xix a. prancuzu romantizmo rasytojos moterys
DESCRIPTION
XIX a. Prancuzu Romantizmo Rasytojos MoterysTRANSCRIPT
ŠIAULIŲ UNIVERSITETASHUMANITARINIS FAKULTETAS
XIX a. prancūzų romantizmo rašytojos moterys
I
ŠIAULIAI, 2001
DARBO STRUKTŪRA
I. Moterų rašytojų reikšmė prancūzų
romantizmo epochai.
II. Žymiausios prancūzų romantizmo
atstovės.
1.Žorž Sand:
a)faktai iš jos gyvenimo,
b)kūryba ir kritika.
2.Žermena de Stal:
a)jos biografija,
b)požiūris į politiką,
c) kūrybinė veikla.
III. Vyrų rašytojų požiūris į Ž.Sand ir
Ž.de Stal.
Mūsų tema: XIX a. prancūzų romantizmo rašytojos moterys. Šia
tema mes stengsimės atskleisti garsių to meto rašytojų biografiją ir
kūrybos nuopelnus, jų padėtį tarp garsių rašytojų.
ŽORŽ SAND ( ). Viena iš žymiausių prancūzų moterų
romantikių rašytojų yra Žorž Sand (tikrasis jos vardas Orora Diupen
Diudevan ) .Ši moteris minima tarp tokių garsių rašytojų kaip V. Hugo, A.
Lamartinas, Alfredas de Vinji, Alfredas de Miuse ir kt. Ją labai gerai
pažinojo tuometinė prancūzų visuomenė. Ž. Sand buvo moters balsas tais
laikais, kai moteris tylėjo. Ž. Sand buvo pilnavertė vyrų rašytojų tarpe.
Tai įrodo faktas, kad dauguma žymių romantikų sėmėsi kūrybos šaltinių
iš jos: ji įkvėpė Šopeną ir Miuse, Balzakas atvyko “pas draugę “ siužeto
vienai iš gražiausių savo knygų “Beatričei”, Flobero ją vadino “Mano
brangusis mokytojau”, Dostojevskis matė joje rašytoją, “beveik vienintelę
tokio stipraus talento ir proto”.
Būdama dar visai maža, ji neteko tėvo. Teko rūpintis mama ir
atlikti vyro vaidmenį šeimoje. Motina jai buvo abejinga ir šalta, todėl
daug laiko praleido su savo senele, kuri atstojo jai motinos meilę.
Vaikystėje, anot senelės, ji buvo “aklas vaikas, pasiryžęs grimzti į
pragarmę, tačiau Anglių moterų vienuolynas, kuriame ji mokėsi, pakeitė
ją į gerą pusę. Aristokratiškas vienuolių mandagumas, gero elgesio
pamokos įdiegė jai gražias manieras, kurios visą gyvenimą teikė gero
išsiauklėjimo toną. Ji surimtėjo išmoko giliau mąstyti. Ž. Sand mėgo daug
skaityti, domėjosi Šatobriano, Žersono Žano Šarljė kūryba. Studijavo
Mablį, Loką, Kandijaką, Monteskjė, Paskalį, Montenį, Dantę, Vergilijų,
Šekspyrą, Ruso bei Bendžaminu Franklinu. Ž. Buvo imanentinės
filosofijos Šalininkė. Ruso ją žavėjo, nes teikė “neišsenkamo peno
vidiniam pasauliui, nuolatiniam, dieviškam jausmų pakilimui. 1822 m.
ištekėjo Kazimiero Diudevano, susilaukė dviejų vaikų, tačiau santuoka
nebuvo laiminga. Vyras domėjosi tik medžiokle, išgertuvėmis ir politika,
nemėgo skaityti. Tai paskatino Ž. Sand ieškotis meilės kitur. Miuse buvo
tas žmogus, kurio jai labai reikėjo. Jis buvo tas pirmasis, kuris išmokė
pajusti gyvenimo aistrą ir kitus malonumus. Tačiau ši meilė netruko ilgai.
Ji išmoko mylėti slaptai ir pradėjo mėgautis gerbėjų, kurių turėjo be galo
daug, teikiama aistra. Sulaukusi senatvės, mirė nuo tiesiosios žarnos
uždegimo. Palaidota savo gimtinėje, Noane, parko kapinaitėse, šalia savo
močiutės ir tėvų kapų.
Jos pirmieji kūrybiniai sugebėjimai pasireiškė labai anksti, nuo
dienoraščio rašymo iki jos nedidelio romano “Emė’, tačiau mažai kas apie
tai žinojo. Bet rašyti kaip tikra rašytoja ji pradėjo, kai prireikė užsidirbti
pragyvenimui: “Rašyti? O kodėl ne? Įsitikinau, kad rašau greitai, lengvai,
galiu rašyti ilgai, nepavargdama; kai imuosi plunksnos, mano galvoje
pabunda mintys ir logiškai seka viena po kitos”. Ji buvo apsigimusi
rašytoja. Orora visada mėgo užrašinėti savo įspūdžius. Jos tikslas buvo šią
pramogą paversti uždarbio šaltiniu. Ji nusprendė būtinai prasiskverbti į
literatų pasaulį. Ryžtas. tikėjimas ir nepasidavimas padėjo jai užlipti ant
pirmojo tikslo įgyvendinimo laiptelio. Už pinigus ji pradėjo rašyti
straipsnius Revue de paris laikraščiui. Ji buvo mokoma rašyti trumpai ir
suprantamai, ko ji nemanė sugebanti. Vėliau ji pradėjo rašyti bendrą
romaną su savo vienu iš gerbėjų. Kūrinys vadinosi ”Roza ir Blanša”,
penkių tomų romanas, aktorės ir vienuolės gyvenimo istorija. To meto
kritikai ši romaną pavadino Sterno pamėgdžiojimu. kūriny netruko naivių
ir siaubingų dalykų, bet buvo ir žavių: Pirėnų Žirondos peizažai, ryškūs
personažai. Tokie kaip senoji sesuo Olimpija, auksinės širdies ir
kareiviškos kalbos moteris; vyskupo atvykimas; teatro kulisai. Geriausi
knygos puslapiai priklausė Ororos plunksnai. Ji čia įpynė savo
prisiminimus iš vienuolyno, atvirus motinos pasakojimus, kelionės į
Prancūziją įspūdžius. Jos gerbėjas Žiulis Sando pridėjo grubių
dviprasmybių ir tai papiktino tuos, kurie mėgo dorovingus romanus. Po
tokios kritikos Ž. Sand pataisė romaną ir išleido jį 1831 m. Antrąjį
leidimą kritika įvertino gana palankiai.
Jau 1832 m. pasirodė Ž. Sand individualios kūrybos nuopelnai
prancūzų literatūrai. Būtent tais metais ji parašė savo romanas “Indiana”,
kurį pasirašė slapyvardžiu Žorž Sand. Balzakas mintys apie šį romaną: “Ši
knyga yra tiesos reakcija prieš fantastiką (…). Nežinau nieko, kas būtų
taip paprastai parašyta, taip subtiliai pajausta. Įvykiai seka vienas po kito
natūraliai, kaip gyvenime, kur viskas pinasi, kur dažnai atsitiktinai įvyksta
daugiau tragedijų, negu būtų galėjęs sugalvoti Šekspyras. Žodžiu, knygos
pasisekimas užtikrintas(…). Giustavas Planšas , Giustavas Žiaurusis,
“rašytojų baubas”, kuris niekino Hugo ir Balzaką, Ž. Sand iškėlė į
padangę ir laikė ją pranašesne už ponią de Stal, gyrė jos žodžių
nuoširdumą, išraiškos paprastumą: “Be abejo “Indianos” autorė rašys
labiau įgudusia ranka, bet ar jos talentas, ištobulėjęs meistriškumas atvers
jos originalumą? (…)”. Pati autorė kūrinio heroję apibūdino kaip silpną
būtybę, įkūnijančią užslopintas aistras. Romanas reiškė pačios autorės
stiprius jausmus, bet įgavo naują meninę formą. Kai kurie charakterio
bruožai būdingi ir herojei, ir autorei: “Ji nemylėjo savo vyro dėl to, kad
buvo privalu jį mylėt, o mintyse nepasiduoti bet kokiai moralinei
prievartai tapo jos antrąja prigimtimi, elgesio principu, sąžinės
įstatymu(…). Pagrindinė tema buvo absoliutais jausmo ieškančios moters
priešpastatymas gašliam vyrui, kuris visada labiau trokšta garbės negu
meilės.
Po šio sėkmingo romano Ž. Sand gavo pasiūlymą sukurti kitą
knygą ir taip užsidirbti pinigų, kurių jai taip reikėjo. Tais pačiais metais
išėjo kitas jos romanas “Valentina”. Valentina kilminga mergina,
nevykusiai ištekėjusi už menko jos aplinkos žmogaus, atsiliepia į
Benedikto, jos nuomininkų sūnaus, meilę. Veiksmo perkėlimas į liaudišką
aplinką buvo toks pat romantiškas, kaip ir veiksmo perkėlimas į praeitį.
Autorė aprašo gimtąjį Beri kampelį, kurį pavadino Juoduoju Slėniu.
Visiems skaitytojams patiko kaimiškas romanas, o socialinius romano
motyvus (klasių suskirstymas) vieni gynė, kiti peikė (priklausomai nuo
politinių įsitikinimų).
“Lelija” yra kitas romanas apie meilės nusivylimus ir jų priežasčių
analizę. Lelija – tai moteris, neigianti meilę. Ji graži, bet šalta kaip statula.
Jaunas poetas Stenijas aistringai ją myli, bet veltui stengiasi sužadinti jos
aistrą. Romantiškas Lelijos patikėtinis Trenmoras maldauja nežudyti
Stenijo ir nenuodyti “šaltu kvėpavimu” gražiausių to berniuko dienų. Bet
Lelijai neužtenka ryžto atsižadėti Stenijo. Jai patinka glamonėti jį ir
grožėtis kaip savo vaiku. Tai nedarni meilužės-motinos tema, bet Lelija
norėtų mylėti anaiptol ne motiniškai, o kaip jos sesuo, kurtizanė
Pulcherija, kuri romane įkūnija geidulingą meilę. Lelija mėgino pasekti
sesers pavyzdžiu ir nusivylė. Sent Bevo kritika apie šią knygą: “plačiajai
publikai ši knyga nepatiks, bet ją gerai įvertins tie, kurie romane įžiūri
gyvą amžinų, žmogiškų minčių išraišką.
1834 rugpjūty išleistas romanas “Žakas”. Anot Balzako, kuriam ši
knyga nepatiko, kūrinys yra tuščias ir melagingas: “Ponios Diudevan
romanas – tai patarimas vyrams, varžantiems žmonas, nusižudyti, kad jos
liktų laisvos (…). Naivi mergina, praėjus pusmečiui nuo vedybų be jokio
fiziologinio ar moralinio pagrindo meta pranašų žmogų dėl vėjavaikio,
rimtą, aistringą, įsimylėjusį žmogų dėl dendžio. Be to ten dar aprašoma
meilė išsigimėliams kaip “Lelijoje”, nevaisingoms būtybėms, o tai keistas
dalykas moteriai, kuri yra motina ir myli vokiškai, primityviai,
instinktyviai (…)”.
Po šio romano parašė pirmuosius “Keliautojo laiškus”, padarė
apmatus itališkoms novelėms. 1836-1837 metais rašė romaną “Mopra”,
kuriame mergina Edmė įsimyli Bernarą Moprą, nes jis švelnus, paslaugus
ir geras kaip angelas, bet jis yra kaimo bajoras, miškų žmogus, paprastas
kaip pati gamta, apsirengęs kaip medžiotojas, gražus kaip antikinė
skulptūra, gauruotas kaip laukinis, narsus ir kilnus. Jis neturi nė skatiko
savo kišenėje ir yra legitimistas. Miesčionių pasaulėlis apstulbintas tokiu
Ednės išsirinkimu. Po šio kūrinio sekė beverčiai romanai, tačiau gabumai
anaiptol nebuvo paversti niekais. Parašė romaną “Konsuelą” ir pasirodė
esanti geresnė romanistė negu buvo “Indianos” laikotarpiu.
Kitas Ž.Sand romanas “Orasas”, kuriame autorė didvyrišką ir
didžiadvasį darbininką juvelyrą Polį Arseną priešpastato buržuaziniam
inteligentui, tingiam savimylai. Orasas panašus į Žiulį Sando (Ž.Sand
gerbėją). Tai protingas, gabus jaunuolis, daugiau kalbantis apie savo darbą
negu kuriantis, ir leidžiantis pramogoms Paryžiuje neturtingų tėvų
santaupas. Jis pametė nėščią meilužę, moterį kilusią iš kaimo. “Orasas”
pasirodė žurnale La Revue Independante. Po šio romano išėjo kita Ž.Sand
knyga “Keliaujantis pameistrys”, kuri nebuvo tokia sėkminga kaip kitos.
Romane “Lukrecija Floriani”, Ž.Sand pavaizdavo keistą porą, kurią
ji sudarė su Šopenu (pastarasis buvo didelis jos gerbėjas, draugas). Vėliau
ji neigė, kad Lukrecija – jos paveikslas. Tačiau įžymi italų aktorė, kuri,
dar būdama jauna, apsigyvena kaime, norėdama ten auklėti savo vaikus,
labai panaši į autorę. Lukrecija parašo keletą pjesių, ji pergyvena daug
meilės nuotykių, aistras, kurios trunka savaitę ar net valandą, bet
kiekvienąsyk tiki, kad aukoja visą savo gyvenimą. Galų gale Lukrecija
sutinka tyrą, švelnų jautrų, žavų jaunuolį Karolį. Kunigaikštis Karolis
myli moterį Chimeną, kurią susikūrė savo vaizduotėje. Jis turi didžiulę
ydą – nepakantų protą. Jis mano, kad didžiausia dorybė – susilaikyti nuo
nuodėmės, ir užmiršta, kad kilniausia evangelijoje yra atgailaujančio
nusidėjėlio meilė. Karolis įsimyli Lukreciją; ji rūpinasi juo kaip savo
vaiku. Jis myli droviai, bet karštai, ir dėl to yra nepaprastai žavus.
Lukrecija tiki, kad ši dangiška meilė truks amžinai. Ji atsiduoda
kunigaikščiui ir keletą savaičių jie būna laimingi. Paskui paaiškėja
žavingojo Karolio charakteris. Jis darosi pavydus, nepakantus ir
nepakenčiamas. Taip jis išsekina Lukreciją. Ji darosi nebegraži: gelsta ir
sensta; kenčia, kad yra pasmerkta ankstyvai senatvei dėl jos negerbiančio
meilužio kaltės. Ji nebemyli Karolio. Jaučiasi palūžusi. Vieną rytą
Lukrecija netikėtai miršta. Romanas baigiasi staiga ir neįtikimai, kaip
gyvenimas.
Susidaro įspūdis, kad Ž.Sand kuria tik socialinius romanus, tačiau
ją žavėjo pasakos. Ji svajojo pasakojimo paprastumą, išsaugoti drąsų ir
betarpišką liaudies pasakotojo stilių, bet pakeisti vietinę šnektą taip, kad
ją suprastų paryžietis skaitytojas. Iš to mėginimo gimė dvi gražios idilės:
“Velnio bala” ir “Fransua Rastinukas”. Tai du simetriški romanai.
Pirmajame – turtingas ūkininkas veda neturtingą merginą; antrajame –
Rastinuką (lauke pamestą pavainikį) pamilsta jį priglobusi pasiturinti
moteris. Šios jaudinančios pastoralės kupinos antikinio grožio. Jas
skaitant, prisimena ne tik Virgilijus, bet ir Teokritas, o kartais “Odisėja”.
Tačiau jos kūryba nebebuvo tokia mėgstama kaip “Indianos” laikais. 1843
metais vienas knygininkas pasakė Balzakui: “Niekas nebenori skaityti
Ž.Sand. “Keliaujantis pameistrys” ją nužudė, nors žinomi autoriai turi
privilegiją parašyti dvidešimt prastų knygų”. Tačiau jau po metų Balzakas
rašė vienai poniai apie kitą Ž.Sand romaną “Žana”: “Perskaitykite, tai
puiku (…). Peizažas nutapytas meistro ranka (…)”.
“Mano gyvenimo istorija” – tai įvairūs atsiminimai, požiūris į
pasaulį ir apmąstymai, kurie pasižymi tam tikru poetiškumu ir dideliu
paprastumu, tačiau autorė neketino atskleisti viso savo gyvenimo. Ji
nemėgo išdidžių ir ciniškų išpažinčių.
Vėliau išėjo kaimo romanas “Mažoji Fadetė”, o 1853 metais kita
kaimo drama “Slėgtuvas” netgi buvo pastatyta Žimnazo teatre.
Knyga “Daniela”, dėl kurios buvo daug malonumų, nes grėsė
pavojus minties laisvei, - kelionių po Italiją aprašymas. Ji išleista 1855
metais.
1863 metais išėjo dar vienas Ž.Sand romanas “Panelė La Kentini”.
Šiuo kūriniu rėmėsi Bodleras, kai kritikavo rašytoją: “Sand – moteris yra
amoralumo Priudomas. Ji visada buvo moralistė. Tik kitados užsiiminėjo
dalykais, priešingais moralei. Be to ji niekad nebuvo menininkė. Ji kvaila
(…), plepi (…), gatvės mergšė (…). Imkime “Panelės La Kentini”
pratarmę, kurioje ji teigia, kad tikrieji krikščionys netiki į pragarą. Sand
yra už gerų žmonių dievą, namsargių ir sukčių dievą. Ji turi rimtų
priežasčių norėti, kad būtų panaikintas pragaras (…). Ž.Sand yra kvaila
per visą pilvą,bet yra velnio apsėsta (…). Negali pagalvoti apie tą kvailą
padarą, nevirpėdamas iš siaubo. Jeigu ją sutikčiau, negalėčiau susilaikyti,
nesviedęs jai šlakstykle į galvą. Ji (…) viena iš tų naivias merginas
vaidinančių senių, kurios niekad nenori palikti scenos”. Tai buvo gana
žeminantis ir ironiškas pasisakymas apie Ž.Sand, bet nereiškė, kad ji buvo
visų pasmerkta. Po jos romano “Panelė La Kentini” sceninio pristatymo
visi skandavo jos vardą: “Tegyvuoja Ž.Sand (…)”.
Vėliau išėjo dar du romanai. Vienas 1866 metais “Ponas
Silvestras”, kitas “Riedantis akmuo” (1869), kurį dedikavo savo draugui
Flobero.
ANA LUIZA ŽERMENA DE STAL (1766-1817) – ankstyvojo
prancūzų romantizmo atstovė. Nekeris de Stalis, jos tėvas, buvo garsus
bankininkas, kilęs iš Šveicarijos. Jis vertino apsišvietusius žmones, todėl
jo namuose dažnai lankydavosi tokios įžymybės kaip de Alamberas, Deni
Didro, Biufon, Marmontelis, Grimas ir Libonas. Žermena bendraudavo su
jais, mąstydavo apie XVIII a. filosofų rašybą, bandė pati rašyti. 1788
metais buvo publikuotas jos “laiškas apie Žano Žako Ruso rašinius”.
Prancūzijos revoliuciją Ana sutiko priešiškai ir po monarchijos žlugimo
išvyko iš Paryžiaus. Ji nepritarė Jakobinų diktatūrai, bet ir nepasidavė
priešrevoliucinės emigracijos įtakai, o grįžusi į tėvynę po Robespjero
valdžios žlugimo buvo persekiojama. Savo idealu ji laikė konstitucinę
monarchiją.
Didelę įtaką naujosios literatūrinės srovės susiformavimui turėjo
Ponia de Stal. XVIII a. Fransua Rene de Šatobrianas ir ji beveik kartu
įžengė į kūrybos pasaulį. Tačiau iškart buvo pastebimas šių autorių
kūrybos skirtumas, sprendžiant bet kurio dailininko problemą – žmogaus
ir jo požiūris į pasaulį. Jei Šatobrianas tvirtino neišvengiamumą taikstytis
su Dievo valia, atimdamas iš žmogaus viltį savarankiškai pasiekti laimę,
tai de Stal išaukštino asmenybės aktyvumo ir nepriklausomybės svarbą.
Traktate “Apie aistros įtaką žmonių ir tautų laimei” (1796) aistra
traktuojama kaip baisi, net pražudanti, tačiau Dievo duota jėga,
prabudinanti žmogų veiklai ir duodanti jėgų keisti savo likimą. Šis
požiūris skverbiasi ir į vėlesnius jos kūrinius: “Apie literatūrą” (1800),
romanas “Delfina” (1802-, “Korina arba Italija” (1807), “apie Vokietiją”
(1813).
Savo veikale “Apie literatūrą” ji griauna klasicizmo propaguojamą
absoliutaus grožio idėją, skelbia, kad kiekvieną kūrinį sąlygoja epocha,
šalis, rėžimas, pageidauja, kad literatūros įkvėpėja būtų laisva dvasia,
vaizduotė ir širdis.
Pirmame savo romane “Delfina” de Stal analizuoja vieną iš pagrindinių
XIX a. literatūros problemų – moters vaidmuo visuomenėje.
Antrajame romane “Korina arba Italija” rašytoja vaizdžiai pasineria
ir išplėtoja moters emancipacijos temą. Ana išaukština moters teises ir
garbingą padėtį visuomenėje. Jos herojė – geniali poetė-improvizatorė,
aktorė ir dainininkė, pasiekusi pasaulinį pripažinimą, iškilmingai
apdovanota auksiniu lauro vainiku Romoje. Tačiau Korina, romantinė
asmenybė, žūsta atsidūrusi visiškoje vienatvėje. Jos nesupranta artimiausi
žmonės: sesuo Liusilė, sužadėtinis Osvaldas Nelvilis, atsisakęs ją vesti dėl
jos karjeros, vardan šeimos tradicijų, o svarbiausia – dėl pasyvumo ir
tenkinimosi tuo, ką turi. Šiame romane išryškėja ištikimybė švietimo
tradicijoms. Siužetas vystosi grindžiamas logika, aprašomos smulkios
detalės: buitinės, istorinės. Kritinė autorės nuomonė apie aristokratinę
aplinką tvirtinama ir deklaruojama daugelio romano personažų, kuriuose
įžvelgti tipiškus, socialinius bruožus. Sekdama XVIII a. prancūzų romano
pėdomis, Žermena de Stal perduoda kiekvieno herojaus individualumą,
pabrėždama ne tik jų trūkumus, bet ir vertybes: Liusil sugebėjo išlikti tyra
ir naivi augdama negailestingoje, aristokratiškoje aplinkoje; Korinos
draugai - senamadiškai naivūs italai, tačiau išreiškia galantiškas tradicijas,
grožio vertybes, meną. Tipiškiausias individualizmas atsispindi Korinos
mylimojo lordo Nelvilio charakteryje. Jis atitinka romantinio herojaus
portretą – sugeba drąsiai elgtis vardan stiprios ir tikros meilės. Tačiau
lyginant su Korina jis yra pasyvus ir nesugeba tapti dvasiškai laisvu
žmogumi. Yra panašumų tarp Nelvilio ir Šatobriano Rene, tačiau
skirtingai nuo Rene, Nelvilio charakterio sudėtingumas skiriasi ne vien
aistrų tramdymu, bet ir gyvenimo aplinkybėmis, auklėjimu,
besiformuojančiu veikiant aplinkai. Tradicijų ir naujos pasaulėžiūros
sąveika užfiksuota romano epizoduose, Nelviliui susipažįstant su istorija.
Ž. De Stal istorijoje įžvelgia žmonijos genijų veiklos rezultatus. Istorijos
vertinimo aspektu jos kūryba – kontrastas Šatobriano kūrybai. Rene
lankantis svečiose šalyse ir stebint istorijos paminklus jis mato
nenumaldomo, viską griaunančio laiko padarinius, o Korina –
ilgaamžiškumo prasmę (nesvarbu, jog tai nėra amžina).
Kitame savo veikale “Apie Vokietiją” ji pirmą kartą sugretina dvi
literatūrines mokyklas – klasicistinę ir romantinę, supažindindama
prancūzus su vokiečių literatūra (Lesingu, Šileriu, Gete)
Ž.Sand ir Žermena de Stal buvo ryškiausios to meto rašytojos
moterys. Jų kūryba buvo pastebėta ir įvertinta.
Ž.Sand žavėjosi ne tik skaitytojai ir literatūros mėgėjai, bet ir tokie
garsūs asmenys kaip Šopenas, Lamartinas, Vinji, Miuse, Balzakas,
Flobero. Jos kūryba buvo originali savo paprastumu, gamtos vaizdų ir
peizažų aprašymų pakilimu. Ž.Sand romano žmogus – moteris su savo
mintimis ir aistringais jausmais, panaši į autorę. Rašytojos kūriniai
paremti jos asmeninėmis, pikantiškomis smulkmenėlėmis, kurios gali
sužavėti ir suintriguoti kiekvieną skaitytoją, kuris mėgsta romantinę
literatūrą. Nepaisant teigiamos kritikos jos vis dėl to nemėgo Bodleras.
Pastarojo nuomonė apie ją buvo ironiškai tiesmukiška ir pilna
neapykantos. Jo pasakymas, kad ji buvo kvaila gal ir teisus, tačiau
negalima paneigti fakto, kad Ž.Sand pateikė daug gyvenimo tiesų ir
prasmingų samprotavimų.
Žermenos de Stal kūriniai darė įtaką Puškino kūrybai. Jis citavo ją
savo kūriniuose, o kai 1825 metais išėjo Aną kritikuojantis straipsnis,
Puškinas išsakė teigiamą nuomonę apie de Stal.
Be Žorž Sand ir Žermenos de Stal prancūzų romantizmui taip pat
priskiriamos, retai minimos rašytojos: Segiur Sofija (1799-1874), Geulis
Stefanio Felicite (1746-1830).
SENTENCIJOS
Ž.SAND:
Vienišas žmogus tėra žmogaus šešėlis, o kas nemylimas, tas visur
tarp visų vienišas.
Visi trokšta būti mylimi; tai pakelia žmogų jo paties akyse; bet
mylėti reikia įvairiai; vienus be galo atlaidžiai, kitus – tik rūsčiai.
Visų sunkiausiai pasaulyje pasiekiamas paprastumas; tai
kraštutinė patyrimo riba ir paskutinė genijaus pastanga.
ANA LUIZA ŽERMENA DE STAL:
Kas iš tikrųjų myli, tas nepavyduliauja. Meilės esmė –
pasitikėjimas. Atimdami iš meilės pasitikėjimą, jūs atimsite iš jos jėgos ir
ilgaamžiškumo pajautą, visą jos šviesiąją dalį – vadinasi, visą jos didybę.
SEGIUR SOFIJA:
Šmeižtas –pavydo įrankis.
Praeitis egoistui tuštuma, dabartis – dykuma, ateitis – niekybė.
Pyktis yra bejėgiškumo ginklas.
GEULIS STEFANIO FELICITE:
Draugystė turi būti kur kas pakantesnė už meilę.
Išdidumas neretai esti tikros didybės kliūtis.
NAUDOTA LITERATŪRA:
1. A.Morua “Žorž Sand”
2. “Zarubiežnaja literatūra XIX vieka”
3. J. Ambrazevičius “ Visuotinė literatūra”
4. “Išminties simfonija”