Valerija Pušnytė

Prie atviro lango

Saulės blyksniai nenoromis gęsta

vakariniam dangaus pakrašty...

Kaip vaiduokliai šešėliai paskęsta

mėnesienos blausiam spindesy...

Pasėdėki prie atviro lango

apsigaubus žvaigždynų skara.

Paukščių takas nutįsęs per dangų

kvies kelionėn į tolius tave.

Gal rasi tu ten pievas žieduotas,

o gal žiemos pusnynuos miegos,

ar pavasariai kels savo puotas,

lapų patalus rudenys klos...

Palūkėk, neužverk savo lango

į viliojančius toliais takus...

Nesvarbu, kad jau žvilgsnis pavargo

beskaičiuodamas metų laikus...

Laiko klavyrai

Einu per gruodą,

brendu per rasą,

per jausmų sodą

į laiko tąsą.

Valandom trupa,

sekundėm byra,

kai širdį sopa,

laiko klavyrai...

Irena Miliukienė

Kai pražysta linai...

Kai pražysta linai

Mėlynai mėlynai,

Aukštas, giedras dangus

Nusileidžia žemai...

Kai pražysta linai

Mėlynai mėlynai,

Mūsų jūra gili

Išsilieja plačiai...

Kai pražysta linai

Mėlynai mėlynai,

Ežerų vilnimis

Mintys irias ramiai...

Kai pražysta linai

Mėlynai mėlynai,

Mano mylimo akys

Apkabina švelniai...

Ir nuo to mėlynumo

Man taip gera širdy,

Kad be skausmo, be pykčio

Tampam broliais visi...

Kai pražysta linai

Mėlynai mėlynai,

Aš jaučiu, kad šioj žemėj

Šitaip bus amžinai...

Gimtinė

Gimtinė – tai žaliosios pievos

Ir smėliu takeliai barstyti.

Gimtinė – tai žydintis sodas

Ir skambančios dainos sesytės.

Gimtinė – tai mažas šilelis,

Pakvipęs avietėm, žibuoklėm.

Gimtinė – tai vėjas išdykęs

Su mano vaikystės sūpuoklėm.

Gimtinė – tai švelnios bangelės

Kas rytą ramios Pyvesos.

Gimtinė – tai vakaras ilgas

Su skaitoma knyga mamos.

Dar – vagos, senelio suartos,

Išmintinga tėčio tiesa...

Tai kaipgi tavęs nemylėti,

Manoji Gimtine, miela?!

Lina Misevičienė

Kelias namo

Švelnus vėjelis ir tyras miško oras.

Akmenys, parimę lauko pakrašty...

Pilkas kelias, vedantis namų link,

Neleidžia pasiklysti girios sumaišty.

Keliaudama girdžiu, kaip ošia laibos

pušys,

Kaip tyliai šiugžda grybai augdami,

Kaip samanose šnibžda vabalėliai,

O volungė čirena sau rami...

Bet aš einu, kol kelias vinguriuoja,

Toks vienišas tarp medžių didelių.

Man nebaisu keliauti vienai,

Nes juo ėjau nuo pat mažų dienų.

Čia man kasryt paukšteliai čiulba,

Kasryt saulutė pateka skaisti.

O kelias šis manęs vis laukia,

Nes grįžt kasdien į Tėviškę turi.

Skrydis

Svajojau aš turėt sparnus,

Pajusti, ką kiekvienas paukštis

jaučia.

Norėjau aš keliaut po tolimus kraštus

Bei pamatyti didįjį pasaulį.

Ir netikėtai aš gavau sparnus.

Tapau paukščiu, labai galingu.

Iškleidęs nuostabius sparnus,

Aš nėriau į beribį dangų.

Skridau aš ilgus mėnesius, metus,

Apkeliavau tą platųjį pasaulį,

Ir nors daugybę aš šalių mačiau,

Grožėjausi jų turtais, nekenčiau

apgaulės.

Bet tik dabar tesupratau,

Kokia šalis man mylimiausia.,

Ir vėl pakėliau aš sparnus -

Sugrįžt gimtinėn brangiausion.

Gintarius Vžesniauskas

Neramus

Šiandien ramus pabūti negaliu –

lankau gimtąsias vietas,

ir vėl džiaugiuos kai tarp gėlių

pražydo lino žiedas.

Jis vienas Žemės amžinam kely

skaičiuoja vėjo pėdas,

čia dosnūs lietūs naktį lyja,

čia žydi lino žiedas.

Linguoja tėviškės brangios laukuos

ir saugo šventą vietą.

Nenoriu mirti – kas paguos,

jei skinsi lino žiedą?

Mes žinom tūkstančius kelių,

kuriais margi vežimai rieda.

Šiandien ramus nebūsiu, negaliu,

išvydęs lino žiedą.

Vėl atspėjai...

Tu ir vėl dar balandy atspėjai,

kad pas mus gegužė ateina...

Bet pavasaris ėjo – nuėjo –

man tik liko išgerti portveiną.

Nužydėjo tulpės be pastangų –

nežinau, ar gera tai idėja,

kai nepaiso jos postų, nei rangų,

jų reikšmė kasmet mažėja.

Bet juk pumpuras sprogti išbrinksta

vėl pajutęs pavasario galią...

Nes jei maudžia širdį ar inkstą,

reiškia, vėl(ę) į Dangų kelia...

Tau sakau: pasislėpt – daug alinių–

skystis baigsis ir vėl susigūši,

kai ant kojų – sunkių ir molinių –

šoka debesys Saulės mūšį.

Kai birželis pas liepą skubės,

užsidėsiu kepurę megztą.

Ir skaitysiu su paukščiais prie upės

laimingą poezijos tekstą.

Sonata Revinskaitė

Niekas jau...

Žaliuojantys ir kvepiantys,

Miškai ir sodai,

Nubarstantys takus žiedais,

Man širdį švelniai glosto

Atsiminimais dvelkiantys laukais.

Man šito krašto niekas nepakeis,

Nepakeis, šito jo grožio...

Upės driekiasi grioviais,

Ir smilgom aukštom, ir nendrėm

pūkuotom!

Atrodytų, bėgsiu aš pievomis

Pienių ir usnių žiedais,-

Ilgas kelias link namų,

Man nuklotas...

Sutiksiu aš gandrą,

Gaudantį svirplį,

Ar žalią žiogą,

Klegėsiu lyg gervė

Aukštom natom į dangų !

Ir niekas nepakeis,

Man šito ,jo krašto grožio,

Ieškosiu meilės ten pirmos,

Ir tų su meilės ilgesiu akių,

Lyg mėlyni žiedai linų,

Aš jų ieškosiu..

Jos man spindės lyg deimantai iš tolo!

Aš nusiprausiu su šaltinio vandeniu,

Ir Tave nuprausti norėčiau...

Tas laukimas Tavęs,

Man tarsi troškulys...

O koks Tu jautiesi, žmogus laimingas,

Kai būni pagirdytas...

Niekas jau man nepakeis,

Šito ,jo krašto grožio,

Nors akmenis ir akmenukus

Paverstum pinigais,

Ar jaustumeis laimingu?

Jei išrautum medį su šaknimis --

Liktų ten duobė...-

Lyg randas sieloj...

Todėl,niekas nepakeis

Šito,jo grožio!

Marek Domanski

Žiema…

Be batų

Baltais

Ėjai letai

Ant pirštų galiukų

Ir tik karalienėmis

Laimėdavai partiją

Be šacho ir mato

Be nieko...

Ir vėl ir vėl

Vidutė Sereikienė

Pavasaris

Pavasaris sveikina mus vėlei

Švelniu vėjūkščio dvelkimu...

Jis prikėlė karklo pumpurėlį,

Snaudalius tapo „kačiuku“...

Pirmąjį nektarą neša bitės

Iš pūkuotųjų gražuolių...

Šilumos banga per žemę ritas,

Žydi šalpusniai, snieguolės...

Kasdien saulutė šypsosi linksmai,

Žerdama žalumą pievoms,

Tą kilimą ji margina gelsvai,

O miškus dabina ievom...

Baltų žiedlapių stiklas sudūžta...

Kaip gaila! Baigėsi puota...

Žiedkočiai skuba vaisiams sukt

gūžtą,

Grįžta bitutė ratuota...

-Neliūdėkit... – ji dūzgia praeiviams,

Puota lig rudenio tęsis...

Nors gyvenime viskas praeina, -

Viskas iš naujo vėl rasis...

Linai

Čia Upytės laukai

Mėlynuoja žydrai.

Tartum jūra rami

Sveikina vilnimi...

Mielasis Lineli,

Žydraaki laukų,

Tave myli lietuviai

Nuo pat vystyklų..

Užmerki akeles,

Kol sėklelės subręs,

Vario dėžutėje,

Stebuklas slepiasi.

Mielasis Lineli,

Žydraaki laukų,

Tave myli lietuviai

Nuo pat vystyklų...

Kasmet žydėk ilgai,

Ačiū, kad rengi šiltai,

Kad saugai nuo ligų!

Mėlynaki laukų.

Ona Bartulytė

Linai nusipelnė

Atidarau senelės skrynią,

kvepiančią linu,

ir sveiką drobės kvapą

godžiai kvėpinu.

Ilgai tas lino kvapas lydi.

(Miestietės jo tegu pavydi.)

O sėmenų aliejus?

Sveika ir skanu!

Jis vėlgi kilęs iš linų.

Prie šių gėrybių pridėta

žmogaus ranka.

Taip galbūt paveldėta

į liną trauka...

Liną mes verpiam,

iš jo audžiam raštus.

Tai pasklido

po kitus kraštus.

Žinom: lino pančiu

pančiotas arklys

ir prie grandinės

rištas gyvulys.

O lininę drobę

priglaudus prie kūno,

malonu ir senukui,

ir vaikeliui būna.

Visiems aišku:

linas nusipelnė

sukurti apie jį pasaką

kaip Vaižganto,-

taurią ir švelnią...

Iš lino

Žiūriu į rusvą grūdą lino-

ir melsvas žiedas akyse.

Tas primena dangaus mėlynę,

o grūdas „traška“ dantyse.

Garsėja sėmenų aliejus

sočiąja riebia rūgštimi.

Tik į keptuvę jį paliejus,

regėti augalą imi.

Ir aišku: akyse tau linas,

kai žydi mėlyna spalva,

ar grūdo kupinas žiedynas-

vadinamoji galvena.

Iš lino net ir maistas, vaistas,

ir mezginiai, ir audiniai...

Jei žmogui sumanyti leista,-

ir dar kitokie gaminiai.

O tie, kurie linus augina,

verti didžiausios pagarbos.

Kviečiu visus: pagerbkim liną

ir tuos, kurie augins, globos!

Tenai, kur kviečia Lino kraštas,

jei nuvažiuoti sumanai,-

tikrai gėrėsies drobių raštais, KUR MĖLYNUOJANTYS LINAI...

Onutė Šerėnienė

Tas dangiškas laukas linų

Laukas linų pražydo lyg jūra,

Vilnyja žydrynės banga.

Džiaugsmas nerimo mano krūtinėj,

Kiek pamena vaiko galva.

Širdį sušildo ilgesio jūra,

Mėlyna paukštė svajų.

Buvo čia laimė, laikiau ją delnuose,

Išrovė šaknis iš gelmių.

Kojom basom, maža dar mergytė,

Per tėviškės lauką linų.

Bėgiojom kartu su išdykėliu vėju,

Ir kilom kartu link dausų.

Grožis gimtinės pamiltas vaikystėj,

Išnyra lyg aukso skrynia.

Regiu prieš save aš tą mėlyną lauką,

Ir saulė pražysta veide.

Tėvynė

Kokios tu valdžios bebūtum,

Brangiausia Tu – mūsų širdy.

Ir meilė man sielą užvaldo,

Kai gero ką nors išgirsti.

Tėvynė mieliausia pasauly,

Tu žemė darbštuolių žmonių.

Jų meilė padangę palaiko,

Ir protas aukštai iškeltų.

Baseinas – žemėlapis mūsų,

Gimtinė ant priešo akių.

Įrodymas meilės, tėviškei šventas,

Prie senų Kernavės pastatų.

Tėvynė šviesesnė už šviesą,

Nors budelių pilna juodų.

Pražydai kaip rožė skaisčiausia

Tų Baltijos kelio dienų.

Nušvito padangė ir džiaugsmas

Aplankė daugybę širdžių.

Bet grietinę visą nulaižė

Tas katinas juodas žmonių.

Emilija Valentinavičienė

Mylėkim savo Tėvynę

Pavaikščiokim lyg sode

po savo Tėvynę.

Išbraidykim upelius,

jauskim jų gyvybę.

Pas baltuojančias ievas

pabūkim svečiuose.

Šoka ten jos vestuves,

upelių šlaituose.

Skęsta sodų žieduose

mylima gimtinė.

Apipinta ji miškais,

lyg vainikų pynėm.

Ežerėlių, ežerų,

mirganti mėlynė.

Pailsėkime prie jų,

Tarp kvapnių pušynų.

Atsigerkim iš šaltinio

tyro vandenėlio,

iš gilios, stiprios versmės

šalto gaivumėlio...

Aplankykim akimis

lygumas, kalnelius,

jau banguoja žiemkenčiai,

brandina grūdelius.

Aguonėlių dega ten

raudonos liepsnelės.

Jos mums mena bebaimes

didvyrių širdeles...

Aplankykime dvarus,

nuolat jie gražėja.

Pasėdėkim tyloje

su dvasia jų vėlių.

Nebarstykime pėdų

po margą Europą...

Kurkimės ir ant akmens,

nes lietuvis moka...

Kur besiblaškytum

pasaulio platybėj...

nerasi kitos Tėvynės,

nei sielos ramybės... Melsvos akys

Pasakyki ar girdėjai,

kur auginami linai?

Jie Upytėje bujoja,

laukai žydi mėlynai...

Ten mergelių ilgos kasos,

lyg linų pluošto šilkinio...

O bernelių švelnios akys,

melsvos lyg žiedeliai lino...

Matau tolimus peizažus –

žydinčius visur laukus,

peržydėjusius geltonus

Moterėlių raunamus...

Lino pluoštą su rateliais

verpė motinos, dukrelės.

Kylančiai aukštyn saulelei,

pokšėjo pilkos staklelės.

Liejos dailios lino drobės

kvepiančios gaiviu kvapu...

Dvelkė šiluma ir meile

rankšluosčiai rinktu raštu...

Kai bernelis rinkos žmoną –

sekė raunančias linus...

kurios švelniai rauna liną,

dailiai riša pėdelius.

Ir kurios akelės spindi,

melsvos, primena žiedus.

Kai nukarš linų galveles,

pasipirš radęs piršlius.

Elvyra Gruzdevienė

Gimtinei

Ar galima surinkt tiek žodžių,

Kad galėčiau apsakyt –

Kokia graži – kokia sava – kokia...

nepaprasta... Gimtinė...

Kai klausia kas – kurioj šaly

gimiau...

Kokia mintis, kokia goda, užgimsta

pirmutinė...

Lietus... (mintyse – Lietuva)...

Ramus – tarytum veidrodis vanduo...

Ak, ne lietus... tai ežeras, tai upė... o

gal jūra...

Gamta... vanduo – skaidrus, sraunus,

sūrus... gaivus.

Visokio jo yra – ir visas jis sugūra...

Ištroškusion širdin... Širdis – sava...

Gimtinė... ji – sava. Ji – Lietuva...

užgimus lietuje...

Aš čia gimiau... o gal išdygau – kaip

rugys...

Smėlėtoj dirvoj. O paskui – pavirtęs

duona,

Pamaitinau išalkusį... beje...

Motulė kepa duoną

Krosny... tamsoje... žioruoja

židinys namų – daug sakančia

liepsna...

geltona... saulėta, pritemusi - žalia...

na, ir įpūstais vakaro gaisais –

raudonai...

Nostalgija – tyla ir ramuma...

nepasiklysk...

Į tėviškę atves Tavasis kelias...

Kai klausia – kur gimei – taip noris

pasakyt...

Kad aš - saulėtos pienės skrendantis

pūkelis...

Kad aš – smiltis... Dulkėto vieškelio

dalis...

kad juo sugrįžta tas – kuris svetur

paklydo...

o čia – jo laukia, čia namai... čia

ežerai jausmų...

čia žydi obelys, o rudenys pakvimpa

obuoliais –

Motulė kepa duoną...

Čia – Lietuva. Tai – prisimink –

esi... Lietuvis... širdimi –

gelsva - žalia – raudona...

Nesumaišyk spalvų ... jausmų...

parėjęs – pasilik...

Čia Lietuva... lietus palaisto rugį ...

kvepia duona...

Nepasiklysk.

Elvyra Gruzdevienė

Linai

Einu... mano pėdos palieka

Dirvoj taką išmintą

Ji – minkšta ir švelni...

Nors šalia – jūros bangos siūruoja...

Aš – sausom basom kojom...

Vandeny..?

Patikėkit – apsvaigsta galva,

Kai eini melsvažiede banga

Sausom kojom –

lyg Dievo sūnus...

Apkabinus jos keterą –

Ne ranka – širdimi...

Švelniai liečiant... linus...

Juk tai jie – čia pavirto... staiga

Vandenynu melsvu...

Jei tiki tu stebuklais –

Tai ateiki čionai –

Į Upytė – kur žydi linai...

Vasaros vidury

Liepoms kvepiant medum

Stebuklingi jausmai

Aplankys ir tave –

Tik ateik – pabraidyt...

Ir pajusk širdimi –

Jau pražydo linai...

Adelė Danguolė Samulionienė

Mėlynažiedis linelis

Išpurentas, apsėtas laukelis,

Sudygo želmenėliai liauni.

Dienos ėjo,

Jie paūgėjo.

Kasdien akimis matuojam,

Kada gi pražys laukiam.

Pražydo, pražydo,

Mėlynai, mėlynai.

Dieną gražiai mėlynuoja,

Vakare - užsimerkia.

Siūbuoja, liūliuoja,

Kaip marių vanduo.

Nuo menkiausio vėjelio,

Lenkia žiedelius.

Mažus, mažus,

Gražius, gražius.

Peržydėjo, papilkėjo,

Svyra sunkios galvelės.

Pilnos sėklelių,

Šilko spalvelės.

Stiebelis plonas,

Laukia jo kančios.

Klojės, velės,

Spaliai išbyrės.

Smagiai sukas ratelis,

Driekias plonas siūlelis.

Akis malonina,

Aukso gijelės.

Baltas žydėjimas

Gražų saulėtą rytą,

Aplink tylu, ramu,

Tik štai padykęs vėjas

Suspurda tarp šakų.

Pajudinti žiedeliai

Nubarsto lapelius.

Nukrinta obuoliukas,

Dar visiškai rūgštus.

Norėčiau vėją aš subarti,

Kam drebina šakas,

Išsklaido žiedus baltus,

Pasėja į plaukus manus.

Ona Striškienė

Sudilo drobulė

Šalia kelio mėlynavo linai,

pro juos basakojė bėgo jaunystė.

Kas vakarą jie šnabždėjo tyliai:

– Kada, vai kada mes pražysim.

Linelio ilgoji kančia išvargta,

linksmai sukės ratelyje ritė.

Mergaitės gyvenimui ruošės tada,

Rietimus audė plonyčius.

Senai sudilo drobulė motulės austa,

nebepyška staklės, nezvimbia ritės.

Senoji raštų knyga dingo slapčia,

kas jas beskaitys, – ženklai nematyti.

Komodos stalčiuose tuščia, deja.

Reikia įvairių siūlų prisidažyti,

vašelis negrabiai iškrito staiga.

Norėjau mielus vardus išrašyti.

Gimtinės beržai

Ten tebestovi baltieji beržai.

Jiems liūdna, kad negali išeiti?

Išbyrėjo iš jų seni inkilai,

o žadėjom sugrįžt, sutaisyti.

Priglundu prie senųjų beržų,

kiekvieną mielai jie priglaudžia.

Neišdavėm jūsų vaikystės draugai,

jūs kantriai mūs laukiat pareinant.

Kai kepino saulė, stovėjot ramiai,

nužvelgdami dūzgiantį kiemą,

sugijo žaizdelės, paliko randai.

Sužeidę gal širdį, gal sielą...

Stovėkit senieji gimtinės beržai,

nors neperi jau ten varnėnai.

Sugrįžtam, pareinam mintyse dažnai,

sapne čia dažnai mes parbėgam.

Bronė Bagušienė

Naujamiesčiui

Naujamiesti, mano gimtine,

Pušyno ir upių glėby.

Koks džiaugsmas pripildo krūtinę,

Kada tik namo sugrįžti!

Ištartas čia pirmas žodelis,

Pirma parašyta raidė,

Čia mano tėvai ir seneliai,

Sava čia – aukštaičių – tarmė.

Čia gotiško stiliaus bažnyčioj

Vitražai ir skambūs varpai,

Gėlynai prie gatvių ir gryčių,

Galerijos šviesūs langai.

Čia mokslo, kūrybos tvirtovė –

Gražiai išpuošta mokykla.

Čia šmtmetį ąžuolas stovi

Iškėlęs galingas šakas.

Čia pat Vadaktėliai. Ustronė,

Kur vargo kadais knygnešiai,

Vieta, apdainuota Maironio,

Išvaikčioti čia jo takai.

Tarp medžių čia Kiršinas teka,

Čia Šuoja banguoja ramiai,

Nevėžis kaip tėvas man šneka“

„Gerai, kad namo sugrįžai“.

Bronė Bagušienė

Mano žemė

Kokia gražuolė mano žemė,

Kai rūko rūbais apsirengia.

Skaidrus, lengvutis, baltas šydas

Lyg skisčią nuotaką ją dengia.

Kokia laiminga mano žemė;

Kai rytas švelniai apkabina,

Žemčiūgų, deimantų karoliais

Jos žalsvą rūbą išdabina.

Kokia turtinga mano žemė,

Kada nuomedžių auksu lyja

Ir klevo lapai saulėj dega

Lyg spindinčio lauže žarijos.

Džiugi jinai, kai po pusnynais

Eglės glėby kiškelis miega,

Upelis krykštauja nubudęs,

Žibutės mirksi iš po sniego.

Kokia rami manoji žemė,

Kai rengiasi nakties miegelio.

Jai miglos patalėlius kloja,

O užliūliuoja ją paukšteliai.

Janina Jakimavičiūtė- Baltušnikienė

Aš jaučiu ilgesį šieno

Aš sapnuoju ilgesį šieno,

Suguldytą ilguos pradalgiuos,

Ir tėvelį rasotoj pievoj

Sukant dalgį, nuplautą rasos.

Aš matau, kai per mano laukus

Saulėlydis mums atneša tylą,

Vakaruose sukyla dangus

Ir žvaigždės į upę subyra.

Kaip paprastas tyras melsvumas

Į žemės širdį nusileidžia,

Kaip sutirštėja rūko dūmai,

Girdžiu kaip aidi skambios dainos.

Aš pajuntu, kaip nakties pasaka

Už mano nugaros sustoja,

Kaip tyliai širdis plaka,

Ir kaip vilnija vasarojus.

Naktis pasilieka už lango

Patiesus šešėlius po kojom.

Suskilusį mėlyną dangų

Pilki debesėliai apkloja.

Lino žiedas

Vėjelis, debesį praplėšęs,

Išpylė lietų iš dangaus:

Ant tėviškėlės žalio veido,

Ant lino žiedo, ant žmogaus.

Ir lijo lijo lijo...

Nuo paryčių, lig sutemų.

Nusviro lino melsvas žiedas

Ant žemės sulitų pečių.

Sesutės drobių nebeaudžia,

Nesiuva broliams marškinių,

Tad neskubėk, linelio žiede,

Dar pasiprauski lietučiu.

Zita Viseckaitė – Skindzerienė

Lino juosta

Iš lino juostą tautinę išausiu,

mūsų Lietuvėlę apjuosiu ratu,

apsaugoti nuo blogio, priešų

bei nuo galimųjų negandų.

Į juostą įausiu kaimo sodžių,

papuoštą gegužio baltais žiedais,

visus kalnelius, slėnius žaliuosius

ir melsvi upeliai juostoj vinguriuos.

Oš čia tamsios girios ir šilojai,

Baltija barstys gintarus gelsvus.

Tu, Marijos žeme mylimoji,

augink savus palaimintus vaikus.

Į juostą įdėsiu kas gražiausia,

mūsų Lietuvoj yra mieliausia.

Ji graži buvo dar ir gadynėj,

todėl protėviai nuo priešų gynė.

Lino juosta Lietuvą apjuosiu,

kad skambėtų jos dainos vakarais.

Pas močiūtes būtų gražūs raštai

ir žydėtų gėlės po jų langais.

Rytas

Tamsioji naktelė

greitai iškeliavo,

krištolo raselė

žemę išbučiavo.

Už senelio sodo

aušta jau aušra,

kryžius ją sveikina

su šventa malda.

Sučiulbo lakštutė

baltoje obely,

bučiuoja saulutė,

taip gera – širdy.

Šalia sodo upelis

tyras čiurlena,

raibos žąselės

linksmai gagena.

Rytas nuostabus

žadina visus.

Šis grožis puikus

sveikina mus.

Gražina Kirsnienė

Vakaras tėviškėje

Vyšnios pražydo žiedais mėnesienos,

Upės krantuos linguoja purienos,

Ežero gelmėje nardo mėnulis ,

Mėnesienos take plaukioja žuvys..

Vakaro pasaka vartus atidarė ,

Žvaigždes lyg avis į dangų suvarė,

Dievo namai langus atvėrė ,

Žmonių viltis lyg karolius suvėrė.

Pievos subrido į mėlyną rūką ,

Pienė į aukštį pakėlė pūką ,

Nusimaudęs mėnulis į dangų pakilo,

Nušvietė kelią į saulėtekį tylų .,

Gimė dovanotas viešpaties rytas ,

Šiltas,ramus,rasa aptaškytas...

Diena pakibo ant beržo šakų ,

Eikime pinti saulei kasų .

Ten dar mėlynuoja linai

Graži mūsų žemė, platūs laukai.

Kai kur dar mėlynuoja linai,

Tėvų rankos augina, prižiūri,

O sūnus į Norvegiją bilietą turi...

Sublizgo saulėj lėktuvo sparnai,

Lietuvą palieka mūsų vaikai ,

Mokėsi, ieškojo tėvynėje laimės,

O rado abejingumą, ateities baimę

Palieka vaikystę ir pievas gėlėtas,

Tėviškės namus, takus smėlėtus,

Čia naktį į šulinį įkrenta žvaigždės,

Čia išmokom ištarti pirmąją raidę,

Dar kai kur mėlynuoja linai ,

Tai mūsų kraujas, tėvelių kapai,

Ištroškusius linus pagirdo lietus,

O kaip namo sugrąžinti vaikus...

Daiva Batavičienė

Nostalgija kaimui Kažkur ten toli, kur žaliuoja laukai

Stovi senas pakrypęs namelis.

Be langinių gražių, be gyvybės ženklų

Verkia senas svyruoklis berželis.

Ir kieme taip tylu, negirdėti balsų,

Net šunelis seniai nebeloja.

Kaip širdelei graudu, tarp namelio langų,

Neaplanko ir nieks nevažiuoja.

O atrodo visai neseniai dar tenai,

Kiemuose garsiai žąsys klegeno.

Lakstė šunys smagiai ir juokavo vaikai,

Jie visi kažkada čia gyveno.

Jau užaugę vaikai, pasimirę tėvai,

Liko kaimuose tuščios sodybos.

Oi kaip ilgu namų, kaip sunku be tėvų-

Miesto triukšmas ir žemės dalybos.

Lino žiede Lino mėlynas žiede,

Ko žvelgi taip liūdnai?

Ašarėlės ko rieda

Kai mane pamatai?

Sužydėki lineli,

Mėlynai, mėlynai.

Prisilies vėl rankelės

Prie tavęs būtinai.

Visada tavo rūbą

Man nešiot malonu.

Laikas bėga ir skuba,

Bet mes visad kartu.

Lino mėlynas žiede,

Tik žydėk mėlynai.

Liesis mūsų rankelės

Prie tavęs būtinai.

Danguolė Palmaitienė

Svajos

Tų linų mėlynų

Nemačiau, o ilgiuos.

Jų žydrųjų akių

Begaliniuos laukuos.

Ne tarp mūrų šaltų,

Ne dulkėtuos keliuos.

Ieškau aukšto dangaus

Ir svajos neramios.

Ten manoji širdis

Kur sužydę laukai

Pasiklydom juose

Amžinai mėlynai...

Vakaras

Sakai, čia gera ir ramu

Tarp debesų ir vėjų,

Tarp neišbraidžiotų takų

Šviesiu širdies lytėjimu.

Tarp miško medžių plakamų,

Lietuj įsiskaudėjusių

Minčių, laiškų neišsiųstų,

Pabirusių eilėraščių.

Sakai, čia gera ir ramu.

Su gęstančiu saulėlydžiu

Kalbuosi lyg senu draugu,

Anksti ryte atėjusiu...

Aldona Liutkevičienė

Meilė gimtinei

Vakario klausiau ir Aušrinės,

Ieškojau metuos sidabriniuos,

Iš kur ta meilė begalinė,

Gimtinės kraštui ir Tėvyne?!

Atsklido aidas iš toli –

Jinai šalia, ji netoli.

Ji kūdikystėj, dar lopšy,

Tėvų kasdieniam rūpesty.

Vaikystės pievų margume,

Jaunystės žvaigždžių lietuje,

Šaltoj rytinėj rasoje,

Linų žiedelių melsvume.

Ji – gegužinių trankume,

Tėvų suskirdusiam delne,

Jų meilėje, jų širdyse,

Visur visur surasim ją.

Po darbo, prakaitą nuplovę,

Ir nusišluostę į lininę drobę,

Pamiršę nuoskaudas, vargus,

Daina, šokiu malšino rūpesčius visus.

Jie mėgo suktis valso sūkury,

Skambėjo juokas, dainos pagiry.

Liepsnojo Joninių laužai,

Ir mes su jais, ir mes tenai...

Kartu su jais, kartu –

Ir vakar, šiandien ir rytoj,

Kartu eilėraštyje,

Šoky ir dainoj...

Gintautė Lauciutė -Bakanavičienė

Ačiū, dieve

Ačiū Dieve, už saulėtą rytą,

Dangų giedrą, obelis žalias,

Ačiū Dieve, kad galiu matyti,

Gausų sodą, pievas dar žalias.

Ačiū Dieve, užu upė bėgtį,

Jos čiurlenimą dviejuos krantuos,

Ačiū Dieve, kad galiu girdėti,

Kaip pliuškenas žuvys vandenuos.

Ačiū Dieve, kad galiu pakviesti,

Į namus draugų ir artimų,

Ačiū Dieve, kad galiu paliesti,

Kūdikį, švelnumą jo delnų.

Ačiū Dieve, už beribį aukštį,

Paukščio skrydį jo sparnų galia,

Ačiū Dieve, kad galiu pajausti,

Meilės jausmą esančių šalia.

Ačiū Dieve, kad ramybės uoste,

Jūros dvelksmą audrina banga,

Ačiū Dieve, kad galiu užuosti,

Kaip aplinkui kvepia mūs gamta.

Kaimo kryžius

Pakelėj tyliai stovi parimęs,

Kryžius vienišas ir neramus,

Jo mukelė truputį pakrypus,

Lyg apglėbti norėtų visus.

Aplink kryžių našlaičių gėlynas,

Kaimo moterų rankų trapių,

Ir tvorelė medinė, alksnyno,

Gaspadorių iš sodžiaus kiemų.

Lenkia galvas praeinant pro šalį,

Jaunas – senas, ramus – neramus,

Pakelėj žiogai groja smuikeliais,

Kryžiui saugančiam kaimo namus.

Mėlynumas...

Mėlyno dangaus,

Mėlyna žydrynė,

Mėlynom akutėm,

Mėlynai mirksės,

Mėlyni linai,

Mėlynai pražydę,

Mėlynuoju vingiu,

Mėlynai tikės.

Vida Stakėnienė

Tėviškės laukai

Mano Tėviškės laukai,

Išvaikščioti po pėdą.

Ten gražu tikrai,

Matau, kaip išsigandus lapė bėga.

Tėviškės arimuose būti,

Man taip gera ir smagu.

Kartais pavargstu truputį,

Bet ten ramybę surandu.

Ten man brangus kiekvienas vingi,

Akmuo pakelėj nukritęs.

Ten liks ilgai mano širdy,

Ir saulės spindulys nušvitęs.

Tėviškės gimti laukai,

Man primins vaikystę.

Ten pirmi geri draugai.

Pirmieji saulės spinduliai nušvitę.

Ten viskas man taip artima,

Taip miela ir brangu.

Širdis tenai laiminga,

Ten gera ir smagu.

Grįžtu į Gimtinę

Kai grįžtu į Gimtinę,

Ten kvepia duona kasdieninė,

Įkvepiu oro gaivaus,

Žiūriu į mėlynę Dangaus.

Gimtinėje taip gera,

Ten labai gražu.

Tvenkinys teka,

Yra daug miškų.

Grįžtu į Gimtinę,

Švelnus jausmas apima krūtinę.

Ten auga duona kasdieninė,

Ir šviečia saulė auksinė.

Gimtinėje man gera ,

Ten labai gražu.

Gandrai ten klegena,

Yra jų lizdų.

Ana Aleksandravičienė

Obels žemė

Atsiremsiu į seną obelį,

Žemė pumpuru jos vėl teka už

švilpynės vėjo.

Išgrosiu Mendelsono jai maršo

pasaką.

Šaknys godžiai gyvastį semia,

Medis juk ir numiršta stovėdamas.

Atsiremsiu į obelį savo, dviese mes

subrandiname pėdą,

kurią suteikė, kaip malonę,

vabalui, žolėje braido basas,

kaip ir žmonės juk, kaip ir žmonės.

Vienas kitas paviršių tik nešamės.

Nors ir dedamės, kuo mums dėtis

nereikėtų. Eisiu išjausti šerdies

žingsnio,

kvėpuoja lėtas bitės ten darbadienio

gausmas,

dubenėlyje medaus įklimpęs.

Žemei mudvi dar kart nusilenksim.

Prie švarių purvas joks neprilimpa,

Obels žemė - gimtinės slenkstis.

Atsiremsiu į seną obelį,

išputos man žiedais pavasarį,

žeme ris kai nunokusį obuolį,

aš naujai jas abi... atrasiu.

Baltas Motinos balandis

Ir kyla balandis nuo Motinos delno,

Ir skrenda, ir Atmintį amžiną pelno.

Skrajok, – veria dangų. Ją laukti

išmokė

Kantriai. Viena mato jį sūnų kitokį.

Įvysčiusi netektį į savo dalią,

Praskleidusi gedulo juodą drobelę,

Į sapną pakvietusi, glaudžia,

myluoja.

Tik motina gali, mama taip mieloji

Mylėti nematant, tik jaučiant

suprasti,

Pažinęs Aukščiausiojo buvo jis

prasmę.

Eilėraščio pynėmis puošė, dabino…

Ir balandžiu virtęs, jai žinią

skraidina:

Vienintelė, Mama, esi tu. Aš lauksiu,

Kol laiveliu laiko pas mane

atplauksi.

Suklupsiu, kaip sūnūs, kad klumpa,

ant kelių,

Dėkosiu už išsuptą savąją dalią.

Bučiuosiu rankas už kantrybę ir

rūpestį.

Laiminga šalia manęs, mama, vėl

būsi.

* * *

Ir kyla balandis nuo Motinos delno,

Ir Dievo palaimos per ją nusipelno.

Į dalią pareina, aplanko jos būtį,

Ne vieniša motina žemėj, kad būtų.

Angelė Bražaitė

Paukščių sonetas

Parsineša kregždutė sidabrinė

Snapelyje palaimą, sparneliuose gimtinę.

Taip mes visi susistyguojam širdis,

Varnėną, vieversį kaskart išgirdę.

Ledonešis pratrūko giesmėmis,-

Dangaus mėlynėj sklando čaižios strėlės.

Žvaliai nusijuokė liekna pušis –

Ant jos šakų čiulbės lakštingalėlės!

Nušviskime džiugiai želmenimis,

Pasiųskime viltis pro savo langus...

Pakilkime nuo žemės maldomis-

Nusišypsos mums dangūs…

Žmogeli mielas, pastebėk, klausykis,-

akimirkų džiugių neišbaidyki…

Anastazija Grigaliūnienė

Dūminė pirkelė

Dūminę tavo pirkelę

Seniai laiko broliai užklojo,

Užmarštis vėliavą kelia,

O vėjas aidą kartoja.

Sudužo visos puodynės,

Kvepėjusios pienu, medum...

Virpesy žaidžia žydrynė-

Praeitis kviečia vidun.

Ten pasiklydęs ratelis

Vis tebeverpia gijas,

O samanotas takelis

Niekur tavęs nenuves.

Gandras ten lizdą vis krauna

Ąžuolo seno glėby,

Pempės ten klyksmą pagaunu,

Purienų akis pabaly.

Nakties simfonija

Kaip skaidrus kūdikio sielos balsas

Skamba lakštingalos naktinė daina...

O mėnuo po ežerą nardo

Žarsto sidabrą, sėja rasas...

Undinės nendrėmis plaukus šukuoja,

Supa paukštelį šiltam lizde...

Siela jau supas vakaro mėliuos,

Rausva spingsulė plazda lange.

Naktis pasėja žvaigždžių karolius-

Sužaižaruoja visas dangus...

Merkiasi akys ,mintys jau poilsio gulas,

Sapnas nuskendo minkštuos pataluos.

Kreivas berželis šakom pabeldžia

Senos trobelės mažan langan.

Sutemų pirštais per visą naktį

Ūkanos pievose audeklą audžia...

Skambiomis trelėmis laiminusi naktį

Lakštingalėlė nori nusnūst.

Jolanta Šilenskienė

Ugnies išnešimas iš kaimo

Po kojomis sučiauška gilės,

mažytė kalvė vėsta

nuo priekalo akordų,

kurių kaip muzikos klausiau.

Ant stogo juodas varnas

neprižada geresnio oro

ir vėjas tiktai iš gailesčio

nenupučia mažytės kalvės.

Uždarė kalvę, taip paprastai

žmogus duris užsklendžia,

nešiojo dalimis, kas slenkstį,

žaizdrą, laimingą pasagą,

kas pasirinko laumę.

O paskutinę – nešė ugnį,

kaip atšvaitą gūdžioj naktyj,

pakėliau ranką prisidengt akis,

užsidegė dangus ir kregždės

šaukėsi pagalbos.

Prisikėlimas

Vaikystėje didelis sodas

šiandien atrodo mažytis,

metai iš metų briedis

gipsinis žiūri kaip braunas

per tvorą erškėtrožė.

Regiu,

kaip pjauna dalgiu dobilieną,

kaip ligos šienauja,

ir trūksta, taip trūksta žmonių,

kurių nemylėjome.

Girti mėlynieji geniai

krausto kišenes dėl cento,

jų moterys sočios,

laimingos ir putnios būna

gal valandą metuose.

Žinau, tebesu skoloje

už lietų, galulaukę,

apleistą pavargus.

Skilinėjanti žemė vis panašesnė

į džiūstantį lopą.

Balti kaminai ir vienas

raudonas stogas grožisi

savo atvaizdu baloje,

paukščiai gieda priešais koplyčią.

Laikas! Jau laikas – prisikelt!

Rita Japkevičienė

Apie linus

Išrovėme LINUS

RŪTAS ir MĖTAS,

Iš žemės Lietuvos,

Tik žodžiai tie,

Tik žodžiai

Dar paklydę vėjuos...

Linelių mėlynų žiedai,

Mergelių taip mylėti,

Išlikę dainose močiučių,

Ar muziejaus klėtyj,

Pražysta mums

Pavasario dangaus žydryne,

Pražysta akimis anūkų,

Pražysta...

.....ilgesio gilaus mėlyne...

Mėlynoji ištikimybė

Ką tik prisirpusi

Miško mėlynė,

Nusišypsojusi beribio dangaus

Žydrumui,

Iškilmingai paskelbė

Viduvasarį.

Šilto vėjo

Linguojami pievos

Varpeliai

Smagiai suskambo

Ir pabudino

Rugiagėlių mėlynąjį

Žydėjimą.

Melsvų ežerėlių

Ilgesingos akys

Vis dar nepavargsta

Ištikimai gėrėtis

Vasaros žavesiu ir šiluma.

Ateik,

Apsigaubsiu pečius

Neužmirštuoliu skraiste

Ir padovanosiu

Tau bučinį.

Kvapų kaip rugiagėlė,

Ežerėlio gaivumo,

Mėlynės saldumo

Ir karštą – kaip vasarą.

Vilius Masilionis

Ar čia ežeras, ar jūra

Kai kartą vaikščiojai kaimą,

Išvydai ko nematęs tu, brolyti.

O ką išvyst tau teko laimė?

Niekaip negali to apsakyti.

Lyg ir ežeras, lyg jūra,

Lyg dangus čia mėlynuoja.

Kas gi tokią spalvą turi,

Pučiant vėjuj taip banguoja?

Dar, brolau, tu nežinai,

Kas čia prieš akis banguoja,

Kas taip žydi dyvinai,

Tartum jūra mėlynuoja?

Tai ne ežeras, ne jūra,

Ne vanduo čia tyvuliuoja,

Ne vilnelės krantan gura,

Ir ne kūdra mėlynuoja.

Tartum ežeras, kaip jūra,

Lyg dangus, taip mėlynai,

Lino akys dangun žiūri,

Žydi šitaip dyvinai.

Kelias ir svajonė

Vingiuoja, raitos, bėga kelias.

Laukais jis nusiraivo lyg žaltys,

Apsuptas pramintų takų, takelių

Kur matos horizonto pakraštys.

Vingiuoja kelias vis tolyn tolyn,

Ten kur dangus ir žemė susiliečia.

Mano svajonės skrenda ton šalin,

Kur karšta saulė ar sniegynai šviečia.

Bet mano gimtas kraštas čia,

Čia mano upės, kalvos ir miškai.

Skaisti saulutė ir mėnuo delčia,

Juodi arimai, geltoni laukai.

O tos svajonės, tos sparnuotos

Po platųjį pasaulį vis skraidina,

Kaip ragana ant savo šluotos,

Bet palieku kaskart gimtinėj,

Vida Stakėnienė

Grįžtu į Gimtinę

Kai grįžtu į Gimtinę,

Ten kvepia duona kasdieninė,

Įkvepiu oro gaivaus,

Žiūriu į mėlynę Dangaus.

Gimtinėje taip gera,

Ten labai gražu.

Tvenkinys teka,

Yra daug miškų.

Grįžtu į Gimtinę,

Švelnus jausmas apima krūtinę.

Ten auga duona kasdieninė,

Ir šviečia saulė auksinė.

Gimtinėje man gera ,

Ten labai gražu.

Gandrai ten klegena,

Yra jų lizdų.

Tėviškės laukai

Mano Tėviškės laukai,

Išvaikščioti po pėdą.

Ten gražu tikrai,

Matau ,kaip išsigandus lapė bėga.

Tėviškės arimuose būti,

Man taip gera ir smagu.

Kartais pavargstu truputį ,

Bet ten ramybę surandu.

Ten man brangus kiekvienas vingis,

Akmuo pakelėj nukritęs.

Ten liks ilgai mano širdis,

Ir saulės spindulys nušvitęs.

Tėviškės gimti laukai,

Man primins vaikystę.

Ten pirmi geri draugai.

Pirmieji saulės spinduliai nušvitę.

Ten viskas man taip artima,

Taip miela ir brangu.

Širdis tenai laiminga,

Ten gera ir smagu.

Ramutė Gasiūnienė

Balandžio akimirkos

Koks gražumas gamtos!

Kiek raidos ir stebuklų už lango!

Kiek šviesos, šilumos!

Keičia peizažą magas be vargo.

Vėjas be atvangos

Žadina Žemę aistringu tango.

Jie užburti dainos-dovanos-

Paukščių klegesio margo.

Daug gelsvos žalumos-

Pirmas rūbas gamtos po letargo...

Jau smaragdo spalvos

Rengias apdarą kloniai ir kalvos.

Koks veiklumas gamtos!

Jos stebuklai ir žmogų aplanko:

Teikia kūnui jėgos,

Širdžiai džiaugsmo, o rankom vėl

darbo...

Lino žiedas

Lino žiede-

Artojo viltis, malda,

Atkaklaus darbo nauda,

Arimo grumsto galia,

Audimo staklių daina.

Lino žiede-

Motulės akių šviesa,

Padangė --žydra, sava,

Jūružės melsva banga,

Martelių kraičio pradžia.

Lino žiedą

Gaivina rasa skaidri,

Myluoja saulužė šviesi,

Maitina žemelė dosni,

Lanko drugeliai margi...

Linų žiedai

Vasarą žydi trumpai,

Gimtinę puošiant melsvai...

Svarbūs lietuviui linai!

Vertingi jie bus amžinai...

Dalia Meškonytė

Širdies šauksmas

Ko ieško akys horizonte,

Ten, arti arti dangaus –

To širdžiai mielo mėlyno vaiskumo,

Atklydusio iš vaikystės rojaus.

Širdy melodija vingiuoja,

Ir kelia ją iki dangaus –

Mamos dainoj girdėti žodžiai:

„Mėlynai mėlynai kaip akelės

brangaus“.

Dainon, lovatiesėn įausta

Lino gyvenimas, kančia.

Lyg anspaudas visam įspausta –

Čia mano kraštas – Aukštaitija.

Linų žieduos paskendę kaimai,

Baltom staltiesėm puošti stalai.

To širdžiai mylimo vaiskumo

Širdis ilgėsis amžinai.

***

Pro lango stiklą byra laiko smiltys,

Kažkur prasideda ir baigiasi diena.

Renku lyg derlių ką tik užgimusias

viltis,

Darbų, svajonių kraitė mano kupina.

Kasdien lyg smėlio laikrodį apverčia

Iš ryto po nakties diena.

Kylu ir vėl žingsniuoju paskui viltį,

Dar daug padovanos šita diena.

Kas vakarą lyg karolius – darbus

Peržiūri sąžinė ir širdis mana.

Kažkur gavau, kažką padovanojau,

Kažką gal pavogė užgęstanti diena.

Negaila... o gal nebegaila,

To, kas nublanko ryto aušroje,

Paleidau, pamiršau jau vakar,

Už lango – nauja vilčių aušra.

Rima Špokevičienė

Nerimas

Lietuva vakarė gintaro

Ašarom pasruvus...

Mielieji mano, kur Jūs,

Kaip Jums, kur Jūs pakliūvot?

Wizzair ir Ryanair oro linijomis

išskubėjo

Gal trečdalis mūsų tautiečių.

Ar nesuklydot, nepaskubėjot,

Ar dienos Jums nemiglotos?

Ir turime ir neturim -

Dviprasmiškas būvis mūsų.

Todėl atsigręžę vis žiūrim

Kur Jūs, kaip Jums vaikai mūsų?

Elgėmės taip, kaip gebėjom,

Kaip elgtis buvom išmokę.

Turėti turėti skubėjom –

Pamiršę mylėti... ar nesuspėję...

Gintaro ašarom verkia

Gimta Lietuva pasiilgus...

Kur Jūs, kaip Jums,

Ar Jums neilgu?

Ilgesys

Pasiilgau linų...

Ar žinai? Nežinai...

Kurie puošė laukus

Mėlynai mėlynai...

Pasiklydo linai –

Nebėra jų laukuos.

Ar sugrįš vėlei jie?

Ar ir vėl sužaliuos?

Kur pradingo linai?

Ar žinai? Nežinai?

Ar dar jie sužydės

Mėlynai mėlynai?

Ilgesys gal prišauks

Juos ir vėl į namus –

Lietuvos linas puoš

Vėl mažus ir senus.

Gal ir vėl subanguos

Mėlynžiedžiai linai?..

Gal ir vėl pasipuoš

Lietuva mėlynai?..