Nukelta į 2 p.

laikomi geriausiai atstovaujančiais tautą. Apklau-sų organizatoriai bando įtikinti, kaip pasikeistų Seimo sudėtis, jeigu rinkimai įvyktų ateinantį sekmadienį, tuo tarpu spontaniškai kylančių diskusijų dalyviai dažniausiai teigia, kad vadina-mųjų prognozių turinys yra ne išsamių tyrimų rezultatų apžvalga, o gryniausia propaganda, už kurios skleidimą tyrėjams užmokėta.

Kai kartą tokios apklausos rezultatų komen-tatoriaus paklausė, kodėl į partijų populiarumo „reitingų“ tyrimus visai neįtraukta Pirmojoje Res-publikoje (1918-1940) didžiausią įtaką turėjusi, o Lietuvą okupavus labiausiai nukentėjusi Tautinin-kų sąjunga, agentūros atstovas paaiškino, kad ši sąjunga paprasčiausiai nebuvo įrašyta apklausos užsakovo pateiktame sąraše. Kai tiriant visuo-meninių organizacijų svarbą buvo nepaminėta rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto ir miškininko profesoriaus Povilo Matulionio įkurta Lietuvai pagražinti draugija, apklausos rengėjai net ne-nurausdami prisipažino, kad apie tokią draugiją išvis nėra net girdėję.

Pastarosiomis dienomis įvairios žiniasklaidos priemonės net su pasigardžiavimu aptarinėjo, ar turėjo teisę valstybės Prezidentė įvardinti dabar-tinę Rusijos užsienio politiką kaip teroristinę. Esą ar ji atsiklausė rinkėjų, ar ji išreiškė „visų Lietuvos žmonių“ požiūrį į šią valstybę, ar tik savo asmeni-nę subjektyvią nuomonę? Tarsi jų atstovai nebūtų nieko girdėję apie prieš kelerius metus atplėštą Gruzijos dalį, apie išpuolius prieš kitas kaimy-nines valstybes, kuriančias savarankišką ūkinės ir sociokultūrinės raidos strategiją, apie atvirą agresiją prieš Ukrainą. Jų komentatoriai vaizdavo kalbančius „visos liaudies“ vardu, įrodinėjo, kaip Prezidentės žodžiai esą kenkia Lietuvos verslinin-kams, ir net bandė įpiršti mintį, neva Prezidentė kalba impulsyviai ir jau ne kartą vadovaujasi tik emocijomis. Taigi suprask, kad ji nesuvokia, apie

ką kalba, neapgalvoja tokių vertinimų pasekmių ekonomikai, erzina galingąjį „kaimyną“. Girdi, vertėjo pasitarti, pasidomėti rinkėjų nuomone, atsisakyti aštrios „retorikos“ arba siūlyti, kad pa-našius vertinimus išsakytų didžiųjų ES valstybių veikėjai. Bet labiausiai komentatoriams užkliuvo Prezidentės ne kartą atvirai išsakytas kritiškas tų „didžiųjų veikėjų“ vertinimas. Prezidentei patarta labiau domėtis diplomatija.

Žinoma, tokių komentatorių įkarštį turėtų atvėsinti neseniai Jungtinėse Tautose jau aptartas pasiūlymas pradėti tarptautinį Šiaurės Korėjos valdančiosios chuntos teismą už nusikaltimus žmoniškumui. Būtent Šiaurės Korėjoje negalima iš-sakyti savo nuomonės, jeigu ji nors kiek neatitinka valdančiųjų nustatytų piliečių elgsenos ribų. Tačiau demokratinės pasaulio jėgos turi ne tik piktinis ir protestuoti dėl šioje šalyje kasdien daromų šiurpių nusikaltimų, bet ir nedelsiant sustabdyti valstybės vardu dangstomą nusikalstamą veiklą. Operatyvus nusikaltėlių nušalinimas nuo valdžios ir jų perda-vimas tarptautiniam teismui turi vykti nežiūrint, ar kalba eitų apie kokio nors mafijos sindikato užvaldytą mažą salą, ar milžinišką (pagal plotą ir pagal gyventojų skaičių) valstybę, kuri tarptauti-nės bendruomenės perspėjimus bando traktuoti kaip kišimąsi į jų „vidaus reikalus“. Beje, masinės propagandos ar vadinamojo „smegenų plovimo“ apdorotų masių nuomonę modernioji sociologija yra įvardijusi gana aiškiai ir taikliai.

6-osios konferencijos dalyvius pasveikino Vilniaus universiteto Sociologijos katedros ve-dėjas Arūnas Poviliūnas ir Lietuvos sociologų draugijai vadovavusi prof. Aušra Maslauskaitė. Apdovanoti draugijos paskelbto darbų konkur-so laimėtojai už smalsumą ir pasiryžimą imtis sudėtingų, „sunkiasvorių“ temų.

6-oji Lietuvos socioLogų konferencija:apie erdvę ir laiką, visuomenės struktūros pokyčius

ir (ne)sovietinį žmogų

Viename populiariame vadovėlyje socio-logas buvo apibūdintas kaip žmogus, vėlyvą vakarą vaikščiojantis tuščia gatve ir bandantis tyrinėti čia gyvenančią bendruome-nę. Pro daugumos abejose gatvės pusėse stovinčių namų langus sklinda blausi šviesa, tačiau jie už-traukti nepermatomomis užuolaidomis. Tyrėjas stebi namų aplinką, domisi už tų užuolaidų kart-kartėmis sušmėžuojančiais šešėliais, analizuoja jo ausis pasiekiančius garsus, užkalbina atsitiktinai sutiktą vienišą praeivį.

Dabartinė visuomenė sociologą suvokia kaip įvairiausių apklausų rengėją, aiškinantį, kurių „politinių partijų“ (vertinant dabartinę Lietuvos tikrovę šiuos žodžius sunku rašyti be kabučių) atstovai turi geriausias galimybes tapti parla-mento ir savivaldybių institucijų tarybų nariais, kurie visuomenės veikėjai yra populiariausi arba

Konferencijos simbolika

Konferencijos dalyvius pasveikino prof. Aušra Maslauskaitė, iki šios konferencijos vadovavusi Lietuvos sociologų draugijai

Prof. Vylius Leonavičius ir prof. Zenonas Norkus

Lietuvos sociologų konfe-rencijoje – apie erdvę ir laiką, visuomenės pokyčius ir (ne)sovietinį žmogų

1, 2 p.

Mokslo tarptautiškumo link. Vygintas Gontis – iš Bostono

2, 4 p.

Atsisveikinimas su akade-miku Juru Požėla

3, 6 p.

Vytautas Kavolis ir Antanas Poška – apie Rytų ir Vakarų civilizacijas

4-7 p.

JAunųJų tyRėJų PusLAPis:ruoškimės jaunųjų mokslininkų forumui

7 p.

Oro taršos tyrimai Vilniuje 8 p.

asmenybės :Juozo Vincento Danio- Daniliausko šimtmetis

universiteto garbės nario vardas – JAV lietuvių veikėjui G. t. Murauskui

in memoriam Algirdui Garaliui

9-10 p.

naujų knygų sutiktuvės:akademikas Eugenijus Jovaiša - apie aisčių raidą

11 p.

Lietuviški žvangučiai išeivijoje

12 p.

Mokslo LietuvaLIETUVOS MOKSLININKŲ LAIKRAŠTIS www.mokslasplius.lt/mokslo-lietuva Kaina: 3 Lt

Leidžiamas nuo 1989 m., du kartus per mėnesį

2014 metų lapkričio 27 d.

Nr. 20 (530)

siaMe nuMeryjeMOKSLO RENGINIAI

2 2014 m. lapkričio 27 d. Nr. 20 (530)Mokslo Lietuva

Konferencijai numatyta kryptis – „Sociologinės erdvės ir laiko formos“ – leido pranešėjams pasirinkti ypač ak-tualias šiuolaikinės visuomenės pokyčių formavimosi temas. Ypač plačią laiko panoramą apžvelgė Vilniaus universi-teto prof. Zenonas Norkus, pranešime „Besivejanti raida pasaulio sistemoje: pokomunistinės transformacijos lygina-moji diachroninė analizė“ priminęs apie motyvus, lėmusius kryžiuočių invaziją į tuometinę Didžiosios Lietuvos vals-tybės teritoriją, aptaręs carinės Rusijos agresyviosios ekspansijos tikslus ir pas-tarojo šimtmečio visuomenės pokyčius. Profesorius pabrėžė, kad niekas nesi-

6-oji Lietuvos socioLogų konferencija:apie erdvę ir laiką, visuomenės struktūros pokyčius ir (ne)sovietinį žmogų

brauna ten, kur žmonės gyvena blogiau, kur silpna ekonomika ir kur vyrauja valdančiųjų savivalė. Agresorius visada veržiasi ten, kur tikisi nemenko grobio.

Šiame pranešime išryškinti ne tik istoriniai visuomenės struktūros pokyčiai, bet ir pateikta šiuolaikiška centro ir periferijos perskyros trak-tuotė, aptartas besikeičiantis socialinių klasių vaidmuo, išryškinta vadinamojo „Amerikos standarto“ samprata. Re-miantis Pasaulio banko ir Maddison-Project duomenų bazėmis palyginta Lietuvos, Estijos, Čekijos, Kroatijos ir kitų valstybių situacija pagal BVP vienam gyventojui ir kitus rodiklius.

Profesorius Z. Norkus yra vienas iš produktyviausių Lietuvos sociologų.

Užtenka priminti didžiulį susidomė-jimą sukėlusią jo monografiją „Ko-kia demokratija, koks kapitalizmas“ (2008), netrukus po to pasirodžiusią knygą „Nepasiskelbusioji imperija: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lygina-mosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu“ (2009) ir šiemet išleistą ka-pitalinį veikalą „Du nepriklausomybės dešimtmečiai“ (2014). Apžvelgdamas pastarąją monografiją, Vytauto Di-džiojo universiteto profesorius Vylius Leonavičius pažymėjo, kad Z. Norkus plėtoja ankstesnėse knygose išdėstytus istorinės sociologijos tyrinėjimus apie Rytų ir Vidurio Europos valstybių kelią iš komunizmo į kapitalizmą. Jis ak-centavo tarpdisciplininį monografijos pobūdį, pabrėždamas, kad ji apima „sociologijos, istorijos, ekonomikos, demografijos, statistikos ir politologi-jos perspektyvas bei gausius empiri-nius šių disciplinų duomenis.“

Išsamia gausių šaltinių analizė ir

originaliomis įžvalgomis buvo pagrįs-tas VU prof. Algimanto Valantiejaus pranešimas „Erdvės ir laiko problema sociologijos istorijoje. Fenomenologi-niai parametrai“. Pastaraisiais metais atliktų tyrimų duomenys nuodugniai aptarti Ainės Ramonaitės ir Jūratės Kavaliauskaitės pranešime „Ką reiškia būti (ne)sovietiniu žmogumi“. Kadangi praėjo beveik ketvirtis amžiaus nuo Lietuvai primesto totalitarinio reži-mo žlugimo, dabartiniams sociologi-jos studentams jau reikia vis daugiau pastangų, norint suvokti vadinamąją sovietinę tikrovę, vyresniesiems dar giliai įsirėžusią į atmintį. Ko gero, dar sudėtingesnės jiems atrodo tokios są-vokos, kaip „blatas“, „deficitas“, plataus vartojimo prekių (automobilių, bal-dų, šaldytuvų, kilimų, netgi patalynės komplektų ir rankšluosčių) skirstymas pagal sovietinių profsąjungų „talonus“.

Konferencijoje nestigo ir praneši-mų, nagrinėjančių naujausias šiuolai-

kinio sociumo problemas: visuomenės stratifikacijos pokyčius (A.V. Matulio-nis), žiniasklaidos ir informacinių tech-nologijų poveikį (G. Žvaliauskas), šei-mos narių santykių transformacijas (šiai tematikai skirta speciali sekcija), urba-nizuotos erdvės poveikį asmenybei ir kt. Mokslininkų auditorijos dėmesį ypač patrauktų tokia tema, kaip „Akademi-nės institucijos projektai biurokratinės ir pobiurokratinės epochų sandūroje“ (G. Rapolienė ir A. Jakubė). Apie šios temos aktualumą liudija ir vis įsiplies-kiančios diskusijos viešojoje erdvėje. Pa-vyzdžiui, ką tik paskelbtas ir jau keliuose šaltiniuose perspausdintas prof. Alvydo Jokubausko straipsnis „Universitetas be dvasios, bet su vadyba“. Sociologų drau-gijos žodis, aptariant mokslo ir studijų vaidmenį ugdant visuomenę, turėtų būti gana gerai girdimas.

Teksto ir nuotraukų autorius - Jonas Jasaitis („Mokslo Lietuva“)

Diskutuoja prof. Arūnas Poviliūnas ir akad., prof. Arvydas V. Matulionis

Pranešėja prof. Ainė Ramonaitė 6-osios nacionalinės sociologų konferencijos dalyviai

Vygintas GONTIS

Lapkričio 9 d. pagaliau išsiruošiau į beveik metų trukmės stažuotę Bostono universiteto Polime-rų studijų centre, kuriam vadovauja vienas iš labiausiai cituojamų fizikų – profesorius H. E. Stanley. Šią ga-limybę man suteikė Baltijos-Ameri-kos Laisvės fondo parama. Prof. H.E. Stanley pagrįstai yra laikomas sąvokos „ekonofizika“ (Econophysics) autoriu-mi, nes būtent jo dėka prieš 20 metų susiformavusi statistinės fizikos tyri-mų kryptis, siekianti naujai pažvelgti į ekonominius procesus ir pirmiausiai į sudėtingas finansų procesus, gavo ir

arČiau ekonofiZikos iŠtakųsavarankišką pavadinimą. Naujoji ty-rimų kryptis vystosi ypatingai sparčiai ir jau išėjo už jos iniciatorių sumanytų rėmų. Kiti socialiniai mokslai ir net visa kita gyvoji gamta tampa statistinės fizikos metodų taikymo lauku. Galima drąsiai teigti, kad pati statistinė fizika, kaip seniai susiformavusi disciplina, įgauna visai naujas formas.

Vilniaus universiteto Teorinės fizi-kos ir astronomijos instituto Vyksmų ir sandarų teorijos skyriuje pradė-jome domėtis ekonofizika ir skelbti mokslines publikacijas prieš gerus 10 metų. Per tą laikotarpį galima sakyti išarėme ir visai nemenką lietuvišką vagą. Dirbame kryptingai ir todėl visi naujesni darbai remiasi anksčiau atlik-tais. Formuojasi pakankamai naujas ir originalus požiūris į finansinių procesų svyravimus lemiančius procesus.

Vis dėlto atliktų darbų cituoja-mumo lygis, mūsų nuomone, auga nepakankamai sparčiai. Priežasčių toli ieškoti nereikia, nes jos yra išnagrinė-tos pačių ekonofizikų ir gerai žinomos. Cituojamumas ir pripažinimas atsiran-da tik tada, kai mokslinės grupės susie-ja savo veiklą su darbais, atliekamais svarbiausiuose tos srities centruose ir

„mokslo Lietuvai“ – specialiai iš bostono

Čia dirba stažuotojai ir studentai. V. Gončio nuotr.. Nukelta į 4 p.

Atkelta iš 1 p.

2014 m. lapkričio 27 d. Nr. 20 (530) 3Mokslo Lietuva

Dirbančius žmones kažkas gal pusiau juokais, o gal ir visai rimtai suskirstė į tris kategorijas: „profe-sionalus“, „mėgėjus“ ir priklausančius „8 – 5(17) valandos“ grupei. Kadangi pastarosios atstovai vis agresy-viau veržiasi į akademinę bendruomenę, ją ir aptarkime.

Nors jai priskirtini individai, be abejo, yra skirtingi, tačiau absoliučią jų daugumą vienija labai ryškūs bendrieji bruožai. Jie nemėgsta permainų, nekonstruoja kūrybinių sprendimų ir net nesuvokia, ką reiškia pašaukimas. Jie nerado, o neretai net ir nebandė ieškoti savojo kelio. Gal kažkada ir buvo pastebėję talento pradmenis, bet jo ugdy-mui neskyrė dėmesio.

Metams bėgant, liko tik monotonija, o vienintelis mo-tyvas, skatinantis ir toliau tęsti veiklą, neteikiančią jokio vidinio pasitenkinimo, liko alga. Čia, žinoma, kalbame ne apie tuos, kurie kasdien šluoja kiemą ar vežioja dėžes sandėliuose ir prekybos centruose. Ne apie tuos, kurie stovi prie staklių ar sėdi prie kasos aparatų. Šio rašinio objektas – tarnautojai, beje, labai nemėgstantys šio žodžio. Save jie mieliau vadina valdininkais. Tačiau kaip ir daugumos dar-bininkų, taip ir jų vienintelis stimulas, skatinantis greičiau prisitaikyti prie šių dienų aplinkos, yra susijęs su galimybe gauti didesnį atlyginimą. Net aukštesnė pozicija, paprastai lemianti ir didesnę įtaką, daliai šios grupės žmonių nėra stipri paskata, nes aukštesnės pareigos, kaip taisyklė, susi-jusios ir su didesne atsakomybe, o būtent jos tokie žmonės labiausiai vengia. Į darbą jie ateina griežtai nustatytu laiku ne todėl, kad tas darbas ar bendradarbių kolektyvas juos trauktų, o todėl, kad būtų laikomi stropiais ir išmanančiais veiklos subtilybes. Tačiau, pavyzdžiui, jei jų paprašo likti, pasibaigus nustatytoms valandoms, kyla nepasitenkinimas. Net pažadas mokėti už viršvalandžius ne visada padeda. Darbo kokybė akivaizdžiai krinta, nors jie ir stengtųsi to neparodyti. Beje, jų veiklos kokybė niekada ir nebūna aukšta. Juk jiems, jei leidžia aplinkybės, svarbu tik „atsėdėti“ tas aštuonias valandas.

Geometrinės progresijos greičiu šios kategorijos as-menys dauginasi valdymo institucijose, įvairiausiose kon-trolės įstaigose, projektų priežiūros organizacijose. Naivu tikėtis, kad jie atsižvelgs į skubančio kliento prašymą, kad patars, kaip paspartinti problemos sprendimą ar pasiūlys efektyvesnę išeitį. Tegu vaikšto tas skubantis, nors ir šau-niausiomis idėjomis nešinas interesantas, nesvarbu, kas jis bebūtų: mokslininkas, verslą pradedantis arba sumanęs jį plėsti žmogus, menininkas ar nevyriausybinės organizacijos vadovas. Tegu susipranta, kad valdininko atlyginimas – ne-pakankamas (ir kas nenorėtų gauti daugiau), tegu suranda subtilų būdą kaip jį paskatinti. Tik tenebando pasiskųsti žiniasklaidai ar kažkam, sėdinčiam aukščiau: parodys tokį išradingumą, neigdami akivaizdžius faktus apie vilkinimą ar korupciją, kad net stebėsitės, iš kur atsirado tiek energijos, kurią buvo galima panaudoti pozityviai veiklai.

Darbdaviai tikisi, kad tokiais žmonėmis galima pasiti-kėti, tačiau akylesni netrunka pastebėti, kad „8 - 17“ grupės atstovai niekada nebūna lojalūs kompanijai. Jei kas nors pasiūlys didesnę algą, priedus ar kitas materialines paskatas, jie pereis nedvejodami. Jie niekada „nepersistengs“, nelįs į akis, siūlydami iniciatyvas, kurių įgyvendinimas išspręstų seniai įsipykusią problemą ar atvertų efektyvesnės veiklos galimybes. Dalis darbdavių mėgsta tuos „niekur nesiki-šančius“, nes yra įsitikinę, kad siūlyti permainas gali tik jie patys arba jų paskirti aukščiausi vadybininkai. Mėgsta juos dar ir todėl, kad šie visada pritars viršininkams, viešai juos pagirs, prisakys pompastiškų komplimentų, nors netiki tuo, ką sako, o už akių net pasityčioja.

Ar „8-17 grupės“ individai bent jaučiasi patenkinti savo dabartine padėtimi? Ar jie galėtų pasakyti, kad yra laimingi? Tokie klausimai jiems yra patys sudėtingiausi ir nemaloniausi. Kaip gali jaustis laimingas, jei visą gyvenimą praleidai nagrinėdamas klausimus, kurie tau pačiam visai neįdomūs ir nesvarbūs? Pasitenkinimą teikia nebent turima

redaktoriaus skiLtis

Lapkričio 20 d., eidamas 89-uosius metus, mirė vienas iškiliausių Lietuvos fizikų, kietojo kūno plazmos ir puslaidininkių karštųjų elektronų fizikos mokyklos Lietuvoje kūrėjas, Puslaidininkių fizikos instituto įkūrėjas ir ilgametis jo direktorius, buvęs Lietuvos mokslų akademijos prezidentas, visuo-menės veikėjas, Lietuvos, Rusijos ir Europos akademijų akademikas, profesorius, habilituotas daktaras Juras Požela.

J. Poželos kaip mokslininko kelias prasidėjo, baigus Maskvos universiteto fizikos fakultetą ir Leningrado Puslaidininkių instituto aspirantūrą. 1956 m. jis apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją Leningrado uni-versitete, o 1964 m. – fizikos ir matematikos mokslų daktaro disertaciją A. Jofės fizikos ir technikos institute. Nuo 1993 m. – habilituotas daktaras.

Nuo 1956 m. J. Požela dirbo Lietuvos mokslų akademijos institutuose. 1967 m. jis inicijavo Puslaidininkių fizikos instituto įkūrimą ir 1967–1985 m. buvo šio instituto direktorius. Pastaruoju metu buvo Fizinių ir technologijos mokslų centro Terahercų elektronikos laboratorijos vadovas. 1972–1984 m. jis dirbo Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentu, o nuo 1984 iki 1992 m. – prezidentu. Nuo 1992 m. – Tarptautinio mokslinės kultūros centro Pasaulio laboratorijos Lietuvos skyriaus prezidentas.

Akademikas Juras Požela aktyviai dalyvavo atkurtos Lietuvos valstybės politiniame gyvenime. 1989 m., būdamas Aukščiausios Tarybos komisijos dėl 1939 m. Vokietijos–SSRS sutarčių ir jų pasekmių tyrimo pirmininku, jis daug prisidėjo prie Molotovo–Ribentropo pakto protokolų pasmerkimo ir vadinamojo Lietuvos įstojimo į SSRS aktų paskelbimo neteisėtais. 1992–1996 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys. .

Akademiko J. Poželos mokslinių tyrimų sritys: spartieji elektroniniai pro-cesai puslaidininkiuose, karštieji elektronai, plazminiai reiškiniai ir elektros srovės nestabilumai, greitaveikiai tranzistoriai. Tiriant puslaidininkių savybes nevienalyčiuose elektriniuose laukuose J. Požela kartu su bendraautoriais nustatė anksčiau nežinomą elektrovaros jėgos ir elektrinio laidumo asimetrijos atsira-dimo reiškinį vienalyčiame izotropiniame puslaidininkyje. Šis atradimas 1977 m. birželio 2 d. užregistruotas SSRS Ministrų Tarybos Valstybiniame išradimų ir atradimų reikalų komitete. Tai buvo pirmasis mokslinis atradimas Lietuvoje, įrašytas į atradimų rejestrą.

Tirdamas plazmos ir srovės nestabilumus puslaidininkiuose J. Požela su ben-dradarbiais aptiko daug naujų ir praktikai labai reikšmingų reiškinių. Už naujos klasės puslaidininkinių prietaisų – griūtinių lėkių diodų – sukūrimą bei superaukšto dažnio elektromagnetinių virpesių generacijos ir stiprinimo teorinius ir eksperi-mentinius tyrimus akademikui J. Poželai 1978 m. paskirta tuometinė Lenino pre-mija, o už puslaidininkių magnetiniu lauku valdomų prietaisų fizikinių pagrindų tyrimus, projektavimą ir serijinės gamybos organizavimą 1988 m. suteikta TSRS Valstybinė premija. Akademikas J. Požela paskelbė per 400 mokslinių straipsnių, yra 9 monografijų autorius ir bendraautoris. Paruošė daugiau kaip 40 mokslo daktarų.

Juro Poželos mokslinė ir organizacinė veikla aukštai įvertinta Lietuvoje. 1965 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas. Jam tris kartus paskirtos Lietuvos mokslo premijos: 1965 m. – už darbų ciklą „Karštieji

akademikas juras PožeLa(1925 12 05 – 2014 11 20)

nuO AŠtuOnių iKi PEnKiųįtaka ir galia, bet lydi nuolatinė baimė, kad valdžios gali bet kuriuo momentu netekti, kai atsiras kitas, kurį tavo išliaup-sintas „bosas“ pasirinks gal tik todėl, kad nebesi toks, koks buvai prieš dvidešimt metų. Todėl kuo toliau, tuo labiau įsi-kibęs laikaisi turimo posto ar tykai patogaus momento, kad užimtum ką tik priversto pasitraukti viršininko vietą arba net prisidėtum jį išspiriant. Pavydas ir intrigos – nuolatiniai tokio gyvenimo palydovai, tik neteikiantys laimės. Vertės pajautimą didina nebent kilimas karjeros laiptais, nauji postai, nors apie jų tikrąją prasmę net nenutuoki. Kažkada šios grupės atstovus gerai žinomas publicistas Virgilijus Čepaitis labai vaizdžiai yra pavadinęs „kamščiais“. Kol tokio kamščio nepašalinsi, jokios pažangos nebus.

Daugelis iš Jūsų pasakys, kad šios grupės žmonių daugė-ja universitetuose ir mokslo centruose. Ir ne tik techninėse ar administracinėse tarnybose. Juose sutinkame ir tarp įgijusių mokslo laipsnius ir vardus, tarp sparčiai darančių karjerą. Vidutinybės, vis dažniau tampančios svarbių pada-linių vadais, stabdo bet kurį pažangos siekį. Labai taikliai šią situaciją ką tik plačiai paskelbtame straipsnyje „Universitetas – be dvasios, bet su vadyba“ apibūdino Vilniaus universiteto prof. Alvydas Jokubaitis.

Prieš gerą savaitę teko dalyvauti seminare, kuriame buvo nagrinėjama, kaip užpildyti projektų paraiškas. Pil-nutėlė salė klausėsi, kaip pranešėja stropaus apskaitininko maniera daugiau kaip dvi valandas dėstė ilgiausios paraiškos pildymo subtilybes. Ji išsamiai nagrinėjo, kiek eilučių turėtų būti atitinkamoje grafoje, vis primindama, kad „sistema“ automatiškai nutrauks frazę arba ištrins visą paraiškos skyrių, jei pamiršite laikas nuo laiko paspausti kompiuterio mygtuką „Išsaugoti“. Išsamiai dėstė, koks svarbus dalykas yra „administracinė patikra“, tik šiek tiek primindama, kuo domėsis paraiškas vertinantys ekspertai. Nebuvo net užuominos apie tai, kurias temas tiesiog gyvybiškai būtina nagrinėti, kurių sprendimo laukia suinteresuoti verslininkai ir kitų visuomenės sluoksnių atstovai.

Sužinojus, kiek lėšų skirta šiai programai ir kokio finansavimo gali tikėtis atrinktų paraiškų autoriai, tapo aišku, kad laimingųjų bus tik kelios dešimtys. O salėje sėdėjo gerokai daugiau nei du šimtai pasirengusių teikti paraiškas. Užkalbinus gana veržlaus universiteto atstovus, paaiškėjo, kad vien jie rengiasi teikti keliasdešimt paraiškų. Tai kam tada bus teikiama pirmenybė? A tiems, kurie pa-gal paraiškos formos sudarytojų reikalavimus tiksliausiai užpildys visus skyrius ir grafas, ar tiems, kurių temos yra pačios aktualiausios, o siūlomi sprendimai, jei pavyktų gauti paramą jų įgyvendinimui, labiausiai paspartintų valstybės ūkio pažangą? Kadangi lemiamus sprendimus priims „8-17“ grupės atstovai, naivu tikėtis, kad kas nors rimtai domėsis idėjų verte ir prognozuojamu efektu.

Šiuolaikinėje visuomenėje ypač pabrėžiama tarpins-titucinių junginių – tinklų svarba. Neveltui vis dažniau naudojama tinklaveiklos visuomenės sąvoka. Tyrėjai viliasi, kad naujasis tinklas padės surasti tinkamiausius partnerius, koordinuoti tyrimus, efektyviausiai panaudoti turimą aparatūrą ir t. t. Tačiau nespėjus net apsidairyti prasideda visai kita, atseit, vadybinė tinklo veikla: kuriamas jo se-kretoriatas, rengiamas reglamentas, formuojamos „darbo grupės“ veiklos taisyklėms sukurti. Greitai paaiškėja, kad reikalavimai kiekvienam naujam paraiškų kvietimui kei-čiami ir papildomi, kad jau gautas naujas tinklą adminis-truojančios institucijos vadovo įsakymas, patvirtintas naujas reglamentas, atsirado papildomos besąlygiškai būtinų užpildyti dokumentų formos. Ir sėdi tada būsimųjų poten-cialių tyrėjų komandos, studijuodamos tuos kilometrinius reglamentus ir taisykles, ieškosi vadybininkų, jau įgudusių greičiau perprasti biurokratinių žaidimų taisykles, o gal net išbandžiusių kelius, kurie, nors ir nesurašyti taisyklėse, bet gali sąlygoti paraiškos sėkmę. Ir tada jau sunku atskirti, kur yra tikroji mokslo vadyba, o kur tik tos „vadybos vai-dyba“. Jei atmetė jūsų paraišką, šiukštu, nebandykite ieškoti paaiškinimo, nes „8-17“ grupės“ atstovai atkirs, kad ne jų pareiga jus konsultuoti. Su aiškia ironijos gaidele palinkės teikti paraišką kitąmet.

Kada galėsime atsikratyti apie mokslo perspektyvas nėmaž nesusigaudančių „vadybininkų“, ir atsigręšime į svarbiausias valstybės raidos problemas? Kada suprasi-me, kad svarbu problemas ne tik įvardinti, bet ir ugdyti tarpinstitucines tyrėjų komandas savoje valstybėje? Kada sutelksime valstybės išteklius, kad tos problemos būtų sprendžiamos, negramzdinant jų į pseudo reglamentų ir procedūrų liūną?

IN MEMORIAM

Akademikas Juras Požela

Nukelta į 6 p.

4 2014 m. lapkričio 27 d. Nr. 20 (530)Mokslo Lietuva

gal bus naudingi, siekiant pagerinti atliekamų darbų efektyvumą.

JAV lankausi jau tikriausiai ke-tvirtą kartą. Pati gyvenamoji aplinka, Bostone nors ir kažkiek skiriasi nuo kitų miestų, bet vis tiek yra giliai ame-rikietiška. Mane ši šalis pirmiausiai veikia savo kontrastais ir čia gyve-nančių žmonių įvairove. Amerikie-čiai skiriasi ne tik savo išvaizda, elge-sio manieromis, bet ir labai ryškiais socialinės bei ekonominės padėties skirtumais. Kita vertus, čia tvyro ir kažkokia bendrumo dvasia, sakyčiau, net ypatingos tolerancijos atmosfera, nulemta būtinybės sugyventi tokioje daugialypėje visuomenėje. Tai labai padeda greičiau apsiprasti su aplinka, ir atsikratyti abejonių, ar pavyks lengvai pritapti ir būti priimtam. Manau, kad tai ir yra svarbiausia amerikietiškos

aplinkos esmė, leidžianti visiems čia jaustis laisvai.

Bostono universiteto aplinka nela-bai daug skiriasi nuo aplinkos gatvėje, nes čia visi minėti kontrastai taip pat matomi. Gal tik jaunimo koncentracija universitete truputį didesnė, nors tikrai labai jaučiasi, kad Bostonas yra univer-sitetų miestas, o visuomenės amžiaus sudėtis ryškiau pasikeičia, tik nuto-lus nuo universitetinio miesto centro. Žaliosios linijos tramvajus, vežantis į fizikos fakultetą, visada pilnas jaunimo, sakyčiau labai žaismingai žiūrinčio į viską, kas vyksta aplink.

Kadangi atvykau dirbti mokslinio darbo, tiesioginių kontaktų su studi-juojančiu jaunimu tikriausiai neturėsiu, stebiu juos tik iš šalies. Mane labiau domina, kaip organizuojamas mokslinis darbas pačiame Polimerų studijų centre. Prof. H.E. Stanley pasitiko labai šiltai, kaip senas geras draugas, nors buvau matęs jį tik mokslinėse konferencijose, ir gal net nebuvau jam asmeniškai pri-sistatęs. Manau, kad tai yra toks nuo-širdus jo bendravimo stilius su visais, susiformavęs per ilgą bendravimo su žmonėmis iš viso pasaulio patirtį. Iš savo kolegos kroato B. Podobnik suži-nojau, kad prof. Stanley yra praktiškai vienintelis pastovus etatinis profesorius Polimerų studijų centre, o visi kiti arba dirba laikinuose projektuose arba yra tik kuriam laikui atvykę, gavę finansavimą iš įvairių rėmimo fondų.

Atlikdamas formaliąsias Bostono universiteto stažuotojo procedūras, ne-trunku suvokti, kad visas universitetas veikia beveik kaip virtuali organizacija,

nes labai didelę jo dalį sudaro taip vadi-nami tarptautiniai studentai ir tyrėjai, kuriuos kuruoja ir prižiūri tam skirta universiteto agentūra. Taigi, bene gar-siausias pasaulio ekonofizikos centras praktiškai yra virtuali organizacija, besiremianti čia nuolat atvykstančiais pasaulio mokslininkais. Apsilankiusių mokslininkų sąrašas toks ilgas, kad tikriausiai neapsiriksiu teigdamas, jog savo laiku čia buvo atvykę beveik visi prie ekonofizikos vystymosi ryškiau prisidėję mokslininkai ir beveik visi yra parengę bendrų publikacijų su prof. Stanley.

Štai šiame virtualiame ekonofizi-kos lopšyje ir ketinu ieškoti didesnio Lietuvoje atliekamų darbų pripaži-nimo. Asmeniškai neturiu abejonių, kad ekonofizikų darbai vaidins svarbų vaidmenį toliau plėtojant statistinę fiziką, kaip labai reikšmingą ir sava-rankišką fizikos discipliną. Būtų gražu, kad Lietuvoje taip pat galėtume jaustis kompetentingi šioje sparčiai besivys-tančioje srityje. Plačiau apie šio mokslo naujoves pateiksiu informacijos kituo-se savo rašiniuose.

pradeda skelbti bendras tarptautines publikacijas. Tai reiškia, kad mokslinis tyrimas gali būti tinkamai pastebėtas ir įvertintas, jei jis yra glaudžiais ryšiais susietas su didžiausią įtaką darančiais ir daugiausiai ryšių turinčiais centrais. Čia ir yra visa Lietuvos mokslo tarptau-tiškumo svarbos esmė. Kol tokių ryšių nesukursime, tol mūsų darbai neatras tinkamos vietos bendrame pasaulio mokslo kontekste.

Tokio supratimo apie Lietuvos mokslo tarptautiškumą vedinas ir ry-žausi paskirti vienerius savo kūrybinės veiklos metus darbui Bostono univer-sitete. Manau, kad ir kitiems kolegoms gali būti įdomu sužinoti mano įspū-džius, įgytus atsidūrus visai kitokioje mokslinėje aplinkome, o pastebėjimai

Dr. V. Gontis su Bostono universiteto Polimerų studijų centro profesoriumi H. E. Stanley

Copley aikštės fragmentas. V. Gončio nuotr.

Atkelta iš 3 p.

arČiau ekonofiZikos iŠtakų

turėtą pavardę. Pasaulio esperantinin-kai šio pasakojimo herojų pažįsta tik kaip Pošką. Taip jį vadinkime ir mes.

1913-aisiais, būdamas vos 10-ies, Antanėlis iš savo dėdės Antano Rudžio gavo lietuviškajame Seinų mieste iš-spausdintą žurnalisto Stasio Tijūnaičio „Tarptautinės kalbos vadovėlį“. Gany-damas avis, ėmė mokytis šios kalbos žodžių. Prasidėjo I Pasaulinis karas. 1917 m. kažkoks vokiečių žandaras, pastebėjęs vaiko rankose esperanto kalbos vadovėlį, prakalbo į jį espe-rantiškai. Vokietis davė jam Berlyno esperantininkų adresų. Šie atsiuntė jam prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto ir kitų Kauno esperantininkų adresų. Prelatas jam tuoj pat atsakė. Taip prasidėjo Antano Poškos kelionės iš gimtojo kaimo. Kol kas tik laiškais.

Esperanto kalbos ėmė mokytis ir kiti kaimo gyventojai. Mokėsi ir buvę knygnešiai: 40-metis J. Steponavičius, 62-ių sulaukęs S. Povilonis, bet jiems ėmė priekaištauti klebonas A. Štonber-gas. Toliau – dar gražiau. 1919 m. Sa-ločiuose įsikūrė esperantininkų ratelis „Aŭroro“ (Aušra) ir 16-metis Antanas Saločių miestelio parapijos namuose surengė pokalbį apie esperanto kalbą. Kai klebonas pareiškė, kad šią kalbą sukūrė žydas ir todėl katalikams ne-dera jos mokytis, Antanas replikavo: „O kokios tautybės buvo Jėzus?“ Tai sukėlė klebono sumišimą ir parapijie-čių juoką. Vėliau jis klebonui parodė iš italų esperantininko pranciškonų vyskupo M. E. Garolfi gautą atvirlaiškį ir visai „nokautavo“ kleboną. 1920 m. rugsėjo mėnesį „Pavasario“ žurnale

pasirodė bene pirmoji, viena iš daugy-bės Lietuvoje ir užsienyje išspausdintų A. Poškos publikacijų „Kaip išmokti esperanto kalbą“. Jis rašė: „ Mūsų kai-mo jaunimui, trokštančiam šviesos, labai svarbu susipažinti bent su viena svetima kalba. Žmonijos laimės Dievas dovanojo pasauliui per genijų Zamenhofą lengvą tarptautinio susiži-nojimo kalbą Esperanto“.

1921 m. A. Poška persikėlė gyventi į Kauną. Esperantininkai padėjo jam rasti darbą. A. Poška lankėsi įvairio-se esperantininkų sueigose, taip pat ir name (dabar – Rotušės a. 23), kuriame veikė Šv. Kazimiero draugija ir gyveno pirmojo esperanto kalbos vadovėlio lietuviams (1890 m., Tilžė) autorius Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas. Šio paskatintas jaunasis Antanas Poška 1922 m. apsilankė Veisiejuose ir užrašė gyventojų atsiminimus apie čia gyvenusį esperanto kalbos sumanyto-ją Lazarį Zamenhofą. Tuomet vakari-nės gimnazijos trečios klasės mokinys A. Poška apklausė kelis senolius, kurie dar atsiminė tą „rusvabarzdį gydytoją“ Zamenhofą. Užrašė, kad šis savo pacien-tus pakalbindavęs ir šiek tiek lietuviškai. Jo surinktą medžiagą A. Dambrauskas paskelbė spaudoje. Vėliau A. Poškos užrašytais atsiminimais yra pasinau-dojęs ne vienas knygų apie Zamenhofą autorius. Tiesa, atsiminimuose pasitaikė chronologijos klaidų (senyvi žmonės painiojo metus), tačiau Zamenhofo biografai vėliau tas klaidas ištaisė.

Esperanto kalba – kelias, atveriantis daugybę kitų kelių. Mokant esperanto kalbą, lengva susirasti draugų visame

pasaulyje. Geriausia tai padaryti, daly-vaujant tarptautiniuose esperantininkų renginiuose. Kiekvienais metais (nuo 1905 m.), išskyrus I ir II Pasaulinius karus, vyksta pasauliniai esperanti-ninkų kongresai, kuriuose dalyvauja žmonės iš daugybės skirtingų pasaulio šalių. A. Poška pirmą kartą dalyvavo Pasauliniame esperantininkų kongrese dalyvavo 1923 m., kuris buvo surengtas Vokietijoje, Niurnberge. Konstatuota, kad atvyko 4 963 dalyviai iš 43 šalių. Kongresas paliko A. Poškai neišdildomą įspūdį ir jį visam gyvenimui „pririšo prie esperanto“ – neutralios bendravi-mo kalbos vidinės idėjos. Kongrese jis susipažino su esperanto kalbos auto-riaus vaikais, sūnumi Adomu Zamen-hofu (beje, cariniais metais trumpai gyvenusiu Kaune) ir dukra – aktyvia bahaiste – Lidija (Indijoje yra viena didžiausių bahajų tikėjimo bendruome-nių). Be to, jis susipažino su keliais indų esperantininkais, su kuriais vėliau dar kartą teko susitikti jau Indijoje.

Esperanto kalba išsiskiria paprasta gramatika ir logišku žodynu. Siekiant padėti žmogui, nesimokiusiam tos kalbos, suprasti ja parašytus nesudė-tingus tekstus, Ženevoje 1925 m. buvo išleista nedidelio formato knygelė su glausta gramatika ir baziniu žodynėliu – „Esperanto raktas“. 1929 m. A. Poška parengė ir išleido lietuvišką knygelės variantą. Tai buvo lietuviškas raktas, atveriantis pasaulį. Jis pasirodė įdomus daugeliui lietuvių. 1969 bei 2003 metais išėjo pakartotini „Esperanto rakto“ leidimai. Beje, 1924 m. A. Poška gavo Švietimo ministerijos esperanto kalbos

mokytojo pažymėjimą ir Kaune vedė ne vienerius esperanto kalbos kursus (vieną – ir per Kauno radiją!).

Į pirmąją didesnę kelionę – per La-tviją, Estiją, Skandinavijos šalis ir Vo-kietiją – aplink Baltijos jūrą A. Poška motociklu išvyko, būdamas dvidešim-ties metų. Visur jis susitiko su esperan-tininkais ir pasakojo apie Lietuvą. Taigi A. Poška buvo ne tik esperanto kalbos vartotojas ir jos propaguotojas, bet ir žmogus, šia kalba garsinęs Lietuvą ir jos aktualijas. 1926 metais jis tampa generaliniu Visuotinės esperantininkų sąjungos (UEA) atstovu Lietuvoje. Kai 1926 m. birželio 12 d. Kaune pradė-jo veikti viena galingiausių Europoje radijo stočių, pakeitęs sunegalavusį garbingąjį prelatą A. Dambrauską, pir-muosius klausytojus esperantiškai pa-sveikino A. Poška. Jis tapo ir pirmuoju naujosios valandėlės „Nia anguleto“ (mūsų kampelis) vedėju. Jam iškeliavus į Indiją, Kauno radijo laidas esperanto kalba iki 1938 m. vedė nuo okupacinės lenkų policijos iš Vilniaus pabėgęs gimnazistas, Vytauto Didžiojo uni-versiteto studentu tapęs Stasys Sabalis.

Mintis keliauti į Indiją A. Poškai kilo taip. Kartą iš radijo klausytojo švedo jis gavo klausimą apie lietuvių ir indų kalbų giminystę. Literatūros apie tai nebuvo, todėl A. Poška, tuo-met jau medicinos studentas, sumanė nukeliauti į Indiją ir pats viską išsiaiš-kinti. UEA jam rekomendavo pakeliui aplankyti daugiau Europos valstybių, ten skaityti paskaitas apie esperanto ir

Vytautas ŠILAS

Apie žymiausią XX a. Lietuvos keliautoją Antaną Pošką žino bene kiekvienas lietuvis. Šį žurnalistą, antropologą ir indų vedų vertėją išgarsino didžioji kelionė į In-diją, publikacijos apie kelionę ir pačią Indiją. Tačiau derėtų žinoti, kad be es-peranto kalbos žinojimo ir be užsienio esperantininkų talkos tokia A. Poškos kelionė nebūtų įvykusi, ir mes tikriau-siai apie Indiją iš jo lūpų nieko nebūtu-me išgirdę. Turiningas Antano Poškos gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su tarptautine esperanto kalba. Kaip ir kiti gimtojo Grybkelių kaimo gyventojai, jis galėjo likti paprastu valstiečiu ir nebūtų tapęs žymiu keliautoju. Susiti-kimas vaikystėje su esperanto buvo jam lemtingas. Tuomet jo pavardė dar buvo Paškevičius. Poška jis tapo grįžęs iš Indijos, susigrąžindamas savo senelio

esPerantiŠkas antano PoŠkos fenomenas

Nukelta į 5 p.

2014 m. lapkričio 27 d. Nr. 20 (530) 5Mokslo Lietuva

Atkelta iš 4 p.

apie savo šalį – Lietuvą. Taip 1929 m. rudenį prasidėjo didžioji A. Poškos kelionė motociklu „nuo Baltijos iki Bengalijos“. Kartu jis vežėsi gerokai vyresnį mokytoją ir žurnalistą Matą Šalčių. Per Vokietiją, Austriją, Vengriją, Jugoslaviją, Bulgariją ir Graikiją, Egiptą ir Palestiną, Iraką jie pasiekė Iraną. Čia A. Poška susirgo tropine maliarija ir prarado motociklą. Kelionės draugas jį apleido. Teherano esperantininkai ir bahajai išgelbėjo A. Poškos gyvybę ir beveik pusmetį rūpinosi jo sveikata. Po to A. Poška Irane vedė esperanto kalbos kursus, skaitė paskaitas. Galų gale 1931 m. vasarį jis pasiekė Bom-bėjų, susitiko su jau pažįstamu UEA atstovu A. K. Divekaru, buvo apgyven-dintas bahajų centre ir dar tais pačiais metais ėmė studijuoti antropologiją Bombėjaus universitete. 1933 metais, tarpininkaujant esperantininkų UEA, tarptautinis Raudonasis kryžius įgalio-jo A. Pošką administruoti tarptautinę paramą Šiaurės Indijoje įvykusio žemės drebėjimo aukoms.

Per savo keturių metų buvimą Indi-joje A. Poška kaip antropologas dalyva-vo mokslinėse ekspedicijose. Bombėjuje ir Kalkutoje jis mokė esperanto kalbos (kursus organizavo A. K. Divekaras) ir taip prisidėjo skatindamas esperanto judėjimą Indijoje. Grįždamas namo A. Poška pusmečiui sustojo Bulgarijoje. Esperanto kalbos kursus vedė ir ten.

1937 metais A. Poška grįžo iš aš-tuonerius metus užtrukusios epopėji-

nės kelionės. Tarptautiniam skaitytojui skirtas Lietuvos esperantininkų žurna-las „Litova Stelo“ (Lietuvos žvaigždė) informavo: „Grįžo pasaulio keliautojas, žinomas esperantininkas p. Poška-Paškevičius, apkeliavęs pusę pasaulio“. A. Poška publikavo viešą padėkos laiš-ką esperantininkams „Mano broliams“ Indijoje, Persijoje, Turkijoje, Bulgari-joje (20 pavardžių) ir daugeliui kitų už įvairias paslaugas, viešnagę ir t. t.“. Tais pačiais 1937-aisiais jis buvo išrink-tas Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininku ir juo išbuvo iki 1940 m. birželio, t.my. iki sovietinės Lietuvos okupacijos. Lankydamasis 1938 m. Lenkijoje, jis aplankė esperanto kalbos iniciatoriaus Lazario Zamenhofo kapą Varšuvos žydų kapinėse.

A. Poška buvo tauri asmenybė. Yra žinoma, kad nuo nacių jis yra iš-gelbėjęs ne vieną žydą. Ir šios istorijos yra susijusios su esperanto. Vienas iš išgelbėtų buvo Akivas Geršateris, akty-vus Vilniaus esperantininkas, Pasaulio esperantininkų asociacijos atstovas Vilniuje. Su juo A. Poška buvo susipa-žinęs 1939 metais.

1939 m. išleidžiami pirmieji du to-mai iš sumanytos kelionių aprašymų serijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ (2012 m. pasirodė paskutinis, aštuntasis tomas). Kiekviename tome sutinkame daug jam kelionėje padėjusių esperan-tininkų vardų. Kelionė praturtino ne tik žingeidųjį A. Pošką, bet kartu su juo „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ keliavusį knygų skaitytoją. Taip ne vienas skai-tytojas rado sau atsakymą į klausimą,

kokia praktinė esperanto kalbos nauda.2012 m. , e sp eranto ka lb os

125-mečio proga, Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo surengta paroda. Vienas iš eks-ponuotų šios bibliotekos fonduose saugomų dokumentų buvo 1940 m. birželio 25 d. organizacijos „Esperan-tista Interhelpo“ (esperantininkų pa-galba nacių teroro aukoms) atsakymas LES pirmininkui Antanui Poškai, kad jo pastangos suteikti Lietuvos pilietybę nacių persekiojamiems esperanto ini-ciatoriaus Lazario Zamenhofo šeimos nariams nebeturi prasmės... Publika-cija apie parodą ir šį dokumentą susi-laukė didelio užsienio esperantininkų susidomėjimo. Informaciją apie parodą paskelbė dvylikos pasaulio šalių espe-rantininkų tinklalapiai, tarp jų ir kinų.

Po 1940 m. sovietinės aneksijos Lietuvos esperantininkai, kaip ir kiti Sovietijos esperantininkai, atsidūrė nepatikimųjų sąrašuose. Kartu su ki-tomis nekomunistinėmis organiza-cijomis buvo likviduota ir A. Poškos vadovaujama Lietuvos esperantininkų sąjunga. Kaip Hitleris, taip ir Stalinas esperanto kalbą draudė, o esperanti-ninkus persekiojo. Neabejotina, kad tai, jog A. Poška buvo esperantininkų vadovas, irgi prisidėjo prie jo tremties į Vorkutlagą 1945 metais. Stalinui es-peranto buvo „kosmopolitų“ kalba, Hitleriui – žydų kalba, nes, kaip jau minėta, šios kalbos kūrėjas Zamenho-fas buvo žydas. A. Poškai gi esperanto buvo tautas suartinanti kalba.

Stalinui mirus dar niekas nepasi-

keitė. Tačiau 1954 m. UNESCO Gene-ralinė asamblėja Montevidėjuje pripa-žino, kad esperanto kalbos pasiekimai atitinka UNESCO tikslus bei idealus ir į 1957 m. Jaunimo bei studentų festivalio Maskvoje programą buvo įtrauktas tarptautinis esperantininkų susitikimas. Valdančiajai komunistų partijai teko sušvelninti savo požiūrį į esperantininkus. Taip esperantininkų judėjimas Sovietų Sąjungoje ėmė at-gimti. Svarbų organizacinį vaidmenį atliko Pabaltijo esperantininkų orga-nizuojamos Pabaltijo esperantininkų stovyklos (BET). Dabar šis renginys – Baltijos esperantininkų dienos. Dau-giametėje BET istorijoje išlieka ryški ir Antano Poškos figūra.

1958 metais reabilituotas, po metų A. Poška grįžo į Vilnių, įsijungė į espe-rantininkų gyvenimą, atnaujino susira-šinėjimą su užsienio esperantininkais, užmezgė ryšį su į Kanadą pasitrau-kusiu buvusiu Lietuvos esperantinin-kų sąjungos sekretoriumi žurnalistu Pranu Enskaičiu. 1964 m. A. Poška tapo Vilniaus esperantininkų klubo pirmininku ir buvo juo iki 1969 m., kol perdavė šias pareigas kitam aktyviam esperantininkui – Adomui Vaitilavi-čiui. A. Poška pagyvino klubo veiklą, buvo aktyvus esperantininkų sąjūdžio dalyvis. Dalyvaudamas BET renginiuo-se, jis susilaukdavo pelnyto dėmesio. Kartu su minėtu A. Vaitilavičiumi 1967 metais suorganizo 9-ąją BET Vilniuje. Šis esperantininkų renginys buvo pir-masis tarptautinis renginys sovietinėje Lietuvoje. Dalyvavo net 432 žmonės

iš Bulgarijos, Jugoslavijos, Lenkijos, Vengrijos. Didžiąją dalyvių dalį sudarė tuometinės Sovietų Sąjungos atstovai. Pagrindiniam renginio organizatoriui ir vadovui A. Poškai talkino nemažas lietuvių esperantininkų būrys.

A. Poška daug dirbo, tvarkydamas savo unikaliosios kelionės aprašymo tekstus. 1979 metais jis ėmėsi rašyti kelionių prisiminimo knygą esperanto kalba ir publikuoti jos fragmentus. Šios knygos „Ni ĉiuj estas fratoj“ (Mes visi esame broliai) ištraukas 1993 metais publikavo Lietuvos esperantininkų sąjungos žurnalas „Litova Stelo“ (Lie-tuvos žvaigždė). Gal kada nors visa ši knyga išeis atskiru leidiniu ir tuomet taps dar vienu pasaulio esperantininkų pažinimo šaltiniu, dar labiau pagarsins A. Pošką – keliautoją, žurnalistą, espe-rantininką.

A. Pošką nuo pat vaikystės per visą gyvenimą lydėjo nepasotinamas pažinimo alkis, siekis pažinti baltų ištakas, noras, kad skirtingų tautų žmo-nės gyventų santarvėje ir jaustųsi esą broliai. Jis sakė: „Išmokęs esperanto kalbą aš turėjau draugų visame pa-saulyje. Jų buvo įvairių rasių, religijų, tautų ir šalių, bet visi jie buvo žmonės – visi norėjo gyventi, džiaugtis, kurti, draugauti“. Savo gyvenimu A. Poška pademonstravo praktinę tarptautinės esperanto kalbos vertę.

Autorius yra Pasaulio esperantininkų žurnalistų asociacijos generalinis sekretorius, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas

Kounteya SINHA

Kalkutos universitetas patvir-tino, kad pomirtinis daktaro vardas suteiktas vienam iš di-džiausių pasaulio tyrinėtojų – lietuvių keliautojui ir antropologui Antanui Poškai – žmogui, kuris 1929 metais įvykdė neįtikėtiną kelionę motociklu iš Vilniaus į Indiją. Lapkričio 28 dieną prezidentas Pranabas Mukherjee su-rengė specialų priėmimą universitete ir kartu su Vakarų Bengalijos guberna-toriumi Keshari Nath Tripathi ir uni-versiteto vicekancleriu Suranjan Das‘u paskelbė nutarimą pripažinti pomirtinį garbės daktaro laipsnį Antanui Poškai už jo indėlį į indologijos studijas.

Lietuvos ambasadorius Indijoje Lai-monas Talat Kelpša pakvietė A. Poškos dukterį Laimutę Kisielienę į Kalkutą atsiimti jos tėvui skirto daktaro laipsnio diplomo. Ji pirmą kartą apsilankė Indi-joje, kad galėtų susipažinti su tėvo pėdo-mis šioje šalyje. Tokį sprendimą sąlygojo tai, kad „The Times of India surado Lai-mutę, dabar dirbančią choreografijos ir šokio metodologijos profesore Lietuvos edukologijos universitete. Ji pirmą kartą parodė trijų surištų knygų rinkinį su R. Tagorės parašu ir mažu, delno dydžio žurnalu, pagamintu iš beržo žievės. Šias knygas jai perdavė pagyvenusi moteris, kuri vieną dieną susirado ją ir perdavė šiuos rankraščius. Rašysena liudijo, kad tai tėvo rankraščiai, sukurti jam esant tremtyje.

Dr. Das akcentavo, kad A. Poška simbolizavo Rytų Europos dėmesį In-dijai. Jam suteiktas daktaro laipsnis už indėlį, populiarinant Indiją pasaulyje savo gausiame rašytiniame palikime. Universiteto vicekancleris pavadino A.

kalkutos universitetas suteikė garbės daktaro vardą lietuvių keliautojui ir antropologui antanui PoŠkai

Poškos veiklą žygdarbiu. Jis pažymėjo, kad A. Poška yra studijavęs Kalkutos universitete. Indijos vyriausybė teikia prioritetą glaudžių santykių su Lietuva plėtojimui. Daktaro laipsnio suteikimas Lietuvos antropologui prisidės stipri-nant šią draugystę.

„The Times of India“ susipažino su A. Poškos darbais, tarp kurių yra ir pirmieji Rabindranato Tagorės veikalų vertimai į lietuvių kalbą, išspausdinti 1929 m. Kai Poška grįžo į Lietuvą po aštuonerius metus trukusios kelionės po pasaulį, sovietų valdžia jį suėmė ir išsiuntė aštuoniolikai metų į Sibirą, nepateikdama jokios formalios tokios bausmės priežasties.

A. Poškos dukterį aplankiusi mote-ris pasakė Laimutei, kad jos tėtis grįžo iš Indijos kaip vienas didžiausių Ra-bindranato Tagorės gerbėjų. Jo darbai buvo pirmieji indų literatūros vertimai į lietuvių kalbą. Tremtyje stokodamas popieriaus jis užrašams naudojo beržo žievę. Be to, būdamas tremtyje, jis taip pat rašė poeziją, sekdamas R. Tagorės stiliumi. Jis perdavė šiuos užrašus mo-teriai, visiškai ja pasitikėdamas, nors žinojo, kad ji dirbo tuo metu sovietų kontroliuojamose leidykloje. Jis tikėjosi, kad toji leidykla išleis jo vertimus, bet valdžia sunaikino daugumą jo darbų. Tarp Poškos perduotų rankraščių buvo ir raštelis, kuriame jo ranka pažymėta: „Šie vertimai yra mažas šviesos spin-dulėlis neviltyje“. Moteris akimirksniu suprato, kad tai „didelis kultūrinis pa-likimas“, kurį reikia išsaugoti ir paslėpti nuo sovietų. Todėl atsiradus galimybei ji, atvykusi į Lietuvą, pasibeldė į Laimu-tės duris ir perdavė rankraščius.

Išskirtiniame interviu, duotame „The Times of India“ Laimutė pasakė:

„Aš buvau nustebinta, kai aš gavau šiuos rankraščius. Tėtis labai mylėjo Indiją, ir aš užaugau klausydama istorijų apie Tagorę ir Gandį. Mano tėtis niekada

niekam nepasakojo apie šiuos verti-mus. Tagorės darbai padarė didelę įtaką mano tėčiui. Tai yra tikri kultūros paveldo perlai. Mielai šiuos rankraščius atiduočiau bet kuriam leidėjui, kuris sutiktų išspausdinti šiuos vertimus. Ta-čiau vargu, ar kas nors juos dabar įver-tintų“. Ji pridūrė: „Tėčio svajonė buvo išversti Vedas į lietuvių kalbą“. Vienas iš jo išverstų darbų pažymėtas įrašu: „1932-aisiais Šantiniketane“. Jame tei-

giama, kad „būdamas didžiojo Indijos poeto svečiu ir jam asmeniškai pade-dant, aš paruošiau mažą dovaną lietu-viams. Tai yra Tagorės kūrybos perlas,

vadinamasis „Derliaus nuėmimas“.

Laimutė paliudijo, kad Poška ir Tagorė Kal-kutoje susitiko du kartus. Ji pasakė: „Šantiniketane (Shantiniketan) jis tris dienas laukė susitikimo su Tagore. Mano tėtis vėliau pabrėžė, kad pir-masis susitikimas tarp jo ir Tagorės nebuvo šil-tas. Tik tada, kai Tagorė pradėjo domėtis Poškos kelione į Indiją, jis susi-domėjo ir pačiu Poška. Kai šis pateikė pasiūly-mą išversti jo darbus, R. Tagorė tai iš pradžių suprato kaip bandymą iš šių vertimų pasipelnyti.

Poška savo dieno-raščiuose taip pat rašė, kad nori pasakyti daug gražių žodžių apie Ben-galijos gyventojus. „Jis patyrė, kad bengalai yra ypač šilti, mieli ir kūry-

biški, kaip ir Tagorės pasakojimuose“, – sakė Laimutė.

Poška sutiko Laimutės mamą, bū-damas tremtyje. Laimutė gimė 1950 metais Petropavlovske, Kazachstane. Ji buvo devynerių, kai šeima sugrįžo į Lietuvą. „Tėtis niekada nepasakojo, kodėl jį sovietų valdžia ištrėmė. Kai kas nors jo to užklausdavo, jis juokau-damas atsakydavo, esą nubaustas už tai, kad pavogė Stalino pypkę. Vienas

iš Poškos artimų draugų ir lingvistų iš Bengalijos Suniti Kumaras Chatterji jam padovanojo R. Tagorės fotografiją, kurią jis visada nešiodavosi kartu su savimi“, – taip pasakė Poškos duktė Laimutė, kuri, klausydamasi tėčio pa-sakojimų apie indiškus šokius, ir pati tapo choreografijos mokytoja

A. Poška kartu su bendrakeleiviu Matu Šalčiumi išsiruošė į nepakarto-jamą kelionę į Indiją, kaip jau minėta, 1929 metais. Jų keliai išsiskyrė Irane, ir kiekvienas iš jų savarankiškai pa-siekė Indiją po metų. M. Šalčius tęsė savo kelionę, pasukdamas į Filipinus, o Poška pasiliko Indijoje penkeriems metams. Jis studijavo Bombėjaus, o vėliau – Kalkutos universitete. Ten jis taip pat dirbo Indijos muziejaus Antropologijos laboratorijoje Kalku-toje. Jis pašventė šiuos metus lietuvių ir sanskrito kalbų studijoms, lygino indų Vedas ir lietuvių folklorą, susi-bičiuliavo su Indijos inteligentija ir aistringai palaikė Indijos nepriklau-somybės siekius. Gyvendamas XX a. kolonijinėje Indijoje, jis liko ištikimas esperanto – tarptautinės kalbos, kurią sukūrė Lietuvoje gyvenęs Liudvikas Zamenhofas, gerbėjas.

Sovietų okupacijos metu A. Poška buvo areštuotas todėl, kad buvo daug keliavęs ir gerai pažinojo pasaulį, bu-vusį anapus geležinės uždangos. Jam teko sunkiai dirbti Sibiro lageriuose, o vėliau – Centrinėje Azijoje. Oše (Kir-gistane) jis atrado ir aprašė netyrinėtas paleolito gyvenvietes ir ten jo surastas retas fosilijas.

Pagal „The Times of India“ parengė Onutė Gaidamavičiūtė.

Antropologas Antanas Poška

6 2014 m. lapkričio 27 d. Nr. 20 (530)Mokslo Lietuva

Nukelta į 7 p.

Antanas ANDRIJAUSKAS

stasys Šalkauskis ir Vytautas Kavolis

Lyginamoji žymiausio XX a. pra-džios Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos tyrinėtojo Stasio Šalkausko (1886–1941) ir amžiaus pabaigos Vytauto Ka-volio (1930–1996) idėjų analizė liudija apie esminius Lietuvos intelektinio elito savimonės pokyčius šiame sukrėtimų kupiname amžiuje. Šalkauskio kurtą Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės Lietu-voje projektą lėmė aktualūs nepriklau-somybę atgavusios tėvynės kultūrinės orientacijos poreikiai, o Kavolio darbai pirmiausia siejami su nepriklausomybės atgimimo daigų ugdymu, intelektinės laikysenos strategijų bei perspektyvų paieška sovietinės okupacijos sąlygo-mis. Lietuviškoji problematika, vyra-vusi Šalkauskio studijose, Kavolio, ilgai gyvenusio emigracijoje tyrinėjimuose natūraliai susipynė su plačiomis civili-zacinės komparatyvistikos studijomis.

P. Sorokino ir T. Parsonso moki-nys, ilgametis Dickinsono kolegijos sociologijos ir lyginamųjų civilizacijų studijų profesorius, Comparative Civi-lizations Review (Lyginamųjų civiliza-cijų studijų žurnalo) vyr. redaktorius V. Kavolis buvo viena svarbiausių dabar-tinės civilizacinės komparatyvistikos asmenybių, įtakingas XX a. pabaigos lyginamųjų civilizacijos studijų teore-tikas ir metodologas, siekęs išryškinti įvairių civilizacijų bei kultūros tradicijų vertę. Gimęs Kaune jis subrendo jau emigracijoje. Tai retas atviro įvairioms civilizacijoms ir mąstymo formoms lietuvių intelektualo tipas, vienodai reikšmingai nagrinėjęs aktualias lietu-vių kultūros ir pasaulinės civilizacijos problemas. Jo veikalams būdinga ypa-tinga tolerancija įvairiems oponentų požiūriams ir mąstymo atvirumas. Tekstuose darniai susipynė platūs teo-riniai apibendrinimai, sumanios įžval-gos ir preciziškumas bei metodologinis detalių gvildenimo nuoseklumas.

tarpdisciplininiai civi-lizacijų tyrinėjimai

Asmenybės universalizmas ir mokslinių interesų įvairiapusiškumas paskatino Kavolį domėtis daugelio mokslinio pažinimo sričių ir disci-plinų studijomis. Mokslininkas buvo literatūrologijos, sociologijos, kultū-ros sociologijos, meno sociologijos, kultūros psichologijos, civilizacinės komparatyvistikos, mentaliteto (są-moningumo) istorijos ir kitų sričių žinovas. Jo knygose bei straipsniuose regimas perėjimas iš vienos mokslinio pažinimo srities į kitą ir nūdienos hu-manistikai būdingas tradicinių mokslų ribų nepaisymas. Čia tikriausiai slypėjo vienas svarbiausių jo idėjų šiuolaikiš-kumo bruožų. Jis kratėsi įsitvirtinusių mąstymo schemų ir ieškojo naujų au-tentiško pažinimo būdų, giliai skverbė-si į tyrinėjamų reiškinių esmę.

Pagrindinis Kavolio mokslinių tyri-nėjimų objektas, kuriam jis skyrė visas jėgas ir parašė vertingiausius darbus, buvo lyginamosios civilizacijų studijos, arba vadinamoji civilizacinė kompara-tyvistika. Jis tapo vienos įtakingiausių jos krypčių – civilizacinės sociologijos – visame pasaulyje pripažintu lyderiu. Į šią problematiką jis ėjo nuosekliai nuo pirmųjų dailės sociologijai skirtų darbų. Dar 1973 m. Kavolis su grupe įvairių mokslo sričių bendraminčių atgaivino kadaise A. Toynbee’o įkurtą, bet tuo metu jau nebeveiklią Tarptautinę lygi-namųjų civilizacijų studijų draugiją (In-ternational Society for the Comparative Study of Civilizations) ir ėmėsi plėtoti šios srities studijas. Jis perėmė atsakin-gas šios draugijos žurnalo Comparative Civilizations Review vyriausiojo redak-toriaus pareigas.

Mokslo žurnalo reda-gavimas – naujų veik-los sričių galimybė

Šis darbas suteikė vertingos pa-tirties, išsiplėtė bendraminčių ratas ir mokslinių interesų sritys. Mokslinė veikla įgavo aiškesnį kryptingumą, ver-tė domėtis įvairiuose pasaulio kraštuo-se sparčiai besiplėtojančiomis ir labai populiariomis komparatyvistinėmis metodologijomis bei tyrimų strategijo-mis. Dėka vaisingos Honolulu kompa-ratyvistikos centro veiklos lyginamo-sios Rytų ir Vakarų civilizacijų studijos septintajame dešimtmetyje ypač papli-to anglosaksiškos kultūros kraštuose ir pamažu virto viena veiksmingiausių ir sparčiausiai besiplėtojančių modernio-sios humanistikos sričių, kurioje buvo skelbiama daugybė vertingų publika-

cijų, aprobuojamos naujausios pažini-mo strategijos bei metodai. Iš meno ir kultūros sociologijos prie universales-nių civilizacijos tyrinėjimo problemų perėjęs Kavolis civilizacijų analizę ir su ja glaudžiai susijusias lyginamą-sias civilizacijų studijas traktavo kaip bendrąją socialinių bei humanitarinių mokslų metodologiją.

Apie šį žurnalą susispietę moksli-ninkai siekė suartinti bendrus sociali-niams ir humanitariniams mokslams būdingus principus bei remdamiesi jais pereiti prie lyginamosios įvairių ci-vilizacijų kultūros aspektų analizės. V. Kavolis rašė: „Buvo lyginama, pavyz-džiui, įvairių civilizacijų ir įvairių laikų blogio samprata, tvarkos ir netvarkos

samprata bei jų santykis ir kita. Šios teorinės atramos taškas buvo kultūrinė konfigūracija – tam tikros privalomos ribos, tarp kurių realizuojamas žmonių elgesys, atsiranda ir pranyksta visuo-menės bei kitos formacijos. Valstybės imperijos suirsta ir vėl kuriamos, o išlieka Vakarų civilizacija, Indija ar Kinija, kurias visuomet atpažįstame. Išlieka tam tikra kategorijų sistema, jausmų struktūra, kuri tęsiasi šimtme-čius, apima milijonus žmonių ir tampa labai bendrais rėmais, kurių viduje žmonės funkcionuoja, interpretuoja ir reguliuoja savo elgesį ir už kurių jie negali išeiti – tie rėmai lemia, kas esi“ [Kavolis, 2000, p. 25].

Nuo šiol lyginamosios civilizaci-jų studijos, įvairios kultūros istorijos problemos tapo pagrindiniais jo moks-liniais tikslais. Nors darbai apima daug šiuolaikinių kultūrologinių disciplinų, mokslininkas atsiriboja nuo universa-lumo ir labai paplitusios šiuolaikinėje humanistikoje kultūros teorijos są-vokos. Kalbėdamas apie pagrindinę savo mokslinių tyrinėjimų kryptį jis aiškina: „Vengiu kultūros teorijos są-vokos, nes norėčiau likti arčiau prie

empirinių duomenų, toliau nuo bet kokios teorinės sistemos. Man šiek tiek abejotinos atrodo kultūros mokslo keliamos asociacijos, o kultūros stu-dijos – ne visai mano darbo metodai. Man artimiausia civilizacijos analizė“ [Kavolis, 1996, p. 7].

naujas požiūris į civi-lizacijų lyginamuosius tyrimus

Lyginamoji Kavolio Rytų ir Va-karų civilizacijų analizė pamatinėmis metodologinėmis nuostatomis tiesio-giai siejasi su prancūzų sociologijos mokyklos (Durkheim‘as, Mauss‘as, Dumont’as) ir Weberio įtvirtinta so-ciologine civilizacijos prieiga, kuri

būdinga vadinamosios civilizacinės komparatyvistikos arba jai artimos civilizacinės sociologijos šalininkams. Išskirtinis šių civilizacijos studijų pa-kraipų bruožas – atskleisti sociologinių aspektų ir pažinimo priemonių reikš-mę. „Civilizacinė prieiga, – aiškina Kavolis, – išsiskiria iš kitų sociologi-nės minties mokyklų, pirmiausia savo tyrimo objektu laikydama simbolines konstrukcijas, kuriose suvokiamas so-cialinis vyksmas. Šitos konstrukcijos teoriškai gvildenamos siekiant aptikti juose glūdintį empirinį specifiškumą bei jų istorines trajektorijas; visa tai daroma lyginamojoje perspektyvoje, išryškinančioje rėmus, iš kurių isto-rijoje veikiantys žmonės ir semiasi koncepcijų savo veiksmui, tikslams ir galiausiai sau patiems pagrįsti.

Civilizacinės sociologijos šalinin-kai aiškinasi, kaip aukščiau minėtos simbolinės konstrukcijos „įsiskverbia“ į civilizaciją (didžiausią suvokiamą socio-kultūrinio tyrimo vienetą) ir išsisklei-džia joje, o sykiu – kaip žmonės jomis naudojasi veikdami tiek įprastinėmis gyvenimo aplinkybėmis, tiek kritiniais savo istorijos momentais. Civilizaci-

niai sociologai teigia, jog šioji prieiga yra būtina, siekiant adekvačiai suprasti didžiuosius sociologinius procesus – tokius kaip politinės transformacijos, religinės ir ekonominės „pasaulio ra-cionalizacijos“ bei antimodernistinės reakcijos į juos – ir pokyčius savęs su-pratimo sferoje [BL, 1995, Nr. 6, p. 144].

Mokslininkas rėmėsi principine įvairių Rytų ir Vakarų civilizacijų su-kurtų simbolinių reikšmių sistemų ly-giavertiškumo idėja. „Jeigu manysime, kad [civilizacinės analizės] problema yra ryšys tarp esmiškai skirtingų reikš-mės sistemų, kontroliuojančiu princi-pu taps semiotinis universalizmas, [t. y.] prielaida, kad visos kultūrų rūšys ir įvairybės turi teisę egzistuoti, nebūtinai manant, kad jos privalo būti suvoktos kaip lygiai gilios ir visa apimančios“ [Kavolis, 1987, p. 9].

Civilizacija ir kultūraPagrindinį savo tyrinėjimų objektą

civilizaciją Kavolis skirtinguose teks-tuose aiškina įvairiai, mėgindamas kuo tiksliau apibrėžti esmingiausius šio su-dėtingo sociokultūrinio reiškinio po-žymius. Viename tekste civilizaciją jis apibūdina kaip „kultūrinį universumą“, turintį savo organizaciją, skirtingus dėsnius, skirtingas prielaidas, kitame – kaip didžiausią simbolinę struktū-rą, kurią galima atpažinti žmonijos patirtyje [Kavolis, 1996, p. 8]. Šiuose apibrėžimuose ryškūs prancūzų so-ciologijos mokyklos ir Braudelio įtakos pėdsakai. Civilizacija Kavolio studijose iškyla kaip „didžiausias sociokultūrinis darinys“, kuris įvairiais būdais siekia prasmingai suvokti visą pasaulį, visa, su kuo civilizacinis organizmas susi-duria ir kiekvienam jo elementui siekia surasti deramą vietą. Kalbėdamas apie civilizacijas mokslininkas pirmiausia turi omenyje pačias bendriausias su-vokiamas ir visuomeninėmis veiklos formomis įgyvendinamas simbolinių struktūrų sąrangas. Civilizacija, verti-nant šiuo požiūriu, reiškia daug aukš-tesnį abstraktaus suvokimo lygmenį nei kultūra.

Aptardamas giminišką civilizaci-jai kultūros sąvoką Kavolis pabrėžia, kad kultūra yra spontaniškas, nuolatos kintantis procesas, jis natūraliai sklinda pliuralistine forma, iš karto daugeliu pavidalų, kurie vienas kitam priešta-rauja. Kita vertus, kultūra mokslininko tekstuose įvardijama „žmonijos dva-sinio tobulėjimo apraiška“. Skirtingai nuo siauriau apibrėžtų literatūros, dai-lės, religijos, mokslo ar teisės istorijų, kultūros istorija pirmiausia nagrinėja humanistines vertybes įtvirtinančių bendradarbiavimo formų simbolinio reguliavimo metamorfozes.

Tiek civilizacijas, tiek mažesnius sociokultūrinius organizmus kultūras mąstytojas pirmiausia apibūdina kaip simbolines formas, kurios egzistuoja – tačiau ne izomorfiškai ir anaiptol ne kaip viena kitos atspindžiai – tiek vi-suomenėje, tiek kultūroje. Dėl to atme-tamas tradicinis požiūris į kultūrą, kaip į vertybių sistemą, kadangi aksiologinis požiūris paverčia ją vientisa, užda-ra, homogenine, visiems privaloma ir nekintama, o kultūros aiškinimas kaip simbolinių formų bei praktikos paver-čia ją atvira ir rišlia įvairių komponen-tų sistema, padedančia imtis įvairių morfologinių sluoksnių, panaudoti ją savo tikslams, laisvai rinktis įvairias jos galimybes. Kultūra, anot Kavolio, pa-

vytauto kavoLio rytų ir vakarų civilizacijų studijos

Vytautas Kavolis

elektronai ir jų panaudojimas radioelektronikoje“, 1982 m. – už darbą „Elek-trogradientinių reiškinių puslaidininkiuose tyrimas ir jų taikymas praktikoje“, o 2005 m. – už darbų ciklą „Puslaidininkių darinių tyrimai radiacijai atspariai elektronikai“.

1997 m. J. Požela apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. 2000 m. popiežius Jonas Paulius II jam įteikė atminimo medalį. 2008 metais J. Požela tapo Nacionalinės pažangos premijos laureatu. 2006 metais jam suteiktas Pakruojo rajono Garbės piliečio vardas. Jo veikla įvertinta ir daugeliu kitų garbingų vardų bei apdovanojimų. Prisiminsime jį kaip talentingą mokslininką, gabų vadovą, puikų kolegą ir mylimą mokytoją. Linksmas ir malonus žmogus, nestokojęs subtilaus humoro, – toks išliks mūsų atmintyje akademikas Juras Požela.

Fizinių ir technologijos mokslų centro Puslaidininkių fizikos instituto darbuotojai

Atkelta iš 4 p.

akademikas juras PožeLa

SOCIOLOGIJOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

2014 m. lapkričio 27 d. Nr. 20 (530) 7Mokslo Lietuva

Atkelta iš 6 p.

laipsniui įsiskverbia į visuomenę arba atsiranda iš sąveikų – rišlių socialinio elgesio formų, prasmingų socialinių struktūrų orientacijų. Taip civilizacijų analizėje atsiranda metodologiniu po-žiūriu išskirtinė koherentiškumo – riš-lumo, susietumo, sąryšingumo – sąvo-kos svarba, nes bet kokį sociokultūrinį organizmą mokslininkas pirmiausia įvardija jį sudarančių elementų visuma.

Kavolis kritiškai vertino ankstes-nės civilizacinės komparatyvistikos korifėjų Spenglerio ir Toynbee’o vei-kaluose aptinkamą bendrybių sureikš-minimą. „Civilizacijų kaip visumų lygi-nimai dažniausiai būna nevaisingi, šio metodo, kuriuo naudojosi Oswaldas Spengleris ar Arnoldas Toynbee’is, jau esame beveik visai atsisakę kaip teoriškai ir empiriškai bevaisio. Tačiau kaip pasirenkamas siauras tyrinėjimo aspektas – sunkus klausimas. Pradžios klausimas visuomet neatsakomas. Gali žinoti, kad procesas tampa nenugali-mas, kai negali atsispirti, bet iš kokių šaltinių jis gauna impulsą, paprastai lie-ka nežinoma. Yra tam tikras rezonan-sas tarp medžiagos ir metodo: pajunti, kad vienas metodas bus vaisingesnis, nagrinėjant tam tikrą medžiagos an-samblį, surandi ryšį tarp substancijos ir formos, medžiagos ir metodo. Tai intuicijos, gal ir patirties dalykas, pa-našiai kaip meninėje kūryboje“ [Ten pat, p. 26–27].

Nors civilizacija ir kultūra Kavoliui yra įvairias gyvenimo sritis aprėpianti bei visiškai rišli tikrovė, tačiau jam nepriimtina klasikinėje civilizacijos teorijos tradicijoje pradedant Dani-levskiu, Spengleriu ir baigiant Du-

mont’u bei S. N. Eisenstadtu įsigalė-jusios visuotinės schemos, kalbėjimas apie civilizacijas, kultūras apskritai, siekimas kiekvienoje civilizacijoje ar civilizacijos modelyje įžvelgti esminį jos dėsningumus organizuojantį prin-cipą. Dėl to jis polemizavo su įtakingais lyginamųjų civilizacijos studijų speci-alistais Dumont’u ir Takiye Sugiyama Lebra, kurie bandė atsekti istorinius organizuojančio principo pokyčius. Kavolis atmeta galimybę visuminę sim-bolinę civilizacijos struktūrą paaiškinti vieninteliu principu. Vienos ar kitos konkrečios visuminės simbolinės ci-vilizacijos struktūros iškėlimą jis sieja su konkrečiais lyginamojoje civilizacijų analizėje keliamais uždaviniais. Kie-kvienas konkretus uždavinys reika-lauja skirtingų tyrinėjimo programų, prieigų, pažinimo strategijų ir metodų.

Civilizacijų ir kultūrų kaip visu-mų lyginimas čia suvokiamas kaip iš praeities paveldėtas anachronizmas. Kadangi bet kokios universaliosios ir totalitarinės nuostatos nepagrįs-tos mokslinei analizei būtinu kon-kretumu ir preciziškumu lyginamajai civilizacijų analizei, nedaug vertos. Suprantama, kodėl savo lyginamojoje civilizacijų analizėje, nors ir neveng-damas būtinų bendresnio pobūdžio apmąstymų, mokslininkas pirmenybę teikia ne vientisų struktūrų, o lygina-miesiems atskirų problemų, detalių, aspektų tyrinėjimams. Jei pasirinkta tyrinėti detalė ar aspektas iš tiesų yra svarbus, tuomet nuosekliai įgyvendinta lyginamoji analizė gali atskleisti labai svarbius anksčiau nežinomus visumos aspektus. Mokslininko susitelkimas į reikšmingas detales leidžia tiksliau vertinti simbolines konstrukcijas ir su

jomis susijusių sąmonės struktūrų bei jausenos būdų pokyčius laiko atžvilgiu, suvokti civilizacijos procesų esmę.

Modernusis civilizaci-nės analizės lygmuo

Kavolis aiškiai atskiria modernų civilizacinės analizės lygmenį su jam būdingų modernių strategijų ir meto-dų visuma nuo vadinamosios klasiki-nės tradicijos lyginamųjų civilizacijos tyrimų. Pirmasis – civilizacinės anali-zės lygmuo – apibūdina simbolines for-mas, kurios pagrindžia tiek „kultūros sistemas“, tiek „socialines struktūras“, taip pat skiriamąsias jų savybes kon-krečiose specifinės kultūros atkarpose tam tikrais laiko tarpsniais ir skirtin-gose specifinės visuomenės gyvenimo srityse. Civilizacijos analizė skiriasi nuo „klasikinės tradicijos“ lyginamųjų civilizacijų tyrimų, apibūdindama „ne tik (ir ne tiek) civilizacijas kaip visu-mas, tačiau ir bet kurį sociokultūrinį reiškinį – nuo didelės iki mažos apim-ties, iki vidinės sandaros detalių“ [Ka-volis, 1995, p. 1]. Vadinasi, civilizacinės analizės laukas yra savitas ir kartu labai platus. Į jį įeina įvairių civilizacijos ir kultūros tipų simbolinių formų gausos tyrinėjimas, jų morfologinė analizė, šių tipų istorinės kaitos priežasčių ir varo-mųjų jėgų, socialinių pokyčių veiksnių aiškinimasis. Civilizacijų analizė apima ne tik simbolinių formų ir organizacijų gausą, bet ir problemišką reikšmių bei praktikų ryšį.

Kavolis, kaip ir „Analų“ mokyklos civilizacijos istorikai bei idėjų istorijos specialistai, išskirtinį dėmesį teikia me-todologijai, aiškiam paties tyrinėtojo pozicijų apibrėžimui tiesiogiai susiju-siam su mokslinio pažinimo proceso

savirefleksijos ypatumais. „Kultūrinės psichologijos“ pratarmėje jis atkreipia dėmesį į šį svarbų civilizacinės kom-paratyvistikos aspektą. „Žvelgiant į civilizacijų komparatyvistikos perspek-tyvą gali atrodyti, jog psichoistorinė analizė yra geriausia iki šiol sukurta savikritikos priemonė. Tai reiškia, kad studijuojant įvairiuose civilizacijų mo-deliuose vykstančius psichoistorinius procesus iš dalies patikrinami ir paties tyrinėtojo spontaniški polinkiai bei priešiškos nuostatos“ [Ten pat, p. 10].

Taigi jis puikiai suvokia aktyvios mokslininko pozicijos, jo subjektyvių nuostatų, tyrinėjimo rakursų pažinimo svarbą netgi tokių globalinių socialinių superstruktūrų, kaip lyginamosios ci-vilizacijų analizės pažinimo objektas, srityje. Tokiai metodologinei nuosta-tai ypač svarbu ne tik pats pažinimo objektas, bet ir tradicinės pažinimo teorijos šalikelėje nuolatos atsidurian-tis klausimas, kaip savo tyrinėjimo objektą įsisavina civilizacijos teoretikai ir koks yra jų realus indėlis, artėjant prie civilizacijų savivokos. Civilizacinis metodas reikalauja visas tyrinėjimo detales išplėsti iki plačiausių simbolinių rėmų, atpažįstamų istorijoje ir žmonijos patirtyje. Civilizacijų analizei galima veiksmingai panaudoti lyginamąjį me-todą, pripažįstant substancinį įvairių civilizacijų skirtingumą ir aiškiai apibrė-žiant galimo susikalbėjimo bei sąveikos plotmes. Kalbėdamas apie moralinių kultūrų lyginamųjų studijų uždavinius, jis pastebi, kad lyginamoji metodologi-ja remiasi įsitikinimu, jog „žmonijos kaip visumos moralinės patirtys sudaro vieną studijų lauką, kuriame lokalesni tyrimai įgyja reikšmę santykyje su mūsų atsirandančiu supratimu, kaip žmonija

per savo skirtingas sudėtines dalis krei-piasi į universalų poreikį rasti patikimas teisingumo veiksmo normas“ [Kavolis, 1993, p. VIII].

Gvildendamas šiuolaikines me-tacivilizacinės kultūros raidos pro-blemas, mokslininkas išskiria šias pagrindines civilizacijas: Rytų Azijos, Pietryčių Azijos, budistinę, Indijos, islamo, Afrikos ir Vakarų, tačiau, kai imasi įvairių praeities civilizacijų ty-rinėjimų, jis dažnai lygina paskirus indų, kinų, japonų, arabų civilizacijų aspektus. Vienu svarbiausių metaci-vilizacinės kultūros uždavinių jis laikė vientiso multicivilizacinio diskurso kūrimą, kuriame problemos galėtų būti formuluojamos, remiantis skirtingų civilizacijų perspektyvomis.

Taigi savo įvairialype moksline, organizacine, įtakingo lyginamųjų ci-vilizacijos studijų žurnalo redaktoriaus veikla Kavolis padarė svarų įnašą į dau-gelio kultūrologinių disciplinų raidą. Tačiau neabejotinai svarbiausias tarp-tautiniu mastu jo įnašas į lyginamąsias Rytų ir Vakarų civilizacijos studijas, kuriose jis greta savo amžininkų Ei-senstadto ir Dumont’o įtvirtino naujus metodologinius civilizacinės sociolo-gijos principus, modernias tyrinėjimo strategijas ir padėjo savo amžininkams bei sekėjams įvairiapusiškiau vertinti civilizacijos procesus.

Šaltiniai:Kavolis, Vytautas. Kultūros dirbtuvė. Vilnius: Baltos lankos, 1996Kavolis, Vytautas. Moralizing Cultures. Lanham: Univ. Press of Amer., 1993Kavolis, Vytautas. Dumont versus Ei-senstadt // Baltos lankos, 1995, Nr. 6.

„M okslo Lietuvos“ skaitytojus kviečiame pradėti diskusiją apie būsimojo fo-rumo tikslus, turinį ir organizavimą. Renginio aprašas, pranešėjai ir temų sąrašas gali keistis. Lauksime jūsų vertinimų ir pasiūlymų.

Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga (LJMS) jau dau-giau nei dešimt metų telkia tarpdisciplininę ir tarpinstitucinę jaunųjų mokslininkų bendruomenę. Lietuvos jaunųjų moks-lininkų forumas (LJMF) – puiki galimybė jauniesiems moks-lininkams kartu su jų aplinkoje esančių institucijų atstovais aptarti rūpimus klausimus. Tikime, jog šis renginys padės jauniesiems mokslininkams susipažinti su svarbiausiomis mokslinės karjeros tendencijomis ir aktualiausiomis tyrimų temomis. Tai renginys, kuriame politikai ir mokslininkai turi galimybę aptarti jiems rūpimus klausimus ir išanalizuoti jaunųjų mokslininkų padėtį.

Pirmajam LJMF pasirinkta de jure et de facto tema. Akivaizdu ir gal būt net neišvengiama, kad praktika kar-tais nuklysta nuo ją aprašančių dokumentų, standartų ir įstatymų. Būtent per šią prizmę siūlome apžvelgti keletą konkretesnių temų. Aptarsime karjeros planavimą, mobilu-mą, migraciją, mokslo populiarinimą, mokslinių pasiekimų vertinimą, tyrimų finansavimą, viešųjų pirkimų problema-tiką, socialines garantijas, atvirąją prieigą (open access) bei atviruosius duomenis (open data) ir kitas jauniesiems mokslininkams aktualias temas. Forumo metu geriau susipažinsime su jaunaisiais mokslininkais, jų kasdienybe, nuomonėmis ir lūkesčiais. Keisimės patirtimi, sužinosime apie naujausias mokslo tendencijas ir įgysime naujų kolegų, partnerių ir draugų.

Pirmasis LJMF vyks 2015 m. balandžio 16 d., Kaune. LJMF-2015 dalyvaus doktorantai, kiti jaunieji mokslininkai, studentų mokslinių draugijų nariai bei kiti jauni žmonės, besidomintys moksline karjera. Forumo metu jie turės ga-limybę diskutuoti su Lietuvos mokslo tarybos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA), Mokslo, inovacijų ir technologijų agen-tūros (MITA), Viešųjų pirkimų tarnybos, Versli Lietuva, universitetų ir privataus sektoriaus atstovais.

Lietuvos jaunųjų moksLininkų forumas – 2015

11:00 – 11:15 Atidarymas 11:15 – 12:45 Pirmoji sesija 12:45 – 13:30 Pietūs 13:30 – 15:00 Darbas grupėse. Preliminarios temos:

Karjeros planavimas, mobilumas ir migracija. Doktorantūra Lietuvoje ir svetur, panašumai ir skirtumai.

Mokslinių pasiekimų vertinimas, akademiniai tinklai ir patarimai ruošiant ir teikiant publikacijas.

Tyrimų finansavimas ir socialinės garantijos. Šeimyninio ir akademinio gyvenimo derinimas.

Atviroji prieiga ir atvirieji duomenys. Akademinė etika

15:00 – 15:15 Kavos pertraukėlė 15:15 – 16:00 Baigiamoji diskusija, dalyvauja darbo grupių moderatoriai arba atstovai.

Vakarinė dalis – vakarienė ir/ar ekskursija po Kauno mokslo ir kultūros objektus. Kviečiame dalyvauti jaunųjų mokslininkų organizacijas ir doktorantus:

Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungą (Julija Baniukevič)

Lietuvos energetikos instituto (LEI) jaunųjų mokslininkų sąjungą (Lina Murauskaitė)

Kauno technologijos universiteto (KTU) doktorantų draugiją (Paulius Palevičius)

Mykolo Romerio universiteto (MRU) doktorantų draugiją (Dalia Karlaitė)

Klaipėdos universiteto (KU) doktorantų tarybos atstovus

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) doktorantų tarybos atstovus (Rokas Jurkonis)

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) jaunųjų mokslininkų atstovai (A. Meškėnas, E. Timinskas)

Studentų mokslinių draugijų atstovus Kitų universitetų ir mokslo centrų jaunųjų

mokslininkų atstovus.

Mokslininkai ir diskusijų temos Dr. L. Kraniauskas ir dr. A. Gedutis: Kas yra gera

disertacija? Dr. R. Lazutka: Mokslininkų socialinės garantijos Dr. D. Skučienė Dr. Kristina Kovalčikienė: Psichologinių, socialinių

ir akademinės aplinkos veiksnių reikšmė trečiosios studijų pakopos (doktorantūros) studentų profesinio identiteto raiškai.

Dr. V. Ivaškaitė-Tamošiūnė

Organizacijų atstovai: Lietuvos mokslo taryba: prof. dr. D. H. Pauža,

prof. dr. R. Petrauskaitė, prof. dr. K. Pileckas Švietimo ir mokslo ministras prof. dr. D. Pavalkis Lietuvos universitetų rektorių konferencijos

pirmininkas prof. dr. P. Baršauskas Lietuvos mokslų akademijos prezidentas,

prof. V. Razumas MOSTA direktorė Jurgita Petrauskienė Baltijos pažangiųjų technologijų institutas

(dr. T. Žalandauskas) Mokslo sriuba (mokslo populiarinintojai)

Forumą organizuoja Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga

N u m a t o m a p r o g r a m a :

JAUNŲJŲ TYRĖJŲ PUSLAPIS

8 2014 m. lapkričio 27 d. Nr. 20 (530)Mokslo Lietuva

Fizinių ir technologijos mokslų centras (FTMC) vykdo ilga-laikę mokslo programą, kurios vienas iš uždavinių yra aerozolio dalelių kaitos ir kilmės atmosferoje tyrimas. Čia naudojami tokie pažangiausi moksliniai prietaisai, kaip aerozolio masių spektro-metrai ir juodosios anglies matuokliai, kuriais galima stebėti atmosferoje vykstančius procesus. Minėtus metodus jungiant su stabilių izotopų masių spektrometrija, nustatoma aerozolio da-lelių šaltinių kilmė. Kitaip tariant, galima identifikuoti, ar dalelės susidarė degant biokurui, iškastiniam kurui ar akmens anglims.

Bendradarbiaudami su Šveicarijos mokslininkais pagal Lie-tuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos „Moksliniai tyrimai ir plėtra“, 2012-2016 metais vykdome regiono oro koky-bės tyrimų projektą AEROLIT - „Aerozolis Lietuvoje: regiono ir vietinės kilmės pirminio ir antrinio aerozolio indėlio dalelių koncentracijai pietryčių Baltijos regione tyrimas“ (projekto Nr. CH-3-ŠMM-01/08, vadovas - V. Ulevičius). Šio projekto metu vykdomi kompleksiniai tyrimai padės išsiaiškinti ir šį rudenį padidėjusios aerozolio dalelių koncentracijos priežastis bei kilmę. Kaip matyti iš juodosios anglies koncentracijos aerozoliuose po-kyčių (žr. 3 pav.), spalio 30 d. nustatyta ypatingai didelė juodosios anglies koncentracija, kuri būdinga degimo vyksmams. Pirminė duomenų analizė patvirtino, kad spalio 30 d. pirmoji smailė rodo biomasės (malkų, įvairių granulių, briketų, senų lapų) deginimą, o antra smailė liudija apie transporto sukeltą taršą. Lapkričio 14 d. nustatyta didelė organinių junginių koncentracija aerozolio dalelėse.

Šį rudenį pastebėta padidėjusi kietųjų dalelių koncentracija Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Ypatinga padėtis susida-rė 2014 m. spalio pabaigoje, kuomet pablogėjusi oro kokybė buvo ne tik matoma, bet ir buvo jaučiamas sti-prus degėsių tvaikas. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamen-tas pastoviai siuntė pranešimus apie pavojingą oro taršą. Ikimokyklinio amžiaus vaikus buvo siūloma neves-

ti į lauką. Rekomenduota nesportuoti ir riboti darbus atvirame ore. Tokia situacija išsilaikė keletą dienų. Aptarsime, kas lėmė tokią oro kokybę ir kuo gali būti pavojingos aerozolio dalelės.

Pagal nuo 2005 m.Europoje galiojančius oro kokybės standar-tus KD10 paros vidurkio riba yra 50 µg/m3 ir negali būti viršyta daugiau kaip 35 dienas per metus. KD10 metų vidurkis neturi viršyti 40 µg/m3. Siektina, kad KD2,5 metinis vidurkis būtų ne didesnis nei 25 µg/m3. Nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigalios dar griežtesni oro kokybės standartai. Pagal Europos parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/50/EB, PM10 24 val. vidurkio riba (35 µg/m3) negali būti viršyta daugiau kaip 35 kartus per bet kuriuos kalendorinius metus.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenys rodo, kad dėl prastos oro kokybės 2012 m. mirė 3,7 mln. žmonių Aerozo-lio daleles daugiausia sudaro sulfatai, nitratai, amonis, natrio chloridas, juodoji anglis, mineralinės medžiagos ir vanduo. Labiausiai pavojingos dalelės, kurių skersmuo mažesnis nei 1 mikrometras. Jos gali pasiekti tolimiausias plaučių vietas ir ten nusėsti arba per ląstelių membranas įsiskverbti tiesiai į krau-jotakos sistemą. Lėtinis dalelių poveikis didina riziką susirgti širdies ir kvėpavimo trakto ligomis ir plaučių vėžiu, nes dalelių sudėtyje pasitaiko kancerogeninių junginių. Tokie junginiai susi-daro nepilno degimo metu, pavyzdžiui, išmetami iš automobilių, išsiskiria kūrenant akmens anglį ir malkas, degant cigaretėms ir pan. Ypatingai kenksmingi junginiai susidaro degant plastmasei ir padangoms.

Nustatytas ryšys tarp padidintos aerozolio dalelių koncen-tracijos (PM2.5 ir PM10) ir žmonių mirtingumo. Tyrimai leidžia prognozuoti, kad visuomenės sveikata pagerėtų mažinant oro taršą aerozolio dalelėmis. Net maža dalelių koncentracija gali daryti ilgalaikį neigiamą poveikį sveikatai.

Vilniaus oro taršos tyrimai (žr. 1 pav.) rodo, kad epizodai, kuomet kietųjų dalelių (PM10) koncentracija viršijo 50 mkg/m3, šių metų rudenį nebuvo reti. Ypač išsiskyrė spalio 29–31 ir lapkričio 3 bei 6-7 d.. Ypač bloga oro kokybė buvo spalio 30 d., kuomet KD10 valandos vidurkio koncentracija pasiekė 257 mkg/m3. Tokie duomenys, pavyzdžiui, tą dieną buvo užfiksuoti Žirmūnuose 10 val. ryto. Pavojingą sveikatai situaciją lėmė keletas veiksnių. Tądien nurimo vėjas ir buvo labai mažas ver-tikalusis oro maišymosi aukštis (žr. 2 pav.). Tokiu būdu nebuvo palankių sąlygų teršalams sklaidytis. Todėl visos aerozolio dalelės, kurios susidarė kūrenant malkas, deginant žoles ir pan., nekilo į viršų ir nebuvo nunešamos toliau nuo miesto.

Kitomis dienomis, net ir esant stipresniam vėjui, dėl mažo maišymosi aukščio, vėl susidarė didelė aerozolio dalelių kon-centracija. Šiais metais dėl šilto rudens buvo itin geros sąlygos susidaryti oro inversijai, nes šaltas oras laikosi prie žemės pavir-šiaus ir nesimaišo su aukščiau esančiu šiltu oru. Kitaip sakant,

inversijų su mažu oro maišymosi aukščiu galime tikėtis tol, kol vyraus santykinai šilti orai ir bus mažai debesuota. Tuomet žemės paviršius spėja atšalti greičiau negu viršutiniai oro sluoksniai.

Kaip jau minėta, norint pagerinti oro kokybę, reikia mažinti teršalų išmetimą. Pavyzdžiui, reikia drausti deginti lapus ir žolę, nes šioms medžiagoms smilkstant susidaro dideli aerozolio da-lelių kiekiai. Ilgalaikėje perspektyvoje galima būtų reglamentuoti privačių namų emisijas, siekiant efektyviau naudoti biokurą, diegti pažangias technologijas, užtikrinančias minimalią aero-zolio dalelių emisiją.

mokslininkai aiškinasi viLniaus oro tarŠos priežastis

1 pav. Kietųjų dalelių (PM10) koncentracijos pokyčiai Vilniuje 2014 m. spalio – lapkričio mėn. Šaltinis: Aplinkos apsaugos agentūros duomenys, www.stoteles.gamta.lt)

2 pav. Vėjo greitis (žr. viršutinė paveikslo dalį) ir oro vertikalaus maišymosi aukštis (apatinėje diagramoje) Vilniuje 2014 m. spalio 29-30 dienomis. Šaltinis: http://ready.arl.noaa.gov.

3 pav. Juodosios anglies koncentracijos aerozoliuose pokyčiai Vilniaus mieste 2014 m. spalio 29- 31 d. Matavimai atlikti FTMC Fizikos institute (Savanorių pr. 231, Vilnius)

Šie tyrimai rodo, kad nors oro kokybės pablogėjimą lemia keletas veiksnių vienu metu, mokslininkai turi visas priemones, leidžiančias tiksliai identifikuoti aerozolio dalelių šaltinius ir yra pasirengę šia informacija dalintis su visuomene. Autorius yra Fizinių ir technologijos mokslų centro, Branduolinių tyrimų skyriaus mokslo darbuotojas.

Moksliniai tyrimai finansuojami pagal Lietuvos–Šveicarijos bendra-darbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, projekto sutartį Nr. CH-3-ŠMM-01/08”

Darius JASINSKIS „Danske Bank“ Verslo plėtros tarnybos direktorius

Santūrieji estai vėl ruošiasi nustebinti pasaulį – šį kartą suteikdami e-rezidento statusą užsienyje gyvenantiems žmonėms ir taip pradėdami precedento neturintį projektą, virtualiai išplėsiantį valstybės sienas. Estijos parlamentas antradienį priėmė įstatymą, atveriantį kelią skaitmeninės ID išdavimui ne Estijos piliečiams ir rezidentams. Pirmosios kortelės turėjusios pasirodyti šių metų pabaigoje, panašu, Estijos atstovybėse užsienyje bus pradėtos dalyti tik po metų. E-rezidento ID kortelė bet kurioje šalyje esančiam asmeniui suteiks galimybę jungtis prie Estijos e-paslaugų sistemos, atidaryti banko sąskaitas, steigti bendroves ir jas valdyti. E-re-zidentai bus identifikuojami pagal jų biometrinius duomenis.

Šis Estijos planas, įvertinus jį nuodugniau, neatrodo uto-pinis. Priešingai jį galima įgyvendinti ir mūsų valstybėje. Lie-tuvos infrastruktūra, elektroninės paslaugos ir esama teisinė bazė galėtų būti pritaikytos tokioms iniciatyvoms. Paprastas

pavyzdys – jau dabar atsidarant verslo kaupiamąją sąskaitą, reikalingą įmonės steigimui, bent „Danske Bank“ ateiti į banko skyrių nėra būtina. Tačiau čia pat iškyla kliūtys – sakykime, įmonei norint vėliau atsidaryti ir einamąją sąskaitą, su kuria bendrovė atliks visas operacijas, bendrovės atstovui jau reikia atvykti į skyrių. Dėl to Lietuvoje reikėtų patobulinti kai ku-riuos teisės aktus. Pritaikius nedidelius pakeitimus Lietuvoje verslo įmonės, kaip ir visi gyventojai, galėtų atidaryti visas – tiek kaupiamąsias, tiek einamąsias – sąskaitas internetu. Pakeitimai maži, bet labai reikalingi bei aktualūs verslui.

Suvienijus valdžios institucijų ir verslo pastangas bei išplėtojus panašų projektą Lietuvoje – mūsų šalis taptų konkurencingesne investicijoms valstybe nebe regiono, o pasaulio mastu. Šalies ekonomikos ir verslo ryšių neberibotų geografinė padėtis, o išnaudojant šiuolaikines technologijas jie plėstųsi, tuo pačiu didindami įplaukas į šalies biudžetą ir kurdami naujas darbo vietas. Lietuva, būdama didesnė gyven-tojų skaičiumi, geru bendruoju bei technologiniu išsilavinimu tikrai turėtų ką pasiūlyti užsienio investuotojams.

Lapkričio 21 d. Lietuvos sporto universitetas (LSU) iškilmingai pa-minėjo 80 metų jubiliejų. Tą dieną nuo pat ryto universitete vyko šventiniai renginiai. Vienas gražiausių šventės akcentų – ilgamečio uni-versiteto rektoriaus profesoriaus Stanislovo Stonkaus vardo auditorijos atidarymas. Po jos vyko mokslinė konferencija, skirta daktarui Antanui Jurgelioniui atminti. Vėliau surengta spaudos konferencija, kurioje daly-vavo LSU absolventai: Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas, nusipelnęs šalies krepšinio treneris Vladas Garastas, olimpinė vicečempionė Austra Skujytė ir rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas.

Iškilmingas jubiliejaus minėjimas įvyko universiteto aktų salėje. Lietuvos sporto universiteto bendruomenę sveikino LR Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, LR Seimo vicepirmininkas Vydas Gedvilas, Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius, Švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos