KLAIPEDA UNIVERSITY

LITHUANIAN INSTITUTE OF HISTORY

Vytautas JOKUBAUSKAS

THE LITHUANIAN MILITARY DOCTRINE AND ITS IMPLEMENTATION IN THE CONTEXT OF THE

COUNTRIES OF THE NORTH-EASTERN BALTIC REGION IN THE PERIOD 1923–1940

Summary of Doctoral Dissertation Humanities, history (05 H)

Klaipėda 2013

Doctoral dissertation was prepared at Klaipeda University in 2009–2013. Scientific supervisor: Assoc. Professor Dr Vygantas VAREIKIS (Klaipeda University, humanities, history - 05 H) Consultant: Assoc. Professor Dr Jonas VAIČENONIS (Vytautas Magnus University, humanities, history - 05 H) The defence of dissertation takes place at the Council of Historical Studies of Klaipeda University and the Lithuanian Institute of History: Chairman: Dr Česlovas LAURINAVIČIUS (Lithuanian Institute of History, humanities, history - 05 H) Members: Professor Dr Jūratė NOVOGROCKIENĖ (The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania, social sciences, political sciences - 02 S) Dr Vasilijus SAFRONOVAS (Klaipeda University, humanities, history - 05 H) Lt Col Dr Gintautas SURGAILIS (The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania, humanities, history - 05 H) Professor Dr Gediminas VITKUS (Vilnius University, social sciences, political sciences - 02 S) Opponents: Assoc. Professor Dr Saulius KAUBRYS (Vilnius University, humanities, history - 05 H) Professor Dr Valdas RAKUTIS (The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania, humanities, history - 05 H) The defence of dissertation will be held at the public session of the Council of Historical Studies at 13 p.m. on November 22, 2013, in the Aula Hall (Block 6) of the University of Klaipėda. Address: Herkaus Manto Street 84, 92294, Klaipėda, Lithuania. The summary of doctoral dissertation is sent out on October 21, 2013. The dissertation is publicly available at the libraries of the University of Klaipėda and the Lithuanian Institute of History.

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

Vytautas JOKUBAUSKAS

LIETUVOS KARINĖ DOKTRINA IR JOS REALIZAVIMAS 1923–1940 M. ŠIAURĖS RYTŲ

BALTIJOS REGIONO ŠALIŲ KONTEKSTE

Daktaro disertacijos santrauka Humanitariniai mokslai, istorija (05 H)

Klaipėda 2013

Disertacija rengta 2009–2013 metais Klaipėdos universitete. Mokslinis vadovas: doc. dr. Vygantas VAREIKIS (Klaipėdos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija - 05 H) Konsultantas: doc. dr. Jonas VAIČENONIS (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, istorija - 05 H) Disertacija ginama Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorijos mokslo krypties taryboje: Pirmininkas: dr. Česlovas LAURINAVIČIUS (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai mokslai, istorija - 05 H) Nariai: prof. dr. Jūratė NOVOGROCKIENĖ (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, socialiniai mokslai, politikos mokslai - 02 S) dr. Vasilijus SAFRONOVAS (Klaipėdos universitetas, humanitariniai mokslai, istorija - 05 H) plk. ltn. dr. Gintautas SURGAILIS (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, humanitariniai mokslai, istorija - 05 H) prof. dr. (HP) Gediminas VITKUS (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, politikos mokslai - 02 S) Oponentai: doc. dr. Saulius KAUBRYS (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, istorija - 05 H) prof. dr. Valdas RAKUTIS (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, humanitariniai mokslai, istorija - 05 H) Disertacija bus ginama viešame Istorijos mokslo krypties tarybos posėdyje 2013 m. lapkričio 22 d. 13 val. Klaipėdos universiteto Auloje (VI korpusas). Adresas: Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda, Lietuva. Disertacijos santrauka išsiuntinėta 2013 m. spalio 21 d. Disertaciją galima peržiūrėti Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto bibliotekose.

5

ENGLISH SUMMARY OF DOCTORAL DISSERTATION

The Research Problem and Relevance The issue of security, which presupposes the relevance of a multi-

perspective research of the military doctrine of the national armed forces, exists continually since competition of individuals and communities for resources and consolidation of power has been going on throughout the entire history of humanity. Security is defined tautologically: it means national or State security from external (military) threats secured by the State, while the State’s principal international actors perpetually seek to enhance power in order to safeguard security in the event of anarchy in the international relations. States can enhance military power in twofold ways: by recruiting resources on their own, i.e. through armament, or through alliance with other states, which entertain hostile intents in respect of a potential adversary. The great powers are normally inclined to develop an independent force, whilst medium-sized and small nations seek external balance by gravitating towards great powers. The history of warfare often vindicates the statement that military success stands in direct relation not only to the availability of resources as such but also to the capacity to utilise resources in an efficient manner.

Military history is a significant area of research aiming to evaluate the development of society, while the war and armed forces are of primary importance in the history of modern nations. In case of Lithuania, by reason of the Soviet occupation and repressions experienced by part of the society an armed resistance in June of 1940 (which did not take place) is an ongoing issue, discussions are current why armed forces of the interwar Lithuania, which received financing of approx. one billion Litas, had failed to perform its duty, even necessity of the army is questioned. Disputes take place over “symbolic” resistance and its alternatives are. In historiography there are judgments that the post-war guerrilla was an erratic tactics resulting in casualties of a large number of civilians. This research will analyse prospects of a presumptive armed resistance in 1940 from a military perspective, seek an answer to the question of preparedness of the Lithuanian armed forces for eventual war in terms of logistic support, human resources and planning. The prospects of forming a common front against a possible aggressor, after signing the treaty of military alliance with Latvia and Estonia, will be deliberated on. Analysis

6

and answers to the above questions will facilitate disclosure of the causes of failure to put up a military resistance against the Soviet aggression in June of 1940. We will consider the question of how the interwar experience might have influenced armed anti-Soviet resistance. This research will offer permanent comparisons of individual aspects of the military doctrine of the interwar Lithuanian army with the cases of the small countries of the north-eastern Baltic region, Latvia, Estonia and Finland.

This work is topical in the context of military history research and for the purpose of modelling future scenarios of military security of the Lithuanian state, particularly the ones pertaining to the concept of guerrilla warfare. The Lithuanian Military Doctrine, approved in 2010, reveals that the issue of guerrilla warfare is more than relevant. The mentioned document asserts that “Lithuania will resist an aggressor employing all available resources: military defence and guerrilla action, civil disobedience, non-collaboration and other means”1. The conception of eventual guerrilla warfare is furthermore echoed in the operational doctrine, which states that, in the event of war, the armed forces of Lithuania will embody “combatant armed resistance (guerrilla) formations of citizens and their organisations” subordinate to the military authorities. The document proposes that the losing side will inevitably resort to asymmetric measures, i.e. will launch propaganda and guerrilla warfare2. With reference to public utterances of the officers of the Lithuanian army, however, one may infer that the army upholds the view that the anti-Soviet resistance had been spontaneous and not influenced by the experience of riflemen and officers trained in the peacetime of the interbellum period.

Hence, the fallacious opinion current among the military authorities of Lithuania, as well as in public discourse, that the Lithuanian armed forces, in the pre-war years, had not been trained for guerrilla war and the post-war combats were spontaneous or even resulted from genetics of the nation, and the tenet enforced in the military doctrine that Lithuania, in case of a prospective war, will put up resistance in the manner of military, guerrilla, non-collaboration, civil disobedience and other forms of resistance, constitutes an issue of national security. In the first instance,

1 Lietuvos karinė doktrina. Vilnius, 2010, p. 61. 2 Lietuvos karinių pajėgų operacinė doktrina. Vilnius, 2011, p. 50, 54, 234.

7

due to belief in spontaneous nature of a possible guerrilla warfare, and in the second instance, due to the eventually unpredictable feasibility of employment of tenets of the doctrine in future without comprehension of fallacy of the existing opinion on the genesis of the post-war guerrilla warfare. In addition to the aforementioned issues of national security related to the conception of guerrilla warfare, there emerges an historiographical problem because the answer to the question who and when opted for the tactics of guerrilla warfare might be important in the formation of the culture of remembrance.

The results of the research can and should change perceptions of the Lithuanian military authorities, academic community and public at large of the genesis of the post-war guerrilla warfare, judgments of the interwar Lithuanian armed forces, and correct the future actions in line with the guidelines of the Lithuanian Military Doctrine adopted in 2010 with the purpose to ensure the national security. Furthermore, the presumable role of a paramilitary organisation in the case of the first half of the 20th century in Lithuania in the sphere of provision of military security of communities might be relevant for the 21st century with a view of developing and improving the Lithuanian territorial security system. Moreover, preparation for a lengthy guerrilla or civil resistance constitutes a situation of military ambiguity when an aggressor is unable to estimate a conflict, which may form part of deterrence policy of a small state. In military terms, preventing an enemy from attaining a swift conquest is a vital factor, which ensures effectiveness of the containment policy. This dissertation will reveal that already in the interwar period the Lithuanian armed forces, in addition to conventional warfare measures, actively implemented the concept of guerrilla war, which serves as a pattern for a future deliberation of not only conventional resistance to eventual aggressor by the Lithuanian armed forces (backed up by NATO allies); not only “traditional” Forest Brothers and Green Army capable of controlling rural and wooded areas, but also of partisans waging a fight in cybernetic, urban, communication public spaces within military structures of the 21st century Lithuania, being trained in advance and community spirited combatants.

8

Subject of Research The subject of research is self-evident through the title of the

research - topic the Lithuanian Military Doctrine and Its Implementation in the Context of the Countries of the North-Eastern Baltic Region in the 1923-1940 Period. The key subject of the research is presumed to be the Lithuanian military doctrine in the interwar period; however, given the definitions of military doctrine, it is made clear that it is a concept comprising numerous meanings and aspects. Therefore, the scope of the research expands and one must analyse not only the doctrine, as a theoretical approach to threats and war, but also efforts of Lithuania that, first and foremost, were resorted to in order to ensure the state’s military security by clearly identifying threats, prognosticating the nature of eventual war and estimating resources at the state’s disposal. On the other hand, military doctrine as such is influenced not only by geopolitical factors and threats, but also by internal social, cultural, economical factors in the state’s life. Thus, the subject of research is the totality of theoretical reasoning, arguments, insights and plans of the Lithuanian military authorities in the military sphere and practical actions and opportunities with the purpose to ensure the state’s military security and continuity of statehood.

Objectives and Tasks Objective of the research is to identify the factors and how they

determined the character of the Lithuanian military doctrine and prospects of its implementation in the interwar period in the context of the cases of small-scale states of the North-Eastern Baltic Region.

The tasks are as follows: 1. To analyse eventual military threats to the Republic of Lithuania and

their impact on planning military defensive strategies in the inter-war period.

2. To estimate armament and mobilisation resources available to the Lithuanian armed forces in 1923-1940 by applying statistical method, and to assess its military capacity in comparison with other countries in the region.

3. To examine defence planning of the Lithuanian armed forces in the event of war and compatibility of such plans with analogous plans of the inter-war Latvia and Estonia.

9

Chronological Framework of Research Chronological framework of the research embraces the period from

1923 through 1940, which has been presupposed by several reasons. Jonas Vaičenonis has identified four stages in the history of the Lithuanian armed forces in the interwar period: 1) “fighting for Independence” in 1918–1920; 2) “reorganisation of the army in the peacetime” in 1921–1926; 3) “plans for restructuring of the army” in 1927–1934, and 4) “modernisation of the army” in 1935–1940, in so doing, he remarked that “the periods are interrelated one way or another, therefore it is sometimes difficult to draw a line separating them”1. Integrity of the second phase is problematic because demobilisation of the army started only in 1923; therefore chronological frames of this research have been adjusted with respect to the mentioned periodisation and several facts. Annexation of the Klaipeda Region to Lithuania in 1923 caused future territorial conflict with Germany and changes in the Lithuanian military doctrine. The same year, the neutral zone bordering on the Vilnius Region was eliminated, active guerrilla skirmishes in the “no man’s land” ended, and Lithuania demobilised and reorganised its army by adjusting its structure to the peacetime conditions. In the meantime, planning works were started in the Lithuanian army with a view to a potential future military conflict. Besides, a document entitled the Lithuanian Military Doctrine was drafted in the Lithuanian Army at the end of 1922. Thus, in 1923 the Lithuanian armed forces completed active warfare and isolated military operations, and started to operate in peacetime conditions, which allows analysis of planning and preparations for a potential future conflict during de facto peacetime, instead of the research of the reflections of the situation in an armed conflict. Chronological framework of the research is limited to the year 1940, when the Republic of Lithuania was occupied and its armed forces incorporated into the Red Army and effectively liquidated.

Methodology of Research The choice of the research methods has been determined by the

extent of previous research on the subject, the source basis, the research

1 VAIČENONIS, J. 1921–1940 m. laikotarpio Lietuvos kariuomenės tyrimai. Karo archyvas, 2003, t. XVIII, p. 340.

10

subject, theoretical methodological approaches, objective and aims. Obviously, a historical research is impracticable without the traditional method of analysis followed by synthesis. The data collected in the research process entail comparative analysis with inevitable application of comparative method. We’ll apply this method not only for the purpose of determining the power balance of Lithuania and its eventual enemies, but also for the analysis of the Lithuanian achievements in the development of armed forces in the context of small states of the North-Eastern Baltic Region because Lithuania objectively was not capable, due to its limited resources, of building armed forces of such magnitude as Poland, Germany or the USSR in absolute numerical terms. For the purpose of our research, the strategy of “synthetic” comparative analysis has been opted for when comparison will be quantitative – comparing intervals and ratios of financing, logistic support, size of armed forces of individual units (armies of Lithuania, Latvia, Estonia and Finland), and qualitative – comparing identified threats, and military plans of the same objects. Financing, logistic support, size of armed forces of the Lithuanian army will be compared diachronically in order to determine changes over 1923-1940 period, while the data of the Lithuanian case with other cases – those of Latvia, Estonia and Finland – will be compared synchronically, i.e. values of the objects will be compared at the same point in time. The comparative analysis method will help determine how the Lithuanian military doctrine in the interwar period related to the latest warfare theories proposed by Major General Giulio Douhet, Major General John Frederick Charles Fuller, General Erich F. W. Ludendorff, and others, and which were applied by Wehrmacht in the World War II, and how the Lithuanian military authorities reflected on the changing geopolitical situation in Europe and technical capacities of the armies.

The collected and summarised statistical data, by applying statistical method, will help determine how the Lithuanian military power was changing, its relations to the national income and defence financing, and military potential in the context of the Baltic states and Finland. When applying these methods we’ll use statistical data on armaments, munitions, manpower, financing, logistic and supply support. In order to establish the effect of national income and defence outlay on equipment of the armies and military power in Lithuania in comparison to other states, it is necessary to establish the relationship, which is best expressed by means

11

of ratios between the data of Lithuania and other compared states, when the Lithuanian data are assumed as ratio “1”. It is the case of Lithuania, which is a subject of research; therefore it is vital not only to compare ratio distribution in general, but also to determine the standing of Lithuania in comparison to the other states of the North-Eastern Baltic Region. Moreover, ratios should be estimated according to causality, i.e. how national income impacts financing of defence, financing influences the levels of armaments, etc. In other words, correlation of ratios should be done by applying mathematical statistical correlation method1, which is in close relation to comparativistics. Indeed, it is important to emphasise that correlation in one case is a search and analysis of links and dependencies among isolated factors, performance whereof is facilitated by collected and summarised data. In another case, it is mathematical method used in statistics and the theory of probability, which shows the strength of the relationship between variables, which may be random, but not its causality. The abundance2 of data and quantitative variables obtained during research has been the reason for the choice of multiple-case analysis for the application of correlation method, which is used in scientific research with development of the correlation concept.

When analysing financing of the armed forces, statistical comparison is done on several planes: total numbers, defence outlays in percentage ratio in budgets, and values per certain number of population. The total amount of funding of armed forces in terms of a common single currency reveals the extents of purchasing capacity of defence outlays in the states in question, while percentage ratio of the general national budget earmarked for defence spending shows order of priority on military spending in different countries. The third plane of comparative analysis of financing of the defence sector is linked with the average amount of allocations per inhabitant of the country. Comparative analysis on these three planes reveals the capacity of the armies to support armed services and acquire armaments and other military means, the weight of military defence in planning government expenditures and burden of spending per

1 For more see: СМОЛЕНСКИЙ, Н. И. Теория и методология истории. Москва, 2008, с. 252–258. 2 Mathematical correlation analysis when there are two – X and Y – quantitative variables is possible for making cross tabulations, for more see: NORKUS, Z.; MORKEVIČIUS, V. Kokybinė lyginamoji analizė. Kaunas, 2011. 344 p.

12

average statistical person. Statistical analysis of logistical and materiel support of the armies, especially of armament, is also performed on three planes: firstly, in absolute numbers – the amounts of armament, munitions, and assets in disposal of quartermaster services amassed by the armies, and in the case of Lithuania, how these reserves and stocks were changing in 1923 to 1940. Secondly, relative comparative analysis estimating an average number of armaments and ammunitions per each available firearm. Thirdly, relative number of armament per 1 000 soldiers and 10 000 people. Such choice was determined by the fact that, in the first instance, 1 000 soldiers might be deemed to constitute a standard battalion, and, in the second instance, an optimal number of population required for mobilisation of one standard battalion (consisting of 1 000 soldiers) was equal to roughly 10 000, because mobilisation rate of 10 % population (male) in the case of Lithuania would have been an optimal and high rate, which was attained by Estonia and Finland. Such methodological approach enables not only to ascertain the amounts of available armaments and ammunitions and make their comparison, but also reveals the capacities to use the available arms in the event of war, and these results are especially indicative when analysing capacity of resistance by the Lithuanian army against the 1940 occupation in comparison with the case of materiel readiness of the Finnish armed forces, which fought against the USSR in the Winter War. Comparison of the amount of arms per 1 000 soldiers in the armies of different countries allows to establish the level of armament of the forces, because failing to take into account differences in numerical strength of the armies, merely stating the amount of available armament, we will not know whether it was a mere conscript mass, or adequately armed forces in the general context of the armies of the region’s countries. Comparative analysis of the ratio of armament available per 10 000 population will allow to correlate the level of logistical and materiel support of the army with the size of the state. Moreover, comparative, statistical and ratio methods will be applied in order to establish the change in physical component of the Lithuania military power by making ratio estimation from the twenties of the 20 century to the occupation, and comparing physical component of the strength of the armed forces of Lithuania and Latvia, Estonia and Finland in 1939-1940. Hence, we will seek not to limit ourselves to the estimation of armed forces based solely on the numbers of available

13

manpower or divisions and regiments, which formulates a general picture without giving possibility to make an adequate comparison at all times. Correlation of the data of comparative analysis of the mentioned ratios of funding, materiel support and military power is exactly what reveals one of the aspects of the research subject – concurrence or regularity of similarity or difference in the available resources among the armies of the countries compared.

Descriptive method will be used to examine the system, which developed and transformed the subject of the research, the Lithuanian military doctrine, i.e. the army itself: 1) history of components (units and subdivisions), 2) material resources and their changes, 3) structural internal arrangement (organisation of the army, structural and functional relations), 4) environment of the system (time frame, the state, society, etc.). This method shall also be applied in order to evaluate the role of subjective or human factor in formation of the military doctrine: 1) commanders, 2) officers, 3) the rank and file, and to discuss the strategy (which issues from the doctrine) and tactics of the Lithuanian army in the interwar period. By means of the narrative method we will convey thoughts of the contemporaries of the research subject, certain confidential military documents whose authentic citation using analytical method, in our opinion, will help understand the issues of military security of the Republic of Lithuania and feasible solutions. In addition, analogy method will be used whereby on the basis of similarity of two objects and certain qualities thereof inference on similarity of objects through other characteristics is made. Such inferences, not always being true, are nevertheless probable1. By using analogy method and relying on the cases of the 20th century military actions in the Baltic region, attempt is made to analyse the possibilities of joint and coordinated military operations by Lithuania and other Baltic states by forming a united front against the USSR in 1939-1940. The said method is also used for the analysis of the opportunities of a possible resistance of the Lithuanian army in 1940, by providing similar cases considered in operations and mobilisation plans of the Lithuanian army, or the facts from the mobilisation and training exercises conducted by the Lithuanian army.

1 TIDIKIS, R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius, 2003, p. 380.

14

The Propositions to be Defended The subject of the dissertation research, the character of previous

research and the chosen methodological instruments presume formulation of the propositions to be defended, which will be verified during the research process taking into account empirical data: 1. With the changing geopolitical situation the Lithuanian army adjusted

its plans, while, in different periods, Poland, Germany and, eventually, the Soviet Union were seen as war enemies. The Lithuanian army, realising limited opportunities of a small state in the event of war, placed an emphasis on expediency of allies, the great powers, which was realistic in the aftermath of a large-scale regional conflict, on the other hand, it envisaged the peril that no real military assistance would be coming in the event of a bilateral conflict with Poland or Germany.

2. Neither Germany in the twenties, nor the USSR until 1939, when it imposed the treaty of mutual assistance, had assumed any obligations or provided securities in respect of Lithuania. In the event of outbreak of a war between Poland, Germany and the USSR, Lithuania, which was situated in a geographically open territory, could have been involved in a war for strategic reasons by invasion of the army of any of the mentioned great powers.

3. Lithuania developed its armed forces which, in the event of war, should have secured survival of the government until either a diplomatic solution of a conflict was found or military assistance of the allies arrived, or else the army was to be interned, together with the government, in a friendly neighbouring country thereby ensuring continuity of statehood in exile and hoping to gain sovereignty and restore territorial integrity in future.

4. Considering the level of economic development of the country, the Lithuanian government allocated analogous or somewhat less financing for armed forces than the other states of the North-Eastern Baltic Region, and succeeded in creating relatively modern armed forces over the period of two decades which were capable of executing realistic, though minimal, tasks.

5. The ongoing planning of the army, with regard to available resources, had enabled operational procedures and preparedness for military

15

actions by the armed forces in case of crises within a minimum time frame in the Lithuanian conditions of the mid-twentieth century.

6. Formation of the military alliance of the three Baltic states would not and could not resolve the issues of security of these countries because their geographical and strategic situation and limited resources augured that the synergy of even all the three army forces was not sufficient to gain victory against the USSR or Germany, or to defend their territories. Knowing that in the thirties the USSR had plans of preventive occupation of Latvia and Estonia in the event of a regional war in order to enhance its strategic position, it is arguable that the military coalition of the three Baltic states would have been a serious deterrent factor.

7. Given that the defensive strategy of the Lithuanian army, taking into account the 20th century warfare trends, was based on the tactics of defence of vast sectors through manoeuvres and retreat and the combat support by guerrilla operations in the enemy’s rear, the defence of Klaipeda Region and of the city of Klaipeda, and particularly guerrilla operations (due to animosity of local populace towards Lithuania) were infeasible. The plans of defence in the hinterland implicated that the Lithuanian army channelled financial resources into the development of land and air forces by postponing solution of the navy and coast artillery problems for a later time.

8. The imbalance of power of the armed forces of Lithuania and an eventual war enemy was the reason why the Lithuanian army, in addition to the conventional warfare methods, placed a strong emphasis on guerrilla tactics characteristic of an asymmetric warfare. Members of the Lithuanian Riflemen’s Union and soldiers, left in the rear area in case of an armed conflict, were supposed to support their combatant forces by destroying enemy’s reserves, communications, manpower, etc. Such strategic decision was natural and, in the event of war, would have engendered not only a tangible support for regular forces engaged in fighting, but also maintained martial spirit of the population and the statehood idea, and contacts with the government in retreat or even in exile. In accordance with international humanitarian law (the Hague Convention of 1907), a territory is considered occupied when it is actually placed under the authority of the hostile army and where such authority has been established and

16

can be exercised, therefore combatant partisans would have legally challenged the authority of occupational forces and, by the same token, the legal status of an occupied territory. Guerrilla resistance implies a circumstance that a war will continue for an indefinite time, and an enemy, having won a victory on the battlefield, will not be able to attain a decisive victory and de facto bring to the end hostilities. Awareness by the enemy of the planned guerrilla resistance might have become part of the policy of deterrence.

Thesis Structure and Research

The structure of the paper is patterned by correlating chapters with proposed research tasks. The dissertation comprises the table of contents, introduction, the main body, and conclusions, list of references and sources used, and annexes. The introduction contains discussion of the relevance, originality, and significance of the topic, designation of the research subject, identification of the objective and tasks, definition of chronological framework, and description of methodology and historiography. The main body of the thesis is divided into three chapters according to the research tasks.

Four sections of chapter one, in addition to the discussion of geopolitical situation of Lithuania, contain analysis of which countries were treated as enemies by the Lithuanian military authorities in the interwar period, how this attitude was changing and how it impacted the planning of defence. Analysis is given of the issue of the Polish military threat, the process of Germany’s transformation into Lithuania’s military adversary in the thirties is revealed. The fourth section of chapter one on the significance of the USSR factor upon security of Lithuania using a problem approach of the research is further divided into three subsections. Relationship between Lithuania and the Soviet Union in the sphere of military security in the inter-war period is analysed on three tiers: 1) how the USSR treated possible military cooperation and security guarantees for Lithuania; 2) what actions were taken by the government and military authorities of Lithuania for the purpose of acquiring armament and military assets from the USSR; 3) what perspectives of armed resistance by the Lithuanian army against the Soviet occupation there were in June 1940, how realistic was implementation of the plan “R”. It is shown that it was, first and foremost, political, not military, capitulation that took place

17

in Lithuania on 15 June, 1940. Special focus is given throughout chapter one to the factor of the USSR in the security system of Lithuania by disclosing Moscow’s manipulations and reluctance from making commitments to Lithuania, refusal to sell arms, and, finally, the aspect of the Soviet occupation and failure of resistance is touched upon.

Chapter two of the dissertation, taking into consideration a vast range of resources for investigation and ample factual materials presenting special relevance to our work, though hardly dealt with in historiography, is composed of four sections, which contain not only evaluation and comparison of manpower and financial resources of Lithuania, but also give estimation of the Lithuanian military power in the context of military power of other countries. The first section of the chapter provides analysis and comparison of the Lithuanian resources of manpower mobilisation in the interwar years showing that approx. ¼ million military trained men were available in the country in 1940, including approx. 200 thousand reservists, 28 thousand regulars, the Lithuanian Riflemen’s Union embraced approx. 88 effectives, women, supporters, candidates and trainees (the total number of the Union’s membership far exceeded 150 thousand persons at different times during the whole interwar period). The Union had 48 107 riflemen in the service, including 27 969 conscript reservists, and the rest 20 138 non-conscripts. Over 5 000 officers were in service in the army and in reserve. The second section addresses issues of funding of defence in Lithuania, Latvia, Estonia and Finland providing comparisons of outlays for armed forces in national currencies and converted amounts in Litas. In 1924–1939, budget expenditures in Lithuania amounted to 4 538 609 million Litas, allocations for national defence equalled 935,6538 million Litas, or 20.62 % of total expenditure, which was similar to or a lesser share than in Latvia or Estonia. Changes in the absolute amounts of defence spending and percentage of the national budgetary expenditure are shown. Moreover, the seven year armament programme of the armed forces was launched in Lithuania in 1935 (for the period 1935-1941), for that purpose total 175 million Litas (about 29.56 million USD) was earmarked, and an additional amount of 59.396 million Litas was allotted in 1938. Owing to this programme the armed forces were extensively modernised. The third section deals in the issues of materiel support of the Lithuanian armed forces, followed by comparison with the cases of Latvia, Estonia and, particularly, Finland.

18

The level of armaments is estimated by emphasising rearmament of armed forces, which took place in the thirties of the twentieth century, and the significance of unification of weapon systems. The issue of intendancy supplies and provisions to the Lithuanian troops is elicited and the progress of its solution is revealed, given that in 1940 the Lithuanian army was able to supply clothing to approx. 124 thousand soldiers, had at disposal 89 877 protective breathing masks, 14 000 helmets, the mobilised army would have been procured with various supplies to the extent of 76–100 %. The army had in possession 292 passenger cars, 370 cargo trucks, 184 motorcycles, 25 trailers, 11 tank trailers, 29 ambulance cars, 35 buses and 13 tractors. The materiel readiness of the Lithuanian army in 1940 is compared with that of Finland’s army on the eve of the Winter War, showing that materiel support of the Lithuanian army exceeded that of Finland in many aspects. In 1940, the Lithuanian army had 147 500 rifles and carabines, 3 755 light, 924 heavy and 336 aircraft machine guns, 12 000 pistols, 100,854 million cartridges, 110 81,4 mm mortar launchers (32 458 mines), 122 151 hand grenades, 150 Oerlikon 20 mm and 150 2 cm Flak. 30 automatic cannons (203 763 shells), 5 antiaircraft 40 mm wz. 36 Bofors guns (2 120 shells), 219 field artillery pieces (111 75 mm, 19 76,2 mm, 12 83,8 mm, and 5 105 mm, 70 105 mm and 2 155 mm howitzers) and 9 antiaircraft 75 mm guns (217 080 shells), 36 tanks, 10 armoured cars and 120 aircrafts. The specified arms were sufficient for the armed forces intended for mobilisation. The fourth section presents comparison, using statistical averaging and ratio methods, of the size of armed forces, defence spending, quantities of rifles, machineguns, tanks, aircrafts and different types of artillery of Lithuania, Latvia, Estonia and Finland in peacetime and wartime. Indexes of material components of the armies’ military power are derived. The research has shown that equating material component of the Lithuanian army’s military power to index 1 in 1939, analogous index for the year 1923 was equal to 0.43. This index for Latvia in 1939 was equal to 0.9, Estonia – 0.72, and Finland – 1.73. Comparatively, taking into account differences in population of the countries in question, when the data for Lithuania in 1939 are equated to 1, this index for Latvia is 1.11, Estonia – 1.56 and Finland – 1.14. The section also touches upon the issues of officer training and motivation of servicemen, the research has shown that in the interwar years Lithuania had sent about one hundred and forty officers to the

19

military schools of Western Europe, this figure exceeds by a large margin the cases of Latvia and Estonia. An absolute majority of the Lithuanian officers sent for training studied in France and in the countries under the influence of the French military school, Belgium and Czechoslovakia, where the Lithuanian army purchased the bulk of its armament in the interwar period.

Chapter three of the thesis, which investigates problems of military planning in the interwar Lithuania, comprises five section, which accordingly deal in such issues as the attitudes of the Lithuanian army to the military theories of the interwar Europe, plans for the troop deployment, mobilisation, evacuation and operations, and preparedness for guerrilla warfare in Lithuania through the structures of the Riflemen’s Union. The first section provides analysis of the military theories of the interwar Europe and how the Lithuanian army reflected thereon, the reasons are shown why and when the Lithuanian army opted for the tactics of withholding on wide sectors by manoeuvring. The second section examines mobilisation plans of the Lithuanian army comparing them with the cases of the armies of the North-Eastern Baltic Region states. It has been established that wartime manpower strength increased from 49 026 persons in 1924 to 125 433 persons in 1939–1940 (57 323 in 1926, 64 651 in 1929, 77 637 in 1933, and 123 788 in 1937). However, the number of infantry divisions increased only from 4 (planned in 1924-1938) to 5, while in 1935-1939 there were plans to mobilise additionally 2 infantry brigades. In the event of full mobilisation in 1940 the Lithuanian army was planned to comprise 5 infantry divisions, 18 infantry regiments in all, 3 cavalry regiments, 6 artillery regiments, 7 border guard battalions, one motor artillery group, one anti-tank artillery battalion, antiaircraft defence and armoured units, 6 infantry reserve battalions, 3 reserve squadrons, signal communications and engineer troops, units of military equipment and other units. As of the mid-thirties it was planned to manage mobilisation on a territorial basis at more than twenty mobilisation centres. The third section surveys operation plans of Lithuania, Latvia, Estonia and Finland, it is concluded that the armies of the Baltic states did not have any joint arrangements for a contingent common defence, however, even given political will of the military alliance they actually were not in a position to form a common front and defend their positions effectively. Due to abundance of materials and

20

vastness of the topic, the fourth section of chapter three is further subdivided into three subsections. The case of the Klaipeda region is analysed on three tiers – the relationship between the army and the local community, activities of riflemen and prospects of utilisation of riflemen for the national defence, and the transfer of the Region to Germany in March, 1939, and the reaction of the Lithuanian armed forces to the critical situation, – accordingly this section is subdivided into three subsections. The last fifth subsection of chapter three provides an in-depth analysis of preparation for guerrilla warfare in the interwar Lithuania, and how the Lithuanian Riflemen’s Union was recruited for this purpose. It is shown that in the event of war the regular forces engaged in stemming the enemy and manoeuvring on vast sectors on the front had to be supported by riflemen guerrillas whose task was to destroy enemy’s headquarters, stocks and supplies, and infrastructure by sudden sallies and surprise attacks in the well-known areas. Guerrilla tactics had to be used by regular troops also, especially cavalry units, penetrating through the enemy lines into rear areas. It was expected that the synergy of activities of the soldiers fighting in the lines and riflemen guerrillas operating in the rear would help withstand the much more powerful enemy as long as possible. Yet, there was a common belief that the war would be coalitional and that the Lithuanian forces would fight on a secondary front thereby avoiding the impact of the main body of enemy forces.

Conclusions 1. In geopolitical terms, Lithuania had to act as a buffer in the

interwar period, and this factor had determined the character of its security policy, which rested upon manoeuvring between the adjacent great powers – the Soviet Union, Germany and Poland. Lithuania’s territorial conflicts with Poland and German stood in the way of the “role” of a buffer state to stand in-between the territories of geopolitical actors, and to diminish probability of a direct conflict. Furthermore, Lithuania failed to become part of a the security cordon against the Soviet State built by the Entente since Lithuania maintained especially friendly relations with the USSR throughout the entire period between the wars thereby seeking counterbalance against the threats and pressure exerted by Poland and Germany. Territorial aspiration in the Vilnius Region impeded Lithuania joining stable coalitions in the region and pushed the country into the

21

block of revisionist states. Reliance on the collective security system of the League of Nations was controversial, and at the end of the thirties Lithuania effectively turned away from the European collective security following declaration of neutrality, although from a realistic point of view the Nation of Leagues was not capable of ensuring security of Lithuania. Hence, from the viewpoint of preservation of the Versailles System in the East-Central Europe the state of Lithuania, as a political entity, was a wedge in consonance with the interests of the USSR and Germany, destroyers of this system.

2. Given a geopolitically anomalous situation, military authorities of the interwar Lithuania had to consider the eventual possibility of hostilities facing enemies or their coalitions, which were far superior in numerical terms. With the changing geopolitical situation, the Lithuanian army adjusted its plans, at different times regarding as enemies Poland, Germany and, eventually, even the USSR. It is possible to distinguish three periods defining how military authorities identified Lithuanian war enemies: 1) Poland had been regarded as the main or even an only enemy until the first half of the thirties of the 20th century (tentatively around 1934); 2) in 1934–1939 two enemies were identified – Poland and Germany, Germany becoming the main enemy in this period, moreover, there were apprehensions that the two countries might divide and occupy Lithuania in a combined effort; 3) the third period – 1939-1940, when the Lithuanian army was intensively preparing for a probable war with Germany by identifying this country as a main threat, at the same time, however, heed was taken of a possible aggression on the part of the USSR. Yet, in the event of war breaking out between Poland, Germany and the Soviet Union, Lithuania, being situated in a geographically open territory, might have been drawn into a war for strategic reasons following invasion by an army of any of the mentioned great powers.

3. Realising limited opportunities of a small state in the event of war, the Lithuanian army underlined the significance of support by allied great powers. The Lithuanian military authorities would at different times assign the role of a possible ally to the USSR, Germany, Latvia, and even Poland. Actually the Soviet Union was continually looked upon as a potential ally in a war with Poland or even Germany during the entire interwar period. Until the early thirties, it was hoped that Germany would act as a natural ally to Lithuania in the event of an armed conflict with

22

Poland. In the second half of the thirties, a common front was expected with Latvia in case of an attack by Germany, such expectations, as a matter of fact, were based on the operations plans of the Latvian army. Furthermore, following changes in policy orientation and the issue of retention of statehood having taken priority, there were speculations that support could have been sought in Poland in case of assault on Lithuania by Germany. Various alliance combinations were realistic only in the wake of breakout of a large-scale regional conflict, as one of the aforementioned states had not given any specific commitments, except for the 1939 Mutual Assistance Treaty between Lithuania and the USSR, which had been enforced on Lithuania in case of war, therefore there was a real threat that an actual military assistance would not arrive in the event of a bilateral conflict with Poland or Germany.

4. Geopolitical situation, territorial conflicts and a permanent menace of an armed conflict necessitated the search of individual solutions for military security. If only theoretically, entertaining expectations of military or diplomatic assistance from the League of Nations or third parties in case of an aggression, as happened in the aftermath of the Winter War in 1939, still it was essential to furnish an armed resistance, to gain as much time as possible, to protect the government and to prevent an aggressor from winning a sweeping victory. In order to attain these tasks, it was necessary to develop modern forces, procure armaments and provide ammunition stock in concordance with the contemporary trends. Hence, Lithuania was developing its military forces, which mission was to secure the survival of the government in the event of war until a diplomatic solution of a conflict was found or military assistance arrived from allies, or until internment in a friendly neighbouring country together with the government thereby ensuring continuity of statehood in exile and expecting restoration of sovereignty and territorial integrity in future.

5. In late thirties, the Lithuanian army was procured with sophisticated and standardised armaments, which contrasted with Finland and, especially, Estonia where armed forces still used weapons remaining from the fights for independence, being of different systems and calibres. Standardisation of armament facilitated supply of ammunition to the armed forces, and the fact that Lithuania, during realisation of the seven-year programme of rearmament of the armed forces (1935-1941), had

23

opted for the weapon models used by Poland and Germany would have made it possible for guerrilla units to obtain supply of ammunition and replenish weapon arsenal in the event of war. The Lithuanian army, just as the Finnish armed forces in the Winter War, would have been able to use weapons and ammunition captured in a successful offensive and hand them over as a trophy to its armed units thereby replenishing the stocks of armament and compensating for sustained material losses.

6. With regard to economic development and size of the country, financing and materiel support of the Lithuanian army was similar to that of the compared countries of the North-Eastern Baltic Region, except that the compared countries embarked on the road of modernisation and rearmament of their armies in different decades. Furthermore, funding was determined not only by the extent of revenues of the national budgets, but also by political decisions made in view of the changing geopolitical situation and emerging threats. It is therefore conspicuous that by the late thirties all the four states were increasingly concerned with enhancement of military power by inflating defence spending. The aforementioned measures allowed Lithuania to build up modern armed forces by 1940, which were capable of accomplishing minimum, albeit realistic, tasks. The growth of physical component of military power of the interwar Lithuanian army was more than twofold in the period from 1923 to the occupation, and in 1939-1940 it generally exceeded the rate of growth in Latvia or Estonia, and in relative terms, taking into account population size, physical component of military power of Lithuania, Latvia and Finland was similar. This fact evidences that Lithuania, being the most “backward” economically among the four countries and failing to allocate a comparable share of the budget for defence purposes, nevertheless had succeeded in creating armed forces boasting good materiel readiness. The comparative ratio analysis shows that similarities and differences in armed power, supplies and armament were logical with due regard to the defence spending in individual countries resulting from financial policies, including devaluation of currencies in the mid-thirties, and to the size of armed forces intended for mobilisation.

7. The Lithuanian army adhered to the rule of military science that the numerical strength of manpower should not be larger than such as necessary to utilise the available combat assets. Therefore, the percentage of population to be conscripted in the mobilised Lithuanian army would

24

have been the least in comparison to Latvia, Estonia and Finland, although absolute and relative numbers of reservists, taking into account differing durations of inactivity, were similar in all the countries in question. Lithuania had more trained reservists than it was necessary for the wartime strength according to mobilisation staffing plans. The Lithuanian army followed advanced principles of military science and, instead of laying special emphasis on the size of forces in terms of human resources, enhanced the level of armaments and increased the planned numbers of conscripts to be recruited in consistency with the changes in armaments. Subsequently, such approach lead to the situation where such mobilised army enjoyed the best armament levels and disposed of adequate or higher stocks of ammunition, which, in the event of war, would allow small-scale armed forces to fulfil the assigned tasks of withholding enemy. The principle of efficiency of human resources enabled to leave behind large numbers of able-bodied men fit for military service in the territories occupied by enemy thereby ensuring both material support of non-evacuated, mostly rural, population, and formation of a basis for sufficient human potential available for guerrilla resistance. Moreover, smaller numbers of servicemen in mobilised forces facilitated subsistence support, provision of military equipage and munitions to active units engaged in warfare; it was easier for military authorities to command and manoeuvre smaller, yet better equipped, armed forces, and to execute logistic redeployment and concentration operations of the troops. When comparing the Lithuanian army and its armament and supply levels with that of the army of Finland, the only country among the four compared countries that actually fought the Soviet Union in 1939, assertion can be made that the Lithuanian army was ready for an eventual war in terms of materiel readiness or, alternatively, the Finnish army embarked on fighting and succeeded in stemming the Red Army being unprepared for war.

8. On reflecting on the interwar European military theories of tanks and air supremacy the Lithuanian army reinforced anti-tank and antiaircraft defences, while response to the theories of total war and lightning war or blitzkrieg could have been in the form of the above-mentioned guerrilla resistance and, partially, by retreat of units engaged in fighting. Needless to say that an army of a small state objectively could blindly follow neither of the these theories, although these theories were known and analysed with a view of their probable employment by forces

25

of an eventual enemy, therefore, attention was given to the theory of a small force formulated in Germany and feasibilities of withholding enemy on vast sectors issuing from this theory were taken into account. The Second World War had shown that neither of these theories proved a solution and normally their symbiotic variants were chosen.

9. The headquarters of the armed forces of Lithuania, as these of other countries, developed plans of mobilisation, operations, evacuation, etc. Ongoing planning in the armed forces, with regard to available resources, enabled the armed forces to act promptly in case of crises and get ready for warfare actions within a minimum possible time in the conditions of the mid-twentieth century Lithuania. The regular forces had to be capable of a rapid mobilisation and concentration in intended areas, and by manoeuvring on the battlefield and vast sectors to prevent fast advances of an enemy, to counterattack in favourable circumstances and avoid decisive combats. Being unable to hold back enemy troops, the forces had to withdraw to a new favourable location in orderly manner and arrest an offensive of enemy by means of fighting. For the purpose of operations planning, the Lithuanian army relied upon the principles of concentration and economy of force, meanwhile territorial forces, riflemen guerrillas, were supposed to act through small units in well-known areas in a decentralised manner to the extent possible. Taking into account the area of the country and warfare methods, evacuation of civil population in Lithuania was not planned in the event of war, assets indispensable for the armed forces and government had to be removed from Kaunas and other cities, the government, together with other central authorities, was to retreat to the rear areas of its own forces. In order to avoid large-scale casualties in the event of air strikes by enemy and to speed up mobilisation, the Lithuanian army had implemented territorial mobilisation system when units of the regular army, acting as nuclei of mobilised forces, had to recruit assigned reservists from immediate areas in the shortest possible time. Speed was a decisive factor in the conditions of Lithuania ensuring realisation of assigned tasks. It should be noted that the Lithuanian mobilisation system had similarities and essential differences in relation to the mobilisation systems of Latvia, Estonia and Finland. Latvia used political mobilisation system, while mobilisation in the other two countries, particularly Finland, relied on the territorial structure paramilitary organisations.

26

10. Estimating military power of Lithuania, Latvia and Estonia and compared with the forces of eventual enemies, the USSR and Germany, it is arguable to assert that even the formation of a military alliance of all the three Baltic states would not and could not resolve the problems of military security of these countries, because their geographic and strategic location and limited resources had determined that even the synergy of all the three armed forces was inadequate to prevail over the Soviet Union or Germany, or to defend their territories. Keeping in mind that in the thirties the USSR had plans of preventive occupation of Latvia and Estonia in the event of a regional war in order to enhance its strategic position, it is arguable that the military coalition of the three Baltic states would have been a serious deterrent factor. Subsequently, modelling Lithuania’s security based on coalition with Latvia and Estonia, without involving great powers, was not productive, nevertheless the issue of presumably possible, though unrealised, military alliance of the Baltic states is widely exploited in historiography. But even if such alliance would have come into existence, however, it could be regarded as a mere declaration, a resolve to act together, being far from a feasible and effective measure to provide military security. Even Finland being drawn into a military alliance, forming a common front and securing victory in the war with the USSR in 1939-1940 by using regular forces was unattainable from a military perspective. Moreover, it must be said that, even given political will and agreement at top level of the Baltic states for a joint defence in the event of aggression by the USSR, in 1939 or 1940 there still would have been three separate fronts with three separate armies engaged in warfare seeking to fulfil different objectives assigned to them. Principles of the planned defence also differed: the Estonian army, like in the case of Finland, had envisaged reinforcement and defence of its borders. Latvia had planned to retreat from the frontier and defend its positions on the Latgalian highlands. The Lithuanian army had planned to withhold an enemy using natural obstacles, specifically the largest rivers, and, following evacuation of the government, to abandon the provisional capital city of Kaunas and retreat into hinterland with the prospect of internment in a neighbouring friendly country. The direction of retreat, the northwest or northeast, was determined by the direction of enemy’s offensive.

27

11. In case of Lithuania there was a territorial exceptionality – the Klaipeda Region, where animosity of the local population towards the Lithuanian state made impossible application of the defence strategy, constituting defence on vast sectors by manoeuvring and retreating and supporting own forces by guerrilla operations in the rear of enemy. Guerrilla actions were impracticable for the reason that support of the local populace and availability of combatants with a good knowledge of the area was an indispensable condition, which was missing in the Klaipeda Region; hence military operations and guerrilla actions, in particular, within the region would have evolved into an imminent civil war. In the event of revolt of local population, the Lithuanian army had the task to quell opposition, whilst in case of invasion of the German troops it was to retreat to the region of Samogitia, or Žemaitija, and maintain resistance there. Thus, actions of the Lithuanian army in March of 1939, when the troops rapidly retreated from the Klaipeda Region in the aftermath of the German ultimatum, were partially in concordance with the previously developed plans. Hence the plans – to furnish resistance in the hinterland and probability of losing the only seaport already in the first days of war – predetermined the fact that the Lithuanian army had channelled financial resources to the development of the land forces and air forces, delaying solution of the problems of the naval forces and coast artillery for the future.

12. The threat to the national sovereignty was real and on several occasions there were premises for outbreak of an armed conflict between Lithuania and Poland, Germany, and eventually with the USSR, but Lithuania objectively was in no position to build up armed forces of such size and military power as to defend itself in the event of an assault on the part of any of the mentioned adjacent great powers. Moreover, Lithuania did not have allies, which would compensate for the current disbalance of power in the face of eventual enemies, it was therefore necessary to search for unconventional strategic decisions from the viewpoint of conventional warfare. Consequently, the aforementioned factors determined that the Lithuanian army, in addition to conventional warfare, emphasised guerrilla tactics intrinsic to asymmetric warfare. Members of the Lithuanian Riflemen’s Union and soldiers, left in the rear area in case of an armed conflict, were supposed to support their combatant forces by destroying enemy’s reserves, communications, manpower, etc. Such

28

strategic decision was natural and, in the event of war, would have engendered not only a tangible support for regular forces engaged in fighting, but also maintained martial spirit of the population and the statehood idea, and contacts with the government in retreat or even in exile. In accordance with international humanitarian law (the Hague Convention of 1907), a territory is considered occupied when it is actually placed under the authority of the hostile army and where such authority has been established and can be exercised, therefore combatant partisans would have legally challenged the authority of occupational forces and, by the same token, the legal status of an occupied territory. Guerrilla resistance implies a circumstance that a war will continue for an indefinite time, and an enemy, having won a victory on the battlefield, will not be able to attain a decisive victory and de facto bring to the end hostilities. Awareness by the enemy of the planned guerrilla resistance might have become part of the policy of deterrence. Emphasis on the guerrilla resistance in the event of war as prevailing in Lithuania was not unique in the region. Due to imbalance of power it was not unexpected that in the twenties of the 20th century Germany had planned to use the tactics of guerrilla warfare in the event of war with France and its allies; Finland also had planned to employ the tactics of guerrilla warfare in the area northward of Ladoga Lake, which she implemented advantageously in the Winter War.

13. The conception of guerrilla resistance in case of an eventual would-be armed conflict had been articulated in Lithuania as early as in the mid-twenties of the 20th century when in 1924 Trimitas magazine spoke of a future war in which riflemen would definitely again assume the role of guerrilla fighters. It was in 1924-1926 when the Lithuanian military authorities, with reference to the experience in the struggles for independence, delineated the outlines of a future guerrilla warfare, whose relevance persisted until the Soviet occupation in 1940. Military periodicals (Kardas, Trimitas, Karys) supported the concept of guerrilla warfare in the interwar period and built a positive image of a rifleman-guerrilla fighter as a defender of the Motherland. Realising that partisans would fight only by reason of internal motivation and that instructions and orders from headquarters or a government in exile would have minor effect, already in peacetime patriotic ideology was being instilled with the purpose to transform the nation into a nation of riflemen. This led to the

29

increase in the numerical strength of the Lithuanian Riflemen’s Union, and inspired military training and patriotic education of the population. Since accomplishment of the first two objectives without the third mission would have been meaningless, individual historical symbols and images were employed for the purpose of dissemination and agitation through mass media of patriotism oriented towards voluntary choice of engagement in guerrilla efforts in case of war, as well as creation of sacral sites of memory. Prose and poetry also promoted propaganda of guerrilla warfare by means of manipulation of Christian themes, which were highly suggestive to the religious society of the interwar Lithuania. Rhetoric and directives of the Lithuanian military authorities as well as proliferation of publications concerned with the tactics of guerrilla warfare suggest an assertion that the concept of guerrilla warfare in the military doctrine of the interwar Lithuania was afforded a high emphasis, which correlated with the chosen defensive strategy of the armed forces – to withdraw into the hinterland by manoeuvring and in a critical situation to intern in an adjacent friendly state together with the government, in the meantime to proceed with guerrilla warfare in the occupied territory of Lithuania. In 1940, the headquarters of the Lithuanian army started implementation of the “cell” tactics, constituting territorial defence by riflemen by withholding enemy, based on the precept that each unit of riflemen operates in its own territory and, upon receiving orders and recruiting all the available local resources, destroys infrastructure. It was expected that, by employing this tactics, the territory-based guerrilla cover by riflemen would work according to the domino effect – with the advance of enemy deep into the hinterland riflemen would destroy bridges, roads and other facilities and get ready for defence. District after district, “cell” after “cell” were supposed to be drawn into defence effort in this fashion. However, due to the changed geopolitical situation and political capitulation in June of 1940 the experience of readiness for guerrilla warfare gained in the interwar Lithuania could only be utilised in the process of the would-be resistance to the Soviet occupation.

30

Concise details of doctoral candidate Vytautas Jokubauskas was born on 31 October, 1978, in the district

of Skuodas. In 2004 completed educology studies for bachelor’s degree, and in 2009 obtained master’s degree in the history of Baltic at Klaipeda University. In 2009 was named laureate of R. Ulevičius prize for the best master’s degree thesis “Readiness of the Lithuanian Army for Eventual War with Germany in 1939” by Rotary International Club “Klaipėda”. As of 2009, doctoral student in history at Klaipeda University and in the Centre for Doctoral Studies of the Lithuanian Institute of History. Author of a number of scientific articles in the Lithuanian, German, English and Russian languages. In 2009–2013, 10 presentations were delivered on the research results at international and national conferences and scientific seminars. The Research Council of Lithuanian nominated doctoral scholarship for academic accomplishment in 2012 and 2013.

As of 2001, teaching at school, 2006-2009 employment at the personnel management business school and personnel expert at a budgetary institution. In 2011–2012 taught the elective course for bachelor’s degree “History of the Lithuanian Warfare in the 13-20th Centuries” in the capacity of an assistant lecturer of the Department of History, Faculty of Humanities, of Klaipeda University. As of 2013, junior research fellow at the Institute of Baltic Sea Region History and Archaeology of Klaipeda University, 2013-2015 in charge of the research project under auspices of the Research Council of Lithuania “The Role of Paramilitary Organisations in the National Defence System: the Case of the Lithuanian Riflemen’s Union. The central theme of the research interests – warfare history in the first half of the twentieth century Lithuania.

Contacts: Institute of Baltic Sea Region History and Archaeology of Klaipeda University, Herkaus Manto Street 84, 92294 Klaipėda. E-mail: pilsotas@yahoo.com

31

DAKTARO DISERTACIJOS REZIUMĖ LIETUVIŲ KALBA

Tyrimo problema ir aktualumas Saugumo problema, kuri suponuoja valstybės kariuomenės karinės

doktrinos tyrimo įvairiais pjūviais aktualumą, egzistuoja nuolatos, nes individų ir bendruomenių konkurencija dėl išteklių bei valdžios įtvirtinimo tęsiasi per visą žmonijos istoriją. Saugumas apibrėžiamas tautologiškai: tai valstybės saugumas nuo išorinių (karinių) grėsmių, kurį užtikrina valstybė, o valstybės pagrindiniai tarptautinių santykių subjektai, esant anarchinei tarptautinių santykių būklei, nuolatos siekia didinti galią, kad užsitikrintų saugumą. Valstybės karinę galią gali stiprinti dviem būdais: pačios telkdamos išteklius, t. y. apsiginkluodamos, arba susijungdamos su kitomis valstybėmis, priešiškai nusiteikusiomis galimo priešininko atžvilgiu. Didžiosios valstybės yra linkusios kurti savarankišką galią, o vidutinės ir mažosios siekia išorinio balansavimo – prisišlieti prie didžiųjų valstybių. Karybos istorija dažnai patvirtina teiginį, jog karinė sėkmė tiesiogiai priklauso ne tik nuo pačių išteklių, bet ir nuo mokėjimo tinkamai tais ištekliais disponuoti.

Karo istorija – svarbi tyrimų sritis, siekiant įvertinti visuomenės raidą, o karas ir kariuomenė vaidina išskirtinį vaidmenį modernių valstybių istorijoje. Lietuvos atveju, dėl sovietinės okupacijos ir dalies visuomenės patirtų represijų nuolatos kyla ginkluoto pasipriešinimo (kurio nebuvo) 1940 m. birželį klausimas, diskutuojama, kodėl tarpukario Lietuvos kariuomenė, kuriai finansuoti buvo išleistas apie milijardas litų, neatliko pareigos ar net abejojama kariuomenės reikalingumu tarpukariu. Diskutuojama apie „simbolinį“ pasipriešinimą ir jo alternatyvas. Istoriografijoje esama vertinimų, kad pokario partizaninis karas buvo klaidinga taktika ir todėl žuvo daugybė civilių asmenų. Šiame tyrime bus analizuojamos galimo ginkluoto pasipriešinimo 1940 m. perspektyvos kariniu požiūriu, ieškoma atsakymo, kaip Lietuvos kariuomenė buvo pasirengusi galimam karui – materialinio aprūpinimo, žmogiškųjų išteklių ir planavimo aspektais. Vertinama, kokios buvo realios galimybės, pasirašius karinės sąjungos su Latvija bei Estija sutartį, sudaryti ir bendrą frontą prieš galimą agresorių. Analizė ir atsakymai į minėtus klausimus padės atskleisti priežastis, kodėl nebuvo pasipriešinimo sovietinei agresijai 1940 m. birželį. Svarstysime, kaip tarpukario patirtis galėjo įtakoti antisovietinę ginkluotą rezistenciją. Šiame tyrime tarpukario Lietuvos

32

kariuomenės karo doktrinos paskiri aspektai permanentiškai bus lyginami su Šiaurės rytų Baltijos regiono mažųjų šalių – Latvijos, Estijos ir Suomijos – atvejais.

Darbas aktualus karo istorijos tyrimų kontekste ir modeliuojant Lietuvos valstybės karinio saugumo ateities scenarijus, ypač susijusius su partizaninio karo koncepcija. Lietuvos karinė doktrina, patvirtinta 2010 m., atskleidžia, kad partizaninio karo klausimas yra dar aktualesnis. Minėtame dokumente teigiama, kad „Lietuva priešinsis agresoriui visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, civilių piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu ir kitais būdais“1. Eventualaus partizaninio pasipriešinimo koncepcija atkartojama ir operacijų doktrinoje, konstatuojant, kad karo atveju į Lietuvos karinių pajėgų sudėtį įeis ir „koviniai piliečių bei jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) vienetai“, pavaldūs kariuomenės vadovybei. Dokumente teigiama, kad pralaiminti pusė neišvengiamai imsis asimetrinių priemonių, t. y. pereis prie propagandinio ir partizaninio karo2. Tačiau remiantis Lietuvos kariuomenės karininkų viešais pasisakymais galima teigti, kad kariuomenėje laikomasi nuomonės, kad antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas buvo spontaniškas, o ne įtakotas taikos metu, tarpukariu, partizaniniam karui rengtų šaulių ir karininkų patirties.

Taigi tarp Lietuvos karinės vadovybės, o ir viešajame diskurse, egzistuojanti klaidinga nuomonė, kad prieškariu Lietuvos ginkluotosios pajėgos partizaniniam karui nebuvo rengiamos, o pokario kovos kilo spontaniškai ar buvo nulemtos net tautos genetikos, ir karinėje doktrinoje įtvirtinta nuostata, kad ateityje kilus karui Lietuva priešinsis karinio, partizaninio, nekolaboravimo, pilietinio nepaklusnumo ir kitais pasipriešinimo būdais, kelia nacionalinio saugumo problemą. Pirmuoju atveju dėl tikėjimo galimo partizaninio karo spontaniškumu, o antruoju – dėl eventualiai nenuspėjamų doktrinos nuostatų taikymo galimybių ateityje, nesuvokus egzistuojančios nuomonės dėl pokario partizaninio karo genezės klaidingumo. Greta minėtų nacionalinio saugumo problemų, susijusių su partizaninio karo koncepcija, kyla ir istoriografinė problema, nes atsakymas į klausimą, kas ir kada pasirinko partizaninio karo taktiką, gali būti svarbus formuojant atminimo kultūrą.

1 Lietuvos karinė doktrina. Vilnius, 2010, p. 61. 2 Lietuvos karinių pajėgų operacinė doktrina. Vilnius, 2011, p. 50, 54, 234.

33

Tyrimo rezultatai gali ir turėtų keisti Lietuvos karinės vadovybės, akademinės bendruomenės ir visuomenės nuostatas apie pokario partizaninio karo genezę, tarpukario Lietuvos kariuomenės vertinimus ir koreguoti ateities veiksmus, remiantis 2010 m. priimtos Lietuvos karinės doktrinos gairėmis, siekiant užtikrinti valstybės saugumą. Be to, galimas paramilitarinės organizacijos vaidmuo Lietuvos XX a. pirmosios pusės atveju bendruomenių karinio saugumo užtikrinimo srityje gali būti aktualus ir XXI a., kuriant ir tobulinant Lietuvos teritorinės gynybos sistemą. Be to, pasirengimas ilgam partizaniniam ar pilietiniam pasipriešinimui sudaro karo neapibrėžtumo situaciją, kai agresorius nebegali apskaičiuoti konflikto, ir tai gali būti mažos valstybės atgrasymo politikos dalis. Karine prasme svarbus veiksnys, užtikrinantis atgrasymo efektyvumą, yra neleidimas priešininkui pasiekti greitos pergalės. Ši disertacija atskleis, kad jau tarpukariu Lietuvos kariuomenė šalia konvencinių karybos būdų aktyviai diegė ir partizaninio karo koncepciją, o tai pavyzdys, įgalinantis ateityje svarstyti ne tik apie konvencinį Lietuvos ginkluotųjų pajėgų (remiamų NATO sąjungininkų) pasipriešinimą eventualiam agresoriui; ne tik apie „tradicinius“ miško brolius ir žaliąją armiją, galinčius kontroliuoti kaimiškas ir miškingas vietoves, bet ir apie kibernetinius, miestų, komunikacijų viešojoje erdvėje kovojančius partizanus, XXI a. Lietuvoje, karinėse struktūrose, jau iš anksto parengtus veikti, pilietiškai nusiteikusius kovotojus.

Tyrimo objektas

Tyrimo objektą nusako pati tema – Lietuvos karinė doktrina ir jos realizavimas 1923–1940 m. Šiaurės rytų Baltijos regiono šalių kontekste. Pagrindiniu tyrimo objektu laikytina Lietuvos Respublikos karinė doktrina tarpukariu, tačiau apibrėžus karinės doktrinos definicijas aiškėja, kad tai reiškinys, apimantis labai daug prasmių ir aspektų. Todėl tyrimo apimtys plečiasi, ir tenka analizuoti ne tik pačią doktriną, kaip teorinį požiūrį į grėsmes ir karą, bet ir Lietuvos veiksmus, kurių buvo imtasi, siekiant pirmiausia užtikrinti valstybės karinį saugumą, aiškiai įvardijus grėsmes, numačius eventualaus karo pobūdį ir nustačius, kokiais ištekliais disponuoja valstybė. Kita vertus, pačią karinę doktriną lemia ne tik geopolitiniai veiksniai ir grėsmės, bet ir socialiniai, kultūriniai, ekonominiai valstybės vidaus gyvenimo veiksniai. Taigi tyrimo objektas yra Lietuvos karinės vadovybės teorinių samprotavimų, įžvalgų ir planų

34

karybos srityje bei praktinių veiksmų ir galimybių visuma tarpukariu, siekiant užtikrinti valstybės karinį saugumą ir valstybingumo tęstinumą.

Tikslas ir uždaviniai Tyrimo tikslas – nustatyti, lyginant Šiaurės rytų Baltijos regiono

mažųjų valstybių atvejus, kokie veiksniai ir kaip lėmė Lietuvos karinės doktrinos pobūdį bei jos realizavimo perspektyvas tarpukariu.

Uždaviniai: 4. Išanalizuoti eventualias Lietuvos Respublikos karines grėsmes ir jų

įtaką planuojant karinės gynybos strategiją tarpukariu. 5. Įvertinti 1923–1940 m. Lietuvos kariuomenės ginkluotės ir

mobilizacinius išteklius, taikant statistinį metodą, nustatyti jos karinę galią lyginant su kitomis regiono šalimis.

6. Išnagrinėti Lietuvos karinių pajėgų planavimą karo atveju ir planų suderinamumą su analogiškais Latvijos ir Estijos planais tarpukariu.

Tyrimo chronologinės ribos

Tyrimo chronologinės ribos apima 1923–1940 m., jas lėmė keletas veiksnių. Jonas Vaičenonis išskyrė keturis Lietuvos kariuomenės istorijos periodus tarpukariu: 1) 1918–1920 m. „kovų už Nepriklausomybę“; 2) 1921–1926 m. „kariuomenės reorganizavimo taikos metui“; 3) 1927–1934 m. „kariuomenės pertvarkymo planų“ ir 4) 1935–1940 m. „kariuomenės modernizacijos“, pažymėdamas, kad „periodai vienaip ar kitaip yra susiję tarpusavyje, todėl kartais yra sunku brėžti juos skiriančias linijas“1. Komplikuotas antrojo periodo vientisumas, nes tik 1923 m. kariuomenė pradėta demobilizuoti, todėl šio tyrimo chronologinės ribos buvo pakoreguotos, atsižvelgiant į minėtą periodizaciją ir keletą faktų. 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos, o tai ateityje lėmė teritorinį konfliktą su Vokietija ir Lietuvos karinės doktrinos pokyčius. Tais pačiais metais buvo likviduota neutrali zona palei Vilniaus kraštą, baigėsi aktyvūs partizaniniai susirėmimai „niekieno žemėje“, Lietuva demobilizavo ir reorganizavo savo kariuomenę, pritaikydama jos struktūrą taikos meto sąlygoms. Kartu Lietuvos kariuomenėje buvo pradėtas planavimo darbas, rengiantis galimam kariniam konfliktui ateityje. Be to,

1 VAIČENONIS, J. 1921–1940 m. laikotarpio Lietuvos kariuomenės tyrimai. Karo archyvas, 2003, t. XVIII, p. 340.

35

1922 m. pabaigoje Lietuvos kariuomenėje buvo parengtas dokumentas, kuris ir vadinosi Lietuvos karinė doktrina. Taigi 1923 m. Lietuvos kariuomenė užbaigė aktyvius karo veiksmus bei pavienes operacijas ir pradėjo veikti taikos sąlygomis, o tai leidžia tirti jau nebe padėties ginkluoto konflikto sąlygomis reflektavimą, bet analizuoti planavimą bei pasirengimą galimam ateities konfliktui de facto taikos metu. Tyrimo chronologinės ribos baigiasi 1940 m., kai Lietuvos Respublika buvo okupuota, o jos ginkluotosios pajėgos inkorporuotos į RA ir likviduotos.

Tyrimo metodai Tyrimo metodų pasirinkimą lėmė temos ištirtumas, šaltinių bazė,

tyrimo objektas, teorinės metodologinės prieigos ir tikslas bei uždaviniai. Žinoma, istorinis tyrimas praktiškai negalimas be tradicinio analizės metodo, kurį lydi sintezė. Tačiau tyrimo metu surinkti duomenys įgalina atlikti lyginamąją analizę ir neišvengiamai pasitelkiamas komparatyvinis metodas. Pastarąjį metodą mes taikysime ne tik siekdami nustatyti, koks buvo Lietuvos ir eventualių jos priešų karinės galios santykis, bet ir išnagrinėti, kokie buvo Lietuvos laimėjimai vystant savo karines pajėgas mažųjų Šiaurės rytų Baltijos regiono valstybių kontekste, kadangi objektyviai dėl savo ribotų išteklių Lietuva negalėjo sukurti tokio pat dydžio karinių pajėgų, vertinant absoliučiais skaičiai, kaip Lenkija, Vokietija ar SSRS. Mūsų tyrimo atveju pasirinkta „sintetinė“ lyginamosios analizės strategija, kai lyginimas bus ir kiekybinis – lyginant atskirų objektų (Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos kariuomenių) finansavimo, aprūpinimo, pajėgų dydžio intervalus ir santykį, ir kokybinis – lyginant tų pačių objektų įvardytas grėsmes, parengtus karinius planus. Lietuvos kariuomenės finansavimas, materialinis aprūpinimas, pajėgų dydis bus lyginami diachroniškai, siekiant nustatyti pokytį 1923–1940 m., o Lietuvos atvejo duomenys su kitais atvejais – Latvijos, Estijos ir Suomijos – bus lyginami sinchroniškai, t. y. objektų požymiai lyginami tuo pačiu laiko momentu. Lyginamasis analizės metodas padės nustatyti, kaip tarpukariu Lietuvos karinė doktrina siejosi su naujausiomis karybos teorijomis, kurias iškėlė gen. mjr. Giulio Douhetas, gen. mjr. Johnas Frederickas Charlesas Fulleris, gen. Erichas F. W. Ludendorffas ir kt., o Antrojo pasaulinio karo metu pritaikė Vermachtas, ir kaip Lietuvos karinė vadovybė reflektavo kintančią geopolitinę Europos padėtį ir technines kariuomenių galimybes.

36

Sukaupti ir apibendrinti statistiniai duomenys, taikant statistinį metodą, padės nustatyti, kaip kito Lietuvos karinė galia, jos sąsajos su nacionalinėmis pajamomis bei gynybos finansavimu ir karinis potencialas Baltijos šalių ir Suomijos kontekste. Taikydami šiuos metodus, naudosime statistinius ginkluotės, gyvosios jėgos, finansavimo ir materialinio aprūpinimo duomenis. Siekiant nustatyti Lietuvos, lyginant su kitomis valstybėmis, nacionalinių pajamų ir asignavimų gynybai poveikį kariuomenių apginklavimui ir karinei galiai, reikia nustatyti santykį, kuris geriausiai išreiškiamas koeficientais tarp Lietuvos ir kitų lyginamųjų valstybių duomenų, Lietuvos duomenis laikant koeficientu „1“. Būtent Lietuvos atvejis yra tyrimo objektas, tad svarbu ne apskritai palyginti koeficientų išsidėstymą, bet nustatyti Lietuvos padėtį lyginant su Šiaurės rytų Baltijos šalimis. Be to, koeficientus susieti pagal priežastingumą, t. y. kaip nacionalinės pajamos veikia gynybos finansavimą, finansavimas apginklavimo lygį ir t. t. Kitaip tariant, atlikti koeficientų koreliaciją, pritaikius matematinį statistinės koreliacijos metodą1, kuris glaudžiai siejasi su komparatyvistika. Žinoma, svarbu pabrėžti, kad vienu atveju koreliacija – tai sąsajų ar priklausomybių tarp atskirų veiksnių paieška ir analizė, kurią atlikti padeda surinkti ir apibendrinti duomenys. Kitu atveju – tai statistikoje ir tikimybių teorijoje taikomas matematinis metodas, kuris parodo santykio tarp kintamųjų stiprumą, kuris gali būti ir atsitiktinis, bet ne jo priežastingumą. Tyrimo metu gautų duomenų ir kiekybinių kintamųjų skaičiaus gausa2 lėmė, kad taikant koreliacijos metodą pasirinkta kelių atvejų analizė, kas taikoma moksliniuose tyrimuose, išplėtojus koreliacijos sąvoką.

Analizuojant kariuomenės finansavimą, statistinis palyginimas atliekamas keliais pjūviais: bendrais skaičiais, asignavimų gynybai procentine dalimi biudžetuose ir dydžiais, tekusiais tam tikram gyventojų skaičiui. Bendra kariuomenės finansavimo suma, perskaičiavus viena bendra valiuta, atskleidžia, kokia buvo gynybos asignavimų analizuojamose valstybėse perkamoji vertė, o procentinė bendro valstybės biudžeto dalis, skirta gynybai, parodo srities prioritetiškumą skirtingose

1 Plačiau žr.: СМОЛЕНСКИЙ, Н. И. Теория и методология истории. Москва, 2008, с. 252–258. 2 Matematinė koreliacinė analizė, kai yra du – X ir Y – kiekybiniai kintamieji, galima sudarant kryžmines lenteles, plačiau žr.: NORKUS, Z.; MORKEVIČIUS, V. Kokybinė lyginamoji analizė. Kaunas, 2011. 344 p.

37

šalyse. Trečias gynybos sektoriaus finansavimo lyginamosios analizės pjūvis yra susijęs su asignavimų suma, vidutiniškai tekusia vienam valstybės gyventojui. Lyginamoji analizė šiais trimis pjūviais atskleidžia kariuomenių galimybes išlaikyti pajėgas ir įsigyti ginkluotės bei kitų karinių priemonių, karinės gynybos svarbą planuojant valstybės išlaidas ir finansavimo naštą, tekusią vidutiniam statistiniam gyventojui. Kariuomenių materialinio aprūpinimo, o ypač apginklavimo statistinė analizė atliekama vėlgi trimis pjūviais: pirma, absoliučiaisiais skaičiais – kiek ginkluotės, amunicijos ir intendantūros turto kariuomenės turėjo sukaupusios, o Lietuvos atveju – ir kaip tos atsargos kito 1923–1940 m. Antra, tai ginkluotės ir turėtos amunicijos santykinė lyginamoji analizė, nustatant, kiek vidutiniškai amunicijos teko vienam turėtam šaunamajam ginklui. Trečia, kiek ginkluotės santykinai teko 1 000 karių ir 10 000 gyventojų. Tokį pasirinkimą lėmė tai, kad pirmuoju atveju 1 000 karių galime laikyti sąlyginiu bataliono dydžiu, o antruoju atveju – optimalus gyventojų skaičius, reikalingas mobilizuoti vieną sąlyginį (1 000 karių) batalioną, buvo apie 10 000, nes 10 % gyventojų (vyrų) mobilizavimas į kariuomenę Lietuvos sąlygomis tarpukariu būtų buvęs optimalus ir aukštas rodiklis, kurį pasiekė Estija ir Suomija. Tokia metodologinė prieiga įgalina ne tik konstatuoti turėtos ginkluotės ir amunicijos skaičius ir juos palyginti, bet ir atskleidžia galimybes turėtus ginklus naudoti karo atveju, ir tai ypač iškalbingi rezultatai, analizuojant Lietuvos kariuomenės galimybes pasipriešinti okupacijai 1940 m., lyginant su Suomijos pajėgų, kariavusių su SSRS Žiemos kare, 1939 m. aprūpinimo atveju. Lygindami atskirų valstybių kariuomenių ginkluotės kiekį 1 000 karių, nustatysime pajėgų apginklavimo lygį, nes neįvertinę kariuomenių skaičiaus skirtumų, konstatuodami vien tik turėtos ginkluotės kiekio, nežinosime, ar tai tik šauktinių masė, ar bendrame regiono valstybių kariuomenių kontekste adekvačiai apginkluotos pajėgos. Turėtos ginkluotės, tekusios 10 000 gyventojų, santykinė lyginamoji analizė leis kariuomenės aprūpinimo lygį susieti su valstybių dydžiu. Be to, komparatyvinis, statistinis ir koeficientų metodai bus taikomi, siekiant nustatyti, koks buvo Lietuvos karinės galios fizinio komponento pokytis, vertinant koeficientu nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio iki okupacijos ir lyginant Lietuvos bei Latvijos, Estijos, Suomijos kariuomenių galios fizinį komponentą 1939–1940 m. Taip bus siekiama neapsiriboti karinių pajėgų įvertinimu tik pagal turėtą karių ar divizijų ir pulkų skaičių, kuris formuoja

38

bendrą vaizdą, bet ne visada adekvačiai gali būti palyginamas. Minėtų finansavimo, materialinio aprūpinimo ir karinės galios koeficientų lyginamosios analizės duomenų koreliacija ir atskleidžia vieną iš tyrimo objekto aspektų – turėtų išteklių panašumo ar skirtumo nuo kitų lyginamųjų valstybių kariuomenių – sutapimą arba dėsningumą.

Norint ištirti sistemą, kuri kūrė ir keitė tyrimo objektą – Lietuvos karinę doktriną, t. y. pačią kariuomenę: 1) komponentų (dalinių ir padalinių) istoriją, 2) materialinę bazę ir jos kaitą, 3) struktūrinę vidaus sandarą (kariuomenės organizacija, struktūriniai ir funkciniai ryšiai), 4) sistemos aplinką (laikotarpis, valstybė, visuomenė ir t. t.), bus taikomas deskriptyvinis metodas. Šis metodas taip pat bus pasitelktas siekiant įvertinti subjektyviojo veiksnio vaidmenį formuojant karinę doktriną: 1) vadai, 2) karininkai, 3) kariai, ir aptariant Lietuvos kariuomenės strategiją (kuri išplaukia iš doktrinos) ir taktiką tarpukariu. Naratyviniu metodu perteiksime tyrimo objekto amžininkų mintis, kai kuriuos slaptus karinius dokumentus, kurių autentiškas citavimas, pasitelkus analitinį metodą, manytume, padės suprasti Lietuvos Respublikos karinio saugumo problemas ir galimus jų sprendimo būdus. Be to, taikomas analogijų metodas, kai remiantis dviejų objektų panašumu, jų kai kuriais požymiais daromos išvados apie tų objektų panašumą kitais požymiais. Šios išvados ne visada yra tikros, bet tikėtinos1. Taikant analogijų metodą ir remiantis XX a. karo veiksmų Baltijos regione atvejais, siekiama išanalizuoti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių galimybes bendrai ir koordinuotai vesti karo veiksmus, sudarant vieną frontą prieš SSRS 1939–1940 m. Minėtas metodas taikomas ir analizuojant Lietuvos kariuomenės galimo pasipriešinimo perspektyvas 1940 m., pateikiant panašius atvejus, aptartus Lietuvos kariuomenės operacijų ir mobilizacijos planuose ar faktus iš Lietuvos kariuomenės vykdytos mobilizacijos bei pratybų.

Disertacijos struktūra Disertaciją sudaro turinys, įvadas, dėstomoji dalis, išvados, šaltinių

ir literatūros sąrašas bei priedai. Įvade aptariamas darbo aktualumas, naujumas, reikšmingumas, įvardijamas tyrimo objektas, išsikeliamas tikslas ir užsibrėžiami uždaviniai, apsibrėžiamos chronologinės ribos, pristatomi taikomi metodai ir istoriografija. Dėstomoji disertacijos dalis

1 TIDIKIS, R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius, 2003, p. 380.

39

padalinta į tris skyrius, atsižvelgiant į tyrimo uždavinius; pirmojo skyriaus keturiuose poskyriuose, aptarus geopolitinę Lietuvos padėtį, analizuojama, kurias valstybes Lietuvos karinė vadovybė tarpukariu laikė priešais, kaip šis požiūris kito ir lėmė gynybos planavimą. Ketvirtasis pirmojo skyriaus poskyris dėl SSRS veiksnio svarbos Lietuvos saugumui, pasirinkus probleminę tyrimo prieigą, skirstomas dar į tris poskyrius. Antrąjį disertacijos skyrių, atsižvelgiant į platų vertintinų išteklių spektrą ir gausią istoriografijoje menkai tyrinėtą, bet mūsų darbui itin aktualią faktografinę medžiagą, sudaro keturi poskyriai, kuriuose ne tik įvertinami ir palyginami gyvosios jėgos bei finansiniai Lietuvos ištekliai, bet ir įvertinama Lietuvos karinė galia kitų šalių karinių galių kontekste. Trečiąjį skyrių, kuriame nagrinėjamos tarpukario Lietuvos karinio planavimo problemos, sudaro penki poskyriai, kuriuose atitinkamai atskleidžiama Lietuvos kariuomenės santykis į tarpukario Europos karybos teorijas, kariuomenės dislokacijos, mobilizacijos, evakuacijos ir operacijų planai bei pasirengimas Lietuvoje partizaniniam karui per Šaulių sąjungos struktūrą. Dėl medžiagos gausumo ir tematikos spektro platumo trečiojo skyriaus ketvirtasis poskyris skirstomas dar į tris poskyrius. Klaipėdos krašto atvejis analizuojamas trimis pjūviais – kariuomenės ir vietos visuomenės santykis, šaulių veikla ir galimybės šaulius panaudoti krašto gynybai ir 1939 m. kovo mėnesio Krašto perdavimas Vokietijai bei Lietuvos karinių pajėgų reagavimas į kritinę situaciją, – todėl šis poskyris dalijamas dar į tris poskyrius.

Išvados 1. Tarpukariu Lietuva geopolitiškai turėjo atlikti buferio vaidmenį,

o tai lėmė ir jos saugumo politikos pobūdį, kuris buvo paremtas laviravimu tarp didžiųjų kaimyninių valstybių – SSRS, Vokietijos ir Lenkijos. Buferinės valstybės „vaidmeniui“ – skirti geopolitinių veikėjų teritorijas, mažinti tiesioginių konfliktų galimybes, – trukdė Lietuvos teritoriniai konfliktai su Lenkija ir Vokietija. Lietuva netapo ir Antantės kurto kordono prieš Sovietų valstybę dalimi, nes visą tarpukarį palaikė itin draugiškus santykius su SSRS, taip ieškodama atsvaros Lenkijos ir Vokietijos keltoms grėsmėms ir spaudimui iš Lenkijos bei Vokietijos. Teritorinės aspiracijos Vilniaus krašte neleido Lietuvai prisidėti prie stabilių koalicijų regione ir stūmė šalį į revizionistinių valstybių bloką. Sudėtinga buvo remtis ir Tautų Sąjungos kolektyvinio saugumo sistema, o

40

4-ojo dešimtmečio pabaigoje deklaravus neutralumą, nuo Europos kolektyvinio saugumo buvo nusigręžta, nors, pragmatiškai žvelgiant, Tautų Sąjunga ir negalėjo užtikrinti Lietuvos saugumo. Taigi Versalio sistemos Vidurio Rytų Europos regione išsaugojimo požiūriu, Lietuvos valstybė, kaip politinis darinys, buvo pleištas, atitikęs sistemos griovėjų – SSRS ir Vokietijos – interesus.

2. Esant geopolitiškai anomaliai situacijai, tarpukario Lietuvos karinė vadovybė turėjo atsižvelgti į eventualiai galimus karo veiksmus su kiekybiškai gerokai pranašesniais priešais ar jų koalicijomis. Kintant geopolitinei situacijai, Lietuvos kariuomenė koregavo savo planus, o kariniu priešu įvairiais periodais laikytos Lenkija, Vokietija ir galiausiai net SSRS. Galima išskirti tris laikotarpius, kaip karinė vadovybė matė Lietuvos karinius priešus: 1) iki XX a. 4-ojo dešimtmečio pirmosios pusės (sąlyginai apie 1934 m.) pagrindiniu ar net vieninteliu priešu laikyta Lenkija; 2) 1934–1939 m. įvardyti du priešai – Lenkija ir Vokietija, šiuo laikotarpiu Vokietija tampa pagrindine grėsme, be to, nuogąstauta, kad minėtos šalys Lietuvą gali pasidalinti ir okupuoti kartu; 3) trečias periodas – 1939–1940 m., kai Lietuvos kariuomenė aktyviai rengėsi galimam karui su Vokietija įvardydama šią šalį pagrindine grėsme, tačiau kartu buvo atsižvelgiama ir į galimą SSRS agresiją. O kilus karui tarp Lenkijos, Vokietijos ir SSRS, geografiškai atviroje teritorijoje buvusi Lietuva galėjo būti įtraukta į karą strateginiais sumetimais, įsiveržus bet kurios iš minėtų didžiųjų valstybių armijai.

3. Suvokdama mažos valstybės ribotas galimybes karo atveju, viena vertus, Lietuvos kariuomenė akcentavo sąjungininkių – didžiųjų valstybių – paramos būtinumą. Galimos sąjungininkės vaidmenį Lietuvos karinė vadovybė tam tikrais momentais priskirdavo tiek SSRS, tiek Vokietijai, tiek Latvijai ar net Lenkijai. SSRS praktiškai permanentiškai visą tarpukarį buvo laikoma potencialia sąjungininke karo su Lenkija ar net Vokietija atveju. Iki XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios buvo tikimasi, kad ginkluoto konflikto su Lenkija atveju Vokietija bus natūrali Lietuvos sąjungininkė. 4-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje Vokietijos puolimo atveju tikėtasi sudaryti bendrą frontą su Latvija, o tam pagrindo davė ir Latvijos kariuomenės operacijų planai. Be to, pakeitus politinę liniją ir prioritetu iškėlus valstybingumo išsaugojimą, samprotauta, kad Vokietijai užpuolus Lietuvą, paramos būtų galima prašyti ir Lenkijoje. Tačiau įvairios sąjungų kombinacijos buvo realios tik prasidėjus plataus masto

41

regioniniam konfliktui, nes viena iš minėtų valstybių nebuvo davusi jokių konkrečių įsipareigojimų, išskyrus 1939 m. Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį, kuri buvo primesta Lietuvai karo atveju. Todėl realiai buvo įžvelgiama grėsmė, kad kilus dvišaliam konfliktui su Lenkija arba Vokietija realios karinės paramos nebus sulaukta.

4. Geopolitinė padėtis, teritoriniai konfliktai ir permanentinė ginkluoto konflikto grėsmė lėmė, kad buvo būtina ieškoti individualių karinio saugumo sprendimų. Kad ir teoriškai, užpuolimo atveju tikintis Tautų Sąjungos ir trečiųjų šalių diplomatinės ar karinės pagalbos, kaip tai nutiko Žiemos karo atveju 1939 m., buvo būtina ginklu pasipriešinti, laimėti kuo daugiau laiko, apsaugoti savo vyriausybę ir užkirsti kelią visiškai agresoriaus pergalei. Siekiant įgyvendinti minėtus uždavinius, reikėjo kurti, pagal to laikotarpio galimybes, modernias pajėgas, aprūpinti jas ginkluote ir sukaupti amunicijos atsargų. Taigi Lietuva vystė savo karines pajėgas, kurios karo atveju turėjo užtikrinti vyriausybės išlikimą, kol bus rastas diplomatinis konflikto sprendimas, sulaukta sąjungininkų karinės paramos arba kartu su vyriausybe internuotasi draugiškoje kaimyninėje šalyje, taip užtikrinant valstybingumo tęstinumą egzilyje ir tikintis suvereniteto bei teritorinio vientisumo atkūrimo ateityje.

5. XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos kariuomenė buvo aprūpinta nauja ir standartizuota ginkluote, o tai kontrastavo su Suomija ir ypač Estija, kur kariuomenės tebenaudojo nuo Nepriklausomybės kovų likusius ginklus, kurie buvo skirtingų sistemų ir kalibrų. Ginkluotės standartizacija lengvino pajėgų aprūpinimą amunicija, o tai, kad Lietuva, įgyvendinama septynerių metų (1935–1941 m.) kariuomenės apginklavimo planą, pasirinkto ginklų modelius, kuriuos naudojo Lenkija ir Vokietija, karo su šiomis šalimis atveju būtų leidę partizanų būriams apsirūpinti amunicija ir papildyti ginklų arsenalą. Sėkmingos ofenzyvos atveju paimtus ginklus ir amuniciją Lietuvos kariuomenė, kaip ir Suomijos pajėgos Žiemos karo metu, operatyviai būtų galėjusi trofėjus perduoti naudoti savo daliniams ir tuo papildyti ginkluotės atsargas, kompensuoti patiriamus materialinius nuostolius.

6. Atsižvelgiant į šalies ekonominį išsivystymą ir valstybės dydį Lietuvos kariuomenės finansavimas ir materialinis aprūpinimas buvo panašus kaip ir su lygintų Šiaurės rytų Baltijos šalių, tik lygintos šalys skirtingais dešimtmečiais pradėjo modernizuoti ir perginkluoti savo kariuomenes. Be to, finansavimą lėmė ne tik valstybių biudžetų pajamos,

42

bet ir politiniai sprendimai, priimti atsižvelgiant į kintančią geopolitinę padėtį ir kylančias grėsmes. Todėl XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje aiškiai pastebime, kad visose keturiose valstybėse buvo susirūpinta karinės galios stiprinimu didinant asignavimus gynybai. Minėtos priemonės iki 1940 m. Lietuvai leido sukurti modernias karines pajėgas, kurios buvo pajėgios vykdyti joms keltus minimalius, bet realius uždavinius. Tarpukariu Lietuvos kariuomenės fizinis karinės galios komponentas nuo 1923 m. iki okupacijos išaugo daugiau nei dvigubai, o 1939–1940 m. apskritai buvo aukštesnis nei Latvijoje ar Estijoje, o santykinai, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, Lietuvos, Latvijos ir Suomijos karinės galios fizinis komponentas buvo panašus. Minėtas faktas atskleidžia, kad, būdama ekonomiškai (pagal nacionalinių pajamų dydį) labiausiai „atsilikusi“ tarp keturių lygintų valstybių ir neskirdama panašios biudžeto dalies gynybai, Lietuva sugebėjo sukurti gerai materialiai aprūpintas pajėgas. Lyginamoji koeficientų analizė rodo, kad galios, pajėgų aprūpinimo ir apginklavimo panašumai ir skirtumai buvo dėsningi, atsižvelgiant į gynybos finansavimą atskirose valstybėse, paveikti finansinės politikos devalvuojant arba ne valiutas XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje bei planuotų mobilizuoti pajėgų dydžio.

7. Lietuvos kariuomenė laikėsi karybos principo, kad gyvosios jėgos skaičius kariuomenėje neturi būti didesnis nei reikia turėtai ginkluotei maksimaliai panaudoti. Todėl į mobilizuotą Lietuvos kariuomenę būtų pašauktas mažiausias gyventojų nuošimtis palyginti su Latvija, Estija bei Suomija, nors atsargos, santykinai atsargos karių skaičiai, atsižvelgiant į skirtingą buvimo atsargoje laiką, buvo panašūs visose šalyse. Lietuva parengtų atsargos karių turėjo daugiau, nei reikėjo karo meto pajėgoms pagal numatytus etatus mobilizuoti. Lietuvos kariuomenė laikėsi modernių karybos principų ir akcentavo ne pajėgų dydį žmogiškųjų išteklių prasme, bet stiprino apginklavimo lygį ir tik atsižvelgdama į ginkluotės pokytį didino planuojamą mobilizuoti karių skaičių. Tačiau tai lėmė, kad tokia mobilizuota kariuomenė būtų geriausiai ginkluota ir turėtų panašų arba didesnį amunicijos atsargų kiekį, o tai karo atveju būtų leidę nedidelėmis pajėgomis vykdyti iškeltus priešo stabdymo uždavinius. Žmonių ekonomijos principas įgalino priešo užimtoje teritorijoje palikti didelį kariauti galinčių vyrų skaičių ir tuo užtikrinti ne tik neevakuotų, daugiausia kaime gyvenančių, gyventojų materialinį apsirūpinimą, bet ir sudarė pakankamą žmogiškąjį potencialą

43

partizaniniam pasipriešinimui. Be to, mažesnis karių skaičius mobilizuotose pajėgose lengvino kovojančių dalinių aprūpinimą maistu, ekipuote, amunicija; karinei vadovybei mažesnes, bet geriau ginkluotas pajėgas buvo lengviau valdyti ir manevruoti jomis, vykdyti logistines dalinių permetimo ir sutelkimo operacijas. Palyginus Lietuvos kariuomenę ir jos apginklavimo bei aprūpinimo lygį su vienintelės iš keturių lygintų šalių, 1939 m. kariavusių su SSRS, Suomijos kariuomene, galima konstatuoti, kad Lietuvos kariuomenė materialinio aprūpinimo aspektu buvo pasiruošusi galimam karui, arba – priešingu atveju – Suomijos kariuomenė pradėjo kariauti ir sugebėjo sulaikyti RA visiškai tam nepasiruošusi.

8. Reflektuojant į tarpukario Europos tankų ir dominavimo ore karybos teorijas, Lietuvos kariuomenė stiprino prieštankinę ir priešlėktuvinę gynybą, o į totalinio ir žaibiško karo teorijas buvo galima atsakyti jau minėtu partizaniniu pasipriešinimu ir iš dalies kovojančių pajėgų atsitraukimu. Žinoma, nė viena iš minėtų teorijų mažos valstybės kariuomenė objektyviai negalėjo sekti aklai, nors šias teorijas žinojo ir analizavo dėl galimo taikymo eventualių priešų pajėgose, todėl buvo atkreiptas dėmesys į Vokietijoje suformuluotą mažos kariuomenės teoriją ir iš jos išplaukiančias stabdymo plačiuose baruose galimybes. Antrasis pasaulinis karas atskleidė, kad nė viena iš minėtų karo teorijų nebuvo išeitis, ir dažniausiai buvo renkamasi simbiozinius jų variantus.

9. Lietuvos kariuomenės, kaip ir kitų šalių pajėgų, štabas rengė mobilizacijos, operacijų, evakuacijos ir kt. planus. Permanentinis kariuomenės planavimas, atsižvelgiant į turėtus išteklius, pajėgas krizių atveju įgalino veikti operatyviai ir pasirengti karo veiksmams per minimalų galimą laiką XX a. vidurio Lietuvos sąlygomis. Reguliarioji kariuomenė turėjo gebėti operatyviai mobilizuotis ir susitelkti numatytose vietose, mūšio lauke, plačiuose baruose manevruodama neleisti priešui greitai judėti į prieki, palankiomis sąlygomis kontratakuoti ir vengti lemiamų kautynių. Nesant galimybių sulaikyti priešo pajėgų neprarasdamos kontakto su puolančiomis pajėgomis, tvarkingai turėjo atsitraukti į naujas sau palankias pozicijas ir kautynėmis sustabdyti priešo puolimą. Planuodama operacijas Lietuvos kariuomenė rėmėsi reguliariųjų pajėgų koncentracijos ir ekonomijos principais, o teritorinės pajėgos – šauliai-partizanai turėjo maksimaliai veikti decentralizuotai, mažais būriais gerai pažįstamose vietovėse. Atsižvelgiant į krašto dydį ir karybos

44

pobūdį, civilių gyventojų evakuacija karo atveju Lietuvoje nebuvo planuojama, iš Kauno ir kitų miestų turėjo būti išgabentos kariuomenei ir vyriausybei būtinos vertybės ir į savų pajėgų užnugarį turėjo pasitraukti vyriausybė su kitomis centrinės valdžios įstaigomis. Siekiant išvengti didelių nuostolių priešo karo aviacijos antskrydžių atveju ir pagreitinti mobilizaciją, Lietuvos kariuomenėje buvo įdiegta teritorinė mobilizacijos sistema, kai kadrinės kariuomenės daliniai, būdami mobilizuotų pajėgų branduoliais, maksimaliai greitai iš aplinkinių vietovių turėjo gauti paskirtus atsargos karius. Lietuvos sąlygomis greitis buvo lemiamas veiksnys, leidęs užtikrinti iškeltų uždavinių realizavimą. Reikia pažymėti, kad Lietuvos mobilizacijos sistema turėjo panašumų ir esminių skirtumų lyginant su Latvijos, Estijos ir Suomijos mobilizacijos sistemomis. Latvija taikė politinę mobilizacijos sistemą, o kitų dviejų šalių, ypač Suomijos, mobilizacija buvo paremta paramilitarinių organizacijų teritorine struktūra.

10. Įvertinus Lietuvos, Latvijos ir Estijos galią ir palyginus su eventualių priešų – SSRS ar Vokietijos – pajėgomis, galima konstatuoti, kad net visų trijų Baltijos valstybių karinės sąjungos sudarymas nebūtų negalėjęs išspręsti tų šalių karinio saugumo problemų, nes geografinė ir strateginė jų padėtis bei riboti ištekliai lėmė, kad net visų trijų kariuomenių pajėgumų sinergija nebuvo pakankama pergalei prieš SSRS ar Vokietiją pasiekti ar apginti savo teritoriją. Žinant, kad regioninio karo atveju XX a. 4-ajame dešimtmetyje SSRS prevenciškai, siekdama pagerinti savo strateginę padėtį, planavo užimti Latviją ir Estiją, galima konstatuoti, kad trijų Baltijos šalių karinė koalicija nebūtų buvęs rimtas atgrasymo veiksnys. Taigi modeliuoti Lietuvos saugumą remiantis koalicija su Latvija ir Estija, be didesnių valstybių dalyvavimo, buvo neperspektyvu, nors istoriografijoje tariamai galimos, bet nerealizuotos Baltijos šalių karinės sąjungos problema plačiai eksploatuojama. Tačiau net sudarius tokią sąjungą, ją būtų galima vertinti kaip deklaraciją, pasiryžimą kartu veikti, bet ne realiai efektyvią priemonę kariniam saugumui užtikrinti. Net ir į karinę sąjungą įtraukus Suomiją, sudaryti bendrą frontą ar laimėti karą prieš SSRS 1939–1940 m. kariniu požiūriu su reguliariųjų pajėgų pagalba buvo neįmanoma. Be to, reikia pažymėti, kad net esant Baltijos valstybių politinei valiai ir sutarimui aukščiausiu lygiu gintis kartu SSRS agresijos atveju, 1939 m. ar 1940 m. visgi būtų buvę trys paskiri frontai, kuriuose būtų kovojusios trys paskiros armijos,

45

siekiančios vykdyti skirtingus joms keltus uždavinius. Skirtingas ir planuotos gynybos pobūdis: Estijos kariuomenė, panašiai kaip Suomija, buvo numačiusi įtvirtinti ir ginti pasienį. Latvija planavo atsitraukusi nuo sienos ginti pozicijas Latgalos aukštumoje. Lietuvos kariuomenė numatė stabdyti priešą, išnaudodama gamtines kliūtis, ypač didžiąsias šalies upes, evakavus vyriausybę, apleisti laikinąją sostinę Kauną ir trauktis į krašto gilumą bei internuotis gretimoje draugiškoje šalyje. Atsitraukimo kryptį, – šiaurės vakarus arba šiaurės rytus, lėmė priešo puolimo kryptis.

11. Lietuvos atveju buvo teritorinis išskirtinumas – Klaipėdos kraštas, kur dėl vietos gyventojų nepalankumo Lietuvos valstybei taikyti kariuomenės gynybinės strategijos – gintis plačiuose baruose manevruojant ir traukiantis bei remti savo pajėgas partizaniniais veiksmais priešo užnugaryje – buvo neįmanoma. Ypač buvo negalimi partizaniniai veiksmai, nes būtinos sąlygos buvo vietos gyventojų parama ir kovotojai, gerai pažinoję vietovę, ko Klaipėdos krašte ir nebuvo, tad karinės operacijos, o ypač partizaniniai veiksmai krašte būtų virtę pilietiniu karu. Lietuvos kariuomenė, kilus vietos gyventojų sukilimui, turėjo numalšinti pasipriešinimą, o Vokietijos ginkluotųjų pajėgų invazijos atveju turėjo atsitraukti į Žemaitiją ir ten gintis. Tad ir 1939 m. kovo mėnesio Lietuvos kariuomenės veiksmai, kai daliniai po Vokietijos ultimatumo skubiai atsitraukė iš Klaipėdos krašto, iš dalies atitiko anksčiau parengtus planus. Todėl planai – gintis krašto gilumoje ir tikimybė vienintelį jūrų uostą prarasti jau pirmosiomis karo dienomis – lėmė, kad Lietuvos kariuomenė finansinius išteklius kreipė į sausumos pajėgų ir karo aviacijos vystymą, karo laivyno ir pakrančių artilerijos problemų sprendimą atidėdama ateičiai.

12. Grėsmė valstybės suverenitetui buvo reali ir prielaidų kilti ginkluotam Lietuvos konfliktui su Lenkija, Vokietija ar galiausiai net ir su SSRS buvo ne kartą, o Lietuva objektyviai negalėjo sukurti tokio dydžio ir galios karinių pajėgų, kad apsigintų bet kurios iš minėtų didžiųjų kaimynių puolimo atveju. Be to, Lietuva neturėjo ir sąjungininkų, kurie kompensuotų buvusį eventualių priešininkų galių disbalansą, todėl buvo būtina ieškoti netradicinių, konvencinės karybos požiūriu, strateginių sprendimų. Todėl minėti faktai lėmė, kad Lietuvos kariuomenė greta konvencinių kariavimo metodų akcentavo partizaninę taktiką, būdingą asimetriniam karui. LŠS nariai bei kariai, ginkluoto konflikto atveju likę priešo užnugaryje, turėjo remti savo kovojančias pajėgas, naikindami

46

priešų atsargas, komunikacijas, gyvąją jėgą. Toks strateginis sprendimas buvo natūralus ir karo atveju būtų užtikrinęs ne tik apčiuopiamą paramą kovojančioms reguliariosioms pajėgoms, bet turėjo palaikyti kovinę piliečių dvasią bei valstybingumo idėją ir ryšį su atsitraukiančia ir net egzilyje atsidūrusia vyriausybe. Pagal tarptautinę humanitarinę teisę (1907 m. Hagos konvencija), teritorija laikoma užimta, kai ji iš tikro yra priešo pajėgų valdžioje, kur priešo pajėgos geba vykdyti savo sprendimus. Todėl kovojantys partizanai, tarptautinės tiesės požiūriu, būtų kvestionavę okupacinių pajėgų valdžią, o kartu ir teisinį okupuoto krašto statusą. Partizaninis pasipriešinimas suponuoja aplinkybę, kad karas tęsis neapibrėžtą laikotarpį, ir net mūšio lauke nugalėjęs priešas negalės pasiekti visiškos pergalės bei de facto užbaigti karo veiksmų. Priešo žinojimas apie planuojamą partizaninį pasipriešinimą galėjo tapti atgrasymo politikos dalimi. Partizaninio pasipriešinimo, kilus karui, Lietuvoje akcentavimas tarpukariu nebuvo išskirtinis atvejis regione. Dėl galių disbalanso buvo lemta, kad XX a. 3-iajame dešimtmetyje ir Vokietija planavo taikyti partizaninę taktiką karo su Prancūzija ir jos sąjungininkais atveju, Suomija šiauriau Ladogos ežero taip pat planavo taikyti partizaninę taktiką, o kilus Žiemos karui sėkmingai tai ir darė.

13. Partizaninio pasipriešinimo koncepcija galimam ginkluotam ateities konfliktui Lietuvoje buvo pasirinkta jau XX a. 3-iojo dešimtmečio viduryje, kai 1924 m. Trimite prabilta apie ateities karą, kuriame šauliams neabejotinai vėl teks partizanų vaidmuo. Būtent apie 1924–1926 m., remdamasi Nepriklausomybės kovų patirtimi, Lietuvos karinė vadovybė nubrėžė ateities partizaninio karo gairės, kurios išliko aktualios iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos. Periodiniai kariniai leidiniai (Kardas, Trimitas, Karys) tarpukariu palaikė partizaninio karo koncepciją ir formavo pozityvų šaulio-partizano Tėvynės gynėjo įvaizdį. Suprantant, kad partizanai kovos tik vidinės motyvacijos vedini, ir nurodymai iš štabų ar egzilinės vyriausybės bus mažai paveikūs, jau taikos metu buvo diegiama patriotinė ideologija, siekiant tautą sušaulinti. Tai paskatino LŠS narių skaičiaus didėjimą, karinį gyventojų rengimą ir patriotinį auklėjimą. Kadangi pirmųjų dviejų uždavinių, be trečiojo, įgyvendinimas būtų buvęs beprasmis, patriotizmo, orientuoto į savanoriško partizanavimo pasirinkimą karo atveju, sklaidai per spaudą, sakralinių atminimo vietų kūrimą ir agitaciją buvo pasitelkiami pavieniai istoriniai simboliai ir vaizdiniai. Partizaninio karo propagandą skatino ir proza bei poezija,

47

manipuliuojant labai įtaigiais tarpukario Lietuvos religingai visuomenei krikščioniškais siužetais. Lietuvos karinės vadovybės retorika, direktyvos ir publikacijų, susijusių su partizaninių veiksmų taktika, gausa leidžia teigti, kad partizaninio karo koncepcijai Lietuvos karinėje doktrinoje tarpukariu buvo skiriamas didelis dėmesys, ir tai koreliuoja su pasirinkta kariuomenės gynybos strategija – manevruojant trauktis į krašto gilumą, o kritiniu atveju kartu su vyriausybe internuotis gretimoje draugiškoje valstybėje, tuo metu okupuotoje Lietuvoje tęsiant partizaninį karą. 1940 m. Lietuvos kariuomenės štabas pradėjo diegti šaulių teritorinės gynybos, stabdant priešą, „celių“ taktiką, paremtą principu, kad kiekvienas LŠS būrys veikia savo teritorijoje ir gavęs įsakymą, pasitelkęs visus vietinius išteklius, naikina infrastruktūrą. Buvo tikimasi, kad taikant minėtą taktiką, teritorinė partizaninė šaulių priedanga veiks domino principu – priešui veržiantis į krašto gilumą, šauliai sunaikins tiltus, kelius ir kitus objektus bei pasirengs gynybai. Taip į pasipriešinimą turėjo įsitraukti valsčius po valsčiaus, „celė“ po „celės“. Tačiau tarpukariu pasirengimo partizaniniam karui patirtis Lietuvoje dėl pakitusios geopolitinės padėties ir politinės kapituliacijos 1940 m. birželį praktiškai galėjo būti panaudota tik vėlesnio pasipriešinimo sovietinei okupacijai metu.

48

Trumpos žinios apie doktorantą Vytautas Jokubauskas gimė 1978 m. spalio 31 d. Skuodo rajone,

2004 m. baigė edukologijos bakalauro, 2009 m. – Baltijos šalių istorijos magistrantūros studijas Klaipėdos universitete. 2009 m. tapo ,,Rotary International“ klubo „Klaipėda“ R. Ulevičiaus premijos laureatu už geriausią magistro baigiamąjį darbą „Lietuvos kariuomenės pasirengimas eventualiam karui su Vokietija 1939 m.“ Nuo 2009 m. – Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorijos krypties doktorantūros doktorantas, keliolikos mokslinių straipsnių lietuvių, vokiečių, anglų ir rusų kalbomis autorius. 2009–2013 m. pristatydamas tyrimų rezultatus skaitė 10 pranešimų tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose bei moksliniuose seminaruose. 2012 m. ir 2013 m. Lietuvos mokslo taryba Vytautui Jokubauskui paskyrė doktorantų stipendiją už akademinius pasiekimus.

Nuo 2001 m. mokykloje dirba mokytoju. 2006–2009 m. dirbo personalo vadovu verslo įmonėje bei personalo specialistu biudžetinėje įstaigoje. 2011–2012 m. dirbo Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedroje asistentu, dėstė bakalauro pasirenkamąjį kursą „Lietuvos karybos istorija XIII–XX a.“ Nuo 2013 m. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (KU BRIAI) jaunesnysis mokslo darbuotojas, 2013–2015 m. Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo KU BRIAI mokslinių tyrimų projekto „Paramilitarinių organizacijų reikšmė valstybės gynybos sistemoje: Lietuvos šaulių sąjungos atvejis“ vykdytojas. Pagrindinė mokslinių interesų sritis – XX a. pirmosios pusės Lietuvos karybos istorija.

Kontaktai: Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas (KU BRIAI), Herkaus Manto g. 84, Klaipėda, LT 92294.

El. paštas: pilsotas@yahoo.com

49

List of scientific publications on the topic of dissertation / Mokslinių straipsnių disertacijos tema sąrašas

1. JOKUBAUSKAS, V. Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m.

kariuomenės mobilizacija. Karo archyvas, 2012, t. XXVII, p. 276–332.

2. JOKUBAUSKAS, V. Lietuvos trispalvė virš kareivinių. In Kareivinės, tapusios Klaipėdos universitetu: studija, skirta Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto 20-mečiui, Klaipėdos universiteto 20-mečiui ir Klaipėdos miesto 760-mečiui. Sud. V. SAFRONOVAS. Klaipėda, 2012, p. 71–127.

3. JOKUBAUSKAS, V. „Vienui vieni“: šaulių rengimas partizaniniam karui 1924–1940 m. Lietuvoje. Istorija, 2012, t. LXXXVI, p. 11–24.

4. JOKUBAUSKAS, V.; PAPEČKYS, E. Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. Karo archyvas, 2012, t. XXVII, p. 163–231.

5. JOKUBAUSKAS, V. The Concept of Guerrilla Warfare in Lithuania in the 1920–1930s. Baltic Region, 2012, No. 2 (12), pp. 32-43.

[Straipsnis paskelbtas ir rusų kalba: ЙОКУБАУСКАС, В. Концепция партизанской войны в Литве в 1920–1930-е годы. Балтийский регион, 2012, № 2 (12), с. 43–57.]

6. JOKUBAUSKAS, V. Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir ištekliai eventualaus karo su Lenkija atveju 1938–1939 m. Karo archyvas, 2011, t. XXVI, p. 272–320.

7. JOKUBAUSKAS, V. Žvelgiant į ateitį: partizaninės kovos taktikos sklaida Lietuvoje ir jos įgyvendinimas 1944–1953 m. Genocidas ir rezistencija, 2011, Nr. 1 (29), p. 51–68.

8. ЙОКУБАУСКАС, В. Военная доктрина и оборонительные планы Литвы в конце 30-ых годов XX века. Исследования Балтийского региона: вестник Социально-гуманитарного парка БФУ им. И. Канта, 2011, № 2 (8), с. 27–49.

9. JOKUBAUSKAS, V. David gegen Goliath: Perspektiven eines militärischen Konflikts zwischen Litauen und Deutschland in den Jahren 1938–1940. Annaberger Annalen, 2010, Nr. 18, S. 245–286.

50

10. JOKUBAUSKAS, V. Lietuvos kariuomenės parengti Klaipėdos krašto gynimo planai ir realybė 1939 metais. In Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai. Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XXI. Sud. S. POCYTĖ. Klaipėda, 2010, p. 85–103.

11. JOKUBAUSKAS, V. Deutsche und Deutschstämmige in der litauischen Armee 1918–1940. Annaberger Annalen, 2009, Nr. 17, S. 285–300.

12. JOKUBAUSKAS, V. Lietuvos šaulių sąjungos veikla Klaipėdos krašte 4-ajame XX a. dešimtmetyje: struktūra, uždaviniai ir realybė. In Lietuvos šaulių sąjunga: praeitis, dabartis, ateitis. Leidinys skirtas Lietuvos šaulių sąjugos gyvavimo 90-mečiui. Sud. R. VARSACKYTĖ. Kaunas, 2009, p. 101–120.

13. JOKUBAUSKAS, V. Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais. Istorija, 2009, t. LXXIII, p. 25–36.

51

Klaipėdos universiteto leidykla Vytautas Jokubauskas THE LITHUANIAN MILITARY DOCTRINE AND ITS IMPLEMENTATION IN THE CONTEXT OF THE COUNTRIES OF THE NORTH-EASTERN BALTIC REGION IN THE PERIOD 1923-1940 Summary of Doctoral Dissertation LIETUVOS KARINĖ DOKTRINA IR JOS REALIZAVIMAS 1923–1940 m. ŠIAURĖS RYTŲ BALTIJOS REGIONO ŠALIŲ KONTEKSTE Daktaro disertacijos santrauka Klaipėda, 2013

SL 1335. 2013 10 08. Apimtis 3,25 sąl. sp. l. Tiražas 70 egz. Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: leidykla@ku.lt; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/

52