1

Ir vėl atėjo ruduo, vėl „Ąžuolyno“ gimnazijos suolus užėmė

nauji pirmokai, o šnarančiuose koridoriuose nebeišvystame

buvusių abiturientų veidų. Visi mūsų buvę ketvirtokai pradėjo

naują studentišką gyvenimą. Bet kaip ir jiems mokykla buvo

svarbus gyvenimo puslapis, taip ir mūsų gimnazija savo bu-

vusių mokinių nepamiršta, todėl šiame laikraščio numeryje klausia-

me jų apie studijas, specialybes ir naują gyvenimo etapą. Galbūt ir

jums, dar tik mąstantiems apie savo ateities specialybę, šis

pokalbis padės apsispręsti dėl savos ateities karjeros.:)

Klausimai:

1. Kokiame universitete ir kokią specialybę studijuoji?

2. Kodėl būtent ją pasirinkai?

3. Pačios įdomiausios paskaitos. Kodėl?

4. Kokių dalykų mokaisi pirmame kurse?

5. Ar teko dalyvauti „fuksų“ stovykloje? Jei taip, papasakok įsimin-

tiniausią įvykį iš jos.

6. Papasakok daugiau apie savo universiteto aplinką, studen-

tus dėstytojus. Ar rekomenduotum savo universitetą ir specia-

lybę būsimiems studentams?

7. Jei būtų galimybė sugrįžti vieną dieną į „Ąžuolyno“ gimnazi-

ją, kokia diena tai būtų? Kodėl?

8. Ko norėtum palinkėti ąžuolyniečiams, mokytojams ar visai gim-

nazijai? Skaitykite 4 psl.

KAINA 1LT KLAIPĖDOS ,,ĄŽUOLYNO” GIMNAZIJA

Mokslo metai prasidėjo jau nebe „Ąžuolyne“.

O kur? Kaip? Kodėl?

Skaitykite:

Kelias į išsvajotąjį pasaulį

2

Mokslo metai prasidėjo jau

nebe „Ąžuolyne“. O kur?

Kaip? Kodėl? 3

Pirmokų susipažinimo vaka-

ras 8

Neatsisakytų apsilankyti net

ir pats Simonas Daukantas!

10

Interviu su mokytojomis:

Nijole Bartašiūniene 11

Berta Bertužyte 13

Interviu su mokytojomis:

V. Dumčiuviene 14

S. Riaukiene 15

Interviu su

S. Nakagawa 17

Visa tiesa iš pirmų lūpų

19

Kompromisų paieškos 7

i – žymiausia Lietuvos ma-

dos žurnalistė, kurios rašiniai ir

apžvalgos sulaukia tūkstančių mados

gerbėjų susidomėjimo ir liaupsių. Ji

kviečiama į Lietuvos dizainerių prista-

tymus ir bendradarbiauja su tokiais

garsiais vardais kaip Maybelline,

L’oreal ar H&M. Deimantė Bulbenkaitė

– viena tų, kurią nesunkiai pažinsi mi-

nioje dėl išskirtinio stiliaus pojūčio.

Baigusi „Ąžuolyno” gimnaziją geriau-

siais pažymiais, ji išvyko siekti savo

tikslų – tapti diplomuota žurnaliste ir

įsilieti į šalies kultūrinį gyvenimą.

Jau antrus metus studijuoji žurna-

listiką Vilniaus universitete. Kas

buvo sunkiausia paliekant gimtąją

Klaipėdą? Ar greitai pritapai sosti-

nėje?

Manau, jau galiu drąsiai sakyti, kad

Vilnius - mano miestas. Čia nuolat

verda kultūrinis bei akademinis gyveni-

mas, kiekvieną savaitę laukia pristaty-

mai, parodos, tad į veiklą sostinėje

įsiliejau labai greitai. Žinoma, kartais

pasiilgstu Klaipėdos ramybės, grįžus

namo net stebiuosi, koks mažas ir

jaukus tas senamiestis, tačiau tie reti

apsilankymai labai malonūs.

Kokie skirtumai pirmiausia krito į

akį lyginant universitetą ir gimnazi-

ją?

Vilniaus universitete studijuoju žurna-

listiką, tad mano mokslai tikrai nepri-

mena sėdėjimo mokyklos suole. Nors

paskaitų nemažai, tenka savarankiškai

daug ruoštis seminarams bei skaityti

labai daug įvairios literatūros. Studijos

tikrai kūrybiškos, skatinančios išbandy-

ti save įvairiose žurnalistikos srityse.

Mokomės ne tik auditorijose, bet ir

radijuje, televizijoje, tiesiog gatvėje

šnekindami praeivius. Jokios monoto-

nijos! Būtent toks dinamiškas gyveni-

mo būdas ir skiriasi nuo mokslų gimna-

zijoje, nes studijos įtraukia, ugdo sava-

rankiškumą, kūrybinį ir kritinį mąstymą.

„Ąžuolyne” buvai pirmūnė. Kaip tau

pavykdavo suderinti tinklaraščio

veiklą ir tuo pačiu neapleisti moks-

lų?

Dėkoju įgimtiems gabumams, nes va-

karų prie knygų neleisdavau net prieš

pat brandos egzaminus. Neslėpsiu,

kad net namų darbus neretai ruošda-

vau per pertraukas... Vis dėlto tikiu,

kad mėgstamai veiklai visuomet gali-

ma atrasti bent keletą valandų per

dieną - tai leidžia pailsėti po pamokų,

sužinoti kažką naujo.

Ar pradėdama rašyti blog’ą tikėjai,

kad sulauksi tūkstančių žmonių

susidomėjimo? Kaip į tavo veiklą

reaguoja artimieji ir draugai?

Tinklaraštį įkūriau prieš beveik šešerius

metus. Tai tebuvo eksperimentas, nes

neturėjau nei didelio žinių bagažo, nei

gerų rašymo įgūdžių, tačiau kantrybė

bei nuoširdus domėjimasis savo sritimi

leido pasiekti nemažai. Tėvai mano

veikla per daug nesidomi, nors pasi-

džiaugia prenumeruojamuose žurna-

luose radę mano straipsnių, kartais

peržiūri ir tai, ką rašau tinklaraštyje.

Draugai mano rašinių irgi pernelyg

akylai neseka, tačiau su tais, kurie taip

pat dirba mados industrijoje, neretai

aptariame aktualias temas, jie pasiūlo

naujų idėjų.

Ar gimnazijoje pastebėdavai stilingų

merginų ir vaikinų? Kokios detalės

atkreipdavo tavo dėmesį?

Kaip ir kiekvienoje gimnazijoje,

„Ąžuolyne” taip pat išvysdavau vieną

kitą stilingesnį žmogų, kurio neužgož-

davo privaloma uniforma. Džiugu, kai

merginos bei vaikinai pasirenka ryš-

kesnę avalynę, netradicinius marški-

nius.

Mokykloje privalome dėvėti unifor-

mą: žalią švarką ir juodas kelnes

(arba merginos sijoną). Spintos Gu-

ru, ką apie tai manai? Ar laikeisi

taisyklių? Galbūt turi minčių, kaip

uniformą pagyvinti aksesuarais ir

pan.?

Prisiminimai apie uniformą dabar kelia

šypseną, nes daugiau juodų kelnių

mano spintoje atsirado tik baigus mo-

kyklą, o švarką dažniausiai laikydavau

spintelėje. Vis dėlto uniforma - geras

išbandymas sau, nes tenka įtilpti į nu-

statytus rėmus ir bandyti kažką iš to

išspausti. Labai smagu, kai moksleiviai

pasirenka įdomesnį uniforminio švarko

modelį, turi ne vienerias juodas kelnes.

Manau, tai ir yra svarbiausia, nes tin-

kantį ir patinkantį drabužį lengviau

derinti.

Ar tau kada nors ateina rašymo kri-

zė, kai nebeturi minčių ir idėjų? Ką

tuomet darai?

Taip, kartais tokių krizių tikrai pasitaiko,

Kelias į išsvajotą pasaulį

2

2013 RUDUO

tačiau iš savo dėstytojo Aureli-

jaus Katkevičiaus išmokau, kad vienin-

telis būdas tą įveikti yra tiesiog rašyti.

Jeigu jaučiu, kad tikrai trūksta minčių ir

nepavyksta suregzti nė vieno sakinio,

keletą dienų pailsiu, išvykstu prasiblaš-

kyti.

Vasarą atlikai praktiką Vakarų Eksp-

rese. Ar buvo įdomu semtis patirties

publicistikoje?

Vasaros praktika - išties įdomi patirtis,

nes darbas dienraščio redakcijoje labai

skiriasi nuo rašymo žurnalams, taip pat

tenka gilintis į prasčiau pažįstamas

temas, nuolat ieškoti naujų pašnekovų.

Tiesa, kažin ar įsivaizduoju save ra-

šančią laikraščiui, nes prioritetu laikau

kokybę, o ne greitį.

Deimantė Štulpinaitė,

2e

Mokslo metai

prasidėjo jau nebe

„Ąžuolyne“. O kur?

Kaip? Kodėl?

Jokūbas Kūra

1. Vilniaus universitete. Teisės fakulte-

tas - ištisinės teisės studijos.

2. Mane traukė socialiniai mokslai, nes,

mano manymu, turiu jiems tam tikrų

įgimtų gabumų. Kiekvienas žmogus turi

įvertinti savo galimybes ir pasirinkti savo

gyvenimo kelią. Kadangi supratau, jog

nesu geras matematikas, fizikas ar che-

mikas, atradau terpę, kurioje, manau,

galiu būti geresnis nei kituose. Kam eiti

keliu, kuris yra tau neįveikiamas, geriau

eiti paprastesniu, bet nueiti iki pat galo ir

b ū t i g e r i a u s i a m .

3. Man vienos iš įdomiausių paskaitų

yra ,,Teisės istorija" ir ,,Politikos teorija

ir politinės sistemos". Istoriją man visa-

da buvo įdomu mokytis, bet šioje pro-

fesijoje istorija perkopė į naują lygme-

nį, todėl man dar įdomiau nagrinėti ją,

ypač kai matai įvairių laikotarpių teisi-

nių sistemų pasikeitimus, kaip primity-

viai žmonės elgėsi ir kokia tobula siste-

ma yra dabar, palyginti su visa istorija.

Politika, na kaip sakoma, viskas pri-

klauso nuo dėstytojų, ar ne? Turiu

malonę klausytis prodekano. doc. Ha-

roldo Šinkūno paskaitų, kurios taip

atskleidžia politines doktrinas, kad

sugebi suprasti visas esamas Lietuvos

bei pasaulio realijas, o tai labai praver-

čia gyvenime ir dar labiau pravers atei-

tyje.

4.Teisininko profesiją; Teisės istoriją;

Teisės teorija; Politikos teoriją ir politi-

nes sistemas; lotynų kalbą; filosofiją.

5.Taip, dalyvavau „fuxų“ stovykloje. Na,

stovykla yra stovykla. Manau, kad

įsimintiniausias įvykis yra tai, kad

suradau daug naujų draugų.

6. Taip, rekomenduočiau, jei tikrai

yra pasiruošę krimsti teisės moks-

lus. Universitetas - Alma mater -

lot.motina maitintoja. Aplinka tikrai

labai pritaikyta mokslui ir žinioms, pra-

dedant nuo auditorijų, kurios yra kardi-

naliai renovuotos iki modernios valgyk-

los, kavos aparatų ar MKIC-mokslo,

komunikacijų, informacijos centro -

bibliotekos. Studentai, na, jų yra viso-

kių, bet šioje specialybėje yra labai

daug motyvuotų žmonių ir ateities ly-

derių, tad manau, kad kontingentas

tikrai geras. Dėstytojai, realiai visi dės-

tytojai, nori padėti ir išaiškinti savo

dėstomą dalyką, nes ateityje teorijos

praktikoje labai reikės, bet, kaip taip

pat sakoma, visokių dėstytojų yra, kaip

ir visokių mokytojų, dainininkų, šokėjų

ir t.t.

7. Manau, kad aš į jį vis dar sugrįšiu, jei

leis mano įtemptas tvarkaraštis. Nėra

išskirtinių mokytojų „Ąžuolyno“ gimna-

zijoje, yra tik išskirtinė atmosfera, kurią

sukuria mokytojai ir patys mokiniai.

Šioje gimnazijoje prabėgo ketveri ge-

riausi mano metai ir tikrai ne kartą joje

apsilankysiu.

8. Vivere est cogitare - gyventi reiškia

mąstyti- perkurti. Dekarto žodžiai yra

geriausias palinkėjimas. Niekada ne-

nustoti mąstyti ir tobulėti, nes progre-

sas yra varomoji jėga. Tai turi daryti

visi, o ši gimnazija, manau, tą tobulai

daro ir linkiu tą toliau daryti.

Vaiva Tilvikaitė

1. Studijuoju LSMU, esu medicinos stu-

dentė.

2. Apie mediciną svajojau jau turbūt nuo

pradinių klasių, kai mūsų klausdavo,

kuo mes norėtume būti užaugę. Apie

tai mąsčiau jau labai ilgai ir iki šiol

tikrai nesigailiu dėl savo sprendimo.

3. Pirmą mėnesį turėjome fizikos, lotynų

3

2013 RUDUO

ir anglų kalbos paskaitas. Labiausiai

patiko lotynų, nes buvo įdomu pradėti

mokytis naują kalbą. Šiuo metu labai

laukiu artėjančių anatomijos paskaitų!

4. Mokomės ciklais. Pirmą mėnesį buvo

fizikos ciklas, kuris pagaliau baigėsi.

Dabar vyksta pirmosios pagalbos ir

slaugos ciklas, vėliau bus anatomija,

medicininė chemija, parazitologija ir

citologija.

5. Taaaaip! ir labai graužiau savo drau-

gus dėl to, kad jie joje nedalyvavo, nes

tai buvo turbūt pačios geriausios 3

vasaros dienos! Pačio įsimintiniausio

kaip ir negalėčiau išskirti, nes tektų

pasakoti apie kievieną ten praleistą

minutę!

6. Aplinka labai graži, tenka važinėt po

visą Kauną, nes paskaitos vyksta ir

universiteto patalpose, ir klinikose.

Mano universitete susirinkę nerealūs

žmonės! Labai džiaugiuosi mane su-

pančiais draugiškais, bendraujančiais

žmonėm. Dėstytojai labai geri ir į visus

studentus žiūri kaip į suaugusius, su-

brendusius, protingus žmones, visi

puikiai ir įdomiai išdėsto savo dalyką.

Nerekomenduočiau jokio kito! Per pir-

mą mėnesį labai apsipratau, sutikau

daug naujų ir įdomių žmonių ir įsitiki-

nau, kad būtent čia noriu būti.

7. Turbūt tai būtų Šimtadienis, nes tik

tada mokykloje galėjome taip atsipalai-

duoti ir iš širdies pasilinksmint pamokų

metu.

Raimonda

Drungilaitė

1. Vilniaus Gedimino technikos uni-

versitetas. Kūrybinės industrijos.

2. Ilga istorija, nes pradžioje į UK ža-

dėjau išvažiuoti. Bet dabar supratau,

kad įstojau būtent ten, kur man ir reikė-

jo. Nesigailiu!

3. Medijų studijų įvadas. Todėl, nes

kiekvieną paskaitą mums veda vis

kitas žmogus iš kūrybos pasaulio, kuris

papasakoja ne viena gražius dalykus

apie visą industriją.

4. Informatikos, dalykinės komunikacijos,

anglų kalbos, medijų įvado, krikščiony-

bės ir kultūros, etninės kultūros, filosofi-

jos.

5. Taip. Visa stovykla įsimintinas įvykis!

Vieno nebuvo, nes tai 2 pasakiškiausios

dienos gyvenime!

6. Universitete yra labai skirtingų žmo-

nių. Labai daug yra iš Erasmus progra-

mos užsieniečių. Žmonės tikrai labai

draugiški, bet ne viskas būna tobula -

yra ir nekokių... Dėstytojai tikrai

šiuolaikiški. Prieš porą dienų net

pati su dėstytoja pietavau prie vie-

no stalo. Iš aukšto tikrai į mus ne-

žiūri ir yra labai supratingi. Žinoma,

kitose specialybėse gal taip ir nėra.

Rekomenduočiau, nes universitetas

tikrai geras. Specialybę rekomenduoju

tik tokiems žmonėms, kurie mėgsta me-

nus, viešus kalbėjimus, naudojasi

„photoshop‘u“ ir turi daugybę idėjų, nes

čia idėjos yra tarsi auksas. Mažai teori-

jos - daug praktinių darbų.

7. Manau, paskutinė diena prieš Kalėdų

atostogas. Tada jau visi darbai atsiskai-

tyti, su draugėmis keitiesi dovanomis, o

ir šiaip visi linksmesni tą dieną būna:)

8 .

Linkiu

ąžuolyniečiams daug stiprybės, daug

sveikatos ir būkit nuoširdūs su mokyto-

jais. Abipusė pagarba jums ir suteiks

visą tą stiprybę ir pasitikėjimą:) Sėkmės

egzaminuose! O mokytojams linkiu kant-

rybės, supratingumo ir neužduoti namų

darbų vaikams per atostogas.

1. Vilniaus Dailės Akademijoje studijuoju

interjero dizainą.

2. Interjero dizaino specialybę pasirin-

kau, nes gavau galimybę studijuoti vals-

tybės finansuojamoje vietoje specialybę,

kuri labai glaudžiai susijusi su architek-

tūra. Manau, kad man tai puiki galimy-

bė pažinti problemas, su kuriomis

susiduria architektai, gilinantis ne

tik į pastatą, kaip struktūrą, uži-

mančią tam tikrą vietą urbanisti-

niame kontekste, bet ir kaip į

erdvę, kurioje gyvena žmonės -

vyksta kultūrinis gyvenimas.

3. Įdomiausia paskaita, su kuria

jau teko susidurti,- kompozicija.

Užduotys, kurias iš mūsų reikalauja

atlikti dėstytojas, nėra sunkios (pirma

užduotis: iš tam tikrų figūrų sukurti stati -

4

2013 RUDUO

Mantas Indriliūnas

5

ką ir dinamiką imituojančius derinius ir

visa tai pateikti kaip trimačius maketus),

tačiau imantis darbo susiduri su daugy-

be problemų, pavyzdžiui, kaip teisingai

sukomponuoti objektus, kad ir pagal

gerai iš matematikos kurso pažįstamus

aritmetinės ar geometrinės progresijos

dėsnius. Įdomi disciplina ta kompozicija,

juolab kad turim nuostabų dėstytoją,

kuris patars ar padės, nors ir ne paskai-

tos metu.

4. Mano studijos prasidėjo prieš pakan-

kamai nedaug laiko, tad kai kas gali ir

šiek tiek kisti, tačiau savo užrašų knyge-

lėje turiu užsirašęs šias disciplinas: pro-

jektavimas, braižyba, kompozicija, pieši-

mas, šiuolaikinė istorija, nešiuolaikinė

istorija, anglų kalba, spalvotyra ir tapyba.

5. Fuksų stovykloje dalyvauti teko: tris

dienas praleidome nameliuose ant Ilgio

ežero kranto. Mes patys virėmės valgyti,

tvarkėmės šiukšles, žaidėme įvairiausius

žaidimus, buvome antrakursių žiauriai

kankinami ( įšventinimo ceremonijoje net

su ugnimi ir purvu teko susidurti). Labai

smagu buvo su visais susipažinti, nors

mūsų buvo nedaug - 58, tačiau net iš

trijų miestų į stovyklą susirinko Akademi-

jos studentai ( Vilniaus, Kauno, Klaipė-

dos). O ką papasakoti apie įsimintiniau-

sią įvykį - viskas patiko: orientacinis,

konkursai, įšventinimas, darbas virtuvė-

je...

6. Mano mokykla išsibarsčiusi abiejuose

Vilnelės krantuose. Dėstytojai geranoriš-

ki, studentams daug laisvės suteikia,

dirbantys savo srities specialistai. Perso-

nalas ir visi aukštesnes pareigas uži-

mantys darbuotojai taip pat geranoriški -

leido mums net susipažinimo vakarėlį

valgykloje surengti, o virėjos ir bandelė-

mis pavaišino. Net nežinau, kažkaip ir

keista man ten: visi mielai bendrauja su

tavim, dalinasi žiniomis, patirtimi... Lyg

šiol kažkodėl įsivaizdavau, kad peržen-

gęs universiteto slenkstį būdamas pir-

makursis privalėsiu būti mažas, kažkiek

lankstytis prieš vyresnius... Pasirodo,

viskas kitaip... Visi geri, mandagūs, šau-

nūs, gražūs, kaip ir pas mus gimnazijoje

būdavo. Jei reikėtų rašyti rekomendaci-

ją, kas nori ugdyti save kaip kūrybingą

asmenybę, akademija tam suteikia ab-

soliučiai visas sąlygas, tereikia įdėti va-

lios, noro, ryžto ir pastangų- ir čia galėsi

užaugti tikrai kažkuo.

7. Rugsėjo pirmąją jau buvau sugrįžęs į

gimnaziją ( Akademijoje mokslai prasi-

deda tik spalį). Tai šventė, kurios šven-

tiškumą galiu pajausti tik dabar, deja, kai

jau viskas baigėsi, nebeliko būtinybės

pradėti eiti į mokyklą. Tu vėl įsitrauki į

darbą, rutiną, gyvenimą, judantį kryptin-

ga linkme. Dabar, kai mane supa jau

nebe klasės draugai, o kursiokai, prade-

du suprasti tą ypatingą ryšį su klase,

mokytojais, su kuriais po ilgų vasaros

atostogų vėl tenka susitikti, tą ypatingą

Rugsėjo pirmąją.

8. Linkėjimai:

Gera, šilta, nuoširdi bei draugiška mūsų

gimnazija buvo.

Linkiu, kad ji tokia ir išliktų, neapleistų tų

vertybių,: tėvynės, mokslo, dorovės,

kurias, nors ir ne kasdien, tačiau visi

garsiai kartodavome, giedodami

„Ąžuolyno“ gimnazijos himną.

Andželika Solovjova

1. Studijuoju LEU (Lietuvos edukologijos

universitete) ikimokyklinę ir priešmokykli-

nę pedagogiką.

2. Apie tokią specialybę net minčių netu-rėjau! Tiesiog kartą su mama kalbėjom, sakiau, kad galbūt norėčiau studijuoti žurnalistiką, bet iš jos veido minos su-pratau, kad ji tam nepritaria: „Nelabai tau tinka šita specialybė... Tu per švelni to-kiam darbui... Aš tai tave tik su vaikais įsivaizduoju.“ Būta daug apmąstymų, savianalizių ir tikrai- tai yra TAI, su kuo sieju savo gyvenimą ir turiu ne vieną viziją, ką galėčiau ateity daryti. :) 3. Deja, neturiu tokios galimybės kažko išskirti, nes mokomės pagal kitokią- mo-dulinę- programą, kuomet tam tikrą laiką mokaisi dalyką, atsiskaitai, kitą dalyką, vėl atsiskaitai... Labai patinka man ši sistema, nes neturėsim egzaminų sesi-jos, galim susikoncentruoti ties vienu studi juojamu dalyku, nereik ia „persijungti“ kaip mokykloj (pvz., kai per istorijos pamoką galvoji: „Tai kaip visgi tą uždavinį su parabole reikėjo išspęs-ti?“). Kol kas praėjome tik studijų įvadą, filosofiją, švietimo politiką, o dabar krem-tam vaikystės kultūrą- nelengvi, galvos pasukimo reikalaujantys dalykai, tačiau, kaip ten bebūtų, labai daug kas priklau-so nuo dėstytojo. 4. Žinau tik šio semestro tvarkaraštį...

Keturis dalykus jau paminėjau anksčiau, o po to dar laukia specialybės kalbos kultūra, specialybės užsienio kalba, informacinės technologijos ir verslumo pagrindai. :) O vėliau bus ir sunkiau, ir įdomiau, nes ne tik prisidės sunkių dalykų, bet ir kūrybiškų, ko labai lau-kiu! :) 5. Taip, teko ir labai dėl to džiaugiuos, nes susipažinau su labai daug žmonių, smagiai praleidau kelias dienas, paži-nau kai kuriuos žmones kitoje aplinkoje. Įsimintinų įvykių labai daug, bet turbūt vienas įsiminti-

niausių buvo orientacinės varžybos vidu-ry nakties, o viena iš drąsiausių užduo-čių buvo virvės rišimas iš rūbų, tad ko-mandoms teko gerokai išsirengti, jei norėjo laimėti! :D Buvo smagu, neturė-jom praktiškai laisvo laiko, nuolat veiks-mas, o galimybių išsisukti nuo jo praktiš-kai nulis. :)

2013 RUDUO

6

6. Kas daugiau šuniui uodegą pakels, jei ne jis pats? ;) Aplinką dar pačiai tirti ir tirti, bet šiaip bendruomenė - fantas-

tiška, viskas labai liuks! Turim oran-žeriją, šalia statoma nauja, graži biblioteka, šalia universiteto yra keli „barakai“, kurių būklė visai neprasta, o ir universiteto dislokacija nuostabi- prestižinis rajonas Žvėrynas, susi-siekimas puikus, visai šalia centro, tad paryčiais galima ir pėsčiom pa-reiti. :) Nemaniau, kad šis universite-tas turi tiek privalumų, bet nenoriu jų visų atskleisti, kad tai nelemtų pasi-rinkimo, nes, manau, pedagogas turi turėti motyvaciją, o ne išskaičiavi-mus. :)

7. Kaip tik praėjusį savaitgalį buvau grįžusi ir aplankiusi! „Ąžuolyną“ visa-da noris aplankyti, nes ten mano namai, ten daug prisiminimų, kiek-vienas kampas pažįstamas ir mie-las... :) Nemaniau, kad mokytojos, kurias aplankiau, taip šiltai mane priims ir išklausys, patars, įkvėps... Linkėjimai mano Mokytojoms ir draugams! :) 8. Jaunoji karta, vertinkit tai, ką gau-nat „Ąžuolyne“ ir išvis gyvenime! Aš bestudijuodama supratau, KIEK daug man reiškia ši gimnazija, KIEK ji daug man davė, kiek pati iš jos pasiėmiau- labai didžiuojuos baigusi „Ąžuolyną“! :) Taip pat, abiturientai ir visi kiti, nebijokit egzaminų! Žinau, kad neguodžia Jūsų tokie žodžiai, bet tikrai nėra ko bijoti. Kol nevėlu, dėkit į galveles kiek galima daugiau naudingos informacijos, ji tikrai anksčiau ar vėliau Jums pravers. O jei egzuose ir nepasiseks, neliūdėkit ir nenusiminkit! Svarbiausia, žinokit, ko siekiat ir net suklupę kelkitės ir eikit toliau, nepaleiskit iš akių tikslų ir troškimų, nebijokit svajoti, bet sva-jokit apgalvotai, nes svajonės pildo-si! :) Mokytojams noriu palinkėti „to keep up the good work“- ir toliau dirbti šį visuomenei svarbų darbą, neprarasti kantrybės ir nenuleisti rankų, net jei atrodo labai sunku, nes nėra neįma-nomo! Svarbu tikėti ir stengtis.

Linkiu Jums siekti kuo daugiau, ne-prarasti motyvacijos ir būti autorite-tais ugdytiniams. Dėkoju, pedago-gai, už Jūsų nuostabų įdirbį ir pas-tangas nulipdyti ką nors iš mūsų molių! :) O gimnazijai noriu tik padėkoti už viską ir palinkėti niekad nenustoti tobulėti!

Indrė Čedavičiūtė 1. Studijuoju Klaipėdos universitete,

anglų filologijos specialybę.

2. Todėl, kad anglų kalba, kaip dalykas, visada labai gerai sekėsi mokykloje, visada labai patiko. Be to, mano teta – anglų kalbos mokytoja. Genai, ko gero, taip pat kalti. Visada svajojau studijuoti anglų filologiją ir iki šios svajonės

įgyvendinimo teko nueiti labai ilgą kelią. Pastaruosius dvejus metus po

„Ąžuolyno“ baigimo mokiausi kitoje aukštojoje mokykloje. 3. Morfologija ir fonetika. Todėl, kad man visada patiko mokytis anglų kalbos gramatikos ir kiekvieną kartą atrasti vis naujų dalykų, vis naujų taisyklių ir vis naujų sprendimų. 4. Mokausi anglų kalbos gramatikos (leksika, morfologija, fonetika, akademi-nis rašymas), kalbotyros, informacinių technologijų (kurios, beje, man taip pat patinka), lotynų kalbos, literatūros teori-jos (dėstytojas – vokietis!), filosofijos.

Žinau, kad ne- tolimoje ateityje laukia prancūzų, rusų kalbos, daug įvairių laikotarpių literatūros ir

kultūros.

5. Deja, neteko, nes tuo metu, kai stovykla buvo organizuojama, manęs

nebuvo Klaipėdoje.

6. Na, pirmas įspūdis, tik atėjus studijuoti, buvo labai teigiamas, nes visi pasirodė be galo draugiški, šilti ir paslaugūs – pradedant universiteto valdžia, baigiant paprasčiausia budėtoja, ką jau kalbėti apie studentų atstovybę, bendrakursius, dėstytojus ir kitus žmogeliukus. Iki šiol tas įspūdis ir išliko – visi tikrai labai draugiški. Jei kažkas neaišku, gali būti tikras, kad paklausęs gausi atsakymą. Išoriškai universitetas be galo gražus ir man labai patinka. Nuostabi architektūra, pastatų išdėstymas, auditorijos, aulos, visos detalės… Be galo gražiai su-tvarkyta. Tai lyg senųjų laikų ir 21

amžiaus pynė.

Be abejo, rekomenduočiau tiek univer-sitetą, tiek specialybę. Esu ne kartą

girdėjusi nekokių at

siliepimų apie universitetą, studijų kokybę, dėstytojus. Gandus galiu paneigti – viskas čia yra labai gerai. O jei dar paminėčiau jaukią, malonią, draugišką atmosferą, rašyčiau universi-tetui 10 balų J. Kol kas esu patenkinta, o kaip bus toliau – pažiūrėsim. Ši-andien galiu tik sušukti: kas geriausi?

HU-MA-NI-TA-RAI!

7. Tai būtų, ko gero, visi tretieji metai gimnazijoje, nes vienos dienos man neužtektų (juokiasi). Ne kartą pagal-voju, jog norėčiau sugrįžti į mokyklą. Ir sugrįžtu – bet tik kaip svečias. 3-oji gimnazijos klasė buvo be galo įsiminti-na man, kaip mokyklos visuomenės atstovei. Suorganizavome daug įvairių renginių, akcijų, koncertų, pasirodymų. Visam miestui savo darbais skelbėme, kokia tvirta bendruomenė mes esame. Be to, juk 11 klasė – būtent tas metas, kai nereikia laikyti jokių egzaminų. Todėl ir turėjau begalę laiko kažką nuveikti mokyklos labui. Nenustojau ir 4-oje klasėje – norėjosi tęsti tai, ką pra-

dėjau.

2013 RUDUO

7

8. Svarbiausia – siekite savo svajonės. Kad ir kiek jums tai kainuotų… Nes siekimo rezultatas yra neįkainojama patirtis. Noriu perduoti linkėjimus savo lietuvių kalbos mokytojai Vilmai Dule-vičienei! Ši nuostabi mokytoja man iki šiol yra autoritetas gyvenime. Taip pat dėkoju anglų k. mokytojai Vitalijai Pli-akuvienei už puikų pagrindą svajonės siekimui – anglų kalbą. Finis coro̒nat

opus!

Radvilė Prialgauskaitė , 4 g

Pamatę gatve einantį mokinį su žaliu

švarku, nejučia pajuntame jam pagarbą.

Tačiau ne visi mokiniai jaučia pareigą

didžiuotis savo gimnazija. Dauguma ti-

kina, kad uniformos neleidžia būti savimi,

trukdo vystytis invidualumui ir išreikšti

savąjį stilių. Taip pat verda diskusijos dėl

papildomos uniformos detalės – juodų

kelnių.

Apklausę gimnazijos mokinius padarėme

išvadą, kad didžioji dalis mokinių yra

patenkinti švarkais, tačiau ne visiems

priimtinas juodų kelnių dėvėjimas. Tačiau

kodėl? Ne paslaptis, kad šis įvedimas

buvo labai netikėtas. Dauguma gimna-

zistų teigė, jog įsigijo tamsias kelnes, kai

šia naujove dar net nekvepėjo. Taigi, ga-

vosi šioks toks šnipštas. Mokiniai didžiuo-

jasi, galėdami dėvėti žalią švarką, taip

atstovaudami gimnazijai, tačiau ne visi

supranta, kodėl būtent juodos kelnės?

Mokytojų nuomone, mokykla nėra vieta

demonstruoti madas, bet jeigu kelnių

spalvą nėra ryški ir įkyriai netraukia akies

– kodėl gi ne?

Sužinojome, kad ne į mūsų vienų uni-

formas yra įtrauktos juodos kelnės. Vytau-

to Didžiojo gimnazijos mokiniai taip pat

laikosi griežtų uniformos reikalavimų. Že-

mynoje mokiniai gali rengtis kiek laisviau

– juodos kelnės nebūtinos, svarbiausia,

kad jos būtų tamsios. Tačiau yra

gimnazijų, kurios nesilaiko tokių griežtų

uniformos taisyklių, pavyzdžiui, Klaipėdos

„Varpo” ir „Vėtrungės” gimnazijos. Bet

akivaizdu, kad visos šios gimnazijos

sutinka, jog švarkai yra būtina aprangos

detalė mokykloje.

Taigi, ar įmanoma, kad vilkas būtų sotus

ir avis būtų sveika?

Rimantė Bivainytė, Agnė Pele-

šinaitė, 2d

iais mokslo metais mokytojų dieną Ąžuolyno" gimnazijos mokiniai paminėjo iš pat ryto. Muzika mo-kyklos koridoriuose skambėjo nuo septintos valandos ryto. Mokiniai

pasitiko pedagogus gražiausiomis daino-mis, šypsenomis, sveikinimais, o kad die-na būtų smagesnė, mokytojai gavo po mažą saldainių ryšulėlį. Visą dieną moki-niai dovanojo gėles ir dėkojo savo moky-tojams už darbą. Buvo labai gera stebėti besišypsančius mokytojus ir mokytojas, tai džiugino širdį. Na, o visą šventinę die-ną vainikavo po pamokų vykęs koncertas. Šį kartą renginyje buvo įvesta naujovių, be poezijos, šokių ir dainų, užduotį gavo ir mokytojai: jie turėjo improvizuoti! Mokyto-jams sekėsi puikiai ir salė tiesiog aidėjo nuo juoko ir aplodismentų. Koncerto metu galėjome pasidžiaugti ir nominacijomis, kurias mokiniai suteikė mokytojams, taip pat ir mokytojo Sauliaus Žukausko laimė-jimu - mūsų gimnazijos pedagogas, buvo išrinktas geriausiu Klaipėdos mokytoju. Šventinė atmosfera mokykloje tvyrojo, o apie šią dieną ir puikius pasirodymus kal-bama buvo dar ir po renginio. Pavaduoto-jos Ritos Babraitienės koordinuojamas, naujai susikūręs Mokinių parlamentas tikrai puikiai suorganizavo šventę, linkime jiems sėkmės, dar kartą dėkojame moky-tojams!

Vaiva Pralgauskaitė, 2a

Mokytojos Nomeda Pamparienė ir Elena Šikšnienė

2013 RUDUO

Kompromiso

paieškos…

Nusišypsok

idelis triukšmas. Jau

dulys. Daugybė veidų.

Labai daug ryškių ir

ne tokių ryškių kostiu-

mų. Šviežiai iškepti pirmokai

nekantraudami ir nužvelgdami

kitų klasių mokinių aprangas bei

spėliodami ,,O ką jie paruošė?“

laukia prie aktų salės durų.

Daug emocijų: vieni nervinasi,

kiti juokiasi, treti maivosi, o kai

kurie ... na, tiesiog iš jų veidų

matosi, jog jie norėtų būti kur

nors, bet ne čia. Tačiau juos vi-

sus (net ir tuos, kurie nelabai

norėtų būti čia) vienija vienas

noras – apginti savo klasės gar-

bę ir, ginkdie, nepasirodyti lūze-

riais.

Spalvotasis maskaradas įleidžiamas į

aktų salę. Salės scena aiškiai skelbė

renginio tematiką – populiarusis ,,X

faktorius“. Manau, vieni dėl to nenusivy-

lė, tačiau tikrai buvo žmonių, kurie tikė-

josi ko nors originalesnio.

Burtų keliu ištraukti eilės numeriai skel-

bė, jog renginį pradeda A klasė. Atrodė,

jog jų pasirodymo temą atspėti būtų

lengviausia – dauguma mokinių vilkėjo

kareiviško stiliaus drabužiais. Tačiau tai

buvo maža graži apgaulė – aprangos

tema siejosi tik su pradžios dainos ,,We

Will Rock You“ motyvu. Vėliau vyko

klasės mokinių gabumų demonstravi-

mas – buvo šokta, dainuota bei atlikti

kelių skirtingų šokių stilių numeriai. Pa-

sirodymas buvo energingas ir nuotai-

kingas – tikrai paliko neblogą įspūdį.

Po jų į sceną išėjo D klasės atstovai. Jie

trumpai pristatė prodiusavimo pagrin-

dus – per kelias minutes tiesiog ant

scenos subūrė popmuzikos grupę pa-

vadinimu 1D (jums nieko neprimena?).

Naujoji kylanti Lietuvos grupė pagerbė

mūsų mokyklą – savo sceninio įvaiz-

džio detale pasirinko žalius švarkus.

Tikrai miela.

Atėjo C klasės eilė. Visi, draugiškai su-

sėdę ant scenos laiptų ir laikydami ran-

kose (dažniausiai apverstus – planuo-

ta?) vadovėlius, pritariant klasės muzi-

kantams (šokoladinis medalis pianistei),

atliko šiuo metu gana populiarią dai-

ną ,,Get Lucky“. Po gana melancholiš-

kos pradžios, grojant lietuvių muzikai,

buvo pereita prie šokio. Po jo kilo

įtarimas, jog oranžiniai perukai,

kuriais buvo pasidabinę pagrindi-

niai šokėjai- vaikinai, gali sugrįžti į

madą. Pasirodymo pabaigoje iš-

keltas plakatas ,,1C gali viską“

bylojo šiokią tokią tiesą – jų šou

nepapeiksi.

8

2013 RUDUO

„Aš galiu šitaip!“ - ,,O aš – va taip!‘‘, arba pirmokų susipažinimo

vakaras

1b klasė

1e klasė

E klasė publikai pristatė naują televizi-

jos žinių variantą – be jokių pagražini-

mų ir su visais užkulisiais. Geriausias

dalykas jų pasirodyme buvo tas, jog

kiekvienas iš vaidinusių vaidino... pats

save. Sporto, kultūros, karo ir kitų rubri-

kų aktualijos buvo perteiktos su dides-

ne ar mažesne ironija – o gal tiesiog

taip, kaip yra?

Paskutinė (bet, kaip dažnai būna, ne

prasčiausia) savo pasirodymą prista-

tanti klasė buvo B. Jų vaidinimas paro-

dė, kaip būtų, jei merginos mokytųsi

specialioje karinėje mokykloje. Be links-

mo šokio pradžioje, pasirodymas išsi-

skyrė vaikinų-mokytojų vaidmenimis

(unikali klasė – vos 4 vaikinai! Vyrų

giminės atstovai gimnazijoje po truputį

tampa mažuma). Tikrieji karo veteranai

neturėjo įsižeist – buvo komiška.

Kiekvieną pasirodymą komentavo vieti-

nės žvaigždės- teisėjai, t. y. mokinių

parlamento nariai. Kritika buvo gana

objektyvi, retkarčiais aštresnė, tačiau

kartais atrodė, jog teisėjų pasirodymas

taip pat buvo neoficialiai įtrauktas į ren-

ginio programą. Liaudis žino, liaudis

supranta – mus reikia linksmint.

Taigi, prisiminusi spalio 11 dieną vykusį

renginį, manau, jog nusivylusių nebuvo.

Buvo ir iš ko pasijuokt, ir kuo pasižavė-

ti. „Ąžuolynas“ mus priėmė iškilmingai,

įteikė visoms klasėms Garbės raštus ir

palaiminęs sausainių dovanomis užde-

gė žalią šviesą į tolesnius X faktoriaus

etapus.

K.U.D.

9

2013 RUDUO

1c klasė

1a klasė

1d klasė

10

Vieną gražią ketvirtadienio popietę, spalio 17-ąją dieną,

mūsų gimnazijoje atgimė Simono Daukanto, žemaitiško būdo

išminties nešėjo, žodis. Jo 220-ųjų gimimo metinių proga buvo

organizuota viktorina - viena projekto, skirto Simono Daukanto

garbingam jubiliejui paminėti, dalių. Į šį projektą galėjo įsijungti

mokiniai ir per istorijos bei informacinių technologijų pamokas,

kurdami įvairius kūrybinius darbelius apie garsųjį Lietuvos istori-

ką. Šio projekto iniciatorė ir vadovė, paruošusi įdomias užduotis

ir vedusi viktoriną, buvo lietuvių kalbos mokytoja Sigita Riaukie-

nė.

Visą mėnesį antrų gimnazijos klasių komandos ruo-

šėsi: stengėsi sužinoti kuo daugiau apie S.Daukanto gyveni-

mą, veiklą, asmenybę, kūrybą, jo atminimo įamžinimą. Taip

pat mokiniai turėjo ir dar vieną užduotį – reikėjo paruošti

savo komandos prisistatymą, nuo kurio ir prasidėjo renginys.

Taigi visi siekė pasirodyti kuo įdomiau, originaliau, prisistaty-

muose netrūko ir žemaitiškų žodžių, eilių, filosofinių pamąs-

tymų… Visus garsiai palaikė sirgaliai su savo spalvingais

plakatais. Po linksmybių prasidėjo tikrasis darbas. Pirmoji

užduotis tikrino pačius gudriausius – komandų kapitonus.

Jiems be jokios komandos draugų pagalbos teko atsakyti į

sudėtingus klausimus, susietus su Daukanto gyvenimu ir

kūryba. Kitos užduotys jau reikalavo visų komandos narių

žinių. Be to, reikėjo greitumo ir nuvokumo, nes visa koman-

da, nuskambėjus klausimui, turėjo greitai pasitarti ir iškelti

juodą arba baltą kortelę, reiškiančią pasirinktą atsakymą.

Taigi, azarto ir įdomumo viktorinoje tikrai netrūko. Visos ko-

mandos kovojo iki paskutinės minutės, tačiau nugalėtojos

vardą iškovojo 2a klasė! O po jų sekė taip pat puikiai pasiro-

džiusios 2d ir 2f klasės. Manau, svarbiausia, kad visos ko-

mandos buvo puikiai pasiruošusios ir apie Daukantą žinojo

labai daug! Viktoriną buvo įdomu ir stebėti, ir joje dalyvauti!

Tokiame renginy, turbūt, neatsisakytų apsilankyti net ir pats

Simonas Daukantas!:

Audra Skuodaitė, 2f

2013 RUDUO

Neatsisakytų apsilankyti net ir pats Simonas Daukantas!

11

2013 RUDUO

Žmogus visada daugiau pasieks, jei lavins tai, kam sukurtas

ijolė Bartašiūnienė – lietuvių

kalbos mokytoja ekspertė,

Lieuvos Respublikos Lietuvių

kalbos ir literatūros mokytojų

sąjungos pirmininkė, daugelio leidinių

autorė, konferencijų, seminarų, disku-

sijų organizatorė, skaito pranešimus

respublikinėse ir tarptautinėse konfe-

rencijose. O svarbiausia, ji yra mūsų

„Ąžuolyno“ gimnazijos mokytoja. Mano

gyvenime bendravimas su šiuo žmo-

gumi paliko pėdsaką, nes tai ne tik

profesionali mokytoja, gebanti perduo-

ti savo žinias, bet ir paveikianti moki-

nio vidų, be galo nuoširdi, supratinga,

kantri, intelektuali, stipri asmenybė,

negailinti savo laiko ir pastangų jauno

žmogaus kūrybiškumui ir vertybėms

puoselėti. Skaitydami šį interviu ti-

kiuosi, kad tokią mokytoją pažins dau-

gelis Jūsų.

Ar visuomet norėjote būti mokytoja?

Kodėl? Jei galėtumėte rinktis iš naujo,

ar ką nors keistumėte?

Sakoma, jei žmogus, turėdamas galimybę

iš naujo gyventi, darytų kažką kitaip –

vadinasi, jo gyvenimas buvo beprasmis.

Kažin ar tai, ką pasakysiu, bus priimtina

jaunam pragmatiškam protui? Išaugau su

idealistų karta, kurios požiūris į tikrovę

buvo kiek pakylėtas, sudvasintas, o norai

nesavanaudiški... Tad niekada nesvars-

čiau, kiek galėsiu uždirbti, jei pasirink-

čiau.... Aišku, sumaišties baigiamojoje

klasėje būta. Nors pažymiai leido rinktis

daug ką, bet pirmiausiai atmečiau medici-

ną: esu empatiška, o gydytojas, norėda-

mas padėti ligoniui, turi būti š a l i a kan-

čios. Kita vertus, bijojau „adatų“... Kai

kuriuos „svaičiojimus“ tapti biologe,

psichologe, trenere, matematike ironiškai

įvertino giminės, mokytojai arba aš pati

persinorėjau. Tik vienos pertraukos metu

auklėtoja, ji buvo ir lietuvių kalbos moky-

toja, pratarė: „Juk tu rašai scenarijus...

stok į lietuvių kalbą ir režisūrą“. Taip ir

padariau. Ar norėjau būti mokytoja? Net

Net mokydamasi aukštojoje ne-

mąsčiau apie save, kaip mokyto-

ją. „Kaifavau“ nuo pačių studijų,

man taip buvo įdomu, smalsu, o

praktika, vėliau darbas mokykloje

greičiau - nelengva pareiga, kurią

stengiausi atlikti sąžiningai. Bet

visada būdavo keletas MOKINIŲ-

ASMENYBIŲ, su kuriais galėjai

kalbėtis kaip lygus su lygiu, kai ko

net iš jų pasisemti... Tai ir buvo

tas džiaugsmas, nuspalvindavęs

„nedėkingą“ mokytojo darbą.

Ar keisčiau profesiją? Visa, ko man

trūksta iš dabartinės profesijos, su

kaupu „prisirenku“ iš šalies. Patinka

mokslinė, metodinė veikla, o gyve-

nime taip jau yra - jei žmogus labai

nori - troškimai pildosi.

Jeigu rašytumėte knygą, kokia ir

apie ką ji būtų? (mintyse turiu

grožinę literatūrą)

Jokios g r o ž i n ė s knygos niekada

nerašysiu ir nenoriu apie tai net

mąstyti: esu perfekcionistė. Nesu ta

Dievo „pateptoji“ ir „išrinktoji“ - neno-

riu užimti tos vietos, kuri nėra skirta man. Gal vaizduotės ir nepritrūktų, bet kritiškai vertinu savo stilių – jam toli gražu iki meninio. Esu analitikė ir mane

žavi kitokia veikla.

Palyginkite ankstesnį mokinį su dabartiniu. Ką manote?

Būsiu kritiška, gal ir ne visai objektyvi, nes... vis dažniau pajuntu, kad nesu-prantu Jūsų, nelabai įsivaizduoju, kaip atrodys Jūsų gyvenimas Jūsų pasauly-

je... Žinau, kad Jūsų gyvenimas ne

visai priklausys nuo Jūsų pačių, nes PINIGINĖS logika užkariauja vis dau-giau žmogaus dvasios, jo laiko... Tai tie dalykai, kurie patys brangiausi, ką turi žmogus. Be jų žmogus tik sraigtelis kažkieno rankose... Bet tai pradedi suprasti kiek vėliau, tikrai ne mokyklos suole... Šiuolaikiniam jaunuoliui labai svarbu neatsilikti nuo technokratiškos visuomenės diktuojamo tempo, suspė-ti... O kai žmogus lekia, neduok Dieve, išdegęs akis, daug ką išbarsto, nepa-stebi, praleidžia... Jam svarbu spėti, tik

klausimas kur?

12

Mokykla – visuomenės atspindys, tad ir joje pradėjo karaliauti tos nuostatos, kurios trumpina kelią prie „geros spe-cialybės“, „pelningo ir sotaus gyveni-mo“..., o dvasios poreikiai stumiami į užribį. Technokratiškoje visuomenėje pragmatizmas ima viršų. Keičiasi net

mokomųjų dalykų hierarchija.

Kita vertus, jauno žmogaus gyvenimas kaskart vis ilgesniam laikui persikelia į virtualią erdvę. Ten jis skirtingai nei suaugęs jaučiasi šeimininku. Tačiau net ir 1-3 valandos, per dieną praleis-tos internete prie kompiuterių, išmanių-jų telefonų, keičia jaunuolio psichiką - mažėja gebėjimas koncentruoti dėme-sį. Gal iš čia ir kyla Jūsų noras moky-mąsi sieti su malonumu: sunkus dar-bas, kai reikia įdėti daug pastangų, kad suprastumei reiškinį, gebėtumei anali-zuoti, išaiškinti priežastis, nusakyti pasekmes, darosi nemažai daliai nepa-trauklus? Mažai tikėtina, kad mokinys, lakstydamas iš emociškai nepatrauklių, jam sunkių pamokų, vėliau bus geras studentas ar darbuotojas. (Girdėjau, kad kai kuriose Skandinavijos šalyse į mokinio atestatą įrašomas praleistų pamokų skaičius, liudijantis žmogaus lojalumą, taip vertinamą šiais laikais savybę.) Hedonistinis gyvenimo suvo-kimas dažniausiai grąžina žmogų at-gal, prie vaikystės – juk norint pasiekti profesinių aukštumų ar net uždirbti „daug daug pinigų“ reikia virsmo, parei-kalaujančio didžiulių žmogaus pastan-

gų.

Į klausimą, kuo skiriasi dabartinis nuo ankstesnio mokinio, atsakysiu trumpo-mis chronologiškomis istorijomis. Pra-dėsiu nuo savęs. Kai įstojau į lietuvių kalbos ir literatūros ir režisūros specia-lybę, labai ilgėdavausi tiksliųjų mokslų, matyt, kairiajam pusrutuliui per huma-nitarines paskaitas pabosdavo tingi-niauti, todėl jo verčiama per „nesvarbius“ užsiėmimus susikurdavau pati algebros sąlygų ar geometrijos uždavinukų ir slapčia nuo dėstytojo

spręsdavau...

Ankstesni mano mokiniai, įstoję į „sausas“ specialybes (pvz., medicina, teisė, ekonomika, politikos mokslai...), apsilankę mokykloje girdavosi: „man taip ilgu humanitarinių dalykų, kad nuė-jau į studentų laikraštį...“; „pradėjau

lankytis net parodose ir draugui pade-du organizuoti „Fluxus“ parodas“; „taip pasiilgau kažko dvasingo, bet paskai-tos užima visą laiką, patarkit, kokią

gerą knygą ar spektaklį galėčiau...“

Dabartinis mokinys šių frazių greičiau-siai nepasakys, nes humanitarinė kul-tūra, humanistiniai idealai praranda savo vertę vartotojiškoje visuomenėje. Greičiausiai, jo facebook’e rastume kelis šimtus prisiregistravusių draugų, su kuriais persimetama replikomis, išmaniajame telefone – šimtą bendra-amžių numerių, kuriems retsykiais pa-skambinama, bet dažniausiai jį kamuo-ja vienišumo jausmas... Ir kaip čia ne-prisiminsi Sent-Egziuperi lapės išmin-ties. Prisijaukinti tikrą draugą reikia laiko („kasdien atsisėsti vis arčiau ir arčiau“), reikia juo rūpintis, pajusti at-sakomybę, atverti savo sielos skausmą

jam ir saugoti jojo paslaptį...

Kartais mąstau, kodėl kai kurios įsimy-lėjusios vyresniųjų klasių poros taip pabrėžtinai demonstruoja aplinkiniams savo intymius jausmus. Juk pats žodis „intymus“ lotynų kalboje reiškia giliau-sias, pats vidinis, skirtas patiems arti-miausiems... Gal jie taip reiškia įsivaiz-duojamą brandą? Deja, greičiau tai kas kita: jei žmogui dvasinis artumas, arti-mųjų meilė būtų kasdienis ir įprastas dalykas, o merginos orumas ir garbė kažką reikštų, nereikėtų intymių jaus-mų viešinimo. Pastebėkit, jei pavargęs nuo vienatvės žmogus nori, kad jį pas-tebėtų, jis apsivelka rėkiančios spalvos

megztinį... Logiška.

Ką labiausiai vertinate mokinio as-menybėje? Koks jis turėtų būti?

Į jaunuolį žiūriu kaip į suaugusį, todėl ir vertinimas toks. Ko gero, kiekvieno mokytojo džiaugsmas turėti mąstantį ir inteligentišką mokinį... O kaip jaunystė, veržlumas, maištavimas, linksmybės?.. Kada, jei ne jaunystėje tai išgyventi? Jūs teisūs... ir aš maištavau, kartais net įžūliai elgdavausi, bet mano elge-sys turėjo, pavadinkime, „aukštą filoso-fiją“. Pavyzdžiui, pajutusi, kad mokyto-ja yra „silpna“ iš savo dalyko, prisiskai-tydavau studentams skirtos literatūros kelias temas į priekį ir per pamokas „žlugdydavau“ mokytoją klausimais, savo įžvalgomis. Kartais pajusdavau, kad nusišneku, ir mokytojos veide

įžvelgdavau įtarimą, bet viešai nebūda-vau demaskuojama, matyt, neužtekda-vo žinių. Arba maištaudavau prieš vie-ną lietuvių kalbos mokytoją: jo „žąsinas“ rašinėjau ant skelbimo len-tos, demonstratyviai valgydavau per jo pamokas bandeles... nes pamačiau, kaip jis, kartą kalbėdamasis su ketvir-tokėmis-penktokėmis, „netyčia“ vis

liesdavo jų krūtines...

Pakalbėkime apie tas „nelemtas“ mūsų uniformas, kurių dėvėjimas pareikalau-ja tiek daug Jūsų energijos, išmanumo – vaikščioti ir su ja, ir be jos. Tokį savo elgesį dažnas traktuoja kaip jaunatviš-ką maištą prieš laisvės varžymą. Šiek tiek juokinga: kuo tuomet ta Jūsų lais-vė ypatinga, kad ją galima suvaržyti, apvilkus žalią švarką, o „Adidas“ firmos treningas, tegu ir originalus, išlaisvinti. Jei jau mokinys nesididžiuoja, jog mo-kosi tokioje gimnazijoje, kurios abitu-rientai Lietuvoje yra septinti pagal re-zultatus, tuomet bent turėtų gerbti savo parašą, kurį suraitė drauge su tėvais

po trišale sutartimi..

Lietuvoje yra septinti pagal rezultatus, tuomet bent turėtų gerbti savo parašą, kurį suraitė drauge su tėvais po trišale

sutartimi..

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu, kada neužsiimate su darbu susijusia veik-la?

Gaila, bet laisvalaikio turiu daugiau tik per atostogas, o dirbant, be pamokų, dar užgula visuomeniniai įsipareigoji-mai, konferencijos, seminarai, straips-niai, recenzijos, dalyvavimas įvairiuose NEC, ŠMM, UPC ir europiniuose pro-jektuose.... - kaip vienoje rusų pasako-je: kai visus šiuos darbus padarai, tuo-met gali ilsėtis... Tad likęs laikas šei-mai, susitikimams, knygoms, mezgi-mui, dviračiui (šiltuoju metų laiku), pa-

čiūžoms (šaltuoju)...

Taisyklė, kuria vadovaujatės gyveni-me.

Naivokas klausimas, nes nėra taisyk-lės, kuri tiktų visiems gyvenimo atve-jams. Gyvenimas toks įdomus ir nepro-gnozuojamas, kad jei ir susikurtumei taisykles, Dievas tuoj pat jas paverstų

niekais.

2013 RUDUO

Daug gyvenimiškos išminties atkeliavo, tik dabar pradedu tai pastebėti ir vertinti, iš tau-tosakos. Kadaise į ją žiūrėjau kiek ironiškai. Bet paklausykite: „Gera gražų papuošti, o protingą pamokyti“. Ar šis liaudiškas priežo-dis neišreiškia žmogaus individualumo, iš-skirtinumo esmės? Kam reikia laužyti žmo-gaus prigimtį? Žmogus visada daugiau pasi-eks, jei lavins tai, kam sukurtas. Gera, vadi-nasi, tuomet įsivyrautų harmonija, pusiausvy-ra. Ar tik ne apie mūsų dabartinę švietimo

sistemą kalbėjo mūsų protėviai?

Kamilė Andriejauskaitė, 4c

okykla – viena didžiulė bendruo-menė, tad neišvengiamai joje kasdien susiduriame su daugybe

žmonių, kurių veidai diena iš dienos mums tampa vis labiau pažįstami. Nepai-sant to, turbūt nė vienas nepažįstame visų ,,Ąžuolyno“ darbuotojų, ypač mokan-čių tik nedidelę dalį gimnazistų.

Viena iš jų yra mūsų prancūzų kalbos mokytoja Berta Bertužytė, mokinių apibū-dinama kaip miela, nuoširdi, linksma, atsidavusi savo darbui. Deja, ji prancūzų kalbos moko tik „olika“ mokinių, tad šiuo interviu tikimės bent truputį atskleisti mokytojos įdomią charizmatišką asmeny-bę.

Apie vaikystę, mokyklą ir pažymius:

Kur gimėte ir užaugote? Kokioje mokykloje mokėtės?

Gimiau ir užaugau Kretingos rajone. Baigiau Kretingos vidurinę mokyklą. Prancūzų kalbą studijavau Vilniaus valstybiniame pedagogi-niame institute (dabar Vilniaus edukologijos

universitetas).

Ar buvote gera mokinė, gal pirmūnė?

Mokiausi gerai ir labai gerai. Pirmūne nebu-

vau. Turbūt net nesistengiau.

Koks ryškiausias vaikystės prisiminimas?

Visi vaikystės prisiminimai gražūs. Negalė-

čiau įvardinti svarbiausio.

Kas nulėmė pasirinkimą tapti būtent pran-cūzų kalbos mokytoja?

Nepasakyčiau, kad mokytoja norėjau tapti jau vaikystėje. Bet jeigu mokytoja, tai prancūzų kalbos arba chemijos. Nieko bendro tarp šių dalykų, bet abu kažkaip nesuprantami, eks-perimentuojami. Mane labiau žavėjo Prancū-zija, o ne kalba. Tai buvo kraštas, pilnas

paslapčių ir romantikos, aprašytas mano pirmose skaitytose knygose „Trys muš-kietininkai“, „Ponia Bovari“, „Vieno gyve-

nimo istorija“.

Kodėl verta mokytis prancūziškai ar dėstyti šią kalbą?

Kodėl mokytis šios kalbos? Dėl dau-gelio priežasčių. Pirmiausia, prancūzų kalba yra antroje vietoje po anglų tarp labiausiai besimokomų užsienio kalbų. Antra, jos reikės, norintiems studijuoti teisę ir tarptautinius santykius, meno istoriją, filosofiją, taip pat turizmą, viešbu-čio administraciją ar įgyti mados bei kos-metologijos specialybes. Ir trečia, Pran-cūzija - pati nuostabiausia, jos virtuvė skaniausia ir išradingiausia, prancūzų kalba pati gražiausia, o Paryžius - tai mados ir meilės miestas.

Ar mokytojo darbas varginantis, ar kaip tik suteikiantis didelį malonumą?

Mokytojo darbas nei/ir varginantis, nei/ir suteikiantis didelį malonumą. Tai nesibai-gianti veikla, neleidžianti stovėti vietoje, reikalaujanti nuolat pačiam mokytis, to-bulėti. Jinai pilna visko. Šį darbą reikia mylėti.

Aš nesigailiu, kad pasirinkau mokytojos darbą. Mokiniai, besimokantys prancūzų kalbą, dalyvauja miesto prancūzų kalbos olimpiadoje, laimi prizines vietas. Kiek-vienais metais kartu su mokiniais organi-zuoju Frankofonijos dienos minėjimą gimnazijoje. 2006-2007m.m. dalyvavome tarptautiniame kalbiniame projekte

„Mokyklinio amžiaus vaikų muzika" su Rumu-nijos Timisoara miesto pedagoginio licėjaus

„Carmen Sylva" mokiniais.

Apie darbą mūsų gimnazijoje:

Kiek metų dirbate „Ąžuolyne“

Nuo 2000 m.

Kokie jums atrodo mūsų gimnazijos moki-niai?

Manau, kad patys gabiausi, motyvuoti, žinan-tys ko nori, talentingi. Tokių dauguma. Tai šiuolaikiškas jaunimas.

Ar yra tekę dirbti kitur? Kokie skirtumai? Teko mokytojauti keliose Klaipėdos miesto

mokyklose. Dabar dirbu Klaipėdos valstybi-nėje kolegijoje. Kokie skirtumai? Mokiniams prancūzų kalba – tai vienas ir dėstomų daly-kų. Ir jeigu nereikia laikyti egzamino, tai.... Studentams - tai savo noru pasirinktas daly-kas. Jie motyvuoti išmokti.

Apie savo asmenybę: Koks jūsų gyvenimo credo? Jų ne vienas. Svarbiausias gal „Visada būk

savimi“. Kokių dar turite pomėgių, be prancūzų

kalbos? Mėgstu keliauti. Kasmet stengiuosi pa-

žinti kokią nors naują šalį. Domiuosi nau-jovėmis, muzika, literatūra. Mane žavi kūrybinis darbas.

Radvilė Stankevičiūtė, 2e

13

Nuotraukoje (2007m.) –mokytoja su miesto prancūzų kalbos olimpiados laimėtojomis: Indriga Valiukaite, Ieva Tamašauskaite, Kamile Dumčiūte

2013 RUDUO

Apie vaikystę, mokyklą

is dažniau pastebimas visuo-

menės domėjimasis Rytų kraš-

tais matomas ir mūsų gimnazijo-

je. Ne vienas moksleivis pavasarį

lankė organizuotus japonų kalbos kur-

sus, ne pirmą kartą šiemet bus organi-

zuojamas haiku – japonų poezijos žan-

ro – kūrybos konkursas. Apie tai ir kal-

bėjomės su mokytoja Violeta Dumčiu-

viene.

1. Kaip, kada ir kodėl kilo idėja organi-

zuoti haiku kūrybos konkursą?

Idėja organizuoti haiku konkursą kilo

prieš keletą metų, minint „Ąžuolyno“

gimnazijos įkūrimo 45 – ąsias metines.

Labai norėjosi, jog mokyklos pristatymo

lankstinuką paįvairintų gimnazistų kūry-

ba. Kadangi siekta į kūrybos procesą

įtraukti kuo daugiau mokinių, pasirink-

tas minimalistinis haiku žanras, kuris

šiuo metu ne tik Lietuvoje, bet visame

pasaulyje yra labai populiarus.

2. Plačiau papasakokite apie haiku

žanrą.

Haiku – klasikiniai japonų trieiliai, išsi-

skiriantys minimaliomis poetinėmis

priemonėmis. Šį žanrą galima pristatyti

įvardijant penkis jo požymius. Pirmasis

požymis - septyniolikos skiemenų

(5+7+5) poetinis tekstas. Originalo kal-

ba užrašomas viena vertikalia (kartais

horizontalia) eilute. Antrasis požymis -

tekste privalo būti sezoninis žodis

(kigo), kuris nurodo, kokiam metų laikui

skiriamas haiku. Galimi išskirtiniai atve-

jai, kada visas tekstas aiškiai rodo, apie

kokį metų laiką kalbama. Kitomis kalbo-

mis sukurtuose haiku tekstuose sezoni-

nio žodžio gali nebūti. Trečiasis - origi-

nalo tekste vartojamas skiriamasis žo-

dis (kiredži), kuris haiku tekstą padalija

į dvi dalis atskirdamas dvi temas. Pa-

prastai kiredži būna po pirmos arba

antros eilutės, rečiau – trieilio pabaigo-

je. Ketvirtasis požymis - daiktavardišku-

mas. Tekste turi būti kuo daugiau daik-

tavardžių ir kuo mažiau kitų kalbos da-

lių. Skaitytojas (klausytojas) ryšį tarp

daiktavardžių turi priimti tiesiogiai, kaip

kasdieninę patirtį, kaip logišką įvykių

seką. Penktasis - haiku tekstas neri-

muojamas.

3. Kada konkursas vyks ir kaip susi-

domėję mokiniai gali jame dalyvau-

ti?

Bent jau kol kas nutarta konkursą organi-

zuoti kas dveji metai vis kitu metų laiku

– vadinasi, antrasis turėtų vykti šiais

metais. Kadangi pirmasis buvo organi-

zuotas pavasarį ir sietinas su jaunyste,

mokykla, antrajame konkurse nutarta

sezoninį žodį sieti su žiema, Kalėdo-

mis. Taigi, konkursas vyks gruodžio

mėnesį trimis etapais: pirmiausia vyks

kūrybinės dirbtuvės (bus mokomasi

kurti haiku, taip pat vyks paskaita apie

japonų kultūrą), po to – tekstų kūrimas,

na, ir konkursui pristatytų darbų aptari-

mas, laureatų apdovanojimas. Daly-

vauti gali visi pageidaujantys, tereikia

apie šį norą pranešti dėstančiai lietuvių

kalbos mokytojai (lapkričio mėnesį),

ateiti į paskaitas ir vėliau atsiųsti elekt-

roniniu paštu 3 savo parašytus tekstus,

kurie bus perduoti komisijai. Noriu pa-

minėti, kad mums labai pasisekė, kad

komisijoje neatsisakė dalyvauti profe-

sionalai – taigi, jūsų darbus vertins ne

„Ąžuolyno“ gimnazijos pedagogės, o

Lietuvos rašytojų sąjungos narė, poetė

Daiva Molytė – Lukauskienė, haiku

vertėjas iš japonų kalbos Vytautas

Dumčius, tinklapio „Žalia žolė“ redakto-

rė, pasaulinio haiku konkurso laureatė

Goda Evans. Taigi, gimnazistai turi

unikalią galimybę būti išgirsti ir įvertinti

tų, kurie vadovauja ir tarptautinių haiku

konkursų, vykstančių Lietuvoje, komisi-

joms.

4. Ar pati domitės japonų kultūra? Jei

taip, ar seniai? Kuo jums ji įdomi?

14

Mokytoja V. Dumčiuvienė

2013 RUDUO

V. Dumčiuvienė: „Namų bibliotekoje 70 procentų lite-

ratūros yra susijusi su Rytais“

Japonų kultūra šalia yra apie dvidešimt

penkerius metus, nors negalėčiau pa-

sakyti, kad tai mano hobis, veikiau šei-

mos gyvenimo dalis. Paprasčiausiai

taip susiklostė aplinkybės, kad tenka

dalyvauti daugelyje su japonų kultūra

susijusių renginių, todėl ši sritis yra

man artima. Kita vertus, ar gali būti

kitaip, kai namų bibliotekoje 70 procen-

tų literatūros yra susijusi su Rytais?

5. Ar pastebite mokinių susidomėjimą

japonų kultūra?

Taip, daugeliui mokinių ne tik japonų,

apskritai Rytų kultūra yra labai patrauk-

li, daug kas teiraujasi apie galimybę

mokytis japonų kalbos. Pavyzdžiui,

šiemet į Klaipėdą buvo atvykęs japo-

nas, kuris organizavo KU nemokamus

japonų kalbos kursus – tai į juos susi-

rinko apie penkiasdešimt įvairaus am-

žiaus žmonių, tarp jų nemažai buvo ir

jaunuolių. Kiek žinau, kursuose dalyva-

vo ir mūsų mokyklos gimnazistų.

6. Kaip manote, kas skatina jaunus

žmones domėtis kitais, tolimais

kraštais?

Noras pažinti pasaulį savotiška egzoti-

ka, o gal ir prestižo reikalas pažinti tai,

kas ne kiekvienam prieinama. Be to,

jaunas žmogus nori sugerti į save kuo

daugiau skirtingos informacijos, kuo

atviriau žvelgti į aplinką, neapsiriboti tik

savo „kiemu“. Taip formuojama vertybi-

nė sistema, santykis su tradicija ir mo-

dernumu, taip tampama asmenybėmis.

Noras pažinti ir suprasti – labai sveikin-

tinas dalykas, svarbiausia, kad besido-

mint tolimais kraštais, kitomis kultūro-

mis nebūtų nusigręžta nuo savosios,

neatsirastų noras menkinti tai, kas su-

daro mūsų tapatybę.

Su mokytoja V.Dumčiuviene kalbėjosi

Lina Hall, 4e

Kiek metų Jūs šioje mo-

kykloje dirbate?

„Ąžuolyno“ gimnazijoje pradė-

jau dirbti, dar kai ji vadinosi 14-

oji vidurinė mokykloje, nuo

1989 m. rugsėjo mėnesio. Vadi-

nasi, daugiau kaip 20 metų. La-

bai džiaugiuosi, jog tai mano

pirmoji darbo vieta.

2. Kokie dalykai Jums ge-

riausiai sekėsi mokantis mo-

kykloje?

Galiu atsakyti vienareikšmiškai

– humanitariniai. Mokykloje

(nuo 6 klasės mokiausi Klaipė-

dos Gedminų vidurinėje) ge-

riausiai sekėsi vokiečių bei lie-

tuvių kalbos ir litera-

tūros pamokos. Galvojau pasi-

rinkti studijuoti germanistiką

arba lituanistiką. Nugalėjo lietu-

vių kalba ir literatūra. Be šių

dalykų, mielai lankydavau kūno

kultūros pamokas. 11 metų žai-

džiau krepšinį, lankiau V. Kna-

šiaus krepšinio mokyklą, esan-

čią šalia mūsų gimnazijos. Ir

pirmieji mano treneriai buvo

gerbiamieji mūsų mokyklos kū-

no kultūros mokytai Staselė ir

Grigorijus Pancerovai. Ačiū

jiems už įdiegtą meilę sportui,

kuri išliko ir iki šių dienų.

3. Kokių pliusų ir minusų

įžvelgiate mokytojo profesijo-

je?

Dirbdamas mokykloje jautiesi

visada jaunas savo dvasia, savo

siela. Negali anksčiau laiko pa-

senti, negali atsilikti nuo jauno

žmogaus, nori būti jam įdomus,

ar ne? Todėl žengi koja kojon

su jaunu žmogumi. Čia yra di-

delis pliusas. Bendrauti su jaunu

žmogumi, semtis iš jo energijos

ir atiduoti jam savo gyvenimo

patirtį, savo širdies šilumą yra ,

manau, mokytojo profesijos pri-

valumas.

Minusai – net nežinau, ar tai

galima pavadinti minusais, sun-

kus ir labai atsakingas mokyto-

jo, kuris šiandien yra įvardintas

kaip paslaugų tiekėjas, darbas.

Mokytojas, kuris nori būti įdo-

mus savo mokiniams, turi labai

labai daug pats dirbti, aukoti

savo brangų laiką, asmeninį gy-

venimą, kartais sveikatą. Tačiau

skaudžiausia, kai tos pastangos

yra mokinių neįvertinamos. Ir

dar, daugiau kaip 20 metų nesi-

15

Įdomūs pokalbiai

su mokytoja S. Riaukiene

Nuotraukoje mokytoja S.Riaukienė

2013 RUDUO

baigiančios reformos švieti-

mo sistemoje – didžiausias

galvos skausmas ir nesibai-

giantis vidinis nerimas mo-

kytojams.

4. Kokių rašytojų kūri-

nius Jūs labiausiai mėgs-

tate skaityti: užsienio ar

lietuvių?

Turėčiau būti patriotė ir

sakyt, kad, aišku, lietuvių

autoriai yra geriausi, bet

jeigu jau atvirai, tai, žino-

ma, tokie pasaulinio garso

grandai, rusų literatūros

klasikai F. Dostojevskis ar

M. Bulgakovas, kurio ro-

manas „Meistras ir Marga-

rita“, skaitytas jau kelis

kartus, palieka nepakartoja-

mą įspūdį. Mėgstamiausi

kūriniai būtų iš XX a. vidu-

rio katastrofų literatūros

lobyno. Vienas iš jų - E.

Hemingvėjaus apysaka

„Senis ir jūra“. Nežinau,

kiek kartų jau skaitytas tas

kūrinys, bet kiekvienąsyk

jis praturtina gyvenimiška

patirtimi, žavi egzistencinė-

mis problemomis , nepalie-

ka abejingos. O taip vaiz-

dingai, įtaigiai aprašyta se-

nio kova su žuvimi jūroje

pakeri, suteikia jėgų gyven-

ti šiame sudėtingame pa-

saulyje, kuriame vyksta

nesibaigianti kova.

5. Girdėjau, mėgstate ke-

liauti. Kokia buvo Jūsų

įsimintiniausia kelionė?

Tokios vienos išskirti tikrai

negalėčiau, nes kiekviena

kelionė yra kažkuo ypatin-

ga, išsiskirianti. Pakerėjo,

užbūrė tos kelionės, kuriose

atsivėrė nepakartojamas

gamtos grožis, tikri gamtos

stebuklai. Tai būtų Austri-

jos Alpės su Grossglockner

viršukalne, Norvegijos pa-

slaptingi kalnai, kuriuose

gyvena Troliai , ilgiausi ir

giliausi pasaulyje Sognės,

Geirangerio fiordai, kuriais

plaukioti saulėtą dieną di-

džiausias malonumas, aukš-

čiausias Europoje Krimm-

ler krioklys, krintantis iš

380 m. aukščio, 300 metrų

gylio Lichtenšteino tarpek-

lis, tūkstantmečiais truku-

sios kovos tarp vandens ir

uolų rezultatas,

Eisriesenwelt – didžiausias

ledo urvas pasaulyje , esan-

tis Austrijoje, Briksdalo,

Pasterze ledynai, didžiausi

Europoje. Matydamas visą

tą pasaulio grožį, gamtos

didybę, susimąstai apie sa-

vo menkumą, laikinumą.

Be abejo, pasivaikščiojimai

po Oslo, Stokholmo, Ko-

penhagos, Londono ar Pa-

ryžiaus senamiestį leidžia

pajusti kultūrų skirtumus,

tų didžiųjų pasaulio miestų

dvasią. O lankymas di-

džiausių pasaulio muziejų,

tokių kaip Luvras ar Invali-

dų rūmai, kuriuose palaido-

ti N. Bonaparto palaikai,

Nacionalinė galerija, Moks-

lo, Istorijos muziejai Lon-

done ir pan., apsuka galvą

visiems laikams.

16

ruoštis kelionei, keliauti, o kur, nėra

labai didelio skirtumo, vis tiek kažką

atrandi, ko nebuvai matęs, ko nebuvai

patyręs. Gal dar norėčiau nuvažiuoti į

Prancūzijos pietus. Girdėjau, kad ten

labai gražu, šilta.

7. Ką veikiate laisvalaikiu?

Laisvo laiko praktiškai neturiu, o kai jo

atsiranda, imu įdomią knygą ar mezgi-

mo virbalus į rankas ir bandau atsipa-

laiduoti. O kai kūnas visai sustingsta,

bėgu į sporto klubą pasimankštinti.

8. Ką palinkėtumėte šiais metais sa-

vo mokiniams?

Kadangi šiais metais mokau visus de-

šimtokus, tai norėčiau jiems palinkėti,

kad sėkmingai, be streso, be baimių

išlaikytų egzaminus. Palinkėčiau jiems

tolerantiškumo, supratimo, gebėjimo

užjausti kitą žmogų, kad būtų jautresni,

šiltesni vienas kitam, labiau vertintų

tarpusavio santykius, nes tai yra di-

džiulė vertybė. Daugiau šypsenų, dau-

giau geros nuotaikos ir kad į mokyklą

eitų kaip į šventę ir čia patirtų pačius

gražiausius jausmus ir geriausias emo-

cijas.

Kalbino Rimantė Bivainytė, 2d

2013 RUDUO

S. Nakagawa: „Lietuvių širdys – atviros ir šiltos“

avasarį Klaipėdoje vyko ne-

mokami japonų kalbos kur-

sai, kuriuos vedė 71-erių mo-

kytojas Susumu Nakagawa. Su

mokytoju (jap. Sensei) kalbėjausi po

paskutinės pamokos, kai baigėsi saku-

rų žydėjimas Vilniuje.

Kaip ir kodėl nusprendėte atvykti į

Lietuvą ir mokyti jaunimą japonų

kalbos?

Man labai įdomi jūsų šalis, kadangi jūs

tik maždaug prieš 20 metų atgavote

nepriklausomybę. Lietuva yra pakanka-

mai jauna. Japonija yra labai sena ša-

lis. Lietuvoje yra daug jaunų žmonių,

kurie yra labai svarbūs ne vien Lietu-

vai, bet visam pasauliui. Jaunoji karta

yra labai svarbi ir aš noriu mokyti ją

japonų kalbos, kultūros. Išsilavinimas

jaunimui itin reikalingas, tad nuspren-

džiau aplankyti jūsų šalį ir mokytojauti.

Žmonės skirtingi visame pasaulyje.

Kuo skiriasi lietuviai ir japonai?

Manau, lietuviai ir japonai yra labai

skirtingi. Yra vienas labai svarbus daly-

kas: japonų tauta yra itin didelė palygi-

nus su lietuvių. Jūsų yra tik 3 milijonai,

o Japonijoje gyvena 125 milijonai žmo-

nių. Tai labai svarbus skirtumas, le-

miantis didelius charakterio skirtumus.

Lietuvių charakteris visiškai kitoks nei

japonų: jie atviresni, lengviau bendrauja

su nepažįstamaisiais. Ši lietuvių cha-

rakterio apatybė yra labai gera. Japonai

nėra tokie atviri bendraudami su nepa-

žįstamais žmonėmis, užsieniečiais.

Japonai yra pakankamai uždari, nes jų

yra tiek daug.

Ar jums patinka Klaipėda – Lietuvos

uostamiestis?

Klaipėda man labiau patinka, nei Vil-

nius ir Kaunas. Lankiausi šiuose mies-

tuose prieš 5 metus, kadangi domiuosi

Chiune Sugihara gyevnimo istorija,

aplankiau jo muziejų – buvusį Japonijos

konsulato pastatą. Taip pat vaikščiojau

C. Sugiharos gatve Vilniuje. Pažįstu

šiuos miestus, tačiau jie manęs taip

labai nedomina. Vilnius – labai sudėtin-

go išdėstymo miestas, o Kaunas – la-

bai paprasto: viena didelė gatvė, kurio-

je yra viskas, ko gali prireikti. Man daug

labiau patinka Klaipėda - nei per daug

komplikuota, nei pernelyg paprasta.

Yra dar viena priežastis: Vilniuje ir Kau-

ne yra daug žmonių. Žinoma, Japonijos

miestai, pavyzdžiui, Tokijas, yra daug

didesni, tačiau Lietuvos mastu Vilnius ir

Kaunas yra pakankamai dideli. Klaipė-

doje yra kur kas mažiau gyventojų,

praeivių gatvėse. Man labai patinka

Klaipėda.

Gyvenate Lietuvoje jau 3 mėnesius.

Ar mokate kokių nors lietuviškų žo-

džių, frazių?

Taip, žinoma. „Ačiū“, „labai ačiū“,

„labas rytas“, „labanakt“, „viso gero“.

Tik kelis žodžius.

Ar Lietuvoje galima lengvai susikal-

bėti angliškai?

Kai kurie žmonės, daugiausia senyvo

amžiaus, nekalba angliškai. Aš buvau

apgyvendintas miesto centre esančia-

me bute, kuriame dar gyvena 68-erių

metų moteris, jos vardas – Vida, ji visiš-

kai nekalba angliškai. Man yra 71 me-

tai. Tačiau mes vis tiek galime susišne-

kėti, kadangi Vida naudojasi kompiute-

riu. Jei ji nori man ką nors pasakyti,

išverčia tai kompiuteriu į anglų kalbą ir

taip aš ją suprantu. Vida ir Susumu gali

bendrauti (juokiasi).

Ar ragavote tradicinių lietuviškų pa-

tiekalų?

Taip, man labai patiko cepelinai. Jie

labai skanūs. Deja, neragavau daugiau

kitų patiekalų, kadangi kainos lietuviš-

kose kavinėse man pasirodė kiek dido-

kos.

Ar jums buvo sunku prisitaikyti prie

kitokio gyvenimo ritmo, kitos kultū-

ros?

Nelabai sunku, netgi lengva, kadangi

gyvenu Europoje jau 10 metų. 1991 m.

nuvykau į Airiją ir gyvenau ten 1,5 me-

tų. Vėliau lankiausi Lenkijoje, gyvenau

ten 2 metus, paskui – Slovakijoje ir

Čekijoje. Po kelerių metų apsilankiau

Estijoje. Latvijoje gyvenau 5 metus,

man pažįstama Ryga, Daugpilis, Liepo-

ja. Kiekvieną sekmadienį atvykdavau iš

Liepojos į Klaipėdą autobusu. Tai popu-

liarus maršrutas tarp latvių, jie mėgsta

atvykti į Klaipėdą apsipirkti. Atvykdavau

17

Susitikimas su S. Nakagawa

2013 RUDUO

į Lietuvą labai dažnai.

Esate aplankęs daug šalių, kurios

yra toli nuo Japonijos. Kuo jums

naudingas kitų kraštų pažinimas?

Tokijuje dirbau gaisrininku 20 metų ir

niekur nekeliavau. Gaisrininko darbas

labai sunkus, bet svarbus, nes Tokijas

– milžiniškas miestas, kuriame įvyksta

daug gaisrų kasmet. Kiekvienais metais

miesto gaisruose žūsta apie 100 žmo-

nių. Tai labai daug. Po 20 metų pakei-

čiau profesiją: iš gaisrininko tapau mo-

kytoju. Mokslas, mokymas yra labai

svarbu visiems žmonėms, todėl ir nu-

sprendžiau pasirinkti darbą mokymo

sferoje. Kaip jau minėjau, iš pradžių

nukeliavau į Airiją dėstyti japonų kalbą

ir kultūrą airių vaikams mokyklose. Vė-

liau aplankiau Lenkijos, kitų šalių mo-

kyklas.

Ar lietuviai – tolerantiški žmonės? Ar

jie linkę bendrauti su užsieniečiais?

Taip, manau, taip. Man labai patinka

lietuviai, kadangi jie labai šiltai priima

svečius iš kitų šalių. Pavyzdžiui, mane.

Aš esu pagyvenęs japonas, nebe jau-

nas, tačiau mokiniai, jauni žmonės,

mane labai gražiai priėmė ir bendravo.

Dėl to jaučiuosi labai laimingas. Manau,

kad lietuviai yra labai tolerantiški ir atvi-

ri, jų širdys šiltos. Tai labai svarbu. Gal-

būt taip yra dėl to, kad Lietuvoje yra

gilios krikščioniškos tradicijos? Viena-

me japoniškame gide skaičiau, kad

dauguma lietuvių yra katalikai. Pasta-

rieji yra plačiai paplitę po visą pasaulį,

ne vien Europą. Pietų Amerika, Austra-

lija, Afrika... Tai daugiausia katalikų

gyvenamos teritorijos. Krikščionybė yra

plačiai paplitusi tarptautinė religija. Tai

lemia labai atvirą, šiltą širdį, kurią ne-

šiojasi lietuvis.

Dabar jūs esate toli nuo Japonijos.

Ko labiausiai iš jos pasiilgstate?

Aš nepasiilgstu Japonijos. Aš iš jos

pabėgau - visai kaip C. Sugihara. Jis

išgelbėjo 6 000 žydų nuo mirties nacių

koncentracijos stovyklose. Jis gyveno

Kaune ir jo geriausias gyvenimo etapas

prabėgo Kaune, o ne Japonijoje. Japo-

nijos vyriausybė nepritarė tokiam Sugi-

haros elgesiui, kadangi tuo metu Japo-

nija buvo hitlerinės Vokietijos sąjungi-

ninkė. C. Sugihara nepritarė Hitlerio

politikai ir veiksmams: A. Hitlerio reži-

mas pražudė 6 mln. žydų tautybės

žmonių. C. Sugihara buvo didis japonų

herojus – tarsi samurajus. Bet japonai

nesuprato to, nesuprato, kodėl ponas

Sugihara gelbėjo žydus nuo nacių per-

sekiojimo. Tai buvo paties Sugiharos

sprendimas. Jis tikėjo Dievą, Jėzų Kris-

tų – jis priklausė ortodoksų bažnyčiai.

Tuo metu japonų valdžia ir A. Hitleris

buvo sukirtę rankomis ir vienintelis C.

Sugihara bandė tam pasipriešinti. Ma-

nau, kad galbūt tai buvo Dievo balsas?

Dievas pasakė jam: „Sugihara, tu turi

išgelbėti tuos žmones“, kadangi Dievas

yra meilė. Dievas myli visus žmones.

Ne tik žydus - Dievas myli lietuvius,

žydus, japonus, amerikiečius... visus

žmones. Dievas nori išgelbėti visus

žmones. C. Sugihara klausėsi dievo

balso ir nusprendė išgelbėti žydų pabė-

gėlius iš Lenkijos. Jis taip pat išgelbėjo

daug lietuvių Kaune.

Susumą kalbino Lina Hall, 4e

Kaip ir kiekvienais metais, į Rugsėjo

1-osios dienos šventę susirinko

visi: ketvirtokai, kurie žengė į mo-

kyklos kiemą su dideliu nerimu dėl

artėjančių baigiamųjų egzaminų ir

paskutiniųjų metų šioj visų mylimoj

gimnazijoj, trečiokai, jau beveik

„senbuviai“ „Ąžuolyne“ , neturėdami

jokių baimių dėl egzaminų, bei antro-

kai, žvilgsniais ieškodami savo kla-

sės draugų ir nuodugniai nužiūrinė-

dami mūsų bendruomenės naujokus

– pirmokus. Taip, tuos, kurie neišsi-

gando legendų apie „Ąžuolyno“ gim-

naziją, nepabūgo mokslo karčių

šaknų ir drąsiai pareiškė : AŠ ESU

ČIA.

Žodis, geriausiai apibūdinantis jų klasę:

draugiška

Klasės atstovas „Ąžuolyno“

spaudai

TIK FAKTAI:

Neda Zenkevičiūtė

Atėjo iš „Versmės“ progimnazijos

Mėgsta labai daug valgyti

Kokius gandus esate girdėję apie

„Ąžuolyno“ gimnaziją ? Ar jie pasitvir-

tino ?

Girdėjau nemažai įvairių gandų apie ge-

ografijos mokytoją E.Miliauskienę, apie

skanų, bet brangų maistą valgykloje. Taip

pat daug kas sakė apie griežtą uniformų

nešiojimo tikrinimą - šis faktas tikrai pasi-

tvirtino.

18

2013 RUDUO

Kodėl atėjai į „Ąžuolyno“ gimnaziją ?

Atėjau čia dėl gerų mokytojų, aukšto mo-

kymo lygio ir gero vardo visoje Lietuvoj.

Jeigu turėtumėte visas galimybes, ką

pakeistumėte, sukurtumėte, pastatytu-

mėte „Ąžuolyno“ gimnazijoje ar jos

ribose ?

Mano nuomone, nereikėtų keisti nieko.

Viskas yra gerai taip, kaip yra dabar.

Kuo galėtumėte nustebinti mūsų gim-

naziją ir visus jos mokinius (išskirtinis

talentas, gebėjimas, hobis) ?

Moku gerai žaisti tenisą ir ...viskas.

Pirma mintis, atėjus ryte į mokyklą ?

GEOGRAFIJA...

Klasės baimių TOP 3:

1. Kontroliniai

2. Geografijos pamoka

3.Skaityklos prižiūrėtoja; mokytojai

(surinko po tiek pat balsų)

Žodis, geriausiai apibūdinantis jų klasę : šypsenos

Klasės atstovas „Ąžuolyno“ spaudai TIK FAKTAI: Greta Gaidelytė Atėjo iš „Versmės“ progimnazijos

Teikia pirmenybę popieriniams laiškams (per vieną dieną jų buvo išsiuntus net šešis! ) Kokius gandus esate girdėję apie „Ąžuolyno“ gimnaziją? Ar jie pasitvirti-no? Teko girdėti, jog čia mokosi labai „sausi“ žmonės, įnikę į mokslus, bet supratau, jog šis gandas klaidingas - čia yra labai daug linksmų žmonių, su kuriais galima pa-bendrauti visomis temomis, ne tik apie mokslą. 2. Kodėl atėjai į „Ąžuolyno“ gimnaziją? Kaip čia pasakius... mano pusmetis buvo visai neblogas. 3. Jeigu turėtumėte visas galimybes, ką pakeistumėte, sukurtumėte, pasta-tytumėte „Ąžuolyno“ gimnazijoje ar jos ribose? Sutvarkyčiau stadioną, kad būtų patogiau bėgioti, priimčiau į darbą daugiau valgyk-los darbuotojų, kad didelės eilės nesukel-tų nepatogumų. Taip pat, mano nuomone, ilgosios pertraukos turėtų būti po 3 ir 4 pamokų. 4. Kuo galėtumėte nustebinti mūsų gimnaziją ir visus jos mokinius (išskirtinis talentas, gebėjimas, ho-bis)? *Ilgai galvojo*... savo ŠYPSENA 5. Pirma mintis, atėjus ryte į mokyklą? „Ar padariau namų darbus?“ Klasės baimių TOP 3: 1. Geografijos pamoka 2. Skaityklos prižiūrėtoja 3. Mokytojai, kontroliniai, valgyklos mais-tas (surinko po tiek pat balsų)

Žodis, geriausiai apibūdinantis jų klasę: „faina“ Klasės atstovas „Ąžuolyno“

spaudai TIK FAKTAI:

Rokas Bendikas Atėjo iš „Versmės“ progimnazijos Mėgstamiausias valgis - lazanija Kokius gandus esate girdėję apie „Ąžuolyno“ gimnaziją? Ar jie pasitvirti-no? Daugelis sakė, jog bus labai sunku ir bai-su, kris pažymiai, bet manieji išliko tokie patys. Kodėl atėjai į „Ąžuolyno“ gimnaziją? Girdėjau, jog pamokas dėsto labai stiprūs mokytojai, dėl to ir pasirinkau šią gimnazi-ją. Jeigu turėtumėte visas galimybes, ką pakeistumėte, sukurtumėte, pastatytu-mėte „Ąžuolyno“ gimnazijoje ar jos ribose? Renovuočiau kiemą, atnaujinčiau pa-grindinį pastatą, modernizuočiau mokymo priemones. Kuo galėtumėte nustebinti mūsų gim-naziją ir visus jos mokinius (išskirtinis talentas, gebėjimas, hobis)? Na, nežinau... Laikas parodys. Pirma mintis, atėjus ryte į mokyklą? „Ir vėl septynios pamokos...“ Klasės baimių TOP 3: 1. Kontroliniai 2. Namelis be kamino, iš kurio paslaptin-gai rūksta 3. Geografijos pamoka

19

VISA TIESA IŠ PIRMŲ LŪPŲ

Kaip pirmokai garsiai prabilo KAS, KAIP ir KUR

2013 RUDUO

Žodis, geriausiai apibūdinantis jų klasę : geriausia

Klasės atstovas „Ąžuolyno“ spaudai TIK FAKTAI : Tomas Vaičius (kairėje) Atėjo iš Vydūno vidurinės mokyklos Mėgstamiausias dainininkas - Ed Shee-ran Turi gerą draugą Roką Pečkų (dešinėje), kuris prireikus, interviu metu, pridėdavo savo minčių. 1. Kokius gandus esate girdėję apie „Ąžuolyno“ gimnaziją? Ar jie pasitvirti-no?

Girdėjau, jog čia yra beprotiškai sunku

mokytis ir patekti. Pasirodo, kad

čia yra beprotiškai lengva patekti ir

(nepatikėsite!) BEPROTIŠKAI nesunku

mokytis, reikia tik daug darbo.

2. Kodėl atėjai į „Ąžuolyno“ gimnaziją?

Mane sužavėjo aukštas mokymo lygis ir

būtent dėl šio rodiklio aš čia atėjau.

3. Jeigu turėtumėte visas galimybes,

ką pakeistumėte, sukurtumėte, pasta-

tytumėte „Ąžuolyno“ gimnazijoje ar jos

ribose?

Galbūt atlikčiau išorinę ir vidinę mokyklos

apdailą.

4. Kuo galėtumėte nustebinti mūsų

gimnaziją ir visus jos mokinius

(išskirtinis talentas, gebėjimas, ho-

bis) ?

Manau, turiu neeilinių gebėjimų matemati-

kai ir fizikai.

5. Pirma mintis, atėjus ryte į mokyklą?

„Čia labai faina, visi atrodo „susivieniję“

mokslui“.

Klasės baimių TOP 3:

1. Kontroliniai

2. Pilietinio pamoka

3. Mokytojas D. Tarnys.

Žodis, geriausiai apibūdinantis jų klasę :

elitas

Klasės atstovas „Ąžuolyno“ spaudai

TIK FAKTAI:

Medeinė Tuzikaitė

Atėjo iš „Versmės“ progimnazijos

Visada dainuoja lifte, garsiai

1. Kokius gandus esate gir-

dėję apie „Ąžuolyno“ gimnaziją ? Ar jie

pasitvirtino?

Girdėjau, jog čia labai labai sunku, labai

didelis spaudimas, kad daug kas neper-

neša didelio mokslo tempo, bet ,mano

nuomone, tai nepasitvirtino, nors pažy-

miai nukrito...

2. Kodėl atėjai į „Ąžuolyno“ gimnazi-

ją ?

Daug pažįstamų ėjo, jie tvirtino, jog

„Ąžuolyne“ tvyro labai draugiška atmosfe-

ra, tiesiog čia yra faina.

20

2013 RUDUO

3. Jeigu turėtumėte visas galimybes,

ką pakeistumėte, sukurtumėte, pasta-

tytumėte „Ąžuolyno“ gimnazijoje ar jos

ribose ?

Nebloga idėja būtų įkurti laisvalaikio kam-

barį, kuriame galėtumėme susirinkti ir

praleisti pertraukas.

4. Kuo galėtumėte nustebinti mūsų

gimnaziją ir visus jos mokinius

(išskirtinis talentas, gebėjimas, ho-

bis) ?

Moku smuiku groti, plaukti, piešti, tinklinį

žaisti, *toliau vardija penkias minutes...* ir

VISKAS.

5. Pirma mintis, atėjus ryte į mokyklą ?

„Nu va, ir dar vienas kontrolinis...“

Klasės baimių TOP 3:

1. Gilbertas Umbražūnas ( supras tik pati

1e klasė...)

2. Fizikos pamoka

3. Kontroliniai

Taigi, mylėkime ir gerbkime

savo pirmokus, padėkime nugalėti

jiems kontrolinių ir geografijos baimę

(juk beveik visi perėjom šį etapą...),

būkime jiems draugiški ir paslaugūs

(tikėkimės, jie mums atsilygins tuo

pačiu). Iki kitų metų, ąžuolyniečiai!

Na ką gi, „išpažintį“ atliko visų pirmų kla-

sių atstovai, o dabar pažiūrėkime, kas

labiausiai gąsdina mūsų pirmokus sudė-

jus visus apklausos „Žalios baimės“ rezul-

tatus.

Gabija Kavaliauskaitė, 2e

21

2013 RUDUO

Pasijuokime kartu - mokytojai ir gimnazistai

22

Mieli gimnazistai, nors mus dažnai pavadina „tuščiomis puodynėmis“, nors esame laikomi

„žemiau jūros lygio“, nors per pamokas darome „sms tūsus“, nors niekada nepasieksime

„dvidešimt antrojo elfų lygio“, vis tiek mūsų mielieji mokytojai sugebėjo mus išmokyt šių lygy-

bių: „nesuprantu=nemoku“ arba „plepėjimas=1“, netgi sugeba mums surengti „vienetukų lab-

darą“ bei pažaidžia su mumis žaidimą K.D.-kontrolinis darbas!

Psichologijos profesorius išdėsto paskaitą apie

maniakinę depresiją ir tada klausia studentų:

- Kaip vadiname žmogų, kuris vieną minutę

šaukia iš visų jėgų ir vaikšto pirmyn atgal, o

kitą minutę jau sėdi ir nesivaldydamas rauda?

Petras-studentas nedrąsiai bando spėti:

- Gal… krepšinio treneriu?..

– Mokytoja, ar galima bausti žmogų už tai, ko jis

nepadarė? – klausia Petriukas. – Žinoma, ne, –

užtikrina mokytoja. - Tai gerai, nes aš nepadariau

namų darbų…

Auksinės mokytojų mintys

...Yra keli elementai, kurie man trukdo pasakot.

...Reikės sunkiai dirbti - mano mielieji, arsit kaip jaučiai.

...Niekas jūsų nelaiko pririšęs - jei išeisit, pasakysiu auklėtojai.

...Dešimtukui moka tik ponas dievas - šioje klasėje ponas dievas esu

a š , i r d a u g i a u j o k i ų k o m e n t a r ų .

...Ir taip, mano jaunieji partizanai, pradedu tardymą iš vakarykštės te-

mos…

Mokytoja:

-Petriuk, kokius 2 žodžius mokiniai vartoja dažniausiai?

Petriukas:

-Aš nežinau

*Mergaitės, nemąstykit, susikaupkit.

*Čia turėjo būti pliusas, bet jo nėra, todėl daugi-

nam.

*Tu ką, pirmą kartą iš mėnulio iškritęs?

Anekdotus parinko Roberta Gustaitytė, 3f

2013 RUDUO

Žurnalistų būrelio vadovės: Rita Babraitienė, Sigita Brazienė

Korespondentai: K. Andriejauskaitė, R. Bivainytė, R. Gustaitytė, L. Hall, G. Kavaliauskaitė, K.U.D., A. Pele-

šinaitė, V. Pralgauskaitė, R. Prialgauskaitė, G. Raibužytė, A. Skuodaitė, R. Stankevičiūtė, D. Štulpinaitė

Maketuotojai: Matas Joneliūnas, Edita Laukaitytė, Nina Matuzienė

Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija: Paryžiaus Komunos g. 16, Klaipėda.

Telefonas: (8 46) 383506 Gimnazijos direktorė: Vilija Prižgintienė

El. Paštas: azuolyno.gimnazija@takas.lt Tinklalapis: www.azuolynas.klaipeda.lm.lt