works of the king

8/17/2019 Works of the King

1/28

…Pagaliau aš pamačiau tamsiame fone pavaizduotą spalvotą kreivę. Kreivė turėjodaug spalvų, kurios dinamiškai keitėsi, pereidinėdamos iš vienos į kitą. Jossinchroniškai prabėgo pro visą spalvų spektrą, judėdamos nuo vieno linijos galo iki

kito. Tuo pačiu metu aš išgirdau melodiją. Keistesnės ir gražesnės melodijos mananksčiau dar neteko girdėti. Ji sklido ne iš išorės, o iš vidaus, kažkur iš smegenų

gelmių. Kiekvienas atskiras melodijos garsas atitikdavo savo spalvą. Kai keitėsispalvos, keitėsi ir garsai. Vizija tęsėsisekundės dalį. Miegas momentaliai

prapuolė…

Viskas gali skleisti garsą. Nuo atomo ir fotono iki planetos. Žmogaus ausis gali girdėti tik tam tikrus garsus, garsus, kurie patenka tik į tam tikrą ruožą. Yra labai daug garsų, kurių žmog aus ausis negali pagauti, jitam nėra skirta. Garsą skleidžia ir krintantis

plaukas, ir vėjo gūsis, ir širdies plakimas.Judantys elektronai, bėgantis kraujas,bučinys taip pat skleidžia savo garsus. Bet visus šituos garsus galima išgirsti, jeigu

pastiprintume juos.

Mintys atsiranda, kai smegenų ląstelės siunčia viena kitai nervinius impulsus.Šitas veiksmas, kaip ir bet koks kitas fizinis procesas irgi sėkmingai groja savomelodiją. Vienu metu žmogaus smegenyse vyksta tūkstančiai reakcijų. Jeigu

padi dintume tą triukšmą ir paliktume tik garsus, kurie gaunasi gimstant minčiai, mes

gausime minties garsą. …Dar. Na dar. Gal dabar pavyks. Bet niekas neišeidavo. Aš niekaip negalėjau

pamatyti ir išgirsti ko nors panašaus antrą kartą. Kažkodėl aš iškart nusprendžiau,kad girdėjau mintį…

Minties garsai. Mintys būna įvairių rūšių: geros ir blogos, gražios ir šlykščios, protingos ir kvailos, labai sudėtingos ir labai paprastos.

Dažnai žmonės negali normaliai paaiškinti, kodėl jiems patinka arba nepa tinkatokia ar anokia muzika. Patinka (nepatinka) ir viskas… Kodėl smegenys taip priima


2/28

arba nepriima išorinius garsus? Gal pripratę prie tam tikrų melodijų žmogaussmegenys tiesiog nesąmoningai atpažįsta juos?

…Pasipylė milijonas klausimų. Kuo blogų minčių muzika skiriasi nuo gerų minčiųmuzikos? Kaip vieno žmogaus minčių garsas skiriasi nuo kitų žmonių? Ir dar, ir dar,daugybė klausimų, kuriems iš anksto buvo lemta likti be teis ingo atsakymo. Kaipskamba Laimė? Kaip skamba Pergalės euforija? Kaip sk amba Meile? Kaip skambaBaimė? Kaip skamba Neapykanta? Kaip skamba Liūdesys?…

Kiekviena mintis turi savo garsą, tik reikia mokėti jį išgirsti.

Dykuma. Aukštai virš jos kabo karšta Saulė. Aš einu iš niekur į niekur. Aš ieškauŽmonių. Aš noriu tikėti, kad Dykuma kada nors pasibaigs… …Horizontas priešais mane susitraukia į juodą tašką. Taškas lėtai auga, plečiasi į

šonus ir į aukštį, kol pagaliau įgauna namelio formą. Tai keista ir neįtikėtina. Ašžiūriu į atsiradusią trobelę kaip į vartus į kitą pasaulį. Galbūt aš surasiu ten Žmonių.Nesveikas entuziazmas apima mane ir aš vos nebėgdamas praeinu iki namelio likusiąkelio dalį…

…Aš apėjau aplinkui namą. Jame nebuvo nei vieno lango. Jis buvo užrakintas,bet ant įkalto į duris vinies kabėjo raktas, kuris lengvai atrakino spyną ir įleido maneį vidų. Įėjus, žvakės šviesoje aš pamačiau stalą, keletą kėdžių, porą spintų, lentyną irlovą. Prie stalo sėdėjo žmogus. Mes pasižiūrėjom vienas į kitą ir aš pasisveikinau.

“O, pas mus svečiai!” – garsiai p asakė šeimininkas, žiūrėdamas į šoną.“Jis čia ne vienas. Su kuo jis šneka?” – pagalvojau aš, bandydamas pastebėti dar

kokių nors trobelės gyventojų. “Manau reikia pasiūlyti svečiui arbatos.” – toliau tarė jis kažkur į orą.

“Greičiausiai jis šnekasi su savim.” – nutariau aš.Keistuolis padėjo ant stalo tris puodelius ir įpylė į juos arbatos. Gestu jis parodė

man kuris puodelis mano. Aš prisėdau prie stalo ir pradėjau vaišintis arbata,suinteresuotai žiūrėdamas į nepaliestą trečią puodelį. Kažkurį laiką mes tyliaisėdėjom ir gėrėm, kol pagaliau aš išdrįsau paklausti kam skirtas trečias puodelis.Šeimininkas įdėmiai pažiūrėjo į mane ir trumpai atsakė – “Jai.” “O kur ji dabar?” – vėl paklausiau aš, nutaręs išsiaiškinti kas gi čia vyksta. Jis neatsakė man, tik

pažvelgė į trečią puodelį, po to pažiūrėjo į niekur ir paklausė – “Gal dar arbatos?”.Staiga aš viską supratau ir banalių klausimų fontanas išsiveržė iš manęs - “Tai tu ją


3/28

sugalvojai? Kodėl? Kodėl tu neieškai Žmonių? Kodėl tu pasidave i savo svajonei?Kodėl čia nėra langų? Ar tu esi laimingas?” Beprotis ramiai klausė ir laukė kol manoklausimų išsiveržimas nutils. Sulaukęs, jis nusišypsojo į niekur, užsimerkė ir tarė –

“Aš laimingas, aš nesiblaškau.” Aš vėl pasižiūrėjau į nepaliestą tre čią puodelį,atsistojau, priėjau prie durų, paskutinį kartą mečiau žvilgsnį į besišypsantį savosušalusiai svajonei beprotį, išėjau iš trobelės, užrakinau duri s ir sulaužiau spynojeraktą. Manęs laukė ilgas kelias…


4/28

…Aš pakėliau galvą ir pažiūrėjau į viršų. Naktis, šalta ir dar tas aukštas Kalnas.Kalnas, į kurį man reikia užlipti. Nors kritimas buvo iš labai didelio aukščio, ašapsiribojau tik keliom mėlynėm, kurios labai skaudėjo. Laimės kūdi kis, kai kurie po

tokių nusileidimų daugiau ne be atsikelia. Reikia keltis ir vėl eiti. Aš atsistojau ant kojųir apsižiūrėjau. Iki skausmo vienodas peizažas: kalneliai, akmenys, smėlis. Dabar reikia

pasirinkti kryptį, labai atsakingas veiksmas. Kol aš stovėjau ir galvojau, prasidėjosaulėtekis. Aš nusišypsojau ir pradėjau eiti į kylančios saulės pusę. Greitai aš radau

patogų takelį, eiti darėsi vis maloniau. Raudonas dangus po truputį įgaudavo visdaugiau mėlynos spalvos. "Kur veda šitas keliukas?" - galvojau aš, judėdamas takeliovingiais. Kalnas didinga i tylėjo, stebėdamas mano kelionę. Pagaliau aš priėjau prie

Kalno papėdės. Šitoje Kalno pusėje aš dar nesu buvęs. Kaip jis pasitiks mane šį kartą?š sustojau ir įdėmiai pažiūrėjau į Kalno paviršių, bandydamas nustatyti patogiausią

kelią. Staiga ant Kalno kažkas sublizgėjo. "Kas tai?" – nustebęs pagalvojau aš. Aš priėjau šiek tiek arčiau. Blykstelėjimas pasikartojo. "Iš kur tai? Kas ten taip blyksi?Stiklas. Auksas, ar dar kas nors?" – mąsčiau aš, suinteresuotai žiūrėdamas į Kalnovietą, iš kur sklido tas paslaptingas blizgesys. Kuo daugiau aš galvojau, tuo labiau mandarėsi įdomu. Aš atsargiai pradėjau kopti į Kalną, primindamas sau visus nesėkmingus

savo ankstesnius kopimus. Kalnas buvo ramus, jis tarsi kažko laukė. Saulė jau buvo virš galvos, kai aš pasiekiau lygią aikštelę, iš kurios, mano manymu, aš turėjau geriau matytitaip mane sudominusį blizgesį. Netikėtai iš ten pradėjo sklisti silpna šviesa. Aš žengiau

porą žingsnių į priekį, kai švytėjimas galingai sustiprėjo, išsiplėtė ir tapo mano visatoscentr u. Ryškiai balta šviesa apakino mane ir paklupdė antkelių. Aš praradau galimybę galvoti, matyti ir girdėti kažkąkitą negu Šviesą. Sunkiai sekėsi kvėpuoti. Po kažkiek laiko

Šviesa suminkštėjo ir aš pajutau jos begalinį grožį. Šviesa buvonuostabi. Atrodė, kad ja galima grožėtis amžinai. Neaišku dėlko atsirado stiprus euforijos jausmas. Kodėl aš niekada nesumatęs ir jautęs ko nors panašaus anksčiau? Tai tikriausiaiKalno darbas. Galvoje liko tik mintys apie Šviesą. Po truputįakys vėl pradėjo matyti. Šviesoje Kalnas atrodė šiek tiek kitaip negu visada. Dabar jisbuvo gražus ir žymiai spalvingesnis. "Į tokį Kalną turi būti malonu kopti" – pastebėjauaš ir atnaujinau savo žygį prie Šviesos šaltinio. Kopimas iš tikrųjų pasidarė lengvesnis,iš kažkur atsirado naujos jėgos, mėlynių daugiau nebeskaudėjo. "Tai Šviesos poveikis" – nutariau aš. Kuo arčiau aš buvau prie Šviesos sklidimo centro, tuo labiau jaučiau


5/28

Šviesos energiją. Atrodė, kad dar šiek tiek, ir aš galėsiu skraidyti. Su kiekvienu žingsniuaš vis artėjau ir artėjau prie naujo tikslo. Taip aukštai aš dar nesu užlipęs. "Dar truputį,dar nedaug. Tuoj aš pasieksiu tai. Tuoj aš sužinosiu kas ten yra." - sukosi mano

galvoje… Kad kažkas yra negerai, aš pastebėjau per vėlai. Galbūt dėl to, kad Šviesa prisl opino

mano intuiciją ir atsargumo jausmą. Iš kažkur atsirado stiprus šaltas vėjas, kuris privertė mane sustoti. Saulė jau ruošėsi slėptis už Kalno. Raudoname danguje atsirado

uodi debesys. Prasidėjo stiprus lietus. Šviesa prapuolė taip pat nelauktai kaip iratsirado. Iš karto, dingus Šviesai mane užgriuvo visos dienos nuovargis, aš vėl pajutaunemalonų mėlynių skausmą. Aš pakėliau akis į Kalną ir išsigandau: jis pasidarė galingai

baisus, jis ruošėsi dar vienos savo pergalės puotai. Vejas ir lietus stiprėjo. "Aš pasmerktas. Aš negalėsiu kovoti su Kalnu be Šviesos pagalbos." – niūriai galvojau aš.Dar turėdamas kažkokią viltį, kad tai yra tik laikinas Šviesos dingimas, aš paėjaukeletą mažų žingsnių į priekį, bet smarkus vėjo gūsis vel privertė mane sustoti i r atsuktiKalnui nugarą. Akmenys pradėjo slysti iš po kojų, bet aš sugebėjau išsaugoti

pusiausvyrą ir nenukristi. Ieškoti vietos pasislėpti jau nebuvo nei laiko, nei jėgų. Ašužsimerkiau, pagalvojau apie Šviesą, ir man pasidarė lengviau. Kalno puota tęsėsi .

Saulė jau visai pasislėpė, pasidarė tamsu. Dar bandymas žingsni u oti į priekį atėmė paskutines jėgas. Koja paslydo ir aš pajutau, kad krentu. Aš dar bandžiau užsikabintiuž Kalno paviršiaus, aš dar spėjau paskutinį kartą žvilgtelėti į vietą, iš kur kažkad asklido Šviesa ir pamatyti, kad ten iš tikrųjų nieko nėra. Liko tik pralaimėjimo skausmasir netekties liūdesys. Aš vėl kritau į bedugnę.…

…Kalnas, Kalnas, Kalnas. Aš vis lipu, aš vis dar noriu pasiekti jo viršunę, kuriosvisai nesimato. Ji yra auk štai už debesų. Tai yra magnetas, kuris traukia mane priesavęs, tai yra likimas…

…Kelias iš anksto buvo pasirinktas labai nevykusiai. Aš pradėjau kopti naktį irtik dabar supratau, kad labai paskubėjau. Man reikėjo sulaukti ryto ir viską gerai

apmąstyti. Šitas Kalno šonas buvo slidus, pūtė šaltas vėjas. Kopti į Kalną darėsi vissunkiau ir sunkiau. Galima grįžti, pailsėti, gerai pagalvoti prieš pasirenkant kopimo


6/28

maršrutą ir turėti žymiai mažiau problemų, bet mano užsispyrimas neleidžia grįžti.Grįžti - reiškia pasiduoti, parodyti Kalnui, kad pripažįsti esąs silpnesnis už jį. O jeiguKalnas pajus, kad esi silpnesnis, tai tada jis niekada neleis pasiekti savo viršunės.

Geriau nukristi kylant į viršu nei lipant žemyn… …"Tuoj pasieksiu tą akmenį ir truputį pailsėsiu." – galvojau aš , žiūrėdamas į

didelį pilką akmenį, kuris galėjo apsaugoti mane nuo vėjo. Staiga šalia akmenssujudėjo šešėlis. Aš keletą sekundžių įdėmiai stebėjau akmenį, bandydamas suprasti,kas gi ten judėjo, bet judėjimas daugiau nepasikartojo. Aš atsargiai pradėjau artėti

prie akmens, laikas nuo laiko sustodamas ir palaukdamas, kad galbūt aš vėl pamatysiu judantį šešėlį, bet viskas buvo ramu. Galų gale aš priėjau prie akmens ir

pasislėpiau nuo vėjo. Aplinkui akmenį nebuvo nieko, kas galėtų judėti. Pasirodė? Gal, greičiausiai. Saulė ir stiprus vėjas galėjo sukurti judančio šešėlio iliuziją. Aš apėjauakmenį, norėdamas tęsti savo žygį prie viršūnės ir pamačiau Vilką. Iš pradžių atėjonustebimas - "Vilkas? Iš kur čia Vilkas? Per tiek laiko tai pirmas padaras, kurį ašsutikau ant Kalno. Ko jam reikia? Ko jis laukia?" Po nustebimo atėjo baimė - "Jislaukia manęs. Jis alkanas ir laukia manęs. Tai jis judėjo prie akmens, bet dėl jo pilkokailio aš nesugebėjau įsižiūrėti." Aš sustingęs stovėjau ir žiūrėjau į Vilką, laukdamas

jo puolimo, bet Vilkas žiūrėjo visai į kitą pusę. "Jis nejaučia manęs" - supratau aš ir pradėjau mąstyti, ką daryti toliau – "Grįžti atgal? Jis nepastebės. Bet kaip aš grįšiu?O jeigu ir ten bus Vilkų? Į priekį ir tik ir į priekį. Apeiti? Nelabai čia ką apeisi, taivienintelis kelias. Kovoti? Aš neturiu jokių ginklų, o su akmenimis prieš Vilkąnepakovosi." Aš pakėliau mažą akmenį, kuris gulėjo po kojom. "Gal jis išeis pats." – vilties mintis mirė net nespėjusi gimti, Vilkas pasuko galvą ir mūsų akys susitiko. Jislaukė manęs, jis laukė, kol aš priimsiu sprendimą ir jis žinojo, kad aš nepasitrauksiu.

"Tave sukūrė Kalnas" – pagalvojau aš, žiūrėdamas į Vilką. "Tave irgi" – tarė Vilko akys – " Kalnui gi reikia, kad kažkas siektų jo viršūnės." "O kam tada jis sukūrė tave?" "Be manęs niekas niekada nepasieks viršūnės." Vilkas lėtai pradėjo judėti link manęs, toliau žiūrėdamas man į akis. Mano baimė

dingo, ir dabar aš tik ramiai laukiau. Vilkas priartėjo ir pasiruošė š uoliui."Ar aš mirsiu?" – paklausiau aš ir mečiau akmenį. "Ne, tu tik pasikeisi."


7/28

…Dar pora metru į priekį, dar truputi. Aš atsargiai judėjau prie Kalno viršūnes. Toliapačioje liko debesys, aukštai mėlyname danguje kabėjo saule. Aš žinojau kadnenukrisiu. Kiekviena mano ląstelė, kiekvienas mano nervas trokšte troško pergalė s.

“Tuoj aš pasieksiu tavo viršūnę, tuoj aš įveiksiu tave” – kalbėjau aš Kalnui. Kalnas,kaip visada, tylėjo. Aš jau galėjau matyti jo viršūnę ir tai suteikė man papildomosenergijos . Mano pasitikėjimas augo su kiekvienu žingsniu. Kalnas buvo pasmerktas

pralaimėjimui… …Viskas. Aš jau stoviu ant Kalno viršūnė s. Tai yra lygi, apskritimo formos

aikštelė , plikas akmuo. Aš stoviu šitos aikštelės centre ir švenčiu savo pergalę. Ašnu galėjau Kalną! Po visu nesėkmingų bandymų aš nepasidaviau ir įveikiau jį. Aš

neišsigandau jo jėgos, aš nebijojau jo gudrybių, ir dabar jis yra visas po man o kojom. Aš priėjau prie viršūnės krašto ir pažiūrėjau į apačią. Ten buvo tik nepermatomas pilkų debe sų sluoksnis. Aš grįžau į aikštelės centrą, atsiguliau ant nugaros ir pradėjaulaimingai žiūreti į dangų, laikas nuo laiko prasijuokdamas. Taip gulėdamas ašužmigau…

…Kai aš atsibudau jau buvo vakaras, bet saulė dar nenusileido. Aš pradėjau jausti šaltį. “Gerai, kas dabar?” – pagalvojau aš ir iškart surimtėjau. Aš nežinojau ką

daryti tolia u. “Nejaugi lipti atgal į apačią?!” – pasibaisėjau aš – “Tai kam tada aš čialipau? Aš pasiekiau viršūnę, aš laimėjau, bet kas iš to? Nejaugi aš tiek iškentėjau,

gavau tiek žaizdų tik dėl to, kad pamatyti šitą akmenine aikštele ir grįžti atgal? “Jeigu anks čiau man buvo viskas aišku ir aš žinojau kodėl man reikia užlipti į Kalną,tai dabar visi mano argumentai pasidarė menki ir labai nevykę. “Ką aš čia veikiu?” – sušukau aš į niekur. Ar tai yra pergalė? Ne, tai aiškus pralaimėjimas. Aš praradausvajonę, tikslą, aiškų supratimą ką daryti ir kaip gyventi. O ką aš veiksiu , kai

nulipsiu nuo Kalno? Vėl kopti? O kam reikia kopti vėl į tą patį Kalną. Tai neturės jokios prasmės. O kokią prasmę turėjo šitas kopimas? Gal yra daugiau Kalnų į kuriuosreikia užkopti? Galbūt yra, bet tai ne bus mano Kalnai. Mano Kalnas dabar ramiai

guli man po kojom ir su pašaipa laukia , ką gi aš dabar nuspręsiu. Aš atsisėdauviršūnės vidury , apkabinau savo kelius ir atrėmiau į juos savo galvą. Aš negalėjau

priimti sprendimo, ką dabar daryti, aš taip pat negalėjau suprasti kam man išvisreikėjo lipti ant Kalno. Aš buvai visiškai pasimetęs. Pasidarė šalta. Saulė jau beveiknusileido, bet aš nekreipiau į tai jokio dėmesio , dabar man tai buvo visai neįdomu.“Pats kopimas į Kalną yra žymiai įdomesnis ir turi daugiau prasmės negu viršūnė s

p asiekimas. Kai lipi į Kalną, tu turi tikslą, kai jau užlipi ant viršūnes tai pats savo


8/28

rankom nužudai savo svajonę.” – galvojau aš. Man pasidarė liūdna, nes aš suvokiau,kad dabar neturiu jokių svajonių. Kam reikalingi žmonės be svajonių?

…”Reikia lipti žemyn, čia dabar vistiek nėra ką veikti” – liūdnai nusprendžiau

aš. Jau buvo gili nakti s. Aš atsistojau ant kojų, nusišluosčiau ašaras ir pakėliau galvą. Ir tik dabar pamačiau žvaigždes…

…Pagaliau aš pasiruošęs, pagaliau aš galiu peržengti ribą, sugriauti sieną, kuriankščiau sulaikydavo mane. Aš prieinu ir pasižiūriu paskutinį kartą į ją gyvą. Ašžiūriu ir suprantu, kad prisiminimai apie ją išliks amžinai. Aš girdžiu balsus, kurieragina mane pradėti ir aš pradedu žudyti. Aš žudau. Aš žudau ją tam, kad ji

nenužudytu manęs, tam kad išsaugoti tai , ką dar galima išsaugoti. Skirtingi balsaiaplinkui kažką sako man, bet aš sunkiai galiu girdėti. Iš mišraus balsų choro aš pagaunu tik atskirus klausimus.

"Ką darai?" – susidomejusiai klausia vienas balsas."Žudau." – atsakau aš. "Ką žudai" – klausia ki tas balsas kažkur iš visatos krašto. Aš neatsakau, aš galvoju."Jis žudo pirmą kartą." – kažkas nusijuokia. Aš žudau, aš žudau! Aš žudau dalį savęs ir man skauda. Man skauda ir aš verkiu.

"Kam žudai jeigu tau skauda?" – girdžiu aš dar vieną klausimą. Aš vėl tyliu, aš žinauatsakymą, bet negaliu atsakyti. "Padėkit kas nors!" - rėkiu aš į niekur – "Man labaiskauda!" Kažkas padeda ranką man ant peties ir aš žinau, kad amžinai bū siudėkingas tam žmogui už šitą ranką. "Suspausk stipriau." – prašau aš, ir ran ka darlabiau suspaudžia mano petį. Aš žudau, aš žudau! "Atleisk, aš turiu tave nužudyti." – atsiprašinėju aš. "Viskas

gerai, tik nepasitrauk. Tau gerai sekasi." – girdžiu aš balsus iš nugaros.

Aš žudau, aš žudau! Aš žudau savo iliuziją ir jaučiuosiu kaip žudikas. Aš smaugiu ją, aš badau ją peiliais, aš bandau atimti iš jos gyvybę. Aš žudau ir matau, kad ašnegalėsiu jos nužudyti tokiais būdais. Jei aš taip nužudysiu ją, aš nužudysiu save."Panaudok ugnį." – girdžiu aš patarimą – "Ugnis neleis jai aug ti ir sutrauks ją. Ji likssu tavimi, bet niekada daugiau neaugs ir nebekankins tavęs." Aš viską suprantu iruždegu savo rankoje ugnį. "Degink!" – griežtai suriaumoja naujas, negirdėtas dar manbalsas ir aš padedu ant jos savo degančią ranką. Velniškas skausmas, bet aš išlaikau

ran ką. Aš suspaudžiu dantis ir užmerkiu akis. Aš noriu nieko negirdėti, bet aš girdžiu jos riksmą, kuris plėšia mane. Svetima ranka dar stipriau suspaudžia mano petį. Aš


9/28

neatitraukiu ugnies ir riksmas po truputi silpsta. Po ilgos ir skausmingos agonijos aš pagaliau girdžiu visišką tylą. Aš pakeliu ranką, atsimerkiu ir užgesinu ugnį.

Viskas. Aš nužudžiau. Aš girdžiu balsus, kurie sveikina mane, bet aš nenoriu

švęsti. Aš padariau tai, ką turėjau padaryti. Aš atsistoju ant kojų ir noriu pabėgti kurnors toli, bet neturiu daugiau jėgų. Tada aš lėtai pradedu eiti į priekį. Aš vis dar

jaučiu ant savo peties svetimos rankos šilumą…

…Aš einu per kapines, aš atėjau aplankyti kapo. Su savim aš nešu puokštę gėlių. Ašeinu centrine kapinių alėja jau keletą valandų, bet šitų kapinių dydis manęs visainestebina. Aplinkui labai tuščia, labai mažai žmonių ateina aplankyti šituos kapus.

Aš tyliai einu… Pagaliau aš matau pažystamą antkapį. Suspaudžia širdį, norisi mesti tas gėles,dingti iš šitų kapinių ir nekada daugiau nebegrįžti. Kaip čia ramu. Aš prieinu priekapo, padedu gėles ir atsisėdu šalia. Prisiminimų banga pargriauna mane ir ištempia į

prisiminimų jūrą. Aš prisimenu kaip tu gimei. Tai buvo visai netikėtai. Aš žiūrėjau ir galvojau,

ba ndydamas suprasti . Žodžiai ir mintys turi neapsakomą galią. Jie gali griauti irkurti, žudyti ir gimdyti. "Nejaugi karas baigiasi?" – galvojau aš, žiūrėdamas į tave.Vėliau aš mokiau tave skraidyti, nors pats visai nežinojau kaip tai daroma. Iš lėto, pot ruputį . Kai tav o sparnai tapo pakankamai stiprūs aš leidau tau skristi pačiai. Tuskraidydavai ir dieną ir naktį, nejausdama jokio nuovargio, grįžusi pasakodavai manką matei. Galu gale aš iš tikrųjų patikėjau, kad karas pasibaigė, aš patikėjau tavim.

N ereikėjo leisti tau skristi į Saulę, bet aš jau negalėjau valdyti tavęs. Svajonės irgituri savo svajones ir tu išskridai.

Saulė. Maža geltona šilta Saulė, kuri yra toli toli, kuri yra nepasiekiama

mirtingiesiems. Į ją galima žiūrėti, su ja galima kalbėtis, galima šildytis josspinduliuose. Bet jos negalima pasiekti ir paliesti. Tie, kas sugeba pr iartėti prie jos

pamato didžiulį vienišą ugnies rutulį, kuris naikina viską aplinkui, kuriam iš tikrųjųįdomu tik būnant toli toli nuo žmonių.

Pasiekti Saulę. Svajonės nebūna kvailos, jos būna tik naivios. Tu negalėjai patikėti,kad Saulė pavirto Mirtim ir sudegino tavo sparnus. Tu dar bandei skristi be sparnų…

Aš žiūriu į antkapį. Ant jo yra mirties ir gimimo datos. Dauguma antkapių aplinkui

prisimina tik mir tį. Svajonių kapinės, milijardai palaidotų svajonių. O kiek dar buvonepalaiduotų.


10/28

Aš atsikeliu ir grįžtu prie vartų. Aplinkui ramu ir tuščia. Prie išėjimo guli naujikarstai. Karas tęsiasi.

…Aš leidžiuosi laiptais žemyn. Žemyn į rūsį. Į šaltą tamsų rūsį, iš kurio sklindanemalonus kvapas. Kartais iš ten ištrūksta riksmai, kurie gimdo baimę ir paralyžuojavalią. Jie pilni neapykantos ir kraujo. Laiptai pasibaigė ir aš matau ilgą tamsų koridorių,kurio gale yra stambi geležine durys su išgraviruotu ženklu “4”. Kvapo ir garsų šeimininkas, kuris laikomas už tų durų, pajunta mane ir pradeda siau sti. J is rėkia irdaužosi į duryi. Jo riaumojimas slopina sąmonę ir žudo viltį. “Išleisk mane!” – įsako jis

man. Aš noriu priešintis, aš noriu atsakyti, kad aš atėjau ne tam, kad aš tik noriu ji pajusti, bet aš neapgaudinėju savęs ir tyliai pradedu artintis prie durų. Duris sudrebinastiprus smūgis. “Man reikia su tavim pakalbėti” – tyliai pasakau aš, aš žinau kad jisišgirs. Padaras už durų nurimsta, aš jaučiu jo abejones ir nepasitikėjimą. Aš prieinu priedurų, ištraukiu iš kišenes gražų metalinį raktą, įstatau jį į raktų skylutę ir su nedide liu

pasipriešinimu atrakinu duris. Aš dar turiu galimybę pasitraukti, pabėgti, bet aš jau esusena i apsisprendęs ir patraukiu d uri s į save. Nauja sunkaus kvapo banga bando atimti iš

manęs sąmonę, bet aš sugebu išsilaikyti. Demonas stovi pasislėpęs tolimos senos šešėlyje irlaukia, kol aš prieisiu prie jo. Jis viską suprato ir laukia, ramiai laukia. Aš išeinu įapšviestą kameros pl otą ir ištariu – “Padėk man.” Aš jaučiu kaip jis nusišypso, pildosi josvajonės. Jis prieina prie manęs ir padeda savo šaltą leteną man ant peties. Šal tis

prasiskverbia į mano smegenis ir lė tai nueina iki kojų pirštų galiukų. Gyvatė s nuo jo galvos laižo mano skruostus savo šaltais liežuviais. “Einam, aš parodysiu tau tuštumą” – draugiškai prašnypščia man Demonas...

…Žalias parkas. Tylu. Aš prieinu prie marmurinio fontano ir stebiu save krištolinioskaidrumo vandenyje. Kažkur iš viršaus, iš dangaus į vandenį, sukeldamas daug mažųbangelių, įkrenta juodas lašas. Vanduo iš karto praranda savo skaidrumą, lašas tarsiauga, pakeisdamas vandens molekules savo nuodais. Po kažkiek laiko visas fontanas

pilnas juodo skysčio. Aš priartinu savo lupas prie skysčio paviršiaus ir išgeriu vieną mažą gurkšnį. Neapykantos skystis susimaišo su mano krauju ir pakeičia jį. Aš užsimerkiu irneriu į fontaną. Šaltis, pulsuojantis šaltis, sušalusios emocijos. Ilgos šviesos, trumposšviesos ir vėl ilgos. Tiršta tuštuma. Aš išlipu iš fontano. Vietoj parko a š matau dykumą.Kas gi pasikeitė manyje. Netikėta neapykantos bangą nutraukia mano mintys. Veidai,


11/28

garsai, įvykiai susipina į vieną neapykantos kamuolį. Mane drebina konvulsijos, ašva rtausi smėlyje. Aš nekenčiu šito smėlio, šito dangaus, šitos saulės . A š nežinau kiek laikotai trunka , kiek sekundžių ar dienų praeina kol aš vėl atsistoju ant kojų. Aš dar vis jaučiu

šaltį, jis jau yra dalis manęs. Kažkas artinasi. Įgyta patirtis sako, kad tai bus dar vienas pykčio priepuolis. Aš užsimerkiu ir paskęstu antrame įniršio sprogime. Aš nekenčiu savęs i kitų, žvaigždžių ir šviesos. Man jau malonu nekęsti, aš tampu neapykantos įsikūnijimu… Aš atsimerkiu ir randu save gulintį Demono kameroj. Aš šypsausi. Aš atsikeliu ir prieinu

prie Demon o. Mūsų gy vates persipina ir ragauja vienos kitų nuodus. “Ar dabar lengviau?”– maloniai pasiteirauj a Demonas…

Žmonės nežudo žmonių. J u os žudo demonai, demonai kurie kažkada buvo žmonėmis.

…Aš matau auką, bet dar nežinau apie tai. Aš žiūriu jai į aki s ir jaučiu , kaip baltastampa juodu. Kažkas keičiasi ir aš nesuprantu kas vyksta. Aš dar kartą pažiūriu jai įakis ir pažįstamas supratimo jausmas užlieja mane – aš žudau. Aš vėl žudau. Aš nenoriu, bet aš nieko negaliu padaryti. Aš pavirtau antimaterij a ir

dabar viskas aplinkui bus sunaikinta. Reakcija prasidėjo ir aš netgi negaliu niekur pabėgti. Tada aš užsimerkiu, prieinu arčiau ir darau jai gilią žaizdą. Ji pradeda mirti.Ji išnyks negrįžtamai. Ji jau pati nori mirti ir nori mirti greitai.

Kaip l engva nužudyti svetimą iliuziją, kaip tai paprasta. Tai nereikalauja visiškai jokių pastangų, tik reikia pažiūrėti į akis. Aš kažką bandau sakyti, bet žodžiai neturisvorio, nei man, nei aukai. Ji artėja prie agonijos. Kodėl aš žudau tai , kas nepriklausom an? Kodėl aš galiu naikinti svetimas iliuzijas? Man nepatogu dėl to , kad ji mirs, oaš liksiu gyventi.

"Aš neįsivaizdavau kad tu žudysi, aš įsivaizdavau tave kitokį." – pas ako ji ir ašdarau jai dar vieną žaizdą. Aš jaučiu kad man už tai bus atkeršyta, ir bus atkeršyta

baisiai. O gal sustoti, gal vis tik išeis pabėgti. Ne, jau per vėlu. Ta pasaulio dalis,kurioje buvau aš, jau yra sunaikinta ir iš manęs liko tik šešėlis, paminklas.

Ji m irė. "Tai tavo darbas, tai tu ją nužudei, tai tu kaltas." – gird žiu aš svetimasmintis. Ji guli negyva prie mano ko jų. Aš žiūriu į jos mirusias aki s ir matau savoatvaizdą. Aš uždengiu jos akis savo delnu, tai paskutinis prisilietimas. Šalianukrenta negyvas pauk štis.

"Kodėl tu nužudei tai, kas tau nepriklausė? Kas tau leido spręsti svetimų svajonių

likimus?" – svetimos mintys, pralaužusios nesupratimo sieną, vėl pasiekia mane. Tie ,kas žudo svetimas iliuzijas, žudys ir savo.


12/28

"Ją reikia palaidoti,“ – pagalvoju aš, – "Negalima jai čia taip gulėti.""Ją palaidos be tavęs ," – nutraukia mane pažį stamas balsas.- "Sudie."

Garsai. Įvairūs garsai. Jie prasiskverbia pro visas uždangas, pasiekia mano klausosnervus ir aš nekaip negaliu pasislėpti nuo jų. Aš nekenčiu jų, aš trokštu pabėgti nuo

jų į tylą. “Ko jūs norite iš manęs?” – rėkiu aš jiems nesitikėdamas išgirsti atsakymo.Garsų srautas sustiprėja, prasiplečia ir galutinai paima mane į nelaisvę. Jie užpildo

viską aplinkui, jie išstumia mane ir nepalieka man laisvos vietos. Jie nelaukia, kol aš pasiduosiu, jiems to nereik ia. Jų galia yra stipresnė už mano, ir aš jaučiu, kad jie pajėgū s netgi sunaikinti mane.

Garsai auga, įgauna formą ir svorį, būriuojasi į žodžius, prieina arčiau ir pradedakankinti mane. Jie nejaučia jokio gailesčio, jie smūgiuoja tiesiai į vidų, į širdį, įsmegeni s. “Palikit mane ramybėje ,” – prašau aš, bet jie nekreipia jokio dėmesio. Jie

plėšia mano mintis , degina mano svajones, griauna mano norus. Jie atima tikslus irsiekius. Jie yra aštrūs ir negailestingi. Staiga jie pasitraukia, ir aš ga unu taiplaukiamą dozę tylos. Jie grįš, aš žinau, kad jie grįš, nes jie dar ne viską surado irsunaikino. “Tegu grįžta, vis tiek nesuras, per giliai aš tai esu paslėpęs” – raminu ašsave.

Netikėt ai garsai transformuojasi, per rikiuoja savo būrius ir vėl pradeda artėti priemanęs. Kai jie prieina arčiau aš pamatau Dainą. Su dideliu liūdesiu aš suprantu, kadtai yra mano pralaimėjimas. Aš galėjau ištverti bet ką, tik ne šitą Dainą. Ji yranuostabi, bet ji skirta n e man. Ji pasiekia mane, pažiūri man į aki s ir pabėga kažkurtoli. Daina bėga ir aš jau negaliu j os pasivyti, bet vis dar galiu ją girdėti. “Baik!Nutilk! Ne daryk taip!” – maldauju aš, bet niekas negirdi. Aš jaučiu, kad Daina

griauna dalį manęs, bet neturiu jėgų priešintis. Aš tik žiūriu į skylanči us gabaliukus

po kurių atsiranda tuštuma. Daina po truputi silpsta, kol pagali au dingsta ir paliekamane vieną. Tada aš a tsargiai surenku gabaliukus, jie skauda ir verkia. Jie jauneprigis atgal. Aš surandu vietą kur jie galės ramiai gulėti iki sekančio an tpuolio ir

patalpinu juos ten.

Tylu. Aš bandau prisiminti Dainos melodiją, bet nekaip nepavyksta. Aš nejaučiu josir tik atsiradusi tuštuma, kaip sielos vėžys naikina mane toliau…


13/28

Sungrave

In the depths of soul dark extinguishs stars

In the name of agony nothing will surviveTimes of hate are coming, evil fog returns

Legion of demons flies through the gates of dying sun

On the wings of despair, at the hands of fate

Dreams are flying nowhere, music pours pain

In the threatening silence figures are digging grave

In the battle for blindness belief is murdered by bane

In this insane chaos of depressed world

Ancient instincts gives the power to the morbid force

Light is running out, conscious going down

In the view of mirror I see the one who just wants to bury sun

Lake

This is the garden he has grown by himself

Slight fog dresses wide crowns of trees

Marble paths are covered with leaves

Of different colors and different shapes

Flowers below are surrounded by grass

Holding the heaviest droplets of dewWhich tastes sweeter than pure mead

Made us by fairy of our dreams

Droplets of dew slowly forms round lake

Not very deep, so the bottom is seen

The perfect lake from his fantasy

Which is the essence of garden itself


14/28

Lake lives for short, until hot rays of Sun

Drink it all, swept it away, dry it clean

Till the end, leave no trace, leave no drop

Leave just small empty dimple on the face of the land

That how it was and that how it'll be

Day after day life repeating itself

Infinite chain of moments to wait

Infinite cycle of dreams to come true

That is eternal dream to dive in waters of lakeDive and hold the breath while waters going away

Spend that seconds in lake filled with essence of life

Real obsession of mind impossible to forget

Seconds are not enough to grasp the purity taste

Teasing illusion of truth, wisdom of endless time

Power to change universe with one blink of eyeKnowledge to reach harmony with simple music of chime

That how he felt himself when he fell into lake

He felt better than god during his best summer days

Cold waters turned into warm, than it turned into steam

He could not believe that it wasn't fake or a dream

Later he just return to the place of the lake

But all he's found was field, plain and green

Without any pit, without any water at all

Closed from outer world with the invisible wall

He stayed there with hope to taste the waters of lake again

Walking over the grass without sleep and rest

He spent there whole life raising the flowers and trees


15/28

Growing the garden of dream, praying for lake to appear

Sometimes he drunk the dew, a small pieces of dream

But it was very different, it was not what it seemed

He has grown too old to chase uncatchable lake

All he could was to wait and to think about fate

In the end of his road meeting his last sunrise

He was able to see lake of his old delight

Smile has changed his face while he watched forming lake

That was moment of life, vindicated it all

A few seconds before his eyes closed for all

He has whispered words of his praise to the world

He has praised all the dreams which have ever existed

And the nature of man, which is not able to resist them

That how it was and that how it'll beDay after day life repeating itself

Infinite chain of moments to wait

Infinite cycle of dreams to come true

Stranger

Strange World, strange Land, strange Universe Among the chaos and dark wisdom

I know, there is no place to hide

I know, there is no man to listen

Strange Dreams, strange Feelings, strange Emotions

Inside black souls of dismal wishes

I know, there is no face to smile

I know, there is no fate with mission


16/28

Strange Signs, strange Nations and strange Songs

Surround me in the dance of hatred

I know, I never will recede

I know, I’ll never be accepted

Journey

Sombre stars, black night

I am inside

inside myself, where light and darkness dwellsDead dots, gold cycles

I am inside

inside the labyrinth, which lies nowhere

Cold key, long road

I am flying above

above the path with different visions from the glowing bloo

Deep scars, neglected rooms

No entrance, just frost

I hold the lost

lost worlds and broken threads, which tied them up

Pale winds, grey storm

Thoughts gather into swarm

Wounds bleed, snakes biteI am out of trust

Tranquil sea, huge fatigue

I am complete

complete in my journey through myself

In the name of light

I'm wandering through the forest of twisted timeCrowns of dying trees cover the sky


17/28

Strange voices of weird creatures convoy me

Narrow path is trying to run away

The source of light is only the vulture's eyesThey are waiting for confession to be fed

Bushes of promises with fruits of lies

Sharp grass with dew, which reminds me blood

I don't know how long I will keep going

I don't know what I will find and where I'll die

These darkwoods need new servants,

But I'm still fighting and I denyBecause once I’ve seen the ray of ligh t

And I believe that there is sun somewhere outside

Which shines, which warms, which leads

Which knows the answer for the question "Why?"

I tread the grass I count miles

I'm wandering through the forest of darkness in the name of light

Introduction

Let me to tell you the story

About my silly search

About my desperate effort

To find the meaning of Love

Let me to tell you the story About the Girl I love

The girl who is cursed by life

The girl who is really strong

She is very special person

Her soul is the brightest I know

But evil malicious demon

Has tied her in chains of curse

The demon – the souleater


18/28

Laughed into my face

When I prayed to him to remove

The curse he so blindly made

He said with the strongest anger

That curse is done and complete

That only the price to remove

The curse is too big indeed

He told that seal is too strong

He mentioned that cure exists

But none of the known mortalsCould have the will to resist

He said with sadistic laughter

That every who tried has fall

To break the veil of curse

To find the meaning of Love

Everything has the meaningOften much more than one

They like reflections in mirror

They like stars during night

Demon has left me crying

With feeling of heavy doom

When I stopped I’ve found

That something still I can do

I asked the different people

What is the meaning of Love

No one could give me answer

No one could give me hope

I do not know for how long

I ran away from myselfEvery answer I’ve found


19/28

Made me feel very sad

Finally I have reached

Almost not known landFull of strangest creatures

No one have ever met

Oracle

“Go and find the Oracle” Told me one of them

“He is on the rock near sea Waiting to meet his death

Hurry, Oh naïve stranger His hour is very near

He knows all the answers

So ask him without fear”

Shortly I climbed on the rock

Oracle really was there

“You are the last one Who will get some of my help”

Black dirty clouds gathered

Leaving the sun behind

I’ve asked the mighty Oracle

“What is the meaning of Life?” Oracle was silently watching

Direction of coming storm

I’ve asked the mighty Oracle“What is the meaning of Love?”

I looked into the eyes of Oracle

There was only sadness and grief

He was too old to suffer


20/28

His life was a fallen leaf

He went through the pain and sorrow

He’s been betrayed thousand times Any direction he followed

He fell with his face in mud

“Love is a sweet emotion Life is a cursed truth

There is no absolution

All that depends on you

You have a lot of options

But, please, remember by heart

If you are blessed by love

You will be cursed by life”

“Thank you, O h mighty OracleYour answer explains a lot

Now I know why she suffersHow I know why it hurts

Tell me, Oh wisest Oracle

How shall I break this curse?

How can I help to the Girl

Whom I love the most?”

Oracle grinned with sorrow Answered with paradox

He said that the curse of life

Could be broken with the blessing of love

“I was too weak for thatI have another fate

Meaning of life is death

Meaning of love is hate”

“Tell me, O mighty Oracle


21/28

Have you ever been loved?” Silence was his answer

Saying much more than words

Wisdom is always relative

Wisdom is never complete

If you n ever’ve been loved It means you never lived

Storm has come really close

It brought thunders and rain

Lightning were only lightSky and sea went insane

“There is a land on the north Covered by snow and ice

In the centre of this land

There is the grave of the Knight

He was one who lovedWith strongest possible love

He was one who died

In the name of his girl

Once in the time one can

Wake him from his endless sleep

Midnight is time for that

Full moon is sign for it

Break his eternal rest

Ask him about love

If he will want he will bless

If he will not – you are doomed

Now go away, Oh stranger

I can give no more help All what you need to know


22/28

Is how to get Love’s bless”

I’ve looked into the eyes of Oracle

They were filled with the rainSaltiest like pure tears

Tears of sorrow and pain

I thanked him once again

Than I stepped out of the rock

Oracle’s hour has come Oracle’s time has gone

Lightning has crushed the rock

Turning it into the sand

When I have opened my eyes

World was again the same

Almost the same as before

I met wise man on the rock

Now they both have goneInto the heart of the storm

One of the things which I know

Which I remembered by heart

That the blessing of love

Can break any curse of life

Gnomes

I’ve changed my path to the north Into the land of the snow

I had to walk by the shore

Whole days from dawn till dawn

Near the shore I have found

Entrance into deepest maze

I stepped inside, as I felt


23/28

I could be really amazed

Into the depths of the caves

I’ve discovered the greedy gnomes Gathering their treasures

Living their lives like ghosts

I’ve gave them all I had I’ve paid them with a gold

I’ve bought their honest answers About the blessing of Love

“Love is a stupid emotion Except the love to the gold

All the rest is illusion

Temporarily and short

We would not even dare

To die for somebody else

Money is what is oursGold is what we possess

Everything can be bought

Everything can be sold

There is no meaning of love

Meaning of life is gold”

“Thank you, O h richest gnomesFor answers about gold,But as I see you don’t know What is the meaning of Love

You live your lives in the dark

Digging the dirt and the soil

Devoting your lives to metal

Metal without soul

I leave you now, Oh gnomes


24/28

I can’t judge you at all I have to go and to find

What is the blessing of Love”

I was so glad to see

Sky above my head

I knew that I never again

Would step into cave like that

Succubus

On my way to the northForest was standing still

Evergreen and everlasting

Like incarnation of peace

In the middle of the forest

I have found the girl

Sitting and waiting for something

Or somebody, I do not know

“Who are you?” - I asked her“I am love.” - answered she

That was the beauty in flesh

No one have ever seen

I believe that no man

Could resist these black eyesWhich were shining with steel

Which were tempting with ice

I was looking to these eyes

Couldn’t say any word “Are you searching for love?”

Her voice was really cold

“No, I am searching for Love, But I really do not know


25/28

If you know what I mean

If you know what I want

I am searching for cureFor the blessing of Love

I am searching for that

And I think I’ve to go”

She laughed for very long

Than she told me with grin

“Meaning of life is pleasure

Meaning of love is sin”

“Sorry, O morbid beauty I have the truth to tell

You are the same souleater

Just in another shell”

Beauty is not always beauty

Sometimes it’s just disgust You can’t tell that you lived

If you have never loved

I went on in my quest

Trying to conquer my hate

To these deep black eyes

To this demon in flesh

Knight

“North!” – I told to myself“North!” – only thought I had

I walked as long as I could

I walked without rest

I do not know for how long

Travelled I till this place

Father of this land was frost


26/28

Mother was bleak cold haze

When I have reached the grave

I did not have to waitMidnight was very close

Full moon was already there

“Rise from the grave, O warrior Rise at once and for all

Rise and give me the answer

What is the blessing of Love?”

Something invisibly changed

Probably nothing at all

Maybe the game of light

Mixed together with soil

Owls have met the midnight

With their scary screams

Bats have covered moonWith their curved wings

Suddenly light has appeared

Right beneath the grave

Figure of knight has risen

Holding the sword in his hands

“What do you want, O h stranger?Why did you wake me up? Ask me and I will answer

Unless you wanted to fight!”

“Sorry, O h bravest warriorI really do not need a lot

All I want is to know


“Tell me, O h weirdest stranger


27/28

Have you gone for so long

Just to find the answer


“Yes, that is true, O h warriorI have come into this land

To wake you up as you know

How bless me with the love

Oracle has told me

That you can show me the way

That you can give me the powerTo break those chains away

I travelled through many worlds

Searching for your legend grave

Now I pray to you – help!Now I pray to you – save!

Bless me and give me the powerBless me and tell me the truth

How can I heal my Girl

From all those deepest wounds?”

“Than I can ble ss you, Oh strangerThan you are really blessed

Now go home, o naivest

Go and give me some rest

Now please return to your girl

She must be tired to wait

You can heal her with your love

You can bring her curse away”

After all those words

He just returned to the graveWith the dreams of his love


28/28

He was not able to save

pilogue

This is the end of the story

But not the end of life

I am now healing my Girl

With the blessing I’ve found

She is still very weak

Feeling herself insecure

But now I know she will heal As I have found the cure

Once she has told me to go

Leave her alone with the fate

One to one with the demon

Into his twilight shade

She didn’t want me to see Her being in pain and despair

But I could not go away

As I have to be there

Blessing is washing away

Dark waters of the curse

Demon has made his fate

He is already lostTime for conclusion has come

Time to say what I have solved

Meaning of life is Love

Meaning of love is Love

works of the king

Documents