· web viewlietuvos aukščiausiasis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką,...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-19486 2019-12-04 2019-06-25 2019-06-25 -

Nr. 3P-998/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00500-2017-0(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 6 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sweco Lietuva“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pateiktas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Šalims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________


Nr. 3P-966/2019Teisminio proceso Nr. 2-36-3-01763-2017-1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8c70bda015ee11ea9d279ea27696ab7b

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7fb06d9015ee11ea9d279ea27696ab7b

(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. gegužės 13 d. gautu ieškovės B. J. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 18 d. nutartimi Nr. 3P-966/2019 nustatė, kad ieškovės paduotas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl galėtų būti priimtas nagrinėti kasacine tvarka, tačiau ieškovė nesumokėjo CPK numatyto mokėti žyminio mokesčio. Minėta nutartimi teisėjų atrankos kolegija nustatė ieškovei terminą iki 2019 m. birželio 25 d. pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius duomenis.

Teisėjų atrankos kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė teismo nustatytu terminu ir tvarka iš esmės pašalino kasacinio skundo trūkumus, nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 18 d. nutartimi Nr. 3P-966/2019, sprendžia, kad paduotas kasacinis skundas dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo atitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.


n u t a r i a:


bylų sąrašą.Byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=96c27eb015ee11ea9d279ea27696ab7b



NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 20 d. gautu atsakovės Lietuvos automobilininkų sąjungos kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka CPK normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.


n u t a r i a:


bylų sąrašą.Šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus kasatorę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cb96def016b711ea9d279ea27696ab7b

NUTARTIS

2019 m. liepos 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 3 d. gautu ieškovo E. J. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo ir pateiktais įrodymais dėl žyminio mokesčio sumokėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 28 d. nutartimi Nr. 3P-1111/2019 nustatė, kad ieškovo paduotas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346, 347 straipsnių reikalavimus, todėl galėtų būti priimtas nagrinėti kasacine tvarka, tačiau atrankos kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal CPK 80 straipsnio 5 dalį prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones apmokestinamas 50 Eur žyminiu mokesčiu, kurio ieškovas nesumokėjo. Dėl to atrankos kolegija nustatė ieškovui terminą iki 2019 m. liepos 8 d. už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sumokėti 50 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas teismo nustatytu terminu ir tvarka iš esmės pašalino kasacinio skundo trūkumus, nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 28 d. nutartimi Nr. 3P-1111/2019, sprendžia, kad paduotas kasacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo atitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.


n u t a r i a:


bylų sąrašą.Šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus kasatorę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=541f4490152511ea9d279ea27696ab7b



NUTARTIS

2019 m. lapkričio 14 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 8 d. gautu atsakovo R. S. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. spalio 16 d. nutartimi Nr. 3P-1693/2019 atsisakė priimti atsakovo kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumas grindžiamas visiškai tapačiais kaip ir ankstesniame skunde išdėstytais argumentais, kuriais, atrankos kolegijos vertinimu, nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų kasacijos pagrindų, kurių esmė atsakovui atskleista pirmiau nurodytoje atrankos kolegijos nutartyje.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti Advokatų profesinei bendrijai Legal.lt (įm. k. duomenys neskelbtini) už atsakovo R. S. (gim. duomenys

neskelbtini) kasacinį skundą 2019 m. lapkričio 6 d. AB SEB banke sumokėtą 214 (du šimtus keturiolika) Eur žyminį mokestį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-19481 2019-12-04 2019-11-19 2019-11-19 -

Kasacinio skundo Nr. 2P-873/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55602-2018-2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkės), Artūro Ridiko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, susipažinusi su nukentėjusiojo T. P. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. nuosprendžio atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. R. (D. R.) baudžiamojoje byloje bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nukentėjusysis T. P. prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį, kuria teismas atleido D. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą nutraukė, nustatant dvejų metų laidavimą, neskiriant užstato, paskiriant laiduotoja G. A. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas, pripažinęs D. R. kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, nepagrįstai taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir atleido pastarąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta imperatyvi nuostata, jog asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Šiuo atveju eismo įvykio kaltininkas buvo nenuoširdus ir nesąžiningas, nes savo melagingais pirminiais parodymais bandė suversti kaltę kasatoriui (nukentėjusiajam). Teismas turėjo įvertinti paties kaltininko požiūrį į padarytų nukentėjusiajam neigiamų pasekmių šalinimą (nesutikus su kaltininko pasiūlyta 1000 Eur žalos atlyginimo suma, žala neatlyginta). Skunde nesutinkama ir dėl laiduotojos gebėjimo daryti teigiamą poveikį kaltininkui, nes ji yra jauno amžiaus ir nepakankamai nepriekaištingos reputacijos (neturi auklėjamosios pedagoginės ir gyvenimiškos patirties, iš jos elgesio suprantama, kad yra linkusi išvengti atsakomybės, nes bausta administracine tvarka, kaip važiavusi viešuoju transportu tyčia nepažymėjusi bilieto).

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas

kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Pateiktame kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normos sprendžiant apie bausmės paskyrimą. Skunde skirtingai vertinamos aplinkybės, susietos su eismo įvykiu bei kaltininko asmenybe, teikiamos vertinimui laiduotoją apibūdinančios asmenybinės savybės.

Atkreiptinas dėmesys, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad kasaciniai skundai, kuriuose kaip kasacinis pagrindas nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, gali būti tenkinami ne tais atvejais, kai kasaciniame skunde tik reiškiama nuomonė, jog teismas turėjo kitaip įvertinti įrodymus ir priimti kitokį sprendimą, o tais atvejais, kai, vertinant įrodymus, nustatomos padarytos teisės taikymo klaidos. Tai, ar

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=688afb8015ee11ea9d279ea27696ab7b

teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Šiuo atveju iš skundo turinio matyti, kad iš esmės kasatorius siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės aplinkybės ir padarytos priešingos išvados, tačiau tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų bei 369 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nukentėjusiojo T. P. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI SIGITA JOKIMAITĖ

ARTŪRAS RIDIKAS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-351-695/2019Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00084-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1; 2.4.5; 3.1.7.6; 3.2.4.8.2; 3.2.4.9.3.2; 3.3.1.8; 3.3.1.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovui A. V., tretieji asmenys A. D., valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas, dėl leidimo įteisinti atliktus kapitalinio ir paprastojo remonto darbus ir pakeisti gyvenamojo namo kadastro duomenis bei įregistruoti nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylą be atsakovo sutikimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5d7f79b0152511ea9d279ea27696ab7b

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atliktų kapitalinio ir paprastojo remonto darbų įteisinimą, kadastro duomenų pakeitimą bei jų įregistravimą be bendraturčio sutikimo, ir teisės normų, reglamentuojančių prejudicinių faktų taikymo sąlygas, aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovė J. D. kreipėsi į teismą, prašydama:2.1. pripažinti teisę įteisinti atliktus kapitalinio ir paprastojo remonto darbus, fiksuotus 2017 m. spalio 24 d.

Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje, registro Nr. (duomenys neskelbtini), be atskiro atsakovo sutikimo;

2.2. leisti pakeisti gyvenamojo namo 1A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Palangoje, (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis VĮ Registrų centre bei įregistruoti 2017 m. spalio 24 d. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), be atskiro atsakovo sutikimo;

2.3. priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.3. Ieškovė nurodė, kad jos patalpose, nurodyto namo antrame aukšte, statybos darbai bei vandens ir nuotekų vidaus

tinklų įrengimo darbai buvo atlikti pagal T. C. ir A. V. 2005 m. balandžio 27 d. bendraturčių susitarimą, šiems darbams nėra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Tai, kad nurodytiems darbams statybą leidžiantis dokumentas nereikalingas, patvirtina ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pateikta išvada. Atlikti statybos darbai neturi įtakos atsakovo valdomoms patalpoms bei kitoms namo patalpoms ar konstrukcijoms. Šią aplinkybę patvirtino architektas M. S. 2014 m. rugsėjo 19 d. rašte. UAB „Palangos vandenys“ 2014 m. balandžio 4 d. rašte Nr. (2.7.)IS-563 nurodė, jog individualių gyvenamųjų namų vidaus vandentiekio ir nuotakyno tinklų projektai nerengiami ir nederinami.

4. Nurodė, kad statybos darbų įteisinimas atliekamas visiems bendraturčiams pasirašant deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą ir ją kartu su kadastro duomenų byla teikiant VĮ Registrų centrui. Bendraturčiai atsisakymą duoti sutikimą dėl savavališkai pastatyto ar rekonstruoto statinio įteisinimo turėtų pagrįsti įrodinėdami, kad bendraturčio pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeidžia jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus. Tai, kad statinys jau yra savavališkai pastatytas, savaime nepagrindžia jų teisių pažeidimo, savo teisių pažeidimą jie turi grįsti įrodinėdami netinkamą ieškovės teisių įgyvendinimo būdą ir sąlygas. Ieškovės nuomone, atlikti statybos darbai nedaro įtakos nei atsakovo valdomoms patalpoms, nei kitoms namo patalpoms ar konstrukcijoms. Šiuo atveju atsakovas nepagrįstai atsisako duoti sutikimą įteisinti statybos darbus ir įregistruoti naują kadastro duomenų bylą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Plungės apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto kadastre įrašyti statinių kadastro duomenys turi būti keičiami, jeigu statiniai buvo rekonstruoti, kapitaliai remontuoti ar jeigu buvo atlikti nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbai ir jeigu šie pakitimai nebuvo nustatyti šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, taip pat Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatytais atvejais. Nekilnojamojo turto kadastro duomenų keitimui pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnį būtinas savininkų prašymas (13 straipsnio 2 dalis). Nesant bent vieno iš savininkų prašymo ar sutikimo procesas negalimas.

7. Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai), 841.2–841.2.4 punktais, sprendė, jog ieškovė VĮ Registrų centrui, be minėto prašymo, privalėjo pateikti teisės aktuose nurodytus dokumentus, kurių tik vienas yra nekilnojamojo daikto kadastrų matavimų byla. Siekiant atlikti šiuos veiksmus buvo reikalinga suformuoti kadastrinių matavimų bylą, užpildyti deklaraciją apie statybos užbaigimą, sudaryti susitarimą, kokiomis dalimis bus registruojama nuosavybės teisė, ir tada visi dokumentai su prašymu turėjo būti teikiami VĮ Registrų centrui. Minėtiems veiksmams atlikti

yra reikalingas visų trijų bendraturčių sutikimas. A. D. tokį sutikimą davė, tačiau atsakovas sutikimo nedavė, nurodydamas, jog ieškovė pateiktu ieškiniu siekia to paties tikslo kaip ir Palangos miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 – įteisinti atliktus statybos darbus, kuriems nebuvo gautas bendraturčių sutikimas. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas pabrėžė, jog šiuo atveju būtina įvertinti, ar atsakovo atsisakymas ieškovei leisti įteisinti atliktus kapitalinio ir paprastojo remonto darbus bei pakeisti gyvenamojo namo kadastro duomenis ir pakeitimus įregistruoti viešame registre yra teisėtas veiksmas, ar tai kokiu nors būdu pažeistų jo teises ir teisėtus interesus.

8. Teismas pabrėžė, jog, remiantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 4 ir 9 punktais, kapitaliniam remontui ir paprastajam remontui statybos leidimas nėra reikalingas, tačiau turi būti parengiamas kapitalinio remonto projektas ir paprastojo remonto aprašas, o statybos užbaigimas yra įforminamas deklaracija apie statybos užbaigimą, kuriai reikalingas bendraturčių sutikimas (Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalis). Statybos valstybinę priežiūrą atlieka ir statybos užbaigimo procedūrų atlikimą prižiūri VTPSI įstatymų nustatyta tvarka.

9. Teismas, įvertinęs ginčo esmę, sprendė, jog ieškovė patikslintą ieškinį grindžia iš esmės tais pačiais įrodymais, kuriais grindė ir ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014, prašydama pripažinti atsakovo atsisakymą duoti sutikimą naujam nekilnojamojo turto kadastro objektui suformuoti ir įregistruoti neteisėtu bei pripažinti ieškovei teisę be atsakovo sutikimo sudaryti ir įregistruoti atskirą nekilnojamojo turto kadastro objektą iš namo, esančio Palangoje, (duomenys neskelbtini), ieškovei priklausančių antro aukšto patalpų. Teismas sprendė, jog bylos nagrinėjimo metu duomenų, kad situacija būtų pasikeitusi ir antro aukšto patalpų perplanavimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nėra pateikta. Ir nors ieškovė savo reikalavimą grindė VTPSI 2018 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (16.17)2D-625, kuriame nurodyta, kad pagal teisinį reglamentavimą ir ieškovės prašyme nurodytus duomenis statybą leidžiantis dokumentas atlikti vieno buto gyvenamojo namo kapitalinį ar paprastąjį remontą Palangoje, (duomenys neskelbtini), nėra privalomas, tačiau šis atsakymas nepaneigė civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 nustatytų aplinkybių, jog reikšdama reikalavimą suformuoti atskirą kadastro objektą iš 17 patalpų, nurodytų schemoje, parengtoje N. B. įmonės, vietoj inventorinėje byloje nurodytų 10 patalpų, esančių antrame aukšte, ieškovė iš esmės siekia įteisinti statybos darbus, nors tokiems darbams negautas atitinkamas statybos leidimas (ar kompetentingos institucijos pritarimas), neparengtas atitinkamas projektas, iš kurio būtų matyti, kokie perplanavimo darbai atlikti (ar bus atliekami), kokios medžiagos bus naudojamos, ar toks patalpų perplanavimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 buvo konstatuota, kad ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovo atsisakymą duoti sutikimą naujam nekilnojamojo turto kadastro objektui suformuoti ir įregistruoti neteisėtu yra nepagrįstas ir pažeidžia kitų bendraturčių interesus. Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimas, kuriuo ieškovės J. M. (šiuo metu – J. D.) ieškinys buvo atmestas, buvo paliktas galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi. Atsižvelgdamas į tai, teismas akcentavo, jog jis negali iš naujo vertinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu įvertintų įrodymų ir jų pagrindu daryti priešingų išvadų, nes tai reikštų įsiteisėjusio teismo sprendimo kvestionavimą. Teismas taip pat pabrėžė, jog atsakovas yra nurodęs konkrečias savo atsisakymo duoti sutikimą įteisinti atliktus remonto darbus priežastis.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje negalima konstatuoti, jog esminė kliūtis pripažinti ieškovei teisę įteisinti atliktus kapitalinio ir paprastojo remonto darbus ir leisti pakeisti gyvenamojo namo kadastro duomenis VĮ Registrų centre yra atsakovo atsisakymas duoti tokį sutikimą. VĮ Registrų centro 2017 m. lapkričio 22 d. sprendime tik vienas iš būtinų pateikti dokumentų yra bendraturčių pasirašyta deklaracija apie statybos užbaigimą, be to, ieškovė siekia pateikti dokumentus dėl gyvenamojo namo kapitalinio ir paprastojo remonto atlikimo, todėl inspekcijos teritorinio padalinio įgaliotas pareigūnas, remdamasis statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 (toliau – STR 1.05.01:2017), 97 punktu, taip pat tikrins, ar nėra nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, kitų įstatymų reikalavimų, ir tik tada deklaracija bus patvirtinta. Taigi remonto įteisinimo proceso baigtį lems ne vien tik bendraturčių sutikimas.

11. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas pripažinti jai teisę įteisinti atliktus kapitalinio ir paprastojo remonto darbus be atsakovo sutikimo pažeidžia kitų bendraturčių interesus ir yra nepagrįstas.

12. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą ir trečiojo asmens A. D. prisidėjimą prie apeliacinio skundo, 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškovės apeliacinį skundą

tenkino – panaikino Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino. Teismas pripažino ieškovei teisę įteisinti atliktus kapitalinio ir paprastojo remonto darbus, fiksuotus 2017 m. spalio 24 d. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje, registro Nr. (duomenys neskelbtini), be atskiro atsakovo sutikimo; leido pakeisti gyvenamojo namo 1A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Palangoje, (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis VĮ Registrų centre, įregistruoti 2017 m. spalio 24 d. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), be atskiro atsakovo sutikimo; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13. Kolegija pabrėžė, jog ieškovė apeliaciniame skunde pateikė prašymą kreiptis į VTPSI dėl išvados nagrinėjamoje byloje pateikimo, motyvuodama tuo, kad ši institucija pateiks atsakymus į klausimus: ar nagrinėjamu atveju yra privalomas statybą leidžiantis dokumentas, ar yra privalomas statybos projekto parengimas, ar deklaracija apie statybos užbaigimą turi būti tvirtinama VTPSI, kaip turi būti įteisinti jau atlikti paprastojo ir kapitalinio remonto darbai. Kolegija pabrėžė, jog ieškovė pateikė VTPSI 2018 m. gegužės 9 d. raštą, kuriame yra atsakymai į ieškovės prašyme suformuluotus klausimus, tačiau ieškovė nenurodė, kokius papildomus paaiškinimus ši institucija galėtų nurodyti. Be to, šį prašymą ieškovė galėjo reikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija netenkino ieškovės prašymo dėl įrodymų išreikalavimo.

14. Kolegija pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Palangos miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 tarp tų pačių šalių ir dėl to paties objekto nurodyta aplinkybė, jog ieškovės reikalavimas pripažinti jai teisę įteisinti atliktus kapitalinio ir paprastojo remonto darbus (duoti sutikimą suformuoti ir įregistruoti naują nekilnojamojo turto kadastro objektą) be atsakovo sutikimo pažeidžia kitų bendraturčių interesus, vertintina kaip prejudicinis faktas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas).

15. Kolegija pažymėjo, jog civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 ieškovė reiškė reikalavimus – pripažinti atsakovo atsisakymą duoti sutikimą suformuoti ir įregistruoti naują nekilnojamojo turto kadastro objektą nepagrįstu bei neteisėtu; pripažinti ieškovei teisę be atsakovo sutikimo sudaryti ir įregistruoti atskirą nekilnojamojo turto kadastro objektą iš namo, esančio Palangoje, (duomenys neskelbtini), ieškovei priklausančių antro aukšto patalpų: 201 (22,58 kv. m); 202 (11,30 kv. m); 203 (2,82 kv. m); 204 (4,26 kv. m); 205 (16,16 kv. m); 206 (2,91 kv. m); 207 (12,22 kv. m); 208 (13,01 kv. m); 209 (14,96 kv. m); 210 (2,24 kv. m); 211 (2,16 kv. m); 212 (15,11 kv. m); 213 (17,07 kv. m); 214 (2,27 kv. m); 215 (2,86 kv. m); 216 (9,28 kv. m); 217 (13,81 kv. m). Šioje civilinėje byloje ieškovė reiškia reikalavimą – pripažinti teisę įteisinti atliktus kapitalinio ir paprastojo remonto darbus, fiksuotus 2017 m. spalio 24 d. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje, registro Nr. (duomenys neskelbtini), be atskiro atsakovo sutikimo. Kolegija vertino, jog civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 nustatytos aplinkybės nelaikytinos prejudicinėmis, todėl turi būti vertinamas atsakovo atsisakymo duoti ieškovei sutikimą įteisinti atliktus kapitalinio ir paprastojo remonto darbus argumentų pagrįstumas.

16. Kolegija pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog bendraturčio nesutikimas turi būti protingai motyvuotas, pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009). Pareiga įrodyti, jog atsisakymas duoti sutikimą atlikti bendro daikto pakeitimus pagrįstas, t. y. kad bus pažeistos kitų bendraturčių teisės, tenka atsisakančiam duoti sutikimą asmeniui.

17. Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas neįrodė, jog nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pakeitimas ir daiktinių teisių įregistravimas pažeis jo kaip bendraturčio interesus. Atsakovas apie atliktus kapitalinio, paprastojo remonto darbus žinojo ir pats davė sutikimą juos atlikti. Šią aplinkybę patvirtino 2005 m. balandžio 27 d. T. C. ir atsakovo sudarytas bendraturčių susitarimas, kuriuo atsakovas davė sutikimą T. C. jo lėšomis namo rūsyje išvedžioti fekalinių nuotekų vamzdyną. Šiuo atveju atsakovas sutiko, kad būtų išduoti reikalingi institucijų leidimai, įvykdyti šioje sutartyje išvardyti darbai. Pagal šio susitarimo 4 punktą atsakovas gavo kompensaciją ir šio susitarimo neginčijo (CPK 187 straipsnio 1 dalis). Kolegija pabrėžė, jog šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų, kad ieškovė siekia įteisinti atliktus kapitalinio ir paprastojo remonto darbus, kuriems jis nedavė sutikimo, ar kad jie pažeidžia jo kaip bendraturčio interesus (CPK 12, 178 straipsniai).

18. Kolegija sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo nesivadovauti VTPSI 2018 m. gegužės 9 d. raštu, atsakovas

priešingų duomenų teismui nepateikė. Atsižvelgdama į tai, kolegija vertino, jog atliktiems kapitalinio ir paprastojo remonto darbams, fiksuotiems 2017 m. spalio 24 d. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje, registro Nr. (duomenys neskelbtini), statybos leidimas nereikalingas. Tai, jog kitokie projektai atliktiems darbams įteisinti nereikalingi, patvirtino byloje pateikti rašytiniai duomenys. UAB „Ateivis LT“ architektas M. S. 2014 m. rugsėjo 19 d. rašte nurodė, kad namo antrame aukšte užfiksuoti atlikti statybos darbai ir sprendiniai neturi įtakos bendro naudojimo patalpoms ar konstrukcijoms, jog namo vidaus tinklams nereikalingas atskiras projektas. UAB „Palangos vandenys“ 2014 m. balandžio 4 d. rašte nurodė, kad individualių gyvenamųjų namų vidaus vandentiekio ir nuotakyno tinklų projektai nerengiami ir nederinami.

19. Kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, sprendė, jog atsakovo atsisakymas ieškovei leisti įteisinti atliktus kapitalinio ir paprastojo remonto darbus, pakeisti gyvenamojo namo kadastro duomenis ir pakeitimus įregistruoti viešame registre yra neteisėtas veiksmas, nes nenustatyta, jog tai pažeistų jo teises ir teisėtus interesus. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir klausimą išsprendė iš esmės – tenkino ieškinį.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą, palikti galioti Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Procesas apeliacinės instancijos teisme įvyko apie tai nepranešus atsakovui. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 317 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsakovui neišsiuntė apeliacinio skundo kopijos. 2018 m. spalio 12 d. teismas išsiuntė pranešimą „Dėl apeliacinio skundo kopijos siuntimo“ tik atsakovo atstovui advokato padėjėjui M. R., tačiau šis atsakovo apie civilinėje byloje gautą apeliacinį skundą neinformavo. Atitinkamai per 20 dienų terminą atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas nebuvo, civilinė byla buvo perduota Klaipėdos apygardos teismui, apie tai neinformuojant atsakovo, pranešimą išsiunčiant tik jam pirmosios instancijos teisme atstovavusiam atstovui, su kuriuo pavedimas dėl teisinių paslaugų teikimo pasibaigė pirmosios instancijos teismui priėmus 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą. Apie tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo priimtas atsakovui nepalankus teismo sprendimas, atsakovas sužinojo 2019 m. gegužės 24 d., kai gavo Klaipėdos apygardos teismo sprendimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą nepranešdamas apie tai vienam iš proceso dalyvių ir tai yra absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

20.2. Teismai padarė nepagrįstas išvadas dėl prejudicinių faktų egzistavimo (CPK 182 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 nurodytomis išvadomis, kad, tenkinus ieškovės reikalavimą, bus pažeisti bendraturčių interesai, kaip prejudiciniu faktu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017). Apeliacinės instancijos teismas sprendė klausimą, ar Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 turi prejudicinę galią šiai bylai, analizuodamas išimtinai ieškinio dalyką. Šiose bylose proceso dalyviai bei jų procesinis statusas sutampa, buvo sprendžiamas savavališkų statybų (kapitalinio remonto) klausimas, kuris buvo įrodinėjimo dalyko dalis. Taigi nurodytoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią.

20.3. Teismai pažeidė proceso teisės normas dėl tapataus ieškinio reikalavimo pareiškimo. Palangos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 buvo pareikštas tapatus ieškinys, jo dalį pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti arba civilinės bylos dalį nutraukti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku

išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010). Šiose bylose buvo nagrinėtas ginčas dėl tų pačių faktinių aplinkybių – atliktų savavališko kapitalinio remonto darbų, kai vietoj 11 antrame aukšte buvusių patalpų buvo suformuota 17 patalpų, įrengiant vieną naują patalpą ir vietoj dviejų buvusių tualeto patalpų įrengiant papildomai penkias tualeto patalpas. Nors faktinis abiejų ieškinių pagrindas iš dalies skiriasi, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra reikšminga ne tai, ar iš naujo paduotame ieškinyje ieškovė nurodė papildomų aplinkybių, o tai, ar ieškinys yra grindžiamas tuo pačiu juridiniu faktu. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis grindžiamas ginčas – ieškovės siekis įteisinti savavališką kapitalinį remontą ir atsakovo siekis užkirsti kelią jo teises pažeidžiančio savavališko kapitalinio remonto įteisinimui.

20.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas neįrodė savo teisių pažeidimo atliekant paprastojo ir kapitalinio remonto darbus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendraturčiai turi teisę atsisakyti duoti sutikimą atlikti darbus, tačiau atsisakymas turi būti pagrįstas realia jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš numatomų statybos ar rekonstrukcijos darbų. Bendraturčių nesutikimas turi būti protingai motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008). Šiuo atveju atsakovo teisių pažeidimas yra konstatuotas Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendime, be to, ir šios civilinės bylos duomenų pakako atsakovo teisių pažeidimui nustatyti.

20.5. Ieškovės siekis yra pastatą naudoti kaip daugiabutį namą, nes atlikus kapitalinio remonto darbus antrame aukšte buvo suformuota 17 patalpų, iš kurių 8 patalpos yra kambariai, o 7 patalpos – tualetai ir dušo patalpos (sanitariniai mazgai). Teismų praktikoje išaiškinta, jog statytojas, įgyvendindamas savo privatų interesą, turi jį suderinti su viešaisiais tikslais, nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų. Reikalavimas nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų reiškia, kad statinys turi būti statomas taip, jog statybos metu ir naudojant statinį kitų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos būtų išsaugotos, o jeigu pakeistos – tai laikantis statybos techninių ir specialiųjų reikalavimų, normatyvinių dokumentų nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-378/2016). Šiuo atveju po atliktų darbų įteisinimo bus apsunkintas naudojimasis turtu, bus kur kas didesnis triukšmas dėl didesnio gyventojų skaičiaus, problemų dėl automobilių stovėjimo, be to, nėra aišku, ar naujų patalpų suformavimas bei padidėjusi apkrova nedaro neigiamos įtakos pastato pamatams, laikančiosioms konstrukcijoms. Po savavališkai atlikto kapitalinio remonto pastatas faktiškai turėtų būti traktuojamas kaip daugiabutis gyvenamosios paskirties pastatas ir tai neatitinka jo naudojimo paskirties. Toks ieškovės pasirinktas savavališko kapitalinio remonto įteisinimo būdas, kai, prisidengiant gyvenamojo namo patalpų kapitaliniu remontu, suformuojamas daugiabutis gyvenamasis namas, leidžia išvengti griežtesnių techninių reikalavimų, kuriuos turi atitikti daugiabutis gyvenamasis namas. Be to, turėtų būti pakeistas žemės sklypo, kuriame pastatytas pastatas, žemės naudojimo būdas iš vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritoriją.

20.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino 2005 m. balandžio 27 d. bendraturčių susitarimą, kuriuo atsakovas davė sutikimą T. C. jo lėšomis namo rūsyje išvedžioti fekalinių nuotekų vamzdyną. Teismas pažeidė ne tik įrodymų vertinimo taisykles, bet ir neatskleidė tikrosios šalių valios sudarant minėtą susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011). Minėtu susitarimu atsakovas sutiko, kad būtų atliekami fekalinių nuotekų sistemos remonto darbai, išvedžiojant naują vamzdyną rūsio patalpose, tačiau nesutiko, jog T. C. atliktų kapitalinio remonto darbus, antro aukšto patalpose įrengdamas papildomas 7 tualetų ir dušų patalpas bei 1 kambarį padalydamas į du kambarius, taip faktiškai pakeisdamas pastato naudojimo būdą. Dušo patalpų įrengimas yra susijęs su buities nuotekų sistema, tačiau apie ją susitarime neužsiminta. Taigi teismas, spręsdamas, kad minėtu susitarimu atsakovas sutiko su tokiais paprastojo ir kapitalinio remonto darbais, kuriuos siekia įteisinti ieškovė, priėmė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams prieštaraujantį sprendimą (CK 1.5 straipsnis).

20.7. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino VTPSI 2018 m. gegužės 9 d. raštą Nr. (16.17)2D-625. Ieškovės valia yra suformuoti daugiabutį pastatą, kurio vien antro aukšto patalpomis galėtų naudotis septynios šeimos. VTPSI 2018 m. gegužės 9 d. rašte nurodyta, jog atliekant daugiabučio namo kapitalinį remontą statybos leidimas yra reikalingas. Šiuo aspektu ir buvo įvertinta susidariusi situacija 2014 m. vykusio teisminio proceso metu, kai nagrinėjant bylą kaip trečiasis asmuo buvo įtraukta ir statybos leidimus išduodanti institucija – Palangos miesto savivaldybė, kuri

nepritarė ieškovės siekiui įteisinti statybos darbus, nes tokiems darbams negautas atitinkamas statybos leidimas (ar kompetentingos institucijos pritarimas), neparengtas atitinkamas projektas, iš kurio būtų matyti, kokie perplanavimo darbai atlikti (ar bus atliekami), kokios medžiagos bus naudojamos, ar toks patalpų perplanavimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Ginčo situaciją apeliacinės instancijos teismas vertino formaliai, neįsigilindamas į ginčo esmę ir tikruosius proceso dalyvių ketinimus. Be to, UAB „Ateivis LT“ 2014 m. rugsėjo 19 d. raštas, UAB „Palangos vandenys“ 2014 m. balandžio 4 d. raštas Nr. (2.7.)IS-563 negali būti taikomi ginčo situacijai.

21. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė taip pat pateikė prašymą išreikalauti iš advokato padėjėjo M. R. rašytinį paaiškinimą, ar jis informavo A. V. apie teisme priimtą J. D. apeliacinį skundą, bei išreikalauti iš LITEKO VEP sistemos administratoriaus duomenis, ar advokato padėjėjas M. R. buvo prisijungęs prie nagrinėjamos civilinės bylos duomenų po Plungės apylinkės teismo 2018 m. spalio 12 d. pranešimo. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme nėra pagrindo taikyti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą pagal analogiją procesui apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė neturi pareigos paneigti atsakovo kasaciniame skunde nurodytas, bet neįrodytas aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad bylą ves per advokatą, jis teismui raštu nenurodė, kad procesinius dokumentus pageidauja gauti pats. Tai reiškia, kad atsakovo advokatas CPK 113 straipsnio 3 dalies prasme laikytinas dalyvaujančiu byloje asmeniu, kuriam turi būti įteikti procesiniai dokumentai. Vadovaujantis CPK 118 straipsnio 1 dalimi, tokiu atveju visi susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, teisinio pagrindo įteikti juos asmeniškai atsakovui nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2012; 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017). Be to, atsakovas įrodymų, patvirtinančių, kad jo atstovas neinformavo jo apie teisme priimtą apeliacinį skundą, nepateikė. Ieškovės atstovas kreipėsi į atsakovo atstovą 2019 m. liepos 3 d. raštu, prašydamas pateikti atsakymą, ar atstovas informavo savo klientą A. V. apie teisme priimtą ieškovės J. D. apeliacinį skundą. Atsakovo A. V. atstovas advokato padėjėjas M. R. 2019 m. liepos 9 d. paskambino ieškovės atstovui advokatui A. G. ir patvirtino, kad apie gautą apeliacinį skundą informavo savo klientą A. V. bei patarė jam teikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Taigi kasacinis skundas grindžiamas tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis dėl atsakovo neinformavimo apie procesą. A. V. asmeniškai pranešta apie bylą, todėl jis privalėjo ir pats domėtis bylos eiga (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Be to, advokato padėjėjo M. R. ir A. V. atstovavimo sutartis nutraukta 2019 m. birželio 25 d., todėl nėra pagrindo teigti, kad advokato padėjėjas M. R. neatstovavo A. V., neturėjo pareigos pranešti apie gautą apeliacinį skundą.

21.2. Kasaciniame skunde bylos objektas nepagrįstai prilyginamas bylos dalykui ir nepagrįstai siekiama taikyti prejudicijos taisykles. Bylos dalykai nagrinėjamoje byloje bei išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 yra skirtingi, jie lėmė skirtingas įrodinėtinas aplinkybes. Vien tai, jog išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017). Išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-331-890/2014 dalykas nebuvo susijęs su atliktų statybos darbų įteisinimu. Išnagrinėtoje byloje buvo pareikštas reikalavimas sudaryti ir įregistruoti atskirą nekilnojamojo turto kadastro objektą. Šis reikalavimas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad atidalijus J. D. turto dalį būtų pažeistos kitų dviejų bendraturčių teisės. Aplinkybė, kad išnagrinėtas ginčas buvo ne dėl statybos darbų, o dėl atskiro nekilnojamojo objekto suformavimo ir kad nebuvo analizuojamos aplinkybės, susijusios su statybos darbais, pažymėta ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-269-112/2015. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti aiškinamas atskirai nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos tame pačiame procese.

21.3. Atsakovas kasacinį skundą grindžia netinkamu konkrečių įrodymų vertinimu, tačiau kasacinis teismas nagrinėja teisės taikymo klausimus ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 351 straipsnio 1 dalis).

21.4. VTPSI 2018 m. gegužės 9 d. raštas yra oficialus rašytinis įrodymas, todėl taikytina CPK 197 straipsnio 2 dalis.

VTPSI pateikta išvada paneigia atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytą vertinimą, jog ieškovės namo dalyje atliktiems statybos darbams buvo reikalingas statybos leidimas, projektas su pritarimu jam ar kitas statybą leidžiantis dokumentas. Šiuo atveju statybos remonto darbai atlikti tinkamai ir esant atsakovo sutikimui. Gyvenamojo namo, esančio Palangoje, (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro objekto formavimo schemoje yra nurodyti visi atlikti statybos darbai. Be to, architekto M. S. 2014 m. rugsėjo 19 d. atsakyme nurodyta, kad namo antrame aukšte užfiksuoti atlikti statybos darbai neturi įtakos bendro naudojimo patalpoms ar konstrukcijoms, kad namo vidaus tinklams nereikalingas atskiras projektas. UAB „Palangos vandenys“ 2014 m. balandžio 4 d. rašte nurodė, jog individualių gyvenamųjų namų vidaus vandentiekio ir nuotakyno tinklų projektai nerengiami ir nederinami. UAB „Palangos vandenys“ 2013 m. rugpjūčio 1 d. sudarė su J. M. geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir buitinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartį, tokiu būdu UAB „Palangos vandenys“ patvirtino, jog J. M. gali eksploatuoti vandentiekio ir nuotekų tinklus, įrengtus jos patalpoms aptarnauti. Be to, J. M. patalpose statybos darbai bei vandens ir nuotekų vidaus tinklų įrengimo darbai buvo atlikti pagal T. C. ir A. V. 2005 m. balandžio 27 d. bendraturčių susitarimą, šiems darbams nėra reikalingas statybą leidžiantis dokumentas ar projektas, atlikti statybos darbai nedaro įtakos A. V. valdomoms patalpoms, kitoms namo patalpoms ar konstrukcijoms.

22. Trečiasis asmuo A. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, palikti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 buvo nagrinėjamas klausimas, susijęs su atskiro nekilnojamojo objekto suformavimu, šioje byloje J. D. siekė atidalyti savo namo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir šis reikalavimas buvo atmestas, nurodant, kad atidalijus J. D. turto dalį būtų pažeistos kitų dviejų bendraturčių teisės. Aplinkybė, kad išnagrinėtas ginčas buvo dėl atskiro nekilnojamojo objekto suformavimo, bei tai, jog nebuvo analizuojamos aplinkybės, susijusios su statybos darbais, pažymėta Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-269-112/2015. Taigi išnagrinėtoje byloje minėti faktai negalėjo būti laikomi prejudiciniais.

22.2. Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą atlikti bendro daikto pakeitimus pagrįstas, t. y. jog bus pažeistos kitų bendraturčių teisės, tenka atsisakančiam duoti sutikimą asmeniui. Bendraturtis, neduodamas sutikimo, turi nurodyti aplinkybes, pateikti įrodymus joms pagrįsti (CPK 178 straipsnis), iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad pastato rekonstrukcija iš esmės pažeidžia jo teises ar įstatymo saugomus interesus. Šiuo atveju atsakovas nėra pateikęs įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodytus, nors ir su jo teisių pažeidimų nesusijusius, tariamus pažeidimus – būtinybę turėti statybos leidimą bei projekto autoriaus teisių pažeidimą.

22.3. Pirmosios instancijos teismas iš esmės dėl VTPSI 2018 m. gegužės 9 d. rašto nepasisakė, apsiribodamas tuo, kad tai vienintelis naujas įrodymas, kuriame nurodoma, jog statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas. Šis VTPSI raštas yra oficialus rašytinis įrodymas. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). VTPSI rašte pateiktas vertinimas paneigia atsakovo nesutikimą, jog ieškovės namo dalyje atliktiems statybos darbams buvo reikalingas statybos leidimas, projektas su pritarimu jam ar kitas statybą leidžiantis dokumentas.

22.4. Remiantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalimi galima teigti, kad statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas. Kapitalinio remonto projektas, paprastojo remonto aprašas neprivalėjo būti rengiami. Šiuo metu statybos darbai yra faktiškai atlikti, kapitalinis remontas atliktas 2005 m., o paprastasis – 2007–2008 m. Ieškovė dalį namo iš varžytynių įsigijo 2013 m., taigi įpareigoti rengti remonto projektą, kuriame turėtų būti nurodomi ketinami atlikti darbai, kai patys darbai jau yra atlikti, fiksuoti kadastro duomenų byloje ir pats projektas nėra privalomas, yra netikslinga.

22.5. Atsakovo atstovas tik bylą nagrinėjant iš esmės įvardijo naujus teisių pažeidimus, nurodydamas, kad statinyje nėra garso izoliacijos, vandens, fekalijų tekėjimas aidi po visą aukštą, kad, jeigu bus įrengti butai, padaugės asmenų, vaikštančių per kiemą. Šios faktinės aplinkybės nebuvo nurodytos procesiniuose dokumentuose iki bylos nagrinėjimo iš esmės, todėl jos neturi būti vertinamos. Šios aplinkybės nėra įrodytos (CPK 178 straipsnis). Be to, namo antrame aukšte statybos darbai bei vandens ir nuotekų vidaus tinklų įrengimo darbai buvo atlikti pagal T. C., A. V. 2005 m. balandžio 27 d. bendraturčių susitarimą bei su A. V. sutikimu. 2005 m. balandžio 27 d. bendraturčių susitarimu A. V. atlygintinai davė sutikimą išvedžioti fekalinių nuotekų vamzdyną bei atlikti kitus darbus. Šį A. V. sutikimą patvirtino notaras, todėl jis negali teigti, kad atlikti statybos darbai pažeidžia jo teises, nes jis davė notarinės formos sutikimą ir gavo atitinkamą

kompensaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimo

23. Atsakovas kasaciniame skunde kelia klausimą dėl teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimo. Atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 317 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, nes, priėmęs ieškovo apeliacinį skundą, neišsiuntė apeliacinio skundo kopijos atsakovui. Kaip atsakovas pats teigia, apie tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo priimtas jam nepalankus teismo sprendimas, jis sužinojo 2019 m. gegužės 24 d., kai gavo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimą.

24. Vertindama nurodytus atsakovo teiginius teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog tinkamo proceso principas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (lot. audiatur et altera pars, tebūnie išklausyta ir antroji pusė). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Vienas iš teisinių procesų yra teismo procesas. Taigi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir asmens teisė į tinkamą teismo procesą, kuris yra būtinas reikalavimas siekiant teisingai išspręsti ginčą (žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimus). Atitinkamai ir CPK yra įtvirtinti tinkamo proceso užtikrinimo reikalavimai, kurių laikytis turi visi teismai. Vienas iš minėtų reikalavimų yra nustatytas CPK 317 straipsnio 1 dalyje, kuri įtvirtina, kad priėmęs apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismas išsiunčia dalyvaujantiems byloje asmenims apeliacinio skundo kopijas ir apeliacinės instancijos teismui – bylą kartu su apeliaciniu skundu.

25. Minėto pobūdžio reikalavimo užtikrinimo poreikį pabrėžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, esantis sudėtine platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalimi, reikalauja, jog kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Kress prieš Prancūziją, peticijos Nr. 39594/98, par. 72). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje, kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimo Švenčionienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37259/04, par. 25). Taigi siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalis tinkamai informuoti apie procesą ir taip suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimo Švenčionienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37259/04, par. 24; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2010).

26. EŽTT jurisprudencijos analizė taip pat liudija, jog nacionalinio teismo pareiga tinkamai informuoti bylos šalį apie procesą vertinama pakankamai griežtai, draudžiant formalų požiūrį į jos vykdymą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Strizhak prieš Ukrainą, peticijos Nr. 72269/01; 2007 m. gegužės 3 d. sprendimą byloje Prokopenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 8630/03; 2009 m. spalio 13 d. sprendimą byloje Ovus prieš Turkiją, peticijos Nr. 42981/04). Šio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiamas bendrasis principas, kad šalių lygybė netektų prasmės, jei bylos šaliai nebūtų pranešta apie bylos nagrinėjimą taip, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, jeigu nuspręstų pasinaudoti vidaus teisėje įtvirtinta tokia teise. Vis dėlto taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT kiekvieną situaciją analizuoja individualiai ir vertina proceso visumą; tam tikri informavimo trūkumai gali būti vertinami kaip iš esmės nepažeidžiantys Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jei iš proceso visumos matyti, kad asmuo galiausiai turėjo galimybę pateikti savo poziciją, pastabas byloje (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 2007 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Zagorodnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 66941/01, par. 30, 34).

27. Kaip minėta, pagal CPK 317 straipsnio 1 dalį priėmęs apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismas yra saistomas

pareigos išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims apeliacinio skundo kopijas ir apeliacinės instancijos teismui – bylą kartu su apeliaciniu skundu. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog, Plungės apylinkės teismui 2018 m. rugsėjo 11 d. skelbiant priimtą sprendimą, byloje dalyvaujantys asmenys, įskaitant atsakovą, neatvyko. Apeliacinis skundas dėl nurodyto teismo sprendimo buvo gautas 2018 m. spalio 11 d., 2018 m. spalio 12 d. jis buvo priimtas ir tą pačią dieną jo kopija buvo išsiųsta atsakovo atstovui advokato padėjėjui M. R. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP). 2018 m. spalio 29 d. buvo priimtas prisidėjimas prie apeliacinio skundo bei 2018 m. lapkričio 5 d. jis taip pat buvo išsiųstas atsakovo atstovui advokato padėjėjui M. R. per EPP, be kita ko, informuojant, kad civilinė byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Bylos medžiaga liudija, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2019 m. balandžio 30 d. rašytinio proceso tvarka.

28. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovo atstovui advokato padėjėjui M. R. pavedimas atstovauti atsakovui dėl teisinių paslaugų teikimo buvo suteiktas tik pirmosios instancijos teismuose. Taigi, atsižvelgiant į CPK įtvirtintas teisminio proceso stadijas (CPK 2 dalis, 3 dalies 16 skyrius), spręstina, kad atsakovą su šiuo advokato padėjėju siejantys atstovavimo teisiniai santykiai pasibaigė priėmus Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visus nurodytus dokumentus siuntė įvardytam atstovui, nors jis teisės atstovauti atsakovui jau nebeturėjo. Šios nutarties 27 punkte nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad apeliacinės instancijos teisme civilinė byla buvo išnagrinėta neinformavus atsakovo apie vykstantį procesą bei nesuteikus jam procesinės galimybės pasisakyti. Tuo tarpu minėtas tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses. Kaip matyti iš EŽTT praktikos, teisės būti išklausytam nesuteikimas taip pat gali lemti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą.

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą atsakovui nepranešęs apie vykstantį apeliacinį procesą ir nesuteikęs galimybės jam pasisakyti, taip pažeisdamas ne tik atsakovo teises būti išklausytam, pateikti atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įgyvendinti kitas teises, nustatytas CPK, bet ir šalių procesinio lygiateisiškumo principą. Tokiu būdu buvo pažeista atsakovo teisė į teisingą teismo procesą (bylos nagrinėjimą). Šis civilinio proceso teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisingą bylos išnagrinėjimą, gali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nurodytos aplinkybės yra pakankamos šioms išvadoms daryti ir nėra poreikio, atsižvelgiant į minėtus išaiškinimus, tenkinti šios nutarties 21 punkte nurodyto ieškovės prašymo dėl papildomos informacijos išreikalavimo.

30. Kiek tai susiję su civilinės bylos nagrinėjimu iš esmės ir proceso šalių pateikiamais argumentais dėl byloje taikytinos teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegijos manymu, prasminga kai kuriais aspektais pasisakyti.

Dėl prejudicinių faktų nustatymo (ne)pagrįstumo

31. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė šioje byloje siekia įteisinti atliktus statybos darbus, teigdama, kad, jai norint įteisinti atliktus statybos darbus ir įregistruoti pakeistus bendraturčiams priklausančio gyvenamojo namo kadastro duomenis, yra reikalingas atsakovo susitikimas, kurio jis nepagrįstai neduoda (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 2 dalis, Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379, 60.4 punktas).

32. Ginčui spręsti aktualioje CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad minėta įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005; 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006).

33. Bendrai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, atsižvelgiant į tai, kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus reikalavimus. Bendraturtis turi teisę, be kita ko, padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruojant bendrai valdomą daiktą (CK 4.77 straipsnis), tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti, laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d.

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; kt.). Atitinkamai, ir siekiant išlaikyti bendraturčių teisėtų interesų pusiausvyrą, jeigu bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymu suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, konkrečiai nagrinėjamoje byloje – teisę įteisinti atliktus statybos darbus bei įregistruoti bendro nekilnojamojo turto objekto kadastro duomenų pasikeitimus, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nors bendraturčiai turi teisę atsisakyti duoti sutikimą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau toks atsisakymas turi būti pagrįstas realia jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš statybos ar rekonstrukcijos darbų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; kt.).

35. Visi šie klausimai turi būti sprendžiami ne formaliai, o taikant bendraturčių interesų derinimo principą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2012; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Atitinkamai ir teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas bei spręsdamas skirtingų savininkų tarpusavio interesų suderinimo klausimą, turi siekti interesų pusiausvyros, interesus įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasverti, ar vieno iš bendraturčių interesų prioriteto pripažinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo, ar egzistuoja pagrindai leisti vienam iš bendraturčių atlikti tam tikrus konkrečius veiksmus be atsakovo sutikimo.

36. Nurodytų išaiškinimų kontekste atsakovas teigia, kad jo teisių pažeidimas, kaip yra reikalaujama remiantis nurodytais išaiškinimais, jau yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis Palangos miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 padarytomis išvadomis, kad tenkinus ieškovės reikalavimą bus pažeisti atsakovo interesai, kaip prejudiciniu faktu.

37. Vertindama šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

38. Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, be kita ko, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. EŽTT taip pat yra pasisakęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (EŽTT 2006 m. sausio 12 d. sprendimas Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99, 68698/01, 61 punktas).

39. Praktines įvardytos taisyklės taikymo nuostatas yra suformulavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017, 17–18 punktai; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 18 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 27 punktas).

40. Kaip matyti, viena iš sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Taigi vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31

punktas).41. Aptartos taisyklės leidžia teigti, kad atitinkamai aplinkybei kitoje byloje priskiriant prejudicinę galią, ši aplinkybė

turi sudaryti nurodytos bylos ginčo dalyką. Tokiais atvejais dėl ginčo dalyko yra sprendžiama žvelgiant į įsiteisėjusį teismo sprendimą. Jeigu priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka, tai sprendžiant dėl prejudicinio fakto gali turėti reikšmės apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvai, išvados. Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kai bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Aptartas reguliavimas suponuoja tai, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą yra sprendžiami teisės bei fakto klausimai, todėl šiame priimtame procesiniame sprendime taip pat gali būti pasisakyta dėl faktų, kurie gali būti vertinami kaip prejudiciniai.

42. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju kaip prejudiciniai faktai yra nurodomos aplinkybės iš Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014, kuriame teismas sprendė, jog byloje ieškovė iš esmės siekia įteisinti statybos darbus, nors negautas atitinkamas statybos leidimas (ar kompetentingos institucijos pritarimas) atlikti tokius darbus, dėl tokių darbų neparengtas atitinkamas projektas, iš kurio būtų matyti, kokie perplanavimo darbai atlikti (ar bus atliekami), kokios medžiagos bus naudojamos, ar toks patalpų perplanavimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į šios nutarties 41 punktą, šie teismo sprendime nurodyti motyvai vertintini kartu su Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartyje, priimtoje apeliacine tvarka vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pateiktomis išvadomis.

43. Teisėjų kolegija pažymi, jog Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartyje buvo patikslinta, kad šiuo atveju ginčas yra kilęs ne dėl atliekamų statybos darbų, o dėl atskiro nekilnojamojo objekto suformavimo, todėl nėra pagrindo aiškintis aplinkybių, susijusių su atliekamais statybos darbais, jų atitiktimi įstatymų nuostatoms. Teismo nutartyje taip pat buvo pabrėžta, kad šie duomenys yra reikšmingi, nustatant, ar ieškovės reikalavimas iš esmės nepažeis atsakovo interesų, jeigu bus suformuotas atskiras kadastro objektas. Minėtoje byloje teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teisinį reguliavimą, sprendė, jog, leidus ieškovei suformuoti atskirą nekilnojamojo turto objektą, jai nereikėtų gauti atsakovo sutikimo įrengti patalpas ir tokiu atveju atsakovo padėtis būtų itin apsunkinta, jam būtų žymiai sunkiau ginti savo teises.

44. Iš nurodytoje civilinėje byloje priimtų procesinių sprendimų matyti, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismo kolegija patikslino nagrinėjamos civilinės bylos dalyką, nurodydama, jog ginčas iš esmės kyla dėl galimo savininko teisių pažeidimo suformuojant atskirą nekilnojamojo turto objektą. Taip apibrėžusi kilusį teisinį ginčą teisėjų kolegija sprendė, jog suformuojant ieškovei atskirą nekilnojamojo turto objektą būtų pažeistos atsakovo teisės. Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiama dėl atskiro nekilnojamojo turto objekto suformavimo, o yra vertinama, ar egzistuoja pagrindas leisti ieškovei įteisinti atliktus kapitalinio ir paprastojo remonto darbus, fiksuotus 2017 m. spalio 24 d. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje, be atskiro atsakovo sutikimo ir leisti pakeisti gyvenamojo namo 1A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Palangoje, (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis VĮ Registrų centre bei įregistruoti 2017 m. spalio 24 d. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylą be atskiro atsakovo sutikimo.

45. Atsižvelgiant į nurodytų civilinių bylų ieškinio dalykus, pagrindus, apibrėžusius teisminio nagrinėjimo ribas, nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, jog šis teismo išaiškinimas, kuriuo buvo pasisakyta dėl jo galimo teisių pažeidimo nagrinėjant įvardytą civilinę bylą, turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Kaip jau buvo minėta, pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012). Tačiau šiuo atveju nurodytoje civilinėje byloje nebuvo vertinamas klausimas, ar egzistuoja pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį ir leisti atlikti jos nurodytus veiksmus, atsižvelgiant į tai, ar, be kita ko, tokiu leidimu nebus pažeidžiami atsakovo teisėti interesai.

46. Nurodyti išaiškinimai leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 4 d. nutartyje pateikti išaiškinimai neturi prejudicinės galios. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių nėra pagrindo teigti, kad priimtu teismo sprendimu netinkamai buvo aiškintas ir taikytas CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

47. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, nesuteikdamas nurodytoms aplinkybėms prejudicinės galios, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas šioje byloje, taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog būtent ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia nagrinėjamo ginčo ribas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo našta, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2016 22 punktą; 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 27 punktą). Pagal CPK 176 straipsnį įrodinėjimo tikslas apima bylos aplinkybes, susijusias su ginčo dalyku, o pagal CPK 180 straipsnį turi būti įvertinamas įrodymų ryšys su kilusiu ginču. Šiuo atveju, kaip buvo nurodyta, nebuvo pagrindo remtis atsakovo nurodytomis aplinkybėmis kaip turinčiomis prejudicinę galią, todėl teismas pagrįstai vertino kilusį ginčą atsižvelgdamas į byloje pateiktus įrodymus.

48. Dėl pirmiau minėtų priežasčių teisėjų kolegija vertina, jog atsakovas nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas prejudicinę galią turinčiomis aplinkybėmis, pažeidė CPK 176, 185 straipsniuose nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl tapataus ieškinio pareiškimo

49. Kasaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, jog teismai pažeidė proceso teisės normas dėl tapataus ieškinio pareiškimo. Atsakovo teigimu, Palangos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 buvo pareikštas tapatus ieškinys, todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti ieškinio dalį arba civilinės bylos dalį nutraukti.

50. Nurodytu aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą.

51. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje.

52. Antrasis tapataus ieškinio požymis yra ieškinio dalyko sutapimas. Ieškinio dalykas – tai reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012).

53. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, todėl naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015). Tai lemia, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija kasatorius, kokio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje

suformuluotais reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440-687/2016, 23 punktas).

54. Atsižvelgiant į šios nutarties 44 punkte nurodytas aplinkybes pažymėtina, jog nurodytoje civilinėje byloje buvo vertinamas klausimas dėl atskiro nekilnojamojo turto objekto suformavimo, o šioje byloje yra sprendžiama dėl ieškovės teisės įteisinti atliktus statybos darbus bei įregistruoti pasikeitusius bendro nekilnojamojo turto objekto kadastro duomenis be atsakovo sutikimo. Taigi nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad vien šių bylų ieškinių pagrindai ir dalykai skiriasi ir šiuo aspektu pateikti atsakovo teiginiai vertintini kaip nepagrįsti.

55. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013). Šiuo atveju nors atsakovas nurodo, kad byloje buvo pateiktas tapatus ieškinys, tačiau paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus, ir šis aspektas plačiau nėra pagrįstas. Atitinkamai dalis kasacinio skundo teiginių neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl atliktų statybos darbų įteisinimo

56. Atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-331-890/2014 nustatyti faktai nevertintini kaip prejudiciniai faktai šioje byloje, ieškovės pateiktų reikalavimų pagrįstumas turėjo būti vertinamas teisinio reguliavimo kontekste, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus ir sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį ir duoti jai leidimą įteisinti atliktus statybos darbus bei įregistruoti nekilnojamojo turto kadastro duomenų pasikeitimus be atsakovo sutikimo.

57. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, vertinant proceso šalies teisę atlikti statybos darbus be bendraturčio sutikimo, yra pabrėžiama, jog ginčijamą teisę į statybą ginant teisme būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, kokios paskirties statinį ketinama sukurti, ar siekiama pakeisti jau sukurtą ir įteisintą statinį, ar tik jį remontuoti. Nuo konkretaus tikslo priklauso projektavimas, leidimo atlikti atitinkamus darbus turinys ir bendraturčio sutikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1265; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-6-571/2009). Toks reikalavimas siejamas su tuo, kad bendraturtis duoda sutikimą realizuoti ne bendrą teisę į statybą, bet atlikti konkrečius statybos darbus, todėl teisė į statybą, varžoma bendraturčių atsisakymo duoti sutikimą atlikti statybos darbus, gali būti ginama, kai statytojas siekia gauti sutikimą atlikti konkrečius statybos darbus, nurodydamas, kokios paskirties statinį siekiama pastatyti pagal atitinkamą projektą (schemą), ir nenustačius atsisakančių duoti sutikimą bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1265; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-6-571/2009). Analogiškai, ir siekiant įteisinti jau atliktus statybos darbus, įregistruoti tokių darbų nulemtus nekilnojamojo turto kadastro duomenų pasikeitimus turi būti teismo išsamiai įvertintas atliktų darbų pobūdis, šiems darbams įteisinti keliami reikalavimai bei vertinama, ar pagrįstai bendraturtis atsisako leisti įteisinti šiuos darbus.

58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, vertinant statytojų teisę atlikti atitinkamus statybos darbus, pažymima, jog kitų statinio bendraturčių nesutikimas gali būti grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kad projekto pasiūlymų

sprendiniai neatitinka statybos techninių dokumentų (pvz., blogina statinio techninę būklę) ar kitų panašaus pobūdžio teisės aktų (pvz., higienos standartų) reikalavimų, kita vertus, nereiškia, jog tokio pobūdžio argumentai yra vieninteliai argumentai, kuriais bendraturčiai gali įrodinėti savo teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimo grėsmę. Bendraturčiai, siekdami apginti savo teises ir (ar) teisėtus interesus nuo galimo jų pažeidimo, gali nurodyti įvairias priežastis ir remtis įvairiomis aplinkybėmis, atitinkančiomis jų interesus, pvz., kaip yra nurodęs kasacinis teismas, bendrų patalpų naudojimo pasikeitimo, subjektų srauto atsiradimo ar pasikeitimo, naudojimosi namo įranga, infrastruktūra (įėjimais, stovėjimo vietomis, šiukšlių išvežimu, energijos tiekimu ir kt.) kitimo ir pan. aplinkybėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-695/2016 33 punktą; 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-282-403/2019 28 punktą). Vertintina, kad analogiški principai taikytini ir siekiant įteisinti jau atliktus statybos darbus ir jais susijusius pasikeitusius bendro nekilnojamojo turto objekto kadastro duomenis.

59. Nurodytas vertinimas lemia tai, kad šioje byloje turėjo būti išsamiai analizuojamas klausimas dėl ieškovės prašomų įteisinti statybos darbų be atsakovo sutikimo, tačiau tokia analizė procesiniuose sprendimuose nėra pateikta.

60. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad tai, jog atsakovas apie atliktus kapitalinio, paprastojo remonto darbus žinojo, davė sutikimą juos atlikti, patvirtina 2005 m. balandžio 27 d. T. C. ir atsakovo sudarytas bendraturčių susitarimas. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas davė sutikimą T. C. jo lėšomis namo rūsyje išvedžioti fekalinių nuotekų vamzdyną, reikalingą T. C. patalpoms aptarnauti, pagrindinėse namo konstrukcijose – namo sienose ir per pamatus – nutiesti fekalinių nuotekų vamzdžius, žemės sklype atlikti reikiamus darbus ir įrengti fekalinių nuotekų surinkimo sistemą, aptarnaujančią T. C. patalpas. Atsakovas sutiko, kad būtų išduoti institucijų leidimai, reikalingi šioje sutartyje išvardytiems darbams įvykdyti. Iš priimtų teismo sprendimų nėra aišku, ar iš tiesų, atsižvelgiant į sutikimo apimtį bei atliktų darbų pobūdį bei jų atlikimo laiką, 2005 m. duotas atsakovo sutikimas ir siekiami įteisinti statybos darbai neperžengia duoto sutikimo ribų, ar atsakovas pagrįstai atsisako duoti sutikimą įteisinti atliktus statybos darbus ir įregistruoti jų nulemtus kadastrinių duomenų pasikeitimus.

61. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Statybos įstatymas, galiojęs kadastrinių matavimų bylos rengimo metu, apibrėžė ir šiuo metu įtvirtina, kad statinio kapitalinis remontas – statyba, kurios tikslas – pertvarkyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų (ilgio, pločio, aukščio ir pan.) (Statybos įstatymo 2 straipsnio 53 dalis). Statinio paprastasis remontas yra apibrėžiamas kaip statyba, kurios tikslas – atnaujinti statinį jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant (Statybos įstatymo 2 straipsnio 58 dalis).

62. Šiuo atveju statybos darbai buvo atlikti gyvenamajame name; gyvenamieji namai pagal tipą yra skirstomi į: gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatus – skirtus gyventi vienai šeimai; gyvenamosios paskirties (dviejų butų) pastatus – skirtus gyventi dviem šeimoms; gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) pastatus – skirtus gyventi trims šeimoms ir daugiau (statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių kvalifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, 6 punktas). Pažymėtina, jog statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705, įtvirtina esminius reikalavimus gyvenamųjų pastatų (namų) (išskyrus vienbučius ir dvibučius gyvenamuosius pastatus) ir jų sklypų projektiniams sprendiniams, statant naujus pastatus, rekonstruojant ar remontuojant esamus, keičiant pastatų ir patalpų paskirtį (1 punktas). Reglamentas privalomas gyvenamųjų namų savininkams (naudotojams), statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams, taip pat kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklos principus nustato Statybos įstatymas (2 punktas). Šiame akte nurodomi, be kita ko, reikalavimai, kuriuos turi atitikti daugiabutis namas.

63. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismai šiuo atveju nevertino, ar pagal aptartą reguliavimą atlikti ieškovės nurodomi statybos darbai pagal savo pobūdį yra priskirtini prie kapitalinių ar paprastųjų statybos darbų, išsamiai nėra vertinamas teisinis reguliavimas, analizuojant, kokius reikalavimus jis nustatė atliktiems ir siekiamiems įteisinti ieškovės statybos darbams ir ar šių reikalavimų buvo laikytasi. Žvelgiant į teismų priimtus procesinius sprendimus taip pat matyti, kad teisinio reguliavimo kontekste nebuvo išsamiai vertinti atsakovo nurodomi jo galimi teisių pažeidimai, pavyzdžiui, kad ieškovės siekis yra pastatą naudoti kaip daugiabutį namą, nes atlikus kapitalinio remonto darbus antrame aukšte buvo suformuota 17 patalpų ir po tokių atliktų darbų įteisinimo bus apsunkintas naudojimasis turtu, bus gerokai didesnis triukšmas dėl didesnio gyventojų skaičiaus, problemų dėl automobilių stovėjimo, nėra garso izoliacijos, be to, po savavališkai atlikto kapitalinio remonto pastatas faktiškai turėtų būti traktuojamas kaip daugiabutis gyvenamosios

paskirties pastatas ir tai neatitinka jo naudojimo paskirties. Taigi teisinio reguliavimo kontekste nebuvo vertinami atsakovo argumentai dėl siekiamų įteisinti statybos darbų pobūdžio ir su jais siejamų galimų atsakovo teisių pažeidimo.

64. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, sprendžia, kad įvardytų aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas, kurio apeliacinės instancijos teismas išsamiai nenustatė bei teisinio reguliavimo kontekste neįvertino. Tuo tarpu pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas, jų vertinimas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai, kai, kaip minėta, yra suteikiamos visos CPK nustatytos procesinės galimybės proceso šalims teikti argumentus, pagrindžiančius jų poziciją.

65. Remdamasi šiame procesiniame sprendime nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

66. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

67. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALGIS NORKŪNAS

DONATAS ŠERNAS



Baudžiamoji byla Nr. 2K-263-895/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00296-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1; 2.4.7(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7940efc015ee11ea9d279ea27696ab7b


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Viliui Paulauskui,išteisintosios gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos

prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendžiu G. Š. išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo požymių, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutartimi atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. G. Š. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2018 m. vasario 21 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų salėje, Ukmergės g. 322, Vilniuje, teismo posėdžio metu nuo 09.20 iki 10.45 val., nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl fizinio skausmo sukėlimo, apklausiama kaip liudytoja ir prisiekdama sakyti tik tiesą, nieko nenutylėti bei būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, siekdama padėti G. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė žinomai melagingus parodymus, t. y. melagingai nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. įvykio nebuvo ir kad mėlynė atsirado dar anksčiau, o ne nuo G. P. veiksmų, kad pati krito ant malkų, nors ikiteisminio tyrimo metu: 2017 m. rugpjūčio 5 d. liudytojos apklausos metu, 2017 m. rugpjūčio 23 d. liudytojos papildomos apklausos metu, 2017 m. spalio 30 d. liudytojos papildomos apklausos metu ir 2017 m. lapkričio 24 d. liudytojos apklausos, atliktos teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją, metu, ji tvirtino, kad 2017 m. rugpjūčio 2 d. vakare, apie 22.00 val., G. P. sudavė jai kumščiu vieną kartą per veidą, pataikydamas į kairę akį, ir taip sukėlė fizinį skausmą.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Vilius Paulauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į prokuroro apeliacinio skundo esmę ir prašymą naikinti visą pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas turėjo patikrinti pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Prokuroro apeliaciniame skunde buvo keliami klausimai dėl BK 235 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo, tačiau skundžiamos nutarties aprašomojoje dalyje apelianto ginčijamos esminės bylos aplinkybės neišdėstytos, dėl jų nutartyje nepasisakyta, nenurodyta jokių argumentų ar motyvuotų išvadų dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo neteisingai įvertinta baudžiamosios atsakomybės kilimo sąlyga, kurią teismas prilygino nusikalstamos veikos sudėties požymiui. Apeliantas pažymėjo, kad teisė, nustatyta BK 82 straipsnio 2

dalyje, yra būtina sąlyga, o ne nusikalstamos veikos sudėties požymis, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnį. Todėl teismo formuluotė, jog G. Š. išteisintina, nes jos veiksmuose nėra BK 235 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių, ydinga ir neatitinka baudžiamajai atsakomybei kilti apibrėžtų sąlygų koncepcijos.

2.2. Apeliaciniame skunde prokuroras sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. Š. 2018 m. vasario 21 d. teismo posėdžio metu prieš duodant parodymus nebuvo išaiškintos teisės, nurodytos BPK 82 straipsnio 2 dalyje, tačiau pažymėjo, jog tai negali tapti lemiama ir vienintele priežastimi, nulėmusia išteisinamojo nuosprendžio pagrindą. Priešingą išvadą padarė apeliacinės instancijos teismas, taip nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos korupcinio pobūdžio bylose dėl įrodymų gavimo ir jų panaudojimo tinkamumo (leistinumo) baudžiamosiose bylose. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams, o nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės. Vien formalus, neesminis atitinkamų duomenų gavimo tvarkos pažeidimas, dėl kurio kilusias abejones galima pašalinti BPK nustatyta tvarka, savaime nepaneigia šių įrodymų patikimumo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad G. Š. apie jos teises, nurodytas BPK 82 straipsnio 2 dalyje, buvo žinoma viso ikiteisminio tyrimo metu, jai duodant parodymus kaip liudytojai, dėl to abejoti dėl minėtų teisių žinojimo nebuvo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Apeliacinės instancijos teismas nepakankamai patikrino byloje esančius įrodymus jų leistinumo aspektu, neišsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus ir tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Be to, skundžiamoje nutartyje yra tik abstrakčiai pasisakyta dėl baudžiamojo įstatymo (BK 235 straipsnio 1 dalies) tinkamo taikymo, pritariant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms ir formaliai konstatuojant, kad apeliacine tvarka skundžiamame nuosprendyje BPK 20 straipsnio reikalavimai nepažeisti.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo argumentų, ginčijamų bylos aplinkybių ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, nepateikė išsamių motyvų, paneigiančių apeliacinio skundo teiginius, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytus reikalavimus. Tai pripažintina esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais, dėl kurių buvo pažeistos įstatymu garantuotos proceso šalių teisės ir kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl jų sukelti teisiniai padariniai taisytini iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir pakartotinai patikrinant prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

4. Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nes neišdėstė ginčijamų esminių bylos aplinkybių, nutartyje nepasisakė dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisių ir baudžiamosios atsakomybės kilimo sąlygų aiškinimu, BK 235 straipsnio 1 dalies taikymu, įrodymų leistinumo klausimų išsprendimu.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų (BPK 332 straipsnio 3 dalis), o jeigu apeliacinis skundas atmetamas, ir motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332

straipsnio 5 dalis). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017).

6. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje išdėstytos išvados motyvuotos, į visus esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, o pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, susipažinęs su baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga ir toje byloje priimtu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą, bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad G. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, nurodyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymių. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl esminių prokuroro skunde nurodytų argumentų ir motyvuotai juos atmetė. Esminis klausimas, kurį prokuroras kėlė apeliaciniame, taip pat kelia ir kasaciniame skunde, – galimybė patraukti asmenį, šiuo atveju G. Š., baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą, jeigu tas asmuo turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau nebuvo su šia teise supažindintas. Prokuroro manymu, įstatyme nustatytų asmens teisių neišaiškinimas nėra lemianti sąlyga nutraukti baudžiamąją bylą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad BK 235 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata „nukentėjęs asmuo ir liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas“ yra imperatyvi. Tai reiškia, kad jei asmuo nesupažindinamas su minėta savo teise prieš apklausą, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą, nepriklausomai nuo jokių kitų aplinkybių – ar jis apie tokią teisę žinojo anksčiau, ar melagingai liudyti norėjo tyčia, ar savanoriškai davė parodymus ir pan. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad G. Š. yra G. P. šeimos narys, dėl to ji pagal BPK 82 straipsnio 2 dalį turėjo teisę neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, tačiau šios teisės prieš apklausą G. P. baudžiamojoje byloje teisėjas jai neišaiškino. Esant šiai aplinkybei, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, baudžiamoji atsakomybė G. Š. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį negalima. Pripažinęs, kad G. Š. nepadarė jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kaltės forma, parodymų savanoriškumu ir kt.

7. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, atsakė į esminius jo argumentus ir esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ELIGIJUS GLADUTIS

ARTŪRAS RIDIKAS

ARMANAS ABRAMAVIČIUS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 14 d. gautu trečiojo asmens I. Ž. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus I. Ž., reikalavimą priteisti iš ieškovo 30 000 JAV dolerių skolą bei 5 procentus metinių palūkanų nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki visiško atsiskaitymo dienos; priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimu, be kitų reikalavimų, atmetė pirmąjį trečiojo asmens reikalavimą kaip neįrodytą, taip pat atmetė ir antrąjį reikalavimą. Kasacine tvarka skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pakeista Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalis, rezoliucinę dalį papildant žodžiais: „Trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais I. Ž. ieškinį atmesti“. Kasacija byloje grindžiama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5a433a70152511ea9d279ea27696ab7b

kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Trečiojo asmens paduotas kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal trečiojo asmens reikalavimą dėl skolos priteisimo, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, nes būtent skolininkas (ieškovas) turėjo įrodyti, kad jis negavo pinigų pagal paskolos sutartį, pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 276 straipsnio 2 dalį, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodžius, ar trečiojo asmens reikalavimas patenkintas, apeliacinės instancijos teismas negalėjo to laikyti rašymo apsirikimu ir jo ištaisyti.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=63f31630152511ea9d279ea27696ab7b

Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,susipažinusi su 2019 m. lapkričio 15 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ kasaciniu

skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, kuria nutraukta civilinė byla pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VSA Vilnius“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimo viešajame pirkime panaikinimo. Kasacija byloje grindžiama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovės paduotame kasaciniame skunde keliamas klausimas, kokie perkančiosios organizacijos priimti sprendimai gali būti laikomi tapačiais. Nei Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme, nei teismų praktikoje nėra pateikta kriterijų sąrašo, kuriais vadovaujantis būtų galima identifikuoti, ar tiekėjo pretenzija turėtų būti laikoma pakartotine ankstesnei teiktai pretenzijai. Ieškovės teigimu, pretenzijos pakartotinumo įvertinimui pakanka nustatyti, kad pretenzija teikiama tuo pačiu pagrindu, dėl to paties dalyko ir dėl tokio pat turinio sprendimo, tačiau šiuo atveju byla buvo nutraukta, nes ieškovė nepateikė pretenzijos dėl ginčo sprendimo, nors jis yra tapatus ankstesniam sprendimui, dėl kurio pretenzija buvo teikta.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.



n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 20 d. gautu trečiojo asmens R. B. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. spalio 29 d. nutartimi Nr. 3P-1721/2019 atsisakė priimti trečiojo asmens R. B. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą trečiojo asmens R. B. paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pirmasis kasacinis skundas, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė atrankos kolegija.



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6d846d70152511ea9d279ea27696ab7b

n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS



Civilinė byla Nr. e3K-3-347-403/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00802-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.2; 3.1.7.6(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės „Bergmile United LLP“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „Bergmile United LLP“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Laringa“, uždarajai akcinei bendrovei „Todema“, akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Draudimo pasaulis“ ir uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Insurance Group“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių saugomos aikštelės sąvoką vilkiko su kroviniu vagystės iš tokios aikštelės pripažinimo (ne)draudžiamuoju įvykiu kontekste, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovių UAB „Laringa“, UAB „Todema“ ir AB „Lietuvos draudimas“ 110 231,79 Eur žalos atlyginimą, atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atsakomybę dėl žalos ieškovei atlyginimo apribojant draudimo liudijime nurodyta draudimo suma, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. sausio 1 d. su bendrove „Ridgemore Management LLP“ sudarė Krovinių pervežimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=49b6c730152511ea9d279ea27696ab7b

organizavimo automobiliniu transportu sutartį. Vykdydama krovinio siuntėjo pavedimą, ieškovė, kaip ekspeditorė, 2015 m. kovo 31 d. sudarė vienkartinę krovinio pervežimo sutartį-užsakymą su vežėja atsakove UAB „Todema“, pastaroji tą pačią dieną sudarė vienkartinę krovinio pervežimo sutartį su atsakove UAB „Laringa“. Atsakovė UAB „Laringa“ faktiškai vežė ieškovės perduotą krovinį, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė – transporto priemonė ir ja vežtas krovinys buvo prarasti, dėl to ieškovė patyrė 110 231,79 Eur žalos dėl krovinio praradimo bei nuostolių, susijusių su krovinio vežimu.


4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių UAB „Laringa“ ir UAB „Todema“ 105 781,79 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė trečiajam asmeniui UADBB „Draudimo pasaulis“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės.

5. Teismas nustatė, kad:5.1. 2014 m. sausio 1 d. ieškovė ir bendrovė „Ridgemore Management LLP“ sudarė Krovinių pervežimo organizavimo

automobiliniu transportu sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti visus veiksmus, susijusius su krovinio gabenimu ar (ir) gabenimo organizavimu pagal iš anksto su klientu sutartas sąlygas, taip pat atlyginti bendrovei „Ridgemore Management LLP“ žalą, atsiradusią dėl šios sutarties neįvykdymo;

5.2. vykdydama krovinio siuntėjos pavedimą, ieškovė, kaip ekspeditorė, 2015 m. kovo 31 d. sudarė su atsakove vežėja UAB „Todema“ vienkartinę krovinio pervežimo sutartį-užsakymą, kuria UAB „Todema“ įsipareigojo pervežti jai perduodamą krovinį – vario gaminius iš UAB „AD REM“, esančios Vilniuje (pasikrovimo vieta), į bendrovę „Aurubis AG“, esančią Hamburge, Vokietijoje (pristatymo vieta), už 1050 Eur;

5.3. šiam užsakymui vykdyti atsakovė UAB „Todema“ 2015 m. kovo 31 d. sudarė su atsakove UAB „Laringa“ vienkartinę krovinio pervežimo sutartį, kuria UAB „Laringa“ įsipareigojo pervežti pirmiau nurodytą krovinį už 1030 Eur;

5.4. atsakovė UAB „Laringa“ faktiškai vežė ieškovės perduotą krovinį transporto priemone DAF, valst. Nr. HCP 801, su puspriekabe KRONE, valst. Nr. GE 757, pagal tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį (CMR važtaraštį), tačiau krovinys buvo prarastas;

5.5. apie įvykį buvo pranešta policijai, dėl jo Vokietijoje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas;5.6. atsakovė UAB „Laringa“ pateikė atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ išduotą Vežėjų kelių transportu ir

ekspeditorių atsakomybės draudimo liudijimą ir jo priedą, kad yra apdraudusi savo, kaip vežėjos, civilinę atsakomybę.6. Vadovaudamasis nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad tarp ginčo šalių (ieškovės ir atsakovių

UAB „Todema“ bei UAB „Laringa“) susiklostė krovinio vežimo teisiniai santykiai, reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.808 straipsnio bei Ženevos 1956 m. Tarptautinės krovinių vežimo keliais konvencijos (toliau – CMR konvencija).

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-456-421/2017, įvertinęs bendrovės „Ridgemore Management LLP“ patvirtinimus apie ieškovės jai atlygintą žalą dėl ginčo krovinio praradimo, konstatavo, kad byloje įrodyta ieškovės regresinio reikalavimo teisė.

8. Teismas konstatavo, kad transporto priemonė su joje esančiu kroviniu buvo palikta nesaugomoje aikštelėje ir nesaugiu atstumu Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 053 (toliau – Draudimo taisyklės) prasme. Teismo vertinimu, vieša stovėjimo aikštelė, kurioje buvo paliktas krovininis automobilis, negali būti laikoma saugoma aikštele, nes jos teritorija neaptverta, nekontroliuojamas transporto priemonių ir asmenų patekimas ir išvykimas, aikštelėje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai) nėra saugomos personalo. Šias aplinkybes patvirtina Vokietijos Hamburgo miesto policijos raštas, kuriame nurodyta, jog pavogta transporto priemonė buvo pastatyta bendrovės „Aurubis AG“ viešoje stovėjimo aikštelėje, aikštelė neaptverta, stebėjimo kameros vaizdo nefiksavo. Atsakovės UAB „Laringa“ vairuotojas, palikęs transporto priemonę su kroviniu, išvyko į Lietuvą ir tai neabejotinai patvirtina aplinkybes, jog nebuvo laikomasi atstumo tarp šios aikštelės ir vairuotojo, kuris laikomas saugiu, nes nebuvo galimybės nuolat stebėti krovinį ir iš karto imtis veiksmų, įgalinančių sustabdyti ir išvengti galimo nuostolio. Faktai, kad įvyko vagystė ir atsakovės UAB „Laringa“ vairuotojas ją pastebėjo tik grįžęs iš Lietuvos, patvirtina šią išvadą. Teismas sutiko su atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ ir trečiojo asmens UADBB „Draudimo pasaulis“ vertinimu, kad atsakovės UAB „Laringa“ vairuotojo elgesys buvo labai neatsargus, įvykis patenka į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, todėl draudikė pagrįstai

atsisakė išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98, 110 straipsniai, CK 6.987 straipsnis).9. Ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu sutartimi su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visą

pervežimo organizavimą arba gavo atlyginimą ir už vežimą, nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė teisingai nukreipė savo reikalavimus ir atsakovei UAB „Todema“, remdamasi šalių sudaryta pervežimo sutartimi.

10. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad krovinio praradimas laikytinas ne atsitiktinumo veiksniu, o vežėjos tyčiai prilyginamu dideliu neatsargumu. Šiuo atveju jokių objektyvių aplinkybių, kurių vežėjos vairuotojas nebūtų galėjęs išvengti, atsakovė nenurodė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Dėl to teismas konstatavo, kad vežėja neužtikrino pakankamos kontrolės kroviniui išsaugoti, neįvykdė savo pareigos įteikti jai patikėtą gabenti krovinį gavėjai, nebuvo maksimaliai rūpestinga ir atidi, nesiėmė visų įmanomų saugumo priemonių, kad apsaugotų krovinį nuo dingimo, tokie veiksmai vertintini kaip neatitinkantys standartinių rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimų ir prilyginami tyčiniams CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies prasme ir šiai vežėjai (UAB „Laringa“) netaikytinos CMR konvencijos nuostatos, atleidžiančios ją nuo civilinės atsakomybės, taip pat šią ribojančios. Byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad krovinio praradimo nebuvo galima išvengti ar kad krovinio praradimas nebuvo nulemtas atsakovių neteisėtų veiksmų. Teismas sprendė, kad atsakovė UAB „Laringa“ pagal CMR konvencijos 3 straipsnį yra atsakinga su ja vežimo sutartį sudariusiam asmeniui.

11. Ieškinio dalį dėl 4450 Eur priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, kad 3500 Eur krovinio pervežimo užmokestis, kuris sumokėtas kitam vežėjui už krovinio pervežimą iš Kazachstano į muitinės sandėlį Lietuvoje, negali būti priskirtas nei prie krovinio vežimo užmokesčio, nei prie kitų su krovinio vežimu susijusių išlaidų; duomenų, kad 1050 Eur už krovinio vežimą iš muitinės sandėlio krovinio gavėjai buvo sumokėta atsakovei UAB „Todema“, byloje nepateikta.

12. Atmetus ieškinio reikalavimą atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, trečiasis asmuo šios atsakovės pusėje UADBB „Draudimo pasaulis“ taip pat įgijo teisę į bylinėjimo išlaidų atlyginimą iš ieškovės. Pagal pateiktus į bylą duomenis trečiasis asmuo UADBB „Draudimo pasaulis“ bylą nagrinėjant visų instancijų teismuose patyrė 4594,80 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, šios išlaidos atitinka konkrečios bylos sudėtingumą ir apimtį, advokatų darbo ir laiko sąnaudas, yra ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl visą nurodytą sumą teismas priteisė iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

13. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 1 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“ 1.13 punkte yra pateikta saugomos aikštelės sąvoka – tai aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta teritorija su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu bei fizinių asmenų įėjimu ir išėjimu, ir kurioje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai) aikštelės personalo saugomos visą parą. Draudimo liudijime (priede) buvo iš dalies kitaip suformuluota saugomos aikštelės samprata – aptverta teritorija, skirta autotransporto priemonėms stovėti, stebima vaizdo kameromis arba aikštelės personalo. Nors pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad draudimo liudijimo priede buvo iš dalies pakeistas saugomos aikštelės apibūdinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, teismo padaryta išvada, kad transporto priemonė su kroviniu buvo be priežiūros palikta aikštelėje, kuri neatitinka Draudimo taisyklėse, o kartu ir draudimo sutartyje pateikto saugomos aikštelės apibrėžimo, yra teisinga.

15. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Vokietijos Hamburgo miesto policijos rašytinėje informacijoje nėra duomenų apie tai, kad aikštelės nefiksavo vaizdo stebėjimo kameros. Teisėjų kolegija akcentavo, kad nors draudimo sutartyje iš dalies pakeistame saugomos aikštelės apibrėžime nebeliko reikalavimo, kad aikštelė turi būti saugoma visą parą, tačiau tai, jog pagrindinis tokią aikštelę apibūdinantis požymis yra tas, kad ji turi būti stebima vaizdo kameromis arba aikštelės personalo, neabejotinai suponuoja išvadą, jog toks stebėjimas turi būti nuolatinis. Kadangi byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad aptariama aikštelė nakties metu nėra stebima vaizdo kamera, nes ši nusukama privažiavimui prie gamyklos stebėti, tokia aikštelė negali būti laikoma saugoma aikštele taip, kaip tai apibrėžta Draudimo taisyklėse.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad ginčo aikštelė buvo neaptverta, nesaugoma personalo ir nebuvo nuolatos stebima vaizdo kameromis, sudarė pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog Draudimo taisyklių prasme transporto priemonė su kroviniu buvo be priežiūros palikta nesaugomoje aikštelėje. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai,

kad Vokietijos Hamburgo miesto policijos tarnybiniame pranešime nurodyta, jog automobilių stovėjimo aikštelė vadinama nesaugoma bendrovės „Aurubis AG“ automobilių stovėjimo vieta.

17. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju draudimo liudijimu (su jo sudėtinėmis dalimis, įskaitant Draudimo taisykles) įforminta draudimo sutartis yra laisva šalių valia sudarytas komercinis sandoris. Nei šio sandorio šalys, nei kiti asmenys sandorio ir (ar) atskirų jo sąlygų įstatyme nustatyta tvarka neginčijo. UAB „Laringa“, kaip juridinis asmuo, prieš pasirašydama draudimo sutartį turėjo ir galėjo susipažinti su jos sąlygomis, ir, jei tos sąlygos jai būtų buvusios nepriimtinos, susilaikyti nuo sutarties sudarymo. Sutartis yra pasirašyta ir galiojanti, todėl visos sutarties sąlygos jos šalims privalomos. Draudimo liudijimo (su sudėtinėmis dalimis) sąlygų vertinimas nepatenka į šio ginčo dalyką.

18. Akivaizdu, jog, atsakovės UAB „Laringa“ vairuotojui palikus transporto priemonę su kroviniu stovėjimo aikštelėje, kuri pagal Draudimo taisykles negali būti pripažinta saugoma aikštele, ir išvykus iš Vokietijos į Lietuvą, nebuvo užtikrinta nuolatinė transporto priemonės ir krovinio priežiūra taip, kaip nustatyta pagal Draudimo taisykles – t. y. saugiu atstumu. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad analizuojamas įvykis pagal Draudimo taisykles laikomas nedraudžiamuoju, todėl draudikei AB „Lietuvos draudimas“ neatsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką. Šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad krovinio gavėja atsisakė priimti krovinį atvykimo dieną, nes krovinio vežėja (draudėja) UAB „Laringa“ bet kuriuo atveju negalėjo krovinio palikti nesaugomoje aikštelėje be priežiūros, t. y. nutolti nuo transporto priemonės ir krovinio atstumu, kuris pagal Draudimo taisykles nėra saugus. Toks krovinio vežėjos ir draudėjos elgesys, kai ji paliko transporto priemonę su kroviniu keletui dienų be asmeninės priežiūros nesaugomoje aikštelėje, vertintinas kaip labai neatsargus.

19. Draudimo liudijimo priedo 5 punkte nustatyta sąlyga, kad draudimo apsauga suteikiama Prancūzijoje, Belgijoje arba Vokietijoje, kai vairuotojas sustoja poilsiui visiškai apšviestoje, stebimoje vaizdo kameromis ir krovininiam autotransportui stovėti pritaikytoje teritorijoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra aktuali šio ginčo situacijoje, nes šiuo atveju transporto priemonė buvo atvykusi iki krovinio pristatymo vietos ir palikta ten dėl tos priežasties, kad krovinio gavėja atsisakė iškrauti krovinį atvykimo dieną.

20. Byloje nustačius, kad ginčo įvykis pagal Draudimo taisykles priskirtinas prie nedraudžiamųjų, tai sudaro pakankamą pagrindą atmesti ieškovės reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, dėl to teisėjų kolegija nevertino argumentų, siejamų su vežėjos (draudėjos) UAB „Laringa“ kaltės dėl įvykio (ne)buvimu.

21. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad kai jau priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės, klausimas dėl pagrindo įtraukti UADBB „Draudimo pasaulis“ į bylą kaip trečiojo asmens atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ pusėje buvimo (nebuvimo) negali būti sprendžiamas. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai trečiojo asmens patirtų išlaidų atlyginimą nutarė priteisti iš ieškovės, nes iš esmės buvo priimtas ir šiam trečiajam asmeniui palankus procesinis sprendimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi UADBB „Draudimo pasaulis“ procesinį elgesį bylos nagrinėjimo metu, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti ir CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodytą taisyklę.


22. Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo (draudimo išmokos) priteisimo iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai arba perduoti bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo priteisti žalos atlyginimą (draudimo išmoką) iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir trečiojo asmens UADBB „Draudimo pasaulis“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės atmesti; priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog vežėjo civilinės atsakomybės sutartis buvo sudaryta būtent ieškovės pareikalavimu bei naudai, siekiant užtikrinti didelės vertės krovinio apsaugą ir žalos dėl galimo krovinio sugadinimo ar praradimo atlyginimą. CMR draudimo sutarties sudarymas buvo esminė krovinio pervežimo sutarties sudarymo sąlyga ir atitinkamai, žinodama, kad vežėjos civilinė atsakomybė yra apdrausta, ieškovė buvo garantuota, kad

bet kokie jai dėl vežėjų kaltės galimai atsirasiantys nuostoliai draudikės bus atlyginti. Atsižvelgiant į tai bei įvertinant, jog Draudimo įstatymo 111 straipsnyje imperatyviai įtvirtinta, jog nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką, o šio įstatymo 113 straipsnyje įtvirtinta draudiko teisė išreikalauti nukentėjusiam asmeniui sumokėtas sumas iš draudėjo ar apdraustojo, ieškovė turėjo pakankamą pagrindą tikėtis ir spręsti, jog nuostolių dėl vežėjos kaltės atsiradimo atveju draudikės, apdraudusios vežėjos civilinę atsakomybę, pareiga išmokėti draudimo išmoką bus nekvestionuojama.

22.2. Krovinio vežimo automobilių keliais tarptautiniu maršrutu sutarties sąlygų pažeidimas, kai vežėjo kaltė pagal CMR konvenciją preziumuojama, bei civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, kaip pagrindas draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, negali būti vertinami vienodai, nes civilinės atsakomybės draudimo esmę ir sudaro tai, kad draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką atsiranda būtent dėl kaltų vežėjo veiksmų, kuriais pažeidžiamos vežimo sutarties sąlygos. Priešingu atveju vežėjų civilinės atsakomybės draudimas prarastų bet kokią prasmę, būtų betikslis. Nors įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010). Reikalavimas transporto priemonę privalomai statyti saugomoje aikštelėje, kaip ji apibrėžta draudikės parengtose Draudimo taisyklėse, apskritai eliminuoja draudikei tenkančią riziką ir paneigia pačią draudimo sutarties prasmę, nes tikimybė prarasti krovinį aikštelėje, kuri yra visa aptverta, apšviesta, saugoma personalo, filmuojama vaizdo kamerų, kurioje kontroliuojamas asmenų bei transporto priemonių patekimas bei išvykimas, yra be galo maža, beveik neįmanoma. Todėl šios sąlygos taikymas apskritai būtų nesąžiningas ir neatitiktų ginčo šalių teisėtų interesų pusiausvyros, prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams, kad draudiko teisė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007).

22.3. Spręsdamas, kokia teritorija laikytina saugoma, teismas nepagrįstai vadovavosi Draudimo taisyklių 1.13 punkte įtvirtinta saugomos aikštelės sąvoka, tačiau siekdami nustatyti, ar įvykis laikytinas draudžiamuoju, bylą nagrinėję teismai pirmiausia turėjo vadovautis draudimo sutartyje individualiai aptartomis draudimo apsaugos taikymo sąlygomis, kuriose saugoma teritorija, tinkama transporto priemonei su kroviniu stovėti, apibrėžta kitaip nei standartinėse draudikės parengtose Draudimo taisyklėse. Teismai tinkamai nevertino byloje pateiktų įrodymų, jų konstatuoti saugomos aikštelės kriterijai neatitinka draudimo sutarties šalių individualiai nustatytų reikalavimų saugomai teritorijai (aikštelei), kurioje vežėja turėjo teisę pastatyti transporto priemonę su kroviniu. Atsakovės UAB „Laringa“ bei AB „Lietuvos draudimas“ nebuvo susitarusios, kad draudimo apsauga vežėjai galios tik tokiu atveju, jei vilkikas su kroviniu bus statomas visiškai aptvertoje aikštelėje, kurioje kontroliuojamas transporto priemonių ir asmenų patekimas ir išvykimas ir kuri yra saugoma personalo, nuolatos nepertraukiamai filmuojama, ir paminėtų sąlygų buvimas jokios reikšmės nagrinėjamu atveju neturėjo. Buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog transporto priemonę su kroviniu UAB „Laringa“ vairuotojas pastatė vaizdo kamerų stebimoje aikštelėje, kadangi šioje aikštelėje buvo įrengtos net dvi vaizdo kameros, vilkiko įvažiavimas buvo faktiškai užfiksuotas vaizdo įraše, transporto priemonė taip pat buvo nufilmuota ir po keleto dienų. Nors objektyvūs duomenys, dėl kokių priežasčių vaizdo kameros neužfiksavo transporto priemonės su kroviniu vagystės, nenustatyti, šis faktas neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl draudimo apsaugos taikymo, nes atsakovių sudarytoje draudimo sutartyje nėra nustatyta, kad vežėjos civilinė atsakomybė dėl krovinio praradimo draudžiama tik tokiu atveju, jeigu įvykio aplinkybes galima nustatyti.

22.4. Teismas nemotyvavo, kodėl transporto priemonės sustabdymas, kai nebuvo galima iškrauti krovinio dėl to, jog šventiniu laikotarpiu krovinio gavėja nedirbo, negali būti vertinamas kaip sustojimas priverstiniam ar nenumatytam poilsiui. Antra vertus, nebuvo įvertinta, jog priežastys, dėl kurių transporto priemonės judėjimas sustabdomas, savaime neturi jokios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui, nes draudžiamojo įvykio tikimybė išlieka tokia pati, ar sustojus pailsėti, ar sustojus dėl kitų priežasčių, todėl draudimo sutarties sąlygos, nustatančios skirtingus kriterijus draudžiamiesiems įvykiams, priklausomai nuo transporto priemonės sustojimo priežasties, turėtų būti vertinamos kaip

nesąžiningos.22.5. Atsižvelgiant į tai, remiantis byloje pateiktais įrodymais, bylą nagrinėję teismai turėjo nustatyti: 1) ar transporto

priemonė su kroviniu Vokietijos Hamburgo mieste buvo pastatyta visiškai apšviestoje aikštelėje; 2) ar aikštelė buvo stebima vaizdo kameromis; 3) ar transporto priemonė buvo pastatyta krovininiam transportui pritaikytoje teritorijoje. Tačiau šios reikšmingos bylos aplinkybės byloje nebuvo nustatomos.

22.6. Net ir vertinant, kad individualiai atsakovių draudimo sutartyje aptartos sąlygos dėl draudimo apsaugos netaikytinos, turėjo būti ne formaliai vadovaujamasi Draudimo taisyklių 5.1.15 punkte įtvirtintu nedraudžiamojo įvykio apibrėžimu bei 1.13 punkte nustatyta saugomos aikštelės sąvoka, konstatuojant, kad vežėja pažeidė draudikės nustatytus reikalavimus, bet visapusiškai ir objektyviai įvertinta, ar vežėja apskritai turėjo galimybę vilkiką su kroviniu palikti saugomoje aikštelėje, kaip ją apibrėžė draudikė; ar aikštelė, kurioje transporto priemonė buvo palikta, bent iš dalies atitinka saugomos aikštelės kriterijus; ar galima pripažinti, jog apšviesta, filmuojama, krovininiam transportui pritaikyta teritorija laikytina saugia teritorija; ar šioje teritorijoje įprastai buvo paliekami stovėti vilkikai, vežėjams laukiant krovinio iškrovimo, ir pan. (CPK 185 straipsnis).

22.7. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudimo liudijimo sąlygų vertinimas nepatenka į šios bylos ginčo dalyką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, kad, kilus ginčui, konkrečių vežėjo veiksmų atitiktis draudimo sutarties sąlygoms, sudarančioms pagrindą draudikui nemokėti draudimo išmokos, vertinama teismo pagal konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgiant į šalių sudarytos draudimo sutarties tikslą, konkrečias draudimo sutarties sąlygas, apibrėžiančias draudimo rizikos laipsnį, bei imperatyvias įstatymų, reglamentuojančių tokios draudimo sutarties rūšies ypatumus, normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006). Atsižvelgiant į tai, bylą nagrinėję teismai, nepriklausomai nuo to, kad byloje nebuvo pareikšti reikalavimai dėl draudimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, turėjo nustatyti, ar draudimo sutarties sąlyga, nustatanti reikalavimą transporto priemonę privalomai statyti saugomoje aikštelėje, kaip ji apibrėžta draudikės parengtose Draudimo taisyklėse, nepanaikina draudikei tenkančios rizikos ir nepaneigia pačios draudimo sutarties prasmės.

22.8. Draudimo sutartyje kaltės forma nurodyti tik tyčiniai draudėjos veiksmai, o bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad transporto priemonė ir jame esantis krovinys buvo prarasti dėl neatsargaus UAB „Laringa“ vairuotojo elgesio, todėl pripažinus, jog įvykis yra draudžiamasis ar draudimo apsauga vežėjai taikytina iš dalies, pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti draudikė neturėjo ir dėl to, jog dėl įvykio kilimo nebuvo tyčinių vežėjos veiksmų.

22.9. Teismai netaikė CPK 93 straipsnio 4 dalies, trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės priteisė vien tik konstatavę faktą, jog trečiasis asmuo veikė atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ pusėje, o ieškinio reikalavimas šiai atsakovei buvo atmestas, neįsigilindami ir neįvertindami, dėl kokių priežasčių trečiasis asmuo patyrė bylinėjimosi išlaidas ir ar dėl šių išlaidų atsiradimo gali būti atsakinga ieškovė. Trečiasis asmuo į bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas tenkinus atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ prašymą. Ieškovė tokio prašymo byloje neteikė ir nelaikė, kad UADBB „Draudimo pasaulis“ yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo. Trečiasis asmuo nusprendė aktyviai dalyvauti bylos nagrinėjime, teikė procesinius dokumentus, kuriais išreiškė savo poziciją ne tik dėl atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ pareikšto ieškinio reikalavimo, bet ir dėl ginčo iš esmės, nors tokia prievolė jam nekilo. Taigi pats trečiasis asmuo, kuris jau pirmajame savo teismui pateiktame procesiniame dokumente – atsiliepime į ieškinį – pripažino, kad jo intereso nagrinėjamoje byloje nėra, pats yra atsakingas už tai, jog patyrė bylinėjimosi išlaidų, ir teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, privalėjo tai įvertinti spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. UADBB „Draudimo pasaulis“ įtraukimas į bylos nagrinėjimą buvo nepagrįstas bei pažeidė proceso ekonomiškumo principą, dėl to ieškovės atsakomybės nėra ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų, kurių jis galėjo apskritai nepatirti, atlyginimas iš ieškovės negalėjo būti priteisiamas.

22.10. Bet kuriuo atveju bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui turėtų būti priteisiamos proporcingai atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį – turėjo būti įvertinta, jog ieškinio reikalavimai vežėjoms bei draudikei buvo reiškiami skirtingais pagrindais. Draudikės atsakomybė atlyginti ieškovei nuostolius galėjo kilti tik teismui nustačius vežėjų atsakomybę CMR prasme, todėl ieškinio reikalavimas vežėjoms turėtų būti pripažįstamas pagrindiniu. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ ir trečiasis asmuo UADBB „Draudimo pasaulis“ ginčijo ne tik draudikės prievolę nagrinėjamu atveju mokėti draudimo išmoką, bet ir ieškovės reikalavimo teisę vežėjoms, t. y. nesutiko su visais ieškinio reikalavimais, tačiau ieškinys dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš vežėjų buvo tenkintas. Taigi UADBB „Draudimo pasaulis“ naudai iš ieškovės galėjo būti priteisiama ne daugiau kaip pusė jos patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos.

23. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

23.1. Teismų pateiktas Draudimo taisyklių 5.1.15 punkto aiškinimas ir byloje susiklosčiusių aplinkybių vertinimas nepaneigia draudimo sutarties prasmės – draudikės suteikiamos ribotos apsaugos; aptariamas Draudimo taisyklių punktas, kaip ir kitos sąlygos, į draudimo sutartį įtrauktas nepažeidžiant sutarties laisvės (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) ir jos privalomumo šalims (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) principų; byloje susiklosčiusios aplinkybės, šalių teikiami argumentai ir įrodymai vertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis); teismų priimti procesiniai sprendimai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

23.2. Teismai teisingai pažymėjo esminį aspektą šioje byloje – transporto priemonės su kroviniu palikimą be priežiūros. Tai, ar aikštelė, kurioje buvo palikta transporto priemonė su kroviniu, atitinka šalių sudarytoje draudimo sutartyje nustatytą saugomos aikštelės apibrėžimą, taip pat reikšmingas, tačiau jau papildomas argumentas, pagrindžiantis draudikės poziciją, jog draudimo išmoka šiuo atveju negali būti mokama. Apeliacinės instancijos teismas vertino tiek Draudimo taisyklių 1.13 punkte pateiktą bendrą, tiek draudimo liudijime (polise) pakoreguotą šalių sudarytai draudimo sutarčiai taikomą sąvokos „saugoma aikštelė“ apibrėžtį.

23.3. Kasacinio teismo jurisprudencijoje aiškiai ir ne kartą yra pažymėta, kad draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga, tačiau ji nėra absoliuti – draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2015). Draudikas turi teisę draudimo taisyklėse nustatyti prisiimamos draudimo rizikos apimtį, pašalindamas įsipareigojimą kompensuoti tokius draudėjo ar naudos gavėjo nuostolius, kurių atsiradimo rizikos draudikas sudaroma draudimo sutartimi neprisiima. Vienas iš rizikos mažinimo būdų – nedraudžiamųjų įvykių nurodymas draudimo taisyklėse. Tai paneigia kasacinio skundo argumentus apie nekvestionuojamą draudikės pareigą išmokėti draudimo išmoką, garantuotą bet kokių nuostolių atlyginimą, kuriuos ieškovė nepagrįstai kildina, be kita ko, iš Draudimo įstatymo 113 straipsnio.

23.4. Tiek ieškovė, tiek su AB „Lietuvos draudimas“ draudimo sutartį sudariusi UAB „Laringa“ yra verslininkės, profesionalės, kurioms įvairaus pobūdžio sandorių sudarinėjimas yra kasdienė veikla. Ieškovė, būdama protingas, atidus, rūpestingas ir apdairus verslo santykių subjektas, kuriam, kaip akcentuoja, buvo ypač aktualu, kad tuo atveju, jei nuostoliai bus patirti dėl vežėjos kaltės, jie bus atlyginami draudikės, turėjo teisę susipažinti su draudimo sutarties nuostatomis, teikti savo pastabas vežėjai (o ši savo ruožtu – spręsti, ar sudaryti tokią draudimo sutartį, ar tartis dėl kitokių jos sąlygų, draustis pas kitą draudiką), tačiau to nepadarė. Ieškovė, kaip verslininkė profesionalė, neabejotinai turėtų suprasti draudimo sutarties esmę, tai, kad ji sudaroma dėl konkrečios sutarties šalių sulygtos draudimo apsaugos. Nei ieškovė, nei draudėja, kuri pati dalyvavo sudarant draudimo sutartį, negali tikėtis, kad atsitikęs įvykis, kurio aplinkybės atitinka nurodytas viename iš Draudimo taisyklių punktų, apibrėžiančių nedraudžiamąjį įvykį, nebus pripažintas nedraudžiamuoju.

23.5. Kasaciniame skunde nurodyta, kad aikštelė „buvo stebima vaizdo kamerų (nors ir ne visą parą)“, aikštelė „bent iš dalies atitinka saugios aikštelės kriterijus“. Akivaizdu, kad toks dalinis sąlygų atitikimas negali būti laikomas tinkamu. Argumentai apie priverstinį, iš anksto nenumatytą poilsį teisiškai nepagrįsti. Įvykis šiuo atveju patenka į nedraudžiamųjų įvykių apibrėžtį ne todėl, kad negalima nustatyti visų įvykio aplinkybių, o todėl, kad nustatytos įvykio aplinkybės visiškai atitinka Draudimo taisyklių 5.1.15 punkte nurodytas nedraudžiamojo įvykio aplinkybes – draudėja nesaugojo priimto krovinio, paliko transporto priemonę su kroviniu be priežiūros. Draudėjos vairuotojas (draudėja) privalėjo sudėlioti savo važiavimo ir poilsio laiką, maršrutą, veiksmus taip, kad laikytųsi visų draudimo sutartyje nustatytų sąlygų, turėjo įvertinti galimybes, kurioje vietoje jis gali ar negali sustoti, kruopščiai ir tiksliai susiplanuoti kelionės eigą, kaip tai daro šios srities profesionalai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007). Nedraudžiamojo įvykio atveju draudikei išvis nekyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, todėl kasacinio skundo argumentai dėl galimybės draudimo išmoką mažinti dėl to, jog draudimo sutartis buvo pažeista, dėl draudėjo kaltės įtakos įvykio kilimui nagrinėjamu atveju yra neaktualūs.

23.6. Įvykio metu draudimo apsauga ginčo transporto priemonei išvis negaliojo. Šiuo atveju ginčas kilo dėl to, ar vienos iš šalių nepasirašyta draudimo sutartis galėjo sukelti ir sukėlė teisinius padarinius, ar gali būti laikoma galiojančia.

Byloje pateikti elektroniniai UAB „Laringa“ atstovės ir UADBB „Draudimo pasaulis“ darbuotojos laiškai patvirtina faktą, jog būtent UAB „Laringa“ iniciatyva buvo pakeistas draudikės išduotas draudimo liudijimas bei išbraukta ginčo transporto priemonė. Padaryti pakeitimai aiškiai matosi iš byloje esančių draudimo liudijimo priedų.

23.7. UADBB „Draudimo pasaulis“, kaip proceso dalyvė, turėjo teisę naudotis jai įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis jomis nepiktnaudžiaudama. Viena tokių teisių – turėti byloje atstovą, kas atitinkamai gali suponuoti atitinkamas atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimas pagal CPK nuostatas priteistinas iš bylą pralaimėjusios šalies.

Teisėjų kolegija



Dėl teisės normų, reglamentuojančių saugomos aikštelės sąvoką vilkiko su kroviniu vagystės iš tokios aikštelės pripažinimo (ne)draudžiamuoju įvykiu kontekste, aiškinimo ir taikymo

24. Kasaciniu skundu ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, ieškovė kelia klausimą dėl įvykio – vilkiko su jame esančiu kroviniu vagystės – pripažinimo draudžiamuoju, kadangi, kaip ji pati teigia, vilkikas su kroviniu buvo pavogtas iš saugomos aikštelės (transporto priemonę su kroviniu UAB „Laringa“ vairuotojas pastatė vaizdo kamerų stebimoje aikštelėje, kurioje buvo įrengtos net dvi vaizdo kameros, vilkiko įvažiavimas buvo faktiškai užfiksuotas vaizdo įraše, transporto priemonė taip pat buvo nufilmuota ir po keleto dienų, nors objektyvūs duomenys, dėl kokių priežasčių vaizdo kameros neužfiksavo transporto priemonės su kroviniu vagystės, nenustatyti), dėl įvykio kilimo nebuvo tyčinių vežėjos veiksmų. Draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudimo apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikei nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę.

25. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013; 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017 22 punktą).

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatymai neįvardija, kokie įvykiai gali būti laikomi nedraudžiamaisiais, taip pat nenustato įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju kriterijų. Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai; turi būti aiškiai nurodyti įvykiai ar veiksmai, kurių rizikos draudikas draudimo sutartimi neprisiima ir kurių atveju jis neturi pareigos mokėti draudimo išmoką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017 24 punktą).

27. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“, kurios yra sudėtinė draudimo liudijimo dalis, 5.1.15 punkte nustatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikoma

vežėjo atsakomybės atsiradimas, jei draudėjas nesaugojo priimto krovinio, paliko transporto priemonę su kroviniu be priežiūros, nutoldamas nuo jos atstumu, kuris nėra saugus (saugiu atstumu, kuriuo galima nutolti nuo transporto priemonės nesaugomoje teritorijoje, yra laikomas toks atstumas, kuris leistų nuolat vizualiai stebėti gabenamą krovinį ir užtikrintų galimybę iš karto imtis veiksmų, įgalinančių sustabdyti ir išvengti galimo nuostolio (dalinės ar visiškos krovinio vagystės, apgadinimo ar sugadinimo, sunkvežimio su kroviniu vagystės, kt.).

28. Taigi, pagal Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“ 5.1.15 punkto nuostatą, kad įvykis nebūtų laikomas nedraudžiamuoju dėl to, kad draudėjas nesaugojo priimto krovinio, transporto priemonė su kroviniu turėjo būti palikta saugomoje teritorijoje, o nesaugomoje teritorijoje ji turėjo būti prižiūrima nenutolstant nuo jos atstumu, kuris nėra saugus, t. y. kuris neleistų nuolat vizualiai stebėti gabenamą krovinį ir neužtikrintų galimybės iš karto imtis veiksmų, įgalinančių sustabdyti ir išvengti galimo nuostolio (dalinės ar visiškos krovinio vagystės, apgadinimo ar sugadinimo, sunkvežimio su kroviniu vagystės, kt.).

29. Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“ 1.13 punkte pateikta saugomos teritorijos, t. y. saugomos aikštelės, sąvoka, pagal kurią saugoma aikštelė – aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta teritorija su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu bei fizinių asmenų įėjimu ir išėjimu, ir kurioje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai) aikštelės personalo saugomos visą parą. Draudimo liudijimo priedo 3 punktu buvo pakeistas Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“ 1.13 punktas ir jis išdėstytas taip: „Saugoma aikštelė – aptverta teritorija, skirta autotransporto priemonėms stovėti, stebima vaizdo kameromis arba aikštelės personalo“.

30. Vadinasi, pagal Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“ 5.1.15 punkto nuostatą, kad įvykis nebūtų laikomas nedraudžiamuoju dėl to, kad draudėja nesaugojo priimto krovinio, norėdama nuo transporto priemonės su kroviniu nutolti atstumu, kuris nėra saugus, t. y. kuris neleistų nuolat vizualiai stebėti gabenamo krovinio ir neužtikrintų galimybės iš karto imtis veiksmų, įgalinančių sustabdyti ir išvengti galimo nuostolio (dalinės ar visiškos krovinio vagystės, apgadinimo ar sugadinimo, sunkvežimio su kroviniu vagystės, kt.), transporto priemonė turėjo būti palikta aptvertoje teritorijoje, skirtoje autotransporto priemonėms stovėti, stebimoje vaizdo kameromis arba aikštelės personalo.

31. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl įvykio, susijusio su transporto priemone gabento krovinio praradimu, (ne)pripažinimo draudžiamuoju, transporto priemonę vairavusio asmens veiksmai vertintini atsižvelgiant tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius asmens elgesį apibūdinančius kriterijus tik tais atvejais, kai Draudimo taisyklėse nurodyta nedraudžiamųjų įvykių grupė nėra apibrėžta aiškiais įvykiais ar veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017 33 punktą).

32. Įvertinusi tai, kas išdėstyta šios nutarties 27–30 punktuose, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Draudimo taisyklių II dalies „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“ 5.1.15 punkte nurodytas nedraudžiamasis įvykis apibrėžtas aiškiais veiksmais, todėl jeigu būtų nustatytas pagrindas konstatuoti jo įvykimo faktą, jis turėtų būti vertinamas kaip pašalinantis draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto).

33. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo, atsižvelgiant į objektyviuosius ir subjektyviuosius asmens elgesį apibūdinančius kriterijus, vertinti transporto priemonę vairavusio asmens veiksmus, tačiau būtina nustatyti, ar aikštelė, iš kurios buvo pavogtas vilkikas su kroviniu, atitiko Draudimo liudijimo priedo 3 punkte apibrėžtus saugomos aikštelės požymius.

34. Iš nagrinėjamoje byloje esančių Vokietijos Hamburgo miesto policijos tarnybinių įrašų matyti, kad automobilių stovėjimo aikštelė, iš kurios buvo pavogtas vilkikas su kroviniu, vadinama nesaugoma bendrovės „Aurubis AG“ automobilių stovėjimo vieta, kurioje greta firmos darbuotojų automobilių statomi ir į įmonę prekes atvežę sunkvežimiai, stovėjimo aikštelė nėra aptverta, įmonės apsaugos duomenimis, yra stebima dviem bendrovės „Aurubis AG“ vaizdo kameromis, vaizdo kamera nakčiai yra nusukama ir apima tik privažiavimą prie gamyklos, bet ne stovėjimo aikštelę.

35. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad byloje nustatytos ir ieškovės nenuginčytos aplinkybės, jog ginčo aikštelė buvo neaptverta, nesaugoma personalo ir nebuvo nuolatos stebima vaizdo kameromis, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog Draudimo taisyklių ir Draudimo liudijimo prasme transporto priemonė su kroviniu buvo be priežiūros palikta nesaugomoje aikštelėje. Nustatę, kad ginčo įvykis priskirtinas prie nedraudžiamųjų įvykių, šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovės AB „Lietuvos

draudimas“.36. Kasaciniame skunde teigiama, kad spręsdamas, kokia teritorija laikytina saugoma, teismas nepagrįstai vadovavosi

Draudimo taisyklių 1.13 punkte įtvirtinta saugomos aikštelės sąvoka, tačiau siekdami nustatyti, ar įvykis laikytinas draudžiamuoju, bylą nagrinėję teismai pirmiausia turėjo vadovautis draudimo sutartyje individualiai aptartomis draudimo apsaugos taikymo sąlygomis, kuriose saugoma teritorija, tinkama transporto priemonei su kroviniu stovėti, apibrėžta kitaip nei standartinėse draudikės parengtose Draudimo taisyklėse.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kokia teritorija laikytina saugoma, rėmėsi Draudimo taisyklių 1.13 punkte įtvirtinta saugomos aikštelės sąvoka. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus ir pažymėjęs, kad Draudimo liudijime (priede) buvo iš dalies kitaip suformuluota saugomos aikštelės samprata, kuria remiantis turi būti nustatoma, kokia teritorija laikytina saugoma, pagal byloje esančius įrodymus iš naujo įvertino aikštelės, iš kurios buvo pavogtas vilkikas su kroviniu, atitiktį Draudimo liudijimo priede suformuluotai saugomos aikštelės sampratai ir konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad transporto priemonė su kroviniu buvo be priežiūros palikta aikštelėje, kuri neatitinka Draudimo taisyklėse, o kartu ir draudimo sutartyje pateikto saugomos aikštelės apibrėžimo, yra teisinga.

38. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nemotyvavo, kodėl transporto priemonės sustabdymas, kai nebuvo galima iškrauti krovinio dėl to, jog šventiniu laikotarpiu krovinio gavėja nedirbo, negali būti vertinamas kaip sustojimas priverstiniam ar nenumatytam poilsiui. Antra vertus, nebuvo įvertinta, jog priežastys, dėl kurių transporto priemonės judėjimas sustabdomas, savaime neturi jokios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui, nes draudžiamojo įvykio tikimybė išlieka tokia pati, ar sustojus pailsėti, ar sustojus dėl kitų priežasčių, todėl draudimo sutarties sąlygos, nustatančios skirtingus kriterijus draudžiamiesiems įvykiams, priklausomai nuo transporto priemonės sustojimo priežasties, turėtų būti vertinamos kaip nesąžiningos.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė neteikė ieškinyje prašymo pripažinti kurias nors sutarties sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Pabrėžtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką draudimo bylose, susijusiose su draudiko prievole atlyginti žalą, patirtą sustojus priverstiniam ar nenumatytam poilsiui, negalima reikalauti iš vežėjo, nors ir savo srities profesionalo, užsiimančio tokiu verslu, to, kas neįmanoma, pavyzdžiui, pasirinkti saugomą krovininių automobilių stovėjimo aikštelę, kai tokių aplink nėra (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017 34 punktą). Be to, ieškovė net nepaaiškina, kodėl, pristačius krovinį į paskirties vietą, bet nesant galimybės jį iškrauti dėl to, jog šventiniu laikotarpiu krovinio gavėja nedirba, reikalavimas pasirinkti saugomą krovininių automobilių stovėjimo aikštelę turėtų būti vertinamas kaip reikalavimas to, kas neįmanoma.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimu trečiajam asmeniui UADBB „Draudimo pasaulis“, kurie nurodyti šios nutarties 22.9–22.10 punktuose, taip pat argumentą, kad atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, jog tokiu atveju, jei teismas tenkintų bendrovės „Bergmile United LLP“ ieškinio reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo iš AB „Lietuvos draudimas“, atsakovei atsirastų teisinis pagrindas reikalauti žalos atlyginimo iš trečiojo asmens, nėra pagrįsta jau vien dėl to, kad byloje nebuvo atskleistas atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos pavedimo sutarties turinys ir nėra aišku, kokiu pagrindu, teismui pripažinus, jog transporto priemonės su kroviniu vagystė yra draudžiamasis įvykis, UADBB „Draudimo pasaulis“ apskritai galėtų kilti civilinė atsakomybė, pažymi, kad dauguma argumentų yra tie patys, kurie buvo išdėstyti apeliaciniame skunde ir kuriuos įvertino apeliacinės instancijos teismas.

41. Iš nagrinėjamoje byloje esančių dokumentų matyti, jog atsakovė AB „Lietuvos draudimas“, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, kartu su prašymu pirmosios instancijos teismui į bylą kaip trečiąjį asmenį įtraukti UADBB „Draudimo pasaulis“ pateikė su UADBB „Draudimo pasaulis“ sudarytą pavedimo sutartį ir jos priedus, taip pat nurodė šios sutarties punktą bei paaiškino, kokiu pagrindu, teismui pripažinus, jog transporto priemonės su kroviniu vagystė yra draudžiamasis įvykis, UADBB „Draudimo pasaulis“ galėtų kilti civilinė atsakomybė.

42. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms, taip pat jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą tretieji asmenys,

nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vien tik tai, kad ieškovė, kaip nurodoma kasaciniame skunde, prašymo įtraukti į bylą kaip trečiąjį asmenį UADBB „Draudimo pasaulis“ neteikė ir nelaikė, jog UADBB „Draudimo pasaulis“ yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, nereiškia, kad UADBB „Draudimo pasaulis“ negalėjo būti įtraukta į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ prašymu.

43. Kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimu trečiajam asmeniui UADBB „Draudimo pasaulis“ (dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio, CPK 93 straipsnio 4 dalies netaikymo), kaip minėta šios nutarties 40 punkte, yra tie patys, kurie buvo išdėstyti apeliaciniame skunde ir kuriuos įvertino apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais ir jų nekartoja.

44. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai priėmė iš esmės teisingus procesinius sprendimus, todėl pagrindo pakeisti ar panaikinti kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės bylos baigčiai ir teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

46. Kasacinis teismas patyrė 7,66 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas valstybei iš ieškovės.


n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš bendrovės „Bergmile United LLP“ (j. a. k. OC352765) 7,66 Eur (septynis Eur 66 ct) išlaidų,

susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).



JANINA JANUŠKIENĖ



Civilinė byla Nr. e3K-3-353-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00521-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=57155310152511ea9d279ea27696ab7b



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės (pranešėja) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. Š. (S. Š.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 165 884,28 Eur turtinei žalai atlyginti ir 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3. Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. išteisinamuoju nuosprendžiu jis, R. J. ir D. Š. buvo išteisinti neįrodžius, kad jie padarė nusikalstamą veiką. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi minėtas išteisinamasis nuosprendis buvo paliktas nepakeistas. Pripažinus ieškovą įtariamuoju, jam buvo pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas, ieškovas buvo suimtas nuo 2012 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. birželio 26 d., iš viso 559 dienas.

4. Ikiteisminio tyrimo metu dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų buvo pažeistos ieškovo teisės, jam buvo pareikšti nepagrįsti kaltinimai padarius sunkų nusikaltimą, ieškovas buvo neteisėtai suimtas, kardomoji priemonė buvo nepagrįstai tęsiama, nuo ieškovo ir teismo buvo slepiamos bylai reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios, kad jis yra nekaltas, neteisėtai buvo apribota ieškovo teisė matytis su artimaisiais, baudžiamasis persekiojimas vyko pernelyg ilgą laikotarpį. Ieškovo manymu, jo teisės buvo pažeistos, nes jam buvo neteisėtai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Kardomoji priemonė – suėmimas – buvo paskirta nesant padaryto nusikaltimo įrodymų, be to, nepagrįstai nebuvo patenkintas ieškovo prašymas pakeisti paskirtą kardomąją priemonę į švelnesnę (užstatą). Atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo surinkta medžiaga, charakterizuojanti liudytoją A. Č., ieškovo advokatei buvo vengiama pateikti įrodymus, patvirtinančius ieškovo nekaltumą. Prokuratūra nesiekė, kad bylos nagrinėjimo metu būtų ištirti įrodymai, pašalinantys byloje iškilusius prieštaravimus. Nors byloje nebuvo pakankamai įrodymų, kad ieškovas padarė nusikaltimą, baudžiamasis persekiojimas vyko 1231 dieną. Šis laikotarpis yra per ilgas ir pažeidžia ieškovo teisę, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką

5. Dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ieškovui buvo padaryta turtinė žala. Ieškovas negalėjo dirbti, jo netektas darbo užmokestis už laikotarpį nuo jo suėmimo iki registracijos darbo biržoje sudaro 117 163 Eur. Dėl ieškovui pritaikytos kardomosios priemonės buvo nutraukta 2012 m. kovo 9 d. sudaryta automobilio lizingo sutartis ir ieškovas prarado 9295 Eur sumokėtų įmokų, dėl pažeistų įsipareigojimų iš jo išieškoma 8935 Eur skola, už „Sprinterį“ iš ieškovo išieškoma 361 Eur skola, už buitinės technikos įsigijimo sutarties pažeidimą – 3112 Eur skola. Be to, ieškovas dėl suėmimo negalėjo tinkamai įvykdyti įsipareigojimų pagal kredito sutartį, dėl to jam buvo padaryta 4295 Eur dydžio žala. Ieškovo šeima negavo pragyvenimui reikalingų lėšų, todėl jo sutuoktinė buvo priversta skolintis pinigų. Ieškovo šeimos skola kreditoriams sudaro 18 797 Eur. Už baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu suteiktą teisinę pagalbą ieškovas sumokėjo 3924 Eur. Taip dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ieškovui buvo padaryta 165 884 Eur turtinė žala.

6. Dėl neteisėto suėmimo ieškovui buvo padaryta ir neturtinė žala. Ieškovas patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, pažeminimą, buvo apribota jo teisė bendrauti su šeimos nariais, ieškovas jautė netikrumą dėl savo ateities, jo šeima išgyveno sunkų laikotarpį negaudama nuolatinių pajamų. Ieškovas prašė teismo priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.


7. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.8. Teismas konstatavo, kad ieškovui ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pritaikytas jo teisinę padėtį sunkinantis

baudžiamasis įstatymas. Baudžiamoji byla buvo pradėta įtariant, kad ieškovas padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 104 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) įtvirtintą veiką – tyčia nužudė A. U. BK 105 straipsnio 4 punkte buvo nustatyta, kad tyčinio nužudymo sunkinanti aplinkybė yra nusikaltimo padarymas pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu. 2012 m. gruodžio 16 d. ieškovui buvo pareikšti įtarimai padarius tyčinį nužudymą pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu. Šis nusikaltimas įtvirtintas dabar galiojančio BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Taigi, ieškovui buvo pareikšti įtarimai dėl nusikaltimo, už kurį buvo nustatyta atsakomybė ir nusikaltimo padarymo metu galiojusiame BK.

9. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nepagrįstai vadovaujamasi nepatikimais A. Č. parodymais. Šio liudytojo apklausa nebuvo vienintelis procesinis veiksmas, kurio pagrindu buvo nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės. Dalyvaujant A. Č. buvo atliktas jo parodymų patikrinimas vietoje. 2012 m. lapkričio 22 d. apklausiamas teisme A. Č. iš esmės patvirtino ankstesnius savo parodymus, atsisakydamas tik dalies anksčiau nurodytų teiginių. Aplinkybė, kodėl liudytojas atsisakė dalies parodymų, turėjo būti tinkamai ištirta ir įvertinta nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, tačiau šie veiksmai nebuvo atlikti, nes A. Č. mirė. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kad tyrimo metu turi būti renkama liudytoją charakterizuojanti informacija, todėl nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos įrodinėjimo procesą reglamentuojančios teisės normos.

10. Teismas nepagrįstu pripažino ieškovo argumentą, kad jo nekaltumą patvirtino baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, jog nužudyti A. U. dėl keršto galėjo ir V. M. bei R. M. V. M. ir R. M. buvo kaltinami dėl to, kad, keršydami dėl 1996 metų spalio mėnesį įvykusio susišaudymo, nužudė A. U. Byloje nebuvo nustatyta aiškių motyvų, dėl kurių šie asmenys galėjo nužudyti A. U., nes nusikalstama veika buvo padaryta praėjus 4 metams po minėto susišaudymo. Savo ruožtu ikiteisminiame tyrime, kuriame įtarimai buvo pareikšti ieškovui, nusikaltimo padarymo motyvai buvo aiškesni – konfliktai tarp nukentėjusiojo ir R. J., siekis atkeršyti A. U., nusikaltimo padarymo aplinkybės. Dėl nurodytų aplinkybių tyrimas dėl V. M. ir R. M. buvo pagrįstai nutrauktas ir iškilo būtinybė tirti kitą nusikaltimo padarymo versiją. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu A. Č. nurodė bylai svarbias aplinkybes, ikiteisminis tyrimas pagrįstai buvo atnaujintas ir pagal surinktą medžiagą ieškovui buvo pareikšti įtarimai.

11. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad jam nepagrįstai buvo pritaikyta kardomoji priemonė suėmimas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas buvo 3 kartus teistas ir kelis kartus baustas už padarytus administracinius nusižengimus, jam buvo pareikšti įtarimai padarius sunkų nusikaltimą; ieškovas suėmimo metu nedirbo Lietuvoje, nuo 2004 metų nuolat išvykdavo iš Lietuvos, tiksli jo gyvenamoji vieta užsienyje nebuvo nustatyta. Kardomoji priemonė ieškovui buvo parinkta įvertinus tai, kad jis gali slėptis nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, gali būti apsunkintas nuosprendžio įvykdymas, byloje buvo surinkti duomenys, kad ieškovas gali daryti teisės pažeidimus. Ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė pakeisti pritaikytą kardomąją priemonę į švelnesnę, tačiau iš Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutarties matyti, kad teismas, priimdamas šį sprendimą, įvertino byloje esančius minėtus duomenis apie ieškovą.

12. Teismo vertinimu, ieškovas nepagrįstai teigia, kad jo baudžiamasis persekiojimas nebuvo užbaigtas per įmanomai trumpiausią laiką. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas vertinant byloje surinktus įrodymus, buvo tiriamos kelios nusikaltimo versijos ir baudžiamasis procesas nebuvo vilkinamas. Ieškovas buvo pripažintas įtariamuoju tik 2012 m. gruodžio 5 d., po to, kai 2012 m. lapkričio 22 d. A. Č. teismui patvirtino aplinkybes dėl R. J. ir A. U. konflikto, motyvų atkeršyti nukentėjusiajam, ieškovo, D. Š. ir R. J. atvykimo, pasišalinimo iš nusikaltimo vietos.

13. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas dėl suėmimo negalėjo dirbti, jo šeimos materialinė padėtis buvo bloga, ieškovas patyrė daug dvasinių išgyvenimų, tačiau neteisėti teisėsaugos institucijų veiksmai nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti. Nesant priežastinio ryšio tarp ikiteisminio tyrimo institucijų ar teismo veiksmų ir

ieškovo nurodomų neigiamų pasekmių, teismas sprendė nesant pagrindo atlyginti ieškovui žalą.14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį

skundą, 2019 m. kovo 21 d. nutartimi paliko Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimą nepakeistą.15. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsniu ir šios teisės normos kasacinio

teismo formuojama aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015; kt.), įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad tyrimą atlikę pareigūnai galėjo pagrįstai įtarti, jog ieškovas padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą. Teismo vertinimu, šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad ieškovas vėliau buvo išteisintas, neįrodžius, jog jis dalyvavo nužudant A. U.

16. Kolegija pažymėjo, kad asmens nuteisimo atveju taikomas įrodinėjimo standartas skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, todėl liudytojo A. Č. parodymai, kurie buvo teismo nuosprendžiu pripažinti nepatikimais ir nesudarančiais pagrindo nuteisti ieškovą, nors ir nebuvo pakankami tam, kad ieškovui kiltų baudžiamoji atsakomybė, tačiau kartu su kitais byloje esančiais įrodymais sudarė pagrindą pagrįstai įtarti ieškovą padarius nusikaltimą ir pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą, siekiant nustatyti, ar šis įtarimas pasitvirtins.

17. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai ar kad įrodymai, kuriais buvo grindžiama ieškovo kaltė, buvo surinkti pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Tokių aplinkybių nenustatyta ir šioje byloje. Ieškovas, teigdamas, kad jo teisės buvo pažeistos dėl tariamai neteisėtų teisėsaugos pareigūnų veiksmų, taip pat neįvardijo jokių konkrečių pareigūnų atliktų neteisėtų veiksmų, jų klaidos padarymo faktą grindė vien tik išteisinamojo nuosprendžio priėmimu. Tačiau ši aplinkybė pati savaime, nenustačius konkrečių pareigūnų atliktų procesinių veiksmų pažeidimų, nesudaro pagrindo teigti, kad vykdytas baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas.

18. Kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kad valstybės pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą, padarė procesinių pažeidimų, atliko neteisėtus veiksmus ar kokiu nors kitu būdu pažeidė baudžiamąjį procesą reglamentuojančių ar kitų teisės aktų nuostatas. Ieškovas išteisintas ne dėl to, kad ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktuose išdėstytus reikalavimus, bet dėl to, kad teismas vertino ir interpretavo byloje surinktus įrodymus kitaip, nei ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai, ir šių įrodymų pagrindu padarė kitokias išvadas. Atlikdami įrodymų tyrimą, teismai tik paneigė surinktų duomenų įrodomąją vertę ir, atsižvelgdami į tai, priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Be to, teismai išteisinamajame nuosprendyje nurodė ir aplinkybę, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu negalėjo patikrinti 2013 m. vasario 26 d. mirusio A. Č. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, priimdamas nuosprendį, remiasi tik teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, kurie privalo būti vertinami bendrai su kitais duomenimis. Atsižvelgdama į tai, kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog teisėsaugos pareigūnai, vykdę ieškovo baudžiamąjį persekiojimą, elgėsi neteisėtai.

19. Remdamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 119, 121, 122 straipsniais, kasacinio teismo formuojama šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018; kt.), įvertinusi ieškovui skirtos kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo aplinkybes, kurių egzistavimo ieškovas neginčija, kolegija padarė išvadą, kad baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teismui galėjo kilti pagrįstas įtarimas, kad ieškovas gali bandyti slėptis nuo teisingumo ar, būdamas laisvėje, daryti kitas nusikalstamas veikas. Kolegija nenustatė pagrindo vertinti, kad teismai nepagrįstai, nesant rizikos, jog ieškovas gali bandyti slėptis nuo teisingumo ar daryti kitas nusikalstamas veikas, taikė ieškovui kardomąją priemonę (suėmimą) ar pratęsė jos galiojimo terminą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas apskundė aukštesnės instancijos teismui tik Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį, kuria jam paskirta kardomoji priemonė, o Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartimi paliko šią nutartį galioti. Vėlesnių Klaipėdos apygardos teismo nutarčių, kuriomis ieškovui buvo pratęsiama kardomoji priemonė – suėmimas, ieškovas neskundė teisės aktuose nustatyta tvarka.

20. Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atmetė ieškovo argumentą, kad jo baudžiamasis persekiojimas truko nepagrįstai ilgai. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog teisėsaugos pareigūnai ar teismas tyčia vilkintų vykdomą ikiteisminį tyrimą ar teismo procesą, vengtų atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Tokių aplinkybių

nenurodė ir ieškovas.21. Vertindama ieškovo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo persekiojimo trukmę, kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad,

nagrinėjant bylą dėl ieškovo ir R. J. galimai padarytos nusikalstamos veikos pirmosios instancijos teisme, buvo iškilęs klausimas dėl trečio įtariamojo, kurio atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas į atskirą bylą, D. Š., ekstradicijos. Nagrinėjant baudžiamąją bylą prokuroras prašė teismo palaukti, kol D. Š. bus perduotas Lietuvai, ir S. Š., R. J. bei D. Š. iškeltas baudžiamąsias bylas nagrinėti kartu. Tiek pats ieškovas, tiek ir abu jo gynėjai pritarė, kad prokuroro prašymas būtų patenkintas. Taigi, nors ieškovas prašo teismo priteisti jam žalos atlyginimą dėl pernelyg ilgai užsitęsusio bylos nagrinėjimo, tačiau bylos nagrinėjimo metu jis pats, nepaisydamas to, kad jo atžvilgiu tuo metu buvo pritaikyta kardomoji priemonė suėmimas, varžanti jo laisvę, pritarė, kad bylos nagrinėjimas būtų atidėtas ir byla būtų nagrinėjama tik išsprendus D. Š. ekstradicijos klausimą. Byloje nėra ginčo, kad dėl procedūrų, susijusių su D. Š. ekstradicija, bylos nagrinėjimas užsitęsė 289 dienas. Be to, nagrinėjant bylą teisme buvo organizuotas ne vienas teismo posėdis, buvo apklausta daug liudytojų. Ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, taip pat pripažintina svarbia ir objektyvia, turėjusia įtakos bylos nagrinėjimo teisme trukmei.

22. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad baudžiamoji byla buvo iškelta dar 2000 m. birželio 8 d., kolegijos vertinimu, neturi įtakos sprendžiant dėl ieškovo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo proceso trukmės. Ieškovas buvo pripažintas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime dėl A. U. nužudymo 2012 m. gruodžio 5 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimu, o pranešimas apie įtarimą ieškovui buvo įteiktas tik 2012 m. gruodžio 16 d. Iki tol ieškovas neturėjo įtariamojo statuso ir vykdytas ikiteisminis tyrimas nevaržė jo teisių, todėl anksčiau vykęs procesas neturi reikšmės sprendžiant dėl galimai valstybės institucijų neteisėtais veiksmais ieškovui padarytos žalos.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

23. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami CK 6.272 straipsnio 1 dalį, siaurai ir ydingai vertindami neteisėtų veiksmų sąvoką, nepagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nevartojama sąvoka „neteisėtas veiksmas“. Dėl šios priežasties nurodytą teisės normą reikia taikyti kartu su CK 6.246 straipsniu, apibrėžiančiu neteisėtus veiksmus ir kartu nustatančiu, kad civilinė atsakomybė, tarp jų ir valstybės, gali atsirasti taip pat pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2009; 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; kt.).

23.2. Baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir suimtas, prokurorai ir teismas padarė tyrimo klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, ypač nepagrįstam suėmimui iki išteisinamojo nuosprendžio, taikytam 559 dienas. Teismai, priėmę išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad, be nepatikimų 2013 m. vasario 26 d. mirusio A. Č. parodymų, kitų R. J., D. Š. ir S. Š. kaltę patvirtinančių įrodymų nagrinėjamoje byloje nebuvo. Negalima pripažinti teisėtais veiksmais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų, jei išlaikyti visi baudžiamojo proceso formalumai, bet tyrimas vyko iš esmės klaidinga kryptimi, buvo persekiojimas fizinis asmuo, kuris nepadarė nusikalstamos veikos, o pareigūnai aplaidžiai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl ko ne tik buvo padaryta žala ieškovui, bet pareigūnai taip pat neatliko ir savo pagrindinės pareigos – atskleisti nusikalstamą veiką padariusius asmenis (BPK 2 straipsnis).

23.3. Teismai, nagrinėdami ieškovo ieškinį, nesivadovavo formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl valstybės civilinės atsakomybės tais atvejais, kai teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos, kaip nustatyta BPK 2 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018; 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-403/2019).

24. Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1. Šioje civilinėje byloje ieškovo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą buvo siejamas su neteisėtu kardomosios priemonės – suėmimo – taikymu. Nagrinėjant bylą ir vertinant suėmimo pagrįstumo klausimą buvo nustatyta, kad ieškovas Lietuvoje suėmimo metu nedirbo, jo tiksli gyvenamoji vieta užsienyje taip pat nebuvo žinoma. Ieškovas nuo 2004 metų nuolat išvykdavo iš Lietuvos. Jis buvo teistas 3 kartus, paskutinį kartą 2003 m. gegužės 14 d. už nusikaltimo padarymą grupe su R. J. Tuo pačiu nuosprendžiu R. J. buvo nuteistas už nužudymą iš chuliganiškų paskatų. Ieškovas iki suėmimo buvo ne kartą baustas už padarytus administracinius nusižengimus. Be to, ieškovui buvo pareikšti įtarimai dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, t. y. nužudymo. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad kardomoji priemonė ieškovui buvo parinkta įvertinus tai, jog jis gali slėptis nuo ikiteisminio tyrimo, teismo, gali būti apsunkintas nuosprendžio įvykdymas, o byloje buvo surinkti duomenys apie tai, kad ieškovas gali daryti teisės pažeidimus. Minėtos išvados buvo padarytos atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvusius ieškovą kaltinančius duomenis. Tokių duomenų buvimą lėmė surinkti objektyvūs duomenys, liudytojų parodymai. Be to, suėmimo pratęsimas buvo tikrintas instancine tvarka, todėl ieškovas buvo suimtas ir suėmimas buvo tęsiamas pagrįstai.

24.2. Tęsiant ieškovo suėmimą buvo nuosekliai ir tinkamai motyvuoti reikšmingi ir pakankami tokių sprendimų pagrindai bei apsvarstytos alternatyvios kardomosios priemonės. Todėl besitęsiantis ieškovo suėmimas atitiko BPK 122 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

25. Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1. Teismai tinkamai taikė ir aiškino CK 6.246 bei 6.272 straipsnius, pagrįstai nenustatė valstybės institucijų neteisėtų veiksmų. Nei civilinę, nei baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad buvo padaryti ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jo atlikimo, įrodymų rinkimo teisėtumo ar kiti įstatymų pažeidimai, kurie sudarytų teisinį pagrindą atlyginti ieškovui padarytą žalą. Taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovo sulaikymas ir suėmimas turėjo kokių nors neteisėtumo požymių, nes tai buvo iš esmės teisėti procesiniai veiksmai. Civilinė atsakomybė gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, jo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai, egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. Šiuo atveju prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas vykdė savo tiesioginę pareigą teisėtai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas baudžiamosios bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nenustatyta nė viena iš būtinų sąlygų, dėl ko valstybei galėtų būti taikoma civilinė atsakomybė. Ieškovas neįrodė, kad baudžiamojo proceso metu jam taikytos procesinės prievartos priemonės būtų buvusios taikytos pažeidžiant įstatymo reikalavimus ar pats baudžiamasis procesas būtų buvęs pradėtas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, t. y. neteisėtai.

25.2. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad dėl to, jog neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, jam neteisėtai buvo skirtos kardomosios priemonės. Kardomoji priemonė – tai ne bausmė už inkriminuojamą veiką, o procesinės prievartos priemonė, kurios tikslas yra užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio vykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis). Taigi, vienas svarbiausių kardomosios priemonės uždavinių – tinkamo proceso vyksmo užtikrinimas baudžiamojoje byloje. Skiriant asmeniui kardomąją priemonę, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis (kaltinamasis) vengs tyrimo (proceso), trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad kardomosios priemonės paskyrimo neteisėtumą gali patvirtinti ne išteisinamojo nuosprendžio priėmimo faktas, o tik jos skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimas, pavyzdžiui, pakankamo pagrindo įtarti asmenį nusikaltimo padarymu, kardomosios priemonės skyrimo pagrindų nebuvimas. Nagrinėjamu atveju egzistavo objektyvios aplinkybės skirti ieškovui kardomąją priemonę suėmimą ir vėliau šią priemonę tęsti.

25.3. Kasacinio skundo teiginys, kad ieškovui įtarimas ir kaltinimas buvo pareikšti ir grindžiami vien nepatikimais liudytojo A. Č. parodymais, yra nepagrįstas. Pirma, įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį

civilinėje byloje Nr. 3K-3-718-421/2015). Antra, atliekant tyrimą dėl nusikalstamos veikos padarymo buvo atlikta nemažai procesinių veiksmų, buvo apklausta daugybė liudininkų, tai neginčijamai rodė, kad R. J., D. Š. ir S. Š. įvykdė jiems inkriminuojamą veiką. Kad buvo kilęs konfliktas tarp nužudytojo ir R. J., patvirtino ir kiti liudytojai. Be to, baudžiamojoje byloje yra 2000 m. rugpjūčio 28 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad buvo gauta operatyvinė informacija, jog A. U. prieš mirtį konfliktavo su R. J., D. ir S. Š. Be to, faktą, kad šie asmenys galėjo nužudyti kitą žmogų ir nesant tam konkretaus motyvo, patvirtina ir ankstesni jų teistumai, taip pat ir kitų liudytojų parodymai, duoti dar iki A. Č. parodymų.

Teisėjų kolegija



Dėl valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų

26. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

27. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio. Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

28. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr. 23/04 pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Dėl šios priežasties valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios minėtos kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).

29. Be to, CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nurodyti procesiniai veiksmai vertintini ir Konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Kasacinis teismas savo praktikoje, formuojamoje bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės, be kita ko, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; 2017 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-684/2017 28, 29 punktus; 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018 22, 25–27, 30 punktus; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 43, 59–61 punktus; kt.).

30. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluoti valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisminių ir teisėsaugos institucijų veiksmų baudžiamajame procese, taikymo kriterijai.

31. Pirma, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, nurodytus CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014).

32. Antra, sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų neteisėtumo

baudžiamajame procese neturi reikšmės, ar procesinis veiksmas, dėl kurio galimai buvo padaryta žala, buvo skundžiamas įstatymo nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai – civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).

33. Trečia, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių). Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

34. Kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl pareikšto ieškinio šios kategorijos bylose, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Bylose teisiniai vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad baudžiamoji byla Nr. 30-2-032-00 buvo pradėta pagal požymius nusikaltimo, nustatyto BK 104 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.), t. y. dėl tyčinio A. U. nužudymo su sunkinančia aplinkybe – nusikaltimo padarymas pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu (BK (redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) 105 straipsnio 4 punktas). Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroro 2012 m. gruodžio 5 d. nutarimu ieškovas buvo pripažintas įtariamuoju. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2012 m. gruodžio 15 d. ieškovas buvo sulaikytas, jo suėmimo terminas teismo nutartimis buvo pratęsiamas iki 2014 m. birželio 26 d. 2012 m. gruodžio 16 d. ieškovui buvo pareikšti įtarimai padarius tyčinį nužudymą pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu. 2013 m. sausio 31 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą dėl minėto teismo nuosprendžio, 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė.

37. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas apeliacine tvarka apskundė tik Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį, kuria jam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartimi paliko šią nutartį galioti. Vėlesnių teismo nutarčių, kuriomis ieškovui buvo pratęsiama minėta kardomoji priemonė, ieškovas neskundė teisės aktuose nustatyta tvarka.

38. Be to, baudžiamoji byla Klaipėdos apygardos teismui buvo perduota 2013 m. vasario 4 d., ji buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2013 m. balandžio 2 d. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atidėtas dėl D. Š. ekstradicijos. Posėdžio protokolo duomenys patvirtina, jog ieškovas prašė teismo nagrinėti bylą tik išsprendus D. Š. ekstradicijos klausimą, t. y. bylą nagrinėti dalyvaujant visiems kaltinamiesiems. D. Š. ekstradicija vyko 289 dienas. Dėl užsitęsusio D. Š. ekstradicijos proceso, teisiamųjų prašymo kviesti liudytojus baudžiamoji byla 2013 metais buvo paskirta nagrinėti 5 teismo posėdžiuose. Paskyrus bylos nagrinėjimą 2014 metais, byla buvo išnagrinėta.

39. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatę šias aplinkybes, dėl jų padarė vienodas išvadas, t. y. kad šiuo atveju nenustatyta ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, kaip

būtinosios valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, atsižvelgdama į šios nutarties 27–35 punktuose nurodytus išaiškinimus, neturi teisinio pagrindo nesutikti su nurodyta teismų išvada.

40. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsniu, 170 straipsnio 2 dalimi, 172 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsniu, ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai organizuoja ir vykdo ikiteisminį tyrimą, siekdami greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas padariusius asmenis, kartu užtikrinant, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios minėtų pareigūnų funkcijos ir pareigos yra itin reikšmingos, nes būtent jų tinkamas vykdymas užtikrina žmogaus teises ir interesus ir visos visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisėsaugos pareigūnams būtent dėl jų atliekamų pareigų specifikos ir svarbos ir yra keliami aukštesni rūpestingumo bei atidumo reikalavimai.

41. Kaip teisingai sprendė bylą nagrinėję teismai, šiuo atveju egzistavo teisinis pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, tyrimą atlikę pareigūnai galėjo pagrįstai įtarti, kad galimai ieškovas ir jo bendrininkai R. J. bei D. Š., keršydami už tai, kad A. U. kartu su nenustatytais asmenimis buvo sumušęs R. J., nužudė jį kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Pažymėtina, kad ikiteisminiam tyrimui pradėti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai; siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Pagrįstą įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiama jam taikyta procesinės prievartos priemonė, dėl kaltinamųjų įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018 43 punktą ir jame nurodytą EŽTT bei kasacinio teismo praktiką). Šiuo atveju įtarimai ieškovui buvo grindžiami, be kita ko, liudytojo A. Č. parodymais. Nors šio liudytojo parodymai ir nebuvo pakankami tam, kad ieškovui kiltų baudžiamoji atsakomybė, tačiau kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tarp jų liudytojų A. S., J. Z., V. A. parodymais, sudarė pagrindą pagrįstai įtarti ieškovą padarius nusikaltimą ir pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą, siekiant nustatyti, ar šis įtarimas pasitvirtins.

42. Taip pat byloje nenustatyta teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovo teisės galėjo būti pažeistos dėl per ilgo baudžiamojo proceso. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos konstitucinės asmens teisės į tinkamą teismo procesą įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį įgyvendinimas nacionalinėje teisėje. Joje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką.

43. Dėl aptariamos teisės į tinkamą procesą, apimančios teisę į procesą per kuo trumpiausią laiką, ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose remiamasi šios asmens teisės pažeidimu, atsižvelgia ir į EŽTT jurisprudenciją aiškinant bei taikant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; kt.; taip pat žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Grauslys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36743/97, par. 60; 2009 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Norkūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 302/05).

44. Dėl bylos sudėtingumo kriterijaus kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sudėtingumas gali būti susijęs tiek su faktinėmis, tiek su teisinėmis bylos aplinkybėmis. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su inkriminuojama veika (pvz., epizodų skaičius, persekiotų baudžiamojo proceso tvarka asmenų skaičius ir pan.), tyrimo ypatybėmis (pvz., daug ar sudėtingų tyrimo veiksmų (apklausos, akistatos, parodymų patikrinimai vietoje, ekspertizės, įrodymų rinkimas užsienio valstybėse ir pan.), kitais konkrečios bylos aspektais (pvz., proceso eigai įtakos turėjo kelių bylų procesų tarpusavio ryšys,

bylų sujungimas, įtariamųjų, kaltinamųjų veiksmai (slapstėsi, dažnai keitė parodymus), tokių asmenų ekstradicija ar perdavimas iš užsienio valstybės ir pan.). Dėl teisinių bylos aspektų reikšmingi gali būti teisės aktų pakeitimai, turintys reikšmės vertinamam procesui, iškilę sudėtingi teisės klausimai, lėmę pareigūnų darbo byloje apimtį (pvz., teismui kilo taikytinų teisės normų atitikties Konstitucijai, Europos Sąjungos teisės klausimų, teko taikyti užsienio teisę ir pan.), kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 77 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

45. Kasacinis teismas apie asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesį baudžiamajame procese yra pasisakęs, kad asmeniui negali būti priekaištaujama dėl to, kad šis naudojosi visomis prieinamomis procesinėmis priemonėmis savo interesams ginti. Kita vertus, nors ir neturėdami pareigos spartinti procesą, jo dalyviai turi rodyti reikiamą stropumą, atlikdami su jais susijusius proceso veiksmus, ir susilaikyti nuo delsimo taktikos naudojimo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad išvada, jog asmuo prisidėjo prie proceso užtęsimo, gali būti padaryta ir nekonstatuojant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 79 punktą ir juose nurodytą EŽTT bei kasacinio teismo praktiką).

46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Kartu pabrėžiama, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo. Be to, baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki galutinio sprendimo dėl pareikšto kaltinimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 81–83 punktus ir juose nurodytą EŽTT bei kasacinio teismo praktiką).

47. Nagrinėjamu atveju ieškovui įtarimai buvo pareikšti 2012 m. gruodžio 16 d., kaltinamasis aktas surašytas 2013 m. sausio 31d., baudžiamoji byla teismui perduota 2013 m. vasario 4 d., išteisinamasis nuosprendis priimtas 2014 m. birželio 26 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi nusikaltimo, kurio padarymu buvo įtariamas ir kaltinamas ieškovas, sunkumą, atsižvelgdama į tai, kad baudžiamojoje byloje buvo trys kaltinamieji, dėl vieno iš jų buvo taikomas ekstradicijos procesas, neturi pagrindo pripažinti, kad laikotarpis nuo įtarimo ieškovui pareiškimo iki išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, t. y. apie 1,5 metų, laikytinas nepagrįstai ilgu, pažeidžiančiu ieškovo teises ir teisėtus interesus. Priešingi kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

48. Dėl ieškovui taikytos kardomosios priemonės – suėmimo – pagrįstumo ir jos taikymo trukmės teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, jog ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso nustatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme įtvirtintus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta. Ar kardomoji priemonė buvo taikyta teisėtai, įvertinama pagal tai, ar buvo realus pagrindas ir poreikis asmeniui taikyti procesinius suvaržymus, ar parinkta kardomoji priemonė buvo nustatyta įstatymu ir ar atitiko jo sąlygas, ar konkrečioje situacijoje ji buvo proporcinga poreikiui kontroliuoti asmens elgesį. Tai sprendžiama iš tokių aplinkybių kaip susiklosčiusi procesinė situacija, kurioje buvo nuspręsta taikyti kardomąją priemonę (įtarimų pareiškimas, kaltinimų pasunkinimas, dėl ko asmuo gali vengti tyrimo ar galimos bausmės, vilkinti procesą ir kt.;); asmens atliktų įtariamų esant nusikalstamų veiksmų aplinkybės: pobūdis, mastas, trukmė, padariniai, ryšiai su tam tikrais asmenimis, kurie gali rodyti apie jo pavojingumą, galimybę tęsti įtariamą nusikalstamą veiklą ir todėl gali pagrįsti būtinumą taikyti jam apribojimus; asmenį apibūdinantys duomenys ir jo elgesys tyrimo ir proceso metu, galintys sudaryti pagrindą vertinti, kad asmeniui reikalinga tam tikra priežiūra, nes kitaip gali būti neužtikrintas jo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime, teisminiame nagrinėjime ir nuosprendžio įvykdymas, ar rodantys jo pavojingumą, kad jis gali daryti kitus nusikaltimus; kardomosios priemonės teisėtumas, pobūdis, jos taikymo trukmė, padariniai ir reikšmė pareiškėjui, įvertinant, ar paskirti suvaržymai sukėlė jiems realias neigiamas pasekmes: apribojo laisvę, trukdė profesinei ar kitokiai teisėtai veiklai (pvz., bendravimui, mokymuisi, kelionėms, pomėgiams), sukėlė papildomas prievoles, vertė daryti išlaidas ir kita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties

civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 51, 52 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).49. Šiuo atveju kardomoji priemonė – suėmimas ieškovui buvo pritaikyta atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje

byloje ir ją nagrinėjant teisme, siekiant, be kita ko, užtikrinti įtariamojo (kaltinamojo) dalyvavimą procese, užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai pagrįsti procesiniai interesai.

50. Nagrinėjamoje civilinėje byloje priimtuose procesiniuose sprendimuose teismai aptarė ieškovui taikytos kardomosios priemonės pobūdį, poveikį jo interesams ir tai, kad suėmimo teisėtumas instancine tvarka buvo tikrintas. Teismai, vertindami kardomosios priemonės skyrimą, iš esmės sprendė, kad jį lėmė ieškovui pareikšti įtarimai ir jų sunkumas, galimos paskirti laisvės atėmimo bausmės griežtumas, taip pat tai, kad ieškovas gyveno užsienyje, turėjo ten ryšių, dėl to egzistavo objektyvi galimybė, jog jis gali slėptis nuo teismo, daryti neigiamą įtaką procesui. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog teismų nustatytos aplinkybės, dėl kurių ieškovui buvo taikyta (pratęsiama) kardomoji priemonė suėmimas, iš tikrųjų egzistavo (ieškovas iš tikrųjų buvo kaltinamas padaręs sunkų nusikaltimą, gyveno ir dirbo užsienyje ir kt.), o jis pats šių aplinkybių neginčijo ir nekvestionavo. Pažymėtina, kad šių aplinkybių (jų egzistavimo) ieškovas neginčija ir kasaciniame skunde. Be to, ieškovui paskirtos kardomosios priemonės skyrimo laikas pailgėjo dėl kitam kaltinamajam taikytos ekstradicijos, kai ieškovas pats asmeniškai prašė baudžiamąją bylą nagrinėti tik išsprendus ekstradicijos klausimą, o ekstradicijos proceso metu neprašė jam skirtos kardomosios priemonės panaikinti ir (ar) pakeisti kita, švelnesne, kardomąja priemone. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo spręsti dėl ieškovui taikytos kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo ir jos pratęsimo neteisėtumo kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

51. Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstos teismo nutarties teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

52. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).


n u t a r i a:

Palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartį nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-350-687/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-26398-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.11.5(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6bf93990152511ea9d279ea27696ab7b




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutarties paržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, dalyvaujant trečiajam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, dėl sutarties pripažinimo nutraukta ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsijungimą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, rūsio ploto įtraukimą, apskaičiuojant butų ir kitų patalpų savininkui priklausančių namo patalpų naudingąjį plotą, bendraturčio mokestį už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestį, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo:2.1. pripažinti jo ir atsakovės šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo ieškovo

buto šildymo būdo pakeitimo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, ir įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už jo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.), nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo;

2.2. kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktas, nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 5 dalies, 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, jog subsidiarioji atsakomybė galima tik pagal įstatymą ar sutartį, CK 6.246 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų, 6.248 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, jog civilinės atsakomybės būtina sąlyga yra kaltė, 6.247 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu, 6.249 straipsnio 1 daliai, kad atlyginama žala, atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų, taip pat CK 6.388 straipsnio 1 daliai, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, CK 6.317 straipsnio 1 daliai, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui;

2.3. kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės

komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų patvirtinimo“ Nr. O3-19 6.2.1 ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad šilumos energija, suvartota karšto vandens temperatūros palaikymui, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotą, neprieštarauja CK 4.76 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

3. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nuo vartojimo sutarties nutraukimo iki šiol nepagrįstai ir neteisėtai yra ieškovui priskaičiavusi tariamą 4165,89 Eur skolą už tariamai patiektą šilumos energiją ir 1867,47 Eur už tariamai suteiktą karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugą, teiktą laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., nors ginčo laikotarpiu jokia šilumos energija realiai ir faktiškai nebuvo patiekta, ieškovui atjungus butą nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo tinklų. Ieškovas remiasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymu ir statybos techniniais reglamentais, o atsakovė – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. patvirtintų ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių teisės normomis, kurias administraciniai teismai yra pripažinę neteisėtomis.

4. Šildymo būdo pakeitimo statybos darbai buvo teisėtai užbaigti užpildžius 2010 m. spalio 5 d. deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą (Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalis, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis). Nuo 2010 metų spalio mėnesio butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų ir šildomas autonomiškai. Ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. spalio mėnesio, ieškovo atliktas buto šildymo būdo pakeitimas yra teisėtas pagal Statybos įstatymą, o pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles jis tapo teisėtas nuo 2010 m. spalio 5 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 ir 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 panaikino atitinkamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 nuostatas.

5. Ieškovas šildymo būdą pakeitė 2010 m. spalį, todėl ginčo teisiniam santykiui spręsti teismas turėtų taikyti 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, įsigaliojusias 2010 m. spalio 1 d., įvertindamas, kad pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojančio Statybos įstatymo reikalavimus 2010 m. spalį atsakovas pašalino savavališkos statybos padarinius, jei tokių apskritai buvo.

6. Nėra įrodymų, jog daugiau nei pusė namo gyventojų išreiškė valią dėl 2-ojo karšto vandens ruošimo būdo pasirinkimo. Taigi atsakovė buvo karšto vandens tiekėja ginčo laikotarpiu. Be to, gyventojams galimai pasirinkus 2-ąjį karšto vandens ruošimo būdą, su jais turėjo būti sudarytos sutartys, o neįvykdžius šio reikalavimo, atsiskaitymas turėjo vykti pagal tvarką, kuri galiojo iki vartotojų sprendimo keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Nr. I-442-18/2011). Atsakovė turėjo sutvarkyti karšto vandens apskaitą nuo 2000 m. sausio 1 d., o nuo 2008 m. gegužės 1 d. pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį buvo uždrausta priskirti mokėti už šilumos energiją, sunaudotą nepaskirstytam vandeniui ruošti, kai šilumos tiekėjas nėra sutvarkęs karšto vandens tiekimo apskaitos.

7. Ieškovas teisėtai yra atsisakęs centralizuoto karšto vandens tiekimo paslaugos, taigi yra atsisakęs ir karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugos. Ieškovas turi pareigą sumokėti tik už jam tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotą šilumos ir karšto vandens dalį (Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis). Atsakovė nepagrįstai vamzdynuose suvartotą šilumos energiją kaip fiksuoto dydžio mokestį priskyrė visiems butų savininkams po lygiai, nors išlaidos turi būti dalijamos proporcingai tik tiems savininkams, kurie naudojasi centralizuoto karšto vandens tiekimo sistema, nesančia bendrojo naudojimo objektu, – ja naudojasi tik dalis savininkų.

8. Ieškovo butas šildomas vietiniu būdu, todėl nuo 2010 m. spalio atsakovė turėjo taikyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą metodą Nr. 4 su metodu Nr. 5 arba metodą Nr. 10, nepriskirdama ieškovo butui centralizuoto šilumos tiekimo dalies. Be to, atsakovė į šilumos paskirstymą neįtraukė didelės dalies butų asmeninio naudojimo pagalbinių patalpų, todėl ieškovui buvo priskirtas didesnis už faktiškai suvartotą šilumos energiją apmokėjimas.


9. Kauno miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.10. Teismas nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini). AB „Kauno energija“ tiekia

centralizuotai gaminamą šilumos energiją, taigi – ir į ieškovo butą. Ieškovas 2010 m. spalio 18 d. pranešimu kreipėsi į AB „Kauno energija“ informuodamas, kad jis sau nuosavybės teise priklausančiame bute atliko smulkius statybos darbus: demontavo radiatorius, vonios šildytuvą, užaklino karšto vandens tiekimo vamzdį, bei prašė sudaryti komisiją faktinėms aplinkybėms nustatyti. AB „Kauno energija“ 2010 m. lapkričio 4 d. Nr. 20-4745 raštu kreipėsi į ieškovą prašydama pateikti įrenginių atjungimo nuo bendros pastato šilumos tiekimo sistemos dokumentus, patvirtinančius, kad buto šildymo įrenginiai demontuoti pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, bei Kauno m. savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 9 d. patvirtintą sprendimą. 2010 m. lapkričio 17 d. ieškovas raštu informavo AB „Kauno energija“, kad centrinio vartojimo šildymo įrenginiai bute išmontuoti teisėtai ir laikantis galiojančių teisės aktų, prašė nuo šios datos nebeskaičiuoti mokesčių už buto šildymą. 2010 m. gruodžio 14 d. raštu AB „Kauno energija“ informavo ieškovą, kad teisėtas šilumos įrenginių atjungimas vykdomas vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymu ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2012 m. vasario 9 d. raštu ieškovui nurodė, kad paprastojo remonto darbams atlikti (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo statybą leidžiančio dokumento, tačiau atsijungimą reglamentavo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. 2010 m. spalio 5 d. pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurioje nurodyta, kad atliktas paprastasis remontas – nuo namo centrinio šildymo sistemos atjungta šildymo sistemos dalis ir įrengtas vietinis šildymas. 2010 m. spalio 12 d. surašytas buto apžiūros aktas Nr. 10/12-1, dalyvaujant UAB „Būsto valdos“ ir AB „City Service“ atstovams, kuriame užfiksuota, kad atliekant buto remontą buvo demontuoti pastato šildymo sistemos prietaisai (radiatoriai), šildymo sistemos stovai uždaryti lengvomis konstrukcijomis. Buto savininkas nepateikė dokumentų dėl buto šildymo būdo pakeitimo. Buto techninės apskaitos byloje 2012 m. sausio 19 d. atliktas buto kadastrinių dalių tikslinimas. 2012 m. sausio 20 d. pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą ir buto ploto pasikeitimą. 2016 m. rugsėjo 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše dėl ieškovo buto nurodytas vietinis centrinis šildymas. 2017 m. gruodžio 14 d. AB „Kauno energija“ į bylą pateikė 2010 m. kovo 23 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) patalpų apklausos raštu rezultatų skaičiavimo protokolą Nr. 182, iš kurio matyti, kad namas pasirinko 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, t. y. kai iš geriamojo vandens tiekėjo perkamas vanduo, o iš šilumos tiekėjo – šiluma vandeniui pašildyti.

11. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 pripažinta, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, įtvirtinančios daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarką, tiek, kiek jomis reguliuojami statybos teisiniai santykiai, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai. Kitų nuostatų, reglamentuojančių daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos sistemos atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarką, tarp jų – ir tų, kurios įtvirtina, pirma, buitiniam šilumos vartotojui pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą (259 punktas), antra, šildymo sistemos atjungimą dalyvaujant pastato administratoriaus ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams ir trišalio atjungimo akto pasirašymą (260 punktas), prieštaringumas įstatymų normoms atmestas. Be to, kasacinis teismas panašiomis faktinėmis aplinkybėmis pripažino, jog, susidarius teisiniam vakuumui (Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus, kad atitinkamos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos prieštarauja įstatymams ir todėl negali būti taikomos ginčui spręsti), atjungimo nuo šildymo sistemos procedūra turėjo būti atliekama laikantis tapačios atjungimo tvarkos (turint omenyje ir reikalavimų, keliamų pačiai statybai, laikymąsi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013).

12. 2010 m. spalio 5 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankama ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimui nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos įteisinti ir kartu pripažinti šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykių tarp šalių pabaigą. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis deklaracijos surašymo dieną buvo įgyvendinęs reikalavimus, būtinus, siekiant įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos. Taigi ieškovas neįrodė, jog deklaracijos surašymo dieną buvo gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, buvo pasirašytas trišalis (ieškovo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir atsakovės, kaip šilumos tiekėjos) atjungimo aktas. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, jog jis 2010 m. spalio 5 d. įteisino ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuoto

namo šildymo tiekimo sistemos, ir konstatuoti, jog 2010 m. spalio 5 d. pasibaigė šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovas pateikė įrodymus, kad ginčo patalpos šildymo sistema deklaracijos surašymo dieną buvo faktiškai atjungta nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos, tačiau tai nereiškia, jog tą dieną pasibaigė centralizuotai tiekiamos šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Suformuota kasacinio teismo praktika patvirtina, jog vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją.

13. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 pripažinta, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, kurios pripažintos neteisėtomis, įsigaliojo vėliau, negu ieškovas surašė deklaraciją apie statybos užbaigimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi 2014 m. spalio 31 d.) nustatė, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu nenustatytas retrospektyvus šio sprendimo pasekmių taikymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalis). Taigi tiek Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas, kuriuo atitinkamos taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, yra neaktualūs klausimui dėl ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimo įteisinimo (ieškovui 2010 m. spalio 5 d. surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą) spręsti. Šio klausimo išsprendimas nekistų, jeigu ir būtų nustatytas retrospektyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo pasekmių taikymas, t. y. jeigu Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai būtų netaikomi nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dienos. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dieną) 6 priedo 6.3 punkte nustatyta, jog statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui (Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas) – yra privalomas įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato (išskyrus vienbutį ir dvibutį gyvenamąjį pastatą) šildymo ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis turėjo tokį statybą leidžiantį dokumentą.

14. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad 2010 m. spalio 5 d. deklaracija apie statybos darbų užbaigimą įregistruota viešame registre, kurio įrašas nepanaikintas, ir tai tik patvirtina, jog ieškovas atsijungė nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos teisėtai. Pagal kasacinio teismo praktiką kadastro duomenų apie patalpų šildymo būdą pakeitimo įregistravimas bei išviešinimas savaime nepatvirtina atsijungimo nuo bendrų pastato šilumos tinklų teisėtumo.

15. Pagal CK 4.82 straipsnį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kita įranga. Kadangi ieškovas, atjungdamas buto šildymą, daro įtaką viso namo šilumos tiekimo sistemai, tai jis privalo savo veiksmus derinti su namo bendraturčiais ir gauti jų sutikimą pertvarkyti šilumos tiekimo sistemą. Tokio sutikimo ieškovas į bylą nepateikė.

16. Atsakovei teismui pateikus rašytinius įrodymus, kad šilumos energijos vartotojai name (duomenys neskelbtini) pasinaudojo jiems suteikta teise ir priėmė sprendimą dėl šilumos paskirstymo 2-ojo būdo pasirinkimo, teismas laikė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją, todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją.

17. Sprendimai dėl šių bendrojo naudojimo objektų, skirtų ne visų gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti, valdymo ir naudojimo gali būti priimami atskirai (CK 4.85 straipsnio 3 dalis). Tam, kad bendrojo naudojimo objektas būtų įtrauktas į šį aprašą, turi būti nustatyta, kad jis yra atskiras, nesusietas su kitais to paties statinio bendrojo naudojimo objektais ir kad juo gali naudotis tik konkrečios statinio dalies butų ir kitų patalpų savininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016). Tokių įrodymų ieškovas į bylą nepateikė. Byloje ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomus sandėliukus kaip atskirus objektus. Byloje nėra duomenų

apie jų plotą, tūrį, asmeninę priklausomybę, VĮ Registrų centre sandėliukai nėra padalyti į atskirus kadastrinius vienetus. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 240.5 punkte nustatyta, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų pareiga yra pateikti šilumos tiekėjui patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog butų savininkai turi pareigą kreiptis į VĮ Registrų centrą, kad klaidingi duomenys būtų ištaisyti ar patikslinti. Ši nuosavybės teisių įteisinimo pareiga negali būti perkelta šilumos tiekėjui.

18. Nėra ginčo, kad karšto vandens temperatūros palaikymo funkcija vykdoma naudojantis bendrais daugiabučio namo inžineriniais tinklais, kas yra kaip vienas įrenginys, skirtas viso daugiabučio namo nepertraukiamam aprūpinimui šiluma ir karštu vandeniu užtikrinti. Todėl nors ieškovas nuo 2010 m. spalio 5 d. faktiškai negavo šilumos energijos (teismas atsijungimą pripažino neteisėtu), jis privalo prisidėti prie namo bendrųjų konstrukcijų (inžinerinių tinklų) išlaikymo pagal atsakovės skaičiuojamą metodiką.

19. Teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi išsamiai pasisakė dėl ieškovo prašymų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Ieškovo prašymai atmesti, teismas dėl jų papildomai nusprendė nepasisakyti.

20. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą.

21. Kolegija nurodė, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, o 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 šios taisyklės buvo pakeistos ir nauja taisyklių redakcija galiojo iki 2010 m. lapkričio mėnesio (redakcija galiojusi 2010 m. spalio 5 d., kai buvo surašyta deklaracija), 250–264 punktai nustatė, kaip turi būti vykdomas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių. 2010 m. spalio 5 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nelaikoma pakankamu pagrindu įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos ir kartu pripažinti šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykių tarp šalių pabaigą. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog deklaracijos surašymo dieną buvo įgyvendinęs reikalavimus, kurie būtini, siekiant įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos. Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 259 punktą ieškovas turi turėti Valstybinės energetikos inspekcijos techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, pagal šių taisyklių 260 punktą, buto įrenginių atjungimas vykdomas dalyvaujant namo administratoriui ir šilumos tiekėjui, o atjungimo procedūra užbaigiama surašant atjungimo aktą. Ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Ieškovui neįrodžius šių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo pripažinti, kad 2010 m. spalio 5 d. jis įteisino ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuoto namo šildymo tiekimo sistemos, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad 2010 m. spalio 5 d. pasibaigė šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Iš byloje pateiktos ieškovo 2010 m. spalio 5 d. deklaracijos matyti, kad ieškovo bute buvo atlikti smulkūs remonto darbai, įrengtas vietinis (centrinis) elektrinis šildymas, tačiau tai nereiškia, kad tą dieną pasibaigė centralizuotai tiekiamos šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis.

22. Ieškovo deklaracija apie statybos užbaigimą buvo pasirašyta anksčiau, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014 buvo pripažintos neteisėtomis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi 2014 m. spalio 31 d.) norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu nenustatytas retrospektyvus šio sprendimo pasekmių taikymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalis), todėl tiek Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas, kuriuo atitinkamos taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, yra neaktualūs klausimui dėl ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimo įteisinimo (ieškovui 2010 m. spalio 5 d. surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą) spręsti. Be to, šio klausimo išsprendimas nekistų, jeigu ir būtų nustatytas retrospektyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo pasekmių taikymas, kitaip tariant, jeigu Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai būtų netaikomi nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dienos.

23. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dieną) 6 priedo 6.3 punktas nustatė, jog statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui (Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas) – privalomas įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato (išskyrus vienbutį ir dvibutį gyvenamąjį pastatą) šildymo ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas. Byloje nenustatyta, kad ieškovas būtų pateikęs statybas leidžiantį dokumentą, todėl deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankama patalpos šildymo sistemos atjungimui nuo centralizuoto namo šilumos tiekimo sistemos įteisinti.

24. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas ir kiti namo (duomenys neskelbtini) savininkai yra pateikę informaciją apie ieškovo minimus sandėliukus. Byloje nėra nurodyta informacijos apie jų plotą, tūrį, asmeninę priklausomybę, VĮ Registrų centre sandėliukai nėra padalyti į atskirus kadastrinius vienetus ir pan. Ieškovas tik nurodo abstrakčią aplinkybę, kad atsakovė netinkamai skaičiuoja mokesčius už šilumą, tačiau nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų.

25. Dėl prašymo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą kolegija nurodė, kad nėra pagrindo tarp ieškovo ir atsakovės sudarytą sutartį pripažinti teisėtai nutraukta nuo 2010 m. spalio 5 d., ieškovas ir toliau išlieka tiekiamos šilumos vartotojas. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, kuriais pagrindė, jog gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) vartotojai 2010 m. spalio 23 d. balsavimo metu pasirinko 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kuris reiškia, kad iš geriamojo vandens tiekėjo yra perkamas vanduo, o iš šilumos tiekėjo perkama šiluma tam vandeniui pašildyti. Kitokių įrodymų, kurie paneigtų namo gyventojų išreikštą valią, ieškovas nepateikė. Taigi ieškovas neįrodė, kad atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją.


26. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovo ir atsakovės šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindu laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už jo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.), laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Kasacinis teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 padarė išvadą, kad vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties atveju vartotojas fizinis asmuo turi teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų, kurie skirti tinkamai visų suinteresuotų asmenų interesų (tiek privačių, tiek viešųjų) pusiausvyrai užtikrinti. Ieškovas užbaigė šildymo sistemos atjungimo darbus 2010 m. spalio 5 d. ir 2010 m. spalio 18 d., 2010 m. lapkričio 17 d. raštais pranešė atsakovei apie vienašališką šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio pakeičiant buto šildymo būdą ir taip atsisakant atsakovės tiekiamos šilumos energijos. Ieškovas prašo šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti nutraukta nuo šio momento. Taigi, pagal įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, vertinant ieškovo veiksmų teisėtumą, taikytina jų atlikimo metu galiojusi originali Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d. Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką reglamentavo Taisyklių 104–124 punktai. Ieškovas nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų motyvais dėl reikalavimo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ir pasirašyti trišalį (ieškovo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir atsakovės, kaip šilumos tiekėjos) atjungimo aktą, kaip buvo nurodyta Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, o 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 šios taisyklės buvo pakeistos ir nauja taisyklių redakcija galiojo iki 2010 m. lapkričio 1 d. (redakcija, galiojusi deklaracijos surašymo dieną), 250–264 punktuose, kurie nereglamentuoja šildymo būdo pakeitimo, tai reglamentuoja Statybos įstatymas ir statybos techniniai reglamentai,

kaip yra išaiškinta kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017. Ieškovas įteisino savo buto šildymo būdą 2010 m. spalį, laikydamasis 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo nuostatų. Nors ieškovas šildymo būdo pakeitimo darbus užbaigė 2010 m. spalį, užpildydamas 2010 m. spalio 5 d. deklaraciją dėl šildymo būdo pakeitimo, o 2012 m. jis užpildė deklaraciją tik dėl buto ploto pasikeitimo, tačiau net jei statybos darbai būtų buvę užbaigti iki 2010 m. spalio, ginčui taikytinos Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatos, įsigaliojusios 2010 m. spalio 1 d. Ieškovas pranešė atsakovei apie sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio mėnesio, Nekilnojamojo turto registre 2016 m. rugsėjo 1 d. galiojantis įrašas apie ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo išviešinimą yra atliktas atsakovės 2010 m. spalio 5 d. deklaracijos buto šildymo būdo pakeitimą ir 2012 m. deklaracijos apie buto ploto pakeitimą pagrindu. Pagal Statybos įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimus 2010 m. spalio 5 d. šildymo būdo pakeitimui atlikti nereikėjo jokio statybą leidžiančio dokumento, tarp jų – ir pritarimo paprastojo remonto aprašui, statybos darbų užbaigimas įformintas užpildžius deklaraciją apie statybos užbaigimą, nors ji nebuvo privaloma, deklaracija įregistruota Nekilnojamojo turto registre, statybos teisės aktų pažeidimų išvadoje nekonstatuota. Namo administratorė UAB „Būsto valda“ 2010 m. lapkričio 12 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad ginčo butas faktiškai atjungtas nuo namo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų. Atsakovė nenurodė, kokie būtent Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatytos atsijungimo nuo centralizuoto namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos pažeidimai trukdo pripažinti ieškovą nutraukus energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir kaip jie taisytini, kokie jos ar kitų suinteresuotų asmenų interesai buvo (yra) pažeisti ir (ar) liko neapsaugoti. Šilumos vartojimo sutarties nutraukimo metu buvo aplinkybės, kurioms esant įstatymas leidžia vartotojui vienašališkai nutraukti arba pakeisti šilumos energijos į jo butą tiekimo sutartį – ieškovas buvo visiškai atsiskaitęs už centralizuotą šilumą, patiektą iki šildymo būdo pakeitimo, o nuo 2010 m. atsakovė nebetiekia šilumos energijos į ieškovo butą, nes butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir šildomas autonomiškai vietiniu šildymu. Pagal CK 6.390 straipsnio 1 dalį, esant alternatyviam (vietiniam) buto šildymo būdui ir nesant žalos namo kitų butų bei patalpų savininkams, šilumos energijos tiekėjas negali daryti vartotojui kliūčių atjungti jo butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir nutraukti sutartį.

26.2. Atsakovė, nesutikdama su sutarties nutraukimu, remiasi tik ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktu, tvirtindama, kad ieškovas, neteisėtai atsijungęs buto šildymo sistemas, išlieka šilumos energijos vartotojas ir jam tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Atsakovės argumentai, kad ieškovas privalo atgaline tvarka įforminti atjungimą, pvz., iš atsakovės gaunant atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos aktą, suponuoja kitas procedūras, kurios pagal šios bylos faktines aplinkybes, sutartiniams santykiams faktiškai jau nutrūkus, turėtų tik formalų pobūdį. Toks įstatymo aiškinimas nesiderina su CK 1.138 straipsniu, kurio esmė yra ta, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti taikomas tinkamas įstatyme nustatytas civilinių teisių gynimo būdas. Todėl ieškovas neprivalo atgaline tvarka „oficialiai“ atjungti buto nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, nes pripažintina, kad šilumnešio ir šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutartis su ieškove dėl ieškovo buto yra nutraukta. Analogiškai yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-454/2004. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi suformuotos praktikos civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, pagal kurią negali būti toleruojama kaip prieštaraujanti bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams situacija, kai ieškovas, faktiškai nevartodamas šilumos energijos, negalėtų pasinaudoti įstatymų suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį.

26.3. Kasacinis teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 išaiškino, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. spalio 31 d. sprendimu pripažinus, jog Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. I-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja teisinės valstybės principui, nuo šio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo šios teisės normos negalėjo būti taikomos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalis). Nauja šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarka Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse buvo nustatyta tik Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-60, įsigaliojusiu nuo 2017 m. kovo 3 d. Įstatymų garantuota vartotojo teisė nutraukti šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį nurodytu laikotarpiu negalėjo būti paneigta vien dėl to, kad poįstatyminiuose teisės aktuose egzistavo reguliavimo spraga. Ieškovo teigimu, ši jo teisė buvo pažeista dėl reguliavimo spragos.

26.4. Dėl cirkuliacijos mokesčio ieškovas nurodo, kad vertinimas, kokio dydžio mokestį ir už kokias šilumos energijos sąnaudas jis atsakovei turi (turėjo) mokėti, priklauso nuo dvejopo pobūdžio aplinkybių: pirma, ar jis yra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto karšto vandens teikimo sistemos ir nutraukęs karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį, antra, kokie namo karšto vandens inžinerinės sistemos objektai yra ieškovo asmeninėse ar bendraturčių bendrose patalpose. Šios aplinkybės byloje nėra tinkamai nustatytos, dėl to atitinkama skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis negali būti laikoma pagrįsta ir palikta galioti, kaip analogiškomis aplinkybėmis išaiškino kasacinis teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019.

26.5. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi suformuotos praktikos civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, nes Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šis privalo su namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 kasacinis teismas išaiškino, kad kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams. Nurodytoje byloje kasacinio teismo nustatyta, kad būtina išsiaiškinti, nuo kada atsakovė laikytina karšto vandens tiekėja, atsakinga už karšto vandens apskaitą.

26.6. Teismai, spręsdami dėl šilumos energijos paskirstymo teisingumo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-7-515/2009, Nr. 3K-3– 435-701-2015, Nr. 3K-3-418-313/2017 ir Nr. 3K-3-103-313/2018, nes neįvertino, kad dėl netinkamų šilumos paskirstymo metodų taikymo ir dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą name atsakovės buvo priskirta neproporcingai didelė šilumos dalis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. VĮ Registrų centro duomenimis, namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendrojo naudojimo patalpų šildymui, nors šios palėpės ir sandėliukai nėra bendro naudojimo patalpos, nes yra oficialiai įregistruotos kaip asmeninio naudojimo patalpos. Teismai visiškai neįvertino ir nepasisakė, kad visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (palėpės ir sandėliukai), nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į bendrą naudingąjį plotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017; 2018 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-313/2018). Šildomos butų pagalbinės patalpos (sandėliukai), kurios nebuvo įtrauktos į paskirstymą, galėtų būti neįtrauktos į šilumos energijos paskirstymą tik tuo atveju, jei būtų priimtas toks visų butų savininkų sprendimas, nes kiti butų savininkai geranoriškai sutiktų sumokėti šildomų pagalbinių patalpų, kurios nebuvo įtrauktos į paskirstymą, šildymo išlaidas, ir šio sprendimo pagrindu butų savininkai kreiptųsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl metodo Nr. 5 pakeitimo Komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. O3-121 „Dėl šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių patvirtinimo“ 14 punkto pagrindu. Tačiau byloje apie tai duomenų nėra. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad ieškovo savo nuožiūra parinktas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 ginčo laikotarpiu neatitiko namo šildymo įrenginių, nes name buvo kitos paskirties patalpų (sandėliukų), kurie nebuvo šildomi centralizuotai, taip pat kai ieškovas teisėtai pakeitė savo buto šildymo būdą, atsakovė privalėjo pradėti taikyti metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5 nuo 2010 m. spalio, atsakovo butui nepriskirdamas jokio centralizuotai tiekiamo šilumos energijos kiekio, kaip išaiškino kasacinis teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, o vartotojas turi teisę reikalauti tinkamo šios šilumos tiekėjo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015). Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka būtų nustatytos ir pagal aptartas įstatymo nuostatas bei teismų praktiką įvertintos aplinkybės dėl dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą, kaip analogiškomis aplinkybėmis

išaiškino kasacinis teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-103-313/2018 ir Nr. 3K-3-418-313/2017.27. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo

nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:27.1. Kadangi šilumos tiekėjo ir vartotojo santykius reguliavo ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617

patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tai ieškovas turi turėti Valstybinės energetikos inspekcijos techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą (Taisyklių 259 punktas). Ieškovas šios pažymos neturi. Atjungiant buto įrenginius dalyvauja savininkas, namo administratorius ir šilumos tiekėjas, o atjungimo procedūra užbaigiama surašant trišalį atjungimo aktą, tačiau ieškovas tokio akto neturi (Taisyklių 260 punktas).

27.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. I438-32/2012 pripažino, kad ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus atjungimo darbus atlikti pagal kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus vartotojo lėšomis, 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą nepažeisti kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, 258 punktas, taip pat 259 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, ir 260–263 punktai neprieštaravo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai, todėl šalių santykius reguliuoja nurodytos taisyklės.

27.3. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad kurios nors konkrečios daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos nuosavybės teise priklauso konkrečių butų savininkams ir turėtų būti atlikti perskaičiavimai. Pažymėtina, kad bendrojo naudojimo patalpos naudojamos bendraturčių sutarimu (CK 4.83 straipsnis). Vadovaujantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 133.4 punktu šilumos vartotojas turi pareigą pateikti šilumos tiekėjui šilumos pirkimo–pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. AB „Kauno energija“, skirstydama namo (duomenys neskelbtini) šilumos energiją, vadovaujasi Šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 ir turima butų savininkų ir (ar) daugiabučio namo valdytojo pateikta Nekilnojamojo turto registro informacija apie butų ir kitų patalpų duomenis (apie plotus ir tūrius). Atsakovei nė vienas daugiabučio namo bendraturtis ar valdytojas nėra pateikęs duomenų, kad name būtų asmenine nuosavybės teise įregistruotas buto sandėliukas kaip atskiras turto vienetas su išskirtu naudinguoju plotu.

27.4. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 235.1 punkte nustatyta, jog daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis karšto vandens vartotojas privalo laiku atsiskaityti už patiektą karštą vandenį, šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai), su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį bei kitas karšto vandens tiekėjo suteiktas paslaugas. Pabrėžtina, jog šilumos kiekis cirkuliacijai palaikyti nepriklauso nuo bute suvartoto karšto vandens kiekio, nes karšto vandens temperatūros palaikymas yra atskira paslauga, kuri yra teikiama nenutrūkstamai visus metus, todėl aplinkybė, ar karštas vanduo patalpose vartojamas, neturi reikšmės ir nepanaikina ieškovo pareigos mokėti cirkuliacijos mokesčio. Net ir atsijungę nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos asmenys naudojasi dalimi cirkuliacijos sistemos teikiamos paslaugos. Taigi, nepriklausomai nuo karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) sistemos bendraturčio valios, jis gauna bendromis pastato konstrukcijomis cirkuliuojančio karšto vandens teikiamą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-313/2016; 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017). Taigi visiškai nesvarbu, ar šilumos vartotojas yra (ne)teisėtai atsijungęs nuo bendros namo šildymo sistemos ir ar šis vartotojas naudoja karštą vandenį.

Teisėjų kolegija



Dėl kasacinio teismo praktikos taikymo šioje byloje

28. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliamais teisės taikymo ir aiškinimo klausimais: dėl atsijungimo nuo

centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumo; dėl rūsio ploto įtraukimo, apskaičiuojant butų ir kitų patalpų savininkui priklausančių namo patalpų naudingąjį plotą; bendraturčio mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį; karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio, kasacinio teismo praktika yra išplėtota ir nuosekli. Ieškovas kasaciniame skunde naujų teisės taikymo ir aiškinimo klausimų nekelia, tačiau nurodo, kad teismai, spręsdami šalių ginčą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos nurodytais klausimais. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi suformuota kasacinio teismo praktika, pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės taikymo klausimais, neperžengdama kasacinio skundo ribų (CPK 347 straipsnio 1, 2 dalys, 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumo vertinimo

29. Ieškovas reiškia reikalavimą pripažinti nutraukta šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį nuo 2010 m. spalio 5 d., kai jis užbaigė šildymo sistemos atjungimo darbus ir Nekilnojamojo turto registrui pateikė deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą.

30. Energijos (kartu – ir šilumos energijos) pirkimo–pardavimo sutartinius santykius bendriausia prasme reglamentuoja CK 6.383–6.401 straipsniai. CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo – vartotojas turi teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

31. CK 6.391 straipsnyje įtvirtinta įstatymų konkurencijos taisyklė, pagal kurią CK 6.383–6.401 straipsnių normos taikomos aprūpinant energija per jos tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę.

32. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 12 įstatymo Nr. XI–133 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. vasario 1 d.) CK 6.390 straipsnio 1 dalies taisyklė buvo detalizuota, nurodant, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir aktualioje Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio redakcijoje (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2701 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.).

33. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui; šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017, 37 punktas).

34. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartys yra dvišaliai sandoriai, kuriems nutraukti yra būtina abiejų šalių valia. CK 6.390 straipsnio 1 dalis nustato, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Todėl net ir tuo atveju, kai šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra ir deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens

tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina minėtos CK nuostatos. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo teigti, kad vien deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, jei apie tokį sutarties nutraukimo pagrindą nepranešama energijos tiekimo įmonei, ji apie tai nežino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017, 39 punktas).

35. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-469/2019, 38 punktas).

36. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tiek CK, tiek kituose šilumos ūkį bei energijos vartojimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtinta ne tik vartotojo – daugiabučio namo buto savininko teisė vienašališkai nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir atsijungti nuo centrinio energijos tiekimo, bet ir pareiga užtikrinti, kad minimo pobūdžio sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams, t. y. kad vienam iš daugiabučio namo gyventojų nutraukus vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutartį kiti vartotojai galės netrukdomai naudotis tiekėjo teikiamomis paslaugomis. Sprendžiant klausimą dėl atsijungimo nuo bendrų centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, įrengtų daugiabučiame name, svarbu ne tik užtikrinti konkretaus vartotojo interesus, bet ir visa daugiabučio namo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema besinaudojančių asmenų interesus, t. y. turi būti išlaikyta atitinkamų interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 36 punktas). Taigi, turi būti užtikrinta, kad namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų, kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos dėl šilumos energijos tiekimo tvarumo pažeidimų ar jiems nepagrįstai perkeltos mokėjimo už šilumos energiją naštos ar pan., kad bus užtikrintas šilumos tiekėjo interesas gauti užmokestį už vartotojo gautą energiją ir šilumos tiekėjas bus tinkamai informuotas apie vartotojo ketinimą nutraukti sutartį. Aptariamiems tikslams pasiekti – vartotojo atsijungimo nuo centralizuotos energijos tiekimo sistemos teisėtumui užtikrinti, be kita ko, yra skirti Statybos ir Šilumos ūkio įstatymų lydintieji teisės aktai – statybos techniniai reglamentai bei šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-469/2019, 39 punktas).

37. Pagal įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, vertinant ieškovo veiksmų teisėtumą, taikytinos jų atlikimo metu galiojusios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos energetikos ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtinta redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d.). Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką tuo metu reglamentavo Taisyklių 250–264 punktai. Taisyklių 259 punkte buvo nustatyta, kad, baigęs Taisyklių 255 punkte nurodytus darbus, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas privalo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, o Taisyklių 260 punkte nustatyta, kad, baigus buto ar kitų patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato valdytojas (administratorius) ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Nurodyti Taisyklių punktai šia apimtimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 nebuvo pripažinti prieštaraujančiais galiojantiems teisės aktams.

38. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų argumentais, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas yra gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą pagal Taisyklių 259 punktą ir pasirašė su pastato valdytoju (administratoriumi) ir šilumos tiekėja patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktą pagal Taisyklių 260 punktą (to neteigė ir byloje neįrodinėjo ieškovas). Taigi 2010 m. spalio 5 d. ir vėliau ieškovas neatliko teisės aktais reikalaujamų savo buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos įteisinimo veiksmų, todėl bylą nagrinėję teismai sprendė, kad pagrindo pripažinti šalių Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. spalio 5 d., ieškovo butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, nenustatyta.

39. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad 2010 m. spalio 12 d. surašytas buto apžiūros aktas Nr. 10/12-1, dalyvaujant

UAB „Būsto valdos“ ir AB „City Service“ atstovams, kuriame užfiksuota, kad atliekant buto remontą buvo demontuoti pastato šildymo sistemos prietaisai (radiatoriai), šildymo sistemos stovai uždaryti lengvomis konstrukcijomis. Šiame akte pažymėta, kad buto savininkas nepateikė dokumentų dėl buto šildymo būdo pakeitimo. 2010 m. lapkričio 12 d. namo administratorė UAB „Būsto valda“ taip pat surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad ieškovo butas faktiškai atjungtas nuo namo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų. Bylą nagrinėjusių teismų konstatuota, kad ieškovas, atlikęs šildymo sistemos atjungimo darbus, 2010 m. spalio 5 d. pateikė Nekilnojamojo turto registrui deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą Nr. 1, kurioje nurodyta, kad atliktas paprastasis remontas – nuo namo centrinio šildymo sistemos atjungta šildymo sistemos dalis ir įrengtas vietinis šildymas. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad pranešė atsakovei apie šilumos tiekimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio mėnesio, be to, buto šildymo būdo pakeitimo išviešinimas yra atliktas 2010 m. spalio 5 d., todėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina nutraukta nuo šio momento, t. y. deklaracijos pateikimo. Ieškovo teigimu, nurodytų faktų konstatavimas ir deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad su šiais kasacinio skundo argumentais sutikti galima tik iš dalies. Minėta (šios nutarties 36 punktas), kad, atsijungiant nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, turi būti užtikrinta, jog namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų ir kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos ir kt. Byloje nustatyta, kad ieškovas nėra kreipęsis ir (ar) gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos vertinimo, ar buto šildymo ir karšto vandens tiekimo būdas pakeistas teisėtai ir laikantis techninių sąlygų, šio vertinimo akto bei atsakovės ir namo administratoriaus vertinimo (aktais tik konstatuotas atsijungimo faktas) (šios nutarties 37–38 punktai).

41. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad, esant alternatyviam (vietiniam) buto šildymo būdui ir nesant žalos namo kitų butų bei patalpų savininkams, šilumos energijos tiekėjas negali daryti vartotojui kliūčių atjungti jo butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nutraukti sutartį pagal CK 6.390 straipsnio 1 dalį ir kitus aktualius teisės aktus šiems santykiams reglamentuoti, tačiau ši vartotojo teisė turi būti įgyvendinta laikantis pirmiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo pateikti dokumentai patvirtina, jog jis atliko dalį veiksmų, kurie pagal ginčo sprendimui aktualią Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakciją buvo reikalingi siekiant atjungti šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos: informavo namo administratorių bei paslaugų teikėją, šie surašė aktus, patvirtinančius atsijungimo faktą, parengė buto paprastojo remonto projektą, Nekilnojamojo turto registrui pateikė deklaraciją apie darbų užbaigimą, tačiau Taisyklėse nustatyta tvarka procedūra nebuvo baigta, pagal galiojusią Taisyklių redakciją tam buvo būtina pateikti Valstybinės energetikos inspekcijos vertinimą, pasirašyti Taisyklių atitinkamame punkte nustatytą aktą. Pažymėtina, kad teismų sprendimuose nėra nustatyta, ar iki atsijungimo (ne)buvo skolų už suteiktą šilumos energiją (ieškovas nurodė, kad skolų neturėjo, teismai šio fakto nekonstatavo).

43. Atsakovė – energijos tiekėja savo nesutikimą su ieškovo reikalavimais grindžia argumentais, kad ieškovas pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 259 punktą turi pateikti Valstybinės energetikos inspekcijos techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, pagal šių taisyklių 260 punktą, buto įrenginių atjungimas vykdomas dalyvaujant namo administratoriui ir šilumos tiekėjui, o atjungimo procedūra užbaigiama surašant atjungimo aktą. Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad atsakovė nenurodė, kokie reikalavimai keliami tam, kad būtų galima teisėtai atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos. Tačiau sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamo ginčo atveju ginčo šalys negali būti grąžintos į iki pažeidimo (jeigu toks būtų nustatytas) buvusią padėtį, kadangi ieškovas faktiškai atsijungė nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, tuometinė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nustatyta tvarka nebegalioja, todėl jis negali pažeidimo ištaisyti atlikdamas veiksmus, kurie buvo būtini pagal faktinių veiksmų atlikimo laiku galiojusį reglamentavimą. Tačiau, teisėjų kolegijos požiūriu, ieškovas turi galimybę gauti Valstybinės energetikos inspekcijos techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ir vertinimą dėl techninio atsijungimo (ne)tinkamumo, atsakovės bei administratoriaus vertinimą dėl atsijungimo techninės būklės bei šio vertinimo įforminimo aktą.

44. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad negali būti toleruojama kaip prieštaraujanti bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams situacija, kai ieškovai, faktiškai nevartodami šilumos energijos, negalėtų pasinaudoti įstatymų suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-469/2019, 46 punktas). Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad ieškovas kreipėsi į

atsakovę dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir gavo atsakymą, kuriame ši nurodė, kokius veiksmus ieškovas turi atlikti tam, kad atsijungimas būtų teisėtas. Todėl būtina nustatyti, ar byloje susiklosčiusi faktinė situacija gali būti vertinama kaip atitinkanti aptartą energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo sąlygų visetą ir kada tokia situacija susiklostė laiko atžvilgiu, atitinkamai, ar energijos pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta nutraukta teisėtai ir nuo kada. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktas-pažyma nagrinėjamu atveju yra tik faktinės situacijos patvirtinimas, svarbu, kad būtų nustatytas techninis atsijungimo tinkamumas ir kt.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoms aplinkybėms nustatyti ir ištirti ši bylos dalis grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nuo sprendimo dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumo priklausys ir ieškovo argumentų dėl atsiskaitymų už šilumos energija metodų ir apskaičiavimo teisingumo vertinimas.

Dėl rūsio ploto įtraukimo, apskaičiuojant butų ir kitų patalpų savininkui priklausančių namo patalpų naudingąjį plotą

46. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

47. Vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 4.85 straipsnio bei Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu.

48. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 15 d.) nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Šis metodas taikytinas daugelyje daugiabučių, kuriuose nėra individualios apskaitos, kur šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais. Taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį yra butų ir patalpų naudingasis plotas (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 (galiojusiu iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtinto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 1.1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016, 32 punktas). Jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 (2013 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. O3-629 redakcija, galiojusi iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtintų Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punktas).

49. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.82 straipsnio 7 dalyje (anksčiau – šio straipsnio 5 dalyje) nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančių gyvenamojo namo patalpų naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. Nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą yra teisiškai nereikšminga atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad tai, jog įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nereglamentuoja tokio, kaip pirmiau nurodytas, patalpų naudingojo ploto skaičiavimo, neteikia teisinio pagrindo kitaip aiškinti CK 4.82 straipsnio 5 dalį. Šiai teisės normai taikyti reikšmingas patalpų naudingasis plotas, apskaičiuotinas atitinkamai pagal analogiją taikant teisės aktus, reglamentuojančius buto bendrojo ploto ir negyvenamųjų pastatų bendrojo ploto skaičiavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2018 m. kovo 23 d. nutarties

civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-313/2018 32 punktą).50. Minėta, kad taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų, nustatant šilumos vartotojui

tenkantį šilumos kiekį, yra butų ir patalpų naudingasis plotas, kuris suprantamas kaip butų ir kitų patalpų savininko gyvenamajame name faktiškai turimas (užimamas) plotas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu bus nustatyta, kad ieškovas yra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, tai rūsio patalpoms šildyti tenkanti šilumos energijos dalis apskaičiuotina taikant tą patį santykį, tik atėmus buto plotą.

51. Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teismai, spręsdami dėl šilumos energijos paskirstymo teisingumo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-7-515/2009, Nr. 3K-3-435-701-2015, Nr. 3K-3-418-313/2017 ir Nr. 3K-3-103-313/2018, nes neįvertino, kad dėl netinkamų šilumos paskirstymo metodų taikymo ir dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą name atsakovės buvo priskirta neproporcingai didelė šilumos dalis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. VĮ Registrų centro duomenimis, namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos, kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nors šios palėpės ir sandėliukai nėra bendrojo naudojimo patalpos, nes yra oficialiai įregistruotos kaip asmeninio naudojimo patalpos. Teismai visiškai neįvertino ir nepasisakė, kad visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (palėpės ir sandėliukai), nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į bendrą naudingąjį plotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017, 52 punktas; 2018 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-313/2018, 32 punktas).

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka šilumos tiekėjui. Taigi būtent atsakovė šioje byloje turėjo įrodyti, kad jos apskaičiuota suma atitinka teisės aktų reikalavimus (CPK 178 straipsnis) ir apmokėjimas yra atitinkamai paskirstytas ir kitiems rūsių, palėpių ir kitų panašių patalpų savininkams. Byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ieškovo įgytas butas yra su atitinkamo dydžio rūsio patalpa, tai ieškovas (kaip ir kiti bendraturčiai, kuriems nuosavybės teise priklauso rūsio patalpos), turi mokėti už suteiktą šilumos energiją. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad, apskaičiuojant mokestį, nebuvo apskaičiuota už kitų bendraturčių turimas nuosavybės teisėmis rūsio ir kitas panašios paskirties patalpas, tokiu būdu ieškovui tenka didelė mokesčio našta. Teisėjų kolegija nurodo, kad nors bylą nagrinėję teismai laikė, kad mokesčiai už šilumos energiją ieškovui yra apskaičiuoti laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau teismų procesiniuose sprendimuose nėra pasisakyta dėl nurodytų byloje ieškovo keliamų klausimų, be to, byloje nėra pateikta ir atitinkamų įrodymų.

53. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, šilumos energiją name paskirstant pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre. Šių kasaciniame skunde keliamų klausimų sprendimas, be kita ko, priklauso nuo sprendimo dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumo vertinimo.

Dėl bendraturčio mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį

54. Ieškovo kasaciniame skunde teigiama, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams (civilinė byla Nr. e3K-3-172-469/2019).

55. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad name gyvenančių asmenų padėtis šilumos energijos vartojimo požiūriu yra dvejopa. Viena vertus, jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartoti buityje. Kaip vartotojas, gyventojas abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama patalpoms šildyti, vonios šildytuvui (gyvatukui). Visa energija, tiekiama į namą, turi būti pagal šioje byloje esančias

sutartis apskaitos prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos yra apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų. Kita dalis, kurią sudaro neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui kaip namo savininkų. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal bendraturčių nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai (pagal individualaus vartojimo prietaisų rodmenis), ir kaip savininkai (likusią dalį, fiksuotą tiekėjo apskaitos prietaisu, paskirstytą tarp jų kaip bendraturčių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004).

56. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį paprastai susidaro tada, kai karšto vandens vartotojai deklaruoja ne visą faktiškai suvartotą karštą vandenį, o pastate neįrengti nuotolinio valdymo apskaitos prietaisai, leidžiantys šilumos tiekėjui nepriklausomai nustatyti kiekvieno vartotojo suvartojamą karštą vandenį, taip pat tada, kai dėl karšto vandens tiekimo sistemos ypatumų karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) yra suvartojama daugiau šilumos kiekio nei nustatyti normatyvai. Taigi tais atvejais, kai nėra tinkamai įrengtų apskaitos prietaisų, nėra galimybės ir atskirti, dėl kokių priežasčių susidarė šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį ir ar jis gali būti išdalytas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams. Be to, net ir tuo atveju, jei būtų įrengti metrologiškai patikrinti, teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, visą šilumos kiekį už nepaskirstytą karštą vandenį laikyti bendraturčių mokesčiu yra nepagrįsta, nes, kaip nurodyta pirmiau, karšto vandens temperatūros palaikymas (cirkuliacija) skirtas visų pirma karšto vandens vartotojų poreikiams patenkinti ir tik jo dalis yra skiriama cirkuliacijos sistemai išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 67 punktas).

57. Nurodytų teisės normų ir teismų praktikos pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 (68 punktas) suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams.

58. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.

59. 2008 m. sausio 1 d. Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 15 straipsnio 1 dalyje pirmą kartą įtvirtinta nuostata, nurodanti, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Remiantis 2007 m. lapkričio 20 d. įstatymu Nr. X-1329, 15 straipsnio 1 dalyje išdėstyta nuostata „tik jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“ įsigaliojo 2008 m. gegužės 1 d.

60. Nuo 2009 m. liepos 1 d. (2009 m. gegužės 12 d. įstatymas Nr. XI-250) įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.

61. Teismų praktikoje dėl Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies išaiškinta, kad, šilumos tiekėjui esant ir karšto vandens tiekėju, visas pastate suvartotas šilumos kiekis gali būti paskirstomas (išdalijamas) vartotojams tik tiekėjui įvykdžius visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Tai lemia, kad šilumos, kartu ir karšto vandens tiekėjas turi pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name ir nors šios pareigos vykdymui terminas pirmiau minėtame įstatyme expressis verbis (aiškiai žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytas, tačiau tik ją įvykdžius atsiranda įstatyme nurodytos prielaidos, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalyti apmokėti vartotojams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A-382-858/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 66 punktas).

62. Nagrinėjamoje byloje, be kita ko, ginčas kilo ir dėl mokėjimo už šilumos kiekį, sunaudotą nepaskirstytam karštam vandeniui, ieškovui teigiant, kad, šilumos tiekėjai neįvykdžius teisės aktų reikalavimų ir neįrengus apskaitos prietaisų, šilumos kiekio nepaskirstytam karštam vandeniui sąnaudos negali būti tiksliai apskaičiuotos, šilumos tiekėja neįvykdė įstatyme jai nustatytos imperatyvios pareigos užtikrinti tinkamą duomenų apskaitą, todėl į patalpų šildymą neturi būti įtraukta šilumos energija nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti. Byloje teismų nustatyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) vartotojai 2010 m. spalio 23 d. balsavimo metu pasirinko 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kuris reiškia, kad iš geriamojo vandens tiekėjo yra perkamas vanduo, o iš šilumos tiekėjo perkama šiluma tam vandeniui pašildyti. Byloje nėra konstatuota faktinė aplinkybė dėl apskaitos sutvarkymo. Dėl to, kad byloje nenustatyta, ar daugiabučiame name yra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, teismų priimti sprendimai dėl šilumos energijos priskyrimo ieškovo butui ir neapskaityto karšto vandens šilumos energijos įtraukimo į mokestį negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nurodytas trūkumas šalintinas nagrinėjant bylą iš naujo.

63. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas, laikydamas save teisėtai atsijungusiu nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, mano, jog apskritai neturi mokėti už nepaskirstytą šilumą. Su šiais ieškovo argumentais teisėjų kolegija sutikti negali, nes šis mokestis išlieka, kaip nurodyta pirmiau aptartais teisės aktais ir jų aiškinimu kasacinio teismo praktikoje, ir teisėtai atsijungus nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, proporcingai gautai paslaugai.

Dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio

64. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad byloje nenustatyta, ar jis yra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto karšto vandens teikimo sistemos ir nutraukęs karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį ir kokie namo karšto vandens inžinerinės sistemos objektai yra ieškovo asmeninėse ar bendraturčių bendrose patalpose. Tačiau nuo šių aplinkybių priklauso vertinimas, kokio dydžio mokestį ir už kokias šilumos energijos sąnaudas atsakovei turi (turėjo) mokėti ieškovas.

65. Pagal Šilumos ūkio įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintą reglamentavimą šilumos sąnaudos karštam vandeniui yra dvejopo pobūdžio: 1) šilumos sąnaudos šalto vandens pašildymui, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį šalto geriamojo vandens pašildymui iki teisės aktais nustatytų parametrų; ir 2) šilumos sąnaudos cirkuliacijai, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį cirkuliuojančio karšto vandens temperatūros palaikymui ir vonios patalpų sanitarinių higienos sąlygų užtikrinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 45 punktas).

66. Karšto vandens vartotojai – fiziniai asmenys, kurie karštą vandenį perka savo buities reikmėms su energijos tiekėju sudarytos energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir savo naudojamų šildymo prietaisų nėra atsijungę nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, turi pareigą mokėti tiek už šilumos sąnaudas jų vartojamam karštam vandeniui, tiek už šilumos sąnaudas karšto vandens cirkuliacijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 46–49 punktai).

67. Asmenys, kurie yra teisėtai atsijungę nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos, t. y. jų naudojami šilumos įrenginiai nėra prijungti prie karšto vandens sistemos, nėra karšto vandens, kurio temperatūrai palaikyti yra skirta cirkuliacija, vartotojai, tačiau daugiabučio namo butų (patalpų) savininkai turi prievolę mokėti karšto vandens cirkuliacijos mokestį, kaip bendrosios pastato inžinerinės sistemos (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus) bendraturčiai. Karšto vandens temperatūros palaikymo sistema daugiabučiame name, nepriklausomai nuo to, ar ja naudojasi visi daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai, yra statinio inžinerinės sistemos dalis (Statybos įstatymo 2 straipsnio 61 dalis), užtikrinanti šių patalpų funkcionavimą ir tenkinanti jų naudotojų poreikius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 62 dalis, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 50–52 punktai).

68. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti, priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio ar jo vartojimo apskritai, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Šis šilumos kiekis nustatomas būstui per mėnesį

vadovaujantis Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodika, patvirtinta Valstybinės energetikos ir kainų komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-116 (toliau – Metodika), priklausomai nuo karšto vandens tiekimo sistemos tipo. Iš to išplaukia, kad karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestis nepriklauso nuo karšto vandens vartojimo, nes už suvartotą karštą vandenį jo vartotojai moka atskirai, o šis mokestis priklauso tik nuo daugiabučiame name įrengtos karšto vandens cirkuliacijos sistemos. Metodikoje nustatyti tokie vidutiniai energijos sąnaudų normatyvai karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai): po 240 kWh būstui per mėn., iš jų vonios šildytuvui – 80, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti virtuvėje ir buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, po 160 kWh būstui per mėn., iš jų vonios šildytuvui – 80, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, po 80 kWh būstui per mėn., kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete), bet nėra vonios šildytuvo, ir po 10 kWh būstui per mėn., kai karšto vandens cirkuliacija yra tik namo rūsyje (Metodikos 8 punktas, 3 lentelė). Ši cirkuliacijos mokesčio skaičiuoklė naudojama ne tik jos nurodytu tikslu, skaičiuojant kompensacijas, bet ir taikant Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 54–57 punktai).

69. Iš aptartų teisės aktų ir teismų praktikos nuostatų išplaukia, kad vertinimas, kokio dydžio mokestį ir už kokias šilumos energijos sąnaudas atsakovei turi (turėjo) mokėti ieškovas, priklauso nuo dvejopo pobūdžio aplinkybių: pirma, ar jis yra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto karšto vandens teikimo sistemos ir nutraukęs karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį, antra, kokie namo karšto vandens inžinerinės sistemos objektai yra ieškovo asmeninėse ar bendraturčių bendrose patalpose (ar jie tinkamai izoliuoti ir kt.). Šios aplinkybės byloje nėra tinkamai nustatytos, dėl to atitinkama skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis negali būti laikoma pagrįsta ir palikta galioti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl cirkuliacijos mokesčio, vertintinos buto apžiūros akte konstatuotos aplinkybės.

Dėl bylos baigties

70. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai teikia įstatyme nustatytą pagrindą naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, aptarti trūkumai gali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3, 4 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti Kauno apygardos teismui šią bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.


TEISĖJOS GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-174-303/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8df6c16015ee11ea9d279ea27696ab7b

Teisminio proceso Nr. 1-05-7-00006-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.3.2.1; 2.1.1.6; 2.1.7.1; 2.1.7.5; 2.1.16.2.6; 2.1.16.2.7(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės, Eligijaus Gladučio, Prano Kuconio, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,išteisintajam R. A., jo gynėjui advokatui Justui Jankauskui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos

generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Jasaičio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 3 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. R. A. dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. liepos 3 d. nuosprendžiu R. A. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. R. A. išteisintas dėl kaltinimų, pagal kuriuos jis 2017 m. birželio 4 d. po 17 val., svečiuodamasis pas M. K. namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), tiesiogiai davė 600 Eur kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjui M. K., pageidaudamas, kad M. K., vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, neteisėtai veiktų, t. y., išnagrinėjęs V. V. skundą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo, priimtų neteisėtą, V. V. palankų sprendimą ir sumažintų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartis atliktus procesinius veiksmus (t. y. atliktas kratas teisėjo R. A. atžvilgiu) teisėtais. Teismas pakeitė R. A. išteisinimo pagrindą, tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nepakanka įrodymų, kad būtų konstatuoti objektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, požymiai, t. y. pati

veika, jog R. A. tiesiogiai davė 600 Eur kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjui M. K., pageidaudamas jo neteisėto veikimo vykdant teisėjo įgaliojimus; būtina nustatyti ir kaltės požymį (tiesioginę tyčią), o nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nepakanka R. A. kaltei padarius kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką pagrįsti. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo turi būti išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Jasaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padarytas esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas, nes apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutarties vertinimo.

3.2. Būtinybę aptarti šią nutartį lėmė tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. galutinėmis neskundžiamomis nutartimis panaikintos Vilniaus miesto ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. birželio 28 d. nutartys, pagal kurias prokuroro prašymai leisti atlikti kratas įtariamojo teisėjo R. A. gyvenamojoje vietoje, automobilyje buvo atmesti, ir leista atlikti kratas R. A. gyvenamojoje vietoje, automobilyje bei atlikti asmens kratą. Tokios apygardos teismo nutartys apskųstos Lietuvos apeliaciniam teismui, o šis, nors atsisakė priimti skundą ir grąžino jį padavusiam gynėjui, nutartyje pasisakė dėl neteisėtai R. A. taikytos procesinės prievartos priemonės (kratos), argumentuodamas precedentinės teisės kompetencija.

3.3. Lietuvos apeliacinis teismas neturėjo teisės vertinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutarties, priimtos BPK 442 straipsnio pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo, argumentuodamas teise formuoti praktiką. Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika privaloma tos pačios grandies bei žemesnės instancijos teismams tik tais atvejais, kai teismas BPK nustatyta tvarka pagal jam kaip aukštesnės instancijos teismui suteiktus įgaliojimus priima teisėtą procesinį sprendimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas negalėjo pasisakyti dėl kratos negalimumo, nes neturėjo tokios kompetencijos, suteiktos BPK.

3.4. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, kratas, remdamasis minėta nutartimi, pripažino neteisėtomis, o jų metu surinktus duomenis – neatitinkančiais įrodymų leistinumo kriterijaus. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog kratos atlikimas prilyginamas teisėjo laisvės „kitokiam varžymui“. Teismas suabsoliutino teisėjui taikomą imunitetą, o teisėjui nustatytas nepriklausomumo garantijas aiškino kaip šio subjekto apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo priemones, nors tai prieštarauja teisėjo imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės bei baudžiamojo proceso paskirčiai, baudžiamojo proceso proporcingumo ir efektyvumo principams.

3.5. Sistemiškai ir gramatiškai aiškinant BPK 32 straipsnio bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio nuostatas, manytina, kad teisėjui nustatytos garantijos yra sietinos ne su apsauga nuo baudžiamojo persekiojimo, bet su jo vykdomos veiklos pobūdžiu. Teismų įstatymo 47 straipsnis įtvirtintas III dalies IV skyriaus pirmajame skirsnyje, reglamentuojančiame teisėjų veiklos, t. y. teisingumo vykdymo – nepriklausomumo, garantijas, būtinas jo pareigoms tinkamai atlikti bei skirtas šiam apsaugoti nuo persekiojimo dėl priimtų sprendimų ar kitos jo, kaip teisėjo, veiklos. Jos nėra nustatytos tam, kad būtų sudarytos sąlygos teisėjui, galimai padariusiam nusikalstamą veiką, išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjui taikomas imunitetas nėra absoliutus, todėl galimi ir BPK nustatyti procesiniai veiksmai, kurių tikslas ne riboti laisvę, bet rinkti įrodymus baudžiamajame procese. Šioje byloje atliktos kratos nėra susijusios su R. A. kaip teisėjo vykdyta profesine veikla ir jo laisvės ribojimu.

3.6. Teismų įstatymo 47 straipsnio nustatytos priemonės reiškia tokių priemonių kaip suėmimas, laikinasis sulaikymas, atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą taikymo aspektus teisėjo pareigas einančiam asmeniui reikalaujant atitinkamo subjekto leidimo, nes tokios priemonės varžo teisėjo fizinio judėjimo laisvę ir iš esmės trukdo jo profesinei veiklai. Tokių priemonių pagrindinis tikslas yra užtikrinti netrukdomą asmens dalyvavimą baudžiamajame procese ar sudaryti sąlygas pasiekti tokį tikslą. Tačiau kratos tikslas yra kitas, t. y. surinkti reikšmingus tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme duomenis. BPK 149 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas leidimas kratą atliekančiam pareigūnui asmenims uždrausti būti tam tikroje

patalpoje ar iš jos išeiti, susižinoti su kitais asmenimis negali būti sutapatintas su Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje išvardytais teisėjo laisvę varžančiais būdais. Tokia norma yra diskrecinio pobūdžio. Atliekant teisėjo asmens, gyvenamosios vietos kratą šio subjekto fizinė judėjimo laisvė nėra ribojama, o specialiojo subjekto leidimas nėra būtinas.

3.7. Taip pat svarbus ir procesinių prievartos priemonių taikymo rezultatyvumo aspektas BPK 2 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo per kuo trumpiausią laiką atskleisti nusikalstamą veiką ir atlikti tyrimą aspektu. Tiriant nacionaliniu imunitetu besinaudojančių teisėjų galimai padarytas nusikalstamas veikas Seimo ar Respublikos Prezidento leidimas atlikti tam tikrą procesinį veiksmą iš esmės paneigtų tokio procesinio veiksmo prasmę bei sudarytų kliūtis surinkti tyrimui reikšmingus duomenis, kartu teisėjui garantuotų absoliutų neliečiamumą dėl bet kokių baudžiamojo persekiojimo veiksmų, tai reikštų teisingumo principo pažeidimą. Imunitetas nereiškia, kad be Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo negalima jokiomis priemonėmis rinkti įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių, kad teisėjas galimai padarė nusikalstamą veiką. Teisėjo nepriklausomumo garantija neturi ginti nuo preliminarių tyrimų, nuo pradinių ikiteisminio tyrimo veiksmų, kol šie veiksmai atliekami tokiu būdu, kuris pernelyg netrukdo asmenims, nekelia nepagrįstų suvaržymų vykdyti savo profesines funkcijas.

3.8. Venecijos komisijos 2015 m. birželio 19–20 d. 103 plenarinėje sesijoje priimtoje išvadoje dėl Ukrainos Konstitucijos pakeitimo, susijusio su parlamento narių ir teisėjų imunitetu, teigiama, kad parlamento nario neliečiamybė negali suponuoti apsaugos nuo ikiteisminio tyrimo tol, kol juo nėra siekiama nepagrįstai persekioti konkretaus nario. Ikiteisminis tyrimas gali turėti esminę reikšmę nustatant bylos faktus ir turi būti atliktas, kol byla yra visiškai nauja, o ne praėjus keleriems metams, kai konkretus asmuo netenka neliečiamybės.

3.9. Nacionalinėje teismų praktikoje teisėjo imuniteto klausimas svarstytas ne kartą, apkaltinamieji nuosprendžiai pagrįsti teisėjams, kurių imunitetas panaikintas, taikytomis procesinėmis prievartos priemonėmis (taip pat ir kratų bei kriminalinės žvalgybos veiksmų pagrindu surinktais duomenimis). Kratų atlikimas be Seimo ar Respublikos Prezidento leidimo nebuvo kvestionuojamas ir besąlygiškai pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

3.10. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį proceso pažeidimą, nes pirmenybę teikė išteisintojo R. A. parodymams, jų neanalizuodamas kitų byloje surinktų duomenų kontekste. R. A. veiksmų neteisėtumą patvirtino, be kratos metu rastų duomenų, ir liudytojų M. N., R. N. (R. N.), M. N. (M. N.) parodymai, M. N. telefono ekrano vaizdų su skambučiu ir pokalbių tarp M. N. bei R. A. bei šio siųsto M. N. elektroninio laiško turinio kopijos, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolas. Šie įrodymai aptarti paviršutiniškai. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai M. K. parodymus laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo. Prieštaravimų tarp to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų buvimas savaime nereiškia jų nepatikimumo.

3.11. Nors teismas konstatavo, kad nenustatyta veika – 600 Eur dydžio kyšio perdavimas, tačiau pagal BK 227 straipsnio 2 dalį nebūtina užfiksuoti paties pinigų perdavimo fakto. Požymis – kyšio davimas – gali būti grindžiamas ir kitais tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai šį faktą patvirtinančiais duomenimis. Nagrinėjamoje byloje kyšio davimo faktas patvirtintas tiesiogiai M. K. parodymais, netiesiogiai šią aplinkybę patvirtina liudytojų M. N. ir R. A. tarpusavio susirašinėjimas, taip pat nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų metu užfiksuotas paties išteisintojo prisipažinimas dėl jam grąžinto kyšio suradimo. Kyšio perdavimo aplinkybę patvirtina tolesni R. A. veiksmai. Be to, jo veiksmų kryptingumas, t. y. pinigų atsiėmimas, atsiėmimo būdas – operatyvus susisiekimas su pinigų buvimo vietoje esančiais asmenimis – ir neatidėliotinas atvykimas atsiimti tariamos siuntos, taip pat šios siuntos atgavimo faktą patvirtinantys R. A. veiksmai – teigiami atsakymai į M. K. klausimus – leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog išteisintasis ne tik atliko nusikalstamus veiksmus, bet ir suvokė jų pobūdį, tai patvirtina R. A. veiksmuose ir tiesioginės tyčios požymį.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. Jasaičio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalių, BPK 32 straipsnio, 20 straipsnio 4 dalies, 145, 146 straipsnių nuostatų laikymosi

5. Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kratas, atliktas išteisintojo

teisėjo R. A. name, bute ir automobilyje, bei jo asmens kratą pripažino neteisėtomis, o jų metu surinktus duomenis – neatitinkančiais įrodymų leistinumo kriterijaus. Pasak prokuroro, šis teismas neteisingai konstatavo, kad kratos atlikimas prilyginamas teisėjo laisvės „kitokiam varžymui“, suabsoliutino teisėjui taikomą imunitetą, o teisėjui nustatytas nepriklausomumo garantijas aiškino kaip šio subjekto apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo priemones, nors tai prieštarauja teisėjo imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės bei baudžiamojo proceso paskirties, baudžiamojo proceso proporcingumo ir efektyvumo principams.

6. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvadų dėl išteisintojo teisėjo R. A. name, bute ir automobilyje atliktos kratos bei jo asmens kratos teisėtumo ir jų metu surinktų duomenų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams nepadarė.

7. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalių, BPK 32 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad krata yra procesinė prievartos priemonė, kurią vykdant priverstinai ištiriama ir apieškoma patalpa, vietovė ar asmuo, todėl tiek kratos, tiek asmens kratos atlikimas neabejotinai suvaržo asmens, kurio atžvilgiu šie veiksmai atliekami, laisvę. Teisėjo R. A. asmens krata, taip pat krata, atlikta jo gyvenamojoje vietoje ir automobilyje, galėjo būti atliekama tik esant Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimui; atliekant kratą tokių sutikimų nebuvo, todėl pripažinti pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartis atliktus procesinius veiksmus ‒ kratas teisėjo R. A. atžvilgiu ‒ teisėtais nėra jokio teisinio pagrindo. Visi duomenys, gauti 2017 m. liepos 19 d. atliktos kratos metu pas teisėją R. A., laikomi gautais neteisėtu būdu ir nepripažįstami įrodymais pagal BPK 20 straipsnio nuostatas.

8. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra aktualus teisėjo imuniteto ribų, teisėjui taikant procesinę prievartos priemonę – kratą ir asmens kratą, – ikiteisminiame tyrime klausimas. Šiuo atveju reikia nuspręsti, ar minėtų procesinių prievartos priemonių teisėjui taikymas reiškia (ar nereiškia) kitokį jo laisvės varžymą Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų prasme.

9. Pagal BPK 32 straipsnio 1 dalį nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik kompetentingos institucijos leidimu arba kuris pagal tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, baudžiamasis procesas pradedamas, tačiau jam negali būti surašytas pranešimas apie įtarimą, jis negali būti apklausiamas kaip įtariamasis ar pripažįstamas įtariamuoju, negali būti suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė. Kitos procesinės prievartos priemonės šiam asmeniui taikomos tiek, kiek tai nedraudžiama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas.

10. Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Ši konstitucinė nuostata yra įgyvendinta Teismų įstatymo 47 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas arba gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti) (1 dalis); draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (2 dalis).

11. Procesinės prievartos priemonės – tai įstatyme nustatytos priemonės, pasireiškiančios žmogaus teisių ir laisvių suvaržymu, kurias valstybės subjektai taiko, siekdami proceso tikslų. Žmogaus teisių ir laisvių varžymo būdo (prievartos) esmė – atimti galimybę žmogui visiškai ar iš dalies naudotis konkrečiomis savo teisėmis ir laisvėmis, siekiant užtikrinti netrukdomą baudžiamojo proceso eigą ir sudaryti prielaidas pasiekti baudžiamojo proceso tikslus.

12. Baudžiamojo proceso įstatyme procesinės prievartos priemonės skirstomos į kardomąsias priemones ir kitas procesines prievartos priemones. Šios priemonės skiriasi taikymo tikslais, proceso subjektais, kuriems jos gali būti taikomos, ir valstybės subjektų kompetencija, jas skiriant. Be trijų BPK 119 straipsnyje nustatytų kardomųjų priemonių tikslų (siekio užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, garantuoti netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms), taikant kitas procesines prievartos priemones, inter alia (be kita ko), siekiama surinkti reikšmingus tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme duomenis.

13. BPK XII skyriuje reglamentuojama kitų procesinių prievartos priemonių, tarp jų ir kratos bei asmens kratos, taikymo pagrindai ir tvarka. Pagal BPK 145 straipsnį, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje

vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Krata gali būti daroma ir siekiant surasti ieškomus asmenis, taip pat lavonus. Krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Nutartyje turi būti nurodyta, kokių iš šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų objektų bus ieškoma. Darant kratą, turi dalyvauti buto, namo ar kitų patalpų, kuriose daroma krata, savininkas, nuomotojas, valdytojas, pilnametis jų šeimos narys ar artimasis giminaitis, o darant kratą įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje – tos įmonės, įstaigos ar organizacijos atstovas. Kai nėra galimybės užtikrinti šių asmenų dalyvavimą, krata daroma kviestinio ar savivaldybės institucijos atstovo akivaizdoje. Prireikus kviestiniai gali būti kviečiami dalyvauti atliekant kratą ir kitais atvejais. Krata žemėje, miške, vandens telkiniuose gali būti daroma ir nedalyvaujant savininkui, nuomotojui ar valdytojui, tačiau šiems asmenims vėliau pranešama raštu apie darytą kratą. BPK 146 straipsnyje nustatyta, kad asmens krata daroma pagal tas pačias taisykles kaip ir buto, namo ar kitų patalpų krata. Asmens krata, dėl to nepriėmus atskiros nutarties, gali būti daroma: 1) sulaikant ar suimant; 2) kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad patalpoje ar kitoje vietoje, kur daromas poėmis ar krata, esantis asmuo slepia prie savęs daiktus ar dokumentus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Asmens kratą gali daryti tik tos pačios lyties asmuo. Darant asmens kratą, neprivalo dalyvauti BPK 145 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys.

14. BPK 149 straipsnyje reglamentuojama kratos darymo tvarka. Jame nustatyta, kad pareigūnas, pradėdamas kratą, privalo paskelbti nutartį ar nutarimą dėl kratos ir vieną nutarties ar nutarimo dėl kratos nuorašą įteikti asmeniui, pas kurį daroma krata. Po to pareigūnas privalo pareikalauti atiduoti nutartyje ar nutarime nurodytus daiktus ar dokumentus arba nurodyti besislapstančio asmens buvimo vietą. Darydamas kratą, pareigūnas turi teisę atidaryti užrakintas patalpas ir talpyklas, jeigu atidaryti jas atsisakoma. Pareigūnas turi vengti nereikalingo užraktų, durų ir kitų daiktų gadinimo. Pareigūnas turi teisę uždrausti patalpoje ar vietoje, kur daroma krata, esantiems, taip pat į šią patalpą ar vietą ateinantiems asmenims išeiti iš jos, susižinoti tarpusavyje arba su kitais asmenimis iki kratos pabaigos. Patalpa ar vieta, kur daroma krata, gali būti pareigūnų apsupta. Daryti kratas nakties metu, išskyrus neatidėliotinus atvejus, draudžiama. Darantis kratą pareigūnas turi teisę paimti tik tuos daiktus ir dokumentus, kurie gali turėti reikšmės tyrimui. Daiktai ir dokumentai, kurių apyvarta įstatymų uždrausta, turi būti paimami neatsižvelgiant į jų ryšį su tyrimu. Visi paimtieji daiktai ir dokumentai parodomi dalyvaujantiems asmenims ir išvardijami kratos protokole arba prie protokolo pridedamame apyraše (nurodoma jų kiekis, svoris, individualios žymės, susidėvėjimas). Paimti daiktai ir dokumentai kratos vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami. Darantis kratą pareigūnas privalo imtis priemonių, kad nebūtų paskelbtos gyvenančio toje patalpoje asmens ir kitų asmenų privataus gyvenimo aplinkybės, paaiškėjusios darant kratą. Kratos metu, kai nėra kviestinių, dalyvaujančių asmenų prašymu daromas garso ir vaizdo įrašas. Dėl kratos surašomas protokolas. Protokole turi būti nurodyti paimti daiktai ir dokumentai ir aprašyti pagrindiniai jų požymiai. Jei kratos metu jokie daiktai ir dokumentai nebuvo paimti, tai nurodoma protokole. Vienas kratos protokolo egzempliorius paliekamas asmeniui, pas kurį buvo daroma krata.

15. Sistemiškai aiškinant pirmiau nurodytus procesinių prievartos priemonių taikymo tikslus ir minėtų kratą ir asmens kratą reglamentuojančių BPK nuostatų turinį ir prasmę, matyti, kad tiek asmens krata, tiek krata iš esmės yra priverstinės, valstybės prievartos elementą turinčios, procesinės priemonės, kuriomis suvaržomos žmogaus teisės ir laisvės – pavyzdžiui, teisė į asmens neliečiamumą, būsto neliečiamumą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, Konstitucijos 21, 24 straipsniai). Nors šiomis procesinėmis prievartos priemonėmis pirmiausia yra siekiama surinkti reikšmingus tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme duomenis, tačiau tokie šių procesinių prievartos priemonių taikymo ir jų atlikimo tvarkos aspektai (ypatumai), kaip: kratos metu prievarta galima patekti į patalpas ir talpyklas; patalpa ar vieta, kur daroma krata, gali būti pareigūnų apsupta; pareigūnas turi teisę uždrausti patalpoje ar vietoje, kur daroma krata, esantiems, taip pat į šią patalpą ar vietą ateinantiems asmenims išeiti iš jos, susižinoti tarpusavyje arba su kitais asmenimis iki kratos pabaigos; asmens krata, jei kratomasis priešinasi ar kliudo atlikti kratą, gali būti daroma prievarta; taip pat asmens kratos metu gali būti naudojamos techninės priemonės (rentgeno, kita speciali aparatūra ir technika ir pan.) ir pan., leidžia daryti išvadą, kad krata ir asmens krata yra suvaržoma (apribojama) asmens laisvė (galimybė) pasirinkti savo norimą elgesį, laisvė veikti (neveikti) atitinkamu būdu, o tai iš esmės reiškia tokio asmens laisvės varžymą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartyje nurodyta, kad leidžiama atlikti teisėjo R. A. asmens kratą, siekiant surasti ir paimti voką su dokumentais, mobiliojo ryšio telefono

aparatus su atminties ir ryšio kortelėmis, buto ir automobilio raktus tik tuo atveju, jei jis atsisakytų atiduoti minėtus su savimi turimus daiktus.

16. BPK 145, 146, 149 straipsniuose nustatytos bendrosios procesinių prievartos priemonių – kratos ir asmens kratos taisyklės, tuo tarpu BPK 32 straipsnyje, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalyse reglamentuojamos specialiosios baudžiamojo proceso, tarp jų ir procesinių prievartos priemonių taikymo, sąlygos konkrečiam subjektų ratui, t. y. teisėjams. Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas arba gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė: 1) jei yra gautas Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento, sutikimas arba 2) kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti). Formuojamoje teismų praktikoje kasacinės instancijos teismo išaiškinta, kad teisėjas pagal Teismų įstatymo nuostatas turi nepriklausomumo garantijas (teisėjo imunitetą), todėl būtina itin tiksliai laikytis Teismų įstatymo 47 straipsnyje bei Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015).

17. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, 2017 m. liepos 19 d. atliekant kratas teisėjo R. A. gyvenamojoje vietoje, automobilyje ir jo asmens kratą, nei Seimo, nei Respublikos Prezidento sutikimo nebuvo, o duomenų, kad teisėjas R. A. būtų užtiktas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti), byloje nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atliktas kratas prieš teisėją R. A. pripažino neteisėtomis, o jų metu gautus duomenis ‒ kaip neatitinkančius BPK įrodymams keliamų reikalavimų. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada ir, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, pažymi, kad nagrinėjamu atveju tokie procesinės prievartos veiksmai prieš teisėją R. A., neturint kompetentingos institucijos leidimo, buvo atlikti pažeidžiant iš Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalies, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalies kylančius reikalavimus.

18. Nagrinėjamu atveju kasatorius nepagrįstai teigia, jog teisėjui taikomas imunitetas nuo baudžiamosios atsakomybės turi būti išimtinai siejamas su teisėjo veikla. Iš Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalies nuostatų turinio tokia išvada neišplaukia – teisėjo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, jo suėmimas ar kitų procesinių prievartos priemonių, susijusių su teisėjo laisvės varžymu, taikymo sąlygos siejamos su kompetentingos institucijos leidimo gavimu arba situacija, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti). Tai lemia teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo, įtvirtinto Konstitucijos 109 straipsnyje, kaip vieno iš esminių demokratinės teisinės valstybės ir būtinų žmogaus teisių ir laisvių apsaugos pagrindų, turinys. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo doktrinoje ne kartą yra pažymėjęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai). Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas, inter alia (be kita ko), įtvirtinus teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo (juo siekiama užtikrinti, kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, išliktų nepriklausomas ir nebūtų verčiamas taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos), teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Viena iš Konstitucijoje įtvirtintų teisėjo nepriklausomumo garantijų yra teisėjų imunitetas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). Teisėjo ir teismų nepriklausomumas užtikrina teisingumą vykdančių teisėjų apsaugą tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos (Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas). Taigi, minėtomis Teismų įstatymo nuostatomis, priešingai nei teigia kasatorius, nėra įtvirtinamas absoliutus teisėjų imunitetas nuo baudžiamojo persekiojimo ir baudžiamosios atsakomybės; įstatymų leidėjas nustatė tik tam tikras sąlygas, kurių tiksliai laikantis teisėjas gali būti persekiojamas baudžiamąja tvarka. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tam tikros neliečiamumo nuo baudžiamojo persekiojimo ir atsakomybės garantijos ir jų panaikinimo sąlygos įstatymais įtvirtintos ir kitiems nepriklausomą Lietuvos teisinę sistemą užtikrinantiems subjektams – prokurorams ir advokatams (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 12 straipsnis, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnis).

19. Kasatoriaus argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo, tai grindžiant tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria ikiteisminio tyrimo

metu įtariamojo gynėjo skundas dėl kratų R. A. atžvilgiu teisėtumo buvo atmestas, kartu konstatuojant, kad kratos negalėjo būti atliekamos, yra deklaratyvus ir nesiejamas su BPK 369 straipsnyje nustatytais apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, todėl paliktinas nenagrinėtas.

20. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, aiškindamas Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, teisingai konstatavo, jog teisėjui ikiteisminiame tyrime taikant procesinę prievartos priemonę – kratą ir asmens kratą būtinas kompetentingos institucijos sutikimas (išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką), kadangi tiek kratos, tiek asmens kratos atlikimas suvaržo asmens, kurio atžvilgiu šie veiksmai atliekami, laisvę. Taigi, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog duomenys, gauti 2017 m. liepos 19 d. atliktos kratos metu pas teisėją R. A., laikomi gautais neteisėtu būdu ir nepripažįstami įrodymais pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

Dėl esminių BPK pažeidimų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

21. Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pirmenybę teikė išteisintojo R. A. parodymams, jų neanalizuodamas kitų byloje surinktų duomenų kontekste, neteisingai liudytojo M. K. parodymus laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo; liudytojų M. N., R. N., M. N. parodymai, M. N. telefono ekrano vaizdų su skambučiu ir pokalbių tarp M. N. bei R. A. ir šio siųsto M. N. elektroninio laiško turinio kopijos, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolo duomenys nuosprendyje aptarti paviršutiniškai.

22. Nuosprendis yra baigiamasis teismo proceso aktas, kuriuo išsprendžiami nusikalstamos veikos pripažinimo įrodyta, asmens pripažinimo kaltu ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme nurodyti klausimai. Kadangi nuosprendžiu išsprendžiami itin svarbūs klausimai, jam keliami griežti formos ir turinio reikalavimai, įtvirtinantys, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2012, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016).

23. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs teismo baigiamųjų aktų argumentavimo (motyvavimo) svarbą ir konstatavęs, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

24. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, tiksliai

laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).

25. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

26. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys).

27. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

28. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

29. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose, 331 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytų reikalavimų išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, įvertinti visus proceso metu surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus ir išdėstyti teisinius argumentus dėl ištirtų įrodymų vertinimo.

30. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė argumentų ir išvadų, paaiškinančių, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl R. A. išteisinimo yra pagrįstos ir teisingos. Šis teismas

nuosprendyje iš esmės tik formaliai ir deklaratyviai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl R. A. išteisinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, nepažeidė, nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai R. A. kaltę pagal BK 227 straipsnio 2 dalį patvirtinančių įrodymų, kurie neabejotinai pagrįstų, jog R. A. tiesiogiai davė 600 Eur kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjui M. K., pageidaudamas, kad M. K., vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, neteisėtai veiktų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje itin išsamiai aprašė ir išdėstė byloje esančius įrodymus – liudytojų M. K., M. N., G. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, liudytojo M. K. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) Šiaulių valdybai pateiktą pareiškimą, STT Šiaulių valdybos 2017 m. birželio 23 d. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolo turinį, kaltinamojo R. A. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, tačiau išvadų dėl jų nepadarė ir neišdėstė jų vertinimo motyvų, nenurodė, kokias bylos aplinkybes minėti įrodymai patvirtina ar paneigia.

31. Minėta, kad įrodymai turi būti vertinami tiek atskirai, tiek lyginami tarpusavyje, taip pat susiejami į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų vertinimo reikalavimų, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nesilaikė.

32. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojo M. K. parodymai nenuoseklūs ir nevienodi, kad jo veiksmai ir parodymai apie tai, jog gavęs įmautę su dokumentais, tarp kurių buvo 600 Eur (kyšis), norėjo informuoti teisėsaugos pareigūnus, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių tokio pareigūno nerado, yra nelogiški; kad M. K. iš savo telefono ne tik ištrynė pranešimus R. A., bet dėl jo (R. A.) neteisėtų veiksmų STT pareigūnams pareiškimą parašė praėjus beveik dviem savaitėms. Šis teismas, darydamas išvadą dėl liudytojo M. K. parodymų (ne)patikimumo, nepagrįstai pernelyg didelę ir išskirtinę reikšmę suteikė jo paaiškinimams apie jo veiksmus ir elgesį po byloje nagrinėjamo įvykio, nevertindamas jo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, susijusių su pačiu įvykiu, negretindamas ir nelygindamas jų su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, teismas visiškai neanalizavo liudytojo M. K. parodymų keitimo, jų netikslumo, neatitikimo tarpusavyje priežasčių, kaip ir jo (M. K.) (ne)suinteresuotumo apkalbėti R. A. ar (ir) bylos baigtimi. Tuo tarpu R. A. parodymams, tarp jų ir jo buvusios situacijos suvokimui ir vertinimui, kaip pagrįstai nurodo kasatorius, teismas nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę, vertindamas juos visiškai atsietai ir jų neanalizuodamas kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Nagrinėjamu atveju yra ypač svarbu palyginti iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, sugretinti faktus ir patikrinti tiek R. A. kaltinančių, tiek jį teisinančių įrodymų tikrumą.

33. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginiais, kad tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes, tačiau šios teorinės nuostatos nuosprendyje neįgyvendintos ‒ iš teismo nuosprendžio taip ir liko neaišku, kokias faktines aplinkybes nustatė teismas, t. y. ar vis dėlto R. A. siūlė pinigus M. K., ar R. A. davė M. K. voką su pinigais, ar voką su pinigais M. K. grąžino R. A., ar R. A. šį voką pasiėmė ir pan., ar to nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens (ne)kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamos teismo išvados dėl asmens (ne)kaltumo.

34. BPK 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai pripažįstami teisėtais ir jų atlikimo metu gauti duomenys gali būti panaudojami kaip įrodymai baudžiamajame procese tik tuo atveju, jeigu buvo įvykdytos visos įstatyme nustatytos sąlygos ir tiksliai laikytasi kitų reikalavimų juos atliekant. Viena iš tokių sąlygų – tai ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimas (motyvuota nutartis) (BPK 159 straipsnio 2 dalis). Kita sąlyga – nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų vykdymo teisėtumas, tai reiškia, jog atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus turi būti laikomasi įstatymų reikalavimų. Baudžiamojo proceso įstatymas asmenims, atliekantiems nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžia provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą (BPK 159 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje šiuo klausimu yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmens padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima, padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų

įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2010, 2K-238-139/2015). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos imitavimas teisėtas tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Vertinant nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo teisėtumą, tikrinami ne tik formalus sprendimo priėmimo dėl šių veiksmų atlikimo nustatytų ribų laikymasis, bet ir konkretūs jų dalyvių bei asmens, kuriam taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmai, nustatomi nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių vaidmenys ir indėlis į jos padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-511/2017).

35. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje M. K. pokalbio telefonu, atlikto pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, gautus duomenis vertino kaip įrodymus, nors prieš tai teismas turėjo patikrinti nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo prieš R. A. teisėtumą ir jo metu gautų duomenų leistinumą (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), atkreipdamas dėmesį į tai, kad byloje nagrinėjamas 2017 m. birželio 4 d. įvykis, leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus teismo buvo duotas 2017 m. birželio 22 d., o tokie veiksmai (pokalbis telefonu) įvyko 2017 m. birželio 23 d.

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose, 331 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus reikalavimus dėl įrodymų vertinimo bei tinkamo nuosprendžio surašymo. Tai pripažintina esminiais BPK nuostatų pažeidimais, kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

DALIA BAJERČIŪTĖ

ELIGIJUS GLADUTIS

PRANAS KUCONIS

VYTAUTAS MASIOKAS

ARTŪRAS PAŽARSKIS

AUDRONĖ KARTANIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-286-895/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55956-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.2.17.1.3;

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a4f857c015ee11ea9d279ea27696ab7b

1.2.23.2.2.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. (A. N.) gynėjo advokato Simono Slapšinsko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 7 straipsnio 12 punktą ir 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį ir nubaustas: už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 7 straipsnio 12 punkte, 260 straipsnio 3 dalyje, – dešimties metų laisvės atėmimo bausme; už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 199 straipsnio 3 dalyje, – trejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartis, kuria nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. A. N. pagal BK 7 straipsnio 12 punktą ir 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų tikslų tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip nuo 2017 m. spalio mėnesio, perdavė savo naudojamą automobilį „Citroen DS 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (Rusijos Federacijos registracijos numeris), nenustatytam asmeniui, kad automobilyje būtų įrengtos slėptuvės, skirtos labai dideliems narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiams gabenti, ir tokiu būdu automobilis būtų specialiai pritaikytas kontrabandai gabenti. Po to A. N. automobiliu „Citroen DS 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su jame įrengtomis specialiomis slėptuvėmis išvyko iš Rusijos Federacijos į Nyderlandų Karalystę, turėdamas tikslą įgyti labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jas paslėpti automobilyje įrengtose slėptuvėse ir kontrabandos būdu neteisėtai atgabenti į Lietuvos Respubliką. A. N., būdamas Nyderlandų Karalystėje, greta Tilburgo miesto, tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ne vėliau kaip 2017 m. spalio 27 d. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 5802,558 g narkotinės medžiagos – kokaino ir 7722,132 g psichotropinės medžiagos – MDMA, supakuotas į įvairaus dydžio paketus. Šias narkotines ir psichotropines medžiagas paslėpė automobilyje „Citroen DS 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įrengtose slėptuvėse ir, tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės, neturėdamas leidimo, kontrabanda iš Lenkijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Lazdijų pasienio punktą, esantį Lazdijų rajono savivaldybėje, 2017 m. spalio 27 d. apie 14 val. neteisėtai gabeno labai didelį kiekį – 5802,558 g narkotinės medžiagos – kokaino bei 7722,132 g psichotropinės medžiagos – MDMA. A. N., kirtęs Lietuvos valstybinę sieną, tęsdamas nusikalstamą sumanymą, šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų labai didelį kiekį neteisėtai gabeno iki Seirijų miestelio, esančio Alytaus rajono savivaldybėje, kur 2017 m. spalio 27 d. apie 15.15 val. A. N. vairuojamas automobilis buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų, o slėptuvėje gabenamos narkotinės ir psichotropinės

medžiagos buvo surastos ir paimtos. Tokiu būdu A. N. neteisėtai įgijo ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno kontrabandos būdu labai didelį kiekį – 5802,558 g narkotinės medžiagos – kokaino ir 7722,132 g psichotropinės medžiagos – MDMA.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. N. gynėjas advokatas S. Slapšinskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį ir pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria A. N. paskirta galutinė subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, – A. N. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalis, susijusi su bausmės skyrimu, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis priimtos netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nuteistajam netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir nesilaikė kasacinio teismo suformuotos praktikos.

2.2. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pirmosios instancijos teismo sprendimas A. N. netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nebuvo pagrįstas byloje tiesiogiai ištirtais įrodymais, nebuvo analizuotos visos nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės. Taip buvo pažeista teismo vidinio įsitikinimo formavimosi tvarka ir nuosprendžio surašymo tvarka, bausmės individualizavimo bei teisingumo principai. Apeliacinės instancijos teismas šios baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos neištaisė, nepagrįstai konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas.

2.3. Iš bylos duomenų matyti, kad A. N. anksčiau teistas nebuvo, turi ilgametę draugę, su kuria sieja savo ateitį, iki nusikalstamų veikų padarymo studijavo universitete, vykdė individualią veiklą, įsteigė bendrovę, teigiamai charakterizuojamas kaimynų ir buvusių darboviečių vadovų, aktyviai užsiėmė sportu, teritorinė policijos įstaiga jokia jį diskredituojančia informacija nedisponuoja (pateikta policijos įgaliotinio pažyma). Kai A. N. nepažįstamam asmeniui, vardu A., negrąžino iš šio pasiskolintos didelės pinigų sumos ties bankroto riba atsidūrusiam verslui gelbėti, tiek pats nuteistasis, tiek ir jo artimieji sulaukė grasinimų, buvo sudegintas nuteistojo naudotas lengvasis automobilis. 2017 m. viduryje su A. N. susisiekė A. patikėtinis An., pastarasis jam paaiškino, kad skolą galima grąžinti kitu būdu – iš Nyderlandų Karalystės į Rusiją parvežus automobilio slėptuvėje paslėptas narkotines medžiagas. Bijodamas nuolatinių grasinimų, kurie peraugo ir į turto naikinimą, A. N. sutiko su An. pasiūlymu, tačiau neturėjo tikslo pats šiomis narkotinėmis medžiagomis disponuoti, jų vartoti ar platinti, jo tikslas buvo tik parvežti jas iš Nyderlandų Karalystės į Rusiją ir taip nutraukti visus ryšius su A. Šių aplinkybių baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nepaneigė ir kaltinimo pusė. Tačiau žemesniųjų instancijų teismai visiškai neanalizavo šių aplinkybių ir tik abstrakčiai, nesilaikydami pareigos tokį sprendimą motyvuoti, nurodė, kad taikyti A. N. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo. Tokia teismų pozicija prieštarauja kasacinio teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-693/2019 suformuotai praktikai, pagal kurią, nors atskiros asmenį apibūdinančios aplinkybės negali būti vertinamos kaip išimtinės BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, tačiau šios aplinkybės, vertinamos kartu su veikos pavojingumą apibūdinančiomis aplinkybėmis, gali sudaryti pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

2.4. Kauno apygardos teismas neįsigilino į A. N. charakterizuojančias aplinkybes, nes nuosprendyje jos išdėstytos klaidingai (neužsimenama, kad bankai nesuteikė paskolos A. N. įkurtai bendrovei, kurios finansinė padėtis buvo itin bloga; bendrovės veikla įvardijama kaip ekologiškas žemės ūkio produkcijos auginimas, o ne kaip veikla, susijusi su trąšų ir žemės produkcijos supirkimu ir perpardavimu; teigiama, kad nuteistasis gavo paskolą verslui įkurti, o ne siekdamas išgelbėti tuo metu jau veikusią bendrovę; A. (kasaciniame skunde nurodoma „A.“) vardas sumaišytas su A. ir kt.). Nors šios pirmosios instancijos teismo klaidos, galėjusios lemti A. N. paskirtos bausmės dydį, buvo nurodytos jo apeliaciniame skunde, Lietuvos apeliacinis teismas nei nurodytų aplinkybių, nei žemesnės instancijos teismo padarytų klaidų nevertino.

2.5. Lyginant nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenis su kasacinio teismo nagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 2K-179-693/2019, kurioje buvo suformuota BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo praktika, duomenimis, turėtų būti konstatuota žemesnės instancijos teismų padaryta įstatymo taikymo klaida. Nors baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-

693/2019 asmuo buvo nuteistas tik pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, o A. N. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, tačiau baudžiamojoje byloje Nr. 2K179693/2019 nuteistasis jau anksčiau buvo teistas ir veikos padarymo metu turėjo neišnykusį teistumą, taip pat buvo baustas administracine tvarka, prisipažino, gailėjosi, buvo pripažinta, kad jis nebuvo veikos iniciatorius, turėjo 50 proc. neįgalumą, nedirbo, buvo registruotas darbo biržoje, vedęs, turėjo vaikų, buvo apibūdinamas teigiamai, neatliko aktyvių veiksmų, laikydamas psichotropinę medžiagą ar bandydamas ją realizuoti, psichotropinė medžiaga į apyvartą nepateko ir žala kitiems asmenims nebuvo padaryta. Įvertinus A. N. asmenybę ir veikos pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą, jam, kaip ir baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-693/2019 nuteistam asmeniui, turėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis ir paskirta švelnesnė, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta, bausmė.

2.6. Detaliau nevertindamas A. N. asmenybę charakterizuojančių aplinkybių, jas nurodydamas klaidingai ir nuspręsdamas, jog aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų bei paskirti jam švelnesnes bausmes nei tos, kurios įtvirtintos įstatyme, Kauno apygardos teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika, jog teisinga bausmė nebūtinai reiškia tik tą, kuri yra įtvirtinta įstatyme, o vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017). Lietuvos apeliacinis teismas, nutartyje visiškai nevertindamas apeliacinio skundo argumentų ir tik deklaratyviai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. N. bausmę, atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, todėl jas vertinti iš naujo nėra jokio pagrindo, paliko pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą ir jos neištaisė. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teisė negali būti nevieša. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad procesiniame dokumente negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo procesinio sprendimo priėmimui. Baudžiamajame procese priimami procesiniai sprendimai turi būti grindžiami teisiniais argumentais (motyvais). Sprendimuose negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 16 d. nutarimas). Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat teisės į teisingą teisinį procesą, teisės į teisminę gynybą garantija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

2.7. Sankcijoje nustatytos itin griežtos bausmės paskyrimas A. N. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, turėtų priešingą efektą nei tas, kurio siekiama bausmės paskirtimi ir tikslais, todėl, priešingai nei konstatavo Kauno apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, yra pagrindas A. N. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nei nustatyta įstatymo sankcijoje.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Iš Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, spręsdamas bausmės klausimą, atsižvelgė į tai, kad padaryta nusikalstama veika nuteistajam nebūdinga, taip pat atsižvelgė į jo socialinius ryšius, darbinį užimtumą, tai, kad jis nebuvo teistas ar baustas administracine tvarka. Teismas taip pat pripažino, kad nėra paneigta nuteistojo pozicija, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtaką negrąžinta paskola bei siekis ją panaikinti. Nuosprendyje atsižvelgta į nuteistojo vaidmenį darant nusikalstamą veiką ir tai, kad jis neorganizavo narkotinių medžiagų gabenimo ar laikymo, o tik vykdė nurodymus, siekdamas būti atleistas nuo paskolos grąžinimo. Teismas įvertino ir tai, kad A. N. padarytos nusikalstamos veikos yra sunkus ir labai sunkus nusikaltimai, šios veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia, nustatytos nuteistojo atsakomybę sunkinanti ir lengvinanti aplinkybės.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. N. paskirtą bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis įgijo ir kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotinę medžiagą – kokainą ir psichotropinę medžiagą – MDMA, kurių kiekiai labai daug kartų viršijo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. vasario 26 d.) nustatytas labai didelio kiekio minimalias ribas. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad Kauno apygardos teismas

įvertino visas aplinkybes, susijusias su bausmės skyrimo klausimu, tinkamai jas vertino ir į jas atsižvelgė, tačiau vien tokių aplinkybių buvimas nėra pakankamas BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti. Kasaciniame skunde gynėjas, remdamasis teismų praktika, nurodo, kad teismai, spręsdami dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, turi vertinti visumą baudžiamosios bylos aplinkybių, tačiau analogiškas teiginys nurodytas ir skundžiamame Kauno apygardos teismo nuosprendyje, kuriame teigiama, kad sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas tik tuomet, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kai nustatoma kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Įvertinus pirmiau nurodytus teismų bausmės skyrimo motyvus, nėra pagrindo teigti, kad teismai neatsižvelgė į aplinkybių visumą ir nevertino tam tikrų baudžiamosios bylos duomenų, nepaisant to, kad kasatorius su teismų vertinimu nesutinka.

3.3. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė (rūšimi ar dydžiu), nei įtvirtinta sankcijoje, paprastai gali būti paskirta, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės, kuri yra valstybės prievartos priemonė, paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K270-719/2018). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išanalizavo ir įvertino visas kasaciniame skunde nurodomas aplinkybes ir motyvuotai nusprendė, kad nėra pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta sankcijoje. Negalima nesutikti, kad su A. N. asmenybe bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu susijusios aplinkybės iš tiesų parodo mažesnį nuteistojo ir jo veiksmų pavojingumą, tačiau tai teismai įvertino paskirdami minimalią sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę. Tai, kad nuteistasis tiesiogine tyčia atliko veiksmus, sudarančius sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimo sudėtis, siekdamas asmeninės naudos – išvengti paskolos mokėjimo, patvirtina, kad švelnesne bausme bausmės skyrimo tikslai nebus pasiekti.


4. Nuteistojo A. N. gynėjo advokato S. Slapšinsko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 54 straipsnio 3 dalies taikymu

5. Kasaciniame skunde prašymas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sušvelninti nuteistajam A. N. paskirtą bausmę motyvuojamas tuo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami nuteistajam skirtinos bausmės klausimą, neįvertino visų jį charakterizuojančių aplinkybių ir nesivadovavo kasacinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose. Dėl šių priežasčių, kasatoriaus manymu, nuteistajam paskirta per griežta, neatitinkanti BK 41 straipsnio nuostatų bausmė.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visumos. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).

8. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai

prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

9. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2007, 2K-226/2010, 2K-19/2011, 2K-412/2014, 2K-126-693/2018). Taigi, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, 2K186942/2015, 2K-126-693/2018).

10. Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti ne mažiau svarbi ir kaltininko asmenybė, kurios vertinimas leistų daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K348/2013).

11. Nagrinėjamu atveju A. N. buvo nuteistas už dviejų nusikaltimų – sunkaus (BK 199 straipsnio 3 dalis) ir labai sunkaus (BK 260 straipsnio 3 dalis) padarymą. Nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus ir nuoširdžiai dėl jų gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat nustatyta ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas jis padarė turėdamas savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas), t. y. įgydamas narkotines medžiagas ir jas gabendamas iš Nyderlandų Karalystės į Rusijos Federaciją tyrimo metu nenustatytam asmeniui siekė panaikinti savo įsiskolinimus (50 000 Eur skolą kitam asmeniui). Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad anksčiau A. N. Lietuvos Respublikoje nebuvo teistas, jo padarytos nusikalstamos veikos nėra būdingos jo socialinei aplinkai, socialiniams ryšiams, ankstesniam profesiniam užimtumui, jis nebuvo šių veikų kurstytojas ar organizatorius, pirmosios instancijos teismas jam paskyrė minimalias BK 199 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes. Teismas pažymėjo, kad tokio dydžio bausmėmis galima pasiekti BK 41 straipsnyje nurodytus bausmės tikslus. Šios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.

12. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą išsprendė klausimą dėl jam paskirtos bausmės teisingumo ir atmesdamas apeliacinį skundą savo nutartyje nurodė tokį sprendimą paaiškinančius motyvus (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, priešingai nei teigia kasatorius, šis teismas išsamiai, visapusiškai išnagrinėjo aplinkybes, reikšmingas bausmei paskirti, taip pat ir tas aplinkybes, kurios buvo nurodytos apeliaciniame skunde. Nepaisant to, kasaciniame skunde dar kartą išdėstytos tos pačios aplinkybės, kurios buvo nurodytos apeliaciniame skunde, pateiktas jų vertinimas ir, laikant jas išimtinėmis, prašoma sušvelninti nuteistajam bausmę. Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jos

individualizavimui turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015).

13. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paaiškino, kodėl nuteistojo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo įsitraukimu į nusikaltimus (byloje nepaneigta nuteistojo pateikta versija, kad kontrabanda gabendamas labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų jis siekė panaikinti didelę piniginę skolą, taip pat kad prieš jį ir jo šeimos narius buvo grasinama panaudoti smurtą), ir teigiama jo asmenybės charakteristika (neteistas, dirba, sportuoja, darbovietėse ir kaimynų charakterizuojamas teigiamai, iki sulaikymo studijavo universitete ir kt.) negali būti pripažintos išimtinėmis aplinkybėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Vertindamas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad A. N. įgijo ir kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotinę medžiagą – kokainą ir psichotropinę medžiagą – MDMA, kurių kiekiai labai daug kartų (atitinkamai daugiau kaip 58 ir 77 kartus) viršija Sveikatos apsaugos ministerijos 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ nustatytas labai didelio šių medžiagų kiekio minimalias ribas. Ši aplinkybė patvirtina, kad nuteistojo padarytos veikos nelaikytinos išimtinai mažesnio pavojingumo nusikalstamomis veikomis. Nenustatęs pagrindų taikyti nuteistajam A. N. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi baudžiamajame įstatyme įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nurodytais BK 54 straipsnyje, taip pat BK 41 straipsnyje įtvirtintomis bausmės paskirties nuostatomis, BK 61 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių.

14. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad nuspręsdami netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų A. N. teismai nesilaikė kasacinio teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K179693/2019 suformuotos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo praktikos, toks argumentas yra nepagrįstas. Teismai kasacinės instancijos teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis atsižvelgdami į visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y., esant galimybei, teismo sprendimą grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės aiškinimais (ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija)), kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose bylose arba bylose, iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353/2013).

15. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo vadovautis praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-693/2019, nes šios ir nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės skiriasi, t. y. šių bylų negalima vertinti nei kaip analogiškų, nei kaip iš esmės panašių. Iš kasacinio teismo nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K179693/2019 turinio matyti, kad joje kaltininkas buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį, tačiau nebuvo kaltinamas už BK 259 straipsnio 2 dalyje nustatytą baudžiamąjį nusižengimą žymiai pavojingesniu sunkiu nusikaltimu – narkotinių bei psichotropinių medžiagų kontrabanda pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, kaip nuteistasis A. N. Be to, minėtoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kuria kaltininkas neteisėtai disponavo, kiekis (133,76 g) tik nežymiai viršijo kiekį, kuris pagal Sveikatos apsaugos ministerijos 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ yra laikomas labai dideliu (100 g). Tuo tarpu A. N. nuteistas už tai, kad disponavo psichotropine ir narkotine medžiagomis, kurių kiekiai nustatytas labai didelio šių medžiagų kiekio minimalias ribas viršijo net keliasdešimt kartų.

16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, apibūdinančias A. N. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jo asmenybę ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės nustatant bausmės rūšį ir dydį, jam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Teismai tinkamai taikė baudžiamųjų įstatymų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nuostatas, BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų nepažeidė.

17. Naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo A. N. gynėjo advokato S. Slapšinsko kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Nuteistojo A. N. gynėjo advokato Simono Slapšinsko kasacinį skundą atmesti.


OLEGAS FEDOSIUKAS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. lapkričio 18 d. gautu ieškovės A. S. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. spalio 22 d. nutartimi Nr. 3P-1761/2019 ir 2019 m. lapkričio 11 d. nutartimi Nr. 3P-1777/2019 atsisakė priimti ieškovės A. S. kasacinius skundus, nustačiusi, kad jie neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.


Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su trečią kartą pateiktu ieškovės kasaciniu skundu, sprendžia, kad tiek ankstesniuose skunduose, tiek ir trečią kartą teikiamame skunde suformuluoti argumentai iš esmės yra tapatūs ankstesniems, pakeistos tik lingvistinės formuluotės, argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad skundžiamu procesiniu teismo sprendimu padaryti materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimai, turintys įtakos neteisėto sprendimo priėmimui ar nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teiktų kasacinių skundų atveju.

Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7e2a42c015ee11ea9d279ea27696ab7b

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 19 d. gautu atsakovo J. Z. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti teismo sprendimo dalies vykdymą,

n u s t a t ė:

Atsakovas J. Z. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalis, kuria iš jo ieškovei VSDFV Klaipėdos skyriui priteista 12 192 Eur vienkartinės draudimo išmokos, išmokėtos žuvusiojo apdraustojo asmens motinai.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a366bb4015ee11ea9d279ea27696ab7b

atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Atsakovo J. Z. paduotas kasacinis skundas iš esmės grindžiamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei CPK 263 straipsnio 2 dalies pažeidimu, bylos esmės neatskleidimu, teismų šališkumu ir nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovo nuomone, dėl dukters žūties K. V. J. apskritai nepatyrė jokios turtinės žalos, nes turi darbą, gauna pensiją ir gyvena pasiturinčiai, todėl nepriskirtina prie paramos reikalaujančių asmenų. Teismai tinkamai neįvertino jos prašymo skirti vienkartinę draudimo išmoką dėl dukters žūties, kuriame ji nurodė, kad nebuvo dukters išlaikoma; be to, procesinius sprendimus pagrindė byloje nesančiais įrodymais; pažeidė atsakovo teisę į nešališką teismą, nes rėmėsi tik ieškovui naudingais duomenimis ir nepasiūlė atsakovui pateikti įrodymų apie realų K. V. J. patirtos žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas nutartį motyvavo prielaidomis, taip pat nepagrįstai taikė Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuris netaikytinas vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus skyrimo ir mokėjimo santykiams.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.



n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS


TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-19493 2019-12-04 2019-11-26 2019-11-26 -

Prašymo Nr. 2ATP-362/2019Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00489-2019-5(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Sigitos Jokimaitės, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. J. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarimo ir Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarties,

n u s t a t ė:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarimu D. J. pripažintas padaręs administracinius nusižengimus, numatytus: Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalyje, už kurį jam paskirta administracinė nuobauda – 10 Eur bauda; ANK 423 straipsnio 3 dalyje, už kurį jam paskirta administracinė nuobauda – 1200 Eur bauda su specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams; ANK 426 straipsnio 1 dalyje, už kurį jam paskirta administracinė nuobauda – 600 Eur bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, galutinė administracinė nuobauda paskirta 1200 Eur bauda su administracinio poveikio priemone teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams. D. J. nubaustas už tai, kad 2019 m. sausio 12 d., apie 01.50 val., Kaune, Pažaislio g. ties namu Nr. 12, vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, nepasirinko saugaus greičio, dėl ko nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į namo tvorą Eismo įvykio metu sugadino tvorą ir automobilį. Apie įvykį nepranešęs nukentėjusiajam ir policijai, su automobiliu iš eismo įvykio vietos pasišalino. Po eismo įvykio vartojo alkoholį, jam nustatytas 1,04 promilių girtumas. Tuo D. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127, 219.1.; 221, 222 punktų reikalavimus.

Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 30 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje paliko nepakeistą ir D. J. apeliacinio skundo netenkino.

Prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.Pagal ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas

esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo D. J. dar kartą teikia Lietuvos Aukščiausiajam Teismui prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarimo ir Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarties. Atrankos kolegija, susipažinusi su šiuo prašymu, pažymi, kad prašymas nors ir pataisytas lyginant su ankstesniuoju, tačiau savo turiniu analogiškas, t. y. jame dėstomi argumentai, susiję su netinkamai taikytomis ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir dėl to paskirta per griežta administracine nuobauda. Tokius argumentus atrankos kolegija išnagrinėjo ir 2019 m. spalio 9 d. nutartimi atsisakė atnaujinti administracinio nusižengimo bylą. Nesant naujų argumentų, kurie paneigtų žemesnės instancijos teismų išvadas teisės taikymo aspektu ir sudarytų pagrindą atnaujinti šią administracinio nusižengimo bylą dėl esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų, prašymą atsisakytina priimti kaip kartotinį (ANK 662 straipsnio 5 dalies 5 punktas).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9a006ba015ee11ea9d279ea27696ab7b

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 5 punktu, 6 dalimi

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. J. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarimo ir Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarties ir kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.

TEISĖJAI ARTŪRAS RIDIKAS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

SIGITA JOKIMAITĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-268-693/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-62139-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 1.1.10.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. ir jo gynėjo advokato Justo Vilio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendis: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. T. paskirtos ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti atvirojoje kolonijoje. Nukentėjusiajam I. V. iš nuteistojo A. T. priteistos neturtinės žalos dydis padidintas iki 6500 Eur. Priteista nukentėjusiajai I. T. 158,59 Eur turtinės žalos iš draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini). Priteista iš nuteistojo A. T. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams I. T. – 368,58 Eur, V. V. – 166 Eur, I. V. – 166 Eur, I. V. – 900 Eur už advokatų paslaugas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu A. T. nuteistas laisvės atėmimu: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį – ketveriems metams; pagal BK 144 straipsnį – devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=750086f015ee11ea9d279ea27696ab7b

bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, A. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta trejus metams naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, 4 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, A. T. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – D. T. vardu registruoto automobilio „Seat (E) Alhambra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimas.

Priteista iš draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini): I. V. 1500 Eur neturtinės žalos; I. V. 700 Eur neturtinės žalos ir 81,99 Eur turtinės žalos bei 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki priteistos sumos visiško atlyginimo; V. V. 500 Eur neturtinės žalos ir 138,17 Eur turtinės žalos bei 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki priteistos sumos visiško atlyginimo; I. T. 300 Eur neturtinės žalos ir 138,17 Eur turtinės žalos bei 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki priteistos sumos visiško atlyginimo.

Priteista iš A. T.: I. V. 3700 Eur neturtinės žalos ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki priteistos sumos visiško atlyginimo; I. V. 700 Eur neturtinės žalos ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki priteistos sumos visiško atlyginimo; V. V. 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki priteistos sumos visiško atlyginimo; I. T. 300 Eur neturtinės žalos ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki priteistos sumos visiško atlyginimo.

Taip pat priteista iš A. T.: I. V. 1200 Eur, I. V. 430 Eur, V. V. 430 Eur, I. T. 530 Eur atstovavimo išlaidų bei 22,80 Eur proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. A. T. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį ir 144 straipsnį už tai, kad 2017 m. lapkričio 27 d. 17.37 val. Rokiškio r., kelio Rokiškis–Maineivos–Naujasodė 13,700 km, Mitragalio k. ribose, vairuodamas automobilį „Seat Alhambra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės etilo alkoholio (pagal Lietuvos Respublikos valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos 2017 m. gruodžio 4 d. specialisto išvadą Nr. T-A 12332/2017(01) jo kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 1,93 promilės etilo alkoholio), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 ir 119 punktų reikalavimus – nevažiavo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir kliudė kelio kairiajame kelkraštyje su įjungta avarine šviesos signalizacija stovintį automobilį „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei šalia šio automobilio, kairėje jo pusėje, stovinčius automobilio vairuotoją O. V. ir keleivį K. G., t. y. sukėlė eismo įvykį, kurio metu dėl įvairių kūno sužalojimų (kraujo išsiliejimo po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulių momeninių skilčių dangalais, daugybinių šonkaulių lūžių, plaučių plyšimų, kurie komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmę) O. V. žuvo (įvykio vietoje) bei buvo nesunkiai sutrikdyta K. G. sveikata. Be to, A. T., turėdamas pareigą pagal KET 219.4 ir 219.5 punktų reikalavimus pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti įvykio vietoje, imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta medicinos pagalba nukentėjusiajai O. V., kuriai dėl jos patirtų sužalojimų buvo būtina neatidėliotina medicinos pagalba, nes grėsė pavojus jos gyvybei ir tuo metu be medicinos darbuotojų pagalbos pati O. V. neturėjo galimybės pašalinti pavojaus, jai nepagelbėjo, nors turėjo galimybę suteikti pagalbą, ir iš įvykio vietos pasišalino.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. T. ir jo gynėjas advokatas J. Vilys prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo

nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam panaikintas BK 75 straipsnio taikymas, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo nuteistajam, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas nuteistajam BK 75 straipsnio taikymą, netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, neatsižvelgė į nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, suteikdamas išskirtinę reikšmę atsitiktiniam ir vienkartiniam asmens poelgiui, sukėlusiam skaudžius padarinius tiek nukentėjusiesiems, tiek kaltininkui.

2.2. Pagal BK 281 straipsnio 6 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, ir šią veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Taigi, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, aplinkybė, jog nusikalstamą veiką asmuo padarė apsvaigęs nuo alkoholio, yra būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis, jis papildomai nekvalifikuoja veikos ir negali būti laikomas sunkinančia aplinkybe. Todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nuteistasis, eismo įvykį sukėlęs būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šiurkščiai pažeidė KET, negalėjo papildomai apsvaigimo fakto vertinti kaip sunkinančios aplinkybės, dėl kurios negalima taikyti BK 75 straipsnio. Kad nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, vertintina kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė padarius BK 144 straipsnyje įtvirtintą veiką, tačiau tai neužkerta kelio jam atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-628/2019).

2.3. Nuteistasis yra teigiama asmenybė, neteistas, nebaustas administracine tvarka, nuo pat pirmos dienos, kai suvokė padaręs nusikalstamą veiką, apgailestavo ir nevengė atsakomybės už padarytą veiką, šiuo metu yra visiškai atlyginęs turtinę ir neturtinę žalą. Kad atlygintų neturtinę žalą, nuteistasis skolinosi pinigus iš artimųjų ir draugų (tai patvirtina pridėti dokumentai, t. y. mokėjimo pavedimai, paskolos sutartys, sudarytos tarp nuteistojo ir kitų asmenų). Be to, nuteistasis dar iki nusikaltimo padarymo planavo kaklo ir stuburo operaciją, tačiau dėl teismo proceso gydymas buvo atidėtas, o nuteistojo sveikatos būklė po eismo įvykio pablogėjo (nuteistasis serga kaklo diskų liga su mielopatija, ligos eiga blogėjanti, gydymo planas – chirurginis). Panevėžio apylinkės teismas tenkino nuteistojo prašymą sustabdyti nuosprendžio vykdymą dėl sunkios sveikatos būklės (nuosprendžio vykdymas atidėtas iki 2019 m. rugpjūčio 5 d.).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamu atveju, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, išsamiai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiųjų apeliacinius skundus dėl nepagrįsto BK 75 straipsnio taikymo, motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, nepakankamai įvertino nuteistąjį A. T. apibūdinančius duomenis, jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog nuteistajam paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nesutikti su tokia apygardos teismo išvada nėra pagrindo. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo elgesį bei visas aplinkybes, susijusias su nuteistojo padarytomis nusikalstamomis veikomis, turinčias reikšmės teisingam BK 75 straipsnio taikymui.

3.2. Skirtingai nei skunde nurodė kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, aptardamas nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, vertino jų visumą, taip pat nuteistojo teigiamas savybes, jo elgesį visuomenėje, įvertino ir tai, kad nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino žalą žuvusiosios šeimai ir dalį žalos kitiems nukentėjusiesiems), atsiprašė nukentėjusiųjų, anksčiau nėra teistas. Nors kasatoriai skunde akcentuoja aplinkybę, kad nuteistasis atlygino žalą nukentėjusiesiems, tačiau ši aplinkybė teismo pripažinta lengvinančia. Kita vertus, nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimas yra ir nuteistojo pareiga. Vertindamas padarytas nusikalstamas veikas apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į visas aplinkybes, susijusias su padarytomis nusikalstamomis veikomis, – jų pavojingumo laipsnį, pobūdį, padarymo aplinkybes, nuteistojo veiksmus, jo elgesį po veikų padarymo: A. T. nuteistas už padarytą neatsargų nusikaltimą, sukėlusį nepataisomas pasekmes vienam asmeniui (žmogaus mirtį) ir nesunkų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui; savo veiksmais nuteistasis padarė ir kitą nusikalstamą veiką (BK 144 straipsnis) – nepagelbėjo jo sužeistiems žmonėms; nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Šių aplinkybių visuma leido apeliacinės instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

3.3. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pagal baudžiamojoje byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes nėra pagrindo išskirtinę reikšmę suteikti skunde nurodytiems nuteistojo asmenybę teigiamai charakterizuojantiems duomenims, nes individualizuojant bausmę visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė. Kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad teismas į posėdį nekvietė asmenų, galėjusių teigiamai charakterizuoti nuteistąjį, atmestini, nes nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo.

3.4. Nors Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi A. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas iki 2019 m. rugpjūčio 5 d. dėl jo ligos, tačiau byloje nėra duomenų, kuriais būtų neginčijamai nustatyta, jog nuteistasis serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti jam būtų per sunku. Paaiškėjus, kad asmuo po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga ir dėl to negali atlikti bausmės, vadovaujantis BK 76 straipsnio nuostatomis, gali būti keliamas klausimas dėl jo atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo.

4. Nukentėjusysis I. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, priešingai nei teigia kasatoriai, įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes ir nusikalstamų veikų pavojingumą bei pagrįstai nusprendė, kad to nepakanka neabejotinai išvadai, jog bausmės tikslai nagrinėtinos bylos kontekste bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Teismas akcentavo, kad neatsargus nusikaltimas padarytas šiurkščiai pažeidžiant KET, nes nuteistasis, būdamas išsilavinęs ir eidamas atsakingas pareigas, sąmoningai sėdo prie automobilio vairo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu vienas asmuo patyrė nesunkius kūno sužalojimus, o kitas nuo patirtų sužalojimų mirė. Be to, nuteistasis nepagelbėjo žuvusiajai, kai grėsė realus pavojus jos gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jai pagalbą (nukentėjusiąją be pagalbos paliko nuošalioje vietovėje, kurioje greitos pagalbos iš kitų asmenų nebuvo galima tikėtis).

4.2. Nuteistajam nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, jis pasirašytinai supažindintas su elgesio taisyklėmis laikinojo nedarbingumo metu, jose, be kita ko, nurodoma, kad draudžiama vartoti alkoholį laikinojo nedarbingumo metu, nes medikamentinio gydymo procesas nesuderinamas su alkoholio vartojimu. Tačiau nuteistasis ignoravo šias taisykles, vartojo alkoholį ir vairavo automobilį. Toks nuteistojo elgesys rodo nepagarbą visuomenei ir jos priimtoms elgesio taisyklėms, o pasišalinimas iš eismo įvykio vietos laikytinas sąmoningu siekiu išvengti bet kokios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes pagrįstai įvertino kaip nuteistojo neatsakingumą ir visišką abejingumą tiek kitų eismo dalyvių saugumui, tiek jų gyvybės išsaugojimui.

4.3. Nors kasatoriai teigia, kad nuteistasis, nesuprasdamas savo veiksmų dėl tuo metu buvusios prastos būklės, paliko žuvusiąją be pagalbos, tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė priešingas išvadas, leidžiančias daryti faktines aplinkybes, t. y. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad sulankstytas automobilio, kurį vairavo nuteistasis, kairės pusės priekinis sparnas, sudaužyti priekinis kairės pusės posūkio ir rūko žibintai, kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlis, iš savo vietos iškritę kairės pusės priekinio sparno posūkio žibintai, sulenktas priekinio stiklo statramstis. Dėl to, vertinant šiuos duomenis padaryto KET pažeidimo ir įvykusio eismo įvykio, kurio metu nuteistojo vairuojamas automobilis partrenkė du asmenis, kontekste, neįtikėtina, kad A. T. galėjo nepajusti stipraus kontakto ir nesuvokti jo pobūdžio.

5. Nukentėjusiųjų I. T., V. V. ir I. V. atstovas advokatas I. Ruželė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

5.1. Atmestinas kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino nuteistajam paskirtą bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnis). Būtent apeliacinės instancijos teismas, nuteistajam netaikydamas BK 75 straipsnio nuostatų, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Nuteistasis viso proceso metu nebuvo nuoširdus, stengėsi sušvelninti savo atsakomybę, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti realiai jos neatliekant.

5.2. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašoma kiekvienam nukentėjusiajam priteisti po 266,91 Eur už advokato paslaugas.


6. Nuteistojo A. T. ir jo gynėjo advokato J. Vilio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

7. Kasaciniu skundu keliamas BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimas, nurodant, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam A. T. panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, apibūdinančias tiek padarytą nusikalstamą veiką, tiek ir nuteistojo asmenybę.

8. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-7-266-511/2018 ir kt.).

9. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. T. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, 144 straipsnį, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidedant trejiems metams ir įpareigojant A. T. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą teismas atsižvelgė į tai, kad A. T. padarė vieną neatsargų nusikaltimą ir vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, atsiprašė žuvusiosios šeimos ir kitų nukentėjusiųjų, nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir savo noru atlygino visą žalą žuvusiosios šeimai bei dalį žalos kitiems nukentėjusiesiems (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką, nustatytą BK 144 straipsnyje, padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir padarė išvadą, kad A. T. padarytos nusikalstamos veikos buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio ir kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos bausmės atlikimo.

10. Apeliacinės instancijos teismas, pagal dalies nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų apeliacinius skundus patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam A. T. teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo prieštarauja suformuotai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Šis teismas nuosprendyje pažymėjo, kad A. T. neatsargų nusikaltimą, nustatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, padarė itin šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles, nes, būdamas išsilavinęs ir eidamas atsakingas pareigas, sąmoningai sėdo prie automobilio vairo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas vidutinis, 1,93 promilės, girtumas), vairavo tamsiu paros metu, padarė eismo įvykį, dėl kurio kilo itin skaudūs, negrįžtami padariniai – žuvo žmogus. Be to, A. T., sukėlęs eismo įvykį, nepagelbėjo žuvusiajai, kai grėsė realus

pavojus jos gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jai pagalbą, nukentėjusiąją be pagalbos paliko nuošalioje vietovėje. Teismo nuomone, šios aplinkybės rodo ne tik A. T. neatsakingumą nepaisant įstatymų reikalavimų, bet ir visišką abejingumą kitų eismo dalyvių saugumui, jų gyvybėms. Teismas atkreipė dėmesį į tai, byloje nustatyta viena A. T. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nuteistasis alkoholį vartojo laikinojo nedarbingumo metu, o teigdamas, jog įvykio aplinkybių neprisimena, siekė sumenkinti savo kaltę. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos nuteistąjį teigiamai apibūdinančios aplinkybės nėra pakankamos neabejotinai išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo.

11. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje baudžiamąjį įstatymą (BK 75 straipsnį) tinkamai pritaikė ir padarė teisingas išvadas pirmosios instancijos teismas.

12. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad bausmės paskirties pagrindinis tikslas yra teisingumo principo įgyvendinimas, kurį teismai realizuoja per baudžiamajame įstatyme nustatytą bausmės rūšių bei baudžiamojo poveikio priemonių taikymo sistemą individualizuodami bausmę už padarytą nusikalstamą veiką – atsižvelgdami ne tik į formalius kriterijus, bet ir į realų veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-697/2019). Baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiančių kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-180-1073/2019).

13. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas, darydamas išvadą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo A. T., ne tik atsižvelgė į šiame straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet ir įvertino bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste. Teismas vertino visas byloje nustatytas esmines aplinkybes, nė vienai neteikdamas išskirtinės reikšmės, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: padarytų nusikaltimų pavojingumą, pobūdį, atsižvelgė į tai, kad A. T. baudžiamojon atsakomybėn patrauktas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Byloje nustatyta, kad A. T. yra vedęs, turi tvirtus socialinius ryšius, iki nusikalstamų veikų padarymo ėjo (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus pareigas, buvo išrinktas (duomenys neskelbtini) asociacijos prezidentu, savo pareigas vykdė atsakingai, sąžiningai, rūpestingai. A. T. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi, dar ikiteisminio tyrimo metu atsiprašė kartu su žuvusiąja O. V. gyvenusių jos šeimos narių (D. G., K. G. bei A. G.) ir susitarė su jais dėl visiško turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Bylos duomenimis, A. T. šiems nukentėjusiesiems iki nuosprendžio priėmimo atlygino 30 000 Eur neturtinę ir turtinę žalą. A. T. taip pat atsiprašė ir kitų nukentėjusiųjų (I. V., V. V., I. V. bei I. T.) ir iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atlygino jiems dalį neturtinės žalos. Be to, nors A. T. iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo buvo atlyginęs didžiąją dalį neturtinės žalos nukentėjusiesiems, apeliacinės instancijos teismui nukentėjusiajam I. V. padidinus priteistos neturtinės žalos dydį, nedelsdamas atlygino visą likusią teismo priteistą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, taip pat ir išlaidas už advokato pagalbą, visiems nukentėjusiesiems. Kaip matyti iš teismui kartu su kasaciniu skundu pateiktų dokumentų, siekdamas atlyginti nukentėjusiesiems padarytą visą žalą, A. T. iš privačių asmenų pasiskolino 12 000 Eur. Šių aplinkybių visuma rodo, kad nuteistasis vykdo teismo sprendimus, o tai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai A. T. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taip pat iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad A. T. turi su stuburu susijusių sveikatos problemų, 2019 m. gegužės 29 d. jam atlikta operacija, šiuo metu tęsiamas tolesnis gydymas, reabilitacija. Taigi visos nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai A. T. gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

14. Nėra pagrindo pritarti apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje

taikydamas A. T. BK 75 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti kasacinės instancijos teismo išaiškinimai dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo negalimumo asmenims, kurie apsvaigę nuo alkoholio, šiurkščiai pažeisdami KET, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonės ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, nėra kategoriški. Būtent žodis „paprastai“ reiškia, kad yra galimos ir situacijos, kai bausmės vykdymo atidėjimas tokiems asmenims gali būti taikomas. Be to, neatsargūs nusikaltimai, kuriais pažeidžiamos KET, yra labai įvairūs, skiriasi tiek pagal faktines aplinkybes, kilusius padarinius, tiek pagal juos padariusius asmenis. Tuo tarpu, sprendžiant klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju reikia vertinti visumą aplinkybių, reikšmingų darant išvadą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2014, 2K-536/2014). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi.

15. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas A. T. atidėti bausmės vykdymą maksimaliam terminui (BK 75 straipsnio 1 dalis), vadovaudamasis BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nuteistajam paskyrė ir pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. T. paskirta bausmė – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas – kartu su teismo paskirtais įpareigojimais šiuo atveju gali turėti pozityvesnę įtaką nuteistajam nei realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas. Pažymėtina ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimas pats savaime negali paneigti bausmės tikslų įgyvendinimo, kaip ir negalimi tokie teisiniai argumentai, kad bausmės vykdymo atidėjimas gali būti prilyginamas nebaudžiamumui ir nepagarbai įstatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-8-788/2018). Atsižvelgiant į tai, kad A. T. įvykdė teismų sprendimus dėl žalos atlyginimo ir visiškai atlygino žalą nukentėjusiesiems, darytina išvada, kad šioje byloje nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas neprieštarauja bausmės tikslams, nustatytiems BK 41 straipsnyje.

16. Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo ir bausmės vykdymo atidėjimo A. T., yra naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl šios dalies paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl proceso išlaidų

17. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų I. T., V. V. ir I. V. atstovas advokatas I. Ruželė atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti jo atstovaujamiesiems iš A. T. po 266,91 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti. Kartu su atsiliepimu pateiktos sąskaitos faktūros, mokėjimo nurodymo kopija, patvirtinančios apie advokatui sumokėtas sumas.

18. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016 ir kt.).

19. Ši baudžiamoji byla kasacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo A. T. ir jo gynėjo kasacinį skundą, kuris tenkinamas, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio dalis dėl A. T. paskirtos ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymo, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, atidėjimo trejiems metams, ir dėl šios dalies palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria A. T. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas.

Kitą Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų I. T., V. V. ir I. V. prašymus dėl turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atmesti.

TEISĖJAI ARTŪRAS PAŽARSKIS

RIMA AŽUBALYTĖ



Kasacinio skundo Nr. 2P-892/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38159-2018-0(S)


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Sigitos Jokimaitės, susipažinusi su nuteistojo M. T. gynėjo advokato Ruslano Mazurovo (Ruslan Mazurov) kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 26 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio 1 dalies, 3 dalies, 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktų pažeidimų.


kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a18ec6f015ee11ea9d279ea27696ab7b

yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. BPK reikalavimų pažeidimai vertinant bylos įrodymus sudaro pagrindą bylą nagrinėti kasacine tvarka tuo atveju, jeigu jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais.

Taigi skundžiamų teismų baigiamųjų aktų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis apskųstuose nuosprendžiuose ir nutartyse nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Tai, ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo negali pakeisti savu. Kasacinės instancijos teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-6-507/2017 ir kt.).

Kasatorius ginčija žemesnės instancijos teismų sprendimus motyvuodamas esminiais BPK 20 straipsnio 1 dalies, 3 dalies, 5 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktų pažeidimais, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus vertino tik iš kaltinimui palankios pusės, abejones aiškino ne nuteistojo naudai, kad nebuvo pasiekta baudžiamuoju procesu siekiamų tikslų. Jo nuomone, nuteistasis davė išsamius parodymus, kad nebuvo užėjęs į V. D. butą, jo nepažįsta, su juo nebuvo susitikęs ir nekonfliktavo, todėl jokiu būdu negalėjo sutrukdyti jam sveikatos. Tiek Klaipėdos apylinkės teismas, tiek ir Klaipėdos apygardos teismas neatliko išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame dėstomi argumentai iš esmės skirti paneigti žemesnės instancijos teismų išvadas dėl įrodymų vertinimo ir kartu pateikiant jų savąjį vertinimą ir teigiant, kad nuteistasis negalėjo sutrikdyti sveikatos nukentėjusiajam V. D. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Kasacinio skundo teiginiai dėl neišnagrinėtų pagrindinių apeliacinio skundo argumentų – deklaratyvūs, kadangi kasatorius nekonkretizuoja į kuriuos argumentus neatsakyta.



n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo M. T. gynėjo advokato Ruslano Mazurovo (Ruslan Mazurov) kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.





Baudžiamoji byla Nr. 2K-289-693/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00206-2018-2

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a0073c9015ee11ea9d279ea27696ab7b

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 1.2.4.4.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. V. ir jo gynėjos advokatės Simonos Balčiauskaitės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžiu H. V., padaręs nusikaltimą, nurodytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojo A. V. atsakomybei su 1000 Eur užstatu, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Iš H. V. nukentėjusiajam M. R. priteista: 1761,15 Eur turtinei žalai, 2500 Eur neturtinei žalai ir 1200 Eur turėtoms jo atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria H. V. pagal BK 40 straipsnį buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, perduodant A. V. atsakomybei pagal laidavimą su 1000 Eur užstatu, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta;

H. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val. ir iki 2020 m. vasario 1 d. atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

Iš H. V. nukentėjusiajam M. R. priteista: neturtinė žala padidinta iki 4000 Eur (buvo priteista 2500 Eur); turėtos atstovavimo išlaidoms padidintos iki 1400 Eur (buvo priteista 1200 Eur); 500 Eur procesinės išlaidos, patirtos advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. H. V. nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 1 d. apie 4.00 val. kambaryje Kaune, (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip vieną kartą sudavė kumščiu į veidą M. R. ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, nes sulaužė kairės pusės apatinį žandikaulį.


2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nukentėjusiojo M. R.

apeliacinį skundą, konstatavo, kad H. V. kaltės prisipažinimas byloje formalus; iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo H. V. neparodė reikiamos iniciatyvos ir siekio atlyginti nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą žalą, o aplinkybė, kad jis bandė tartis su nukentėjusiuoju ir nurodė, kaip jis mano, nukentėjusiojo patirtą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą atitinkančią sumą (2000 Eur), kurią sutiktų sumokėti nukentėjusiajam, nerodo, jog jis stengėsi pasiekti su nukentėjusiuoju susitarimą dėl žalos atlyginimo; H. V. laiduotoju paskirtas A. V. nėra pakankamai kritiškas H. V. padarytiems neteisėtiems veiksmams, būdamas prisiekęs sakyti teisme tiesą, nurodė neteisingus duomenis, dėl to negali būti teismo laikomas vertu pasitikėjimo ir tinkamu laiduotoju perduodant asmenį jo atsakomybėn, o nesant BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą buvo nepagrįstas.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu nuteistasis H. V. ir jo gynėja advokatė S. Balčiauskaitė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 6 straipsnio 2, 3 dalių, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 2 dalies, in dubio pro reo (visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimus, dėl to padarė neteisingas išvadas, kad H. V. nevisiškai pripažino faktines aplinkybes ir kad dėl to nėra pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nukrypo nuo teismų praktikos, susijusios su asmens pripažinimo būti laiduotoju tinkamumu, įsipareigojimu atlyginti žalą bei neturtinės žalos dydžiu, taip neteisingai taikė materialiosios teisės normas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), bei H. V. prisipažinimo apskritai nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad H. V. nevisiškai pripažino savo kaltę, nes nurodė neteisingas įvykio kilimo aplinkybes, t. y. nurodė, kad buvo išprovokuotas nukentėjusiojo. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai suabsoliutino suinteresuoto bylos baigtimi nukentėjusiojo parodymus dėl konflikto pradžios, nors šių jo parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, o H. V. parodymus dėl konflikto pradžios atmetė kaip gynybinę versiją, nors juos patvirtina specialisto išvada, abi konflikto puses pažįstančių liudytojų M. T. ir A. Z., S. S., G. J., S. M. parodymai, kad nukentėjusysis buvo gerokai įkaušęs, visą vakarą kabinėjosi prie H. V., siūlė pirkti narkotikus, jį provokavo, sakydamas, kad šis neišdrįs suduoti jam, kuriais šis teismas nesivadovavo motyvuodamas tuo, kad liudytojai yra nuteistojo draugai, bet ir pats nukentėjusysis nurodęs, kad prieš smūgį, įvykus žodiniam konfliktui, H. sėdėjo, o jis stovėjo priešais jį, kai H. atsistojo, tada ir buvo smūgis.

3.3. Pažymėtina, kad H. V. neginčijo esminių, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nustatytų aplinkybių, nuo pat pradžių pripažino, kad sudavė nukentėjusiajam smūgį, t. y. pripažino, kad sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam M. R., jo atsiprašė, bandė susitaikyti, siūlė atlyginti žalą (bent iš dalies), tačiau pats nukentėjusysis pinigų nepriėmė, nes H. V. nesumokėjo (negalėjo sumokėti) viso reikalaujamo žalos atlyginimo (nesutiko su reikalaujamos atlyginti žalos dydžiu). Taigi, akivaizdu, kad H. V. pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Tai patvirtino ir byloje apklausta liudytoja S. S.

3.4. Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nukentėjusysis teismui nurodė neteisingas ir nelogiškas įvykio aplinkybes dėl konflikto pradžios, suduotų smūgių skaičiaus, sąmonės praradimo, galbūt siekdamas gauti didesnį neturtinės žalos atlyginimą iš H. V. bei dėl to, kad įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio labiau nei H. V.

3.5. Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad H. V. neatlygino žalos, nėra jo įsipareigojimo atlyginti žalą, tarp nukentėjusiojo ir H. V. nebuvo pasiektas susitarimas dėl žalos dydžio. Pažymėtina, kad H. V. kitą dieną po konflikto skambino, norėjo atlyginti žalą, gailėjosi, tai iš esmės patvirtino ir nukentėjusysis, liudytoja S. S., teismo posėdžio metu nurodė, kad jis sutinka atlyginti teismo nustatytą žalą, jo nuomone, tai galėtų būti apie 2000 Eur, prieš teismo posėdį bandė sumokėti (perduoti) 1000 Eur, bet M. R. ir jo atstovas atsisakė pinigus priimti, nurodydami, kad priims tik visą reikalaujamą sumą, ginčai dėl civilinio ieškinio pagrįstumo kilo, nes nukentėjusysis reikalavo ne tik patirtos turtinės žalos, bet ir žalos, kurią patirs galimai ateityje protezuodamas protinį dantį. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusysis ir kasatorius skirtingai vertino padarytos žalos dydį, nukentėjusysis nepriėmė siūlomų

pinigų, nėra pagrindas atsisakyti atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu H. V. įsipareigojo atlyginti teismo nustatytą žalos dydį. Nagrinėjamu atveju H. V. rodė pastangas tartis dėl žalos atlyginimo, bandė atlyginti dalį žalos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tik nukentėjusysis atsisakė priimti pinigus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, taip patvirtino, kad atlygins teismo nustatytą žalos dydį, gavęs nukentėjusiojo banko sąskaitos numerį, dėjo pastangas atlyginti kuo daugiau ir atlygino dalį žalos iki teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme bei įsipareigojo likusią dalį atlyginti ateityje ir turės galimybę tai padaryti, nes dirba, yra įsteigęs įmonę. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog H. V. vykdys įsipareigojimus ir visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nėra pagrindo teigti, kad H. V. atlygins padarytą žalą, yra nepagrįstos.

3.6. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad H. V. tėvas A. V. nėra tinkamas laiduotojas. A. V. yra neteistas, dirba, apibūdinamas teigiamai. H. V. su tėvais kartu gyvena, praleidžia daug laiko, sportuoja, savo tėvą gerbia, klauso ir laiko autoritetu, todėl tėvas galės daryti jam teigiamą įtaką. Nors A. V. baustas administracine tvarka, tačiau paskirtos nuobaudos yra sumokėtos, jis baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Pažymėtina, kad A. V. neteisino sūnaus dėl jo padarytų nusikalstamų veikų, sūnaus poelgį vertina blogai, aplinkybes apie konflikto pradžią nurodė tokias, kokias jis sužinojo iš savo sūnaus, be to, netgi manydamas, kad jo sūnus buvo provokuojamas nukentėjusiojo, aiškino, kad taip negalima elgtis, toks konfliktų sprendimo būdas yra netinkamas, pasakė sūnui, kad pamatęs barnius į juos nesikištų, o sūnus žadėjo klausyti. Nors A. V. nurodė, kad jis daug važinėja dėl darbo reikalų, šių žodžių negalima interpretuoti taip, kad jis nebūna namuose. Visi dirbantys asmenys darbo dienomis darbo valandomis nebūna namuose, bet tai nesudaro pagrindo teigti, kad dirbantis asmuo negalės daryti teigiamos įtakos. Priešingai, dirbantis, darbštus, siekiantis užsidirbti, pagerinti savo buitį žmogus gali daryti tinkamą įtaką atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmeniui. A. V. patvirtino, kad 2018 m. spalio 2 d. neturėjo pažymų, nurodė, kad dėl jų buvo kreipęsis prieš posėdį, bet galėjo prašymus elektroninėje erdvėje užpildyti neteisingai, todėl pažymos buvo išduotos pateikus tinkamus prašymus vėliau. Pažymėtina, kad surinkti ir pateikti dokumentus teismui buvo įpareigotas H. V. gynėjas, o ne laiduotojas. Be to, duomenis apie fizinio asmens administracines nuobaudas ir teistumą byloje dalyvaujančių asmenų prašymu gali patikrinti ir pats teismas, naudodamasis informacinėmis sistemomis. Pažymima, kad A. V. nenurodė tikslių datų, tik aplinkybes, kaip jis tuo metu jas suprato ir prisiminė. Be to, šios aplinkybės nėra esminės ir leidžiančios abejoti A. V., kaip laiduotojo, tinkamumu bei galimybe savo sūnui daryti teigiamą įtaką. Pabrėžtina ir tai, kad buvo paskirtas laidavimas su užstatu, laiduotojas užstatą į teismo depozitinę sąskaitą sumokėjo laiku. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. V. gali būti laikomas tinkamu laiduotoju.

3.7. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padaro naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali, o jei padaro naują tyčinį nusikaltimą – privalo, spręsti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 7, 8 dalys). Šiuo atveju, atsižvelgiant į teigiamai H. V. apibūdinančias aplinkybes, į tai, kad jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, galima daryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Jau vien tik baudžiamasis procesas, priteistas nemažas žalos atlyginimas turėjo kaltininkui pakankamą auklėjamąjį poveikį, leido jam kritiškai vertinti savo veiksmus ir paskatino jį ateityje laikytis įstatymų ir nedaryti naujų nusikaltimų.

3.8. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas H. V. nuo baudžiamosios atsakomybės, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, BK 40 straipsnio nuostatas.

3.9. Nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį padidino iki 4000 Eur nurodydamas, kad atsižvelgia į teismų praktiką bylose dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, kuriose priteisiama nuo 144,8 Eur iki 7240,50 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-942/2016 (priteista 1500 Eur), 2K-24-895/2017 (priteista 1200 Eur), 2K-166-788/2017 (priteista 1000 Eur)). Tačiau apeliacinės instancijos teismas suformuota teismų praktika dėl žalos dydžio rėmėsi selektyviai, kasacinio teismo padarytas išvadas dėl neturtinės žalos dydžio atsiejo nuo konteksto, nes minėtose nutartyse, be kita ko, yra nurodyta, kad formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, nurodytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur, tačiau įprastai priteisiama apie 2896,20 Eur (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).

3.10. Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistas 2500 Eur neturtinės žalos dydis yra pakankamas ir netgi didesnis už teismų praktikoje priteistiną dydį už panašius sužalojimus netgi iš savanaudiškų paskatų, nesant nukentėjusiojo provokuojančio elgesio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam priteisė pakankamo dydžio neturtinės žalos atlyginimą, taip pat turtinę žalą, kuri nebuvo patirta, o tik galbūt bus patirta ateityje dėl protinio danties implantavimo (apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino, kad tai dar nepadaryta).

3.11. Apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, nustatytas BPK 320 straipsnio 3, 4 dalyse, nes nustatęs, kad nukentėjusysis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 1400 Eur, o ne 1200 Eur išlaidų, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nors to apeliaciniu skundu ir nebuvo prašoma bei apskritai nebuvo jokių argumentų, susijusių su proceso išlaidomis, patirtomis pirmosiomis instancijos teisme.

3.12. Apeliacinės instancijos teismo H. V. paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, atsižvelgiant į jį apibūdinančius duomenis, yra per griežta, neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Apeliacinės instancijos teismas ne tik atsisakė atleisti H. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bet ir nepagrįstai nenustatė H. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis) bei 3 punkte (kad jis atlygino žalą). Atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma žalos atlyginimas. Dėl to, kasacinės instancijos teismui netenkinus kasacinio skundo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, H. V. paskirta bausmė turėtų būti švelninama, paskiriant minimalią trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

3.13. 2019 m. spalio 14 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas nuteistojo H. V. gynėjos advokatės S. Balčiauskaitės prašymas pridėti prie bylos nuteistojo įsipareigojimo atlyginti žalą realumą ir vykdymą patvirtinančius pinigų mokėjimo pavedimus, pagal kuriuos nuteistasis H. V. į nukentėjusiojo M. R. sąskaitą banke nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. spalio 11 d. pervedė iš viso 4661,15 Eur.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistojo H. V. ir jo gynėjos advokatės Simonos Balčiauskaitės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatytos visos BK 40 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytos sąlygos: H. V. kaltę pripažino formaliai, nesistengė pasiekti susitarimo su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo (byloje yra duomenų, kad nagrinėjant bylą teisme teisiamojo H. V. gynėjo pateiktas susitaikymo protokolas buvo jam grąžintas, nes jame buvo išreikšta tik kaltininko pozicija; be to, kaip matyti iš nukentėjusiojo atstovo paaiškinimo teisme, susitarimas dėl žalos atlyginimo nebuvo pasiektas dėl to, kad kaltininkas siekė žymiai sumažinti civiliniu ieškiniu prašomą priteisti sumą žalai atlyginti), kyla abejonių dėl laiduotojo tinkamumo. Nors nuteistasis H. V. ir pripažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam, bet jo pozicija dėl konflikto pradžios, kaip kaltininką nurodant nukentėjusįjį, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. H. V. nurodytos konflikto priežasties, kad nukentėjusysis siūlė parūpinti narkotinių medžiagų, nepatvirtino byloje apklausti liudytojai, nors pagal nuteistojo žodžius visi greta buvę asmenys tai girdėjo. Skunde minimas liudytojas A. Z., kuris matė konfliktą, ikiteisminio tyrimo metu pirmoje apklausoje taip pat nenurodė, kad nukentėjusysis siūlė būtent narkotines medžiagas ar kitaip būtų įžeidęs nuteistąjį. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, H. V. teigė, kad smūgį nukentėjusiajam sudavė išprovokuotas ir gindamasis, bet šios aplinkybės taip pat nepatvirtino byloje apklausti liudytojai. H. V. teigė, kad jei jis nukentėjusiajam nebūtų sudavęs, tai nukentėjusysis būtų smogęs jam. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje apklausoje apklaustas kaip įtariamasis H. V. teigė, kad, jam atsistojus, M. R. jį pastūmė, smogė ir tik tada jis sudavė smūgį nukentėjusiajam, t. y. nurodė kitokius tiek savo, tiek nukentėjusiojo veiksmus. Pagal teismų praktiką nereikalaujama, kad kaltininkas savo veiksmus įvertintų teisiškai, užtenka, kad jis nurodo savo atliktus veiksmus, juos nulėmusias aplinkybes, bet šiuo atveju nelaikytina, kad nuteistasis teisingai nurodė įvykio aplinkybes ir visiškai pripažino savo kaltę. Laiduotojas A. V. nėra pakankamai kritiškas H. V. veiksmams, dažnai būna išvažiavęs darbo reikalais, duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme nebuvo visiškai sąžiningas.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiajam M. R. priteisė 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti nustatęs, kad nukentėjusysis dėl kairės pusės žandikaulio lūžimo buvo gydomas ligoninės stacionare, patyrė skausmą, ne tik fizinių nepatogumų, bet ir dvasinius išgyvenimus – sukrėtimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Įvertinus šiuos teismo argumentus darytina išvada, kad priteista neturtinei žalai atlyginti suma nėra aiškiai per didelė ar neteisinga.

4.3. Atsižvelgiant į BK 48 straipsnio 2 dalies nuostatas, bylos aplinkybes ir tai, kad H. V. atsakomybę lengvinančių

aplinkybių nenustatyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo paskirta H. V. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, kuri mažesnė nei jos vidurkis, savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, o ir paskirtoji bausmės rūšis nėra neteisinga.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl atstovavimo išlaidų vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 4 dalimi, t. y. dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, nes nustatė, kad nukentėjusysis prašė pirmosios instancijos teismo priteisti 1400 Eur proceso išlaidų, jas pagrindė dokumentais, bet teismas priteisė tik 1200 Eur. Toks klaidos ištaisymas nelaikytinas apeliacinio skundo ribų peržengimu.

4.5. Įvertinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvus, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, suteikiant nukentėjusiojo parodymams išskirtinę reikšmę, ir baudžiamojo įstatymo taikymo.

5. Nukentėjusiojo M. R. atstovas advokatas Mindaugas Skruibis atsiliepimu į nuteistojo H. V. ir jo gynėjos advokatės Simonos Balčiauskaitės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, M. R. išlaidas teisinei pagalbai, susijusiai su atsiliepimo į kasacinį skundą paruošimu, apmokėti, kurios pagal pateiktus dokumentus sudaro 400 Eur, pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti jas iš H. V. Nukentėjusiojo atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Nuteistojo skunde daug dėmesio skiriama faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų analizei, pateikiamas savas jų vertinimas, netinkamas BK 40 straipsnio taikymas argumentuojamas ginčijant ir nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, bet ne BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

5.2. Skunde teigiama, jog liudytojo A. Z., kuris įvykio metu buvo blaivus, parodymai leistų daryti kitokias išvadas, nei padarė apeliacinės instancijos teismas, bet pats kasatorius H. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nė karto nenurodė, kad nukentėjusysis būtų jį pastūmęs ar jam sudavęs. Taigi kasatoriaus bandymas šio liudytojo parodymais paneigti nuosprendį priėmusio teismo padarytas išvadas tiesiog nėra logiškas ir suprantamas.

5.3. Pažymėtina, kad nukentėjusysis M. R. ir jo atstovas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ne kartą akcentavo, kad H. V. nedėjo jokių pastangų jo nusikalstamais veiksmais padarytai žalai atlyginti, o jo bandymą „susitaikyti“ su nukentėjusiuoju, „nusiperkant“ jo parašą iš anksto paruoštame „susitarime“, pavadino visiškai nevykusiu ir netgi cinišku. Priešingai nei teigiama skunde, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme H. V. nebandė atlyginti nukentėjusiajam padarytos žalos jam perduodamas 1000 Eur. Apeliacinės instancijos teisme atsakydamas į teismo užduotą klausimą, už ką norėjo sumokėti pinigus, H. V. atsakė, kad už tai, kad būtų nutraukta byla. Iš tiesų tai buvo pakankamai nuoširdus kasatoriaus atsakymas, atspindintis jo požiūrį į savo neteisėtus veiksmus ir jais sukeltus padarinius bei jų pašalinimą. Savo veiksmų jis nevertino kritiškai ir nedėjo jokių pastangų atlyginti padarytą žalą. Dalį padarytos žalos kasatorius atlygino tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, siekdamas sukurti teigiamą įvaizdį ir vedamas elementaraus išskaičiavimo. Per pakankamai ilgą laiką nuo nusikalstamos veikos padarymo, t. y. daugiau kaip per metus, kasatorius netgi nebandė sužinoti nukentėjusiojo sąskaitos, į kurią galėtų pervesti pinigus atlygindamas jo pripažįstamą žalos dydį, numerio. Taigi skundo teiginiai, kad kasatorius norėjo atlyginti dalį nukentėjusiajam padarytos žalos, yra tiesiog neteisingi ir ne mažiau ciniški nei minėtas H. V. bandymas „susitaikyti“ su nukentėjusiuoju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

5.4. Nagrinėjamu atveju H. V. nuosekliai laikėsi gynybos versijos, kad nukentėjusysis jį išprovokavo ir kad jis iš esmės yra kaltas dėl kilusio konflikto, o tai neatitinka teismų praktikos išaiškinimų dėl kaltės pripažinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015 ir kt.) bei BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos nustatymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78-693/2015, 2K-140/2015, 2K-86-895/2015, 2K-132-699/2017, 2K-184-697/2019). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje dominuoja formalus kaltės prisipažinimas, tai negali būti pagrindas pripažinti BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esančią sąlygą; H. V. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo neparodė reikiamos iniciatyvos ir siekio atlyginti nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą žalą, taigi šio teismo sprendimas H. V. netaikyti BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės yra teisiškai argumentuotas ir atitinka nuoseklią kasacinės instancijos teismo praktiką.

5.5. Taip pat nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad laiduotojas A. V. nėra pakankamai kritiškas H. V. padarytiems neteisėtiems veiksmams, jo sąžiningumas abejotinas, nes pirmosios instancijos teisme, būdamas prisiekęs sakyti tiesą, nurodė neteisingus duomenis. Abejonės dėl laiduotojo sąžiningumo buvo akcentuojamos nukentėjusiojo M. R. apeliaciniame skunde, taigi kasatoriui buvo žinomos gavus apeliacinį skundą, bet bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme kasatorius apsiribojo tik nepagrįstų teiginių išsakymu ir teismui nepateikė jokių juos pagrindžiančių įrodymų.

5.6. Spręsdamas dėl M. R. padarytos neturtinės žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, šio teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas, nuosprendyje remiamasi konkrečia kasacinės instancijos teismo praktika.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, nes nustatė, kad nukentėjusysis prašė teismo priteisti 1400 Eur ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus, o pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiojo atstovavimo išlaidos pagrįstos dokumentais, bet priteisė tik 1200 Eur ir šį apsirikimą ištaisė BPK 328 straipsnio 4 dalies pagrindu. Be to, nukentėjusiojo M. R. apeliaciniame skunde buvo prašoma visas jo turėtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti jas iš H. V.


Dėl BK 40 straipsnio taikymo

6. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko BK 40 straipsnio nuostatas tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai.

7. Ištyręs ir įvertinęs įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina esant visas įstatyme – BK 40 straipsnyje – nustatytas sąlygas atleisti H. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą, padarė priešingą išvadą – nusprendė, kad byloje nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytų sąlygų taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. H. V. tik formaliai prisipažino dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nes teigė, kad nukentėjusysis jį išprovokavo, dėl to jam smogė, taip pat nukentėjusiajam neatlygino padarytos žalos ir nesusitarė dėl jos atlyginimo, bei laiduotojo asmenybė šiam teismui sukėlė abejonių.

9. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Taigi teismas turi nustatyti šių sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas visiškai pripažino savo kaltę, ir tai, kad jis dėl padarytos veikos gailisi. Minėtų sąlygų konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, be to, gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-511-693/2015).

10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis H. V. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. R. sveikatą suduodamas smūgį į veidą ir dėl to ginčo nėra (BK 138 straipsnio 1 dalis). Visiškas prisipažinimas gali būti konstatuojamas tik nustačius, kad kaltininkas prisipažįsta dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad yra H. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio.

11. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos duomenis, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, motyvuotai konstatavo, kad H. V. neteisingai nurodė konflikto priežastį, jog nukentėjusysis jį išprovokavo, už tai jam smogė, ir dėl to jo prisipažinimą vertino kaip formalų. Teisėjų kolegija pritaria šiai teismo išvadai, kad H. V. iš tiesų

neteisingai nurodė konflikto priežastį, bet nagrinėjamos bylos kontekste ši aplinkybė nelaikytina esmine kliūtimi taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Esmė, ar kaltininkas pripažįsta smurtinius veiksmus ir kaip vertina tokį savo elgesį. Jau kitą rytą H. V. domėjosi kilusiais padariniais ir bandė tartis su nukentėjusiuoju. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme H. V. prisipažino padaręs smurtinius veiksmus, dėl to gailėjosi, nukentėjusiojo atsiprašė, siūlė atlyginti dalį žalos.

12. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad H. V. nukentėjusiajam neatlygino padarytos žalos ir nesusitarė dėl jos atlyginimo, bei laiduotojo asmenybė šiam teismui sukėlė abejonių.

13. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos trys sąlygos dėl žalos atlyginimo: 1) bent iš dalies ją atlygino: 2) pašalino padarytą žalą; 3) įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Taigi įstatymų leidėjo nustatyta, kad pakanka kaltininko įsipareigojimo atlyginti žalą, jeigu ji buvo padaryta ir yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, motyvuotai konstatavo, kad: H. V. sutinka ir įsipareigoja atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą tokia apimtimi, kokią priteis teismas (5 nuosprendžio lapas); laiduotojas A. V. yra tinkamas laiduotojas.

14. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomosios dalies 13.1 punkte motyvavo, kad pirmosios instancijos teisme H. V. bandė tartis su nukentėjusiuoju, sutiko atlyginti 2000 Eur žalą, tačiau nesusitarė, nes nukentėjusiojo ieškinys buvo dėl 7761,15 Eur. Žalos iki teismo nuosprendžio neatlygino, sutikimo ar įsipareigojimo (nei raštu, nei žodžiu) atlyginti žalą nėra, todėl šis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą sąlygą dėl žalos atlyginimo. Beje, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad šiam teismui nagrinėjant bylą H. V. nukentėjusiajam atlygino 2500 Eur žalą pervesdamas į jo sąskaitą. Šio teismo nuosprendžio aprašomosios dalies 17.1 punkte nurodyta, kad H. V. nukentėjusiojo atsiprašė, dirba, dėjo pastangas susitaikyti su nukentėjusiuoju ir atlyginti jam padarytą žalą. Taigi tarp minėtų nuosprendžio aprašomosios dalies punktų yra tam tikras prieštaravimas.

15. Įstatymų leidėjas nenustatė kaltininko įsipareigojimo atlyginti padarytą žalą formos. Dėl to tai yra bylą nagrinėjančio teismo vertinimo ir aiškinimo dalykas. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaltininko raštiškas sutikimas ar įsipareigojimas atlyginti padarytą žalą reikalingas tuomet, kai šalys sutaria dėl konkretaus žalos dydžio. Šioje byloje, kai šalių pozicijos labai skirtingos (kaltininko nuomone, žala sudaro 2000 Eur, o nukentėjusiojo nuomone, beveik keturis kartus didesnė), pakanka, kad kaltininko sutikimas ir įsipareigojimas atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą būtų užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole (tai ir padaryta), ir nustatyti, ar yra teismui pagrindas manyti, kad kaltininkas savo įsipareigojimą vykdys (ar turi savo nuolatines pajamas, šeimos narių pagalba ir pan., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-693/2015).

16. Teismų praktika patvirtina, kad teismai, remdamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą turtinę žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalga (Teismų praktika Nr. 27), kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-287/2009, 2K-579/2010, 2K-534/2013, 2K-211/2014, 2K-272-976/2017). Pirmosios instancijos teismas iš H. V. nukentėjusiajam priteisė 1761,15 Eur turtinei žalai atlyginti, o iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme H. V. atlygino 2500 Eur žalą, t. y. visą turtinę ir 738 Eur neturtinės žalos. Taigi apeliacinės instancijos teismui buvo teisinis pagrindas pripažinti šią aplinkybę H. V. atsakomybę lengvinančia.

17. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad H. V. sutinka ir įsipareigoja atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą tokia apimtimi, kokią priteis teismas, o tai yra viena iš BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų sąlygų dėl žalos atlyginimo ir yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pastarąjį pagrindą ir patvirtina aplinkybės, kad iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme H. V. atlygino 2500 Eur žalą, o bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme pateikti dokumentai, jog po nuosprendžio įsiteisėjimo jis atlygino dar 4665 Eur (iš viso 7165 Eur), tai rodo, kad jis vykdo įsipareigojimus atlyginti padarytą žalą kartu su nukentėjusiojo turėtomis advokato išlaidomis (liko neatlyginta tik 500 Eur advokato išlaidų). Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą sąlygą dėl žalos atlyginimo (H. V. sutinka ir įsipareigoja atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą tokia apimtimi, kokią priteis teismas, ir yra pagrindas manyti, kad ją visiškai atlygins), o apeliacinės instancijos teismo priešinga išvada nepagrįsta.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs laiduotojo A. V. asmenybę, konstatavo, kad jis tinkamas laiduotojas, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs laiduotojo A. V. parodymus, padarė išvadą, kad jis nėra tinkamas laiduotojas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomosios dalies 14.1 punkte motyvavo, kad laiduotojas nepakankamai kritiškai vertino sūnaus nusikalstamus veiksmus (kaip konflikto priežastį nurodė tai, kad nukentėjusysis kalbėjo apie narkotikus), dažnai būna komandiruotėse (dėl to kyla abejonių, ar gali daryti sūnui įtaką), be to, neteisingai nurodė datas apie paklausimų dėl teistumo išsiuntimą.

19. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad laiduotojas A. V. sūnaus neteisėtus veiksmus vertino kritiškai, o konflikto priežastį nurodė tokią, kokią nurodė sūnus (tikrosios priežasties laiduotojas ir negalėjo žinoti), laiduotojas dirba Lietuvoje, o ne užsienyje, todėl komandiruotės negali trukdyti daryti sūnui įtaką, o neteisingų datų nurodymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti laiduotoją netinkamu.

20. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamas išvadas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas sąlygas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl ši nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, panaikinant jos dalį, kuria H. V. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria H. V., pritaikius BK 40 straipsnį, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojo A. V. atsakomybei su 1000 Eur užstatu.

21. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu, įpareigojo H. V. iki 2020 m. vasario 1 d. atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas gali įpareigoti atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį. Nustatyta, kad nukentėjusiajam padaryta 1761,15 Eur turtinė žala, dėl to tik tokio dydžio žalą teismas galėjo įpareigoti atlyginti. Taigi baudžiamojo poveikio priemones nustato įstatymų leidėjas, o teismas baudžiamosios teisės normos turinio per plačiai aiškinti negali, dėl to gali paskirti tik tokias baudžiamojo poveikio priemones, kurios nustatytos BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkte (apie tik turtinės žalos atlyginimą nurodyta ir BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 69 straipsnyje, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-693/2019, 2K-135-693/2019).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

22. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl to kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas dėl nukentėjusiojo parodymų vertinimo nurodant konflikto priežastį, paliekami nenagrinėti, be to, nenurodyti teisiniai argumentai dėl esminių BPK pažeidimų.

23. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo apeliacinį skundą patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą dėl priteistos neturtinės žalos dydžio, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose, dėl to padidino nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį iki 4500 Eur. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, reikšmingas nustatant neturtinės žalos dydį, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir atsižvelgė į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

24. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neturtinės žalos dydis daugiau yra fakto (o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-225-895/2016, 2K-155-511/2017, 2K-168-511/2018 ir kt.), o ne teisės klausimas. Taigi tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, be to, kasatorius

priteistą žalą jau atlygino, dėl to teisėjų kolegija plačiau dėl argumentų, susijusių su neturtinės žalos dydžiu, nepasisako.25. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiojo turėtų

atstovavimo išlaidų vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 4 dalimi, t. y. dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, nes nustatė, kad nukentėjusysis prašė teismo priteisti visas proceso išlaidas, jas pagrindė dokumentais (iš viso 1400 Eur), bet teismas priteisė tik 1200 Eur. Toks klaidos ištaisymas nelaikytinas apeliacinio skundo ribų peržengimu.

Dėl proceso išlaidų

26. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas prašo jo atstovaujamajam priteisti 400 Eur patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti už atsiliepimo surašymą, kuris pateiktas kasacinės instancijos teismui.

27. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016 ir kt.).

28. Kasacine tvarka byla nagrinėta pagal nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą, kuris iš dalies tenkinamas, dėl to nukentėjusiojo atstovo prašymas priteisti jo atstovaujamajam turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendį pakeisti.Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendžio

dalį, kuria panaikinta Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalis dėl H. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir H. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria H. V. už nusikaltimą, nustatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojo A. V. atsakomybei su 1000 Eur užstatu, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš H. V. M. R. 200 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.


OLEGAS FEDOSIUKAS



Baudžiamoji byla Nr. 2K-265-511/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54462-2017-4

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=982d324015ee11ea9d279ea27696ab7b

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6; 3.1.5.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,išteisintajam G. B., jo gynėjui advokatui Vitalijui Katėnui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos

prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juozo Syko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu G. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 100 MGL dydžio (3766 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas G. B. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. spalio 19 d. 19.18 val. iki 20 d. 14.48 val. (viena diena), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirta galutinė bausmė – 98 MGL dydžio (3690,68 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 7 punktais, 3 dalimi, 68 straipsniu ir 72 straipsnio 1, 3 dalimis, G. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta dvejus metus naudotis specialiąja teise – vairuoti kelių transporto priemones ir konfiskuota automobilio „Kia Sorento“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkanti pinigų suma – 15 800 Eur.

G. B. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nuosprendžiu

panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalis dėl G. B. pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir priimtas naujas nuosprendis:

G. B. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dokumentas – G. B. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) – grąžintas G. B.Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. B. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio: 2017 m. spalio 19 d. apie 19.18 val. Klaipėdoje, Taikos pr. 66, vairavo automobilį „Kia Sorento“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,37 promilės etilo alkoholio.


2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl G. B. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, ir G. B. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį išteisino, pripažinęs, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad: pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatas, t. y. neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrindė, kodėl remiasi vien tik policijos pareigūnų A. K. ir V. V. bei liudytojo M. S. prieštaringais parodymais ir atmeta kitus įrodymus, patvirtinančius bylai reikšmingas aplinkybes, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, vadovavosi prielaidomis; G. B. nesirengė daryti nusikaltimo, o policijos pareigūnai padaryti nusikaltimą jį sukurstė, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad šis nusikaltimas būtų buvęs padarytas ir be teisėsaugos pareigūnų žinios; pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida, kad G. B. 2017 m. spalio 19 d. į prekybos centro aikštelę atvyko jau būdamas neblaivus, nėra pakankama jam pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, be to, jis tuo ir nebuvo kaltinamas.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Juozas Sykas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, kadangi bylos duomenis vertino neobjektyviai, nevertino duomenų, paneigiančių, kad G. B. nusikalstamus veiksmus padarė būdamas išprovokuotas, ir tai, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, pažeidžia procesinių teisių lygybės principą (1994 m. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją).

3.2. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Pagal teismų praktiką provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Provokacija, kaip veika, gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2012, 2K-530/2012, 2K-434/2013, 2K-238-139/2015).

3.3. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, remiantis EŽTT praktika (Ramanauskas v. Lithuania, no. 74420/01, judgment of 5 February 2008, Vanyan v. Russia, no. 53203/99, judgment of 15 December 2005, Teixeira de Castro v. Portugal, no. 25829/94, judgment of 9 June 1998, Pyrgiotakis c. Grece, no. 15100/06, arrêt du 21 février 2008, Edwards and Lewis v. the United Kingdom, no. 39647/98, 40461/98, judgment of 22 July 2003, Khudobin v. Russia, no. 59696/00, judgment of 26 October 2006, Miliniene v. Lithuania, no. 74355/01, judgment of 24 June 2008 ir kt.), yra išaiškinta, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis remiantis turi būti sprendžiama, ar taikant nusikalstamos veikos modelį bei panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) garantuojama teisė į teisingą procesą išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-303/2015). Pirma, veiksmai, kaip nusikalstamos veikos imitavimo modelis, gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. Antra, privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Teisėsaugos įstaigų pareigūnai negali veikti kaip privatūs, o privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio

nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Trečia, išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis, taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus. Ketvirta, tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį; c) kaltinamajam taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį.

3.4. Bylos duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad G. B. nusikalstamai veikė dar iki to momento, kai į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, ir jo valia veikti nenusikalstamai nebuvo palaužta. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad buvo pagrindas manyti, jog iki atvykstant policijos pareigūnams G. B. veikė nusikalstamai, t. y. policijos pareigūnai pranešimą apie galbūt neblaivų vairuotoją (G. B.) prekybos centro „Lidl“ aikštelėje gavo 2017 m. spalio 19 d. 19.11 val. Ši aplinkybė, priešingai nei traktavo teismas, kaip tik parodo, kad prieš tokį asmenį galima atlikti tam tikrus veiksmus, siekiant įsitikinti, ar jis veikia nusikalstamai. Taigi pagrindas įsitikinti, ar G. B. veikė nusikalstamai, atliekant tam tikrus veiksmus (t. y. paprašant liudytojo M. S. pasakyti G. B. patraukti automobilį), buvo, o tokių duomenų nevertinimas neatitinka išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo kriterijaus.

3.5. Apie privačių asmenų vaidmenį provokacijos atveju galima svarstyti tik tada, jei jie yra kontroliuojami ar prižiūrimi policijos pareigūnų. Nagrinėjamoje byloje liudytojas M. S. pirmas susisiekė su policijos pareigūnais, su kuriais jis jokiais ryšiais nebuvo susaistytas. Įvykio metu M. S. nebuvo padaręs jokio teisės pažeidimo, dėl ko būtų pažeidžiamas, o policijos pareigūnai, pasinaudodami tuo, būtų jį privertę eiti pažadinti kaltinamojo. Policijos pareigūnai tiesiog paprašė liudytojo paprašyti kaltinamojo patraukti savo automobilį, tai liudytojas laisva valia ir padarė. Ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo nebuvo vertinama. Be to, liudytojas M. S. prašė G. B. patraukti automobilį ir nepaprašytas policijos pareigūnų, tačiau tada kaltinamasis į jį nekreipė dėmesio. Antrą kartą paprašytas tai padaryti G. B. automobilį patraukė. Tai parodo, kad G. B. valios taip elgtis M. S. prašymai iš esmės nepaveikė. Apeliacinės instancijos teismas į šią aplinkybę nekreipė dėmesio.

3.6. G. B. į aikštelę prie prekybos centro atvyko jau apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio. Tokia išvada daroma, atsižvelgiant į 2018 m. balandžio 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos direktoriaus pavaduotojo ekspertizėms eksperto Rimanto Laurinavičiaus raštą, kuriame nurodoma, kad G. B. kraujyje etilo alkoholio koncentracija 19.11 val. galėjo būti 2,48–2,66 promilės, ir jei G. B. būtų išgėręs, kaip jis teigia, tik 200 g degtinės, tai jo kraujyje būtų buvusi apie 0,75 promilės etilo alkoholio koncentracija. Taigi, neneigiant, kad G. B. galėjo išgerti 200 g degtinės, etilo alkoholio koncentracija jo kraujyje iki išgeriant minimą kiekį alkoholio būtų buvusi 1,73–1,91 promilės. Tai parodo, kad asmuo jau buvo pradėjęs vykdyti nusikalstamą veiką – vairavo automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iki to momento, kai į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, ir tai reiškia, kad G. B. savarankiškai iš anksto buvo nusprendęs taip veikti. Dėl to liudytojo M. S. paprašymas patraukti automobilį neturėjo esminės įtakos G. B. apsisprendimui vairuoti. Be to, ši aplinkybė parodo, kad G. B. davė klaidingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas šiais aspektais minėtų duomenų nevertino, suformulavo neobjektyvią nuomonę, kad vien tik liudytojų V. V., A. K. ir M. S. parodymai yra nenuoseklūs.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir policijos automobilyje G. B. išsakytų teiginių: jis ne kartą aiškino, kad automobilį vairavo tik aikštelėje, kėlė klausimą, kas jam uždraus vairuoti aikštelėje, teigė, kur nori, ten ir važiuoja, jam nebūtų buvę skirtumo, jei būtų išvažiavęs į gatvę, ir net neužsiminė apie tai, kad jo vairavimui, būnant neblaiviam, padarė įtakos M. S. prašymas (pokalbis užfiksuotas vaizdo įraše). Šis teismas nevertino ir to, kad G. B. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog išgėręs 200 g degtinės nusprendė, kad automobilį pastatė netvarkingai, ir siekė jį perstatyti, o pavažiavęs 3–4 m buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Abiejų instancijų teismuose jis patvirtino dalį šių teiginių, tačiau jau teigė, kad buvo išprovokuotas taip pasielgti. G. B. pozicija pasikeitė tik pirmosios instancijos teisme peržiūrėjus vaizdo įrašą – jis „prisiminė“, kad buvo paprašytas liudytojo M. S. patraukti automobilį. Tai reiškia, kad G. B. iki vaizdo peržiūros tiesiog neatsiminė M. S. prašymo, kuris jo elgsenai jokios įtakos neturėjo. Taigi G. B. valia elgtis nusikalstamai buvo susiformavusi dar iki atvykstant policijos pareigūnams ir M. S. prašymas esminės įtakos jo elgsenai neturėjo.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas nevertino policijos pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnio. Minėta, kad jie į įvykio vietą atvyko gavę pranešimą apie tai, jog galimai asmuo vairuoja automobilį neblaivus, trumpai

pakalbėjo su M. S. ir šio paprašė nueiti prie G. B. ir paprašyti patraukti automobilį (M. S. prieš atvykstant policijos pareigūnams vieną kartą to paties jau buvo prašęs). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad policijos pareigūnai minimaliai dalyvavo procese, kai G. B., būdamas neblaivus, vairavo automobilį, dėl to negalima teigti, kad jis buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas nevertino reikšmingos aplinkybės, kurioje vietoje stovėjo G. B. automobilis, kai buvo iškviesti policijos pareigūnai, – jis nebuvo pastatytas nuošalioje vietoje, o buvo sustojęs prekybos centro „Lidl“ stovėjimo aikštelėje, kai joje buvo nemažai automobilių. Nėra ginčo, kad automobilis trukdė kitiems eismo dalyviams, užstatė tinkamą pravažiavimą liudytojo M. S. automobiliui. Tai parodo, kad G. B. neketino tokioje vietoje palikti savo automobilio.

3.10. Apeliacinės instancijos teismas nevertino G. B. taikyto tariamo provokavimo ar spaudimo pobūdžio. Atvykus policijos pareigūnams tarp M. S. ir G. B. buvo tik vienas kontaktas, t. y. M. S. prašymas, ir jokių kitų priemonių prieš G. B. tam, kad šis vairuotų automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (pvz., sistemingo raginimo išvažiuoti, grasinimų, šantažo ir pan.), nebuvo taikyta. Dėl to M. S. prašymo negalima pripažinti spaudimu ar provokavimu.

3.11. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas minėtų duomenų ar juos vertindamas nevisapusiškai, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl to padarė klaidingą išvadą, kad G. B. buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką.


4. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juozo Syko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl prokuroro skundo argumentų

5. Didesnė prokuroro skundo dalis, argumentuojant skunde nurodomą BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, grindžiama aplinkybių vertinimu, tai siejant su EŽTT ir kasacinio teismo praktikoje nustatytų kriterijų bei taisyklų, kuriomis remiantis turi būti sprendžiama, ar taikant nusikalstamos veikos modelį bei panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Konvencijos garantuojama teisė į teisingą procesą išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį padaryti nusikalstamą veiką, taikymu.

6. Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos imitavimo modelis ar panašūs specialūs tyrimo veiksmai nebuvo sankcionuoti ir taikomi, todėl šiuo aspektu kasacinio skundo argumentai, kiek jie susiję su policijos pareigūnų veiksmų atitiktimi nusikalstamos veikos modelio bei panašių specialių tyrimo veiksmų atlikimo taisyklėms ir kriterijams, nenagrinėtini.

7. Prokuroro kasacinio skundo kontekste nagrinėjamoje byloje aktualu, ar atlikti policijos pareigūnų veiksmai, siekiant išaiškinti, kaip įtariama, neblaivaus asmens padarytą teisės pažeidimą – automobilio vairavimo atvejį esant apsvaigusiam, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai (nepagrįstai) pripažinti provokacija, ar jie atitiko įstatymo reikalavimus, ar gauti duomenys pagal BPK 20 straipsnio nuostatas gali būti pripažįstami įrodymais.

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu atveju galioja principas, kad valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Pagal teismų praktiką, provokavimu laikoma situacija, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad asmuo nesirengė daryti nusikalstamos veikos ir ji nebūtų buvusi padaryta be teisėsaugos pareigūnų ir (ar) pagal jų nurodymus veikiančių asmenų įsiterpimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-788/2017).

9. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą buvo iškviesti liudytojo M. S., kuris pranešė, kad prekybos centro aikštelėje automobilis pastatytas taip, kad trukdo išvažiuoti, o vairuotojas, galbūt neblaivus, miega automobilyje. Atvykę policijos pareigūnai pamatė, kad automobilis eismui nekliudo, jo variklis išjungtas. Tuomet policijos darbuotojai nurodė liudytojui M. S., kad šis nueitų ir paprašytų, kad minėto automobilio vairuotojas patrauktų automobilį, o patys stebėdami iš toliau laukė, kol automobilis pajudės. M. S. paprašius G. B. patraukti automobilį ir automobiliui pajudėjus, policijos darbuotojai sulaikė automobilio vairuotoją G. B., jam buvo nustatytas 2,37 promilės etilo alkoholio girtumas, t. y. viršijantis 1,5 promilės, ir dėl šio fakto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas bei G. B. pareikštas kaltinimas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, už ką jis buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo.

10. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nors G. B. būdamas neblaivus sėdėjo prie automobilio vairo, tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad tuo metu jis rengėsi kur nors važiuoti. Aplinkybė, kad jis prieš tai ketino automobilį perstatyti į kitą vietą, vertinant provokacijos buvimo ar nebuvimo faktą, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi, nes tuo metu, kai policijos darbuotojų nurodymu M. S. buvo paragintas patraukti automobilį, išteisintasis automobilio nevairavo, automobilio variklis buvo išjungtas. Jis užvedė automobilį ir neblaivus juo pavažiavo keletą metrų tik po to, kai paprašytas policijos darbuotojų jį paragino patraukti automobilį liudytojas M. S., ir tai padarė ne iš karto, o tik po trečio ar ketvirto M. S. raginimo, t. y. intensyvių nusikalsti skatinančių veiksmų. Taigi, pagal bylos aplinkybes pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ši konkreti policijos darbuotojų užfiksuota išteisintojo veika, už kurią jis pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas, be policijos darbuotojų įsikišimo nebūtų buvusi padaryta ir kad ši veika, pasitelkiant liudytoją M. S., buvo išprovokuota pačių policijos darbuotojų. Tokiu atveju buvo pažeista išteisintojo teisė į teisingą procesą ir teismą, įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje; provokacijos metu surinkti duomenys negali būti pripažįstami įrodymais.

11. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnis, be kita ko, draudžia vairuoti transporto priemonę esant neblaiviam. Šio įstatymo 10 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad užtikrindama eismo saugumą policija prižiūri, kaip eismo dalyviai laikosi šio įstatymo nuostatų ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Policijos darbuotojų sąmoningas leidimas vairuoti, kaip įtariama, neblaiviam asmeniui, o juo labiau skatinimas tai daryti, siekiant patikrinti, ar asmuo nepadarė administracinio teisės pažeidimo arba nusikalstamos veikos, ir tokį faktą užfiksuoti, kelia pavojų kitų asmenų gyvybei, sveikatai ar turtui ir yra nesuderinamas su saugaus eismo užtikrinimu ir pirmiau paminėtomis įstatymo nuostatomis. Toks duomenų gavimo būdas negali būti laikomas teisėtu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 4 dalis, o tokiu būdu gauti duomenys negali būti pripažinti įrodymais ir dėl šios priežasties.

12. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio 7 punktas, be kita ko, nustato, kad policijos pareigūnas, įtardamas, jog nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, turi teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tikrinti, ar jis yra neblaivus ar apsvaigęs, taip pat neleisti neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniui ar asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, vairuoti transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad policijos pareigūnai, iš budėtojo gavę pranešimą ir turėdami informacijos, kad automobilio vairuotojas yra galbūt neblaivus, laikydamiesi pirmiau išdėstytų įstatymo reikalavimų, atvykę į įvykio vietą turėjo imtis teisės aktais nustatytų priemonių, kad būtų įsitikinta vairuotojo blaivumu, ir nustatę, kad jis yra neblaivus, privalėjo neleisti jam vairuoti automobilio, tačiau pasielgė priešingai.

13. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad G. B. į automobilių stovėjimo aikštelę prie prekybos centro atvažiavo neblaivus prieš M. S. iškviečiant policijos darbuotojus. Kasacinės instancijos teismas svarstyti dėl G. B. atsakomybės už šią veiką neturi pagrindo, nes iš bylos matyti, kad G. B. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį dėl to nebuvo kaltinamas ir nuteistas, kaltinimo faktinės aplinkybės BPK 256 straipsniuose nustatyta tvarka nebuvo keičiamos nei prokuroro prašymu, nei paties teismo iniciatyva.


n u t a r i a:

Atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juozo Syko kasacinį skundą


ARTŪRAS RIDIKAS

ELIGIJUS GLADUTIS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 21 d. gautu ieškovo V. M. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 26 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą,

n u s t a t ė:

Atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. spalio 9 d. nutartimi Nr. 3P-1673/2019 atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia ir šios bei žemės nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.


Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacinio skundo argumentai modifikuoti, kasacija grindžiama ir CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau skundo argumentų esmę sudaro juose keliami tapačių kaip ir ankstesniame skunde nurodytų materialiosios ir proceso teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo (pažeidimo) klausimai, kurie, atrankos kolegijos vertinimu, nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų; atsisakant priimti kasacinį skundą, nenagrinėjama prašymo sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo ieškovui priimta pirmiau nurodyta atrankos kolegijos nutartis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=93c5926015ee11ea9d279ea27696ab7b





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 21 d. gautu pareiškėjo A. P. (P.) kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl notaro veiksmų – atsisakymo atlikti vykdomąjį įrašą – pagal pareiškėjo paduotą skundą. Kasacine tvarka skundžiama nutartimi palikta nepakeista Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis, kuria skundo netenkinta. Iš kasacinio skundo turinio spręstina, kad kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=85b0aed015ee11ea9d279ea27696ab7b

pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, nenurodę teisinių argumentų, dėl kurių skundas atmestas, pažeidė CPK

270 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus, nenustatė pagrindo atsisakymui atlikti notaro veiksmą, bet rėmėsi subjektyvia notaro pozicija. Kasaciniame skunde pažymima, kad vykdomajam įrašui atlikti nebuvo teisinių kliūčių, tokiomis nėra skolininko prieštaravimai, nes pagal CK 6.59, 6.63 straipsnius skolininkui draudžiama atsisakyti įvykdyti prievolę; teismai netinkamai vertino pareiškėjo skundą; pagal CK 4.192 straipsnio 5 dalį notaro vykdomasis įrašas vykdytinas, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčas dėl prievolės tinkamo vykdymo nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka; be to, netinkamai įvertino įrodymus (CPK 185 straipsnis) ir analizavo teismų praktiką.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde apskritai nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis), kartu pažymima, kad kasacinis skundas neapmokestinamas (CPK 80 straipsnio 2, 4 dalys).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir jį grąžinti padavusiam asmeniui.Grąžinti M. P. (a. k. nenurodyta) už A. P. (A. P.) (a. k. duomenys neskelbtini) kasacinį skundą 2019 m. lapkričio 19 d.

Swedbank AB sumokėtą 41 (keturiasdešimt vieną) Eur žyminį mokestį.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS



Nr. 3P-1825/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00974-2018-7 (S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7c9ac92015ee11ea9d279ea27696ab7b



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 19 d. gautu trečiojo asmens RUAB „Kamesta“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atrankos kolegija atsisakė priimti pirmą kartą paduotą RUAB „Kamesta“ kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria RUAB „Kamesta“ restruktūrizavimo byloje patvirtintas Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, kreditoriaus reikalavimas, peržiūrėjimo kasacine tvarka.


Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos galimumas grindžiamas iš esmės tapačiais kaip ir ankstesniame skunde išdėstytais argumentais, jog teismas pažeidė ĮBĮ 7 straipsnio 8 dalies 3 punkto, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 23 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad kasaciniam teismui būtina plėtoti praktiką dėl kreditoriaus reikalavimo restruktūrizavimo byloje tvirtinimo, kai sutarties, iš kurios kildinamas reikalavimas, nutraukimo teisėtumas ginčijamas teisme, kad teismai formuoja ydingą praktiką, kuri neužtikrina kreditorių interesų, sukuria teisinį netikrumą ir nestabilumą, sudaro pagrindą analogiškose bylose ignoruoti sutarties, iš kurios kildinamas kreditoriaus reikalavimas, nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą

Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus teismų procesinių sprendimų kontekste, daro išvadą, kad jais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų kasacijos pagrindų. Dėl to kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.


n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS



Nr. 2ATP-356/2019Teisminio proceso Nr. 4-13-3-00567-2018-01


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ab76fe7016b711ea9d279ea27696ab7b

NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Sigitos Jokimaitės, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Ž. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus 2018 m. lapkričio 19 d. nutarimo, Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarties,

n u s t a t ė:

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyriaus (toliau – Institucija) 2018 m. lapkričio 19 d. nutarimu A. Ž. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 110 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. gegužės 15 d. žemės naudojimo patikrinimo metu buvo nustatyta, kad nėra pravažiavimo galimybių valstybinėje žemėje esančiu vietinės reikšmės keliu, kuris įsiterpęs į A. Ž. ir D. Ž. privačios nuosavybės teise valdomą žemės sklypą (kadastro Nr. 3343/0003:135). Vietinės reikšmės vidaus kelias buvo užtvertas rakinama grandine, ant važiuojamosios kelio dalies pastatyti žemės ūkio padargai, pravažiavimo galimybių (bendro naudojimo kelio dalimi) patikrinimo metu nebuvo. Minėtame nutarime konstatuota, kad A. Ž. tokiais savo veiksmais galimai savavališkai užėmė valstybinės žemės dalį, sudarė kliūtis kitiems asmenims patekti į jų privačios nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, trukdant jiems naudoti žemę pagal nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą. Už minėto nusižengimo padarymą A. Ž. paskirta administracinė nuobauda – 300 Eur dydžio bauda.

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi A. Ž. skundas netenkintas ir Institucijos 2018 m. lapkričio 19 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi A. Ž. apeliacinis skundas atmestas ir palikta galioti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nutartis.

Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, panaikinti skundžiamus teismų sprendimus bei administracinio nusižengimo bylą nutraukti.

Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą nurodoma, kad byloje padaryti esminiai materialiosios teisės pažeidimai nubaudus jį pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau–Kelių įstatymas) normų, reglamentuojančių kelio pločius, pažeidimai, pažeisti administracinių nusižengimų teisenos principai, neatliktas visapusiškas ir objektyvus bylos aplinkybių ištyrimas ir taip padaryti proceso teisės ANK 566, 567 straipsnių pažeidimai, kurie nulėmė neteisėtų nutarčių priėmimą.

Pareiškėjas tvirtina, jog teismai neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kad jis valstybinėje žemėje, įsiterpusioje jo žemės sklype, grandine užtvėrė bendro naudojimo kelią, žinodamas apie tokio kelio egzistavimą, bei ant važiuojamosios kelio dalies pastatė žemės ūkio padargus tyčia, nors jis teismams teigė, jog jam priklausančiame žemės sklype nėra įsiterpusios valstybinės žemės juostos – bendrojo naudojimo kelio, sklypas neapsunkintas jokiais kelių servitutais, kelias neįregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre ir todėl jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie valstybei priklausančios juostos egzistavimą. Be to, ne jo ranka pasirašytą abrisą bei žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą pirmą kartą pamatė tik bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjas įsitikinęs, kad nepagrįstai teismai atmetė jo pateiktus oficialius rašytinius įrodymus ir vadovavosi 1998 metais rengtais ir Institucijos pateiktais dokumentais, kuriuose ginčo kelias pripažintas bendro naudojimo keliu, sudarančiu 4 m juostą, kai tai prieštarauja Kelių įstatymo ((Suvestinė redakcija (1997-10-24–2002-10-22)) 10 straipsnio 5 punkto reikalavimams, nustatantiems, kad tokiems keliams (pripažintiniems V kategorijos vietinės reikšmės keliams) turi būti skiriama minimalaus 18 m pločio žemės juosta, todėl tokiu atveju 4 m žemės juosta, negalėjo būti įterpta į jam priklausantį sklypą ir nėra administracinio nusižengimo tiesioginis objektas. Teismai, atmesdami įrodymus, patvirtinančius valstybinės žemės įsiterpimo į jo žemės sklypo nebuvimo faktą, pažeidė lygybės prieš įstatymą,

teisingo proceso principus ir nepagrįstai inkriminavo administracinį nusižengimą pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį, kai veikoje nenustatyta šio nusižengimo sudėtis.

Byloje neatsižvelgta į Konstitucinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pažeidžiant mutadis mutandis principą, nesilaikant inter alia reikalavimų, suformuotų Konstitucinio Teismo doktrinoje, buvo pripažinta Kelių schema, prieštaraujanti Kelių įstatyme (Suvestinė redakcija (2008-12-01–2011-12-31) imperatyviai nurodytam vietinės reikšmės kelių juostos minimalių pločių reglamentavimui, t. y. 11 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktams. Teismai turėjo patys įvertinti arba kreiptis į administracinį teismą dėl Kelių schemos atitikties Kelių įstatymo reikalavimams.

Administracinėn atsakomybėn patraukto A. Ž. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį nagrinėdamas prašymus atnaujinti administracinio nusižengimo bylą teismas priimtus nutarimus ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu ir yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių.

Pareiškėjas nesutinka su žemesnės instancijos teismų išdėstytu įrodymų vertinimu ir tvirtina, jog neįrodytas ANK 110 straipsnyje numatyto nusižengimo požymių buvimas, todėl administracinė atsakomybė negali kilti. Skunde akcentuojama, kad nėra nustatytos tinkamai ginčo žemės koordinatės, kurių perimetrą reglamentuoja Kelių įstatymas, ir todėl administracinė atsakomybė jam netaikytina.

Iš prašymo turinio matyti, kad iš esmės pareiškėjas nesutinka su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atliktu įrodymų vertinimu dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pasisakė bei nurodė, jog aplinkybė dėl neatliktų kadastrinių matavimų nešalina administracinės atsakomybės, o pats A. Ž., būdamas žemės savininku, privalėjo elgtis rūpestingai ir, prieš užtverdamas kelią, turėjo įsitikinti, kokioje žemėje yra bendro naudojimo kelias, tačiau to nepadarė, todėl pagrįstai konstatuotas administracinis nusižengimas dėl savavališkai užimtos valstybinės žemės.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pozicijos motyvavimas teikiant savas įstatymo normų aiškinimo bei įvykio įrodinėjimo versijas, savaime nėra pagrindas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą.

Kolegijos vertinimu, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Ž. prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų pagrindų, todėl prašymą atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 ir 6 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Ž. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c6ea6de016b711ea9d279ea27696ab7b

Baudžiamoji byla Nr. 2K-278-697/2019Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00023-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.2.2; 1.2.30.1.2.1; 2.1.7.4.1(N)(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžių.

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu K. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją V. M.) laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams, 307 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją V. M.) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, 307 straipsnio 2 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją V. M.) laisvės atėmimu vieneriems metams vienam mėnesiui; 147 straipsnio 2 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąsias J. R. ir A. B.) laisvės atėmimu penkeriems metams, 307 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąsias J. R. ir A. B.) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, 307 straipsnio 2 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąsias J. R. ir A. B.) laisvės atėmimu vieneriems metams; 147 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją O. Š.) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams, ji paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. sausio 16 d. laikas.

K. J. pagal BK 307 straipsnio 1, 2 dalis (dėl veikų, padarytų prieš nukentėjusiąją O. Š.) ir 259 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš K. J. priteista nukentėjusiajai J. R. 2000 Eur turtinei žalai atlyginti, o iš K. J. ir R. G. priteista solidariai nukentėjusiajai V. M. 3000 Eur turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendis pakeistas:

– iš nuosprendžio dalies, kuria K. J. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąsias A. B. ir J. R.), pašalintas įgijimas, kaip neįrodytas;

– iš nuosprendžio dalies, kuria K. J. nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (dėl veikų, padarytų prieš nukentėjusiąsias V. M., A. B. ir J. R.), pašalintas vadovavimas, kaip neįrodytas;

– K. J. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 307 straipsnio 1, 2 dalis (padaryta prieš nukentėjusiąją V. M.), perkvalifikuota į BK 307 straipsnio 2 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams;

– K. J. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 307 straipsnio 1, 2 dalis (padaryta prieš nukentėjusiąsias A. B. ir J. R.), perkvalifikuota į BK 307 straipsnio 2 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos su bausmėmis, paskirtomis Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2

dalį, 253 straipsnio 1 dalį, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams, ši bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. sausio 16 d., nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. kovo 15 d. laikas ir bausmės pradžia nustatyta nuo 2019 m. kovo 15 d.

Ištaisyta Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad iš K. J. ir R. G. priteista solidariai nukentėjusiajai V. M. ne turtinei, o 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir iš K. J. priteista nukentėjusiajai J. R. ne turtinei, bet 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis nekeista ir nuteistosios I. J. apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistos I. J. ir R. G., tačiau dėl nuteistosios R. G. nuosprendis nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka ir kasacinių skundų dėl šių abiejų nuteistųjų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. K. J. nuteistas už tai, kad, bendrininkaudamas kartu R. G. – viešnamio (duomenys neskelbtini), valdytoja, 2012 m. gegužės mėn. tiksliai nenustatytą dieną, ieškodamas viešojoje vietoje merginų prostitucijos darbui minėtame viešnamyje, (duomenys neskelbtini) autobusų stoties apylinkėse pastebėjo nuo narkotinių medžiagų apsvaigusią ir pinigų iš praeivių prašančią V. M., užkalbino ją bei, panaudodamas apgaulę – nenurodęs tikrojo kelionės tikslo ir darbo pobūdžio, pasiūlė V. M. vykti dirbti bare į (duomenys neskelbtini) ir taip ją verbavo. Jis (K. J.), pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi ir priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nesugebėjimu pasipriešinti, pasinaudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens pagalba, įsodino V. M. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį ir išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) autobusų stoties, po kurio laiko tą pačią dieną sustojo tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir, panaudojęs fizinį smurtą, nukentėjusiajai surišo rankas už nugaros, užrišo akis bei suleido ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą narkotinę ar psichotropinę medžiagą, t. y., suvaržęs jos pasirinkimo laisvę ir palenkęs jos valią, išnaudojimo prostitucijai tikslu apsvaigusią V. M. prievarta gabeno iš Lietuvos Respublikos į minėtą viešnamį (duomenys neskelbtini), kur 2012 m. gegužės mėn. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, siekdamas naudos, perleido nukentėjusiąją V. M. R. G., o ši išnaudojimo prostitucijai tikslu įgijo nukentėjusiąją V. M.;

1.1. bendrininkaudamas su R. G., kuri nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., įvairiais laikotarpiais, bet bendrai ne mažiau nei dvi savaites, organizavo V. M. prostituciją ir jai vadovavo – parūpino drabužius, kosmetiką, dirbti reikalingas priemones, prižiūrėjo tvarką viešnamyje, parūpino V. M. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą narkotinę ar psichotropinę medžiagą, taip palauždama jos valią, naudojo psichinę ir fizinę prievartą – mušė rankomis, grasino, vertė ją užsiimti prostitucija – teikti seksualines paslaugas už atlygį, nustatė nukentėjusiosios darbo dienų ir valandų skaičių, kontroliavo V. M. priimamų klientų skaičių, taip pat nustatė V. M. teikiamų seksualinių paslaugų įkainius – 60 Eur ir 150 Eur. V. M. per dieną suteikus seksualinių paslaugų tiksliai nenustatytam klientų skaičiui ir uždirbus tiksliai nenustatytą sumą, R. G. visas V. M. uždirbtas lėšas pasisavino ir nuo 2012 m. gegužės mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., už dviejų savaičių laikotarpį, turėjo nenustatytą skaičių pajamų;

1.2. bendrininkaudamas su R. G., nuo 2012 m. gegužės mėn. tiksliai nenustatytos dienos iki 2012 m. liepos mėn. tiksliai nenustatytos datos, tačiau ne mažiau nei aštuonių savaičių laikotarpiu, organizavo V. M. prostituciją; V. M. per dieną suteikus seksualinių paslaugų tiksliai nenustatytam klientų skaičiui bei uždirbus tiksliai nenustatytą sumą, visas V. M. uždirbtas lėšas pasisavino ir už aštuonių savaičių laikotarpį iš V. M. prostitucijos gavo tiksliai nenustatytą pajamų skaičių, dalį jų, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą, pervedė į R. G. priklausančią „Postbank“ sąskaitą.

2. Taip pat jis nuteistas už tai, kad, pasinaudojęs nukentėjusiosios J. R. (ankstesnė pavardė – K.) pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi, 2012 m. birželio mėn. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną (duomenys neskelbtini), susitikimo metu pasiūlė J. R. dirbti prostitute (duomenys neskelbtini) viešnamyje ir, panaudodamas apgaulę – melagingai žadėdamas, kad iš prostitucijos galima uždirbti daug pinigų, pateikė tikrovės neatitinkančias darbo prostitute ir gyvenimo

sąlygas, melagingai pažadėjo mokėti 30 proc. uždirbtos sumos ir kambarį viešnamyje, melagingai pažadėjo, kad jeigu darbo ir gyvenimo sąlygos nepatiks, ji bet kada galės grįžti į Lietuvą, ir, nukentėjusiajai J. R. dėl apgaulės sutikus vykti į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute, taip ją užverbavo. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis (K. J.) išnaudojimo prostitucijai tikslu organizavo J. R. ir kartu vykti sutikusios A. B. gabenimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), t. y. jis (K. J.) susitarė su A. Š., nesuvokiančiu savo veikos nusikalstamo pobūdžio, 2012 m. liepos 6 d. pasitikti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) atvykusias J. R. ir A. B., apgyvendinti jas viešbutyje (duomenys neskelbtini); po to A. Š. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu BMW, vairuodamas pakaitomis su J. P., nesuvokiančia savo veikos nusikalstamo pobūdžio, gabeno J. R. ir A. B. iš (duomenys neskelbtini) į minėtą viešnamį (duomenys neskelbtini), kur 2012 m. liepos 8 d. jas pasitiko K. J., taip jis, pasinaudodamas nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokiančių asmenų pagalba išnaudojimo prostitucijai tikslu, gabeno J. R. ir A. B. Po šių nukentėjusiųjų atgabenimo jis (K. J.) ne mažiau nei trijų savaičių laikotarpiu organizavo jų prostituciją – parūpino drabužius, kosmetiką, dirbti reikalingas priemones, reikalavo iš jų atidirbti išlaidas už kelionę, kontroliavo J. R. ir A. B. priimamų klientų skaičių ir iš prostitucijos uždirbamus pinigus, nustatė J. R. ir A. B. teikiamų seksualinių paslaugų įkainius – 50 Eur, 150 Eur ir 200 Eur. J. R. ir A. B. per dieną suteikus seksualinių paslaugų tiksliai nenustatytam skaičiui klientų ir uždirbus tiksliai nenustatytą sumą pinigų, visas J. R. ir A. B. uždirbtas lėšas pasisavino ir už trijų savaičių laikotarpį iš J. R. ir A. B. prostitucijos gavo tiksliai nenustatytą skaičių pajamų, t. y. pelnėsi iš jų prostitucijos.

3. Taip pat jis nuteistas už tai, kad, bendrininkaudamas su R. G., padedant K. K., kuriai dėl šios veikos yra priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis 2017 m. spalio 25 d. nuosprendis, ieškodami viešojoje vietoje merginų prostitucijos darbui, (duomenys neskelbtini) autobusų stoties apylinkėse 2013 m. rugpjūčio mėn. pastebėjo nuo narkotinių medžiagų apsvaigusią K. K. pažįstamą O. Š., užkalbino ją ir pasinaudojo nukentėjusiosios O. Š. pažeidžiamumu – jos sunkia materialine padėtimi ir priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, pasiūlė jai (O. Š.) dirbti prostitute, žadėdami legalų darbą (duomenys neskelbtini) viešnamyje. Jis (K. J.), panaudodamas apgaulę – melagingai žadėdamas, kad iš prostitucijos galima uždirbti daug pinigų, pateikė tikrovės neatitinkančias darbo prostitute ir gyvenimo sąlygas, melagingai pažadėjo mokėti 40–50 proc. uždirbtos sumos, pažadėjo, kad jeigu darbo ir gyvenimo sąlygos nepatiks, ji bet kada galės grįžti į Lietuvą; O. Š. sutikus vykti į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute, taip ją verbavo, tačiau nukentėjusiajai O. Š. persigalvojus vykti į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute ir vengiant su juo susitikti, 2013 m. rugpjūčio 13 d. jis (K. J.), padedamas I. J., panaudodami psichinį smurtą ir pasinaudodami nukentėjusiosios pažeidžiamumu, t. y. apsvaigimu nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jos nesugebėjimu priešintis ir pasidavimu kontrolei, suvaržė O. Š. pasirinkimo laisvę ir, palenkdami nukentėjusiosios valią, įsodino nukentėjusiąją O. Š. į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį bei kartu su I. J., vairuodami pakaitomis, išnaudojimo prostitucijai tikslu gabeno O. Š. iš (duomenys neskelbtini) į minėtą viešnamį (duomenys neskelbtini), kur 2013 m. rugpjūčio 14 d., siekdami naudos R. G., perleido jai nukentėjusiąją, o R. G. išnaudojimo prostitucijai tikslu įgijo O. Š.

4. Taip pat jis nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė šaunamąją ginklą, t. y. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje iš kito asmens įgijo ir buto (duomenys neskelbtini), pagalbinėse patalpose (rūsyje-sandėliuke), neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė dujinį pistoletą „Mauzer mod. HSc90“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pagal 2015 m. balandžio 14 d. specialisto išvadą Nr. 140-(5642)-ISI-2608 yra pramoninės gamybos dujinis pistoletas, skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais bei garsiniais šoviniais, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų bei įstatymo nustatyta tvarka privalėjo būti įregistruotas Ginklų registre, pateikiant prašymą įgaliotai institucijai iki 2014 m. sausio 1 d., tačiau to tyčia nepadarė ir laikė šį pistoletą, kol jį 2014 m. rugsėjo 16 d. kratos metu minėtose pagalbinėse patalpose rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ DĖL NUTEISTOJO K. J.

5. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė nepažeisdamas BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų, juos vertindamas padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo K. J. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pripažindamas K. J. kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nepagrįstai pripažino kaip įrodytą aplinkybę, jog jis įgijo prostitucijai J. R., A. B.; kvalifikuodamas K. J. veiksmus pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai pripažino kaip

įrodytą aplinkybę, jog jis vadovavo J. R., A. B. ir V. M. prostitucijai; kvalifikuodamas K. J. nusikalstamus veiksmus pagal BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl pelnymosi iš J. R., A. B. ir V. M. prostitucijos ir jų prostitucijos organizavimo, nepagrįstai jo veiksmus vertino kaip du atskirus nusikaltimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2012, 2K-136/2014). Taip pat apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs K. J. skirtinos bausmės rūšį, nepakankamai įvertino jo padarytų nusikalstamų veiksmų apimtį ir, perkvalifikavus nusikalstamus veiksmus iš BK 307 straipsnio 1 ir 2 dalių į 307 straipsnio 2 dalį, padarytų nusikaltimų skaičių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė iš kaltinimo pašalindamas atitinkamas minėtas aplinkybes (dėl įgijimo, vadovavimo ir dviejų atskirų nusikaltimų vertinimo) ir pagal BK 307 straipsnio 2 dalį K. J. paskirtų laisvės atėmimo bausmių bei subendrintos bausmės trukmę sumažino.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

6. Kasaciniu skundu nuteistojo K. J. gynėjas advokatas D. Vaičiulis prašo pakeisti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir: 1) dėl veikos, padarytos prieš V. M., priimti išteisinamąjį nuosprendį arba šią veiką kvalifikuoti tik pagal BK 307 straipsnio 1 dalį; 2) veiką, padarytą prieš nukentėjusiąją J. R., perkvalifikuoti iš BK 147 straipsnio 2 dalies į 307 straipsnio 2 dalį; 3) dėl veikos, padarytos prieš A. B., priimti išteisinamąjį nuosprendį arba šią veiką kvalifikuoti pagal BK 307 straipsnio 1 dalį; 4) veiką, padarytą prieš nukentėjusiąją O. Š., perkvalifikuoti iš BK 147 straipsnio 1 dalies į 307 straipsnio 1 dalį ir, skiriant bausmę, įvertinti nukentėjusiosios elgesį su teisėsaugos įstaigomis bei pačių teisėsaugos pareigūnų neveikimą; 5) dėl veikos, nurodytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, priimti išteisinamąjį nuosprendį arba nuteistąjį K. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo; 6) nuteistajam skirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams ir jos vykdymą atidėti dvejiems metams. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai inkriminavo ir netinkamai kvalifikavo nuteistojo padarytas veikas, neteisingai parinko galutinę bausmę, nesilaikė baudžiamojo proceso normų ir įrodymų vertinimo taisyklių.

6.2. Kasatorius, pažymėdamas BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyvųjį požymį, teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra konstatuotas nuteistojo neatsakingumas, bet ne tiesioginė tyčia. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad nenustatyti šios veikos sudėties požymiai, ir nuteistasis dėl šios veikos turi būti išteisintas. Nors apeliacinės instancijos teismas vertino įstatymo leidėjo nustatytą pereinamąjį laikotarpį įsiteisinti ginklus, t. y. iki 2014 m. liepos 1 d., ir tai, kad iki šio laiko leidimų nebuvo reikalaujama, tačiau ši teismo išvada patvirtina, kad nuteistasis formaliai nusikalstamai dujinį pistoletą laikė tik du mėnesius. Be to, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo įstatyme nustatyti reikalavimai subjektams dėl jų laikomų ginklų nėra pagrindas konstatuoti nuteistojo kaltę, kad jis žinojo ir suprato, jog turi šaunamąjį ginklą, neturėdamas leidimo jį laiko pagalbinėse patalpose, ir tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Teismai nepagrįstai neįvertino, kad kasatoriaus prisipažinimas (kad rastas dujinis pistoletas buvo jo) nepatvirtina, jog jis šį ginklą laikė tyčia be leidimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis šį ginklą būtų turėjęs su savimi ar kur nors naudojęs, ir liko nepaneigtos aplinkybės, jog nuteistasis šio ginklo nustatyta tvarka neįregistravo dėl aplaidaus nerūpestingumo, nesiekė veikti ir neveikė nusikalstamai, ginklas buvo laikomas jau ilgą laikotarpį. Kasatoriaus nuomone, vieta, kur šis ginklas buvo surastas, parodo, kad ginklas nebuvo slepiamas ar parengtas naudoti, ir patvirtina faktą, kad nuteistasis juo ne tik nesinaudojo, bet apie jį pamiršo, dėl to leidimo laikyti šį ginklą negavo dėl aplaidumo, neturėdamas tiesioginės tyčios jį laikyti. Juolab kad teismai nepagrįstai nevertino Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 195 straipsnio ar BK 253 straipsnio nuostatų tuo aspektu, kad juose nėra nustatyta maksimali pavėlavimo kreiptis dėl ginklo įregistravimo trukmė.

6.3. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė nuteistojo parodymų, kad kratos metu rastą ginklą gavo tuo metu, kai dar gyveno (duomenys neskelbtini), iš pažįstamo D. F. (D. F.), o persikrausčius į (duomenys neskelbtini) apie ginklą (neturintį apkabos) pamiršo, nes kartu su daug nereikalingų daiktų paliko rūsio sandėliuke. Kasatoriaus nuomone, teismas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad faktas, jog nuteistasis apie turimą ginklą pamiršo ir nustatyta tvarka neįregistravo, jo baudžiamosios atsakomybės nešalina, nes, tyčia padėdamas ginklą į sandėliuką, turėjo aiškiai suprasti savo veiksmų neatsakingumą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tokiu būdu nuteistojo kaltė buvo įrodyta padarius veiką, nustatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nuteistojo kaltė grindžiama išimtinai tik

įstatymo pažeidimu ir neanalizuojami įrodymai, patvirtinantys (paneigiantys) tiesioginę tyčią, nors teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nenustačius tiesioginės tyčios laikyti ginklo ar šaudmenų, asmeniui priimamas išteisinamas nuosprendis arba konstatuojamas veikos mažareikšmiškumas, net jei formaliai jis atitinka BK 253 straipsnio nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-942/2016). Juolab kad kasatoriaus ginamojo veika nebuvo tokia pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, o BK nenustato išimtinių ribojimų sprendžiant mažareikšmiškumo klausimą dėl tam tikrų nusikalstamų veikų, BK 37 straipsnis, nustačius šiam straipsniui taikyti būtinas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius nustato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275/2014). Tai, kad nuteistasis laikė neužtaisytą, nuo įsigijimo nenaudotą dujinį ginklą, kurio savybės nepasižymi itin dideliu pavojingumu ir kuris ilgą laiką nebuvo laikomas ginklu, jam nebuvo reikalingas leidimas, jį buvo galima įsigyti paprastai nusiperkant pateikus asmens dokumentą, patvirtina, kad jis kėlė tokį pavojų visuomenės saugumui, kokį paprastai kelia apysunkio nusikaltimo padarymas. Be to, nebuvo rasta šaudmenų ir nenustatytas parengimas šį ginklą naudoti, galiojantis teisinis reguliavimas nedraudžia laikyti šaunamųjų ginklų ir šaudmenų civilinėje apyvartoje, disponavimas šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis savaime nelaikomas pavojinga veika, žala nepadaryta, jokių pavojingų realių padarinių nekilo, nenustatyti ketinimai šį ginklą naudoti nusikalstamiems tikslams. Dėl to kasatorius teigia, kad K. J. nuteisimas už apysunkio nusikaltimo, nustatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą neatitinka teisingumo, proporcingumo principų. Šiuo atveju yra pagrindas taikyti nuteistajam BK 37 straipsnį, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir šią bylos dalį nutraukti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-942/2016).

6.4. Kasatorius teigia, kad jo ginamojo veiksmai, padaryti prieš nukentėjusiąją V. M., nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamoje byloje nenustatytas nė vienas šių veikų požymis (verbavimas, apgaulė ar kt.) ir teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 301 straipsnio nuostatų ir principo, kad visos nepašalintos abejonės vertinamos kaltininko naudai, pažeidimus.

6.4.1. Teismai nepagrįstai pripažino V. M. parodymus patikimais ir jais rėmėsi, juose esančius neatitikimus vertino kaip neesminius ir nepašalino juose esančių prieštaravimų, nors bet kokios abejonės dėl tokių parodymų teisingumo turi būti aiškinamos nuteistojo naudai. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad K. J., panaudojęs prievartą ar kitus BK 147 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, įvykdė šią nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją V. M.; taip pat kaip ir kokiu būdu ši nukentėjusioji atvyko į (duomenys neskelbtini) viešnamį ir kad tai būtų organizavęs būtent nuteistasis. Teismai nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiosios versija apie jos atsiradimą (duomenys neskelbtini) (nuteistasis atėjo į barą, kuriame ji dirbo su M., jai pripylė kažko į kavą, nuo to ji nualpo, sąmonę atgavo (duomenys neskelbtini) viešnamyje) ir nepašalino esminių prieštaravimų, esančių jos pateiktose kitose trijose įvykio versijose. Byloje liko neįvertinti duomenys, paneigiantys tokius V. M. parodymus ir kartu nuteistąjį teisinantys, t. y. gauti iš atsakingų (duomenys neskelbtini) institucijų (su V. M. buvo bendrauta jos atvykimo dieną, ji turėjo asmens dokumentą, pati laukė prie viešnamio, neminėjo jokio prievartos prieš ją fakto ar kad ją atgabeno nuteistasis) ir nuteistosios R. G. nurodytos aplinkybės (būtent ji sutiko atvykusią V. M. vieną, ne su nuteistuoju, su ja bendravo). Kasatoriaus teigimu, šie duomenys paneigia teismų išvadas dėl V. M. gabenimo, fizinės prievartos panaudojimo ir jos apsvaigimo ar apsvaiginimo.

6.4.2. Nukentėjusiosios V. M. parodymuose, duotuose 2013 m. rugsėjo 9 d., 2014 m. gruodžio 2 d. ir 2015 m. gegužės 12 d. apklausų metu, yra nurodytos skirtingos įvykio aplinkybės: apie jos susitikimą su nuteistuoju, asmenis, kurie vartojo prieš ją fizinį smurtą, narkotinių medžiagų vartojimą (taip pat ir prievartinį), jos atvykimą į (duomenys neskelbtini), ribojamą laisvę ir juntamą baimę. Be to, šiuos nukentėjusiosios parodymus paneigia byloje surinktų duomenų visuma (iš (duomenys neskelbtini) institucijų gauti minėti duomenys (taip pat ir apie R. G. viešnamio patikrinimus bei nenustatytus jokius pažeidimus), liudytojų M. W. (M. W.), nukentėjusiosios tėvo ir kitų liudytojų parodymai). Iš nukentėjusiosios parodymų (kuriuose ji patvirtino bendravusi su liudytoju M. W., ne kartą laiką leidusi už viešnamio ribų) turinio išplaukia, kad jokio verbavimo nuteistasis nevykdė, bet, panaudodamas fizinę prievartą, atgabeno ją (V. M.) į (duomenys neskelbtini), todėl teismai šiuos kvalifikuojančius veikos požymius turėjo tinkamai išskirti. Kasatorius teigia, kad teismai, pripažindami V. M. nurodytas skirtingas pozicijas patikimais parodymais, nepagrįstai nenurodė motyvų, kodėl šių parodymų nevertino kitų byloje surinktų duomenų kontekste ir nesivadovavo nuteistąjį teisinančiais įrodymais apie V. M. atvykimą į viešnamį. Tai, kad V. M. parodymai apie jos patekimą į (duomenys neskelbtini) viešnamį tarpusavyje yra prieštaringi ir jie nepašalinti, patvirtina pagrindą šiuos parodymus vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti. Be to, teismai, analizuodami V. M.

socialinę padėtį, nepagrįstai nevertino ir netyrė duomenų bei liudytojų parodymų apie tai, kad ji yra linkusi meluoti, sakyti netiesą: jos parodymai apie tai, kad ji dirbo bare, iš kurio ji neva buvo pagrobta, paneigti „Sodros“ pateikta informacija, kad aktualiu laikotarpiu ji niekur nedirbo. Tai, kad V. M. laisvė nebuvo varžoma, patvirtina jos artimas bendravimas su jos draugu M. W., jos išėjimai į miestą, išvyka į (duomenys neskelbtini), iš kurios grįžo atgal pas R. G. Be to, tokie parodymai prieštarauja jos pačios teiginiams, kad ji buvo per prievartą atvežta ir priversta būti viešnamyje. Dėl to kasatorius teigia, kad bylos medžiaga patvirtina, jog realiai pačios nukentėjusiosios V. M. iniciatyva ir noru buvo vykstama į (duomenys neskelbtini) ir nėra nustatyta, kad tai būtų lėmę nuteistojo neteisėti veiksmai, įkalbinėjimas ar prievartos panaudojimas. Teismai net nekonkretizavo ir nepagrindė, kokie įrodymai patvirtina nuteistojo veikoje esančius BK 147 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius ir kaip konkrečiai jie pasireiškė. Juolab kad byloje leistinais ir patikimais įrodymais nėra nustatyta, jog nuteistasis verbavo nukentėjusiąją V. M. – kokioje vietoje, kokiu būdu tai buvo daroma, kokiu konkrečiu būdu nuteistojo veikoje pasireiškė apgaulė. Kasatoriaus nuomone, jei teismai pripažįsta nukentėjusiosios V. M. parodymus apie patirtą prievartą patikimais, tai nepagrįstai taikomos BK 307 straipsnio nuostatos, nes nukentėjusioji negali būti ir grobiama, ir užverbuojama tuo pačiu metu. Taip pat teismai nenustatė, kodėl ir už ką nukentėjusiajai V. M. turėjo mokėti nuteistasis, kokių mokėjimų ir už ką ji negavo. Byloje nėra duomenų apie V. M. kreipimąsi į teisėsaugos institucijas (duomenys neskelbtini) dėl jai priklausančių sumų apskaitymo ir priteisimo. Kasatoriaus teigimu, tokios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis, net ir būdamas (duomenys neskelbtini), nukentėjusiąja nusikalstamai nesinaudojo ir negalėjo naudotis. Nukentėjusiosios parodymai dėl negautų pajamų paneigti bylos medžiaga, kurioje nustatyta, kad ji (V. M.) visur vyko laisvai, jos laisvė nebuvo suvaržyta, laiką leisdavo kartu su savo draugu M. W., šiam niekuo nesiskundė, nenurodė, kad ji finansiškai ar kitaip būtų išnaudojama ar kad jai būtų reikalinga pagalba.

6.4.3. Teismų išvada, kad nuteistasis pasinaudojo nukentėjusiosios V. M. socialiniu pažeidžiamumu, yra nepagrįsta. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodytas nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – nuteistojo tyčia, ir vien tik pats faktas, kad ši nukentėjusioji buvo socialiai pažeidžiama, nuteistojo tyčios nepatvirtina, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis žinojo apie šios nukentėjusiosios socialinę padėtį, jos priklausomybes ir kad būtent tai nulėmė sprendimą ją verbuoti, gabenti į (duomenys neskelbtini), perleisti išnaudoti prostitucijos tikslais.

6.4.4. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių duomenų ir skundžiamame nuosprendyje pateikta nukentėjusiosios gyvenimo bei jos aplinkos analizė nepatvirtina, kad nuteistasis žinojo ar turėjo (galėjo) žinoti apie nukentėjusiosios socialinį pažeidžiamumą ir kad būtent dėl to jis būtų galėjęs tokia padėtimi naudotis. Dėl to kasatorius teigia, kad, teismams nepašalinus tokių prieštaravimų, iš nuteistajam pareikšto kaltinimo turi būti pašalinti kaip neįrodyti nukentėjusiosios verbavimas, fizinės prievartos panaudojimas, gabenimas, pasinaudojimas socialiniu pažeidžiamumu bei išnaudojimas prostitucijai. Byloje nėra jokių duomenų ir nebuvo atliktas medicininis tyrimas, patvirtinantis teismo išvadą, kad nukentėjusiosios neurologinis susirgimas (epilepsija), gyvenimo būdas (narkotikų vartojimas) bei asmenybės bruožai (žema pažintinė veikla – dėmesys, atmintis, intelektiniai gebėjimai) neturėjo įtakos bylos aplinkybėms suvokti ir netrukdė nukentėjusiajai duoti teisingus parodymus. Teismai, pripažindami, kad nukentėjusioji, duodama parodymus, nebuvo nuoširdi, padarė prieštaringą išvadą, kad teisme duoti jos parodymai laikytini patikimais ir nuoširdžiais.

6.4.5. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nuteistojo kaltė nepagrįstai grindžiama jo elgesiu su V. M. (duomenys neskelbtini) (nuosprendžio 66–68 punktai), tačiau nuteistajam pareikštame kaltinime tokios aplinkybės nebuvo inkriminuotos, jis dėl tokių elgesio aplinkybių nebuvo kaltinamas. Be to, nuteistasis kaltinamas dėl veikos, kuri kitoje valstybėje nėra laikoma nusikaltimu, t. y. prostitucijos veikla, jos organizavimas (duomenys neskelbtini) yra teisėta veikla. Dėl to kasatorius teigia, kad veika, kuri buvo inkriminuota kaip vykdyta (duomenys neskelbtini), nors ir baudžiama Lietuvoje, negalėjo būti kaltinimo dalykas ir už tai negalėjo būti paskiriama bausmė. Vadovaujantis teritorijos principu, nuteistasis už tokius veiksmus atsakomybėn galėjo būti traukiamas (duomenys neskelbtini), tačiau šioje šalyje jokių kaltinimų nei kasatoriaus ginamajam, nei kitiems nuteistiesiems nepareikšta. Dėl to kasatorius teigia, kad jo ginamajam nepagrįstai inkriminuotas pelnymasis iš V. M. prostitucijos, ją organizuojant, taip netinkamai taikyta BK 307 straipsnio 2 dalis.

6.5. Kasatoriaus teigimu, jo ginamajam netinkamai taikytas ir kitas baudžiamasis įstatymas – BK 147 straipsnio 2 dalis, dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją J. R. ir liudytoją A. B., t. y. kad jis, panaudodamas apgaulę prieš J. R. (melagingai žadėdamas galimybę daug uždirbti iš prostitucijos) bei pasinaudodamas jos pažeidžiamumu, verbavo, siekdamas išnaudoti prostitucijai, ir organizavo J. R. bei A. B. gabenimą. Iš nukentėjusiosios J. R. parodymų, kuriuos

teismai vertino kaip patikimus, išplaukia, kad apie jos sunkią materialinę ir šeiminę padėtį žinojo jos pažįstamas, vardu M. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad tokias aplinkybes žinojo ir nuteistasis K. J. Kartu tai reiškia, kad nuteistajam nepagrįstai inkriminuotas veikos požymis, kad jis pasinaudojo nukentėjusiosios J. R. socialiniu pažeidžiamumu. Be to, teismai minėtą asmenį, vardu M., nepagrįstai tapatina su nuteistuoju, nes byloje esančioje išslaptintoje Lietuvos kriminalinės policijos biuro pažymoje yra nurodyta, kad nuteistasis turi bendrininką M. Ja. Kasatoriaus nuomone, tai, kad asmeniui, vardu M., nagrinėjamoje byloje kaltinimai dėl bendrininkavimo nebuvo pareikšti ir byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad iki atvykimo į (duomenys neskelbtini) nuteistasis žinojo ar turėjo žinoti apie J. R. socialinį pažeidžiamumą, reiškia, kad minėtas veikos kvalifikuojantis požymis negali būti inkriminuojamas ir taikomas K. J. Juolab kad jei atvykus į (duomenys neskelbtini) ir būtų vėliau paaiškėjęs J. R. socialinis pažeidžiamumas, šis požymis neinkriminuotinas, nes nusikalstama veika – gabenimas ir verbavimas – jau formaliai būtų buvusi įvykdyta, tik be kvalifikuojančio požymio – pasinaudojimo asmens socialiniu pažeidžiamumu. Nors siūlymas J. R. vykti dirbti į (duomenys neskelbtini) prostitute atitinka verbavimo požymius, tačiau J. R. sutikimas gautas savanoriškai, nuteistajam nežinant jos socialinės padėties, todėl tokia padėtimi jis ir negalėjo pasinaudoti.

6.5.1. Abiejų instancijų teismų argumentai dėl nuteistojo naudotos apgaulės prieš nukentėjusiąją J. R. yra nepagrįsti, nes ši nukentėjusioji pati buvo nesąžininga R. G. atžvilgiu, viešnamyje turėjo veikimo laisvę ir buvo paliekama viena be priežiūros, todėl nuteistasis, nebūdamas fiziškai šalia J. R., negalėjo paimti jos pinigus ar kitaip ją išnaudoti, ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pokalbio su nukentėjusiąja metu jis turėjo išankstinį siekį išnaudoti ją bei paimti jai priklausančius pinigus. Kasatoriaus nuomone, jei faktas dėl negautų pinigų įvyko (duomenys neskelbtini), ir net pripažinus, kad būtent K. J. yra už tai atsakingas, tai, kad prostitucijos veikla (duomenys neskelbtini) yra teisėta, reiškia, kad šis ginčas turėjo būti sprendžiamas (duomenys neskelbtini) civiline tvarka, o ne pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą. Juolab kad iš nukentėjusiosios J. R. parodymų išplaukia, jog į (duomenys neskelbtini) viešnamį ji vyko savo noru, gerai suprasdama ir suvokdama tokį savo sprendimą, į šią šalį ją vežančiam asmeniui patvirtino žinanti, kur vyksta (į viešnamį). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo K. J. aktyvius veiksmus, jo naudotą fizinį ar psichologinį smurtą, pasinaudojimą minėtos nukentėjusiosios bejėgiška padėtimi, apgaulės naudojimą, taip pat ir kitų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 147 straipsnio 1, 2 dalyse, požymių.

6.5.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad J. R. verbavimas atitinka BK 147 straipsnio, bet ne BK 307 straipsnio nuostatas. Nors nuteistasis neneigė J. R. verbavimo fakto, tačiau dalis faktinių bylos aplinkybių neatitinka tikrovės ir tai lėmė neteisingą veikos kvalifikavimą, nes byloje nustatyta, kad ši nukentėjusioji gerai žinojo, kur ir kokiu tikslu vyksta, pati to siekė ir norėjo, ji pati įkalbėjo savo pažįstamą A. B. vykti kartu, ir tai patvirtina jos siekį ir suvokimą pačiai vykti į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute. Nuteistasis tiesiogiai nedalyvavo jos atvykimo į (duomenys neskelbtini) procese, su ja tiesiogiai ryšio nepalaikė, todėl jis negalėjo žinoti nei jos socialinio statuso, nei kitų aplinkybių, patvirtinančių, kad galėjo būti pasinaudota jos pažeidžiamumu. Byloje nėra duomenų, kurių nenustatė ir teismai, patvirtinančių, kad iki J. R. atvykimo į (duomenys neskelbtini) nuteistasis žinojo apie jos socialinę padėtį. Tai, kad šios nukentėjusiosios minėta padėtis nebuvo gera, savaime neįrodo nuteistojo tyčios ir pasinaudojimo šiomis aplinkybėmis, juolab nenustačius, kada ir kaip jam turėjo būti žinoma apie šios nukentėjusiosios materialinę padėtį. Priešingai, byloje nustatyta, kad J. R. turėjo pasirinkimo galimybes važiuoti ar nevažiuoti į (duomenys neskelbtini), pati savarankiškai priėmė sprendimą ir tokiame procese nuteistasis nedalyvavo. Jei tokį nukentėjusiosios sprendimą ir nulėmė jos materialinė padėtis, apie tai nuteistasis visiškai nieko nežinojo. Dėl to kasatorius teigia, kad nuteistasis nesinaudojo jos socialine padėtimi bei jos pažeidžiamumu ir jo veika atitinka BK 307 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas.

6.5.3. Taip pat nepagrįsta ir kita apeliacinės instancijos teismo išvada dėl apgaulės, nes, vertinant verbavimo aplinkybes, akcentuojama tai, kad nuteistasis J. R. nurodė, jog prostitucija (duomenys neskelbtini) legali ir jokios prievartos nebus. Tačiau kasatorius teigia, kad šie nuteistojo pateikti duomenys yra teisingi. Be to, teismas, vertindamas aplinkybes dėl užmokesčio ir jo negavimą, nepagrįstai neatkreipė dėmesio, kad nukentėjusioji neneigė uždirbusi pinigų iš prostitucijos, tik nekonkretizavo sumos ir nepagrindė, dėl kokios sumos ji buvo apgauta. Juolab kad byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog pati J. R. kurį laiką prižiūrėjo viešnamio veiklą ir jai vadovavo, turėjo gaunamų pinigų kontrolę. Kasatoriaus nuomone, tokie duomenys paneigia teismų išvadas apie panaudotą apgaulę, lėšų negavimą ir šios nukentėjusiosios išnaudojimą prostitucijos tikslais. Be to, nuteistajam yra praplėstos ir kaltinimo ribos, nes kaip apgaulės požymis buvo įvardytas jo pažadas mokėti 30 proc. uždirbtos sumos, bet nemokant fiksuotos pinigų sumos. Kasatoriaus

nuomone, tai, kad veikos padarymo metu Lietuvoje buvo naudojama valiuta litais, o nuteistajam nusikalstamos veikos kvalifikuotos nurodant pinigų sumas eurais, patvirtina, jog įrodymų vertinimas yra nepatikimas ir nepagrįstas, nes nevertinta, kokias pinigų sumas nuteistasis siūlė ir kiek jos atitiko objektyvią tikrovę. Byloje nustatyta, kad J. R. gaudavo nemažai pajamų, nes ji savo vaikams pirko pirkinių už ne mažiau kaip 3000 Eur. Nuteistajam inkriminuotą išnaudojimo požymį paneigia ir šios nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad (duomenys neskelbtini) su nuteistuoju ji bendravo apie dvi tris savaites, turėjo savo asmens dokumentus ir visas sąlygas grįžti į Lietuvą, bet liko viešnamyje ne mažiau kaip 3 mėnesius dėl pinigų. Byloje nustatytos aplinkybės, kad ši nukentėjusioji buvo išvaryta iš viešnamio dėl pinigų (jos nesąžiningo elgesio), bet ji pati grįžo į tą patį viešnamį, visiškai paneigia jos priklausomybę ir nuteistojo vadovavimą prostitucijai J. R. išnaudojimo tikslais, nes ji nuo pat pradžių turėjo veiksmų ir sprendimų priėmimo laisvę.

6.6. Be to, nuteistajam nepagrįstai inkriminuotas BK 147 straipsnio 2 dalies kvalifikuojantis požymis, kad ši veika padaryta dviem nukentėjusiosioms. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiąja yra pripažinta tik J. R., o A. B. turi tik liudytojo statusą, ir teismai nenustatė, kokius neteisėtus veiksmus nuteistasis atliko prieš šią liudytoją (A. B.). Kasatorius pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuteistajam pareikšto kaltinimo ribas, nes nurodė, jog pagrįstai inkriminuoti BK 147 straipsnio 2 dalies alternatyvūs veiksmai – J. R. ir A. B. gabenimas. Tačiau nuteistajam tokia veika nebuvo inkriminuota, todėl apeliacinės instancijos teismas, išplėtęs kaltinimą, turėjo sudaryti nuteistajam sąlygas pasisakyti dėl tokio praplėsto kaltinimo, parengti savo atsikirtimą, tačiau to nepadarius buvo pažeista jo teisė į efektyvią teisinę gynybą. Byloje nustatyta aplinkybė, kad į (duomenys neskelbtini) viešnamį A. B. atvyko kartu su J. R., nepatvirtina nuteistojo tapataus veikimo J. R. atžvilgiu, vertinant verbavimą, pasinaudojimą socialine padėtimi ir kitus atsakomybę lemiančius kriterijus.

6.6.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. R. pakvietė kartu vykti A. B., tam nuteistasis neprieštaravo, tokias aplinkybes patvirtino ir pati A. B. Apeliacinės instancijos teismas šios nuosprendžio dalies nepakeitė ir taip patvirtino faktą, kad nuteistojo veiksmai, kuriuos teismai vertino kaip neteisėtus, buvo tik jo sutikimas, kad A. B. važiuotų į (duomenys neskelbtini). Kasatoriaus teigimu, tai reiškia, kad jo ginamasis niekaip neturėjo įtakos A. B. atvykimui į (duomenys neskelbtini), jos neverbavo, to sąmoningai nedarė net ir per J. R. Tai, kad pati J. R. paskatino A. B. vykti su ja, nuteistajam tiksliai net nežinant šio asmens ir neprieštaraujant jos atvykimui į (duomenys neskelbtini), negali būti vertinama kaip nusikalstamą veiką, nurodytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojantis požymis – dviejų asmenų gabenimas, nors vieno asmens vykimas nebuvo niekaip įtakotas nuteistojo. Be to, minėti duomenys patvirtina, kad A. B. apsisprendimą vykti į (duomenys neskelbtini) viešnamį lėmė J. R., bet ne nuteistasis, kuris jos (A. B.) neverbavo, neįkalbinėjo, nieko nežadėjo, t. y. neįvykdė nė vieno nusikalstamo veiksmo, atitinkančio nusikalstamų veikų, nurodytų BK 147 ar 307 straipsniuose, požymius.

6.6.2. Bylos duomenys, patvirtinantys, kad nukentėjusioji J. R. paskatino liudytoją A. B. vykti į (duomenys neskelbtini), leidžia teigti, jog būtent ši nukentėjusioji turi būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 307 ar 147 straipsnius, t. y. J. R. turi būti pripažinta nuteistojo bendrininke, o A. B. – pripažinta nukentėjusiąja. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje susidariusi situacija – A. B. nėra pripažinta nukentėjusiąja, už jos verbavimą J. R. netaikoma jokia teisinė atsakomybė ir nuteistajam inkriminuotas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojantis požymis (veika, padaryta dviem nukentėjusiosioms) – teisiškai ydinga ir pažeidžianti pačios veikos vertinimą bei baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindus. Kartu tai reiškia, kad dėl šios veikos yra nukentėjęs tik vienas asmuo ir nuteistojo veiksmuose nėra minėto kvalifikuojančio požymio, o verbavimas ir gabenimas atitinka BK 307 straipsnio sudėtį. Tačiau tai, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios valios palenkimas, pasinaudojant jos pažeidžiamumu, ir apgaulė bei išnaudojimo tikslas nėra įrodyti, reiškia, kad nėra teisinio pagrindo nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio nuostatas. Dėl to kasatorius teigia, kad, net ir iš kaltinimo nepašalinus atsakomybės už A. B. gabenimą į (duomenys neskelbtini) viešnamį, nuteistojo veika turi būti perkvalifikuota iš BK 147 straipsnio 2 dalies į 307 straipsnio 2 dalį. Nes kasatoriaus ginamasis nežinojo apie A. B. socialinį pažeidžiamumą, su ja jokiomis aplinkybėmis nebendravo. Tai, kad, jai atvykus, jis su ja kalbėjo apie darbo sąlygas, tik patvirtina faktą, kad nuteistasis nežinojo, kokia informacija šiai buvo žinoma vykimo dirbti į (duomenys neskelbtini) metu, ir kad jis nežinojo A. B. socialinės padėties. Nustatytas faktas apie negerą A. B. socialinę padėtį, neįrodžius, kad tai buvo žinoma ir nuteistajam ir kad šis turėjo galimybes tuo pasinaudoti, nesudaro pagrindo jam inkriminuoti BK 147 straipsnį. Kartu kasatorius aptaria konstitucinę jurisprudenciją dėl teismo aktyvumo (negali būti tik kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas), teisingumo vykdymo, bausmės

paskyrimo, pareigos teisingai kvalifikuoti veikas bei kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas) ir teigia, kad, skiriant jo ginamajam bausmę, turi būti atsižvelgta į J. R. ar A. B. elgesį, t. y. jos jau vykdamos į (duomenys neskelbtini) žinojo, kokį darbą dirbs, ir tai buvo jų apsisprendimas.

6.7. Kasatorius teigia ir tai, kad dėl nusikalstamos veikos, padarytos prieš O. Š., jo ginamajam nepagrįstai inkriminuota BK 147 straipsnio 1 dalis. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis, panaudodamas apgaulę, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbo sąlygas, pasinaudodamas šios nukentėjusiosios pažeidžiamumu, panaudodamas psichinį smurtą, palenkdamas šios nukentėjusiosios valią, išnaudojimo tikslais ją gabeno iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Teismai, darydami tokią išvadą ir remdamiesi kriminalinės žvalgybos duomenimis, nepagrįstai neįvertino, ar fiksuoti pokalbiai buvo susiję išimtinai su O. Š., nes šie pokalbiai ir galimas verbavimas vyko ne su vienu asmeniu, nes ketino vykti kelios moterys, tačiau kelioms apsigalvojus jos nevyko. Tokias aplinkybes patvirtino liudytoja K. K. ir kartu tai reiškia, kad nuteistasis nedarė jokio neleistino poveikio ar psichologinio ar fizinio spaudimo nė vienam asmeniui, minėta nukentėjusioji vyko savanoriškai, gerai suvokdama savo pasirinkimo teisę. Tai, kad nuteistajam teko bendrauti su O. Š. ir jai paaiškinti galimybes dirbti (duomenys neskelbtini) legaliai, taip skatinant prostitucijos veiklą vykdyti šalyje, kur ši veikla yra leidžiama, nepatvirtina buvus kokią nors prievartą ar pasinaudojimą bejėgiška padėtimi. Dėl to kasatorius teigia, kad nėra jokio pagrindo susieti, jog žvalgybinės informacijos duomenimis užfiksuoti duomenys patvirtina nuteistojo pokalbį būtent apie minėtą nukentėjusiąją, kuri, kasatoriaus teigimu, kelionei pasiruošė pati, jokios prievartos ar neteisėtų veiksmų, nurodytų BK 147 straipsnyje, prieš ją nebuvo atlikta. Kartu kasatorius pažymi, kad prieš K. J. jau tuo metu buvo atliekama žvalgybinė veikla, fiksuojami duomenys, kuriuose nėra jokios informacijos apie prievartą ar neteisėtą veikimą, nes priešingu atveju į tokius veiksmus būtų sureagavusios teisėsaugos institucijos ir užkardžiusios nusikalstamą veiką. Juolab kad išvykstant iš Lietuvos nei sustabdžiusiems policijos pareigūnams, nei pasienio kontrolės ir jos patikrinimo metu ši nukentėjusioji net neužsiminė, kad prieš ją atliekama neteisėta veika, ji vežama ne savo noru, jai grasinama ar pan. Teismai visiškai netyrė ir nevertino duomenų, kad minėta kontrolė nebuvo atsitiktinė, ir pareigūnams nenustačius nieko neteisėto nuteistasis buvo paleistas ir toliau vyko į (duomenys neskelbtini) kartu su minėta nukentėjusiąja. Kasatoriaus nuomone, tokioje situacijoje pareigūnai, turėję informacijos apie nusikalstamos veikos darymą, turėjo pareigą tuoj pat užkirsti jai kelią. Teismai nurodo, kad BK 147 ir 307 straipsnių sudėtys yra formaliosios, todėl, kasatoriaus teigimu, jei nuteistasis atliko šiuos nusikalstamus veiksmus, jiems (veiksmams) turėjo būti užkirstas kelias policijos tikrinimo metu. Tačiau nukentėjusioji pareigūnams nenurodė apie jos atžvilgiu atliekamus nusikalstamus veiksmus, nuteistoji R. G., liudytojai V. K., K. K. ir pati O. Š. savo elgesiu patvirtino, kad tokių veiksmų nebuvo. Teismai nepagrįstai neįvertino ir to, kad ši nukentėjusioji savo noru nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir iš ten sugrįžo, jai jokia žala nepadaryta, ji ir jos sutuoktinis (žinojęs O. Š. buvimo vietą ir užsiėmimo pobūdį) nesikreipė į policiją. Kartu kasatorius pažymi, kad jo ginamasis neturėjo jokio tikslo palenkti šios nukentėjusiosios valią ar pasinaudoti jos socialiniu pažeidžiamumu ir ji nebuvo vienintelis asmuo, su kuriuo nuteistasis bendravo. Be to, verbavimo veiksmus atliko liudytoja K. K., todėl ne visos aplinkybės nuteistajam buvo žinomos, t. y. jis nežinojo, ką tiksliai K. K. nurodė šiai nukentėjusiajai, kokias darbo sąlygas nurodė ir pan., jis šią nukentėjusiąją nuvežė į (duomenys neskelbtini) ir parvežė, ir nenustatyti jo nusikalstami veiksmai, kad O. Š. būtų buvusi išnaudota prostitucijos tikslais. Todėl kasatoriaus ginamajam nepagrįstai inkriminuoti valios palenkimo ar pasinaudojimo socialine padėtimi bei išnaudojimo požymiai. Teismai neteisingai nustatė, kad vykimo tikslas į (duomenys neskelbtini) buvo nukentėjusiosios išnaudojimas prostitucijai, juolab kad ši nukentėjusioji Lietuvoje iki išvykimo į (duomenys neskelbtini) ilgą laiką teikė prostitucijos paslaugas savo valia ir noru. Teismai nenustatė, kokiais įrodymais vadovaujantis nuteistasis galėjo žinoti apie O. Š. socialinį pažeidžiamumą, kuriuo galėtų pasinaudoti. Kartu tai reiškia, kad teismai nepagrįstai nevertino pačios nukentėjusiosios veiksmų ir jų įtakos nustatant bausmės dydį. Nukentėjusioji, turėdama sąlygas kreiptis į teisėsaugos įstaigas ir nenurodžiusi apie jos atžvilgiu vykdomus nusikalstamus veiksmus, iš esmės ir pati prisidėjo prie padarinių atsiradimo, pati skatino nusikalstamų veiksmų eigą, o teisėsaugos įstaigos, nenutraukusios nuteistojo neteisėtų veiksmų, prie jų tęstinumo taip pat prisidėjo. Be to, O. Š. nebuvo kontroliuojama, galėjo laisvai priimti sprendimus, nuteistajam nebuvo žinoma apie jos pažeidžiamumą, ir jis teigia, kad jei ji būtų suvokusi ir jautusi pavojų, kokius nors veiksmus, atliekamus prieš jos valią, būtų nenorėjusi vykti į (duomenys neskelbtini) ir galėjusi save apsaugoti, turėjusi visas sąlygas apie tai informuoti teisėsaugos institucijas tiek vykimo į (duomenys neskelbtini) metu, tiek ir grįžusi iš jos. Tai, kad byloje nustatyta, jog ji sugrįžusi į Lietuvą niekur nesikreipė, kartu patvirtina, kad ji nematė tokio poreikio, o nagrinėjant bylą teisme raštu nurodė, kad prieš ją nieko neteisėto atlikta

nebuvo. Tačiau teismas tokių aplinkybių nepagrįstai netyrė. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai, inkriminuodami šią veiką, privalėjo atsižvelgti ir į pačios nukentėjusiosios elgesį (ji galėjo užkirsti kelią daromam nusikaltimui dar Lietuvoje, jos veiksmų laisvė nebuvo suvaržyta, ji turėjo savo asmens dokumentą, telefoną, susirašinėjo su savo sutuoktiniu, policijos pareigūnams nenurodė, kad yra vežama neteisėtai). Nors šios aplinkybės nešalina nuteistojo atsakomybės, tačiau turi įtakos parenkant bausmę ir jos dydį, nes pati nukentėjusioji prisidėjo prie nusikaltimo padarymo ir, esant sąlygoms tai užkirsti, nesiėmė jokių veiksmų. Dėl to kasatorius mano, kad jo ginamojo atsakomybė dėl veikos prieš O. Š. turi būti švelninama ir turi būti paskirta švelnesnė bausmė, atsižvelgiant į nukentėjusiosios elgesį ir teisėsaugos institucijų reakciją į daromą nusikaltimą.

6.8. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad jo ginamojo veikos turi būti perkvalifikuotos pagal švelnesnius BK straipsnius arba dėl dalies veikų turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam turi būti ne didesnė kaip dveji metai laisvės atėmimo, o bausmės vykdymas turi būti atidėtas taip pat dvejiems metams, nes dabar jo ginamajam paskirta bausmė neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

7. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė atsiliepimu į nuteistojo K. J. gynėjo advokato D. Vaičiulio kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokurorė nurodo:

7.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nuteistasis tik dėl aplaidumo neįsigijo leidimo iki nurodytos datos, o ne tiesiogine tyčia veikė neteisėtai laikydamas ginklą. Aptardama nusikaltimo, nurodyto BK 253 straipsnyje, sudėties požymius, prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai nurodyta apie įstatymo leidėjo nustatytą pereinamąjį laikotarpį ir tvarką, leidžiančią asmeniui įteisinti ginklo laikymą. Byloje nėra pagrindo abejoti, kad nuteistasis apie naujai įsigaliosiančias taisykles žinojo, nes apie jas visuomenė buvo plačiai informuota. Kasacinio skundo argumentus dėl nenustatytos nuteistojo tyčios paneigia faktinės bylos aplinkybės, gynybos pateikta versija apie pamirštą ginklą prieštarauja paties nuteistojo parodymams (vieną kartą nurodė, kad ginklą pirko pagal skelbimą, kitą kartą – kad tai yra kito asmens (draugo) ginklas). Būtent K. J. parodymai (ginklą pervežė kraustydamasis iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini)) patvirtina, kad jis ginklą sąmoningai pergabeno į kitą vietą, apie jį žinodamas, nesiėmė jokių veiksmų, nors žinojo savo prievoles, suvokė iš jo reikalaujamų veiksmų pobūdį bei svarbą, t. y. norėjo taip veikti. Be to, šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, ji laikoma baigta, atlikus veiksmus, nurodytus straipsnio dispozicijoje, todėl kasacinio skundo teiginiai, kad šia veika nebuvo padaryta jokia žala, atmestini. Kartu nėra jokio pagrindo vertinti tokius veiksmus kaip mažareikšmius ir dėl to atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės arba jį išteisinti dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.

7.2. Prokurorė nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes, anot kasatoriaus, teismai, vertindami K. J. kaltę dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 147 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje, rėmėsi išskirtinai nukentėjusiosios V. M. parodymais, nuteistojo veiksmuose nebuvo nei verbavimo, nei apgaulės ir šie požymiai bylos įrodymais nepatvirtinti, be to, liko neįvertinti K. J. teisinantys duomenys ir nepašalinti byloje esantys prieštaravimai. Atsiliepime teigiama, kad nuteistojo K. J. kaltė yra pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma, t. y. ne tik nukentėjusiosios V. M., bet ir kitų nukentėjusiųjų J. R., O. Š., liudytojų A. B., D. S., J. B., K. R., J. M. parodymais, VšĮ Kauno psichoterapijos centro specialisto išvadomis, kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolais ir kitais bylos duomenimis. Priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai išsamiai analizavo visus bylos duomenis, juos vertino atskirai ir kaip visumą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad K. J. pripažintas kaltu, remiantis tik nukentėjusiosios V. M. parodymais. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nors šios nukentėjusiosios parodymai baudžiamojo proceso metu ir kito, tačiau esminės nusikalstamos veikos aplinkybės buvo nurodytos tos pačios, jos atitiko kitus bylos duomenis, todėl nėra pagrindo netikėti tokiais parodymais. Teismai pagrįstai pripažino, kad nustatytos aplinkybės, jog nukentėjusioji, jausdama gėdos jausmą, norėjo pagražinti savo gyvenimą, apie save sudaryti palankesnį, geresnį įspūdį ir tik todėl apie kai kurias savo gyvenimo aplinkybes nutylėjo, nesuteikia jokio pagrindo teigti, jog ši nukentėjusioji apkalbėjo nuteistąjį. Tai, kad teismai kritiškai vertino kasatoriaus ginamojo ir kitų nuteistųjų parodymus kaip gynybinę versiją, kurią paneigė kiti ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu gauti duomenys, nesudaro pagrindo teigti, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies atmetė nuteistojo apeliacinį skundą ir įrodymus vertino ne taip, kaip to pageidavo apeliantas, savaime BPK normų nepažeidžia. Atsiliepime taip pat pažymima, kad kasacinio skundo argumentai dėl

nukentėjusiosios V. M. parodymų vertinimo kaip nepatikimų ir prieštaringų yra nepagrįsti bei analogiški nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir skundžiamo nuosprendžio 65 punkte pateikė šių parodymų ir juose esančių neatitikimų priežasčių vertinimą. Kartu tai reiškia, kad kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio pažeidimo vertinant bylos įrodymus, tarp jų ir nukentėjusiosios V. M. parodymus, bei nepašalintų prieštaravimų nepagrįsti ir atmestini, juolab kad detaliai išdėstyti prieštaravimai, esantys šios nukentėjusiosios apklausose, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

7.3. Atsiliepime aptardama nukentėjusiosios V. M. parodymuose nurodytas esmines detales ir nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnyje, sudėties vieną iš požymių verbavimą, prokurorė teigia, kad ši nusikalstama veika gali būti vykdoma panaudojant alternatyvius minėto BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytus neteisėtus valios palenkimo būdus, iš kurių nuteistajam buvo inkriminuoti du – pasinaudojimas V. M. pažeidžiamumu (kuris pasireiškė tuo, kad jis pasinaudojo šios nukentėjusiosios apsvaigimu nuo narkotinių medžiagų, ir tuo, kad ji prašė pinigų iš praeivių) ir apgaulė (pasireiškusi tuo, kad K. J., siūlydamas V. M. dirbti (duomenys neskelbtini), nenurodė tikrojo kelionės tikslo ir darbo pobūdžio). Dėl to prokurorė teigia, kad šis verbavimo požymis nuteistajam inkriminuotas pagrįstai ir skundžiamuose teismų nuosprendžiuose motyvuotai bei išsamiai aprašytas.

7.4. Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad šios nukentėjusiosios laisvė nebuvo suvaržyta ir ji nesikreipė į teisėsaugos institucijas, ir tai neva patvirtina aplinkybė, kad ši nukentėjusioji galėjo laisvai bendrauti su liudytoju M. W. Prokurorė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad šios nukentėjusiosios laisvė buvo iš dalies suvaržyta. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmens laisvės varžymas apima ne tik jo fizinio judėjimo laisvę, bet ir poveikį asmens valios laisvei, dėl to BK 147 straipsnio dispozicijoje specialiai įtvirtinta nuostata dėl asmens, faktiškai kontroliuojančio nukentėjusį asmenį. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su asmens išnaudojimu, tai to visiškai pakanka teisinei išvadai, jog buvo pažeista asmens laisvė. Asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir su daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Nukentėjusiųjų V. M., J. R., liudytojos A. B. parodymai bei kiti bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad V. M. neturėjo judėjimo, elgesio laisvės ir turėjo veikti pagal nuteistųjų R. G. ir K. J. nurodymus, o už jų nesilaikymą patirdavo fizinį smurtą ir grasinimus susidoroti, iš jos buvo atimtas jos asmens pasas, K. J. ją nuolat svaigino narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taip pasinaudodamas jos pažeidžiamumu bei priklausomumu ir dar labiau apribodamas jos pasirinkimo laisvę. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bendravimas su liudytoju M. W. nepatvirtina, kad minėtos nukentėjusiosios laisvė nebuvo suvaržyta, ir patvirtina, kad ji turėjo tik labai ribotą laisvę bendrauti su šiuo asmeniu, tačiau kitos bylos aplinkybės patvirtina, kad V. M. buvo priklausoma ir kontroliuojama nuteistojo K. J. Abiejų instancijų teismai, įvertinę faktines bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiosios pažeidžiamumas buvo akivaizdus, jai buvo diagnozuota epilepsija, ji vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas, kurias būnant (duomenys neskelbtini) ir dirbant viešnamyje jai parūpindavo būtent K. J. Nagrinėjamoje byloje yra neabejotinai įrodyta, kad kasatoriaus ginamasis žinojo apie galimą V. M. pažeidžiamumą (ji priklausoma nuo narkotikų, turi sveikatos problemų) ir suprato, kad nuolatinių pajamų neturinčią, priklausomą nuo narkotinių medžiagų, sveikatos problemų turinčią merginą gali palenkti savo nusikalstamiems tikslams realizuoti, užtikrindamas jai nemokamą narkotinių medžiagų tiekimą, ir tai darė, tuo pačiu tikslu ją išgabendamas į (duomenys neskelbtini) bei perleisdamas ją R. G. išnaudoti prostitucijai.

7.5. Kasatoriaus argumentas, kad jo ginamasis negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 307 straipsnį, nes (duomenys neskelbtini), kur vyko galimos nusikalstamos veikos, prostitucija yra įteisinta, yra nepagrįstas, nes prostitucijos legalizavimas nešalina atsakomybės už asmens išnaudojimą prostitucijai. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra išsamiai pasisakyta, kad K. J. pelnėsi iš prekybos žmonėmis aukų, ir tokie veiksmai yra uždrausti tiek Europos Sąjungos teisėje, tiek tarptautinėje teisėje ((duomenys neskelbtini) ratifikavo Jungtinių Tautų Organizacijos 2000 m. lapkričio 15 d. konvenciją prieš tarptautinį nusikalstamumą papildantį protokolą „Dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja“, su Europos Parlamento ir Europos Tarybos 2011 m. balandžio 5 d. direktyvos 2011/36/ES nuostatomis suderintas (duomenys neskelbtini) BK, ir kt.).

7.6. Prokurorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos neabejotinos aplinkybės, patvirtinančios nukentėjusiosios J. R. sunkią materialinę ir socialinę padėtį (turi keturis vaikus, dirbo pas kaimynus, jai reikėjo pinigų būtiniausiems

poreikiams patenkinti). Byloje įrodyta, kad nukentėjusioji buvo pažeidžiama ir dėl to jai buvo apsunkinta galimybė priimti teisingą sprendimą dėl nuteistojo K. J. jai teikiamo pasiūlymo. Šios nukentėjusiosios parodymai ir kitos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis žinojo J. R. ir A. B. sunkią materialinę padėtį (ji pati pasakė, nuteistasis davė jai pinigų kelionei į (duomenys neskelbtini), organizavo atvykimą į (duomenys neskelbtini), jo nurodymu nukentėjusiąją gabenęs asmuo nuvežė ją su A. B. į parduotuvę, kur davė pinigų šampūnams ir kitoms prekėms įsigyti, nupirko joms cigarečių, maisto), nulėmusią jų pažeidžiamumą, ir tuo pasinaudojo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sutikimas būti išnaudojamam, duotas pasinaudojant asmens pažeidžiamumu ar bet kuria kita valios palenkimo forma, negali būti laikomas savanorišku. Todėl atsižvelgiant į tai, kad J. R. pati sutiko važiuoti į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute, ir tai, kad tokį darbą dirbo, negali būti vertinama, kad ši nukentėjusioji veikė laisva valia, nes jos valia buvo suvaržyta itin sunkios materialinės padėties, apie kurią nuteistasis žinojo ir ja pasinaudojo. Be to, byloje nustatyta, kad nuteistasis pateikė apgaulingą informaciją apie atlygį, t. y. įkalbinėdamas žadėjo, kad J. R. užsidirbs 6000 Eur per mėnesį, nors ji tokio atlygio negavo. Kasatoriaus ginamasis kiekvieną dieną, kai nebuvo R. G., paimdavo J. R. ir A. B. uždirbtus pinigus, suskaičiuodavo, sutikrindavo pagal užrašus ir visus uždirbtus pinigus paimdavo sau. Tokias aplinkybes patvirtino ir nuteistoji R. G. Prokurorė teigia, kad šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog nuteistasis nurodė nukentėjusiosioms tikrovės neatitinkančią informaciją apie būsimą atlygį, tačiau turėjo tikslą jas išnaudoti ir žadamo atlygio joms mokėti neketino.

7.7. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad abiejų instancijų teismai neįvertino, ar kriminalinės žvalgybos veiksmų protokoluose užfiksuoti pokalbiai yra būtent apie nukentėjusiąją O. Š., nes ši nukentėjusioji į (duomenys neskelbtini) dirbti prostitute vyko laisva valia, apie tai niekam nepranešė, į policijos pareigūnus nesikreipė, taip skatino nusikalstamos veikos eigą. Prokurorė pažymi, kad teismai kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuotus duomenis vertino kartu su kitais baudžiamosios bylos duomenimis. Šiuose protokoluose užfiksuotų pokalbių laikas, dalyviai ir jų turinys (kuriame minimas ir minėtos nukentėjusiosios vardas) atitiko byloje nustatytas kitas aplinkybes, tarp jų nurodytas ir pačios nukentėjusiosios. Prokurorei nekelia abejonių, kad šiuose protokoluose užfiksuotuose pokalbiuose kalbama būtent apie nukentėjusiąją O. Š. ir jos gabenimo į (duomenys neskelbtini) aplinkybes. Be to, šios nukentėjusiosios ir liudytojos A. S. parodymais patvirtinta, kad K. J. žinojo apie nukentėjusiosios priklausomybę nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir kur ji uždarbiauja; kita nukentėjusioji A. B. taip pat patvirtino, kad į viešnamį K. J. atsivežė apsileidusią merginą, kuri akivaizdžiai buvo narkomanė. Priešingai nei teigia kasatorius, teismai šias aplinkybes teisingai įvertino ir pagrįstai pripažino, kad nuteistasis žinojo ir suprato, jog O. Š. yra pažeidžiama ne tik dėl savo socialinės, materialinės padėties, bet ir dėl priklausomybės nuo narkotikų, ir palenkdamas jos valią nuteistasis, ją verbuodamas, gabendamas ir perleisdamas R. G., tuo naudojosi. Prokurorė dar kartą pažymi, kad asmens sutikimas būti išnaudojamam, kai piktavališkai pasinaudojama jo pažeidžiamumu, negali būti laikomas kaip gautas laisva valia. Tai, kad O. Š. veikė ne laisva valia, patvirtina ir jos parodymai apie jos apsisprendimą nevažiuoti ir nuteistojo elgesys jai slapstantis nuo K. J. (kartu su I. J. ją susirado, ant jos šaukė, sakė, kad visus paveda, I. J. ją ramino, tvirtino, kad ši Lietuvoje pražus, K. J. parūpino narkotikų ir kartu su I. J., vairuodami pakaitomis, išgabeno O. Š. į (duomenys neskelbtini) užsiimti prostitucija). Be to, teismai teisingai įvertino ir aplinkybes, dėl kurių O. Š. vengė kreiptis pagalbos į teisėsaugą (baimė ir priklausomumas nuo K. J., kuris jai parūpindavo narkotinių medžiagų), todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ši nukentėjusioji sprendimus priėmė savarankiškai, laisva valia.

7.8. Prokurorė teigia ir tai, kad nuteistajam paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį, yra tinkamai individualizuota ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tačiau nagrinėjamoje byloje K. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl keisti teismų sprendimus dėl paskirtos bausmės rūšies ir bausmės dydžio nėra teisinio pagrindo. Apibendrindama prokurorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų pakeisti ar panaikinti skundžiamus teismų nuosprendžius.


8. Nuteistojo K. J. gynėjo advokato D. Vaičiulio kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl V. M. atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo

9. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas K. J. veiką dėl pelnymosi iš kito asmens prostitucijos V. M. atžvilgiu, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, K. J. nusikalstamus veiksmus iš BK 307 straipsnio 1 dalies ir BK 307 straipsnio 2 dalies perkvalifikuodamas į BK 307 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai nurodė, kad K. J. pelnėsi iš V. M. prostitucijos, organizuodamas jos prostituciją. Tokie jo veiksmai atitinka kvalifikuotą pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėtį (BK 307 straipsnio 2 dalį). Teisingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, kad nustačius veiką kvalifikuojančius požymius, nurodytus BK 307 straipsnio 2 dalyje, veika kvalifikuojama pagal 2 dalį, o veikos kvalifikavimas ir pagal to paties straipsnio 1 dalį yra perteklinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2012, 2K-136/2014). Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad teismai, pripažindami V. M. parodymuose išdėstytas skirtingas aplinkybes patikimais įrodymais, nenurodė motyvų, kodėl šių parodymų nevertino kitų byloje surinktų duomenų kontekste ir nesivadovavo nuteistąjį teisinančiais įrodymais apie V. M. atvykimą į viešnamį. Apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje išsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo, įrodymų vertinimo. Iš dalies sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiosios V. M. parodymai nėra detaliai nuoseklūs ir neprieštaringi, tačiau teismas, nustatydamas pelnymosi iš kito asmens prostitucijos požymius, vadovavosi ne tik V. M., bet ir nukentėjusiosios J. R. parodymais, kad V. M. buvo priklausoma nuo narkotikų. K. J., dirbant jai viešnamyje, parūpindavo narkotikų. Liudytoja A. B. taip pat parodė, kad, dirbdama viešnamyje pas R. G., V. M. vartojo narkotikus, kuriuos leisdavosi sandėliuke, esančiame viešnamio kieme. V. M. narkotikus duodavo K. J. su V. Taip pat vadovavosi liudytojo M. A. (M. A.) parodymais, kad matė, kaip V. M. pirko narkotines medžiagas, šis liudytojas patvirtino, kad dėl to, jog K. J. turėjo narkotikų, R. G. jį išvarė iš viešnamio. Apie šią aplinkybę parodymus davė ir kaip liudytoja apklausta A. B. Liudytojas M. R. teisme parodė, kad viešnamyje buvusi trečioji mergina (kaip nustatyta – V. M.) vartojo narkotikus, tai buvo matyti ir iš jos išvaizdos – ji buvo ištinusi, rankų ir kojų tarpupirščiai subadyti, taip pat vadovavosi kitais įrodymais, išdėstytais teismų sprendimuose. Atsižvelgdami į visas šias aplinkybes, teismai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios V. M. parodymais, kad K. J. ją, kartu ir kitas merginas kontroliavo, kaip laikomasi nustatytos tvarkos, kad merginos neapgaudinėtų ir nenusukinėtų iš kasos pinigų, pirko joms maisto, dirbti reikalingas priemones, duodavo narkotikų. K. J. nemokėjo V. M. ir jos atlyginimo dalies. Ji pinigų gaudavo tik maistui. Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji J. R. bei liudytoja A. B. Nuteistoji R. G. taip pat paaiškino, kad, jai grįžus iš Lietuvos, K. J. paėmė visus merginų uždirbtus pinigus ir išvyko į Lietuvą. Tuo laikotarpiu, kai jos nebuvo, merginos uždarbio negavo. Teismų baigiamuosiuose aktuose išdėstyti įrodymai bei motyvai paneigia kasacinio skundo teiginius, kad teismai nenustatė, kodėl ir už ką nukentėjusiajai V. M. turėjo mokėti nuteistasis, kokių mokėjimų ir už ką ji negavo. Paminėti įrodymai paneigia ir kasacinio skundo teiginius, kad nuteistasis, net ir būdamas (duomenys neskelbtini), nukentėjusiąja nusikalstamai nesinaudojo ir negalėjo naudotis.

10. Kasaciniame skunde reiškiamas nesutikimas su veikos, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, aplinkybėmis, kad K. J. V. M. prieš išgabendamas į (duomenys neskelbtini) apsvaigino narkotinėmis medžiagomis, surišo ir atliko kitus veiksmus, suvaržančius jos laisvę. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, išnagrinėjo šias bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, pripažino, jog nukentėjusiosios parodymai dėl šių aplinkybių yra patikimi, nagrinėjant bylą kasacine tvarka nebuvo nustatyta BPK pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti neišnagrinėjus apeliacinio skundo esminių argumentų dėl šių kaltinimo aplinkybių.

11. Jau pirmiau aptarti, teismų įvertinti įrodymai paneigia, jog V. M. atvyko pati laisva valia, jos laisvė nebuvo varžoma. Prievartinį jos atgabenimą patvirtina nukentėjusiosios J. R. ir liudytojos A. B. parodymai apie tai, kad V. M. atvežta į (duomenys neskelbtini) sakė, kad nenori dirbti prostitute, nori grįžti į Lietuvą, tačiau į tai nuteistasis K. J. nekreipė jokio dėmesio, nuolat svaigindavo ją narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, grasino susidoroti, jeigu ji pabandytų bėgti ir nedirbtų prostitute. Taigi jis ją tokiu būdu kontroliavo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino nukentėjusiosios socialinę, finansinę padėtį bei jos psichinę ir psichologinę būseną apibūdinančius duomenis ir pagrįstai pripažino, kad aptarti bylos duomenys tvirtina, jog V. M., gim. (duomenys neskelbtini), augo nepalankioje psichosocialinėje aplinkoje – (duomenys neskelbtini) mirė jos motina, tėvas piktnaudžiavo alkoholiu, dukra visai nesirūpino, buvo atimtos tėvystės teisės. V. M. nuo vaikystės pasireiškė elgesio sutrikimai. Jai teiktos socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos. Jai diagnozuota epilepsija, vartoja narkotikus ir yra nuo jų priklausoma. Nuolatinio darbo neturi.

12. Iš VšĮ Kauno psichiatrijos centro 2015 m. balandžio 23 d. papildomos specialisto išvados matyti, kad tai socialiai

nesubrendusi, labai pažeidžiama asmenybė, jos gebėjimas analizuoti ir daryti logines, adekvačias išvadas, remiantis per gyvenimą įgytu patyrimu, išlavintas gana silpnai. V. M. konstatuoti ryškūs organinio pobūdžio sutrikimams būdingi bruožai ir asmenybės pokyčiai.

13. Todėl teismai pagrįstai pripažino įrodyta, kad K. J. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 307 straipsnio 2 dalyje, požymiai, pelnantis iš kito asmens prostitucijos, organizuojant ir gabenant V. M. iš Lietuvos Respublikos užsiimti prostitucija. Teismai teisingai kvalifikavo ir K. J. veiksmus V. M. atžvilgiu, pripažindami, kad šis, panaudodamas apgaulę ir pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu, t. y. sunkia materialine padėtimi ir priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, išnaudojimo prostitucijai tikslu apsvaigusią V. M. prievarta gabeno iš Lietuvos Respublikos į minėtą viešnamį (duomenys neskelbtini), kur 2012 m. gegužės mėn. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, siekdamas naudos, perleido nukentėjusiąją V. M. R. G., o ši išnaudojimo prostitucijai tikslu įgijo nukentėjusiąją V. M. Visas šias aplinkybes teismas teisingai įvertino, pripažindamas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, požymiais.

Dėl O. Š. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo

14. K. J. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog (duomenys neskelbtini) O. Š. bus išnaudojama prostitucijai, pasinaudodamas O. Š. pažeidžiamumu – priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, sunkia finansine padėtimi, verbavo panaudodamas apgaulę, žadėdamas geras materialines sąlygas ir laisvo apsisprendimo galimybę užsiimti prostitucija, pasinaudodamas jos nesugebėjimu pasipriešinti ir pasidavimu kontrolei, panaudodamas psichinį smurtą, suvaržydamas nukentėjusiosios laisvę išnaudojimo prostitucijai tikslu, nugabeno O. Š. iš Lietuvos Respublikos į viešnamį (duomenys neskelbtini), kur siekdamas naudos nukentėjusiąją perleido R. G.

15. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami K. J. veikoje BK 147 straipsnio 1 dalies požymius, išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka įvertino bylos įrodymus. Teismai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kad K. J. puikiai suprato, kad O. Š. nenori važiuoti dirbti prostitute (duomenys neskelbtini), tačiau ją persekiojo, įkalbinėdamas darė psichologinį spaudimą, žadėjo ir aprūpino narkotikais, automobiliu išvežė į (duomenys neskelbtini) esantį R. G. priklausantį viešnamį (duomenys neskelbtini). Nuteistasis akivaizdžiai matė, kad O. Š. dėl savo socialinės padėties ir priklausomybės nuo narkotikų yra pažeidžiama, ir tuo pasinaudojo, siekdamas, kad ši (duomenys neskelbtini) būtų išnaudojama prostitucijai. Nors kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nežinojo, jog nukentėjusioji yra pažeidžiama, tačiau teismai pagrįstai tokį jo aiškinimą atmetė, nurodydami, jog jį paneigia liudytojos K. K. parodymai, patvirtinantys, kad O. Š. vartojo narkotikus ir tuo metu, kai sutiko su pasiūlymu, dar buvo apsvaigusi. Iš K. J. liudytoja sužinojo, kad O. Š. buvo dingusi, todėl jis skambino A. S., bandydamas ją surasti. Patvirtino, kad kartu su K. J. važiavo į (duomenys neskelbtini) ieškoti O. Š. Žino, kad O. Š. atsirado po kelių dienų ir buvo išvežta į (duomenys neskelbtini), o galimai po savaitės kartu su K. J. sugrįžo į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios O. Š. parodymus pripažino nuosekliais ir pagrįstais, remdamasis kitais bylos duomenimis, patvirtinančiais jų teisingumą. Nors kasaciniame skunde tvirtinama, kad O. Š. jau K. K. buvo įkalbėta važiuoti į (duomenys neskelbtini) užsiimti prostitucija ir važiavo laisva valia, nes pati to norėjo, tokį jo aiškinimą paneigia, kaip teisingai pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, O. Š. nurodytos aplinkybės. O. Š. nurodė, kad kai apsisprendė nevažiuoti ir slapstėsi nuo K. J., jis ją susirado, ant jos šaukė, sakė, kad ji visus paveda, o jo žmona ją ramino, tvirtino, kad ši Lietuvoje pražus, K. J. parūpino jai narkotikų ir išgabeno į (duomenys neskelbtini) užsiimti prostitucija. Jos parodymus atitinka ir liudytojo V. Š. parodymai, kad jam buvo žinoma apie žmonos O. Š. baimę dėl galimo priverstinio jos išvežimo iš Lietuvos, o šio liudytojo nurodytos aplinkybės, kaip teisingai pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, sutampa su liudytojos A. J. teisme duotais parodymais. Svarbu pažymėti tai, kad teismai, patvirtindami nukentėjusiosios O. Š. nurodytas jos verbavimo, gabenimo prostitucijai ir perleidimo R. G. aplinkybes, rėmėsi ir, naudojant kriminalinės žvalgybos veiksmus, gautais duomenimis, kurie buvo išnagrinėti bylos proceso teisme metu. 2013 m. birželio–rugpjūčio mėn. buvo slapta klausomasi K. J. telefono pokalbių, jų metu užfiksuoti pokalbiai, susiję su O. Š. gabenimo prostitucijai aplinkybėmis. Inkriminuotu laiku K. J. skambino K. K. ir ši informavo, kad skambino merginai vardu O., kuri jų lauks, vėliau gauta iš R. G. K. J. išsiųsta SMS žinutė, kur užšifruotai prašoma informuoti apie atvežamas merginas, taip vadinamas „gėles“, kalba apie skelbimą; tuo metu K. J. skambino V. K. ir pasakojo, jog yra (duomenys neskelbtini) ir niekur nevažiuos, kol nepasirodys, kaip iš konteksto

aišku, O. Š., pokalbio metu apgailestavo, kad vartojantiems žmonėms susisuka smegenys, kad davė 100 litų, o jį apgavo kaip mažą vaiką. Vėliau užfiksuoto pokalbio metu K. J. informavo R. G., kad jis atveža merginą, todėl ji gali įdėti skelbimą, nurodydama merginos ūgį, plaukų ir akių spalvą.

16. Atmestinas kasacinio skundo teiginys, kad K. J. veiksmai buvo kontroliuojami kriminalinės žvalgybos pareigūnų ir įsitikinus, kad vykdoma nusikalstama veika, jie turėjo būti nutraukti sustabdžius patikrinti jo vairuojamą automobilį, kuriuo vyko ir O. Š. Šiuos teiginius nagrinėjo apeliacinės instancijos teismas ir išdėstydamas motyvuotas išvadas pagrįstai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliacinių skundų teiginius, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas negalėjo remtis pokalbių įrašais, gautais naudojant kriminalinės žvalgybos veiksmus, nes tuo metu pareigūnai jau kontroliavo nuteistųjų veiksmus ir buvo sustabdę J. vairuojamą automobilį, kuriuo buvo vežama O. Š., tačiau leido vykti toliau. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš tiesų O. Š. patvirtino, kad važiuojant į (duomenys neskelbtini) pasieniečiai ir kiti pareigūnai buvo sustabdę automobilį, tačiau paklausinėję, kur važiuoja, leido važiuoti toliau. Akivaizdu, kad, kertant valstybės sieną, automobilį galėjo sustabdyti tiek muitinės, tiek ir pasienio pareigūnai ir pasidomėti keleivių, kokie jų kelionės tikslai. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog automobilį buvo sustabdę kriminalinės žvalgybos ar ikiteisminį tyrimą galintys atlikti pareigūnai. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo spręsti, jog O. Š. epizodą jau tuomet kontroliavę ikiteisminio tyrimo pareigūnai patys nuteistiesiems leido nusikalstamai veikti. Kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina byloje esantys duomenys. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad bylos proceso metu buvo ištirtos bylos aplinkybės ir įvertinti įrodymai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, jais remiantis nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės. Bylos apeliacinio nagrinėjimo metu šios nusikalstamos veikos aplinkybės buvo išnagrinėtos laikantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl J. R. ir A. B. atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo

17. Teismų baigiamaisiais aktais K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir BK 307 straipsnio 2 dalį už tai, kad, panaudodamas apgaulę (melagingai žadėdamas daug uždirbti iš prostitucijos) ir pasinaudodamas nukentėjusiosios J. R. pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi), verbavo ją ir kartu su A. B. gabeno į (duomenys neskelbtini) J. R., A. B., siekdamas, kad jos būtų išnaudojamos prostitucijai, organizavo J. R. ir A. B. prostituciją bei pelnėsi iš jų prostitucijos.

18. Kasaciniame skunde iš esmės yra neneigiami K. J. veiksmai įkalbinėjant ir organizuojant J. R. ir A. B. išgabenimą į (duomenys neskelbtini) pelnytis iš jų prostitucijos. Ši nusikalstama veika, kuri apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, yra pagrįsta bylos proceso metu išnagrinėtomis aplinkybėmis ir įvertintais įrodymais, padarant motyvuotas išvadas dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 307 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas teisingai atsakė ir į apeliacinio skundo argumentus dėl to, jog (duomenys neskelbtini) J. R. ir A. B. legaliai teikė seksualines paslaugas, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iš esmės pritardama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems argumentams, plačiau jų nekomentuoja.

19. BK 147 straipsnis nustato atsakomybę tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais, šio straipsnio antroji dalis nustato, jog 1 dalyje nustatytą veiką kvalifikuoja veika, padaroma dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeliant pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaujant organizuotoje grupėje, arba žinant ar siekiant, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba kai veiką padaro asmuo, būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus.

20. K. J. iš BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytų alternatyvių sudėčių buvo inkriminuotas verbavimas prostitucijai panaudojant apgaulę bei pasinaudojant nukentėjusiosios J. R. pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi).

BK 147 straipsnio 2 dalį teismai inkriminavo nurodydami kvalifikuojantį požymį – veikos padarymą dviem nukentėjusiems asmenims J. R. ir A. B.

21. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai atskleidė verbavimo požymio turinį, remdamasis susiklosčiusia teismų praktika, apibūdindamas tai kaip veiką, kai kaltininkas aktyviais veiksmais siekia palenkti kito asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn. Paprastai kaltininko aktyvūs veiksmai laikomi asmens įkalbinėjimu (skatinimu, raginimu, pažadais, siūlymais), siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kuris suteiks galimybes vėliau asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir jį išnaudoti. Šios aplinkybės yra išsamiai išnagrinėtos ir teismų motyvuotomis išvadomis tinkamai pagrįstos. Pažymėtina, jog verbavimas prostitucijai gali pasireikšti ir BK 307 straipsnio 2 dalyje nustatytais nusikalstamais veiksmais, kai organizuojama prostitucija ar jai vadovaujama.

22. Jau anksčiau išdėstyta BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicija nustato ne tik verbavimo, bet ir kitas sąlygas, būtinas kvalifikuojant šios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šiuo atveju K. J. buvo inkriminuotas apgaulės panaudojimas bei pasinaudojimas nukentėjusiosios J. R. pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties. Šių požymių teismai tinkamai ir teisingai nepagrindė. Apgaulė tiek kitose nusikalstamose veikose, tiek ir prekyboje žmonėmis turi pasireikšti ne šiaip suklaidinimu, apgavyste, o esmine nukentėjusiojo apgaule, dėl kurios jis priima jam nenaudingą, finansiškai ar kitais aspektais žalingą sprendimą. Kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2013, 2K-453-648/2016, 2K-108-788/2018, 2K-188-719/2018 ir kt.). Nukentėjusiosios J. R. ir A. B. parodymais yra nustatyta, kad K. J. sakė, jog (duomenys neskelbtini) viešnamyje už seksualines paslaugas jos gali uždirbti iki 6000 Eur per mėnesį. Kiek konkrečiai gaudavo J. R. ir A. B. pinigų, nenustatyta, tačiau pagal nustatytas bylos aplinkybes jos gana ilgai – keletą mėnesių užsiėmė prostitucija, veikla buvo vykdoma legaliai. Byloje yra duomenų, patvirtinančių, jog pati J. R. kurį laiką prižiūrėjo viešnamio veiklą ir jai vadovavo, turėjo gaunamų pinigų kontrolę. Įtarus pinigų pasisavinimu R. G. atsisakė J. R. ir A. B. paslaugų, šios buvo išvykusios į (duomenys neskelbtini) užsiimti prostitucija, vėliau grįžo ir pačios pasisiūlė vėl dirbti R. G. vadovaujamame viešnamyje. Šios aplinkybės rodo, jog J. R. ir A. B. turėjo pasirinkimo laisvę ir iš esmės jas tenkino R. G. viešnamyje esamos buitinės, finansinės sąlygos, todėl, kaip teisingai nurodyta kasaciniame skunde, nėra pagrindo daryti išvadą, kad K. J. nurodytos finansinės sąlygos iš esmės suklaidino ir nulėmė J. R. ir A. B. apsisprendimą vykti į (duomenys neskelbtini) užsiimti prostitucija.

23. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, jog teismai nepagrindė ir pasinaudojimo nukentėjusio asmens pažeidžiamumu požymio turinio. Byloje yra duomenų, kad J. R. turi keturis vaikus, neturi nuolatinio uždarbio ir Lietuvoje neteisėtai vertėsi prostitucija. Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad nors siūlymas J. R. vykti dirbti į (duomenys neskelbtini) prostitute atitinka verbavimo požymius, tačiau nepaneigta, jog J. R. sutikimas gautas savanoriškai, nuteistajam nežinant jos socialinės padėties, todėl tokia padėtimi jis ir negalėjo pasinaudoti. Skunde taip pat nurodyta, kad byloje nustatyta, jog J. R. turėjo pasirinkimo galimybes važiuoti ar nevažiuoti į (duomenys neskelbtini), pati savarankiškai priėmė sprendimą ir tokiame procese nuteistasis nedalyvavo. Jei tokį nukentėjusiosios sprendimą ir nulėmė jos materialinė padėtis, apie tai nuteistasis visiškai nieko nežinojo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne tik kaltininkas turi suvokti tam tikrą nukentėjusiojo pažeidžiamumą ir juo pasinaudoti, tačiau tas požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas. Ar tai būtų nukentėjusiojo psichinis ir psichologinis pažeidžiamumas, priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, materialinė padėtis – visi šie požymiai turi lemti suvaržytą nukentėjusiojo galimybę rinktis ir sudaryti kaltininkui akivaizdžią galimybę manipuliuoti nukentėjusiuoju. Tokių motyvų ir argumentų apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė.

24. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo K. J. aktyvius veiksmus, jo naudotą fizinį ar psichologinį smurtą, pasinaudojimą minėtos nukentėjusiosios bejėgiška padėtimi, apgaulės naudojimą, taip pat ir kitų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 147 straipsnio 1, 2 dalyse, požymių. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad BK 147 straipsnio prasme pasinaudojimas nukentėjusio asmens pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės, socialinės situacijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, 2K-432/2014, 2K-173-693/2018, 2K-288-648/2018).

25. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad J. R.

verbavimas atitinka BK 147 straipsnio, bet ne BK 307 straipsnio dispozicijos turinį. Nors nuteistasis neneigė J. R. verbavimo fakto, tačiau ji nelaikytina prekybos žmonėmis auka, pagal teismų nustatytą šioje byloje verbavimo pobūdį – prostitucijai, nes tam tikrais laikotarpiais ir Lietuvoje J. R. bei A. B. vertėsi prostitucija, į (duomenys neskelbtini) vyko savanoriškai, ten šia veikla užsiėmė legaliai, tuo požiūriu nepatyrė moralinio pažeminimo ar neteisėto išnaudojimo.

26. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl BK 147 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, savo išvadų dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo neparėmė bylos duomenimis, kurie sudarytų pagrindą tinkamai kvalifikuoti veiką, ir tai lėmė neteisingą veikos kvalifikavimą. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos kvalifikavimo

27. BK 253 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas.

28. K. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė šaunamąją ginklą, t. y. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje iš kito asmens įgijo ir buto (duomenys neskelbtini), pagalbinėse patalpose (rūsyje-sandėliuke), neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė dujinį pistoletą „Mauzer mod. HSc90“ Nr. (duomenys neskelbtini), kurį 2014 m. rugsėjo 16 d. kratos metu minėtose pagalbinėse patalpose rado ir paėmė policijos pareigūnai. Teismai iš esmės teisingai įvertino formaliuosius šios nusikalstamos veikos požymius, rėmėsi specialisto išvada Nr. 140-(5642)-ISI-2608, jog tai yra pramoninės gamybos dujinis pistoletas, skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais bei garsiniais šoviniais, kuris, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas formalųjį šaunamojo ginklo laikymo požymį, neįvertino apeliacinio skundo argumentų dėl K. J. tyčios neteisėtai laikyti šaunamąjį ginklą ir į šiuos argumentus neatsakė. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes šaunamasis ginklas surastas ne kasdieninio naudojimo patalpose, o rūsyje-sandėliuke. Nesiaiškinta, ar tas sandėliukas buvo dažnai naudojamas, ar ginklas buvo prieinamoje vietoje. Šie klausimai reikšmingi tam, kad būtų išsamiai išnagrinėta ir pagrįstai atmesta K. J. versija, jog jis tą ginklą pasidėjęs pamiršo ir dėl tos priežasties laiku nepateikė prašymo gauti leidimą laikyti ginklą arba leidimą nešiotis ginklą ar perduoti nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos ginklų fondui.

29. Teismas, be jau minėto subjektyviojo veikos požymio nustatymo, privalėjo įvertinti realųjį veikos pavojingumą atsižvelgdamas į tai, kad tai dujinis pistoletas, priskiriamas C kategorijos ginklams, surastas be dėtuvės ir šovinių. Ginklas buvo surastas praėjus dviem su puse mėnesio nuo tada, kai pasibaigė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo įstatyme Nr. XI-1146 nustatytas terminas – iki 2014 m. liepos 1 d. nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus ar perduoti juos nustatyta tvarka Ginklų fondui. Visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas privalėjo išsamiai išnagrinėti ir pateikti dėl jų teisinį įvertinimą. Neišnagrinėjus šių apeliacinio skundo argumentų buvo pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimas patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kadangi nebuvo išnagrinėti klausimai, susiję su nusikalstamos veikos požymių ir jos pavojingumo nustatymu, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.


n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo atmestas nuteistojo K. J. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinis skundas dėl K. J. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, perduodant bylą dėl nuteisimo pagal šiuos BK straipsnius iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

AUDRONĖ KARTANIENĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-277-495/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-54669-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1; 2.1.4.5.4; 2.3.4.3(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Ž. N. gynėjo advokato Romualdo Vitkaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 17 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. nuosprendžiu Ž. N. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 3 dalį trisdešimties parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu paskirta septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė Ž. N. paskirta laisvės atėmimas septyniems mėnesiams dvidešimčiai dienų. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. L. civilinis ieškinys patenkintas: jai iš Ž. N. priteista 240 Eur turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 17 d. nutartimi nuteistosios Ž. N. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. BYLOS ESMĖ

1. Ž. N. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą, būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2018 m. rugpjūčio 25 d., turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – lėšas, socialiniame tinkle „Facebook“, savo paskyroje įdėjo melagingą skelbimą, kad parduoda moteriškus kailinius, o nukentėjusioji L. L., internetu susirašinėdama su Ž. N., susitarė už 240 Eur nupirkti kailinius, kuriuos Ž. N. pažadėjo per 21–30 dienų atsiųsti paštu, nors kailinių neturėjo, ir nurodė pašto perlaida pervesti jai 240 Eur. L. L. 2018 m. rugpjūčio 29 d. 15.17 val. pašto perlaida Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus 240 Eur, Ž. N. 2018 m. rugpjūčio 30 d. 14.21 val. Vilniaus 8-ajame pašte, esančiame Vilniuje, Žirmūnų g. 64, gautus pinigus išgrynino, tačiau L. L. iki sutarto laiko kailinių neatsiuntė ir pinigų negrąžino. Taip Ž. N. apgaule savo naudai įgijo svetimą nedidelės vertės turtą –

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b58e278016b711ea9d279ea27696ab7b

nukentėjusiajai L. L. priklausančius 240 Eur.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistosios Ž. N. gynėjas advokatas R. Vitkus prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 15 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 17 d. nutartį ir Ž. N. išteisinti pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, nesant jos veiksmuose nusikaltimo sudėties, arba, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Ž. N. buvo gydoma Respublikiniame priklausomybės ligų centre dėl psichikos sutrikimo vartojant alkoholį. Todėl byloje buvo būtina apklausti specialistą (psichiatrą) dėl Ž. N. psichikos būklės ir galimybės atsakyti už savo veiksmus, o esant pagrindui – skirti ir ekspertizę dėl jos pakaltinamumo. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei teismas nesiaiškino, ar nuteistoji suprato savo veiksmų esmę veikos padarymo metu. Neatlikus nurodytų procesinių veiksmų, Ž. N. parodymai ir prisipažinimas vertintini kritiškai.

2.2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas vienas iš būtinojo gynėjo dalyvavimo atvejų, t. y. kai nagrinėjama byla asmenų, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pasinaudoti savo teise į gynybą. Dėl psichinių trūkumų negalinčiais pasinaudoti savo teise į gynybą laikytini ir asmenys, kurie turi nuolatinį ar laikiną psichinės veiklos sutrikimą ir kurių veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais. Kaip minėta, Ž. N. buvo paskirtas gydymas Respublikiniame priklausomybės ligų centre ir nustatytas psichikos sutrikimas, todėl gynėjo dalyvavimas tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo būtinas, tačiau gynėjas nuteistajai nebuvo paskirtas ir taip buvo pažeista jos teisė į gynybą. Prie nuteistosios apeliacinio skundo buvo pridėti dokumentai apie psichikos ir elgesio sutrikimus vartojant alkoholį, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių duomenų nevertino nei spręsdamas dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nei dėl gynėjo dalyvavimo šioje byloje būtinumo. Dėl to buvo padaryti BPK 20, 301, 305 straipsnių pažeidimai.

2.3. Pirmosios instancijos teismas šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, apsiribodamas Ž. N. apklausa, jos prisipažinimu ir atsisakymu gynėjo. Iš kaltinamojo akto ir pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad Ž. N. pareiškė, jog gynėjas jai nereikalingas, tačiau toks pareiškimas negali būti vertinamas kaip savanoriškas gynėjo atsisakymas. Ž. N. buvo suklaidinta prokuroro, kuris jai paaiškino, jog byla yra aiški, ji pati kaltę pripažįsta, todėl ir gynėjas jai nėra reikalingas. Ji dėl prokuroro paaiškinimo atsisakė gynėjo ir šis jai nebuvo paskirtas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu ji nedirbo, neturėjo pajamų, todėl nebuvo realios galimybės pasinaudoti teise į gynybą. Bylos nagrinėjime dalyvavo tik prokurorė, todėl proceso dalyviams nebuvo užtikrintos lygios teisės aktyviai dalyvauti nagrinėjant bylą, dėl to buvo pažeistas rungimosi principas.

2.4. Visi išvardyti proceso pažeidimai apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti, nes Ž. N. neturėjo gynėjo ir apeliacinį skundą surašė pati, prašydama tik atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs esminius šio kodekso pažeidimus, privalėjo patikrinti, ar tai turėjo neigiamos įtakos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, ir pagal BPK 329 straipsnio 4 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, konstatavęs faktą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

2.5. Be kita ko, teismai netinkamai taikė BK 75 straipsnį, nes, spręsdami dėl Ž. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, neatsižvelgė į nuteistosios asmenybę ir jos šeiminę padėtį, būtent į tai, kaip laisvės atėmimo bausmės vykdymas paveiks jos mažametį sūnų, kuris lanko mokyklą ir kuriuo, išskyrus motiną, nėra kam rūpintis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir už sunkius nusikaltimus, o Ž. N. padarė tik baudžiamąjį nusižengimą. Be to, BK 75 straipsnyje nėra reikalavimo, kad asmuo laisvės atėmimo bausme būtų nuteistas pirmą kartą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma:

3.1. Nuteistosios Ž. N. teisė į gynybą nebuvo pažeista. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai nurodyta, kad, taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, gynėjo dalyvavimas nėra būtinas. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad, prieš pradedant bylos nagrinėjimą iš esmės, buvo ne tik kaltinamosios paklausta, ar jai reikalingas gynėjas, bet ir išaiškinta, kad atsisakymas gynėjo neatima teisės vėliau jį kviesti. Kadangi teismas nenustatė būtinų gynėjo

dalyvavimo pagrindų, tai Ž. N. savanorišką gynėjo atsisakymą pagrįstai priėmė, tai užfiksuodamas atitinkamos formos protokole. Byloje nėra duomenų, kad tokiam kaltinamosios apsisprendimui įtakos turėjo prokuroro veiksmai. Taigi procesinių pažeidimų, priimant gynėjo atsisakymą, nebuvo padaryta.

3.2. Nebuvo pažeistas ir rungimosi principas, nes kaltinamajai buvo užtikrinta teisė duoti paaiškinimus dėl pareikšto kaltinimo, su kuriuo ji visiškai sutiko. Įvertinus tai, kad procesas vyko sutrumpintai, be išsamaus įrodymų tyrimo, tai ir nuosprendis surašytas pagrįstai įvertinus tik kaltinamosios prisipažinimą be detalesnės kitų įrodymų analizės. Dėl to nei tiriant ir vertinant įrodymus, nei surašant apkaltinamąjį nuosprendį procesinių pažeidimų nebuvo padaryta.

3.3. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys apie Ž. N. gydymą nuo alkoholio priklausomybės Respublikiniame priklausomybės ligų centre, tačiau iš šios įstaigos 2019 m. kovo 22 d. pranešimo matyti, kad Ž. N. nuo 2018 m. liepos 17 d. skirtas tik ambulatorinis gydymas dėl nustatyto priklausomybės nuo alkoholio sindromo. Baudžiamojoje byloje kitų duomenų apie Ž. N. stacionarinį gydymą dėl psichikos sutrikimų ar jos registraciją psichiatro įskaitoje nėra. Taip pat iš byloje esančio nuteistosios susirašinėjimo su nukentėjusiąja „Facebook“ paskyroje matyti, kad nusikalstamą veiką ji padarė aiškiai suprasdama savo veiksmus. Už analogiško pobūdžio veikas Ž. N. anksčiau yra tris kartus teista ir daug kartų bausta administracine tvarka. Taigi šiuo atveju Ž. N. nustatyta diagnozė nėra psichikos liga, dėl kurios turėtų būti sprendžiamas asmens pakaltinamumo klausimas arba dėl kurios būtų pripažintas būtinas gynėjo dalyvavimas byloje. Kadangi nuteistosios sveikatos būklė ir jos gebėjimas suvokti ir valdyti savo veiksmus veikos padarymo metu nekėlė jokių abejonių, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka asmens pakaltinamumo klausimas pagrįstai nebuvo svarstomas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių procesinių pažeidimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir nuosprendį patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepažeisdamas BPK reikalavimų.

3.4. Sprendžiant Ž. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadaryta – BK 75 straipsnis netaikytas pagrįstai. Teismai tinkamai įvertino nuteistosios asmenybę, atsižvelgė į jos ankstesnius teistumus ir tai, kad ji daug kartų bausta administracine tvarka už analogiško pobūdžio nusižengimus, į tai, kad nuteistajai anksčiau tris kartus buvo suteikta galimybė pasitaisyti atidedant bausmių vykdymą, tačiau ji ne tik pažeidinėjo teismo nustatytų įpareigojimų sąlygas, bet ir padarė naujų administracinių nusižengimų bei baudžiamąjį nusižengimą. Šios aplinkybės ir nulėmė realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Be to, neteisingas kasatoriaus teiginys, kad dėl paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės nebus kam prižiūrėti nuteistosios mažamečio vaiko, nes juo pasirūpinti gali tėvas ir močiutė.


4. Nuteistosios Ž. N. gynėjo advokato R. Vitkaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

5. Nuteistosios gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas netinkamas baudžiamojo įstatymo – BK 75 straipsnio – taikymas keliais aspektais, t. y. neatsižvelgta į nuteistosios asmenybę, jos šeiminę padėtį, ir tinkamai neįvertintas padarytos veikos pobūdis bei jos pavojingumas (padarytas baudžiamasis nusižengimas, o BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) taikymas galimas ir padarius sunkius nusikaltimus bei pakartotinai).

6. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi teismas privalo ne tik atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus (nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį), bet ir įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Aptariamo įstatymo

nuostatų taikymas galimas tik tada, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų, teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnyje nenustatyta tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokio įstatymo nuostatos. Tačiau tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, o kilus dėl to pagrįstų abejonių šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, 2K-106-511/2017, 2K-22-628/2018).

7. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, nagrinėjamoje byloje netaikydami BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėdami nuteistajai Ž. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė – teisingai aiškino ir taikė šią normą, tinkamai vadovavosi aktualia teismų praktika ir atsižvelgė į visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes, iš jų ir kasaciniame skunde nurodytas, bei išdėstė išsamius motyvus dėl bausmės skyrimo.

8. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismai, svarstydami BK 75 straipsnio taikymo galimybę, įvertino tiek nuteistosios asmenybę ir jos elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos, tiek ir padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Teismų sprendimuose išsamiai aptarti ir įvertinti ankstesni (keturi) Ž. N. teistumai, jos patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejai, t. y. anksčiau padarytų nusikalstamų veikų (analogiško pobūdžio sukčiavimų) ir administracinių nusižengimų (daugiausia smulkūs sukčiavimai (ANK 108 straipsnis) pobūdis, skaičius. Teisingai nurodyta, kad Ž. N. praeityje net tris kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, o nauja nusikalstama veika padaryta neišnykus ankstesniam teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo metu (dėl to pripažintas nusikaltimų recidyvas (atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)), be to, tuo laikotarpiu ji darė ir naujus analogiško pobūdžio administracinius nusižengimus (vien per 2018 m. padaryti šeši), taip pat išdėstytos kitos nuteistąją apibūdinančios aplinkybės, susijusios su jos socialine padėtimi, – nedirba, neturi legalių pajamų, be to, piktnaudžiauja alkoholiu. Visuma teismų nurodytų aplinkybių patvirtina sistemingą, priešingą teisei Ž. N. elgesį, jos polinkį nusikalsti ir nenorą keistis. Ž. N. nepateisino teismų jai anksčiau išreikšto pasitikėjimo, net tris kartus jai atidėjus paskirtų bausmių vykdymą. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai aptarė ir BK 75 straipsnio taikymo kontekste įvertino nuteistosios šeiminę situaciją, pagrįstai nurodydami, kad ta aplinkybė, jog nuteistoji turi mažametį vaiką, jos nesulaikė nuo nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų padarymo. Teismai, įvertinę pirmiau išdėstytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog Ž. N. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino naujus bylos duomenis, reikšmingus sprendžiant dėl BK 75 straipsnio taikymo, – žalos nukentėjusiajai atlyginimą po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, įsidarbinimą, gydymąsi nuo alkoholio priklausomybės. Kita vertus, kaip matyti iš bylos medžiagos, Ž. N. dirbo labai trumpai. Gydytis priklausomybės ligas ji buvo įpareigota dar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. nutartimi, be to, baudžiamąjį nusižengimą padarė tada, kai jau gydėsi Respublikiniame priklausomybės ligų centre, o tai leidžia manyti, kad, priešingai nei tvirtino nuteistoji, ne tik alkoholio vartojimas lėmė jos neteisėtus veiksmus. Turtinės žalos atlyginimas iš nuteistosios nukentėjusiajai priteistas teismo nuosprendžiu ir ji turi įstatyme nustatytą pareigą ją atlyginti, todėl žalos nukentėjusiajai atlyginimas savaime negali atsverti kitų neigiamai nuteistąją apibūdinančių bylos duomenų ir jos veiksmų pavojingumo. Kasaciniame skunde teisingai argumentuojama, kad BK 75 straipsnio taikymas galimas ir tais atvejais, kai nauja nusikalstama veika (atitinkanti BK 75 straipsnyje nurodytą nusikalstamos veikos kategoriją) padaroma bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tačiau, kaip minėta, pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais, o nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teismai, spręsdami dėl bausmės vykdymo atidėjimo Ž. N., įvertino visumą reikšmingų bylos aplinkybių ir pagrįstai konstatavo, jog BK 75 straipsnio taikymas (ketvirtą kartą) nagrinėjamu atveju negalimas. Nesutikti su teismų išvadomis nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

9. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, jog šioje baudžiamojoje byloje Ž. N. negalėjo būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kadangi ji nuteista arešto bausme už baudžiamojo nusižengimo įvykdymą. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas gali spręsti tik laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Kita vertus,

nagrinėjamoje byloje Ž. N. paskirta arešto bausmė už baudžiamąjį nusižengimą BK 64 straipsnio pagrindu buvo subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu jai paskirta neatlikta laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė. Bausmės vykdymo atidėjimo klausimas pagal BK 75 straipsnio taisykles yra sprendžiamas teismui paskyrus galutinę subendrintą bausmę, todėl ir nagrinėjamu atveju teismai teisingai sprendė bausmės vykdymo atidėjimo taikymo klausimą.

10. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad BK 75 straipsnio 1 dalies taikymas galimas ir kai padaromas sunkus nusikaltimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal dabar galiojančią šio įstatymo 2017 m. rugsėjo 28 d. redakciją (galioja nuo 2017 m. spalio 6 d.) tokios galimybės nėra. Kita vertus, šis kasacinio skundo argumentas nėra reikšmingas nagrinėjamoje byloje, kadangi Ž. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė už nesunkaus nusikaltimo (BK 182 straipsnio 1 dalis) ir baudžiamojo nusižengimo (BK 182 straipsnio 3 dalis) padarymą.

Dėl gynėjo dalyvavimo procese (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2, 11 punktai, BPK 273 straipsnio 1 dalis) ir kitų kasacinio skundo argumentų

11. Pagal BPK 50 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti; dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas. Įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją; įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo pavedimu gynėją gali pakviesti jų atstovai pagal įstatymą arba kiti asmenys, kuriems įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis tai paveda (BPK 50 straipsnio 2 dalis). Jei įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis prašo užtikrinti gynėjo dalyvavimą ir gynėjo dalyvavimas nėra būtinas pagal šio BPK 51 straipsnį ar privalomas kitais įstatymų nustatytais atvejais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas išaiškina įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą įgyvendinimo tvarką (BPK 50 straipsnio 3 dalis).

12. BPK 51 straipsnyje nustatyti atvejai, kai gynėjo dalyvavimas baudžiamajame procese yra būtinas. Vienas iš jų nurodytas šio straipsnio 1 dalies 2 punkte: gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Tokiu atveju, jei gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo paskirti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos parinktą gynėją (BPK 51 straipsnio 3 dalis). Nustatęs, kad asmuo turi fizinių ar psichinių trūkumų, teismas turi išsiaiškinti, ar tokie trūkumai buvo ir anksčiau baudžiamojo proceso metu, taip pat ar tai yra trūkumai, neleidžiantys įtariamajam (kaltinamajam) pasinaudoti savo teise į gynybą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendžia, ar procese yra pagrindas būtinam gynėjo dalyvavimui (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat ar dėl tokių aplinkybių nepaisymo buvo pažeista įtariamojo (kaltinamojo) teisė į gynybą.

13. Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista teisė į gynybą, nes Ž. N. nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nors jo dalyvavimas pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą buvo būtinas. Kasaciniame skunde abejonės dėl Ž. N. psichikos būklės siejamos ne tik su būtino gynėjo dalyvavimo procese atveju, bet taip pat keliamas klausimas dėl asmens nepakaltinamumo (dėl tos priežasties prašoma išteisinti Ž. N. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).

14. Apeliacinės instancijos teisme gynyba pateikė Respublikinio priklausomybės ligų centro 2019 m. kovo 22 d. raštą, kuris patvirtina, kad Ž. N. į šią gydymo įstaigą atvyko 2018 m. liepos 17 d., jai nustatyta diagnozė – priklausomybės sindromas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį. Nurodyta, kad pacientė reguliariai lankosi gydytojo psichiatro bei socialinio darbuotojo konsultacijose, atvyksta laiku, tikrinant alkotesteriu alkoholio vartojimas neužfiksuotas, konsultacijose pacientė atrodo tvarkingos išvaizdos, mandagiai bendrauja, alkoholio vartojimą neigia, nėra apsvaigimo ar abstinencijos požymių, psichologo konsultacijų nepageidauja, poreikio stacionariai gydytis neišsakė ir tokio poreikio nenustatyta. Pažymėtina, kad pareiga gydytis priklausomybės ligas Ž. N. nustatyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. nutartimi ir ji į gydymo įstaigą buvo atsiųsta Vilniaus apygardos probacijos tarnybos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sukčiavimas (baudžiamasis nusižengimas) padarytas 2018 m. rugpjūčio mėn., t. y. ji baudžiamąjį nusižengimą padarė jau gydydamasi priklausomybę nuo alkoholio. Byloje nėra jokių kitų duomenų (medicininių

dokumentų, teismų sprendimų dėl asmens civilinio veiksnumo apribojimo ir pan.), kurie keltų pagrįstų abejonių dėl Ž. N. psichinės sveikatos bei gebėjimo suprasti (suvokti) savo veiksmus (jų esmę) ir (ar) juos valdyti nusikalstamos veikos padarymo metu ar po jos padarymo. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad viso baudžiamojo proceso metu Ž. N. elgėsi adekvačiai, davė nuoseklius, išsamius, logiškus parodymus, kurie atitinka ir papildo kitus bylos įrodymus, prisipažino apgaule įgijusį svetimą nedidelės vertės turtą, paaiškino savo elgesio priežastis ir nenurodė jokių aplinkybių, kad dėl savo psichikos būklės nusikalstamos veikos padarymo metu ar vėliau negalėjo suprasti (valdyti) savo veiksmų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmą kartą abejones dėl nuteistosios Ž. N. psichikos būklės išdėstė jos gynėjas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau ir šioje proceso stadijoje pati nuteistoji išliko nuosekli, jokių paaiškinimų dėl savo psichikos būklės nepateikė, be kita ko, ji neprašė atlikti ir įrodymų tyrimo, siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su jos sveikatos būkle dėl gydymosi nuo alkoholio priklausomybės. Teismų nustatytos aplinkybės, kuriomis buvo padaryta sukčiavimo nusikalstama veika, taip pat patvirtina, kad Ž. N. veikė aiškiai suprasdama savo veiksmus. Už analogiško pobūdžio veikas Ž. N. anksčiau yra tris kartus teista ir daug kartų bausta administracine tvarka, o anksčiau išnagrinėtose baudžiamosiose ar administracinių nusižengimų bylose nekilo klausimo dėl jos gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Taigi, atsižvelgdama į visumą išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigiama gynėjo kasaciniame skunde, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos Ž. N. buvo tokios psichinės sveikatos, dėl kurios ji negalėjo tinkamai pasinaudoti teise į gynybą, ir dėl to jai buvo privaloma procese užtikrinti gynėjo dalyvavimą (pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Ž. N. buvo tinkamai išaiškinta jos teisė turėti gynėją, tačiau ji gynėjo atsisakė. Procesinių pažeidimų nenustatyta – ikiteisminio tyrimo metu surašyti teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolai, kuriuose išreikšta Ž. N. valia atsisakyti gynėjo patvirtinta jos parašu; pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat jai buvo pasirašytinai išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau ji gynėjo atsisakė, tai patvirtino savo parašu, be kita ko, teisėja jai išaiškino teisę ir vėlesnėje teisminio proceso stadijoje pareikšti prašymą dėl gynėjo paskyrimo, tačiau šia teise nuteistoji nepasinaudojo.

15. Atmestini ir kasacinio skundo argumentai dėl teismo psichiatrijos ekspertizės Ž. N. skyrimo ar specialisto apklausos procese reikalingumo. BPK normos nereikalauja, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje keliamoms versijoms patikrinti turėtų būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-339/2011, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). Sprendimą dėl specialiųjų žinių panaudojimo proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva teismas arba kitas kompetentingas pareigūnas priima atsižvelgdamas į bylos duomenis, taip pat į tai, ar šie proceso veiksmai yra reikalingi bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismo psichiatrijos ekspertizė paprastai skiriama tada, kai iškyla abejonių, ar dėl kaltinamojo ar nuteistojo psichikos sutrikimo jis galėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumą arba valdyti savo veiksmus (BK 17 straipsnio 1 dalis), ar tokios jo galimybės nebuvo ribotos (BK 18 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2012). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių abejonių dėl nuteistosios sugebėjimo suprasti ir valdyti savo veiksmus, nagrinėjamoje byloje nebuvo būtinybės atlikti minėtus proceso veiksmus, todėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šiuo požiūriu nebuvo padaryta.

16. Kiti kasacinio skundo teiginiai dėl gynybos teisių pažeidimo neužtikrinus gynėjo dalyvavimo, kai pirmosios instancijos teisme buvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, taip pat nepagrįsti. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tais atvejais, kai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, gynėjo dalyvavimas nėra būtinas. Toks būtino gynėjo dalyvavimo baudžiamajame proceso pagrindas nenurodytas BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Šis reikalavimas nenurodytas ir specialioje BPK normoje, kuri reglamentuoja sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnis), nors įprastai BPK normose, kurios įtvirtina tam tikrus proceso ypatumus, dėl būtino gynėjo dalyvavimo nurodoma (pavyzdžiui, nagrinėjant bylą teisme pagreitino proceso tvarka (BPK 431 straipsnis), nagrinėjant bylas kaltinamajam nedalyvaujant (BPK 435 straipsnis)). Tai, kad BPK 273 straipsnio 1 dalyje kaip viena iš sąlygų atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą nurodytas prokuroro ir gynėjo sutikimas su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu, nereiškia, kad gynėjo dalyvavimas procese privalomas. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar ikiteisminio tyrimo metu Ž. N. buvo išaiškintos sutrumpinto įrodymų tyrimo sąlygos ir dėl to surašytas protokolas, kuriame ji nurodė ir savo parašu patvirtino, kad sutinka, jog toks tyrimas būtų atliekamas. Pradėjus bylą nagrinėti teisme, Ž. N. buvo išaiškintos jos, kaip kaltinamosios, procesinės teisės, iš jų – ir teisė turėti gynėją (BPK 22

straipsnio 3 dalis), tačiau ji gynėjo atsisakė bei sutiko, kad būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Taigi, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad, nagrinėjant bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka pirmosios instancijos teisme, nedalyvaujant gynėjui, buvo suvaržyta kaltinamosios teisė į gynybą, pažeistas rungimosi principas ar byla išnagrinėta neišsamiai.

17. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų sprendimų panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas yra netenkinamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistosios Ž. N. gynėjo advokato Romualdo Vitkaus kasacinį skundą.

TEISĖJAI PRANAS KUCONIS

DALIA BAJERČIŪTĖ

DAIVA PRANYTĖ-ZALIECKIENĖ_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 21 d. gautu pareiškėjos D. J. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti teismo nutarties vykdymą,

n u s t a t ė:

Pareiškėja D. J. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutarties peržiūrėjimo, kuria atmestas jos skundas dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo panaikinimo.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ae9db9e016b711ea9d279ea27696ab7b

dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Pareiškėjos D. J. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 2.89 straipsnio 2 dalį ir 6.228 straipsnį, KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 4, 6 punktus ir dėl jų taikymo nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl nepagrįstai sprendė, kad Arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai. Pareiškėjos nuomone, tokia išvada neatitinka teisingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių principų ir įteisina sutarties šalių esminę nelygybę; 2) Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė KAĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 ir 6 punktus, nes neatsižvelgė į tai, kad Arbitražo teismo sprendime buvo tiesiogiai pasisakyta dėl šiame procese nedalyvavusios UAB „Ūkininko patarėjas“ teisių ir pareigų; 3) Lietuvos apeliacinis teismas neatsižvelgė į naujai paaiškėjusią aplinkybę kad Arbitražo teismo sprendimu iš pareiškėjos buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, kurių ieškovas V. N. nebuvo patyręs.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, Lietuvos apeliacinio teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.


Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas pareiškėjos prašymas sustabdyti teismo nutarties vykdymą; grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatų L. Jako ir R. Kurlavičienės profesinei bendrijai Adlex (į. k. 300645737) 375 (tris šimtus

septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto už pareiškėją 2019 m. lapkričio 20 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymo Nr. 5.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Alė Bukavinienė

ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. lapkričio 21 d. gautu ieškovės A. Ivanausko prekybinės firmos „Fuks“ kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2019 m. spalio 4 d. nutartimi Nr. 3P-1645/2019 atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo kasacine tvarka.


Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacijos byloje galimumas grindžiamas iš esmės tapačiais kaip ir ankstesniame skunde išdėstytais argumentais, kuriais, atrankos kolegijos vertinimu, nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų kasacijos pagrindų.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo ieškovei priimta pirmiau nurodyta atrankos kolegijos nutartis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=de50445016b711ea9d279ea27696ab7b



ALGIS NORKŪNAS



Kasacinio skundo Nr. 2P-891/2019Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00157-2018-0


NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininko), Sigitos Jokimaitės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, susipažinusi su nuteistojo G. Č. kasaciniu skundu dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties bei baudžiamąja byla,

n u s t a t ė:

Nuteistasis G. Č. prašo pakeisti skundžiamus teismų sprendimus ir paskirti švelnesnę bausmę.Kasatoriaus nuomone, byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 2 dalis – dėl D. G. Č.

ir Ž. B, turto vagysčių, šiuo atveju kasatoriaus teigimu veikos turi būti perkvalifikuotos į BK 178 straipsnio 1 dalį, o veika dėl M. M. turto vagystės perkvalifikuotina į BK 178 straipsnio 4 dalį, nes kasatoriaus nagrinėjamose nusikalstamose veikose anot skundo teiginių nėra veikas kvalifikuojančio požymio – įsibrovimo į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją arba pavogtas turtas pripažintinas nedidelės vertės. Savo poziciją kasatorius grindžia faktinių aplinkybių aiškinimu atkartodamas apeliacinio skundo argumentus. Be to, nuteistojo nuomone, teismai padarė baudžiamojo proceso pažeidimus – BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių ir taip pažeidė jo teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą bei paskyrė neadekvačią bausmę. Teismai neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. neįvertino, kad jis nuoširdžiai gailisi, atlygino dalį padarytos žalos, stengėsi sumažinti padarinius, atsiradusius dėl jo veikos. Kasaciniame skunde teikiama vertinimui nuteistąjį teigiamai apibūdinančios aplinkybės, kad pastarasis sukūrė naujus tvirtus socialinius ryšius ir dėl to tvirtai nusistatęs daugiau nenusikalsti.


kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių, tai yra

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ee0da7c016b711ea9d279ea27696ab7b

pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

Iš skundo turinio matyti, kad kasatorius atkartodamas apeliacinio skundo argumentus prašo, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės aplinkybės ir paskirta švelnesnė bausmė. Tačiau, susipažinus su kasacinio skundo turiniu bei teismų sprendimais byloje, kolegija pažymi, kad į visus keliamus klausimus išsamiai, nuosekliai ir motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas dargi pakoreguodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacinės instancijos teismas nėra trečioji instancija faktinių aplinkybių vertinimui, nes, kaip minėta, šis teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu. Kasatorius teikia faktinių aplinkybių savą interpretaciją siūlant įrodymus vertinti pagal nuteistojo gynybinę poziciją, o tai nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.



n u t a r i a:

Atsisakyti priimti nuteistojo G. Č. kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.


SIGITA JOKIMAITĖ

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-361-248/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26313-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.10.2.4.1; 2.6.11.4.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos kariuomenės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutarties

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c3860d3016b711ea9d279ea27696ab7b

peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ ieškinį atsakovei Lietuvos kariuomenei dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija


1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių viešųjų pirkimų konkurso ir sutarčių sąlygų aiškinimą, sutarties, sudarytos vykdant viešuosius pirkimus, šalių pareigas, atsirandančias dalyvaujant užstato už vienkartinę gaminio pakuotę (pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą (toliau – ir PPATĮ)) sistemoje, tokių pareigų nevykdymo pasekmes, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo: priteisti iš atsakovės 35 986,30 Eur nuostolių atlyginimo, 1467,99 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo vėluojamos sumokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną nuo 2016 m. balandžio 2 d. iki 2017 m. liepos 28 d., 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje 2015 m. lapkričio 12 d. paskelbė bakalėjos produktų ir kruopų, cukraus, aliejaus, džiovintų vaisių ir riešutų, konservuotų produktų, džemų, uogienių ir sirupų, mėsos konservų, žuvies konservų, kitų maisto produktų, sulčių ir nektaro, mineralinio vandens ir gaiviųjų gėrimų, prieskonių ir kitų produktų viešą atvirą pirkimo konkursą (toliau – Konkursas). 2016 m. vasario 8 d. atsakovė raštu paskelbė, kad ieškovė pripažinta Konkurso sąlygų 8 dalyje nurodytų pirkimo prekių dalies – mineralinis vanduo, gaivieji gėrimai – laimėtoja. 2016 m. vasario 15 d. šalys pasirašė prekių pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis). 2016 m. vasario 1 d. buvo įvesta užstato (depozito) sistema – nustatyta teisė ir pareiga kiekvienam pirkėjui grąžinti pakuotę (tarą) ir taip susigrąžinti 0,10 Eur piniginį užstatą. 2016 m. kovo 3 d. ieškovė raštu visiems gaiviųjų gėrimų pirkėjams pranešė, kad, įgyvendinant PPATĮ nuostatas, susijusias su užstato sistema, gamintojai ir importuotojai privalo imti užstatą iš pakuočių platintojų ar pakuočių pardavėjų ir jį grąžinti pakuočių pardavėjams, kai šie grąžina pakuočių atliekas. Ieškovė tiekė atsakovei prekes, tačiau atsakovė atsisakė grąžinti užstato tarą ar (ir) sumokėti negrąžintos užstato taros vertę (0,10 Eur), taip ieškovei padarė 35 986,30 Eur turtinę žalą. Užstatas nėra prekės kainos dalis, jis į kainą neįtraukiamas ir pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) nuo jo neskaičiuojamas. Atsakovė nepatiria jokių išlaidų, jei laikosi užstato sistemos reikalavimų.


4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 35 986,30 Eur nuostolių atlyginimo, 1467,99 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (37 454,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. liepos 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 787 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė valstybei iš atsakovės 9,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

5. Teismas rėmėsi PPATĮ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. vasario 1 d.) 1 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 27 dalies, 11 straipsnio 5 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. D1-705 „Dėl užstato už vienkartinės pakuotės vienetą dydžio patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas užstato už vienkartinės pakuotės, kuriai pagal PPATĮ 11 straipsnio 2 dalį taikoma užstato sistema, vieneto dydis – 0,10 Eur.

6. Teismas konstatavo, kad užstato paskirtis – skatinti pakuočių vartotojus rūšiuoti atliekas, taip užtikrinant jų (pakuočių ar jų atliekų) grąžinimą gamintojui ir (ar) importuotojui bei jų pakartotinį panaudojimą ir tvarkymą laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Nėra pagrindo tapatinti prekės kainą su užstatu, t. y. užstatas neįskaičiuojamas į prekės kainą. Užstatą sumokėjęs asmuo turi galimybę jį susigrąžinti. Pakuočių pardavėjai, parduodami gaminius, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, įstatymo pagrindu privalo imti užstatą iš pakuočių vartotojų, o pastarieji, įsigydami gaminius, turi pareigą jį sumokėti.

7. Teismas nurodė, kad ginčas iš esmės kilo dėl Konkurso sąlygų 25 punkto (į pasiūlytų prekių kainą turi įeiti visi

mokesčiai ir visos tiekėjo išlaidos (sandėliavimo, transportavimo, pakavimo, žymėjimo ir kitos), galinčios turėti įtakos kainai ir atsirandančios vykdant sutartį) ir Sutarties Specialiosios dalies 2.1 punkto (prekių įkainiai nurodyti su visais mokesčiais, pristatymo gavėjams ir kitomis išlaidomis, susijusiomis su prekėmis) aiškinimo ir taikymo. Šios nuostatos, teismo vertinimu, susijusios su prekių kainos dydžiu, draudimu ją keisti. Kadangi užstatas už pakuotę nelaikytinas kainos sudėtine dalimi, užstato sumokėjimas nelaikytinas kainos keitimu, t. y. atsakovė, grąžinusi depozitinę tarą, turi susigrąžinti užstatą, taigi prekės kaina tampa lygi Konkurso pasiūlymo kainai. Atsakovė neginčijo, kad už ieškovės pateiktas pakuotes susigrąžina užstatą.

8. Atsakovė, manydama, kad į pasiūlymo kainą turėjo būti įskaičiuotas užstatas už pakuotes, turėjo galimybę aiškiai ir nedviprasmiškai tiek Konkurso sąlygose, tiek Sutartyje aptarti užstato už pakuotę apmokėjimo tvarką, juolab kad atsakovei buvo žinoma apie įstatymo nuostatų pakeitimus (papildymus). Pasikeitus teisiniam reguliavimui, nesant pasiūlymo kainos dydį konkretizuojančių nuostatų, susijusių su užstato už pakuotes apmokėjimu, pakuočių vartotojams, įskaitant atsakovę, įstatymo pagrindu atsirado pareiga mokėti nustatytą užstatą už pakuotę. Neaiškių, netikslių ir dviprasmiškų pirkimo dokumentų nuostatų nulemtų negatyvių padarinių rizika tenka pačiai perkančiajai organizacijai.

9. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog kitos Konkurso dalyvės – UAB „Sanitex“ ir UAB „Grūstė“ – pasiūlymuose būtų nurodžiusios, jog į kainos dalį įskaičiuotas užstato dydis, priešingai, atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pasiūlymuose nebuvo konkretizuota, jog į prekės kainą įskaičiuotas užstato dydis.

10. Teismas pažymėjo, kad Viešųjų pirkimų tarnybos 2016 m. liepos 20 d. rašte Nr. 4S-2453 nenurodyta, jog užstato už pakuotę kaina buvo įtraukta į prekės kainą; 2016 m. balandžio 7 d. rašte Nr. 4S-1064 nurodyta, kad jei iki užstato sistemos įsigaliojimo sudarytose viešojo pirkimo–pardavimo sutartyse į prekės kainą nebuvo įtrauktas vienkartinės pakuotės užstato dydis, perkančioji organizacija sumoka prekės kainą ir papildomai sumoka užstato dydį, taikomą pakuotei. Toks tarnybos aiškinimas, teismo vertinimu, papildomai pagrindžia, kad prekės kaina netapatintina su mokėtinu užstatu, todėl užstatas už pakuotę mokamas papildomai.

11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 19 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Kolegija nesutiko su atsakovės argumentu, kad suma, kurią ieškovė reikalauja priteisti, turėjo būti įtraukta į pasiūlymo kainą. Užstatas nėra įskaičiuojamas į prekės kainą. Įstatymu privalomai įvesta užstato sistema už gėrimų pakuotes negali būti laikoma mokesčiu ar tiekėjo išlaidomis, nes užstatas atlieka kitokią paskirtį (PPATĮ 2 straipsnio 27 dalis). Teisinis reguliavimas įpareigoja visus pakuočių pardavėjus privalomai imti užstatą (PPATĮ 11 straipsnio 5 dalis), taigi ieškovė ne savo vienašaliu sprendimu ėmė reikalauti iš atsakovės mokėti užstatą už pakuotes, o įpareigota įstatymo. Tai, kad prekės kaina ir užstatas yra du savarankiški, tarpusavyje nesusiję dydžiai, kad į prekės kainą nėra ir neturi būti įtraukiamas užstatas ir kad užstato dydis nelaikytinas prekės kainos dalimi, yra įtvirtinta įstatyme (PPATĮ 8 straipsnyje), išskiriant šias sąvokas kaip dvi atskiras.

13. Kolegija nurodė, kad užstatą sumokėjęs asmuo turi galimybę jį susigrąžinti. Aplinkybė, kad atsakovė turi prievolę mokėti ieškovei užstatą, negali būti laikoma kainos padidinimu, nes užstatas tėra prievolės užtikrinimo priemonė. Parduodama atsakovei prekes ieškovė privalo iš jos imti užstatą už pakuotes įstatymų nustatyta tvarka, šį užstatą, grąžindama ieškovei pakuotes, atsakovė gali susigrąžinti. Teisėjų kolegija sprendė, kad užstato sistema neprieštarauja atsakovės pirkimo dokumentų sąlygai dėl visų tiekėjo išlaidų įtraukimo į prekės kainą, nes, atsakovei grąžinus pakuotes ir atgavus užstatą, prekės kaina lieka tokia, kokią šalys nustatė pirkimo dokumentuose, ir atitinka atsakovės reikalavimą, jog prekių įkainiai turi būti pastovūs. Tai, kad atsakovė, negrąžindama taros, kurią pirko iš ieškovės, ir tokiais savo veiksmais neatgaudama užstato, vertintina ne kaip prekių kainos padidėjimas, o kaip atsakovės nenoras prisidėti prie pakuočių tvarkymo, dėl to ji privalo prisiimti finansines pasekmes.

14. Skirtingas dalyvių Konkurso sąlygų supratimas, kolegijos vertinimu, suponuoja, kad jos nepakankamai aiškiai išdėstytos, už tai buvo atsakinga atsakovė, kaip perkančioji organizacija. PPATĮ įpareigoja ieškovę imti užstatą iš atsakovės, todėl priteisti nuostolių atlyginimą už negrąžintas pakuotes ieškovė prašo pagrįstai.


15. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais

argumentais:15.1. Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, nepagrįstai sprendė, kad

Konkurso sąlygos buvo dviprasmiškos ir neaiškios, kad dėl to ieškovė patyrė nuostolių ir visa rizika tenka atsakovei. PPATĮ pakeitimai abiem šalims galėjo ir turėjo būti žinomi. Konkurso sąlygose (25 punkte) aiškiai nurodyta, kad į prekių kainą turi įeiti visos tiekėjo išlaidos (tarp jų – pakavimo), galinčios turėti įtakos kainai ir atsirandančios vykdant Sutartį, taigi ir galimos būsimos tiekėjo išlaidos, susijusios su prekių tiekimu pagal Sutartį, atsirandančios Sutarties vykdymo metu. Tiekėjos UAB „Grūstė“ ir UAB „Sanitex“ suprato, kad vienkartinės pakuotės užstato įkainis turėjo būti įtrauktas į pasiūlymo kainą. Atsakovė tinkamai ir suprantamai išreiškė savo valią. Teismai nenustatė pirkimo sąlygų tarpusavio prieštaringumo, nesuderinamumo, nenurodė, kuri sąlyga yra neteisėta, netaikytina dėl dviprasmiškumo. Ieškovės subjektyvus Konkurso sąlygų vertinimas negali būti pagrindas konstatuoti jų dviprasmiškumą. Ieškovė, manydama, kad, įsigaliojus įstatymo pakeitimams, jai nenaudinga sudaryti Sutartį, turėjo atsisakyti tai padaryti. Teismai, remdamiesi skirtingomis Viešųjų pirkimų tarnybos nuomonėmis (2016 m. balandžio 7 d., 2016 m. liepos 20 d. raštuose ir pranešime), nepagrįstai sprendė, kad užstato dydis už vienkartines pakuotes neįėjo į pasiūlymo kainą ir turi būti skaičiuojamas atskirai. Teikdama pasiūlymą ir po 2016 m. vasario 1 d. pasirašydama Sutartį ieškovė turėjo į pasiūlymo vertę, be PVM, įtraukti ir pakuočių užstato dydžio vertę (į ieškovės pasiūlymo kainą su PVM pagal pranešime nurodytą metodiką turėjo būti įtraukta prekių kaina be PVM, užstato dydžio vertė ir PVM).

15.2. Teismai pažeidė sutarčių aiškinimą ir vykdymą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Spręsdami dėl depozito už vienkartinę tarą mokėjimo privalomumo teismai, neatsižvelgdami į tikruosius Sutarties šalių ketinimus, iš esmės nustatė naują Sutarties sąlygą, pagal kurią atsakovė įpareigota mokėti užstatą. Sutarties Specialiosios dalies 3.7 punkte nustatyta, kad keičiama tara grąžinama pardavėjui pagal atskirą rašytinį gavėjo ir pardavėjo susitarimą. Taigi šalys turėjo sudaryti atskirą susitarimą, pagal kurį ieškovė, sumokėjus jai depozitą, organizuotų vienkartinių pakuočių susigrąžinimą. Tačiau ieškovė nesiėmė tvarkyti vienkartinių pakuočių, todėl atsakovė neturėjo pareigos mokėti depozitą. Ieškovei neprisiėmus įsipareigojimų pasiimti ir tvarkyti pakuotes, atsakovė pakuotes priduodavo ir už jas atgaudavo depozitą, taigi vykdė savo įsipareigojimus pagal PPATĮ. Ieškovė negalėjo patirti nuostolių, nes gamintojai negali iš jos reikalauti depozito, atsakovei grąžinus vienkartines pakuotes per sistemos administratorių.

15.3. Teismai neteisingai nustatė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas: atsakovė tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus; ieškovė nepateikė įrodymų, kad visos prekės nuo 2016 m. kovo 3 d. buvo pažymėtos depozito ženklu ir išimtinai dėl atsakovės neveikimo – jų negrąžinimo – ieškovė patyrė nuostolių; ieškovė neįrodinėjo atsakovės kaltės, atsakovės pareigos mokėti užstatą grindimas vien įstatymu nepakankamas, ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl Sutarties projekto pakeitimo, žalą lėmė pačios ieškovės kalti veiksmai, jai tinkamai nebendradarbiaujant (neorganizuojant pakuočių išvežimo ir priėmimo, nesudarant atskirų susitarimų ir pan.); ieškovė nepagrindė, o teismai nesiėmė nustatyti aplinkybių, teisiškai reikšmingų nustatant priežastinį ryšį, kaip atsakovės civilinės atsakomybės sąlygą (ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų pakuotėms susigrąžinti, panaikino galimybę atsakovei jas grąžinti); ieškovė nepagrindė, kad dėl vienkartinės pakuotės užstato negrąžinimo patyrė nuostolių ir gamintojams turėjo sumokėti už negrąžintas vienkartines pakuotes jų užstato dydžio sumą (teismai rėmėsi tik ieškovės argumentais).

15.4. Teismai turėjo įvertinti ir pasisakyti dėl pagrindų taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.259 straipsnio 1 dalies nuostatas – atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės. Teismai nepagrįstai neįvertino ieškovės kaltės dėl Sutarties vykdymo ne joje nustatytomis sąlygomis. Nesikreipdama laiku į atsakovę dėl pakuočių grąžinimo, ieškovė didino patiriamą žalą.

16. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Teismai tinkamai ištyrė bylos duomenis ir nustatė faktines bylos aplinkybes, nepažeidė proceso teisės normų, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, pagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė nuostolių atlyginimą.

16.2. Atsakovė neteisingai aiškina užstato esmę ir paskirtį, nepagrįstai ignoruoja imperatyvias įstatymo nuostatas (PPATĮ 1 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 5, 8 dalys; CK 6.157 straipsnio 1 dalis), suabsoliutindama sutarties laisvės principą. PPATĮ nuostatos suponuoja, kad nėra pagrindo prekės kainą tapatinti su užstatu. Pakuočių pardavėjai pagal įstatymą privalo imti užstatą iš vartotojų, o šie turi pareigą sumokėti.

Teisėjų kolegija



17. Nagrinėjamoje byloje šalys skirtingai aiškina pirkimo sąlygas bei Sutartį, ir iš to kilo ginčas, ar perkančioji organizacija turi papildomai prie Sutartyje nurodytos kainos mokėti užstato už vienkartines pakuotes vertę: ieškovė nurodo, kad teikiant pasiūlymą užstato vertė į prekių kainą neįtraukta, todėl turi būti mokama papildomai; atsakovės manymu, užstato suma yra įskaičiuota į galutinę pasiūlymo kainą.

18. Šalių ginčas, be kita, ko susijęs su imperatyviosiomis Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, dėl kurių aiškinimo ir taikymo pasisakė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad imperatyviosios teisės normos privalomos visais atvejais (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), net jeigu viešųjų pirkimų procedūros metu perkančioji organizacija nevertina jų atitikties (žr., pvz., pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-469/2019 55 punktą).

19. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pasisakys dėl tam tikrų PPATĮ nuostatų aiškinimo, kuris, be kita ko, galėtų būti aktualus taikant abstraktaus turinio viešojo pirkimo sąlygą dėl tiekėjų pareigos į kainą įtraukti visas galimas sąnaudas, išlaidas.

Dėl užstato sistemos esmės ir jos dalyvių pareigų pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas

20. Pagrindinius pakuočių reikalavimus, bendruosius Lietuvos Respublikoje gaminamų ir į Lietuvos Respubliką įvežamų pakuočių ir pakuočių atliekų apskaitos, ženklinimo, surinkimo, naudojimo reikalavimus, kad būtų išvengta pakuočių ir pakuočių atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, taip pat gamintojų, importuotojų, pardavėjų, vartotojų, atliekų tvarkytojų teises ir pareigas tvarkant pakuotes ir pakuočių atliekas reglamentuoja Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

21. PPATĮ 3 straipsnio nuostatose įstatymų leidėjas įtvirtino pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo prioritetus – naudoti visas galimas pakuočių atliekų prevencijos priemones pakuočių atliekų susidarymui mažinti; pakartotinai naudoti pakuotes; perdirbti susidariusias pakuočių atliekas ir gauti iš jų naudoti tinkamus gaminius arba antrines žaliavas, tinkamas tokiems gaminiams gaminti; naudoti pakuočių atliekas energijai gauti; šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka saugiai šalinti susidariusias pakuočių atliekas, kad jos nekeltų pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai (1–5 punktai). PPATĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pakuotes ir supakuotus gaminius Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiantys gamintojai ir importuotojai privalo imtis visų priemonių, kad tuščios prekinės, grupinės, transporto pakuotės ir šių pakuočių atliekos būtų tvarkomos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais prioritetais.

22. Be kitų priemonių PPATĮ nustatytiems tikslams (žr. PPATĮ 3 straipsnį, 7 straipsnio 2 dalį) pasiekti, nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo imti užstatą iš pakuočių platintojų ar pakuočių pardavėjų ir jį grąžinti pakuočių pardavėjams, kai šie grąžina pakuočių atliekas, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai alų, alaus kokteilius, sidrą, kriaušių sidrą, vaisių vyną, vaisių vyno kokteilius, vaisių vyno gėrimus, kitus fermentuotus gėrimus, alkoholinius kokteilius ir nealkoholinius gėrimus (gaiviuosius gėrimus, stalo vandenį, girą), natūralų mineralinį vandenį, šaltinio vandenį, fasuotą geriamąjį vandenį, sultis, nektarą, supakuotus į šią prekinę vienkartinę pakuotę, kurios talpa didesnė negu viena dešimtoji litro, bet mažesnė negu trys litrai: 1) stiklinę (išskyrus į stiklinę vienkartinę pakuotę supakuotus vaisių vyną, vaisių vyno gėrimus ir vaisių vyno kokteilius); 2) PET (polietileno tereftalatas); 3) metalinę (PPATĮ 11 straipsnio 2 dalis).

23. Pagal PPATĮ 11 straipsnio 5 dalį pakuočių pardavėjai, parduodami gaminius, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, privalo imti užstatą iš pakuočių vartotojų. PPATĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta vienkartinių pakuočių pardavėjų pareiga priimti vienkartinių pakuočių, už kurias pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, atliekas ir grąžinti užstatą. Vienkartinių pakuočių pardavėjai, nurodyti šio straipsnio 2 dalyje, privalo priimti visas pakuočių, už kurias pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, atliekas ir grąžinti užstatą, nepaisant to, ar parduoda gaminius, supakuotus į tapačią pakuotę, ar ne (8 straipsnio 3 dalis). Šis teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškia, kad vienkartinė pakuotė turi būti grąžinama ir užstatas atsiimamas nebūtinai iš to pardavėjo, iš kurio įsigyta į šią pakuotę supakuota prekė.

24. Užstatas PPATĮ apibrėžiamas kaip pinigų suma, pateikta už gaminio pakuotę siekiant užtikrinti, kad pakuotės ar jų atliekos bus grąžintos gamintojui ir (ar) importuotojui ir naudojamos pakartotinai ar tvarkomos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais (2 straipsnio 27 punktas); užstato sistema – visuma organizacinių, administracinių, finansinių, informacinių ir kitų priemonių, įgyvendinamų užstato sistemos administratoriaus, siekiant, kad pakuočių vartotojams būtų grąžintas gaminių, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, pardavimo metu sumokėtas užstatas, gamintojams ir (ar) importuotojams grąžintos daugkartinės pakuotės būtų pakartotinai panaudotos, o vienkartinių pakuočių atliekos būtų sutvarkytos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais (to paties straipsnio 28 punktas).

25. Užstato sistema dėl PPATĮ 11 straipsnio 2 dalyje nurodytų pakuočių taikoma ir viešųjų pirkimų, kai tiekiama Lietuvos Respublikos vidaus rinkai, santykių dalyviams. Nagrinėjamos bylos šalis sieja santykiai, kilę iš viešųjų pirkimų, kartu, atsižvelgiant į pirkimo objektą, santykiai, reguliuojami ir PPATĮ normų. Atsakovė – perkančioji organizacija – PPATĮ nuostatų prasme yra pakuočių vartotoja (PPATĮ 2 straipsnio 20 punktas), o ieškovė (tiekėja) – pakuočių pardavėja (to paties straipsnio 17 punktas).

26. Taigi vykdydama įstatyme nustatytas pareigas, ieškovė (pardavėja) turi imti užstatą iš atsakovės (vartotojos). Atsakovė, pagal prekių pirkimo sutartį įsigydama prekes, supakuotas į vienkartines pakuotes, nurodytas PPATĮ 11 straipsnio 2 dalyje, privalo dalyvauti užstato sistemoje ir mokėti užstatą pardavėjai.

27. Kita vertus, iš PPATĮ nuostatų negalima daryti išvados, kad didmeninėje prekių tiekimo sutartyje jos šalys privalėtų atskirai susitarti dėl konkretaus užstato nustatymo ir taikymo modelio. Pažymėtina, kad konkretūs reikalavimai dėl užstato dydžio nurodymo etiketėje ir rašytinės informacijos teikimo vartotojams apie šių atliekų tvarkymo sistemą PPATĮ 8 straipsnio nuostatose įtvirtinti tik pakuočių pardavėjams, parduodantiems prekes prekybos vietoje. Taigi šie reikalavimai keliami tik mažmeninės rinkos dalyviams.

28. Pagal PPATĮ 11 straipsnio 8 dalį gamintojai ir importuotojai, kurių gaminių pakuotėms taikoma užstato sistema, taip pat pakuočių platintojai ar pakuočių pardavėjai, platindami ar parduodami gaminius šiose pakuotėse, turi apskaitos dokumentuose atskirai nurodyti gaminio kainą ir pakuotės užstato dydį. Vis dėlto ši norma per se (savaime) nereiškia, kad ir prekių pardavimo sutartyje toks prekės kainos ir pakuotės užstato dydžio išskyrimas yra privalomas. Taigi didmeninėje prekių pirkimo–pardavimo sutartyje šalys gali teisėtai susitarti, kad pakuotės užstato dydis atskirai neišskiriamas, o jį apima bendra sutarties kaina ar prekės įkainis.

29. Toks aiškinimas nepaneigia teismų padarytos išvados apie skirtingą prekės kainos ir pakuotės užstato apmokestinimą PVM, taip pat skundžiamuose procesiniuose sprendimuose teismų pažymėtų įstatymo leidėjo tikslų, kurių siekiama PPATĮ nuostatomis. Kaip nurodyta pirmiau, svarbiausia, kad pirkėjas ir pardavėjas de facto (faktiškai) dalyvautų pakuočių užstato sistemoje ir taip būtų sumokėta pinigų suma už pakuotės įsigijimą.

Dėl Konkurso ir Sutarties sąlygų aiškinimo

30. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (žr. įstatymo redakcijos, galiojusios viešųjų pirkimų metu 24 straipsnio 9 dalį; šiuo metu galiojančios redakcijos 35 straipsnio 4 dalį) nustatyta, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentus rengia vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis. Pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija nupirkti tai, ko reikia.

31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad perkančiosios organizacijos, pirkimo dokumentuose nustatydamos pirkimo sąlygas, be kitų principų bei VPĮ nuostatų, turi nepažeisti ir skaidrumo principo, inter alia (be kita ko), reiškiančio šių (pirkimo sąlygų) aiškumą, tikslumą, nedviprasmiškumą. Tokia perkančiosios organizacijos pareiga išplaukia ir iš VPĮ 24 straipsnio nuostatos, kurioje nurodytas šios pareigos tikslas – užtikrinti, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija nupirkti tai, ko reikia. Be to, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, toks pirkimo sąlygų pobūdis, be kita ko, leistų tiekėjams vienodai jas aiškinti, o perkančiajai organizacijai realiai patikrinti, ar tiekėjų pasiūlymai šias atitinka (Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Komisija prieš CAS Succhi di Frutta, C-496/99 P).

32. Šiame kontekste Teisingumo Teismo taip pat konstatuota, kad vienodo požiūrio principas, reiškiantis skaidrumo pareigą, kuri leidžia patikrinti, kaip laikomasi tiekėjų lygiateisiškumo, perkančiąją organizaciją įpareigoja pirkimo

dokumentuose nurodyti pirkimo sąlygas taip, jog bet kuris pakankamai gerai informuotas ir normaliai rūpestingas (uolus) konkurso dalyvis galėtų vienodai šias suprasti bei aiškinti ir todėl turėtų vienodas galimybes rengdamas savo pasiūlymus (Teisingumo Teismo 2001 m. spalio 18 d. sprendimas byloje SIAC Construction, C-19/00) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Siekdamos nepažeisti iš VPĮ išplaukiančių imperatyvų, perkančiosios organizacijos, be kita ko, pirkimo sąlygose turėtų vengti abstrakčių, dviprasmiškai suprantamų ar deklaratyvių formuluočių, nes šios sunkina tiekėjų dalyvavimą pirkime, dėl to gali kilti tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-690/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33. Kasacinio teismo išaiškinimai ir jų taikymas viešųjų pirkimų praktikoje suponuoja poreikį tiekėjams išsamiai ir atidžiai susipažinti su visais viešojo pirkimo dokumentais bei juose iškeltais reikalavimais. Kita vertus, tiekėjų pareiga veikti apdairiai neeliminuoja perkančiųjų organizacijų pareigos kiek įmanoma aiškiau ir tiksliau apibrėžti reikalavimus jiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-969/2019, 29 punktas).

34. Iš bylos medžiagos matyti, kad Konkurso paskelbimo metu (2015 m. lapkričio 12 d.) PPATĮ pakeitimai dėl užstato sistemos taikymo buvo priimti ir paskelbti, o sudarant Sutartį jau buvo įsigalioję (nuo 2016 m. vasario 1 d.). Taip pat buvo priimtas aplinkos ministro 2015 m. spalio 5 d. įsakymas, kuriuo nustatytas užstato už vienkartinę pakuotę dydis. Šios aplinkybės rodo, kad Konkurso paskelbimo metu tiek perkančiajai organizacijai, tiek tiekėjams turėjo būti žinoma apie PPATĮ normas, nustatančias pareigą mokėti užstatą ir jo dydį.

35. Šalių ginčas yra dėl Konkurso sąlygų 25 punkto nuostatų, kuriose įtvirtinta tiekėjo pareiga į siūlomą kainą įtraukti visus mokesčius ir išlaidas (šios nutarties 7 punktas). Atsižvelgiant į šios nutarties 27–28 punktuose padarytas teisines išvadas dėl galimybės šalims sutartyje susitarti (viešųjų pirkimų atveju – perkančiajai organizacijai viešojo pirkimo sąlygose nustatyti) dėl užstato įskaitymo į bendrą kainą, konstatuotina, kad pakuotės užstatas iš principo galėtų būti pripažintas kaip kitos išlaidos Konkurso sąlygų 25 punkto prasme.

36. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje atskirai atkreiptinas dėmesys į pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo (PPATĮ) kaitos vykdant viešojo pirkimo procedūras aplinkybę, dėl kurios vien iš aptartos Konkurso sąlygos formuluotės negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl jos turinio.

37. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešojo pirkimo sutarties nuostatos, nepriklausomai nuo šių santykių išskirtinumo, kaip ir įprastiniai sandoriai, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo, kilus ginčui teisme turėtų būti aiškinamos remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jas aiškinančia teismų praktika, kita vertus, taip pat atsižvelgiant į viešųjų pirkimų specifiką, šiame kontekste reiškiančią teismo pareigą viešojo pirkimo sutarties turinį aiškinti, be kita ko, pagal viešojo pirkimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2013). Aiškinant viešojo pirkimo sutartį visų pirma vertinami pirkimo dokumentai ir pirkimo sutartis, atsižvelgiant į VPĮ tikslus ir viešųjų pirkimų principus, bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles taikant mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-684/2016, 26 punktas).

38. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnis) išsami ir nuosekli. Pagal ją esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

39. Kasacinio teismo nagrinėtose viešųjų pirkimų bylose pasisakyta, kad tiek teismai, spręsdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, tiek šių santykių dalyviai pirkimo procedūrų metu turėtų pirkimo sąlygas aiškinti ir taikyti sistemiškai, nesuabsoliutinti lingvistinio aiškinimo metodo, atsižvelgti į tikrąją perkančiosios organizacijos valią bei į kituose teisės aktuose įtvirtintas normas, taip pat į kitas nuostatas (pvz., Viešųjų pirkimų tarnybos teisės aktus). Tai ypač aktualu, kai

pirkimo sąlygų turinys nėra pakankamai aiškus, taip pat kai viešųjų pirkimų reguliavime nepateikta aiškių procedūrų dėl tam tikrų reikalavimų nustatymo ir atitikties jiems vertinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-690/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvada, kad atsakovės nurodytos pirkimo sąlygų ir sutarties nuostatos (šios nutarties 7 punktas) neapima užstato už vienkartines pakuotes, išplaukia, be kita ko, iš ieškovės pateikto pasiūlymo, kurį atsakovė pripažino tinkamu. Iš jo matyti, kad nuo visos pasiūlymo kainos yra apskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis (pvz., mineralinis vanduo „Tichė“; kiekis – **; įkainis – **; kaina su PVM – **). Pakuočių vertės įskaičiavimo į tiekiamos prekės PVM apmokestinamąją vertę taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje. Šių taisyklių esmė – kad už grąžinamą tarą PVM neskaičiuojamas. Atsižvelgiant į tai, padauginus prekės kainą su įkainiu (kuriame įskaičiuotas PVM), galutinė (bendra) tos prekės kaina turėtų būti mažesnė už taisyklingo aritmetinio veiksmo rezultatą, nes į prekės įkainį būtų įskaičiuotos kainos dalys, kurioms taikomas ir netaikomas PVM.

41. Valstybinės mokesčių inspekcijos parengtame Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo komentare (pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos suteikta teisė teikti apibendrintus mokesčių įstatymų paaiškinimus) dėl 15 straipsnio 8 dalies nurodyta, kad kai taikoma vienkartinės pakuotės užstato sistema, tai į vienkartinę pakuotę įpakuotos prekės apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, yra įtraukiama ir vienkartinės pakuotės vertė. Užstato už vienkartinę pakuotę vertė į tiekiamų prekių apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas PVM, neįtraukiama. Tačiau nurodant pirkėjui galutinę prekės kainą, kartu su ja atskirai turi būti nurodyta ir užstato už vienkartinę pakuotę vertė. Taigi nuo užstato vertės PVM neskaičiuojamas.

42. Nutarties 38 punkte minėta, kad vienas iš sutarčių aiškinimo kriterijų yra šalių elgesys po sutarčių sudarymo, t. y. jas vykdant. Iš pateiktų į bylą ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų taip pat matyti, kad PVM skaičiuotas nuo visos patiektų prekių sumos (kuri analogiškai nurodyta ir pasiūlyme), o užstato suma nurodyta atskira eilute, be PVM. Atsakovė su tokiu skaičiavimu sutiko, sąskaitas, išskyrus užstato sumą, ieškovės teigimu, apmokėjo. Net jei iš tiesų ieškovė pagal Konkurso sąlygas būtų privalėjusi į prekių kainą (įkainį) įskaičiuoti ir pakuotės užstato vertę, dėl užstato neapmokestinimo PVM ir išskyrimo į atskirą eilutę faktūroje pagrindinės prekės kainos išraiška apskaitos dokumente turėtų būti mažesnė už nurodytą pasiūlyme.

43. Šios aplinkybės iš esmės ir atskleidžia, kaip šalys suprato ir taikė PPATĮ nustatytą ir pirkimo sąlygose bei Sutartyje tiesiogiai neaptartą pareigą dėl užstato mokėjimo, t. y. kad jos iš tiesų nesusitarė, jog pasiūlyme nurodyta galutinė kaina apima ir užstato už vienkartines pakuotes sumą.

44. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Bendrojoje sutarties dalyje (2.4 punktas) atskiros išlaidų rūšys, įtrauktinos į prekių įkainius, išdėstytos gana detaliai, tuo tarpu užstatas nėra paminėtas, nors PPATĮ nuostatos dėl užstato sistemos taikymo įsigaliojo kaip tik prieš Sutarties sudarymą ir turėjo būti išskirtinai aktualios. Ši aplinkybė taip pat patvirtina išvadą, kad pirkimo dokumentuose nėra reikalavimo, o Sutartyje – susitarimo dėl užstato vertės įtraukimo į prekių įkainius.

45. Tai, kad atsakovės nurodomi kiti tiekėjai (UAB „Grūstė“ ir UAB „Sanitex“) pažymėjo į pasiūlymų kainą įskaitę užstato vertę, nepaneigia išvados dėl pirkimo sąlygų turinio ir savaime nesuponuoja, jog pirkimo sąlygos turi būti aiškinamos atsakovės nurodomu būdu kaip nustatančios, jog į pasiūlymo kainą turėjo būti įskaičiuota užstato vertė. Šios kitų Konkurse dalyvavusių tiekėjų pateiktos informacijos patikimumas kelia abejonių, nes ji pateikta pasibaigus Konkursui, kai, jau vykdant Sutartį, tų tiekėjų pasiūlymams esant atmestiems, kilo ginčas tarp ieškovės ir atsakovės, be to, ši informacija nepagrįsta konkrečia kainos sandara. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką didesnės dalies tiekėjų pirkimo sąlygos supratimas kitaip nei mažumos neleidžia besąlygiškai teigti, kad visiems dalyviams ji buvo vienodai suprantama ir aiški (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2013).

46. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nekonstatuoja įrodymų tyrimo ir vertinimo, pirkimo sąlygų aiškinimo taisyklių pažeidimo. Teismai pagrįstai sprendė, kad pirkimo sąlygose nebuvo įtvirtintas reikalavimas į pasiūlymo kainą (įkainį) įtraukti užstato vertę, ir ieškovė, teikdama pasiūlymą, to nepadarė. Tai, be kita ko, suponuoja išvadą, kad atsakovė, įsigydama gaminius su užstato sistemoje dalyvaujančiomis pakuotėmis, pardavėjai iš tiesų nemokėjo privalomo pakuočių užstato.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės pagrindo ir sąlygų

47. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai neteisingai nustatė jos civilinės atsakomybės sąlygas. Kaip teigia pati atsakovė, ji tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, neįrodyta jos kaltė, nepagrįsti nuostoliai, kurių atlyginimą ieškovė prašo priteisti.

48. Pagal CK 6.189 straipsnį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai.

49. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus ši teisės norma įtvirtina, pirma, sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus, kuriais vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019); antra, kad sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai; trečia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

50. Sutartinė civilinė atsakomybė pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį – tai turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

51. Nutartyje jau konstatuota, kad atsakovė, sudariusi Sutartį dėl atitinkamų prekių įsigijimo, kaip užstato sistemos dalyvė, privalėjo mokėti pardavėjai užstatą už vienkartines pakuotes. Ši jos pareiga įtvirtinta PPATĮ. Byloje teismų nustatyta, kad atsakovė šios pareigos nevykdė. Minėta, kad pagal teisinį reguliavimą sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šalis siejantys sutartiniai santykiai suponuoja, kad atsakovei, nevykdžiusiai iš įstatymo kylančios pareigos (neteisėtas neveikimas), šiuo atveju taikytina, nustačius visas būtinas sąlygas, sutartinė atsakomybė. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad yra visos civilinei sutartinei atsakomybei kilti reikalingos sąlygos.

52. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad ieškovė neįrodė nuostolių dydžio, nors būtent į teismą dėl nuostolių atlyginimo besikreipiančio asmens pareiga tai padaryti. Atsakovės teiginius, kad teismai nuostolius, kaip atsakovės civilinės atsakomybės sąlygą, nustatė remdamiesi vien ieškovės argumentais, kad ieškovė nepagrindė prašomų priteisti nuostolių dydžio, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Atsakovės argumentas, kad galbūt ne visos prekės buvo pažymėtos depozito ženklu ir todėl pakuotės negalėjo būti grąžintos (dalyvauti užstato sistemoje), grįsta ne įrodymais, o prielaida, kurią iš esmės paneigia atsakovės nurodytos aplinkybės, jog pakuotes ji grąžindavo per užstato sistemos administratorių ir atsiimdavo užstatą (nors jo nebuvo sumokėjusi ieškovei). Ieškovė, turėdama pareigą pagrįsti nuostolių, patirtų dėl atsakovės įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo, dydį, grindė jį atsakovei parduotų prekių kiekiu, nurodytu apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose). Byloje nustatyta, kad atsakovė patiektų prekių kainą (išskyrus užstatą) apmokėdavo, patiekto kiekio neginčijo. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės įrodinėjamu nuostolių dydžiu, turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius kitokį jų dydį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

53. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog teismai netinkamai nustatė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas.

Dėl ginčo teismingumo

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką civilinės bylos dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių, įvardytos CPK 27 straipsnio 3 punkte, inter alia, apima bylas dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių plačiąja prasme, t. y. pirmiausia ginčus dėl perkančiųjų organizacijų (perkančiųjų subjektų, suteikiančiųjų institucijų) sprendimų ar veiksmų, priimtų vykdant viešųjų konkursų procedūras, taip pat tokių viešų subjektų ir tiekėjų

tarpusavio ginčus vykdant viešojo pirkimo ar koncesijos sutartis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-248/2018 43 punktą).

55. Ginčai, kilę dėl sutarčių, sudarytų vykdant viešuosius pirkimus, (ne)tinkamo vykdymo, nagrinėtini apygardos teismų, kaip pirmosios instancijos teismų. Teismingumo taisyklių pažeidimas nelaikytinas absoliučiu skundžiamo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindu.


56. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovei neatlygintinos. Ieškovė teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo priteisimo klausimas nesprendžiamas.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-359-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05912-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.2; 1.3.5.3.3; 3.2.4.1; 3.2.4.9.6.1; 3.2.4.11(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. (V. B.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c573d37016b711ea9d279ea27696ab7b

civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Romversa“ dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija


1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už viršvalandinį ir nakties darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą bei ekspertizę, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas pareiškė teisme ieškinį ir, pakeitęs ieškinio dalyką, prašė: 1) priteisti jam iš atsakovės 2905,54 Eur darbo užmokestį, 42,84 Eur dienpinigius ir 136 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas (atskaičius mokesčius); 2) priteisti jam iš atsakovės 8587,74 Eur kompensaciją už uždelstą atsiskaityti su ieškovu laiką nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2018 m. kovo 31 d. ir po 29,21 Eur kompensaciją už kiekvieną darbo dieną nuo 2018 m. kovo 31 d. iki visiško atsiskaitymo (neatskaičius mokesčių); 3) priteisti jam iš atsakovės išlaidų už UAB „Žemaitijos auditas“ suteiktas paslaugas atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, jog atsakovė, nepriklausomai nuo darbo sutarties nutraukimo teisinio pagrindo, privalėjo visiškai atsiskaityti su ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną. Ieškovas pažymėjo, kad darbdavys, remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – DK) 202 straipsniu, privalo ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu pateikti darbuotojui informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę. Ieškovas nurodė, jog atsakovė per visą dirbtą darbo laiką neteikė ieškovui tokios informacijos. Ieškovas pažymėjo, kad, palyginus jo vairuotojo kortelės duomenis su atsakovės pateiktų jo darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenimis, galima spręsti, jog atsakovė nežymėjo didžiosios ieškovo faktiškai dirbto laiko dalies ir atitinkamai nemokėjo darbo užmokesčio už ją. Ieškovas paaiškino, kad jo išdirbtas darbo laikas, atitinkamai darbo užmokestis ir kitos jam priklausančios išmokos apskaičiuoti pagal vairuotojo kortelės kassavaitinės diagramos, kurioje fiksuojamas suminis kiekvienos darbo dienos laikas, duomenis. Ieškovas nurodė, jog 2018 m. vasario 23 d. kreipėsi į UAB „Žemaitijos auditas“ dėl jam priklausančių ir išmokėtų darbo užmokesčio ir kitų išmokų apskaičiavimo. Ši bendrovė pateikė savo išvadą, kurioje nurodė, jog atsakovė per visą ieškovo išdirbtą darbo laiką (nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. vasario 27 d.) nepriskaičiavo ir neišmokėjo ieškovui 2905,54 Eur darbo užmokesčio, 42,84 Eur dienpinigių ir 136 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas. UAB „Žemaitijos auditas“ 2018 m. kovo 6 d. išvadoje nurodyta, jog ieškovo vidutinis dienos darbo užmokestis sudarė 29,21 Eur. Laikant, kad ieškovas dirbo 5 darbo dienas per savaitę, laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2018 m. kovo 31 d. susidaro 294 darbo dienos, todėl atsakovė privalo sumokėti ieškovui 8587,74 Eur kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką.


4. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 3000 Eur kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2018 m. spalio 11 d. (neatskaičius mokesčių); atmetė kitą ieškinio dalį.

5. Teismas nustatė, kad bylos šalys 2015 m. spalio 30 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakovė šia sutartimi įsipareigojo mokėti ieškovui 423 Eur darbo užmokestį, ieškovui sutartimi nustatyta suminė darbo laiko apskaita ir 8 valandų per parą darbo laikas. Darbo sutartis pakeista 2016 m. sausio 1 d. – ieškovui nustatytas 456 Eur darbo užmokestis, nuo 2016 m. liepos 1 d. ieškovui nustatytas ne mažesnis negu minimalioji mėnesio alga (MMA) su 1,3 koeficientu darbo užmokestis. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovės direktorius 2017 m. vasario 27 d. įsakymu skyrė ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, ieškovas tos pačios dienos įsakymu atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

6. Teismas nurodė, jog tolimųjų reisų vairuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtinti Darbo ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse

(toliau – Darbo ir poilsio laiko ypatumai). Šie ypatumai parengti pagal 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (toliau – Direktyva 2002/15/EB). Teismo vertinimu, ieškovas Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.3 punkto prasme laikytinas mobiliuoju darbuotoju. Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10.4 punktą mobiliojo darbuotojo darbo laikas – laikas nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje, ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas, nurodytas 11.2 punkte, ir poilsio laiką, nurodytą 11.3 punkte).

7. Teismas pažymėjo, kad pagal DK 162 straipsnio 2 dalį skirti dirbti švenčių dienomis draudžiama, išskyrus tokius darbus, kurių sustabdyti negalima dėl techninių gamybos sąlygų. Teismas konstatavo, kad ieškovo darbas nėra tas darbas, kurį DK 162 straipsnio 2 dalies prasme leidžiama skirti dirbti švenčių dienomis. Teismas nurodė, jog tarp bylos faktinių duomenų nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovas darbdavės nurodymu dirbo švenčių dienomis, todėl darytina išvada, jog ieškovas savo iniciatyva dirbo švenčių dienomis, vadinasi, atsakovė neturi pagrindo mokėti ieškovui padidintą darbo užmokestį.

8. Teismas, įvertinęs Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.10 punkto nuostatą, konstatavo, kad ieškovui nėra taikoma DK 161 straipsnio 1 dalies nuostata dėl savaitės poilsio dienų šeštadienį ir (ar) sekmadienį. Teismas priėjo prie išvados, kad šeštadienis ir sekmadienis transporto srityje nėra laikomi bendromis poilsio dienomis, todėl atsakovė neturi pareigos mokėti darbuotojui už jo darbą šiomis dienomis tokį darbo užmokestį, koks nustatytas DK 194 straipsnyje.

9. Teismas nustatė, kad pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.7 punktą netaikomos DK 154 straipsnio nuostatos dėl darbo naktį. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė davė jam nurodymą važiuoti būtent naktį, ir priėjo prie išvados, kad ieškovas, pats nusprendęs dirbti naktį, neturi pagrindo tikėtis gauti didesnį darbo užmokestį.

10. Teismas papildomai pažymėjo, kad ieškovo, kaip vairuotojo, darbas, atliekamas viršijant teisės aktų leidžiamą maksimalų darbo laiką ir pažeidžiant minimalaus poilsio laiko režimą, laikytinas keliančiu grėsmę saugiam eismui keliuose, todėl už tokį darbą, remiantis Darbo ir poilsio laiko ypatumais ir 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 (toliau – Reglamentas 561/2006) 10 straipsnio 1 dalimi, draudžiama mokėti darbo užmokestį ar bet kokius mokėjimus. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad darbo užmokestis ar kitos išmokos nemokėtini už ieškovo darbą, atliktą viršijant maksimalų darbo laiką ir pažeidžiant minimalų poilsio laiko režimą.

11. Teismas nurodė, jog teismo ekspertė, kuri atliko darbo ekonomikos ekspertizę, nustatė, kad ieškovui laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. sausio mėn. turėjo būti apskaičiuotas 5651,79 Eur darbo užmokestis. Atskaičius mokesčius, ieškovui turėjo būti sumokėtas 4577,10 Eur darbo užmokestis. Be to, ieškovui turėjo būti apskaičiuota 482,25 Eur piniginė kompensacija už nepanaudotas (32,62 kalendorinės dienos) kasmetines atostogas, atskaičius mokesčius, ieškovui turėjo būti išmokėta 405,33 Eur kompensacija. Teismas konstatavo, kad ekspertizės aktas yra prima facie (didesnė įrodomoji galia) įrodymas.

12. Teismas, pasisakydamas dėl UAB „Žemaitijos auditas“ ataskaitos, kuria ieškovas grindė savo ieškinio reikalavimus, pažymėjo, kad ši ataskaita parengta ieškovo užsakymu ir surašyta bendrovės įgalioto asmens, kuris nėra įtrauktas į ekspertų sąrašą, ir todėl kritiškai vertino aptariamą ataskaitą.

13. Teismas nurodė, jog atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji 2018 m. spalio 11 d. sumokėjo ieškovui ekspertizės akte nurodytą neišmokėtą 575,80 Eur darbo užmokestį. Teismas pažymėjo, kad pačios atsakovės apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas yra didesnė, negu apskaičiavo teismo ekspertė. Teismas, remdamasis šiomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatavo, kad atsakovė visiškai atsiskaitė su ieškovu, išmokėdama visą jam priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už kasmetines atostogas, ir todėl atmetė ieškinio dalis dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo.

14. Teismas nustatė, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d. buvo išsiųstas į komandiruotę, kad komandiruotės dienų skaičius užsienyje – 29 dienos, Lietuvoje – 1 diena. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas 2015 m. lapkričio 5 d. dar buvo Lietuvoje, tik 2015 m. lapkričio 6 d. kirto sieną, todėl komandiruotpinigiai už buvimą užsienyje negalėjo būti skaičiuojami už lapkričio 4 ir 5 dienas. Teismas nurodė, jog dienpinigiai už šias dienas (už buvimą Lietuvoje) sudarytų 5,82 Eur, kita vertus, atsakovė permokėjo ieškovui, išmokėdama didesnę, negu priklauso,

kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl dienpinigių priteisimo.

15. Teismas dar kartą priminė, kad atsakovė 2018 m. spalio 11 d. atsiskaitė su ieškovu. Teismas, remdamasis ekspertizės aktu, nustatė, kad ieškovo vidutinis dienos darbo užmokestis sudarė 21,12 Eur. Teismas nurodė, jog atsakovė uždelsė atsiskaityti 422 darbo dienas (nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2018 m. spalio 11 d.), todėl ieškovui priklauso 8912,64 Eur kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką (neatskaičius mokesčių). Teismas pažymėjo, kad ieškovas keturis kartus tikslino ieškinio reikalavimus, du kartus prašė atidėti bylos nagrinėjimą, atitinkamai atsakovė taip pat du kartus prašė atidėti nagrinėjimą. Teismas nurodė, jog abi bylos šalys nesiekė greito bylos išnagrinėjimo, byla nebuvo išnagrinėta laiku dėl ieškovo pateiktų prašymų ir ieškinio reikalavimų tikslinimo, todėl, teismo vertinimu, kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką turi būti sumažinta iki 3000 Eur.

16. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą.

17. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė Direktyvos 2002/15/EB ir Reglamento 561/2006 nuostatas. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas dirbo tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, t. y. buvo mobilusis darbuotojas, o Direktyvos 2002/15/EB, kaip specialaus teisės akto, tikslas – nustatyti būtiniausius darbo laiko organizavimo reikalavimus, siekiant pagerinti asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, sveikatos apsaugą ir saugą, kelių eismo saugumą bei suvienodinti konkurencijos sąlygas (Direktyvos 2002/15/EB 1 straipsnis). Kolegija nurodė, jog atsakovė yra Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė, todėl jai taikytinas ir Reglamentas 561/2006. Kolegija sutiko su ieškovo argumentu, kad pirmiau įvardytų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos nedetalizuoja apmokėjimo tvarkos, kita vertus, šiuose teisės aktuose nustatytas darbo laiko normos, paros laiko režimas yra tiesiogiai susiję su ieškinio reikalavimais dėl išmokų už viršvalandžius, darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė aptariamus teisės aktus.

18. Kolegija nurodė, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis turi būti mokama, jeigu nustatoma tokių faktų visuma: 1) darbai buvo realiai dirbami; 2) darbai buvo dirbdami darbdavio nurodymu, su jo žinia ar jam leidus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015).

19. Kolegija pažymėjo, kad iš esmės nėra ginčo tarp bylos šalių dėl tos aplinkybės, kad ieškovas dirbo viršvalandžius, taip pat poilsio ir švenčių dienomis. Kolegija, įvertinusi kassavaitinės diagramos ir vairuotojo kortelės duomenis, nustatė, kad: ieškovas dirbo 2015 m. gruodžio 26 d., 2016 m. sausio 1 d., 2016 m. kovo 11 d., 2016 m. balandžio 22 d., 2016 m. rugpjūčio 15 d., t. y. švenčių dienomis; ieškovas viršydavo darbo (vairavimo) valandas, pvz., 2015 m. gruodžio 11 d., 2016 m. sausio 30 d. ir kt. dienos; ieškovas dirbdavo savaitgaliais, pvz., 2015 m. lapkričio 28–29 d. ir kt. dienos.

20. Kolegija, pasisakydama dėl antrosios sąlygos (žr. šios nutarties 18 punktą) egzistavimo, konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis atsakovės, kaip darbdavės, nurodymu dirbo viršvalandžius, taip pat švenčių ir poilsio dienomis. Kolegija nurodė, jog šalys pripažįsta, kad ieškovas savarankiškai organizavo savo darbą, poilsio ir darbo laiko trukmę. Kolegija pažymėjo, jog aplinkybė, kad ieškovas dirbo be darbdavės žinios, nustatyta ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-435-265/2018. Šios nutarties 72 punkte nurodyta, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis buvo gavęs nurodymus iš atsakovės dirbti viršvalandžius, pažeisti darbo laiko režimą. Kolegija, remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra teisinio pagrindo mokėti ieškovui didesnį darbo užmokestį už jo darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, taip pat už viršvalandžius.

21. Kolegija papildomai pažymėjo, kad pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumus, jeigu darbo valandų suma sudaro 6–9 valandas, į darbo laiką turi būti įterpiama mažiausiai 30 minučių pertrauka, o jeigu darbo valandų suma viršija 9 valandas – mažiausiai 45 minučių pertrauka. Kolegija, remdamasi kassavaitinės diagramos ir vairuotojo kortelės duomenimis, nustatė, kad ieškovas, pvz., 2015 m. gruodžio 25 d. vairavo 10 val. 45 min., 2016 m. kovo 13 d. – 10 val. 27 min., nefiksuodamas duomenų apie daromas pertraukas, t. y. viršijo darbo sutartyje nustatytą 8 darbo valandų normą. Kolegija, remdamasi šiomis aplinkybėmis, priėjo prie išvados, kad ieškovas pažeidinėjo darbo laiko režimą (Reglamento 561/2006 10 straipsnio 1 dalis).

22. Kolegija pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad, skiriant teismo ekspertizę, buvo pažeistas šalių

lygiateisiškumo principas. Kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas sudarė abiem bylos šalims galimybę teikti klausimus, abi šalys juos ir pateikė, o ta aplinkybė, kad teismas paskyrė ekspertizę pagal atsakovės suformuluotus klausimus, ieškovui atsisakius sumokėti už ekspertizę ir, be to, pateikus klausimus, kurie prieštarauja Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeistos proceso teisės normos ar nukrypta nuo šalių lygiateisiškumo principo.

23. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad ekspertui suformuluoti klausimai buvo pagrįsti netinkamomis prielaidomis (klausimuose buvo iš anksto nurodyta, jog ieškovui nepriklausė didesnis darbo užmokestis už viršvalandžius, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis), todėl ekspertas negalėjo tinkamai apskaičiuoti, koks darbo užmokestis priklausė ieškovui. Kolegija šiame kontekste pirmiausia pakartojo, kad, kaip buvo nustatyta, ieškovui iš tikrųjų nepriklausė didesnis darbo užmokestis už viršvalandžius, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Be to, kolegijos vertinimu, nurodytų prielaidų objektyvumą pagrindžia ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis, kurioje, dar iki buvo paskirta ekspertizė, konstatuota, kad ieškovas pažeidinėjo darbo laiko režimą, kad jis nebuvo gavęs nurodymo dirbti viršvalandžius. Vadinasi, suformuluoti klausimai iš esmės atitiko bylos faktinę situaciją, todėl, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog ekspertizė buvo atlikta su trūkumais ir ekspertizės aktas prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams.

24. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo vadovautis UAB „Žemaitijos auditas“ išvada, kuria remiasi ieškovas. Kolegija nustatė, kad šioje išvadoje preziumuojama, jog ieškovui priklauso visos išmokos už dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio ir kitomis dienomis, kad šioje išvadoje nėra duomenų, patvirtinančių, jog jos rengėja atsižvelgė į specifinį ieškovo darbo pobūdį ir taikytiną paros režimą, nustatytą Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumuose, taip pat į Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartyje nustatytas faktines aplinkybes, patvirtinančias, jog ieškovas pažeidinėjo darbo režimą nesant darbdavės reikalavimo. Kolegija pažymėjo, kad analizuojamoje išvadoje nurodyta, jog jos rengėja negavo duomenų apie darbo užmokesčio skaičiavimo nuostatus (metodiką) atsakovės įmonėje, be to, kolegija atkreipė dėmesį į tuos aspektus, kad išvados rengėja nurodė papildomas prielaidas – skaičiuotino darbo užmokesčio analizės plėtinius, kurie nėra paremti objektyviais duomenimis, kad į ieškovo darbo laiką yra įskaičiuotos ir darbo metu daromos pertraukos. Kolegija apibendrindama konstatavo, kad išvadoje nurodyti duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl tyrimo (skaičiavimo) metodo pasirinkimo, tyrimo pagrįstumo ir prielaidų.

25. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sumažino kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad ir pats ieškovas yra kaltas dėl atsakovės uždelsimo atsiskaityti su juo. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas, būdamas atsakovės darbuotojas, ignoravo atsakovės reikalavimus, neatvyko į darbą, neteikė atsakovei duomenų apie neatvykimo į darbą priežastis. Be to, ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme keturis kartus tikslino ieškinio reikalavimus, prašė atidėti bylos nagrinėjimą, todėl, kolegijos vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys nesiekė greito bylos išnagrinėjimo, o byla nebuvo laiku išnagrinėta dėl ieškovo teikiamų prašymų ir ieškinio reikalavimų tikslinimo.

26. Kolegija pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kuriais jis kėlė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo tinkamumo. Kolegija nustatė, kad ieškovas iš viso pareiškė dešimt reikalavimų, atsisakė keturių ieškinio reikalavimų, o apskritai yra patenkintas iš dalies vienas ieškinio reikalavimas (10 proc.). Kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 94 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010), konstatavo, kad egzistuoja teisinis pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad patenkinta ieškinio dalis sudaro 8 procentus.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

27. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:

27.1. Bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad ieškovas dirbo be darbdavės nurodymo ir žinios, kad jis savarankiškai organizavo savo darbo ir poilsio laiką ir todėl nėra teisinio pagrindo mokėti jam didesnį darbo užmokestį už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, taip pat už viršvalandžius, yra nepagrįstos. Šios teismų išvados prieštarauja teisingo mokėjimo

už darbą principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje, ir DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktui. Teisingo mokėjimo už darbą principas reiškia, jog negali būti tokios situacijos, kad darbuotojui nebūtų mokama už atliktą darbą, būtų mokama ne nustatytu laiku ar mažiau. Pažymėtina, kad tarp bylos šalių sudarytoje darbo sutartyje nebuvo nustatyta, kad ieškovas savo nuožiūra visiškai ar iš dalies tvarko savo darbo laiką. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas savarankiškai organizavo savo darbo ir poilsio laiko trukmę, pagrįsta vien tik ginčo šalių teiginių, išdėstytų apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį, interpretacija, nors darbo sutarties sąlygos dėl darbo ir poilsio laiko organizavimo negalėjo būti pakeistos žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-2008). Teismai, perkeldami darbuotojui naštą už tinkamą darbo organizavimą, ne tik pažeidė DK 229 straipsnio reikalavimus, bet ir nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl darbo sutarties sąlygų įforminimo. Atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad teismai procesiniuose sprendimuose rėmėsi Reglamento 561/2006 10 straipsnio 1 dalimi, tačiau ši nuostata draudžia mokėjimus už nuvažiuotą atstumą ir (arba) vežamų krovinių kiekį, bet ne mokėjimą už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis ar už viršvalandžius. Be to, teismai be pagrindo ignoravo Reglamento 561/2006 10 straipsnio 2 dalį, pagal kurią transporto ūkio subjektui nustatyta pareiga organizuoti vairuotojų darbą, suteikti vairuotojui išsamius nurodymus ir atlikti reguliarius patikrinimus, kad būtų užtikrintas Reglamento 561/2006 nuostatų laikymasis. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs, jog vairuotojai – darbuotojai, kurie yra darbdavio žinioje, nes maršrutai ir atstumai, kuriais reikia vykti, priklauso tik nuo darbdavio valios (pvz., 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras (CC. OO.) prieš Tyco Integrated Security SL, Tyco Integrated Fire & Security Corporation Servicios SA, C266/14). Akivaizdu, kad ieškovas atsakovės nurodymu ir su jos žinia vyko į reisus, kad jis privalėjo laikytis atsakovės jam nustatytų terminų. Be to, svarbus ir tas aspektas, kad ieškovas nė karto per visą išdirbtą darbo laiką nebuvo įspėtas dėl darbo laiko režimo netinkamumo, nors atsakovė, kaip darbdavė, turėjo pareigą kontroliuoti ieškovo darbo laiką. Ieškovas, atsakovei nepateikus pastabų dėl netinkamo darbo laiko režimo, negalėjo suprasti, kad jo faktiškai dirbamas laikas yra netinkamas ir kad jam už jį nebus mokama teisės aktų nustatyta tvarka.

27.2. Teismų išvados, kad ieškovui nepriklauso padidintas darbo užmokestis už darbą naktį, prieštarauja Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.5 punktui, kuriame nustatyta, jog už darbą nakties metu mokama pagal DK 193 straipsnį. Vienintelis motyvas, kuriuo paremta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovui nepriklauso padidintas darbo užmokestis už darbą naktį, yra tas, jog toks darbas buvo dirbtas be atsakovės nurodymo, leidimo ar žinios. Apeliacinės instancijos teismas pasirėmė atitinkama kasacinio teismo praktika (žr. šios nutarties 18 punktą), tačiau neįvertino to aspekto, kad ši praktika suformuota, sprendžiant išimtinai viršvalandinio darbo apmokėjimo klausimą. Darbas naktį yra visiškai skirtingas, lyginant jį su viršvalandiniu darbu, ir todėl darbdavio pareigai žinoti apie darbuotojo naktį dirbamą darbą keliami aukštesni reikalavimai. Darbas naktį (ypač krovinių pervežimo keliais atvejais) kelia daugiau rizikos dėl darbų saugos ir darbuotojo sveikatos, todėl atsakovė negali remtis nežinojimo apie tokį darbą aplinkybe ir šiuo pagrindu nemokėti ieškovui padidinto darbo užmokesčio už naktį faktiškai dirbtą laiką.

27.3. Apeliacinės instancijos teismas plečiamai aiškino kasacinio teismo praktiką dėl viršvalandinio darbo ir be pagrindo pritaikė tas pačias taisykles klausimui dėl mokėjimo už darbą švenčių ir poilsio dienomis išspręsti. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš naujausių nutarčių konstatavo, kad DK nėra normos, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog darbuotojui, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, kiek tai susiję su darbo užmokesčiu, būtų užtikrinama siauresnė teisių apimtis nei darbuotojui, kuris dirba įprastu darbo grafiku, t. y. darbuotojas, kuriam taikoma suminė darbo laiko apskaita, lyginant su analogiškoje padėtyje esančiu darbuotoju, kuriam suminė darbo laiko apskaita netaikoma, patenka į mažiau palankią padėtį tiek dėl tokio asmens socialinio gyvenimo apribojimo, tiek dėl to, kad, dirbdamas savo poilsio dieną, kai tai nenustatyta grafike, jis dar gautų mažesnį atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-684/2019). Šie išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamai bylai išspręsti, nes atsakovė neskelbdavo darbo grafikų, ieškovui buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita.

27.4. Darbo ir poilsio laiko ypatumų normos skirtos tam tikrų ekonominių veiklų darbo ir poilsio laiko specifikai reglamentuoti, o darbo apmokėjimą reglamentuoja DK normos, todėl darytina išvada, kad nėra teisinių kliūčių pripažinti darbo laiką, viršijantį pirmiau minėtų ypatumų 11.1 ir (ar) 11.2 punktuose nustatytą darbo valandų skaičių, viršvalandžiais, už kuriuos turėtų būti sumokėta pagal DK 193 straipsnį. Pažymėtina, kad atsakovė, vesdama ieškovo darbo laiko apskaitą, žinojo, jog ieškovas dirbo naktį, švenčių ir poilsio dienomis, taip pat ir viršvalandžius, tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų, kad

uždraustų tokį darbą, vadinasi, atsakovė toleravo darbą, atliekamą esant nukrypimų nuo įprastų darbo sąlygų, todėl ji turėtų papildomai sumokėti už jį. Sąvoka „darbas, dirbamas su darbdavio žinia“ turėtų būti aiškinama taip: jeigu darbdavys yra užtikrinęs veiksmingos darbo laiko stebėsenos ir kontrolės mechanizmą, tai jis gali ir turi žinoti apie darbuotojo faktiškai dirbamą laiką. Tokiu atveju, jeigu darbuotojas nukrypsta nuo jam nustatyto darbo laiko režimo, darbdavys turi imtis drausminančių veiksmų arba sumokėti už tokį darbą.

27.5. Bylą nagrinėję teismai be pagrindo priėjo prie išvados, kad atsakovė 2018 m. spalio 11 d. visiškai atsiskaitė su ieškovu, – atsakovė, ką patvirtina UAB „Žemaitijos auditas“ išvada, iki šiol nėra galutinai atsiskaičiusi su ieškovu. Be to, pirmosios instancijos teismas, kuriam pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai sumažino ieškovui priklausančią kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką iki 3000 Eur. Pažymėtina, kad ieškovas buvo priverstas tikslinti ieškinio reikalavimus, nes atsakovė nevykdė jai DK 202 straipsniu nustatytos pareigos pateikti ieškovui atsiskaitymo lapelius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas darbo bylų procese turi būti aktyvus darbuotojo naudai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012), tačiau bylą nagrinėję teismai visiškai neprisidėjo prie to, kad palengvintų ieškovui minėtų duomenų surinkimą. Ieškovas, neturėdamas savo reikalavimams pagrįsti reikalingos informacijos, buvo priverstas kreiptis į UAB „Žemaitijos auditas“, kad ši bendrovė pateiktų išvadą. Nurodytai bendrovei parengus išvadą, ieškovas atitinkamai patikslino ieškinio reikalavimus. Vadinasi, ilgą bylos nagrinėjimo trukmę lėmė ne ieškovo noras vilkinti procesą, o atsakovės veiksmai – informacijos nesuteikimas – ir bylą nagrinėjusių teismų pasyvumas.

27.6. Bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo ekspertizės skyrimą. Pirmosios instancijos teismas nesuformulavo ekspertui nė vieno savo klausimo, nevertino atsakovės pasiūlytų klausimų tinkamumo, juos paprasčiausiai perrašė į teismo nutartį. Pažymėtina, kad klausimai buvo suformuluoti su tokiomis prielaidomis (sąlygomis), kurios eliminavo dalį ieškinyje keliamų klausimų dėl ginčo esmės, todėl ekspertinio tyrimo apimtis (ribos) buvo nepagrįstai susiaurinta (davus ekspertui nurodymą nesivadovauti ir neįtraukti į skaičiavimus ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraščių, laikyti, kad ieškovui nepriklausė padidintas užmokestis už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius). Akivaizdu, kad išvados, gautos atlikus tokį tyrimą, neatitinka išsamumo ir objektyvumo kriterijų.

27.7. Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą. Pažymėtina, kad ekspertizės aktas, kitaip negu sprendė bylą nagrinėję teismai, neatitinka prima facie įrodymui keliamų reikalavimų, nes, pirma, pati ekspertizė paskirta pažeidžiant proceso teisės normas, antra, ekspertinio tyrimo prielaidos prieštaravo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi nustatytoms aplinkybėms ir darbo teisinius santykius reglamentuojančioms normoms, todėl ekspertizės aktas negalėjo būti vertinamas kaip patikimas ir pakankamas įrodymas. Bylą nagrinėję teismai be pagrindo kritiškai vertino ieškovo pateiktą UAB „Žemaitijos auditas“ išvadą. Ši išvada atitiko bylos faktines aplinkybes ir neprieštaravo darbo teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms, ji parengta remiantis visais bylos įrodymais, įskaitant ir ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraščius, apėmė visus bylos nagrinėjimo metu kilusius klausimus, kuriems išspręsti buvo reikalingos specialiosios žinios. Vien ta aplinkybė, kad išvada buvo parengta ieškovo užsakymu ir jo lėšomis, nesudaro pagrindo ja nesivadovauti. Be to, bylą nagrinėję teismai, nurodydami, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis atsakovės nurodymu dirbo naktį, švenčių ir poilsio dienomis, taip pat viršvalandžius, o ne įpareigodami atsakovę pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog ji buvo uždraudusi nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, be pagrindo perkėlė ieškovui įrodinėjimo naštą.

27.8. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pažeidė CPK 93 straipsnio 2 dalį, nes bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalis, o ne reikalavimų skaičių. Be to, teismai be pagrindo skirstė bylinėjimosi išlaidas ne pagal galutinio, o pagal pradinio ieškinio reikalavimų sumą ir kartu nepagrįstai laikė atmestais tuos ieškinio reikalavimus, kurių ieškovas atsisakė.

28. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepimas yra grindžiamas tokiais argumentais:

28.1. Bylą nagrinėję teismai, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, neperkėlė ieškovui, kaip darbuotojui, darbo organizavimo naštos. Šalių darbo sutartyje nebuvo įtvirtinta, kad ieškovas savo nuožiūra visiškai ar iš dalies tvarko darbo laiką, tačiau tuo metu galiojusi DK redakcija nenustatė, kad susitarimas dėl darbo laiko tvarkymo savo nuožiūra turi būti įtvirtintas darbo sutartyje, t. y. DK iš esmės leido situaciją, kad susitarimas dėl darbo laiko tvarkymo savo nuožiūra būtų ne darbo sutarties sąlyga, o darbo sąlyga, kuria šalys vadovaujasi. Bet kuriuo atveju tokio susitarimo (ne)buvimas neturi

esminės reikšmės nagrinėjamai bylai išspręsti, nes abiem atvejais būtų pagrindas konstatuoti, kad ieškovas sąmoningai pažeidinėjo imperatyvius darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus, t. y. tuo atveju, jeigu būtų daroma prielaida, kad buvo toks susitarimas, jo egzistavimas nebūtų pateisinama priežastis pažeidinėti imperatyvius darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; tuo atveju, jeigu būtų daroma prielaida, kad nebuvo aptariamo susitarimo, egzistuotų pagrindas teigti, kad ieškovas savo iniciatyva pažeidinėjo imperatyvius darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus. Ieškovas nepagrįstai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas savarankiškai organizavo savo darbo ir poilsio laiko trukmę, pagrįsta vien tik ginčo šalių teiginių, išdėstytų apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį, interpretacija. Ši teismo išvada pagrįsta nuoseklia visos bylos medžiagos analize. Pažymėtina, kad tarp bylos šalių nebuvo ginčo dėl tos aplinkybės, kad ieškovas savo iniciatyva dirbo viršvalandžius, poilsio ir švenčių dienomis bei naktį, nes, kaip jis pats paaiškino, jam taip buvo tiesiog patogiau. Ieškovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, tačiau ieškovo nurodyta praktika (žr. šios nutarties 27.1 punktą) buvo suformuota analizuojant darbo sutarties sąlygų keitimo tvarką. Kaip minėta, šios bylos šalių sudarytoje darbo sutartyje nebuvo aptarti darbo ir poilsio laiko organizavimo ypatumai, todėl nėra pagrindo taikyti darbo sutarties sąlygų keitimą reglamentuojančius teisės aktus ir vadovautis atitinkama teismų praktika. Be to, nėra pagrindo sutikti ir su tais kasacinio skundo argumentais, kad teismai netinkamai aiškino Reglamento 561/2006 10 straipsnio 1 dalį. Ši norma nurodo, jog transporto ūkio subjektas nemoka vairuotojams jokių mokėjimų, jei šių mokėjimų pobūdis kelia grėsmę saugiam eismui keliuose ir (arba) skatina pažeisti šį reglamentą. Savaime suprantama, kad, vairuotojui vairuojant ilgiau, negu yra leidžiama pagal teisės aktus, ir nevykdant Reglamente 561/2006 įtvirtintos pareigos pasinaudoti kasdienio ir kassavaitinio poilsio laikotarpiais, yra keliamas tiesioginis pavojus saugumui keliuose, todėl bet koks didesnis darbo, kuris darbuotojo iniciatyva (nesuderinus su darbdaviu) atliekamas pažeidžiant darbo ir poilsio laiko trukmę, apmokėjimas būtų laikomas tokio neatsakingo vairavimo skatinimu, o tas kaip tik ir yra draudžiama minėtomis nuostatomis. Šalių tarpusavio elgesys visą darbo santykių laikotarpį, kitaip negu jį vertina ieškovas (šios nutarties 27.1 punkto pabaiga), rodo, kad atsakovė nesutiko su ieškovo pasirinktu darbo laiko režimu ir, nemokėdama už tokį darbą padidintu tarifu, aiškiai leido ieškovui suprasti, jog toks darbo laiko režimas nėra pageidaujamas ir nesukuria jam teisės reikalauti didesnio apmokėjimo.

28.2. Bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad ieškovui nepriklauso padidintas darbo užmokestis už darbą naktį, paremtos tais argumentais, jog ieškovas, dirbdamas naktį, pažeidinėjo darbo laiko režimą, dirbo savo iniciatyva, t. y. be darbdavės nurodymo ir sutikimo. Vadinasi, teismai priėjo prie šių išvadų ne todėl, kad teisės aktai nereglamentuoja padidinto apmokėjimo, o todėl, kad, kaip nustatė teismai, nėra sąlygų taikyti padidintą apmokėjimą.

28.3. Kasacinio skundo argumentai, kuriais keliamas klausimas dėl padidinto užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimo, yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog tarp šios bylos šalių nėra ginčo dėl tų aplinkybių, kad atsakovė nedavė ieškovui nurodymo dirbti poilsio ir švenčių dienomis, kad ieškovas savo iniciatyva nutarė dirbti šiomis dienomis. Ieškovas, dirbęs poilsio ir švenčių dienomis be atsakovės nurodymo ir suderinimo su ja, neturi jokio pagrindo tikėtis didesnio šių darbo dienų apmokėjimo. Atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad atsakovei DK 162 straipsnio 2 dalies prasme buvo draudžiama skirti ieškovą dirbti švenčių dienomis, todėl ji neprivalėjo atskirai informuoti ieškovo, kad ji nesutinka dėl jo darbo švenčių dienomis. Tiek, kiek susiję su darbu poilsio dienomis, pažymėtina, kad, kaip nustato Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.10 punktas, transporto įmonėse netaikoma DK 161 straipsnio 1 dalies nuostata dėl savaitės poilsio dienų šeštadienį ir (ar) sekmadienį. Vadinasi, šeštadienis ir sekmadienis transporto srityje nėra laikomi bendromis poilsio dienomis ir todėl darbdavys neturi pareigos mokėti darbuotojui už jo darbą šiomis dienomis tokį darbo užmokestį, koks nustatytas DK 194 straipsnyje.

28.4. Pažymėtina, kad, kaip nustatė teismai, atsakovė sužinodavo apie ieškovo faktiškai dirbtą laiką ir jo trukmę tik po to, kai jis grįždavo iš reiso ir pateikdavo savo vairuotojo kortelės duomenis. Toks darbdavės sužinojimas apie darbo laiko režimo pažeidimą ir darbo laiko trukmės viršijimą savaime nesudaro pagrindo ieškovui gauti, o atsakovei pareigos mokėti, didesnį užmokestį už darbą, atliktą viršijant darbo trukmę. Atkreiptinas dėmesys į Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.5 punktą, kuriame nustatyta, kad transporto įmonėse netaikoma DK 149 straipsnio 2 dalies nuostata dėl viršyto darbo laiko ir nepanaudoto poilsio kompensavimo tvarkos. Kartu pažymėtina, kad ieškovo darbas patenka į Reglamento 561/2006 taikymo sritį. Šio reglamento 6–9 straipsnių nuostatos reglamentuoja vairuotojo kasdienio ir kassavaitinio poilsio laikotarpius, o 8 straipsnio 1 dalis imperatyviai nurodo, jog vairuotojas privalo pasinaudoti kasdienio ir kassavaitinio poilsio laikotarpiais. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas netinkamai laikėsi poilsio laiko režimo, todėl atsakovė

neturi ne tik pareigos, bet ir (Reglamento 561/2006 10 straipsnio 1 dalies prasme) teisės mokėti už viršvalandinį darbą.28.5. Ieškovas be pagrindo teigia, kad atsakovė vis dar nėra galutinai atsiskaičiusi su juo. Ieškovas šiam savo teiginiui

pagrįsti nurodo UAB „Žemaitijos auditas“ išvadą, tačiau bylą nagrinėję teismai ją vertino kritiškai. Be to, nėra pagrindo sutikti ir su tuo kasacinio skundo argumentu, kad teismai nepagrįstai sumažino ieškovui priklausančią kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką. Visos kompensacijos priteisimas akivaizdžiai prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, nes teismo procesas užsitęsė iš esmės vien tik dėl ieškovo kaltės. Ieškovas vis keitė ir tikslino savo reikalavimus, nors nuo pat pradžios buvo atstovaujamas advokato. Šiuo aspektu nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad tokie tikslinimai buvo būtini dėl tos priežasties, jog atsakovė vengė teikti svarbius dokumentus ir įrodymus. Atkreiptinas dėmesys į tą aspektą, kad pats ieškovas nenurodo, kokios informacijos nepateikė atsakovė. Pažymėtina, kad visi skaičiavimai buvo atliekami pagal vairuotojo kortelės duomenis ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius, o šie duomenys buvo pateikti dar darbo ginčų komisijoje ir šia informacija šalys disponavo nuo pat ginčo pradžios.

28.6. Kasacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo ekspertizės skyrimą, pažeidimo yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad ekspertizei atlikti suformuluotos prielaidos buvo pagrįstos bylos duomenimis, faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktų reikalavimais. Ieškovas nereiškė prašymo atlikti darbo ekonomikos ekspertizę, be to, atsisakė sumokėti užstatą už ekspertizės atlikimą, t. y. už ieškovo klausimų analizę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neuždavė ekspertui ieškovo klausimų. Teismas ne pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, o, priešingai, užtikrino jo laikymąsi, nes abiem šalims sudarė vienodas sąlygas teikti ekspertui klausimus, atitinkamai vienodai padalijant pareigą finansiškai prisidėti prie savo klausimų analizės.

28.7. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai kritiškai vertino ieškovo pateiktą UAB „Žemaitijos auditas“ išvadą. Abejoti šios bendrovės kompetencija, kuri reikalinga tokio pobūdžio išvadai parengti, verčia teisės aktai, kuriais remiantis buvo atlikti skaičiavimai ir grindžiami konkretūs darbo užmokesčio dydžiai. Bendrovė, parengusi aptariamą išvadą, visiškai neatsižvelgė į ieškovui taikomus Darbo ir poilsio laiko ypatumus, neįvertino to, kad, pvz., vairuotojams nakties laikas skiriasi nuo bendrų nuostatų, įtvirtintų DK.

28.8. Teismai, priešingai negu argumentuojama kasaciniame skunde, tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad atsakovė nėra kalta nė dėl vieno atmesto ar atsisakyto ieškinio reikalavimo, šie reikalavimai buvo tiesiog nepagrįsti arba atsisakyti ieškovo dėl motyvų, nesusijusių su atsakove.

Teisėjų kolegija



Dėl ieškinio teisiniam pagrindui kvalifikuoti taikytinų teisės aktų

29. Ieškovo materialieji subjektiniai reikalavimai grindžiami viršvalandinio ir nakties darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis faktais. Kaip žinoma, pagrindinis teisės šaltinis, reglamentuojantis darbo teisių ir pareigų įgyvendinimą ir gynybą, yra DK (šio kodekso 1 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad DK yra ne tik pagrindinis, bet ir prioritetiškai (konkuruojant su kitais teisės aktais) taikytinas darbo teisės šaltinis (DK 11 straipsnio 1 dalis).

30. Šios darbo bylos ypatumas yra tas, kad, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, ieškovas buvo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas. Toks darbo funkcijų pobūdis reiškia, kad ieškovo darbo ir poilsio laiko ypatumams, kurie yra reikšmingi ieškovo materialiesiems subjektiniams reikalavimams išspręsti, nustatyti taikytinas specialusis teisės aktas, į kurį nukreipia paties DK 148 straipsnis, – Darbo ir poilsio laiko ypatumai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šiuo aspektu tinkamai kvalifikavo ginčo materialųjį teisinį santykį.

31. Bylą nagrinėję teismai ieškinio faktiniam pagrindui teisiškai kvalifikuoti, be Darbo ir poilsio laiko ypatumų, taikė ir Reglamento 561/2006 nuostatas. Šio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje yra registruota transporto priemonė, šis reglamentas taikomas vežimui keliais: a) tik Bendrijoje (dabar – Europos Sąjunga) arba b) tarp Bendrijos, Šveicarijos ir Europos ekonominės erdvės susitarimo šalių. Reglamento 561/2006 3 straipsnyje, be

kita ko, nustatyta, kad tarptautinėms kelių transporto operacijoms, iš dalies vykdomoms už 2 dalyje minėtų teritorijų ribų, vietoje šio reglamento yra taikomas AETR (Europos šalių susitarimas dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo), kai jos vykdomos: a) transporto priemonėmis, registruotomis Bendrijoje ar šalyse, kurios yra AETR šalys, visai kelionei; b) transporto priemonėmis, registruotomis trečiojoje šalyje, kuri nėra AETR šalis, tik tai kelionės daliai, kurios metu transporto priemonė vyksta per Bendrijos ar šalių, kurios yra AETR šalys, teritoriją.

32. Bylos faktiniais duomenimis, ieškovas, vairuodamas transporto priemonę, veždavo krovinius į Rusijos Federaciją ir Kazachstaną. Šios valstybės, o kartu ir tranzitinės valstybės (Baltarusija, Ukraina), kaip žinoma, nėra Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės šalys, vadinasi, Reglamento 561/2006 nuostatos netaikomos tiems vežimams, kuriuos darbo sutarties galiojimo laikotarpiu vykdė ieškovas. AETR 2 priedėlio „Patvirtinimo žymuo ir sertifikatai“ nuostatos patvirtina, kad Rusijos Federacija, Kazachstanas ir pirmiau įvardytos tranzitinės valstybės yra AETR šalys, vadinasi, ieškovo vykdytiems vežimams tiek Reglamento 561/2006 3 straipsnio, tiek AETR 2 straipsnio 1 dalies, apibrėžiančios šio susitarimo taikymo sritį, prasme taikytinos AETR nuostatos.

33. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami šios darbo bylos ginčą, be pagrindo taikė Reglamento 561/2006 nuostatas ir nepagrįstai netaikė AETR nuostatų.

Dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už viršvalandinį darbą mokėjimo

34. DK 193 straipsnis reglamentuoja darbo užmokesčio už viršvalandinį (ir nakties) darbą mokėjimą. Pagal šią materialiosios teisės normą už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje. Vadinasi, viršvalandinis darbas priskiriamas toms darbų kategorijoms, už kurias mokamas padidinto tarifo darbo užmokestis.

35. DK 150–152 straipsniai reglamentuoja viršvalandinio darbo ypatumus. DK 150 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant DK 144 straipsnio 1 dalyje, 145, 146 straipsniuose ir 149 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą darbo laiko trukmę. Pagal DK 150 straipsnio 2 dalį darbdavys gali skirti dirbti viršvalandinius darbus tik išimtiniais atvejais, kuriuos nustato DK 151 straipsnis; kitais atvejais viršvalandiniai darbai gali būti organizuojami tik gavus rašytinį darbuotojo sutikimą arba rašytinį darbuotojo prašymą.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas nuostatas, sprendžia, kad pirminis požymis, apibūdinantis viršvalandinį darbą, yra darbuotojui nustatytos darbo laiko trukmės vykdant jam pavestas darbo funkcijas viršijimas.

37. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad ieškovas vykdė savo darbo funkcijas, viršydamas nustatytą darbo laiko trukmę, vadinasi, egzistuoja pirminė sąlyga pripažinti, kad ieškovas dirbo viršvalandinį darbą. Vis dėlto nustatytos darbo laiko trukmės viršijimo faktas pats savaime nėra pakankamas konstatuoti, kad ieškovas DK 144 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų prasme dirbo viršvalandinį darbą, už kurį turi būti mokamas padidinto tarifo darbo užmokestis. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką viršvalandiniai darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia, o darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011); viršvalandiniu gali būti pripažįstamas toks darbas, kuriam būdingi šie požymiai – t. y. darbas, kuris: 1) dirbamas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę; 2) dirbamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia; 3) iš esmės yra galimas tik išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais arba esant darbuotojo rašytiniam sutikimui (prašymui) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015).

38. Pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, jog sąlyga, be kurios darbas, viršijantis nustatytą darbo laiko trukmę, negali būti kvalifikuotas kaip viršvalandinis, yra ta, kad jis turi būti atliekamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia. Apeliacinės instancijos teismas šios sąlygos aspektu konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis būtent darbdavės nurodymu vykdė savo darbo funkcijas, viršydamas nustatytą darbo laiko trukmę. Ieškovas savo kasaciniame skunde nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas be pagrindo perkėlė jam įrodinėjimo dėl darbdavės nurodymo dirbti viršvalandinį darbą egzistavimo naštą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

39. Kaip žinoma, įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai). Pažymėtina, kad (tam tikrų kategorijų) darbo bylos, be kitų procesinių nagrinėjimo ypatumų (CPK 410–418 straipsniai), išsiskiria įrodinėjimo naštos paskirstymo ypatumu – pvz., darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017, 64 punktas; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018, 44 punktas; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-684/2019, 21 punktas). Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad šis įrodinėjimo naštos (perskirstymo) ypatumas yra būdingas absoliučiai visų kategorijų darbo byloms, kitaip tariant, kad visų darbo bylų atvejais faktinių aplinkybių, reikšmingų pareikštiems materialiesiems subjektiniams reikalavimams išspręsti, įrodinėjimo našta tenka išimtinai tik darbdaviui.

40. Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau išdėstytus argumentus, nurodo, jog, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą). Šios taisyklės, apibrėžiančios įrodinėjimo pareigos ribas, yra bendros ir taikytinos visų kategorijų civilinėms byloms, įskaitant ir darbo bylas.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodinėjimo dėl nurodymo dirbti viršvalandinį darbą (ne)egzistavimo pareigos atsakovei nustatymas, t. y. reikalavimas, kad atsakovė, kaip darbdavė, įrodytų, jog ji nedavė ieškovui nurodymo dirbti viršvalandžius, iš esmės reikštų reikalavimą įrodyti tą, ko atsakovė objektyviai negali įrodyti, todėl toks aptariamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo naštos paskirstymas būtų nepagrįstas ir prieštarautų pirmiau nurodytoms taisyklėms, apibrėžiančioms įrodinėjimo pareigos ribas. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu nurodo ieškovas, priėjo prie tinkamos išvados dėl faktinių aplinkybių, susijusių su darbdavės nurodymo dirbti viršvalandžius (ne)egzistavimu, įrodinėjimo naštos paskirstymo.

42. Viena vertus, ką pagrįstai savo kasaciniame skunde akcentuoja ir ieškovas, teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, tenka aktyvus vaidmuo (tiksliau – aktyvesnis už tą vaidmenį, kuris tenka nagrinėjant bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles), o toks vaidmuo pasireiškia, be kitų, tuo aspektu, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, tokio vaidmens teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, priskyrimas nereiškia, kad darbuotojui, kaip bylos šaliai, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo ir kad jis yra visiškai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Vis dėlto darbuotojas, kad ir koks procesinis statusas jam suteikiamas, yra bylos šalis, todėl jis pirmiausia pats ir turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas.

43. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis būtent darbdavės nurodymu vykdė savo darbo funkcijas, viršydamas nustatytą darbo laiko trukmę. Pažymėtina, kad ieškovas neneigia pačios išvados, o jo argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo yra atmesti, todėl teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais ir šios nutarties 37 punkte nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo kvalifikuoti ieškovo darbą, vykdytą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, kaip viršvalandinį, yra pagrįsta.

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad, ieškovui neįrodžius viršvalandinio darbo faktų, nėra pagrindo spręsti dėl padidinto tarifo darbo užmokesčio už tokį darbą mokėjimo.

Dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už nakties darbą mokėjimo

45. Teismų procesinių sprendimų turinys patvirtina, jog ieškinio reikalavimai tiek, kiek jie grindžiami darbo naktį faktais, atmesti tais pačiais argumentais, kuriais atmesti ieškinio reikalavimai, grįsti viršvalandinio darbo faktais, t. y. kad ieškovas neįrodė, jog jis su darbdavės žinia ar jos nurodymu dirbo naktį. Teismai rėmėsi aplinkybe, kad ieškovas pats

savarankiškai organizavo savo darbą, darbo ir poilsio laiko trukmę. Be to, nustatę, kad ieškovas dirbo viršydamas leidžiamą maksimalų darbo laiką ir pažeisdamas minimalaus poilsio režimą, nustatytus teisės aktais, teismai padarė išvadą, jog ieškovo darbas, atliktas viršijant teisės aktų leidžiamą maksimalų darbo laiką ir pažeidžiant minimalaus poilsio režimą, laikytinas keliančiu grėsmę saugiam eismui keliuose, todėl, vadovaujantis Reglamento 561/2006 10 straipsnio 1 dalimi, už tokį darbą ieškovui nemokamas joks darbo užmokestis ar kiti mokėjimai.

46. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad, ką pagrįstai savo kasaciniame skunde nurodo ir ieškovas, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo užmokesčio už nakties darbą mokėjimo, be pagrindo rėmėsi ta kasacinio teismo praktika, kuri nurodyta šios nutarties 37 punkte. Ši praktika – DK normų, reglamentuojančių viršvalandinį darbą, aiškinimo rezultatas, todėl ji aktuali ir taikytina tik tiek, kiek sprendžiamas klausimas dėl darbo kvalifikavimo kaip viršvalandinio darbo. Tiek viršvalandinis, tiek nakties darbas pasižymi nukrypimu nuo įprastų darbo sąlygų, susijusių su darbo laiko trukme ir režimu, tačiau, nepaisant šio panašumo, jie yra skirtingi darbo teisės institutai, besiskiriantys savo taikymo atvejais, sąlygomis ir pan., todėl nėra galimas plečiamas pirmiau įvardytos kasacinio teismo praktikos taikymas.

47. DK 154 straipsnis reglamentuoja darbo naktį ypatumus, tačiau Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.7 punkte yra įtvirtinta išlyga, kad transporto srityje netaikomos DK 154 straipsnio nuostatos dėl darbo naktį. Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.4 punktas nurodo, jog, kai atliekamas naktinis darbas, kasdienis darbo laikas negali viršyti 10 valandų per kiekvieną 24 valandų laikotarpį. Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.5 punkte nustatyta, kad už darbą naktį mokama pagal DK 193 straipsnį (šis straipsnis, kaip jau buvo minėta pasisakant dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą mokėjimo, nurodo, jog turi būti mokamas padidinto tarifo darbo užmokestis); kompensacija (didesnis apmokėjimas, papildomas poilsio laikas ir kita) už nakties darbą gali būti skiriama pagal kolektyvines sutartis, darbdavių ir darbuotojų susitarimus, jeigu tai nekelia grėsmės kelių eismo saugai. AETR 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad transporto ūkio subjektas nemoka samdomiems vairuotojams jokių išmokų, netgi premijų ar priedų prie atlyginimo už nuvažiuotą atstumą ir (arba) vežamų krovinių kiekį, jei šių mokėjimų pobūdis kelia grėsmę saugiam eismui keliuose ir (arba) skatina pažeisti ši susitarimą. Pažymėtina, kad iš esmės tapati pastarajai nuostata yra įtvirtinta ir Reglamento 561/2006 10 straipsnio 1 dalyje, kuria pagrįsti ir bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai.

48. Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, jog naktinis krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo, kaip mobiliojo darbuotojo (žr. Darbo ir poilsio laiko ypatumų 10 punktą), darbas nėra draudžiamas, tačiau transporto priemonės vairuotojas ne visais darbo naktį atvejais turi teisę reikalauti atitinkamų mokėjimų už tokį darbą – tokio darbuotojo teisė gauti tam tikras išmokas (Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.5 punkto prasme – kompensaciją, AETR 11 straipsnio 3 dalies prasme – bet kokias išmokas) ribojama (tiksliau – netgi paneigiama) tais atvejais, jeigu transporto priemonės vairavimas naktį kelia grėsmę saugiam eismui keliuose.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, krovinių vežimo transporto priemonės vairavimas naktį, priklausomai tiek nuo objektyvių veiksnių (pvz., oro sąlygų, kelių būklės, transporto priemonių srauto ir pan.), tiek nuo subjektyvių veiksnių (pvz., vairuotojo sveikatos būklės, savijautos, jo vairavimo įgūdžių ir pan.), gali kelti grėsmę saugiam eismui keliuose, kita vertus, nėra pagrindo laikyti, kad toks darbas visais atvejais pats savaime, be papildomų rizikos veiksnių, kelia nurodytą grėsmę. Tokią grėsmę keliančiu paprastai laikytinas vairuotojo darbas, atliekamas pažeidžiant imperatyvius darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavys, jeigu jis Darbo ir poilsio laiko ypatumų 11.5 punkto ir AETR 11 straipsnio 3 dalies prasme atsisako mokėti darbuotojui – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojui – už nakties darbą, turi pareigą įrodyti, jog tokio darbuotojo darbas naktį kėlė grėsmę saugiam eismui keliuose.

50. DK 229 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą. AETR 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto ūkio subjektas turi taip organizuoti vežimą keliais ir tinkamai parengti ekipažo narius, kad jie galėtų laikytis šio susitarimo nuostatų. AETR 11 straipsnio 2 dalis nurodo, jog transporto ūkio subjektas, pasinaudodamas visais turimais dokumentais, tokiais kaip individualios kontrolės knygelės, privalo nuolat tikrinti vairavimo, kito darbo ir poilsio trukmę; nustatęs šio susitarimo pažeidimo atvejus, jis privalo nedelsdamas juos pašalinti ir imtis priemonių, kad ateityje jie nepasikartotų, pavyzdžiui, pakeisti darbo grafikus ir maršrutus. AETR 11 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad ūkio subjektai užtikrina, kad sutartimi nustatytas vežimo laiko grafikas atitiktų šio susitarimo reikalavimus. Darbo ir poilsio laiko ypatumų 13 punkte, be kita ko, nustatyta, kad mobilieji darbuotojai privalo

būti informuojami apie atitinkamus reikalavimus, darbo tvarkos taisykles ir darbdavių ir darbuotojų atstovų susitarimus. Pagal Darbo ir poilsio laiko ypatumų 14 punktą mobiliųjų darbuotojų darbo laikas turi būti žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose; darbdaviai yra atsakingi už mobiliųjų darbuotojų darbo laiko žymėjimą. AETR 11 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad transporto ūkio subjektas atsako už jo vairuotojų padarytus pažeidimus, net jei jie buvo padaryti kitos susitariančiosios šalies arba valstybės, kuri nėra prisijungusi prie šio susitarimo, teritorijoje; nepažeidžiant susitariančiųjų šalių teisės taikyti transporto ūkio subjektams visišką atsakomybę, susitariančiosios šalys gali laikyti šiuos ūkio subjektus atsakingais atsižvelgiant į tai, ar jie pažeidė 1 ir 2 dalių nuostatas.

51. Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, kad darbdavys yra tas subjektas, kuris privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, ir jam šios prievolės vykdymo aspektu tiek, kiek susiję su mobiliajam darbuotojui nustatytų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų užtikrinimu, tenka tokios pozityviosios pareigos: 1) informuoti mobilųjį darbuotoją apie jam, kaip transporto priemonės vairuotojui, taikomus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; 2) užtikrinti, kad mobiliojo darbuotojo darbo grafikas atitiktų nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; 3) nuolat kontroliuoti, kaip mobilusis darbuotojas laikosi jam taikomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų; 4) reaguoti į nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų pažeidimus, t. y. pašalinti identifikuotus pažeidimus ir imtis prevenciškų priemonių, kurios užkirstų kelią naujiems pažeidimams atsirasti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavys, nevykdantis pirmiau įvardytų pareigų, turi prisiimti neigiamus padarinius, susijusius su mobiliajam darbuotojui taikomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų nesilaikymu, o šiuo (neigiamų padarinių prisiėmimo) aspektu turimos omenyje ne tik valstybės sankcijos, įskaitant ir finansines, taikomos darbdaviui, kaip transporto ūkio subjektui, už jo darbuotojo padarytus pažeidimus (AETR 11 straipsnio 4 dalis, 12 straipsnio 6 dalies b punktas ir 8 dalis), bet ir teisės panaudoti darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų pažeidimų faktus prieš patį darbuotoją (vykdant mokėjimus už atliekamą darbą) neturėjimas.

52. Šioje byloje teismai nustatė, kad ieškovas pats savarankiškai organizavo savo darbą, darbo ir poilsio laiko trukmę, tačiau teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė vykdė pirmiau įvardytas pareigas, be kita ko, kontroliavo, kaip ieškovas laikosi jam privalomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama užtikrinti, jog ieškovas nedirbtų naktį. Konstatuodami, kad ieškovo darbas, atliktas viršijant teisės aktų leidžiamą maksimalų darbo laiką ir pažeidžiant minimalaus poilsio režimą, laikytinas keliančiu grėsmę saugiam eismui keliuose, už kurį ieškovas neturi teisės gauti padidinto tarifo darbo užmokesčio, teismai neidentifikavo ir procesiniuose sprendimuose nenurodė, kada konkrečiai ieškovo dirbtas darbas naktį, už kurį ieškovas šioje byloje prašė priteisti darbo užmokestį, yra vertinamas kaip kėlęs grėsmę saugiam eismui keliuose, taip pat nenurodė konkrečių tokį vertinimą pagrindžiančių argumentų ir aplinkybių.

53. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio už darbą naktį priteisimo atmetė nenustatę materialiosios teisės normų taikymui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, teisės normų netinkamas taikymas, kurį padarė bylą nagrinėję teismai, negali būti pašalintas, o kartu ir reikalavimas dėl darbo užmokesčio už darbą naktį (ne)priteisimo negali būti išspręstas kasaciniame teisme. Šio teisės klausimo likimas bus aptartas apibendrinant šios bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą.

Dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už darbą poilsio dienomis mokėjimo

54. Kaip žinoma, esant penkių darbo dienų savaitei, bendros poilsio dienos yra šeštadienis ir sekmadienis (DK 161 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto transporto darbuotojams nėra taikoma ši darbo įstatymo nuostata – Darbo ir poilsio laiko ypatumų 1.10 punkte yra įtvirtinta nurodytos nuostatos taikymo išlyga. Vadinasi, šeštadienis ir sekmadienis yra (gali būti) įprastos transporto priemonės vairuotojo darbo dienos, nebent jo darbo grafike patvirtintos poilsio dienos sutampa su šiomis bendromis poilsio dienomis, todėl, jeigu nėra tokios sutapties, už transporto priemonės vairavimą šeštadienį ir (ar) sekmadienį mokamas įprastas (ne padidinto tarifo) darbo užmokestis.

55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog mokėjimams už ieškovo darbą šeštadienį ir (ar) sekmadienį vykdyti netaikomas (tiek, kiek jo darbo grafike patvirtintos poilsio dienos nesutapo su šiomis dienomis) DK 194 straipsnis, reglamentuojantis padidinto tarifo darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimą. Kita vertus, ši išvada nereiškia, kad ieškovas neturi teisės gauti padidinto tarifo darbo užmokestį už darbą tomis

dienomis, kurios jo darbo grafike patvirtintos kaip poilsio dienos. Pažymėtina, kad padidinto tarifo darbo užmokesčio mokėjimas DK 194 straipsnio 1 dalies prasme būtent ir siejamas su konkretaus darbuotojo darbu jam nustatytomis poilsio dienomis, o tokios dienos, kaip minėta, nebūtinai turi sutapti su bendromis poilsio dienomis. Vadinasi, ieškovas a priori (iš anksto, nepatikrinus kitų faktų) turi teisę gauti padidinto tarifo darbo užmokestį už darbą savo poilsio dienomis, tačiau šiuo aspektu būtina pažymėti, kad bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino, kokios savaitės dienos, ieškovo darbo grafiko duomenimis, buvo patvirtintos kaip poilsio dienos ir ar ieškovas dirbo savo poilsio dienomis.

56. Teisėjų kolegija, nekartodama argumentų, pateiktų šiai išvadai pagrįsti (žr. šios nutarties 46 punktą), vėlgi nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis mokėjimo, be pagrindo rėmėsi ta kasacinio teismo praktika, kuri suformuota aiškinant darbo teisės normas, reglamentuojančias viršvalandinį darbą (šios nutarties 37 punktas).

57. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas neturi teisės gauti padidinto tarifo darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis, kaip ir pirmesnės išvados dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį ir nakties darbą mokėjimo, paremta tuo argumentu, kad ieškovas savo nuožiūra, nežinant atsakovei ir neturint jos sutikimo, dirbo poilsio dienomis. Teisėjų kolegija nurodo, jog toks argumentas galėtų būti teisiškai reikšmingas klausimui dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis mokėjimo išspręsti, jeigu atsakovė būtų vykdžiusi jai, kaip darbdavei, tenkančias pozityviąsias pareigas, susijusias su transporto priemonės vairuotojui nustatytų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų, su kuriais yra neatsiejamai susijęs ir darbo funkcijų vykdymas poilsio dienomis, užtikrinimu (žr. šios nutarties 50, 51 punktus). Tačiau šioje byloje teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė vykdė pirmiau įvardytas pareigas, be kita ko, kontroliavo, kaip ieškovas laikosi jam privalomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų.

58. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis priteisimo atmetė nenustatę materialiosios teisės normų taikymui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Kaip jau minėta, kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, teisės normų netinkamas taikymas, kurį padarė bylą nagrinėję teismai, negali būti pašalintas, o kartu ir reikalavimas dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis (ne)priteisimo negali būti išspręstas kasaciniame teisme. Šio teisės klausimo likimas bus aptartas apibendrinant šios bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą.

Dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už darbą švenčių dienomis mokėjimo

59. Bendroji taisyklė yra ta, kad draudžiama skirti dirbti švenčių dienomis (DK 162 straipsnio 2 dalis). Vis dėlto ta pati darbo įstatymo nuostata, įtvirtinanti darbo švenčių dienomis draudimą, nurodo ir tokio draudimo išimtis: šis draudimas netaikomas tokiems darbams, kurie negali būti sustabdyti dėl techninių gamybos sąlygų (nepertraukiamai veikiančios įmonės, organizacijos), darbams, kurie būtini gyventojams aptarnauti, taip pat neatidėliotiniems remonto ir krovos darbams.

60. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytu teisiniu reguliavimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo, kaip transporto priemonės vairuotojo, darbas pagal savo pobūdį nepriskirtinas tiems darbams, kurie DK 162 straipsnio 2 dalies prasme gali (turi) būti atliekami ir švenčių dienomis. Kita vertus, tai nereiškia, kad ieškovas vien dėl šios priežasties neturi teisės gauti padidinto tarifo darbo užmokestį (žr. jau minėtą DK 194 straipsnį) už savo darbo funkcijų vykdymą švenčių dienomis. Pažymėtina, kad šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl darbo užmokesčio už darbą švenčių dienomis mokėjimo, vėlgi be pagrindo suabsoliutino atsakovės nurodytas nežinojimo apie ieškovo darbą švenčių dienomis ir sutikimo dirbti tokiomis dienomis nedavimo aplinkybes, nors, kaip jau buvo akcentuota (žr. šios nutarties 50, 51 punktus), atsakovė, pagal pareigas neužtikrinusi tinkamo ieškovo darbo organizavimo, įskaitant jo vykdytų darbo funkcijų priežiūrą ir kontrolę, neturi teisės remtis tokiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip teisėtu atsisakymo mokėti padidinto tarifo darbo užmokestį ir už darbą švenčių dienomis pagrindu. Teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė vykdė pirmiau įvardytas pareigas, be kita ko, kontroliavo, kaip ieškovas laikosi jam privalomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama užtikrinti, jog ieškovas nedirbtų švenčių dienomis, ir ar ieškovas konkrečiomis švenčių dienomis savo darbo funkcijas vykdė nepaisydamas atsakovės nurodymų.

61. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėję teismai ieškinio reikalavimus dėl darbo užmokesčio už darbą švenčių dienomis priteisimo atmetė nenustatę materialiosios teisės normų taikymui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Kaip jau minėta, kasacine tvarka nėra tiriami faktai – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi, teisės normų netinkamas taikymas, kurį padarė bylą nagrinėję teismai, negali būti pašalintas, o kartu ir reikalavimas dėl darbo užmokesčio už darbą švenčių dienomis (ne)priteisimo negali būti išspręstas kasaciniame teisme. Šio teisės klausimo likimas bus aptartas apibendrinant šios bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą.

Dėl įrodymus ir įrodinėjimą bei ekspertizę reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo

62. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kuris yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose pirmiausia yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 25 punktą).

63. Pažymėtina, kad faktai, nustatyti apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, neturi prejudicinės galios pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą tą bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant iš naujo. Tokiu atveju bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka pirmosios instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo.

64. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Teismas įrodymus vertina kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto (išskyrus prima facie įrodymus – CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010).

65. Eksperto išvada yra bylai išspręsti reikšmingų faktinių duomenų gavimo šaltinis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Viena vertus, eksperto išvada, kaip įrodymas, nėra privaloma ir neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis, 218 straipsnis), kita vertus, šis įrodymas, kaip pirmiau nurodyta, yra specialiųjų žinių gavimo iš atitinkamo subjekto, turinčio reikalingą kvalifikaciją tokioms žinioms perteikti, šaltinis, todėl eksperto išvadai, jeigu ekspertinis tyrimas atliktas įstatyme reglamentuota tvarka ir pati išvada atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, paprastai pripažįstamas patikimesnio įrodymo statusas.

66. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu jam iškyla neaiškių, specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų. Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės

principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016 34, 35 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Eksperto išvada teismui neprivaloma. Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009). Ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015). Jeigu ekspertizės išvados yra sąlyginės, tai teismas gali remtis ekspertizės išvada tokiu atveju, jeigu ekspertizės akto išvadoje nurodytos sąlygos ar aplinkybės yra patvirtintos kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010).

67. Kaip žinoma, šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 17 straipsnis), todėl CPK 213 straipsnio prasme pripažįstama kiekvienos bylos šalies (tiksliau – netgi kiekvieno dalyvaujančio byloje asmens) teisė pateikti teismui klausimus, kuriais ji pageidauja gauti eksperto išvadą, tačiau bet kuriuo atveju teismas galutinai sprendžia, kokiais klausimais turi būti atliktas ekspertinis tyrimas ir pateikta eksperto išvada, nes, kaip minėta, teismas gali skirti ekspertizę, jeigu jam iškyla neaiškių, specialiųjų žinių reikalaujančių klausimų. Teismas, vykdydamas šią funkciją, turi užtikrinti, jog klausimai ekspertui būtų suformuluoti taip, kad būtų pasiektas ekspertizės skyrimo tikslas, t. y. gautos specialiosios žinios, kurios yra reikalingos bylos faktinėms aplinkybėms išsiaiškinti. Šiuo aspektu ypač svarbu identifikuoti ir išsiryškinti tuos klausimus, kuriems išsiaiškinti iš tikrųjų yra reikalingos specialiosios žinios, atskirti juos nuo teisinių klausimų, kuriuos teismas sprendžia priimdamas sprendimą (CPK 265 straipsnis).

68. Teisėjų kolegija nurodo, jog, ekspertizę skiriančiam teismui nusprendus, klausimai ekspertizei atlikti gali būti suformuluoti ir taip, kad eksperto išvada, parengta pagal teismo pateiktus klausimus, būtų sąlyginė, t. y. kad jos pagrįstumas (objektyvumas, patikimumas) besąlygiškai priklausytų nuo konkretaus teisinių klausimų išsprendimo rezultato. Kaip jau minėta, eksperto išvadai esant sąlyginei, teismas ja gali remtis tokiu atveju, jeigu ekspertizės akto išvadoje nurodytos sąlygos ar aplinkybės yra patvirtintos kitais įrodymais ir teismas jas pripažįsta nustatytomis. Pažymėtina ir tai, kad, nustatydamas ir suformuluodamas klausimus ekspertui, teismas, disponuodamas savo diskrecija, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus bei juos pagrindžiančius įrodymus, gali tiesiog sutikti su šalies pateiktais klausimais, kuriais ši pageidauja gauti eksperto išvadą, ir jų niekaip nerevizavęs pateikti ekspertui.

69. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija šioje byloje atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo teiginius, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo ekspertizės skyrimą.

70. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas ekspertizės aktą nepagrįstai vertino kaip prima facie įrodymą.

71. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje priimta Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

72. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalys, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Dėl to teisėjų kolegija, naikindama apeliacinės instancijos nutarties dalį ir šią bylos dalį perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, detaliau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai be pagrindo kritiškai vertino ieškovo pateiktą UAB „Žemaitijos auditas“ išvadą. Nagrinėdamas bylos dalį iš naujo, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis CPK įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, turi iš naujo nagrinėti ir įvertinti įrodymus bei konstatuoti nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Dėl bylos procesinės baigties, kitų kasacinio skundo argumentų

73. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai: 1) tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už viršvalandinį darbą mokėjimą; 2) netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui už nakties darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimą, be to, nenustatė faktinių

aplinkybių, reikšmingų šiems klausimams išspręsti.74. Kadangi ieškovo reikalavimas dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą priteisimo teismų procesiniais

sprendimais atmestas teisėtai ir pagrįstai, tai jų dalis, kuria atmestas šis reikalavimas, paliktina nepakeista.75. Kaip jau buvo minėta, kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, o šis bylos nagrinėjimo kasacine tvarka

ypatumas reiškia, kad teisėjų kolegija neturi galimybės pašalinti pirmiau įvardytų teisės normų pažeidimų, padarytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Nustatyti pažeidimai yra pagrindas naikinti dalį apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties ir bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis).

76. Teisėjų kolegija nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, privalo iš naujo ištirti ir įvertinti šalių pateiktus įrodymus, be to, esant būtinybei, surinkti ir naujus įrodymus, siekdamas išsiaiškinti, kokios bylai išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja, ir pagal šioje nutartyje pateiktus materialiosios teisės normų išaiškinimus spręsti ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą. Nors įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims, vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). CPK 8 straipsnyje nustatyta, jog teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti.

77. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų materialiosios ir proceso teisės pažeidimų pobūdį, jų įtaką kitiems kasacinio skundo argumentams išanalizuoti ir atsižvelgdama į bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl kitų kasacinio skundo argumentų.


78. Šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame teisme, bus paskirstytos apeliacinės instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Palikti nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutarties dalį, kuria nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutarties dalį panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.


TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a6b61b0016b711ea9d279ea27696ab7b

Civilinė byla Nr. 3K-3-367-695/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01554-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. I. ir J. I. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. I. ir V. I. patikslintą ieškinį ir atsakovių R. A., D. V. A. ir A. A. patikslintą priešieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai patikslintu ieškinio reikalavimu prašė teismo nustatyti pagal VĮ Registrų centro Kauno filialo matininko E. Š. (kvalifikacijos Nr. 2M-M-322) 2018 m. gegužės 31 d. parengtą projektą tokią naudojimosi 0,2849 ha žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) tarp bendraturčių tvarką: ieškovui V. I. paskirti naudotis sklypo dalimi „B“, 878 kv. m ploto (rožinė spalva); atsakovėms paskirti naudotis sklypo dalimi „C“, 1478 kv. m ploto (violetinė spalva); sklypo dalimi (prie pastatų, kiemas) (projekte pažymėta „A“, 493 kv. m, geltona spalva) bendraturčiams paskirti naudotis bendrai; atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ūkinius pastatus.

3. Vėliau ieškovai nurodė, kad dėl reikalavimo atidalyti ūkinius pastatus iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovėmis susitarė taikiai. Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu patvirtino ieškovo V. I. ir atsakovių 2018m. birželio 8 d. sudarytą taikos sutartį.

4. Ieškovai nurodė, kad jų pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektas labiausiai atitinka bendraturčių interesus, be to, tokia naudojimosi tvarka, kokią siūlo ieškovai, yra nusistovėjusi daugelį metų. Ieškovų naudojamas sklypas yra visapusiškai sutvarkytas, sukultūrintas, apsodintas vaiskrūmiais, o atsakovės negyvena namų valdoje, žemės sklypu nesinaudoja, jų namų valda yra apleista ir neprižiūrima. Ieškovai prašė atmesti kaip nepagrįstą atsakovių priešieškinio reikalavimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo pagal atsakovių pateiktą projektą, teigdami, kad jiems tektų nepatogi, nefunkcionali bei itin siauro ploto žemės sklypo dalis, dėl to sumažėtų ir tokio sklypo turtinė rinkos vertė. Į tokio mažo pločio ir pailgos formos sklypo dalį nebūtų galimybės įvažiuoti sunkvežimiui, tiekiančiam ieškovams kietąjį kurą, skirtą namui šildyti, būtų apsunkintas ir galimas sklypo užstatymo statiniais įgyvendinimas. Nurodė, kad atsakovių siūlomas planas atmestinas dar ir tuo pagrindu, jog pažeistų nusistovėjusią naudojimosi sklypu tvarką, pagal kurią ieškovai naudojasi dešiniąja, bet dvigubai platesne žemės sklypo dalimi, be to, ieškovai neturėtų galimybės įsirengti atskiro įvažiavimo į sklypą, nes siūloma įvaža yra per siaura.

5. Atsakovės patikslintu priešieškiniu prašė teismo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal UAB „Dzūkijos valdos“ matininkės A. S. 2018 m. liepos 16 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo bendraturčiams plano projektą tokiu būdu: atsakovėms paskirti naudotis 1464 kv. m dydžio žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „A“; ieškovui V. I. paskirti naudotis 864 kv. m dydžio žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „B“, atsakovėms ir ieškovui V. I. paskirti bendrai naudotis 521 kv. m dydžio žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „C“; atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ūkinius pastatus.

6. Atsakovės taip pat nurodė, kad dėl reikalavimo atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę šalys sudarė taikos sutartį. Dėl ieškovų pateikto naudojimosi žemės sklypu tvarkos plano nurodė, kad šis neatitinka nusistovėjusios naudojimosi tvarkos: tiek patys ieškovai neneigė, tiek liudytojai patvirtino, kad ieškovai prižiūri ir puoselėja dešiniąją žemės sklypo pusę iki pat galinės tvoros, be to, ieškovų naudojamoje sklypo dalyje yra jų statinių, todėl ieškovų reikalavimas paskirti atsakovėms naudotis galine sklypo dalimi yra nesuprantamas ir neturi jokio teisinio pagrindo. Ieškovų siūlomas modelis užprogramuoja konfliktines situacijas tarp bendraturčių tuo atveju, jei atsakovės tarpusavyje pageidautų atidalyti savo dalis iš bendro turto ar nustatyti naudojimosi juo tvarką. Atsakovių nuomone, jų pateiktas projektas labiausiai atitinka ginčo šalių interesus, per daugelį metų susiklosčiusią naudojimosi žemės sklypu tvarką.


7. Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu patvirtino ieškovo V. I. ir atsakovių 2018m. birželio 8 d. sudarytą taikos sutartį dėl ūkinių pastatų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir šią civilinės bylos dalį nutraukė; ieškovo patikslintą ieškinį atmetė, atsakovių patikslintą priešieškinį tenkino ir nustatė 0,2849 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarką pagal UAB „Dzūkijos valdos“ matininkės A. S. 2018 m. liepos 16 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo bendraturčiams planą, atsakovėms paskyrė naudotis 1464 kv. m dydžio žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „A“; ieškovui – 864 kv. m dydžio žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „B“; atsakovėms ir ieškovui paskyrė bendrai naudotis 521 kv. m dydžio žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide „C“; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovės yra 0,2849 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. Ieškovui nuosavybės teise priklauso 1057/2849 dalys minėto žemės sklypo, atsakovei R. A. – 1063/2849, atsakovei D. V. A. – 19/407, atsakovei A. A. – 596/2849 dalys žemės sklypo. Kadangi ginčo žemės sklypo dalis ieškovui V. I. priklauso asmeninės nuosavybės teise, ieškovė J. I. laikytina tik kaip ieškovo sutuoktinė bei įgaliotas asmuo, pati neturinti reikalavimo teisės byloje. Ieškovas ir atsakovė R. A. yra ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. Ieškovai pateikė VĮ Registrų centro Kauno filialo matininko E. Š. 2018 m. gegužės 31 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių projektą, atsakovės – UAB „Dzūkijos valdos“ matininkės A. S. 2018 m. liepos 16 d. parengtą plano projektą. Projektai atitinka imperatyvius Nekilnojamojo turto kadastrų nuostatų reikalavimus.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo.

10. Pirmosios instancijos teismas, lygindamas šalių pateiktus projektus, nustatė, kad skiriasi projektuojamo kiemo dydis prie gyvenamojo namo. Pagal atsakovių siūlomą variantą paliekamas 521 kv. m plotas, pagal ieškovo patikslintą variantą plane nurodyta žemės sklypo 493 kv. m dalis prie gyvenamojo namo, skirta bendriems poreikiams tenkinti. Abiejuose planuose pastatams prižiūrėti teritorija yra pakankama, nesant kitų plano skirtumų, siūloma naudojimosi tvarka žemės sklypu prie pastatų galėtų būti nustatoma tiek pagal vienos, tiek pagal kitos šalies projektą. Byloje apklausti liudytojai iš esmės patvirtino tą aplinkybę, kad tiek ieškovai, tiek atsakovės pagal nusistovėjusią tvarką naudojasi išilginėmis žemės sklypo dalimis, kurios abi yra maždaug vienodos. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad atsakovių pateiktas projektas labiausiai atitinka kasacinio teismo praktikoje nurodytus naudojimosi žemės sklypu kriterijus. Ieškovų naudojamoje galinėje žemės sklypo dalyje yra jų statinių, vaismedžių ir vaiskrūmių, tačiau ieškovas siūlo galinę žemės sklypo dalį skirti atsakovėms. Teismas sprendė, kad ieškovo projekte siūloma naudojimosi tvarka neatitinka racionalumo, patogumo, proporcingumo ir socialinės taikos kriterijų, užprogramuoja tolesnius bendraturčių tarpusavio konfliktus.

Ieškovas savo reikalavimą nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal jo pateiktą projektą grindžia tuo, kad norėtų turėti platesnį – 878 kv. m – žemės sklypą. Teismas sprendė, kad atsakovių pateiktas projektas užtikrina visiems bendraturčiams patogų naudojimąsi, priėjimą prie nuosavybės teise valdomų statinių, pašalina galimybę kilti konfliktinėms situacijoms tarp bendraturčių ir geriausiai užtikrina abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, kadangi šalims priskirtinos sklypo dalys yra taisyklingos formos, apylygio naudingumo ir patogumo.

11. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą.

12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad tarp bendraturčių yra nusistovėjusi naudojimosi žemės sklypo išilginėmis dalimis tvarka, į tai, kad atsakovių pateiktame plane siūloma naudojimosi tvarka yra racionali ir optimali, atitinka bendraturčių interesų pusiausvyros principą, sumažina ginčų ir konfliktų tarp bendraturčių atsiradimą ateityje, turėjo pagrindą priešieškinį patenkinti, o ieškinį atmesti.

13. Nors ieškovų pateiktame plane nustatyta 493 kv. m šalių bendrai naudojama teritorija, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nėra lemiama aplinkybė nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką. Nežymus bendrai naudojamos žemės sklypo dalies skirtumas nėra esminis, dėl kurio pirmosios instancijos teismas privalėjo skirti prioritetą ieškovų žemės sklypo naudojimosi tvarkos planui. Be to, kaip nurodė atsakovės, bendro naudojimo plotas suformuotas atsižvelgiant į tai, kad ieškovai turėtų galimybę privažiuoti prie ūkinio pastato, ieškovų projekte šis privažiavimas nurodytas žymiai siauresnis.

14. Nors ieškovai pripažino, kad jie visą laiką naudojosi puse šio sklypo pagal ištisinį jo ilgį nuo gatvės iki tvoros, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jie neturėjo teisės naudotis tokia sklypo dalimi, nes ieškovo V. I. žemės sklypo dalis buvo žymiai mažesnė ir neatitiko jo bendrosios nuosavybės dalių, juolab kad atsakovėms atiteko žemės sklypo dalis, kuriame ieškovai neteisėtai pasistatė metalinį garažą bei šiltnamį ir pasodino augalų. Akivaizdu, kad pagal turimas bendrosios nuosavybės dalis ieškovai negali naudotis tokiu žemės sklypo plotu, kuriuo naudojosi anksčiau. Be to, atsakovės tik 2017 metais įgijo nuosavybę į ginčo žemės sklypą ir jame esančius statinius ir pradėjo juos tvarkyti, o aplinkybė, kad ieškovai anksčiau naudojosi didesne žemės sklypo dalimi, nei jiems priklausė, ir pagal savo pateiktą planą siekia išsaugoti pastatytus minėtus statinius, nesudaro pagrindo nustatyti žemės sklypu naudojimosi tvarką pagal ieškovų planą.

15. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstu ieškovų skundo argumentą, kad pagal patvirtintą atsakovių žemės sklypo naudojimosi tvarką ieškovas negali įgyvendinti statytojo teisės, nes jam paskirta sklypo dalis yra per siaura. Iš žemės sklypo plano matyti, kad ieškovui paskirta žemės sklypo dalis yra 9,34 m pločio ir 95,24 m ilgio, todėl, ieškovams nepateikus jokių įrodymų dėl jų statytojų teisių ribojimo, šis apeliacinio skundo argumentas buvo atmestas.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 28 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, atsakovių priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į susiklosčiusią faktinę ginčo žemės sklypo naudojimo tvarką, t. y. į tai, kad atsakovių pateiktas projektas iš esmės neatitinka tos naudojimosi bendru turtu tvarkos, kuri faktiškai egzistuoja ilgą laiką, ir taip pažeidė faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijų. Teismai, nepaisydami to, kad ieškovai faktiškai naudojosi platesne žeme, nei teismai nustatė pagal atsakovių projektą, o šią dalį ieškovai tik prižiūrėjo ir tvarkė už atsakoves, ieškovų išilginės žemės sklypo dalies priežiūrą prilygino faktiškai susiklosčiusiems žemės sklypo dalies naudojimo santykiams, ignoravo kitą faktiškai susiklosčiusią ir itin reikšmingą aplinkybę, kad ieškovai naudojosi žymiai platesne žemės sklypo dalimi, nei nustatė teismai, ir be pagrindo, pažeidžiant faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijų, pakeitė nusistovėjusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius. Teismai, nustatydami ginčo žemės sklypo naudojimo tvarką, pakeitė seniai nusistovėjusią naudojimosi tvarką ir ieškovams naudoti paskyrė siauresnę sklypo dalį, negu jie faktiškai naudojo visą laiką, todėl tokiu būdu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

16.2. Teismai netinkamai vertino ir pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovų

prašoma nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarka atitiko nusistovėjusią žemės sklypo naudojimosi tvarką, tą patvirtino ir byloje esančios fotonuotraukos bei pačių abiejų šalių apeliacinės instancijos teismui pateikti žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių projektai su pažymėtais ieškovų pasodintais ir auginamais sodiniais, šilauogių krūmais, aktinidijomis, medžiais, gėlynu ir šiltnamiais, kurių dalis pagal teismų patvirtintą naudojimosi tvarkos planą pateko į atsakovių žemės sklypo dalį. Taip pat teismų nustatyta tvarka pažeidžia ir interesų pusiausvyros užtikrinimo, ieškovų teisių ir teisėtų interesų principus, sudaro prielaidas šalių konfliktinei situacijai kilti, nes ieškovai patirs papildomų išlaidų, turės šiltnamius perkelti į kitą vietą, išrauti rožynus, ilgamečius medžius, kuriuos patys sodino, augino ir prižiūrėjo daugybę metų, o atsakovėms, kurios apskritai net nesinaudojo ir nesinaudoja žeme, priskyrus žemę pagal ieškovų pateiktą projektą, jokių neigiamų pasekmių neatsirastų.

16.3. Teismams nustačius naudojimosi tvarką pagal atsakovių projektą, buvo pažeisti ir kiti naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijai bei teisėtumo, proporcingumo, interesų pusiausvyros užtikrinimo, kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, naudojimosi daiktu racionalumo ir tarnavimo geresniam nuosavybės valdymui principai. Ir nors ieškovai visą laiką faktiškai naudojosi žymiai platesne sklypo dalimi, nei nustatė teismai, ir ketino šioje dalyje pastatyti dukteriai nedidelį namą, apeliacinės instancijos teismas, net nevertindamas ieškovų argumentų ir ketinamos namo statybos galimybių, pažeisdamas teisėtumo principą, nepagrįstai konstatavo, kad nustatyta tvarka racionali, nes ieškovui paskirta žemės sklypo dalis yra 9,34 m pločio ir 95,24 m ilgio, o ieškovai nepateikė jokių įrodymų dėl jų statytojų teisių ribojimo. Apeliacinės instancijos teismui nepagrįstai nustačius ieškovams įrodinėjimo pareigą dėl prašomo nustatyti priskirtoje žemės sklypo dalyje statybos ribojimo ir tokiu būdu dėl naudojimosi tvarkos sprendus ne pagal jos nustatymui suformuotus kasacinio teismo kriterijus, teismų sprendimais patvirtinta naudojimosi tvarka pažeidžia ir teisėtumo kriterijų bei ieškovų teisėtus interesus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas ne tik nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai turėjo įrodyti esant statytojų teisių ribojimą, bet ir, priskirdamas ieškovams tik 9,34 m pločio žemės sklypą, akivaizdžiai pažeidė teisėtumo kriterijų, ieškovų teises ir teisėtus interesus, lūkesčius bei neteisingai sprendė ginčą.

16.4. Pagal teismų nustatytą naudojimosi tvarką ieškovams tenkančios žemės sklypo dalies, kurioje jokia gyvenamojo namo statyba neįmanoma, vertė gerokai mažesnė nei atsakovių dalies. Toks turtas nepatrauklus ir jokiam potencialiam pirkėjui, o atsakovėms tenkanti žemės sklypo dalis yra žymiai vertingesnė ir patrauklesnė. Dėl to naudojimosi tvarka buvo nustatyta neracionaliai.

16.5. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikoje suformuluoto reikalavimo, t. y. dėl minimalios bendrojo naudojimosi žemės sklypo dalies nustatymo. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo bendram naudojimuisi turi būti paliekama minimali žemės sklypo dalis, t. y. tiek, kiek būtina naudoti sklype esantiems bendriems statiniams, įrenginiams, pastatams, o jei pateikiami du ar daugiau projektų, kuriuose nustatytas skirtingo dydžio bendrojo naudojimo žemės sklypo plotas, kitoms sąlygoms iš esmės nesikeičiant, prioritetas turi būti skiriamas projektui, kuriame bendrai naudojama sklypo dalis yra mažesnė. Teismai, nustatydami 521 kv. m ploto bendrojo naudojimosi žemės sklypo teritoriją, nustatė 28 kv. m ploto didesnę bendrojo naudojimo teritoriją, nei siūlė ieškovai, nors pagal kasacinio teismo praktiką prioritetas turėjo būti skirtas ieškovų projektui, pagal kurį bendrai naudojama sklypo dalis yra mažesnė.

16.6. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalį, statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 3 priedo 1 punktą ir statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, 15 punktą bei 2 lentelės 3 ir 5 punktus, neteisingai konstatavo, kad ieškovų statiniai (šiltnamis ir garažas) yra pastatyti neteisėtai. Teismas, konstatavęs, kad atsakovėms atiteko žemės sklypo dalis, kurioje ieškovai neteisėtai pasistatė metalinį garažą bei šiltnamį, atliko ne tik neteisingą šių statinių kategorijos nustatymą, bet ir pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 263 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o teismas privalo pagrįsti sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Byloje nesant nė vieno įrodymo, jog šie statiniai pastatyti neteisėtai, o teisės normoms nustatant, kad tokių statinių statybai nereikalingas joks statybą leidžiantis dokumentas, teismo išvada dėl garažo ir šiltnamio neteisėtumo yra neteisinga.

17. Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovės prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės

instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Ieškovai pripažino, kad visą laiką naudojosi puse ginčo žemės sklypo, nors tokios teisės neturėjo, faktiškas sklypo naudojimas neatitiko ieškovo bendrosios nuosavybės dalių. Dėl to ieškovai ilgą laiką neteisėtai naudojosi jiems nuosavybės teise nepriklausančia žemės sklypo dalimi, kurios dalis pagal teismo sprendimą atiteko atsakovėms, t. y. ieškovai naudojosi platesne žemės sklypo dalimi, neatsižvelgdami į savo turimą nuosavybės dalį.

17.2. Vien faktas, kad ieškovai, nepaisydami savo turimos nuosavybės dalies, žemės sklypu naudojosi, kaip norėjo, statė neteisėtus statinius, sodino augalus, nereiškia, kad būtent ir buvo tokia nusistovėjusi žemės sklypo naudojimosi tvarka. Iš neteisės negali gimti teisė.

17.3. Bylą nagrinėję teismai ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarką pagrįstai nustatė pagal atsakovių pateiktą projektą, nes jeigu naudojimosi tvarka būtų nustatyta pagal ieškovų pateiktą projektą, neabejotinai jie būtų atsidūrę geresnėje padėtyje ir jiems būtų priskirta naudotis geriausia žemės sklypo dalis, o atsakovėms būtų paskirta per siaura žemės sklypo dalis, kurios naudojimosi tvarką ateityje tarp šių trijų bendraturčių būtų labai sunku nusistatyti, būtų neįmanoma statyti statinių. Todėl nustačius žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal ieškovų projektą būtų pažeistos ne tik atsakovių kaip statytojų teisės, bet netgi galimybė nusistatyti sklypo naudojimosi tvarką tarp atsakovių, todėl būtų pažeistas teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principas.

17.4. Reali tiek žemės, tiek kito nekilnojamojo turto rinkos vertė yra nustatoma ne šalių nuožiūra ar nuomone, ją nustato nepriklausomi turto vertintojai, tačiau jokių įrodymų dėl ginčo žemės sklypo vertės ieškovai teismui nepateikė. Pažymėtina, kad ieškovai jiems priskirtame naudotis žemės sklype (jeigu jis būtų atskiras turtinis vienetas) galėtų statyti kitus statinius.

17.5. Atsakovės pirmosios instancijos teismui buvo pateikusios du žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių projektus. Pirminiame žemės sklypo naudojimosi projekte, pateiktame su priešieškiniu, buvo palikta daug mažesnė bendrojo naudojimo žemės sklypo dalis, tačiau su šia tvarka ieškovai nesutiko, todėl atsakovės, atsižvelgdamos į ieškovų pageidavimus, patikslino savo priešieškinį bei žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektą ir šį bendrai naudojamą plotą padidino, kad šalys galėtų tinkamai ir be trukdžių patekti prie joms nuosavybės teise priklausančių statinių (gyvenamojo namo, ūkinių pastatų), esančių šiame sklype, taip pat juos eksploatuoti ir jais naudotis. Vien tai, kad viename žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane yra palikta mažesnė bendrai naudojama žemės sklypo dalis, nėra lemiama aplinkybė, kuria teismas privalo vadovautis nustatydamas žemės sklypo naudojimosi tvarką, nes tam įtakos turi ir kitos aplinkybės bei veiksniai. Pagal atsakovių žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektą bendrai naudojamo žemės sklypo dalis tik 28 kv. m ploto didesnė už ieškovų planu pasiūlytą bendrojo naudojimo žemės sklypo dalį ir tai padaryta tikslingai tik tam, kad visi bendraturčiai galėtų laisvai ir netrukdomai patekti į pagrindinį pastatą – gyvenamąjį namą. Ieškovai savo projekte šį žemės sklypo bendrojo naudojimo plotą dirbtinai sumažino, taip apribodami atsakovių galimybes patekti į gyvenamąjį namą, nes pagal jų projektą pagrindinis patekimas iš kiemo pusės į gyvenamąjį namą yra taip sumažintas ir apribotas, kad, nepažeidžiant ieškovams atitenkančios žemės sklypo dalies, beveik nebeįmanoma patekti į namą. Bendrai naudojama žemės sklypo dalis suformuota atsižvelgiant į ieškovų interesus.

17.6. Faktas, kad ieškovų pastatytiems statiniams – šiltnamiui ir garažui yra nereikalingi statybą leidžiantys dokumentai, nereiškia, jog šie statiniai pastatyti teisėtai. Šių statinių neteisėtumą lemia faktas, kad jie stovi žemės sklype, kuris priklauso keliems bendraturčiams ir, norint tokiame žemės sklype statyti statinius, yra būtinas žemės sklypo bendraturčių sutikimas.

Teisėjų kolegija



Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo

18. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės

teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatyme nustatyta, kad viena iš bendrosios nuosavybės rūšių yra bendroji dalinė nuosavybė, kurios pagrindinis požymis – iš anksto nustatyta kiekvieno savininko (bendraturčio) nuosavybės teisės dalies apimtis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.73 straipsnio 1 dalis).

19. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudoti bendraturčiams priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kadangi gali būti ne vienas nuosavybės teisės objekto savininkas, bet savininkų daugetas, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas gali būti valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama tik visų bendraturčių sutarimu, nepriklausomai nuo jų turimos bendrosios nuosavybės dalies dydžio. Tai reiškia, kad bet kokiu bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimu bendraturčiai turi susitarti. Vis dėlto jeigu bendro susitarimo bendraturčiams pasiekti nepavyksta, tarp bendraturčių kilęs ginčas dėl bendro daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos gali būti išsprendžiamas teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

20. Žemės sklypo kaip nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymas yra vienas iš bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Tai įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo bei nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2009; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010; 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad tais atvejais, kai bendrosios dalinės nuosavybės objektas yra žemės sklypas, turi būti vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais žemės teisinių santykių reguliavimo principais, pagal kuriuos tam, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti asmenų poreikius, žemė turi būti naudojama racionaliai, išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką ir apsaugant žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2011 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2011; kt.).

22. Sprendžiant klausimus, susijusius su naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymu, įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo užtikrinimo ir galimų ginčų bei konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, kokios aplinkybės turi būti įvertintos sprendžiant dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, t. y. teismai turi atsižvelgti į bendraturčių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinti nesutarimo priežastis, siekti, jog nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Teismai privalo vertinti, ar bendraturčio pateiktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją. Siekdami šių tikslų teismai turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Spręsdamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ir žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas turi įvertinti aplinkybes, susijusias su bendraturčio esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei susiklosčiusiais faktiniais bendraturčių žemės naudojimo santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006). Taigi, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būti vadovaujamasi racionalumo, patogumo ir faktinio naudojimo kriterijais, kurie išplaukia iš bendrųjų žemės teisinių santykių reguliavimo principų (Žemės įstatymo 1 straipsnis) ir yra pripažinti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2001; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad galimybė nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės faktinių aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ar kitų sąlygų ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Šiame kontekste svarbu tai, kad pagal civiliniame

procese galiojantį rungimosi principą įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

23. Objektyviai egzistuojantis poreikis užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą teisminę praktiką orientavo ta kryptimi, jog ginčai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimų teisme sprendžiami svarbią reikšmę skiriant nusistovėjusiai faktinei žemės sklypo naudojimosi tvarkai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; kt.). Tuo atveju, jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių negu pozityvių padarinių, pvz., esamos mini infrastruktūros (sodų, daržų, želdinių, tvorų, mašinų stovėjimo vietų ir kt.) keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2011).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pažeidė pirmiau nurodytus naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo principus ar įrodymų vertinimo taisykles (CK 1.5 straipsnis, 4.81 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai). Priešingai, teismų išvada labiau priimtinu pripažinti atsakovių pateiktą projektą nuosekliai išplaukia iš byloje ištirtų ir įvertintų rašytinių įrodymų: iš teismų sprendimo ir nutarties matyti, kad teismai, spręsdami dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos racionalumo, ekonomiškumo bei atitikties visų bendraturčių interesams, lygino ginčo šalių pateiktus žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektus bendro turto naudojimo ekonomiškumo, racionalumo, bendraturčių interesų apsaugos ir pusiausvyros išlaikymo aspektais (CK 4.75, 4.81 straipsniai).

25. Teismų vertinimu, abu projektai atitiko įstatymų reikalavimus, imperatyvius Nekilnojamojo turto kadastrų nuostatų reikalavimus. Teismai, spręsdami, kuris iš šalių pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo projektų labiau atitinka proporcingumo ir visų bendraturčių interesų pusiausvyros principus, lygino abiejų šalių žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo projektus, nustatė, kad abiejuose planuose pastatams prižiūrėti teritorija yra pakankama, nesant kitų plano skirtumų, siūloma naudojimosi žemės sklypu tvarka prie pastatų galėtų būti nustatoma tiek pagal vienos, tiek pagal kitos šalies projektą.

26. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neatsižvelgė į susiklosčiusią faktinę ginčo žemės sklypo naudojimo tvarką, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, jog ieškovai ir atsakovės pagal nusistovėjusią tvarką naudojosi išilginėmis žemės sklypo dalimis, kurios abi yra maždaug vienodos, nurodė ne tik atsakovės, bet patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Teismai atsižvelgė ir įvertino tai, kad ieškovų naudojamoje galinėje žemės sklypo dalyje yra jų statinių, vaismedžių ir vaiskrūmių, kuriuos ieškovai prižiūrėjo, todėl teismams buvo pagrindas atsižvelgti į nusistovėjusią faktinę žemės sklypo naudojimosi tvarką kaip vieną iš kasacinio teismo praktikoje nurodytų naudojimosi žemės sklypu kriterijų. Nors ieškovas vis tiek siūlė galinę žemės sklypo dalį, kurioje yra ieškovams priklausančių statinių, vaismedžių ir vaiskrūmių, kuriuos ieškovai prižiūrėjo, skirti naudoti atsakovėms, tačiau toks ieškovų siūlymas akivaizdžiai neatitiko racionalumo, patogumo, proporcingumo ir socialinės taikos kriterijų. Teismai įvertino aplinkybę, kad pagal atsakovių pateiktą projektą šalims priskirtinos sklypo dalys yra taisyklingos formos, apylygio naudingumo ir patogumo, t. y. užtikrina visiems bendraturčiams patogų naudojimąsi, priėjimą prie nuosavybės teise valdomų statinių, pašalina galimybę kilti konfliktinėms situacijoms tarp bendraturčių ir geriausiai užtikrina abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, o ieškovų

projekte siūloma naudojimosi tvarka ne tokiu laipsniu atitinka racionalumo, patogumo, proporcingumo ir socialinės taikos kriterijus, palieka daugiau galimybių tolesniems bendraturčių tarpusavio konfliktams. Taigi teismai tinkamai taikė CK 4.75, 4.81 straipsnius, Žemės įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus bendruosius žemės teisinių santykių reguliavimo principus ir jų taikymo teisminės praktikos nuostatas.

27. Ieškovai kasaciniame skunde nenurodo konkrečių teisės normų netinkamo aiškinimo ar taikymo, o remiasi tik bendro pobūdžio pastabomis dėl reikalavimo nustatyti tokią naudojimosi žemės sklypu tvarką, kuri būtų patogi tik ieškovams, tokie ieškovų kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos pagrindo (CPK 346 straipsnis).

28. Ieškovai, nesutikdami su teismų išvadomis, teisiniais argumentais nepagrindžia, jog teismai būtų netinkamai įvertinę nustatant naudojimosi tvarkos projekto priimtinumą reikšmingas aplinkybes, o pateikia savo nuomonę dėl tų pačių aplinkybių ir įrodymų turinio. Nesutikdami su teismų išvada, kad atsakovių pateiktas projektas labiau atitinka teismų praktikoje suformuotus faktinio naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijus, ieškovai nurodo, jog jie visą laiką faktiškai naudojosi žymiai platesne sklypo dalimi, nei nustatė teismai, ir ketino šioje dalyje pastatyti dukrai nedidelį namą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas ieškovų argumentų ir galimybių dėl ketinamos namo statybos galimybių, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovių siūloma tvarka yra racionalesnė. Taigi ieškovai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės ir būtų kitaip įvertinti šalių pateikti projektai, nei tai padarė teismai, tačiau neatsižvelgia į teismų nurodytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad atsakovių projektas užtikrina bendraturčiams patogų naudojimąsi nekilnojamuoju turtu, priėjimą prie nuosavybės teise valdomų statinių, o ieškovai savo reikalavimą iš esmės grindžia tik tuo, kad jie norėtų palankesnių žemės naudojimosi sąlygų gaudami naudotis platesne žemės sklypo dalimi. Tokio turinio kasacinio skundo teiginiai yra faktinio pobūdžio ir neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų pasisakyti.

29. Ieškovų kasacinio skundo teiginiai, kad teismai neatsižvelgė į argumentus dėl bendrojo naudojimo žemės sklypo dydžio, neatitinka faktinės situacijos, nes, kaip matyti iš teismų procesinių sprendimų turinio, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nagrinėjo šią aplinkybę ir nustatė, kad ginčo šalių pateiktuose projektuose skyrėsi projektuojamo kiemo dydis prie gyvenamojo namo (pagal atsakovių siūlomą variantą paliekamas 521 kv. m ploto, pagal ieškovo patikslintą variantą – 493 kv. m ploto žemės sklypo dalis prie gyvenamojo namo, skirta bendriems poreikiams tenkinti), tačiau teismai taip pat pažymėjo, kad abiejuose planuose pastatams prižiūrėti teritorija yra pakankama, todėl, nesant kitų plano skirtumų, vertino ginčo šalių pateiktus planus remdamiesi kitais, pirmiau nutartyje išvardytais kriterijais.

30. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad teismai padarė teisiškai pagrįstas išvadas dėl ginčo šalių pateiktų naudojimosi žemės sklypu planų vertinimo, neliko teisinio pagrindo spręsti dėl ieškovų kasacinio skundo argumentų, kuriais pateikiami skaičiavimai, susiję su minimalios žemės sklypo dalies dydžio nustatymu bei galimybe įgyvendinti statytojo teisę žemės sklype, nes jie neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad teismai, spręsdami dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, įvertino tiek ieškovų, tiek atsakovių nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Įvertinę byloje surinktus faktinius duomenis, teismai padarė išvadą, kad atsakovių siūlyta naudojimosi turtu tvarka labiau atitinka įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus tokios tvarkos nustatymo kriterijus, nepažeidžia ieškovų teisių bei teisėtų interesų. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota ir padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

32. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, jog atsakovių pateikta ir teismų patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka labiau atitinka nuosavybės teisės įgyvendinimo kriterijus nei ieškovų siūlytas naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektas. Dėl to teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį, kuriais patikslintas ieškinys atmestas ir patikslintas priešieškinis tenkintas, konstatuoja, kad naikinti ar keisti teismų procesinius sprendimus kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

33. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą pateikė prašymą priteisti joms patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos nagrinėjimo teisme pabaigos nepateikė dokumentų, patvirtinančių tokias išlaidas, todėl šių atlyginimas nepriteisiamas.

34. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 11,86 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus atmesti ieškovų kasacinį skundą, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteisiamas iš šių bylos šalių po lygiai (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš ieškovo V. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,93 Eur (penkis Eur 93 ct) bylinėjimosi išlaidų,

susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti valstybei iš ieškovės J. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,93 Eur (penkis Eur 93 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

ALGIS NORKŪNAS

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-356-684/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19054-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.16; 3.2.4.11.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Donato Šerno,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dc6e64f016b711ea9d279ea27696ab7b

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei A. S. (B.) dėl restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, sprendžiant dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas M. B. kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti vienašalę restituciją – iš atsakovės A. B. priteisti jam automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. duomenys neskelbtini.

3. Ieškovo teigimu, 2017 m. liepos 7 d. buvo sudaryta automobilio „Audi Q7“ pirkimo–pardavimo sutartis, kuria ieškovas perdavė sau nuosavybės teise priklausantį automobilį, o atsakovė įsipareigojo už jį sumokėti 9500 Eur. Atsakovei buvo perduoti automobilio dokumentai, tačiau atsakovė už automobilį nesumokėjo.


4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.5. Teismas nustatė, kad ieškovą ir atsakovę siejo draugiški santykiai, todėl, ieškovui dirbant užsienyje, atsakovė

naudojosi ginčo transporto priemone. Vėliau sandorio šalys susitarė, kad ieškovas parduos automobilį atsakovei už mažesnę nei rinkos kainą. Ieškovas teigia, kad su atsakove buvo sutarta, kad ji atsiskaitys už automobilį per vieną mėnesį nuo sutarties sudarymo, o atsakovė teigia, kad ji už automobilį buvo sumokėjusi dar iki sutarties sudarymo. Praėjus vos kelioms dienos nuo ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atsakovė nusprendė parduoti ginčo automobilį dėl šio trūkumų. Teismas nurodė, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyti tam tikri automobilio gedimai, be to, atsakovė ir iki sutarties sudarymo naudojosi automobiliu, todėl jai automobilio techninė būklė turėjo būti gerai žinoma.

6. Teismas nurodė, kad šalių paaiškinimai dėl sutarties kainos ir jos mokėjimo iš esmės skiriasi, konkrečių sutarties sąlygų, susijusių su kaina ir jos mokėjimo tvarka, šalys nepasirašė, ir tokių aplinkybių iš šalių susirašinėjimo negalima nustatyti, kitų įrodymų (liudytojų parodymų, kt. pobūdžio duomenų) nėra pateikta, todėl ginčas spręstinas pagal teisės aktų nuostatas. Teismas nurodė, kad šiuo atveju būtina vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.314 straipsniu. Atitinkamai teismas sprendė, kad, nesant sutarties nuostatų dėl kainos sumokėjimo atidėjimo, mokėjimo dalimis ir pan., visa sutartyje nurodyta kaina turėjo būti sumokėta sutarties sudarymo metu ir tuo metu, kai atsakovei buvo perduoti disponavimas automobiliu, t. y. jis buvo registruotas atsakovės vardu ir jai buvo atiduoti automobilio dokumentai.

7. Teismas nustatė, kad atsakovė užsiima individualia veikla, dirba kirpėja. Byloje pateiktos atsakovės deklaracijos patvirtina, kad ji gauna pajamų, todėl pagal deklaruotas pajamas, tikėtina, galėjo sumokėti sutartyje nurodytą 9500 Eur sumą už perkamą automobilį. Kadangi ji automobilį pirko kaip fizinis asmuo, šiuo metu įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad tokiam sandoriui turi būti rašomi pakvitavimai. Teismas nurodo, kad nei sutarties sudarymo metu, nei šiuo metu nėra ribojamos piniginės operacijos grynaisiais pinigais.

8. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 4 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9. Kolegija nurodė, kad, sprendžiant dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, nustatant kainos sumokėjimo faktą, svarbu įvertinti visas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju šalys sudarė standartinę rekomenduojamą rašytinę automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kurios forma yra viešai prieinama internete. Sutartyje nėra tiesiogiai nurodytas pinigų sumokėjimo terminas ar faktas, todėl nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokią konkrečiai atsiskaitymo datą šalys buvo nustačiusios sudarydamos sutartį. Šalis, teigianti, kad buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl mokėjimo termino atidėjimo, šias aplinkybes turi įrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

10. Kolegija sprendė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog šalys susitarė, kad pinigai už parduodamą automobilį bus pervedami į ieškovo sąskaitą. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje transporto priemonės kaina nurodyta 9500 Eur, jokių kitų sąlygų, susijusių su parduodamo daikto kaina, jos mokėjimo tvarka ar sumokėjimo faktu nėra nurodyta. Ieškovo teiginiai, kad buvo žodinis susitarimas su atsakove dėl pinigų sumokėjimo ateityje maždaug per mėnesį, nepagrindžiami jokiais kitais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Kolegija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog šalys byloje dėl automobilio kainos mokėjimo ir terminų savo pozicijas grindė tik savo paaiškinimais, kurie iš esmės skyrėsi, taip pat susirašinėjimu, iš kurio negalima spręsti nieko konkretaus apie buvusį šalių susitarimą, šių paaiškinimų nepagrindžiant kitais įrodymais, byloje yra pakankamas pagrindas vadovautis CK 6.314 straipsnio reguliavimu, kuris sudaro prielaidas vertinti, kad, neįrodžius kitaip, atsakovė laikytina sumokėjusia perduodamą daikto kainą jo perdavimo momentu.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ TEISINIAI ARGUMENTAI

11. Kasaciniu skundu ieškovas M. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Vadovaujantis lingvistiniu CK 3.314 straipsnio 2 dalies aiškinimu, darytina išvada, kad ši norma reguliuoja momentą, kada pirkėjas privalo sumokėti kainą už prekę pardavėjui. Tačiau pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas ir jos vykdymas turėtų būti laikomos dviem skirtingais sandoriais, todėl vien tai, kad šalys pasirašo VĮ „Regitra“ nustatytos formos pirkimo–pardavimo sutartį, nereiškia ir prievolės sumokėti kainą įvykdymo. Sutarties sudarymas ir sutarties vykdymas yra dvi skirtingos aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos atskirai, ir vien aplinkybė, kad pirkėja turėjo prievolę pardavėjui, nereiškia, kad pirkėja ją įvykdė.

11.2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, nes CK 6.314 straipsnio 2 dalis nereglamentuoja aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti. Tačiau bylą nagrinėję teismai sprendė, kad aplinkybė, jog prievolė turėjo būti įvykdyta, įrodo, kad prievolė buvo įvykdyta, todėl ieškovas, teigdamas priešingai, turi tai įrodyti, o ne atsakovė turi įrodyti, kad ji prievolę įvykdė tinkamai.

12. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. S. (B.) prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12.1. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis yra realinė, vadinasi, sutarties sudarymas ir įvykdymas sutampa. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė tik dėl transporto priemonės kainos, tačiau papildomai sutartyje nenustatė jokių kitų sąlygų, susijusių su parduodamo daikto kaina, jos mokėjimo tvarka, terminais ir t. t. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis turi būti rašytinės formos, tačiau automobilio pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo patvirtinimui, kaip ir daugeliui kitų sutarčių, teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų. Ieškovas automobilį pardavė kaip fizinis asmuo, todėl negalėjo išrašyti kvito ar kito pinigų gavimą patvirtinančio dokumento, taip pat nei įstatymas, nei teismų formuojama praktika nenustato šalims pareigos patvirtinti pinigų perdavimą padarant atitinkamą įrašą pirkimo–pardavimo sutartyje.

12.2. Pagal CK 6.314 straipsnio 1 dalį kainos sumokėjimo vieta yra daiktų perdavimo vieta, todėl ir kainos sumokėjimo laikas siejamas su daiktų perdavimo momentu. Ieškovas tinkamais ir leistinais įrodymais privalėjo įrodyti savo teiginį, t. y. paneigti CK 6.314 straipsnio ir 2017 m. liepos 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas, ir įrodyti, kad pinigų pagal sudarytą sutartį jis negavo.

Teisėjų kolegija



Dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų formulavimo ir atsiskaitymo pagal sutartį įrodinėjimo

13. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis).

14. Pagal CK 6.156 straipsnio 5 dalį, jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokio šalių susitarimo nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąją teisės normą. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kito. CK 4.49 straipsnio 3 dalis tiesiogiai nurodo, kad sutartyje gali būti nustatyta, jog nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą.

15. CK 6.349 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti, kad nuosavybės teisė į perduotus pirkėjui daiktus išlieka pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta arba įvykdytos kitokios sąlygos. Ši galimybė kildinama iš sutarčių sudarymo laisvės principo (CK 1.2, 6.156 straipsnio 1 dalis), pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenurodytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.

16. Pirkimo–pardavimo sutartyje ginčo šalims nesusitarus dėl kainos sumokėjimo terminų, tvarkos ar būdo, nustatydamas kainos sumokėjimo sąlygas, teismas remiasi CK 6.314 straipsniu: jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje (CK 6.314 straipsnio 1 dalis); jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti daiktų perdavimo momentu (CK 6.314 straipsnio 2 dalis); jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas (CK 6.314 straipsnio 5 dalis).

17. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutartis ir iš jos kylančios pareigos galioja tol, kol įstatymo nustatyta tvarka nėra pakeičiama, pabaigiama ar pripažįstama negaliojančia. Kai sudaryta sutartis ir viena jos šalis reikalauja sutartį vykdyti, tai kita šalis arba turi tam paklusti ir ją vykdyti, arba nuo vykdymo gintis tokiais teisių gynimo būdais, kurie leidžia sustabdyti ar panaikinti vykdymo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2010).

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2017 m. liepos 7 d. ieškovas ir atsakovė sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pagal VĮ „Regitra“ pateiktą standartinę sutarties formą. Sutartyje buvo aiškiai apibrėžtas sutarties dalykas – automobilis „Audi Q7“ ir jo kaina – 9500 Eur. Jokios kitos papildomos sąlygos, pavyzdžiui, dėl mokėjimo atidėjimo, nurodytos nebuvo. Ieškovas reikalavo vienašalės restitucijos, teigdamas, kad sutarties šalys buvo žodžiu sutarusios, jog sutarties kainą atsakovė sumokės per vieną mėnesį, ieškovas įrodinėjo, kad atsakovė nesumokėjo sutartyje nurodytos kainos. Bylą nagrinėję teismai ieškinį atmetė, nurodydami, kad sutartis buvo sudaryta atsakovės gyvenamojoje vietoje, teismai pripažino atsakovės finansines galimybes sumokėti už automobilį sutarties kainą, faktas, kad transporto priemonė parduota (pirkta) sutarties sudarymo dieną, patvirtintas šalių parašais, atsakovei perduoti nuosavybės teisę į transporto priemonę patvirtinantys dokumentai, atlikta automobilio nuosavybės teisės registracija atsakovės vardu. Šias aplinkybes teismai pripažino pakankamomis, kad konstatuotų atsakovės atsiskaitymo pagal sutartį faktą (CK 6.314 straipsnio 1 dalis). Pateiktą į bylą šalių susirašinėjimą SMS žinutėmis bylą nagrinėję teismai pripažino abstrakčiu, neteikiančiu pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovo argumentus dėl sutarties neįvykdymo.

19. Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sutapatino pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą su sutarties vykdymu ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Sprendžiant dėl šių kasacinio skundo argumentų, aktualūs proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu, todėl tai yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros

procesinės laisvės turėjimu. Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tačiau civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 22–23 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Parduodamo daikto kainos sumokėjimas tiesiogiai lemia sandorio įvykdymą. Kadangi kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias jos reikalavimą, nesant nustatytų kainos sumokėjimo sąlygų, yra taikomos dispozityviosios normos, pagal kurias kaina laikoma sumokėta daikto perdavimo momentu (CK 6.314 straipsnio 2 dalis), todėl pardavėjas, teigiantis, kad pirkėjas neatsiskaitė su juo pagal pirkimo–pardavimo sutartį, turi tai įrodyti.

22. Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą dėl netinkamo sutarties vykdymo iš esmės grindė dviem pagrindiniais argumentais: 1) šalių žodiniu susitarimu dėl sutarties kainos mokėjimo atidėjimo; 2) pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodytu faktu, kad atsakovė sumokėjo automobilio pirkimo–pardavimo kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju šalys, nors ir turėdamos teisę ir galimybę nustatyti kainos sumokėjimo sąlygas (taip pat ir dėl atsiskaitymo pagal sutartį fiksavimo būdo), tokios sąlygos dėl vėlesnio sutarties kainos sumokėjimo sutartyje nenustatė, t. y. ieškovas nereikalavo sutarties papildyti tokia sąlyga, nors pareiškęs ieškinį teisme ja remiasi kaip esą sulygta. Atsakovė nepripažino ieškovo argumento dėl susitarimo sumokėti sutarties kainą ateityje, teigė, kad sutarties kainą sumokėjo sutarties sudarymo dieną. Aplinkybes, paneigiančias CK 6.314 straipsnyje įtvirtintą kainos sumokėjimo daikto perdavimo metu, jei nenustatyta kitaip, taisyklę, turėjo įrodyti ieškovas. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nėra patvirtintas kainos sumokėjimo faktas, nėra pakankamas įrodymas teigti, kad atsakovė neatsiskaitė su ieškovu pagal sutartį, nes byloje nustatyta, kad atsakovei perduotas sutarties dalykas. Pinigų nesumokėjimo faktą turėjo įrodyti ieškovas, teigdamas, kad sutarties dalyką jis perdavė esant kitam žodiniam susitarimui dėl kainos mokėjimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės (CPK 178 straipsnis). Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovas privalėjo įrodyti susitarimo dėl vėlesnio kainos sumokėjimo buvimo faktą, tačiau jis šių aplinkybių neįrodė.

23. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nepažeidė proceso teisės nustatytų įrodinėjimo taisyklių. Nustatę, kad ieškovas neįrodė, jog buvo sutarta dėl sutarties kainos sumokėjimo ateityje, o atsakovei pirkimo–pardavimo sutarties dalykas – automobilis ir nuosavybės teisę į jį patvirtinantys dokumentai buvo perduoti sutarties sudarymo metu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovė su ieškovu už parduodamą (perkamą) daiktą yra atsiskaičiusi ir ieškovo reikalavimas dėl daikto išreikalavimo yra nepagrįstas.


24. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą ji sumokėjo 500 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, todėl, netenkinus kasacinio skundo, iš ieškovo priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovės A. S. naudai.

25. Kasacinis teismas patyrė 6,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti atsakovei A. S. (a. k. duomenys neskelbtini) iš ieškovo M. B. (a. k. duomenys neskelbtini) 500 (penkis

šimtus) Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti valstybei iš ieškovo M. B. (a. k. duomenys neskelbtini) 6,08 Eur (šešis Eur 8 ct) išlaidų, susijusių su procesinių

dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).


TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

ALGIS NORKŪNAS

DONATAS ŠERNAS_______________________


Teismingumo byla Nr. T-77/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02028-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Medienos staklės“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose buvo gautas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Medienos staklės“ (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo prašoma panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Jonavos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. 5SS-7-(14.5.45) (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. liepos 12 d. kreipėsi į Tarnybos Jonavos skyrių, prašydamas inicijuoti administracinio nusižengimo procedūrą dėl to, kad UAB „Baldai jums“ nuolat trukdo pareiškėjui patekti į nuomojamą žemės sklypą, esantį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=91ced92016b711ea9d279ea27696ab7b

Fabriko g. 3, Jonavoje. Tarnybos Jonavos skyrius Sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino motyvuodamas tuo, kad tarp UAB „Medienos staklės“ ir UAB „Baldai jums“ yra sudaryta taikos sutartis dėl patekimo į bendro naudojimo teritoriją, o Tarnybai nepriskirta spręsti ginčus dėl teismo sprendimų vykdymo. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, tačiau ji pareiškėjo skundą atsisakė priimti ir išaiškino jam teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, kuris jo skundą atsisakė priimti ir išaiškino jo teisę kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai nutarė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, jog įvertinus skundo reikalavimą ir jo pagrindimą negalima vienareikšmiškai spręsti, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas pažymėjo, kad pagal Tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio14 d. įsakymu Nr. 194, 6.4 punktą, Tarnyba, be kita ko, organizuoja ir vykdo žemės naudojimo valstybinę kontrolę. Vadovaujantis Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244, 4 punktu, Tarnybos pareigūnai, vykdydami žemės naudojimo valstybinę kontrolę, atlieka planinius ir neplaninius žemės naudojimo patikrinimus. Pagal Tarnybos Jonavos skyriaus nuostatų, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 1P-210-(1.3.) 4.1.27 punktą, teritorinis skyrius, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, pradeda administracinių nusižengimų teiseną, atlieka administracinių nusižengimų tyrimą ir surašo administracinių nusižengimų protokolus dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir Administracinių nusižengimų kodeksas) 110, 112, 113, 257, 258, 261 straipsniuose, 276 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 333, 334, 364, 505, 507 straipsniuose numatytų administracinių nusižengimų. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas siekia, kad Tarnyba prieš UAB „Baldai jums“ pradėtų administracinio nusižengimo teiseną. Teismas nurodė, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, veikė kaip institucija, įgaliota surašyti administracinio nusižengimo protokolą už Administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio 45 punkte nurodytų administracinių nusižengimų padarymą. Teismas akcentavo, kad Sprendimu buvo atsisakyta pradėti administracinio nusižengimo bylos teiseną. Teismas nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, administracinių nusižengimų bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 21 d. nutartį Nr. T-30/2016).

Specialioji teisėjų kolegija


Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo

ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis).

Iš pareiškėjo teismui pateikto skundo ir patikslinto skundo turinio bei kitų bylos dokumentų matyti, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi nesutikdamas su Tarnybos Jonavos skyriaus Sprendimu, priimtu išnagrinėjus jo prašymą. Pareiškėjas 2019 m. liepos 12 d. kreipėsi į Tarnybą, pašydamas pradėti administracinio nusižengimo teiseną pagal Administracinių nusižengimų kodekso 261 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Baldai jums“ trukdo laisvai judėti bendro naudojimo keliu, siekiant įvažiuoti ir išvažiuoti iš nuomojamo žemės sklypo. Išnagrinėjęs šį pareiškėjo prašymą Tarnybos Jonavos skyrius priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, jog pagal 2018 m. spalio 18 d. pareiškėjo prašymą dėl trukdymo patekti į bendro naudojimo teritoriją atlikus ankstesnį patikrinimą buvo nustatyta, kad ginčas yra kilęs ne dėl galimybės patekti į bendro naudojimo teritoriją, bet dėl vartų uždarymo ir atidarymo būdo (rankiniu ar automatiniu būdu), o tokius ginčus sprendžia teismas. Sprendime taip pat nurodyta, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-17-413/2011, buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią UAB „Baldai jums“ įsipareigojo pro pagrindinius vartus, esančius prie administracinio pastato, neterminuotai ir netrukdomai įleisti UAB „Medienos staklės“ darbuotojus, klientus ir svečius. Atsakovas paaiškino, kad jei pareiškėjas mano, jog UAB „Baldai jums“ pažeidžia teismo patvirtintą taikos sutartį, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo dokumento išdavimo.

Pareiškėjui Sprendime paaiškinta, kad Tarnyba nesprendžia ginčų (administracinio nusižengimo teisenos ar kita tvarka), susijusių su taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir nėra institucija, kuri priverstinai vykdo galiojančius teismo sprendimus.

Nors Sprendime nėra nurodyta, kad juo atsisakoma pradėti administracinio nusižengimo teiseną – t. y. atsisakoma surašyti administracinio nusižengimo protokolą – tačiau, įvertinus pareiškėjo prašymo Tarnybai turinį, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į pareiškėjo prašymą dėl galbūt padaryto administracinio nusižengimo, Tarnybai veikiant kaip institucijai, pagal Administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio 45 punktą įgaliotai surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą už Administracinių nusižengimų kodekso 261 straipsnyje „Žemės naudojimo reikalavimų pažeidimas“ nurodyto administracinio nusižengimo padarymą. Ginčijamu Sprendimu iš esmės buvo atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, todėl aptariamas ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Medienos staklės“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai

prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo perduoti Kauno apylinkės teismui įstatymų nustatyta tvarka spręsti skundo priėmimo klausimą.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJA SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________



NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b8b0280016b711ea9d279ea27696ab7b

klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl leidimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: akcinė bendrovė „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, D. Abelkienės projektavimo firma) rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. balandžio 4 d. išduotą leidimą Nr. LGS-31-190404-00003 (toliau – ir Leidimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Leidimas suteikia teisę statytojui akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ griauti ypatingos kategorijos administracinį pastatą, esantį kultūros paveldo vietovėje (Klaipėdos miesto istorinėje dalyje), žemės sklype, esančiame Naujoji Uosto g. 23, Klaipėdoje (toliau – ir Pastatas). Pareiškėjas nurodė, kad pagal statinio griovimo projektą numatyta griauti visą Pastatą, nors dalį Pastato („Locmanų namas“) detaliuoju planu, patvirtintu Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. AD1-1626 (toliau – Detalusis planas), numatyta išsaugoti.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė prašymą atmesti. Nurodė, jog ginčo objektas nėra saugotinas, nes tai patvirtino ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, pritardamas statybą leidžiančio dokumento išdavimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu siūlo prašymą tenkinti. Nurodo, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarė, kad ginčo objektui reikalinga apsauga, nustatė vertingąsias savybes ir apibrėžė jos teritorijos ribas. Pagal šį sprendimą šis objektas tapo Kultūros vertybių registre registruotu kultūros paveldo objektu – namu, vadinamu Locmanų, Locų (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 44225).

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai nutarė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Leidimą griauti ypatingos kategorijos administracinį pastatą, esantį kultūros paveldo vietovėje (Klaipėdos miesto istorinė dalyje), yra susijęs su viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimu. Teismas pažymėjo, kad pats reikalavimas, kuriuo sprendžiamas klausimas dėl pastato griovimo, yra susijęs ir su nuosavybės teisių ribojimu t. y. civiliniais teisiniais santykiais. Teismas nurodė, kad Specialiosios teisėjų kolegijos formuojamoje praktikoje, savavališkos statybos padarinių šalinimas (kai reikia griauti statinius) yra susijęs su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, kurie reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) normomis. Teismas pažymėjo, kad Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose ginčijant statybos leidimo teisėtumą numatytas skirtingas bylų priskirtinumas bendrosios kompetencijos ir administraciniam teismui, priklausomai nuo to, ar statyba yra pradėta ar nepradėta. Teismas akcentavo, jog Statybos įstatymu nustatyta, kad ginčai dėl pradėtos statybos teisėtumo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Teismas nurodė, kad pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, griovimo darbai nepradėti vykdyti, tačiau statybos leidimą griauti statinį pripažinus teisėtu ir pagrįstu, statytojui atsirastų teisė griauti pastatą, o tai yra tiesiogiai susiję su nekilnojamojo daikto kultūros vertybės sunaikinimu, jos apsaugos teisių pažeidimu, saugojimu, naudojimu ir kt. Teismas nurodė, jog įvertinus skundžiamo administracinio akto galimas pasekmes, svarstytina, ar byla neturėtų būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme.



Ginčas teismingas administraciniam teismui.Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo


Inspekcija kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ išduotą Leidimą nugriauti Pastatą. Pareiškėjas tvirtina, kad ginčijamas aktas turi būti panaikintas, nes Pastatas yra kultūros paveldo vietovėje, pagal Pastato griovimo projektą numatyta griauti visą administracinį pastatą, nors vadovaujantis Detaliuoju planu, dalį Pastato numatyta išsaugoti.

Leidimas nugriauti statinį yra vienas iš statybą leidžiančių dokumentų (Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Inspekcija, kiti šio įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą – dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas. Taigi įstatymas įtvirtina konkrečias ginčų dėl statybas leidžiančių dokumentų rūšinio teismingumo nustatymo taisykles, o Specialiosios teisėjų kolegijos formuojamoje praktikoje taip pat laikomasi bendros praktikos, kad ginčų dėl statybas leidžiančių dokumentų rūšinio teismingumo taisyklių taikymui statybos pradėtumo ar nepradėtumo faktas yra procesinio teisinio pobūdžio juridinis faktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendžia rūšinio teismingumo klausimą (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 17 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-78/2017, 2017 m. sausio 11 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-19/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-16/2016; 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-96/2016 ir kt.).

Statybos įstatyme vartojamas terminas – statyba – apibrėžiamas kaip veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį (2 straipsnio 85 punktas). Iš byloje pateikto 2019 m. rugsėjo 10 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FAK-1871(16.2) matyti, kad atlikus patikrinimą buvo nustatyta, jog Pastato jokie griovimo darbai nėra vykdomi ir nėra pradėti vykdyti, Pastatas nėra aptvertas ir nėra nugriautas, taip pat nėra jokių požymių apie pradedamus griovimo darbus. Taip pat nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti Leidimo galiojimą ir uždrausti AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ vykdyti griovimo darbus pagal Leidimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nagrinėjamoje byloje. Specialioji teisėjų kolegija įvertinusi aptartas Statybos įstatymo nuostatas bei atsižvelgusi į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Pastatas yra nugriautas ar pradėtas griauti – t. y. statyba dar nėra pradėta – daro išvadą, kad byla turi būti nagrinėjama administraciniame teisme.


n u t a r i a:

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Bylą pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą

atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl leidimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: akcinė bendrovė „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, D. Abelkienės projektavimo firma) grąžinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.







Administracinė byla Nr. A-1733-822/2019Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01848-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 26(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja A. I. su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2017 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 3R-259(2.13-1) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. skundą (toliau – ir Skundas) iš esmės.

2. Pareiškėja skundą grindė iš esmės šiais argumentais:2.1. Inspekcija nepagrįstai netyrė pareiškėjos Skundo, nes Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir

Skyrius) klastoja duomenis ir toliau taip darydamas didžiulę tęstinę žalą jos vaikui.2.2. Skyrius neteisingai tvarko mažamečio pareiškėjos sūnaus asmens duomenis, teikia tikrovės neatitinkančias išvadas,

nuslepia A. B. asmens duomenis, reikalauja iš pareiškėjos keisti požiūrį į sunkias A. B. nusikalstamas veikas, tuo daro neatitaisomą žalą. Skyriui yra žinoma, kad vaikas auga pavojingoje aplinkoje, tačiau nesiima jokių veiksmų ir vykdo prekybą žmonėmis. Skyrius pavyzdingą ir rūpestingą V. mamą ir jos artimuosius nepagrįstai apibūdina kaip surogatinius, o su A. B. duomenimis, susijusius su baudžiamosiomis bylomis, psichikos ligomis, administracinėmis nuobaudomis, net nėra

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4dc0ddc0152511ea9d279ea27696ab7b

susipažinęs ir jų nevertino. Šiais savo veiksmais Skyrius labai pakenkė pareiškėjos mažamečiui sūnui, pareiškėjai bei jos artimiesiems.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Inspekciją atsiliepimą į skundą grindė iš esmės šiais argumentais:4.1. Inspekcija, 2017 m. gegužės 19 d. gavusi pareiškėjos Skundą, 2017 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 2R-3346(2.13)

pareiškėjai pranešė, kad Inspekcija nagrinės Skundo dalį dėl pareiškėjos ir jos šeimos narių asmens duomenų tvarkymo Skyriuje, jei pareiškėja iki 2017 m. birželio 7 d. pateiks Inspekcijai įgaliojimą atstovauti šeimos nariams pateikiant skundą Inspekcijai (tuo atveju jei skundžiasi dėl savo nepilnamečio vaiko asmens duomenų tvarkymo – jo gimimo liudijimo kopiją) bei papildomą informaciją, reikalingą Skundo tyrimui. Pareiškėja iki 2017 m. birželio 13 d. Inspekcijai nepateikė prašytos informacijos, taip pat nenurodė, kodėl papildomos informacijos ji pateikti negali. Atsižvelgusi į tai, Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 47 straipsnio 2 ir 3 dalimis, priėmė Sprendimą.

4.2. Inspekcija pažymėjo, kad, pareiškėjai nepateikus įgaliojimo atstovauti šeimos nariams pateikiant skundą Inspekcijai, Inspekcija negalėjo nagrinėti pareiškėjos skundo dėl šių šeimos narių.

4.3. Pareiškėjai nepateikus prašomos informacijos dėl to, kokiais konkrečiais pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo veiksmais Skyrius tęstinai pažeidinėja Įstatymą; kada, kokius pareiškėjos asmens duomenis ir kokiu tikslu rinko Skyrius; kokius konkrečiai pareiškėjos asmens duomenis Skyrius tvarko neteisėtai, Inspekcija paliko pareiškėjos Skundą netirtu. Inspekcija akcentavo, kad pareiškėjai Inspekcijai nepateikus skundžiamų veiksmų (neveikimo) apibūdinimo, jų padarymo laiko ir aplinkybių, skundo tyrimas Inspekcijoje buvo neįmanomas, nes nėra įmanoma tirti skundą, kuomet nėra aišku dėl ko skundžiamasi.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjos A. I. skundą atmetė.6. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. vasario 12 d. teisme buvo gautas pareiškėjos prašymas, kuriame pareiškėja

suformulavo naujus skundo reikalavimus.7. Teismas, pasisakydamas dėl naujų skundo reikalavimų priėmimo nagrinėti, pažymėjo, kad pagal Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalį pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Teismas nustatė, kad 2017 m. spalio 25 d. teisme buvo gautas Inspekcijos atsiliepimas į pareiškėjos 2017 m. spalio 10 d. skundą, kuris pareiškėjai 2017 m. spalio 27 d. buvo išsiųstas per elektroninių paslaugų portalą, įteiktas 2017 m. spalio 28 d. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad patikslintas skundas teismui vėliausiai galėjo būti pateiktas 2017 m. lapkričio 13 d., todėl konstatavo, jog dėl pareiškėjos pareikštų naujų reikalavimų nepasisakys. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjos prašyme išdėstyti procesinio pobūdžio prašymai buvo išspręsti vykusio teismo posėdžio metu, t. y. 2018 m. vasario 13 d. 9 val. 40 min.

8. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjos Skundas nebuvo tiriamas, pagrįstumo ir teisėtumo.

9. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:9.1. Pareiškėja kreipėsi į Inspekciją su Skundu, kuriame nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 18 d.

nutartyje įrašyti duomenys neatitinka tikrovės, Skyrius tęstinai pažeidinėja Įstatymą.9.2. Inspekcija 2017 m. gegužės 25 d. surašė raštą Nr. 2R-3346(2.13.) „Dėl papildomos informacijos pateikimo“,

kuriame paprašė pareiškėjos patikslinti Skunde nurodytas aplinkybes, t. y. kokiais konkrečiais pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo veiksmais Skyrius tęstinai pažeidinėja Įstatymą; kada (nurodant metus, mėnesį, dieną), kokius pareiškėjos asmens duomenis (pvz., vardą, pavardę, gimimo datą ir pan.) ir kokiu tikslu rinko Skyrius bei, jei pareiškėja turi, pateikti tai patvirtinančius dokumentus; kokius konkrečiai pareiškėjos asmens duomenis Skyrius tvarko neteisėtai ir (arba) netikslius, bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus arba paaiškinti, kodėl laikytina, jog Skyrius šiuos duomenis tvarko neteisėtai ir (arba) netikslius, arba nurodyti, kodėl šios informacijos pateikti pareiškėja negali. Taip pat Inspekcija pareiškėjai nurodė, kad Skundas yra pateiktas ir dėl kitų asmenų, t. y. dėl pareiškėjos šeimos narių asmens duomenų tvarkymo teisėtumo, tačiau nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėja yra įgaliota atstovauti šiems

asmenims Inspekcijai pateikiant skundą dėl jų asmens duomenų tvarkymo. Inspekcija, vadovaudamasi Įstatymo 40 straipsnio 3 punktu, 41 straipsnio 1 punktu, 50 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Inspekcijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 11.1, 11.3 ir 15.1 punktais, ir siekdama nepažeisti minėtų asmenų privatumo bei įsitikinti, kad šie asmenys neprieštarauja, jog Inspekcija atliktų jų asmens duomenų tvarkymo teisėtumo tikrinimą, prašė pateikti įgaliojimą atstovauti minėtiems asmenims pateikiant skundą Inspekcijai (tuo atveju jei pareiškėja skundžiasi dėl savo nepilnamečio vaiko asmens duomenų tvarkymo – jo gimimo liudijimo kopiją).

9.3. Inspekciją 2017 m. gegužės 25 d. priėmė sprendimą „Dėl A. I. 2017 m. gegužės 19 skundo dalyje dėl asmens duomenų tvarkymo Lietuvos apeliaciniame teisme“ Nr. 3R-239(2.13-1.)

9.4. Inspekcija 2017 m. birželio 13 d. priėmė sprendimą „Dėl A. I. 2017 m. gegužės 19 d. skundo dalyje dėl jos ir jos šeimos narių asmens duomenų tvarkymo Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriuje“ Nr. 3R-259 (2.13-1.).

10. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis (43 str. 1 d., 47 str.) ir išsamiai bei visapusiškai ištyręs bylos medžiagą, konstatavo, kad Inspekcija pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja turėtų patikslinti Skunde nurodytas aplinkybes, t. y. patikslinti, kokiais konkrečiais pareiškėjos asmens duomenų tvarkymo veiksmais Skyrius tęstinai pažeidinėja Įstatymą; kada (nurodant metus, mėnesį, dieną), kokius pareiškėjos asmens duomenis (pvz., vardą, pavardę, gimimo datą ir pan.) ir kokiu tikslu rinko Skyrius bei, jei pareiškėja turi, pateikti tai patvirtinančius dokumentus; kokius konkrečiai pareiškėjos asmens duomenis Skyrius tvarko neteisėtai ir (arba) netikslius, bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus arba paaiškinti, kodėl laikytina, jog Skyrius šiuos duomenis tvarko neteisėtai ir (arba) netiksliai, arba nurodyti, kodėl šios informacijos pateikti pareiškėja negali.

11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja prašė ištirti ne tik jos asmens duomenų rinkimo ir tvarkymo teisėtumą, bet ir pareiškėjos šeimos narių duomenų rinkimo ir tvarkymo teisėtumą, tačiau kartu su Skundu dokumentų, patvirtinančių, jog ji įgaliota atstovauti šeimos nariams Inspekcijoje pateikiant skundą dėl jų asmens duomenų tvarkymo, nepateikė, konstatavo, kad Inspekcija pagrįstai paprašė pareiškėjos pateikti minėtus dokumentus.

III.

12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai.

13. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja taip pat prašo jai priteisti moralinę žalą.

14. Pareiškėja papildomai pažymi, kad Skyrius nesivadovauja teisės aktais, nuslėpė A. B. duomenis, diskriminuoja pareiškėją. Pareiškėjos nuomone, nereikia A. B. sutikimo, kad jai būtų atskleisti duomenys apie A. B. teistumą, nes šiuos duomenys Skyrius jau seniai turėjo pateikti.

15. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Inspekcija pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja savo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytus reikalavimus ir teiginius, dėl kurių Inspekcija jau pasisakė atsiliepime į šį skundą ir kuriuos jau išnagrinėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas pareiškėjos skundžiamą sprendimą. Jokių papildomų argumentų, juo labiau jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl laikytina, jog teismo sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia.

17. Papildomai Inspekcija pažymi, kad pareiškėja, skųsdama teismo sprendimą, apeliaciniame skunde prašo spręsti klausimus dėl galimos fizinės ir seksualinės prievartos prieš mažametį, dokumentų klastojimo, kas niekaip nėra susiję su skundžiamu teismo sprendimu, kuriuo buvo spręstas klausimas dėl Sprendimo teisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017 m. birželio 13 d. sprendimo

Nr. 3R-259(2.13-1), kuriuo pareiškėjos skundas dalyje dėl jos ir jos šeimos narių asmens duomenų tvarkymo Skyriuje paliktas netirtu, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja Inspekcijos prašė ištirti ne tik jos asmens duomenų rinkimo ir tvarkymo teisėtumą, bet ir pareiškėjos šeimos narių duomenų rinkimo ir tvarkymo teisėtumą, tačiau kartu su Skundu dokumentų, patvirtinančių, jog ji įgaliota atstovauti šeimos nariams Inspekcijai pateikiant skundą dėl jų asmens duomenų tvarkymo, nepateikė, konstatavo, kad Inspekcija pagrįstai paprašė pareiškėjos pateikti minėtus dokumentus. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja, kreipdamasi į Inspekciją, institucijai nepateikė prašomos papildomos ir atstovavimą šeimos nariams pagrindžiančios informacijos, kaip ir nenurodė, kodėl papildomos informacijos pateikti negali, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Inspekcija vadovaudamasi Įstatymo 47 straipsnio 2 ir 3 dalimis 2017 m. birželio 13 d. pagrįstai priėmė Sprendimą.

20. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Skyriaus veiksmai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su Skyriaus veiksmais / neveikimu, teisėjų kolegija nepasisako.

22. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjos prašymo priteisti moralinę žalą, kadangi pareiškėja neteikė šio reikalavimo pirmosios instancijos teisme ir vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyto naujo reikalavimo nenagrinėja.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

24. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad duomenys apie A. B. teistumą turėjo būti jai suteikti, kadangi Skyrius tokius duomenis privalėjo pateikti anksčiau. Pasisakydama dėl šio pareiškėjos argumento, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad Sprendime pagrįstai nurodyta, kad pareiškėja savo teiginių nepagrindė teisiškai reikšmingais argumentais arba teisės aktų nuostatomis. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie galėtų paneigti šią Sprendimo išvadą.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos apeliacinį skundą, konstatuoja, kad Inspekcija 2017 m. gegužės 17 d. raštu Nr. 2R-3346(2.13) „Dėl papildomos informacijos pateikimo“ pagrįstai, vadovaudamasi Įstatyme ir Nuostatose įtvirtintų reguliavimu, nurodė pareiškėjai iki 2017 m. birželio 7 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. pateikti atstovavimą patvirtinančius dokumentus, taip pat patikslinti, kaip, kada ir kokius asmens duomenis Skyrius tvarko neteisėtai. Teisėjų kolegija pažymi, kad iki nurodyto termino pareiškėja nepateikė jokių paaiškinimų ar patikslinimų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendime pagrįstai nurodyta, jog, pareiškėjai nepatikslinus Skundo iki termino pabaigos (Įstatymo 47 str. 2 d. (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 15 d.), kyla Įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje numatytos teisinės pasekmės, t. y. jeigu pareiškėjas (nagrinėjamu atveju pareiškėja) nepateikia Inspekcijos prašomų dokumentų ir informacijos, be kurių neįmanomas skundo tyrimas, skundas netiriamas. Apeliaciniame skunde nėra jokių duomenų apie tai, kad minėta prašoma Inspekcijos informacija būtų pateikta ar kitais būdais Institucijai būtų žinoma. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo susiklosčiusią ginčo situaciją vertinti kitaip, nei vertino pirmosios instancijos teismas.

26. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti ir teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. I. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4685-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02607-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 34.2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=511511d0152511ea9d279ea27696ab7b



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Nevtemus“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Nevtemus“ skundus atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja T. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2018 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. T2-229 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ (toliau – ir Tarybos 2018 m. spalio 25 d. sprendimas, ginčijamas sprendimas) 2 punktą: „apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Nevtemus“ (kodas 303251181, buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), Klaipėda) bare, adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką prekybos vietai, adresu: (duomenys neskelbtini) (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)): leisti prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais – šeštadieniais nuo 10.00 iki 20.00 val., sekmadieniais – nuo 10.00 iki 15.00 val. “; 2) priteisti pareiškėjai T. S. iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja T. S. skunde nurodė, kad:

1.1. Yra žemės sklypo ir pastatų, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, savininkė. Nuo 2014 m. kovo 10 d. iki 2018 m. spalio 22 d. pagal nuomos sutartis nuomojo UAB „Nevtemus“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) patalpas, esančias pastate unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (paskutinė nuomos sutartis sudaryta 2015 m. kovo 2 d. ir galiojo iki kol buvo nutraukta 2018 m. spalio 22 d.; patalpų nuomos sutartys registruotos registre). Bendrovė išsinuomotose patalpose vykdė baro veiklą taip, kaip ir numato pastato paskirtis. Sužinojusi apie savivaldybėje parengtą sprendimo projektą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama užkirsti kelią neigiamų pasekmių savo atžvilgiu atsiradimui, tuo pačiu siekdama pašalinti tas priežastis, dėl kurių savivaldybė inicijavo tuo metu dar būsimo ginčijamo sprendimo priėmimą, o būtent: nedelsdama, t. y. 2018 m. spalio 22 d., nutraukė 2015 m. kovo 2 d. patalpų nuomos sutartį su Bendrove ir pateikė susitarimą dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo registruoti registrui. Tokiu būdu dar iki 2018 m. spalio 25 d. Tarybos posėdžio pareiškėja pašalino tas priežastis, dėl kurių buvo inicijuotas ginčijamo sprendimo priėmimas. Dokumentuose, kurių pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, yra nurodoma, kad būtent dėl Bendrovės baro veiklos jo prieigose yra pažeidinėjama viešoji tvarka, pažeidžiama alkoholio pardavimo naktimis tvarka, baro lankytojai yra randami kiemo patvoriuose. Nutraukus nuomos sutartį, poreikio imtis tų apribojimų, kurie numatyti ginčijamame sprendime, nebeliko. Taikytas apribojimas patalpoms yra neproporcingas ir perteklinis, nes pagrindas inicijuoti ir priimti ginčijamą sprendimą buvo ne pareiškėja ar jos vykdyta veikla, bet kito juridinio asmens – UAB „Nevtemus“ – veikla. Taikyti administracinio poveikio priemones dar ir savininkės atžvilgiu yra nepagrįsta, todėl neteisėta. Ginčijamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, priimant jį neatsižvelgta į esmingai pasikeitusias aplinkybes, neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai, susiję su pareiškėjos nuosavybės teise turimomis patalpomis, nenurodytos grėsmės ar rizikos viešajam interesui tuo atveju, kai Bendrovės veikla patalpose pasibaigusi, todėl buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai.

1.2. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – AKĮ) 18 straipsnio 9 dalis nesuteikia savivaldybei teisės taikyti apribojimus (ne draudimus) prekybos vietai, todėl neterminuotas prekybos laiko apribojimas prekybos vietai

yra neteisėtas. Dėl galbūt neteisėtos nuomininko veiklos pareiškėja susilaukė neterminuotų sankcijų savo pačios atžvilgiu, nors jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

1.3. Faktai, susiję su UAB „Nevtemus“ vykdyta veikla, yra arba nekonkretūs, abstraktūs arba netikslūs. Kaip matyti iš pridedamo išrašo, tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, yra dar vienos pareiškėjai priklausančios kavinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriose taip pat kavinės veiklą vykdė (iki 2018 m. rugsėjo 3 d.) kitas juridinis asmuo. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos AVPK) 2018 m. rugpjūčio 28 d. rašte nėra atskirta, dėl kurio baro veiklos buvo pažeidimai. Nei pareiškėjai (patalpų savininkei), nei Bendrovei apie viešosios tvarkos pažeidimus nebuvo žinoma. Ginčijamas sprendimas motyvuotas tik vienos gyventojos skundu, o jokios visuomeninės bendrijos, gyventojų asociacijos ir kiti visuomeninai susivienijimai nesiskundė ir nuomonės nepareiškė. Tarybos 2018 m. spalio 25 d. sprendimo 2 punktas yra neproporcingas, perteklinis, nepagrįstas, neišsamus, tinkamai nemotyvuotas, priimtas, neįvertinus iš esmės pasikeitusių aplinkybių, jog baro veikla buvo jau nutraukta, netinkamai vertinta paties UAB „Nevtemus“ baro veikla ir neteisėtai priskirti šiam barui tie viešosios tvarkos pažeidimai, kurių nei Bendrovė, nei jo darbuotojai nepadarė.

2. Pareiškėjas UAB „Nevtemus“ pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti ginčijamo sprendimo 2 punktą kaip nepagrįstą ir neteisėtą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Nesutinka, jog buvo pagrindas taikyti AKĮ 18 straipsnio 9 dalį ir mano, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas. Susipažinus su įvairių institucijų kreipimaisis į savivaldybę, akivaizdu, kad jie nėra susiję su Bendrovės veikla arba toks ryšys nėra įrodytas ar pagrįstas kitais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas pažymėjo, kad nežino nei apie vieną iš nurodytų 18 viešosios tvarkos pažeidimų, nes nei Bendrovė, nei jos darbuotojai nei karto nebuvo bausti administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimus ir nėra nei vieno galiojančio teismo ar ikiteisminės institucijos nutarimo, kuriuo būtų nustatyta Bendrovės ar jos darbuotojų kaltė. Laikyti, kad Bendrovė yra atsakinga už minėtus viešosios tvarkos pažeidimus yra nepagrįsta. Nei savivaldybei, kurios Taryba priėmė ginčijamą sprendimą, nei Bendrovei taip ir nebuvo pateikta įrodymų, kurie leistų susieti policijos pateiktą statistiką su pareiškėjo veikla. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi vien tik 2018 m. rugpjūčio 28 d. Klaipėdos AVPK raštu ir nereikalavo papildomų duomenų pateikimo. Nurodė, kad 26 asmenų ryšys su Bendrove nenurodytas, todėl ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas.

2.2. Bendrovė 2018 m. rugsėjo 17 d. atsakyme savivaldybei buvo nurodžiusi, kad adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kitose patalpose tuo pačiu adresu iki 2018 m. rugsėjo 4 d. keletą metų veiklą vykdė UAB „ONI grupė“ priklausęs restoranas „Desperados“, su kurio vadovybe nuolat kildavo konfliktai dėl būtent šiame restorane vykusios naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais. Šie konfliktai išsisprendė ir buvo baigti 2018 m. rugsėjo 4 d., kai su jais patalpų savininkė nutraukė patalpų nuomos sutartį. Bendrovė tiki, kad nurodyti viešosios tvarkos pažeidimai buvo susiję būtent su šio baro veikla. Niekas į nurodytą aplinkybę nesigilino ir nevertino, todėl ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas.

2.3. Laikyti vienos gyventojos, kurios tapatybė ir gyvenamoji vieta nebuvo nustatyta, parašytą skundą el. laišku kaip gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę yra nepagrįsta. Realiai nebuvo gauta jokių gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštų nuomonių, kaip to reikalauja įstatymas. Ne veltui įstatyme nurodyta daugiskaitinė forma, kad nuomonę turi pareikšti gyventojų grupės, bendrijos, asociacijos ir pan. – gauti vieno anoniminio gyventojo el. laiško tikrai nėra pakankama. Tarybos 2018 m. spalio 25 d. sprendimo faktinis pagrindas nėra įrodytas. Nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti vieną griežčiausių sankcijų baro – kavinės veiklą vykdančiai įmonei – nebuvo.

3. Atsakovas Klaipėdos mieto savivaldybė nesutiko su pareiškėjų skundais ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė nurodė, kad:

3.1. Pasinaudojo AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje reglamentuota teise ir nusprendė apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką prekybos vietai, kadangi prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą tose pačiose patalpose ateityje norės vykdyti kitos įmonės. Ginčijamo sprendimo aiškinamojo rašto 2.2 punkte yra išsamiai išdėstyti pagrindai priimti sprendimą, kuriuo pareiškėjams apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Ginčijamas sprendimas turėtų būti vertinamas kaip priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą.

3.2. Tarybos 2018 m. spalio 25 d. sprendimui priimti buvo visi AKĮ nustatyti pagrindai; ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į gyventojų skundą, Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos, Klaipėdos miesto savivaldybės

administracijos (toliau – Administracija) Viešosios tvarkos skyriaus, Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos raštus bei Administracijoje sudarytos Nuolatinės darbo grupės posėdžių metu narių ir dalyvavusių asmenų pasiūlymus siūlyti Tarybai apriboti šiam barui prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. AKĮ 18 straipsnio 9 dalis suteikia teisę atsakovui taikyti tam tikro poveikio intervalą pagal poveikio griežtumą prekybai alkoholiniais gėrimais, t. y. nuo švelniausio – prekybos laiko ribojimo, iki griežčiausio – licencijos neišdavimo. Šiuo atveju buvo parinkta švelniausia poveikio priemonė – prekybos laiko ribojimas I–VI nuo 10:00 iki 20:00 val. ir VII nuo 10:00 iki 15:00 val. (atitinkamai iki tol buvo I–VII 0–24 val.). Atsakovas nurodė, kad buvo pakankamas pagrindas priimti ginčijamą sprendimą, paskirta proporcinga priemonė, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrinamas viešas interesas – aplinkinių gyventojų teisė į viešąją rimtį.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

5. Teismas nustatė, kad Administracijoje 2018 m. liepos 27 d. ir 2018 m. rugsėjo 4 d. gauti gyventojų skundai dėl naktinio baro, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, veiklos, kuriuose nurodyta, kad naktinis baras atsidaro 20.00 val., o užsidaro – 8.00 val.; alkoholiniai gėrimai iš baro išsinešami, prie naktinio baro pažeidinėjama viešoji tvarka, nesaugu vakare eiti gatve; girti asmenys šaukia, šiukšlina ir kelia stresą gyventojams. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnyba 2018 m. rugpjūčio 28 d. raštu „Dėl naktinio baro, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda veiklos“ pateikė informaciją apie tai, jog policijos registruojamame įvykių registre nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, iš viso užfiksuota 18 viešosios tvarkos pažeidimų: 1 dėl triukšmo, 1 muštynės, 10 konfliktų ir 6 kiti viešosios tvarkos pažeidimai (neblaivūs asmenys viešoje vietoje ir pan.). Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnyba 2018 m. rugpjūčio 28 d. raštu siūlė Tarybai spręsti klausimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimų taikymo. Administracijos Viešosios tvarkos skyrius 2018 m. rugpjūčio 17 d. rašte „Dėl skundo“ nurodyta, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, už įvairius viešosios tvarkos pažeidimus nubausti 26 asmenys; adresas yra įtrauktas į Viešosios tvarkos skyriaus periodinių patikrinimų planą. Iš Administracijos 2018 m. rugsėjo 17 d., 2018 m. spalio 15 d. patikrinimo aktų nustatyta, kad patikrinimo vietoje metu buvo užfiksuoti atvejai, kai asmenys iš naktinio baro išsinešė išpilstyto alkoholio vienkartinėje taroje.

6. Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija sprendė, kad priimdama ginčijamą sprendimą, Taryba siekė pozityvių tikslų, t. y. užtikrinti viešąją tvarką, žmonių sveikatą bei visuomenės saugumą. Ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgus į gyventojų skundus, Administracijos Viešosios tvarkos skyriaus raštą bei Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos raštą ir pasiūlymus. Atsižvelgdama į tai, kad savivaldybės tarybai AKĮ suteikta diskrecijos teisė, siekiant pozityvių tikslų, apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką bei į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertino, kad atsakovas turėjo teisinį bei faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą.

7. Teismas nustatė, kad prieš priimant ginčijamą sprendimą, klausimas dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, (ginčijamo sprendimo projektas) buvo apsvarstytas Tarybos Finansų ir ekonomikos komiteto 2018 m. spalio 12 d. posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėja T. S. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėja UAB „Nevtemus“ Administracijos 2018 m. rugsėjo 6 d. raštu buvo informuota apie tai, kad yra gauti gyventojų skundai bei Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos 2018 m. rugpjūčio 28 d. raštas, ir, kad nesiėmus atitinkamų priemonių, bus taikoma AKĮ 18 straipsnio 9 dalis. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad tiek T. S., tiek UAB „Nevtemus“ turėjo būti aišku ir suprantama, dėl kokių priežasčių buvo kreiptasi į Klaipėdos miesto savivaldybę ir pasiūlyta taikyti prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimą adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda.

8. Pareiškėja T. S. skunde nurodė, kad yra nutraukusi nuomos sutartį su UAB „Nevtemus“, todėl taikyti tokio pobūdžio ribojimą nėra proporcinga. Dėl nurodyto pareiškėjos argumento teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėja T. S. skunde nepateikė jokių duomenų apie tai, kad patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, įgyvendino konkrečias priemones, skirtas užtikrinti viešąją tvarką ir rimtį bei užkirsti kelią pasikėsinimams į asmenų sveikatą, saugumą ir turtą. Nors pareiškėja T. S. nurodė, kad nutraukė nuomos sutartį su UAB „Nevtemus“, tačiau įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad juridinis asmuo, kuris toliau vykdys veiklą patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, imsis (ėmėsi) kokių nors priemonių anksčiau nurodytiems tikslams pasiekti, pareiškėja neteikia. Taigi, teismas konstatavo, kad T. S. neįrodė, kad siekdama, jog ginčo patalpose ir jos prieigose vyrautų rimtis, būtų užtikrinta viešoji tvarka ir visuomenės

saugumas, savo iniciatyva ėmėsi šiems tikslams pasiekti skirtų priemonių ir jas efektyviai įgyvendino.9. Dėl pareiškėjo UAB „Nevtemus“ skundo argumento, kad yra tikimybė, jog nustatyti pažeidimai yra susiję su kitu

juridiniu asmeniu, kuris kitose patalpose tuo pačiu adresu iki 2018 m. rugsėjo 4 d. vykdė veiklą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šį argumentą grindžia tik abstrakčiais teiginiais, neteikia šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija juos atmetė kaip nepagrįstus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnis).

10. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei jas patvirtinantiems įrodymams, teisėjų kolegija sprendė, jog ginčijamas sprendimas apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką UAB „Nevtemus“ bare, adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, ir prekybos vietai, adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, leidžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais – šeštadieniais nuo 10.00 iki 20.00 val., sekmadieniais – nuo 10.00 iki 15.00 val. buvo priimtas, atsižvelgus į konkrečią veiklą nakties metu vykdant prekybą alkoholiniais gėrimais, neigiamai veikusią viešąją tvarką, rimtį ir saugumą. Ginčijamas administracinis aktas pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis ir teisės normomis, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, yra motyvuotas ir atitinka VAĮ nuostatas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų reikalavimas panaikinti ginčijamo sprendimo 2 punktą yra nepagrįstas, todėl pareiškėjų skundus atmetė.

III.

11. Pareiškėjai T. S. ir UAB „Nevtemus“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti; 2) priteisti iš atsakovo pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas abiejų instancijų teismuose. Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas tik atkartojo atsakovo argumentus, nurodytus ginčijamame atsakovo sprendime ir atsakovo procesiniuose dokumentuose, visiškai nevertino ir neanalizavo pareiškėjų pateiktų skundo neteisėtumo motyvų, nepaneigė ir nepaaiškino, kodėl pareiškėjų argumentai atmestini, sprendimas yra formalistinis, pažeidžiantis nekaltumo ir sąžiningumo prezumpcijas, teismas iškėlė ir pateisino principą „tikslas pateisina priemones“, sprendimas prieštarauja AKĮ reikalavimams ir teismų praktikai.

11.2. Ginčijamu sprendimu taikytas apribojimas patalpoms yra neproporcingas ir perteklinis, nes pagrindas inicijuoti ir priimti ginčijamą sprendimą buvo ne pareiškėja ar jos vykdyta veikla, bet kito juridinio asmens UAB „Nevtemus“ veikla. To tariamo pažeidėjo veiklą patalpose adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nutraukė pati patalpų savininkė ir todėl taikyti administracinio poveikio priemones dar ir savininkės atžvilgiu – nepagrįsta, todėl neteisėta. Pažymi, kad apie nutrauktą UAB „Nevtemus“ nuomos sutartį ir nutrauktą baro veiklą 2018 m. spalio 25 d. Tarybos posėdžio metu prieš 2018 m. spalio 25 d. ginčijamo sprendimo priėmimą tarybos narius informavo pati pareiškėja. Taigi ši informacija atsakovui buvo žinoma, tačiau Klaipėdos miesto savivaldybė priėmė sprendimą, kurio projektas buvo parengtas dar iki to, kai baro veikla buvo nutraukta. Vadinasi, savivaldybė, priimdama 2018 m. spalio 25 d. ginčijamą sprendimą, apskritai nevertino iš esmės pasikeitusių aplinkybių, tai yra to, kad pagrindas, dėl kurio buvo kilęs poreikis riboti prekybos alkoholiu laiką, 2018 m. spalio 25 d. dienai buvo išnykęs.

11.3. Teismas dėl nesuprantamų priežasčių vadovaujasi prielaidomis, kad pareiškėja ateityje elgsis nerūpestingai ir nesąžiningai, nors tam jokio teisinio ir faktinio pagrindo nėra. Priešingai, pareiškėjos T. S. veiksmai, nutraukiant nuomos sutartį su UAB „Nevtemus“ ir iškraustant šį juridinį asmenį iš patalpų, tokiu būdu nutraukiant jo veiklą, rodo tai, kad ji kaip savininkė rūpestingai ir atsakingai rūpinasi savo turtu. Kad pareiškėja ateityje elgsis priešingai – nėra jokio pagrindo. Be to, teismas šioje vietoje prielaidas kelia, pažeisdamas nekaltumo ir sąžiningumo prezumpcijas, tai yra preziumuoja, kad pareiškėja elgsis nesąžiningai. Be to, tenkinus pareiškėjos skundą ir panaikinus savivaldybės sprendimą, pareiškėja T. S. neketina atnaujinti (sudaryti naujos) nuomos sutarties su UAB „Nevtemus“. UAB „Nevtemus“ šiame ginče gina savo teises ne tam, kad galėtų grįžti į patalpas (duomenys neskelbtini), Klaipėda, bet tam, kad apgintų savo dalykinę reputaciją, kuri jam svarbi, nes UAB „Nevtemus“ valdo dar vieną barą Klaipėdos mieste.

11.4. Skundžiamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, priimant jį neatsižvelgta į esmingai pasikeitusias aplinkybes, neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai, susiję su pareiškėjos nuosavybės teise turimomis patalpomis, nenurodytos grėsmės ar rizikos viešajam interesui tuo atveju, kai UAB „Nevtemus“ veikla patalpose pasibaigusi. Todėl priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeisti VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas šių skundo argumentų nepaneigė.

11.5. Pareiškėja nesutinka su neterminuotu prekybos laiko apribojimu prekybos vietai. Pareiškėja dėl nuomininko veiklos susilaukė neterminuotų sankcijų savo pačios atžvilgiu, nors jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Šios sankcijos pasireiškia neterminuotu pareiškėjos nuosavybės teisių apribojimu, tai yra pareiškėja, turėdama nuosavybės teise kavinės veiklai skirtas patalpas, niekada nebegalės šių patalpų išnuomoti pagal paskirtį, nes akivaizdu, jog joks nuomininkas, kuris užsiima kavinių veikla, nesinuomos kavinės veiklai skirtų patalpų, kuriose apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas iki 20 val. Taigi ginčijamu sprendimu savivaldybė, imdamasi neproporcingų priemonių, neteisėtai ir neterminuotai apribojo pareiškėjos nuosavybės teises, nors ginčijamo sprendimo priėmimo metu pagrindas apribojimui jau buvo išnykęs. Teismas dėl šio skundo argumento iš viso nepasisakė.

11.6. Pirmosios instancijos teismas nesistengė gilintis ir analizuoti UAB „Nevtemus“ reiškiamų pretenzijų pagrįstumo ir sąsajumo, nors skunduose tokie klausimai buvo keliami. Teismas, netikrindamas ir nesigilindamas, priėmė „už gryną pinigą“ atsakovo ir atsakingų institucijų pateiktą nedetalizuotą ir nekonkrečią informaciją (pažymas) ir taikė ją pačiu neigiamiausiu pareiškėjams būdu. Nei UAB „Nevtemus“, nei UAB „Nevtemus“ darbuotojams nebuvo taikytos administracinės poveikio priemonės. Iš Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro išrašo matyto, kad tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, yra dar vienos pareiškėjai priklausančios kavinės patalpos, kuriose taip pat kavinės veiklą vykdė (iki 2018 m. rugsėjo 6 d.), tačiau kitas juridinis asmuo. Pareiškėja akcentuoja, kad Klaipėdos AVPK 2018 m. rugpjūčio 28 d. rašte nėra atskirta, dėl kurios baro veiklos buvo nustatyti pažeidimai.

11.7. Dėl AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje minimos gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštos nuomonės pažymi, jog ginčijamas sprendimas motyvuotas tik vienos gyventojos skundu. Visuomeninės bendrijos, gyventojų asociacijos ir kiti visuomeniniai susivienijimai nesiskundė ir nuomonės nepareiškė.

12. Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

12.1. Apeliacinis skundas grindžiamas motyvais, kuriais buvo remiamasi ir skundą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nenurodant teisės aktų ar aplinkybių, kuriuos galimai netinkamai vertino pirmos instancijos teismas. Teismas dėl visų pareiškėjų nurodytų aplinkybių išsamiai pasisakė, jas tinkamai įvertino, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

12.2. Nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad nustatyti pažeidimai yra susiję su kitu juridiniu asmeniu, kuris kitose patalpose tuo pačiu adresu iki 2018 m. rugsėjo 4 d. vykdė veiklą. Administracijos 2018 m. rugsėjo 17 d., 2018 m. spalio 15 d. patikrinimo aktuose nurodyta, kad patikrinimo metu patikrinimo vietoje buvo užfiksuoti atvejai, kai asmenys iš naktinio baro išsinešė išpilstyto alkoholio vienkartinėje taroje. Pareiškėjų nurodytas argumentas, kad nustatyti pažeidimai yra susiję su kitu juridiniu asmeniu, vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi pažeidimai užfiksuoti jau po pareiškėjų nurodytos datos, t. y. po 2018 m. rugsėjo 4 d.

12.3. Dėl nurodyto pareiškėjų argumento, kad pareiškėja T. S. nutraukė nuomos sutartį su UAB „Nevtemus“, todėl taikyti tokio pobūdžio ribojimą, koks buvo pritaikytas ginčijamu sprendimu, nėra proporcinga, atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir plačiau nepasisako.

12.4. Ginčijamas sprendimas nebuvo priimtas remiantis tik vienos gyventojos skundu. Ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant ir į Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos 2018 m. rugpjūčio 28 d. raštą, kuriuo siūlyta Tarybai spręsti klausimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimų taikymo, Administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. raštą „Dėl skundo“, kuriame nurodyta, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, už įvairius viešosios tvarkos pažeidimus nubausti 26 asmenys; adresas yra įtrauktas į Viešosios tvarkos skyriaus periodinių patikrinimų planą, į Administracijos 2018 m. rugsėjo 17 d., 2018 m. spalio 15 d. patikrinimo aktus, kuriais nustatyta, kad patikrinimo metu buvo užfiksuoti atvejai, kai asmenys iš naktinio baro išsinešė išpilstyto alkoholio vienkartinėje taroje bei į Nuolatinės darbo grupės 2018 m. rugsėjo 19 d. posėdyje narių išsakytą poziciją, kad gyventojai kreipiasi dėl šio baro veiklos ir teigia, kad bijo skųstis dėl galimo keršto, bei kad problema yra reali.

12.5. AKĮ 18 straipsnio 9 dalis suteikia teisę atsakovui taikyti tam tikro poveikio intervalą pagal poveikio griežtumą prekybai alkoholiniais gėrimais, t. y. nuo švelniausio – prekybos laiko ribojimo, iki griežčiausio – licencijos neišdavimo. Šiuo atveju parinkta švelniausia poveikio priemonė – prekybos laiko ribojimas I–VI nuo 10:00 iki 20:00 val. ir VII nuo 10:00 iki 15:00 val. (atitinkamai iki tol buvo I–VII 0–24 val.), kuriam buvo pakankamas pagrindas priimti ginčijamą sprendimą; buvo paskirta proporcinga priemonė, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrinamas viešas interesas – aplinkinių

gyventojų teisė į viešąją rimtį.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarybos 2018 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. T2-229 2 punkto, kuriuo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas UAB „Nevtemus“ ir prekybos vietai, adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė. Teismas vertino, kad atsakovas turėjo teisinį bei faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą. Be to, T. S. ir UAB „Nevtemus“ turėjo būti aišku ir suprantama, dėl kokių priežasčių buvo kreiptasi į Klaipėdos miesto savivaldybę ir pasiūlyta taikyti prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimą adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėja T. S. neįrodė, jog siekdama, kad patalpose ((duomenys neskelbtini), Klaipėda) ir jos prieigose vyrautų rimtis, būtų užtikrinta viešoji tvarka ir visuomenės saugumas, savo iniciatyva ėmėsi šiems tikslams pasiekti skirtų priemonių ir jas efektyviai įgyvendino. Teismas vertino, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis ir teisės normomis, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, yra motyvuotas ir atitinka VAĮ nuostatas.

15. Pareiškėjai apeliaciniame skunde, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad: teismas tik atkartojo atsakovo argumentus, nurodytus ginčijamame sprendime ir atsakovo procesiniuose dokumentuose, visiškai nevertino ir neanalizavo pareiškėjų pateiktų skundo neteisėtumo motyvų, nepaneigė ir nepaaiškino, kodėl pareiškėjų argumentai atmestini; ginčijamu sprendimu taikytas apribojimas yra neproporcingas ir perteklinis, nes pagrindas inicijuoti ir priimti skundžiamą sprendimą buvo ne pareiškėja ar jos vykdyta veikla, bet UAB „Nevtemus“ veikla; teismas vadovaujasi prielaidomis, kad pareiškėja ateityje elgsis nerūpestingai ir nesąžiningai, nors tam nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo; skundžiamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, priimant jį neatsižvelgta į pasikeitusias aplinkybes; pareiškėja nesutinka su neterminuotu prekybos laiko apribojimu prekybos vietai; teismas netikrindamas priėmė atsakovo ir atsakingų institucijų pateiktą nekonkrečią medžiagą (pažymas).

16. Sprendžiant dėl kilusio ginčo, visų pirma, pažymėtina tai, kad mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais yra ūkinė veikla, kuri patenka į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje ginamą ūkinės veiklos laisvės sritį. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarime yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą, teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą). Toks reguliavimas yra įtvirtintas ir AKĮ, kuris reguliuoja teisinius santykius, priskirtinus viešajai teisei. Šiuo įstatymu nustatytomis administracinėmis priemonėmis yra varžoma asmens ūkinės veiklos laisvė alkoholio gamybos, prekybos ir vartojimo srityje, tačiau tuo yra siekiama pozityvių AKĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų (mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame AKĮ reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus), įtvirtinant atitinkamus reikalavimus vertimuisi ūkine veikla (AKĮ 1 str. 2 d., 4 str. 1 d.).

17. AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje (ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindas) nustatyta, kad savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, nustatyti vietas ir (ar) teritorijas, kuriose draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

18. Minėtoje įstatymo normoje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios

vienodai reikšmingos tiek siekiant apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, tiek priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. AKĮ įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015, 2015 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015, 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-745-525/2016, 2016 m. liepos 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-608-602/2016).

19. Remiantis teismų praktika, kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko apribojimo, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Ši prievolė sietina su VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013, 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-261/2016).

20. Byloje nustatyta, kad Administracija 2018 m. rugsėjo 19 d. nuolatinės darbo grupės posėdyje (I t., b. l. 138–141) svarstė klausimą dėl galimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjui UAB „Nevtemus“ dėl viešosios tvarkos pažeidimų. Minėtame posėdyje nutarta atsižvelgiant į policijos, Viešosios tvarkos skyriaus bei darbo grupės narių vieningą nuomonę parengti ir teikti Tarybai sprendimo projektą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Nevtemus“ bare, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, bei naujoms veiklą norinčioms pradėti vykdyti įmonėms vietoje UAB „Nevtemus“. Tarybos Finansų ir ekonomikos komitetas 2018 m. spalio 10 d. posėdyje svarstė klausimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Nevtemus“ bei įmonėms, kurios norės veiklą vykdyti patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda (I t., b. l. 108–110). Posėdžio metu nutarta pritarti pateiktam sprendimo projektui.

21. Ginčijamu sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, AKĮ 18 straipsnio 9 dalimi, atsižvelgdamas į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento, Klaipėdos AVPK ir Administracijos Nuolatinės darbo grupės posėdžių metu priimtus nutarimus (2018 m. birželio 26 d. protokolas Nr. ADM-436, 2018 m. spalio 1 d. protokolas Nr. ADM-632), gautus gyventojos skundus, siekdamas užtikrinti viešąją tvarką, visuomenės saugumą ir įvertinęs prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, nusprendė apriboti UAB „Nevtemus“ bare adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką prekybos vietai, adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)): leisti prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais–šeštadieniais nuo 10.00 val. iki 20.00 val., sekmadieniais – nuo 10.00 val. iki 15.00 val. 22. Aiškinamojo rašto prie savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ projekto (I t., b. l. 21–24) 2.2 punkte nurodyta, kad 2018 m. liepos 28 d. gautas gyventojos skundas dėl naktinio baro, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Taip pat nurodyta, kad policija informavo, jog registruojamame įvykių registre nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, iš viso užfiksuoti 18 viešosios tvarkos pažeidimų. Kadangi prie naktinio baro problemos dažnai kyla dėl vykdomos prekybos alkoholiniais gėrimais, policijos atstovai siūlė Tarybai spręsti klausimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo. Taip pat pažymėta, kad Nuolatinės darbo grupės 2018 m. rugsėjo 19 d. posėdyje mero pavaduotojas atkreipė dėmesį, jog gyventojai kreipiasi dėl šio baro veiklos ir teigia, kad bijo skųstis dėl galimo keršto, bei kad problema yra reali. Policijos posėdžio metu pranešė, kad 2018 m. rugsėjo 14 d. nustatyti 2 pažeidimai (dėl alkoholinių gėrimų pardavimų išsinešimui draudžiamu laiku ir dėl to, kad girtam asmeniui buvo parduoti alkoholiniai gėrimai), o viešosios tvarkos skyrius informavo, kad adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, šiais metais nustatyti 7 pažeidimai dėl alkoholinių gėrimų pardavimo išsinešimui draudžiamu tai daryti laiku.

23. Dėl ginčijamo sprendimo atitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, jog įvertinus bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, kad visuma Tarybos lydinčių dokumentų (gyventojos skundai, policijos raštai, ginčijamo sprendimo aiškinamasis raštas) leidžia suprasti ginčijamo sprendimo dalies priėmimo motyvus ir poveikio priemonės taikymo priežastis, iš ginčijamo sprendimo įžanginės dalies matyti, kokiomis teisės aktų normomis remdamasis atsakovas nusprendė taikyti pareiškėjams apribojimą prekiauti alkoholiniais gėrimais ir leisti prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais–šeštadieniais nuo 10.00 val. iki 20.00 val., sekmadieniais – nuo 10.00 val. iki 15.00 val. 24. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pagrindas apriboti prekybos laiką, o būtent UAB „Nevtemus“ veiklą, buvo pasibaigęs, t. y. apie nutrauktą su Bendrove nuomos sutartį ir nutrauktą baro veiklą prieš ginčijamo sprendimo priėmimą pareiškėja informavo Tarybos narius. Tačiau, kaip teigia pareiškėja, savivaldybė, priimdama ginčijamą sprendimą, nevertino iš esmės pasikeitusių aplinkybių – pagrindas, dėl kurio buvo kilęs poreikis riboti prekybos alkoholiu laiką, 2018 m. spalio 25 d. buvo išnykęs.

25. Teisėjų kolegija, pirmiausia pažymi, kad ginčijamas sprendimas priimtas siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. Be to, pripažįstama, kad būtent savivaldybių tarybos turi geriausią galimybę įvertinti, kuriose vietose prekyba alkoholiniais gėrimais turėtų būti apribota siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-750-662/2016). Be to, nagrinėjamu atveju pažeidimai adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, vyko pakartotinai (nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. iš viso užfiksuoti 18 viešosios tvarkos pažeidimai), todėl akivaizdu, kad pareiškėja T. S. pakankamai ilgą laikotarpį nesiėmė būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių, užtikrinančių itin griežtų ir imperatyvių AKĮ reikalavimų laikymąsi, neatsižvelgė į vietos bendruomenei daromą žalą. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad likus kelioms dienoms iki Tarybos posėdžio informavo apie nuomos sutarties nutraukimą su UAB „Nevtemus“, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėja iš tikrųjų ėmėsi konkrečių veiksmų dėl kurių neliko poreikio riboti prekybos alkoholiu laiką.

26. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4403-968/2019, kurioje nustatyta, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. ATK2-207/18 „Taikyti ekonomines sankcijas už AKĮ pažeidimus“, vadovaujantis AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto ir 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimais, skirta Bendrovei subendrinta 578 Eur piniginė bauda, patvirtina, jog adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, UAB „Nevtemus“ neužtikrino viešosios tvarkos. Taip pat pažymėtina, kad iš byloje pateikto 2018 m. rugsėjo 17 d. patikrinimo akto Nr. ATP2-579 (I t., b. l. 99–101) matyti, jog adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, 2018 m. rugsėjo 14 d. apie 23.11 val. ir apie 00.20 val. užfiksuoti asmenys, kurie iš naktinio baro išsinešė išpilstyto alkoholio vienkartinėje taroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodė, jog adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kavinės veiklą iki 2018 m. rugsėjo 6 d. vykdė dar vienas juridinis asmuo, akivaizdu, jog 2018 m. rugsėjo 17 d. patikrinimo akte Nr. ATP2-579 užfiksuoti asmenys, 2018 m. rugsėjo 14 d. išsinešantys alkoholinius gėrimus vienkartinėje taroje, yra iš baro, kuriame veiklą vykdė UAB „Nevtemus“. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad UAB „Nevtemus“, nesilaikydama imperatyvių AKĮ reikalavimų, neužtikrino viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo.

27. Teisėjų kolegija, byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas nustačius aiškų poreikį užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą (apribojant prekybos alkoholiniais gėrimais laiką UBA „Nevtemus“ bare, adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, ir prekybos vietai, adresu (duomenys neskelbtini)).

28. Įvertinusi kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

29. Pareiškėja T. S. prašo prijungti prie nagrinėjamos bylos naujus įrodymus. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo

padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas, susipažinęs su pateikto prašymo motyvais ir bylos medžiaga, nenustatė įstatymu numatytų pagrindų naujų įrodymų tyrimui, todėl pareiškėjos prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo atmetamas.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų T. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Nevtemus“ apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ




NUTARTIS


Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojos Skirgailės Žalimienės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovams Pretendentų į teisėjus atrankos komisijai ir Nacionalinei teismų administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus rūšinio teismingumo klausimą,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d378153016b711ea9d279ea27696ab7b

n u s t a t ė:

pareiškėja I. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama:1) panaikinti Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos (toliau – ir Atrankos komisija) 2019 m. rugpjūčio 12 d. raštą

Nr. 33P-58-(7.5.6) ir 2019 m. rugpjūčio mėn. raštą Nr. 33p-63-(7.5.6);2) įpareigoti Atrankos komisiją ir Nacionalinę teismų administraciją pateikti nuo 2015 iki 2017 metų vykusių Atrankos

komisijos posėdžių, kuriuose kviestas asmuo V. Z. pasisakė apie pareiškėją, kaip pretendentę į Vilniaus apygardos teismo teisėjo vietą, garso įrašus ir protokolus (ar kitą informaciją);

3) įpareigoti Atrankos komisiją ir Nacionalinę teismų administraciją pateikti 2017 m. spalio 16 d. nuo 13.15 val. iki 13.35 val. vykusio Atrankos komisijos posėdžio, kuriame kviestas asmuo Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkė, laikinai einanti teismo pirmininko pareigas, N. Š. pasisakė apie pareiškėją, kaip pretendentę į Vilniaus apygardos teismo teisėjo vietą, garso įrašą ir protokolą (ar kitą informaciją);

4) įpareigoti Atrankos komisiją pateikti pareiškėjai 2019 m. sausio 7 d. nuo 13.05 val. iki 13.20 val. vykusio Atrankos komisijos posėdžio, kuriame kviestas asmuo Vilniaus apygardos teismo pirmininkė L. B. pasisakė apie pareiškėją, kaip pretendentę į Vilniaus apygardos teismo teisėjo vietą, garso įrašą ir protokolą (ar kitą informaciją).

Pareiškėja skunde nurodė, kad dalyvauja atrankoje užimti Vilniaus apygardos teisėjo pareigas. Pareiškėja paaiškino, kad Atrankos komisija ginčijamais raštais atsisakė pateikti Atrankos komisijos posėdžių garso įrašus ar kitokia forma užfiksuotą informaciją, kurioje atsispindėtų Atrankos komisijai pateiktos nuomonės apie ją, kaip pretendentę, į Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigas. Teigė, kad teisė gauti visą informaciją, kuri apie ją yra surinkta teisėjų atrankos procedūroje, išplaukia iš Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas), pagal kurį viešąsias funkcijas atliekantis subjektas privalo pateikti asmeniui visą su juo susijusią informaciją, gautą dėl šio asmens atliekant atitinkamas viešąsias funkcijas. Pareiškėja pažymėjo, kad Atrankos komisija į jos prašymus pateikė oficialius atsakymus, sprendimai surašyti ant oficialaus Atrankos komisijos blanko pagal administraciniams teisės aktams taikomus reikalavimus. Tai, pareiškėjos nuomone, patvirtina, kad Atrankos komisija, atlikdama teisėjų atranką, atlieka viešąsias funkcijas ir veikia kaip savarankiškas subjektas jai suteiktos kompetencijos ribose. Pareiškėja paaiškino, kad informacija jai reikalinga siekiant apginti profesinę reputaciją ir tuo pačiu savo privatų gyvenimą.

Atsakovas Nacionalinė teismų administracija, kartu atstovaudama ir Atrankos komisiją, atsiliepime nurodė, kad Atrankos komisijai nėra priskirtos jokios vykdomosios valdžios funkcijos, jos paskirtis – padėti Lietuvos Respublikos Prezidentui įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtintą funkciją – formuoti Lietuvos teisėjų korpusą, todėl Atrankos komisija negali būti laikoma viešojo administravimo subjektu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo prasme ir pareiškėjos skundo reikalavimai Atrankos komisijai, atsakovų nuomone, negali būti nagrinėjami administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka. Paaiškino, kad ginčijami aktai yra informacinio pobūdžio, juose nėra jokių imperatyviai suformuluotų pareiškėjai privalomų elgesio taisyklių, jos teisių ir pareigų, nėra taikytos poveikio priemonės, nenurodyta apskundimo tvarka, todėl šie raštai patys savaime nesukelia kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjai ir negali būti administracinės bylos dalyku.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodė, kad Atrankos komisija, vykdydama jai priskirtas funkcijas, iš esmės padeda Lietuvos Respublikos Prezidentui formuoti Lietuvos teisėjų korpusą ir neatlieka jokių viešojo administravimo funkcijų, todėl nėra viešojo administravimo subjektas ABTĮ taikymo prasme. Teismas padarė išvadą, kad Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatos taikomos viešąjį administravimą vykdantiems ar viešąsias paslaugas teikiantiems subjektams. Teismas nurodė, kad Atrankos komisija nėra viešojo administravimo subjektas ABTĮ taikymo prasme, todėl nepatenka į subjektų, nurodytų Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, sąrašą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad asmenų, siekiančių teisėjų karjeros, vertinimas Atrankos komisijoje yra teisėjo paskyrimo į pareigas procedūros dalis, kuri baigiama Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu dėl teisėjo paskyrimo į pareigas. Lietuvos Respublikos Prezidentas viešojo administravimo funkcijų neatlieka, o pagal suformuotą teismų praktiką, visi klausimai, susiję su teisėjo pareigų įgijimu, karjera ar pareigų praradimu priskirtini bendrosios kompetencijos teismams. Teismas nurodė, kad jam kyla abejonės, jog šis ginčas nėra administracinio teisinio pobūdžio. Tai, kad pareiškėja reiškia reikalavimą ir Nacionalinei

teismų administracijai, teismo vertinimu, ginčo rūšiniam teismingumui įtakos neturi.



Ginčas teismingas administraciniam teismui.Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo


Šioje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Atrankos komisijos sprendimus, kuriais atsisakyta suteikti pareiškėjos prašymuose nurodytą informaciją bei prašoma įpareigoti šią komisiją ir Nacionalinę teismų administraciją pareiškėjai tokią informaciją suteikti. Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad į Atrankos komisiją ji kreipėsi prašydama pateikti informaciją, ką apie ją, kaip pretendentę užimti Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigas, Atrankos komisijos posėdžiuose nurodė Vilniaus apygardos teismo pirmininko pareigas ėję asmenys. Iš ginčijamų aktų matyti, kad tokia informacija pareiškėjai suteikta nebuvo, todėl pareiškėja su skundu kreipėsi į administracinį teismą.

Įvertinus pareiškėjos teismui pateikto skundo turinį bei kitus byloje esančius dokumentus, darytina išvada, kad pareiškėja į teismą kreipėsi siekdama apginti galbūt pažeistą teisę į informaciją, kildinamą iš Teisės gauti informaciją įstatymo.

Teisės gauti informaciją įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių, viešųjų įstaigų ir šių subjektų asociacijų, jei šios asociacijos įsteigtos bendrojo intereso poreikiams, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio, tenkinti, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, informaciją, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnyje, ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) kuriuos tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas, įgyvendinimo priemones ir tvarką (1 straipsnio 1 dalis). Šis įstatymas taikomas valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, įmonėms ir viešosioms įstaigoms, finansuojamoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgaliotoms atlikti viešąjį administravimą arba teikiančioms asmenims viešąsias ar administracines paslaugas ar vykdančioms kitas viešąsias funkcijas, įskaitant bibliotekas, muziejus ir valstybės archyvus, taip pat šių subjektų asociacijoms (2 straipsnio 1 dalis).

Teisės gauti informaciją įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę apskųsti institucijos veiksmą ar neveikimą, susijusį su šiame įstatyme nustatytos informacijos teikimu ir dokumentų teikimu pakartotinai naudoti, Lietuvos administracinių ginčų komisijai Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka arba administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Atsižvelgus į išdėstytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas aiškiai nustatė, jog teisė į informaciją, kildinama iš Teisės gauti informaciją įstatymo, ginama administraciniame teisme.

Be to, pažymėtina, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl galbūt pažeistos teisės į informaciją pareiškėjos skyrimo į aukštesnės pakopos teismo (konkrečiu atveju – į Vilniaus apygardos teismo) teisėjo pareigas procese, t. y. vykdant teisėjų karjeros siekiančių asmenų atranką. Vadovaujantis Teismų įstatymo 70 straipsnio nuostatomis apygardos teisėjus skiria Lietuvos Respublikos Prezidentas, skyrimo klausimais Lietuvos Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba. Vadovaujantis Teismų įstatymo 691 straipsnio (teisėjų karjeros siekiančių asmenų atranka) 3 dalimi teisėjų karjeros siekiančius asmenis atrenka šio įstatymo 551 straipsnio 1 dalyje nurodyta Atrankos komisija. Vadovaujantis Teisėjų atrankos skelbimo ir organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Respublikos Prezidento 2009 m. gruodžio 23 d. dekretu Nr. 1K-247 (toliau – ir Aprašas), 3 punktu teisėjų atrankas skelbia ir organizuoja Respublikos Prezidento kanceliarija ir Nacionalinė teismų administracija pagal šiame Apraše nustatytą kompetenciją. Darytina išvada, kad pareiškėja kelia ginčą dėl galbūt pažeistos teisės į informaciją teisėjo skyrimo į aukštesnės pakopos teismą procese, kuris patenka į viešojo administravimo reguliavimo sritį.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes bei įvertinus aktualų teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pagal byloje

siekiamos apginti teisės prigimtį, byla yra administracinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjama administraciniame teisme.Byla grąžintina Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.


n u t a r i a:

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Bylą pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovams Pretendentų į teisėjus atrankos komisijai ir Nacionalinei teismų

administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus grąžinti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.







Administracinė byla Nr. eA-1724-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00382-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=66faff00152511ea9d279ea27696ab7b

n u s t a t ė:

I.

1. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, atsakovas) Pajėgų valdymo valdyba (toliau – ir Valdyba) 2018 m. sausio 9 d. priėmė nutarimą Nr. IN/8466/88/LT/17, kuriame nustatęs, kad vežėjas Ryanair nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, skyrė vežėjui Ryanair 4 200 Eur baudą.

2. Pareiškėjas Ryanair DAC (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento Valdybos 2018 m. sausio 9 d. nutarimą Nr. IN/8466/88/LT/17 (toliau – ir Nutarimas); 2) jei pirmasis prašymas nebūtų tenkintas, sumažinti byloje paskirtą baudą iki minimalios Įstatyme numatytos baudos. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo reikalavimas pateikti visą informaciją apie keleivį, esančią keleivio duomenų įraše (angl. Passenger Name Records, PNR) (toliau – ir PNR duomenis) yra perteklinis, prieštaraujantis 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvai 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir Direktyva, API direktyva), nes Direktyvoje numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis. Be to, Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra kur kas ilgesnė, nei numatyta Direktyvoje. Tai prieštarauja Direktyvos tikslams ir esmei, kurie yra aiškiai, nedviprasmiškai nurodyti Direktyvos tekste. Direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai. Direktyvos nuostatos, kurių pagrindu priimtas skundžiamas Nutarimas, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios. Direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos tam tikros teisės, t. y. teisė perduoti Direktyvos reikalaujamą, bet ne platesnio pobūdžio informaciją Direktyvoje nustatytais terminais ir tvarka, kuriai prieštarauja Lietuvos reguliavimas. Todėl tokiu reguliavimu pagrįstas Nutarimas naikintinas. Bylos nagrinėjimo metu, įvertinęs atstovo žodžiu pateiktą prašymą, Policijos departamento atstovas nustatė, kad pranešimas apie Įstatymo pažeidimą ir bylos nagrinėjimą vežėjui buvo nusiųstas Įstatymo nustatytu būdu ir terminais. Tačiau pareiškėjas pažymėjo, jog vežėjas Ryanair yra didžiulė įmonė, todėl siunčiant pranešimus tik oficialiuoju Ryanair registracijos adresu, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė būti tinkamai informuotam. Nors posėdžio metu buvo prašoma paskirti mažesnę nei vidutinė baudą, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakovas į jas neatsižvelgė. Pareiškėjo manymu, jam paskirta bauda yra per didelė. Vežėjas bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylos nagrinėjimui, todėl šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą. Atsakovas niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių, duomenis pagal Direktyvą, nedavė pakankamai laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų veiksmų, kad būtų užtikrintas duomenų pateikimas laiku ir tarp šalių suderintomis priemonėmis, saugus duomenų perdavimas, vežėjo informacinių sistemų pritaikymas prie tinkamų sistemų.

4. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.5. Atsakovas paaiškino, kad skundžiamas Nutarimas buvo priimtas vykdant Įstatymą, kuris įgyvendina ne vieną

pareiškėjo nurodytą Direktyvą, bet iš viso keturias Europos Sąjungos direktyvas, kurios visos yra susijusios, persidengiančios ir skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Galiojančios direktyvos privalo būti aiškinamos sistemingai, atsižvelgiant į pagrindinius teisės principus, be kita ko, ir į principą, kad vėlesnė taisyklė keičia ankstesnę. Vėlesnė direktyva, o konkrečiai 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (toliau – ir PNR direktyva), kurios I priede yra detalizuojama, kokius duomenis turi teikti vežėjai, apėmė ir ankstesnės 2004/82/EB direktyvos, kuri dar kitaip vadinama API direktyva, reikalaujamus pateikti duomenis. API direktyva ir PNR direktyva nustato pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis, ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Skiriasi tai, kad PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų, t. y. API direktyvoje numatytas duomenų kategorijas ir papildomai kitas duomenų kategorijas. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra

perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomas skirtingas keleivių duomenų tvarkymo režimas, duomenų saugojimo terminas ir kt. yra realizuojami techninėmis priemonėmis Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais suteikiant atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis. Įstatymo leidėjo pasirinktas modelis, kai API ir PNR duomenys tvarkomi toje pačioje sistemoje techniškai užtikrinant skirtingą duomenų tvarkymo režimą, yra Europos Komisijos pripažintas gerąja praktika. Nagrinėjant Įstatymo I priedo reikalavimus pateikti informaciją pareiškėjas atsižvelgia tik į API direktyvos reikalavimus ir nevertina kitomis direktyvomis nustatytų įpareigojimų vežėjui. Aptariamu atveju aktuali Įstatymo redakcija (galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) reikalavo pateikti santykinai mažos apimties duomenis. Šie duomenys didžiąja dalimi turėjo būti teikiami ir pagal API direktyvą. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė apskritai jokių reikalaujamų duomenų, t. y. nepateikė nei pagal API direktyvą reikalaujamų duomenų, nei pagal PNR direktyvą reikalaujamų duomenų, nei pagal Įstatymą reikalaujamų duomenų, taigi nevykdė savo pareigos jokia apimtimi. Vien šiuo metu yra išnagrinėta mažiausiai 20 bylų dėl to, kad pareiškėjas nevykdo Įstatymo nuostatų ir neteikia Įstatymo reikalaujamų duomenų jokia apimtimi. API direktyva suteikia valstybėms narėms diskreciją nusprendžiant dėl duomenų saugojimo terminų. Pareiškėjo atstovo pasirinktas selektyvus teisės normų skaitymas galėjo suklaidinti pareiškėją ir gali suklaidinti teismą, todėl šia apimtimi pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

6. Įstatymo 23 straipsnis numato pareigą pranešti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką registruotu paštu proceso šalies buveinės adresu prieš 14 darbo dienų. Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba išsiuntė šiuos dokumentus dar anksčiau, įvertinusi pašto keliavimo trukmę. Siekdamas efektyvesnio proceso, atsakovas pareiškėjui iš karto pateikė dokumento vertimą į anglų kalbą. Pareiškėjo pateikiamos aplinkybės, kad įmonė yra didelė, joje dirba daug darbuotojų ir pan. yra laikytinos nereikšmingomis. Pranešimo įteikimas pareiškėjo darbuotojui yra pripažįstamas tinkamu pranešimo įteikimu, bylos šalis pati yra atsakinga už efektyvų informacijos judėjimą įmonės viduje. Pareiškėjo skunde nurodomas kitas adresas, kuriuo pareiškėjas norėtų gauti korespondenciją dėl keleivių duomenų teikimo, iki 2017 m. lapkričio 29 d. pranešimo išsiuntimo dienos nebuvo pateiktas atsakovui nei Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta rašytine forma, nei kitokiu būdu. Jis buvo pateiktas vežėjo atstovo raštu 2017 m. gruodžio 20 d. Jokių aktyvių pareiškėjo veiksmų, kuriais būtų siekiama suteikti pagalbos atliekamam pažeidimo tyrimui, nustatyta nebuvo. Priešingai – pareiškėjas trukdė tyrimui ir procesui, nes tyčia klaidino atsakovą ir vilkino procesą, teigdamas, kad negavo oficialių įspėjimų dėl atsakomybės taikymo ir procesinių dokumentų. Atstovo pasitelkimas bylos nagrinėjimui nėra laikytinas pagalba tyrimui, kadangi atstovas nesiėmė jokių veiksmų ir nesuteikė jokios papildomos informacijos, kuri galėtų padėti tyrimui. Pareiškėjas klaidina teigdamas, kad iš ankstesnės komunikacijos oficialiais raštais, elektroniniu paštu ir vykusių susitikimų metu nesuprato apie tai, jog pareiga teikti Įstatymo numatytus keleivių duomenis kyla iš abiejų, API ir PNR, direktyvų. Šis aspektas bei faktas, kad Įstatymo sąvoka „keleivių duomenys“ apima API ir PNR direktyvoje numatytus duomenis, yra aiškiai apibrėžta teisės aktuose bei buvo nuolat akcentuojama viso susirašinėjimo ir bendravimo su vežėjais metu. Nepaisant visų Policijos departamento pastangų, kurias įrodo anglų kalba vykdoma aktyvi komunikacija oficialiais raštais ir elektroniniu paštu, pastangos organizuojant susitikimus ir vaizdo konferencijas, pareiškėjas nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, kad pasiruoštų teikti duomenis teisės aktų nustatytu būdu ir tvarka, vilkino sutarimą dėl konkrečių terminų ir konkrečių informacinių sistemų suderinimo darbų pradžios. Pareiškėjo vilkinimą įrodo faktas, kad konkretūs darbai dėl sistemų suderinimo ir duomenų teikimo buvo pradėti tik nuo to momento, kai pareiškėjui tapo žinoma apie jo atžvilgiu taikomą atsakomybę. 2017 m. gruodžio 13 d. vykusios vaizdo konferencijos metu su pareiškėjo atstovais buvo sutarta dėl abiem šalims tinkamo duomenų teikimo būdo – IBM MQ protokolu duomenų teikimo formato bei tolesnių veiksmų sistemoms suderinti. Mažiau nei per mėnesį nuo paskutinės vaizdo konferencijos dienos pareiškėjo ir Policijos departamento informacinių technologijų specialistai atliko beveik visus reikalingus duomenų teikimo testavimo ir informacinių sistemų suderinimo darbus. Apie privalomumą teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis pareiškėjas sužinojo vėliausiai 2016 m. lapkričio mėn., o tai savo ruožtu paneigia pareiškėjo prielaidą, kad dėl to jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti duomenų bazes ir atlikti kitus veiksmus, jog galėtų tinkamai ir laiku pasirengti teikti keleivių duomenis. Iki šiol pareiškėjas nepateikė pilnai užpildyto, oficialaus pranešimo, kuriame būtų tinkamai, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka ir forma oficialiai pareiškęs apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus, formatus bei pateikęs kitą reikalaujamą informaciją, nors buvo ne kartą raginamas tai padaryti vėliau vykusių vaizdo konferencijų metu ir komunikuojant elektroniniu paštu. Kadangi

pareiškėjas ne tik nepateikė oficialaus teisės aktų numatyto pareiškimo, bet susitikimų ir vaizdo konferencijų metu bei vykdant komunikavimą elektroniniu paštu iki skundžiamo Nutarimo priėmimo dienos nuolat keitė nuomonę ir aiškiai nepasisakė dėl to, kokį duomenų teikimo formatą ir būdą pasirenka teikti keleivių duomenis, pareiškėjo argumentai dėl IATA Type B būdo (protokolo) naudojimo duomenų perdavimui yra nepagrįsti. Tai papildomai įrodo faktas, kad 2017 m. gruodžio 13 d. vaizdo konferencijos metu pareiškėjo atstovai pasirinko kitą nei IATA Type B duomenų teikimo būdą – IBM MQ protokolą. Abiejų šalių informacinių technologijų specialistai sėkmingai ištestavo IBM MQ sistemos funkcionalumus ir nuo 2018 m. sausio 11 d. „Ryanair“ pradėjo teikti kai kurių skrydžių keleivių duomenis.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjo Ryanair DAC skundą tenkino iš dalies, pakeitė Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. IN/8466/88/LT/17 dalį, nutarimu paskirtąją baudą sumažinant iki minimalios 3 186 Eur baudos, o pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

8. Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 9 d. priimto nutarimo Nr. IN/8466/88/LT/17, kuriame nustatyta, kad vežėjas Ryanair nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir taip pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl to pareiškėjui paskirta 4 200 Eur bauda.

9. Teismas nustatė, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 29 d. įstatymo pažeidimo protokolu užfiksavo, jog vežėjas Ryanair Ltd., Ryanair DAC 2017 m. lapkričio 23 d. į Kauno oro uostą, Lietuvos Respublikoje, atskraidino 169 keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto, Izraelio Valstybės, tačiau nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius. Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 29 d. įstatymo pažeidimo protokole konstatavo, kad šiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 29 d. pranešimu dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-11340 informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos Nr. IN/08466/088/LT/17 nagrinėjimo vietą ir laiką, nurodė susipažinimo su bylos medžiaga tvarką. Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2018 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. IN/08466/088/LT/17, įvertinusi 2017 m. lapkričio 29 d. įstatymo pažeidimo protokolu užfiksuotas aplinkybes, vežėjui Ryanair paskyrė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatytą keturių tūkstančių dviejų šimtų eurų baudą.

10. Teismas pažymėjo, kad iš esmės pareiškėjas fakto, jog jis nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų, neginčija, tačiau atsakovo reikalaujamus pateikti duomenis vertina kaip perteklinius, o paskirtą baudą tokio pobūdžio pažeidimui, kaip per didelę.

11. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 191

straipsnio 1, 2 dalimis.12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl prašomų pateikti duomenų apimties, nurodė, kad aktualūs Įstatymo 1

priede nurodyti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys, kuriuos vežėjas privalo pateikti. Teismas, analizuodamas, ar Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys, kuriuos reikalaujama pateikti iš vežėjo, yra nepertekliniai ir atitinka API direktyvos ir PNR direktyvos nuostatas, pastebėjo, kad Įstatymu yra įgyvendinama tiek API direktyva, tiek PNR direktyva. Taigi Įstatymo įtvirtinti reikalavimai dėl bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų pateikimo gali apimti abiejose nurodytose direktyvose įtvirtintus keleivių duomenis. Pagal PNR direktyvos I priedą „Oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys“, atsakovas turėjo teisę reikalauti visų Įstatymo 1 priede nurodytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų. Teismas pažymėjo, kad PNR direktyvos I priede nurodyti privalomi pateikti duomenys apima ir tą informaciją, kurią vežėjai privalo pateikti pagal API direktyvos 3 straipsnio 2 dalį, todėl teigti, kad iš pareiškėjo buvo reikalaujama pateikti perteklinius duomenis, nėra teisinio pagrindo.

13. Teismo teigimu, nors pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė nei numatyta Direktyvoje, todėl Nutarimas šiuo aspektu taip pat laikytinas neteisėtu, teismas su tokiais

pareiškėjo teiginiais nesutiko. Teismas nurodė, kad Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Šio Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais. Oro vežėjo pateikti šio Įstatymo 1 priede nenumatyti ypatingi ir kiti asmens duomenys informacinėje sistemoje nedelsiant ištrinami. Teismas akcentavo, kad pagal API direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, keleiviams įvažiavus į šalį šios institucijos panaikina duomenis per 24 valandas po perdavimo, nebent duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus ir taikant 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva Nr. 95/46/EB) duomenų apsaugos nuostatas. Be to, valstybės narės taip pat gali naudoti 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmens duomenis teisės aktų vykdymo tikslais. Kaip matyti, API direktyvoje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei to būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Teismas pastebėjo, kad pagal PNR direktyvos, kuri taip pat įgyvendinama Įstatymu, 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, valstybės narės užtikrina, jog PNR duomenys, kuriuos oro vežėjai pateikė informacijos apie keleivius skyriui, būtų saugomi informacijos apie keleivius skyriaus duomenų bazėje penkerių metų laikotarpį po jų perdavimo valstybės narės, į kurios teritoriją arba iš kurios teritorijos vykdomas skrydis, informacijos apie keleivius skyriui. Tuo metu pasibaigus šešių mėnesių laikotarpiui po duomenų perdavimo, visi PNR duomenys nuasmeninami užmaskuojant. Teismo teigimu, iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatyme įtvirtinant duomenų saugojimo terminus yra atkartojamos PNR direktyvos nuostatos, todėl teigti, jog vežėjų pateiktus duomenis atsakovas saugo per ilgai, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

14. Teismas pagal byloje esančią rašytinę medžiagą nustatė, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 29 d. pranešimu dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-11340 informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos Nr. IN/08466/088/LT/17 nagrinėjimo vietą ir laiką, nurodė susipažinimo su bylos medžiaga tvarką. Šis pranešimas išsiųstas pareiškėjui adresu Ryanair DAC, Dublin office, Airside Business Park, Swords, Dublin. Pranešimas apie Įstatymo reikalavimų pažeidimų bylos Nr. IN/08466/088/LT/17 nagrinėjimą, pridedant įstatymo pažeidimo protokolo kopiją, 2017 m. lapkričio 30 d. taip pat išsiųstas elektroninio pašto adresais: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), [email protected], (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjo atstovo T. V. 2017 m. gruodžio 20 d. gautas elektroninis laiškas, kuriame atstovas prašo visus su pareiškėjo nagrinėjamomis bylomis susijusius dokumentus siųsti adresu: A. M. P., Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM224 1QW. Teismas pažymėjo, kad A. M. P. dar 2016 m. spalio 20 d. elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovą, prašydama įtraukti jos kontaktinius duomenis, nes ji yra atsakinga už ryšius su institucijomis API ir PNR klausimais. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai išsiuntė bylos Nr. IN/08466/088/LT/17 medžiagą pareiškėjo registruotos buveinės adresu, o taip pat pareiškėjo atstovės A. M. P. dar 2016 m. spalio 20 d. nurodytu kontaktiniu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką. Todėl teigti, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą, nėra teisinio pagrindo.

15. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. IN/8466/88/LT/17, kuriuo nustatyta, kad vežėjas Ryanair nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, ir tuo pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir vežėjui Ryanair paskirta 4 200 Eur bauda, ta apimtimi, kuria konstatuotas pareiškėjo padarytas pažeidimas, yra teisėtas bei pagrįstas. Pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie bylos dėl Įstatymo pažeidimo nagrinėjimą, atsakovas pagrįstai iš pareiškėjo reikalavo pateikti Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas šiuos duomenis ketino turėti savo žinioje per ilgai ar pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teismas pareiškėjo teiginius dėl ginčijamo Nutarimo teisėtumo šiais aspektais atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas, pasisakydamas dėl paskirtos baudos dydžio, vadovavosi Įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi, 26 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo praktika (2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

mailto:[email protected]

Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007; 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015).

17. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas 2017 m. spalio 18 d. elektroniniu paštu priminė pareiškėjui apie Lietuvos teisinį reguliavimą, pagal kurį visi oro vežėjai įpareigojami perduoti keleivių duomenis į Lietuvos keleivių duomenų informacinę sistemą. Atsakovas 2017 m. spalio 17 d. raštu Nr. 5-S-9821 informavo pareiškėją, kad iki 2017 m. spalio 31 d. nesiėmus jokių veiksmų, jis bus priverstas taikyti Įstatymo 20 straipsnyje numatytą atsakomybę. Atsakovas papildomai 2017 m. spalio 27 d. el. paštu informavo pareiškėją apie privalomus pateikti duomenis, nes Ryanair nuo 2017 m. spalio 29 d. pradės vykdyti išorinius skrydžius į Izraelį. Pagal atsakovo pateiktus dokumentus, pareiškėjas duomenis, kuriuos jį pateikti įpareigoja Įstatymo 191 straipsnio 1 dalis, pateikė atsakovui tik 2018 m. kovo 2 d. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas įvykdė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir vykdydamas skrydžius į Izraelį nepateikė privalomų duomenų apie keleivius bei bilietus, vis tik vertintinas paskirtos baudos dydžio teisėtumo klausimas. Teismas nustatė, kad pareiškėjo atstovė A. M. P. buvo paskirta kaip atsakinga už ryšius su institucijomis API ir PNR klausimais, ji reguliariai bendradarbiavo su atsakovu dėl nurodytų duomenų teikimo, tačiau vis tik duomenys laiku pateikti nebuvo. Tarp vežėjo ir atsakovo vyko susitikimai, vaizdo konferencijos, buvo kontaktuojama elektroniniu paštu. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo suteikta pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybes, kitose valstybėse duomenys buvo teikiami naudojant „Type B“ informacinę sistemą. Teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad Policijos departamentas kontaktavo su pareiškėju dėl API ir PNR duomenų teikimo techninių galimybių vaizdo konferencijos būdu 2017 m. gruodžio 13 d., pokalbio metu buvo sutarta dėl kito nei IATA Type B duomenų teikimo būdo – IBM MQ protokolo. Teismas šiuos pareiškėjo veiksmus vertino kaip siekį bendradarbiauti su institucija ir tai vertino kaip pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kurio pagrindu paskirta bauda turėtų būti mažinama nuo vidurkio iki minimalios baudos dydžio.

18. Teismas, išanalizavęs aktualų Transporto veiklos pagrindų įstatymo įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat pareiškėjo pozityvius veiksmus šalinant teisės akto pažeidimus, teisingumo ir proporcingumo principus, konstatavo, jog atsakovo 2018 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. IN/8466/88/LT/17 yra pagrįstas, tačiau juo paskirta 4 200 Eur dydžio bauda yra per didelė padarytam pažeidimui. Todėl pareiškėjo Ryanair DAR skundo dalį tenkino iš dalies ir pakeitė Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. IN/8466/88/LT/17 dalį, nutarimu paskirtąją baudą sumažinant iki minimalios 3 186 Eur baudos dėl nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismo vertinimu, toks baudos dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus pareiškėjo padarytam pažeidimui.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismą) priimti prejudicinį sprendimą dėl duomenų apimties pagal Direktyvą 2004/82/EB ir Direktyvą 95/46/EB, taip pat dėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų ilgesnių duomenų saugojimo terminų. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad iš nurodytų teisės normų matyti, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Teisingumo Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Teisingumo Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikomos Europos Sąjungos teisės aiškinimo). Tai reiškia, kad proceso dalyviai gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio prašymą. Nagrinėjamos bylos atveju teismui nekilo abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkino.

20. Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų teismui dėl išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl teismas pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas paliko nenagrinėtą.

III.

21. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; atlyginti vežėjui „Ryanair DAC“ išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. API ir PNR direktyvos yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, taip pat reikalavimo pagal vieną iš jų kol kas vežėjui pateikti keleivių duomenis nekyla. Į šias aplinkybes, taip pat į visiškai skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino. API direktyva priimta daug anksčiau ir pagal ją vežėjai, vykdantys skrydžius iš trečiųjų, ne ES narių šalių, į ES valstybes, imasi būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją. API direktyvoje yra pateiktas aiškus ir neišplėstinis sąrašas duomenų, kuriuos privalo perduoti oro vežėjai kontroliuojančiai institucijai. Siekiant tolygaus ir neperteklinio Europos Sąjungos teisės aktų laikymosi, valstybės narės nereikalauja didesnio duomenų kiekio nei nurodyta šioje Direktyvoje, siekdamos šios direktyvos tikslų įgyvendinimo. Šis duomenų kiekis yra laikytinas pakankamu užtikrinti direktyvos tikslams.

21.2. Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų ir informacijos apie oro vežėjus teikimo informacijos apie keleivius padaliniui tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-1091, 2.3 punkte yra numatyta, kad keleivių duomenys (angl. Passenger Name Record, PNR) – į Lietuvos Respublikos teritoriją atvykstančių ir iš jos išvykstančių oro keliais keleivių bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys, kurie yra išvardyti Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 1 priede. Vežėjui kilo pagrįstų abejonių dėl duomenų teikimo ir jų saugumo, kadangi Įstatymo 191 straipsnyje numatyti keleivių duomenys yra apibrėžti šio Įstatymo 1 priede. 1 priedo 1.6, 1.7, 2.5, 2.6, 2.7 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys Lietuvos policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai teikiami nuo 2018 m. sausio 1 d.

21.3. Pagal Įstatymo reguliavimą vežėjas privalėjo pateikti šiuos duomenis ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis. Toks reikalavimas pateikti duomenis yra perteklinis, prieštaraujantis Direktyvai, kadangi Direktyvoje dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta Direktyvos Nr. 95/46/EB 6 straipsnyje. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra aiškiai prieštaraujantys API direktyvos tikslams.

21.4. Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnis įtvirtina, jog „direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus“. Vadovaujantis šia nuostata, direktyvos neturi tiesioginio veikimo valstybėse narėse. Direktyvų sukeliamos teisinės pasekmės nacionalinėje teisėje atsiranda tik tuomet, kai valstybė narė tinkamai įvykdo perkėlimo pareigą. Visgi remiantis Teisingumo Teismo praktika, direktyvoms išimtiniais atvejais tam tikromis sąlygomis gali būti pripažintas ir tiesioginis veikimas. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę narę, jei ji direktyvą į nacionalinę teisę perkėlė neteisingai ar ne laiku. Taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nusprendęs, kad išimtiniais atvejais tam tikros direktyvų nuostatos valstybei narei gali turėti tiesioginį poveikį, net jeigu pastaroji dar nepriėmė perkėlimo akto, kai: a) direktyva į nacionalinę teisę neperkelta arba perkelta neteisingai; b) direktyvos nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios, ir c) direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos kokios nors teisės. Manytina, kad Direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai; Direktyvos nuostatos, kurių pagrindu priimtas nutarimas skirti baudą vežėjui, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios; Direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos tam tikros teisės, t. y. teisė perduoti direktyvos reikalaujamą, bet ne platesnio pobūdžio informaciją direktyvoje nustatytais terminais ir tvarka, kuriai prieštarauja Lietuvos reguliavimas. Tuo metu PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje Policijos departamentui nuo 2018 m. gegužės 25 d., taigi reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius nei numatyta API direktyvoje kol kas neegzistuoja, todėl didesnio kiekio nei nurodyta API direktyvoje

reikalavimas pateikti vežėjams yra perteklinis, peržengiantis API direktyvos ribas. To pirmosios instancijos teismas neįvertino.

21.5. Nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi teisės aktai, tačiau ESTT yra nutaręs, kad spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali nurodyti, kaip aiškinti šalies vidaus teisės nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai rekomendacijos papildo privalomus Bendrijos teisės aktus. Skundžiamo sprendimo atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo.

21.6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo ir vertino „vieno langelio principą“ keleivių duomenims teikti, jį traktuodamas kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta API ar PNR direktyvose, ir vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Šis principas reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų, bet techninių priemonių, naudojamų rinkti skirtingus duomenis, t. y., pavyzdžiui, vienos duomenų bazės naudojimas skirtingiems duomenims rinkti ir apdoroti, bet ne direktyvų įgyvendinimo tikslais rinkti daugiau informacijos nei numatyta direktyvose ir naudoti šiuos duomenis ne būtinai direktyvose, kurios įgyvendinamos Įstatyme nustatytiems tikslams, pvz., API duomenis naudoti siekiant kovoti su terorizmu ir sunkiais nusikaltimais.

21.7. API direktyvos nuostatos yra pakankamai įsakmios ir nenumatančios ilgesnių informacijos apie keleivius saugojimo terminų, išskyrus atvejus, kai duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti. Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra ženkliai ilgesnė nei numatyta Direktyvoje. Tai prieštarauja Direktyvos tikslams ir esmei, kurie yra aiškiai, nedviprasmiškai nurodyti Direktyvos tekste. Nei savo atsiliepime, nei bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme, atsakovas nenurodė, kokiems būtent tikslams Lietuvos Respublikoje informacija yra saugoma ilgesnį laiką nei nustatyta API direktyvoje.

21.8. Vykstant dialogui tarp vežėjo ir Policijos departamento vežėjas Ryanair buvo suklaidintas, kadangi pagrįstai (informacija teiktina per http://www.pnr.lt svetainę, taip pat visa vežėjui siųsta informacija buvo įvardyta kaip PNR duomenys – tai parodo ir byloje esantys įrodymai) manė, jog visa institucijos siunčiama informacija yra susijusi su PNR direktyvos įgyvendinimu ir atsiradus prievolei teikti informaciją pagal API direktyvą neturėjo pakankamai laiko ir resursų pritaikyti savo sistemų teikti institucijai keleivių duomenų pagal API direktyvą.

21.9. Vykstant deryboms ir vežėjui Ryanair planuojant įgyvendinti Įstatymo reikalavimus, t. y. teikti keleivių duomenis pagal PNR direktyvą nuo 2018 m. gegužės mėnesio, įvyko, vežėjo Ryanair manymu, nesusipratimas, kadangi Policijos departamentas – institucija, kurios nutarimas buvo skųstas pirmosios instancijos teismui – aiškiai ir nedviprasmiškai, neapjungdamas kitų Įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, nepaaiškino vežėjui apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal API direktyvą. Visi į bylą pateikti įrodymai aiškiai ir nedviprasmiškai parodo, kad vežėjas su institucija derinosi dėl PNR, ne API direktyva reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo.

21.10. Vežėjas Ryanair yra didelė įmonė, kurioje dirba daugiau nei 14 tūkst. darbuotojų, turi filialus ir atstovybes ir kitose šalyse – ne tik Airijoje. Adresas, kuriuo yra už skrydžių informaciją atsakingas skyrius, yra adresu Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM24 1QW. Šį adresą susitikimų su Policijos departamento atstovais metu ne kartą pakartojusi Ryanair atstovė A. M. P. prašė visus su PNR (kadangi susitikimų metu buvo derintasi vien dėl PNR direktyvos įgyvendinimo) direktyva susijusius dokumentus siųsti šiuo adresu, tačiau protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija vis tiek buvo išsiųsti į oficialią Ryanair buveinę. Į tai teismas neatsižvelgė ir todėl priėjo prie klaidingos išvados, kad procesiniai dokumentai vežėjui Ryanair buvo įteikti tinkamai.

21.11. Tarp Policijos departamento ir vežėjo vyko susitikimai, vaizdo konferencijos ir kitaip šalys bendravo iki tvarkos, pagal kurią būtų teikiami keleivių duomenys (PNR) pagal PNR direktyvą. Vežėjui buvo suteiktas laikotarpis, per kurį jis paruoš savo technines priemones ir personalą keleivių duomenims padaliniui teikti. Padalinys niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių duomenis pagal API direktyvą, nedavė pakankamo laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų veiksmų, kad būtų užtikrintas: (1) duomenų pateikimas laiku ir tarp šalių suderintomis priemonėmis; (2) saugus, laikantis visų asmens duomenų apsaugos reikalavimų, duomenų perdavimas

http://www.pnr.lt/

padaliniui; (3) vežėjo informacinių sistemų pritaikymas prie padaliniui tinkamų sistemų, išvardytų Bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų ir informacijos apie oro vežėjus teikimo informacijos apie keleivius padaliniui tvarkos aprašo II skyriuje (Keleivių duomenų teikimo tvarka, būdai, formatai, terminai).

21.12. Vežėjas Ryanair kitose ES valstybėse narėse teikia keleivių duomenis pagal Direktyvą naudodamas „Type B“ informacinę sistemą, kuri kol kas nėra suderinta su padalinio informacine sistema. Sistemoms suderinti, ką pripažįsta ir padalinio atstovai, reikalingas laikas, kurio vežėjui nebuvo suteikta. Jis iš karto, be išankstinio pranešimo, buvo pradėtas bausti už Įstatymo 191 straipsnio pažeidimus, nedavė pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybės.

21.13. Tik 2017 m. gruodžio 13 d. įvyko pirmasis techninis pokalbis dėl galimybės vežėjui teikti API keleivių duomenis pagal Type B protokolą.

22. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti; pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ir teisingai įvertino apeliaciniame skunde pateiktas aplinkybes, ypač susijusias su skundžiamo sprendimo teisiniais pagrindais, API ir PNR direktyvų tinkamu perkėlimu į nacionalinę teisę, ir aiškiai dėl jų pasisakė, pagrįstai pripažindamas, kad priimant Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma Lietuvos Respublikos pareiga perkelti abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas į nacionalinę teisę, taip pat, kad nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę API ir PNR direktyvos nuostatas, ir, kad nagrinėjamoje byloje ES teisės normų aiškinimo ir galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos, atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį, nėra tiesiogiai taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios vežėjų pareigą.

24. Atsakovas sutinka, kad API ir PNR direktyvų tikslai ir priėmimo laikas yra skirtingi, tačiau šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šių abiejų direktyvų nuostatos ir iš jų kylančios pareigos vežėjams vadovaujantis teisės aktų reikalavimais buvo tinkamai ir laiku perkeltos į nacionalinę teisę ir sureguliuotos Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymu. Šiuos argumentus pagrindžia faktas, kad abi, API ir PNR direktyvos, nustato pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis, ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Skirtumas yra tas, kad PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomi skirtingi tikslai yra realizuojami techninėmis priemonėmis, t. y. Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų suteikiant skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis.

25. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas klaidingai vertina pareigų, kylančių iš PNR direktyvos ir įtvirtintų Įstatyme atsiradimo momentą, teigdamas, kad jos atsiras tik nuo 2018 m. gegužės 25 d, kadangi PNR direktyva buvo priimta 2016 m. balandžio 27 d., Briuselyje, ir įsigaliojo 20 dienų po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2016 m. gegužės 24 d. PNR direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad valstybės narės privalo perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę t. y. „užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 25 d.“. Įstatymas, perkeliantis ir suderinantis abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas, priimtas 2016 m. birželio 23 d. ir įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nepažeidžiant PNR direktyvoje nustatyto galutinio jos perkėlimo į nacionalinę teisę termino.

26. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas visus kitus savo apeliacinio skundo argumentus, ginčydamas renkamų keleivių duomenų apimtį, duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminus, remiasi vien API direktyvos nuostatomis ir visiškai neatsižvelgia į tiesiogiai taikytiną, abiejų direktyvų reikalavimus perkeliantį, nacionalinį teisinį reguliavimą. Vertinant Įstatymo reikalavimus bendrame abiejų direktyvų kontekste, apimtis nėra perteklinė, o šių duomenų saugojimo ir pateikimo įgaliotam padaliniui terminai ir duomenų tvarkymas niekaip neprieštarauja galiojantiems teisės aktams.

27. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo cituojama 2006 Europos komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonė yra neaktuali todėl, kad buvo priimta dar 2006 metais, t. y. tuo metu, kai galiojo tik API direktyva, ir niekaip neatspindi teisinio reguliavimo pokyčių, įvykusių per pastaruosius 10–11 metų, ypač susijusių su šios srities teisinio reguliavimo pakeitimais, padarytais 2016 metais priimta PNR direktyva. Europos Komisijos interneto tinklalapyje,

kuriame skelbiama ir minėtos darbo grupės nuomonė, taip pat yra nurodoma, kad skelbiamos nuomonės ir rekomendacijos neatspindi Europos Komisijos oficialios pozicijos.

28. Atsakovo teigimu, tiek API, tiek PNR direktyvose nurodyti duomenys renkami ir tvarkomi toje pačioje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje, šios sistemos funkcionalumais realizuojant skirtingą keleivių duomenų tvarkymo režimą, duomenų saugojimo terminus ir kt., suteikiant atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis. Toks Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje tvarkymas realizuojamas Įstatymo 191 straipsnio 4 dalies nuostata, kuria remiantis, siekiant kovoti su nelegalia migracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai tvarko tik šio Įstatymo 1 priedo 1.1, 1.2, 1.3, 1.4, 1.5, 2.3, 2.4 papunkčiuose nurodytus duomenis ir tik apie užsieniečius, atvykstančius į Lietuvos Respubliką iš ne Europos Sąjungos valstybių narių. Tokie duomenys yra tvarkomi ir saugomi API direktyvoje nustatytais tikslais ir tvarka, bei šie duomenys šiuos tikslus įgyvendinantiems subjektams – Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams – yra pasiekiami 24 val., t. y. tokį terminą, kurį apibrėžia API direktyva. Toks duomenų tvarkymo modelis, kai API ir PNR duomenys tvarkomi toje pačioje sistemoje techniškai užtikrinant skirtingą duomenų tvarkymo režimą, Europos Komisijos yra pripažintas gerąja praktika.

29. Atsakovas pažymi, kad pareiga pareiškėjui teikti nurodytus keleivių duomenis yra įtvirtinta API direktyvoje, kuri galioja visoje Europos Sąjungoje jau daugiau negu dešimtmetį, todėl pastarasis negalėjo nežinoti apie tokio reikalavimo buvimą. Tuo labiau, pareiškėjas vykdydavo daugybę skrydžių iš ne ES valstybių į ES teritoriją ir neabejotinai teikė ir iki šiol teikia tokius duomenis kitų ES ir ne ES valstybių įgaliotoms institucijoms. Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkeliantis Įstatymas, numatantis pareigą vežėjams, vykdantiems skrydžius į Lietuvos Respubliką teikti keleivių duomenis (tokia apimtimi, kuria reikalavo API direktyva) įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Priėmus naująją Įstatymo redakciją (įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.), kuria perkeliamos ne tik minėtos API direktyvos, bet ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Būtina pažymėti, kad naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjais privalėjo teikti šiuos duomenis, t. y. keleivių duomenys nuo Įstatymo įsigaliojimo momento privalėjo būti teikiami elektroninių ryšių priemonėmis. Naująja Įstatymo redakcija buvo įtvirtinta vieninga keleivių duomenų sąvoka, neišskirianti atskirai API ir PNR duomenų sąvokų, nes savo pobūdžiu šie duomenys yra tapatūs. Žinant, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas pasirengti ir pritaikyti sistemas, kad galėtų teikti keleivių duomenis elektroninių ryšių priemonėmis, Policijos departamentas visais įmanomais būdais komunikavo ir informavo visus vežėjus, įskaitant ir pareiškėją apie Lietuvos teisinio reguliavimo pasikeitimus ir pasikeitimų ypatumus. Nepaisant visų Policijos departamento pastangų, pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti ir vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus, dėl ko 2017 m. spalio 17 d. Policijos departamentas raštu Nr. 5-S-9821 vėl kreipėsi į pareiškėją ir oficialiai priminė pareiškėjo pareigą teikti keleivių duomenis bei įspėjo, kad pareiškėjui iki 2017 m. spalio 31 d. nesiėmus aktyvių veiksmų duomenų teikimui užtikrinti bus pradėta taikyti Įstatymo nustatyta atsakomybė. Pareiškėjo vilkinimą įrodo faktas, kad konkretūs darbai dėl sistemų suderinimo ir duomenų teikimo buvo pradėti tik nuo to momento, kai pareiškėjui tapo žinoma apie jo atžvilgiu taikomą atsakomybę.

30. Įgyvendindamas Įstatymo 191 straipsnio 8 punkto reikalavimą, Lietuvos policijos generalinis komisaras 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-1091 patvirtino ir nustatyta tvarka viešai paskelbė Teisės aktų registre Duomenų teikimo tvarkos aprašą, kuris detaliai reglamentuoja keleivių duomenų teikimo policijos įgaliotam padaliniui tvarką, būdus, terminus, duomenų teikimo formato reikalavimus, informacijos apie oro vežėjus ir skrydžius teikimo tvarką (nauja įsakymo redakcija patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2017 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 5-V-783, TAR 2017-09-25, Nr. 15004). Vadovaujantis Duomenų teikimo tvarkos aprašo III skyriaus nuostatomis, prieš pradedant teikti duomenis Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybai, vežėjams nustatoma pareiga pateikti oficialų pranešimą elektroniniu paštu šiame Tvarkos apraše nustatyta forma apie skrydžius, kuriuos ketina vykdyti, būdus, kuriuos pasirenka duomenims teikti, ir pasirenkamą duomenų teikimo formatą bei pateikti kitą informaciją, reikalingą organizuoti tinkamą duomenų teikimą elektroninių ryšių priemonėmis. Iš pareiškėjo 2017 m. balandžio 24 d. elektroniniu paštu gautas tik dalinis pranešimas, kuriuo pareiškėjas nepasirinko jokio duomenų teikimo būdo ir formato. Tuo labiau kyla abejonių ir dėl to, ar šis pranešimas yra pasirašytas oficialaus įgalioto atstovo, nes nebuvo gauta jokio dokumento, patvirtinančio įgaliojimą atstovauti Ryanair interesams aptariamais klausimais. Kadangi pareiškėjas ne tik nepateikė oficialaus teisės aktų numatyto pareiškimo, bet susitikimų ir vaizdo konferencijų metu bei vykdant komunikavimą elektroniniu paštu iki

skundžiamo nutarimo priėmimo dienos nuolat keitė nuomonę ir nepasisakė aiškiai dėl to, kokį duomenų teikimo formatą ir būdą pasirenka keleivių duomenų teikimui, todėl pareiškėjo argumentai dėl IATA Type B būdo (protokolo) naudojimo duomenų perdavimui yra nepagrįsti. Tai papildomai įrodo faktas, kad 2017 m. gruodžio 13 d. vaizdo konferencijos metu pareiškėjo atstovai pasirinko kitą – IBM MQ protokolą, o ne IATA Type B duomenų teikimo būdą. Tik 2018 m. kovo 5 d. pareiškėjas pateikė oficialų pranešimą apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus ir formatus, o faktiškai duomenis pradėjo teikti tik 2018 m., po pažeidimo fiksavimo.

31. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes susijusias su procesinių dokumentų įteikimu vežėjui ir priėjo teisingos išvados, jog procesiniai dokumentai vežėjui Ryanair buvo įteikti tinkamai, t. y. Įstatymo nustatytu būdu, tvarka ir terminais pranešimas apie Įstatymo pažeidimą ir bylos nagrinėjimą vežėjui išsiųstas registruotu paštu buveinės adresu (Ryanair DAC, Dublin office, Airside Business Park, Swords, Dublinas, Airija). Taip pat pažymi, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba ėmėsi papildomų veiksmų, 2017 m. lapkričio 23 d. išsiųsdama Įstatymo pažeidimo protokolo ir Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo skenuotas kopijas su informacija apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pasiūlymą susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus elektroniniu paštu pareiškėjo atsakingam asmeniui A. M. P., adresu: (duomenys neskelbtini) bei „Ryanair“ klientų aptarnavimo centrui elektroninio pašto adresu: [email protected], ir kitiems „Ryanair“ atstovams elektroninio pašto adresais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pateikiamos subjektyvios aplinkybės, o konkrečiai tai, kad įmonė yra didelė, joje dirba daug darbuotojų ir pan., laikytinos nereikšmingomis. Pranešimo įteikimas pareiškėjo darbuotojui yra pripažįstamas tinkamu pranešimo įteikimu ir pareiškėjas pats yra atsakingas už efektyvų informacijos judėjimą įmonės viduje. Taip pat pabrėžia, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybai apelianto skunde nurodomas kitas adresas, kuriuo Ryanair norėtų gauti korespondenciją dėl keleivių duomenų teikimo (Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM24 1QW) iki 2017 m. lapkričio 21 d. Pranešimo dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-11034 apie nustatytą Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimo vietą ir laiką išsiuntimo vežėjui buveinės adresu dienos nebuvo pateiktas nei Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta rašytine forma, nei kitokiu būdu. Kitas korespondencijos pristatymo adresas (Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM24 1QW) buvo pateiktas raštu vežėjo atstovo 2017 m. gruodžio 20 d.

32. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, ir pagrįstai sutiko su Policijos departamento pozicija, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas bendradarbiavo pažeidimo tyrimo metu išaiškinant galimą pažeidimą, kad Ryanair paskirta bauda atitinka jo padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą, bei nesudaro pagrindo prieiti prie išvados, jog ši bauda yra aiškiai per griežta.

Išplėstinė teisėjų kolegija


IV.

33. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Policijos departamento 2018 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. IN/8466/88/LT/17, kuriuo vežėjui Ryanair skirta 4 200 Eur bauda už tai, kad, nepateikęs bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. kovo 15 d. sprendimu nusprendė, kad Nutarimas yra pagrįstas, tačiau, įvertinęs pareiškėjo veiksmus šalinant teisės akto pažeidimus, vadovaudamasis teisingumo ir proporcingumo principais, baudą sumažino iki 3 186 Eur. Nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

35. Išplėstinė teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį keisti ar naikinti.

36. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nusprendė, kad Pajėgų valdymo

mailto:[email protected]

valdybos reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia išvada: pagal Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu oro keliais, ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, privalo šio straipsnio 2 dalyje nurodytam įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius. Įstatymo 1 priede yra išvardyti teiktini bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys (keleivių duomenys (kiekvieno keleivio): keleivio duomenų įrašo (PNR) unikalus kodas (1.1. p.); vardas (vardai), pavardė (pavardės), gimimo data, lytis (1.2. p.); pilietybė (1.3. p.); vizos ar kito dokumento, pagrindžiančio galimybę būti šalyje, duomenys (tipas, numeris, išdavimo data, išdavimo įstaiga, galiojimo pabaigos data) (1.4. p.); kelionės dokumento duomenys (tipas, numeris, išdavusi valstybė, galiojimo pabaigos data) (1.5. p.); kontaktinio adreso duomenys (valstybė, gyvenamoji vietovė, gatvė, namo numeris, buto numeris, pašto kodas) (1.6. p.); kontaktiniai duomenys (elektroninio pašto adresas, telefono numeris) (1.7. p.); keleivio registravimo laikas, įlipimo į lėktuvą būsena (neatvyko, atvyko) (1.8. p.). Bilietų duomenys (kiekvieno bilieto): bilieto numeris (2.1. p.); bilieto rezervavimo arba patvirtinimo data, bilieto klasė (2.2. p.); skrydį vykdantis faktinis oro vežėjas (pavadinimas, kodas) (2.3. p.); skrydžio duomenys (numeris, išvykimo data, atvykimo data, informacija, iš kur arba į kur vykdomas skrydis (galutinis tikslas), iš kur arba į kur vykdomas skrydis (tarpinis tikslas), atvykimo ir išvykimo neatitikimas (2.4. p.); registruoto bagažo duomenys (numeris, vienetai, svoris, specialusis bagažas, papildomas bagažas) (2.5. p.); sėdimoji vieta (bilieto pirkimo arba rezervavimo metu ir skrydžio metu) (2.6. p.); bilieto rezervavimą atlikusios kelionių agentūros, kelionių agento ar kito bilietą pardavusio ūkio subjekto unikalus atpažinimo kodas (2.7. p.). Mokėjimo duomenys: mokėjimo tipas (grynaisiais, mokėjimo kortele, banko pavedimu) (3.1. p.); suma (eurais) (3.2. p.); mokėtojo duomenys (vardas, pavardė, gyvenamosios vietos duomenys, pavadinimas, buveinės adresas, elektroninio pašto adresas, telefono numeris) (3.3. p.); mokėjimo kortelės duomenys (tipas, numeris, galiojimo pabaigos data, savininko vardas, pavardė, pavadinimas) (3.4. p.)).

37. Pažymėtina, kad 2016 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-2483 nustatyta, kad 1 priedo 1.6, 1.7, 2.5, 2.6, 2.7 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys Lietuvos policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai teikiami nuo 2018 m. sausio 1 d. Kadangi skrydis vykdytas 2017 m. lapkričio 23 d., pareiškėjas turėjo pateikti 1.1.–1.5., 1.8. ir 2.1.–2.4. papunkčiuose nurodytus duomenis.

38. Pareiškėjas, ginčydamas Nutarimą, nurodo, kad teikti duomenis pagal PNR direktyvą jis privalėjo tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. Kadangi skrydis, dėl kurio buvo priimtas skundžiamas nutarimas, vykdytas 2017 m. lapkričio 23 d., pareiga teikti duomenis pagal PNR direktyvą dar neegzistavo. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas pateikti didesnės apimties nei API duomenis, remiantis Įstatymo 191 straipsnio 1 dalimi, prieštarauja API direktyvai ir suponuoja netinkamą jos įgyvendinimą nacionalinėje teisėje.

39. Pažymėtina, kad pareiškėjas Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies nuostatą bei Įstatymo 1 priede nurodytą teiktiną informaciją vertina išimtinai vieno ES teisinio instrumento – API direktyvos – kontekste. Tačiau, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, Įstatymu ir atskirais jo straipsniais įgyvendinama ne tik 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (API direktyva), bet ir 2001 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 2001/51/EB dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo, 2010 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/40/ES dėl kelių transporto ir jo sąsajų su kitų rūšių transportu srities intelektinių transporto sistemų diegimo sistemos bei 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (PNR direktyva).

40. Kaip savo praktikoje yra nurodęs Teisingumo Teismas, apie direktyvas, taip pat sprendimus pranešama tiems, kuriems jie skirti, ir jie įsigalioja po tokio pranešimo. Iš tokios nuostatos matyti, kad direktyva turi teisinį poveikį valstybei narei, kuriai ji skirta, nuo to momento, kai apie ją pranešama (žr. Teisingumo Teismo 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje Inter-Environnement Wallonie ASBL ir Région wallonne, C-129/96, 41 p.). Atsižvelgdamas į tai, kad direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti įsigalioję valstybėse narėse, Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad tokiu terminu siekiama, visų pirma, duoti valstybėms narėms laiko įgyvendinimo

aktams priimti, kol nepasibaigė šis terminas, todėl valstybėms negali būti priekaištaujama, kad jos neperkėlė direktyvos į savo vidaus teisės sistemą. Tačiau per šį įgyvendinimo terminą valstybės narės privalo imtis būtinų priemonių ir užtikrinti, kad direktyva siekiamas rezultatas būtų pasiektas iki termino pabaigos. Be to, valstybės narės turi teisę imtis pereinamųjų priemonių arba įgyvendinti direktyvą palaipsniui (Teisingumo Teismo 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Inter-Environnement Wallonie ASBL ir Région wallonne, C-129/96, 43–44, 49 p.). Per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės turi susilaikyti nuo nuostatų, galinčių rimtai trukdyti pasiekti joje nurodytą rezultatą, priėmimo. Šiuo aspektu neturi reikšmės tai, ar nacionalinės teisės nuostatomis, priimtomis įsigaliojus atitinkamai direktyvai, siekiama ją perkelti (žr. Teisingumo Teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo Emil Milev, C-439/16, 31–32 p. ir ten nurodytą praktiką). PNR direktyva buvo priimta 2016 m. balandžio 27 d. ir, remiantis jos 22 straipsniu, įsigaliojo dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Be to, pagal PNR direktyvos 18 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 25 d. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai. Tai reiškia, kad PNR direktyva numato terminą, kurio pabaigoje ją įgyvendinantys įstatymai ir kiti teisės aktai jau turi būti įsigalioję valstybėse narėse, o ne terminą, nuo kurio valstybės narės turi teisę pradėti taikyti minėtuosius aktus. Taigi, valstybės narės gali prieš direktyvos įgyvendinimo terminą ją perkelti į nacionalinės teisės sistemą, tačiau bet kokiu atveju jos tai turi padaryti tinkamai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių ES teisės nuostatų, eksplicitiškai ar implicitiškai draudžiančių valstybei narei priimti nacionalinės teisės normas, įpareigojančias vežėjus teikti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis saugumo užtikrinimo, asmenų gyvybės gynybos bei saugos tikslais, inter alia (lot. be kita ko) numatytais ir PNR direktyvoje, jei tokiu reguliavimu yra laikomasi ES duomenų apsaugos reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad kitos valstybės narės (pvz., Jungtinė Karalystė, Danija) dar iki Europos Parlamentui ir Tarybai priimant PNR direktyvą savo nacionalinės teisės nuostatomis jau reglamentavo klausimus, susijusius su PNR duomenų rinkimu bei naudojimu.

41. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į PNR direktyvos 18 straipsnio 1 dalį bei nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis galėjo atsirasti tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., t. y. galutinio termino, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Lietuva ėmėsi veiksmų, būtinų šios direktyvos įgyvendinimui, pakeisdama atitinkamus nacionalinės teisės aktus. Pažymėtina, kad PNR direktyva buvo pasirinkta įgyvendinti palaipsniui, kadangi pirmieji Įstatymo pakeitimai (pvz., susiję su Įstatymo 191

straipsniu) padaryti 2016 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-2483 ir įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d., tačiau dalis Įstatymo 1 priede nurodytų duomenų (inter alia susijusių su tam tikrų PNR direktyvos aspektų įgyvendinimu) turėjo būti pradėti teikti tik nuo 2018 m. sausio 1 d. Atsižvelgdama į valstybės narės teisę imtis veiksmų direktyvos nuostatas perkelti į nacionalinę teisę, jei tai daroma tinkamai, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentą, jog pareiga teikti didesnės apimties nei API duomenis galėjo atsirasti ne anksčiau kaip 2018 m. gegužės 25 d.

42. API direktyva buvo priimta 2004 m. balandžio 29 d. ir į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta 2006 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. X-747, įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d. Šios direktyvos tikslas – sugriežtinti pasienio kontrolę ir kovoti prieš nelegalią migraciją, kai vežėjai iš anksto perduoda keleivių duomenis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (API direktyvos 1 str.). API direktyva nurodo valstybėms narėms imtis būtinų priemonių nustatyti įpareigojimą vežėjams atsakingų už asmenų tikrinimą ties išorinėmis sienomis institucijų prašymu, iki registracijos pabaigos, perduoti informaciją apie keleivius, kuriuos jie pristatys į paskirtą sienos kirtimo punktą, per kurį tie asmenys pateks į valstybės narės teritoriją (API direktyvos 3 str. 1 d.), o teiktina informacija yra detalizuota API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje. Minėtu Įstatymo pakeitimu, įsigaliojusiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d., Įstatymas buvo papildytas 191 straipsniu, kurio 2 dalyje buvo išvardyta Valstybės sienos apsaugos tarnybai teiktina informacija, atspindėjusi API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją. Lietuvos Respublikai ėmusis veiksmų įgyvendinti PNR direktyvą, be kita ko, buvo pakeistas Įstatymo 191

straipsnis, o Įstatymas – papildytas 1 priedu, kuriame išvardyta po Įstatymo pakeitimo teiktina informacija su išlygomis, turėjusiomis įsigalioti 2018 m. sausio 1 d. Tokiu būdu įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. PNR direktyvos tikslai, skirtingai nuo API direktyvos, siekiančios gerinti sienų kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija, inter alia yra užtikrinti saugumą, ginti asmenų gyvybę bei saugą ir sukurti PNR

duomenų apsaugos tuo atveju, kai juos tvarko kompetentingos valdžios institucijos, teisinę sistemą (PNR direktyvos preambulės 5 p.). Pagal PNR direktyvą renkami PNR duomenys gali būti tvarkomi tik teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais, kaip numatyta 6 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose (PNR direktyvos 1 str. 2 d.). Be to, pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis (oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys išvardyti PNR direktyvos 1 priede, kurio 18 punkte kaip vieni tokių duomenų nurodyti visi surinkti išankstinės informacijos apie keleivius (API) duomenys, t. y. teikiami PNR duomenys apima ir API duomenis). Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų, ir nėra argumentuotų priežasčių sutikti su pareiškėjo teigimu, kad toks duomenų rinkimas bei tvarkymas vienoje sistemoje nėra galimas. Be to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, iš pareiškėjo prašomi pateikti duomenys apėmė ir API direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus duomenis (o fakto, jog pagal galiojančius teisės aktus turėjo pareigą teikti API duomenis, pareiškėjas neginčija), tačiau jų pareiškėjas, nors ir vykdė išorės skrydį, taip pat neteikė.

43. Pareiškėjas akcentuoja tai, jog PNR bei API duomenų tvarkymo trukmė yra nevienoda. Iš tiesų, pagal API direktyvą keleiviams įvažiavus į šalį šios institucijos panaikina duomenis per 24 valandas po perdavimo, nebent duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus ir taikant Direktyvos Nr. 95/46/EB duomenų apsaugos nuostatas. Valstybės narės imasi būtinų priemonių įpareigoti vežėjus panaikinti šios direktyvos tikslais jų surinktus ir perduotus pasienio institucijoms duomenis per 24 valandas po transporto priemonės atvykimo pagal 3 straipsnio 1 dalį (API direktyvos 6 str. 1 d.). Pagal PNR direktyvą valstybės narės užtikrina, kad PNR duomenys, kuriuos oro vežėjai pateikė informacijos apie keleivius skyriui, būtų saugomi informacijos apie keleivius skyriaus duomenų bazėje 5 metų laikotarpį po jų perdavimo valstybės narės, į kurios teritoriją arba iš kurios teritorijos vykdomas skrydis, informacijos apie keleivius skyriui (PNR direktyvos 12 str. 1 d.). Pasibaigus 6 mėnesių laikotarpiui, visi PNR duomenys nuasmeninami užmaskuojant išvardytus duomenų elementus, pagal kuriuos būtų galima tiesiogiai nustatyti keleivį, su kuriuo PNR duomenys yra susiję, inter alia bet kokie surinkti API duomenys (PNR direktyvos 12 str. 2 d. ir 12 str. 2 d. f p.). Šios nuostatos atsispindi ir Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje, kurioje nurodyta, kad Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais. Oro vežėjo pateikti šio Įstatymo 1 priede nenumatyti ypatingi ir kiti asmens duomenys informacinėje sistemoje nedelsiant ištrinami. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka. Be to, kaip jau minėta anksčiau, pačia API direktyva buvo padaryta išlyga institucijų pareigai panaikinti duomenis per 24 valandas, jei jie reikalingi vėlesnėms už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus. Pažymėtina, kad nors atsakovas, nurodęs, jog inter alia API duomenys, kurie Valstybės sienos apsaugos tarnybos yra naudojami išimtinai tik kovos su nelegalia imigracija bei pasienio kontrolės tikslais (Įstatymo 191 str. 4 d.), dėl sistemos technologinių funkcionalumų Valstybės sienos apsaugos tarnybai yra prieinami tik 24 valandas nuo jų perdavimo, įrodymų, patvirtinančių šį teiginį, nepateikė, tai nėra svarbu nagrinėjamo ginčo kontekste, kadangi pareiškėjas niekaip nepagrindė kaip atsakovo veika, susijusi su duomenų tvarkymu šiuo aspektu, pažeidžia / galėtų pažeisti jo teises ar teisėtus interesus.

44. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog turi būti atsižvelgiama į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl Tarybos direktyvos 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo, kurioje nurodyta, jog turėtų būti laikoma, kad duomenys, nurodyti API direktyvoje, yra būtini ir jų pakanka atsižvelgiant į direktyvos tikslus (griežtinti pasienio kontrolę ir kovoti su nelegalia imigracija. Nuomonės II d. 2a p.). Be to, gairėse rekomenduojama, kad API duomenų neturėtų sudaryti daugiau duomenų, nei nurodyta gairėse. Darbo grupė pažymi, kad valstybės narės, reikalaudamos gauti visą informaciją apie keleivį, esančią keleivio duomenų įraše (PNR) arba oro vežėjų išvykimo kontroliniuose sąrašuose, pažeistų Direktyvą Nr. 95/46/EB, nes abiejų tipų dokumentuose pateikiama

daug daugiau duomenų nei nurodyta gairėse bei kituose atitinkamuose tarptautiniuose standartuose; taip pat pabrėžiama, kad vykdant pasienio kontrolę PNR duomenys nebūtini (Nuomonės II d. 2 a p.). Nors PNR direktyva nedaromas poveikis Direktyvos Nr. 95/46/EB taikymui oro vežėjų vykdomam asmens duomenų tvarkymui (PNR direktyvos 21 str. 2 d.), pažymėtina, kad minėtoji darbo grupė turi ne privalomąjį, o patariamąjį statusą. Be to, darbo grupės nuomonė, kuria remiasi pareiškėjas, priimta 2006 m. rugsėjo 28 d., t. y. dar iki atsirandant naujam ES teisiniam instrumentui (PNR direktyvai), todėl jos pateiktas vertinimas API direktyvos atžvilgiu yra izoliuotas ir neatspindintis pasikeitusios faktinės bei teisinės situacijos. Išplėstinė teisėjų kolegija dėmesį atkreipia ir į tai, kad pagrindinis darbo grupės nuomonės nurodymas, jog PNR duomenys nereikalingi ir neturėtų būti naudojami vykdant pasienio kontrolę, atsispindi ir Įstatymo 19 1 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodyta, kuriuos konkrečiai duomenis (o ne visus 1 priede nurodytus PNR duomenis), nurodytu tikslu – siekdama kovoti su nelegalia imigracija ir sugriežtinti pasienio kontrolę, – tvarko Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Vėlgi pažymėtina, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė kaip, jo nuomone, per ilgu ar per didelės apimties duomenų saugojimu, kurį jis ginčija, yra / gali būti pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, kadangi jis nėra nei renkamų duomenų subjektas, nei yra kaip nors įgaliotas ginti duomenų subjektų interesus.

45. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad buvo netinkamai informuotas apie administracinę procedūrą, nes pranešimas apie bylą buvo išsiųstas ne jo pageidautu elektroninio pašto adresu. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu bei pareiškėjo atstovės dar 2016 m. spalio 20 d. nurodytu kontaktiniu elektroninio pašto adresu. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl ir šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

46. Kadangi pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo pranešta apie pareigą teikti duomenis ir suteikta galimybė tam pasiruošti, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar vystydamas veiklos kryptis (šiuo atveju – pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti. Be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas papildomai ėmėsi veiksmų informuoti pareiškėją apie pareigą teikti privalomus duomenis, todėl pareiškėjo argumentas, jog jis nežinojo arba buvo suklaidintas dėl pareigos teikti privalomus duomenis, yra nepagrįstas.

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jo prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) 2017 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 17-IL-40-00623-e „Dėl pakartotino sveikatos patikrinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 17-IL-40-00623-e).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių AVPK priėmė Sprendimą Nr. 17-IL-40-00623-e, kuriuo pareiškėjui pasiūlė per mėnesį pakartotinai pasitikrinti sveikatą. Su priimtu sprendimu nesutinka, nes pakartotinį sveikatos patikrinimą įvykdė kreipdamasis į polikliniką dėl policijos smurto padarinių. Pažymėjo, kad iš (duomenys neskelbtini) ligoninės gauta informacija, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) ir gali turėti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą.

3. Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriuje iš viešosios įstaigos

(toliau – ir VšĮ) Šiaulių centro poliklinikos gautas raštas Nr. 01-03-1325, kuriame nurodoma, kad VšĮ Šiaulių centro poliklinikoje iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės buvo gauta informacija apie tai, kad 2017 m. birželio 21 d. GMP ir policijos ekipažo buvo atvežti J. M. ir jos brolis S. M., turintis savo vardu registruotus ginklus. Informacijoje minima, kad pareigūnai reagavo į J. M. pagalbos skambutį dėl nuogąstavimų, kad brolis S. M. nori ją nušauti. VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės (duomenys neskelbtini) priėmimo skyriaus gydytoja įvertino minėtų asmenų (duomenys neskelbtini) sveikatos būklę ir pateikė išvadą, kad priverstinio hospitalizavimo nereikia, tačiau reikalingas ambulatorinis gydymas. Iš VšĮ Šiaulių centro poliklinikos gautame rašte nurodoma, kad 2017 m. liepos 7 d. VšĮ Šiaulių centro poliklinikos (duomenys neskelbtini) sveikatos centro specialistai nuvyko į J. M. ir S. M. namus pirminiam jų (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės vertinimui, tačiau į namus nebuvo įleisti. Pokalbis vyko tarpduryje, minėti asmenys kalbėjo nenoriai, todėl buvo paraginti atvykti į poliklinikos (duomenys neskelbtini) sveikatos centrą. Gautame rašte taip pat nurodoma, kad S. M.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ba65a03016b711ea9d279ea27696ab7b

(duomenys neskelbtini) sveikatos būklės sutrikimų apibūdinti negalima, būtinas platesnis jo (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės vertinimas. Remiantis iš VšĮ Šiaulių centrinės poliklinikos gauta informacija bei siekiant išvengti galimų grėsmių žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai bei nelaimingų atsitikimų ar kitų neigiamų ginklo panaudojimo padarinių, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 87 punktu, buvo priimtas sprendimas dėl pakartotino sveikatos patikrinimo S. M.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. liepos

14 d. sprendimo Nr. 17-IL-40-00623-e „Dėl pakartotino sveikatos patikrinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (ginčui aktuali teisės akto

redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 17 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, sergantis kai kuriomis ligomis ar turintis fizinių trūkumų, trukdančių tinkamai elgtis su ginklu, arba įrašytas į sveikatos priežiūros įstaigos įskaitą dėl alkoholizmo, narkomanijos ar esantis sveikatos priežiūros įstaigos priežiūroje dėl psichikos ligos ar sutrikimo. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ligų ir fizinių trūkumų, dėl kurių asmuo negali įsigyti ar turėti ginklo, sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 87 punkte nurodyta, kad teritorinės policijos įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu asmuo, turintis ginklą (-us) ar pageidaujantis įsigyti ginklą (kai yra pateikti dokumentai ir atlikti patikrinimai), kilus pagrįstam įtarimui (jei yra gauta informacija iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, sveikatos priežiūros įstaigos, ikiteisminio tyrimo įstaigų ar kitų institucijų arba akivaizdžiai iš asmens elgesio galima numanyti, kad jis serga Sveikatos apsaugos ministerijos sąraše įrašytomis ligomis ar turi fizinių trūkumų, dėl kurių negali turėti ginklo), gali būti įpareigotas Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka per vieną mėnesį pasitikrinti sveikatą ir pateikti naują medicininio patikrinimo išvadą (Forma 049/a). Teismas akcentavo, kad pagrįstu įtarimu šios teisės normos prasme laikoma informacija iš sveikatos priežiūros įstaigų, ikiteisminio tyrimo įstaigų ar kitų institucijų, akivaizdus asmens elgesys, kuris leidžia manyti, kad jis serga sveikatos apsaugos ministro sąraše įrašytomis ligomis, turi fizinius trūkumus, dėl kurių negalima turėti ginklo.

8. Teismas nustatė, kad atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 87 punktu, siūlė: S. M. įpareigoti per mėnesį pakartotinai pasitikrinti sveikatą ir pateikti naują medicininio patikrinimo išvadą (forma 049/a); S. M. priklausančius ginklus IZH-26E Nr. B14090, PM Nr. IK391562, jų šaudmenis palikti laikinam saugojimui Šiaulių AVPK ginklų saugykloje; S. M. nepateikus naujos asmens privalomojo sveikatos tikrinimo išvados (forma 049a) panaikinti Šiaulių AVPK pareiškėjui išduotą leidimą Nr. 0002787 laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus.

9. Teismas nustatė, kad 2017 m. birželio 23 d. Šiaulių AVPK gauti tarnybiniai pranešimai bei surinkta medžiaga apie pareiškėją, t. y. kad 2017 m. birželio 21 d. apie 14:18 val. ekipažas „SI837“ iš Šiaulių AVPK OVS gavo pranešimą, kad adresu (duomenys neskelbtini), moteriai reikalinga pagalba, girdisi grumtynių garsai. Ekipažas buvo informuotas apie tai, kad minėtu adresu yra registruoti du ginklai. Policijos pareigūnams patekus į namo vidų ir paklausus S. M., kur yra ginklai, pastarasis nurodė, kad ginklai yra sudėti seife. Atrakinus ir atidarius seifą jame rasti du ginklai. Policijos pareigūnams kilus įtarimų dėl S. M. ir kartu su juo gyvenančios J. M. (duomenys neskelbtini) būklės, abu jie buvo perduoti greitosios medicininės pagalbos ekipažui, kuris juos išsivežė tolimesnei apžiūrai. Ginklai buvo paimti ir perduoti Šiaulių AVPK OVS. VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė 2017 m. liepos 3 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. S-3770(1.16) informavo, kad S. M. yra (duomenys neskelbtini) klinikos pacientų registre. (duomenys neskelbtini) sveikas, šiuo metu klinikos paros stacionare nesigydo. VšĮ Šiaulių centro poliklinika 2017 m. liepos 13 d. rašte „Dėl S. M. ginklo“ Nr. 01-03-1325 nurodė, kad „atsižvelgdami į 2017 m. birželio 23 d. VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės pateiktą raštą Nr. S-3571(1.21) „Dėl J. M. ir S. M.“, kuriame teigiama, kad į (duomenys neskelbtini) priėmimo skyrių 2017 m. birželio 21 d. GMP ir policijos ekipažo buvo atvežti pil. J. M. ir jos brolis S. M., turintys savo vardu registruotus du ginklus. Rašte

minima, kad pareigūnai reagavo į pil. J. M. pagalbos skambutį telefonu Nr. 112 dėl nuogąstavimų, kad brolis S. M. nori ją nušauti. VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės (duomenys neskelbtini) priėmimo skyriaus gydytoja įvertino minėtų asmenų (duomenys neskelbtini) sveikatos būklę ir pateikė išvadą, kad priverstinio hospitalizavimo nereikia, tačiau reikalingas ambulatorinis gydymas. 2017 m. liepos 7 d. VšĮ Šiaulių centro poliklinikos (duomenys neskelbtini) sveikatos centro specialistai nuvyko į pil. J. M. ir S. M. namus pirminiam jų (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės vertinimui, tačiau į namus nebuvo įleisti. Pokalbis vyko tarpdury, minėti asmenys kalbėjo nenoriai, todėl buvo paraginti atvykti į poliklinikos (duomenys neskelbtini) sveikatos centrą. Norime atkreipti dėmesį, kad pil. S. M. (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės sutrikimų apibūdinti negalime, būtinas platesnis jo (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės vertinimas“.

10. Teismas konstatavo, kad atsakovas, gavęs iš sveikatos priežiūros įstaigos (VšĮ Šiaulių centro poliklinikos 2017 m. liepos 13 d. raštas „Dėl S. M. ginklo“ Nr. 01-03-1325) informaciją, jog S. M. reikalingas ambulatorinis gydymas ir būtinas platesnis jo (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės įvertinimas, turėjo teisę spręsti klausimą dėl pareiškėjo pakartotino sveikatos patikrinimo. 2017 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 17-IL-40-00623-e „Dėl pakartotino sveikatos patikrinimo“ priimtas pagrįstai. Pareiškėjas skundžiamu sprendimu buvo įpareigotas per mėnesį pakartotinai pasitikrinti sveikatą ir pateikti naują medicininio patikrinimo išvadą (forma 049/a). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas šio įpareigojimo neįvykdė. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui objektyvių priežasčių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, sutrukdžiusių jam laiku pasitikrinti sveikatos būklę.

11. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, jog Šiaulių AVPK 2017 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 17-IL-40-00623-e „Dėl pakartotino sveikatos patikrinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Ginčijamas sprendimas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą administracinį aktą.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismo sprendimas priimtas remiantis suklastotais dokumentais dėl jo (duomenys neskelbtini) sutrikimų.12.2. Teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje vardija Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

(toliau – ir ABTĮ) 84, 86–87, 88 straipsnius, pagal kuriuos atmetė pareiškėjo skundą, tačiau jie visi pažeisti. Pareiškėjo byla buvo išnagrinėta 2017 m. spalio 19 d., o sprendimas priimtas lapkričio 9 d., pažeidžiant 14 dienų terminą, neatsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus, sprendimo motyvuojamoje dalyje aplinkybės nenustatytos. „Pažeistas individualaus administracinio akto 8 straipsnio pateiktų faktų reikalavimas“ (citata apeliaciniame skunde).

12.3. Policija nefiksuoja iš ligoninės gauto 2017 m. liepos 3 d. rašto, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini).13. Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo

2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.14. Atsakovas nurodo, kad remiantis iš VšĮ Šiaulių centro poliklinikos gauta informacija bei siekiant išvengti galimų

grėsmių žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai bei nelaimingų atsitikimų ar kitų neigiamų ginklo panaudojimo padarinių, vadovaujantis Taisyklių 87 punktu, buvo priimtas sprendimas dėl pakartotino sveikatos patikrinimo pareiškėjui. Teismas pabrėžė, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklų išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Visa tai įvertinęs Šiaulių apygardos administracinis teismas priėmė tinkamą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas ginčas dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 17-IL-40-00623-e „Dėl pakartotino sveikatos patikrinimo“ teisėtumo.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, priėjęs prie išvados, kad atsakovas, gavęs iš sveikatos priežiūros įstaigos (VšĮ Šiaulių centro poliklinikos 2017 m. liepos 13 d. raštas „Dėl S. M. ginklo“ Nr. 01-03-1325) informaciją, jog pareiškėjui reikalingas ambulatorinis gydymas ir būtinas platesnis jo (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės įvertinimas, turėjo teisę spręsti klausimą dėl pareiškėjo pakartotino sveikatos patikrinimo.

17. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad skundžiamas Sprendimas Nr. 17-IL-40-00623-e priimtas remiantis iš VšĮ Šiaulių centrinės poliklinikos gauta informacija bei siekiant išvengti galimų grėsmių žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai bei nelaimingų atsitikimų ar kitų neigiamų ginklo panaudojimo padarinių, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 87 punktu. Atsakovas Šiaulių AVPK siūlė: S. M. įpareigoti per mėnesį pakartotinai pasitikrinti sveikatą ir pateikti naują medicininio patikrinimo išvadą (forma 049/a); S. M. priklausančius ginklus IZH-26E Nr. B14090, PM Nr. IK391562, jų šaudmenis palikti laikinam saugojimui Šiaulių AVPK ginklų saugykloje; S. M. nepateikus naujos asmens privalomojo sveikatos tikrinimo išvados (forma 049/a) panaikinti Šiaulių AVPK pareiškėjui išduotą leidimą Nr. 0002787 laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus.

18. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. liepos 14 d. sprendime Nr. 17-IL-40-00623-e „Dėl pakartotino sveikatos patikrinimo“ nurodyta, kad Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriuje iš VšĮ Šiaulių centro poliklinikos gautas raštas Nr. 01-03-1325, kuriame nurodoma, kad VšĮ Šiaulių centro poliklinikoje iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės buvo gauta informacija apie tai, kad 2017 m. birželio 21 d. GMP ir policijos ekipažo buvo atvežti J. M. ir jos brolis S. M., turintis savo vardu registruotus ginklus. Informacijoje minima, kad pareigūnai reagavo į J. M. pagalbos skambutį dėl nuogąstavimų, kad brolis S. M. nori ją nušauti. VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės (duomenys neskelbtini) priėmimo skyriaus gydytoja įvertino minėtų asmenų (duomenys neskelbtini) sveikatos būklę ir pateikė išvadą, kad priverstinio hospitalizavimo nereikia, tačiau reikalingas ambulatorinis gydymas. VšĮ Šiaulių centro poliklinikos gautame rašte nurodoma, kad 2017 m. liepos 7 d. VšĮ Šiaulių centro poliklinikos (duomenys neskelbtini) sveikatos centro specialistai nuvyko į J. M. ir S. M. namus pirminiam jų (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės vertinimui, tačiau į namus nebuvo įleisti. Pokalbis vyko tarpduryje, minėti asmenys kalbėjo nenoriai, todėl buvo paraginti atvykti į poliklinikos (duomenys neskelbtini) sveikatos centrą. Gautame rašte taip pat nurodoma, kad S. M. (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės sutrikimų apibūdinti negalima, būtinas platesnis jo (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės vertinimas.

19. Ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, taip pat ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas, taigi ir ginčo teisinius santykius reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

20. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (ginčui aktuali teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 17 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, sergantis kai kuriomis ligomis ar turintis fizinių trūkumų, trukdančių tinkamai elgtis su ginklu, arba įrašytas į sveikatos priežiūros įstaigos įskaitą dėl alkoholizmo, narkomanijos ar esantis sveikatos priežiūros įstaigos priežiūroje dėl psichikos ligos ar sutrikimo. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ligų ir fizinių trūkumų, dėl kurių asmuo negali įsigyti ar turėti ginklo, sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

21. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (ginčui aktuali teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.) 87 punktas nustato, kad teritorinės policijos įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu asmuo, turintis ginklą (-us) ar pageidaujantis įsigyti ginklą (kai yra pateikti dokumentai ir atlikti patikrinimai), kilus pagrįstam įtarimui (jei yra gauta informacija iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos,

sveikatos priežiūros įstaigos, ikiteisminio tyrimo įstaigų ar kitų institucijų arba akivaizdžiai iš asmens elgesio galima numanyti, kad jis serga Sveikatos apsaugos ministerijos sąraše įrašytomis ligomis ar turi fizinių trūkumų, dėl kurių negali turėti ginklo), gali būti įpareigotas Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka per vieną mėnesį pasitikrinti sveikatą ir pateikti naują medicininio patikrinimo išvadą (Forma 049/a). Sprendime nurodomi motyvai, t. y. dėl kokių priežasčių asmuo įpareigojamas pasitikrinti sveikatą. Jei būtina atlikti stacionarinį tyrimą asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, vieno mėnesio terminas gali būti pratęstas.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad teisės aktų nuostatos, numatančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, visų pirma yra skirtos prevencijai, nes šaunamieji ginklai yra ypatingi ribotos civilinės apyvartos objektai, jų savininkams ir naudotojams keliami specialūs reikalavimai, kurių tikslas užtikrinti visuomenės saugumą, išvengti šaunamojo ginklo patekimo pas asmenims, kurie neturi teisės jais naudotis bei tuo pačiu išvengti paties netinkamo šaunamojo ginklo panaudojimo. Prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais (žr., pvz., 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje A-1200-575/2019). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 sausio 25 d. nutarimas byloje Nr. 50/2009).

23. Atsižvelgdama į tai, kad ginklai priskiriami prie pavojingų įrenginių, pritaikytų gyviesiems ar kitiems objektams naikinti, žaloti ar kitaip juos paveikti, ir reikalauja ypatingos valstybės kontrolės, teisėjų kolegijos vertinimu, Šiaulių AVPK turėjo teisę įpareigoti pareiškėją pakartotinai pasitikrinti sveikatą. Sprendime Nr. 17-IL-40-00623-e taip pat nurodyti motyvai, kuriais remdamasis Šiaulių AVPK nusprendė įpareigoti pareiškėją pasitikrinti sveikatą (iš VšĮ Šiaulių centrinės poliklinikos gauta informacija, kad būtinas platesnis pareiškėjo (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės vertinimas, bei siekiant išvengti galimų grėsmių žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai bei nelaimingų atsitikimų ar kitų neigiamų ginklo panaudojimo padarinių).

24. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teisiškai reikšmingos aplinkybės bylai išspręsti buvo nustatytos įvertinus visus įrodymus (tarp jų ir pareiškėjo minimą VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės 2017 m. liepos 3 d. raštą Nr. S-3770(1.16) „Dėl informacijos pateikimo“) ir šių įrodymų visumą, nepažeidžiant įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priimti Sprendimą Nr. 17-IL-40-00623-e, kuris buvo ginčijamas nagrinėjamoje byloje.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86, 87 straipsnių reikalavimus. Teismo sprendimas taip pat priimtas nepažeidžiant ABTĮ 84 straipsnio 5 dalyje numatyto keturiolikos darbo dienų (lapkričio 1 d. yra nedarbo diena) teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo termino. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________




SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) suteikti pareiškėjui aukštesnį – vyriausiojo inspektoriaus laipsnį; 2) priteisti iš atsakovo 260 Eur žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų – bazinio dydžio 0,1 skirtumą už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki skundo pateikimo dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ (toliau – ir Profesinė sąjunga), atstovaujanti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) pareigūno G. K. interesus, 2017 m. liepos 18 d. kreipėsi į Departamentą, prašydama skubos tvarka priimti sprendimą dėl aukštesnio laipsnio pareiškėjui suteikimo. Profesinė sąjunga 2017 m. rugpjūčio 21 d. pakartotinai kreipėsi į Departamentą, tačiau atsakymas gautas nebuvo. Departamentas 2017 m. rugpjūčio 21 d. pateikė 2017 m. liepos 21 d. raštą Nr. 5-S-69-63 (toliau – ir Departamento 2017 m. liepos 21 d. raštas), kuriuo neišsprendė reikalavimo dėl aukštesnio laipsnio pareiškėjui suteikimo, tik pataisė savo 2017 m. birželio 15 d. rašte Nr. 89-S-l 1693 (toliau – ir Departamento 2017 m. birželio 15 d. raštas) padarytas klaidas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2013 m. gruodžio 16 d. buvo priimtas į vidaus tarnybą, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Kauno miesto Dainavos policijos komisariato (toliau – ir PK) kriminalinės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d003d60016b711ea9d279ea27696ab7b

policijos skyriaus tyrėjo pareigas ir jam buvo suteiktas vidurinės grandies inspektoriaus laipsnis. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 28 d. buvo perkeltas į Utenos AVPK Ignalinos rajono PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulio pareigas, nuo 2015 m. gegužės 13 d. – į Utenos AVPK Ignalinos rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigas. Nuo 2017 m. balandžio 19 d. pareiškėjas perkeltas į Utenos AVPK Reagavimo skyriaus tyrėjo pareigas.

4. Pareiškėjo teigimu, 2015 m. gruodžio 16 d. atsirado įstatyme numatyti pagrindai jam suteikti aukštesnį vidurinės grandies – vyresniojo inspektoriaus – laipsnį, kadangi jo užimamos tyrėjo pareigos atitiko Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių (toliau – ir Tarnybos organizavimo taisyklės) 3 priede įtvirtintą laipsnio nuo einamų pareigų priklausymą ir pareiškėjas buvo įgijęs Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas, Vidaus tarnybos statutas) 17 straipsnyje nurodytą stažą, kvalifikaciją ir aukštąjį išsilavinimą, tačiau nebuvo pateiktas teikimas dėl aukštesniojo laipsnio pareiškėjui suteikimo.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nebuvo grąžintas į ankstesnes Utenos AVPK Ignalinos rajono PK Viešosios policijos skyriaus viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patrulių būrio pareigas, kaip nurodoma Departamento 2017 m. birželio 15 d. rašte, o buvo perkeltas į Utenos AVPK Ignalinos rajono PK Viešosios policijos skyriaus viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigas. Pareiškėjas teigė, jog dėl Departamento neveikimo, pažeidžiant Statuto 17 straipsnio 5 dalį, Tarnybos organizavimo taisyklių 63 punktą, pareiškėjui nemokėtas 0,1 bazinio dydžio priedo už laipsnį skirtumas nuo laipsnio nesuteikimo 2015 m. gruodžio 16 d. iki skundo teismui padavimo dienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu, pareiškėjui turi būti atlyginta materialinė žala, atsiradusi dėl nesuteikto vyresniojo inspektoriaus laipsnio.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas paaiškino, kad vidaus reikalų įstaiga, kurioje pareiškėjas tarnauja (Utenos AVPK), dokumentų dėl

laipsnio suteikimo pareiškėjui Departamentui neteikė ir Policijos generalinis komisaras sprendimo dėl to nepriėmė. Departamentas pareiškėjui ir Profesinei sąjungai pateikė tik informacinio pobūdžio raštą dėl teisės normų taikymo, kuris jokių pasekmių pareiškėjui nesukelia, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas perkeltas į kitas pareigas esant tarnybiniam būtinumui. Nei Statute, nei Tarnybos organizavimo taisyklėse nenumatyta galimybė suteikti aukštesnį laipsnį pareigūnui, perkeltam į kitas aukštesnes pareigas esant tarnybiniam būtinumui. Pareigūno perkėlimas tarnybinio būtinumo atveju yra laikinas, taigi, aukštesnis laipsnis pareigūnui, perkeltam į kitas pareigas tarnybinio būtinumo atveju, suteiktinas tik tuomet, jei aukštesnis laipsnis galimas pagal pareigas, iš kurių pareigūnas yra perkeltas.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. Utenos AVPK teigė, kad Departamento 2017 m. birželio 15 d. rašte nurodyta, jog pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės

13 d. iki 2016 m. vasario 29 d. buvo laikinai perkeltas iš Utenos AVPK Ignalinos rajono PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulio pareigų į laikinas Utenos AVPK Ignalinos rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigas. Nuo 2016 m. kovo 1 d. pareiškėjas grąžintas į ankstesnes Utenos AVPK Ignalinos rajono PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulio pareigas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2016 m. liepos 20 d. rašte Nr. 1D-4515 buvo pateikta nuomonė, kad laikinai į aukštesnes pareigas perkeltiems pareigūnams aukštesnis laipsnis neturėtų būti suteikiamas, nes vėliau juos grąžinus į ankstesnes pareigas, jų turimas laipsnis neatitiktų Statuto 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos laipsnio paskirties. Kadangi Departamento 2017 m. birželio 15 d. raštas buvo siunčiamas ir Profesinei sąjungai, Utenos AVPK atsakymo nekartojo.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – įpareigojo Utenos AVPK per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vadovaujantis nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Tarnybos organizavimo taisyklių 65 punkte nustatyta tvarka inicijuoti aukštesnio nei inspektoriaus, t. y. vyresniojo inspektoriaus, laipsnio suteikimo procedūrą pareiškėjui nuo 2015 m. gruodžio 16 d., likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

11. Teismas pabrėžė, kad ginčui taikytinose teisės aktų nuostatose aukštesnio vidurinės grandies pareigūnų laipsnio suteikimas pareigūnui, ištarnavusiam vidaus tarnybos inspektoriumi, kuris, be kita ko, turi aukštąjį universitetinį

išsilavinimą ir eina pareigas, kurios atitinka aukštesnio vidurinės grandies pareigūno laipsnį, ne mažiau kaip 2 metus, nėra siejamas su einamų pareigų pobūdžiu, t. y. su tuo, ar tokios pareigos yra nuolatinės, ar laikinos. Teismas sprendė, jog vien dėl to, kad vyresniojo inspektoriaus laipsnį atitinkančias pareigas (t. y. Utenos AVPK Ignalinos rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo) pareiškėjas vykdė laikinai, o jo eitos nuolatinės pareigos (t. y. Utenos AVPK Ignalinos rajono PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulio) neatitiko vyresniojo inspektoriaus laipsnio, Utenos AVPK, kuriame pareiškėjas atlikinėjo tarnybą, negalėjo ignoruoti nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Tarnybos organizavimo taisyklių 65 punkte įtvirtintos pareigos inicijuoti aukštesnio nei inspektoriaus, t. y. vyresniojo inspektoriaus, laipsnio suteikimo procedūrą.

12. Teismas pažymėjo, kad jis neturi pagrindo įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui aukštesnį – vyriausiojo inspektoriaus – laipsnį, kadangi teismas negali to nuspręsti už Departamentą, taip pat todėl, kad Tarnybos organizavimo taisyklių 65 punkte nustatyta tvarka inicijuota aukštesnio nei inspektoriaus laipsnio suteikimo procedūra nebūtinai privalo pasibaigti aukštesnio laipsnio suteikimu pareiškėjui. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, jog kol kas nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė jo nurodyto dydžio žalą.

III.

13. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

14. Atsakovas nurodo, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus ir padarė jais nepagrįstas išvadas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (Statuto 17 str. 16 d.). Nei įstatyme, nei Tarnybos organizavimo taisyklėse nenumatyta aukštesnio laipsnio suteikimo galimybė laikinai į aukštesnes pareigas perkeltam pareigūnui. Priešingu atveju laipsnis laikinai perkeltam į aukštesnes pareigas pareigūnui turėtų būti suteikiamas taip pat laikinai (kaip ir didesnis darbo užmokestis ir kitos laikinai perkeltiems pareigūnams taikomos garantijos). Taigi ir aukštesnis laipsnis tokiam pareigūnui yra suteikiamas pagal nuolat, o ne laikinai užimamas pareigas. Teismas nukrypo nuo pagrindinio imperatyvaus (subordinacinio) viešosios teisės reguliavimo metodo, kurio esmė yra ta, kad teisės ir pareigos įstatymuose įtvirtintose normose nustatomos itin tiksliai ir nesukuriama prielaidų teisės normas aiškinti plečiamai. Teismas savo sprendimu iš esmės sukūrė naujas, galiojančiuose teisės aktuose nenustatytas taisykles.

15. Pareiškėjas G. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

16. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, papildomai nurodant, kad teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą, nurodydamas, kad pritaria atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytiems motyvams.

Teisėjų kolegija


18. Byloje kilęs ginčas dėl aukštesnio laipsnio vidaus tarnybos pareigūnui suteikimo.19. Pareiškėjas reikalavimą suteikti jam vyresniojo inspektoriaus laipsnį grindžia tuo, kad 2015 m. gruodžio 16 d. jis

buvo ištarnavęs 2 metus vidaus tarnybos inspektoriumi, buvo reikiamos kvalifikacijos, sudarančios prielaidas aukštesniam vidurinės grandies pareigūnų laipsniui suteikti, o Utenos AVPK Ignalinos rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio 8 kategorijos) pareigybė, į kurią pareiškėjas esant tarnybiniam būtinumui buvo perkeltas Utenos AVPK viršininko 2015 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 89-TE-204 ir jas vykdė nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. kovo 1 d. (taigi ir 2015 m. gruodžio 16 d.), atitiko vyresniojo inspektoriaus laipsnį.

20. Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentavo tuo metu galiojusio (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) Vidaus tarnybos statuto 13 ir 14 straipsniai.

21. Vidaus tarnybos statuto 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „Pareigūnų tarpusavio tarnybos santykiams reguliuoti, jų tarnybos patirčiai, įgaliojimams, vidaus tarnybos stažui, kvalifikacijai žymėti nustatomi specialūs pareigūnų nekariniai laipsniai (toliau – laipsniai).“

22. Iš šios teisės normos matyti, kad pareigūnui suteikiamo laipsnio paskirtis yra parodyti, kokia yra šio pareigūno kvalifikacija, patirtis, įgaliojimai bei stažas vidaus tarnybos srityje.

23. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra nuostatos, kurios susijusios su vidurinės grandies pareigūnų policijos laipsnių (inspektoriaus; vyresniojo inspektoriaus ir komisaro inspektoriaus) suteikimu bei paaukštinimu.

24. Pagal Vidaus tarnybos statuto 14 straipsnio 5 ir 6 dalies nuostatas pradinis inspektoriaus laipsnis suteikiamas atitinkamas pareigas einantiems asmenims, įgijusiems aukštąjį išsilavinimą ir kvalifikaciją, atitinkančią pareigybių aprašymo reikalavimus, o aukštesnis – vyresniojo inspektoriaus – laipsnis suteikiamas atsižvelgiant į pareigūno kvalifikaciją, nuopelnus einant atitinkamas pareigas, kai jis ištarnauja inspektoriumi ne mažiau kaip 2 metus.

25. Iš šių teisės normų matyti, kad pradinis inspektoriaus laipsnio suteikimas yra tiesiogiai siejamas su atitinkamų pareigų užėmimu, o aukštesnio – vyresniojo inspektoriaus – laipsnio suteikimo atveju, sąlyga užimti aukštesnes pareigas, atitinkančias šį laipsnį, tiesiogiai nėra nurodyta.

26. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 14 straipsnio 6 dalies ir jį įgyvendinančių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1V-52 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių priklausomybės nuo pareigūno einamų atitinkamų pareigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo ir pervardijimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, aukštesnio policijos laipsnio suteikiamas yra tiesiogiai siejamas su pareigomis, kurias tuo metu eina pareigūnas (žr. Taisyklių 5 p. ir laipsnių priklausomybės nuo pareigūnų einamų atitinkamų pareigų sąrašą).

27. Aiškinant Vidaus tarnybos statuto 14 straipsnio 6 dalies nuostatas, reglamentuojančias aukštesnio laipsnio suteikimo sąlygas, aktuali yra ir Vidaus tarnybos statuto 14 straipsnio 13 dalis, kurioje nustatyta, kad „Už ypač didelius nuopelnus tarnyboje aukštesnis laipsnis anksčiau už nustatytą terminą arba viena pakopa aukštesnis (negu priklausytų pagal einamas pareigas) laipsnis suteikiamas tik vieną kartą per pareigūno tarnybą.“

28. Iš šios teisės normos matyti, kad viena pakopa aukštesnio, negu priklausytų pagal einamas pareigas, laipsnio suteikimas yra galimas tik kaip išimtis, „už ypač didelius nuopelnus“ ir tik vieną kartą per pareigūno tarnybą.

29. Pažymėtina ir tai, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 3 ir 15 straipsnių nuostatas vidaus tarnyba yra grindžiama karjeros principu, žemesnes pareigas einančius pareigūnus į aukštesnes pareigas skiriant atrankos (konkurso) būdu, įvertinant pretendentų profesionalumą, tarnybinę veiklą, tinkamumą pretenduojamoms pareigoms, vidaus tarnybos trukmę einant konkrečias pareigas, turimą kvalifikaciją, būtiną naujoms pareigoms eiti.

30. Sistemiškai aiškinant minėtų teisės normų nuostatas darytina išvada, kad viena iš būtinų sąlygų pareigūnui suteikti aukštesnį laipsnį yra tai, jog pareigūnas turi eiti ir tam tikras pareigas, atitinkančias aukštesnio laipsnio rangą.

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aiškindamas Vidaus tarnybos statuto nuostatas, reglamentuojančias aukštesnio laipsnio vidurinės grandies pareigūnams suteikimo klausimus, padarė išvadą, kad aukštesnio laipsnio (vyresniojo inspektoriaus) suteikimas nėra siejamas su einamų pareigų pobūdžiu, t. y. su tuo, ar tokios pareigos yra nuolatinės ar laikinos, o kadangi pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. kovo 1 d. bei vėliau, nors ir laikinai, tačiau vykdė Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo bei vyriausiojo patrulio pareigas, kas atitiko vyresniojo inspektoriaus laipsnį, todėl nusprendė, jog pareiškėjui yra atsiradusios prielaidos įgyti subjektinę teisę – gauti aukštesnį (vyresniojo inspektoriaus) laipsnį.

32. Pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statuto normos, reglamentuojančios aukštesnio laipsnio suteikimo (14 str.) ir tarnybinio kaitumo (16 str.) klausimus, reguliuoja skirtingus teisinius santykius, tuo pačiu nustato ir skirtingas prielaidas bei sąlygas šiems santykiams atsirasti ar pasibaigti.

33. Minėta, kad aukštesnio laipsnio suteikimo paskirtis yra parodyti, kokia yra šio pareigūno kvalifikacija, patirtis, įgaliojimai bei stažas vidaus tarnybos srityje, o tuo pačiu parodyti ir šio pareigūno einamų pareigų lygį bei statusą. Remiantis karjeros principu, pareigūnas atitinkamas pareigas, suteikiančias teisę į atitinkamo rango laipsnį, užima atrankos (konkurso) būdu. Minėta ir tai, kad pareigūno einamų pareigų lygis yra tiesiogiai susijęs su šioms pareigoms priskiriamo laipsnio rangu.

34. Visa tai lemia, kad pareigūnas subjektinę teisę į konkretaus rango laipsnį įgyja, kai jis atrankos (konkurso) būdu

užima atitinkamas pareigas, kurioms pažymėti ir yra priskirtas šis konkretus laipsnis.35. Tarnybinio kaitumo teisinių santykių paskirtis yra spręsti laikino pobūdžio problemas, susijusias su vidaus tarnybos

funkcijų ir uždavinių vykdymu, laikinai perkeliant pareigūnus į kitas lygiavertes ar aukštesnes pareigas. Tarnybinio kaitumo atveju, laikinai į kitas pareigas perkeltam pareigūnui yra garantuojama teisė sugrįžti į ankstesnes pareigas, užtikrinamas perkėlimo į kitas pareigas ribotos trukmės laikas bei atitinkamas darbo užmokesčio dydis (ne mažesnis už iki perkėlimo eitų pareigų darbo užmokesčio dydį). Kitų garantijų vidaus tarnybos srityje, perkėlimo metu Vidaus tarnybos statuto normos nenumato. Be to, tarnybinio kaitumo atveju, pareigūnas į aukštesnes pareigas perkeliamas be atrankos (ne konkurso būdu) ir teisės nuolat dirbti šiose pareigose pareigūnas neįgyja.

36. Apibendrinus šių dviejų teisinių santykių požymius ir skirtumus, teisės į aukštesnį laipsnį aspektu, darytina išvada, kad tarnybinio kaitumo atveju, kai pareigūnas yra perkeliamas į aukštesnes pareigas, už darbo laiką šiose pareigose jis neįgyja teisės į aukštesnį laipsnį, atitinkantį šias laikinas pareigas, nes jis jas (laikinas pareigas) užima be atrankos (ne konkurso būdu).

37. Tai savo ruožtu lemia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškinęs bei pritaikęs materialinės teisės normas, neteisingai išsprendė ir byloje kilusį ginčą, nes nusprendė, jog pareiškėjo tarnybinio kaitumo tvarka laikinai eitos pareigos pareiškėjui suteikė teisę ir į aukštesnį (vyresniojo inspektoriaus) laipsnį, atitinkantį šias laikinas pareigas.

38. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas (ABTĮ 147 str.).


n u s p e n d ž i a:

Atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:pareiškėjo G. K. skundą atmesti.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d1be574016b711ea9d279ea27696ab7b


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ir N. N., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – Inspekcija) 2017 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (23.2)-2D-9520 „Dėl statybos darbų (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Inspekciją duoti privalomą nurodymą sustabdyti statybos darbus pagal statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti Inspekciją duoti privalomą nurodymą pašalinti pažeidimus: parengti konstrukcijų sustiprinimo projektą, atlikti būtinus darbus pagal projektą siekiant atstatyti stogo konstrukcijų laikomąją galią.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji 2017 m. gegužės 17 d. Inspekcijai pateikė prašymą, nurodydama, kad N. N., vykdydama statybos darbus daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), statybą leidžiančio dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, įrengdama gyvenamąsias patalpas mansardoje, pažeidė atramines stogo konstrukcijas – nupjovė 4,80 m ilgio medinę stogo siją su papildomu tašu bei dvi medines stygas, tuo reikšmingai susilpnindama stogo konstrukcijos laikomąją galią, mechaninį atsparumą ir pastovumą. Medinė sija ir dvi stygos buvo nupjautos dar 2013 m. savavališkai vykdant kapitalinį remontą, o statybą leidžiantis dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas po to, kai N. N., gavusi privalomą nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kreipėsi dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Pareiškėja teigė, jog Inspekcija skundžiamame sprendime nurodė, kad 2017 m. birželio 22 d., dalyvaujant pareiškėjos atstovei ir (duomenys neskelbtini) savininkei N. N., atliko palėpės patalpų virš N. N. priklausančio buto patikrinimą. Nors sprendime nėra pažymėta, tačiau patikrinimo metu Inspekcijos specialistai nustatė ir žodžiu informavo dalyvavusius asmenis, kad stogo medinėje konstrukcijoje esanti 4,80 m ilgio medinė sija yra nupuvusi. Tokia išvada prieštarauja firmos „Tyrimai ir projektai“ gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) stogo konstrukcijos statinio konstrukcijų tyrimo akte Nr. 17-40T (toliau – ir Tyrimo aktas) nustatytai aplinkybei, kad 4,80 m medinė stogo sija yra nupjauta 1,23 m altitudėje virš medinės perdangos paviršiaus. Ši aplinkybė kelia abejonių Inspekcijos darbuotojų nešališkumu vykdant patikrinimą. Pareiškėja paaiškino, jog neįvertinta, kad nupjauta medinė sija vertikaliai kirto erdvę, kurioje po N. N. priklausančio buto kapitalinio remonto buvo įrengta vonios ar kita patalpa, kurioje, keičiant stogo konstrukciją 2013 m., buvo įrengtas papildomas erkeris. Medinė sija buvo nupjauta todėl, kad kitu atveju ji būtų likusi N. N. įrengtos patalpos, kurioje yra erkeris, viduje, todėl naudotis patalpa būtų nepatogu. Pareiškėja teigė, jog sijos nupjovimas naudingas tik N. N., Sprendime remiamasi 2017 m. birželio 26 d. N. N. paaiškinimu, kad ji 2013 m. remonto darbus vykdė tik jai nuosavybės teise priklausančiame bute bei palėpės dalyje, o bendrojo naudojimo patalpų pastato pastogės, kur buvo nustatyti aukščiau aptarti pažeidimai, neremontavo. Pareiškėja vertino, jog dėl minėto asmens suinteresuotumo teikiant paaiškinimus, skundžiamas Sprendimas yra šališkas, priimtas neatsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes ir neįvertinus kitų asmenų paaiškinimų, taip pažeidžiant ne tik pareiškėjos teises ir interesus, bet ir viešąjį interesą. I. R., J. S., V. B., O. K., gyvenantys daugiabučiame name, ir pareiškėja gali patvirtinti, kad matė, kaip N. N. nurodymu buvo atliekami statybos darbai, kurie nulėmė, kad medinės stogo konstrukcijos atitinka galimos avarinės būklės

požymius. Pareiškėja nurodė, kad Sprendime neatsižvelgta į aplinkybes, jog toks statybos teisės aktų pažeidimas, t. y. dalies stogo laikančių konstrukcijų (3 gegnių) pašalinimas, jau buvo fiksuotas 2013 m. rugsėjo 10 d. Inspekcijos savavališkos statybos akte, N. N. buvo surašytas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Kadangi nupjauta medinė stogo sija yra tik laikinai atremta ir medinės stogo konstrukcijos dėl nupjautų sijos ir medinių stygų atitinka statinio galimos avarinės būklės požymius, todėl privalomo nurodymo N. N. neįvykdė, o Inspekcijos tarnautojai šių aplinkybių neįvertino. Pareiškėja akcentavo, kad Inspekcija turėjo pagrindą sustabdyti statybos darbus, vykdomus pagal N. N. išduotą statybą leidžiantį dokumentą, kadangi daugiabučio namo medinės stogo konstrukcijos atitinka statinio galimos avarinės būklės požymius, pastato stogo konstrukcijų bei perdangų būklė neatitinka esminių statinio reikalavimų.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas priimtas vykdant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir

statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Įstatymas) 8 straipsnyje įtvirtintą statybos valstybinės priežiūros funkciją, atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, jame nurodyti visi privalomi rekvizitai, teisinis pagrindas, pasisakyta dėl pareiškėjos pateiktų dokumentų (tyrimo akto), pareiškėjai išsamiai paaiškinta, kokių veiksmų ėmėsi Inspekcija, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

5. Atsakovas nurodė, kad N. N. 2013 m. rugsėjo 10 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas dėl vykdomų kapitalinio remonto darbų (duomenys neskelbtini) palėpės patalpoje, nustatyta, kad N. N. savavališkai, t. y. neturėdama statybą leidžiančio dokumento atliko neypatingo statinio – daugiabučio gyvenamojo namo, statybos darbus: pašalino dalį stogo laikančiųjų konstrukcijų, įrengė naujas konstrukcijas ir padidino pastogės patalpą. Iš statytojos buvo pareikalauta nevykdyti jokių statinio statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. N. N. 2013 m. rugsėjo 10 d. reikalavimu buvo informuota, jog nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. N. N. parengė projektą ir 2014 m. gegužės 12 d. gavo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) rašytinį pritarimą Nr. (duomenys neskelbtini) statinio projektui „Daugiabučio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) kapitalinio remonto projektas, Nr. (duomenys neskelbtini)“. Šis statybą leidžiantis dokumentas N. N. suteikė teisę atlikti gyvenamojo namo kapitalinio remonto darbus, jis yra galiojantis. 2014 m. liepos 16 d. buvo atliktas 2013 m. rugsėjo 10 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimas ir surašytas privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktas Nr. NPA-00-140716-00135; nustatyta, kad N. N. reikalavimą įvykdė, t. y. gavo statybą leidžiantį dokumentą ir statinys atitinka projekto sprendinius.

6. Atsakovas teigė, jog 2017 m. birželio 22 d. patikrinimo metu nustatyta, kad jokie statybos darbai palėpės patalpose virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevykdomi. N. N. 2017 m. birželio 26 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog medinis pastatas yra 1940–1989 metų statybos, uždengtas šlaitiniu stogu. Dėl prastos gyvenamojo namo palėpės būklės (dalis laikančiųjų konstrukcijų supuvę, stogo danga praleidžia vandenį) N. N. parengė projektą ir savo palėpės dalyje atliko kapitalinį remontą, išduoto statybą leidžiančio dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Atsakovas aiškino, jog nėra pagrindo teigti, kad Inspekcija šališkai ar netinkamai atliko veiksmus, nes pateikti į bylą dokumentai ir minėta veiksmų seka patvirtina skundžiamame sprendime išdėstytas aplinkybes, kad statybos darbai buvo atlikti teisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu.

7. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) nustato pareigas gyvenamojo namo bendrasavininkiams rūpinantis jų turtu, todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Inspekciją duoti privalomą nurodymą parengti konstrukcijų sustiprinimo projektą, atlikti būtinus darbus pagal projektą siekiant atstatyti stogo konstrukcijų laikomąją galią, laikytinas nepagrįstu ir turėtų būti atmestas. Atsakovas teigė, jog Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad pareigūnas privalomuoju nurodymu sustabdo statybą, kai statybos metu atsirado pavojingų statinio ar jo dalies deformacijų, įvyko statomo statinio ar jo dalies avarija ar yra nustatyta avarijos grėsmė. Inspekcijos 2017 m. liepos 3 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nustatyta, kad daugiabučio namo palėpės patalpose virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) statybos darbai nevykdomi, todėl nesant statybos darbų, Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktas negali būti taikomas.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepimu į pareiškėjos skundą su juo nesutiko, prašė skundą atmesti. Administracija nurodė, kad ginčai tarp daugiabučio namo gyventojų tęsiasi jau ne pirmus metus. Administracija nėra kompetentinga vertinti statybos teisėtumo klausimų, jos specialistai 2017 m. kovo 1 d. atliko daugiabučio namo

bendrojo naudojimo objektų naudojimo priežiūros patikrinimą, buvo surašytas daugiabučio techninės priežiūros patikrinimo aktas. Administracijos direktoriaus įsakymu paskirta daugiabučio bendrojo naudojimo objektus administruojanti įmonė. Administracija vertino, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

9. Trečiasis suinteresuotas N. N. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjos V. S. skundą atmetė.11. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalį, Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, 11

straipsnio 1, 4–6 dalis, 11 dalį, 13 straipsnio 1 dalį ir nurodė, kad pareiškėja 2017 m. gegužės 17 d. pareiškimu prašė Inspekciją stabdyti darbus pagal statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), imtis įstatymų numatytų priemonių tam, kad priversti N. N. pašalinti pažeidimus. Pareiškėja Inspekcijai nurodė, kad N. N., vykdydama statybos darbus daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) nurodyto statybos leidimo pagrindu ir įrengdama gyvenamąsias patalpas mansardoje, pažeidė atramines stogo konstrukcijas – nupjovė 4,8 m ilgio medinę stogo siją bei dvi medines stygas, tuo reikšmingai susilpnindama stogo konstrukcijos laikomąją galią, o tai patvirtina Tyrimo aktas Nr. 17-40T. Inspekcija Sprendimu netenkino pareiškėjos prašymų, konstatavusi, kad N. N. jau yra pašalinusi savavališkos statybos padarinius ir 2017 m. birželio 22 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje metu jokie statybos darbai nebuvo atliekami.

12. Teismas nustatė, kad Inspekcija realizuoti jai suteiktus statybos valstybinės priežiūros įgaliojimus, tarp jų sustabdyti statybą (esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams), objektyviai gali tik tuo atveju, kai vyksta statybos procesas. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 85 dalį statyba – veikla, kurios tikslas pastatyti naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį. Pareiškėja 2017 m. gegužės 17 d. pareiškime ir skunde teismui nurodė, kad tariamą statybos įstatymų pažeidimą N. N. padarė 2013 metais, savavališkai vykdydama kapitalinį remontą ir įrengdama gyvenamąsias patalpas mansardoje. Teismas nurodė, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, kad N. N. savavališkus statybos darbus vykdė 2013 metais, dėl to Inspekcija 2013 m. rugsėjo 10 d. surašė savavališkos statybos aktą bei reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta galimybė įteisinti savavališką statybą gaunant statybą leidžiantį dokumentą. N. N. parengė daugiabučio gyvenamojo namo kapitalinio remonto projektą, kuriam 2014 m. gegužės 12 d. Administracija išdavė rašytinį pritarimą Nr. (duomenys neskelbtini). Inspekcija 2014 m. liepos 16 d. patikrinimo aktu konstatavo, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas teisėtai, atitinkamai, patikrinusi reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymą, 2014 m. liepos 16 d. aktu konstatavo, kad reikalavimas yra įvykdytas. Tuo būdu Inspekcija pripažino, kad N. N. tinkamai, laikydamasi statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų, atliko rekonstrukcijos darbus. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjant pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. pareiškimą, statybos procesas, kuriame N. N. buvo statytoja, jau buvo pasibaigęs, N. N. pasiekė tikslą rekonstruoti statinį. Kaip patvirtina Inspekcijos faktinių duomenų patikrinimo vietoje metu nustatytos aplinkybės, Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjos pareiškimą, buvo nuvykusi į pareiškėjos nurodytą daugiabutį gyvenamąjį namą, tačiau jame nenustatė jokių faktiškai vykstančių statybos darbų. Nevykstant statybai, Inspekcijai nebuvo nei vieno iš Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų imtis statybos priežiūros įgaliojimų ir stabdyti statybą pagal statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), kaip prašė pareiškėja.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. gegužės 17 d. pareiškimu prašė Inspekcijos ne tik stabdyti darbus pagal statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), bet ir imtis įstatymų numatytų priemonių, kad priversti N. N. pašalinti pažeidimus. Kaip pažeidimus pareiškėja vertina tai, kad, jos teigimu, N. N., įrengdama gyvenamąsias patalpas mansardoje, pažeidė atramines stogo konstrukcijas – nupjovė medinę stogo siją bei dvi medines stygas. Pareiškėjos Inspekcijai pateiktas Tyrimo aktas Nr. 17-40T patvirtina, kad stogo medinėje konstrukcijoje medinė stogo sija nupjauta 1,23 m aukščio altitudėje virš medinės perdangos paviršiaus bei nupjautos dvi medinės stygos, tuo susilpninta stogo konstrukcijos laikomoji galia, mechaninis atsparumas ir pastovumas. Teismas vertino, jog Inspekcijai nebuvo pakankamo pagrindo spręsti, kad minėtos stogo konstrukcijos buvo nupjautos N. N. vykdytų rekonstrukcijos darbų metu. Ši aplinkybė grindžiama tik pareiškėjos pareiškimu, tačiau N. N. Inspekcijai pateiktame 2017 m. birželio 26 d. paaiškinime nurodė, kad tokių darbų nevykdė. Savavališkos statybos akte buvo konstatuota, kad N. N. pašalino dalį stogo laikančiųjų konstrukcijų (3 gegnes), tačiau jame nebuvo nurodyta, kad ji savavališkai atliko minėtų stogo konstrukcijų, esančių bendro naudojimo

patalpose (medinės stogo sijos ir dviejų medinių stygų), pašalinimo darbus. Teismas nurodė, jog tai, kad N. N. neatliko pareiškėjos nurodomų veiksmų, netiesiogiai patvirtina pačios pareiškėjos atlikti veiksmai, kadangi, kaip nurodyta Administracijos 2017 m. balandžio 21 d. rašte, pareiškėja, kaip ir kiti daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkai, pritarė N. N. parengtam daugiabučio gyvenamojo namo kapitalinio remonto projektui. Tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų maniusi, kad N. N. nepašalino savavališkos rekonstrukcijos metu padarytų pažeidimų, ji nebūtų pritarusi parengtam kapitalinio remonto projektui, įteisinančiam savavališkos rekonstrukcijos darbus. Nors pareiškėja teigė, kad Inspekcija privalėjo apklausti daugiabučio gyvenamojo namo gyventojus aplinkybei dėl stogo konstrukcijų nupjovimo nustatyti, teismas vertino, kad žodiniais kitų gyventojų paaiškinimais tokia aplinkybė negali būti objektyviai nustatyta, ypač įvertinus Administracijos į bylą pateiktus įrodymus, kad tarp namo gyventojų vyksta nesutarimai dėl pastogės patalpų naudojimo ir joje vykdomų statybos darbų. Teismas nurodė, kad iš pateiktos medžiagos matyti, jog įvairius statybinius darbus palėpės patalpose atliko ne tik N. N., bet ir kiti namo gyventojai. Teismas darė išvadą, kad Inspekcijai nagrinėjant pareiškėjos pareiškimą nebuvo pagrindo imtis Įstatymo 14 straipsnyje numatytų priemonių N. N. atžvilgiu dėl nupjautų stogo konstrukcijų atstatymo.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjos Inspekcijai pateiktas Tyrimo aktas Nr. 17-40T patvirtina, kad pastato stogo konstrukcijų būklė galimai yra avarinė dėl puvinio pažeistų stogo konstrukcijų elementų, supleišėjusių perdangų, sienų ir kolonų dalių, medinių perdangų sijų būklės, dėl susidėvėjusios stogo dangos į pastato vidų patenka drėgmė, o norint likviduoti stogo konstrukcijų galimą avarinę būklę, būtina parengti stogo konstrukcijų sustiprinimo projektą, atlikti būtinus darbus pagal projektą. Teismas nurodė, kad bloga stogo konstrukcijų būklė konstatuota ir Administracijos 2017 m. kovo 1 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo akte Nr. 3. Teismas nustatė, jog pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, pastatas yra medinis (sienos rastų), asbestcementinės stogo dangos, 1940 m. statybos pradžios, 1989 m. statybos pabaigos ir darė išvadą, jog Inspekcijai nebuvo pakankamo pagrindo pripažinti, kad galimai avarinę stogo konstrukcijų būklę lėmė būtent pareiškėjos nurodyti stogo konstrukcijų, esančių bendro naudojimo patalpose (medinės stogo sijos ir dviejų medinių stygų), pašalinimo darbai. Iš aptartų duomenų teismas nusprendė, kad stogo konstrukcijos galimai netinkamos būklės ne dėl pareiškėjos nurodomų darbų atlikimo, bet dėl amžiaus, susidėvėjimo, netinkamos priežiūros. Teismas nurodė, kad CK 4.83 straipsnio 3 dalis numato butų savininkų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareigą bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Įstatymas reglamentuoja statinių naudotojų pareigas (47 straipsnis), o įgaliojimus atlikti statinių naudojimo priežiūrą suteikia savivaldybių administracijoms (49 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismas nusprendė, kad Inspekcija iš pareiškėjos pateikto Tyrimo akto Nr. 17-40T nustačiusi galimą stogo avarinę būklę, Sprendimu pagrįstai persiuntė pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. pareiškimą Administracijai, prašydama atkreipti dėmesį į Tyrimo akte Nr. 17-40T nurodytas išvadas.

15. Dėl išdėstytų argumentų teismas nusprendė, kad Inspekcija teisingai įvertino pareiškėjos pareiškimo nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė Įstatymo ir Statybos įstatymo nuostatas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. pareiškime išdėstytų prašymų stabdyti darbus pagal statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) ir imtis įstatymų numatytų priemonių tam, kad priversti N. N. pašalinti pažeidimus, bei persiuntė pareiškėjos pareiškimą Administracijai, vykdančiai statinių naudojimo priežiūrą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimo ir panaikinti Inspekcijos Sprendimą nėra. Atitinkamai, nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją sustabdyti darbus pagal statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) bei įpareigoti duoti privalomą nurodymą pašalinti pažeidimus: parengti konstrukcijų stiprinimo projektą, atlikti būtinus darbus pagal projektą siekiant atstatyti stogo konstrukcijų laikomąją galią. Teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

16. Pareiškėja V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą, įpareigoti Inspekciją duoti privalomą nurodymą sustabdyti statybos darbus pagal statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) bei įpareigoti Inspekciją duoti privalomą nurodymą pašalinti pažeidimus: parengti konstrukcijų sustiprinimo projektą, atlikti būtinus darbus pagal projektą siekiant atstatyti stogo konstrukcijų laikomąją galią.

17. Pareiškėja teigia, jog į atsakovą kreipėsi siekdama, kad statybų valstybinę priežiūrą atliekantis subjektas

konstatuotų N. N. sukeltą daugiabučio namo stogo konstrukcijos avarinę būklę bei duotų jai privalomus nurodymus šiuos trūkumus pašalinti. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad visi pastato bendraturčiai privalo spręsti pastato avarinę būklę sukeliančius veiksnius, kuriuos sukėlė tik N. N. vykdyti kapitalinio remonto darbai. Pareiškėja akcentuoja, jog ji niekuomet nekėlė reikalavimo, kad atsakovas duotų privalomus nurodymus N. N. pakeisti viso pastato stogo dangą ar puvinio paveiktas jo vietas. Pareiškėja pabrėžia, jog ji kėlė reikalavimą tik įpareigoti N. N. pašalinti tuos veiksnius, kuriuos sukėlė jos atlikti statybos darbai.

18. Pareiškėja nurodo, kad 2013 metais konstatuojant savavališką statybą atsakovas nustatė, kad N. N. pašalino tris daugiabučio namo stogo gegnes, kurios buvo jai priklausančiame bute. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovas visiškai netikrino, ar N. N. atliko kokį nors poveikį stogo konstrukcijai bendro naudojimo patalpose. Aplinkybę, kad stogo sija yra nupjauta bendrojo naudojimo pastogėje atsakovas nustatė tik atlikdamas tyrimą pagal pareiškėjos 2017 m. gegužės 19 d. pateiktą pareiškimą, tačiau šios sijos nupjovimą nepagrįstai traktavo kaip tuos pačius trūkumus, kurie buvo nustatyti 2013 metais. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad šie atsakovo argumentai tiesiogiai prieštarauja jo paties teiginiams, kad N. N. daugiabučio namo bendro naudojimo pastogėje nei 2013 metais, nei vėliau nevykdė jokių statybos darbų, o teismas skundžiamame sprendime tai patvirtino. Pareiškėja teigia, jog teismo išvada, kad stogo sijos nupjovimas buvo fiksuotas 2013 metų savavališkos statybos akte, yra akivaizdžiai nepagrįsta. Šios aplinkybės nulemia, kad teismas, pareiškėjos vertinimu, neišsamiai išnagrinėjo administracinę bylą bei nepagrįstai nusprendė, kad N. N. padarytas pažeidimas buvo visiškai ištaisytas 2014 metais.

19. Pareiškėja teigia, jog teismo išvada, kad nepakanka įrodymų, jog daugiabučio namo stogo dangos siją nupjovė būtent N. N. yra nepagrįsta bei padaryta remiantis tik pačios N. N. paaiškinimais bei ignoruojant kitus byloje esančius įrodymus (Tyrimo aktą Nr. 17-40T). Pareiškėja teigia, jog priešingai, nei nurodė atsakovas, N. N. parengtas kapitalinio remonto projektas nenumatė ir netgi negalėjo numatyti namo stogo sijos nupjovimo. Kapitalinio remonto projektas buvo skirtas tik N. N. bute esančių konstrukcijų pakeitimui, tačiau jokie jo sprendiniai nenumatė statybos darbų bendro naudojimo patalpose. Pareiškėja teigia, jog kapitalinio remonto projektas netgi negalėjo numatyti tokių sprendinių, kurių įgyvendinimas nulėmė daugiabučio namo stogo konstrukcijos avarinę būklę, nes nupjovus stogo siją, jai teko gerokai didesnė, nei galima maksimali apkrova, bei vadovaujantis tiek Tyrimo aktu Nr. 17-40T, tiek atsakovo, tiek ir Administracijos byloje nurodytomis aplinkybėmis, sijos nupjovimas sukelia grėsmę pastato stogui nugriūti. Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėja, sutikdama su N. N. parengtu kapitalinio remonto projektu, pritarė pastato stogo sijos nupjovimui ir atkreipia dėmesį, kadangi projektas nenumatė jokių statybos darbų bendro naudojimo pastogėje, nei pareiškėja, nei kiti pastato bendraturčiai sutikimo dėl stogo sijos nupjovimo niekuomet nedavė bei N. N. neturėjo jokios teisės tokių veiksmų atlikti.

20. Pareiškėja akcentuoja, kad teismas atsisakė išreikalauti N. N. atlikto kapitalinio remonto projektą, tačiau skundžiamą sprendimą vis tiek grindė šiuo projektu. Pareiškėjos vertinimu, teismo sprendimas yra prieštaringas, iš jo nėra aišku, ar, teismo nuomone, Tyrimo akte Nr. 17-40T nurodyta stogo sija buvo nupjauta, ar ją nupjovė N. N. Pareiškėja nurodo, kad teismas sprendime pritaria atsakovo nuomonei, jog sija buvo ne nupjauta, o nupuvusi, taip pat nurodė, kad pareiškėja, pasirašydama sutikimą su projektu, faktiškai sutiko, kad N. N. stogo siją nupjautų, kita vertus, teismas taipogi konstatavo, kad N. N. jokių statybos darbų bendro naudojimo pastogėje niekuomet nevykdė, taigi sijos nupjauti negalėjo. Pareiškėjos vertinimu, teismas atmesdamas pareiškėjos skundą, netiesiogiai patvirtino atsakovo išsakytą poziciją, kad stogo sijos yra išlikusios netgi N. N. bute. Pareiškėja teigia, jog visos šios aplinkybės tiesiogiai prieštarauja viena kitai bei jokiomis sąlygomis negali visos kartu būti teisingos ir pagrįstos, o tai patvirtina, kad teismas nepakankamai įsigilino į bylos aplinkybes, neištyrė visų byloje esančių įrodymų bei priimdamas sprendimą netgi neatskleidė bylos esmės.

21. Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovo atlikto tyrimo metu statybos darbai nebuvo atliekami, todėl atsakovas neturėjo teisės nei stabdyti statybos darbų, nei duoti N. N. privalomų nurodymų pašalinti statybos darbų trūkumus. Tyrimo akte Nr. 17-40T nustatyta, kad pastato medinės stogo konstrukcijos dėl nupjautų sijos ir medinių stygų atitinka statinio galimos avarinės būklės požymius (statinio, jo dalies, konstrukcijų deformacijos, dėl kurių statinys yra avarinis arba jų nepanaikinus statinys gali tapti avariniu), nurodytus STR 1.03.01:2016. Aptariamame Tyrimo akte Nr. 17-40T taip pat nustatyta, kad pastato stogo konstrukcijų ir perdangų būklė neatitinka esminių statinio reikalavimų – mechaninio atsparumo ir pastovumo bei higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos. Pareiškėjos įsitikinimu, Inspekcija turėjo pagrindą sustabdyti statybos darbus, vykdomus pagal N. N. išduotą statybą leidžiantį dokumentą,

vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktu, taip pat kitais atvejais, nustačius, kad statinys (jo dalis) statomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

22. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.23. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų dėl galimai atliktų N. N. neteisėtų gyvenamojo

namo (duomenys neskelbtini) stogo kapitalinio remonto darbų, o teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad minėto gyvenamojo namo stogo konstrukcijos pašalinimas N. N. vykdytų rekonstrukcijos darbų metu, grindžiamas tik pačios pareiškėjos pareiškimu. Atsakovas teigia, jog Sprendime nurodyta, kad 2017 m. birželio 22 d. Inspekcijos specialistai, dalyvaujant pareiškėjos atstovui, advokato atstovui bei buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkei N. N. patikrino palėpės patalpas virš (duomenys neskelbtini) ir surašė Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. (23.31)-FAK-1963. Patikrinimo metu nustatyta, kad jokie statybos darbai palėpės patalpose virš buto Nr. (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevykdomi. N. N. Inspekcijai pateiktame 2017 m. birželio 26 d. paaiškinime nurodė, kad tokių darbų nevykdė. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog įvairius statybinius darbus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), palėpės patalpose atliko ne tik N. N., bet ir kiti namo gyventojai.

24. Atsakovas pažymi, kad Administracija 2017 m. liepos 28 d. atsakyme Nr. A33(1)-5155-429 nurodė, jog Administracijos specialistai atliko minėto daugiabučio bendrojo naudojimo objektų naudojimo priežiūros patikrinimą. 2017 m. kovo 1 d. buvo surašytas daugiabučio techninės priežiūros patikrinimo aktas, kuriame nustatyta, jog pastato laikančiųjų konstrukcijų būklė bloga; nustatyta stogo dalies virš bendros laiptinės danga susidėvėjusi, matyti dangos pažeidimai, vanduo per nesandarią dangą patenka į pastatą, vietomis puvėsio pažeistos laikančios stogo konstrukcijos (gegnės, stygos ir kt.) ir pan. Analogiškos aplinkybės yra nustatytos ir pareiškėjos į bylą pateiktame Tyrimo akte Nr. 17-40T. Atsakovas pabrėžia, kad pastatas dėl savo amžiaus, susidėvėjimo, jo bendrasavininkų (naudotojų) savalaikės nepriežiūros tapo netinkamos būklės, bet ne dėl pareiškėjos skunde nurodomų N. N. veiksmų, kurių galimam neteisėtumui pagrįsti, pareiškėja nepateikė pakankamų įrodymų.

25. Atsakovas nurodo, jog pagal savo kompetenciją atlikęs statybvietės patikrinimą ir objektyviai nenustatęs N. N. neteisėtų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kapitalinio remonto darbų, neturėjo teisėto pagrindo atlikti veiksmus, nurodytus Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje, 14 straipsnio 1, 2 dalyse. Atsakovas nurodo, kad 2017 m. liepos 3 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nustatyta, kad gyvenamojo namo palėpės patalpose virš buto Nr. 9 statybos darbai nevykdomi, todėl nesant statybos darbų Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktas negali būti taikomas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Inspekcija nenustatė statybos metu pavojingų statinio ar jo dalies deformacijų.

26. Atsakovas atsiliepime pakartoja faktines aplinkybes, jog N. N. dar 2013 m. rugsėjo 10 d. buvo surašytas Savavališkos statybos aktas, kuriame nustatyta, jog N. N. savavališkai, t. y. neturėdama statybą leidžiančio dokumento atliko neypatingo statinio – gyvenamojo namo sekančius statybos darbus: pašalino dalį stogo laikančiųjų konstrukcijų (3 gegnės), įrengė naujas konstrukcijas ir padidino pastogės patalpą. Už Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimus N. N. 2013 m. rugsėjo 10 d. buvo surašytas Reikalavimas Nr. REI-00-130910-00121 savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 10 d. N. N. kreipėsi į Administraciją dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Statytoja, pritarus daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkams, tame tarpe ir pareiškėjai, 2014 m. gegužės 12 d. gavo Rašytinį pritarimą Nr. (duomenys neskelbtini) statinio projektui. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai ir kitiems daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkams, nesutikus su N. N. parengtu statinio kapitalinio remonto projektu, N. N. nebūtų gavusi statybą leidžiančio dokumento.

27. Atsakovas nurodo, kad aplinkybė, jog stogo sija yra nupjauta bendrojo naudojimo pastogėje, yra nustatyta pačios pareiškėjos pateiktame Tyrimo akte Nr. 17-40T, kuriame nurodyta, kad 4,80 m medinė stogo sija yra nupjauta 1,23 m altitudėje virš medinės perdangos paviršiaus. Vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, šį faktą nustatė ir teismas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos skunde nurodyti motyvai, kad stogo sijos nupjovimą pastogėje atsakovas nustatė tik atlikdamas tyrimą pagal pareiškėjos 2017 m. gegužės 19 d. pateiktą pareiškimą, tačiau šios sijos nupjovimą nepagrįstai traktavo kaip tuos pačius trūkumus, kurie buvo nustatyti 2013 metais, vertintini kaip klaidingi.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Administracija teigia, jog teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas ir informuoja, jog Administracijos direktoriaus 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. A27(1)-1819 uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nemenčinės komunalininkas“ paskirta daugiabučio bendrojo naudojimo objektus administruojančia įmone. Administracija nurodo, kad 2017 m.

rugpjūčio 13 d. buvo atlikta pakartotinė daugiabučio apžiūra, surašytas techninės priežiūros patikrinimo aktas, o UAB „Nemenčinės komunalininkas“ įpareigotas spręsti daugiabučio bendrojo naudojimo objektų remonto klausimą. Administracijos nuomone, pareiškėja savo pageidavimus dėl daugiabučio namo remonto ir konstrukcijų trūkumų galėtų reikšti UAB „Nemenčinės komunalininkas“.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Nagrinėjamo ginčo dalykas Inspekcijos Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.30. Prieš pasisakant dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į bylos faktines

aplinkybes: 1) pareiškėja kreipėsi į Inspekciją, prašydama stabdyti darbus pagal statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) ir imtis priemonių priversti pažeidėją pašalinti pažeidimus (1 t., b. l. 37–38); 2) Rašytinis pritarimas statinio projektui Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 2014 m. gegužės 12 d. statytojo teisę turinčiam asmeniui N. N.; 3) Inspekcija Sprendimu atsisakė sustabdyti statybos darbus, nustačiusi, kad jokie statybos darbai trečiojo suinteresuoto asmens nėra vykdomi.

31. Atsižvelgiant į ką tik paminėtas aplinkybes (nutarties 30 p.), pirmosios instancijos teismui buvo būtina patikrinti faktinę aplinkybę dėl statybos darbų, galimai vykdomų trečiojo suinteresuoto asmens N. N., bei atlikti teisinį kvalifikavimą, pagal nustatytus duomenis.

32. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas išdėstytas šio baigiamojo teisės akto II skyriuje, su kuriuo apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka. Teisėjų kolegija tvirtina pirmosios instancijos teismo argumentaciją bei atsakydama į pateiktą apeliaciją teigia, kad joje nurodyti motyvai negali lemti kitokio sprendimo nei apskųstas.

33. Gautoje patikrinti administracinėje byloje buvo iškilęs įrodymų vertinimo klausimas. Pirmosios instancijos teismui buvo būtina įsitikinti, ar iš tikro 2017 m. birželio 12 d. Inspekcijos atlikto patikrinimo metu nebuvo vykdomi statybos darbai. Surinkti į bylą įrodymai leido daryti išvadą, jog jokie statybos darbai nebuvo vykdomi, o statybą leidžiantis dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini) realizuotas 2014 m. liepos 16 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo kitokiai pozicijai, kadangi nėra pagrindo netikėti tais duomenimis, kuriuos pateikė atsakovas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.).

34. Pareiškėja (apeliantė) siekdama stabdyti darbus pagal statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) neįrodė, kad statybos darbai pagal pastarąjį dokumentą, jos kreipimosi metu ir Inspekcijos atliktos patikros metu, buvo vykdomi. Apeliaciniame skunde dėstoma apie sijos nupjovimą, minimas Tyrimo aktas, kuriame nustatyti statinio galimai avarinės būklės požymiai, tačiau tai niekaip nekeičia bylos baigties, turint omenyje dėl ko kreiptasi į Inspekciją – stabdyti darbus pagal statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini).

35. Būtina pažymėti, kad sustabdyti statybą dėl teisės aktų ir (ar) statinio projekto sprendinių pažeidimų vykdant statybą turi teisę: 1) statinio statybos techninis prižiūrėtojas; 2) statinio projekto vykdymo priežiūros vadovas; 3) teismas asmenų, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, ieškinių pagrindu; 4) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka; 5) viešojo administravimo subjektai jų teises ir pareigas reglamentuojančių Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka (Statybos įstatymo 38 str. redakcija, galiojusi Inspekcijos Sprendimo priėmimo metu).

36. Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse (redakcija, galiojusi 2017 m. liepos 4 d.) buvo pasisakyta, jog Inspekcijos pareigūnas privalomuoju nurodymu sustabdo statybą šiais atvejais: 1) kai nustatoma, kad statyba yra savavališka ir surašomas savavališkos statybos aktas; 2) kai statybos metu atsirado pavojingų statinio ar jo dalies deformacijų, įvyko statomo statinio ar jo dalies avarija ar yra nustatyta avarijos grėsmė; 3) kai statyba nėra savavališka, tačiau statytojas neatitinka kitų privalomų reikalavimų statytojo teisei įgyvendinti, jeigu statyba vykdoma valstybinėje žemėje; kitais, negu nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, atvejais, nustačius, kad statinys (jo dalis) statomas (statoma) pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus – Inspekcijos pareigūnas statytojui surašo Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatytą

privalomąjį nurodymą.37. Nustačius, jog statybos darbai nebuvo vykdomi apskritai (Įstatymo 13 straipsnis reikalauja realios veiklos

(statybos), kurios tikslas pastatyti, rekonstruoti, suremontuoti statinį), t. y. nesant vienos iš būtinų sąlygų surašyti privalomajam nurodymui, neatsirado ir pagrindas tokio patvarkymo priėmimui, o tai reiškia negalėjo būti patenkintas ir pareiškėjos kreipimasis (žr. šios nutarties 30 p.).

38. Pareiškėjos skundo 2 ir 3 reikalavimai (nutarties 1 p.) yra išvestiniai iš pirmojo skundo reikalavimo, todėl netenkinus pastarojo negalėjo būti patenkinti ir kiti skundo reikalavimai. Taigi turint omenyje dėl ko buvo kreiptasi į Inspekciją, t. y. tiksliai identifikavus šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, nebekyla abejonių dėl Inspekcijos Sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas ir paliko galioti.

39. Kiti aspektai, susieti su galimai avarine daugiabučio gyvenamojo namo būkle, nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, kadangi teismo paskirtis yra išnagrinėti konkretų socialinį konfliktą, patvirtinant arba paneigiant viešojo administravimo sistemos subjekto priimtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1177-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00045-2010-6Procesinio sprendimo kategorijos 14.14; 20.2.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a9e980a016b711ea9d279ea27696ab7b

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos), apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (trečiasis suinteresuotas asmuo V. V.), dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas O. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Alytaus RAAD), 9 808,07 Eur (33 865,30 Lt) turtinės žalos atlyginimui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam 2002 m. birželio 18 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 38-14159 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 9,27 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone. Atkūrus nuosavybės teises į paminėtą turtą, pareiškėjas susitvarkė visus su nuosavybės teisėmis susijusius dokumentus, taip pat parengė miškotvarkos projektą. Jokių kitų veiksmų, susijusių su miško likimu, pareiškėjas neatliko. 2003 metų birželio mėnesį pareiškėjas išvyko gyventi į Kanadą. 2007 metų vasario mėnesį pareiškėjas sugrįžo į Lietuvą ir pradėjo rūpintis jam priklausančio miško padėtimi. Jam apžiūrėjus mišką, paaiškėjo, kad dalis miško yra iškirsta. Išsiaiškino, kad miško kirtimas buvo atliktas pagal Alytaus RAAD Varėnos agentūros inspektoriaus V. V. 2005 m. rugsėjo 2 d. išduotą leidimą kirsti mišką Nr. C069724 (toliau – ir Leidimas). Remiantis paminėtu leidimu nežinomi asmenys iškirto 1,95 ha plotą (448 m3) pareiškėjui priklausančio miško. Dėl to pareiškėjui buvo padaryta 33 865,30 Lt dydžio turtinė žala. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūros 2007 m. kovo 27 d. raštas Nr. ARV-4-35 bei kartu su šiuo raštu pateikti 2007 m. kovo 19 d. Savavališkais kirtimais iškirstų medžių apmatavimo duomenys.

3. Pareiškėjas nurodė, jog Leidimas kirsti mišką buvo išduotas A. S., veikiančiam pagal tariamai pareiškėjo išduotą įgaliojimą – 2005 m. sausio 26 d. Kanadoje, Toronte parengtą „Asmens, pasirašančio kito asmens vardu, parašo autentiškumo patvirtinimą“ įgaliojimą (toliau – ir Įgaliojimas). Pareiškėjas akcentavo, kad šio asmens nepažįsta, šiam asmeniui nei būdamas Lietuvoje, nei Kanadoje nėra išdavęs jokio įgaliojimo atlikti veiksmus, susijusius su miško tvarkymu. Pareiškėjas teigė, jog ant Įgaliojimo pareiškėjo parašas yra suklastotas, kadangi akivaizdžiai skiriasi parašo forma, pasirašymo būdas, atskirų rašysenos elementų išdėstymas. Tai rodo, kad 2005 m. sausio 26 d. Įgaliojimą pasirašė ne pareiškėjas, o kitas asmuo. Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. kovo 2 d. pareiškėjas kreipėsi į Varėnos rajono policijos komisariatą, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo bei kitų nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo pagrobtas ir kitaip neteisėtai užvaldytas pareiškėjui priklausantis turtas.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad advokatė-notarė M. P. patvirtino ne pareiškėjo (savininko), o kito asmens parašą: „Aš tvirtinu pono A. S. parašą, M. P., advokatė-notarė, Rishon le-Zion“. Pareiškėjas nurodė, kad Kanada nėra prisijungusi prie 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos, todėl visi šioje šalyje atitinkamos valstybės institucijos ar pareigūno išduoti dokumentai turi būti legalizuoti – t. y. patikrinti konsulinės tarnybos pareigūno. Įgaliojimas ir jame esantys parašai, antspaudas ir pasirašiusio asmens pareigų patikrinimas konsulinės tarnybos pareigūno nebuvo atliktas, todėl Įgaliojimas negali ir negalėjo sukelti jokių juridinių padarinių. Visa tai patvirtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, būdamas valstybės tarnautoju (pareigūnu), veikdamas Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūros vardu neturėjo teisės Įgaliojimo pagrindu išduoti leidimo miškui kirsti. Pareiškėjas teigė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neatliko savo kaip valstybės pareigūno pareigų – neįsitikino, ar yra teisėtas ir galiojantis miško savininko įgaliojimas leidimui kirsti mišką išduoti (t. y. – ar Įgaliojime nurodyto savininko parašas yra tikras ir patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka), taip pat neįsitikino, ar pats Įgaliojimas yra teisėtas – t. y. legalizuotas įstatymų nustatyta tvarka.

5. Pareiškėjas nurodė, kad dėl šių atsakovo pareigūno veiksmų pareiškėjas patyrė didelę turtinę žalą. Pareiškėjas teigė, jog pagal Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūros atliktus skaičiavimus, kurie išdėstyti 2007 m. kovo 27 d. rašte Nr. ARV-4-35, pareiškėjui buvo padaryta 33 865,30 Lt (arba 9 808,07 Eur) turtinė žala dėl neteisėtai iškirstos medienos.

Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi jo patirtą turtinę žalą privalo atlyginti atsakovas visiškai, nes žala atsirado dėl valstybės tarnautojo – inspektoriaus V. V. kaltės.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus RAAD, prašė pareiškėjo O. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsakovas nurodė, kad Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūros vyriausiasis specialistas V. V. 2005 m. rugsėjo 2 d.

išdavė Leidimą kirsti mišką A. S., veikiančiam pagal pareiškėjo Įgaliojimą. A. S. pateikė visus reikalingus brėžinius ir miškotvarkos projektą. Pagal Leidimą buvo leista iškirsti 1,95 ha plotą (448 m3 medienos). Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūra 2007 m. kovo 27 d. raštu Nr. ARV-4-35 Varėnos rajono policijos komisariatą informavo, kad pareiškėjo privačioje miško valdoje, apmatavus natūroje rastus kelmus, buvo nustatyta, kad iškirsta 338,653 m 3 medienos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 521 „Dėl fizinių juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarkos bei fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo dydžių patvirtinimo“ buvo paskaičiuota galimai pareiškėjui padaryta turtinė žala, kuri sudarė 33 865,30 Lt (9 808,07 Eur). Pareiškėjas dėl jam padarytos turtinės žalos kreipėsi į Varėnos rajono policijos komisariatą, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo bei kitų nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo pagrobtas ir kitaip neteisėtai užvaldytas pareiškėjui priklausantis turtas.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. iš esmės prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra ir pritarė atsakovo išsakytiems argumentams.

9. Teismo posėdžio metu trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad tik vėliau, kai 2007 metais pareiškėjas pareiškė pretenzijas dėl iškirsto miško, suprato, jog pateikto Įgaliojimo detaliai nepatikrino, nes nežinojo teisinio reglamentavimo, kuris taikomas Kanadoje išduoto Įgaliojimo legalizavimui Lietuvos Respublikoje. Pirmą kartą galimybe kirsti mišką domėjosi moteris, kuri prisistatė pareiškėjo sutuoktine, ir vyriškis, kuris prisistatė A. S. Šis asmuo pateikė ir savo pasą. Jokių šio dokumento klastojimo požymių trečiasis suinteresuotas asmuo nepastebėjo. Prieš išduodant Leidimą A. S. pateikė pareiškėjo išduotą Įgaliojimą, kuris buvo patvirtintas notaro. Trečiasis suinteresuotas asmuo manė, kad toks įgaliojimas, kuris oficialiai buvo išverstas į lietuvių kalbą, yra pakankamas Leidimui išduoti. Po pareiškėjo kreipimosi 2007 metais buvo patikrinta kirtavietė. Miškas buvo iškirstas nepažeidžiant Leidimo ir jo priedų reikalavimų. Turtinė žala buvo paskaičiuota pareiškėjo prašymu.

II.

10. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo O. N. skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 9 808,07 Eur turtinės žalos atlyginimui.

11. Teismas nustatė, kad administracinėje byloje, taip pat prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 55-1-00080/2007 esančių įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2002 m. birželio 18 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 38-14159 vienam pareiškėjui (kaip mirusiojo savininko turto paveldėtojui) buvo atkurtos nuosavybės teisės į 9,27 ha miško plotą, kurį iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone nuosavybės teise valdė A. V. 2002 metais pareiškėjo užsakymu valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Valstybinis miškotvarkos institutas parengė Miškotvarkos projektą 2002–2011 metams, kurio kopija liko ir Varėnos rajono agentūroje.

12. Teismas nustatė, kad prijungtos baudžiamosios bylos dokumentų ir procesinių sprendimų duomenys, taip pat trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimai patvirtina, kad 2005 metų viduryje į trečiąjį suinteresuotą asmenį kreipėsi moteris, kuri prisistatė miško savininko (pareiškėjo) sutuoktine N. ir asmuo, pasivadinęs A. S., kurie domėjosi galimybe atlikti medžių kirtimą pareiškėjui priklausančiame miško sklype. Jiems buvo suteikta informacija apie Leidimui gauti reikalingus dokumentus. Vėliau su trečiuoju asmeniu bendravo tik vyriškis, kuris prisistatinėjo A. S., kuris ir pateikė suklastotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą, išduotą A. S. Šis asmuo taip pat pateikė Kanadoje, Toronte išduotą bei tik advokato-notaro antspaudu patvirtintą pareiškėjo Įgaliojimą A. S. gauti leidimą miško kirtimui pareiškėjui priklausančiame miško sklype. Remiantis šiuo Įgaliojimu buvo parengti visi reikalingi dokumentai ir trečiasis suinteresuotas asmuo 2005 m. rugsėjo 2 d. išdavė Leidimą kirsti mišką – 1,95 ha miško plotą (448 m3).

13. Teismas nustatė, kad pateikti duomenys taip pat patvirtina, jog 2007 metų pradžioje pareiškėjas kreipėsi į Varėnos

rajono agentūrą ir pranešė, jog niekam jokio įgaliojimo gauti leidimą miškui kirsti neišdavė, taip pat vietovėje aptiko, kad iškirsta dalis jam nuosavybės teise priklausančio miško, esančio Varėnos rajone (duomenys neskelbtini). Varėnos rajono agentūros atstovai, patikrinę padėtį vietoje, nustatė, kad pagal 2005 m. rugsėjo 2 d. Leidimą buvo iškirsta ir išgabenta iš kirtavietės 338,653 m3 medienos. Varėnos rajono agentūra paskaičiavo, kad iškirstos medienos vertė 33 865,30 Lt (arba 9 808,07 Eur). Prijungtos baudžiamosios bylos duomenų visuma patvirtina, kad nebuvo surinkta įrodymų apie pareiškėjo sutuoktinės bandymą gauti Leidimą miškui kirsti. Taip pat nebuvo paneigtos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjo parašas 2005 m. rugpjūčio 26 d. Kanadoje išduotame Įgaliojime suklastotas ir pareiškėjas A. S. nepažįsta bei nepavedė jam gauti leidimą miškui kirsti. Baudžiamosios bylos duomenys taip pat patvirtina, kad prokuroras nesurinko įrodymų, jog A. S. savo veiksmais būtų prisidėjęs prie Leidimo kirsti mišką gavimo.

14. Teismas nustatė, kad administracinėje byloje nekilo ginčo dėl turtinės žalos dydžio. Atsakovo atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad jokių esminių kirtimo pagal Leidimą pažeidimų (ploto, kiekio ir kt.) nebuvo nustatyta. Žalos dydį paskaičiavo atsakovo atstovai, jo neginčija nei pareiškėjas, nei atsakovas, todėl sprendime šio klausimo detaliau neanalizavo. Teismas nustatė, kad pateikti duomenys yra pakankami išvadai, kad miškas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės ir kuris buvo iškirstas, yra pareiškėjo asmeninė nuosavybė.

15. Teismas analizavo 1961 metų Hagos konvenciją dėl dokumentų legalizavimo panaikinimo ir nustatė, kad valstybėse – Konvencijos narėse dokumento autentiškumo nustatymas yra supaprastintas iki vienos procedūros – pažymos Apostille gavimo. Šias pažymas išduoda įgaliotos kiekvienos valstybės institucijos, kurios valstybės – Konvencijos narės paskiria pagal paminėtos Hagos konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Dokumentų tvirtinimas pažyma (Apostille) patvirtina, kad dokumentą pasirašęs asmuo turi įgaliojimus atlikti atitinkamus veiksmus ir, kad dokumentą pasirašęs asmuo veikia toje šalyje, tačiau nepatvirtina dokumento turinio.

16. Teismas nustatė, kad ginčo atveju, dokumentą (2005 m. sausio 26 d. Įgaliojimą) išdavusi šalis (Kanada) nėra prisijungusi prie 1961 metų Hagos konvencijos, todėl šios valstybės išduotas notarinis dokumentas turi būti legalizuojamas Kanados kompetentingoje įstaigoje (Užsienio reikalų, tarptautinės prekybos ir plėtros departamente) ir po to pateikiamas Lietuvos Respublikos ambasadai Kanadoje jį dar kartą legalizuoti. Iš esmės analogiškos taisyklės buvo įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos konsulinio statuto 61 straipsnyje, 62 straipsnyje (2005 metais galiojusi redakcija), taip pat ir 1997 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 39 patvirtintoje Instrukcijoje (neteko galios 2006 m. lapkričio 17 d., priėmus 2006 m. spalio 30 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1079). Teismas nurodė, kad paminėto Įgaliojimo turinio analizė patvirtina, kad šis dokumentas nebuvo registruotas nei Kanados kompetentingoje institucijoje, nei Lietuvos Respublikos ambasadoje Kanadoje, taip pat net ir nepatvirtintas žyma „Apostille“. Teismas atkreipė dėmesį (tą akivaizdžiai turėjo matyti ir trečiasis suinteresuotas asmuo), kad Kanados advokatas-notaras patvirtino ne pareiškėjo, bet A. S. parašo tikrumą. Teismas darė išvadą, kad joks oficialus pareigūnas pareiškėjo parašo netikrino ir jo autentiškumo visiškai netvirtino.

17. Teismas vertino trečiojo suinteresuoto asmens pareigybinę charakteristiką ir nurodė, jog ji patvirtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo 2005 metais buvo karjeros valstybės tarnautojas ir turėjo teisę išduoti Leidimus miškui kirsti (I skyrius, II skyrius, III skyriaus 11 p.). Teismas nurodė, kad pareigybinės charakteristikos 1, 3, 19, 21, 29 punktų, taip pat ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (šis teisės aktas taip pat reglamentuoja trečiojo suinteresuoto asmens teisinį statusą) 3 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1, 2 dalių (2005 metais galiojusi redakcija) nuostatų analizė duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad pagal savo tarnybinių pareigų statusą bei pobūdį trečiasis suinteresuotas asmuo privalėjo žinoti aukščiau išdėstytą Kanadoje išduoto įgaliojimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje teisinį reglamentavimą, tačiau savo tiesioginių tarnybinių pareigų dėl savo nepateisinamo aplaidumo (nežinojo teisės aktų reikalavimų) neatliko.

18. Teismas, įvertinęs paminėtas teisiškai reikšmingas aplinkybes, sprendė, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog atsakovo (konkrečiai Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūros pareigūno) padaryti aukščiau paminėti pažeidimai, išduodant Leidimą kirsti mišką, laikytini valdžios institucijos neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme. Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūros pareigūnas, betarpiškai išdavęs Leidimą kirsti mišką, buvo viešojo administravimo funkcijas vykdantis subjektas, todėl privalėjo išmanyti teisės aktų (tiek įstatymų, tiek ir poįstatyminių) reikalavimus ir mokėti juos taikyti atliekant viešąjį administravimą (konkrečiu atveju – išduodant leidimą). Įvertinęs šio valstybės tarnautojo paaiškinimą teismo posėdyje nagrinėjant šią administracinę bylą bei baudžiamojoje byloje esančias apklausas,

teismui buvo akivaizdu, jog jis nesugebėjo atsakyti į elementarius klausimus, liečiančius Kanadoje išduoto įgaliojimo pripažinimo tinkamu Lietuvos Respublikoje procedūras. Teismas nurodė, kad dėl šių neteisėtų veiksmų buvo nepagrįstai išduotas Leidimas kirsti mišką (individualus administracinis aktas) ne savininkui, o pašaliniam asmeniui, kuris visiškai nesusijęs su miško savininku, ir iškirsta bei išgabenta 338,653 m3 medienos – dėl to pareiškėjas akivaizdžiai patyrė žalą, nes medieną realizavo ir pinigus gavo visiškai pašaliniai asmenys (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Teismas, išanalizavęs atsakovo pareigūno (konkrečiai Varėnos rajono agentūros) veiksmus išduodant Leidimą, darė išvadą, kad jo elgesys nebuvo adekvatus susiklosčiusiai situacijai ir tai buvo pakankama pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių (žalos) atsiradimo priežastis.

19. Teismas nurodė, kad prie šios administracinės bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 55-1-00080/2007 konstatuoti pagrindinių dokumentų, reikalingų Leidimui išduoti (Įgaliojimo ir Lietuvos Respublikos paso), klastojimo, taip pat ir Įgaliojimo neatitikimo galiojančiam teisiniam reglamentavimui požymiai. Teismas nustatė, jog baudžiamosios bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas Leidimo išdavimo procese, miško kirtimo procese, medienos pardavimo sandoriuose nedalyvavo, taip pat negavo jokio atlygio už medieną. Prokuroras baudžiamojoje byloje nenustatė, jog pareiškėjas apie miško kirtimą žinojo iš viso. Teismas rėmėsi išdėstytais argumentais ir darė išvadą, kad teisine prasme priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų bei anksčiau aptartos pareiškėjo patirtos turtinės žalos neabejotinai egzistuoja (ABTĮ 57 str.). Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad 3 būtinosios deliktinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimo sąlygos įvykdytos ir būtina nustatyti pareiškėjo naudai pripažintinos kompensacijos dydį, atlyginant jo patirtą turtinę žalą pinigais.

20. Teismas nurodė, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo nekilo ginčo dėl turtinės žalos dydžio. Vertinant turtinės žalos dydį, jo pagrindimo duomenų pagrįstumu teismas neturėjo pagrindo abejoti, nes juos parengė atsakovo atstovai teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas pripažino, kad pareiškėjas realiai patyrė skunde nurodytą turtinę žalą, kuri iš esmės teisingai paskaičiuota.

III.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus RAAD, apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundo netenkinti.

22. Atsakovas teigia, kad į Varėnos rajono agentūrą pagal įgaliojimą kreipėsi A. S., o pareigūnas, įvertinęs pateiktus dokumentus, išdavė Leidimą. Atsakovas pabrėžia, kad pagrindinis ginčo objektas – Įgaliojimas, kurio originalo niekas, išskyrus pareigūną, nematė. Atsakovas nurodo, kad pareigūno teigimu, Įgaliojimo originalas buvo įformintas tinkamai, su originaliais spaudais ir parašais, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek administracinėje byloje buvo pateikta tik pareiškėjo atstovo patvirtinta Įgaliojimo kopija, kuri tapo pagrindiniu įrodymu atsakovo neteisėtiems veiksmams pagrįsti. Atsakovas akcentuoja, kad rašytinis įrodymas būtų laikomas leistinu, svarbu, jog būtų aiškus rašytinių įrodymų autentiškumas ir patikimumas, o būtent šito nei ikiteisminio tyrimo, nei administracinės bylos nagrinėjimo metu niekas neįrodinėjo. Atsakovas nurodo, kad niekas netyrė, ar institucijoms buvo pateiktas tas pats dokumentas, kurio originalą matė pareigūnas, ir toks dokumentas tapo pagrindiniu kaltę įrodančiu dokumentu.

23. Atsakovas teigia, jog teismas nevertino to, kad atsakovo veiksmai (neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, o jis tik galėjo prisidėti prie sąlygų šiai žalai kilti susidarymo. Atsakovas nurodo, kad teismas nevertino, kad kitų asmenų (pareiškėjo sutuoktinės, Įgaliojimą pasirašiusio asmens) veiksmai buvo pirmine ir pagrindine priežastimi, kuri lėmė padarinių atsiradimą, nekvietė jų liudytojais. Atsakovo vertinimu, teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, padarė neteisingą išvadą nustatydamas, kad visa atsakomybė už patirtą žalą tenka valstybei.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio

19 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui O. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus RAAD, buvo priteistas turtinės žalos atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Iš šioje byloje surinktų, taip pat prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 55-1-00080-07 duomenų nustatyta, kad pareiškėjui O. N. priklauso 9,27 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), Varėnos r. sav., jam atkūrus nuosavybės teises Alytaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 38-14159 (I t., b. l. 10–11, 14–15). Ikiteisminio tyrimo duomenimis, nenustatytas asmuo, prisistatęs A. Š., 2005 m. rugsėjo 2 d. Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūrai pateikė netikrą O. N. įgaliojimą ir gavo leidimą kirsti O. N. priklausantį mišką (baudžiamoji byla Nr. 55-1-00080-07, II t., b. l. 152–158). Pateiktame Įgaliojime nurodyta, kad O. N. įgaliojo A. S. patvirtinti savo teises pasirašant miško sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone, Lietuva, įsigijimo sutartį bei kitus sutarčiai priklausančius dokumentus, taip pat gauti visus reikalingus leidimus iškirsti mišką paminėtame sklype, atlikti visus su miško iškirtimu bei jo apželdinimu susijusius darbus, sudaryti supjaustytos medienos pardavimo sutartį ir sutarti dėl jos sąlygų (kainos, mokėjimo būdų, transportavimo) savo paties nuožiūra (I t., b. l. 30–31). Įgaliojime nurodyta, kad jis išduotas Kanadoje, Toronte, jį pasirašo O. N., o A. S. parašą patvirtina advokatė-notarė M. P. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad O. N. dėl leidimo kirsti mišką į jokias institucijas nesikreipė, niekam nebuvo suteikęs teisės atlikti tokio pobūdžio veiksmų, taip pat nėra išdavęs jokio tai leidžiančio atlikti įgaliojimo (baudžiamoji byla Nr. 55-1-00080-07, II t., b. l. 58–59). Asmuo, prisistatęs A. Š., kuris pateikė Įgaliojimą ir pardavė iškirtimui O. N. priklausantį mišką, nenustatytas (baudžiamoji byla Nr. 55-1-00080-07, II t., b. l. 129–131).

26. Pareiškėjas prašomą atlyginti 9 808,07 Eur (33 865,30 Lt) žalą kildino iš Alytaus RAAD neteisėtų veiksmų, pasireiškusių leidimo kirsti O. N. priklausantį mišką išdavimu nesant tam pagrindo – remiantis Įgaliojimu, kurio pareiškėjas nepasirašė, dėl ko buvo iškirsta dalis pareiškėjui priklausančio miško.

27. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį nekyla.

28. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, delsdami, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius V. V. išdavė leidimą kirsti pareiškėjui priklausantį 1,95 ha miško plotą A. Š. prisistačiusiam asmeniui pagal šio asmens pateiktą Įgaliojimą.

30. Ginčo Leidimo išdavimo metu tokių leidimų išdavimo valstybinių miškų valdytojams ar naudotojams ir privačių miškų savininkams tvarką nustatė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-386 patvirtintas Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašas nustato, kokie dokumentai turi būti pateikti ir kokiais dokumentais turi būti remiamasi išduodant leidimą kirsti mišką. Aprašo 5 punkte nustatyta, kad leidimai kirsti mišką išduodami atskirai kiekvienam valstybinio miško valdytojui ar naudotojui arba privataus miško savininkui ar savininko įgaliotam asmeniui pagal pateiktą notaro patvirtintą ar notaro patvirtinimui prilygintą įgaliojimą.

31. Šiuo atveju Leidimas buvo išduotas asmeniui, prisistačiusiam A. Š., teigusiam, kad jis yra įgaliotas miško savininko O. N. Tačiau pateiktas Įgaliojimas neatitiko jam keliamų reikalavimų. Įgaliojime nurodyta, kad jis išduotas Kanadoje,

tačiau jis, kaip užsienio valstybėje išduotas dokumentas, nebuvo atitinkamai legalizuotas. Be to, akcentuotina, kad minėtas Aprašo 5 punktas nustatė, jog jei leidimas kirsti mišką išduodamas ne pačiam miško savininkui, turi būti pateiktas notaro patvirtintas ar notaro patvirtinimui prilygintas įgaliojimas (CK 2.138 str.). Šiuo atveju iš pateikto Įgaliojimo matyti, kad jis nebuvo patvirtintas notaro. Įgaliojime advokatė-notarė M. P. patvirtino tik A. S. parašą. Tačiau miško savininko O. N., t. y. įgaliojimą duodančio asmens parašas, tuo labiau, pats įgaliojimas, notaro nebuvo patvirtintas.

32. Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad niekas, išskyrus pareigūną, nematė šio Įgaliojimo originalo, o pareigūno teigimu, Įgaliojimo originalas buvo įformintas tinkamai, su originaliais spaudais ir parašais, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje Įgaliojimas pripažįstamas netinkamu ne dėl to, kad buvo pateikta tik jo kopija. Aptariamo dokumento kopiją padarė atsakovo tarnautojas išduodamas leidimą, ir Įgaliojimas yra netinkamas dėl to, kad jis apskritai nebuvo patvirtintas notaro bei legalizuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Nėra pagrindo laikyti, to neteigia ir atsakovas, kad Įgaliojimo originale būtų daugiau duomenų (t. y. įgaliojimo patvirtinimas) nei yra matyti iš kopijos. Taigi, šiuo atveju Įgaliojimo kopija buvo pakankamas dokumentas spręsti apie tai, kad šis įgaliojimas neatitiko jam keliamų reikalavimų, kad būtų galima išduoti leidimą kirsti mišką ne miško savininkui.

33. Taigi, nagrinėjamu atveju Leidimas buvo išduotas nesilaikant Aprašo 5 punkto reikalavimo, t. y. išduotas asmeniui, nesant šiam asmeniui duoto miško savininko įgaliojimo, kuris būtų patvirtintas notaro. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrįsti priešingai, jog veiksmai buvo teisėti – t. y. kad Leidimas buvo išduotas teisėtai ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus (t. y. pateikti duomenis, patvirtinančius, kad išduodant leidimą atsakingam valstybės tarnautojui buvo pateiktas tinkamai patvirtintas ir tinkamai legalizuotas įgaliojimas) – tenka atsakovui, viešojo administravimo subjektui, kurio kompetencijai yra pavestas minėtų veiksmų atlikimas (leidimų kirsti mišką išdavimas).

34. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Alytaus RAAD Varėnos rajono agentūros pareigūnas padarė pažeidimą išduodant 2005 m. rugsėjo 2 d. Leidimą kirsti mišką, kas laikytina valdžios institucijos neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme.

35. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo veiksmai nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti žalą siejo būtent su Leidimo išdavimu, kuriam nebuvo pagrindo. Vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos (nuo 2005 m. gegužės 3 d. iki 2006 m. gegužės 31 d.) Miškų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktu būtent Regionų aplinkos apsaugos departamentams priskirta funkcija Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduoti leidimus miškui kirsti valstybinių miškų valdytojams ir privačių miškų savininkams. Taigi Alytaus RAAD teko atsakomybė leidimą kirsti mišką išduoti laikantis nustatytos tvarkos, be kita ko, Aprašo nuostatų, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Alytaus RAAD elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, kiek buvo būtina atitinkamomis sąlygomis, neatliko jam priklausančių pareigų pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą išduodant Leidimą, kas nulėmė, jog Leidimas kirsti pareiškėjui priklausančio miško dalį buvo išduotas prieš pareiškėjo valią, nesant tam pagrindo. Būtent gavus Leidimą buvo iškirsta dalis pareiškėjui priklausančio miško. Taigi, kaip matyti, atsakovo atlikti neteisėti veiksmai nulėmė žalos pareiškėjui atsiradimą. Todėl pagrįstai visa pareiškėjo prašoma turtinė žala buvo priteista iš atsakovo.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams sutinka, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus RAAD, priteistinas 9 808,07 Eur turtinės žalos, patirtos dėl pareiškėjui priklausiusio miško iškirtimo, atlyginimas.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos), apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1192-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03020-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 29.1.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundais (2016 m. vasario 11 d. nutartimi bylos sujungtos į vieną bylą), kuriuose prašė: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA) 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. BRK-4294 „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ (toliau – ir 2015 m. gegužės 4 d. sprendimas); 2) panaikinti NMA 2015 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. BRK-9129(12.4) „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ (toliau – ir 2015 m. spalio 23 d. sprendimas); 3) įpareigoti NMA išmokėti pareiškėjai sumažintą paramos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a15d646016b711ea9d279ea27696ab7b

dalį pagal 2014 m. gruodžio 18 d. pateiktą mokėjimo prašymą, t. y. 12 904,03 Eur. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2012 m. liepos 25 d. pateikė paraišką paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ Nr. 2/M-KK-12-1-011339-PR001 (toliau – ir Paraiška). Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. gruodžio 5 d. su NMA pasirašė paramos sutartį dėl projekto Nr. 2IM-KK-12-1-011339-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), pagal kurią pareiškėjai kompensuojama iki 323 658 Lt (93 737,84 Eur) visų tinkamų finansuoti išlaidų. Projektas turėjo būti įvykdytas iki 2015 m. birželio 25 d. Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. gruodžio 18 d. pateikė mokėjimo prašymą (toliau – ir 2014 m. gruodžio 18 d. mokėjimo prašymas) išlaidoms kompensuoti, o 2015 m. birželio 18 d. pateikė NMA antrąjį mokėjimo prašymą (toliau – ir 2015 m. birželio 18 d. mokėjimo prašymas) išlaidoms kompensuoti.

3. Pareiškėja nurodė, kad mokėjimo prašymuose nurodytų investicijų vertė atitinka rinkos kainą, o mažareikšmis atliktų darbų ir įsigytų prekių kainų skirtumas, kuris buvo nustatytas atliktos išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizės metu, negali būti laikomas nebūtinomis išlaidomis ir nefinansuojamas.

4. Pareiškėja teigė, jog projekto sėkmingo įgyvendinimo pradžią patvirtino ir NMA užsakymu atlikta ekspertizė, kurioje nustatyta, kad buvo atlikti realūs darbai, kurie ateityje atneš realią naudą tiek visuomenei, tiek gamtos apsaugai. Taigi, matyti, kad projektas įgyvendinamas sėkmingai, programos tikslai pasiekiami, todėl išlaidos turi būti laikomos būtinomis. Be to, išlaidos buvo patirtos faktiškai, jos pagrįstos sąskaitomis faktūromis. Pareiškėja teigė, jog laikėsi Paraiškoje nurodyto projekto, nekeitė išlaidų, kurios patvirtinus Paraišką, buvo pripažintos tinkamomis.

5. Pareiškėja pažymėjo, kad pirkimo procedūros dėl mokėjimų prašymuose nurodytų investicijų buvo atliktos, laikantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-150 patvirtintų Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) numatytų reikalavimų. Pagal Taisyklėse nurodytą pirkimo procedūrą asmeniui pasiūlyta mažiausia kaina turi būti laikoma atitinkančia ir rinkos kainą. Priešingu atveju būtų paneigtas Taisyklėse nustatytas teisinis reguliavimas, o iš asmens būtų reikalaujama neproporcingai didelių pastangų tam, kad būtų nustatyta absoliučiai mažiausia rinkos kaina.

6. Pareiškėja manė, jog būtina atsižvelgti į tai, kad įgyvendinamas projektas nėra didelis, todėl medžiagų ir darbų kainos didesnės nei tais atvejais, kai įgyvendinami dideli statybų projektai ir medžiagų kaina, remiantis masto ekonomijos principu, yra daug mažesnė.

7. Pareiškėja nesutiko su NMA argumentu, jog miškotvarkos projektas neturėtų būti finansuojamas dėl to, kad jis tik formaliai atitinka galiojančias pirkimo procedūras. Pareiškėja paaiškino, kad rengdama Paraišką ji tarp visų kitų planuojamų išlaidų kartu nurodė ir miškotvarkos projekto sudarymo išlaidas. Šis miškotvarkos projektas tiekėjo (G. G.) buvo parengtas ir pateiktas pareiškėjai susipažinti prieš Paraiškos teikimą, t. y. 2012 m. liepos 25 d., o apklausa buvo atlikta tik vėliau. Šiuo atveju pareiškėja apskritai neturėjo pareigos apklausti 3 asmenų, kadangi miškotvarkos projekto parengimo kaina siekė tik 57,92 Eur (200 Lt). Pareiškėja sutiko, kad atlikti veiksmai dėl miškotvarkos projekto pirkimo buvo pertekliniai (atlikti dėl nežinojimo), kadangi pagal Taisyklių nuostatas apskritai neturėjo pareigos apklausti ne mažiau kaip 3 asmenis. Pareiškėja manė, kad šis tariamas pažeidimas nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, todėl sankcija neturi būti skirta.

8. Pareiškėja nurodė, kad NMA užsakymu atliktos kainų ekspertizės metu buvo nustatyta, kad pareiškėjos padarytų investicijų vertė neatitinka rinkos vertės. Realios rinkos vertės minėtos ekspertizės vertinimu neatitinka: lauko tualetų, rodyklių, apžvalgos aikštelės, užtvarų įrengimas. Pareiškėja pažymėjo, kad NMA nenustatė jokių pirkimo procedūros pažeidimų dėl šių prekių įsigijimo ir darbų atlikimo. Pareiškėja aiškino, kad ekspertizės metu nustatyta investicijų kaina nesutampa su 2015 m. birželio 18 d. mokėjimo prašyme nurodytomis kainomis dėl to, kad į investicijų kainą nebuvo įtraukti visi investicijų įrengimo darbai. Vienos įrengtos pavėsinės ploto viršijimas yra mažareikšmis ir neproporcingas paskirtai sankcijai, nes plotas viršija tik 2 kv. m, o paskirta sankcija itin griežta (neskiriama parama už šios pavėsinės įrengimą). Pareiškėja manė, kad Paramos sumos viršijimas daugiau kaip 3 proc. yra susijęs su pavėsinės ploto viršijimu, todėl 1 954,94 Eur sankcija už pavėsinės ploto viršijimą pareiškėjai pritaikyta du kartus.

9. Pareiškėja teigė, jog Paramos sutarties sudarymas patvirtina, kad tiek NMA, tiek Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija Paraišką ir visas joje nurodytas planuojamas atlikti išlaidas pripažino tinkamomis finansuoti. NMA sprendime

nenurodė aiškių teisinių motyvų, kurių pagrindu atsisakė apmokėti pagal 2014 m. gruodžio 18 d. mokėjimo prašymą reikalaujamą sumą, o galutinį sprendimą priėmė, nesupažindinusi su visais užsakomojo patikrinimo metu nustatytais tariamais neatitikimais. NMA 2015 m. vasario 19 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitos nepateikė, o papildomiems paaiškinimams pateikti dėl 2014 m. gruodžio 18 d. mokėjimo prašyme nurodytų investicijų vertės suteikė tik 5 darbo dienas. NMA pareiškėjai nepateikė pagrindų, kuriais remiantis lauko tualetų, rodyklių, apžvalgos aikštelės, užtvarų įrengimo kaina neatitinka rinkos vertės. Pareiškėja manė, kad 2015 m. vasario 19 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita turi būti tik papildomas duomenų šaltinis priimant sprendimą, tačiau šiuo atveju sprendimas pagrįstas tik šios ataskaitos duomenimis. Skiriant sankciją, turėjo būti nustatyta pareiškėjos kaltė, o vien tariama investicijų neatitiktis rinkos kainai negali būti pagrindas skirti sankciją.

10. Pareiškėja nurodė, kad NMA nesivadovavo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 ir 12 dalyse įtvirtintais principais, nebendradarbiavo su pareiškėja, nedėjo jokių pastangų ginčui išspręsti, neatsižvelgė į pateiktą paaiškinimą, todėl prašymas pateikti papildomus duomenis dėl kainų ekspertizės metu nustatytų tariamų kainų neatitikimo iš esmės turi būti vertinamas kaip deklaratyvus. Pareiškėja teigė, jog priimtas sprendimas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų.

11. Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.12. Atsakovas paaiškino, kad atlikdama mokėjimo prašymų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro

2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) nustatyta tvarka ir tikrindama pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 5.9, 5.10 punktais, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę. Atsakovas nurodė, kad ekspertizių metu nustatyta, jog pirkimo dokumentuose nurodytų dalies investicijų (rekreaciniai mediniai takai (800 kv. m), transporto priemonių stovėjimo aikštelė su žvyro danga (300 kv. m) vertė rinkoje yra 25 687,67 Eur (88 694,35 Lt), neįskaitant PVM (pareiškėjos deklaruojama suma minėtoms investicijoms sudarė 39 967,56 Eur (138 000 Lt) be PVM), t. y. pirkimo dokumentuose nurodytų investicijų vertė didesnė už pareiškėjos įsigytų analogiškų darbų / prekių rinkos kainą. Taip pat ekspertai, išnagrinėję pirkimo dokumentus bei atlikę patikrą projekto įgyvendinimo vietoje, nustatė, kad: lauko tualetų (4 vnt.) rinkos vertė yra 3 464 Eur, neįskaitant PVM (pareiškėjos deklaruojama suma minėtoms investicijoms sudarė 4 633,92 Eur be PVM), rodyklių įrengimo (9 vnt.) rinkos vertė yra 2 569 Eur, neįskaitant PVM (pareiškėjos deklaruojama suma minėtoms investicijoms sudarė 2 606,56 Eur be PVM), apžvalgos aikštelės (4 vnt.) rinkos vertė yra 3 263,00 Eur, neįskaitant PVM (pareiškėjos deklaruojama suma minėtoms investicijoms sudarė 4 344,30 Eur be PVM), užtvarų įrengimo (6 vnt.) rinkos vertė yra 1 048 Eur, neįskaitant PVM (pareiškėjos deklaruojama suma minėtoms investicijoms sudarė 1 737,72 Eur be PVM).

13. Atsakovas teigė, jog vadovaujantis ekspertizės metu surinktais duomenimis, t. y. nustačius rangos darbų ir medžiagų kiekius, reikalingus projekto įgyvendinimui (rengiant ekspertinio konsultavimo ataskaitą, buvo įtraukti visi investicijų įrengimo darbų ir medžiagų kiekiai), netinkamomis finansuoti pripažintos 14 279,89 Eur išlaidos, neįskaitant PVM (pareiškėjos deklaruojama suma minėtoms investicijoms – 39 967,56 Eur, tinkamos išlaidos, apskaičiuotos atlikus skaičiuojamąsias kainų ekspertizes – 25 687,67 Eur). Taip pat nustačius rangos darbų ir medžiagų kiekius, reikalingus projektui įgyvendinti (rengiant ekspertinio konsultavimo ataskaitą buvo įtraukti visi investicijų įrengimo darbų ir medžiagų kiekiai), netinkamomis finansuoti pripažintos 2 978,50 Eur išlaidos, neįskaitant PVM (pareiškėjos deklaruojama suma minėtoms investicijoms – 13 322,50 Eur, tinkamos išlaidos, apskaičiuotos atlikus skaičiuojamąsias kainų ekspertizes – 10 344,00 Eur).

14. Atsakovas nurodė, kad NMA, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 5.9, 5.10 punktais, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, t. y. atsižvelgdama į pareiškėjos deklaruojamų investicijų kokybinius požymius, nustatė analogiškų charakteristikų, paskirties naujumo ir kt. požymių investicijų rinkos kainą. Atsakovas pažymėjo, kad atitinkamai visų projekto investicijų įsigijimas didžiausiais nustatytais įkainiais nereiškia, kad investicijos atitinka rinkos kainą ir yra tinkamos finansuoti.

15. Atsakovas teigė, jog Paramos sutarties 4 punkte nustatyti reikalavimai pareiškėjos investicijoms, kurios gali būti kompensuojamos išmokant paramos lėšas. Šios sutarties 4.2 punkte nustatyta, kad investicijos turi būti būtinos projektui įgyvendinti ir turi atitikti skaidraus finansų valdymo, sąnaudų efektyvumo ir kaštų – naudos principus, todėl pareiškėja turėjo dėti visas pastangas, kad pirkimo kaina būtų maksimaliai mažiausia rinkoje. Pareiškėjos išlaidų, patirtų įsigyjant

projekto investicijas už padidintą kainą, dalis, kuri viršija rinkos kainą, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis projektui įgyvendinti.

16. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad NMA, prieš sudarydama Paramos sutartį su pareiškėja, patvirtino, jog NMA Paraiškoje nurodytas planuojamas išlaidas pripažino tinkamomis. Atsakovas teigė, jog šis teiginys prieštarauja teisės aktų reikalavimams bei pačiai paramos skyrimo proceso esmei, nes skundžiamas sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjos deklaruotų išlaidų pagrįstumą, atitiktį teisės aktų ir paramos sutartyje įtvirtintiems reikalavimams ir jų tinkamumą finansuoti, o ne dėl visų planuojamų atlikti išlaidų sumos, kuri galėtų būti skiriama projektui, sumažinimo.

17. Atsakovas pažymėjo, kad miškotvarkos projektas jau buvo parengtas ir patvirtintas 2012 metais, t. y. anksčiau nei sudaryta sutartis, todėl pirkimas vykdytas nesiekiant pirkimo tikslo, pažeidžiant Taisyklių 3 punkte įtvirtintus skaidrumo ir lygiateisiškumo principus, t. y. pirkimas vykdytas dėl objekto, kurį pareiškėja jau buvo įsigijusi. Tokiu būdu ji siekė ne realaus pirkimų tikslo, o tik formalios atitikties galiojančioms pirkimų procedūroms, įformindama jau iki pirkimo sudaryto šalių sandorio rezultatus nauja sutartimi. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Paramos sutarties 17.1 punkte nurodyta, kad paramos gavėjas privalo, siekdamas numatytų projekto tikslų ir uždavinių, įgyvendinti projektą taip, kaip aprašyta paraiškoje, miškotvarkos projekte.

18. Atsakovas nurodė, kad netinkamomis išlaidomis buvo pripažintos 2 172,15 Eur vienos pavėsinės įsigijimo išlaidos, nes pavėsinės, kurių plotas didesnis nei 25 kv. m, laikomos netinkamomis finansuoti išlaidomis, t. y. pareiškėjai nesuteikiama 1 954,94 Eur paramos suma (2 172,15 Eur netinkamos išlaidos x 90 proc. paramos intensyvumas). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad septynkampės pavėsinės plotas buvo matuojamas du kartus ir abu kartus šios pavėsinės pamatuotas plotas viršijo 25 kv. m.

19. Atsakovas nurodė, kad NMA 2015 m. vasario 19 d. pateikė pareiškėjai ekspertinio konsultavimo ataskaitos konstatuojamąją dalį ir lokalinę sąmatą. Pareiškėja 2015 m. vasario 25 d. pateikė NMA paaiškinimą dėl atliktų investicijų, kuriame nurodė, kad nesutinka su ekspertinio konsultavimo ataskaitos priede – lokalinėje sąmatoje nurodytomis kainomis konkrečioms investicijoms. Atsakovas teigė, jog ekspertinio tyrimo ataskaita vertintina tik kaip vienas iš dokumentų, kuriuo remdamasi NMA gali atlikti papildomą pirkimo procedūrų patikrinimą ir nustatyti konkrečius pažeidimus, kurie leistų konstatuoti priešingą faktą, t. y. ekspertinio tyrimo ataskaita nėra administracinis aktas, kuriuo galutinai išsprendžiamas paramos mokėjimo (sumažinimo, nemokėjimo) klausimas.

20. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad NMA pareiškėja neišreiškė valios, kad 5 darbo dienų terminas papildomiems dokumentams pateikti būtų pratęstas. 2015 m. vasario 19 d. elektroniniu laišku informavo pareiškėją apie atliktą užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę bei ekspertinio konsultavimo ataskaitoje pateikiamas išvadas, o skundžiamą sprendimą priėmė 2015 m. gegužės 4 d., todėl pareiškėjos teiginys, kad NMA suteikė nepakankamą terminą dokumentams / informacijai pateikti, yra nepagrįstas.

21. Atsakovas nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 11 d. elektroniniu laišku informavo pareiškėją apie atliktą užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę bei ekspertinio konsultavimo ataskaitoje pateikiamas išvadas, o kitą skundžiamą sprendimą priėmė 2015 m. spalio 23 d., tačiau pareiškėja į NMA nesikreipė ir neteikė papildomų paaiškinimų dėl atliktų investicijų tinkamumo ir išlaidų dydžio pagrįstumo.

22. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamuose sprendimuose pareiškėjos padaryti pažeidimai detaliai aprašomi ir prie jų nurodomos pažeistos teisės aktų normos, taip pat nurodomos teisės aktų nuostatos, pagal kurias apskaičiuotos bei pritaikytos sankcijos, detaliai aprašomas sankcijų skaičiavimas. Sprendimų pabaigoje pateikiama bendra visų teisės aktų, kuriais remiantis nustatyti pažeidimai ir pritaikytos sankcijos, suvestinė. Taigi, sprendimas yra pagrįstas objektyviais faktais bei teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, sprendimai pasirašyti tam įgaliojimus turinčio asmens, patvirtinti antspaudu, vadinasi, visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir nėra pagrindo jų naikinti.

II.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjos A. G. skundą patenkino iš dalies, panaikino NMA 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą ir 2015 m. spalio 23 d. sprendimą, įpareigojo NMA iš naujo apskaičiuoti pareiškėjai skiriamos paramos sumą pagal pareiškėjos 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. birželio 18 d. mokėjimo prašymus, atsižvelgiant į sprendimo turinį, likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė.

24. Teismas nustatė, kad 2012 m. liepos 25 d. pareiškėja pateikė Paraišką. Joje prašė paramos lėšų projektui „Miško parko poilsio aikštelės Kelmės r. Tytuvėnų apyl. sen. Bulavėnų k.“ (toliau – Projektas). Paraiškoje nurodyta, kad bendra projekto vertė 378 620 Lt, prašoma paramos suma – 340 758 Lt. Paraiškos XII dalies 6 punkte pareiškėja patvirtino, kad ši prašoma paramos suma yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma.

25. Teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 5 d. NMA su pareiškėja sudarė Paramos sutartį, pagal kurią Projektui finansuoti numatyta iki 323 658 Lt (t. y. iki 90 proc.) visų tinkamų kompensuoti Projekto išlaidų dalis. 2014 m. gruodžio 18 d. pagal Paramos sutartį pareiškėja pateikė NMA mokėjimo prašymą, kuriame prašė kompensuoti pirkimo dokumentuose numatytas išlaidas – kūdrų (2 vnt.), rekreacinių medinių takų (800 kv. m), transporto priemonių stovėjimo aikštelės su žvyro danga (300 kv. m), skulptūrų (15 vnt.), informacinio stendo (1 vnt.), miškotvarkos projekto (1 vnt.) ir stacionarių žemėlapių (4 vnt.) įrengimo darbus, iš viso – 212 580 Lt (61 567,41 Eur). Tikrindama pareiškėjos mokėjimo prašymą NMA užsakė pareiškėjos patirtų išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kuri skirta nustatyti, ar pareiškėjos nurodytų investicijų išlaidų vertė atitiko rinkos kainai darbų sutarčių pasirašymo dieną: kūdrų įrengimas (2 vnt.), rekreaciniai mediniai takai (800 kv. m), automobilių stovėjimo aikštelė su žvyro danga (300 kv. m).

26. Teismas nurodė, kad byloje pateikta 2015 m. vasario 17 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-80 (toliau – Ataskaita Nr. C-80), kurioje konstatuota, kad automobilių stovėjimo aikštelės (300 kv. m) įrengimo investicijų išlaidų vertė pagal 2014 m. lapkričio 3 d. sutartį viršijo rinkos kainą 5 090,29 Lt (1 474,24 Eur); medinių rekreacinių takų įrengimo investicijų išlaidų vertė pagal 2014 m. lapkričio 4 d. sutartį viršijo rinkos kainą 44 215,36 Lt (12 805,65 Eur). Atlikus patikrą Projekto vykdymo vietoje ir iškasus kelias duobutes („šurfus“), nustatyta, kad įrengiant automobilių stovėjimo aikštelę, panaudotas žvyras sudaro 40 cm sluoksnį, kuo remiantis buvo nustatyta automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo skaičiuojamoji kaina. Taip pat buvo nustatytas mediniams takams įrengti panaudotas medžiagų kiekis, kuo remiantis nustatyta medinių takų įrengimo skaičiuojamoji kaina. Ataskaitoje Nr. C-80 remiamasi oficialiu lito ir euro valiutos kursu, 2014 m. spalio mėnesio statybų skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijomis, NMA pateiktais dokumentais, viešai prieinama informacija ataskaitos rengimo metu, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 patvirtintomis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklėmis (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), Administravimo taisyklėmis. Ekspertinio vertinimo metu nustatyta, kad numatytų atskirų investicijų bendra išlaidų vertė rinkos kainą viršijo 14 279,89 Eur be PVM.

27. Teismas nurodė, kad NMA, įvertinusi 2014 m. gruodžio 18 d. mokėjimo prašymą ir pateiktus dokumentus, 2014 m. gegužės 4 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo, atsižvelgdama į minėtos ekspertizės išvadas, netinkamomis pripažino 14 279,89 Eur be PVM, be to, pritaikė 100 proc. sankciją (52,13 Eur) bei nusprendė pareiškėjai nekompensuoti 12 904,03 Eur ir išmokėti 48 663,37 Eur vietoj prašytos 61 567,40 Eur paramos sumos.

28. Teismas nustatė, kad 2015 m. birželio 18 d. pareiškėja pateikė antrąjį mokėjimo prašymą, kuriame prašė kompensuoti pirkimo dokumentuose numatytas išlaidas: medinių atrakcionų (4 vnt.), suolų (17 vnt.), stalų (4 vnt.), laužaviečių (4 vnt.), šiukšlių dėžių (14 vnt.), lauko tualetų (4 vnt.), rodyklių (9 vnt.), persirengimo kabinų (3 vnt.), apžvalgos aikštelės (1 vnt.), pavėsinių (3 vnt.), užtvarų (6 vnt.) įrengimo ir aplinkos tvarkymo ir apsaugos darbus (2,93 ha), iš viso – 32 170,37 Eur. Tikrindama pareiškėjos antrąjį mokėjimo prašymą, NMA taip pat užsakė pareiškėjos patirtų išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę. Ekspertizę atlikusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Civitta“ 2015 m. rugsėjo 11 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje Nr. 59 (toliau – Ataskaita Nr. 59) konstatavo, kad lauko tualetų įrengimo investicijų išlaidų vertė pagal 2015 m. balandžio 4 d. sutartį viršijo rinkos kainą 1 169,92 Eur; rodyklių įrengimo investicijų išlaidų vertė pagal 2015 m. balandžio 4 d. sutartį viršijo rinkos kainą 37,58 Eur; apžvalgos aikštelių įrengimo investicijų išlaidų vertė pagal 2015 m. balandžio 11 d. sutartį viršijo rinkos kainą 1 081,30 Eur; užtvarų įrengimo investicijų išlaidų vertė pagal 2015 m. balandžio 11 d. sutartį viršijo rinkos kainą 689,72 Eur. Buvo atlikta patikra vietoje. UAB „Civitta“ ekspertas rėmėsi 2015 m. kovo mėnesio statybų skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijomis NMA pateiktais dokumentais, viešai prieinama informacija ataskaitos rengimo metu, Administravimo taisyklėmis, Įgyvendinimo taisyklėmis, Turto ir verslo vertinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, numatytais turto vertinimo metodais ir jų taikymo prielaidomis. Ekspertinio vertinimo metu nustatyta, kad numatytų atskirų investicijų bendra išlaidų vertė rinkos kainą viršijo 2 978,52 Eur be PVM.

29. Teismas nustatė, jog NMA, įvertinusi 2015 m. birželio 18 d. mokėjimo prašymą ir pateiktus dokumentus, 2015 m. spalio 23 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo atsižvelgdama į minėtos ekspertizės išvadas, netinkamomis finansuoti

pripažino 2 978,50 Eur išlaidas, be to pritaikė prašomos ir apskaičiuotos paramos sumų skirtumo dydžio sankciją 1 954,94 Eur, nusprendė nekompensuoti pareiškėjai 6 590,53 Eur ir išmokėti 25 579,84 Eur vietoj prašytos 32 170,37 Eur paramos sumos.

30. Teismas analizavo Administravimo taisyklių (redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu) 3 punktą (tinkamos finansuoti išlaidos), 5.9 ir 5.10 punktus, Įgyvendinimo taisyklių (redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu) 21 bei 92 punktus ir atsižvelgęs į minėtą teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad NMA, vertindama pareiškėjos mokėjimo prašymus, turėjo teisinį pagrindą atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę.

31. Teismas analizavo pareiškėjos ir NMA sudarytos Paramos sutarties 4 punkto nuostatas ir sutiko su atsakovu, kad investicijų įsigijimas už nepagrįstai padidintas kainas, neatitinkančias rinkos kainų, yra nesuderinamas su sąnaudų efektyvumo ir kaštų–naudos principais, o gali būti atlyginama tik būtina ir mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga paramos suma.

32. Teismas nustatė, kad ginčijamų sprendimų išvados dėl netinkamų finansuoti išlaidų buvo padarytos, vadovaujantis Ataskaitų Nr. C-80 ir Nr. 59 duomenimis. Kadangi pareiškėja nesutiko su NMA pasitelktų ekspertų pateiktomis išvadomis, pareiškėjos prašymu byloje buvo paskirtas ekspertas ekspertizei atlikti, siekiant nustatyti, ar pareiškėjos investicijų išlaidų vertė atitinka rinkos kainą.

33. Teismas nurodė, jog teismo ekspertas prof. hab. dr. L. U. (toliau – ir Teismo ekspertas) atlikęs ekspertizę taip pat nustatė pareiškėjos mokėjimo prašymuose nurodytų investicijų išlaidų vertės ir rinkos kainos neatitikimus. Teismo ekspertizės akte nurodyta, kad automobilių stovėjimo aikštelės (300 kv. m) įrengimo išlaidų vertė, skaičiuojant pagal 2014 m. spalio mėnesio kainas yra 5 143 Eur (darbas be PVM, medžiagos ir mechanizmai su PVM) ir yra 70,16 Eur (1,34 proc.) mažesnė nei sąskaitoje faktūroje nurodyta automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo išlaidų vertė 18 000 Lt (5 213,16 Eur) (darbas be PVM, medžiagos ir mechanizmai su PVM). Medinių rekreacinių takų (800 kv. m) įrengimo išlaidų vertė, skaičiuojant pagal 2014 m. spalio mėnesio kainas yra 33 843 Eur (darbas be PVM, medžiagos ir mechanizmai su PVM) ir yra 911,40 Eur (2,6 proc.) mažesnė nei sąskaitoje faktūroje, kurioje rekreacinių medinių takų kaina yra 120 000 Lt (34 754,40 Eur) (darbas be PVM, medžiagos ir mechanizmai su PVM). Lauko tualetų (4 vnt.) įrengimo išlaidų vertė, skaičiuojant pagal 2015 m. kovo mėnesio kainas yra 4 685 Eur (darbas be PVM, medžiagos ir mechanizmai su PVM) ir yra 51,08 Eur (1,1 proc.) didesnė nei sąskaitoje faktūroje, kurioje lauko tualetų kaina yra 4 633,92 Eur (darbas be PVM, medžiagos ir mechanizmai su PVM). Rodyklių (9 vnt.) įrengimo išlaidų vertė, skaičiuojant pagal 2015 m. kovo mėnesio kainas yra 2 764 Eur (darbas be PVM, medžiagos ir mechanizmai su PVM) ir yra 157,42 Eur (6,0 proc.) didesnė nei sąskaitoje faktūroje, kurioje rodyklių kaina yra 2 606,58 Eur (darbas be PVM, medžiagos ir mechanizmai su PVM). Apžvalgos aikštelės įrengimo išlaidų vertė, skaičiuojant pagal 2015 m. kovo mėnesio kainas yra 3 609 Eur (darbas be PVM, medžiagos ir mechanizmai su PVM) ir yra 735,3 Eur (16,9 proc.) mažesnė nei sąskaitoje faktūroje, kurioje apžvalgos aikštelės kaina yra 4 344,30 Eur (darbas be PVM, medžiagos ir mechanizmai su PVM). Užtvarų (6 vnt.) įrengimo išlaidų vertė, skaičiuojant pagal 2015 m. kovo mėnesio kainas yra 1 542 Eur (darbas be PVM, medžiagos ir mechanizmai su PVM) ir yra 195,72 Eur (11,2 proc.) mažesnė nei sąskaitoje faktūroje, kurioje užtvarų (6 vnt.) kaina yra 1 737,72 Eur (darbas be PVM, medžiagos ir mechanizmai su PVM).

34. Teismas nurodė, jog teismo ekspertizės metu nustatytas pavėsinės plotas yra 25,6 kv. m ir nežymiai viršija 25 kv. m (t. y. viršija apie 2,4 proc., kai statybų įstatymai leidžia 5 proc. nukrypimą).

35. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje Teismo ekspertas paaiškino, kad 2017 m. spalio 9 d. nuvyko į vietą, apžiūrėjo kiekvieną objektą ir atliko įvertinimą. Teismo ekspertas pažymėjo, kad medžiagos buvo perkamos su PVM, o kadangi asmuo, kuris nėra PVM mokėtojas, PVM negali grąžinti, atliekant ekspertizę, buvo skaičiuojama visa pareiškėjos sumokėta suma. Teismo ekspertas nurodė, kad programa „Sistela“ atlieka skaičiavimus tik be PVM. Ekspertizės akte pradinis medžiagų PVM yra įvertintas ir atsižvelgta, ar darbų atlikėjas yra PVM mokėtojas ar ne. Teismo ekspertas su 2017 m. lapkričio 29 d. paaiškinimuose esančios lentelės Nr. N11-117 punkte esančiu neatitikimu dėl neapipjautų lentų sutiko, pripažino, kad ekspertizės akte vertino apipjautas lentas, o kadangi jų kaina skiriasi nuo neapipjautų, dėl šios klaidos kainos neatitikimas sudaro 2 672 Eur. Teismo ekspertas atkreipė dėmesį, kad Paramos sutartyje nebuvo nurodyta, kad vertinimas bus atliekamas pagal programą „Sistela“, nebuvo aptarta, kokios lentos turi būti naudojamos rekreacinių takų statybai. Teismo ekspertas atkreipė dėmesį, kad nustatyta leistina kaina nebuvo viršyta. Teismo ekspertas pažymėjo, jog prie projekto nėra pateikta pavėsinių projektų, jų koordinačių ir brėžinių, todėl buvo apskaičiuotas pavėsinės naudingas plotas.

Tiek Statybos įstatymas, tiek kiti teisės aktai leidžia ploto nuokrypį iki 5 proc. Pavėsinės ploto viršijimas 0,6 kv. m galėjo daryti tik nežymią įtaką kainai. Įvertinimas negali būti tikslus, nes minėtų statinių projektų nėra. Teismo ekspertas teigė, jog vamzdžio įrengimas po stovėjimo aikštele yra sudedamoji aikštelės įrengimo dalis, atsižvelgiant į grunto sąlygas, nes apačioje yra bala. Nesant pateiktų kokybės reikalavimų, nėra galimybės vertinti vamzdžio kokybės.

36. Teismas nurodė, kad A. V. (A. V.) prašė apklausti atsakovas, kaip UAB „Civitta“ statybos darbų ekspertą. Teismo posėdyje jis nurodė, kad 2015 m. vasario 17 d. atliko takų, kūdros ir aikštelės apžiūrą ir surašė Ataskaitą Nr. C-80. A. V. teigė, kad Teismo eksperto skaičiavimai yra klaidingi, nes reikėjo atlikti skaičiavimus be PVM. Teismo ekspertas neatkreipė dėmesio į tai, iš kokių medžiagų pagamintos konstrukcijos, o norint tiksliai nustatyti, kokia mediena buvo naudota, reikėtų atlikti laboratorinę ekspertizę. A. V. taip pat nurodė, kad automobilių stovėjimo aukštelei įrengti projekto vykdytojas galimai naudojo nefrakcionuotą gruntą, kurio kaina yra mažesnė nei žvyro.

37. Teismas nurodė, kad D. K. dėl Ataskaitos Nr. 59 paaiškino, kad nėra duomenų, ar investicijos buvo pirktos su PVM ar be, tačiau savo ataskaitoje kainas įvertino be PVM. D. K. pažymėjo, kad įvertino visus darbus, apžiūrėjo aikštelę, surašė kiekius, kvadratus, kubus, todėl jo nurodyta suma, kuri viršijo rinkos kainą, yra teisinga.

38. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, nurodė, kad vertinant ekspertizės teisėtumą, pirmiausiai būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatyme nustatytus reikalavimus. Atsižvelgęs į minėto įstatymo nuostatas, teismas nurodė, jog teismo ekspertizės aktas aiškiai suskirstytas į dalis (įžanginę, bendrą ekspertizės objekto apžvalgą, objekto apžiūrą, tiriamąją, išvadas, ekspertizės akto priedus), tiriamo objekto nuotraukose užfiksuoti matavimai, prie kiekvieno teismo užduoto klausimo nurodyta, ką ekspertas nustatė, kokius darbus atliko ekspertizės metu, kuo rėmėsi išvadoms prieiti, ekspertizės akte pateiktos ne tik tiriamo objekto nuotraukos, bet ir lentelė, planas, brėžinys, pateikti detalūs skaičiavimai. Tuo tarpu Ataskaitos Nr. 59 ir C-80, lyginant su teismo ekspertizės aktu, yra trumpos, glaustos ir neišsamios. Teismas Teismo eksperto ekspertizės aktą, išskyrus jame pateiktas išvadas dėl rekreacinių takų kainos, laikė patikimesniu, išsamesniu už minėtų ekspertų parengtas ataskaitas, kurios byloje vertintos kaip rašytiniai įrodymai.

39. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos mokėjimo prašymuose nurodytų automobilių stovėjimo aikštelės (300 kv. m), apžvalgos aikštelės, užtvarų (6 vnt.), lauko tualetų (4 vnt.), rodyklių (9 vnt.) įrengimo investicijų vertė turi būti skaičiuojama pagal teismo ekspertizės akte nurodytas vertes ir turi būti perskaičiuota, todėl šias skundžiamų sprendimų dalis laikė nepagristomis.

40. Teismas nustatė, kad ginčijamame 2015 m. spalio 23 d. sprendime netinkamomis finansuoti išlaidomis pripažintos 2 172,15 Eur vienos pavėsinės įsigijimo išlaidos, todėl pareiškėjai nesuteikiama 1 954,94 Eur paramos suma (2 172,15 Eur netinkamos išlaidos x 90 proc. paramos intensyvumas).

41. Teismas nurodė, kad Paraiškoje pareiškėja nurodė, kad pavėsinės plotas bus 25 kv. m, Paramos sutartyje – kad mokėjimo prašymą investicijoms (išlaidoms, sąnaudoms) kompensuoti teiks, be kita ko, pavėsinėms (3 vnt.), kurių kiekvienos plotas po 25 kv. m. Teismo ekspertas nustatė, kad pareiškėjos pastatytos septyniakampės pavėsinės plotas yra 25,6 kv. m, t. y. nežymiai viršija 25 kv. m, tad galėjo daryti tik nežymią įtaką kainai. Teismas sutiko su eksperto išvada, kad toks nuokrypis yra mažareikšmis, nes atsakovas pasirašydamas sutartį pavėsinių projekto nereikalavo, be to šis nuokrypis iš esmės negalėjo daryti reikšmingą įtaką kainos skirtumui, todėl yra neproporcingas.

42. Teismas konstatavo, kad atsakovas, atsižvelgdamas į Ataskaitų Nr. C-80 ir Nr. 59 išvadas, ginčijamais sprendimais nepagrįstai pripažino dalį prašomų kompensuoti išlaidų (dėl automobilių stovėjimo aikštelės, lauko tualetų, rodyklių, apžvalgos aikštelės, užtvarų, pavėsinės) nepagrįstomis, todėl ginčijami 2015 m. gegužės 4 d. ir 2015 m. spalio 23 d. sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

43. Teismas nurodė, kad atsakovas įpareigojamas priimti naują sprendimą ir iš naujo apskaičiuoti pareiškėjai skiriamos paramos sumą pagal pareiškėjos 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. birželio 18 d. mokėjimo prašymus, vadovaujantis Teismo eksperto atliktos ekspertizės išvadomis, bei įvertinti 2 672 Eur investicijų kainos neatitikimą dėl to, kad lentos buvo vertintos, kaip apipjautos, įrengiant medinius rekreacinius takus (800 kv. m).

44. Teismas nurodė, kad pareiškėja turi teisę į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir išaiškino, kad pareiškėja turi teisę prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu teismui pateikti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III.

45. Atsakovas NMA apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjos A. G. skundas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir savo nesutikimą su teismo sprendimu iš esmės grindžia šiais papildomais argumentais:

45.1. Atsakovas teigia, jog teismo ekspertizės aktas yra nepatikimas ir nesutinka su teismo pozicija dėl pavėsinės ploto bei šio pažeidimo vertinimo. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai sutiko su Teismo eksperto išvada, jog nuokrypis yra mažareikšmis, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas neturi galimybės savo nuožiūra spręsti, ar Įgyvendinimo taisyklėse įtvirtintas pažeidimas mažareikšmis, ar ne. Atsakovas akcentuoja, jog šioje byloje ginčo dėl pavėsinių įrengimo ir didesnio ploto įtakos įrengimo kainai nebuvo, šalys nesutarė tik dėl pavėsinių ploto, ne dėl jų kainos. Atsakovo vertinimu, teismas skundžiamu sprendimu formuoja ydingą praktiką, kai ignoruojamas pareiškėjų teisės aktų nesilaikymas, o NMA priverčiama skirti paramą pareiškėjui, kuris nesilaiko reikalavimų.

45.2. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas dėl vamzdžio nepagrįstas dėl to, jog jame nebuvo atsižvelgta į tai, kad privažiavimai į aikšteles pagal šią priemonę nekompensuojami. Teismas sprendime nepagrįstai nekvestionavo šios teismo ekspertizės akto dalies, priešingai, šiai Teismo eksperto išvadai pritarė, tačiau nepateikė jokių argumentų.

45.3. Dėl PVM skaičiavimo atsakovas teigia, jog teismo sprendime nebuvo įvertinta, ar Teismo ekspertas atsižvelgė į aplinkybes, ar įvertinti darbai bei investicijos buvo įsigytos su PVM, ar be. Teismas sprendime neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjams gali būti kompensuojamos tik tinkamos išlaidos, o PVM nėra tinkamos finansuoti išlaidos.

45.4. Dėl medinių takų atsakovas pažymi, kad Teismo ekspertas pripažino, kad jo rengtame ekspertizės akte klaidingai nurodė medinių takų kainą net 2 672 Eur skirtumu. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog jeigu atsakovas nebūtų pateikęs paaiškinimų ir nebūtų paprašęs leisti apklausti ir UAB „Civitta“ statybų ekspertus, kurie rengė lokalines sąmatas pagal pareiškėjos Projekte numatytas investicijas, teismas būtų nepagrįstai pripažinęs ir šią 2 672 Eur sumą kaip tinkamą finansuoti.

45.5. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas dar ir dėl to, kad nebuvo atsižvelgta, jog Teismo ekspertas neatkreipė dėmesio, iš kokių medžiagų pagamintos konstrukcijos. Teismas taip pat neatsižvelgė, jog automobilių stovėjimo aukštelei įrengti projekto vykdytojas galimai naudojo nefrakcionuotą gruntą, kurio kaina yra mažesnė nei žvyro, tačiau Teismo ekspertas naudojo kitą „Sistela“ pateikiamą kodą. Atsakovas teigia, kas atsižvelgiant į teismo praktiką (administracinė byla Nr. eI-204-561/2017), nagrinėjamu atveju išsamesnės ir patikimesnės ataskaitos turi būti laikomos Ataskaita Nr. C-80 ir Ataskaita Nr. 59, kuriomis atsakovas rėmėsi, priimdamas 2015 m. gegužės 4 d. ir 2015 m. spalio 23 d. sprendimus, o ne Teismo eksperto ekspertizės aktu, nes Teismo ekspertas jame pateikė klaidingus, galimai subjektyvius, duomenis.

46. Pareiškėja A. G. atsiliepime į atsakovo NMA apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

47. Pareiškėja teigia, jog nesutinka su atsakovo argumentais dėl pavėsinės ploto ir pažymi, kad atsakovo 2015 m. spalio 23 d. sprendime nurodoma, jog vienos iš pareiškėjos įrengtų pavėsinių plotas yra 27 kv. m, t. y. anot NMA, šios pavėsinės plotas 2 kv. m viršijo pagal Įgyvendinimo taisyklių 22.6.6 punktą nustatytą galimą didžiausią pavėsinės plotą. Atsižvelgiant į tai, NMA netinkamomis išlaidomis pripažino šios pavėsinės įsigijimo išlaidas – 2 175,15 Eur, t. y. nesuteikė 1 954, 94 Eur paramos sumos (2 175,15 Eur x 90 proc. paramos intensyvumas). Be to, remiantis tuo, kad pritaikius minėtą paramos sumažinimą dėl pavėsinės ploto viršijimo Pareiškėjo pagal mokėjimo prašymą prašoma paramos suma (32 170,37 Eur) daugiau kaip 3 proc. viršijo (6,08 proc.) apskaičiuotą (30 215,43 Eur) paramos sumą, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 111.3 punktu, NMA pareiškėjai pritaikė prašomos ir paskaičiuotos paramos sumų skirtumo dydžio sankcija – 1 954,94 Eur (32 170,37 Eur – 30 215,43 Eur). Iš viso – 3 909,88 Eur paramos sumažinimą.

48. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Teismo eksperto paaiškinimus dėl nežymaus, mažareikšmio pavėsinės ploto viršijimo ir pažymi, jog ginčo pavėsinė yra realiai įrengta projekto įgyvendinimo vietoje. Pareiškėja teigia, kad NMA pažeidimą nustatė tik dėl pavėsinės ploto viršijimo bei remiasi tik vieninteliu ir formaliu argumentu, jog pagal Įgyvendinimo taisyklių 22.6.6 punktą, pavėsinės plotas turi siekti ne daugiau nei 25 kv. m, taigi atsakovo sankcija iš viso neskirti paramos už realiai įrengtą objektą (bei papildomai pritaikoma kita tokio paties dydžio sankcija), neatitinka proporcingumo bei teisingumo principų.

49. Pareiškėja dėl atsakovo argumento, susijusio su automobilių stovėjimo aikštele, kad privažiavimai į aikšteles nekompensuojami, automobilių stovėjimo aikštelei įrengti galimai naudotas nefrakcionuotas gruntas, o Teismo ekspertas naudojo kitą „Sistela“ pateikiamą kodą, pažymi, kad atsakovo argumentai dėl išlaidų privažiavimui įrengti nekompensavimo, buvo teikti (VI tomas, b. l. 151). Pareiškėja pažymi, jog atsakovo užsakymu UAB „Civitta“ atliekant automobilių stovėjimo aikštelės vidutinės rinkos kainos nustatymą, vamzdžio įrengimas taip pat buvo įtrauktas į stovėjimo aikštelės įrengimo darbus. Pareiškėja nurodo, kad vienintelis skirtumas tai, kad Teismo ekspertas nustatė, jog įrengiant pareiškėjos automobilių stovėjimo aikštelę buvo panaudotas kitokio tipo vamzdis nei nurodė UAB „Civitta“ ekspertas (tačiau šis skirtumas įkainio prasme tesudarė mažesnį nei 100 Eur skirtumą). Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog Teismo ekspertas nurodė, jog be privažiavimo į automobilių stovėjimo aikštelę nebūtų galimybės apskritai naudotis aikštele (o jeigu nebūtų įrengtas aptariamas vamzdis (kuris atlieka drenažines funkcijas) nebūtų galimybių naudotis privažiavimu), tad atsakovo argumentai, kad privažiavimo prie automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas (šiuo atveju vamzdis) nėra kompensuojamos išlaidos, yra nepagrįsti.

50. Pareiškėja teigia, kad atsakovo 2017 m. lapkričio 29 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos tik prielaidos (kad galimai buvo naudotas kitoks gruntas nei Teismo ekspertas nurodė savo teismo ekspertizėje), kuriuos jokiais objektyviais duomenis ar įrodymais neparemtos.

51. Pareiškėja remiasi Įgyvendinimo taisyklių 24 punktu ir teigia, jog atsakovas klaidina teismą, jog PVM yra netinkamos finansuoti išlaidos.

52. Dėl medinių rekreacinių takų pareiškėja atkreipia dėmesį, jog Teismo eksperto padarytas apsirikimas vienu atveju atliekant teismo ekspertizę, savaime nereiškia teismo ekspertizės nepagrįstumo visa apimtimi.

53. Pareiškėja dėl teismo praktikos UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitų atžvilgiu pažymi, jog tokia išvada buvo padaryta kitoje byloje (kuri nėra susijusi su šia administracine byla), egzistuojant kitoms aplinkybėms ir pažymi, kad atsakovo nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra apskųstas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarties šioje byloje dar nėra priėmęs. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017 pateiktu išaiškinimu ir teigia, jog atsakovo argumentas, kad UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita savaime yra tinkamas įrodymas dėl paramos gavėjų investicijų vertės nustatymo, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija


IV.

54. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl NMA 2015 m. gegužės 4 d. ir 2015 m. spalio 23 d. sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

55. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjos skundą ir panaikino skundžiamus NMA 2015 m. gegužės 4 d. ir 2015 m. spalio 23 d. sprendimus bei įpareigojo NMA iš naujo apskaičiuoti pareiškėjai skiriamos paramos sumą pagal pareiškėjos 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. birželio 18 d. mokėjimo prašymus, atsižvelgiant į sprendimo turinį. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas įpareigojamas priimti naują sprendimą ir iš naujo apskaičiuoti pareiškėjai skiriamos paramos sumą vadovaujantis Teismo eksperto atliktos ekspertizės išvadomis, bei įvertinti 2 672 Eur investicijų kainos neatitikimą dėl to, kad lentos buvo vertintos, kaip apipjautos, įrengiant medinius rekreacinius takus (800 kv. m).

56. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad teismo ekspertizės aktas yra nepatikimas ir nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi Ataskaita Nr. C-80 bei Ataskaita Nr. 59, kurios, atsakovo manymu, yra išsamesnės ir patikimesnės.

57. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas ginčijamuose 2015 m. gegužės 4 d. ir 2015 m. spalio 23 d. sprendimuose konstatavo, kad pareiškėjos deklaruotos sumos daliai investicijų buvo didesnės nei jų vertė rinkoje, ir pripažino netinkamomis finansuoti išlaidas bei pritaikė sankcijas iš esmės vadovaudamasis ekspertinio konsultavimo ataskaitomis (Ataskaita Nr. C-80 ir Ataskaita Nr. 59).

58. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog asmuo, prisiėmęs įsipareigojimus atlikti pirkimus už mažiausią kainą, turi siekti mažiausios rinkoje pirkimo kainos, o NMA, kai jai kyla įtarimų dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlieka ekspertizę, ir vadovaudamasi jos rezultatais priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017).

59. Taigi NMA, kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ar paslaugų kainų, gali atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę ir ekspertizės išvada laikytina leistina įrodinėjimo priemone NMA sprendžiant klausimą dėl išlaidų tinkamumo, tačiau galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, vadovaudamasi ekspertizės rezultatais, priima NMA (Administravimo taisyklių 5.10 p.). NMA, priimdama individualų administracinį teisės aktą, kuriuo nusprendžiama sumažinti mokamos paramos dydį, kai pripažįstama netinkama kompensuoti paramos suma ir skiriama sankcija, ir kuris grindžiamas ekspertizių(-ės) aktuose(-e) pateiktomis išvadomis, individualiame administraciniame teisės akte turi detalizuoti, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina ekspertizių(-ės) aktuose(-e) nurodytos išvados ir kaip šios išvados paneigia paramos gavėjo pateiktus įrodymus, susijusius su jo realiai patirtomis išlaidomis ir prisiimtais įsipareigojimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016).

60. Pažymėtina, jog teismų praktikoje tam, kad būtų galima vertinti ekspertinį tyrimą bei jo pagrindu padarytas išvadas kaip patikimas, atsižvelgiama į keletą esminių aspektų. Pirma, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstą teisę atlikti ekspertinį tyrimą, derančią su kvalifikaciniais gebėjimais (profesionalumo principą). Antra, daromų išvadų pagrįstumą: išvadų pagrindimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kalbant apie darbų ir paslaugų kainas, inter alia (be kita ko) aiškų ir suprantamą palyginamąjį vertinimą su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimą (profesinių sprendimų skaidrumo principą). Visa tai tiesiogiai implikuoja ir objektyvumo principo taikymą, kuris yra prielaida suinteresuotų asmenų abejonėms dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų bei sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo paneigti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017).

61. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Ataskaitą Nr. C-80 ir Ataskaitą Nr. 59, kurių išvadomis remdamasis atsakovas priėmė ginčijamus sprendimus, nusprendė, kad šios ataskaitos, lyginant su teismo ekspertizės aktu, yra trumpos, glaustos ir neišsamios, todėl teismo paskirto eksperto ekspertizės aktą, išskyrus jame pateiktas išvadas dėl rekreacinių takų kainos, laikė patikimesniu, išsamesniu už minėtų ekspertų parengtas ataskaitas, kurios byloje vertintos kaip rašytiniai įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Pažymėtina, jog teismo ekspertizės aktą parengė į teismo ekspertų sąrašą įrašytas teismo ekspertas prof. hab. Dr. L. U. ir teismo eksperto asistentas S. Š. Teismo ekspertizės akte detaliai aprašyta atlikta ekspertizė, pateikti duomenys, susiję su objekto apžiūra, atsakant į teismo ekspertui pateiktus klausimus, nurodyti teismo eksperto atlikti veiksmai, nustatytos aplinkybės, pateiktos nuotraukos, matavimų rezultatai, lokalinės sąmatos su detaliai aprašytais atliktais skaičiavimais. O Ataskaitose Nr. 59 ir Nr. C-80 tik lakoniškai paminėti dokumentai, kuriuos išnagrinėjus padarytos šiose ataskaitose pateiktos išvados, pakankamai nedetalizuojant konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių ir atliktų skaičiavimų. Atitinkamai, kadangi teismo ekspertizės išvados skiriasi nuo NMA užsakytų ekspertizių išvadų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą iš naujo apskaičiuojant pareiškėjai skiriamos paramos sumą pagal pareiškėjos 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. birželio 18 d. mokėjimo prašymus, vadovautis būtent teismo ekspertizės išvadomis, bei įvertinti 2 672 Eur investicijų kainos neatitikimą dėl to, kad lentos buvo vertintos kaip apipjautos įrengiant medinius rekreacinius takus (800 kv. m).

62. Pasisakydama dėl NMA apeliaciniame skunde keliamų abejonių dėl teismo ekspertizės akto įrodomosios galios ir dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai juo vadovavosi, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 61 straipsnio 1 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, eksperto išvada kaip įrodymas administracinių bylų procese yra tik iškeltoje administracinėje byloje teismo nutartimi paskirtos ekspertizės išvada (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009). ABTĮ 61 straipsnio 4 dalis numato, kad eksperto išvada teismui

neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Taigi, eksperto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kitų įrodymų visumoje, nesuteikiant jam jokios viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu. Tačiau eksperto išvados, kaip įrodymo, specifiškumas ir reikalavimas nesutikimą su eksperto išvada atitinkamai motyvuoti lemia tai, kad eksperto išvada, jos pagrįstumo aspektu, gali būti paneigta taip pat naudojant specialias žinias, kurios patvirtintų, jog buvo naudojami netinkami tyrimo metodai, kad ekspertui buvo pateikti neteisingi išeities duomenys ir pan. Teisėtumo aspektu, eksperto išvada galėtų būti paneigta, jei būtų nustatyta, kad ekspertizė paskirta ir atlikta neteisėtai, jog ekspertas nekompetentingas šioje mokslo srityje ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1077/2009, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1462-442/2018 ir kt.).

63. Tačiau nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo investicijų (ne)tinkamumo finansuoti, turėjo nesivadovauti teismo eksperto išvadomis apie šių investicinių objektų vidutinę rinkos kainą.

64. Teismo paskirtos pareiškėjos 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. birželio 18 d. mokėjimo prašymais prašytų atlyginti investicijų rinkos vertės nustatymo ekspertizės metu, be kita ko, ir buvo siekiama nustatyti, ar pareiškėjos pateiktuose mokėjimo prašymuose nurodyta investicijų, t. y. automobilių stovėjimo aikštelės (300 kv. m), medinių rekreacinių takų (800 kv. m), lauko tualetų (4 vnt.), rodyklių (9 vnt.), apžvalgos aikštelės ir užtvarų (6 vnt.), išlaidų vertė atitiko rinkos kainą; atsakovas jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad užduotis ekspertui suformuluota ydingai ar pan., nepateikė

65. Nors atsakovas apeliaciniame skunde ginčija teismo eksperto nurodytas investicinių objektų rinkos kainas, teigdamas, kad teismo eksperto išvados padarytos neatsižvelgus į tam tikras aplinkybes (neįvertinus, kad įvažiavimai į aikšteles nekompensuojami, kad PVM nėra tinkamos finansuoti išlaidos, neatkreipus dėmesio, iš kokių medžiagų pagamintos konstrukcijos), tačiau konkrečių duomenų, paneigiančių teismo eksperto atliktus skaičiavimus, nenurodo ir nepateikia. Todėl vien jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti atsakovo paaiškinimai nėra pagrindas pripažinti, kad teismo ekspertas tyrime naudojo neteisingus duomenis ir atliko neteisingus skaičiavimus.

66. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo ekspertize, be kita ko, dėl atlikto PVM skaičiavimo, tačiau nurodo tik prielaidas dėl aplinkybių, į kurias, jo nuomone, teismo ekspertui galbūt reikėjo atsižvelgti. Tačiau atsakovas nenurodė jokių argumentų, leidžiančių spręsti, kad šiuo atveju pareiškėja sumokėjo PVM, kurį galėtų įtraukti į savo PVM atskaitą, ir, atitinkamai, kad teismo ekspertas apskaičiavo netinkamas finansuoti išlaidas. Todėl tokie atsakovo abstraktūs teiginiai teismo ekspertizės išvadų nepaneigia.

67. Nors atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad vertindamas pavėsinės ploto viršijimą jis neturi teisės savo nuožiūra spręsti, ar Įgyvendinimo taisyklėse įtvirtintas pažeidimas yra mažareikšmis, tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju Teismo ekspertas pavėsinės ploto nukrypimą nuo normos vertino būtent statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, o ne Įgyvendinimo taisyklių taikymo atžvilgiu, t. y. Teismo ekspertui pateiktas klausimas buvo, ar pagal statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus pareiškėjos pastatytos septyniakampės pavėsinės plotas viršija 25 kv. m.

68. Taip pat pažymėtina, jog vien tai, kad teismo ekspertizės akte buvo klaidingai nurodyta medinių takų kaina, nesudaro pagrindo nesivadovauti šiuo teismo ekspertizės aktu ir dėl visų kitų teismo eksperto įvertintų investicijų. Teismo ekspertas teismo posėdžio metu pripažino, jog apskaičiuodamas takų kainas vertino apipjautas, o ne neapipjautas lentas. Atitinkamai, teismas, nurodydamas atsakovui iš naujo apskaičiuoti pareiškėjai skiriamos paramos sumą vadovaujantis Teismo eksperto išvadomis, taip pat nurodė įvertinti medinių rekreacinių takų investicijos kainos neatitikimą, kadangi lentos buvo vertintos kaip apipjautos. Atsižvelgiant į tai, atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog visas teismo ekspertizės aktas turėtų būti laikomas nepatikimu vien dėl to, kad jame klaidingai buvo nurodyta medinių takų kaina.

69. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog teismo ekspertizė nagrinėjamoje byloje buvo paskirta laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, ją atliko kompetentingas teismo ekspertas, kuris ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, jam suteikta teisė atlikti ypatingo statinio projekto ir ypatingo statinio dalinę ekspertizę, o tyrimo išvados yra pagrįstos tyrimo metu gautais duomenimis. Kaip minėta, eksperto išvada gali būti paneigta tik pasitelkiant specialiąsias žinias, kurios patvirtintų, jog eksperto išvada buvo nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kad byloje

nenustatyti duomenys, dėl kurių būtų galima abejoti minėtos teismo eksperto išvados teisėtumu bei pagrįstumu, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos investicijų, pagrįstai rėmėsi būtent šia teismo eksperto išvada.

70. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. C-80 ir Nr. 59, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes, turėtų būti vertinamos ne kaip eksperto išvados, bet kaip rašytiniai įrodymai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-299-492/2018). Todėl vien tai, kad Ataskaitoje Nr. C-80 ir Ataskaitoje Nr. 59 yra nurodytos kitokios pareiškėjos investicijų sumos, viršijančios rinkos kainą, negu sumos, nurodytos pirmosios instancijos teismo paskirtos teismo ekspertizės akte, nėra pagrindas paneigti teismo eksperto išvadą. Taigi atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teismo eksperto, o ne ekspertinio konsultavimo ataskaitų išvadomis, laikytini nepagrįstais.

71. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog ginčijamas atsakovo sprendimas yra pagrįstas neteisingais duomenimis, kuriais remiantis buvo apskaičiuotos netinkamos finansuoti pareiškėjos išlaidos, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikinto ginčijamą administracinį aktą bei įpareigojo atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjos 2014 m. gruodžio 18 d. ir 2015 m. birželio 18 d. mokėjimo prašymus. Todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

72. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jos naudai iš NMA bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip tai numato ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis, todėl teisėjų kolegija šio prašymo iš esmės nevertina.


n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS





NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bbf47d9016b711ea9d279ea27696ab7b


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVMI) 2016 m. liepos 14 d. pranešimą Nr. (17.17-40)RES-146628 ir 2016 m. liepos 19 d. raštą Nr. (4.66)46-MPD-7014; 2) įpareigoti Vilniaus AVMI išregistruoti jo individualią veiklą Lietuvoje; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, atsakovo 2016 m. liepos 14 d. pranešimą apie Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikto dokumento trūkumus Nr. (17.17-40) RES-146628 panaikino, įpareigojo Vilniaus AVMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 13 d. pateiktą prašymą išregistruoti individualią advokato veiklą iš Mokesčių mokėtojų registro bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

II.

Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriuo prašė priteisti pareiškėjui iš atsakovo 602,61 Eur turėtų išlaidų už apeliacinio skundo parengimą ir 11,25 Eur už sumokėtą žyminį mokestį.

Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškėjui priteisti ne daugiau kaip 200,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes pareiškėjo apeliaciniame skunde buvo išdėstyti tie patys argumentai ir motyvai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu buvo tenkintas vienas iš trijų savarankiškų pareiškėjo skundo reikalavimų, todėl pareiškėjas turi teisę gauti 33,33 procentų (602,61 Eur x 33,33 proc. = 200,85 Eur) patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priimta 2018 m. balandžio 18 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2018 m. gruodžio 29 d.), todėl

bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi,

proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal minėto straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu iš dalies buvo apgintos pareiškėjo teisės, todėl jis turi teisę ir į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacija) (atsižvelgus į prašomų atlyginti teisinių paslaugų suteikimo datą, aktuali redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių)

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad administracinėje byloje pareiškėją pagal 2012 m. balandžio 24 d. atstovavimo sutartį atstovavo advokatas. Apeliacinės instancijos teismo išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė 2017 m. kovo 16 d. PVM sąskaitą-faktūrą LPB Nr. 37179, paslaugų ataskaitą Nr. 111116 bei 2017 m. kovo 20 d. įvykdyto mokėjimo išrašą. Byloje yra ir 11,25 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis dokumentas. Nurodyti dokumentai patvirtina, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pareiškėjas patyrė 602,61 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą ir sumokėjo 11,25 Eur žyminio mokesčio.

Atsižvelgus į teisinių paslaugų, susijusių su apeliacinio skundo pateikimu, datą – 2017 m. sausio 15 d. (2017 m. I ketvirtis), vertinant šių išlaidų pagrįstumą aktualus 2016 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 793,3 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą maksimali priteistina suma už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme – 1 348,61 Eur (793,3 Eur x 1,7). Pareiškėjo prašoma priteisti 602,61 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalios galimos priteisti sumos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (vienas iš trijų savarankiškų pareiškėjo skundo reikalavimų (reikalavimas panaikinti atsakovo 2016 m. liepos 14 d. pranešimą Nr. (17.17-40) RES-146628), taip pat vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui priteistina 1/3 jo prašomos priteisti už apeliacinio skundo parengimą sumos, t. y. 200,87 Eur ir 11,25 Eur žyminio mokesčio, viso 212,12 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti iš dalies.Priteisti pareiškėjo A. V. naudai iš atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 212,12 Eur (du

šimtus dvylika eurų ir 12 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eA-1255-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03262-2017-6Procesinio sprendimo kategorija: 34.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo individualios įmonės „G. M. firma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo individualios įmonės „G. M. firma“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas individuali įmonė „G. M. firma“ (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-80/17 (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas nurodė, jog Nutarimu jam buvo paskirta 360 Eur ekonominė sankcija. Ekonominė sankcija skirta už tai, kad 2017 m. birželio 28 d. apie 00.30 val. pareiškėjo baro darbuotoja, veikdama pareiškėjo vardu, naudai ir interesais, M. B. pardavė tris plastikinius butelius alaus „Šnekorių“ (talpa 1 l, alkoholio koncentracija 7,5 proc. tūrio), kuriuos ji atsuko, tačiau kamštelius paliko ant alkoholinio gėrimo butelių, o alų pirkusi moteris butelius užsisuko, įsidėjo į rankinuką ir išsinešė iš pareiškėjo baro patalpų. Be to, pareiškėjo baro darbuotoja A. D. veikdama pareiškėjo vardu, naudai ir interesais, M. Z. pardavė degtinės „Lithuanian“ butelį (talpa 0,5 l, alkoholio koncentracija 40 proc. tūrio), kurį atidarė, tačiau butelio kamštį atidavė pirkėjui, kuris degtinės „Lithuanian“ butelį išsinešė iš pareiškėjo viešojo maitinimo vietos. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus, draudžiančius prekybą alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9d5e4a5016b711ea9d279ea27696ab7b

licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems uždarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

3. Pareiškėjo teigimu, remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 11 dalimi, Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnai, vykdydami tarnybines pareigas pagal „priemonių planą Nr. 20-IL-32869“, prieš atlikdami ūkio subjekto veiklos patikrinimą ir 2016 m. birželio 28 d. surašydami patikrinimo aktą NR. 20-IL-33173, privalėjo pateikti pavedimą pareiškėjo atstovei susipažinti ir pasirašyti, tačiau šis dokumentas nebuvo pateiktas, taip pat šis dokumentas nebuvo pateiktas atsakovui iš policijos įstaigos.

4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija, kad policijos pareigūnai tyrė administracinį teisės pažeidimą, už kurį atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 168 straipsnio 1 dalyje, o ne atliko ūkio subjekto patikrinimą. Pareiškėjas nurodo, kad iš bylos dokumentų aiškiai matyti, kad pareigūnai atliko pareiškėjo veiklos patikrinimą, tai patvirtina šis procesinis dokumentas – 2017 m. birželio 28 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK) Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūno M. D. surašytas patikrinimo aktas NR. 20-IL-33173. Šiame dokumente nurodoma, kad prie jo pridedami M. B. ir M. Z. paaiškinimai. Šio akto dėstomoji dalis patvirtina verslo subjekto patikros aplinkybes, nes nurodoma, kad buvo tikrinama kasos operacijų vieta, kasos aparato rodmenys, patikrinti dokumentai, susiję su mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais veikla.

5. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad 2 mėnesių terminas, per kurį turi būti išnagrinėtas pažeidimas ir paskirta ekonominė sankcija, turi būti skaičiuojamas nuo 2017 m. liepos 26 d., kai pareiškėjui aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, kad jis padarė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą. Policijos pareigūnai 2017 m. birželio 28 d. surašę ūkio subjekto (pareiškėjo) patikrinimo aktą privalėjo priimti atitinkamus sprendimus dėl šio verslo subjekto nustatytos veiklos vertinimo ir per du mėnesius (iki 2017 m. rugpjūčio 27 d.) priimti vieną iš sprendimų, nurodytų Alkoholio kontrolės įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje. 2017 m. birželio 28 d. surašytas policijos įstaigos patikrinimo aktas pareiškėjui yra protokolas, apie kurio esmę nustato Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 1 dalis. Neatliktas policijos įstaigos tyrimas pagal nustatytą kompetenciją Alkoholio kontrolės įstatymo procesiniais terminais, yra laikomas praleistu terminu dėl sprendimo, numatyto Alkoholio kontrolės įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje, priėmimo.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas paaiškino, kad Kauno AVPK Kauno miesto Centro policijos komisariatas surinko pakankamai objektyvių

duomenų (faktų) apie pareiškėjo prekybos vietoje padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą. Departamentas neturi pagrindo abejoti policijos pareigūnų užfiksuotomis aplinkybėmis, todėl byloje surinktus duomenis vertino kaip objektyvius ir pakankamus pareiškėjo padaryto Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo įrodymus.

8. Policijos pareigūnai tyrė administracinį nusižengimą, už kurį atsakomybė numatyta ANK 168 straipsnio 1 dalyje, o ne atliko ūkio subjekto veiklos patikrinimą. Tai matyti iš policijos pareigūnų atliktų veiksmų, vykdant tarnybines pareigas, pastebėjus galimai padaryto teisės pažeidimo požymius (pirkėjas išsinešė alkoholio butelius iš baro) buvo pradėtas galimai padaryto administracinio nusižengimo tyrimas, t. y. pradėti rinkti įrodymai – užfiksuoti liudytojo parodymai (t. y. apklausti pirkėjai), padarytos foto nuotraukos, nustatytas galimai administracinį nusižengimą padaręs fizinis asmuo (t. y. konkretus Įmonės darbuotojas), visi šie veiksmai buvo atliekami vadovaujantis ANK ir Lietuvos Respublikos policijos įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis pareigūnų įgaliojimus tiriant teisės pažeidimus, t. y. konkretų administracinį nusižengimą, apie kurio padarymą buvo gauta duomenų, o ne atliekant ūkio subjekto veiklos patikrinimą.

9. Pareiškėjo teiginys, kad Departamentas, priimdamas Nutarimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, yra vertintinas kritiškai ir kaip subjektyvus aplinkybių vertinimas bei pareiškėjo gynybinė pozicija. Departamentas 2017 m. liepos 26 d. Įmonei surašė protokolą Nr. ATK2-105, kuriame nurodytas faktinis ir teisinis Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo pagrindas, todėl 2 mėnesių terminas, per kurį turi būti išnagrinėtas pažeidimas ir paskirta ekonominė sankcija, turi būti skaičiuojamas nuo 2017 m. liepos 26 d., kai Įmonei aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, kad ji padarė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą. Nutarimas priimtas nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatyme nustatyto 2 mėnesių termino. Atsakovo nuomone, aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, nuostata dėl pažeidimo nustatymo dienos yra adresuota bylą nagrinėjančiai institucijai, t. y. konkrečiu atveju Departamentui. Tai reiškia, kad tik Departamentui nustačius pažeidimo padarymo faktą

(šiai institucijai gavus informaciją apie galbūt padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą), aptariamas dviejų mėnesių terminas yra pradedamas skaičiuoti. Aplinkybė, jog pirkėjai informavo, kad alkoholinius gėrimus vartos lauke, tik patvirtina faktą, kad pardavėja žinojo, kad pirkėjai perka alkoholinius gėrimus išsinešti ir vis tiek šiuos alkoholinius gėrimus pardavė.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad 2017 m. birželio 28 d. tarnybiniame pranešime Kauno AVPK Kriminalinės policijos

Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos antro skyriaus vyresnysis tyrėjas M. D. nurodė, kad 2017 m. birželio 28 d. vykdant tarnybines pareigas pagal patvirtintą priemonių planą Nr. 20-IL32869 ir kontroliuojant, kaip įmonės vykdo Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, apie 00.30 val. su Kauno AVPK pareigūnais nuvyko į Įmonei priklausančią naktinę kavinę. Einant link naktinės kavinės prie jos privažiavo taksi automobilis, iš kurio išlipo vyriškis ir nuėjo į kavinę, kurioje tuo metu prie kasininkės apsipirkinėjo 2 moterys, 1 vyriškis (iš taksi automobilio) laukė eilėje, M. D. taip pat atsistojo į eilę. Matė, kad minėtos moterys pirko 3, 1 litro talpos butelius alaus. Minėtus butelius pardavėja formaliai atsuko, kamštelius palikdama ant butelių, o alų pirkusi moteris alaus butelius užsisuko ir įsidėjo į rankinuką, buvo akivaizdu, kad alus parduodamas išsinešti, o ne vartoti vietoje. Pardavėja moterų neįspėjo, kad alkoholis gali būti vartojamas tik prekybos vietoje, butelius padavė su kamšteliais, kad alkoholį pirkusios moterys jį galėtų išsinešti. Kaip vėliau nustatyta, alų pirko M. B., iš kurios paimtas paaiškinimas, dėl alkoholio pirkimo. Grįžus į kavinę iš jos išeidinėjo vyriškis, nustatyta, kad tai buvo M. Z. M. Z. išeidinėdamas iš kavinės vienoje rankoje nešėsi degtinės „Lithuanian“ 0,5 litrų talpos butelį, o kitoje jo kamštelį t. y. pardavėja taip pat formaliai atsuko alkoholio butelį, tačiau jo kamštelį atidavė pirkėjui t. y. alkoholį pardavė išsinešimui. Iš M. Z. paimtas paaiškinimas. Naktinės kavinės pardavėja pardavė alkoholį išsinešimui po 22 val. t. y. pardavėja pardavimo metu neįspėjo, kad alkoholis gali būti vartojamas tik prekybos vietoje, taip pat atidavė perkamo alkoholio butelių kamštelius, kad alkoholinius gėrimus būtų galima išsinešti. Tokiais savo veiksmais naktinės kavinės pardavėja pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimą. Tą pačią dieną buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. 20-IL-33173 bei paimti M. B., ir M. Z. paaiškinimai.

12. Kauno AVPK Kauno miesto Centro policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūnai 2017 m. liepos 14 d. raštu Departamentui pateikė medžiagą, kurioje nustatyta, kad Įmonė jai priklausančiame bare „Laviltė“, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Kaunas, nuo 22 val. iki 8 val. prekiauja alkoholiniais gėrimais gamykliniu būdu uždarytoje pakuotėje ir (ar) neužtikrina, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami viešojo maitinimo vietoje (t. y. prekiauja alkoholiniais gėrimais išsinešimui).

13. Departamentas, vadovaudamasis Kauno AVPK Kauno miesto Centro policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūnų surinkta medžiaga, 2017 m. liepos 26 d. surašė protokolą Nr. ATK2-105, kuriame nustatė, kad Įmonė pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas. Atsakovas 2017 m. liepos 27 d. informavo pareiškėją, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. bus nagrinėjama Įmonės padaryto pažeidimo byla. Departamentas 2017 m. rugpjūčio 31 d. skundžiamu Nutarimu pareiškėjui skyrė 360 Eur ekonominę sankciją dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo.

14. Teismas išanalizavo Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, 34 straipsnio 3 dalį bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjui, turinčiam licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, priklausančiame bare Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu laiku buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjai iš baro išsinešė. Ginčo tarp šalių dėl paties fakto, kad buvo padarytas pažeidimas, nebuvo. Pagrindinis ginčas kilo dėl termino per kurį atsakovas gali skirti sankciją pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo, dėl pavedimo tikrinti pateikimo bei dėl to, ar buvo atliktas ūkio subjekto patikrinimas ar užfiksuotas administracinis teisės pažeidimas.

16. Dėl pareiškėjo teiginio, kad policijos pareigūnai prieš atlikdami ūkio subjekto veiklos patikrinimą ir surašydami patikrinimo aktą privalėjo pateikti pavedimą pareiškėjo atstovei susipažinti ir pasirašyti, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnis netaikytinas, kadangi pareiškėjo atžvilgiu buvo tiriamas administracinis nusižengimas, už kurį atsakomybė numatyta ANK 168 straipsnio 1 dalyje. Tai patvirtina byloje pateiktas

2017 m. birželio 28 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2017 m. birželio 28 d. vykdant tarnybines pareigas pagal patvirtintą priemonių planą Nr. 20-IL32869 ir kontroliuojant, kaip įmonės vykdo Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus, apie 00 val. 30 min. policijos pareigūnai nuvyko į Įmonės priklausančią naktinę kavinę, kuri veiklą vykdo adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas. Pareigūnai pamatę, kad pirkėjai išsinešė alaus butelius iš baro, pradėjo administracinio nusižengimo tyrimą, t. y. nebuvo atliekamas ūkio subjekto veiklos tyrimas, kuris yra reglamentuotas Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnyje, dėl to ir pagrindo pateikti pavedimą tikrinti pareiškėjo atstovei nebuvo.

17. Teismo vertinimu, skundžiamas Nutarimas priimtas, nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto dviejų mėnesių termino. Teismas, remdamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 26 straipsnio 13 dalimi, nurodė, kad Departamentas 2017 m. liepos 26 d. Įmonei surašė protokolą Nr. ATK2-105, kuriame nurodytas faktinis ir teisinis Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo pagrindas, todėl ši data laikytina pažeidimo nustatymo data. Įmonei buvo nurodyta, kad ji padarė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą. Atsižvelgęs į Alkoholio kontrolės įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, teismas vertino, kad šiuo atveju atsakovas nepraleido įstatyme numatyto baudos skyrimo termino. Teismas pažymėjo, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1327-261/2017).

18. Teismas nurodė, kad nustatytų draudimų pažeidimų faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Įmonė yra baudžiama, kad daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Teisės pažeidėjas baudžiamas už tai, kad pažeidė esmines ir jam žinomas bei suprantamas sąlygas – nesilaikė imperatyvių teisės reikalavimų. Departamentas pareiškėją pagrįstai patraukė atsakomybėn už Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų pažeidimus. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė. Įmonės pareiga užtikrinti, kad būtų laikomasi atitinkamų taisyklių.

19. Pareiškėjas neginčija patikrinimo akte nustatytų faktinių aplinkybių. Faktas, kad ūkio subjekto veiklos patikrinimas iš tikrųjų buvo, nepašalina Įmonės atsakomybės už teisės aktų pažeidimus.

20. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Nutarimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

III.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą ir Departamento Nutarimą.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas akcentuoja, kad Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnai netyrė administracinio nusižengimo, kurio atsakomybė numatyta ANK 168 straipsnio 1 dalyje. Pareigūnai, vykdydami tarnybines pareigas, atliko patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą. Atsižvelgus į tai, pareigūnai turėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsniu ir Ūkio subjektų patikrinimo atlikimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 5-V-549.

23. Teismas, nurodydamas Alkoholio kontrolės įstatymo 26 straipsnio 13 dalį ir 27 straipsnio 2 dalį, yra nerūpestingas dėl galimai redakcinio pobūdžio klaidų, nes Alkoholio kontrolės įstatyme šie straipsniai ir jų dalys neturi nieko bendro su šio teismo argumentais.

24. Pareiškėjas teigia, kad Įmonės darbuotojos atžvilgiu Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimu buvo panaikintas Kauno AVPK Centro policijos komisariato 2017 m. liepos 14 d. nutarimas dėl ANK 168 straipsnio 1 dalies pažeidimo, todėl ir pareiškėjas negali būti traukiamas atsakomybėn.

25. Pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje įmonei buvo panaikinta atsakomybė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo.

26. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.27. Departamentas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsiliepime į skundą

pirmosios instancijos teismui. Departamentas papildomai teigia, kad neturėjo pagrindo abejoti, kad policijos pareigūnų paruošti dokumentai buvo surinkti teisėtai, pareigūnai turėjo suinteresuotumą ir tendencingai norėjo pakenkti pareiškėjui

rinkdami ir pateikdami informaciją Departamentui dėl ekonominės sankcijos taikymo.28. Pareiškėjo subjektyvus byloje esančio dokumento (patikrinimo akto) pavadinimo aiškinimas nepaneigia policijos

pareigūnams suteiktų teisių tirti administracinius nusižengimus, rinktis įrodymus. Atsakovo nuomone, policijos pareigūnų netinkamai pasirinkta administracinio nusižengimo aplinkybių fiksavimo dokumento forma nėra esminis trūkumas, darantis negaliojančių policijos pareigūnų surinktus įrodymus. Konkrečiu atveju nebuvo atliekamas ūkio subjekto tikrinimas, o administracinio teisės pažeidimo tyrimas, todėl nėra aktuali pareiškėjo nurodyta praktika ūkio subjekto tikrinimo metu surinktų įrodymų.

29. Departamento nuomone, pareiškėjas subjektyviai aiškina Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byla nėra užbaigta, o grąžinta Kauno AVPK Centro policijos komisariatui administracinio nusižengimo tyrimui atlikti. Be to, nepaisant to, kad nėra priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo darbuotojos administracinės atsakomybės, kiekvienas teismas įrodymų vertinimą atlieka pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnį.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2017 m. rugpjūčio 31 d. Nutarimo, kuriuo pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą skirta 360 Eur ekonominė sankcija, pagrįstumo ir teisėtumo.

31. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui priklausančiame bare Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu laiku buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjai iš baro išsinešė, be kita ko, nustatęs, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimus, pareiškėjo skundą atmetė.

32. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, kuris teigia, kad pareiškėjas negali būti traukiamas atsakomybėn, kadangi Įmonės darbuotojos atžvilgiu Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimu buvo panaikintas Kauno AVPK Centro policijos komisariato 2017 m. liepos 14 d. nutarimas dėl ANK 168 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

33. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.

35. Įgyvendindamas šiuos tikslus, įstatymų leidėjas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnyje reglamentavo prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką. Kaip viena iš alkoholio prieinamumo ribojimo priemonių, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi, šia išimtimi galima pasinaudoti tik kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos,

t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-351/2013; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1129-858/2015).

36. Tačiau konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Alkoholio kontrolės įstatymas – turinys, pobūdis ir apimtis minėtame įstatyme nėra atskleistas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar, priešingai, – suponavo galimybę taikyti toje pačioje Alkoholio kontrolės įstatyme nuostatoje įtvirtintą išimtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-715/2014; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1129-858/2015).

37. Nagrinėjant administracines bylas inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo taip pat yra ne kartą konstatuota, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises bei būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-500-525/2017).

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22.00 val. iki 8.00 val. ir jam paskirta teisinga ir proporcinga bauda. Aplinkybė, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo.

39. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.).

40. Pažymėtina, kad bylos faktinės aplinkybės rodo, jog nagrinėjamu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti pirkėjams iš esmės su butelių kamšteliais (juos padavus kartu su buteliais), kas sudarė galimybę juos išsinešti iš baro. Toks formalus pardavėjos veiksmas, kaip butelio atidarymas, sudarant galimybę pirkėjui po pardavimo uždaryti butelį tuo pačiu

kamšteliu, patvirtina, kad Įmonės pardavėja neįvykdė reikalavimo parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir vartoti vietoje, šiais konkliudentiniais veiksmais ji asmeniui, įsigijusiam butelį alkoholinio gėrimo, pagrįstai leido manyti, kad alkoholinius gėrimus galima vartoti ne tik baro patalpose, todėl tokia veika teisingai kvalifikuota kaip Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad duomenų, jog pareiškėjo darbuotoja būtų įspėjusi pirkėjus, kad alkoholiniai gėrimui turi būti vartojami vietoje, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė, jog buvo imtasi visų veiksmų užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų geriami tik vietoje.

41. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas suklydo, nurodydamas ne tuos Alkoholio kontrolės įstatymo straipsnius. Teisėjų kolegijos nuomone, nors pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė Alkoholio kontrolės įstatymo straipsnius, vertindamas, ar Nutarimas priimtas nepažeidus nustatyto Alkoholio kontrolės įstatyme termino, tačiau pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendime padaryta klaida vertintina kaip akivaizdi redakcinio pobūdžio klaida. Iš teismo sprendime nurodytų aplinkybių ir motyvų yra aišku, jog sprendime yra aiškinami Alkoholio kontrolės įstatymo 34 ir 35 straipsniai, o ne 26 ir 27 straipsniai.

43. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog jam neturėtų būti taikoma atsakomybė, kadangi Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 4 d. sprendimu panaikino Kauno AVPK Centro policijos komisariato 2017 m. liepos 14 d. nutarimą dėl ANK 168 straipsnio 1 dalies pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo darbuotoja nebuvo išteisinta, be to, Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 4 d. sprendime nenurodė, kad pareiškėjo darbuotoja nepadarė ANK 168 straipsnio 1 dalies pažeidimo, o bylą grąžino Kauno AVPK Centro policijos komisariatui administracinio nusižengimo tyrimui atlikti. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas gali būti traukiamas atsakomybėn dėl padaryto Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo.

44. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo individualios įmonės „G. M. firma“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cd1ede8016b711ea9d279ea27696ab7b

Administracinė byla Nr. eA-1242-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01528-2017-0Procesinio sprendimo kategorija: 34.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kristroma“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kristroma“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. T-418 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB „Kristroma“ priklausančioje kavinėje (duomenys neskelbtini) Kaune“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, jog jis vykdo viešojo maitinimo veiklą kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini) Kaune ir turi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais visą parą. Kauno miesto savivaldybė parengė sprendimo projektą, kuriame buvo numatyta apriboti mažmeninės prekybos laiką alkoholiniais gėrimais pareiškėjui priklausančiose viešojo maitinimo vietose nuo 22 val. iki 8 val., tačiau apie šį projektą, jame minimą neigiamą įtaką kriminogeninei padėčiai ir pareiškėjo atžvilgiu ketinamus taikyti ribojimus pareiškėjo neinformavo.

3. Atsakovas skundžiamu Sprendimu uždraudė pareiškėjui prekiauti alkoholiniais gėrimais ne nuo 22 val. iki 8 val., kaip buvo siūloma sprendimo projekte, bet dėl nesuvokiamų priežasčių žymiai labiau – nuo 14 val. iki 10 val. Sprendimas buvo priimtas kitokios apimties nei buvo parengtas, nesilaikant pagrindinių imperatyvių procedūrinių sprendimo priėmimo tvarkos reikalavimų. Motyvacijos dėl prekybos laiko susiaurinimo nebuvimas Sprendime, jį lydinčiuose dokumentuose ir Tarybos posėdžio metu svarstant šį klausimą, yra esminis sprendimo trūkumas, lemiantis jo nepagrįstumą ir neteisėtumą. Kadangi Sprendimas nemotyvuotas, jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Tarybai teikto sprendimo projekto aiškinamajame rašte (ir sprendime) pateikta informacija yra susijusi tik su statistika, kuri aiškiai nesusieta tiek su pareiškėjo veikla ir veiksmais, tiek ir su sprendime nurodytu kitu ribojimų laiku, kuris nebuvo analizuotas aiškinamajame rašte.

4. Be to, atsakovo Sprendimas pažeidžia sąžiningos konkurencijos laisvę (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. 1 d.), akivaizdžiai diskriminuoja ir, ginčo atveju nesant jokių objektyvių kriterijų, kurių pagrindu būtų galima pagrįsti būtent pareiškėjo atžvilgiu taikytus apribojimus, pastato pareiškėją į nelygiavertę teisinę padėtį, lyginant su

kitais šalia esančiais kavinių ir barų savininkais, tebevykdančiais analogišką veiklą. Sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą, atsakovo nesąžiningą elgesį bei piktnaudžiavimą teise netiesiogiai patvirtina ir ankstesnis iš esmės analogiškas teisminis ginčas tarp tų pačių šalių, kuris galutiniu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2033-662/2015 buvo išspręstas pareiškėjo naudai.

5. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas paaiškino, kad savivaldybės tarybai yra patikėta veikti visos bendruomenės naudai ir tai reiškia, kas pagal

suteiktą kompetenciją bei numatytus uždavinius privalu vykdyti savo funkcijas siekiant saugoto ir ginti viešąjį interesą. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nėra įtvirtinta jokių konkrečių ir objektyvių kriterijų, kurių pagrindu savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo, taip Tarybai suteikiant plačią diskrecijos teisę. Sprendime nurodytos tiek teisės normos, kuriomis vadovautasi, tiek faktiniai duomenys, kuriais remtasi. Šiuo atveju, Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama Sprendimą, vertino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK), Centro seniūnijos, Senamiesčio bendruomenės centro pateiktą informaciją, patvirtinančią, kad ginčo baro prieigos nėra saugios tiek dieną, tiek naktį. Taryba, siekdama viešojo intereso ir gindama aplinkinių gyventojų teisę į ramią, kultūringą ir saugią aplinką, apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką maksimaliam paros laikui. Pareiškėjo prekybos vietoje nėra sudaryta jokių tinkamų sąlygų kultūringai vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, taip ugdant atsakingo alkoholinių gėrimų vartojimo kultūrą.

7. Atsakovo manymu, pareiškėjas naudojasi įstatymo spragomis bei susiklosčiusia teismų praktika ir prisidengdamas viešojo maitinimo įmonės statusu, faktiškai dažniausiai prekiauja alkoholiniais gėrimais išsinešimui. Tokių prekybos vietų tiesiog negalima priskirti nei prie kavinių ar valgyklų, juose praktiškai nevyksta maisto gamyba, jos funkcionuoja tik prekybos alkoholiniais gėrimais išsinešimui (pradarytoje taroje) dėka. Pareiškėjui priklausančio baro veikla ir prekyba alkoholiu visą parą pritraukia tiek asmenis dėl savo elgesio tampančius nusikaltimo aukomis, tiek ir linkusius nusikalsti asmenis. Tiek policijos komisariato pateikta medžiaga, tiek seniūnijos pateikta informacija patvirtina neabejotiną sąsają tarp pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais ir šiose vietovėse daromų viešojo intereso gynimo prasme netoleruotinų teisės pažeidimų. Taryba teisėtai ir pagrįstai, įgyvendindama Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi suteiktą diskrecijos teisę, konstatavo bendruomenės ir verslo interesų pusiausvyros pažeidimą ir koregavo (apribojo) pareiškėjui išduotoje licencijoje verstis mažmenine prekyba nustatytą prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, siekiant viešojo intereso, t. y. savivaldybės bendruomenės apsaugos nuo neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių, todėl ginčijamas sprendimas nediskriminuojantis, yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Ginčijamu atveju prioritetas privalo būti teikiamas viešajam interesui ir kitoms konstitucinėms vertybėms užtikrinti, o ne pavienio verslo subjekto interesui, dėl ko nukentėtų tokios konstitucinės vertybės kaip visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmogaus sveikata ir pan., tenkinti.

II.

8. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos Sprendimą.

9. Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką dėl ūkinės veiklos ir jos ribojimo, taip pat Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalį ir teismų praktiką, nurodė, kad, sprendžiant dėl ginčijamo akto atitikties minėtos įstatymo nuostatos reikalavimams, teismui privalu įvertinti, ar yra turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumų, ar jie yra esminiai, sukliudę šių individualių administracinių aktų adresatui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (ginčo atveju –UAB „Kristroma“) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Nors savivaldybių taryboms Alkoholio kontrolės įstatymas suteikia teisę nustatyti ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau savivaldybė kaip viešojo administravimo subjektas privalo vadovautis VAĮ nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais, atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio

aiškumo, tikrumo ir saugumo principus.10. Teismo vertinimu, Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant minėtus principus, nes pagal prekybos laiko ribojimą

sprendimo mastas neatitinka tų tikslų, kurie nustatyti Alkoholio kontrolės įstatyme ir tai nėra priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą, be to, ginčo atveju nėra pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti motyvuotu.

11. Teismas, išanalizavęs teismų praktiką dėl gero administravimo principo, nurodė, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba kaip viešojo administravimo subjektas yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų.

12. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas visiškai nebuvo informuotas apie klausimo dėl ribojimo prekiauti alkoholiu jam priklausančiose kavinėse (baruose) nagrinėjimą, jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ar tuo labiau pasiruošti galimiems ribojimams. Iš viešai prieinamos medžiagos matyti, kad 2017 m. liepos 4 d. Kauno miesto mero potvarkiu buvo sudaryta 2017 m. liepos 11 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkė, į kurią klausimo, dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjui priklausančioje kavinėje, nagrinėjimas įtrauktas nebuvo. Tik 2017 m. liepos 11 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu į darbotvarkę buvo įtraukta 12 papildomų klausimų, tarp kurių buvo ir Sprendimo projektas, dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjui priklausančioje kavinėje, svarstymas. Ginčo atveju ypač svarbu pažymėti tai, kad atsakovo parengtame sprendimo projekte, kuris buvo pateiktas Tarybai svarstyti, prekybos alkoholiu ribojimas buvo numatytas nuo 22 val. iki 8 val. Atitinkamai Kauno miesto savivaldybės administracijos Klientų aptarnavimo skyriaus buvo parengtas 2017 m. liepos 4 d. aiškinamasis raštas Nr. 27-19-44 dėl prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimo pareiškėjo kavinėje, kuriuo buvo motyvuojamas parengto sprendimo projektas dėl uždraudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val., t. y. tokį laiką siejant su alkoholinių gėrimų parduotuvių laiku. Tik Tarybos posėdžio metu Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijoms pasiūlius apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val., Taryba balsavimu nusprendė pritarti šiam siūlymui ir priėmė ginčijamą sprendimą su pakeitimais. Nei pats pasiūlymas, nei pritarimas tokios apimties apribojimui nemotyvuotas.

13. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju priimant pareiškėjui nepalankų Sprendimą, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, nesudaryta galimybė pareiškėjui pateikti paaiškinimus ar kitus įrodymus, galinčius turėti įtakos ginčo sprendimo priėmimui. Teismo vertinimu, atsakovo veiksmai, kuriais pareiškėjas, vykdantis teisėtą komercinę veiklą, visiškai neinformuojamas apie svarstomus jo veiklos apribojimus ir pastatomas prieš įvykusį faktą – esminio jo veiklos apribojimo be jokio pereinamojo laikotarpio, tuo nesudarant sąlygų pareiškėjui pasiruošti veiklos ribojimams, akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisės principams, inter alia pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovo veiksmai visiškai nesiderina su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis, taip pat paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti teisinės valstybės, teisinio aiškumo, tikrumo ir saugumo principai.

14. Teismas akcentavo, kad galimybė išreikšti savo poziciją asmeniui, kuriam yra taikoma teisinio poveikio priemonė, įtvirtinta ir Gero administravimo kodekse, patvirtintame 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), k

15. Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos tvarką ir formas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę nustato 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. T-125 patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentas (toliau – ir Reglamentas). Spręsdamas dėl skundžiamo individualaus akto teisėtumo teismas konstatavo, kad Taryba, priimdama Sprendimą, pažeidė imperatyvius šio Reglamento reikalavimus. Teismo nuomone, Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijų tarybos posėdžio metu teikto pasiūlymo – apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val., negalima laikyti į darbotvarkę įtraukto Sprendimo projekto teikiamomis pataisomis (Reglamento 78 p. tvarka), nes šiuo siūlymu buvo keičiama ginčijamo sprendimo projekto esmė ir turinys, vietoje Sprendimo projekte numatomo taikyti apribojimo prekybos alkoholiu laiko nuo 22 val. iki 8 val., siūlant dvigubai pailginti apribojimo prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val., paliekant galimybę prekiauti alkoholiu tik 4 valandas per parą. Toks Tarybos narių siūlymas, teismo nuomone, turėjo būti vertinamas ne kaip teikiama pataisa, bet kaip alternatyvus sprendimo projektas į posėdžio darbotvarkę įrašytam sprendimo projektui. Pagal Reglamento 98 punktą alternatyvūs sprendimų projektai privalo būti parengti Reglamento VIII skyriuje nustatyta tvarka ir pateikti merui, frakcijų seniūnams ir pirminio sprendimo projekto rengėjui ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio. Nagrinėjamu atveju tai padaryta

nebuvo. Teismas vertino, kad ginčijamas Sprendimas priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos imperatyvių procedūrinių reikalavimų, dėl ko toks sprendimas negali būti pripažintas motyvuotu ir pagrįstu. Teismas pažymėjo, kad iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. posėdžio protokole Nr. TP-7 fiksuotų diskusijų nėra galimybės spręsti, kokios faktinės aplinkybės lėmė bei kokiais kriterijais ar pagrindais, kad prekybos alkoholiniais gėrimais laikas buvo apribotas žymiai labiau nei buvo numatyta ginčijamo sprendimo projekte.

16. Teismas nurodė, kad konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai, VAĮ įtvirtintas konstitucinio proporcingumo principas, Vietos savivaldos įstatymo įtvirtintas bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų priimami administraciniai aktai, kuriais apribojamos asmens teisės, turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o jais taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad nei ginčijamame Sprendime dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 14 val. iki 10 val., nei šį ginčo Sprendimą lydinčiuose dokumentuose, nei tarybos posėdžio protokole nenurodyti objektyvūs duomenys (faktai), įtakojantys taikomų poveikio (prekybos laiko ribojimo) priemonių apimtį, ir nėra aišku, kodėl yra priimtas būtent toks sprendimas dėl prekybos laiko bei kokie konkretūs argumentai suponavo tokį prekybos laiko susiaurinimą, todėl šios aplinkybės pripažintinos esminėmis, lėmusiomis ginčijamo sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą. Teismas, vertindamas skundžiamu Sprendimu nustatytą prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimų mastą, taip pat konstatavo, kad atsakovas, atsižvelgdamas į policijos komisariato, bendruomenės pasiūlymus, nors ir turėjo diskrecijos teisę nustatyti prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimus, tačiau tai privalėjo padaryti, nurodant, kodėl yra priimamas būtent toks sprendimas dėl prekybos laiko, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar esant pagrindui apriboti prekybos laiką, kokie konkretūs argumentai suponavo žymiai didesnį, nei buvo numatyta Sprendimo projekte, prekybos laiko susiaurinimą (nuo 14 val. iki 10 val.), ar tokios poveikio priemonės adekvačios, proporcingos, siekiant užtikrinti viešąjį interesą, saugią, kultūringą aplinką šalia esančių namų gyventojams, tinkamą visuomenės ir verslo interesų apsaugos pusiausvyrą. Tokios analizės Taryba, susiaurindama apribojimą prekybos alkoholiu laiką, neatliko ir formaliai prisidengiant teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu – tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą, ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 14.00 val. iki 10.00 val. priėmė nemotyvuotai, skubotai, visiškai nepagrįsdama pareiškėjui taikomų poveikio priemonių apimties, pažeisdama administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinius reikalavimus, nesilaikant gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nevykdydama VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. neatliktus objektyvaus ir išsamaus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimų pagrįstumui, įvertinimo. Įvertinus tai, kad pažeista skundžiamo individualaus administracinio akto priėmimo tvarkos procedūra, taip pat nustatyti esminiai šio akto trūkumai VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme, atsakovo Sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu ir turi būti panaikintas kaip neteisėtas. Likusius šalių argumentus teismas laikė pertekliniais, detaliau nedėstė ir jų neanalizavo.

17. Teismas pabrėžė, kad teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui, tinkamai įgyvendinus VAĮ, Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas bei objektyviai nustačius, jog būtent dėl pareiškėjo vykdomos ūkinės veiklos kyla viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, saugios, kultūringos aplinkos neužtikrinimu šalia esančių gyvenamųjų namų gyventojams tokia apimtimi, kuri sudaro pagrindą riboti prekybos alkoholiu ribojimą sprendime nurodytu laiku, laikantis sprendimo priėmimo procedūrinių reikalavimų pakartotinai spręsti dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimų taikymo pareiškėjo atžvilgiu.

III.

18. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

19. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai Taryba nurodo, kad byloje esantys įrodymai, jų įvairovė apie pareiškėjui priklausančiose baruose ir jų prieigose prekybos alkoholiniais gėrimais užfiksuotus teisės pažeidimus, trikdančius viešąją

rimtį ir tvarką, patvirtina sąsają tarp pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais ir šioje vietovėje daromų viešojo intereso gynimo prasme netoleruotinų teisės pažeidimų. Atsakovo nuomone, teismas nevertino surinktų įrodymų visumos, kuriais rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą.

20. Teismas ignoravo Kauno AVPK 2017 m. gruodžio 8 d. raštą, kuriame nurodyta, kad sutrumpinus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ginčo bare, kriminogeninė situacija pasikeitė – įvykių, susijusių su UAB „Kristroma“ vykdoma veikla laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. nebuvo registruota. Tai patvirtina, kad siekiant įstatymais nustatyto tikslo užtikrinti viešojo intereso apsaugą, atsakovo pasirinktos priemonės, kurios kaip nurodyta oficialiame policijos rašte davė laukiamus rezultatus.

21. Priimtas sprendimas nepažeidžia VAĮ reikalavimų. Sprendimas buvo priimtas išsamiai ištyrus ir įvertinus faktines aplinkybes. Visuomenės atstovų kreipimasis ir policijos pranešimai įpareigojo Kauno miesto savivaldybę imtis skubių ir neatidėliotinų veiksmų.

22. VAĮ neįpareigoja individualų administracinį aktą priimančios institucijos informuoti apie ketinamus priimti sprendimus. Be to, teismas nenurodė konkrečios teisės akto normos, dėl kurio pažeidimo Tarybos sprendimas galėtų būti pripažinti neteisėtais. Atsakovas, vadovaudamasis VAĮ 8 straipsniu, informavo pareiškėją apie priimtą individualų administracinį aktą, buvo nurodytos nevykdymo pasekmės, išaiškinta apskundimo tvarka.

23. Taryba nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Sprendimu buvo iš esmės apribota pareiškėjo veikla. Ginčijamu Sprendimu buvo sutrumpintas prekybos alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietoje laikas.

24. Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Vieningo Kauno frakcijų siūlymas nelaikytinas alternatyviu pasiūlymu, kuriam taikoma Reglamento 98 punkte nustatyta tvarka. Frakcijų siūlymas tik numatė kitą ribojimo intervalą, tačiau nepakeitė sprendimo esmės. Reglamento 96 punktas numato galimybę papildyti darbotvarkę likus 24 val. iki posėdžio, todėl frakcijų pasiūlytos pataisos apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 14 val. iki 10 val. negali būti laikomos pateiktomis, pažeidžiant Reglamente nustatytas procedūras.

25. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.26. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde

pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms ir sprendime išdėstytiems motyvams.

Teisėjų kolegija


27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. T-418, kuriuo draudžiama pareiškėjui priklausančiame bare prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val., pagrįstumo ir teisėtumo.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, spręsdamas, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pažeidžia pareiškėjo teises bei gero administravimo principą. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

29. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

31. Pastebėtina, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2017 m. liepos 11 d. priėmė kelis ginčijamam Sprendimui tapačius sprendimus dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo, grindžiamus tais pačiais Kauno AVPK raštais ir Centro seniūnijos ar kitos atitinkamos seniūnijos raštais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1132-629/2019, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1402-629/2019, 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1062-575/2019, 2019 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1135-822/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1126-525/2019, 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1578-415/2019 ir 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1308-261/2019 jau yra konstatavęs, kad tokie sprendimai naikintini. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; <…> Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

32. Mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais yra ūkinė veikla, kuri patenka į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje ginamą ūkinės veiklos laisvės sritį. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. nutarime yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą, teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą). Toks reguliavimas yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme, kuris reguliuoja teisinius santykius, priskirtinus viešajai teisei. Šiuo įstatymu nustatytomis administracinėmis priemonėmis yra varžoma asmens ūkinės veiklos laisvė alkoholio gamybos, prekybos ir vartojimo srityje, tačiau tuo yra siekiama pozityvių Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų (mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus), įtvirtinant atitinkamus reikalavimus vertimuisi ūkine veikla (Alkoholio kontrolės įstatymo 1 str. 2 d., 4 str. 1 d.).

33. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

34. Minėtoje įstatymo normoje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos tiek siekiant apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, tiek priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015; 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-745-525/2016; 2016 m. liepos 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-608-602/2016 ir kt.).

35. Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, kiekvienu konkrečiu atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų

normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas sprendimas dėl prekybos laiko apribojimo, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Ši prievolė sietina su VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013; 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-261/2016).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, o byloje reikšmingoms aplinkybėms nustatyti teismas surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadas dėl skunde pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, jam nebuvo sudaryta reali galimybė pateikti paaiškinimus ar, tuo labiau, pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės turi lemiamą ekonominę reikšmę pareiškėjo veiklai (tokio pobūdžio pažeidimai sietini su gero administravimo principo pažeidimu), o nepaisant to, kad atsakovo parengtame ginčijamo sprendimo projekte Nr. TR-564, taip pat 2017 m. liepos 4 d. aiškinamajame rašte Nr. 27-19-44, kurie pateikti svarstyti Tarybai 2017 m. liepos 11 d. posėdyje, prekybos alkoholiu ribojimas buvo numatytas tik nuo 22 val. iki 8 val., posėdžio metu nemotyvuotai pasiūlius apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val., atsakovas balsavimu (balsų dauguma) pritarė šiam siūlymui ir priėmė Sprendimą, šio siūlymo nemotyvavęs bei nepagrindęs. Iš byloje surinktų duomenų taip pat nėra galimybės spręsti dėl šioje byloje ginčijamo sprendimo (prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apriboti būtent nuo 14 val. iki 10 val.) priėmimo konkrečių motyvų, nes protokole jie išdėstyti abstrakčiai ir tik deklaratyviomis frazėmis, o atsakovas teismui nepateikė įrodymų, jog egzistuoja objektyvi grėsmė visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar viešajam interesui dėl pareiškėjo kavinės veiklos, susijusios su prekyba alkoholiu. Pastebėtina ir tai, kad pačiame Sprendime tik paminimi Kauno AVPK ir Centro seniūnijos raštai, kuriais rėmėsi atsakovas, priimdamas Sprendimą, tačiau neatskleistas nei šių raštų turinys, nei tai, kaip ir kodėl šiuose raštuose nurodytas aplinkybes vertina atsakovas. Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų ar reikšmingų argumentų, sudarančių pagrindą kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, o nustatyti ginčijamo individualaus administracinio akto trūkumai yra esminiai bei pakankami tokiam aktui panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-1110-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02728-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, likviduotam Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos (dabar – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija) (toliau – ir Ministerija), 1 129,7 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 5 procentų metines procesines palūkanas. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1. BUAB „Freshtravel“ buvo kelionių organizatorius, organizavęs poilsines keliones. Minėta bendrovė 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos stabdymą. Pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 10 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003788 (toliau – ir Sutartis), kurioje buvo numatyta pareiškėjos ir kitų asmenų kelionė į Hurgadą laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. Dėl kelionių organizatoriaus nemokumo Sutartyje numatyta kelionė neįvyko. Pareiškėja už kelionę sumokėjo 1 365,85 Eur, o pareiškėjai draudimo bendrovės buvo kompensuota tik 60,76 Eur suma. Taigi pareiškėjai liko neatlyginta 1 129,7 Eur suma.

1.2. Iš susiklosčiusių faktinių aplinkybių akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme nustatytos kelionių organizatoriaus prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Ši aplinkybė patvirtina, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Taigi tai yra pagrindas išvadai, kad buvo padarytas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c1f1b19016b711ea9d279ea27696ab7b

2. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ministerija atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėja prašo įvertinti Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus priimant Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, minėtą vertinimą teismui draudžiama atlikti.

2.2. Teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, o pareiškėja prašo atlikti Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetencijai priskirtus veiksmus. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimus, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė. Pareiškėjos reikalavimas pripažinti, kad Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, negali būti nagrinėjamas teisme.

2.3. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjai priteisti turtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas, kadangi nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų. Todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp Lietuvos valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę ir pareiškėjos patirtos turtinės žalos. Pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ iškeltoje bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės. Be to, pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą.

2.4. Pareiškėjai negali būti priteista suma už Egipto Arabų Respublikos vizas, todėl iš prašomos priteisti sumos turtinei žalai atlyginti išskaičiuotina 160,18 Eur suma, sumokėta už vizas.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Turizmo įstatymo nuostatos buvo suderintos su Direktyvos nuostatomis.3.2. Pareiškėja nepateikė visų jos patirtą turtinę žalą įrodančių dokumentų, todėl jos patirtos neturtinės žalos dydis

negali būti nustatytas.3.3. Pareiškėjai pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto bylose ir (ar) civilinius ieškinius

baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalauti atlyginti turtinę žalą iš valstybės.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino – priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 1 129,7 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė Sutartį, kurios pagrindu įsigijo kelionę į Hurgadą (Egiptą), bendra kelionės kaina – 1 365,85 Eur. Sutartimi šalys patvirtino, kad pareiškėja 2014 m. spalio 24 d. sumokėjo 136,58 Eur avansą, o 2014 m. spalio 25 d. sumokėjo likusią sumą, t. y. 1 229,26 Eur.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausios administracinio teismo praktika analogiškose bylose, darė išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą turtinę žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatyme nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

7. Teismas, atskaičiavęs išlaidas už vizas, nustatė, kad pareiškėjai kelionė kainavo 1 241,61 Eur. Atsižvelgęs, kad Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. spalio 20 d. į pareiškėjos banko sąskaitą pervedė 60,76 Eur, teismas pažymėjo, jog pareiškėja patyrė 1 180,85 Eur nuostolių. Kadangi pareiškėja skundu reikalavo 1 129,7 Eur turtinės žalos atlyginimo, teismas šį pareiškėjos reikalavimą tenkino visa apimtimi.

8. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas priimtas 2017 m. rugpjūčio 10 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

III.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą.9.2. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo

nuostatas: i) teismas, pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, sprendime įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą; ii) teismas pažeidė nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

9.3. Teismas iš valstybės priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors nėra deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visumos.

9.4. Teismas priteisė pareiškėjai netiksliai nustatytą turtinės žalos atlyginimo sumą, t. y. pagal Sutartį mokėtina suma buvo ne už keturias vizas, bet už aštuonias vizas, kurios iš viso kainavo 248,48 Eur.

9.5. Teismas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjos naudai priteisė, byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą.

9.6. Teismas visiškai nepagrįstai sprendimu sudarė prielaidas pareiškėjai gauti žalos atlyginimą du kartus, t. y. ir šioje byloje, ir BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje.

10. Pareiškėja atsiliepimu prašo atsakovo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėja atsiliepime nurodo, kad:

10.1. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo analogiškose bylose suformuotos teismų praktikos.10.2. Nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų,

sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

10.3. Pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidos siekė 1 365,85 Eur, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį jų, t. y. 60,76 Eur pareiškėjos patirtų nuostolių. Įvertinus sumų, sumokėtų už kelionę, ir išmokėtos kompensacijos dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo, t. y. liko negrąžinta 1 129,70 Eur.

10.4. Pareiškėjai iš atsakovo turėtų būti priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašo tenkinti atsakovo atstovo Ministerijos apeliacinį skundą. Nurodo, kad palaiko Ministerijos apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija


12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą – priteisė pareiškėjai 1 129,7 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovo atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

14. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

15. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

16. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

17. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

18. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

19. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

20. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

21. Nustačius, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, konstatuotina, kad dėl to

pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad iš esmės analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo (1 225,86 Eur) buvo pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“) bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjai būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjos naudai būtų išieškota.

22. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė 1 129,7 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą, kuris kompensuoja (iš dalies kompensuoja) jos patirtas išlaidas dėl įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Tai, kad pareiškėja patyrė minėtas išlaidas, patvirtina ne tik sudaryta Sutartis, tačiau ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymu (2019 m. lapkričio 6 d. nutartimi) pareiškėjos (jos atstovo) pateikti fiskaliniai kvitai (b. l. 116–117), kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad pareiškėja sumokėjo Sutartyje nurodytą sumą – 4 716 Lt (1 365,85 Eur), t. y. realiai patyrė išlaidas Sutarčiai įvykdyti. Teisėjų kolegija nesutinka, kad teismas netiksliai nustatė turtinės žalos atlyginimo sumą tuo aspektu, jog pagal Sutartį mokėtina suma buvo ne už keturias vizas, bet už aštuonias vizas, t. y. sumos už įsigytas vizas buvo išskaičiuotos iš turtinės žalos atlyginimo sumos neteisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek iš 2014 m. lapkričio 5 d. Sutarties, tiek 2014 m. lapkričio 10 d. pakeistos tos pačios Sutarties turinio matyti, jog vizos buvo įsigytos keturiems, o ne aštuoniems asmenims. Be to, pažymėtina, kad pagal vėliausiąją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms, laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šios patirtos išlaidos neatimamos iš prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo, jei tokios sumos į prašomą priteisti turtinės žalos atlyginimo dydį patenka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2019 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1226-662/2019, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1358-520/2019).

23. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, pagrįstai priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

DAINIUS RAIŽYS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dfe5152016b711ea9d279ea27696ab7b





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus (toliau –ir Skyrius) 2018 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 10-S-95040(1.39E-10) „Dėl naudotojo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus paėmimo“ (toliau – ir 2018 m. spalio 22 d. sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad:2.1. Pareiškėjas 2018 m. spalio 22 d. sprendimu buvo įpareigotas atiduoti saugoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus

Nr. 0007609N1 (toliau – leidimas), iki bus nutrauktas ikiteisminis tyrimas arba baudžiamoji byla. Jis ginklą įsigijo dėl pavojaus jo šeimai. Pareiškėjas yra valstybės saugomas liudytojas. Dėl šios priežasties yra daug neigiamai jo atžvilgiu nusiteikusių jam pavojų keliančių asmenų. Pareiškėjui ginklas yra jo ir jo šeimos saugumo garantas, kuris jiems gali išgelbėti gyvybę.

2.2. Leidimas iš pareiškėjo buvo paimtas dėl to, kad jos atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-35053-18 (toliau – Ikiteisminis tyrimas). Ikiteisminiame tyrime nagrinėjamas incidentas įvyko prie pareiškėjo namų, kur gyvena jo šeima. Incidento metu kitas asmuo sumušė pareiškėją, bandė pavogti pareiškėjui priklausantį automobilį. Pareiškėjas po įvykio kreipėsi į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės priėmimo (skubios pagalbos) skyrių, kur jam buvo nustatytas smegenų sutrenkimas. Pareiškėjas po kelių dienų, kai jautėsi šiek tiek geriau, nuvyko į Lietuvos teismo ekspertizės centrą, kur buvo užfiksuoti kiti sužalojimai, o medžiaga nusiųsta ikiteisminio tyrimo tyrėjui. Užpultas savo namuose pareiškėjas nepanaudojo ginklo savigynai ir net apie tai neužsiminė jį užpuolusiam asmeniu. Pareiškėjas yra stabilios psichikos žmogus ir suvokia ginklo naudojimo būtinumo ribas bei to tikslingumą. Tai patvirtina, kad pareiškėjas ginklu naudojasi atsakingai.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK Skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad, atlikus patikrinimą, nustatyta, jog Vilniaus AVPK Vilniaus miesto šeštajame policijos komisariate 2018 m. liepos 23 d. buvo pradėtas Ikiteisminis tyrimas pagal požymius, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas) dėl to, kad 2018 m. liepos 22 d., apie 22 val., konflikto dėl užtverto pravažiavimo metu pareiškėjas tris kartus trenkė su kastuvu G. T. į dešiniąją ranką, vėliau grumtynių metu trenkė kumščiu vieną kartą į galvos sritį, tuo savo veiksmais sukeldamas fizinį skausmą. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, galiojusi iki 2019 m. rugsėjo 1 d.) (toliau – ir Įstatymas) nuostatas ginklai yra traktuojami kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esantys daiktai. Siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka yra įtariamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, dėl to pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 41 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 41 straipsnio 5 dalį negali naudotis šaunamaisiais ginklais iki Ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.5. Teismas nustatė, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 007609N1, galiojantis iki 2020 m.

gruodžio 29 d., bei suteikta teisė naudotis J. M.-K. priklausančiais ginklais. Vilniaus AVPK 2018 m. spalio 17 d. sprendime Nr. 18-IL-10-03963-e (toliau – 2018 m. spalio 17 d. sprendimas) nustatė, kad pareiškėjui Ikiteisminiame tyrime pareikštas įtarimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir nusprendė paimti pareiškėjui išduotą leidimą. Vilniaus AVPK 2018 m. spalio 22 d. sprendimu informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą paimti jam išduotą leidimą ir išaiškino teisę sprendimą skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodydamas aplinkybes suformulavo skundo dalyką, t. y. pareiškėjas nesutinka su Vilniaus AVPK Skyriaus veiksmais, kuriais paimtas jam išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo turinį ir bylos duomenis, pabrėžė, kad pasisakys dėl Vilniaus AVPK Skyriaus veiksmų, paimant iš pareiškėjo jam išduotą leidimą, Vilniaus AVPK 2018 m. spalio 17 d. sprendimo ir 2018 m. spalio 22 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas nurodė, kad iš Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2018 m. liepos 22 d. registruoto įvykio (duomenys neskelbtini), aplinkybių matyti, jog pareiškėjas 2018 m. liepos 22 d., 20 val., konflikto metu dėl užverto pravažiavimo galbūt sumušė nukentėjusį asmenį G. T. – kastuvu tris kartus trenkė per dešinę ranką, vėliau grumtynių metu trenkė per veidą, grasino sudeginti namą ir apspardė automobilį. Minėto įvykio aplinkybėms nustatyti pradėtas Ikiteisminis tyrimas. Byloje pateiktas įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas, iš kurio turinio matyti, kad Ikiteisminiame tyrime pareiškėjas yra įtariamasis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas) padarymo. Teismas 2019 m. balandžio 2 d. raštu kreipėsi į Vilniaus AVPK Skyrių, prašydamas pateikti informaciją apie Ikiteisminio tyrimo eigą. Teisme 2019 m. balandžio 3 d. gautas Komisariato Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2019 m. balandžio 3 d. raštas, kuriame nurodyta, kad pagal Ikiteisminio tyrimo medžiagą pareiškėjui pareikštas įtarimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas).

8. Teismas pabrėžė, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką asmuo. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus AVPK Skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai nusprendė paimti iš pareiškėjo išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

III.

9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1. Teismas, vertindamas Ikiteisminiame tyrime tiriamas aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad būtent pareiškėjas buvo užpultas prie savo namų, kai jis tvarkė kelią. Pareiškėjas nesupranta, kodėl jis užpultas ir sužalotas G. T. nagrinėjamu

atveju kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Teismo metu duodant parodymus nukentėjusiojo ir jo žmonos parodymai visiškai išsiskyrė dėl smūgių kastuvu. Iš vaizdo įrašų aiškiai matyti, kaip G. T. prieina prie pareiškėjo, trenkia jam, bando atimti kastuvą ir tada sėda į pareiškėjui priklausančią transporto priemonę ir neteisėtai ją užvaldęs bando su ja išvažiuoti. Pareiškėjas po minėto įvykio kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą, kur jam buvo nustatytas galvos sutrenkimas.

9.2. Pareiškėjas sutinka, kad jam taikytas apribojimas (leidimo paėmimas) yra teisėtas, tačiau nesutinka, kad šis apribojimas yra būtinas. Pareiškėjas yra atsakingai besielgiantis žmogus.

10. Atsakovas Vilniaus AVPK Skyrius atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, visiškai teisingai padarė išvadą apie tai, kad Vilniaus AVPK tinkamai įvertino ginčo aplinkybes, pagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus panaikinimo sąlygas ir tvarką, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija


11. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas, priėjęs prie išvados, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyrius) 2018 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 18-IL-10-03962-e teisėtai ir pagrįstai nusprendė paimti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0007609N1, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. pritaria jo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su teismo sprendimo motyvais (žr. nutarties II dalį), todėl jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

16. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, galiojusi iki 2019 m. rugsėjo 1 d.) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir

turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įstatymų nustatyta tvarka įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad policija ar kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis paima, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ar jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Pagal Įstatymo 41 straipsnio 5 dalį šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytais atvejais ginklai, ginklo priedėliai ir šaudmenys, leidimas laikyti ginklus, leidimas nešiotis ginklus, taip pat ginklų pažymėjimai paimami iki ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo arba kardomosios priemonės – suėmimo – asmeniui panaikinimo įstatymų nustatyta tvarka.

17. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra įtariamas padaręs minėtą nusikalstamą veiką tyčia (BK 15 str. 1 d.).

18. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra įtariamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, ir vadovaujantis minėtais Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 41 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 5 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimti 2018 m. spalio 17 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo paimti leidimą.

19. Pareiškėjo nurodomos su incidentu, po kurio jis yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, susijusios aplinkybės (žr. Nutarties 9.1 p.), nepaneigia, kad pareiškėjas yra (buvo) įtariamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, dėl to negali paneigti ir 2017 m. spalio 17 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nurodytus Nutarties 9.2 punkte, teisėjų kolegija pabrėžia, kad ji neturi pagrindo išvadai, jog leidimo paėmimas iš pareiškėjo nebuvo būtina priemonė ir neproporcingai apribojo pareiškėjo teisę turėti ir naudoti ginklus. Asmenų, kurie nori įsigyti ar turėti ginklus ir šaudmenis, elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, dėl to pareiškėjo, kuris nagrinėjamu atveju nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, interesas naudotis ginklu negali būti svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1717-442/2018). Minėtas viešasis interesas šiuo atveju buvo užtikrintas pagrįstai nusprendus paimti (paėmus) leidimą iš pareiškėjo. Tai, kad leidimo paėmimas iš pareiškėjo yra teisėtas veiksmas (priemonė), pripažįsta ir pats pareiškėjas.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dae1d18016b711ea9d279ea27696ab7b

Administracinė byla Nr. eA-1625-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03543-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 11.5.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „NT partneriai“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „NT partneriai“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, uždaroji akcinė bendrovė „NT partneriai“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Karolinos turas“) dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „NT partneriai“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pakeisti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, Taryba, KT) 2017 m. spalio 2 d. nutarimą Nr. 2S-6(2016) „Dėl projekto „Karolinos parkas“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas), skirti UAB „NT partneriai“ minimalią baudą pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 24 straipsnį.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Konkurencijos taryba Nutarimu pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 12 d. UAB „Karolinos turas“ iniciatyva ir interesais skleista projekto „Karolinos parkas“ reklama, susijusi su nekilnojamojo turto pardavimu, buvo klaidinanti ir pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimus. Nutarimu Taryba skyrė 8 688 Eur baudą UAB „Karolinos turas“ ir tokio pačio dydžio baudą UAB „NT partneriai“. Priimdama Nutarimą, Taryba vadovavosi 2017 m. rugpjūčio 1 d. Tarybos nesąžiningos komercinės veiklos tyrimo skyriaus pranešimu „Apie atiliktą tyrimą dėl projekto „Karolinos parkas“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo reikalavimams“ Nr. 5S-12(2017) (toliau – ir Pranešimas).

3. Pareiškėjas teigė, jog Nutarimas grindžiamas netinkamu faktinių aplinkybių vertinimu, nemotyvuotas bei nepagrįstas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) prasme. Taip pat Taryba nepagrįstai vertino UAB „Karolinos turas“ esant reklamos davėju Reklamos įstatymo 2 straipsnio 10 p. prasme, t. y., nurodydama, kad UAB „NT partneriai“ (laikantis save reklamos davėju) reklamą apie projektą skleidė UAB „Karolinos turas“ iniciatyva ir interesais, netinkamai vertino aplinkybes bei turimus duomenis. Taryba nepagrįstai sprendė, jog aplinkybė, kad projektas yra susijęs su UAB „Karolinos turas“ komercine veikla ir tai sudaro pagrindą vertinti, jog UAB „Karolinos turas“ yra reklamos davėjas. UAB „Karolinos turas“ ir UAB „NT partneriai“ 2014 m. rudenį sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį, kuria už numatytą atlygį UAB „NT partneriai“ įsipareigojo sudaryti pardavimų marketingo planą bei kainodarą ir vykdyti projekto patalpų pirkėjų paiešką, o UAB „Karolinos turas“ – atsiskaityti už teikiamas paslaugas sutartyje numatyta tvarka ir

terminais. Taigi UAB „Karolinos turas“ sutartimi iš UAB „NT partneriai“ užsisakė ne reklamos paslaugas, o kitas paslaugas. Priešingai nei teigia Taryba, remiantis tarpininkavimo sutartimi UAB „NT partneriai“ siekdama ekonominės naudos sau ne tik tarpininkavo parduodant projekto patalpas, bet vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus – rasti pirkėjus, užsakė, gamino bei skleidė informaciją apie projekto patalpų pardavimą, t. y., UAB „NT partneriai“ savo iniciatyva pasirinko reklamą, kaip pirkėjų paieškos būdą. Aplinkybė, jog informacija apie projektą yra susijusi su UAB „Karolinos turas“ ūkine komercine veikla tėra netiesioginis ryšys, kadangi tiesioginę naudą pagal tarpininkavimo sutartį iš reklamos užsakymo ir skleidimo gavo UAB „NT partneriai“, t. y., buvo suinteresuotas reklamos skleidimu ir platinimu siekiant rasti pirkėjus. Dėl to, UAB „NT partneriai“ ėmėsi iniciatyvos skleisti informaciją apie projekto objektų pardavimą įvairiomis sklaidos priemonėmis. Pareiškėjas pažymėjo, jog UAB „NT partneriai“ Tarybos atliekamo tyrimo metu pripažino esą reklamos davėjais, o Taryba nepagrįstai šią aplinkybę vertino kaip neturinčią reikšmės, nepagrįstai konstatavo, jog UAB „NT partneriai“ yra reklamos tiekėjai/tarpininkai. Priešingai nei teigė Taryba, UAB „Karolinos turas“ neskleidė reklamos apie projektą, o nebūdamas reklamos davėju neturėjo pareigos įrodyti, jog pardavinėjo gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą. Priešingai, UAB „Karolinos turas“ visą projekto patalpų pardavimo laikotarpį teigė parduodantis negyvenamosios paskirties (viešbučių ir komercines) patalpas bei įsipareigoja ateityje pakeisti šių patalpų tikslinę paskirtį. Tai patvirtina preliminarios bei pagrindinės pirkimo– pardavimo sutartys. Aplinkybę, jog klaidinančią reklamą pateikė bei skleidė pripažino pati reklamos davėja, t. y., UAB „NT partneriai“. Būtent faktiniam reklamos davėjui – UAB „NT partneriai“ tenka pareiga įrodyti reklamos pagrįstumą.

4. Pareiškėjo vertinimu, Tarybos išvada, kad klaidinanti reklama galėjo paveikti ekonominį elgesį grindžiama išimtinai prielaidomis bei netinkamu nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo vertinimu. Nutarimas grindžiamas tik prielaidomis, vartojama leksika: „vartotojai gali patirti“, „tikėtina, kad dalis vartotojų <…> nebūtų toliau domėjęsi“ ir pan. Nei vienas iš šių teiginių nėra pagrįstas jokiais duomenimis, o Taryba neįvertino aplinkybės, kad nei vienas asmuo, įsigijęs patalpas projekte, nepateikė pretenzijų ar skundų dėl projekto reklamos. Be to, Nutarime išvis nevertintas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo specifikos santykis su vidutiniu vartotoju. Projekto patalpų pirkimo-pardavimo sutartys buvo patvirtintos, todėl logiška teigti, jog sudaryti pirkimo-pardavimo sandoriai yra teisėti, nepadarė žalos nei juos sudariusiems asmenims, nei visuomenei. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pareiškėjas nurodė, kad Taryba be pagrindo atsisakė vertinti minėtas lengvinančias aplinkybes.

5. Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Taryba UAB „NT partneriai“ ir UAB „Karolinos turas“ skyrė maksimalias 8 688 Eur baudas, nors savo Nutarime konstatavo neesant nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Pareiškėjo nuomone, tai neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsižvelgiant į tai, jog UAB „Karolinos turas“ nėra nei reklamos davėjas, nei reklamos tiekėjas, remiantis Reklamos įstatymo 24 straipsniu jam negalėjo būti paskirta bauda.

6. Pareiškėjas UAB „Karolinos turas“ su skundu taip pat kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2017 m. spalio 25 d. nutarimą „Dėl projekto „Karolinos parkas“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ Nr. 2S-6(2016) kaip nepagrįstą. Nenustačius pagrindo panaikinti Nutarimą, jis prašė pakeisti ir skirti UAB „Karolinos turas“ minimalią baudą pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnį.

7. Pareiškėjo UAB „Karolinos turas“ skunde išdėstyti argumentai iš esmės sutapo su UAB „NT partneriai“ skunde išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėta, jog būtent UAB „NT parteriai“ buvo sudaręs sutartį su nekilnojamojo turto skelbimų paslaugas teikiančiomis įmonėmis, kreipėsi į jas dėl projekto reklamos ir šios įmonės teikė bei skleidė reklamos sklaidos paslaugas UAB „NT partneriai“. Taigi UAB „Karolinos turas“ nebuvo reklamos davėjas. Priešingai nei teigė Taryba, UAB „Karolinos turas“ neskleidė reklamos apie projektą, o nebūdamas reklamos davėju neturėjo pareigos įrodyti, jog pardavinėjo gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą. Aplinkybė, jog informacija apie projektą yra susijusi su pareiškėjo ūkine komercine veikla tėra netiesioginis ryšys, kadangi tiesioginę naudą pagal tarpininkavimo sutartį iš reklamos užsakymo ir skleidimo gavo UAB „NT partneriai“. Aplinkybę, jog klaidinančią reklamą pateikė bei skleidė pripažino pats reklamos davėjas, t. y., UAB „NT partneriai“. Be to, visiškai nevertintas liko faktas, jog UAB „NT partneriai“, kaip reklamos davėjas, atsižvelgdamas į Tarybos pradėtą tyrimą tikslino projekto reklamą bei tinkamai išviešino faktą, jog parduodamos patalpos – negyvenamosios paskirties, o pardavėjas įsipareigoja jų paskirtį pakeisti į

gyvenamųjų. Taryba neįvertino, kad nei vienas asmuo, įsigijęs patalpas projekte, nepateikė pretenzijų ir / ar skundų dėl projekto reklamos, pretenzijų ir / ar skundų nereiškė ir nekilnojamojo turto pardavimu besiverčiantys subjektai (konkurentai). Taip pat nevertina aplinkybė, jog UAB „NT partneriai“ pripažino esą reklamos davėjais bei pažeidę Reklamos įstatymą, iš kart ėmėsi veiksmų pažeidimui šalinti – koregavo bei stabdė reklamos sklaidą. Šios aplinkybės vertintinos kaip lengvinančios Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 d. prasme.

8. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.9. Atsakovas nesutiko su skundo argumentais, kad UAB „Karolinos Turas“ nelaikytina reklamos davėju Reklamos

įstatymo 2 straipsnio 10 punkto nuostatos prasme, o reklamos davėju laikytina UAB „NT partneriai“. Reklama buvo susijusi su UAB „Karolinos Turas“ vykdoma ūkine veikla, todėl Reklamos įstatymo 2 straipsnio 10 punkto nuostatos prasme būtent UAB „Karolinos Turas“ pripažintina reklamos davėju. UAB „NT partneriai“ reklamą skleidė UAB „Karolinos Turas“ interesais, todėl būtent jis, o ne UAB „NT partneriai“, laikytina reklamos davėju. Tarpininkavimo sutartis su UAB „NT partneriai“ taip pat buvo sudaryta būtent UAB „Karolinos Turas“ iniciatyva ir interesais, siekiant parduoti UAB „Karolinos Turas“ priklausantį nekilnojamąjį turtą. UAB „Karolinos Turas“ neįrodė, kad jis negalėjo kontroliuoti įgyvendinamo reklamos projekto, todėl vadovaujantis Reklamos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, būtent reklamos davėjas atsako už įstatymų neatitinkančios reklamos naudojimą.

10. Reklama buvo vertinama ne tik teisingumo, tačiau ir pateikimo būdo kriterijaus atžvilgiu, t. y., kaip reklamą suvokia vidutinis vartotojas. Tyrimo metu buvo priimta išvada, kad reklamą vartotojas galėjo suprasti taip, kad reklamuojamas būtent gyvenamosios paskirties būstas. Nors reklamos dalyje, kuri vertinta pateikimo aspektu, sąvoka butas nebuvo naudojama, tačiau informacija buvo pateikta tokiu būdu, kad vidutinis, protingas, informuotas vartotojas galėjo suprasti, kad reklamose pateikiama informacija apie nekilnojamąjį turtą, kuris yra būtent gyvenamosios paskirties, o tai galėjo suklaidinti vartotojus.

11. Tam, kad reklama būtų pripažinta klaidinančia, nereikia fakto, kad vartotojas priėmė sprendimą ir įsigijo prekę paveiktas reklamos, šiuo atveju pakanka tik nustatyti poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę. Konkurencijos taryba nustačiusi, kad reklama klaidinanti, neturi pareigos įrodyti, kad tokia reklama faktiškai suklaidino vartotojus. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentus, kad Konkurencijos tarybos išvados dėl reklamos klaidinančio pobūdžio paremtos tik prielaidomis, atsakovas laikė nepagrįstais.

12. Dėl paskirtos baudos dydžio nurodė, kad skiriant baudą UAB „Karolinos turas“ buvo atžvelgta į skleistos reklamos pobūdį, nustatydama, kad reklama neatitiko teisingumo ir pateikimo kriterijų. Taip pat nusprendė, kad klaidinanti reklama buvo skleidžiama labai ilgą laikotarpį, skleistos reklamos mastą įvertino kaip didelį. Nenustačius nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių buvo skirta Reklamos įstatyme nustatyta nuobauda. Skiriant nuobaudą Taryba rėmėsi tik tomis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, kurios yra įtvirtintos Reklamos įstatyme, o tokios nebuvo nustatytos. Kadangi lengvinančių aplinkybių skiriant baudą nebuvo nustatyta, o tai, kad UAB „NT partneriai“ ėmėsi veiksmų, koregavo bei stabdė reklamos sklaidą, tokie veiksmai nevertinami kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. nutartimi sujungė bylas pagal pareiškėjų UAB „NT partneriai“ ir UAB „Karolinos turas“ skundus.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjų UAB „NT partneriai“ ir UAB „Karolinos turas“ skundus atmetė.

15. Teismas nustatė, kad tyrimas dėl projekto „Karolinos parkas“ skleistos reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams buvo pradėtas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pranešimo pagrindu. Pranešime nurodyta, kad Tarnyboje buvo gautas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus raštas, kuriame nurodyta, kad skyriuje buvo gautas viešosios įstaigos skundas, jog interneto svetainėje http://www.karolinosparkas.lt skelbiama galimai klaidinanti informacija apie statomus ir parduodamus butus, adresu (duomenys neskelbtini). Skelbime nurodoma, kad parduodami butai (gyvenamosios paskirties butai), nors Tarnybos duomenimis, vartotojams parduodamos negyvenamosios paskirties – vienbučių patalpos. Taryba, atlikusi tyrimą, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 12 d. UAB „Karolinos turas“ iniciatyva ir interesais skleista Reklama Nr. 1 (Nutarimo (13) p. (b) (iii), (c) – (h)) neatitiko Reklamos įstatymo 5

http://www.karolinosparkas.lt/

straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto teisingumo kriterijaus, o Reklama Nr. 2 (Nutarimo (13) p. (a), (b) (i) ir (b)(ii)) neatitiko Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto pateikimo kriterijaus. Skundžiamu Nutarymu Taryba pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 12 d. UAB „Karolinos turas“ iniciatyva ir interesais skleista projekto reklama, susijusi su nekilnojamojo turto pardavimu, buvo klaidinanti ir pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimus. Už klaidinančios reklamos naudojimą UAB „Karolinos Turas“ skirta 8 688 Eur bauda ir UAB „NT partneriai“ skirta 8 688 Eur bauda.

16. UAB „Karolinos turas“ nuo 2014 m. vystė nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), projektą „Karolinos parkas“. Tarp UAB „Karolinos Turas“ (tarpininkavimo sutartyje įvardintas kaip užsakovas) ir UAB „NT partneriai“ (tarpininkavimo sutartyje įvardintas kaip vykdytojas) 2014 m. spalio 3 d. buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis Nr. 2014-10/1, kuria UAB „NT partneriai“ įsipareigojo sudaryti projekto objektų pardavimų marketingo planą, vykdyti projekto patalpų pirkėjų paiešką. Šios sutarties pagrindu UAB „Karolinos Turas“ įsipareigojo atsiskaityti už teikiamas paslaugas. Pagal tarpininkavimo sutarties 3.2.3. punktą UAB „Karolinos Turas“ įsipareigojo pagal abiejų šalių suderintą objekto (-ų) (parduodamos patalpos, butai) pardavimo marketingo planą bei investicijas, finansuoti objektų pardavimo reklaminę kampaniją. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas nurodė, kad UAB „NT partneriai“ veikė būtent UAB „Karolinos Turas“ vykdomos ūkinės komercinės veiklos (Projekto vystymas) tikslais. Minėtos tarpininkavimo sutarties pagrindu UAB „NT partneriai“ įsipareigojo sudaryti patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo marketingą bei reklamuojant projektą ieškoti pirkėjų ir tai tik patvirtina, kad UAB „NT partneriai“ veikė UAB „Karolinos turas“, kaip labiausiai suinteresuotos visais įmanomais būdais paveikti vartotoją, kad jis įsigytų vystomo projekto objektus, iniciatyva ir interesais. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Taryba pagrįstai nustatė, kad būtent UAB „Karolinos Turas“, o ne UAB „NT partneriai“ yra reklamos davėjas.

17. Teismas sutiko su Tarybos argumentais, kad pagrindinis atsakomybės už klaidinančios reklamos naudojimą subjektas taip pat yra reklamos davėjas – UAB „Karolinos Turas“. Pagal Reklamos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, reklamos davėjas atsako už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šiame įstatyme nustatyti reikalavimai buvo pažeisti ne dėl jo kaltės. Teismo vertinimu, tam, kad reklamos davėjas (šiuo atveju UAB „Karolinos turas“) galėtų būti atleistas nuo atsakomybės, jis turėtų įrodyti, kad šiame įstatyme nustatyti reikalavimai buvo pažeisti ne dėl jo kaltės. Kaip skunde akcentuoja UAB „Karolinos turas“, jis negali būti subjektas, kuriam tektų atsakomybė už klaidinančios reklamos naudojimą, nes jis su UAB „NT partneriai“ tarpininkavimo sutartį buvo sudaręs dėl kitų, tačiau ne dėl reklamos teikimo paslaugų. Tuo tarpu UAB „NT partneriai“ savo iniciatyva buvo sudaręs sutartis su nekilnojamojo turto skelbimų paslaugas teikiančiomis įmonėmis į kurias kreipėsi dėl projekto reklamos, o tai reiškia, kad tokiu būdu UAB „NT partneriai“ pati savo iniciatyva pasirinko reklamą, kaip pirkėjų paieškos būdą.

18. Tarpininkavimo sutarties nuostatos patvirtino, kad sutarties šalys sutarė, kad parduodami objektai bus reklamuojami, o UAB „Karolinos Turas“ sutartimi įsipareigojo finansuoti objektų pardavimo reklaminę kampaniją (tarpininkavimo sutarties 3.2.3. punktas). Atsižvelgęs į tai, teismas kaip nepagrįstus vertino UAB „Karolinos Turas“ teiginius dėl UAB „NT partneriai“ pačios savo iniciatyva pasirinkto pirkėjų paieškos būdo – reklamuoti parduodamus objektus. Abejonė dėl UAB „Karolinos Turas“, kaip reklamos davėjo, atsakomybės galėtų būti svarstytina tuo atveju, jei UAB „Karolinos Turas“ į bylą būtų pateikusi įrodymus, kad jis matydamas ir žinodamas jo valdomus objektus reklamuojančios reklamos turinį, jos apimtį, būtų kreipęsis į UAB „NT partneriai“ su įpareigojimu (prašymu) pataisyti (patikslinti) skleidžiamos reklamos duomenis, kad reklama atitiktų teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus, ar tai, kad UAB „Karolinos Turas“ būtų atsisakęs finansuoti objektų pardavimo reklamos kampaniją dėl to, kad reklama neatitiko Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų. Tokių duomenų į bylą nebuvo pateikta, todėl teismas preziumavo, kad UAB „Karolinos Turas“ su ginčo reklamos turiniu sutiko ir jam pritarė. Byloje taip pat nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios UAB „Karolinos Turas“ galėjo trukdyti kontroliuoti UAB „NT partneriai“ skleidžiamos reklamos turinį, ar tai, kad UAB „NT partneriai“ savo iniciatyva, nors tokiai oficialiai būtų prieštaravęs UAB „Karolinos Turas“, būtų atlikęs veiksmus, kurie vėliau projekto vystytojai būtų sukėlę neigiamas teisines pasekmes. Teismas sprendė, jog nenustačius aukščiau aptartų išimtinių aplinkybių, kurios, kaip minėta, galėtų būtų vertinamos UAB „Karolinos Turas“ naudai, UAB „Karolinos Turas“ pagrįstai pripažinta subjektu, kuriam tenka atsakomybė už klaidinančios reklamos naudojimą. Aplinkybė, kad UAB „NT partneriai“ pripažino, kad yra reklamos davėja, kuriai ir tenka pagrįsti reklamos teisingumą, aptartų aplinkybių kontekste, UAB „Karolinos turas“ teisinės padėties nekeičia.

19. Proceso šalys neginčijo, kad UAB „NT partneriai“ buvo sudaręs sutartis su bendrovėmis, kurios nekilnojamojo turto interneto svetainėse publikavo skelbimus apie projektą, platino lankstinukus. Taip pat nustatyta, kad tarpininkavimo sutarties pagrindu UAB „NT partneriai“ projekto reklamą skleidė UAB „Karolinos turas“ iniciatyva ir tikslais (parduoti objektus), todėl Reklamos įstatymo 2 straipsnio 13 punkte įtvirtinto apibrėžimo prasme UAB „NT partneriai“ pagrįstai laikyta projekto reklamos paslaugų teikėju, o ne reklamos davėju.

20. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Tarybos išvadomis, kad susipažinę su reklamoje pateikta informacija vartotojai pagrįstai galėjo tikėtis, kad jie įsigis gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą, t. y., turtą, kuriame galės nuolat gyventi. Būtent remdamiesi tokia informacija vartotojai galėjo priimti sprendimą domėtis paskleista reklama, pavyzdžiui, skambinti reklamose nurodytam kontaktiniam asmeniui, tartis dėl nekilnojamojo turto apžiūros ir kt. Taigi nurodžius reklamoje neteisingą informaciją apie parduodamo nekilnojamojo turto paskirtį, vartotojų ekonominis elgesys galėjo būti paveiktas, nes vartotojai galėjo būti paskatinti domėtis reklama, ieškoti papildomos informacijos, susijusios su nekilnojamojo turto įsigijimu. Teismo vertinimu, Taryba pagrįstai nustatė, jog vidutinis vartotojas, susipažinęs su ginčo reklama, galėjo būti suklaidintas, o tai yra pagrindas pripažinti, kad reklamos pateikimo būdas ar forma buvo tokie, kad reklamos vartotojas (-ai) galėjo suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.). Be to, iš Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos matyti, kad įstatymas nenumato, kad tam, jog būtų konstatuotas pažeidimas, turi būti nustatytas konkretaus vartotojo suklaidinimo faktas, todėl teismas atmetė pareiškėjų teiginius, kad Nutarimas pagrįstas tik prielaidomis.

21. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva priimdama motyvuotą nutarimą (Konkurencijos įstatymo 24 str. 2 d.), todėl net ir vartotojo ar konkuruojančio ūkio subjekto skundo nebuvimas nebūtų pagrindas pripažinti, kad Konkurencijos tarybos vykdytas tyrimas buvo nepagrįstas, svarbu tai, ar tyrimas pradėtas motyvuotai, vykdomas remiantis objektyviais duomenimis, pagrįstai leidžiančiais konstatuoti pažeidimo buvimo ar nebuvimo faktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-806/2010). Todėl aplinkybės, kad dėl projekto objektų pardavimo nebuvo gautas nei vienas skundas, teismo vertinimu, teisiškai nėra reikšmingos.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjų nurodytos neįvertintos lengvinančios aplinkybės nepatenka į Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje nustatytų lengvinančių aplinkybių apimtį, todėl Taryba pagrįstai jų nevertino kaip lengvinančių. Nors, kaip nurodė UAB „NT partneriai“, ji iš karto ėmėsi veiksmų pašalinti pažeidimą, stabdė reklamos sklaidą, tačiau Tarybai nustačius, kad esminė vartotojui naudinga informacija buvo pakeista ne pagrindiniame puslapyje, be to, reklamoje ir toliau buvo naudojama sąvoka butai, Taryba pagrįstai šių pareiškėjos veiksmų nevertino kaip turinčių reikšmės Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostatos prasme.

23. Skundžiamu Nutarimu paskirtos baudos dydis yra motyvuotas ir individualizuotas pagal nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant reklamos įstatymo 24 straipsnio reikalavimus. Teismas sprendė, kad Taryba, skirdama baudas, Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeidė, skirtinos baudos dydį nustatė įvertinusi visas esmines aplinkybes, kurias turėjo įvertinti pagal Reklamos 24 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjams skirtos ekonominės sankcijos, teismo vertinimu, proporcingos padarytam pažeidimui.

III.

24. Pareiškėjai UAB „Karolinos turas“ ir UAB „NT partneriai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundus.

25. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas sprendime atkartodamas Konkurencijos tarybos Nutarimo bei procesinio dokumento argumentus, nepagrįstai pritarė atsakovo išvadai, kad UAB „Karolinos turas“ laikytina reklamos davėja, o UAB „NT partneriai“ – reklamos teikėja. Pareiškėjų teigimu, tai yra klaidingas teisinių santykių kvalifikavimas Reklamos įstatymo bei Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – NKVVDĮ) prasme, todėl teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu.

26. Tarpininkavimo sutartimi buvo susitarta ne dėl reklamos, o dėl marketingo (t. y. rinkodaros) paslaugų. Pareiškėjų teigimu, nei teismas, nei Konkurencijos taryba nevertino aplinkybės, kad ne tik negalima tapatinti Reklamos įstatyme apibrėžtos sąvokos „reklama“ su „rinkodara“ („marketingas“), bet ir su vienu iš rinkodaros elementų – pardavimų skatinimu. Be to, nevertinta ir tarpininkavimo sutarties šalių – ūkio subjektų, verslo praktika. Pasak pareiškėjų, išplėtotas

tarpininkavimo sutarties tekstas, kuriame pateikiama ne tik „marketingo“ (t. y. rinkodaros) sąvoka, bet ir išvardijami keli jos elementai (kainos nustatymas – „kainodara“, pardavimų skatinimas – „pirkėjo paieška“), aiškiai patvirtina, kad tarpininkavimo sutartimi buvo sutarta būtent dėl rinkodaros paslaugų UAB „Karolinos turas“ teikimo.

27. Teismas ir Konkurencijos taryba nepagrįstai šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip tarpininkavimo teikiant reklamos paslaugas. Pareiškėjų nuomone, nei teismas, nei Konkurencijos taryba neįvertino aplinkybės, jog UAB „NT partneriai“ teikia paslaugas, susijusias su nekilnojamuoju turtu, t. y., rinkodaros, pirkėjų paieškos bei kitas paslaugas, dėl ko akivaizdu, kad sudarydama tarpininkavimo sutartį su UAB „Karolinos turas“ ir veikdama jos naudai UAB „NT partneriai“ veikė kaip ūkinės – komercinės veiklos subjektas NKVVDĮ 2 straipsnio 5 dalies prasme. Pasak pareiškėjų, UAB „NT partneriai“, teikdama rinkodaros paslaugas, savo rizika, savo naudai ir interesais vykdė komercinę veiklą (teikė marketingo paslaugas), pasinaudodama reklama, kaip vienu iš rinkodaros elementų – pardavimo skatinimui, todėl Konkurencijos taryba nepagrįstai teigė, jog reklama, t. y., rinkodaros paslaugų dalis, buvo vykdoma UAB „Karolinos turas“ iniciatyva ir interesais, o UAB „NT partneriai“ nepripažintina reklamos davėju.

28. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pati Konkurencijos taryba nuo tyrimo pradžios UAB „NT partneriai“ vertino ne kaip reklamos teikėją/skleidėją, bet kaip reklamos davėją, o teismas apskritai nevertino šių duomenų, dėl Konkurencijos tarybos tyrimo eigos nepasisakė ir pritarė Konkurencijos tarybos atsiliepime į skundą nurodytiems nepagrįstiems nei faktu, nei teise teiginiams, todėl ne tik tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų, bet ir nesilaikė pareigos būti aktyviu proceso metu, betarpiškai ištirti visus byloje esančius įrodymus.

29. Apeliaciniame skunde pareiškėjai taip pat nurodo, kad Konkurencijos taryba neskyrė baudos Projekto reklamą skleidusiems UAB „Capital Real Estate“, UAB „City24“, UAB „Diginet LTU“, UAB „Capital Reality“ ir kitiems.

30. Taryba neįvertino aplinkybių, kad tarp šalių sudaryta sutartis nėra neatlygintinė bei, kad sutartimi UAB „Karolinos turas“ įsipareigojo apmokėti už papildomas galimai kilsiančias išlaidas teikiant rinkodaros paslaugas.

31. Kadangi UAB „Karolinos turas“ nėra nei reklaminės veiklos subjektas, nei reklamos tiekėjas, nei reklamos davėja, jam negalėjo būti paskirta bauda. Pareiškėjai nurodo, kad teismas, pritardamas Tarybos nuomonei dėl lengvinančių aplinkybių nebuvimo, neatsižvelgė tai, kad: 1) reali žala vartotojams nebuvo padaryta; 2) „Karolinos parkas“ objekto pirkimo-pardavimo sutartyse įtvirtinta papildoma sąlyga – UAB „Karolinos turas“ įsipareigojimas pakeisti negyvenamųjų patalpų paskirtį į gyvenamosios; 3) Taryba nepagrindė nei didelio klaidinančios reklamos masto, ne ilgo jos termino; 4) Taryba Nutarime nurodė nesant nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, jog Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog lengvinančia aplinkybe laikytinas nuostolių atlyginimas, bei padarytos žalos šalinimas – protinga teigti, jog realiai žalai neatsiradus, byloje konstatavus tik grėsmę šiai žalai atsirasti – nėra objektyvaus pagrindo nukrypti nuo Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje numatyto baudos vidurkio bei skirti maksimalią sankciją. Be to, pirmos instancijos teismas cituodamas Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalį nepagrįstai atsisakė vertinti nesant lengvinančių aplinkybių. Nuo pat tyrimo pradžios tiek UAB „Karolinos turas“, tiek UAB „NT partneriai“ bendradarbiavo su Taryba, teikė jai būtiną informaciją.

32. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Taryba neatsižvelgė į UAB „Karolinos turas“ sudaromų pirkimo-pardavimo sutarčių punktą dėl įsipareigojimo pakeisti patalpų paskirtį į gyvenamųjų. Tai reiškia, jog UAB „NT partneriai“ užsakydamas, gamindamas ir pateikdamas reklamą platinimui iš esmės nenorėjo ir jo veiksmai nebuvo nukreipti į vartotojo klaidinimą. Nors teismas ir Taryba teigė, kad UAB „NT partneriai: nuo sutarties sudarymo momento žinojo arba turėjo žinoti, jog patalpų paskirtis yra negyvenamoji. Tai, jog UAB „Karolinos turas“ nesiekė suklaidinti vartotojų patvirtina ir Valstybinės vartotojų apsaugos tarnybos atsisakymas pradėti tyrimą dėl UAB „Karolinos turas“ veiksmų atitikties NKVVDĮ nuostatoms. Be to, teismo sprendime bei Nutarime nurodoma, jog Taryba nustatė didelį reklamos mastą bei laikotarpį, tačiau byloje nėra įrodymų pagrindžiančių šias aplinkybes.

33. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

34. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad UAB „Karolinos turas“ nepagrįstai pripažintas reklamos davėja. Taryba tyrimo metu nustatė, kad UAB „Karolinos turas“ užsiėmė patalpų objekte pardavimu. Be to, patys pareiškėjai skunduose nurodė, kad informacija apie projektą yra susijusi su UAB „Karolinos turas“ ūkine komercine veikla. Atsižvelgiant į tai, Taryba pagrįstai pripažino, jog informacija apie projektą, taip pat informacija apie projektą bei jame esančius butus yra susijusi su UAB „Karolinos turas“ ūkine komercine veikla. UAB „Karolinos turas“, sudarydama

tarpininkavimo sutartį, veikė kaip užsakovas, kuris užsakė UAB „NT partneriai“ tarpininkavimo paslaugas, parduodant UAB „Karolinos turas“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, tuo tarpu UAB „NT partneriai“ įvairiomis sklaidos priemonėmis skleidė informaciją apie nurodyto nekilnojamojo turto pardavimą. Įvertinusi tai, Taryba pagrįstai konstatavo, kad reklama buvo skleista būtent UAB „Karolinos turas“ iniciatyva ir interesais, todėl būtent UAB „Karolinos turas“ yra laikytina projekto „Karolinos parkas“ reklamos davėju Reklamos įstatymo 2 straipsnio 10 dalies prasme.

35. Iš Tarpininkavimo sutarties nuostatų matyti, kad UAB „Karolinos turas“ pavedė UAB „NT partneriai“ sudaryti UAB „Karolinos turas“ priklausančių patalpų pardavimų marketingo planą bei kainodarą ir vykdyti pirkėjų paiešką, o už šias tarpininkavimo paslaugas įsipareigojo sumokėti UAB „NT partneriai“ sutartyje numatyta tvarka ir terminais. Be to, UAB „Karolinos turas“ įsipareigojo finansuoti objektų pardavimo reklaminę kampaniją. Atsakovo teigimu, pareiškėjų svarstymai, kas yra „marketingas“ („rinkodara“) neturi reikšmės, kadangi iš pačios sutarties aiškiai matyti, kad pagal tarpininkavimo sutartį UAB „NT partneriai“ be objektų pardavimų marketingo plano bei kainodaros sudarymo taip pat turėjo ieškoti ir pirkėjų. Projekto reklamos skleidimas bei tarpininkavimas ją skleidžiant buvo kaip būdas, skirtas šiai pirkėjų paieškai įgyvendinti. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų argumentai, kad tarpininkavimo sutartimi buvo užsakytos ne reklamos, o kitos paslaugos, laikytini nepagrįstais.

36. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde ir nurodo, kad UAB „NT partneriai“, teikdama rinkodaros paslaugas, savo rizika, savo naudai ir interesais vykdė komercinę veiklą (teikė marketingo paslaugas), pasinaudodama reklama, kaip vienu iš rinkodaros elementų, pardavimų skatinimui, nėra pagrindo teigti, kad tokie UAB „NT partneriai“ nurodyti veiksmai laikytini jos iniciatyva, vertinant, kas yra šiuo atveju reklamos davėjas. UAB „Karolinos turas“ turėjo iniciatyvą parduoti savo vystomus nekilnojamojo turto objektus, todėl ir buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis, o UAB „NT partneriai“ tik vykdė prisiimtus įsipareigojimus pagal minėtą sutartį. Šios aplinkybės pagrindžia, jog projekto „Karolinos parkas“ reklama buvo skleista būtent UAB „Karolinos turas“ iniciatyva bei susijusi būtent su UAB „Karolinos turas“ interesais – jos ūkine komercine veikla. Atsižvelgus į tai, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Taryba pagrįstai UAB „Karolinos turas“ pripažino reklamos davėja.

37. Dėl pareiškėjų argumentų, kad Taryba nuo pat pradžių UAB „NT partneriai“ vertino kaip reklamos davėją, nes pirmiausia kreipėsi į UAB „NT partneriai, atsakovas pažymėjo, jog Konkurencijos taryba vertina, kas yra reklamos davėjas pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, atsižvelgdama į konkrečias tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Vien ta aplinkybė, į kurį ūkio subjektą Konkurencijos taryba pirmiausia kreipėsi, siekdama išsiaiškinti tyrimui reikalingą informaciją, ar vien kurio nors ūkio subjekto nuomonė, kas šiuo atveju yra reklamos davėjas, nepaneigia Konkurencijos tarybos Nutarime padarytų išvadų pagrįstumo. Šiuo atveju nebuvo pagrįstų duomenų bei argumentų, kurie leistų teigti, kad UAB „NT partneriai“ laikytina reklamos davėju, tuo tarpu nustatytos aplinkybės rodo, kad Projekto reklama buvo skleista būtent UAB „Karolinos turas“ iniciatyva ir interesais.

38. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytos bendrovės projekto reklamą skleidė būtent UAB „NT partneriai“ užsakymu, t. y., UAB „NT partneriai“, siekdama parduoti UAB „Karolinos turas“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, tarpininkavo užsakant projekto reklamos skleidimo paslaugas.

39. UAB „Karolinos turas“ tarpininkavimo sutartimi įsipareigojo finansuoti objektų pardavimo reklaminę kompaniją. Nors sutartyje nėra nurodyta konkreti reklaminės kampanijos paslaugų suma ar kiti konkretūs atsiskaitymo už tokias paslaugas dydžiai, tačiau sutartyje buvo aiškiai įvardinta, kad UAB „Karolinos turas“ už objektų pardavimo reklaminę kampaniją atsiskaitys pagal vėliaus su UAB „NT partneriai“ suderintą marketingo planą, kuris prie sutarties pridėtas kaip priedas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų argumentais, jog tarpininkavimo sutartimi UAB „Karolinos turas“ įsipareigojo apmokėti už papildomas galimai kilsiančias išlaidas teikiant reklaminės kampanijos (pareiškėjų teigimu – rinkodaros) paslaugas, kadangi tarpininkavimo sutarties nuostatos patvirtina, kad UAB „Karolinos Turas“ ne tik užsisakė iš UAB „NT partneriai“ objektų pardavimų marketingo plano, kainodaros sudarymo ir Objektų pirkėjų paieškos paslaugas, bet ir įsipareigojo finansuoti objektų pardavimo reklaminę kampaniją.

40. Pareiškėjams skirtinos maksimaliomis 8688 Eur dydžio baudos buvo nustatytos atsižvelgus į visas konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes, atlikus išsamų jų vertinimą ir vadovaujantis visais Reklamos įstatyme nustatytais reikalavimais. Konkurencijos taryba, apibendrinusi tyrimo metu nustatytus projekto „Karolinos parkas“ reklamos sklaidos laikotarpius pagrįstai sprendė, kad projekto „Karolinos parkas“ reklama buvo skleista nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 12 d., t. y., ilgiau nei 2 metus, o tai sudarė aiškų pagrindą pareiškėjų padaryto pažeidimo trukmę Konkurencijos

tarybai vertinti kaip labai ilgą.41. Nors pareiškėjai nurodo, kad teismas, pritardamas Tarybos nuomonei dėl lengvinančių aplinkybių nebuvimo

neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta reali žala vartotojams, tačiau tokia aplinkybė nėra numatyta Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje, reglamentuojančioje atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką duomenų apie paveiktus vartotojus nebuvimas taip pat nėra laikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat atsakovas pažymi, kad bendradarbiavimas su Konkurencijos taryba, būtinos informacijos jai teikimas ir šaltinių nurodymas tyrimo metu nėra vertintinos kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

42. Pasisakydamas dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su tuo, kad UAB „NT partneriai“ nesiekė suklaidinti vartotojus, atsakovas nurodė, jog tyčios nebuvimas nėra nei atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nei apskritai būtina atsakomybės sąlyga pagal Reklamos įstatymą.

43. Pareiškėjų atžvilgiu nebuvo nustatyta nė viena iš Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje išvardintų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Vien tai, kad, pareiškėjų nuomone, tam tikros aplinkybės turėtų būti įvertintos jų naudai ir paskiriama mažesnė bauda, nereiškia, kad toks baudos dydžio už Reklamos įstatymo pažeidimą skaičiavimas yra teisingas ir turėtų būti pasirenkamas.

Teisėjų kolegija


44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos 2017 m. spalio 2 d. nutarimo Nr. 2S-6(2016) „Dėl projekto „Karolinos parkas“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“, kuriuo UAV „Karolinos turas“ iniciatyva ir interesais skleista projekto „Karolinos parkas“ reklama buvo pripažinta prieštaraujanti Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, o už padarytus pažeidimus pareiškėjams UAB „Karolinos turas“ ir UAB „NT partneriai“ buvo skirtos 8 688 Eur baudos, teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė. Pareiškėjai, nesutikdami su minėtu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai pritarė atsakovo išvadai, jog UAB „Karolinos turas“ laikytina reklamos davėja, o UAB „NT partneriai“ – reklamos teikėja. Taip pat teismas ir Konkurencijos taryba nepagrįstai šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip tarpininkavimo teikiant reklamos paslaugas. Be to, teismas, cituodamas Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalį, nepagrįstai atsisakė atitinkamas aplinkybes vertinti lengvinančiomis atsakomybę.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

47. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį klaidinanti reklama, tai reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus, reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.). Taigi vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, siekiant reklamą pripažinti klaidinančia, reikia nustatyti šių aplinkybių visumą: 1) ar pateikta informacija yra reklama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį; 2) ar reklama klaidina ar gali suklaidinti vartotojus ir asmenis, kuriems ji yra skirta ar kuriuos pasiekia; 3) ar klaidinanti reklama gali paveikti reklamos vartotojo ekonominį elgesį.

48. Byloje nustatyta, kad Konkurencijos taryba gavo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos pranešimą dėl skleidžiamos reklamos, kuriame buvo nurodyta, jog interneto svetainėje http://www.karolinosparkas.lt skelbiama


klaidinanti informacija apie projekte parduodamo nekilnojamojo turto paskirtį. 2016 m. lapkričio 18 d. Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą dėl projekto „Karolinos parkas“ reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams. Tyrimo metu buvo nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2017 m. balandžio 12 d. UAB „Karolinos turas“ iniciatyva ir interesais skleista „Karolinos parkas“ reklama klaidino vartotojus ir galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį, todėl ji laikytina klaidinančia reklama. Taip pat buvo konstatuota, kad UAB „Karolinos turas“ yra atsakingas už projekto „Karolinos parkas“ reklamos naudojimą, nes yra šios reklamos davėjas, o UAB „NT partneriai“, būdamas reklamos paslaugų teikėju, yra atsakingas už projekto reklamos naudojimą, nes žinojo ir turėjo žinoti, kad naudojama Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkanti reklama.

49. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog Konkurencijos taryba ir teismas priėjo nepagrįstos išvados, kad UAB „Karolinos turas“ laikytina reklamos davėju, o UAB „NT partneriai“ – reklamos teikėju. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 10 dalį reklamos davėju laikytinas asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama. Byloje nustatyta ir šios aplinkybės neginčija pareiškėjai, jog UAB „Karolinos turas“ yra patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavėjas, kuris 2014 m. sausio 3 d. sudarė tarpininkavimo sutartį su UAB „NT partneriai“, kuria UAB „NT partneriai“ įsipareigojo sudaryti projekto pardavimų marketingo planą, vykdyti projekto patalpų pirkėjų paiešką, o UAB „Karolinos turas“ įsipareigojo atsiskaityti už teikiamas paslaugas bei finansuoti objekto pardavimo reklaminę kampaniją. Taigi minėta tarpininkavimo sutartimi UAB „NT partneriai“ įsipareigojo veikti UAB „Karolinos turas“ naudai – sudaryti patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo marketingą bei reklamuojant projektą ieškoti pirkėjų, t. y. veikė UAB „Karolinos turas“ iniciatyva ir interesais. Tuo tarpu UAB „NT partneriai“ administravo interneto svetainę http://www.karolinosparkas.lt, publikavo skelbimus apie projektą „Karolinos parkas“ interneto svetainėse, platino lankstinukus bei skelbimus apie projektą, todėl UAB „NT partneriai“ laikytinas reklamos paslaugų teikėju Reklamos įstatymo 2 straipsnio 13 dalies prasme. Pareiškėjų argumentai dėl marketingo paslaugų teikimo laikytini nepagrįstais, nes pagal tarpininkavimo sutartį UAB „NT partneriai“ be marketingo plano bei kainodaros sudarymo taip pat turėjo ieškoti pirkėjų reklamuodami patį projektą bei tarpininkaudami skleidžiant projekto reklamą. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog tiek Konkurencijos taryba, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju UAB „Karolinos turas“ laikytinas reklamos davėju, o UAB „NT partneriai“ – reklamos paslaugų teikėju.

50. Reklamos įstatymo 23 straipsnis nustato atsakomybę už Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą. Reklamos davėjas atsako už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šiame įstatyme nustatyti reikalavimai buvo pažeisti ne dėl jo kaltės (Reklamos įstatymo 23 str. 1 d.). Be to, pagal Reklamos įstatymą už įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą taip pat atsako ir reklamos paslaugų teikėjas, tačiau tik tuo atveju, jeigu jis žinojo ar turėjo žinoti, kad naudojama šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkanti reklama arba šiame įstatyme nustatyti reikalavimai buvo pažeisti dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą, arba reklamos paslaugų teikėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (reklamos gamintoją) (Reklamos įstatymo 23 str. 2 d.). Kadangi šiuo atveju UAB „Karolinos turas“ pagrįstai pripažintas reklamos davėju, jis neįrodė, kad klaidinanti reklama buvo naudojama ne dėl jo kaltės, o UAB „NT partneriai“ laikytinas reklamos paslaugų teikėju, todėl pagrįstai UAB „Karolinos turas“ ir UAB „NT partneriai“ pripažinti atsakingais už klaidinančios reklamos naudojimą.

51. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, kad vartotojai nėra pateikę pretenzijų pareiškėjams ar Konkurencijos tarybai, nėra reikšmingas, nes ta aplinkybė, kad nėra duomenų apie paveiktus vartotojus, nereiškia, kad pastarieji ir nebuvo paveikti, be to, ši aplinkybė nėra laikytina atsakomybę lengvinančia. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vartotojo skundas yra pagrindas laikyti, kad reklama sukėlė tam tikras pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartį byloje Nr. A502-1884/2008), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant vartotojams padarytos žalos realumą, galima atsižvelgti ne tik į atvejus, kai yra aiškiai identifikuota žala (pavyzdžiui, esamas vartotojo skundas), bet taip pat kiekvienu atveju būtina įvertinti reklama daromą poveikį, sietiną su potencialia didelės žalos vartotojams tikimybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatant pažeidimo mastą buvo tinkamai atsižvelgta į potencialų atitinkamos reklamos poveikį vartotojams. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostatos, nustatančios atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nenumato pareiškėjo nurodytos aplinkybės.

52. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nesutina su baudos dydžiu. Pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio


(2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1189 redakcija) 1 dalį už įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo 289 Eur iki 8 688 Eur. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant į šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingiems pažeidimo padariniams, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo priežiūros institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažįstama ir tai, kad reklaminės veiklos subjektas yra prisiėmęs kodekse nustatytus įsipareigojimus, jų laikėsi iki šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo padarymo ir pateikė tai patvirtinantį reklamos savitvarkos institucijos dokumentą (Reklamos įstatymo 24 str. 7 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, skirdamas baudą įvertino pareiškėjų nurodytas aplinkybes, atsižvelgė ir įvertino pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą, taip pat atsižvelgė tai, kad pateikta informacija galėjo ne tik suformuoti neteisingus vartotojų lūkesčius apie reklamuojamą nekilnojamąjį turą, bet ir paveikti klaidinančios projekto „Karolinos parkas“ reklamos vartojai galėjo patirti ir finansinių nuostolių, todėl pareiškėjams paskyrė ne per didelę, t. y. proporcingą baudą padarytam pažeidimui, ir jos mažinti nėra pagrindo.

53. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino reikšmingas ginčo faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė materialines teisės normas, laikėsi proceso reikalavimų, pagrįstai pripažino nustatytą Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir pareiškėjų skundus atmetė, dėl ko apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „NT partneriai“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ


· web viewlietuvos aukščiausiasis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką,...

Documents