LLKS AKTUALIJAS SKAITYKITE SVETAINĖJE WWW.LLKS.LT

2016 rugsėjis

Nr. 9 (263)

Sveikiname

Rugsėjo atmintinos dienos 1-oji – Mokslo ir žinių diena;

8-oji – Šilinė (Švč. Mergelės Marijos gimimo diena), Vytauto Didžiojo karūnavimo ir Padėkos už

Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimą diena; 22-oji – Baltų vienybės diena;

23-ioji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena; 28-oji – Tuskulėnų aukų atminimo diena

Juozą Kiršį 85-mečio proga

Stanislovą Varną 85-mečio proga

Artūrą Merkį 55-mečio proga

Sukilimas prieš elitą arba kodėl britai taip supyko ant ES

Linas KOJALAEuropos Sąjunga niekada nebebus tokia, kokia

buvo iki šiol.Prasidėjusi kaip šešių valstybių Anglių ir plieno

bendrija, per daugiau nei pusę amžiaus ji sujungė 28 valstybes bei tapo tuo, ką galime apibūdinti kaip tarpinį variantą tarp ekonominės ir politinės sąjun-gos. Raidos tendencija buvo vienakryptė: integraci-jos gilinimas bei narių skaičiaus gausinimas.

72 proc. balsavimo teisę turinčių Didžiosios Britanijos piliečių sprendimas referendume kiek daugiau nei milijono balsų persvara pasisakyti už išstojimą perrašo žaidimo taisykles. Nors krizių būta ir iki šiol – nuo visų Europos Komisijos narių atsistatydinimo 1999 metais iki nevaldomų migra-cijos srautų pastaraisiais metais – tai nė iš tolo ne-prilygsta antros pagal dydį ES ir penktos pasaulio ekonomikos narystės nutraukimui.

Žinoma, pasitraukimo procesas užtruks. Di-džioji Britanija turės kreiptis į ES prašydama pra-dėti išstojimo derybas, kurios pagal galiojančius susitarimus truks iki dvejų metų. Abiem pusėms

neprieštaraujant, tai gali nusitęsti ir gerokai ilgiau, mat patirties, kaip tą daryti, neturi nei viena pusė – lai nesupyksta Grenlandija, tačiau jos 1985 metų pasitraukimo iš Europos Ekonominės Bendrijos laikyti lygiaverčiu precedentu negalime.

Juo labiau, kad premjeras Davidas Cameronas traukiasi ir neketina būti derybų lyderiu – tai bus našta jo pasekėjui, tikėtina, buvusiam Londono merui ir kampanijos pasitraukti iš ES entuziastui Borisui Johnsonui.

Tad britų euroskeptikų kurstytas nerimas pa-siekė savo. Vien pats faktas, kad Cameronas, ilgą laiką prieštaravęs referendumo idėjai, 2013 metais pasidavė spaudimui bei pasiūlė jį surengti, įrodo, kad potencialas anti–ES nuotaikoms šalyje buvo didžiulis. Avantiūra nepasiteisino: Cameronas per vieną naktį iš lyderio, kuris modernizavo konserva-torių partiją bei išlaikė Škotiją Jungtinės Karalystės sudėtyje, virto premjeru, išstojusiu iš ES bei davu-siu impulsą naujam pro-europietiškų škotų siekiui surengti referendumą dėl atsijungimo nuo JK.

Referendumo rezultatai rodo, kad suveikė du

3

pagrindiniai ir daugiausiai eskaluoti euroskeptikų ar-gumentai, nors jų raciona-lumu galima ir suabejoti.

Pirmasis susijęs su spe-cifiniu britų identitetu: tai gilias demokratines tra-dicijas puoselėjanti sala, kurioje pranešimai apie Briuselyje priimtus spren-dimus dėl agurkų dydžio reglamentavimo kėlė alergi-ją net proeuropietiškai nusiteikusiems žmonėms.

Manipuliuota skaičiais, jog per 60 proc. britiškų teisės aktų yra sąlygoti nedemokratinių nutarimų Europos institucijose, todėl būtina sugrąžinti poli-tinę galią Londonui. Ne veltui penktadienį išsto-jimo šalininkai siūlo vadinti nepriklausomybės diena, nors tai skamba keistai žinant, kokių tota-litarinių darinių griūtis žymi analogiškos dienos daugelyje kitų Europos valstybių.

Antroji tezė – britų darbo vietas atima ir identi-tetą griauna atvykėliai iš kitų šalių. Jie kasmet pa-gausina britų visuomenę 300 tūkst. žmonių, todėl prognozuota, kad gyventojų skaičius iki 2050 metų gali išaugti nuo 65 iki 80 milijonų. Ir nesvarbu, jog daugelis jų kuria didelę pridėtinę vertę ekonomi-kai bei dirba tuos darbus, kurių patys britai neno-ri matyti akyse. Pasitelkus geltonąją žiniasklaidą, kuri eskalavo istorijas apie gulbes valgančius lietu-vių ir lenkų imigrantus, pyktis buvo stiprus.

Tačiau nevienalytis, nes Didžiosios Britanijos visuomenė susiskaldė. Tie, kurių amžius iki 25 metų, didžiuliu skirtumu balsavo už ateitį ES; tie, kurie perkopė pensinį amžių, tokiomis pat pro-porcijomis pasisakė už išstojimą. Kitaip tariant, kuo žmogus jaunesnis, tuo didesnė tikimybė, kad jis nenorėjo išstoti iš ES. Panaši tendencija ir su išsilavinimu: kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo didesnis noras likti vieningoje Europoje. Tai aki-vaizdu ir geografiškai: 60 proc. Londono balsavo už ES, bet tai nenusvėrė likusios valstybės dalies, ypač mažesnių regioninių miestų ir miestelių. Deja, pirmieji duomenys rodo, kad jaunimas, nors ir vieningas, referendume dalyvavo vangiai, tuo leisdamas kertinį sprendimą priimti kitiems.

Todėl negalime ignoruoti fakto, kad pasisakiu-sieji prieš atliepė ir bendresnes visuomenės nuo-taikos tendencijas. Visame demokratiniame Vaka-rų pasaulyje daugėja žmonių, kuriuos galime abs-trakčiai vadinti „globalizacijos pralaimėtojais“. Dažniausiai tai – vidutinio amžiaus ir vyresni, „senosios“ gamybinės ekonomikos darbus dir-bantys, žemesnio išsilavinimo asmenys, kuriuos neramina ekonominiai ir politiniai pokyčiai. Jų tarpe tie, kurie linkę į politinę kairę, akcentuoja,

jog stiprėja ekonominė nelygybė, išnyksta dešim-tmečius šeimas išmaitinusios darbo vietos, auga elito ir eilinių piliečių atskirtis; tie, kurie linkę į politinę dešinę, pažymi, jog dėl imigracijos ir kitų procesų nyksta valstybės identitetas, bendruome-niškumo jausmas.

Nors tai nėra visaapimantis britų sprendimo paaiškinimas, jo poveikis – akivaizdus. Ir ne tik Didžiojoje Britanijoje – juk JAV prezidento rinki-muose panašų rinkėjų segmentą sėkmingai mo-bilizavo populistas Donaldas Trumpas. Ne veltui kitą dieną po referendumo atvykęs į Škotiją jis kalbėjo apie „fantastišką“ rezultatą. Ir negalima teigti, kad milijonų žmonių nerimas nepagrįstas: jie turi savus argumentus, į kuriuos dominuojan-tis politinis elitas neturi, o gal ir net nepernelyg stengėsi turėti atsakymus.

Nesusikalbėjimas buvo toks didelis, kad net ir racionalūs argumentai apie artėjantį Didžiosios Britanijos ekonomikos nuosmukį išstojimo atve-ju, kurį kartojo visos svarbiausios institucijos bei nepriklausomi centrai, nepaveikė balsuojančiųjų. Kitaip tariant, elito ir ekspertų nuomonė liko pa-raštėse; ji skambėjo kaip balsas tyruose – panašiai, kaip dešimtmečiais trunkantys beviltiški ES lyde-rių bandymai atrasti ryšį su savo piliečiais.

Todėl nerimo ženklai nesibaigia. Didžioji Brita-nija ne tik kuria Europos dezintengracijos preceden-tą, kurį akylai seks savus referendumus žadantys prancūzų, olandų bei kitų šalių euroskeptikai, bet ir atspindi platesnius visuomenių pokyčius. Elito ir paprastų žmonių atskirtis auga; įprasti, nuosaikūs, racionalūs argumentai neveikia; daugėja tų, kurie naudojasi situacija bei manipuliuoja nuomonėmis.

Galbūt tai nevirs „domino efektu“ – analogiškais referendumais kitose ES valstybėse, – tačiau dau-gelyje jų artimiausiu metu vyks rinkimai, kuriose stiprėsiančios euroskeptiškos jėgos silpnins ES iš vidaus. O tai turės poveikį ir sprendžiant tokius mūsų regionui aktualius klausimus kaip sankcijų Rusijai tęstinumas arba santykių su Ukraina ateitis.

Žinoma, ES negali leisti britams tapti išstojimo „sėkmės istorija“ – vargu, ar artimiausiu metu galime tikėtis, kad pažadas išstoti iš ES, bet likti vieningoje rinkoje, bus įgyvendintas. Tokiu atve-ju ES egzistavimas taptų beprasmis, nes narystės atsisakiusi valstybė išlaikytų daugelį svarbiausių narystės atributų. Tačiau vien britų „nubaudi-mas“ nebus panacėja, nes ir problemos – gilesnės. Esamas nuosaikus politinis elitas turi atrasti nau-jus būdus susikalbėti su milijonais rinkėjų, kurie yra pikti, nusivylę ir ieškantys, kam aklai suversti kaltę, o ką iškelti ant pjedestalo. Antraip panašių nenuspėjamų sprendimų arba populistinių politi-nių jėgų stiprėjimo pavyzdžių pasekmės darysis vis revoliucingesnės.

Linas KOJALA

4

Netikra nepriklausomybė Ar Lietuva, paskelbdama savo nepriklauso-

mybę, tikrai ją atgavo? Žiūrint į naują žemėlapį, matant sienas su pasienio postais ir muitinėmis, pasaulio valstybių teisišką pripažinimą, tarsi abe-jonių neturėtų būti. Tačiau, jei gilinsimės į esmę, matysime, kad atsiskyrimas nuo SSRS – teritori-nis, kosmetinis, paženklintas tik LKP atsiskyrimu nuo SSRS KP. Į Nepriklausomybę Lietuva atėjo su visu sovietiniu paveldu, su visa teisine sistema, su buvusia valdžia, su tais pačiais teismais ir tei-sėjais, prokuratūra, su ta pačia Rašytojų sąjunga, su ta pačia penkis dešimtmečius komunistinėje „šviesoje“ ugdyta tarybine liaudimi, nebemokan-čia nekolchoziškai ūkininkauti.

Prisijungdama prie Vakarų demokratinių valsty-bių sąjungos, Lietuva tik formaliai tapo demokra-tine respublika, tačiau su kitokia demokratija, nes liko priklausoma nuo vidinio sovietinio paveldo. Po nepriklausomybės paskelbimo dar bandyta kratytis sovietinio šleifo, tačiau desovietizacijos įstatymo net nebandyta priimti, o liustracija apsiribojo tik da-lies KGB neetatinių darbuotojų slapta „išpažintimi“ VSD „klebonui“ Mečiui su pastarųjų įslaptinimu.

Nusikaltimų Tautai organizatoriams ir tiesiogi-niams vykdytojams nei plaukas nuo galvos nenu-krito, LKP CK pirmasis sekretorius tapo preziden-tu, KGB etatinis darbuotojas, persekiojęs paskutinį Aukštaitijos partizaną, tapo Vidaus reikalų minis-tru, Valstybės saugumo departamentui (VSD) leista vadovauti galimai sovietinės orientacijos veikėjams Mečiui Laurinkui, Jurgiui Jurgeliui ir net KGB re-zervistui Arvydui Pociui. Jie be jokių karinių nuo-pelnų Lietuvai dar buvo „įšventinti“ į generolus.

Sovietinė partinė nomenklatūra, atsiskyrusi nuo SSRS KP, po Lietuvos nepriklausomybės atkū-rimo į valstybines institucijas atsinešė nusistovėju-sius partinius ryšius, įpročius, telefoninę teisę. Kitų partijų krištolinėmis taip pat nepavadinsi, nors jų nariai ir nepriklausė sovietinei nomenklatūrai, jų elgesyje dažniau rasime ne idealus, o interesus, ne būties dalykus, o buities reikaliukus.

Mūsų neva demokratinių partijų knibždėlyne tebevyrauja keliskart persikrikštijusi, tačiau iš so-vietinių vystyklų neišlipusi bedvasė valdančioji Socialdemokratų partija, naujos partijos seka val-dančiąją, todėl ir demokratija sovietinė, todėl ir ne-priklausomybė netikra.

Partijų imitavimas Valstybė kuriama ir tvirtinama tam tikros ide-

ologijos pagrindu. Lietuvos respublika 1918 m. buvo sukurta ir 1990 m. atkurta tautiniu pagrin-du. Lietuva yra krikščioniška šalis, kurios dorovės šaltinis – krikščionybė, Bažnyčia. Lietuvių tauta yra konservatyvi, t.y. sėsli, darbšti, gerbianti savo praeitį, tradicijas, iš jų stiprybę semianti. Todėl būtų natūralu, kad Lietuvos Antroji respublika va-dovautųsi trimis ideologijomis, o joms atstovautų trys politinės partijos – tautiškoji, krikščioniškoji ir konservatyvioji. Visi kiti politiniai dariniai yra dirbtiniai, sukurpti ne ideologijų, o grupinių inte-resų pagrindu, daugelis jų ne tik neprisideda prie valstybingumo tvirtinimo, bet jam kenkia. Pats partijų skirstymas Lietuvoje į kairiąsias, dešinią-sias ir centrines yra netikras, todėl žmonės suvo-kia dešinę kaip valstybės palankumą Vakarams, kairę – Rytams, centrą – neutralumui, tūnojimui arba sąstingiui. Kai visos partijos privalėtų laiky-tis vienos politinės krypties – kurti ir tvirtinti vals-tybę, dauguma Lietuvos politinių darinių žvalgosi naudos, utilitarinių interesų tenkinimo.

Partijų dirbtinumą, imitavimą atspindi jau pa-tys jų pavadinimai. Lietuva yra demokratinė res-publika, todėl priedas prie partijos pavadinimo ,,demokratinė“ yra dirbtinumo požymis, nes de-mokratinėje respublikoje nėra ir negali būti nede-mokratinių politinių darinių; niekas jų prievarta nekuria, prievartinės narystės nėra. Įvairūs soci-aldemokratai, liberaldemokratai, piliečiai demo-kratai, krikščionys demokratai, naujieji demokra-tai patvirtina darinių nenatūralumą, jų maskuotą veikimą prisidengus demokratijos kauke. Dirbti-numą ar iškrypimą ženklina priedai ,,nuosaikieji“, ,,modernieji“, ,,naujieji“. Tikri svetimkūniai vals-

Iš gyvensenos šalinti kas netikra – tik mūsų galioseAlgimantas ZOLUBAS

Netikrumu vadinama tikros žinios stoka, abejonė. Daug netikrumų pasaulyje ir, deja, jų daugėja: netikri pinigai, netikri, genetiškai modi-fikuoti augalai ir gyvūnai, netikri maisto produktai, jau bandoma su-kurpti kloną – netikrą žmogų. Amžinosiomis ar bendražmogiškosiomis vertybėmis negrindžiama gyvensena tampa netikra, todėl nuo jos bėga ar savu noru daugelis iš gyvenimo pasitraukia. Netikros valstybės, nes pamatai netikri, netikras valdymas, nes netikras valstybės reikalų tvarkymas – politika. Netikra politika, nes netikros, ne ideologijų, o interesų pagrindu kuriamos partijos. Netikri rinkimai, todėl netikros valdžios. Trumpai tariant, mūsų tikrovė – su netikrumais.

5

tybės politinėje erdvėje yra dariniai pagal lytį (mo-terų), tautybę (rusų sąjunga, lenkų rinkimų akci-ja), mąstyseną (gyvenimo logikos), veiklos būdų (reformų). O štai Socialdemokratų partija yra gryniausias SSRS komunistų partijos (bolševikų) paveldas, nes tik pavadinimu yra panaši į vaka-rietišką ar Pirmosios Lietuvos respublikos social-demokratiją. Nauja Lietuvoje yra liberalų partija. Tai – destruktyvus politinis darinys jaunai, trapios demokratijos valstybei. Ši partija, užuot tvirtinusi iš pareigos ir atsakomybės kylančią laisvę, tvirtina bet kokią, prilygstančią palaidumui laisvę.

Partijų netikrumą liudija jų programos, iš kurių kyšo grupiniai interesai, siekiai įtikti rinkėjams, valdyti verslą ar politiką paverst verslu

Iš netikrumų aritmetinės sumos (susijungimų, koalicijų) negalima laukti naujos kokybės, naujos ideologijos. Todėl, kaip rodo rinkimų patirtis, ne-natūralius politinius darinius dažnai visuomenė atmeta, tačiau ,,šluotos“ politika neveiksni, nes, nušlavus vienas, kaip netikri pinigai randasi ki-tos, pažadais, pinigais, ledais ar saldainiukais perkančios rinkėjų balsus. Tikriausia užkarda ne-tikriems politiniams dariniams rastis būtų pilieti-nė, tautiškai susipratusi visuomenė. Tačiau tokią visuomenę politiniams verteivoms ugdyti ir telkti nenaudinga, nes minią, ,,liaudį“ lengva mulkinti, valdyti, turėti iš jos naudą.

Keista, tačiau tarp netikrumų nepriklausomoje Lietuvoje randame ir tai, kas tikrai tikra: komunis-tai, kovoję su buržuazija, patys tapo pačia tikriau-sia buržuazija, o valdymas išliko jų rankose.

Netikri vadovai Kokia visuomenė, tokią sau valdžią demo-

kratiškai renka. Dešimtmečius morališkai žlug-dyta, komunistiškai ugdyta visuomenė prarado vertybinę mąstyseną, nes tikrosios vertybės buvo suniekintos, pakeistos komunistinės ideologijos surogatais (komunistinė moralė, partinė sąžinė, proletkultas, klasių kova, tautų draugystė (rusi-fikacija). O vadovą visuomenė nori matyti į save panašų asmenį, nenori, kad asmenybė būtų iškili (lygybės sindromas), kad asmenybė judintų iš tū-nojimo, skatintų siekti idealų, grįžti į tikrosiomis vertybėmis grindžiamą gyvenseną.

Pirmasis ir tikrasis atkuriamos ir atkurtos Lie-tuvos valstybės vadovas buvo Vytautas Lands-bergis. Jis buvo Atkuriamojo Seimo prezidiumo pirmininkas ir kartu ėjo tuo metu dar neįteisintas, tačiau realiai egzistavusias Prezidento pareigas. Valdančiosios Seimo daugumos ir prezidento Val-do Adamkaus gėdai (tiesa, pastarasis klaidą vėliau bandė taisyti, tačiau nesėkmingai), V. Landsbergis iki šiol buvusiu valstybės prezidentu formaliai ne-pripažintas, nors lietuvių tauta tikresnio ir ryškes-nio, labiausiai nepriklausomybei nusipelniusio už

jį vadovo iki šiol nepamatė. Gėdingai pasielgė tau-tos dauguma, kai išrinko ne tikrą Lietuvos patrio-tą Stasį Lozoraitį, o okupacinės valdžios nomen-klatūrininką Algirdą Brazauską. Panašiai nutiko su premjerais, Seimo ir savivaldybių vadovais.

Pilietinė visuomenė ar liaudis? Sovietų Sąjungoje pilietinės visuomenės nebuvo:

buvo ,,sovėtskij narod,, – sovietinė liaudis, ,,litovskij narod“ – lietuviška liaudis. Todėl tą imperinę vals-tybę sudarė ne pilietinė visuomenė, o jos valdžia, ir ta valstybė su Kovo 11-ąja pradėjo griūti, o liaudis griūčiai nesipriešino, neišėjo į gatves, nestojo val-džioje sukoncentruotos valstybės ginti, jos išsau-goti. Būčiau neteisus jei tvirtinčiau, kad sovietinei liaudžiai prilygo lietuviška liaudis. Pirmoji Lietuvos respublika pilietinės visuomenės nespėjo suformuo-ti, tačiau pilietį išugdė. Raudonajam tvanui užplū-dus, pilietinė visuomenė formavosi miškuose, par-tizanų žeminėse. Reikia pripažinti, kad pilietiškumo didžiajai tautos daliai užteko išeiti į Baltijos kelią ir patvirtinti laisvės siekį, jo užteko atgavus nepri-klausomybę, kai reikėjo ginti Seimą, kitus svarbius valstybės objektus. Neabejoju, jei būtų smurtu atim-ta nepriklausomybė, pilietinis pasipriešinimas būtų apėmęs visą šalį. Itin atsakingais tautai ir valstybei momentais visuomenė pilietiškumą parodo, gaila, kad mūsų kasdienybėje jo pritrūksta.

Ar tikri rinkimai? Demokratinį valdymą numato demokratiški,

išreiškiantys piliečių daugumos valią, rinkimai. Valia gali būti gera, bloga, bet gali jos visai nebūti. Valią gali reikšti tik veiksnus, sąmoningas pilietis, nes valia grindžiama analize, lyginimu, vertini-mu. Jei valstybės gyventojas tik formalus pilietis, jei jis nesusipažinęs su pagrindiniu valstybės įsta-tymu (konstitucija), kurį labai retas rankose laikė, jei jis nėra įsisąmoninęs savo teisių, pareigų ir at-sakomybės, jei jam neaiškūs renkamųjų vertinimo kriterijai, jis gali reikšti tik emocijas, o ne valią, balsuoti emocijų pagrindu. Visokios ,,švytuoklės“, netikėtumai, neprognozuojami posūkiai rinki-muose, ubagų, juokdarių, kolaborantų ir kitokių politinių nulių išrinkimas yra ,,liaudies“ emocijų, o ne pilietinės visuomenės valios išraiška. Emoci-joms sukelti, rinkėjams patraukti taikomos pilko-sios bei juodosios technologijos ir net modernioji magija, todėl be reikalo daugelis mojuoja Seimo ar savivaldybės nario mandatu, neva suteiktu tautos valia. Teprideda tas mosikuotojas ranką prie šir-dies ir nors sau prisipažįsta, kad mandatą iškauli-jo sukeltų emocijų dėka. Kol rinkimai vyksta per emocijas, jie nėra tikri rinkimai, o tik jų regimybė.

Ar tikra valstybė? Jei tvirtinama, kad netikros partijos, netikri va-

dovai, netikra pilietinė visuomenė, netikri rinkimai ir netikri išrinktieji, savaime kyla klausimas: ar ti-

6

kra valstybė? Iškart atsakysime – dar netikra. Teigi-niui patvirtinti argumentų – daugybė. Paminėsime kai kuriuos.

Tikra valstybė gerbia ir švenčia valstybines šventes, švenčių dienomis prie valstybinių ir priva-čių pastatų kelia vėliavas. Liberalų iniciatyva Sei-mo valdančioji dauguma šią priedermę sėkmingai ištrynė.

Netikroje valstybėje valdžios vyrai ir moterys – liaudies tarnai – gauna dešimtis kartų didesnius at-lyginimus už šeimininkės liaudies atstovus.

Tikra valstybė rūpinasi visuomenės dorove. Lie-tuvoje dorovės reikalai palikti Bažnyčiai, o valsty-bė, nebendradarbiaudama su Bažnyčia leidžia su dorove prasilenkiančius įstatymus, tautos ir jos valstybės piliečių dorovę smukdo.

Tikrose valstybėse nelojaliam piliečiui užimti atsakingas valstybines pareigas teisė ribojama. Lie-tuvoje tokio ribojimo nėra, aukščiausiuose postuo-se yra daugybė vakarykščių tautos prievartautojų, kolaborantų.

Iš valstybės, kurioje pilietis yra visapusiškai sau-gus, pastarasis nebėga, nesižudo. Iš Lietuvos bėga, žudosi.

Netikrumams mūsų valstybėje, valstybės val-dymo ydoms ir grimasoms išvardinti jaučio odos neužtektų, bet jų nematyti, dangstyti ar nutylėti – nevalia. Ir ne paverkšlenimo dėlei. Įvardijus, pa-viešinus negeroves, galima jas šalinti, jų vengti. O tai – pilietinės visuomenės ir ypač valdžių galioje ir valioje, jų priedermė ir pareiga.

Tarus, kad valstybė dar netikra, kartu teigiame, kad valstybę jau turime. Džiaukimės, kurkime ir tvirtinkime tikrąją.

Netikros ašarosVerkšlenimas Lietuvoje tapo įpročiu, mada; jį

skatina žiniasklaida, visose valdžios struktūrose išlikę seni prašymų reikalautojai. Atgavome Laisvę ir Nepriklausomybę, atgavome teisę į nuosavybę, anksčiau uždarytas bažnyčias, laisvai keliaujame į užsienius, nebereikia mūsų vaikinams eiti į rekrū-tus, nesižeminti duodant priesaiką pavergėjui, atsi-kratėme nuolatinės baimės būti ištremtiems ar įka-lintiems. O verkšlename vis tiek. Verkšlenam, kad reikia mokėti už įvairias paslaugas, kad neduoda ,,gero“ darbo, kad reikia grąžinti neteisėtai užval-dytą turtą, verkšlenam ir dėl to, kad kiti neverkšle-na, kad kažkas šoka labdaringą Vienos valsą, kad neturime to, ką kitas turi. Pasidairius Vakaruose, matysime, kad iš tikrųjų sąlyginai apie 60 proc. Lie-tuvos gyventojų skursta, tačiau atsigręžus į Rusiją, Baltarusiją, pamatysime, kad palyginti gyvename ne taip jau blogai, ekonominiai ir socialiniai rodi-kliai gerėja sparčiau. Panagrinėjus skurstančiųjų sluoksnio sudėtį, rasime, kad ten yra asmenų, už-siregistravusių darbo biržoje, tačiau turinčių ir va-žinėjančių lengvais automobiliais, dalyvaujančių

šešėliniame versle. O didžiuma pasivadinusių elge-tomis yra simuliantai, asocialūs asmenys, tinginiai, girtuokliai.

Ar tos netikros ašaros nėra kenksmingos pačiam verksniui? Ar neuždirbtos lėšos, neatlyginta labda-ra nežeidžia, neveda į aklavietę? Mokslas ir patirtis į šiuos klausimus atsako vienareikšmiškai: kenkia, žeidžia, žlugdo, nes žmogus gyvena taip, kaip jis galvoja, o ne atvirkščiai.

Marksistiniai ideologai kalte kalė, kad būtis yra pirminė, o sąmonė antrinė, žmogaus mąstyseną ap-sprendžianti jo būtis, kad mąsto taip, kaip gyvena. Šį klaidingą mokymą paneigė iškiliausi mokslininkai ir gyvenimo patirtis. Pasirodo, teigiamu arba pozity-viu mąstymu pakeitę neigiamas, pesimistines min-tis, galime įgyti stebuklingų galių, sulaukti teigiamų permainų savo gyvenime. Taip tvirtina pozityvaus mąstymo pionieriai Napoleonas Hillas, Jozefas Merfis, Tomas Šercas. Mokslininkai tvirtina, kad 90 proc. žmogaus galių yra sutelkta pasąmonėje, o tik mažiau nei 10 proc. – sąmonėje. Pačiame žmogaus organizme sąmoningai valdomi tik penki jausmai, o pasąmonė valdo šimtus gyvybiškai svarbių jausmų (širdies ir kvėpavimo ritmas, kepenų, skrandžio ir kitų organų veikla). Pasąmonė savo galias išreiškia ir išorinėje mūsų veikloje, gyvenime. Tomas Šercas teigia: ,,Kiekvieną mintį, kiekvieną idėją, kiekvie-ną fantaziją ir kiekvieną išraišką lydi jausmai. Kaip kūno ląstelės turi specifinę struktūrą ir kiberneti-niais ryšiais susipynusios su visu kūnu priklauso vienos nuo kitų, lygiai taip ir mintys sudaro tvar-kingą sistemą. Jos siejasi vienos su kitomis, panašias mintis pritraukdamos, o tas, kurios trukdo bendrai minčių eigos krypčiai, atstumdamos. Iš šių pavienių minčių junginių galiausiai susidaro idėjos, aiškūs vaizdiniai, kurie, logiškai juos patikrinus remiantis patirtimi, duoda pradžią veiksmams, tampantiems realybe. Taigi realybė išauga iš minčių, kitaip tariant, realybė yra minčių konstrukcija“. Jozefas Merfis savo knygoje ,,Pasąmonės galia“ moko: ,,Pakeiskite savo mintis ir jūs pakeisite savo gyvenimą“.

Esame Kūrėjo galiomis apdovanoti, būtį kuria-me patys, o, žinant, kad verkšlenimai žlugdo, pa-tys turime keltis, kibti į kūrybą. Apsidairykime, kiek gražių pasiekimų jau turime, jų nematyti gali tik akys, kurias dar dengia tebepučiama raudona migla, alkoholis ar netikros ašaros. Nuo seniausių laikų lietuvių tauta buvo darbšti, o ne verkšlenanti, sunkumus įveikė paėmusi, arklą, knygą, lyrą, o jei reikėjo – ginklą. Todėl netikrų ašarų reikia atsisa-kyti, o tikrąją, paprastai viešumos vengiančią, rei-kia surasti, nušluostyti.

Tik žinant tikrą padėtį, ją galima keisti geidžiama linkme. Liūdna, kad tokia ydinga – su netikrumais – mūsų tikrovė, tačiau niekam iš šalies ji nerūpi, nie-kas neateis ir jos nepakeis. Ją keisti turime patys. Iš gyvensenos šalinti kas netikra – tik mūsų galiose.

7

Lietuvoje Lurdo stebu-klo atminimo vietas pirmieji įrengė vienuoliai. Lurdu pa-prastai vadinama vieta prie šaltinėlio ar upelio su įreng-ta lauko akmenų niša ir Ma-rijos statula. Pirmoji Lurdo pastatymo darbus Ablingoje prie Dirsteikos upelio apie 1930 metus organizavo Mag-dalena Čiuladienė. Pokario laikais jis buvo apleistas ir iš-niekintas, beveik sunaikintas. Į Marijos statulą šaudė girti stribai, miklino akį enkavė-distai. Statulai buvo nuskelta pusė galvos, nudaužta ranka.

Šis Ablingos Lurdas dabar siejamas su to meto kruvinais įvykiais. Jau pirmąją karo dieną, 1941 m. birželio 22-ąją, vokiečiai gyventojus suvarė į daržinę ir laikė per naktį. Birželio 23-iosios rytą vokiečiai, atidarę dar-žinę, sušuko: „Komunistai ir komjaunuoliai, išeiki-te!“. Niekas neišėjo, tuomet jie liepė išeiti ir bėgti visiems. Žmonės bėgo prie Marijos Lurdo, kuris buvo netoli pakalnėje. Pasipylė kulkosvaidžio šū-viai, ir 42 niekuo nekalti Ablingos ir Žvaginių kai-mų žmonės krito, tik kelios moterys per stebuklą išliko gyvos. Ona Šiaulytienė kruvinos egzekucijos metu iškėlė rožinį ir šaukė: „Marija, gelbėk! Vokie-čių laukėme – vokiečiai šaudo“.

Kareiviai tai matė. Ir įvyko stebuklas – žmonių daugiau nešaudė. Įdomu ir tai, kad šiame kaime iš-liko nesudeginta vienintelė O.Šiaulytienės sodyba.

Ablingos tragedija įamžinta dar sovietiniais metais. Prie senųjų kapelių ir Žvaginių piliakalnio buvo pastatytos aukštos medinės skulptūros, ge-rai matomos nuo kelio. Tačiau dabar žmonės lan-kosi arčiau žudynių vietos, prie upelio.

O.Šiaulytienės vaikaitis Alfonsas Šiaulytis Ablingos Lurdą atstatė daug ką atnaujindamas, išgrindė takelius, pasodino medelių ir gėlių. Iš

Paminklas tragiškoms aukoms atminti AblingojeStasys GENTVILAS

Klaipėdos rajono Endriejavo seniūnijos ablingiškių ir žadeikiškių bei Alfonso Šiaulyčio iniciatyva kasmet prie Švč. Mergelės Marijos Lurdo iš Klaipėdos ir kitų miestų bei vietovių suvažiuoja paminėti skaudžios Ablingos tragedijos. Čia Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečių kareiviai sušaudė 42 Ablingos ir Žvaginių kaimų gyventojus. Sudeginę Ablingos kaimą, gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus pavertė pelenais. Ablingos kaimo tragedija neleidžia užmiršti skaudžios okupacijos praeities ir su tuo susietos netekties.

surinktų akmenų Ablingos žudynių aukoms ir re-zistencinės kovos atminimui įamžinti pastatė pa-minklą. A.Šiaulytis dirbdavo slapta, pasislėpęs po sužaliavusiais medžiais. Dauguma kaimo gyven-tojų palaikė Alfonso iniciatyvą.

Sese, pink vainiką žalią, Atnešk paslapčia. Broli, juodą medžio kryžių Pastatyk nakčia… Šie dainos žodžiai išsipildė. Po ilgų draudimo

metų, 1988 m. rugpjūčio 6 d., pirmą kartą viešai katalikiškai paminėta Ablingos tragedija. O jau 1991 metais buvo paminėtas ir Ablingos tragedijos 50-metis. Dabar kasmet žudynių dieną suvažiuo-ja minios žmonių, meldžiasi prie Motinos Mari-jos, kalbasi ir guodžiasi, eina aplankyti žuvusiųjų kapų. Čia galima sutikti tremtinų ir politinių kali-nių, iškentusių Sibiro šaltį ir badą. Atvyksta žmo-nių iš aplinkinių miestų ir rajonų.

Viename iš kapinių paminklų Paulinos Joknaitės-Stončiuvienės, netekusios brolio ir brolienės, užrašy-ta (žudynių metu ji nebuvo kaime ir liko gyva):

Ablingos Lurdas. Autorius Alfonsas Šiaulytis

8

Tu mano mielas tėviškės kaimeli, Tave liepsnose paskendusį mačiau, Sušaudytų 42 širdžių raudą klausiau. Ant kito paminklo, pastatyto iš pilkų lauko

akmenų, yra užrašas: Tėvyne, tu davei man nuos-tabų laiką, kokio ir pati ligi šiol neturėjai.

Trys A.Šiaulyčio dėdės, krikšto tėvai, kiti gimi-naičiai buvo sušaudyti netoli Lurdo. Jau du dešim-tmečius jis, niekieno neprašomas ir neraginamas, triūsia šiame Dirsteikos upelio vingyje. Jis sako: „Įkūriau žuvusiųjų parką, prisodinau daug gėlių, krūmų, pastačiau skulptūrėlių, kryžių, iškasiau šu-linį, padariau tiltelį. Daug jėgų ir širdies tam atida-viau, bet ir mane čia žuvusieji saugo. Buvo gyve-nime nemažai skaudžių įvykių ir nelaimių, tačiau išlikau. Gaila, kad man jau septyniasdešimt, jėgos senka, tad vargu čia ką nors dar nuveiksiu“.

Kas dveji metai, birželį, čia paminima Ablin-gos žmonių tragedija. Susirenka daugybė žmonių. Prie Marijos Lurdo aukojamos šv. Mišios, kalba-mos maldos už žuvusiuosius, giedamos giesmės. Tačiau ne visiems patinka ši šventovė. A.Šiaulytis neseniai man pasakojo, kad vandalai iš Švč. M.

Marijos Lurdo pavogė dvi statulas, trečiąją sunio-kojo. Šis itin Ablingai nusipelnęs žmogus vėl pasi-ryžęs piktadarių padarytą žalą atstatyti, kad atvy-kusiems žmonėms širdies neskaudėtų. „Tai tegul bus paskutinieji mano darbai“, – sako jis.

Ablingos Lurdas, memorialinis ansamblis ir A.Šiaulytis, šio Lurdo sumanytojas, projektuo-tojas, atlikėjas, prižiūrėtojas ir keliolikos didelių švenčių organizatorius, yra įrašyti į Visuotinės lie-tuvių enciklopedijos pirmąjį tomą, ten pat yra ir Lurdo nuotrauka.

Prie Ablingos Lurdo visada maloni vėsa. Visa augmenija vešli, nes drėgmės netrūksta. Nenutil-dami čiulba paukšteliai, saulės spinduliai žaidžia medžių šakose. O kai tarp pavėsio gėlių sužimba dar ir žvakių ugnelės, skirtos Švč.M. Marijai, daž-nas pasakys, kad tokio grožio dar neteko matyti. Tai tikras, gyvas, žmonių, bet ne valdžios pamin-klas nekaltoms šio Žemaitijos kampelio aukoms.

Nulenkime galvas ne tik už žuvusiuosius, bet ir už tuos, kurie savo gerais darbais ir net santaupo-mis neleidžia pamiršti jau senai įvykdytų piktada-rybių žmonijai.

Alytuje pagerbtos 1941 m. Birželio sukilimo ir karo pradžios aukos

Minint 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimo 75-metį, birželio 22-ąją Alytaus miesto savival-dybės atstovai pagerbė 1941 m. birželį žuvusių Lietuvos karių sukilėlių atminimą, uždegdami žvakeles šalia 45 lietuvių karių memorialo Alytaus Skardžio gatvėje.

Tenka pastebėti, kad Lietuvos kariuomenės su-kilėliai su Alytumi niekaip nesusiję, nes Alytuje 1940 m. buvo įkurta didelė Raudonosios armijos karinė bazė; čia buvo dislokuota Raudonosios armijos 3-čio mechanizuoto korpuso 5-os tankų divizijos daug tankų bei buvo įrengtas karinis ae-rodromas. Alytuje 1941 m. Birželio sukilimą orga-nizavo buvę šauliai, policininkai, tarnautojai, gim-nazistai, keletas atsargos karininkų.

1942 m. gegužės–liepos mėn. į bendras vokie-čių-lietuvių karių kapines Alytuje buvo perlaido-ti visoje Alytaus apskrityje, daugiausiai Varėnos krašte, žuvę 45 lietuvių kariai-sukilėliai. Nei vieno alytiškio sukilėlio šiose, sovietmečiu sunaikintose, kapinėse nėra palaidota (2008 05 30 Lietuvos karių sukilėlių kapai Skardžio gatvėje įtraukti į Lietuvos Res-publikos valstybės saugomų kultūros vertybių registrą).

Kadangi iki šiol Alytuje 1941 m. Birželio suki-limo Alytaus miesto sukilėlių atminimas niekaip neįamžintas, todėl, minint 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimo 75-metį ir siekiant išsaugoti istorinį paveldą, kreiptasi į Alytaus miesto savivaldybės merą ir tarybos narius:

Neabejingi Dzūkijos istorijai alytiškiai atminimo žvakes uždegė ir prie Tautos kančių memorialo „Nurimęs varpas“ Miesto sode, pagerbdami sukilėlius, kurie Alytuje žuvo birželio 22–25 d., bei pirmomis karo dienomis per vokiečių karių vykdytą „keršto“ akciją nužudytus per 300 civilių Alytaus gyventojų.

9

Prieš 75 metus, 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje pra-sidėjo ginkluotas sukilimas, kurio tikslas buvo išsiva-duoti nuo sovietų okupantų ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

1941 m. birželio 23-iąją Alytaus gimnazijos mokytojo Mykolo Babiliaus iniciatyva buvo sušauktas vietos lietu-vių susirinkimas, kad išrinktų Komitetą viešajai tvarkai palaikyti. Pirmomis karo dienomis Alytuje susiformavo trys šaulių-partizanų būriai: kpt. Domininko Jėčio bū-rys veikė dešiniajame Nemuno krante, ats. ltn. Vlado Ši-moliūno būrys – prie kelio į Kauną, o ats. ltn. Benjami-no Meškelio būrys – artilerijos kareivinių rajone. Nors šauliai-partizanai ant rankovių ryšėjo pogrindžio nuro-dytus baltus raiščius, o laikinosios policijos sargybiniai buvo aprūpinti liudijimais vokiečių kalba, tačiau vis tiek įvyko didelė tragedija – birželio 23 d. vokiečiai nugin-klavo ir sušaudė ats. ltn. B. Meškelio vadovaujamą 42 šaulių-partizanų būrį, o birželio iš 24-osios į 25-ąją nak-tį sušaudė 8 Alytaus laikinosios policijos nuovados sar-gybinius ir 2 partizanus, padėjusius policininkams, taip pat buvo nužudyta virš 300 civilių miesto gyventojų.

1941 m. Birželio sukilimas, kuris truko apie savai-tę laiko, paneigė sovietų propagandos teiginius, kad Lietuva savo noru 1940 m. įstojo į Sovietų Sąjungą. Toks visuotinis tautos sukilimas buvo vienintelis so-vietų pavergtose teritorijose. Lietuvoje sukilėliai atkū-rė savivaldos institucijas. Tik nacių okupacija neleido įtvirtinti atkurtos Nepriklausomos valstybės.

Iki šiol Alytuje 1941 m. Birželio sukilimo Alytaus sukilėlių atminimas niekaip neįamžintas. Todėl, minint 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimo 75-metį ir siekiant išsaugoti istorinį atminimą, p r a š o m e:

1. Alytuje pavadinti naujas gatves ar esant gali-mybei pervardinti senąsias – Birželio 23-osios, Sukili-mo, Sukilėlių pavadinimais;

2. Alytuje pavadinti naujas gatves ar esant gali-mybei pervardinti senąsias – Birželio sukilimo orga-nizatorių ir dalyvių Alytuje vardais: Domininko Jėčio (žuvusio 1947-08-11), Benjamino Meškelio (žuvusio 1941-06-23), Prano Valiulio (žuvusio 1941-06-23), Al-girdo Ražaičio (žuvusio 1941-06-24) pavadinimais;

3. Atminimo memorialinėmis lentomis paženklin-ti 1941 m. Birželio sukilimo Alytuje reikšmingas vie-tas – sukilimo ginkluotos kovos dalyvių štabus (Šaulių namai, buvusios Gimnazijos pastatas).

Memorialas „Nurimęs varpas“ skirtas pagerbti politiniams kaliniams, tremtiniams, Dainavos apygardos partizanams, 1941-ųjų birželio 22–28 d. Lietuvos kariuomenės sukilėliams.

4. Įamžinti pirmomis karo dienomis žuvusių aly-tiškių (per bombardavimą žuvo ir Wermachto kariai per „keršto-atsiskaitymo“ akciją sušaudė apie 300 žmonių) atminimą, įrengiant memorialinę lentą.

1941 m. Birželio sukilimas – tai Tautos sukili-mas, kuris įrodė, kad Lietuvos valstybingumo idėja buvo gyva. Sukilimo poveikis tęsėsi partizaninėse kovose ir rezistencijoje po antrosios sovietų oku-pacijos ir atvedė iki 1990 m. Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos.

Gintaras LUČINSKAS

2016 m. birželio mėn. 23 d. paminėjome 75-ąsias Tautos sukilimo metines

Maloniai kviečiu sukilėlius, sukilėlių vaikus ir vaikaičius paskambinti (mob. 8 673 54114, tel. (Vilniuje) 8 5 262 1920) ar pranešti el. paštu g.ruzgys@gmail.com

apie norą dalyvauti Lietuvos 1941 m. Birželio 22-28 d. Sukilėlių Są jungos Vilniaus apskr. skyriaus veikloje.

A†A Lietuvos 1941 m. Birželio 22-28 d. Sukilėlių Są jungos Vilniaus apskr. skyriaus pirmininko dim.vyr.ltn. Kazimiero Gedimino Ruzgio sūnus - Laisvės kovų dalyvis Gediminas Ruzgys

10

Už aukas „Varpui“ dėkojame: Visiems Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungai pervedusiems pajamų mokesčio dalį, R.Čeburniui pervedančiam 3,45 € kas mėnesį, Kun. I.P – 50 €.Už nuotraukas dėkojame Jonui Puodžiui, Aldonai Grigaitienei

Leistas politkalinių sovietinės koncentracijos stovyklose:

1955 m. Vorkutoje ir 1957 m. Intoje, nuo 1975 m. iki 1989 m. – pogrindyje Lietuvoje. Atkurtas 1996 m. vasario mėn.Leidėjai Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga,Valdybos pirmininkas Ernestas Subačius, tel. 8 381 57 214, Pamėnkalnio g. 13, LT-01114 Vilnius, el. paštas s.ernestas@inbox.lt SL 22 09, ISSN 1648-0244.Redaktorius Algimantas Zolubas, Architektų g. 8–4, LT-04119 Vilnius, tel. 244-21-57, el. paštas a.zolubas@gmail.comBendradarbiams honoraras nemokamas. Rašinių turinys gali nesutapti su redakcijos nuomone. Rašiniai ir nuotraukos negrąžinami.„VARPĄ“ galite skaityti (atsisiųsti) internete adresu www.llks.lt. Čia rasite ir„VARPO“ archyvą. Spaudinių pavidalu „VARPAS“ platinamas per LLKS skyriusLietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (kodas 191913666)Atsiskaitomoji sąskaita AB Bankas Swedbank, AB;Sąskaita Nr. LT62 7300 0100 0249 2325Išleido ir spausdino UAB BSPB, Vilnius. Tiražas 300 vnt.

VARPAS

Aukos VARPUI

Zigmas TAMAKAUSKAS, Lietuvos laisvės kovų dalyvis, dim. vyr. ltn.

Su Kauno įgulos ka-rininkų ramovės auto-mobiliu, vairuojamu šaunaus vairuotojo ir tautodailininko Žilvino Lekečinsko į Didžiosios Kovos apygardos par-tizanų parke vyksiantį renginį išvykome liepos 16 dienos rytmetį. Šis renginys, globojamas

vyskupo Jono Kaunecko ir Ukmergės rajono mero Rolando Janicko, buvo skirtas įžymaus kovotojo dėl Bažnyčios ir Lietuvos laisvės – d. pulkininko, vyriausiojo partizanų kapeliono monsinjoro Alfon-so Svarinsko antrosioms mirties metinėms paminė-ti. Jo metu pašventinti ir du nauji parke pastatyti kryžiai, skirti veikliems rezistentams kunigams: Juozui Zdebskiui – pogrindžio spaudos bendra-darbiui, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariui ir Broniui Laurinavičiui – Helsinkio grupės nariui atminti. Prisimintina, kad kunigo B. Lau-rinavičiaus išraiškinga skulptūrinė kompozicija, sukurta skulptoriaus profesoriaus Antano Kmie-liausko, puošia vieną Vilniaus skverelį, jo vardu pavadinta ir viena miesto vidaus transporto sto-telė. Kunigas J. Zdebskis, kaip ir minėtas kunigas, savo kilnius kunigavimo pėdsakus yra palikęs daugelyje Lietuvos vietovių. Jo memorialinė lenta, kunigo Ričardo Mikutavičiaus rūpesčiu, įrengta ir Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje.

Renginys sutraukė gausų būrį žmonių, pano-rusių dar kartą pabūti su garbingojo monsinjoro A.Svarinsko ir jo bendražygių gyvąja dvasia.

Pradžioje bendra malda ir Lietuvos himno gies-

Monsinjoro Alfonso Svarinsko ir jo bendražygių minėjimas

me pagerbėme Monsinjoro atminimą prie jo kapo Ukmergės miesto Dukstynos kapinėse. Čia jautrų žodį tarė Pietų Lietuvos partizanų srities vado, Lais-vės Kovotojo Karžygio Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitis – Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolas kunigas Gintaras Vitkus SJ. Jis pažymė-jęs vykusią herojišką partizaninę kovą prieš sovieti-nį okupantą, priminė ir dabarties žmogaus sąžinėje dažnai vykstančią moralinę kovą tarp gėrio ir blogio.

Kalbėjusi viena iš renginio organizatorių – Kau-no technologijos universiteto docentė Lina Šulci-enė pabrėžė, kad Monsinjorui, atlikusiam didelį savo gyvenimo žygdarbį, visada rūpėjo primin-ti ne save, o kitus Lietuvos sūnus ir dukras, savo gyvenimą ir gyvybę paaukojusius savo Tėvynei ir Bažnyčiai. Todėl šiandien prisimename ir Mon-sinjoro bendražygius – laisvės kovotojus kunigus J. Zdebskį ir B. Laurinavičių. Monsinjorą A. Sva-rinską ir minėtus du kunigus kalbėtoja pavadino ti-krais mūsų tautos perlais, padedančiais mums būti tikrais Lietuvos vaikais.

Padėję gėles ir uždegę žvakeles prie monsinjoro A. Svarinsko ir čia palaidotų jo bendražygių kapų, pasukome į Kadrėnų kaimą, kuriame vaizdingo-je aplinkoje to paties Monsinjoro iniciatyva įkurtas Didžiosios kovos apygardos partizanų parkas.

Keliomis mintimis žvilgtelkime į šios partizanų apygardos istoriją. Didžiosios kovos apygarda įkur-ta 1945 metų balandžio mėnesį partizano Jono Mi-siūno-Žalio Velnio iniciatyva. Apygardą sudarė A ir B rinktinės. A rinktinė veikė kairėje Neries upės pu-sėje, B rinktinė – dešinėje. Narsiai apygardos partiza-nai kovėsi su sovietine kariauna Švenčionių apskri-ties Pabradės valsčiuje, Ukmergės apskrities Veprių apylinkėse ir kitose vietose. Žalio Velnio vadovau-jami mobilūs partizaniniai būriai sukeldavo siaubą okupacinės valdžios pareigūnams. Savo narsa ir su-maniu įžvalgumu pasižymėjo ir vėlesnis apygardos

vadas – Alfonsas Morkūnas-Plienas.Parkas pradėtas kurti 1993 metais. Pra-

džioje pastatyti atskiri kryžiai kiekvienam Didžiosios kovos apygardos batalionui, apy-gardos vadams, sudarę 14 paminklinių kry-žių ansamblį. Vėliau iškilo kryžius popie-žiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje dešimtmečiui pažymėti.

11

Paminklinis kryžius, kaip dėkingumo ženklas, pastatytas ir iškiliajam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui. Jį sudaro devynios kryžmenos, simbo-lizuojančios devynias Lietuvos partizanų apygar-das. Su šiuo Prezidentu teko asmeniškai paben-drauti, patiriant jo nuoširdumą, ir pačiam monsin-jorui A, Svarinskui. Monsinjoras per susitikimą R. Reigenui padovanojo sovietiniame lageryje dėvėtą kalinio aprangą, kuri ir dabar eksponuojama te-nykščiame JAV muziejuje.

Du naujus kryžius, skirtus kunigams J. Zdebskiui ir B. Laurinavičiui, sukurtus tautodailininkų Kazi-miero Martinaičio ir Adolfo Teresiaus, pašventino taip pat aktyvus rezistencijos dalyvis, artimas mon-sinjoro A. Svarinsko bičiulis – kovotojas už Lietuvos ir Bažnyčios laisvę, Vyčio Kryžiaus ordininkas Pa-nevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis su dideliu kunigų būriu, dalyvaujant Kaišiadorių vys-kupui emeritui Juozui Matulaičiui, aukojo ir šv. Mi-šias, savo homilijoje šiltais žodžiais prisimindamas Monsinjorą, minėtus kunigus ir kitus kovojusius už Lietuvos laisvę. Per Mišias giedojo Vilniaus Gailes-tingumo šventovės jaunimo ansamblis.

Po šv. Mišių vyko konferencija, skirta trijų įžy-mių kunigų – monsinjoro A. Svarinsko, J. Zdebskio bei B. Laurinavičiaus atminimui. Ją pradėjo savo įžangine kalba Ukmergės rajono meras Rolandas

Janickas. Konferencijoje buvo pažvelgta ir į dabartinės Lietuvos situaciją buvusių rezistencinių kovų požiūriu. Ypač brandžios filosofinės teologinės minties teiginiais pasižymėjo disidento, buvusio ilgamečio Lietuvos „Ca-ritas“ vadovo kunigo Roberto Grigo pranešimas. Susirinkusie-ji su dideliu atidumu išklausė ir buvusio Lietuvos partizano Jono Kadžionio, Nepriklausomybės akto signataro disidento Algirdo Endriukaičio, dr. Ramunės But-kevičiūtės-Jurkuvienės, dr. Vin-cento Vobolevičiaus bei Pro Patria valdybos pirmininko Vytauto Si-nicos pranešimus.

Renginį paįvairino skambėju-sios politinių kalinių ir tremtinių

mišraus choro „Tremtinys“, aktoriaus ir režisie-riaus Arnoldo Jalianiausko, folklorinio ansamblio „Ūla“ (vadovė Janina Bukantaitė), Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė) dainos ir kiti muzikiniai garsai. Visi atsistoję, susikibę rankomis ir suartė-jusiomis širdimis padainavome patriotinę K. Va-siliausko dainą „Brangiausios spalvos“. Dvasinės Šviesos pakylėti prisiminėme Jono evangelisto mintis, užrašytas ant dailininko Stasio Stanišausko sukurto paminklo „Žuvome dėl Tėvynės“ Kauno senosiose kapinėse – nėra didesnės meilės, kaip gy-vybę už draugus atiduoti...

Malonu, kad renginyje dalyvavo ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo pirmininkas d. pulkininkas Jonas Čeponis, LR Seimo narė Vaide-vutė Margevičienė, Lietuvos kariuomenės, LLKS Valdybos, Lietuvos šaulių sąjungos, Politinių kali-nių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos sąjūdžio, Lietu-vos moterų lygos, „Vilnijos“ draugijos ir kt. visuo-meninių organizacijų atstovai.

Būtų gera jei minimų monsinjoro Alfonso Sva-rinsko, kunigų Juozo Zdebskio ir Broniaus Lau-rinavičiaus pasėta kilnaus bei pasiaukojančio gy-venimo sėkla, pralauždama kasdienybės dulkių dangą, sudygtų meilės ir gražių darbų želmenėliu mūsų širdyse, Lietuvos žemėje.

Minėjimas Didžiosios Kovos partizanų apygardos parke

Algimantas Zolubas

Praeivis avelę nuo kuolo paleido – Lai ganosi pievoj graži avių banda. Bet nuo kuolo nutolti avelės nepuolė, Seno įpročio visos laikėsi uoliai.

Priešrinkiminiam susimąstymui

Avys ir kuolas Balsuojantiems už vakarykščius funkcionierius

Šeimininkas tą kuolą iš žemės ištraukė – Lai sklinda avelės po platųjį lauką. Švelniavilnės laisvės niekad nepatyrę, Netolo, o sukos aplink kuolo skylę. ***Ar suvoki, žmogau, blogo įpročio galią,Kad elgiesi dažnai kaip anoji avelė?Nors kuolas ištrauktas ir virvė prapuolė, Už virvę, už kuolą ir skylę balsuoji.

Rišama avis prie kuolo priprato Ir ganėsi taip daugelį metų. Prigimdė ėriukų, kelios kartos jų rados, Bet ir tie kuolą tarsi stabą tematė.

Monsinjoro Alfonso Svarinsko ir jo bendražygiu minejimas.

,