1. FINANSAI IR FINANSŲ SISTEMA

1.1. Finansų esmė ir funkcijos

Finansai yra viena ekonominių kategorijų, kuriai būdinga piniginė forma, tačiau jie nėra tapatūs pinigams. Pinigai yra prekių vertės matas, įmonių sankaupų, gyventojų santaupų, taip pat atsiskaitymo priemonė. O finansų sritis yra siauresnė: jie išreiškia tokius piniginius santykius, kurie atsiranda sudarant ir panaudojant pinigų fondus – tiek centralizuotus (valstybinius), tiek ir decentralizuotus (namų ūkio, įmonių).

Finansai – ekonominiai santykiai, kurių pagalba, paskirstant ir perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas, yra sudaromi bei panaudojami centralizuoti ir decentralizuoti pinigų fondai, siekiant vykdyti valstybės funkcijas ir užtikrinti ekonomikos plėtros sąlygas.

Finansai skirstomi į centralizuotus (valstybės finansai) ir decentralizuotus (įmonių, įstaigų, organizacijų ir namų ūkio).

Pats žodis “finansai” kilęs iš lotyniško “financia” ar prancūziško “finances”. Jis reiškia grynuosius pinigus, pajamas, o plačiąja prasme – pinigus, pinigų apyvartą.

Finansai - neatsiejama piniginių santykių dalis, todėl jų vaidmuo ir reikšmė priklauso nuo to, kokią vietą piniginiai santykiai užima ekonominiuose santykiuose. Tačiau ne visi piniginiai santykiai išreiškia finansinius santykius. Finansai skiriasi nuo pinigų tiek turiniu, tiek ir atliekamomis funkcijomis.

Finansai atlieka šias funkcijas:1) pinigų fondų sudarymo;2) pinigų fondų naudojimo;3) pinigų fondų sudarymo ir naudojimo kontrolės.Kai kurie autoriai (L.A.Drobozina, 1997, p.66) nurodo, kad kiekviena finansinė operacija

reiškia nacionalinių pajamų paskirstymą ir šio paskirstymo kontrolę, t.y. įvardija dvi finansų funkcijas: paskirstomąjį ir kontrolinę. Šiuo atveju pirmoji funkcija apima pinigų fondų sudarymo ir naudojimo funkcijas.

Nacionalinių pajamų paskirstymas vyksta dviem etapais:- pirminių arba pagrindinių pajamų paskirstymas;- antrinių arba išvestinių pajamų paskirstymas.Pagrindinės arba pirminės pajamos formuojasi materialinės gamybos sferoje ir apima

darbuotojų, tarnautojų darbo užmokestį, įmonių bei gyventojų pajamas. Tačiau, skirstant pagrindines pajamas, nesukuriami centralizuoti fondai, reikalingi vystyti prioritetines šalies ūkio pramonės šakas, patenkinti materialinius, socialinius ir kultūrinius gyventojų poreikius. Tam būtinas tolimesnis nacionalinių pajamų paskirstymas arba perskirstymas. Nacionalinių pajamų perskirstymas susijęs su jų tarpšakiniu ir teritoriniu perskirstymu, siekiant efektyvesnio ir racionalesnio įmonių bei organizacijų pajamų ir santaupų panaudojimo; su jų perskirstymu iš gamybinės į negamybinę sferą, kurioje nesukuriamos nacionalinės pajamos (švietimas, sveikatos apsauga, socialinis draudimas ir socialinis aprūpinimas, valstybės valdymas, krašto apsauga); su jų perskirstymu tarp skirtingų gyventojų socialinių grupių. Perskirstymo procese atsiranda antrinės arba išvestinės nacionalinės pajamos. Tai pajamos, gautos negamybinėje sferoje ir mokesčiai, atskaityti nuo šių pajamų. Paskirsčius antrines pajamas susiformuoja galutinė nacionalinių pajamų naudojimo struktūra ir proporcijos.

Finansai, aktyviai pasireiškiantys nacionalinių pajamų paskirstyme ir perskirstyme, tuo pačiu metu atlieka kontrolinę funkciją. Rinkos ekonomikos sąlygomis finansinė kontrolė

1

nukreipiama dinamiškam visuomeninės ir privačios gamybos vystymui, mokslinės-techninės pažangos spartinimui, visokeriopam darbo kokybės gerinimui. Kontrolė apima gamybinę ir negamybinę sferas ir vykdoma, siekiant ekonominio skatinimo, racionalaus ir taupaus materialinių, darbo bei gamtos turtų naudojimo, išlaidų ir nuostolių mažinimo.

Vienas svarbiausių finansinės kontrolės uždavinių – patikrinti, ar laikomasi įstatymų, reglamentuojančių finansinius santykius, ar laiku ir pilnai vykdomi finansiniai įsipareigojimai biudžetinei sistemai, mokesčių tarnyboms, bankams, o taip pat įmonių, įstaigų ir organizacijų tarpusavio įsipareigojimai.

1.1.2. Finansų sistemos samprata ir sudėtinės dalys

Sąvoka “finansų sistema” betarpiškai siejama su “finansų” sąvoka. Finansai išreiškia ekonominius santykius, kurie kiekvienoje finansų sistemos dalyje pasireiškia skirtingai, turi savo specifiką. Kiekviena finansų sistemos dalis tam tikru būdu įtakoja veiklos atnaujinimo procesus, turi savas, tik jai būdingas funkcijas. Įmonių finansai pasireiškia gamybos ir paslaugų sferoje. Joms dalyvaujant sukuriamas bendrasis vidaus produktas, kuris paskirstomas įmonių viduje. Per nacionalinį biudžetą sukaupiami pinigai į centralizuotą valstybės fondą ir perskirstomi tarp ūkio šakų, ekonominių regionų, atskirų gyventojų socialinių grupių.

Taigi kiekviena finansų sistemos sudėtinė dalis apima tik jai būdingą finansinių santykių sferą. Finansų sistema – ekonominių santykių, kurių procese sudaromi, naudojami ir kontroliuojami pinigų fondai, įvairių sferų visuma. Kitais žodžiais tariant, finansų sistema – įmonių ir valstybės pinigų fondų sudarymo, naudojimo ir kontrolės formų bei metodų visuma.

Finansų sistemą sudaro tokios sudėtinės dalys:1. nacionalinis biudžetas;2. valstybiniai nebiudžetiniai fondai;3. privatūs draudimo fondai;4. įvairių nuosavybės formų įmonių finansai.Lietuvos finansų sistema pateikiama 1.1 paveiksle.Pirmosios dvi sistemos sudėtinės dalys priklauso centralizuotiems finansams ir

naudojamos ekonomikos bei socialinių santykių reguliavimui makrolygyje. Įmonių finansai priklauso decentralizuotiems finansams ir naudojami ekonomikos ir socialinių santykių reguliavimui bei stimuliavimui mikrolygyje. Privatūs draudimo fondai funkcionuoja kaip verslo subjektai, tačiau jų teikiamos finansinės paslaugos suteikia galimybę perskirstyti pinigus tarp pačių verslo subjektų, tarp verslo subjektų ir valstybės.

Lietuvos Respublikos nacionalinį biudžetą sudaro valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai. Visi šie biudžetai funkcionuoja autonomiškai. Tai reiškia, kad pajamos ir išlaidos juose yra atskirtos. Per nacionalinį biudžetą sukaupiamos įvairių nuosavybės formų įmonių ir gyventojų pajamos. Jos nukreipiamos valstybinio valdymo organų išlaikymui, šalies vidaus ir užsienio saugumo stiprinimui, prioritetinių ūkio šakoms finansavimui, mokslo ir kultūros vystymui, socialinių visuomenės narių garantijų užtikrinimui, valstybės skolos apmokėjimui ir kitų visuomenės poreikių tenkinimui.

Valstybiniai nebiudžetiniai fondai turi griežtai tikslinę paskirtį – išplėsti socialinių paslaugų tinklą gyventojams, skatinti atsilikusių infrastruktūros šakų vystymąsi, aprūpinti papildomais ištekliais prioritetines ekonomikos šakas. Respublikoje funkcionuoja du pagrindiniai socialiniai fondai: Valstybinio socialinio draudimo fondas ir Valstybinio privalomojo sveikatos draudimo fondas. Pirmasis fondas formuojamas iš socialinio draudimo įmokų ir naudojamas įvairių rūšių pensijoms, ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpoms mokėti, gyventojų užimtumui finansuoti, išmokoms nelaimingų atsitikimų atvejais. Antrasis fondas

2

formuojamas iš sveikatos draudimo įmokų, o naudojamas gyventojų gydymo ir sveikatingumo poreikiams tenkinti. Be socialinių nebiudžetinių fondų funkcionuoja Privatizavimo fondas, Garantinis fondas, Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondas ir Blokados fondas.

Nacionalinis biudžetas ir valstybinių nebiudžetinių fondų biudžetai, sujungti į visumą, sudaro konsoliduotą šalies biudžetą.

1.1 pav. Lietuvos finansų sistema

Pati smulkiausia decentralizuotų finansų dalis – namų ūkio finansai. Ekonomikos plėtros dėka didėjant pinigų srautams jie įgauna vis didesnę svarbą finansų sistemoje.

Įvairių nuosavybės formų įmonių finansai sudaro finansų sistemos pagrindą. Čia suformuojama didžiausia finansinių išteklių dalis. Nuo įmonių finansinės padėties priklauso visos šalies finansinė padėtis. Rinkos ekonomikos sąlygomis įmonė veikia komerciniais pagrindais, tai yra patirtas išlaidas turi padengti gaunamomis pajamomis. Svarbiausiu gamybinio ir socialinio vystymo šaltiniu tampa pelnas. Įmonės turi realią finansinę nepriklausomybę, savarankiškai skirsto pajamas, gautas iš produkcijos realizavimo, savo nuožiūra naudoja uždirbtą pelną, formuoja turtą ir kapitalą, ieško joms reikalingų pinigų investavimui finansų ir kredito rinkoje.

Draudimo santykiai vienodai paliečia visą visuomenę, kai draudimo paslaugas teikia valstybė. Tuomet sudaromi valstybiniai draudimo fondai - Valstybinio socialinio draudimo fondas, Privalomojo sveikatos draudimo fondas. Valstybė, teikdama draudimo paslaugas, perskirsto dalį bendro nacionalinio produkto ir nacionalinių pajamų tarp visų visuomenės narių. Kai draudimo paslaugas teikia privatus sektorius, draudimo santykiai skirtingai paliečia dalį visuomenės. Tai reiškia, kad kiekvienas visuomenės narys gali pasirinkti draudimo įmonę,

Lietuvos finansų sistema

Centralizuoti finansai Decentralizuoti finansai

Nacionalinis biudžetas

Valstybės biudžetas

Savivaldybių biudžetai

Valstybinių nebiudžetinių

fondų biudžetai

Konsoliduotas šalies biudžetas

Namų ūkio finansai

Įmonių finansai

Pelno nesiekiančių

įmonių finansai

Įmonių finansai

Draudimo įmonių finansai

Prekybos įmonių finansai

Paslaugų įmonių finansai

Gamybos įmonių finansai

3

draudimo rūšį, sumą, laikotarpį, draudimo sutarties sąlygas ir panašiai. Privačių draudimo fondų sukuriama tiek, kiek šalyje funkcionuoja verslo subjektų, norinčių ir turinčių teisę teikti draudimo paslaugas.

Draudimo verslas centralizuotos ekonomikos sąlygomis buvo valstybės monopolis. Draudimo sistema buvo pajungta biudžeto interesams: valstybė negrąžintinai paimdavo iš draudimo fondų dideles pinigų sumas padengti biudžeto deficitui. Tuomet buvo tik vienas monopolisto teisėmis ir privalumais besinaudojantis draudikas – Valstybinė draudimo įmonė. Pereinant į rinkos ekonomiką susiformavo objektyvios sąlygos aktyviam privataus draudimo verslo vystymuisi.

Finansų sistemoje dalyvauja valstybė, gyventojai bei įmonės. Taigi atitinkamose finansų sistemos grandyse susiformuoja finansiniai santykiai tarp:

1. pačių įmonių;2. valstybės ir įmonių;3. valstybės ir gyventojų;4. gyventojų ir įmonių.

1.1.3. Finansų sistemos funkcionavimas

Finansų sistemos funkcionavimo mechanizmas yra sudėtingas. Jis apima finansų sistemos dalyvius, finansų sistemos sudėtines dalis bei finansų ir kredito rinką. Finansų sistemos funkcionavimas pavaizduotas 1.2 paveiksle.

Jame atsispindi finansiniai santykiai tarp: įmonių – perkant ir parduodant prekes bei paslaugas; skirstant finansinį rezultatą; valstybės ir įmonių – mokant mokesčius į įvairių lygių iždus ir nebiudžetinius fondus bei

finansuojant išlaidas; valstybės ir gyventojų – mokant mokesčius į įvairių lygių iždus ir nebiudžetinius fondus

bei gaunant paramą ir draudimo išmokas;

4

1.2 pav. Finansų sistemos funkcionavimo mechanizmas

Gyventojai

Valstybė

Įmonės

Nacionalinis biudžetas

Valstybiniai nebiudžetiniai fondai

Pelno nesiekiančių įmonių finansai

Įmonių finansai

Dalis sistemos veikia per finansų ir kredito rinką

gyventojų ir įmonių – mokant darbo užmokestį, skirstant finansinį rezultatą, atlyginant materialinę žalą;

draudimo fondų ir įmonių, gyventojų, valstybės - mokant draudimo įmokas bei gaunant draudimo atlyginimą, atsitikus draudiminiam įvykiui;

draudimo fondų – perduodant dalį draudimo rizikos, t.y. vykdant perdraudimą; atskirų centralizuotų finansų sudėtinių dalių – pervedant pinigus nebiudžetinių fondų

deficitui padengti; pervedant socialinio ir sveikatos draudimo įmokas iš valstybės iždo į nebiudžetinius fondus už valstybės draudžiamus asmenis.

Svarbų vaidmenį finansų sistemos funkcionavime atlieka finansų ir kredito rinka. Vertybiniai popieriai ir kreditas naudojami privataus ir valstybinio sektoriaus finansavimui. Svarbu pažymėti, kad ne visa finansų sistema veikia per finansų ir kredito rinką. Pavyzdžiui, akcinės bendrovės įstatinio kapitalo ir žemės ūkio bendrovės pagrindinio kapitalo formavimas: pirmoji finansinė operacija vykdoma per finansų rinką, o antroji - ne. Finansiniai santykiai tarp įmonių perkant – parduodant prekes, skirstant finansinį rezultatą, mokant mokesčius valstybei, gaunant išmokas iš valstybės funkcionuoja be finansų rinkos, tačiau valstybės biudžeto deficitas gali būti finansuojamas tik per kredito rinką.

1.2. Namų ūkio finansai

1.2.1. Namų ūkio finansų esmė ir funkcijos

Namų ūkio finansai - ekonominiai piniginiai santykiai, atsirandantys namų ūkio narių veiklos procese sudarant, paskirstant ir naudojant pinigų fondus, siekiant patenkinti gyvenimo poreikius.

Namų ūkio finansai, vystantis rinkos santykiams ir didėjant pinigų srautams, išskiriami į savarankišką decentralizuotų finansų posistemės dalį. Tai nulemia vis didėjantis gyventojų ekonominis ir socialinis vaidmuo dabartinėje visuomenėje.

Namų ūkis ekonomikos teorijoje suprantamas kaip ūkis, vedamas vieno ar daugiau asmenų, gyvenančių kartu ir turinčių bendrą biudžetą. Namų ūkis apima samdomus darbuotojus, smulkaus ir stambaus kapitalo valdytojus, dalyvaujančius ir nedalyvaujančius visuomeninėje gamyboje. Dažnai namų ūkio terminas yra tapatinamas su šeima, tik skirtumas yra tas, kad namų ūkio nariai nebūtinai turi būti susaistyti giminystės ryšiais.

Namų ūkio finansai išvystytų rinkos santykių sąlygomis susidaro gamybos ir kapitalo apyvartos procese. Skirtingai nuo įmonių finansų, atliekančių lemiamą vaidmenį sukuriant, paskirstant ir naudojant bendrąjį vidaus produktą (BVP) ir nacionalines pajamas, namų ūkio finansai netapo prioritetine finansų sistemos dalimi ir vaidina pavaldų, nors ir svarbų, vaidmenį finansinių santykių visumoje.

Namų ūkio nariai, gamindami įvairias prekes ir teikdami paslaugas, rinkoje dalyvauja kaip pardavėjai. Tuo pačiu metu jie yra vartotojai. Taigi namų ūkis tampa svarbiu ekonominių santykių subjektu, pirminiu socialinės ir ekonominės visuomenės struktūros elementu. Jis dalyvauja visuose makroekonominio reguliavimo procesuose. Nuo jų ekonominės veiklos rezultatų priklauso ne tik namų ūkio, bet ir šalies gyventojų gerovė. Namų ūkio nariai dalyvauja pirminiame paskirstyme, nes atlikdami darbą jie gauna darbo užmokestį iš įmonių arba pajamas iš savo individualios veiklos. Mokėdami valstybei mokesčius jie įgyja teisę į įvairius transferinius mokėjimus iš valstybės, savivaldybių biudžetų ar nebiudžetinių fondų: pensijas, pašalpas, kompensacijas. Tokiu būdu namų ūkis dalyvauja antriniame BVP ir nacionalinių pajamų paskirstyme, įgydamas teisę į antrines pajamas.

5

G. B. Poliak ir kiti (2003) išskiria dvi pagrindines namų ūkio finansų funkcijas:1) namų ūkio narių gyvenimo poreikių patenkinimo;2) paskirstomoji.

Pirminė ir pagrindinė namų ūkio finansų funkcija - namų ūkio narių gyvenimo poreikių patenkinimas. Ši funkcija užtikrina realias jų egzistavimo sąlygas. Rinkos santykių vystymasis labai paveikė minėtos funkcijos reiškimosi formą: padidėjo materialieji, socialiniai, kultūriniai ir kiti gyventojų poreikiai; namų ūkio narių pinigų srautai; atsirado pinigų fondas - šeimos biudžetas.

Paskirstomoji funkcija apima BVP ir nacionalinių pajamų paskirstymą ir namų ūkio pajamų sudarymą. Ši funkcija pasireiškia:

1) tarp namų ūkio ar tam tikrų gyventojų ir kitų finansų sistemos sudedamųjų dalių: valstybės ir vietos savivaldos biudžetų, nebiudžetinių fondų, įmonių ir organizacijų finansų. Finansinių santykių dėka sukuriamos pirminės ir antrinės namų ūkio pajamos;

2) tam tikrame namų ūkyje, kai jo pajamų visuma paskirstoma tarp narių, sudarydama kiekvieno nario pinigų fondą.

Paskirstomoji funkcija apima tris etapus: namų ūkio pinigų fondo sudarymo, paskirstymo ir naudojimo.

Greta minėtų dviejų namų ūkio finansų funkcijų ekonominėje literatūroje išskiriama ir trečioji – kontrolinė funkcija. Ši funkcija pasireiškia namų ūkio pinigų fondo sudarymo, paskirstymo ir naudojimo procese, kad kuo geriau būtų patenkinti namų ūkio narių gyvenimo poreikiai.

1.2.2. Namų ūkio pajamos

Namų ūkio pajamos - dalis nacionalinių pajamų, sukuriamų produkcijos gamybos ir realizavimo bei paslaugų teikimo procese ir skiriamų materialiesiems ir dvasiniams visuomenės narių poreikiams tenkinti. Šios pajamos turi padengti darbo išlaidas, t.y. finansinius ir protinius žmonių gebėjimus, sunaudotus gamybos procese. Tačiau dabartinėje visuomenėje dėl nelygiaverčio nacionalinių pajamų paskirstymo tam tikrų namų ūkių pinigų fondai yra nepakankami būtiniems gyventojų poreikiams tenkinti. Todėl valstybė nacionalinio biudžeto ir nebiudžetinių fondų, o įmonės - pelno sąskaita papildo tokių namų ūkių pajamas.

Namų ūkio pajamų sudėtis pateikta 1.3 paveiksle.Namų ūkio pajamos skirstomos į bendrąsias pajamas ir pajamas iš santaupų.

Pagrindinė bendrųjų pajamų dalį sudaro piniginės pajamos:1) darbo užmokestis, premijos, priedai, darbdavių mokamos pašalpos;2) pajamos iš individualios veiklos, autorinis atlyginimas, palūkanos ir dividendai,

nuomos pajamos;3) valstybės socialinės išmokos (transferai): pensijos, pašalpos iš nacionalinio

biudžeto ir valstybinių nebiudžetinių fondų;4) kitos pajamos (draudimo atlyginimas, dovanos, pajamos iš turto pardavimo,

pensijos iš privačių pensijų fondų).Visos išvardytos piniginės pajamos pagal jų gavimo tolygumą skirstomos į

reguliariąsias (darbo užmokestis, nuomos pajamos), periodines (autorinis atlyginimas, dividendai, palūkanos) ir atsitiktines arba vienkartines (draudimo atlyginimas, pajamos iš turto pardavimo).

6

Yra šeimų, kuriose piniginės pajamos siekia 100 proc. visų pajamų, yra ir tokių šeimų, kuriose nemažą dalį sudaro natūrinės pajamos. Kuo žemesnis gyventojų gyvenimo lygis, tuo didesnę dalį jų pajamų sudaro natūrinės pajamos.

Natūrinės pajamos gaunamos iš pagamintos produkcijos pagalbiniame ūkyje, iš asmeniniams poreikiams suteiktų paslaugų, taip pat prekinėmis ir materialiosiomis vertybėmis gautos pajamos iš valstybės ir darbdavių materialinio skatinimo forma.

Kompensacijos ir lengvatos - tai nėra tiesioginės piniginės pajamos, bet dėl mokesčių lengvatų jų gaunama daugiau arba dėl valstybėje taikomo kompensacinio mechanizmo (pvz., už šildymą) pakeliamas gyventojų vartojimo lygis.

1.3 pav. Namų ūkio pajamų sudėtis

1.2.3. Namų ūkio išlaidos

Namų ūkio išlaidos daro esminį poveikį šalies ekonomikai. Gyventojai, naudodami savo pajamas, užtikrina prekių ir paslaugų rinkos kūrimą ir plėtrą. Realizuodami santaupas jie padidina vertybinių popierių paklausą, taip išplėsdami vertybinių popierių rinką. Be to, gyventojai ir namų ūkio nariai atlieka svarbų vaidmenį suteikdami darbo išteklius. Namų ūkio nariai, augindami ir auklėdami vaikus, tampa pagrindiniais socialinės ir kultūrinės sferos paslaugų, kurias finansuoja valstybė, vartotojais.

Namų ūkio išlaidos - faktinės išlaidos materialiosioms ir dvasinėms vertybėms, būtinoms žmogaus gyvenimui, įsigyti. Dalis šių išlaidų yra vartojamosios, dalis - nėra tiesiogiai siejamos su vartojimu.

Namų ūkio išlaidos klasifikuojamos pagal įvairius požymius:1) pagal reguliarumo laipsnį:• nuolatinės išlaidos (maitinimui, komunalinėms paslaugoms);• reguliariosios išlaidos (drabužiams, avalynei, kosmetikai);• vienkartinės išlaidos (gydymui, ilgalaikio naudojimo prekėms).2) pagal būtinumo laipsnį:• būtinosios išlaidos (maitinimuisi drabužiams, gydymui);• nebūtinosios išlaidos (išsilavinimui, draudimui, vertybinių popierių įsigijimui).3) pagal naudojimo tikslą:• vartojamosios išlaidos (prekėms pirkti ir paslaugoms apmokėti);

Namų ūkio pajamos

Bendrosios pajamos Pajamos iš santaupų

Piniginės pajamos Natūrinės pajamos Kompensacijos ir lengvatos

7

• mokesčiai ir privalomosios bei savanoriškosios įmokos; santaupos indėliuose ir vertybiniuose popieriuose;• užsienio valiutos įsigijimas;• gyventojų turimų pinigų prieaugis.Prekių ir paslaugų pirkimas yra pagrindinės namų ūkio išlaidos, sudarančios apie 3/4

visų jo išlaidų. Jų dydį lemia:- piniginių pajamų dydis;- būtinų asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimas;- mažmeninių kainų dydis;- klimatinės ir geografinės gyvenimo sąlygos;- kiti veiksniai.Antrąją namų ūkio išlaidų grupę sudaro mokesčiai ir privalomosios bei

savanoriškosios įmokos. Gyventojai moka įvairius mokesčius, įmokas, rinkliavas, baudas. Tai privalomieji mokėjimai, reglamentuojami valstybės įstatymų, nutarimų ir kitų norminių dokumentų. Juos mokant pinigai patenka į nacionalinį biudžetą ar nebiudžetinius fondus. Savanoriškas įmokas moka konkretūs namų ūkio nariai, drausdamiesi nuo įvairios rizikos, kaupdami pinigus privačiuose pensijų fonduose kurdami ir papildydami labdaros fondus.

Santaupos indėliuose ir vertybiniuose popieriuose yra įmonių investicijų finansavimo šaltiniai ir kredito institucijų finansiniai ištekliai. Gyventojų taupymo būtinumą lemia:

- rezervo sudarymas ilgalaikio vartojimo prekėms ir paslaugoms įsigyti;- draudimo fondo sudarymas, siekiant palaikyti įprastą pajamų lygį, kai jos kinta;- investavimas į vertybinius popierius, siekiant padidinti pajamingumo lygį.Pagrindiniai užsienio valiutos pirkėjai yra asmenys, praradę pasitikėjimą nacionaline

valiuta ir laikantys pinigus indėliuose bei vertybiniuose popieriuose užsienio valiuta, ir produkcijos importuotojai.

Kai namų ūkio pajamos per tam tikrą laikotarpį viršija jo išlaidas, susidaro pinigų prieaugis. Priešingu atveju gyventojams tenka ieškoti papildomą pajamų kredito rinkoje.

1.3. Įmonių finansai

1.3.1. Įmonių finansų esmė ir finansiniai santykiai

Įmonių finansai – ekonominiai santykiai, atsirandantys turto formavimo, produkcijos gamybos ir realizavimo, vidinių ir išorinių finansavimo šaltinių formavimo, jų paskirstymo ir naudojimo procese.

Tokie finansiniai santykiai dažnai vadinami piniginiais, tačiau finansiniai santykiai yra tik dalis piniginių santykių, atsirandančių formuojant ir naudojant pinigų fondus.

Pagal ekonominį turinį įmonės finansinių santykių visumą galima detalizuoti taip: finansiniai santykiai su investuotojais ir investavimo tarpininkais, susiję su įstatinio

(pagrindinio) kapitalo formavimu, vertybinių popierių emisija ir platinimu, daliniu dalyvavimu sudarant bendras įmones;

finansiniai santykiai, susiję su produkcijos gamyba ir realizavimu, naujai sukuriama verte. Tai santykiai tarp tiekėjų ir pirkėjų, rangovų ir užsakovų;

finansiniai santykiai su darbuotojais, mokant darbo užmokestį, išleidžiant ir platinant akcijas, obligacijas, išmokant dividendus už akcijas ir palūkanas už obligacijas;

8

finansiniai santykiai su draudimo institucijomis, atsirandantys draudžiant turtą, darbuotojus, verslo ir komercines rizikas, gaunant draudimo atlyginimą;

finansiniai santykiai su kredito institucijomis, atsirandantys laikant pinigus sąskaitose, gaunant ir grąžinant paskolas, mokant ir gaunant palūkanas, naudojantis kitomis kredito institucijų teikiamomis paslaugomis;

finansiniai santykiai su valstybe, atsirandantys mokant mokesčius ir gaunant dotacijas bei subsidijas iš valstybės iždo.

Įmonių finansiniai santykiai pateikiami 1.4 pav. Jame matyti, kad santykiai yra abipusiai.

Įmonių finansai taip pat atlieka dvi funkcijas: paskirstomąją ir kontrolinę funkciją. Paskirstymas paliečia visos visuomenės interesus: atskirų ūkio subjektų, jų darbuotojų, akcininkų, kredito ir draudimo institucijų, mokesčių tarnybų. Todėl, paskirstant naujai sukurtą vertę, atsiranda visapusiški interesai ir įmonės finansinę kontrolę vykdo:

pats ūkio subjektas, atlikdamas finansinę analizę ir operatyvinę finansinių planų vykdymo kontrolę;

mokesčių tarnybos, siekdamos savalaikio ir pilno mokesčių ir įmokų sumokėjimo; kontrolinė finansų ministerijos tarnyba, tikrindama, kaip įmonės panaudoja iš biudžeto

skirtas lėšas; kredito institucijos, išduodamos ir susigrąžindamos paskolas, suteikdamos kitas

paslaugas; nepriklausomos audito firmos, atlikdamos auditinius patikrinimus.Įmonės finansinis rezultatas, tenkantis investuotam turtui, parodo jo valdymo formų ir

metodų naudojimo efektyvumą. Nuo jo priklauso visos finansų sistemos funkcionavimas, nes įmonės finansiniais ištekliais aprūpina centralizuotus fondus.

1.3.2. Įmonių rūšys

9

1.4 pav. Įmonių finansiniai santykiai

Darbuotojai

Įmonės

Valstybė

Įmonių finansai

Kredito institucijos

Draudimo

institucijos

Investuotojai ir

investavimo tarpininkai

Įmonių finansiniai santykiai labai priklauso nuo jų organizacinės ir teisinės formos. Lietuvos Respublikoje gali veikti šių rūšių įmonės:1. individualios (personalinės) įmonės;2. tikrosios ūkinės bendrijos;3. komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos;4. akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės;5. valstybinės (vietos savivaldybių) įmonės;6. kooperatyvai;7. žemės ūkio bendrovės.

Visos išvardintos įmonės yra juridiniai asmenys. Pirmosios trys įmonių rūšys yra neribotos civilinės atsakomybės, likusios – ribotos civilinės atsakomybės.

Individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui, kuris pradeda verslą savo vardu ir turtu. Tai neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Jo turtas neatskirtas nuo verslininko asmeninio turto.

Tikroji ūkinė bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Ji įsteigiama bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, apjungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę gamybinei – komercinei veiklai. Bendrijos turtas neatskirtas nuo jos narių turto, t.y. nariai atsako visu savo turtu.

Komanditinę ūkinę bendriją sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Ši bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, jos turtas neatskirtas nuo bendrijos tikrųjų narių turto. Bendrijos tikrieji nariai solidariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik ta turto dalimi, kurią pagal sutartį perdavę bendrijos veiklai.

Akcinė ir uždaroji akcinė bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio kapitalas padalintas į akcijas. Akcininkais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys bei valstybė. Akcininkai yra bendrovės nariai, jie turi teisę į akcijas. Akcinės bendrovės (AB) įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 150 000 Lt, o akcininkų skaičius – neribotas. Uždarosios akcinės bendrovės (UAB) įstatinis kapitalas – ne mažesnis kaip 10 000 Lt, akcininkų skaičius iki 250. UAB akcijų cirkuliacijos sfera yra uždara.

Valstybinė įmonė nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei arba vietos savivaldybei. Tokia įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės.

Kooperatyvas – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis kintama. Skirtas narių ekonominiams, ūkiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių atsakomybe ir rizika. Kooperatyvas yra ribotos civilinės atsakomybės ūkinis subjektas, kuris atsako tik veiklai skirtu turtu. Kooperatinę bendrovę sudaro ne mažiau kaip 5 fiziniai arba fiziniai ir juridiniai asmenys. Nuosavas kapitalas sudaromas iš narių stojamųjų mokesčių, pajinių įnašų, ūkinės veiklos pelno bei kitų įstatymuose neuždraustų pajamų šaltinių. Pajaus dydis fiksuojamas įstatuose.

Žemės ūkio bendrovė – fizinių asmenų įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai sujungus jų turtą į bendrąją nuosavybę. Įplaukų už žemės ūkio produkciją ir paslaugas žemės ūkio gamybai dalis visose įmonės realizavimo įplaukose turi sudaryti daugiau kaip 50 proc. Bendrovėje turi būti ne mažiau kaip 2 nariai. Nuosavas kapitalas formuojamas iš narių pajinių įnašų ir bendrovės pelno. Minimalus pajinis įnašas – 100 Lt.

1.3.3. Įmonių gamybos ir veiklos išlaidos

Nustatant įmonėse pelną atsižvelgiama į gamybos ir veiklos sąnaudas. Sąnaudos yra dalis gamybos ir veiklos išlaidų, tenkančių parduotai produkcijai. Gamybos ir veiklos išlaidos skirstomos į šiuos elementus:

10

1. materialinės ir joms prilygintos išlaidos;2. ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos išlaidos;3. darbo apmokėjimo išlaidos;4. įmokos socialiniam ir sveikatos draudimui;5. palūkanos už banko paskolas;6 mokesčiai ir įmokos;7 kitos išlaidos.Materialinėms ir joms prilygintoms išlaidoms priskiriama sunaudotų gamyboje žaliavų ir

medžiagų, atsarginių dalių, kuro, mažaverčių ir greitai susidėvinčių daiktų vertė. Šio tipo išlaidoms priskiriamos transporto, pašto, telefono, nuomos, reklamos, komandiruočių ir panašios išlaidos.

Ilgalaikio turto nusidėvėjimas ir amortizacija skaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus normatyvus, yra įskaitomi į gamybos ir veiklos išlaidas.

Darbo apmokėjimo išlaidas sudaro gamybiniam ir vadovaujančiam personalui apskaičiuotas visų rūšių darbo užmokestis už atliktą darbą ar dirbtą laiką, įskaitant įvairias priemokas, pašalpas, kompensacijas.

Socialinio ir sveikatos draudimo įmokos skaičiuojamos nuo uždarbio ir jam prilygintų pajamų pagal Valstybinio socialinio draudimo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles.

Palūkanos už banko paskolas yra nurašomos į gamybos sąnaudas. Padidintos palūkanos už laiku negrąžintas paskolas bei delspinigiai už laiku nesumokėtas palūkanas yra nurašomi į įmonės nuostolius.

Dalis mokesčių, kuriuos moka įmonės, įskaitomi į gamybos ir veiklos išlaidas. Tai įmokos kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti, įmokos į Garantinį fondą, nekilnojamojo turto mokestis, muitai, akcizai, žemės ir žemės nuomos mokesčiai ir kiti, išskyrus pelno mokestį.

1.3.4. Įmonių pajamos

Įmonių pajamas sudaro realizavimo ir nerealizacinės pajamos.Realizavimo pajamas sudaro iš įmonės išsiųsta produkcija, kitos materialinės vertybės,

atlikti darbai ir suteiktos paslaugos bei kompensaciniai priedai. Bankrutavusios įmonės pajamos už parduotą turtą realizavimo pajamoms nepriskiriamos.

Nerealizacines pajamas sudaro su produkcijos gamyba, realizavimu bei paslaugų teikimu nesusijusios pajamos: pajamos už išnuomotą, investuotą turtą, palūkanos už indėlius ir obligacijas, dividendai už akcijas ir pajinius įnašus, pajamos dėl valiutos kurso pasikeitimo teigiamos įtakos, nurašytos pradelstos kreditorinės skolos, turto draudimo atlyginimas; sumos, gautos labdarai ir paramai, reglamentuotai įstatymu; gautos baudos ir delspinigiai; ilgalaikio materialaus turto perkainojimo rezultatai. Vienos jų yra apmokestinamos, kitos – neapmokestinamos.

1.3.5. Įmonių trumpalaikis turtas ir jo finansavimas

Įmonių turtas reikalingas jos veiklai ir naudojamas pajamoms uždirbti. Naudojamas trumpalaikis ir ilgalaikis turtas. Esminis skirtumas tarp šių turto rūšių yra vertės perkėlimo į gaminamą produkciją būdas. Ilgalaikis turtas dalyvauja gamybos procese ne vieną kartą, nepraranda pradinės natūrinės formos ir savo vertę perkelia į gaminamą produktą dalimis pagal nusidėvėjimo normas. Trumpalaikis turtas visiškai sunaudojamas kiekviename gamybos cikle, netenka savo pradinės natūrinės formos ir visa vertė perkeliama į gaminamą produkciją.

11

Trumpalaikis turtas (TT) apyvartoje įgauna gamybinę, prekinę ir piniginę formas. Tai suteikia įmonėms galimybę aktyviai panaudoti trumpalaikį turtą, kaip ekonominį svertą materialinių vertybių apyvartoje, siekiant pagerinti jų tiekimą, gamybos organizavimą, pardavimą.

Trumpalaikio turto sudėtimi laikoma jų suskirstymas pagal straipsnius ir parodo kokią apyvartos stadiją turtas aptarnauja. Struktūra išreiškia trumpalaikio turto straipsnių lyginamąjį svorį bendroje jų sumoje. Įvairių rūšių įmonėse priklausomai nuo gamybinių veiksnių, pardavimo sąlygų ir naudojamų atsiskaitymų formų trumpalaikio turto sudėtis ir struktūra bus skirtinga ir įvairi.

Skirtingą trumpalaikio turto sudėtį ir struktūrą lemia šie pagrindiniai veiksniai:1. gamybiniai, t.y. gamybos išlaidų sudėtis ir struktūra, gamybos tipas ir profilis,

gaminamos produkcijos pobūdis ir pan.;2. realizavimo sąlygos (periodiškumas, nuotolis, komplektiškumas);3. atsiskaitymų formos.Gamybiniai veiksniai turi didžiausią įtaką formuojant trumpalaikį turtą - tai gamybos

išlaidų sudėtis, struktūra, gamybos tipas, gaminamos produkcijos pobūdis ir pan. Žemės ūkio produkcijos gamyboje sunaudojama daug įvairių žaliavų ir medžiagų, todėl atsargų dalis trumpalaikio turto struktūroje yra didelė. Ne mažą įtaką turi ir gamybos ciklo trukmė bei sezoniškumas. Juo ilgesnis gamybos ciklas, tuo daugiau reikia atsargų, nes didelė jų dalis būna nebaigtoje gamyboje. Trumpalaikio turto dydį įmonėje lemia gamybos apimtys, gamybos proceso ypatumai, ekonominės sąlygos ir kai kurie vidiniai ir išoriniai veiksniai. TT dydis turi didelę įtaką įmonės finansinei padėčiai bei pelningumui. Formuojant TT dydį reikia rasti "aukso vidurį" - tiek jų trūkumas, tiek jų perteklius neigiamai veikia įmonės rezultatus. Pusiausvyros pažeidimai sukelia daugybę neigiamų padarinių - gali sutrikti įmonės veiklos ritmas, nutrūkti ekonominiai ryšiai. Todėl labai svarbu - parinkti optimalų TT dydį, struktūrą, jo padengimo šaltinius ir santykį tarp jų.

Didelę įtaką turi ir pirkimo bei realizavimo sąlygos. Kuo dažniau gaunamos materialinės vertybės, tuo jų reikės mažiau sukaupti. Kuo dažniau parduosime pagamintą produkciją, tuo produkcijos atsargos sandėlyje bus mažesnės ir įmonei nepritruks pinigų.

TT sudėčiai ir struktūrai nemažą reikšmę ir atsiskaitymų organizavimas. Įmonei aktualu kuo greičiau gauti pinigus už parduotą produkciją, tačiau labai svarbu įmonei laiku įvykdyti savo įsipareigojimus. Atsiskaitymuose labai svarbu pasirinkti tinkamą atsiskaitymų formą, kad pinigai kuo greičiau atitektų jų gavėjui. Mokėjimų drausmės nesilaikymas visada sukelia neplaninį turto perskirstymą.

Visų šių veiksnių analizė suteikia galimybę atskleisti rezervus TT apimčiai mažinti, apyvartumui spartinti.

Trumpalaikis turtas pagal apyvartos pobūdį ir naudojimo paskirtį skirstomas į:- apyvartinį finansinį turtą: - lėšos kasoje ir bankuose;

- terminuoti indėliai;- apyvartiniai VP;- skolos įmonei (debitinės skolos);

- apyvartinį materialųjį turtą: - prekės skirtos perparduoti; - gatava produkcija; - nebaigtoji gamyba; - gamybos atsargos.

Labai svarbu, kad įmonėje atsargų apyvarta būtų kuo dažnesnė. Atsargų apyvartų skaičius per metus rodo, kiek kartų per metus pasikeičia atsargos, t.y. kiek kartų jos buvo parduotos ir vėl

12

atkurtos. Šis rodiklis įmonei yra svarbus, nes per kiekvieną atsargų apyvartą uždirbamas bendrasis pelnas.

Atsargos - tai materialinės vertybės, skirtos gamybos reikalams. Šios vertybės sunaudojamos gamyboje ir sudaro materialųjį produkcijos pagrindą ir įeina į produkcijos sudėtį. Atsargos - tai mažiausiai likvidus TT. Atsargos reikalingos įmonės nenutrūkstamam gamybos procesui užtikrinti. Įmonė turi turėti gamybą užtikrinantį atsargų kiekį - tai einamosios atsargos. Įmonės priverstos turėti ir draustines atsargas, t.y. tokias atsargas, kurios reikalingos atsiradus nenumatytiems sutrikimams (nenumatytam poreikiui).

Atsargos esti ir nebaigtoje gamyboje - tai gamyboje panaudotas turtas, bet dar netapęs produkcija. Užbaigus gamybos ciklą, šis turtas tampa produkcija.

Produkcija ir prekės - tai pardavimui skirta pagaminta produkcija ir pirktos vertybės.Pinigines lėšas sudaro pinigai kasoje, pinigų ekvivalentai, lėšos bankų sąskaitose. Trumpalaikės investicijos - tai trumpiau nei vieneriems metams įsigyti vertybiniai

popieriai ir juos pardavus, gaunami pinigai.Debitorinės skolos - tai kitų įmonių, atskirų asmenų skolos žemės ūkio įmonei ar

ūkininkams. Šios skolos dažniausiai atsiranda dėl atsiskaitymų tvarkos. Įmonės debitoriais paprastai būna jos pagamintų prekių pirkėjai. Debitorinės skolos - tai viena iš turto kitimo formų ir šios skolos per trumpą laiką virsta pinigais. Pirkėjų įsiskolinimas TT-e sudaro vis didėjančią dalį ir tai įtakoja augantis produkcijos pardavimas, ilgi pirkėjų įsiskolinimo terminai.

Kalbant apie optimalaus trumpalaikio turto nustatymą, galima išskirti šias trumpalaikio turto politikos rūšis: konservatyvioji, agresyvioji ir nuosaikioji (1.5 pav.).

Konservatyvioji trumpalaikio turto politika pasireiškia palyginti dideliu laikomų pinigų, rinkos vertybinių popierių ir atsargų kiekiu. Ši politika vadinama konservatyviąja, nes neatsižvelgiant į realius trumpalaikio finansavimo poreikius, didelis likvidaus turto kiekis tarsi atidedamas juodai dienai.

Agresyvioji trumpalaikio turto politika yra tokia, kuri minimizuoja pinigus, vertybinius popierius, atsargas bei pirkėjų įsiskolinimą. Ji pavadinta agresyviąja todėl, kad sudarydama galimybę gauti didžiausią pelningumą, tampa trumpalaikės rizikos priežastimi.

Nuosaikioji trumpalaikio turto politika užima tarpinę padėtį tarp šių dviejų.

Trumpalaikis turtas Trumpalaikis turtasTrumpalaikis turtas

Agresyvioji politika

Nuosaikioji politikaKonservatyvioji politika

1.5 pav. Trumpalaikio turto politikos rūšys

Pagrindiniai trumpalaikiai finansavimo šaltiniai pateikti 1.6 paveiksle.

13

1.6 pav. Trumpalaikiai finansavimo šaltiniai

Susikaupęs įsiskolinimas - tai įsiskolinimas darbuotojams už darbą ir mokesčių, įmokų skolos. Šios skolos atsiranda nuolat, nes darbo užmokestis, mokesčiai bei įmokos mokami nustatytais terminais. Įmonė tokiais laikinai jai nepriklausančiais pinigais gali pasinaudoti.

Komercinis kreditas - tai pirkėjų skolos tiekėjams, kai tiekėjai prekes parduoda skolon. Vieni verslininkai kredituoja kitus, atidėdami sumokėjimo už prekes terminą. Tokius mokėjimų atidėjimus gali taikyti įmonės, turinčios gerą finansinę padėtį. Gerai dirbančios įmonės turi galimybę atidėti sumokėjimo už prekes terminus, tačiau komercinis kreditas visada susijęs su didesne rizika, nes atidėti mokėjimus prašo įmonės, kurių finansinė būklė nepakankamai gera ir jos žino, kad banke šio kredito negaus. Komercinis kreditas - tai savaiminis finansavimo šaltinis, nes jis atsiranda atliekant paprastas komercines operacijas. Jei įmonė kasdien perka atsargų už 1000 Lt ir už jas sumoka praėjus 30 dienų po sąskaitos išrašymo dienos, jos įsiskolinimas tiekėjams lygus 30 000 Lt. Jei pardavimų ir nuo jų priklausanti pirkimų apimtis padvigubėja, įmonės įsiskolinimas tiekėjams savaime išauga iki 60 000 Lt. Prailginus apmokėjimo terminą gaunamas papildomas finansavimas.

Įmonės, parduodančios skolon, turi savo kredito politiką, kurią sudaro konkrečios kreditavimo sąlygos. Tuo tarpu įmonė, perkanti produkciją skolon, gali pasirinkti - ar sutrumpinti apmokėjimo periodą ir pirkti su nuolaida, ar prailginti apmokėjimo periodą ir mokėti visą kainą. Pavyzdžiui, bendra pirkimų apimtis - 100 000 Lt. Kreditavimo sąlygos yra 1/10, neto 30 - tai reiškia, kad pirkėjas gali apmokėti sąskaitą per 10 dienų ir gauti 1 proc. nuolaidą arba apmokėti visą kainą per 30 dienų. Pasinaudojus nuolaida sumažėja trumpalaikiai finansavimo šaltiniai, bet sumokama mažesnė suma už nupirktas žaliavas ir medžiagas.

Kredito institucijos yra antros pagal svarbą (po komercinio kredito) teikiant trumpalaikį finansavimą. Kadangi jos teikia tikslinį finansavimą, tylus jų sutikimas arba atsisakymas suteikti paskolą skatina arba menkina potencialiai pelningas augimo galimybes.

Trumpalaikės paskolos paprastai išduodamos 90 dienų. Tada jos turi būti grąžinamos arba atnaujinamos. Jeigu neigiamas požiūris į įmonę pasireiškia atsisakymu atnaujinti paskolą, gali kilti rimtų likvidumo problemų.

Paskolų kaina priklauso nuo skolininko ir ilgainiui kinta. Rizikingiems skolininkams palūkanų normos yra didesnes. Jos yra didesnės ir mažesnėms paskoloms, nes gaunant ir aptarnaujant paskolas, dalis išlaidų lieka pastoviosios.

Alternatyvus trumpalaikio finansavimo šaltinis - komerciniai vekseliai. Tai didelių ir stiprių įmonių skoliniai pasižadėjimai. Komercinių vekselių terminas gali apimti nuo 2 iki 6 mėnesių. Komercinius vekselius paprastai naudoja tos įmonės, kurioms būdinga ypač žema kreditavimo rizika. Šiais vertybiniais popieriais gali atsiskaitinėti keletas ar keliolika įmonių iki

Trumpalaikiai finansavimo šaltiniai

Susikaupęs įsiskolinima

sKomercinis

(tiekėjų) kreditas

Kredito institucijų paskolos

Komerciniai vekseliai

14

tol, kol sueina jų apmokėjimo terminas. Tuomet galutinis vekselio turėtojas pinigus gauna iš pradinio vekselio davėjo.

1.3.6. Ilgalaikis turtas ir jo finansavimas

Ilgalaikį turtą sudaro materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas. Ilgalaikio turto finansavimo šaltiniai pateikiami 1.7 paveiksle.

Nepaskirstytasis pelnas yra akcininkų nuosavybė. Skolinto kapitalo tiekėjams atlyginama palūkanomis, privilegijuotųjų akcijų savininkams – dividendais, o pelnas, atskaičius mokesčius, priklauso paprastųjų akcijų savininkams. Grynasis pelnas yra kompensacija akcininkams už tai, kad įmonė naudoja jų nuosavybę. Įmonės vadovai gali išdalinti pelną dividendais arba vėl investuoti į veiklą. Jeigu pelną nusprendžiama investuoti – tą reikėtų suprasti kaip akcininkų galimybę savo dividendus gauti ir investuoti pinigus į kitas akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą ir pan. Todėl įmonė iš nepaskirstytojo pelno privalo uždirbti tiek, kiek uždirbtų akcininkai už alternatyviąsias investicijas su atitinkama rizika. Jeigu investuodama pelną įmonė negali užtikrinti savininkų reikalaujamo pelningumo, ji turi leisti jiems patiems investuoti į kitą turtą ir uždirbti reikalaujamą pelningumą.

Ilgalaikio turto finansavimo šaltinis yra ir pajamos iš ilgalaikio turto pardavimo. Išoriškai suformuotos nuosavybės kaina yra didesnė negu nepaskirstytojo pelno dėl

naujų akcijų išleidimo, registravimo ir pardavimo išlaidų. Tačiau jei anksčiau minėtų šaltinių nepakanka, tenka išleisti naujos emisijos akcijas. Leisdama naują akcijų emisiją, įmonė sukuria išorinį finansavimo šaltinį. Tas pats klasifikavimo požymis taikytinas ir pajiniams įnašams.

Verslą pradedančios individualios įmonės ir gyventojai pasitelkia asmenines santaupas, kurios tampa pirminiu ir svarbiausiu veiklos finansavimo šaltiniu.

Kai nuosavų šaltinių nepakanka ilgalaikiam turtui finansuoti, naudojamas skolintas kapitalas. Naudojant skolintą kapitalą yra svarbu susieti skolų grąžinimo terminus su turto naudingo egzistavimo trukme. Kai kurioms investicijoms finansuoti pakanka skolintis porai metų ir jau pirmaisiais metais galima grąžinti dalį ilgalaikės paskolos, o pavyzdžiui, grąžos iš daugumos žemės ūkio produktų gamybos investicijų, kurias lemia šios šakos specifika, reikia laukti ilgai. Joms finansuoti tikslinga skolintis ilgesniam laikui ir susitarti su banku dėl lengvatinio periodo - dvejų ar trejų metų - per kurį nereikėtų grąžinti paskolos, o priskaičiuotos palūkanos būtų kaupiamos ir sumokamos, pradedant grąžinti paskolą. Priešingu atveju, nesuderinus terminų tenka arba refinansuoti paskolą (jei bankas sutinka), arba mokėti delspinigius. Ir vienu, ir kitu atveju mažėja planuota investicijų grąža.

15

1.7 pav. Ilgalaikių finansavimo šaltinių klasifikavimas

Ilgalaikio turto finansavimo problemą šiuo metu bandoma spręsti ilgalaikio turto nuoma (lizingu). Šio finansavimo šaltinio pranašumas yna tas, kad iš karto nereikia didelės pinigų sumos objektams įsigyti. Ji sumokama per keletą metų. Be to, nuomojamas ilgalaikis turtas yra kartu ir užstatas nuomotojui.

Obligacijos - skolos vertybiniai popieriai, suteikiantys jų turėtojams teisę į sutartyje numatytas palūkanas, o jų leidėjams - ilgalaikį finansavimo šaltinį.

Ilgalaikiam turtui įsigyti gali būti skirtos dotacijos iš valstybės biudžeto ir tarptautinių fondų. Tačiau dotacijos paprastai skiriamos toms šakoms, kurios neturi vidinių finansavimo šaltinių, o joms plėtoti teikiamas prioritetas. Dotacijos yra nuosavas finansavimo šaltinis, nes traktuojamos kaip negrąžintina parama. Antra vertus, nevykdant įsipareigojimų valstybei, ji dotacijas gali susigrąžinti. Todėl šis finansavimo šaltinis turi ir skolintų finansavimo šaltinių bruožų.

Teoriškai ilgalaikiam turtui finansuoti reikėtų ieškoti santykinai pigiausių šaltinių. Tačiau praktiškai, jei įmonė dirba pelningai, pirmasis finansavimo šaltinis yra nepaskirstytasis pelnas. Trūkstant kapitalo, antrasis šaltinis būtų paskolos, obligacijos, ilgalaikio turto nuoma. Ir tik tuomet, kai nepakanka skolinto kapitalo (dažniausiai dėl skolinto kapitalo tiekėjų apribojimų), įmonei tenka leisti naujos emisijos akcijas. Šis šaltinis yra brangiausias.

ILGALAIKIAI FINANSAVIMO ŠALTINIAI

PAGAL SUSIDARYMO VIETĄ

VIDAUS IŠORINIAI

Pajamos iš ilga-laikio turto parda-vimo

Akcijos ir

pajiniai įnašai

Asme-ninės

santau-pos

Dotaci-jos

Ilgalai-kės

paskolos

Obliga-cijos

Ilgalai-kio turto nuoma

NUOSAVI SKOLINTI

PAGAL NUOSAVYBĖS POBŪDĮ

16

Nepa-skirsty-

tasis pelnas

1.4. Privatūs draudimo fondai

1.4.1. Draudimo esmė ir vaidmuo finansų sistemoje

Draudimas išreiškia specifinius perskirstomuosius santykius, kurių pagalba sudaromi ir naudojami tiksliniai pinigų fondai, siekiant apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus bei atlyginti materialinę žalą įvykus nelaimingam atsitikimui.

Draudimas gali būti įvardijamas ir kaip specifinis sandoris, išreiškiantis rizikos pirkimą ir pardavimą. Draudimo atveju rizika tampa savotiška preke, perkama ir parduodama rinkoje panašiai kaip ir kitos prekės. Skirtingai nuo kitų prekių rinkoje rizika yra “neigiama” prekė, už kurią moka ne pirkėjas, o pardavėjas. Egzistuojanti draudiminė apsauga kiekvieną draudėją veikia dvejopai. Pirma, netikrumo dėl ateities jausmas yra pakeičiamas saugumo ir pasitikėjimo jausmu. Antra, atsitikus draudiminiam įvykiui, yra patenkinamas dėl šio įvykio atsiradęs poreikis. Draudimas dažnai būna ir pinigų kaupimo forma.

Draudimo veikla yra reikšminga tiek atskiram asmeniui, tiek ir valstybei. Asmuo, apsidraudęs nuo rizikos, gali jaustis saugiai, kad įvykus draudiminiam įvykiui, jam bus atlyginti nuostoliai. Valstybės atžvilgiu draudimo veikla skatina ekonomikos augimą, kuria darbo vietas, papildo įmokomis valstybės biudžetą ir daro teigiamą poveikį šalies vystymuisi.

Tiesioginis ir netiesioginis draudimo vaidmuo pasireiškia per konkrečias funkcijas, pateiktas 1.7 paveiksle.

1.7 pav. Draudimo funkcijos

Jei neegzistuotų draudiminė apsauga, dalis nelaimės ištiktųjų būtų nustumti į skurdą, tuo pačiu tapdami našta visuomenei. Todėl socialiniu požiūriu draudimas gali būti vertinamas kaip žmonių gerovės palaikymo bei turtinių skirtumų tarp atskirų gyventojų sluoksnių mažinimo priemonė.

Draudimo funkcijos finansų sistemoje

Tiesioginės Netiesioginės

Žmonių gerovės palaikymo

Ūkio vystymosi ir klestėjimo

Kapitalo ir pajamų išsaugojimo

Kredito išsaugojimo

Papildomų darbo vietų sukūrimo

Finansų ir kredito rinkos suaktyvinimo

Prevencinių priemonių pritaikymo skatinimo

17

Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtina ūkio vystymosi bei klestėjimo sąlyga. Jeigu nebūtų draudiminės apsaugos, reikėtų atsisakyti dalies pelningų projektų, kreditų jiems finansuoti, pajamų iš krovinių pervežimo, siekiant išvengti galimų nuostolių. Visa tai sulėtintų šalies ekonomikos plėtrą.

Makroekonominiu požiūriu draudimas atlieka kapitalo bei pajamų išsaugojimo funkcijas. Per gaisrą apdegusi gamykla ilgą laiką negalėtų veikti, jei neturėtų pakankamai pinigų remontui. Draudimo pagalba patirti nuostoliai padengiami draudimo išmokomis ir įmonė gali greitai atkurti savo gamybines funkcijas. Taip išsaugodama darbo vietas, o pajamų išsaugojimas yra darbo vietų išsaugojimo pasekmė.

Draudimas atlieka ir kredito išsaugojimo funkciją. Hipotetinės paskolos taptų rizikingesnės bei jų išdavimas sumažėtų, jeigu neegzistuotų nekilnojamo turto, esančio kredito grąžinimo garantu, draudiminė apsauga gaisro, stichinių nelaimių bei įvairių kitų galimų rizikų atveju. Lygiai taip pat ir vartojimo kreditai būtų išduodami kur kas atsargiau, jeigu nebūtų gyvybės draudimo bei draudimo nuo nelaimingų atsitikimų.

Atskirai reikėtų paminėti netiesioginį draudimo veiklos egzistavimo poveikį ekonomikai, o visų pirma papildomų darbo vietų sukūrimą. Draudimo veiklos ir draudimo įmonių egzistavimas yra įvairios kvalifikacijos specialistų poreikio priežastis bei jų užimtumo garantas. Draudimo įmonės sukuria darbo vietas ir moka mokesčius į valstybės biudžetą. Vakarų Europos valstybėse iš draudimo veikla besiverčiančių įmonių surinkti mokesčiai yra reikšmingas valstybinių biudžetų pajamų šaltinis.

Draudimo bendrovės sukauptas draudimo įmokas investuoja į šalies vyriausybės ir verslo subjektų vertybinius popierius. Jos tampa instituciniais investuotojais, teikiančiais finansavimo šaltinius valstybei ir privačiam sektoriui. Tokiu būdu draudimas, kaip perskirstomieji santykiai, pasireiškia ne tik apsaugant fizinių ir juridinių asmenų interesus, bet ir aktyviai dalyvaujant finansų bei kredito rinkoje.

Draudiminio įvykio metu draudėjo turtui padaryta žala yra ne tik asmeninio, bet ir visuomeninio gerbūvio sumažėjimo priežastis. Nors draudimo kompensacijos išmokėjimas ir patenkina asmeninį po draudiminio įvykio atsiradusį jo poreikį, tačiau makroekonominiu požiūriu nuostoliai lieka nekompensuoti. Galimybė išvengti nuostolių ar bent jau jų atsiradimo tikimybės sumažinimas padeda išsaugoti tiek asmeninę, tiek visuomeninę gerovę. Todėl prevencinių (apsaugos) priemonių pritaikymo skatinimas yra dar viena svarbi draudimo veiklos pasekmė.

Prevencinių priemonių pritaikymo skatinimas gali būti atliekamas keliais būdais. Visų pirma draudimo kompanijos pačios išleidžia ar bent jau dalyvauja atsakingų valstybinių įstaigų veikloje, ruošiant būtinąsias darbo saugos taisykles. Šį teisinį pagrindą turintys darbo saugos nurodymai dažniausiai būna privalomi visiems darbdaviams; už jų nesilaikymą paprastai įstatymuose yra numatomos atitinkamos sankcijos.

Draudimo įmonės naudoja ir taip vadinamąją tarifų politiką, skatinančią savanorišką, prevencinių priemonių įsirengimą draudžiamuose objektuose. Pavyzdžiui, automobilio vagystės tikimybę mažinančius įrengimus - signalizaciją turintiems automobilio savininkams yra taikomos bazinių draudimo įmokų tarifų nuolaidos. Pagrindas nuolaidoms yra sumažėjęs individualių nuostolių matematinis vidurkis, o tuo pačiu, remiantis ekvivalentiškumo principu, ir grynosios rizikos premija.

1.4.2. Draudimo objektas, formos, šakos ir grupės

Draudimo objektu gali būti turtiniai interesai:1) susiję su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu;

18

2) susiję su kūno sužalojimais, taip pat su nelaimingais atsitikimais ir ligomis;3) susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;4) susiję su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip

pat žala, padaryta juridiniam asmeniui.Draudimo formos yra dvi: privalomasis ir savanoriškasis. Privalomojo draudimo rūšis ir

pagrindines nuostatas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Savanoriškasis draudimas vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu draudimo sutartimi.

Draudimo šakos pagal LR draudimo įstatymą išskiriamos dvi: gyvybės ir ne gyvybės draudimas. Draudimo grupės pagal draudimo šakas pateiktos 1.8 paveiksle.

19

1.4.3. Draudėjo ir draudimo įmonės santykiai

Draudėjo ir draudimo įmonės santykiai reglamentuojami LR draudimo įstatymu.Draudėjo ir draudimo įmonės santykiai įforminami draudimo sutartimi. Draudimo

sutartis sudaroma draudimo rūšies taisyklių pagrindu. Draudimo sutartyje draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas (premijas), o draudimo įmonė įsipareigoja atsitikus

20

Ne gyvybės draudimas Gyvybės draudimas

Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų

Draudimas ligos atveju

Sausumos transporto priemonių draudimas

Geležinkelio transporto priemonių draudimas

Sutuoktuvinis ir gimimų draudimas

Gyvybės draudimas

Pensijų kaupimo veikla

Skraidymo aparatų draudimas

Laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas

Sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas

Skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas

draudimasLaivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) civilinės atsakomybės draudimas

Bendrosios civilinės atsakomybės draudimas

Turto draudimas nuo gaisro ir ar gamtinių jėgų

Turto draudimas nuo kitų žalų

Vežamų krovinių draudimas

Kredito draudimas

Laidavimo draudimas

Finansinių nuostolių draudimas

Teismo išlaidų draudimas

Pagalbos draudimas

1.8 pav. Draudimo šakos ir joms priklausančios grupės

draudiminiam įvykiui mokėti draudimo išmokas draudėjui arba asmeniui, kuris įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį.

Gyvybės draudimo sutartis sudaroma ne trumpesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Jei gyvybės draudimo sutartyje numatytas draudimo sumos mokėjimas pasibaigus draudimo sutarties terminui, tokia draudimo sutartis sudaroma ne trumpesniam kaip trejų metų laikotarpiui.

Draudėjas – asmuo, sudaręs su draudimo įmone sutartį ar esantis draudėju pagal įstatymą ir privalantis mokėti draudimo įmokas (premijas) bei turintis teisę gauti draudimo išmoką atsitikus draudiminiam įvykiui.

Draudimo įmonė (draudikas) – įmonė, gavusi draudimo veiklos licenciją, vykdanti draudimo, taip pat su draudimu susijusią veiklą ir įsipareigojanti draudėjui draudimo sutartyje numatytų draudiminių įvykių atvejais mokėti draudimo išmokas.

Draudėjas, prieš sudarydamas draudimo sutartį, pateikia draudikui prašymą. Valstybinė draudimo priežiūros komisija prie Finansų ministerijos gali nustatyti

bendrąsias draudimo rūšies sąlygas, kuriomis draudikas privalo vadovautis, rengdamas draudimo rūšies taisykles. Privalomojo draudimo rūšies taisykles reglamentuoja LR įstatymai.

Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nurodyta:1) draudėjo prašymo forma ir turinys;2) draudiminiai įvykiai;3) nedraudiminiai įvykiai;4) draudimo objektai;5) draudimo sutarties galiojimo terminai;6) draudėjo ir draudiko teisės ir pareigos;7) žalos nustatymo tvarka;8) draudimo įmokų ir sumų apskaičiavimo bei mokėjimo tvarka ir atsakomybė dėl jų

nesilaikymo;9) draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei terminai;10) draudimo sutarties pakeitimo ir nutraukimo sąlygos;11) netesybos už draudimo rūšies taisyklių pažeidimus;12) kitos draudimo sąlygos.Draudėjo ir draudiko susitarimu draudimo rūšies taisyklių pagrindu gali būti sudarytos

atskiros (individualios) draudimo sutartys, numatančios papildomas sąlygas.Draudimo sutarties sudarymas įforminamas draudimo liudijimu (polisu). Jame turi būti

nurodyta:1) draudimo liudijimo (poliso) numeris;2) draudimo įmonės pavadinimas ir buveinės adresas;3) draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo vardas, pavardė arba pavadinimas;4) draudimo grupė ir draudimo rūšies taisyklių pavadinimas bei numeris;5) draudimo objektas;6) draudimo suma;7) draudimo įmoka ir jos mokėjimo terminai;8) draudimo sutarties galiojimo terminas;9) draudėjo parašas su įrašu, kad draudėjas su draudimo rūšies taisyklėmis susipažinęs;10) draudiko įgalioto sudaryti draudimo sutartį asmens parašas ir draudiko antspaudas;11) draudėjo parašas ir antspaudas (kai draudėjas yra įmonė, įstaiga ar organizacija);12) draudimo liudijimo (poliso) išdavimo data.Draudimo įmonė turi teisę reikalauti iš asmens, sudariusio ar ketinančio sudaryti

draudimo sutartį, pateikti reikalingą informaciją apie apdraudžiamą arba apdraustą asmenį ar objektą, jeigu ši informacija susijusi su draudimo sutartimi.

21

Draudimo įmonė privalo supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis ir išduoti draudėjui draudimo liudijimą (polisą) bei draudėjo pareikalavimu draudimo rūšies taisykles. Įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas, draudimo sutartyje numatytais terminais privalo mokėti draudimo išmokas.

Draudėjas privalo laiku mokėti draudimo įmokas. Sudarydamas draudimo sutartį bei jos galiojimo metu jis privalo suteikti draudikui informaciją apie apdraudžiamą ar apdraustą asmenį, ar objektą, taip pat informaciją apie sudarytas ar ketinamas sudaryti to paties objekto draudimo sutartis. Įvykus draudiminiam įvykiui draudėjas privalo pateikti draudimo įmonei visus reikiamus dokumentus.

Draudimo įmonė, gavusi draudėjo sutikimą bei Priežiūros tarnybos valdybos leidimą, turi teisę visas ar dalį draudimo (perdraudimo) sutarčių sutarties pagrindu perduoti vienai ar keletui kitų draudimo įmonių. Perėmusi draudimo sutartis, draudimo įmonė kartu perima teises bei pareigas, kylančias iš draudimo sutarties. Apie ketinimą perduoti draudimo (perdraudimo) sutartis draudimo įmonė privalo informuoti draudėją prieš 2 mėnesius. Draudėjas, nesutikęs su draudimo įmonės ketinimu perduoti draudimo (perdraudimo) sutartis, turi teisę nutraukti draudimo sutartį.

Draudimo įmoka mokama draudimo įmonei grynaisiais pinigais arba naudojantis banko ar pašto paslaugomis. Draudimo įmoka (premija) – draudimo sutartyje ar draudimo įstatymu nustatyti draudėjui privalomi mokėjimai už draudiminę paslaugą. Draudimo įmokų mokėjimo terminai nustatomi draudimo sutartyje. Jeigu draudiminis įvykis įvyksta pasirašius draudimo sutartį, bet dar neįmokėjus draudimo įmokos, draudimo įmonė neprivalo mokėti draudimo išmokos, jei draudimo sutartyje nenumatyta kitaip. Išnykus apdraustajam objektui, draudėjas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo įmokas. Sumažėjus draudimo rizikai, draudėjas turi teisę reikalauti sumažinti draudimo įmoką. Padidėjus draudimo rizikai, draudėjas apie tai privalo raštu pranešti draudimo įmonei, kuri, susitarusi su draudėju ir atsižvelgdama į naujai atsiradusias aplinkybes, nustato didesnę draudimo įmoką. Nepranešus apie padidėjusią riziką draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos ar ją sumažinti.

Įvykus draudiminiam įvykiui ir nustačius, kad dėl tų pačių rizikų draudėjas yra sudaręs draudimo sutartis daugiau nei su viena draudimo įmone, draudimo išmoką kiekviena draudimo įmonė moka proporcingai, neviršydama bendro žalos dydžio. Draudimo įmonė, išmokėjusi draudimo išmoką, prilygstančią apdrausto turto vertei, įgyja šio turto savininko teises. Atlyginusi draudėjui žalą, padarytą kito asmens, draudimo įmonė turi regreso teisę, neviršydama draudimo išmokos, į asmenį, atsakingą už padarytą žalą. Draudimo sutartyje galima numatyti atvejus, kai draudimo įmonė atlygina draudėjo turėtas išlaidas, tiesiogiai susijusias su draudiminiu įvykiu.

Dėl apdraustojo mirties mokėtinos draudimo išmokos neįtraukiamos į paveldimo turto sudėtį ir joms netaikomos paveldėjimo teisės normos, jeigu draudėjas paskyrė tų išmokų gavėją.

Draudimas padidintomis sumomis galimas tik siekiant išvengti pinigų nuvertėjimo ir kai numatomas apdraudžiamo objekto vertės padidėjimas, jei tai numatyta draudimo sutartyje. Nustačius, kad draudimo sutartyje nurodyta suma viršija draudžiamo objekto vertę, draudimo sutarties šalys turi teisę reikalauti sumažinti draudimo sumą. Tokiu atveju atitinkamai sumažinama ir draudimo įmoka. Draudimo suma – draudimo sutartyje ar draudimo įstatymo nustatyta suma, kuria draudžiami turtiniai interesai. Draudimo sutartis laikoma negaliojančia, jeigu draudėjas, ją sudarydamas, apgaulės būdu suklaidino draudimo įmonę, nurodydamas didesnę už tikrąją draudžiamojo objekto vertę ir tuo nepagrįstai padidindamas draudimo sumą.

Draudimo įmonė turi teisę sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką:1) jeigu draudiminis įvykis atsitiko dėl draudėjo, apdraustojo kaltės (tyčinės veikos),

išskyrus veiksmus, susijusius su pilietinės pareigos atlikimu arba gyvybės, sveikatos, garbės ir orumo gynimu;

22

2) jeigu draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, pateikė draudimo įmonei žinomai neteisingus, draudimo įmokoms ar draudimo sumoms apskaičiuoti reikalingus duomenis apie draudimo objektą arba juos nuslėpė;

3) jeigu draudėjas gavo visą ar dalinį žalos atlyginimą iš trečiojo asmens, kalto dėl padarytos žalos apdraustajam turtui;

4) jeigu draudiminis įvykis atsitiko dėl karo veiksmų, karo arba ypatingosios padėties įvedimo, masinių neramumų, branduolinės energijos poveikio;

5) kitais draudimo sutartyje ir draudimo įstatymo numatytais atvejais.Draudėjas privalo pranešti draudimo įmonei apie draudiminį įvykį ir pateikti visą ir

teisingą informaciją bei dokumentus. Draudiminis įvykis – draudimo sutartyje ar draudimo įstatyme numatytas atsitikimas,

kuriam įvykus, draudėjas, apdraustasis, naudos gavėjas ar tretysis asmuo įgyja teisę į draudimo išmoką.

Apdraustasis – draudėjo nurodytas ir draudimo sutartyje įvardytas fizinis asmuo, kurio gyvenime atsitikus draudiminiam įvykiui, draudimo įmonė privalo mokėti draudimo išmoką.

Naudos gavėjas – draudimo sutartyje draudėjo valia nurodytas arba apdraustojo paskirtas asmuo, kuris draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką.

Tretysis asmuo – asmuo, kurio draudėjas nenurodo draudimo sutartyje, bet kuris draudimo rūšies taisyklėse nurodytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką.

Įvykus draudiminiam įvykiui draudėjas privalo laikytis draudimo įmonės nurodymų ir veikti siekdamas sumažinti žalą ar stengtis jos išvengti. Jeigu draudėjas neatlieka šios pareigos, tai draudimo įmonė turi teisę neatlyginti tos žalos dalies, kuri atsirado dėl pareigų neatlikimo. Draudimo įmonė atlygina draudimo sumos dydžio nuostolius, atsiradusius draudėjui siekiant sumažinti žalą ar jos išvengti. Draudiminį įvykį draudėjas turi pagrįsti jį patvirtinančiais dokumentais: draudimo įmonės ar jos įgaliotų asmenų surašytais draudiminio įvykio aktais, teisėsaugos organų dokumentais, ekspertų išvadomis (jei tai numatyta draudimo sutartyje), kitais juridinę galią turinčiais dokumentais.

Jeigu draudėjas pageidauja, draudimo įmonė privalo išmokėti avanso draudimo išmoką, neviršijančią 30 proc. draudimo sumos, kai draudiminio įvykio tikslus žalos dydžio nustatymas užsitęsia ilgiau kaip tris mėnesius.

Draudimo sutarties šalis, įspėdama raštiškai kitą šalį ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki numatytos draudimo sutarties nutraukimo datos, turi teisę nutraukti draudimo sutartį.

Draudimo sutartį nutraukiant draudimo įmonės iniciatyva, draudėjui grąžinama:1) ne gyvybės draudimo atveju - draudimo įmokos už likusį draudimo sutarties

galiojimo laiką; 2) gyvybės draudimo atveju – visos draudimo sutartyje numatytos išmokos ir piniginė

kompensacija. Draudimo sutartį nutraukiant draudėjo iniciatyva, draudėjui grąžinama:1) ne gyvybės draudimo atveju – draudimo įmokos už likusį draudimo sutarties

galiojimo laiką, išskaičiavus draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidas bei pagal tą draudimo sutartį mokėtas sumas;

2) gyvybės draudimo atveju – draudėjo sumokėtos draudimo įmokos, kitos išmokos, jei tai numatyta draudimo sutartyje, išskaičiavus draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidas.

Kai draudimo sutartis nutraukiama draudimo įmonės reikalavimu, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, ne gyvybės draudimo atveju draudimo įmokos negrąžinamos. Gyvybės draudimo atveju grąžinamos visos draudėjo sumokėtos draudimo įmokos, išskaičiavus draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidas.

23

Kai draudimo sutartis nutraukiama draudėjo reikalavimu, draudimo įmonei pažeidus sutarties sąlygas, ne gyvybės draudimo atveju draudėjui grąžinama sumokėtos draudimo įmokos. Gyvybės draudimo atveju draudėjui grąžinama sumokėtos draudimo įmokos, draudimo sutartyje numatytos išmokos ir piniginė kompensacija.

Draudimo sutartis pasibaigia:1) draudėjui laiku nesumokėjus draudimo įmokų;2) draudimo įmonei sumokėjus visas draudimo sutartyje numatytas išmokas;3) likvidavus draudėją – juridinį asmenį – ir nesant jų teisių ir pareigų perėmėjų;4) mirus apdraustajam, jei sutartyje nenumatyta kitaip;5) pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui;6) kitais Civilinio kodekso nustatytais prievolių pasibaigimo atvejais.

1.4.4. Perdraudimo veikla

Draudimo įmonės lygiai taip pat, kaip ir kiti ūkinės veiklos subjektai, draudžia su jų vykdoma veikla susijusias rizikas. Viena draudimo įmonė kitoje draudimo įmonėje gali drausti tiek savo turtą, tiek ir tiesioginio draudimo metu iš draudėjų perimtas rizikas. Dažniausiai yra perdraudžiamos didelės, t.y. didelį nuostolių matematinį vidurkį bei draudimo sumą turinčios rizikos. Tiesioginio draudimo veiklos metu iš draudėjų perimtos rizikos ar jos dalies draudimas kitoje draudimo įmonėje yra vadinamas perdraudimu, o ši draudimo įmonės veikla – perdraudimo veikla. Perdraudimo veiklos reikšmė pasireiškia:

draudimo įmonės veiklos rezultatų pastovumo didėjimu; pajėgumų didėjimu; veiklos tęstinumo užtikrinimu katastrofinių nelaimių atvejais; informacijos gavimu ir perdavimu; galimybe nutraukti vykdomą draudimo veiklą tam tikroje draudimo grupėje ar

teritorijoje.Draudimo įmonės pelnas bei draudimo išmokų apimtys yra du artimai susiję dydžiai.

Draudimo įmonės pelnas mažės, jei, kitiems draudimo įmonės veiklos rodikliams nekintant, didės draudimo išmokų apimtys. Draudimo išmokų apimtys, ypatingai ne gyvybės draudimo grupėse, yra sunkiai prognozuojamos. Jos priklauso nuo įvairių ekonominės, socialinės, technologinės bei teisinės aplinkos pasikeitimų, stichinių nelaimių dažnumo, jų sukeltų nuostolių dydžio bei įvairių kitų veiksnių. Veiklos rezultatų stabilumo didėjimas reiškia, kad sėkmingais metais pirminis draudikas gaus kur kas mažesnį pelną, o nesėkmingais metais – kur kas mažesnius nuostolius negu būtų gavęs nevykdant perdraudimo veiklos.

Draudimo įmonių vykdomai tiesioginio draudimo veiklai praktikoje gana dažnai yra taikomi įvairūs apribojimai. Turto bei civilinės atsakomybės draudimo grupėse neretai yra numatomas maksimalus vienos rizikos dydis bei didžiausia leistina visų surinktų draudimo įmokų suma. Šie dydžiai skirtingoms draudimo įmonėms būna nevienodi, kadangi juos skaičiuojant yra atsižvelgiama į draudimo įmonės pajėgumą, t.y. nuosavą kapitalą. Perdraudimo veikla suteikia draudimo įmonei galimybę perimti iš draudėjų net ir tokias rizikas, kurios peržengia teisės aktais numatytus maksimalius vienos rizikos ar visų draudimo įmokų sumos dydžius. Tai leidžia draudimo įmonėms išlaikyti esamus bei pritraukti naujus klientus.

Katastrofinės nelaimės gali paveikti įvairių draudimo grupių rizikas. Susidūrus lėktuvams, įvykus žemės drebėjimui, atsiradus naujai neišgydomai ligai, išplitus epidemijai ir daugelio kitų katastrofinių nelaimių atveju draudimo įmonei, apdraudusiai nuo minėtųjų pavojų, tektų nutraukti savo veiklą, nes ji nebūtų pajėgi įvykdyti draudėjų atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų. Veiklos tęstinumo užtikrinimas katastrofinių nelaimių atvejais yra glaudžiai

24

susijęs su dėl perdraudimo veiklos atsirandančiu draudimo įmonės veiklos rezultatų pastovumo didėjimu, kadangi katastrofos yra viena pagrindinių draudimo įmonės veiklos rezultatų nestabilumo priežasčių.

Perdraudimo įmonių klientai yra didesnės ar mažesnės veikiančios pirminio perdraudimo įmonės. Perdraudimo įmonės, vykdydamos savo veiklą, sukaupia daug informacijos apie atskirus pirminių draudimo įmonių klientus – draudėjus, įvairius perdraudimo būdus bei rizikos ir draudimo įmokų paskirstymo tarp pirminio draudimo ir perdraudimo įmonių metodus. Perdraudimo įmonės tuo būdu teikia informaciją, naudingą tiek pirminiams draudikams, ketinantiems pradėti vykdyti draudimo bei su juo susijusią perdraudimo veiklą naujoje draudimo grupėje, tiek ir kitoms draudimo įmonėms, norinčios daugiau sužinoti apie atskirus ūkio subjektus bei jiems būdingą subjektyvią riziką.

Praktikoje pasitaiko, kad draudimo įmonės nusprendžia nutraukti tam tikros draudimo grupės rizikų draudimo ar tam tikrame geografiniame regione vykdomą draudimo veiklą. Kartais yra priimami sprendimai ir dėl visiško draudimo įmonės veiklos nutraukimo ir įmonės turto likvidavimo. Praktikoje tokie sprendimai įgyvendinami dviem būdais:

1) Draudimo įmonė paskelbia nutraukianti savo veiklą ir grąžina draudėjams dalį iš anksto sumokėtų draudimo įmokų. Toks draudimo įmonių veiklos nutraukimas sukelia draudėjų nepasitenkinimą ir neigiamą draudimo priežiūros tarnybų reakciją bei vertinimą. Šis draudimo veiklos nutraukimo būdas brangiai kainuoja kiekvienai draudimo veiklą nutraukti nusprendusiai draudimo įmonei – dalies draudimo įmokų grąžinimas reikalauja didelių darbo, laiko bei kapitalo sąnaudų.

2) Pirminio draudimo įmonė gali perdrausti visas iš draudėjų perimtas rizikas kitoje ar kitose perdraudimo įmonėse. Šis draudimo veiklos nutraukimo būdas yra žymiai patogesnis, nes nepažeidžia draudėjų interesų, be to, yra susijęs su žymiai mažesniais kaštais, lyginant su dalies draudimo įmokų grąžinimu. Atskiros draudimo grupės, geografinio regiono ar visų draudimo įmonės rizikų perdraudimo procesas yra vadinamas portfelio perdraudimu (J. Čepinskis ir kt., 1999, p. 408-412).

25