tradicija ir dabartis

Eligijus Juvencijus Morkūnas

Lietuvos Liaudies buities muziejus

Šis straipsnis – toli gražu ne išsami studija muziejaus istorijai pažinti, bet tik keli štrichai, siekiant priminti kai kuriuos kūrimo bruožus, lūkesčius ir realijas.

Nors Lietuvos liaudies buities muziejus įkurtas tik 1966 metais, bet muziejaus po atviru dangumi kūrimo idėja kilo dar XIX amžiuje.

XIX amžius Lietuvai buvo itin sunkus. Per 70 metų, nuo Kosciuškos sukilimo 1794 iki 1864-ųjų, Lietuvos valstybė labai stipriai nukraujavo – trijuose sukilimuose ir Napoleono karuose žuvo daug energingiausių Lietuvos gyventojų. Kaskart po numalšinto sukilimo užaugus naujai piliečių kartai ir sukilus prieš Rusijos im-perijos priespaudą bei jai pralaimėjus, Lietuva vėl prarasdavo savo geriausią jaunimą – jis žuvo mūšiuose, buvo naikinamas vietoje, tremiamas arba priverstas bėgti iš Lietuvos. Krašto viduje buvo naikinamos visos valstybingumo apraiškos, Lietuvos vardas uždraustas Rusijos imperijoje ir trinamas iš Europos žemėlapio, naikinamas tautos žiedas, lietuvių kalba, spauda, mokyklos, savimonė. Lietuvoje 40 metų buvo vykdoma arši rusifikacijos politika. Europos didžiųjų valstybių mokslininkams parūpo užfiksuoti lietuvių tautos mirtį, tas susidomėjimas lietuviais paskatino pačius lietuvius domėtis savo istorija, o Lietuvos šviesuomenė ėmė kelti tautos savimonę, puoselėti viltį atkurti Lietuvos valstybę.

Lietuvos šviesuomenė didžiausią kliūtį nacionalinės kultūros vystymuisi matė spaudos draudime. Ji atka-kliai ieškojo galimybių šiam draudimui panaikinti, ieškojo būdų, kaip spaudos draudimo klausimą padaryti tarptautinės svarbos1. Puiki proga tam buvo dalyvavimas Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1900 metais. Par-yžiaus parodos organizatoriai, siekdami išvengti tarptautinių prieštarų, neleido parodoje tiesmukos politinės veiklos, todėl lietuviams teko ieškoti būdų, kaip tą klausimą parodoje pateikti. Nuspręsta politinį momentą pri-dengti „etnografiniu aprėdu“, kuris derėjo Europos tautų etnografijos muziejaus skyriuje Trokadero rūmuose. Etnografijos muziejų globojo Prancūzijos švietimo ministerija2 . Lietuviška koncepcija buvo tokia – parodyti buvusią didžią valstybę su turtinga praeitimi, kuri dabar svetimųjų engiama, negali net melstis iš gimtąja kalba išleistų maldaknygių. Dėmesį turėjo atkreipti ne kuklūs, neišvaizdūs „kišeninio formato“ leidiniai, o valstietiš-kas interjeras su gausiais eksponatais.

Kraštovaizdis. Plaučiškiai. Linkmenų vls. Utenos aps. 1937. J. Timuko nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos” rinkinių (NČDM, TA-4250)

Lietuvių stendas, kurį puošė užrašas „Lithuanie“, Vyties herbas ir etnografinės Lietuvos žemėlapis, buvo

įruoštas Rusijos lietuvių, Prūsijos lietuvių ir Amerikos lietuvių inteligentų pastangomis. Jie pasirūpino ir muzie-jiniais daiktais, eksponuojamais Lietuvos stende. Lietuvninkai į Paryžių gabeno mezginius, audinius, nuotrau-kas, rankdarbius, laikraščius, kalendorius, knygas lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis3 .

Stende rodyta vestuvių dalies – piršlybų – scena su žmonių manekenais (manekenai pagaminti Prancūzi-joje), taip buvo demonstruojami drabužiai, namų apyvokos daiktai, audiniai. Politiškai buvo akcentuojamas spaudos draudimas ir kalbos, kuria taip domėjosi Europos mokslininkai, persekiojimas. Ta tema buvo ilius-truojama knygelėmis (563 spaudiniai) ir pristatoma kartu su etnografine medžiaga. Buvo išleistas parodos spaudinių katalogas prancūzų kalba, neoficialiai dalintas pažįstamiems, parodos rėmėjams. Nelegaliai buvo platinama ir 1865–1899 metų knygų leidybos diagrama, brošiūra „Kaip Maskolija persekioja Lietu-vą“ ir lietuvių, prancūzų, vokiečių, lenkų ir anglų kalbomis išleista Juozo Angrabaičio bibliografinė rodyklė „Atsišaukimas lietuvių į visą civilizavotą svietą“. Parodos metu buvo skaitytos paskaitos apie lietuvių krašto rusifikaciją, lietuviško žodžio draudimą, Lietuvos praeitį, tautos kilmę4. Stendas turėjo didelį pasisekimą ir pelnė 12 parodos apdovanojimų5.

Spaudos draudimas prancūzus ir nustebino, ir papiktino. Žinia apie jį pasiekė jų laikraščius ir įgijo vie-šą politinę reikšmę, draudžiamas lietuviškas žodis atkreipė pasaulio dėmesį – „Kada pasaulėj politikieriai ir mokslininkai skaitė lietuvius už tautą praeities, kurios nykstančias liekanas skubino rinkti dėl mokslo, ant šių didelių kultūriškų lenktynių Paryžiuje jie praregėjo lietuvių tautą dar gyvą, energišką, pilną karštos vilties“6. Da-lyvavimas parodoje ne tik padarė įspūdį prancūzams, bet turėjo didelę reikšmę patiems lietuviams – parodos organizavimas ir žinia Lietuvoje apie parodą skatino lietuvių vienybę, tautinį sąmoningumą, suvokimą, kad tik vieningu darbu ir pasiaukojimu galima išsaugoti savo tautinę kultūrą. Kun. Jonas Žilius sakė: „Žinia apie lietuvišką parodą ... pabudino ne vieną nežinį, uždegė ne vieną užšalėlį, sustiprino dvasią ...“7 Etnokultūrinis palikimas padėjo atstovauti Lietuvai pasaulyje, paskatino pagalvoti apie Tautos biblioteką ir Tautos muziejų. Pasirinkta kryptis – kova už lietuvių spaudą, kalbą – pasiteisino, ir jau vos po 4 metų spauda ir kalba atsiko-vota. Spaudą grąžinus, buvo galima kurti ir planuotas institucijas valstybingumui atkurti. Parodai pasibaigus, nenorėta daiktų išsklaidyti. Jie buvo koncentruoti Prūsų Lietuvoje (kitaip – Mažojoje Lietuvoje). Matyt, buvo puoselėjama mintis čia, Tilžėje, švedų pavyzdžiu sukurti muziejų po atviru dangumi. Tą mintį patvirtina Mortos Zauniūtės nuopelnai parodai – ji su savo tėvu Domu Zauniumi rūpinosi parodos eksponatais8.

Lietuvių kalba Mažojoje Lietuvoje rūpinosi Lietuvių literatūros draugija. Vienas iš jos tikslų buvo etnogra-finių dirbinių rinkimas, rinkinių populiarinimas9. Tokį sau tikslą ne iškart iškėlė Lietuvių literatūros draugija, nes buvo manoma, kad veikla neatitinka nuostatų, tačiau kiek vėliau tai idėjai buvo pritarta. Buvo kaupiami muziejinę vertę turintys daiktai, 1902 m. įsigyti pirmieji eksponatai. 1904 m. iškilmingai pažymėtas draugijos 25 metų jubiliejus ir surengta Mažosios Lietuvos etnografinių ir archeologinių objektų apžiūra. Tiems daik-tams laikyti reikėjo pastato. 1905 m. Tilžėje buvo rengiama verslo paroda. 1905 m. sausio 18 d. draugija nutarė šioje parodoje parodyti lietuviško namo interjerą ir eksterjerą. Netrukus tam reikalui prie Šilutės Šlia-žuose buvo pastatytas namas, po to perkeltas Tilžėn, į Jokūbynės parką, ir čia draugija tais pačiais 1905 metais atidarė muziejų, vadinamą „lietuvišku nameliu“. Namelis buvo suprojektuotas naudojantis keliais prototipais, sukuriant vieną puošnesnį10. Jo statybai aukojo lietuviai iš plačios apylinkės. Mokytojas J. Her-beris paaukojo visas savo santaupas. Prie namelio įrengimo prisidėjo V. Storosta (Vydūnas), E. Kuršaitytė iš Priekulės, M. Kveselaitė iš Jogaudų. Daugelis daiktų buvo pasiskolinti iš lietuvių šeimų. Paroda buvo atidaryta birželio 3 d. Tai datai buvo užbaigta vidaus ir išorės ekspozicija, pradedant namu ir baigiant gėlių darželiu. Tris mėnesius „lietuviškame namelyje“ virė gyvenimas – buvo audžiama, verpiama, buvo galima nusipirkti audinių ir net duonos ar pieno, kurio pristatydavo iš aplinkinių kaimų.

Į namą įėjimas buvo mokamas, bet tai nesumažino populiarumo. Parodos metu namą aplankė 25 000 žmonių!

Po parodos atsirado daug norinčiųjų namą nusipirkti kaip vasarnamį. Lietuvių literatūros draugija nuspren-dė jo neparduoti, o paversti etnografiniu muziejumi. Tai buvo pirmasis muziejus po atviru dangumi Vidurio ir Šiaurės Rytų Europoje. Jis pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą, hitlerininkų išpuolius nuo 1933 metų, Antrąjį pasaulinį karą. Liudininkų teigimu, jis dar stovėjo praėjus per Tilžę frontui, bet po Potsdamo konferencijos, kai šis kraštas atiteko Rusijai, „lietuviškas namelis“ buvo sunaikintas.

Nepaprastas „lietuviško namelio“ pasisekimas paskatino kitą labai svarbų lietuvių muziejaus po atviru dangumi raidai įvykį – Rytprūsių Tėviškės muziejaus įkūrimą Karaliaučiuje 1912 metais11. Muziejus buvo įkurtas mieste, prie Botanikos sodo, patogioje lankytojams vietoje. Jis pristatė Rytų Prūsijos mažumas, jų architektūrą ir buitį. Lietuvių gyvensenai atstovavo 11 pastatų ir lietuviškos kapinaitės. Prieš Antrąjį pa-saulinį karą muziejus perkeltas į provinciją. Keli lietuviški šio muziejaus eksponatai – pastatai – yra išlikę Olštyneko (Lenkija) muziejuje. Deja, interjerai ten neeksponuojami. Olštyneko muziejaus senbuviai tvirtina, kad kilnojamieji eksponatai pokariu buvo gyventojų išnešioti.

Didžiojoje Lietuvoje, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, muziejaus po atviru dangumi kūrimu susirūpino inteligentai. Pirmieji pradėjo kelti šią mintį Lietuvių dailės draugijos nariai. Draugija įsteigta 1907 m. (Didžiojoje Lietuvo-

je lietuviškas draugijas Rusijos imperijos valdžia leido tik nuo 1905 metų). Aktyviausi draugijos nariai buvo M. K. Čiurlionis, P. Rimša, A. Žmuidzinavičius. Jie aktyviai rinko medžiagą būsimam muziejui. Karas nutraukė vaisingą darbą12. Muziejaus iniciatoriams persikėlus į Kauną, muziejaus kūrimo idėja liko gyva. Daug disku-tuota, kur tas muziejus turėtų būti. Lietuva ginklu kovojo už nepriklausomybę iki 1923 metų, todėl daug dė-mesio muziejaus kūrimui negalėjo skirti. Tiesa, ir jau minėti muziejai buvo įkurti nevyriausybinių organizacijų. Iniciatyvos įkurti Tėviškės muziejų ėmėsi ūkinė organizacija – Žemės ūkio rūmai. Vytauto Didžiojo komitetas taip pat rūpinosi įkurti Tėviškės muziejų. Sužinojus, kad bus griaunama senoji, esą Vytauto Didžiojo statyta, Perlojos bažnyčia, komitetas susirūpino, kur ji bus padėta. Manyta ją perkelti Kaunan, į muziejų. Pradėta intensyviai ieškoti vietos muziejui, buvo siūlomos kelios – prie Botanikos sodo, Ąžuolyne su A.Mickevičiaus slėniu, Panemunėje, Aukštojoje Fredoje, Parodos kalne, Pažaislyje, Kleboniškyje13.

Žemės ūkio rūmai padarė pradžią muziejui – 1930 m. Parodos aikštėje buvo pastatytas pirmasis pastatas – numas. Vėlesniais metais į Parodos kalną buvo suvežta keletas pastatų – 5 svirneliai, vienas iš jų aštuonkampis, tvartas su diendaržiu viduryje, 6,6 ha plote buvo numatyta pastatyti 11 pastatų. (Žemės reformos metu persike-liant iš kaimų į vienkiemius, didžioji dalis vertingiausių statinių žuvo.) Muziejus nepretendavo į centrinį Lietuvos muziejų po atviru dangumi14. Buvo daug kalbama, rašoma apie tokio muziejaus sukūrimą. Taip besvarstant, besiginčijant ir nieko nepadarius, atėjo ir 1940-ieji. Okupacinė valdžia Parodos kalną ir jos statinius panaudojo kariniams poreikiams. Pasikeitus okupantui, muziejus vėlgi buvo panaudotas karinėms reikmėms, 4000 ekspo-natų sudeginta. Galiausiai, frontui nusiritus į Vakarus, buvo išnešiota ir sudeginta tai, kas dar buvo išlikę15.

Vilniuje 1908 m. dailininkas Ferdinandas Ruščicas kūrė planus įkurti muziejų po atviru dangumi. Po 23 metų, jau lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje Vilniaus miesto savivaldybei pateiktas Ferdinando Ruščico, dabar jau profesoriaus, projektas įsteigti tokį muziejų buvo priimtas, sudaryta speciali komisija vietai parinkti. Iš siūlomų vietų – Belmonto, Panerių, Vingio ir Altarijos – tinkamiausia atrodė pastaroji vieta16. Muziejaus įkūrimo idėja buvo populiarinama bent dviejose brošiūrose17. Ypač ją puoselėjo etnografė profesorė Marija Znamie-rovska Priuferova: „Vilniaus muziejus po atviru dangumi turi mums duoti visų sluoksnių, kaimo, dvarų, miestų ir miestelių buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje tradicinės kultūros vaizdą jos charakterin-gais materialiniais ir dvasiniais kūriniais“18. Užmojai buvo labai gražūs ir dideli, tik vargu ar išvardinti objektai galėjo sutilpti 50 ha plote. Bet muziejus ir nebuvo įkurtas, matyt, tai nulėmė skirtingi valdžios ir mokslo žmonių interesai. Marija Znamierovska-Priuferova (1898 – 1990) gimė Kybartų muitinės darbuotojo šeimoje, bendrau-dama su lietuvių vaikais, gerai išmoko lietuvių kalbą. Baigė Vilniaus Stepono Batoro universitetą ir jame dirbo. Jos geri norai įkurti muziejų po atviru dangumi neatitiko okupantų planų, ir idėjos liko tik išdėstytos dviejose brošiūrose. Profesorės darbas Vilniuje nutrūko 1945 metais, kai kartu su kita Vilniaus profesūra išvyko dirbti į Torunę. 1976 m. profesorė lankėsi Lietuvos TSR liaudies buities muziejuje ir buvo jo sužavėta.

Po karo vėl buvo keliamos idėjos pastatyti tėviškės muziejų19. (Liaudies buities muziejus Lietuvoje buvo vadinamas įvairiai – oro muziejumi, tėviškės muziejumi ir kt.20) Tą idėją ypač puoselėjo buvęs Vytauto Didžiojo komisijos narys Paulius Galaunė, tuomet Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. Vėliau, įkūrus Liaudies buities muziejų, buvo jo mokslinės tarybos narys. Žodžiu, buvo tam tikras patyrimo perimamumas. Buvo manoma, kad geriausia vieta oro muziejui – Panemunėje. Steigimo darbai buvo pavesti Čiurlionio dai-lės muziejaus Etnografinio skyriaus vedėjui Klemensui Čerbulėnui, vėliau tapusiam Liaudies buities muzie-jaus moksliniu vadovu. Buvo jau ir pritarta Liaudies buities muziejaus kūrimui parengtai medžiagai, tačiau patys darbai kuriam laikui atidėti, nes svarbiausia tuo metu buvo atkurti sugriautą visos Lietuvos ūkį (nors žemės ūkis kaip tik tada ir buvo pradėtas labiausiai griauti).

Nepavykus įkurti Liaudies buities muziejaus, vis tiek buvo renkama medžiaga. Sovietų Sąjungoje atšilimo sąly-gomis prasidėjo sąjūdis, skatinęs atsigręžti į kaimo kultūrą. Buvo kuriami muziejai po atviru dangumi ar etnografi-nės sodybos. Negalėjo atsilikti ir Tarybų Lietuva. Tokia „sodyba“ prie dvaro rūmų parke 1959 metais buvo kuriama Rokiškyje. Telšiuose įkurtas jau sudėtingesnis muziejus21, ten pastatomos kelios sodybos, vėjo malūnas ir pan.

1957 m. buvo suburtos pajėgos Liaudies buities muziejaus vietai parinkti, nustatyta žinybinė priklausomybė22. Buvo taikyta parinkti vietą, patogią susisiekimui ir ekspozicijai įkurti, teritorijos landšaftas turėjo atitikti visus etno-grafinius regionus. Po ilgų svarstymų tokia vieta tapo neseniai užtvenkto Nemuno pakrantė prie Pravienos upelio žiočių ir Pravienos kolūkio, kuris turėjo rodyti sovietinio kaimo pranašumus prieš prieškarinį. Vis dėlto, žiūrint iš lai-ko perspektyvos, tai nebuvo geriausias sprendimas tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Visiškai nebuvo pagal-vota apie žmones, kurie turės statyti ir kurti muziejų. Nepagalvota apie tai, kad svarbiausias kultūros centras bus Vilnius ir kad Kauno šlovė palaipsniui ges. Kad Vilnius susiurbs stipriausias intelektualines jėgas. Negalvota, kad visi vertingiausi kultūros aruodai Vilniuje ir kad tais aruodais neišvengiamai teks betarpiškai naudotis muziejaus kūrėjams. Pastatytas muziejus vaidintų žymesnį kultūrinį vaidmenį kraštui ir kaimynams, būdamas kur nors netoli Vilniaus. Matyt, senieji muziejininkai ir kultūros korifėjai kauniečiai tuomet abejojo sostinės perspektyva.

Vienaip ar kitaip, 1966 metais muziejus buvo įkurtas. Direktoriumi buvo paskirtas Vytautas Stanikūnas. Pirmoji mokslinė taryba į posėdį susirinko rugsėjo 13 d. Mokslinę tarybą sudarė žymiausi įvairių kultūrinių profesijų atstovai: Juozas Baršauskas, Izidorius Butkevičius, Stasys Čipkus, Klemensas Čerbulėnas, Sta-

sys Daunys, Jonas Glemža, Romualdas Jaloveckas, Birutė Kugevičienė, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Vacys Milius, Kazimieras Šešelgis, Petras Vėlyvis ir kiti23. Muziejaus konsultantai buvo Paulius Galaunė, Feliksas Bielinskis, Algė Jankevičienė, Algimantas Miškinis.

Mokslinės tarybos užduotis buvo sukurti muziejaus struktūrą, komplektuoti eksponatus, nustatyti mokslinę metodinę kryptį, nustatyti pagrindines išplanavimo gaires. Muziejaus moksliniu vadovu tapo Klemensas Čer-bulėnas, 1970–1974 m. vadovavęs muziejaus generalinio plano parengimui24.

Mokslinės tarybos sudėtis šiek tiek kito dėl skirtingo užimtumo ar solidaus amžiaus (P.Galaunė, V.Landsbergis-Žemkalnis nustojo dalyvavę tarybos posėdžiuose).

Vis dėlto pagrindinį muziejinį darbą dirbo muziejaus personalas. Muziejaus kūrimo pradžioje darbuotojų buvo nedaug: Vytautas Stanikūnas (direktorius), Kazimieras Kudaba (mokslinis sekretorius), Stasys Daunys (buities skyriaus vedėjas), Aušra Kargaudienė gvildeno amatų temą, Leonardas Lekavičius – liaudies archi-tektūrą, Vitalija Lamauskaitė – tekstilę, aprangą, Povilas Valaika – liaudies meną, Romas Vilyvis – žemės ūkį, Eligijus Juvencijus Morkūnas – liaudies techniką, Petras Vėlyvis ruošė pasakojamąją medžiagą apie ekspozi-cijas, Leonas Burlingis buvo vyriausiasis fondų saugotojas.

Visi bendradarbiai vykdavo į ekspedicijas ieškoti eksponatų (šiandien vadinamų muziejinės vertės daik-tais), atrinkti pastatų. Lygiagrečiai buvo renkama ir aprašomoji bei ikonografinė medžiaga. Apmaudu, kad nebuvo filmuojama. Pirmasis pastatas – vėjo malūnas iš Akmenos kaimo (Raseinių r.) buvo atkeltas jau 1967 m. Pirmosios ekspedicijos buvo dviračiais, vėliau įsigytas sunkvežimis. Statybos darbus vykdė tuo-metės Kauno restauracinės dirbtuvės.

Pastatai būdavo komplektuojami vykstant į komandiruotes vadinamuoju maršrutiniu būdu – važiuojant už-siduotu maršrutu ieškant iš literatūros žinomų pastatų, taip pat fiksuojant vertingus pastatus, medžiaga apie kuriuos dar niekur nepublikuota. Literatūros apie liaudies architektūrą tuo metu buvo aiškiai nepakankamai. Buvo fiksuojami ne tik pastatai, bet ir jų kompleksai, buvo rengiamos ekspedicijos, kuriose studentai fiksuo-davo architektūrą. (Dabar studentai atvažiuoja į muziejų ir fiksuoja tik sau įdomius pastatus.)

Vykdavo ir specialios ekspedicijos, kai buvo renkami eksponatai. Tas buvo daroma taip. Grupelė muzieji-ninkų sėsdavo į sunkvežimį GAZ 53 ir važiuodavo į atkampiausias vietas. Sunkvežimio kėbule buvo įtaisyta dėžė su siauru langu priekyje ir sėdyne keturiems žmonėms. Dar vienas tilpdavo prie vairuotojo, paprastai grupės vadovas. Atsibeldus į kokį vienkiemį, prasidėdavo laipiojimas aukštyn žemyn, iš mašinos – į mašiną. Šeimininkui leidus, apžiūrimos visos pakampės, palėpės, surenkami eksponatai. Ypač vertingi perkami, čia pat sumokant grynais (dabar atsiskaityti galima tiktai pavedimu, sukurta tokia sudėtinga atsiskaitymo forma, kuri labai sunkina eksponatų kaupimą ir sudaro puikias šiltnamio sąlygas kolekcionieriams ir antikvarinių daik-tų parduotuvėms, mokantiems „čia ir dabar“ grynais, konkuruoti su muziejumi). Sukraudavom ir iškraudavom rankomis, netgi ir tokius didelius ir sunkius daiktus, kaip kuliamoji mašina, arpas, spinta ar motoras. Tokia procedūra kartodavosi kasmet, nesvarbu, žiemą ar vasarą, visą dieną arba kol užpildydavom automobilį daiktais. Dienai pasibaigus, iškraudavom mašiną pas kokį žmogų, kuris turėjo didesnį kluoną. Kitą dieną vėl viskas iš pradžių, kol susikaupdavo didesnis daiktų skaičius. Eksponatus parsiveždavome vėliau. Viešbučių buvo mažai arba jie perpildyti, o ir benzino kolonėlių tinklas retas, ir, jei važinėtume į rajoną nakvoti, nebeliktų kuro važinėti po kaimus. Tad, prisilaipioję, prisišokinėję per dieną, miegoti pasiprašydavome pas žmones, dažnai neturėdami net kur išsidžiovinti peršlapusių rūbų. Panašiai buvo daroma perkeliant pastatus. Tik skir-tumas, kad čia darbus vykdė Kauno restauracinių dirbtuvių darbininkai, o etnografinės priežiūros darbus, foto fiksaciją, perkeliamų elementų žymėjimus - muziejininkai. Darbai buvo vykdomi nepaisant oro sąlygų. Dirbant jokių darbo saugos reikalavimų nebuvo paisoma, muziejininkai nebuvo aprūpinami jokiais specialiais rūbais. Pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų. Grįžtant iš komandiruotės su pastatu ar pilna eksponatų mašina, prieš akis būdavo sunkiausias ir neišvengiamas tarpsnis – nedidelė kelio atkarpėlė nuo autostrados iki muziejaus teritorijos, kurią reikdavo pasiekti lauko keliuku, kur buvo dvi šaltinėtos vietos, jas įveikti neužklimpus ir nepri-sėmus aulinių batų buvo džiaugsmas. Tik prieš pat muziejaus atidarymą keliai buvo išasfaltuoti.

Muziejininkų niekas nevertė taip ir tokiomis sąlygomis dirbti. Dirbo patys, nežiūrėdami visokių sunkumų, suprasdami savo darbo svarbą ateinančioms kartoms25.

Šių darbų rezultatas buvo toks: 1969 m. muziejuje jau stovėjo žemaičių 18 a. svirnas, numas ir t.t., iš viso 8 pastatai. Po metų beveik sukomplektuota dzūkų sodyba, pastatyta Josvainių karčema, kepurinis vėjo malūnas iš Vaivadiškių (Ukmergės r.), aukštaitiška jauja-daržinė, pirtis, kalvė, žemaitiška jauja, svirnas, suvalkiečių kluo-nas. Perkėlus daugiau pastatų, reikėjo stiprinti priešgaisrinę apsaugą. Buvo įsigyta gaisrinė mašina, ir dirbti su ja buvo rengiamos priešgaisrinės pratybos, kuriose dalyvaudavo visi jaunesni muziejininkai. Turint savo prieš-gaisrinę apsaugą, pavyko išvengti didesnių gaisrų, skirtingai nei Estijos ar Latvijos liaudies buities muziejuose.

Atidarant muziejaus pirmąją eilę 1974 m. birželio 21 d., muziejuje stovėjo 60 pastatų, buvo įrengtos eksterjero ir interjero ekspozicijos. Pastatai suformuoti į sodybas, susiję natūraliais funkciniais ryšiais. Sodybos plotas suskai-dytas būdingo tipo tvoromis su vartais, lipynėmis, varteliais. Pačios sodybos komplektuotos į kaimų fragmentus. Muziejaus žiedinis kelias ir prieigos keliai jau buvo išasfaltuoti, pastatyti sutikimo vartai, prie jų buvo parodų salė,

kasa, ekskursijų vadovų kambarys, suvenyrų kioskas, kioskas/bufetas, K. Čerbulėno siūlymu buvo numatyti du ratai lankytojams: didysis – einant žiediniu asfalto keliu aplankomi visi 4 etnografiniai regionai, einant mažuoju ratu, būtų aplankomas miestelis ir Dzūkijos sektorius. Visi lankiusieji muziejų žino didįjį, beveik 7 km ilgio, ratą. Mažasis iki šiol neįrengtas iki galo, nes nėra tilto per griovą prie statysimo vandens malūno. Be abejo, nebūtina įveikti visų septynių kilometrų, yra neasfaltuotų kelių ir takelių, leidžiančių didįjį apžvalgos ratą sutrumpinti.

Lietuvių gyvensena muziejuje buvo pristatoma taip, kad kiekvienas socialinis sluoksnis rastų savo tėviškę. Šis mūsų eksponavimo metodas visoje Tarybų Sąjungoje buvo laikomas pavyzdiniu. Kai ką iš šio metodo pritaikė Archangelsko, Kijevo, Minsko, Tbilisio muziejai.

Kruopščiai buvo rengiamos interjerų ekspozicijos. Nebuvo literatūros, tinkamos muziejui kurti, naudotasi daugiausia negausia lietuvių muziejų po atviru dangumi kūrimo medžiaga, medžiaga, surinkta ekspedicijose, ir prieškario muziejininkų (Pauliaus Galaunės, Klemenso Čerbulėno) patirtimi. Nors interjeruose ir jaučiamas eksponatų stygius, tačiau vargu ar kada nors jų bus pakankamai. Muziejaus kūrimas buvo per vėlai pradėtas. Tačiau buvo stengtasi rinkti eksponatus nuo skiltuvo iki krosnies, nuo adatos iki siuvimo mašinos, nuo spragilo iki kuliamosios mašinos, tačiau, norint nuosekliai parodyti kokį nors kasdienį darbo procesą, pritrūkstama reikiamų eksponatų. Oponentai pasakytų – turit 85 000 eksponatų, ištraukit į šviesą. Tačiau eksponatai yra kaip dokumen-tai archyve – jų niekada nebūna per daug tiesai nustatyti.

Gaila, kad tiems eksponatams nebuvo pastatyta planuotų specializuotų saugyklų. Nugalėjo aukštai sė-dinčių valdininkų požiūris – „kaime daržinės buvo nešildomos, o vežėčios išliko, išliks ir muziejuje“.

Svarbi valdymo forma sovietmečiu buvo telefono skambutis. Atsitiko taip, kad į saugomų paminklų sąrašą buvo įtrauktas Kantvainų vėjo malūnas. Apsukri kultūros darbuotoja iš Gargždų kultūros skyriaus, norėdama pašalinti nuo savo galvos papildomą Kantvainų malūno saugojimo rūpestį, kreipėsi į Kultūros ministeriją, o ši – į ministerijai pavaldų Liaudies buities muziejų, kad įvertintume, ar malūną būtų galima saugoti muziejuje. Nuvykus į vietą paaiškėjo, kad malūno griuvimo grėsmė reali, nes perdangų sijos buvo visai nupuvusios ir laikėsi tik ant transmisijos elementų. Be abejo, įdėjus į malūno restauraciją lėšų, išsaugoti vietoje, neardant pamatų, neardant malūno mazgų, buvo daug paprasčiau ir pigiau nei perkelti į muziejų. Tačiau unikaliam paveldo objektui išsaugoti tebuvo tik vienas realus kelias – pervežti malūną į muziejų, nes Kultūros skyriaus vedėjos pozicija buvo daugiau negu aiški: neimat – nugriaunam. Nepadėjo įkalbinėjimas, kad Klaipėdos krašte šis statinys paskutinis iš 135 buvusių malūnų, kad tai labai įdomios sandaros su pusiau automatine apgręžimo ir sparnų valdymo sistema malūnas. Kad juo galėtų didžiuotis Lietuva, kad būtų puikus turistinis objektas, esantis prie gero kelio ir kad malūnas statytas lietuvininko Geinio. Niekas nepadėjo.

Teko skubiai Skaičiavimo mašinų gamyklos konstruktorių biuro klubui „Alkas“ padedant parengti brėžinius ir perkelti malūną į muziejų, į kuriamą Technikos kiemą. Į jį buvo projektuojama atkelti kelis malūnus, siaurojo geležinkelio fragmentą, plytinę, kalkinę ir pan. Arba komplektuoti malūną Mažosios Lietuvos sektoriuje.

Ilgai buvo ginčytasi, kurioj vietoj statyti malūną, galų gale buvo padėti pamatai. Prasidėjus pertvarkai, ir finansavimas užstrigo, ir keitėsi direktorius, o vien gerais norais nevyksta niekas. Malūnas ilgokai buvo san-dėliuojamas. Ir štai atvažiuoja Agluonėnų verslininkai ir išsiveža malūną, nes direktorius malūną atiduoda, o Kultūros ministerija tam atidavimui pritaria. Motyvas – malūnas neturi inventoriaus numerio (pagal veikiančią tvarką statiniai muziejuje gauna numerį tik juos pastačius). Kitas motyvas – malūnas nėra technikos pamin-klas. Taip malūnas tapo verslininkų nuosavybe, ir nėra garantijos, kad jis nebus parduotas vokiečiams ar olandams. Pažadas, kad malūnas bus pastatytas per porą metų, – nevykdomas.

Trumpas atokvėpis ekspedicijoje Agluonėnuose, Klaipėdos r. Iš kairės: R.Milišiūnas, V.Baltrušaitis, J.Samulionytė, N.Pliuraitė. Nuotraukos iš LLBM rinkinių

Iš kairės: R.Aranauskas, E.J.Morkūnas, įžymus liaudies

architektūros tyrinėtojas dr. Jurgis Gimbutas,

G.T.Morkūnienė. Vilnius.

Po muziejaus atidarymo didesnis dėmesys buvo skiriamas miestelio kūrimui. Išplėstinės muziejaus tarybos posėdžiai vyko dažnai26. Pirmose generalinio plano versijose buvo numatyti aukštaitiško ir žemaitiško mieste-lių fragmentai. Tačiau eksponatų in situ stygius privertė atsisakyti tų užmačių ir beliko suformuoti bent vieną bendrą lietuvišką miestelį, atspindintį ne vien lietuvių, bet ir nacionalinių mažumų indėlį į Lietuvos kultūrą.

Šių eilučių autoriaus tyrinėjimo tema buvo išplėsta – nuo 1974 m. reikėjo aktyviau užsiimti miestelio tyrinė-jimais, dalyvauti komplektuojant miestelio pastatus. 1980 m. oficialiai patvirtinta miestelio pastatų paieškos grupė. Grupės sprendimams aprobuoti buvo sudaryta mokslinė taryba iš specialistų, tyrinėjančių mieste-lius. Paminklų konservavimo instituto architektė Birutė Kugevičienė, muziejininkas Stasys Daunys (LBM), ar-chitektė Diana Volungevičiūtė ir muziejininkas Eligijus Juvencijus Morkūnas (LBM) labai intensyviai ieškojo muziejaus miesteliui tinkamų pastatų. Maršrutinėse komandiruotėse buvo fiksuojami dėmesio verti miestelio objektai ir jų padėtis urbanistinėje erdvėje. Įsigyjami tik tie, kurie būdingi tam tikrai vietai ir laikui. Rinktis gi jau beveik nebuvo iš ko. Tinkami pastatai būdavo pristatomi mokslinei tarybai, kartais taryba, atitrūkusi nuo realijų, nepagrįstai atmesdavo pasiūlymus, kartais vėl grįždavo prie jų27.

Ypač sunkus ir nekūrybingas darbas buvo, kai reikėdavo surasti galimybę įsigyti statinį28. Nesusitarus dėl įsigijimo, duomenis apie pastatą teko saugoti ir kartkartėmis pasitikrinti, kokia yra padėtis in situ.

Tačiau dauguma suprato mūsų siekius ir mielai kiek galėdami padėdavo.Šiuo metu muziejaus miestelyje matomi 32 objektai29. 1985 m. atlikta Miestelio generalinio plano korektūra

ir pagal ją miestelio objektų sąrašas baigėsi 73 numeriu30. Kuriant miestelį, prie jo daug dirbo Ruslanas Aranauskas, Rasa Bertašiūtė, Liucija Gvazdaitytė, Violeta

Paškauskaitė, Algis Vitkauskas, Algis Kupčikas, bet daugiausiai tyrinėti ir kaupti eksponatus teko E. J. Mor-kūnui. Dabar muziejaus miestelyje vyksta statybos, dirbama prie kelių objektų – prie bažnyčios komplekso, Kauno namo, Musninkų, Plungės, Šiaulėnų, Girkalnio ir urmininko namų bei ugniagesių stoginės, arbatinės. Iki 2009 metų turėtų būti užbaigta pirmoji miestelio statybos eilė.

Miestelis nebuvo paskutinis kuriamas muziejaus objektas. Pradėtas statyti Tremties ir pasipriešinimo sektorius, jo statybos iniciatorė buvo brolija „Lapteviečiai“ (pirmi-

ninkas Jonas Markauskas). Europos muziejų po atviru dangumi asociacijos prezidentas prof. dr. Janas Vesenas (Jan Vaessen) 1997 m. yra pasakęs, kad šį objektą visiems muziejaus lankytojams reiktų rodyti pirmiausia.

Statomas Mažosios Lietuvos sektorius, buvo planuojama statyti Liaudies technikos sektorių.Tikimės, kad ir toliau bus statomas miestelis, kuriama dvaro sodyba, baigiamos komplektuoti kaimo sody-

bos, plėtojamos dinaminės ekspozicijos, pastatytos saugyklos eksponatams. Muziejus – tai ne vien eksponatai. Jį sudaro didžiulis ūkis ir daug įvairiose srityse dirbančių žmonių. Tai ir sody-

bų prižiūrėtojos, eksponatų saugotojos, ugniagesiai, apsauga, transporto darbuotojai. Be to, muziejus ne be pagrindo turi ambicijų vadintis mokslo įstaiga. Muziejaus darbuotojai įvairiomis

temomis skaitė pranešimus konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. Šiuo metu jame dirba 3 mokslo daktarai, „išaugę“ muziejuje.

Muziejus yra surengęs ne vieną mokslinę konferenciją, vien 2006 metais net dvi muziejaus 40-mečio proga. Ta pačia proga vasarą veikė paroda, kuria lankytojams muziejininkai priminė svarbiausius muziejaus gyvavimo momentus per 40 metų ir ateities miestelio viziją – tarpukario metų parduotuvėles bei dirbtuvėles. Lankytojams parodą pristatė ne tik jos kūrėjos muziejininkės Sigita Žukauskaitė ir Aistė Lazauskienė, ne tik ekskursijų vado-vės, bet ir Fondų skyriaus darbuotoja parodos prižiūrėtoja Aldona Leščinskienė. Paroda sulaukė gražaus speci-alistų ir lankytojų įvertinimo. Ekspoziciją aplankė Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.

Muziejus rengia ne tik stacionarias (R. Vilyvio ir J. Samulionytės sukurta arklio istorijos stendinė ekspozicija miestelio karčemoje „Arklys lietuvių liaudies gyvenime nuo seniausių laikų iki mūsų dienų“31), bet ir kilnojamą-sias parodas, su parodomis buvota užsienyje (Norvegijoje, Vengrijoje).

Kur kas prasčiau su leidybine veikla. Į leidybą, matyt, ne per daug buvo kreipiamas dėmesys. Labai svarbus muziejaus darbo baras yra lietuvių kultūros reprezentavimas. Niekur neišvykdami muzieji-

ninkai yra lietuvių kultūros atstovai. Muziejuje ne kartą yra lankęsi Respublikos vadovai ir svečiai. Čia lankėsi Švedijos, Norvegijos karališkosios poros, daugelio šalių prezidentai, premjerai.

Neskaitlingas Ryšių su visuomene skyrius priima lankytojus, taiko įvairiausias aptarnavimo, žinių skleidi-mo formas. Skyriui vadovauja Danutė Blaževičienė, jame dirba ilgametės ekskursijų vadovės Vida Olech-novičienė ir Teodora Morkūnienė, tik kelerius metus dirbanti, bet jau gražiai užsirekomendavusi Laima Praškevičienė. Negalima užmiršti pirmųjų ir vėlesnių ekskursijų vadovių – Onos Bulbovienės, Zitos Bur-baitės, Verutės Karinauskaitės, Aldonos Paškevičiūtės, Onos Gilytės, Raimondos Radzevičienės, Tanios Songailienės, Liucijos Gvazdaitytės, Sigitos Žukauskaitės, Snaigės Lauciūtės. Gita Šapranauskaitė varo plačią vagą muziejinės pedagogikos ir suaugusiųjų švietimo srityje.

Lankytojų aptarnavimas visada buvo jautri vieta32. Anotacijos, rodyklės, būdingos muziejams, muziejuose po atviru dangumi visada atrodė svetimkūniai, tačiau prie jų nebuvimo nepratusiems lankytojams sukeldavo ir šiandien sukelia tam tikrą nepatogumą. Rodyklės, žyminčios sektorius, vis dėlto buvo pastatytos, bet, kai

jos baigė savo amžių, fotografai džiaugėsi. Kai kurių svajos apie basą piemenėlį, pasitinkantį lankytoją, irgi sužlugo. Neatsirado norinčiųjų būti piemenėliu, o atlyginimo už vaiko darbą nenumatė įstatymai.

Su ekskursijų aprašais irgi nebuvo paprasta.Ekskursijų vadovėms atėjus į darbą, reikėdavo paruošti ekskursijos aprašą, nematoma ranka jį peržiūrė-

davo ir dar tikrindavo, ar kalbama pagal tekstą. Vadovių kalba pradžioje buvo sukaustyta, bijant nukrypti nuo teksto. Ta priežiūra buvo dangstoma istorinio teisingumo arba metodikos skraiste.

Sodybų prižiūrėtojoms nebuvo leista kalbėti apie ekspozicijas. Statinės ir dinaminės ekspozicijos patrauklios lankytojui, o ypač ekspozicijų interpretavimas ir edukaciniai

užsiėmimai. Ypač populiarūs vestuvių, mergvakario, krikštynų, kalėdiniai užsiėmimai, žvakių liejimas, pabu-vojimas „pas promočiutę“, „lino kelias“, liaudies žaidimai.

Ryškiausiai interpretavimas vyko miestelio geležies parduotuvėje33 kelerius metus nuo jos atidarymo 1991 metais ir 2003 m. atidarytoje Klepšių sodyboje aukštaičių kaime.

Interpretuojant prekybą mažoje geležies krautuvėje, buvo perteikiama informacija apie prekybos ir pra-monės istoriją, ko nebylūs daiktai negali pasakyti. Tai, ko negalima pasakyti daiktais, išsiaiškinama dialogais su lankytojais: apie prekybos būdus – derėjimąsi, prekybą „bargan“ ir pan., apie reklamavimo būdus, apie daiktą, jo kilmės vietą, gamybą, gamybos vaidmenį krašto ekonomikoje, importą, eksportą ir t.t., taip nukeliant dialogo dalyvį į ekspozicijoje vaizduojamą periodą.

Klepšių sodyboje interpretuojant kasdienius kaimo darbus (malimą ir pan.), buvo gyvai supažindinama su įvairiais eksponatais – girnomis, piesta, naščiais, sviestamuše ir pan. Papildoma (ir labai maloni!) atrakcija buvo kiaušinienės kepimas.

Gaila, kad nei viena iš šių puikių priemonių nebevyksta ...Kadangi visada reikia „duonos ir žaidimų“, labai daug lankytojams davė ir duoda šventės, renginiai, kon-

certai. Saviveiklininkai atvažiuodavo ir kviesti, ir nekviesti. Koncertuoti muziejuje buvo garbės reikalas. Kartais saviveiklininkai atsiveždavo tradicinių savo regiono valgių, kuriais vaišindavo lankytojus34.

Maždaug aštunto dešimtmečio pabaigoje ėmė nykti riba tarp klausytojo ir atlikėjo. Tačiau tekstus reikėdavo derinti arba bent žiūrėti vadovams, kad jo saviveiklininkai neužtrauktų „negeros“ dainos. Tą ribą naikino stu-dentai, aktyviai dalyvaudami folkloro ar etnografiniuose koncertuose.

Atgavus nepriklausomybę, įvyko dideli pokyčiai. Dabar dažnai kolektyvai nepajėgūs sumokėti už atvažiavi-mą į muziejų, o dainą ar šokį stabdo kiti veiksniai – mokesčiai ir LATGA, esą ginanti autorių teises.

Su viltimi buvo laukiama Klojimo teatro vaidinimų35 – Dalios ir Povilo Mataičių ansamblio. Šis kolektyvas suvai-dino didžiulį teigiamą vaidmenį, populiarindamas liaudies dainą, šokį, kostiumą.

Kiekviena išvyka praplečia akiratį, tad muziejus beveik kasmet organizuodavo keliones į giminingus mu-ziejus, tačiau tik Sovietų Sąjungos teritorijoje. Su nuoskauda žiūrėjome į Rusijos muziejininkus, kurie galėjo važiuoti stažuotis į kapitalistines šalis. Su kai kuriais muziejais palaikydavome glaudesnius ryšius. Tie ryšiai natūraliai buvo su Baltijos valstybių muziejais po atviru dangumi , su Tartu etnografiniu muziejumi36, Archan-gelsko, Lvovo, Kijevo, Minsko, Tbilisio muziejais, Olštyneko etnografiniu parku-muziejumi37.

Muziejaus bažnyčios ansamblio kertinio akmens pašventinimo ceremonija. 2008 02 08. Iš kairės: E.J. Morkūnas, Rumšiškių parapijos klebonas V. Birjotas, LLBM direktorė V. Reipaitė. Nuotrauka iš LLBM rinkinių

Statant muziejų, pasitaikė gana kuriozinių dalykų. Vienas tokių – tai priešgaisrinės apsaugos sistemos

įdiegimas. Sumokėta 300 000 rublių priešgaisrinei apsaugai įtaisyti38, įtaisius paaiškėjo, kad įdiegti davikliai netinka atviroms pastogėms, o tokių daviklių, kurie tiktų, SSRS niekas negamina!

Buvo pradėtas statyti medienos konservavimo baras. Tik įsigyjant įrenginius paaiškėjo, kad baras pavojin-gas žmonių sveikatai ir gamtai, netinkamas statyti rekreacinėje zonoje.

Nedidelių išsišokimų buvo ir iš partinės valdžios, kai reikalavo stogastulpio viršūnėje esantį metalinį kryželį pakeisti saulute arba, prieš atvykstant rajono funkcionieriams su „garbingais svečiais“, komjauni-mo parankiniai nurinkdavo kryželius iš ekspozicijos. „Dideliam svečiui“ išvykus, vėl tekdavo juos sustatyti atgal, nes ir „dideli“ svečiai suprasdavo, kad ekspozicijos dirbtinai suateistintos.

Per keturis muziejaus gyvavimo dešimtmečius pasikeitė daugybė kultūros ministrų, trys direktoriai – Vytautas Stanikūnas, Zenonas Žumbakis, Stasys Gutautas. Muziejaus 40-ties metų jubiliejaus paminėjimą rengė jau nauja energinga direktorė Violeta Reipaitė.

Pirmą kartą direktoriai keitėsi 1988 m. Buvo paskelbtas konkursas direktoriaus vietai užimti. Kultūros mi-nistro J. Bielinio įsakymu Nr. 476 1988 10 31 sudaryta komisija. Iš 8 komisijos narių – 3 specialistai, o 5 buvo funkcionieriai. Pirmininku paskirtas Kultūros ministro pavaduotojas R. Kibildis.

Kandidatai šiai vietai užimti buvo: Gintaras Dručkus, Zenonas Žumbakis, Arvydas Stankūnas, V.E. Jaku-bauskas, Vytautas Umbrasas. Direktoriumi tapo Zenonas Žumbakis.

Trečiasis direktorius, Stasys Gutautas, buvo paskirtas 1992 m. Atvežtas ir pristatytas kaip direktorius, be rinki-mų, be alternatyvos.

Ketvirtas direktorius buvo renkamas 2005 rudenį iš 3 kandidatų: V. Baltrušaičio, E. J. Morkūno ir V. Reipaitės. Konkursą laimėjo Violeta Reipaitė ir 2005 m. gruodžio 1 d. pradėjo vadovauti muziejui.

Pagrindinių muziejaus skyrių struktūra per paskutinius dešimtmečius mažai pakitusi. Yra jau minėtas Ryšių su visuomene skyrius, Architektūros skyrius, kuriame daug metų dirba Ruslanas Aranauskas (sky-riaus vedėjas), Rasa Bertašiūtė, Jūratė Mačiūtė, Snaigė Lauciūtė, Buities, verslo ir amatų skyriuje, kuriam vadovauja Janina Samulionytė, dirba Sigita Žukauskaitė, Aistė Lazauskienė, Inga Levickaitė, Erika Nenar-tavičiūtė, Nijole Pliuraitė, Vingaudas Baltrušaitis.

Bibliotekoje-archyve (2008 m. sausio 1 d: archyvas – 15 602 vnt., biblioteka – 6297 vnt. knygos, 3107 vnt. periodikos, iš viso – 25 006 vnt.) dirba vyr. bibliotekininkė Vilchelma Bartulienė. Vyriausioji fondų saugotoja Alvyda Jociuvienė vadovauja didžiausiam muziejaus Fondų skyriui ir Restauravimo ir konservavimo skyriui, kurio vedėja – Nijolė Jakuškienė. Tokia muziejaus specifika, kad jame taip pat yra Miškotvarkos ir landšafto skyrius, kuriam vadovauja Andrius Jocius. O šio skyriaus muziejininkė Gražina Žumbakienė nagrinėja labai retą muziejuose temą – etnobotaniką (darželius, kambarines gėles, želdinius).

Taigi 1966 m. įkurtas Lietuvos liaudies buities muziejus ilgainiui tapo viena stambiausių paveldosaugos objektų saugykla ir edukacijos centru Lietuvoje.

Lankytojus į muziejų traukia mūsų tautos kultūrinis paveldas, įvairūs teminiai edukaciniai užsiėmimai, dėmesys, skiriamas vaikams, graži gamta, kalendorinės šventės ir įvairūs renginiai, o kartais tiesiog noras pabūti toliau nuo miesto šurmulio.

Muziejininkams malonūs ir teigiami specialistų bei daugumos lankytojų atsiliepimai apie visą muziejaus ekspoziciją. Muziejaus mokslinis vadovas Klemensas Čerbulėnas 1975 m. rašė: „… muziejaus ekspozicija yra mokslinė, konkreti liaudies architektūros, buities, dailės tradicijų vizualinė enciklopedija architektams, dailininkams, urbanistams, dendrologams, mokslininkams, ieškantiems naujų sumanymų“.

Sutrumpinimai:

LBM - Liaudies buities muziejusLLBM - Lietuvos liaudies buities muziejus

nuorodoS:1 Mačiulis D. Kultūros paveldo apsauga Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940). – ISSN 0235-716X. Lituanis-tika, 2003, Nr. 4(56), p. 18.

2 Ten pat, p. 20.3 http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva.4 Tamakauskas Z. Lietuviškas žodis pasaulinėje parodoje Paryžiuje (http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/06/02/).

5 Paveldas: Iš JAV į Lietuvą sugrąžinta lėlių kolekcija (http://www.culture.lt/lmenas).6 Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje, 1900 metais, Plymouth, 1902.7 Tamakauskas Z. Lietuviškas žodis pasaulinėje parodoje Paryžiuje // (http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/06/02/).

8 http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/.

9 Milius V. Lietuvių literatūros draugijos etnografiniai rinkiniai. – Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975 ir 1976 metais, Vilnius, 1977, p. 118–132.

10 Panašiu principu šiuo metu statomas Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelio bažnyčios kompleksas.11 Čerbulėnas K. Liaudies buities muziejaus genezė. – Architektūros paminklai, t. 3, Vilnius, 1975, p. 12–13.12 Ten pat, p. 14.13 Ten pat, p. 15.14 Ten pat, p. 16.15 Ten pat, p. 20.16 Marja Znamierowska-Prüfferowa. Muzeum na wolnem powietrzu w Vilnie, Wilno, 1934 p. 6.17 Ehrenkreutzowa C. Zaklad Etnologji Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie i jego zadania. Wilno, 1933; Znamierowska-Prüfferowa M. Muzeum Etnograficzne w Wilnie i jego przyszłosc, Lwow-Wilno, 1932.

18 Znamierowska-Prüfferowa M. Muzeum na wolnem powietrzu w Vilnie, Wilno, 1934, p. 6.19 Čerbulėnas K. Liaudies buities muziejaus genezė. – Architektūros paminklai, t. 3, Vilnius, 1975, p. 21.20 Ten pat, p. 12.21 Ten pat, p. 23.22 Ten pat, p. 22-23.23 Ten pat, p. 25.24 http://www.siaure.lt/article/articlearchiveview/255/2007/09.2425 Pastarąsias eilutes rašau todėl, kad tos informacijos nerasite jokiame rašytiniame šaltinyje. Nerašėm to netgi į dienoraščius. Aš tokį muziejininko darbą dirbau nuo 1970 metų (ir tas darbas vis vien teikdavo pasi-tenkinimą).

26 LTSR Liaudies buities muziejaus miestelio fragmento eskizinio projekto aiškinamasis raštas. – LBM 300. Miestelio fragmentas, Kaunas, 1975.

27 Prisimenu atvejį, kai pasiūliau perkelti į muziejų siaurojo geležinkelio fragmentą. Neapdairiai prasitariau, kad yra išlikę 3 vagonėliai su užrašu „Kauno siaurojo geležinkelio dirbtuvės“ ir išlietu ant stebulių dangčių Vyčiu. Tuomet vienas tarybos narys ėmė oponuoti, kad siaurasis geležinkelis būdingas Suvalkijai, o ne Aukš-taitijai, Aukštaitijai būdingas tik arkliukas. Iš tikro buvo atvirkščiai. Keista, kad taip nepagrįstai šnekėjo garbus tarybos narys. O gal aš buvau naivus, kaltas buvo Vytis, o ne siaurukas ne vietoj. Autoritetingo asmens pa-reiškimas nulėmė sprendimą. Idėja buvo atmesta.

28 LBM 10052. Muziejaus tarybos posėdžių protokolai 1989–1990 m. (sutvarkė S. Žukauskaitė), Rumšiškės, 1994, p. 72, 73.

29 Morkūnas E. J. Senieji amatai. Lietuvos liaudies buities muziejus, 2008.30 LBM 719. Lietuvos liaudies buities muziejus. Miestelio generalinio plano korektūra. (Muziejaus mokslinės tarybos posėdyje 1985 10 1, kuriame dalyvavo V. Stanikūnas – direktorius, V. Umbrasas – direktoriaus pavaduotojas moks-lo reikalams, K. Kudaba – mokslinis sekretorius, R. Bertašiūtė – vyr. architektė, J. Samulionytė – buities skyriaus vedėja, L. Lekavičius – architektūros skyriaus vedėjas, D. Blaževičienė – masinio skyriaus vedėja, E. Morkūnas – miestelio ir liaudies technikos sektoriaus vedėjas, V. Baltrušaitis – vyr. mokslinis bendradarbis, buvo svarstoma pakeitimai ir naujovės muziejaus miestelio generaliniame plane, iš viso daugiau nei 25 klausimai).

31 LBM 10052. Muziejaus tarybos posėdžių protokolai 1989–1990 m. (sutvarkė S. Žukauskaitė), Rumšiškės, 1994, p. 71.

32 Vėlyvis P. Lankytojų aptarnavimas Liaudies buities muziejuje. – Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975 ir 1976 metais, Vilnius, 1977, p. 39.

33 LBM 10054. Muziejaus tarybos posėdžių protokolai 1991, 1992, 1993 (sutvarkė S. Žukauskaitė), Rumšiš-kės, 1994, p. 36.

34 Vėlyvis P. Lankytojų aptarnavimas Liaudies buities muziejuje. – Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975 ir 1976 metais, Vilnius, 1977, p. 44.

35 Ten pat, p.45.36 LBM 10052. Muziejaus tarybos posėdžių protokolai 1989–1990 m. (sutvarkė S. Žukauskaitė), Rumšiškės, 1994, p. 59.

37 Ten pat, p. 68.38 LBM 10052. Muziejaus tarybos posėdžių protokolai 1989–1990 m. (sutvarkė S. Žukauskaitė), Rumšiškės, 1994, p. 61.

Šaltiniai ir literatūra

1. Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje, 1900 metais. Plymouth, 1902.

2. Byla LBM 300. LTSR Liaudies buities muziejaus miestelio fragmento eskizinio projekto aiškinamasis raštas. Miestelio fragmentas. Kaunas, 1975. // Lietuvos liaudies buities muziejaus archyvas.

3. Byla LBM 719. Lietuvos liaudies buities muziejus. Miestelio generalinio plano korektūra // Lietuvos liaudies buities muziejaus archyvas.

4. Byla LBM 10052. Lietuvos liaudies buities muziejus. Muziejaus tarybos posėdžių protokolai 1989 -1990 m. (sutvarkė S.Žukauskaitė). Rumšiškės, 1994. // Lietuvos liaudies buities muziejaus archyvas.

5. Byla LBM 10054. Muziejaus tarybos posėdžių protokolai 1991, 1992, 1993 m. (sutvarkė S.Žukauskaitė). Rumšiškės, 1994. // Lietuvos liaudies buities muziejaus archyvas.

6. Čerbulėnas K. Liaudies buities muziejaus genezė. – Architektūros paminklai, t. 3. Vilnius, 1975, p. 13–26.7. Ehrenkreutzowa C. Zakład Etnologji Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie i jego zadania. Wilno, 1933;8. Mačiulis D. Kultūros paveldo apsauga Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940). – ISSN 0235-716X. Litua-

nistika, 2003, Nr. 4(56), p. 18.9. Milius V.. Lietuvių literatūros draugijos etnografiniai rinkiniai. – Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975 ir

1976 metais. Vilnius, 1977, p. 118 – 132.10. Morkūnas E.J. Senieji amatai. Lietuvos liaudies buities muziejus, 2008.11. Mušinskienė J. Iš JAV į Lietuvą sugrąžinta lėlių kolekcija – 12. http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=13237 .13. Seibutis A. Klemensui Čerbulėnui – 95 – 14. http://www.siaure.lt/article/articlearchiveview/255/2007/09.24 .15. Tamakauskas Z. Lietuviškas žodis pasaulinėje parodoje Paryžiuje – 16. http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/06/02/ .17. Vėlyvis P. Lankytojų aptarnavimas Liaudies buities muziejuje. – Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1975 ir

1976 metais. Vilnius, 197718. Znamierowska-Prüfferowa M. Muzeum na wolnem powietrzu w Wilnie. Wilno, 1934.19. Znamierowska-Prüfferowa M. Muzeum Etnograficzne w Wilnie i jego przyszłość. Lwów – Wilno, 1932.

Eligijus Juvencijus Morkūnas

LITHUANIAN OPEN AIR MUSEUM

SummaryThe article describes the origin of the Lithuanian Open Air Museum creation beginning with a wide historical survey after losing the statehood and drawing the attention to the forcible assimilation of the Lithuanians by the Russian empire and resistance to it. The struggle for the restoration of the statehood lead to the World exhibition in Paris in 1900 where the attention was directed to the press ban, and Europe reacted to it. In order to soften that political moment in the Lithuanian stand there was used an Ethnographic exposition that gave rise to the Lithuanian Museum in Lithuania Minor (in Tilsit in 1905) and Eastern Prussia (in Köningsberg in 1912) and also to the intention to establish such a museum in Vilnius. However, the war stopped the establishment of the museum in Lithuania Magnus and it was resumed after the war (that ended in the territory of Lithuania in 1923). In 1930 the museum was opened in Kaunas, and the establishment of the museum of nations of the Great Duchy of Lithuania in the occupied by Poland Vilnius ended in talk.

In 1966 the Lithuanian Open Air Museum was established. The author describes its development, creators and principles of exposition creation that became worthy of imitation to many museums in the former Soviet Union. In the museum everybody “could find his or her native land”. Much attention is paid to the creation of a small town-museum and the sector of exile and resistance movement. The Museum represents the Lithuanian culture.

LIETUVAS BRīVDABAS MUZEJS

KopsavilkumsRakstā apskatīta Lietuvas brīvdabas muzeja veidošanas sākotne, sākot no plaša vēsturiskā apskata, zaudējot valstiskumu, pievēršot uzmanību Krievijas impērijas veiktajai Lietuvas iedzīvotāju piespiedu asimilācijai un pretošanās tai. Cīńa par valstiskuma atjaunošanu aizveda uz Pasaules izstādi Parīzē 1900. g., kurā tika vērsta uzmanība uz drukas aizliegumu, uz ko reaģēja Eiropa. Lai „mīkstinātu” šo politisko momentu, Lietuvas stendā tika izmantota etnogrāfiska ekspozīcija, no kā izveidojās lietuviešu muzejs Mazlietuvā (Tilžā 1905. g.) un Austrumprūsijā (Karaļaučos 1912. g.), radās nodoms līdzīgu muzeju dibināt Viļńā. Karš pārtrauca muzeja veidošanas plānus Lielajā Lietuvā, tie tika atjaunoti, kad Lietuvas teritorijā beidzās karadarbība (1923). 1930. g. tika dibināts muzejs Kauńā, bet Polijas okupētajā Viļńā Lietuvas Dižkunigaitijas muzeja dibināšana beidzās tikai ar runām.

1966. g. dibināts Brīvdabas muzejs. Tiek apskatīta tā dibināšanas gaita, ekspozīciju veidošanas principi,

kam sekoja daudzi muzeji bijušajā Padomju Savienībā, un dibinātāji. Lietuvas muzejā „katram bija jāvar atrast savu tēvzemi“. Daudz uzmanības tika veltīts muzeja pilsētińas veidošanai, pievēršot uzmanību trimdas un pretošanās sektora veidošanai. Apskatītas muzeja veidotāju cerības un realitāte, muzejnieku ikdiena, zinātniskā un pedagoģiskā darbība. Muzejs tiek pasniegts kā Lietuvas kultūras pārstāvis.

LITEWSKIE MUZEUM LUDOWE

Streszczenie tekstuW artykule dokonuje się przeglądu początków tworzenia Litewskiego Muzeum Ludowego – poczynając od szerokiego przeglądu historycznego po utracie paņstwowości, zwracając szczególną uwagę na przymusową asymilację ludności Litwy prowadzoną przez imperium rosyjskie oraz opór stawiany przez naród litewski.Walka o odrodzenie paņstwowości przywiodła na Wystawę Światową w Paryżu w 1900 r., gdzie zwrócono uwagę na zakaz druku, na co zareagowała Europa. Celem złagodzenia tego momentu politycznego na stoisku Litwy wykorzystano Ekspozycję Etnograficzną, co było zalążkiem muzeum litewskiego w Małej Litwie (Tylża 1905 r.) oraz w Prusach Wschodnich (Królewiec 1912 r.), a także planów utworzenia podobnego muzeum w Wilnie. Wojna udaremniła plany utworzenia muzeum na Litwie. Wróciły one na porządek dzienny po zakoņczeniu działaņ wojennych na terytorium Litwy (1923 r.). W 1930 r. założono muzeum w Kownie, natomiast w okupowanym przez Polskę Wilnie zamiar utworzenia muzeum narodów W. Ks. Litewskiego nie został zrealizowany.

W 1966 r. założono Litewskie Muzeum Ludowe. Dokonuje się przeglądu jego powstawania, zasad tworzenia ekspozycji, które naśladowało wiele muzeów w dawnym Związku Sowieckim, twórców. W Muzeum „każdy powinien był znaleźć swoją ojczyznę”. Sporo uwagi poświęca się tworzeniu muzealnego miasteczka, zwraca się uwagę na tworzenie sekcji Zesłaņców i ruchu oporu. Mówi się także o nadziejach twórców Muzeum i o rzeczywistości, życiu codziennym pracowników Muzeum oraz ich działalności naukowej, oświeceniowej, edukacyjnej. Muzeum prezentuje się jako przedstawiciela kultury litewskiej.

Литовский музей народного быта

резюмев статье представлены истоки основания Литовского музея народного быта, начиная с широкого исторического обзора – утеря государственности, проводимая российской империей насильственная ассимиляция жителей Литвы и сопротивление ей. борьба за восстановление государственности привела на всемирную выставку 1900 г. в Париже, где было обращено внимание на запрет печати, на которое отреагировала европа. тогда для смягчения политического момента на стенде Литвы была представлена Этнографическая экспозиция, давшая начало литовскому музею в малой Литве (тильзит, 1905 г.) и в восточной Пруссии (кенигсберг, 1912 г.), а тем самым и намерениям создать подобный музей в вильнюсе. война сорвала намерения создать музей в большой Литве, которые были возобновлены после завершения военных действий на территории Литвы (1923 г.). в 1930 г. был основан музей в каунасе, а в оккупированном Польшей вильнюсе создание музея народов вкЛ ограничилось только разговорами. в 1966 г. основан музей народного быта. дан обзор его основания и развития, изложены принципы

создания экспозиций, которым затем стали подражать многие музеи бывшего советского союза. в литовском музее “каждый должен был найти свою отчизну”. немало внимания уделено созданию музейного городка, сектора ссылок и резистенции. Представлены надежды и реалии создателей музея, повседневность музея и его научная, просветительская, эдукационная деятельность. музей позиционирован как представитель литовской культуры.

LITAUISCHES FREILICHTMUSEUM

ZusammenfassungIm Artikel überblickt man die Quellen des Gründens des litauischen Freilichtmuseums, beginnend von der breiten historischen Umschau nachdem die Staatlichkeit verloren wurde. Man schenkt die Aufmerksamkeit auf die zwingende Assimilation des russischen Reiches auf die litauischen Einwohner und den Widerstand dazu. Der Kampf um die Wiederherstellung der Staatlichkeit führte in die Weltausstellung in Paris im Jahr 1900, wo Aufmerksamkeit auf das Presseverbot gelenkt wurde, worauf ganz Europa reagiert hatte. Für die Milderung dieses politischen Momentes wurde im Stand Litauens ethnographische Exposition ausgestellt, die den Anfang des litauischen Museums im Kleinen Litauen (Tilsit 1905) und Ostpreußen (Karaliaučius 1912) gegeben hatte, auch wurde vorgesehen, ein ähnliches Museum in Vilnius zu gründen. Der Krieg hatte das Gründen des Museums im Großen Litauen gestoppt. Die Bemühungen wurden erfrischt, nachdem die

Kriegshandlungen auf dem Territorium Litauens zu Ende waren (1923). Im Jahr 1930 wurde das Museum in Kaunas gegründet, und in der von Polen okkupierten Vilnius endete das Gründen des Museums des Größfürstentums Litauen nur mit dem Gerede.

Im Jahre 1966 wurde das litauische Freilichtmuseum gegründet. Der Autor überblickt seine Schaffensentwicklung, die Schaffensprinzipien seiner Expositionen wurden zum Beispiel für die mehreren Museem in der ehemaligen Sowjetunion. Im litauischen Museum „sollte jeder sein Heimatland finden“. Große Aufmerksamkeit wurde für das Gründen der Museumsstadt gelenkt, man hat die Abteilung für die Verbannung und Resistenz geschaffen. Der Autor überblickt Erwartungen und Realien der Gründer des Museums, Alltag der Museumsmitarbeiter und wissenschaftliche, aufklärende Edukationstätigkeit. Das Museum wird als Vertreter der litauischen Kultur vorgestellt.

Lietuvos liaudies buities muziejusJ. Aisčio g. 2, LT – 56333 Rumšiškės

Gauta 2008 11 05 Atiduota spaudai 2008 11 14