LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS

ALFONSAS VAIŠVILA

TEISĖS TEORIJA

VADOVĖLIS

JustitiaVilnius 2OOO

Vaišvila A. Teisės teorija : vadovėlis. Vilnius: Justitia, 2000. 376 p.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Aukštųjų mokyklų bend-rųjų vadovėlių leidybos komisijos rekomenduota 1999 m. rugsėjo 20 d., posėdžioprotokolas Nr. 6.

TURINYSPRATARMĖ 13

ĮVADASBENDROJI TEISĖS TEORIJOS CHARAKTERISTIKA 21

1. Naujos teisės sampratos poreikis 212. Teisės pažinimas - atviras procesas 223. Teisės teorijos objektas 23

3.1 Teisės mokslo uždaviniai ir specifika 233.2 Teisės pažinimo specifika 253.3 Teisės teorijos objektas - teisės samprata

ir jos funkcionalumą garantuojantis bendrųjųteisės sąvokų aparatas 263.3.1 Teisė- iš lygiaverčių mainų 263.3.2 Teisė - iš jėgos persvara garantuoto intereso 27

4. Teisės teorijos metodas 304. l Mokslinio metodo samprata:

mokslas-objektyvių žinių gamyba 304.2 Filosofinis teisės pažinimo metodas ir jo priemonės 32

4.2. l Raidos, arba evoliucijos, idėja 334.2.2 Tiesos konkretumas 334.2.3 Mokslinės analizės visapusiškumas 344.2.4 Analizės teoriškumas (konceptualumas) 34

4.3 Sociologinis metodas 354.4 Kiti teisės teorijos metodai 36

4.4.1 Dogmatinis teisės metodas 374.4.2 Istorinis teisės pažinimo metodas 374.4.3 Kritikos metodas 384.4.4 Vieno metodo vyravimo priežastys 39

5. Teisės teorijos vieta teisės mokslo sistemoje 415. l Vidinė teisės mokslo struktūra 415.2 Metodologinė teisės teorijos funkcija 43

TEISĖS TEORIJA

5.3 Pažintinė, arba analitinė, teisės teorijos funkcija 445.4 Konstruktyvioji, arba prognostinė, teisės teorijos funkcija 45

6. Akademinėms teisės studijoms - „smėlio laikrodžio" pavidalas 456.1 Vientiso požiūrio stadija 456.2 Visumos suskaidymo į dalis stadija 466.3 Suskaidytos visumos vientisumo atkūrimo stadija 476.4 Šiuolaikinės teisininko kvalifikacijos ypatumai 48

7. Valstybė kaip teisės kategorija 51

BENDROJI DALISTEISĖS SAMPRATA IR JOS RAIDA 53

I SKYRIUSTEISĖ KAIP PROCESAS 551. Teisės samprata - teisės mokslų įvairovės vienovė 55

1.1 Teisės sampratos santykis su politiniu režimu 561.2 Teisė - fundamentinė žmoniškumo kategorija 571.3 Termino „teisė" daugiareikšmiškumas 57

2. Trys teisinės būties lygmenys 583. Teisė kaip kultūros reiškinys 604. Teisinės būties lygmenys kaip teisės

teorijos vidinės struktūros atskleidimo metodas 61

II SKYRIUSTEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ 63

1. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisėskildinimą iš jėgos persvara garantuoto intereso 631.1 L. Gumplovičiaus prievartos teorija 64l .2 Klasinės teisės (marksistinė) teorija 651.3 Realistinė teisės samprata,

arba R. von Iheringo „interesų jurisprudencija" 692. Teorijos, grindžiančios teisės

esmę priešingų interesų kompromisu 702.1 Visuomeninės sutarties teorija 712.2 Solidarumo, arba socialinės

priklausomybės (funkcijų), teorija 712.3 Kompromisinės krypties teisės sampratų įvertinimas 74

TURINYS

3. Teisės sampratų diferenciacija pagal teisės šaltinio pobūdį 743. l Teologinė, arba dieviškoji, teisės kilmės teorija 753.2 Prigimtinės teisės teorija 763.3 Teisinis pozityvizmas 80

3.3.1 Normatyvistinė (etatistinė) teisės samprata 833.3.2 Institucinis pozityvizmas 86

3.4 Sociologinė teisės samprata 863.5 Sociologinės teisės sampratos vertinimas 89

4. Teisės hermeneutika 895. Teisės sampratų įvairovės apibendrinimas 90

III SKYRIUSŠIUOLAIKINĖ TEISĖS SAMPRATA 93

1. Teisė kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė (pusiausvyra) 941.1 Teisės funkcinę struktūrą lemiantys veiksniai 941.2 Pagarbos reikalavimo legalizavimas įsipareigojimu jai 951.3 Teisės tapatybė - vidinis jos

prieštaringumas (priešybių vienybė) 96l .4 Iš teisių ir pareigų vienovės -

visų subjektinių teisių santykinumas 991.5 Teisių ir pareigų vienovė - visuomeninės sutarties išraiška 1001.6 Pareiga - autentiškas subjektinių teisių šaltinis 1011.7 Teisių ir pareigų vienovės

atpažinimas istorinėse teisės definicijose 1021.8 Istorinis ekskursas į teisės

kaip visuomeninės sutarties sampratą 1021.9 Teisių ir pareigų vienovė -

tik demokratinių visuomenių teisės esmė 1031.10 Teisių ir pareigų vienovė -

ne „teisės principas", o pati teisės esmė 1041.11 Teisių ir pareigų vienovės

fiksavimo teisės aktuose būdas 1051.12 Teisių ir pareigų vienovė -

teisės šakas ir teisės mokslus jungiantis metodas 1062. Termino teisė etimologija 107

2.1 „Teisė" - „subjektinių teisiųir pareigų vienovės" žodinė santrumpa 107

TEISĖS TEORIJA

2.2 „Tiesumas"-pirminė „teisės" reikšmė 1082.3 Tiesa - taip pat teisių ir pareigų vienovės simbolis 109

3. Prigimtinės ir pozityviosios teisėssantykis kaip teisės turinio ir formos santykis 1113.1 Prigimtinė teisė ir tendencija

ją ontologizuoti, arba natūralizmoir konvencionalizmo polemika teisės sampratoje 115

3.2 Teisės ontologizavimo reikšmė 1163.3 Neprigimta „prigimtinė teisė" 1173.4 Praktinė prigimtinio teisių pobūdžio supozicijos reikšmė 1213.5 Institucinė teisės samprata kaip

valstybinės valdžios įtraukimas į teisės esmę 1213.6 Teisės ir valstybės santykis 122

4. Teisės principai 1234.1 Teisės principų pavidalai 1254.2 Teisės principų rūšys 126

4.2.1 Teisės principai, formuluojantysbendruosius teisių ir pareigų vienovėstikslus, šaltinius ir įgyvendinimo sąlygas 127

4.2.2 Teisės principai, konkretinantys teisiųir pareigų vienovę tarpšakiniu lygmeniu 129

4.2.3 Teisės principai, konkretinantys teisiųir pareigų vienovę teisės šakos lygmeniu 130

4.2.4 Teisės principai, konkretinantys (įgyvendinantys)teisių ir pareigų vienovę teisės institutų lygmeniu 132

5. Teisės idėjos raida: teisės samprata- temporis filia (laiko dukra) 1325.1 Ikikapitalistinės, arba neišplėtotos, teisės stadija 1335.2 Kapitalistinės teisės epocha 134

IV SKYRIUS

TEISĖS SOCIALINĖ PASKIRTIS IR FUNKCIJOS l 37

1. Teisės socialinė paskirtis ir jos raida 137l. l Žmogaus teisės kaip pozityviosios

teisės socialinės paskirties objektas 1391.1.1 Juridinė žmogaus teisių samprata 140

TURINYS

1.1.2 Teisinės ir ekonominės (paskirstomosios)lygybės santykis kaip tarpusavio papildymo santykis .... 144

1.1.3 Žmogaus teises riboja žmogaus teisės 1452. Teisės funkcijos 146

SPECIALIOJI DALISBENDRŲJŲ TEISINIO MĄSTYMO SĄVOKŲ APARATAS 151

ĮVADASTEISINIS REGULIAVIMAS 1531. Teisinio reguliavimo sąvoka ir priežastys 1532. Teisinio reguliavimo objektas (sritis) 1543. Teisinio reguliavimo objekto

priklausomybė nuo teisės sampratos 1554. Teisinio reguliavimo objekto konkretinimas 1565. Teisinio reguliavimo metodas 1596. Teisinio reguliavimo stadijos 1657. Asmuo ir valstybė - teisinio reguliavimo subjektai 166

I SKYRIUSPlRMASIS TEISĖS EGZISTAVIMO LYGMUO-TEISINĖS IDĖJOS 167

1. Teisinė sąmonė 1671.1 Teisinių idėjų samprata 1671.2 Teisinės sąmonės sąvoka 1691.3 Teisinės sąmonės struktūra 170l .4 Teisinės sąmonės funkcijos 1741.5 Teisinės psichologijos ir teisinės ideologijos santykis 1751.6 Teisinės sąmonės rūšys 175

II SKYRIUSPEREINAMASIS LYGMUO: NUO TEISINĖS IDĖJOS PRIE TEISĖS NORMOS ... 1771. Teisėkūra-teisinio reguliavimo priemonių gamyba 177

1.1 Teisėkūros subjektai 178l .2 Teisėkūros būdai 1781.3 Teisėkūros rūšys 178l .4 Teisėkūros stadijos 181l .5 Teisėkūros principai 1841.6 Teisėkūros juridinė technika 187

TEISĖS TEORIJA

III SKYRIUSANTRASIS TEISĖS EGZISTAVIMO LYGMUO — TEISĖS NORMA ................... 195l . Teisės norma kaip teisinio

reguliavimo priemonė: pagrindiniai požymiai ................................ 1952. Teisės normos socialinių normų sistemoj e ..................................... 204

2.1 Socialinės normos sąvoka ......................................................... 2042.2 Socialinių normų klasifikacija .................................................. 2052.3 Teisės normų ir kitų socialinių neteisimų normų skirtumai ... 205

2.3.1 Tapatūs ir skiriamieji teisėsnormų ir moralės normų požymiai .................................. 205

2.3.2 Teisės normų ir papročių normų santykis ...................... 2102.3.3 Teisės normų santykis su korporacijų normomis ........... 210

2.4 Techninės normos ir jų virtimo teisinėmis sąlygos ................. 2113. Vidinė teisės normos struktūra ........................................................ 213

3.1 Metodologinės, techninės priemonėsatskleisti teisės normos vidinę struktūrą ................................... 220

3.2 Diskusija dėl teisės normos struktūros ..................................... 2213.3 Loginė ir tekstinė teisės normos struktūra ............................... 2243.4 Teisės normų loginės ir tekstinės struktūrų santykis .............. 225

4. Teisės normų klasifikacija ............................................................... 2275. Teisės normų išraiškos (materializavimo) forma ............................ 234

5.1 „Teisės šaltinio" daugiareikšmiškumas ..................................... 2365.2 „Teisės normų šaltinis" ir „teisinės minties šaltinis" .............. 2375.3 Teisės formos rūšys ................................................................... 239

5.3.1 Teisinis paprotys ............................................................... 2395. 3. 2 Teisinis precedentas .......................................................... 2405.3.3 Specifinė teisės formos rūšis - norminės sutartys ......... 2445. 3.4 Teisės aktas ir jo rūšys .................................................... 244

6. Norminių teisės aktų galiojimaslaiko, teritorijos ir asmenų atžvilgiu ............................................... 254

7. Teisės normų sistema ....................................................................... 2607.1 Teisės normų sisteminimo poreikis .......................................... 2607.2 Teisės normų sistemos sudarymo metodologiniai pagrindai ... 261

7.2.1 Subordinacija ir koordinacija —teisės sistemos sudarymo metodai ................................... 261

TURINYS

7.2.2 Teisės normų sisteminimo lygmenys 2617.3 Teisės šakų katalogas ir bendroji jų charakteristika 2657.4 Viešoji ir privačioji teisė 272

8. Teisės aktų sisteminimas ir jo rūšys 2778.1 Norminių teisės aktų apskaita 2788.2 Teisės aktų inkorporacija 2788.3 Teisės aktų konsolidacija 2828.4 Teisės aktų kodifikacija 283

IV SKYRIUSPEREINAMASIS LYGMUO:NUO TEISĖS NORMOS PRIE TEISINIŲ SANTYKIŲ 2851. Teisės normų aiškinimas 285

1.1 Teisės aiškinimo priežastys 285l .2 Teisės aiškinimo reglamentavimo būklė Lietuvoje 287l .3 Teisės aiškinimo sąvoka ir stadijos 287l .4 Teisės normų aiškinimo būdai 2881.5 Teisės aiškinimo rūšys 293l .6 Teisės aiškinimo aktai: sąvoka ir rūšys 2961.7 Ar teisės aiškinimas — teisėkūros aktas? 296

2. Teisės normų įgyvendinimas 2992.1 Teisės įgyvendinimo sąvoka 2992.2 Teisės taikymas kaip valstybės

pagalba ir kaip teisingumo vykdymas 3032.2.1 Teisės taikymo stadijos 3072.2.2 Teisės taikymo aktas 3092.2.3 Skiriamieji teisės taikymo akto

ir bendrųjų teisės normų akto požymiai 3102.2.4 Teisės taikymo akto struktūra 3122.2.5 Teisės spragos, jų šalinimas

taikant įstatymo ar teisės analogiją 312

V SKYRIUSTREČIASIS TEISĖS EGZISTAVIMO LYGMUO-TEISINIAI SANTYKIAI 3171. Teisiniai santykiai 317

1.1 Teisinių santykių sąvoka 3171.2 Bendrieji teisinių santykių požymiai 318

l l

TEISĖS TEORIJA

1.3. Teisinio santykio prielaidos 319l .4 Teisiniai faktai kaip teisinių santykių

atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrindas 3201.5 Teisinių santykių struktūra 322

1.5.1 Teisinių santykių objektas 3221.5.2 Teisinių santykių subjektai, arba dalyviai 3251.5.3 Teisinių santykių turinys 331

1.6 Teisės subjektas ir teisinių santykių subjektas 3341.7 Teisinių santykių rūšys 337

VI SKYRIUSTEISINĖ ATSAKOMYBĖ: NUO BENDROJO

PRIE INDIVIDUALIOJO TEISINIO REGULIAVIMO 339

1. Teisėtas elgesys ir jo rūšys 3392. Teisės pažeidimas 3433. Teisinė atsakomybė 348

3.1. Atsakomybė apskritai 3483.2 Teisinės atsakomybės sąvoka 3493.3 Teisinė atsakomybė kaip procesas 351

3.3.1 Pozityvioji teisinė atsakomybė 3513.3.2 Negatyvioji, arba retrospektyvi, teisinė atsakomybė 3563.3.3 Dvi teisinės atsakomybės

stadijos: pozityvioji ir negatyvioji 3583.3.4 Teisinės atsakomybės atsiradimo sąlygos (pagrindai).... 3583.3.5 Negatyviosios teisinės atsakomybės rūšys 360

3.4 Teisinės atsakomybės principai 362

VII SKYRIUSTEISĖS VEIKSMINGUMAS 367

1. Teisinė kultūra ir jos santykis su teisine sąmone 3672. Teisės veiksmingumas kaip vieno teisės

objektyvizavimosi ciklo pabaiga ir naujo ciklo pradžia 371

LITERATŪRA ... .. 374

12

PRATARME

Nė viena Lietuvos teisės mokslo sritis šiandien taip nestokoja teisės li-teratūros ir mokslinio įdirbio kaip teisės teorija1. Šis stygius ypač išryš-kėja dabar, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir kilus reikalui kurti na-cionalinę teisinę sistemą, laisvą nuo politinio diktato ir orientuotą į de-mokratinės visuomenės teisinio reguliavimo poreikius.

To priežastys įvairios. Viena iš jų glūdi ir pačiame teisės moksle.Tai etatistinė (normatyvistinė) teisės samprata, iki šiol vyravusi Lietu-vos jurisprudencijoje ir pozityviojoje teisėje, teise laikiusi bet kokį val-džios imperatyvą, paverstą privalomo elgesio taisykle. Klausimas, ar bentšaltinių požiūriu teisė gali būti nepriklausoma nuo valdžios valios ir arta valdžios valia, kurianti įstatymus, gali būti saistoma, ribojama nuojos nepriklausomomis vertybėmis, nebuvo keliamas. Valiniai politinėsvaldžios įsakymai, o ne teoriniai samprotavimai lėmė, kas yra teisė irkokios teisės reikia politiniam režimui. Todėl iš teisininkų reikalauta ne

' Lietuvių kalba išėję tokie teisės teorijos vadovėliai ir pagalbinė literatūra:Leonas P. Teisės enciklopedija. Kaunas, 1931; Valstybės ir teisės teorija / aut.kolektyvas. Vilnius, 1989; Vansevičius S. Teisės teorija. Vilnius, 1995; Katuo-ka S. Valstybės ir teisės pagrindinės kategorijos. Vilnius, 1997; Raulinaitis P. V.Bendrosios teisės paskaitos, skaitytos 1925 m. Administracinės teisės kursų klau-sytojams Kaune, atspausdinta rotatoriumi. Rankraštis saugomas M. Mažvydo bib-liotekos Rankraščių skyriuje. Iš vertimų minėtina: Gareis K. Teisės enciklopedi-ja ir metodologija. Kaunas, 1924; Šeršenevičius G. F. Bendrasis teisės ir valsty-bės mokslas. Paskaitos, skaitytos Maskvos liaudies universitete / versta iš rusųkalbos. Šiauliai, 1925. 119 p.; Hart H. L. A. Teisės samprata. Vilnius, 1997; Cot-terrell R. Teisės sociologija. Įvadas. Vilnius, 1997. Kai kurie vienų vadovėliųskyriai ideologiniu ar koncepcijos požiūriu nūdienos sąlygomis nepakankami,kai kurie neapima teisės praktikai svarbesnių klausimų arba jų teiginiai reika-lingi permąstyti atsižvelgiant į šiuolaikinę teisės sampratą ir žmogaus teisių sau-gos poreikius.

Iš dabar Lietuvoje skelbtų teisės mokslo darbų reikšmingumu teisės teorijaiišsiskiria prof. V Mikelėno darbai: Civilinė atsakomybė (1993), Civilinės atsa-komybės problemos: lyginamieji aspektai (1995), Teismo procesas: teisės aiški-nimo ir taikymo aspektai (kartu su D. Mikelėniene) (1999).

TEISES T E O R I J A

vertinti, o aiškinti ir taikyti įstatymus. Kas yra teisė ir kokia ji turi būti— ne teisininkų reikalas.

Teisės esmės klausimai buvo tarsi „išimti" iš jurisprudencijos kom-petencijos. Atskirta nuo autentiškos teisės sampratos ir pritaikyta priepraktinių totalitarinio režimo poreikių, prie einamosios politikos, jurisp-rudencija virto jo praktinio įtvirtinimo ideologija, normine sistema: visateisinė sistema buvo to režimo kūrinys ir tiesiogiai jam tarnavo. Todėljurisprudencija tapo bene labiausiai totalitarinio režimo pažeista Lietuvosmokslo sritimi, vienu iš labiausiai ideologizuotų visuomenės mokslų.

Nediskutuodami dėl teisės sampratos, turėjome šakinius teisės moks-lus, bet neturėjome labiau išplėtoto teisės mokslo apskritai, kuris rodytųdidesnį teorinės minties aktyvumą, negu to reikėjo režimo palaikymo irįtvirtinimo interesais.

Todėl suprantama, kodėl šiandien, pasikeitus vertybių sistemai iratsiradus kitokiam socialiniam užsakymui, kitokios teisės sampratos po-reikiui, buvusi ideologiškai „drausminga" ir normatyvizmo idėjiškai nu-skurdinta jurisprudencija turi bene daugiausiai metodologinio pobūdžioproblemų. Pirmiausia jai tenka įveikti subjektyvistinę teisės sampratą,kildinti teisę ne tiek iš valstybės valios, kiek iš visuomenės, paties as-mens kultūrinio aktyvumo, mainų lygiavertiškumo, t. y. iš visuomenėsvertybių, kurios būtų privalomos ir įstatymų leidėjui, saistytų jo valią,neleistų bet kurio įstatymų leidėjo paliepimo, įforminto įstatymu, laikytiteise. O tokios teisės sampratos pagrindu turi formuotis ir gerokai kito-kios prasmės bendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparatas, darantis šiąsampratą funkcionalią.

Todėl teisės teorijoje dera ne tik išdėstyti šiuolaikinę teisės sampra-tą, bet ir jos pagrindu iš naujo įvertinti ligšiolinę šios srities patirtį, at-skirti tai, kas gyvastinga, nuo to, kas atgyvenę, įveikti tą jurisprudencijosklodą, kuris buvo tiesiogiai susijęs su totalitariniu režimu ir efemeriškajo teisės samprata.

Dėl to kai kur prireikė derinti jau nusistovėjusią teisės teorijos va-dovėlių tradiciją su monografinio tyrinėjimo rezultatais, plačiau argu-mentuoti tas tezes, kurios etatistinės tradicijos požiūriu gali atrodyti ne-priimtinos, neįtikimos.

Nesistengta vengti problemiškų (nors ir sunkinančių tekstą) dalykų,manant, kad sąlytis su problemomis žadina jaunų žmonių mąstymą, tei-kia galimybę studijuoti gyvą teisės mokslą, keliantį problemas ir jas spren-džiantį, kuriantį vis tikslesnę žmogaus teisių sampratą, veiksmingesnį tų

14

PRATARME

teisių saugos mechanizmą, o patį to mechanizmo taikymą darantį skaid-resnį, sąmoningesnį. Problemiškas mokslas yra ne tik gyvas, bet ir intri-guojantis mokslas, nes kiekviena problema ir jos sprendimo paieškos -tai paslaptis ir jos įminimas. Kita vertus, vengiant problemų, būtų sunkunediskutuojant įveikti kai kurias teisės teorijoje įsikerojusias tradicines pa-žiūras, kurios šiandien jau nebesuderinamos su besikeičiančia vertybiųsistema ir teisės samprata. Be to, orientuotasi ne vien į pirmo kurso stu-dento teisininko kvalifikacijos poreikius (pasirodžiusias „pernelyg sudė-tingas" teksto vietas jis galės praleisti), bet ir į aukštesnių kursų studen-tiją ir apskritai teisininkus, kurie teisės teorijoje galbūt ieškos paramosspręsdami šakinių teisės mokslų problemas.

Šis vadovėlis, kaip ir bet kuris kitas, dėl suprantamų priežasčiųnegali būti ištisai originalus. Bet stengtasi pasakyti ir kai ką savo, pir-miausiai grindžiant visą teisės teorijos kursą dviem pagrindinėmis idė-jomis: teisės kaip proceso (trijų teisinės būties lygmenų) ir teisės kaipsubjektinių teisių ir pareigų vienovės. Pirmąja siekta užtikrinti kursostruktūros, o antrąja - konceptualų (vertybinį, metodologinį) turinio vien-tisumą. Teko kai kur prieiti prie kitokių išvadų negu tradicinių vadovė-lių tik todėl, kad mėginta nuosekliai laikytis pradinių supozicijų, siste-minio požiūrio.

Naudotasi R. Z. Lifšico2, R. von Iheringo3, N. Matuzovo4, P. Leono5,S. Aleksejevo6, A. Redelbacho7 ir kitų autorių rengtais ar redaguotaisvadovėliais. Suvokdamas aptariamų temų problemiškumą tiek turinio,metodikos, tiek ir išsamumo požiūriu, autorius bus dėkingas kiekvie-nam rimtam kritikui, pateikusiam pastabų ir siūlymų, kaip šis darbasgalėtų būti toliau tobulinamas prireikus rengti antrąjį leidimą. TeorinėLietuvos teisės mintis laukia mokslinių diskusijų, įvairių požiūrių kaipsavo tolesnės raidos postūmių.

Be to, šiandien bręsta klausimas, ar teisės žinių sritį, iki šiol Lie-tuvoje vadintą teisės teorija, toliau vadinti tuo pačiu terminu, ar keisti

2 P. 3. Teop n p a a . M o c , 1994.3 Ihering von R. Der Zweck im Recht. Bd. I. Leipzig, 1923.4 Teop rocy npa / . p e . H. H. M a y a , A. B. M a o .

M o c a , 1997.5 Leonas P. Teisės enciklopedija. Kaunas, 1931; taip pat: Valstybės ir teisės

teorija / ats. red. prof. S. Vansevičius. Vilnius, 1989.6 A C. C. Teop n p a a . M o c a , 1995.7 Redelbach A., Wronkowska S., Ziembinski Z. Zarys teorii panstwa i pra-

wa. Warszawa, 1993.

15

TEISĖS TEORIJA

jį „teisės filosofija", t. y. terminu, kuris po Antrojo pasaulinio karo visplačiau įsigali Vakarų teisės literatūroje dėl aiškaus teisinės sistemosorientavimo tarnauti žmogaus teisėms judant nuo technokratinės prie hu-manistinės jurisprudencijos. Terminas „teisės teorija", kai kurių autorių(prof. Z. Ziembinskio) manymu, atsirado veikiant filosofiniam pozityviz-mui, kuris siekė iš visų žmogaus veiksmų pašalinti vertybinį, žmogiš-kąjį elementą ir nagrinėti socialinius, taip pat teisinius, reiškinius pagalanalogiją su gamtos reiškiniais, nes šie neturi vertybinio, žmogiškojoturinio, o tik yra saistomi mechaninės priklausomybės (priežastinių ar-ba subordinacijos ryšių). Šitaip norėta taikyti teisės mokslui tuos pačiusobjektyvumo kriterijus kaip ir gamtos mokslams. Manyta, kad vertybi-nio požiūrio įsileidimas į teisės mokslą kartu reikš ir subjektyvumo pri-pažinimą arba palaikymą (tuos pačius dalykus skirtingi žmonės vertinaskirtingai), kad mokslinė tiesa - grynas objektyvumas, o tikrojo moks-liškumo etalonas - gamtos mokslai.

Absoliutinant tiesos objektyvumą ignoruotas faktas, kad tiesa yra tu-rinio (objektyvumo) ir formos (subjektyvumo - žmogaus pažintinių ga-lių) vienovė ir kad tiesa tik todėl yra istorinė, kad jai būdingas tapsmas,kad jos egzistavimo forma subjektyvi (priklausoma nuo žmogaus). Tiesaneegzistuoja šalia žmogaus, nes ji yra ne savaiminė duotybė, o žmogaustiesa, todėl atspindi ne tik objektyvią tikrovę, bet ir tam tikro meto pa-žintines žmogaus galias suvokti tą tikrovę, kurios galiausiai taip pat yraobjektyviai determinuotos.

Terminą „teisės teorija" pasiūlė ir pagrindė rusų teisininkas LeonasPetražyckis, dėstęs teisės mokslus Peterburgo universitete 1898-1917 me-tais. Ši idėja iš Rusijos perėjo į Lenkiją, Lietuvą, Vakarų Europos kraš-tus. L. Petražyckiu sekė jo mokiniai, ypač W. Friedmannas veikale „Tei-sės teorija" (Legal Theory, 1944), taip pat H. Kelzenas „Bendrojoje tei-sės ir valstybės teorijoje" (General Theory of Law and State, 1945).Teisės teorijos terminui išpopuliarėti turėjo reikšmės ir Berne (Šveicari-ja) nuo 1926 metų leistas mokslinis teisės žurnalas „Tarptautinė teisėsteorijos apžvalga - Teisės teorijos žurnalas" (Revue internationale dela Theorie du droit — „Zeitschrift fūr Theorie des Rechts"). Nuo 1970 m.Vokietijoje leidžiamas žurnalas „Teisės teorija" (,Rechtstheorie"), po ku-rio laiko pervardytas į „teisinės technologijos" krypties žurnalą „Zeit-schrift fur Logik, Methodenlehre, Kybernetik und Soziologie des Rechts".

Terminui teisės teorija paplisti ir įsitvirtinti padėjo ir normatyvisti-nės teisės sampratos išplitimas, nulemtas pozityvistinės ir neopozityvis-

16

PRATARME

tinės metodologijos paplitimo gamtos ir socialiniuose moksluose XX a.pirmoje pusėje. Normatyvizmas buvo nedėmesingas turiningai teisės sam-pratai, nes ji - „metafizikos užuovėja". Teisė pozityvizmui nebuvo pro-blema, nes viskas, ką valdžia paverčia visuotinai privalomo elgesio tai-sykle, ir yra teisė. Tai labai paprasta ir aišku. Todėl šios orientacijosteisės teorija daugiausia dėmesio skyrė ne teisės sampratai, o bendrųjųteisinio mąstymo sąvokų aparatui. Bet praleidus teisės sampratą ir pa-likus tik teisinio mąstymo priemones (teisės kategorijas), šią teisės ži-nių sritį tada iš tiesų tegalima vadinti teisės enciklopedija, teisės teori-

ja, kur enciklopedija ir teorija reiškia tik tam tikrų teisės sąvokų aiški-nimą, beje, orientuotą ne į teisėkūros, o į teisės normų taikymo porei-kius. O tokia teisės teorija ar enciklopedija negalėjo būti konceptuali.Čia mėginta atskirti teisės sampratą (teisės filosofiją) nuo bendrųjų tei-sinio mąstymo sąvokų aparato (teisės enciklopedijos), nes tai atitiko to-talitarinio režimo (valstybės primato) siekį neįsileisti į teisės praktikąfundamentalesnės nei įstatymas teisės, kurią „prarasti" itin suinteresuo-ta etatistinė tokio režimo jurisprudencija. Mat su teise į bendrųjų teisi-nio mąstymo sąvokų aparatą gali ateiti įstatymo sutikimo su teise pro-blema, kurią aiškinantis gali išryškėti ir savavališkas totalitarinio reži-mo įstatymų turinys, kurį lengviau paslėpti teisės enciklopedijai, nagri-nėjančiai pavienes įstatymines normas be ryšio su teisės samprata.

Teisės samprata tampa reikalinga tik kai teisės imperatyvams nori-ma palenkti ne tik teisės taikymą, bet ir teisėkūrą, kai šia samprata už-čiuopiamos ir grindžiamos vertybės, galinčios saistyti ir įstatymų leidė-jo valią. Normatyvizmas orientuotas į teisės normų taikymą, o societa-rizmas - ir į tų normų kūrybą ir dėl to jis integralesnis. Savo ruožtuetatistiniam normatyvizmui reikia vertybiniu požiūriu neutralios, arba „di-plomatiškos", teisės teorijos (nes nenorima tiesiai sakyti, kad galiojantiteisė pirmiausiai tarnauja ją sukūrusiai valstybinei valdžiai); tuo tarpusocietarizmas, atvirkščiai, nori plėtoti į žmogaus teises aiškiai orientuo-tą teisės filosofiją, kuri sujungtų teisės sampratą (pagrindines žmogausteises) su padedančiu ją įgyvendinti bendrųjų teisės sąvokų aparatu grin-džiant teisėkūros saistymą pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Tai reiškia,kad vertybinis teisės aspektas tampa viršesnis už norminį, daro jį saupavaldų.

Plėtojama šia linkme, teisės samprata ėmė sutapti su bendra po Ant-rojo pasaulinio karo Vakaruose išryškėjusia mokslų, taip pat jurispruden-cijos humanizavimo tendencija. Visus imta laikyti paties žmo-

TEISĖS TEORIJA

gaus savitarnos priemonėmis, šalia šios savitarnos funkcijos neturinčiusprasmės. Metodologiniu požiūriu ši tendencija reiškė mokslų integracijostendenciją. Todėl Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose Europosšalyse tą teisės žinių sritį, kuri tiria visiems teisės mokslams bendrą tei-sės sampratą ir padedantį ją įgyvendinti bendrųjų teisinio mąstymo sąvo-kų aparatą, vis dažniau imama vadinti teisės filosofija, arba teisės filoso-fijos įvadu8. Lenkijoje tendencija suprasti teisės teoriją kaip teisės filoso-fiją išryškėjo jau šeštame dešimtmetyje. Šiuo klausimu diskutuojama irVokietijoje9. Kai kurie vokiečių teisės teoretikai teisės teoriją, kuri užsi-ima tik techninių teisinio reguliavimo klausimų analize, vadina teisės te-orija be teisės1(}. Čia visą teisę norima paaiškinti (įprasminti) žmogumi irdėl žmogaus: pozityvioji teisė — ne šiaip elgesio norminimo technika, ožmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo juridinė technika. Tuo siekiamapabrėžti ne tik formalius teisės požymius (elgesio normą), bet ir turiniobruožus: teisingumą (vienodą pagarbą skirtingų socialinių grupių inte-resams), kompromisinį priešingų interesų derinimą, subjektinės teisės pri-klausomybę nuo atitinkamos pareigos vykdymo ir kita.

Plėtojantis pilietinei teisės sampratai, mokslų humanizavimas tapovyraujančiu integracijos tendencijų po Antrojo pasaulinio karo Vaka-ruose turiniu. Tai reikalavo, kad teisės teorija orientuotųsi ne tik į tei-sės taikymo, bet ir į teisėkūros poreikius. Todėl žmogaus teisės, mažai„dominusios" normatyvizmą, ima pirmauti. Pripažinus jų pirmumą, tei-sės samprata ima įgyti ypatingą reikšmę, nes jos paskirtis - pagrįsti tasžmogaus vertybes, kuriomis dabar turėjo būti saistoma įstatymų leidėjovalia.

Poreikis sujungti teisės sampratą (teisės filosofiją) su bendrųjų tei-sinio mąstymo sąvokų aparatu (teisės enciklopedija) iš tiesų subręstatik demokratinėje visuomenėje, kai teisę pirmiausia siekiama išvesti neiš valstybinės valdžios valios, o iš visuomenės. Tai, ką normatyvizmasbuvo atskyręs, societarizmas siekia sujungti. O šią teisės sampratos irbendrųjų teisinio mąstymo sąvokų aparato sąjungą, manau, ir yra tiks-

8 Žr.: Univ. Pro f. Dr. Luf G. Grundfragen der Rechtsphilosophie. Oester-reich: Univ. Wien, 1997/1998; Pound R. An Introductio to the Philosophy ofLaw (1946); Coing H. Grundzuge der Rechtsphilosophie. Berlin, 1993; kita.

9 Dreier R. Was ist und wozu allgemeine Rechststheorie? // Rccht und Staatin Geschichte und Gegenwart. Hefte 444/445. J. C. B. Mohr (Paul Siebeck).Tubingen, 1975.

10 Ten pat, p. 6.

18

PRATARMĖ

linga vadinti teisės filosofija, nes šitaip teisėje susijungia vertybinis irnorminis teisės lygmenys, žadėdami visapusiškesnį teisės pažinimą.

Žinant, kad kelios Lietuvos teisininkų kartos formavosi studijuoda-mos teisės teoriją, prie šio termino labiau pripratusios, jis vartojamas iršiame vadovėlyje. Čia keliamas klausimas tebūnie diskusijų ir ateitiessprendimų paskata".

Šio vadovėlio tekstas išsiplėtojo iš Lietuvos teisės akademijoje auto-riaus 1996—1999 m. dėstyto teisės teorijos kurso.

Esu dėkingas prof. habil. dr. Mindaugui Maksimaičiui ir prof. PranuiRasimavičiui, skaičiusiems rankraštį ir pateikusiems vertingų pastabų.

Autorius

11 Apie teisės teorijos ir teisės filosofijos terminų skirtumus plačiau žr: Lan-dė J. Studia z filozofii prawa / opracowal K. Opalek. Warszawa, 1959; Pet-ražycki L. O nauce prawa i moralnosci: Pisma wybrane / opracowat A. Kojdar.Warszawa, 1985; Lustacz L. Teoria czy filozofia prawa oraz pansrvva // Panstwoi prawo. 1992, Nr. 9, s. 41-44.

ĮVADAS

BENDROJI TEISĖSTEORIJOS CHARAKTERISTIKA

1. NAUJOS TEISĖS SAMPRATOS POREIKIS

Šiandien Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje vyksta revoliucinės reikš-mės vertybių pokyčiai. Griuvus pasaulinei totalitarinio socializmosistemai, pernelyg sureikšminusiai valstybės, klasės (visumos) pri-oritetus, populiarumą praranda ir valstybiškai suprantamo kolekty-viškumo, socialumo idėja. Ją keičia individo primatas ir jį išreiš-kiančios liberalizmo, individualizmo idėjos. Atitinkamai keičiasivalstybės ir jos institucijų paskirtis, kompetencija, visuotinio pri-pažinimo netenka ir iki tol Lietuvos teisininkų teisinėje sąmonėjevyravusi etatistinė (normatyvistinė) teisės samprata, teoriškai grin-dusi šį valstybės primatą, teise laikiusi visa tai, ką valstybė nusta-to ir įsako. Ji neskatino domėtis teisiniu įstatymų turiniu, tenkino-si teisės kaip elgesio taisyklės konstatavimu, teisėtumui teikė pir-mumą prieš teisingumą, valstybės valią laikė vieninteliu teisės šal-tiniu ir t. t.

Šis perėjimas į kitą vertybių sistemą (iš planinės, valstybinėsekonomikos į rinkos ekonomiką) atskleidžia turėtų teisės definici-jų nepakankamumą. Tai suponuoja būtinybę permąstyti, kaip šievertybiniai persiorientavimai veikia nūdienos žmogaus teisių sau-gą, dera su vyraujančia Lietuvoje teisės samprata, kokiu laipsniuturimas teisinis mechanizmas pajėgus teisės požiūriu paaiškinti nau-jai kylančias žmogaus teisių apsaugos problemas, kiek jis pakan-kamas pasiūlyti ir pagrįsti modernius tų problemų sprendimus. Tadkokia turi būti Šiuolaikinė teisė, kad ji adekvačiai išreikštų šiuosprocesus, sugebėtų būti tų procesų socializavimo ir humanizavimoteisė?

Tai klausimai, kurie šiandien Lietuvoje, manyčiau, yra vieno-dai aktualūs tiek tiems, kurie tik pradeda teisės studijas, tiek tiems,

21

TEISĖS TEORIJA

kurie tas studijas jau yra baigę ir mano jau žiną, kas yra teisė.Pirmiesiems tai svarbu todėl, kad tai pirmoji pažintis su teise ap-skritai, antriesiems todėl, kad, atsižvelgiant į naują padėtį, reikiaiš naujo permąstyti savo vaizdinius apie pačią teisės esmę, jos pa-skirtį, funkcijas, teisinio reguliavimo galimybes, tuo labiau kad esa-me istorinės būtinybės pašaukti kurti ir įgyvendinti ne bet kokiąteisę, o pajėgią atsiliepti į demokratinės visuomenės teisinio regu-liavimo poreikius.

Ieškoti atsakymų į šiuos klausimus pirmiausiai reikia teisės teori-jai, kuri iš prigimties skirta apmąstyti visuomenės socialinius proce-sus atsižvelgiant į žmogaus teisių saugos poreikius, be to, jai tenkateoriškai pagrįsti pagrindinius tų procesų teisinio reguliavimo prin-cipus ir kryptis, o svarbiausia, visa tai performuluoti į teisės sam-pratą, bendrą visiems teisės mokslams. Tik žinodami, kas yra teisė,galėsime žinoti, kokie turi būti įstatymai, kad juos galėtume laikytiteisiniais.

2. TEISĖS PAŽINIMAS - ATVIRAS PROCESAS

Teisė, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuo-menei privaloma tvarka ir ja remiantis viešpatauti arba sugyventi,yra vienas iš reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūri-nių. Pats klausimas, kas yra teisė, tradiciškas, bet atsakymai į jį ne-tradiciniai. Tai klausimas, kuris neturi galutinių atsakymų; kiekvie-na epocha, o neretai ir kiekviena žmonių karta vis iš naujo atsaki-nėja, regis, į jau seniai atsakytus klausimus. Ir atsakinėja ne todėl,kad būtų užmiršusi ankstesnių kartų atsakymus, o todėl, kad tie at-sakymai nuolat praranda savo pakankamumą keičiantis žmogaus eg-zistavimo sąlygoms: įveikinėdamas vienas grėsmes savo teisėms,žmogus kuria naujas. Todėl nuolatinį tapsmą patiriančiai, nuolat sa-vo tapatybę prarandančiai, bet niekada gyvo dinamiško ryšio su be-sikeičiančiais žmogaus interesais neprarandančiai teisei suvokti rei-kia ir atitinkamai dinamiškos teisės teorijos, kuri pajėgtų ne tik fik-suoti šį išorinį teisės dinamiškumą, bet ir atrasti jo dėsningumus:kas yra santykiškai pastovu ir tapatu istoriškai nepastovioje teisėjeir jos nepastovumo šaltinyje - visuomenėje.

Pažintis su teisės teorija, kaip ir su kiekvienu kitu mokslu, pra-sideda nuo mokslo objekto nustatymo, t. y. išsiaiškinimo, kokią tik-rovės sritį, kokiu požiūriu ir kokiais metodais tas mokslas tyrinėja.

22

ĮVADAS

3. TEISĖS TEORIJOS OBJEKTAS12

Teisės teorija pirmiausia siekia pažinti, kas yra teisė, kodėl žmonėssukuria tokį jų elgesį socializuojantį įrankį kaip teisė, kas lemia jopobūdį ir turinio permainas, kodėl įvairiose epochose ir įvairiose tau-tose jis vis kitoks, kaip teisė turėtų būti plėtojama, kad pajėgtų kon-krečioje tautoje konkrečiu laiku užtikrinti asmens saugumą, sociali-nę santarvę ir socialinį stabilumą.

Tai bendriausi teisės teorijos klausimai, kurie bendrais bruožaisaprėžia tolimiausias teisės teorijos interesų ribas. Atsakymų į Šiuosklausimus tenka ieškoti besikeičiančiuose žmonių interesuose ir tųinteresų kuriamuose žmonių santykiuose. Tai reiškia, kad čia nagri-nėjama ne gamtinė (objektyvioji), o paties žmogaus sukurta ir ku-riama tikrovė siekiant jos priemonėmis valdyti žmogaus teisių ap-saugos ir įgyvendinimo procesą.

Dėl šios specifikos teisės teorija yra vienas iŠ visuomenės moks-lų. Todėl prieš konkretinant jos objektą tikslinga tarti bent keletąžodžių, kas yra teisės mokslas kaip visuomenės mokslas ir kuo jisskiriasi nuo kitų, ypač gamtos, mokslų.

3.1 TEISĖS MOKSLO UŽDAVINIAI IR SPECIFIKA

Visi visuomenės mokslai, kuriems priklauso ir jurisprudencija, keliasau tris uždavinius: l) nustatyti socialinės tikrovės faktus ir reiški-nius, jų savybes; 2) juos paaiškinti (atskleisti priežastinius šių faktųryšius); ir 3) įvertinti tiriamą tikrovę jos naudingumo ar grėsmingu-mo žmogaus teisių saugai požiūriu.

Šiuo atžvilgiu visuomenės mokslai gerokai skiriasi nuo gamtosmokslų. Pastariesiems rūpi tik du pirmieji uždaviniai - nustatyti fak-tus ir juos paaiškinti. Gyvybės formų įvairovė sužadina norą jas ap-rašyti, atskleisti jų panašumus ir skirtumus, surasti tos įvairovės prie-žastį, išaiškinti vienų formų virtimo kitomis būdus ir priežastis. Betklausimas, kuri nors gyvybės forma yra gera ar bloga, būtų bepras-mis arba, tiksliau, klaidingai keliamas, nes gamtoje viskas vykstataip, kaip vyksta, - viską lemia būtina vidinė priklausomybė; čia

12 Nevartotini iš rusų kalbos nekritiškai perimti, nors mūsų teisės literatūro-je ir plačiai paplitę, terminai teisės teorijos dalykas, prievolių dalykas ir kitikaip daugiareikšmiai ir netiksliai orientuojantys.

23

TEISĖS TEORIJA

nėra gėrio ir blogio kategorijų. Galima lietų ar sausrą girti ar peikti,bet negalima pritarimu ar smerkimu sukelti ar sustabdyti šių gamtosreiškinių, jie vyksta nepriklausomai nuo žmogaus valios ir nėra joskontroliuojami. Žmonės pažino gamtos dėsnį, dėl kurio šildomas kū-nas plečiasi, o šaldomas - traukiasi. Jie negali pakeisti šio dėsnio,bet gali pažinti jo veikimą, o pažinę jį panaudoti savo teisių saugaiir bendrai gerovei didinti.

Kas kita socialiniuose moksluose, kurių objektas - žmonių in-teresai, virstantys socialine tvarka. Skirtingai nuo gamtinės, ji, kaipsakyta, yra ne objektyvi duotybė, o pačių žmonių kūrinys, skirtagarantuoti, įgyvendinti jų teises (interesus). Neperžengiant tam tikrųribų ta tvarka gali būti nustatoma, keičiama žmonių nuožiūra (at-sižvelgiant į jų tarpusavio jėgų santykį). Žmogus turi santykiškailaisvą valią, vadinasi, gali iš dalies laikinai nustatyti ir kitokią so-cialinę tvarką, negu reikalauja tam tikrų reiškinių prigimtis. Visuo-menėje nusistovi tam tikra visuotinai privaloma socialinė tvarka tiktodėl, kad taip norėjo atitinkamus interesus ir socialinės jėgos per-svarą turinčių žmonių grupė, kuriai nustatyti tokią tvarką yra palan-kiausias būdas įgyvendinti savo interesus. Jeigu šie žmonės panorėskitaip ir socialinių jėgų persvara išliks jų naudai, tai bendra visuo-meninio gyvenimo tvarka gali radikaliai pasikeisti. Vieni žmonės,disponuojantys jėgos persvara, gali kitiems smurtu primesti savo in-teresus išreiškiančią tvarką. Tarybų Sąjunga, įvykdžiusi 1940 m. Lie-tuvos okupaciją, nustatė ne Lietuvai, o sau naudingą socialinę tvar-ką. Rusija 1917 m. „panorėjo" savo kapitalistinę socialinio gyve-nimo tvarką pakeisti socialistine, o nuo 1991 m. - vėl kapitalistine.

Tai rodo, kad socialinės tvarkos kūrėjas yra pats žmogus, vei-kiantis savo interesais, ir kad ta tvarka - tai tik jėgos persvarąturinčio ir tam tikrais interesais besivadovaujančio žmogaus (žmo-nių grupių) kūrinys, įgyjantis visiems privalomo elgesio taisyklių(įstatymų) sistemos pavidalą.

Todėl ta tvarka gali būti ne tik aprašoma, kokia ji yra, bet irvertinama, kokia ji turi ar gali būti, kad atitiktų tam tikrų socialiniųgrupių siekius ir interesus. O tai reiškia, kad jai gali būti taikomosgėrio ir blogio, teisingumo ir savivalės kategorijos. Kadangi visuo-menė yra socialiai diferencijuota (ją sudaro įvairių interesų socialinėsgrupės), tai kiekviena tokia grupė gali turėti skirtingas tos pačios so-

24

ĮVADAS

dalinės tvarkos vizijas ir skirtingai jas vertinti. Todėl visuomenėsmokslams tenka veikti, kaip sakytų H. Kelzenas, tarp „Sein" ir „Sol-len" (tarp to, kas yra, ir to, kas privalo būti arba norima, kad būtų).

Taigi socialiniams mokslams, tiriantiems žmogaus interesų kuria-mą tikrovę, dar prisideda trečias uždavinys - įvertinti tas visuomeni-nio elgesio taisykles, pagal kurias to meto visuomenė gamina vartoja-mąsias vertes - savo teisių įgyvendinimo priemones, jas pasiskirsto irnaudojasi tokia savo teisių sauga, kokią konkrečiam asmeniui garan-tuoja jo padėtis plėtojant šią gamybą ir paskirstant jos rezultatus. Tostaisyklės, kaip kylančios iš žmogaus interesų ir gali būti vertinamostų pačių interesų požiūriu. Todėl į teisės mokslo tyrimo sritį kaip es-minis elementas įeina ne tik teisė kaip visuomeninė tvarka, bet ir so-cialiniai interesai kaip tos tvarkos šaltinis ir jos vertinimo kriterijus.

Gamta yra tai, kas yra, o teisinė tvarka — kas yra ir kas pagei-daujama, kad būtų. Todėl teisinėje tvarkoje glūdi idealo, arba „ide-alios tvarkos", idėja, kurią kuria pats žmogus. Joje yra įkūnytos žmo-gaus pastangos būti ne tik biologine, bet ir socialine būtybe.

3.2 TEISĖS PAŽINIMO SPECIFIKA

Studijuojant teisę, būtina atsižvelgti į jos sąveiką su visuomenės so-cialine struktūra ir socialinių jėgų santykiu. Todėl suprantama, ko-dėl daugelis autorių, siekdami aprėžti teisės teorijos tyrimo sritį, teisėsaiškinimą paprastai pradeda nuo dalykų, regis, labai nutolusių nuoteisės: jie aptarinėja visuomenės formavimosi priežastis, jos sociali-nę struktūrą, visuomenės politinių, ekonominių santvarkų raidą, so-cialinių interesų diferenciaciją ir daugelį kitų klausimų. Ir tam turipagrindo, nes teisė, būdama žmogaus elgesio tvarkytoja, kaip matė-me, nėra duota iš karto gatavu pavidalu, ji neatsiranda staiga, pati išsavęs ir šalia žmogaus reikalų. Ji pavaldi bendrai vienos kokybės at-siradimo iš kitos logikai. Teisė, arba teisinė tvarka, kaip tam tikrubūdu sutvarkytų socialinių santykių (elgesio) tikrovė, atsiranda iš jaipriešingos tikrovės: biologinių, psichologinių, socialinių žmogaus in-teresų, ir atsiranda tam, kad, normindama, derindama tuos interesus,juos apsaugotų, įgyvendintų, o galiausiai juos visuomenintų (darytųžmoniškesnius), kad vieno asmens interesų įgyvendinimas nevirstųkito asmens interesų varžymu ar likvidavimu.

25

TEISES TEORIJA

3.3 TEISĖS TEORIJOS OBJEKTAS -TEISĖS SAMPRATA IR JOS FUNKCIONALUMĄ

GARANTUOJANTIS BENDRŲJŲ TEISĖS SĄVOKŲ APARATAS

Teorinė teisinio žinojimo sritis prasideda nuo suvokimo tų veiksnių,kurie formuoja konkrečioje visuomenėje vyraujančią teisės sampra-tą, lemia jos turinį ir pobūdį. Ji siekia nustatyti, kaip iš biologinių,psichologinių, ekonominių žmogaus interesų (neteisinės tikrovės) at-siranda teisinė tikrovė, kas lemia tokią transformaciją.

Pažinti teisės formavimosi eigą - tai kartu pažinti ir pačios vi-suomenės formavimąsi, kuris nevyko ir nevyksta kitaip, kaip tik su-teikiant jai teisinės tvarkos pavidalus, nes visuomeninis gyvenimasreikalauja konkrečių asmenų valios derinimo, būtino siekiant įveiktikiekvieno asmens kultūrinį nepakankamumą.

Visuomenės pažinimas gali prasidėti nuo klausimo, kas vienijasavo egoistiniais interesais besivadovaujančius individus į visuome-nę, kas palaiko tą visuomenę iš vidaus, garantuoja jos plėtrą, suku-ria ir palaiko interesų įvairovės vienovę („bendrą valią"). Tad kaipreikėtų tuos santykiuos organizuoti, valdyti, kad kiekvienas asmuo,gyvendamas tarp panašių į save, galėtų saugiai jaustis, laisvai ugdy-ti savo asmenybę, siekti žmogiškos laimės?

3.3.1 TEISĖ - IŠ LYGIAVERČIŲ MAINŲ

Tas iš vidaus individus į visuomenę buriantis ryšys - jų interesai,noras juos įgyvendinti, apsaugoti. Pagrindinė organizacinė priemonėsiekti šio tikslo - bendruomeninis žmonių gyvenimas kaip nuolati-nis keitimasis paslaugomis. Tokio bendravimo būtinybė kyla iš to,kad kiekvienas individas, pasak Platono ir Aristotelio, yra pats saukultūriškai nepakankamas: objektyviai nepajėgia susikurti, pasigamintivisų jo teisių saugai būtinų reikmenų. Šis kultūrinis nepakankamu-mas suvokiamas kaip egzistencinis nesaugumas. Siekdamas jį įveik-ti, žmogus priverstas bendrauti su kitais į save panašiais - keistissu jais savo kūrybos (gamybos) rezultatais kaip teisių apsaugos irįgyvendinimo priemonėmis.

Kad vyktų abipusis paslaugų teikimas, šis bendravimas turiremtis lygiaverčiais mainais, t. y. būti laisvų ir dėl to lygiateisių as-menų bendravimas, į kurį veda abipusė nauda. Būtent žmonių ly-giateisiškumo prezumpcija ir suformuoja mainų lygiavertiškumo im-

26

peratyvą. Jis reiškia, kad asmuo gali pretenduoti į kitų asmenų pa-slaugas tik tiek, kiek ir kokios kokybės savo kūrinių (paslaugų) jiemsyra pateikęs. Tik besiremiantis šia nuostata bendravimas ir yra tik-rai žmoniškas, neša ir garantuoja socialinę taiką ir rimtį. Žmonėmsilgai šitaip elgiantis, mainų lygiavertiškumo principas standartizuo-jasi, virsta kokybiškai nauja socialine tikrove - teise kaip subjekti-nių teisių ir pareigų vienove. Šitaip ekonominė tikrovė transformuo-jasi į teisinę tikrovę, kad šios padedama taptų funkcionali, visuoti-nai privaloma.

3.3.2 TEISĖ - IŠ JĖGOS PERSVARA GARANTUOTO INTERESO

Visuomeninis žmonių gyvenimas yra ne tik galimybė keistis paslau-gomis ir šitaip didinti kiekvieno asmens teisių saugą. Bendrasis gy-venimas - viduje prieštaringas: gyvenant visuomenėje susidaro ga-limybė ne tik tinkamiau apsaugoti ir įgyvendinti savo interesus, betir vienam asmeniui, socialinei grupei pavergti, išnaudoti kitą, nesčia atsiranda vienų asmenų priklausomybė nuo kitų nuosavybės ar-ba fizinės, politinės jėgos. Todėl tik visuomenėje gali formuotis iregzistuoti valdžios ir pavaldumo santykiai, kurie dažniausiai išsigims-ta į viešpatavimo ir pavergimo santykius. Šiomis sąlygomis kuriamavisuomeninė tvarka jau remiasi ne šalių lygiateisiškumu, abipuse to-lerancija, o jėga ir diktatu. „Teise" čia jau vadinamas stipriojo in-teresas, smurtu paverstas visiems privalomo elgesio taisykle. Todėltokiais atvejais kalbama ne apie teisę, o apie įstatymus, kurie ku-riami tam, kad legalizuotų šį silpnųjų beteisiškumą, jį viešai sank-cionuotų, pašventintų, padarytų „natūralų", „teisėtą" ir kartu lega-lizuotų stipriųjų viešpatavimą. Čia, kaip sakytų C. F. Bastiatas, betkuri niekšybė, jeigu tik jai suteikiama įstatymo forma, nustoja bū-ti niekšybe ir virsta „teise". Šiuo atveju teisme (įstatymų) tikrovejau virsta ne mainų lygiavertiškumas, o jėgos persvara besiremian-tis interesas.

Tai pagrindas formuotis toje pačioje visuomenėje dviem vienakitai priešingų teisės sampratų galimybėms: pirmu atveju teise vadi-nant santykio dalyvių lygiateisiškumą (subjektinių teisių ir pareigųvienovę), antruoju - stipriojo laisvę ir silpnojo nelaisvę, pavergimą,išnaudojimą (privilegijų ir prievolių priešpriešą).

Būtent dėl šio visuomeninio gyvenimo prieštaringumo teisėsvaidmuo istorijoje niekada nebuvo ir nėra vienareikšmis. Teisė gali

27

l

TEISĖS TEORIJA

būti tiek pavergimo, tiek išlaisvinimo priemonė: tai priklauso nuoto, teise yra paverstas vienos socialinės grupės interesas ar skirtingųinteresų kompromisas. Pirmuoju atveju teisė funkcionuos kaip so-cialinio diktato ir pavergimo, antruoju - kaip socialinio išlaisvinimoir santarvės priemonė. Vadinasi, kas konkrečiu laiku konkrečioje vi-suomenėje bus teisė, priklauso nuo visuomenės socialinės struktū-ros, joje susiklosčiusių jėgų santykio, bendro kultūros lygio ir kitųtoje visuomenėje slypinčių veiksnių, kurių koncentruota, suminė, nor-minė išraiška ir yra galiojanti teisė bei jos pobūdis. Teisė - tai vi-zitinė visuomenės kortelė, kuri koncentruotu pavidalu išreiškia visąjos esmę - socialinę interesų struktūrą ir socialinių jėgų santykį.

Šis vidinis teisės suaugimas su visa istorine, ekonomine, politi-ne, kultūrine žmogaus būtimi daro teisę sudėtingu socialiniu reiški-niu, o jos pažinimą - kompleksinį. Teisės esmė (pagrindiniai požy-miai) gali būti atskleista tik tyrinėjant ją kaip glaudžiai sąveikau-jančią su visa socialine žmogaus būtimi, kur teisė iškyla kaip tosbūties determinuotas ir kartu tą būtį integruojantis, norminantis pra-das: viskas, kas vyksta civilizuotoje visuomeninėje remiantis priva-loma tvarka, vyksta teisės - įstatymo pagrindu.

Tai padeda suprasti, kodėl į teisės teorijos pažinimo lauką pa-tenka ne tik pati teisė, bet ir visuomenės socialinė struktūra, poli-tiniai, ekonominiai, ideologiniai socialinių grupių santykiai, nuo-savybės formos, socialinė santvarka, bendras civilizacijos raidos ly-gis, taip pat valstybė, aprobuojanti teisę ir garantuojanti jos (tei-sės) įsakmumą, žodžiu, visi pagrindiniai socialiniai procesai, kiekjie yra žmogaus teisių (interesų) įgyvendinimo procesai ir koncen-truotai atsispindi teisėje.

Taigi objekto atžvilgiu teisės teorija - tai mokslas, tiriantis vi-suomenės socialinę struktūrą, socialinių jėgų santykį ir kitus socio-kultūrinius veiksnius, formuojančius, keičiančius vyraujančią visuo-menėje teisės sampratą kaip visiems teisės mokslams bendrą meto-dologinį pagrindą; taip pat bendrųjų teisės sąvokų aparatą, daran-tį teisės sampratą praktiškai funkcionalią, pajėgią metodologiškai,vertybiškai vadovauti šakinių teisės mokslų tyrimams ir vertinimams.

Teisės teorijos objektas, siejamas su teisės tikslais, gali būti api-brėžiamas ir bendriau: teisės teorija - tai mokslas, tiriantis žmoniųinteresus siekiant nustatyti tokį žmonių tarpusavio elgesį, kad jis ga-rantuotų norminiu požiūriu vienodą tų interesų apsaugą ir įgyven-

28

ĮVADAS

dinimą. Interesų priešingumas ir jų pripažinimas reikalauja, kad tei-sė būtų plėtojama kaip priešingų interesų derinimo priemonė, o ju-risprudencija - kaip tokio derinimo mokslas.

Teisės teorijos objektas teisės literatūroje dažnai painiojamas sujos tikslais nurodant, kad „teisės teorijos objektą sudaro [...] teisėsatsiradimo, plėtros ir funkcionavimo dėsningumai"13. Kiti autoriaivartoja „diplomatiškesnę" formulę: „Teisės teorija - tai [...] moks-las apie pagrindinius [...] teisės dėsningumus [...]"14

Dėsningumai — tai vidinė, būtina ir pasikartojanti daiktų prie-žastinė sąveika ir todėl nėra tiesiogiai prieinami tyrinėtojui analizėspradžioje. Jie yra tam tikrų faktų ir reiškinių įvairovės vienovė, taiatradimas principo, sujungiančio į sistemą įvairiausią tam tikros pa-žinimo srities empirinę medžiagą. Dėsniai visur yra mokslinių tyri-nėjimų tikslas, o ne objektas, todėl yra ne analizės pradžia, o jospabaiga. Jeigu būtų kitaip, tai pati analizė taptų beprasmė: kokia pras-mė tirti tai, kas jau duota pačioje analizės pradžioje, kas žinoma irbe analizės.

Teisės teorija tiria ne „teisės dėsningumus", o socialinius me-chanizmus, kaip ir kodėl socialiniai žmonių interesai virsta tam tik-ros vertybinės orientacijos teisės samprata, o ši - atitinkamomis tei-sės normomis (visuomenės gyvenimo tvarka). Kokia yra teisinės tvar-kos ir jos pobūdžio priklausomybė nuo jau minėtų veiksnių - vi-suomenės socialinės struktūros, esamo socialinių jėgų santykio kon-krečioje visuomenėje konkrečiu laiku? Į visus Šiuos klausimus tei-sės teorija ir ieško atsakymų. Būtent juose ir siekiama formuluotianalizės atskleistus „teisės atsiradimo, plėtros ir funkcionavimo dės-ningumus" - būtiną politiškai ir ekonomiškai vyraujančios visuo-menės dalies interesų ir galiojančios teisinės tvarkos priklausomybę.

Kartu teisės teorija tiria ir valstybę kaip organizaciją, kuriai talki-nant ir vyksta ši socialinių interesų transformacija į visai visuomeneiprivalomą tvarką ir kurios dėka ta tvarka įgyja organizuotos jėgos ap-saugą. Demokratinė valstybė garantuoja, kad esant teisinei tvarkai nėvienos socialinės grupės interesas negalėtų tikėtis būti įgyvendintasignoruojant kitų asmenų interesus, jog teisinė tvarka tik tam ir yra,

1 3 Teop r o c y a p a n p a a / n o . p e . H . H . M a , A . B . M .M o c a , 1997. C. 20.

14 Žr.: Valstybės ir teisės teorija / ats. red. S. Vansevičius. Vilnius, 1989.P. 4; Vansevičius S. Teisės teorija. Vilnius, 1998. P. 4.

29

TEISĖS TEORIJA

kad skirtingų socialinių grupių interesų polinkis save absoliutinti bū-tų sutramdomas socialiniu kompromisu, įtvirtinamu įstatymuose.

Todėl bendriausiu požiūriu galima sakyti, kad teisės teorija tiriateisę ir valstybę iš pradžių kaip žmonių viešpatavimo, o vėliau - kaiptarpusavio bendradarbiavimo ir gyvenimo santarvėje priemones.

Metodas - tai šviesulys, nušviečiantis keliautojui kelią tamsoje.Dargi šlubis eidamas keliu aplenkia tą, kuris eina be kelio.

F. Bekonas

4. TEISĖS TEORIJOS METODAS

Teisės mokslo pažanga priklauso nuo metodų, kuriais tas mokslasnaudojasi ir kurie lemia teisinio mąstymo sistemingumą, kritiškumąir savarankiškumą. Teisės teorijos metodas - tai sistema būdų ir prie-monių, kuriais teisės teorija tiria socialinių interesų transformavimosiį teisinę tvarką veiksnius ir sąlygas. Metodas - graikų kalbos termi-nas, reiškiantis pažinimo arba tyrimo kelią. Mokslo objektas atsakoį klausimą, ką mokslas tiria, o metodas - kaip ir kokiu būdu tasobjektas tiriamas.

4.1 MOKSLINIO METODO SAMPRATA:MOKSLAS - OBJEKTYVIŲ ŽINIŲ GAMYBA

Prieš aptariant teisės teorijos metodą, tikslinga bent keliais žodžiaispaaiškinti, kas yra mokslo teorija ir mokslinis metodas. Mokslinėteorija - tai idėjinis tam tikros tikrovės srities modelis, sisteministos tikrovės pagrindinių požymių atspindys žmogaus sąmonėje. Pa-žinti pasaulį - tai jį logizuoti, t. y. versti tikrovės reiškinių požy-mius ir sąveiką loginėmis sąvokomis ir jų sąveika. Pažįstame daik-tus, kad juos valdytume, kad žinotume, kuo konkretūs daiktai ar reiš-kiniai gali būti mums pavojingi ir kuo naudingi. Todėl ir teisę pa-žįstame, kad žinotume, kokių praktinių tikslų galime ja pasiekti, ko-kios joje slypi galimybės humanizuoti žmonių santykius.

Kiekviena mokslo teorija apima du struktūrinius elementus:gnoseologinį (objektyvias žinias) ir metodologinį (jų įgijimo būdusir priemones). Priklausomai nuo to, kuri iš šių struktūrinių dalių api-brėžiant mokslą labiau pabrėžiama, galima suformuluoti skirtingasmokslo teorijos definicijas. Jeigu pirmumą teiksime pačioms moks-

30

ĮVADAS

lo žinioms, tai mokslas (teorija) yra objektyvių žinių apie tikrovęsistema; o jeigu pirmumą teiksime metodui, tai mokslą reikės api-brėžti akcentuojant ne jo rezultatus (žinias), o tokių žinių įgijimoprocedūras, pačią pažintinę, tiriamąją žmonių veiklą. O į pirmą vie-tą iškėlus pažintinę veiklą, pirmumą jau reikės teikti jos priemo-nėms - metodams, nes tik jais remiantis ir įmanoma pati pažintinėveikla. Tada mokslas (teorija) - tai pažintinė žmonių veikla, kuriasiekiama įgyti objektyvių žinių apie tikrovės reiškinių savybes, jųtarpusavio priklausomybę, kitaip sakant, mokslas - tai objektyviųžinių gamyba. Šitaip mokslą suartiname su materialiųjų verčių(daiktų) gamyba; išnyksta principinis šių žmogaus kūrybos (kultū-ros) sričių skirtumas: pirmu atveju veiklos sėkmę pirmiausia lemiapažinimo metodai ir metodikos, antruoju - darbo įrankiai ir techno-logijos.

Pasak G. Hėgelio, žmogus turi valdžią gamtai taikydamas meto-dus ir dėl metodų: plūgas yra svarbesnis už tuos rezultatus, kuriuosjis duoda, nes rezultatus galima suvartoti ir jie išnyksta, o plūgas lei-džia vėl atkurti tuos pačius rezultatus. Ne veltui sakoma: „Jei norialkaną žmogų papenėti, ne duok jam žuvį, o išmokyk jį žvejoti."Metodas yra tikrovės pažinimo ir pertvarkymo būdas.

Mokslinio pažinimo metodai yra svarbūs ir tuo, kad jie paro-do, kaip įgyjamos ir patikrinamos žinios. Nuo metodų pobūdžiopriklauso turimų žinių patikimumas, žinojimo sąmoningumas, moks-linės pažangos greitis, kokybė. Mokslinio racionalumo ir ekono-miškumo požiūriu reikšminga ir tai, kad tais pačiais metodais sa-vo problemas gali tyrinėti skirtingi mokslai. Vienų metodų perkė-limas į kitus mokslus lemia kokybiškai naują tų mokslų pažangą,atsiranda net naujų mokslo disciplinų. Pavyzdžiui, biologijos po-žiūrio į gyvybę kaip į save valdančią sistemą perkėlimas į techni-kos mokslus sudarė galimybę kurti ir plėtoti kompiuterinę techni-ką. Šiuo pagrindu atsirado tokios naujos tarpinės technikos moks-lo ir biologijos disciplinos kaip bionika, kibernetika, genų inžine-rija ir kitos. Būtent metodai yra skirtingų mokslų, skirtingų veik-los sričių integracijos priemonė. Šiuolaikinė mokslų matematizaci-ja, kibernetizacija, ekologizacija, humanizacija, sociologizacija kaiptik ir yra vieno kurio nors mokslo metodų, požiūrių (matematikos,biologijos, sociologijos) ekstrapoliacija į kitus mokslus. Tyrimo ob-jektai mokslus skiria, o metodai - vienija.

31

TEISĖS TEORIJA

Pažinimo ir veiklos metodų įvaldymas yra svarbi ne tik kiek-vieno mokslo, bet ir kiekvieno profesinio bei apskritai kvalifikuotoišsilavinimo dalis, lemianti to išsilavinimo kokybę, nes metodai di-dina intelektines, pažintines žmogaus galias. Metodų žinojimas ir ge-bėjimas jais naudotis užtikrina asmens mąstymo savarankiškumą ieš-kant tiesos, taip pat mąstymo kritiškumą vertinant į tiesą pretenduo-jančių teiginių patikimumą: tada žinome ne tik kas teisinga, bet irkodėl teisinga. Šiuo atžvilgiu metodas suteikia asmeniui dvasinę lais-vę, išlaisvina jį iš autoriteto valdžios, daro jį aktyvu ir savarankiš-ką, savimi pasitikintį ieškant tiesos, t. y. suteikia tai, kas didina kiek-vieno specialisto socialinės veiklos naudingumą.

Tačiau metodo nereikia priešinti teorijai, nes tarp jų - tik san-tykinis skirtumas. Metodas - tai ta pati teorija, tik iš vidaus vienosar kelių pagrindinių sąvokų suorganizuota į sistemą ir naudojamagauti naujų žinių arba patikrinti jau gautas. Būdama sukurta, teorijatoliau atlieka jau mokslinio metodo funkciją - ja remiantis gamina-mos, pagrindžiamos, sisteminamos naujos žinios.

Mokslų yra daugiau negu konkrečių metodų. Todėl tais pačiaismetodais, kaip sakyta, naudojasi daugelis mokslų. Teisės teorija taippat neturi kokio nors specialaus tik jai vienai būdingo metodo. Daž-niausiai ji naudojasi tais pačiais mokslinio pažinimo metodais, ku-riais remiasi ir kiti mokslai, pirmiausia filosofiniu, sociologiniu, taippat formaliosios logikos metodais.

4.2 FILOSOFINIS TEISĖSPAŽINIMO METODAS IR JO PRIEMONĖS

Filosofija - tai visuminis pasaulio ir žmogaus vietos jame suvoki-mas. Tai toks sisteminio pažinimo metodas, kuris reikalauja pažintidalį tarpininkaujant visumai, t. y. siekia atskleisti teisės specifiką nu-statant teisės vietą žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo prie-monių sistemoje. Todėl aiškinant teisę filosofiniu požiūriu neužten-ka pasakyti, kad teisė yra elgesio taisyklė (tai tik formos dalykas),reikalinga atskleisti ir jos turinį t. y. ryšį su tais socialiniais intere-sais, kurių norminė išraiška ir yra ši elgesio taisyklė; taip pat su-vokti teisės vietą kitų socialinio reguliavimo veiksnių sistemoje.

Kadangi kiekviena sistema (taip pat teisė) yra atvira, susiklos-tanti istoriškai, tai sisteminis (filosofinis) metodas dėl savo konkre-čios formos yra dialektinis istorinis metodas. Jis padeda suvokti tei-

32

ĮVADAS

sę kaip dinamišką ir su visa socialine tikrove susijusį reiškinį. Šiammetodui būdingi toliau aptariami požymiai.

4.2.1 RAIDOS, ARBA EVOLIUCIJOS, IDĖJA

Šios idėjos taikymas jurisprudencijai reiškia, kad, siekiant visapu-siško teisės pažinimo, į teisę reikia žiūrėti kaip į istorinį reiškinį.,t. y. kaip į atsirandančią, besikeičiančią, nuolat netapačią pačiai sau.Raida - tai periodiškas vienos kokybės virtimas kita, dažniausiai savopriešybe. Todėl ir teisės esmė nėra duota iš karto ir visiems lai-kams, ta esmė - istoriškai susiklostanti. Teisė pastovi tik tuo, kad jiyra visuomeninė tvarka, o turinio (intereso specifikos) požiūriu -nuolat kintantis procesas, nes teise verčiami vis kitų socialinių gru-pių interesai, ir kitokiu būdu. Vienu atveju ji gali reikšti vienos gru-pės interesų vyravimą, kitu - priešingų interesų kompromisą. Iš pra-džių teisė reiškė vergvaldžių, vėliau - feodalų, dar vėliau - stam-biojo kapitalo turėtojų interesus, dabar ji siekia reikšti įvairiausiųsocialinių grupių interesus, juos derindama kompromisu.

Istorinis požiūris į teisę leidžia suvokti ir bendrąją teisės plėtroslinkmę - teisinis reguliavimas plėtojasi garantuojant asmeniui vis pla-tesnę laisvę: nuo vergijos prie baudžiavos ir galiausiai prie teisinėslaisvės, kur vieno asmens laisvę gali riboti tik kito asmens laisvė.

4.2.2 TIESOS KONKRETUMAS

Jo esmė, kad kiekviena mokslinė tiesa visada istoriška ir dėl tokonkreti, t. y. išlieka tiesa tik atžvilgiu hic et mine (čia ir dabar)egzistuojančių faktų ir aplinkybių, kuriais remiantis ji buvo nusta-tyta. Be to, tiesos konkretumas - tai ne jos jutimiškumas, o viena-reikšmiškas apibrėžtumas. Kalbėjimas gyvenimo pavyzdžiais yra nekonkreti, o abstrakti kalba, nes tai nevienareikšmė kalba, nes tiepatys gyvenimo faktai skirtingose sistemose gali turėti skirtingąprasmę. Pavyzdžiui, teisingumo vykdymas kaip faktas pats savai-me yra abstrakti, nevienareikšmė sąvoka, nes vieną prasmę teisin-gumo vykdymas turės savavaliaujančio totalitarinio režimo ir visaikitą - demokratijos sąlygomis. Vadinasi, šiuo atveju teisingumovykdymo prasmei vienareikšmio apibrėžtumo (konkretumo) sutei-kia jo santykis su politinio režimo tipu. Tai rodo, kad tiesos kon-kretumas - ne jutiminė, o loginė (proto) kategorija, būdinga nekonkrečiam faktui, o faktų sistemai. Tik sistema, suteikdama kon-

33

TEISES TEORIJA

krečiam teiginiui (faktui) vienareikšmio apibrėžtumo, kartu sutei-kia jam ir tiesos konkretumo.

Taikydami šį tiesos konkretumo reikalavimą jurisprudencijai, tu-rėsime sakyti, kad tiriame ar studijuojame ne apskritai teisę, o kon-krečios epochos, konkrečios šalies ar konkretaus regiono teisę, nesteisės sampratą, turinį, įgyvendinimo laipsnį lemia konkrečios šaliesir konkretaus meto žmogaus teisių apsaugos poreikiai, kultūrinės ga-limybės garantuoti tą apsaugą, taip pat teisinė sąmonė, atitinkamaisuvokianti tuos poreikius ir organizuojanti jų įgyvendinimą. Jeiguteisė yra įrankis sukurti ir palaikyti visuomenės tvarką, tai ši turibūti tokia, kokios reikalauja toje visuomenėje esamu laiku subrendęžmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikiai.

4.2.3 MOKSLINĖS ANALIZĖS VISAPUSIŠKUMAS

Tai reikalavimas, kad teisė, jos raida butų tiriamos visapusiškai, t. y.atsižvelgiant į sąveiką su kitais tos epochos socialiniais reiškiniais,jų raida ir poreikiais: kaip tie reiškiniai inspiruoja teisę, lemia jospobūdį, kokios yra šalies konkretaus meto galimybės ja pasinaudoti,ją taikyti, kaip teisė grįžtamuoju ryšiu veikia tuos reiškinius. Be to,reikia tirti ne tik išorinius, formalius teisės požymius, bet ir vidi-nius, turininguosius, kad šitaip būtų garantuojamas teisės, kaip turi-nio ir formos vienovės, pažinimas. Formalieji teisė požymiai - nor-minis pobūdis (elgesio taisyklė), visuotinis privalomumas ir kiti, oturiningieji - asmenų lygiateisiškumas, vienodas pradinės jų vertėspripažinimas, teisingumas. Bet tada teisę jau reikia apibrėžti ne tikkaip elgesio taisyklę, bet ir kaip tam tikros socialinės grupės (ar gru-pių) interesą, tam tikru būdu transformuotą į elgesio taisyklę.

4.2.4 ANALIZĖS TEORIŠKUMAS (KONCEPTUALUMAS)

Šis metodologinis postulatas skelbia, kad, siekiant visapusiškai pa-žinti teisę, reikia remtis ne tik jutimine, stebėtojo patirtimi, bet irabstrakčiu, teorimu mąstymu, galinčiu pakilti virš tiriamo reiškiniodetalių, atsitiktinių savybių ir šitaip pasiekti gilumines (esmines) tei-sės savybes (laisvę, lygybę, teisingumą, teisių ir pareigų vienovę), nesjos, nebūdamos teisės paviršiuje, tiesiogiai neprieinamos jutiminiamstebėjimui ar empiriniam mąstymui. Faktas, kad teisė yra žmonių in-teresas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, nėra prieina-

34

ĮVADAS

mas mūsų jutiminiam stebėjimui; tai galima suvokti tik abstrakčiaimąstant, analizuojant teisės ir žmonių interesų sąveiką, vėliau ją ati-tinkamai apibendrinant. Akys mato teisėje tik elgesio taisyklę, betnemato joje intereso bei jo įsikūnijimo toje taisyklėje būdo.

Visi minėti sisteminio-istorinio metodo požymiai sudaro siste-mą: jie egzistuoja kaip tikslo ir jo pasiekimo priemonių vienovė.Tiesos konkretumas yra šio metodo siekiamasis tikslas, o visi kiti jopožymiai (evoliucijos idėja, analizės visapusiškumas, empirijos ir te-orijos vienovė, analizės konceptualumas) - priemonės siekti tiesoskonkretumo.

4.3 SOCIOLOGINIS METODAS

Kad pažintume teisę, nepakanka žinoti, kas yra teisė apskritai. To-dėl jai nepakanka dialektinio metodo. Dar reikia žinoti, kokius kon-krečius raiškos pavidalus teisė įgyja konkrečioje šalyje konkrečiu me-tu. Tai suponuoja būtinybę prisiliesti prie gyvos hic et mine galio-jančios teisės, kad žinotume, kokios yra kasdienės policijos, proku-ratūros, teismų, parlamento, vyriausybės ir kitų valstybės institucijųveiklos įgyvendinant teisės normas problemos ir kaip jos turėtų būtiatrandamos ir sprendžiamos atsižvelgiant į konkretaus regiono žmo-gaus teisių saugos poreikius.

Siekti šių tikslų teisės teorijai padeda sociologinis metodas (ste-bėjimas, anketavimas, interviu, eksperimentas, statistinis tyrimas irkt), padedantis aprašyti kylančius konkrečius sunkumus kuriant įsta-tymus, juos vykdant, garantuojant teisės priemonėmis žmogaus tei-sių saugą, visuomenės socialinį stabilumą.

Šiuo metodu teisės teorija siekia patikrinti, kiek teisės samprataatitinka konkrečios šalies teisinę tvarką, taip pat teisinio reguliavi-mo teisinį ir socialinį veiksmingumą: ar konkreti teisės norma irvisa teisinė sistema pasiekia savo tikslus - optimaliomis priemo-nėmis garantuoja žmogaus teisių saugą ir bendrąją socialinę pa-žangą, kiek visuomenėje įsišaknijęs teisinis nihilizmas, kas jį ska-tina, palaiko, kokios socialinės grupės ir kodėl jos konfliktiškiau-sios galiojančios teisės atžvilgiu, kokie socialiniai veiksniai lemiaįstatymų turinį ir t. t. Sociologiniu metodu yra užtikrinamas grįž-tamasis teisės ryšys, jos pasitikrinimas gyvenimu ir kartu pačiosteisės atsinaujinimas laiku, prisitaikymas prie besikeičiančių žmo-gaus teisių apsaugos poreikių.

35

TEISĖS TEORIJA

Sociologinio metodo gautų duomenų pagrindu formuojasi nau-jos teisės idėjos (teisinio reguliavimo vizijos), jas teisėkūra paverčianaujomis teisės normomis (įstatymais), o šios virsta teisiniais santy-kiais, žodžiu, sociologinis metodas padeda teisės tapsmui nuolat suk-tis savo autentiškuoju (tobulybę simbolizuojančiu) „ratu" - suvie-nyti to proceso pabaigą ir pradžią, kad teisė niekada neturėtų pabai-gos, t. y. nevirstų uždara sistema.

Be sociologinio metodo teisė prarastų ryšį su socialine tikrove,nebūtų aišku, kaip teisė veikia žmonių santykius, kokių įstatymų rei-kia konkretaus meto visuomenei, kaip ir kuria linkme reikėtų tobu-linti įstatymus, jų įgyvendinimo organizaciją, ir apskritai būtų ne-aišku, ką reiškia „tobulinti teisėkūra". Be sociologinio metodo teisėpakibtų ore, sako R. Lukič, jos lyg ir neveiktų pačioje visuomenėjeslypinčios jėgos, ji niekam netarnautų, o jeigu šitai ir darytų, taineaišku, kaip rezultatyviai15.

Sociologinis metodas nereikalingas arba mažai reikalingas tiktai teisinei sistemai, kuri remiasi etatistine (normatyvistine) teisėssamprata. Jeigu teisė - tik stipriojo įsakymas, garantuojamas prie-varta, tai tokiam įstatymų leidėjui neįdomu, ką žmonės mąsto apiejo leidžiamus įstatymus ir kaip nuo jų nukenčia. Savo teisės veiks-mingumą jis sieja ne su žmonių pritarimu, o su turimos jėgos (prie-vartos) pakankamumu. Jam svarbiau, kad įstatymai būtų vykdomi -įgyvendinamas politinės valdžios viešpatavimas, o ne tai, kaip taisįstatymais garantuojama žmogaus teisių sauga.

Tarybų Sąjunga neplėtojo sociologijos, taip pat teisės sociologi-jos - nenorėjo žinoti savo konkrečių einamojo meto problemų irgaliausiai tapo tų problemų auka. Mums svarbu žinoti savo proble-mas, kad išvengtume jų transformacijos į katastrofas.

4.4 KITI TEISĖS TEORIJOS METODAI

Prie specialiųjų teisės pažinimo metodų priskirtini ir formaliosios,arba matematinės, logikos metodai: indukcija, dedukcija, analogija,įrodymas, apibrėžimų teorija, apibendrinimas, subordinacija, koordi-nacija, lyginimas, modeliavimas, mintinis eksperimentas (hipotezė),predikatų logika ir kiti. Sisteminis šių logikos metodų taikymas tei-sės kategorijų analizei vadinamas dogmatiniu metodu.

P. Me npaa. M o c a , 1981. C. 126.

36

ĮVADAS

4.4.1 DOGMATINIS TEISĖS METODAS

Tai loginės procedūros, skirtos tyrinėti teisę kaip norminio pobūdžioreiškinį. Tai ne teisės plėtojimo, o teisės statinės būsenos fiksavimo,jos vidinio tvarkymo, loginio tobulinimo metodas siekiant pirmiau-sia tenkinti techninius teisės įgyvendinimo poreikius: padėti teisėssubjektams - adresatams aiškiau suvokti teisės normos prasmę, tiks-liau ją pritaikyti konkrečiam atvejui, išvengti teisės normų priešta-ravimų, operatyviau rasti normų gausybėje konkrečią normą ir kita.Tai teisės sistemos egzistavimo formų tobulinimo metodas. Todėl jisveikiau techninio, procedūrinio pobūdžio ir skirtas ne tiek gauti naująteisinę informaciją, kiek griežtai formuluoti, sisteminti teisės nor-mas, atrasti ir šalinti loginius jų prieštaravimus. Konkrečiomis joprocedūromis laikoma: teisės normų kodifikacija, inkorporacija, kon-solidacija, teisinis komentaras. Šioms operacijoms vykdyti naudoja-mi minėti formaliosios logikos metodai. Pirmomis trimis operacijo-mis (kodifikacija, inkorporacija, konsolidacija) sisteminami, pertvar-komi teisės aktai ir teisės normos, sudaromi atitinkami teisės aktųsąvadai, kodeksai, statutai, o teisiniu komentaru aiškinamos jau su-sistemintos kurios nors teisės šakos normos siekiant jas padaryti aiš-kesnes, patogesnes taikyti praktiškai. Čia siekiama išskleisti teisėsnormų prasmę, kartu nurodant, kaip jas supranta teismų praktika,mokslinė literatūra.

Tai teisės praktikai tiesiogiai „dirbantis" metodas. Jis siūlo tech-nines priemones, kaip nuo teisės normų pereiti prie teisinių santy-kių. Teisės analizė čia pradedama ir baigiama teisės normomis. Ka-dangi neišeinama už teisės ribų, šis metodas ir vadinamas dogmati-niu. Juo labiausiai suinteresuoti teisininkai praktikai.

Šalia dogmatinio metodo specialiaisiais teisės teorijos metodaiskai kurie autoriai (pvz., G. F. Šeršenevič) dar laiko istorinį ir kriti-kos metodus.

4.4.2 ISTORINIS TEISĖS PAŽINIMO METODAS

Apie istorizmą ir jo metodologinę reikšmę teisės tapsmui jau kalbė-jome. Bet istorinis metodas gali turėti ir siauresnę reikšmę: jis galibūti suprantamas kaip tikslesnio teisės normų prasmės suvokimo prie-monė. Todėl teisės teorijoje jis naudojamas kaip vienas iš teisės nor-mų aiškinimo metodų.

37

TEISĖS TEORIJA

Neseniai krašte išleisto kurios nors teisės šakos kodekso straips-nių prasmė aiški iš paties kodekso, nes visi straipsniai sukurti vie-nu laiku, vienodomis sąlygomis, viena kalba ir atitinkamai tarpu-savyje suderinti. Kitaip yra tais atvejai, kai galioja įstatymų ko-deksai, sudaryti iš įstatymų, priimtų skirtingu laiku, įvairiose vals-tybėse, įvairiomis kalbomis (tokia padėtis buvo Antrojoje LietuvosRespublikoje). Panaši padėtis susiklostė ir Trečiojoje Lietuvos Res-publikoje, kai kurie sovietiniai įstatymai buvo palikti galioti ir at-kūrus Nepriklausomybę, todėl jų prasmė gali būti suprantama tikžinant aplinkybes, kuriomis jie buvo priimti, ir tikslus, kurių jaissiekta. Kad suprastume tokius įstatymus vienareikšmiškai, turimekreiptis į jais nustatomo teisinio reguliavimo istoriją: išsiaiškinti,kokiu tikslu jie buvo priimti, kokią teisinių santykių būseną jaisnorėta sukurti. Pasak vokiečių teisininko Zitelmanno, kiekvienasįstatymas yra istoriškai nulemtas praeities ir todėl gali būti teisin-gai suprastas tik istorijai tarpininkaujant.

4.4.3 KRITIKOS METODAS

Tai būdas vertinti, kaip teisė (teisinis reguliavimas) tenkina tamtikro meto žmogaus teisių saugos poreikius, nes „istorija - tai sa-vo tikslų siekiančio žmogaus veikla" (K. Marksas). Galiojanti tei-sė, atsilikdama nuo ekonominio gyvenimo poreikių, idėjų, kuriaspuoselėja tam tikro laiko žmonės, nebepajėgdama patikimai garan-tuoti žmogaus teisių saugos, susilaukia nepasitenkinimo ir kritikos.Tokia teisė ima varžyti žmonių laisvę labiau, nei reikalauja kitųžmonių teisių apsaugos ar bendrosios kultūros pažangos poreikiai.Tai suvokiama kaip galiojančios teisės netobulumas, atsilikimas nuogyvenimo. Siekiant įveikti šį teisinio reguliavimo ribotumą, kuria-ma naujos pageidautinos teisės vizija (ideologija), siūlomi naujųįstatymų projektai, naujos teisinės institucijos ir jų kompetencijaįgyvendinti tą viziją. Šis procesas ir yra konstruktyvios kritikos me-todas. Jis susideda iš trijų stadijų (dalių): 1) galiojančios teisės kri-tikos ir neigimo; 2) teisės idealizavimo (geidžiamos teisės vizijoskūrimo - konstruktyvios kritikos); ir 3) siūlymo priemonių ir bū-dų, kaip geidžiamos teisės viziją paversti galiojančia teise ir prak-tiniu žmonių elgesiu.

38

ĮVADAS

4.4.4 VIENO METODO VYRAVIMO PRIEŽASTYS

Nors teisės mokslas naudojasi visais minėtais metodais, bet kon-krečiu laiku konkrečioje šalyje ilgiau ar trumpiau vyrauja kuris norsvienas iš jų priklausomai nuo to, kuri tyrimų kryptis vyrauja tometo moksle. Kai kurioje nors šalyje iš pagrindų pajuda vertybiųsistema, kai reikia naujų vertybių pagrindu garantuoti žmogaus tei-sių saugą, tada neišvengiamai turi vyrauti kritikos metodas, orien-tuotas į buvusią ar esamą teisinę sistemą, kiek ji teisinėmis prie-monėmis nepajėgia garantuoti žmogaus teisių saugos naujų verty-bių įsitvirtinimo sąlygomis. Remiantis kritikos metodu kuriama nau-ja teisinė sistema, naujos vertybės verčiamos atitinkamais žmoniųsantykiais, tiems santykiams suteikiama teisinė forma; žodžiu, ku-riamas teisinis mechanizmas saugoti žmogaus teises naujų verty-bių sąlygomis. Tokiomis sąlygomis dogmatinis metodas dar laukiasavo valandos, nes nėra pakankamai aiškūs tie vertybiniai pagrin-dai, kuriais norėtų remtis naujoji teisė, nenusistovėjęs vertybinisteisės sąvokų turinys, kurį turėtų įtvirtinti, formalizuoti naujosiosteisės kodifikacija, jos sąvokų loginis tobulinimas. Čia kol kas svar-biau žinoti, kokia turi būti teisės vertybinė orientacija, negu kokieyra konkretūs jos pavidalai.

Bet kai tik naujoji teisė ir jos formalizuojama vertybių siste-ma santykiškai stabilizuojasi, tada teisė kodifikuojama, gryninama,skaidrinama jos pagrindinių kategorijų, teisinių procedūrų taikymoprasmė. Tada pakeisti kritikos metodą ir jo dominantę ateina dog-matinis metodas. Šalies teisinei sistemai prasideda tam tikros ra-mybės laikas, arba „aukso amžius", o tai ir yra dogmatinio meto-do vyravimas teisės tyrimuose. Visuomenė tada atrodo lyg ir pa-tenkinta savo teise, ji nepakenčia kritikos, nori ne keisti, o geriaupažinti, sistemiškai sutvarkyti teisę, ja naudotis, išmėginti jos ga-limybes. Ji labiau susirūpinusi tobulinti savo teisės išraiškos for-mą negu turinį.

Bet kai teisė per ilgai susižavi savo išorinėmis techninėmis pro-blemomis, mažai domisi, kaip atitinka besikeičiančius žmogaus tei-sių saugos poreikius, kai teisinė tvarka per ilgai nerevizuojama ir dėlto sustabarėja, ji ima kaustyti, slopinti asmens laisvę, mažina žmo-gaus teisių saugumą, asmens galimybes įgyvendinti savo teises. To-dėl didėja nepasitenkinimas esamu teisinio reguliavimo modeliu. To-

39

TEISES TEORIJA

kiomis sąlygomis vėl populiarėja teisės kritikos metodas, mažindamasdogmatinio metodo populiarumą ir siaurindamas jo kompetenciją.

Šitaip vyksta periodiška šių metodų tarpusavio konkurencija, kai-taliojimasis vietomis populiarumo požiūriu.

Istorinis metodas ima vyrauti tuo laikotarpiu, kai mažėja kuriosnors visuomenės viltis pakeisti esamą teisinę tvarką (okupacinę tvarkąLietuvoje iki 1990 m.). Kova, kovota dėl naujos tvarkos (teisės), bai-gėsi pralaimėjimu arba nepasiekė trokštamo tikslo: tada dabartis at-rodo nepakenčiama, o ją pakeisti nėra jėgų, nėra ir dvasinių galiųgyventi neaiškia ateitimi. Tada belieka kreiptis į praeitį, guostis bu-vusia jos galybe. Šitaip Lietuvoje po pralaimėto 1863 m. sukilimoįsivyravo tautos istorinio romantizmo nuotaikos. Laimingesnio gy-venimo ateitis neaiški, o dabartis (tolesnis gyvenimas okupacijos są-lygomis) nepakenčiama ir nepriimtina. Viena paguoda - kreiptis įsavo istoriją: didžiuotis didinga Lietuvos valstybės praeitimi, Euro-poje precedento neturinčiais trimis Lietuvos Statutais, iš praeitiessemtis vidinių jėgų ateities išsilaisvinimo kovoms. Istorinis metodasleidžia tautai pajusti, kad ji kadaise buvo laisva, kad pavergimasyra istorinis ir dėl to laikinas reiškinys.

Tai priežastis, dėl kurios šis metodas paprastai turi pasisekimąreakcijos laikais taip pavergtų tautų, socialinių grupių. Kartu tai pa-deda suprasti, kodėl šiandien Lietuvoje istorinis metodas mažai kamįdomus; gyvenama dabartimi ir įsitikinimu, kad dabartyje slypi vi-sos priemonės ir galimybės garantuoti savo teisių saugą. Istorinė pa-tirtis šiuo požiūriu atrodo lyg ir nereikšminga.

Bet istoriniu metodu gali būti domimasi ir dėl kitų motyvų, pa-vyzdžiui, siekiant sužadinti visuomenės sąmonę įveikti tam tikrusteisės moksle įsikerojusius prietarus (pvz., prievolės ir pareigos ta-patinimą). Tada istorinis metodas, priešindamas vieną teisinę tvarkąkitai, žadina kritišką mintį ir skatina jos pažangą.

Plačiai teisės mokslas naudojasi lyginamuoju metodu, kuris, gre-tindamas įvairių šalių arba toje pačioje šalyje įvairiais istorijos eta-pais egzistavusias teisės sistemas, teisės institutus, jų praktiką, pa-deda atsirasti naujiems požiūriams, idėjoms; šių tyrimų pagrindu for-muojasi net naujos teisės mokslo disciplinos (lyginamoji teisė). Taibūdas pasinaudoti įvairių šalių teisine patirtimi darant savo teisinękūrybą veiksmingesnę. Tai plečia teisinio tyrimo lauką, aktyvina tei-sinę mintį, o galiausiai - ir pačią jurisprudencijos pažangą. Remda-

40

ĮVADAS

masi lyginamuoju metodu šiandien plėtojasi atskira mokslo discipli-na — komparatyvistika16.

Tačiau lyginamuoju, kaip ir kitu metodu, negalima piktnaudžiauti(tai populiari tendencija dabartinėje Lietuvoje). Lyginamoji analizė ne-turi pakeisti loginės. Būdama atlikta, loginė kurios nors problemos ana-lizė toliau konkretinama, plečiama lyginamąja, nes ši - istorinio meto-do prototipas. Apsiribojimas tik lyginamąja analize skatina tyrimų pa-viršutiniškumą, nes tada gilinamasi ne į problemos esmę (logiką), o tikį jos istorinės raiškos pavidalus įvairiose šalyse nesuvokiant, kuris iš jųlogiškai būtinas ir kuris - tik istorinio atsitiktinumo rezultatas.

Turiningųjų ir formaliųjų loginių metodų derinimas leidžia tei-sės teorijai visapusiškai pažinti teisę ir jos ryšius su visuomenebei valstybe.

5. TEISĖS TEORIJOS VIETA TEISĖS MOKSLO SISTEMOJE

Teisė, būdama žmonių santykių reguliatorius, yra daugialypis reiš-kinys. Todėl ji yra tiriama įvairių teisės mokslų: vieni teisės mokslaiją tiria bendruoju požiūriu, aiškindamiesi, kas yra teisė apskritai,koks jos santykis su žmonių interesais, kaip ir dėl ko ji keičiasi,kiti teisės mokslai ją tiria kaip konkrečių visuomeninių santykiųreguliavimo techniką. Abu šie teisės tyrimo lygiai vadinami vienubendru vardu - teisės mokslas, arba jurisprudencija (lot. jurispru-dentia - teisės žinojimas, arba žinios apie teisę). Tačiau kiekvie-nas išplėtotas mokslas yra diferencijuotas. Iš jurisprudencijos dife-renciacijos randasi šakiniai teisės mokslai. Todėl iškyla vientisomokslo struktūrinimo problema.

5.1 VIDINĖ TEISĖS MOKSLO STRUKTŪRA

Įvairūs autoriai skirtingai klasifikuoja teisės mokslus. Tačiau benelabiausiai Europoje nusistovėjusi juridinių mokslų klasifikacija yrata, pagal kurią visi teisės mokslai skirstomi į tris pagrindines grupes:

1) Bendrieji teisės mokslai:teisės teorija (filosofija), teisės istorija, politinių ir teisinių teori-jų istorija, lyginamoji teisė, teisės sociologija.

16 Plačiau apie teisės metodologiją žr.: Farrar J. H., Dugdale A. M. Intro-duction to Legal Metod. London, 1990. 338 p.; Larenz K. Methodenlehre derRechtswissenschaft. Berlin: Springer Verlag, 1992. 383 p.

41

TEISES TEORIJA

Šie mokslai tiria bendruosius teisės požymius: teisės sampra-tą, jos istorinę raidą, teisės poveikio visuomeniniams santy-kiams veiksmingumą, tapačius ir skiriamuosius įvairių šaliųteisinių sistemų požymius, padeda įvairių šalių teisinėms sis-temoms keistis kūrybine patirtimi.

2) Šakiniai teisės mokslai:konstitucinė teisė, civil inė teisė, santuokos ir šeimos teisė, fi-nansų teisė, administracinė teisė, baudžiamoji teisė, darbo tei-sė, žemės teisė, civilinio proceso teisė, baudžiamojo procesoteisė, administracinio proceso teisė, tarptautinė teisė ir k i t i .

Šie mokslai, remdamiesi bendrųjų teisės mokslų suformuluotateisės samprata ir jų sąvokų aparatu, sprendžia techninius kon-krečios teisinio reguliavimo srities klausimus.

Kai kurie teisės teoretikai (R. Z. Lifšicas) dar išskiria trečią grupęteisės mokslų, atsiradusių dėl tarpdisciplininės integracijos: teisės fi-losofiją, teisės sociologiją, ekologinę teisę, kriminalistiką, teismo me-diciną, teismo statistiką ir kita. Šios teisės disciplinos atsirado pri-taikius filosofijos, sociologijos, technikos, matematikos, medicinos,statistikos, informatikos ir kitų mokslų metodus spręsti įvairias tei-sinio reguliavimo, jo socialinio veiksmingumo, teisingumo vykdy-mo problemas.

Kitų mokslų metodų ir rezultatų skverbimasis į teisės mokslą,minėta, yra didžiai pažangus dalykas, nes leidžia kitų mokslų pa-siektą metodologinę pažangą panaudoti didinti pažintines jurispru-dencijos galimybes ir teisinį poveikį. Kompiuterinės, lazerinės ir ki-tokios technikos išradimas, jos panaudojimas vykdyti teisingumą pa-didina teisėsaugos institucijų galimybes nustatyti objektyvią tiesą kon-krečioje byloje — išaiškinti teisės pažeidėjus, patraukti juos teisinėnatsakomybėn, apginti nukentėjusiųjų teises ir šitaip didinti teisės vieš-patavimo užtikrinimo galimybes.

Toks teisės mokslų skirstymas, suprantama, nėra griežtas, nestie patys teisės mokslai gali atsidurti ir pirmoje, ir trečioje grupėje.Pavyzdžiui, teisės filosofija ir teisės sociologija savo svarstomų pro-blemų pobūdžio ir apimties požiūriu priskirtinos prie pirmos teisėsmokslų grupės, o kilmės (susiformavimo metodo) atžvilgiu — prietrečios. Šis skirstymas nėra ir išsamus. Plėtojantis rinkos ekonomi-kai, atsiranda naujų teisės subjektų (pvz., akcinės bendrovės, komer-

42

ciniai bankai, kitokie komerciniai dariniai), naujų teisinių reiškinių(hipoteka, holdingas, užstatas ir kt). Jų pagrindu klostosi nauji žmo-nių tarpusavio santykiai, keičiasi jų pobūdis. Juos reguliuoti, nukreiptibendrosios gerovės linkme neužtenka kurios nors jau esamos teisėsšakos normų, nes reikia kitokiu metodu ir kitokiu mastu reguliuotinaujai atsiveriančią socialinių santykių sritį. Todėl atsiranda naujųteisės šakų, posakių: ekologinė teisė, komercijos teisė, biržos teisė,mokesčių teisė, kosmoso naudojimo teisė, kompiuterinės technikosnaudojimo teisė ir kita.

Be to, šis teisės mokslų skirstymas nėra ir principinis (esminis),nes jurisprudencijoje iš esmės nėra nei pagrindinių, nei antraeilių tei-sės mokslų. Kiekvienas būsimam teisininkui yra būtinas, nes jam išpradžių svarbu studijuoti visus teisės mokslus. Nuo to priklauso juri-dinio išsilavinimo visapusiškumas, kokybė. Be to, neaišku, kokiojeteisėsaugos ar apskritai valstybinio valdymo srityje teisės studijų ab-solventui teks darbuotis baigus studijas. Ir tik vėliau, atsižvelgiant įpasirinktą teisinio išsilavinimo specializaciją, teisininkas profesionalasvienai teisės mokslo sričiai skirs daugiau dėmesio, kitai - mažiau.

Teisės mokslas, siekiantis žmogaus teisių saugos požiūriu ap-mąstyti ir įvaldyti į teisinio reguliavimo sritį ateinantį kokybiškainaują socialinį turinį, jaučia aiškesnių savo teorinių pagrindų, ge-resnio sprendžiamų problemų suvokimo, įtikinamesnės argumentaci-jos poreikį, kad galiausiai pajėgtų kurti veiksmingesnes teisinio re-guliavimo priemones. Si teisės mokslo konceptualizacija — tai vidi-nis jo prisitaikymas prie šių procesų logikos.

Talkindama teisės mokslams, teisės teorija atlieka tris funkci-jas: metodologinę, analitinę ir prognostinę (konstruktyviąją)

5.2 METODOLOGINĖ TEISĖS TEORIJOS FUNKCIJA

Jau sakėme, kad teisės teorija tiria visa tai, kas yra bendra ir vieno-dai reikšminga visiems šakiniams teisės mokslams. O bendra jiemsyra teisės samprata ir ją technologizuojantis bendrijų teisės sąvokųaparatas, kuriuo remiasi pats teisinis mąstymas - kuriamas žmoniųelgesio teisinis modelis, vykdomas teisingumas, o galiausiai organi-zuojama žmogaus teisių apsauga ir įgyvendinimas.

Kurdama šias priemones, teisės teorija tampa bendrąja teisėsmokslų metodologija. Jos parama teisės mokslams reiškiasi tokiaisaspektais.

43

TEISĖS TEORIJA

Teisės teorija apibendrina šakinių teisės mokslą rezultatus, tei-sės samprata pagrindžia bendrą vertybinę teisinio reguliavimo kryptį.Šito ji pasiekia tokiu būdu, kad, tyrinėdama ir atskleisdama kon-krečioje visuomenėje konkrečiu metu esamus žmogaus teisių apsau-gos poreikius ir jų įgyvendinimo galimybes, visa tai performuluoja,perdirba į atitinkamą teisės sampratą, kuri ir tampa visų šakinių tei-sės mokslų bendruoju metodologiniu pagrindu. Šakinio reguliavimovertybine linkme.

Šią šakinių teisės mokslų integraciją teisės teorija vykdo ir plė-todama, tikslindama bendrųjų teisės sąvokų aparatą - teisinio mąstymo instrumentarijų. Pavyzdžiui, šakiniai teisės mokslai vartojatokias bendrąsias teisės sąvokas: teisės norma, teisės principas, tei-sinis santykis, teisės pažeidimo sudėtis, teisinė atsakomybė, teisnu-mas, veiksnumas, teisės subjektas ir t.t., ir vartoja jas tokia prasme,kokią joms suformuluoja, pagrindžia teisės teorija, a