1 BENDROSIOS TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS NUOSTATOS1.1 TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS ESMĖTarptautinės privatinės teisės reikia dėl to, kad tam tikri tapatūs teisiniai santykiai reguliuojami skirtingai nacionaliniu lygmeniu. Teisės santykiai dažnai turi tam tikrą užsienio elementą, t. y. santykį su ne vietos teismo teisine sistema. Iš esmės yra 3 priežastys, dėl ko gali būti teisiniame santykyje užsienio elementas:1.Santykio subjektai ir jų priklausomybė kitai jurisdikcijai (pvz., Lietuvos įmonė perka prekes iš Lenkijos įmonės).2.Santykio objektas (pvz., ginčas gali kilti dėl daikto kitoje valstybėje).3.Tam tikro juridinio fakto įvykimas užsienyje (pvz., sudaryta užsienyje sutartis).Atsiradęs užsienio elementas nepakeičia teisinio santykio esmės, jis lieka atitinkamos privatinės teisės šakos reguliuojamu santykiu. Užsienio elementas suteikia tam tikro savitumo teisiniams santykiams reikia išsiaiškinti, kurios valstybės teisė bus taikoma teisiniams santykiams. Atsakymo į šį klausimą reikia ieškoti kolizinėse teisės normose, kurios gali būti įtvirtintos nacionalinėje teisėje, tarptautinėse sutartyse. Valstybei taikyti užsienio teisę būtina dėl keleto priežasčių:1.Besiplečiantis bendradarbiavimas, globalizaciniai procesai.2.Teisingumo principas. Besąlygiškai taikant teismo vietos teisę neišvengiamas neteisingumas.3.Privatinėje teisėje vyrauja sutarties laisvės principas, todėl daugelį klausimų šalys apsprendžia tarpusavio sutarimu (leidžiama pasirinkti taikomą teisę).Tarptautinės privatinės teisės paskirtis – privatinių teisinių santykių, susiklostančių tarp skirtingų valstybių fizinių ir juridinių asmenų, teisinis reguliavimas. Šios teisės šakos kaip mokslo srities tikslai:1.Nurodyti sąlygas, pagal kurias teismas būtų kompetentingas nagrinėti ginčą su užsienio elementu (jurisdikcijos nustatymas).2.Nurodyti konkrečią teisinę sistemą, pagal kurios nuostatas turėtų būti vertinamas kilęs ginčas (taikytinos teisės nustatymas).3.Apibrėžti sąlygas, pagal kurias būtų pripažįstamas ir vykdomas užsienio teismo ar arbitražo sprendimas dėl ginčo su užsienio elementu.Didžiąją dalį tarptautinės privatinės teisės sudaro kolizinės normos. Jos tiesiogiai ne5reglamentuoja teisinių santykių, tik nurodo, kurios teisinės sistemos normos turi būti taikomos konkrečiam teisiniam santykiui. Norint taikyti kolizinę normą, reikia spręsti preliminarius klausimus. Tokiais atvejais svarbu išskaidyti teisinį santykį ir nustatyti sudedamuosius elementus.1.2 TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS SAMPRATATarptautinės privatinės teisės sampratą galima iliustruoti dviem skirtingomis pozicijomis, kas yra ši teisė:1.Stori apibūdina tarptautinę privatinę teisę kaip privatinės viešosios teisės subdiscipliną.2.Savinji tarptautinę privatinę teisę laiko privatinės teisės dalimi.Kai kurie JAV autoriai teigia, kad tarptautinė privatinė teisė – tai teisės šaka, kuri siekia pateikti atsakymus į klausimus, kylančius tarp valstybių ir valstybės viduje. Europos Komisija savo Žaliojoje knygoje atkreipia dėmesį į tarptautinės privatinės teisės problematiką. Ši teisės sritis neturi vienodos reikšmės visose ES šalyse, nes vienur ji reguliuoja tik taikytinos teisės klausimus, kitur ir jurisdikcijos bei kt. klausimus.Tarptautinės privatinės teisės problematiką atspindi ir Generalinės advokatės Šarpston nuomonė byloje C353/06 („C“ – Teisingumo teismas, tas pats ir nesant jokios raidės): tarptautinė privatinė

teisė – ne tarptautinės teisės dalis, ji numato mechanizmą ar keletą mechanizmų, kokia teisė turi būti taikoma, kai teisiniame santykyje yra užsienio elementų. Tarptautinės privatinės teisės pavadinimas kėlė daug klausimų teisės moksle, nes nesutariama, ar šis terminas nėra prastesnis už konfliktų (kolizijų) teisę. Pastarasis terminas naudojamas JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje. Tarptautinės (dėl tarptautiškumo klausimų) privatinės (reguliavimo dalyko problema) teisės (savarankiškos teisės šakos problema) sąvokoje ginčijami visi trys žodžiai. Vyrauja nuomonė, kad žodis „tarptautinė“ reiškia ne šaltinį, o reguliavimo dalyką, žodis „privatinė“ pabrėžia prigimtį ir reguliavimo dalyką (santykis tarp privačių subjektų, o ne valstybių, kiekviena valstybė turi savo privatinę teisę).Pačia bendriausia prasme tarptautinė privatinė teisė – privatinės teisės dalis, kuri reguliuoja privatinius santykius, peržengiančius vienos valstybės ribas. Šios teisės šakos pavaidnimo dviprasmiškumas lemia ir nevienodą požiūrį į patį reguliavimo dalyką.1.3 TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS VIETA TEISĖS SISTEMOJETarptautinei privatinei teisei būdingas tam tikras dvilypumas:1.Privatinių santykių elementas.2.Tarptautinis užsienio elementas.Vienu požiūriu tarptautinė privatinė teisė yra viešosios teisės sudedamoji dalis. Tokios pozicijos pagrindu yra tarptautinės sutartys. Šiuo požiūriu suprantama labai plačiai. Kitu požiūriu, privatiniai teisiniai santykiai nepriklauso viešosios teisės reguliavimui, todėl ir tarptautinė privatinė teisė turi būti laikoma privatinės teisės dalimi.Dar kiti autoriai teigia, kad tarptautinė privatinė teisė yra vidaus teisės santykių sritis. Kitaip tariant, tai yra skirtingų valstybių nacionalinių teisių sritis. Galiausiai, kiti teigia, jog tarptautinei privatinei teisei būdingas mišrumas, t. y. kad šią šaką sudaro ir privatinės, ir viešosios teisės normos.Anglijoje tarptautinė privatinė teisė nelaikoma atskira teisės šaka, bet pripažįstama atskiru institutu. Kanados teisės doktrina ją laiko nacionalinės teisės šaka, kuri reguliuoja tarptautinę jurisdikciją, kolizijų sprendimas, nuolatinės gyvenamosios vietos klausimai, užsienio teismų ir arbitražų sprendimai ir t. t. Rusijoje ši sritis laikoma atskira šaka, kuri tiria tiek tarptautines, tiek vietines teisines problemas. Lietuvoje laikomasi panašios pozicijos kaip ir Rusijoje.1.4 TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS REGULIAVIMO DALYKASĮvairių valstybių teisės doktrinoje vyrauja skirtingos nuomonės dėl to, kokie santykiai patenka į tarptautinės privatinės teisės reguliavimo dalykas. Pačia bendriausia prasme – tai privatiniai teisiniai santykiai, atsirandantys tarptautinės veiklos srityje. Rusijoje prie tarptautinės privatinės teisės priskiriami ir materialinės teisės, ir kolizinių normų, ir tarptautinio civilinio proceso klausimai.1.5 TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS REGULIAVIMO METODAIPaprastai šioje srityje skiriami du metodai:1.Kolizinis.2.Materialinis.Teigiama, kad tarptautinė privatinė teisė atsirado ir vystosi kolizinio metodo dėka. Atsiradus užsienio elementui visada yra kolizinis klausimas, t. y. sprendžiama, kuri teisė turi būti taikoma ir pan. Taigi šiai teisei būdinga kolizinė problema – taikytinos teisės pasirinkimo klausimas. Kolizinės problemos sprendžiamos kolizinių normų pagalba. Kolizinė norma nesprendžia teisinio santykio iš esmės, ji tik duoda nuorodą į materialinę teisės normą, kuri sureguliuoja teisinį santykį. Kolizinis metodas pasireiškia tuo, kad kolizinio santykio reguliavimui pasirenkama konkreti teisės sistema, šiuo metodu nesiekiama nustatyti teises, pareigas ir atsa7

komybę. Kolizinės normos taikomos kartu su materialinėmis normomis, kurios reguliuoja teisinį santykį.Kai kurie autoriai teigia, kad tarptautinės privatinės teisės metodas – unifikavimas (vienodinimas). Visgi tai nėra tiesinio reguliavimo metodas.1.6 TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS IR VIEŠOSIOS TEISĖS SANTYKISTarptautinės privatinės teisės pavadinimas kelia daug klausimų dėl jo tinkamumo. Pagrindinė priežastis – nuoroda į tarptautinę teisę. Terminas „tarptautinė teisė“ yra „tarptautinė viešoji teisė“ sinonimas. Tarptautinė privatinė teisė nelaikytina tarptautinės viešosios teisės dalimi, tačiau šias dvi sritis sieja stiprus ryšys.Tarptautinė viešoji teisė yra tarptautinė ta prasme, kad nustato klausimus tarp valstybių, o tarptautinė privatinė teisė – klausimus tarp privačių asmenų, kurie priklauso konkrečioms valstybėms. Todėl žodis „tarptautinė“ suprantamas vienu atveju kaip „tarpvalstybinė“, o kitu – kaip „santykių su užsienio elementu“.Panašumai tarp tarptautinės viešosios ir privatinės teisių:1.Tikslas (užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą).2.Tarptautinė privatinė teisė remiasi tarptautinės viešosios teisės principais, kurie svarbūs aiškinant tarptautines sutartis (Vienos konvencija).3.Sieja bendri teisės šaltiniai (tarptautinės sutartys).4.Tarptautinė viešoji teisė taip pat atsako į klausimą, koks yra tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis.Skirtumai tarp tarptautinės viešosios ir privatinės teisių:1.Šaltiniai (tarptautinės privatinės teisės nuostatų didžiąją dalį sudaro vidaus teisės nuostatai).2.Tarptautinė viešoji teisė reguliuoja tarpvalstybinius santykius, jos subjektai: valstybės, tarptautinės organizacijos, o tarptautinė privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų santykius (valstybė juose irgi gali dalyvauti lygiomis teisėmis). Neigti viešąjį elementą tarptautinėje privatinėje teisėje nebūtų teisinga, nes yra normų, skirtų viešojo intereso apsaugai (CK 1.11 str.). Be to, reikia turėti galvoje, kad vyksta šių teisių konvergencija.1.7 PAGRINDINĖS ŠIUOLAIKINĖS TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS TENDENCIJOSPasaulyje nėra visoms valstybėms bendros tarptautinės privatinės teisės, bet teisės mokslas siekia nustatyti bendras tendencijas, vykstančias šioje srityje. Skiriamos tokios:1.Siekiama vis labiau unifikuoti teisės normas sudarant universalias ar regioninio pobūdžio tarptautines sutartis, priimant modelinius įstatymus (pavyzdiniai įstatymai). Dėl to labai išaugo tarptautinių organizacijų vaidmuo.2.Kolizijų tarp tarptautinių sutarčių normų augimas. Tokia situacija neužtikrina teisinio aiškumo.3.Tarptautinės privatinės teisės normos kodifikuojamos nacionaliniu lygmeniu.4.Plečiasi tarptautinės privatinės teisės veikimo sfera, atsiranda vis daugiau normų įvairiose teisės šakose ir pošakiuose.2 TARPTAUTINĖS PRIVATINĖS TEISĖS ŠALTINIAI IR VIENODINIMASTeisės šaltinis gali reikšti subjektą, kuris priima teisės taisykles (pvz., parlamentas), arba teisės normą, kurioje išreikštos teisės taisyklės. Pagrindinis tarptautinės privatinės teisės šaltinis – tarptautinės sutartys. Tarptautinės sutarties samprata įtvirtinta Vienos konvencijoje. Lietuva dalyvauja daugelyje tarptautinių sutarčių, išskirtinos 3 grupės:1.Dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos civilinėse, komercinėse ir šeimos teisės bylose (su Lenkija, su Baltarusija, su Estija ir Latvija ir su kt., bent vieną iš šių sutarčių reikia žinoti, savo turiniu jos yra panašios, išskyrus sutartį su Lenkija). Šiose sutartyse nustatomos

jurisdikcinės normos, įrodymų rinkimo klausimai, kolizinės normos ir t. t. ES narės turi nedalyvauti tarptautinėse sutartyse, kurios priklauso ES išimtinei kompetencijai, todėl kyla specifinių problemų dėl sutarčių, priimtų iki narystės ES. Roma1 ir Roma2 reglamentai tas problemas iš esmės sprendžia.2.Daugiašalės tarptautinės sutartys.3.Doktrina ir papročiai. Doktrina remiamasi, nes statutinė teisė negali visko sureguliuoti iki galo. Paskaityti: R. Šimašius ir G. Lastauskienė, Teisinio papročio reikšmė teisiniam reguliavimui, Jurisprudencija, 2002 m. Nr. 24(4), 204213 psl. ir Justicija, 2010 m. Nr. 1 apie papročius.Kiekviena valstybė turi savo tarptautinę privatinę teisę, todėl tas pats klausimas paprastai valstybėse būna reguliuojamas ne vienodai, pvz., asmenų teisinis statusas nustatomas vienose valstybėse pagal lex patria, kitose – lex domicilii principą. Tokie skirtumai nėra labai teigiamas dalykas, todėl nuo XIX a. pradėta galvoti, kaip suvienodinti tarptautinę privatinę teisę. Neigiamus padarinius sušvelninti galima vienodinant materialinę teisę ir norminant kolizines normas.Materialiosios teisės vienodinimas – dalyvaujančiose vienoje sutartyje valstybės tam tikrą klausimą sutaria spręsti vienodai. Materialioji teisė gali būti vienodinama labai įvairiai, pvz., priimant įstatymus. Vienodinant materialiąją teisę susiduriama su skirtingomis teisės tradicijomis, kultūriniais ir socialiniais skirtumais, kurie lemia tam tikrą nacionalinio reguliavimo turinį. Be to, nėra institucijos, kuri užtikrintų vienodą teisių aiškinimą ir taikymą, t. y. teismai gali tą pačią normą aiškinti skirtingai skirtingose valstybėse. Vienodinti materialinę teisę yra sudėtingiau nei kolizinę, nes jos apimtis daug didesnė.Vienodinimas gali būti:1.Pasaulinis (pvz., Hagos konferencija).2.Regioninis (pvz., ES, Beniliuksas ir t. t.).3.Dvišalis.Hagos konferencija (http://www.hcch.net) yra organizacija, kuri turėtų pažangiai vienodinti teisės normas. Kita svarbi organizacija vienodinime – UNCITRAL (http://www.unicitral.org). Tai specializuota JT institucija, kurios pagrindinė funkcija – vienodinti ir plėtoti prekybos reglamentavimą. Dar viena svarbi organizacija – UNIDROIT (http://www.unidroit.org). Pastaroji yra tarpvyriausybinė organizacija, įsikūrusi Romoje, ji yra parengusi tarptautinių komercinių sutarčių principus. Europos Taryba irgi svarbi organizacija tarptautinei privatinei teise, 1966 m. priimta Konvencija dėl pavyzdinio arbitražo įstatymų, EŽTT (6 str. – teisė į teisingą teismą).Europos Sąjungoje vienodinti privatinę teisę stengiamasi nuo pat jos susikūrimo pradžios. Ligšiolinis vienodinimas – fragmentiškas, vyko atsirenkant, t. y. renkantis atskirus institutus ir pan. (Mikelėnas, Justicija 2004 m., Nr. 6, 211 psl.). Svarbūs tarptautinei privatinei teisei du ES reglamentai:1.Roma1 (Reglamentas Nr. 593/2008). Šis reglamentas yra dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, jis panašus į Romos konvenciją.2.Roma2 (Reglamentas Nr. 864/2007). Šis reglamentas yra dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės.Romos konvencija dėl sutartinėms priemonėms taikytinos teisės: OL L266, 19801009, p. 119. Dėl šios konvencijos ir reglamentų reikia paskaityti V. Mizaro straipsnius: Tarptautinės privatinės teisės vienodinimo ES rezultatai: reglamentai Roma1 ir Roma2, Justicija 2009, Nr.1 ir Justicija 2008 (paskutinis nr.) ir Roma2 reglamentas ir Lietuvos privatinė teisė, knyga: Privatinė teisė: praeitis, dabartis ir ateitis. P. Jurčys ir I. Goldamer, Justicija 2008, Nr. 1, 5373 psl.

Europos Komisijos žaliosios knygos: šeimos santykiai COM (2006) 399 final, sutuoktinių turtiniai santykiai COM (2006) 400 final, paveldėjimo teisė COM (2005) 65 final, išlaikymo prievolės COM (2005) 649 final.3 UŽSIENIO TEISĖS SAMPRATA IR TURINIO NUSTATYMASCK 1.10 ir 1.12 str. Tarptautinėje privatinėje teisėje užsienio teisė reiškia bet kurią užsienio teisės sistemą, išskyrus vietos teisę. Yra valstybių, kuriose galioja keletas teisinių sistemų, pvz., federacinėse valstybėse. Kai valstybėje kyla teisės sistemos taikymo klausimas, tai vadinama vidaus teisės kolizijos problema (pvz., dėl priklausymo tam tikrai religijai ir pan.), ji dar vadinama tarpasmenine kolizija. CK sako, kad nustačius, jog būtina taikyti konkrečios valstybės, turinčios keletą teisinių sistemų, teisę, konkrečią teisės sistemą reikės nustatyti pagal ne Lietuvos, o tos valstybės teisės normas.Terminas „užsienio teisė“ yra probleminis, nes kyla klausimas, ar reikia vadovautis tik materialine užsienio valstybės teise. Užsienio teisė reiškia ne proceso teisę, t. y. proceso teisė yra pašalinama iš užsienio teisės sampratos (nebent išimtiniais atvejais). Bylos nagrinėjimo eiga ir tvarka yra nustatoma vietos valstybės teisės. Teismas privalo išsiaiškinti ne tik statutinę užsienio teisę, bet ir antrinius teisės šaltinius: doktriną, teismų nutarimus ir t. t.Šalys gali nustatyti taikyti ne šalies, o savo nustatytus principus savo teisiniams santykiams. Teismas tokį nustatymą turi gerbti.3.1 UŽSIENIO TEISĖS NUSTATYMAS IR TAIKYMO APRIBOJIMAINustačius, kad reikia taikyti užsienio teisę, reikia nustatyti jos turinį. Turinio nustatymas – kitas etapas. Dažniausiai nei teismas, nei šalys neturi užsienio teisės šaltinių, o teismas nėra užsienio teisės žinovas. Kyla 2 problemos:1.Užsienio teisės šaltinių nustatymas. Užsienio teisės šaltinių turinio nustatymas.2.Kyla klausimas, ar užsienio teisės nustatymas yra teisės, ar fakto nustatymas. Nuo šio klausimo priklauso, ar teismas turi ex officio nustatinėti teisę, ar tai lieka šalių pareiga. Be to, pagal tai priklauso, ar teismas, ar šalys turi nustatyti užsienio teisęs turinį. Galiausiai, nuo to priklauso, ką reikės daryti, jei turinio nustatyti nepavyksta. Skirstomos valstybės pagal šio klausimo sprendimą į 3 grupės:a.Užsienio teisė – fakto klausimas. Tokiais atvejais teisės nustatymas ir turinio atskleidimas – šalių pareiga.b.Užsienio teisė – teisės klausimas. Teismo pareiga šiais atvejais yra nustatyti užsienio teisę, jei to nepavyksta, taikoma vietos teisė.c.Tarpinio modelio, t. y. būdingi bruožai iš pirmų dviejų atvejų. Užsienio 12teisė gali būti taikoma tiek šalių reikalavimu, tiek teismo ex officio.Lietuvoje užsienio teisė taikoma, kai tai numato tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos įstatymai. Lietuvoje užsienio teisę taiko, nustato ir aiškina teismas ex officio, kai tai susiję su tarptautinėmis sutartimis ir įstatymais. Kai užsienio teisę numato šalių susitarimas, tai teisės nustatymo klausimus sprendžia pačios šalys (CK 1.11 str. 2 d.). CK nurodyta, kokiais šaltiniais turi būti remiamasi nustatinėjant užsienio teisę, t. y. teisė turi būti nustatinėjama ne formaliai, reikia atsižvelgti į užsienio valstybės doktriną, taikymo praktiką ir t. t. Šalys turi teisę prašyti teismo pagalbos, kai joms kyla sunkumų nustatinėjant užsienio teisę. Teismas reikiamą informaciją gali rinkti pats arba darydamas teismo pavedimą (kai sudaryta teisinės pagalbos sutartis su kt. valstybe). Lietuvai nuo 1996 m. galioja Europos konvencija apie užsienio teisę, todėl informaciją apie užsienio teisę galimą rinkti ir pagal ją. Kai teismui ir šalims nepavyksta nustatyti užsienio teisės, teismas gali taikyti Lietuvos teisę.

Jei teismas nustatinėja užsienio teisę ex officio, tai bus teisės klausimas (tačiau specifinis). Teismas turi turėti galimybę pasitelkti užsienio teisės ekspertus, nors ir galioja principas „teisėjas žino teisę“.LAT Senato 2004 m. nutarimas Nr. 21 pasakyta, kad teisės normos turinys, aiškinimas ir taikymas paprastai nėra įrodinėjimo dalykas, tačiau, kai kalba eina apie užsienio teisės taikymą, tai gali būti įrodinėjimo dalykas (CK 1.12 str.).3.2 ATSISAKYMAS TAIKYTI UŽSIENIO TEISĘAplinkybė, kad teisinis santykis turi užsienio elementą, dar nereiškia, jog užsienio teisė bus taikoma. Egzistuoja daugybė priežasčių, dėl ko užsienio teisė gali būti netaikoma. Kai valstybėje egzistuoja imperatyvios teisės normos, tai jos bus taikomos net tada, kai šalys bus sutarusios taikyti užsienio teisę tiems klausimams, kuriuos reglamentuoja minėtosios normos.Atvejai, kai užsienio teisė netaikoma:1.Ginčo santykį reglamentuoja imperatyvios valstybės arba kitos valstybės, su kuria ginčas susijęs, normos. Šiuo atveju teismas turi atsižvelgti į užsienio teisės taikymo ir netaikymo pasekmes. Visų pirma, žinoma, teismas turi nustatyti, ar tam tikra norma yra imperatyvi, ar ne, kokie tos normos tikslai. Pastarosios normos gali būt tiek privatinės teisės, tiek viešosios teisės srities. Teismas taip pat turėtų atsisakyti taikyti užsienio teisę, jei šalys dėl jos galėtų išvengti Lietuvos ar kt. valstybės, su kuria santykis susijęs, imperatyvių normų taikymo (teismas turėtų remtis CK 1.11 str. 2 d.).2.Pagal kolizines normas nustatytos užsienio teisės galima netaikyti, jei byla 13yra nesusijusi su ta valstybe. CK 1.11 str. 3 d. numato atvejus, kai šalys norėdamos išvengti nepalankios joms teisinės sistemos pasirenka palankesnę. Tai kodeksas vertina neformaliai, palieka teismui spręsti vertinamuoju požiūriu.3.Užsienio teisės taikyti negalima, kai ji prieštarautų Konstitucijai arba šalies viešajai tvarkai. Viešosios tvarkos doktrina suteikia teismui labai plačią diskreciją, t. y. nacionalinei teisės normai, kuri gina viešąjį interesą, turi būti teikiamas pirmumas prieš užsienio teisę. Šie atvejai siejami daugiausiai su valstybės interesais, dažniausiai – šeimos bylose (ypač dėl vaikų). Viešosios tvarkos doktrina pasireiškia negatyviuoju poveikiu, t. y. atsisakymą taikyti užsienio teisę lemia motyvas, jog jos taikymas sukeltų nesuderinamų padarinių su esminiais nacionalinės tvarkos principais. A priori apibrėžti, kas yra viešoji tvarka – negalima, jos turinys atskleidžiamas nagrinėjant konkrečias aplinkybes ir teisės normas, todėl turi būti nacionalizuojama užsienio teisė, bylos aplinkybės, vietos teisė, užsienio teisės taikymo rezultatas, rezultato palyginimas su Lietuvos teise.Užsienio teisės atsisakymas galimas tik išimtinai įstatymų numatytais atvejais.4 KOLIZINĖS NORMOS4.1 KOLIZINĖS NORMOS SAMPRATAKolizija kyla tada, kai dviejų ar daugiau valstybių teisė pretenduoja reguliuoti ginčo santykį. Kolizijos išsprendimas – teismo sprendimas, kurios valstybės teisės sistemą reikia taikyti ginčo santykiui. Taikytiną teisę reikia pasirinkti ne savavališkai, o remiantis taisyklėmis. Kolizijų sprendimo principai įvairiose valstybėse gali skirtis. Atsakymas, į klausimą, kurios valstybės teisė bus taikoma priklauso ir nuo to, kuris teismas nagrinėja bylą, nes jis koliziją spręs pagal nacionalines normas.Neįmanoma sukurti taisyklių kiekvienai kolizinei situacijai, tačiau egzistuoja bendrosios taisyklės. Laikoma, kad turi būti taikoma ta teisę, su kuria teisinis santykis yra labiausiai susijęs (glaudžiausio ryšio doktrina). Kolizinės normos tiesiogiai nereglamentuoja kolizinio santykio, o tik duoda nuorodą, kokia teisės norma turi būti taikoma.

Kolizinė norma – vidaus arba tarptautinėje teisėje įtvirtina taisyklė, kuria vadovaujantis nustatoma konkrečios valstybės teisė taikytina santykiui turinčiam užsienio elementą. Kolizinės normos sudaro sistemą dar vadinamą kolizine teise (didžioji tarptautinės privatinės teisės dalis).4.2 KOLIZINĖS NORMOS STRUKTŪRAKolizinės normos yra specifinės, todėl pasižymi ir specifine struktūra. Paprastai skiriami 2 kolizinės normos elementai:1.Apimtis – nusako materialų santykį, kuriam ta norma taikoma. Tai dažniausiai nurodoma visu institutu ar teisės normų visumą. Galima laikyti, kad apimtis – kolizinės normos hipotezė. Kartais apimtis gali būti nurodoma per konkretų subjektą ar objektą.2.Ryšys – dar vadinamas nuoroda ar nukreipimu. Tai yra tiesiog nuoroda į teisę, kurią reikia taikyti atitinkamam santykiui. Šis elementas teisinį santykį susieja su konkrečia teisės sistema. Ryšys nurodomas įvairiais susiejimo kriterijais (pvz., pilietybė, steigimo vieta ir t. t.). Kartais nustatant ryšį įtvirtinamas ir laikas, su kuriuo siejamas kriterijus, lemiantis taikytiną teisę (pvz., vaiko kilmė CK 1.31 str. 1 d., paveldėjimas CK 1.61 str. 1 d.).4.3 KOLIZINIŲ NORMŲ RŪŠYSKlasifikacija yra susitarimo reikalas, todėl jų yra daug.4.4 KOLIZINIŲ NORMŲ AIŠKINIMAS IR TAIKYMASBet kokia teisės norma yra taikoma ir aiškinama pagal bendrąsias teisės aiškinimo ir taikymo taisykles. Skirtingose teisės srityse yra skirtingi teisės taikymo ir aiškinimo principai. Tarptautinėje privatinėje teisėje aiškinimą lemia bendrosios taisyklės ir specifiniai principai.Prieš taikant kolizinę normą, teismas turi išspręsti vadinamuosius preliminarius klausimus. Pagrindiniais preliminariais klausimais laikomi kvalifikavimas, šalutinė problema, išskaidymas, grąžinimas ir atsisakymas taikyti užsienio teisę.4.4.1 KVALIFIKAVIMO KLAUSIMASPirmasis žingsnis – išsiaiškinimas, apie kokį teisinį santykį kalbama. Kolizinės normos taikymas siejamas su ginčo santykio prigimties išsiaiškinimu, reikia nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja šalis (pvz., sutartiniai, šeimos, darbo ir t. t.). Kolizinės normos parinkimas labai priklauso nuo kolizinės normos apimties nustatymo, o šis – nuo to, kaip teisinis santykis bus teisiškai vertinamas, t. y. kaip jis bus teisiškai kvalifikuojamas. Kvalifikavimas – teisinis fakto įvertinimas ir jo priskyrimas prie vieno ar kito teisės instituto ar konkrečios teisės šakos. Faktinė situacija gali būti sudėtinga, todėl kvalifikuoti dažniausiai nebūna paprasta.Kyla klausimas, pagal kurios valstybės teisę turi būti kvalifikuojamas teisinis santykis (vietos ar užsienio). Tą patį santykį skirtingos valstybės gali vertinti skirtingai (pvz., kilnojamojo ir nekilnojamojo turto statusas, delikto padarymo vieta). Ginčo santykis taip pat gali turėti keleto institutų bruožų (pvz., kai sutarties pavadinimas neatspindi viso sutarties turinio). CK nepateikia tiesioginio atsakymo, kaip turėtų būti sprendžiami kvalifikavimo klausimai.Egzistuoja dvi pozicijos kaip spręsti kvalifikavimo klausimą:1.Reikia kvalifikuoti pagal vietos valstybės teisę.2.Reikia kvalifikuoti pagal tai, kurios valstybės teisė bus taikoma.Lietuvos teismai turi pareigą atsižvelgti ne tik į šalies kvalifikavimą, bet ir galimą užsienio šalies kvalifikavimą. CK esantys terminai ir sąvokos turėtų būti aiškinamos pagal vidaus teisę.4.4.2 ŠALUTINĖ PROBLEMATeisinis santykis nebūna izoliuotas ir vienintelis, t. y. yra stipriai susijęs su kitais teisiniais santykiais. Dėl to skiriamas pagrindinis ir šalutinis teisinis santykis (pvz., šalutinis klausimas santuokos ginče – santuokos galiojimas, kuris yra preziumuojamas, arba sutartiniame ginče reikia nustatyti, ar sutartis galioja).

Šalutinis klausimas kyla, kai:1.Pagrindinis teisinis santykis turi užsienio elementą.2.Su pagrindiniu santykiu yra susijęs kitas santykis, kuris pagal tarptautinę privatinę teisę gali būti savarankišku ir jam gali būti taikomos kitos kolizinės normos.3.Su pagrindiniu santykiu susijusiam santykiui taikytinos normos numato, kad turi būti taikomos kitos normos nei pagrindiniam santykiui.CK šalutinės problemos nereguliuoja, tai reiškia, jog ji turi būti sprendžiama pagal bendrąsias taisykles.4.4.3 IŠSKAIDYMASTeisinis santykis pereina daug stadijų, todėl gali paaiškėti, kad tam tikroms santykio stadijoms ar elementams gali taikyti skirtingas kolizines normas (tokia situacija bus vadinama „išskaidymu“). Išskaidymo CK nereglamentuoja: atskiroms stadijoms taikomos savarankiškos kolizinės taisyklės.5 ASMENŲ TEISINIS SANTYKIS TARPTAUTINĖJE PRIVATINĖJE TEISĖJEKiekvienas teisės subjektas turi sau būdingus požymius: pilietybę, tautybę ir t. t. Tarptautinės privatinės teisės požiūriu individualus asmens požymis yra teisė, charakterizuojanti civilinį statusą. Asmens teisinis statusas reglamentuojamas CK 1.151.23 str. ir CPK 790792 str. Šioje srityje reikšminga yra ir LAT praktika (LAT Senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 28, 5.6 dalis.; LAT 1998 m. sausio 5 d. nutartis, aprobuota Senato; LAT 2001 m. birželio 21 d. nutartis 3K3203, LAT 2007 m. balandžio 6 d. nutartis 3K3142), egzistuoja nemažai tarptautinių sutarčių (1950 m. JT konvencija dėl dingusio asmens mirties paskelbimo, 1965 m. Hagos konvencija dėl juridinių asmenų, 1946 m. JT konvencija dėl JT privilegijų ir imunitetų ir t. t.).Galima išskirti tris asmenų grupes:1.Fiziniai asmenys (lex personalis).2.Juridiniai asmenys. (lex societatis).3.Valstybė.5.1 FIZINIAI ASMENYSFizinio asmens teisinis statusas nustatomas pagal asmeninę teisę (lex personalis). Asmeninis statusas reiškia teisės sistemos nustatymą pagal ryšį su valstybe. Asmens civilinis statusas apima vardą, pavardę, teisnumą, veiksnumą, gyvenamąją vietą, pripažinimą nežinia kur esančiu, pripažinimą neveiksniu ar ribotai veiksniu, paskelbimą mirusiu. Žmogaus teisinis statusas gali būti nustatomas:1.Asmens pilietybė (lex patria). Šis principas siejamas su Prancūzijos revoliucija.2.Asmens nuolatinė gyvenamoji vieta (lex domicilii). Šis principas laikomas pranašesniu, nes:a.žmogus gali būti keleto valstybių piliečiu;b.žmonės dažnai gyvena ir dirba ne savo pilietybės valstybėje;c.nuolatinės gyvenamosios vietos teisė paprastai sutampa su teismo vietos teise.Tačiau egzistuoja ir trūkumai:a.skirtingai aiškinama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“;b.žmogus gali keisti savo gyvenamąją vietą, o ją nustatyti gali būti sunku.Šie principai nėra vieninteliai, pvz., galima žmogaus statusą spręsti pagal priklausymą 18religinei bendruomenei. Be to, egzistuoja ir papildomi kriterijai.Lietuvoje užsienio asmenų veiksnumas ir teisnumas nustatomas pagal jų nuolatinės gyvenamosios vietos teisę. Nuolatinė gyvenamoji vieta ir gyvenamoji vieta apibrėžta CK 2 knygoje.

Nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma pagal objektyvius ir subjektyvius kriterijus, ji gali būti įgyjama ar pasirenkama.Dvišalėse sutartyse dominuoja pilietybės principas.Kad nebūtų piktnaudžiaujama teise, CK 1.17 str. nustato subsidiarius asmens statuso nustatymo kriterijus.5.2 JURIDINIAI ASMENYSKai užsienio elementas – juridinis asmuo, reikia nustatyti, kas reglamentuoja jo steigimą, jo veiklą, jo organų sudarymą ir kompetenciją bei reorganizavimą ir likvidavimą. Lex societatis gali būti nustatoma pagal šiuos principus:1.Inkorporacijos principas, kartais vadinamas nacionalinės priklausomybės principu. Šiuo principu juridinio asmens statusas nustatomas jo įsteigimo valstybės teise. Tokiu būdu jo „nuolatinė gyvenamoji vieta“ laikoma įsteigimo valstybė.2.Centrinės administracijos principas (sėslumas). Šiuo principu juridinio asmens statusas nustatomas pagal pagrindinio valdymo organo vietą.3.Verslo vietos principas. Pagal šį principą juridinio asmens statusas nustatomas pagal faktinę veiklos vykdymo vietą.4.Kontrolės principas. Šiuo principu juridinio asmens teisinis statusas nustatomas pagal valstybę, kurioje gyvena jo steigėjai.Visi principai turi ir privalumų, ir trūkumų. Lietuvoje CK įtvirtina inkorporavimo principą (įkūrimo vietos teisė). Juridinio asmens civilinis statusas apima (CK 1.20 str. 2 d.):1.Juridinio asmens teisinė forma (pelno siekiantis, nepelno siekiantis ir t. t.).2.Juridinio asmens statusas.3.Juridinio asmens pavadinimas ir jo gynimas.4.Juridinio asmens steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka.5.Steigimo tvarkos pažeidimo teisiniai padariniai.6.Juridinio asmens valdymo organų sistema ir jų kompetencija.7.Civilinė atsakomybė.CK numatytos ir išimtys iš inkorporavimo taisyklės (CK 1.19 str. 2 d.):1.Kai juridinio asmens steigimo procedūra buvo pažeista, tai jo statusas nustato19mas pagal asmens faktinę buvimo vietą.2.Turinčio Lietuvoje filialą, verslą ar pan. asmens statusas nustatomas pagal Lietuvos teisę.3.Juridinių asmenų, įsteigtų ir Lietuvoje, ir užsienyje, reorganizavimo, susijungimo atvejais bus taikoma ir Lietuvos, ir užsienio teisė.4.CK 1.22 str. užsienyje įsteigto juridinio asmens valdymo organo statusas nustatomas pagal Lietuvos teisę, jei jis veikia Lietuvoje.Civilinė teisė privatinių santykių subjektais pripažįsta ir viešuosius asmenis, t. y. valstybes ir savivaldybes. Jų statusas nustatomas pagal atitinkamos valstybės teisę.Esant tarptautinei sutarčiai, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Daugumoje dvišalių sutarčių taikomas įsteigimo vietos principas.6 ATSKIRIEMS INSTITUTAMS TAIKYTINA TEISĖ6.1 SUTARTINĖMS PRIEVOLĖMS TAIKYTINA TEISĖŠalių valios ir autonomijos principas leidžia šalims pasirinkti taikytiną teisę tarpusavio santykiams. Tačiau šis principas turi tam tikras ribas. CK tiesiogiai šių ribų nenumato (kaip ir Romos konvencija). Šalys, rinkdamosi teisę, turi paisyti sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų. Teismas turi galią atsisakyti taikyti šalių pasirinktą taikytiną teisę.

Taikant CK nuostatas, svarbu suvokti, jog jos parengtos pagal Romos konvenciją. Reikia atsižvelgti į ESTT jurisprudenciją, oficialųjį leidinį C282 1980 m. spalio 31 d. (150 psl.).Sutartinėms prievolėms taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė, kuri gali būti nustatoma pagal sutarties sąlygas arba pagal faktines aplinkybes. Šalys gali pasirinkti taikyti užsienio teisę visiems santykiams arba tik tam tikroms santykių dalims. Tai apima sutarties negaliojimo padarinius, sutarties galiojimą, nuostolių atlyginimą ir t. t. Kai klausimų šalių pasirinkta teisė nereglamentuoja, jiems spręsti taikoms savarankiškos kolizinės taisyklės.Sutartinė prievolė suprantama kaip bet kuris sutartinis santykis, išskyrus vedybos sutartis. Sąvoką „teisė“ reikia aiškinti plačiai, tai gali apimti ir valstybinę, ir nevalstybinę teisę, įvairius principus ir pan.Susitarimas dėl teisės gali būti numanomas, atsižvelgiant į derybas, šalių elgesį ir t. t. Susitarimo dėl teisės formai taikoma šalių pasirinkta teisė. Rangos sutartims gali būti taikomos skirtingos teisės darbų atlikimui ir civilinei atsakomybei.Taikytina teisė gali būti pasirinkta tiek prieš sudarant sutartį, tiek po to. Autonomijos principas leidžia pakeisti susitarimą dėl taikytinos teisės, bet pakeitimas nepadaro sutarties negaliojančia ir negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis.Sutarties laisvės principas turi tam tikras išimtis ir tarptautinėje privatinėje teisėje, t. y. šalių susitarimas taikyti užsienio teisę nėra pagrindas netaikyti Lietuvos imperatyvių teisės normų. Jei šalys nepasirenka taikytinos teisės, tada taikoma glaudžiausio ryšio doktrina. Pastaroji yra teisinė prezumpcija, kurią galima paneigti. CK įtvirtina 3 prezumpcijas: preziumuojama, kad labiausiai susijusi prievolė su ta valstybe:1.Šalies, kuri turi įvykdyti prievolę, nuolatinė gyvenamoji vieta.2.Šalis, kurioje yra teisė naudoti nekilnojamąjį ar kilnojamąjį daiktą.3.Vežėjo vieta, sutarties sudarymo metu.Taikant išskaidymo principą sutarties dalims gali būti taikomos skirtingos kolizinės taisyklės.Sutartims, kurios sudaromos biržose ir aukcionuose, taikomos specialios CK taisyklės, t. y. taikomos valstybės, kurioje yra draudikas ar aukciono vieta, teisė (išskyrus, kai draudimo objektas yra nekilnojamasis).6.2 NESUTARTINĖMS (DELIKTINĖMS) PRIEVOLĖMS TAIKYTINA TEISĖNesutartinių prievolių srityje paprastai taikomos imperatyvios kolizinės taisyklės. Užsienio elementas deliktuose gali pasireikšti labai įvairiai, pvz., užsienio spaudoje paskelbiama žmogų žeminanti informacija ir pan.Deliktinėms prievolėms dažniausiai taikoma tos valstybės teisė, kurioje yra padaromas deliktas (lex loci delicti). Tačiau dažnai nesutariama, kas yra delikto padarymo vieta, o dėl to ir normų taikymas skiriasi. Galima skirti tokias delikto padarymo vietos sampratas:1.Žalingų padarinių ar rezultato atsiradimo vieta.2.Veiksmo, sukėlusio žalą vieta.Yra siūlymų įtvirtinti taisyklę, kad delikto padarymo vieta būtų laikoma ta valstybė, kurios teisė yra palankiausia nukentėjusiajam (nukentėjusiojo pasirinkimu).CK 1.43 str. įtvirtina lex loci delicti principą, tačiau pateikiamas ir alternatyvus žalos vietos padarymo apibrėžimas: šalių teisės ir pareigos pagal prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos, nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę. Jeigu neįmanoma nustatyti nei žalos atsiradimo vietos, nei žalą sukėlusio veiksmo vietos, taikoma CK 1.43 str. 2 d. norma, kad taikoma valstybės, su kuria labiausiai susijusi žalos atlyginimo byla, teisė. Po žalos padarymo, šalys gali susitarti, kad bus taikoma bylą

nagrinėjančio teismo šalies teisė. Jeigu abiejų šalių gyvenamoji vieta yra viena valstybė, tai žalai atlyginti taikoma tos valstybės teisė. Netinkamiems produktams, eismo įvykiams, nesąžininga konkurencija padarytai žalai taikomos specialios taisyklės.Pagal taikytiną teisę nustatomos civilinės atsakomybės sąlygos, žalos atlyginimo mastas, žalą padaręs asmuo ir kt. aplinkybės. Esant dvišalei sutarčiai dėl teisinės pagalbos, taikoma dvišalė sutartis, daugumoje sutarčių visgi įtvirtinta lex loci delicti (taikoma teisė tos valstybės, kurioje atliktas žalą sukėlęs veiksmas).6.3 TARPTAUTINIAI ŠALTINIAIES teisės aktas Roma2 reglamentuoja deliktinę atsakomybę.Vienos konvencija – tarptautinė sutartis svarbi dėl to, kad CK nuostatos dėl prekių pirkimo ir pardavimo buvo parengtos pagal šią konvenciją. Ji publikuota „Valstybės Žinios“ 221995 Nr. 1022283, taip pat svarbus LR Seimo nutarimas dėl prisijungimo prie Konvencijos (1993 m.).Sutartis buvo sudaryta Vienoje. Sutartyje formuojamos unifikuotos taisyklės, kurios svarbios daugeliui sutarčių sudarymo klausimų: forma, vykdymas ir t. t. Vienos konvencija įsigaliojo 1980 m. sausio 1 d., Lietuva prie jos prisijungė su išlyga, kad netaikoma Konvencijos nuostata dėl leidimo keisti ne raštu pirkimopardavimo sutartis. Tai reiškia, kad leidžiama keisti pirkimopardavimo sutarties sąlygas tik raštu.Vienos konvencijos pirmuose straipsniuose nustatoma, kokiems santykiams ji taikoma ir netaikoma. Konvencija taikoma prekių prikimuipardavimui, netaikoma vartojimo sutartims, t. y. yra skirta komercinėms pirkimopardavimo sutartims ir yra apribota tik pirkimupardavimu (prekių, nors „prekės“ apibrėžimas nepateiktas). Konvencija netaikoma vartojimo sutartims, vykdymo tvarkai aukcionuose, vertybiniams popieriams, laivų ir elektros energijos pirkimuipardavimui. Jei sutartys apima ne tik prekės pirkimąpardavimą, tai kiekvienu atveju reikia žiūrėti, ar tai yra daugiau prekės, ar paslaugos pirkimaspardavimas.Bendrieji Vienos konvencijos taikymo pagrindai numatyti 1 str., t. y. taikytina visoms pirkimopardavimo sutartims, jei abi šalys turi savo buveines šalyse, kurios yra Konvencijos dalyvės, arba kai pagal tarptautines sutartis yra taikytina vienos iš valstybių dalyvių teisė. Konvenciją galima šalims pasirinkti taikyti ir savo susitarimu.Aiškinant Konvenciją turi būti atsižvelgta į jos tarptautinį pobūdį, stengtis palaikyti aiškinimo vienodumą. Institucijos, kuri užtikrintų Konvencijos taikymo vienodumą, nėra, todėl leidžiami sąvadai, kuriuose apžvelgiama teismų praktika taikant Konvenciją valstybėsenarėse (UNCITRAL „Digest of Case Law on the CISG“, prieiga per internetą: <http://www.uncitral.org/pdf/english/clout/CISG_second_edition.pdf>). LAT 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje 3K3189 Ruki Lietuva prieš Lauginą ir LAT 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje 3K3648 skatina Konvencijos taikymą; sprendžiant uždavinius nereikėtų ignoruoti šios Konvencijos. Naudingi internetiniai puslapiai: http://www.cisg.law.pace.edu; http://www.cisgac.com; http://www.unilex.info.6.4 DAIKTINĖS TEISĖS TARPTAUTINĖJE PRIVATINĖJE TEISĖJESkirtingai nei prievolių teisei, daiktinei teisei šalių autonomijos principas negalioja, išskyrus keletą išimčių. Daiktinės teisės taikytina teisė nustatoma pagal imperatyvias normas. Dažniausiai skirstomos taisyklės pagal tai, ar daiktas yra kilnojamas, ar ne. Teismas, spręsdamas dėl taikytinos daiktinės teisės, pirmiausiai turi išsiaiškinti, ar daiktas yra kilnojamas, ar ne. Taikomas principas, kad daiktas pripažįstamas kilnojamuoju arba nekilnojamuoju pagal vals23tybės, kurioje buvo jo teisės pasikeitimo metu, teisę.

Nekilnojamieji daiktai: CK 1.48 str. bendras kolizinis principas, kad nuosavybės teisė ir kt. daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą nustatomos pagal jo buvimo vietos šalies teisę. Dažniausiai kyla problemų su tais daiktais, kuriems suteiktas nekilnojamojo daikto statusas, tada atsiranda papildomas kriterijus – daikto registravimo vieta. Daikto registravimo forma turi atitikti valstybės, kurios teisė taikoma nustatant jo statusą, reikalavimus. Klausimas, kokie dalykai turi būti laikomi daiktinės teisės klausimais, turėtų būti sprendžiamas pagal lex fori. Jei šalys nekilnojamojo daikto pirkimuipardavimui pasirinks kitą teisę, tai ji nereguliuos nuosavybės klausimų ir su tuo susijusių klausimų. Lietuvos dvišalėse tarptautinės teisinės pagalbos sutartyse įtvirtintas lex rea sitae principas.Kilnojamieji daiktai: CK 1.48 str. bendras principas lex rea sitae taikomas ir kilnojamiesiems daiktams. Kilnojamojo daikto buvimo vietą nustatyti sunkiau, todėl jų atžvilgiu pastarasis principas nėra toks griežtas. Papildomiems reikalavimams, pvz., pagerinimams taikomas irgi lex rea sitae principas, bet jei veiksmai yra deliktas – taikoma deliktų teisė. Pagrindinis klausimas – buvimo vieta. Ja reikėtų laikyti tą vietą, kur daiktas buvo jo teisinio statuso pasikeitimo metu. Siots naturalisi – pripažįstama faktinė daikto buvimo vieta kaip jo buvimo vieta. Teisinės padėties pasikeitimo momentas turi būti teisėtas, kai daiktas patenka į kitos valstybės teritoriją, jo teisinis statusas sprendžiamas pagal kitos valstybės teisę. Daiktiniai suvaržymai seka paskui daiktą. Šalys gali pasirinkti kilnojamajam daiktui taikytiną teisę, tačiau ši aplinkybė negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Daugumoje Lietuvos dvišalių sutarčių įtvirtina lex rea sitae principas, o sutartyje su Lenkija – šie klausimai nereglamentuojami.6.5 PAVELDĖJIMO SANTYKIAMS TAIKYTINA TEISĖNustatant testamento galiojimą paprastai svarbu:1.Palikėjo galėjimas sudaryti testamentą (testamentinis veiksnumas). Testamentinis veiksnumas yra galėjimas sudaryti, pakeisti ir pan. testamentą pagal testatoriaus vietos valstybės įstatymus. Jei nuolatinės gyvenamosios vietos nustatyti neįmanoma, tai veiksnumas nustatomas pagal testamento sudarymo valstybės teisę.2.Testamento forma. Įtvirtina bendrą kolizinę taisyklę, kad testamento patvirtinimo, pakeitimo ar panaikinimo atvejams taikoma valstybės, kur atliekami tie veiksmai, teisė. Formos požiūriu galioja tos formos testamentai, kurie atitinka jo vietos valstybės reikalavimus. Išimtis: galima papildomai taikyti testatoriaus 24nuolatinės gyvenamosios vietos ar jo pilietybės valstybės teisę. Testamentas galioja, kai jis atitinka:1.sudarymo valstybės teisę;2.testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teisę;3.testatoriaus pilietybės valstybės teisę.CK 1.61 str. 2 d. nurodyta, kad palikimą sudarant nekilnojamajam daiktui, testamento forma visada turi atitikti testamento sudarymo valstybės reikalavimus. Tokiais atvejais galima skaidyti testamentą į dvi dalis ir galima situacija, kad jis galios vienų daiktų atžvilgiu, o kitų – ne. Lietuvos dvišalėse sutartyse nustatyta, kad taikoma tos šalies teisė, kurios pilietis buvo jį sudaręs testatorius.CK 1.61 str. 1 d. nustato, kad kilnojamųjų daiktų paveldėjimo klausimai sprendžiami pagal palikėjo gyvenamosios vietos jo mirties momentu teisę (testamentinė išskirtinė, privalomoji dalis ir t. t.). CK 1.61 str. 2 d. palikimo atsiradimo atveju po Lietuvos piliečio mirties, privalomąją dalį turintys gauti asmenys juos gaus visais atvejais pagal Lietuvos teisę, išskyrus nekilnojamuosius daiktus.

Kai palikimas yra Lietuvoje, o testamentui taikoma užsienio teisė, tai neatsiradus testamento gavėjams, turtas pereina Lietuvos Respublikai.Nekilnojamojo daikto paveldėjimo teisė nustatoma griežtai laikantis lex rea sitae principo.6.6 ROMOS KONVENCIJA 1980 M.Europos Sąjungos valstybėsnarės yra įsipareigotos prisijungti prie JTO Romos konvencijos Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu Nr. 593/2008. Iki Mastrichto sutarties Europos Bendrijos neturėjo kompetencijos tarptautinės privatinės teisės srityje, tačiau, kai atsirado kompetencija, atsirado poreikis šią sritį reguliuoti. Dėl šios priežasties 2008 m. ir buvo priimtas reglamentas, įpareigojantis šalis prisijungti prie Romos konvencijos.Romos konvencija – tarptautinės teisės reguliuojama tarpvalstybinė sutartis, o ne ES aktas, todėl naujos valstybės narės prie jos turi prisijungti atskirai, o ne kartu su stojimo sutartimis. 1988 m. prie Romos sutarties priimti protokolai, kuriais suteikta kompetencija EBTT (Europos Bendrijų Teisingumo Teismas) aiškinti konvenciją. 2003 m. Europos Komisija priėmė Žaliąją knygą dėl Romos konvencijos pakeitimo į įpareigojantį ES aktą, taip buvo priimti reglamentai Roma1 ir Roma2: tai tiesioginio taikymo aktai, jų įgyvendinimui nacionaliniai aktai nebūtini.Roma2 reglamento preambulės 8 punktas sako, kad reglamentą privalo taikyti visų 25rūšių teismai ir arbitražai, tačiau išlieka klausiamas, ar ES teisė saisto arbitražus. Roma1 panašios nuostatos nėra, tačiau aiškinant sistemiškai, ji turėtų būti taikoma ir šiam reglamentui.Roma1 1 str. 1 d. numato, kad reglamentas taikomas sutartinėms byloms civilinėms prievolinėms ir susijusioms su komercine teise, o 2 str. nurodoma, kad ši teisė taikoma net tada, jei ji nėra valstybėsnarės teisė. Analogiška nuostata yra ir Roma2 reglamento 3 str. Šis principas vadinamas universalaus reglamento taikymo principu. Roma1 22 str. sakoma, kad valstybėje galiojant kelioms teisinėms sistemoms, taikoma ta teisės sistema, kuri labiausiai tinkama pagal tos valstybės teisinį reguliavimą.Tiek Roma1, tiek Roma2 reglamentų nuostatas nukonkuruoja kitų ES reglamentų kolizinės normos. Roma1 23 ir Roma2 27 str. sako, kad reglamentai neturi įtakos tam, kaip taikomos ES teisės nuostatos, kuriomis nustatomos civilinėms ar komercinėms teisėms taikomos kolizinės normos. Kitaip tariant, bus taikomas visada specialus ES teisės aktas, jei tik jis bus, o ne Roma1 ar Roma2 reglamentai.Roma1 25 str. ir Roma2 28 str. santykis su tarptautinėms sutartimis: bendras principas – tarptautinės sutartys turi viršenybę (reglamentų priėmimo metu galiojusias tarptautines sutartis). Reglamentai turi viršenybę prieš tas tarptautines sutartis, kurios sudarytos tarp dviejų ar daugiau ES valstybiųnarių.Abu reglamentai įtvirtina viešosios tvarkos išlygą (Roma1 21 str., Roma2 26 str.). Jei taikomos kolizinės normos prieštarautų viešajai tvarkai (turima galvoje valstybių vidaus viešoji tvarka), turi būti taikomos ne reglamento normos. ETT savo praktikoje yra pasakęs, kad viešoji tvarka suprantama kaip valstybių narių vidaus teisės normos, nustatytos visiems asmenims, esantiems valstybėjenaryje ir kurių taikymas yra nustatytas visiems teisiniams santykiams valstybėje, ir kurių paisymas ar nepaisymas gali turėti įtaką valstybės narės politinei ar kt. sistemai.Roma1 12 str. ir Roma2 15 str. nurodyti klausimai, sprendžiami pagal kitus reglamentus. Sąrašas nėra baigtinis, todėl turi būti įtraukti ir kiti deliktinių teisių klausimai.Pagal Roma1 24 str. sakoma, kad reglamentas pakeičia Romos konvenciją valstybėse narėse, tačiau Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje toliau tebegalioja Romos konvencija.Roma1 įsigaliojo 2009 m. gruodžio 17 d., išskyrus 26 str. Tai reiškia, kad Roma1 nuostatos taikomos sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d. Roma2 įsigaliojo 2009 m. sausio 11 d. ir taikoma įvykiams, kurių pagrindu atsiranda nesutartinės prievolės, atsiradusiems po

įsigaliojimo. Reglamentai taikomi visiems sutartiniams ir nesutartiniams civiliniams komerciniams santykiams, išskyrus numatytas sutartis. Tačiau nei Roma1, nei Roma2 nepateikia, kas yra civiliniai komerciniai santykiai. Šių reglamentų preambulės yra svarbios, 26aiškinant šių dokumentų nuostatas. Roma1 preambulės 7 punkte duodama nuoroda į Briuselis1 reglamentą, todėl aiškinant ir taikant Roma1 bei Roma2 nuostatas tampa ir Briuselis1 atžvilgiu galiojanti ETT jurisprudencija. ETT yra pasakęs, kad civilinių ir komercinių bylų sąvoka aiškintina autonomiškai, o didžiausias kriterijus yra tai, ar santykio atsiradimas yra viešosios valdžios funkcijų vykdymas, ar privataus pobūdžio veiksmai net jei juos atliko viešosios valdžios institucija. Reglamentai netaikomi mokesčių bei muitų bylose ir administracinėse bylose. Kas yra sutartiniai, o kas nesutartiniai santykiai reglamentuose neapibrėžta, bet pagal ETT praktiką, sutartiniai santykiai yra tuomet, kai viena šalis savanoriškai prisiima savo įsipareigojimus kitai šaliai, jei nėra tokios šalių valios – santykis nesutartinis.6.7 ŠEIMOS TEISINIAMS SANTYKIAMS TAIKYTINA TEISĖ6.7.1 SANTUOKOS SUDARYMUI, GALIOJIMUI IR NUTRAUKIMUI TAIKYTINA TEISĖSantuokos sudarymo ir galiojimo klausimai įvairiose valstybėse yra reglamentuojami skirtingai. Skiriasi sutuoktinių amžiaus reglamentavimas, galimybė sudaryti santuoką tarp giminaičių, pagaliau, galimų sutuoktinių lytis ir skaičius. Todėl, siekiant nepažeisti teisėtai įgytų asmens teisių, būtina teisingai nustatyti santuokos sudarymo sąlygoms taikytiną teisę.Santuokos sudarymo sąlygos apima šiuos klausimus: sutuoktinių santuokinį veiksnumą (CK 3.14 – 3.15 str.), taip pat santuokos savanoriškumą, sutuoktinių lytį, skaičių, galimą giminystės ryšį (CK 3.12, 3.13, 3.16, 3.17 str.). Jeigu santuoka sudaroma Lietuvoje, santuokinį veiksnumą nustato Lietuvos teisės normos (CK 1.25 str. 1 d.). Taigi galioja lex loci celebrionis principas, kuris taip pat taikomas ir ne Lietuvoje sudaromoms santuokoms. CK 1.25 str. 4 d. nustato, kad užsienio valstybėje teisėtai sudaryta santuoka bus pripažįstama Lietuvoje. Tai reiškia, kad, pvz., jeigu užsienyje buvo teisėtai sudaryta poligaminė santuoka, tai ji bus pripažįstama ir tuo atveju, jei sutuoktiniai atvyks į Lietuvą. Jeigu santuokos sudarymas prieštaraus Lietuvos viešajai tvarkai (pvz., santuoka buvo sudaryta per prievartą), tokios santuokos galiojimas neturėtų būti pripažįstamas.CK numato ir tam tikras išimtis iš aukščiau nurodytų taisyklių. Užsienyje teisėtai sudaryta santuoka Lietuvoje nebus pripažįstama, jeigu abu sutuoktiniai, kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, išvyko į užsienio valstybę ir ten sudarė santuoką tik siekdami išvengti santuokos pripažinimo negaliojančia pagal LR įstatymus (CK 1.25 str. 4 d.,m pvz., vienodų lyčių asmenų santuoka).CK 1.24 str. 3 d. leidžia nustatyti sutuoktinių santuokinį veiksnumą ir kitas santuokos sudarymo sąlygas pagal jų nuolatinės gyvenamosios vietos teisę esant šioms aplinkybėms: 27vienas ar abu santuoką sudarantys asmenys turi būti užsienio valstybės piliečiai ar apatridai, o jų nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti ne Lietuvoje, ir sudaryta santuoka bus pripažįstama bent vieno iš besituokiančiųjų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje. Tokiu atveju asmens, nuolat negyvenančio Lietuvoje, santuoktinis veiksnumas gali būti nustatomas ne pagal Lietuvos teisę, bet pagal jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę. Taikytinos užsienio valstybės teisės normos neturi pažeisti Lietuvos viešosios tvarkos (CK 1.11 str. 1 d.), priešingu atveju tokia santuoka negalėtų būti registruojama. Minėta CK norma leidžia sumažinti tokių atvejų, kai pagal vienos valstybės teisę santuoka yra laikoma sudaryta teisėtai ir galioja, o pagal kitos – ne.Ne mažiau svarbios santuokos teisėtumo nustatymui yra ir santuokos sudarymo procedūrinės sąlygos, reguliuojančius santuokos sudarymo būdus, jos registravimo būtinumą ir pan. CK 1.26

str. nustato, kad santuokos sudarymo tvarka nustatoma pagal santuokos sudarymo vietos valstybės teisę. Tačiau yra numatyta ir išimtis – santuoka bus pripažįstama galiojančia, jeigu ji atitinka bent vieno iš sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos ar pilietybės santuokos sudarymo metu valstybės teisę.Būtina pažymėti, kad CK nuostatos taikomos tik tuo atveju, jei atitinkamų klausimų nereguliuoja dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos.Ne mažiau svarbus taikytinos teisės nustatymo klausimas yra ir santuokos nutraukimo bylose, turinčiose užsienio elementą. CK 1.29 str. 1 d. nustato, kad santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium yra taikoma sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė.Jei sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra skirtingose valstybėse, turi būti taikoma jų paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, o jeigu tokios niekada nebuvo, – teismo vietos valstybės teisė (CK 1.29 str. 2 d.). Kadangi tam, kad pareiškimas dėl santuokos nutraukimo būtų teismo priimtas, būtinas tam tikras bylos ryšys su teismo vietos valstybe (pvz., pagal CPK 784 str. vienas iš sutuoktinių turi būti Lietuvos pilietinis ar nuolatinis gyventojas), lex fori teisės taikymas šiuo atveju yra pateisinamas.CK 1.29 str. 3 d. taip pat numato tam tikras garantijas Lietuvos piliečiams ar nuolat Lietuvoje gyvenantiems asmenims tuo atveju, jei valstybės, kurios piliečiai yra abu sutuoktiniai, teisė draudžia nutraukti santuoką arba nustato specialias santuokos nutraukimo sąlygas. Tokiu atveju santuokos nutraukimui gali būti taikoma Lietuvos teisė.Vėlgi, būtina pažymėti, kad CK nuostatos taikomos tik tuo atveju, jei atitinkamų klausimų nereguliuoja dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos.6.7.2 SUTUOKTINIŲ ASMENINIAMS NETURTINIAMS IR TURTINIAMS TARPUSAVIO SANTYKIAMS TAIKYTINA TEISĖPagrindinis kolizinis principas, kuris taikomas sprendžiant dėl sutuoktinių asmeniniams santykiams taikytinos teisės, yra lex domicilii (CK 1.27 str. 1 d.). Tuo atveju, jei sutuoktiniai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, turi būti taikoma paskutinės jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, jeigu tokios vietos jie niekada neturėjo, taikoma tos valstybės teisė, su kuria sutuoktinių asmeniniai santykiai yra glaudžiausiai susiję. Jeigu tokios valstybės neįmanoma nustatyti, taikoma santuokos sudarymo vietos valstybės teisė (CK 1.27 str. 24 d.).Sutuoktinių tarpusavio turtiniams santykiams taikytiną teisę nustato atskiros teisės normos. Taikytinos teisės nustatymas priklauso nuo to, ar sutuoktiniai yra sudarę vedybų sutartį bei joje numatė taikytiną teisę, ar ne. Jei vedybų sutartis buvo sudaryta, ir joje buvo nustatyta, kokia teisė turi būti taikoma sutuoktinių turtiniams santykiams, turėtų būti taikoma šalių pasirinkta teisė, su sąlyga, kad ji buvo pasirinkta iš šių alternatyvių variantų:1.Esamos bendros nuolatinės gyvenamosios vietos.2.Būsimos bendros nuolatinės gyvenamosios vietos.3.Santuokos sudarymo vietos.4.Vieno iš sutuoktinių pilietybės (CK 1.28 str. 2 d.).Kitoks pasirinkimas nėra leidžiamas. Pats susitarimas dėl taikytinos teisės galioja, jei jis atitinka pasirinktos taikytinos teisės reikalavimus arba susitarimo sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimus.Jei sutuoktiniai nebuvo pasirinkę taikytinos teisės, jų turto teisinį statusą nustato jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (CK 1.28 str.). Jeigu sutuoktiniai nuolat gyvena skirtingose valstybėse, taikoma jų bendros pilietybės valstybės teisė, jeigu ir tokios nėra, tai taikoma santuokos sudarymo vietos valstybės teisė.

Pažymėtina tai, kad sutuoktinių tarpusavio išlaikymo teisiniams santykiams taikomos atskiros kolizinės normos, nustatytos 1973 m. Hagos konvencijoje dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės, į kurią nukreipia CK 1.36 str. Šios konvencijos 8 str. nustato, kad santuoką nutraukusius sutuoktinius siejančias išlaikymo pareigas reglamentuoja teisė, taikyta santuokos nutraukimui ar ištuokos pripažinimui. Ši kolizinė norma taikoma ir separacijos bei santuokos pripažinimo negaliojančia atveju.6.7.3 ĮVAIKINIMUI, GLOBAI IR RŪPYBAI TAIKYTINA TEISĖVaiko ir tėvų asmeniniams ir turtiniams (išskyrus išlaikymo) teisiniams santykiams taikoma 29vaiko lex domicilii teisė. Jei nė vienas iš tėvų neturi bendros su vaiku nuolatinės gyvenamosios vietos, bet ir vaikas, ir abu jo tėvai yra vienos valstybės piliečiai, taikoma bendros pilietybės valstybės teisė (CK 1.32 str.).Šeimos narių tarpusavio išlaikymo teisinius santykius pagal CK 1.36 str. reguliuoja 1973 m. Hagos konvencija dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės. Ji gali būti taikoma ne tik tais atvejais, kai išlaikymas yra reikalingas vaikui, bet ir tais atvejais, kad senyvo amžiaus tėvai reikalauja priteisti išlaikymą iš savo pilnamečių vaikų. Šioje Konvencijoje numatytas pagrindinis kolizinis principas yra kreditoriaus (asmens, kuriam reikalingas išlaikymas) įprastinės gyvenamosios vietos teisės principas (4 str.). Kai pagal savo lex domicilii kreditorius negali gauti išlaikymo, taikoma skolininko ir kreditoriaus bendros pilietybės valstybės teisė (5 str.). Jei ir pagal šios valstybės teisę išlaikymas kreditoriui nepriklauso, gali būti taikoma teismo, nagrinėjančio bylą, teisė (6 str.).Kai išlaikymo pareiga sieja netiesioginės giminystės arba giminystės pagal santuoką santykiais susijusius asmenis, skolininkas gali gintis nuo kreditoriaus reikalavimo sakydamas, kad valstybės, kurios piliečiai jie abu yra, teisė arba, jei jie neturi bendros pilietybės, kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos valstybės vidaus teisė tokios pareigos nenustato (7 str.).Įvaikinimo teisiniams santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (CK 1.33 str.). Tai bendroji kolizinė norma, tačiau tais atvejais, kai yra aišku, kad pritaikius šį principą (t. y. įvaikinus pagal vaiko lex domicilii teisę) įvaikinimas nebus pripažįstamas įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios vietos ar pilietybės valstybėje, gali būti taikoma įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios vietos ar pilietybės teisė, jei tai nepakenks vaiko interesams (CK 1.33 str. 2 d.).Jeigu apskritai neaišku, ar įvaikinimas šiose valstybėse bus pripažįstamas, įvaikinti yra draudžiama. Laikoma, kad neaiškumas atsiranda tuo atveju, jei įtėvių (įtėvio) nuolatinės gyvenamosios vietos ar pilietybės valstybė nėra sudariusi su Lietuva dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos ar nėra 1993 m. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje dalyvė. Ši Konvencija reglamentuoja tarptautinio įvaikinimo procedūrą, taigi ji taip pat yra svarbus teisės aktas, taikomas tarptautiniam įvaikinimui, kadangi Lietuva yra šios konvencijos dalyvė.Atlikus įvaikinimo procedūrą, įvaikio bei įtėvių tarpusavio teisiniams santykiams yra taikoma įtėvio (įtėvių) nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (CK 1.33 str. 3 d.). CK nuostatos, susijusios su įvaikinimui taikytinos teisės nustatymu, taikomos tik tais atvejais, jei įvaikinimo nereguliuoja dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos.CK 1.34 str. nustato, kad nepilnamečių gynimui, jų globai ir rūpybai taikytina teisė 30nustatoma pagal 1961 m. Hagos konvenciją dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje. Šios konvencijos 1 str. nustato, kad nepilnamečio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisminės ir administracinės institucijos yra įgaliotos imtis jo

asmens ar nuosavybės apsaugos priemonių, o 2 str. nustato, kad imamasi priemonių, nustatytų šių institucijų valstybės vidaus teisėje.Lietuva taip pat yra 1996 m. Konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje. CK 1.35 str. 1 d. nustato, kad pilnamečių šeimos narių globą ir rūpybą nustato šių asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Taigi galima teigti, kad globai ir rūpybai yra taikomas asmens, reikalingo globos ar rūpybos, lex domicilii. Tačiau tuo atveju, jei Lietuvos dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos nustato kitokias taisykles, taikomos dvišalės sutarties nuostatos.