vytautas mizaras. atkreipiamas d mesys į tai, kad toliau

Vytautas Mizaras. Atkreipiamas d÷mesys į tai, kad toliau pateikiama informacija yra parengta pagal šių tezių autoriaus knygą „Autorių teis÷“ I tomo medžiagą (pateikiamas sutrumpintas variantas). Šios informacijos naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir ją draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teis÷s fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą

Vytautas Mizaras 1

© Vytautas Mizaras

Tema: Autorių ir gretutini ų teisių subjektų turtini ų teisių apribojimai

1. Bendrieji klausimai

Autoriaus ar gretutinių teisių subjektų turtinių teisių apribojimų teisin÷s prigimties klausimas tampriai susijęs su autorių teis÷s tikslais ir kai kuriais autorių teis÷s principais. Autorių teis÷s tikslai yra užtikrinti ne tik autorių teisių apsaugą, bet ir teis÷tus ir pagrįstus visuomen÷s interesus. Taip pat min÷ta, kad autorių teisei būdingas socialinio tamprumo principas, reiškiantis, kad tiek visuomen÷, tiek autorius yra suinteresuotas kūrybos rezultatų naudojimu. Nors pagal bendrąją taisyklę kūrinys gali būti naudojamas tik esant autoriaus leidimui ir mokant jam atlyginimą, tačiau tam tikrais atvejais pirmesniu tampa visuomen÷s interesas. O tai sąlygoja, kad įstatymų leid÷jas numato išimtis, leisdamas naudoti kūrinį tam tikrais atvejais ir be autoriaus leidimo, kartais neatlygintinai, o kartais garantuojant tam tikrą kompensaciją (atlygį).

Taigi matome, kad jau pati autorių teis÷s prigimtis ir jos egzistencijos misija savaime lemia dviejų interesų kooegizstavimą, kurie vienas su kitu tiek tampriai susiję, jog neįmanoma jų atriboti. Tod÷l autorių teis÷s egzistavimo pagrindais reiktų laikyti irgi abu interesus. Vadinasi, autorių teis÷s turi būti taip sureguliuotos, kad autoriaus ir visuomen÷s interesai taikiai der÷tų, būtų išvengta sud÷tingų konfliktų.

Šių dviejų minimų interesų derinimas tapo ne tik autorių teis÷s reguliavimo objektu, bet atsispindi ir bendrame žmogaus teisių reguliavimo lygmenyje. Pastarojo reguliavimo prasme abu interesai iš esm÷s traktuojami vienodai: viena vertus, autoriaus teisių atžvilgiu, saugoma jo teis÷ į nuosavybę ir bendrosios asmenin÷s vertyb÷s (pvz., EŽTK Pirmojo PP 1 str., EŽTK 8 str., Konstitucijos 23 str.), kita vertus, visuomen÷s intereso prasme taip pat saugomos asmenin÷s vertyb÷s – nuomonių (minties) reiškimo laisv÷, teis÷ į informaciją (informacijos laisv÷, teis÷ laisvai mokytis ir vykdyti mokslinius tyrimus), pagaliau teis÷ tenkinti asmeninių interesų protingus poreikius (EŽTK 10 str., Konstitucijos 22 str. 1 d., 25 str. 1-2 d., 26 str. 1 d., 42 str. 1 d.).

Visą min÷tų interesų derinimo problematiką atspindi autoriaus turtinių teisių apribojimų institutas. Pasak Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo, įstatymų leid÷jo užduotis yra nustatyti tinkamus kriterijus, kurie, atsižvelgiant į autorių teis÷s prigimtį ir jos socialinę reikšmę, užtikrintų tinkamą kūrybos rezultatų naudojimą ir jų apyvartą. D÷l to jis yra įpareigotas surasti teisingą visuomen÷s ir autoriaus interesų pusiausvyrą1.

Turtinių teisių apribojimus nustato įstatymas, aiškiai juos apibr÷ždamas. Įstatymo normos, nustatančios apribojimus laikytinos imperatyviomis normomis, kurių šalių susitarimu negalima pakeisti. Tačiau negalima neatkreipti d÷mesio į tai, kad techninių apsaugos priemonių taikymo srityje pastebima priešinga tendencija, t. y. leidžiamos sutartin÷s nuostatos d÷l įstatyme numatytų apribojimų (2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 6 str. 4 d. 4 pastr. leidžia pagal sutartines nuostatas netaikyti numatytų apribojimų, ryšium su techninių apsaugos priemonių taikymu, kūrinių ir gretutinių teisių objektų atžvilgiu, kurie padaromi

1 Žr. Vokietijos Konstitucinio Teismo 1971-07-07 sprendimą byloje 1 BvR 765/66 („Kirchen- und Schulgebrauch“), BVerfGE 31, p. 229.


Vytautas Mizaras 2

viešai prieinamais kompiuterių tinklais individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku; ši nuostata įgyvendinta ATGTĮ 75 str. 2 d.).

Koncepciniai skirtumai būdingi copyright sistemos ir droit d‘ auteur sistemos valstyb÷ms.

Kontinentin÷s Europos valstyb÷se galioja, galima teigti, „uždara“ apribojimų sistema. Apribojimai galimi įstatymo numatytais specialiais atvejais, ir jie negali prieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepagrįstai pažeisti teis÷tų autoriaus interesų. Ši taisykl÷, kaip toliau bus nurodoma, vadinama „trij ų pakopų testo“ taisykle, ir ji iš esm÷s reiškia numerus clausus principo taikymą autorių turtinių teisių apribojimų atžvilgiu. Be to, šiose valstyb÷se dominuojanti pozicija yra tokia, kad apribojimai aiškinami siaurąja prasme, negalima taikyti analogijos ir numatyti naujų apribojimų, kurie nebūtų prieš tai numatyti įstatymo2. Dar vienas ypatumas, būdingas droit d‘ auteur sistemos valstyb÷ms, yra tas, kad įstatymuose turi būti aiškiai numatytos atskirų apribojimų taikymo sąlygos. Kitaip tariant, kontinentin÷s Europos valstyb÷se galioja mišri sistema – būdingas ir bendrų sąlygų visiems apribojimams nustatymas („trijų pakopų testas“), į kurį labiausiai turi atsižvelgti įstatymų leid÷jas nustatydamas įstatymu atitinkamus apribojimus, ir specialių sąlygų nustatymas jau konkrečių apribojimų atžvilgiu.

Copyright sistemos valstyb÷se (JAV, Jungtin÷je Karalyst÷je) galioja kitokia teisių apribojimų koncepcija, - daugiau „atvira“ sistema.

JAV taikoma vadinamoji „fair use“ doktrina („sąžiningo naudojimo“ doktrina). Sąžiningo kūrinių naudojimo atvejai yra pateisinami aiškia nauda visuomenei3. Be to, JAV taikomą „fair use“ taisyklę galima būtų pagrįsti ir JAV Konstitucijos I straipsnio 8 para. 8 dalies nuostata, kad autoriui suteikiamos teis÷s turi skatinti mokslo vystymąsi bei meno naudojimą (angl. – „to promote the progress of science and useful arts“ ).

[JAV copyright įstatymo 107 straipsnyje yra numatyti keturi bendri kriterijai, kurie turi būti vertinami konkretaus kūrinio naudojimo atveju. Kitaip tariant, jeigu kūrinys ir naudojamas pamin÷taisiais tikslais, tai dar nereiškia, kad toks naudojimas savaime patenka į „fair use“ atvejus, - dar turi atitikti bent vieną iš tokių kriterijų: (i) naudojimo tikslas ir pobūdis, įskaitant ir aiškinimąsi, ar naudojimas yra komercinio pobūdžio ar tarnauja bendriems visuomen÷s aukl÷jimo ir mokymo tikslams; (ii) autorių teis÷s saugomo kūrinio rūšis; (iii) naudojamo kūrinio apimtis ir reikšm÷ viso kūrinio atžvilgiu; (iv) tokio naudojimo poveikis potencialiai rinkai ir kūrinio vert÷. Tai iš esm÷s rodo, kad vertinant ir nustatant, ar kūrinio naudojimas gali būti laikomas „sąžiningu naudojimu“ („fair use“), orientuojamasi pirmiausiai į naudotojo, o ne į autoriaus interesus. Ir tai yra vienas iš esminių skirtumų nuo kontinentin÷s Europos valstyb÷ms būdingos bendrosios išlygos – „trijų pakopų testo“ taisykl÷s, kurią aiškinant, pirmiausiai vertinami autoriaus interesai. Kitas „fair use“ taisykl÷s skirtumas nuo kontinentin÷s Europos valstyb÷se galiojančios apribojimų sistemos, yra tai, kad pagal bendrą „fair use“ taisyklę n÷ra nustatomos atskirų apribojimų taikymo sąlygos arba, galima sakyti, atskiram apribojimui būdingi sud÷ties elementai].

[Jungtin÷je Karalyst÷je, min÷ta, taip pat vadovaujamasi „fair use“ taisykle, tiesa, anglų teis÷je ji vadinama „fair dealing“ 4. 1988 m. Jungtin÷s Karalyst÷s copyright, dizainų ir patentų įstatymas

2 Žr. GEIGER, Christophe. Droit d‘auteur et droit du public à l‘information. Approche de droit comparé. Paris: Litec, 2004, p. 199. 3 Žr. SENFTLEBEN, Martin. Copyright, Limitations and the Three-Step Test. An analysis of the Three-Step Test in International and EC Copyright Law. The Hague: Kluwer Law International, 2003, p. 5-6. 4 Žr. CORNISH, William R.; LLEWELYN, David. Intellectual Property: Patents, Copyright, Trade Marks and Allied Rights. 5th ed., London: Sweet & Maxwell, 2003, para. 11-39; STERLING, J. A. L. World Copyright Law. London: Sweet & Maxwell, 2003, para. 10.19.


Vytautas Mizaras 3

pasižymi labai detaliu apribojimų sąrašu, tod÷l čia „fair dealing“ taisykle panašiai, kaip droit d‘ auteur sistemos valstyb÷se „trijų pakopų testo“ taisykle, remiamasi reglamentuojant konkrečius apribojimus ir jų taikymo sąlygas].

2. Bendrosios apribojimų taikymo sąlygos – „trijų pakopų testo“ taisykl ÷

Berno konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Sąjungos šalių įstatymai gali suteikti teisę atskirais specialiais atvejais leisti atgaminti tokius kūrinius su sąlyga, kad šis atgaminimas neprieštarautų įprastiniam kūrinio panaudojimui ir nepažeistų teis÷tų autoriaus interesų. Šios nustatytos sąlygos vadinamos “trijų pakopų testu” (angl. -“Three-Step-Test”; pranc. – „le triple test“ ; vok. – „der Dreistufentest“). V÷lesn÷se tarptautin÷se sutartyse „trijų pakopų testas“ numatytas bet kurių turtinių teisių apribojimų atžvilgiu, ir ne tik autoriaus teisių, bet ir gretutinių teisių atžvilgiu. „Trijų pakopų testo“ taisykl÷ visų autorių turtinių teisių ir gretutinių teisių atžvilgiu numatyta TRIPS sutarties 13 straipsnyje, 1996 m. PINO autorių teisių sutarties 10 straipsnyje ir 1996 m. PINO atlikimų ir fonogramų sutarties 16 straipsnyje. Labai aiškiai šis principas įtvirtintas ir 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje, kurioje numatyta, kad direktyvos 5 straipsnio 1-4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisių tur÷tojų interesų.

Taigi, remiantis min÷taisiais teis÷s aktais, valstybių nustatyti autorių turtinių teisių apribojimai ir išimtys turi būti taikomos tik:

(i) įstatymo nustatytais specialiais atvejais;

(ii) kai kūrinio naudojimas neprieštarauja įprastiniam jo naudojimui;

(iii) kai nepagrįstai nepažeidžia teis÷tų autoriaus interesų5.

Kiekvienu atveju, numatant tam tikrus autoriaus teisių ar gretutinių teisių apribojimus, būtina tikrinti, ar apribojimas tenkins (tenkina) “trijų pakopų testo” sąlygas. Doktrinoje vieningai sutariama, kad visos šios sąlygos yra kumuliatyvios6.

Šios sąlygos yra numatytos Lietuvos ATGTĮ 19 straipsnyje. Apibūdinsime kiekvieną iš “trij ų pakopų testo” sąlygų.

1. Įstatymo nustatyti specialūs apribojimų atvejai.

2000 m. liepos 20 d. PPO ginčų sprendimo organo sprendime, patvirtinusiame 2000 m. birželio 15 d. PPO ekspertų ataskaitą, d÷l EB Komisijos inicijuoto proceso PPO d÷l JAV

5 Šios sąlygos išskiriamos ir doktrinoje (žr. SENFTLEBEN, Martin. Copyright, Limitations and the Three-Step Test (An analysis of the Three-Step Test in International and EC Copyright Law). The Hague: Kluwer Law International, 2003, p. 43-45; BORNKAMM, Joachim. Der Dreistufentest als urheberrechtliche Schrankenbestimmung. Karriere eines Begriffs. In Festschrift für Erdmann (hrsg. AHRENS, Hans-Jürgen), München, Köln: Heymann, 2002, p. 29, 45; DITTRICH, Robert. Der Dreistufentest. In Beiträge zum Urheberrecht VIII. (hrsg. DITTRICH, Robert), Wien: Manzsche Verlags- und Universitätsbuchhandlung, 2005, p. 63, 69). 6 Žr. RICKETSON, Sam; GINSBURG, Jane C. International Copyright and Neighbouring Rights. The Berne Convention and Beyond. Second. ed., Vol. 1. New York: Oxford University Press Inc., 2006, p. 482 para. 9; REINBOTHE, Jörg; LEWINSKI, Silke von. The WIPO Treaties 1996. Commentary and Legal Analysis. Butterworths, Lexis Nexis, 2002, p. 124 para. 47; SENFTLEBEN, Martin. Die Bedeutung der Schranken des Urheberrechts in der Informationsgesellschaft und ihre Begrenzung durch den Dreistufentest. In Interessenausgleich im Urheberrecht (hrsg. HILTY, Reto M.; PEUKERT, Alexander), 1. Aufl., Baden-Baden: Nomos Verlagsgesellschaft, 2004, p. 159, 173.


Vytautas Mizaras 4

autorių teis÷s įstatymo 110 straipsnio 5 dalies (b) punkto atitikimo TRIPS sutarties 13 straipsniui, numatančiam „trijų pakopų testo“ taisyklę, buvo pateiktas pirmosios „testo“ sąlygos išaiškinimas pagal TRIPS sutarties 13 straipsnį. Pasak min÷to organo, pirmoji „trijų pakopų testo“ sąlyga reiškia, kad apribojimai ar išimtys turi būti aiškiai numatyti nacionaliniuose įstatymuose. Tačiau n÷ra būtina nustatyti detaliai kiekvienos ir visų galimų situacijų, kurioms būtų taikoma ta konkreti išimtis, su sąlyga, kad išimties taikymo apimtis būtų aiškiai ir atskirai apibūdinta. Tokios garantijos užtikrina pakankamą teisinio apibr÷žtumo lygį7. Numatytas apribojimas turi būti ribotas taikymo apimties atžvilgiu, - kitaip tariant, apribojimas turi būti siauras tiek kiekybine, tiek kokybine prasme. Taip pat buvo pabr÷žta, kad siauras taikymas turi būti siejamas su naudojimu tam tikram išskirtiniam ir atskiram tikslui. Būtent šis aspektas labai siejasi su „trijų pakopų testo“ antrąja sąlyga, t. y., kad apribojimas neturi prieštarauti įprastam kūrinio naudojimui. Jeigu kūrinys būtų naudojamas ne kokiam nors specialiai išskirtiniam tikslui8 tokiu atveju toks kūrinio naudojimas aiškiai konkuruotų su įprastu kūrinio naudojimu, kurį kontroliuoti išimtinę teisę turi tik autorius.

Doktrinoje taip pat pripažįstama, kad formuluot÷ „nustatyti specialūs atvejai“ reiškia, kad turi būti nustatyta aiški kiekvieno apribojimo taikymo apimtis ir sritis, kad būtų galima suprantamai išsiaiškinti atitinkamos teis÷s išimties atvejus9.

Sąvoka „specialūs atvejai“ doktrinoje aiškinama dviem prasm÷m – kiekybine ir kokybine. Kiekybinis kriterijus reiškia, kad atitinkamas apribojimas turi apimti tik ribotą kiekį kūrinio naudojimo veiksmų, pakankamai išsiskiriančių iš įprasto kūrinio naudojimo veiksmų visumos10. Jeigu apribojimas apima tik ribotą naudojimo veiksmų kiekį, tokiu atveju logiškai daroma išvada, kad tai ir leidžia išskirti į „specialų atvejį“, priešpastant tai įprastam kūrinio naudojimui. Šis kiekybinis kriterijus aiškiai susijęs su antrąja testo sąlyga.

Pamin÷tina, kad teisių apribojimai taikomi tik viešai paskelbtiems kūriniams, kadangi apribojimai susiję su išimtinių teisių ribojimu, o, žinia, kad išimtin÷s teis÷s susijusios su kūrinių naudojimu, o naudoti galima tik viešai paskelbtus kūrinius. Tod÷l tol, kol kūrinys viešai nepaskelbtas, tol jis negali būti naudojamas, vadinasi, ir teisių apribojimai negali būti pritaikomi.

2. Neprieštaravimas įprastam kūrinio naudojimui.

Min÷ta, kad kūrinio ar gretutinių teisių objekto naudojimas neturi prieštarauti įprastiniam jo naudojimui. Bendriausia prasme ši sąlyga suprantama taip, kad nustatytas apribojimas (išimtis) neturi prad÷ti ekonomiškai žymiai ir reikšmingai rungtyniauti su teisių tur÷tojų teise įprastai gauti ekonominę naudą iš šios teis÷s į kūrinį įgyvendinimo. Jeigu kūrinio naudojimas prieštarauja įprastiniam kūrinio naudojimui, tokia išimtis apskritai tur÷tų būti draudžiama.

7 Panel Report, WT/DS160/R, para. 7.1 (prieiga per internetą http://docsonline.wto.org); taip pat žr. LUCAS, André. Le „triple test“ de l‘ article 13 de l’ Accord ADPIC à la lumière du rapport du Groupe special de l’ OMC “Etats-Unis – Articles 110 5) de la Lois sur le droit d’ auteur. In Festschrift für Adolf Dietz. München: C. H. Beck, 2001, p. 423. 8 Žr. toliau prie antrosios „trijų pakopų testo“ sąlygos „Neprieštaravimas įprastam kūrinio naudojimui“. 9 Žr. REINBOTHE, Jörg; LEWINSKI, Silke von. The WIPO Treaties 1996. Commentary and Legal Analysis. Butterworths, Lexis Nexis, 2002, p. 124; FISCOR, Mihály. The Law of Copyright and the Internet: the 1996 WIPO treaties, their interpretation and implementation. Oxford: Oxford University Press, 2002, p. 516. 10 Žr. REINBOTHE, Jörg. Beschränkungen und Ausnahmen von den Rechten im WIPO-Urheberrechtsvertrag. In Ein Leben für Rechtskultur, Festschrift für Robert Dittrich. Wien, 2000, p. 251, 257; POEPPEL, Jan. Die Neuordnung der urheberrechtlichen Schranken im digitalen Umfeld. Göttingen: V & R, 2005, p. 114; taip pat žr. Panel Report, WT/DS160/R, para. 6.109 (prieiga per internetą http://docsonline.wto.org).


Vytautas Mizaras 5

Doktrinoje nurodoma, kad „įprastu kūrinio naudojimu“ tur÷tų būti laikoma visuma kūrinio naudojimų veiksmų, kuriuos protingai autorius gali laikyti patenkančius į jo kontroliuojamą kūrinio naudojimo sritį11. Ar tam tikras apribojimas konkuruoja su įprastu kūrinio naudojimu, turi būti vertinama atskirai kiekvienos turtin÷s teis÷s atžvilgiu. Kitaip tariant, vartojant terminą „ įprastas kūrinio naudojimas“ turima omenyje ne visas naudojimo veiksmų spektras, o tik tie veiksmai, kurie susiję su konkrečia turtine teise, kuriai taikomas tas apribojimas12. Taip pat atkreiptinas d÷mesys į tai, kad nustatant įprasto naudojimo sritį, būtina nustatyti rinką, su kuria susijęs kūrinio naudojimas realizuojant atitinkamą turtinę teisę, taip pat atsižvelgti ir įvertinti kūrinio rūšį ar kitus kriterijus, galinčius tur÷ti reikšm÷s teisingam įprasto kūrinio naudojimo srities nustatymui. Tod÷l tik÷tina, kad apribojimas savaime jau konkuruos su įprastu kūrinio naudojimu, pavyzdžiui, tais atvejais, kai, remiantis nustatytu apribojimu, bus leidžiama be autoriaus leidimo ir nemokant jam atlyginimo naudoti kūrinį mokymo tikslais, jeigu tas kūrinys apskritai ir skirtas naudoti mokymo tikslais13. Tarkim, įstatymas numatytų, kad mokykloms skirtus vadov÷lius galima atgaminti ir (ar) platinti be autorių leidimo. Taigi, šiuo atveju būtų laikoma, jog tokio kūrinio įprasto naudojimo sritis ir yra būtent jo naudojimo mokymo tikslais rinka. Tod÷l nustačius, kad šioje rinkoje, t.y. tokiais tikslais yra galimas laisvas kūrinio naudojimas, akivaizdžiai konkuruotų su autoriaus teis÷tu lūkesčiu, tik÷tis, kad vadov÷lio atgaminimo ir platinimo veiksmai patenka į jo kontroliuojamų kūrinio naudojimo veiksmų sritį, nes toks naudojimas yra įprastas tokių kūrinių naudojimas. Ir visai kitaip būtų, jeigu, tarkim, išimtinai mokymo tikslais būtų leidžiama be autoriaus leidimo atgaminti nedidelę ištrauką, nesvarbu, ar atgaminama iš vadov÷lio ar iš kitokio kūrinio.

3. Nepagrįstas autoriaus teis÷tų interesų pažeidimas.

Trečiasis „testo“ reikalavimas yra toks, kad autoriaus turtinių teisių apribojimai neturi nepagrįstai pažeisti teis÷tų autoriaus ar kito šių teisių subjekto interesų. Teis÷tais interesais laikytini ne tik turtiniai interesai, bet ir, pavyzdžiui, asmeniniai neturtiniai autoriaus interesai. Kadangi draudžiama nepagrįstai pažeisti autoriaus teis÷tus interesus, vadinasi, apribojimu draudžiamas ne kiekvienas autoriaus interesų pažeidimas, o tik toks, d÷l kurio autoriaus interesai, lyginant su interesais, kurių naudai nustatytas apribojimas, neproporcingai nukenčia,14. Nustatant, ar pažeidimas yra pagrįstas ir proporcingas, ar ne, turi būti vertinama apribojimo apimtis, turinys ir tikslas. Tai yra, turi būti įvertinama visuma aplinkybių, turinčių reikšm÷s dviejų interesų suderinimui.

Sprendžiant klausimą, ar atitinkamo apribojimo atveju suderinti autoriaus ir visuomen÷s interesai, turi įtakos tai, ar už tą apribojimą numatyta autoriams kompensacija, t. y. tas apribojimas atlygintinis (privaloma licencija) ar neatlygintinis15. Tod÷l atskirais atvejais gali paaišk÷ti, kad teisių apribojimas, kuris atitinka du pirmuosius „trijų pakopų testo“ reikalavimus, bus pateisinamas tik tada, kai bus nustatyta autoriui kompensacija. Pastarajam teiginiui pagrįsti tinka pavyzdys, susijęs su audiovizualinių kūrinių ir fonogramose įrašytų

11 Žr. RICKETSON, Sam. The Berne Convention for the protection of literary an artistic works: 1886-1986. London: Sweet & Maxwell, 1987, p. 483 para. 9.7. 12 Žr. Panel Report, WT/DS160/R, para. 6.167 (prieiga per internetą http://docsonline.wto.org); taip pat RICKETSON, Sam. The Berne Convention for the protection of literary an artistic works: 1886-1986. London: Sweet & Maxwell, 1987, p. 483 para. 9.7. 13 Žr. POEPPEL, Jan. Die Neuordnung der urheberrechtlichen Schranken im digitalen Umfeld. Göttingen: V & R, 2005, p. 116. 14 MASOUYÉ, Claude. Berno konvencijos d÷l literatūros ir meno kūrinių apsaugos komentaras (vertimas iš prancūzų kalbos). Vilnius, 2001, p. 60. 15 SENFTLEBEN, Martin. Copyright, Limitations and the Three-Step Test. An analysis of the Three-Step Test in International and EC Copyright Law. The Hague: Kluwer Law International, 2003, p. 253.


Vytautas Mizaras 6

kūrinių ar gretutinių teisių objektų atgaminimu asmeniniais tikslais, už kurį nustatyta kompensacija (ATGTĮ 20 str. 3-6 d., 58 str. 2 d.). Pasak PPO ginčų sprendimo organo, pažeidimas pasiekia nepagrįstumo lygį, kai apribojimas teisių subjektui sukelia ar gali sukelti nepagrįstą pajamų praradimą. Bet pažeidimas gali būti toleruojamas, jeigu numatyta už tai kokia nors kompensacija. Tokie atvejai vadinami privalomomis licencijomis arba licencijomis pagal įstatymą.

Apibendrinimas.

Ar teisingas reguliavimas, kai yra baigtinis apribojimų sąrašas? Galima kelti klausimą, ar nereiktų atsisakyti numerus clausus principo, o kartu ir pirmosios „trijų pakopų testo“ sąlygos. Tokio klausimo išk÷limas gali būti grindžiamas tokiais argumentais.

Pirma, greitai kintant visuomeniniams santykiams, ypač atsirandant naujiems kūrinių naudojimo būdams bei visuomen÷s naujiems poreikiams, teis÷ gali nesusp÷ti tinkamu laiku reaguoti į pokyčius ir tinkamą visuomen÷s interesų patenkinimą. Labiausiai nerimą kelia nusistov÷jęs ir dominuojantis pirmosios „trijų pakopų testo“ sąlygos aiškinimas, kad tik įstatymų leid÷jas gali nustatyti specialius apribojimų atvejus aiškiai numatydamas jų taikymo sąlygas. Manytume, kad būtina svarstyti arba „trijų pakopų testo“ taisykl÷s, ypač pirmosios sąlygos formuluot÷s keitimą, arba liberalizuoti jos aiškinimą. Tas gali vykti tokia kryptimi, jog sąvoka „atskiri (arba tam tikri) specialūs atvejai“ būtų aiškinama, kad apribojimai paprastai numatomi įstatymų leid÷jo, tačiau tai neužkerta kelio teismui, laikantis antrosios ir trečiosios „trij ų pakopų testo“ sąlygų, o taip pat proporcingumo principo, ir ypač atsižvelgiant į kokybinį reikalavimą – specialius tikslus, tenkinant visuomen÷s interesą, pasikeitus visuomeniniams santykiams prapl÷sti arba susiaurinti ar kitaip modifikuoti įstatyme nustatyto apribojimo taikymo apimtį. Tai gali būti aktualu visuomen÷s interesui užtikrinti atitinkamose srityse, ypač susijusiose žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, veiksmingos konkurencijos antrin÷se rinkose, mokslo pažangos, taip pat, kaip min÷ta, atskirų intelektin÷s nuosavyb÷s teisių rūšių apribojimų suderinimo užtikrinimu.

Pamin÷sime tai, kad reformų kryptis, susijusias su „trijų pakopų testo“ sąlygų aiškinimu, inicijuoja ir intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s mokslininkai bei ekspertai. 2008 m. liepos m÷n. buvo pristatyta įvairių Europos valstybių intelektin÷s nuosavyb÷s teis÷s ekspertų grup÷s parengta Deklaracija d÷l subalansuoto „trijų pakopų testo“ aiškinimo autorių teis÷je (angl. – Declaration „A Balanced Interpretation of „Three-Step Test“ in Copyright“)16. Deklaracijoje buvo išreikštos panašios id÷jos į aptartąsias. Pirmiausiai buvo išsakyta pozicija, kad „trijų pakopų testas“ nereikalauja, jog teisių apribojimai būtų aiškinami siaurai. Apribojimai aiškintini atsižvelgiant į jų objektą ir tikslus. Antra, netur÷tų būti draudžiama teismo kuriamoji veikla, taikant apribojimus. Kitaip tariant, teismai tur÷tų tur÷ti galimybę taikyti apribojimus mutatis mutandis ir kitais, nebūtinai tik įstatymuose konkrečiais apibr÷žtais atvejais, jeigu būtų analogiškos faktin÷s aplinkyb÷s. Trečia, aiškinant, ar apribojimų atvejais saugomų objektų naudojimas konkuruoja su įprastu naudojimu ir daro žalos teisių tur÷tojų interesams, reikia atsižvelgti įvairius kriterijus: išvestinių subjektų interesus, trečiųjų asmenų teis÷tus interesus (žmogaus teises ir pagrindines laisves, konkurencijos, ypač antrin÷s rinkos, poreikius, kitus viešuosius interesus (pvz., mokslo progresą, kultūros, socialinį bei ekonominį

16 Deklaracija buvo viešai pristatyta 2008 m. liepos 21-23 d. Miunchene vykusiame ATRIP (International Association for the Advancement of Teaching and Research in Intellectual Property) kongrese.


Vytautas Mizaras 7

vystymąsi), taip pat į tai, ar garantuojama tam tikra kompensacija už apribojimus17 (deklaracijos tekstas pridedamas susipažinimui).

3. Apribojim ų rūšys

Autoriaus turtinių teisių apribojimai gali būti skirstomi į atskiras rūšis pagal labai įvairius kriterijus. Įvardinsime dažniausiai naudojamus arba aktualiausius kriterijus.

I. Atlygintinumas.

Jau buvo min÷ta, kad autoriaus turtinių teisių apribojimas gali būti neatlygintinis, t. y. už nustatytą apribojimą autoriui n÷ra kompensuojama, arba atlygintinis, kai už nustatytą apribojimą mokamas atitinkamas atlyginimas. Tod÷l pagal tai, autoriaus turtinių teisių apribojimai gali būti skirstomi į:

(a) neatlygintinus apribojimus, kai kūrinys gali būti naudojamas be autoriaus leidimo ir nemokant jam atlyginimo;

(b) atlygintinus apribojimus, arba dar kitaip vadinamus, licencijas pagal įstatymą arba privalomąsias licencijas18.

Paprastai atlyginimas už tam tikrą išimtin÷s teis÷s apribojimą numatomas atsižvelgiant į tai, kai, remiantis „trijų pakopų testo“ sąlygomis, jis per daug neproprocingai konkuruoja su įprastu kūrinių naudojimu ir (ar) per daug kenkia teis÷tiems autoriaus interesams. Kita vertus, nenumatyti tokio apribojimo būtų neteisinga visuomen÷s intereso, kurį siekiama užtikrinti autorių teisių apribojimu, atžvilgiu. Tod÷l siekiant abiejų interesų suderinimo, gali būti numatoma tam tikra kompensacija. Lietuvos ATGTĮ iš esm÷s visi numatyti apribojimai yra neatlygintini. Atlygintini autoriaus turtinių teisių apribojimai arba licencijos pagal įstatymą numatytos tik dviem atvejais:

(a) už audiovizualinio kūrinio ar fonogramoje įrašyto kūrinio atgaminimą ameniniais tikslais (ATGTĮ 20 str. 3-6 d.),

(b) už straipsnio ar kito trumpo kūrinio, ar trumpos rašytinio kūrinio ištraukos su iliustracijomis ar be jų, nesiekiant tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, atgaminimą reprografijos būdu (ATGTĮ 23 str. 1 d. 1 p., 3 d.).

II. Turtinių teisių rūšis.

Būtina tur÷ti omenyje tai, kad jeigu nustatomas apribojimas, nereiškia, kad jis taikomas visoms autoriaus turtin÷ms teis÷ms arba visiems kūrinio panaudojimo būdams. Atsižvelgiant į „trij ų pakopų testo“ pirmąją sąlygą, kad apribojimas turi būti aiškiai apibūdintas, įstatymų leid÷jas nurodo kokios turtin÷s teis÷s tuo apribojimu ribojamos. Vadinasi, esant konkrečių turtinių teisių įvardinimui, apribojimas bus taikomas tik toks konkrečioms teis÷ms. Daugiausiai apribojimų taikoma atgaminimo ir viešo paskelbimo teis÷ms, tačiau gali būti apribojimai taikomi ir kitoms turtin÷ms teis÷ms (pvz., rodymo teisei). Tod÷l apribojimai gali būti skirstomi į rūšis ir pagal tai, kokios turtin÷s teis÷s apribojamos:

17 Išsamiau apie deklaraciją žr. GEIGER, Christophe; GRIFFITHS, Jonathan; HILTY, Reto M. Declaration on a Balanced Interpretation of the „Three-Step Test“ in Copyright Law. IIC 2008, p. 707-713. 18 Privalomoji licencija arba licencija pagal įstatymą neturi būti painiojama su priverstine licencija, kuri sudaroma autorių teis÷je išimtinai tik konkurencijos teis÷s taisyklių laikymosi tikslais, ir tai iš esm÷s susiję su sutarčių laisv÷s apribojimu autorių teis÷s srityje.


Vytautas Mizaras 8

(a) atgaminimo teis÷s apribojimai (ATGTĮ 20, 21 str., 22 str. 1 d. 1-2 p., 23 str. 1 d. 1-2 p., 24 str. 1 d., 25-27 str., 28 str. 1 d. 1 p., 29 str., 30 str. 1 d. 1-2 p.);

(b) viešo paskelbimo teis÷s apribojimai (ATGTĮ 22 str. 1 d. 3 p., 24 str. 1 d. 1-5 p., 26-27 str., 28 str. 1 d. 1 p., 32 str. 1 d.);

(c) viešo rodymo teis÷s apribojimai (ATGTĮ 33 str.);

(d) viešo perdirbimo teis÷s apribojimai (ATGTĮ 30 str. 1 d.);

(e) viešo platinimo teis÷s apribojimai (ATGTĮ 16 str. 1 d.).

III. Laiko apribojimai.

Ne kartą buvo min÷ta, kad autorių turtin÷s teis÷s galioja tam tikrą laiką, t. y. visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties. Tod÷l tai galima irgi laikyti autorių turtinių teisių ribomis, kadangi su÷jus min÷tam terminui, išimtin÷s turtin÷s teis÷s pasibaigia ir prarandama kūrinio naudojimo kontrol÷s galimyb÷.

IV. Interesai arba tikslai, kuriuos užtikrinti nustatomi apribojimai.

Min÷ta, autorių teisių apribojimai nustatomi siekiant užtikrinti tam tikrą visuomen÷s interesą. Interesai ar tikslai, d÷l kurių yra taikomi apribojimai, yra jų koncepcinis teisin÷s prigimties pagrindimas. Tod÷l jau vien d÷l to, šis apribojimų skirstymo į rūšis kriterijus laikytinas vienu iš svarbiausių. Interesai arba tikslai, kurių siekiama apribojimais, gali būti įvairūs:

(a) vartotojų privačių interesų užtikrinimas - asmeninio ar kitokio privataus naudojimo tikslai;

(b) visuomen÷s ir valstyb÷s interesų užtikrinimas:

(b-1) informacijos gavimo ir skleidimo tikslai,

(b-2) mokymo ir mokslinių tyrimų tikslai,

(b-3) viešosios tvarkos užtikrinimo tikslai

(b-4) rinkos - normalios ūkin÷s veiklos - funkcionavimo užtikrinimo tikslai.

(c) kiti mišrūs interesai (pvz., apribojimai, kurie numatomi tam, kad būtų apskritai įmanomas kūrinių naudojimas, pavyzdžiui, internetu (ATGTĮ 29 str. 1 d. 1 p.).

4. Atskiri autoriaus turtini ų teisių apribojimai ir j ų taikymo sąlygos

ATGTĮ yra numatyti keli apribojimai, susiję su galimybe be autoriaus leidimo ir nemokant atlyginimo arba tik be leidimo naudoti kūrinį asmeniniais ar kitokio privataus naudojimo tikslais. Šie atvejai numatyti ATGTĮ 20 ir 23 straipsniuose ir susiję su atgaminimo teis÷s apribojimu. Analizuosime abu šiuos apribojimų atvejus.

4.1. Kūrinio atgaminimas asmeniniais tikslais

ATGTĮ 20 straipsnyje įtvirtintas kūrinio atgaminimo teis÷s apribojimas – atgaminimas asmeniniais tikslais. Šioje įstatymo normoje numatyta, kad be autoriaus arba kito autorių teisių subjekto leidimo galima fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui, nesiekiant tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, atgaminti ne daugiau kaip vieną


Vytautas Mizaras 9

išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio egzempliorių, jeigu toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas.

Šia norma įgyvendinamas 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 2 dalies (b) punktas. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 2 dalies (b) punkte numatyta, kaip min÷ta, kad valstyb÷s nar÷s atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus, kai atgaminama asmeniniam naudojimui bet kokioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, su sąlyga, kad teisių tur÷tojai gautų teisingą kompensaciją, priklausomą nuo techninių apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo atitinkamam kūriniui ar objektui. Kaip matyti iš Direktyvos nuostatos formuluot÷s, šis apribojimas yra dispozityvaus pobūdžio, t. y. valstyb÷s nar÷s turi pasirinkimo teisę, - numatyti tokį apribojimą, bet tik atlygintiną (privalomąją (pagal įstatymą) licenciją), arba apskritai tokio apribojimo nenumatyti.

4.1.1. Atgaminimo asmeniniais tikslais apribojimo taikymo sąlygos (turinio elementai)

Atgaminimo samprata.

Analizuojamo apribojimo prasme atgaminimo samprata aiškinama analogiškai kaip ir atgaminimo teis÷s atveju, t. y. atgaminimas apima bet kurį būdą ir bet kokią, įskaitant ir elektroninę, formą.

[Tačiau: atkreiptinas d÷mesys į tai, kad atgaminimas reprografijos (fotokopijavimo ar kitu panašiu būdu popieriuje) būdu reglamentuojamas dar ir specialiame ATGTĮ 23 straipsnyje. Informacin÷s direktyvos 5 straipsnio 2 dalies (a) punkte atgaminimas reprografijos būdu taip pat išskirtas atskirai].

Asmeninio (privataus) naudojimo tikslai.

Remiantis ATGTĮ 20 straipsnio 1 dalimi, atgaminimas gali būti atliekamas tik išimtinai fizinio asmens asmeniniams interesams, nesusijusiems su profesin÷s ar komercin÷s veiklos vykdymu, viešu atgamintų kopijų platinimu ar skelbimu. Asmens asmeniniai tikslai suprantami, kaip konkretaus fizinio asmens asmeniniai, namų, šeimos poreikiai (prie asmeninių tikslų dar galima priskirti taip pat asmeninių studijų, mokymosi, kitokio pažintinio pobūdžio tikslus, taip pat, pavyzdžiui, hobį, pom÷gius). Tokie poreikiai gali būti tenkinami paties asmens arba (ir) su juo tampriai asmeniniais ryšiais susijusių asmenų (siauram šeimos ar artimų draugų rate19), bet jokiu būdu, kaip min÷ta, neplatinami ar kitaip nenaudojami viešai, nesvarbu tai būtų daroma atlygintinai ar neatlygintinai. Atgaminimo asmeniniais tikslais pavyzdžiai gali būti tokie, kaip kad, tarkim, garso ar audiovizualinių įrašų atgaminimas savo asmeniniam ar šeimos, artimų draugų naudojimui arba atskirų straipsnių ar tam tikrų dalių iš knygų atgaminimas norint perskaityti ir duoti perskaityti kitiems šeimos nariams ar draugams ir pan.

Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad, vadovaujantis ATGTĮ 23 straipsnio 2 dalimi, apribojimas netaikomas, jeigu norima atgaminti visą knygą ar didesnę jos dalį, taip pat muzikos kūrinio natas.

19 Kai kurių valstybių autorių teisių įstatymuose net specialiai nurodyta, kad asmeninis ar privatus naudojimas reiškia, kad kopija bus naudojama asmenų, susijusių asmeniniais, kaip kad šeimos ar giminyst÷s ryšiais, ar tam tikrais socialiniais ryšiais (pvz. tokia nuostata numatyta Lenkijos autorių teisių įstatymo 23 str. 2 d.). Šveicarijos autorių teisių įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (a) punkte nurodyta, kad asmeninis naudojimas yra paties asmens arba asmenų, su kuriais kopiją padaręs asmuo tampriai susijęs šeimos ar giminyst÷s ryšiais.


Vytautas Mizaras 10

Juridiniai asmenys, nesvarbu, jie siekia komercin÷s naudos ar ne, į šio apribojimo taikymo apimtį nepatenka, nes asmeninių poreikių tenkinimas objektyviai galimas tik fizinio asmens atveju.

Atgaminimo asmeniniais tikslais apribojimo prasme nesvarbu, kurioje vietoje atliekamas atgaminimas. Pavyzdžiui, atgaminimas gali būti privačioje aplinkoje (pvz., namuose) arba viešai prieinamoje vietoje (pvz., „kopijavimo parduotuv÷je“ (angl. – copyshop)). Taip pat šio apribojimo taikymui neturi reikšm÷s, ar pats asmuo atgamina ar jo prašymu kitas teikia atgaminimo paslaugas. Tiesa, pastaruoju atveju atgaminimui pasitelkiamas trečiasis asmuo neturi teikti atlygintinų atgaminimo paslaugų, išskyrus tą užmokestį, kuris reikalingas padengti atgaminimo sąnaudas.

Taip pat ATGTĮ 20 straipsnio 1 dalyje pabr÷žiama, kad atgaminimu asmeniniais tikslais neturi būti siekiama tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų. Užsienio valstybių doktrinoje ir teismų praktikoje yra aiškinama, kad tiesioginiai komerciniai tikslai yra tada, kai atgaminimas daromas su profesin÷s ar ūkin÷s veiklos vykdymu susijusiais poreikiais (pvz., atgaminamas garso įrašas tam, kad jo būtų klausomasi advokatų kontoros priimamajame), o taip pat kai naudojimas susijęs kartu tiek su asmeniniais poreikiais, tiek su profesine ar ūkine veikla susijusiais poreikiais. T. y. ir „dvigubo“ panaudojimo atvejai nepateks į analizuojamo apribojimo taikymo apimtį. Atgaminimu asmeniniais tikslais nebus laikomi atgaminimo veiksmai, atliekami, pavyzdžiui, aukštosios mokyklos d÷stytojo ar mokyklos mokytojo tam, kad padaryti kopijas tiek savo, kaip vykdančio profesinę veiklą asmens, tobulinimui, tiek pateikiant tą medžiagą paskaitų ar pamokų metu. Pastarieji veiksmai gal÷tų patekti į kitą įstatymo numatytą apribojimą, kuris numatytas ATGTĮ 22 straipsnyje. Be abejo, tiesioginiai komerciniai tikslai pasireikš ir tada, jeigu padaryta kopija bus platinama už tam tikrą atlyginimą kitiems asmenims.

Kiek neaiškesn÷ situacija yra su sąvokos „netiesioginiai komerciniai tikslai“ aiškinimu. Kitų valstybių doktrinoje pateikiamas pavyzdys, kad netiesioginiai komerciniai tikslai gali būti tais atvejais, kai, tarkim, pirmiausiai padaroma kopija tam, kad asmeniškai būtų įgyjamos žinios tam tikru klausimu, bet po to kopijos panaudojamos ir vykdant profesinę veiklą20. Pagal tokį netiesioginių komercinių tikslų apibūdinimą, išeitų, kad, tarkim, jeigu asmuo, padaręs dalykine tema parašyto straipsnio kopiją, jį perskaito grynai d÷l asmeninio intereso, o v÷liau, tarkim, asmuo būdamas advokatu jo turimoje byloje panaudos tą kopiją savo profesin÷ms pareigoms vykdyti, toks atgaminimas būtų traktuojamas, kaip atliktas ne asmeniniais poreikiais, o siekiant netiesioginių komercinių tikslų. Tačiau akivaizdu, jog tokie faktai sunkiai įrodomi, o taip pat labai susilpn÷ja skirtumas tarp tiesioginių komercinių tikslų, kai yra „dvigubo“ panaudojimo atvejai, ir netiesioginių komercinių tikslų.

Kopijų kiekis.

ATGTĮ 20 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad remiantis šioje normoje numatytu apribojimu galima padaryti tik vieną teis÷tai išleisto ar viešai paskelbto kūrinio kopiją. Taigi, įstatymų leid÷jas aiškiai įvardino leidžiamų kopijų kiekį, numatydamas minimalų skaičių. Informacin÷s visuomen÷s direktyvoje n÷ra nurodoma, koks kiekis kopijų pagal šį apribojimą leistinas, o paliekama tai valstybių narių reguliavimui. Tiesa, min÷toje įstatymo normoje vartojama sąvoka ne tik „viena kopija“, bet ir tai, kad atgaminimas turi būti vienkartinis veiksmas. Kai kurių kitų valstybių įsatymų analogiškose normose (pvz., Vokietijos ATGTĮ 53 str. 1 d., Austrijos ATGTĮ 42 str. 1 d.) vartojama sąvoka „pavien÷s kopijos“ (vok. – „einzelne 20 Žr. Urheberrecht. Kommentar (hrsg. SCHRICKER, Gerhard). 3 Aufl. München: C. H. Beck, 2006, § 53 para. 12a.


Vytautas Mizaras 11

Vervielfältigungsstücke“), o koks konkretus skaičius pagal analizuojamą apribojimą yra leistinas, paliekama aiškinti pagal konkrečios situacijos aplinkybes teismams. Pavyzdžiui, Vokietijos teismų praktikoje jau pakankamai seniai buvo išsakyta pozicija, kad maksimali leistina atgaminimo skaičiaus riba yra septynios kopijos, tačiau kartu pabr÷žiant, kad leistinų kopijų skaičių tur÷tų nulemti konkretūs asmeninio naudojimo tikslai, kurie gali rodyti, kad pakanka ir vienos kopijos tam, kad būtų patenkinti tokie poreikiai21. Tokia pozicija doktrinoje kai kurių mokslininkų yra kritikuojama, laikant, kad ši suma yra „iš oro“ ir aiškiai per didel÷, teigiant, kad tur÷tų būti leidžiama padaryti ne daugiau kaip 3 kopijas22.

Lietuvos autorių teisių įstatyme numatytas reikalavimas, kad taikant atgaminimo asmeniniais tikslais apribojimą galima atgaminti tik vieną kopiją, vertintinas ne itin palankiai. Visgi racionaliau būtų buvę, remiantis kitų valstybių patirtimi vartoti terminą „pavien÷s kopijos“. Tokia pozicija grindžiama dviem pagrindiniais argumentais. Pirma, tam tikrais atvejais padarant vieną kopiją nebus patenkinamas vartotojo asmeninis poreikis (pvz., jeigu jis nori padaryti garso įrašo kopijas ir duoti savo šeimos nariams (t÷vams ir broliui ar seseriai, kurie gyvena atskiruose miestuose). Antra, kaip buvo min÷ta, vienas iš atgaminimo asmeniniais tikslais pagrindų yra racionalumas, t. y., kad jeigu nebūtų tokio apribojimo, vis vien nebūtų įmanoma sukontroliuoti tokio atgaminimo ir tinkamai įgyvendinti išimtinę atgaminimo teisę. Tod÷l ir šiuo atveju, leidžiant atgaminti vieną kopiją, objektyviai neįmanoma nustatyti, ar nebuvo padaryta daugiau kopijų, kurios galbūt padaromos nesiekiant piktnaudžiauti, o sąžiningai patenkinti savo ir savo šeimos ar artimų draugų asmeninius poreikius.

Atgaminimui naudojamo kūrinio egzemplioriaus teis÷tumo reikalavimas.

ATGTĮ 20 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui leidžiama atgaminti ne daugiau kaip vieną kopiją išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio egzempliorių. Kadangi įstatyme minima ir apie išleidimą, ir apie viešą paskelbimą, tod÷l atgaminimui asmeniniais tikslais gali būti naudojamas tiek materialus kūrinio egzempliorius, tiek viešai skelbiamas nematerialia forma (pvz., transliuojamas, padarytas viešai prieinamu internete), bet tik tuo atveju, jeigu viešai buvo išleista ar paskelbta teis÷tai. Jeigu buvo neteis÷tai išleista ar paskelbta, tokiu atveju apribojimas taip pat netaikytinas (apie esamas pozicijas lyginamuoju aspektu šiuo klausimu žr. Mizaras, Vytautas. Autorių teis÷. I tomas, p. 524-530).

Atgaminimo asmeniniais tikslais išimtys.

ATGTĮ 20 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atgaminimas asmeniniais tikslais netaikomas atgaminant architektūros kūrinius pastatų ar kitokių statinių pavidalu, taip pat kompiuterių programas ir elektronines duomenų bazes. Teisių į kompiuterių programas ir duomenų bazes apribojimams reglamentuoti yra įtvirtintos specialios taisykl÷s (ATGTĮ 30-32 str.)23, o draudimas be autoriaus leidimo atgaminti architektūros kūrinius pastatų ar statinių pavidalu susijęs su objekto atgaminimo veiksmų specifika, lemiančia tiek architektūros kūrinio autoriaus, tiek pastato savininko interesų apsauga.

21 Žr. 1978-04-14 Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo sprendimą byloje 1 ZR 111/76 („Vervielfältigungsstücke“), GRUR 1978, p. 474, 476. Panašios pozicijos laikosi ir Austrijos Aukščiausiasis Teismas (žr. 1993-01-26 sprendimą byloje 4 Ob 94/92 („Nullnummer“), OGH GRUR Int. 1994, p. 857). 22 SCHACK, Haimo. Urheber- und Urhebervertragsrecht. 3. Aufl. Tübingen: Mohr Siebeck, 2005, p. 227; taip pat žr. FROMM, Friedrich; NORDEMANN, Wilhelm, Kommentar zum Urheberrechtsgesetz und zum Urheberrechtswahrnehmungsgesetz. 9. Aufl., Stuttgart u. a.: Kohlhammer, 1998, § 53 para. 3. 23 Žr. šio skyriaus 4.3.7 skirsnyje.


Vytautas Mizaras 12

4.1.2. Atlyginimas už audiovizualinio kūrinio ar fonogramoje įrašyto kūrinio atgaminimą

A. Bendras apibūdinimas.

Min÷ta, Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies (b) punkte numatyta, kad valstyb÷ nar÷ gali numatyti atgaminimo asmeniniam panaudojimui išimtį, tačiau numatant teisių tur÷tojams teisingą kompensaciją, priklausomą nuo techninių priemonių taikymo ar netaikymo atitinkamam kūriniui ar objektui.

Pažym÷tina, kad privalomoji licencija Lietuvoje buvo numatyta 2003 m. kovo 5 d. pri÷mus naująją ATGTĮ redakciją, o įsigaliojo nuo 2004 m. sausio 1 d.

Atlyginimo už audiovizualino kūrinio ar fonogramoje įrašyto kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais mok÷jimas numatytas ATGTĮ 20 straipsnio 3-6 dalyse (gretutinių teisių atveju – ATGTĮ 58 str. 2 d.), o detalią tvarką reglamentuoja Atlyginimo už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais paskirstymo ir mok÷jimo tvarkos aprašas, patvirtintas 2007 m. rugs÷jo 19 d. LRV nutarimu Nr. 99724 (toliau – Atlyginimo tvarka). Iki tol galioja šios tvarkos kita redakcija, kuri buvo patvirtinta 2003 m. rugpjūčio 29 d. LRV nutarimu Nr. 1106.

B. Objektai, už kuriuos mokamas atlyginimas („atlyginami“ objektai)

ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad atlyginimas mokamas nuo asmeniniam atgaminimui skirtų tuščių garso ir audiovizualinių laikmenų, kurios naudojamos bet kokių kūrinių, kurie gali būti atgaminami garso ar (ir) vaizdo forma, fiksavimui tose laikmenose (išskyrus ATGTĮ 20 str. 2 d. numatytus kūrinius). Taigi, šioje įstatymo normoje aiškiai nurodyti „atlyginami“ objektai - tuščios garso ir vaizdo ir garso analogin÷s ar skaitmenin÷s laikmenos. Atlyginimo tvarkos I skyriaus 2 dalies 2 pastraipoje reglamentuojama, kad asmeniniam atgaminimui skirta tuščia garso ir audiovizualin÷ laikmena yra bet kuris materialus objektas (garso ar vaizdo kaset÷, kompaktinis diskas, minidiskas ir kita), paprastai naudojamas analoginiam ar skaitmeniniam garso ir (ar) vaizdo įrašui padaryti bet kuria garsą ir (ar) vaizdą įrašančia įranga. Tai gali būti magnetin÷s garso ir (ar) vaizdo kaset÷s, optiniai (skaitmeniniai) diskai (CD, DVD, CD-R/Rw, DVD-R/+R, DVD-RW/+RW, Blue-ray diskai), daugkartinio įrašymo atminties kortel÷s (angl. – flash) ir diskai, daugkartinio įrašymo informacijos laikmenos su USB, Firewire ar panašia jungtimi ir kitos laikmenos. Taigi, tiek ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalies norma, tiek Atlyginimo tvarkos I skyriaus 2 dalies 2 pastraipos norma įtvirtina principą, kad į objektų, nuo kurių mokamas atlyginimas, sąrašą patenka visos laikmenos, skirtos atgaminimui asmeniniais tikslais.

Be kita ko atkreiptinas d÷mesys į tai, kad, kitaip negu buvo 2003 m. Atlyginimo tvarkos priede, dabar galiojančios Atlyginimo tvarkos priede neliko standžiųjų diskų diskasukių ir standžiųjų magnetinių diskų. Šį sprendimą, matyt, vienareikšmiškai vertinti būtų sunku. Viena vertus, toks pakeitimas atrodo logiškas ir iš dalies netgi pagrįstas. Standieji magnetiniai diskai yra kompiuterių kietieji diskai, kurie yra laikmena, kurioje gali būti atgaminami garso ir (ar) vaizdo įrašai, tačiau jie iš esm÷s susiję su kompiuterio technine įranga (Hardware), yra jos sud÷tin÷ dalis, ir, aišku, tuo skiriasi nuo visų kitų atgaminimui skirtų laikmenų. Tod÷l tose valstyb÷se, kuriose į „atlyginamų“ objektų sąrašą patenka ir atgaminimui skirta įranga, kompiuterių standieji magnetiniai diskai pakliūna į įrangos sampratą, o ne į laikmenas. Tod÷l 24 Valstyb÷s žinios, 2007, Nr. 102-4156.


Vytautas Mizaras 13

atrodytų, kad išbraukiant standžiuosius magnetinius diskus iš laikmenų sąrašo, nor÷ta laikytis teisinio reguliavimo vientisumo. Kita vertus, turint omenyje tai, kad kietieji kompiuterio diskai be jokios abejon÷s naudojami atgaminimui (iš esm÷s kiekvienas vartotojas, naudojantis kompiuterį, jame daro įvairias kopijas ir jas išsaugo kietajame kompiuterio diske)25, jų išbraukimas iš „atlyginamų“ objektų sąrašo laikytinas labai neracionaliu ir, galima teigti, neteisingu veiksmu teisių tur÷tojų atžvilgiu. Manytina, kad tur÷tų būti atvirkščiai.

D÷l standžiųjų diskų diskasukių atsisakymo įtraukti į „atlyginamų“ objektų sąrašą nuomon÷ irgi gali būti dvejopa. Galima sutikti su tuo, kad šie objektai paprastai nenaudojami analoginiam ar skaitmeniniam garso ir (ar) vaizdo įrašų padarymui, nes jų tiesiogin÷ paskirtis yra saugoti elektroninius duomenis ir informaciją

26. Kita vertus, standžiųjų diskų diskasukiai gali būti naudojami įrangoje, kurios tiesiogin÷ paskirtis yra garso ir audiovizualinių įrašų atgaminimas. Tarp tokios įrangos pakliūna, pavyzdžiui, MP3 grotuvai, kurie pamažu tampa „konkuruojančia“ alternatyva optiniams diskams. Atsižvelgiant į tai, kad labai svarbios atgaminimui naudojamos priemon÷s nepatenka pagal dabartinį reguliavimą į „atlyginamus“ objektus, Lietuvai reiktų galvoti ne tik apie atgaminimui naudojamų laikmenų, bet ir tokios įrangos įtraukimą į „atlyginamų“ objektų sąrašą. Tod÷l ir standžiųjų diskų diskasukių išbraukimas iš „atlyginamų“ objektų sąrašo tol, kol Lietuvoje nuo atgaminimui skirtos įrangos nemokamas atlyginimas, vertintinas kaip neteisingas žingsnis, silpninantis teisių tur÷tojų interesų apsaugą.

Lietuvoje buvo siūlyta keisti ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalį, numatant, kad autorius ar jo teisių per÷m÷jas kartu su atlik÷jais ir audiovizualinių kūrinių bei fonogramų gamintojais arba jų teisių per÷m÷jais turi teisę gauti atlyginimą ne tik nuo laikmenų, bet ir asmeniniam atgaminimui skirtos įrangos27. Įranga, skirta atgaminimui asmeniniais tikslais yra, pvz., multimedia įrenginiai, garso ir vaizdo įrašų grotuvai su įrašymo funkcijomis, vaizdo kameros (išskyrus foto kameras), asmeniniai kompiuteriai (įskaitant nešiojamus ir delninius kompiuterius), magnetinių, optinių ir magnetinių-optinių laikmenų įrašymo įrenginiai skirti asmeniniams kompiuteriams (išskyrus, jei jie komplektuojami kartu su kompiuteriu, taip pat pateikiami kaip atsargin÷s dalys (vykdant garantinius įsipareigojimus)), mobilūs telefonai su garso ar vaizdo įrašo įrašymo ir atgaminimo funkcija; žaidimų konsol÷s, kiti daugiafunkciniai įrenginiai, leidžiantys garso, vaizdo ar informacijos įrašymą ir atgaminimą, programin÷ įranga, kurios pagrindin÷ funkcija yra garso, vaizdo ar informacijos įrašymas į laikmenas (išskyrus programinę įrangą, kuri įrašo laikinas garso, vaizdo ar informacijos kopijas skirtas garso, vaizdo įrašų ar informacijos atkūrimui ar įprastiniam naudojimui). Taigi, matome, kad iš esm÷s visos šiuo metu paplitusios visuomen÷je įrangos nepakliūna į „atlyginamų“ objektų sąrašą, ir tai atsitiko d÷l suinteresuotų verslo subjektų grupių lobistinių interesų tenkinimo. D÷l šių interesų įtakos svarstant min÷tąjį projektą Vyriausyb÷je buvo nuspręsta atsisakyti

25 Pavyzdžiui, atlikto tyrimo duomenimis, pagal anksčiau galiojusią tvarką didžiąją dalį „atlyginamų“ objektų sudaro būtent kietiji kompiuterių diskai, nes kitoms laikmenoms tenka 20 procentų dalis (žr. Autorių teisių ir gretutinių teisių apribojimo, susijusio su kūrinių atgaminimu asmeniniais tikslais, kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo pasekmių tyrimas (2003 m. gruodžio 9 d.). Santrauka, p. 2 para. 2a (prieiga per internetą http://www.euro.lt/documents/poveikio_tyrimai/2003/Autoriu_teises_santrauka_lt.pdf; prisijungta 2007-11-15). 26 Žr. Autorių teisių ir gretutinių teisių apribojimo, susijusio su kūrinių atgaminimu asmeniniais tikslais, kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo pasekmių tyrimas, p. 9 (prieiga per internetą www.infobalt.lt/docs/20031124_AUTORIU_TEISES__galutine_ataskaita_priedas.doc; prisijungta 2007-11-15). 27 Toks pakeitimo siūlymas atsispind÷jo jau min÷tame ATGTĮ 4, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 20, 22, 23, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 51, 53, 54, 56, 57, 61, 72 straipsnių, VI skyriaus ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte (žr. projekto aiškinamąjį raštą, prieiga per internetą http://www.lrkm.lt/EasyAdmin/sys/files/Aiskinamasis%20rastas%202005%20m.doc; prisijungta 2007-11-15).


Vytautas Mizaras 14

ATGTĮ 20 straipsnio pakeitimo, palikti toliau galioti buvusią situaciją. Jeigu būtų palikta galioti ir ankstesn÷ Atlyginimo tvarka, tai teisin÷ situacija dar būtų patenkinama, bet pri÷mus naująją Atlyginimo tvarką, min÷ta, teisin÷ situacija tapo „sujaukta“, nes atsirado tam tikras teisinis neapibr÷žtumas laikmenų, nuo kurių mokamas atlyginimas, atžvilgiu.

C. Subjektai, turintys atlyginimo mok÷jimo pareigą, ir turintys teisę gauti atlyginimą.

Atlyginimą mokantys subjektai.

ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad atlyginimą moka laikmenų gamintojai ir importuotojai, išskyrus atvejus, kai tuščios laikmenos įvežamos išimtinai asmeniniam naudojimui (su keleivio bagažu). Taigi, iš karto pabr÷žtina, kad atlyginimo mok÷jimo pareiga tenka ne asmenims atgaminantiems kūrinius asmeniniams poreikiams, t. y. ne vartotojams, kurių naudai nustatytas toks autoriaus teisių apribojimas, o asmenims, kurie pateikia į rinką priemones, naudojamas tokiam atgaminimui. Kad įvežamos tuščios garso ir audioviualin÷s laikmenos paskirtis yra asmeniniam atgaminimui yra prezumuojama28. Tai tam tikras socialinio balanso suradimo pavyzdys.

Gamintoju laikomas asmuo, faktiškai gaminantis laikmenas Lietuvos Respublikoje. Akcentuotini du požymiai: pirma, gamintojas turi būti vykdantis veiklą Lietuvoje, ir, antra, faktiškai gaminti laikmenas.

Atlyginimo mok÷jimo subjektu yra ir laikmenų importuotojas. Terminas „importuotojas“ turi būti aiškinamas atlyginimo už tuščių laikmenų mok÷jimo instituto tikslų ir funkcionalumo prasme, bet ne pagal viešosios teis÷s, t. y. muitin÷s teis÷s, aktais numatytą apibr÷žimą. Importuotoju ATGTĮ 20 straipsnio 3-6 dalių prasme laikomas kiekvienas asmuo, įvežantis į Lietuvos teritoriją, t. y. į ATGTĮ galiojimo teritoriją, iš bet kurios kitos valstyb÷s laikmenas komerciniais tikslais. Įvežimas komerciniais tikslais reiškia ne tik laikmenų, už kurias turi būti mokamas atlyginimas, įvežimą tolesniam pardavimui ar kitokiam platinimui, bet ir įvežančiojo subjekto ar su juo susijusių subjektų naudojimui komerciniais tikslais. Taip užtikrinamos vienodos konkurencijos sąlygos tiek tų subjektų, kurie tiesiogiai patys įveža laikmenas savo komercin÷ms reikm÷ms, tiek tų, kurie įveža tolesniam platinimui. Atlyginimas turi būti mokamas ir reimporto atveju, kai laikmenos įvežamos į Lietuvos teritoriją, laikinai išvežamos ir v÷l įvežamos atgal,- taip išvengiama piktnaudžiavimų laikinų eksportų atžvilgiu. Be abejo, kad reimporto atveju pareiga mok÷ti atlyginimą atsiranda tik tada, jeigu jau pirmojo importo (įvežimo) atveju nebuvo mok÷tas atlyginimas už tas pačias laikmenas.

Importuotoju nebus laikomas asmuo, kuris tik gabena arba organizuoja laikmenų gabenimą (pvz., ekspeditorius, vež÷jas ir pan.), tačiau, pavyzdžiui, komisionierius, kuris veikia savo vardu, nesvarbu, kad kito asmens sąskaita, laikytinas importuotoju, kadangi pagal bendrą taisyklę iš sandorių, sudarytų jo vardu, būtent jam atsiranda teis÷s ir pareigos (CK 6.780 str. 2 d.).

Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad Lietuvos teismų praktikoje buvo nagrin÷jamas klausimas, susijęs su importuotojo sąvoka. Kauno apygardos teismo, kaip apeliacin÷s instancijos teismo, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrin÷toje byloje atsakovas teig÷, kad, kadangi jis neatlieka importo procedūrų ir vykdo tik prekių (laikmenų) pervežimą Europos Bendrijos viduje, tod÷l jis nelaikytinas importutoju ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalies prasme, o ieškovas

28 Žr. taip pat LAT CBS 2008-03-03 nutartį c. b. LATGA-A v. UBA „Trajektorija“, Nr. 3K-3-4/2008, kat. 84.


Vytautas Mizaras 15

neteisus, tapatindamas „importo“ ir „įvežimo“ sąvokas29. Atsakovas byloje aiškino, kad jis, vykdydamas įprastinę ūkinę veiklą, į Lietuvos Respubliką įveža magnetines juostas, vaizdo kasetes ir DVD diskus iš Austrijos Respublikos. Tiek Austrija, tiek Lietuva yra EB valstyb÷s nar÷s, tod÷l, pasak atsakovo, jas vienija muitų sąjunga, reiškianti, jog EB viduje negali būti jokių apribojimų, susijusių su laisvu prekių jud÷jimu, tod÷l importo procedūros EB viduje netaikomos. Taip argumentuodamas ieškovas praš÷ atmesti kolektyvinio administravimo asociacijos ieškinį d÷l atlyginimo už įvežtas tuščias laikmenas priteisimo. Atsakovui pavyko įtikinti pirmosios instancijos teismą, kuris atmet÷ ieškovo reikalavimus, pritardamas ieškovo argumentams. Tačiau, jeigu apeliacin÷s instancijos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nebūtų ištaisęs šios teismo klaidos, Lietuva būtų tapusi pirmąja valstybe ES, kurioje importuotojo sąvoka atlyginimo už tuščias laikmenas mok÷jimo prasme būtų aiškinama visos Europos Sąjungos vidaus rinkos atžvilgiu, o kartu netiesiogiai būtų pripažintas autorių teis÷s eksteritorialumas ES mastu. Tačiau autorių teis÷ net ir ES n÷ra eksteriotoriali, o atskirų valstybių įstatymų normos galioja to įstatymo veikimo teritorijoje, kuri ribojasi su konkrečios valstyb÷s teritorija. Atlyginimas už tuščias laikmenas, min÷ta, mokamas už laikmenų naudojimą atgaminant asmeniniais tikslais konkrečios valstyb÷s rinkoje, kurioje viekia jos įstatymas, numatantis subjektams, kurių teis÷s saugomos pagal tą įstatymą jo veikimo teritorijoje, teisę gauti tokį atlyginimą, - būtent už laikmenų naudojimą toje teritorijoje. Tod÷l visai nesvarbu iš kokios valstyb÷s – ES, EEE ar trečiosios valstyb÷s - įvežamos laikmenos į Lietuvos Respubliką, pareiga mok÷ti atlyginimą už tuščias laikmenas atsiranda jas įvežančiam subjektui.

Atlyginimą gaunantys subjektai.

Atlyginimą nuo tuščių laikmenų, remiantis ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalimi, turi teisę gauti autoriai (ar jų teisių per÷m÷jai), atlik÷jai, fonogramų gamintojai ir audiovizualinių pirmųjų įrašų gamintojai (ar jų teisių per÷m÷jai). Atlyginimo tvarkos IV skyriaus 21 dalyje detalizuojamas atlyginimo paskirstymas atskiriems min÷tiems subjektams. Atlyginimo suma dalinama toliau nurodomomis proporcijomis, atskaičius tam tikras išlaidas įvairioms reikm÷ms. Likusi atlyginimo suma už garso laikmenas paskirstoma tokia tvarka: autoriams 40 procentų, atlik÷jams ir fonogramų gamintojams po 30 procentų, o atlyginimo suma už audiovizualines laikmenas – autoriams taip pat 40 procentų, atlik÷jams ir audiovizualinių kūrinių gamintojams po 30 procentų. Taip pat iš surinkto atlyginimo sumos, min÷ta, atitinkamos dalys skiriamos įvairioms reikm÷ms: (i) kolektyvinio administravimo išlaidoms padengti; (ii) Nacionalinio kino r÷mimo programai (skiriami 25 procentai sumos, kuri gaunama atskaičius administravimo išlaidas). Taip pat kolektyvinio administravimo asociacija iki 25 procentų sumos gali skirti kitoms kultūrin÷ms programoms (ATGTĮ 20 str. 5 d. 4 sak.).

D. Atlyginimo dydis, jo mok÷jimo ir paskirstymo tvarka

ATGTĮ 20 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad atlyginimo dydį, jo paskirstymo ir mok÷jimo sąlygas nustato Vyriausyb÷, suderinusi su laikmenų gamintojams bei importuotojams atstovaujančiomis asociacijomis ir autorių bei gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijomis. Įstatymų leid÷jas numato tik maksimalią atlyginimo dydžio ribą, kuri negali būti didesn÷ kaip 6 procentai nuo tuščios garso ar audiovizualin÷s laikmenos didmenin÷s kainos. Taip pat įstatyme numatyta, kad nustatant atlyginimo dydį turi būti atsižvelgta į taikomas technin÷s apsaugos priemones. Jeigu laikmenos yra su nustatytomis technin÷mis 29 Žr. 2006-12-27 Kauno apygardos teismo sprendimą c. b. LATGA-A v. UBA „Trajektorija“, Nr. 2A-1354-260/2006; LAT CBS 2008-03-03 nutartį c. b. LATGA-A v. UBA „Trajektorija“, Nr. 3K-3-4/2008, kat. 84.


Vytautas Mizaras 16

apsaugos priemon÷mis, susijusiomis su atgaminimo veiksmų atlikimo leidimu už atitinkamą licencinį mokestį, tokiu atveju siekiant išvengti dvigubo atlyginimo mok÷jimo, į naudojamas technin÷s apsaugos priemones atsižvelgiama nustatant atlyginimo dydį. Jeigu teisių subjektai taiko technines apsaugos priemones, kurios riboja atgaminimą asmeniniais tikslais, atlyginimas mažinamas 2 kartus, o likusi atlyginimo dalis naudojama kūrybin÷s veiklos programoms, o jeigu technin÷s apsaugos priemon÷s apskritai daro negalimą atgaminimą asmeniniais tikslais, atlyginimas yra nemokamas (Atlyginimo tvarkos IV skyriaus 24 dalis).

Lietuvoje pasirinktas atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra tuščios garso ar audiovizualin÷s laikmenos didmenin÷ kaina. Didmenine kaina laikoma prekių įsigijimo dokumentuose nurodyta garso ir audiovizualin÷s laikmenos kaina, kai garso ir audiovizualin÷s laikmenos importuojamos į Lietuvos Respubliką, ir gamintojo pardavimo iš sand÷lio kaina, jeigu garso ir audiovizualin÷s laikmenos gaminamos Lietuvos Respublikoje (Atlyginimo tvarkos I skyriaus 2 dalies 3 pastr.). Vyriausyb÷ nustat÷ maksimalų pagal įstatymą leidžiamą atlyginimo dydį – 6 procentus nuo laikmenų didmenin÷s kainos (Atlyginimo tvarkos I skyriaus 3 dalis).

E. Atlyginimo mok÷jimo instituto taikymo išimtys.

ATGTĮ numatytos kelios išimtys, kada atlyginimas už tuščias laikmenas yra nemokamas, arba, jeigu jis sumokamas tai v÷liau grąžinamas. Išimtys susijusios su saugomų objektų rūšimis, laikmenų naudojimo tikslais ir paskirtimi, o taip pat naudojimo vieta.

Išimtys, susijusios su saugomais objektais.

Atsižvelgiant į tai, kad ATGTĮ 20 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atgaminimas asmeniniais tikslais, kaip turtin÷s teis÷s apribojimas, apskritai netaikomas architektūros kūriniams, kompiuterių programoms ir elektronin÷ms duomenų baz÷ms (kompiuterių programų ir duomenų bazių atveju taikomos specialiosios taisykl÷s), tod÷l n÷ra mokamas ir atlyginimas. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad atlyginimas pagal ATGTĮ 20 straipsnio 3-6 dalis numatytas ryšium su nustatytu atgaminimo teis÷s apribojimu.

Išimtys, susijusios su laikmenų panaudojimo tikslais ir paskirtimi.

Šios rūšies išimtis yra taikomas trim atvejais, o būtent, kai tuščios laikmenos įvežamos (i) asmeniniam naudojimui su keleivio bagažu; (ii) naudojimui, susijusiam su profesionaliomis reikm÷ms; (iii) naudojimui žmonių, turinčių klausos ar regos negalią, reikm÷ms.

Išimtis, susijusi su laikmenų naudojimo vieta.

Trečioji išimtis numatyta taip pat ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalyje. Min÷ta, kad atlyginimas už tuščias garso ir audiovizualines laikmenas mokamas, kai laikmenos naudojamos atgaminimui valstyb÷s viduje. Jeigu įvežus į Lietuvos Respublikos teritoriją laikmenos yra išvežamos iš šios teritorijos, vadinasi jos nebus naudojamos įrašų atgaminimui valstyb÷s viduje. Tod÷l ir atlyginimas už tokias eksportuotas laikmenas yra nemokamas. Tiesa, min÷ta, atlyginimas mokamas reimporto atveju.

4.2. Kūrinio atgaminimas reprografijos būdu

ATGTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad be kūrinio autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo leidžiama atgaminti reprografijos būdu dviem šioje dalyje numatytais atvejais.


Vytautas Mizaras 17

4.2.1. Atgaminimas reprografijos būdu – bendrasis atvejis

ATGTĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, kad leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo atgaminti reprografijos (fotokopijavimo ar kitu panašiu būdu popieriuje) išleistą straipsnį ar kitą trumpą kūrinį, ar trumpą rašytinio kūrinio ištrauką su iliustracijomis ar be jų, nesiekiant tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, jeigu toks atgaminimas yra atskiras vienkartinis veiksmas. Iš karto atkreiptinas d÷mesys į tai, kad šioje normoje numatytas apribojimas taikomas atgaminant tik reprografijos būdu, bet netaikomas atgaminant kitais būdais (pvz., perrašant, suskaitmeninant ir kt.). Tačiau reikia tur÷ti omenyje, kad vystantis technologijoms, atsirado ir kiti būdai, kurie sudaro galimybes funkciniu požiūriu pasiekti iš esm÷s panašų rezultatą, kaip ir atgaminant popieriuje. Turima omenyje, pavyzdžiui, skenavimas. Tod÷l ATGTĮ 23 straipsnio norma tur÷tų būti taikoma ir kitiems į repgrografinį atgaminimą popieriuje panašiems atgaminimo būdams, kurie funkcionalumo požiūriu duoda tokį patį efektą, o skiriasi tik atgaminimo technologijos. D÷l to, pavyzdžiui, 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 2 dalies (a) punkte sakoma, kad apribojimas apima atgaminimą popieriuje ar kitokioje panašioje laikmenoje, bet kokiu fotokopijavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio būdus (angl. – reproduction on paper or any similar medium, effected process by the use of any kind of photographic technique or by some other process having similar effects).

ATGTĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas apribojimas susijęs su 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 2 dalies (a) punkte numatytu apribojimu.

Atlyginimo už atgaminimą reprografijos būdu mok÷jimas

ATGTĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas atgaminimo teis÷s apribojimas yra atlygintinis. 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 2 dalies (a) punkte numatyta, kad valstyb÷s nar÷s gali numatyti atgaminimo reprografijos būdu apribojimą, tačiau to būtina sąlyga yra, kad autoriai gautų teisingą kompensaciją. Tai antroji Lietuvos ATGTĮ numatyta privalomoji licencija.

Lietuvoje atlyginimo už atgaminimą reprografijos būdu mok÷jimas buvo numatytas 1999 m. ATGTĮ redakcijos 23 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši įstatymo norma įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 d. Atlyginimo mok÷jimo tvarką reglamentuoja 2002 m. vasario 6 d. Vyriausyb÷s nutarimas Nr. 181 d÷l autorinio atlyginimo už kūrinių atgaminimą reprografijos būdu (fotokopijavimo ar kitu būdu popieriuje) mok÷jimo tvarkos patvirtinimo (toliau – Atlyginimo tvarka).

Objektai, už kurių reprografinį atgaminimą mokamas atlyginimas.

Į objektų, už kurių atgaminimą turi būti mokamas atlyginimas, sąrašą patenka visi kūriniai, kuriuos įmanoma atgaminti reprografiniu būdu. Be abejo, didžiausią dalį sudaro literatūros ir mokslo kūriniai, tačiau tokiu būdu gali būti atgaminami ir meno kūriniai (pvz., muzikos kūrinio žodžiai (išskyrus muzikos kūrinio natas, kurių atžvilgiu atgaminimo reprografijos būdu apribojimas apskritai netaikomas), vaizduojamojo meno kūriniai, architektūros kūriniai atvaizduoti dvimat÷je erdv÷je, fotografijos). Atlyginimas nemokamas už kompiuterių programų ir elektroninių duomenų bazių atgaminimą, nes, min÷ta, teisių į šiuos objektus atžvilgiu numatyti specialūs apribojimai.

Subjektai, privalantys mok÷ti atlyginimą.

Skirtingai nuo atlyginimo už tuščias garso ir audiovizualines laikmenas mok÷jimo, atlyginimą už atgaminimą reprografiniu būdu, moka ne atgaminimo įrangos gamintojai ir


Vytautas Mizaras 18

importuotojai, o reprografinio ar panašaus atgaminimo mokamas paslaugas teikiantys subjektai (ATGTĮ 23 str. 3 d., Atlyginimo tvarkos 4 d.) (copyshop, mokymo įstaigose, bibliotekose ir pan. teikiamos mokamos atlyginimo paslaugos). Mokamos atgaminimo paslaugos gali būti teikiamos naudojant įvairią įrangą: fotokopijavimo, spausdinimo, skanavimo. Taigi, Lietuvoje už atgaminimą reprografijos būdu įtvirtintas ne kompensacijos nuo įrangos principas, o kompensacijos už veiklą, ir tik už mokamų atgaminimo paslaugų teikimo, principas.

Subjektai, turintys teisę gauti atlyginimą.

Pagal ATGTĮ 23 straipsnio 3 dalį atlyginimą turi teisę gauti autoriai ir leid÷jai. Atlyginimo paskirstymo tvarka reglamentuojama Atlyginimo tvarkos 16-17 dalyse.

Atskaičius kolektyvinio administravimo asociacijos išlaidas, susijusias su atlyginimo už reprografinį atgaminimą surinkimu, paskirstymu ir išmok÷jimu, surinktas atlyginimas paskirstomas taip: 60 procentų atlyginimo tenka autoriams, o likusi 40 procentų dalis – leid÷jams. Autoriams tekanti dalis skirstoma tokiom proporcijom: 20 procentų mokslin÷s ir dalykin÷s literatūros kūrinių autoriams, po 15 procentų grožin÷s literatūros ir eseistikos kūrinių, taip pat dail÷s kūrinių autoriams, 10 procentų publicistikos kūrinių autoriams (žurnalistams). Leid÷jams tenkanti dalis paskirstoma po lygiai pagal Lietuvos leid÷jų asociacijos ir Lietuvos periodin÷s spaudos asociacijos paraiškas, pateiktas kolektyvinio administravimo asociacijai.

Atlyginimo mok÷jimo ir nustatymo principai.

Pažym÷tina, kad Lietuvoje pasirinktas atlyginimo už atgaminimą reprografijos būdu dydžio nustatymo kriterijus yra toks – atlyginimas skaičiuojamas už kiekvieną reprografinio atgaminimo įrangos vienetą atsižvelgiant į operatoriaus naudojamos reprografinio atgaminimo įrangos galingumą ir reprografinio atgaminimo paslaugų teikimo vietą30.

4.2.2. Atgaminimas reprografijos būdu – specialusis atvejis

ATGTĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas specialus atgaminimo reprografijos būdu atvejis. Šioje normoje numatytas atgaminimo teis÷s apribojimas, leidžiantis atgaminti kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, nesiekiant tiesiogin÷s ar netiesiogin÷s komercin÷s naudos, kai kūrinio kopija daroma tam, kad būtų išsaugotas arba atgamintas prarastas, sunaikintas arba tapęs netinkamu naudoti šių įstaigų fondų ar kolekcijų egzempliorius arba kai reikia atkurti kitos panašios bibliotekos ar archyvo nuolatin÷s kolekcijos prarastą, sunaikintą arba tapusį netinkamu naudoti egzempliorių. 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 2 dalies (c) punkte numatyta, kad gali būti numatytas toks atgaminimo teis÷s apribojimas.

ATGTĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas apribojimo taikymui keliami tokie reikalavimai.

Pirma, atkreiptinas d÷mesys į tai, kad ATGTĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punktu galima remtis tik šioje normoje nurodytiems subjektams: viešosioms bibliotekoms, visų rūšių ir tipų mokymo įstaigoms, muziejams ir archyvams.

Antra, apribojimas taikomas tik specifiniais tikslais: (i) kad būtų išsaugotas arba atgamintas prarastas, sunaikintas arba tapęs netinkamu naudoti min÷tų įstaigų fondų ar

30 Konkrečius tarifų dydžius žr. www.latga.lt.


Vytautas Mizaras 19

kolekcijų egzempliorius; (ii) kai reikia atkurti kitos panašios bibliotekos ar archyvo nuolatin÷s kolekcijos prarastą, sunaikintą arba tapusį netinkamu naudoti egzempliorių. Pastarasis tikslas pateisinamas tik tuo atveju, kai to kūrinio egzemplioriaus negali gauti kitais būdais (pvz., įsigyti apyvartoje esantį kūrinio egzempliorių).

Trečia, ATGTĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas tik tais atvejais, kai atgaminama iš jau šioje normoje minimų įstaigų turimų savo nuosavyb÷n kūrinių egzempliorių, ir tai, yra skirtumas, pavyzdžiui, nuo atgaminimo asmeniniais tikslais pagal ATGTĮ 20 straipsnio 1 dalį ir atgaminimo reprografijos būdu pagal ATGTĮ 23 straipsnio 1 dalį, kurių atveju pakanka naudoti atgaminimui teis÷tą kopiją, bet nebūtinai tur÷ti nuosavyb÷n įsigytą egzempliorių.

Ketvirta, apribojimu gali būti remiamasi atgaminant tik vieną kopiją tuo pačiu tikslu.

Taip pat atkreiptinas d÷mesys į tai, kad ATGTĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas apribojimas yra neatlygintinis.

ATGTĮ 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas apribojimas netaikomas kūrinio, paskelbto kompiuterių tinklais (internete), atžvilgiu. Tokia apribojimo taikymo išimtis, pirmiausiai, susijusi su Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 40 konstatuojamąja dalimi, kurioje nurodoma, kad atgaminimo teis÷s apribojimas pelno nesiekiančių įstaigų labui netur÷tų būti taikomas, kai kūriniai yra viešai prieinami online būdu. Be to, tokia išimtis yra visiškai pagrįsta, nes, kai kūrinys yra skaitmenine forma patalpinamas internete, tokiu atveju tie tikslai, kuriais nustatytas analizuojamas apribojimas, nepasireiškia, - tokiais atvejais n÷ra materialaus kūrinio egzemplioriaus, kurį būtų galima prarasti, naudojimo laikotarpiu nud÷v÷ti ar pan. Kitaip tariant, tokiu atveju n÷ra reikalo atgaminti kūrinį tais tikslais, kuriais numatytas analizuojamas apribojimas.

4.3. Apribojimai, susiję su informacijos gavimo ir skleidimo tikslais

Autoriaus turtinių teisių apribojimai, susiję su informacijos gavimo ir skleidimo tikslais, yra vienas iš klasikinių apribojimų atvejų, kuriuos numato daugelio valstybių įstatymai, siekiant užtikrinti visuomen÷s interesą gauti ir skleisti informaciją.

Autoriaus turtinių teisių apribojimų, susijusių su visuomen÷s teis÷s į informaciją užtikrinimu, atvejus galima būtų suskirsyti į kelias grupes:

(1) aktualūs laikraščių straipsniai ir aktualios televizijos ar radijo transliuojamos laidos;

(2) pranešimai apie dienos įvykius;

(3) viešos kalbos;

(4) meno kūrinių parodos ar pardavimo reklama;

(5) įrangos demonstravimas;

(6) teisių į architektūros kūrinius ar skulptūras, esančias viešose vietose, apribojimai;

(7) dail÷s kūrinio viešas rodymas;

(8) citavimas.

4.3.1. Aktualūs laikraščių straipsniai ir aktualios televizijos ar radijo transliuojamos laidos


Vytautas Mizaras 20

ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad leidžiama be autoriaus leidimo atgaminti spaudoje, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamus išleistus straipsnius aktualiomis ekonomikos, politikos ar religijos temomis, taip pat analogiško pobūdžio transliuojamus kūrinius, jeigu autoriai ar kiti tų kūrinių autorių teisių subjektai n÷ra uždraudę taip naudoti kūrinius ir jeigu nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą.

Pagrindinis šio apribojimo motyvas yra užtikrinti aktualių pranešimų skleidimo laisvę, o kartu ir teisę visuomenei gauti tokią informaciją, skatinti diskusijas politiniais, ekonominiais ir religiniais klausimais, turinčiais didžiausią įtaką visuomen÷s gyvenimui.

(Šio apribojimo tarptautin÷je autorių teis÷je pagrindas yra Berno konvencijos 10bis straipsnio 1 dalyje. Iš esm÷s tapačiai toks apribojimas suformuluotas ir 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (c) punkte).

Taikymo sąlygos.

Analizuojamo apribojimo atžvilgiu aktualios kelios jo taikymo sąlygos.

Turtin÷s teis÷s, kurių atžvilgiu taikomas apribojimas.

ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas apribojimas taikomas atgaminimo ir viešo paskelbimo visais būdais teisių (ATGTĮ 15 str. 1 d. 1, 8 p.) atžvilgiu.

Kūriniai, į kuriuos ribojamos autoriaus turtin÷s teis÷s.

ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 1 punkte išskirti du objektai, į kuriuos ribojamos turtin÷s teis÷s: straipsniai ir analogiško pobūdžio transliuojamos laidos. Tiek straipsniai, tiek transliuojamos radijo ar televizijos laidos analizuojamo apribojimo prasme yra kalbos kūriniai, kurie išreiškti kaip atskiras spaudos leidinyje straipsnis, arba radijo ar televizijos transliacijos atveju, kaip komentaras, diskusija, interviu ar kitokia forma pateikiamas nuomonių pateikimas. Kadangi šis apribojimas susijęs su informavimo tikslais, tod÷l turi būti perteikiama informacija, o ji išreiškiama kalbos kūriniuose. Tod÷l analizuojamo apribojimo objektu negali būti jokie kiti kūriniai, kuriuose nepateikiama aktuali politinio, ekonominio ar religinio pobūdžio informacija (pvz., negalima remtis ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 1 punktu norint atgaminti religinio pobūdžio paveikslą ir jį atspausdinti kitame laikraštyje, - galima būtų atgaminti straipsnį, kuris parengtas aktualiu religijos klausimu).

Pirmasis reikalavimas – spaudoje išleistas straipsnis ar transliuojama laida turi būti aktualia ekonomikos, politikos ar religijos tema. Šį reikalavimą, kaip matome, sudaro du aspektai: tema ir jos aktualumas. Apribojimas taikomas tik tų straipsnių ar transliuojamų laidų atveju, kuriose yra pateikiama informacija ekonomikos, politikos ar religijos klausimais. Jokiais kitais klausimais (kultūros, švietimo, mokslo technikos ir kt.) parengtas straipsnis ar transliuojama laida, nepatenka į analizuojamo apribojimo taikymo apimtį. Jeigu straipsnis ar laida susijusi kartu ir su aktualiais politiniais, ekonominiais, religiniais klausimais, ir su kitomis temomis, laikytina, kad tokiu atveju galima taikyti ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą apribojimą31. Antrasis aspektas – akualumas. Apribojimas taikomas, jeigu min÷tomis temomis parengtų straipsnių ar transliuojamų laidų atgaminimas ir (arba) viešas paskelbimas yra aktualus tokių veiksmų atlikimo momentu, t. y. visuomenei tuo momentu svarbu gauti ta tema informaciją, formuoti atitinkamas nuomones apie įvykusius, vykstančius įvykius.

31 Urheberrecht. Kommentar (hrsg. SCHRICKER, Gerhard). 3 Aufl. München: C. H. Beck, 2006, § 49 para. 7.


Vytautas Mizaras 21

Antrasis reikalavimas – tiek straipsniai, tiek laidos turi būti paviešintos (išleistas spaudos leidinys, transliuota laida). Tik po to, remiantis ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 1 punktu, gali būti atgaminamas straipsnis ar retransliuojamas tokio pobūdžio kūrinys. Ši taisykl÷, be abejo, atitinka bendrą autoriaus turtinių teisių apribojimams būdingą taisyklę, kad apribojimai taikomi tik tų kūrinių, kurie pirmą kartą jau viešai paskelbti, atžvilgiu. Straipsniai gali būti paskelbti bet kokiame leidinyje: laikraščiuose, žurnaluose, kituose periodiniuose informaciniuose leidiniuose.

Trečiasis reikalavimas yra susijęs su tuo, kad remiantis analizuojamu apribojimu, min÷ta, gali būti atliekami išleistų straipsnių atgaminimo spaudoje, tokių straipsnių ar transliuojamų laidų viešo paskelbimo veiksmai. Taigi, šis reikalavimas orientuoja į tai, kad apribojimu gali remtis subjektai, kurie naudoja išleistus straipsnius ar transliuojamas laidas leidžiamuose, skelbiamuose informaciniuose leidiniuose, pateikdami aktualią informaciją ekonomikos, politikos ar religijos klausimais. Ypač reikšminga sąvoka yra „atgaminimas spaudoje“ (Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (c) punkte taip pat vartojama tokia pati sąvoka: angl. – „reproduction by the press“, pranc. – „reproduction par la presse“, vok. – „die Vervielfältigung durch die Presse”, nors pažymima, kad pati sąvoka direktyvoje neatskleista32). Ši formuluot÷ reiškia, kad ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikomas tais atvejais, kai išleisti straipsniai atgaminami spaudos leidiniuose – laikraščiuose, žurnaluose, kituose leidiniuose, nesvarbu, jie periodiniai ar neperiodiniai. Kitaip tariant, kai viename laikraštyje ar kitokiame informaciniame leidinyje atspausdinami kitame laikraštyje atspausdinti straipsniai, arba tokie straipsniai padaromi viešai prieinamais žiniasklaidos priemon÷s svetain÷je kompiuteriniais tinklais.

Baigiant apibūdinti trečiąjį reikalavimą, pažym÷tina, kad pagal ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 1 punktą be autoriaus leidimo leidžiama atgaminti tik atskirus pavienius straipsnius, bet ne visą spaudos leidinį ar didelę jo dalį.

Ketvirtasis reikalavimas – apribojimas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai kūrinių autoriai ar kitų teisių subjektai n÷ra uždraudę apribojime nurodytais veiksmais naudoti kūrinius. Kitaip tariant, teisių tur÷tojai gali nurodyti aiškiu būdu išlygą, kad yra draudžiami atgaminimo spaudoje, viešo paskelbimo veiksmai informacijos tikslais be autoriaus leidimo. Tokia išlyga gali būti nurodoma prie atskirų straipsnių ar atskirų transliuojamų laidų atžvilgiu, taip pat gali būti taikoma visiems tam tikro leidinio straipsniams. Jeigu teisių tur÷tojai nori pasinaudoti tokia galimybe, teisių išsaugojimo išlyga jie turi pasinaudoti iš anksto, t. y. kartu su straipsnių išleidimu ar laidų transliavimu, bet ne po to, kai jau tokie objektai yra paviešinti. Praktikoje tokios išlygos yra retai pasitaikančios.

4.3.2. Pranešimai apie dienos įvykius

A. Bendras apibūdinimas

Su informacijos tikslais susijęs ir kitas autoriaus turtinių teisių apribojimas, numatytas ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pagal šią normą be autoriaus leidimo galima atgaminti ir viešai skelbti literatūros ir meno kūrinius, kai iš jų atlikimo vietos ar viešos parodos pateikiama informacija apie visuomen÷s gyvenimo įvykius arba dienos įvykių apžvalgos spaudoje, per radiją ar televiziją, jeigu tokį kūrinių naudojimą pateisina informacijos

32 DREIER, Thomas; HUGENHOLTZ, Bernt. Concise European Copyright Law. Alphen aan den Rijn: Kluwer Law International, 2006, p. 379.


Vytautas Mizaras 22

pateikimo tikslas ir tai yra pagalbin÷ informacijos medžiaga, ir nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma.

Pavyzdžių, kai gali prireikti taikyti šį apribojimą, yra ne mažai. Tai gali būti informacijos pateikimas apie sporto varžybas, koncertus, min÷jimus, įvairius kultūrinius renginius, meno kūrinių parodas ir pan. Kadangi pagrindinis tikslas yra pateikti informaciją apie įvykį, o ne apie patį kūrinį, tokiu atveju laikoma, kad toks kūrinių panaudojimas nekonkuruoja su įprastu kūrinių naudojimu.

(Šis apribojimas, kaip ir prieš tai aptartasis, numatytas Berno konvencijos 10bis straipsnio 2 dalyje ir 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (c) (pastarojoje direktyvos normoje, min÷ta, numatytas ir analizuotas apribojimas, susijęs su straipsnių ar transliuojamų laidų aktualiomis ekonomikos, politikos ar religijos temomis atgaminimu ir viešu paskelbimu)).

B. Apribojimo taikymo sąlygos

ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas apribojimas taikomas atgaminimo (įskaitant ir platinimo teisę) ir viešo paskelbimo teis÷s atžvilgiu. Vadinasi, informacija apie dienos įvykius gali būti išleidžiama laikraščiuose, žurnaluose, kituose leidiniuose, transliuojama per radiją ar televiziją, padaroma viešai prieinama elektroniniais ryšiais online būdu.

Viena iš svarbiausių analizuojamo apribojimo taikymo sąlygų yra tai, kad min÷tais būdais gali būti naudojami kūriniai tik informuojant visuomenę apie aktualius visuomen÷s gyvenimo įvykius arba dienos įvykių apžvalgoje. Išskirtini keli svarbūs aspektai.

Pirmiausiai, informacija turi būti skiriama visuomenei, t. y. neapibr÷žtai visuomen÷s narių grupei. Nebūtinai ta informacija turi dominti absoliučiai visą atitinkamos valstyb÷s visuomenę, gali būti įdomi ar svarbi tam tikrai jos daliai, tačiau bet kokiu atveju ne siauram konkrečių asmenų ratui.

Antra, informacija turi būti apie visuomen÷s gyvenimo įvykius, dienos įvykius, t. y. ji turi būti aktuali visuomenei. N÷ra reikalaujama, kad pateikiama informacija turi būti aktuali jos pateikimo momentu, - įvykiai gali būti jau įvykę arba įvykių, kurie dar įvyks ateityje, atžvilgiu.

Trečia, būtina nepamiršti, kad analizuojamo apribojimo paskirtis – pateikti visuomenei informaciją apie tam tikrą įvykį, kurio metu buvo kokiu nors būdu naudojami kūriniai . Tačiau informacijos pateikimo pagrindiniu objektu negali būti pats kūrinys, - kūrinys gali būti tik pagalbin÷ priemon÷ pagrindinio informacijos objekto kontekste. Pavyzdžiui, televizijos transliuojamos informacin÷s laidos metu rodomas siužetas iš žymaus poeto jubiliejinio vakaro, ir reportažo metu paskelbiama trumpa to įvykio (vakaro) metu deklamuoto poeto eil÷raščio ištrauka. Tačiau tai turi būti taip pateikta, kad eil÷raščio ištrauka nebūtų pagrindinis reportažo akcentas, o visas d÷mesys turi būti sukoncentruotas ties pasakojimu apie patį tą vakarą – patį įvykį. Taip pat pažym÷tina, kaip ir Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, jog analizuojamas apribojimas taikytinas tik einamųjų visuomen÷s įvykių apžvalgose, turint tikslą pateikti visuomenei operatyvią informaciją, bet tai nesuteikia teis÷s tokiu būdu panaudoti kūrinius bet kokiuose leidiniuose ar knygose, juo labiau komerciniais tikslais33.

33 Žr. LAT CBS 2001-09-20 nutartį c. b. P. M., V. V. v. leidykla „Algimantas“, Nr. 3K-7-619/2001, kat. 78; LAT CBS 2004-04-19 nutartį c. b. R. Paknys v. S. ir L. Žukai ir leidinio “Baltos lankos” redakcija, Nr. 3k-3-280 /2004 m., kat. 78.


Vytautas Mizaras 23

Ketvirta, ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas apribojimas taikomas tik tada, kai pateikiant informaciją apie įvykį panaudojami kūriniai, kurie buvo atliekami ar rodomi to įvykio metu. Šia norma negalima remtis naudojant kūrinius, jeigu jie įvykio metu, apie kurį pateikiama informacija, apskritai nebuvo naudojami, o jie specialiai panaudojami straipsnyje ar viešai paskelbiamos laidos metu. Pavyzdžiui, šis apribojimas negal÷s būti taikomas, jeigu min÷to pavyzdžio apie jubiliejinį koncertą reportažo metu būtų panaudojama eil÷raščio, kuris nebuvo skaitomas vakaro metu, ištrauka.

Penkta, apribojimas taikomas, jeigu kūrinių panaudojimą konkrečiu atveju pateisina informacijos pateikimo tikslas. Ši sąlyga yra vertinamojo pobūdžio ir priklauso nuo konkrečios situacijos aplinkybių, tačiau bendriausia prasme tur÷tų būti nepamirštama, kad kūrinių panaudojimas gali būti tik pagalbine priemone pateikiant informaciją, o pagrindiniu akcentu turi būti pats įvykis. Tod÷l kūrinių panaudojimas pateikiant informaciją apie įvykį turi būti labiau atsitiktinio, o ne būtino pobūdžio.

Na, ir baigiant analizuoti apribojimo taikymo sąlygas dar kartą akcentuosime, kad panaudojant kūrinius remiantis ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 2 punktu, neturi būti pažeidžiamos autoriaus asmenin÷s neturtin÷s teis÷s, turi būti nurodomas šaltinis, iš kurio pateikiama informacija, jeigu tai įmanoma padaryti.

4.3.3. Viešos kalbos

ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas trečiasis, galima sakyti, klasikinis autoriaus turtinių teisių informacijos tikslais apribojimų atvejis. Be autoriaus leidimo leidžiama informuojant visuomenę atgaminti laikraščiuose, periodiniuose leidiniuose ar bet kuriuo būdu viešai skelbti politines kalbas, ištraukas iš viešų paskaitų ar kitų panašių kūrinių, taip pat teismo proceso metu pasakytas kalbas tiek, kiek tai pateisina informavimo tikslai. Šis apribojimas netaikomas išimtinei autoriaus teisei sudaryti arba leisti sudaryti tokių kūrinių rinkinius (ATGTĮ 24 str. 2 d.).

(Šis apribojimas ATGTĮ numatytas remiantis Berno konvencijos 2bis straipsniu ir Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsno 3 dalies (f) punkt).

Kalbant apie ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto apribojimo taikymo sąlygas, pirmiausiai akcentuotina tai, kad šio apribojimo pagrindu gali būti naudojami kūriniai tik visuomen÷s informavimo tikslais, o tai reiškia, kad informacija turi būti iš esm÷s susijusi su aktualiais visuomen÷s gyvenimo įvykiais.

Analizuojamo apribojimo pagrindu leidžiami atgaminimo (įskaitant ir platinimą), viešo paskelbimo (įskaitant ir padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais) veiksmai.

Apribojimas taikomas:

(i) politin÷ms kalboms, kuriomis laikytinos visos kalbos, kurias paskelbia bet kuris asmuo, dalyvaujantis kokioje nors viešoje veikloje ar renginyje;

(ii) ištraukoms iš viešų paskaitų ar kitų panašių kūrinių. Viešomis paskaitomis reiktų laikyti tas paskaitas, kurios skaitomos neapibr÷žtam asmenų ratui, galiniam dalyvauti toje vietoje, kurioje ta paskaita skaitoma, nesvarbu kokia tema skaitoma paskaita. Tai gali būti konferencija, bet koks kitas panašus renginys. Tačiau šis apribojimas netaikomas paskaitoms, skaitomoms pamokų ar paskaitų metu bet kokiose mokymo įstaigose. Kitais į viešas paskaitas panašiais kūriniais galima būtų laikyti kalbas, sakomas įvairiose valstyb÷s institucijose (pvz.,


Vytautas Mizaras 24

Seimo ar Vyriausyb÷s pos÷džio metu). Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad šių objektų atžvilgiu galima panaudoti tik ištraukas tokiu mastu, kiek reikalinga informavimo tikslui;

(iii) teismo proceso metu pasakytoms kalboms, nesvarbu kokiame procese – civiliniame, administraciniame ar baudžiamajame, o taip pat nesvarbu kokio proceso dalyvio (įskaitant ir teismą). Šis atvejis netaikomas komercinio arbitražo procesui, kitokioms ne valstybin÷ms ginčų sprendimo procedūroms, taip pat uždariems teismo procesams.

Kaip ir kitų apribojimų taikymo atveju, panaudojant kūrinius, remiantis ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punktu, taip pat turi būti nurodomas autoriaus vardas ir šaltinis, iš kurio pateikiama informacija, jeigu tai įmanoma padaryti.

4.3.4. Meno kūrinių parodos ar pardavimo reklama

ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas apribojimas, kurio pagrindu be autoriaus leidimo leidžiama, reklamuojant meno kūrinių viešą parodą ar pardavimą, atgaminti ir viešai paskelbti tuos kūrinius tiek, kiek to reikia pranešti apie renginį, išskyrus bet kokį kitą komercinį naudojimą. Taigi, matome, kad šiuo atveju apribojimo tikslas taip pat yra informacijos pateikimas apie renginį. Tod÷l pagrindinis akcentas pateikiant informaciją turi būti atitinkamam viešam renginiui, kuriame bus eksponuojami ar parduodami meno kūriniai, o patys kūriniai tokios informacijos pateikime gali būti tik kaip reklamos priemon÷. Apribojimas skirtas pirmiausiai asmenims, organizuojantiems viešas meno kūrinių parodas ar pardavimus (pvz., aukcionus), kurie parengdami reklaminę informaciją (reklamos katalogus, plakatus ar skelbdami tokią informaciją per televiziją ar radiją), informuoja apie renginį visuomenę. Kita vertus, apribojimas tarnauja ir meno kūrinių autoriams, kuriems naudinga, kad kuo daugiau būtų dalyvaujančiųjų jų kūrinių parodose ar viešuose pardavimuose, nes tokiu būdu bus daugiau susipažįstama su atitinkamo autoriaus kūryba, daugiau parduodama ir gaunama naudos.

(Šis apribojimas Lietuvoje buvo numatytas 2003 m. kovo 5 d. ATGTĮ redakcijoje, įgyvendinus 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (j) punkte numatytą analogišką nuostatą).

ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas apribojimas taikomas atgaminimo ir viešo paskelbimo teisei. Nors platinimo teis÷ min÷toje įstatymo normoje nenurodyta, tačiau, kaip ir prieš tai aptartų informacijos tikslais apribojimų atvejais, šios teis÷s atžvilgiu apribojimas taip pat tur÷tų būti taikomas.

Apribojimas taikomas tik reklamai apie viešą meno kūrinių parodą ar viešą pardavimą (aukcioną, varžytines ar pan.). Meno kūriniais šio apribojimo prasme laikomi bet kokie meno kūriniai: vaizduojamojo meno kūriniai, fotografijos, taikomojo meno kūriniai. Kadangi analizuojamas apribojimas skirtas informuoti apie renginį, tod÷l į apribojimo apimtį patenkančius kūrinio naudojimo veiksmus gali atlikti ne bet kurie asmenys, o tik konkretaus renginio organizatoriai ar asmenys, atsakingi už atitinkamą renginį. Tod÷l ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu apribojimu negali remtis kiti asmenys, kurie leidžia reklaminius informacinius leidinius, ir kurie nesusiję su atitinkamo renginio organizatoriais, nebent tą jie darytų organizatorių užsakymu.

4.3.5. Įrangos demonstravimas ar taisymas


Vytautas Mizaras 25

ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 5 punkte, įgyvendinant Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (l) punkto nuostatą, numatytas dar vienas apribojimas informacijos tikslais – be autoriaus leidimo atliekamas kūrinio atgaminimas ir viešas paskelbimas, kai tai susiję su įrangos demonstravimu ar taisymu. Šis apribojimas Lietuvoje buvo numatytas 2003 m. kovo 5 d. ATGTĮ redakcijoje.

Apribojimo paskirtis yra labiausiai susijusi su įrangos vartotojų ir gamintojų ar pardav÷jų interesais, užtikrinant normalią ūkinę veiklą, o taip pat pateikiant vartotojui informaciją apie tam tikros įrangos veikimą. Demonstruojant ar taisant atitinkamą įrangą neįmanoma išvengti kūrinių atgaminimo ar viešo paskelbimo. Turima omenyje ta įranga, kuri skirta naudoti kūriniams: video, audio grotuvai, televizoriai, radijo imtuvai, kompiuteriai, CD, DVD grotuvai, duomenų apdorojimo įranga, mikrofonai, įvairios garso ir vaizdo sistemos ir pan.

Apribojimas apima tik atgaminimo ir viešo paskelbimo, įskaitant padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais, veiksmus. Šiuo ateju apribojimas netaikomas platinimo teisei, kadangi platinimo veiksmai n÷ra reikalingi tam, kad būtų pasiektas analizuojamo apribojimo tikslas - pademonstruoti įrangos veikimą ar ją sutaisyti.

Apribojimas skirtas min÷tosios įrangos gamintojams, pardav÷jams (didmenininkams, mažmenininkams), nesvarbu, ar jie įrangą parduoda prekybos vietose, ar sand÷lyje ar kokioje nors specialiai nurodytoje vietoje, taip pat ar parduodama konkrečiam pirk÷jui ar vykdoma didmenin÷ ar mažmenin÷ prekyba. Taip pat šis apribojimas taikomas ir ne tik pardavimo, bet, pavyzdžiui, nuomos ar kitokios veiklos, susijusios su įrangos demonstravimu, atvejais (demonstruojant įrangą mug÷se, parodose ar pan.).

ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 5 punktas taikomas tik kūrinių atgaminimui ar viešam paskelbimui ir tik įrangos demonstravimo ar taisymo tikslais. Tod÷l šia norma negalima remtis pristatant įrangą potencialiems klientams (darant prezentacijas, reklamuojant ar pan.). Taip pat apribojimas neapima nuolatinio kūrinių naudojimo prekybos vietose (pvz., kai pardavimui skirti televizoriai ar radijo imtuvai, arba grotuvai įjungiami ir grojama muzika, rodomos laidos prekybos centruose nuolatos, o ne demonstruojant įrangą konkrečiam ar konkretiems pirk÷jams). Jeigu parduotuv÷je pardavimui skirtos įrangos pagalba viešai grojami kūriniai, tokiu atveju apribojimas netaikomas, o tokiam panaudojimui turi būti autoriaus leidimas ir mokamas atlyginimas.

4.3.6. Teisių į architektūros kūrinius ar skulptūras, esančias viešose vietose, apribojimai

ATGTĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad be autoriaus leidimo ir nemokant atlyginimo galima atgaminti ir viešai paskelbti architektūros kūrinius ir skulptūras, sukurtus nuolat stov÷ti viešosiose vietose, išskyrus parodas ir muziejus. Kai kuriose valstyb÷se šį apribojimą įprasta vadinti „gatvių vaizdo ir panoramos laisve“.

(Šis apribojimas taip pat sietinas su Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (h) punkto nuostatos įgyvendinimu, įtvirtintas Lietuvos autorių teis÷je pri÷mus 2003 m. kovo 5 d. ATGTĮ redakciją).

Pažym÷tina, kad Lietuva, įgyvendindama Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (h) punkto nuostatą, numat÷ siauresnį apribojimą, negu leidžiama pagal direktyvą. Min÷toje Direktyvos normoje nurodyta, kad be autoriaus leidimo gali būti leidžiama atgaminti ir viešai skelbti kūrinius, pavyzdžiui, architektūros kūrinius ar skulptūras, sukurtas nuolat stov÷ti viešose vietose. Matome, kad pagal Direktyvą apribojimas gali būti


Vytautas Mizaras 26

taikomas bet kokių kūrinių, neribojant konkrečiomis jų rūšimis, atžvilgiu, o architektūros kūriniai ar skulptūros pamin÷tos tik kaip pavyzdžiai, kurie dažniausiai pagal savo pobūdį sukuriami stov÷ti viešose vietose. Lietuva, numatydama analogišką apribojimą ATGTĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte, į apribojimo taikymo apimtį įtrauk÷ tik architektūros kūrinius ir skulptūras. Tod÷l Lietuvoje jokioms kitoms kūrinių rūšims šis apribojimas netaikomas.

Apribojimo pagrindu leidžiami veiksmai.

Kaip nurodyta ATGTĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte, apribojimas apima atgaminimo ir viešo paskelbimo veiksmus. Leidžiami atgaminimo veiksmai apima atgaminimą bet kokiu būdu (tapybos, fotografijos, grafikos, filmo ir kt.), tačiau tik dvimat÷je formoje. Viešo paskelbimo veiksmai apima transliavimą, retransliavimą ar padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais. Pavyzdžiui, transliuojamas interviu, kuris nufilmuotas Vilniaus miesto gatv÷je, kurioje stovi pastatas, saugomas autorių teis÷s kaip architektūros kūrinys. Arba tiesiog daromas kokios nors gatv÷s ar rajono panoraminis vaizdas, nuotraukos.

Neleidžiami veiksmai.

Apribojimas neapima architektūros kūrinių atgaminimo pastatų ar kitų statinių pavidalu, skulptūrų kopijų darymo trimat÷je formoje (ATGTĮ 28 str. 3 d.), nesvarbu, tai būtų daroma originalaus dydžio ar sumažintos kopijos (pvz., modeliai), taip pat nuo to, kokia medžiaga būtų naudojama.

Ypač svarbi analizuojamo apribojimo taikymo sąlyga yra tai, kad viešose vietose nuolat stovintys architektūros kūriniai ar skulptūros atgaminimo ar viešo paskelbimo atvejais negali būti pagrindiniu vaizdavimo objektu, kai tuo siekiama tiesiogin÷s ar netiesiogin÷s komercin÷s naudos. Pastaruoju atveju atgaminti ir viešai skelbti galima tik autoriaus leidimu ir mokant jam atlyginimą. Pavyzdžiui, apribojimu negal÷s būti remiamasi tais atvejais, kai bus pagaminti ir platinami atvirukai su viešoje vietoje nuolat stovinčios skulptūros fotografija, vaizduojančia skulptūrą. Lygiai tas pats būtų tais atvejais, jeigu, tarkim, saldainių pakuotei būtų panaudota kokio nors architektūros kūrinio ar skulptūros fotografija ar kitokia reprodukcija, nesvarbu, šie saldainiai būtų pardavin÷jami, dovanojami ar naudojami kaip reklamos priemon÷. Taigi, pagal ATGTĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punktą atgaminimo ar viešo paskelbimo objektu turi būti ne konkretus kūrinys, o atitinkamos vietos vaizdas, t. y. visuomenei pateikiama informacija apie aitinkamos vietov÷s, vietos vaizdą, o ne konkretų kūrinį.

Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad ATGTĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikomas tik nuolat stovinčių viešose vietose min÷tų kūrinių atžvilgiu. Tod÷l ir atgaminimo ar viešo paskelbimo veiksmai leidžiami tik iš viešai prieinamų vietų. Atgaminimo ar viešo paskelbimo veiksmai negalimi iš vietos, kuri n÷ra viešai prieinama arba kuri n÷ra matoma iš viešai prieinamos vietos. Vadinasi, apribojimas neapima architektūros kūrinių (pastatų, statinių) vidin÷s erdv÷s, t. y. pastato vidaus patalpų (erdv÷s), atgaminimo ar viešo paskelbimo (pvz., vidinių laiptų, salių interjero, vidinių kiemų ir pan.), nesvarbu, tai būtų privataus ar viešo naudojimo paskirties pastatas (t. y. šis aspektas vienodai vertintinas tiek, pvz., gyvenamojo būsto, tiek pastato, kuriame veikia teatras, kokia nors valstyb÷s institucija ar geležinkelio stotis, atžvilgiu).

Min÷toje ATGTĮ normoje vartojamos sąvokos „viešos vietos“ ir „nuolat stovi“ . „Vieša vieta“ aiškintina ne viešosios teis÷s prasme ir nepriklausomai nuo nuosavyb÷s teis÷s rūšies bei subjektų. Bendriausia prasme vieša vieta laikytina kiekviena vieta, kuri faktiškai prieinama bet kuriam visuomen÷s nariui. Tai gatv÷s, keliai, aikšt÷s ir panašios vietos, nesvarbu, kad tam tikrais atvejais arba laikotarpiais gali būti ribojamas pri÷jimas prie tokių vietų (pvz., kapin÷s


Vytautas Mizaras 27

gali būti uždaromos nakties laikotarpiu, arba uždaroma tam tikra gatv÷s atkarpa d÷l remonto ar kitokių priežasčių).

Kitas reikalavimas, taikant analizuojamą apribojimą, yra tai, kad atgaminami ar viešai paskelbiami gali būti architektūros kūriniai ar skulptūros, kurios nuolat stovi viešose vietose. Terminas „nuolat“ pirmiausiai reiškia, jog min÷tas kūrinys neturi būti tik laikinai pastatytas stov÷ti, t. y. kai n÷ra kokių nors įsipareigojimų tik tam tikrą susitarimo laiką laikyti tą kūrinį viešoje vietoje. Tačiau nuolatinio stov÷jimo kriterijui neprieštarauja tie atvejai, kai kūrinys d÷l savo pobūdžio, naudotų medžiagų ar kokių nors kitų objektyvių aplinkybių, savaime gali stov÷ti tik laikinai (pvz., iš ledo ar sniego pastatytos skulptūros viešose vietose, - savaime aišku, kad jos stov÷s tik laikinai). Tačiau, jeigu iš aplinkybių ar konkrečių dokumentų galima nustatyti, kad konkretus kūrinys stovi viešoje vietoje tik laikinai (pvz., menininkas sudaro sutartį d÷l skulptūros panaudojimo kokio nors viešo renginio metu arba parduotuvių virtrinos, papuoštos Kal÷dų švent÷ms ar pan.), tokiu atveju ATGTĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 punktu nebus galima remtis atgaminant ar viešai skelbiant vaizdą, kuriame bus min÷toji skulptūra, nebent būtų galima remtis ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu apribojimu, taikomu informuojant visuomenę apie dienos įvykius.

Negali būti pažeidžiamos autoriaus asmenin÷s neturtin÷s teis÷s.

4.3.7. Dail÷s kūrinio viešas rodymas

ATGTĮ 33 straipsnyje numatytas apribojimas nesusijęs nei su tarptautin÷s sutarties, nei su EB teis÷s aktuose numatytų nuostatų įgyvendinimu. Pagal min÷tą teis÷s normą, be autoriaus leidimo ir nesiekiant tiesiogin÷s ar netiesiogin÷s komercin÷s naudos leidžiama viešai rodyti dail÷s kūrinio originalą ar jo kopiją, kai kūrinys yra parduotas ar kitu būdu perduotas kito asmens nuosavyb÷n ir kai autorius žino ar turi pagrindą žinoti, kad toks viešas kūrinių rodymas (paroda) yra įsigijusio kūrinį asmens įprastin÷s ūkin÷s veiklos dalis. Apribojimas susijęs tik su viešo rodymo teise.

2008 m. kovo 13 d. įstatymu Nr. X-1454 buvo pakeistas 33 straipsnis34, kurio redakcija tapo panaši į 1999 m. ATGTĮ 28 straipsnio redakciją. Šiuo metu galiojančiame ATGTĮ 33 straipsnyje numatytas dail÷s kūrinio viešo kūrinio apribojimas taikomas, jeigu:

pirma, dail÷s kūrinį rodo asmenys, kurie jį įsigiję nuosavyb÷n tam, kad kūrinys būtų viešai rodomas, nes tokia veikla yra įprastin÷ tų asmenų veikla,

antra, autorius ar kitas autorių teisių subjektas žino ir turi pagrindą žinoti, kad jo kūrinys įsigyjamas būtent tuo tikslu.

Tačiau 2008 m. pakeitimo esm÷ – apribojimas taikomas, jeigu atitinka pamin÷tas abi sąlygas, nesvarbu asmuo, kuris viešai rodo dail÷s kūrinį, siekia tiesiogin÷s ar netiesiogin÷s komercin÷s naudos. Be to, dabar galiojanti ATGTĮ 33 straipsnio redakcija skiriasi ir nuo 1999 m. ATGTĮ 28 straipsnio, kadangi neapima viešo kūrinio rodymo, kuris neprieštarauja įprastiniam kūrinio naudojimui ir kitaip nepažeidžia teis÷tų autoriaus ar kito autoriaus teisių subjekto interesų.

Viešai rodant dail÷s kūrinius negali būti pažeidžiamos autorių asmenin÷s neturtin÷s teis÷s: turi būti nurodomi autorių vardai, neiškraipomi kūriniai.

34 Įstatymas įsigaliojo 2008 m. kovo 27 d.


Vytautas Mizaras 28

4.3.8. Citavimas

ATGTĮ 21 straipsnyje numatytas apribojimas, kaip ir kiti apribojimų informacijos tikslais atvejai, susijęs su teis÷s laisvai reikšti nuomones (mintis) ir teis÷s į informacijos laisvę užtikrinimu. Tačiau citavimas susijęs ir su kitų vertybių garantijomis: mokslo, kultūros pažanga, vystymusi, minčių ir id÷jų mainais, kritika, apžvalga ir įvertinimu. Citavimo laisv÷ yra klasikinis autorių turtinių teisių apribojimas, kuris numatytas iš esm÷s visų valstybių įstatymuose. Bendriausia prasme citavimu reikt ų laikyti trumpos kito kūrinio ištraukos (fragmento) išd÷stymą turint tikslą labiau paaiškinti ar patvirtinti autoriaus teiginius ar pozicijas arba pateikti autentišką kito autoriaus nuomonę.

(Pagrindu citavimo apribojimą numatyti nacionaliniuose valstybių įstatymuose yra Berno konvencijos 10 straipsnio 1 dalis, o kiek susiję su ES teis÷s aktų įgyvendinimu - 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (d) punktas. Abiejose šiose nuostatose numatyta galimyb÷ be autoriaus leidimo cituoti kūrinį, kuris yra teis÷tai viešai paskelbtas, jeigu citavimas suderinamas su gerais papročiais (sąžininga praktika) ir jo mastas konkrečiu atveju pateisina citavimo tikslą. ES mastu citavimas n÷ra privalomas autoriaus turtinių teisių apribojimas).

Citavimas yra teis÷tas, jeigu nurodomas šaltinis ir autoriaus vardas, jeigu jis yra nurodytas cituojamame šaltinyje (Berno konvencijos 10 str. 3 d., Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 str. 3 d. (d) p., ATGTĮ 21 str. 2 d.). Jeigu šaltinyje n÷ra nurodomas autoriaus vardas, tokiu atveju, laikytina, kad autoriaus vardą nurodyti cituojant neįmanoma. Šis reikalavimas neatsiejamai susijęs su citavimo paskirtimi. Būtina nurodyti citavimo šaltinį ir cituojamą autorių d÷l to, kad nebūtų supainiojamos to autoriaus, kuris cituoja, ir cituojamo autoriaus pozicijos, pažiūros ar mintys. Kūrinyje turi būti aiškiai parodoma, kad yra cituojamas kitas kūrinys. Aiškiai parodyti citatą galima nurodant cituojamą šaltinį ir autoriaus vardą (pvz., atitinkama išnaša), arba, jeigu neįmanoma nurodyti cituojamo šaltinio ar autoriaus vardo (jis nežinomas), tokiu atveju citata turi būti kitaip pažymima (pvz., tekste nurodant, kad cituojamas kitas kūrinys arba išskiriama citata kabut÷mis ar pan.). Jeigu citata nebus aiškiai parodyta ir suprantama, gali būti keliamas klausimas d÷l autoryst÷s teis÷s pažeidimo, įskaitant ir plagiatą.

Citavimo taikymo sąlygos

Viena iš svarbiausių citavimo taikymo sąlygų ir reikalavimų yra tai, kad cituoti galima tik teis÷tai viešai paskelbtus kūrinius, nesvarbu, kokiu būdu jie būtų paskelbti: išleisti, viešai atlikti, viešai paskelbti (transliuoti, padaryti viešai prieinamais kompiuterių tinklais) ar kt. būdu prieinami visuomenei.

Antrasis reikalavimas, susijęs su citavimo apimtimi ir tikslais. Citavimo paskirtis – esamų pozicijų, minčių, pažiūrių apžvalga, vertinimas, kritika, polemika, arba, min÷ta, apsikeitimas atskirų autorių mintimis. Citavimo paskirtis sąlygoja tai, kad citata turi būti įterpta į kitą kūrinį taip, kad bet kuriam kitam asmeniui būtų aišku, kad tai kito kūrinio dalis, o ne autoriaus, kuris pa÷m÷ citatą, mintys. Kitaip tariant, turi būti aiškiai parodyta, kad naudojama kito kūrinio dalis.

Atsižvelgiant į citavimo paskirtį, atskirų valstybių įstatymuose, doktrinoje ar teismų praktikoje išskiriami ir atitinkami citavimo tikslai: mokslo, tyrimų, mokymo, informacijos ar komentarų pateikimo, kritikos, apžvalgos.

Lietuvoje apsiribojama bendro pobūdžio taisykle, kad citavimas turi atitikti sąžiningumo principą ir jo mastas neturi viršyti citavimo tikslo. Sąžiningumas sietinas su citavimo tikslu. Nors Lietuvos įstatyme n÷ra konkretizuojami citavimo tikslai, tačiau jie turi būti aiškinami


Vytautas Mizaras 29

taip pat atsižvelgiant į šio apribojimo paskirtį. Vadinasi, citavimo tikslai iš esm÷s yra tokie patys, kaip ir pamin÷ti pavyzdžiai iš kitų valstybių įstatymų. Bet kuriuo citavimo atveju citata turi tur÷ti tikslą ir jį atitikti. Be tikslo cituoti negalima.

Taip pat svarbu pažym÷ti, kad ne kiekvienas kito kūrinio dalių panaudojimas kitame kūrinyje laikytinas citavimu. Tarp kūrinio, kuriame cituojamas kitas kūrinys, ir cituojamo kūrinio turi būti vidinis ryšys (sąsaja), nes priešingu atveju nepasireikš citavimo tikslas. Pavyzdžiui, Vokietijos doktrinoje dažnai cituojamas jų teismų praktikos bylos pavyzdys, kurioje dainos teksto panaudojimą viename atspausdintame straipsnyje buvo atsisakyta pripažinti citata. Straipsnis buvo parengtas apie numatomą filmo pastatymą, pagal tos dainos žymiausios atlik÷jos autobiografiją. Teismas pripažino, kad dainos teksto panaudojimas straipsnyje nesusijęs su straipsnio turiniu ir paskirtimi, neatitinka citavimo tikslų, tod÷l tai nelaikytina citata35. Citavimas neatitiks jokio tikslo, jeigu kito kūrinio dalis panaudojama vien tik kūrinio papildymui arba „pagražinimui“ (praturtininimui).

Atsižvelgiant į tai, kas išd÷styta, galima visiškai sutikti su nuomone, kad literatūros kūriniai cituojami gali būti ne grožin÷s literatūros kūriniuose, o, pavyzdžiui, kritikos darbuose, recenzijose36, kadangi kitaip citavimas neatitiktų nei citavimo prigimtimi pagrįstų tikslų, nei būtų galima nustatyti vidinio cituojančiojo ir cituojamo kūrinio ryšio.

Citavimui n÷ra keliamas reikalavimas, kad būtinai turi būti panaudojama kito kūrinio dalis pažodžiui. Cituojančiojo kūrinio autorius gali pateikti kito cituojamo kūrinio dalį perfrazuodamas taip, kaip labiausiai tinka jo kūrinio kontekste. Tod÷l cituoti galima tiek originalo kalba, tiek ta kalba, į kurią kūrinys yra išverstas, o taip pat gali būti citata pateikiama kita kalba, negu, kad parašytas cituojamas kūrinys.

Dar vienas svarbus aspektas, tai klausimas, kokie kūriniai apskritai gali būti cituojami. Lietuvos doktrinoje pateikiama nuomon÷, kuriai, galiojant dabartinei ATGTĮ 21 straipsnio 1 dalies redakcijai, galima pritarti, kad kaip citatų negalima naudoti vaizduojamojo meno kūrinių (paveikslų, skulptūrų, fotografijų ar kt.) ar jų fragmentų37. Tačiau, manytina, kad būtų galima prapl÷sti citavimo apimtį ir leisti atskirais atvejais ne tik nedidelę citatą. Tokiu atveju būtų galima cituoti ir meno kūrinius, nes jų citavimas visiškai gali atitikti įprastus citavimo tikslus (pavyzdžiui, moksliniame straipsnyje pateikiamas palyginimas autoriaus dail÷s kūrinio ir kito autoriaus dail÷s kūrinio ir pateikiama jų analiz÷).

4.4. Apribojimai, susiję su mokymo ir mokslinių tyrim ų tikslais

Galiojančio ATGTĮ 22 straipsnis numato tris autoriaus turtinių teisių apribojimų mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais atvejus. Visiems šiems apribojimų atvejams būdingi trys bendri bruožai: (1) visi šie atvejai yra neatlygintiniai apribojimai; (2) visais šiais atvejais kūrinio naudojimas be autoriaus leidimo galimas tik nekomerciniais mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais; (3) naudojant kūrinius, jeigu įmanoma, turi būti nurodomas šaltinis ir autoriaus vardas. Tačiau kiekvienas iš ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytų apribojimų turi ir tik jiems būdingų bruožų bei skiriasi esmin÷mis taikymo sąlygomis.

35 Turimas omenyje Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo 1985-07-03 sprendimas byloje 1ZR 70/82 („Liedtextwiedergabe I“), GRUR 1987, p. 34, 35. 36 Žr. VILEITA, Alfonsas. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000, 21 str. para. 3. 37 VILEITA, Alfonsas. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000, 21 str. para. 3.


Vytautas Mizaras 30

4.4.1. Kūrinio panaudojimas kaip pavyzdžio mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais

ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad be autoriaus leidimo galima kaip pavyzdį nekomerciniais mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais atgaminti nedidelius išleistus kūrinius ar trumą išleisto kūrinio ištrauką rašytiniu, garso ar vaizdo pavidalu tiek, kiek tai susiję su mokymo programomis ir neviršija mokymui ar moksliniam tyrimui reikalingo masto.

(Tokį autoriaus turtinių teisių apribojimą numato du pagrindiniai teis÷s aktai, kuriais vadovaujantis ir buvo parengta minima Autorių teisių įstatymo norma: (i) 1886 m. Berno konvencija ir (ii) 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyva. Aptarsime kiekvieno pamin÷to teis÷s akto normas, susijusias su autoriaus turtinių teisių apribojimu mokymo tikslais).

Apribojimo taikymo sąlygos

Pirmiausiai, akcentuotina, kad apribojimas taikomas tik išleistiems kūriniams. Kadangi min÷toje įstatymo normoje vartojamas terminas „išleistas kūrinys“, reiškia, kad apribojimas netaikomas kūrinių, kurie kitokiu būdu viešai paskelbiami (pvz., transliuojant per televiziją ar radiją, padaromi viešai prieinamais kompiuterių tinklais), atžvilgiu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad ATGTĮ 2 straipsnio 14 dalyje išleidimas apibūdinamas kaip kūrinio pakankamo pagrįstiems visuomen÷s poreikiams patenkinti egzempliorių kiekio pagaminimas, nesvarbu, kokiu būdu. Vadinasi, išleistu kūrinys gal÷s būti laikomas, jeigu yra pagaminti materialūs kūrinio egzemplioriai (yra išleista knyga, fonograma, vaizdo įrašas ar pan.). Toks reguliavimas vertintinas neigiamai, ypač atsižvelgiant į informacinių technologijų pl÷trą ir realią situaciją, kai jau daugeliu atvejų kūriniai pirmą kartą paskelbiami visuomenei išleidžiant juos ne materialia laikmena, o viešai paskelbiant nematerialiu būdu, pavyzdžiui, padarant viešai prieinamais kompiuterių tinklais arba transliuojant laidą per televiziją ar radiją. Esant dabartiniam reguliavimui, ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, negalima kaip pavyzdį naudoti mokymo tikslais kūrinio, kuris paskelbtas internete arba transliuojamas per televiziją ar radiją. Lietuva, įgyvendindama Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (a) punktą, visgi gal÷jo prapl÷sti apribojimo taikymo ne tik išleistų kūrinių, bet ir kitaip viešai paskelbtų kūrinių atžvilgiu. Juolab, kad taip jau yra ir numatyta kai kurių kitų apribojimų atveju (pvz., cituoti galima išleistus ar kitaip viešai paskelbtus kūrinius (ATGTĮ 21 str. 1 d.).

Pagal ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Remiantis analizuojamu apribojimu gali būti atgaminamos tik trumpos kūrinių ištraukos ir (arba) nedidel÷s apimties kūriniai . Kokie kūriniai laikomi nedidel÷s apimties išleistais kūriniais, o taip pat kokios kūrinių ištraukos yra trumpos, įstatymų leid÷jas nedetalizuoja. Įstatyme leidžiamas naudojimo mastas siejamas su tikslu – tiek, kiek susiję su mokymo programomis ir neviršija mokymui ar moksliniam tyrimui reikalingo masto. Pastarasis kūrinio naudojimo mastas Berno konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje siejamas su gerais papročiais. Gerų papročių taisykl÷ labiausiai pasireiškia dar ir tokiais pagrindiniais aspektais: kūrinio panaudojimas turi būti tik išimtinai mokymo ar mokslinių tyrimų tikslais (gerų papročių taisykl÷s neatitiks veiksmai, jeigu nebus užtikrinta, jeigu kūriniai bus atgaminami kaip pavyzdžiai mokymo tisklais, bet leidinys, kuriame atgaminti kūriniai panaudoti, bus platiniamas viešai, t. y. juos gaus ne tik mokyklos, vykdančios nekomercinę mokymo veiklą, bet potencialiai bus sudarytos galimyb÷s įsigyti bet kuriam asmeniui); geri papročiai reikalauja, kad kūrinio panaudojimas mokymo tikslais būtų tokios apimties, kuri tenkintų su tuo tikslu susijusius minimalius būtinus poreikius, t. y. tiek, kiek reikalinga tinkamam mokymo medžiagos išd÷stymui ar mokslinių tyrimų atlikimui.

Kokia kūrinio ištrauka laikytina trumpa, priklauso nuo konkrečios situacijos aplinkybių, pavyzdžiui, nuo viso kūrinio apimties arba nuo atgaminamos ištraukos sąsajos su mokymo ar


Vytautas Mizaras 31

mokslinių tyrimų būtinais poreikiais. Kitų valstybių doktrinoje išsakomos pozicijos, kad kūrinio ištrauka netur÷tų viršyti 10 puslapių38, kiti teigia, kad bendroji taisykl÷ – iki 3 trijų, o išimtiniais atvejais iki 6 puslapių39. Manytina, kad nereik÷tų apsiriboti konkrečiais skaičiais, o orientuotis į minimalius būtinus poreikius mokymo tikslais, ir bet kokiu atveju ištrauka negal÷tų būti tokios apimties, kuri iš esm÷s pakeistų kūrinio visumą, originalą, t. y. turint ištrauką jau nebereik÷tų viso kūrinio.

Nedidelių kūrinių atveju dar siauriau turi būti orientuojamasi į mokymo tikslus. Analizuojamo apribojimo prasme nedideliais kūriniais paprastai laikytini atskirų eil÷raščių, dainų tekstų, muzikos kūrinių, trumpų novelių, apsakymų, mokslinio pobūdžio trumpų komentarų ar nuomonių, vaizduojamo meno kūrinių, įskaitant ir fotografijas, atgaminimas. Turi būti vertinamas ryšys tarp kiekvieno atskiro kūrinio atgaminimo ir to atitikimo mokymo ar mokslinių tyrimų tikslams.

Antrasis ir, matyt, pats svarbiausias ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimas, yra apribojimo paskirtis – kūrinio naudojimas turi tarnauti kaip pavyzdys mokymo ar mokslinių tyrimų tikslais.

Mokymo tikslai reiškia, kad nedidel÷s apimties kūrinys ar kūrinio ištrauka, kaip pavyzdys gali būti naudojamas mokymo tikslais tiek, kiek reikia mokytojui arba d÷stytojui d÷stant atitinkamą dalyką paaiškinti mokymo programoje esančius klausimus. Mokymo tikslai tur÷tų būti aiškinami juos tiesiogiai siejant tik su pamokomis ar paskaitomis, o kūrinių naudojimas – tik tokiu mastu, kiek yra būtina pagal mokymo programas. Tod÷l, pavyzdžiui, kūrinių naudojimas mokant mokyklos personalą, bet ne mokinius, nepatenka į ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo apimtį. Kūrinio kaip pavyzdžio naudojimas turi būti skirtas išimtinai naudojimui mokant pagal mokymo programas. Tod÷l analizuojamas apribojimas negali būti taikomas, kad ir mokamojo pobūdžio leidiniuose, tačiau nesusijusiuose su mokykloje mokamu dalyku ar konkrečia mokymo programa.

Mokymo veikla apima veiklą, vykdomą bet kokio tipo ar rūšies mokykloje – bendrojo lavinimo mokykloje (vykdančioje priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ar atitinkamas specialiojo ugdymo programas), aukštojoje mokykloje, taip pat visų rūšių mokymo programas, skirtas išsilavinimo įgijimui ar profesiniam parengimui. Tačiau į apribojimo apimtį nepatenka mokymas, kuris vykdomas siekiant pelno (pvz., įvairių įstaigų vykdomi kvalifikacijos k÷limo kursai, seminarai ar pan.), kadangi, toliau min÷sime, ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikomas tik, jeigu atliekant mokymo ar mokslinių tyrimų veikla nesiekiama komercinių tikslų.

Trumpos kūrinio ištraukos ar nedideli kūriniai kaip pavyzdys mokymo tikslais gali būti atgaminami konkretaus mokymo užsi÷mimo metu arba prieš jam ruošiantis (t. y. ad hoc atgaminimas) arba sudarant paskaitos ar pamokos medžiagos pagal mokymo programą leidinius (pavyzdžiui, literatūros pamokoms skirtų skaitinių rinkinys, mokymo priemon÷ kitokio dalyko pamokoms ar paskaitoms, vadov÷lis), nesvarbu, ar pats leidinys, kaip toks būtų saugomas kaip autorių teis÷s objektas ar ne. Kitaip tariant, analizuojamas apribojimas apima ir konkrečiu atveju atliekamą atgaminimą, ir iš anksto parengtą mokymo priemonę, kuri bus naudojama v÷liau mokymo tikslais.

38 MELICHAR, Ferdinand in Urheberrecht. Kommentar (hrsg. SCHRICKER, Gerhard). 3 Aufl. München: C. H. Beck, 2006, § 46 para. 2. 39 NORDEMANN, Wilhlem in FROMM, Friedrich; NORDEMANN, Wilhelm, Kommentar zum Urheberrechtsgesetz und zum Urheberrechtswahrnehmungsgesetz. 9. Aufl., Stuttgart u. a.: Kohlhammer, 1998, § 46 para. 2.


Vytautas Mizaras 32

Mokslinis tyrimas kitų valstybių doktrinoje ir praktikoje aiškinamas, kaip sistemiškai, tikslingai atliekama veikla, siekiant tam tikro rezultato: kokio nors tiriamo objekto savybių ar charakteringų bruožų nustatymo, užduoties išsprendimo, medžiagos apibendrinimo, atsakymo į klausimus, knygos ar kitokio mokslinio veikalo parašymo ir pan.40. Kitaip tariant moksliniu tyrimu siekiama tam tikro naujo ar originalaus (individualaus) mokslinio pažinimo ar įvertinimo. Apribojimo pagrindu gali remtis tik asmenys, kurie individualiai atlieka tyrimą arba tyrimų grup÷s, kurias sudaro aiškiai apibr÷žtas nedidelis asmenų skaičius.

Mokymo ar mokslinių tyrimų tikslas negali būti komercinis. Kaip nurodoma, Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 42 konstatuojamojoje dalyje, nekomerciniai tikslai tur÷tų būti nustatomi atsižvelgiant į veiklos paskirtį, tačiau to netur÷tų nulemti atitinkamos įstaigos organizacin÷ struktūra ar finansavimo būdas, tod÷l apribojimas taikomas, nesvarbu valstybin÷ ar privati mokykla vykdo mokymo veiklą, - svarbu, kad privačios mokyklos teiktų tokį bendrąjį lavinimą ar aukštąjį išsilavinimą, kaip ir valstybin÷s mokyklos. Lygiai tokios pačios nuostatos, dar papildomai nurodant ir kūrinio naudotojo teisinę formą, kaip neturinčią reikšm÷s nekomercinių tikslų sąvokos aiškinimui, įtvirtintos ATGTĮ 22 straipsno 2 dalyje.

Ketvirtasis apribojimo teis÷to taikymo reikalavimas yra tai, kad būtina nurodyti naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą, jeigu tai įmanoma padaryti. Šis reikalavimas, min÷ta, būdingas daugeliui apribojimų, tarp jų ir kitiems apribojimų mokymo ir mokslo tyrimų tikslais atvejams. Taigi, autoriaus asmenin÷s neturtin÷s teis÷s negali būti pažeidžiamos.

4.4.2. Kūrinio atgaminimas žmon÷ms, turintiems klausos ar regos negalią

ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas apribojimas, kurio pagrindu leidžiama be autoriaus leidimo ir nemokant atlyginimo atgaminti nekomerciniais švietimo, mokymo ar mokslinių tyrimų tikslais teis÷tai išleistus kūrinius žmon÷ms, turintiems klausos ar regos negalią, skirtu būdu tokiu mastu, kiek pateisina ši negalia, išskyrus kūrinius, kurie specialiai buvo sukurti šiam tikslui.

(Šis apribojimas susijęs su 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (b) punkto įgyvendinimu).

Apribojimo taikymo sąlygos.

Lyginant Lietuvos ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą su Informacin÷s visuomen÷s direktyvos nuostata, apribojimas yra siauresnis, nes kūrinio atgaminimą žmonių su negalia interesams sieja tik su švietimo, mokymo ar mokslinių tyrimų tikslais. Tuo tarpu Direktyva leidžia apribojimą žmonių su negalia atveju taikyti nepriklausomai nuo tikslų, svarbu, kad tai nebūtų daroma komerciniais tikslais. Kita vertus, pažym÷tina, lyginant su aptartuotoju ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas yra platesn÷s taikymo apimties, kadangi pagal šią įstatymo normą apribojimas taikomas ne tik mokymo ar mokslinių tyrimų tikslais, bet ir nekomerciniais švietimo tikslais. Švietimo tikslus reiktų aiškinti plačiau, t. y. kaip apimančius ir savišvietą, ir ugdymą. Kitaip tariant, apribojimas turi būti taikomas ir tais atvejais, kai kiti asmenys atlieka žmon÷ms su negalia švietimo veiklą41, tiek kaip patys

40 Žr. BENTLEY, Lionel; SHERMAN, Brad. Intellectual Property Law. 2nd ed. Oxford University Press, 2004, p. 198; LOEWENHEIM, Ulrich in Urheberrecht. Kommentar (hrsg. SCHRICKER, Gerhard). 3 Aufl. München: C. H. Beck, 2006, § 52a para. 11. 41 Pagal Švietimo įstatymo (Valstyb÷s žinios, 2003, Nr. 63-2583) 2 straipsnio 27 dalį švietimo darbu suprantama kryptinga švietimo teik÷jo veikla, skirta mokinio vertybin÷ms nuostatoms, žinioms ir kompetencijai pl÷toti.


Vytautas Mizaras 33

žmon÷s savarankiškai mokosi, lavina savo įgūdžius, savarankiškai iš įvairių šaltinių įgyja žinias.

Remiantis ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apribojama atgaminimo teis÷. Taip pat tur÷tų būti leidžiama apriboti ir platinimo teis÷ tiek, kiek būtina min÷tiems tikslams pasiekti. Atgaminimas paprastai vyksta kita forma, t. y. žmon÷ms turintiems regos negalią atgaminama brailio raštu arba įgarsinama (daromi garso įrašai).

Apribojimas netaikomas tų kūrinių atžvilgiu, kurie specialiai buvo sukurti žmon÷ms su klausos ar regos negalia.

Naudojant kūrinius pagal ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti nurodamas naudojamas šaltinis ir autoriaus vardas, jeigu tai įmanoma, o taip pat nepažeidžiamos kitos autoriaus asmenin÷s neturtin÷s teis÷s.

4.4.3. Kūrinių naudojimas elektroniniu būdu bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose

2003 m. kovo 5 d. redakcijos ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalis buvo papildyta 3 punktu, numatant, kad be autoriaus leidimo ir nemokant atlyginimo galima padaryti viešai prieinamu kompiuterių tinklais viešose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose esančius kūrinius mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais tų įstaigų patalpose esančiuose tam skirtuose terminaluose, jeigu autoriai ar kiti tų kūrinių autorių teisių subjektai n÷ra uždraudę tokio kūrinių panaudojimo. Taigi Lietuva pasinaudojo galimybe, numatyta 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (n) punkte.


Apribojimas taikomas tik konkretiems ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytiems subjektams – viešosioms bibliotekoms, mokymo įstaigoms, muziejams ir archyvams. Jokie kiti subjektai negali remtis šiuo apribojimu.

ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad pagal šią normą naudoti kūrinius galima juos viešai paskelbiant ar padarant viešai prieinamus kompiuterių tinklais. Vadinasi, įstatymų leid÷jas apriboja tik autoriaus viešo paskelbimo teisę (ATGTĮ 15 str. 1 d. 8 p.).

ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, kad remiantis toje normoje numatytu apribojimu gali būti naudojami tik kūriniai, esantys tose įstaigose. Vadinasi, pačios įstaigos gali tik leisti viešai atlikti kūrinius, naudojant technines priemones (t. y. netiesioginis kūrinio atlikimas (ATGTĮ 2 str. 29 d.), ir tik tuos, kuriuos tos įstaigos turi. Pačios bibliotekos ar kitos įstatyme nurodytos įstaigos negali nei transliuoti, nei retransliuoti kūrinių, kadangi objektyviai tokie veiksmai atliekami toje pačioje vietoje, kurioje yra vartotojai. Tuo tikslu bibliotekose, mokymo įstaigose ar kitose įstatyme nurodytose įstaigose gali būti įrengti garso ir (ar) vaizdo įrašų klausymo, žiūr÷jimo terminalai. Kai kalbame apie gretutinių teisių objektus, tai viešas paskelbimas apima būtent tokį gretutinių teisių naudojimą, kai techninių priemonių pagalba padaromas gretutinių teisių objektas viešai girdimu ir (ar) matomu toje pačioje vietoje, kurioje yra visuomen÷s nariai. Tod÷l viešo paskelbimo teis÷s apribojimas yra aktualus gretutinių teisių objektų atžvilgiu.

Būtina atkreipti d÷mesį į tai, kad ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas apima tik tuos atvejus, kai kūrinys nurodytais šioje normoje būdais naudojamas tokia pačia forma, kokia jis yra išleistas ar paskelbtas, ir būtent ta pati kopija, kuri yra įsigyta ar kitaip turima min÷tų įstaigų. Šios normos pagrindu negali būti daromas kūrinio atgaminimas. Tod÷l remiantis


Vytautas Mizaras 34

ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktu, negali būti padaroma, tarkim, bibliotekos turimos knygos kopija (pvz., nuskanuojant), patalpinama į kompiuterio kietąjį diską ar kitokią laikmeną ir leidžiama ja naudotis elektronine forma. Kitaip tariant, analizuojamas apribojimas taikomas tik viešo paskelbimo ir padarymo kūrinio viešai prieinamu veiksmams, kai min÷tosios įstaigos sudaro tik technines galimybes naudotis kūriniais, į kuriuos jos jau turi atitinkamas turtines teises – t. y. suteikiama tik technin÷ galimyb÷ prieiti prie tokių kūrinių. Pavyzdžiui, biblioteka gali įrengti kompiuterius ar garso ir (ar) vaizdo grotuvus tam, kad bibliotekos vartotojai gal÷tų kompiuterių pagalba naudotis straipsniais ar kitais kūriniais, kurie patalpinti viešai prieinamoje arba licencijuojamoje duomenų baz÷je, į kurią prieigą turi ta biblioteka, arba klausyti garso įrašų, kuriuos taip pat turi įsigijusi biblioteka. Tačiau apribojimas būtų netaikomas, jeigu biblioteka, min÷ta, tur÷dama knygą, padarytų jos kopiją ir leistų elektroniniu būdu prieiti prie jos kompiuterių tinklais.

[Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad 2008 m. liepos 16 d. EB Komisijos paskelbtoje Žaliojoje knygoje „Autori ų teis÷s žinių ekonomikoje“ keliamas klausimas, ar tokios apimties ir turinio apribojimas netur÷tų būti praplečiamas, ypač kiek tai susiję su galimybe padaryti kūrinio ar kito autorių teis÷s saugomo objekto kopiją kitokia forma, negu ta, kurią turi min÷tosios įstaigos (pvz., suskaitmeninti), ir padaryti viešai prieinamo kompiuterių tinklais ne tik tų įstaigų patalpose, bet ir online būdu (internete), taip sudarant galimybę neiti į biblioteką ar archyvų patalpas, o reikiamą informaciją galima būtų rasti ir gauti internetu].

Trečioji sąlyga, kuri susijusi su apribojimo taikymo subjektais – kūrinio naudojimo tikslai. Kūrinys gali būti naudojamas ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu būdu tik mokslinių tyrimų ir asmeninių studijų tikslais. Tod÷l apribojimas taikytinas tik tais atvejais, kai min÷ti subjektai nesiekia jokio tiesioginio ar netiesioginio ekonominio ar komercinio tikslo. Kūrinio naudojimas, kaip turi būti išimtinai skirtas nekomercinio pobūdžio mokslinio tiriamojo darbo ar studijų poreikiui tenkinti. Kūrinio naudojimas gali būti skirtas tik atskiriems pavieniams min÷tų įstaigų vartotojams, bet negali būti skirtas naudoti visuomen÷s narių daugumai vienu ir tuo pačiu metu42. Tod÷l, pavyzdžiui, padarymas kūrinys padarymo viešai prieinamu kompiuterių tinklais būdu negali būti taip naudojamas vienu metu kelių asmenų ar visuomen÷s narių grup÷s, nesvarbu, kad tai vyktų tame pačiame bibliotekos terminale. Lygiai tas pats pasakytina apie naudojimąsi garso ir (ar) vaizdo įrangos terminalais, - bibliotekoje negali būti taip, kad kūrinio atlikimą, pvz., garsiakalbio ar kitokios įrangos pagrindu klausytų neapibr÷žta asmenų grup÷. Prieigą turi tur÷ti iš tos pačios vietos tik vienu metu tik konkretus individualus vartotojas.

Ketvirtoji sąlyga, kuri skiria analizuojamą apribojimą nuo kitų ATGTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatytų apribojimų, yra tai, kad apibūdintas kūrinių naudojimas galima tik nesant licencinių ar kitokių susitarimų, draudžiančių be autoriaus ar kito teisių subjekto ir be atlyginimo viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kūrinį min÷tosiose įstaigose. Tokia sąlyga atspindi tam tikrą kompromisą – tarp teisių tur÷tojų ir naudotojų. Kai bibliotekoje naudojamos knygos, tai už kiekvieną knygą biblioteka turi sumok÷ti. Taip laikoma, kad autoriaus ekonominis interesas patenkinamas, turint omenyje, kad dar atskirais atvejais mokamas atlyginimas už knygų panaudą bibliotekoje. Tuo tarpu, kai kalbame apie nematerialų kūrinio panaudojimą, tokiu atveju biblioteka tur÷dama prieigą prie kūrinių, aišku, kad kūrinio egzempliorių nepirks. Tod÷l šiuo atveju autoriui ar kitam teisių subjektui

42 Žr. DREIER, Thomas; HUGENHOLTZ, Bernt. Concise European Copyright Law. Alphen aan den Rijn: Kluwer Law International, 2006, p. 381; WALTER, Michael in WALTER, Michael; von LEWINSKI, Silke; et. al. Europäisches Urheberrecht. Kommentar. Wien, New York: Springer-Verlag, 2001, p. 1081 para. 135.


Vytautas Mizaras 35

paliekama teis÷ uždrausti kūrinio naudojimą, jeigu būtų manoma, kad jo interesai per daug būtų pažeidžiami.

Be abejo, kaip ir kitų apribojimų atveju, turi būti nepažeidžiamos kūrinių autorių asmenin÷s neturtin÷s teis÷s.

4.5. Apribojimai, susiję su visuomen÷s saugumo tikslais

ATGTĮ 27 straipsnyje numatyta, kad leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo atgaminti ir viešai skelbti kūrinį visuomen÷s saugumo tikslais arba siekiant užtikrinti valstyb÷s valdžios, valdymo ar teismo proceso veiksmų atlikimą arba pranešimą apie juos. Šio apribojimo pagrindu dažniausiai naudojasi teismai, teis÷saugos institucijos, rinkdamos ir pateikdamos įstatymų nustatyta tvarka įrodymus, vykdant ikiteisminio tyrimo veiksmus, operatyvinę veiklą.

(ATGTĮ 27 straipsnio norma, numatanti min÷tą apribojimą, yra parengta pagal 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (e) punktą, suteikiantį teisę valstyb÷ms nar÷ms savo įstatymuose numatyti autoriaus turtinių teisių apribojimą visuomen÷s saugumo ir valstyb÷s valdžios institucijų veiklos užtikrinimo tikslais).

Analizuojamo apribojimo pagrindu apribojamos autoriaus atgaminimo ir viešo paskelbimo visais būdais (transliavimo, retransliavimo, padarymo viešai prieinamu) turtin÷s teis÷s.

Apribojimas taikomas visų kūrinių atžvilgiu.

ATGTĮ 27 straipsniu gali remtis visi viešojo administravimo subjektai (valstyb÷s valdžios institucijos (įstatymų leidžiamosios valdžios, vykdymosios valdžios), vietos savivaldos institucijos ir kt.), teismai (visų instancijų, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai), įskaitant ir arbitražą, teis÷saugos institucijos), taip pat visi subjektai, kurie susiję su visuomen÷s saugumo užtikrinimu (tai iš esm÷s būdinga teis÷saugos institucijoms).

Svarbu tai, kad apribojimas taikomas tik ta apimtimi, kiek būtina atitinkamų institucijų pagal įstatymus vykdomų funkcijų užtikrinimui. Tod÷l, pavyzdžiui, atgaminta gali būti tik tiek kūrinio kopijų, kiek jų yra būtina teismo procese (kad būtų pateiktos šalims, teismui, jeigu reikia, ekspertams). Viešai paskelbti saugomą kūrinį taip pat galima tik tiek kartų, kiek pagrįstai būtina užtikrinti visuomen÷s saugumą.

Kaip ir bet kurio kito apribojimo atveju, negali būti pažeidžiamos autoriaus asmenin÷s neturtin÷s teis÷s.

4.6. Kūrinio laikinas atgaminimas

ATGTĮ 29 straipsnyje numatyti autoriaus išimtin÷s atgaminimo teis÷s apribojimai, susiję su informacin÷mis technologijomis, atveriančiomis kelią naudoti kūrinius elektroniniais ir kitokiais ryšiais, įgalinančiais per nuotolį perduoti kūrinį.

4.6.1. Kūrinio laikinas atgaminimas perduodant duomenis elektroniniais ryšiais (ATGTĮ 29 str. 1 d. 1 p.)


Vytautas Mizaras 36

ATGTĮ 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas atgaminimo teis÷s apribojimas, susijęs su informacinių technologijų naudojimu perduodant kūrinius skaitmenine forma per nuotolį kompiuterių tinklais. Šis atgaminimo teis÷s apribojimas pagal 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 1 dalies (a) ir (b) punktus yra vienintelis apribojimas, kurį privalo įgyvendinti ir numatyti valstyb÷s nar÷s nacionaliniuose įstatymuose. Kaip min÷ta, visi kiti turtinių teisių apribojimai pagal Informacin÷s visuomen÷s direktyvą yra dispozityvaus pobūdžio. Lietuva min÷tosios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje numatytą nuostatą įgyvendino priimdama naująją 2003 m. kovo 5 d. ATGTĮ redakciją. Tai labiausiai aktualus informacinei visuomenei turtin÷s teis÷s apribojimas.

ATGTĮ 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyti du skirtingi kūrinio laikino atgaminimo atvejai. Pirmasis iš jų skirtas informacinių paslaugų teik÷jams (tarpininkams), perduodantiems kompiuterių tinklais autorių teis÷s saugomus duomenis tretiesiems asmenims, o antrasis - galutiniams vartotojams, perkeliantiems tokius duomenis į savo kompiuterius teis÷tam tolesniam naudojimui.

1. Laikinas kūrinio atgaminimas paslaugų teik÷jams perduodant duomenis tretiesiems asmenims (angl. – temporary technology-dictated copies)

Leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo atlikti laikinus atgaminimo veiksmus, kurie yra trumpalaikiai arba atsitiktiniai, sudarantys neatskiriamą ir esminę technologinio proceso dalį ir atliekami tik tam, kad tarpininkas gal÷tų užtikrinti veiksmingą perdavimą kompiuterių tinklais tarp trečiųjų asmenų, ir jeigu tokie laikini atgaminimo veiksmai atskirai neturi ekonomin÷s vert÷s (ATGTĮ 29 str. 1 d. 1 p.). Veiksmingas perdavimas kompiuterių tinklais tikslas turi būti vienintelis.

Šio apribojimo būtinumą sąlygojo tai, kad autoriaus išimtin÷ atgaminimo teis÷ apima labai plačią atgaminimo sąvoką. Atgaminimo sąvoka apima ir laikiną atgaminimą, tod÷l buvo būtina numatyti šios teis÷s apribojimą, kad būtų įmanoma technologiškai atlikti duomenų perdavimą kompiuterių tinklais (elektronin÷je erdv÷je), jų fiksavimą ir išsaugojimą tarpin÷se stotyse (angl. – routers) tam, kad jie gal÷tų būti perduodami tinklais tretiesiems asmenims. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 33 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad analizuojamas apribojimas tur÷tų būti taikomas veiksmams, leidžiantiems peržvalgą, saugojimą tarpin÷je atmintyje, tarp jų ir veiksmams, kurie leidžia perdavimo sistemoms veiksmingai veikti. Kitaip tariant, turi būti užtikrinamas technologinis duomenų perdavimo procesas, kurio metu grynai technologiškai būtina atlikti duomenų fiksavimo (atgaminimo) veiksmus, norint, kad duomenų perdavimo paslaugas teikiantys subjektai gal÷tų netrukdomai persiųsti duomenis adresatams.

ATGTĮ 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas apribojimas aktualus tarpininkams arba juos dar galima vadinti informacinių paslaugų kompiuterių tinklais teik÷jais (angl. – Providers). Šios sąvokos aiškinimui yra reikšmingos 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB d÷l tam tikrų informacin÷s visuomen÷s paslaugų, ypač vidaus rinkos elektronin÷s prekybos, teisinių aspektų 12-15 straipsnių, ATGTĮ 78 straipsnio 2 dalies, taip pat Informacin÷s visuomen÷s paslaugų įstatymo nuostatos. ATGTĮ 78 straipsnio 2 dalies normoje yra numatyta, kad tarpininku yra asmuo, teikiantis elektroninių ryšių tinklais paslaugas, kurias sudaro trečiųjų asmenų pateiktos informacijos perdavimas elektroninių ryšių tinklais arba galimyb÷s naudotis elektroninių ryšių tinklais suteikimas ir (arba) pateiktos informacijos saugojimas. Informacin÷s visuomen÷s paslaugų įstatyme tarpininkai yra apibr÷žiami kaip informacin÷s visuomen÷s paslaugų teik÷jai (fiziniai ar


Vytautas Mizaras 37

juridiniai asmenys), elektronin÷mis priemon÷mis per atstumą teikiantys paslaugas pagal individualius tokių paslaugų gav÷jų (vartotojų) prašymus.

Technologinio proceso prasme su duomenų perdavimu kompiuterių tinklais gali būti susijusios kelios kategorijos tarpininkų. Remiantis Informacin÷s visuomen÷s paslaugų įstatymo 12-14 straipsnių nuostatomis, tarpininkus galima skirstyti į dvi grupes: (i) tarpininkus, suteikiančius prieigą prie interneto (Access-Providers) ir atliekančius automatinį informacijos perdavimą; (ii) tarpininkus, kurie laikinai saugo informaciją spartesnio jos perdavimo tikslais ar saugo informaciją tarnybin÷se stotyse vartotojo nurodymu (Host Providers (angl. sutr. - HP). Šie tarpininkai saugo kitų asmenų (siunt÷jų) duomenis savo tarnybin÷je stotyje (serveryje). Kitaip tariant, jie savo serveriuose (nesvarbu koks būtų duomenų perdavimas – internetu, elektroniniu paštu, internetiniu telefonu, video konferencija ar pan.) laikinai saugo duomenis, kurie yra skirti perdavimui jų gav÷jams. Dar yra viena grup÷ informacin÷s visuomen÷s paslaugų teik÷jų – Content-Providers, - kurie be kitų teikiamų paslaugų siūlo internete ar kitose online paslaugų srityse kitas paslaugas - siunčia savo informaciją (pvz., duomenų bankus, naujienų rinkinius).

2. Laikinas kūrinių atgaminimas tam, kad paskui būtų teis÷tai pasinaudota kūriniu (angl. – temporary copying for lawful use)

ATGTĮ 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas antrasis laikino kūrinio atgaminimo, kaip išimtin÷s atgaminimo teis÷s apribojimo, atvejis, skirtas tam, kad būtų sudaroma galimyb÷ paskui teis÷tai pasinaudoti kūriniu. Taigi, šio apribojimo tikslas sudaryti technine prasme sąlygas galutiniam vartotojui teis÷tam kūrinio naudojimui. Teis÷tas kūrinio naudojimas reiškia kūrinio naudojimą autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimu arba, kai toks naudojimas galimas pagal įstatyme numatytus autoriaus turtinių teisių apribojimus. Taigi, min÷toje įstatymo normoje numatytu apribojimu negalima remtis, jeigu kūriniai naudojami pažeidžiant autorių teises.

Šio apribojimo atvejo pavyzdys autorių teis÷s saugomo objekto fiksavimas kompiuterio darbin÷je atmintyje (RAM), perk÷lus (angl. – Downloading) tokius duomenis iš kompiuterių tinklų (interneto) į vartotojo kompiuterio tarnybinę stotį arba iš analogin÷s nešiojamos laikmenos (pvz., CD-ROM arba MP3 failų atkūrimas kompiuterio ar MP3 grotuvo pagalba). Tačiau ATGTĮ 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte, analogiškai ir Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 1 dalies (a) punkte, numatytas apribojimas neapima duomenų atgaminimo (perrašymo) kietajame kompiuterio diske ar kitokio įrenginio laikmenoje iš analogin÷s nešiojamos laikmenos. Apribojimas neapima ir tų atvejų, kai internetu parsisiųsti ir perkelti duomenys fiksuojama kietajame kompiuterio diske, kadangi tokie veiksmai netenkina apribojimo taikymo sąlygų, kad atgaminimas turi būti trumpalaikis ar atsitiktinis, sudarantis neatskiriamą ir esminę technologinio proceso dalį.

4.6.2. Kūrinio laikinas atgaminimas transliavimo atveju (sutr. angl. – ephemeral recordings)

ATGTĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidžiama be autoriaus leidimo ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo daryti trumpalaikius kūrinių įrašus, kuriuos daro transliuojančiosios organizacijos ar jų vardu ir atsakomybe veikiantis asmuo savo pačių įranga ir savo transliacijoms.

Iš esm÷s panašiai toks apribojimas reglamentuojamas ir Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 2 dalies (d) punkte.


Vytautas Mizaras 38


Apribojimas taikomas tik transliuojančiosioms organizacijoms ir jis apima tik trumpalaikių įrašų padarymą. Apribojimas netaikomas tiems subjektams, kurie suteikia transliavimui tik technines priemones (pvz., tinklų operatoriams). Leidžiama daryti trumpalaikius įrašus, jeigu transliuojanti organizacija apskritai turi transliavimo teisę arba tokie veiksmai patenka į kokių nors įstatymu numatytų apribojimų taikymo apimtį.

Trumpalaikiai įrašai gali būti daromi tik pačios transliuojančios organizacijos ar jos pavedimu kito asmens įranga ir l÷šomis. Padaryti įrašai gali būti naudojami tik transliavimo tikslais, nesvarbu transliavimas būtų bevieliu būdu, laidais ar per palydovą. Tačiau transliavimas neapima padarymo laidos viešai prieinama kompiuterių tinklais ir bet kokių online teikiamų paslaugų43.

ATGTĮ 29 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad remiantis analizuojamu apribojimu padaryti įrašai gali būti saugomi ne ilgiau kaip 30 dienų ir panaudojus transliacijai turi būti ištrinti. Išimtinai dokumentinio pobūdžio įrašai gali būti perduoti saugoti oficialiems valstyb÷ms archyvams.

4.7. Kūrinio panaudojimas religinių apeigų metu

ATGTĮ 26 straipsnyje numatyta, kad leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo atgaminti ir viešai skelbti kūrinį religinių apeigų metu. Šis apribojimas Lietuvoje buvo numatytas pri÷mus 2003 m. kovo 5 d. ATGTĮ redakciją, pasinaudojant Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (g) punkte numatytos nuostatos įgyvendinimo galimybe. Šioje direktyvos nuostatoje, kartu su Direktyvos 4 dalimi, nurodoma, kad valstyb÷s nar÷s gali apriboti atgaminimo, platinimo ir viešo skelbimo teises į kūrinį, kuris naudojamas religinių švenčių ar valdžios institucijų organizuojamų oficialių švenčių metu. Kaip matome, Lietuva numat÷, palyginti su Direktyvos nuostata, siauresnę apribojimo taikymo sritį – tik religinių apeigų metu. Toks siauresnis apribojimo numatymas yra pagrįstas, kadangi analizuojamas apribojimas yra neatlygintinis, tod÷l siauresnis kūrinių panaudojimo atvejų ratas yra pateisinamas proporcingumo ir „trijų pakopų testo“ reikalavimų laikymusi. Jeigu būtų norima prapl÷sti šio apribojimo taikymą ir oficialių valstyb÷s institucijų organizuojamų švenčių atžvilgiu, reiktų numatyti privalomąją licenciją, t. y. nustatyti autorinio atlyginimo mok÷jimą.

Religin÷mis apeigomis ATGTĮ 26 straipsnio prasme laikytinos tradicinių ir netradicinių religinių bendrijų religin÷s apeigos bei kulto ceremonijos laisvai atliekamos kulto pastatuose ir aplink juos, piliečių namuose ir butuose, šarvojimo patalpose, kapin÷se ir krematoriumuose (Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 str. 1 d.). Analizuojamas apribojimas taikytinas ir tais atvejais, kai religin÷s apeigos atliekamos ligonin÷se, socialinio aprūpinimo pensionatuose, laisv÷s at÷mimo vietose. Tačiau šis apribojimas netaikomas ne religinių apeigų metu, o, pavyzdžiui, religinių bendrijų organizuojamuose kituose renginiuose (koncertuose, labdaros vakaruose ir pan.).

Baigiant, pažym÷tina, kad ATGTĮ 26 straipsnis taikytinas tik jau viešai paskelbtiems kūriniams, o taip pat naudojant kūrinį religinių apeigų metu, turi būti nepažeidžiamos autoriaus asmenin÷s neturtin÷s teis÷s.

43 Žr. DREIER, Thomas in SCHRICKER, Gerhard. Urheberrecht auf dem Weg zur Informationsgesellschaft. München: C. H. Beck, 1997, p. 168.


Vytautas Mizaras 39

4.8. Kūrinio panaudojimas karikatūrai ar parodijai

ATGTĮ 25 straipsnyje numatyta, kad be autoriaus leidimo ir be autorinio atlyginimo galima panaudoti kūrinį karikatūrai ar parodijai. Šis apribojimas Lietuvoje buvo numatytas pri÷mus 2003 m. kovo 5 d. ATGTĮ redakciją. Kartu buvo įgyvendinta dispozityvi Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 straipsnio 3 dalies (k) punkto nuostata, leidžianti valstyb÷ms nar÷ms numatyti apribojimą, kai kūrinys naudojamas parodijai, karikatūrai ar pastišui (stilistin÷s imitacijos).

Šiuo apribojimu galima remtis, jeigu kūrinio panaudojimas karikatūrai ar parodijai n÷ra tiesiog viso ar dalies originalaus kūrinio atgaminimas, negali būti supainiojamas su originaliu kūriniu ir nediskredituoja jo.

Parodija suprantama, kaip antitematinis parodijuojamo kūrinio perteikimas. Parodija ir parodijuojamas kūrinys vienas kitam priešpastatomi – dažniausiai išlaikant tą pačią parodijuojamo kūrinio manierą ar stilių, bet suteikiant šiam kitą turinį, paprastai atsispindint komiškiems ar satyriniams bruožams44. Parodija turi būti savarankiškas autorių teis÷s saugomas objektas, kuris buvo sukurtas remiantis parodijuojamu kūriniu. D÷l to parodijoje atsispindi parodijuojamo kūrinio bruožai, tačiau jie turi vaidinti antraeilį vaidmenį, o pirmoj vietoj turi pasireikšti parodijos, kaip atskiro objekto, bruožai. Kitaip tariant, turi pasireikšti parodijos, kaip atskiro savarankiško kūrinio, charakteris. Lemiamas kriterijus yra turinio arba meniniai parodijuojamo kūrinio atskirų raiškos ar ypatumų (specifinių bruožų) priešpastatymai parodijoje. Tačiau, min÷ta, parodija turi pasireikšti tokiu savitumu ir originalumu, kad su parodijuojamu kūriniu ją iš esm÷s sietų tik paimta ir išreiškta mintis (id÷ja). Tod÷l vien tik esamo kūrinio per÷mimas nepateikiant parodijoje jos ir kito kūrinio savitos ir savarankiškos turinio ar meninio priešpastatymo išraiškos, n÷ra parodija. Pavyzdžiui, parodija nebūtų laikoma ankstesnių laikų kokio nors animacinio personažo figūros (pvz., paršiuko čiuko) naudojimas dabartyje. Ar kūrinio naudojimas atitinka parodijos reikalavimus turi būti nustatoma objektyviai, t. y. ar parodijos pobūdis suprantamas tam, kas apie ją žino, turint omenyje, kad tur÷tų būti vertinamas asmuo, kuris apskritai turi suvokimą apie šią meno sritį.

Karikatūra, ATGTĮ 25 straipsnio prasme, irgi turi būti savarankiškas autorių teis÷s saugomas kūrinys, kuriame išjuokiami neigiami gyvenimo reiškiniai, žmogaus neigiamos savyb÷s, komiški bruožai. Apribojimo taikymo sąlygos analogiškos parodijos atvejui.

4.9. Specialūs teisių į kompiuterių programas ir duomenų bazes apribojimai

ATGTĮ 30-32 straipsniuose numatyti autoriaus turtinių teisių apribojimai į atskirų rūšių kūrinius – kompiuterių programas ir duomenų bazes. Šių straipsnių normos atspindi dviejų ES teis÷s aktų imperatyvių nuostatų įgyvendinimą.

2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 20 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad Informacin÷s visuomen÷s direktyvos nuostatos neturi pažeisti atitinkamų direktyvų, tarp jų ir Kompiuterių programų direktyvos 91/250/EEB ir Duomenų bazių direktyvos 96/9/EB nuostatų. Taip pat Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 50 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad kompiuterin÷ms programoms taikomus išimtinių teisių apribojimus nustato

44 LOEWENHEIM, Ulrich in LOEWENHEIM, Ulrich, et. al. Handbuch des Urheberechts. München: C. H. Beck, 2003, p. 73.


Vytautas Mizaras 40

Kompiuterių programų direktyva. Vadinasi, aiškinant ATGTĮ 30-31 straipsnius, kurie įgyvendina Kompiuterių programų direktyvą, atsižvelgiant į Informacin÷s visuomen÷s direktyvos konstatuojamąsias dalis, darytina išvada, kad bendrosios normos, numatančios turtinių teisių apribojimus netaikytinos kompiuterių programų ir duomenų bazių atveju.

ATGTĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatyti du atgaminimo teis÷s ir vienas perdirbimo teis÷s į kompiuterių programas apribojimai, susiję su kompiuterių programos panaudojimu pagal paskirtį ir atsargin÷s kopijos padarymu. Apribojimai yra neatlygintiniai.

Remiantis Kompiuterių programos direktyvos 5 straipsnio 2 dalimi, ATGTĮ 30 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas dar vienas atgaminimo teis÷s apribojimas: be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir nemokant atlyginimo leidžiama padaryti teis÷tai įsigytos kompiuterių progamos kopiją, kad ją būtų galima naudoti, jeigu programa būtų prarasta, sunaikinta ar taptų netinkama naudoti (vadinamoji atsargin÷ (angl. – back-up) kopija). Šis apribojimas skirtas užtikrinti tęstinį teis÷tai įsigytos kompiuterių programos naudojimą, ir juo, kaip ir prieš tai aptartuoju apribojimu, gali naudotis tik tie asmenys, kurie turi teisę naudoti kompiuterio programą.

ATGTĮ 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, turintis teisę naudoti kompiuterių programą, be autoriaus ar kito teisių subjekto leidimo, turi teisę išbandyti, nagrin÷ti ar patikrinti, kaip programa veikia, kad gal÷tų nustatyti, kokiomis id÷jomis ir principais pagrįsti bet kurie programos elementai, jeigu jis tai daro atlikdamas veiksmus, kuriuos jis turi teisę atlikti. Ši norma įgyvendina Kompiuterių programų direktyvos 5 straipsno 3 dalį.

ATGTĮ 31 straipsnyje, įgyvendinančiame Kompiuterių programų direktyvos 6 straipsnį, numatytas apribojimas, susijęs su galimybe be autoriaus leidimo ir nemokant jam atlyginimo atgaminti kompiuterių programos kodą ar jį išversti tam, kad būtų galima gauti informaciją, užtikrinančią savarankiškai sukurtos kompiuterių programos ir kitų programų suderinamumą (angl. – interoperability). Tokie veiksmai vadinami dekompiliavimu (angl. – decompilation). Kaip buvo nagrin÷ta, kompiuterio programa pateikiama kaip pirminis kodas ir kaip objektinis kodas. Pirminis kodas rašomas naudojant tam tikras programavimo kalbas ir susideda iš simbolinių žodžių. Po to kompiuterio vertimo programos pagalba padaromas tos programavimo kalbos vertimas į kompiuteriui techniškai suprantamą kalbą – objektinį kodą, kuris rašomas skaitmenine kalba (naudojant kompiliatorių pirminis kodas paverčiamas skaitmeniniu). Skaitmeninį kodą gali suprasti tik kompiuterio programos, o žmogui jis n÷ra suprantamas. Šiuo kodu kompiuterio programa yra fiksuojama jos laikmenoje. Norint žmogui suprasti ir perskaityti programos elementus, objektinis kodas turi būti v÷l išverčiamas (atgalinis vertimas) į pirminį kodą (pirminę programą). Šis atgalinis vertimas ir yra dekompiliavimas. Kitaip tariant, dekompiliavimas reiškia objektinio kodo (skaitmeninio kodo) vertimą į žmogui perskaitomą ir apdorojamą programavimo kalbą.

Specialūs turtinių teisių į duomenų bazes apribojimai.

ATGTĮ 32 straipsnio 1 dalyje iš esm÷s pažodžiui atkartojama Duomenų bazių direktyvos 6 straipsnio 1 dalis: teis÷tas duomenų baz÷s ar jos kopijos naudotojas be autoriaus arba kito autorių teisių subjekto leidimo turi teisę atlikti ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, jei šie veiksmai reikalingi tam, kad teis÷tas duomenų baz÷s naudotojas gal÷tų sužinoti duomenų baz÷s turinį ir juo tinkamai naudotis.

Šioje ATGTĮ normoje matyti aiškus skirtumas tarp analogiško pagal tikslą teisių į kompiuterių programą apribojimo. Min÷ta, kad pagal ATGTĮ 30 straipsnio 1 dalį, apribojimas taikomas tik atgaminimo ir adaptavimo teis÷ms. ATGTĮ 32 straipsnio 1 dalis numato visų


Vytautas Mizaras 41

turtinių teisių apribojimus, jeigu tai yra būtina prieiti prie duomenų baz÷s ir ją tinkamai naudoti. Duomenų bazių direktyvos 6 straipsnis apribojimo apimties prasme nukreipia į direktyvos 5 straipsnį, reglamentuojantį turtines teises į duomenų bazę. Šiame straipsnyje numatytos tokios turtin÷s teis÷s: atgaminimo, perdirbimo (vertimo, taisymo, tvarkymo ar kitokio pakeitimo), platinimo, paskelbti (perteikti, rodyti) visuomenei. Tai atitinka ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje numatytų turtinių teisių sąrašą.

ATGTĮ 32 straipsnio 1 dalyje numatyto apribojimo taikymo sąlygos ir jų aiškinimas iš esm÷s analogiškas ATGTĮ 30 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygoms.

Pažym÷tina, kad ATGTĮ 32 straipsnio 4 dalyje, remiantis Duomenų bazių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies (b)-(c) punktais numatyti dar du turtinių teisių į duomenų bazę apribojimai. Tačiau šiais apribojimais gali naudotis bet kurie tretieji asmenys, o ne tik teis÷ti duomenų baz÷s naudotojai, kaip kad yra pagal ATGTĮ 32 straipsnio 1 dalį. Numatyti tokie apribojimai: mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais ir visuomen÷s saugumo interesais, viešojo administravimo bei teismo proceso tikslais.

Reziumuojant, teigtina, kad duomenų bazių ir kompiuterių programų atveju teisių apribojimai aiškiai išsiskiria į dvi rūšis: teisių apribojimus, užtikrinančius teis÷tų kompiuterių programų ir duomenų bazių naudotojų sutartinių teisių realizavimą (ATGTĮ 30-31 str., 32 str. 1-3 d.), ir išimtinių teisių apribojimus (ATGTĮ 32 str. 4 d.).

5. Autoriaus turtini ų teisių apsaugos terminai

1993 m. spalio 29 d. EB Tarybos direktyva 93/98/EEB harmonizuojanti autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos terminą buvo priimta, siekiant suvienodinti autorių turtinių teisių ir gretutinių turtinių teisių galiojimo terminus ir jų skaičiavimo tvarką visose Bendrijos valstyb÷se nar÷se. Apsaugos terminų direktyva numat÷ įpareigojimą valstyb÷ms nar÷ms nustatyti savo nacionaliniuose įstatymuose kūrinių autorių turtinių teisių apsaugos terminą visą autoriaus gyvenimo laikotarpį ir 70 metų po jo mirties (Direktyvos 1 str. 1 d.). Šis terminas, įgyvendinant Direktyvos nuostatas, valstyb÷se nar÷se tur÷jo būti nustatytas nuo 1995 m. liepos 1 d.

Svarbi taisykl÷ numatyta Direktyvos 93/98/EEB (kodifikuotos Direktyvos 2006/116/EB) 7 straipsnio 1 dalyje, kuri numato, kad, kai kūrinio kilm÷s šalis pagal Berno konvenciją yra trečioji valstyb÷ (ne Bendrijos valstyb÷ nar÷), o kūrinio autorius n÷ra Bendrijos pilietis (neturi nuolatin÷s gyvenamosios vietos), valstyb÷s nar÷s taiko tokį pat apsaugos terminą, koks nustatytas kūrinio kilm÷s šalyje, tačiau šis terminas negali būti ilgesnis už tą, kuris nurodytas Direktyvos 1 straipsnyje (t. y. 70 pma terminą). Šios taisykl÷s n÷ra specialiai įtvirtinta ATGTĮ, tačiau esant reikalui, terminai skaičiuojami tur÷tų būti taip, kaip numatyta Direktyvoje.

Nuo 1990 m., po Nepriklausomyb÷s atkūrimo, Lietuvoje autorių turtinių teisių galiojimo terminas buvo keičiamas du kartus45: 1994 m. geguž÷s 17 d. pri÷mus 1964 m. CK pakeitimų įstatymą, buvo pakeistas CK 536 straipsnis, numatant, kad iki tol galiojęs 25 metų pma terminas keičiamas į 50 metų pma terminą. Šis terminas buvo taikomas tik tų turtinių teisių atžvilgiu, kurių galiojimas buvo nepasibaigęs iki min÷to įstatymo įsigaliojimo. Šis autorių turtinių teisių galiojimo terminas galiojo iki 1999 m. birželio 9 d., kada įsigaliojo 1999 m. geguž÷s 18 d. priimtas ATGTĮ. ATGTĮ 30 straipsnyje (dabar galiojančio ATGTĮ 34 str.) buvo

45 Kokie autoriaus turtinių teisių galiojimo terminai buvo taikomi Lietuvoje iki 1990 m., žr. šios knygos I dalies 2.4 skirsnyje.


Vytautas Mizaras 42

numatytas, min÷ta, 70 metų pma terminas. Pagal 1999 m. ATGTĮ redakcijos 72 straipsnio 1 dalį šis terminas buvo taikomas tik toms autorių turtin÷ms teis÷ms, kurios dar galiojo įsigaliojant minimam įstatymui (t. y. 1999 m. birželio 9 d.). Tačiau, jeigu iki ATGTĮ įsigaliojimo teis÷s į kūrinius apskritai buvo nesaugomos, tokiu atveju teis÷s į tokius kūrinius nesaugomos ir pagal naują įstatymą. Tokia išvada darytina d÷l to, kad įstatymų leid÷jas numat÷ įstatymo galiojimą atgal tik tų teisių į kūrinius atžvilgiu, kurios jau buvo saugomos iki įstatymo įsigaliojimo, bet nenumat÷ galiojimo atgal kūrinių atžvilgiu, kurie iki įstatymo įsigaliojimo apskritai nebuvo saugomi46.

Teminų skaičiavimo taisykl÷s ir tvarka.

Autorių turtinių teisių galiojimo terminų skaičiavimo tvarka reglamentuojama ATGTĮ 34-37 straipsniuose. ATGTĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisykl÷, kad autorių turtin÷s teis÷s galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties, neatsižvelgiant į kūrinio teis÷to padarymo viešai prieinamu datą. Ši taisykl÷ galioja visų autorių teis÷s saugomų kūrinių atžvilgiu. Min÷toje įstatymo normoje vartojamas terminas „padarymas viešai prieinamu“ netur÷tų būti siejamas su kūrinio padarymu viešai prieinamu kompiuterių tinklais, kaip vienu iš viešo paskelbimo būdų, numatytų ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Tai vartojamos terminologijos netobulumas, nes, kaip ir Apsaugos terminų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje, taip ir min÷toje ATGTĮ normoje tur÷tų būti vartojamas terminas – „viešas paskelbimas“, apimantis visus kūrinio paskelbimo visuomenei būdus (t. y. ir išleidimą, ir viešą paskelbimą (transliavimą, padarymą viešai prieinamą kompiuterių tinklais, viešą atlikimą ir kt.).

ATGTĮ numatytos ir specialiosios terminų skaičiavimo taisykl÷s.

Turtinių teisių į kūrinį, sukurtą bendraautoryst÷s pagrindu, galiojimo terminų skaičiavimas. Jeigu kūrinys sukurtas bendraautoryst÷s pagrindu, tai autorių turtin÷s teis÷s galioja visą bendraautorių gyvenimą ir 70 metų po paskutinio bendraautoriaus mirties (ATGTĮ 35 str. 1 d., Direktyvos 1 str. 2 d.). Tokia taisykl÷ reiškia, kad anksčiau mirusių bendraautorių turtin÷s teis÷s galioja ilgiau, negu, kad 70 metų pma.

Turtinių teisių į kolektyvinį kūrinį skaičiavimo ypatumai. Jeigu sukurtas kolektyvinis kūrinys, tai autorių turtin÷s teis÷s galioja 70 metų nuo tokio kūrinio teis÷to viešo paskelbimo. Kai kolektyvinį kūrinį sukūrusių fizinių asmenų tapatyb÷ viešai paskelbtame kūrinyje nekelia abejonių, tai 70 metų terminui skaičiuoti taikoma bendroji taisykl÷, kaip ir bendraautoryst÷s atveju, t. y. autorių turtin÷s teis÷s galioja visą bendraautorių gyvenimą ir 70 metų po paskutinio bendraautoriaus mirties (ATGTĮ 35 str. 3 d., Direktyvos 1 str. 4 d.,). Pastaruoju atveju taip pat anksčiau mirusių bendraautorių turtin÷s teis÷s galioja ilgiau, negu, kad 70 metų pma.

Turtinių teisių į anonimiškai arba pseudonimu paskelbtus kūrinius galiojimo terminų skaičiavimas. Jeigu kūrinys teis÷tai viešai paskelbtas nenurodant autoriaus vardo arba nurodant autoriaus pseudonimą, tai turtin÷s teis÷s į tokį kūrinį galioja 70 metų po kūrinio teis÷to viešo paskelbimo datos. Jeigu tokio kūrinio autoriaus tapatyb÷ nekelia abejonių arba

46 Iš esm÷s tai atitinka ir Berno konvencijos 18 straipsnį, pagal kurio 1 dalį bendroji taisykl÷ yra tokia, kad teis÷s pagal Konvenciją saugomos į kūrinius, kurių apsaugos terminas dar n÷ra pasibaigęs. Taigi, irgi orientuojama į tai, kad naujos nuostatos atgal galioja tik tų kūrinių atžvilgiu, į kuriuos teis÷s ir iki naujų nuostatų įsigaliojimo buvo saugomos. Tačiau atgalinis galiojimas netaikomas, jeigu teis÷s apskritai iki naujų nuostatų įsigaliojimo nebuvo saugomos.


Vytautas Mizaras 43

per nurodytą terminą paaišk÷ja autoriaus tikrasis vardas, tai autorių turtin÷s teis÷s į tokį kūrinį galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties (Berno konvencijos 7 str. 3 d., ATGTĮ 35 str. 2 d., Direktyvos 93/98/EEB 1 str. 3 d.,).

Turtinių teisių į audiovizualinį kūrinį galiojimo terminų skaičiavimas. ATGTĮ 35 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad autorių turtin÷s teis÷s į audiovizualinį kūrinį galioja tol, kol gyvi režisierius, scenarijaus autorius, dialogų autorius, dailininkas, operatorius bei specialiai tokiam kūriniui sukurtos muzikos autorius (visi šie subjektai yra laikomi audiovizualinio kūrinio bendraautoriais) ir 70 metų po paskutiniojo iš jų mirties. Tai reiškia, kad kaip ir bendraautoryst÷s atveju, anksčiau mirusių audiovizualinio kūrinio bendraautorių turtin÷s teis÷s ssaugomos ilgiau, negu, kad 70 metų pma.

(Pažym÷tina, kad pagal Direktyvos 93/89/EEB 2 straipsnio 2 dalį, teis÷s į audiovizualinį kūrinį pasibaigia pra÷jus 70 metų po paskutiniojo iš šių asmenų mirties: pagrindinio režisieriaus, scenarijaus autoriaus, dialogų autoriaus ir muzikos, specialiai sukurtos audiovizualiniam kūriniui, autoriaus mirties. Palyginę ATGTĮ 35 straipsnio 4 dalį ir Direktyvos 93/89/EEB 2 straipsnio 2 dalį, matome, kad ATGTĮ 35 straipsnio 4 dalis neatitinka nurodytosios Direktyvos nuostatos, kadangi Lietuvos ATGTĮ yra nurodyti du subjektai (dailininkas ir operatorius), kurių Direktyvos nuostata nemini. Min÷ta Lietuvos ATGTĮ norma sukonstruota taip, kad ji įtraukia visus audiovizualinio kūrinio bendraautorius (ATGTĮ 11 str. 1 d.), kai tuo tarpu Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvaus pobūdžio taisykl÷, ir valstyb÷s nar÷s negali išpl÷sti asmenų, po kurių mirties skaičiuojamas 70 metų terminas, sąrašo. Tod÷l būtina ATGTĮ 35 straipsnio 4 dalį suderinti su Direktyvos 93/89/EEB 2 straipsnio 2 dalimi).

Turtinių teisių į kūrinį, išleistą ar kitaip viešai paskelbtą, pasibaigus turtinių teisių į jį galiojimo terminui, galiojimo termino skaičiavimo ypatumai. Jeigu asmuo, kuris pirmą kartą teis÷tai išleidžia ar kitaip teis÷tai viešai paskelbia anksčiau neišleistą kūrinį, pasibaigus jo autorių teisių galiojimo terminui, tai jis įgyja įstatymo nustatytas turtines teises į kūrinį, ir šios teis÷s galioja 25 metus po kūrinio pirmojo teis÷to viešo išleidimo ar kitokio viešo paskelbimo datos (ATGTĮ 36 str., Direktyvos 4 str.). Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad ši norma taikoma tik tais atvejais, kai autoriui esant gyvam ir 70 metų po jo mirties kūrinys nebuvo viešai paskelbtas.

Bendroji terminų skaičiavimo taisykl÷ įtvirtinta ATGTĮ 37 straipsnio 1 dalyje, atitinkančioje Berno konvencijos 7 straipsnio 5 dalį ir Apsaugos terminų direktyvos 8 straipsnį, - autorių teisių galiojimo terminai pradedami skaičiuoti nuo sausio 1 dienos po tų metų, kuriais įvyko juridinis faktas, kurio pagrindu prasideda termino eiga.

ATGTĮ 37 straipsnio 2 dalyje numatyta speciali taisykl÷, pagal kurią autorių teisių į kūrinį, išleistą atskirais vienetais (tomais, dalimis, laidomis, epizodais), galiojimo terminas skaičiuojamas kiekvienam vienetui atskirai nuo to vieneto teis÷to išleidimo datos. Ši taisykl÷ taikoma tik tais atvejais, kai terminas apskritai skaičiuojamas nuo teis÷to viešo paskelbimo (ATGTĮ 35 str. 2 d. 1 sak., 3 d. 1 sak., 36 str. 2 d.). Jeigu terminas pradedamas skaičiuoti ne nuo teis÷to viešo paskelbimo, o nuo autoriaus arba paskutiniojo bendraautoriaus mirties, tai ši taisykl÷ netaikoma.

6. Gretutinių teisių apribojimai ir galiojimo terminai

6.1. Gretutinių teisių apribojimai

Gretutinių teisių apribojimai numatyti ATGTĮ 58 straipsnio 1-3 dalyse. Tiek bendrosios apribojimų taikymo sąlygos, tiek dauguma atskirų apribojimų sutampa su autorių turtinių


Vytautas Mizaras 44

teisių apribojimų rūšimis ir taikymo sąlygomis. Gretutinių teisių apribojimų atveju taip pat taikoma „trijų pakopų taisykl÷“ (ATGTĮ 58 str. 3 d., 1996 m. PINO atlikimų ir fonogramų sutarties 16 str. 2 d., 2001 m. Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 str. 5 d.).

Pažym÷tina, kad gretutinių teisių apribojimai taikomi tik turtin÷ms teis÷ms, o atlik÷jų asmenin÷s neturtin÷s teis÷s n÷ra ribojamos, tod÷l jos, net ir taikant turtinių teisių apribojimus, turi būti nepažeidžiamos.

ATGTĮ 58 straipsnio 1-2 dalyje numatyti tokie gretutinių teisių apribojimai.

(I) Gretutinių teisių objektų atgaminimas asmeniniais tikslais (ATGTĮ 58 str. 2 d., 20 str., Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 str. 2 d. (b) p.). Kaip ir autorių turtinių teisių analogiško apribojimo atveju šis apribojimas yra atlygintinis.

(II) Trumpų gretutinių teisių objektų ištraukų atgaminimas aktualių įvykių apžvalgose tiek, kiek to reikia informacijai apie įvykius (ATGTĮ 58 str. 1 d. 2 p., Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 str. 3 d. (c) p.)47. Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad ATGTĮ 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas tik atgaminimo teis÷s apribojimas. Tuo tarpu analogiško autorių turtinių teisių apribojimo atveju, numatytas ir viešo paskelbimo teis÷s apribojimas (ATGTĮ 24 str. 1 d. 2 p.). Informacin÷s visuomen÷s direktyvos min÷ta norma leidžia viešo paskelbimo teis÷s apribojimą tiek autorių turtinių teisių, tiek gretutinių turtinių teisių atveju. Tod÷l ATGTĮ 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma tur÷tų būti aiškinama sistemiškai su ATGTĮ 24 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kadangi kitaip būtų neracionalus ir neefektyvus šio apribojimo taikymas gretutinių teisių atveju. Pavyzdžiui, leidžiant viešai transliuoti informacin÷s laidos metu ištrauką iš tiesiogiai vykstančio koncerto, nelogiška būtų sakyti, kad leidžiama paskelbti ištrauką iš to koncerto metu atliekamo kūrinio, bet negalima viešai paskelbti atlikimo ištraukos. Taigi, ATGTĮ 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto formuluot÷ yra teis÷s reguliavimo spraga, kurią galima užpildyti sisteminiu normų aiškinimu bei protingumo principo taikymu.

(III) Gretutinių teisių objektų panaudojimas nekomerciniais tikslais kaip pavyzdžio mokomajame, mokslo tiriamajame darbe, kritikai ar apžvalgai, jeigu nurodomas šaltinis, įskaitant atlik÷jo vardą, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma (ATGTĮ 58 str. 1 d. 7 p., Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 str. 3 d. (a) p.).

(IV) Gretutinių teisių objektų atgaminimas nekomerciniais tikslais žmon÷ms, turintiems klausos negalią, skirtu būdu tokiu mastu, kiek pateisina ši negalia (ATGTĮ 58 str. 1 d. 6 p., Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 str. 3 d. (b) p.).

(V) Gretutinių teisių objektų, esančių viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, padarymas viešai prieinamais kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais, jeigu gretutinių teisių subjektai tokio naudojimo n÷ra uždraudę (ATGTĮ 58 str. 1 d. 3 p., Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 str. 3 d. (n) p.).

(VI) Gretutinių teisių objekto, esančio viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, išskyrus gretutinių teisių objektą, padarytą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete), atgaminimas nesiekiant tiesiogin÷s ar netiesiogin÷s komercin÷s naudos tam, kad būtų išsaugotas arba atgamintas prarastas, sunaikintas arba tapęs netinkamu naudoti šių įstaigų fondų ar kolekcijų egzempliorius arba kai reikia atkurti kitos

47 Žr. šios knygos I tomo III dalies 4.3.2.2 poskyrį.


Vytautas Mizaras 45

panašios bibliotekos ar archyvo nuolatin÷s kolekcijos prarastą, sunaikintą arba tapusį netinkamu naudoti egzempliorių (ATGTĮ 58 str. 1 d. 4 p., 5 str. 2 d. (c) p.).

(VII) Gretutinių teisių objektų panaudojimas visuomen÷s saugumo tikslais arba siekiant užtikrinti tinkamą valstyb÷s valdžios, valdymo ar teismo proceso veiksmų atlikimą ar pranešimą apie juos (ATGTĮ 58 str. 1 d. 8 p., Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 str. 3 d. (e) p.).

(VIII) Gretutinių teisių objektų laikinas atgaminimas, kai atliekami trumpalaikiai arba atsitiktiniai, sudarantys neatskiriamą ir esminę technologinio proceso dalį ir neturintys atskirai ekonomin÷s vert÷s atgaminimo veiksmai tik tam, kad (a) tarpininkas gal÷tų užtikrinti veiksmingą perdavimą kompiuterių tinklais tarp trečiųjų asmenų, arba, kad (b) paskui būtų teis÷tai pasinaudota gretutinių teisių objektu (ATGTĮ 58 str. 1 d. 1 p.).

(IX) Trumpalaikiai gretutinių teisių objektų įrašai, kurios atlieka transliuojančiosios organizacijos ar jų vardu ir atsakomybe veikiantis asmuo savo pačių įranga ir savo transliacijoms (ATGTĮ 58 str. 1 d. 5 p., Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 str. 2 d. (d) p.).

(X) Gretutinių teisių objekto atgaminimas ir viešas paskelbimas religinių apeigų metu (ATGTĮ 58 str. 1 d. 9 p., Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 str. 3 d. (g) p.).

(XI) Gretutinių teisių objekto panaudojimas karikatūrai ar parodijai (ATGTĮ 58 str. 1 d. 11 p., Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 str. 3 d. (k) p.).

(XII) Gretutinių teisių objektų panaudojimas įrangos demonstravimas ar taisymas (ATGTĮ 58 str. 1 d. 12 p., Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 5 str. 3 d. (l) p.)..

(XIII) Gretutinių teisių objekto įtraukimas atsitiktinai į kitą medžiagą (ATGTĮ 58 str. 1 d. 10 p.).

6.2. Gretutinių teisių galiojimo terminai

Gretutinių teisių galiojimo terminus reglamentuoja Direktyvos 93/98/EEB (kodifikuotos Direktyvos 2006/116/EB redakcijos) 3 straipsnis. Visų gretutinių teisių subjektų gretutin÷s teis÷s galioja 50 metų nuo tam tikro juridinio fakto , kuris yra pagrindu prad÷ti skaičiuoti min÷tąjį terminą. Tačiau juridiniai faktai, nuo kurių pradedamas skaičiuoti 50 metų gretutinių teisių galiojimo terminas, gali būti skirtingas priklausomai nuo gretutinių teisių objekto. Direktyvos nuostatos įgyvendintos ATGTĮ 59 straipsnyje.

Gretutinių teisių galiojimo 50 metų terminas Lietuvoje buvo numatytas nuo pat pradžių, kai jos buvo prad÷tos reguliuoti. 1994 m. geguž÷s 17 d. pri÷mus 1964 m. CK pakeitimų įstatymą, tuo metu galiojusio CK 562 straipsnyje buvo numatyta, kad spektaklių režisierių, artistų, garso ar vaizdo įrašų gamintojų gretutin÷s teis÷s saugomos 50 metų, kurie skaičiuojami nuo įrašo paskelbimo ar transliacijos metų pabaigos, o teis÷ į spektaklį ar kito kūrinio atlikimą, nefiksuotus garso ar vaizdo įrašuose, - nuo pabaigos metų, kada pirmą kartą spektaklis ar kitas kūrinys buvo viešai atlikti. Toks pat terminas, jau įgyvendinant min÷tos Direktyvos 93/98/EEB nuostatas, buvo įtvirtintas ir 1999 m. geguž÷s 18 d. priimto ATGTĮ 50 straipsnyje bei 2003 m. kovo 5 d. ATGTĮ redakcijos 59 straipsnyje.

Kadangi gretutin÷s teis÷s atskirų gretutinių teisių subjektų atžvilgiu buvo prad÷tos reglamentuoti skirtingu laikotarpiu, kyla klausimas, ar įstatymo normos, nustačiusios atitinkamų gretutinių teisių subjektų galiojimo terminus, taikomos, ir teis÷s saugomos tų gretutinių teisių objektų atžvilgiu, kurie buvo įvykę ar padaryti iki įsigaliojant atitinkamų


Vytautas Mizaras 46

įstatymų normoms. Pavyzdžiui, ar saugomos atlik÷jų ir fonogramų gamintojų teis÷s į atlikimo įrašą ir fonogramą, kuri buvo padaryta iki 1994 m. birželio 11 d., kai įsigaliojo min÷tasis anksčiau galiojusio CK 562 straipsnis. Toks pats klausimas gali būti užduodamas ir d÷l transliuojančiųjų organizacijų teisių į transliacijos įrašą ar audiovizualinio pirmojo įrašo gamintojo teisių į įrašą, padarytą iki 1999 m. birželio 9 d., kai įsigaliojo ATGTĮ, pirmą kartą Lietuvoje numatęs transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio pirmojo įrašo gamintojo teises, galiojimo.

Kitų valstybių gretutinių teisių subjektų atžvilgiu toks klausimas išspręstas tarptautin÷se sutartyse. Pavyzdžiui, 1961 m. Romos konvencijos 20 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad konvencijos valstyb÷s n÷ra įpareigotos taikyti konvencijos nuostatų atlikimui, transliacijoms, įvykusiems iki konvencijos įsigaliojimo toje valstyb÷je datos, taip pat fonogramoms, kurių pirmasis įrašas buvo padarytas iki min÷tos datos. Tačiau šios nuostatos taikytinos tik užsienio gretutinių teisių subjektų teisių atžvilgiu ir pagal analogiją negali būti taikoma nacionalinių subjektų teis÷ms. 1999 m. redakcijos ATGTĮ 72 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad įstatymas taikomas gretutinių teisių subjektams, jeigu jo įsigaliojimo metu n÷ra pasibaigę iki šio įstatymo įsigaliojimo galioję jų teisių į gretutinių teisių objektus apsaugos terminai48. Kitaip tariant, įstatymų leid÷jas numat÷ įstatymo galiojimą atgal tik tų teisių į gretutinių teisių objektus atžvilgiu, kurios jau buvo saugomos iki įstatymo įsigaliojimo, bet nenumat÷ galiojimo atgal gretutinių teisių objektų atžvilgiu, kurie iki įstatymo įsigaliojimo apskritai nebuvo saugomi. 1994 m. CK pakeitimų įstatyme apskritai nebuvo numatyta jokių specialių įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu taisyklių.

Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadas, kad: (a) iki 1994 m. birželio 10 d. įvykę ar padaryti atlikimai ar garso ir vaizdo įrašai nesaugomi pagal galiojančių įstatymų normas; (b) iki 1999 m. birželio 9 d. įvykusios transliacijos ar padaryti transliacijų įrašai ar audiovizualiniai pirmieji įrašai nesaugomi pagal galiojančias įstatymo normas.

Atlik÷jų teis÷s. Atlik ÷jų turtin÷s teis÷s saugomos 50 metų nuo atlikimo datos, išskyrus atvejus, jeigu per šį laikotarpį teis÷tai išleidžiamas arba teis÷tai viešai paskelbiamas šio atlikimo įrašas, tai atlik÷jų teis÷s saugomos 50 metų nuo pirmojo tokio išleidimo arba pirmojo tokio paskelbimo priklausomai nuo to, kas įvyko pirmiau (ATGTĮ 59 str. 1 d., Direktyvos 93/98/EEB (kodifikuotos Direktyvos 2006/116/EB redakcijos) 3 str. 1 d.).

Fonogramų gamintojų teis÷s. Bendroji taisykl÷ yra tokia, kad fonogramų gamintojų teis÷s saugomos 50 metų nuo įrašo padarymo datos (ATGTĮ 59 str. 2 d. 1 sak.). Tačiau kartu įstatyme numatytos ir šios taisykl÷s išimtys. Jeigu per 50 metų nuo įrašo padarymo datos laikotarpį fonograma buvo teis÷tai išleista, tai fonogramos gamintojo teis÷s pasibaigia galioti pra÷jus 50 metų nuo pirmo teis÷to išleidimo, o jeigu per šį laikotarpį fonograma nebuvo išleista, - nuo pirmo teis÷to viešo paskelbimo datos (ATGTĮ 59 str. 2 d. 22 ir 3 sak., Informacin÷s visuomen÷s direktyvos 11 str. 2 d.).

Iniciatyvos didinti atlik÷jų ir fonogramų gamintojų teisių apsaugos terminus.

48 Iš esm÷s 1999 m. redakcijos ATGTĮ 72 straipsnio 1 dalies norma atitiko 1996 m. PINO atlikimų ir fonogramų sutarties 22 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuri numat÷ šios tarptautin÷s sutarties galiojimą laiko atžvilgiu, nukreipdama į Berno konvencijos 18 straipsnį. Berno konvencijos 18 straipsnio pagrindin÷ id÷ja buvo tokia, kad teis÷s pagal Konvenciją saugomos į kūrinius, kurių apsaugos terminas dar n÷ra pasibaigęs. Taigi, irgi orientuojama į tai, kad naujos nuostatos atgal galioja tik tų objektų atžvilgiu, į kuriuos teis÷s ir iki naujų nuostatų įsigaliojimo buvo saugomos. Tačiau atgalinis galiojimas netaikomas, jeigu teis÷s apskritai iki naujų nuostatų įsigaliojimo nebuvo saugomos.


Vytautas Mizaras 47

2008 m. liepos 25 d. EB Komisija pateik÷ Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/116/EB d÷l autorių ir tam tikrų gretutinių teisių apsaugos terminų, projektą49 (toliau – Terminų direktyvos pakeitimų projektas). Direktyvos projektu siūlomi tokie esminiai pakeitimai:

(i) keičiama Direktyvos 2006/116/EB 3 straipsnio 1 dalis (jos antrasis sakinys), o būtent, siūlant išskirti skirtingus atlik÷jų turtinių teisių galiojimo terminus, atsžvelgiant į tai, kūrinio įrašas, kuris teis÷tai išleidžiamas arba teis÷tai viešai paskelbiamas, yra fonograma ar ne. Jeigu įrašas n÷ra fonograma, tokiu atveju atlik÷jų turtin÷s teis÷s saugomos, kaip ir pagal galiojančią direktyvos 3 straipsnio 1 dalies redakciją, 50 metų nuo pirmojo tokio išleidimo ar pirmojo viešo paskelbimo dienos, atsižvelgiant į tai, kas įvyko pirmiau. Jeigu išleidžiamas ar viešai paskelbiamas atlikimo įrašas, kuris yra fonograma, tai atlik÷jų turtin÷s teis÷s nustoja galioti pra÷jus 95 metams nuo pirmojo tokio išleidimo arba pirmojo tokio viešo paskelbimo dienos, atsižvelgiant į tai, kas įvyko pirmiau;

(ii) keičiami Direktyvos 2006/116/EB 3 straipsnio 2 dalies antrasis ir trečiasis sakiniai ta prasme, kad vietoj 50 metų, siūloma nustatyti 95 metus, kurie taikomi fonogramų gamintojų teisių apsaugai;

(iii) Direktyvos 2006/116/EB 1 straipsnis papildomas 7 dalimi, numatant, kad muzikos kūrinio su žodžiais apsaugos terminas baigiasi pra÷jus 70 metų nuo ilgiausiai išgyvenusio iš žodžių autoriaus ar kompozitoriaus mirties nepriklausomai nuo to, ar šie asmenys laikomi bendraautoriais, ar ne (jeigu būtų priimtas toks pakeitimas, reik÷tų pakeisti Lietuvos ATGTĮ 35 straipsnio 1 dalį, kadangi šiuo metu galiojanti įstatymo norma termino skaičiavimo taisyklę po paskutinio bendraautoriaus mirties, sieja būtent su bendraautoryst÷s juridiniu faktu (tuo tarpu min÷tame Direktyvos projekte siūloma muzikos kūrinių atžvilgiu šią taisyklę taikyti, nesavrbu ar žodžių autorius ir kompozitorius yra bendraautoriai);

Transliuojančiųjų organizacijų teis÷s. Transliuojančiųjų organizacijų teis÷s saugomos 50 metų nuo pirmojo transliacijos viešo perdavimo, nepriklausomai nuo to, ar ši transliacija perduota laidais, ar bevielio ryšio priemon÷mis, įskaitant perdavimą kabeliniais tinklais ir palydoviniu ryšiu (ATGTĮ 59 str. 3 d., Direktyvos 93/98/EEB (kodifikuotos Direktyvos 2006/116/EB redakcijos) 3 str. 4d.).

Audiovizualinio pirmojo įrašo gamintojo teis÷s. Audiovizualinio pirmojo įrašo gamintojo teis÷s saugomos 50 metų nuo to įrašo padarymo datos, išskyrus atvejus, jeigu per šį laikotarpį teis÷tai išleidžiamas arba teis÷tai viešai paskelbiamas toks įrašas, tai audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojo teis÷s saugomos 50 metų nuo pirmojo tokio išleidimo arba pirmojo tokio paskelbimo priklausomai nuo to, kas įvyko pirmiau (ATGTĮ 59 str. 4 d., Direktyvos 93/98/EEB (kodifikuotos Direktyvos 2006/116/EB redakcijos) 3 str. 3 d.).

Bendroji gretutinių teisių galiojimo terminų skaičiavimo taisykl÷ įtvirtinta ATGTĮ 59 straipsnio 5 dalyje, įgyvendinančioje Direktyvos 93/98/EEB 8 straipsnį. Gretutinių teisių galiojimo terminai pradedami skaičiuoti nuo sausio 1 dienos po tų metų, kuriais įvyko juridinis faktas, kurio pagrindu prasideda termino eiga. Kaip matome, terminų skaičiavimo tvarka yra tokia pati, kaip ir autorių turtinių teisių galiojimo terminų atveju.

Duomenų bazių gamintojų turtinių teisių galiojimo terminai.

49 COM (2008) 464 final.


Vytautas Mizaras 48

Remiantis ATGTĮ 64 straipsnio 1 dalimi ir Duomenų bazių direktyvos 10 straipsnio 1-2 dalimi, yra numatytos dvi duomenų bazių gamintojų išimtinių turtinių teisių galiojimo terminų bendrosios taisykl÷s:

(a) duomenų bazių gamintojų turtin÷s teis÷s saugomos 15 metų po pirmojo duomenų baz÷s viešo paskelbimo (platinimo ar kitokio viešo paskelbimo), o jeigu

(b) per šį laikotarpį duomenų baz÷ kuriuo nors būdu nebuvo viešai paskelbta, - tai 15 metų po duomenų baz÷s sudarymo dienos.

Abu pamin÷ti terminai pradedami skaičiuoti nuo sausio 1 dienos po tų metų, kuriais duomenų baz÷ buvo sudaryta arba pirmą kartą tapo viešai paskelbta (ATGTĮ 64 str. 2 d.). Šios taisykl÷s reiškia, kad duomenų baz÷s gamintojo turtin÷s teis÷s gali būti saugomos 30 metų, jeigu duomenų baz÷ buvo viešai paskelbta tik pra÷jus penkiolikai metų nuo jos sudarymo dienos. Be to bet koks kokybiškai ar kiekybiškai įvertintas esminis duomenų baz÷s turinio pakeitimas, įskaitant pakeitimus d÷l v÷lesnių papildymų, išbraukimų ir pataisų, kuriuos galima laikyti kokybiškai ir kiekybiškai įvertintomis naujomis esmin÷mis investicijomis, suteikia teisę duomenų bazei taikyti naują apsaugos galiojimo terminą (ATGTĮ 64 str. 2 d., Duomenų bazių direktyvos 10 str. 3 d.). Teoriškai tai sudaro galimybę, saugoti duomenų bazių gamintojų turtines teises iš esm÷s neribotą laiką.

vytautas mizaras. atkreipiamas d mesys į tai, kad toliau

Documents