vienoÞinskio kÛrybos fenomenas - litlogos.eulitlogos.eu/l53/l53_104_124_vienozinskis.pdf · pats...

JUSTINAS VIENOÞINSKIS

104 LOGOS 532007 SPALIS � GRUODIS


T a p y b a

VIENOÞINSKIO KÛRYBOS FENOMENASThe Phenomenon of Vienoþinskis�s Creativity

SUMMARY

The article addresses the commemoration of two important events in the history of the Lithuanian fine

arts: the 85th anniversary of Kaunas Fine Arts School and the 120th jubilee of its founder Justinas

Vienoþinskis.

Vienoþinskis was born in 1886 in Matauèizna, Rokiðkis region. From 1903 until 1905, he studied

painting in the private studio of Juchnevièius in Moscow. Beginning in 1908, Vienoþinskis was a stu-

dent at the Krakow Fine Arts Academy. After graduation in 1914, he returned to Lithuania and founded

the High Courses of Drawing in Kaunas. In 1922 on the basis of these courses, he established the Kaunas

Fine Arts School. In 1935-1936 Vienoþinskis presided over the Lithuanian Fine Arts Union. After the

Second WW, he was a professor of Vilnius Fine Arts Institute and trained many talented painters. As an

art critic, Vienoþinskis published articles in which he discussed the peculiarities of national fine arts,

underlined the importance of plastic expression, condemned naturalism and provincialism. Together with

Antanas Samuolis and Antanas Gudaitis he outlined the main guidelines for the national painting school

of the 20th century. Vienoþinskis died in 1960.

Ðiemet sukanka 85 metai, kai 1922 m.pieðimo kursø pagrindu buvo ákur-

ta Kauno meno mokykla. Ðios LietuvosXX a. dailës elità suformavusios ir pro-fesionalios tautinës dailës mokyklos pa-grindus padëjusios institucijos pagrindi-nis ideologas ir organizatorius buvo Jus-tinas Vienoþinskis (1886�1960), kurio120 gimimo metiniø jubiliejø neseniaiminëjome. Ðis straipsnis yra skirtas mi-

nëtiems dviems reikðmingiems mûsødailës gyvenimo ávykiams paminëti.

Vienoþinskis neabejotinai buvo vienaiðkiliausiø poèiurlioniðkojo tarpsnio mû-sø dailës gyvenimo figûrø, kurià su-brandino nerimastinga, daugybës istori-niø sukrëtimø kupina epocha, tautinioatgimimo procesai, sàlyèiai su ávairiomiskultûromis, unikalios patirtys, iðgyveni-mai, atkakli kova dël savo tikslø ágyven-

MENAS

105LOGOS 532007 SPALIS � GRUODIS

dinimo. Ði vientisa, daugiasluoksnë,ávairiapusiðkiausiai iðsilavinusi ir tautið-kai angaþuota asmenybë vertino tikrusdalykus � tiesumà, talentà, kûrybiðku-mà, minties laisvæ, gamtos groþá. Vieno-þinskis, nepaisant daugybës sunkumø,konservatyviø nuostatø þmoniø pasi-prieðinimo, þingsnis po þingsnio klojonepriklausomybæ atgavusios Lietuvostautinës tapybos mokyklos, profesiona-lios dailës kritikos ir pedagogikos pama-tus. Pasiþymëdamas atkaklumu ir orga-nizaciniu talentu dailininkas daug nu-veikë Lietuviø meno kûrëjø draugijos,Meno tarybos, Lietuvos dailininkø sà-jungos veikloje, ásteigë Kaune Pieðimokursus viduriniø mokyklø mokytojams,o vëliau, remdamasis sukurtu pagrindu,ákûrë Aukðtesniàjà meno mokyklà, tapu-sià pagrindiniu tautinës dailës mokyk-los formavimosi þidiniu ir nacionaliniøkadrø rengimo centru nepriklausomybæatgavusioje valstybëje.

Po Mikalojaus Konstantino ÈiurlionioVienoþinskis nacionalinës dailës iðtako-se savo daugiasluoksne kûrëjo, organiza-cine, kritiko, pedagogo veikla buvo svar-biausia to meto mûsø dailës gyvenimoasmenybë, kuri ne tik nuo jaunystës bu-vo kultûriðkai angaþuota tarnauti tëvy-nei, bet ir kaip niekas kitas aiðkiai suvo-kë atgimusios valstybës uþdavinius dai-lës gyvenimo srityje. Ðis suvokimas, ne-eilinis organizatoriaus talentas, nepai-sant daugybës ekonominiø jaunos vals-tybës sunkumø, sugebëjimas nuosekliaiágyvendinti uþsibrëþtus tikslus pavertëVienoþinská dominuojanèia Lietuvos tar-pukario dailës figûra. Kita vertus, bûtentjo mokiniai Antanas Samuolis, Liudas

Truikys, Antanas Gudaitis ir Vladas Mi-kënas buvo tie talentingiausi nepriklauso-mybës metais susiformavæ dailininkai, kurieskleidë ir plëtojo mokytojo nubrëþtà tautinësdailës mokyklos vizijà.

Vertëtø priminti, kad bûtent Vieno-þinskis ir jo autoriteto paveikti mokiniainubrëþë pagrindines lietuviø tautinës dailësmokyklos gaires ir pasuko jos raidà moder-nëjimo keliu. Jie suvokë, kad menas pir-miausia yra autonomiðka estetinë vertybë,arba �meno formø ir spalvø kalba�. Kitaipnei Vienoþinskiui oponavæ KajetonasSklërius, Vladas Didþiokas, AntanasÞmuidzinavièius ir daugelis kitø amþi-ninkø, jie pasisakydami apie menà daþ-niausiai kalbëjo ne apie naratyviniusdailës aspektus, o apie giliausià jos esmæsudaranèià muzikalià formø, spalvø, linijø,kompoziciniø sprendimø architektonikà. Ki-taip tariant, ðie dailininkai sutelkë savodëmesá á plastinius formaliuosius dailësaspektus, apie kuriuos pirmiausia kalbameninës kûrybos proceso subtilybes ið-manantys profesionalai. Toks Vienoþins-kio poþiûris atsiskleidþia aptariant Ado-mo Galdiko tapybà: �visi kûriniai tokiubûdu komponuojami, kad ne gamtoskûnai pieðinio ir spalvø pagalba perke-liami drobën, bet ið spalvos ir formos ið-auga, iðsivysto vizija, kur jauèiamas taspats gyvenimas, tik pagilintas, pastiprin-tas, aiðkesnis ir iðmintingesnis�1. Èia irslypi atsakymas, kodël pasirinkau tokáproblemø laukà ir jo tyrinëjimo strate-gijà, kuri, mano nuomone, padeda ge-riau suvokti gelminius, daþnai neregi-mus XX a. pradþios tautinës tapybosmokyklos atsiradimo motyvus ir paaið-kina jos spartaus modernëjimo procesus



bei greità talentingiausiø asmenybiøkonsolidacijà ir atsiskleidimà.

Vienoþinskis suvokë, kad kitos nenu-trûkstamà valstybingumà turëjusios tau-tos, ðimtmeèiais kûrusios ávairias insti-tucijas, iðpuoselëjo savo kultûros ir me-no formas, o ilgam nepriklausomybæpraradusi lietuviø tauta neturëjo palan-kiø galimybiø iðplëtoti tokias kultûros irmeno formas, kurios atitiktø jos charak-terá. Todël jauna atgimstanti valstietiðkalietuviø kultûra, Vienoþinskio poþiûriu,dar turi daug kà perimti ið senesnes kul-tûros ir meno tradicijas turinèiø paþan-giausiø Vakarø Europos tautø. Tai, kàjis regëjo tik per didþiausius vargus at-

gimstanèioje amþiaus pradþios lietuviøkultûroje ir mene, Vienoþinskiui atrodëkaip aklas iðorinis vakarietiðkosios civi-lizacijos kultûros formø pamëgdþioji-mas, kuris grasino pakirsti senus lietu-viðkos kultûros pagrindus. Ið èia plau-kë siekis suformuoti tokià selektyvià lie-tuviø kultûros ir dailës atgimimo pro-gramà, kuri integruotø aktualiausius eu-ropinës kultûros ir dailës laimëjimus.

Neabejotinà poveiká Vienoþinskiopasaulëþiûrai, humanitarinei erudicijai,meninei kûrybai ir pedagoginei prakti-kai turëjo mokymasis Maskvoje priva-èioje Juchnevièiaus dailës studijoje, ðeðe-ri studijø metai Krokuvos dailës akade-

Vienoþinskiø giminë. Pirmoje eilëje ið kairës � dailininko duktë Elena, sesuo Melanija, brolio Antanodukrelë Nijolë; antroje � dailininkas su dukrele Nijole, þmona Elena, tëvai, Natalija ir ApolinarasVienoþinskiai su dukrele; treèioje � Kazimieras ir Marija Deguèiai, Adelë Vienoþinskaitë-Baðkienë, Liudair Antanas Purënai. 1927

MENAS


mijoje ir mënesiai, praleisti Paryþiuje,kuris pavergë savo kultûrine dvasia,turtingais muziejais, meno galerijomis,intensyviais modernaus meno raidosprocesais. Tiesioginis sàlytis su minëto-mis kultûros tradicijomis þymiai praplë-të Vienoþinskio màstymo horizontus, ið-lavino estetiná skoná, intuicijà, padëjoorientuotis sudëtinguose modernausmeno procesuose, jausti ir taikliai ver-tinti perspektyviausias dailës raidos ten-dencijas. Ði patirtis tapo neákainojamaformuojant Kauno dailës mokyklos uþ-davinius, jø ávykdymo strategijà, iðski-riant prioritetinius uþdavinius ir nu-osekliai juos ágyvendinant. Vienoþinskisbe gimtosios kalbëjo lenkø, rusø, vokie-èiø ir prancûzø kalbomis, jo aristokra-tiðkos elgesio manieros visuomenëje irgalantiðka varlytë buvo dendizmo sim-bolis tarpukario Kaune; vëliau ðià tradi-cijà tæsë jo mokinys Liudas Truikys.

Bûtent Vienoþinskio estetiniai priori-tetai, aiðki orientacija á modernià pose-zaniðkàjà prancûzø dailës tradicijà, sa-vita formos, spalvos, kompozicijos, tau-tiðkumo, modernumo, kolorito sampra-ta turëjo didþiulá poveiká tapsmui tau-tinës tapybos mokyklos, kurioje, gretalietuviø liaudies meno tradicijø, svar-biausias orientyras buvo prancûzø mo-dernioji dailë ir jos perspektyviausiøtendencijø simboliu tapæs Polis Cezan-ne�as. Vienoþinskis suprato, kad racionaliir formos srityje rafinuota, atmetanti krað-tutinumus, taèiau kartu labai ðiuolaikiðka,jauèianti epochos dvasià prancûzø dailëstradicija gali daugiausiai ið valstieèiø kilu-siems lietuviø dailininkams suteikti tai, kojiems labiausiai trûksta � plastinæ, koloritokultûrà, intelektualumà, aiðkø konstruktyvø

màstymà, formaliø meno kûrinio aspektøsvarbos supratimà. Ðia Vienoþinskio auto-riteto ir asmeniniø simpatijø paveiktaorientacija á Paryþiø XX a. lietuviø tauti-nës tapybos mokyklos tapsmas esmiðkai sky-rësi nuo kaimynø latviø ir estø, kuriems sie-kiamybë ir pavyzdys pirmiausia buvo Ðiau-rës Europos tautø dailë ir tradicinis vokie-èiø kultûros poveikis.

Ið Paryþiaus Vienoþinskis 1925 m.rugsëjo 1 d. raðë laiðke Pauliui Galau-nei: �Neapsirinki, manydamas, kad èiajauèiuosi visai kitaip, negu Kaune su jopurvinais demagogais. Nors að sodþiausgyventojas, myliu gamtà su jos minkð-tu, ramiu gyvenimu, jei jau gyventimieste, tai tik tokiame Paryþiuje ar jampanaðiam�2. Suvokdamas iðskirtinæ pa-ryþietiðkos patirties dailininkui svarbà,Vienoþinskis po apsilankymo Paryþiujedëjo daug pastangø siekdamas kuo dau-giau Kauno meno mokyklos mokiniø suvalstybës stipendijomis ar be jø iðleistiá ðá Vakarø meno centrà.

Ðios nenuolankios, ávairiais talentaisapdovanotos, tiesios, sàþiningos, tvirtøásitikinimø asmenybës, kokioms Lietu-voje visais laikais buvo nelengva, gyve-nimo kelias daugybës XX a. pirmosiospusës istoriniø lûþiø metu buvo iðvago-tas duobiø; dvasinio pakilimo ir ðviesiuskûrybingo gyvenimo tarpsnius keitëniûrûs nesëkmiø ir nusivylimø ruoþai.�Mes visi, � prisimena Gudaitis, � labaigerbëme Vienoþinská kaip labai sàþinin-gà meno vertintojà. Visi labai pasitikëjo-me jo þodþiu, tikëjome juo. Jis buvo ver-tas pagarbos kaip þmogus. Labai sàþi-ningas, bet sunkoko charakterio, ikikonfliktø prieidavo. Jo teisingumas, tie-sumas vertinant kitus, neatsiþvelgiant á



niekà, darë áspûdá�3. Ið tikrøjø, Vieno-þinskio aðtraus ir principingo þodþio,poleminiø straipsniø kultûrinio gyveni-mo klausimais bijojo ir itin nemëgo val-dininkai. Pagrástos kritikos dël padary-tø klaidø, strateginio màstymo trûku-mø, neveiklumo jam negalëjo atleistiministrai ir kiti aukðti valdininkai, kurie,atsiradus palankioms progoms, ðalinda-vo dailininkà ið uþimamø pareigø, kel-davo ávairius sunkumus siekdami paþa-boti jo nonkonformistines nuostatas.Valdininkø savivalës lygá parodo vienasspalvingas su vadinamàja �Pegasø by-la� susijæs 1929 m. jo biografijos epizo-das, kai po mokiniø maiðto Vienoþinskiskartu su keletu kolegø ir grupe maiðtin-giausiø mokiniø buvo paðalintas ið Kau-no meno mokyklos. Po ðio skausmingoávykio dailininkas ëmësi steigti privaèiàdailës studijà, kuri buvo uþdaryta, o jisVidaus reikalø ministro ásakymu buvoper 24 valandas iðtremtas ið Kauno. Ta-èiau, nepaisant daugybës gyvenimo ið-ðûkiø ir sukrëtimø, pasitikëdamas savoiðmanymu, energija, valia, Vienoþinskisnenuleido rankø ir atkakliai kovojo dëluþsibrëþtø tikslø ágyvendinimo su ávai-riais valdþios pareigûnais. Eidamas pa-sirinktu keliu, griaudamas pasenusiaspaþiûras, jis nuolatos pabrëþë dailëje sa-vito nacionalinio stiliaus átvirtinimosvarbà ir daug darë siekdamas konsoli-duoti jaunus talentingus dailininkus.

Vienoþinskio atliktas didþiulis orga-nizacinis tautinës dailës mokyklos for-mavimo darbas, sukurti subtiliu kolori-to jausmu iðsiskiriantys paveikslai, ap-màstymai esminiais tuometinio menoraidos klausimais iki ðiol neprarado aktua-lumo, netgi prieðingai, mûsø dailës nueitas

kelias ir dabartinë jos padëtis, retrospekty-viai þvelgiant, dar labiau nei Vienoþinskiogyvenimo metais iðryðkina jo palikto rëþiogilumà mûsø kultûros istorijoje ir kûrybi-nio palikimo svarbà. Tai buvo iðsilavinu-si, plataus akiraèio, ryðki asmenybë,jautrus þmogus, iðsiskiriantis savita pe-dagoginio darbo sistema, subtiliu este-tiniu skoniu, sugebantis iðsakyti savooriginalius poþiûrius ávairiais kultûros irpasaulinio meno raidos klausimais.

Pedagoginë veikla. Dailininkas tole-rantiðkai þvelgë á Kauno meno mokyk-los mokiniø draugijos, pasivadinusiosjaponiðku �Kakemono� vardu, epataþus,neretai pedagogø savimeilæ uþgaunan-èias iðdaigas, prasiþengimus, jautë jaunøþmoniø talento jëgà, ieðkojo jø, ugdë, nesi-stengë ásprausti á bendras schemas, o skati-no laisvai reikðtis, rûpinosi labiausiai paþei-dþiamøjø likimu, stengësi visomis iðgalëmispadëti neturtingiesiems. Nepaisant to, kadmokiniai, kurdami Ars draugijà, jo ne-pakvietë, netgi jausdamas nuoskaudàVienoþinskis visomis iðgalëmis palaikëðá avangardinës pakraipos jaunøjø sàjû-dá, skatino ryþtingiau atsiriboti nuo se-nø dogmø bei remiantis naujausiais Eu-ropos dailës laimëjimais kurti naujasmeno formas ir vertybes. Ars parodosapþvalgai skirtame straipsnyje jis raðë:�Reikia susimàstyti, reikia patikrinti�tautiðkojo atgimimo� principus ir me-todus, reikia sudaryti sàlygas tautos sie-lai atbusti, prabilti ir pasireikðti. Èiadaug gali padëti menas, kuriuomi tau-ta ðimtmeèius gyveno; ir nors jo reikð-mës ðiandien ávertinti nesugebame, ta-èiau jo pirmieji, mums dar nematomidiegai jau pradeda rodytis�4. Neatsitik-tinai mokiniai þavëjosi Vienoþinskio

MENAS


�naujumo pojûèiu� ir traktavo já kaip�tiltà�, siejantá naujàjà kartà su praeiti-mi. 1925 m. rugsëjo 1 d. laiðke ið Pary-þiaus Pauliui Galaunei Gudaitis raðë:�Rodos, nuo Lietuvos gyvenimo atito-lau, susidûriau su nauju prancûzø me-no pasauliu, naujais pedagogais, betádomu, jog visa tai neuþgoþë ir ne vie-nà kartà naujoj ðviesoj iðryðkino ir pri-minë man Justinà Vienoþinská�5. Kitasmokinys Augustinas Savickas atkreipiadëmesá á dar vienà svarbø ðios asmeny-bës nuopelnà, kad �savo kûriniais, savodëstymo sistema ir paþiûra á meno uþ-davinius J. Vienoþinskis turëjo didþiulápoveiká jaunøjø tapytojø kartai�6.

Ið tikrøjø, Vienoþinskis buvo subtiluspedagogas, pirmiausia siekæs atskleistisavo auklëtiniø individualybæ. �Amþi-nuoju dailininku, � teigë jis, � lieka tiktas, kuris dailëje yra skirtingas nuo ki-tø, kuris áneða dailën nors laðelá naujo,yra, vienu þodþiu, stipriai individua-lus�7. Vienoþinskio pedagoginio talentoypatumus taikliai apibûdino skulptoriusPetras Aleksandravièius: �Natûraliai, bepastangø jis mokëjo rasti intymø kon-taktà su studentais, ágyti jø pasitikëjimàir simpatijas. Ið gausiø jo pedagogo sa-vybiø norisi ypaè iðskirti jo sugebëjimàanksti nuspëti studento individualiusduomenis, mokëjimà vesti studentus ádailës pasaulá jiems vieniems bûdingukeliu. Apie ðià jo savybæ buvau anks-èiau girdëjæs ið A. Samuolio [...]. J. Vie-noþinskis laiku taikliai atstatë jo pasiti-këjimà ir nukreipë eiti savo keliu�8.

Poþiûriai á menà ir tapybos sampra-ta. Vienoþinskio poþiûriai á menà, meni-ninko misijà patyrë evoliucijà, taèiau juo-se nuo jaunystës iðliko ávairiø estetikos ir

meno tradicijø poveikis, ið kuriø pir-miausia reikëtø iðskirti artimà Èiurlio-niui tautiná kûrybos ir gyvenimo anga-þuotumà, menø sintezës problematikosir dailës muzikalumo iðkëlimà, ið roman-tinës bei neklasikinës estetikos (ArthurasSchopenhaueris, Friedrichas Nietzsche)perimtà individualistiná iðskirtinës meni-ninko misijos supratimà, taip pat forma-listinës meno imanentiðkumo teorijos ða-lininkams (K. Fiedleris, A. Rieglis, A. vonHildelbrandtas, H. Wölfflinas) bûdingøformaliø meno kûrinio aspektø (formos,spalvos, linijos, kompozicijos ir pan.)svarbos pabrëþimà. Vienoþinskis suvokëið valstieèiø kilusiems lietuviø dailinin-kams bûdingà potrauká sentimentaliomsir lëkðtoms realistinio meno formoms, to-dël savo mokinius kreipë á moderniajaiprancûzø dailei, ypaè Poliui Cezanne�ui, bû-dingus formos aiðkumà, logiðkumà, kon-struktyvius plastinius tapybos principus,spalvos, formos, linijø galimybiø paþinimà.Kita vertus, jis pasiþymëjo iðlavinta intuici-ja, geru estetiniu skoniu. Jo aktualiø menoprocesø ir kitø dailininkø kûrybos vertinimaibuvo taiklûs, taèiau neretai subjektyvûs, kon-traversiðki, aiðkiai orientuoti á tuometinës lie-tuviø dailës kritikos ir dailës padëtá. Ið èia irplaukë Vienoþinskio mokiniams diegia-mø plastiniø tapybos aspektø nuolatinissureikðminimas. �Menas, � teigë jis, � yrakûryba, todël jis nieko nepamëgdþioja,bet per spalvas ir formas kuria naujuspasaulius, arba, teisingiau sakant, naujaisavaip iðreiðkia platøjá pasaulá�9. Kitojevietoje ðià mintá dailininkas sukonkreti-na: �menas ið viso yra per spalvà, formàar garsà pareikðtas þmogaus reagavimasá gamtos ir dvasios apreiðkimus�10.



Vadinasi, dvi pirmosios (neoroman-tinë ir neklasikinë) meno filosofijos tra-dicijos iðkëlë jo estetikoje kûrybiðkumo,menininko individualybës, o treèioji �formaliø meno kûrinio aspektø priorite-tà. Ið èia plaukia daugybëje Vienoþins-kio kritiniø straipsniø vyraujantis for-mos ir spalvos iðskirtinës svarbos leit-motyvas ir nuolatinë orientacija á pran-cûzø dailës tradicijà. �Ne nuo ðiandienParyþius vadovauja meno gyvenimui �jau ðimtai metø, kaip tenai buriasi me-no galiûnø branduolys, gimsta, auga irmirðta siekimai, kaskart uþleisdami vie-tà naujoms idëjoms, naujiems laimëji-mams. Ðiandien jau visi esame girdëjæapie pavasariðkai giedrà impresionistøgadynæ, kuri davë impulsà tolimesnëmsidëjoms, ir ðtai girdime Sezano, Matiso,Pikaso, Brako, Dereno ir kitus pasauli-nius vardus. Apibûdinti jøjø kûrybà �reikðtø apibûdinti iðtisos epochos, ar,tiksliau, epochø kûrybà�11. Ði citata yradaugeliui jo tekstø ir pasisakymø bûdin-gas prancûzø modernios dailës tradici-jos adoracijos pavyzdys.

Kalbant apie Vienoþinskio kûrybosiðtakas ir estetines nuostatas bûtina norskeletà þodþiø pasakyti apie jo meilægamtai, kurioje po skaudþiø iðgyvenimøjis nuolatos ieðkodavo prieglobsèio, dva-sinio apsivalymo ir gelminiø kûrybosimpulsø. Geriausios dailininko drobësatsiranda ið ásiklausymo á gamtos rit-mus, metø sezonø pokyèius, besikei-èianèias spalvas. Jam vienodai svarbûsir skaistus saulës nuðviestas kraðtovaiz-dis, ir darganoto rudens blëstanèiosspalvos. Viename jo laiðkø skaitome:�Apie save daug neraðysiu, pasakysiutik, kad vis daugiaus myliu gamtà ir vis

maþiaus man reikalingi þmonës. Iðsky-rus porà draugø, tëvus ir þmonà sudukterimi, kurias dvi myliu pilnai, pa-saulá norëèiau matyti be þmoniø. Jei ga-lëèiau, pasislëpèiau kuo didþiausiamemiðke, kad ten niekas nekliudytø man,prisiglaudus prie gamtos krûtinës, dai-nuoti ir verkti � dainuoti apie gamtosgroþybæ ir jos dëlei, verkti gi dëlei dau-gelio purvø, kurie, palietæ mano sielosstygas, sudaro neretai disonansà sugamtos daina�12.

Tapybos stiliaus ir koloritinës siste-mos savitumas. Tapybos pradmenisVienoþinskis ásisavino Maskvoje priva-èioje Juchnevièiaus tapybos studijoje, ta-èiau kaip dailininkas formavosi moky-damasis tuomet vienoje paþangiausiøCentrinëje ir Rytø Europoje Krokuvosdailës akademijoje (1908�1914), kur iðsi-skyrë neeiliniais sugebëjimais. Tai liudi-ja per ðeðerius mokslo metus pelnytitrys bronzos medaliai, trys pagyrimoraðtai ir ðeðios piniginës premijos. Vie-noþinskio studijø metais Krokuvoje stip-rias ðaknis buvo áleidusios ávairios ne-oromantinës, simbolistinës mokyklos irið Vienos bei Miuncheno sklidusios se-cesinës átakos. Taèiau kartu tradiciðkai áPrancûzijà besiorientuojanèioje lenkøkultûroje visuomet buvo jauèiamas ávai-riø Paryþiuje besiskleidþianèiø impresio-nizmo, postimpresionizmo, posezanið-køjø modernios dailës krypèiø poveikis.Nepriklausomybës atgavimo siekianèia-me lenkø meniniame elite ryðkëjo ir at-sigræþimas á savo tautines meno tradici-jas. Imlø Vienoþinská ankstyvajame kû-rybinës evoliucijos etape paveikë ávai-rios tuomet Krokuvoje vyravusios áta-kos. Tai, kad jis studijø pabaigoje nuo-

MENAS


latos kalba apie �gamtoje paslëptà spal-vø ir formø simfonijà�, iðkelia tapybossàsajas su muzika, apeliuoja á liaudiesmeno svarbà bei po reiðkiniø iðore sly-pinèià gelminæ meno kûrinio esmæ, liu-dija romantizmo ir simbolizmo estetikospoveiká. �Tapymas, � raðë jis 1913 m.straipsnyje �Tautiðkumas dailëje. Minèiøþiupsnelis lietuviø dailës kritikams�, �pasakyèiau, tai toji pat muzika, tik tapy-tojas vietoj garsø vartoja spalvas ir, kaipmuzikas visokeriopais akordais, garsøharmonija ir garsiniais kontrastais suke-lia mûsø sieloje þinomus áspûdþius, per-duoda þinomas idëjas, taip tapytojasspalvø akordais daro tà patá�13. Straips-nyje ryðki reakcija prieð primityvø foto-grafiná realizmà, ryðkëja kûrybinio pra-do þmoguje, muzikalumo iðkëlimas, sà-moningas angaþavimasis darbui atgims-tanèios lietuviðkos dailës baruose ir lau-kianèiø darbø ávairovës suvokimas.

Studijø Krokuvoje metu dailininkosukurtuose paveiksluose ryðkëja kolori-to jausmas; èia savitai susipina simbo-listinës, postimpresionistinës ir besisklei-dþianèios modernistinës estetikos prin-cipai. Tuo metu nutapyti paveikslai þy-miai skiriasi tapymo maniera, ryðki ávai-riø meno mokyklø ir stiliø átaka. Vienur,pavyzdþiui, �Ið Krokuvos �Plantø�(1911) regima impresionistinës dailësátaka, o po metø sukurtame paveiksle�Kalnieèio namas Tatruose� (1912) �simbolistiniai motyvai ir plataus seza-niðko potëpio pëdsakai. Apie neoroman-tinës estetikos poveiká liudija ði citata:�Dailininkas, norëdamas iðreikðti gautoáspûdþio sintezæ, norëdamas iðskaitytigamtoje paslëptà spalvø ir formø sim-fonijà ir perduoti tà slëpiná drobei [....]

kas minutæ bëga toliau nuo drobës, kadapimtø akimi ið karto visà darbà, idantdrobës centras bûtø platesnis�14.

Impresionistinës ir simbolistinës este-tikos átaka taipogi regima ðvelniais skaid-riais tonais nutapytame paveiksle �Kro-kuvos vaizdas su medþiais� (1913), ku-riame vyrauja tiesioginis tikrovës suvoki-mas ir atsiskleidþia subtilus dailininkokolorito jausmas. �Svarbiausias dalykaskiekvienoj dailëj, � raðë jis dar 1913 m., �yra stilius�15. Ankstyvajame individua-laus stiliaus formavimosi tarpsnyje, pasi-telkdamas ávairiø meno krypèiø ir iðki-liausiø dailininkø kûrybos principus jisieðkojo savito stiliaus. To meto pieðiniai,ávairûs variantai simboliniø kompozicijø�Jaunoji Lietuva� (1910�1913), �Svajo-

Lietuviø grupë Krokuvoje. Priekyje prigulæs � I. Ðla-pelis, sëdi: A. Staneika, J. Vienoþinskis, M. Rikkers-Varnas, atsirëmæs A. Varnas, pirmas ið kairës stoviA. Baltruðaitis. 1909



nës�, �Ilgëjimas� (abu 1913) dvelkia sim-bolizmo estetikos dvasia. Taèiau kiti tuometu tapyti aktai ir ypaè natiurmortai�Natiurmortas su darþovëmis� (1911),�Natiurmortas su silkëmis� (1912?) liudi-ja apie impresionistø bei vëliau Polio Ce-zanne�o, Eduardo Vuillardo, Pierre Bon-nardo nubrëþtos tradicijos átakà, kuri aki-vaizdi ir peizaþuose �Aguonos� (1911),�Pavasaris Lietuvoje� (1912). Taèiau pas-tarosios átakos daugiau reiðkiasi pamëg-tø motyvø traktavime, spalvose, ne tapy-mo technikos subtilybëse. Krokuvoje ta-pyti aktai ir portretai yra labiau akade-miðki, iðskyrus ðiltais tonais nutapytà�Dailininko þmonos Elenos portretà�(1913), kuris artimas Vuillardo ir Bonnar-do tapybinei estetikai.

Aptartasis su studijomis Krokuvojesusijæs dailininko kûrybinës evoliucijostarpsnis buvo svarbus jo individualaus

stiliaus formavimuisi, kuris pradëjo ryð-këti po Pirmojo pasaulinio karo. Apienaujø, vëlesnei tapybai bûdingø tenden-cijø ásigalëjimà liudija �Akmenuotasupelis� (1919), kuriame jau atsirandadailininko tapiniams bûdingas prislo-pintas koloritas, aiðkus skirtingø tapy-bos masiø, spalviniø zonø atskyrimas irástriþa smulki tapymo maniera. Taèiaujame dar nëra vëlesniems dailininko pa-veikslams bûdingo vaizdinio traktavimovientisumo ir kompozicinio iðbaigtumo.

Kai Vienoþinskis visa ðirdimi pasinë-rë á Kauno meno mokyklos kûrimo pro-cesà, pagrindinæ jo kûrybinës energijosdalá surijo nedëkingas visuomeninis, taiyra organizacinis, mokyklos materiali-nës bazës kûrimo darbas, nesibaigiantikova ministerijose ir kitose valstybinëseinstitucijose siekiant ágyvendinti uþsi-brëþtus tikslus. Ne maþiau energijos rei-

Prie Kauno meno mokyklos. Gilumoje � M. K. Èiurlionio galerijos laikinieji rûmai. XX a. treèiasis de-ðimtmetis

MENAS


kalavo ir pedagoginis darbas, á kurá jisþvelgë atsakingai ir daug dëmesio sky-rë savo varganø, ið provincijos atvyku-siø mokiniø problemoms spræsti, todëltapybai likdavo maþiau laiko. Laisves-nës nuo tiesioginiø pareigø vasaros þy-mëjo svarbesnius dailininko kûrybinësevoliucijos tarpsnius, kadangi tapymoaistrai jis visa ðirdimi atsiduodavo tikper atostogas.

Stiprø poveiká Vienoþinskio plastinëskalbos ir koloritinës sistemos formavi-muisi turëjo 1925 m. kartu su AdomuGaldiku praleisti mënesiai Paryþiuje,lankymasis ávairiuose muziejuose ir me-no galerijose. Já apstulbino ðiame mies-te lygiagreèiai besiskleidþianèiø menostiliø, formø, mokyklø ávairovë. Anotpaties dailininko, jam didþiausià áspûdápaliko �nepriklausomøjø� menininkøparodos, �ypaè ekspresionistai. Patikoimpresionistai. Nors patiko ir Van Go-gas, Gogenas, bet Sezanas labiausia�16.Paryþius visam gyvenimui paliko neið-dildomà áspûdá ir jis nuolatos savo pri-siminimuose ir tekstuose gráþdavo prieðios kelionës áspûdþiø. ApsilankymasParyþiuje ir tiesioginë paþintis su pran-cûzø dailës laimëjimais privertë já tiekkûryboje, tiek ir pedagoginëje praktiko-je dar daugiau dëmesio skirti plastineitapybos pusei.

Paryþietiðkos patirties ir prancûzødailës studijø poveikis ryðkëja tik gráþusá Lietuvà apie 1926 m., kai prasidëjonaujas brandaus tapybinio stiliaus kris-talizavimosi tarpsnis, kuomet dailinin-kas sukûrë daug svarbiø darbø, ið ku-riø reikëtø iðskirti þalsvø tonø �Bobøvasarà� (1926), �Gimtàjà sodybà� (1927)ir serijà drobiø, nutapytø 1928 m. vasa-

rà � �Medþiai eþero fone�, �Smëlëta Sa-lø eþero pakrantë� ir �Lietinga diena�,kuriuose sàmoningai pasirenkami pa-brëþtinai asketiðki, neiðraiðkingi moty-vai, juos tapant ypatingas dëmesys su-telkiamas á tapomo vaizdinio muzikaliølinijiniø struktûrø, spalviniø zonø san-tykius ir nuotaikos perteikimà. Ðá kûry-binio pakilimo tarpsná tarsi vainikuoja1929 m., kai pavasará paðalintas ið dës-tytojo pareigø kartu su kitais mokytojaisir maiðtavusiais studentais, vasarà dai-lininkas turi galimybæ nors trumpam at-sikvëpti nuo áprastø darbø lavinos. Tuo-met prie Antazavës eþero jis sukuria se-rijà nedidelio formato etiudø, tapytøaliejumi ant kartono, ið kuriø reikëtø ið-skirti spontaniðka maniera nutapytusdulksvai melsvus paveikslus �Antaza-vës eþero pakrantë su laiveliu� ir �OnaAntazavës eþero pakrantëje�, kurie iðsi-skiria puikiu kompozicijos jausmu irdaug spontaniðkesne laisva tapymo ma-niera. Ðie darbai tarsi liudija apie naujøplastinës saviraiðkos galimybiø paieðkà,muzikavimà spalvomis vienoje aiðkiaiapibrëþtoje spalvinëje gamoje.

Nors dailininkas ir jo kûrybà gvilde-nantys menotyrininkai daug kalba apieCezanne�o átakà jo brandþiajai kûrybai,taèiau manyèiau, kad jo spalvos, formos,kolorito koncepcijai svarbesná poveiká tu-rëjo pastarojo dailininko kûrybos paveik-ti Bonnardas, Vuillardas, Vlaminckas,Derenas. Vienoþinskio, kitaip nei Cezan-ne�o, paveiksluose daugiau rimties, èiavyrauja prislopinti ðalti tonai, neryðkiosspalvos, smulkûs ástriþi potëpiai. Cezan-ne�o ir Dereno tapybinës estetikos ele-mentø poveikis buvo regimas ir anks-èiau, pavyzdþiui, paveiksle �Miðko kele-



lis Daèiûnuose� (1926). Jo, kaip ir Cezan-ne�o paveiksluose, svarbus racionalus lo-giðkas tapybinis màstymas, aiðkiai struk-tûruota paveikslo kompozicija, kruopð-tus santûriø spalviniø santykiø modelia-vimas, kuris vienodai reikðmingas tiekpeizaþuose, tiek ir portretuose, dviejuo-se pagrindiniuose jo pamëgtuose tapy-bos þanruose. Taèiau aptariamojo laiko-tarpio Vienoþinskio kûriniuose ryðkëjanutolimas nuo Cezanne�ui bûdingøstruktûriniø tikrovës traktavimo princi-pø ir Bonnardui, Vuillardui, Derenui ar-timesniø ieðkojimø kolorito bei spalviniødëmiø santykiø plotmëje.

Naujas kûrybinio pakilimo tarpsnisprasideda po deðimtmeèio, apie 1936 m.,kai kûrybos epogëjuje dailininkas suku-ria daugelá brandþiausiø savo tapiniø,kuriuose iðryðkëja dëmesys liaudies me-no tradicijoms ir formos bei susiforma-

vusios koloritinës sistemos vientisumas.Viename 1936 m. penkiasdeðimtmeèiojubiliejaus proga duotame interviu dai-lininkas iðsako savo credo: �Á tapybà þiû-riu kaip á muzikiná sielos iðgyvenimø ap-sireiðkimà, taèiau vaizduojamasis menasnëra muzika, todël ir muzikiðkai, t.y. perspalvø ir formø ritmà, harmonijà, kon-trastus ir dinamikà vaizduodamas gam-tà ir þmogø, bandau prisilaikyti jiemsprivalomø charakteringø bruoþø. Tuobûdu eidamas ir tuos principus savo mo-kiniams skiepydamas, siekiu savito sti-liaus, kuris atitiktø mûsø tautos ir epo-chos reikalavimus�17. Tuomet vienas pokito gimsta geriausi jo portretai � �Au-toportretas�, �Jadvygos Tûbelienës por-tretas�, �Ministro pirmininko Tûbelioportretas� (visi 1936), kuriems bûdingasapibendrinimas ir formos glaustumas.Ðios tendencijos taipogi skleidþiasi pei-

J. Vienoþinskis (sëdi pirmas ið deðinës) su savo mokiniais privaèioje studijoje. Apie 1930�1932

MENAS


zaþinëje tapyboje � �Rokiðkëlio sodyba irparkas su tvenkiniais� (1937), �Tvenki-nys su antimis Daèiûnuose� (1938), ku-riuose iðkart á akis krinta puikus kompo-zicijos jausmas ir meistriðkas detaliø pa-jungimas vientisos idëjos ir nuotaikosperteikimui. Su kiek kitokiu neáprastupasirinkto motyvo kompoziciniu spren-dimu susiduriame smbolistinëje manie-roje nutapytoje drobëje �Terasa ir parkassenajame Rokiðkëlio dvare� (1938�1940).Èia pirmame plane nutapytos masyviosdvaro terasos kolonos tarsi sugriauna ta-pybinæ erdvæ ir suskaido jà á dailininkotapymo manierai nebûdingas fragmen-tiðkas detales.

Ðá Vienoþinskio gyvenimo tarpsnádaug energijos atima pastangos refor-muoti ir demokratizuoti ðalies dailës mo-kymo sistemà. 1936 m. paskelbtame pro-graminiame straipsnyje �Lietuvos menui

reikalingas renesansas� jis raðë: �Nega-liu teigti, kad ir dabartinëje Meno mo-kykloje nebûtø graþiø pastangø ir gerønorø, bet gyvenimas ne visuomet klau-sosi gerø norø � juoba ðiuo metu daþnaireikia valios, pasiryþimo, net pasiauko-jimo; be to, reikia aiðkiau nustatyti mo-kyklos siekius, dëstymo metodus, gal su-stiprinti mokytojø pajëgas, vengti slopi-nanèio biurokratizmo, vienu þodþiu, �reikia dvasios renesanso. Ðiø dienø gy-venimo sàlygos nëra palankios menoidëjø plëtotei; þmoniø psichika pavojin-gai nukrypo visai prieðinga linkme; sun-ku tat ir ið menininkø norëti didelio ide-alizmo, taèiau be idealizmo nesukursimesavojo didingo meno. Meno mokyklà re-formuojant, to nereikia uþmirðti�18. Ta-èiau jo puoselëjami pedagoginiai ir kû-rybiniai planai liko neágyvendinti, ka-dangi prasidëjæs Antrasis pasaulinis ka-

J. Vienoþinskio 50 metø jubiliejus. 1936



ras savaip palietë praradusios nepriklau-somybæ ðalies þmoniø gyvenimus.

Po karo, ásigalint naujai socialistiniorealizmo doktrinai, Vienoþinskis buvovienas ið nedaugelio to meto tapytojø,kurie pajëgë atlaikyti ideologiná spaudi-mà ir kurti aukðto meninio lygio pa-veikslus. Tai buvo neramus gyvenimotarpsnis, kai tekdavo nuolatos pasvertikompromisø ribas; jis buvo perdëm sà-þiningas, tiesus, nenuolankus, per daugatvirai reiðkë nuomonæ, o kûryboje ne-iðsiþadëjo savo principø, todël dailinin-ko santykiai su naujàja valdþia klostësisudëtingai. J. Keliuotis liudija, kad Vie-noþinskis buvo vienintelis ið draugø,kuris ne tik dráso jam á lagerá raðyti laið-kus, guosti, kad nepalûþtø, taèiau ir pa-raðë memorandumà bei organizavo dar15 þymiø dailininkø paraðus, kurie pa-dëjo draugà iðlaisvinti ið tremties.

Nepaisant grieþtëjanèiø ideologiniøreikalavimø dailininkas siekë iðsaugoti(kiek tai buvo ámanoma) nepriklausomu-mà. Pokario metø jo koloritinës sistemoskaitai poveiká turëjo 1949 m. mënesá tru-kusi kelionë á Þeleznovodsko kurortàÐiaurës Kaukaze gydymosi tikslais. Ap-linkos pakeitimas, vaiskus oras, ástabûsÐiaurës Kaukazo kraðtovaizdþiai suteikëgalingà impulsà dailininko ieðkojimamskolorito srityje. Èia buvo sukurti spalvin-gi ðilto kolorito paveikslai, ið kuriø rei-këtø iðskirti �Kalnas �Ostraja� Kaukaze.Þeleznovodskas�, �Vaizdas á Beðtau kal-nà. Þeleznovodskas�, �Vaizdas nuo kal-no �Oro rûmai�. Þeleznovodskas� (visi1949), kuriuose tarsi atgimsta poimpre-sionistinës dailës alsavimas.

Ðis naujø ryðkiø spalvø ásiverþimasá dailininko paletæ stipriai paveiks jo ko-loritinæ sistemà ir vëliau periodiðkai at-

gims ávairiuose jau Lietuvoje tapomuo-se paveiksluose, kuriuos, netgi sukurtusnykiausiais kulto metais, galime laikytijo kûrybinio kelio virðûnëmis, pavyz-dþiui, �Vilniaus vaizdas su Ðv. JonoBaþnyèia ir staèiatikiø soboru� (1951),�Nuo Misionieriø darþø á Baltramiejausbaþnytëlæ� (1952) ar apskritai vienaspuikiausiø jo nutapytø paveikslø �Regi-nys á Baltramiejaus baþnyèià� (1953),�Vilnelës fragmentais� (1956). Nykiaisideologinio spaudimo metais Vienoþins-kio paveikslai suðvinta naujomis gaivio-mis spalvomis. Spalva jam tarsi tapopriemone pasiprieðinti dvasiniam tero-rui. Ðis kûrybos tarpsnis buvo paskuti-nis daug þadantis kûrybinio pakilimoperiodas.

Dailininko mirtis 1960 m. buvo skau-dus praradimas laisvëjanèiai po kultometø lietuviø dailei. Vieniða iðdidi Vie-noþinskio figûra, iðkilusi XX a. pirmo-sios pusës Lietuvos kultûriniame gyve-nime, daugeliui su daile susijusiø þmo-niø sovietiniais laikais simbolizavo tuo-metinës lietuviø dailës sàsajas su nepri-klausomybës laikais jo sukurta ir iðpuo-selëta Kauno meno mokyklos tradicija,kurios átaka liberalëjant kultûriniam gy-venimui greit atgimë naujais pavidalaisir nuo 6 deðimtmeèio skleidësi mûsødailës gyvenime. Vienoþinskio poþiûriaiá menà, pagrindinës gyvenimo, pedago-ginio darbo nuostatos kreipiant pagrin-diná dëmesá á menininko individualybësatskleidimà, menininko nepriklausomospozicijos valdanèiøjø struktûrø atþvilgiuskelbimas, bohemiðkas gyvenimo ne-vengiant piktnaudþiavimo alkoholiu sti-lius, menininko misijos ir vietos visuo-menëje suvokimas per mokinius iðplitoir suleido gilias ðaknis lietuviø dailinin-

MENAS


kø terpëje. Neatsitiktinai bûtent Vieno-þinskis ir jo gausûs mokiniai, sudaran-tys XX a. lietuviø dailës aukso fondà,

daugelá deðimtmeèiø brëþë pagrindinesmûsø tautinës dailës mokyklos raidostendencijas.

Taigi ankstyvajame tautinës tapybosmokyklos formavimosi etape iðskirtinisvaidmuo teko pagrindiniam jos ákûrëjuiir ideologui Vienoþinskiui, kuris ið Kro-kuvos akademijos, kurioje mokësi, perë-më Kauno meno mokyklos kûrimo mo-delá ir, apjungæs já su kitø dailës mokyk-lø paþangiomis nuostatomis, formavosavo tautinës dailës mokyklos vizijà. Jo-je iðskyrë visai vëlesnei XX a. nacionali-nës dailës mokyklos tradicijai svarbiusbruoþus � atsigræþimà á liaudies menà,orientacijà á prancûzø posezaninio menolaimëjimus, formø kûrimo kaip moder-numo þenklo suvokimà, iðkëlë ekspresio-nistinio jautriausiø vidiniø iðgyvenimøiðryðkinimo svarbà. Ið èia plaukë lietuviøtapybos mokykloje sezaniðkosios ir eks-presionistinës tendencijø vyraujantisvaidmuo, kuris siejosi su konstruktyviøprincipø iðkëlimu, siekiu iðreikðti savito-mis plastinës iðraiðkos priemonëmis di-dþiai individualø dailininko poþiûrá á pa-saulá. Kita vertus, Vienoþinskis ádëjodaug pastangø vaduodamas jaunà lietu-viø profesionalià dailæ ið provincialumokompleksø, pasuko jà veidu á Vakarøprancûzø moderniàjà dailæ ir joje plëto-jamas plastines problemas. Neatsitiktinaipastaroji, greta tautinio meno tradicijos,tapo svarbiausiu kûrybingumà skatinan-èiu veiksniu áþengiant á ilgà ir sudëtingàsavitos tautinës dvasios (kurios sëklaspasëjo jau Èiurlionis) ir stiliaus formavi-mo kelià. Didþiø kultûros tradicijø kupi-nas Paryþius su unikaliø muziejø, gale-rijø pasauliu buvo tas pagrindinis kultû-

rinis pirmøjø dviejø ðios mokyklos gene-racijø orientyras, miestas, kuriame mû-sø XX a. pradþios tautinës dailës mokyk-los kûrëjai sëmësi idëjø, ieðkojo kûrybosprincipø, plastinës kultûros, profesiniomeistriðkumo pavyzdþiø, aktualiø spal-viniø, formaliø, kompoziciniø sprendi-mø, ateities orientyrø. Tai padëjo atgi-musios Lietuvos dailininkø kûryboje ið-siskleidusias tendencijas sujungti á daug-maþ vientisà tautiná stiliø ir kartu iðsiva-duoti ið nedidelëms tautoms bûdingøprovincialumo kompleksø.

Retrospektyviai þvelgdami á nueitàXX a. lietuviø dailës mokyklos kelià ga-lime konstatuoti, kad nepaisant atkak-laus Vienoþinskio siekio lietuviø tauti-nëje tapybos mokykloje átvirtinti pran-cûzø dailës tradicijoje vyraujantá skaid-rø racionalumà, formos aiðkumà, grieþ-tà struktûriðkumà, dël intelektualumo irmoderniosios tapybos tradicijø trûkumoðio uþdavinio jam nuosekliai ágyvendintinepavyko, nes nugalëjo gaivaliðkas eks-presyvus pradas, kuris vëlesnëje mûsødailës mokyklos raidoje apribojo seza-niðkosios ir posezaniðkosios konstrukty-vaus màstymo tradicijos átakà.

Kalbant apie XX a. pirmosios pusëslietuviø tautinës dailës mokyklos tradici-jø savitumà, reikëtø iðskirti artimà dësty-tojø ir mokiniø bendravimo bûdà, bohe-miðkà gyvenimo stiliø, kuris suleido tvir-tas ðaknis Kauno meno mokykloje. Vë-liau Kauno dailës mokyklos dëstytojamsir auklëtiniams persikëlus á Vilniø, tennatûraliai iðplito Vienoþinskio suformuo-



tos tautinës meno mokyklos vizijos idë-jos, estetiniai skoniai, idealai, laikinojojesostinëje susiformavusios tradicijos, ku-rios vyravo nuo 1940 m. ir lëmë pagrin-dines XX a. antrosios pusës mûsø dailësraidos tendencijas.

Sustokime akimirkà dabartinio chao-tiðko gyvenimo ðurmulyje ir susimàsty-kime: po antrojo nepriklausomybës atga-vimo praëjo panaðus laiko tarpsnis, kiektarpukariu 1922�1940 m. veikë Kaunomeno mokykla ir palyginkime jos paliktàpëdsakà mûsø kultûroje su tuo, kurá per pas-taruosius 17 metø paliko dabartinë Vil-niaus dailës akademija, turinti daugybæfilialø, nepalyginamai geresnæ materiali-næ bazæ, daugiau profesoriø, dëstytojø irstudentø. Ásitikinsime, kad poslinkiai irdabartinis Akademijos poveikis mûsøkultûrai yra nepalyginamas su tuo giliu

rëþiu, kurá tarpukario Lietuvos gyveni-me paliko Kauno meno mokykla. Tiesiogstulbina, kiek 6�8 dëstytojø entuziastøkolektyvas per toká trumpà laikà sugebë-jo nuveikti. Jis ne tik paklojo tvirtus tau-tinës dailës mokyklos pamatus, bet ir ið-ugdë daugybæ ryðkiausiø XX a. mûsødailës asmenybiø, kurios vaisingai tæsëVienoþinskio ir jo bendraþygiø pradëtàdarbà. Kyla natûralus klausimas, kodëltokie skurdûs mûsø dabartiniai laimëji-mai dailës srityje? Kur dingo tas entuziaz-mas ir atsidavimas savo kultûrai, kurisstûmë á prieká Vienoþinská, jo kolegas ir ki-tus Kauno dailës mokyklos auklëtinius?

Straipsnio autorius dëkoja Lietuvosdailës muziejaus ir Nacionalinio M. K.Èiurlionio dailës muziejaus vadovams uþleidimà pasinaudoti paveikslø fotogra-fijomis.

Literatûra ir nuorodos

11 Justinas Vienoþinskis. Straipsniai, dokumentai,laiðkai, amþininkø atsiminimai. � Vilnius: Vaga,1970, p. 144.

12 Ten pat, p. 239.13 Tomas Sakalauskas. Antanas Gudaitis. � Vilnius:

Mintis, 1989, p. 29.14 Justinas Vienoþinskis. Straipsniai, dokumentai,

laiðkai, amþininkø atsiminimai. � Vilnius: Vaga,1970, p. 129.

15 Antanas Gudaitis. Menas gyventi // Justinas Vie-noþinskis. Straipsniai, dokumentai, laiðkai, amþinin-kø atsiminimai. � Vilnius: Vaga, 1970, p. 327.

16 Augustinas Savickas. Peizaþas lietuviø tapybo-je. � Vilnius: Vaga, 1965, p. 105.

17 Justinas Vienoþinskis. Straipsniai, dokumentai,laiðkai, amþininkø atsiminimai. � Vilnius: Vaga,1970, p. 16.

18 Ten pat, p. 239.19 Ten pat, p. 65.10 Ten pat, p. 37.11 Ten pat, p. 195.12 Ten pat, p. 231.13 Ten pat, p. 9.14 Ten pat, p. 12.15 Ten pat, p. 10.16 Ten pat, p. 352.17 Ten pat, p. 157.18 Ten pat, p. 183�84.19 Antanas Samuolis. 24 reprodukcijos. � Vilnius:

Vaga, 1967.20 Raimundas Samulevièius. Baltoji Obelis. � Vil-

nius: Vaga, 1985.21 Antanas Samuolis. Jaunieji apie Meno mokyk-

los deðimtmetá // Bangos, 1932, Nr. 37.

Prof. Antanas Andrijauskas

MENAS


Justinas VIENOÞINSKIS. Akmenuotas upelis. 1919. Drobë, aliejus. 60,5 × 80

Justinas VIENOÞINSKIS. Eþeras rytà. 1930. Drobë, aliejus. 59,5 × 79,5



Justinas VIENOÞINSKIS. Medþiai eþero fone. 1928. Drobë, aliejus. 72 × 99

Justinas VIENOÞINSKIS. Lietinga diena. 1928. Drobë, aliejus. 79 × 100

MENAS


Justinas VIENOÞINSKIS. Rokiðkëlio sodyba ir parkas su tvenkiniais. 1937. Drobë, aliejus. 70,5 × 90

Justinas VIENOÞINSKIS. Tvenkinys su antimis Daèiûnuose. 1938. Drobë, aliejus. 59,5 × 68,5



Justinas VIENOÞINSKIS. Terasa ir parkas senajame Rokiðkëlio dvare. 1938�1940.Drobë, aliejus. 70 × 90

Justinas VIENOÞINSKIS. Karvës Antanaðës eþere. 1941. Drobë, aliejus. 69 × 81

MENAS


Justinas VIENOÞINSKIS. Juozo Keliuoèio portretas. 1949. Drobë, aliejus. 99 × 80



Justinas VIENOÞINSKIS. Autoportretas. 1912(?). Popierius, anglis. 63 × 47,8

vienoÞinskio kÛrybos fenomenas - litlogos.eulitlogos.eu/l53/l53_104_124_vienozinskis.pdf · pats...

Documents