

Butanas

300(600/2)

150

100(600/6)50

B.

C.

Specializacija pagal SPObuoliai

ButanasC

B

A

500

300

600

800

Specializacija atvirkščiai SPObuoliai

Butanas

500

800

100 600

A

B

C

B1

Užsienio prekybos nauda

Vykstant prekybai formuojasi pasaulinės kainos, kurių dydis nusistovi kažkurioje vietoje tarp dviejų autarkinių kainų. Tarkim, butano kaina bus lygi 2, o obuolių 1. Prancūzija specializuosis gaminti obuolius ir gamins jų 300. Ji juos gali sunaudoti visus pati arba dalį eksportuoti už 2 obuolius gaudama 1 vienetą butano. Tamsi linija parodo naujas vartojimo galimybes esant laisvai prekybai. Aiškiai matosi, jog iš prekybos Prancūzija laimi, nes vartojimo kreivė yra už GGR. Bet kuriame vartojimo kreivės taške, išskyrus atvejį, kai vartos tik obuolius, Prancūzija gali suvartoti daugiau tiek obuolių, tiek butano.

Jeigu šalies autarkinė kaina yra lygi pasaulinei kainai ji iš prekybos nelaimės ir visa nauda teks prekybos partnerei. Kuo pasaulinė kaina aukštesnė už autarkine, ar atvirkščiai, kuo autarkinė kaina žemesnė už pasauline, tuo šalis daugiau laimi iš eksporto ir tuo mažiau laimi prekybos partneris.

Santykinis pranašumas kylant alternatyviniams kaštams arba post Ricardo argumentai

Ricardo darė prielaidą, jog alternatyviniai kaštai yra pastovūs. Tačiau iš tikrųjų taip gali ir nebūti. Daugeliui šakų yra būdingi augantys alternatyviniai ribiniai kaštai. Ricardo neatsižvelgė ir į tai, jog pasaulyje nėra absoliučios specializacijos nes visos šalys gamina panašius produktus, tik skirtingais kiekiais. Nebuvo atsižvelgta ir į transportavimo kaštus ir kitus veiksmus. Perkeliant gamybą iš vienos šakos į kitą vis daugiau produktų pirmoje šakoje reikia atsisakyti norint pagaminti papildomą vienetą produkto besiplečiančioje šakoje. Esant šioms prielaidoms mūsų GGK forma keičiasi, tokiu atveju jos tampa išlinkusiomis į vidų.

Kuo šalis labiau specializuojasi, tuo didesni kaštai reikalingi papildomam specializuoto produkto vienetui pagaminti, arba kitais žodžiais tariant tuo aukštesnis transformavimosi laipsnis. Kita vertus, ir augančių kaštų sąlygomis prekyba duoda tą patį efektą, kaip ir esant pastoviems kaštams. Abi šalys laimi iš prekybos ir kiekviena jų siekia gaminti produktus, kurių gamyboje ji turi santykinį pranašumą. Tačiau šiomis sąlygomis

4

PrancūzijaObuoliai

Butanas

C

B

AD

VokietijaObuoliai

Butanas

E

F

Butanas

300

150100

C

B

A

PrancūzijaObuoliai

VokietijaObuoliai

Butanas

500

500

?

D

šalys nesiekia pilnos specializacijos, nes ribinių kaštų augimas neleidžia šalims pažeisti lygybės principo. Taigi, pilna specializacija nepasiekiama ir abiem šalims išlieka naudinga prekiauti. Mažėjančio rezultatyvumo dėsnio priežastys:

1. dėl nevienodos darbuotojų kvalifikacijos, nevienodo skirtingų žemės sklypų derlingumo ir t.t. didėjant gamybos apimtims mažėja išteklių (kapitalo) kokybė;

2. iš vienos šakos išlaisvinami ištekliai yra atpalaiduojami ne vienodomis proporcijomis;

Tarptautinės paklausos aspektas

Analizuojant prekybą tarptautinėje ekonomikoje taip galima naudotis paklausos bei pasiūlos kreivėmis. Yra dvi prekės, abi tiek importuojamos, tiek eksportuojamos, ir du rinkos dalyviai, eksportuojanti ir importuojanti šalys, vienu metu esančios tiek pirkėjais, tiek pardavėjais. Tai bendros pusiausvyros problema. Ji sprendžiama remiantys John Stuart Mill (1806-1873) abipusės paklausos dėsniu.Tarkim, kad Prancūzija prekiauja obuoliais ir butanu pasaulinėmis kainomis. Prancūzijoje susidaro papildoma paklausa (virš pasiūlos) butanui. Remiantis Walras dėsniu, jog paklausa visada yra lygi pasiūlai ir kad dviejų prekių papildomų paklausų suma visada yra lygi nuliui (nes paklausa visada yra kokios nors ekvivalentiškos vertės pasiūla), papildoma paklausa butanui yra kartu ir ekvivalentiška obuolių pasiūlai eksportui.

Kreivė parodo, kiek Prancūzija norės importuoti butano priklausomai nuo pasaulinės kainos lygio. OD yra butano autarkinė (arba vidaus) kaina. Kai pasaulinė kaina viršys autarkinę kainą, Prancūzija norės butaną eksportuoti, o jei ne – importuoti. Taškas A parodo paklausos dydį butanui, lygų OB, kuri susidaro esant kainai OC. Taškas E parodo, kiek Prancūzija norės eksportuoti butano (EF). Remiantis Walras dėsniu, OBAC yra ne tik butano paklausa, bet ir Prancūzijos obuolių pasiūla eksportui. Esant pasaulinei butano kainai žemesnei už autarkinę OD Prancūzija eksportuos obuolius ir importuos butaną, esant aukštesnei – eksportuos butaną ir importuos obuolius. Pasaulinių kainų svyravimas apie sutartinę kainą sudaro prielaidas substitucijos ir pajamų efektams susidaryti. Substitucijos efektas: butano santykinių kainų kritimas skatins vartotojus mažinti obuolių vartojimą ir didinti butano vartojimą. Galutinis rezultatas bus tas, jog padidės papildoma paklausa butanui ir atsiras papildoma pasiūla obuolių. Esant tokioms tendencijoms atsiras ir vadinamas pajamų efektas – santykinės butano kainos kritimas netiesiogiai reikš, jog santykinai išaugs obuolių eksportuotojų pajamos, nes dabar už tas pačias eksporto pajamas jie galės įsigyti daugiau butano. Atitinkamai sumažės butano pardavėjų pajamos, nes dabar už tas pačias eksporto pajamas jie galės įsigyti mažiau obuolių.

Tarkim, jog butano kaina nukrito nuo OC iki OE (kitais žodžiais, importo paklausos kreivė nusileido iki taško F). Prancūzijai dabar reikės eksportuoti tik OBFE kiekį o ne OBAC kiekį obuoliu, norint nusipirkti OB kiekį

5

DA

C

E F

O B

Prancūzijos importo paklausos kreivė

Butano importas

Kaina (butano skaičiuojant obuoliais)

Autarkinė kaina

DA

C

EF

O B

Prancūzijos importo paklausos kreivė

Butano importas

Kaina (butano skaičiuojant obuoliais)

butano. Tai reikš Prancūzijos prekybos sąlygų pagerėjimą. Prekybos sąlygos parodo, kiek vienetų importo šalis gali įsigyti už kiekvieną savo eksporto vienetą. Kuo eksporto kainos aukštesnės ir importo žemesnės, tuo prekybos sąlygos geresnės ir tuo šalis daugiau laimi iš užsienio prekybos.

Pagal Mill abipusės paklausos dėsnį, dviejų kreivių susikirtimas parodo santykinės pasaulinės kainos dydį ir pasaulinės prekybos struktūrą. Prancūzija už kainą OC iš Vokietijos importuos OB vienetų butano. Vokietija gi iš Prancūzijos importuos OBAC vienetų obuolių. Tik taške A, kur susikerta dvi kreivės, pasaulinės rinkos bus pusiausvyroje. Jeigu, pavyzdžiui, pasaulinė butano kaina nukristų iki OE, tai Vokietija eksportuotų taške I, tuo tarpu Prancūzijos butano importo paklausa išaugtų iki H taško. Tokiu būdu pasaulyje atsirastų papildoma paklausa butanui ir papildoma pasiūla obuolių. Tik taške A paklausa ir pasiūla susibalansuoja.Importo paklausos elastingumas parodo, kiek procentų padidės prekės importo paklausa, jeigu vienu procentu pagerės jos prekybos sąlygos, tai yra 1 procentu, nukris importo kaina. Elastingumas bus didesnis už 1, jeigu importo kainai nukritus 1 procentu importo apimtis išauga daugiau negu 1 procentu. Tuo būdu prekybos sąlygų pagerėjimas ves prie to, jog esant elastingai paklausai dalis didins išlaidas importui, o esant neelastingai paklausai – mažins.P.S. Svarbu tai, kad prieš pradedant tarptautinę prekybą dvi šalys turi turėti skirtingas kainų proporcijas. Kitais žodžiais tariant, abiejų šalių GGK turi susikirsti kuriame nors taške (t.y. GGK nėra lygiagrečios). Priešingu atveju prekyba nevyks nei pagal absoliutųjį, nei pagal lyginamąjį pranašumą. Prekyba nieko nesukuria, bet visko turime daugiau, nes šalys specializuojasi.

Heckscher-Ohlin teorija

Kodėl prieš prasidedant užsienio prekybai skirtingose šalyse tam pačiam produktui susiformuoja skirtingi autarkinių kainų lygiai? Mūsų pavyzdyje tai būtų klausimas, kodėl Vokietijoje butano gamyba 6 kartus našesnė nei Prancūzijoje, o pastarojoje obuolių gamyba santykinai 3 kartus našesnė nei Vokietijoje. Heckscher-Ohlin nuomone, pagrindinė skirtingo darbo našumo priežastis glūdi gamybos veiksnių proporcijose. Heckscher-Ohlin teorija teigia, jog šalys eksportuoja prekes, kurių gamyba imli gausiai šalyje esančiam gamybos veiksniui. Kas lemia tam tikrų šalių pranašumą tarptautinėje prekyboje?

A. kapitalo ir darbo santykis įvairiose šalyse yra nevienodas (neįtraukiant žemės):

KA/DA > KB/DB – šalyje A gausu kapitalo lyginant su šalimi B;

DA/KA < DB/KB – šalyje B gausu darbo lyginant su šalimi A;

B. kapitalo ir darbo santykis įvairiose prekėse yra nevienodas:

kz/dz > kw/dw – prekė Z yra imli kapitalui lyginant su preke W

6

Prancūzijos importo paklausos kreivė

Butano importas

Kaina (butano skaičiuojant obuoliais)

D

AC

EF

O B

G

H

Vokietijos eksporto pasiūla

I

Jeigu turimus perteklinius gamybos veiksnius šalis panaudotų intensyviai, tai atitinkamų prekių ar paslaugų gamyba būtų santykinai pigesnė nei kitose šalyse. Šalys, turinčios daug kapitalo sieks eksportuoti produktus, kurių gamybai sunaudojama proporcingai daug kapitalo (tai yra kapitalui imlius produktus), o importuos produktus, kurių gamybai panaudota daug darbo (tai yra darbui imlius produktus). Heckscher-Ohlin teorijos kritika:

teorija teigia, esą suvienodėjant ekonomikoms priežastims prekybai vykti lieka vis mažiau sąlygų; dėl šios priežasties, pagal teoriją, prekyba turėtų vykdyti daugiau tarp industrinių ir besivystančių šalių; tačiau šiuolaikinės tendencijos yra visai kitokios; kitais žodžiais tariant, teorija kapituliuoja, kai gamybos veiksnių gausumas prekiaujančiose šalyse yra toks pats;

remiantis teorija, sunku paaiškinti, kodėl prekiaujama šakų viduje, t.y. keičiamasi panašiais apdirbamosios pramonės gaminiais;

Stolper-Samuelson teorema

Teorema teigia, jog pereinant iš autarkijos į laisvą prekybą didėja pajamos to gamybos veiksnio, kuris intensyviai panaudojamas šakoje(se), kur kainos kyla, ir mažėja pajamos to veiksnio, kuris intensyviai panaudojamas šakose su krentančiomis kainomis. Ši teorema parodo, kaip prekyba įtakoja į pajamų pasiskirstymą šalies viduje. Tuo ji papildo Heckscher-Ohlin teoremą, parodydama, jog perteklinis veiksnys išlošia daugiau iš prekybos negu pralošia ribotas veiksnys. Kitais žodžiais tariant, pajamos didėja iš eksportuojamos prekės gamybai intensyviai panaudojamo gamybos veiksnio. Tokiu būdu atsiranda laiminčiųjų ir pralaiminčiųjų iš tarptautinės prekybos kategorija.

Rybczynski teorija

Ji teigia, kad pasikeitimai gamybos veiksnių proporcijose keičia ir santykinį pranašumą. Pagal jį vieno gamybos veiksnio kiekio padidėjimas (tarkim, kapitalo) palyginus su kitais veiksniais (tarkim, darbo jėga) pakeičia santykinį pranašumą produktų, kurie intensyviai naudoja šį veiksnį, naudai. Su šia teorija susijusi ir „Olandiškos likos“ sąvoka, kai auganti šaka nukonkuruoja kapitalą ir kitus gamybos veiksnius iš kitų šakų.

Gamybos veiksnių kainų išsilyginimo teorija

Ji teigia, kad laisva prekyba tarp dviejų šalių veda prie gamybos veiksnių kainų tose šalyse susilyginimo. Jeigu esant laisvai prekybai abi šalys tęs abiejų prekių gamybą šių gamybos veiksnių kainos faktiškai susilygins . Eksportuojant, pvz., kapitalui imlias prekes, padidėjusi kapitalo paklausa padidina šio gamybos veiksnio kainą. Ši teorema tiesiogiai išplaukia iš Heckscher-Ohlin teorijos, tai yra prekyba vyksta todėl, kad šalių apsirūpinimas gamybos veiksniais yra skirtingas ir gamybos veiksniai negali laisvai judėti. Laisva prekyba yra tarptautinio gamybos veiksnių mobilumo pakaitalas. Tačiau ši teorija yra labiau teorinė įžvalga, nes prekyba praktiškai niekur nėra tobulai laisva (transporto kaštai, muitai, standartai, etc.).

Leontjevo paradoksas

Jis rodo, kad išsivysčiusios šalys prekiauja ne pagal Heckscher-Ohlin teoriją. Pvz., JAV, kur gausu kapitalo ir maža darbo jėgos, eksportas buvo mažiau kapitalui imlus negu importas. Taip nutinka todėl, kad išsivysčiusiose šalyse darbo kvalifikacijos lygis yra kur kas aukštesnis nei jų prekybos partnerių. Heckscher-Ohlin teorija nebuvo atmesta, nes kitų šalių, ypač besivystančių, atžvilgiu teorija veikė gerai.

7

Alternatyvios prekybos teorijos

Pasinaudojimas masto ekonomija ir kaštų mažėjimas

Pagal šią teoriją, šalys su panašiomis gamybos veiksnių proporcijomis laimės iš prekybos to atveju, jeigu specializuosis gaminti skirtingų šakų produktus tokiu mastu, kad galėtų pasiekti masto ekonomiją, t.y. galėtų sumažinti kaštus ar padidinti pajamas produkto vienetui. Santykinis pranašumas atsiranda dėl to, kad šaliai specializuojantis gaminti kokius tai produktus mažėja jų gamybos kaštai. Jeigu paimtume dvi panašias prekes, tai GGK parodytų, jog atsisakant vienos prekės gamybos naujai prekei pagaminti reikėtų vis mažesnių pirmos prekės išteklių, tai yra kuo šalis gamina daugiau vienos prekės, to mažiau ji atsisako kitos prekės. Jeigu nebūtų prekybos, tai papildomo pirmos prekės kiekio mes neturėtume kur dėti, nes paklausos struktūra išlieka panaši. Santykinį pranašumą įgaus ta šalis, kuri sugebės pagaminti prekes su santykinai žemesniais kaštais. Tačiau masto ekonomija veda prie monopolijos susidarymo pasaulyje. Be to, siaura specializacija ir prekyba, paremta vienos prekės eksportu, gali sužlugdyti valstybę. Anot grb. prof. Čičinsko, yra tokie specializacijos trūkumai:a) egzistuoja natūralūs apribojimai, iki kurių egzistuoja specializacija (mažėjančio rezultatyvumo dėsnis);b) rizika: 1) monokultūrinės šalys, siaurai besispecializuojančios, tampa priklausomos nuo padėties tarptautinėje rinkoje; 2) dominuojantis sektorius sutraukia kapitalą iš kitų sektorių („Olandiška liga“);

Schemoje AB=CD=EF, tuo tarpu FG > DE > BC. Tai reiškia, jog pagaminti tą patį 1-os prekės kiekį kas kart reikia paaukoti vis mažesnį ir mažesnį 2-os prekės kiekį, pirmu atveju FG, o trečiu tik BC. Autarkijos sąlygomis specializacijos teikiamais kaštų mažinimo pranašumais negalima pasinaudoti, nes antros prekės gamybos sumažėjimas pakeltų jos kainas ir gamybos lygis atsistatytų. Su pirma preke būtų atvirkščiai – gamybai padidėjus kainos kristų ir reikėtų mažinti gamybą. Esant laisvai prekybai, papildomą vienetą prekes galima parduoti užsienyje, o antros prekės rinkos nišą užpildytų importuojamos prekės. Tuo būdu, viena šalis prekes galėtų gaminti taške H, kita taške G. Abiejų šalių vartojimo lygis pakiltų nuo Z iki J, tai yra iki naujos indiferentiškumo kreivės. Abiejų šalių laimėjimas bus ZJ, jeigu abi pasieks absoliučią specializaciją ir gamins taškuose H ir G. Kas sukelia masto ekonomiją?a. Įmonės lygio masto ekonomija, kai kaštai krenta didėjant įmonės dydžiui (vidinė specializacija);b. Firmos lygio masto ekonomija, kai firma turi daug įmonių ir gaunamas standartizavimo efektas. c. Šakos lygio masto ekonomija, kai daug šakos įmonių laimi iš išvystytų išorinių paslaugų, infrastruktūros ir panašiai.

Reprezentatyvios paklausos teorija arba Staffan Linder'io hipotezė

Šios teorijos pagrindiniai teiginiai yra du: a) eksportuojamos gali būti tos prekės, kurios turi vietinę rinką, t.y. tarp dviejų šalių gali vykti prekybą tik tomis prekėmis, kurios jau turi vietinę paklausą; b) prekių ratą, kuriam yra vietinė rinka, apsprendžia pajamų vienam gyventojui lygis – skirtingo išsivystymo lygio šalyse yra ir

8

A

B

D

C

E

F G

Z

J

skirtinga vartojimo struktūra. Šie du teiginiai reiškia, kad dviejų šalių prekybos potencialas tuo didesnis, kuo jų pajamų vienam gyventojui lygis artimesnis ir išsivystymo lygis panašesnis. Augant pajamoms, vartojimo rinkiniai (krepšeliai) vienodėja – vartojimo suvienodėjimas praplečia prekybą. Engelio dėsnis – augant pajamoms, pirmo būtinumo prekių išlaidos bendrosiose pajamose sąlyginai mažėja. Ši teorija, priešingai nei Heckscher-Ohlin, teigią, esą didesnis prekybos potencialas yra tarp ekonomiškai vienodžiau išsivysčiusių šalių.

Produktų gyvavimo ciklo teorija

Raimond Vermon įvedė produkto ciklo sąvoką, kuria aiškinamas technologijų kaitos poveikis prekybai. Tarkime, sukuriamas naujas technologinis gaminys JAV. Iš pradžių pradėtas gaminti JAV vietinei rinkai, palaipsniui jis išplinta ir į kitas pasaulio rinkas. Galiausiai tas gaminys standartizuojamas ir jo einamieji gamybos kaštai krenta. Jį pradeda gaminti užsienio firmos, iš pradžių tik vidaus rinkai kaip importo substitutus, kol galų gale pradeda eksportuoti į JAV ir pardavinėti ten žymiai mažesnėmis kainomis. Tada JAV firmos jau turi kurti naujus gaminius. P.S. Sąsiuvinyje yra du grafikai, skirti šiai alternatyviajai prekybos teorijai.

Tarptautinės prekybos nauda ir jos pasiskirstymas

Tarptautinė prekyba ir didėjančio pasirinkimo momentas tam tikroje rinkoje natūraliai pakerta monopolijų galią. Be to, prekyba savo esme yra karo antipodas – ekonominė valstybių ar jų blokų sąveika praktiškai eliminuoja ginkluotų konfliktų galimybę, juk negalima ir prekiauti, ir kariauti tuo pačiu metu.

Gamintojo ir vartotojo perteklinė nauda

Paklausos kreivė turi žemėjantį nuolydį. Vadinasi, didėjant prekės kainai (P) mažėja jos paklausos kiekis (Q) ir atvirkščiai. Kyla natūralus klausimas, kokiu mastu reikalaujamas kiekis yra jautrus kainos pokyčiui? Statesnė

kreivė žymi žemą jautrumo lygį, o gulstesnė – aukštą. Paklausos elastingumas yra procentinis prekės kiekio pokytis iššauktas jos kainos augimo vienu procentu. Jeigu kainos elastingumą rodo didelis (neigiamas) skaičius (virš -1), tai reikalaujamas kiekis yra jautrus kainos pokyčiui, t. y. paklausa yra elastinga, jei, kita vertus, skaičius yra tarp 0 ir –1, tai paklausa neelastinga. Paklausos kreivė kartu rodo vertę, kurią vartotojai suteikia papildomiems prekės vienetams, kadangi ji pažymi aukščiausią kainą, kurią kai kurie jų sutinka mokėti už kiekvieną vienetą. Kadangi vartotojai už šias

prekes moka tik einamąją rinkos kainą, pats naudojimasis rinka padidina ekonominę gerovę visų vartotojų, kurie už šią prekę būtų mokėję daugiau. Vartotojo perteklinė nauda yra lygi skirtumui tarp vertės, kurią vartotojas suteikia prekei (JGHO) ir tikrojo užmokesčio už prekę (P*GHO). Mūsų brėžinyje vartotojo perteklinę naudą žymi trikampis virš kainos linijos ir žemiau paklausos kreivės (JGP*). Pasiūlos kreivė S, savo ruožtu, turi kylančią kryptį. Vadinasi, didėjant prekės kainai (P), didėja jos pasiūlos kiekis (Q) ir atvirkščiai. Pasiūlos kreivė sutampa su ribinius kaštus atskiram vienetui pagaminti vaizduojančia kreive. Tiekiamo kiekio jautrumas kainų pokyčio atžvilgiu yra reikšmingas ekonominių santykių rodiklis, matuojamas panašiais būdais, kaip ir paklausos atveju. Vadinasi, tiekiamas kiekis yra jautresnis kainų pokyčiui, jei kreivė yra gulstesnė ir atvirkščiai. Tikslesnis šiuo požiūriu yra kainų pasiūlos elastingumas, žymintis procentinį kiekio pokytį iššauktą rinkos kainos augimo vienu procentu. Tiekiamas kiekis nėra jautrus kainos atžvilgiu, t. y. pasiūla yra neelastinga, jeigu kainų elastingumas mažesnis už 1. Priešingai, tiekiamas kiekis yra jautrus, t. y. pasiūla yra elastinga, jeigu kainų elastingumas didesnis už 1. Gamintojo perteklinė nauda yra lygi skirtumui tarp gautų pajamų ir patiriamų kaštų. Mūsų brėžinyje gamintojo perteklinę naudą žymi trikampis žemiau kainos linijos ir virš pasiūlos kreivės (GKP*). Esant autarkijos būsenai pusiausvyra nusistovės paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taške. Tiek vartotojai, tiek ir gamintojai tokiomis rinkos sąlygomis gauna naudos, lygios užbrūkšniuotam plotui grafike. Pabrėžtina, jog

9

šiame pavyzdyje šalys laimi tiek pat. Vis dėlto gamintojo perteklinė nauda toli gražu nebūtinai turi būti lygi vartotojo naudai, nors abejoms pusėms jos bus pozityvaus pobūdžio. Pavyzdžiui, vartotojo perteklinė nauda bus didesnė negu gamintojo, jeigu paklausos kreivė bus statesnė (neelastingesnė) ar pasiūlos kreivė gulstesnė (elastingesnė), negu tos, kurios parodytos gretimame grafike.

Tarptautinė rinka

Tarptautinei rinkai nagrinėti mums reikia bent dviejų valstybių. Tarsime, kad tarpusavyje prekiauja du subjektai – JAV bei likęs pasaulis (Rest of World). Anksčiau nagrinėti pavyzdžiai sudarys JAV vidaus rinką, kuriems nurodžius skaitinę reikšmę pusiausvyra nusistovi taške A, kurio vertė lygi 2.0 kainai už 40 audinių vienetų. Dešinėje esantis grafikas savo ruožtu žymi likusio pasaulio audinių rinką, kurioje pusiausvyra nusistovi taške H, kurio vertė lygi 2/3 kainai už 60 prekės vienetų. Prekyba prasideda tuomet, kai kas nors pradeda siekti ekonominės naudos, vadinamos arbitražu (arbitrage), kurios pagrindą sudaro tam tikros prekės pirkimas vienoje rinkoje ir jos perpardavimas kitoje siekiant pasipelnyti iš kainų skirtumo.

Autarkijos būsenoje audinių kaina yra aukšta JAV (2.0) ir žema likusiame pasaulyje (2/3). Tarptautinėje rinkoje likęs pasaulis teiks audinių pasiūlą aukštesne kaina, nei 2/3, o JAV bus paklausi tiems audiniams, kurių kaina mažesnė už 2.0. Tarptautinė rinka nustato vienodą pasaulinę kainą. JAV audinių kainos smuks iki tarptautinio lygio (1.0), o likusiame pasaulyje kils iki to paties lygio. Susidariusioje tarptautinės rinkos pusiausvyroje (E) grūdų ir audinių kainų santykis bus 1:1. Tokiomis sąlygomis JAV audinių paklausa didėja, o pasiūla mažėja. Likusiame pasaulyje, atvirkščiai, paklausa mažėja, o pasiūla didėja.JAV perėjimas iš autarkijos būsenos į laisvąją prekybą sumažino rinkos kainą. Šios valstybės audinių vartotojai gauna iš to naudos ir padidina jos vartojimo kiekį (c didėja iki a+b+c+d). Vadinasi, vartotojo grynoji nauda sudarys skirtumą tarp grynosios naudos iki ir po laisvosios tarptautinės rinkos įsitvirtinimo ( a+b+d ). Tokiu pat būdu galime nustatyti ir gamintojo naudą. Pabrėžtina, jog JAV gamintojai tarptautinės rinkos sąlygomis pralaimi grynosios naudos požiūriu (-a). Taigi, grynoji pačios valstybės (JAV) nauda bendrai paėmus sudarys b+d trikampį.

10

Likusiame pasaulyje, priešingai, audinių vartotojai praranda (-(j+k)), o gamintojai įgyja (j+k+n) grynosios naudos. Likusio pasaulio apskritai grynoji nauda grafike atitiks n trikampio plotą.Vietiniams vartotojams eksportuojamos prekės brangsta, o importuojamos pinga. Gamintojų atžvilgiu būdinga priešinga koreliacija.

Prekybos sąlygos (Terms of Trade)

Rodiklis nustato, kiek pasikeitė tam tikros valstybės mainų būklė. Jis skaičiuojamas eksporto kainų indeksą (t. y. pokyčio santykį) dalinant atitinkamai iš importo kainų indekso. Jei gautas prekybos sąlygų rodiklis yra mažesnis už 1, tai tiriamos valstybės mainų sąlygos suprastėjo, t. y. už 1 užsakytą prekę turime atiduoti daugiau savų prekių mainais. Ir atitinkamai jei šis rodiklis yra didesnis už 1, mūsų būklė pagerėjo.

PS=pX/pM

Eksporto/importo kainų indeksai skaičiuojami sudedant visų eksportuojamų/importuojamų prekių kiekio ir kainos sandaugas (xi*pi).

Muitai

Tos politikos priemonės, kurios naudojamos prekybai apriboti vadinamos prekybos barjerais. Labiausiai paplitęs prekybos barjeras – tai tarifas. Muito tarifas – tai mokestis, uždedamas prekėms, kai jos kerta šalies sieną. Pastaruoju metu vidutinis tarifo dydis tarptautinėje prekyboje gerokai sumažėjo, tuo tarpu kai kitų apribojimų taikymas gerokai išsiplėtė. Muitų tarifo mažinimui didelės įtakos turėjo derybos PPO rėmuose. Muitų tarifų taikymo priežastys:

1. tarifas, kaip ir bet kuris kitas mokestis gali būti taikomas tada, kai šalis nori sumažinti kokios nors prekės vartojimą – tarifo įvedimas pakelia prekės kainą ir pabrangina jos vartojimą;

2. tarifas įvedamas tada, kai vyriausybė ieško papildomų biudžeto pajamų šaltinių; tokiais tikslais tarifai retai taikomi industrinėse valstybėse, kurios turi daug kitų priemonių tai pasiekti, tuo tarpu besivystančios šalys, kurios neturi stipraus administracinio aparato mokesčiams surinkti, dažnai taiko muitus, kurie yra lengviau administruojami prie sienos negu mokesčiai surinkami šalies viduje;

3. tarifas įvedamas ar didinamas tada, kai reikia apriboti importą, siekiant sumažinti prekybos balanso deficitą; tokiu atveju tarifas gali būti uždedamas visoms arba bent jau daugumai prekių;

4. protekcionistinė politika kaip būdas apsaugoti vieną ar kitą namų šaką nuo konkurencijos ir tos pačios prekės užsienio gamintojų pusės; tarifo taikymas šiems tikslams leidžia vietiniams gamintojams tiek užimti didesnę rinkos dalį, tiek ir pakelti savo gaminių kainas;

Tarifai gali būti specifiniai ir advalioriniai. Pirmųjų atveju nustatomas tam tikro dydžio mokestis kiekvienam importuojamos prekės vienetui, pavyzdžiui 50 USD vienam televizoriui. Antruoju atveju tarifas nustatomas procentais nuo importuojamos prekės vertės, pavyzdžiui, 60 procentai nuo televizoriaus vertės. Pagrindinis specifinių muitų pranašumas yra lengvas jų administravimas . Pagrindinis specifinių muitų trukumas yra tame, kad jie neatsižvelgia į kainų kitimą. Metams bėgant prekių kainos kyla, o tarifo dydis išlieka toks pats. Siekiant išlaikyti tą patį tarifo poveikį, nominalinį tarifą reikia pastoviai koreguoti atsižvelgiant į kainų kaitą. Antras specifinių tarifų trukumas yra tas, jog jie uždeda didesnę mokestinę naštą žemesnės, o ne aukštesnės kokybės prekėms kiekvienoje tarifikuojamų prekių grupėje. Pavyzdžiui, 60 USD tarifas

11

televizoriams bus ekvivalentiškas 50 procentų advalioriniam tarifui juodo-balto vaizdo televizoriui, kainuojančiam 120 USD, ir tik 10 procentų dideliam spalvotam televizoriui, kainuojančiam 600 USD. Be abejo, specifinius tarifus galima diferencijuoti, bet tada jie praras dalį savo pranašumo, paprasto administravimo.Pagrindinis advaliorinių muitų pranašumas yra tas, kad jų nominalinis dydis kyla ir krenta kartu su prekės kaina. Tuo būdu, tarifo apsauginis poveikis išsaugomas ir kylant kainoms. Išaugus prekės kainai dvigubai, dvigubai daugiau surenkama ir mokesčių, nors tarifo dydis ir išlieka tas pats. Taikant advaliorinį tarifą, skirtingos kokybės prekės jau yra apmokestinamos skirtingos vertės muitu. Mūsų pavyzdyje 10 procentų tarifas reikš 12 USD nespalvotiems ir net 60 USD spalvotiems televizoriams.Pagrindinis advaliorinių muitų trukumas yra jų administravimo sunkumai. Norint paimti 10 procentų muitą, būtina nustatyti televizoriaus vertę. Muitininkas siekia, kad būtų nustatyta kuo didesnė prekes vertė, nes taip surenkama daugiau muito mokesčių. Prekės savininkas siekia, kad prekė būtų įvertinta kuo mažiau. Kita problema su muitais yra importuojamos prekės priskyrimas muito kategorijai, nes skirtingose kategorijose gali būti taikomas skirtingo dydžio muitas.Muita dar skirstomi pagal režimą tarp prekybos partnerių:1. tarp šalių nėra jokių susitarimų (šalys nėra PPO narės):

autonominiai muitai, taikomi šalims, su kuriomis nėra jokių prekybinių susitarimų (~15%);2. tarp šalių yra prekybinių susitarimų :

konvenciniai muitai, kuriuos reglamentuoja arba specialūs susitarimai, arba šie muitai administruojami PPO rėmuose (didžiausio palankumo režimas) (~10%);preferenciniai muitai arba kitaip nuolaidiniai muitai (sumažinti muitai arba prekiaujama išvis be jų - 0%-5%);

Muitų taikymo pasekmės

Maža šalis

Turime Y prekės pasiūlos ir paklausos kreives, kurios susikerta taške E. Esant autarkijai rinkoje Y prekės pusiausvyra yra taške E, kuriame pagaminamas Q0 kiekis ir prekės parduodamos už kainą PA. Esant nesuvaržytai prekybai, pasaulinė Y prekės kaina bus P1, kuri yra žemesnė už autarkinę. Toks kainų skirtumas rodo, jog mūsų maža šalis neturi jokio santykinio pranašumo gaminant prekę Y. Reiškia, prekę Y šalis turėtų importuoti. Kadangi šalis yra maža, ji gali pirkti pasaulinėje rinkoje neribotą, Y prekės kiekį už kaina P1. Tarkime, pasaulio pasiūlos kreivė yra tobulai elastinga. Esant nesuvaržytai prekybai šalies ekonomika nusistovės taške F, kuriame bus vartojamas Ql kiekis prekės Y, iš kurio Q2 bus pagaminamas šalyje ir {Q1-Q2} importuojama už kainą P1. Esant nesuvaržytai prekybai vartotojai gali vartoti daugiau prekės Y ir už žemesnę kainą, nei esant autarkijai. Tačiau vietiniai gamintojai gali pagaminti ir parduoti mažiau savo prekių. Natūralu, jog jie yra nepatenkinti ir reikalauja, kad vyriausybė įvestų muitus. Nesuvaržyta prekyba neeliminuoja Y šakos pilnai, bet sumažina jos gamybos apimtis ir kainas. Namų gamybos kaštai yra tokie, jog Y prekės kiekis iki Q2 pigiau galima pagaminti šalyje (tai rodo pasiūlos kreivė, kuri iki susikirtimo su kreive "E0" yra pastarosios

12

E

F

G

Paklausa

E0 – pasaulinė pasiūla iki tarifo

Pasiūla

E1 – pasaulinė pasiūla taikant tarifą

PA

P1+t

P1

P, Kaina

Q, Prekės kiekisQ1Q0Q2 Q3Q4

apačioje), tačiau visą kitą prekės Y kiekį didesnį už Q2 užsienyje pagaminti pigiau. Šalis, spaudžiama vietinių gamintojų, įveda "t" dydžio tarifą. Horizontali linija El bus nauja šalies pusiausvyros (pasaulio pasiūlos) kreivė. Dabar vietiniai vartotojai, norėdami įsigyti Y prekės vienetą turi mokėti kainą Pl+t – “l” užsienio gamintojui plius “t” savo šalies biudžetui. Taškas G parodo naują pusiausvyrą. Vartotojų paklausa dabar yra Q3 vienetų prekės Y už kainą “Pl+t”, iš jų vietiniai gamintojai pateikia Q4 vienetų ir {Q3-Q4} kiekis yra importuojamas. Tarifo pasėkoje pakilo vidaus rinkos kaina ir sumažėjo prekės Y vartojimas {Q1-Q3} dydžiu. Tačiau pakilo vietinė šios prekės gamyba nuo Q2 iki Q4. Trečia, sumažėjo šios prekės importas nuo {Q1-Q2} iki {Q3-Q4}. Vietiniai gamintojai dabar gali pagaminti daugiau prekių Y ir parduoti jas už aukštesnę kainą, tačiau vartotojai dabar mažiau vartoja ir perka prekes Y už aukštesnę kainą.

Vartotojų nuostoliai

Esant pasaulinei kainai P1, o vartojimui B1 lygyje, vartotojo naudą parodo trikampis P1DB1. Įvedus muito tarifą 10 procentų dviračių kaina pakyla nuo 300 iki 330 ir vartojimo mastas šalyje krenta – vartotojo nauda susitraukia iki trikampio P2DB2. Trapecija PlP2B2Bl parodo tuos nuostolius, kuriuos patiria vartotojai įvedus muitą, kai dalis vartotojų tampa nepajėgūs pirkti pabrangusių dviračių. Reikia pabrėžti, jog įvedus muitus pakyla ne tik importuojamų, bet ir vietinės gamybos dviračių kainos.

Gamintojų perviršis

Kainai išaugus nuo Pl (300 USD) iki P2 (330 USD), išaugs ir gamyba bei pasiūla, nes pakilus kainai pakyla ir minimali kaina, kuriai esant apsimoka gaminti. Trapecija PlP2C2Cl išreiškia gamintojų perteklių ir parodo, kiek daugiau gamintojai gali gaminti. Paveiksle apačioje grafiškai pavaizduotos visos tarifo įvedimo pasekmės.

13

1000

330

300

P, Kaina

Paklausa

Pasaulinė kaina

Kaina su muitais

Q, Prekės kiekis

P2

B1P1

B2

D

C2

C1

E

Pasiūla

Paklausa

E0 – pasaulinė pasiūla iki tarifo

Pasiūla

E1 – pasaulinė pasiūla taikant tarifą

PA

P1+t

P1

P, Kaina

Q, Prekės kiekisQ1Q0Q2 Q3Q4

E

F

GH

I J K

L

Esant autarkijai trikampis PALE parodo šalies vartotojų gaunamą naudą. Esant nevaržomai prekybai vartotojų nauda išauga iki PlLF. Kai įvedamas tarifas, vartotojų nauda sumažėja iki Pl+tLG. Taigi, muito tarifo įvedimas vartojimo lygį sumažino dydžiu PlPl+tGF. Tačiau tarifas duoda pajamas biudžetui, kurios atsispindi lauke HGKJ. Tai yra vartotojų nauda, kuri vyriausybės atimamas tarifo forma. Kadangi šios pajamos po to gali būti panaudotos vyriausybės išlaidoms švietimui ir sveikatos apsaugai, jos negali būti laikomos grynu gerovės nuostoliu. Laukas P1Pl+tHI parodo pajamų perskirstymo efektą. Vartotojų pertekliaus nuostoliai pereina vietiniams gamintojams kaip jų gamybos padidėjimas. Tai irgi nėra grynas gerovės nuostolis, bet tik gerovės perdavimas iš vartotojų gamintojams. Perdavimas vyksta per aukštesnes kainas, kurias vartotojai moka už prekes. Tačiau gamintojų perteklius yra mažesnis nei vartotojų nuostoliai, nes dalį vartotojų nuostolių suryja padidėję gamybos kaštai. Laukas IHJ parodo tarifo pasekmes gamybai. Gamyba padidėja nuo Q2 iki Q4, tačiau visos šios prekės gaminamos su kaštais, aukštesniais nei importo kaštai. Tai laukas, parodantis grynuosius gerovės nuostolius šaliai, kurie atsiranda dėl neefektyvios gamybos, į rinką sugrįžus neefektyviems gamintojams. Laukas GKF parodo dar vienus gerovės nuostolius šalyje. Tai vartojimo nuostoliai, kurie atsiranda, dėl to, kad vartotojai daugiau negali įsigyti prekių kiekio {Q1-Q3}, nes kaina yra didesnė už P1 (kitais žodžiais tariant, tai yra vartojimo efektas).

Faktinis (tikrasis) apsaugos laipsnis

Savaime suprantama, kad kuo aukštesnis muitas, tuo didesnė šakos apsauga, tačiau realus tarifo poveikis nebūtinai sutampa su nominaliu muito tarifo lygiu. Pavyzdžiui, 10 procentų tarifas, kuris uždedamas kainai. Muitas netiesiogiai įtakoja šakos darbininkų pajamų lygį, taip pat apsaugo šakas, teikiančias žaliavas ir komponentus saugomai šakai. Reikia atsižvelgti ir į tai, jog muitas, padidindamas prekės kainą, daugiau padidina jos pridėtinę vertę nei kaštus, taigi realus šakos išlošimas gali būti didesnis nei pats muito dydis . Be to, šakos apsaugos lygiui turi poveikį ir apsaugos lygis su saugoma šaka susijusiose šakose.Siekiant apskaičiuoti realų įvedamo muito poveikį saugomai šakai skaičiuojamas faktinis (tikrasis) apsaugos laipsnis, kuris atsižvelgia į visos muitų sistemos poveikį šakai. Jis skaičiuojamas kaip šakos pridėtinės vertės prieaugis, o ne kaip priedas prie kainos, kai skaičiuojamas nominalinis apsaugos lygis. Tarkim, jog buvo uždėtas 10% muitas dviračiams ir 5% muitas dviračių gamybos dalims. 10% muitas dviračiams 10% padidins kainą (30 litų) ir tokiu pačiu dydžiu pridėtinę vertę (PV), tenkančią vienam dviračiui. 5% muitas dalims padidins dviračio gamybos kaštus 11 litų ir todėl sumažins PV tokiu pat didžiu. Abu muitai padidins šakos PV 19 litų (30-11), jei kiti veiksniai nekinta.Nominalinis apsaugos lygis (NAL) = Mokestis/kaina = 30/300 = 10%.Faktinis apsaugos laipsnis (FAL), kai nėra muito komponentams=(PV’ – PV)/PV= (110 - 80) / 80 =37,5%.Faktinis apsaugos laipsnis, kai yra muitas komponentams=(PV’ – PV)/PV=(99 - 80) / 80 =23,75%.Taigi, matome, jog tikrasis apsaugos lygis yra didesnis už įvedamo muito dydį net ir tuo atveju, kai yra įvedamas muitas gamybos detalėms. Taip yra todėl, kad jis matuoja muito poveikį pridėtinės vertės, o ne kainos padidėjimui. NAL parodo, kiek vietiniai gamintojai gali padidinti kainą ir vis vien konkuruoti su importuotojais. FAL parodo kiek galima padidinti kaštus ir vis vien įmonei bus naudinga gaminti ir parduoti savo gaminius. Siekiant išvengti neigiamo faktinio apsaugos laipsnio muitų dydis yra "eskaluojamas" (diferencijuojamas) priklausomai nuo apdirbimo laipsnio. Didžiausias muitas taikomas gataviems gaminiams ir mažiausias

14

PV=80

kaštai=220

PV=110

kaštai=220

PV=99

kaštai=220

kaštai=11

žaliavoms. Kuo didesnė iš šalies perkamų prekės gamyboje naudojamų komponentų dalis, tuo labiau net ir mažas muitas apsaugo gamintojus. Vice versa, kuo didesnė savos gamybos komponentų, naudojamų prekės gamyboje, dalis, tuo didesnių muitų tarifų reikia, siekiant apsaugoti gamintojus.

Protekcionizmo argumentai

A. „gimstančios“ šakos argumentas – šalis gali turėti potencialų lyginamąjį pranašumą prekės gamyboje, bet dėl patyrimo trūkumo ir mažų pradinių gamybos apimčių, pramonės šaka arba bus išvis nevystoma, arba negalės sėkmingai konkuruoti su geriau įsitvirtinusiomis užsienio kompanijomis. Tokiu atveju yra pateisinami laikini prekybos apribojimai, siekiant vystyti ir apsaugoti „gimstančią“ vidaus pramonės šaką, kol ji galės atlaikyti užsienio konkurenciją, pasiekti masto ekonomiją ir atspindėti šalies ilgalaikį lyginamąjį pranašumą. Tada apribojimai prekybai turėtų būti panaikinti. Tačiau kad šis argumentas būtų tinkamas, jau sustiprėjusios šakos pelnas turi būti pakankamai didelis, kad kompensuotų didesnes vidaus vartotojų už produkciją mokėtas kainas, kol egzistavo prekybos suvaržymai. Gimstančios šakos argumentas už protekcionizmą yra teisingas, bet su keliomis svarbiomis išlygomis:(1) šis argumentas labiau taikytinas besivystančioms šalims (kuriose kapitalo rinkos gali tinkamai nefunkcionuoti); (2) gali būti sunku nustatyti, kuriai pramonės šakai ar potencialiai šakai turėtų būti suteikiama ši apsauga; (3) tai, ką galima pasiekti prekybos suvaržymu (pvz. importo muitu), visada efektyviau galima pasiekti ekvivalenčia gamybos subsidija gimstančiai šakai. Gamybos subsidijavimas yra labiau tiesioginė paramos forma ir lengviau panaikinama nei importo muitas. Vienintelis praktinis sunkumas yra tai, kad, skirtingai nuo muito, subsidijai reikia pajamų.B. geriausios alternatyvos teorija (second best) – šis argumentas remiasi prielaidą, esą jei visos sąlygos pasiekti gerovės maksimumą (t.y. pareto optimumą) nėra įvykdytos, tai, siekdami įvykdyti kuo daugiau pareto optimumą laiduojančių sąlygų, nebūtinai gausime antrą geriausią rezultatą. Šio argumento logika tokia: absoliučiai laisva prekyba (t.y. be muitų) atneštų didžiausią naudą ( pareto optimumą ), tačiau neįmanoma panaikinti visų pasaulio šalių tarptautinei prekybai taikomų muitų; dėl šios priežasties, protingiausia elgtis taip, kaip elgiasi kiti – jei Estija panaikins užsienio prekybos muitus, tai dar nereikš, kad ji patirs didesnę naudą iš užsienio prekybos, nei tos šalys, kurios ir toliau ekstensyviai taikys muitus.C. valstybei optimalus muitų tarifas – didelės valstybės importo pasiūlos kreivė yra kur kas elastingesnė nei mažos valstybės, nes didelė valstybė turi potencialą supirkti didžiąją dalį pasaulyje pagaminamos tam tikros prekės. Iš esmės tai reiškia, kad pasaulinė prekės kaina kinta atsižvelgiant į paklausos pokyčius importuojančioje valstybėje. Tokia importuotoja mėgaujasi monopsonne galia. Vartojimas, kaip ir mažos šalies

atveju, sumažėja iki kiekio DIM. Neefektyvūs vietiniai gamintojai taip pat grįžta į rinką – stacionarių plaukų džiovintuvų nacionalinė gamybos apimtis pasiekia kiekį SIM. Tačiau vizualiai matyti, kad vartojimo (D) ir gamybos efektų (B) sąlygojama vartotojų žala esti gerokai mažesnė nei mažos šalies atveju. Kodėl taip atsitinka? Užsienio gamintojai, bijodami drastiškų mažėjančios paklausos didelėje valstybėje pasekmių, sutinka prisiimti dalį tarifo naštos (G). Jei G > {B+D}, tai įvestas tarifas yra optimalus ir atneša didelei valstybei nacionalinę naudą. Šis tarifas nėra beribis – valstybė negali įvesti tokių muitų, kuriems esant užsienio gamintojams nebeapsimokėtų importuoti. Optimalaus muitų tarifo dydis priklauso nuo importų pasiūlos į valstybę elastingumo – kuo pasiūla neelastingesnė, tuo optimalaus muito tarifas yra didesnis. Kitais žodžiais tariant, valstybei, kuri turi absoliučiai elastingą importų pasiūlos kreivę [būtent taip ir yra mažos valstybės atveju], optimaliausias

muitų tarifas būtų 0%. Tačiau optimalaus muitų tarifo taikymo galimybės taip pat yra ribotos. Visų pirma, optimalūs muitų tarifai veikia tik tol, kol šantažuojami užsienio gamintojai nepriverčia savų vyriausybių imtis

15

atsakomųjų priemonių prieš. Visų antra, nors optimalaus muito tarifas ir atneša finansinę naudą konkrečiai valstybei, viso pasaulio ekonomika vienareikšmiškai patiria žalą.

Netarifinės prekybos kliūtys

Importo kvotos

Kvota – tiesioginis kiekybinis apribojimas leidžiamam importuoti ar eksportuoti prekių kiekiui. Importo kvotos gali būti taikomos siekiant apsaugoti šalies vidaus pramonę, žemės ūkį ir/ar dėl mokėjimų balanso priežasčių. Laisvos prekybos sąlygomis, kai pasaulinė prekės X kaina P2 =1 $, valstybėje suvartojamas kiekis yra Q4, kai Q1 pagaminama šalies viduje, o likę {Q4-Q1} importuojama. Dėl importo kvotos, lygios {Q3-Q2}, prekės X kaina vidaus rinkoje pakiltų iki P1 =2 $ (lygiai tokį pat poveikį turėtų 100% ad valorem importo muitas prekei X). Taip atsitinka todėl,

kad tik esant kainai P1 =2, paklausos dydis Q3 yra lygus Q2, pagamintam šalyje, ir pagal kvotą leidžiamų importuoti {Q3-Q2} sumai. Taigi, įvedus kvotą, lygiai kaip ir 100% importo muitą, vartojimas sumažėja {Q4-Q3}, o viduje pagaminamos produkcijos kiekis išauga {Q2-Q1}. Jei visuminės paklausos kreivė pasislinktų į viršų, būtų galima paaiškinti muitų tarifo pranašumą prieš kvotą: padidėjus paklausai, importo kvota pakeltų rinkos kainą bei padidintų vietinių gamintojų pagaminamos produkcijos kiekį – vidaus vartojimas padidėtų tiek, kiek daugiau pagamintų vietiniai gamintojai; tuo tarpu prie padidėjusios paklausos įvestas muitas padidintų vidaus vartojimą, nes būtų importuojama daugiau – vietiniai gamintojai gamintų tiek, kiek gaminę (nepatiriamas gamybos efektas, t.y. į rinką negrįžta neefektyvūs gamintojai). Čičinskas kvotas metaforiškai lygina su vartais į rinką, o muitus – su siena. Pasak jo, muitai skatina mažinti gamybos kaštus ir taip aptekti į rinka, o kvotos, tuo tarpu, yra administracinio pobūdžio kliūtys. Kvotų pasekmės:a) importo kvota sudaro prielaidas monopolijai atsirasti; taikant tarifą dominuojanti šakos įmonė nevirsta monopolija, nes ji konkuruoja su importu; tuo tarpu esant kvotoms, dominuojanti įmonė nebijo užsienio konkurencijos, nes kad ir kiek importas butų pigus, jo apimtys negali būti didesnės už kvotas; esant neelastingai paklausai ir vidaus rinkos dydžiui, viršijančiam kvotos limitus, įmonė mažindama gamybos apimtis ir didindama kainas gali gauti monopolinį viršpelnį;b) kvotos neduoda jokių pajamų, o skatina konkurenciją tarp vietinių vartotojų – kyla kainos .c) žala tautos gerovei ypač didelė, kai valdžia importo licencijas (kvotas) paskirsto neefektyviai;

Savanoriškas eksporto apribojimas

Laisvanoriškas eksporto apribojimas – atvejis, kai importuojanti valstybė įtikina kitą šalį „ savanoriškai “ sumažinti tam tikros prekės eksportą, nes jis kelia pavojų kuriai nors importuotojos pramonės šakai. Nesutikus su reikalavimu, eksportuotojai grėstų dar didesni prekybos apribojimai. Kai laisvanoriški eksporto apribojimai sėkmingi, jie sukelia visus ekonominius importo kvotų padarinius. Skirtumas tik tas, kad juos administruoja eksportuojanti šalis, todėl pajamų efektas tenka užsienio eksportuotojams (eksportuojamos brangesnės prekės ir tokiu būdu gaunama daugiau pelno). Laisvanoriški eksporto apribojimai dažniausiai yra mažiau efektyvūs, siekiant apriboti importą, nei importo kvotos: (1) eksportuojančios šalys nenoriai sutinka sumažinti savo eksportą; (2) užsienio eksportuotojai dažnai linkę savo kvotą „užpildyti“ aukštesnės kokybės ir brangesniais produkcijos vienetais; (3) kaip taisyklė, šie apribojimai taikomi tik pagrindinėms eksportuotojoms, tai sudaro sąlygas kitoms šalims užimti svarbiausių tiekėjų atlaisvintą rinkos dalį; trečiosios šalys gali būti panaudojamos ir apribotos produkcijos eksportui per jas.

16

Eksporto subsidijos

Eksporto subsidijos – tai tiesioginės išmokos, mokesčių lengvatų ar subsidijuojamų paskolų garantijos šalies esamiem s ar potencialiems eksportuotojams ir/arba paskolos mažomis

palūkanomis užsienio pirkėjams, kuriomis siekiama paskatinti šalies eksportą. Kompensaciniai muitai (CVDs) – muitai, taikomi importui, siekiant kompensuoti kitos

valstybės eksporto subsidijas. Subsidijos ekonominio veikimo mechanizmas: subsidijuojant neefektyvius gamintoju, šalies vidaus gamybos lygis pakyla nuo S1 iki

S2, nes į rinką sugrįžta neefektyvūs gamintojai, kurie anksčiau negalėjo sau leisti gaminti dėl už rinkos kainą didesnių gamybos kaštų. Bet rinkos kaina nesikeičia, nes per didelius kai kurių gamintojų gamybos kaštus savo subsidija padengia vyriausybė. Vienintelis nuostolis čia yra plotelis B, arba gamybos efektas, kai į rinką sugrįžta neefektyvūs gamintojai.

Dempingas

Dempingas – tai prekės eksportavimas pigiau negu savikaina ar bent prekės pardavimas užsienyje žemesne kaina nei vidaus rinkoje. Dempingo rūšys:a) pastovus (persistent) dempingas (arba tarpt. kainų diskriminacija) – nuolatinis vidaus monopolisto naudojamas būdas maksimizuoti bendrąjį pelną, parduodant prekę aukštesne kaina vidaus rinkoje (kurioje nėra transportavimo kaštų ir prekybos kliūčių) nei tarpt. rinkoje (kur būtina atlaikyti užsienio gamintojų konkurenciją);b) grobikiškas (predatory) dempingas – laikinas prekės pardavinėjimas pigiau nei savikaina ar žemesne kaina užsienyje, siekiant išstumti užsienio gamintojus iš rinkos; tai padarius kainos vėl pakeliamos, išnaudojant naujai įgytą monopolinę galią užsienyje;c) sporadiškas (sporadic) dempingas – retkarčiais pasitaikantis prekės pardavinėjimas pigiau nei savikaina ar žemesne kaina užsienyje nei valstybės viduje, atsirandantis dėl nenumatyto ir laikino prekės pertekliaus ir nenoro mažinti kainas vidaus rinkoje.Prekybos apribojimai, neutralizuojantys grobikišką dempingą, yra pateisinami ir leistini, siekiant apsaugoti vidaus pramonę nuo nesąžiningos konkurencijos iš užsienio. Dažniausia tokių apribojimų forma – antidempingo muitai (antidumping duties), kurie padengia kainų skirtumus, ar grasinimas įvesti šiuos muitus. Tačiau neretai sunku tiksliai nustatyti dempingo rūšį, todėl vidaus gamintojai pastoviai reikalauja apsaugos nuo bet kokio dempingo. Tokiu būdu jie varžo importą ir didina savo pačių gamybos apimtis ir pelną. Kai kuriais pastovaus ar sporadiško dempingo atvejais, dėl žemų kainų vartotojų gaunama nauda net gali būti didesnė už tikėtinus vidaus gamintojų praradimus. Kai dempingas įrodomas, nusižengusi valstybė ar kompanija dažniausiai sutinka pakelti savo produkcijos kainas, kad būtų išvengta antidempingo muitų.

Techniniai standartai ir kitos privalomos procedūros

Apima saugumo standartus (automobiliams, elektros prietaisams), sanitarinius reikalavimus (importuojamų maisto produktų pakuotėms), reikalavimus produktų etiketėms (kilmės šalies bei sudėties nurodymas). Prekybos apribojimai taip pat kyla iš viešųjų pirkimų strategijų, reikalaujančių, kad vyriausybės pirktų tam tikrą produkciją tik iš vidaus gamintojų. Pasienio mokesčiai – tai nuolaidos vidaus netiesioginiams mokesčiams, suteikiamos prekės eksportuotojams ir įvedamos (kartu su muitu) prekės importuotojams. Pvz.: kadangi didžiausia vyriausybės pajamų dalis JAV surenkama iš tiesioginių mokesčių (pvz. pajamų mokesčių), o Europoje iš netiesioginių mokesčių (pvz.: PVM), JAV eksportuotojai gauna žymiai mažesnes nuolaidas nei pastarieji, todėl sumažėja jų konkurencingumas.

17

Tarptautiniai karteliai

Tarptautinis kartelis yra prekės tiekėjų skirtingose valstybėse (ar vyriausybių grupės) susivienijimas, kuriuo susitariama apriboti produkcijos apimtis ir eksportą su tikslu maksimizuoti ar padidinti bendrąjį pelną (pvz., OPEC). Tarpt. kartelis būna veiksmingesnis, jei yra tik keli būtinos prekės tarpt. tiekėjai ir tai prekei nėra artimų substitutų (dideliam tarpt. tiekėjų skaičiui yra sunkiau susiburti į efektyvų kartelį; kai egzistuoja gerų prekės substitutų, kartelio pastangos maksimizuoti pelną tik skatintų pirkėjus rinktis prekės pakaitalus). Kadangi kartelio galia priklauso nuo sugebėjimo apriboti gamybą bei eksportą, bet kuriam iš tiekėjų visada yra paskata neįsitraukti į kartelį arba sukčiauti pardavinėjant neribotą produkcijos kiekį šiek tiek žemesne nei kartelio kaina. Karteliai iš prigimties yra nestabilūs dariniai ir dažnai žlunga. Tačiau sėkmingas kartelis, maksimizuodamas savo pelną, gali funkcionuoti kaip monopolistas (centralizuotas kartelis). Iš esmės, kartelio efektas yra tas, kad jis sumažina pasaulinę pasiūlą (S kreivė slenkasi į viršų), kas, savo ruožtu, sukelia tarptautinės kainos padidėjimą.

Embargas

Embargas – tai prekybinių ryšių su kita šalimi nutraukimas. Gali būti visiškas arba dalinis.

Mokėjimų balansas

Mokėjimo balansas – sąskaitų sistema, parodanti visus šalies sandorius su visu likusiu pasauliu, kuriuos atlieka gyventojai, įmonės ir vyriausybės.

I. EINAMOJI SĄSKAITA1) prekyba prekėmis (importas/eksportas)2) prekyba paslaugomis (importas/eksportas)3) pajamų balansas (gamybos veiksnių pajamos)4) einamieji pervedimai (+emigrantų pervedimai)

II. KAPITALO IR FINANSŲ SĄSKAITA1) kapitalo sąskaita2) finansų sąskaita

a. tiesioginės užsienio investicijosb. portfelinės investicijosc. kt. investicijosd. oficialiosios tarptautinės atsargos (atsargos užsienio valiuta + auksas) padidėjimas su „-„

III. KLAIDOS IR PRAKEIDIMAI

Mokėjimų balansas kaip ir bet kuris kitas balansas turi dvi puses: kreditą ir debetą. Kreditas – tai bet koks sandoris, kuris baigiasi valiutos įplaukomis iš užsienio, o debetas – bet koks sandoris, kuris baigiasi valiutos išplaukimu iš šalies. Aišku, jog valiutos įplaukos gerina mūsų balansą, o valiutos išplaukos – blogina. Prekių importas yra debetas ir veda prie valiutos išplaukimo ar įsiskolinimo užsieniui, kai eksportas didina mūsų šalies valiutines pajamas bei užsienio įsiskolinimus mūsų šaliai. Skolinimas užsienyje mokėjimų balanse atsispindi taip pat, kaip ir prekių eksportas. Tiesioginės užsienio investicijos mokėjimų balanse atsispindi taip pat, kaip ir prekių importas. Dovanos, labdara, perlaidos dažniausiai prilyginamos prekių importui ir atsispindi debete. Kartais būna sudėtinga fiksuoti abi sandorio puses ir oficialūs organai gauna duomenis tik apie vieną iš sandorio pusių. Pavyzdžiui, į Lietuvą įvežamos prekės, bet nėra pinigų pervedimo už jas (buvo sumokėta grynais). Tokiu atveju apskaičiavus visą balansą susidaro skirtumas, kuris įrašomas į klaidų ir praleidimų eilutę.Einamoji sąskaita yra stambiausia sąskaita. Einamosios sąskaitos balansas parodo, ar šalis didina savo teises į užsienio turtą (perviršis), ar mažina (deficitas). Einamosios sąskaitos balansas yra labai atidžiai stebimas, nes manoma, kad jis lemia valiutos kurso kitimą. Jeigu einamosios sąskaitos deficitas gilėja, tai galima laukti

18

valiutos kurso kritimo arba devalvavimo bei importo suvaržymų. Prekybos balanso deficitas dažnai traktuojamas kaip neigiamas reiškinys.Kapitalo ir finansinė sąskaita parodo kapitalo judėjimą iš šalies ir į šalį. Finansinėje sąskaitoje atsispindi keturi pagrindiniai sandorių tipai: tiesioginės investicijos, investicijų portfelinis, išvestinės finansinės priemonės, kitos investicijos, kuriose didžiausią lyginamąjį svorį sudaro paskolos. Finansinė sąskaita baigiasi oficialių tarptautinių atsargų judėjimu už tam tikrą laikotarpį.

Einamosios sąskaitos deficito problema

Besiskolindama šalis vartojimui skiria daugiau prekių nei pati pagamino, o paskolinusi, atvirkščiai. Pasiskolinusios šalies taupymas yra mažesnis už investicija paskolintų iš užsienio prekių dydžiu, tuo tarpu į skolintojo taupymą įeina ir prekės, paskolintos užsieniui. Esant galimybei pirkti skolon, susidaro prielaidos su 3 disbalansams susiformuoti: a) importo/eksporto; b) taupymo/investicijų; c) gamybos/absorbavimo. C + I vadinsime vienu žodžiu – absorbavimas (įsisavinimas). Šalyje su atvira ekonomika Y≠A, nes šalis prekiauja (t.y. nėra autarkiška). Kai Y<A, t.y. kai šalis įsisavina daugiau nei gamina, ji turi prekybos deficitą, lygų pertekliniam įsisavinimui. Jeigu šalis įsisavina mažiau nei sukuria, ji turi prekybos balanso perteklių (Y>A). Visas prekes ir paslaugas galima suskirstyti į dvi grupes – panaudojamas vartojimui ir panaudojamas taupymui, t.y. jų vartojimą atidedant ateičiai. Iš to išplaukia, kad Y=C+S. Viskas, kas nesuvartojama šiais metais, yra investuojama, o investicijos atliekamos iš pajamų, kurios yra sutaupomos, t.y. nėra panaudojamos prekėms ir paslaugoms pirkti. Taigi I = S. Tačiau jau minėjome, kad atviros šalies ekonomikoje absorbavimas (A) nėra lygus pajamoms, nes šalis prekiauja, t.y. eksportuoja bei importuoja. Todėl viska galima surašyti taip:

Y=A+(Ex-Im)Y=C+I+(Ex-Im)

C+S=C+I+(Ex-Im)S=I+(Ex-Im)

S+Im=I+Ex (1)S-I=Ex-Im (2)

Išlaidos mūsų eksportui apmokėti ateina iš užsienio ir sudaro papildomas pajamas, kurios pagal savo poveikį primena investicijas. Tuo tarpu mūsų išlaidos importui daugiau primena taupymą, nes jos yra atitraukiamos iš vidaus pajamų srautų (1 lygybė). Eksportas viršija importą tuo pačiu dydžiu, kuriuo taupymas viršija investicijas (2 lygybė). Deficitas susidaro, kai taupymas yra nepakankamas reikiamoms investicijos atlikti –deficitas yra lygus trūkstamam šalyje taupymui. Taupymo mastas yra labai svarbus rodiklis, įtakojantis tiek prekybos balansą, tiek ir ekonominį augimą. Pasak prof. Jono, tiesioginė einamosios sąskaitos deficito priežastis yra per didelės investicijos.Ar prekybos deficitas (o tuo pačiu ir einamosios sąskaitos deficitas - ESD) yra blogas dalykas? Profesorius Jonas teigia, kad šalys, kurį laiką turinčios bent jau 5% ESD, ilgainiui patirs ekonominių sunkumų. Didelis deficitas skatina semti investicijas iš užsienio. Klausimas čia tas, ar tos investicijos ateina TUI, ar portfelinių investicijų pavidalu. TUI investicijos yra stabilios; tuo tarpu didelio masto portfelinės investicijos yra pavojingos, nes dėl pastarųjų likvidumo recesijos metu ekonomika gali žlugti. Ekonominiu požiūriu skolintis yra naudinga tada, jei iš paskolų atliktos investicijos yra labai efektyvios, nes tada mokėjimai į užsienį (administruojant ir grąžinant skolą) sudaro tik dalį grynosios ekonominės naudos. Tuo tarpu jei paskolos panaudojamos vartojimui didinti, o ne investicijoms, tai būsimi mokėjimai yra atliekami nuo tos pačios nė kiek nepadidėjusios ekonominės bazės. Kitais žodžiais tariant, skolinimosi strategija pasiteisina tol, kol šalis gali aptarnauti užsienio skolą, mokėdama palūkanas ir pačią skolą ir dar jai lieka dalis sukurtų pajamų.

19

Profesorius Jonas rekomenduoja tokias priemones EDS mažinti:

A. vidaus priemonės defliacinės (t.y. mažinančios visuminę paklausą) priemonės: valstybės išlaidų mažinimas, mokesčių

didinimas, investicijų mažinimas;B. išorės ekonominė politika prekybos sąlygų pakeitimas (X↑ ir M↓) valiutos devalvavimas (eksportas atpinga, importas pabrangsta)

Lietuvos mokėjimų balansas

2008 metais Lietuvos mokėjimų balansas:

I. EINAMOJI SĄSKAITA -13,3 mlrd.1) prekyba prekėmis (importas/eksportas) -13,3 mlrd.2) prekyba paslaugomis (importas/eksportas) +1,2 mlrd.3) pajamų balansas (gamybos veiksnių pajamos) -3,7 mlrd.4) einamieji pervedimai (+emigrantų pervedimai) +2,5 mlrd.

II. KAPITALO IR FINANSŲ SĄSKAITA +13,6 mlrd.1) kapitalo sąskaita +2,0 mlrd.2) finansų sąskaita +11,5 mlrd.

a. tiesioginės užsienio investicijos +3,5 mlrd.b. portfelinės investicijos -0,3 mlrd.c. kt. investicijos +5,6 mlrd.d. oficialiosios tarptautinės atsargos +2,7 mlrd.

III. KLAIDOS IR PRAKEIDIMAI -0,3 mlrd.

Lietuvoje importas viršija eksportą, nes prekybos prekėmis balansas yra neigiamas. Kita vertus, paslaugų eksportas esti didesnis nei importas, nes balansas – teigiamas. Neigiamas pajamų balansas rodo, esą užsieniečiams priklausantiems gamyboms veiksniams apmokėti buvo išleista daugiau, nei vietiniams (taip išeitų, esą gamybos veiksnių buvo importuota daugiau nei eksportuota – čia tikriausiai taip sakyti negalima, bet lengviau suprasti). Teigiamas einamųjų pervedimų balansas rodo, kad emigrantai atsiunčia daug pinigų namo iš Airijos ir Anglijos. Kapitalo sąskaita rodo, kad užsienio kapitalas iš Lietuvos atsitraukė, t.y. lietuvaičiai intensyviau vežė kapitalą į užsienį, nei užsieniečiai – į Lietuvą. Tiesioginės užsienio investicijos atsiraukė iš Lietuvos, tačiau padidėjo labaiu likvidžios ir labiau rizikingos portfelinės investicijos. Oficialios tarptautinės atsargos sumažėjo, nes Lietuva jomis naudojosi generuoti papildomiems pinigų kiekiams šalyje (pinigai faktiškai buvo įvežti į šalį, tokdėl „+“).

20

Valiutų rinkos ir valiutų kursas

Valiutos kursas - tai vienos šalies piniginio vieneto išraiška kitos šalies piniginiais vienetais, t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą koeficientas, kuris nustatomas pasiūlos ir paklausos santykiu rinkoje. Iš esmės – tai santykis tarp nacionalinės ir užsienio valiutos, kuris nustatomas remiantis tų valiutų perkamąja galia ir jų santykiu su kitais tarptautiniais piniginiais vienetais. Valiutos kurso kitimas reiškia ir prekių vertės kitimą. Pvz., jei lito kursas pakilo JAV dolerio atžvilgiu, reiškia JAV prekės Lietuvos gyventojams atpigo, o Lietuvos prekės amerikiečiams pabrango. Taigi, valiutos kurso kitimas keičia šalies prekybos sąlygas. Paklausa užsienio valiutai atsiranda dėl to, kad vietos gyventojai nori pirkti importines prekes, o pasiūla todėl, kad užsieniečiai nori pirkti mūsų šalyje pagamintas prekes. Jei šalyje didelė infliacija, paklausa importo prekėms išaugs (taip nutiks todėl, kad vietinės prekės brangsta greičiau nei importinės). Užsienio valiutos pasiūla – tai užsienio valiutos kiekis, pateiktas šalies užsienio valiutos rinkoje. Veikiant valiutos pasiūlai ir paklausai sudaro pusiausvyros kursas, kai valiutos paklausa yra lygi valiutos pasiūlai. Valiutos kursas gali būti nominalusis, realusis ir efektyvusis:a) nominalusis valiutos kursas – tai viena valiuta išreikšta kitos valiutos atžvilgiu; nominalusis kursas laikui bėgant gali pasikeisti, jei šalyje yra infliacija ir veikia kiti veiksniai;b) realusis valiutos kursas – tai nominalusis valiutos kursas, įvertinantis šalių infliacijos skirtumus, arba, tai santykinė dviejų valiutų kaina, pakoreguota kainų pasikeitimo kiekvienoje iš šių šalių dydžiu (p≠p*); realus valiutos kursas paskaičiuojamas: RVK=NVK × [p/p*] (jei tarsime, kad infliacija buvo 10%, tai infliacijos indeksas p/p*=1,1/1,0=1,1). Profesorius Čičinskas mus patikina, kad sparti infliacija graso vietines prekes padaryti brangesnes užsienio partneriams.c) efektyvusis valiutos kursas – tai valiutos kursas pagrindinių prekybos partnerių valiutų kursų atžvilgiu; tarkime, kad Lietuvos prekybos apimtys su JAV sudaro 25% užsienio prekybos, o su Vokietija - 75%. Euro kursas lito atžvilgiu yra 1LT=0,29€, o dolerio – 1LT=0,34$. Litas dolerio atžvilgiu pabrangsta – 1LT=0,37$. EVK skaičiuojamas:

A. (0,34*0,25)+(0,29*0,75)=0,3025B.(0,37*0,25)+(0,29*0,75)=0,31

Jei efektyvus valiutos kursas padidėja, tai reiškia, kad mūsų prekės partnerių šalyse pabrango.Valiutų rinka yra menama (tai – centrinių šalių bankų visuma). Tačiau tikrąja valiutų rinka galime laikyti tik tuos valiutų sandorius, kuriuose deramasi dėl valiutos kainos. Valiutų rinka apima valiutos pirkimo ir pardavimo operacijas tarptautinėje ir nacionalinėje valiutų rinkose. Valiutų rinka – sudėtinė tarptautinės finansų rinkos dalis.

Valiutų kurso veiksniai

Prekyba. Paprastumo dėlei, galime įsivaizduoti, kad pasaulyje egzistuoja tik 2 valstybės (t.y. JAV ir D.Britanija) ir tik 2 valiutos (t.y. doleris ir svaras sterlingas). Valiutos kursas yra vienos valiutos kaina išreikšta kitos valiutos suma (pavyzdžiui, valiutos kursas tarp dolerio ir svaro yra lygus dolerių kiekiui, kuris yra reikalingas norint įsigyti 1 svarą). [skaičiuojant valiutos kursą, tą valiutą, kurios vienam vienetui įsigyti bus reikalingas kažkoks kitos valiutos kiekis, įrašome trupmenos apačioje]. Matematiškai tai atrodytų taip: R= $/£. Esant lanksčiam valiutos kursui, dolerio kaina svarais yra nustatoma lygiai taip pat kaip

ir bet kokios prekės, t.y. remiantis paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimu [D£ reiškia, kad dolerių savininkai nori importuoti prekes iš Didžiosios Britanijos; S£ reiškia, kad svarų sterlingų savininkai nori pirkti prekes iš JAV; jei D£ pasislinktų žemyn, tai reikštų, kad dolerių savininkai nori pirkti jau ne iš Didžiosios Britanijos, o iš

21

kitų, pvz., Kinijos, rinkų] . Tai galima pavaizduoti grafiškai. Grafike y ašyje pažymėtas užsienio valiutos kursas, o x ašyje – svarų sterlingų kiekis, matuojamas milijonais svarų per dieną. Valiutos paklausos ir pasiūlos kreivės susikerta taške E, kuriame pusiausvyros valiutos kursas R yra 2. Šiame taške svarų paklausa ir pasiūla lygi 40 mln./dieną. Jei valiutos kursas būtų didesni nei 2, tuomet pasiūla viršytų paklausą, o jei mažesnė nei 2 – paklausa viršytų pasiūlą. Iš grafiko matome bendrą tendenciją, jog kuo mažesnis valiutos kursas, tuo didesnė tos valiutos paklausa. Nagrinėtu 2 valstybių atveju JAV yra suinteresuota mažesniu valiutos kursu, nes tuomet Jungtinėms valstijoms yra pigiau iš D.Britanijos importuoti prekes ir į ją investuoti. Jeigu paklausos kreivė pasislinktų į dešinę iki taško G, tuomet pusiausvyros užsienio valiutos kursas padidėtų iki 3. Tuomet sakytumėme, jog doleris nuvertėjo, nes dabar už 1 svarą jau reikia mokėti nebe 2, o 3 dolerius . Nuvertėjimas susijęs su šalies vidaus valiutos kainos padidėjimu (šiuo atveju – svaro).Kapitalo judėjimas. Šiuo atveju grafikas būtų analogiškas kaip ir prekybos atveju. Tik šiuo atveju S ir D simbolizuotų ne prekių paklausą bei pasiūlą, o norą investuoti. S£ reiškia, kad britai nori investuoti JAV, t.y. siūlo svarus sterlingų pasaulinėje rinkoje. D£ reiškia, kad amerikiečiai nori investuot GB, todėl jiems reikia svarų sterlingų. Paklausos-pasiūlos modelio logika čia būtų tokia:1) britai nori ir turi už ką investuoti JAV – didėja svarų sterlingų pasiūla, S£ senkasi į dešinę, svarų sterlingų kursas krenta (pinga);2) amerikiečiai turi daugiau svarų sterlingų, kuriuos jiems gali suteikti JAV investuojantys britai; dėl padidėjusių amerikiečių galimybių investuoti GB, D£ slenka į dešinę, svarų sterlingų kursas kyla (brangsta);3) galiausiai svaro sterlingų kursas yra labiau pakilęs nei prasidėjus tarptautinėms transakcijoms, britiškų prekių eksportas pabrango, todėl GB padidėja paklausa pigesnėms amerikietiškoms prekėms;

Valiutos arbitražas

Būtent dėl valiutos arbitražo, dviejų valiutų tarpusavio kursas įvairiose rinkose tam tikru numatyti laikotarpiu skirtis negali. Valiutos arbitražas duoda pelno dėl dviejų rinkų tarpusavio kurso skirtumo tuo pačiu momentu. Tai susiję su valiutos pirkimu tuose finansų centruose, kur ta valiuta pigesnė, siekiant įsigytą valiutą tuoj pat perparduoti ten, kur ji brangesnė ir tokiu būdų užsidirbti. Pavyzdžiui, jeigu 1 svaras Niujorke kainuoja 1,99 dol., o Londone – 2,01 dol., tai arbitražininkas (arbitrageur) pirks svarus Niujorke ir tuoj pat juos perpardavinės Londone, užsidirbdamas po 2 dolerio centus nuo kiekvieno svaro. Nors suma ir atrodo maža, tačiau tokiu būdu per keliolika minučių perpardavus 1 mln. svarų galima užsidirbti 20 000 dol. Iš šios sumos dar reikėtų atimti elektroninių pervedimų kaštus. Būtent dėl arbitražininkų veiklos valiutų kursai suartinami ir pamažu yra išlyginami. Tęsiant pradėtą pavyzdį, galime įsivaizduoti, kad arbitražininkas gausiai pirkdamas svarus Niujorke padidina jų paklausą, o padidėjusi paklausa padidina svarų kainą skaičiuojant doleriais. Atvirkštinis procesas įvyksta Londone: čia labai išauga svarų pasiūla ir jie atpinga skaičiuojant doleriais. Toks procesas tęsiasi tol, kol svarų ir dolerių kainos Niujorke ir Londone susilygina – tuomet arbitražas baigia savo darbą.

Valiutų rinkos funkcijos

Pagrindinė užsienio valiutų rinkos funkcija yra (a) kapitalo (lėšų) pervedimas arba įgaliojimų ir valiutos pirkimas iš vienos šalies į kitą. (b) Kreditavimas. Kreditas paprastai yra reikalingas, kada prekės yra kelyje ir tai leidžia pirkėjui perparduoti prekes ir tik tada įvykdyti mokėjimą. Eksportuotojai dažniausiai suteikia 90 dienų terminą importuotojui apmokėti.(c) Apsidraudimas. Apsidraudimo funkciją valiutų rinka atlieka tada, kai įmonė ar žmogus nori apsisaugoti nuo valiutos kurso nuvertėjimo ir su tuo susijusių nuostolių.(d) Spekuliavimas – sandoriai užsienio valiuta siekiant gauti pelną iš valiutų kurso pasikeitimo ateityje. Tai sandoriai priešingi apsidraudimo sandoriams.

22

Sandoriai valiutų rinkose

Nustatytos datos arba dienos sandoriai (spot exchange rates). Dienos valiutos (kitaip – nustatytos datos) kursas susijęs su valiutos keitimo sandoriais, kurie bus baigti per dvi dienas nuo sutartos dienos.Išankstiniai sandoriai (forward exchange rates). Išankstinis valiutos kursas yra kontraktu numatytas valiutos kursas valiutos sandoriams, kurie bus įvykdyti nurodytu laiku (tipiški kontraktai yra 30, 60, 90 arba 180 dienų). Išankstinių sandorių poveikis ekonomikai. Tarkime, kad Niujorke palūkanų norma yra 10%, o Londone – 5%, o dienos kursas yra 1£=1,5$. Britai ima keisti svarus sterlingų į dolerius, sudaro terminuotus indėlius Niujorke, tuo pačiu pasirašydami išankstinius sandorius, kuriais dolerius iškeis atgal į svarus sterlingų. Tačiau padidėjusi svarų sterlingų pasiūla Niujorke atpigina svarus sterlingų iki 1£=1,47$ (2%↓). Dėl sudaromų išankstinių sandorių gausos, brokeriai ateityje siūlo tik 1£=1,545$ (3%↑) (nes tikimasi, kad ateityje rinką užplūs iš ateities sandorių išlaisvinti doleriai). Galiausiai dėl valiutų rinkos pokyčių ir išankstinių sandorių siūlomos palūkanų normos nebeapsimoka išvežti kapitalo iš Londono į Niujorką – š*****ių traukinys nelaukia. Ateities sandoriai (future exchange rates) – tai išankstinis kontraktas, skirtas standartizuotoms valiutos sumoms ir pasirinktoms kalendoriaus datoms. Šiuo būdu parduodamos tik 7 valiutos. Kontraktai yra griežtai apibrėžtoms sumoms – pavyzdžiui, Kanados dolerių kontraktas, tai 100 000 šios valiutos vienetų. Tik keturios dienos per metus yra įmanomos. Šių sandėrių rinka skiriasi nuo išankstinių kursų rinkos tuo, jog joje parduodamos tik kelios valiutos, egzistuoja standartizuoti kontraktai, juos galima įsigyti tik tam tikromis datomis. Taip pat ši rinka labai priklauso nuo kasdieninių valiutos kursų svyravimų ir pardavimas vykdomas tik keliose pasaulio vietose. Šie sandoriai dažniausiai būna mažesnių sumų, nei konvencionalūs išankstiniai kontraktai, tad jie naudingi smulkioms firmoms. Terminuoti sandėriai taip pat gali būti bet kada parduoti iki termino suėjimo, o išankstiniai kontraktai negali. Ši rinka palyginti maža, tačiau ji gana smarkiai auga ir plečiasi.Opciniai arba pasirinkimo sandoriai (optional exchange rates) – tai kontraktas, duodantis vartotojui teisę, bet ne įsipareigojimą, nupirkti (call option) ar parduoti (put option) standartinę parduodamos valiutos sumą jokiu būdu neturi būti maišomos su terminuotais sandėriais ir išankstiniais kontraktais, nes pastarieji turi būti išpildomi arba parduodami, o opcijos gali būti atšaukiamos.Apsikeitimų sandoriai (currency swap). Tai yra dabartinis valiutos pardavimas sujungtas su išankstiniu tos pačios valiutos išpirkimu – viskas kaip viena operacija. Pavyzdžiui, ši operacija naudinga, kai Vilniaus Bankas gauna 1 milijonų dolerių mokėjimą, kurio reikės po trijų mėnesių, šiandien, tačiau šiuo laikotarpiu įstaiga norėtų investuoti šią sumą svarais. Mainų kursas (swap rate) yra skirtumas tarp nustatytos datos ir išankstinių kursų valiutos mainuose.

Valiutų kurso parinkimas

Vienas iš svarbiausių tarptautinių sprendimų, kuriuos turi priimti šiuolaikines vyriausybės, kokį valiutos kurso režimą joms pasirinkti. Kitaip tariant, jos turi nuspręsti, kaip jų valiutos bus susietos su kitomis pasaulio valiutomis. Galima rinktis iš tokių variantų:

A. fiksuotas valiutos kursas:1) pinigų sąjunga (tarp skirtingų valiutų įvedama nekintama sąjunga, pvz., Belgija/Liuksemburgas);2) valiutų valdybos modelis (valiutų susiejimas fiksuotu kursu vienašalis sprendimas);3) fiksuotas kursas, svyruojant nustatytose ribose (nustatomos galimos valiutos kurso svyravimo

ribos);B. hibridiniai valiutos kurso režimai:

1) reguliuojama susietumo sistema/periodiškai fiksuojamas kursas (Adjustable Peg Systems): yra nustatomas fiksuotas valiutos kursas bei šio kurso svyravimo ribos su sąlyga, jog periodiškai valiuta yra devalvuojama esant MB deficitui arba revalvuojama esant MB pertekliui. (Bretton Woods sistema);

23

2) šliaužiantis/šuoliuojantis fiksavimas (Crawling Pegs) – fiksavimas periodiškai (pvz. kas mėnesį) yra keičiamas nedideliu procentu tol, kol pasiekiama MB pusiausvyra (pvz., jei reikia devalvuoti valiutą 6%, tai ji devalvuojama ne per vieną kartą staigiai, o po 2% kas mėnesį);

3) susiejimas su valiutos krepšeliu (kintant krepšelio valiutų kursams, keičiasi ir nac. valiutos kursas);C. slankūs valiutos kursai:

1) valdomas slankusis kursas (Managed Floating): valiutos gali svyruoti, bet yra paskelbtos ribos – priartėjus prie šių ribų, valiutos kilimas/kritimas yra pristabdomas;

2) visiškai paslankus valiutos kurso režimas (Free Floating);

Crawling Pegs Fiksuotas kursas nustatytose Adjustable Peg Systems

ribose

Valiutų kurso problematika atsirado žlugus Bretton-Woods sistemai 1971 m. Priklausomai nuo ekonomikos tipo, kurso lankstumas gali padėti pasiekti ir išlaikyti konkurencingumą tarptautinėse rinkose bei “sveiką” mokėjimo balansą, arba padėti stabilizuoti šalies ekonominius nominaliuosius dydžius. Plaukiojančio valiutų kurso privalumai:a) deficitas arba perteklius valstybės mokėjimų balanse pakoreguojamas automatiškai nacionalinės valiutos pakilimu arba nusileidimu;b) nereikalinga dirbtinė valstybės intervencija, kurios kaštai kartais persveria valiutų kurso disbalanso kaštus;c) valstybės mokėjimų balanso nuokrypius plaukiojantis kursas pataiso sklandžiai ir be šokų;d) leidžia aiškiau matyti prekių ir paslaugų konkurencingumo lygį tarptautinėse rinkose;e) vyriausybė gali nesirūpinti kaip pasiekti išorinį balansą ir susikoncentruoti į ekonominę politiką siekiant vidaus tikslų, t.y. visiško užimtumo, tolygaus pajamų pasiskirstymo ir t.t.;f) monetarinė politika taip pat “atsilaisvina” vidaus tikslams ir padidina jos efektyvumą: infliacijos ir nedarbo atveju politika tampa žymiai laisvesnė, leidžia lanksčiau pritaikyti reikiamas priemones;g) pašalina grėsmę, kad vyriausybė darys intervenciją į valiutos kursą, siekdama tikslų, kurie būtų pasiekiami tinkamesniu būdu;h) sprendžia ekonominių veiksnių problemą;Fiksuoto valiutos kurso privalumai:a) apsaugo nuo kasdienio svyravimo, kuris lemia užsienio investicijų sumažėjimą, apsunkina specializaciją gamyboje ir kt.;b) yra labiau stabilizuojantis, ypač spekuliacijos valiuta aspektu, mažesnė tarptautinių sandorių rizika;c) implikuoja kainų pastovumą;d) infliacijos lygio mažėjimas – vienas pagrindinių tikslų pereinamos ekonomikos šalyse;Valiutos kurso poveikis makroekonominiams rodikliams:

A. prekyba fiksuotas valiutos kursas yra daug palankesnis užsienio prekybai, nes: a) užtikrinamas prekybinių

ryšių stabilumas; b) sumažėja spekuliavimo galimybė; slankus valiutos kursas yra daug mažiau palankus užsienio prekybai;

24

B. infliacija slankus valiutos kursas skatina infliaciją (nors ir nėra tiesioginio ryšio, tačiau koreliacija yra); kita vertus, šalys su fiksuotu valiutos kursu labiau bijo infliacijos, todėl yra linkusios vykdyti

subalansuotą ekonominę politiką;C. investicijos iš užsienio

fiksuotas valiutos kursas pritraukia užsienio investicijas – kapitalas nori ir gali būti investuotas stabiliomis sąlygomis;

slankus valiutos kursas palankesnis tada, kai gresia didesnis kapitalo išvežimas nei įvežimas, nes, tokiu atveju, kapitalo nebeapsimoka išvežti ir jis apsilieka šalies viduje;

NEĮMANOMA TREJYBĖ – nacionalinėje ekonomikoje neįmano išlaikyti visų trijų ekonominių siekiamybių (įmanoma turėti tik du):

1. laisvas kapitalo judėjimas;2. savarankiška pinigų (monetarinė) politika;3. fiksuotas, stabilus valiutos kuras;

Pvz., jei Lietuva renkasi fiksuotą valiutos kursą bei laisvą kapitalo judėjimą, tai netenka savarankiškos pinigų politikos, kuri tampa dedikuota fiksuotam valiutos kursui palaikyti. Apibendrinant reikia pasakyti, kad fiksuotą valiutos kursą turi pasirinkti tos šalys, kurios:а) turi nedidelę atvirą ekonomiką;b) prekiauja su nedideliu skaičiumi partnerių/nedideliu kiekiu gaminių;c) infliacijos tempai mažai skiriasi nuo infliacijos tempų partnerių šalyse;d) kapitalo mobilumas mažas arba vyrauja tiesioginės užsienio investicijos;

Tarptautinės valiutų sistemos

Tarptautinė valiutų sistema yra taisyklių, papročių, priemonių ir organizacijų, kuriomis naudojamasi vykdant tarptautinius mokėjimus, visuma. Tarptautinės valiutų sistemos (TVS) gali būti klasifikuojamos pagal tai, kaip nustatomas valiutos kursas arba pagal tarptautinių atsargų aktyvų formą. Tinkama tarptautinė valiutų sistema yra tokia sistema, kuri didina tarptautinės prekybos ir investicijų srautus ir „teisingai“ (kiek tai yra įmanoma) paskirsto prekybos pelną tarp pasaulio valstybių. Tarptautinė valiutų sistema gali vertinama pagal tris kriterijus:a) prisitaikymas – procesas, kuris koreguoja mokėjimų balanso pusiausvyros nebuvimą; tinkama valiutų sistema yra tokia, kuri leidžia sumažinti prisitaikymo laiką ir kaštus;b) likvidumas – tarptautinių atsargų aktyvų kiekis, galimas pasinaudoti sureguliuojant mokėjimų balanso disbalansą; tinkama valiutų sistema turėtų teikti atitinkamą tarptautinių atsargų kiekį tam, kad valstybė galėtų koreguoti mokėjimų balanso deficitą neįgyvendindama ekonomikos defliacijos politikos;c) pasitikėjimas – žinojimas, kad prisitaikymo mechanizmas veikia adekvačiai ir kad tarptautinės atsargos išsaugos savo absoliučią ir santykinę vertę;

Aukso standartas (1880-1914)

Visos šalys nustato tam tikrą aukso kainą savo valiuta bei yra pasirengusios pirkti ar parduoti bet kokį kiekį aukso šia kaina. Kadangi aukso kiekis vienam bet kurios valiutos vienetui yra fiksuotas (fixed), tai valiutos kursai taip pat yra pastovūs. Valiutos nuvertėjimo tendencija buvo sustabdoma išvežant auksą iš šalies, ir, priešingai, valiutos brangimas skatino aukso įvežimą į šalį. Tuo pačiu aukso „nutekėjimas“ iš šalies žymėjo valstybės mokėjimų balanso deficitą, o aukso „įplaukos“ – mokėjimo balanso perviršį. Esant aukso

25

standartui, mokėjimų balanso sutrikimus reguliuodavo automatinis kainų mechanizmas (price-specie-flow mechanism). Kadangi kiekvienos valstybės pinigų pasiūlą sudarė auksas arba auksu dengti popieriniai pinigai, pinigų pasiūla mažės deficito valstybėse ir didės pertekliaus valstybėse. Pavyzdžiui, jei šalies importas viršija šalies eksportą, nacionalinės valiutos vertė turi sumažėti, dėl ko bus eksportuojamas auksas ir sumažės pinigų masė. Sumažėjus pinigų masei sumažėja ir kainos šalies viduje, dėl to šalis vėl tampa konkurencinga tarptautinėje rinkoje ir daugiau eksportuodama atkuria nacionalinės valiutos vertę. Atvirkštinis procesas vyks mokėjimų balanso pertekliaus valstybėje. Auksas turėtų migruoti iš šalių, kurių balanse susidaro mokėjimų deficitas, į šalis, kur mokėjimų balansas perteklinis. Taigi pagal šį automatinį kainų mechanizmą, aukso arbitražas išlaiko atskirų valstybių kainų lygį panašų. Tam, kad šis prisitaikymo mechanizmas veiktų, valstybės neturėjo bandyti sumažinti mokėjimų balanso deficito ar pertekliaus efekto pinigų pasiūlai. Priešingai, „žaidimo taisyklės“ reikalavo, kad šalis sustiprintų mechanizmo veikimą ribodama kreditą deficito atveju ir didindama kreditą pertekliaus atveju. Tačiau praktikoje buvo kitaip: neretai valstybė kišosi į automatinio reguliavimo mechanizmo veikimą. Mechanizmas veikė labai greitai ir be faktinio aukso judėjimo tarp valstybių. Mokėjimų balanso pusiausvyros nebuvimas dažniau buvo sureguliuojamas tarptautinių kapitalo srautų, o ne aukso į/išvežimu. Tokiu būdu, kai valstybė turi mokėjimų balanso deficitą, jos pinigų pasiūla mažėja, palūkanų normos didėja, ir tai pritraukia į šalį trumpalaikį kapitalą, kuris dengia deficitą. Priešingas procesas vyksta esant mokėjimų balanso pertekliui. Pagrindinis klasikinio aukso standarto privalumas buvo tas, kad jis suteikė tikrumą užsienio investuotojams: jie buvo tikri, kad jų investicijos nenuvertės. Tačiau tai galima sieti ir su ypatingomis to laikotarpio sąlygomis: ekonominė augimas ir stabilumas visame pasaulyje, kainų lankstumas ir viena pagrindinė tarptautinė valiuta - svaras sterlingas, dėl kurio patikimumo nebuvo abejonių. Taigi, nors aukso standarto periodas ir yra apsuptas „senų gerų laikų“ nostalgijos auros, vargu ar jis taip sklandžiai veiktų šiuolaikinėmis sąlygomis.

Aukso-valiutų (devizų) sistema (1919-1945)

Pirmas pasaulinis karas visiškai sugriovė klas¬kinio aukso standarto metu egzistavusį stabilumą ir pastūmėjo pasaulį į kelerius metus siautusį chaosą. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui JAV, Anglija ir kitos šalys pareiškė norą grįžti prie prieškarinio aukso standarto. 1922 m. įvestas aukso-valiutų standartas – valiutų sistema, kai nacionalinės valiutos su auksu susiejamos per rezervines valiutas (kai tuo tarpu klasikinis aukso standartas numato, kad visos nacionalinės valiutos nustatytu paritetu turi būti susietos tiesiai su auksu). 1925 m. Didžiosios Britanijos svaras sterlingų buvo susietas su auksu prieškariniu paritetu bei buvo panaikinti per Pirmąjį pasaulinį karą įvesti aukso keitimo ir išvežimo ribojimai. Reikėtų pažymėti vieną aukso-valiutų standarto problemą – pasitikėjimo trūkumą. Kuo intensyviau svarai sterlingų ir doleriai buvo naudojami kaip rezervinės valiutos, tuo labiau investuotojai būgštavo, kad vieną dieną šios valiutos neatlaikys spekuliacinių atakų. Aukso keitimo standarto žlugimą lėmė:a) tinkamo prisitaikymo mechanizmo nebuvimas: valstybės užgoždavo mokėjimų balanso pusiausvyros nebuvimo efektą pinigų pasiūlai, nustatydamos netinkamus paritetus;b) didžiuliai destabilizuojantys kapitalo srautai tarp Londono ir naujai atsiradusių pasaulio finansinių centrų – Paryžiaus ir Niujorko;c) Didžioji depresija;Apibendrinant galima pasakyti, kad tarpukario laikotarpis pasižymėjo nestabilumu. Tai sukėlė didelių pasitikėjimo valiutomis problemų, žemiausią visų nagrinėjamų valiutos kurso sistemų atžvilgiu pinigų masės augimą, su tuo siejamus plačiai paplitusius defliacinius procesus, menką realių pajamų, tenkančių vienam gyventojui, augimą, tačiau išlikusį ganėtinai mažą biudžeto deficitą.

26

Bretton Woods sistema

1944 m. JAV New Hampshir'o valstijos mieste Bretton Wood'e susirinkę į konferenciją 44 šalių atstovai, sujungę Keynes'o ir White'o siūlomus planus, pamėgino sukurti naują pasaulio ekonominę santvarką – reguliuojamai fiksuotą valiutos kurso sistemą, kuri turėjo sujungti teigiamas fiksuoto aukso standarto ir laisvai kintamo valiutos kurso sistemų savybes, o jos veiklą turėjo koordinuoti tarptautinė monetarinė institucija. Ši konferencija bei Bretton Woods valiutos kurso sistemos atsiradimas sąlygojo Tarptautinio valiutos fondo (IMF) įkūrimą 1945m. Vėliau šios valiutų sistemos sukūrimas lėmė ir Pasaulio banko (World Bank) įkūrimą bei 1947 m. Bendrojo susitarimo dėl tarifų ir prekybos (GATT) atsiradimą. Esant Bretton Woods sistemai, JAV monetarinė institucija nustatė fiksuotą JAV dolerio ir aukso paritetą, lygų 35 USD=1 uncija ir įsipareigojo dolerius keisti į auksą šia kaina be jokių apribojimų, o kitų šalių valiutos fiksuotu kursu buvo susietos su JAV doleriu. Valiutos kursas galėjo kisti ±1 proc. nuo pariteto. Nustatytas paritetas galėjo būti keičiamas tik kraštutiniais pusiausvyros nebuvimo atvejais ir tik TVF pritarimu. Nors šie kraštutiniai atvejai nebuvo aiškiai apibrėžti, buvo taikomas didelio ir nuolatinio mokėjimų balanso deficito ar pertekliaus kriterijus. Tačiau mažesni nei 10 procentų valiutos kurso pokyčiai buvo leidžiami ir be TVF pritarimo. Tokiu būdu Bretton Woods buvo koreguojamų susiejimų sistema, kuri sujungė valiutos kurso stabilumą ir tam tikrą lankstumo galimybę. Valstybės turėjo panaikinti visus apribojimus jų valiutos konvertuojamumui į kitas valiutas ir į JAV dolerį, kuris buvo Bretton Woods sistemos vadinamasis „inkaras“. Valstybėms taip pat buvo uždrausta įvesti papildomas prekybos suvaržymo priemones, o egzistuojančios turėjo būti panaikintos palaipsniui, daugiašaliais susitarimais, bendradarbiaujant GATT rėmuose. Valstybės taipogi turėjo galimybę skolintis iš TVF, tačiau tik laikinam mokėjimų balanso deficitui padengti, o skola turėjo būti grąžinta per laikotarpį nuo 3 iki 5 metų.[Bretton Woods sistema buvo dviejų pakopų – nustatytas JAV dolerio ir aukso paritetas, o kitų šalių valiutų paritetai nustatyti su JAV doleriu; tuo tarpu klasikinio aukso standarto metu visų šalių valiutų paritetai buvo nustatyti tiesiogiai su auksu]. Nors Bretton Wodds sistema kraštutiniais pusiausvyros nebuvimo atvejais numatė ir leido keisti valiutos kursus, praktikoje išsivysčiusios valstybės tam priešinosi ir keitė valiutos kursą tik faktiškai priverčiamos destabilizuojančios spekuliacijos. Deficito valstybės nenorėjo devalvuoti savo valiutos, nes vertino tai, kaip šalies silpnumo požymį, o perteklinio mokėjimo balanso šalys priešinosi valiutų naujam įvertinimui, norėdamos ir toliau kaupti tarptautines atsargas. Valstybių nenoras keisti valiutos kursą disbalanso atvejais atėmė iš Bretton Woods sistemos didžiąją dalį jos lankstumo ir prisitaikymo mechanizmą disbalanso atvejais bei susidarė sąlygos didžiuliams destabilizuojantiems tarptautiniams kapitalo srautams atsirasti.

TVF vaidmuo

TVF savo veiklą pradėjo 1946 m. ir šiuo metu turi 184 nares. TVF funkcijos:a) prižiūrėti kaip valstybės vykdo tarptautinės prekybos ir finansų reguliavimo taisykles;b) tiekti skolinimosi paslaugas, šalims turinčioms laikinas mokėjimų balanso problemas;c) konsultacijos ir bendradarbiavimas;Prisijungiant prie TVF, kiekvienai valstybei buvo nustatoma kvota grindžiama jos ekonominės svarbos ir tarptautinės prekybos apimties. Nuo valstybės kvotos dydžio priklausė jos balso „svoris“ ir jos galimybė skolintis iš Fondo. 1944m. TVF įmokų suma sudarė 8,8 mlrd. dolerių, tuo tarpu 2000m. – 210,3 mlrd. SST (281,6 mlrd. dolerių). Kas penkerius metus kvotos buvo peržiūrimos, siekiant kad jos atspindėtų tarptautinės prekybos pokyčius. TVF suteikia paskolas dalimis ( tranšais ), kiekvienas iš kurių sudaro 25 % valstybės kvotos . Valstybės TVF pozicija yra apskaičiuojama iš valstybės kvotos dydžio atimant Fondo turimos šios valstybės valiutos sumą. Aukso atsargų kiekis mokamas valstybės prisijungiant prie TVF vadinamas valstybės atsargų TVF pozicija ir jis yra pridedamas prie kitų valstybės turimų tarptautinių atsargų ( kitos tarptautinės aukso atsargos, SST ir kitos konvertuojamos valiutos ) .

27

Specialiosios Skolinimosi Teisės (Special Drawing Rights - SDR)

Viena svarbiausių Bretton Woods sistemos įdiegta naujovė buvo Specialiųjų Skolinimosi Teisių (Special Drawing Right - SDR) sukūrimas 1969m., skirtas TVF tarptautinių aukso atsargų, užsienio valiutos ir atsargų papildyti. SDR buvo sukurtas TVF tam, kad palaikytų Bretton Woods sistemą, kurioje kiekviena dalyvaujanti šalis privalėjo turėti oficialias atsargas (vyriausybės ar centrinio banko aukso arba užsienio valiutos atsargos) tam, kad galėtų pirkti savo valiutą pasaulio užsienio valiutų rinkose, siekiant palaikyti savo valiutos kursą. Kadangi dviejų pagrindinių atsargų aktyvų – aukso ir dolerio – pasiūla pasirodė neadekvati pasaulio prekybos, o taip pat finansinei plėtrai palaikyti, buvo nuspręsta sukurti naują tarptautinių atsargų aktyvą, kuris būtų „globojamas“ TVF. SDR, dar kartais vadinamos „popierinių auksu“, yra apskaitos įrašai TVF apskaitos knygose. SDR nėra padengtos auksu ar kokia nors valiuta, jos yra grynosios tarptautinės atsargos, sukurtos TVF. SDR gali būti naudojamos tik sandėriuose tarp centrinių bankų reguliuojant mokėjimų balanso deficitą ar perteklių, bet ne komerciniuose sandėriuose tarp privačių asmenų. SDR bazinių valiutų krepšelį sudaro doleris, euras, Japonijos jena ir svaras sterlingų. Bazinių valiutų krepšelio struktūra yra peržiūrima kas penkerius metus, siekiant kad ji atspindėtų santykinę valiutų svarbą pasaulio prekybos ir finansinėje sistemoje. Pagal įstatus TVF gali paskirstyti SDRs šalims-narėms proporcingai jų turimoms TVF kvotoms. Toks paskirstymas kiekvienai TVF nariai suteikia atsargas, už kurias jos nemoka ir negauna palūkanų. Tačiau jeigu šalies SDR atsargos viršija jai paskirtas SDR, ji gauna palūkanas iš pertekliaus, ir atvirkščiai jei yra mažesnės už paskirtas SDR, ji turi mokėti palūkanas už deficitą.

Bretton Woods sistemos žlugimas

1945/1949 m. JAV turėjo didelį mokėjimų balanso perteklių, kadangi jos teikė pagalbą karo nuniokotai Europai. Tačiau Europos ekonomikai atsigavus, JAV balanso perteklius virto deficitu (iš pradžių nedideliu), kas leido Europos valstybėms ir Japonijai sukurti jų tarptautines atsargas. Pertekliaus valstybės priėmė dolerius dėl kelių priežasčių: 1) doleris buvo „toks pat geras“ kaip ir auksas, kadangi JAV buvo įsipareigojusios bet kada dolerius keisti į auksą nustatytu paritetu; 2) doleriai galėjo būti naudojami tarptautiniuose atsiskaitymuose su bet kuria kita valstybe; 3) dolerių indėliai davė palūkanų, tuo tarpu auksas ne. Tačiau didėjant JAV mokėjimų balanso deficitui mažėjo pasitikėjimas dolerio stabilumu, kadangi JAV savo deficitą finansavo doleriais (kurie jau nebebuvo visiškai padengiami auksu). Tokiu būdu JAV privilegijos – galimybė finansuoti deficitą doleriais ir senjoražo pajamos – atsisuko prieš ją pačią, ir visą tuometinę tarptautinę valiutų sistemą, nes JAV negalėjo devalvuoti dolerio, nesužlugdydama Bretton Woods sistemos. 1971 m. rugpjūčio 15 d. suaktyvėjus spekuliacinėms atakoms, JAV prezidentas Nixon'as panaikino JAV dolerio konvertavimą į auksą – buvo uždarytas vadinamasis „aukso langas“. Bretton Woods sistemos žlugimas simbolizavo JAV tarptautinio mo¬etarinio dominavimo pabaigą bei aukso reikšmės tarptautinėje monetarinėje sistemoje mažėjimą.

Lankstaus valiutos kurso įsigalėjimas (nuo 1973)

Žlugus Bretton Woods fiksuoto valiutos kurso sistemai didžiųjų pasaulio šalių nacionalinių valiutų kursas pradėjo laisvai kisti. Į Kingston'o konferenciją 1976 m. susirinkę TVF nariai suformulavo antrąją TVF sutarties pataisą, kad šalis gali pasirinkti jai labiausiai tinkamą valiutos kurso sistemą. Fiksuoto ir laisvai kintamo valiutos kurso sistemos tapo lygiavertės ir šalys nebeprivalėjo palaikyti jokių nustatytų paritetų. Kaip pagrindinę šiuolaikinės tarptautinės valiutos sistemos problemą galima įvardinti didelį valiutų kursų nepastovumą ir nesutapimą kas yra savaime aišku, nes valiutų kursai yra laisvai svyruojantys).

28

Ekonominės integracijos procesas

Ekonominė integracija – dviejų ar daugiau valstybių nacionalinių ūkių vienijimasis, priklausomumo stiprėjimas, negrįžtamų ryšių formavimasis. Tai yra dalinis arba visiškas muitų bei kitų netarifinių kliūčių panaikinimas. Ekonominės integracijos pakopos:1. preferencinės sutartys – žemiausia ir plačiausia ekonominės integracijos pakopa, kuri išrūpina mažesnius prekybos barjerus tarp šalių narių negu šalims ne narėms (pvz.: Britanijos tautų sandraugos preferencijų sistema, įkurta 1932m.tarp Didžiosios Britanijos ir jos kolonijų; Indija ir Mauricijus; Indija ir Afganistanas; ES ir ACP šalys);2. laisvos prekybos erdvė – sudaromos laisvos prekybos sutartys, kuriomis panaikinami visi ( arba beveik visi ) prekybos barjerai tarp jos narių, tačiau kiekviena valstybė savarankiškai nustato barjerus prekybai su trečiosiomis šalimis; taip pat yra pritaikomi apribojimai, norint išsaugoti šaliai jautrias sritis; šios sutartys taikomos visoms arba beveik visoms prekėms, itin retai paslaugoms ir kapitalui, o darbo jėga niekada neįtraukiama; [rules of origin – prekės kilmės taisyklės nustatomos tam, kad nebūtų įleista trečiųjų šalių produkcija (50 – 60 % turi būti gaminta būtent toje vienoje šalyje)] (pvz.: EFTA + ES = EEE; NAFTA);3. muitų sąjunga – muitų ir kitų laisvos prekybos barjerų panaikinimas (laisvos prekybos erdvė) plius nustatomas bendras prekybos su trečiosiomis šalimis režimas; sutariama dėl surenkamų muitų padalijimo (¼ surinktų muitų paliekama šalims, kurios juos rinko [darbo kaštai ir pan.], o ¾ plaukia į ES biudžetą); [pvz.: ES, ES + Turkija/Monakas, NVS (Rusija, Baltarusija, Kazachstanas; čia yra tam tikrų išlygų – ne visai išpildyta), MERCOSUR/];4. bendra rinka – prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo (papildo muitų sąjungą) laisvas judėjimas [pvz.: ES vidaus rinka (nuo 1993 m.)];5. ekonominė sąjunga – aukščiausia ekonominės integracijos forma; viena bendra ekonominė politika (monetarinė, fiskalinė, biudžeto politikos) pagal bendrus principus, reikalavimus, tarifus ir t.t, įgyvendinama visoje sąjungoje [pvz.: Beneliukso sąjunga po WW2, JAV (jei įsivaizduotume kaip atskirų valstybių sąjungą); ES išpildo tik apie 10 % šių reikalavimų]; aukščiau už ekonominę sąjungą gali būti tik politinė sąjunga.

Muitų sąjungos teorija

Teorijos kūrėjas – Jacob Viner (1960 m.), pasisakęs už prekybos liberalizavimą. Pagrindinė suteikiama nauda yra PREKYBOS SUKŪRIMAS (trade creation). Tam tikra vietinė produkcija yra pakeičiama pigesne produkcija importuojama iš kitos sąjungos valstybės. Tokiu atveju valstybė gali labiau specializuotis lyginamąjį pranašumą turinčių prekių gamyboje. Taigi muitų sąjunga padidina valstybių specializaciją – taigi ir visų muitų sąjungos narių gerovę. Ši muitų sąjungos savybė taip pat didina pasaulinę gerovę, nes sąjungos narių augančios pajamos intensyvina importą iš likusio pasaulio valstybių. Tarkime, A šalyje yra 200 % muitas:

A B CGrikių kaina 20 15 10Muitas - 30 20Grikių kaina šalyje A, įvedus muitą

20 (užtikrinta gamintojų apsauga, prekybos nėra, šalis A naudoja savo prekę x)

45 30

A+B=muitų sąjungaGr.k. šalyje A (muitų sąjungoje)

20 15 (atsiranda prekyba, atpinga prekė x)

30

29

Dx ir Sx yra paklausos ir pasiūlos kreivės prekei X valstybėje A. Tarkime, kad laisvos prekybos kaina prekei X yra PB=$1 valstybėje B bei PC=$1,5 valstybėje C (arba likusiame pasaulyje). Valstybė A yra maža ir neturi monopsninės galios. Jeigu valstybė A šiuo metu taiko visoms valstybėms vienodą 100% muitą prekės X importui, valstybė A importuos prekę X iš valstybės B už kainą PB+T=$2. Esant kainai PB+T=$2, valstybė A suvartoja 50X (GH), iš kurių 20X (GJ) pasigamina pati, o 30X (JH) importuoja iš valstybės B. Be to, valstybė A gauna pajamas iš muito (MJHN). Grafike SB yra valstybės B absoliučiai elastinga pasiūlos kreivė prekei X esant laisvai prekybai, o SB+T yra valstybės B pasiūlos kreivė esant muitams. Valstybė A neimportuoja prekės X iš valstybės C, nes priskaičiavus muitą prekės X kaina būtų Px=$3. Tarkime, kad valstybė A sudarė muitų sąjungą su valstybe B (t.y. panaikino muitus iš valstybės B importuojamoms prekėms). Valstybėje B prekė X kainuoja Px=$1. Esant tokiai kainai, valstybė A suvartoja 70X (AB), iš kurių 10X (AC) pasigamina pati, o 60X (CB) importuoja iš valstybės B. Tokiu atveju, valstybė A negauna įplaukų iš muito, tačiau padidėja jos vartotojų perteklinė nauda, kuri tampa lygi AGHB. Vis dėlto, valstybės grynoji nauda yra trikampiai CJM ir BHN, nes AGJC vartotojams atitenka iš gamintojų, o MJHN rodo valstybės prarastas pajamas iš muito. Trikampis CJM rodo naudą gaunamą dėl perėjimo nuo mažiau efektyvių vietos gamintojų prie efektyvesnių užsienio gamintojų produkcijos. Trikampis BHN rodo valstybės A gaunamą naudą iš išaugusio prekės X vartojimo.

Prekybos iškraipymas

Mažesnės kainos importuojama produkcija iš šalių ne narių yra pakeičiama aukštesnės kainos importu iš sąjungos šalių narių. Taip atsitinka, nes sąjungos narės kuria bendrus išorinius barjerus, dėl kurių prekyba sutelkiama į šalių tarpusavio prekybą, nors šalis ne narė gali būti ir efektyvesnis gamintojas. Prekybos iškraipymas sumažina gerovę, nes perkelia gamybą iš efektyvesnio gamintojo už sąjungos ribų į mažiau efektyvią gamybą sąjungoje. Tai pablogina tarptautinį resursų pasiskirstymą ir nutolina gamybą nuo lyginamojo pranašumo. Prekybą iškraipančios muitų sąjungos paprastai sukelia ir prekybos sukūrimą, ir prekybos iškraipymą, taigi gali padidinti arba sumažinti sąjungos narių r priklausomai nuo šių priešingų jėgu stiprumo. Tikėtina, kad šalių, kurios nėra narės, gerovė mažės, nes ištekliai bus mažiau efektyviai panaudojami. Tarkime, kad šalyje A yra 90 % muitas:

30

SBPB=1

PB+T=2

Dx

X

E

Sx

SB+T

10 20 50 70

A

G

C

J

M

H

NB

Px (S)

Grafikas nr. 1 Prekybos sukūrimas muitų sąjungoje.

Pc=1,5

A B CGrikių kaina 20 15 10 Muitas - 13,5 9 Gr.k. šalyje A, įvedus muitą

20 28,5 19 (vyksta prekyba)

A+B=muitų sąjungaGr.k. šalyje A muitų sąjungoje

20 15 19

Atrodytų, kad dar geriau, nes pigiau, BET gamintojas C pats pigiausias (10), tik su juo neprekiaujama, mokama 15, o ne 10. Taigi, šiuo kartu muitų sąjunga iškreipia prekybą, nes pereinama nuo pigesnio gamintojo (ignoruojant muitus) prie brangesnio.

Tarkime, kad valstybė A sukuria muitų sąjunga su valstybe C (t.y. panaikina muitus prekėms importuojamoms iš valstybės C). Tokiu atveju valstybei A pigiau importuoti prekę X iš valstybės C už kainą Px=$1,5. Esant tokiai kainai valstybė A suvartoja 60X (G’B’), iš kurių 15X (G‘C‘) pasigamina pati, o 45X (C‘B‘) importuoja iš valstybės C. Valstybė A nebegauna pajamų iš muitų. Taigi, prekės X importas į valstybę A buvo perorientuotas iš efektyvesnio gamintojo valstybėje B į mažiau efektyvų gamintoją valstybėje C, nes muitų tarifai vis dar galioja valstybei B, kuri liko už muitų sąjungos ribų. Vis dėlto reikia pažymėti, kad prieš muitų sąjungą valstybė A importavo 30X, o jau sudarius sąjungą – 45X, taigi netgi prekybą iškraipanti muitų sąjunga vis tiek skatina prekybą. Valstybės A vartotojų gaunama nauda sukūrus muitų sąjungą yra G‘GHB‘, iš kurios G‘GJC‘ vartotojams atitenka iš gamintojų. Prieš muitų sąjungą valstybės A įplaukos iš muitų sudarė stačiakampį JMNH, iš kurios sudarius muitų sąjungą su valstybe C J‘JHH‘ atitenka valstybės A vartotojams (kurie sukūrus sąjungą už prekę X moka mažiau). Taigi grynoji valstybės A nauda iš muitų sąjungos su valstybe C yra trikampiai C‘JJ‘ ir B‘HH‘, tuo tarpu stačiakampis MNH‘J‘ yra valstybės A grynasis nuostolis sumažėjus įplaukoms iš muito. Norėdami sužinoti, kiek valstybė A realiai praranda ar gauna, iš trikampių C‘JJ‘ ir B‘HH‘ plotų sumos atimsime prarasto stačiakampio MNH‘J‘ plotą. Akivaizdu, kad valstybės A grynoji nauda priklauso nuo valstybės A

31

SBP=1

P=2

Dx

X

E

Sx

SB+T

10 20 50 70

A

G

C

J

M

H

N

BP=1,5 SC

J’C’ H’ B’

15 60

Px (S)

Grafikas nr. 2. Prekybos iškraipymas muitų sąjungoje.

G’

pasiūlos ir paklausos kreivių (Sx ir Dx) elastingumo (kuo gulstesnės) bei atstumo tarp tiesių SC ir SB (kuo mažesnis).

Antrojo geriausio (second best) teorija

Anksčiau (iki Viner‘io) buvo manoma, jog muitų sąjunga visada didina ne tik jos narių, bet ir likusio pasaulio gerovę, Vis dėlto muitų sąjungos sukūrimas gali tiek padidinti, tiek ir sumažinti jos narių bei likusio pasaulio gerovę, priklausomai nuo jų sukūrimo aplinkybių. Taigi ši teorija rodo, jog jeigu visos sąlygos reikalingos maksimizuoti gerovę arba pasiekti pareto optimumą negali būti patenkintos, bandymas patenkinti kiek įmanoma daugiau jų nebūtinai leis pasiekti antrą geriausią alternatyvą. Sąlygos sėkmingai muitų sąjungai sukurti:a) aukšti prieš sąjunginiai šalių narių prekybos barjerai ir muitų tarifai;b) žemi muitų sąjungos išoriniai barjerai prekybai su trečiomis šalimis;c) daug ir didelės šalys;d) konkuruojančios, o ne komplementarios (papildančios) ekonomikos [tokiu būdu paaštrinama konkurencija (gaunamas ryškus efektas), sukuriama masto ekonomika, skatinamos investicijos];e) geografiškai artimos šalys (mažesni transportavimo kaštai);f) kuo didesnė iki sąjunginė prekyba ir ekonominiai santykiai tarp potencialių muitų sąjungos narių;

Muitų sąjungos efektai

Statiniai efektai (vienkartinės pasekmės arba trumpo laikotarpio pasikeitimai): administracinių išlaidų taupymas (eliminuojami pasienio pareigūnai) – ši muitų sąjungos savybė pasireiškia nepaisant to, ar muitų sąjunga skatina ar iškreipia prekybą; prekybą iškraipanti muitų sąjunga sumažina paklausą importui ir pasiūlą eksportui į likusį pasaulį, todėl tikėtina, kad ji gali sukelti prekybos sąlygų (terms of trade) pagerėjimą visos muitų sąjungos mastu; muitų sąjunga turi didesnį svorį tarptautinės prekybos derybose, nei kiekviena šalis atskirai (geras pvz. ES);

Dinaminiai (ilgalaikiai) efektai; išaugusi konkurencija (skatinamas naujų technologijų atsiradimas; sumažėja produkcijos kaina); masto ekonomija; paskata užsienio investicijoms (taip pat muitų sąjungos susikūrimas gali paskatinti trečiųjų šalių gamintojus pradėti gamybą sąjungos narių viduje siekiant išvengti nesąjunginei produkcijai uždedamų muitų (tariff factories); geresnis ekonominių resursų panaudojimas;

Nelygiaverčių partnerių ekonominė integracija

Silpnųjų partnerių atveju integracija teikia daugiau naudos, nors, bet kuriuo atveju, integracija pasaulio mastu – vienareikšmiškai laimėjimas. Galima žala dėl ekonominės integracijos besivystančioms šalims:

užsienio kapitalas (investicijos) uzurpuoja vidaus rinką; dėl neįmanomų apsaugos priemonių galima „palaidoti“ tam tikras šakas (besivystančios šakos argumentas); per didelio masto specializacija;

* struktūriniai fondai – galimybė sumažinti muitų sąjungos pavojus besivystančioms šalims;

32

Regioninės integracijos pavojai:a. pagunda įsijungti į susivienijimus;b. kelios besiplečiančios regioninės organizacijos;c. gali transformuotis į prekybinius blokus;d. „galios centrų“ formavimasis;e. prekybiniai blokai → politiniai blokai;

Regioninės prekybos organizacijos

Europa

Europos Sąjunga yra pažangiausia ekonominės integracijos forma. 1957 m. Romos sutartimi įkurta Europos Ekonominė Bendrija – Belgija, Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Liuksemburgas ir Olandija. Bendras išorinis muito tarifas buvo nustatytas kaip tų metų visų šešių valstybių muitų tarifų vidurkis. 1968 m. buvo susitarta dėl laisvos prekybos pramoninėms prekėms bei nustatyta bendra žemės ūkio prekių kaina. 1993 m. įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, Europos Sąjunga panaikino visus likusius suvaržymus laisvam prekių, paslaugų bei gamybos resursų judėjimui tarp sąjungos narių taip tapdama bendra rinka. Buvo apskaičiuota, kad tuo metu ES vidaus prekyba jau buvo dvigubai didesnė nei tuo atveju, jei integracijos nebūtų buvę. ES susikūrimas žymiai padidino prekybą pramoninėmis prekėmis su ne sąjungos valstybėmis. Pagrindinės tokio posūkio priežastys buvo staigus ES ekonomikos augimas, kuris pakėlė pramoninių produktų paklausą ES viduje, bei žymus muito tarifų pramoninių prekių importui iš trečiųjų valstybių sumažinimas (Kennedy ir Tokyo roundų rezultatas). Kita vertus, ES įkūrimas sukėlė prekybos žemės ūkio prekėmis iškraipymą (pvz., grūdų prekyba su JAV). Kita vertus, ES taiko sąlyginai mažus muitų tarifus besivystančioms šalims (ypatingai buvusioms kolonijoms). Statiniai gerovės laimėjimai gauti iš dalyvavimo ES jos narėms sudarė apie 1-2% BVP, tuo tarpu dinaminiai laimėjimai buvo kur kas aukštesni. Bene svarbiausias laimėjimas buvo politinis, pasireiškęs tokių anksčiau susipriešinusių valstybių kaip Vokietija ir Prancūzija sutelkimu į vieną bendruomenę. Be to, ES ekonominės integracijos metu žymiai išaugo tiesioginės užsienio investicijos.EFTA (Europos laisvos prekybos asociacija). Įkurta 1960m. iš į ES neįėjusių septynių valstybių: Didžiosios Britanijos, Danijos, Norvegijos, Švedijos, Austrijos, Šveicarijos ir Portugalijos. EFTA narės plėtojo laisvą prekybą pramonine produkcija, bet tepasiekė vos keletą bendrų susitarimų dėl prekybos žemės ūkio produktais barjerų sumažinimo. Be to, kiekviena šalis pasiliko prie savo prekybai su trečiosiomis valstybėmis įvestų muitų tarifą. Tokiu atveju trečiosios valstybės galėtų importuoti į žemesnius muito tarifus turinčią asociacijos narę taip išvengdamos aukštesnių kitų narių importo tarifų. Muitų sąjungos, įvesdamos bendrą importo iš trečiųjų šalių tarifą šios problemos išvengia. 1994 m. EFTA susijungė su ES suformuodamos Europos Ekonominę Erdvę (EEE) – muitų sąjungą, kuri palaipsniui turėjo peraugti į bendrą rinką (Šveicarija ir Lichtenšteinas atmetė sutartį, o Austrija, Suomija ir Švedija paliko EFTA ir įstojo į ES). Dabar EFTA sudaro Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija.

Šiaurės Amerika

NAFTA (North American Free Trade Agreement) buvo sudaryta 1993m. tarp JAV, Kanados ir Meksikos. Asociacijos susikūrimo metu šios valstybės jau buvo svarbios prekybos partnerės, vis dėlto, po sutarties sudarymo prekyba tarp šių šalių dar labai suintensyvėjo (tarp JAV ir likusių dviejų valstybių prekyba išaugo net 129%). Pagrindinis NAFTA tikslas buvo siekis sumažinti barjerus JAV ir Meksikos dvišalėje prekyboje. Susitarta dėl: visų prekybos barjerų panaikinimo per ateinančius 14 metų; autorinių teisių apsaugos; investicijų kitose šalyse ribojimų panaikinimo. Išimtis padaryta žemės ūkiui. Jei visose kitose srityse buvo prieita vieningo trišalio susitarimo, tai žemės ūkio srityje kiekviena šalis pasiliko galimybę dvišalėse derybose derėtis dėl įvairių išlygų, tarifų mažinimo, tam tikrų žemės ūkio šakų apsaugos. Organizacija atnešė daug naudos JAV padidindama resursų rinką bei sumažindama didelės dalies prekių kainas JAV vartotojams. Be to, laisva

33

prekyba su Meksika padėjo JAV importuoti didžiąją dalį darbui imlių žaliavų, paliekant likusias gamybos operacijas JAV darbo rinkai ir taip išvengiant konkurencijos iš pigios darbo jėgos valstybių. Neabejotinai, Meksika, po šios sutarties įgijusi patogesnį priėjimą prie JAV rinkos, patyrė didelį į eksportą orientuotos gamybos augimą, ir nors dėl struktūrinių pokyčių prarado nemažai pajamų bei darbo vietų žemės ūkio srityje, šiuos praradimus atsvėrė ryškiai išaugusi pramonė. Galiausiai, dėl šalyje sparčiai augančių atlyginimų tikimasi, jog sumažės meksikiečių emigracija į JAV.

Lotynų Amerika

MERCOSUR įkurtas 1991 metais Argentinos, Brazilijos, Paragvajaus ir Urugvajaus, o Čilė, Kolumbija, Ekvadoras, Peru ir Bolivija turi asocijuoto nario statusą. MERCOSUR pavyzdžiu laiko ES ir su ja bendradarbiauja, norėdama pasiekti tokių pačių rezultatų. 1995 MERCOSUR tapo muitų sąjunga (vidutinis 14% tarifas įvežamoms prekėms). Sąjunga įtvirtina laisvą prekių, žmonių ir valiutos judėjimą sutarties šalyse. Tikslai: o laisvas prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas, nesuvaržytas jokių kliūčių;o bendro išorinio tarifo nustatymas, bendros prekybos politikos priėmimas, bendros pozicijos turėjimas regioniniuose ir tarptautiniuose ekonomikos susitikimuose;o bendra makroekonomika ir koordinavimas šiuose sektoriuose: užsienio prekyba, žemės ūkis, industrija, mokesčiai, monetarinė sistema, transportavimas, komunikacijos;o teisės sistemos sureguliavimas ir integracinio proceso stiprinimas; o deklaruojamas tikslas – bendra rinka;MERCOSUR savo įstatuose turi vadinamąją “demokratijos išlygą”, kuri leidžia suspenduoti visą komercinę naudą nuo demokratijos principų nukrypusioms šalims.

Rytų Azija

ASEAN – tai 10 stipriausias ekonomikas turinčių Azijos šalių grupė (tačiau ne regioninė prekybos organizacija), iš visų Azijos šalių labiausiai integruotos į pasaulio ekonomiką. Prekyba regiono viduje sudaro 40% visos šalių narių prekybos. Regiono stipriosios pusės: išplėtota prekyba regiono viduje ir produkcijos eksportavimas į ekonomiškai pajėgias valstybes už regiono ribų. Regiono požymiai: ekonominė galia pastoviai augo nuo aštunto dešimtmečio; 5 iš dešimties stipriausių Rytų Azijos ekonomikų (tokių kaip Kinija, Japonija, Pietų Korėja) nėra jokios regioninės ekonominės integracijos sąjungos narės;Po 1997-1998 m. Azijos finansų krizės, atsirado artimesnis tarpusavio bendradarbiavimas, vyraujančių Azijos šalių grupė nusprendė, kad siekiant finansinio stabilumo ir gerovės būtinas bendradarbiavimas informacijos srityje, ekonomikos priežiūra, bendradarbiavimas ekonominės politikos srityje, tai daugiau ar mažiau buvo įgyvendinama vėlesnėmis iniciatyvomis. Pastebima, kad regiono šalys vietoj daugiašalių regioninės integracijos susitarimų, kuria dvišales sutartis su kitomis regiono šalimis.

PPO

PPO tikslas yra padėti užtikrinti laisvą, sąžiningą ir nuspėjamą tarptautinę prekybą. Šiuo metu PPO priklauso 153 valstybės, dauguma iš jų – besivystančios šalys. PPO narės vykdo 97% pasaulinės prekybos. Organizacijos veikla vyksta raundais, kurių metu yra deramasi dėl prekybos liberalizavimo tam tikrose šakose arba yra sprendžiami tam tikri probleminiai klausimai. Derybų rezultatas – pasirašomi daugiašaliai susitarimai, nustatantys naujas pasaulinės prekybos sąlygas. 1947 m. buvo įkurtas GATT. Buvo planuota, kad GATT taps ITO (Tarptautinės prekybos organizacijos) dalimi, bet JAV Senatas ir kt. šalių vyriausybės neratifikavo ITO Chartijos – taip GATT savarankiškumas buvo išsaugotas. ITO (Tarptautinės prekybos organizacijos) prižiūri tarptautinę prekybą, IMF (Tarptautinis valiutos fondas) naikina priežastis, dėl kurių šalys naudoja

34

protekcionistines priemones (išorės ryšių subalansavimas), WB (Pasaulio bankas) – bankas, teikiantis paskolas besivystančioms šalims (investicijoms). 1995m. GATT transformavosi į PPO. PPO yra pagrindinė tarptautinė organizacija, sprendžianti klausimus, susijusius su tarptautinės prekybos normomis. Ji priklauso JT sistemai. PPO inicijuoti ir parengti susitarimai yra tarptautinės komercijos pagrindas. PPO yra daugiašalis instrumentas, t.y. daugiašalė prekybos sistema, nes dauguma valstybių yra šios organizacijos narės. PPO tikslai: a) užtikrinti kuo laisvesnę prekybą; b) organizuoti derybas dėl prekybos; c) spręsti ginčus. PPO funkcijos: a) prižiūri susitarimų administravimą, įgyvendinimą bei veikimą; b) suteikia forumą deryboms bei ginčų sprendimams; c) peržiūri nacionalines prekybos politikas, užtikrina prekybos politikų darnumą, skaidrumą; d) per techninį bendradarbiavimą, rengimą padeda besivystančioms, mažiausiai išsivysčiusioms, neturtingoms valstybėms prisitaikyti prie PPO taisyklių;e) PPO yra ekonominių tyrimų ir analizės centras (reguliariai pateikia pasaulio prekybos, tam tikrų jos sričių vertinimą);f) glaudžiai bendradarbiauja su kitomis tarptautinėmis institucijomis, susijusiomis su pasauline ekonomine politika (pvz., su Tarptautiniu valiutos fondu ir Pasaulio banku);Taisyklės, kurias įgyvendina PPO:1) partnerių nediskriminavimo principas – didžiausio palankumo režimas (šalis negali turėti skirtingų muitų vienai prekių rūšiai); išimtys: a) netaikomas, jei sudaroma dvišalė laisvos prekybos sutartis arba muitų sąjunga, liberalizavimas apima daugumą prekių, o ne išimtinę prekių grupę; b) prekyba su besivystančiomis šalimis (dirbtinai mažinami muitai) – yra oficialus BŠ sąrašas;2) nacionalinio traktavimo principas – prekės, importuotos iš kitų šalių, negali būti apkrautos papildomais mokesčiais ar patirti kokių papildomų patikrinimų, t.y. jos turi būti traktuojamos taip pat kaip ir nacionalinės prekės;3) abipusiškumo principas – šalys atliepiai reaguoja į viena kitos veiksmus (pvz. nuolaidos);PPO veikla organizuojama per derybų raundus dėl prekybos liberalizavimo. Jų buvo 8, paskutinis – Urugvajuje. Nuo 40% muitų vidurkio pereita prie 6% vidurkio (išsivysčiusioms šalims).

Urugvajaus raundas (1986/1993 m.)

Pačios intensyviausios ir efektyviausios derybos vyko Urugvajaus raundo metu. Be spręstų muitų, kvotų, antidempingo, subsidijų, vidaus rinkų apsaugos klausimų, šio raundo metu derybos iš prekybos prekėmis plotmės išplėstos ir į paslaugų, intelektinės nuosavybės, investicijų bei į valstybių bendradarbiavimo prekybos srityje gerinimo sritis. 1) General Agreement on Trade of Services – į šią sritį perkelti pagrindiniai PPO principai;2) Multifiber Agreement (MFA) – iki 2005m. panaikinti kiekybinius apribojimus tekstilės gaminiams (visų pirma besivystančių šalių naudai);3) TRIPS (intelektinės nuosavybės teisių apsauga) – fiksuoti autorinių teisių pažeidimai;4) TRIMS (Trade Relations Investment Measures) – investicijų liberalizavimas; reikalavimai užsienio investuotojams: a) savo gaminiuose naudoti vietinių gamintojų komponentus/indėlį; b) muitų tarifų mažinimas.Kuo labiau sumažėjo muitai, tuo mažiau pastangų dėta tolimesnei liberalizacijai; atvirkščiai – imta naudotis netarifinėmis prekybos kliūtimis.

Dohos raundas (paskutinįjį kartą užstrigo 2008 m.)

Darbotvarkė: „Dohos plėtros raundas“ – daugiau dėmesio bus skirta besivystančioms šalims (Urugvajaus raunde buvo tariamasi išsivysčiusioms šalims aktualiais klausimais: paslaugos, intelektinė nuosavybė ir pan.); keliamas aplinkosaugos klausimas besivystančioms šalims (plius saugumo standartai);

35

išsivysčiusioms šalims rūpintys klausimai: paslaugos ir investicijos (BŠ riboja investicijas į savo jautrius sektorius); ES siūlė panaikinti subsidijas žemės ūkiui, bet reikalavo nuolaidų kitose srityse; iškilus Kinijai, kuri ima kelti pavojų dėl savo prekybos apimčių, situacija pasikeitė: sunku kalbėti apie nuolaidas BŠ apskritai, nes šiuo metu gamybinis potencialas pereina į BŠ-gigantų pusę; nuspręsta 2010m. Dohos derybas atnaujinti ir pabaigti; ES linkusi reikalauti daugiau protekcionistinių nuolaidų – išsivysčiusios šalys jaučia savo silpnėjimą, todėl didina reikalavimus savo besivystančioms partnerėms;Dohos raundo ašimi tapo nesutarimai dėl žemės ūkio klausimų, kuriais kiekviena iš didžiųjų veikėjų turi savo poziciją.

Dohos krizės priežastys ir PPO tendencijos apskritai

Negalima paneigti, jog prie krizės prisidėjo ir PPO institucinis netobulumas bei aiškios vadovybės stoka. GATT buvo JAV hegemonijos rezultatas, o dabartinėmis sąlygomis JAV nebėra tokia įtakinga, o kitos šalys buvo įpratusios tai įtakai paklusti. GATT ilgai buvo industrinių valstybių asamblėja, o dabar PPO yra heterogeniška, apimanti tiek labiausiai, tiek visai menkai išsivysčiusias valstybes, todėl PPO kryptis tapo neaiški. Vis dėlto, kyla klausimas, ar bėda slypi PPO mechanizmo neveiksnume ar narių nenore tartis - būta siūlymų, kaip koreguoti PPO veiklą, bet jie buvo ne atmetami, o tiesiog ignoruojami. Iškilę nauji iššūkiai: liberalizavimas sveikatos ir saugumo srityje, privedę prie standartų klausimo, dėl informacinių technologijų plėtros iš nacionalinio į globalų lygmenį pereinančios veiklos (ypač paslaugų srityje). Iškylantis valstybių suvereniteto klausimas verčia daugelį valstybių pristabdyti tolesnį pasaulinės prekybos liberalizavimą.

ES prekybos politika

ES, su joje gyvenančiais daugiau nei 370 mln. žmonių, yra didžiausia pasaulio rinka ir stambiausia pasaulio prekiautoja. Vykdydama vidaus ekonominę integraciją ES išvystė ir bendrą išorės ekonominę politiką. Skiriami trys jos tipai: a) vienodos prekių importo į ES valstybes taisyklės; b) dvišaliai ir daugiašaliai prekybos susitarimai tarp ES ir kitų veikėjų; c) prekyba, bendradarbiavimas ir pagalba besivystančioms šalims.Bendroji prekybos politika (BPP) – taisyklių rinkinys, kuris reglamentuoja Europos Bendrijos prekybos su trečiosiomis šalimis režimą. Tai viena iš Europos Bendrijos bendrosios politikos sričių nuo pat 1957 m. Romos sutarties. Tad BPP priklauso išskirtinai Europos Bendrijos kompetencijai ir valstybės narės negali savarankiškai veikti šioje srityje, nebent Europos Komisija suteikia joms tokius įgaliojimus. Yra išskiriami 2 pagrindiniai BPP tikslai: a) Europos Bendrija taip siekia puoselėti atvirą daugiašalę prekybos sistemą; b) siekia apsaugoti Europos Bendrijos interesus santykiuose su jos prekybos partneriais. BPP: importo bei eksporto taisykles (bendrasis muitų tarifas, bendroji preferencijų sistema, importo bei eksporto reguliavimas); prekybos apsaugos priemones (apsaugos ir priežiūros priemonės, kiekybiniai apribojimai, savanoriški eksporto apribojimai, antidempingo priemonės, kompensuojančiosios priemonės);Nors oficialus pamatinis BPP tikslas yra skatinti „harmoningą pasaulio prekybos raidą, progresyvų tarptautinės prekybos suvaržymų panaikinimą bei muitų barjerų sumažinimą“, visgi BPP veikia pasitelkiant keletą „protekcionistinės“ politikos instrumentų: bendrasis išorinis tarifas – esminis BPP reguliavimo instrumentas; bendrąjį muitų tarifą sudaro dvi muitų kategorijos: a) autonominiai muitai; b) konvenciniai muitai (didžiausio palankumo statuso muitai, nustatomi per GATT derybas, ir nuo tada, kai Bendrija tapo GATT nare, jie buvo nuolatos mažinami); pramonės prekėms taikomi muitų tarifai yra gana maži, o kai kurioms žemės ūkio prekėms taikomi mokesčiai – labai dideli; kvotos – importo kvotos taikomos tokioms prekėms kaip tekstilė, žemės ūkio produktai, plienas, geležis;

36

antidempingo priemonės ; Europos Komisija gali nustatyti importo tarifus ar minimalų kainų lygį, jei eksportuotojai į ES prekės parduoda diskriminacinėmis kainomis, galinčiomis pakenkti vietiniams gamintojams; savanoriški eksporto apribojimai – susitarimai tarp eksportuotojo ir importuotojo, kuomet eksportuotojas sutinka apriboti siunčiamų prekių kiekį;ES pabrėžia, jog vykdo liberalią prekybos politiką ir didžiausiu prioritetu užsienio prekybos derybose laiko rinkų atvėrimą. Vis dėlto būtent liberalią prekybos politiką ES ne visada vykdo nuosekliai. Valstybių narių vyriausybės dažnai susiduria su „ypatingomis“ nacionalinės ekonomikos sąlygomis ir politiniu spaudimu imtis protekcionistinių priemonių. Taigi ES prekybos politika ne tik skatina bendrą prekybos liberalizaciją, bet ir siekia užtikrinti, kad ji neturėtų žalingų pasekmių.

Optimalios valiutų erdvės teorija

Optimali valiutos erdvė – valstybių grupė, kurių valiutų kursai yra fiksuoti vieni kitų atžvilgiu arba kuriose funkcionuoja bendra valiuta. Tokiu būdu sukuriama tarsi viena regioninė rinka, pasižyminti kainų stabilumu, nedideliais infliacijos tempais, valiutų mainų kaštų išnykimų regiono viduje. Tačiau valstybės šiuo atveju atsisako suverenios fiskalinės ir monetarinės politikos, tokiu būdu apribojama galimybė krizės atvejais naudotis šiais instrumentais. Todėl yra keliami tam tikri reikalavimai valstybėms, norinčioms įsijungti į optimalios valiutos erdvę. Sąlygos OVE:1) šalies ekonomika – atvira ekonomika, turinti išplėtotą prekybą;2) diversifikuota šalies prekyba (produktų įvairovė);3) kainų ir darbo užmokesčio lankstumas (šis kriterijus yra būtinas, kad rinkos jėgos, reguliuojančios pasiūlą ir paklausą, galėtų automatiškai paskirstyti piniginius išteklius ir gėrybes taip, kad jos atsidurtų ten, kur jų reikia); praktikoje to pasiekti yra beveik neįmanoma – nėra visiško algų lankstumo;4) gamybos veiksnių – kapitalo ir darbo – mobilumas (jis gali daryti įtaką paklausos svyravimų paveiktoms ūkio šakoms; kapitalo srautai gali pakeisti darbo jėgos persikėlimą perskirsdami resursus tarp regionų; tuose regionuose, kur darbo jėga pigesnė, bus didesnės investicijos, todėl jei kapitalas mobilus, jis gali padėti neutralizuoti staigius asimetrinius pokyčius tarp regionų, tačiau tik tada, kai bus fiksuoti valiutų kursai, nes jei valiutų kursai plaukiojantys, dėl galimo jos nuvertėjimo gali nepritraukti kapitalo srautų);1 ir 2 tampa priemonėmis optimalioje valiutos erdvėje: a) kai norima gauti naudos; b) kai norima išvengti asimetrinių šokų. [Asimetrinis šokas (stiprus ekonominis sukrėtimas) – situacija, kai vartotojai pakeičia savo preferencijas nuo pirmosios šalies gaminamos produkcijos antrosios šalies gaminių naudai.] Taigi pirmojoje šalyje staiga smarkiai sumažėja paklausa ir padidėja nedarbas. Antroji šalis, atvirkščiai, išgyvena staigų ekonomikos pakilimą (bumą), kadangi paklausa jos produkcijai padidėja. Jeigu šalys nebūtų sudariusios pinigų sąjungos jos galėtų arba devalvuoti valiutą (jei valiutos režimas fiksuotas) arba pakeisti vidaus palūkanų normą (jei valiutų kursai plaukiojantys). 3 sąlyga gelbėja, jei vis tik ištinka asimetrinis šokas (mažina infliaciją bei didina eksportą). 4 priemonės griebiamasi, kai jau nebepadeda pinigų politikos priemonės.Valstybėms, kurios neatitinka šių kriterijų jungtis į OVE nenaudinga (visų pirma, dėl to, jog vieninga valiuta reiškia vieningą monetarinę politiką ir galimybės vienai valiutos erdvės daliai savarankiškai keisti valiutos kursą panaikinimą). Naudingiausia optimalią valiutų zoną kurti yra toms valstybėms, kurios pasižymi resursų mobilumu, struktūriniu panašumu bei nori glaudžiai koordinuoti fiskalinę, monetarinę bei kitas politikas. OVE teikiama nauda: optimalios valiutų zonos suformavimas panaikina netikrumą, kuris kyla, kai valiutų kursai nėra nuolatos fiksuoti – tai skatina gamybos specializaciją ir prekybos bei investicijų srautus valstybių narių tarpe; optimalią valiutų zoną gamintojai traktuoja kaip vieningą rinką, todėl gali siekti masto ekonomijos ir taip didinti savo pelną; kai valiutų kursai yra nuolatos fiksuoti, optimalioje valiutų zonoje yra didesnis kainų stabilumas, nei tada, kai valiutų kursai tarp valstybių narių galėtų kisti; didesnis kainų stabilumas atsiranda todėl, kad asimetriniai

37

pokyčiai skirtinguose regionuose eliminuoja vienas kitą; didesnis kainų stabilumas skatina didesnį pasitikėjimą pinigais, nes maža infliacijos tikimybė nesuteikia pagrindo abejoti jų verte ateityje. optimali valiutų zona sutaupo išlaidas, kurias valstybė patiria darydama intervenciją į užsienio valiutų rinkas; jei optimali valiutų zona apima ir bendrą valiutą, sutaupomos ir išlaidos, atsirandančios keičiant vieną valiutą į kitą norint sumokėti už importuotas prekes bei paslaugas, taip pat gyventojams keliaujant iš vienos šalies narės į kitą;ES nebuvo laikoma tobula erdve OVE, nes lankstumas čia nebuvo didelis (ES didesnis sustabarėjimas ir dėl valstybinio reguliavimo), tačiau buvo sekama JAV pavyzdžiu (lyginant su JAV, ES silpniau išpildomos 3 ir 4 sąlygos). Tačiau buvo teigiama, jog nors atskiros Europos šalys nesuformuoja optimalios valiutos erdvės, tačiau Europa kaip vieningas darinys ją gali suformuoti.

Europos Sąjungos pinigų sistema

1969m EEB paveda EK pirmininkui sudaryti planą, kaip išlaikyti stabilius valiutų kursus regione (atsakas į Bretton-Woods sistemos krizę) nuspręsta valiutas susieti nekintamu kursu, t.y. sukurti valiutų sąjungą iki 1980 m. Valiutų sąjunga įkurta 1979 m. Tikslai: a) sukurti valiutinio stabilizavimo zoną EEB ribose; b) eiti link bendros valiutos; c) įkurti Europos centrinį banką. Pagrindiniai komponentai:1) valiutų kursų mechanizmas (VKM) (sistema, pagal kurią Europos pinigų sistemoje veikiančios šalys turėjo užfiksuoti savo valiutas ir palaikyti nustatytą jų kursą viena kitos atžvilgiu, suteikdamos galimybę joms svyruoti nustatytose ribose buvo nustatyti valiutų paritetai arba baziniai kursai kiekvienai valiutai ekiu atžvilgiu);2) Europos valiutinio bendradarbiavimo fondas (EVBF) (tikslai: teikti trumpalaikes paskolas Europos centriniams bankams, atlikti intervencijoms užsienio valiutų rinkose, sumažinti Bendrijos valiutų svyravimo ribas viena kitos atžvilgiu; veikti Bendrijos valiutų rinkose; vykdyti atsiskaitymus tarp Bendrijos šalių centrinių bankų);3) Europos valiutinis vienetas (ekiu kaip atsiskaitymų vienetas – Europos pinigų sistemos valiutų krepšelis, sudarytas iš fiksuotų kiekvienos šalies valiutų svorių);EPS privalumai:• sustiprėjo pinigų politikos koordinavimas;• sumažėjo infliacijos tempai;• sumažėjo valiutų kursų svyravimai Europos pinigų sistemoje;• padidėjo valiutų stabilumas lyginant su kitų šalių valiutomis.

Ekonominė ir pinigų sąjunga

Etapai:I. 1990.07.01 – 1993.12.31: baigtas bendrosios rinkos kūrimo procesas – panaikinti visi egzistavę laisvo kapitalo judėjimo barjerai; sukurti ekonominės politikos konvergencijos ir koordinavimo rėmai , kurių pagrindą sudarė konvergencijos programos, kurios buvo rengiamos atskirai kiekvienai valstybei; jų tikslas – paskatinti EEB valstybes kurti panašią ekonominę aplinką visoje EPS, pagrindinį dėmesį skiriant infliacijos ir biudžeto deficito mažinimui bei nacionalinių valiutų stabilumui (konvergencijos kriterijai: deficitas, infliacija, palūkanų norma, skola, valiutų kurso stabilumas); įgyvendinta nuostata, draudžianti privilegijuotą skolinimąsi iš finansinių institucijų;II. 1994.01.01 – 1998.12.31 Maastrichto kriterijų vykdymas (visų pirma biudžeto deficitų mažinimas, taip pat centrinių bankų nepriklausomumas): 1994 m. įkurtas Europos pinigų institutas; 1995 m. nuspręsta bendrą valiutą pavadinti euru; paskelbtos trys euro įvedimo fazės; paskelbtos ES valstybės, tapsiančios EPS narėmis;

38

Maastrichto kriterijų tikslas – užtikrinti viešųjų finansų stabilumą (apibrėžia skolos dydį ir kitus veiksnius, kurie gali destabilizuoti finansus);III. 1999 m. nuo sausio 1d. įvedamas euras kaip tarptautinių mokėjimų priemonė (neatšaukiamas nacionalinių valiutų kursas su euru) pinigų sąjunga: bendrosios valiutos įvedimas ir nacionalinių valiutų panaikinimas; Europos centrinio banko ir Europos centrinių bankų sistemos veiklos pradžia; EPS plėtra ir stabilumo palaikymas.EPS sumodeliuota kaip negrįžtamas procesas – bendrosios valiutos pinigų politikai įgyvendinti sukurta trapnacionalinė infrastruktūra, kurios statusas apibrėžtas konstituciniu dokumentu. Bet koks bandymas pasitraukti iš EPS jai pradėjus funkcionuoti galėtų sąlygoti nemažą ekonomikos ir finansų rinkų kapitalo bei aktyvų dislokaciją ir sukelti labai rimtų ekonominių sunkumų. Pinigų sąjungos sukūrimas (pasekmės): sumažino infliaciją zonos šalyse; sumažino viešųjų finansų nesubalansavimą; sumažino euro zonos šalių narių augimo tempus (mažesni nei Danijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos); ES ekonomika auga lėčiau nei JAV, nes yra stabilesnė (per didelis reguliavimas, supančiojimas – iniciatyvos vs. taisyklės);P.S. Balassa-Samuelson efektas – infliacija besivystančiose šalyse neišvengiamai yra didesnė, nes: didėja prekyba (eksportas); kyla vidaus kainos; pajamų augimas eksportuojančiame sektoriuje sukelia pajamų augimą ir uždarame sektoriuje; darbo našumas didėja tik eksportuojančiame sektoriuje;Tai reiškia, kad šalyje dėl ekonominės integracijos kylanti infliacija reiškia ne ką kitą, o kad integruojasi skirtingo ekonominio išsivystymo šalys. Pasak prof. Jono, dėl šios priežasties ES infliacijos konvergencijos kriterijus turėtų būti skaičiuojamas ne nuo 3 mažiausią infliaciją turinčių šalių vidurkio, o nuo visos ES infliacinio vidurkio.

Gamybos veiksnų judėjimas

Kalbant apie gamybos veiksnių judėjimą, omenyje turimas darbo ir kapitalo judėjimas (migracija ir investicijos).Trumpalaikis kapitalo veiksnių judėjimas gali turėti destabilizuojantį poveikį nacionalinei ekonomikai, tačiau ilgalaikiai ir struktūriniai pokyčiai gali atnešti naudos. Darbo judėjimas nagrinėjamas pagal motyvus ir pasekmes. Motyvai gali būti arba ekonominiai, arba neekonominiai (pvz., saulėtų dienų kiekis per metus). Ekonominę migraciją iššaukia tokie motyvai, kuriais siekiama gauti papildomų pajamų. Nagrinėjant migraciją skaičiais, neabejotinai pirmauja ekonominiai motyvai. Ekonominės migracijos pasekmės:1) laimi patys migrantai (nes gauna didesnes pajamas);2) laimi jų darbdaviai (dėl pigesnės darbo jėgos antplūdžio sumažėja gamybos kaštai);3) laimi šalyje, iš kurios emigruojama, likę darbuotojai (nes padidėja darbo jėgos paklausa);4) pralaimi šalies, į kuria imigruojama, darbuotojai (padidėja darbo jėgos pasiūla);5) pralaimi šalis, iš kurios emigruojama, apskritai (protų nutekėjimas, populiacijos senėjimas, etc.).

absoliučiai laimi ta šalis, į kurią imigruojama; absoliučiai pralaimi ta šalis, iš kurios emigruojama;

39

Kapitalo judėjimo struktūra

Tiesioginių užsienio investicijų formos:a) nuosavybė arba nuosavybės kapitalas (>5%);b) reinvestuojamas pelnas (pvz., Lietuvoje dirbančių švedų pelnas);c) paskolos bendrovės viduje (motininė įmonė skolina kitoje šalyje esančiai dukterinei įmonei);

Tiesioginių užsienio investicijų motyvai:a) siekiama naudos ; kapitalo kiekis šalyje yra susijęs su palūkanų normomis; kapitalas judas iš tos šalies

(su palūkanų norma A) į tą šalį, kurioje palūkanų norma yra didesnė (B) ; kapitalo judėjimas vyksta tol, kol palūkanų norma abiejose šalyse pasieks pusiausvyros tašką (C);

BVPC1 + BVPC2 > BVP1 + BVP2

Ši lygybė rodo, kad esant naujai palūkanų normai (vienoje šalyje didesnė, o kitoje mažesnė), abiejose šalyse sukuriamų BVP suma yra didesnė, nei prieš kapitalo judėjimą buvusių BVP sumaKapitalo produktyvumas rodo, kiek vienas kapitalo vienetas padidina produkcijos apimtis. Kapitalą išvežančiose šalyse nacionalinės pajamos yra didesnės nei vidaus produktas. Pateiktame pavyzdyje situacija būtų tokia:

BVPB>BNPB

BVPA<BNPA

b) ekonominė integracija arba siekimas panaudoti įgytą pranašumą ; horizontali integracija – perimamos tą pačią produkciją gaminančios įmonės arba jos paprasčiausiai nukonkuruojamos (dėl technologijų); vertikali integracija – pranašumas įgyjamas dėl senerginio efekto (kontroliuojami arba gamyboje naudojamų žaliavų šaltiniai arba vėlesnis [po pardavimo] aptarnavimas);

40

Finansiniai aktyvai Realusis kapitalas

Bankų indėliai

Obligacijos, paskolos

Akcijos

>10%

Akcijos

<10%

Nekilnojamas turtas

Nuosavos įmonės

Trumpalaikės investicijos

Ilgalaikės investicijos

Portfelinės investicijos Tiesioginės užsienio investicijos

c) investavimas į svetimas rinkas dėl konkuravimo (siekiama uždėti apynasrį konkurentams, kad jie ateityje neuzurpuotų vietinių rinkų);

d) strateginiai motyvai (pvz., ilgalaikis buvimas rinkoje);e) gamybos bei prekybos kaštų liberalizavimas (pvz., darbui imlios operacijos perkeliamos į darbo

gausias šals);TUI pasekmės:a) didėja realusis šalies kapitalas;b) atvežamos naujos technologijos, nauji vadybos įgūdžiai, darbo kultūra, etc. tokiu būdu prisidedama prie priimančios valstybės modernizavimo;c) nacionalinių ir šalies, į kurią investuojama, interesų konfliktai (kita vertus, transnacionalinėms korporacijoms dažniausiai rūpi tik pelnas) šalių, kuriose investuojama, interesai labiausiai pažeidžiami atitraukiant investicijas;d) jei užsienio investuotojų pelnas masiškai vežamas į užsienį, kyla spaudimas valiutos kursui;e) rinkos struktūrų sugriovimas oligopolinių struktūrų įsikūrimas (pvz., cigarečių gamyba Lietuvoje);f) laikina gamyba, naudojant pasenusias technologijas (dėl pigesnės darbo jėgos šalyje, į kurią investuojama

41