Iš vokiečių kalbos vertėZita Genovaitė Karpavičienė

2009

TURINYS

Žvaigždė. Kalėdinis vaidinimas ..................................... 7Jokūbas piešia kalėdinį paveikslą.................................... 28Šių dienų Marija............................................................... 29Minučių elgeta................................................................. 30Kelyje prie prakartėlės. Advento vaizdeliai.................. 44Pasidalijimas vaidmenimis .............................................. 53Kelias galėtų būti lygesnis. Tėvo ir sūnaus pokalbiai 56Marija, mieloji ................................................................. 62Onytė pavagia Vaikelį Jėzų............................................. 64Mažas piemenėlis ir didelis plėšikas................................ 77Senelės apsilankymas. Kalėdinis vaidinimas................. 80Dovana ............................................................................ 100Genties vadas su skėčiu Afrikietiškas kalėdinis vaidinimas …………………………………………….. 103

Kalėdų dovana ................................................................ 123Trys piemenys. Piemenėlių vaidinimas ......................... 138Dovanos (sutrumpinta) Pagal vieną Rytų Bažnyčios Kalėdų liturgijos himną ……………………………… 148

Prieš Kalėdas.................................................................... 150

Pakvietimas Magalai. Kalėdų istorija iš Pietų Amerikos 154

Grecio prakartėlė ............................................................. 155

Baigiamasis žodis.............................................................162

ŽvaigždėKalėdinis vaidinimas

15 veikėjų: pasiuntinys, I eskimas, II eskimas, III eskimas, I afrikietis (medikas), II afrikietis, III afrikietis, I indėnas (žvalgas), II indėnas (vadas), mergaitė indėnė (Mažoji sesuo Plunksnuotoji Gėlelė), I kinas, II kinas, mergaitė kinė, brolis (Baltasis), sesuo (Baltoji).

*

Pasiuntinys (tamsiu apsiaustu, įžengia į tuščią sceną ir pasveikina publiką):

Garbė Jėzui Kristui, visiems žmonėms mūsų vaidinime! Bet nesitikėkite per daug –nebus spektaklio su gražiais angelais ir avimis,ir piemenukais, miegančiais lauke,be tvarto ir žvaigždžių – viso to neišvysite.Nei avelės, nei dangiškos šviesos,nei angelo sparnų.Matysit tik mane tamsiais apdarais,vargingą susirūpinusį elgetą.Tačiau, mielieji žmonės, tikrasis angelas – tai aš!

(Žengia žingsnį į priekį, draugiškai.):Aš buvau ten prieš du tūkstantmečius,mačiau dangumi skriejančią žvaigždę,aš perdaviau tą naktį piemenimsnaujieną apie Viešpaties gimimą.(Paskendęs prisiminimuose.):

4

Pažadinau juos iš gilaus miego, išgąsdinau vargšus savo spindėjimu! Drebėdami dėl savo gyvybės, jie krito pasliki veidais žemyn, turėjau juos pakelt nuo žemės ir vis maldauti: „Nebijokite!“ Oi, daug vargau tuomet su jais!Ir nuo tada neapsireiškiu niekam savoje grožybėje.Aš privalau kaip pasiuntinys skelbti Gerąją Naujieną.Joks žmogus neišvys manęs angelo pavidalu,tik kaip žmogaus brolį, negražų, neturtingą –tačiau mana žinia išliko ta pati,ir ženklas irgi tas pats išliko:Kalėdų žvaigždė – taip juk parašyta – pas Dievo Sūnų į Betliejų lydivisus geros valios žmones.

(Išsitraukia iš palto spindinčią auksinę popierinę žvaigždę su spinduliais ir uodega).

Pažvelkite į ją, kaip ryškiai ir skaisčiaiJi spinduliuoja metų metus! Nesulankstyta, nesuglamžyta, nepraradusi pirmykščio spindesio,galėtų ji ir šiandien danguje aukštai spindėti,jei noro jums pakaktų pažiūrėti. Tačiau juk niekas tiek nevargs, todėl tą žvaigždę atnešiau jums aš. Laikau šį ženklą rankoje savoj – kas ieško jo, tam aš skelbiu, iš kur jis čia ir kas bebūtų – Betliejun kelias ves tik pro mane!

(Jis paslepia žvaigždę po savo apsiaustu ir atsitupia ant grindų.)

*(Įeina trys eskimai, vienas – optimistas, kitas – niurgzlys, trečias – visiems pritariantis. II ir III eskimai nešasi spalvotas popierines žuvis, I eskimas rankoje turi plokščią būgnelį.)

5

I eskimas: Ateikit, nagi, ateikit! Nepavarkit. Greitai būsime vietoje. Jau turėtų būti netoli.II eskimas: Tai girdžiu dienų dienom! Vis eiti, eiti ir eiti – nepakenčiamomis vietovėmis, be ledkalnių, be šiaurės pašvaistės. Gal einame neteisingu keliu – kas žino?!III eskimas: Būtent. Kas žino?II eskimas: Aš norėčiau būti audronaša – tada galėčiau pas Jėzulį nuskristi. Norėčiau būti ruonis – tada galėčiau pas Vaikelį Jėzų nuplaukti. O sunkios žuvys, kurias mes tempiame! Gal Jėzulis nemėgsta žuvų, kas tada?III eskimas: Būtent. Kas tada?I eskimas: Bet, žinoma, Vaikelis Jėzus mėgsta žuvis. Žuvys yra graži dovana. Ar jūs pažįstate bent vieną, kas nemėgtų žuvų?III eskimas (antrajam): Na, matai. Jis žuvis mėgsta.II eskimas: O namuose būtų vis dėlto daug jaukiau, sniego namelyje po lokio kailiu.III eskimas: A – a – a ...II eskimas: Ant skriejančių rogių…III eskimas: A – a – a ...II eskimas: Greitame kaip strėlė kajake …III eskimas: Tu graudini man širdį. (Pirmajam) Ieškoti Vaikelio Jėzaus buvo tavo beprotiška idėja.I eskimas: Taip, mes turime ieškoti, o ne pyktis.II eskimas: Net pasipykti negalima.III eskimas: Netgi pasipykti...I eskimas: Vaikelis Jėzus laukia mūsų!III eskimas (antrajam): Tu tai užmiršai! Kaip galima tai pamiršti? Jis laukia mūsų! Pirmyn! Žygiuojam toliau!II eskimas (nusileidžia atsidusdamas): Ten kažkas yra. Paklausk jį kelio!I eskimas: Ei, alio! Ar yra ten kas nors?Pasiuntinys (lėtai atsistoja): Mane kankina alkis. Pasigailėkite ir duokite žuvies vargšui!II eskimas: Ko jis nori?I eskimas (nustebęs): Jis nori mūsų žuvų!II eskimas: Mūsų dovanos? Jis išprotėjęs.

6

III eskimas: Išprotėjęs.I eskimas: Jis sako, kad yra alkanas.(Trumpa pauzė.)II eskimas: Paklausk, kas jis iš tikrųjų?I eskimas: Kas tu esi?Pasiuntinys: Žmonių brolis!I eskimas (antrajam ir trečiajam): Žmonių brolis.II eskimas: Ar jis sako, kad eskimas?III eskimas: Aiškiausias eskimas.I eskimas: Ar duoti jam žuvis?II eskimas: Na, aišku, juk neleisime žmonių broliui mirti iš bado. Ar ne?III eskimas: Ne, ne. Atiduok jam žuvis!I eskimas (pasiuntiniui): Štai, paimk! Tai turėjo būti mūsų dovana Vaikeliui Jėzui. (Kitiems) Dabar stovėsime prieš jį tuščiomis rankomis!III eskimas: Tuščiomis rankomis. Gaila. (Antrajam) Bet tu moki gražiai kalbėti, tu Vaikeliui Jėzui paaiškinsi.II eskimas: Taip, jei mes iš viso ten nuvyksime.I eskimas: Teisingai, aš norėjau paklausti kelio. Ei! Gal atsitiktinai žinai kelią pas Vaikelį Jėzų?Pasiuntinys:

Pro mane, pro šalį,radote tikrąjį kelią.Geros valios žmonėsranda Dievo Sūnaus kelią.

I eskimas: O ar galėtumei mums duoti ženklą, kuris rodytų kryptį? Gal kartais žinai?Pasiuntinys (nulaužia vieną žvaigždės spindulį ir jam paduoda):

Paimkit tai kaip ženklą į savo kelionę –kaip padėką už jūsų gerą širdį.

(Vėl susisiaučia savo paltu.)I eskimas: Kažkoks spindintis gabalėlis ...II eskimas: Smaigalys! Nuolauža.III eskimas: Taip! Gabaliukas!II eskimas: Įsikišk! (Trečiajam) Kas žino, gal kam tiks.

7

III eskimas: Aš irgi taip galvoju. Kas žino…I eskimas: Svarbiausia, mes esame teisingame kelyje. Siūlau: pailsėkime čia truputį, po to, įgavę naujų jėgų, galėsime keliauti toliau.(Jie susiglaudžia ir nuleidžia galvas ant kelių.)I eskimas: Nemiegoti, tik pailsėti!(Jis paima savo būgną ir negarsiai sau dainuoja kalbėdamas bei mušdamas būgną):

Yo – ho!Yo – ho!Mūsų krašte ilgos naktys, yo – ho!Mūsų krašte vėjas su sparnaisdieną ir naktį,ir vaikai bijo jo, yo – ho!Mūsų krašte tamsoj klaidžioja dvasios, yo – ho!Kaip varnai juodais sparnais,o vaikai jų bijo, yo – ho!Mūsų krašte mes ilgimės gerojo Dievo, yo – ho!To, kurio mūsų vaikai ne bijos, o mylės.Yo – ho! Ay – ė – ė – ė!

(Jis susigūžia ir užmiega.)

*

(Įeina trys afrikiečiai su būgnu, barškučiais ir moliūgo buteliu.)I afrikietis: Paskui mane! Tvarkingai paskui mane!II afrikietis: Taip, o tu eini tik savo nosies tiesumu, tarytum žinotum, kur eiti toliau.III afrikietis: Jo nosis – mediko nosis – ji užuodžia teisingą kryptį.II afrikietis: Tikėkimės. (Jiedu įsistebeilija į pirmąjį.) Na? Kur toliau? Tu iš mūsų protingiausias, pasipuošęs beždžionės kailiu ir kriauklių karoliais, tu pagaminai gydomąjį gėrimą, tu turi žinoti, kur!!III afrikietis: Nedrįsk nežinoti!!!I afrikietis (krapštosi galvą galvodamas): Aš galvoju.II afrikietis (trečiajam): Tai užtruks. Atsisėsiu ir pasėdėsiu.III afrikietis: Ir aš. Vaistų butelis gana sunkus.

8

II afrikietis: Gal mes veltui tempiame jį Vaikeliui Jėzui? Aš nesuvokiu, ką su juo mažas kūdikėlis darys?I afrikietis: Ne vaikas, o jo motina! Motina džiaugsis stiprinančiu gėrimu. Naudojau aukščiausios klasės palmių vyną, patį geriausią saldųjį medų ir žoleles, kurias tik aš pažįstu! Nepeikite gerų vaistų!II afrikietis (trečiajam): Vilkti juos mes galime, jų keikti – ne.III afrikietis: Netgi paburnoti – ne...I afrikietis: Prašau, pabarškinkite. Sukelkite triukšmą, kad galėčiau geriau galvoti!(Sutarška barškučiai ir gaudžia būgnas.)I afrikietis: Jau! (Kiti du tylėdami viltingai laukia atsakymo.) Aš ko nors paklausiu kelio!II ir III afrikiečiai (žiūri vienas į kitą nesužavėti atsakymo, ironiškai): Nepakartojama idėja!I afrikietis: Ten tupi kažkoks žmogus. Ei, tu!Pasiuntinys (ištiesia rankas): Esu silpnas ir sergu. Ak, pasigailėkite ir sustiprinkite mane vargšą savo vaistais!(I afrikietis sutrikęs sugrįžta prie likusiųjų dviejų.)II afrikietis: Na, pasisekė? Ar jis žino kelią?I afrikietis: Jis – jis – jis nori mūsų vaistų!II afrikietis: Ko jis nori? Mūsų brangiųjų lauktuvių Vaikeliui Jėzui ir jo motinai? Jam tikriausiai ne visi namie?III afrikietis: Ne visi? Jam visiškai bzzz... (Rodo pirštu į savo smilkinį.)I afrikietis (medicinišku žvilgsniu įvertinęs pasiuntinį): Jis serga ir be vaistų numirs.(Trumpa pauzė.)II afrikietis: Numirs? Ką? Mūsų akyse?III afrikietis: Prie mūsų kojų?II afrikietis: Mūsų kelio vidury?III afrikietis: Baigiam! Kas tas žmogus yra?I afrikietis: Ei, kas tu esi?Pasiuntinys: Žmonių brolis didelėje bėdoje.I afrikietis: Žmonių brolis.II afrikietis: Ką tai reiškia? Negras?

9

III afrikietis: Žinoma, vienas iš mūsų.I afrikietis: Ir didelėje bėdoje.(Tariasi sukišę galvas.)II afrikietis: Ką judu manote? Ar Vaikelio motina galėtų atsisakyti gėrimo?III afrikietis: O jeigu mes jai sustiprinimui padainuotume dainą?I afrikietis: ... kad nestovėtume prieš ją tuščiomis rankomis...II afrikietis: Tai geras sprendimas! Stiprinanti daina motinai ir vaikui!III afrikietis: O vaistai – žmonių broliui! Greičiau duokit jam juos!I afrikietis (pasiuntiniui): Štai, paimk! Gerk triskart per dieną po didelį gurkšnį, tada stipriai pačiaudėsi ir po kelių dienų būsi sveikut sveikutėlis!Pasiuntinys: Dėkoju tau!I afrikietis: Prašau, nėra už ką!II ir III afrikiečiai (sufleruoja): Kelio! Ša! Paklausk jį kelio!I afrikietis: Ir kadangi mudu taip maloniai šnekučiuojamės, pasakyk man, kur toliau eiti pas Vaikelį Jėzų?Pasiuntinys:

Pro mane, pro šalį,radote tikrąjį kelią...

I afrikietis: Puiku! Ir net rimuojasi! Dabar aš dar kai ką norėčiau žinoti: ar yra koks ženklas, į kurį turėtume atkreipti dėmesį? Pasiuntinys (ištiesia jam gabalėlį žvaigždės):

Paimkit tai kaip ženklą į savo kelionę –Kaip padėką už jūsų gerą širdį.

I afrikietis (antrajam ir trečiajam): Mūsų kryptis teisinga, tai jau šis tas! O čia – ženklas, juokinga, ar ne? (Mojuoja juo pirmyn atgal.)II afrikietis: Atrodo kaip kažko dalis ...III afrikietis: Lygus kaip veidrodis. Spindi kaip mėnulis. Pakelk! (Trečiajam) Mūsų medikas vėl turės dėl ko palaužyti galvą!II afrikietis: Tai jam į sveikatą!I afrikietis (krapštosi galvą mąstydamas): Būkit geri, pabarškinkit! (Sugaudžia būgnas ir tarška barškučiai).

10

I afrikietis: Garsiau! Dar garsiau!(Pabunda eskimai.)I eskimas: Kas čia taip triukšmauja?I afrikietis (paslepia žvaigždę): Ten kažkas kruta!(Jie pamato vieni kitus ir išsigąsta.)Afrikiečiai: Huch!!!(Abi grupės susijaudinę šnabždasi tarpusavyje.)Eskimai: Laukiniai juodaveidžiai!Afrikiečiai: Bukanosiai be manierų!Eskimai: Baisūs žmonės ir be proto – ir varguoliai – ir neturi kuo apsirengti!Afrikiečiai: Pusiau žmonės, pusiau žvėrys, kailiais apsivynioję.Eskimai: Ei, jūs ten!Afrikiečiai: Sveiki ir jūs!Eskimai: Kas jūs esate?Afrikiečiai: O jūs kas tokie?I eskimas: Mes iš šiaurės, mes esame žmonės, vadinami eskimais. Mes keliaujame pas Vaikelį Jėzų. O jūs?II ir III afrikiečiai: Pas Vaikelį Jėzų? Negali būti!I afrikietis: Mes iš pietų, iš Afrikos, kur gyvena gražiausi ir protingiausi žmonės, ir keliaujame – hm – taip pat pas Vaikelį Jėzų. Eskimai: Negrai! Juodi kaip ruonių nosys! Ir dar nori pas Vaikelį Jėzų! Ir visai nesigėdija!Afrikiečiai: Eskimai! Prasmirdę žuvų taukais ir dar drįsta į žmones eiti...(Abi grupės apuostinėja vieni kitus.)Visi: Pfui! Su jumis negali joks normalus žmogus bendrauti!!!II eskimas: Visi negrai nešvarūs!II afrikietis: Visi eskimai smirdžiai!(Didelis sujudimas abejose grupėse.)Visi: Kaip? Ką? Taip! Ne!(Vadovai bando nuraminti savo bendražygius.)I afrikietis (antrajam): Iš kur tu žinai, kad visi eskimai smirdžiai? Juk tu iki šiol nebuvai nė su vienu iš jų susitikęs?I eskimas (antrajam): Iš kur tu žinai, kad visi negrai nešvarūs? Ar tuo įsitikinai asmeniškai?

1 1

II afrikietis: Ne!II eskimas: Ne, bet tai visi žino!III eskimas: Bendrasis išsilavinimas!(Išankstinių nuostatų choras dainuoja pritariant būgnui ir barškučiams; galima ir muzika.)II ir III eskimai:

Taip jau būna gyvenime, vaikai,Kai ką visada žinome: Negrai – purvini ir nešvarūs,purvini ir nešvarūs,purvini ir nešvarūs.

II ir III afrikiečiai:Taip jau būna gyvenime, vaikai,Kai ką visada žinome:Eskimai – smirdi žuvų taukais,smirdi žuvų taukais,smirdi žuvų taukais.

II ir III eskimai:Taip sakydavo tėvelis, Taip sakydavo mamytė,Dėdės, tetos ir kiti,Dėdės, tetos ir kiti.

II ir III afrikiečiai:Taip sakydavo tėvelis, Taip sakydavo mamytė,Dėdės, tetos ir kiti,Dėdės, tetos ir kiti.

Visi kartu:Tokių tautų mes nesuprantam, Su tokiais mes nedraugaujam, Ir sprendimas bus geriausias: Eisime savais keliais.

(Išsivaikščioja į skirtingas puses.)

1 2

Pasiuntinys:Ir vėl klajos kvailiai ratu,Turėdami dalelę ženklo.Tik man, tik aš – kiekvienas sau: Taip Dievo Vaiko jie neras.

*

(Įeina trys indėnai: Žvalgas – I indėnas, Vadas – II indėnas, abu su ietimis ir didžiausiais nešuliais apsikrovusi jauna indėnė.)

I indėnas (tyliai sėlina, ieško pėdsakų, pamoja kitiems): Uf, uf! Didysis genties vade Baisioji Strėle, sek paskui mane! Radau apleistą poilsio aikštelę!Vadas: Uf! Kelias pas Manitu Sūnų sunkus. Mano – vado – kulnai nusėti pūslėmis, į dešinį didįjį pirštą įlindęs spyglys. Tačiau indėnas nejaučia skausmo. Mano mažoji sese Plunksnuotoji Gėlele, sėskis čia, pailsėk. Ji – drąsi, stipri indėnė moteris, todėl galėjo eiti kartu.Indėnė: Taip, kad mano broliai, narsieji kariai, nevilktų sunkių nešulių, aš galėjau eiti kartu! Uf! (Atsisėda.)Vadas: Sesuo Plunksnuotoji Gėlele, nebūk įžūli! Mažajai sesei Plunksnuotajai Gėlelei didžiausia garbė vilkti dovaną Manitu Sūnui – palapinę iš puikiausios buivolo odos.Indėnė: Ir buivolo mėsą, kukurūzų pyragą, lęšių košę didžiojo vado urzgiančiam skrandžiui, ir ugnį, ir malkas, ir antklodes, ir... Vadas: Mažoji sesuo Plunksnuotoji Gėlele, nevargink burnos! Kokius pėdsakus rado mažasis brolis Sakalo Akis?I indėnas: Klausyk, vade Baisioji Strėle. Prieš mus čia buvo apsistoję trys žuviaėdžiai vyrai kailiniais drabužiais. Jie susitiko su trimis žmonėmis iš pietų, kurie vaikšto be mokasinų. Vienas iš jų nešė sunkią naštą apvaliame inde, kurį pastatė čia. Kitas praleido ilgoką laiką mąstydamas. Jis stovėjo nejudėdamas vienoje vietoje ir įspaudė savo kojų pirštus giliai į žemę. Po to vyko gyvas pokalbis. Tiek vyrai iš šiaurės, tiek vyrai iš pietų trepsėjo kojomis. Tada jie išsiskyrė. (Ieško pėdsakų.) Taikos pypkės jie nesurūkė.

13

Vadas: Mažasis brolis Sakalo Akis pateisina savo vardą! Ar daugiau nieko nėra netoliese?I indėnas: Nieko, didysis vade!Indėnė: Oi, ne, mano drąsieji broliai! Aš jaučiu, kad mus kažkas stebi.Vadas: Mažoji sesuo Plunksnuotoji Gėlele, leisk pailsėti savo jausmams! Mažasis broli Sakalo Akie, ištyrinėk tolesnį kelią! Mano širdis ilgisi mažojo Dievo Sūnaus.I indėnas: Manoji irgi.Indėnė: Manoji taip pat!Vadas: Jipi! Tai kur kelias veda toliau?I indėnas: Uf! Mažajam didžiojo vado broliui šiuo momentu nelabai aišku.Indėnė: Tegul jis paklausia vyro tamsiu apsiaustu, jis sėdi ten ir visą laiką mus stebi.Vadas: Uf! Mažoji sesuo Plunksnuotoji Gėlelė yra ne tik indėnė moteris, bet turi tai, ką blyškiaveidžiai vadina žmogaus protu! Mažasis broli, paklausk!I indėnas (eina pasiuntinio link ir sveikinasi indėniškai pakelta ranka): Svetimas žmogau, išklausyk mane!Pasiuntinys:

Neturiu aš stogo virš galvos.Pasigailėkite bedalio.Tik Jūs tvirtoji palapinėMane išgelbėt gali!

I indėnas (skuodžia atgal): Uf! Uf! Vade Baisioji Strėle, įsitverk savo ieties ir ištempk ausis! Svetimas žmogus nori mūsų palapinės! Vadas: Dovanos mažajam Dievo Sūnui?I indėnas: Tai sako vadas.Vadas: Kodėl jis jos nori?Indėnė: Tikriausiai todėl, kad jis neturi jokios palapinės. Kadangi jis vargšas ir senas, silpnas ir pavargęs, jis tikriausiai bijo lietaus, sniego ir šaltų audrų.Vadas: Mažoji sesuo Plunksnuotoji Gėlelė nujaučia kaip kiekviena indėnė moteris. Kas tas vyras?I indėnas: Kas tu esi, nepažįstamasis?Pasiuntinys: Vargšas žmonių brolis.

1 4

I indėnas: Vargšas raudonodis!Vadas: Žmonių broliui reikia padėti.I indėnas ir indėnė: Tai sako didysis vadas!Vadas: Mes stovėsime prieš Manitu Sūnų tuščiomis rankomis ir mūsų širdis bus kupina gėdos. Bet mes turėtume gėdytis dar daugiau, jei neduotume vargšui žmonių broliui palapinės. Hau! I indėnas ir indėnė: Hau!Vadas: Mažasis broli, perduok palapinę ir pasiklausk kelio pas Vaikelį Jėzų!(Palapinė mandagiai perduodama.)I indėnas: Žmonių broli, parodyk mums kelią pas Vaikelį Jėzų! Pasiuntinys:

Pro mane, pro šalį,Radote tikrąjį kelią...

I indėnas: Žmonių broli, nurodyk mums ženklą, kurio turėtume laikytis!Pasiuntinys (ištiesia jam gabalėlį žvaigždės):

Paimkit tai kaip ženklą į savo kelionę –Kaip padėką už jūsų gerą širdį.

I indėnas: Ačiū, žmonių broli, už žinias! (Indėniškai pasveikina.) Didysis genties vade Baisioji Strėle, išplėsk akis! Tai yra ženklas! Vadas: Ietgalio skeveldrėlė!Indėnė: Spindi kaip nepaprastai graži žvaigždė!Vadas: Mažoji sesuo Plunksnuotoji Gėlele, žabok savo vaizduotę! I indėnas (susijaudinęs): Didysis genties vade, klausyk! Artinasi svetimi žmonės! (Klausosi priglaudęs ausį prie žemės.) Jie ateina iš rytų, du vyrai ir viena moteris. Moteris tipena kaip teterva.Indėnė: Taigi, ji nevelka sunkių nešulių?Vadas: Mažoji sesuo Plunksnuotoji Gėlele, neuždavinėk klausimų ne laiku!I indėnas: Nė vienas sunkiai neneša.Vadas: Pasislėpkime! Paklausykim, ką nepažįstamieji kalbės! (Visi pasišalina.)

*

(Įeina trys kinai, tarp jų mergaitė kinė, nešina šilko medžiagos ritiniu.)

15

II kinas: Ai-ya, koks tolimas kelias iš Didžiosios karalystės pas Vaikelį Jėzų! Ir didelis pavojus patekti į rankas svetimiems velniams ir barbarams!Kinė (glostydama šilką): Ach, tikėkimės, joks plėšikas neatims iš mūsų gražiojo šilko, mūsų dovanos jaunajam dangaus karaliui. O mano vyresnysis broli, mano kojos nebeklauso manęs, jos nebenori eiti toliau. Atsikvėpkime trupučiuką!I kinas: Tik po tolimo kelio įvertini arklio jėgą, tik per ilgą laiką pažįsti žmogaus širdį.Kinė: Gerai, gerai, mano širdis turi sparnus kaip gervė, bet mano kojos žaizdotos. (Atsisėda.) Kodėl leidote man eiti su jumis kartu? Vieni – be manęs – jūs jau būtumėte ten.I ir II kinai: Mes neisime be tavęs, mūsų mažoji sesute. Tu priklausai mums. Vaikelis Jėzus laukia ir tavęs!Kinė: Bet jeigu mūsų jėgų neužteks, ir mes liksime gulėti ant kelio?I kinas: Tada negalima nieko pakeisti. Kiti broliai ir seserys ateis mums iš paskos ir pratęs kelionę. Negalvokime apie tai.II kinas: Pagalvokime geriau, kur eiti toliau.Kinė: Ten sėdi kažkas. Paklauskime jo!II kinas: Gerbiamasis, ar galime paklausti tavęs vieno klausimo? Pasiuntinys:

Man šalta. Aš drebu, susimylėkit,Šiltesnio rūbo vargšui nepagailėkit!

II kinas (kitiems): Vargšas Didžiosios karalystės sūnus! Jam šalta. Jis prašo šiltesnio rūbo!Kinė: Mes čia turime tik šį puikų brangų šilką...II kinas: Nepameskime galvų! Kaip prieš mažąjį dangaus karalių atsistosime be dovanos?(Jie žiūri vienas į kitą.)Pasiuntinys: Aš šąlu!(Mergaitė neryžtingai perduoda šilką pirmajam kinui, šis – antrajam.)II kinas: Ar suteiktum mums garbę, priimdamas šį mažą, bet aukštos kokybės medžiagos gabalėlį?Pasiuntinys: Jūs tokie geraširdžiai!II kinas: Garbingasis žmonių broli, mes kaip tik keliaujame pas Vaikelį Jėzų.

16

Pasiuntinys:Pro mane, pro šalį,Radote tikrąjį kelią...

II kinas: O kad mes turėtume kokį nors ženklą, kuris padėtų, jei pasiklystume!Pasiuntinys (ištiesia jam gabalėlį žvaigždės):

Paimkit tai kaip ženklą į savo kelionę –kaip padėką už jūsų gerą širdį.

II kinas (atsitraukia atgal lankstydamasis): Šis ženklas kelioneikažkoks paslaptingas …Kinė: Plunksnuotas lapas, ieškantis gėlės …I kinas: Kažkokio auksinio paukščio uodega …II kinas: Atsimerkime ir dairykimės papildymų bei paaiškinimųir nepaleiskime šio vienintelio lobio iš rankų.(I kinas paslepia žvaigždę savo rūbe.)(Įsėlina indėnai. Indėnė nebegali susilaikyti ir pradeda kikenti.) Kinė: Kas tai? Kokie čia garsai?I kinas: Upelis? Jauna perlinė vištelė?II kinas: Sprendžiant iš garso, būtų mergaitė, bet atrodo juokingai. Indėnė: Nebegaliu daugiau – chi-chi-chi ... atleiskit man, broliai, chi-chi-chi! ..(Kinai nusilenkia juoko pusėn.)I kinas: Pasirodyk, kvaksinti mergele, nebijok!(Pasirodo indėnai.)II indėnas: Kai Manitu nori ką nors nubausti, duoda jam į kelionę mažąją seserį.(Abi grupės pasisveikina.)Kinė (pradeda kikenti): Bet jie ... bet ... (Prisidengia veidą rankove.)Chi-chi!..Indėnė (išpyškina): Jie geltoni!I indėnas ir vadas: Tiesa! Geltoni!Kinė: Raudoni – chi-chi-chi – jie raudoni! Ne, tikrai, jie raudoni! I ir II kinai: Raudoni – tai juokinga! Raudoni ir kvaili, negali nė minutę surimtėti! Ha-ha-ha!I indėnas ir vadas: Geltoni – hihihi – ir kaip naujagimiai, nemoka nieko, tik juoktis hahaha – hohoho – hihihi!Kinė: O mano vyresnysis broli, jie iš mūsų juokiasi!

17

I ir II kinai (labai pasipiktinę): Begėdžiai!I indėnas: Didysis genties vade, aš įtariu kažką baisaus.Vadas: Mažasis broli, sakyk, ką įtari!I indėnas: Jie iš mūsų šaiposi!Vadas: Mažasis brolis teisingai įtarė – tiesa, tai barbarai!I kinas: Raudoni velniai!Visi indėnai: Geltoni velniai!I kinas: Ką – tai sakoma mums, seniausios ir išmintingiausios žemės tautos sūnums? (Labai mandagiai) Raudonodi svetimšali, klausyk! Kai tavo gerbiamieji protėviai dar kaip beždžionės karstėsi medžiais, mano kuklios, visiškai niekuo neišsiskiriančios šeimos protėviai rašė juodu tušu eilėraščius apie pavasario mėnulį!(Indėnai sutrikę.)Vadas: Ką jis sau galvoja? Man atrodo, geltonasis kalba dvigubu liežuviu!Indėnė: Mano didysis broli, atsakyk jiems: „Mano protėviai neturėjo laiko rašyti eilėraščius, nes jie buvo drąsūs kariai.“ Vadas (oriai): Mano protėviai...Kinė: Hihihi! Jiems ant galvos plunksnos! Plunksnos! Hihihi!I indėnas: Didysis vadas Baisioji Strėlė tepažvelgia atidžiau: jie netgi ginklų neturi, hahaha!Vadas: Hahaha!I kinas (šypsosi): Kad čia mums jų ir nereikia!II kinas: Nėra nieko, ko mums reikėtų bijoti!Vadas: Tai akimirksniu gali pasikeisti!(Jie ratu apstoja kinus, prasideda karo šokis ir pasigirsta apačių daina):

Cige, cige, cumba, cumba, cumba,Cige, cige, cumba, cumba, cum!Čius, čius, čius, čius, čius, čius, čius!Il veko kap de la Indiani,Il veko kap de la guera!Iiiiiiiiii!

(Šaižus karo šūkis, kai ranka nepaliaujamai mušama sau per lūpas.)Vadas: Uf! Dabar tai jau išsigandote?I kinas (išsitraukia pinigų ir paduoda juos vadui): Dėkoju už nepaprastai įdomų pasirodymą! Bet mes skubame – pas Vaikelį Jėzų! (Kinai skubiai išeina.)

18

Vadas (nesusigaudydamas, pinigai rankoje): Ką jūs manote? Indėnė: Uf! Jis mano, kad mes savo protėvių karo šokį sušokome jo malonumui!Vadas: Išdidus velnias! Ha! Didysis genties vadas Baisioji Strėlė to taip nepaliks! Paskui mane!(Indėnai išeina.)

*

(Įeina du baltieji, brolis ir sesuo, gali būti tautiniais rūbais. Mergaitė nešasi ąsotį pieno.)

Sesuo: Koks gražus, ramus vakaras! Žvaigždės šviečia, kelias tylus ir tuštutėlis, ir tik mudu du kelyje pas Vaikelį Jėzų!Brolis: Nuostabu, sesele! Mes esame kiek akys užmato vienu du, būsime pirmieji pas Vaikelį Jėzų – geras jausmas, ar ne? Pirmieji ir vieninteliai. Ir dar nunešime Vaikeliui Jėzui gerą dovaną. Sesuo: Mūsų geriausios karvės pieno!Brolis: Kaip jis džiaugsis!Sesuo: Žinoma, pirmiausia pienu, antra, kadangi mes vieninteliai pagalvojome apie Vaikelį.Pasiuntinys: Trokštu – ach – trokštu...(Brolis ir sesuo išsigąsta.)Sesuo: Ar girdėjai? Kas tai?Pasiuntinys: Trokštu, ach, pasigailėkit...Sesuo: Eik, tas su savo riksmu sugadins mums visą kalėdinę nuotaiką!Brolis: Apsimeskime, kad jo negirdime!Pasiuntinys:

Trokštu, ach, susimylėkit,Vargšui pienelio šlako negailėkit!

Sesuo: Dabar jis jau visai nesigėdindamas reikalauja pieno iš mūsų!Brolis: Ei, kas tu toks?Pasiuntinys: Vargšas žmonių draugas bėdoje!Sesuo (užjausdama): Aišku, koks nors juodasis ar raudonasis, geltonasis ar šiaip mažiau išsivystęs! Vargšelis! Taigi, tada vardan Dievo...(Sesuo paduoda broliui ąsotį.)

19

Brolis: Ką, aš šiam žmogui turiu padovanoti visą pieną? Sesuo: Kas kalba apie visą? Žinoma, tik pusę...Brolis (tiriamai žiūri į pasiuntinį): Ei, sese, man atrodo, kad jis baltasis kaip ir mes!Sesuo (nemaloniai sujaudinta): Baltasis, kuris elgetauja? Nagi, eik! Tai kaip čia dabar! Duok jam to pieno greičiau!Brolis: Pusę?Sesuo: Kas čia kalba apie pusę? Žinoma, visą! Greičiau...Brolis (duoda pasiuntiniui ąsotį): Skanaus, bedali žmogau! Mes keliaujame pas Vaikelį Jėzų. Ar galėtum pasakyti, ar mes teisingu keliu einame?Pasiuntinys:

Pro mane, pro šalį,Radote tikrąjį kelią...

Sesuo: Man atrodo, jis viską žino. Pasakyk mums, ar yra koks nors ženklas, galintis parodyti kryptį?Pasiuntinys:

Paimkit tai kaip ženklą į savo kelionę –Kaip padėką už jūsų gerą širdį.

(Paduoda jiems paskutinį žvaigždės gabalą.)Brolis: Nuoširdžiai ačiū! Pažvelk, sesute! Kaip auksinės karūnos smaigaliukai!Sesuo: Tarytum būtų nuo kažko nulaužta! Kaip auksinės dėlionės gabalas!(Už scenos pasigirsta triukšmas ir balsų erzelynė.)Brolis (klausosi): Ša! Ar ir tu kažką girdi?Sesuo: Taip – tikrai garsus pokalbis!(Afrikiečiai ir eskimai vieningai, labai linksmai ir susibičiuliavę šaukia ant indėnų ir kinų, kurie taip pat tarpusavyje susidraugavę.) Afrikiečiai ir eskimai (dainuoja su būgnais, barškučiais, plodami rankomis ir trepsėdami):

Taip jau būna gyvenime, vaikai, šitai visada žinome:Indėnai – purvini ir nešvarūs, kinai smirdi, smirdi, smirdi...

20

Vadas: Genties vade Geltonoji Oda, paskolink man pinigų, kad galėčiau užmokėti už šį originalų pasirodymą.I kinas: Garbusis Raudonodi, paskolink man ietį, kad galėčiau šiuos menkystas suvyti į jūrą!Brolis: Sesute, tai negali būti tiesa! Ar jie visi tikri?Sesuo: Ar tikri šie pajacai, šie juokdariai?Kinai, eskimai, indėnai, afrikiečiai (giliai įsižeidę): Pajacai, juokdariai!!?(Jų pyktis nukrypsta prieš baltuosius. Pratrūksta barnių choras, palydimas būgnų):

Ha – hu – hehe – hoho!Du velniūkščiai, du balti,du barbarai blusini,Du kvaili varškiniai sūriai!Jypi – ypi, yo – hoho,baltaodžiai purvini!Taip jau būna gyvenime, vaikai,šitai visada žinome:Baltieji – purvini ir nešvarūs,purvini ir nešvarūs,purvini ir nešvarūs!

Sesuo: Broleli, aš bijau!Brolis (šaukia, kad jį išgirstų): Ramybės, bepročiai, duokit mums ramybę, nieko nedarykit, tai ir mes jums nieko nedarysime. Mes gi tik einame pas Vaikelį Jėzų!Afrikiečiai: Pas Vaikelį Jėzų?Eskimai: Ir mes!Indėnai: Tai mūsų tikroji svajonė ir idėja!II kinas: Visi nori to paties? Tai man primena mūsų didžiojo išminčiaus posakį. (Lėtai ir iškilmingai, nusilenkdamas į visas keturias kryptis.) Tarp keturių jūrų visi žmonės - broliai!Brolis: Optimistas.(Maža pauzė.)Indėnė: Na, tiesą sakant, galėtume eiti visi kartu, ar ne?Vadas: Mažoji sesuo Plunksnuotoji Gėlelė pasakė mano žodžius.

2 1

I eskimas: Kelias bus visiems gana siauras...I afrikietis: Jei niekas nesistumdys ir nesigrūs... (Nustumia kitus atgal.)Brolis: Šaunu, valio! Eikime kartu. Protingiau ir nesugalvosi! Baltieji jums mielai pavadovaus! Sutarta!Vadas: Ką reiškia „sutarta“?! Vadovu, savaime suprantama, gali būti tik genties vadas Baisioji Strėlė. Hau!I afrikietis: O ką reiškia „hau“?! Tik juokas ima... (Antrajam ir trečiajam) Pasijuokit! Garsiau!I eskimas: O mes? Mes, žmonės iš ledinės šiaurės, užsigrūdinę gyventi pavojuose. Mes esame gimę vadovais...I kinas: Ar mūsų Kuklybė gerbiamiesiems broliams galėtų pateikti mažą pasiūlymą? Kiekvienas yra sau vadovas (Visi linksi pritardami.) Visi klauso mūsų komandos!Brolis: Ką rezgi, geltonodi?!I kinas (griebia baltąjį už gerklės): Na, palauk! (Nori jį pargriauti ant žemės.) Ai! Kas čia man įdūrė? (Jis paleidžia baltąjį ir iš jo rūbų ištraukia žvaigždės gabalą.) O, smailas spindulys! Ženklas! (Triumfuodamas.) Broliai, mes turime ženklą, todėl jūs turite daryti, ką mes sakysime!Visi: Ir mes turime ženklą! (Ištraukia savo ženklus.)Sesuo (nustebusi): Kiekvienas gavo auksinį ženklą?!Brolis: Gerai! Kieno ženklas didžiausias?(Kiekvienas įtariai žvelgia į kitą.)I kinas (laikydamas rankoje žvaigždės uodegą): Mūsų!I indėnas: Gerai, bet tegul Geltonasis genties vadas padeda gabalą į vidurį, kad galėtų visi pasižiūrėti!I kinas: Aš nenoriu paleisti iš rankos – pirmiau tu!Vadas: Ne, pirmiau tu!I eskimas: Kažkas turi pradėti. Kažkas pirmas turi pasitikėti... Mes, žmonės iš Šiaurės pašvaistės žemės, pripratę gyventi pavojuose: žiūrėkit, mūsų ženklas, paskutinis turtas, kurį turime! Aš jums sakau: reikia turėti daug drąsos, kad įgautum pasitikėjimo! (Jis padeda ženklą ant grindų ir pasitraukia atgal.)Indėnė: Didysis genties vade, kaip keista! Mūsų ženklas tiksliai tinka šalia!

22

Vadas: Jei mažoji sesuo Plunksnuotoji Gėlelė taip įsitikinusi, lai ji ir prideda mūsų ženklą šalia!(Indėnė prideda savo ženklą.)Visi: Jis tinka!Sesuo: Aš numaniau, broli, dėlionė! (Ji rodo pirštu.) Ten priklauso mudviejų ženklas. Ar įdėti, broleli?Brolis: Na, taip! Dėk!(Ji įdeda gabalą.)Visi: Jis tinka!I afrikietis: Tada ir mes nenorime pasilikti gabalo sau! (Padeda prie kitų.)Visi: Jis tinka!I kinas (pasilenkia žemyn ir įdeda savo gabalą): Dabar auksinis paukštis su uodega!Pasiuntinys (prieina prie jų, balsas ir laikysena nebe elgetos, jis jaunas ir žvalus): Mielieji, sveiki atvykę pas Vaikelį Jėzų!Visi: Pas Vaikelį Jėzų?Pasiuntinys: Pas Vaikelį Jėzų.I kinas: Taip greitai? Taip staiga? Ar mes jau čia?Indėnė: Tai padarė žvaigždė, kurią visi sudėjome!Pasiuntinys:

Pavargote visi, ilgai keliavot,Kiekvienas prisidėjo, kuo galėjo.Drauge suradote ženklą ir tikslą,O kelrodė – Kalėdų ši žvaigždė!

(Žengia atgal ir žiūri į prakartėlę.)Sesuo: Vaikelis Jėzus prakartėlėje!(Režisierius sprendžia, ar statoma prakartėlė, ar dirbama su šviesos efektais, ar aktoriai gėrisi nematoma prakartėle.)Kinė: O jo vystyklai iš mūsų šilkinės medžiagos!I indėnas: Jis guli mūsų palapinėje!III afrikietis: Ten stovi mūsų vaistų butelis!Brolis: Mūsų pieno ąsotis beveik išgertas!II eskimas: Iš mūsų žuvų teliko tik galva ir uodega! Yoho, Vaikeliui Jėzui jos buvo skanios!

23

I kinas: Jis gavo viską, ką mes padovanojome žmonių broliui.II afrikietis: O aš jam dar mielai ir pagiedočiau.Visi gieda: „Sveikas, Jėzau gimusis...” (Arba kt. giesmę.)(Giedant grupės gali parodyti savo įprastus pasisveikinimus: kinai nusilenkia, indėnai pakelia dešinę ranką ir t. t.)

*

Pasiuntinys (išeina prieš publiką atsisveikinti): Spektaklis baigtas, laiminga pabaiga, kas tarp žmonių ne taip dažna yra:Žinia šios pjesės stebina visus:Mėgina vienas, ko visai nemoka,Stebuklo tikis – gal kaip nors pavyks. Po ginčų tik vieni kitus pažinę,Ir tapę viens kitam savi,Tiktai tada pasiekiam tikslą –Taip baigiasi džiaugsmingaiIr ši mūsų Kalėdų pasaka.

(Žengia žingsnį į priekį, įtikinamai ir įtaigiai.)Tačiau paklausykit, prieš išeidami namo,dar viena paslaptis tik jums:Gali būti, kad jūs paprasčiausiaimane sutiksit, o aš jus!Taigi: sudie, sudie, iki!

24

Jokūbas piešia kalėdinį piešinį

Jokūbas piešia Kalėdoms.Teta Elena pageidauja prakartėlės su Vaikeliu Jėzumi, asilu ir jaučiu. Dėdė Pranas nori piemenėlių, keliaujančių į Betliejų.Senelė norėtų angelo, kuris žvelgia draugiškai ir sako: „Nebijokite!“ Jokūbas nupiešia kalbos burbulą prieš angelo burną ir užrašo „Nebijokite!“ Po to jis sako Kotrynai:– Dabar turiu kiekvienam po gražią dovaną!– Tik gimtadieninkui dar ne! – sako Kotryna. – Jėzui. Kalėdos - jo gimimo diena. Iš tikrųjų reikėtų jam kažką padovanoti!– Kaip tu manai, ar jis džiaugtųsi piešiniu? – klausia Jokūbas.– Jei jis būtų labai gražus ir spalvotas – kodėl gi ne? – samprotauja Kotryna.Jokūbas paima naują piešimo lapą. Jis nupiešia Kalėdų eglutę su daugybe žvakučių, rutulių ir saldainių spalvotame popieriuje.– Aš tau padėsiu, – sako Kotryna. Ant rutulių ji piešia taškučius ir žvaigždutes, o aplink kiekvieną žvakę nupiešia geltoną švieselę.– Taip, – sako ji. – Dabar nunešk jam šią dovaną! Nunešk ją į bažnyčią!Jokūbas ateina prie bažnyčios, bet vartai užrakinti.Jokūbas stovi gatvėje ir mąsto, ką daryti. Kalėdų eglutės piešinys plaikstosi vėjyje, Jokūbas turi jį laikyti abiem rankomis. Greta jo sustoja pagyvenusi moteris.– Koks žaismingas, spalvotas piešinys! – sako ji. – Tai tikriausiai Kalėdų dovana?– Taip, – sako Jokūbas ir ištiesia piešinį senutei. – Dovanoju jį Jums!– Ne, kaip tai! – sušunka senoji moteris. – Tokia staigmena... ačiū ...Jokūbas bėga namo. Kotryna jo jau laukia.– Na? – nekantrauja Kotryna.– Eglutė Jėzui labai patiko, – sako Jokūbas. Ar tu tai tikrai žinai? – klausia Kotryna.–Taip, – sako Jokūbas. – Jis man tai pats pasakė!

2 5

Šių dienų Marija

Jai nepasirodė angelas, kad apreikštų Gerąją Naujieną.Ji pati tai pajuto, apskaičiavo ir išsigando.

Ji neklausė: „Kaip tai turi atsitikti?“Ji tik vis klausė: „Kaip tai atsitiko?“

Ji nesakė: „Taip, teesie man pagal tavo žodį.“Ji visai nieko nesakė. Ji nepasakė netgi „ne“.Ji tik laukė ir tikėjosi, tikėjosi giliai širdyje,

kad ji su šia mintimi apsipras.Čia turėjo kažkas – vienas iš mūsų – ateiti pas ją

ir pasakyti: „Sveika, Marija!“Turėjo pasakyti...

Bet kas gi prasidės su tokiomis senomis istorijomis?Tačiau turėjo pasakyti:

„Jeigu niekas ir nesidžiaugia,danguje džiaugiasi visi angelai,

nes tu nepasakei „Ne!“Marija, didžioji visų laikų Motina,palinksta prie savo sūnaus ir sako:

„ Žiūrėk, tavo brolis.“Tačiau kuris iš mūsų išdrįs

kaimynei Marijai nunešti Gerąją Naujieną?Sunku jau vien paklausti, kaip jai sekasi,

nutylint... tą Naujieną...Negalima iš mūsų reikalauti,

kad mes būtume angelai.

2 6

Minučių elgeta

Turguje ant Tiberio kranto Morkus pavogė svogūną ir gabaliuką žuvies. Prekiautojai, iškraudami savo karučius, to nepastebėjo. Morkus buvo įžūliausias ir vikriausias jaunasis elgeta Romoje. Šeštajame šimtmetyje po Kristaus Romoje gyveno didžiuliai būriai elgetų. Jie tupėjo ant bažnyčių laiptų, prieš turgų vartus, ant sugriuvusių šventyklų griuvėsių. Elgetos atkakliai grūmėsi tarpusavyje dėl geriausių vietų. Roma tuo laiku nebuvo nei turtingas, nei puošnus miestas. Tik įgąsdinta ir skurdi, pilna alkanų pabėgėlių, pasitraukusių nuo lombardų į pietus.Dėl kasdienio skurdo visi tapo kieti ir žiaurūs. Mažieji elgetos iš suaugusiųjų nusižiūrėdavo visokių triukų. Pavyzdžiui, Morkus galėjo apsimesti aklu, paralyžiuotu arba luošu – kaip tik panorėdavo. Šį šaltą vėjuotą gruodžio rytą jis iškeliavo dar neprašvitus, kad galėtų užsiimti savo vietą Klemenso bazilikos prieigoje. Jis žinojo: į ankstyvąsias Mišias einančios moterys užjausdavo mažą alkaną elgetaujantį berniuką.Morkus, užšokęs ant prieangio pakopų, pamatė, kad jo vieta užimta. Nepažįstamas elgeta sėdėjo nugara atsirėmęs į koloną. Jo barzda ir plaukai buvo žili. Morkus atsistojo prieš jį pražergęs kojas.– Tu sėdi mano vietoje! Tai tikra niekšybė! Pirmoji kolona prie įėjimo – mano vieta! Dink, arba aš pasakysiu Capo1, jis tave iš čia išmuš!Senis taikiai pažvelgė į jį:– Aš nežinojau, kad sėdžiu tavo vietoje, mažyli!– Stokis! – sušuko Morkus.– Aš negaliu, – pasakė senis. – Esu paralyžiuotas.– Šitą triuką ir aš moku! - atšovė Morkus.

1 Capo – elgetų grupės viršininkas.

27

Senasis elgeta ištiesė rankas ir nutraukė į šalį antklodę, dengusią jo kojas. Morkus pašiurpo. Senio kojos buvo plonos ir silpnos kaip vaiko, tik keliai iš po skudurų styrojo kaip keistai dideli gumbai. Morkus pasilenkė ir užmetė antklodę ant tų vargšių kojų.– Kai ateis tavo Capo, galėsite mane patraukti į šalį, – pasakė senis. – Aš nenoriu užimti tavo vietos, mano vaikeli!– Kuriai grupei tu priklausai?– Jokiai, – atsakė senis.Morkus nenorėjo tuo patikėti.– Nė vienai? Hm, o kas tave saugo, ir kam tu atiduodi duoklę nuo dienos pajamų?– Kai surandu ką nors, kuris nieko negavo, su juo pasidalinu, – atsakė senasis vyras.Morkus pažvelgė į jį abejodamas. „Beprotis ar apgavikas?!“ – nepatikliai mąstė jis.– Dalintis? Savo noru? Taip paprastai?Senis nusišypsojo.– Aš esu senas, ir man nedaug reikia.– O kas tave čia atnešė?– Mano kaimynas. Jis man labai geras. Jis atvežė mane čia karučiu. Šiaip visada sėdžiu apačioje, prie tilto, bet po atviru dangumi man pasidarė per šalta. – Senis perbraukė ranka per antklodę.– Šitą antklodę man padovanojo kaimynas.– Tai arklio gūnia, – pasakė Morkus. – Ji atsiduoda arkliu... „Gera, tvirta antklodė“, – pagalvojo sau. – „Tokia didelė, tiesą sakant, jos užtektų dviem. Ir dar kvepia tvartu ir šiltais gyvais sutvėrimais.“Jis nužvelgė antklodę. Ji gaubė senį ir dar kabojo nukarusi per pakopą. Morkus neskubėdamas atsisėdo greta senio ant antklodės kraštelio.– Žinai ką? – prabilo Morkus. – Tu man duosi pusę savo dienos išmaldos, o aš leisiu tau čia, mano vietoje, sėdėti... Tai gera vieta, pats pamatysi. Aš šiandien vaidinsiu aklą, o tu būsi mano paralyžiuotas senelis. Gerai? – Jis sukikeno. – Alkanas, aklas berniukas, kuris turi rūpintis savo paralyžiuotu seneliu – skamba visai neblogai.

28

- Džiaugiuosi, kad leidi man čia sėdėti, – pasakė senis. Morkus apžvelgė jį. Seniui kaklą šildė skara, bet jo rankos buvo nuogos. Sugrubę pirštai laikė kažkokį ryšulėlį.– Man atrodo, kad esi naujokas, – tarė Morkus. – Nemėgstu dirbti su naujokais... Visą biznį sugadina. – Jis parodė į ryšulėlį. – Paslėpk tai. Negalima rodyti, kad turi kažką valgomo. Tada niekas nieko neduos.– Mano berniuk, – ištarė senis, o jo balse pasigirdo naujas skambesys: kažkas šilto ir laimingo. – Mano berniuk, mano ryšulėlyje ne maistas. Tai labai brangu. Ar nori pamatyti? – Jis atrišo ryšulėlį ir išėmė didelę knygą. Morkus pakraipė galvą. – Tik knyga...– Ir ne bet kokia knyga! – sušnabždėjo senis. – Tai Šventasis Raštas!– Ar tu nori jį parduoti? – paklausė Morkus.– Ne, mano berniuk. Parduoti – niekada!Morkus greitai sumojo.– Vis dėlto tu galėtum jį parduoti. Knygos brangios. Aš pažįstu vieną vyrą, kuris galbūt šitą knygą nupirktų. Jei pažadi trečdalį kainos...– Vaike! – sušuko senis. – Ištisus metus taupiau, kol galėjau nusipirkti šitą knygą!„Išprotėjęs“, – pagalvojo Morkus. – „Ne apgavikas. Bet gerokai išprotėjęs. Taupo knygai...“ Tada jam švystelėjo mintis. Jis sušvilpė pro dantis ir pagarbiai paklausė:– O gal tu žmonėms iš jos skaitai? Dievobaimingu balsu? Tai būtų naujas triukas! O gal... tu gali iš Šventojo Rašto pranašauti?– Aš nemoku skaityti, – pasakė senis. – Vaikystėje to neišmokau. Tada turėjau dirbti. Vėliau susirgau, savo šeimininkui negalėjau atlikti jokio darbo, ir jis mane išvarė. Galėčiau pinti pintines ir čiužinius. Bet kam reikalingas senas ligotas žmogus... Dabar turėčiau laiko mokytis skaityti. Bandžiau, bet mano galva per sena ir per kvaila. Ar tu moki skaityti?– Nelabai gerai, – pasakė Morkus. – Tik tiek, kad galiu paskaitinėti skelbimus ant tvorų ir kokią žinutę apie policijos ieškomus asmenis.– Mano mielas berniuk, bet tu nors trupučiuką moki... Dieve, kokia laimė... – Drebančiais pirštais senis vartė savo knygą. – Vaikeli, būk toks geras, paskaityk man – tik porą eilučių...– Išprotėjai! – sušuko Morkus gana garsiai, bet tuoj nutilo: - Aklas berniukas juk negali skaityti. Nepamiršk, aš šiandien esu aklas.

29

Jis išsitraukė juodos medžiagos juostą ir persirišo ja savo kairiąją akį. Ant dešiniosios prisilipino šašą, pasigamintą iš molio ir poros lašų vištos kraujo.- Iš po raiščio galiu šiek tiek matyti, – pasakė jis. – Klausyk, jau ateina kiti – kuprius Simonas, senė Julija. O ten - luošė Paulina su savo vaiku. Man nereikia net žiūrėti, aš juos pažįstu iš žingsnių. Elgetos sliūkino palei kolonas kaip pilki šešėliai rūškanotą rytą. Jie sutūpė, prisispausdami vienas prie kito ir trindami savo šaltus veidus. Paulina pažiūrėjo į bažnyčios vidų.– Jie jau dega žvakes, – sumurmėjo ji. – Greitai prasidės.Ji sustojo prieš Morkų.– Kas čia šalia tavęs?Jos balsas buvo atšiaurus kaip vėjas gatvėse.– Mano senelis, – atsakė Morkus. – O jei tau nepatinka, aš pranešiu Capo, kad tu vakar per mažai atidavei.– Netiesa, mažas snargliau! – sušuko Paulina. Vaikas jos rankose pabudo ir pravirko.– Tiesa ar netiesa, – pasakė Morkus. – Bet kokiu atveju galiu prisiekti visais apaštalais ir kankiniais...– Ak, duok ramybę, pramuštgalvi! – sumurmėjo Paulina ir atsisėdo šalia Morkaus. – Jau ateina pirmieji maldininkai. Gerai, kad yra pamaldžių žmonių. Marijau, paverk, branguti! – Ji įgnybo vaikui, kad šis pravirktų, ir pati pradėjo virkauti ir aimanuoti.– Gerasis pone, duokite ką nors vargšei motinai ir jos vaikui... Pažvelkite į šį mažą kirminėlį... Pasigailėkite!Prisijungė ir kiti elgetos. Tačiau visų verksmus nustelbė Morkaus skardus berniukiškas balsas:– Dėl Dievo meilės, pasigailėkite, geroji ponia! Vargšas aklas berniukas, kuris rūpinasi savo suparalyžiuotu seneliu! Ačiū, mielas pone! Bažnyčios lankytojai išdalino duoną bei monetas, ir elgetų choras nurimo kaip milžiniška banga, atslūgstanti nuo kranto atgal į jūrą. Girdėjosi tik senojo vyro balsas. Jis nešaukė, nerėkė, tik ramiai praeinančiųjų prašė:

30

– Minutėlę! Mielas pone, padovanokit man vieną minutę! Jie ėjo pro šalį, į jį net nepažvelgdami.Morkus pro juodą raištį stengėsi įžiūrėti varinį pinigėlį savo rankoje. „Pradžia nebloga, geras ženklas dienai.“– Ei, seni, kuo tu vardu? Aš gi turiu žinoti, kaip vadinasi mano senelis?– Servulas. O tu, mano berniuk?– Morkus. Klausyk, Servulai, aš stebėjau, kaip tu prašai išmaldos. Tu nedrąsus kaip naujokas. Turėtum ištiesti rankas! Turi šaukti garsiau! Turi aimanuoti ir dejuoti! Prie tavo tilto apačioje galbūt buvo kitaip, ten tu turėjai savo pastovius aukotojus. O čia – dar ne. Jie tavęs paprasčiausiai nepastebi. Tave pamatys, kai šauksi. Pirmyn, ateina dar vienas!Servulas truputį atsitiesė. Jis žvelgė į bažnyčios lankytoją ir pakėlė balsą:– Truputėlį laiko, mano pone! Padovanokit man truputėlį savo laiko! Tris minutes, pone!.. Vieną minutę! Paskaitykite porą eilučių iš šitos knygos, pone, aš nemoku skaityti...Vyras, beįeinąs į bažnyčią, stabtelėjo. Ar jis paims knygą? Ne, jis klausiamai kilstelėjo antakius:– Skaityti, ryto prieblandoje, tokiame šaltyje? Gerasis žmogau, neturiu laiko. – Jis pasilenkė ir įspraudė senajam elgetai į ranką porą monetų. Užuodęs arklio gūnią, patraukė nosimi ir giliau paslėpė veidą savo kailinėje apykaklėje. Skubiai nužengė laiptais ir pradingo bazilikoje.Morkus pažvairavo į monetas.– Tavim dėtas, seni Servulai, džiaugčiausi...Servulas prispaudė knygą prie krūtinės.– Ach, mano berniuk.., kad bent kas nors rastų laiko man paskaityti.– Pažvelk į tą damą. Ji ateina kasdien, – sušnibždėjo Morkus. – Ja galima pasikliauti! – Ir iš karto pradėjo šaukti:– Alkanas aklas berniukas ir jo paralyžiuotas senelis!Ponia nusišypsojo jaunajam elgetautojui ir Morkus turėjo susitvardyti, kad jai nenusišypsotų: jis gi aklas. Jis tik ištiesė savo ranką. Moteris įdėjo į ją duonos ir sūrio.

31

– Štai, mano vargšeli, o šis pinigėlis seneliui, aš gi žinau, čia visada sėdi vargšai žmonės!Servulas pakėlė aukštyn knygą. Jo rankos drebėjo.– Malonioji ponia, ar galiu Jūsų paprašyti – čia – porą eilučių?– Perskaityti? – paklausė moteris. – Dabar? – Ji suabejojo. – Bet tuomet aš praleisiu šventų Mišių pradžią. – Dar padelsė, padvejojo. – Ne, iš tikrųjų negaliu, – ir greitais, mažais žingsniukais nuskubėjo įėjimo link.Morkus išgirdo, kaip senasis elgeta atsiduso.– Na, neliūdėk. Lengviau gauti pinigų ir duonos negu pora menkų minučių laiko, a? Bet gauni pavalgyti. Tai svarbiausia.– Ne, mano vargšas vaike, – pasakė Servulas, – ne tai svarbiausia. Bent man svarbiausia ne tai. Du, tris kąsnius tuščiam skrandžiui, kad nemirtum iš bado, juos visada gausi. Bet kai širdis tuščia – tai yra blogiausia. Nuo to laiko, kai žinau istorijas, aprašytas šioje knygoje, vis noriu ir noriu jų klausytis. Aš to tiesiog ilgiuosi. Tai kaip alkis, Morkau, kaip alkis.„Tikrai išprotėjęs“, – pagalvojo Morkus. – „Pamišęs, kvaištelėjęs“. Senasis elgeta kalbėjo toliau, iš burnos jam šnekant sklido garų debesėliai:– Tu manai, kad aš išprotėjęs, sūneli? Ne. Tik išsiilgęs. Kupinas lūkesčių. Taip trokštu klausytis, kad net širdį sopa. Žmogus ne vien duona sotus. Žmogus gyvas tuo, ko jis ilgisi. Ar tu nieko, be maisto, netrokšti?Morkus tylėjo. Kai jis rytais pabusdavo, būdavo alkanas. Vakarais eidamas miegoti, vėl būdavo alkanas. Kai laukdamas išmaldos sėdėdavo priešais bažnyčią, matydavo pro šalį siūbuojančius storus turtingų žmonių pilvus, jis spoksodavo į tuos didelius pilvus. Jame kilo neapykanta. Morkus įsivaizduodavo, kaip jis iš turtingųjų atima pilnus maisto dubenis, nuslenka į nuošalų kampą, ten sėdi ir valgo, vienut vienutėlis, sėdi ir valgo, valgo ir valgo.– Aš nieko nesiilgiu, – piktai atrėžė Morkus.– Vargšas vaikas, – sušnabždėjo Servulas. – Tik dabar supratau, kaip man yra gera!

3 2

- Gera? – nusikvatojo Morkus, o Paulinos vaikas vėl pradėjo verkšlenti. Tai jo visiškai netrikdė. – Gera? Pasižiūrėk į save, koks tu išdžiūvęs. Servulai, tu esi vieni griaučiai, tiesiog skeletas. Jei užsilaikys šaltis, ar dar smarkiau pašals, tu po savo arklio gūnia suledėsi. Aš bent galiu laisvai vaikščioti, kur tik panorėsiu. Senis laikėsi savo minties:– Vis vien reikia kažko trokšti, kažko ilgėtis, Morkau. Argi tu nieko, be valgio, nenori?– Cha, nenori! – Morkus prakalbo tyliai, nes, girdint luošei Paulinai, jis nenorėjo apie save ką nors išsipasakoti. – Juk negauni, ko norėtum. Kartais... Bet tu iš manęs, Servulai, tik pasijuoksi! Servulas apsikabino savo knygą.– Ne, aš iš tavęs nesijuoksiu. Tik pasakyk man, vaikeli, man gali tai patikėti.Morkus prisitraukė antklode arčiau.- Kartais aš noriu, kad man atliktų valgio. Na, saujelė, koks kaulas ...arba bent pora riekelių duonos. Tada nueičiau prie lūšnelių, prie griuvėsių už cirko. Ten slepiasi niekam nereikalingi šunys. Jie jau gerokai sulaukėję. Aš taip įsivaizduoju vilkus – alkani, liesi, pasišiaušusiu kailiu. Tokį šunį prisiviliočiau man atlikusiu kaulu. O tada žiūrėčiau į šunį, kaip jis ėda ir džiaugiasi. Gal jis tada manim pasitikėtų ir leistųsi paglostomas... Bet aš dar niekada neturėjau tiek, kad man atliktų... Servulai, vėl kažkas ateina. Vieną vienintelį pinigėlį vargšui aklam berniukui!Sugaudė visas elgetų choras. Servulas iškėlė savo knygą ir laikė ją, ištiesęs rankas.– Pone, ar neturėtumėte man trupučio laiko? Pone, ar mokate skaityti?Vyras stora kareiviška miline sustojo priešais Servulą.– Skaityti tai aš moku. O ką?– Tuomet aš Jūsų nuoširdžiai prašau paskaityti man iš šios knygos! Vyras paėmė knygą, atpažino Šventąjį Raštą, pavartė ir paklausė:– Ką gi tu nori išgirsti?– Jūs kaip tik tą vietą ir atsivertėte, – pasakė Servulas. – Ten, kur raudona juostelė. Tai Kalėdų istorija, mielas pone.Kareivis pasimuistė, elgetos nutilo.

33

Nustebę jie žiūrėjo į senį, pasiruošusį klausyti. Atrodė, kad Servulas klausosi visu kūnu.Ir kareivis pradėjo skaityti: „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.“– Nebuvo vietos! – sušuko Servulas ir taip stipriai sugriebė jį už pečių, kad Morkus net išsigando. – Jiems nebuvo vietos užeigoje! „Dinkit iš čia!“ – pasakė jie Juozapui ir Marijai. – „Ar nematote, kad viskas užimta?“ Jinai juk laukėsi Vaikelio Jėzaus ir galbūt baiminosi. Dauguma moterų bijo gimdymo, ar ne tiesa, pone?– To aš nežinau, – tarė kareivis.– Ar Jūs manote, jei žmonės būtų žinoję, kad turėjo gimti Vaikelis Jėzus, Išganytojas, Pasaulio Atpirkėjas – jei jie tai būtų žinoję, ar būtų jiems užeigoje atsiradę vietos? – klausinėjo Servulas. Kareivis patraukė pečiais.– Vėliau jie tai žinojo ir prikalė jį prie kryžiaus, – pasakė jis ir grąžino knygą senajam elgetai.– Tai paslaptis, didelė paslaptis, – sušnibždėjo Servulas. – Dėkoju Jums, mano pone, kad man paskaitėte.Kareivis kilstelėjo ranką atsisveikindamas ir nuėjo aikšte priešais baziliką, pradingdamas vienoje iš šoninių gatvelių.Morkus klausėsi nutolstančių žingsnių.– Keista, paskaito kaip tik tas, iš kurio aš mažiausiai tikėčiausi, neaiškiai ištarė jis, nes burna buvo prikimšta duonos ir sūrio. Servulas paglostė knygą, tarytum ji būtų gyva.– Ėdžiose, Morkau, ar gali įsivaizduoti? Pas gyvulius – mažąjį Dievo Sūnų...– Man patiktų pas gyvulius, – svajingai tarė Morkus.– Bet kūdikį? Ar esi matęs kūdikį? Koks jis yra mažas ir bejėgis?

3 4

Visiškai nesaugus! Ir toks Dievo Sūnus ateina pas žmones, be prašmatnumo ir puikybės.– Seni Servulai, nesikarščiuok! – tarė Morkus, grauždamas plutą.– Tu labai jaudiniesi. Tarytum šitą seną istoriją girdėtum pirmą kartą.– Kiekvieną kartą, kai ją girdžiu, visada klausausi kaip pirmą kartą, – toliau kalbėjo Servulas. – Tarytum tai vyktų dabar, ką tik, taip nauja, nuostabu, tiesiog verčia iš kojų. Iš dangaus aukštybių – taip dieviškai, kaip net negalėtum sugalvoti – žemyn į mūsų varganą pasaulį, į tvartą. O tada piemenys – apie tai rašoma vėliau, ar tu žinai, kaip angelas pažadino piemenis! O, kad dar kas nors ateitų, kurio galėčiau paprašyti, kad paskaitytų... O vėliau Trys šventieji karaliai... Nuostabiai gražu, kaip jie eina vedami žvaigždės. Eina paprasčiausiai sekdami žvaigždę, tikėdami surasti Vaikelį Jėzų. Morkau, tu tik įsivaizduok!– Įsivaizduoju, – sumurmėjo Morkus.– Išmintingieji karaliai paliko savo kraštą, pilis su mūro sienomis ir patraukė per dykumas ir tyrlaukius. Jie pasitikėjo tik žvaigžde ir savo viltimi – tai taip pat paslaptis, kurią aš norėčiau suvokti. Morkus uždėjo ranką seniui ant peties.– Ša, leisk paklausyti. – Jis įsiklausė ir bailiai tarė: – Servulai, girdžiu ateinantį Capo.– Ką? – neišgirdo Servulas.– Mūsų grupės Capo apeina savo žmones.Servulas apsidairė.– Vaikeli, kur jis? Gal jis galės paskaityti?– O, tik nutilk, – sušnibždėjo Morkus. – Leisk veikti man, aš kaip nors mudu išsuksiu.Dabar ir Servulas išgirdo kažką besiartinant, kartas nuo karto pasigirsdavo garsas, tarytum grindiniu kaukšėtų geležimi kaustyta lazda. Visa elgetų grupelė nutilo. Jie nebyliai žvelgė į žmogų, kurio visi bijojo.Capo priėjo tiesiai prie Servulo.– Kas tu toks?– Jis klausia tavęs, Servulai, – sušnibždėjo Morkus.– Vargšas žmogus, – atsakė Servulas ir ištiesė Capo knygą. – Mielas pone, gal galėtumėte paskaityti?

35

- Morkau! – kreipėsi į berniuką Capo. – Kas šis senis šalia tavęs? – Jis nerenka išmaldai pinigų, – atsakė Morkus. – Nieko neatima iš mūsų žmonių.– Tikrai? Tai ko gi jis prašo?– Taigi, tu pats girdi, – nusišiepė Morkus. – Jis prašo minučių!– Padovanokit man truputį savo laiko, pone! – maldavo Servulas. – Paskaitykite pora eilučių iš šitos knygos, gerasis Dievas Jums atlygins!Capo pagriebė Morkų ir grubiai papurtė.– Beprotis, užima geriausią vietą! Vaikigali, kodėl man nepranešei?Morkus nusigrįžo nuo jo.– Maniau, kad tau tiks. Vargšas paralyžiuotas senelis, kuriuo rūpinasi vargšas mažas berniukas. Tokie dalykai žmones graudina. Pamatysi vakare.Capo paleido Morkų.– Jei ne, sužinosi, iš kur kojos dygsta!Morkus piktai sužvairavo iš po juodo akių raiščio. Staiga jis vėl pasijuto drąsus, nes pamatė per aikštę atžygiuojančius miesto sargybos vyrus.– Be triukšmo, Capo, – sumurmėjo jis. – Miesto sargyba!– Kur?– Už tavo nugaros. Jie eina tiesiai link mūsų.Capo pagriebė knygą, kurią Servulas vis dar laikė iškėlęs.– Čia, mielas pone, prašau paskaityti šią vietą!Capo pradėjo skaityti skubėdamas ir nenoromis: „Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „ Žiūrėk..., hm... ne, jis tarė:“ „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“– Morkau! Ar jau praėjo sargyba?– Vyresnysis stovi už septynių žingsnių ir klausosi tavęs, – tyliai atsiliepė Morkus.– Taigi, tada toliau: „Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus

36

kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“– Ar jis vis dar žiūri į čia?– Taip, – atsakė Morkus. – Įeik į bažnyčią, pro šoninį išėjimą greta zakristijos ir pateksi į Virvių gatvelę – ir sušuko garsiai:– Nuoširdžiai ačiū, kilnusis pone, teatlygina Jums Dievas, gerasis pone!Servulas pakėlė taikias akis į vyrą.– Pone, Jūs man perskaitėte gražiausią vietą!– Senas kvailys, – sušnypštė Capo ir numetė Servului knygą ant kelių. – Kaltink save, jei tave čia rytoj ryte rasiu! Tai mūsų teritorija.Jis nuskubėjo į bažnyčią. Morkus nusivaipė. Miesto sargyba nuėjo tolyn.– Ko taip bijosi jūsų Capo? – paklausė Servulas.– Kareiviai jo ieško, – pasakė Morkus. – Gatvių muštynės tarp elgetų grupių, vagystės, žudynės, vagystė iš javų laivo. Capo – dideli ponai, ir mes turime jiems paklusti. Jie patys bijo tik miesto sargybos kareivių. Bet kartais ir šie būna papirkti.– Jis tau grasino, – sušnabždėjo Servulas. – Ir aš dėl to kaltas...– Jis grasina kiekvienam, – tęsė Morkus.– Bet jis man paskaitė...Morkus susijuokė:– Taip įsiutusio aš nieko iki šiol nesu girdėjęs skaitančio! Aš jam nepavydėjau, cha! Dešinės akies kampučiu jis stebi miesto sargybą ir skaito pamaldžias istorijas! – Morkus kvatojo visu balsu, kiti elgetos juokėsi kartu su juo.– Bet, Morkau, žodžiai vis tiek išliko gražūs, – pasakė Servulas.– Gražūs, nepaisant įsiūčio, su kuriuo jis skaitė. Tai žodžiams nepakenkė. „Žemėje ramybė žmonėms. Ramybė jo mylimiems žmonėms.“ Dievas myli žmones, Morkau, tai yra didžiausia paslaptis...– Seni Servulai, na tu ir prisigalvoji! Man tai per sunku suvokti, - tarė Morkus ir antklode prisislinko dar arčiau. – Darosi šalčiau, Servulai. Žiūrėk, sninga!

37

Vėjas gainiojo dideles snaiges po aikštę prieš baziliką. Netrukus gatves padengė storas sniego sluoksnis. Šią gruodžio dieną snigo labai gausiai, – Romoje taip neįprasta. Sniegas padengė mirusių cezarių nykius sodus, sugriuvusias šventyklas, triumfo arkas ir pergalių paminklus. Jis padengė ir dievų figūras bei šventųjų biustus. Sniegas prarijo ir visokį triukšmą: vežimo ratų girgždėjimą, asilų bliovimą, botago pliaukšėjimą. Šią gruodžio pavakarę Romoje tapo labai tylu.Elgetos vienas po kito apleido savo vietas Klemenso bazilikos prieangyje. Susilankstę savo paklotus, susiskaičiavę paaukotas monetas, susigrūdę į burną paskutinį duonos kąsnį, tylūs ir pilki jie išnyko siaurose gatvelėse.– Servulai, kietakakti, – prakalbo Morkus. – Ar nematai, kad likome tik mudu. Jau niekas daugiau prie mūsų neprieis. – Jis nusitraukė nuo akies juodą skudurą ir nusikrapštė netikrą šašą. - Šventa!– O vakarinės pamaldos? – paklausė Servulas.– Iki vakaro sėdėsi sniego pusnyje, Servulai, jei liksi čia tupėti. Einu pas tavo kaimyną ir pasakau jam, kad tave pasiimtų.– Jo tu dabar nerasi, – pasakė Servulas. – Bet nieko, berniuk, man visai nešalta. Priešingai, Morkau. Mane apėmęs šiltas jausmas... Morkus šokinėjo tarp kolonų ir kumščiavo save, kad apšiltų.- Geras šiltas jausmas yra pavojingas, Servulai! Sako, prieš tai, kai sušąli, visada jauti malonią šilumą. Judink rankas, žiūrėk, taip! O ... o, mano kojų pirštai suledėję kaip varvekliai! Aš turiu šokinėti ... šokinėti ...Servulas dar tvirčiau susivyniojo į arklio gūnią.– Morkau, eik namo! Paimk šias mano gautas monetas, ir šitą žuvį, ir duoną, ir sūrį.Morkus liovėsi šokinėjęs ir nustebęs įsistebeilijo į senį.– Ne, – atkirto jis.– Tai tau atlygis, kad leidai man čia sėdėti!– Aš jo nenoriu! – sušuko Morkus.Servulas nusišypsojo.– Aš nealkanas, vaikeli! Gali ramiausiai paimti. Morkus žengė žingsnį artyn.– Gerai. Pusę!

38

- Viską, – laikėsi savo Servulas. – Suvalgyk. Ir jei pasisotinsi, tada dar atliks...– Servulai .., – pralemeno mažasis elgeta.– Žuvies galva jam bus skani, tam šuniui su pasišiaušusiu kailiu. O rytoj, – tęsė Servulas, – rytoj ryte man pasakysi, ar tu jį paglostei. Morkus daugiau nebežvelgė į senį. Jis žiūrėjo tik į žuvį, matė tik duoną. Jis griebė maisto gabaliukus, iš susijaudinimo sunkiai gaudydamas kvapą, susivyniojo žuvį, duoną ir sūrį į juodą skudurą. Tada kiek įkabindamas pasileido per tylų apsnigtą miestą. Senasis elgeta liko sėdėti prie kolonos ir vis laukė, laukė. „O, kad mokėčiau skaityti“, – galvojo Servulas. – „Arba, kad geriau įsiminčiau tas istorijas. Et, sena kvaila galva!“Tyliai murmėjo sau Marijos šlovinimo giesmę: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia...“Staiga išgąstingai krūptelėjo. Ar jis buvo užsnūdęs? Negalima užmigti...Bet nuovargis darė savo. Iki vakarinių Mišių dar buvo likę daug laiko. Jam norėjosi truputį pasnausti po arklio gūnia. Ji maloniai šildė. Žingsniai?Jis lėtai pakėlė galvą.Ar tai moteris ėjo jo link?– Malonioji ponia, – girdėjo jis savo balsą. – Padovanokit man truputėlį savo laiko.Dabar ji buvo visai arti...– Nors porą eilučių, paskaitykite, mieloji ponia. Būkite tokia gera! Juk Jūs mokate skaityti? O tas ponas, ar jis irgi moka skaityti? Mielas pone, ar Jūs mokate skaityti? Kalėdų istoriją... labai prašau ...– Papasakoti?.. Taip, mieloji ponia, jei Jūs norite man mieliau pa-pasakoti... Ar Jūs tą istoriją taip gerai mokate? – O Jūs, pone?– Taip, užeiga buvo pilna. Iki paskutinės vietos. Ne taip šalta, kaip šiandien...– Tvarte... tvarte buvo šilta. Aš suvysčiau savo sūnų ir paguldžiau į ėdžias.

39

–Aš labai norėčiau pažiūrėti į Jūsų sūnų. Aš ilgiuosi Jūsų sūnaus...–Aš tave nuvesiu pas jį, Servulai.–O, taip, prašau, jei būtų įmanoma..., jei Jūs mane ten nuvestumėte ... bet aš esu suparalyžiuotas.–Stokis, Servulai.–Atsistoti... Aš... bet aš pabandysiu. O taip, pavyko! Visiškai nesunku, tikrai lengva...

Kai kitą rytą Morkus atėjo prie bažnyčios, vieta prie pirmosios kolonos buvo tuščia. Prie antrosios kolonos sėdėjo Paulina. Ant kelių ji laikė vaiką.–Paulina, ei, Paulina! – sušuko Morkus. – Ar žinai ką nors apie Servulą?–Ar tu apie tą beprotį su savo knyga? – paklausė Paulina. – Jis jau nebeateis. Jį dar vakar vakare pasiėmė kaimynas. Bet jau buvo per vėlu. Jis nenorėjo pabusti.–Kaip tai, nenorėjo pabusti? – perklausė Morkus.–Jis sušalo, jei dar nesupratai, – užbaigė Paulina.Morkus susmuko prie kolonos, susirietė į kamuoliuką, slėpdamas rankomis veidą.–Morkau? Ei, Morkau, tu padauža, mūsiškiai gi neverkia!–Jis nebuvo beprotis, – sušnibždėjo Morkus. – Beprotis kito žmogaus nesupranta. O jis mane suprato. Ir tą reikalą su šunimi – ir tai jis suprato.–Šunimi? Kokiu šunimi? – nesusigaudė Paulina.–Ak, vakar po pietų suradau vieną šunį. Jis leidosi paglostomas. Aš taip norėjau apie tai papasakoti Servului.–Tu pats irgi esi gerokai kvaištelėjęs, – sumurmėjo Paulina. Ji tik pakraipė galvą, kai jaunasis elgeta atsistojo ir pravėrė duris į bažnyčią.

40

Kelyje prie prakartėlėsAdvento vaidinimas

(Šį vaidinimą tinka vaidinti su lėlėmis, valdomomis rankomis arba pritvirtintomis ant lazdelių. Galima pritaikyti ir vaidinimui rolėmis.) 7 veikėjai: žvaigždė (ant lazdelės, su judinama kometos uodega), karalaitis, mergaitė, senas vyras, Trys karaliai.

Pirmoji scena

(Antrame plane – kalnai dykumoje. Priekyje – šulinys su volu kibirui ištraukti. Iš kairės pusės „ įskrenda“ žvaigždė ir sustoja aukštai virš šulinio. Mojuoja uodega.)

Karalaitis (Iš pradžių girdisi tik jo šnopavimas. Įeina iš kairės su karališka mantija ir auksine karūna): Na ir greitis, miela mano! Kaip strėlė! Kur tu pradingai? Ir vėl už kito kalno? (Žvalgosi aplinkui, bet nežiūri aukštyn.) O, šulinys! Šulinys! (Žiūri į šulinį.) Ei, žvaigžde, ką tu ten apačioje veiki? (Pakėlęs galvą pamato žvaigždę, nustemba, o ji sumojuoja uodega.) Štai kaip! Pasirodo, esi viršuje! Šulinyje tik tavo atspindys! Sveika, žvaigžde! Gerai sugalvojai - atvesti mane prie šulinio! (Pasemia vandens iš šulinio, vis atsigerdamas iš kibiro, kalbasi su savimi.) Jau nebegalėjau paeiti! Pavargau ir ištroškau... Ak, žvaigždėtas vandenėlis! Skanumėlis! Troškulį jau numalšinau, bet tas nuovargis ir skaudančios kojos! Tikriausiai po dešimt pūslių ant kiekvienos, siaubinga, mano brangioji žvaigžde – juk aš karalius! Aš nepratęs vaikščioti pėsčiomis. Bet teko – nuo tada, kai atidaviau savo kupranugarį. (Žvaigždė džiaugsmingai sumojuoja.) Ir teisingai padariau, kad padovanojau. Tam vargšui su sergančiu vaiku jo reikėjo labiau negu man... Teisingai pasielgiau, palikdamas tarną su asilu pas tą seną moterį.

41

Dabar ji nebebus tokia bejėgė. Bet patikėk, mano mieloji žvaigžde, karalius be tarnų, be žirgo, visiškai vienas ir dar pėsčias – keistokas. Jei neturėčiau karališkos mantijos ir savo karališkos karūnos, kažin ar kas patikėtų, kad aš esu karalius! (Atsisėda prie šulinio, žiovauja.) Karalius, ieškantis gimusio pasaulio Išganytojo. Karalius, pėsčiomis bėgantis paskui žvaigždę, su dukart po dešimt pūslių! (Žvaigždė mojuoja.) Juokinga, man atrodo, kad tu man vis pamojuoji. Štai ir vėl! Anksčiau, kai jojau ant kupranugario, to nepastebėjau. O dabar, kai su tavim kalbuosi, matau, kad man mirksi ir mojuoji. Na taip, anksčiau kal-bėdavausi su savo tarnu, o ne su tavimi, tai tu ir neturėjai už ką man mirksėti... Pavargau. Truputį pamiegosiu. (Užmiega.)Mergaitė (įeina iš dešinės su kibiru vandeniui, semdama vandenį pamato miegantį karalaitį): Oi, dar vienas! Jau ketvirtas! Bet jis vienas, be tarnų, be dovanų. Jis mums, varganiems kaimo vaikams, negalės tiek daug padovanoti kaip tie kiti trys, prakeliavę pro mūsų kaimą praėjusią savaitę. Na, truputį aukso jis dar turi! O, kad greičiau pabustų, tada galėčiau jo paprašyti. (Ji kosi, karalius murma miegodamas, ji kosi garsiau.) Kosulys jam visai netrukdo... Padainuosiu. (Ji uždainuoja, kviečia kartu dainuoti ir žiūrovus.)Karalaitis (pagaliau pabunda): Kas čia taip gražiai dainuoja? Mergaitė: Ach, mielasis karaliau, tu tikriausiai būsi toks geras kaip kiti trys karaliai ir mums, vargšams kaimo vaikams, ką nors padovanosi? Žinai, derlius buvo blogas, kareiviai išsivarė mūsų karves, visi kaimo vaikai badauja.Karalaitis: Žinoma, būtinai duosiu tau dovanų. Ei, tarnai! (Prisimena, kad jų nebeturi.) Ak, taip! Šiuo metu neturiu nė vieno tarno, nei kupranugario, nei pinigų.Mergaitė (nusivylusi): Ech...Karalaitis: Kur tai matyta, kad karalius neturėtų ką padovanoti. Ei, žvaigžde, to iš savo dangiškų aukštybių tu irgi dar niekada nesi mačiusi. (Žvaigždė mosuoja pritardama.) Kaip? Man atrodo, kad tu man nori kažką pasakyti, kad taip stipriai mojuoji!Mergaitė: Kaip gražiai blizga tavo karūna, kai virš tavęs mojuoja žvaigždė.

42

Karalaitis: Karūna .. mano karūna... Mergaite, mano karūna labai vertinga – mažiausiai dvidešimt karvių ir maisto daugeliui savaičių. (Jis nusiima karūną ir ištiesia ją mergaitei.) Štai, paimk mano karūną ir išmainyk ją į karves ir javus!Mergaitė: Bet ... bet...Karalaitis: Jokių bet! Kam man reikalinga karūna kelyje per dykumą ir kalnus? Žinai, ji tik galvą spaudžia... Nuo tada, kai keliauju pėsčiomis ir... Sąžiningai pasakius, karūna yra vienintelis daiktas, kurį aš tau galėčiau padovanoti!Mergaitė: O, tu esi geras, labai geras, esi pats geriausias karalius! Esi geresnis ir už tuos Tris karalius!Karalaitis: Kokius Tris karalius?Mergaitė: Praėjusią savaitę jie keliavo pro mus. Jie ieško Išganytojo.Karalaitis: O, kad aš juos sutikčiau! Kad tik pasivyčiau! Mergaitė (rodo į dešinę): Jie patraukė šita kryptimi, akis pakėlę į žvaigždę (Rodo.) Virš jų kabojo lygiai tokia pati žvaigždė. Galėtum pamanyti, kad tai buvo ta pati! (Žvaigždė mojuoja.) Ačiū už karūną, ketvirtasis karaliau! (žvaigždei) Visi kaimo vaikai tau dėkos kiekvieną naktį, kai danguje sužibės žvaigždės! (Išeina.) Karalaitis: Kaip ji apsidžiaugė! Bet reikia keliauti tolyn. O gal dar truputį pailsėti? Kaip tu manai, žvaigžde?(Žvaigždė pradeda šokti pagal muziką.)Karalaitis: O! Šito dar niekada nesu matęs! Šokanti žvaigždė! Ar tu šoki man? (Žvaigždė linksi.) Tu supranti, ką aš tau sakau? (Žvaigždė linksi.) Jaučiuosi tiesiog nuostabiai, tarytum manyje skambėtų muzika... Keista, taip niekada nėra buvę, kai ant galvos nešiojau karūną... (Juda pagal muziką, žvaigždė šokdama pasitraukia į dešinę, karalius nueina jai iš paskos, nusileidžia uždanga.)

Antroji scena

(Antrame plane – kalnai. Priekyje – suvargęs medis, jo šakos su popieriniais lapais. Žvaigždė įskrenda iš kairės pusės, nutupia medyje, moja į kairę.)

Karalaitis (Girdisi jo šūksniai. Vėliau jis pasirodo iš kairės

43

pusės): Ateinu, ateinu! Tik pagalvok, einu pėsčiomis, po septyniolika pūslių ant kiekvienos pėdos. Kur tu pradingai? A, čia, aukštai medyje! Ir vėl gerai sugalvojai – atvesti mane prie šio medžio. Atremsiu nugarą į kamieną ir truputį pailsėsiu. (Atsisėda.) Visą dieną džiaugiausi, kad ateis vakaras, ir aš vėl tave pamatysiu! (Įsisupa į savo mantiją.) Iš kalnų pučia šaltas vėjas, brr! Kaip gerai, kad mantija tokia šilta! (Žiovauja.) Žvaigždute, aš tikrai neužmigsiu, tik trumpam užmerksiu akis, o paskui – paskui – ei-si-me toliau... (Užmiega.)Senis (suplyšusiais rūbais, įeina iš dešinės): Na ir šalta šiandien! Net mano avys ganykloje glaudžiasi viena prie kitos, o jų vilna juk tokia šilta! Paieškosiu užuovėjos bent už šito medžio... O! Čia jau kažkas guli! Hm, gražus apsiaustas. Tokiomis mantijomis buvo apsisiautę tie Trys karaliai, kurie pro čia praėjo aną savaitę. Bet šis neturi jokios karūnos, netgi be kepurės. Tikriausiai koks kilmingas tarnas. Nežadinsiu. (Susigūžia po medžiu.) Kad tik mano dantys taip nebarškėtų. Brr, tai vėjo šaltumas! Kad tik nepažadinčiau savo dantų barškėjimu šito karaliaus tarno! Nustot, sakau, gana! Brr, brr!Karalaitis (pabunda): Kas čia taip barška?Senis: Atsiprašau, tai mano dantys taip barška. Brr!Karalius: Kodėl tokiu šaltu oru taip netinkamai apsirengei? Senis: Apsirengiau viskuo, ką tik savo trobelėje radau: marškinius, megztinį – kažkada tai buvo megztinis... Ir dar šį apsiaustą, kurį pasisiuvau iš maišo.Karalaitis: Tavo apsiauste skylių daugiau negu medžiagos!Senis: Vargšas piemuo kalnuose, žinoma, neturi tokio puikaus apsiausto kaip karaliaus tarnas. Kad ir kas tu bebūtum. Gal karaliaus pasiuntinys, ar karaliaus vyriausiasis virėjas ...Karalaitis: Hm!Senis: Ei, tu tikriausiai priklausai tų Trijų karalių dvarui, kurie čia keliavo praėjusią savaitę... Taigi, atsilikai. Bet gali džiaugtis. Žemai, slėnyje, kur jau turėtų būti nuvykę tavo ponai, yra daug šilčiau ir gražiau negu čia. Ten, apačioje, auga vaismedžiai, saulė šviečia visą dieną.Karalaitis: Ten aš prakaituočiauau su savo karaliaus mantija. (Žvaigždė mojuoja.)Senis: Tik dabar pamačiau auksinius ženklus ant tavo apsiausto, jie taip blizga nuo žvaigždės spindulių.

44

Karalaitis (žvelgia į žvaigždę): Ką, tu ir vėl moji? Ką turiu daryti? Gal padovanoti aviganiui savo apsiaustą? Tu vis gerai sugalvoji, mano žvaigždute! Ar matei kada karalių be karūnos ir be mantijos? Tu linksi? O, aš iki šiol nemačiau. (Pamąsto.) Betgi tikra tiesa: senam žmogui čia, aukštai kalnuose, reikia šilto rūbo, o ten, apačioje aš prakaituočiau su savo apsiaustu! Tai tokios tokelės! (Paduoda mantiją seniui.) Štai, imk! Tavo!Senis: O, gerasis pone! Dėkoju tau tūkstantį kartų! Toks puikus šiltas apsiaustas. Nebaisus joks šalčiausias kalnų vėjas! (Žvaigždei.) Visada galvosiu apie tave, kai sėdėsiu su savo avimis, kiekvieną vakarą, kai pasirodys žvaigždės! (Išeina.)Karalaitis: Štai, kaip žmogus apsidžiaugė, ar ne tiesa, žvaigžde? Žvaigždė: Ir dar kaip apsidžiaugė!Karalaitis (susigūžia, apsidairo): Čia kažkas kalba. Ar yra čia kas nors?Žvaigždė: Be mudviejų, daugiau nieko nematau!Karalaitis (žvelgia aukštyn į žvaigždę): Ei, žvaigžde, aš ...aš bi-jau! Žvaigždė: Ar todėl, kad mane supranti?Karalius: Ar tai tu kalbi su manimi?Žvaigždė: Visą laiką su tavimi kalbėjau, bet tu, atrodo, negalėjai manęs suprasti...Karalaitis: O dabar staiga suprantu...Žvaigždė: Aišku. Kuo mažiau žmogus turi, tuo geriau mane supranta.Karalaitis: Ar tu mane vis tiek nuvesi pas Išganytoją?Žvaigždė: Vis tiek? Kaip suprasti – vis tiek?Karalaitis: Na, aš nepanašus į karalių – ar mane įleis į rūmus? Žvaigždė: Į kokius rūmus?Karalius: Ei, žvaigžde, neklausinėk taip kvailai. Į užgimusio Išganytojo rūmus, žinoma!Žvaigždė: Tai tu manai, kad mažasis Išganytojas gyvena puošniame ir ištaigingame rūme?Karalaitis: Jis guli auksiniame lopšyje. Ant šilkinių minkštų patalų, išsiuvinėtų žvaigždėmis ir gėlėmis. Tarnai klūpo prieš jį ir gieda. O jo motina, sėdėdama dramblio kaulo soste, mosteli savo tarnaitėms ir sako: „Šiandien mano sūnui, prašau, rožių kvapo vystyklus!“ (Žvaigždė sukikena.)

45

Karalaitis: Nesijuok, žvaigžde! Aš žinau, kaip yra pas karalius, pats esu karalius!Žvaigždė: Tu buvai karalius... Ir tu nustebęs išpūsi akis, pamatęs, koks yra naujai gimusio Išganytojo pasaulis.Karalaitis: Dar prabangesnis?Žvaigždė: Ar manai, kad tas, kuris gali atpirkti žmones ir visą pasaulį, gyvena aukso namuose, apsuptas begalės tarnų? Karalaitis: Hm, nežinau...Žvaigždė: Ar manai, kad tas, kuris galės nugalėti pasaulio skurdą, kaltes ir net mirtį, pats gali būti nepatyręs didžiausio vargo? Neiškentęs viso pasaulio kalčių? Neatidavęs savo gyvybės? Karalaitis: Žvaigžde, baik! Tai dalykai, kurių joks žmogus negali sugalvoti ir įsivaizduoti! (Pauzė.)Žvaigždė: Atsipeikėk, mano karalaiti! Tu tai dar suprasi, pamažu, tam reikia laiko. Einam, parodysiu, kur eiti toliau! (Nuplazdena nuo medžio į dešinę.)Karalaitis: O, kad pasivyčiau tuos kitus karalius! Gal jie priimtų mane į savo dvarą? Aš dabar toks neturtingas, neturtingesnis už vargingiausią savo dvaro tarną. Tokio vargšo pasaulis dar nematė! Žvaigždė: Trims karaliams tikrai reikės arklininko ar pagalbininko virtuvėje.Karalaitis: Gal ir reikės... Nežinau, kaip toliau seksis... (Uždanga. Skamba muzika, kol pakeičiamos dekoracijos.)

Trečioji scena

(Kairėje pusėje – miesto siena su bokštu, už jos – paauksuoti stogai ir rūmai. Nakties danguje spindi daug auksinių žvaigždžių. Puošnūs Trys Karaliai iškilmingai įžengia iš kairės pusės.)

I Karalius: Štai ir karaliaus miestas.II Karalius: Mūsų ilgos kelionės tikslas.III Karalius: Čia rasime gimusį pasaulio Išganytoją. Įteiksime jam dovanas.

46

Visi trys: Aukso, smilkalų ir miros!I Karalius: Reikia paruošti mūsų eiseną.II Karalius: Arkliai turi būti iššukuoti, kupranugariai nuvalyti.III Karalius: Pakinktai turi blizgėti kaip mus čia atvedusi žvaigždė.I Karalius: Ši darbą gali atlikti mūsų naujasis tarnas, jis šauniai darbuojasi.II Karalius: Iš pradžių jis buvo nevikrus, bet greitai visko išmoko.III Karalius: Net mūsų vyriausiasis virėjas juo patenkintas: karališkuosius puodus sriubai leidžia šveisti tik jam!I Karalius: Ir kai pametėme iš akių savo žvaigždę, kas mums ją parodė? Naujasis mažasis tarnas! (Jis šaukia į kairę pusę.) Ei, mažasis tarne!Karalaitis (iš kairės): Klausau, Jūsų Didenybe!I Karalius: Mažasis tarne! Prašau užlipti ant šito bokšto ir pažiūrėti, ar žvaigždė sustojo!Karalaitis (nuo miesto sienos bokšto): Klausykite, Jūsų Didenybės, ką Jums pasakysiu! Virš miesto daugybė žvaigždžių, bet mūsų žvaigždės su auksine kometos uodega tarp jų nėra!I Karalius: Geriau žiūrėk, mažasis tarne!II Karalius: Išplėsk akis!III Karalius: Žvaigždė turi kyboti virš rūmų!Karalaitis: Mūsų žvaigždės virš šio miesto nėra. Nei virš rūmų, nei virš šventyklos, niekur.Trys Karaliai: Niekur?Karalaitis: Truputį palaukite, prakilnybės! Surasiu tą žvaigždę! (Dairosi ir mojuoja į visas puses.) Ei, žvaigžde, miela drauguže, kur pradingai? Atsiliepk! Nematau tavęs! Auksiniai miesto stogai mane akina...(Tyla. Iš toli pasigirsta žvaigždės balsas.)Žvaigždė: Čia! Aš čia!Karalaitis: Kur – čia?Žvaigždė: Už avių ganyklų, toli nuo karaliaus miesto.Karalaitis (apsisuka): Ten?Žvaigždė: Taip!

4 7

I Karalius: Juokingas tas mūsų mažasis tarnas. Kalbasi pats su savimi...Karalaitis: Jūsų Didenybės, pamačiau žvaigždę. Matau tik mažą žvaigždutę. Toli... Virš mažo miestelio.I Karalius: Tu klysti! Negali būti! Siūlau nueiti į karaliaus miestą ir rūmuose paklausti apie gimusį pasaulio Viešpatį.II ir III karaliai: Taip ir padarykime! (Išeina į dešinę pusę.) Karalaitis (šaukia jiems pavymui): Patikėkit manimi, patikėkit! Jie skuba į miestą, užsispyrėliai! Jie manim netiki, žvaigžde! Ką dabar daryti? Palaukim... Kai jie sugrįš, nusivylę ir liūdni, aš juos paguosiu ir nuvesiu pas tave. (Uždanga, skamba muzika.)

Ketvirtoji scena

(Betliejaus tvartelis uždarytomis durimis. Žvaigždė nusileidusi ant stogo, linksmai mojuoja.)

Žvaigždė: Na, pagaliau! Galų gale jie ateina! Man pavyko čia atvesti visus keturis. Greitai turėsi svečių, mielasis Dievo Kūdiki! Ir dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Ir dar ateis mažasis karalaitis, kuris viską atidavė kitiems. Juozapai, uždek antrą žibintą! Marija, mieloji, kaisk sriubos puodą! Nepagailėk vandens, svečių daug!Karalaitis (įeina iš dešinės pusės, apsidžiaugia pamatęs žvaigždę): Sveika, mano žvaigžde!Žvaigždė: Sveikas, mano drauge, buvęs karaliau!Karalaitis (rodo į tvartelį, tyliai, nedrąsiai): Ar ten? Iš tikrųjų ten? Žvaigžde, ar nutuoki, kaip smarkiai daužosi mano širdis? Žvaigždė: Ar nutuokiu? Girdžiu iš čia!Karalaitis (moja į dešinę, įeina Karaliai su dovanomis rankose): Ateikit, Jūsų Didenybės, štai vieta, kur gimė Išganytojas!I Karalius: Kur? Aš vis dar nematau žvaigždės.Karalaitis: Nematai? Virš stogo! Pažiūrėkit, kaip ji džiaugiasi! Matote?(Žvaigždė iš džiaugsmo vartosi kūliais.)

48

II Karalius: Kaip? Virš vargingo tvartelio stogo?III Karalius: Turiu prisipažinti - pro šitą statinį būčiau praėjęs neatsigręždamas...I Karalius: Tai tu, mažasis tarne, mus čia atvedei!II Karalius: Tu pasitikėjai žvaigžde, o ne savais norais. III Karalius: Įeikime ir įteikime Vaikeliui dovanas! Palaikyk! (Jis paduoda karalaičiui palaikyti savo dovaną ir atidaro tvartelio duris. Abu pirmieji Karaliai įeina vidun. Jis kreipiasi į karalaitį.) Na, eik!Karalaitis: Tik po Jūsų, Didenybe! Esu tik vargšas tarnas!III Karalius: Aš tikiu, kad prieš Išganytoją, atėjusį į pasaulį šiame vargingame tvartelyje, visi žmonės yra lygūs: karaliai ir tarnai, vargšai ir turtuoliai. Jis nori mus visus atpirkti. Patikėk manimi, mes visi keturi dabar esame jo tarnai. Eik! (Jis įstumia karalaitį prieš save į tvartelį, pats įeina paskutinis.)Žvaigždė: Pažiūrėsiu pro plyšį. Gerai, kad stoge jų tiek daug. O, visi klūpo prieš Vaikelį! Marija ir Juozapas džiaugiasi. Vaikas žiūri nustebusiomis akimis. Jis apžiūrinėja Tris Karalius, bet į karalaitį žvelgia įdėmiau. O, kaip jis džiaugiasi! Aš negaliu nesidžiaugti kartu! Noriu iš džiaugsmo šokti!(Ji šoka ir šokinėja virš stogo. Skamba muzika. Pabaigoje žvaigždė, choras ir žiūrovai gieda kalėdinę giesmę.)

4 9

Pasidalijimas vaidmenimis

– Sunkiausia, – sako Joana, – yra greitai ir teisingai pasidalyti vaidmenis. Kai tai padarysime, beveik nieko daugiau ir neliks. Taip sakydama galvoju ne tik apie tai, kas vaidins angelą ir piemenis, bet ir kas siūs kostiumus, kurs dekoracijas ir muziką. Kas pieš pakvietimus advento šventei, kas rūpinsis kava ir pyragaičiais.– Iš tikrųjų geriausius kostiumus siuva Sabinos mama, – prabilo Karlas.Tai Sabinai iš pradžių pamalonina širdį, bet paskui ji išsigąsta. Negi vaikai tikisi, kad jos mama advento vaidinimui pasiūs visus kostiumus?– Aš pasiklausiu, – ištaria Sabina.– Puiku, sutvarkyta, – įsiterpia Zuzana. – Muziką sukurs mano pusbrolis Gotfridas, bet repeticijoms reikės patalpos. Mūsų namuose tai neįmanoma. Į mokyklą savaitgaliais irgi neįeisime.– Sabinos butas yra kaip tik centre, – vėl įsiterpia Joana. – Ten galėtume susitikti ir viską aptarti.Sabina pažada paklausti ir dėl šito dalyko.– Na, porą rūbų piemenims tai galėsiu pasiūti, – sutinka Sabinos mama.– Taip, – murma Sabina. – Be piemenų ir angelo, dar yra daugiau įvairiausių žmonių: smuklininkai ir svečiai, laikraščių pardavėjai, benamiai, televizijos diktoriai, kalėdinės mugės pardavėjos...– Kaip tai? – nesupranta mama.– Mes patys klasėje tą vaidinimą sugalvojome, – aiškina Sabina. - Angelas turi paskelbti Gerąją Naujieną ir ieško žmonių, kurie jo klausosi įvairiais istorijos laikotarpiais. Žinai, mes mąstėme, kad tokiam angelui laikas neegzistuoja. Todėl jis gali apsireikšti ir vargšų vargšams, ir atstumtiesiems, ir piemenims. Piemenų negalima įsivaizduoti

5 0

romantiškai ir juos gražiai aprengti, mamyte. Piemenys tuomet buvo visiški varguoliai. Be jokių teisių visuomenėje. Bet kai tik jie išgirdo angelą, juo patikėjo. Mes šitai ir norime suvaidinti. Yra daug scenų ir reikia daug kostiumų.– Aha, – ištaria mama. – Tikiuosi, jums aišku, kad mūsų šeimoje namų ruoša artimiausias tris savaites labai smarkiai nukentės.– Gal tu, tėveli, galėtum šiek tiek pagelbėti, – maldauja Sabina. - Apipirktum, išvirtum arbatos ir panašiai.– Galbūt, – nieko aiškaus neprižada tėtė.Per artimiausias tris savaites atsiskleidžia Sabinos mamos didžiulis organizacinis talentas. Baigusi darbą biure, ji siuva kostiumus keturiolikai aktorių. Gaminant smulkesnius atributus, tokius kaip skrybėlės, diržai ir angelo sparnai, jai padeda tėtė. Mama taip pat suteikia praktiškų patarimų dekoracijų dailininkams, kuriuos šie priima su didžiausiu dėkingumu. Tėtė krausto rūsį, ieškodamas vertingų laidelių, medžio plokščių bei skersinių uždangai. Mama nepamiršta ir muzikantų. Ji žarsto pagyrimus ir priverčia tėtę įrašyti muziką į kasetę, kad kiekvienas dainininkas ir namuose galėtų lavinti savo balsą. Tėtė,, prieš uždarant parduotuvę, dar suspėja nupirkti kasečių ir vėliau jas įrašo kiekvienam muzikantui. Visi Sabinos bendraklasiai vieningi: nėra kitos tokios vietos kaip šis butas, be to, čia jaukiau negu mokykloje. Sabina mėgdžioja motiną: ji giria viską ir kiekvieną, drąsina, dalina tėtės suteptus sumuštinius, pilsto jo išvirtą arbatą. Kartu dar mokosi ir vienos piemenaitės vaidmens.– Sabina nepakartojama, o jos mama – visko viršūnė, – sako Joana Karlui.Kai kurie repeticijų vakarai trunka labai ilgai ir vyksta gana garsiai. Tėtė atsiprašinėja kaimynų ir antrojo aukšto gyventojų. Jis verda visai komandai guliašą su bulvėmis. Apmaudu, kad kai kurie mokytojai mokykloje nerodo jokios tolerancijos. Nors kiekvienas žino, kad visa klasė įtemptai ruošiasi advento šventei, biologijos mokytoja reikalauja referato apie žiemą miegančių gyvūnų medžiagų apykaitą, paskelbtas ir anglų kalbos testas. Referatą Sabina gali užkrauti tėtei, bet anglų kalbos žodžius teks iškalti pačiai. Tikrai įtemptas laikotarpis. Laimė, tėtė moka ir lyginti. Jis išlygina angelo rūbus ir smuklininkų prijuostes. Mama kiekvieną dieną pavargusi vos ne iki alpulio. Jai nebeužtenka kantrybės

51

išklausyti prosenelę ir tetą Stefaniją telefonu, pasakojančias, kas toliau vyko televizijos seriale. Telefono klausymo tarnybą perima tėtis. Kai mama ir Sabina nueina miegoti, jis virtuvėje tyliai suplauna indus ir padengia stalą rytdienos pusryčiams. Du dalykai streso laikotarpiais yra ypač reikšmingi: kad šeima palaikytų vienas kitą ir kad kiekvienas būtinai rastų laiko pusryčiams.- Ar jūs bent numanote, kaip aš džiaugsmingai laukiu pirmos dienos po advento vaidinimo? – klausia mama.Į advento šventę susirenka ne tik mokiniai, tėvai ir mokytojai, bet ir netoli esančių senelių namų gyventojai. Dar niekada – sakė seneliai per didžiąją pertrauką – kostiumai nebuvo tokie gražūs kaip šį kartą. Tik vaidinimas esąs truputį neįprastas, dvelkiąs modernizmu, nes kaipgi būtų, jei iš tikrųjų nei iš šio, nei iš to į autobusą ar į televizijos studiją įeitų Dievo pasiuntinys ir paskelbtų: „Dievas jums atsiuntė savo Sūnų! Eikite jo ieškoti!“Direktorė vaikšto ir dėkoja visiems veikėjams. Kiekvienam aktoriui, kiekvienam apšvietėjui, kiekvienam muzikantui ji padovanoja po meduolinę žvaigždę. Paskutinę žvaigždę ji padovanoja Sabinos mamai.– Man trūksta žodžių, trūksta žodžių! – šūkčioja ji. – Tiek daug visko nuveikėte per paskutines savaites! Joana man buvo truputį prasitarusi. Jūs pasiaukojote mūsų vaikams ir buvote visa ko siela! Ši maža meduolio žvaigždė – tai tik mažytis mano dėkingumo ženklas...Sabinos mama džiaugiasi.Direktorė kreipiasi į Sabinos tėtį.– O Jūsų Sabina – gyva motina, ar ne? Kiek aš girdžiu iš kolegų... Tokia gyva, visada geros nuotaikos, patraukli mergaitė. Jums, kaip tėvui, tikrai didelis džiaugsmas... Taip, paskutinės savaitės suteikė Jūsų šeimai daug neramumų, ar ne tiesa? Žmona ir dukra visą laiką užsiėmusios... Tai Jums, šeimos galvai, tikriausiai buvo nelengva... Tikiuosi, nepykstate ant mūsų. Kai kurie tėvai tokiomis situacijomis pasijunta nustumti į šoną...– Nebuvo taip jau baisu, – sako tėtis. – Retsykiais ir iš manęs buvo truputėlis naudos...

52

Kelias galėtų būti lygesnisPakalbiai tarp tėvo ir sūnaus

Du veikėjai: tėvas ir sūnus (apie 11 metų amžiaus).

(Keletas nuotaikingos muzikos taktų pasigirsta prieš pradžią, tarp scenų ir pabaigoje.)

Pirmoji scena

Sūnus: Ei, tėti!Tėvas: Taip, Martynai?Sūnus: Mokykloje vis labiau griebia. Net ir Bukanosė uždavė namų darbų.Tėvas: Kokia Bukanosė?Sūnus: Na, mūsų tikybos mokytoja. Mažoji blondinė, buka nosimi. Mes turime namuose mąstyti, o dabar įsivaizduok - ką!Tėvas: Na, jūsų Bukanosei tikyba yra rimtas dalykas, o ne pamoka jūsų poilsiui.Sūnus: Bet vis dėlto... Ji pasakė, kad mes galime sudaryti komandą.Tėvas: Tai ne taip jau blogai, ar ne?Sūnus: Ar tu manai, kad dirbti komandoje yra gerai?Tėvas: Gerai ir svarbu. To reikės tau visą gyvenimą. Dauguma darbų dabar vykdomi komandose, kiekvienas atsakingas už savo sritį, bet reikia taikytis ir prie kitų. Reikia būti lanksčiam, mokėti suprasti kitus. Pavyzdžiui, komandinis darbas mūsų biure yra savaime suprantamas dalykas.Sūnus: Taigi, tu manai, kad šią tikybos užduotį komandiniu būdu mes galėtume atlikti?Tėvas: Na, taip! O kas?Sūnus: Tu ir aš.

5 3

Tėvas: Ką?!Sūnus: Mes abu, tu ir aš. Komanda.Tėvas: Paklausyk! Kai tu sakei „mes“, aš galvojau, kad tu kalbi apie Karlą ar Renatą iš savo klasės.Sūnus: Jie jau turi savo komandas - savo šeimose. Karlas turi šaunią tetą, kuri jam labai daug padeda, o Renata į savo komandą įtraukė mamą ir senelę. Užduoties pavadinimas: „Taisykite Viešpačiui kelią, išlyginkite jam takus! Ką tai reiškia šeimos kasdienybėje?“Tėvas: Nieko nesupratau.Sūnus: Tai mūsų komandinio darbo tema. Ar tai sukelia kokių nors pasekmių ir būtent kokių, jei į tai pažiūrėsi rimtai: „Išlyginkite jam takus.“Tėvas: Kokius dar takus, po galais!Sūnus: Klausyk! Per adventą jie visada pasakoja apie Joną Krikštytoją.Tėvas: Kas tie „jie“?Sūnus: Na, tikybos mokytojai ir klebonas, skaitiniai bažnyčioje ir apskritai. Jonas stovi prie Jordano, pamokslauja ir visus krikštija, pakrikštija net ir Jėzų.Tėvas: Atsimenu kaip pro rūką, kaip pro rūką ... tai tas su batų raišteliais...Sūnus: Ką?Tėvas: Jonas rodo į Jėzų ir sako: „Tik po manęs ateis tikrasis“, ar kažkaip panašiai. „Aš nesu vertas jam užrišti batų raištelių“ Pažodžiui aš nežinau.Sūnus: Tėveli, tu – šaunuolis, tai tikrai pasakė Jonas, aš neseniai skaičiau, peržiūrėjau visus keturis evangelistus. O prieš tai jis kalba apie kelio taisymą.Tėvas: Aha!Sūnus: Jie nori jį iššnipinėti, kas jis toks iš tikrųjų, ir Jonas, prisiminęs senąjį pranašą Izaiją ir jo pranašystes, sako jiems: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!“Tėvas: Na, Martynai, tu pats viską žinai.Sūnus: Taip, bet ką tai reiškia šeimai? Mums? Ir tau, ir mamytei, ir Barborai, ir man?Tėvas: „Taisykite kelią..?“

54

Sūnus: Taip...Tėvas: Čia reikėtų patyrinėti, ką šis senasis pranašas tiksliau pasakė, kam, kokioje situacijoje... Tik tada būtų galima pagalvoti, ką šitie žodžiai galėtų reikšti šeimai dabartiniais laikais, jei aš tave gerai supratau.Sūnus: Ne kažkokiai šeimai, o mūsų šeimai.Tėvas: Bet tai būtų kišimasis į mūsų privačią erdvę, o šitai manęs visai... hm... nežavi...Sūnus: Žinok, čia mūsų Bukanosės specializacija. Ji visada nori, kad mes plepėtume ne apskritai apie kažką, o galvotume, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti konkrečiai.(Girdisi tėvo murmėjimas.)Sūnus: Aš jau ištyrinėjau, ką tiksliai pasakė senasis Izaijas. Jo žmonės, jo tauta, judėjai, yra babiloniečių nelaisvėje, bet labai norėtų grįžti namo, į Jeruzalę, todėl yra labai nusiminę ir liūdni. Tada ateina pranašas ir guodžia juos sakydamas: „Išgelbėjimas netoli. Dievas jums pagelbės. Bet ir jūs turite veikti, išlyginkite jam kelią.“Tėvas: Kaip ten tiksliai parašyta apie tą kelią?Sūnus: Aš tau perskaitysiu:„Tyruose šaukiančiojo balsas:Taisykite Viešpačiui kelią!Ištiesinkite jam takus!Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas,kiekvienas kalnas bei kalnelis –nulygintas.Kreivi keliai taps tiesūs,o duobėti – išlyginti.Ir visi žmonės išvys Dievoišgelbėjimą.“Tėvas: Taigi, Martynai, aišku, ką galvoja pranašas: jei nori greitai ir laimingai pasiekti tikslą, reikia tiesti kelią, o tam reikia išlyginti vietovę, nustumdyti kalvas, užpilti slėnius. Kuo lygesnis ir tiesesnis kelias, tuo geriau judėti į priekį, ar ne?Sūnus: Taip. Bet dabar – mūsų šeimai...Tėvas: Jei pritaikytume tai šiandieninei šeimai, tai reikštų... ėėė...,

55

kad tarp atskirų žmonių iškyla tam tikrų savitarpio supratimo sunkumų. Šie stovi tarp jų kaip kalnas, per kurį jie vienas kito nemato. Arba tarp žmonių egzistuoja prarajos, virš kurių reikėtų pastatyti tiltus – juk netgi sakoma: tiesti tiltą nuo žmogaus iki žmogaus...Sūnus: Taigi, kaip mamytė dabar prižiūri sergančią tetą Stefaniją ir jai kiekvieną dieną neša valgyti, nors teta Stefanija anksčiau visada sakydavo, kad mama nemoka gaminti ir kad ji mus blogai auklėja, o mama sakydavo, kad teta Stefanija yra sena pikčiurna – ar tai dabar yra tiltas nuo žmogaus iki žmogaus, užpiltas slėnis?Tėvas: Taip, tai tikrai geras pavyzdys tavo užduočiai. Dėl konkrečių detalių kreipkis į mamą, ji žino geriau už mane. Ji tikrai išmano daugiau – daugiau praktiškų galimybių. Ji būtų gera komandos narė.Sūnus: Tiesą sakant, šiuo metu su tavimi dirbti komandoje man mieliau. Ar negalėtum tu pats paklausti mamos? Mudviem šįkart, deja, susiklostė nepalanki situacija.Tėvas: Kas gi atsitiko?Sūnus: Taip tiesiogiai lyg ir nieko. Ji supyko dėl netvarkos mano kambaryje ir šaukė: „Ši kiaulidė – tikras skandalas ...“ Tai buvo prieš jai išvažiuojant pas tetą Stefaniją, apie pusę penkių. Tada ji visada susinervinusi, pats žinai. Mama nori būti punktuali, kad tetai Stefanijai netektų jos ilgai laukti. Tuomet kiekvienas mažmožis ją nervina.Tėvas: Tai tavo kambarys neatrodė kaip kiaulidė?Sūnus: Aš kaip tik meistravau savo burlentę. Viską nuo stalo nukrausčiau ant sofos, iš lentynos išsitraukiau įrankius, bet kadangi ta mano lentyna tokia ankšta, pirmiausia turėjau nukelti visas knygas, kad prieičiau prie įrankių, tai jas sukroviau ant grindų... Taigi, visiškai suprantu, kodėl mamai tai pasirodė kaip didžiausia netvarka. Aš tai puikiausiai supratau, kas, kur ir kodėl.Tėvas: Hm...Sūnus: O ant stalo dar išsiliejo klijai, nes tūbelė buvo negerai užsukta, o tokius dalykus mama visada pastebi.Tėvas: Sūnau, šitie klijai buvo, taip sakant, aukštoka kalva ir taip nelygiame kelyje...Sūnus: Na taip, o ta sankaupa ant sofos prilygo, sakykim, kalnui...

56

Tėvas: Kad išlygintum kelią ir išlaikytum ramybę šeimoje, turėtum būti tvarkingesnis nors iš meilės mamai.Sūnus: O kaip dėl vietos antrajai lentynai tarp mano dėžės ir durų?.. Tėvas: Aha? Aha! Galėtume apie tai pagalvoti...Sūnus: Kad kiaulidės daugiau nebūtų...Tėvas: Lentyną įtaisysime kartu, tu ir aš, gerai?Sūnus: Palauk, tėveli, greitai atsinešiu kuo pamatuoti!

Antroji scena

(Girdisi plaktuko ir grąžto garsai.)

Tėvas: Dabar tu savo pusėje gali išgręžti skyles varžtams. Sūnus: Bus puiki lentyna.Tėvas: Aha...Sūnus: Barbora man jau pavyduliauja. „Numylėtinis! Širdukas!“ – šnypštė jinai man šįryt. Ji mano, kad tai prieštarauja įprastoms taisyklėms. Normaliai dukterys yra tėvo numylėtinės, o sūnus labiau myli mamos, o jinai sako, kad pas mus yra atvirkščiai. Atseit visi teikia pirmenybę man, o ja niekas nesirūpina.Tėvas: Barborai nereikėtų taip kalbėti, mes mylime judu abu vienodai.Sūnus: Taip, bet ji tikriausiai pastebėjo, kad mes daugiau vienas su kitu kalbamės, aš ir tu.Tėvas: Su Barbora sunku kalbėtis – ji nuolat su ausinukais. Sūnus: Bet jinai sakosi priversta taip elgtis, kad negirdėtų, kaip mes nuolat ant jos bambame.Tėvas: Barbora dabar yra kaip tik sunkiausio amžiaus...Sūnus: Žinau, Karlas turi seserį, jai trylika metų. Mūsų Barbora sako, kad Karlo sesuo bent graži, tuomet lengviau gyventi, o ji pati esanti tokia negraži, tiesiog bjauri.Tėvas: Bjauri? Eik sau, Martynai, Barbora – nepaprastai graži mergaitė!Sūnus: Aš gi nesakau, kad ji yra bjauri. Tai ji pati taip sako. Barbora pati sau visai nepatinka. Aš jai sakau: „Ką tu čia mali! Išsigalvoji! Tu atrodai visai normaliai.“ O jinai, kad supyks ant manęs, ir sako: „Ačiū už užuojautą!“ – tarytum aš tai sakau, norėdamas ją paguosti. Gal tu ją pagirk?

57

Tėvas: Bijau, kad šiame amžiuje norima pagyrimų ne iš šeimos narių, o iš visiškai svetimų žmonių. Savais žmonėmis netikima. Sūnus: O ji iš tikrųjų visai nieko! Mano klasėje tikrai yra daug negražesnių. Hirnbauerių Fredis, tas iš mano baseino grupės, jam dabar septyniolika, vis klausinėja, kodėl Barbora nelanko treniruočių. Ir dažnai sako: „Gaila, kad ji neateina, graži boba!“. Už tokius žodžius kartą taip spyriau jam, kad stačia galva įsivertė į vandenį.Tėvas: Ar Barbora tai žino?Sūnus: Ne, o kam?Tėvas: Lyg tarp kitko, galėtum apie tai jai užsiminti... Sūnus: Jei tu manai, kad šitai jai pakels nuotaiką...Tėvas: Kai aš susipažinau su jūsų mama, jai buvo septyniolika, ir jinai buvo baisiai nelaiminga dėl savo strazdanų. O man ji kaip tik dėl jų ir patiko!Sūnus: Tai tarp tavęs ir mamos nėra jokių slėnių?Tėvas: Ką sakai?Sūnus: Kad reikėtų juos užpilti. Kad kelias būtų lygus. O kalnų, kuriuos reikėtų nustumdyti?Tėvas: Aha, tu vis galvoji apie savo užduotį?Sūnus: Būtų neblogai, jei parašyčiau ką nors ir apie tėvus, kažką apibendrinančio.Tėvas: Žinai, Martynai, aš tau pasakysiu taip: kelias negali būti toks lygus, kad jo dar nebūtų galima palyginti. Visada pasitaiko akmenų, už kurių galima užkliūti ir suklupti. Mažų akmenėlių, kurių iš pradžių nepastebi.Sūnus: Pavyzdžiui?.Tėvas: Pavyzdžiui... Taip staiga nesugalvoju.Sūnus: Man atrodo, aš žinau vieną... Na, tu niekada nerandi stalčiuje tinkamų puskojinių, mama visada turi jas tau surasti. Tėvas (murma): Prašau, paduok kitą grąžtelį, štai tą.Sūnus: Arba kai mama užsigauna, kad mes niekada patys nesugalvojame paruošti vakarienę, kol ji būna pas tetą Stefaniją... Tėvas: Ką sakai? Dėl ko ji įsižeidžia?Sūnus: Tai ji vakar pasakė Barborai. Kad mes nepajudiname nė piršto, o

58

ji parlėkusi iš tetos Stefanijos turi pulti į virtuvę, nes mums niekada neateina į galvą patiems...Tėvas: Bet tai būtų, galų gale, vien tik protingo pasidalijimo reikalas. Tu nubėgtum į parduotuvę, Barbora greitai išvirtų dešrelių arba iškeptų kiaušinienės, tiek ji jau sugebėtų. Pasakyk jai, tegul greitai ruošia vakarienę!Sūnus: Barbora dabar prancūzų kalbos kursuose.Tėvas (supykęs): Šioje šeimoje viskas ant mano vargšės galvos! Lentynos, tikybos užduotys, o dabar dar ir valgį gaminti... Sūnus: Aš tau padėčiau...Tėvas: Ar turime namie bulvių? O kubelių sriubai? Tada būtų galima greitai išvirti medkirčių sriubos – žinai, slidinėjant tai buvo mano firminis patiekalas, visi ją girdavo.Sūnus: Tai tu moki virti?!Tėvas: Šį bei tą – iš bėdos... hm...Sūnus: Čia tai bent nustebtų senasis Izaijas!Tėvas: Dėl ko?Sūnus: Kad mes medkirčių sriuba užpilsime slėnį!Tėvas: Tu su savo Izaiju mane nervini!Sūnus: Ne, tėveli, aš džiaugiuosi, kad mes kartu suradome pora praktiškų pavyzdžių, kaip išlyginti kelią...Tėvas: Hm...Sūnus: Tik mane graužia kirminas, truputį neramu... Vienas aš būčiau nesusiprotėjęs ir nepadaręs nieko. Tu man padėjai!Tėvas: Na, ir kas! Aš tikyboje nesu kietas, bet galiu įsivaizduoti, ką tavo senasis Izaijas arba Jonas prie Jordano tau atsakytų: „Kiekvienas žmogus turi priimti kito pagalbą, leisti, kad jam kiti padėtų. Niekas nenutiesia lygaus kelio vienu ypu.“ Aš manau, yra taip: Mes statome, o gerasis Dievas stato kartu, mums padeda.Sūnus: Tai man patinka. Aš prirašysiu ir tai: „Lygaus kelio žmonės vieni nenutiesia. Jiems padeda Dievas...“

59

Marija, mieloji

– Marija, mieloji,ką siuvi taip skubėdama? – Aš siuvu vystyklus

savo dangiškajam Kūdikiui.

– Šventas Juozapai, mielasis,ką veiki prie namo?

– Kinkau asilą,ieškau apkloto.

– Asile, mielasis,ko šnopuoji?

- Aš svajoju, kad jau greitaibūsiu Betliejuje.

60

Onytė pavagia Vaikelį JėzųKalėdinis vaidinimas

10 veikėjų: Anina (Onytė), mergaitė su lėlių vežimėliu; Franceska (Pranciška), senoji Šv. Tomo bažnyčios zakristijono žmona; Džiuzepė (Juozas), stalius ir restauratorius; Gina, jauna darbininkė; Mario (Marijus), Roza (Rozalija), kaimynų vaikai; Džordžas (Jurgis), berniukas invalido vežimėlyje; jo mama; vaikai; vaikų choras arba maža muzikinė grupė.

(Vaidinimą galima suvaidinti bažnyčioje, mokyklos fojė, klasėje, mokyklos salės scenoje. Reikia nedaug reikmenų. Tarp atskirų scenų nuskamba muzikiniai intarpai.)

Pirmoji scena

(Bažnyčioje. Gėlės, žvakidės, prakartėlė su lėlės dydžio Vaikeliu Jėzumi, Marijos, Juozapo, piemenų ir kitos figūros. Pranciška su dulkių šluotele ir laistytuvu tvarkosi bažnyčioje. Ji truputį juokinga, labai tvarkinga, lėtoka ir niurgzli.)

Pranciška (valo dulkes nuo šviestuvų ir prakartėlės): Dabar viskas gerai, gėlės turi šviežio vandenuko... taip. Ir šiaudai prakartėlėje tvarkingi, viskas kaip priklauso. Galiu užrakinti bažnyčią iki vakarinių Mišių. Taip... (Artėja vaikų murmesys.)Pranciška: Vaje, kažkas ateina! (Įeina vaikai, kartu ir Onytė su lėlių vežimėliu.) Vaikai, to betrūko! Ir vėl tas riksmas! (Atsistoja prie prakartėlės su savo dulkių šluotele kaip sargybinis.) Tylos! Netrepsėkit! O viena net su lėlių vežimėliu! Pastatyk tuoj pat vežimėlį ten į kampą!

61

(Onytė pastato vežimėlį.) Čia bažnyčia! Čia nežaidžiama! Čia meldžiamasi!Vaikai (bėga prie prakartėlės, stumdosi, žiūri į Vaikelį Jėzų, trauko šiaudus): Koks gražus! O, kokios gražios gėlės! Koks vargšelis, tik su vystyklais aplink pilvą!Pranciška: Cit! Netraukykit šiaudų! Atsargiai, gėlės!.. Oi, tikra kančia! Kiekvieną dieną po pamokų atlekia pasižiūrėti Vaikelio Jėzaus! Per juos negaliu užrakinti bažnyčios... Na, ar jau prisižiūrėjot? Ar bent pasimeldėte? Padėkojote už tai, ką jums Vaikelis Jėzus padovanojo Kalėdoms? Na?I vaikas: Aš gavau geltoną meškiuką.II vaikas: Aš naują kuprinę.III vaikas: Aš dvi knygas su spalvotais paveiksliukais.Onytė (priekaištingai žiūri į Vaikelį Jėzų): Aš taip prašiau Vaikelio Jėzaus, taip prašiau, ištisą adventą, o jis man nieko nepadovanojo!Pranciška: Hm... O ko gi tu prašei?Onytė: Ach... Kad Jurgis pasveiktų.... Arba, kad bent linksmesnis būtų.... Ir kad Juozas su Gina nesipyktų, na ir panašiai...Pranciška (sumišusi): Gal per mažai meldeisi?Onytė: Kaip tik mokėjau. Bet jis išliko kurčias, Vaikelis Jėzus... Pranciška: Na, nekalbėk nepadorių dalykų! Vaikelis Jėzus – tai ne šis Vaikelis Jėzus, tai tik tikrojo Vaikelio Jėzaus kopija, ar nesupranti? Tikrasis Vaikelis Jėzus tave girdi, jis geriau žino, kas žmogui yra gerai.Onytė (nelabai patikėdama): Hm! Gal?Pranciška: Geri vaikai meldžiasi taip: Jėzuli, padaryk mane pamaldžią, kad nueičiau į dangų! Ar ne? (Mojuoja dulkių šluotele.) Onytė: Bet aš noriu, kad dabar būtų gerai, kad niekas neliūdėtų, nesirgtų ir nebūtų surūgęs... O Vaikelis Jėzus man nepadėjo. Galbūt jis per mažai žino, nes būna užrakintas bažnyčioje. Jeigu būtų laisvas – mieste, mūsų gatvėje, Laisvės aikštėje – jis matytų, ką reikia daryti!Pranciška: Vaike, ką tu čia išsigalvoji! Na, gana, jau užrakinu! Vaikai, eikit, ar girdit! Vakare arba rytoj galėsit vėl ateiti! (Vaikai, išskyrus Onytę, išeina.) Ar girdi?Onytė (dairosi į visas puses, norėdama nukreipti Pranciškos dėmesį): Ar jau baigėte valyti dulkes? Gal galėčiau Jums padėti? Kokie dulkėti Antano kojų pirštai!

62

Pranciška: Ką, dulkėti pirštai? (Išeina.) Ką tu sau galvoji – kad aš pamiršau šventąjį Antaną? Iš tikrųjų bjaurus vaikas! (Kol ji murma, Onytė nubėga prie lėlių vežimėlio, atsistumia jį prie prakartėlės, paima Vaikelį Jėzų ir paslepia vežimėlyje.)Onytė: Dabar tu keliausi su manim!Pranciška (ateina bambėdama prie prakartėlės): Dulkėti pirštai, mielas šventas Antanai, ką šitas vaikas išsigalvoja... Pagaliau išėjo! (Eina pro prakartėlę, persižegnoja, priklaupia.) Saugok mane mano keliuose, laimink mus visus, mielas, gražus... Ar tie vaikai vėl sukuitė šiaudus? (Apsisuka ir žiūri į tuščią prakartėlę.) Ė-ė? (Ranka prisidengia burną.) Dingo Vaikelis Jėzus! Pavogtas! Pavogtas? Žinoma, šitas įtartinas vaikas su vežimėliu... Bet taip nebūna, negali būti... (Laksto pirmyn atgal.) Ką dabar daryti? Ieškoti! Bet kur? Laisvės aikštėje... Taigi jau šis tas! Ir šita maža varnelė pavagia Vaikelį Jėzų iš prakartėlės! Tai bent!

Antroji scena

(Jaunojo staliaus Juozo dirbtuvė. Ant stalo paveikslų rėmai, greta – du seni foteliai. Juozas klijuoja paveikslo rėmą. Ant stalo stovi vyno butelis ir stiklinė. Juozas retkarčiais išgeria. Jo veidas liūdnas. Kartais jis žiūri prieš save, nieko nematydamas.)

Onytė (artinasi su vežimėliu, kalba į vežimėlio vidų): Dėmesio, Jėzuli! Dabar važiuojame į mūsų kaimyno Juozo dirbtuvę. Ji labai maža. Vasarą Juozas skrynias ir dėžes gali pastatyti gatvėje ir dirbti lauke. Jis remontuoja senus baldus, juos išpuošia labai gražiomis gėlėmis ir paukščiais arba auksinėmis kripelėmis, o turistai visa tai stebi. Žiemą jis gali dirbti tik mažus darbus, pavyzdžiui, taisyti paveikslo rėmus. Gina dėl to labai pykdavo, kadangi jis neuždirbdavo tiek, kiek kiti fabrike, ar tu supranti? Taigi, jie ginčydavosi. Tai girdėjo visi žmonės gatvėje. Kiekvieną vakarą, kai Gina grįždavo iš darbo. „Baik bartis! Su tavim niekas neištvers! Tai išeik! Tada aš išeisiu!“. Ir ji iš tikrųjų išėjo. Gina gyvena dabar pora namų toliau, ten, prie tilto. Juozas nuo to laiko toks liūdnas, kad nesmagu pas jį užeiti. Ir dar tiek daug geria. Tada būna piktas ir surūgęs. Matai, Vaikeli Jėzau, todėl aš norėjau, kad tu kaip nors Juozui padėtum. Kad jis vėl būtų linksmesnis. Tuoj pasibelsiu.

63

Juozas (murmėdamas): Taip! A, Onytė! Seniai nemačiau, įeik! (Onytė įstumia vežimėlį, kad Juozas nematytų, kas jame yra.) Ar vežimėlis sugedo?Onytė: Ne, o ką?Juozas: Ar lėlė sugedo? Ką pataisyti?Onytė: Ne. Nieko ...Juozas: Na, tai tikras vizitas!Onytė: Kalėdinis apsilankymas! (Ištiesia jam ranką.) Džiugių Kalėdų, Juozai!Juozas (murmėdamas): Ir tau, ir tau. Neturiu kuo tave pavaišinti, jokio pyrago, nieko.Onytė: Tai nieko. (Atsisėda į fotelį.)Juozas: Atsargiai, jis kliba, reikia pataisyti.Onytė (tęsia pokalbį): Tai kaipgi sekasi?Juozas: Puikiai, puikiai, ar nematai?Onytė: Tu paniuręs, ir baisi netvarka pas tave!Juozas: Taigi, niurzgėti ir bartis, tai moka jos visos – ir didelės, ir mažos!Onytė: Ne stebuklas, kad Gina su tavim neištvėrė!Juozas: Baik, Onyte! Aš manau, kad tai ne tavo reikalas! Supratai?! Onytė (atsistoja ir pradeda tvarkytis): Aš juk esu viena tavo seniausių draugių? Tai ir mano reikalas, ar ne?Juozas (gerdamas užspringsta): Viena seniausių draugių, teisybė! Visada, kai lėlė ar lėlės vežimėlis, ar šiaip kas nors sugesdavo, mieloji Onytė jau ir čia! Gerai!Onytė: Šiandien niekas nesugedo, o aš vis tiek čia. Ar ne? Juozai, negerk tiek daug! Aš tau išvirsiu geros kavos! (Paeina į šoną.) Taip, kiek šaukštelių kavos į puodelį?Juozas: Eik, Onyte, palik mane ramybėje!Onytė: Aš dar nelabai moku virti kavą, tu žinai. Taigi, Gina, ji moka išvirti kavą. Mano mama sako: „Ji paprasčiausiai negaili kavos.“ Juozas (murmėdamas): Hmm...Onytė: Kai Gina grįžta iš darbo, ji pirmiausia išsiverda kavos. „Tik tada“, sako ji, „galiu prižiūrėti vaikus“.

64

Juozas: Kokius vaikus?Onytė: Na, ponios Barberienės vaikus, kur ji dabar gyvena. Rozaliją ir Marijų. Tai yra baisiausi vaikai, kokius tu gali įsivaizduoti, Juozai. „Palyginus su jais, aš esu auksinis vaikas“, sako Gina. Įsivaizduok! Bet ji turi juos prižiūrėti vakarais, kad galėtų gyventi pas Barberienę. Taip atsilygindama, ar tu supranti? (Ateina su kavos puodeliu prie Juozo ir paima vyno butelį.) Paragauk dabar!Juozas (truputį paragauja): O dangau!Onytė: Ar stipri? Įdėjau tris didelius šaukštus!Juozas: Pakankamai stipri, kad nemiegočiau visą naktį!Onytė: Neapgaudinėk manęs, Juozai! Tu gi naktį negali miegoti, nes galvoji apie Giną, ar ne?Juozas (nusivalydamas kaktą): Onyte, tu maža prielipa, ar supranti? Gina man neegzistuoja, jai labiau patinka tas idiotas Liudvikas. Baigta!Onytė: Liudvikas? Tu manai? Jis jai nebepatinka, jis per kvailas ir šiaip. Dar puodelį kavos?Juozas: Pasigailėk, ne! Pažiūrėk stalčiuje, ten turi dar būti keletas riešutų, pasiimk!Onytė: Ačiū! (Kalba į vežimėlį.) Jis galėtų būti toks mielas, šitas Juozas. Iš tikrųjų mielas. Žinai, jį galima netgi mylėti, iš tikrųjų. Todėl aš pagalvojau, kad dėl jo reikėtų pasistengti! (Juozui) Kai kas nors suges, būtinai ateisiu pas tave. Garbės žodis! Neisiu pas nieką kitą!Juozas: Na, kokia garbė! (Žvelgdamas į vežimėlį.) Leisk pažiūrėti tavo vaiko! Ko taip išsigandai? (Žiūri į vežimėlį.) Kokia tu bloga motina! Tavo vaikas gaus plaučių uždegimą! Vidury žiemos ir tik su vystyklu aplink pilvą!Onytė: Vaikas taip pripratęs.Juozas: Dar viena atsirado! Pažiūrėk antrame stalčiuje, antrame! Taip, ten turi būti skara.Onytė: Kokia graži skara!Juozas: Aš ją padovanojau Ginai per švento Pauliaus atlaidus. Tai buvo mano pirmoji dovana jai. Gali pasiimti savo vaikui. Onytė (suvynioja Vaikelį Jėzų į skarą): Ačiū!Juozas: O dabar man netrukdyk, aš turiu dirbti. Buvo labai malonu, Onyte, užeik vėl kada nors.

6 5

Onytė: Iki pasimatymo, Juozai! Noriu nueiti pas Rozaliją ir Marijų, pas tuos padūkėlius. Ar nenorėtum mano vaikeliui pasakyti „Viso gero“?Juozas (pasilenkia prie vežimėlio): Iki pasimatymo, vaikeli! Sudie, ponia! Gražus Jūsų vaikelis ir dar į gražią skarą suvyniotas! Onytė: Iš tikrųjų?! (Išeina.)(Juozas atsisėda prie stalo, paragauja kavos, papurto galvą, dirba toliau pasišvilpaudamas.)Pranciška (įskuba apsisukusi vilnone skara): Juozai! Juozai! Juozas: Kas? Įeikite!Pranciška: Juozai, mano brangusis, tu pro langą matai gatvę ir visus, kas ja praeina. Padėk man! Ar nematei mažos mergaitės su lėlių vežimėliu?Juozas: Kodėl klausi?Pranciška: Vagystė! Negirdėta istorija! Įsivaizduok, ką iškrėtė šitas baisus vaikas!Juozas: Onytė? Vagystė? Eik sau, lėlių vežimėlį aš pažįstu, šimtą kartų remontavau. Jame nieko nebuvo, tik lėlė su vystyklu. Pranciška: Su vystyklu! Teisingai! Tik su vystyklu! O Juozai, šita lėlė – tai Vaikelis Jėzus iš Šv. Tomo bažnyčios!Juozas: Vaikelis Jėzus?Pranciška: Ji pavogė Vaikelį Jėzų iš prakartėlės!Juozas: Onytė pavogė Vaikelį Jėzų iš prakartėlės ir sveikina visus su šventomis Kalėdomis...Pranciška: Galėtum bent labiau pasipiktinti, mano mielasis Juozai! Greitai pagalvok! Kur ta Onytė nuėjo?Juozas: Kur... Palauk... Ji man minėjo, kur eina, bet kur? Jei turėtum kantrybės ir leistum pagalvoti, tikriausiai prisiminčiau. Ar nenorėtum su manimi išgerti puodelį kavos, kol aš pagalvosiu?Pranciška: Taip, bet prašau, prisimink, maldauju! (Nori atsisėsti.) Juozas: Tik ne į šitą fotelį, jis kliba, turiu suremontuoti. Eikime į virtuvę! (Abu išeina.)

66

Trečioji scena

(Barberių šeimos kambarys. Gina siuva. Aplink ją siaučia Rozalija ir Marijus. Jie apsirengę indėnais ir nori pririšti Giną prie fotelio. Iš kitos pusės prisiartina Onytė su vežimėliu.)

Onytė (kalba į vežimėlio vidų): Dėmesio, Jėzuli! Dabar mes važiuojame į Barberių šeimą, tai ta su baisiais vaikais. O vargšė Gina turi juos prižiūrėti. Mano mama sako, kad tokius vaikus prižiūrėti gali nuteisti tik teismas. Aš neprasidėsiu su šitais išdykėliais, kad pati nepasidaryčiau tokia kaip jie. Todėl galvoju, kad tu galėtum šiems vaikams ką nors padaryti, kad jie nebūtų tokie blogi, kad Ginai nebūtų taip sunku su jais ir kad galų gale įsiviešpatautų taika! Ar gali kažką padaryti? Na, beldžiu.Gina: Ar nesibeldė kažkas?Marijus ir Rozalija: Ne! Jipi! Jii! Prie kankinimo stulpo baltąją! Jipi! Jii!Gina: Teta, kuri jums padovanojo Kalėdoms šią baisią indėnų aprangą, net nenutuokia, ką jūs krečiate visai šeimai ir ypač man! Vis dėlto beldėsi. Įeikite!Onytė (įeina): Džiugių Kalėdų visiems!Gina: Ir tau, Onyte! Rozalija, atnešk lėkštę su pyragaičiais iš virtuvės!Marijus ir Rozalija: O, Onytė! Valio, greitai prie kankinimo stulpo ir ją, kartu su baltaveide! (Šoka apie Onytę ir vežimėlį.) Onytė (Vaikeliui Jėzui): Na, štai! Ar nesakiau? Dabar pats matai! Jie net žaisti nemoka! Tik šaukti!Marijus ir Rozalija: Ką? Nemokame žaisti? Prie kankinimo stulpo! Onytė: Nurimkit!Gina (atnešusi pyragaičius): Ramybės, jūs, varliai! Ramybės! Onytė – mūsų viešnia!Onytė (vaikams): Na, palaukit! Jipi, jūs, raudonodžiai! Ar apakote nuo laužo dūmų? Ar nematote, kad ir aš – raudonodė? Aš esu kaimyninės genties vadė Klastingoji Lapė, o šiame vežimėlyje snaudžia Mažasis genties vado sūnus! O kaip vadinatės jūs?Marijus ir Rozalija: E-e-e?Onytė: Jūsų vardai, turbūt, kaip tikrų indėnų?Marijus: Aš... vadinuosi... kaipgi aš vadinuosi?

6 7

Rozalija: Mano vardas Meilioji Teterva.Marijus: O aš... o aš...Rozalija: Chi - chi, jis netgi nežino, koks jo vardas! (Vaikai susistumdo.)Onytė: Ramybės, raudonodžiai! Ar aš neklystu, ar tai iš tikrųjų didysis genties vadas Maurojantis Buivolas?Marijus: Žinoma – Maurojantis Buivolas!Onytė: Ar nepakviesite manęs prie savo laužo?Rozalija: Garbiąją viešnią kviečiame sėstis! (Jie susėda aplink lėkštę su pyragaičiais. Gina juos stebi.)Onytė: Nuostabus kukurūzų pyragas!Rozalija: Su buivolo mėsa ant viršaus!Marijus: Kaip tai, juk tai razinos!Onytė: Genties vade Maurojantis Buivole, paragaukite! Tikra buivolo mėsa!Marijus: Tikrai! Buivolo mėsa!Rozalija: Ei, tavo Mažasis genties vado sūnus visiškai nepanašus į indėniuką! (Išsiima Vaikelį Jėzų iš vežimėlio.)Onytė: Paskolink jam savo plunksną, būk tokia gera!Marijus: Ne, imk mano plunksną!Rozalija: Ne, mano!Onytė: Oi, kaip tik gerai: mano genties vado sūnūs nešioja po dvi plunksnas! (Papuošia Vaikelį Jėzų dviem plunksnomis.) Matau, jūs sugavote baltaodę? Ar nesurūkytume visi kartu taikos pypkės? Rozalija: Ateik, Gina, sėskis prie mūsų!Gina: Bet tik tada, jei nusiraminsite. Esu paprasčiausiai pavargusi, kad žaisčiau su jumis kaip laukinė.Marijus: Nusiraminsime, garbės žodis!Gina (atsisėda prie vaikų ant grindų, taikos pypkė eina ratu. Gina pamato savo skarą.): Ei, Onyte! Kokia čia skara? Čia, ant tavo lėlės? Onytė: Gerai jau, gerai! Man ją paskolino Juozas!Gina: Juozas? Taip... taip...Onytė: Mes kartu gėrėme kavą. Bet aš manau, kad tavo kava jam būtų skanesnė...Gina: Ak, taip? Ar kalbėjote apie mane?Onytė: Na, aišku! Jis toks liūdnas ir šiandien vėl blogai miegos. Jis labai vienišas.Gina: Vienišas?

6 8

Onytė: Todėl labai apsidžiaugė, kai aš pas jį atėjau. Pagaliau vėl galėjo pasikalbėti su maloniu žmogumi, supranti? Pas jį niekas neužsuka. Aš truputį sutvarkiau jo kambarį. Jis netgi Kalėdoms namuose neturėjo pyrago, ar gali įsivaizduoti?Marijus ir Rozalija: Net pyrago neturėjo!Gina: Pats kaltas!Onytė: Kodėl?Rozalija: Jis galėjo pyrago nusipirkti.Marijus: Pats nusipirkti? Kalėdinio pyrago? Juk jį gauni dovanų! Onytė: O kas jam galėjo tą pyragą padovanoti? Ir aš apie tai nepagalvojau. Deja. Na, kitais metais...(Gina išvynioja Vaikelį Jėzų, skarą laiko rankose.)Onytė: Jeigu nori skaros, tai prašau! Vaikas apseis.Rozalija: Aš galėčiau paskolinti savo lėlės Izabelės suknelę tavo vaikui.Onytė: Tai būtų labai malonu iš tavo pusės. (Rozalija atneša lėlės suknelę ir aprengia Vaikelį Jėzų.) Taip, o dabar aš vėl turiu eiti. Reikia pasveikinti kitus žmones su Kalėdomis.Marijus: Pabūk dar! Su tavimi gera, tu moki žaisti!Onytė: Ateisiu rytoj, dabar einu pas Jurgį, iki pasimatymo! Rozalija: Iki pasimatymo, genties vade Klastingoji Lape! Marijus: Iki pasimatymo, Mažasis genties vado sūnau su dviem plunksnomis ant galvos!Gina (susimąsčiusi, kai Onytė buvo jau išėjusi): Iki pasimatymo, Onyte! (Apsiriša savo skarą aplink kaklą.)(Skubėdami įbėga Pranciška ir Juozas.)Pranciška: Gina, ei Gina!Marijus: Gina, beldžiasi!Gina: Įeikite!(Įgriūva Pranciška, už jos lėčiau įeina Juozas. Jis ir Gina žiūri vienas į kitą, Pranciška labai susijaudinusi.)Pranciška: Onytė! Šita baisioji Onytė! Greitai pasakykite, kur ji? Pavogė ne bet ką, o Vaikelį Jėzų!Marijus ir Rozalija: Ką?!Pranciška: Ar Onytės lėlių vežimėlyje buvo vaikas su vystyklu aplink pilvą?

6 9

Marijus: Ne. Tvarkingai aprengtas ir su dviem plunksnomis ant galvos!Pranciška (sėdasi ant fotelio): Plunksnomis? Išprotėsiu! Šv. Tomo bažnyčios Vaikelis Jėzus su plunksnomis ant galvos!Juozas (Ginai): Onytė paėmė iš Šv. Tomo bažnyčios Vaikelį Jėzų. Ji su juo dabar visus lanko ir sveikina su Kalėdomis, man taip atrodo ...Gina: Vaikelis Jėzus! Mes jo bendrijoje rūkėme taikos pypkę! Juozas (žiūri į Giną): O kaip mielai būčiau buvęs kartu!Gina: Hmm! (Ji dar stipriau apsivynioja aplink kaklą skarą, lygina jos galus.)Pranciška (aimanuodama): Būkit protingi ir pasakykit, kur galėtume rasti Onytę? Kurgi ji išėjo?Gina: Taip, kurgi?Rozalija: Kažkur išėjo.Pranciška: Prašau pagalvoti!Marijus: Ar barsiesi ant Onytės, kai ją surasi?Pranciška: Kaipgi aš nesibarsiu? Marijus: Tada aš nežinau, kur ji išėjo...Gina: Galbūt atsiminsime, kai išgersime kavos...Rozalija: Ir pyragaičių turime! Marijus: Su buivolo mėsa! Pranciška: Ką, tai juk razinos! Marijus: Tai tu taip manai, chi-chi! Gina: Kviečiu visus į kambarį!Pranciška (išeidama): Tik prašau pagalvoti! Prašau!Visi: Pagalvosime, tikrai pagalvosime!

Ketvirtoji scena

(Jurgio kambarys. Jurgis sėdi invalido vežimėlyje, mama stovi šalia ir jį glosto. Jis skaito komiksų žurnalą.)

Onytė (įeina su vežimėliu): Jėzuli, dabar važiuosime pas Jurgį. Jis tikras vargšelis. Vasarą šoko nuo tramplino į vandenį, o ten buvo negilu. Jis labai susižalojo. Ir negali dabar nei vaikščioti, nei bėgioti. Tik sėdėti. Visą dieną jis turi sėdėti savo invalido vežimėlyje. Nuo tada Jurgis niekada nesidžiaugia. Jis nenori

7 0

matyti jokių draugų, grubiai elgiasi su savo mama. Tikras vargas jai su juo! Ar nenorėtum Jurgį paguosti? Kad nebeliūdėtų, nors ir niekada nepasveiks? Pažvelk, jo rankos yra sveikos, galva taip pat, bet niekas jam neteikia jokio malonumo, ar negalėtum jį pradžiuginti? (Beldžiasi.)Mama: Įeikite! (Onytė įėjusi pasisveikina.) O, Onytė! Reta viešnia! Bet labai miela viešnia, ar ne tiesa, Jurgi?Onytė: Linkiu jums džiugių Kalėdų!Jurgis (žvilgteli į Onytę): Džiugių Kalėdų, man? Na, ir sugalvojai! Mama: Jurgi, Jurgi! (Draugiškai Onytei.) Džiugių Kalėdų ir tau, vaikeli! Ateik, suvalgyk porą keksiukų! Ar Kalėdoms gavai naują lėlę? Kokia graži lėlė! Gal išgertum su mumis kavos, Onyte?Jurgis (mamai): Kalbi kaip užsukta!Mama: Tokia brangi viešnia pas mus! Einu greitai išvirsiu kavos! (Išeina.)Jurgis: Na, ir barška ji! Iš tikrųjų!Onytė: Tikriausiai todėl, kad tu beveik nekalbi.Jurgis: Na, apie ką aš turėčiau kalbėti? Ką gi? Kad norėčiau eiti į čiuožyklą? Ar kad savo kojomis norėčiau nubėgti prie kanalo? Onytė: Jei nori, kad ji liūdėtų, tada gali pasakyti...(Trumpa pauzė, Jurgis skaito savo komiksus.)Onytė: Turėtų būti labai įdomu...Jurgis: Visai neįdomu. Jau mintinai išmokau.Onytė: A, tai galėtum man paskolinti, ar ne? Aš tau atneščiau savo vyresniojo brolio žurnalų.Jurgis: Jie irgi nebus įdomūs.Onytė: Tai nė vienas neįdomus? Tada pats pabandyk nusipiešti. Jurgis: Ką?Onytė: Tu visada gražiai piešei! Daug gražiau už mane! Jurgis: Na... Bet taip gražiai tai nepiešiau.Onytė: Ar prisimeni, kaip nudažei baldus mano lėlių nameliui? Mažomis gėlytėmis? Kaip Juozas, tik dar gražiau!Jurgis: Ar tu juos dar turi?Onytė: Žinoma. Aš su jais daug žaidžiu. Foteliai visiškai nubluko, tiesiog susidėvėjo.Jurgis: Tikriausiai turėtum naujai perdažyti.Onytė: Aš? Išprotėjai? Kad kiekvienas matytų: gražūs baldai –

71

tai Jurgio darbas, o tie bjauriai apteplioti – mano? (Jurgis trukteli pečiais.) Na, bet jei tu man parodysi, kaip reikia dažyti...Jurgis: Galėtum ateiti ir atsinešti baldelius, pavyzdžiui, kai atneši tuos komiksų žurnalus.Onytė: Sakykim...Jurgis: Anksčiau mes kartu dažnai žaisdavome, ar ne? Nors tu ir mergaitė. Indėnus, kaubojus...Onytė: Šeimą... (Paima Vaikelį Jėzų iš vežimėlio.) Štai!Jurgis: Tau vis dar patinka indėnai, kaip matau.Onytė: Na, taip, kartais. Kartais žaidžiu su savo broliais kosmonautus. Aš būnu kapsulės pilotė.Jurgis: Kokios kapsulės?Onytė: Gal ji ir kitaip vadinasi...Jurgis: Tu galėtum būti tik navigacijos pagalbininkė. Kosminio laivo kapitonas būčiau aš!Onytė: Ne, tai nors antroji kapitonė, o tu man viską paaiškintum. Nusileidę nežinomoje žvaigždėje jie dirba kartu. Vienas nieko nepadarytų, sakau tau.Jurgis: Lėlė būtų mūsų vaikas, jį pasiimtume kartu.Onytė: Vaikas šiek tiek suprastų apie navigaciją arba apie borto kompiuterius.Jurgis (pasiima lėlę ant kelių): Pypt, pypt, pypt, kažką matau ekrane! Ar tai nauja žvaigždė?!Onytė: Nežinoma žvaigždė?Jurgis: Ji skrieja mūsų link!Onytė: Gelbėkit! Daryk ką nors!Jurgis: Ne, mes skrisime prie jos. Turime išdrįsti leistis! Onytė: Išdrįskime, kapitone!Jurgis: Dėmesio, visai komandai! Laikytis saugumo taisyklių!.. (Jiems įsigilinus į žaidimą įskuba Pranciška, Juozas ir Gina, Marijus ir Rozalija.)Pranciška: Ačiū Dievui! Štai jis! (Nori iš Jurgio paimti Vaikelį Jėzų.) Onytė (veža Jurgį į kitą pusę): Neatiduok!Pranciška: Vaikelį Jėzų reikia tuoj pat grąžinti į bažnyčią! Onytė: Ne, Vaikelis Jėzus turi būti čia, kur jis dabar yra! Jurgis: Vaikelis Jėzus?

72

Gina: Vaikai, būkit protingi! Šv. Tomo bažnyčioje tuščia prakartėlė laukia Vaikelio Jėzaus! Žiūrėkit, tai tik Vaikelio Jėzaus kopija, jis netikras.Juozas: Jis ten visiems žmonėms primena Vaikelį Jėzų! Pranciška: Ką tu sau galvojai, kai jį iš ten paėmei?!Onytė: Ką aš galvojau? (Trumpa pauzė, visi žiūri į Onytę.) Aš norėjau, kad Vaikelis Jėzus jums padėtų: Juozui, taip pat kad vaikai nurimtų, kad Jurgis pamirštų nemalonias mintis!Jurgis: Jis tai ir padarė, išblaškė mano niūrias mintis! Vos netapo antruoju ar trečiuoju kosminio laivo pilotu! Juk tu, Onyte, padėjai Vaikeliui Jėzui, ar ne?Juozas: Tu už Vaikelį Jėzų šiandien atlikai visus darbus, taip? Gina: Vaikelis Jėzus padedant Onytei privertė mus visus susimąstyti. Mama (įėjusi su kava, nustemba): O, kiek svečių! Tai džiaugsmas mums, Jurgi! Taip retai mes dabar sulaukiame svečių... Onytė (greitai): Aš rytoj vėl ateisiu.Pranciška: Dabar turime vieną neatidėliotiną... hm... rūpestį. Dar iki vakarinių Mišių turime būti Šv. Tomo bažnyčioje. Dar prieš vakarines Mišias. Aš nesakau kodėl, aš tik sakau: mes turime ten būti!Mama: Mieloji ponia Pranciška, nesirūpinkite taip baisiai! Iki vakarinių Mišių yra pakankamai laiko, kad išgertume kavos! Jurgis: Jei visi eina į bažnyčią, aš irgi noriu!Mama: Bet, vaikeli...Juozas: Jokių problemų, mes Jurgį nuvešime.Onytė (švelniai paima iš Jurgio Vaikelį Jėzų ir paguldo į vežimėlį): Tai buvo trumpa išvyka, bet graži. Kitą kartą man nebereikės tavęs vogti. Kitą kartą žinosiu, kad tu esi su manimi, mintyse, ir kad aš galiu už tave padaryti daug darbų...Marijus ir Rozalija: Mes norime stumti vežimėlį! Aš noriu stumti vežimėlį! Aš!Onytė: Pasikeisdami, gražiai pasikeisdami!Mama: O kava?Gina: Paskui! Pastatykit ją šiltai. Mes sugrįšime!Jurgis: Tai bus gražus vakaras!(Visi vorele išeina paskui Onytę su vežimėliu. Pabaigoje skamba kalėdinė giesmė.)

73

Mažas piemenėlis ir didelis plėšikas

Tą naktį, kai avių ganykla buvo nušviesta dieviškųjų pasiuntinių spindėjimo, žinią apie Dievo Sūnaus gimimą išgirdo ir vienas mažas piemenėlis. Jis atsikėlė, susivyniojo savo antklodę, prisipylė į ąsotėlį pieno, į ryšulėlį įsidėjo duonos ir kumpio. Visa tai norėjo nunešti Dievo Vaikeliui dovanų. Netverdamas džiaugsmu, jis pasileido kelionėn į Betliejų.Šioje vietovėje gyveno vienas didelis plėšikas. Iš savo olos ir jis pamatė ryškią šviesą virš ganyklos. Girdėjo ir džiaugsmingą giedojimą, bet negalėjo suprasti žodžių. Jis pagalvojo: „Jie švenčia kažkokią šventę, o aš sėdžiu čia vienas savo oloje su iš bado urzgiančiu skrandžiu. Pritykinsiu prie jų ir pažiūrėsiu, ką galėčiau nugvelbti.“Vos tik išlindęs iš olos, didysis plėšikas turėjo pasislėpti už medžio, nes pro šalį vienas po kito traukė piemenys. Jie tempė pintines su sūriais ir medumi, nešė maišus, pilnus vilnų, o vienas su savimi vedėsi netgi ėriuką. Paskutinysis žingsniavo mažas piemenėlis, vos pakeldamas savo sunkius nešulius. Vienoje rankoje jis nešė ryšulėlį su maistu, kitoje – ąsotį, o antklodę buvo užsimetęs ant pečių. Plėšikas pastebėjo, kad piemenėlis vis labiau atsilieka nuo savo bendrakeleivių.„Tai gerai!“ – pagalvojo didysis plėšikas. Jis slinko paskui mažąjį piemenėlį, laukdamas patogios progos, kad galėtų jį užpulti. Bet šią naktį visuose keliuose tvyrojo kažkoks keistas sujudimas. Kaip tik patys vargingiausi negalėjo miegoti. Jie lindo iš savo lūšnelių, žvelgė aukštyn į dangų ir klausinėjo, kas čia neįprasto atsitiko. Mažajam piemenėliui einant pro šalį, prie vienos trobelės durų stovėjo senas žmogus. Jis daužė rankomis sau per šonus, tačiau nuo šalčio barškėjo net jo dantys.

74

– Kas tau yra? – paklausė jį mažasis piemenėlis.–Aš šąlu, – vos pratarė senelis. – Negaliu iš šalčio miegoti. Mažasis piemenėlis nusiėmė nuo savo pečių antklodę ir ištiesė ją senoliui.–Paimk, – pasakė jis. – Mažasis Dievo Sūnus apsidžiaugs, kad tu turėsi jo antklodę.Didysis plėšikas, kuris sekė paskui mažąjį piemenėlį, supyko:–Dovanoja antklodę, kurią norėjau iš jo pagrobti! – niršo jis. Netrukus piemenėlis pamatė prie kitos trobelės sėdinčią ir verkiančią mergaitę.–Kas atsitiko? – paklausė jis.–Noriu gerti, – pasiskundė mergaitė. – Iš troškulio negaliu užmigti, o kelias iki šulinio tolimas, ir dar taip tamsu.Mažasis piemenėlis ištiesė mergaitei ąsotį su pienu.–Paimk, – pasakė jis. – Mažajam Dievo Sūnui patiks, kad tu atsigersi jam skirto pieno. Mergaitė labai apsidžiaugė, o plėšikas, sekęs piemenėlį, dar labiau supyko:–Dovanoja pieną, kurį norėjau pagrobti! – širdo jis. – Reikia paskubėti, nors ryšulėlį turiu nutverti!Nakties tyloje garsiai girdėjosi jo alkano skrandžio urzgimas. Ties kitu kelio posūkiu jis dideliu šuoliu šoko ant mažojo piemenėlio. Mažas piemenėlis pažvelgė į didelį plėšiką.–Ar tai tavo skrandis iš bado taip garsiai maršus groja? – paklausė jis. – Visą laiką girdžiu šį gurgimą sau iš paskos. Vargšeli, man tavęs taip gaila. Štai, imk, valgyk! Mažajam Dievo Sūnui tikrai patiks, jei aš tau atiduosiu jo valgį.Plėšikas suvalgė duoną ir kumpį, nepalikdamas nė mažiausio gabalėlio, bet jam nepatiko, kad jis valgį gavo dovanų.–Dabar stovėsiu prieš mažąjį Dievo Sūnų tuščiomis rankomis, - pratarė liūdnai piemenėlis. – Bet vis tiek nueisiu ir pasakysiu, kad labai džiaugiuosi, kad jis gimė!Ir jis papasakojo plėšikui, ką paskelbė dangaus pasiuntiniai. Plėšikas pagalvojo: „Jei gimė Dievo Sūnus, tikriausiai susirinks daug turtingų žmonių ir bus puiki šventė. Gal ir man kas nors teks?“–Eime drauge! – pertraukė didžiojo plėšiko mintis mažasis piemenėlis, ir didysis plėšikas nuėjo kartu.

75

Kai jiedu pasiekė Betliejų, plėšikas labai nustebo. Jie ten rado tik tvartelį, į kurį tai įeidavo, tai išeidavo piemenys. Jauna motina audė iš piemenų atneštų vilnų antklodę, o vargingas vyras meistravo iš lentų mažą lovytę. Dieviškasis Vaikelis gulėjo ėdžiose ant kuokšto šiaudų, pridengtas kukliais vystyklais.– Aš suvalgiau šito Vaikelio duoną ir kumpį, – susigėdęs priekaištavo sau didysis plėšikas.–Pažvelk, Vaikeli Jėzau, – tarė Motina Marija. – Pas tave atėjo mažas piemenėlis ir atsivedė didelį plėšiką. Motina Marija nusišypsojo mažajam piemenėliui, ir jis staiga suprato, kad atėjo ne tuščiomis rankomis. Motina Marija nusišypsojo didžiajam plėšikui, o šis sutrikęs mąstė: „Čia kažkas ne taip! Didžiojo plėšiko niekas nesigaili, jam niekas nieko nedovanoja, jam niekas nesišypso. Man atrodo, kad aš ir nesu joks didysis plėšikas.“–Man atrodo, tu galėtum būti didysis piemuo, – tarė Motina Marija. – Tu toks stiprus. Stiprių piemenų visada reikia.–Pabandysiu, – sumurmėjo didysis plėšikas, kuris jau juo nebebuvo. Jie atsisveikino ir patraukė keliu atgal į ganyklas – mažas piemenėlis ir didelis piemuo.

7 6

Senelės apsilankymas

Kalėdinis vaidinimas

Apie 20 veikėjų: Ona ir Joakimas, jų kaimynė, asilas (jį vaidina du vaikai), muitininkas ir jo mažasis sūnus, medžiagų pardavėjas, žmonės eilėje prie muitinės, senas piemuo, piemenėlis, užeigos namų šeimininkas, Marija ir Juozapas su savo Vaikeliu ėdžiose, Rytų šalies išminčiai su savo palyda, tarnas.

(Veiksmo vietos, pvz., namo siena, muitinės barjeras, laužas, ola ir kt., gali būti sustatytos scenoje greta ir apšviečiamos, kai bus reikalingos. Pakanka vien sceninių užuominų, pvz., užeigos namų iškaba. Atskiros scenos gali būti sujungiamos trumpais muzikiniais intarpais arba dainomis. Vaidinimą galima pritaikyti ir lėlių vaidinimui –tuomet asilui atitektų labai svarbus vaidmuo.)

Pirmoji scena

(Prieš namą. Joakimas sėdi ant taburetės ir taiso sandalus. Jo lazda atremta į sieną. Joakimas truputį neprigirdi, su juo reikia kalbėti garsiai. Ona, basa, krauna nešulius ant asilo: pintines, molinius ąsočius, čiužinį miegoti, didelę antklodę, surišdama pirmiausia už visų keturių kampų. Užkraunami arbūzai (moliūgai), pynė svogūnų, visa tai kur nors pritvirtinama ant asilo. Onos pastangos gali atrodyti truputį juokingos.)

Ona: Jei jie apsistojo Betliejuje, aš juos ten surasiu. Miestelis nedidelis. Ten tik vieni užeigos namai.

7 7

Joakimas: Ką? Negirdžiu.Ona: Sakau, Betliejus – mažas miestelis.Joakimas: Mažiausias miestas Judėjoje. Ona: Tik su vienais užeigos namais. Bet pakeliui reikės pasiteirauti ir karavansarajuose. Jei tai atsitiko kelyje...Joakimas: Kas atsitiko?Ona: Jei tai atsitiko pakeliui, taip sakant, tu tapai seneliu... Bet aš tikiuosi, kad jie pasiekė Betliejų. Leisk, suskaičiuosiu. Trys dienos į ten tokioje padėtyje, dvi dienos poilsiui, jei jai pablogėtų... Joakimas: Pablogėtų?Ona: Įsivaizduok, daug eilių, laukimas, kol įtrauks į tuos sąrašus... Taigi, sakykim, dvi dienos poilsiui, trys dienos atgal... Tai jau daugiau nei dvi savaitės. Vadinasi, Vaikelis jau turėtų būti gimęs. Turiu paprasčiausiai paskubėti ir nuvykti pažiūrėti.Joakimas: Dėl manęs nesirūpink!Ona: Ne, mano mielas, pažadėk, kad elgsiesi protingai. Nepersidirbsi...Joakimas (šypsodamasis): Nepersidirbsiu?Ona: Taip, Joakimai, tu nebe jauniklis. Vakar pataisei dvi pintines, dar čiužinį kaimynei. Joakimai, pažadėk man: čia sėdėsi tik anksti ryte ir vakarop. Per vidurdienio karštį eisi vidun. Nekaitink galvos saulėje. Gerk daug skysčių. Paruošiau tau ąsotį su šilkmedžio sultimis ir kitą ąsotį su granatų ir obuolių sultimis. Kaimynė atneš ožkos pieno ir daržovių. Žiūrėk, ką valgai! Kaimynę perspėjau, kad tu ne viską gali valgyti, bet ji gali pamiršti, galvok pats, ką gali valgyti, ko negali. Ach, Joakimai, niekada gyvenime nesu palikusi tavęs vieno namuose. O dabar senatvėje...Joakimas: Neaimanuok. Pasirūpink asilu. Kairėje už aliejaus butelio tilptų dar ir vyno ąsotis. Tada asilas būtų vienodai iš abiejų pusių apkrautas.Ona: Vyno ąsotis?Joakimas: O ką?Ona: Kaip tai vyno ąsotis? Jis lieka namie, tau.Joakimas: Pasiimk! Išvirk Marijai gero karšto gėrimo, tu žinai, to stiprinančio. Su čiobreliais arba su jazminų žiedais. Nepamiršk medaus. Įmušk kiaušinį. Tai jai bus į naudą. Ir Juozapui taip pat. Ona: Tada turiu pasiimti ir puodą čiobreliams. Hm... Ar iš tikrųjų imti tą vyną?7 8

Joakimas: Prisimink Marijos gimimą. Tada tau irgi išvirė šito gėrimo.Ona: Aš visiškai neprisimenu. Vaiko gimimo neužmiršta nė viena moteris, bet ką aš tada gėriau... Juokinga, kad tu tai dar atsimeni. Joakimas: Kadangi mane išsiuntė tada jazmino žiedų. Bėgiojau po visą Nazaretą, ieškodamas saujelės jazminų žiedų. Ir vis tavo dejonės ausyse... Kol manęs nepasigailėjo senojo Izaijo žmona iš Dažytojų gatvelės. „Imk su visa šaka, vargše Joakimai“, – pasakė ji. – „Kodėl aš vargšas?“, – paklausiau. – „Kadangi nėra nieko bejėgiškesnio, nereikalingesnio kaip vyras, kai jo moteris gimdo pirmagimį“, – pasakė ji tada. –„O vietoj jazminų galima naudoti ir kmynus, įsidėmėk tai kitam kartui“.Ona: Kad to kito karto nebuvo... Taigi, kiaušiniai ir čiobreliai. Ir vynas. (Greitai išeina.)Joakimas: Taip... Apsieisiu ir be vyno. Juokinga, palikti vyną, jei jo reikia vaikams... Ona?! (Ji ateina su daiktais ir tvirtina juos prie asilo.)Ona: Ar sakei ką?Joakimas: Kai vaikas ateina į pasaulį, vyras negali būti nenaudingas ir nereikalingas. Jis turi pasidaryti naudingas.Ona: Žinoma. Jis gali pakeisti pribuvėją.Joakimas: Ar Juozapas apie tai ką nors supranta?Ona: Jei jis pats nesupras, Marija pamokys, ką reikia daryti. Joakimas: Taip, bet ji... ji pati tokia jauna...Ona: Joakimai! Dėl Marijos nesijaudink! Ji padėjo Elžbietai! Joakimas: Teisingai. Elžbietai.Ona: Gerai, kad ji ten buvo!Joakimas: Taip – viskas bus gerai.Ona: Nesuk sau galvos, Joakimai, geriau pasakyk man, kur dėti figų medų? Joakimas: Dešinėje, prie pyragėlių.Kaimynė (įeidama): Ona, žiūrėk, ką tau turiu! Šalom, Joakimai! Radau pačioje skrynios apačioje – dar mano Jonatano...Joakimas: Ką?Kaimynė: Šalom, Joakimai, sveikas! (Rodo vystyklų ryšulėlį.) Žiūrėkit, ką turiu! Tuzinas puikiausių minkštutėlių vystyklų. Išskalbiau ir išbalinau saulėje. Pauostyk, kaip jie kvepia! Paimk juos savo Marijai, Ona, su geriausiais mano linkėjimais!Ona (susijaudinusi): Koks minkštas audinys!

79

Kaimynė: Taip, juos dar mano mama pati išaudė ir apsiuvo. (Ona sudeda vystyklus į išskleistą antklodę, kaimynė jai padeda.) Ar čia kepurėlė, kurią tu pasiuvai? Kokia graži! O, maži marškinukai! Ak, staiga tampi senele, per vieną naktį! Prasideda nauji rūpesčiai. Turi žiūrėti, kaip vaikai augina savo vaikus, ir vis atrodo, kad pati viską geriau išmanai! Ak, taip! Ona, senelei reikia jėgos, stiprybės, išminties, pakantumo ir dar daug ko. Susivaldymo, kad nuolat nesikištum į jų reikalus... Bet tu esi išmintinga, Ona! Sugebi susivaldyti. „Imk iš jos pavyzdį“, – sako man mano vyras, nes aš jaudinuosi dėl mažiausių smulkmenų. Ir kaip tu susivaldai – tave nelengva išmušti iš vėžių. Netgi tas siaubas, kai Marija sugrįžo iš jūsų giminaitės Elžbietos, praėjus keliems mėnesiams... Visas miestas pamatė ir laidė liežuvius: „Mergaitė laukiasi...“ Taigi, tuomet aš stebėjausi jūsų ramybe – jokio garsesnio, pikto žodžio nesigirdėjo iš jūsų kiemo, jokio erzelio, jokių barnių. O Juozapas – geras vaikinas. Visada sakiau. Juozapas toks patikimas, tikra laimė, sakiau visada...Ona (bandydama pertraukti kaimynės kalbą): Žiūrėk, ką dar įsidėjau. (Ištraukia mažus batelius.) Juos savo anūkui pasiuvo Joakimas! Kaimynė: Ir ko tik tas Joakimas nemoka! Čiužinį taip sutaisė, kad nieko nesimato. O dabar šie gražūs bateliai!Joakimas: Mėtėsi odos gabaliukas. „Kodėl jis turi gulėti be naudos“, – pagalvojau sau. Atraižėlė, daugiau nieko. Sėdi nieko neveikdamas prie namo sienos, kai nebetinki jokiam tikram darbui... Ona, tavo sandalai! Jie turi atlaikyti iki Betliejaus, o ten tau juos pataisys Juozapas!Ona: Ačiū! (Apsiauna sandalus.)Joakimas: Ir niekada nekeliauk viena. Pagalvok apie plėšikus kalnuose! Pagalvok apie romėnų kareivius! Prisijunk prie karavanų! Ona (asilas pagaliau apkrautas): Nesibaimink dėl manęs! Kam gi senelė rūpi! Ji neįdomi nei plėšikams, nei kareiviams! Senas asilas ir sena boba!Joakimas: Tu nesi sena boba! Nesąmonė! (Kaimynei) Ar ponia kaimynė girdėjo tokią nesąmonę? (Sunkiai atsikelia, remiasi lazda, kita ranka laikosi už strėnų, lėtai prieina prie asilo.) Senas drauguži, būk protingas asilas ir saugok savo šeimininkę! (Patikrina, ar viskas tvarkingai pritvirtinta. (Onai) Tik sugrįžk sveika! Pasveikink vaikus nuo manęs! Ir naujagimį, jei jis jau yra!

8 0

Moterys: Svarbiausia, kad būtų sveikas! (Apsikabina.)Ona: Kad nors žinočiau – berniukas ar mergaitė!Kaimynė: Svarbiausia, kad būtų sveikas!Ona: Taip, mes taip sakėme ir apie Mariją. (Ji lipa ant asilo, jei leidžia konstrukcija, arba išsiveda su savimi.) Šiū! Į Betliejų! (Išeina, girdėti tik jos balsas.) Kad Joakimas valgytų tinkamą maistą! Kad nesėdėtų saulėje!Kaimynė (šaukia): Aš jį prižiūrėsiu! (Susimąsčiusi Joakimui.) Ji – tikras lobis, ta tavo Ona!Joakimas (murma): Taip, ji jau tokia! Ir Marija į ją atsigimusi, ačiū Dievui!Kaimynė: Ji visada buvo labai, labai miela mergaitė, jūsų Marija. O dabar ir pati jau mama ... Įdomu, į ką vaikas panašus... Joakimas: Ką sakai?Kaimynė: Linkiu jums, kad vaikas būtų atsigimęs į Mariją... Iš pradžių visi naujagimiai būna raudoni ir susiraukšlėję kaip praėjusių metų obuoliai kitą rudenį.Joakimas: Kad tik kiaušiniai atlaikytų kelionę, kad dar tiktų stiprinančiam gėrimui... Taip... Saulė jau svilina. Eisiu į vidų. Jei kaimynė turėtumėte ką nors pataisyti ar suadyti, tai padarysiu rytoj arba kitą dieną. Kad laikas neprailgtų... (Išeina.)Kaimynė: Šalom, Joakimai, lik sveikas! Tokie mieli žmonės abu. Norėtųsi palinkėti jiems kuo mažiau rūpesčių, iš tikrųjų... (Išeina.)

Antroji scena

(Muitinė. Muitininkas sėdi prie stalo. Po stalu tupi jo mažas sūnelis. Laukia žmonių eilė. Muitininkas netvarkingai sujaukia prekeivio ryšulį ir išvynioja audeklo ritinį.)

Muitininkas (triumfuodamas, nes medžiagos ritinyje randa paslėptus mažus buteliukus): Žiūrėk, žiūrėk, kas čia išsirito! Buteliukai, vertingi brangūs kvepaliukai...Prekeivis: Tai... tai... tai tik lauktuvės mano svainei... Muitininkas: Nepasakok pasakų, draugeli. Tu juos brangiai parduosi Jeruzalės turguje. Už viską moki dvidešimt drachmų!

81

Prekeivis: Dvidešimt... Tu mane pražudysi. Dvidešimt drachmų – tai dvidešimt darbo dienų. Esu tik vargšas dažytojas ir prekiauju audiniais...Muitininkas: Nedejuok! Dvidešimt drachmų arba grįžti atgal ir parduodi savo medžiagas kitur, piemenims kalnuose.(Prekeivis sumoka pinigus.)Berniukas (išlenda iš po stalo ir artinasi prie Onos asilo, norėdamas jį paglostyti): Asiliukas, ai-ai?Ona: Ar nori j į paglostyti? Atsargiai! Tik tarp ausų! Palauk, užkelsiu tave! (Ji užkelia berniuką ant asilo, paskui nukelia žemyn, nes prieina jos eilė pas muitininką. Berniukas paeina kelis žingsnius į šalį ir stebi, kaip prekeivis vynioja savo medžiagas.)Prekeivis (murma sau po nosimi): Kraugerys! Prakeikta muitininkų padermė! Romėnų pakalikai! Teprasmenga su visu savo peru! Muitininkas (Onai): Na, moteriške, rodyk, ką nori parduoti Jeruzalės turguje!Ona: Aš – ne moteriškė, aš esu senelė ir keliauju ne į Jeruzalės turgų, o aplankyti savo anūką Betliejuje. Tai tik maistas! Ir dar keletas smulkmenų naujagimiui!Muitininkas: Maistas! Tai išalkusi moteriškė! Tavo asilas tą maistą vos pavelka. Galėtum pamaitinti visą kariuomenės būrį! Ką čia meluoji? Vynas, aliejus, daržovės ...– O kas čia?Ona: Marinuotos žuvytės.Muitininkas: O čia?Ona: Kruopos. Ne, nieko nepaslėpiau kruopose. Nesivargink! Muitininkas (tikrina maišą su kruopomis): Ką gali žinoti. Ką slepi po antklode?Ona (atrišusi antklodę, rodo vystyklus, kepurytę ir batelius): Vaikeliui!Muitininkas: Hm!Ona (rodo į savo sandalus): Jei prekiaučiau, manai, kad vaikščiočiau tokiais sulopytais sandalais?Muitininkas: Žinau visus tokius triukus! Taigi, moteriške, viena drachma!Ona: Ką, visa drachma?Muitininkas: Toks įsakymas!

8 2

Ona: Turėk tu tą drachmą! (Ji patraukia asilą nuo muitininko stalo, tvarko daiktus, lanksto antklodę ir t. t. Muitininko sūnus stebi ją.) Prekeivis (tyliai Onai): Įsakymas! Net juokas neima! Pusę susikiš į savo kišenes!Ona: Taip sakoma apie visus muitininkus. (Tvarkosi savo mantą.) O, pyragėliai susitrynę, kokie sulipę! (Berniukas tyliai žiūri į pyragėlius.)Ona: Ar norėtum paragauti? (Jis linkteli galva.) Tai imk! Štai! Berniukas: Ačiū!Muitininkas: Levi, marš į vietą! (Berniukas vėl palenda po stalu.) Prekeivis (Onai): Ar išprotėjai, moterėle? Vaišini muitininkų išperas pyragais?Ona: Et, baik! Taigi, tik vaikas, kuo jis kaltas...Prekeivis: Na, o kaip manai, kuo jis bus užaugęs? Vėl Dievo prakeiktu muitininku kaip jo tėvas, romėnų pakaliku, kraujasiurbiu, paskutiniu iš paskutiniųjų. Ar galvoji, kad koks padorus amatininkas priimtų jį savo mokiniu?Ona: Tikriausiai jam nebeliks nieko kito, kaip tapti muitininku... (Žiūri su užuojauta į vaiką.)Prekeivis: Ir tu maitini tokį savo pyragu... (Supykęs išeina su savo nešuliais.)Ona (kalba savo asilui, jį tvarkydama): Asiliuk, ką aš tau pasakysiu. Jis teisus, tas vyras. Ir vis dėlto... Bet man širdyje neramu. Tiesa, jie, muitininkai, yra atstumtieji, visų niekinami, tarytum uodai išgertų mūsiškiams paskutinį kraujo lašą, jei tik galėtų... Tačiau kažkas turi pasirūpinti ir jais, kad jie nebūtų tokie pikti kaip dabar. Reikėtų jiems suteikti galimybę. (Patapšnoja asiliukui per kaklą.) Matai, kokios mintys ateina į galvą, kalbantis su tavimi... (Išeina su asilu.)

Trečioji scena

(Antrame plane matyti piemenys, sutūpę aplink laužą. Naktis. Ona scenos priekyje ištiesia savo paklotą miegui.)

Ona: Taip, asiliuk, tik kokia nauda mums iš to, kad klausinėjome kiekviename karavansarajuje ... Atsilikome nuo savo karavano, dabar turime nakvoti po atviru dangumi, vieni. Gerai, kad Joakimas

83

nežino! Tai būtų jam rūpesčių! Bet tai jau paskutinė naktelė. Dievas mus paglobos. O ir tie aviganiai ten tikriausiai neprieštaraus, kad mes čia apsinakvosime. (Nuima nešulius nuo asilo.) Pasiieškok kuokštelį žolės, drauguži! (Atsisėda ant pakloto.) Rytoj anksti ryte keliausime toliau. Betliejus netoli, ranka pasiekiamas. Būtume dar šiandien nukakę, jei nebūtų taip staiga sutemę. Rytoj būsime Betliejuje! O ten surasime juos, asiliuk! Užeigoje... O kaip norisi valgyti... Bet iki ryto iškentėsiu. Taupysiu duoną. Pusryčiausime trise – Marija, Juozapas ir aš. Tikiuosi, ji turi pakankamai pieno mažuliui ... Asiliuk, kaip manai, ar jie labai nustebs, išvydę mudu? Kaip aš džiaugiuosi tuo akimirksniu ... Tikriausiai jai viskas gerai. Ji visada buvo švelni, bet ir atkakli bei ištverminga. Marija panaši į Joakimą, ačiū Dievui. Tikiuosi, Joakimui viskas sekasi gerai. Šventieji Dievo angelai, pasirūpinkite mano Joakimu! Kad tik jam kas nors blogo neatsitiktų! Asiliuk, kas yra? (Prieina du piemenys.) Aha, jiems įdomu, kas čia nakvoja ...Piemenėlis (vyresniajam): Asilas ir moteris. Šalom!Piemuo: Šalom, motinėle! Vienui viena kelyje?Ona: Visiškai viena, tėveli. Šalom! Rytoj ryte trauksime į Betliejų. Aplankysiu savo anūką.Piemuo: Jei nepasididžiuotumėte, mielai pasiūlytume šlakelį pieno. Ona (nudžiugusi): O, kaip malonu! Mielai! (Piemenėlis atneša pieno.)Piemuo: Džiaugiuosi, kad neatsisakėte, ne kiekvienas taip elgiasi. Ona: Kodėl kiti atsisako?Piemuo: Kadangi mes esame nevalyvi piemenys ...Ona: Argi? Sunku patikėti.Piemuo: Yra žmonių, kurie su mumis nenori turėti jokių reikalų. Jie nepriimtų pieno iš mūsų rankų. Pavyzdžiui, kai kurie ponai iš Jeruzalės.Piemenėlis (paduoda dubenėlį pieno Onai): Skanaus, motinėle! Ona: Ak, kaip skanu! Dieviška dovana!Piemuo: Jei pageidautumėte, galite miegoti prie mūsų laužo. Ir saugiau būtų. Prie laužo joks laukinis žvėris nesiartina.Ona: Asiliuk, einam, mus kviečia miegoti prie laužo. (Jie visi nueina prie laužo, sveikinasi „Šalom!“ su kitais piemenimis.)

84

Piemuo: Dievas siunčia mums viešnią, jis mūsų nepamiršo. Ona: Dievas nė vieno nepamiršta.Piemenėlis: Taip, bet kai girdi kalbant protingus žmones, kurie moka skaityti ir rašyti, Rašto aiškintojus, tada neišgirsti apie mus, piemenis, nieko gero. Mes esame Dievo pamiršta tauta. Be jokių galimybių.Ona: Ei, ką tu čia kalbi!Piemenėlis: Mes neturime vilties, kadangi nesilaikome jokių įstatymų ar nurodymų. O nevykdome jų todėl, kad jų nežinome. Niekas jų mums neišaiškina. Mus laiko nepakankamai švariais šventyklai, mus, kurie rūpinamės gyvuliais. Mes esame Dievui per purvini.Ona: Aš tuo netikiu.Piemenėlis: Tikriausiai, motinėle, menkai išmanai įstatymus. Todėl ir nebijai sėdėti prie piemenų laužo.Piemuo: Teisybė, moterie, piemenys yra prakeikti, nors yra ir tokių, kurie pasakoja keistas istorijas...Piemenėlis: Kas žino, ar yra nors krislelis tiesos, kad, esą, naktį pasirodė angelai ...Ona: Angelai? Kam?Piemenėlis: Nešvariems, Dievo prakeiktiems piemenims... Piemuo: Ai, taip pasakojo piemenys iš toliau, nuo laužo už dviejų ganyklų.Ona: O kodėl gi angelai negalėjo pasirodyti piemenims? Argi jie turi laikytis nurodymų, kuriuos sukūrė žmonės?Piemenėlis: Motinėle, pagalvok pati: patiems didžiausiems vargšams, atstumtiesiems, argi tokiems galėjo pasirodyti angelai? Ona: Aš netikiu, kad piemenys yra prakeikti, mano mielas! Netiesa! Ir giesmėse Dievas lyginamas su piemeniu.Piemenys: Su piemeniu?!Ona: Matot, aš nedaug išmanau, bet mano vyras Joakimas man visada paskaito iš šventų knygų. O Marija, mano duktė, ir aš mokame daug giesmių. Viena iš jų yra ši. (Pusiau kalbėdama, pusiau giedodama.):

Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta.Žaliose pievose mane paguldo,prie ramių tvenkinių gano.

8 5

Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais,kaip dera jo vardui.

(Teisinasi.) Atsiprašau, nemoku gražiai giedoti, bet dabar jau teks mokytis, nes tapus senele, reikės dažniau giedoti ... (Tęsia):

Nors einu per tamsiausią slėnį,nebijau jokio pavojaus,nes tu su manimi.Tavo ganytojo lazda ir vėzdas –jie mane apgins.

Piemenys: Ganytojo lazda mane apgins!Ona: Gražu, ar ne? O ką pasakė angelai? Aš kalbu apie angelus, kurie aplankė piemenis ...Piemuo: Mes ten nebuvome. Mes, piemenys, keliaujame iš ganyklos į ganyklą, tai čia, tai ten. Mes tik girdėjome tą istoriją. Buvo tokia naktis kaip dabar. Ten piemenys saugojo savo bandą, kaip mes dabar. Ir staiga jie pamatė angelą. Visą švytintį. Ta šviesa buvo visur aplinkui, ji nušvietė ir juos, todėl piemenys labai išsigando. Ona: O gal jiems prisisapnavo?Piemenėlis: Jie tvirtina, kad tai buvo ne sapnas. Angelas juos nuramino. „Nebijokite!“ – sakė jis, – „gimė Išganytojas. Didelis džiaugsmas mums, piemenims, ir visiems!“ Jie tik turį nueiti į Betliejų pažiūrėti.Piemuo: Angelas jiems taip pat sakė, kad jie Išganytoją atpažins. Tas Vaikelis, suvystytas vystykluose, guli ėdžiose.Ona: Ėdžiose?Piemuo: Ėdžiose!Piemenėlis: Ir įsivaizduok, motinėle, jie iš tikrųjų iškeliavo, vidurnaktį. Nuo savo laužo, nuo gyvulių į neperregimą tamsą. O dabar pasakojama, kad jie iš tikrųjų rado naujagimį ėdžiose.Ona: Vaikelis – mūsų Išganytojas... Na taip, kada nors Išganytojas turi ateiti, taip mums pažadėjo Dievas. Aišku, iš pradžių jis būtų vaikas, ar ne? Kaip kitaip galėtų jis atsirasti? Negi iš karto suaugęs? Piemuo: Ar ši istorija neatrodo keista?

86

Ona: Paklausykit, Dievas kada nors turi išpildyti savo pažadą. Apie tai svajojo visi pranašai. Mano Joakimas man apie tai skaitė. Po baisių negandų ateis Dievo Sūnus žmogaus pavidalu, žmonių sūnus, tikras žmogus po daugybės nežmoniškų būtybių, kurios mus kankino ir engė. Jam, Žmogaus Sūnui, bus suteikta visa valdžia ir galybė, ir Jo karalystė viešpataus per amžius. Bet kad ėdžiose... Reikės papasakoti tai Joakimui, kai sugrįšiu namo. Ir savo vaikams, kai juos sutiksiu. Tai nuostabi istorija ...Piemenėlis: Gal, motinėle, dar išgertumėte pieno... dėl stiprumo (paduoda jai dubenėlį), kad galėtumėte mums dar papasakoti apie pranašystes.Piemuo: Tai mums didelė atgaiva!Piemenėlis: Kažkaip keistokai jautiesi tai girdėdamas. Tarytum ne toks prakeiktas, jei suprantate, ką aš galvoju.Ona (atsigėrusi): Moku dar vieną paguodos giesmę vargšams. Ją sukūrė Izaijas, kai mūsų protėviai buvo Babilono nelaisvėje. Jis žadino jiems viltį, kad Dievas juos išlaisvins ir parves į namus. Štai ta giesmė:

Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai,krykštaus pražysdama dykvietė.Kaip lelijajinai žydėte sužydėsir džiūgaute džiūgaus laiminga.

Piemenėlis: Džiūgaus?Ona: Džiūgaus laiminga...

Jie Viešpaties šlovę matys,didingumą mūsų Dievo.Tada atmerktos bus akliesiems akys,atvertos kurtiesiems ausys.Tada raišasis šokinės tarytum elnias,dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.

Piemuo: Kad aš sulaukčiau tokios dienos!Ona: Dykumoje ištrykš vandens srovės,

tyrlaukiuose tekės upės.Kur šakalų guoliai, ten dygs žolė,žaliuos nendrės, žels meldai.

87

Piemenėlis: Žaliuos nendrės dykumoje?Piemuo: Vaikeli, tai tikra paguodos giesmė! Tu dar nesi buvęs dykumoje. O aš, aš žinau, kaip ten viskas yra. Kai kartais tenka su gyvuliais perkirsti dalį dykumos, vis ieškant šviežio vandens, tada žinai, kas yra dykuma ...Piemenėlis: Bet nendrės, būtent nendrės ... Tas Izaijas turėjo būti pamišęs. Nendrės dykumoje ... Kam tai galėtų šauti į galvą! Tai galima tik susapnuoti!Ona: Taip, kokia stipri turi būti viltis, kad pamatytumei nendres dykumoje ...Piemenėlis (kumšteli vyresnįjį): Tau jau akys merkiasi! Tuoj pats jas susapnuosi!Piemuo: Dėkoju už draugystę ir gerus žodžius. Tavo anūkas džiaugsis senele, kuri moka taip gražiai pasakoti. Geros nakties! Saldžių sapnų!Ona (linkteli galva): Ir jums taip pat!(Subliauna asilas.)Ona: Ir tau, asiliuk! (Užmiega.)Piemenėlis: Ko tas asilas nerimsta? Jis žiūri į dangų?!Piemuo: Gal mato tą naują žvaigždę su šviečiančia uodega? Ar ir vėl pasirodė ta žvaigždė?Piemenėlis (dairosi): Taip. Jinai ten. Tiesiai virš Betliejaus. (Prieina prie asilo, patapšnoja jam per kaklą.) Šaunuolis! Nurimk! Leisk miegoti savo šeimininkei. Prie šitos žvaigždės tu turėsi priprasti. Ji dabar pasirodo kiekvieną naktį.

Ketvirtoji scena

(Diena. Užeigos namai. Šeimininkas stovi prie durų. Įeina Ona, tempdama pavargusį asilą. Šeimininkas atrodo labai tvarkingas ir guvus.)

Ona: Širdis daužosi, atrodo, iššoks iš krūtinės... Štai ir užeiga. Pagaliau! Ar tu šeimininkas?Šeimininkas: Žinoma, aš! Ar moterėlė ieško vietos? Vėl galime truputį lengviau atsikvėpti. Bet surašymo metu viskas buvo kimšte užkimšta.

88

Ona: Ieškau savo dukros ir jos vyro. Jiedu turėtų būti apsistoję pas tave. Juozapas ir Marija. Marija buvo nėščia, tuoj turėjo gimdyti.Šeimininkas: A, tu apie tuodu ... Taip, jie apsigyveno netoliese, jei tu ieškai dailidės iš Nazareto ir jo žmonos.Ona: Taip. Kur aš juodu rasčiau?Šeimininkas: Žinai, į savo užeigą aš jų negalėjau priimti, ji prieš penkias dienas buvo pilnutėlė, triukšmas, riksmai, to nėščia neištvertų. Todėl pasiūliau jai ramesnę vietą, ten ji ir vaikutį pagimdė. Ona: Tai kurgi, kur?Šeimininkas: Ten, oloje už vynuogyno, kur aš kartais laikau gyvulius.Ona: Oloje?!Šeimininkas: Tai buvo bet kuriuo atveju geresnė vieta už perpildytą užeigą su šūkaujančiais girtuokliais ir besikeikiančiais romėnais, ar ne? Mano širdis jautri, man pagailo jaunos moters, pasiunčiau tarnaitę su karštu vandeniu, pasakiau, kad galės pasilikti, kiek reikės... Ten jiems niekas netrukdo ...Ona: Pagimdė vaiką oloje...Šeimininkas: Moterėle, patikėk, tai buvo geriausias sprendimas. Ona: O kur tu šiąnakt nakvojai?Šeimininkas: Aš? Savo kambarėlyje, o kur kitur?Ona: Galėjai jai užleisti savo kambarėlį!Šeimininkas: Ką?... O pačiam miegoti oloje?!Ona: Taip, jei kalbi apie geriausią sprendimą ... (Apsisuka su asilu išeiti.) Taigi, už vynuogyno ... (Išeina.)Šeimininkas (žiūri sumišęs jai iš paskos): Ir sugalvok tu man ... Svetimai nepažįstamai porai užleisti savo lovą ... Kur pačiam pasidėti?.. Tai nedėkingumas žmonių! Jei vaikas nusiduos į senelę, bus didelis maištininkas. (Išeina.)

Penktoji scena

(Ola su ėdžiomis. Priešais įėjimą ant virvelės kabo vystyklai. Valgio virimo vieta iš akmenų. Girdėti plaktuko smūgiai, dirba Juozapas. Jei leidžia asilo konstrukcija, Ona įjoja ant asilo, jei ne – reikėtų pritaikyti tekstą.)

89

Ona: Dovanok man, asilėli, kad pabaigoje ant tavęs užsėdau! Dabar turi dar ir mane vilkti. Bet po pokalbio su šeimininku keliai nelaiko. O ir vaikai pasibaisėtų, jei suprastų, kad aš visą kelią ėjau pėsčiomis... Taip, kurgi ta ola? O, vystyklai ... Vystyklai! O aš vis dar nežinau – berniukas ar mergaitė? Kad tik būtų sveikas! (Šaukia.) Marija! Juozapai! Sveiki! Pažiūrėkit, kas atėjo!Marija (su vaiku ant rankų išeina iš olos, pastumdama vystyklus į šoną, nustebusi sušunka): Mama, tu! (Asilas, išvydęs Vaikelį, priklaupia ant priekinių kojų. Ona nugriūva, visa manta nulaksto į visas puses. Ona šaukia ir pyksta.)Marija: Juozapai, greitai! Imk vaiką ir paguldyk į ėdžias!Ona (sunkiai keldamasi): Ėdžios ... nauja mada? Kūdikiai ėdžiose... (Dejuoja.) Tu, kvailas asile, visą kelią šauniai atlaikei ir būtent dabar suklupai! Lauktuvės, žiūrėkit, dovanos jums: medaus puodynė – sveika, vyno butelis – tavo tėvas sakė, kad būtinai išvirčiau tau stiprinančio gėrimo – čiobrelius reikia skubiai užplikyti, jau gerokai pavytę...Marija (padeda jai atsistoti): Mama, ar neužsigavai? (Klūpėdama valo jos rūbus.)Juozapas (sugrįžta paguldęs Vaikelį, apkabina Oną): Mama! Neturėjai namuose ramybės?Ona: Ne! Bet pasisveikinimą įsivaizdavau kitokį, kažkokį šventiškesnį ... Tai kvailas asilas!Marija (šypsodamasi): Mūsų senasis asilas negalėjo mūsų Vaikelio dar iškilmingiau pasveikinti.Ona (apžiūrinėja Mariją): Kaip jautiesi? Leisk į tave pasižiūrėti! Išblyškusi! Apmenkusi! Ar išsimiegi?Marija: Iki šiol viskas gerai.Ona: Išvirsiu jums skanios sriubos, bet pirmiausia noriu pamatyti Vaikelį! (Eina prie olos.) Kurgi tas mano brangutis? (Girdėti vaiko verksmas.) Kas gi čia taip garsiai verkia?! Palauk, palauk, tave tuoj senelė paims! (Paima vaiką ant rankų, išeina į priekį.) Tamsioje oloje neįžiūriu net tavo nosytės! Einam į šviesą! Koks mielas Vaikelis, koks linksmas plaukučių kuokštelis – kaip mane stebi – jau mato, neįtikėtina, kaip jis žiūri... (Delsia, žiūri į Juozapą ir Mariją.) Hm... o... kuo jis vardu?

90

Juozapas: Jėzus.Ona: Jėzus! Berniukas! Tai berniukas! Žinoma, ir mergaite būtume džiaugęsi iš visos širdies. Bet berniukas! Kad galėčiau tuoj pat papasakoti Joakimui! (Marijai) Jam viskas gerai, kaimynė jį paglobos, jis siunčia jums geriausius linkėjimus! (Džiaugiasi vaiku, kalbina jį.) Ką gi mes čia turime! Mes turime mažą Jėzų! (Marija ir Juozapas tuo metu sutvarko Onos daiktus.) Kaip seniai turime mes jį? Ei, Marija, kiek jam dabar?Marija: Penkios naktys, keturios dienos, trys valandos.Ona: Ką, ir jau toks išsivystęs, taip rimtai žiūri! Taip, kur tavo senelė, kurgi ji? Jis nusišypsojo! Prisiekiu jums, jis nusišypsojo! Juozapas (prieina prie Onos ir rodo, ką jau moka vaikas): Jis žiūri balso kryptimi – pasuka galvutę garso link – dėmesio! Jėzau! (Nuskuba į kitą pusę.) Sveikas, žvirbliuk! Na? Ir tai – penkių dienų! Jis labai stiprus! Kai įkišu pirštą į kumštelį, jis jo nepaleidžia! Pažiūrėk! Negaliu ištraukti! Jis tikrai pagelbės dengiant stogą, kaip niekur nieko pakels didžiausią siją!Ona: O koks gražutis! Ir Marija buvo labai gražus kūdikis, bet turiu pasakyti ... Šitie antakiai, tik pažiūrėkit į blakstienas ... (Marija juokiasi.) Marija, visos senelės turi išskirtinę teisę įsimylėti savo anūkus.Juozapas: Aš privalau imtis savo darbo. (Vėl pasigirsta kalimas plaktuku.)Ona (su vaiku ant rankų eina prie jo): Ką čia meistrauji? Priedangą nuo vėjo į olą? Labai protinga! Iš šios pusės baisus skersvėjis! Kad tik mažasis Jėzus neperšaltų.Juozapas: Mama, deja, tai nebus priedanga nuo vėjo. Tai senos durys, kurias turiu sutaisyti šeimininkui. Jis paprašė taip atsilyginti už paslaugą, kad mums leidžia čia pagyventi!Ona: Ką, tas žmogėnas jus dar ir išnaudoja! Visiškai tuo nesistebiu! Palik tas duris! Koks įžūlumas! Daryk uždangą nuo vėjo! Dabar! Juozapas: Dar pora smūgių plaktuku, ir baigta! (Kala.) Padarysiu, ką pažadėjau šeimininkui, ir paprašysiu keleto senų lentų priedangai nuo vėjo!Marija: Pasakyk jam, kad ir gyvulių jaunikliams geriau, kai nėra skersvėjo!

9 1

Ona (Marijai, kadangi Juozapas vis dar kala): Taip, jis girdi kiekvieną plaktuko smūgį. Jis krūpčioja – jam truputį per garsu! Marija (švelniai, bet įsitikinusi): Taip, prie kalimo ir pjūklo garsų jis turės priprasti ...Ona (atidžiai apžiūri Vaikelį): Marija, paduok vystykliukus, kaimynė perdavė, paduok pora.(Marija išskleidžia antklodėlę, abi moterys pervysto Vaikelį.)Ona: Taip, mūsų mažiulis greitai bus švariuose kvepiančiuose vystykluose. Taip... Švarutis nuo galvos iki kojų. Kokie gražūs jo kojų pirštukai! Dabar prisiminiau tuos piemenis, šiąnakt nakvojau prie piemenų laužo, labai draugiški žmonės, labai paslaugūs... Taigi, jie sakė, kad dėl savo nešvaraus darbo jie yra nešvarūs prieš Dievą, tik tu pamanyk. Taigi, turėtų būti skirtumas tarp švaraus išore ir švaraus vidumi. Aš niekada apie tai anksčiau nesusimąsčiau, tik dabar. Šeimininkas su savo baltutėlaite prijuoste, švariai apsiskutęs, tačiau iš esmės – didžiausias smirdžius, pasakyčiau aš... Apgyvendina naujagimį oloje...Marija: Aš šią olą netgi pamėgau.Ona: Kaip tu manai, kas gi yra tyras prieš Dievą?Marija (susimąsto): Tyras, švarus prieš Dievą yra tas, kurį pats Dievas apvalo. Kas pats tam apsisprendžia.Ona (įduoda pervystytą Vaikelį Marijai į rankas): Na, štai, tavo švarutis gražuolėlis! Vystyklus aš išplausiu – maitinančiai motinai negerai merkti rankas į šaltą vandenį. Atsisėsk ant antklodės ir pailsėk. (Triūsia oloje.) Ar tai puodas valgiui virti? Na, žolelių sriubai tiks. (Užkaičia puodą.)Marija (mieguistai, su Vaikeliu ant kelių): Kaip gerai, kad tu, mama, čia...Ona (atsisėda greta Marijos, kuri lėtai nusvyra ant Onos kelių ir užmiega): Įsitaisyk patogiai, dukrele, patogiai, kaip tik gali. Visai nuo kojų nusivariusi ... (Atsargiai paima iš jos Vaikelį.) Dabar turiu du vaikus ant kelių ... (Kadangi Juozapas kala.) Juozapai, ei, Juozapai! Ar negalėtum minutėlei susirasti tylesnio darbo? Tik pažiūrėk čia ...Juozapas (įeina, pamato suplyšusius Onos sandalus): Motule, tavo sandalai visai suplyšę, duok, pabandysiu sutaisyti!

92

Ona: Neturiu rankų!Juozapas: Užtat mano abi laisvos! (Pasilenkęs nuauna Onai sandalus ir su jais išeina.)Ona (sūpuoja Vaikelį ir tyliai jam kalba): Taip, mažasis Jėzau, tavo mama miega. Užmigo vidury baltos dienos. Matyti, kaip išvargo per šias visas dienas ... Dabar mudu vieni galime pasikalbėti, viščiuk tu mažas, mano mažas avinėli ... Iš savo mamos tu niekada neišgirsi nė vieno skundo žodžio, Vaikeli, ji viską iškenčia tylėdama. Bet tai tu suprasi su metais ... Ji pasitiki Dievu, visada išlieka savimi, su meile. Ir tai tu iš jos išmoksi. Mokytis ... Kiek aš išmokau savo senatvėje, keliaudama pas jus, kelyje pas jus! Joakimas nepatikės! Su muitininko vaiku, vėliau pas piemenis. Kaimynė pasakytų, kad elgiausi neįtikėtinai. O kaip išdrįsau tam išsičiustijusiam šeimininkui išrėžti į akis visą tiesą! Visur peržengiau įprastas ribas, Vaikeli, ir sakau tai tau dabar, nors dar nieko negali suprasti. Tačiau galiu džiaugtis, kadangi sėdžiu čia su dviem vaikais ant kelių. Du vaikai ant kelių ... Galėčiau šaukti iš džiaugsmo kaip dykuma toje senoje giesmėje! Žinoma, aš nešauksiu, kad nepažadinčiau tavo motinos ... Bet viskas, apie ką sakoma toje giesmėje, yra teisinga. Anksčiau aš buvau tylenė. Dabar kalbu. Kalbėjau su piemenimis, pasakiau jiems gerų žodžių. Norėčiau, kad ir tu visada išdrįstum prakalbėti, kai tam ateis laikas. Šioje kelionėje pas tave aš išmokau įsiklausyti ir pamatyti. Mane sukrėtė žmonių skurdas, jie iš vargo darosi pikti. Tarytum rankomis pačiupinėjau tai, ką ne visi akimis pamato. (Gieda.)

Dykumoje ištrykš vandens srovės,tyrlaukiuose tekės upės.Kur šakalų guoliai, ten dygs žolė,žaliuos nendrės, žels meldai...

Vaikeli, kad ir tu išmoktum tuo patikėti, tomis dykumoje sužaliuojančiomis nendrėmis ... Bet tuo pasirūpins jie, tavo motina ir Juozapas. Toks mielas žmogus, kankinasi dabar su mano suplyšusiais sandalais ... (Niūniuoja.)

9 3

Šeštoji scena

(Priešais olą, dabar jau su lentų apsauga nuo vėjo. Ant virvelės kabo daugiau vystyklų. Ant sienos kabo puodas, samčiai, kiti namų apyvokos daiktai. Netoli akmenų viryklės sukrauta žolė. Visur tvarka. Basa Ona ruošia asilą kelionei namo.)

Ona (Marijai): O čiobrelius geriausiai užplikyk anksti ryte, kol dar saulė neaukštai. Marinuotos žuvelės išsilaikys dar bent dešimt dienų, jei jas laikysi prie olos sienos lauke. Uola išlaiko vėsą. Jei vaikui skaudėtų pilvelį, išvirk pankolių arbatos. Padeda ir švelnus pilvelio masažas ranka. Jei vaikas pažindęs ne iš karto atsirūgsta, prisiglausk jį prie peties stačią ir trupučiuką su juo pasivaikščiok. Štai taip, ar supratai? O šiaip aš tikiuosi, kad jūs greitai sugrįšite namo. Mielai dar pabūčiau, mažylis toks mielas. Bet manęs neapleidžia mintys apie tavo tėvą. Dabar svarbu juo pasirūpinti, nedaug jam šiame gyvenime beliko, tu mane supranti? Viskas gyvenime būna svarbiausia tik tam tikru laiku. Tikras menas – suprasti, kada ir kas. Reikia atpažinti arba mokėti išlaukti. Užmesk akį, dukrele, kad Juozapas šitam šeimininkui per daug nedirbtų. Bet kad Juozapas to nepastebėtų, nes nuteiksi jį prieš šeimininką. Būk protinga! Kai virsi Juozapui kruopų, pagardink jas česnaku ir čiobreliais bei žiedeliais supjaustytais porais. Aš mačiau, kad taip jam skaniau negu su svogūnais. Na, mano gerasis asilėli, kelionė namo tau bus lengvesnė, daug mažiau nešulių. O kas čia?Marija (bando sukrauti duonos paplotėlius): Šviežiai kepta duonelė kelionei. O čia rūgštynės tėvui. Jis mėgsta jų salotas. Suvyniojau į šlapią audeklą ir įdėjau į šitą molio puodynę, kad ilgiau nesuvystų.Ona: Rūgštynės tai gerai, juolab kad pati pririnkai. O apie duoną nėra ir kalbos. Ar žinai, kad senam žmogui nesveika daug valgyti? Senam žmogui paprasčiausiai mažiau reikia.Marija: Tu, mama, dar visai nesena.Ona: Taip, tavo tėvas irgi man taip sako: „Nesąmonė, tu visai nesena moteris“. Jis, tavo tėvas, toks mielas ... Trijų papločių duonos užteks! Stengsiuosi vėl pernakvoti pas tuos piemenis, dėl gero pieno ir šiaip. Jie man pasakojo tokią keistą istoriją apie angelus, bet iš susijaudinimo ir nuovargio ne viską gerai supratau.

9 4

Marija: Mama, kai gimė Vaikelis, pas mus oloje irgi lankėsi piemenų. Jie norėjo pamatyti Vaikelį.Ona: Jie malonūs, nors iš išorės atrodo gruboki ... Na, norėčiau atsisveikinti. Bet kuo greičiau, nes apsiverksiu. (Ateina Juozapas, Ona jį apkabina. Juozapas jai paduoda sandalus.)Juozapas: Turėtų atlaikyti iki Nazareto, tada tėvas turės vėl sulopyti.Marija (ateina su Vaikeliu): Atsisveikink su senele!Ona (švelniai): Telaimina tave Dievas, Vaikeli! Kaip gerai, kad tu esi. Žiūrėkit, jis vėl šypsosi. Juozapai, ar matei? Jis šypsosi net ir akimis. Kai apie akis susidaro tokios mažos raukšlelės, tada šypsena yra tikra, tai ne atsitiktinė grimasa ar žiovulys!Juozapas: Pasveikink tėvą nuo mūsų!Marija (prineša Vaikelį prie asilo): Jėzuli, pasakyk mūsų senajam asilui, kad jis ištikimai sektų paskui tavo senelę ir laimingai pargabentų ją namo!Ona (bučiniai, apsikabinimai): Kol mūsų mažasis Jėzus galės ant asilo joti, turės gerokai paaugti! Vaikai, likit sveiki! Iki greito pasimatymo! (Mojuodama išeina, vedina asilu.)Juozapas ir Marija: Sudie! Laimingai! (Susiglaudę žiūri jai pavymui.)

Septintoji scena

(Kelyje. Rytų šalies išminčiai su didele palyda. Iš kitos pusės įeina Ona su asilu.)

Ona: Pažiūrėk į šitą iškilmingą eiseną, mano senasis asiliuk! Mums net vietos kelyje nebelieka! Norėčiau žinoti, iš kur jie atkeliauja. Tikriausiai iš Rytų šalies, iš toli toli. (Pasitraukia į kelkraštį ir laukia.)Tarnas (prieina prie Onos, labai mandagiai): Ar galėčiau užduoti Jums klausimą? (Kalba svetimšalio akcentu.)Ona: Klausk, mielasis, klausk!Tarnas: Gal ponia matė namą, virš kurio šviečia spinduliuojanti žvaigždė? Namą Betliejuje?Ona: Kad negaliu prisiminti.

95

Tarnas: Mano ponai ieško neseniai užgimusio karaliaus, jie pamatė, kad patekėjo jo žvaigždė. Daugybę naktų ėjome paskui tą žvaigždę.Ona: Paklauskite Jeruzalėje, mano mielas!Tarnas: Ten jau buvome. Jie pasiuntė į Betliejų.Ona: Keista. Nepastebėjau jokios žvaigždės. Šiaip tai ir laiko neturėjau į dangų dairytis. Senelė pas naujagimį turi darbų iki kaklo, kur ten žvaigždės danguje! Gaila, niekuo negaliu jums padėti. Manau, turėsite palaukti vakaro.Tarnas: Atsiprašau už sutrukdytą laiką!Ona: Prašau, prašau! (Eina su asilu toliau.) Spindinti žvaigždė? Ir ko tik nesugalvoja! Gal tu, asiliuk, matei tą ypatingąją žvaigždę? Ką? Tu linksi, tarytum norėtum tai patvirtinti? Į senatvę pasidarei kažkoks juokingas! Šių! Kas žino, ką dar susigalvosiu, kalbėdamasi su tavimi... (Išeina.)(Scenos gilumoje praeina Trys karaliai su dovanomis.)

96

Dovana

Mykolas norėtų padovanoti kalėdinę dovaną mamai. Kažką gražaus, kas jai iš tikrųjų patiktų. Jis nupieš jai piešinį dažais ant šviesiai žalio kartono lapo.– Aš stebėsiu, kaip tu tai darysi, – sako Haroldas savo broliui. Mykolas pasideda kartoną virtuvėje ant grindų. Į eilutę surikiuoja dažų indelius. Jam nereikia teptuko, jis pieš pirštais. Mykolas įkiša dešinės rankos smilių į raudonus dažus, kairės smilių – į baltus. Sumaišius dažus gaunasi graži rožinė spalva.Mykolas tepa rožinę spalvą ant lapo vidurio, nupiešia ratą. Tai Vaikelio Jėzaus veidas. Vaikelis Jėzus guli ant geltonų šiaudų rudose ėdžiose. Dešinėje stovi Marija. Jos suknelė mėlyna.– Ta mėlyna spalva kažkokia negraži, nuobodi, – sako Haroldas. Kad mėlyna suknelė pagražėtų, Mykolas išpuošia ją geltonais ir raudonais taškeliais. Kairėje stovi šventasis Juozapas. Mykolas jam nupiešia skrybėlę su plunksnomis. Virš tvarto spindi kalėdinė žvaigždė – su daugybe spindulių ir ilga uodega.– Gražu, – stebisi Haroldas.Mykolas iš susikaupimo net šnopuoja. Plaukai krenta jam ant kaktos. Kai jis pabando juos nubraukti aukštyn, ant kaktos lieka raudoni, mėlyni, geltoni dryžiai. Mykolas dirba abiem rankomis. Asilas gaunasi iš tikrųjų panašus į asilą. Jautį irgi galima atpažinti. Iš dešinės ateina Trys karaliai. Iš kairės atskuba piemenėliai. Jie neša dovanų: duonos, puodynę pieno.– Labai gražu, – džiaugiasi Haroldas.Mykolas apžiūri savo kūrinį. Jam į galvą topteli viena mintis. Jis paveiksle nupieš ir save. Piemenuką, nešantį dovanų

97

Vaikeliui Jėzui. Mykolą – piemenuką raudonu megztiniu ir raudona slidininko kepure. Jis pasivilgo pirštą į raudonus dažus.– Čia gi tu! – nustemba Haroldas.– Aišku, aš! – patvirtina Mykolas.–O ką tu ten neši?Mykolas susimąsto.–Tai turėtų būti rimta dovana, – sako jis. – Pavyzdžiui, mano naujoji sudedamoji lovelė, kad Vaikeliui nereiktų gulėti ant šiaudų. Ir maišas kramtomosios gumos. Ir dar mano dviratis!Haroldas nustemba:–Ir tu jam visa tai atiduosi?–Paklausyk! – sako Mykolas. – Juk Vaikeliui Jėzui! Aš jam viską atiduočiau!–Net naująjį policijos automobilį? – klausia Haroldas.–Ir jį, – patvirtina Mykolas.–Netikiu! – purto galvą Haroldas. – Tu jo tikrai niekada neatiduotum!–Atiduočiau! – šaukia Mykolas.–Meluoji! – prieštarauja Haroldas. Čia Mykolas pašoka ir kerta savo broliui antausį: raudonai mėlynai geltonai žalią. Haroldas trenkia jam atgal. Abu nusirita ant grindų. Mykolas stipresnis, jis užgula brolį.–Pasiduok! – šaukia Mykolas.Haroldas pasiduoda.–Ei, Mykolai, – sako jis. – Kodėl nepadovanoji savo policijos automobilio man?–Tau? – nustemba Mykolas.–Aš jo jau seniai noriu, – sako Haroldas. – Tai ar padovanosi jį man?–Ne, – pasipiktinęs atrėžia Mykolas.–Kaip tai? Vaikeliui Jėzui tai padovanotum! – vėl pradeda šaukti Haroldas.–Jam – taip! – šaukia ir Mykolas. – Tau?! Tu man tik brolis!–Bet Vaikeliui Jėzui tu iš tikrųjų negali nieko padovanoti, – įrodinėja Haroldas. – O man gali jį padovanoti!Mykolas pažvelgia į brolio raudonai mėlynai geltonai žalią

98

veidą ir nesusilaiko nesusijuokęs.–Ei, dažytas indėne, – sako jis. – Imk tą kvailą automobilį ir dink! Haroldas stovi tylėdamas, vis dar negalėdamas patikėti.–Ar tu man jį tikrai atiduodi?–Taip, – burbteli Mykolas.–Paskolini, ar dovanoji?–Sakykim, dovanoju! O dabar palik mane ramybėje! – sako Mykolas. – Leisk užbaigti piešinį!Sušukęs indėnų pergalės šūkį, Haroldas išbėga.Mykolas apžiūrinėja savo kalėdinį piešinį. Mato nupieštą Mykolą - piemenuką Mykolą raudonu megztiniu. Jis stovi vis dar tuščiomis rankomis prieš prakartėlę. Sudedamąją lovelę nupiešti sudėtinga. Dviratį – dar sunkiau. Lengviausia nupiešti policijos automobilį. Mykolas įkiša pirštą į dažus. Greitai automobilis baigtas.–Taip! – sako jis patenkintas. – Iš tikrųjų graži dovana.

99

Genties vadas su skėčiu

Afrikietiškas kalėdinis vaidinimas

Apie 12 veikėjų: genties vadas, I heroldas (šauklys, sargybinis -herbininkas < lot. heroldus – skelbėjas), II heroldas, genties vado žmona, ragana Janga, drožėjas Valuba, mokytojas, vaikai, kaimo gyventojai.

Pirmoji scena

(Scenos viduryje stovi genties vado trobelė nupieštu palmių šakų stogu. Įėjimas, uždengtas gražiu uždangalu arba kailiu. Ši trobelė vėliau bus pritaikyta mokyklai ir raganos nameliui. Iš trobelės girdėti garsus išraiškingas knarkimas. Įeina I – jaunesnysis – heroldas su skėčiu. Sustoja prie įėjimo į trobelę, paklauso, atsidūsta, atsistoja prie įėjimo. Apžiūrinėja skėtį. Apsidairo, greitai išskleidžia ir pabando pamėgdžioti keletą iškilmingų genties vado pozų. Sutrinka pamatęs įeinantį II heroldą, skubiai suskleidžia skėtį, nutaisydamas nerūpestingą miną. Deja, tai jo neišgelbsti.)

II heroldas (Vyresnio amžiaus. Jis teikia didelę reikšmę orioms, iškilmingoms formoms. Priekaištingai): Ngongolo?! Ar taip elgiasi heroldas genties vado tarnyboje?I heroldas (apsimesdamas nekaltu): Bet dėde Kvame... nesuprantu ...(II heroldas reikšmingai kosteli.)I heroldas (negarsiai, kad neprižadintų miegančio genties vado): Stoviu čia jau senų seniausiai... Įsitempęs kaip styga ir saugau mūsų vado miegą. (Mosteli trobelės link.)II heroldas (įsitikinęs, kad vadas miega, paima skėtį iš I heroldo): Tu kvailiojai su mūsų genties vado skėčiu. Taigi. Aš tave stebiu

100

rūpestingomis dėdės akimis. (Išskleidžia skėtį ir pats pamėgdžioja keletą vado pozų). Tu mėgdžiojai vadą. Nkongolo, taip negalima! (Išskleidžia skėtį ir jį svajingai apžiūrinėja.)I heroldas: Ach, dėde Kvame, sutik – ir pats norėtum turėti tokį puikų skėtį!II heroldas: Ne! Aš žinau, kas dera vadui. Nkongolo, aš bijau, tu esi nevykęs heroldas ir aš turėsiu labai pasistengti, kol iš tavęs žmogų padarysiu. Būk dėkingas, kad tau leidžiama paskui mūsų vadą nešioti jo garbės ženklą.I heroldas (murmėdamas): Šitas nuolatinis dėkingumas irgi nė kiek ne lengvesnis darbas.II heroldas (apsimeta, kad neišgirdo): Tau dar reikia daug mokytis, mielas sūnėne! Kiekvieną kartą, kai tu išskleidi skėtį, man širdis sustoja.. Taip: cik – cak! (Greitai išskleidžia ir suglaudžia skėtį). Ne, įgudęs heroldas tai atlieka visiškai kitaip. (Elegantiškai.) O mūsų pone! Aš noriu išskleisti tavo skėtį! (Išskleidžia.) O mūsų pone, jis išskleistas! (Lankstosi vado trobelei. Garsus knarkimas, heroldai pasitraukia atgal. II heroldas paduoda skėtį I heroldui, abu atsistoja abipus įėjimo. Trumpa tyla.)I heroldas: Jis toliau miega... Keista, kad jis gali miegoti, kai kaime toks triukšmas. Mokiniai mokykloje baigia prarėkti gerkles su savo keistomis naujomis giesmėmis, o ir ragana muša būgną nuo ankstyvo ryto.II heroldas: Mūsų ponas pavargęs po vakarykštės dienos.I heroldas: Cha, tu tikriausiai galvoji – po šios nakties. Užtruko iki vidurnakčio, kol pagaliau išsprendė ginčą tarp audėjo ir jo pagalbininkų. Manai, kad tada nuėjo miegoti? Žinoma, kad ne! Abu peštukus pakvietė gurkšnio palmių vyno. Šis gurkšnojimas vėl tęsėsi valandų valandas. Aš tai žinau, nes stovėjau už vado su išskleistu skėčiu rankoje ir vis galvojau: „Pavarkite... Ar dar nepavargote?.. Pavarkite, galų gale!“(Žiovauja.)II heroldas: Taip, aš pažįstu ir tokių vadų. Gerdami palmių vyną, jie visiškai nesiskubina, kad kuo greičiau išspręstų ginčus. O mūsų vadas visada rūpinasi kaimo žmonėmis!I heroldas: Jis net per daug jais rūpinasi. Man tai nesvarbu, tegul plėšosi, jei jam tai patinka, bet man jį dienų dienas reikia su šituo skėčiu visur lydėti.II heroldas: Taip, taip! Tinginiai negali būti darbštaus vado heroldais!

101

I heroldas: Darbštaus? Žinai, ką aš tau pasakysiu. Bet tik tyliai. (II heroldas pasilenkia prie jo. Jų galvos yra prie įėjimo.) Jis ne darbštus, o tik smalsus! (Pasipiktinęs vado knarkimas.)II heroldas: Ša! Jis sukrutėjo!I heroldas: Ne, knarkia toliau. Bet man kartais atrodo, kad jis tik vaidina knarkiantį.II heroldas (nustebęs): Negali būti!I heroldas: Jis knarkia, kad mes galvotume, jog jis miega. O jis nemiega, tik klausosi mūsų pokalbio. Iš gryno smalsumo. Kad tik ko nepražiopsotų. Einant per kaimą, visada skėtį turiu laikyti aukštai, kad niekas pro jo akis nepraslystų. Kam tada tas skėtis iš viso reikalingas, klausiu aš pats savęs.II heroldas: Jūs, jauni žmonės, nieko nenutuokiate apie senus papročius. Skėtis vadui priklauso visada, nors saulė šviečia, nėra nė menkiausio debesėlio. Vado skėtis – ne šiaip skėtis, o jo orumo ir garbės ženklas. Skėtis išskiria jį iš kitų paprastų žmonių. Įsidėmėk tai pagaliau, kad man nereikėtų gėdytis, jog pasiūliau tave į heroldus. „O mūsų pone, – pasakiau tada jam, – „priimk mano sūnėną heroldu, jis pasižymi nepaprastu pagarbos ir supratimo jausmu, kai kalbama apie genties vado orumą...“Genties vadas (praskleidęs uždangą): Nesibark ant savo sūnėno, mielasis Kvame, jis dar visko išmoks.(Abu heroldai vienas kitam nusilenkia.)I heroldas: O mūsų pone, tikimės, gerai pailsėjote?II heroldas: Gerą rytą, o mūsų pone, gražų giedrą rytą! (Kreipiasi į I heroldą.) Išskleisk skėtį, kvaily!I heroldas: O mūsų pone, noriu išskleisti Jūsų skėtį! (Skėtis neišsikleidžia, pagaliau pavyksta.) O mūsų pone, skėtis išskleistas! Genties vadas: O jūs nutrūktgalviai, kodėl leidote man taip ilgai miegoti! Tiek daug darbų! Taigi, kas naujo kaime? (II heroldas pamoja link namelio. Genties vado žmona atneša vėduoklę ir atsigerti, vadas linkteli jai ir atsigeria.) Kaip sekasi mažajai Mamue?Heroldai: Mamue?!Vado žmona: Mūsų vadas klausia apie kalvio mažąją dukrelę, jai vakar labai skaudėjo pilvą.Genties vadas: Ar pasidomėjote ja, padaužos?II heroldas: A, mažoji kalvio dukrelė! Ji vėl visiškai sveika!

102

I heroldas: Tai buvo tik vidurių užkietėjimas, o mūsų pone! Mūsų raganos žievelių antpilas viską kaip ranka nuėmė!Genties vadas: Tai gera naujiena! Taip, mūsų ragana Janga savo darbą išmano! Užeisime pas ją ir pagirsime!Vado žmona: Atnešiu raganai mažą dovanėlę, galėsi jai perduoti kaip padėką. (Paduoda II heroldui vėduoklę ir išeina.)Genties vadas (klausosi): Kas tai? (Visi suklūsta.) Ach, tai vaikai gieda mokykloje. Jie vėl tokie stropūs. (Vėl visi klausosi.) Bet aš dar kažką girdžiu. (Girdėti tylūs būgno garsai.) Ragana būgnija! Taip, kaip ji šiandien būgnija, man visiškai nepatinka! Ragana įpykusi, oi-oi-oi...I heroldas: Ji dainuoja ir būgnija nuo pat aušros. Žmonės sako, ji šnypščia dainuodama.Genties vadas: Ir tai pranešate man tik dabar?! Ji šnypščia dainuodama? Tai bloga naujiena!Vado žmona (grįžta su pintine ir buteliu): Kiaušiniai raganai, palmių vynas protėvių aukai, mielasis pone!Genties vadas (heroldams): Pradėkime kaimo apžiūrą nuo džiugių dalykų! Eikime į mokyklą! Norėčiau sužinoti, kaip vaikai išmoko naująsias giesmes. Laikyk skėtį truputį aukščiau, mano mielasis Nkongolo! Taip, gerai! Tu gi žinai, aš visada noriu viską matyti!(Vadas vaikštinėja su heroldais po sceną. Retsykiais I heroldas suduoda skėčiu per vado galvą, tuomet II heroldas net krūpteli. II heroldas gracingai neša vėduoklę, pintinę su kiaušiniais ir butelį. Pasivaikščiojimo metu pertvarkoma scena, truputį pastumiama trobelė, pakabinamas kitas uždangalas ant įėjimo, pritvirtinamas užrašas MOKYKLA. Vado žmona ir kaimo gyventojai sutupia prie scenos krašto ir dainuoja.)

Antroji scena

Kaimo gyventojai su vado žmona (kalbamasis dainavimas, pritariant plojimams ir barškučiams):

Mūsų genties vadas eina kaimo takučiu, kaimo takučiu su puikiu, gražiu skėčiu. Kas sugedo, liepia sutaisyti,mūsų genties vadas su gražiu skėčiu.

103

Mūsų genties vadas eina kaimo takučiu, kaimo takučiu su puikiu, gražiu skėčiu. Jeigu durys garsiai girgžda, liepia jas sutepti,mūsų genties vadas su gražiu skėčiu.

Mūsų genties vadas eina kaimo takučiu, kaimo takučiu su puikiu, gražiu skėčiu. Ligonius gydo ragana Janga jo paliepimu, mūsų genties vado su gražiu skėčiu.

Mūsų genties vadas eina kaimo takučiu, kaimo takučiu su puikiu, gražiu skėčiu. Kai jis kalba, mes geriau paklausome,mūsų genties vado su gražiu skėčiu.

(Mokytojas ir vaikai susirenka už mokyklos, žiūrovams jie nematomi.)Genties vadas (sustoja, rodo į mokyklą): Klausykit, mielieji heroldai! Pritykinkime nepastebėti prie mokyklos. Tyliai, kad netrukdytume vaikams, nes kai mokytojas mane pastebės, lieps vėl vaikams deklamuoti eilėraščius arba turėsiu išklausyti, kiek jie išmoko angliškų žodžių. Ne, ne, ir dar kartą, ne! Ar prisimenate mano paskutinį oficialų apsilankymą mokykloje? Mažasis Niuri užsikirto vieno eilėraščio viduryje, o aš nežinojau, ką jam pasufleruoti.Heroldai: Įsakyk, o mūsų pone, ir mes tyliai prisėlinsime! (Jie tyliai prislenka prie trobelės. Iš mokyklos girdėti giedojimas, trepsėjimas ir plojimai.)Mokytojo balsas: Taip, gana gerai, tik „aleliuja“ truputį aiškiau! Kodėl tavo, Niuri, „aleliuja“ skamba taip neaiškiai? Niuri, baik per „Aleliuja“ kramtyti gumą! Išspjauk! (Berniukas iškiša galvą pro uždangalą ir išspjauna gumą.)(Genties vadas vos spėja atsitraukti, kad guma nepataikytų į jį.) Mokytojo balsas: Taip, o dabar visi dar kartą iš pradžių! Vaikai:

Dievas mums atsiuntė savo Sūnų! Aleliuja!Šlovė, šlovė, aleliuja!

104

Dievo Sūnus – mūsų draugas! Aleliuja!Mūsų brolis, mūsų draugas!Dievo Sūnus! Aleliuja!

(Kol vaikai plodami gieda, vadas atsisėda scenos priekyje ant apversto kibiro.)Genties vadas: Labai graži šita nauja giesmė. Tik žodžiai man neaiškūs. Kažkokie svetimi ir neįprasti. Ar judu juos suprantate? II heroldas: Aš žinau šią giesmę. Mano jauniausias sūnus ją mokosi namuose.Genties vadas (nekantriai mosteli ranka): Taigi, taigi!II heroldas (gieda):

Dievas mums atsiuntė savo Sūnų! Aleliuja!Šlovė, šlovė, aleliuja!Dievo Sūnus – mūsų draugas! Aleliuja!O toliau, man atrodo, giedama taip: Mūsų brolis, mūsų draugas! Dievo Sūnus! Aleliuja!

Genties vadas: Dievo Sūnus – mūsų draugas ir brolis?! Negirdėta! I heroldas: Giesmę sukūrė Mutima, krikščionių kunigas.Genties vadas: Aš pažįstu Mutima nuo vaikystės. Mutima visada buvo mielas ir kuklus berniukas.Heroldai: O taip, žinoma, jis toks ir buvo, o mūsų pone!Genties vadas: Jis buvo antrasis mūsų čiužinių pynėjo sūnus, labai gabus. Mes išleidome jį studijuoti. Jis buvo labai stropus ir tapo netgi krikščionių kunigu. Tada jis sugrįžo į kaimą ir išliko mūsiškis, nežiūrint jo krikščioniškos religijos. Mane dar labiau stebina, kad toks kuklus žmogus sukuria tokią nekuklią giesmę! Dievo Sūnus – mūsų brolis – jokios pagarbos!II heroldas: O mūsų pone, krikščionys tiki, kad Dievo Sūnus tapo žmogumi!Genties vadas: A-a, tarsi tai jiems duoda teisę taip tiesiogiai kreiptis į Dievą ir jo Sūnų?! Kai aš pagalvoju apie mūsų Viešpatį Ngvilmpu, kuris sukūrė dangų, žemę ir visa kita, man galva svaigsta. Aš tiesiog neišdrįstu apie jį ir pagalvoti. Niekada Viešpaties aukštybėse nepavadinčiau nei tėvu, nei broliu, nei draugu. Aš taip jį įžeisčiau.

105

Aš, mažas žmogus – kirminas. (Pažvelgia į abu heroldus.) Net jei aš tarp kitų žmonių esu labai didelis kirminas – esu juk genties vadas! Laikyk skėtį aukščiau!II heroldas: Aš gi laikau skėtį...I heroldas: O mūsų pone, ar leisite papasakoti apie Mutima? Genties vadas (smalsiai): Savaime suprantama, mano mielas jaunuoli, heroldai visada gali papasakoti naujienas, tai netgi jų pareiga. Tu žinai, aš visada trokštu naujų žinių. Taigi!I heroldas: Mutima, krikščionių kunigas, teigia: Ngvilmpu yra vardas, kurį mūsų protėviai davė Dievui danguje. Dievas danguje ir Ngvilmpu yra vienas ir tas pats Dievas, nes yra tik vienas Dievas – sako Mutima, bet mūsų tauta per mažai apie jį žino...Genties vadas: Vienas ir tas pats? Na, kodėl ne? Ir genties vadas kaime yra tik vienas. O mūsų protėviai nebuvo kokie neišmanėliai! Jie mus išmokė, kad Viešpats Ngvilmpu yra pats didžiausias. Heroldai (iškilmingai): Ngvilmpu sukūrė viską, bet jo paties niekas nesukūrė! Genties vadas: Ngvilmpu gyvena didybėje savo kaime anapus pasaulio. Jis labai toli nuo žmonių.Heroldai: Labai, labai toli.Genties vadas: Daug toliau nutolęs negu genties vadas nuo savo kaimo žmonių.II heroldas: Ar tai ne liūdna, o mūsų pone?I heroldas: Gana liūdna, o mūsų pone! Kai įsivaizduoji, kaip toli yra Ngvilmpu... Aš šaukiu, o mano balsas šitame tolimame kelyje pradingsta ...Genties vadas: Jei Viešpats ten, viršuje, nori būti toli nuo žmonių, ar galima dėl to piktintis? Žmonės ginčijasi ir triukšmauja. Jie pavydžiai žiūri į gražų kaimyno lauką. Jiems skauda pilvą, turi ir kitokių negalių bei bijo dvasių krūmuose. Žmonės – tikri vargšeliai. Kodėl Viešpats Ngvilmpu turėtų su jais susidėti?II heroldas (įsitaiso prie vado, tačiau labai pagarbiai): Bent su genties vadais jis galėtų bičiuliautis! Kadangi tu, o mūsų pone, esi pats didžiausias kaime, o bendrauji su kaimo mažais žmonėmis. Kodėl tu tai darai, o mūsų pone?Genties vadas: Šiandien tavo galvoje sukasi keistos mintys.

106

II heroldas: Atleisk man, o mūsų pone! Tai krikščionių giesmės man galvą sumaišė.Genties vadas: Kodėl aš bendrauju? (Atsistoja, I heroldas tam nepasiruošęs, suduoda vadui skėčiu per galvą. Vadas dejuodamas trinasi sumuštą galvą.) Kodėl aš aukojuosi?.. Bet genties vadas turi aukotis, aš manau, patinka jam tai ar ne. Tarp kitko, man tai dažniausiai netgi patinka. Aš noriu čia būti dėl visų. Aš noriu tarnauti mažiausiam vaikui, kai jam skauda pilvą. Skauda pilvą! Mes gi norėjome eiti pas raganą! Tu vėl laikai skėtį per žemai, aš nieko negaliu matyti! (Jie vėl žygiuoja.) Pakeliui pas raganą noriu atiduoti aukas protėvių kapams. Ar turi palmių vyną?II heroldas: Štai butelis, o mūsų pone!

(Vadas vėl apeina savo kaimą. Kaimo gyventojai sudainuoja pagal poreikį vieną arba du posmus. Mokykla pašalinama. Scenos priekyje sumontuojamas protėvių kapas: kartono kalnelis, papuoštas sausomis šakomis.)

Trečioji scena

Genties vadas (Stovi prie protėvių kapo, abu heroldai pagarbiai šalia jo. Ši scena turi būti vaidinama labai rimtai): O mano protėviai! Paimkite šį šlakelį palmių vyno! (Užpila truputį ant kapo.) Jūs pradingote iš mūsų akių, bet ne iš mūsų širdžių! Jūs gyvenate su mumis ir šalia mūsų, Jūs saugote mūsų kaimą! Aš žinau, kad aš priklausau Jums. Ateisiu pas Jus, kai bus laikas. Siųskite savo jėgas ir gerovę mano kūnui, tada aš žinosiu, kad besirūpindamas savo kaimu esu ne vienas! (Pasilenkia virš kapo.) Būkit maloningi, kai mūsų ragana Jums aukoja visų vardu! Tarp kitko, gerieji protėviai, šiandien ji vėl šnypščia! Ji šnypščia giedodama, o Jūs, kaip ir aš, puikiai žinote, kad tai blogas ženklas. (Draugišku tonu.) Atsiųskite jai gerų minčių, gerai? Ačiū! (Heroldams) Galime eiti toliau!II heroldas (vėl paima vyno butelį): O mūsų pone, kaip gražiai pasimeldėte už mūsų kaimą!Genties vadas: Taip, kalbėtis su protėvių vyresniaisiais man nesunku, aš juk irgi kada nors tapsiu vienu iš jų... Bet taip, kaip krikščionys kalbasi

107

su Dievu... (Kraipo galvą.) Kaip vadinasi ta šventė, kuriai vaikai mokosi savo giesmes?I heroldas: Ji vadinasi Dievo Sūnaus gimimas.Genties vadas: Gimimas visada graži šventė. Tikriausiai švęs visi krikščionys?I heroldas: Taip pat ir kaimyniniuose kaimuose, o mūsų pone! Genties vadas: Ir kaimyniniuose kaimuose! Ir tai aš sužinau tik dabar! Prieš tai reikia kruopščiai iššluoti kaimą ir paruošti derybų palapinę. Gal kai kurie svečiai panorės mūsų derybų palapinėje apsinakvoti. Pasakykit man laiku, kada vyks ši šventė, aš noriu irgi pasižiūrėti!II heroldas: Ar norite apsilankyti krikščionių šventėje, o mūsų pone?Genties vadas: Žinoma, aš aplankysiu šitą šventę!I heroldas: Bet, mūsų pone, Jūs nesate krikščionis!Genties vadas: Kai šeimoje vienas brolis džiaugsmingai švenčia, kitas brolis prisėda prie jo ir švenčia drauge! Todėl visi kaime eis į šitą šventę, nežiūrint, ar jie krikščionys, ar ne!Heroldai: Mes paskelbsime šį Jūsų žodį, o mūsų pone! (Visi trys išeina.)

(Pastatoma raganos trobelė su keletu raganiškų reikmenų. Išnešamas kapo kalnelis. Pertvarkymo metu kaimo gyventojai dainuoja savo dainą.)

Kaimo gyventojai:Mūsų genties vadas eina kaimo takučiu, kaimo takučiu su puikiu, gražiu skėčiu. Ligonius gydo ragana Janga jo paliepimu,mūsų genties vado su gražiu skėčiu.

Ketvirtoji scena

Ragana (pasipuošusi karoliais ir kailiais, su būgnu rankoje išeina iš trobelės, dainuodama šoka):

Ei, dvasios krūmuose!Ei, dvasios laukuose!

108

Ei, dvasios kapų šešėlyje!Šššššššš –Maldauju jus,išgirskite mane! Ššššššššššš –Aukojau jums vištų? Taip ar ne?!Dovanojau jums riešutų ir šaknelių? Taip ar ne?!Jūs, nepavargstančios dvasios! Taip ar ne?Dainavau ir šokau! Taip ar ne?!Atsiųskite lietų, atsiųskite lietų,kad svetimo Dievo šventė neįvyktų!Toj šventėj nebus jums vietos!Nebus vietos ir raganai Jangai!

(Ji numeta būgną ir rankomis užsidengia veidą.) Dvasios, jūs prieštaraujat? (Atsiklaupia.) Jaučiu, jūs esate čia! Išklausykit mane! (Scenos gilumoje pasirodo genties vadas su heroldais.)Genties vadas: Pasveikinkit raganą, bet mandagiai, ir praneškite jai, kad aš noriu ją aplankyti!II heroldas: O, mūsų išmintingoji ragana!I heroldas: Kaimo motinėle!II heroldas: Krokodilų burtų valdove!I heroldas: Dvasių drauge!Genties vadas (sufleruoja): Mūsų genties vado numylėtine!I heroldas: Mūsų genties vado numylėtine!Genties vadas: Su raganomis reikia gerai sutarti, judu padarai be fantazijos! Toliau, stenkitės! Fantastiškų sapnų meistre!II heroldas: Fantastiškų sapnų meistre!Genties vadas: Ir man daugiau niekas neateina į galvą!I heroldas: Ir jam daugiau niekas neateina į galvą!(II heroldas jam įspiria. Šis suklumpa ir skėčiu suduoda vadui per galvą.)Genties vadas: Oi, skauda!(Ragana atsistoja.)Genties vadas (prieina prie raganos trindamasis pakaušį): Janga, mano meile, kai išrasi amuletą nuo kvailumo, padovanok jį šitam mano tarnui!Ragana: Tu trukdai mano pokalbiui su dvasiomis, kad tai pasakytum?

109

Genties vadas: Trukdau, kad perduočiau šiuos kiaušinius. (II heroldas paduoda vadui pintinę, šis perduoda ją raganai ir patogiai atsisėda ant taburetės.) Mamue vėl sveika. Dėkoju tau už gerus vaistus. Tu ir man padėjai, nes mergaitės verksmas draskė man širdį. Žinai, Janga, aš labai džiaugiuosi, kad mes tave turime! Tokia uoli ragana! Ir šiandien, man jau pranešė, atsikėlei saulei tekant ir muši būgną! Teišgirsta dvasios visus gerus tavo norus!Ragana: Dvasios mane išgirdo!Genties vadas (susirūpinęs): Kaip gerai! O kokie, kokie tai buvo norai?Ragana: Prašiau dvasių stipraus lietaus!Genties vadas: Lietaus? Tu visada išprašydavai lietų! Bet kodėl būtent dabar? Janga, mano mieloji, ar paskutiniu laiku trūksta lietaus?Ragana (supykusi): Noriu prigirdyti tą jų šventę! Kad ji prasmegtų vandenyje, žaibuose ir griaustinyje!Genties vadas: Janga, mano geroji, aš manau, kad tu švaistai savo jėgas! Tu turi galvoje tą mažą vaikų šventę, kuriai jie mokosi giesmes?Ragana: Neapsigauk, genties vade! Tai ne maža šventė tik vaikams! Tai yra didelė galinga šventė, o jų mažasis švelnusis Dievas pražudys mus visus!Genties vadas (švelninančiai): Palaukit, palaukit!Ragana: Jie meluoja, kad visi žmonės taps Dievo vaikais! O aš tau sakau – žmonės niekada netaps kažkokio Dievo vaikais! Aš pažįstu žmones. Jie užsako vienų vaistų, kad apgautų prekeivius, ir kitų, kad jų pačių neapgautų! Ir tokie žmonės turėtų tapti Dievo vaikais? Taip mus apgaudinėja krikščionys, kad prisiviliotų mūsų žmones! Jiems reikia mūsų vietos kaime! Kai žmones užvaldys tas mažasis Dievas, nereikės jiems nei raganos, nei genties vado su skėčiu!Genties vadas: Nereikės raganos? Eik sau, kas tada jiems padės gimdyti vaikus, slaugyti ligonius, užburti orą? Janga, tu be reikalo išsigalvojai tuos rūpesčius!Ragana: Ir tu, vade, jiems pritari?Genties vadas: Aš? Ką tu, Janga!Ragana: Kas ne prieš juos, tas yra su jais! Bet aš tau sakau: prakeiksiu visus, kurie dalyvaus šioje šventėje! Jie praras savo gerą vardą! (Heroldai išsigąsta.) Jie praras savo geras darbo vietas! Heroldai: O mūsų pone, neleisk raganai prakeikti šventę!

110

Ragana (labai supykusi): Tegul jėgos apleidžia kiekvieną, kas prisideda prie šios šventės! Kas gieda, teužkimsta! Kas būgnija, tam tesuplyšta būgnas! O kas kaip Valuba šiai šventei drožinėja mažąjį Dievą, teįsipjauna pirštą!Genties vadas (I heroldui): Baik drebėti, mulki, skėtis smarkiai kratosi!I heroldas: Kaip aš nedrebėsiu, girdėdamas tokius prakeiksmus? Genties vadas (atsistoja): Ragana, tu šiandien blogai nusiteikusi! Tesuteikia tau ramybę protėvių dvasios!Ragana (pašaipiai): Ramybę? Jos man suteiks lietų ir daug galios mano krokodilų burtams! (Išeina į savo trobelę.)Genties vadas (susimąstęs, sau): Vargšė ragana!II heroldas (tyliai): Vargšė? O mūsų pone, ar tu netiki, kad jos prakeiksmai išsipildys? Blogi norai būna labai stiprūs, pone! Kodėl nutilai, pone? Mes bijome! (Trumpa pauzė.) Pakalbėk su savo tarnais, o mūsų pone!Genties vadas (tartum atsibudęs): Tai bent naujiena!Heroldai: Ką galvoja mūsų ponas?Genties vadas: O judu, žinoma, net nenutuokiate apie tai, nors aš jus visada įpareigojau būtinai pranešti man visas naujienas! II heroldas: Ko nenutuokiame?Genties vadas: Valuba, mūsų drožėjas, drožinėja mažąjį Dievą! Turime tuoj pat eiti pas Valubą! Pakelk aukščiau skėtį! Aukščiau! Aš noriu viską matyti!

(Eina ratu. Išnešamas raganos namelis, įrengiama pintų čiužinių tvora. Už jos drožinėja Valuba.)

Kaimo gyventojai:Mūsų genties vadas eina kaimo takučiu,Kaimo takučiu su puikiu, gražiu skėčiu...

Penktoji scena

(Genties vadas su heroldais sustoja priešais tvorą.)

Genties vadas: Čia dirba mūsų drožėjas! (II heroldui.) Užeik ir paklausk, ar galiu jį aplankyti.

111

II heroldas: O mūsų pone! Genties vadui galima visada! Jam nereikia klausti!Genties vadas: Mūsų Valuba yra didelis menininkas. Menininko reikia atsiklausti. Jame gyvena dvasios, kai jis būna paniręs į darbą. Joms reikia tylos ir ramybės.I heroldas: Dvasios? O mūsų pone, gal geriau palikime jį panirusį į savo kūrybą?Genties vadas: Tai gerosios dvasios. Nueik ir paklausk, mano mielas herolde! (II heroldas pradingsta už tvoros. Genties vadas klausosi.) Raganos būgnas girdisi iki čia...I heroldas: Ji šaukia lietų.Genties vadas (susimąstęs): Lietus, audra ir sausra. Aš nežinau, kaip ji visa tai išburia, bet aš žinau, kad ji tai moka ir gali. I heroldas: Aš bijau tos krikščionių šventės. Ar tikrai norite joje apsilankyti, o mūsų pone?Genties vadas: Taip, bet jei tu, Nkongolo, bijai, tu galėsi neiti.I heroldas: O tu, mūsų pone? Ar genties vado vieta nėra pati brangiausia vieta, kurią žmogus gali prarasti?II heroldas (išeina iš už tvoros): O mūsų pone, drožėjas Valuba džiaugiasi tavo apsilankymu! (Nuvynioja čiužinių tvorą į šoną. Pasirodo drožėjas Valuba. Jis sėdi ant taburetės ir drožinėja prakartėlę.)Genties vadas: Ak, mano gerasis Valuba...Valuba (jam iškrenta peilis ir jis įsipjauna pirštą): Prakeiktas peilis!(I heroldas iš baimės išmeta skėtį. Genties vadas greitai žengia žingsnį pirmyn.)Genties vadas: Kas atsitiko?II heroldas: Peilis jam įpjovė pirštą!I heroldas: Raganos prakeikimas!Genties vadas (griežtai): Ir vėl drebi! Nedrebėk ir laikyk iškėlęs skėtį! (Valubai) Parodyk savo ranką! (Apžiūri ranką.) Ar labai skauda?Valuba: Taip, skauda, bet ne tai nemaloniausia. Blogiau, kad negalėsiu toliau drožinėti. Negalėsiu išlaikyti peilio. (Apžiūrinėja peilį ir ranką.) Nesuvokiu, kaip tai galėjo atsitikti! (Iškelia kumštį būgno garso kryptimi.) Kaltas tas nelemtas būgno garsas!Genties vadas: Ar tas tolimas „bum – bum“?

112

Valuba (genties vadui): Aš pažįstu Jangos būgną. Žinau, ką jis kalba. Ji linki man bloga.(Heroldai linksi susirūpinę vienas kitam. Linksi ir skėtis.)Genties vadas (rimtai): Valuba, pažvelk man į veidą! Jeigu tu tiki blogais linkėjimais, ar tiki ir gerais?Valuba: Žinoma, pone! Bet tai turi būti stipresni linkėjimai. Genties vadas (iškilmingai): Aš, genties vadas, protėvių draugas ir greitai pats tapsiantis protėviu, linkiu, kad tau tavo darbas pasisektų! Teapgaubia tavo rankas palaima, kai tu kuri gėrį! Valuba, ar paguodžiau tave?Valuba: Dėkoju tau, pone!Heroldai: Tai buvo nežmoniškai stiprus linkėjimas, o mūsų pone!Genties vadas: Laikyk skėtį truputį aukščiau, norėčiau apžiūrėti Valubos darbą.Valuba: Štai, tu matai jį! (Paduoda išdrožtą Vaikelį.)Genties vadas (apžiūrinėja): Juk tai mažas vaikas! Berniukas, kokių keturių savaičių! Gražiai išdrožinėjai, Valuba!Heroldai: Labai gražiai...Valuba: Iš gero, kieto šaknies medžio.Genties vadas: O kokie jo putlūs veidukai! Ir duobutės prie alkūnių! Lygiai taip atrodė ir mano sūnūs. Tvirti, gerai maitinami, mažomis nosimis, neatlėpusiomis ausimis! Kas šis vaikas, Valuba? Valuba: Jis vaizduoja Dievo Sūnų, kuris tapo žmogumi, kad atpirktų žmoniją.Genties vadas: Hm! Aha! Gražu! Ar vaikas turi motiną? Valuba: Išdrožiau ir motiną. Štai, stovi! (Rodo į scenos šoną.) Genties vadas (Apeina nesamą figūrą. I heroldas su skėčiu eina paskui jį): O... a... ji primena mano pirmąją žmoną prieš keturiasdešimt metų. Šis taisyklingas, gražus veidas! Valuba, tu esi tikras meistras! Tikras, didis menininkas!Valuba: Taip, Dievo motina man pavyko.Genties vadas: O ten? Kokia čia figūra?Valuba: Tai vyras, kuriam Dievas patikėjo savo Sūnų. Jo vardas Juozapas.Genties vadas: Stiprus vyras išmintingu veidu. Betgi galima suprasti, kad Dievas savo Sūnų ne bet kam patikės. Žinoma, tą Juozapą jis

113

atsirinko rūpestingai. O ten? Aš ten matau dar tris vyrus. Ar tai šito mažo Dievo Sūnaus dėdės?Valuba: Tai trys protingi vadai iš Rytų. Jie keliavo per dykumas ir per kalnus, kad aplankytų mažąjį Dievo Sūnų.Genties vadas: Tu gerai išmanai krikščionių istoriją.Valuba: Taip, pone! Reikia žinoti, ką drožinėji. Kunigas Mutima man viską išaiškino.Genties vadas: O ką dar drožinėjai prieš susižeisdamas ranką? Valuba: Štai, pone!Genties vadas: Ėdžias! Juk tai ėdžios!Valuba: Taip, ėdžios, mano pone!Heroldai: Ėdžios, o mūsų pone!Valuba (paguldo Vaikelį į prakartėlę): Jose gulės Vaikelis. Genties vadas: Mažas Dievo Vaikelis – ėdžiose?!Heroldai: Ėdžiose?Valuba: Ėdžiose.Genties vadas (pasipiktinęs): Dabar tu man pasakyk, kuri motina paguldys savo mylimą vaiką į ėdžias?!Valuba: Ji negalėjo kitaip. Kai ji pagimdė Vaikelį, buvo svetimame kaime. Ten jos niekas nepažinojo, užeigos namuose jai nebuvo vietos, niekas nepakvietė jos į savo trobelę, ji buvo vargšė ir svetima. Jai liko tik tvartas...Genties vadas: Valuba! Kokias čia nesąmones man pasakoji? Valuba: Man taip sakė krikščionių kunigas Mutima!Genties vadas: Privalau pasikalbėti su Mutima! Dievo Sūnus gimė tvarte! Baigta! Tai paskutinioji! Oro! Dūstu! Kur vėduoklė? Vėduok, Kvame, stipriau!II heroldas: Vėduoju, pone, vėduoju!(I heroldas vėduoja savo nosine.)Genties vadas: Dievo Sūnus gimė tokiame skurde ir varge?! Šitie krikščionys nesupranta, kas kam dera! Kai gimdavo mano sūnūs, šventė visas kaimas! Kvame, ar prisimeni?II heroldas: Prisimenu! Kiekvieną kartą būdavo nuostabiausia šventė!Genties vadas: Kaip Janga šokdavo! Protėvių kapams aukodavome baltas vištas ir ožkas, mano žmonos išvirdavo didelius puodus ryžių, o mes, vyrai, gerdavome palmių vyną!II heroldas: Daug vyno, pone, viską gerai prisimenu!

114

Valuba: Dievo Sūnus nenorėjo gimti kaip genties vado sūnus. Jis nenorėjo būti turtingas.Genties vadas: Jis atsisakė jam deramos pagarbos? Aš to nesuprantu! Kas pasirenka garbę ir šlovę, tą žmonės gerbia ir jo bijosi!Valuba: Taip, pone. Bet ar jie jį myli?Genties vadas (labai rimtai): To... aš nežinau. Apie tai turėčiau pagalvoti. Lik sveikas, Valuba! Iki pasimatymo šventėje! (Genties vadas su I heroldu išeina į priekį.)II heroldas (tyliai barasi ant Valubos): Tu netašytas stuobry! Kaip tu gali uždavinėti genties vadui klausimus, į kuriuos jis nežino atsakymų?Valuba: Bet...II heroldas (skubiai atitraukdamas atgal tvorą):Taip tikrai negalima!(Genties vadas vėl tęsia savo pasivaikščiojimą.)Kaimo gyventojai (tyliai):

Mūsų genties vadas eina kaimo takučiu,kaimo takučiu su puikiu, gražiu skėčiu.Šiandien reikia daug jam pamąstyti,mūsų genties vadui su gražiu skėčiu.

I heroldas: Pone?.. Pone! Ar pakankamai aukštai laikau skėtį? Genties vadas (susimąstęs): Ką? Ai, skėtį. Taip, taip... Bus gerai, mano mielasis... (Abu išeina.)

Šeštoji scena

(Vietoje drožėjo tvoros įstumiama genties vado trobelė, kitoje scenos pusėje įrengiama prakartėlė su Vaikeliu Jėzumi. Mokytojas įsiveda mokinius. Vaikai sustoja aplink prakartėlę.)

Mokytojas: Niuri, prašau prieš giedant išspjauti gumą! (Vienas berniukas išspjauna kramtomąją gumą.) Taip, o dabar greitai pakartosime dar kartą taktą! (Tylus plojimas ir trepsėjimas kojomis.) Genties vadas (išeina iš savo trobelės, jį seka abu heroldai ir jo žmona. Visi skuba, rengdami jį šventiniais rūbais): Paskubėkit, paduokit mano beždžionės kailio apsiaustą!I heroldas: Štai, o mūsų pone!Vado žmona: Prašau – plunksnų vėduoklė ir karoliai su leopardo dantimis!

115

Genties vadas (žmonai, tvarkančiai jo rūbus): Tu apie viską pagalvoji, mano meile... Vaikai repetuoja dar kartą šitą sudėtingą vietą, tai gerai. Vakar jie vis dar suklysdavo.II heroldas: Mokytojas sakė, kad tyliai niūniuos kartu, o mūsų pone!Genties vadas: Gerai, gerai, tai yra gerai! Gal ir aš niūniuosiu kartu, tada tikrai viskas pavyks. O kaip Valuba? Ar jis išdrožė ėdžias – (niūriai) šitas ėdžias!?I heroldas: Neužbaigė, bet uždėjus keletą palmės lapų, nesimato. Genties vadas (nervingai barškina karoliais, mojuoja vėduokle): Tos ėdžios man širdį sudraskė!I heroldas: Ir visa šventė kažkokia kitokia! Išsipildė tiek daug raganos prakeikimų. Vakar vaikams net trys būgnai suplyšo.Genties vadas (nenorėdamas sureikšminti): Kas tie trys būgnai... Smulkmena!II heroldas: Krikščionių kunigas Mutima plaukdamas upe dėl iki šiol neišaiškintų priežasčių iškrito iš valties. Jį užpuolė krokodilas ir jis vos išsigelbėjo, sunkiai pasiekė krantą.Genties vadas: Bet jam nieko neatsitiko. Aš vakar vakare buvau užsukęs pažiūrėti. Na, sušlapo. Nereikia šito... hm... mažo nepasisekimo taip baisiai sureikšminti!I heroldas: Nuo šiandien ryto Mutima visiškai užkimęs. Savo kalbą koplyčioje turės sakyti gergždžiančiu balsu.Genties vadas: Na, pakalbės užkimusiu balsu! Nereikia kreipti dėmesio į tokias smulkmenas! Kokia bus šventės eiga?II heroldas: Pirmiausia vaikų šventė prie prakartėlės čia, aikštėje, tada šventiška eisena su prakartėle per kaimą, dainos ir šokiai, po to šventimas koplyčioje ir viskas baigsis šventiška puota.I heroldas (giliai atsidusęs): Tai tokia šventė numatyta!Genties vadas: Ko čia raukaisi kaip devynios pėtnyčios, pažvelk į dangų! Mėlyna, mėlyna, nė menkiausio debesėlio!I heroldas: Debesis vėjas greitai atpūs, jei Janga užsakė!Genties vadas: Cha, bet tada Janga turi paskubėti! Kur mano skėtis? (I heroldas negrabiai išskleidžia skėtį.) Ei, tu, baily, šiandien tu visas drebi! Duok čia! Šiandien skėtį nešiosiu pats!I heroldas: Bet, o mūsų pone...Genties vadas (paima skėtį): O tu, jei taip bijai, palįsk mano trobelėje po čiužiniu, niekas net neįtars, kad tu ten esi!

116

I heroldas: Jei tu įsakai, o mūsų pone... Tai man pasisekė! (Išeina.)(Genties vado žmona atsistoja prie vaikų. II heroldas neša vėduoklę.)Genties vadas: Taigi, pradedame! (Iškilmingai, stovi centre.) Mieli šventės dalyviai!Visi: O mūsų pone! O mūsų pone! O mūsų pone!Genties vadas: Sveikinu visus su švente – ypač vaikus – ir ypač mielus svečius iš kaimyninių kaimų! Džiugiai šokite ir dainuokite kartu, nes, kaip aš girdėjau, krikščionys mūsų kaime švenčia ypatingą šventę, mažojo Dievo Sūnaus gimimą! (Suploja rankomis.) Pradėkime šventę!(Vaikų choras užgieda, mokytojas diriguoja, genties vadas neištvėręs diriguoja kartu. II heroldas į taktą vėduoja vėduokle.) Genties vadas (jo skėtis taip pat linguoja į taktą): Puikiai gieda! Šaunuoliai!(Kaimo gyventojai šoka pritardami būgnais ir barškučiais. Vaikai susikabinę už pečių trepsėdami žingsniuoja aplink prakartėlę.) II heroldas (tampo genties vadą už drabužių, rodydamas į dangų): Žiūrėkit!Genties vadas: To betrūko! Ragana išmano savo darbą. Kokie juodi debesys! (Už scenos girdėti griaustinis.) O koks vėjas! (Ištiesia ranką.) Štai pirmieji lašai! (Supyksta.) Pikta, iš tikrųjų pikta! (Šiek tiek švelniau.) Na taip, ragana dreba dėl savo vietos!(Stiprus lietus, kurio garsai išgaunami, žirnius barškinantskardinėse. Vėjo kauksmas. Griaustinis. Už scenos girdėti garsus šaižus raganos juokas.)Vaikai: Ragana!Genties vadas: Vaikai, nekreipkit dėmesio! (Duoda ženklą savo žmonai. Ji užveda vaikų ratelį. Šokis tęsiasi.)II heroldas: Ak, pone, man kojos pačios kyla! Norėčiau šokti kartu!Genties vadas: Tai ir šok! (II heroldas įsijungia į šokį. Genties vadas stovi vienas po skėčiu.) Janga, tavo kvailas lietus! Tačiau šventė nesibaigia. Tik Vaikelis prakartėlėje sušlaps!.. Visi šlapi iki paskutinio siūlo galo, bet vis tiek šoka! Mielai šokčiau ir aš kartu! (Apžiūri save.) Esu vienintelis sausais drabužiais. Esu kaip sala, sausa sala po savo skėčiu... Bet nenoriu būti sala. Noriu būti su savo linksmais, permirkusiais žmonėmis. Mano skėtis atskiria mane nuo jų. Cha, žinau, ką padarysiu su šituo skėčiu... (Įsimaišo tarp šokančiųjų.) Sustokit

117

minutėlę! (Vaikai liaujasi šokę, tik tyliai dunksi būgnai.)Vaikai (Praleidžia genties vadą į priekį. Jis uždengia skėčiu prakartėlę): Ooo! Valio!Genties vadas: Mano skėtis tebūnie tavo stogas, Vaikeli prakartėlėje! Taip, dabar tu turi stogą virš galvos. Gražų, apvalų stogą. Nėra nieko jaukiau vaikui, kaip būti saugiam su savo mama, kai lietus kapsi į trobelės stogą!Žmonės: O mūsų genties vadas! Tegyvuoja mūsų genties vadas! II heroldas: O mūsų pone, ką padarei?! Tavo skėtis, tavo valdžios ženklas! Pakabinai jį virš prakartėlės!Genties vadas: Virš mažojo Dievo Sūnaus! Taip, dabar galiu ir aš be rūpesčių šokti!II heroldas (vaikams pradedant šokti): Ach, pone, Janga buvo teisi! Tu praradai savo vietą, savo garbingąją vietą! Bet netikėjau, kad tu ją ati-duosi savo noru, taip sakant be prievartos, lengvabūdiškai... Genties vadas: Be mažiausio širdies skausmo, mano senasis heroldai!II heroldas: Kas dabar išskiria tave nuo mūsų?Genties vadas: Niekas! (Juokiasi.) Tikriausiai niekas! Aš esu su jumis!(Vaikai paima genties vadą už rankos ir vedasi į savo ratelį. Visi šoka ir ploja. Giesmė: „Dievas mums atsiuntė savo Sūnų“.)

118

Kalėdų dovanaTėvas Florinas Tiuflis, mažasis šveicarų misionierius, giliai tikintis į Dievą ir apdovanotas didele seklio nuojauta, daugelyje šalių išnarpliojo daugybę painių kriminalinių atvejų. Net ir savo atostogų metu Tėvynėje viename šveicarų vienuolynų jam neišvengiamai tenka imtis tyrimo.

Žurnalistas Riušlis prie vienuolyno vartų pasiteiravo, kur būtų galima surasti tėvą Floriną Tiuflį.–Žinau, kad garbusis tėvas čia atostogauja, – išbėrė jis greitakalbe, kad išblaškytų visas prie vartų budinčio vienuolio abejones. - Žinau, kad jis kenčia dėl padidėjusio kraujospūdžio ir kad negalima jo per ilgai trukdyti. Esu tik dėl trumpo interviu kalėdiniam mūsų „Vakaro žinių“ numeriui.Visa Riušlio išvaizda bylojo apie jo jau laimėtą pergalę.–Tarp kitko, mano tėvas ir garbusis tėvas buvo geri draugai dar tais laikais, kai tėvas Tiuflis skaitydavo etnografijos paskaitas Ciuricho aukštojoje mokykloje.–Antras aukštas sodo pusėje, 29 kambarys, – trumpai atsakė brolis kantriai atsidusdamas. – Gydytojas uždraudė visus apsilankymus, kurie jam galėtų sukelti įtampą. Bet tėvas Tiuflis mano, kad tokių apsilankymų draudimas ir sukelia jam tą įtampą. Riušlis pasuko ilgais painiai išsišakojančiais koridoriais. Pro spalvoto stiklo skliautuotus langus krintanti šviesa nušvietė jam kelią keistais gėlių raštais. Riušlis pasiklydo net keturis kartus. Pirmą kartą jis pateko į vienuolyno virtuvę, kurioje kvepėjo ne sriuba, o kalėdiniais kepiniais. Vienuolis virėjas padovanojo jam meduolio širdelę ir paaiškino galimas tolesnės kelionės koridoriais galimybes. Tačiau Riušlis sumaišė gatvės ir

119

sodo puses. Vienoje nišoje staiga prieš jį išniro emalio mozaika, vaizduojanti „Apreiškimą“. Riušlis to būtų nežinojęs, jei jo nebūtų pamokęs prožektoriaus apšviestas užrašas: mėlyna figūra paveikslo dešinėje apačioje esanti Marija, o geltonos aukso spalvos figūra kairėje paveikslo pusėje viršuje vaizduojanti arkangelą Gabrielių. Pasiklydęs Riušlis nuskubėjo laiptais aukštyn, bet tai buvo laiptai ne toje pusėje, tada jis nubėgo kitais laiptais žemyn, pro šv. Juozapą ir gražiąją Kotryną, žvelgiančius į jį nuo savo postamentų.Kol pagaliau pasiekė 29 kambarį, jėgos buvo jį beveik beapleidžiančios.Tėvas Florinas Tiuflis pasveikino jį atvykus, tuoj pat prisiminė Riušlį Vyresnįjį ir tas malonias valandas universitete, įspraudė Riušlį Jaunesnįjį į pintą fotelį ir įpylė jam stikliuką žolelių trauktinės. Keisti ateinančių valandų įvykiai ir ši stipri žolelių trauktinė privertė Riušlį Jaunesnįjį vėliau ir vėl blaškytis klaidžiais tarsi džiunglės koridoriais.Jis gėrė trauktinę nieko negalvodamas, nes nepajėgė atitraukti akių nuo senojo mažo vienuolio. Jį užtvindė prisiminimų banga. Tėvas Florinas Tiuflis išliko dar truputėlį panašus į tą dėdę Tiuflį iš vaikystės dienų. Jo veidas buvo kaip mėnulio pilnatis ir švytėjo draugiškumu, bet dabar į akis krito jo raudonis, toks skaistus raudonis, kad Riušliui nesąmoningai prieš akis iškilo mokyklinių dažų dėžutė. Tėvas Tiuflis atrodė taip, tarsi jį kiekvieną akimirką galėtų ištikti insultas, o jis į tokią galimybę visiškai nekreipia dėmesio. Gražiai pūpsojo jo pilvukas, o riebios ir mažos rankos kėlė pasitikėjimą. Tėvas Tiuflis sėdėjo prie suklerusios rašomosios mašinėlės už savo darbo stalo, užimančio pusę kambario. Daugybė smulkiai prirašytų lapų dengė stalą, lovą ir dalį grindų. Riušlis pakėlė vieną iš jų ir iš profesinio smalsumo permetė akimis pora eilučių: „Įrašyk tinkančius žodžius – jų pirmosios raidės sudarys paukščio, kurio plunksnomis mėgsta puoštis mūsų šalies genties vadas, pavadinimą.“Nusivylęs ir sutrikęs Riušlis paleido lapą. Jam tėvo Tiuflio nuoširdžiai pagailo: protingas vyras, daugelyje šalių buvęs misionieriumi, išaiškinęs keisčiausius kriminalinius nusikaltimus, savo gyvenimo saulėlydyje domisi vaikiškomis mįslėmis!

120

– Dar nežinau, ar šias mįsles išversiu į anglų ar pidži kalbą, – paaiškino tėvas Florinas Tiuflis. – Geromis dienomis sukurpiu iki dvidešimties tokių mįslių. Blogomis dienomis, deja, prisimenu senas tenykščių pasakas ir legendas ir dvi - tris išguldau popieriuje. Riušlis susijaudinęs tik linkčiojo galva.- Žmogui reikia kaip nors prastumti laiką, ypač žmogui, kurio smegenys visą gyvenimą produktyviai dirbo...Tėvas Florinas Tiuflis prapliupo juoktis, o jo veidas dar labiau paraudo.–Prastumti laiką! Cha-cha, dirbo! Produktyviai dirbo! Laikui prastumti aš narplioju painias kriminalines bylas, bet šiam hobiui beveik neturiu laiko. O šitos vaikiškos mįslės, – jis mostelėjo į išmėtytus lapus, – šitos mįslės ir darbelių instrukcijos, viktorinos ir loginės užduotys skirtos vienam Papua Naujosios Gvinėjos jaunimo žurnalui. Labai didžiuojuosi šiuo leidiniu, prieš keletą metų drauge su vietiniais kunigais ir mokytojais prisidėjau prie jo įsteigimo. Kaip manote, kiek žurnalas gali prisidėti prie naujos tautos savimonės ugdymo?! Vaikai jame turi rasti ir malonių užsiėmimų, ne vien tik mokslo žinių ir pamokymų. Ar žinote, kaip aš vaikystėje elgiausi su pačiais išmintingiausiais paaiškinimais ir baisiai ilgais išsamiausiais gamtos aprašymais knygose? Aš juos praleisdavau, taip, tiesiog praversdavau, kol rasdavau ką nors įdomaus. Jis parodė Riušliui permatomą aplanką su spausdinimo mašinėle prirašytais lapais ir eskizais.–Kiekvieną mėnesį siunčiu mūsų žurnalui po tokį paketą į Naująją Gvinėją. Bent taip galiu jiems padėti. Kai pagalvoju, kiek iš pradžių reikėjo kovoti su dvasių namų architektais, tikintis užnuodytų strėlių, vėliau su laikraščio redakcijos terminologija! Tai, mano mielasis, jau pažanga, ar ne?Riušlis jam pritarė. „Jau turiu savo istoriją“, – pagalvojo jis su palengvėjimu. – „Nusenęs misionierius iš paskutinių jėgų stengiasi dėl vaikų laikraščio tolimoje saloje...“–Iš kur semiatės energijos? – paklausė Riušlis, norėdamas savo skaitytojams kalėdiniame numeryje pateikti kažką pamokančio: „Jėgų semiuosi iš Dievo“ arba: „Šventoji Dvasia mane visada apdovanodavo daugiau kaip septyniomis dovanomis...“

121

- Ach, Dieve, kokia čia energija, – pertraukė jo mintis tėvas Florinas Tiuflis. – Aš myliu Naująją Gvinėją, ir visada kas nors ateina į galvą. Jei nieko nesugalvoju, tereikia pažvelgti į Mąstytoją, ir pasipila idėjos kaip būrys nesutramdomų vaikų.Tėvas Tiuflis mostelėjo savo maža riebia ir pasitikėjimą keliančia ranka palangės link.- Ar matote jį? Palaukit, apšviesiu jį savo staline lempa! Riušlis riktelėjo iš netikėtumo. Geltonoje lempos šviesoje išniro tupinti figūra su išsiviepusiu veidu.–Beždžionė! – sušuko jis. – O Dieve, kaip išsigandau! Pamaniau, kad gyva. Bet tai tik iškamša!–Beždžionė?! Ne, mano drauge, tai ne beždžionė, – paaiškino tėvas Tiuflis. – Tai sėdinčio susimąsčiusio žmogaus medinė skulptūra, žymaus šiuolaikinio drožėjo iš Naujosios Gvinėjos darbas. Pasižiūrėkite iš arčiau! Nuostabu! Šią figūrą – ją vadinu Mąstytoju – man prieš daugelį metų padovanojo pats autorius, pats meistras. – Jis susijuokė. – Atleiskite už šiuos iškilnius žodžius! Meistras, kūrėjas! Bet šis drožėjas – didis menininkas. Į šį kūrinį jis sudėjo daug žinių ir jėgos.–Jis galėtų stovėti muziejuje, – sumurmėjo Riušlis ir priėjo arčiau, kad galėtų geriau apžiūrėti Mąstytoją.Figūra buvo apie 6 cm. aukščio, išpjaustyta iš vientiso tamsaus, beveik juodo medžio gabalo. Mąstytojas sėdėjo pasirėmęs alkūnėmis į kelius, jo pirštai rėmėsi į smakrą. Veidas žvelgė į žiūrintįjį. Kakta atrodė žema, galbūt todėl, kad buvo išvagota daugybės raukšlių. Akys – kriauklės – arti viena kitos, įstrižos, nosis – didelė, energinga. Ši nosis buvo tiesiog bjauri, plokščia, plačiomis šnervėmis. Atsikišusios lūpos ir smakras. Lūpų kampučiai nuleisti žemyn, pikti, keistas akių žvilgsnis šio niūrumo nė kiek nesušvelnino. Mąstytojo klubus dengė meldų sijonukas. Rankų bei kojų sąnariai, viršutinė rankų dalis ir visas veidas buvo išdažyti baltais, geltonais ir ochros spalvos žemės dažais.–O Dieve! – ištarė Riušlis labiau nustebęs negu tada, kai apžiūrinėjo emalio mozaiką. – Dievulėliau! Esi priverstas mąstyti, tai matydamas!–Ar nesakiau? – vėl paklausė tėvas Florinas Tiuflis. – Tas susimąstymas, ramybė, kuria spinduliuoja Mąstytojas...

122

- Susimąstymas? – pertraukė jį Riušlis. – Aš norėjau Jūsų paklausti, kaip Jūs iškenčiate Mąstytoją šalia savęs visą dieną? Jo poveikis juk toks stiprus, ar ne? Esu jautrus žmogus ir tai pajutau iš karto.Tėvas Tiuflis nusišypsojo, sunerdamas rankas ant pilvo.–Aš labai gerai pažinojau drožėją. Jis buvo išmintingas žmogus. Visą savo gyvenimą jis drožinėjo savo tautai dvasių kaukes.- Apie dvasių kaukes aš žinau, mačiau muziejuose! – neslėpė savo susižavėjimo Riušlis.–Naujojoje Gvinėjoje jos eksponuojamos dvasių name, – paaiškino tėvas Tiuflis. – Prieblandoje, pilnoje šešėlių ir paslapčių. Ten jos gyveno. Ten jos kalbėdavosi žmonėms. Tai ne muziejuje... – atsiduso jis. – Dabar jie drožinėja kaukes turistams. Bet ne mano drožėjas, mano draugužis. „Aš daugiau negaliu drožinėti kaukes“, – pasakė jis man. – „Senais laikais jos kalbėjo, dabar jos nutilo. Reikėtų drožinėti naujus žmones, suprantančius naująjį laikmetį arba tavo šventuosius ir šventąsias, kuriuos norėtum turėti savo bažnyčioje. Bet aš nemoku jų išdrožti. Pirmiausia aš turiu perprasti naujosios minties esmę. Galbūt aš jau niekada nebegalėsiu drožinėti.“ Aš jo nespaudžiau. Mudu dažnai sėdėdavome tyliai, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Ir vieną dieną, prieš Kalėdas, jis atėjo su šia figūra. „Dovanoju ją tau“, – pasakė jis. – „Ją išdrožiau tau. Šventasis karalius ar Vaikelis prakartėlėje man nesigavo, bet štai kas man pavyko.“–Pavyko nuostabiai! – vėl sušuko Riušlis. – Meno kūrinys, pavydžiu Jums iš visos širdies, kad Jūs jį turite.Tėvas Tiuflis vėl nusišypsojo.–Ar turite didelį darbo kambarį su gražia palange? – pasiteiravo jis.–Taip, – atsakė Riušlis. – Kodėl klausiate?–Tuomet dovanoju Mąstytoją Jums, – pasakė tėvas Tiuflis. – Suvyniosiu jį į laikraštinį popierių, galėsite iš karto pasiimti.–Neturiu teisės priimti jo iš Jūsų, – tarė Riušlis.–Žinoma, galite jį priimti, – sušuko Tėvas Tiuflis. – Kaip mano seno kolegos sūnus! Kas kitas, jei ne Jūs? Esu jau senas žmogus, daugelį savo kūrybingų metų gerėjausi Mąstytoju, dabar mane turi kažkas pakeisti, tai

123

visiškai teisėta. Patikėkite manimi, aš neprisirišu prie daiktų ... Su didžiausiu malonumu dovanoju, tik kaip vienuolis – turiu tiek nedaug, ką galėčiau išdovanoti. - Suteikite man džiaugsmo – tai mano kalėdinė dovana Jums! Drebančiomis rankomis Riušlis griebė Mąstytoją.–Tokia puiki ... brangi ... vertinga dovana, – pralemeno jis. – Jis sėdės prie mano baltų tiulio užuolaidų, virš centrinio šildymo, bet aš pasirūpinsiu tinkamu oro drėgnumu, kad tik jam nepakenktų. Ko dar jam reikėtų? Ar jam nekenkia saulė?- Paklausykite, juk jis negyvas! – sušuko tėvas Tiuflis, metęs susirūpinusį žvilgsnį į Riušlį. – Jam reikia stabilaus pagrindo, nes jis gana sunkus, ir daugiau nieko.Jis įvyniojo figūrą į keletą laikraščių, apmazgė storu siūlu ir įteikė ryšulį savo lankytojui. Tuomet stumtelėjo vyriškį durų link.–Džiugių Kalėdų! – šūktelėjo jam iš paskos.Pasikišęs Mąstytoją po pažastimi, Riušlis pasileido laiptais žemyn. Jis jautėsi keistai sutrikęs: pirma, nuo žolelių trauktinės, antra, dėl jį užplūdusios laimės, kad įsigijo tikrą meno kūrinį. Praeidamas pro emalinį „Apreiškimą“, Riušlis sumurmėjo:–Ei, paauksuotas angele ant plokštės, ne tau su mano Mąstytoju lygiuotis!Staiga Riušlį apniko baimė ir jis baugščiai apsidairė. Kažkoks girgždesys. Gal koks vienuolis? Bet aplinkui nė gyvos dvasios. Klaidžiuose koridoriuose tvyrojo nejauki tyla. Garsiai sušiugždėjo laikraštis, į kurį buvo suvyniotas Mąstytojas.–Čia nelabai jauku, ką? – tarstelėjo Riušlis Mąstytojui. – Mano namuose tu jausiesi tikrai gerai. Aš turiu gražią kaukę iš Kamerūno, seną papirusą iš Egipto ir Meksikos indėnų ąsotį. Bet tu esi tikresnis, juos visus kartu sudėjus.Broliukas prie įėjimo linktelėjo žurnalistui.–Ar pasisekė interviu? Ilgokai viršuje užtrukote ...–Bus gražus straipsnis, – skubiai mestelėjo jam Riušlis. – Jis dar apdovanojo mane ir papildoma medžiaga.

124

Jį nusmelkė baimė, išvydus ryšuliu slenkantį vienuolio žvilgsnį. Jis bėgte nubėgo prie savo automobilio, paguldė Mąstytoją ant užpakalinės automobilio sėdynės ir giliai atsidusęs užvedė variklį. Jam knietėjo kuo skubiau nuvežti Mąstytoją į saugią vietą.Riušlis gyveno gražioje senoje viloje miesto pakraštyje su mažu išpuoselėtu gėlynu, kuriame tvarkingai šiaudais aptūloti rožių krūmai turėjo gerai atsilaikyti prieš žiemos šalčius. Name gyveno keletas gyventojų. Bute greta jo gyveno kolega, senbernis kaip ir jis, kuris „Mažajame vakaro laikraštyje“ buvo atsakingas už skiltis „Medicina ir higiena namuose“ ir „Klauskite Dr. Giunclio“. Jo pavardė buvo ne Giunclis, o Furgleris, jis buvo ne gydytojas, tačiau turėjo daugybę medicinos žodynų bei žinynų. - „Kai Furgleris tave pamatys, jam akys iš nuostabos išsprogs“, – garsiai pamąstė Riušlis, išvyniodamas savo Mąstytoją iš laikraščių. Pakėlė jį aukštyn ir nusinešė į savo darbo kambarį. Jo rašomasis stalas, didelis ir blizgantis, su elektrine rašomąja mašinėle, stovėjo įstrižai prie lango. Ten, ant palangės, ir buvo ta labai gera vieta figūrai. Kai Riušlis, sėdėdamas prie savo rašomosios mašinėlės, pakėlė akis, jis žvelgė tiesiai Mąstytojui į veidą.–Nuostabu! – garsiai sušuko Riušlis. Jis atsisėdo prieš rašomąjį stalą, žvilgčiojo pakaitomis tai į mašinėlę, tai į palangę ir kiekvieną kartą gėrėjosi džiugia nuotaika, galima sakyti – beveik džiaugsmingu šiurpuliuku, kuris, pažvelgus į Mąstytoją, perbėgdavo nugara.Truputį vėliau jis nuėjo į virtuvę, užsitepė sūrio ant duonos, užsidėjo ant viršaus keletą svogūnų griežinėlių ir atsidarė butelį raudono vyno.–Reikia aplaistyti tavo įkurtuves! – pasveikino jis Mąstytoją. Vėliau Riušliui dingtelėjo, kad raudonas vynas po žolelių užpiltinės nėra pati geriausia idėja, ir visa kaltė dėl galimų pasekmių tektų jam pačiam. Bet jis jautėsi laimingas. Nusinešė medinę lentelę su sūrio - svogūnų sumuštiniu ir vyną ant savo rašomojo stalo, nuo jo paviršiaus nubraukė alkūne ne tokius svarbius popierius ir ant krūvelės rankraščių pasistatė savo vakarienę. Šį vakarą jis ketino parašyti trumputį prasmingą kalėdinį straipsnelį apie tėvą Floriną Tiuflį. Jis jau žinojo ir pavadinimą: „Mįslės Naujajai Gvinėjai“. Paantraštė: „Vyras, kurio širdis neprisirišusi prie daiktų.“

125

- Į sveikatą! – tarė Riušlis ir pakėlęs raudono vyno taurę linktelėjo palangės link. Vynas suraibuliavo taurėje. Ochra Mąstytojo veide skleidė matinę spalvą.Lauke įsižiebė gatvės šviestuvai. Vieno iš jų švelni šviesa krito tiesiai į langą. Ji apšvietė krintančias snaiges. Riušlis pažvelgė atidžiau. Sninga!- Sveikas, sniege! – sušuko jis. – Mąstytojau, pažiūrėk, sninga! Ar jam pasirodė, ar balta spalva Mąstytojo veide tikrai pradėjo švytėti?–Man atrodo, reikia daugiau elektros šviesos, kad atsiskleistų visas tavo grožis, – pasitarė su savimi Riušlis.Jis įjungė stalinę lempą ir pasuko taip, kad ryški jos šviesa kristų tiesiai ant Mąstytojo. Kaurio kriauklių akys su siaurais dantytais akių plyšiais sužybsėjo.- Nemirkčiok! – tarė Riušlis. – Ko čia mirkčioji?! Vis dėlto nusuksiu lempą nuo tavęs. Apšviestas krintančių snaigių šviesos tu daug gražesnis ir paslaptingesnis.Jis įdėjo į rašomąją mašinėlę lapą popieriaus, paspaudė įjungimo klavišą ir apsidžiaugė išgirdęs įprastą ūžimą. Išspausdino pavadinimą, po to paantraštę.–Ji šiandien kažkaip garsiai burzgia, – sumurmėjo jis. – Nemanau, kad tau patinka toks garsas.Išjungė mašinėlę ir įsiklausė į kambario tylą. Girdėjosi šildytuvo spragsėjimas. Gatve pravažiuodavo automobiliai. Jiems važiuojant pro namą, šis sudrebėdavo.Riušlis ištiesė ranką link sumuštinio, bet ten nieko nebebuvo.–Jei būčiau girtas, – tarė Riušlis, – tada patikėčiau, kad tu juos suvalgei, bet dabar žinau, kad pats ką tik suvalgiau automatiškai, negalvodamas.Mąstytojas nebemirkčiojo. Riušlis žiūrėjo į jį, kol įskaudo akis. Mąstytojas nebemirkčiojo. Riušlis įsipylė pilną taurę ir išgėrė. Perskaitė, ką išspausdino: „Vyras, kuriam daiktai atveria savo širdį“. Jį apėmė pyktis. Išplėšė lapą ir įsidėjo kitą, nes nebuvo įpratęs rašyti straipsnius bet kaip, o vėliau juos perdirbinėti.Riušlis rašė, o mašinėlė erzinančiai garsiai burzgė: „Kaip žmogus, kuris daugybę Kalėdų švenčių sutiko svetimuose kraštuose, kurio Kalėdų eglutė buvo kaktusai, kuriam varpelius pakeisdavo beždžionių šauksmai

126

ir papūgų riksmai, o giesmės apie tyliąją ramiąją naktį įvairiomis kalbomis jis klausydavosi, kuomet ją giedodavo neišlavinti vaikų balsai, kaip toks žmogus praleidžia paskutines valandas prieš Kalėdas dabar?“Jis liovėsi rašyti, nes nuo palangės pasigirdo keistas garsas. Gal tai radiatorius? Mąstytojo lūpų kampučiai blizgėjo tarsi sutepti riebalais. O gal tai nuo tepamojo sūriu? Jam pasirodė, kad Mąstytojo lūpų kampučiai buvo nuleisti ne mąsliai, o priekaištingai.Jis prisivertė nebežiūrėti į Mąstytoją ir rašė toliau: „Tėvas Florinas Tiuflis turi didelę gerą, atvirą širdį. Iš meilės žmonėms, kurie savo gimtojoje bažnyčioje turėjo kentėti bijodami dvasių ir tikėdami įvairiausias prietarais, jis paliko savo Tėvynę ir išvyko, kad gyventų su čiabuviais tolimose salose, giliausiose džiunglėse, dykumų pakraštyje, aukštuose kalnuose ir švęstų su jais Kalėdas.“ Riušlis pakėlė galvą, pažvelgė Mąstytojui, kurio nosis ir skruostai švietė baltai, į veidą ir sumurmėjo:–Na, tuos prietarus galėčiau išbraukti. Ar išbraukti „prietarus“? Žinau, tėvas Florinas Tiuflis šito žodžio niekada nevartoja, kalbėdamas apie vietinių tikėjimą. Jis visada gerbia jų pažiūras. Bet mūsų skaitytojai mėgsta žodį „prietarai“, ypač kai kalbama apie misijas ir vargšus pagonių vaikus... Ir žodžio „pagonys“ jis nemėgsta ...Jis nuspaudė klavišą „x“ ir neperskaitomai užbraukė paskutinę eilutę. Mašinėlė sutarškėjo. Riušlis vėl ją išjungė, kad galėtų pagalvoti.–Pas jį tu veikei geriau, gerasis Mąstytojau, senasis drauge, – toliau murmėjo Riušlis. – Jam sukeldavai minčių tarsi būrį išdykusių vaikų.Jis minutėlei nurimo ir įsiklausė į save.–Kai pradedu mąstyti, – sušnibždėjo jis, – kokios mintys man kyla?Staiga jis pagalvojo, kad anksčiau visi darbai jam sekdavosi labai lengvai.–Žinoma, – tarė jis sau. – Aš gi nesu kvailas.Riušlis nuvijo įspėjančią mintį šalin, bet jį apniko kitos. Mintys apie kolegas, kuriems jis nepagelbėjo, mintys apie mergaitę iš praėjusių atostogų.–Aš jos nepalikau! – sušuko jis ir susivertė į burną likusį vyną, kad galėtų vėl įsipilti. – Kas teigia, kad aš ją palikau? Aš jai niekada nežadėjau likti su ja amžinai. Ir iš viso: „Amžinai“. Koks baisus žodis. Sugalvotas kažkokių niūrių mąstytojų žmonėms gąsdinti.

127

- Atsiprašau, – pridūrė jis, žvilgtelėdamas į Mąstytoją. Šis sumirksėjo, o gal tai buvo šviesos nutviekstų snaigių šešėlis... Jis sumirkčiojo!–Jis mirkčioja, po velnių, tiesiog neįtikėtina! – sušuko Riušlis.–Į sveikatą! – sušnibždėjo jis.Oras kambaryje pasidarė tvankus. Riušlis pasuko galvą, kad net sprandas trakštelėjo, pakėlė ir vėl nuleido pečius. Kartais, kai jis naktimis ilgai dirbdavo, jam atrodydavo, kad už jo kažkas stovi ir žiūri pro petį į lapą rašymo mašinėlėje.Ir dabar vėl apniko tas prakeiktas jausmas. Jis greitai grįžtelėjo atgal, žinoma, nieko už jo nebuvo. Bet kambario durys buvo kažkodėl pusiau praviros.Jis panoro atsikelti, kad jas uždarytų, bet kažkas privertė jį pasukti galvą į Mąstytoją. Šitokios priešiškos išraiškos, tokio pikto kaurio kriauklelių akių žvilgsnio jis anksčiau nebuvo pastebėjęs. Jam pasidarė šalta. Grindimis pertraukė šalto vėjo gūsis. Tai ne vaizduotės padarinys. Riušlis jį iš tikrųjų pajuto. Kambaryje pasidarė labai šalta. Vėl pasigirdo tas keistas garsas.Kambarys atgijo. Lėtai plaikstėsi užuolaidos.Mąstytojas žiūrėjo į jį! Taip, jis žiūrėjo į jį, kaip gyva būtybė žiūri į gyvą sutvėrimą, tiesiai į akis.–Nesuprantu, kas čia darosi, – pagalvojo Riušlis.Jį apėmė baimė.Labiausiai už viską jam norėjosi nukreipti akis nuo Mąstytojo, bet iš baimės jis nepajėgė tai padaryti.Jo širdis pradėjo smarkiai daužytis.–Gelbėkit! – suriko jis. Iš pradžių tyliai, vėliau garsiau. – Gelbėkit! – sušuko jis dar kartą, kai išgirdo už durų žingsnius.–Dėl Dievo meilės, kas tau atsitiko? – paklausė Furgleris, kaimynas ir „Mažojo vakarinio laikraščio“ kolega. – Tavo buto durys atdaros, ir virtuvės, ir kambario. Išgirdau tave šaukiant ir kalbant, tarytum pas tave visą vakarą būtų svečių. Ar tau viskas gerai?–Aš nežinau, – sušnibždėjo Riušlis. – Aš nieko negaliu. Man nieko nesigauna.

128

- Nieko keisto, – pasakė Furgleris, užkimšdamas butelį. – Gerk burokėlių sultis kaip aš, tada taip nenutiks. Ir dar prieš Kalėdas, gėdos turėk!–Jis, – sumikčiojo Riušlis ir parodė į savo palangę, – jis kaltas, o Visagali, dabar net sujudėjo. Jis juda!–Žmogau, paguldysiu tave į lovą! – pasakė Furgleris. – O vėliau sukurpsiu puikų straipsnelį apie tave: „Alkoholio pasekmės“.–Pažiūrėk gi, – tarė Riušlis.Furgleris pažvelgė į langą.–Ta beždžionė? Puiki! Iš kur tu ją gavai?Jis priėjo arčiau.–Betgi čia ne beždžionė. Kažkokios dvasios pavidalas iš kažkokios keistos šalies. Manau, iš Afrikos arba Naujosios Gvinėjos. Verta gerų pinigų.- Dovanoju Mąstytoją tau, – suaimanavo Riušlis. – Dovanoju tau, jei jį tuoj pat išsineši.–Kuoktelėjai? – tarė Furgleris. – Juk tai vertybė. Atrodytų, kad aš jį pavogiau iš kažkokio muziejaus.–Jis priklauso man, – paaiškino Riušlis, rankomis užsidengdamas veidą. – Aš dovanoju jį tau Kalėdų proga.–Tu man niekada nesi ką nors padovanojęs Kalėdoms, – tęsė Furgleris.–O šiais metais dovanoju, – tarė Riušlis ir suaimanavo. – Paimk jį. Jis taip puikiai tiks tavo kambaryje, o tu visada buvai mano geras draugas, kodėl aš tau negalėčiau ko nors padovanoti... Kalėdoms...–Oho, vyrutis prisipylęs, – sumurmėjo Furgleris, padėdamas savo kolegai atsikelti ir nueiti į vonią. – Aš pasiimsiu šį vaikiną, šitą juoduką, nuo tavo palangės. Kaip bausmę, kad būdamas girtutėlis dovanoji daiktus, kurių rytdieną gailėsiesi. Galėsi manęs prašyti ir maldauti, kad grąžinčiau tau šį vaikiną, bet aš jo neatiduosiu. Bausmė yra bausmė.–Dovanoju! – dar kartą patvirtino Riušlis, pildamas sau ant veido šaltą vandenį. – Prašau, imk jį ir dink!Bet Furgleris išėjo tik tada, kai jo kolega su šildymo pūsle gulėjo lovoje. Jis nusikėlė Mąstytoją ir išsinešė į savo butą.Įėjęs į virtuvę, jis pastatė Mąstytoją ant lentynos virš virtuvinio stalo.

129

- Per sunkus? Ne, ne, atlaikys, – tarė jis. – Beždžionė, juodoji! Negrų genties vadas. Laukinis žmogus.Jis nusijuokė.–Laukinis! Koks gražus vardas tau!Mąstytojas sėdėjo ant lentynos ir žvelgė pro Furglerio galvą į kitas lentynas, prikrautas skardinių ir stiklainių. Virtuvė kvepėjo žolelėmis ir jautienos sultiniu. Furgleris užsijuosė prijuostę ir ėmėsi darbo. Jis bandė paskutinius receptus „Mažojo vakarinio laikraščio“ kalėdiniam numeriui. Straipsnis vadinsis „Gera savijauta ir per šventes“.Kaip visada, jis didžiavosi tuo, kad visus pasiūlymus ir receptus išbandydavo pats. Furgleris buvo talentingas virėjas, bet kolegos juokdavosi iš jo didelės meilės dietoms. Jis vartodavo tik geriausius šalto spaudimo augalinius aliejus. Alkoholiu ir mėsa jis baisėjosi, tik kartais paragaudavo švelnios vištos krūtinėlės. Žmones, geriančius alkoholį, jis niekino. Dievino šaltalankio sultis, sumaišytas su šviežiai spaustomis morkų sultimis, paskanintas keletu lašų citrinos.- Tai taurūs gėrimai, Laukini, – tarė jis. – Visa kita yra brutalu. Nekenčiu brutalumo. Man atrodo, tu taip pat esi žiaurokas vaikinas. Pribaigei vargšą Riušlį. Taigi. Riušlis su savo fantazijomis pripaistė tau daugybę baisių istorijų. Tai jis sugeba. Prifantazuoti daugiau, negu yra iš tikrųjų. Su manim viskas kitaip. Kiek kas sveria, tiek ir yra. Pavyzdžiui, tu esi ne svetimos tautos demonas, o paprasčiausiai pavykęs laukinio portretas.Furgleris pasilenkė virš viryklės, pamaišė smulkiai supjaustytus kalafiorus, įdėjo suspaustą česnako skiltelę.–Man tu nieko neiškrėsi, bjaurus padare, – tarė jis. – Taviškiai valgo daug kiaulienos, o pasislėpę krūmuose mėgaujasi žmogiena, ar ne?! Įsitrinate smirdančiais kiaulės taukais ir galvojate, kad esate stiprūs ir gražūs. Stiprūs – na, taip, gal ir stiprūs, bet niekada nesate geros formos!Gatve praburzgė autobusas, namas sudrebėjo, subarškėjo prieskonių stiklainiukai. Mąstytojas lentynoje pasislinko į priekį. Furgleris dar įdėjo prieskonių ir paragavo.– Koks žmogus yra tikrasis žmogus? – paklausė jis įvairių kvapų pripildytoje virtuvėje. – Žmogus, nevaldomas žemų instinktų,

130

šeimininkaujantis taupiai ir protingai, lieknas ir geros formos, nekankinamas juodų minčių. Ką nuolat apninka blogos mintys? Žmones, prisikimšusius pilvą lašinių ir sunkių valgių. Tada jie negali miegoti, sutrinka virškinimas ir jie pradeda galvoti. Tokie ir tampa mąstytojais, nes jie neprotingai maitinasi. Nekenčiu mąstytojų! Riušlis yra irgi toks mąstytojas. Galvoti jis tiesiog negali, tam jis per kvailas. Jis mąsto. Mano draugas? Net juokas neima! Girto fantazijos!Jis įsižiūrėjo į Mąstytoją.– Jie visada propaguoja toleranciją! Reikia viską suprasti! Mėsos mėgėjai, lašinių vergai, papilvių gerbėjai, riebalų ėdikai! Visi vienodai vertingi, cha-cha! Visus reikia gerbti! Nesikišk į kito įsitikinimus! Jis sakė, kad tu judi, Laukini. Vargšas kvailys! Kai rytoj apie tai papasakosiu savo kolegoms, bus pagoniško juoko, daug tikro pagoniško juoko!Jo kalba staiga nutrūko. Medinė figūra krito nuo lentynos tiesiai Furgleriui ant galvos. Praradęs sąmonę, jis parkrito ant grindų. Mąstytojas nusirito grindimis ir liko gulėti greta pilnos daržovių pintinės.Bute po Furglerio kambariu gyveno pagyvenusi ponia. Išgirdusi keistą dunkstelėjimą, paskui negirdėdama jokio garso, senoji ponia sunerimo. Išėjusi iš savo buto, ji paskambino į Furglerio duris. Niekas neatsiliepė. Tada ji paskambino į Riušlio duris. Šis po kurio laiko jas atidarė.– Jūsų kaimynui kažkas atsitiko, – pasakė ji ir nupasakojo, ką girdėjusi.– Mąstytojas! – sumikčiojo Riušlis. Senoji dama užuodė vyno kvapą ir ranka prisidengė nosį.Riušlis padaužė duris, tada įsibėgėjęs trenkėsi į jas. Išlėkė spyna.– Ar nevertėjo geriau kreiptis į policiją? – paklausė senoji ponia. Bet Riušlis jau įvirto į butą.– Greičiau čia! – suriko jis. – Virtuvėje!Senoji ponia greitai susitvardė ir paskambino greitajai pagalbai. Dar prieš pasirodant gydytojui, Riušlis, pats svirduliuodamas ant kojų, šaltu vandeniu sugrąžino savo kolegą į gyvenimą. Jam iš žaizdos prie sklastymo plona srovele tekėjo kraujas.

131

- Tu blogai su juo elgeisi, – sušnibždėjo Riušlis.Furgleris negarsiai dejavo. Bejėgiškai pajudino ranką, rodydamas į Mąstytoją.–Poniai... dovanoju... Kalėdoms, – galiausiai sušnibždėjo jis. Senoji ponia suprato, kad Furgleris jai kaip padėką už suteiktą pagalbą nori padovanoti seną juodą Dievo figūrą. Nenorėdama jaudinti vargšo nelaimėlio, ji nuoširdžiai jam padėkojo. Kaimynė drąsino jį, kai pasirodęs gydytojas nusprendė išsivežti Furglerį su savimi. Jis žaizdą norėjo susiūti ligoninėje. Senoji ponia, trepsėdama mažais žingsneliais, palydėjo Furglerį iki greitosios pagalbos automobilio. Vėliau ji dar kartą sugrįžo į Furglerio butą, iššluostė vandens balą nuo virtuvės grindų ir išgelbėjo verdančius kalafiorus nuo suanglėjimo. Tada pakėlė nuo grindų Mąstytoją ir nusinešė jį žemyn į savo butą.–Man tu nesi pats tinkamiausias draugas, – tarė ji. – Bet aš pažįstu vieną žmogų, kuriam tu suteiktum didelį džiaugsmą. Ji suvyniojo Mąstytoją pirmiausia į baltą ploną popierių, po to apvyniojo keliais sluoksniais vatos, tada į vyniojamąjį popierių ir pagaliau į gražų auksinį kalėdinį popierių. Viską apvainikavo meniškai surišta juostelė. Dar niekada Mąstytojas nebuvo taip profesionaliai ir gerai supakuotas.Įpakavusi dovaną, ponia atsisėdo prie mažo stalelio, atsisuko plunksnakotį ir gražiomis raidėmis užrašė ant kalėdinio sveikinimo: „Mielas garbingasis Tėve! Man vis dar skamba ausyse Jūsų pamokslas, kuriame Jūs taip jaudinančiai kalbėjote apie vaikus Afrikoje ir Indijoje! Aš visada mielai aukodavau misijoms. Dabar man į rankas pateko ši juoda figūra, iš kurios sklinda keisti burtai, ir aš nenoriu, kad ji patektų į negeras rankas, todėl ją patikiu Jums. Džiugių Kalėdų!“ Pasirašiusi laiškelį, jį užklijavo ir prikabino prie kilpelės. Ryšulį padėjo laiptinėje prie savo buto durų. Jai atrodė rizikinga praleisti su šiuo nemaloniu bendru naktį kartu bute. Kitą rytą ji per pasiuntinį dovaną nusiųs į vienuolyną.Tėvas Florinas Tiuflis pasidėjo ryšulį ant rašomojo stalo ir atsargiai pradėjo jį išvynioti. Jis visada džiaugdavosi, gavęs gražiai įpakuotas dovanas, ypač dabar, kadangi paskutinėmis dviem dienomis daug ir gerai padirbėjo. Savo mažais storais, pasitikėjimą keliančiais pirštais jis nuėmė vatą. Subraškėjo popierius.

132

– O! – ištarė tėvas Florinas Tiuflis, o jo apvalus raudonas veidas atrodė kaip mėnulio pilnatis birželio vakarais. Jam nekilo jokių klausimų, jis nenusteb, bet labai apsidžiaugė. Pastatė Mąstytoją į jo senąją vietą. Jis jautė visomis savo kūno poromis, kokią ramybę, taiką spinduliavo jo draugo kūrinys. Atsidusęs tėvas Florinas Tiuflis atsisėdo prie savo rašomosios mašinėlės. Jis nusikvatojo, kadangi šį akimirksnį dar nežinojo, kurią iš daugybės užplūdusių idėjų reikėtų pirmąją išsakyti žodžiais.

133

Trys piemenys

8 veikėjai: keturi piemenys – Andriejus, Tomas, Jokūbas, Dovydas, jų žmonos Ieva ir Zuzana bei Juozapas ir Marija.

(Šį kalėdinį vaidinimą galima vaidinti mokykloje, bažnyčioje arba namuose prie eglutės. Nereikia jokių dekoracijų, piemenų laužas arba Betliejaus tvartas „pasirodo“ aktoriams vaidinant.)

Pirmoji scena

(Naktis lauke. Piemuo Jokūbas deda į skarą duoną, sūrį bei vilną ir viską lėtai, nevikriai suvynioja. Kažką neaiškiai burbuliuoja sau po nosimi. Dėl jo nevikrių judesių ir kalbos kiti piemenys jį laiko kvaileliu. Iš kairės ir iš dešinės įskuba Andriejus ir Tomas. Andriejus su žibintu.)Andriejus: Jokūbai! Jokūbai! Aš turiu tau kai ką pasakyti! Kai ką gražaus! Šokinėsi iš džiaugsmo!Tomas (iš kitos pusės): Jokūbai, seni Jokūbai! Ar jie buvo ir pas tave?Jokūbas (žiūrėdamas tai į vieną, tai į kitą, rodo į ryšulį): Štai! Maistas ir vilna. Jau paruošta.Tomas: Dabar negalvok apie valgį, o susikaupk ir gerai paklausyk: ar šią naktį matei kažką... kažką keisto?Andriejus (apšviesdamas Jokūbui veidą): Gerasis Jokūbai! Pažvelk į Tomą, jis visas dreba. Jis irgi juos matė.Jokūbas: Aš išsigandau ... iš pradžių. O paskui supratau. Ne iš karto. Pamažu. Tada apsidžiaugiau.Andriejus: Ką tu supratai, Jokūbai? Ar tai buvo Geroji Naujiena?

134

Tomas: Andriejau, patylėk! Leisk jam kalbėti! Tegul jis papasakoja, ką patyrė. Nieko jam nesakyk. Jis gi kvailas, nesugeba nieko išgalvoti arba prikurti. Jis mums pasakys tiesą. Taigi, ką tu matei ir girdėjai?Jokūbas: Jų buvo labai daug. Jie džiaugsmingai juokėsi. Jie sakė: „Nebijokite. Mes skelbiame jums didelį džiaugsmą. Gimė Išganytojas.“ Taip, jie taip sakė.Andriejus: Išganytojas, kurio taip ilgai laukėme!Tomas: Taigi, mes nesapnavome. Toliau, Jokūbai!Jokūbas: Tai turi jums būti... būti...Andriejus (jam padeda): ... ženklas...Jokūbas: Vaikas... vystykluose... jis guli ėdžiose... (Susijaudinęs.) Antklodė! Antklodė! Tomas: Jam visiškai pasimaišė. Klausyk, Jokūbai, susiimk! Tik atsakyk: ar jie giedojo?Jokūbas: „Garbė... Garbė Dievui... aukštybėse... ir žemėje ramybė... ramybė“...Andriejus: „ ...Geros valios žmonėms“.Jokūbas: Taip ir buvo. Tiksliai taip. Garbės žodis!Tomas: Gimė Išganytojas! Ten, Betliejuje! Klausykit, abu! Prižiūrėkit mano avis! Aš einu į Betliejų pasveikinti Išganytoją! Jokūbas: Taip, taip, taip! Ir antklodė!Tomas: Ką jis svaičioja?Jokūbas: Antklodė ... Ėdžios ... Minkštai gulėti.Andriejus: Jis mano, kad mes turime paimti antklodę, kad Vaikeliui ėdžiose nebūtų taip kieta gulėti.Tomas: Gerai, aš paimsiu Vaikeliui antklodę.Andriejus: O aš paimsiu ąsotį pieno.Jokūbas (laiko iškėlęs ryšulį): Štai. Čia. Viskas paruošta! Andriejus: Greitai pasakysiu Dovydui ir Ievai su Zuzana, ką mes pasiimsime. Kai visi susirinks, iškeliausime.Tomas: Stop! Kas iškeliaus?Andriejus: Mes visi!Jokūbas: Taip, taip, taip! Visi!Tomas: Andriejau, ar tu rimtai? Nori pasiimti kartu ir visus kitus?

135

Andriejus: Žinoma! Visiems, kurie Gerosios Naujienos dar negirdėjo, turime ją paskelbti. Kad galėtų eiti visi piemenys, dideli ir maži, seni ir jauni. (Nori išeiti.)Tomas (jį sulaiko): Andriejau, išprotėjai! Negalima eiti su tiek daug žmonių. Jie tik trukdys. Dovydui skauda koją, jis eina šlubuodamas, kiekviena sraigė už jį greitesnė. Ir Zuzana su savo vaiku, kuriam nuolat kažko reikia! O dar Ieva – ji tokia bailė, ją nuolat tenka raminti, nes jinai vis girdi kosinčius liūtus arba tykančius plėšikus! Andriejau, būk protingas! Tik po vieną galima greitai judėti į priekį!Andriejus: Aš jų bent paklausiu, ar jie norėtų eiti kartu. (Išeina.)Tomas (šaukia jam pavymui): Tada pats ir kankinkis su jais! Kad žinotum: manęs jokie žmonės nesulaikys, aš eisiu be jūsų! (Jokūbui) O tu, Jokūbai, klausyk...Jokūbas: Eisiu kartu!Tomas: Būtent tu! Klausyk, mielasis Jokūbai, tu tai tikrai suprasi: kažkas turi pasilikti prie bandos!Jokūbas: Tegul kartu eina ir avys!Tomas: Ne! Tada reikės ištisų dienų, kol pasieksime Betliejų! Jokūbai, tu pasiliksi čia! Tu esi stiprus, geras. Jokūbai, tau galima patikėti gyvulius. Juk ne kiekvienam galima, ar ne?.. Mažojo Dievo Vaikelio pasveikinimą patikėk man. Čia reikia mokėti gerai kalbėti. Tu esi šaunus piemuo, bet iškalbumas nėra tavo stiprioji pusė.Jokūbas: Aš ir nenoriu kalbėti. Tyliai pabūti. Vaikelio pažiūrėti... Tomas: Bet Jokūbai, tu toks pasišiaušęs, Vaikelis tavęs išsigąstų, argi tu to nori?Jokūbas: Išsigąstų?Tomas: Klausyk: kai skelbia nurodymus, visada siunčia tuos, kurie padaro geriausią įspūdį... O aš tau sugrįžęs viską papasakosiu. (Skuba išeiti.) Viską smulkiausiai papasakosiu!Jokūbas (vienas): Pasišiaušęs ... Kvailas ... Išgąsdinsi mažą vaiką ... Ne, ne! Kažkas turi pasilikti prie bandos! Tai tiesa. (Pasižiūri į savo ryšulį.) Hm! Na, taip! (Nueidamas) Ar tu, Dievo Vaikeli, supranti, kad kažkas turi rūpintis ir avelėmis ...

136

Antroji scena

(Andriejus eina piemenų būrio priekyje. Piemenys nešasi žibintus, antklodes ir ąsočius. Zuzana nešasi suvystytą kūdikį. Ieva nuolat baikščiai dairosi. Dovydo koja sutvarstyta, jis pasiramsčiuoja lazda. Visų nuotaika džiaugsminga.)

Andriejus: Atsargiai, stora šaknis!Zuzana: Perduoti toliau: šaknis!Ieva: Ar tai ne gyvatė, Dovydai?Dovydas (pabeldžia lazda į žemę): Ne, šaknis. Jei būtų gyvatė, šliaužtų. Nebijok, Ieva!Ieva: Gerai, Dovydai. Tu gali į mane pasiremti.Zuzana: Vaje, mano mažasis Simonas vėl prikrovė į vystyklus. Ar negalėtume trumpam sustoti? Jei nepervystysiu, paraus jo užpakaliukas ir jis verks.Andriejus: Vystyk, palauksim!(Zuzana vysto vaiką.)Ieva (neramiai dairydamasi į visas puses): Nenoriu jūsų gąsdinti, bet galiu lažintis, kad priekyje kažkas eina.Dovydas: Ar tik čia nebus Tomas?Zuzana (vystydama): Jis jau tikrai bus nuėjęs pas mažąjį Išganytoją.Ieva (klausosi): Tai ne Tomas. Panašiau į plėšiką. Kažkas sėlina, ar negirdit?Andriejus (paeina su žibintu keletą žingsnių į priekį): Ieva, čia niekas netyko!Ieva: Prašau man atleisti, esu tikra bailė.Zuzana: Nieko tokio! Jau geriau kiškis bailys, nei neatsargus išsišokėlis. Na, mano brangieji, baigėme! (Iškelia vaiką aukštyn.) Švarutis, kvepiantis, kaip ir priklauso!Andrejus: Gerai, pirmyn! (Visi žygiuoja.)Ieva: Labai jau tamsus šis kelias į Betliejų.Dovydas: Oi, oi! Skauda!Andrejus: Koja?Dovydas: Taip, labai skauda. Atrodo, kad reikia iš naujo perrišti.

137

Zuzana: Duosiu tau Simono vystyklą, jis toks minkštutis. Štai, Ieva, palaikyk mažąjį.Ieva (paima kūdikį, jį sūpuoja ir kalbina): Tik neverk, ne, ne, ne! Tuoj vėl eisime pas mažąjį Dievo Sūnų!(Andriejus su Zuzana perriša Dovydui koją.)Dovydas: Man labai nesmagu, kad aš jums trukdau, dar turite man ir patarnauti.Zuzana: Tik jau nedejuok! Kiekvienam reikia kito paslaugų. Andriejus: O man ir smagu, kad galiu tau pasitarnauti. Juk norime pasitarnauti ir mažajam Išganytojui. Bet jeigu mūsų paklaustų: „Ar sugebate iš viso patarnauti kitam?“ Tada mes ramiai atsakytume: „Taip, truputį to jau mokėmės!“Zuzana: Pavyzdžiui, maitinti ir sūpuoti vaiką.Dovydas: Pavyzdžiui, perrišti koją.Ieva: Arba nubaidyti liūtą ir nugalėti baimę ...(Visi juokiasi.)Andriejus: Gera jums juoktis. Man net bloga iš susijaudinimo, kai pagalvoju apie tai, kad man reikės sveikinti mažąjį Išganytoją. Tikriausiai žodžio nepajėgsiu išlementi.Ieva: Mes tau padėsime.Zuzana: Pakalbėsime su Vaikelio motina. Motinai su motina visada atsiranda bendros kalbos. „Ar tau reikia vystyklų?“ – paklausiu aš. – „Ar turi pieno? Gal reikėtų padėti išmaudyti kūdikį?“Dovydas: Tai sena tiesa, kad moterims lengviau plepėti.Zuzana: „Leisk pažiūrėti tavo Vaikelio!“ – paprašysime. – „Mes esame tik vargšai piemenys, o žmonės mieste džiaugiasi, kai jiems su mumis nereikia turėti reikalų. Atsiduodame tvartu ir gyvuliais. Mes būtume neišdrįsę čia ateiti, jei pasiuntiniai nebūtų įtikinamai pasakę: „Rasite kūdikį, vystykluose...“Ieva: Ša! Ša! Priekyje kažką girdžiu!Zuzana: Taip. Štai ir namas matyti! Tamsoje vos galima įžiūrėti. Andriejus: Iš priekio artinasi kažkoks vyras.Ieva: Namas? Tai panašiau į tvartą.Andriejus: Vyras nešasi žibintą.Ieva: Tai bent jau ne plėšikas. Plėšikai nevaikšto su žibintais. Andriejus: Ei, ar esi geras žmogus?

138

Juozapas: Jūs ieškote Vaikelio?Andriejus: Vaikelio ėdžiose, Išganytojo ir jo motinos.Juozapas: Tai mano šeima. Užeikite!Ieva: Jo šeima?Zuzana: Ar tu manai, kad gerasis Dievas paleis savo mažulėlį Sūnų į pasaulį be tinkamo globėjo? Vyras yra gero veido, eikime. Marija (su vaiku rankose draugiškai išeina pasitikti svečių): Žiūrėk, Jėzuli, tavęs aplankyti ateina piemenys.(Piemenys tarpusavy stumdosi, visi labai sumišę.) Ieva (tyliai): Andriejau, tu gi turėjai pasveikinti Vaikelį.Zuzana: Taigi, pasakyk ką nors!Andriejus (mikčioja): Hm, hm, hm! (Dovydui) Kalbėk tu! Dovydas (šlubčiodamas, remdamasis lazda): Hm, hm, hm! Taigi, mes jau čia!(Marija ir Juozapas šypsosi.)Juozapas: Jūs atkeliavote iš toli. Esate tikriausiai ištroškę. Štai... (Atneša ąsotį.) Šaltinio vanduo.Andriejus: Pienas! Kad nepamirščiau pieno!Ieva: Kiaušiniai!Zuzana: Čia pora vystyklų, jie tikrai pravers.(Piemenys apsidžiaugia, kad gali kažką veikti, išdalina dovanas.) Ieva: Galėčiau jums išvirti sriubos. Arba pagaminčiau ką nors rytdienai, kad tau nereikėtų vargintis.Marija: Taip, labai apsidžiaugčiau. Nelengva: ir maistą gaminti, ir vystymas, ir maudymas...Zuzana: Iš pradžių būna ir baugu, ar viską teisingai darai. Ar teko anksčiau išmokti, kaip reikia vystyti vaiką? Marija: O taip, išmokau pas savo pusseserę Elžbietą, galėjau jai pagelbėti prie mažojo Jono.Zuzana (pasilenkusi prie Vaikelio Jėzaus): Koks gražus vaikas! Ieva: Sveikas kaip ridikas! Ar ne?Zuzana: Gerai, kad bus stiprus darbuose, kuriuos numatęs atlikti! Daugeliui žmonių jis teikia vilties! (Švelniai kalbina Vaikelį.) Geriausios sėkmės tau, mielas Vaikeli! Ir kad tu surastum daug draugų, kurie tau padėtų!(Moterys įeina į „namą“.)

139

Dovydas (kraipydamas galvą): Joms, moterims, tikrai lengva susipažinti!Andriejus (Juozapui): Ką mes galėtume padirbėti? Duok ir mums darbo, kad nereikėtų čia trypinėti. Kapoti malkas, prinešti vandens, išmėžti tvartą ir panašiai, tai mes sugebame!Dovydas: Tomas mokėdavo dar ir gerai pakalbėti!Andriejus: Tomas! Aš jo vos neužmiršau. (Juozapui) O Tomas pas jus ar jau buvo atėjęs?Juozapas: Jokio Tomo čia nebuvo!Andriejus: Toks didelis piemuo rudomis akimis...Juozapas: Jo čia dar nebuvo.Andriejus: Negali būti... Jis išėjo pirma mūsų.Juozapas: Ar jis išėjo vienas?Andriejus: Vienas, kad niekas jam netrukdytų greitai eiti. Juozapas: Gal jis pasiklydo?Dovydas: Ai, jis žino kelią į Betliejų užrištomis akimis. Kiekvieną savaitę jis čionai keliauja, kad parduotų sūrį.Juozapas: Sunku surasti kelią pas Vaikelį Jėzų tam, kuris keliauja vienas. Kas keliauja su kitais, tas visada kelią suranda. Bet labai sunku surasti kelią, kai esi vienas ... tik su savimi. (Išeina su piemenimis į „namą“.)

Trečioji scena

(Į tuščią sceną su užgesusiu žibintu įeina Tomas.)

Tomas: To dar gyvenime nebuvau patyręs! Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna! Negaliu rasti kelio. Kelio, kurį pažįstu ir dieną, ir naktį, esant bet kokiam orui! Rasčiau jį užsimerkęs ... Tiesiog netikiu! Ir žibintas užgeso, ir jokio žmogaus aplinkui, kad galėčiau paprašyti ugnies! Kaip basliu per galvą gavęs, nieko nesusigaudau! Kaip avis paklydėlė, tik daug kvailesnis! (Šaukia.) Ei! Ei! Ar yra čia kas nors? (Išeina.)

Ketvirtoji scena

(Piemuo Jokūbas sėdi susivyniojęs į savo apsiaustą prieš „laužą“.

140

Drožinėja pypkę, retkarčiais ją pabandydamas. Kartas nuo karto įsiklauso į naktį.)

Jokūbas: Ar pasigirdo? Šaukia? (Klausosi.) Ne. Tylu. Naktis tokia ilga, kaip trys einančios viena po kitos. (Švilpauja.) A, bus gerai. (Drožinėja.) Dabar stovi visi apie mažąjį Išganytoją ir žvelgia į jį. Ak, taip. Bet jie sugrįš ir viską man papasakos... (Švilpauja.) Kažkas turi ganyti avis... taip... taip. Jų gi negalima palikti vienų. (Klausosi.) Vis dėlto kažkas šaukia.Tomas (iš toli): Ei-ei!Jokūbas (atsistoja): Ei-ei! Čionai!Tomas (įgriūva paknopstomis ir išsigandęs žvelgia į Jokūbą): Jokūbai, ar čia tu?Jokūbas: Ar aš dar labiau pasišiaušęs, kad tu manęs neatpažįsti? (Tomas griūva išsekęs greta Jokūbo ant žemės, paslėpdamas rankomis veidą.)Jokūbas: Gerai, kad atėjai pas mane... Taigi, pasakok!.. Tomai, kas yra? (Susijaudinęs pradeda mikčioti.) Kas atsitiko vaikui?.. Andriejus! Zuzana! Kur?Tomas: Aš neradau kelio. Ėjau ratu, visą laiką ... ratu ...Jokūbas (nesuprasdamas): Ką sakai?Tomas: Aš nesuradau Vaikelio. (Atsisėda toliau nuo Jokūbo scenos gilumoje.) Tikriausiai man reikėjo eiti su kitais ...Jokūbas: Vargšelis Tomas! Štai! Šilta sriuba! Tu juk mėgsti? (Tomas purto galvą.) Palauksime kartu. Jie mums viską papasakos! Tomas: Nenoriu nieko matyti! Nenoriu nieko girdėti!Jokūbas (ramindamas): Na, na!(Tyliai, bet skubėdami įeina Marija su Vaikeliu ant rankų ir Juozapas.)Jokūbas: Tai nė gyvos dvasios aplinkui, tai ir svetimi užgriūna... Atrodo kaip kokie pabėgėliai. Ir dar su vaiku.Juozapas: Ar galėtume atsikvėpti prie tavo laužo?Jokūbas: Kiek tik patinka. (Nusivelka savo apsiaustą ir ištiesia jį ant žemės.) Moteriai.Marija: Dėkoju.Jokūbas (į scenos gilumą Tomui): Pažiūrėk į šituos žmones! Tomas: Palik mane ramybėje. Jie manęs nedomina.Jokūbas (patrauko pečiais, eina atgal prie „laužo“): Uždėsiu malkų, sušildysiu sriubą, čia puode. (Apžiūri šeimą.) Tai jūs pabėgėliai, ką?

141

Juozapas: Turime pasirūpinti Vaikelio saugumu.Jokūbas (nustebęs): Eik sau, kas gali grasinti kūdikėliui! Juozapas: Tas, kas dreba dėl savo valdžios.Jokūbas: Na ir žmonių atsiranda!.. Bet paklausyk, dabar viskas bus kitaip. Gimė Išganytojas. Jis išgelbės mus nuo viso pikto. Bet tik tada, kai užaugs, Atpirkėjas mūsų. (Susimąsto, suieško savo ryšulį.) Pažiūrėkit, tai norėjau nunešti mažajam Dievo Vaikeliui. Bet jie man neleido. Kažkas turi ganyti bandą. (Paduoda ryšulį Juozapui.) Jums pravers. Gera piemenų duona, ilgai nesužiedėja. („Laužo“ link.) Sriuba jau sušilo. Prašau!Marija: Ar galėtum palaikyti vaiką, kol mes pavalgysime? Jokūbas: Bet aš toks pasišiaušęs.Marija: Mano sūnus nekreipia dėmesio, ar susivėlęs, ar ne. (Marija įduoda Jėzų Jokūbui į rankas, o pati su Juozapu srebia sriubą šaukštais iš puodo.)Jokūbas (priekyje su vaiku rankose. Laiko jį negrabiai, bet su didele meile): Ar nebijai manęs? Ne? (Laiko Vaikelį taip, kad jis galėtų matyti ugnį.) O čia – ar matai – juodos ir baltos avys. Piemuo jas gano. Jei kuri nors pasiklysta, piemuo eina jos ieškoti. Jis girdi ją bliaunančią. „Be – be“, – sako paklydusi avis. O piemuo sako: „Na, tai tu, paklydėle“, – užsikelia ją ant pečių ir parneša namo. (Atgal Tomui.) Tomai, tik pagalvok: su Vaikeliu moku kalbėti geriau nei su suaugusiu žmogumi. (Tomas tyli.) Jis ožiuojasi, žinai, su juo reikia turėti kantrybės. (Apžiūrinėja Vaikelį.) Jis ožiuojasi, nes nesurado Betliejaus Vaikelio. (Juozapui) Iš kur jūs ateinate?Juozapas: Iš Betliejaus.Jokūbas: Žinai, Vaikeli, esu visai kvailas žmogus. Man reikia daug laiko, kad ką nors suvokčiau. (Lėtai, tyliai.) Aš taip norėjau eiti aplankyti Vaikelį. O jis, ko gero, pats pas mane dabar atėjo ... Marija (prieina prie Jokūbo ir švelniai paima iš jo Vaikelį): Mano Vaikelis džiaugiasi, kai pas jį ateina žmonės. Kas negali pas jį ateiti, tą susiieškos jis pats. Jis eis žmogui iš paskos, bėgs paskui jį, kol jį suras, kol visus suieškos. (Žvilgteli į Tomą.) O kas mano Vaikelio nepažįsta per pirmąjį apsilankymą, pažins jį gal per antrąjį, per trečiąjį, per šimtąjį apsilankymą. Mano Vaikelis bus dieviškai kantrus su žmonių vaikais!

142

Jokūbas: Kantrus ir gailestingas...Juozapas: Lik sveikas, Jokūbai!Marija: Nuoširdžiausiai dėkoju už viską, Jokūbai.(Jokūbas iš nuostabos neprataria nė žodelio.)Tomas: Na, ar tie nepažįstamieji pagaliau išsinešdino?Jokūbas: Tomai, tai buvo Vaikelis, kurio tu ieškojai.Tomas: Tu iš proto išsikraustei!Jokūbas: Bet nenusimink, jis vėl sugrįš ir suras tave.Piemenys (džiaugsmingai įsiveržia iš dešinės pusės): Štai mes ir vėl čia! Valio, mes sugrįžome!Andriejus: Mes suradome mažąjį Dievo Sūnų!Jokūbas: O jis ieškojo mūsų ir mus surado.Dovydas: Skelbkime visiems žmonėms, kad mes jį matėme. Zuzana: Visi turi išgirsti Gerąją Naujieną!Ieva: Pabandykime pagiedoti, kad Geroji Naujiena būtų geriau visur girdima.Dovydas: Jei visi kartu padės... Tu (Jokūbui) Ir jūs, ir jūs (Žiūrovams). Visi kartu!(Piemenys ir žiūrovai gieda žinomą kalėdinę giesmę, pvz., „Tyliąją naktį“, „Sveikas, Jėzau gimusis“, „Gul šiandieną“ ir kt.)

143

Dovanos

(sutrumpinta)

Pagal vieną Rytų Bažnyčios Kalėdų liturgijos himną.Veikėjai: skaitovas (skaitovė), žmonės (šeima), choras (grupė).

Skaitovas:Kai pagalvojame apie Kalėdas, širdis suspurda: „Šitiek dovanų!“ Pati brangiausioji – iš Dievo – JIS savo Sūnų dovanojo mums. Vaikelis Jėzus – o iš tiesų – tai mūsų Atpirkėjas Dievas – pirmų Kalėdų dienąirgi gavo daug dovanų.Nuo ko?.. Kokių?..Be galo smalsu ir mums...

Žmonės (šeima):Daug dovanų galėjo dovanoti žmonės,tačiau pati didžiausia dovana – Mergelė Marija. Žmogus, tokia kaip mes, iš paprastos šeimos pasakė TAIP didžiajam Dievo planui,pasakė TAIP – kad taptų Jėzaus Motina,pasakė TAIP – Vaikeliui iki jo mirties ant kryžiaus. Kita žmonijos dovana – dorasis Juozapas,geriausias tėvas Jėzui žemės kelyje.

144

Skaitovas:Pati brangiausia dovana vaikams –kad šalia būtų mylintys tėvai. Kiekvieną vaiką nuo gimimo tegul apgaubia meilės spinduliai. Kiekvienam Dievo vaikui padovanokim Motiną – kuri jam TAIP sakytų, ir Tėvą, kuris savo šeimą mylėtų.

(Projektoriumi rodoma prakartėlės scena: Vaikelis, Marija ir Juozapas, jei įmanoma, piemenėliai ir Trys karaliai.)

Todėl džiaugsmingai užgiedokim senąją dovanų šlovinimo giesmę!

Choras (gieda arba deklamuoja dovanų giesmę): Kas atnešė Vaikeliui dovanų?Daugybę dovanojo jam dangus:angelai šlovino giesme skambia,ir degė Kalėdų žvaigždė skliautuos. Išminčiai nešė aukso, smilkalų ir miros, tvartelin, kurį žemė davė dovanų.Nustebę džiaugės piemenėliaistebuklu šiuo nepaprastu.

O žmonės dovanojo Kūdikėliui Švenčiausiąją Mergelę Motiną Mariją ir Juozapą globėją.Džiūgaukim, aleliuja!Aleliuja, aleliuja!

145

Prieš KalėdasIšminčiai ieško žingsnis po žingsnio,

kelio nežinodami.Jie stato išmintį ant kortos:

nežinomybė gaubia jų tikslą,nėra tam net vardo jokio.

Išminčiai nėra tikri, kad saugūs bus.Tik jų viltis keliauja kartu,

apgaubta žvaigždžių skraiste.

Kas paveikė piemenėlius,vargšus, kad jie taip patikėjo?

Jie skuba be kelių,atvėrę širdį, atviromis akimis ir ausimis

mato atsivėrusį dangų.Tai paprasta –

angelų giesmė, Geroji Naujiena, juos vedė.

146

Pakvietimas MagalaiKalėdinė istorija iš Pietų Amerikos

Tėvas Gerardas nusiauna sandalus ir numeta juos ant automobilio galinės sėdynės. Iki kauliukų pasiraitoja džinsus. Tada išlipa iš džipo ir per purvą brenda link lūšnelių.Lūšnelės dengtos šiferiu, pastatytos iš medžio atliekų ir dėžių lentelių ant žemos, akmenuotos kalvos. Kai kur tarp akmenų auga žolė. Ją pešioja avys, lesioja vištos. Nuo atviro nuotekų griovio kyla puvėsių dvokas, atmatų krūvose rausiasi šunys. Priešais vieną lūšną ant ilgos karties kabo purvinai baltas skarmalas – ženklas, kad čia galima gauti chichos degtinės. Iš lūšnos tėvas Gerardas girdi šūkaliojimus ir juoką. Išsvirduliuoja vyras, atpažįsta tėvą ir išsiviepęs moja jam.–Gerardai, užeik gurkšneliui!–Neturiu laiko! – šūkteli jam tėvas Gerardas.–Ir kunigams chichos stiklinė ne pro šalį! – neatstoja vyras. – Tu šioje purvynėje esi naujokas, tau šito ypač reikėtų. Chicha palaiko kūną ir... na, ir visa kita... sielą.–Vėliau! – atsako jam tėvas Gerardas. – Šiandien lankau vaikus. Vaikydamas muses jis eina toliau, pabaido trimetį vaiką, kuris iš puodo su lesalu vištoms bando nugvelbti sau maistui porą pilkų atliekų kąsnelių, ir sustoja prie vienos, iš dėžių lentų padarytos lūšnos. Prie įėjimo susirietusi tupi maža mergaitė. Ji žaidžia su ryšulėliu, padarytu iš medžio ir skudurų. Skudurinis ryšulėlis atremtas į didelį akmenį. Priešais ją ant žemės guli alaus skardinė su žemėmis ir žolių stiebais.

147

– Imk ir valgyk, – kalba mergaitė savo skudurinei lėlei. – Mama tau išvirė kukurūzų sriubos.– Sveika, Magala, – ištaria tėvas Gerardas ir pasilenkia prie vaiko.– Ar gerai elgiasi tavo vaikas?– Mano Pepitas alkanas, – sako Magala. – Todėl jis ir verkia. Girdi? „Hu – hu – hu“! Bet, Pepitai, neverk, žiūrėk, štai maistas.– Alaus skardinėje? – klausia tėvas Gerardas.– Tai ne alaus skardinė, tai Pepito lėkštė, – aiškina Magala. – O lėkštėje yra sriuba, paskui ryžiai, tada pupelės su lašiniais, o pabaigoje – bananai. Štai, Pepitai, išsižiok ir kramtyk! Ji žvelgia į viršų, į tėvą Gerardą. Ilgi juodi plaukai gaubia jos liesą veidą su didelėmis akimis.– Ko norėtum, Gerardai? Mama išėjo į turgų ieškoti darbo. O tėvas guli troboje.– Norėčiau jo paklausti, ar galėčiau pakviesti tave į mūsų kalėdinę šventę parapijoje, – sako tėvas Gerardas.– Dabar tu negalėsi jo paklausti, – sako Magala. – Jis prisigėrė chichos ir miega. Jis mus išvijo, Mariją, Chosė ir mane. Jis nori ramybės.– Užeisiu rytoj, – tarsteli tėvas Gerardas.– Jau išeini? Gaila ... – Magala šypsosi, tačiau jos akys liūdnos. – Ir tu neturi laiko ...Tėvas Gerardas atsitupia prie mergaitės.– Aš niekur neskubu, – sako jis. – Galiu tau padėti pamaitinti Pepitą. Štai, Pepitai, kaip skanu! Vieną šaukštą už mamą, šaukštą už tėtę...– Jo laimė, kad jis neturi tėvo, – sako Magala.– Kaip tai – jo laimė?– Nes jam yra gerai, – paaiškina Magala. – Tėvas jo nemuš. Niekada neišmes iš namų. Neturi tėvo, kuris laka ir mušasi. Bet Pepitas turi mamą, kuri jam duoda pavalgyti.– Pepitas – graži lėlė, iš tikrųjų, – sako tėvas Gerardas ir ištiesia ranką, norėdamas Pepitą paglostyti.Magala pradeda juoktis.– Gerardai, tu meluoji! Aš lydėjau mamą į turgų, kur yra didelių parduotuvių. Ten mačiau žaislų. Gerardai, kokios ten lėlės!

148

Su akimis, su plaukais ir net su tikromis suknelėmis. Kokios jos gražios! O mano Pepitas? Aš jį pati pasidariau ... Jam patinka, kai jį glostau. Mano mielasis Pepitai, dabar gausi dar ir gurkšnelį chichos.–Ei, Magala, – sušunka tėvas Gerardas. – Tu gi savo vaikui neduosi degtinės?!–O kodėl ne? – nustemba Magala. – Kai mano tėvas gerai nusiteikęs, jis mano broliui irgi duoda chichos. Jis sako, chicha vyrams yra pats geriausias dalykas.Tėvas Gerardas laiko alaus skardinę prieš skudurinės lėlės medinį veidą, ten, kur jo manymu, turėtų būti Magalos Pepito burna.–Na, žiūrėk, – sako tėvas Gerardas. – Pepitas purtosi, jis negali chichos net užuosti. „Brr“, – sako Pepitas. Protingas Pepitas!–Na, gerai! – sako Magala. – Jei tau taip atrodo. Tai paduok jam kukurūzų paplotėlių.–Per mūsų kalėdinę šventę irgi bus kukurūzų paplotėlių, – pasakoja tėvas Gerardas. – Vyresnės mergaitės iškeps.–O ko dar bus? – teiraujasi Magala.–Pupų, bulvių ir kakavos, – atsako tėvas Gerardas.–Gal ir ateisiu, jei iš tikrųjų tiek daug visko bus, – pažada Magala.–Bet svarbiausia – mes švęsime Kalėdas, – sako tėvas Gerardas.- Švęsime Vaikelio Jėzaus gimimą.–Tada tu garantuotai norėsi, kad mes melstumės, – sako Magala ir giliai atsidūsta.–Vaikeli! Žinoma, mes melsimės. Sakysime: „Tėve mūsų, dėkojame! Gerasis Dieve, Tėve danguje, kad atsiuntei mums savo Sūnų... „–Tėve, – sako Magala. – „Tėve mūsų“... eik tu sau su tuo savo Tėvu. Aš jo nemyliu.–Jis myli tave, – užtikrina tėvas Gerardas.Bet Magala purto galvą.–Aš bijau to mylinčio Dievo, kuris yra kaip tėvas!–Magala!–Tėvai geria chichą ir muša savo vaikus. Jie muša ir motinas. Jie staugia: „Dinkit iš namų, aš noriu miego!“ Tėvai nemyli vaikų. Jie džiaugiasi, kai vaikai nesimaišo jiems po kojų arba pabėga. Kai jie suserga ir numiršta, tėvai neverkia. –Liūdna, kad tu neturi mylinčio tėvo, – atsiduso tėvas Gerardas. – Bet

149

patikėk manimi, ne visi tėvai yra tokie.–Paklausinėk mūsų vaikų, – sako Magala. – Paklausk Migelio, Margaritos ...–Gerai, – sako tėvas Gerardas. – Suprantu, kad tu negali gerojo Dievo įsivaizduoti kaip Tėvo. Kaip tu jį iš viso įsivaizduoji? Kokio tu jo norėtum sau?Magala šypsosi ir paima savo skudurinę lėlę į rankas.–Norėčiau, – sako Magala, – kad gerasis Dievas mane šauktų vardu. „Sveika, Magala, tai tu!“, –pasakytų jis. – Šito aš norėčiau iš gerojo Dievo. – „Ar tu, Magala, verkei?“ – paklaustų jis. – „Kodėl gi? Papasakok man tuoj pat, nes man dėl to labai liūdna...“ Ir aš jam papasakočiau, nes jis man visada turėtų laiko. O aš verkiu, verkiu prisiglaudusi prie jo, kol jo batai nuo mano ašarų pasidaro šlapi šlaputėliai. Bet tai jam nieko nereiškia. Jis mane glosto ir kalba: „Štai, Magala, paimk mano nosinę, nusivalyk nosį, dabar pagalvosime, ką galėtume padaryti, tu ir aš...“ Štai ko aš norėčiau iš gerojo Dievo. O jeigu jis pats negali atvykti, jei yra labai užsiėmęs, kad jis man atsiųstų ką nors kitą, kam aš patikčiau.–Jis atsiuntė savo Sūnų, – sako tėvas Gerardas. – Jo Sūnus tapo žmogumi kaip tu ir aš. Jis buvo labai neturtingas ir nieko neturėjo. Bet jis mums parodė, kaip reikia mylėti žmones. Ir tai mes švęsime per Kalėdų šventę. Mes dainuosime, giedosime, šoksime ir žaisime, kaip tada Betliejaus tvartelyje.–Ar turėsime ir Vaikelį Jėzų? – klausia Magala.–Jei kuris nors vaikas paskolins savo lėlę, turėsime ir Vaikelį Jėzų, – atsako tėvas Gerardas.Magala sūpuoja rankose savo Pepitą.–Galbūt mes ir ateisime ... Pepitas ir aš...

150

Grecio prakartėlė(Šis vaidinimas tinka didesnei kalėdinei šventei mokykloje arba parapijoje. Pagal šį pavyzdį galima susigalvoti ir kitų vaidinimų. Su laikrodininku galima keliauti su Karaliais per dykumą arba palydėti piemenėlius į Betliejų.)

Veikėjai: pranešėjas ir pranešėja (du mokiniai), laikrodininkas, valstietis Džovanis (Jonas), brolis Feliksas su pranciškono abitu.

(Vaidinimo pradžioje laikrodininkas sėdi scenoje ir meistrauja didelį laikrodį, kuris turi tik vieną rodyklę ir vietoje valandų rodo istorines datas (senovė, Kristaus gimimas, tautų kraustymasis, viduramžiai ir t. t.). Iš publikos ateina mergaitė ir berniukas – pranešėjai. Jie kalbasi tarpusavyje ir ateina į scenos priekį.)

Pranešėjas: Prisirinko daug žmonių!Pranešėja: O jeigu dar visi panorėtų su mumis kartu pakeliauti... Pranešėjas: Tikėkimės, kad pasiseks su šia laiko mašina! Pranešėja: Klausyk, pirmiausia turime pasisveikinti su žiūrovais! Pranešėjas: Ir visus pakviesti į mūsų kelionę.(Jie žvelgia į publiką ir nesiryžta pradėti.)Pranešėjas (ragina pranešėją, negarsiai): Pradėk...Pranešėja: Gerbiamos ponios ir ponai!Pranešėjas: Mieli vaikai!Pranešėja: Mieli žiūrovai! Tai – (pasako berniuko vardą). Mano vardas ... Mes sugalvojome su jumis maloniai praleisti laiką ir kai ką suvaidinti!Pranešėjas: Ir būtent apie Kalėdas!

151

Pranešėja: Kalėdos! Suvaidinkime pasiruošimą Kalėdoms. Pranešėjas: Mes sugalvojome supažindinti jus su mūsų laikrodininku. Jis – tikras mūsų atradimas, nerealus tipas!Pranešėja: Jis sukonstravo laiko mašiną, kuria galime nukeliauti į norimą laikotarpį ir vėl sugrįžti į mūsų laikus.Pranešėjas: Ši laiko mašina turi kompiuterį, verčiantį iš visų kalbų. Kitaip kaipgi susikalbėtume su viduramžių žmonėmis arba dar ankstesnių laikų avarais, gotais arba romėnais? Pranešėja: Iki šiol laiko mašina keliavome tik mūsų šalies istorijoje. Bet dabar laikrodininkas dar kai ką išrado.Pranešėjas: Dabar galėtume nukeliauti ir į kitas šalis.Pranešėja: Nuoširdžiai kviečiame visus keliauti drauge! Tai bus eksperimentas, ar ne šaunu?! Gal sužinosime, kaip žmonės prieš daug šimtmečių švęsdavo Kalėdas. Vykstame!(Pranešėjas beldžiasi pas laikrodininką.) Laikrodininkas: Įeikite! A, tai (vardas) ir (vardas)! Judu pasirodėte pačiu laiku! Kaip tik noriu išbandyti naująjį geografijos reguliatorių!Pranešėja: Mes atsivedėme ir draugų, kurie taip pat norėtų keliauti drauge!Laikrodininkas: O kokie tai draugai?Pranešėja (rodo į publiką): Štai jie!Laikrodininkas (užsideda kitus akinius ir žiūri į publiką): O! Hm! Džiaugiuosi, na, taip... Tikiuosi, laiko mašina atlaikys. Ar paaiškinote draugams? Gerai! O kur norėtumėte keliauti?Pranešėjas: Tai nuspręskite Jūs pats! Bet mes norėtume sužinoti, kaip žmonės anksčiau ruošdavosi Kalėdoms!Laikrodininkas: Aha! Parinksiu jums ypatingą laiką. Kviečiu visus pageidaujančius vykti į Grecio.Pranešėjas: Grecio? Pirmą kartą girdžiu!Laikrodininkas: Grecio - vietovė Italijoje, Sabinos kalnų priekalnėse. Ten gyvena valstiečiai ir piemenys. Šiltai apsirenkite, apsiaukite ilgaaulius batus, apsigobkite šiltomis skaromis, kad neatkreiptumėte į save dėmesio. (Vaikai imituoja apsirengimą. Publikai) Jūs taip pat! Pasiimsime ir žvakių. (Pranešėjui) Paimk šį žibintą. Ačiū! (Publikai) Prašau pasiimti tik žvakių, jokių kišeninių žiebtuvėlių, nes jie neatitiktų

152

laikmečio, jus tuoj pat demaskuotų kaip įsibrovėlius! (Kai kurie žiūrovai gali užsidegti žvakes.)Pranešėja: Tai pasakykite, į kokį laiką keliausime? Laikrodininkas: Į 1223 metus po Kristaus gimimo. Į Grecio Italijoje. Ten, miške, buvo maža ola. Šioje oloje 1223 per Kalėdas turėjo įvykti ypatinga šventė. (Jis pasuka savo laikrodžio rodyklę.) Taip, dabar reikia įjungti geografinį reguliatorių, nuspausiu šį mygtuką. Ar visi pasiruošę? (Paspaudžia mygtuką.) Tikiuosi, nukeliausime į vietą. Na, štai ir atvykome!Pranešėjas ir pranešėja (apsidairo, tvirčiau apsigaubia rūbais): Valstiečio ūkis. Vakaras. Nuo kalnų pučia šaltas vėjas. Tvarte girdžiu gyvulius, pririštus prie grandinių.Laikrodininkas: Štai ir valstietis!Džovanis (su ėdžiomis): Na, pagaliau – jau laukiau jūsų. Štai ėdžios.Pranešėja: Ar Jūs galvoje turite mus?Džovanis (žiūri į visus, krapštosi galvą): Jis pasakė, kad atsiųs pasiuntinį. Kad tiek daug pasiuntinių, jis neminėjo. Bet nesvarbu, ga-lėsite ėdžias nešti pakaitomis. Tik dar reikės įdėti šieno. Nueik, berniuk, į tvartą ir atnešk glėbelį šieno.Pranešėjas: Glėbį šieno?Džovanis: Jis juk taip norėjo, ar ne? Aš turėjau parūpinti pilnas ėdžias šieno. Asilą ir jautį jis pasiskolins iš kito ūkio.(Pranešėjas klausiamai pažvelgia į laikrodininką, tada papurto galvą.)Laikrodininkas: Turime Jums prisipažinti, mes nesame pasiuntiniai. Mes esame svetimi.Džovanis (apžvelgia visus ir publiką): Svetimi? Neatrodo. Bet į Kalėdų šventę oloje Jūs tikriausiai norite? Kai kurie iš Jūsų turi ir žvakes kelionei per mišką. Taip, taip, žmonės ateina į čia iš toli, kad galėtų kartu švęsti. Jūs galėsite eiti su mūsiškiais. Ten turime atvykti iki vidurnakčio, su fakelais ir žvakėmis. Jis nori, kad būtų kaip tada. Kaip Kūčių naktį Betliejuje.Pranešėja (tyliai): Kas tas JIS, apie ką čia kalbama? Kas nori, kad būtų kaip tada?Laikrodininkas: Šventasis Pranciškus Asyžietis.

153

Pranešėjas (su šienu iš scenos gilumos): Štai ir šienas. Ar įdėti jį į ėdžias? Samdinys man pasakė, kad tai prakartėlė Vaikeliui Jėzui. Mūsų bažnyčioje per Kalėdas mes irgi įrengiame prakartėlę su Vaikeliu Jėzumi.Laikrodininkas: Tyliau, neišduok. Tai Pranciškaus kalėdinė staigmena čionykščiams žmonėms! Prakartėlė bus čia įrengiama pirmą kartą!Pranešėja: Taigi, įrengti šią prakartėlę per Kalėdas yra JO idėja? (Laikrodininkas patvirtindamas linkteli.)Džovanis (sudeda kartu su pranešėju šieną į prakartėlę): Keista, kad motina savo naujagimį turi TAIP guldyti. Kietas medis ir šiurkštus šienas – ėdžios tvarte, nuošaliai kalnuose, šaltas nakties vėjas ir nė vieno, kuris pasakytų: „Užeik į mano namus, čia bus šilta ir Jums, ir Jūsų vaikui...“ Dabar aš suprantu Pranciškų. Nors tą istoriją jam tik papasakojo ... Ach, dabar žinomas kiekvienas žodis: „Suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.“ Štai kaip buvo: tik pas gyvulius atsirado vietos mažajam Dievo Sūnui.Brolis Feliksas (įeina šypsodamasis): Gerasis Džiovani, tai jau įrengei prakartėlę!Džovanis: Tai brolis Feliksas, vienas iš Mažųjų brolių. Man jis patinka, nes jis visada linksmas. Kartais Feliksas man padeda skaldyti malkas. (Feliksui) Jie čia nevietiniai. Ką tik jiems papasakojau, ką Pranciškus ketina daryti su prakartėle.Brolis Feliksas: Mūsų brolis Pranciškus visada kupinas nelauktų idėjų!Džovanis: Tai tiesa. Kartais susigriebi už galvos! „Ką vėl čia sugalvojo Pranciškus?“, pagalvoji sau. Bet vėliau ... vėliau, jį supranti. Kas vienam iš pradžių atrodo beprotybė, kitam – visiškai suprantamas dalykas, o tai, kaip visada galvojai ir darei, kitam atrodo kvaila ir vaikiška. Pavojingas vyrukas tas Pranciškus! (Šypsosi.) Man... man jis patinka. Klausyk, broli Feliksai, papasakok jiems istoriją apie plėšikus.Brolis Feliksas (truputį sumišęs): Ak, tai sena istorija... Džovanis: Ją mums papasakojo jūsų brolis Leonas... Tu ją irgi puikiausiai žinai. Ta istorija su plėšikais juk tikra?Brolis Feliksas: Tikra.Pranešėjas: Papasakokite ją mums!

1 5 4

Brolis Feliksas: Taigi, buvo taip. Vieną kartą... Vieną kartą gyveno vienuolis, kuris anksčiau buvo kareivis. Aš manau, kareivis, kuris tapo vienuoliu... Nemoku pasakoti istorijų ....Džovanis: Tai nieko, pasakok toliau. Brolis girdi kažką beldžiantis į duris ir galvoja – tikriausiai koks nors vargšas žmogelis, prašantis riekelės duonos. O tas beldžia vis stipriau, pradeda duris tiesiog daužyti. Vienuolis prieina ir atidaro duris – o priešais jį stovi plėšikas ir šaukia...Brolis Feliksas: Palaukit, manau, nuo šios vietos galiu jau ir aš papasakoti. (Staiga labai įsidrąsinęs ir įtikinančiai.) „Ha! – riaumoja plėšikas, – „duok maisto, nes visiems bus blogai, vienuolyno driskiai, tuoj pamatysit!“ To plėšiko balsas buvo labai storas, stiprus, be to, jis buvo baisiai išalkęs, kitaip tikrai nebūtų užpuolęs tokio mažo vargano vienuolyno. Brolis prie vartų nebuvo švelnutis, baikštus vienuolis. Jis sugniaužė kumščius ir žybt – kirto plėšikui į smakrą. „Atimti iš vargšų brolių paskutinį maisto kąsnį, kurį jie sunkiai išmeldė iš neturtingų žmonių?“ – šaukė vienuolis. – Dink iš čia!“ Jis apsuko sutrikusį plėšiką ir išspyrė – išspyrė jį!Pranešėjas: Šaunu! Broliukas man patinka!Džovanis: Palauk! Kai brolis Pranciškus sugrįžo namo ir išgirdo apie to brolio tokį poelgį, tuo visiškai nesusižavėjo. Priešingai – jis pasibaisėjo. „Taip su žmonėmis nesielgiama!“ – sušuko Pranciškus. – „Net ir su plėšiku. Eik į mišką, į plėšikų stovyklą, nunešk jiems maisto bei gerti ir atsiprašyk!“ Brolis iš nuostabos net prasižiojo, kai suprato, ko iš jo reikalauja Pranciškus. Bet Pranciškus jau toks yra – sugeba kiekvieną įtikinti padaryti tai, ko jis nori...Brolis Feliksas: Nuo šios vietos vėl galiu pasakoti aš! Taigi, plėšikai gulėjo miške aplink laužą, bet neturėjo nė kąsnelio mėsos, kurią galėtų išsikepti. Čia ateina brolis, tas nuo vartų, stipraus smūgio šeimininkas, ir atneša ąsotį vyno, kepalą duonos ir porą gabaliukų lašinių. „Broli plėšike,“ – šaukia jis jam švelniai, – „broli plėšike, prašau, nepyk ant manęs ir atleisk man, kad aš tave nuvijau nuo mūsų slenksčio, nors tu buvai vargšas ir alkanas. Pažvelk, atnešiau tau maisto, kurį turėjau tau atiduoti tada. Skanaus, broli plėšike, ir atleisk man mano širdies kietumą.“ Aš užtikrinu: tokių kvailų išraiškų kaip tų plėšikų, dar nebuvo įgavęs joks žmogaus veidas. Plėšikas, kuriam dar perštėjo užpakalį nuo

155

broliuko spyrio, pačiupo maisto, prisikimšo pilną burną ir čepsėdamas valgė, nes buvo baisiai alkanas, o nurijęs pirmuosius kąsnius pratarė: „Bet kaip tai suprasti? Kodėl?“ Brolis atsakė: „Kaip tai, kodėl? Todėl, kad mūsų brolis Pranciškus man išaiškino, kaip aš turiu elgtis ir liepė tavęs paprašyti, nuoširdžiai paprašyti daugiau niekada nekankinti žmonių, kai tau reikės vogti ir plėšti.“ Nė žodžio apie bausmę, pragarą ar panašiai – o tik tai: „Jis tavęs nuoširdžiai prašo – o rytoj aš vėl atnešiu jums duonos ir sūrio, jei mums pavyks ką nors suelgetauti.“Džovanis: Tada plėšikams pasidarė smalsu, koks žmogus yra tas Pranciškus. Vienas iš jų netgi nuėjo į vienuolyną ir paklausė brolio prie vartų, ar jis galėtų Pranciškui kuo nors padėti, gal malkų priskaldyti, daržą sukasti. Plėšikas pasakė nenorįs veltui imti duonos, nes jis jaučiąsis kažkaip nevertas...Brolis Feliksas: Taip, tai buvo pažinties pradžia ...Džovanis: Graži istorija, ar ne? Pranciškus įvykdo neįtikėtinų dalykų, bet su meile ir draugiškai. Aš... man jis patinka. Ir jeigu jam reikia prakartėlės ar ko nors kito, aš jam viską padarysiu. Garbės žodis!Pranešėja (broliui Feliksui): Jūs taip įtikinamai papasakojote – Jūs pats ten dalyvavote! Ar Jūs esate tas brolis, sugebantis gerai įspirti?Brolis Feliksas (šypsosi): Ne, ne brolis. Aš buvau tas kitas. Buvau plė-šikas. (Paima prakartėlę ir išeina.)(Visi žiūri vienas į kitą.)Džovanis (krapštosi galvą): Patikėkite manimi, aš net nenutuokiau. Nebūčiau jo įkalbinėjęs pasakoti... (Eina atgal į namą, sugrįžta.) O jūs juk nelauksite iki vidurnakčio lauke. Užeikite į vidų, jei norėtumėte...Pranešėjas (tyliai pranešėjai): Jį paveikė šventojo Pranciškaus Kalėdų prakartėlė...Laikrodininkas: Ačiū, broleli! Bet mūsų tiek daug! Pamažu keliausime miško link.Džovanis: Jau daug grupių atkeliauja. Iš toli girdisi giesmės. O Pranciškus visada džiaugiasi, kai žmonės dainuoja ir gieda... Laikrodininkas: Ir mes galėtume pagiedoti, kaip pas mus namuose giedama. Jums gali tai pasirodyti truputį neįprastai...Džovanis: Jei jums nesunku, pagiedokite, kaip mokate!

156

Laikrodininkas (krapšto laikrodį): Giedokite! Tikra bėda, neveikia geografinis reguliatorius. Ar nepastebite, kad keliaujame į šiaurę? Pagiedokime atsisveikindami vieną iš mūsų giesmių.

(Choras ir publika gieda kalėdinę giesmę. Džiovanis džiaugiasi, stebisi, mojuoja, lėtai eina scenos gilumon, kol pradingsta. Laikrodininkas, pranešėjas, pranešėja su žibintu lėtai nueina į kitą pusę.)

157

Baigiamasis žodis

Nurodymai vaidinimams

Šioje knygoje surinkti kalėdiniai vaidinimai ir istorijos buvo pastatyti daugelyje mokyklų. Juos vaidinti galima ir be scenos, ir be didelių išlaidų bažnyčiose bei klasėse. Kai kurias istorijas lengvai galima paversti vaidinimais, kaip viena klasė sėkmingai padarė su „Minučių elgeta“. Legendinė istorija „Mažasis piemuo ir didysis plėšikas“ tinka ne tik vaidinimui, bet ir pirš tų bei lėlių teatrui. Sceną tarp abiejų brolių „Dovanoje“ ir pokalbį tarp Gerardo ir Magalos iš „Pakvietimo Magalai“ galima pritaikyti kaip trumpus vaidinimus per adventines vakarones arba kaip diskusijos įžangą grupėje arba klasėje. Jaunesni vaikai džiaugiasi, kai išgirstai istorijai gali pagaminti savus rekvizitus. Pačių pagaminti daiktai geriau jiems primena personažus arba svarbiausius istorijos simbolius (pavyzdžiui, genties vado skėtis virš prakartėlės!). Po to vykstanti gamyba padeda geriau suprasti visa, kas buvo išgirsta. Paaugliai dažnai mėgsta perkurti istorijas į vaidinimus. „Minučių elgetą“ su atitinkamais akustiniais garsais galima puikiai panaudoti kaip klasės kūrybinį darbą – radijo vaidinimą.

Nuoširdžiai dėkojameFreilasingo (Vokietija)

Švč. Jėzaus Širdies misionieriams,ypač tėvui Jakobui Fiorgui,

padėjusiems išleisti šią knygą.

Lene Mayer-Skumanz

ŽVAIGŽDĖ

Istorijos, vaidinimaiir eilėraščiai Kalėdoms

Iš vokiečių kalbos vertė Zita Genovaitė Karpavičienė

Iliustracijų dailininkė Brigita Pučekaitė

2009