· web viewdalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-15062 2019-09-25 2019-09-10 2019-09-10 -

Teismingumo byla Nr. T-63/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19810-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5 (S)

NUTARTIS

2019 m. rugsėjo 10 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovo A. K. Š. ieškinį atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl pažeistų teisių gynimo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareikštu ieškiniu ieškovas teismo prašo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ir – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) ir NŽT 2019 m. gegužės 31 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini); Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečių, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės sąrašo ir kurie iš dalies nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės sąrašo patvirtinimo“ (toliau ir – Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kuria Š. A. (eil. Nr. 80) buvo įrašytas į nenaudotojų sąrašą; 2) įpareigoti NŽT suformuoti ieškovui 1,33 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypą Vilniaus miestui po 1996 metų priskirtoje teritorijoje ir užbaigti asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo procedūrą, sudarant valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

Ieškinyje nurodoma, kad ieškovui (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimu „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo“ (toliau ir – (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimas) buvo skirtas 2 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities valdytojas 1996 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo Vilniaus rajone“ (toliau ir – Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. lapkričio 20 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini)) priėmė sprendimą parduoti ieškovui 1,80 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypą. Ieškovas 1996 m. gruodžio 6 d. sumokėjo už 1,80 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypą. 2009 m. rugpjūčio 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovui buvo parduoti du asmeninio ūkio žemės sklypai: 800 kv. m. ir 3900 kv. m., viso 4700 kv. m. arba 0,47 ha. Dėl likusios apmokėtos asmeninio ūkio žemės dalies – 1,33 ha – pirkimo–pardavimo sutartis nėra sudaryta. Kaip, be kita ko, nurodoma ieškinyje, anksčiau minėtu (duomenys neskelbtini) tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimu ieškovui buvo skirtas 2 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas, tačiau per visą laikotarpį konkretus žemės sklypas nebuvo suformuotas. Ieškovas pažymi, kad asmeninio ūkio žemės nenaudojo, nes jam buvo tik suteikta teisė į 2 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tačiau žemės sklypo vieta nebuvo nurodyta, t. y. suteiktas žemės sklypas nebuvo identifikuotas. Savavališkai pasirinkti žemės sklypo ir pradėti jį naudoti ieškovas negalėjo, nes tokiais veiksmais galėjo būti pažeistos kitų žemės sklypų naudotojų ar savininkų teisės. Kaip pažymi ieškovas, 1,33 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas nebuvo paženklintas vietovėje, nebuvo sudaryta galimybė juo naudotis. Valstybinės institucijos neužtikrino, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybai priėmus 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimą, ieškovo subjektinė teisė būtų įgyvendinta iki galo. Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) parduoti ieškovui 1,80 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypą, yra galiojantis ir turi būti vykdomas. Kaip

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=84f10ad0dee411e99681cd81dcdca52c

nurodo ieškovas, jam suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas nebuvo suformuotas, taigi ir nebuvo pagrindo teigti, kad suteikta žemė yra apleista ir nedirbama; ieškovas iki šiol gyvena (duomenys neskelbtini), ir nėra išvykęs į kitą vietovę.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 10 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti; išaiškinio ieškovui, kad su ieškiniu jis turėtų kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teismas nurodė, kad dalis pareikštų reikalavimų (dėl atitinkamo Vilniaus apskrities viršininko įsakymo panaikinimo, NŽT raštų panaikinimo, 1,33 ha sklypo suformavimo) yra administracinio teisinio pobūdžio; kita dalis – civilinio teisinio pobūdžio. Teismo nuomone, vyraujančiais (dominuojančiais) santykiais yra administraciniai teisiniai santykiai. Teismas pažymėjo, kad iš civilinių teisinių santykių kylančių reikalavimų išsprendimas priklausys nuo to, kaip bus išspręsti byloje keliami administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai. Be to, teismo vertinimu, išsprendus administracinio pobūdžio reikalavimus, byloje gali nelikti šalių ginčo dėl civilinio reikalavimo, nes jį atsisakoma tenkinti vien administracinių aktų, kurių teisėtumas ginčijamas, pagrindu.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 10 d. nutarties panaikinimo, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą.

Teismas nutartyje nurodo, jog, kaip ir nurodyta skundžiamoje nutartyje, dalis pareikštų reikalavimų (dėl atitinkamo Vilniaus apskrities viršininko įsakymo panaikinimo, NŽT raštų panaikinimo, 1,33 ha sklypo suformavimo) yra administracinio teisinio pobūdžio; kita dalis (dėl įpareigojimo užbaigti asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo procedūrą, sudarant valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį) – civilinio teisinio pobūdžio. Ieškinyje nurodoma, kad administracinis aktas, t. y. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini)), yra kliūtis projektuoti ieškovui 1,33 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypą. Taigi, sutiktina, kad iš civilinių teisinių santykių kylančių reikalavimų išsprendimas, visų pirma, priklausys nuo to, kaip bus išspręsti byloje keliami administracinio teisinio pobūdžio reikalavimai. Kita vertus, kaip pažymi teismas, ieškovas siekia pirkimo–pardavimo sutarties dėl 1,33 ha ploto valstybinės žemės sklypo sudarymo ir nurodo, jog yra sumokėjęs už skirtą asmeninio ūkio žemę. Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje nurodyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo (ir nuomos) santykiai, nepaisant pardavimo ir nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose savo pobūdžiu nėra viešasis administravimas.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Pareikštu ieškiniu prašoma: 1) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) ir NŽT 2019 m. gegužės 31 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini); Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria Š. A. (eil. Nr. 80) buvo įrašytas į nenaudotojų sąrašą; 2) įpareigoti NŽT suformuoti ieškovui 1,33 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypą Vilniaus miestui po 1996 metų priskirtoje teritorijoje ir užbaigti asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo procedūrą, sudarant valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

Kaip matyti iš pareikšto ieškinio turinio bei prie ieškinio pridėtų dokumentų, ieškovas siekia įsigyti 1,33 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypą, už kurį, ieškovo teigimu, jis yra sumokėjęs, tačiau ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko

2008 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas buvo įrašytas į nenaudotojų sąrašą, ir dėl to atsisakoma jam parduoti (ir projektuoti) atitinkamą žemės sklypą. NŽT Vilniaus miesto skyrius skundžiamu 2019 m. balandžio 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl asmeninio ūkio žemės dalies suprojektavimo“, atsakydamas į ieškovo 2019 m. balandžio 4 d. prašymą „Dėl likusios asmeninio ūkio žemės dalies suprojektavimo ir pirkimo–pardavimo procedūros užbaigimo“, nurodė, kad teisiniame reguliavime aiškiai nustatyta, jog asmenys įsigyti iš valstybės privačion nuosavybėn ar nuomoti gali tik jiems pagal teisės aktų reikalavimus suteiktą asmeninio ūkio žemės plotą, kurį jie naudoja pagal paskirtį (žemės ūkio veiklai) savo asmeninio ūkio poreikiams. Kaip nurodoma minėtame rašte, atsižvelgiant į tai, ieškovui negali būti projektuojama ir parduodama likusi apmokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis 1,33 ha ploto nenaudojama asmeninio ūkio žemė. NŽT 2019 m. gegužės 31 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl skundo nagrinėjimo“ netenkino ieškovo 2019 m. gegužės 20 d. skundo „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus apskirties viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) dalies panakinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus“.

Kaip nurodyta Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje, valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ir nuomos subjektų teisinio statuso bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose savo pobūdžiu nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-51/2014, 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-119/2015, 2019 m. balandžio 24 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-16/2019 ir jose nurodytą praktiką). Tai, jog pareikštu ieškiniu taip pat yra kvestionuojami atitinkami viešojo administravimo subjektų veiksmai (neveikimas) atitinkamo žemės sklypo įsigyjimo procese, nekeičia kilusio ginčo esmės, t. y. ginčas pagal savo pobūdį yra dėl asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sutarymo. Vadinasi, keliamame ginče dominuoja civiliniai (bet ne administraciniai) teisiniai santykiai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad keliamas ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.Grąžinti bylą pagal ieškovo A. K. Š. ieškinį atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos

Vilniaus miesto skyriui dėl pažeistų teisių gynimo Vilniaus apygardos teismui, ieškovo atskirojo skundo nagrinėjimui įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO PIRMININKO PAVADUOTOJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________


Nr. 2ATP-289/2019Teisminio proceso Nr. 4-43-3-00049-2019-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininko), Artūro Pažarskio ir Dalios Bajerčiūtės, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. S. atstovo advokato Tomo Leščinsko prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Tauragės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. nutarties,

n u s t a t ė:

Lietuvos kariuomenės Karo policijos 2019 m. sausio 28 d. nutarimu D. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 557 straipsnį 20 Eur bauda už tai, kad jis 2018 m. gruodžio 21 d., apie 13.05 val., (duomenys neskelbtini), automobiliu (duomenys neskelbtini) įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) teritoriją, pateko be leidimo į karinę teritoriją, taip pažeidė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2 straipsnio 10 punkto ir 3 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. V-107 „Dėl Transporto priemonių, jose esančių asmenų, karių ir tarnybos ar darbo santykiais su krašto apsaugos sistema susijusių asmenų, lankytojų įleidimo ir jų turimų daiktų (nešulių) patikros, prieš jiems patenkant į karines teritorijas“ patvirtintų taisyklių 7 punkto reikalavimus.

Tauragės apylinkės teismas 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. S. skundo netenkino ir Lietuvos kariuomenės Karo policijos 2019 m. sausio 28 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. S. apeliacinio skundo netenkino ir Tauragės apylinkės teismas 2019 m. balandžio 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. S. atstovas advokatas Tomas Leščinskas prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo policijos 2019 m. sausio 28 d. nutarimą, Tauragės apylinkės teismas 2019 m. balandžio 12 d. nutartį, Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti. Prašyme teigiama, kad institucija bei teismai netinkamai aiškino ir taikė ANK 577 straipsnio 1 dalį. Pasak pareiškėjo, D. S. nebuvo leista karinėje teritorijoje būti su automobiliu, tačiau be automobilio jis toje pačioje teritorijoje būti galėjo, todėl pagal ANK 577 straipsnio 1 dalį jis nubaustas nepagrįstai.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. S. atstovo advokato T. Leščinsko prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad nagrinėjant prašymus atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, sprendimus priėmusių žemesnės instancijos teismų ar institucijų nutarimai ir (ar) nutartys patikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y., ar nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų nutarimo ar nutarties priėmimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių aplinkybių nenustatinėja (ANK 662 straipsnio 13 dalis). Ar administracinio nusižengimo byloje buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos sprendžiama pagal

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4ff26640de1b11e99681cd81dcdca52c

žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes.Šiuo atveju iš paduoto prašymo turinio matyti, kad jame iš esmės prieštaraujama institucijos ir teismų nustatytoms ir

įvertintoms faktinėms aplinkybėms dėl D. S. teisės būti teritorijoje. Pareiškėjas nurodo, kad šioje administracinio nusižengimo byloje nebuvo apklausti liudytojai K. D. ir J. N., kurių paaiškinimai kitoje administracinio nusižengimo byloje, pasak pareiškėjo, patvirtina administracinėn atsakomybėn patraukto asmens versiją dėl jo teisės būti teritorijoje. Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, kokią esminę reikšmę minėtų duomenų ištyrimas, t. y. nurodytų liudytojų apklausa, turėtų sprendimui dėl jo pripažinimo kaltu pagal pirmiau nurodytą ANK straipsnį. Taigi, prašyme išdėstytus teiginius teisėjų atrankos kolegija vertina kaip nesutikimą su teismų nustatytomis ir įvertintomis bylos aplinkybėmis, o tai nėra išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindų buvimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. S. atstovo advokato Tomo Leščinsko prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI PRANAS KUCONIS

ARTŪRAS PAŽARSKIS

DALIA BAJERČIŪTĖ_______________________


Nr. 2ATP-293/2019Teisminio proceso Nr. 4-46-3-00470-2018-9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Artūro Pažarskio, susipažinusi su Tauragės apskrities VPK viršininko Mariaus Draudvilos prašymu atnaujinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. E. administracinio nusižengimo bylą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. nutarimo,

n u s t a t ė:

S. E. administracinio nusižengimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2018 m. liepos 14 d., apie 23.40 val., turėdamas leidimą laikyti (nešioti) ginklus Nr. 1163, leidžiantį laikyti (nešioti) ginklus, būdamas medžiotoju, Klaipėdos miesto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=57dd1260de1b11e99681cd81dcdca52c

medžiotojų ir žvejų klubo „Ragas“ nariu, medžiotojų klubo „Medvėgalis“ ploto vienete Šilalės r. (385356, 6165840 (LKS) pievoje prie kelio Laukuva–Kvėdarna galbūt iš savo vardu registruoto graižtvinio šautuvo CZ, modelis 527 FULL STOCK, Nr. B4042, šovinio tipas 223 REMINGTON, pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių IX skyriaus 58.2.2 straipsnio reikalavimus, sumedžiojo gyvūną, kurio sumedžioti neturėjo teisės, tai yra neteisėtai sumedžiojo suaugusį stirnos patiną ne savo medžioklės plotuose.

Tauragės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutarimu S. E. pagal ANK 290 straipsnio 8 dalį paskirta 1400 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų eurų) dydžio bauda ir konfiskuotas nusižengimo padarymo įrankis – graižtvinis šautuvas Nr. B4042, CZ, modelis 527 FULL STOCK, šovinio tipas 223 REMINGTON. Remiantis ANK 290 straipsnio 9 dalimi S. E. atimta teisė medžioti dvejiems metams.

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. nutarimu panaikintas 2019 m. balandžio 26 d. Tauragės apylinkės teismo nutarimas ir administracinio nusižengimo teisena S. E. nutraukta.

Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. nutarimą ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutarimą. Pareiškėjas nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas, panaikindamas Tauragės apylinkės teismo nutarimą ir nutraukdamas administracinio nusižengimo teiseną, pažeidė procesinės teisės normas ir padarė esminių ANK 563 straipsnio, ANK 566 straipsnio 1 dalies, ANK 567 straipsnio, ANK 569 straipsnio pažeidimų. Teismai netinkamai vertino įrodymus, bylos aplinkybes išnagrinėjo nevisapusiškai, neobjektyviai ir neišsamiai, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei pagrindinius administracinių nusižengimų teisenos principus – teisėtumo, objektyvumo ir teisingumo.

Prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.Pagal ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas

esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Konstatuotina, kad pareiškėjo prašyme proceso teisės pažeidimai nurodyti tik formaliai, teisinių argumentų, patvirtinančių jų buvimą, nesuformuluota.

Pareiškėjas, nurodydamas galimai padarytus proceso teisės pažeidimus, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo. Jo nuomone, teismo išvados dėl liudytojų S. L. ir G. L. parodymų paviršutiniškos, nemotyvuotas ir nesutinka su tuo, kad tarp šių liudytojų parodymų yra prieštaravimų. Anot pareiškėjo, susipažinus su S. L. ir G. L. rašytiniais paaiškinimais, akivaizdu, kad jokių prieštaravimų nėra. Pareiškime taip pat analizuojami ir vertinami kiti bylos įrodymai (S. E. parodymai, specialisto išvada) bei faktinės bylos aplinkybės. Taigi prašyme esminiai proceso teisės pažeidimai grindžiami argumentais, susijusiais su kitokiu įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių traktavimu, pagal kurias teismas turėtų padaryti kitokias išvadas nei padarė apygardos teismas. Pažymėtina, kad pagal tokius pareiškėjo argumentus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų iš naujo vertinti byloje esančius įrodymus bei nustatyti kitokias faktines bylos aplinkybes nei nustatė teismai. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, yra saistomas toje byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų faktinių bylos aplinkybių (ANK 662 straipsnio 13 dalis), todėl įrodymų nerenka, iš naujo jų nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Taigi Tauragės apskrities VPK viršininko Mariaus Draudvilos prašymas atnaujinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. E. administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų pagrindų, todėl prašymą atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 ir 6 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 ir 6 punktais, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti Tauragės apskrities VPK viršininko Mariaus Draudvilos prašymą atnaujinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. E. administracinio nusižengimo bylą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. nutarimo.


DALIA BAJERČIŪTĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS_______________________


Nr. 3P-1544/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01508-2018-7(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 6 d. gautu suinteresuoto asmens notarės B. Š. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria pripažinta teisėta ir pagrįsta Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartis, kuria tenkintas pareiškėjo K. S. skundas ir panaikintas notarės B. Š. 2018 m. kovo 1 d. nutarimas atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, notarė įpareigota išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į jo mirusios motinos grynuosius pinigus. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=70cca3c0dee411e99681cd81dcdca52c

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė CPK 135 straipsnio 2 dalies, CPK 265 straipsnio 1 dalies ir CPK 444 straipsnio nuostatas. Bylą nagrinėjant iš naujo ir pareiškėjui remiantis notarei iki 2018 m. kovo 1 d. nutarimo neteiktais įrodymais bei toliau reikalaujant panaikinti priimtą nutarimą, kuriuo atsisakyta atlikti notarinį veiksmą, teismai turėjo atsižvelgti į bylą nagrinėjusio kasacinio teismo argumentus, kad notarė pagrįstai suabejojo pinigų patekimo į palikimo sudėtį faktu ir dėl to atsisakė išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą; kadangi pateikti teismui nauji įrodymai neturi ryšio su priimtu nutarimu, tai pareiškėjo reikalavimas turėjo būti vertinamas kaip neatitinkantis CPK l35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o teismo nutartis, kuria panaikintas nutarimas – kaip pažeidžianti CPK 265 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Kasaciniame skunde pažymima, kad pagal galiojantį reguliavimą notaras, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, gali išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, todėl nebūtina naikinti nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta šį notarinį veiksmą atlikti. Be to, bylą nagrinėjant iš naujo, pareiškėjas įrodinėjo palikėjos nuosavybės teisę į rastus pinigus, bet ne nutarimo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą pagrįstumą ir teisėtumą. Taigi nutarimo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą panaikinimas tapo nereikšmingas, teisme nagrinėtinas juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą), procese dėl tokios bylos dalyko suinteresuotu asmeniu dalyvaujant VMI. Kasaciniame skunde keliamas CPK 37 straipsnio 1 dalies taikymo klausimas, teigiama, kad, nagrinėjant bylą pagal teismui, bet ne notarei, pateiktus rašytinius įrodymus, notarė negali turėti teisinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, priešingas vertinimas neatitiktų Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalies; nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimų, netinkamai interpretavo notarės atskirojo skundo argumentus, kiek jie susiję su įrodymų pakankamumu išvadai dėl pinigų priklausymo palikėjai padaryti, nepasisakė dėl taikytinų įstatymo nuostatų (Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 4 dalies), pažymima byloje priimtų teismų procesinių sprendimų reikšmė Lietuvos Notariatui.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

JANINA JANUŠKIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7b06e530dee411e99681cd81dcdca52c

Prašymo Nr. 2ATP-300/2019Teisminio proceso Nr. 4-26-3-00035-2019-5(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininko), Dalios Bajerčiūtės ir Artūro Pažarskio, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. S. atstovo advokato Kastyčio Paspirgėlio prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono PK 2019 m. kovo 8 d. nutarimo, Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarimo ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 12 d. nutarties,

n u s t a t ė:

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 662 straipsnio 2 dalį prie prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti pridėti ginčijamų nutarimo ar nutarties ir su ginčijamu sprendimu susijusių nutarimų ar nutarčių kopijos (nuorašai). Iš prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas teikia prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono PK 2019 m. kovo 8 d. nutarimo, Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarimo ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 12 d. nutarties, tačiau prie paduoto prašymo neprideda šių sprendimų kopijų (nuorašų).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka įstatymo nustatytų jo formai keliamų reikalavimų, todėl šį prašymą atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. S. atstovo advokato Kastyčio Paspirgėlio prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono PK 2019 m. kovo 8 d. nutarimo, Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarimo ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 12 d. nutarties ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


DALIA BAJERČIŪTĖ

ARTŪRAS PAŽARSKIS_______________________


Nr. 3P-1542/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=72fc5500dee411e99681cd81dcdca52c

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 6 d. gautu atsakovės J. S. ir trečiojo asmens M. C. D. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atrankos kolegija 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi Nr. 3P-1442/2019 atsisakė priimti atsakovės J. S. ir trečiojo asmens M. C. D. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą atsakovės ir trečiojo asmens paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jo turinys pakeistas: atsisakyta argumentų dėl rūsio patalpų atidalijimo, o argumentai dėl palėpės patalpų atidalijimo pakeisti. Įvertinusi kasacinio skundo argumentus, atrankos kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo dėl jo priimtinumo padaryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė atrankos kolegija. Atrankos kolegijos vertinimu, antrą kartą paduoto kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiama, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir dėl to neteisingai kvalifikavo ginčo patalpas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:


TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

JANINA JANUŠKIENĖ_______________________


Nr. 3P-1552/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7e03aa70dee411e99681cd81dcdca52c

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07375-2015-0(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 9 d. gautu atsakovų J. P. ir R. P. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi Nr. 3P-1433/2019 atsisakė priimti atsakovų J. P. ir R. P. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Kasaciniame skunde atsakovai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino servituto nustatymą teismo sprendimu reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.126 straipsnio 1 dalis, 4.111 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176, 178, 185 straipsnius. Netinkamas proceso teisės normų taikymas ir aiškinimas lėmė tai, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nenustačius servituto ieškovė neturi kitų galimybių patekti į jai priklausantį žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą išanalizuoti ir įvertinti byloje įrodymų visetą bei kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę atskirai. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad servitutų nustatymas yra objektyviai būtinas. Be to, teismui nustačius servitutus, nebuvo laikytasi žemės sklypų savininkų interesų pusiausvyros (proporcingumo). Teismas nustatė servitutus, kurie patogesni ieškovei, tačiau tinkamai neįvertino, kad tokie servitutai nepagrįstai varžo atsakovų teisę naudotis jiems priklausančia nuosavybe. Teismui nepagrįstai patenkinus ieškinio reikalavimus dėl servitutų nustatymų, priteistas taip pat nepagrįstai mažas kompensacijos dydis, kuris neproporcingas ieškovės gaunamai naudai bei atsakovų atsiradusiems ribojimams dėl servitutų nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Teismai neįtraukė visų asmenų į bylą. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos turėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, kadangi byloje sprendžiamas klausimas dėl servituto prijungimo prie esamos nuovažos nuo magistralinio kelio A5 Kaunas – Marijampolė – Suvalkai lėtėjimo ir greitėjimo juostų. Antrą kartą pateiktame kasaciniame skunde papildomai nurodyta, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl to, kuri šalis turi įrodyti, jog nėra kito būdo pateikti į norimą žemės sklypą, kaip tik prašomo servituto nustatymas, nes įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovams, taip pat nuo praktikoje suformuotų taisyklių, kad negalima nustatyti servituto, kai kitas servitutas yra numatytas detaliajame plane bei negalima nustatyti servituto vien todėl, kad pareiškėjui jis būtų patogesnis.

Toks skundo modifikavimas nepakeitė jo esmės. Tiek ankstesniame skunde pateikti, tiek ir antrą kartą teikiamame skunde suformuluoti nauji argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad skundžiamu procesiniu teismo sprendimu padaryti materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimai, turintys įtakos neteisėto sprendimo priėmimui ar nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teikto kasacinio skundo atveju.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo priimta pirmiau nurodyta teisėjų atrankos kolegijos nutartis (CPK 350 straipsnio 4

dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:


TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininko), Artūro Pažarskio ir Dalios Bajerčiūtės, susipažinusi su nuteistojo A. V. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio kasaciniu skundu dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 22 d. nutarties, baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistojo A. V. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir dėl A. V. priimti išteisinamąjį nuosprendį; taip pat pripažinti J. G. kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pasak kasatoriaus, teismai nepašalino esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, rėmėsi tik nepatikimais nukentėjusiosios parodymais, nevertino nuteistąjį teisinančių ir nukentėjusiosios versiją paneigiančių duomenų ir išvadą apie tai, kad nukentėjusiosios patirti sužalojimai yra jo veiksmų padarinys (tai kasatorius neigia), grindė prielaidomis; taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio ir 301 straipsnio nuostatas. Skunde taip pat teigiama, kad vertindami J. G. elgesį, teismai nepagrįstai pripažino buvus būtinosios ginties sąlygas ir taip netinkamai aiškino bei taikė BK 28 straipsnio nuostatas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a7ec7aa0dfad11e99681cd81dcdca52c

taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai ir asmuo nuteistas ar išteisintas pagrįstai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės kasatorius nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis. Skunde vertinami nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai, specialisto išvada, kuri, anot kasatoriaus, paremta tik prielaida, formuluojamos išvados, tačiau, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina. Pažymėtina, kad skunde išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai apie BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, turinį nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais esminių BPK pažeidimų buvimą. Kiti skundo teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo kvalifikuojant nuteistojo veiką bei taikant BK 28 straipsnį taip pat nepagrįsti teisiniais argumentais, o tik subjektyvia kasatoriaus nuomone dėl bylai reikšmingų faktinių įvykio aplinkybių buvimo ir/ar nebuvimo. Darytina išvada, kad teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus skunde neišdėstyti, o teiginiai apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir BPK pažeidimų buvimą deklaratyvūs.

Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad kasacinės instancijos teismas naujų nuosprendžių nepriima. Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde, be teisinių argumentų, pagrindžiančių BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, ir kitų nustatytų reikalavimų, turi būti nurodytas kasatoriaus prašymas. Toks prašymas turi atitikti BPK 382 straipsnyje numatytus teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, įgaliojimus priimti konkrečią šiame straipsnyje nurodytą nutartį. Šiuo atveju kasaciniame skunde suformuluotas prašymas neatitinka nei BPK 376 straipsnio 1 dalyje nei 382 straipsnyje nustatytos kasacinės instancijos teismo kompetencijos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo A. V. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


ARTŪRAS PAŽARSKIS

DALIA BAJERČIŪTĖ_______________________




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a20f2ab0dfad11e99681cd81dcdca52c

NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

susipažinusi su 2019 m. rugsėjo 10 d. gautu ieškovų K. K., S. M. K., R. K. ir E. A. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl kompensacijos už ieškovams nuosavybės teise priklausančiai žemės sklypo daliai įstatymu nustatytą servitutą priteisimo. Skundžiama nutartimi pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas visiškai, ir nauju sprendimu ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde kaip nepagrįsta laikoma teismo išvada, kad kompensacijos dydžio nustatymui turi reikšmės Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 patvirtinta Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodika (toliau – Metodika), kurios II skyriuje nustatyta konkreti vienkartinės kompensacijos už įstatymu nustatytą žemės servitutą apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, nors Metodika nebuvo priimta (galiojanti) ginčą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės metu; Metodika įsigaliojo po ginčo išnagrinėjimo iš esmės, todėl buvo ne tik neprivaloma, bet ir netaikytina, teismui apeliacine tvarka priimant sprendimą dėl kompensacijos dydžio, nors atsakovai ja rėmėsi, teikdami apeliacinius skundus. Ieškovai taip pat argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė tos pačios instancijos teismo praktikos (ja nesivadovavo) ir iš esmės paneigė taikytiną precedentą, jog teismas gali ir turi nustatyti kompensaciją, o teisės aktais patvirtintos kompensacijų nustatymo metodikos yra tik orientyras, jos neprivalomos,

nuostoliams nustatyti gali būti naudojami ir kiti jų nustatymo būdai.Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu

padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti S. M. K. (a. k. duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2019 m. rugsėjo 8 d. AB SEB banke sumokėtą

463,58 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt tris eurus 58 ct) žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1668-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03802-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. C., E. C. ir N. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5e0bddb0de1b11e99681cd81dcdca52c

suinteresuoti asmenys – likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai P. C., E. C. ir N. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija), po 304,35 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad 2014 m. spalio 23 d. su bankrutavusia uždarąja akcine bendrove „Freshtravel“ (toliau – ir UAB „Freshtravel“) sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004153 dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą (toliau – ir Paslaugų sutartis) ir sumokėjo 3 317 Lt (960,67 Eur). Kelionė neįvyko dėl 2014 m. lapkričio 11 d. paskelbto UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėjai paaiškino, kad dalis sumokėtų pinigų, t. y. 47,62 Eur, pagal Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) nurodymą pareiškėjams buvo grąžinta, tačiau 913,05 Eur suma liko negrąžinta.

3. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėjai teigė, kad dėl netinkamo teisinio reguliavimo patyrė žalą, kurią, jų nuomone, turi atlyginti Lietuvos valstybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai abejoja tiek paties Įstatymo teisėtumu, tiek Lietuvos Respublikos Seimo (kaip

valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmais priimant Įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvus reglamentavimas, todėl pareiškėjų skundas turi būti atmestas.

6. Nei ABTĮ, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (taip pat, ar tinkamai perkėlė ES direktyvas į nacionalinę teisę), taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Be to, teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, ir šiuo aspektu konstatuoti valstybės padarytus ES teisės pažeidimus. Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjų skundą.

7. Atsakovo teigimu, kompetentingos ES institucijos, t. y. Europos Komisija (toliau – ir Komisija) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), nėra konstatavę jokių Lietuvos valstybės, kaip ES narės, pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, o nesant Komisijos arba ESTT sprendimo, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė ir pareiškėjai būtų priteisiama turtinė žala.

8. Atsakovo vertinimu, ginčui aktualios redakcijos Įstatymas bei Įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Įstatymo ar jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų šiuo atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjų skundo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmesta, o atmetus pagrindinį pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, turi būti atmestas ir papildomas reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

9. Atsakovo įsitikinimu, į bylą pateikti pareiškėjų įrodymai (Paslaugų sutartis, 2014 m. lapkričio 3 d. ir lapkričio 5 d. mokėjimo kvitai) nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Atsakovas pažymėjo, kad Paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos šalies, todėl negali būti laikoma, kad Paslaugų sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Atsakovas nurodė, kad iš į bylą pateiktų mokėjimo kvitų matyti, jog pareiškėjas P. C. sumokėjo uždarajai akcinei bendrovei „Cherry Media LT“ (toliau – ir UAB „Cherry Media LT“) 867,99 Eur (2 997 Lt), nors yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu 867,99 Eur (2 997 Lt) suma buvo pervedama į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, kadangi šis juridinis asmuo pagal Paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis, taip pat iš skunde nurodytų faktinių aplinkybių nežinomi ir kiti pinigų pervedimo aptariamam juridiniam asmeniui pagrindai. Ministerija pažymėjo, kad pareiškėjos E. C. ir N. L. į bylą nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jos atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones. Asmens, kaip turisto, nurodymo sutartyje aplinkybė (nesant atliktą mokėjimą patvirtinančių įrodymų) nepatvirtina fakto, kad toks asmuo pagal sutartį realiai sumokėjo už kelionę, be to, atliktą mokėjimą pagrindžia ne sutartis, o mokėjimą patvirtinantys specialūs dokumentai (mokėjimo nurodymai, pinigų priėmimo kvitai ir kt.). Ministerijos nuomone, pirmiau nurodytų pareiškėjų reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti atmesti, kadangi jie nėra pagrįsti jokiais tinkamais įrodymais.

10. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 8 straipsniu, kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius. Kadangi vizų mokesčiai nėra tinkamos išlaidos, kurių kaip turtinės žalos atlyginimo galima reikalauti iš kelionių organizatoriaus, atitinkamai, vizų mokesčių, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš Lietuvos Respublikos.

11. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iškėlė UAB „Freshtravel“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-2316– 653/2016 pareiškėjas P. C. su 960,67 Eur finansiniu reikalavimu įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą šios bendrovės bankroto byloje, todėl patenkinus skundą, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo, t. y. pagal paminėtą patvirtintą finansinį reikalavimą ir pagal teismo sprendimą. Teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjams gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.13. Departamentas nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, jog sėkmingai vystančio veiklą

kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistams didės, todėl Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 proc. minėtų įplaukų dydžio. Įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 proc., nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojama taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

14. Departamentas paaiškino, kad vizos mokestis nėra tinkamos atlyginti išlaidos, t. y. kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius, atitinkamai, vizos mokesčio, kaip turtinės žalos atlyginimo, negali būti reikalaujama ir iš atsakovo, todėl skundo reikalavimai atlyginti turtinės žalos dydį turėtų būti sumažinti mokėjimo už vizas suma. Iš analogiškose bylose turistų pateiktų dokumentų galima daryti išvadą, kad tuo metu trumpalaikė viza į Egiptą kainavo 23,17 Eur (80 Lt).

15. Departamento nuomone, pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reikšdami kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje

Nr. B2-478-653/2015.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjų P. C., E. C. ir N. L. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, po 281,18 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 5 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kitą skundo dalį atmetė.

17. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 pateiktais išaiškinimas, konstatavo, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę jau yra konstatuotas nacionalinių teismų, todėl šia aplinkybe pareiškėjai pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovo civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinąsias sąlygas CK 6.271 straipsnio prasme.

18. Teismas, nenustatęs pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio, konstatavo, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.

19. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, susijusių su netinkamais įrodymais (nepasirašyta Paslaugų sutartis, pinigai pervesti kitam juridiniam asmeniui), pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog pareiškėjai 2014 m. lapkričio 3 d. ir 2014 m. lapkričio 5 d. mokėjimo nurodymais pervedė 3 317 Lt (960,67 Eur) sumą į UAB „Chery Media LT“ ir UAB „Freshtravel“ banko sąskaitas kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už interneto portale http://www.beta.lt užsakytą kelionę į Egiptą, Šarm el Šeichą.

20. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis (2 str. 26 d., 8 str. 1 d. 2 p.), konstatavo, kad mokestis už vizas nėra laikomas turistine paslauga Įstatymo prasme ir šio mokesčio grąžinimo neužtikrina Įstatymo 8 straipsnyje nustatytos garantijos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams priteistina 843,54 Eur suma (913,05 Eur bendra kelionės kaina – 69,51 Eur mokestis už vizas), t. y. kiekvienam iš pareiškėjų priteistina po 281,18 Eur.

21. Įvertinęs pareiškėjų reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos tokios palūkanos ir šį reikalavimą tenkino.

III.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

23. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais atsakovas grindė atsiliepimą į skundą.

24. Papildomai atsakovas nurodo, kad teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Atsakovas taip pat pažymi, kad teismas priteisė pareiškėjų naudai netiksliai nustatytą turtinės žalos sumą. Pareiškėjai už vizas sumokėjo 92,68 Eur, tai nurodė ir skunde, tačiau teismas iš priteistinos žalos sumos atėmė ne 92,68 Eur, o 69,51 Eur. Atsižvelgdamas į tai, teismas iš priteistinos žalos dydžio turėjo atimti visą už vizas sumokėtą sumą t. y. 92,68 Eur.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.26. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išsamiai

išdėstė bylos faktines aplinkybes ir nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, ir pritaria apeliacinio skundo argumentams.

Teisėjų kolegija

http://www.beta.lt/

k o n s t a t u o j a:IV.

27. Byloje ginčas kilo dėl 913,05 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjams P. C., E. C. ir N. L. iš Lietuvos valstybės, Ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatos, susijusios su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams po 281,18 Eur turtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad yra visos būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei atsirasti, nustatytos CK 6.271 straipsnyje (valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, ir dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Taip pat pareiškėjams buvo priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos (procesinės palūkanos) už priteistą sumą nuo skundo priėmimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 5 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

29. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai iš dalies buvo tenkintas pareiškėjų skundas, nes šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų visuma, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, be to, pareiškėjams suteikta teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą.

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių tarpininku UAB „Cherry Media LT“ 2014 m. lapkričio 3 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004153 (b. l. 11) ir įsigijo kelionę, už kurią sumokėjo iš viso 960,67 Eur (3 317 Lt) (b. l. 12, 14). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes turizmo paslaugų teikėjas UAB „Freshtravel“ tapo nemokus. Aplinkybę, kad pareiškėjas P. C. kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ sumokėjo 960,67 Eur, patvirtina tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtino pareiškėjo P. C. kreditorinį reikalavimą 960,67 Eur sumai (b. l. 33). Duomenų, kad pareiškėjui P. C. ar pareiškėjoms būtų išmokėta visa bankroto byloje priteista už kelionę sumokėta pinigų suma, nepateikta, be to, pareiškėjo kreditorinis reikalavimas patvirtintas ne dėl to, jog pareiškėjams buvo padaryta žala. Byloje pateikti duomenys, kad pareiškėjui P. C. pagal Departamento nurodymą (b. l. 16) buvo grąžinta 47,62 Eur suma. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pareiškėjams liko negrąžinta 913,05 Eur suma.

31. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo, atlyginimo, konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčas privalo būti sprendžiamas, atsižvelgiant į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, o tai, kad atsakovo atstovas nėra gavęs jokių kompetentingų ES institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

33. Šioje nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus, ESTT praktiką, susidariusią faktinę situaciją, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Įvertinusi Įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nei Įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus

prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma.

34. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, nustačiusi, kad Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, t. y. nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, o asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, padarė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą.

35. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjų skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt.).

36. Teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

37. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <….>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

38. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

39. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, kuriais iš esmės nesutinkama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pažymi, kad ESTT 2019 m. liepos 10 d. sprendime byloje Nr. C-163/18 HQ ir kt. prieš Aegean Airlines SA akcentavo, jog Direktyvos 7 straipsnyje, aiškinamame atsižvelgiant į jos 21 konstatuojamąją dalį, inter alia (be kita ko), nustatyta, kad kelionių organizatorius turi pateikti pakankamai garantijų, kad įmokėti pinigai nemokumo ar bankroto atveju bus grąžinti. ESTT yra nusprendęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pateikti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paslaugų paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą kelionių organizatoriaus bankroto atveju, ir kad šia garantija vartotojai bus apsaugoti nuo nemokumo (nesvarbu, dėl kokių priežasčių) padarinių (žr. 1999 m. birželio 15 d. sprendimo byloje Nr. C-140/97 Rechberger ir kt., EU:C:1999:306, 74 p.; 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje Nr. C-430/13 Baradics ir kt., EU:C:2014:32, 35 p.). ESTT yra nusprendęs, kad minėtame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinės teisės aktus tik tada, jeigu (nesvarbu, kaip) jais pasiekiamas rezultatas – keleiviui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. 1999 m. birželio 15 d. sprendimo byloje Nr. C-140/97 Rechberger ir kt., EU:C:1999:306, 64 p.; 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje Nr. C-430/13 Baradics ir kt., EU:C:2014:32, 38 p.). Jeigu tai nėra, iš ESTT suformuotos jurisprudencijos matyti, kad keleivis bet kuriuo atveju turi galimybę pareikšti ieškinį atitinkamai valstybei narei dėl atsakomybės už žalą, kuri jam padaryta dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo (žr. 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Nr. C-429/09 Fuß prieš Stadt Halle, EU:C:2010:717, 45–48 p. ir juose nurodytą jurisprudenciją).

41. Nors apeliaciniame skunde atsakovas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas turtinę žalą priteisė ir pareiškėjoms, kurios nepateikė tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, argumentuodamas tuo, kad mokėjimus pirkdami keliones atliko ne visi asmenys – pavedimus atlikdavo vienas asmuo už kelis kitus asmenis, teisėjų kolegijos vertinimu, šis argumentas nėra teisiškai svarbus. Pažymėtina, kad byloje yra pateikti duomenys (b. l. 11), jog visi pareiškėjai su kelionių organizatoriais sudarytose turizmo paslaugų teikimo sutartyse buvo nurodyti kaip turistai, t. y. jie visi iš esmės buvo galutiniai naudos gavėjai, kurie nusipirko kelionių organizatoriaus paslaugas. Tai, kad prievolė sumokėti už perkamas keliones buvo įvykdyta vieno asmens už kelis kitus asmenis, minėto vertinimo nekeičia, todėl laikytina, kad visi pareiškėjai, kurie sudarė sutartis dėl turizmo paslaugų teikimo, patyrė žalą kelionių organizatoriui tapus nemokiam ir negrąžinus didžiosios dalies patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo.

42. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjų patirtų išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2019 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1226-662/2019; kt.). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad negrąžinta suma pareiškėjams yra 913,05 Eur (į šią sumą buvo įskaičiuoti vizų mokesčiai), pareiškėjams kaip turtinės žalos atlyginimo nepriteisė ir jų sumokėtų mokesčių už vizas (nepriteisė dalies mokesčių). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai nepateikė apeliacinio skundo, todėl vadovaujantis non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta suma turtinei žalai atlyginti negali būti didinama. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjams turėjo būti priteistas mokestis už vizas, pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti pareiškėjams priteistos sumos.

43. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

44. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)).

45. Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių iš esmės patenkintas pareiškėjų skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

46. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė atsakovo apeliaciniame skunde ginčijamas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, šiuo aspektu teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

48. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

STASYS GAGYS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1664-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02136-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5caa78f0de1b11e99681cd81dcdca52c


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo medžiotojų klubo „Ąžuolas“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo medžiotojų klubo „Ąžuolas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (buvusio atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėjas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas medžiotojų klubas „Ąžuolas“ (toliau – ir pareiškėjas, Medžiotojų klubas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus RAAD) 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (1.18)-V8-2322 (toliau – ir Sprendimas) ir atnaujinti terminą pareiškėjui paduoti prašymą atnaujinti terminą dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete (toliau – ir Leidimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Alytaus RAAD 2006 m. spalio 16 d. Medžiotojų klubui „Ąžuolas“ buvo išduoti leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „Ąžuolas 1“ ir „Ąžuolas 2“ (toliau – ir Leidimai). 2017 m. rugpjūčio 21 d. raštu pareiškėjas kreipėsi į Alytaus RAAD, prašydamas pratęsti Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimą. Alytaus RAAD 2017 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. (12.12)-V8-2139 „Dėl prašymo“, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą (pasibaigus laikotarpiui, per kurį galima kreiptis į instituciją dėl tokio leidimo pratęsimo), Leidimų nepratęsė. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 31 d. raštu prašė Alytaus RAAD atnaujinti terminą paduoti prašymą leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės ploto vienete pratęsimui. Alytaus RAAD Sprendimu pareiškėjo prašymą atsisakė patenkinti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 512 patvirtintos Leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete tvarkos (toliau – ir Tvarka) 4 punkte numatyta, kad visus klausimus, susijusius su Leidimo išdavimo procedūros administravimu, vykdo Alytaus RAAD. Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 5 dalis numatė, kad pasibaigus leidimo galiojimui per 2 mėnesius pateikus prašymą pratęsti jo galiojimo laiką, šis leidimas pratęsiamas. Pareiškėjas šį terminą praleido, todėl 2017 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į Alytaus RAAD prašydamas atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete atnaujinimo. Alytaus RAAD Sprendimu atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad Alytaus RAAD neturi pareigos spręsti pareiškėjo prašomo termino atnaujinimo klausimo.

4. Pareiškėjas teigė, kad toks atsakovo atsisakymas atnaujinti terminą prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimams. Sprendime atsakovas nenurodė, dėl kokių priežasčių atsisakė spręsti pareiškėjo prašymą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nesivadovavo konstituciniais, viešojo administravimo veiklą reglamentuojančiais, principais, teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad galiojantis teisinis reglamentavimas numato, jog pasibaigus leidimo galiojimui per 2 mėnesius pateikiamas prašymas pratęsti jo galiojimo laiką, ir šis laikas pratęsiamas (Medžioklės įstatymo 10 str. 5 d.), t. y. įstatymas numato galimybę pratęsti leidimą jau pasibaigus jo galiojimo terminui, todėl jame numatytas 2 mėnesių kreiptis į kompetentingą instituciją terminas nėra naikinamasis.

5. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog konkrečiu atveju pareiškėjas terminą dėl Leidimo pratęsimo praleido dėl svarbių priežasčių. Už Leidimų pratęsimą buvo atsakingas Medžiotojų klubo pirmininkas T. Z., kuriam 2016 m. lapkričio mėnesį buvo diagnozuota liga, dėl sveikatos būklės jis tapo apatiškas, abejingas klubo reikalams. Be to, pareiškėją suklaidino atsakovo veiksmai, nes kai pareiškėjas 2013 metais kreipėsi į Departamentą dėl Leidimo pratęsimo, 2013 m. rugsėjo 4 d. raštu klubui buvo atsakyta, jog Leidimas bus pratęstas, tačiau jokio sprendimo iš atsakovo nebuvo gauta.

6. Atsakovas Alytaus RAAD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, jog Medžioklės įstatymo nuostatos nereglamentuoja prašymo atnaujinti terminą paduoti prašymą

dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete praleisto termino atnaujinimo. Medžiotojų klubo „Ąžuolas“ Leidimų galiojimas pasibaigė 2016 m. spalio 17 d. Pareiškėjas, būdamas medžioklės plotų naudotoju, turėjo teisę pasibaigus Leidimų galiojimui per 2 mėnesius, t. y. iki 2016 m. gruodžio 17 d., pateikti prašymą Alytaus RAAD pratęsti Leidimo galiojimo laiką, tačiau prašymas buvo pateiktas tik 2017 m. rugpjūčio 21 d., t. y. praleidus Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytą 2 mėnesių terminą.

8. Atsakovas pažymėjo, jog Medžioklės įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kada leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimas pasibaigia. Vienu iš leidimo pasibaigimo atvejų nurodyta, kad leidimas pasibaigia, kai pasibaigus laikotarpiui, kuriam jis buvo išduotas, nepratęstas jo galiojimas (Medžioklės įstatymo 11 str. 1 d. 1 p.). Šiuo atveju pareiškėjui išduotų Leidimų laikotarpiai yra pasibaigę ir pasibaigęs terminas, per kurį pareiškėjas turėjo teisę pateikti prašymą dėl Leidimo pratęsimo.

II.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo medžiotojų klubo „Ąžuolas“ skundą atmetė.

10. Teismas, remdamasis Medžioklės įstatymo ir Tvarkos nuostatomis, konstatavo, kad nei Medžioklės įstatyme, nei kitame teisės akte, reglamentuojančiame ginčo teisinius santykius, nėra įtvirtinta, jog terminas pateikti prašymui dėl Leidimo galiojimo pratęsimo būtų atnaujintas.

11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnyje yra įtvirtinti procesinio (procedūrinio) pobūdžio terminai, reglamentuojantys skundų padavimo teismui terminų atnaujinimo tvarką. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, kuriomis remiasi pareiškėjas, taikomos civilinio, o ne administracinio pobūdžio santykiais reglamentuojamų ginčų sprendimui (CK 1.1 str.). Teismas pažymėjo, kad net ir taikant teisės analogiją (ABTĮ 4 str. 7 d.), nėra teisinio pagrindo vadovautis CK 1.117 straipsnyje 4 dalyje įtvirtinta norma, nes teismas nustatė, kad minėtas terminas yra naikinamojo pobūdžio (CK 1.117 str. 6 d.). Teismas taip pat pažymėjo, kad esant imperatyviai įstatymo nuostatai dėl Leidimo galiojimo pasibaigimo, įstatymo leidėjui specialiąja teisės norma neįtvirtinus šio pobūdžio termino atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo pareiškėjo prašymą tenkinti. Teismas pabrėžė, kad priežastys, dėl kurių minėtas terminas buvo praleistas, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos, todėl nevertintinos.

12. Teismas nurodė, kad atsakovas atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą pagrindė konkrečiomis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, išsamiai ir motyvuotai jas išdėstydamas skundžiamame Sprendime, todėl pareiškėjo argumentai dėl VAĮ 8 straipsnio reikalavimų neatitikimo yra nepagrįsti.

III.

13. Pareiškėjas medžiotojų klubas „Ąžuolas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose ginčo teisinius santykius, nėra įtvirtinta, jog terminas pateikti prašymui dėl Leidimo galiojimo pratęsimo būtų atnaujintas ir dėl to priežastys, dėl kurių minėtas terminas buvo praleistas, nėra reikšmingos ir nevertintinos. Pareiškėjas akcentuoja, kad pačios institucijos (Alytaus RAAD) veiksmai iš esmės lėmė susidariusios situacijos atsiradimą – 2013 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.31) -V2-1498, teikdama atsakymą medžiotoju klubui „Ąžuolas“, tinkamai neišaiškino silpnesniajai administracinių santykių pusei apie pareigos įvykdymą pratęsiant Leidimą.

15. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2016–2017 metų medžioklės sezono pareiškėjas nenutraukė. Medžioklės buvo vykdomos įprastine tvarka, t. y. medžiotojų klubas „Ąžuolas“ vykdė visas nustatytas prievoles – laiku mokėjo mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, teikė kas mėnesį ataskaitas Alytaus RAAD apie sumedžiotus šernus, teikė sezono ataskaitas apie medžiojamųjų išteklių naudojimą, iš Alytaus RAAD Prienų agentūros gaudavo licencijas šiems gyvūnams sumedžioti. Tik medžiotojų klubo „Ąžuolas“ atstovams atvykus į Alytaus RAAD ir pradėjus aiškintis dėl minėtų

leidimų, atsakovas ėmėsi ginčijamų administracinių procedūrų.16. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (buvusio atsakovo Lietuvos Respublikos

aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento teisių perėmėjas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir motyvuotą sprendimą, bei pakartoja argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovas pabrėžia, kad teisės aktuose nėra nustatyta Alytaus RAAD pareiga informuoti medžiotojų būrelį apie tai, jog leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimas baigėsi. Veiksmų dėl leidimo pratęsimo turi imtis pats medžiotojų ploto naudotojas, norėdamas pratęsti leidimo galiojimą terminą.

Teisėjų kolegija


18. Šios bylos ginčo dalykas – atsakovo Alytaus RAAD, kurio teises perėmė Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. (1.18)-V8-2322 atsisakyti atnaujinti terminą pareiškėjui medžiotojų klubui „Ąžuolas“ paduoti prašymą dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimo pratęsimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

19. Byloje nustatyta, kad 2006 m. spalio l6 d. atsakovas pareiškėjui išdavė leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose „Ąžuolas 1“ ir „Ąžuolas 2“, kurie galiojo iki 2016 m. spalio 17 d. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pratęsti šių leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete terminą, tačiau atsakovas, vadovaudamasis Medžioklės įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsisakė tenkinti prašymą ir nurodė, kad Leidimas nebus pratęstas, nes pasibaigė jo galiojimo terminas ir terminas, per kurį buvo galima paduoti prašymą Leidimą pratęsti.

20. Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui. Pagal Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 5 dalį pasibaigus leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete laikotarpiui, kuriam jis buvo išduotas, jeigu šio leidimo gavėjas tinkamai vykdė visas jame nustatytas sąlygas ir pasibaigus šio leidimo galiojimui per 2 mėnesius pateikė prašymą pratęsti jo galiojimo laiką, šis leidimas pratęsiamas. Tvarkos 13 punkte nurodyta, jog medžioklės ploto naudotojas, kuriam išduoto leidimo galiojimo laikas baigėsi, norėdamas pratęsti jo galiojimą, privalo per 2 mėnesius po leidimo galiojimo pabaigos pateikti Regiono departamentui rašytinį prašymą pratęsti leidimo galiojimą. Tvarkos 14 punkte nurodyta, kad medžioklės plotų naudotojui, laiku pateikusiam prašymą pratęsti leidimą bei tinkamai vykdžiusiam Leidime nustatytas medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo, apsaugos ir gausinimo sąlygas, leidimas pratęsiamas 10 metų.

21. Leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimas pasibaigia, pasibaigus laikotarpiui, kuriam jis buvo išduotas, ir nepratęsus jo galiojimo (Medžioklės įstatymo 11 str. 1 d. 1 p.).

22. Iš aptartos Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies normos matyti, kad leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete galiojimas gali būti pratęstas, esant dviem sąlygoms: leidimo gavėjas tinkamai vykdė visas jame nustatytas sąlygas ir pasibaigus šio leidimo galiojimui per 2 mėnesius pateikė prašymą pratęsti jo galiojimo laiką. Akivaizdu, kad prašymas pratęsti leidimo galiojimą gali būti paduotas ir baigiantis galiojimo laikui, tačiau įstatymų leidėjas taip pat yra nustatęs, jog toks prašymas gali būti pateiktas ir per 2 mėnesius po leidimo galiojimo pasibaigimo. Akcentuotina, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs jokių išimčių dėl 2 mėnesių termino skaičiavimo, jo pratęsimo ar atnaujinimo.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog objektyviai nesant sąlygų (taip vadinamos faktinės sudėties (juridinių faktų)), kai jos tiesiogiai nurodytos teisės normoje, pastarojoje suformuluotos elgesio taisyklės taikymas yra negalimas ir neįmanomas. Tai reiškia, kad bet kokia teisės norma (elgesio taisyklė, t. y. dispozicija) gali būti taikoma konkrečių teisinių santykių subjektams tik esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms / sąlygoms, nurodytoms jos hipotezėje (žr., pvz., 2017 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1228-662/2017; kt.).

24. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad pareiškėjas, nei baigiantis Leidimų galiojimui, nei per 2 mėnesius pasibaigus Leidimų galiojimui, nepadavė prašymo dėl Leidimo pratęsimo ir prašė atsakovą atnaujinti 2 mėnesių terminą paduoti šį prašymą. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad 2 mėnesių terminas yra naikinamasis terminas ir pareiškėjas yra netekęs teisės kreiptis dėl Leidimo pratęsimo, be to, nei Medžioklės įstatyme, nei kitame teisės akte, reglamentuojančiame ginčo teisinius santykius, nėra įtvirtinta, jog terminas pateikti prašymui dėl Leidimo galiojimo pratęsimo gali būti atnaujintas.

25. Teisėjų kolegija su minėta pozicija iš esmės sutinka, nes nei Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, nei Medžioklės įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nėra įtvirtinta nuostata, jog 2 mėnesių terminas gali būti pratęstas dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo ir / ar atsakovo veiksmais; dėl kitų priežasčių. Kaip minėta, įstatymų leidėjas 2 mėnesių terminą paduoti prašymą pratęsti leidimo galiojimą įtvirtino kaip vieną iš būtinųjų sąlygų, kuriai esant gali būti pratęstas leidimo galiojimo terminas. Pareiškėjas šios sąlygos neįvykdė, t. y. nagrinėjamu atveju nėra vienos būtinosios elgesio taisyklės taikymą suponuojančios sąlygos, todėl atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo ir nesprendė klausimo dėl 2 mėnesių termino atnaujinimo.

26. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies, Tvarkos 13 punkto nuostatos nedraudžia atsakovui spręsti klausimą atnaujinti terminą pratęsti Leidimo galiojimo terminą, nagrinėjamu atveju nekeičia reikalo esmės, nes viešojoje teisėje iš esmės dominuoja principas, jog leidžiama tik tai, kas nurodyta įstatymuose (kituose teisės aktuose). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją (lotynų kalba – ultra vires), pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010; 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016). Pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas viešojo administravimo subjekto priimtą teisės aktą pripažinti neteisėtu pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nustatantį, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-2-442/2019; kt.).

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo esmės pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo medžiotojų klubo „Ąžuolas“ apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. A-1204-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02258-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. P. ir L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. P. ir L. M. skundą Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjos L. P. ir L. M. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą, prašydamos panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 3R-156(AG-119/01-2017) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 1SS-696-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“ bei įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą.

1.1. Pareiškėjos nurodė, kad VAGK ginčijamu sprendimu nepagrįstai atmetė jų skundą, kadangi nevertino skunde išdėstytų argumentų. Nurodė, kad gautame atsakyme teigiama, kad pareiškėjos apskritai neturėjo teisės skųsti NŽT Vilniaus rajono skyriaus veiksmų, nes jeigu viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas ar veiksmas asmeniui jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti skundžiamas. Pareiškėjų vertinimu, šiuo atveju buvo neatsižvelgta, kad pareiškėjos skundžia ne tik savo, bet ir visuomenės viešąjį interesą, o teisinės pasekmės atsiranda visiems. VAGK sprendime neatsakė į pareiškėjų keliamus klausimus, nenurodė, kodėl NŽT praleido terminą pateikdamas atsakymą pareiškėjoms.

2. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti.2.1. Atsiliepime nurodė, jog VAGK nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti visas reikšmingas aplinkybes, ištyrė visus

įrodymus ir, atmesdamas pareiškėjų skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis tik pareiškėjų skundo argumentais, nėra pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjų skundas yra paremtas klaidingu suvokimu apie NŽT kompetenciją, t. y. pareiškėjos mano, kad NŽT turėjo pareigą ištirti aplinkos apsaugos pažeidimus, tačiau tokios savo pozicijos nepagrindžia jokiais teisiniais pagrindais.

2.2. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos NŽT Vilniaus rajono skyriui 2016 m. balandžio 14 d. pateikė pranešimą, jog yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas), kuris ribojasi su Gineitiškių ežeru, kaimynės, todėl skundžia ginčo žemės sklypo savininko neteisėtus veiksmus, kuriais yra daroma žala Gineitiškių ežerui. Atsižvelgęs į tai, NŽT Vilniaus rajono skyrius 2016 m. liepos 11 d. atliko ginčo žemės sklypo naudojimo patikrinimą ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6a43eaf0de1b11e99681cd81dcdca52c

surašė 2016 m. liepos 28 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-404-(14.48.78.) (toliau – ir Patikrinimo aktas). NŽT Vilniaus rajono skyrius 2017 m. sausio 13 d. raštu Nr. 48SD-397-(14.48.136 E) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą (toliau – ir VRAAD) apie 2016 m. liepos 11 d. atlikto ginčo žemės sklypo naudojimo patikrinimo metu nustatytus galimus pažeidimus ir pareiškėjų 2016 m. balandžio 14 d. pateiktame prašyme nurodytas aplinkybes, nepriskirtas NŽT kompetencijai. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2017 m. sausio 16 d. raštu Nr. 48SD-438-(14.48.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ pareiškėjas informavo apie 2016 m. liepos 11 d. atlikto ginčo žemės sklypo naudojimo patikrinimo rezultatus, taip pat apie tai, kad patikrinimo metu nustatyti galimi pažeidimai neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 45 straipsnio nurodyto pažeidimo požymių bei apie informacijos perdavimą pagal kompetenciją nagrinėti VRAAD. Pareiškėjos, nesutikdamos su NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. sausio16 d. raštu pateikė skundą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui (toliau – ir Seimo kontrolierius) ir NŽT direktoriui.

2.3. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal ATPK 245 straipsnį, NŽT nagrinėja ATPK 47, 522, 100 ir 101 straipsniuose numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas. NŽT yra Lietuvos Respublikos valstybės institucija, dalyvaujanti formuojant ir įgyvendinanti valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos planavimo, nekilnojamojo turto kadastro, apskaitos, geodezijos, kartografijos, valstybinių georeferencinių erdvinių duomenų rinkinių rengimo bei Lietuvos erdvinės informacijos infrastruktūros kūrimo srityse. Aptartos nuostatos suponuoja, kad pareiškėjų skundo argumentai, jog NŽT privalėjo ištirti statybų, atliekų tvarkymo ar aplinkos apsaugos pažeidimus yra nepagrįsti, nes tokios funkcijos nepriskirtos NŽT kompetencijai.

2.4. NŽT, atsakydamas į pareiškėjų 2017 m. vasario 9 d. skundą, pareiškėjoms išsamiai paaiškino, kad „grunto“ ar „statybinių atliekų“ supylimas ginčo žemės sklypo ribose priskirtinas galimiems pažeidimams, susijusiems su aplinkos tarša, kurie nėra priskirti NŽT kompetencijai. Pareiškėjos tiek NŽT Vilniaus rajono skyriui, tiek NŽT direktoriui kėlė klausimą dėl ginčo žemės sklypo formavimo teisėtumo „kaip galėjo būti suformuotas sklypas, kurio dalis vandenyje, dalis ant apsauginės ežero zonos“. NŽT 2017 m. balandžio 11 d. rašte į šiuos argumentus atsakė. Papildomai vizualiai įvertinus Georeferencinių erdvinių duomenų rinkinio GDR10LT (M 1:100000) duomenis ir Lietuvos Respublikos teritorijos skaitmeninio rastrinio ortofotografinio žemėlapio ORT10LT (M 1:10 000), sudaryto pagal 2015–2016 metais atliktas aerofotografines nuotraukas, duomenis matyti, kad ginčo žemės sklypo ribos „persidengia“ su Gineitiškių ežero ribomis (kranto linija).

2.5. Atsakovas nurodė, kad NŽT išsamiai atsakė į pareiškėjų skunde iškeltus klausimas, taip pat išsamiai paaiškino, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja NŽT teritoriniai skyriai, kurių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, per 20 darbo dienų nuo NŽT teritorinio skyriaus sprendimo priėmimo, atliktų veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (neveikimo) dienos skundžiami NŽT vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pažymėjo, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. sausio 16 d. rašte Nr. 48SD-438-(14.48.104.) ir 2017 m. sausio 13 d. rašte Nr. 48SD-397-(14.48.136 E) pateikiama informacija iš esmės yra informacinio pobūdžio. Minėti raštai pareiškėjoms nenustato tam tikrų teisių ar pareigų, nesukelia teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, NŽT neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų skunde išdėstyto reikalavimo panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. sausio 16 d. raštą Nr. 48SD-438-(14.48.104.) ir 2017 m. sausio 13 d. raštą Nr. 48SD-397-(14.48.136 E). NŽT, gavusi pareiškėjų skundą, tinkamai atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus bei pareiškėjoms tinkamai ir išsamiai atsakė į jų visus keliamus klausimus. Dėl pareiškėjų reikalavimo teisės pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui, vadinasi, skundžiami NŽT raštai pareiškėjoms nesukelia jokių teisinių pasekmių.

3. Pareiškėjos teismui pateikė atsikirtimus į atsakovo atsiliepimą, kuriame nurodė, jog nesutinka su atsiliepime pateiktais paaiškinimais. Pažymėjo, kad atsiliepime NŽT nepagrįstai nurodo žemės sklypą, adresu: (duomenys neskelbtini), kaip „ginčo žemės sklypą“, kadangi jokio ginčo dėl šio sklypo nagrinėjamoje byloje nėra, o tik skundžiami veiksmai, kuriais daroma žala Gineitiškių ežerui. Mano, kad NŽT sąmoningai naudoja šią sąvoką, teismui sudaryti klaidingą įspūdį. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsiliepime visiškai nekalbama apie pareiškėjų siekį ginti viešąjį interesą. Atsiliepime nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjos apskritai neturi teisės kelti ginčą, o tai, pareiškėjų vertinimu, pažeidžia jų teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintiems viešojo

administravimo principams. Nagrinėjamu atveju NŽT, nors ir matydamas akivaizdžius žemės sklypų ribų neatitikimus, nesiėmė jokių priemonių neatitikimams pašalinti ir iki šiol nereagavo į esamą akivaizdų kranto linijos neatitikimą, nors pagal savo kompetenciją turi tai padaryti. Be to, NŽT atsiliepime pripažindamas, jog ginčo žemės sklypo riba turėtų būti taisytina, dėl to nesiėmė jokių veiksmų. Atsakovas galėjo ir pats kreiptis į Lietuvos Respublikos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.5. Teismas vadovaudamasis byloje esančiais duomenimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama

praktika, darė išvadą, kad nagrinėjamos bylos ginčo ribos apima NŽT 2017 m. balandžio 11 d. rašto Nr. 1 SS-696-(7.5), kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjų 2017 m. vasario 9 d. skundą, taip pat VAGK 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 3R-156(AG-199/01-2017), kuriuo pareiškėjų skundas VAGK atmestas kaip nepagrįstas, teisėtumą ir pagrįstumą, bei tai, ar nagrinėjamoje byloje yra pagrindas įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2017 m. vasario 9 d. skundą. Tai, ar NŽT teritorinio skyriaus perduota informacija buvo tinkamai įvertinta VRAAD ir jam pagal kompetenciją persiųstas pareiškėjų NŽT teritoriniam skyriui adresuotas skundas buvo tinkamai išnagrinėti VRAAD, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

6. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog pareiškėjos 2016 m. balandžio 14 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių. Iš prašymo turinio ir jame nurodytų reikalavimų teismas nustatė, kad pareiškėjos NŽT teritorinio skyriaus prašė atlikti valstybinės žemės kontrolės patikrą ginčo sklype. Tai, kad pareiškėjos kėlė būtent tokį prašymą, teismas nustatė iš pareiškėjų prašyme formuluojamų teiginių, t. y. „kreipiamės į Jūsų tarnybą su prašymu atlikti valstybinę žemės kontrolės patikrą <…>, prašome <….> atlikti sklypui valstybinę žemės kontrolės patikrą“. Taigi, NŽT teritorinis padalinys pagal Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 „Dėl Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Kontrolės nuostatai) 4 punkte nurodytus kriterijus privalėjo atlikti žemės ginčo sklypo patikrinimą, o apie pažeidimus, nepriskirtus NŽT kompetencijai, informuoti atitinkamas institucijas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad šiuo atveju būtent taip ir buvo padaryta – NŽT teritorinis skyrius 2016 m. liepos 11 d. atliko patikrinimą vietoje, 2017 m. birželio 28 d. surašė Patikrinimo aktą, 2017 m. sausio 16 d. raštu informavo pareiškėjas apie atliktą patikrinimą vietoje, taip pat apie tai, kad nenustatyta ATPK 45 straipsnyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėtis, bei kad pareiškėjų prašymas persiunčiamas nagrinėti VRAAD pagal kompetenciją. Taigi, pareiškėjos nesutikdamos su NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. sausio 16 d. raštu ir 2017 m. sausio 13 d. raštu, kuriuo jos buvo tik informuojamos apie pareiškėjų prašymo nagrinėjimo perdavimą VRAAD, pateikė skundą NŽT.

7. Teismas vertindamas NŽT 2017 m. balandžio 11 d. rašto turinį, nustatė, kad NŽT skundžiamame rašte pareiškėjoms nurodė aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, susijusį su žemės naudojimo valstybine kontrole ir pareiškėjų 2016 m. balandžio 14 d. prašymo nagrinėjimu, taip pat tai, jog 2017 m. sausio 13 d. raštu informavo VRAAD apie 2016 m. liepos 11 d. atlikto ginčo žemės sklypo naudojimo patikrinimo metu nustatytus galimus pažeidimus ir pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, kurios nepriskirtinos NŽT kompetencijai. Šiame rašte NŽT, be kita ko, nurodė, kad 2017 m. sausio 16 d. pareiškėjos buvo informuotos apie 2016 m. liepos 11 d. atliktą ginčo žemės sklypo naudojimo patikrinimo rezultatus, taip pat, kad nustatyti galimi pažeidimai neatitinka ATPK 45 straipsnio nurodyto pažeidimo požymių bei apie informacijos perdavimą pagal kompetenciją nagrinėti VRAAD. NŽT, vadovaudamasi teisės aktais ir teismų praktika, pasisakė dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. sausio 16 d. ir 2017 m. sausio 13 d. raštų teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakė į pareiškėjų pateiktus klausimus, susijusius su ginčo žemės sklypo suformavimu, paskirties keitimu, kaip galėjo būti suformuotas sklypas, kurios dalis patenka į apsauginę ežero zoną, ir ar supiltos statybinės atliekos keičia žemės naudojimo paskirtį, bei paaiškino, kokie veiksmai nėra priskirtini NŽT kompetencijai (pasisakydama apie pažeidimus, galimai susijusius su aplinkos tarša), bei tai, kad gavęs ginčo žemės sklypo kadastro duomenų bylą, ją patikrins ir tik tuo atveju, jeigu nenustatys trūkumų, ją pašalins. Teismas pritarė VAGK sprendime priimtoms išvadoms, jog šiuo atveju pareiškėjos skunde neginčija NŽT pateiktų išvadų, o tik teigia, jog jų skundas neišnagrinėtas. Teismo vertinimu, pareiškėjoms buvo pateiktas išsamus, teisės aktais ir faktinėmis aplinkybėmis pagrįstas atsakymas į pareiškėjų 2017 m. vasario 9 d. skundą, todėl teismas sutiko su VAGK sprendime padarytomis išvadomis, jog pareiškėjų 2017 m. vasario 9 d. skundas ir jame pateikti klausimai NŽT kompetencijos ribose buvo išnagrinėti, ginčijamas NŽT 2017 m. balandžio 11 d. raštas yra pagrįstas administracinės procedūros sprendimas, kuriame įvertinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus veiksmai, atliekant

žemės naudojimo kontrolę, ir pateikti atsakymai į pareiškėjų klausimus.8. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad patikrinimai vietoje nebuvo atlikti, kadangi byloje yra neginčytinai

nustatyta, kad NŽT Vilniaus rajono skyrius 2016 m. liepos 11 d. atliko ginčo žemės sklypo naudojimo patikrinimą, kuriame dalyvavo ir pareiškėja L. P., bei 2016 m. liepos 28 d. surašė patikrinimo aktą.

9. Teismas vadovaudamasis NŽT direktoriaus 2009 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1P-98 patvirtintomis Geodezijos, topografijos ir geoinformatikos darbų priežiūros, žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo tikrinimo ir nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų valstybinės ekspertizės organizavimo taisyklėmis (toliau – ir Ekspertizės taisyklės) bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Kadastro nuostatai), nustatė, kad žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimas ir žemės sklypo plano derinimas yra atliekamas atsižvelgiant į žemės sklypo kadastro duomenis nustačiusio asmens (matininko) ar žemės sklypo savininko arba jo įgalioto asmens raštu pateiktą prašymą. Šiuo atveju NŽT skundžiamame sprendime, vadovaudamasis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir nesant duomenų, jog toks prašymas NŽT Vilniaus rajono skyriuje buvo gautas, nenurodydamas konkrečios patikrinimo vietoje datos, pagrįstai pareiškėjoms paaiškino, kad NŽT Vilniaus rajono skyrius, gavęs parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą, ją patikrins. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjų teiginius, jog NŽT ginčijamame sprendime nenurodė, „kada bus atliekamas patikrinimas vietoje ir kiek dar reikės laukti“, taip pat tai, kad NŽT turėjo imtis veiksmų tokiems neatitikimams pašalinti, nagrinėjamoje byloje vertino kaip teisiškai nereikšmingus.

10. Pareiškėjos skunde teigia, jog NŽT neatsakė į 2017 m. vasario 9 d. skunde keltus klausimus, t. y. kokia yra Gineitiškių ežero vandens apsaugos zona, kada ji buvo nustatyta ir kokius veiksmus joje galima atlikti, ar teritorijoje, kuriai priklauso sklypas, bendrajame ir/arba specialiajame plane yra numatyta galimybė keisti į sklypo paskirtį į kurią nors kitą. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos 2017 m. vasario 9 d. prašyme neteikė reikalavimo atsakyti į klausimus, o tik nurodė, jog šiuos klausimus 2016 m. balandžio 14 d. prašyme. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjos 2017 m. vasario 9 d. skunde neprašė NŽT atsakyti, kokių priemonių jis ketina imtis nukasant ir išvežant statybinių atliekų priemones. Atsižvelgiant į tai ir į tai, kad pareiškėjos pačios 2017 m. vasario 9 d. skunde apibrėžė skundo nagrinėjimo ribas, pareiškėjų argumentus, jog nebuvo atsakyta į 2017 m. vasario 9 d. skunde keltus klausimus, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas pritarė NŽT pozicijai, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. sausio 16 d. ir 2017 m. sausio 13 d. atsakymai yra informacinio pobūdžio dokumentai, kurie patys savaime pareiškėjoms savarankiškų materialinių pasekmių nesukelia. Papildomai teismas pasisakė, kad pareiškėjų subjektyvus suvokimas, jog jos gina viešąjį interesą ir dėl to viešojo administravimo subjektai turi atlikti tam tikrus veiksmus, negali paneigti teismų praktikoje ir teisės aktuose nustatytų taisyklių, jog ginčo objektu teisme yra tik tokie veiksmai (neveikimas), kurie daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nei VAGK, nei teismui nekėlė jokių reikalavimų dėl NŽT teritorinio skyriaus raštų (kaip tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų) teisėtumo ir pagrįstumo, o skundą išimtinai kėlė tik dėl NŽT veiksmų, netinkamai išnagrinėjus jų 2017 m. vasario 9 d. skundą. Šiuo atveju pareiškėjos teismui visiškai nenurodė jokių teisinių argumentų bei motyvų, jog NŽT nepagrįstai atsisakė panaikinti šiuos raštus, todėl teismas dėl šių abstraktaus pobūdžio pareiškėjų argumentų plačiau nepasisakė.

12. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatęs, kad VAGK, gavusi pareiškėjų skundą, kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti atsiliepimą į skundą ir visą, su ginču susijusią, medžiagą, taip pat VAGK bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka dalyvaujant pareiškėjoms, todėl pareiškėjų argumentus, jog VAGK nevertino skunde nurodytų aplinkybių, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas nustatęs, kad NŽT į pareiškėjų 2017 m. vasario 9 d. skundą atsakė tik 2017 m. balandžio 11 d., konstatavo, kad NŽT akivaizdžiai praleido Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 straipsnyje nustatytus terminus, pareiškėjų teisės į gerąjį viešąjį administravimą buvo pažeistos, tačiau teismas atsižvelgęs į ginčo pobūdį ir pareiškėjų skundo aplinkybes, konstatavo, kad VAĮ 31 straipsnio pažeidimas laikytinas formaliu pažeidimu, kuris nesudaro pagrindo naikinti NŽT 2017 m. balandžio 11 d. rašto ir VAGK sprendimo, kuriame nebuvo pasisakyta apie šią aplinkybę. Pareiškėjos skunde nepagrindė, kokias konkrečias neigiamas pasekmes pateiktas atsakymas vėliau, nei įstatyme nustatytu terminu, joms sukėlė.

14. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, nurodytą teisinį reglamentavimą ir pateiktą teisės normų aiškinimą, teismas konstatavo, kad NŽT ir VAGK tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kuriuose išsamiai buvo atsakyta į pareiškėjų skundų argumentus. Ta

aplinkybė, kad pareiškėjoms NŽT ginčijamą raštą pateikė praleidus VAĮ 31 straipsnyje nustatytus terminus, o VAGK ginčijamame sprendime šios aplinkybės nevertino, negali būti pagrindu naikinti ginčijamus sprendimus. Naikinti ginčijamus sprendimus pareiškėjų nurodytais pagrindas ar kitais motyvais teisinio pagrindo nėra, todėl pareiškėjų reikalavimus panaikinti VAGK sprendimą ir NŽT 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą, teismas atmetė. Pareiškėjų reikalavimą įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundą įstatymų nustatyta tvarka teismas vertino kaip išvestinį, kylantį iš pagrindinių reikalavimų, todėl atsisakęs tenkinti pagrindinius reikalavimus – panaikinti NŽT ir VAGK sprendimus, kaip nepagrįstą atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą.

III.

15. Pareiškėjos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą.

15.1. Pareiškėjos nesutinka su teismo išvada, kad jos nei VAGK, nei teismui nekėlė jokių reikalavimų dėl Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus raštų teisėtumo ir pagrįstumo, o skundą išimtinai kėlė tik dėl NŽT veiksmų. Pareiškėjos pabrėžia, kad jos 2016 m. balandžio 14 d. prašyme NŽT suformulavo 5 prašymus, kuriuose prašė atlikti konkrečius veiksmus: sustabdyti sklypo kadastro duomenų pakeitimo sprendimo priėmimą kol bus atitaisyta žala Gineitiškių ežerui, bus atstatyta kranto linija ir vandens lygis pasieks įprastinį; atlikti Sklypui valstybinę žemės kontrolės patikrą; nurodyti ir pagal galimybes nustatyti kokioje vietoje yra Gineitiškių ežero vandens apsaugos zona, kada ji buvo nustatyta, kokius veiksmus joje galima atlikti ir kt., tačiau NŽT visų šių prašomų veiksmų neatliko, dėl ko buvo skundžiamas pareiškėjų prašomų veiksmų neatlikimas VAGK ir teismui.

15.2. Pareiškėjų vertinimu teismas neatsižvelgė į jų 2017 m. lapkričio 3 d. atsikirtimą, kur jos išdėstė papildomus argumentus ir motyvus susijusius su jų ketinimu ginti viešąjį interesą. Taip pat pareiškėjos atkreipia dėmesį, jog jos teismo prašė atsižvelgiant į ABTĮ 80 straipsnio 2 dalį, peržengti pareikšto skundo ribas, tačiau teismas dėl šio prašymo nepasisakė.

15.3. Pareiškėjos nesutinka, kad termino atsakant į jų skundą praleidimas joms nesukėlė pasekmių, nurodo, kad neigiamos pasekmės šiuo atveju yra akivaizdžios ir teismo galėtų būti preziumuojamos, t. y. varginantis laukimas atsakymo, neaiškumas dėl iškeltų rūpimų klausimų, negavus atsakymo negalėjimas juos aiškintis ar skųsti kitose institucijose ir pan.

16. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti.16.1. Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, pareiškėjų pateiktame apeliaciniame skunde yra klaidingai suvokiamas

dalykas ir jo pagrindas, t. y. pareiškėjos mano, kad Nacionalinė žemės tarnyba turėjo pareigą ištirti aplinkos apsaugos pažeidimus, tačiau tokios savo pozicijos nepagrindžia jokiais teisiniais pagrindais. Atsakovas pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui dėl abstraktaus pobūdžio pareiškėjų argumentų plačiau nepasisakyti, taip pat, nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad teismas nepasisakė dėl jų skunde keltų argumentų, atkreipia dėmesį, jog visi pareiškėjų kelti klausimai teisme buvo išnagrinėti ir į juos buvo tinkamai atsakyta.

16.2. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant pareiškėjų skundą reikėjo ištirti didelės apimties medžiagą, detaliai išanalizuoti pareiškėjų skunde išdėstytus argumentus, atlikti ginčo žemės sklypo patikrą, taip pat atsižvelgiant į Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų didelį darbo krūvį, išnagrinėti skundą ir pateikti pareiškėjoms atsakymą Viešojo administravimo įstatymo nustatytu terminu Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo galimybės. Atsakovas pabrėžia, kad Nacionalinės žemės tarnybos atsakymas pareiškėjoms pateiktas vėliau nei nustatytu terminu, neturėjo įtakos atsakymo turiniui.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjų skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Administracinis ginčas kilo dėl NŽT 2017 m. balandžio 11 d. rašto Nr. 1 SS-696-(7.5), kuriuo buvo atsakyta į

pareiškėjų 2017 m. vasario 9 d. skundą.19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 (23) straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012 ir kt.). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-922/2013). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-364/2014).

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m.

rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015). Reikalavimas dėl tam tikrų faktų pripažinimo negali būti skundo dalyku – veiksmų neteisėtumo konstatavimas galėtų būti tik motyvu, pagrindžiančiu teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių. Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010)

24. Tam, jog teismas nustatytų ar pareiškėjai turi materialinį teisinį interesą, šie privalo nurodyti teismui, kuo pasireiškia teisminės gynybos reikalaujamas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nurodyti konkrečias turimas teises (įstatymų saugomus interesus) ir kaip šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos, inicijuodamos administracinį ginčą ir siekdamos atsakovo rašto panaikinimo, nenurodė, kaip šis dokumentas daro įtaką jų teisėms, pareigoms ar įstatymo saugomiems interesams, kaip, teismui patenkinus pareikštą reikalavimą, būtų apgintos pareiškėjų teisės (interesai). Taigi byloje nenustatytas pareiškėjų materialinis teisinis interesas dėl nagrinėjamo administracinio ginčo, todėl pareiškėjų reikalavimai negali būti tenkinami.

26. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjų teisę gauti atsakymą į savo 2017 m. vasario 9 d. skundą NŽT Asmenų prašymų nagrinėjimo ir aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, nustatyta tvarka ir pripažino Viešojo administravimo įstatymo bei šių taisyklių (34 punktas) nustatytų terminų pažeidimą. Atsižvelgiant į pareikštų byloje reikalavimų apimtį aptartas pažeidimas pagrįstai nelaikytas pagrindu skundo tenkinimui.

27. Dėl pareiškėjų teiginio apie siekį ginti viešąjį interesą pažymėtina, jog atskirų subjektų (ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 55 straipsnio 1 dalis) teisė ginti viešąjį interesą arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus turi būti numatyta įstatyme. Nagrinėjamu atveju pareiškėjoms tokia teisė nesuteikta, o savo gintinų teisių ar tesėtų interesų ginčijamais klausimais pareiškėjos nenurodė.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjų L. P. ir L. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-5028-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00770-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=65bab950de1b11e99681cd81dcdca52c





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. K. (S. K.), S. I. (S. I.) ir Y. K. (Y. K.), S. K. (S. K.), M. K. (M. K.), atstovaujamų įstatyminių atstovų S. K. ir S. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. K. (S. K.), S. I. (S. I.) ir Y. K. (Y. K.), S. K. (S. K.), M. K. (M. K.), atstovaujamų įstatyminių atstovų S. K. ir S. I., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai S. K. (S. K.), S. I. (S. I.) ir Y. K. (Y. K.), S. K. (S. K.), M. K. (M. K.), atstovaujamų įstatyminių atstovų S. K. ir S. I. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2019 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-15 dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

1.1. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė baime būti persekiojamiems kilmės valstybėje dėl S. K. (S. K.) (toliau – ir pareiškėjas) siejimo su (duomenys neskelbtini) organizacija, mano, kad bus sulaikyti dar oro uoste, nes jie buvo Europoje ir prašėsi prieglobsčio, įsitikinę, kad nužudys arba įkalins pareiškėją, sufabrikavę jam kaltinimus dėl ekstremistinės veiklos ar pan., taip pat nurodė, kad yra ribojama S. I. (S. I.) (toliau – ir pareiškėja) teisė nešioti hidžabą.

1.2. Pareiškėjų vertinimu Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo tik atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, tokiu būdu buvo neužtikrintas įrodymų visapusiškas ištyrimas. Pareiškėjų teigimu, Departamentas specifinės informacijos aktualiais klausimais nesurinko, savo tyrimą grindė tik prieglobsčio prašytojo paaiškinimų neprieštaringumo ir nuoseklumo tyrimu (vidinis vertinimo aspektas), kuris be tinkamo išorinio įrodymų vertinimo aspekto negali būti laikomas pagrįstu ir pakankamu, taip pažeisdamas tiek apskritai prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo taisykles (Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. IV-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 116 punktas), tiek pareigą surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojų nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus (Aprašo 168, 35, 35.2 punktai).

1.3. Skunde pabrėžė, kad pareiškėjai turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jiems ir jų nepilnamečiams vaikams gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai ir laisvei dėl teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimo turimomis teisėmis ir sisteminio reketo, kaltinant pareiškėją sąsajomis su ekstremistine partija (duomenys neskelbtini), o tai, pareiškėjų vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti.2.1. Atsiliepime nurodė, jog Departamentas atliko išsamų pareiškėjų atvejo tyrimą bei 2019 m. sausio 31d. išvadoje

Nr. (15/6-8) 13PR-15RN (toliau – Išvada), kurios pagrindu priimtas ginčijamas Sprendimas, nurodė, kokiais pagrindais remiantis pareiškėjo pasakojimas, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, apie jo sulaikymą dėl sąsajų su (duomenys neskelbtini) partija (duomenys neskelbtini) buvo atmestas, t. y. Departamentas atlikto tyrimo metu nustatė, kad labiau tikėtina, kad pareiškėjas susidurdavo su netinkamu pareigūnu elgesiu dėl to, kad buvo verslininkas, o jų motyvas buvo iš jo pasipelnyti – gauti kyšį.

2.2. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie abu sulaikymus iš esmės buvo nuoseklus ir išsamus (data, laikas, sumokėti pinigai bei aplinkybės kaip jis buvo sulaikytas), neprieštaravo jo žmonos, t. y. pareiškėjos, pasakojimui, buvo nustatyta, kad labiau tikėtina nei netikėtina, jog pareiškėjas buvo 2 kartus sulaikytas Tadžikistano pareigūnų ir paleistas sumokėjus atitinkamas sumas. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas Tavildaros rajone negyveno nuo 1989 m., pilietiniame kare nedalyvavo. Aplinkybė, kad jo jaunesniojo brolio nužudymas 1997 m. yra susijęs su jo patirtu persekiojimu šalyje, nėra vertinama kaip turinti sąsajų su pareiškėjo baime grįžti į kilmės valstybę, kadangi manytina, jog brolis žuvo pilietinio karo metu. Faktas, kad kitas pareiškėjo brolis 2009 m. buvo nužudytas Tadžikistano pareigūnų buvo nenustatytas. Be to, dalis pareiškėjo šeimos narių, kurie, pasak jo, yra žinomi kaip opozicijos šalininkai, nes yra iš Tavildaros rajono, gyvena Tadžikistane (mama, broliai). Pats pareiškėjas nuolat važinėjo į Rusiją ir ten būdavo 7-8 mėnesius per metus. Maždaug 2010 m. visa pareiškėjo šeima išvyko gyventi į Rusiją, Maskvos miestą, kur gyveno iki 2012 m. Pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) narys. Remiantis kilmės šalies informacija, atvejai, kai būtų sulaikomi asmenys, kurie tik palaiko (duomenys neskelbtini), neminimi. Be to, pareiškėjas, nebūdamas (duomenys neskelbtini) nariu, negalėjo būti verčiamas paskelbti save partijos nariu ir viešai pasmerkti (duomenys neskelbtini), todėl tokie tariami pareigūnų motyvai gal ir paaiškintų pareiškėjo sulaikymą, tačiau jie prieštarauja surinktos kilmės šalies informacijos logikai dėl pareiškėjo paleidimo už pinigus. Todėl atsakovo įsitikinimu, priežastys, nulėmusios pareiškėjo sulaikymus, yra susijusios su Tadžikistane paplitusia korupcija, o ne sąsajomis su (duomenys neskelbtini).

2.3. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjų atvejis buvo vertinamas visų byloje surinktų duomenų visumoje, Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pareiškėjo pateiktais motyvais dėl sulaikymo. Informacija buvo surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs.

2.4. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų teiginiais dėl netinkamai vertintų šaukimų į teismą. Pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas apie tai, dėl kokių priežasčių jis buvo kviečiamas atvykti į teismą, yra prieštaringas ir nenuoseklus. Viename iš teismo šaukimų yra aiškiai nurodyta, kad jis kviečiamas kaip skolininkas, todėl akivaizdu, jog teisme nagrinėta byla buvo susijusi su jo turimomis skolomis. Įvertinus tai, jog šaukime nurodyta, kad pareiškėjas yra skolininkas, jo pateikti paaiškinimai prieštaringi ir painūs, nustatyta, kad labiau netikėtina nei tikėtina, jog pareiškėjui (dėl nežinomų priežasčių) buvo iškelta baudžiamoji byla, siekiant jį suimti teismo salėje ir įkalinti. Be to, Departamentas atlikto tyrimo metu tinkamai įvertino pareiškėjų situaciją bei pagrįstai nustatė, jog nėra pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų sulaikymas dėl praleisto laiko Europoje, kadangi jie nėra (duomenys neskelbtini) nariai, taip pat jie nėra laikomi ekstremistais ar vykdoma jų paieška, todėl jų baimė būti sulaikytais nėra visiškai pagrįsta.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.4. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo dėl prieglobsčio (pabėgėlio

statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo teisėtumo ir pagrįstumo, kurį pareiškėjai prašo panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jų prašymą.

5. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog:5.1. 2018 m. liepos 30 d. į Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos veikimo teritorijoje esantį Vilniaus oro uosto

PKP iš (duomenys neskelbtini), buvo perduoti Tadžikistano Respublikos piliečiai – S. K. (S. K.), jo žmona ir vaikai. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuris grindžiamas tuo, jog jam gresia persekiojimas dėl to, jog iširus Sovietų Sąjungai, Tadžikistane prasidėjo karas prieš islamą. Be jokios priežasties buvo nužudytas pareiškėjo brolis, buvo persekiojamas pareiškėjo tėvas. 2008 m. buvo nužudytas antras brolis. Pareiškėjo šeima nuolat persekiojama. Tuo metu sunkiai susirgo jo dukra, kurios sveikata tik blogėjo, ligoninėje ji buvo žeminama, jiems nesuteikiama reikiama pagalba. Neapsikentęs tokios padėties, pareiškėjas su šeima išvyko iš šalies.

5.2. Pareiškėjas jo žmona ir vaikai buvo apklausiami keletą kartų. Po apklausų Departamento Prieglobsčio reikalų

skyrius 2019 m. sausio 31 d. parengė išvadą Nr. (15/6-8)13PR-15RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – Išvada), kurioje buvo siūloma nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjai neatitinka 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsniuose nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

5.3. Departamentas, remdamasis Išvada, 2019 m. sausio 31 d. priėmė Sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-15 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.

6. Teismo vertinimu, pareiškėjo S. K. nurodytos aplinkybės nelaikytinos persekiojimu Konvencijos kontekste. Teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjo nurodytas aplinkybes susijusias su brolio mirtimi ir jo persekiojimu, laikė labiau netikėtinomis nei tikėtinomis. Teismo vertinimu, visas pareiškėjo pasakojimas apie jo brolio nužudymo aplinkybes yra pagrįstos labiau pareiškėjo spėliojimais ir subjektyviais pamąstymais. Dėl šios priežasties, pareiškėjo pasakojimą, jam pačiam nebuvus tų įvykių liudytoju, teismas nevertino kaip įrodymą. Be to, faktas, kad kitas pareiškėjo brolis 2009 m. buvo nužudytas Tadžikistano pareigūnų, Išvadoje buvo nenustatytas.

7. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) narys ir šiai partijai nepriklauso jo šeimos nariai, taip pat nepriklausė ir broliai. Atsakovas, įvertinęs kilmės šalies informaciją, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) persekiojimas pradėjo intensyvėti po 2010 m., tačiau daugiausia pasireiškė uždarant (duomenys neskelbtini) padalinius ir smurtas buvo naudojamas prieš pačius narius. Kadangi pareiškėjas nebuvo (duomenys neskelbtini) narys, pats nedalyvavo demonstracijose ir nereiškė viešai savo nuomonės atsakovas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo paaiškinimai, kad S. K. 2012 m. sulaikymo priežastis buvo jo priskyrimas prie opozicijos šalininkų, nėra tikėtini. Teismas pažymėjo, kad įvertinus kilmės šalies informaciją, buvo nustatyta, jog atvejai, kai būtų sulaikomi asmenys, kurie tik palaiko (duomenys neskelbtini), yra apskritai neminimi. Kadangi pareiškėjas nepriklausė (duomenys neskelbtini), nebuvo jos narys, todėl, teismo vertinimu, nėra tikėtina, kad jis galėjo būti verčiamas Tadžikistano pareigūnų viešai pasisakyti dėl (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai ir įvertinęs byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, teismas pritarė atsakovo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

8. Teismas atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutiko su Departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pažymėjo, kad Departamentas šiuo atveju surinko visą informaciją apie kilmės valstybę, kuri paremta ne vienu šaltiniu. Surinkti duomenys patvirtino, jog Tadžikistano piliečiai gali laisvai keliauti, tačiau turi registruoti savo nuolatinę gyvenamąją vietą vietos valdžios institucijose. Tadžikistane lengvai prieinamas piliečių, kurie, kaip manoma, prisijungė prie (duomenys neskelbtini) ir kitų teroristų organizacijų, sąrašas. Tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas šalyje nevyksta. Taigi, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog grąžinus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie bus kankinami ar kitaip bus suvaržoma jų laisvė.

9. Dėl pareiškėjos teiginių, kad jai liepiama mokėti baudas už tai, kad ji dėvi hidžabą, teismas pažymėjo, kad Departamentas atsižvelgė į tai, jog pastarosios baimė patirti ribojimus dėvėti hidžabą yra pagrįsta, tačiau, įvertinus gresiančius veiksmus, konstatavo, kad šie veiksmai nekelia pavojaus pareiškėjos gyvybei, be to, neprilygsta kankinimams, žiauriam, nežmoniškai elgesiui arba jos orumo žeminimui, todėl šį teiginį laikė neįrodytu.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai. Pabrėžė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas atliko pareiškėjų apklausas (pirmines ir vėlesnes). Be to, Departamentas sudarė pareiškėjams sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie, jų manymu, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Departamentas Išvadoje išsamiai aptarė pareiškėjų nurodytas aplinkybes, pateikė jų vertinimą, taip pat surinko išsamią informaciją apie padėtį kilmės valstybėje iš daugelio šaltinių. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad Departamentas atliko išsamų tyrimą ir priėmė surinktų duomenų visuma pagrįstą sprendimą.

11. Teismas atsižvelgęs į Departamento surinktą informaciją apie padėtį pareiškėjų kilmės šalyje, kurioje jie gyveno, taip pat tai, kad pareiškėjai pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, jiems atsiradimą. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog byloje nenustatyta,

kad Tadžikistano Respublikoje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

12. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti pareiškėjų skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo yra išvestinis reikalavimas, kurio teismas netenkino, netenkinęs pagrindinio reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo.

III.

13. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir jų skundą tenkinti. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą remdamasis išimtinai atsakovo argumentais, neįvertinęs skunde bei posėdžio metu nurodytų atsakovo priimto sprendimo neteisėtumo motyvų.

13.2. Atsakovas į bylą nepateikė, o teismas priimdamas sprendimą nevertino, specifinės informacijos aktualiais klausimais (apie kilmės valstybę, apie (duomenys neskelbtini) šalininkų padėtį, apie policijos ar teismo pareigūnų elgesį). Taigi, atsakovas savo tyrimą grindė tik prieglobsčio prašytojo paaiškinimų neprieštaringumo ir nuoseklumo tyrimu (vidinis vertinimo aspektas), kuris be tinkamo išorinio įrodymų vertinimo aspekto negali būti laikomas pagrįstu ir pakankamu, taip pažeisdamas tiek apskritai prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo taisykles, tiek pareigą surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojų nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Minėti argumentai buvo nurodyti skunde bei pakartoti teismo posėdžio metu, tačiau nurodyti argumentai nebuvo vertinti ir analizuoti teismo priimtame ginčijame sprendime, kas apeliantų įsitikinimu, galėjo įtakoti nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą.

14. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, jog:

14.1. Sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

14.2. Mano, kad pareiškėjų teiginiai apeliaciniame skunde yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais motyvais kaip ir 2019 m. vasario 18 d. skundas dėl Migracijos departamento 2019 m. sausio 31d. sprendimo Nr. (15/6-8) 12PR-15 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje“. Į šiuos pareiškėjo argumentus Migracijos departamentas atsakė 2019 m. kovo 19 d. atsiliepime į Tadžikistano Respublikos piliečių S. K., S. I., Y. K., S. K. ir M. K. 2019 m. vasario 18 d. skundą dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjų skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-8)12PR-15 dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu,

padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde, pabrėždami, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, nevertino kokia yra padėtis jo kilmės valstybėje, kaip elgiasi pareigūnai ir teismai.

17. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

18. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėstydami nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, todėl priėmė nepagrįstą spendimą.

20. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

21. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems

veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.23. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra

už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

24. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

25. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

27. Byloje nebuvo nustatyta ryšio tarp pareiškėjo brolių mirčių ir jo nurodomos tikėtinos grėsmės. Pareiškėjo Migracijos departamentui teikti paaiškinimai buvo nenuoseklūs ir neišsamūs, pareiškėjas savo paaiškinimuose rėmėsi savo subjektyviu situacijos suvokimu ir įsivaizdavimu, negalėjo konstruktyviai susieti ir logiškai pagrįsti savo patirtį ir nerimą. Pareiškėjo per apklausas nurodytos aplinkybės buvo patikrintos, aplinkybė, kad 1997 m. pareiškėjo brolis buvo nužudytas „Liaudies fronto“ nepasitvirtino, kadangi tuo metu „Liaudies frontas“ jau nebeegzistavo, tačiau pareiškėjo brolis galėjo būti pilietinio karo auka. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo kitą brolį 2009 m. nužudė Tadžikistano pareigūnai, taip pat nepasitvirtino. Išvadoje nustatyta, kad pats pareiškėjas pilietiniame kare nedalyvavo ir rajone kur vyko karas negyveno, tačiau su šeima nuolat važinėjo į Rusiją ir ten būdavo 7-8 mėnesius, o 2010 m. su visa šeima Rusijoje gyveno iki 2012 m. Išvadoje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų (duomenys neskelbtini) narys, todėl jo baimė būti persekiojimu dėl šios organizacijos ir su ja susijusios veiklos, taip pat pripažinta negrįsta. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo žmona yra gavusi baudas už hidžabos dėvėjimą ir ši aplinkybė yra pripažinta pagrįsta, tačiau, įvertinus gresiančius veiksmus, buvo konstatuota, kad šie veiksmai nekelia pavojaus pareiškėjos gyvybei, neprilygsta kankinimams, žiauriam, nežmoniškai elgesiui arba jos orumo žeminimui. Be to, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad teismas priimdamas sprendimą nevertino, specifinės informacijos aktualiais klausimais (apie kilmės valstybę, apie (duomenys neskelbtini) šalininkų padėtį, apie policijos ar teismo pareigūnų elgesį) yra nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamento išvadoje buvo

pasisakyta dėl kilmės valstybės, (duomenys neskelbtini) šalininkų padėties, buvo vertintos pareiškėjų nurodytos aplinkybės susijusios pareigūnų elgesiu ir pan., todėl pareiškėjų argumentai, kad tai nebuvo vertinta byloje yra nepagrįsta ir atmestina. Išvadoje Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius, vertindamas pareiškėjo teiginius susijusius su padėtimi šalyje, pareigūnų elgesiu, (duomenys neskelbtini) organizacija, rėmėsi įvairiais tarptautiniais šaltiniais, kurių patikimumo pareiškėjai neneigia, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjų nurodomos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su jų rase, religija, pilietybe, tautybe, priklausymui tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodytos aplinkybės nelaikytinos persekiojimu Konvencijos kontekste. Atsižvelgusi į tai ir įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjai nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jie atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

29. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Pažymėtina, kad Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai, su jais galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jų orumas, ar jie tokiu būdu būtų baudžiami, ar kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Atsižvelgiant į šią Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį Tadžikistane, kurioje pareiškėjas su savo šeima gyveno, taip pat tai, kad pareiškėjas savo paaiškinimuose pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjams.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, pritaria tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjai nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jie atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Pareiškėjai prašymo suteikti prieglobstį negrindė aplinkybėmis dėl pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais. Dėl šių priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų S. K. (S. K.), S. I. (S. I.) ir Y. K. (Y. K.), S. K. (S. K.), M. K. (M. K.), atstovaujamų įstatyminių atstovų S. K. ir S. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas T. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Alytaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) Etikos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. TE2-2 „Dėl T. P. (tokia pavardė nurodyta sprendime)“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo pripažinta, kad Tarybos narys T. P., dalyvaudamas Kultūros, švietimo ir sporto komiteto (toliau – ir Komitetas) 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. balandžio 12 d. posėdžiuose (toliau – ir Posėdžiai) svarstant ir rengiant Tarybos sprendimo projektą „Dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. T-85 „Dėl Alytaus miesto savivaldybės kūno kultūros ir sporto programos sporto klubų veiklos projektų dalinio finansavimo ir administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) pakeitimo“ (toliau – ir Projektas), taip pat išreikšdamas nuomonę elektroniniu laišku, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

2. Pareiškėjas nurodė, jog 2017 m. liepos 27 d. jis buvo informuotas, kad Komisija 2017 m. liepos 27 d. posėdyje nusprendė pradėti tyrimą dėl galimo pareiškėjo viešųjų ir privačių interesų konflikto, pareiškėjo buvo paprašyta pateikti paaiškinimą bei pareiškėjas informuotas apie Komisijos posėdžio vietą ir laiką. 2017 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas Komisijai pateikė paaiškinimą dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto ir nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. Komisijos posėdyje neturi galimybės dalyvauti dėl iš anksto suplanuotų atostogų, taip pat nurodė, kad esant papildomų klausimų, yra pasirengęs į juos atsakyti. Komisija pareiškėjo galimą viešųjų ir privačių interesų konfliktą nagrinėjo 2017 m. rugpjūčio 2 d., 2017 m. rugpjūčio 11 d. ir 2017 m. rugpjūčio 17 d. posėdžiuose, tačiau pareiškėjas buvo informuotas ir žinojo tik apie 2017 m. rugpjūčio 2 d. vykusį posėdį. Komisijai neįvykdžius jai imperatyviai nustatytos prievolės informuoti pareiškėją apie kitus posėdžius, jam buvo apribota teisė būti išklausytam (teikti papildomus paaiškinimus, įrodymus, užduoti klausimus). Pareiškėjas teigė, kad esant tokiam procedūriniam pažeidimui, kuris

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4699d240de1b11e99681cd81dcdca52c

laikytinas esminiu, Sprendimas turi būti panaikintas.3. Pareiškėjas pažymėjo, kad nepaisant aplinkybės, jog iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. Komisija nebuvo išsiaiškinusi visų

sprendimui priimti reikalingų aplinkybių ir iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. aktyviai vykdė tyrimą, 2017 m. rugpjūčio 2 d. įpareigojo Komisijos atsakingąją sekretorę kitam posėdžiui parengti atsakymo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (toliau – ir VTEK) projektą, konstatuojant, kad pareiškėjas, dalyvaudamas Posėdžiuose ir nuo jų nenusišalindamas, pažeidė Įstatymo nuostatas, dėl ko Alytaus sporto klubas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Dzūkijos sportas“ gavo žymiai didesnį finansavimą. Pareiškėjo nuomone, 2017 m. rugpjūčio 2 d. Komisijos protokolo Nr. TE1-7 turinys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Komisijos nariai, dar neatlikus tyrimo ir neišsiaiškinus visų tyrimui ir sprendimui priimti reikalingų aplinkybių, jau turėjo iš anksto suformuotą nuomonę apie pareiškėjo kaltumą, t. y. buvo pažeista pareiškėjo nekaltumo prezumpcija.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad nors Komisija Sprendime nurodo, jog VšĮ „Dzūkijos sportas“ vadovauja pareiškėjo sutuoktinė, todėl patvirtinus naują Tvarkos aprašą, minėtas sporto klubas gavo didesnį finansavimą, nei iki Tvarkos aprašo pakeitimo, tačiau 2017 metais VšĮ „Dzūkijos sportas“ iš Alytaus miesto savivaldybės finansinę paramą gavo pagal senąją tvarką, todėl nagrinėjamu atveju neegzistuoja faktinis pagrindas, dėl kurio Komisija konstatavo, kad pareiškėjas dalyvavo priimant atitinkamus teisės aktų pakeitimus, susijusius su jo sutuoktinės vadovaujamos VŠĮ „Dzūkijos sportas“ gautu didesniu finansavimu.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Posėdžiuose klausimas dėl kūno kultūros ir sporto programos sporto klubų veiklos projektų dalinio finansavimo ir administravimo tvarkos nebuvo rengiamas svarstyti, parengtas, svarstomas ar dėl jo patvirtinimo priimami sprendimai (nebuvo kvorumo). Tačiau 2017 m. balandžio 27 d. Tarybos posėdyje, kuomet buvo patvirtintas Projektas, pareiškėjas nuo šio klausimo svarstymo nusišalino ir dėl pateikto projekto nebalsavo.

6. Pareiškėjo teigimu, jis nesukėlė viešųjų ir privačių interesų konflikto, elgėsi tinkamai ir sąžiningai, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais.

7. Atsakovas Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 metais nedalyvavo nei viename Tarybos Komiteto posėdyje, tačiau

dalyvavo Posėdžiuose, kuriuose būtent buvo svarstomas Projektas. Posėdžiuose vyko diskusija ir buvo svarstomi klausimai dėl Tvarkos aprašo pakeitimo, pareiškėjas aktyviai diskutavo aptariamais klausimais, o po 2017 m. balandžio 12 d. Komiteto posėdžio, gavęs koreguotą Tvarkos aprašo variantą, elektroniniu paštu išreiškė savo asmeninį pritarimą (nuomonę) dėl Tvarkos aprašo pakeitimų. Sprendimo projektas buvo parengtas atsižvelgiant į Komiteto narių pateiktus siūlymus. 2017 m. balandžio 27 d. Tarybos posėdyje, kuriame buvo teikiamas klausimas dėl Tvarkos aprašo pakeitimo, pareiškėjas nusišalino nuo šio klausimo, tačiau padarė tai netinkamai –nenurodė nusišalinimo priežasties, neišėjo iš patalpos, diskusijų metu teikė pastabas iš vietos. Šiame posėdyje Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pateikė ir preliminariąją lentelę, kokią finansavimo sumą gaus kiekvienas Alytaus sporto klubas. Šioje lentelėje buvo nurodyta konkreti suma, kurią numatyta skirti VšĮ „Dzūkijos sportas“.

9. Atsakovo nuomone, Komisijos nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina faktą, jog pareiškėjas, žinodamas, kad VšĮ „Dzūkijos sportas“ vadovauja jo sutuoktinė, o po Tvarkos aprašo 8 punkto pakeitimo VšĮ „Dzūkijos sportas“ bus skirtas didesnis finansavimas nei iki pakeitimo, dalyvaudamas Tvarkos aprašo svarstyme ir rengime Posėdžiuose, taip pat elektroniniu paštu reikšdamas savo nuomonę dėl projekto, dalyvaudamas 2017 m. balandžio 27 d. Tarybos posėdyje, privalėjo vengti abejonių dėl interesų konflikto bei šališkumo, nusišalinti ir jokia forma nedalyvauti Tarybos sprendimų rengimo ir svarstymo procedūrose, tačiau šių veiksmų neatliko, todėl Sprendimu pareiškėjas visiškai pagrįstai buvo pripažintas pažeidęs Įstatymo nuostatas.

10. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Tarybos 2009 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. T-207 „Dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos etikos komisijos nuostatų naujos redakcijos tvirtinimo“ patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos etikos komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 26 punkto 1 papunktyje numatyta, jog atlikdama tyrimą, Komisija turi teisę apklausti valstybės politiką, kurio elgesys tiriamas, ir kitus asmenis, susijusius su valstybės politiko tiriamu elgesiu ar politine veikla, t. y. apskųstasis politikas gali būti kviečiamas į Komisijos posėdį tik tuomet, kai Komisijai yra reikalinga jį apklausti ir / ar patikslinti aplinkybes. Pareiškėjas buvo pakviestas į 2017 m. rugpjūčio 2 d. posėdį, tačiau į jį neatvyko ir Komisijai 2017 m. rugpjūčio 1 d. pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus. Dėl šios priežasties nebuvo būtinybės ir poreikio pareiškėjo kviesti į kitus Komisijos posėdžius.

11. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl procedūrinių reikalavimų pažeidimų, nurodė, kad Komisija laikėsi visų Komisijos nuostatuose nurodytų reikalavimų, ir pažymėjo, jog Komisijos narių sprendimas parengti atsakymo projektą VTEK per se (pats savaime) nereiškia išankstinio pareiškėjo kaltės konstatavimo, juo labiau, kad po 2017 m.

rugpjūčio 2 d. Komisijos posėdžio įvyko dar du posėdžiai, kuriuose buvo tiriamos Sprendimui priimti svarbios aplinkybės. Atsakovas teigė, kad tik po išsamaus ir visapusiško visų aplinkybių išnagrinėjimo Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriame motyvuotai konstatavo pareiškėjo veiksmų neteisėtumą.

II.

12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo T. P. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Komisija Sprendimą priėmė, įvertinusi pareiškėjo veiksmus – aktyvų dalyvavimą Komiteto Posėdžiuose, kuriuose buvo rengiamas ir svarstomas Projektas, taip pat aktyvų dalyvavimą 2017 m. balandžio 27 d. Tarybos posėdyje, netinkamą nusišalinimą nuo balsavimo dėl Tvarkos aprašo pakeitimo patvirtinimo bei elektroniniu laišku išreikštą nuomonę dėl minėto sprendimo. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas yra VšĮ „Dzūkijos sportas“ dalininkas bei šio juridinio asmens vadovės sutuoktinis.

14. Teismas, vadovaudamasis teisės aktais (Įstatymu ir Nuostatais) ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad nėra pagrindo nesutikti su Komisijos išvada, jog situacija, kai pareiškėjas, būdamas Tarybos nariu ir tuo pat metu būdamas VšĮ „Dzūkijos sportas“ dalininku bei vadovės sutuoktiniu, dalyvavo svarstant klausimus, susijusius su VšĮ „Dzūkijos sportas“, yra vertinama kaip privataus intereso buvimas. Teismas padarė išvadą, kad supaprastinus finansavimo skyrimo sąlygas sporto klubams bei panaikinus Tvarkos aprašo punktus, nustatančius maksimalias skiriamų lėšų sumas, buvo sudarytos prielaidos pareiškėjo, kaip VšĮ „Dzūkijos sportas“ dalininko bei vadovės sutuoktinio, materialiniam suinteresuotumui atsirasti (didesniam finansavimui gauti).

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas privalėjo informuoti Alytaus miesto savivaldybę apie galimą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo klausimų, susijusių su VšĮ „Dzūkijos sportas“ interesais, svarstymo. Pareiškėjo skundo argumentus, kad Komiteto Posėdžiuose buvo svarstomi tik protokoliniai, neesminiai klausimai, teismas vertino kaip nereikšmingus, nes šį pareiškėjo teiginį paneigia byloje pateikti Posėdžių protokolai, iš kurių matyti, jog jų metu buvo svarstomi Tvarkos aprašo 8, 9 ir 26 punktų pakeitimo, projektų vertinimo kriterijų klausimai, vyko diskusijos dėl esminių Tvarkos aprašo nuostatų. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju svarbus yra paties asmens (pareiškėjo) elgesys iškilus viešųjų ir privačių interesų situacijai, t. y. neinformavimas apie ryšius su juridiniu asmeniu VšĮ „Dzūkijos sportas“ dar prieš pradedant svarstyti atitinkamus klausimus tiek Komiteto, tiek Tarybos posėdžiuose, aktyvus dalyvavimas juose, nuomonės išreiškimas tiek žodžiu, tiek elektroniniu laišku.

16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su procedūriniais pažeidimais, nurodė, kad Nuostatų 26 punkto 1 papunktyje nėra nustatyta imperatyvi pareiga visais atvejais apklausti apskųstąjį politiką bei užtikrinti jo dalyvavimą Komisijos posėdyje, taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas buvo pakviestas į 2017 m. rugpjūčio 2 d. posėdį, tačiau į jį neatvyko, tokiu būdu pareiškėjas valingai pasirinko elgesio variantą – nedalyvauti Komisijos posėdyje.

17. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad Komisija, tinkamai vykdydama jai priskirtą viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje priežiūros funkciją, objektyviai ir visapusiškai ištyrė faktines aplinkybes ir kitus surinktus įrodymus, todėl pagrįstai Sprendime pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

III.

18. Pareiškėjas T. P. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. TE2-2 „Dėl T. P.“.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja savo poziciją, išdėstytą skunde, ir papildomai nurodo, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Komisijos procedūriniais pažeidimais (dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo ir dėl Sprendimo papildymo), o nagrinėjo tik pareiškėjo argumentą dėl nepranešimo apie Komisijos posėdžius pareiškėjui.

20. Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas dėsto ginčo faktines aplinkybes ir iš esmės pakartoja savo poziciją, teiktą pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tik procedūriniais pažeidimais, kurie, pareiškėjo nuomone, sudaro pagrindą panaikinti Sprendimą ir, atsižvelgęs į tai, nurodo, jog nagrinėjamoje byloje nebėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas grubiai pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

22. Atsakovas nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad teismas neatsakė į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus ir tinkamai nepagrindė dėl ko Komisijos padarytas procedūrinis pažeidimas yra formalus bei nepažeidžia pareiškėjo teisių. Atsakovo vertinimu, teismo išvados atitinka nustatytas ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytomis priemonėmis ir tvarka.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos Etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. TE2-2, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas T. P. (Tarybos narys), dalyvaudamas Kultūros, švietimo ir sporto komiteto 2017 m. balandžio 11 d. ir 2017 m. balandžio 12 d. posėdžiuose svarstant ir rengiant Tarybos sprendimo projektą „Dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. T-85 „Dėl Alytaus miesto savivaldybės kūno kultūros ir sporto programos sporto klubų veiklos projektų dalinio finansavimo ir administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, taip pat išreikšdamas nuomonę elektroniniu laišku, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovo argumentus dėl Sprendimo, įvertinęs surinktus įrodymus, nustatė, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimant Sprendimą, nebuvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.

25. Pareiškėjas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, nes pareiškėjas nebuvo išklausytas, jam nebuvo pranešta apie 2017 m. rugpjūčio 11 d. ir 17 d. įvykusius Komisijos posėdžius pagal Nuostatų 29 punktą, o tai yra esminis procedūros pažeidimas, be to, Komisija pažeidė Nuostatų 3 ir 36 punktus bei nekaltumo prezumpciją. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo jo argumentų dėl netinkamo Sprendimo įforminimo, nes Sprendimas buvo priimtas 2017 m. rugpjūčio 25 d., o Komisija 2017 m. spalio 30 d. protokolu Nr. TE1-13 Sprendimą papildė atgaline data. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis. Atsakovas paaiškina, kad Sprendimas buvo papildytas dėl to, jog VTEK 2017 m. rugsėjo 27 d. atsakovui pateikė raštą Nr. S-2330-(1.5), kuriame nurodė papildyti Sprendimą, o papildžius Sprendimą galutinė Komisijos išvada liko nepakitusi.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo šioje byloje pareikštu skundo reikalavimu atsakovui Komisijai dėl jo (atsakovo) 2017 m. rugpjūčio 25 d. priimto Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmiausia pažymi, kad Sprendimas buvo priimtas, atlikus VTEK perduotą pavedimą atlikti tyrimą, t. y. ištirti gautą pranešimą ir įvertinti pareiškėjo veiksmų atitiktį Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms, vadovaujantis Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis (I t., b. l. 29). VTEK prašė pateikti pareiškėjo veiksmų tyrimo išvadą bei ją pagrindžiančių dokumentų kopijas.

27. Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo Įstatymo nuostatas, kontroliuoja atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai. Įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu yra gauta pagrįstos informacijos apie tai, kad asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovai ar jų įgalioti atstovai arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija savo iniciatyva arba VTEK pavedimu atlieka pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos tyrimą. Apie tyrimo rezultatus informuojama VTEK, kuri turi teisę vertinti, ar atlikto tyrimo išvadoje asmens veiksmų įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas. Jeigu VTEK pripažįsta, kad valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje arba kolegialioje valstybės ar savivaldybės institucijoje atlikto tyrimo išvadoje asmens veiksmų įvertinimas

neatitinka Įstatymo nuostatų, ji turi teisę pavesti tyrimą atlikusios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovui arba kolegialiai valstybės ar savivaldybės institucijai atlikti tyrimą pakartotinai, patikslinti tyrimo išvadą arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą.

28. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad VTEK gali perduoti gautą pranešimą ištirti ir priimti sprendimą, ar asmuo pažeidė (nepažeidė) Įstatymo nuostatas (nuostatų), valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje skundžiamas asmuo dirba, vadovui arba kolegialiai valstybės ar savivaldybės institucijai, o 2 dalyje nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovas arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija per vieną kalendorinį mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos privalo informuoti VTEK apie atlikto tyrimo rezultatus, pateikdami tyrimo išvadą ir visus ją pagrindžiančius dokumentus.

29. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad VTEK išnagrinėja gautus tyrimo dokumentus ir informuoja valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, ar atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovas arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija, gavę VTEK informaciją, kad atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas, priima motyvuotą sprendimą dėl asmens veikos (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 str. 4 d.). Jeigu VTEK pripažįsta, kad pateiktoje valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos arba kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas neatitinka Įstatymo nuostatų, ji turi teisę pavesti atlikti tyrimą pakartotinai, patikslinti tyrimo išvadą arba pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 str. 4 d.).

30. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kokius sprendimus priima VTEK, išnagrinėjusi savivaldybės institucijos ar kitų institucijų bei įstaigų atlikto tyrimo išvadą ir kartu pateiktus dokumentus, t. y. 1) pripažįsta, kad atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas atitinka Įstatymo nuostatas; 2) pripažįsta, kad atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas neatitinka Įstatymo nuostatų, ir paveda tyrimą atlikusios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovui arba kolegialiai valstybės ar savivaldybės institucijai atlikti tyrimą pakartotinai arba patikslinti tyrimo išvadą; 3) pripažįsta, kad atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas neatitinka Įstatymo nuostatų, ir priima sprendimą pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą.

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu yra apskundęs Sprendimą, kuris pagal aptartas teisės aktų nuostatas galėtų būti vertinamas kaip Komisijos atlikto tyrimo išvada, kuri buvo perduota VTEK įvertinti pagal Vyriausios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsnio 2 dalį. Tokia išvada darytina, atsižvelgus į tai, kad VTEK, vadovaudamasi Įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, Vyriausios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi ir 29 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 2017 m. rugsėjo 27 d. priėmė sprendimą, jog Sprendime pateiktas pareiškėjo veiksmų įvertinimas iš esmės atitinka Įstatymo nuostatas, tačiau taip pat nurodė, kad Sprendimo motyvuojamoji bei rezoliucinė dalys yra tikslintinos.

32. Atsakovas byloje nėra pateikęs priimto galutinio sprendimo, kuris nurodytas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje, po to, kai gavo VTEK sprendimą. Pagal bylos duomenis ir atsakovo paaiškinimus galima daryti išvadą, kad galbūt toks sprendimas buvo priimtas 2017 m. spalio 26 d. Komisijos posėdyje (I t., b. l. 93), tačiau įformintas 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu (I t., b. l. 94–98), įrašant ir VTEK nurodytus patikslinimus.

33. Pareiškėjas šioje byloje skundą padavė 2017 m. rugsėjo 25 d. (I t., b. l. 11), kai dar nebuvo priimtas VTEK sprendimas ir 2017 m. spalio 26 d. Komisijos posėdyje priimtas minėtas sprendimas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo jo argumentų dėl netinkamo Sprendimo įforminimo, nes Sprendimas buvo priimtas 2017 m. rugpjūčio 25 d., o Komisija 2017 m. spalio 30 d. protokolu Nr. TE1-13 Sprendimą papildė atgaline data, tačiau pareiškėjas nėra padavęs skundo dėl 2017 m. spalio 26 d. Komisijos posėdyje priimto sprendimo. Pirmosios instancijos teismas pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo būtent 2017 m. rugpjūčio 25 d. priimto Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

34. Šiuo atveju yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kad yra išnagrinėtas Komisijos atlikto tyrimo išvados, įformintos Sprendimu, kurią įvertino VTEK, pagrįstumas ir teisėtumas, nors akivaizdu, kad ši išvada (Sprendimas) yra tarpinis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Dėl išvados (Sprendimo) yra priimtas VTEK sprendimas ir galbūt yra priimtas atsakovo galutinis sprendimas, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir nenagrinėjo, nesudarė galimybių pareiškėjui patikslinti skundo reikalavimų, kad pareiškėjas galėtų ginčyti sprendimus, kurie jam sukelia teisines pasekmes.

35. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į

teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, reglamentuojantį atsisakymą priimti skundą, kai skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, yra nurodęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

37. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

38. ABTĮ 12 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.

39. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nagrinėjo Sprendimo, kuris nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, pagrįstumą ir teisėtumą, nesudarė galimybių pareiškėjui pašalinti skundo trūkumų dėl pareikšto reikalavimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui, nes dėl padarytų pirmosios instancijos teismo proceso teisės normų pažeidimo byla iš esmės negali būti išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą

nagrinėti iš naujo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=526c66f0de1b11e99681cd81dcdca52c

Administracinė byla Nr. A-3168-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00900-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 53.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl aktų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas K. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus 2018 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. (10.1) S-19239; 2) panaikinti VSDFV 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2592; 3) priteisti iš atsakovo 117,24 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo motinai E. V. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta pensija. Pareiškėjo motina mirė (duomenys neskelbtini) pareiškėjas priėmė palikimą po jos mirties. Jis 2018 m. kovo 20 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas išduoti pažymą apie jo motinai neišmokėtą senatvės pensijos dydį, kuris susidarė dėl Laikinojo įstatymo taikymo. VSDFV Kauno skyrius 2018 m. Kauno skyrius 2018 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (10.1) S-19239 pareiškėjo prašymo netenkino. 2018 m. kovo 30 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV, tačiau ji pareiškėjo skundo taip pat netenkino.

3. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. VSDFV Kauno skyrius 2017 m. gegužės 25 d. gavo pareiškėjo prašymą išduoti pažymą apie jo motinai E. V.

neišmokėtą senatvės pensijos dydį. VSDFV Kauno skyrius 2017 m. birželio 1 d. raštu atsisakė mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas E. V. sumažintos pensijos kompensaciją ir išduoti pareiškėjui pažymą apie mirusiajai E. V. neišmokėtas išmokas. VSDFV išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka 2017 m. liepos 19 d. sprendimu paliko galioti VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. birželio 1 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos E. V. senatvės pensijos dalį, ir panaikino sprendimo dalį, kuria atsisakyta išduoti pareiškėjui prašomą pažymą.

5. Pareiškėjas 2018 m. kovo 20 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl jo motinai sumažintos pensijos dalies kompensacijos išmokėjimo. VSDFV Kauno skyrius 2018 m. kovo 26 d. raštu Nr. (10.1)S-19239 informavo pareiškėją, jog jis 2018 m. kovo 20 d. prašyme nepateikė jokių naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą ir nepateikė jokių naujų argumentų, leidžiančių abejoti VSDFV Kauno skyriaus jam pateikto ankstesnio atsakymo tuo pačiu klausimu pagrįstumu, todėl buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą, pažymint, jog jam jau buvo atsakyta šiais VSDFV Kauno

skyriaus raštais: 2016 m. liepos 12 d. Nr. (10.1)S-57696, 2017 m. birželio 1 d. Nr. (10.1)S-48702 bei 2017 m. liepos 25 d. Nr. (10.1)S-64930. 2018 m. kovo 30 d. pareiškėjas dėl 2018 m. kovo 26 d. VSDFV Kauno skyriaus rašto Nr. (10.1)S-19239 pateikė skundą VSDFV, kuri 2018 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (6.5)I-2592 atsakė pareiškėjui, jog VSDFV Kauno skyriaus atsisakymas nagrinėti 2018 m. kovo 20 d. pareiškėjo prašymą yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi savo prašymu pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nepateikė naujų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesniais VSDFV Kauno skyriaus raštais. VSDFV Kauno skyriaus 2017 m. birželio 1 d. rašto Nr. (10.1)S-48702 bei VSDFV 2017 m. liepos 19 d. rašto Nr. (6.5)I-4484 teisėtumą patvirtino ir Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2743-505/2017.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo K. V. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad skundžiamu VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. (10.1) S-19239 buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 20 d. prašymą, kadangi atsakymas į jame reiškiamą prašymą jau yra pateiktas VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. liepos 12 d. rašte Nr. (10.1)S-57696, 2017 m. birželio 1 d. rašte Nr. (10.1)S-48702 (atsakymas į pareiškėjo 2017 m. gegužės 25 d. prašymą ir jo teisėtumas, pagrįstumas patikrintas teismine tvarka) bei 2017 m. liepos 25 d. rašte Nr. (10.1)S-64930. Įvertinus pareiškėjo teiktus 2017 m. gegužės 25 d. ir 2018 m. kovo 20 d. prašymus nustatyta, kad juose pareiškėjas iš esmės kėlė tą patį reikalavimą – išduoti pažymą apie jo motinai neišmokėtą senatvės pensijos dydį, kuris susidarė dėl Laikinojo įstatymo taikymo bei pareiškėjui, kaip jo motinos teisių perėmėjui, išmokėti kompensaciją dėl mirusiai motinai sumažintos senatvės pensijos dalies. Pareiškėjas vėlesniame (2018 m. kovo 20 d.) prašyme nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios sudarytų prašymo pagrindą, nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Todėl teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių nuostatomis atsisakė jo prašymą nagrinėti, nes asmuo (pareiškėjas) nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. (10.1)S-19239 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2018 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. (10.1) S-19239 ir VSDFV 2018 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2592 yra teisėti ir pagrįsti, teisinio pagrindo juos panaikinti nėra.

III.

9. Pareiškėjas K. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai sutampa su pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu.

10. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

12. 2019 m. gegužės 17 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo K. V. prašymas grąžinti apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. I-4234-505/2018 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00900-2018-4).

13. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartimi administracinės bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, pareiškėjui K. V. pasiūlyta iki 2019 m. rugpjūčio 2 d. pateikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio nuostatas atitinkantį atsisakymą nuo apeliacinio skundo, nes pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl apeliacinio skundo atsisakymo nenurodė, kad jam yra žinomos su apeliacinio skundo atsisakymu susijusios pasekmės, numatytos ABTĮ 136 straipsnio 3 dalyje; byla paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2019 m. rugsėjo 12 d. 10 val. 14. 2019 m. liepos 16 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo K. V. apeliacinio skundo atsisakymo patikslinimas, kuriame pareiškėjas nurodė, kad jam yra žinomos su apeliacinio skundo

atsisakymu susijusios pasekmės, numatytos ABTĮ 136 straipsnio 3 dalyje.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia.

16. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 20 d. pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė, kad prašo grąžinti apeliacinį skundą. Pareiškėjas prašymą teismui pateikė ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti paduoto apeliacinio skundo.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 26 d. sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, nusprendžia atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti, o apeliacinį procesą nagrinėjamoje byloje nutraukti (ABTĮ 136 str. 2 d.). Pareiškėjui išaiškintina, kad jam atsisakius nuo apeliacinio skundo, pareiškėjas nebeturi teisės jį paduoti pakartotinai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. V. atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti.Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno

rūmų 2018 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) dėl aktų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7022c180de1b11e99681cd81dcdca52c



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 17-IL-10-04718-e (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Vilniaus AVPK tenkinti prašymą leidimui laikyti (nešiotis) ginklus arba įpareigoti atsakovą išnagrinėti prašymą leidimui laikyti (nešiotis) ginklus iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. kovo 31 d. Vilniaus AVPK priėmė sprendimą neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu administracinėje byloje I-3245-171/2017 buvo panaikintas, o Vilniaus AVPK įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą. Atsakovas 2017 m. lapkričio 10 d. priėmė Sprendimą iš esmės analogiškais motyvais, nepateikdamas naujų faktinių aplinkybių.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, ta aplinkybė, kad praeityje asmuo yra baustas administracine ar baudžiamąja tvarka, negali būti vienintelis pagrindas taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Atsakovas Sprendimo priėmimo pagrindu nurodė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, tačiau Sprendimas motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

4. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo paskutinės nusikalstamos veikos praėjo daugiau nei 6 metai, per tą laiką jis vieną kartą buvo baustas administracine tvarka, nurodė, jog studijuoja, dirba, turi šeimą, todėl gali būti vertinamas teigiamai, tačiau Sprendime šios aplinkybės nebuvo įvertintos.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tiek atsakovo 2017 m. kovo 31 d. sprendimas, tiek Sprendimas yra grindžiami tik duomenimis iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo (toliau – ir Registras), ir pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu administracinėje byloje I-3245-171/2017 pripažinta, kad 2017 m. kovo 31 d. sprendimas, grindžiamas tik Registro duomenimis, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, todėl, pareiškėjo teigimu, ir nagrinėjamoje byloje Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų.

6. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus AVPK 2017 m. kovo 3 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimų laikyti

(nešiotis) ginklus. Vadovaujantis 2010 m. lapkričio 18 d. Įstatymu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-172 patvirtintomis Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) buvo atlikti patikrinimai. Atlikus patikrinimus buvo priimtas 2017 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 17-1L-10-01351-O, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas apskundė priimtą sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Vilniaus AVPK 2017 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 17-1L-10-01351-O ir

įpareigojo Vilniaus AVPK išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.8. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjant pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. prašymą iš naujo, pakartotinai buvo atlikti teisės

aktų numatyti patikrinimai. Jų metu nustatyta, kad 2005 m. gegužės 19 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 14-1-01821-05 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį, tačiau buvo nutrauktas. 2008 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 14-1-00666-08 pagal BK 170 straipsnio 1 dalį, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. 2010 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 14-1-00325-10 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, dėl šios veikos 2011 m. birželio 20 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (veika perkvalifikuota iš 138 straipsnio 1 dalies) ir 284 straipsnio 1 dalį (Vilniaus apygardos teismas veiką perkvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį). 2010 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto pirmajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-01453-10 pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, vėliau buvo nutrauktas. 2010 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 14-1-01620-10 pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu. 2011 m. balandžio 20 d. užfiksuotas pranešimas, kad pareiškėjas yra vienas iš įtariamųjų, kurie padarė neteisėtas veikas. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo atlikta pareiškėjo namuose krata, per ją buvo rasti ir paimti neteisėtai laikomi įvairūs šaudmenys bei sprogmenys, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos, tačiau įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. išteisinamuoju nuosprendžiu pareiškėjas buvo išteisintas. 2014 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas viešoje vietoje gėrė alkoholinį gėrimą, todėl jam buvo surašytas protokolas dėl administracinio teisės pažeidimo.

9. Atsakovas teigė, kad jo nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui taip, kaip tai numatyta Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte, dėl to buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo AVPK 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo

Nr. 17-IL-10-04718-e, kuriuo atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui.

12. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatavo, kad byloje nustatyti faktai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, todėl jis atitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintoje teisės normoje nurodytus duomenis, su kuriais yra siejamas leidimo įsigyti ir turėti ginklus neišdavimas.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatyti faktai leidžia neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamas nuostatas į valstybėje nustatytą tvarką, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus. Pareiškėjo pateikta teigiama charakteristika nepaneigė policijos išvados, jog pareiškėjo elgesys kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju nustatyta pakankamai aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui sistemingai buvo pareiškiami įtarimai baudžiamosiose bylose ir nors tam tikrais atvejais jie būdavo nutraukiami, tačiau tai nepaneigia fakto, kad būdavo fiksuojami tam tikri duomenys ikiteisminiams tyrimams pradėti.

15. Teismas pabrėžė, kad atsižvelgiant į teismų praktiką, nors teistumas išnykęs baudžiamosios justicijos prasme, šis faktas išlieka svarbus vertinant asmenį Įstatymo prasme.

16. Teismas konstatavo, kad visuma faktinių aplinkybių (kurios nustatytos Sprendime ir kurias patvirtina byloje surinkti įrodymai) įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui, t. y. patenka į Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo sritį. Duomenys Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme nėra apibrėžti, todėl konkrečių kriterijų, kokia forma jie turėtų atsakingai įstaigai būti pateikiami, nėra ir

teisėjų kolegija, įvertinusi rašytinius įrodymus, pateiktus byloje, sprendė, kad nagrinėjamu atveju jų buvo pakankamai teisėtam Sprendimui priimti.

III.

17. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą, panaikinti Sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą patenkinti prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir nurodo, kad vien tik praeities nuobaudomis grindžiamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

19. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, taip pat ir ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatas.

20. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją.

Teisėjų kolegija


21. Šios bylos esminis ginčo dalykas – atsakovo Vilniaus AVPK 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui V. S., vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, neišduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumas ir pagrįstumas.

22. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, nes nustatė, jog atsakovas teisingai, įvertinęs turimus duomenis, padarė išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui.

23. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad Sprendimas turėjo būti panaikintas, nes nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daug laiko, šiuo metu pareiškėjas yra charakterizuojamas tinkamai, yra matematikos mokslų daktaras, yra vedęs, turi sūnų, todėl jis negali būti toliau vertinamas pagal praeityje padarytas nuskalstamas veikas.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nustatyta: 1) 2005 m. gegužės 19 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kuris buvo nutrauktas (kai įtariamasis ir nukentėjusysis susitaiko); 2) 2008 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 170 straipsnio 1 dalį, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (nesurinkta pakankamai duomenų apie įtariamojo kaltę); 3) 2010 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto pirmajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, buvo užfiksuotos tokios aplinkybės: sulaikyti du jaunuoliai, šalia kurių buvo rasti du paketai, kurių viduje buvo rasti dūmų užtaisai „DSB-100“ (3 vnt.), sprogstamieji užtaisai „SIP-7“ (3 vnt.), dujų balionėlis bei specialios odinės muštynėms pritaikytos pirštinės; vienas iš pristatytų asmenų, įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, buvo pareiškėjas; ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (nesurinkta pakankamai duomenų apie įtariamojo kaltę); 4) Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį (nusikalstamos veikos padarymo metu pareiškėjui buvo nustatytas 1,39 promilių girtumas), jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams; Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 24 d. pakeitė pirmosios instancijos nuosprendį – pareiškėjo veika buvo perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį, jam buvo paskirtas 40 parų areštas, subendrinus bausmes, galutinė bausmė paskirta 1 metai laisvės atėmimo; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista; 5) 2011 m. spalio 7 d. Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnį; nustatyta, kad 2011 m. spalio 7 d. apie 1.00 val. Vilniuje, Vingrių g. 17, prie baro, grupės vaikinų buvo sumuštas asmuo; dėl šio įvykio buvo priimtas nutarimas ikiteisminį tyrimą nutraukti (nesurinkta pakankamai duomenų apie įtariamojo kaltę); 6) 2013 m. gruodžio 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu (įsiteisėjusiu 2014 m. balandžio 15 d.) pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs

nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (nusikalstamos veikos padarymo metu pareiškėjui buvo nustatytas 3,22 promilių girtumas), jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams ir 6 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams; 7) Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo išteisintas, pripažįstant, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje rasti šaudmenys baudžiamosios atsakomybės prasme nėra pavojingi visuomenės saugumui ir negali būti pripažinti BK 253 straipsnio numatytos nusikalstamos veikos dalyku.

25. Iš byloje pateiktų įrodymų taip pat matyti, kad pagal Vilniaus AVPK 2017 m. lapkričio 9 d. pažymą „Apie įvykius, kuriuose dalyvavo fizinis asmuo“ (b. l. 28–30) pareiškėjas buvo pristatomas į policijos įstaigą dėl įvairių įvykių (pvz., važiavimas be bilieto, muštynės).

26. Pažymėtina, kad šios nutarties 24 punkte nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas Sprendimas, pareiškėjas neginčija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas probacijos laikotarpiu (2014 m. balandžio 15 d. pareiškėjas buvo įtrauktas į probuojamųjų asmens duomenų registrą) buvo linkęs pažeisti teisės aktų reikalavimus – 2014 m. rugpjūčio 30 d. vartojo alkoholinius gėrimus viešoje vietoje ir buvo už tai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 178 straipsnio 1 dalį.

27. Dėl nurodytų faktinių aplinkybių aktualumo, sprendžiant pareiškėjo pateiktą atsakovui prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas ir nurodo, jog paskutinė baudžiamoji veika buvo atlikta prieš daugiau nei 6 metus, o administracinis teisės pažeidimas – prieš daugiau nei 3 metus, tačiau Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2014 m. balandžio 15 d. nutartį, t. y. prieš 3 metus iki pareiškėjo pateikto prašymo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pripažino, jog pareiškėjas linkęs pažeisti viešąją tvarką, daryti nusikaltimus žmogaus sveikatai.

28. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vertinant duomenis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme, buvo pažymėta, kad nuo paskutinio pažeidimo padarymo dar nėra praėję 10 metų, todėl negalima teigti, kad visi padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme (žr. 2018 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018), bylose taip pat buvo vertinami dar senesni duomenys (žr. 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1701-525/2018; 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019).

29. Teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju atsakovas, išanalizavęs turimus duomenis, aiškiai ir detaliai nurodė atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 aiškindamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018).

31. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo

baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę.

32. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė ne tik administracinį teisės pažeidimą (vartojo alkoholinius gėrimus viešoje vietoje) ir nusikalstamas veikas (nesunkus sveikatos sutrikdymas, viešosios tvarkos pažeidimas), bet buvo įtariamas kitų nusikalstamų veikų (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, neteisėtas disponavimas nešaunamuoju ginklu, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis) padarymu, dėl kurių ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti. Nors pareiškėjas, kai kuriais atvejais buvo tik įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, tačiau taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, t. y. konstatuoti, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nebūtina nustatyti, jog asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovo nurodytų veikų pobūdis, tiek jų kiekis bei padarymo laikas suponuoja Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo būtinybę. Aplinkybės, jog pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš kitą asmenį, pažeidinėjo viešąją tvarką (vartojo alkoholinius gėrimus viešoje vietoje), charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi, vertindamas panašias situacijas ir kitose bylose, kuriose buvo ginčijamas leidimų ginklams neišdavimas / panaikinimas (žr., pvz., procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A502-1134/2014, Nr. A143-328/2014, Nr. A-1091-575/2017).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos nustatytos aplinkybės tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai įvertintos „kokybiniu“ aspektu. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis turi šeimą, yra matematikos mokslų daktaras, dirba pusantro etato dvejuose universitetuose, tačiau, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir jam reikštus įtarimus dėl nusikalstamų veikų, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje, turėdamas ginklą. Kaip jau minėta, pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų ir jų šaudmenų, todėl teisėjų kolegija sutinka su Sprendime nurodyta išvada, kad faktai apie pareiškėjo dalyvavimą įvykiuose, jo padarytus teisės pažeidimus, jų pobūdį, padarymo laiką, nustatytą girtumą, teistumų faktą, t. y. vertinant kaip visumą, lemia neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo, jo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, ir, nepaisant taikytų įstatymų numatytų sankcijų už nusikalstamų veikų padarymą, linkusį daryti teisės pažeidimus.

35. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatyta aplinkybe, kad policija turi duomenų, jog jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų ir jų šaudmenų.

36. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais,

teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

37. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

38. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.39. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, nesutinka su tokia pareiškėjo pozicija, nes nagrinėjamu atveju nebuvo

jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą dėl to, kad jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.40. Pažymėtina, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas

atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; kt.).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (žr. 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; kt.).

42. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo žinomi ir suprantami atsakovo Sprendimo argumentai, dėl šių argumentų pareiškėjas padavė skundą, kuris buvo išnagrinėtas šioje byloje.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies reikalavimų, šių motyvų nepripažįsta pagrįstais, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą, taip pat ir įrodymus, t. y. sprendimas atitinka tiek ABTĮ 86 straipsnio, tiek ir ABTĮ 87 straipsnio reikalavimus.

44. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nurodo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012 ir 2014 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-974/2014) ir dėl to pažeidė ABTĮ 15 straipsnio 1 ir 3 dalis.

45. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (ABTĮ 15 str. 3 d.).

46. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

47. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

48. Atsižvelgdama į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati (tos pačios įstatymo redakcijos) įstatymo norma. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju teisės norma yra taikoma konkrečių faktinių bylos aplinkybių ir iškeltų reikalavimų kontekste.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012 ir 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 nustatytas faktines aplinkybes, kurios buvo reikšmingos sprendžiant kitų asmenų prašymus išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybės, kurios yra reikšmingos sprendžiant tokio pat pobūdžio pareiškėjo prašymą, darytina išvada, jog jos nėra tapačios. Be to, tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, vertindami turimus duomenis apie pareiškėją, dėl kurių nustatyta, kad pareiškėjui negali būti suteikta teisė įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų ir šaudmenų, aiškindami ir taikydami Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, būtent rėmėsi minėtose nutartyse pateiktais išaiškinimais.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

51. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


STASYS GAGYS



Administracinė byla Nr. eAS-465-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01535-2019-9

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a93f8780dfad11e99681cd81dcdca52c

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dignalita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutarties, priimtos sprendžiant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dignalita“ skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Dignalita“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas pakeisti Audito apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2019 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. V4-72 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Tigesta“ skyrimo“ ir skirti bankroto administratoriui nuobaudą – viešą įspėjimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.Teismas nustatė, jog pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su skundu dėl bankroto administratoriaus veiksmų. Tarnyba atsikusi

neplaninį UAB „Tigesta“ veiklos patikrinimą parengė išvadą ir už nustatytus pažeidimus 2019 m. kovo 25 d. įsakymu skyrė nuobaudą – įspėjimą. Pareiškėjas nesutinka su bankroto administratoriui paskirta nuobauda (įspėjimu) ir siekia, kad būtų skirta griežtesnė nuobauda (viešas įspėjimas). Teismo vertinimu, skundžiamas įsakymas negali būti laikomas administraciniu aktu, priimtu pareiškėjo atžvilgiu, kadangi jis nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, jame nėra jokių imperatyviai suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių. Viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų ABTĮ nustatyta tvarka, dėl šios priežasties teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakomybės klausimai priskirtini išimtinai tik Tarnybos (įgaliotos institucijos, kuriai pavesta bankroto administratorių veiklos priežiūra) kompetencijai. Priimdamas sprendimą atlikti ar neatlikti patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti nuobaudą, taip pat parinkdamas nuobaudą, Tarnyba įgyvendina savo turimą diskrecijos teisę.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartį.Pareiškėjo vertinimu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 5 straipsnį, kuris numato, kad kiekvienas

suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Pareiškėjas nurodo, jog UAB „Dignalita“ yra suinteresuota Tarnybos atlikto tyrimo rezultatais, nes yra didžiausias kreditorius BUAB „Timber Construction Group“ atstovaujamos bankroto administratoriaus, kurio veiksmai yra vertinami

bankroto byloje Nr. B2-329-221/2019. Dėl akivaizdaus bankroto administratoriaus nebendradarbiavimo, o taip pat ir kitų etikos bei procedūrinių veiksmų galimo pažeidimo buvo kreiptasi į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl BUAB „Timber construction group“ bankroto administratoriaus UAB „Tigesta“ veiksmų. Tarnybos pateikta išvada gali turėti įtakos sprendžiant bankroto administratoriaus kompetencijos klausimą, kas yra svarbu kreditoriui ginant savo interesus bankroto procese. Nuo bankroto administratoriaus veiksmų priklauso kreditoriaus galimybės atgauti skolas ar dalį skolų per kuo trumpesnį laiką ir kuo didesne apimtimi. Taigi UAB „Dignalita“ yra suinteresuotas subjektas kreiptis į teismą dėl Tarnybos priimto įsakymo teisėtumo.

Pareiškėjo vertinimu Tarnybos atliktas tyrimas ir vertinimas yra viešas interesas, nes bankroto paslaugas turi teikti kompetentingas, sąžiningas, nešališkas bankroto administratorius. Taigi UAB „Dignalita“ kreipiasi į teismą net tik dėl asmeninio suinteresuotumo, bet ir siekiant apginti įstatymų saugomą interesą.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su skundu dėl bankroto administratoriaus veiksmų. Tarnyba atlikusi neplaninį UAB „Tigesta“ veiklos patikrinimą parengė išvadą ir už nustatytus pažeidimus 2019 m. kovo 25 d. įsakymu skyrė nuobaudą – įspėjimą. Pareiškėjas nesutinka su bankroto administratoriui paskirta nuobauda (įspėjimu) ir siekia, kad būtų skirta griežtesnė nuobauda (viešas įspėjimas).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad Tarnybos priimtas aktas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Pareiškėjas grindžia savo suinteresuotumą tuo, kad bankroto administratorius turi įtakos bankroto byloje, kurioje pareiškėjas yra kreditorius. Teigia, kad jo keliamas ginčas turi viešo intereso požymių, todėl teismas turi priimti nagrinėti jo skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, šioje byloje keliamu suinteresuotumo klausimu – tik administracinės procedūros dalyviai, asmeniškai ar dėl vykdomos jam pavestos viešojo administravimo veiklos suinteresuoti nagrinėjimo dalyku, turi Viešojo administravimo įstatyme numatytas teises ir pareigas, tame tarpe ir apskųsti administracinės procedūros sprendimą (žr. pvz: 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-828/2014).Taigi, nors pareiškėjo skundo pagrindu buvo pradėtas bankroto administratoriaus veiklos patikrinimas, tačiau patį patikrinimą ar po to paskirtą sankciją, šiuo atveju, gali skųsti pats administracinės procedūros dalyvis, t. y. bankroto administratorius, kuriam yra paskirta sankcija. Jeigu pareiškėjas būtų pateikęs Tarnybai skundą, o Tarnyba į pateiktą skundą nereagavusi, pareiškėjas tokius atsakovo veiksmus galėtų skųsti, nes būtų šios administracinės procedūros dalyvis. Tačiau, šiuo konkrečiu atveju, Tarnyba paskyrusi, pareiškėjo vertinimu per švelnią, sankciją bankroto administratoriui, dėl pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, nesprendė, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjo ginčijamas įsakymas jam nesukelia pasekmių, dėl ko teismas jo skundą atsisakė priimti pagrįstai.

Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis skųsdamas Tarnybos įsakymą gina viešąjį interesą, atmestini.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų nustatytais

atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši teisės akto nuostata suponuoja išvadą, kad viešieji interesai yra ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą. Pareiškėjas, kuris kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, gina ne jam pačiam priklausančią subjektinę teisę, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomą interesą, priklausantį visuomenei ar jos daliai. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, viešojo intereso gynimas pasižymi tam tikra specifika, inter alia – baigtiniu sąrašu subjektų galinčių kreiptis į teismą, kad būtų apgintas viešasis interesas. Tuo tarpu nustačius, jog įstatymai nesuteikia pareiškėjui teisės kreiptis į teismą dėl skunde (prašyme) nurodomo viešojo intereso gynimo, teisėjas privalo atsisakyti priimti tokį skundą (prašymą). Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-91/2012).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją panaikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dignalita“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-447-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01472-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 55.2(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. ir 2019 m. gegužės 14 d. nutarčių, priimtų sprendžiant pareiškėjui priteistinų bylinėjimosi išlaidų klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Vilniaus AVPK) išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. skundą ir į jį atsakyti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išnagrinėti ir atsakyti į pareiškėjo 2017 m. kovo 25 d. pateiktą skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas 2019 m. balandžio 9 d. teismui pateikė prašymą, kuriame prašė priteisti pareiškėjui iš atsakovo 180 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kartu su prašymu pateikė Teisinių paslaugų sutartį, sąskaitą už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymą, patvirtinantį apmokėtas teisines paslaugas.

Pareiškėjas prašyme detalizavo, jog patyrė iš viso 180 Eur bylinėjimosi išlaidas: 50 Eur už 2017 m. gegužės mėn. teisinę konsultaciją, rengiant 2017 m. gegužės 5 d. skundą teismui, 30 Eur už 2017 m. gegužės mėn. teisinę konsultaciją dėl teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties, panaikintos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartimi po pareiškėjo rašytinio paaiškinimo, 50 Eur už 2017 m. spalio mėn. teisinę konsultaciją, rengiant 2017 m. spalio 30 d. atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, 40 Eur už 2019 m. balandžio mėn. teisinę konsultaciją, rengiant 2019 m. balandžio 8 d. prašymą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 6 d. nutartimi pareiškėjo G. B. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies. Priteisė G. B. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 110 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjo G. B. prašymo dalį dėl išlaidų už 2017 m. spalio mėn. teisinę konsultaciją rengiant 2017 m. spalio 30 d. atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

2019 m. gegužės 7 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, taip pat pareiškėjas nurodė, kad

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c285ddc0dfad11e99681cd81dcdca52c

vienoje vietoje pats susimaišė detalizuodamas patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teismas turėtų pakeisti priimtą procesinį sprendimą, pagal jo naujai nurodytą išlaidų detalizavimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi pareiškėjo G. B. prašymą dėl klaidų ištaisymo 2019 m. gegužės 7 d. teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-3535-189/2017 tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartyje, ištaisė savo atliktą rašymo apsirikimą. Pareiškėjo prašymo dalies dėl klaidų ištaisymo, kurias teismas padarė, nes vadovavosi pareiškėjo klaidingu bylinėjimosi išlaidų detalizavimu, netenkino.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartį ir priteisti pareiškėjui 10 Eur didesnes bylinėjimosi išlaidas patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismui pateiktame prašyme dėl advokato išlaidų priteisimo jis nurodė, kad per abi teismines instancijas jis patyrė 180 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taigi, teismas, spręsdamas išlaidų priteisimo klausimą, turėjo pats įvertinti, kad pareiškėjas patyrė didesnes išlaidas nei jas detalizavo ir savo iniciatyva priteisti jas didesnes. Pareiškėjo padaryta aritmetinė klaida turi būti ištaisyta ir teismas turėtų jam priteisti 10 Eur didesnes bylinėjimosi išlaidas, kokias jis ir patyrė.

Teisėjų kolegija


Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat pareiškėjas nesutinka su 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi, kurioje teismas ištaisė rašymo apsirikimą padarytą 2019 m. gegužės 6 d. nutartyje.

Vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jos patirtas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Asmuo teikdamas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turi jas detalizuoti ir konkrečiai nurodyti, kokius veiksmus atliko advokatas ir kokias išlaidas už kiekvieną jo veiksmą asmuo patyrė.

Byloje pareiškėjas detalizavo, kokias paslaugas jam suteikė jį byloje atstovavusi advokatė ir kokias išlaidas už kiekvieną jos atliktą veiksmą jis patyrė. Pareiškėjas atskiruoju skundu iš esmės siekia, kad jam būtų priteistas 10 Eur skirtumas, tarp išlaidų, kurias jis realiai patyrė ir to ką jam priteisė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas pastebėjęs, kad tiek jis, tiek teismas atliko tam tikrų aritmetinių aiškių skaičiavimo apsirikimų, pateikė prašymą, jog teismas ištaisytų jo pastebėtą rašymo apsirikimą, taip pat, pataisytų nutartį, pagal jo nurodytą naują, patikslintą detalizavimą, kadangi savo prašyme jis irgi padarė rašymo apsirikimą.

Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo prašymą dėl rašymo apsirikimo tenkino ir ištaisė savo atliktą aritmetinę klaidą. Pareiškėjo prašymo dėl jo paties klaidos ištaisymo, pirmosios isntancjos teismas netenkino. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, kadangi rašymo apsirikimo nutartimi, teismas gali taisyti tiktai savo paties atliktas, aiškias ir sprendimo iš esmės nekeičiančias, klaidas.

Tačiau, teisėjų kolegija atsižvelgusi į šią susiklosčiusią situaciją, jog pareiškėjas kaip bylos šalis, kurios naudai yra priimtas teismo sprendimas, turi teisę į savo patirtų išlaidų dėl bylinėjimosi, kompensavimą, pilno patirtų išlaidų padengimo negauna, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas pateikė visus duomenis kurie pagrindžia jo turėtas

išlaidas, jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtitų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, sprendžia, kad yra pagrindas pareiškėjo prašymą tenkinti ir priteisti jam 130 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartis ir 2019 m. gegužės 14 d. nutartis, kuri yra 2019 m. gegužės 6 d. nutarties sudėtinė dalis, keistinos, pareiškėjui priteisiant 130 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme, t. y. priteisiant visas išlaidas, kurias patyrė pareiškėjas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. atskirąjį skundą tenkinti.Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 6 d. ir 2019 m. gegužės 14 d. nutartis.Priteisti G. B. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 130 Eur bylinėjimo išlaidų.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-490-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01878-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutarties, priimtos sprendžiant pareiškėjos R. V. skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c10a1330dfad11e99681cd81dcdca52c

Pareiškėja R. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2465 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. (10.1E) VPE_SP1E-2738“; 2) įskaityti nuo 2010 m. spalio 20 d. areštuotų daiktų (procesinė prievartos priemonė, susijusi su atsakomybe) saugojimą 24 valandas per parą, be poilsio ir kasmetinių atostogų, pagal prokuratūros nustatytą darbo tvarką į pareiškėjos stažą senatvės pensijai gauti; 3) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (10.1E) VPE_SP1E-2738 „Dėl socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo R. V.“; 4) priteisti pareiškėjai 600 Eur senatvės pensiją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos R. V. skundą, kaip nepriskirtiną nagrinėti tam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.).

Teismas įvertinęs ginčijamus sprendimus, nustatė, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2465 priėmė privaloma išankstine ginčų dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo nagrinėjimo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. (10.1E) VPE_SP1E-2738). Teismas atkreipė dėmesį, jog vadovaujantis ABTĮ 28 straipsnio 3 dalimi, apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia, taigi, pareiškėjos skundas turėjo būti paduodamas pagal teritorinio skyriaus – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus, kuris byloje turėtų būti laikomas atsakovu, buveinės vietą, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos byloje turėtų būti laikoma trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Teismas įvertinęs pareiškėjos skundo turinį ir reikalavimus, pasisakė, jog pareiškėjos skunde teismui nurodyta atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos, neturėtų būti šalis pagal pareiškėjos pareikštus reikalavimus.

Teismas vadovaudamasis 1994 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo 6 straipsniu (2016 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-2477), Lietuvos Respublikos teismų reorganizavimo įstatymo 2 straipsnio 12 punktu, 3 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalimi (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2478 redakcija) pasisakė, jog pareiškėjos skundas atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teismingas Regionų apygardos administraciniam teismui. Aplinkybė, kad pareiškėja skunde atsakove įvardino Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo laikyti Lietuvos Respubliką atsakove ir kitaip spręsti bylos priskirtinumo konkrečiam administraciniam teismui klausimo. Teismas pažymėjo, jog skundžiamame Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendime Nr. (6.5) I-2465, priimtame išnagrinėjus pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, buvo nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams.

III.

Pareiškėja R. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir perduoti nagrinėti pareiškėjos skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjos vertinimu pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino procesinės teisės normas atsisakydamas priimti pareiškėjos R. V. skundą. Pirmosios instancijos teismas išėjo už teisinio ginčo nagrinėjimo ribų darydamas spaudimą ir pareiškėjai nurodydamas proceso dalyvius. Pareiškėjos įsitikinimu viena iš kreipimosi į teismą sąlygų yra galimybė paduoti skundą administraciniam teismui pareiškėjo pasirinkimu.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti dėl to, kad byla nepriskirtina tam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-226-438/2019).

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis bylų teritorinio teismingumo, kitaip tariant – paduoti skundą teismui, kuriam ginčas yra teismingas, t. y. kuris yra kompetentingas nagrinėti ginčą.

ABTĮ 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. Jeigu viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, veikiančio Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo patikrintas (nagrinėjamas) aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pagal to viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, kurio administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo tikrinamas (nagrinėjamas), buveinės vietą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, bylose dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti, taip pat bylose dėl neįgaliųjų teisių gynimo, pareiškėjo pasirinkimu skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles arba pagal pareiškėjo gyvenamąją (buveinės) vietą.

Iš pareiškėjos pateikto skundo matyti, kad ji nesutinka su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2465, kuris buvo priimtas išnagrinėjus privaloma išankstine ginčų dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo nagrinėjimo tvarka, pareiškėjos skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. (10.1E) VPE_SP1E-2738). Pareiškėja iš esmės ginčija jai paskaičiuotą pensijos dydį, siekia kad jai būtų išmokama didesnė pensija.

Taigi, pagal bendrą taisyklę, šiuo konkrečiu atveju, skundas (prašymas, pareiškimas) turi būti paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta). Vadovaujantis ABTĮ 31 straipsnio 2 dalimi, byloje dėl pensijų skyrimo ir atsisakymo jas skirti, administraciniam teismui skundas gali būti paduodamas ir pagal pareiškėjo gyvenamąją (buveinės) vietą.

Iš duomenų esančių gyventojų registre matyti, kad pareiškėja savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi Marijampolės mieste, tad pagal pasirinkimą, pareiškėja gali pateikti skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams.

Teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teismo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutartį, iš esmės jai pritaria, pareiškėjos skundas, vadovaujantis ABTĮ 31 straipsnio 1 ir 2 dalimis yra teismingas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams.

Aplinkybė, kad pareiškėja skunde nurodė daugiau atsakovų, situacijos vertinimo šiuo atveju nekeičia, nes pareiškėjos suformuluoti reikalavimai ir į bylą pateikti dokumentai pakankamai aiškiai atskleidžia jos keliamo ginčo teismingumą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją panaikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. AS-501-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01764-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.2; 59.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutarties administracinėje byloje pareiškėjo A. P. skundo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės valdybą pareiškėjo į UAB „Dieona“ kasą įmokėtas lėšas (1 044 000 rublių) įskaityti kaip gyventojų įmoką į dalinio dalyvavimo būdu pastatytą 5 200 kv. m gyvenamojo ploto namą, įskaitant ir į 73 kv. m skirtą butą; 2) pagal įmokos dydį patvirtinančius dokumentus per

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bfc44cc0dfad11e99681cd81dcdca52c

30 dienų priimti potvarkį dėl 5 220 kv. m gyvenamojo namo ir 73 kv. m buto perdavimo nuosavybės teise pareiškėjui, savo lėšomis apmokėjusiam už jų statybą; 3) pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Vilniaus apskrityje prižiūrėti, kaip Vilniaus miesto savivaldybės valdyba atlieka jos kompetencijai priskirtus veiksmus dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai naudojamos gyventojų lėšos, perdavimo šiems gyventojams tvarkos“ įgyvendinimo; 4) pavesti Lietuvos Seimo kontrolieriui spręsti klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje esančios korupcijos, atsakingų pareigūnų piktnaudžiavimo savo teisėmis bei viešojo administravimo subjekto diskrecinių funkcijų pažeidimo ir kėsinimosi į kito asmens didelės vertės turtą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 21 nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.Teismas pažymėjo, kad privatizavimo sandoris yra civilinis teisinis sandoris. Sudarydama privatizavimo sandorį,

savivaldybė veikia kaip privatizuojamo turto savininkė. Ginčai, kylantys privatizavimo sandorio sudarymo procese, kai yra ginčijami savivaldybės institucijų veiksmai, kada savivaldybė per savo institucijas veikia kaip potencialios pirkimo-pardavimo sutarties šalis, yra civilinio teisinio pobūdžio ginčai, teismingi bendrosios kompetencijos teismui.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 383 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ nuostatomis. Pareiškėjas, keldamas ginčą, iš esmės siekia, kad jam būtų įskaityta jo sumokėta įmoka už 5 220 kv. m gyvenamojo ploto namą, įskaitant 73 kv. m ploto butą, ir tokiu būdu pareiškėjas įgytų nuosavybės teisę į minėtą nekilnojamąjį turtą. Taigi iš esmės pareiškėjas siekia, kad teismas įpareigotų Vilniaus miesto savivaldybės administraciją perduoti jam butą, už kurį pareiškėjas, kaip jis teigia, jau yra sumokėjęs. Tačiau šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o atlieka pardavėjo funkciją, dėl to šis ginčas turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Todėl teismas vertino, kad yra pagrindas atsisakyti priimti pirmuosius du pareiškėjo skundo reikalavimus (užskaityti įmokas ir perduoti nekilnojamąjį turtą pareiškėjui) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip reikalavimus, nenagrinėtinus teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas trečiąjį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje atlikti kontrolę laikė išvestiniu iš pirmųjų dviejų skundo reikalavimų, todėl nutarė, kad jį taip pat yra pagrindas atsisakyti priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Be to, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl savivaldybės administravimo subjektų neveikimo ar priimtų individualių teisės aktų, kurių apskundimo tvarką nustato ABTĮ ar konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai. Taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas, nenagrinėdamas konkrečių ginčų (susijusių su konkrečių teisių ar interesų pažeidimu), negali atlikti ir jų įgyvendinimo kontrolės.

Dėl pareiškėjo ketvirtojo reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių spręsti klausimus dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje esančios korupcijos, atsakingų pareigūnų piktnaudžiavimo savo teisėmis bei viešojo administravimo subjekto diskrecinių funkcijų pažeidimo ir kėsinimosi į kito asmens didelės vertės turtą teismas nurodė, kad ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo kontrolieriaus sprendimų. Todėl teismas šį pareiškėjo skundo reikalavimą atsisakė priimti taip pat ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas pareiškėjui išaiškino, kad dėl sumokėtų įmokų įskaitymo ir nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo jis turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

II.

Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, buvo šališkas. Vilniaus miesto savivaldybei atsisakius atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ 1 ir 2 punktais jos kompetencijai priskirtus veiksmus, atsirado administraciniai teisiniai santykiai, reglamentuoti įstatymu. Teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas ir padarė nepagrįstas išvadas, kadangi

nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjekto, atsisakymo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus.

Teismas, skundžiamą nutartį motyvavęs tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybė, sudarydama privatizavimo sandorį, veikė kaip privatizuojamo turto savininkė, kaip potencialios pirkimo-pardavimo sutarties šalis, todėl civilinio teisinio pobūdžio ginčai yra teismingi kompetencijos teismui, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.63 straipsnio 4 dalies nuostatas. Ginčas yra kilęs ne dėl privatizavimo sandorio ar pirkimo-pardavimo sutarties, o iš viešojo administravimo subjekto Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų (veikimo, neveikimo), atsisakius atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Šiuo atveju teismo išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, tačiau atlieka pardavėjo funkciją, iš esmės neatitinka ir jau minėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų. Todėl teismas pažeidė ABTĮ nuostatas, jo teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ir nustatytų diskrecinių funkcijų nevykdymo (neveikimo), viešojo intereso į šią bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis reikia įtraukti Lietuvos Seimo kontrolierius ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje, su kurių teisėmis ir pareigomis šis ginčas yra susijęs.

Pareiškėjas pažymi, kad bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui klausimą sprendžia atitinkamo teismo teisėjų kolegija arba Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas. Taigi paaiškėjus, kad byla priskirtina bendrosios kompetencijos teismui, administracinis teismas nutartimi bylą perduoda atitinkamam bendros kompetencijos teismui, o tai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip skundą, nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Administracinio ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijos atribojimo kriterijus yra ne tik vieno iš ginčijamo teisinio santykio subjekto ypatumai, statusas ar jo atliktų veiksmų formalioji išraiška, bet ir teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (esmė). Administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d., 17 str.), šie teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str.).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis nurodo, kad bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja inter alia (liet. be kita ko) ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių. Pagal CPK 36 straipsnio 2 dalį ir ABTĮ 22 straipsnio 2 dalį bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Pripažintina, kad pareiškėjas pirmaisiais dviem skundo reikalavimais iš esmės siekia įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, į kurio statybą, pareiškėjo teigimu, jis buvo investavęs savo pinigus, dėl to turi pagrindą jį įgyti nuosavybės teise. Todėl konstatuotina, kad ginčas dėl pirmųjų dviejų skundo reikalavimų kyla iš galbūt susiklosčiusių civilinių teisinių santykių, kai pareiškėjas investavo savo pinigus į nekilnojamojo turto statybą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas pirmaisiais dviem skundo reikalavimais iš esmės siekia inicijuoti civilinio pobūdžio, o ne administracinį ginčą. Tai, kad pareiškėjas siekia įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę (valdybą), t. y. subjektą, kuris gali atlikti ir viešojo administravimo funkcijas, suteikti jam nuosavybes teisę į nekilnojamąjį turtą, savaime nepaneigia minėtos išvados, kad tai yra civilinio pobūdžio ginčas, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Todėl teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pirmuosius du pareiškėjo skundo reikalavimus ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nepriėmus pirmųjų dviejų skundo reikalavimų, nėra

pagrindo priimti ir išvestinį trečiąjį pareiškėjo skundo reikalavimą, nes nepriėmus reikalavimų įpareigoti tam tikrą subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, nėra pagrindo priimti ir reikalavimą įpareigoti kitą tam tikrą subjektą prižiūrėti, kaip tie veiksmai vykdomi.

Atsižvelgdama, kad pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Seimo kontrolieriaus sprendimų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ketvirtąjį reikalavimą taip pat yra pagrindas atsisakyti priimti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, vertina kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad teismas skundžiama nutartimi atsisakęs priimti pareiškėjo skundą pažeidė jo teisę į teisminę gynybą ar kitas teisės normas. Teismui pagrįstai atsisakius priimti skundą, nėra pagrindo spręsti ir dėl šalių įtraukimo į bylos procesą.

Pabrėžtina, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, pagal skundo priėmimo klausimo nagrinėjimo metu ir šiuo metu galiojančias ABTĮ nuostatas nėra reikalavimo tuo atveju, kai administracinis teismas nutaria, jog skundas (jo dalis) teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir atsisako priimti skundą, tą skundą (jo dalį) nutartimi perduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 3 dalimi, tokiu atveju pakanka nurodyti, į kokią instituciją pareiškėjas turi kreiptis. Nagrinėjamu atveju teismas tai ir padarė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas taip pat neįrodė savo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamas nutartį, buvo šališkas, t. y. teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems), tiek objektyviuoju (t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo) aspektu. Todėl pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio šią administracinę bylą, šališkumo, nėra pagrindo konstatuoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti ar naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą atmesti.




MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1750-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00075-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 12.16.1.2; 12.16.2; 12.16.3; 12.16.4(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b6ae18f0dfad11e99681cd81dcdca52c


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-243 (7-246/2015), kuriuo panaikintas atsakovo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. (24.6-31-5)-FR0682-632, ir palikti galioti minėtą VMI sprendimą.

2. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo per laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį iš Olandijos įmonės „Scandinavian Tobacco Group Eersel“ atgabenti tabako gaminiai „Break Blue“ ir „Break Original“ (16 434,45 kg) neatitinka cigarų ir cigarilių apibrėžimo, nes tabako ritinėlių išorinį apvalkalą sudaro ne tik natūralaus tabako, bet ir popieriaus danga, dėl ko jie priskirtini cigaretėms ir apmokestintini cigaretėms taikomu kombinuotuoju akcizų tarifu. Pažymėjo, kad apskaičiavo pareiškėjui 3 309 690 Lt akcizo mokestį, tačiau, įvertinęs aplinkybę, jog pareiškėjas už dalį tabako gaminių deklaravo ir sumokėjo 1 146 014 Lt, apskaičiuotą sumą atitinkamai sumažino ir papildomai apskaičiavo 2 163 676 Lt (626 643,88 Eur) akcizų už tabako gaminius „Break Blue“ ir „Break Original“, taip pat 71 476,29 Eur akcizų delspinigius ir skyrė 93 996,58 Eur akcizų baudą (15 proc. dydžio).

3. Atsakovas paaiškino, kad priimdamas sprendimą vadovavosi 2001 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (2010 m. balandžio 1 d. įstatymo Nr. XI-722 redakcija) (toliau – ir Akcizų įstatymas) 3 straipsnio 10 dalies 1 punktu (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1185 redakcija) ir 3 straipsnio 11 dalies 1 punktu (2010 m. balandžio 1 d. įstatymo Nr. XI-722 redakcija) bei Europos Tarybos direktyvos 2011/64/ES dėl akcizų, taikomų apdorotam tabakui, struktūros ir tarifų (toliau – ir Direktyva) 3 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsnio 1 dalies a punktu. Pažymėjo, jog tiek Direktyva, tiek nacionalinis įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad cigarilė yra tabako ritinėlis, įvyniotas į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako. Kadangi kitų dangalų egzistavimas, kaip kad ginčo atveju – popieriaus danga, teisės aktuose nenumatytas, atsakovas teigė, jog teisės normos formuluotė panaikina produkto priskyrimą cigarilių kategorijai. Akcentavo, kad Mokestinių ginčų komisija, aiškindama ir taikydama Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatą, pagal kurią cigarilėmis laikomi tabako ritinėliai, įvynioti į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako, neatsižvelgė į imperatyvų šios Direktyvos, kurios nuostatos perkeltos į Akcizų įstatymą, reguliavimo metodą. Pabrėžė, kad nei Direktyvos, nei ją įgyvendinančio Akcizų įstatymo nuostatose nenumatyta, jog ant tabako ritinėlio ar jo dalies, įvynioto į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako, gali būti užklijuotas kitas sluoksnis, todėl tokį sluoksnį užklijavus (šiuo atveju ant filtro), tabako gaminys nebeatitinka Direktyvoje ir Akcizų įstatyme pateiktos cigarilių sąvokos.

4. Atsakovo teigimu, tabako gaminio vertinimo objektyvūs ir subjektyvūs kriterijai yra kumuliatyvūs, todėl tabako gaminių neatitikimas bent vienam iš šių kriterijų neleidžia daryti išvados, jog tokie tabako gaminiai atitinka objektyvių ir subjektyvių kriterijų visumą. Pažymėjo, kad produkto atitikimą subjektyviems kriterijams yra nepagrįstai siūloma laikyti pagrindiniu faktoriumi, sprendžiant dėl produkto priskyrimo cigarilėms ar cigaretėms.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Muitinės laboratorija, atlikusi tabako ritinėlių „Break Blue“ ir „Break Original“ tyrimą, nustatė, jog išorinį sluoksnį papildomai iš dalies padengia popierius, t. y. tabako ritinėlių išorinį apvalkalą sudaro

ne tik natūralaus tabako, bet ir popieriaus danga, todėl 2014 m. rugpjūčio 18 d. tyrimo protokole Nr. 14MLT1891 ir 2014 m. rugsėjo 11 d. tyrimo protokole Nr. 14MLT2123 padarė išvadą, kad tyrimui pateikti tabako ritinėliai laikytini cigaretėmis ir jų KN kodas yra 2402 20 90. Atsakovo vertinimu, minėti Muitinės laboratorijos tyrimo protokolai pripažintini įrodymais ir juose esančiomis išvadomis privalu vadovautis, nagrinėjant ginčijamą klausimą.

6. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bennet distributors“ atsiliepime į atsakovo prašymą prašė jį atmesti ir palikti galioti Mokestinės ginčo komisijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-243(7-246/2015).

7. Pareiškėjo vertinimu, ginčo tabako gaminiai atitiko Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 1 punkte įtvirtintą cigarilių apibrėžimą. Atkreipė dėmesį, kad Muitinės laboratorija sprendė ginčo tabako gaminių klasifikavimo klausimą tik pagal kombinuotos nomenklatūros klasifikaciją, vadovaudamasi 2013 m. liepos 24 d. Europos Sąjungos kombinuotos nomenklatūros paaiškinimu (2013/C 210/03) dėl KN 2402 10 00 subpozicijos, ir nustatė cigarečių kombinuotos nomenklatūros kodą muitų tikslais. Pažymėjo, kad Akcizų įstatymas ir Direktyva pateikia savarankišką cigarilių sąvoką, kuri skirtingai nuo kombinuotosios nomenklatūros paaiškinimo, nereikalauja visiškai padengti tabako ritinėlio natūralaus tabako apvalkalu akcizų tikslais, todėl pareiškėjas nėra saistomas 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamente Nr. 2658/87 „Dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo“ ir 2013 m. spalio 4 d. Komisijos įgyvendinimo reglamente Nr. 1001/2013, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 „Dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedas“ ir kombinuotosios nomenklatūros paaiškinime nustatytos kombinuotosios nomenklatūros klasifikacijos. Pareiškėjo teigimu, Muitinės laboratorija neturi kompetencijos interpretuoti Direktyvos ir Akcizų įstatymo nuostatų bei įvardinti, kaip produktas turėtų būti kvalifikuojamas nustatant akcizus.

8. Pareiškėjas sutiko su Mokestinių ginčų komisijos išvada, kad nei Akcizų įstatymas, nei Direktyva imperatyviai nenustato, jog papildomų apvalkalų uždėjimas ant natūralaus tabako lapo, dengiančio ritinėlį, panaikina gaminio priskyrimą cigarilių rūšiai. Pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Direktyvos tikslus, tabako gaminiai „Break“ turėtų būti kvalifikuojami visoje Europos Sąjungoje vienodai. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad 16 Europos Sąjungos šalių mokesčių administratoriai traktuoja tabako gaminius „Break“ kaip cigariles. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad tiek Direktyva, tiek Akcizų įstatymas imperatyviai įtvirtina, jog ritinėlio apvalkalą sudaro vienintelė medžiaga – natūralus tabakas, ir kadangi kitų apvalkalų egzistavimas nenumatytas, teisės normos formuluotė panaikina produkto priskyrimą cigarilių kategorijai.

9. Pareiškėjo vertinimu, siekiant nustatyti produkto klasifikaciją akcizų tikslais, privalo būti nagrinėjami normos objektyvieji ir subjektyvieji kriterijai. Pareiškėjo užsakymu atliktu tyrimu nustatyta, kad Lietuvos vartotojai tabako gaminį „Break“ vertina kaip cigariles todėl, pareiškėjo teigimu, remiantis minėtomis Direktyvos nuostatomis, nėra pagrindo minėtą produktą kvalifikuoti kaip cigaretes.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu atsakovo prašymą atmetė.11. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir

Mokesčių administravimo įstatymas) 159 straipsnio 2 dalimi, Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 1 punktu, Direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis.

12. Teismas nustatė, kad nacionaliniu lygmeniu cigarilių sąvoka įtvirtinta Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 1 punkte, kuriame nustatyta, jog cigarai ir cigarilės – tai paruošti rūkyti tabako ritinėliai, įvynioti į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako. Paruošti rūkyti tabako ritinėliai nepriskirtini prie cigarų ar cigarilių pagal Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalies nuostatas, o yra priskirtini cigaretėms. Europos Sąjungos lygmeniu minėtos sąvokos pateikiamos Direktyvoje, kurios 4 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, jog produktai laikomi cigarais arba cigarilėmis, jeigu, atsižvelgiant į jų savybes ir įprastus vartotojų lūkesčius, juos galima rūkyti tik tokius, kokie jie yra: tabako ritinėliai, įvynioti į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako. Cigaretės pagal Direktyvos nuostatas – tai tabako ritinėliai, tinkami rūkymui tokie, kokie jie yra, nepriskirtini prie cigarų ar cigarilių, kaip apibrėžta 4 straipsnio 1 dalyje.

13. Įvertinęs minėtuose teisės aktuose pateiktus cigarilių sąvokos apibrėžimus, teismas darė išvadą, jog, kiek tai susiję su akcizais, cigarilių sąvokos turinį sudaro objektyvių ir subjektyvių kriterijų visuma, todėl tam, kad tabako gaminys būtų laikomas cigarile, būtina nustatyti tiek objektyvius (tai turi būti paruoštas rūkyti tabako ritinėlis, įvyniotas į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako), tiek ir subjektyvius (turi būti atsižvelgiama į įprastus vartotojų lūkesčius) kriterijus. Nustačius, kad akcizų tikslais tabako gaminys neatitinka šių kriterijų visumos, toks tabako gaminys pripažintinas

cigarete.14. Teismas pažymėjo, jog tiek atsakovas, tiek Mokestinių ginčų komisija sutinka, kad minėti kumuliatyvūs kriterijai

yra būtini, siekiant tabako gaminį pripažinti cigarile. Atsakovo ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos pozicijos išsiskyrė dėl Akcizų įstatyme ir Direktyvoje nurodyto objektyvaus kriterijaus. Akcentavo, kad iš Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 1 punkto bei Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies loginės konstrukcijos matyti, jog juose numatyti šie objektyvūs kriterijai, apibrėžiantys cigarilių sąvoką: 1) tai turi būti paruoštas rūkyti tabako ritinėlis, 2) tabako ritinėlis turi būti įvyniotas į išorinį apvalkalą, 3) išorinis apvalkalas turi būti pagamintas iš natūralaus tabako. Nustačius, kad gaminys atitinka šias sąlygas, laikytina, jog objektyvusis tabako gaminių pripažinimo cigarilėmis kriterijus yra tenkinamas.

15. Teismas nustatęs, kad pareiškėjo atgabenti tabako gaminiai „Break Blue“ ir „Break Original“ paruošti rūkyti tabako ritinėliai, įvynioti į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako, sprendė, jog minėti gaminiai atitinka Akcizų įstatyme ir Direktyvoje apibrėžtus cigarilių objektyviuosius kriterijus. Pažymėjo, kad Direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje išskirti tokie tabako priskyrimo cigarilėms atvejai, kaip „vien iš natūralaus tabako“ ir „įvynioti į išorinį apvalkalą pagamintą iš natūralaus tabako“, t. y. antruoju atveju nėra žodžio „vien“. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad antruoju atveju tabako ritinėlis gali būti pagamintas ne vien tik iš natūralaus tabako, tačiau jis turi būti įvyniotas į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako.

16. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2014 m. gruodžio 31 d. Direktyvos 4 straipsnio 2 dalis nebetaikoma visoje Europos Sąjungoje, o Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nėra formuluotės „vien iš natūralaus“, sprendė, jog papildomo išorinio sluoksnio buvimas nagrinėjamu atveju nepaneigia objektyvaus gaminio priskyrimo cigarilei akcizų prasme kriterijaus.

17. Pasisakydamas dėl subjektyvaus kriterijaus, kuris grindžiamas įprastais vartotojų lūkesčiais, teismas akcentavo, kad iš byloje pateiktos UAB „Spinter tyrimai“ tyrimo ataskaitos dėl ginčo tabako gaminių vertinimo pagal įprastus vartotojų lūkesčius matyti, jog 94 proc. rūkančiųjų jiems pateiktą tabako gaminį „Break“ apibūdino kaip cigariles, o 59 proc. visų apklaustųjų nurodė, kad cigaretės ir cigarilės yra skirtingos rūšies tabako gaminiai.

18. Nustatęs, kad tabako gaminiai „Break Blue“ ir „Break Original“ atitiko jų priskyrimo cigarilėms objektyvių ir subjektyvių kriterijų, įtvirtintų Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 1 punkte ir Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje, visumą, teismas darė išvadą, jog Mokestinių ginčų komisija pagrįstai konstatavo, kad ginčo tabako gaminiai laikytini cigarilėmis. Pažymėjo, kad Muitinės laboratorijos, vadovaujantis kombinuotąją nomenklatūrą reglamentuojančiais teisės aktais, nustatytas tabako gaminių kombinuotosios nomenklatūros kodas muitų tikslais, nepaneigia ginčo tabako gaminių pripažinimo cigarilėmis pagal Akcizų įstatymą ir Direktyvą fakto.

III.

19. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo prašymą tenkinti.

20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatą, pagal kurią cigarilėmis laikomi tabako ritinėliai, įvynioti į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako, neatsižvelgė į imperatyvų šios Direktyvos, kurios nuostatos perkeltos į Akcizų įstatymą, reguliavimo metodą, t. y. draudžiama viskas, kas nėra leidžiama. Pažymi, kad tik Vokietijai ir Vengrijai buvo leista iki 2014 m. gruodžio 31 d. taikyti ne Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies, bet šio straipsnio 2 dalyje pateiktus cigarilių ir cigarų sąvokų apibrėžimus. Visoms kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms, kurioms nenustatyta minėta Direktyvos išimtis, privaloma taikyti Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pabrėžia, kad pagal Direktyvos 4 straipsnio 3 dalį produktai, kurių sudėtyje yra kitų nei tabakas medžiagų, tačiau jie atitinka minėto straipsnio 1 dalyje išvardintus kriterijus, laikomi cigarais ir cigarilėmis.

21. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad Direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nėra formuluotės „vien iš natūralaus“, todėl sprendė, jos papildomo išorinio sluoksnio buvimas nagrinėjamu atveju nepaneigia objektyvaus gaminio priskyrimo cigarilei akcizų prasme kriterijaus. Akcentuoja, kad sistemiškai aiškinant Direktyvos 4 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas matyti, jog žodis „vien“ yra vartojamas apibrėžiant tabako produkto sudėtį, kai ji pagal Direktyvos nuostatas gali turėti alternatyvų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktą tabako produkto išorinį apvalkalą privalo sudaryti natūralaus tabako sluoksnis ir šiuo atveju Direktyva jokių alternatyvų nenumato, todėl

papildomo išorinio sluoksnio buvimas, nesant Direktyvos nuostatos, kuri „leistų“ jį naudoti, paneigia galimybę tabako produktą priskirti cigarilei.

22. Atsakovo vertinimu, jeigu Direktyva ir atitinkamai ją įgyvendinančios Akcizų įstatymo nuostatos nenumato, jog ant tabako ritinėlio, įvynioto į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako, gali būti užklijuotas kitas sluoksnis, vadinasi, jis nėra leidžiamas ir užklijavus tokį sluoksnį, tabako gaminys neatitinka Direktyvoje ir Akcizų įstatyme pateiktos cigarilių sąvokos.

23. Atsakovas pažymi, kad subjektyvių kriterijų vertinimas nepanaikina imperatyvių teisės normų reikalavimų, kadangi subjektyvieji ir objektyvieji kriterijai yra kumuliatyvūs, tabako gaminių neatitikimas bent vienam iš šių kriterijų, neleidžia daryti išvados, kad tokie tabako gaminiai atitinka objektyvių ir subjektyvių kriterijų visumą. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Muitinės laboratorijos išvados nėra tinkami įrodymai, kadangi Muitinės laboratorijai suteikti įgaliojimai tirti prekių pavyzdžius ir mėginius, nustatyti prekių klasifikavimą pagal muitinės naudojamas nomenklatūras ir teisės aktų nustatyta tvarka teikti tyrimo dokumentus. Atsakovas taip pat akcentavo, kad kitų valstybių narių institucijų teikiamos pozicijos nelaikytinos privaloma praktika, kuri būtų laikoma teisėta ir pagrįsta, dėl ko privaloma Lietuvos Respublikos teismams.

24. Pareiškėjas UAB „Bennet distributors“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

25. Pareiškėjas nurodo, kad tabako gaminiai „Break“ yra tabako ritinėliai, įvynioti į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako, ir atitinkantys Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 1 punkte pateikiamą cigarilės apibrėžimą. Pažymi, kad jo užsakytas varotojų nuomonės tyrimas parodė, jog Lietuvos vartotojai minėtą produktą vertina kaip cigarilę.

26. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstas atsakovo argumentas, kad tabako gaminys „Break“ neatitinka subjektyviųjų cigarilėms taikomų kriterijų, kadangi atsakovas prieštarauja savo paties teiginiams. Pažymi, kad atsakovas Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatą aiškina plečiamai, nesistemiškai, selektyviai atsirinkdamas taikytinas teisės normas ir aktualius įrodymus bei neatisžvelgdamas į pareiškėjo argumentus.

27. Pareiškėjo vertinimu, jis visuose ginčo etapuose laikėsi nuoseklios pozicijos, kuri atitinka tiek Direktyvos nuostatas, tiek daugumos Europos Sąjungos valstybių taikomą praktiką. Akcentuoja, kad atsakovas savo teiginius bando įrodinėti muitų teisę reglamentuojančiais teisės aktais bei daryti Akcizų įstatymui ir Direktyvos nuostatoms prieštaraujančias išvadas.

Teisėjų kolegija


IV.

28. Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d., į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį iš Olandijos įmonės „Scandinavian Tobacco Group Eersel“ atgabentų tabako gaminių „Break Blue“ ir „Break Original“ (16 434,45 kg), priskyrimo cigarų ir cigarilių arba cigarečių kategorijai.

29. Byloje nustatyta, ir tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjo atgabenti tabako gaminiai yra tabako ritinėliai, įvynioti į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako, kurių filtras dar papildomai padengtas kitu (popieriaus) apvalkalu ir nėra skirtas vartoti.

30. Nagrinėjamu atveju aktualus yra materialinių teisės normų – Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalies (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1185 redakcija); 11 dalies 1 punkto (2010 m. balandžio 1 d. įstatymo Nr. XI-722 redakcija) ir 2011 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvos 2011/64/ES dėl akcizų, taikomų apdorotam tabakui, struktūros ir tarifų 3; 4 straipsnių nuostatų, aiškinimas ir taikymas.

31. Analogiškoje byloje, kurioje taip pat buvo sprendžiamas tabako gaminių įvyniotų į išorinį apvalkalą, pagamintą iš natūralaus tabako, kurių filtras dar papildomai buvo padengtas kitu (popieriaus) apvalkalu ir nebuvo skirtas vartoti, priskyrimo cigarilių arba cigarečių kategorijai klausimas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašydamas išaiškinti minėtos direktyvos, aktualias nagrinėjamai bylai, nuostatas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1738-

556/2019).32. Teisingumo Teismas 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu byloje Skonis ir kvapas (C-638/17) išaiškino, kad

Direktyvos 2011/64 4 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tokie tabako produktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kurių iš natūralaus tabako pagaminto išorinio apvalkalo dalį, kur yra filtras, dengia papildomas sluoksnis iš popieriaus, kuris gali lemti šių produktų vizualinį panašumą į cigaretes, priskirtini prie cigarų arba cigarilių kategorijos, kaip ji apibrėžiama pagal šią nuostatą. Be to, sprendimo 26, 28, 31 33, 34 ir 36 punktuose dėl Direktyvos 2011/64 4 straipsnio 1 dalies a punkto formuluočių pažymėjo, kad tabako ritinėliai, padengti išoriniu apvalkalu iš natūralaus tabako, iš principo priskirtini prie cigarų arba cigarilių kategorijos, kaip ji apibrėžiama pagal šią nuostatą. Medžiaga, iš kurios yra padarytas išorinis apvalkalas, yra esminis kriterijus, kuriuo remiantis šioje direktyvoje cigarų arba cigarilių kategorija atskiriama nuo cigarečių kategorijos; iš principo gaminiai priskiriami prie cigarų arba cigarilių kategorijos dėl išorinio apvalkalo iš natūralaus tabako bei nurodė, kad Direktyvos 2011/64 4 straipsnio 1 dalyje esančioje cigarų arba cigarilių kategorijos apibrėžtyje numatyta, kad šie produktai gali būti priskiriami prie šios kategorijos, jeigu, atsižvelgiant į jų savybes ir įprastus vartotojų lūkesčius, juos galima rūkyti tik tokius, kokie jie yra. Atitinkamai tabako gaminiai negali būti priskiriami prie cigarų arba cigarilių, kaip jie suprantami pagal šią direktyvą, jei jie yra ritinėliai, padengti išoriniu apvalkalu iš natūralaus tabako, tačiau, atsižvelgiant į jų savybes ir įprastus vartotojų lūkesčius, jų negalima rūkyti tokių, kokie jie yra. Tačiau jei papildomas popierinis sluoksnis uždengia tik filtrą ir neapima gaminio dalies, kuri yra suvartojama, šis papildomas sluoksnis negali būti laikomas paneigiančiu aplinkybę, kad tokie produktai gali būti rūkomi tokie, kokie jie yra.

33. Minėta, kad ginčo tabako ritinėliai buvo padengti apvalkalu iš natūralaus tabako, o papildomas popieriaus sluoksnis dengė tik filtrą, t. y. dalį, kuri nėra skirta suvartoti. Todėl remiantis aptarta Teisingumo Teismo jurisprudencija, darytina išvada, kad pareiškėjo importuoti tabako gaminiai priskirtini cigarų ir cigarilių kategorijai. O priešingi šiuo klausimu atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl ginčo gaminių išvaizdos ir jų platinimo būdo panašumo į cigaretes ir pan., yra nepagrįsti bei atmetami.

34. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1738-556/2019 2019 m. birželio 12 d. priėmė nutartį, kuria analogiškus tabako gaminius taip pat įvertino, kaip atitinkančius cigarų ir cigarilių kriterijus.

35. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <…>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

36. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

37. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Netenkinamas atsakovo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris grindžiamas būtinumu suformuoti vienodą teismų praktiką nagrinėjamais klausimais ir pan. Minėta, kad teismų praktika tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu lygmeniu yra suformuota, todėl bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka dėl šio klausimo yra nebetikslinga (ABTĮ 141 str. 1 d.).

39. Pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo tenkinamas iš dalies. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 2018 m. gruodžio 20 d. Nr. XIII-1833 16 straipsnio ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio (galiojusio iki 2018 m. gruodžio 20 d.) nuostatas bylos nagrinėjimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, klausimą turi spręsti pirmosios instancijos teismas, kuriam prašymą pareiškėjas dar gali pateikti per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo išlaidas, kurias jis patyrė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, yra netenkinamas. Likusioje dalyje, dėl išlaidų patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme yra tenkinamas pilnai (ABTĮ 41 str.). Į bylą yra pateikti šias išlaidas pagrindžiantys dokumentai, nurodytų išlaidų dydis – 2 595,45 Eur (su PVM), atitinka byloje nagrinėtų klausimų sudėtingumą ir apimtį.


n u t a r i a:

Atsakovo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Pareiškėjui, UAB“Bennet distributors“ iš atsakovo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos

finansų ministerijos, priteisti 2 595,45 Eur (su PVM) bylos vedimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eP-56-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01939-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-3521-415/2019 pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau –

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9dee57d0dfad11e99681cd81dcdca52c

ir Inspekcija) 2018 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 1P-16 (4.2) 1 punktą, kuriuo pareiškėja atleista iš pareigų 2018 m. gegužės 8 d. (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į eitas Inspekcijos direktoriaus pavaduotojos pareigas; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2018 m. gegužės 8 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) įskaityti į pareiškėjos valstybės tarnybos stažą dėl neteisėto atleidimo iš pareigų buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad iki atleidimo iš tarnybos ėjo Inspekcijos direktoriaus pavaduotojos pareigas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigų ir Vyriausybės atstovų apskrityse tarnybų, ministrų valdymo sritims nepriskirtų valstybės institucijų ir įstaigų vertinimo komisijos narių ir 18–20 kategorijų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija) 2018 m. vasario 26 d. posėdyje įvertino pareiškėjos tarnybinę veiklą „nepatenkinamai“ ir pasiūlė ją perkelti į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėja nesutiko su jos perkėlimu į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir nuo 2018 m. gegužės 8 d. buvo atleista iš pareigų.

3. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad nuo 2018 m. kovo 16 d. tapo laisvos Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigos, nes šias pareigas ėjusi darbuotoja kaitumo būdu buvo perkelta į kitą instituciją, tačiau pareiškėjai buvo pasiūlytos užimti žemesnės Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 13), bet ir šio skyriaus vedėjo pareigų (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15), kurias pareiškėja ir pageidavo užimti, atsakovas nepasiūlė. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė bei garantija išlikti valstybės tarnyboje, nesilaikyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) (toliau – ir VTĮ) 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto reikalavimų.

4. Pareiškėja tvirtino, kad dėl nepagrįsto atleidimo iš tarnybos patyrė neturtinę žalą, t. y. neigiamus dvasinius išgyvenimus (neteisybės jausmą), pažeminimą, sveikatos sutrikimus, nes paūmėjo 10 metų sėkmingai kontroliuojama neurologinė liga.

5. Atsakovas Inspekcija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai buvo pasiūlytos vienintelės 2018 m. kovo 5 d. buvusios laisvos žemesnės

valstybės tarnautojo pareigos, kurių kvalifikacinius reikalavimus atitiko pareiškėja, t. y. Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo vyriausiojo specialisto pareigos (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 13). Apie tai pareiškėja žinojo, todėl jos 2018 m. gegužės 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 4R-149 (4.11.E) išreikštas pageidavimas yra nereikšmingas. Pareiškėja, teigdama, kad jai galėjo būti pasiūlytos kitos pareigos, klaidina teismą. Taip pat nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad ji gali užimti pareigas, kuriose yra laikinai paskirti kiti Inspekcijos darbuotojai. VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto normos nesukuria prievolės valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlyti visas laisvas karjeros valstybės tarnautojų pareigas nepriklausomai nuo to, ar jos buvo laisvos pirminio pasiūlymo metu ar tapo laisvos po pirminio pasiūlymo pateikimo. Taigi, pareiškėjai atsisakius užimti pasiūlytas pareigas, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista jos garantija likti valstybės tarnyboje, todėl pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnybos yra teisėtas.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti jos patirtą neturtinę žalą ir jos dydį.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: panaikino Inspekcijos 2018 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 1P-16 (4.2) 1 punktą, kuriuo pareiškėja atleista iš Inspekcijos direktoriaus pavaduotojos pareigų; pripažino pareiškėjos atleidimą iš Inspekcijos direktoriaus pavaduotojos pareigų neteisėtu ir laikė, kad pareiškėja iš valstybės tarnautojo pareigų Inspekcijoje atleista teismo sprendimu nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė pareiškėjai iš Inspekcijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo (2018 m. gegužės 8 d.) dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 120,63 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, bei 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas sprendė, kad išanalizuotų pareiškėjos veiklos rezultatų pakanka pripažinti, jog jos tiesioginio vadovo išvada, kad pareiškėja neįvykdė užduočių pagal sutartus vertinimo rodiklius, yra pagrįsta ir įrodyta remiantis byloje surinktais įrodymais, todėl pareiškėjos 2017 m. tarnybinė veikla pagrįstai įvertinta „nepatenkinamai“.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta eiti žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, t. y. Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 13), tačiau ji išreiškė nesutikimą eiti minėtas pareigas. Pareiškėjos teigimu, Inspekcijoje buvo laisvos ir kitos pareigybės, kurios galėjo būti jai pasiūlytos, t. y. Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigos (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15), kurias pareiškėja ir pageidavo užimti, nurodydama savo 2018 m. gegužės 7 d. prašyme. Atsakovo teigimu, į šias pareigas nuo 2018 m. kovo 15 d. jau buvo perkelta kita darbuotoja (Inspekcijos direktoriaus 2018 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 1P-23 (4.2)), taigi siūlyti šias pareigas pareiškėjai nebuvo galimybės. Minėtos pareigos buvo pasiūlytos Inspekcijos Prevencijos skyriaus vedėjai ir jos 2018 m. kovo 15 d. sutikimu minėta valstybės tarnautoja buvo perkelta į laisvas Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigos (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15) iki bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas arba ne ilgiau kaip iki 2019 m. kovo 15 d. Pareiškėjai nedarbingumas dėl ligos buvo suteiktas nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. Taigi pareiškėjai grįžus po ligos iki jos atleidimo (2018 m. gegužės 7 d.) minėtos pareigos turėjo būti pasiūlytos. Juo labiau, kad į šias pareigas, kaip teigia atsakovas, esant tarnybiniam būtinumui, perkėlė Inspekcijos Prevencijos skyriaus vedėją, o į minėto asmens pareigas – 2018 m. kovo 19 d. buvo perkelta Prevencijos skyriaus patarėja. Taigi Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigos (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15) buvo laisvos iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos. Atsakovo skubotumą šioje situacijoje taip pat pagrindžia ir priimtas Inspekcijos direktoriaus 2018 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. 1P-16(4.2) „Dėl valstybės tarnautojos R. V. perkėlimo į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas“. Šiuo įsakymu pareiškėja, jai turint nedarbingumą nuo 2018 m. vasario 27 d., buvo perkelta į Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 13) (minėto įsakymo 2 punktas). Teismas pripažino pagrįstu pareiškėjos argumentą dėl to, kad jai turėjo būti pasiūlytos eiti Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15) pareigos. Tokia valstybės tarnautojo teisė suponuoja atitinkamą institucijos (įstaigos) (šiuo atveju – atsakovo) pareigą užtikrinti šios teisės realizavimą.

11. Teismas darė išvadą, kad buvo padaryti esminiai procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, pažeidimai, o Inspekcija priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Įsakymą, todėl yra pakankamas pagrindas jį panaikinti.

12. Teismas dėl skundo prašymo grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, įvertinęs teismo posėdžio metu šalių pateiktus paaiškinimus, liudytojų parodymus ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, taip pat į tai, kad dėl pareiškėjos veiklos buvo pradėtas ne vienas tarnybinis patikrinimas ir paskirtos tarnybinės nuobaudos, kurios apskųstos teismui ir teisminiai procesai nepasibaigę, bei pripažinęs skundžiamą Įsakymą, kuriuo pareiškėja atleista iš valstybės tarnautojos pareigų, neteisėtu, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, darė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju turi būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 218 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtintas alternatyvus pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdas, jei grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas dėl objektyvių priežasčių.

13. Teismas, įvertinęs pateiktus pareiškėjos medicininius dokumentus, darė išvadą, kad dėl nepagrįsto atleidimo iš tarnybos pareiškėja patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sveikatos sutrikimus, todėl pareiškėjai taip pat priteistinas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III.

14. Atsakovas Inspekcija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad:

14.1. VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatos bei jų išaiškinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nesukuria prievolės valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlyti visas laisvas karjeros valstybės tarnautojų pareigas nepriklausomai nuo to, ar jos buvo laisvos pirminio pasiūlymo metu ar tapo laisvos po pirminio pasiūlymo pateikimo. Šios nuostatos valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui sukuria pareigą pasiūlyti žemesnes pareigas toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar

įstaigoje. Šių nuostatų įgyvendinimas nesietinas su nepatenkinamai įvertinto valstybės tarnautojo pageidavimais užimti konkrečias pareigas ar su visų esamų laisvų pareigų siūlymu. Taip pat į pareigas priimantis asmuo, siūlydamas žemesnes pareigas, kartu yra saistomas ir bendrųjų valstybės tarnybos principų, kad atitinkamas pareigas užimtų tik reikiamą kvalifikaciją turintys valstybės tarnautojai. Iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, kokiomis teisės aktuose nustatytomis procedūromis remiantis buvo padaryta išvada, kad pareiškėjai turėjo būti siūlomos visos atsilaisvinusios pareigos ar pareiškėjos nurodomos pareigos. Be to, Inspekcija, siekdama tinkamai taikyti valstybės tarnybos santykius reglamentuojančius teisės aktus, vykdė konsultacijas su Valstybės tarnybos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

14.2. Teismo išvada, kad Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigos (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15) buvo laisvos, yra nepagrįsta. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Vertinimo komisijos buvo įvertinta nepatenkinamai, kyla pagrįstų abejonių, ar pareiškėja galėjo užimti vadovaujančias pareigas.

14.3. Nagrinėjamu atveju nėra sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, todėl neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjai neturėtų būti priteisiamas. Be to, pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimo metu su pareiškėja buvo elgiamasi palankiai, sutikimui ar nesutikimui su siūlomomis pareigomis buvo nustatytas pakankamai ilgas 14 kalendorinių dienų terminas po laikinojo nedarbingumo pabaigos, sprendimai pareiškėjos atžvilgiu priimti pagal teisės aktų reikalavimus.

15. Pareiškėja atsiliepimu prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėja atsiliepime nurodė, kad:15.1. Atsakovas, aiškindamas VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto nuostatą, vadovaujasi LVAT praktika bylose, kurių

faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.16. Inspekcija neteisingai aiškina valstybės tarnybos principus. Ta aplinkybė, jog Vertinimo komisija įvertina valstybės

tarnautojo veiklą konkrečiose pareigose nepatenkinamai, nesuteikia Inspekcijai teisės spręsti ir daryti išvadas, kad toks valstybės tarnautojas dėl savo gebėjimų stokos negali užimti kitų tuo metu esančių laisvų pareigų toje įstaigoje ar apskritai negali užimti vadovaujančių pareigų. Atsakovui nesuteikta teisė pasirinkti ir nuspręsti, kokios pareigos gali būti siūlomos ir kokios pareigos negali būti siūlomos nepatenkinamai įvertintam valstybės tarnautojui, nes tai sudarytų prielaidas susidoroti su šiuo darbuotoju ir iškreiptų darbuotojams nustatytų garantijų bei VTĮ įtvirtintų viešumo, skaidrumo ir objektyvumo principų esmę. Dėl šios priežasties privaloma siūlyti tokiam valstybės tarnautojui visas laisvas žemesnes pareigybes, nebent tokio asmens turima kvalifikacija (išsilavinimas) būtų formali kliūtis jas užimti. Tai yra VTĮ nustatyta valstybės tarnautojo garantija, kuri negali būti aiškinama siaurinamai.

IV.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. sprendimu atsakovo Inspekcijos skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmetė.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad LVAT nagrinėjamų bylų dėl valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų ar jų perkėlimo į žemesnes pareigas pagal vertinimo komisijos siūlymą praktikoje yra suformuota taisyklė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka skundžiami tik valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimai (administraciniai aktai), sukeliantys valstybės tarnautojui teisines pasekmes, todėl ginčo dalykas yra valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio vadovo sprendimo atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, pagrįstumo ir teisėtumo teisminė patikra, kartu tiriant Vertinimo komisijos išvadą, kuria pasiūlyta atleisti karjeros valstybės tarnautoją. Vertinimo komisijos išvada, kuria pasiūlius atleisti karjeros valstybės tarnautoją iš pareigų, priimamas individualus administracinis aktas dėl valstybės tarnautojo atleidimo, laikytina tokio sprendimo motyvuojamąja dalimi. Inspekcijos direktoriaus 2018 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. 1P-16 (4.2.), kuriuo pareiškėjai pateiktas pasiūlymas užimti žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, yra tarpinis procedūrinis administracinis aktas, kuris šios bylos kontekste vertintinas kaip sudėtinė procedūros dalis.

19. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatos nesuponuoja, kad, įvertinus valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, jam turi būti siūlomos visos įstaigoje esančios laisvos, dar daugiau, kiek įmanoma aukštesnės lyginant su eitomis pareigos. Teisėjų kolegija, aiškindama šias įstatymo nuostatas, konstatavo, kad įstatymas nustato kompetentingam pareigūnui bendro pobūdžio sąžiningai ir atsakingai vykdytiną pareigą siūlyti laisvas žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas tokiose kaip ši situacijose, nebūtinai kiek įmanoma aukštesnes lyginant su eitomis. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sąžiningo ir atsakingo šios pareigos vykdymo prezumpcija negali būti paneigta įstatyme nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (ABTĮ 56 str. 2 d.),

pvz., įrodžius lygiateisiškumo ir (ar) nediskriminavimo principų pažeidimą, susidorojimo faktą ir pan.20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios bylos kontekste nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas

netinkamai vykdė įstatymo nustatytą pareigą siūlyti pareiškėjai žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstos išvados, kad pareiškėjai turėjo būti pasiūlytos eiti Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15) pareigos. Atsakovas suteikė galimybę pareiškėjai tęsti tarnybą siūlydamas jai kitas pareigas ir, pareiškėjai atsisakius jas užimti, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjos garantija likti valstybės tarnyboje.

21. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog išanalizuotų pareiškėjos veiklos rezultatų pakanka pripažinti, kad jos tiesioginio vadovo išvada, jog pareiškėja neįvykdė užduočių pagal sutartus vertinimo rodiklius, yra pagrįsta ir įrodyta remiantis byloje surinktais įrodymais, todėl pareiškėjos 2017 m. tarnybinė veikla pagrįstai įvertinta „nepatenkinamai“. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, o taip pat atsižvelgdamas į procesinį teisinį principą non reformatio in peius (liet. draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį), draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, neturėjo teisinio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjos veiksmų (neveikimo), kaip pagrindo nepatenkinamam jos veiklos vertinimui.

22. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas dėl neteisingo materialiosios teisės normų aiškinimo priėmė nepagrįstą sprendimą pripažindamas neteisėtu pareiškėjos atleidimą. Kadangi nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra teisinių pagrindų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

V.

23. Pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3521-415/2019 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti LVAT. Taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato parengtą prašymą atnaujinti procesą byloje. Pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais, nurodo, kad:

23.1. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės vertino, kad institucija (įstaiga), kurioje valstybės tarnautojas dirba, turi visišką diskrecijos teisę, sprendžiant klausimą dėl laisvų pareigų siūlymo nepatenkinamai įvertintam valstybės karjeros tarnautojui, preziumuodamas jos sąžiningą ir atsakingą veikimą, su tam tikromis išimtimis, kurios gali būti susijusios su visuotinai pripažintų principų, pažeidžiančių valstybės tarnautojo teises, nesilaikymu arba tiesiog susidorojimu su juo. Tuo pačiu teismas lyg ir pripažino, kad institucija (įstaiga), kurioje valstybės tarnautojas dirba, nebūtinai visada gali elgtis sąžiningai ir atsakingai. Apeliacinės instancijos teismo suformuotos institucijos (įstaigos), kurioje valstybės tarnautojas dirba, diskrecijos ribos yra ginčytinos ir neatitinka esminių valstybės tarnybos funkcionavimo principų ir įstatyme suformuluotų valstybės tarnautojų garantijų, kurios negali būti aiškinamos siaurinamai.

23.2. LVAT 2018 m. lapkričio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018 pažymėjo, kad „viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti“. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nėra įvertinta, jog Inspekcijos direktoriaus 2018 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. 1P-16 (4.2.) perkelti pareiškėją iš direktoriaus pavaduotojo pareigų (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 18) į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo – Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 13) – pareigas, paliekant turėtą pirmą kvalifikacinę klasę, nepateikta motyvų, kodėl nebuvo patenkintas pareiškėjos 2018 m. gegužės 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 4R-149 (4.11.E) pareikštas pageidavimas eiti kitas laisvas Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigas (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 15). Šioje byloje teismai turėjo išsamiai pasisakyti ir įvertinti pasekmes, kurios atsiranda, karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus nepatenkinamai. LVAT išplėstinė kolegija 2017 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017 labai išsamiai ir detaliai yra pasisakiusi apie valstybės tarnybos principus, valdymo teisinius pagrindus, valstybės tarnautojo statusą ir jo garantijas, valstybės tarnybos santykių ypatingą išskirtinumą ir visuotinį reikšmingumą. VTĮ 22 straipsnio 18 dalis, numatanti įvairius alternatyvius sprendimus, įvertinus karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, suponuoja išvadą, kad visuomenė ir valstybė yra suinteresuotos, jog ir tokie tarnautojai nebūtų iš karto eliminuoti iš valstybės tarnybos sistemos, o būtų sudarytos prielaidos ir sąlygos maksimaliai panaudoti jų žinias, patirtį, gebėjimus, toliau tęsiant valstybės tarnybą. Teismų

praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad visi viešojo administravimo sprendimai turi būti motyvuoti ir pagrįsti valstybės ir jos institucijoms pavestų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimui užtikrinti, o ne valiniu pasirinkimu noriu – nenoriu, patinka – nepatinka ir pan. Karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas nepatenkinamai niekaip nereiškia jo nubaudimo ar kokio nors jo teisių toliau tęsti valstybės tarnybą apribojimo.

23.3. Minėti argumentai suponuoja išvadą, kad net ir karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus nepatenkinamai, institucija (įstaiga), kurioje valstybės tarnautojas dirba, neturi visiškos diskrecijos teisės siūlant žemesnes pareigas, nes tai prieštarautų tiek gero administravimo, tiek valstybės tarnautojo garantijų užtikrinimo principams, o veikdamas sąžiningai ir atsakingai, privalo siūlyti visas laisvas žemesnes pareigas. Tuo pačiu tai reiškia, kad ne valstybės tarnautojas, kaip silpnesnė tarnybos santykių šalis, turi įrodinėti, jog jis turi kompetencijos ir gali tinkamai eiti konkrečias laisvas žemesnes pareigas, o priešingai – institucija (įstaiga), kurioje valstybės tarnautojas dirba, turi pareigą įrodinėti, dėl kokių svarbių priežasčių jis nepasiūlė konkrečių laisvų pareigų tokiam valstybės tarnautojui, pateikdamas konkrečiomis aplinkybėmis, kliudančiomis užimti minėtas pareigas, pagrįstus tokio sprendimo motyvus. Priešinga nuostata sudarytų su teisėtumo principu nesuderinamas prielaidas institucijai (įstaigai), kurioje valstybės tarnautojas dirba, veikti ne valstybės tarnybos interesais, o savo nuožiūra, vadovautis simpatijomis ar antipatijomis, formaliai siūlyti bet kokias, akivaizdžiai darbuotojo kvalifikacijos ir kompetencijos neatitinkančias itin žemas pareigas, piktnaudžiauti savo dominuojančia padėtimi ir pan. Išankstinė apeliacinės instancijos teismo suformuluota prezumpcija, kad institucija (įstaiga), kurioje valstybės tarnautojas dirba, visuomet veikia sąžiningai ir atsakingai, nėra pagrįsta nuoroda nei į konkretų teisės aktą, nei į teismų praktiką. Būtent pagrindinė ir svarbiausia teismo priedermė ir yra patikrinti bei teisiniu aspektu įvertinti skundžiamų institucijos (įstaigos), kurioje valstybės tarnautojas dirba, veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą. Manytina, kad institucijos (įstaigos), kurioje valstybės tarnautojas dirba, motyvai nesiūlyti konkrečių laisvų žemesnių pareigų turėtų būti pagrįsti teisės aktų nuostatomis, nedviprasmiškai nustatančiomis draudimus, kliūtis ar apribojimus, dėl kurių toks valstybės tarnautojas negalėtų būti skiriamas į tokias pareigas, pavyzdžiui, teisės dirbti su įslaptinta informacija neturėjimas, specialiųjų reikalavimų atitinkamai pareigybei neatitikimas, reikiamo išsilavinimo neturėjimas ir pan.

23.4. LVAT nepasisakė ir nevertino pareiškėjos skunde nurodytų argumentų netgi paties teismo nurodytais kriterijais, t. y. ar buvo laikomasi lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų ir ar nebuvo galimo susidorojimo. Pareiškėja buvo nurodžiusi, kad ji yra ilgametė Inspekcijos darbuotoja, daug metų užėmė vadovaujančias pareigas, yra autoritetinga ir pripažinta savo srities specialistė, ne kartą darė pranešimus nacionaliniuose ir tarptautiniuose renginiuose ir buvo komandiruojama perteikti teigiamos patirties į užsienio valstybes, per visą šį laiką ji nėra gavusi jokios tarnybinės nuobaudos dėl netinkamo pareigų atlikimo ar neetiško elgesio, o visi tarnybiniai patikrinimai ir jai paskirtos tarnybinės nuobaudos yra susiję su tuo neilgu kelių mėnesių laikotarpiu, kuomet įstaigai vadovavusi laikinoji vadovė, kerštaudama pareiškėjai iš asmeninių paskatų, sudarė nepakenčiamą ir netinkamą normaliam įstaigos funkcijų vykdymui atmosferą ir siekė susidoroti su pareiškėja. Tai patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavę liudininkai.

23.5. Nagrinėjamoje byloje tikslinga palyginti ir išanalizuoti, kaip teismai aiškina VTĮ 43 straipsnio 1 dalies normas, įpareigojančias instituciją (įstaigą), kurioje valstybės tarnautojas dirba, perkelti valstybės tarnautoją į kito to paties lygio ar žemesnės kategorijos pareigas (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-59/2013, 2017 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017). Aiškinant VTĮ 22 ir 44 straipsnių nuostatas, darytina išvada, kad jose kalbama apie analogišką institucijos (įstaigos), kurioje valstybės tarnautojas dirba, pareigą – siūlyti valstybės tarnautojui žemesnės kategorijos pareigas. Naudojant lyginamąjį, lingvistinį, sisteminį, įstatymų leidėjo ketinimų, bendrųjų teisės principų, analoginį ir loginį metodus, aptariamos normos savo konstrukcija iš esmės yra labai paprastos ir neturėtų būti skirtingai suprantamos, nes jose minėta pareiga apibrėžiama labai aiškiai, kategoriškai ir be jokių išlygų. Įstatymų leidėjas nedaro jokių išlygų ar išimčių bei nenustato, kad gali būti siūlomos tik kai kurios žemesnės pareigos, taip pat nenustato, kokio nors minimalaus siūlomų pareigų skaičiaus ir kokių kategorijų pareigos turi būti siūlomos, o tai reiškia, jog turi būti siūlomos visos esančios laisvos žemesnės kategorijos pareigos. LVAT išaiškinimas, jog nebuvo būtina siūlyti visas žemesnes pareigas pareiškėjai, neatitinka jokių teisės aiškinimo metodų ir, kas yra visiškai neleistina, sukuria naują teisės normą.

23.6. Apibendrinant nurodytus prašymo motyvus, darytina logiška išvada, kad LVAT netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, dėl kurių buvo priimtas neteisingas sprendimas, o minėtų normų išaiškinimas yra itin aktualus besiformuojančiai teisminei praktikai.

24. Atsakovas Inspekcija atsiliepimu prašo pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad:

24.1. Pareiškėjos išdėstyti argumentai nepatvirtina, kad bylą nagrinėjęs LVAT neteisingai aiškino VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punktą. Priešingai, pareiškėjos prašyme pateikiamas alternatyvus VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto aiškinimas, kuris negali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu procesui atnaujinti.

24.2. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kad į pareigas priimančio asmens pareiga siūlyti laisvas žemesnes pareigas yra grindžiama visiška į pareigas priimančio asmens diskrecija. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad pareiga siūlyti žemesnes laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas turi būti vykdoma sąžiningai ir atsakingai, todėl į pareigas priimantis asmuo neturi visiškos diskrecijos siūlydamas laisvas žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Dėl to kaip nepagrįsti vertintini pareiškėjos argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime nepasisakyta ir neįvertinta, kokios pasekmės atsiranda valstybės tarnautojo veiklą įvertinus nepatenkinimai. Minėtame teismo sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškintos VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo sąlygos. Nepagrįsti ir pareiškėjos argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar buvo laikomasi lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų ir ar nebuvo galimo susidorojimo su pareiškėja, kadangi sprendime išsamiai ir pakankamai įvertintos nagrinėtos bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad Inspekcija, pareiškėjai siūlydama laisvas žemesnes valstybės tarnautojo pareigas, būtų veikusi neatsakingai ar nesąžiningai. Taigi pareiškėja nepagrindė, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui, dėl ko būtų pagrindas taikyti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

24.3. VTĮ 43 straipsnio 1 dalis reglamentuoja visiškai skirtingą institutą – valstybės tarnautojo garantiją būti paskirtam į to paties lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, kai yra naikinama jo pareigybė. Įstatymų leidėjas minėta norma į pareigas priimančiam asmeniui sukūrė aiškią pareigą valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, iš pradžių siūlyti to paties lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigas ir tik tuo atveju, kai tokiu pareigų nėra, siūlyti žemesnės kategorijos pareigas. Tačiau VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkte įstatymų leidėjas įtvirtino pareigą į pareigas priimančiam asmeniui siūlyti žemesnes valstybės tarnautojo pareigas nenustatydamas jokių papildomų sąlygų. Vadinasi, įstatymų leidėjas tokių sąlygų ir nesiekė nustatyti, todėl vertintini kaip nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad VTĮ 43 straipsnis yra iš esmės analogiškas VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punktui ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punktui. Nors pareiškėja, teigdama, kad aiškinant VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punktą turėjo būti vadovaujamasi teismų praktika, kurioje išaiškintas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymas, tačiau, siekiant, kad procesas būtų atnaujintas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, bylų faktinės aplinkybės turi būti tapačios arba labai panašios. Prašyme nurodytų bylų faktinės aplinkybės negali būti laikomos tapačiomis arba labai panašiomis šioje byloje nagrinėtoms aplinkybėms. Taigi nėra pagrindo taikyti ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

24.4. Kitais prašymo argumentais pareiškėja iš esmės siekia pakartotinio bylos nagrinėjimo, nors proceso atnaujinimo institutas tam nėra skirtas.

Teisėjų kolegija


VI.

25. Byloje nagrinėjama, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3521-415/2019.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali

būti tapatinamas su apeliaciniu procesu (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-55-552/2018). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., EŽTT 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

27. Taigi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2019 m. vasario 20 d. sprendimą, administracinė byla Nr. eA-3521-415/2019 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

28. Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

29. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

30. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

31. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018). Teismo padarytas esminis (akivaizdus) materialiosios teisės normų pažeidimas taip pat gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas ir panašūs atvejai (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-31-662/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-62-492/2018).

32. LVAT 2019 m. vasario 20 sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m sausio 1 d.) 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatos nesuponuoja, jog, įvertinus valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, jam turi būti siūlomos visos įstaigoje esančios laisvos, dar daugiau, kiek įmanoma aukštesnės lyginant su eitomis pareigos. Įstatymas nustato kompetentingam pareigūnui bendro pobūdžio sąžiningai ir atsakingai vykdytiną pareigą siūlyti laisvas žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tokiose kaip ši situacijose, nebūtinai kiek įmanoma aukštesnes lyginant su eitomis. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sąžiningo ir atsakingo šios pareigos vykdymo prezumpcija negali būti paneigta įstatyme nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (ABTĮ 56 str. 2 d.), pvz., įrodžius lygiateisiškumo ir (ar) nediskriminavimo principų pažeidimą, susidorojimo faktą ir pan.).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų argumentų (įrodymų), kurie patvirtintų, kad LVAT, aiškindamas VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatas, kaip yra nurodyta šios

nutarties 32 punkte, padarė akivaizdų materialios teisės pažeidimą, t. y. nėra pagrindo spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą.

34. Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama įrodyti, jog LVAT neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, nepagrįstai lygina VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatas su VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes, kaip pagrįstai nurodė ir atsakovas, VTĮ 43 straipsnio 1 dalis reglamentuoja skirtingą institutą – valstybės tarnautojo garantiją būti paskirtam į to paties lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, kai yra naikinama jo pareigybė, o VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatos reglamentuoja atvejį, kai valstybės tarnautojui, jo veiklą įvertinus nepatenkinamai, siūlomos žemesnės pareigos, o jam nesutikus jas užimti, jis atleidžiamas. Todėl, aiškinant ir taikant VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatas, nėra jokio pagrindo vadovautis VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir minėtą normą aiškinančia teismų praktika.

35. Niekuo nepagrįsti ir pareiškėjos argumentai, kad LVAT nurodytos institucijos (įstaigos), kurioje valstybės tarnautojas dirba, diskrecijos ribos dėl siūlymo užimti žemesnes pareigas, valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus nepatenkinamai, yra ginčytinos ir neatitinka esminių valstybės tarnybos funkcionavimo principų ir nustatytų valstybės tarnautojo garantijų. Priešingai nei nurodo pareiškėja, LVAT ir nesiaiškino, kad institucijai (įstaigai), kurioje valstybės tarnautojas dirba, tuo atveju, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama nepatenkinamai, suteikta visiškai neapribota diskrecijos teisė valstybės tarnautojui siūlyti bet kokias žemesnes pareigas, o nurodė, kad tokiu atveju institucija (įstaiga) turi elgtis sąžiningai ir atsakingai. Įvertinus LVAT 2019 m. vasario 20 d. sprendimą taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėtos administracinės bylos aplinkybių dėl siūlytų žemesnių pareigų pareiškėjai, neįvertino vadovaujantis paties nurodytais lygiateisiškumo, nediskriminavimo principais ir pan., t. y. neįvertino, ar šiuo atveju atsakovas, siūlydamas žemesnes pareigas pareiškėjai, elgėsi sąžiningai ir atsakingai.

36. Kitais nurodytais argumentais (pvz., LVAT 2019 m. vasario 20 d. sprendime nėra įvertinta, jog Inspekcijos direktoriaus 2018 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. 1P-16 (4.2.) perkelti pareiškėją iš direktoriaus pavaduotojo pareigų į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas nepateikta motyvų, kodėl nebuvo patenkintas pareiškėjos 2018 m. gegužės 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 4R-149 (4.11.E) pareikštas pageidavimas eiti kitas laisvas Skundų nagrinėjimo ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjo pareigas; ne valstybės tarnautojas, kaip silpnesnė tarnybos santykių šalis, turi įrodinėti, jog jis turi kompetencijos ir gali tinkamai eiti konkrečias laisvas žemesnes pareigas, o priešingai – institucija (įstaiga), kurioje valstybės tarnautojas dirba, turi pareigą įrodinėti, dėl kokių svarbių priežasčių ji nepasiūlė konkrečių laisvų pareigų tokiam valstybės tarnautojui, pateikdamas konkrečiomis aplinkybėmis, kliudančiomis užimti minėtas pareigas, pagrįstus tokio sprendimo motyvus) pareiškėja iš esmės nesutinka su teismo pateiktu nustatytų faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimu, tačiau bylos aplinkybės (įrodymai) nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą negali būti iš naujo vertinamos (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-15-492/2018).

37. Taigi konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

38. Pasisakydama dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, kad administracinių teismų praktika prieštaringa, LVAT turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

39. Įvertinus pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodytą LVAT praktiką, konstatuotina, kad pareiškėja nenurodė jokių LVAT procesinių sprendimų, kuriose VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatos, nustačius panašias ar analogiškas aplinkybes kaip ir šioje byloje, būtų išaiškintos kitaip, nei išaiškino LVAT 2019 m. vasario 20 d. sprendime. Pareiškėjos nurodyta LVAT praktika, kurioje aiškintos ir taikytos VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatos, nėra reikšminga ir aktuali nagrinėjamu atveju, t. y. nepagrindžia pareiškėjo prašymo atnaujinti bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kadangi, kaip minėta, VTĮ 43 straipsnio 1 dalis reglamentuoja skirtingą institutą nei VTĮ 22 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatos.

40. Taigi darytina išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti. Netenkinus pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą byloje, nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato parengtą prašymą atnaujinti procesą byloje (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-3521-415/2019 atmesti.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jakobsen Home Co“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jakobsen Home Co“ skundą atsakovui viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ae5e4260dfad11e99681cd81dcdca52c

ekonomikos ir inovacijų ministerijai (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Jakobsen Home Co“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. R4-3502(13.3.14)-285 dalį, kuria atsisakyta perskirstyti lėšas; 2) įpareigoti Agentūrą perskirstyti 8 415,85 Eur (29 058,25 Lt) išlaidų tarp projekto veiklų. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal 2011 m. gegužės 24 d. projekto finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP2-2.1-ŪM-02-K-02-154 buvo nustatyta, jog tinkamos finansuoti išlaidos yra 53 348,88 Eur (184 203,00 Lt). Šios išlaidos buvo išskirstytos pagal planuojamo projekto objektų (veiklų) įsigijimo sumas. Pritaikius sankciją, tinkamų finansuoti išlaidų suma buvo sumažinta iki 40 0003,84 Eur (138 125,25 Lt), taip pat atsakovas vienašališkai sumažino planuojamos veiklos Nr. 1.1.1 išlaidas. Baigus vykdyti projektą, paaiškėjo, kad veiklai Nr. 1.1.1 buvo išleista didesnė suma, o kitoms veikloms mažesnė nei nustatyta sutartyje, todėl pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą dėl pritarimo neesminiam sutarties pakeitimui, t. y. lėšų tarp projekto veiklos sričių perskirstymo. Atsakovas sutiko perskirstyti tik dalį lėšų, o kitos lėšų dalies neperskirstė motyvuodamas tuo, kad lėšos atimtos nustačius pažeidimą ir pritaikius finansinę korekciją būtų panaudotos antrą kartą. Pareiškėjo nuomone, tokie Agentūros veiksmai yra visiškai nepagrįsti. Finansinė korekcija buvo pritaikyta visai tinkamų finansuoti išlaidų sumai, o ne tik veiklos Nr. 1.1.1 išlaidoms. Be to, perskirsčius lėšas tarp atskirų veiklos sričių bendra tinkamų finansuoti išlaidų suma liktų nepakitusi. Ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

3. Atsakovas VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo prašymas perskirstyti lėšas tarp projekto veiklų negali būti tenkinamas, kadangi

taip pareiškėjas panaudotų lėšas, kurios buvo atimtos nustačius pažeidimą ir pritaikius finansinę korekciją. Pažeidimas, dėl kurio pareiškėjui buvo pritaikyta finansinė korekcija, nustatytas jam vykdant veiklas Nr. 1.1.1 ir 1.1.2, tačiau kadangi pirkimo sutarties kaina viršijo tinkamų finansuoti išlaidų dydį, projekto veiklų įgyvendinimo laikotarpis buvo pasibaigęs, finansinę korekciją Agentūra pritaikė nuo visų tinkamų finansuoti išlaidų, tačiau sumažino tik pagrindinei veiklai Nr. 1.1.1 numatytą tinkamų išlaidų dydį. Atsižvelgdama į tai, kad finansinė korekcija buvo pritaikyta nuo visų tinkamų finansuoti išlaidų, t. y. ir nuo veiklos Nr. 1.1.3, kurioje pažeidimas nebuvo padarytas, Agentūra sutiko iš veiklos Nr. 1.1.3 į veiklą Nr. 1.1.1 perskirstyti 25 procentų korekcijai lygią 4 124,99 Eur (14 242,75 Lt) sumą, o iš veiklos Nr. 1.1.2 – 367, 96 Eur (1 270,50 Lt) sumą.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Ministerija pažymėjo, kad tenkinus pareiškėjo prašymą ir perskirsčius lėšas tarp projekto veiklų būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių (toliau – ir Grąžinimo taisyklės) I priedo 5 punkto ir 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (OL 2006 L 210, p. 25) (toliau – ir Reglamentas Nr. 1083/2006) 98 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes išlaidos, patirtos nustačius paramos naudojimo pažeidimą, tam pačiam projektui būtų panaudotos dar kartą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Jakobsen Home Co“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas yra keliamas dėl Agentūros 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. R4-

3502(13.3.14)-285 dalies, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2013 m. sausio 16 d. prašymą ir perskirstyti 8 415,85 Eur (29 058,25 Lt) išlaidas tarp projekto veiklų, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pagal 2011 m. gegužės 24 d. projekto „Informacinių technologijų sprendimų diegimas UAB „Jakobsen Home Co““ (toliau – ir Projektas) finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP2-2.1-ŪM-02-K-02-154 vykdė Europos Sąjungos Europos regioninės plėtros fondo lėšomis finansuojamą projektą, kurio nustatyta didžiausia tinkamų finansuoti išlaidų suma buvo 53 348,88 Eur (184 203,00 Lt). Projektas susidėjo iš trijų atskirų veiklų, todėl kiekvienai iš jų buvo nustatyta konkreti tinkamų finansuoti išlaidų suma, t. y. veiklai Nr. 1.1.1 – 24 266,97 Eur (83 789,00 Lt), veiklai Nr. 1.1.2 – 12 581,96 Eur (43 443,00 Lt), o veiklai Nr. 1.1.3 – 16 499,94 Eur (56 971,00 Lt). Vykdydamas veiklą Nr. 1.1.1 pareiškėjas patyrė faktines 56 965 Eur (196 688,75 Lt), o veiklą Nr. 1.1.2 – 12 214 Eur (42 172,50 Lt) išlaidas. Agentūra atliko tyrimą ir 2012 m. gruodžio 13 d. surašė pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP2-2.1-ŪM-02-K-02-154/IT02, kurioje pripažino, kad pareiškėjo organizuotas pirkimas įvykdytas pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių viešuosius pirkimus, nuostatas, dėl to pasiūlė Ministerijai pakeisti 2011 m. gegužės 24 d. projekto „Informacinių technologijų sprendimų diegimas UAB „Jakobsen Home Co““ finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP2-2.1-ŪM-02-K-02-154, sumažinant Projekto finansavimą 6 668,57 Eur (23 025,25 Lt), ir išskaičiuoti šią sumą iš UAB „Jakobsen Home Co“ teikiamo mokėjimo prašymo. Išnagrinėjusi Agentūros atlikto pažeidimo tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Ministerija 2013 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 4-44 pripažino projekto „Informacinių technologijų sprendimų diegimas UAB „Jakobsen Home Co““ išlaidų, patirtų pareiškėjui įvykdžius 2012 m. vasario 12 d. paskelbtą pirkimą, 13 337,22 Eur (46 050,75 Lt) sumą netinkamomis finansuoti išlaidomis ir sumažino UAB „Jakobsen Home Co“ skirtą finansavimo lėšų sumą 6 668,57 Eur (23 025,25 Lt). Pareiškėjas su 2013 m. sausio 16 d. prašymu kreipėsi į Agentūrą, prašydamas, vykdant projekto veiklas Nr. 1.1.2 ir 1.1.3 sutaupytą 12 908,80 Eur (44 571,50 Lt) sumą, perskirstyti veiklai Nr. 1.1.1 finansuoti. Agentūra 2013 m. sausio 18 d. raštu Nr. R4-645(13.3.14-285) nepritarė sutaupytų sumų perskirstymui tarp atskirų projekto veiklų. Nesutikdamas su nurodytu raštu, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, kuri 2013 m. kovo 26 d. rašte Nr. ((24.15.02)-5K-1302144)-6K-1302964 nurodė, kad Agentūra pagrįstai nusprendė nepritarti sutaupytų lėšų perskirstymui finansuoti veiklą Nr. 1.1.1. Agentūra 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. R4-3502(13.3.14)-285, remdamasi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. kovo 26 d. raštu Nr. ((24.16.02)-5K-1302144)-6K-1302964, pritarė 4 124,99 Eur (14 242,75 Lt) tinkamų finansuoti išlaidų sumą perskirstyti iš veiklos Nr. 1.1.3 į veiklą Nr. 1.1.1 ir 367, 96 Eur (1 270,50 Lt) tinkamų finansuoti išlaidų sumą perskirstyti iš veiklos Nr. 1.1.2 į veiklą Nr. 1.1.1. Pareiškėjas nesutinka su ta Agentūros 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. R4-3502(13.3.14)-285 dalimi, kuria buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą ir perskirstyti 8 415,85 Eur (29 058,25 Lt) tinkamų finansuoti projekto išlaidų sumą. Pareiškėjo manymu, ši sprendimo dalis yra teisiškai nepagrįsta, be to, perskirsčius sutaupytą lėšų sumą, bendra tinkamų finansuoti išlaidų suma nebus viršyta.

10. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Grąžinimo taisyklių I priedo 5 punktu, Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 2, 3 dalimis.

11. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui vykdant projekto veiklas Nr. 1.1.1 ir Nr. 1.1.2 buvo nustatytas teisės aktų nuostatų pažeidimas, dėl kurio Ministerijos 2013 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 4-44 13 337,22 Eur (46 050,75 Lt) išlaidų, patirtų pareiškėjui įvykdžius 2012 m. vasario 12 d. paskelbtą pirkimą, suma buvo pripažinta netinkamomis finansuoti išlaidomis ir 6 668,57 Eur (23 025,25 Lt) sumažintas Bendrovei skirtas finansavimas. Taip pat finansinė korekcija buvo pritaikyta nuo bendros tinkamų finansuoti išlaidų sumos (53 348,88 Eur (184 203,00 Lt)), sumažinant veiklai Nr. 1.1.1 skirtiną finansavimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundą dėl Ministerijos 2013 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 4-44 panaikinimo išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-2657-624/2013, konstatavo, kad Bendrovė padarė jai inkriminuotą pažeidimą, todėl Ministerija turėjo teisinį pagrindą taikyti finansinę korekciją. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad finansinė korekcija nepagrįstai pritaikyta nuo bendros tinkamų finansuoti išlaidų sumos (53 348,88 Eur (184 203,00 Lt)) ir turėjo būti taikoma tik išlaidoms, skirtoms finansuoti veiklas Nr. 1.1.1 ir Nr. 1.1.2. Atsižvelgdamas į tai, teismas pakeitė Ministerijos 2013 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 4-44 dalį ir netinkamas finansuoti išlaidas sumažino iki 9 212,23 Eur (31 808 Lt), o finansavimo lėšų sumą iki 4 606,12 Eur (15 904 Lt). Nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis įsiteisėjo 2014 m. birželio 12 d.

12. Teismas nustatė, kad projekto veiklų Nr. 1.1.1 ir 1.1.2 tinkamų finansuoti išlaidų suma yra 36 848,93 Eur (127 232,00 Lt). Pritaikius Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodyto dydžio – 9 212,23 Eur (31 808 Lt) finansinę korekciją, šioms projekto veikloms finansuoti tinkamų išlaidų suma yra lygi 27 636,70 Eur (95 424 Lt). Bylos

duomenys taip pat patvirtina, kad ginčijamu sprendimu Agentūrai pritarus 4 124,99 Eur (14 242,75 Lt) tinkamų finansuoti išlaidų sumą perskirstyti iš veiklos Nr. 1.1.3 į veiklą Nr. 1.1.1 ir 367, 96 Eur (1 270,50 Lt) – iš veiklos Nr. 1.1.2 į veiklą Nr. 1.1.1 – veiklų Nr. 1.1.1 ir Nr. 1.1.2 tinkamų finansuoti išlaidų suma – taip pat tapo lygi 27 636,70 Eur (95 424 Lt) (37 738,25 Lt + 42 172,50 Lt + 14 242,75 Lt + 1 270,50 Lt). Vadinasi, priimdama ginčijamą sprendimą, Agentūra iš esmės pašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendime konstatuotą pažeidimą, nes perkeldama vykdant veiklas Nr. 1.1.2 ir Nr. 1.1.3 sutaupytas lėšas veiklai Nr. 1.1.1 finansuoti – užtikrino, kad finansinė korekcija būtų pritaikyta ne nuo bendros tinkamų finansuoti išlaidų dalies, o tik nuo tos dalies, kuri skirta veikloms Nr. 1.1.1 ir Nr. 1.1.2.

13. Teismas priėjo prie išvados, kad anksčiau nurodytos Grąžinimo taisyklių I priedo 5 punkto ir Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 3 dalies nuostatos patvirtina, jog Agentūra neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo 2013 m. sausio 16 d. prašymą tenkinti visa apimti ir perskirstyti likusią 8 415,85 Eur (29 058,25 Lt) tinkamų finansuoti projekto išlaidų sumą, sutaupytą vykdant veiklą Nr. 1.1.3, nes pritaikius 9 212,23 Eur (31 808 Lt) finansinę korekciją panaikintas įnašas būtų dar kartą panaudotas veiksmui arba veiksmams, kurie buvo koreguojami. Tokiu būdu būtų paneigta veikloms Nr. 1.1.1 ir Nr. 1.1.2 pritaikyta finansinė korekcija ir pareiškėjas gautų iš esmės tokio paties dydžio paramą (124 300,25 Lt), kaip ir nepadaręs pažeidimo (127 232,00 Lt). Pareiškėjo argumentai, kad perskirsčius likusią 8 415,85 Eur (29 058,25 Lt) tinkamų finansuoti projekto išlaidų sumą, bendra projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma nebūtų viršyta, nesudaro pagrindo tenkinti jo skundą. Priešingai, tokiu būdu būtų paneigtas Grąžinimo taisyklių I priedo 5 punkto ir Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas – panaikintą įnašą panaudoti veiksmui ar veiksmams, kurie buvo koreguojami.

14. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog Agentūra neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti perskirstyti visą jos sutaupytų lėšų sumą, yra nepagrįsti, nes tokio sprendimo teisinis pagrindas yra anksčiau nurodytos Grąžinimo taisyklių I priedo 5 punkto ir Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 3 dalies nuostatos. Ginčijamo Agentūros 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo teisinis pagrindas buvo aiškiai nurodytas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. kovo 26 d. rašte Nr. ((24.15.02)-5K-1302144)-6K-1302964, kuriuo Agentūra rėmėsi ir kurio turinys pareiškėjui buvo žinomas.

15. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Agentūros 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. R4-3502(13.3.14)-285 dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2013 m. sausio 16 d. prašymą ir perskirstyti 8 415,85 Eur (29 058,25 Lt) išlaidas tarp projekto veiklų, nėra, todėl jį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat atmetė išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

16. Pareiškėjas (apeliantas) UAB „Jakobsen Home Co“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-2657-624/2013, kuriuo buvo nustatytas 31 808,00 Lt finansinės korekcijos dydis apeliantui, ir nepagrįstai laikė, kad tenkinus apelianto 2013 m. sausio 16 d. prašymą ir pripažinus neteisėtais bei nepagrįstais atsakovo 2013 m. sausio 18 d. ir 2013 m. balandžio 2 d. sprendimus, šis 31 808,00 Lt pritaikytos finansinės korekcijos dydis apelianto būtų panaudotas antrą kartą.

16.2. Pareiškėjas atsižvelgė, kad vykdydamas projekto veiklas padarė pažeidimus, ir jam buvo pritaikyta 31 808,00 Lt finansinė korekcija (galutinis dydis nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2657-624/2013), t. y. 2013 m. sausio 16 d. prašymu prašė perskirstyti lėšas taip, kad galėtų pripažinti nebe 184 203 Lt, o tik 152 395,00 Lt projekto išlaidų tinkamomis. Pareiškėjas siekė perskirstyti išlaidas taip, kad nebūtų viršyta 152 395,00 Lt suma (82 309,80 Lt + 42 172,50 Lt + 13 670,00 Lt = 152 395,00 Lt). Teismas į tai neatsižvelgė ir skundžiamu sprendimu paliko pareiškėją tokioje situacijoje, kurioje jis faktiškai gali pripažinti tinkamomis tik 109 094,00 Lt, o ne 152 395,00 Lt, t. y. pripažinti 53 251,50 Lt išlaidų tinkamomis projekto veikloje Nr. 1.1.1, 42 172,50 Lt išlaidų tinkamomis projekto veikloje Nr. 1.1.2 ir 13 670,00 Lt išlaidų tinkamomis projekto veikloje Nr. 1.1.3 (53 251,50 Lt + 42 172,50 Lt + 13 670,00 Lt = 109 094,00 Lt). Nors pareiškėjui formaliai pritaikyta tik 31 808,00 Lt finansinė korekcija, jis faktiškai negali pripažinti tinkamomis ne 31 808,00 Lt išlaidų, o 75 109,00 Lt išlaidų iš

184 203,00 Lt projektui skirtų lėšų.16.3. Priešingai nei argumentavo teismas, tokio dydžio faktinės/realios finansinės korekcijos nepagrindžia Grąžinimo

taisyklių I priedo 5 punkto ir Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes toks faktinis 75 109,00 Lt finansinės korekcijos dydis nėra niekaip susijęs su išlaidų dydžio, patirto, nustačius apelianto paramos panaudojimo pažeidimą, panaudojimu tam pačiam projektui antrą kartą, kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu nustatytas finansinės korekcijos dydis 31 808,00 Lt, net ir tenkinus apelianto 2013 m. sausio 16 d. prašymą, nebūtų viršytas.

16.4. Pareiškėjui iš teismo sprendimo motyvų neaišku, kodėl pritaikius 31 808,00 Lt finansinę korekciją, jis realiai gali pripažinti tinkamomis tik 53 251,50 Lt išlaidų projekto veikloje Nr. 1.1.1, nors iki pažeidimų būtų galėjęs pripažinti 128 360,50 Lt, t. y. pripažinti ne 31 808,00 Lt, bet 75 109,00 Lt išlaidų mažiau, nors finansinė korekcija 31 808,00 Lt dydžio.

17. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, vykdydamas veiklą 1.1.3 ir sutaupęs lėšų, skirtų šiai veiklai vykdyti, prašo jas perkelti prie lėšų, skirtų 1.1.1 veiklai, kurios vykdymui pareiškėjas išleido daugiau lėšų, nei buvo numatyta biudžete. Atsakovas pažymi, kad būtent veiklos 1.1.1 išlaidų sumai buvo pritaikyta finansinė korekcija (po nustatyto pažeidimo). Akivaizdu, kad perskirsčius lėšas pagal pareiškėjo prašymą, būtų eliminuota atliktos finansinės korekcijos esmė, t. y. pareiškėjas nepajustų neigiamų pasekmių dėl padaryto pažeidimo.

19. Agentūra nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad lėšos, skirtos 1.1.3 veiklai, nebuvo panaudotos, dėl to nurodytas Grąžinimo taisyklių priedo punktas negali būti taikomas. Finansavimo lėšos, kurios buvo skirtos Projektui įgyvendinti ir numatytos sutartyje (projekto biudžete), yra finansinė parama arba finansavimo lėšos, skirtos pareiškėjui. Teisės aktai, reglamentuojantys šių lėšų administravimą, nenumato atskirų finansavimo lėšų veikloms ir atskirų mechanizmų jų administravimui, įskaitant susigrąžinimą. Finansinės korekcijos (sankcijos) esmė –sukelti neigiamas pasekmes pažeidimą padariusiam asmeniui, o Grąžinimo taisyklių 3 priedo 5 punkto tikslas ir yra apsaugoti nuo situacijų, kai subjektas siekia išvengti sankcijos, perskirstydamas lėšas projekto biudžeto viduje. Pareiškėjas, pasirašydamas sutartį dėl Projekto veiklos 1.1.1 vykdymo, žinojo biudžete šiai veiklai vykdyti skirtą sumą, taip pat žinojo sutarties nuostatas, kurios numato, kad projekto vykdytojas, pirkdamas prekes, paslaugas ar darbus, t. y. pasirašydamas pirkimo – pardavimo sutartis didesnėms sumoms nei tam numatyta lėšų Projekto biudžete, prisiima atsakomybę dėl susidariusio išlaidų skirtumo padengimo. Projekto tinkamomis finansuoti išlaidomis galės būti pripažintos tik ta išlaidų dalis, kurių suma neviršija Projekto biudžete numatytos atitinkamų prekių, paslaugų ar darbų tinkamų finansuoti išlaidų sumos (Sutarties specialiųjų sąlygų 2.7 punktas).

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Ministerija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis tiek teisės aktų normomis, tiek teisine sąmone ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

22. Ministerija pažymi, kad vadovaujantis Grąžinimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 24 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) priedo „Apribojimų skirti Europos Sąjungos finansinę paramą, Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų, Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos finansinę paramą aprašo“ 5 punktu ir Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 3 dalimi pareiškėjas negali išlaidų, patirtų nustačius Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimą, panaudoti dar kartą tam pačiam Projektui, nes tokiu atveju būtų pažeistos Reglamento Nr. 1083/2006 nuostatos.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Tikrinamoje byloje ginčas kilo dėl viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. R4-3502(13.3.14)-285 dalies, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2013 m. sausio 16 d. prašymą ir

perskirstyti 8 415,85 Eur (29 058,25 Lt) išlaidas tarp projekto veiklų, teisėtumo ir pagrįstumo.24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2011 m. gegužės 24 d. projekto „Informacinių technologijų sprendimų

diegimas UAB „Jakobsen Home Co“ finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP2-2.1-ŪM-02-K-02-154 vykdė Europos Sąjungos Europos regioninės plėtros fondo lėšomis finansuojamą projektą, kurio nustatyta didžiausia tinkamų finansuoti išlaidų suma buvo 53 348,88 Eur (184 203,00 Lt). Projekto biudžetas buvo paskirstytas trims Projekto veikloms ir kiekvienai iš jų buvo nustatyta konkreti tinkamų finansuoti išlaidų suma, t. y. veiklai Nr. 1.1.1 – 24 266,97 Eur (83 789,00 Lt), veiklai Nr. 1.1.2 – 12 581,96 Eur (43 443,00 Lt), o veiklai Nr. 1.1.3 – 16 499,94 Eur (56 971,00 Lt).

25. Pareiškėjui vykdant Projekto veiklas Nr. 1.1.1 ir Nr. 1.1.2 buvo nustatytas teisės aktų nuostatų pažeidimas, dėl to Ministerija 2013 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 4-44 pripažino Projekto išlaidų 13 337,22 Eur (46 050,75 Lt) sumą netinkamomis finansuoti išlaidomis ir sumažino UAB „Jakobsen Home Co“ skirtą finansavimo lėšų sumą 6 668,57 Eur (23 025,25 Lt). Finansinė korekcija buvo apskaičiuota nuo visos Projekto biudžeto sumos.

26. Pareiškėjas po finansinės korekcijos pritaikymo 2013 m. sausio 16 d. prašymu kreipėsi į Agentūrą, prašydamas, vykdant Projekto veiklas Nr. 1.1.2 ir 1.1.3 sutaupytą 12 908,80 Eur (44 571,50 Lt) sumą, t. y. iš veiklos Nr. 1.1.2 – 367,96 Eur (1 270,50 Lt), ir iš veiklos Nr. 1.1.3 – 12 540,84 Eur (43 301,00 Lt), perskirstyti veiklai Nr. 1.1.1 finansuoti, nes veiklai Nr. 1.1.1 vietoje planuotų lėšų buvo išleista daugiau, negu veikloms Nr. 1.1.2 ir 1.1.3.

27. Agentūra skundžiamu 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. R4-3502(13.3.14)-285, remdamasi Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. kovo 26 d. raštu Nr. ((24.16.02)-5K-1302144)-6K-1302964, pritarė 4 124,99 Eur (14 242,75 Lt) tinkamų finansuoti išlaidų sumą perskirstyti iš veiklos Nr. 1.1.3 į veiklą Nr. 1.1.1 ir 367, 96 Eur (1 270,50 Lt) tinkamų finansuoti išlaidų sumą perskirstyti iš veiklos Nr. 1.1.2 į veiklą Nr. 1.1.1. Pareiškėjas nesutinka su ta Agentūros 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. R4-3502(13.3.14)-285 dalimi, kuria buvo atsisakyta tenkinti jo prašymą ir perskirstyti 8 415,85 Eur (29 058,25 Lt) tinkamų finansuoti projekto išlaidų sumą iš veiklos Nr. 1.1.3 į veiklą Nr. 1.1.1.

28. Pareiškėjo nuomone, tokie Agentūros veiksmai yra visiškai nepagrįsti. Finansinė korekcija buvo pritaikyta visai tinkamų finansuoti išlaidų sumai, o ne tik veiklos Nr. 1.1.1 išlaidoms. Be to, perskirsčius lėšas tarp atskirų veiklos sričių bendra tinkamų finansuoti išlaidų suma liktų nepakitusi.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. įsiteisėjusiame sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-2657-624/2013, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Ministerijos 2013 m. sausio 15 d. įsakymą Nr. 4-44, buvo aiškiai nurodyta finansinės korekcijos taikymo apimtis ir konkrečios finansinės išraiškos. Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendime nustatyta, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai, kurie yra pagrindas taikyti finansinę korekciją, yra susiję su pirmąją ir antrąja Projekto veiklomis, kurioms pagal Projekto biudžetą turėjo būti skiriama 36 848,93 Eur (127 232 Lt) lėšų, todėl teismas konstatavo, jog finansinė korekcija nepagrįstai pritaikyta nuo bendros tinkamų finansuoti išlaidų sumos (53 348,88 Eur (184 203,00 Lt)) visoms veikloms (1.1.1–1.1.3) ir turėjo būti taikoma tik išlaidoms, skirtoms finansuoti veiklas Nr. 1.1.1 ir Nr. 1.1.2. Atsižvelgdamas į tai, teismas pakeitė Ministerijos 2013 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 4-44 dalį ir netinkamas finansuoti išlaidas sumažino iki 9 212,23 Eur (31 808 Lt), o finansavimo lėšų sumą iki 4 606,12 Eur (15 904 Lt). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A492-1101/2014) šią Vilniaus apygardos administracinis teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

30. Taigi, pritaikius Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodyto dydžio – 9 212,23 Eur (31 808 Lt) finansinę korekciją, Projekto veikloms Nr. 1.1.1 ir 1.1.2 finansuoti tinkamų išlaidų suma tapo lygi 27 636,70 Eur (95 424 Lt).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad finansinė korekcija pritaikyta nuo bendro tinkamų išlaidų dydžio, t. y. ir nuo su pažeidimu nesusijusios veiklos Nr. 1.1.3, atsakovas pagrįstai sutiko perskirstyti iš veiklos Nr. 1.1.3 į veiklą Nr. 1.1.1 tinkamų finansuoti išlaidų sumą, lygią veiklai Nr. 1.1.3 pritaikytos korekcijos dydžiui – 4 124,99 Eur (14 242,75 Lt), tačiau visų veiklos Nr. 1.1.3 įgyvendinimo metu sutaupytų lėšų perskirstyti 1.1.1 veiklai nėra pagrindo, kadangi tai eliminuotų atliktą finansinę korekciją, susijusią su nustatytu Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimu.

32. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamu sprendimu Agentūra iš esmės pašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendime konstatuotą pažeidimą, nes perkeldama vykdant veiklas Nr. 1.1.2 ir Nr. 1.1.3 sutaupytas lėšas veiklai Nr. 1.1.1 finansuoti – užtikrino, kad finansinė korekcija būtų pritaikyta ne nuo bendros tinkamų finansuoti išlaidų dalies, o tik nuo tos dalies, kuri skirta veikloms Nr. 1.1.1 ir Nr. 1.1.2.

33. Pareiškėjo prašomas 8 415,85 Eur (29 058,25 Lt) tinkamų finansuoti projekto išlaidų sumos, sutaupytos vykdant veiklą Nr. 1.1.3, perskirstymas negalimas ir dėl to, kad, kaip minėta, Projekto tinkamų finansuoti išlaidų suma 53 348,88 Eur (184 203,00 Lt) buvo paskirstyta trims Projekto veikloms ir būtent kiekvienai iš jų buvo nustatyta konkreti tinkamų finansuoti išlaidų suma. Be to, toks lėšų perskirstymas prieštarautų Grąžinimo taisyklių I priedo 5 punkto ir Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 3 dalies nuostatoms finansinę paramą panaudoti dar kartą tam projektui, iš kurio ji susigrąžinta nustačius pažeidimą, finansuoti. Toks pareiškėjo reikalavimų tenkinimas savo ruožtu taip pat reikštų, kad yra išvengiama atsakomybės dėl padaryto pažeidimo.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialiosios teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

35. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 18 d. pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. 52,57 Eur advokato pagalbai apmokėti ir 12 Eur sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

36. Atmetus UAB „Jakobsen Home Co“ apeliacinį skundą nėra pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jakobsen Home Co“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=afce2610dfad11e99681cd81dcdca52c

Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kelmės rajono

savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. T. skundą atsakovui Kelmės rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja D. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kelmės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2018 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. PA-93 „Dėl tarnybinės nuobaudos D. T.“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

2. Pareiškėja nurodė, kad tarnybinė nuobauda jai skirta dėl neva jos neveikimo 2018 m. sausio 3 d. paimant iš namų 9 metų amžiaus be priežiūros paliktą vaiką. Gavusi telefoninį pranešimą šio vaiko tėvo, gyvenusio Alytuje, apie tai, kad vaikas paliktas vienas be priežiūros nuošalioje sodyboje žiemą, pareiškėja nurodė skyriaus specialistams skubiai nuvykti ir išsiaiškinti vietoje. Apie tai, kokių veiksmų ėmėsi specialistai, sužinojo tik tada, kai vaikas jau buvo Kelmės vaiko teisių apsaugos skyriuje. Nurodymo paimti vaiką iš namų ir atvežti į Kelmės vaiko teisių apsaugos skyrių nedavė. 2018 m. sausio 3 d. darbo dienos pabaigoje buvo skubiai kviečiama į ligoninę, kurioje slaugė savo vyro motiną. Pareiškėjai nesant, jos, kaip skyriaus vedėjos pareigas, vykdė kita darbuotoja.

3. Pareiškėja pažymėjo, jog susidariusią situaciją siekė išspręsti taikiai. Kaltinti pareiškėją neveikimu nėra jokio pagrindo, nes savo pareigas vykdo atsakingai. Tinkamai vykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983 „Dėl bendrųjų vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 17 punkte nustatytas pareigas. Jos veiksmai buvo aktyvus veikimas, siekiant nedelsiant imtis visų teisėtų priemonių ir apsaugoti vaiko teises ir teisėtus interesus. Administracijos tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija (toliau – ir Komisija) Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus vertinimus laikė nevertus dėmesio ir 2018 m. vasario 21 d. išvadoje Nr. VA-25 „Dėl D. T. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) apie juos neužsiminė. Tokia Komisijos pozicija neteisinga ir nepriimtina, nes ji rodo akivaizdų išankstinį nusiteikimą prieš pareiškėją, siekiant vienintelio tikslo – pašalinti pareiškėją iš užimamų pareigų.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad tai, jog norima ją atleisti iš užimamų pareigų, parodė įvykiai po Įsakymo priėmimo: Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. kovo mėnesį informaciniu pranešimu dėl pareigų tęstinumo pranešė, kad Tarnyba priėmė sprendimą pateikti pareiškėjai siūlymą eiti tarnyboje vyriausiojo specialisto (gynėjo) pareigas ir patarėjo pareigų nesiūlyti. Tokį sprendimą Tarnyba motyvavo tuo, kad ji įvertino Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2017 m. gruodžio 22 d. pažymoje Nr. (6.1.-2017-209)PR-30 nurodytą informaciją dėl galimai netinkamų pareigų atlikimo ir tai, jog pareiškėjai Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. sausio 29 d. ir 2018 m. vasario 23 d. įsakymais yra paskirtos tarnybinės nuobaudos. Taigi, nors 2018 m. sausio 29 d. paskirtą tarnybinę nuobaudą pareiškėja apskundė, o 2018 m. vasario 23 d. tarnybinės nuobaudos apskundimo terminas dar nepasibaigęs, jau iš anksto daroma išvada, kad pareiškėja nubausta du kartus ir tuo pagrindu siūlomos žemesnės pareigos.

5. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta pagrįstai ir teisėtai. Skiriant nuobaudą laikytasi

Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės). Komisijos protokoluose ir motyvuotoje Išvadoje yra motyvuotai nurodytas konkretus pareiškėjos padarytas pažeidimas, įvykdymo aplinkybės, kaltės forma, pažeidimo padariniai.

7. Atsakovas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad Komisija nustatė konkrečias vyriausiosios specialistės veikas, kuriomis buvo pažeisti teisės aktai. Komisijos protokole ir motyvuotoje išvadoje nustatyta pareiškėjos kaltė.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Teismas panaikino Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. PA-93 „Dėl tarnybinės nuobaudos D. T.“.

9. Teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė, kad šiuo atveju sprendžiant, ar Įsakymu nuobauda pareiškėjai buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar Išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y., kad neatliko arba netinkamai atliko valstybės tarnautojo pareigas, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

10. Teismas, akcentuodamas Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje, Taisyklių 5–7 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Taisyklių priede pranešimui apie tarnybinį nusižengimą formai ir turiniui keliamus reikalavimus, nurodė, kad pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo siekiama, kad tikrinamas pareigūnas būtų informuotas apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, jo teises bei būtų pateikti tikrintojo turimi duomenys apie tarnybinį nusižengimą. Duomenų pateikimas Taisyklių 7 punkto kontekste reiškia ne ką kita, o reikalavimą įrašyti tikrintojo turimus duomenis į tarnybinį pranešimą, kad tikrinamas valstybės tarnautojas galėtų suprasti, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis įtariamas, ir galėtų ginti savo teises, pateikdamas paaiškinimus, prašymus, įrodymus. Pranešime privaloma nurodyti įtariamo tarnybinio nusižengimo aplinkybes. Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, informuojant tikrinamą pareigūną (valstybės tarnautoją), privaloma išdėstyti esminius objektyviuosius įtariamo nusižengimo požymius (konkreti veika, pažeidimo padarymo būdas, priemonės, laikas, vieta, veikos padariniai ir pan.).

11. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 pateiktais išaiškinimais dėl tarnybinį nusižengimą tirti įgalioto valstybės tarnautojo pareigos išsiaiškinti visas su tarnybinių nusižengimų susijusias aplinkybes ir aiškiai suformuluoti kaltinimą valstybės tarnautojui, įtariamam padariusį tarnybinį nusižengimą, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tokia pareiga kilo atsakovui. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, jog pareiškėja turėjo suprasti, kuo ji yra kaltinama, nes prie pranešimo „Apie tarnybinį nusižengimą“ buvo pridėtas I. T. 2018 m. sausio 9 d. prašymas. Teismas sprendė, jog I. T. 2018 m. sausio 9 d. prašymas nevertintinas kaip dokumentas, iš kurio pareiškėja turėjo ir galėjo aiškiai suprasti, kokio pobūdžio tarnybinio nusižengimo padarymu ji yra kaltinama, nes prašyme taip pat aprašomas ir kito asmens elgesys.

12. Teismas, įvertinęs Administracijos 2018 m. sausio 15 d. pranešimo Nr. DD-10 „Apie tarnybinį nusižengimą“ (toliau – ir Pranešimas) turinį, konstatavo, kad jame nurodomos tik bendro pobūdžio teisės normos, tačiau nėra nurodomos tarnybinio nusižengimo aplinkybės, taip pat Pranešime nenurodytas pažeidimo padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės. Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojui tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik nustačius konkrečias valstybės tarnautojo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas. Teismas darė išvadą, kad Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuris buvo įteiktas pareiškėjai, nėra pakankamai aiškus ir išsamus. Esant pagrįstų abejonių, ar atitinkama asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

13. Teismas, akcentuodamas būtinumą tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatyti visus tarnybinio nusižengimo elementus (objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės), pažymėjo, kad nepakanka Išvadoje tik formaliai įvardyti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas, Išvada turi būti motyvuota.

14. Teismas pabrėžė, kad Įsakymas gali būti skundžiamas teismui, o teismas nagrinėdamas tokią bylą privalo ištirti ir įvertinti ne tik valstybės tarnautojo, kuriam skirta ši nuobauda, veiką, bet ir darbdavio ir jo įgaliotų tirti pažeidimą asmenų veiksmus dėl teisės normų, reglamentuojančių nuobaudos skyrimo procedūrą, tinkamo taikymo. Teismas darė išvadą, kad visi įstatymo nustatyti reikalavimai, į kuriuos darbdavys, skirdamas nuobaudą, privalo atsižvelgti, turi atsispindėti administraciniame akte dėl nuobaudos skyrimo.

15. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas nenustatė pareiškėjos kaltės formos dėl konstatuoto tarnybinio nusižengimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Išvadoje nurodė, kad pareiškėjos tarnybinis nusižengimas yra padarytas neveikimu. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad tarnybinė atsakomybė gali pasireikšti tyčine bei neatsargia kaltės forma. Šios aplinkybės yra privalomai įrodinėtinos tarnybinio patikrinimo metu ir tai yra institucijos, skiriančios nuobaudą, pareiga, todėl negali būti nustatinėjamos teisme. Nenustačius subjektyviosios pusės – tarnautojo kaltės, negalima ir

tarnybinė atsakomybė. Tai esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio pareiškėjai paskirta nuobauda – pastaba pripažintina neteisėta ir nepagrįsta.

III.

16. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjos skundą atmesti.

17. Atsakovas teigia, kad teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, o sprendimą grindė tarnybinio nusižengimo tyrimo formaliu procedūrų pažeidimu.

18. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai įteiktas Pranešimas atitinka Taisyklių priede nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Su Pranešimu pareiškėja buvo supažindinta pasirašytinai, atitinkamai jai buvo įteikta visa turima informacija, įskaitant ir I. T. raštą, kuriame buvo detaliai nurodyta, dėl kokių veikų buvo kreiptasi į Administraciją ir buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. Pranešimas, kurio pagrindas ir kartu sudėtinė dalis yra I. T. raštas, yra aiškus ir informatyvus. Iš nurodytų dokumentų turinio pareiškėja galėjo aiškiai suvokti ir suvokė įtariamo tarnybinio nusižengimo turinį. Tai atskleidžia išsamus pareiškėjos rašytinis paaiškinimas.

19. Atsakovas teigia, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta teisėtai ir pagrįstai. Skiriant nuobaudą laikytasi Taisyklių reikalavimų. Komisijos protokolai ir Išvada yra tinkami tiek turinio, tiek formos prasme, juose yra motyvuotai nurodytas konkretus pareiškėjos padarytas pažeidimas, pažeidimo elementai.

20. Atsakovo teigimu, sprendžiant dėl pareiškėjos kaltės, turi būti atsižvelgiama į jos statusą. Pareiškėja, būdama valstybės tarnautoja, žino jos elgesį tarnyboje reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokia, kaip turi būti elgiamasi, kokie veiksmai gali būti atliekami konkrečiose situacijose, taigi jos elgesys, veiksmai ar neveikimas laikytini sąmoningu valiniu pasirinkimu ir kvalifikuotini kaip tyčia. Pareiškėjos subjektyvus savo veikos motyvų bei tikslų vertinimas, neteisėtų ketinimų nustatymas aptariamo tarnybinio nusižengimo atveju nėra reikšmingi, nes neišvengiamai kyla neteisėto elgesio tarnyboje pasekmės, kurias pareiškėja privalėjo numatyti. Pareiškėja, organizuodama ir koordinuodama skyriaus darbuotojų veiklą paimant vaiką, netinkamai atliko pareigas įvertinant aplinką, ir įsitikinant, ar yra kilusi reali grėsmė vaiko sveikatai ir saugumui, taip pat paėmusi vaiką iš šeimos neužtikrino, kad vaiko motina ar jo patėvis butų laiku informuoti apie vaiko paėmimą.

21. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 pateiktus išaiškinimus, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu.

22. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas 600 Eur bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėja, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, akcentuoja, kad teismui pateikti įrodymai paneigia jos neteisėtą neveikimą. Atsakovo pareikštas kaltinimas nėra aiškus ir konkretus, pozicija dėl pareikšto kaltinimo prieštaringa. Viena vertus, Pranešime nurodoma, kad tarnybinis nusižengimas pasireiškė pareiškėjos neveikimu, kita vertus, atsakovo atstovas teismo posėdyje teigė, kad pareiškėjos nurodymas paimti vaiką iš tėvų yra neteisėtas.

24. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad tarnybinio nusižengimo nepadarė, žino ir atsakingai vykdė jai teisės aktais nustatytas pareigas. Tinkamą pareigų atlikimą patvirtina jos tarnybinės veiklos vertinimo išvada, motyvavimas skiriant aukštą klasę. Komisija į šias aplinkybes neatsižvelgė. Be to, I. T. 2019 m. sausio 9 d. prašymas negali būti vertinamas kaip dokumentas, iš kurio pareiškėja galėjo suprasti, kokio pobūdžio tarnybiniu nusižengimu yra kaltinama, nes šiame prašyme aprašomas kito darbuotojo elgesys. Į bylą pateikti įrodymai bei tolimesni atsakovo veiksmai, t. y. nepasibaigus tarnybinės nuobaudos apskundimo terminui priimamas sprendimas pateikti pareiškėjai siūlymą vykdyti žemesnės kategorijos pareigas, patvirtina išankstinį nusiteikimą prieš pareiškėją, siekį atleisti ją iš užimamų pareigų.

25. Pareiškėjos teigimu, apeliacinio skundo argumentas, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. PA-93 „Dėl tarnybinės nuobaudos D. T.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau atsakovui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino bylos įrodymus.

31. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta teisėtai ir pagrįstai.32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra

pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008; 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012; 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010 ir kt.).

33. Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti

motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Teismas, spręsdamas, ar tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, turi nustatyti, ar išvadoje tyrimo metu surinkta medžiaga paremta duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika (ir kokia konkrečiai), ar yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, ar buvo laikytasi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1442/2011 ir kt.).

34. Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

35. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamu įsakymu drausminė nuobauda – pastaba pareiškėjai buvo paskirta atsižvelgiant į atsakovo sudarytos komisijos pareiškėjos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti 2018 m. vasario 21 d. išvadą Nr. VA-25 „Dėl D. T. galimo tarnybinio nusižengimo“. Iš Išvados turinio matyti, kad pareiškėja buvo kaltinama tuo, kad 2018 m. sausio 3 d., organizuodama ir koordinuodama skyriaus darbuotojų veiklą paimant vaiką, netinkamai atliko pareigas įvertinant aplinką bei, įsitikinant ar yra kilusi reali grėsmė vaiko sveikatai ir saugumui taip pat paėmus vaiką iš šeimos, neužtikrino, kad vaiko motina arba jo patėvis būtų laiku informuoti apie vaiko paėmimą iš šeimos. Išvadoje konstatuota, kad tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56, 8 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus), 6 punktą (valstybės tarnautojas atsako už savo sprendimus), 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą (valstybės tarnautojai privalo laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų), 4 punktą (tinkamai atlikti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas). Šis veiksmas sukėlė neigiamas pasekmes, buvo pažeistos vaiko ir šeimos teisės ir teisėti interesai, sumenkintas Kelmės rajono savivaldybės administracijos prestižas, diskredituotas valstybės tarnautojo vardas. Komisija pripažino, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja pareiškėja D. T. padarė tarnybinį nusižengimą – pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 6, punktus, 15 straipsnio 1 dalies 1–4 punktus, Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. A-1012 patvirtinto pareigybės aprašymo 12 ir 17 punktus.

36. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams aprašas (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.). Pirmosios instancijos teismas minėtų teisės aktų ginčui aktualias nuostatas išsamiai aptarė atsakovo skundžiamame sprendime, dėl ko apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

37. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžia, kad tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, taigi jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai – objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu, galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybinio pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčia, tiek neatsargumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012, 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1921-492/2015). Tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik esant visus tarnybinio nusižengimo elementus patvirtinantiems įrodymams, t. y. nesant įrodytoms aplinkybėms, patvirtinančioms bent vieną pažeidimo sudėties elementą, tarnybinė atsakomybė negali būti taikoma.

38. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl taikomos poveikio priemonės teisėtumo ir pagrįstumo, ar atsakomybėn traukiamo asmens veikoje yra konkretaus pažeidimo padarymo faktas (-ai), pažeidimo sudėties elementai, pateikiamas nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo apimtis, t. y. kad veika būtų pripažinta pažeidimu, reikia įvertinti visus su jos padarymu susijusius aspektus. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos veiksmuose nebuvo tarnybinio nusižengimo sudėties, kaip ji aprašyta Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje, t. y. nenustatyta tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – pareiškėjos kaltė.

39. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, nes Išvadoje nurodytos aplinkybės bei šioje byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja kaltu neveikimu pažeidė Išvadoje ir ginčijamame įsakyme nurodytas teisės aktų nuostatas.

40. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįvertino ir nenustatė pareiškėjos kaltės formos dėl konstatuoto tarnybinio nusižengimo. Komisija Išvadoje tik formaliai nurodė, kad nusižengimas padarytas neveikimu. Nenustatyta, kad Komisija vertintų tarnybinio nusižengimo subjektyviąją pusę. Nesant nustatytam privalomam tarnybinio nusižengimo elementui – kaltei, tarnybinė atsakomybė negalima. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas įsakymas dėl drausminės nuobaudos pareiškėjai skyrimo, priimtas Išvados pagrindu, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl ginčijamas įsakymas dėl drausminės nuobaudos pareiškėjai skyrimo turi būti panaikintas.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kurie nėra aktualus nagrinėjamo ginčo kontekste. Atsakovo nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 yra pateikti išaiškinimai dėl procedūrinių pažeidimų priimant nuosavybės teisės į žemę atkūrimo aktus. Šioje byloje sprendžiama dėl procedūrinių reikalavimų laikymosi tarnybinės nuobaudos skyrimo procese, todėl šiam ginčui yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota šiuo klausimu ir išsamiai aptarta šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

43. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti iš atsakovo 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, atlyginimą. Pareiškėjos su atsiliepimu pateikti dokumentai patvirtina, kad už atsiliepimo parengimą pareiškėja 2018 m. liepos 23 d. sumokėjo advokatei 600 Eur.

44. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje atmetus atsakovo apeliacinį skundą, galutinis rezultatas šiame teisiniame ginče yra palankus pareiškėjai, kuri atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Todėl pareiškėja turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą.

45. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).

46. Rekomendacijų 7 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas. Nagrinėjamu atveju atsiliepimas į apeliacinį skundą parengtas 2018 m. liepos mėn., taigi už jo parengimą priteistina maksimali suma yra 1 163,76 Eur (1,3 x 895,2 Eur). Pareiškėjos prašoma priteisti suma (600 Eur) neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma yra pagrįsta ir priteistina pareiškėjai.

47. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo

faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Kelmės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjai D. T. iš atsakovo Kelmės rajono savivaldybės administracijos 600 Eur (šešių šimtų eurų)

bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-550-556/2019Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00333-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atsakovui S. K. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bbec1ba0dfad11e99681cd81dcdca52c

I.

1. Pareiškėjas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Agentūra) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo S. K. (toliau – ir atsakovas) 203 186,99 Eur dydžio skolą už neteisėtai gautas išmokas ir 5 procentų metines palūkanas už pavėluotas grąžinti lėšas, skaičiuotinas nuo 2016 m. lapkričio 27 d. nuo negrąžintos lėšų dalies iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. lapkričio 3 d. atsakovas pateikė Agentūrai paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“. 2011 m. balandžio 20 d. su atsakovu buvo pasirašyta paramos sutartis, pagal kurią jis įsipareigojo įgyvendinti projektą „Modernus augalininkystės ūkis“ (toliau – ir Projektas), nepažeisdamas paramos sutarties sąlygų, teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Tačiau buvo nustatyta, jog atsakovas, įgyvendindamas Projektą, padarė pažeidimų. Atsakovas buvo įsipareigojęs, kad Projekto kontrolės laikotarpio pabaigoje jo paraiškoje nurodytas valdos (ūkio) ekonominis dydis, išreikštas europinio dydžio vienetais (toliau – ir EDV), būtų ne mažesnis kaip 4 EDV, tačiau patikrinus informaciją Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro registre, nustatyta, kad EDV 2015 m. liepos 1 d. ir 2016 m. sausio 1 d. yra 0,44, t. y. mažesnis nei 4 EDV. Atsakovas nustojo vykdyti Projektą, negali pasiekti Projekto tikslų ir uždavinių, todėl jam už minėtus pažeidimus, vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrosios ir trečiosios veiklos sričių įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3D-480, (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 132.3.2 bei 132.3.12 punktais, taikomos išmokėtos 203 186,99 Eur paramos sumos pagal mokėjimo prašymus susigrąžinimo sankcija bei nutraukiama paramos sutartis.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (toliau – ir Grąžinimo taisyklės), 7.1.1 punkte nustatyta, kad Agentūra priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo, jeigu fizinis arba juridinis asmuo nesilaikė ES ir (arba) nacionaliniuose teisės aktuose ir (arba) paramos sutartyje nustatytų reikalavimų paramai gauti. Grąžinimo taisyklių 13 punkte nurodyta, kad palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas dydis yra 5 procentai, jeigu Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip. Paaiškino, kad palūkanos atsakovui pradėtos skaičiuoti praėjus 60 kalendorinių dienų nuo pirmo informacinio laiško išsiuntimo datos. Pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Aplinkybių, kurių pagrindu atsakovas būtų atleistas nuo susidariusios skolos dėl neteisėtai gautos paramos grąžinimo bei palūkanų mokėjimo, nėra.

4. Atsakovas S. K. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad 3 metus nuo sutarties pasirašymo veiklą vykdė, todėl paramos grąžinimo reikalavimas turėtų būti proporcingai mažinamas. Paaiškino, kad 2014 m. nuomojamos žemės savininkai pardavė savo turimas žemes, o naujieji savininkai nesutiko atnaujinti žemės nuomos sutarčių, todėl 2014 m. sumažėjo EDV. Taip pat pažymėjo, kad 2008 m. laidavo ūkininkės A. K. paskolą. 2013 m. jos verslas žlugo, todėl 2014 m. jį pasiekė apie 400 000 Eur reikalavimas iš banko, todėl nuo 2015 m. ūkinės veiklos vykdyti nebegalėjo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui Agentūrai iš atsakovo S. K. 121 912,19 Eur dydžio skolą už neteisėtai gautas išmokas bei 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 121 912,19 Eur sumos nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki tos kalendorinės dienos, kurią skola bus visiškai grąžinta.

6. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovui S. K. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ susigrąžinimo.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas S. K. 2010 m. lapkričio 3 d. padavė Agentūrai paraišką dėl paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ pirmąją, antrąją ir trečiąją veiklos sritis. Atsakovas paraiškoje „Kita informacija“ į 19 klausimą „Ar valdos (ūkio) ekonominis dydis yra lygus ar didesnis kaip 4 europinio dydžio vienetai (netaikoma ūkio subjektams, užsiimantiems tik paslaugų žemės ūkiui teikimu)? EDV paramos paraiškos pateikimo dieną (įrašyti)“ atsakė „Taip“, o pagal Įgyvendinimo taisyklių 132.3.12 punktą paramos susigrąžinimo sankcija taikoma, kai per penkerių metų laikotarpį nuo paramos sutarties pasirašymo, t. y. projekto kontrolės laikotarpio pabaigoje, paramos gavėjo paramos paraiškoje nurodytas valdos (ūkio) ekonominis dydis, išreikštas europinio

dydžio vienetais (EDV), yra mažesnis kaip 4 EDV. 2011 m. balandžio 20 d. su atsakovu buvo pasirašyta paramos sutartis Nr. 1VM-KS-10-1-003619-PR001 ir pagal paraišką pareiškėjui buvo išmokėta 203 186,99 Eur paramos suma. 2014 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. BRK-7769-(10.3.8) Agentūra nurodė atsakovui, jog nebuvo pasiektas planuotas grynojo pelno rodiklis bei įpareigojo atsakovą pateikti paaiškinimus dėl EDV sumažėjimo. Atsakovas pateikė Agentūrai 2014 m. rugsėjo 8 d. paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad dėl žemės nuomotojų veiksmų jis toliau negali nuomotis dirbamos žemės bei įsipareigojo nuo 2014 m. pasiekti ekonominės veiklos rodiklius. Pareiškėjas, patikrinęs informaciją Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro registre, nustatė, kad EDV 2015 m. liepos 1 d. ir 2016 m. sausio 1 d. yra 0,44, t. y. mažesnis nei 4 EDV, todėl 2016 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą Nr. SKP-112, kuriuo, vadovaudamasi Įgyvendinimo taisyklių 132.3.2 ir 132.3.12 punktais, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 5.9 punktu, nusprendė nutraukti su atsakovu pasirašytą paramos sutartį bei susigrąžinti išmokėtos paramos sumą – 203 186,99 Eur.

8. Teismas nurodė, kad paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas, ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų, taikomos sankcijos, numatytos Administravimo taisyklėse (Įgyvendinimo taisyklių 74 punktas). Administravimo taisyklių 197 punkte nustatyta, kad, pareiškėjui ir (arba) paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų, numatomos trys sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir paramos ar jos dalies susigrąžinimas. Grąžinimo taisyklių 7.1.1 punkte nustatyta, kad vykdomoji institucija priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susigrąžinimo, jeigu fizinis arba juridinis asmuo nesilaikė Europos Sąjungos ir (arba) nacionaliniuose teisės aktuose ir (arba) paramos sutartyje nustatytų reikalavimų paramai gauti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nustatė ir atsakovas iš esmės neneigia aplinkybės, kad Projekto kontrolės laikotarpio pabaigoje atsakovo paraiškoje nurodytas EDV buvo mažesnis kaip 4 EDV, atsakovas nustojo vykdyti Projektą bei negali pasiekti sutartyje nustatytų Projekto uždavinių bei tikslų. Esant šioms aplinkybėms, Agentūra nusprendė susigrąžinti iš atsakovo visą pagal pateiktus mokėjimo prašymus išmokėtą 203 186,99 Eur paramos sumą. Agentūra prašo pagal minėtą sprendimą išieškoti iš atsakovo nurodytą paramos sumą.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atsiliepime išdėstyti argumentai, jog 2014 m. nuomojamos žemės savininkai pardavė savo turimas žemes, o naujieji savininkai nesutiko atnaujinti žemės nuomos sutarčių, todėl 2014 m. sumažėjo EDV, taip pat 2008 m. laidavo ūkininkės A. K. paskolą, kurios verslas 2013 m. žlugo, todėl 2014 m. jį pasiekė apie 400 000 Eur reikalavimas iš banko, dėl ko nuo 2015 m. ūkinės veiklos vykdyti nebegalėjo, būtų teisiškai reikšmingi, jeigu nagrinėjamoje byloje būtų sprendžiamas Agentūros 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. SKP-112 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Agentūra, įvertinusi patikrinimų metu nustatytus pažeidimus, konstatavo, kad atsakovas pažeidė Įgyvendinimo taisyklių 28.12 bei 132.3.12 punktų reikalavimus ir už nustatytus pažeidimus jam pritaikyta paramos susigrąžinimo sankcija. Sprendimo dėl paramos susigrąžinimo atsakovas neskundė, jis įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas, todėl yra galiojantis. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovas nei Agentūrai 2014 m. rugsėjo 8 d. teiktuose paaiškinimuose, nei atsiliepime nagrinėjamoje byloje iš esmės neginčija aplinkybių dėl to, kad jis vykdė 2011 m. balandžio 20 d. paramos sutartimi Nr. 1VM-KS-10-1-003619-PR001 sutartus įsipareigojimus pažeisdamas Įgyvendinimo taisyklių reikalavimus, o nuo 2015 m. Projekto nevykdo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad neturi pagrindo vertinti Agentūros 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. SKP-112 konstatuotų pažeidimų pagrįstumą.

10. Teismas nurodė, kad Administravimo taisyklių 197.3 punkte nurodyta taikytina sankcija – paramos ar jos dalies susigrąžinimas, tačiau nedetalizuota, už kokius pažeidimus turi būti grąžinama visa parama, o už kokius – tik jos dalis. Šiuo atveju Agentūra taikė sankciją susigrąžinti visą paramos sumą, kurią ir prašo teismo priteisti. Teismas pažymėjo, kad Agentūra, įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Jie reiškia, kad Agentūros priimamas sprendimas dėl sankcijų pritaikymo visais atvejais privalo būti pagrįstas pakankamais įrodymais bei teisės normomis, o taikytos poveikio priemonės – motyvuotos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1824/2014). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas nagrinėdamas bylas dėl sankcijų priteisimo turi įvertinti, ar Agentūros skiriama sankcija yra pagrįsta bei proporcinga neatliktų įsipareigojimų kiekiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-764-

624/2016).11. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog nuo 2014 m. Projekto įgyvendinimui skirtas plotas sumažėjo, o

nuo 2015 m. atsakovas nebevykdo Projekte suplanuotos veiklos. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Agentūra teikė atsakovui 2014 m. rugsėjo 1 d. raštą Nr. BRK-7769-(10.3.8), kuriame jam nurodė, jog nebuvo pasiektas planuotas grynojo pelno rodiklis bei nurodytos aplinkybės dėl EDV sumažėjimo. Minėtas 2014 m. rugsėjo 1 d. raštas Nr. BRK-7769-(10.3.8) surašytas remiantis atsakovo 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentais. Atsakovas pateikė Agentūrai 2014 m. rugsėjo 8 d. paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad dėl žemės nuomotojų veiksmų jis toliau negali nuomotis dirbamos žemės bei įsipareigojo nuo 2014 m. pasiekti ekonominės veiklos rodiklius. Byloje nėra duomenų, jog Projekto vykdymo laikotarpiu 2011 m. ir 2012 m. atsakovas netinkamai vykdė su Agentūra 2011 m. balandžio 20 d. paramos sutartimi Nr. 1VM-KS-10-1-003619-PR001 sutartus įsipareigojimus. Agentūra nepateikė duomenų, kurie pagrįstų aplinkybę, jog atsakovas ūkininkavimo veiklą vykdė netinkamai pirmuosius du Projekto vykdymo metus. Pažeidimai nustatyti tik vertinant atsakovo 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentus. Duomenų, kuriuo momentu pareiškėjo EDV neatitiko Įgyvendinimo taisyklių reikalavimų, pareiškėjas nepateikė, todėl teismas vertino, kad 2013 m. atsakovas taip pat iš dalies vykdė 2011 m. balandžio 20 d. paramos sutartimi Nr. 1VM-KS-10-1-003619-PR001 sutartus įsipareigojimus. Atsižvelgdamas į nustatytas ginčo aplinkybes, teismas vertino, kad šiuo atveju Administravimo taisyklių 197.3 punkte esant nustatytoms skirtingoms savo griežtumu priemonėms (sankcijoms) – visos paramos arba tik jos dalies susigrąžinimas, nebuvo pagrįsta griežtesnės sankcijos, t. y. visos paramos susigrąžinimo, taikymo būtinybė. Teismo vertinimu, kadangi Agentūra nenustatė pažeidimų 2011–2012 m. laikotarpiu, yra pagrindas sumažinti grąžintinų lėšų sumą proporcingai atliktų įsipareigojimų kiekiui ir pareiškėjui iš atsakovo priteisti 121 912,19 Eur.

12. Teismas nurodė, kad Grąžinimo taisyklių 14 punkte nustatyta, jog metinis palūkanų už pavėluotas grąžinti lėšas dydis yra 5 procentai, jeigu Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip. Pagal tų pačių taisyklių 15.1 punktą palūkanos skolininkui pradedamos skaičiuoti nuo kalendorinės dienos, kuri eina po grąžintinų lėšų grąžinimo termino pabaigos ir skaičiuojamos nuo negrąžintinos lėšų dalies iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai sugrąžinamos. Grąžinimo taisyklių 11 punkte įtvirtina, kad grąžintinų lėšų grąžinimo terminas – 60 kalendorinių dienų nuo rašto arba informacijos užregistravimo administruojančiojoje institucijoje. Jeigu skolininkas per šį terminą lėšų negrąžina ir nesikreipia į administruojančiąją instituciją su prašymu leisti grąžinti lėšas dalimis, administruojančioji institucija turi imtis visų būtinų priemonių šioms lėšoms susigrąžinti pagal jos parengtus ir patvirtintus detaliuosius darbo tvarkos aprašus.

13. Teismas iš teismui pateikto Agentūros 2016 m. rugsėjo 27 d. rašto Nr. BRK-5191 nustatė, kad juo Agentūra informavo atsakovą apie 2016 m. rugsėjo 12 d. priimtą sprendimą susigrąžinti 203 186,99 Eur paramos sumą bei suteikė 60 dienų terminą skolai grąžinti. Taigi, laikėsi Grąžinimo taisyklių 11 punkte nustatyto reikalavimo suteikti skolininkui 60 kalendorinių dienų terminą lėšoms grąžinti. Kadangi per nustatytas 60 kalendorinių dienų atsakovas reikalaujamų lėšų negrąžino, vadovaujantis Grąžinimo taisyklių 14 ir 15.1 punktais, atsakovui skaičiuojamos 5 proc. metinės palūkanos nuo lėšų grąžinimo termino pabaigos, t. y. nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai grąžinamos. Taigi, nagrinėjamu atveju Agentūrai iš atsakovo priteistinos 5 proc. metinės palūkanos už pavėluotas grąžinti lėšas, skaičiuojamos nuo 2016 m. lapkričio 27 d. nuo grąžintinų lėšų sumos, t. y. nuo 121 912,19 Eur, iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai sugrąžinamos.

14. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Agentūros prašymas tenkinamas iš dalies ir iš atsakovo S. K. Agentūros naudai priteistina 121 912,19 Eur dydžio skola už neteisėtai gautas išmokas ir 5 proc. metinės palūkanos už pavėluotas grąžinti lėšas, skaičiuojamos nuo 2016 m. lapkričio 27 d. nuo negrąžintos lėšų dalies (121 912,19 Eur) iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai sugrąžinamos.

III.

15. Pareiškėjas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir tenkinti Agentūros skundą – priteisti 203 186,99 Eur dydžio skolą iš atsakovo už neteisėtai gautas išmokas bei 5 proc. dydžio metines palūkanas skaičiuojamos nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki tos kalendorinės dienos, kurią skola bus visiškai grąžinta. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Agentūra prašymą pateikė vadovaudamasi Agentūros 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. SKP-112 (toliau – ir Sprendimas) dėl atsakovui išmokėtos 203 186,99 Eur paramos susigrąžinimo ir paramos sutarties nutraukimo, apie kurį atsakovas buvo informuotas 2016 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. BRK-5191(3.144.) „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“.

Atsakovas apie Sprendimą buvo informuotas tinkamai, tačiau Sprendime ir teisės aktuose nustatyta tvarka jo neskundė. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis teisėtu ir nenuginčytu Sprendimu, Agentūra kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, tačiau teismas ginčo dalyku laikė ne Agentūros prašymą priteisti įsiskolinimą, o būtent minėtą Sprendimą. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai vertino Agentūros priimtą ir įsigaliojusį Sprendimą, bei klaidingai aiškino teisės aktų nuostatas.

15.2. Atsižvelgiant į tai, kad Projekto kontrolės laikotarpio pabaigoje, t. y. 2016 m. balandžio 20 d., paramos gavėjo paraiškoje nurodytas valdos (ūkio) ekonominis dydis, išreikštas europinio dydžio vienetais (EDV), buvo mažesnis kaip 4 EDV, jam Sprendimu buvo pritaikyta Įgyvendinimo taisyklių 132.3.12 papunktyje numatyta paramos susigrąžinimo sankcija.

15.3. Atsakovas Projekto kontrolės laikotarpiu (2011 m. balandžio 20 d. – 2016 m. balandžio 20 d.) buvo numatęs užauginti geresnės kokybės augalininkystės produkciją, pasiekti geresnių gamybinių rodiklių, nei buvo pateikiant Projektą, tačiau, nevykdydamas paraiškoje numatytos veiklos (apie tai informavo 2016 m. birželio 16 d. el. paštu), pažeidė Įgyvendinimo taisyklių 28.12 papunktyje nustatytą reikalavimą, kurio nesilaikant taikoma išmokėtos paramos susigrąžinimo sankcija, kaip numatyta Įgyvendinimo taisyklių 132.3.2 papunktyje (paramos susigrąžinimas taikomas, kai paramos gavėjas nustojo vykdyti projektą, negali pasiekti sutartyje nustatytų projekto uždavinių, tikslų). Atsižvelgiant į aprašytus pažeidimus, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 132.3.2 bei 132.3.12 papunkčiais, atsakovui taikomos išmokėtos 203 186,99 Eur paramos sumos pagal mokėjimo prašymus susigrąžinimo sankcija, nutraukiant paramos sutartį.

15.4. Agentūra, nustačiusi atsakovo įgyvendinto Projekto pažeidimus, 2016 m. liepos 26 d. raštu Nr. BRK-4068 (14.5) „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė informaciją Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (toliau – ir Ministerija) apie paramos gavėjo padarytus pažeidimus įgyvendinant Projektą bei siūlymą pritarti Agentūros sprendimui – atsakovui taikyti paramos susigrąžinimo sankciją, t. y. susigrąžinti išmokėtą 203 186,99 Eur paramos sumą, nutraukiant paramos sutartį. Agentūra, pritarus Ministerijai (2016 m. rugpjūčio 26 d. pranešimas Nr. 2D-3850 (3.23E)), 2016 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą Nr. SKP-112 dėl atsakovui išmokėtos 203 186,99 Eur paramos susigrąžinimo ir paramos sutarties nutraukimo.

15.5. Teismas sprendimą sumažinti grąžintinų lėšų sumą motyvavo tik Administravimo taisyklių nuostatomis, kur nurodyta, jog pareiškėjui ir (arba) paramos gavėjui nesilaikant paramos suteikimo reikalavimų ir (arba) pažeidžiant paramos gavimo ir naudojimo sąlygas ir (arba) nesilaikant paramos paraiškoje numatytų reikalavimų ir (arba) prisiimtų įsipareigojimų, numatomos trys sankcijų rūšys: paramos sumažinimas, paramos neskyrimas ir paramos ar jos dalies susigrąžinimas. Įgyvendinimo taisyklių 132.3.12 papunktyje yra įtvirtinta specialioji nuostata, minėtų Administravimo taisyklių atžvilgiu, kurioje už atsakovo padarytą pažeidimą yra numatyta taikyti visos paramos susigrąžinimo sankciją, ir, priešingai nei teismas nurodė, alternatyvi sankcija už minėtą pažeidimą nėra nustatyta. Teismas savo sprendime visiškai nepasisakė dėl Įgyvendinimo taisyklių 132.3.12 papunkčio, kuriuo iš esmės buvo grindžiama atsakovui pritaikyta sankcija. Nustačius, kad Projekto kontrolės laikotarpio pabaigoje, t. y. 2016 m. balandžio 20 d., paraiškoje nurodytas valdos EDV buvo mažesnis kaip 4 EDV, bei atsižvelgiant į tai, jog jokia alternatyvi sankcija už minėtą pažeidimą nėra numatyta, pareiškėjui buvo pritaikyta Įgyvendinimo taisyklių 132.3.12 nustatyta paramos susigrąžinimo sankcija.

15.6. Teismas vertindamas Agentūros prašymą dėl skolos priteisimo klaidingai vertino ginčo dalyką. Teismas iš esmės išnagrinėjo Agentūros Sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti iš atsakovo 203 186,99 Eur paramos sumą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Agentūros nuomone, teismas nukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, neteisingai taikė teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Tikrinamoje byloje nagrinėjamas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymas priteisti iš atsakovo S. K. 203 186,99 Eur dydžio skolą (grąžintinas lėšas) ir 5 proc. metines palūkanas nuo negrąžintos lėšų dalies už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos.

17. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2010 m. lapkričio 3 d. padavė Agentūrai paraišką dėl paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ (toliau – ir Priemonė) pirmąją,

antrąją ir trečiąją veiklos sritis. 2011 m. balandžio 20 d. su atsakovu buvo pasirašyta paramos sutartis Nr. 1VM-KS-10-1-003619-PR001, pagal kurią paramos gavėjas (atsakovas) įsipareigojo įgyvendinti projektą „Modernus augalininkystės ūkis“, nepažeisdamas paramos sutarties sąlygų, teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų, ir atsakovui pagal mokėjimo prašymus buvo išmokėta 203 186,99 Eur paramos suma.

18. Agentūra, nustačiusi, kad Projekto kontrolės laikotarpio pabaigoje atsakovo paraiškoje nurodytas valdos (ūkio) ekonominis dydis, išreikštas europinio dydžio vienetais, mažesnis nei 4 EDV, atsakovas nustojo vykdyti Projektą, negali pasiekti Projekto tikslų ir uždavinių, 2016 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą Nr. SKP-112 dėl S. K. išmokėtos paramos pagal Priemonę susigrąžinimo ir sutarties nutraukimo, kuriuo, vadovaudamasi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrosios ir trečiosios veiklos sričių įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3D-480, 132.3.2 ir 132.3.12 punktais, pritaikė atsakovui išmokėtos 203 186,99 Eur paramos susigrąžinimo sankciją, nutraukiant paramos sutartį.

19. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. BRK-5191 paprašė atsakovo per 60 kalendorinių dienų nuo šio rašto išsiuntimo dienos minėtą sumą pervesti į Agentūros sąskaitą. Kadangi atsakovas Sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neskundė bei negrąžino jame (Sprendime) nurodytų lėšų per minėtą 60 kalendorinių dienų terminą, pareiškėjas pradėjo išieškojimo procedūrą – kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl ginčo sumų priteisimo.

20. Pareiškėjo apeliaciniame skunde skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies – priteisė Agentūrai iš atsakovo 121 912,19 Eur dydžio skolą už neteisėtai gautas išmokas bei 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 121 912,19 Eur sumos nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki tos kalendorinės dienos, kurią skola bus visiškai grąžinta.

21. Iš pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo į pareiškėjo prašymą matyti, kad iš esmės atsakovo argumentai buvo susiję su Sprendimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Sprendimo atsakovas neskundė, jis įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas ir yra galiojantis, tačiau, sumažindamas grąžintinų lėšų sumą proporcingai atliktų įsipareigojimų kiekiui, teismas iš esmės įvertino argumentus, susijusius su Agentūros priimtu Sprendimu.

22. Agentūra apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Agentūros prašymą dėl skolos priteisimo, klaidingai nustatė ginčo dalyką. Agentūros nuomone, teismas nukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės išnagrinėdamas Agentūros Sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti iš atsakovo 203 186,99 Eur paramos sumą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

23. Taigi, nagrinėjamu atveju iš esmės kyla klausimas, ar nagrinėjant Agentūros prašymą priteisti grąžintinas lėšas turėjo (turi) būti tikrinamas Sprendimo, kuris nėra skundžiamas, teisėtumas ir pagrįstumas.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-475-556/2019, suformavo vieningą administracinių teismų praktiką dėl administracinės bylos ribų, kai nagrinėjamas kompetentingos institucijos prašymas priteisti iš skolininko sprendime dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo nurodytas sumas.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-475-556/2019 išaiškino, kad sprendimas dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo yra pagrindas iš skolininko susigrąžinti grąžintinas lėšas (Grąžinimo taisyklių 4 p.) ir būtent šiame sprendime, be kita ko, nurodoma grąžintinų lėšų suma bei jų (grąžintinų lėšų) susidarymo priežastys (Grąžinimo taisyklių 4.2 ir 4.3 p.), o teismui pateiktas prašymas priteisti šias lėšas iš skolininko – tik vienas iš būdų administruojančiajai institucijai susigrąžinti aptariamame sprendime nurodytas grąžintinas lėšas (Grąžinimo taisyklių 17 p.).

26. Minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-475-556/2019 remiantis nuoseklia administracinių teismų praktika (pvz., žr. 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-677-525/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-738-556/2017; 2018 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-30-822/2018; 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1379-442/2018 ir kt.) konstatuota, kad aptariamas sprendimas dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo yra individualus administracinis aktas, galintis būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Išplėstinė teisėjų kolegija, nustačiusi, kad sprendimas dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo yra galiojantis ir nenuginčytas, ir nenustačiusi jokių Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų peržengti administracinės bylos nagrinėjimo ribas, konstatavo, kad argumentai, susiję su sprendimo dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo teisėtumu ir pagrįstumu, šioje byloje nėra aktualūs, šio akto teisėtumas ir pagrįstumas nėra vertintinas.

27. Tikrinamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie priimtą Sprendimą, kuriame, be kita ko, aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka; viešojo administravimo subjektas laikėsi ir Grąžinimo taisyklių 9 punkto reikalavimų, informuodamas apie priimtą sprendimą dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo. Atsakovui Sprendimo neapskundus ir nustatytu terminu šiame sprendime dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo nurodytų lėšų negrąžinus (nesikreipus dėl lėšų grąžinimo dalimis (Grąžinimo taisyklių 19 p.), taip pat nesant galimybės šias lėšas susigrąžinti Grąžinimo taisyklių 17.2 punkte nurodytu būdu (taikant grąžintinų lėšų įskaitymą), pareiškėjui atsirado teisė išieškoti grąžintinas lėšas Europos Sąjungos arba Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka (Grąžinimo taisyklių 17.3 p.). Kadangi nagrinėjamu atveju taikytini teisės aktai nenumato Agentūros teisės (išskyrus minėtą įskaitymą) ne ginčo tvarka susigrąžinti (išieškoti) sprendime dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo nurodytų sumų, pareiškėjas dėl ginčo lėšų išieškojimo (priteisimo) kreipėsi į teismą.

28. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-475-556/2019 suformuotą praktiką dėl administracinės bylos ribų, kai nagrinėjamas kompetentingos institucijos prašymas priteisti iš skolininko sprendime dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo nurodytas sumas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, peržengdamas administracinės bylos nagrinėjimo ribas, nepagrįstai įvertino atsakovo argumentus, susijusius su Agentūros priimtu Sprendimu, ir tuo pagrindu sumažino grąžintinų lėšų dydį.

29. Kaip minėta, jokių kitų argumentų dėl pareiškėjo prašymo nepagrįstumo atsakovas iš esmės nepateikė, atsakovo pareigą grąžinti lėšas nustatantis Sprendimas yra galiojantis ir nėra apskųstas, o pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas priteisti būtent šiame sprendime nurodytas grąžintinas lėšas; atsakovas buvo tinkamai informuotas apie Sprendimą ir yra pasibaigęs Grąžinimo taisyklių 11 punkte nurodytas terminas geruoju sugrąžinti grąžintinas lėšas; pareiškėjo prašytos priteisti palūkanos numatytos Grąžinimo taisyklių 14 ir 15 punktuose, nėra ir šio norminio administracinio akto 16 punkte numatytų palūkanų neskaičiavimo (anuliavimo) pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, tenkinant pareiškėjo prašymą dėl ginčo sumų (grąžintinų lėšų ir palūkanų) priteisimo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinę

dalį išdėstyti taip:„Pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą patenkinti ir priteisti pareiškėjui

Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos iš atsakovo S. K. 203 186,99 Eur (dviejų šimtų trijų tūkstančių vieno šimto aštuoniasdešimt šešių eurų ir devyniasdešimt devynių euro centų) dydžio skolą už neteisėtai gautas išmokas bei 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2016 m. lapkričio 27 d. nuo negrąžintos skolos dalies iki tos kalendorinės dienos, kurią skola bus visiškai grąžinta.“.



ROMANAS KLIŠAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c4e74d60dfad11e99681cd81dcdca52c





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, atsakovas) 2017 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. BRK-3752 „Dėl skolos grąžinimo dalimis“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NMA išdėstyti pareiškėjo grąžintinos paramos lėšų sumą po 100 Eur per mėnesį iki pilno grąžintinos sumos dydžio sumokėjimo, sumažinti grąžintiną paramos sumą iki 8 000 Eur; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad prašomas panaikinti atsakovo sprendimas nepagrįstas, netinkamai įvertintos pareiškėjo finansinės galimybės sumokėti visą paramos sumą bei palūkanas, neįvertinta tai, kad pareiškėjas faktiškai įgyvendino projektą „Ūkininko D. V. ūkio įsikūrimas“ Nr. 1JŪ-KP-10-1-001882– PR001 (toliau – ir Projektas) ir 2011 m. sausio 5 d. paramos sutartį (toliau – ir Paramos sutartis).

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas netinkamai taikė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ įgyvendinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 3D-345 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) ir Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 „Dėl Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės).

4. Pareiškėjas vertino, kad grąžintina paramos lėšų suma turi būti išdėstyta atsižvelgiant ne į laiko kriterijų, tačiau į pareiškėjo turtinę padėtį ir finansines galimybes sumokėti grąžintinas paramos lėšas per mėnesį. Nurodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, gauna minimalų mėnesinį atlyginimą, turi finansinių įsipareigojimų (Panevėžio Kredito unijai pareiškėjas pagal 2014 m. balandžio 11 d. kredito sutartį dengia kredito įmokas ir palūkanas (likusi nepadengta kredito įmokų ir palūkanų dalis 13 050 Eur)), todėl jis galėtų mokėti po 100 Eur per mėnesį.

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad ketverius metus pilnai įgyvendino Projektą, tik paskutiniaisiais 2015 m. dėl susidariusių sudėtingų aplinkybių ir skolų veiklos praktiškai nevykdė. Taigi taikant proporcingumo principą, yra pagrindas spręsti, jog grąžintina paramos 39 899,97 Eur suma turėtų būti sumažinta tik už paskutiniuosius 2015 m. ir grąžintina suma, įvertinus projekto įgyvendinimo laikotarpį, turėtų būti 8 000 Eur.

6. Pareiškėjas teigė, kad sprendžiant paramos lėšų grąžinimo klausimą grąžintinos paramos dydžio sumažinimo (nereikalaujant grąžinti visos paramos sumos) bei grąžintos paramos sumos (po sumažinimo) išdėstymas dalimis, atsižvelgiant į pareiškėjo mokumą, bet ne į išdėstymo laikotarpį, nebuvo svarstytos ir nebuvo įvertintos. Be to, atsakovas, nustatydamas sankciją, vadovavosi Įgyvendinimo taisyklių 72.19 papunkčiu, tačiau nesvarstė galimybės taikyti Įgyvendinimo taisyklių 73 punkto nuostatas dėl paramos dalies susigrąžinimo, įvertinus Projekto įgyvendinimo laikotarpį.

7. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.8. Atsakovas nurodė, kad NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu „Dėl D. V. išmokėtos paramos pagal Lietuvos

kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės I krypties „Žemės, maisto ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas“ priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ susigrąžinimo ir sutarties nutraukimo“ (toliau – ir NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas) nutarta susigrąžinti paramos lėšų sumą ir nutraukti Paramos sutartį. Taigi, šiuo atveju, jei pareiškėjas manė, kad NMA nepagrįstai priėmė sprendimą susigrąžinti išmokėtą paramos lėšų sumą, jame buvo aiškiai ir detaliai pateikta apskundimo tvarka ir terminai. NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas negali būti naikinamas, kadangi jis yra detalus, išsamus ir pagrįstas teisės aktų normomis ir nustatytais faktais, pareiškėjas jo neskundė. Būtent NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas sukėlė pareiškėjui teisinius padarinius dėl skolos susidarymo.

9. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, vykdantis Projektą ir prisiėmęs įsipareigojimus, Projektą turi įvykdyti pilna apimtimi. Pareiškėjas turėjo įvykdyti visą Projektą ir pateikti užbaigto Projekto metinę ataskaitą, ūkio valdos finansinius dokumentus ir kt. Be to, pareiškėjas visiškai nereagavo į NMA raginimus pateikti dokumentus ir paaiškinimus, kodėl Projektas nebevykdomas. Projektai turi būti įgyvendinami pagal sudarytą verslo planą, kurį sudaro pareiškėjas.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių argumentų, kodėl prašo sumažinti grąžintinų lėšų sumą iki 8 000 Eur. NMA negali savo nuožiūra ir nepagrįstu skaičiavimu sumažinti grąžintinos paramos sumą kuomet yra aišku, kad pareiškėjas nepasiekė numatytų tikslų, nevykdė Projekto, o pareiškėjo žemės ūkio naudmenos buvo apleistos, akivaizdžiai nesilaikyta gero ūkininkavimo praktikos reikalavimų.

11. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas klaidingai aiškina Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 19 punkto nuostatas, kuriose nustatyta, kad terminas grąžinti jau išmokėtas paramos lėšas negali būti ilgesnis nei 24 mėnesiai, todėl pareiškėjo teiginiai, kad NMA gali neribotai nukelti paramos lėšų grąžinimą ir kaip jis prašo, grafiką sudarant net 80-čiai mėnesių, nepagrįsti.

12. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjui buvo nustatytas terminas, per kurį turi būti grąžinama lėšų suma. NMA sankcijas taiko griežtai pagal teisės aktų nuostatas, todėl ir šiuo atveju atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nustojo vykdyti veiklą, o žemės ūkio naudmenos neatitinka nustatytų reikalavimų, NMA pagrįstai priėmė 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą ir tik pačiam pareiškėjui paprašius – skundžiamą Sprendimą.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas NMA Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentui 2010 m. balandžio

28 d. pateikė Paraišką Nr. 1JŪ-KP-10-1-001882-PR001 (Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“) pagal Įgyvendinimo taisykles. NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. KP_04_10, nusprendė taikyti pareiškėjui išmokėtos 39 899,99 Eur paramos sumos susigrąžinimo sankciją ir nutraukti Paramos sutartį bei 0,1 proc. nuo išmokėtos paramos sumos sankciją – 100,01 Eur. Sprendime konstatuota, jog paramos gavėjas 2015 m. nesilaikė geros ūkininkavimo praktikos reikalavimų, nustojo vykdyti projekte numatytą žemės ūkio veiklą (augalininkystė), nepateikė užbaigto projekto metinės ataskaitos už 2015 m. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. prašymu kreipėsi į NMA, prašydamas skolą išdėstyti dalimis maksimaliam laikotarpiui. NMA 2017 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. BRK-3752 skolą (39 899,97 Eur) ir palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo 2017 m. birželio 20 d., išdėstė dalimis mokant kas mėnesį ne mažiau kaip po 1 700 Eur iki 2019 m. liepos 31 d. bei iki mokėjimo dienos apskaičiuotas palūkanas. Skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 19 punktu.

15. Teismas, vadovaudamasis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 19 punktu, darė išvadą, kad visa grąžintina suma, mokama dalimis, turi būti grąžinta per laikotarpį, ne ilgesnį nei 12 mėnesių, tačiau jei negrąžinta suma viršija 30 000 Eur, laikotarpis gali būti pratęsiamas ne ilgiau kaip 24 mėnesiams, įvertinus skolininko finansinę padėtį pagal pateiktus duomenis ir įsitikinus pateiktos informacijos pagrįstumu, o grąžintinų lėšų grąžinimo dalimis laikotarpis gali būti pratęstas ne daugiau kaip vieną kartą. Šis terminas gali būti ne ilgesnis kaip 24 mėnesiai.

16. Teismas nustatė, kad NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. KP_04_10 nusprendė taikyti pareiškėjui išmokėtos 39 899,99 Eur paramos sumos susigrąžinimo sankciją. O tai reiškia, kad pagal Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 19 punkto nuostatas pareiškėjas grąžintiną sumą dalimis turi grąžinti per ne ilgesnį nei 12 mėnesių terminą, tačiau, įvertinus, kad pareiškėjo grąžintina suma viršija 30 000 Eur, laikotarpis gali būti pratęsiamas ne ilgiau kaip 24 mėnesiams ir šis terminas gali būti pratęstas tik vieną kartą.

17. Teismas pažymėjo, kad Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 19 punkto nuostatos imperatyviai neįpareigoja kiekvienu atveju pratęsti terminą ne ilgiau kaip 24 mėnesiams, jei negrąžinta suma viršija 30 000 Eur, o palieka administruojančiai institucijai, šiuo atveju NMA, diskrecinę teisę įvertinti skolininko finansinę padėtį ir įsitikinus pateiktos informacijos pagrįstumu, grąžintinų lėšų grąžinimo dalimis laikotarpį pratęsti ne daugiau kaip vieną kartą. Teismas, įvertinęs Sprendimą teisės aktų kontekste, darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai skolą išdėstė dalimis, mokant kas mėnesį ne mažiau kaip po 1 700 Eur iki 2019 m. liepos 31 d.

18. Teismas, įvertinęs skundžiamą Sprendimą Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 7.1.1 papunkčio, 14 punkto, 15.1 papunkčio nuostatų kontekste, darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai paskaičiavo palūkanas iki mokėjimo dienos, t. y. iki 2019 m. liepos 31 d.

19. Teismas dėl skundo reikalavimo sumažinti grąžintiną paramos sumą iki 8 000 Eur pažymėjo, kad ne skundžiamu Sprendimu, o NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu nutarta susigrąžinti paramos lėšų sumą ir nutraukti Paramos sutartį, t. y. teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė būtent NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas. Jei pareiškėjas nesutiko su NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu, galėjo jį ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, kurie buvo nurodyti NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendime. Tačiau pareiškėjas NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo pagrįstumo neginčijo, todėl NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas yra teisėtas ir galiojantis.

20. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad NMA negali savo nuožiūra ir nepagrįstu skaičiavimu sumažinti grąžintinos paramos sumą kuomet yra aišku, kad pareiškėjas nepasiekė numatytų tikslų, nevykdė Projekto, o pareiškėjo žemės ūkio naudmenos buvo apleistos, akivaizdžiai nesilaikyta gero ūkininkavimo praktikos reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad ir pats pareiškėjas skunde neneigia, kad 2015 m. veiklos nevykdė, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįvykdė Projekto pagal sudarytą planą.

21. Teismas, akcentuodamas Įgyvendinimo taisyklių 72 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad teisės aktuose nediferencijuojamos projektų įgyvendinimo stadijos, t. y. faktiškai įgyvendintas, dalinai įgyvendintas, todėl pareiškėjo argumentus, kad grąžinimo sankcija turėtų būti taikyta tik už 2015 m. kuomet jis nevykdė veiklos, vertino kaip nepagrįstą. Be to, NMA sankcijas taiko griežtai pagal teisės aktų nuostatas, todėl ir šiuo atveju atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nustojo vykdyti veiklą, o žemės ūkio naudmenos neatitinka nustatytų reikalavimų, NMA pagrįstai priėmė 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą ir tik pačiam pareiškėjui paprašius Sprendime išdėstė grąžintinos sankcijos dydį dalimis.

22. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų.

23. Teismas, netenkinęs skundo pagrindinio reikalavimo dėl skundžiamo Sprendimo panaikinimo, netenkino ir skundo išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

III.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko padarė neteisingas išvadas, priėmė nepagrįstą sprendimą.

26. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai įvertinto pareiškėjo finansines galimybes sumokėti visą paramos sumą ir palūkanas, neįvertino ir tai, kad pareiškėjas faktiškai įgyvendino Projektą.

27. Pareiškėjas paaiškina, kad pagal Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 19 punktą grąžintina paramos lėšų suma turi būti išdėstyta atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas gali sumokėti ne daugiau kaip 100 Eur paramos lėšų per mėnesį, t. y.

grąžintina paramos lėšų suma turi būti išdėstyta atsižvelgiant ne į laiko kriterijų, tačiau į pareiškėjo turtinę padėtį ir finansines galimybes sumokėti grąžintinas paramos lėšas per mėnesį. Teismas nevertino pareiškėjo turtinės padėties. Pareiškėjas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo gaunamos pajamos per mėnesį yra minimalios, pareiškėjas turi finansinių įsipareigojimų Panevėžio Kredito unijai pagal 2014 m. balandžio 11 d. kredito sutartį, dengiant kredito įmokas ir palūkanas (likusi nepadengta kredito įmokų ir palūkanų dalis 13 050 Eur), kurių mėnesinės įmokos dydis 480 Eur. Likusios pareiškėjo pajamų dalies pakaktų sumokėti 100 Eur grąžintinos paramos dalį bei tenkinti pareiškėjo gyvybiškai svarbius poreikius.

28. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl skundo argumentų, jog bendra grąžintinos paramos lėšų 39 899,97 Eur suma turėtų būti sumažinta atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas faktiškai įgyvendino Projektą ir vykdė Paramos sutarties sąlygas. Pareiškėjas 2011–2014 metais pilnai įgyvendino Projektą, tik 2015 metais dėl susidariusių sudėtingų aplinkybių ir skolų veiklos nevykdė. Dėl vagystės iš sandėlio pareiškėjas neteko trąšų, susidarė skolos UAB „( duomenys neskelbtini)“, pareiškėjas negalėjo gauti kredito įsigyti trąšoms, augalų apsaugos priemonėms, todėl 2015 metais veiklą pagal Projektą sustabdė. Taikant proporcingumo principą, yra pagrindas spręsti, jog grąžintina paramos suma 39 899,97 Eur turėtų būti sumažinta už paskutiniuosius 2015 metus ir turėtų būti 8 000 Eur.

29. Pareiškėjo teigimu, sprendžiant paramos lėšų grąžinimo klausimą aplinkybės dėl grąžintinos paramos dydžio sumažinimo bei grąžintinos paramos sumos (po sumažinimo) išdėstymo dalimis, atsižvelgiant į pareiškėjo mokumą, bet ne į išdėstymo laikotarpį, nebuvo svarstytos ir įvertintos.

30. Atsakovas NMA atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja tuos pačius klaidingus argumentus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, tačiau nenurodo ginčui aktualių faktų.

32. Atsakovas akcentuoja, kad skundžiamas sprendimas nėra teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis dokumentas, kadangi sankcija pareiškėjui buvo skirta NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. KP_04_10, kuriame pareiškėjui buvo išaiškinti šio sprendimo apskundimo terminai ir tvarka. Pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nenurodė, kodėl neskundė NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo. Pareiškėjui, nepateikusiam jokių paaiškinimų dėl praleisto termino apskųsti NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą ir neprašiusiam šio sprendimo apskundimo termino atnaujinti, negali būti suteikiamos išskirtinės teisės. NMA pareiškėjo pateiktas prašymas, kuriuo jis prašė sudaryti skolos grafiką, patvirtina, kad pareiškėjas, neužbaigęs Projekto, nesilaikė reikalavimų ir prisiimtų įsipareigojimų. Projekto nevykdymą patvirtina ir pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog dėl susidariusių sudėtingų aplinkybių veikla pagal Projektą 2015 m. buvo sustabdyta. Todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jis faktiškai įgyvendino Projektą, yra nepagrįstos.

33. Atsakovas pažymi, kad nėra pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardintų Projektų įgyvendinimo stadijų – faktiškai įgyvendintas, dalinai įgyvendintas. Nagrinėjamu atveju taikytinos Įgyvendinimo taisyklių 72 punkte reglamentuotos paramos susigrąžinimo sąlygos.

34. Atsakovo teigimu, atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl paramos skolos sumos sumažinimo dėl pareiškėjo susidariusių skolų ir sudėtingų aplinkybių, nes tokiu atveju būtų paneigiamas šiam ginčui aktualus teisinis reglamentavimas. NMA negali savo nuožiūra ir nepagrįstu skaičiavimu sumažinti grąžintinos paramos sumą kuomet yra aišku, kad pareiškėjas nevykdė Projekto, o pareiškėjo žemės ūkio naudmenos buvo apleistos, akivaizdžiai nesilaikyta gero ūkininkavimo praktikos reikalavimų. Pareiškėjas privalėjo įvykdyti Projektą ir pateikti užbaigtą Projektą įrodančius dokumentus.

35. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 19 punktą. Atsakovo teigimu, pagal nurodyto punkto normą terminas grąžinti išmokėtas paramos lėšas negali būti ilgesnis nei 24 mėnesiai.

36. Atsakovas akcentuoja, kad NMA yra atsakinga už tinkamą valstybės ir Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšų administravimą bei jų panaudojimo kontrolę, todėl sankcijas taiko pagal teisės aktų nuostatas, o grąžintinų lėšų grafikai yra sudaromi taip pat griežtai laikantis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių.

37. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo teiginiais dėl pareiškėjo mokumo neįvertinimo, akcentuoja, kad NMA pareiškėjui nurodė, jog galimybė sudaryti skolos grąžinimo grafiką 24 mėnesių laikotarpiui gali būti sudaryta tik tuomet, jei pareiškėjas pateiks reikalingus finansinius duomenis. NMA negali savo nuožiūrą nustatyti didesnį nei 24 mėnesiai skolos grąžinimo laikotarpį. Nei viename NMA rašte pareiškėjui nebuvo pateikta informacija apie tai, kad skola

gali būti grąžinama per kitokį nei 24 mėnesių laikotarpį. Nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjas, vadovaudamasis apdairaus, atidaus ir rūpestingo asmens standartu, turėjo elgtis atidžiai ir sąžiningai, bendradarbiauti su NMA ir pateikti visus būtinus paaiškinimus ir dokumentus, kurių NMA ne kartą pareiškėjo prašė pateikti.

38. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, prašydamas sumažinti grąžintiną sumą iki 8 000 Eur, iš esmės prašo teismo atlikti Projekto vertinimą ir apskaičiuoti grąžintiną sumą pagal jo pateiktas interpretacijas, t. y. prašo atlikti tas funkcijas, kurios yra priskirtos NMA.

39. Atsakovo vertinimu, skundo tenkinimo atveju būtų pažeistas lygiateisiškumo principas kitų pareiškėjų atžvilgiu.

Teisėjų kolegija


IV.

40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NMA 2017 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. BRK-3752 „Dėl skolos grąžinimo dalimis“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

41. Ginčijamu sprendimu NMA pareiškėjui išmokėtos paramos 39 899,97 Eur sumos ir palūkanų grąžinimą išdėstė dalimis, mokant kas mėnesį ne mažiau kaip po 1 700 Eur iki 2019 m. liepos 31 d. bei iki mokėjimo dienos apskaičiuotas palūkanas.

42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė ir vertino, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pagrindinį skundo reikalavimą dėl ginčijamo akto panaikinimo, atmetė išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo NMA išdėstyti pareiškėjo grąžintinos paramos lėšų sumą po 100 Eur per mėnesį iki pilno grąžintinos sumos dydžio sumokėjimo bei sumažinti grąžintiną paramos sumą iki 8 000 Eur.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia iš esmės pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Grąžintina paramos lėšų suma, pasak pareiškėjo, turi būti išdėstyta atsižvelgiant ne į laiko kriterijų, tačiau į pareiškėjo turtinę padėtį ir finansines galimybes sumokėti grąžintinas paramos lėšas per mėnesį. Ginčijamas sprendimas yra priimtas netinkamai įvertinus pareiškėjo finansinės galimybės ir aplinkybę, jog Projektas faktiškai yra įgyvendintas. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl skundo argumentų, jog bendra grąžintinos paramos lėšų suma turi būti sumažinta atsižvelgiant į tai, kad Projektas yra įvykdytas.

44. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.).

45. Teisėjų kolegija, tikrindama aptartų pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisiniams santykiams yra aktualios Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d.), nuostatos.

46. Bylos duomenimis nustatyta, kad NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. KP 04_10 nusprendė taikyti pareiškėjui išmokėtos 39 899,99 Eur paramos sumos susigrąžinimo sankciją. Pareiškėjui, 2017 m. gegužės 31 d. NMA pateikus prašymą dėl skolos išdėstymo dalimis, buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

47. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad grąžintina paramos lėšų suma turi būti išdėstyta atsižvelgiant ne į laiko kriterijų, tačiau į pareiškėjo turtinę padėtį ir pareiškėjo finansines galimybes sumokėti grąžintinas paramos lėšas per mėnesį.

48. Grąžintinų lėšų susigrąžinimą nustato Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 19 punktas, pagal kurį skolininko

prašymu administruojančioji institucija gali priimti sprendimą, kad jis grąžintinas lėšas grąžintų dalimis. Tokiu atveju palūkanos skolininkui skaičiuojamos nuo negrąžintos lėšų dalies. Visa grąžintina suma, mokama dalimis, turi būti grąžinta per laikotarpį, ne ilgesnį nei 12 mėnesių. Jeigu negrąžinta suma viršija 30 000 eurų, laikotarpis gali būti pratęsiamas ne ilgiau kaip 24 mėnesiams, įvertinus skolininko pateiktų finansinių ataskaitų, sudarytų teisės aktų nustatyta tvarka, duomenis ir (arba) kitą skolininko pateiktą informaciją ir įsitikinus pateiktos nurodytos informacijos pagrįstumu. Grąžintinų lėšų grąžinimo dalimis laikotarpis gali būti pratęstas ne daugiau kaip vieną kartą.

49. Nagrinėjamu atveju NMA, atsižvelgdama į tai, kad negrąžinta pareiškėjui išmokėtos paramos lėšų suma viršija 30 000 Eur bei įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus apie turimus įsipareigojimus (kredito sutartis) ir nuolatines pareiškėjo gaunamas pajamas (darbo sutartis), ginčijamu sprendimu nustatė, kad grąžintina suma dalimis turi būti grąžinta per ne ilgesnį kaip 24 mėnesių terminą. Toks NMA sprendimas atitinka Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 19 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą. Šioje normoje yra nustatytas maksimalus 24 mėnesių grąžintinų lėšų susigrąžinimo terminas, kuris nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, buvo pritaikytas. Galimybės išdėstyti grąžintinų lėšų susigrąžinimą ilgesniam terminui Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės nenumato.

50. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas yra priimtas neįvertinus aplinkybės, jog Projektas faktiškai yra įgyvendintas. Su tokia pareiškėjo pozicija teisėjų kolegija nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms šioje skundo dalyje.

51. Minėta, kad NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. KP_04_10 nusprendė taikyti paramos gavėjui – pareiškėjui išmokėtos 39 899,99 Eur paramos sumos susigrąžinimo sankciją ir nutraukti Paramos sutartį. Sprendime konstatuota, jog paramos gavėjas 2015 m. nesilaikė geros ūkininkavimo praktikos reikalavimų, nustojo vykdyti projekte numatytą žemės ūkio veiklą (augalininkystė), nepateikė užbaigto projekto metinės ataskaitos už 2015 m. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog 2015 m. dėl susidariusių sudėtingų aplinkybių ir skolų veiklos pagal Projektą nevykdė, todėl veiklą pagal Projektą 2015 m. sustabdė. Todėl pareiškėjo teiginys, jog Projektas yra faktiškai įgyvendintas, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, pareiškėjas, teigdamas, kad yra faktiškai įvykdęs Projektą, iš esmės kelia klausimą dėl NMA 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. KP_04_10 dėl pareiškėjui išmokėtos paramos susigrąžinimo ir sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas šio NMA sprendimo neginčija, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė nagrinėjamo ginčo dėl sankcijos išdėstymo dalimis kontekste nėra aktuali.

52. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentą dėl jam paskirtos sankcijos sumažinimo, pažymi, kad Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės nenumato galimybės mažinti grąžintinų lėšų sumą.

53. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1139-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00844-2017-1Procesinio sprendimo kategorija: 21.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) Pagėgių rinktinės vado 2017 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. TE-164 (toliau – Įsakymas), kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VSAT Pagėgių rinktinės vadas 2017 m. gegužės 23 d. Įsakymu, vadovaudamasis VSAT Pagėgių rinktinės Štabo bendrųjų reikalų skyriaus 2017 m. gegužės 9 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 16-15(2.8) (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Pareiškėjui VSAT Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniajam specialistui tarnybinė nuobauda paskirta iš esmės už tai, kad vykdydamas jam paskirtas užduotis – „Pasienio tikrinimo posto budėtojas“ ir „Vaizdo ir (ar) signalizacijos sistemų operatorius“, nesiėmė priemonių administracinio nusižengimo nustatymui bei šio įvykio nefiksavo tarnybinėje dokumentacijoje. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Sienos kontrolės nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų VSAT vado 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-116, 242.3 ir 242.5 punktus, Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto pasienio tikrinimo posto darbo instrukcijos (toliau – ir Darbo instrukcija), patvirtintos VSAT Pagėgių rinktinės vado 2016 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 3-74, 11.3, 11.5, 18.1, 18.9, 18.11 punktų bei Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymas), patvirtinto VSAT Pagėgių rinktinės vado 2016 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 3-53, 6.1, 6.2, 6.3, 6.4, 6.12 punktų reikalavimus.

3. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2017 m. vasario 13 d. 19.00 val. iki 2017 m. vasario 14 d. 9.00 val. buvo paskirtas vykdyti tarnybą Kybartų kelio pasienio kontrolės punkte (toliau – ir Kybartų KPKP) ir nuo 2017 m. vasario 13 d. 19.30 val. iki 2017 m. vasario 14 d. 8.30 val. vykdė užduotį „Pasienio tikrinimo posto budėtojas“. 2017 m. vasario 14 d. apie 3.48 val. pareiškėjas iš pasieniečio A. J. telefonu gavo pranešimą, kad į postą atvyko Kazachstano pilietis su automobiliu Mercedes-Benz ir kontrolei pateikė savo galiojantį kelionės dokumentą-asmens pasą bei galiojantį automobilio Mercedes-

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b80d33c0dfad11e99681cd81dcdca52c

Benz techninės registracijos liudijimą su žyma apie automobilio išregistravimą Kazachstane. Pareigūnas į postą prašė iškviesti posto pamainos vyresnįjį dėl sprendimo priėmimo. Gavęs minėtą pranešimą, pareiškėjas iš karto radijo ryšio priemonių pagalba susisiekė su posto pamainos vyresniuoju A. S. ir informavo apie esamą situaciją. Kadangi posto pamainos vyresnysis A. S. tikrino sargybų vykdomas užduotis, todėl jis pareiškėjui nurodė nueiti į postą Nr. 4-5 ir išsiaiškinti susidariusią situaciją. Pareiškėjas, nuėjęs į postą Nr. 4-5, pamatė pasienio tikrinimo kanale stovintį automobilį Mercedes-Benz be valstybinio numerio ženklų. Paėmęs iš pasieniečio A. J. jam Kazachstano piliečio pateiktus dokumentus, minėtam piliečiui rusų kalba paaiškino, kad nors automobilio techninės registracijos liudijimas tvarkingas, tačiau vykti per valstybės sieną automobilis savo eiga negali, nes neturi uždėtų ant automobilio tranzitinių numerio ženklų. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad automobilio vykimas per valstybės sieną galimas tik tuomet, kai automobilis vežamas užkėlus jį ant autovežio. Aiškinantis esamą situaciją, į postą Nr. 4-5 atėjo ir posto pamainos vyresnysis A. S. Atėjus posto pamainos vyresniajam, pareiškėjas perdavė jam turimus dokumentus ir grįžo į tarnybines patalpas vykdyti priskirtos užduoties.

4. Pareiškėjas nesutiko su tuo, kad pažeidė Nuostatų 242.3 ir 242.5 punktų reikalavimus, kadangi šie Nuostatai, patvirtinti VSAT vado 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-706, yra negaliojantys, nes jie nėra įtraukti į teisės aktų registrą. Pareiškėjo teigimu, jog šiuo metu yra galiojantys Nuostatai, patvirtinti VSAT vado 2012 m. sausio 31d. įsakymu Nr. 4-116.

5. Visa informacija apie padėtį kontrolės punkte yra gaunama iš pareigūnų vykdančių užduotis postuose. Tai, ar įvykis yra ypatingas ar ne, sprendžia posto pamainos vyresnysis ir jis duoda nurodymą apie įvykį informuoti užkardos budėtoją. Pareiškėjo nuomone, 2017 m. vasario 13 d. nuo 19.30 val. iki 2017 m. vasario 14 d. 8.30 val. vykdant užduotį „Pasienio tikrinimo posto budėtojas“, pareiškėjas laikėsi Darbo instrukcijos 11.3 punkto reikalavimo, nes tarnyba vyko be įvykių. Darbo instrukcijos 11.5 punkte nurodyta – posto pamainos vyresniojo nurodymu stebėti pasienio kontrolės punkto teritoriją ir jo prieigas. Nuo 2017 m. vasario 13 d. 19.30 val. iki 2017 m. vasario 14 d. 8.30 val. vykdant užduotį „Pasienio tikrinimo posto budėtojas“ posto pamainos vyresnysis nurodymo stebėti pasienio kontrolės punkto teritoriją ir prieigas nedavė. Šiai užduočiai vykdyti buvo paskirtas kitas pareigūnas. Apie pažeidimus kontrolės punkte iš vykdžiusio šią užduotį pareigūno nebuvo gauta. Darbo instrukcijos 18.1 ir 18.9, 18.11 punktų reikalavimų užtikrinimui posto pamainos vyresniojo buvo paskirti du pareigūnai M. B. ir M. K., kurie pagal 2017 m. vasario 13 d. Kybartų užkardos Kybartų KPKP (STS) pasienio tikrinimo posto tarnybinį žiniaraštį Nr. 20170213-2/4 295-928 nuo 2017 m. vasario 13 d. 19.30 val. iki 2017 m. vasario 14 d. 8.30 val. vykdė stebėjimo užduotį. M. K. stebėjimo užduotį vykdė nuo 2017 m. vasario 13 d. 23.00 val. iki 2017 m. vasario 14 d. 2.00 val. ir nuo 5.00 val. iki 8.30 val. M. B. stebėjimo užduotį vykdė nuo 2017 m. vasario 13 d. 19.30 val. iki 2017 m. vasario 13 d. 23.00 val. ir 2017 m. vasario 14 d. nuo 3.00 val. iki 5.00 val. Pranešimų iš minėtų pareigūnų apie teisės aktų pažeidimus nebuvo gauta, todėl, pareiškėjo teigimu, jis nepažeidė Darbo instrukcijos 18.1, 18.9, 18.11 punktų.

6. Pareiškėjas nurodė nepažeidęs Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1, 6.2, 6.3, 6.4, 6.12 punktų reikalavimų. Pareiškėjas vykdė viršesnių pareigūnų nurodymus ir tinkamai atliko savo pareigas

7. Atsakovas VSAT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.8. Atsakovas paaiškino, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo budėjimo metu į Kybartų

KPKP įvažiavo lengvasis automobilis Mercedes-Benz be valstybinio numerio ženklų. Pareiškėjas matė, kad automobilio vairuotojas pažeidžia teisės aktus, tačiau nesiėmė jokių priemonių administracinio nusižengimo nustatymui ir pažeidimui užfiksuoti. Pareiškėjas vykdė užduotį „Vaizdo ir (ar) signalizacijos sistemos operatorius“, todėl jis privalėjo stebėti pasienio kontrolės punkto teritoriją ir prieigas bei užfiksuoti pažeidimą. Pareiškėjo tarnybą reglamentuojančiais teisės aktais imperatyviai įtvirtinta, kad pareigūnas, vykdantis „Posto budėtojas“ ir „Vaizdo ir (ar) signalizacijos sistemos operatorius“ užduotis, privalo rinkti ir fiksuoti duomenis apie padėtį pasienio kontrolės punkte ir periodiškai juos perduoti budėtojui, nedelsdamas pranešti užkardos budėtojui apie ypatingus įvykius, užkardos pamainos vyresniajam pranešti apie visus pastebėtus įtartinus asmenis, transporto priemones, daiktus ir kt.

9. Tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų. Tarnybinio patikrinimo metu buvo ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, nustatyti visi teisės pažeidimo elementai – objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusė.

10. Priimant skundžiamą įsakymą buvo padaryta techninė klaida, t. y. vietoje VSAT 2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 4-116 įrašytas Nr. 4-706. VSAT vado įsakymas Nr. 4-706 buvo priimtas 2006 m. spalio 6 d. ir jo kai kurie punktai panaikinti 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-116. Techninės klaidos padarymas priimant įsakymą nelaikytinas esminiu pagrindu panaikinti tarnybinę nuobaudą.

11. Atsakovo teigimu, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2017 m. birželio 27 d., todėl jis praleido vieno mėnesio skundo

padavimo teismui terminą. Šiuo pagrindu administracinė byla turėtų būti nutraukta.

II.

12. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir pašalino iš Įsakymo 1.2 punkto Nuostatų 242.5 punkto, Darbo instrukcijos 11.5, 18.9, 18.11 punktų, Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1, 6.12 punktų pažeidimus.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. gegužės 9 d. VSAT Pagėgių rinktinės vadas R. T. patvirtino Tarnybinio patikrinimo išvadą „Dėl netinkamo pareigūnų tarnybos Kybartų KPKP vykdymo“, kurioje konstatuota, kad 2017 m. vasario 14 d. apie 3.37 val. prie Kybartų KPKP prieigų atvažiavo automobilis – tralas, vežantis lengvąjį automobilį. Nuo minėto tralo vežamas automobilis nukrautas. 3.45 val. nukrautas lengvasis automobilis įvažiavo į Kybartų KPKP ir sustojo ne pasienio tikrinimo kanale, bet prieš pasienio tikrinimo kanalą. 3.48 val. Kybartų KPKP išvykimo kryptyje į Europos Sąjungos piliečiams skirtą kanalą įvažiavo lengvasis automobilis Mercedes-Benz be valstybinio numerio ženklų. Automobilio tikrinimas vyko nuo 3.48 val. iki 4.17 val. Po patikrinimo automobilis grąžintas į Kybartų KPKP aikštelę, skirtą krovininiams automobiliams, laukiantiems pasienio tikrinimo. Automobilio tikrinime dalyvavo trys pareigūnai – A. J., E. J., A. S. 2017 m. vasario 14 d. 4.54 val. į Kybartų KPKP įvažiavo krovininis automobilis Iveco, į kurį Kybartų KPKP aikštelėje, prieš įvažiuojant į pasienio tikrinimo kanalą, pakrautas lengvasis automobilis Mercedes-Benz. 5.01 val. Kybartų KPKP išvykimo kryptyje į Europos Sąjungos piliečiams skirtą kanalą įvažiavo tas pats tralas Iveco valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pareigūnai atliko tik krovininio automobilio Iveco bei su juo vykusių asmenų tikrinimą, tačiau Mercedes-Benz automobilio netikrino. Patikrinus duomenų bazėje nustatyta, kad automobiliu Iveco (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį išvežtas automobilis Mercedes-Benz, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėta, jog ant automobilio Mercedes-Benz nebuvo pritvirtinti jokie automobilio registracijos numerio ženklai, tačiau A. J. į duomenų bazę įvedė, kad Mercedes-Benz kirto valstybės sieną „būdamas“ su valstybinio numerio ženklais (duomenys neskelbtini). Patikrinus valstybinio numerio ženklus (duomenys neskelbtini) duomenų bazėje gauta informacija, kad paskutinį kartą valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją per Medininkų pasienio kontrolės punktą lengvasis automobilis Mercedes-Benz kirto 2015 m. birželio 26 d.

14. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas, būdamas Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesnysis specialistas vidaus tarnybos vyresnysis puskarininkis bei paskirtas į pasienio tikrinimo posto pasienio sargybą ir vykdęs užduotis „Pasienio tikrinimo posto budėtojas“, „Vaizdo ir (ar) signalizacijos sistemų operatorius“, nesiėmė priemonių administracinio nusižengimo nustatymui, nefiksavo tarnybinėje dokumentacijoje apie įvykį, todėl šiais veiksmais pažeidė Nuostatų 242.3, 242.5 punktus, Darbo instrukcijos 11.3, 11.5, 18.1, 18.9, 18.11 punktus bei Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1, 6.2 6.3, 6.4, 6.12 punktų reikalavimus. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus bei į tai, kad pareiškėjas vidaus tarnyboje dirba nuo 1997 m. lapkričio 5 d., per tarnybos laiką skatintas 17 kartų, baustas 1 kartą, tačiau galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, charakterizuojamas teigiamai, todėl jam pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

15. VSAT Pagėgių rinktinės vadas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 (toliau – Statutas), 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgdamas į Tarnybinio patikrinimo išvadą, Įsakymo 1.2 punktu paskyrė VSAT Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniajam specialistui vidaus tarnybos vyresniajam puskarininkiui E. J. (pareiškėjui) tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

16. Dėl kreipimosi į teismą termino teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnį ir 65 straipsnio 4 dalį, nurodė, kad pareiškėjas su VSAT Pagėgių rinktinės vado 2017 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. TE-164 supažindintas 2017 m. gegužės 25 d. Pareiškėjas teismui skundą išsiuntė 2017 m. birželio 26 d. (teisme skundas gautas 2017 m. birželio 27 d.). Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo įsakymo apskundimo paskutinė termino diena buvo ne darbo diena (sekmadienis), todėl termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena – 2017 m. birželio 26 d. (pirmadienis). Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepraleido vieno mėnesio skundo padavimo teismui termino.

17. Teismas nurodė, kad Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę nustato Statutas, o tarnybinių patikrinimų bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams

skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas).

18. Teismas, įvertinęs Tvarkos aprašo 3, 7 ir 23 punktus, nurodė, kad VSAT Pagėgių rinktinės Imuniteto poskyrio vyriausiasis tyrėjas N. D. 2017 m. balandžio 19 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 8-2434 informavo Pagėgių rinktinės vadą, kad, vykdant pasienio kontrolės punkto (toliau – ir PKP) įrengtų vaizdo stebėjimo sistemų įrašų pasirinktinę peržiūrą, buvo nustatyta, kad A. J., E. J. ir A. S. pamainos metu į Kybartų KPKP sava eiga įvažiavo lengvasis automobilis Mercedes-Benz be valstybinio numerio ženklų. Lengvojo automobilio Mercedes-Benz tikrinimas vyko nuo 3.48 val. iki 4.17 val., po kurio automobilis Mercedes-Benz grąžintas į Kybartų KPKP aikštelę (skirtą krovininiams automobiliams laukiantiems pasienio tikrinimo). 2017 m. vasario 14 d. 4.54 val. į Kybartų KPKP įvažiavo tralas Iveco, į kurį Kybartų KPKP aikštelėje, prieš įvažiuojant į pasienio tikrinimo kanalą, pakrautas lengvasis automobilis Mercedes-Benz. Pareigūnai atliko tik krovininio automobilio Iveco bei su juo vykusių asmenų tikrinimą, tačiau Mercedes-Benz automobilio netikrino. Nustatyta, kad ant automobilio Mercedes-Benz nebuvo pritvirtinti jokie automobilio registracijos numerio ženklai, tačiau A. J. į duomenų bazę įvedė, kad Mercedes-Benz valstybės sieną kirto „būdamas“ su valstybinio numerio ženklais (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į gautą informaciją, buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas pareiškėjo, A. S. ir A. J. atžvilgiu.

19. VSAT Pagėgių rinktinės Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausioji specialistė R. G. pareiškėjui 2017 m. balandžio 25 d. surašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, kad 2017 m. vasario 14 d. Kybartų KPKP teritorijoje, kryptyje iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją nebuvo užtikrinta tinkama transporto priemonių kontrolė, neužfiksuoti Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių bei Kelių eismo taisyklių pažeidimai. Nurodyta, jog nenustatydamas pažeidimų Kybartų KPKP bei neatlikdamas pavestų funkcijų, pareiškėjas galimai padarė tarnybinį nusižengimą bei pažeidė Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.2, 6.3, 6.4 6.12 punktų reikalavimus, Darbo instrukcijos (darbo vieta 9) 11.3, 11.5, 18.1, 18.9, 18.11 punktų reikalavimus, Nuostatų 242.3, 242.5 punktų reikalavimus.

20. Pareiškėjas su pranešimu „Dėl tarnybinio nusižengimo“ supažindintas 2017 m. balandžio 26 d., t. y. nepraleidus Tvarkos aprašo 23 punkte nustatyto termino.

21. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl teisės į gynybą, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui įteiktas 2017 m. balandžio 26 d. pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, teismo vertinimu, laikytinas pakankamai aiškiu ir nedviprasmišku – jame nurodytas galimai padaryto nusižengimo laikas, pažeidimo esmė, teisės aktų, kurios galimai buvo pažeistos, nuostatos. Teismas sprendė, jog pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra bei pareiškėjui surašytas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas pasinaudojo jam suteikta teise ir 2017 m. balandžio 28 d. pateikė paaiškinimą, kuriame tvirtino tinkamai atlikęs savo pareigas ir tarnybinio nusižengimo nepadaręs.

22. Teismas išanalizavo Tvarkos aprašo 25 ir 26 punktus. Teismas nurodė, kad VSAT Pagėgių rinktinės Štabo bendrųjų reikalų skyriaus Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta ir Pagėgių rinktinės vado R. T. patvirtinta 2017 m. gegužės 9 d. Atsižvelgiant į tai, kad tarnybinis patikrinimas pradėtas gavus VSAT Pagėgių rinktinės Imuniteto poskyrio vyriausiojo tyrėjo N. D. 2017 m. balandžio 19 d. tarnybinį pranešimą Nr. 8-2434, todėl akivaizdu, kad tarnybinis patikrinimas atliktas nepažeidžiant Tvarkos aprašo 25 punkte 30 dienų nustatyto termino.

23. Teismas nurodė, kad VSAT Pagėgių rinktinės vadas 2017 m. gegužės 23 d. priėmė Įsakymą, kuriuo, vadovaudamasis Statuto 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgdamas į 2017 m. gegužės 9 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 16-15(2.8), skyrė VSAT Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniajam specialistui vidaus tarnybos vyresniajam puskarininkiui E. J. tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Esant minėtoms aplinkybėms akivaizdu, kad tarnybinė nuobauda paskirta nepraleidus Tvarkos aprašo 35 punkte nustatyto termino.

24. Teismas išanalizavo Tvarkos aprašo 3 punktą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl tarnybinės atsakomybės skyrimo. Teismas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjas kaltinamas tuo, kad: 1) nesiėmė priemonių administracinio nusižengimo nustatymui; 2) nefiksavo tarnybinėje dokumentacijoje apie įvykį. Atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, teismas turi nustatyti ir įvertinti ar pareiškėjas padarė minimus pažeidimus.

25. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas yra VSAT Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesnysis specialistas vidaus tarnybos vyresnysis puskarininkis. Pagal Kybartų užkardos Kybartų KPKP pasienio tikrinimo posto 2017 m. vasario 13 d. tarnybinį žiniaraštį Nr. 20170213-2/3 295-927, pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 13 d. 19.30 val. iki 2017 m. vasario 14 d. 8.30 val. vykdė užduotis „Pasienio tikrinimo posto pamainos budėtojas“ ir „Vaizdo ir (ar)

signalizacijos sistemos operatorius“.26. Teismas, remdamasis Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 225 punktu ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 415 straipsnio 3 dalimi, sprendė, jog vairuojama transporto priemonė visais atvejais (išskyrus vienintelį atvejį, kai valstybinio numerio ženklai yra pavogti ir pranešus policijai vykstama juos išsiimti) privalo būti su valstybinio numerio ženklais. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad Kybartų KPKP buvo vairuojamas lengvasis automobilis Mercedes-Benz. Tai yra, aptartu atveju buvo galimai daromas administracinis nusižengimas, tačiau pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių administracinio nusižengimo nustatymui.

27. Teismas išanalizavo Nuostatų 242 punktą, 42 punktą, Darbo instrukcijos 11 ir 18 punktus, Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6 punktą. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas privalėjo tinkamai užtikrinti pasienio teisinį režimą (Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.2 punktas), fiksuoti duomenis apie padėtį pasienio kontrolės punkte, pranešti užkardos budėtojui apie ypatingus įvykius, juos registruoti (Nuostatų 242.3 punktas, Darbo instrukcijos 11.3, 18.1 punktai, Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.2, 6.4 punktai), teisės aktų pažeidimų atvejais sulaikyti asmenį, prireikus pristatyti į užkardą tolesniam tyrimui (Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.3 punktas). Byloje esančiais įrodymais bei bylos šalių paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių administracinio nusižengimo nustatymui, nefiksavo duomenų apie ypatingą padėtį (galimai padarytą administracinį nusižengimą) pasienio kontrolės punkte bei apie įvykį nepranešė užkardos budėtojui. Vadinasi, pareiškėjas tokiu būdu pažeidė Nuostatų 242.3 punktą, Darbo instrukcijos 11.3, 18.1 punktus, Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.2, 6.3, 6.4 punktus).

28. Teismas, atsižvelgęs į Nuostatų 242.5 punktą, Darbo instrukcijos 11.5 ir 18 punktus, nurodė, kad pasienio tikrinimo posto budėtojui nustatyta pareiga stebėti pasienio kontrolės punkto teritoriją ir jo prieigas, stebėti, kad transporto priemonės į PKP įvažiuotų ir judėtų teritorijoje pagal nustatytą tvarką. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu bei Tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo kaltinamas tuo, kad nestebėjo pasienio kontrolės punkto teritorijos ar jos prieigų, tačiau buvo kaltinamas tuo, kad nesiėmė priemonių administracinio nusižengimo nustatymui bei nefiksavo tarnybinėje dokumentacijoje apie šį įvykį. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nesilaikė Nuostatų 242.5 punkto, Darbo instrukcijos 11.5, 18.9, 18.11 punktų reikalavimų.

29. Byloje taip pat nustatyta, jog pareiškėjas iš pasieniečio A. J. gavęs pranešimą apie į postą atvykusį Kazachstano pilietį automobiliu Mercedes-Benz, iš karto susisiekė su posto pamainos vyresniuoju A. S. ir informavo apie esamą situaciją. Pažymėtina, jog šios aplinkybės neginčija ir atsakovas. Todėl tai įvertinęs, teismas sprendė, jog pareiškėjas nepažeidė Darbo instrukcijos 18.9 punkte nustatytos pareigos vaizdo ir (ar) signalizacijos sistemos operatoriui nedelsiant informuoti pamainos vyresnįjį apie pasienio teisinio režimo pažeidimus.

30. Teismas pažymėjo, jog VSAT Pagėgių rinktinės Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausioji specialistė R. G. pareiškėjui 2017 m. balandžio 25 d. surašytame tarnybiniame pranešime nenurodė, jog pareiškėjas yra kaltinamas tuo, kad pažeidė Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą. Tačiau nepaisant to, minėto punkto pažeidimas buvo konstatuotas Tarnybinio patikrinimo išvadoje bei skundžiamame įsakyme. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjui pranešime dėl galimai padaryto administracinio nusižengimo buvo nenurodyta, kad jis galimai pažeidė Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punktą, tačiau vėliau konstatavus, kad pareiškėjas šį punktą pažeidė, teismas sprendė, jog pareiškėjas prarado galimybę tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą. T. y. pateikti paaiškinimus dėl Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punkto pažeidimo. Todėl tai įvertinęs, teismas nurodė, kad Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1 punkto pažeidimas šalinamas iš Įsakymo 1.2 punkto.

31. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir skundžiamame Įsakyme kaltinamas tuo, kad pažeidė Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.12 punktą, kuris iš esmės nustato bendrąsias teises ir pareigas šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui. Taikant tarnybinę atsakomybę būtina individualizuoti kaltę bei nustatyti konkretų pareigūno veikimą (neveikimą) (t. y. tam tikrų konkrečių pareigų, nustatytų teisės aktuose, neatlikimą ar netinkamą atlikimą), priežastinį ryšį tarp neigiamų pasekmių bei veikimo (neveikimo). Vien fakto, kad pareiškėjas neatliko savo pareigų ar jas atliko netinkamai konstatavimo nepakanka, kad pareiškėjas būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn. Todėl teismas Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.12 punkto pažeidimą pašalino iš Įsakymo 1.2 punkto.

32. Nagrinėjamoje byloje nustačius, jog pareiškėjas pažeidė Nuostatų 242.3 punktą, Darbo instrukcijos 11.3, 18.1 punktus, Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.2, 6.3, 6.4 punktus, tačiau nepažeidė Nuostatų

242.5 punkto, Darbo instrukcijos 11.5, 18.9, 18.11 punktų, Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1, 6.12 punktų, teismas sprendė, kad tarnybinė nuobauda – papeikimas yra adekvati padarytiems teisės aktų pažeidimams. Teismas pažymėjo, jog nors VSAT Pagėgių rinktinės vado 2017 m. gegužės 23 d. Įsakymo 1.2 punktas ir turi tam tikrų trūkumų (nurodytas ne toks įsakymo numeris, kuriuo patvirtinti Nuostatai (vietoje Nr. 4-116 nurodytas Nr. 4-706), tačiau šie trūkumai nėra esminiai, dėl kurių būtų galima panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą įsakymą.

33. Teismas pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies, iš Įsakymo 1.2 punkto šalinant Nuostatų 242.5 punkto, Darbo instrukcijos 11.5, 18.9, 18.11 punktų, Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1, 6.12 punktų pažeidimus.

34. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, kad skundžiamas Įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas iš esmės teisėtas ir pagrįstas bei tarnybinės nuobaudos nepakeitus, todėl spręstina, jog iš esmės buvo atmestas pareiškėjo skundas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį dėl Įsakymo pagrįstumo Nuostatų 242.3 punkto nuostatoms, Darbo instrukcijos 11.3 ir 18.1 punktams bei Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.2, 6.3 ir 6.4 punktų nuostatoms.

36. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę ir dėl jos nepasisakė, jog Įsakymu paskirta nuobauda, remiantis Nuostatais, patvirtintais VSAT vado 2012 m. sausio 31 įsakymu Nr. 4-706.

37. Teismas nevertino posto pamainos vyresniojo A. S. atliktų veiksmų ir vertino tik pareiškėjo turimas atlikti funkcijas.

38. Pareiškėjas pažymi, kad pareiškėjo veiksmai neatitinka visų teisės pažeidimo elementų, t. y. neatitinka objektyviosios pusės ir subjektyviosios pusės.

39. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų. Pareiškėjas skunde buvo paaiškinęs kokius veiksmus atliko. Pareiškėjas susisiekė su posto pamainos vyresniuoju A. S., nuvyko į postą ir paaiškino sulaikytam piliečiui apie galimą administracinį nusižengimą, perdavė posto pamainos vyresniajam visus turimus dokumentus.

40. Teismas nevertino fakto, kad pareiškėją ir posto pamainos vyresnįjį A. S. sieja pavaldumo santykiai. Posto pamainos vyresnysis nepateikė jokių nurodymų, susijusių su nagrinėjama situacija ir leido / neprieštaravo, kad pareiškėjas grįžtų į postą toliau vykdyti savo užduoties.

41. Teismas, siekdamas įrodyti visus teisės pažeidimo elementus, pareiškėjo galimai pažeistas teisės aktų nuostatas vertino tik formaliai, pateikiant teisės aktą ir nurodant, kad jis neva pažeistas, bet visiškai nevertino posto pamainos vyresniojo ir pareiškėjo atliktus veiksmus ir nesigilino ir atliekamo darbo specifiką.

42. Teismas klaidingai vertino aplinkybę, kad stebėjimo užduotis buvo pavesta tiesiogiai pareiškėjui. Darbo instrukcijos 18.1 reikalavimų užtikrinimui buvo paskirti du pareigūnai M. B. ir M. K.

43. Atsakovas VSAT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.44. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į

skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neprašo panaikinti Įsakymo 1.2 punkto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda.

Teisėjų kolegija


IV.

45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSAT Pagėgių rinktinės vado 2017 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. TE-164,

kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, pagrįstumo ir teisėtumo.46. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos

teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

47. Skundžiamame Įsakyme nurodoma, kad pareiškėjas vykdęs užduotis „Pasienio tikrinimo posto budėtojas“, „Vaizdo ir (ar) signalizacijos sistemų operatorius“ 2017 m. vasario 14 d. apie 3.45 val. automobiliui Mercedes-Benz be valstybinio numerio ženklų atvykus į Kybartų KPKP, nesiėmė priemonių administracinio nusižengimo nustatymui, nefiksavo tarnybinėje dokumentacijoje apie įvykį, todėl šiais veiksmais pažeidė Sienos kontrolės nuostatų, patvirtintų VSAT vado 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-706, 242.3, 242.5 punktus, Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto pasienio tikrinimo posto darbo instrukcijos, patvirtintos VSAT Pagėgių rinktinės vado 2016 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 3-74, 11.3, 11.5, 18.1, 18.9, 18.11 punktus bei Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto VSAT Pagėgių rinktinės vado 2016 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 3-53, 6.1, 6.2 6.3, 6.4, 6.12 punktų reikalavimus (b. l. 9).

48. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių išsakytus argumentus dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, pateiktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. iš Įsakymo pašalino Nuostatų (teismas patikslino įsakymo numerį – Nr. 4-116) 242.5 punktą, Darbo instrukcijos 11.5, 18.9, 18.11 punktus, Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo 6.1, 6.12 punktų pažeidimus.

49. Apeliantas teigia, kad jis nubaustas nepagrįstai. Su apeliacinio skundo argumentais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesutinka. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013; kt.). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą.

50. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012; kt.). Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011; kt.).

51. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybės tarnautojams taikant drausminę atsakomybę už neveikimą, kuris pasireiškė teisės aktais nustatytų procesinių veiksmų neatlikimu per nustatytus terminus, turi būti įvertinamas ne tik objektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimas, bet ir subjektyvus pagrindas – galėjimas veikti, kaip to reikalauja teisės aktai. Nustatant asmens neveikimo subjektyvų pagrindą, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios: 1) leido asmeniui veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai; arba 2) nepriklausė nuo asmens valios, ir asmuo negalėjo veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; kt.).

52. Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tik tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo

imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-186/2011; 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1446/2011; kt.).

53. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes šiam ginčui išnagrinėti. Dėl šio aspekto pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

54. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Įsakymas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

55. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad į Kybartų KPKP atvyko lengvasis automobilis Mercedes-Benz be valstybinių numerio ženklų. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo daromas akivaizdus ANK 415 straipsnio 3 dalies pažeidimas, kurį pareiškėjas, net ir nebūdamas specialiai supažindintas su ANK pažeidimais, turėjo kompetenciją ir galimybę nustatyti tokio pobūdžio nusižengimą. Atsižvelgiant į pareiškėjo vykdomas funkcijas, konstatuotina, jog jam yra žinoma automobilio valstybinio ženklo (numerio) reikšmė ir būtinumas, kad automobilis būtų su valstybiniu ženklu (numeriu) (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 26 straipsnis).

56. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (neteko galios nuo 2018 m. sausio 1 d.) 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo aiškiai įtvirtinta, jog VSAT pareigūnas, įgyvendindamas šiame įstatyme nustatytas VSAT funkcijas saugant valstybės sieną ir atliekant pasienio kontrolę, privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į VSAT ar policijos įstaigos asmenį, padariusį nusikalstamą veiką arba administracinį teisės pažeidimą, ir pranešti apie tai VSAT ar policijos įstaigai. Taigi, pareiškėjo pareiga imtis realių ir efektyvių priemonių administracinio nusižengimo nustatymui yra įtvirtinta įstatymu. Tai, kad apie paminėtą pažeidimą tapo žinoma posto pamainos vyresniajam A. S., aukščiau paminėtos pareiškėjo pareigos nešalina, juolab, kad iš bylos aplinkybių seka, kad pareiškėjui buvo akivaizdu, kad pamainos vyresnysis realių ir efektyvių priemonių administracinio nusižengimo nustatymui nesiėmė.

57. Apeliantas teigia, kad atsakovas rėmėsi jau nebegaliojančiu teisės aktu, kuris savo esme jokių teisinių pasekmių negali sukelti ir dėl to skundžiamas aktas turi būti panaikintas. Apelianto teiginiai atmetami. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nors VSAT Pagėgių rinktinės vado 2017 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. TE-164 1.2 punktas ir turi tam tikrų trūkumų (nurodytas ne toks įsakymo numeris, kuriuo patvirtinti Nuostatai, t. y. vietoje Nr. 4-116 nurodytas Nr. 4-706), tačiau šie trūkumai nėra esminiai, dėl kurių būtų galima panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Įsakymą.

58. Apeliantas teigia, kad Darbo instrukcijos 11.3 punkte nurodyta, kad jis privalo rinkti ir fiksuoti duomenis apie padėtį pasienio kontrolės punkte ir periodiškai juos perduoti užkardos budėtojui, nedelsiant pranešti užkardos budėtojui apie ypatingus įvykius; jo nuomone ar įvykis yra ypatingas ar ne sprendžia posto pamainos vyresnysis ir jis duoda nurodymą apie įvykį informuoti užkardos budėtoją, be to tarnyba vyko be įvykių. Tokia apelianto nuomonė nėra pagrįsta vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, todėl teismo atmetama kaip nepagrįsta.

59. Apeliantas teigia, kad Darbo instrukcijos 18.1. punkte nurodyta, kad jis naudodamasis stebėjimo įranga, privalo stebėti ruožą nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos iki Kybartų geležinkelio pasienio kontrolės punkto; stebėti PKP teritoriją ir jo prieigas, atvykstančias ir esančias prie PKP transporto priemones, nedelsiant pranešti užkardos pamainos

vyresniajam apie visus pastebėtus įtartinus asmenis, transporto priemones, daiktus ar įvykius stebimoje aplinkoje; apie užfiksuotą pažeidimą bei taikytas priemones pranešti Kybartų KPKP pamainos vyresniajam bei įrašyti į vaizdo ir (ar) signalizacijos darbo apskaitos žurnalą. Darbo instrukcijos 18.1 punkto reikalavimų užtikrinimui posto pamainos vyresniojo buvo paskirti du pareigūnai M. B. ir M. K., kurie pagal 2017 m. vasario 13 d. Kybartų užkardos Kybartų kelio PKP (STS) pasienio tikrinimo posto tarnybinį žiniaraštį Nr. 20170213-2/4 295-928 nuo 2017 m. vasario 13 d., nuo 19.30 val. iki 2017 m. vasario 14 d., 08. 30 val. ir vykdė stebėjimo užduotį (VSSO). Teismas vertina, kad šie apelianto argumentai pagrįsti, tinkamai atsakovo nepaneigti. Todėl teismas šalina iš skundžiamo teismo sprendimo motyvus, kad pareiškėjas pažeidė Darbo instrukcijos 18.1 punktą.

60. Teismo nuomone, pasienio teisinis rėžimas – visuma teisės normų galiojančių pasienio teritorijoje. Normos draudžiančios tam tikrą veiką, kaip vairuoti automobilį be valstybinių ženklų, galioja taip pat ir pasienio teritorijoje. Todėl tinkamai nereaguodamas į daromą pažeidimą pareiškėjas padarė jo paminėto pareigybės aprašymo 6.2 punktą, numatantį, kad jis, siekdamas užtikrinti pasienio teisinį rėžimą, turėjo vykdyti pasienio kontrolės punktų ir pasienio teisinio rėžimo kontrolę priskirtoje užkardos veiklos teritorijoje, taip pat pareigybės aprašymo 6.3 punktą numatantį, kad jis siekdamas užtikrinti teisėtvarką, privalo sulaikyti asmenis, transporto priemones, gabenamus krovinius ir kitas materialines vertybes, pažeidusius pasienio ruožo teisinį rėžimą.

61. Teismas, įvertindamas tai, kad pareigybės aprašymo 6.4 punktas nėra pakankamai konkretus, pritaria apelianto argumentams, kad jis šio pažeidimo nepadarė.

62. Kaltės forma (tyčia) nustatyta tarnybinio patikrinimo metu ir užfiksuota išvadoje (b. l. 58). Vien tik tai, kad teismas to papildomai neaptarė, kai tyčios formos pareiškėjas neginčija, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

63. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Patikslinti

sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:Pareiškėjo E. J. skundą tenkinti iš dalies.Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės vado

2017 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. TE-164 1.2 punkto šalinamas Sienos kontrolės nuostatų, patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-116, 242.5 punkto, Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto pasienio tikrinimo posto darbo instrukcijos, patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės vado 2016 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 3-74, 11.5, 18.1, 18.9, 18.11 punktų, Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės vado 2016 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 3-53, 6.1, 6.4, 6.12 punktų pažeidimai.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1062-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01464-2017-9Procesinio sprendimo kategorija: 34.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. individualios įmonės „Broliai juodvarniai“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas P. R. įmonė „Broliai juodvarniai“ (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. liepos 11 d. sprendimus Nr. T-414, T-416 ir T-417.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijami sprendimai, kuriais draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val. prekybos vietose (duomenys neskelbtini), yra nelogiški, prieštaraujantys įstatymams, diskriminaciniai ir visiškai nepagrįsti, priimti nesilaikant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ).

3. Taryba, priimdama individualaus taikymo aktus Nr. T-414, T-416 ir T-417, nesilaikė VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų normų, neleido adresatui išsakyti savo pozicijos, neinformavo adresato apie ketinamą jo veiklos apribojimą. Pareiškėjui išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais nuo 0.00 val. iki 24.00 val. yra galiojančios, neapribotos ir nepanaikintos. Prekybos vietose esančios patalpos priklauso nuosavybės teise pareiškėjui, todėl ginčijamais sprendimais apribojama nuosavybės teisė ir tai yra savininko teisių pažeidimas. Nei viena iš Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų sąlygų nenustatyta, todėl toks prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas yra visiškai be jokio teisinio pagrindo. Ginčijami sprendimai nėra grindžiami jokiais objektyviais duomenimis (faktais), juose tik nurodyta, kad jie priimti remiantis seniūnijų, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštais, tačiau sprendimuose nėra aptarta ir motyvuota, kas konkrečiai paminėtuose raštuose nurodyta, kaip ta informacija yra susijusi būtent su pareiškėjui priklausančiomis kavinėmis, nėra paaiškinta ir motyvuota, kodėl buvo pritaikytas būtent toks

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=baa93b60dfad11e99681cd81dcdca52c

prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas ir pan. Faktą, kad ginčijami sprendimai nėra motyvuoti ir pagrįsti patvirtina tai, jog parengtuose ginčijamų sprendimų projektuose prekybos alkoholiu ribojimas buvo numatytas nuo 22 val. iki 8 val., dėl ko nėra aišku, kodėl galutiniais sprendimais prekybos laikas apribotas žymiai labiau nei buvo numatyta sprendimų projektuose. Be to, ginčijamų sprendimų projektai parengti tą pačią dieną, kai atsakovas gavo seniūnijų raštus dėl gyventojų tariamų skundų, kas tik patvirtina, jog sprendimai buvo ruošiami iš anksto, dar neturint jokių konkrečių raštų apie skundus. Pareiškėjui priklausančios kavinės, kuriose apribota prekyba alkoholiu, yra vietose, kurios niekaip neišsiskiria didesniu viešosios tvarkos pažeidimų skaičiumi ar savo pavojingumu visuomenės saugumui. Šalia pareiškėjo kavinių gyvenantys kaimynai neturi jokių pretenzijų pareiškėjui ir nepatiria jokių nepatogumų dėl jo vykdomos veiklos – prekybos maistu ir alkoholiu.

4. Pareiškėjas laikosi visų imperatyvių Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Toks veiklos apribojimas akivaizdžiai neproporcingas siekiamiems tikslams, žlugdo įmonės ūkinę komercinę veiklą, verslą, daroma labai didelė ekonominė žala, vedanti prie bankroto, be to, yra akivaizdžiai diskriminuojančio pobūdžio, pastatanti įmonę į nelygiavertę teisinę padėtį, lyginant su kitais kavinių, barų savininkais, kurie tęsia tokio pobūdžio veiklą, taip iškreipiant bei pažeidžiant sąžiningą konkurenciją.

5. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas paaiškino, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę

savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Atsakovo nuomone, skundžiamuose sprendimuose nurodytos tiek teisės normos, kuriomis vadovautasi, tiek faktiniai duomenys, kuriais remtasi.

7. Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamus sprendimus, vertino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilijampolės ir Šilainių seniūnijų pateiktą informaciją. Atsakovas, siekdamas viešojo intereso ir gindama aplinkinių gyventojų teisę į ramią, kultūringą ir saugią aplinką, apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką maksimaliam paros laikui. Pareiškėjo valdomose prekybos vietose nėra sudaryta jokių tinkamų sąlygų kultūringai vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, taip ugdant atsakingo alkoholinių gėrimų vartojimo kultūrą. Pareiškėjas naudojasi įstatymo spragomis bei susiklosčiusia teismų praktika ir prisidengdamas viešojo maitinimo įmonės statusu, faktiškai dažniausiai prekiauja alkoholiniais gėrimais išsinešimui. Tokių prekybos vietų tiesiog negalima priskirti nei prie kavinių ar valgyklų, juose praktiškai nevyksta maisto gamyba, jos funkcionuoja tik prekybos alkoholiniais gėrimais išsinešimui (pradarytoje taroje) dėka. Ginčo prekybos vietos yra miesto dalyje, kurioje yra gyvenamasis kvartalas, todėl vertintinos kaip nesaugumo židiniai. Pareiškėjui priklausančių barų veikla ir prekyba alkoholiu visą parą pritraukia tiek asmenis dėl savo elgesio tampančius nusikaltimo aukomis, tiek ir linkusius nusikalsti asmenis. Prekyba alkoholiu visą parą turi tiesioginę įtaką padaromų nusikaltimų skaičiui, nusikaltėlių brutalumui, sunkioms fizinėms ir turtinėms pasekmėmis, neigiamam miesto įvaizdžiui, neigiamai veikia visuomeninio gyvenimo sritis ir mažina gyventojų saugumą. Tiek policijos komisariato pateikta medžiaga, tiek seniūnijų pateikta informacija patvirtina neabejotiną sąsają tarp pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais ir šiose vietovėse daromų viešojo intereso gynimo prasme netoleruotinų teisės pažeidimų.

8. Atsakovas teisėtai ir pagrįstai konstatavo bendruomenės ir verslo interesų pusiausvyros pažeidimą ir koregavo (apribojo) pareiškėjui išduotoje licencijoje verstis mažmenine prekyba nustatytą prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, siekiant viešojo intereso, t. y. savivaldybės bendruomenės apsaugos nuo neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių, todėl ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, atitinka ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Ginčijamu atveju prioritetas privalo būti teikiamas viešajam interesui ir kitoms konstitucinėms vertybėms užtikrinti, o ne pavienio verslo subjekto interesui, dėl ko nukentėtų tokios konstitucinės vertybės kaip visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmogaus sveikata ir pan., tenkinti.

II.

9. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimus Nr. T-414, T-416 ir T-417.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Taryba 2017 m. liepos 11 d. priėmė sprendimus Nr. T-414, T-416 ir T-417, kuriais apribojo mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką P. R. įmonei „Broliai juodvarniai“ priklausančiuose baruose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo

14 val. iki 10 val. 11. Teismas išanalizavo Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas nurodė, kad vietos savivaldybės taryba, kaip viešas administravimo subjektas, veikdama bendruomenės interesais ir jos naudai bei vykdydama teisės aktais pavestas funkcijas bei numatytus uždavinius, privalo kompetencijos ribose reaguoti į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje išvardintų organizacijų, institucijų ir įstaigų pareikštas nuomones ir pasiūlymus dėl neigiamų su prekyba alkoholiniais gėrimais susijusių faktų bei gali apriboti ūkio subjektui alkoholio pardavimo laiką, taip siekdama saugoti ir ginti viešąjį interesą. Tačiau ši Alkoholio kontrolės įstatymo savivaldybių taryboms suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, ją įgyvendinant negali būti piktnaudžiaujama suteiktais įgaliojimais, turi būti laikomasi viešojo administravimo srityje taikomų objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų bei administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų.

12. Teismo vertinimu, ginčijami sprendimai buvo priimti nesilaikant VAĮ nustatytų objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, be to, ginčo atveju nėra pagrindo ginčijamus individualius administracinius aktus pripažinti motyvuotais.

13. Teismas, išanalizavęs teismų praktiką dėl gero administravimo principo, nurodė, kad Taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas visiškai nebuvo informuotas apie klausimo dėl ribojimo prekiauti alkoholiu jam priklausančiose kavinėse (baruose) nagrinėjimą, jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti jokių paaiškinimų ar tuo labiau pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės žlugdo pareiškėjo įmonę. Iš viešai prieinamos medžiagos matyti, kad 2017 m. liepos 4 d. Kauno miesto mero potvarkiu buvo sudaryta 2017 m. liepos 11 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkė, į kurią klausimo, dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjo P. R. įmonės „Broliai juodvarniai“ priklausančiuose baruose, nagrinėjimas, įtrauktas nebuvo. Tik Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio metu į darbotvarkę buvo įtraukta 12 papildomų klausimų, tarp kurių ir sprendimo projektų, dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjo P. R. įmonei „Broliai juodvarniai“ priklausančiuose baruose, svarstymas. Be to svarbu pažymėti, kad atsakovo parengtuose ginčijamų sprendimų projektuose, kurie buvo pateikti Tarybai svarstyti, prekybos alkoholiu ribojimas buvo numatytas nuo 22 val. iki 8 val. Atitinkamai Kauno miesto savivaldybės administracijos Klientų aptarnavimo skyriaus buvo parengti 2017 m. liepos 4 d. Aiškinamieji raštai Nr. 27-1943 ir Nr. 27-19-42 bei 2017 m. liepos 5 d. Aiškinamasis raštas Nr. 27-19-50 dėl prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimo Pareiškėjo baruose, kuriais buvo motyvuojami parengtų sprendimų projektai dėl uždraudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. Ir tik Tarybos posėdžio metu Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijoms pasiūlius apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val. (iš esmės be jokių motyvų), Taryba balsavimu nusprendė pritarti šiam siūlymui ir priėmė ginčijamus sprendimus su pakeitimais.

15. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju priimant pareiškėjui nepalankius sprendimus, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, nesudaryta galimybė pareiškėjui pateikti paaiškinimus ar kitus įrodymus, galinčius turėti įtakos ginčo sprendimų priėmimui. Teismas kritiškai vertino atsakovo veiksmus, kuriais pareiškėjas, vykdantis teisėtą komercinę veiklą, visiškai neinformuojamas apie svarstomus jo veiklos apribojimus (taip užkertant pareiškėjui galimybę būti išklausytam) ir pastatomas prieš įvykusį faktą – esminio jo veiklos apribojimo (pagal byloje pateiktus duomenis pajamos iš prekybos alkoholiu sudaro daugiau nei pusę visų gaunamų pareiškėjo pajamų) be jokio pereinamojo laikotarpio, tuo nesudarant sąlygų pareiškėjui pasiruošti veiklos ribojimams, kas akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisės principams, inter alia pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Teismo vertinimu, tokie atsakovo veiksmai visiškai nesiderina su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis.

16. Teismo vertinimu, Taryba, priimdama ginčijamus sprendimus, nesilaikė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. T-125 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas) reikalavimų. Teismo nuomone, Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijų pasiūlymo – apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val., negalima laikyti į darbotvarkę įtrauktų sprendimų projektų teikiamomis pataisomis (Reglamento 78 p. tvarka), nes šiuo siūlymu iš esmės buvo pakeistas ginčijamų sprendimų projektų turinys, vietoje numatyto taikyti apribojimo prekybos alkoholiu laiko nuo 22 val. iki 8 val., buvo priimtas sprendimas dvigubai pailginti apribojimo prekybos alkoholiu laiką (nuo 14 val. iki 10 val.), paliekant galimybę prekiauti alkoholiu tik 4 valandas per parą. Šie siūlymai turėjo būti vertinami kaip sprendimų projektai, alternatyvūs į posėdžio darbotvarkę įrašytiems sprendimų projektams. Pagal Reglamento 98 punktą alternatyvūs sprendimų projektai privalo būti parengti Reglamento VIII skyriuje nustatyta tvarka ir pateikti merui, frakcijų seniūnams ir pirminio sprendimo projekto rengėjui ne

vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Teismas vertino, kad ginčijami sprendimai priimti nesilaikant jų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų, dėl ko sprendimai negali būti pripažinti motyvuotais ir pagrįstais, nes visiškai neaišku, kokiais pagrindais ir kuo remiantis prekybos laikas apribotas žymiai labiau nei buvo numatyta ginčijamų sprendimų projektuose. Iš Tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio protokolo Nr. TP-7 taip pat nėra galimybės spręsti dėl apskųstų savivaldybės tarybos sprendimų motyvų. Teismas pažymėjo, kad net ir Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Vilijampolės seniūnijos 2017 m. liepos 3 d. rašte Nr. 22-13-33, kuris adresuotas atsakovui, prašoma riboti prekybos laiką nuo 18 val. iki 8 val. Be to, Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Vilijampolės seniūnijos 2017 m. liepos 5 d. rašte Nr. 16-12-44, kuriuo rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taip pat prašoma riboti prekybos laiką nakties metu. Tuo tarpu ginčijamuose sprendimuose atsiranda visiškai kitoks, sprendimų projektų esmę keičiantis ribojimas (paliekama galimybė prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 10 val. iki 14 val.), kuris yra visiškai niekuo nemotyvuotas, neprotingas ir neproporcingas. Atsižvelgęs į tai, kad nei ginčijamuose sprendimuose nei ginčo sprendimus lydinčiuose dokumentuose motyvacijos, dėl ko priimti sprendimai apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 val. iki 10 val., nėra, šias aplinkybes teismas pripažino esminėmis, vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.

17. Dėl atsakovo argumentų, kad sprendimai buvo priimti, atsižvelgus į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) raštuose nurodytus faktus ir Vilijampolės ir Šilainių seniūnijų prašymus. Teismas nurodė, kad iš Kauno AVPK 2017 m. birželio 30 d. rašto turinio negalima daryti pagrįstos ir vienareikšmės išvados, jog iškvietimai yra kaip nors susiję būtent su pareiškėjo vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais, ir tuo labiau konkrečiu laiku nuo 14 val. iki 10 val. Be to, net ir pripažinus, kad visi policijos iškvietimai yra susiję su pareiškėjo vykdoma veikla, matyti, jog iškvietimų mastas nėra didelis, ar kuo nors ypatingai išsiskiriantis iš bendros kriminogeninės situacijos Kaune (iškvietimai policijoje vidutiniškai buvo registruoti mažiau nei vieną kartą per mėnesį ((duomenys neskelbtini), Kaunas – 0,78 karto, adresu (duomenys neskelbtini), – 0,55 karto), o adresu (duomenys neskelbtini) Kaunas viso 0,66 karto per tris mėnesius). Dėl Vilijampolės ir Šilainių seniūnijų raštų teismas nurodė, kad jie iš esmės yra nepagrįsti jokiais kitais įrodymais. Iš Kauno AVPK 2017 m. liepos 7 d. rašto Nr. 20-S-74612(1.16E) matyti, kad vykdant prevencines priemones dėl naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais išsinešimui viešojo maitinimo įmonėse prevencijos ir užkardymo, 2017 m. birželio 27 d. pažeidimai nustatyti P. R. įmonės „Broliai juodvarniai“ adresu, Kaunas, (duomenys neskelbtini), 2017-07-05 – P. R. įmonės „Broliai juodvarniai“ adresu, Kaunas, (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad šis Kauno AVPK raštas yra mažai informatyvus, iš jo turinio negalima nustatyti, kokie pažeidimai ir dėl kokių bei kieno veiksmų, jie buvo nustatyti. Šiame rašte išdėstyta informacija, negali pagrįsti pažeidimų darymą minėtose vietose, o tuo pačiu jų sąsajas su pareiškėjo vykdoma veikla prekiaujant alkoholiu bei būti pagrindu priimant sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo.

18. Teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai buvo priimti iš esmės neturint jokių objektyvių duomenų apie tariamą viešojo saugumo ar viešojo intereso pažeidimą ir negavus jokių konkrečių nusiskundimų. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, jog egzistuoja objektyvi grėsmė visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar viešajam interesui dėl pareiškėjo kavinių veiklos ir joje vykdomos prekybos alkoholiu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas (kaip juridinis asmuo) ir pareiškėjo darbuotojai buvo bausti dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų ribojimų pažeidimų. Be to, nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų gavęs kokias nors pretenzijas ar skundus dėl prekybos alkoholiu ar su tuo susijusiais pažeidimais, todėl daryti išvadas, jog įmonės veikla sukelia pavojų aplinkiniams gyventojams, nėra visiškai jokio pagrindo.

19. Dėl atsakovo papildomai pateikto Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Prevencijos skyriaus 2017 m. lapkričio 9 d. rašto teismas pažymėjo, kad tai patvirtina faktą, jog objektyvių duomenų, kad pareiškėjo kavinių veikla (tame tarpe ir prekyba alkoholiniais gėrimais) yra susijusi su bloga kriminogenine situacija Šilainių bei Vilijampolės mikrorajonuose, nėra, kadangi iki 2017 m. rugsėjo 28 d. Pareiškėjo kavinės dirbo įprastiniu laiku (t. y. prekiavo alkoholiniais gėrimais ir nakties metu).

20. Teismas vertino, kad ginčo atveju jokių objektyvių faktinių duomenų, kuriais yra pagrindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, nepateikta, taigi, ir tinkamas visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimas nenustatytas. Teismo nuomone, faktinių duomenų, kuriais galėtų būti grindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, analizės savivaldybė neatliko, tinkamo

visuomenės ir verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimo objektyviai nenustatė ir sprendimą priėmė skubotai, tinkamai nepagrįsdama pareiškėjui taikomų poveikio priemonių.

21. Teismas vertino, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimai Nr. T-414, T-416 ir T-4172013-11-14 dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo priimti nesilaikant jų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų bei nesilaikant gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuoti (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl juos priimant buvo pažeisti VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimų pagrįstumui, įvertinimas. Įvertinus tai, kad nustatyti individualių administracinių aktų trūkumai VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme yra esminiai, atsakovo priimti ginčijami sprendimai, negali būti pripažinti pagrįstais bei teisėtais ir turi būti panaikinti kaip neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ 8 straipsniui.

22. Teismas pabrėžė, kad teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui, tinkamai įgyvendinus VAĮ, Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas bei objektyviai nustačius, jog būtent dėl pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos kyla viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, saugios, kultūringos aplinkos neužtikrinimu šalia esančių gyvenamųjų namų gyventojams, pakartotinai spręsti dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimų taikymo pareiškėjo atžvilgiu.

III.

23. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

24. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai Taryba nurodo, kad byloje esantys įrodymai jų įvairovė apie pareiškėjui priklausančiose baruose ir jų prieigose prekybos alkoholiniais gėrimais užfiksuotus teisės pažeidimus, trikdančius viešąją rimtį ir tvarką, patvirtina sąsają tarp pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais ir šioje vietovėje daromų viešojo intereso gynimo prasme netoleruotinų teisės pažeidimų. Kauno AVPK 2017 m. birželio 30 d. raštas patvirtina, kad dominuoja pakankamai sunkūs nusikaltimai dėl kūno sužalojimo (dėl prekybos vietos adresu (duomenys neskelbtini) Kaune policijoje buvo gauti 17 iškvietimų, iš jų 14 dėl įvykių, susijusių su prekybos vietos veikla), tai reiškia, kad dėl prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos vietos prieigos tampa nesaugios visuomenei. Dėl prekybos vietos, esančios (duomenys neskelbtini) Kaune, buvo užregistruoti 5 iškvietimai, iš jų 4 dėl įvykių, susijusių su prekybos vietos veikla. Dėl prekybos vietos, esančios (duomenys neskelbtini) Kaune, buvo užregistruoti 14 iškvietimų, iš jų 10 dėl įvykių, susijusių su prekybos vietos veikla. Atsakovo nuomone, teismas nevertino surinktų įrodymų visumos, kuriais rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus. Vilijampolės seniūnija 2017 m. liepos 3 d. raštu informavo atsakovą, kad gaunami daugiabučių namų gyventojų nusiskundimai dėl parduotuvių, esančių (duomenys neskelbtini) gyventojai skundžiasi dideliu triukšmu bei girtuokliavimu po daugiabučių langais, todėl prašo riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Šilainių seniūnija 2017 m. liepos 5 d. raštu informavo atsakovą, kad baro, esančio (duomenys neskelbtini) Kaune, veikla bei jo klientai trikdo vietinių gyventojų ramybę bei kelia grėsmę saugiai aplinkai, nes vartojamas alkoholis aplinkinių namų kiemuose, laiptinėse, pasitaiko agresyvaus elgesio atvejų.

25. Priimti sprendimai nepažeidžia VAĮ reikalavimų. Sprendimai buvo priimti išsamiai ištyrus ir įvertinus faktines aplinkybes. Visuomenės atstovų kreipimasis ir policijos pranešimai įpareigojo Kauno miesto savivaldybę imtis skubių ir neatidėliotinų veiksmų.

26. VAĮ neįpareigoja individualų administracinį aktą priimančios institucijos informuoti apie ketinamus priimti sprendimus. Be to, teismas nenurodė konkrečios teisės akto normos, dėl kurio pažeidimo Tarybos sprendimai galėtų būti pripažinti neteisėtais. Atsakovas, vadovaudamasis VAĮ 8 straipsniu, informavo pareiškėją apie priimtą individualų administracinį aktą, buvo nurodytos nevykdymo pasekmės, išaiškinta apskundimo tvarka.

27. Taryba nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sprendimais buvo iš esmės apribota pareiškėjo veikla. Ginčijamais sprendimais buvo sutrumpintas prekybos alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietoje laikas.

28. Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijų siūlymas nelaikytinas alternatyviu pasiūlymu, kuriam taikoma Reglamento 98 punkte nustatyta tvarka. Frakcijų siūlymas tik numatė kitą ribojimo intervalą, tačiau nepakeitė sprendimo esmės. Reglamento 96 punktas numato galimybę papildyti darbotvarkę likus 24 val. iki posėdžio, todėl frakcijų pasiūlytos pataisos apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 val. iki

10 val. negali būti laikomos pateiktomis pažeidžiant Reglamente nustatytas procedūras.29. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.30. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamuose sprendimuose nėra nurodyta, kokiais faktiniais duomenimis remiantis, buvo

nuspręsta apriboti prekybą alkoholiniais gėrimais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad motyvų dėl pritaikytų poveikio priemonių neatskleidimas, yra esminis sprendimo trūkumas.

31. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, argumentų ir paaiškinimų, kodėl pareiškėjo kavinių darbo laikas buvo apribotas būtent tokiu laiku, t. y. nuo 14 val. iki 10 val. Atsakovas teigia, kad buvo gauti gyventojų skundai dėl pareiškėjo kavinių veiklos, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, nėra aišku, kokie konkrečiai gyventojai, kada ir dėl kokių prekybos vietų gyventojai skundėsi.

32. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie klausimo dėl ribojimo prekiauti alkoholiu pareiškėjui priklausančio kavinėse nagrinėjimą, jam nesuteikta galimybė pasisakyti dėl gresiančių ribojimų. Tokiu būdu pažeistas gero administravimo principas.

33. Ginčijami sprendimai buvo priimti neturint jokių objektyvių duomenų apie tariamą viešojo saugumo ar viešojo intereso pažeidimą ir negavus jokių konkrečių nusiskundimų.

34. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukcija suponuoja išvadą, kad ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent nurodyti atitinkami subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę.

35. Palyginus su kitais Kauno barais, aplink Pareiškėjo kavines užfiksuota žymiai mažiau įvykių nei kituose Kauno baruose.

36. Iš Tarybos posėdžio įrašo matyti, kad Tarybos nariai diskutavo apie du skirtingus pasiūlymus t. y. alternatyvius – siūlant laiką riboti nuo 22 val. iki 10 val. (Miesto ūkio ir paslaugų komiteto siūlymas) bei nuo 14 val. iki 10 val. (Frakcijų siūlymas), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad frakcijų siūlymas yra tik pirminių projektų pataisa.

Teisėjų kolegija


37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimų Nr. T-414, T-416 ir T-417, kuriais draudžiama pareiškėjui priklausančiose kavinėse prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val., pagrįstumo ir teisėtumo.

38. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad sprendimai priimti nesilaikant jų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų bei nesilaikant gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuoti (juose) neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl juos priimant buvo pažeisti VAĮ 8 straipsnio reikalavimai.

39. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, pritaikytų teisės normų aiškinimu ir prašo jį panaikinti, o pareiškėjo skundą atmesti.

40. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

41. Mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais yra ūkinė veikla, kuri patenka į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46

straipsnio 1 dalyje ginamą ūkinės veiklos laisvės sritį. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarime yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą, teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą). Toks reguliavimas yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme, kuris reguliuoja teisinius santykius, priskirtinus viešajai teisei. Šiuo įstatymu nustatytomis administracinėmis priemonėmis yra varžoma asmens ūkinės veiklos laisvė alkoholio gamybos, prekybos ir vartojimo srityje, tačiau tuo yra siekiama pozityvių Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų (mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus), įtvirtinant atitinkamus reikalavimus vertimuisi ūkine veikla (Alkoholio kontrolės įstatymo 1 str. 2 d., 4 str. 1 d.).

42. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje (skundžiamų sprendimų priėmimo pagrindas) nustatyta, kad savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

43. Minėtoje įstatymo normoje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos tiek siekiant apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, tiek priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014; 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015; 2015 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015; 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-745-525/2016; 2016 m. liepos 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-608-602/2016).

44. Remiantis teismų praktika, kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko apribojimo, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Ši prievolė sietina su VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013; 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-261/2016; 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1132-629/2019; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1402-629/2019).

45. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ginčijamų administracinių aktų atitikties VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, pažymi, kad įvertinus šios administracinės bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, jog visuma sprendimus lydinčių dokumentų (seniūnijų ir policijos raštai) leidžia suprasti sprendimų priėmimo motyvus ir poveikio priemonės taikymo priežastis, todėl motyvų nenurodymas pačiuose sprendimuose nesudaro pagrindo formaliai, vien dėl formos trūkumo, abejoti sprendimų pagrįstumu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nei sprendimų įžanginėje dalyje, nei juos lydinčiuose dokumentuose nėra pateikta įrodymų, kuriais remiantis atsakovas nusprendė taikyti pareiškėjui priklausančiose kavinėse prekybos alkoholiniais gėrimais būtent tokį laiko apribojimą, t. y. nuo 14 val. iki 10 val. Pažymėtina, kad 2017 m. liepos

4 d. Aiškinamuosiuose raštuose Nr. 27-19-42 ir Nr. 27-19-43 bei 2017 m. liepos 5 d. Aiškinamajame rašte Nr. 27-19-50, kurie buvo pateikti svarstyti atsakovui 2017 m. liepos 11 d. posėdyje, prekybos alkoholiu ribojimas buvo numatytas tik nuo 22 val. iki 8 val., Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu nemotyvuotai pasiūlius apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val., atsakovas balsavimu (balsų dauguma) pritarė šiam siūlymui ir priėmė sprendimus, šio siūlymo nemotyvavus bei nepagrindus. Pabrėžtina, kad sprendimus lydinčiuose dokumentuose yra iš esmės nurodyti faktai ir aprašyta faktinė situacija pareiškėjui priklausančių prekybos vietų teritorijose, tačiau atsakovas šiuo atveju nenurodė jokios individualizuotos informacijos apie pareiškėjo, prekiaujant alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val. šia veikla pažeidžiamą viešąjį interesą, t. y. nenurodė motyvų, kurie pagrįstų pasirinktą laiko intervalą (sprendimų aiškinamuose raštuose siūlomas laiko intervalas yra nuo 22 val. iki 8 val.). Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, jam nebuvo sudaryta reali galimybė pateikti paaiškinimus ar, tuo labiau, pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės turi lemiamą ekonominę reikšmę pareiškėjo veiklai.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad sprendimai priimti nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų bei nesilaikant gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuoti (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl juos priimant buvo pažeisti VAĮ reikalavimai, o nustatyti ginčijamo individualaus administracinio akto trūkumai yra esminiai bei pakankami, ginčijami sprendimai yra nepagrįsti bei naikinami kaip neteisėti iš esmės (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Tokios pozicijos pačios pozicijos laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1132-629/2019; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1402-629/2019).

47. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-623-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02111-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 59.2.(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=abd91e20dfad11e99681cd81dcdca52c

NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. O. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. O. G. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja K. O. G. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. gegužės 10 d. kreipėsi į teismą su apeliaciniu skundu dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-543-423/2019 panaikinimo.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakė priimti, kadangi pareiškėja praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti ir neprašė jo atnaujinti. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties panaikinimo, kuriame išreiškė prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartimi pareiškėjos atskirojo skundo netenkino, Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutartį paliko nepakeistą, o pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi pareiškėjos prašymo dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo netenkino.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu teismas apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Teismas nustatė, kad apeliaciniu skundu pareiškėja prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą, kuris buvo priimtas ir paskelbtas 2019 m. balandžio 9 d., taigi paskutinė diena apeliaciniam skundui dėl minėto teismo sprendimo pateikti buvo 2019 m. gegužės 9 d. Teismas rėmėsi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis ir nustatė, kad pareiškėjos atstovė apeliacinį skundą pateikė (pasirašė elektroniniu parašu) 2019 m. gegužės 10 d., t. y. akivaizdžiai praleido apeliacinio skundo padavimo teismui terminą. Teismas nustatė, jog atskirajame skunde pareiškėja nurodė, kad terminas buvo praleistas dėl advokatės žmogiškos klaidos, tuo tarpu pati pareiškėja buvo aktyvi ginant savo teises nuo pat ginčo pradžios ir negali nukentėti dėl advokato suklydimo, o terminas praleistas itin nežymiai – tik viena diena.

Teismas, vertino pareiškėjos argumentą, kad terminas praleistas nežymiai, ir atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad maža termino praleidimo trukmė savaime nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, sudarančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti, jei nenustatyta kitų svarbių termino

praleidimo priežasčių (žr., pvz., 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-382-822/2015; 2015 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1144-556/2015). Tuo tarpu termino praleidimas dėl advokato kaltės taip pat negali būti laikoma svarbia termino atnaujinimo priežastimi, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, advokato neatidumas ar nerūpestingumas, vertinant jį trečiųjų asmenų atžvilgiu, taip pat laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-664-261/2016; 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-930-822/2017). Teismas nurodė, kad advokatui, kaip savo srities profesionalui, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartai, nei asmenims, kasdienėje veikloje nesusiduriantiems su administraciniu procesu ir jo reikalavimais.

Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie jokias objektyvias, nuo pareiškėjos valios nepriklausančias aplinkybes, kurios galėtų būti pripažintos pakankamai svarbiomis praleistam apeliacinio skundo padavimo terminui atnaujinti. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo.

III.

Pareiškėja K. O. G. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir priimti naują, kuria terminą atnaujinti apeliaciniam skundui paduoti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo nutarties motyvai prieštarauja logiškumo, sąžiningumo principui ir pažeidžia pareiškėjos interesus. Pareiškėja nurodo, jog terminus įstatymo leidėjas sukūrė tam, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas, tačiau teismas neįvertino, kad vienos dienos termino praleidimas tikrai neigiamai neįtakos teisinių santykių stabilumo. Pareiškėja remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kurioje nurodyta, kad termino praleidimas skundui pateikti negali būti kliūtis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 2 straipsnyje įtvirtintiems civilinio proceso tikslams pasiekti (2009 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3P-1345/2009). Pareiškėja akcentuoja, jog aiškinant teisės analogiją, šiuo atveju termino praleidimas negali būti kliūtis realizuoti pareiškėjos teisę, kad priimtas sprendimas dėl jos teisių būtų peržiūrėtas apeliacine tvarka.

2. Pareiškėja teigia, jog teismas neįvertino, kad nors pareiškėją atstovavo teisininkė – advokato padėjėja, šis atstovavimas negali būti prilyginamas advokato atstovavimui. Teismas neatsižvelgė, kad pareiškėja yra ne tik pensinio amžiaus (duomenys neskelbtini), tačiau ir neįgalus asmuo su dideliais specialiaisiais poreikiais. Pareiškėjos nuomone, toks asmuo negali nukentėti ir jo teisės negali būti apribotos dėl ne nuo jos priklausančių priežasčių. Pareiškėja akcentuoja, kad skundą rengė ir teikė advokato padėjėja, pareiškėja negalėjo įtakoti, sukontroliuoti skundo padavimo terminų, nes turėjo teisėtus lūkesčius, kad jis bus paduotas tinkamai ir laiku.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prie aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas išnagrinėjęs bylą, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurioje aiškiai ir išsamiai nurodė teisiškai reikšmingas nutarčiai priimti aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir argumentus, tad jos naikinti nėra teisinio pagrindo. Atsakovas pakartoja bylos faktines aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o teismų praktika turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, mano, kad pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo bei nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, objektyviai lėmusios termino paduoti apeliacinį skundą praleidimą.

2. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežasčių vertinimo ir teisminės gynybos siekiančiam asmeniui nustatyto įpareigojimo operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus, pažymi, kad valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba pareiškėjai buvo pradėta teikti nuo 2019 m. balandžio 18 d., o bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu ji taip pat buvo atstovaujama to paties aukštąjį teisinį išsilavinimą turinčio asmens. Atsakovas

vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl asmeniui teisinę pagalbą teikiančio ir atstovaujančio advokato veiksmų vertinimo (2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-185-624/2019) ir įvertinęs aplinkybę, kad administracinėje byloje pareiškėjai atstovavo profesionali teisininkė, kuri galėjo ir turėjo žinoti administracinių aktų apskundimo tvarką ir terminus bei privalėjo nedelsdama apie gautus procesinius dokumentus pranešti atstovaujamajai ir sudaryti jai galimybę susipažinti su gautais dokumentais, taip pat įvertinęs tai, kad tiek pirmoje instancijoje, tiek rengiant apeliacinį skundą pareiškėją atstovavo ta pati teisininkė, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės, dėl kurių apeliacinis skundas paduotas praleidus įstatymų nustatytą terminą, nebuvo išimtinės ar išskirtinės, o pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, ekstraordinariomis, dėl kurių terminas apeliaciniam skundui paduoti turėtų būti atnaujintas. Atsakovo nuomone, pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti neturėtų būti tenkintas.

3. Atsakovo nuomone, pareiškėja praleido ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jos valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios, remiantis aukščiau nurodyta teismų praktika, neturėtų būti pripažintos svarbiomis ABTĮ 132 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. tarp jų, įskaitant) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, 2019 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmetė. Taigi apeliacinis skundas galėjo būti paduotas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo, t. y. iki 2019 m. gegužės 9 d. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė 2019 m. gegužės 10 d., t. y. praleidusi terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumento, jog vienos dienos termino praleidimas neigiamai neįtakos teisinių santykių stabilumo, pabrėžia, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-387-502/2016). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja turi ne tik teisę į apeliaciją, bet ir konkrečią pareigą ją laiku realizuoti, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, teismo diskrecijai palikta spręsti, ar atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodė, kad apeliacinį skundą rengė ir teikė advokato padėjėja, o pareiškėja negalėjo įtakoti, sukontroliuoti skundo padavimo terminų, nes turėjo teisėtus lūkesčius, kad jis bus paduotas tinkamai ir laiku. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog pareiškėjo

sprendžiami atstovavimo klausimai paprastai nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Laikoma, kad pareiškėjui teisinę pagalbą teikiantis ir atstovaujantis advokatas yra tiesiogiai su juo susijęs asmuo, o jo atlikti veiksmai, vertinant juos trečiųjų asmenų atžvilgiu, laikytini paties pareiškėjo veiksmais. Advokato neatidumas ar nerūpestingumas, vertinant jį trečiųjų asmenų atžvilgiu, taip pat laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011, 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-382-822/2015, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-664-261/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastys nelaikytinos objektyviomis, nuo jos valios nepriklausančiomis aplinkybėmis. Pareiškėja, būdama rūpestinga ir atidi, turėjo suvokti apeliacinio skundo padavimo per įstatymo nustatytą terminą svarbą bei prisiimti atsakomybę už asmenų, kuriems bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikėjo savo atstovavimą ginant galimai pažeistas teises, pasirinkimą. Pabrėžtina, kad pareiškėja, nepaisant to, jog savo galimai pažeistas teises pasirinko ginti per atstovę, turi būti aktyvi ir ne tik puoselėti tam tikrus lūkesčius, bet domėtis teismo proceso eiga.

Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja praleido ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jos valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis ABTĮ 132 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, administracinių teismų praktiką, suformuotą analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. O. G. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS


· web viewdalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie...

Documents