2017 dd 68 pradzia - vdu.lt · 7 Žr.: manipulation. in greimas a. j., courtés j. sémiotique,...

85

DDISSN 1392-0588 (spausdintas)ISSN 2335-8769 (internetinis)

http://dx.doi.org/10.7220/2335-8769.68.42017. 68

Greimo demiurGija: LieTuVių kuLTūroS ProjekTaS

arūnaS SVerdioL aS

Vilniaus universitetas

SanTrauka. Straipsnyje, remiantis algirdo juliaus Greimo įvairaus pobūdžio tekstais, rekonstruojami jo lietuvių kultūros ateities projektai ir pastangos juos įgyvendinti. atsklei-džiami šių projektų ir projektavimo pagrindai: egzistencinio istorinio laiko sąranga (praeitis – dabartis – ateitis) ir jos kontekste apibūdinama visų pirma futuristinė bei aktyvistinė Greimo orientacija. aprašomi kelių lygmenų Greimo kultūriniai projektai Lietuvai – rezistencinio, valstybinio politinio, mokslinės akademinės veiklos organizavimo, „Lietuvos semiotizavimo“, tarpasmeninių kultūrinių tinklų mezgimo, laisvų svarstymų erdvės atvėrimo, kultūros žurnalo leidimo ir kiti. mėginama sučiuopti Greimo demiurgiško projektavimo ribas ir asmeninį šių pastangų akiratį, kurį sudaro ištikimybės sau ir beau geste etika.rakTaŽodŽiai : laiko sąranga, futurizmas, kultūros taryba, demokratija, kultūriniai tin-klai, kultūros žurnalas, ištikimybė sau.

algirdo juliaus Greimo semiotikoje svarbi destinateur, lėmėjo, sąvoka, ji aptariama, tikslinama ir kaitoma plėtojant semiotikos teoriją, atliekant įvairiausias semiotines analizes. „dažnai priskiriamas transcendentinei visumai, Lėmėjas suteikia lemia-majam – subjektui (atitinkančiam imanentinę visumą) ne tiktai modalinės kompe-tencijos elementus, bet ir veikiančių verčių visumą <...>.“1 Tai, sakyčiau, savotiškos semiotinės teologijos sąvoka, apibūdinanti žmogaus ir jo pasaulio pagrindų kūrimą. ji pusiau (bet tik pusiau) juokais būna taikoma apibūdinti ir paties Greimo figūrą, jo galvoseną ir veikseną, mokslinę, kultūrinę ir visuomeninę veiklą2. Lėmėjo sąvoka turi solidų atitikmenį Vakarų filosofinio mąstymo tradicijoje, su kuria semiotika yra glaudžiai susijusi, nors paprastai stengiasi nuo jos metodologiškai atsiriboti, griežtai apibrėždama ir kontroliuodama savo konceptualines priemones: lėmėjas –

1 Greimas a. j., Courtés j. Sémiotique: Dictionnaire raisonné de la théorie du langage. Paris: Hachette, 1979, 95.

2 kęstutis nastopka ir Heidi Toelle yra parašę apie Greimą kaip jų asmeninių likimų lėmėją: nastopka k., Heidi T. Greimas – mano lėmėjas. in Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos 1 (toliau – ajG1). Vilnius: Baltos lankos, 2017, 527–547.

arūnaS SVerdioLaS

86

tai Platono demiurgas, dievas pasaulio dirbdintojas3. Greimas kaip asmuo neabe-jotinai yra demiurgiška figūra: jis ryžtingai ir aktyviai kūrė savąjį pasaulį, chaosą, neapibrėžtį, sumaištį ir painiavą keisdamas tvarka ir darna. Greimo demiurgijos svarstymas atveria daugelį jo mąstymo ir veikimo plotmių, padeda suvokti esmi-nius apsisprendimus ir pasaulėvokos bruožus. Per demiurginei veiklai būdingą projektavimą ir projektus reikšmingai atsiskleidžia Greimo mąstysena ir veiksena, asmeninis jo gyvenimo stilius.

ericas Landowskis, dešimtis metų praleidęs šalia savo mokytojo ir puikiai jį paži-nęs, su didele simpatija ir humoru apibūdino tai, ką vadinu demiurgine Greimo veikla, pasitelkdamas dvi kitas semiotines sąvokas – programavimo ir manipulia-vimo. Šis Landowskio tekstas svarbus kaip liudijimas ir padeda suprasti anaiptol ne vien tiktai semiotinę Greimo veiklą.

Pasak Landowskio, Greimas buvo „metodiškas žmogus, valdantis ar bent jau sie-kiantis valdyti visus dalykus ir manantis, kad jam tai pavyksta, trumpai tariant, pro-gramuotojas. <...> kad ir kokia būtų veiklos sritis, jis mėgo viską iš anksto numatyti, suplanuoti, ant mažų lapukų susirašyti tikslią atliktinų veiksmų seką, kad būtų tikras dėl pavyksiančio rezultato. nesvarbu, ar tai būtų kartu su grupe analizuojamas teks-tas, ar steigiamas žurnalas, ar einama apsipirkti, ar ruošiama sriuba (su baziliku) – prieš ką nors darant visuomet reikėjo maksimaliai tiksliai nusistatyti algoritmus, kuriais po to būtų pakakę sekti užmerktomis akimis.“4 Landowskis apibendrina, kokią pasaulio sampratą suponuoja toks veikimo būdas: „Greimo, atrodo, niekuo-met neapleido svajonė apie tobulai sutvarkytą pasaulį, kuriame veiksmo raidą būtų galima nesunkiai suskaidyti į fazes, logiškai sekančias viena po kitos pagal kokią nors būtiną schemą.“5 Vis dėlto šitaip retai pavykdavę pasiekti norimo rezultato, nes „žmonių geranoriškumui, akimirkos įkvėpimui ar atsitiktinėms aplinkybėms būdavo primetamas racionalumas, su kuriuo jis neturi nieko bendra.“6 Žinoma, tai tiesiog kita prielaida apie tarpasmeninės tikrovės prigimtį negu Greimo; ir vieną, ir kitą reikėtų kritiškai pasverti ir pasirinkti.

kita demiurgijos plotmė – manipuliavimas, tai yra veikimas su objektais bei semiotiškai suprastais subjektais; mums ypač svarbus pastarasis – tarpasmeninė tikrovė ir veikimas joje7.

Landowskis klausia, ar galima įžvelgti šių sampratų artimumą paties Greimo gyvenimui? „ar galima tvirtinti (ir kokiu mastu), kad panašiai kaip don kichotas

3 Sverdiolas a. du demiurgai. Baltos lankos, 2013, nr. 38–39.4 Landowski e. Honoris causa. in ajG1, 494. Plg. Programme naratif. in Greimas a. j., Courtés j. Sémiotique:

Dictionnaire raisonné de la théorie du langage, 297–299.5 Landowski e. Honoris causa, 494.6 Ibid., 494.7 Žr.: manipulation. in Greimas a. j., Courtés j. Sémiotique, 220–222.

87


(Greimui itin brangi figūra), gyvenęs savo gyvenimą lyg riterių romaną, Greimas gyveno pasaulyje, lyg šis būtų naratyvinis universumas, atitinkantis jo sukonstruotą gramatiką?“8 kaipgi toks gyvenamas pasaulis atrodytų? Pasak Landowskio, „visų pirma tai – moralinis pasaulis. Be abejo, klasta, apgaulė, melas – visi tie „amoralūs“ dalykai – jame turi savo vietą, ir netgi išskirtinę <...>. mirtis, blogis, neteisybė, absurdas – visos tos neigiamos vertės čia turi tiek pat šansų triumfuoti, kiek ir jų priešybės <...>.“9 mokinys gana skeptiškai atsiliepia apie manipuliacinius savo mokytojo sugebėjimus: „Greimas, nepaisant savo ambicijų, priešingai, buvo vei-kiau kuklių gebėjimų ir vėlgi donkichotiškas manipuliuotojas.“10 mat manipulia-vimas esąs gebėjimas pasiekti šalių santarą. „Tikras strategas mėgsta derybas, moka prieiti aplinkiniais keliais, būna pasirengęs kompromisui, o mokytojas, priešingai, dažniausiai būdavo nesukalbamas. ne tik dėl intelektinio griežtumo be jokių nuo-laidų, bet ir dėl reiklumo sau pačiam, panašaus į nelankstumą, galbūt susijusį su tam tikra iš kitur atsinešta savimeilės ar „savigarbos“ [honneur] samprata.“11 ne be reikalo Landowskis pavadino savo straipsnį apie Greimą „Honoris causa“: jis pastebi, kad Greimo gyvenime „atrodo, <...> labiausiai vyravo asmeninio įsiparei-gojimo etika, skirtinga nuo socialinės (ir akademinės) „tu – man, aš – tau“ moralės. „Tiesiog pasakykit, ką apie tai galvojat! Parodykit, ką turit viduriuos!“ – tai buvo vienintelis priesakas, kurį jis duodavo savo patikėtiniui, prieš pasiųsdamas jį į toli-mus mūšio laukus be jokio paruošimo, be jokios dovanos, kurią įteiktų priešui, kad jį pergudrautų, tarsi svarbiausias dalykas būtų – tiesiog išlikti ištikimam pačiam sau. kaip ir galima tikėtis, toks herojus dažniausiai grįždavo su menkais trofėjais ir šlove, tačiau bent jau garbė buvo išsaugota ir Greimas likdavo patenkintas: savo-tiškas „gražus gestas“ buvo padarytas – ir netgi ne publikai, bet tik tarp saviškių, o kartais vien sau pačiam.“12 matysime, kad asmeninis Greimo veiklos motyvas – „garbės reikalas“ – atitiko pamatines jo etikos nuostatas.

Semiotinės programavimo ir manipuliavimo sąvokos, kurias Landowskis taip žaismingai pritaikė Greimo mąstysenai ir veiksenai apibūdinti, turi ne mažiau solidų užnugarį Vakarų filosofiniame mąstyme kaip lėmėjo sąvoka. manipuliavi-mas yra vienokio ar kitokio projekto, programos įgyvendinimas – graikų klasikinės filosofijos nagrinėtų praxis, veikimo, apimančio daiktus ir asmenis, techne ir ethos sritis. Žinoma, demiurgas ne tas pats kaip semiotinis lėmėjas, o techninių, eti-nių ar politinių projektų kūrėjas ir jų įgyvendintojas – ne tas pats kaip semiotinis

8 Landowski e. Honoris causa. in ajG1, 496.9 Ibid.10 Ibid., 497.11 Ibid.12 Ibid., 498.

arūnaS SVerdioLaS

88

programuotojas ir manipuliuotojas, tačiau, man regis, toks hermeneutinis retrospekcinis semiotikos sąvokų peraiškinimas gali pasakyti šį tą svarbaus.

Prieš svarstant Greimo demiurginių užmojų ir konkrečių projektų turinį, reikia bent kiek aptarti paties projektavimo pagrindus. Pats Greimas neparašė išsamesnių tekstų apie tai, tad reikės tartum iš gabalėlių sudėlioti patį analizės objektą – mozai-kinį jo projektavimo ir projekto įgyvendinimo diskursą.

eGZiSTenCinio L aiko SĄranGa

Projektavimas yra pamatinis sąmonės intencionalumas – nukreiptumas į pasaulį, esmiškai susijęs su egzistencinio laiko matmeniu – ateitimi taip pat, kaip suvokimas yra esmiškai susijęs su dabartimi, o atmintis – su praeitimi. Giliausias bet kokio projekto ir projektavimo pagrindas yra laikinė žmogaus egzistencijos ir patirties sąranga: žmogus suvokia tai, kas yra dabar, prisimena, kas buvo praeityje ir projek-tuoja, arba numato (tikisi, būgštauja) tai, kas bus ateityje. Šias pamatines laikinio intencionalumo atmainas aptinkame bet kokios patirties gelmėje, kartais sudėtin-gai susipynusias tarpusavyje. Tai ontologinė žmogiškojo laiko sąranga.

Šis kokybiškai artikuliuotas egzistavimo arba gyvenimo vyksmo laikas skleidžiasi kito, vektorinio, likiminio ir menkai artikuliuoto, galima sakyti, substratinio laiko fone. Pati savaime statiška egzistencinio laiko sąranga (praeitis – dabartis – atei-tis) dinamizuojasi, judėdama vektoriniame laike; pastarasis nenumaldomai „bėga“, sudarydamas dinaminį pirmojo pagrindą, kad ir ką darytum ar nedarytum. abu šie laikai yra esmiški ir kuo glaudžiausiai susiję tarpusavyje. ateities atvirumas yra filosofų vadinama ontologinė sąlyga, tai yra tokia, kuri nuo tavęs nepriklauso: atei-tis visada atvira, ji neišvengiamai atsiveria, nori šito ar ne, suvoki šitai ar ne. Į ateitį žengiama ir žvelgiant atviromis akimis, ir atgręžus galvą atgal. atgręžtis į praeitį taip pat yra tam tikras projektas, būtent retrospekcinis ir retroakcinis projektas. Bet kadangi vektorinis laikas nesustoja ir negrįžta, tai paseizmas, gyvenimas praeitimi, jos išsaugojimas ar sugrįžimas prie jos yra iliuziniai, vien tik vaizduote besiremian-tys apsisprendimai. Vis dėlto labai dažnai būna gyvenama iliuzijomis.

Todėl kiekvienas visada vienaip ar kitaip projektuoja. Prancūziškai projektas, projet, tiesiogiškiausiai suprantant, yra „metimas pirmyn, priešais save“. Šia prasme projektavimas yra futuristinis, utopinis plačiausia šio žodžio prasme sąmonės veiksmas, nukreiptas į tam tikrą nesatį – į tai, ko dar nėra, į dabarčiai atvirą atei-ties akiratį. kartu projektas, pasinaudojant taikliu antano maceinos rastu žodžiu, užsklendžia neapibrėžtą ateities akiratį ir vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau lem-damas ateitį.

89


Patirtyje šios trys egzistencinio laiko atmainos būna visos kartu. Pavyzdžiui: „Lietuviškosios kultūros kūrimas, jos ateitis yra mūsų istorijos supratimo sąlygoti. nesgi kultūra nėra kas kita, kaip tik globalinis išsakymas – literatūros, filosofijos, meno ir muzikos ženklais – mūsų autentiškos, pilnutinės dabarties, giliai besimau-dančios praeityje, įtvinkusios praeitimi...“13 Bet šios laiko atmainos gali skleistis labai įvairiai, sudarydamos skirtingus variantus, o jų svarba, organizuojant patirtį, gali būti labai nevienoda. Pagal tai, kuri iš laiko atmainų vyrauja, galima skirti prezentistinę, paseistinę ir futuristinę asmens ir, kaip vėliau pamatysime, kultūrinės bendrijos orientaciją. Greimas buvo prezentistas ir ypač futuristas: jis aštriai juto dabarties „smaigalį“, išgyveno jos praeigą ir nykstamumą, nuolatinį slydimą į pra-eitį, ypač pasireiškiantį tuo, kad visą laiką vėluojame, atsiliekame ir turime vytis14. jis intensyviai stengėsi tam priešintis ypatingu būdu – užbėgdamas dabarčiai už akių, į ateitį, projektuodamas. Šiaip jau gali būti pasirinktos ir kitos dvi strategi-jos. Pirmoji – prezentistinis akimirkos gaudymas, Horacijaus carpe diem, „skink dieną“ (Horacijus, Odės, 1,11,8), radikalizuotas kierkegaard’o kaip estetinei sąmo-nei būdingas mėgavimasis nepakartojama akimirka. kita strategija – paseizmas, pastanga pakartoti, išsaugoti tai, kas buvo, gyvenimas praeitimi – ypač būdinga tradicionalistinei kultūrai, dabartinio veiksmo realumą siejančiai su „kažkada“ duoto provaizdžio kartote. Tačiau paseizmas reiškiasi ir modernybėje. nagrinėda-mas alfonso nykos-niliūno laiko patirties ypatybes, apibūdinau jį kaip paseistą – dabarties akimirkos nykstamumą ir efemeriškumą nyka mėgino įveikti susigrąžin-damas praeitį15. Tuo tarpu Greimui pirmiausia rūpėjo neatsilikti nuo dabarties ir dabar aktyviai kurti ateitį. Tiesa, jis anaiptol neneigė praeities svarbos, jam rūpėjo lietuvių kultūros istorijos reikalai, Vilniuje pakartotinai išleistas dvi savo knygas apie lietuvių mitologiją Greimas pavadino „Tautos praeities beieškant“. Tačiau kartu jis laikė praeitį grėsmingu pavojumi. „istorijoje svarbu ne tai, kas velkasi iš paskos, o tai, kas pralenkia kasdienybės normas <…>“16, kam priklauso istorinė ateitis. Sakyčiau, Greimas visų pirma futuristas – netgi dabartis jam nebuvo tokia svarbi (nes ji linkusi sulėkštėti) kaip ateitis.

Projektavimas yra esmiškai susijęs su utopija – tai darbas su dar-nesatimi, egzistencijos dar-neapibrėžtimi. Čia Greimas buvo daug artimesnis jeanui Pauliui Sartre’ui ir apskritai egzistencializmui, negu jis pats vėliau norėjo pripažinti. 1949 m.

13 Greimas a. j. istorijos vaizdai ir istorinė galvosena. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli. Vilnius: Vaga, 1991, 332.14 „mes nebūsime įvykių aukštumoj, jie mus pralenks.“ (Greimas a. j. jonui deksniui, 1948 04 01. in ajG1,

215). „nieko neišeis iš organizacijos, kurią įvykiai pralenkia.“ (Greimas a. j. Henrikui Žemeliui, 1947 04 10. in ajG1, 198). „nėra nieko baisesnio kultūriniame gyvenime, kaip atsilikti viena karta žmogiškosios problematikos klausimus nagrinėjant.“ (Greimas a. j. mitai ir ideologijos. in Greimas a. j Iš arti ir iš toli, 354).

15 Sverdiolas a. alfonsas nyka-niliūnas: Gyvenimo projektas. Darbai ir dienos, 2015, t. 64, 49–75. 16 Greimas a. j. Laisvės problema egzistencializmo, marksizmo ir freudizmo amžiuje. in Lietuviškasis

liberalizmas. Sud. V. kavolis. Čikaga: Santaros-Šviesos federacija, 1959, 77.

arūnaS SVerdioLaS

90

aptardamas rezistencijos sampratą ir šitaip plėtodamas albert’o Camus maišto, esa-mybės ir apskritai duotybės vidupasaulinio transcendavimo temą, Greimas rašė, kad „žmogus, išgyvendamas savo „rezistencinę situaciją“, neigia tai, kas yra, var-dan to, kas bus, savo pasąmonėje jisai yra tas, kuris buvo pašauktas griauti dievus, stabus ir kasdienį melą. <...> rezistentas, atmesdamas praeitį ir neigdamas dabartį, jaučiasi staiga visiškai laisvas: laisvas kurti naują pasaulį ir naują žmogų, į kuriuos jis jau dabar tiki.“17 egzistencialistiškai suprastą rezistenciją Greimas laikė bet kokio projektavimo prielaida ir atramos tašku. istorijai yra esmiškai būdingas ne tiktai tapatybės palaikymas, kaip paprastai manoma, bet ir krizės, lūžiai, netgi griovi-mas. „kiekvienas žingsnis į priekį yra destruktyvus, nes jis neigia tai, kas paliekama užpakalyje. Žmogus turi beprotiškai, desperatiškai provokuoti savo likimą, daryda-masis žmogaus idėjos čempionu, niekindamas riziką, iš anksto sutikdamas su visais pralaimėjimais – <...> tokia, turbūt, rezistencijos pamoka mūsų kartai.“18 „rezis-tencija <...> tai individo fundamentali laikysena prieš gyvenimą ir prieš mirtį, tai originalus įtemptas moralinis klimatas, kuriame tauta, istorijos supurtyta, įgauna savo naujų galimybių, savo naujo likimo sąmonę.“19

Beje, tokie trūkiai turi ir sociologinį matmenį. „Tauta niekados neveikia visa; atskirais istorijos momentais ji įsikūnija ir pasireiškia per individus, grupes ar socialines klases. ir tautos gyvybingumą geriau žymi ne individo ar ją reprezentuojan-čių grupių tęstinumas, o jos turimi eventualių pakaitų rezervai.“20 Greimas aiškiai kalba iš asmeninės patirties. „Tautos išlikimo problema tokiais atvejais gali būti ir privalo būti keliama siaurame, konkrečiame plane: ar, sugriuvus normalinei tauti-nių kadrų rekrutavimo sistemai (per valstybinį aparatą, per taikos meto politines partijas ir t. t.), atsiras pakankama ir pajėgi pakaita iš nepasiruošusių ir nekvalifi-kuotų savanorių <...>, drįstančių išstatyti save rimtų žmonių pajuokai ir atsiskirti nuo ramaus darbo.“21

eGZiSTenCiniS iSToriniS L aikaS

Palietus Greimo rezistencijos apmąstymą matyti, kad egzistencinio laiko sąranga ir projektavimas būdingi ne tiktai asmens biografinei, bet ir kultūrinės bendrijos (Greimas ją paprastai įvardija kaip tautą) istorinei būčiai bei patirčiai. Greimas

17 Greimas a. j. rezistencijos sąvoka. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 306.18 Greimas a. j. Žmogiškoji būtis ir žmogaus idėja. Vienybė, 1952 birželio 27.19 Greimas a. j. rezistencijos sąvoka. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 304.20 Ibid., 305.21 Ibid.

91


užčiuopė, kada lietuvių tautinėje sąmonėje bei pačioje istorijoje radosi ir pasidarė svarbi istorinė savivoka. „Vienas iš galingiausių lietuvių tautos atgimimo fakto-rių buvo istorija. Basanavičiaus karta apsišviesdama padarė nepaprastą atradimą: ji surado Lietuvos istoriją. amžiuose sustingusiai tautai duodama praeitį, ji tuo pačiu metu sukėlė nepasitenkinimą dabartimi ir atidengė naują, plačią perspektyvą – ateitį; ir iš statiško sustingimo pakilusi tauta virto istoriška bendruomene: ėmė gyventi istorijoje, kurti istoriją.“22 Taigi tautinei bendrijai atsivėrė iškart visi trys egzistencinio istorinio laiko matmenys. Šio lietuviškosios sąmonės laiko sampratos virsmo iš tradicinės agrarinės bendrijos ciklinio kalendorinio laiko su jo „nepabai-giamais darbais“23 – vektoriniu istorinės sąmonės laiku kontekstas buvo „Vakarų europos ideologinis vystymasis, atvedęs prie mūsų amžiaus esminės Laiko katego-rijos atidengimo (su istorijos [t. y. praeities, – a. S.] meile ir ateities viltimi) <...>“24, kitaip sakant – XiX amžiuje išsiplėtojęs istorizmas. „Homines historiarum ignari semper sunt pueri – šis moto, įrašytas žurnalo [Aušra] antgalvėje, sutrauktai nusako visą jaunojo sąjūdžio programą. Tauta pasieks subrendimo tik atsigaivindama savo istorijos šaltiniuose. o Lietuva turi garbingą praeitį.“25

Tačiau Greimas atkreipė dėmesį į tai, kad tautinio atgimimo atgręžtis į pra-eitį buvo prieštaringa. „Pirmasis tautos susidūrimas su savo istorijos paveikslu <...> buvo gana paradoksalus: XiX amžiaus pabaigos lietuvis kaimietis arba pirmos kar-tos iš kaimo išėjęs inteligentas, gydytojas, kunigas ar mokytojas sau pavyzdžiu ima Viduramžių kunigaikščius, o savo veiklos kelrodžiu, sakysim, algirdo trankymą kalavijų į maskvos vartus.“26 Šį paradoksą Greimas laikė suprantamu ir netgi isto-riškai būtinu. „Vėlyvos europietiškojo istorinio romantizmo gėlės. – Žinoma. o vis dėlto tokia istorijos koncepcija, savo besaikingumu, ta didžiulė disproporcija tarp mitų, kuriuos jinai kūrė ir tarp vos iš baudžiavos išlaisvintų kaimiečių tautos gali-mybių, – tokia istorijos mitologija sudaro pastovią, lietuvių tautinės sąmonės bazę, kurios joks istorikas negali neatžymėti.“27 mat „atgimstančiai tautai reikia pirmiau-sia pačiai sau įrodyti savo aukštas dvasines vertybes, savo teisę į egzistenciją, ir tik vėliau jų pagalba ugdyti tautinę sąmonę, kuri yra prielaida valstybinės minties susi-formavimui. Tokiomis tautinėmis vertybėmis, savo rūšies idées-forces [pamatinėmis

22 Greimas a. j. istorijos vaizdai ir istorinė galvosena. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 331.23 Žr.: Sverdiolas a. Steigtis ir sauga. Vilnius: Baltos lankos, 1996, 226–230.24 Greimas a. j. istorijos vaizdai ir istorinė galvosena. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 331.25 Greimas a. j. Lietuvių literatūros istorijos santrauka. in Apie viską ir nieką: žmogus, visuomenė, kultūra

(knyga rengiama spaudai).26 Greimas a. j. istorijos vaizdai ir istorinė galvosena. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 332.27 Greimas a. j. Lietuvių literatūros istorijos santrauka. in Apie viską ir nieką: žmogus, visuomenė, kultūra.

arūnaS SVerdioLaS

92

idėjomis] „aušros“ laikais buvo mums garbinga mūsų senolių praeitis, nepaprastas mūsų kalbos ir mūsų liaudies meno vertės senumas ir turtingumas.“28

Vis dėlto kai kurie tautiniam atgimimui būdingi istorijos sampratos elementai, pasak Greimo, vėliau virsta rimtais kliuviniais, projektuojant ir kuriant ateitį. Vis galvojama apie tai, „kokia ji [lietuvių kultūra – a. S.] sena, kokia gili ir prasminga, kiek daug galima iš jos pasisemti, kokius neišsemiamus turtus mūsų tauta išsaugojo per amžius savo laimingiems nepriklausomiems vaikams. ir patati, ir patata, kaip sako prancūzai. Tačiau, nepagalvoję apie tai, kad kultūra yra organiškas – taigi neiš-matuojamas ir neseikėjamas – dalykas, tik lėtais lašais teišsunkiamas iš individualių filtrų eliksyras, mes puošėm [tautinių] juostų rėžiais kauno pastatus, iš liaudies dainų rėžėm operas, patarlėm vertėm kalbėti savo romanų herojus ir Paryžiaus pa- rodoj raginom pasaulį žavėtis mūsų smūtkeliais, kuriuos publika iš tiesų pripažino įdomiais, nė kiek ne menkesniais už kongo negrų dievukus. – Žavingas naivu-mas, su kuriuo gal ir galima mulkinti „mokslus einančią jaunuomenę“, keliant jos patriotinius jausmus, kuris tačiau gali būti pražūtingas tiek liaudies kultūros mistika užkrėstiems geros valios tautiečiams, tiek ir pačiam lietuviškos kultūros formavimosi procesui.“29

Taigi Greimas manė, kad atgręžtis į praeitį ir paseizmas, gyvenimas praeitimi yra prieštaringas, slepia pavojų ir gali tapti žalingas. kuriant kultūros projektą, pama-tinės egzistencinio laiko atmainos turi būti pertvarkytos. Greimas brėžia perspek-tyvą, perorientuojančią Lietuvos kultūros viziją nuo praeities prie ateities, kalba apie „tautinės kultūros kūrim[ą]“ kaip dabartinį ir ateities procesą, kuris kartu yra ir „bendražmogiškų dvasinių vertybių kūrybos procesa[s]“30. „kova už laisvą Lie-tuvą gali būti tiktai kova už tikrą Lietuvą. ir praeities „nušventinimas“ visų pirma reiškia pasitikėjimą tautos subrendimu ir norą praeities vertybes iškeisti į ateities vertybes. <...> praeities didybė, jei ji ir tarnauja pavyzdžiu, gaubia dabartį savo

28 Greimas a. j. Lietuvių kalbos senumas ir jaunatvė. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 341.29 Greimas a. j. apie tautiškas kelnes ir sintetinius gaminius. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 328. „Žmogus elgiasi pagal tai, kokia yra visa ir tikra jo asmeniška istorija, koks jisai iš tikrųjų yra. Tačiau jisai

elgiasi kartais ir pagal tai, ką jis pats apie save mano, kokia, jo akimis, yra jo paties praeitis. o žmogus toks, koks jis yra, ir žmogus toks, koks jisai pats save mato – tai, aišku, du visai skirtingi dalykai.“ (Greimas a. j. Vincas krėvė yra drauge realistas ir romantikas. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 410). Panašiai yra ir su kultūrine bendrija: „Tautos turi savo praeitį ir savo istorijos mitus. Savaime suprantama, kad ateitis jokiai tautai, jokiai visuomenei nėra visiškai atvira: kaip individus – jų poelgių stereotipinės struktūros, taip visuomenes varžo giliai į praeitį savo šaknis įleidusios jų ekonominės, socialinės ir kultūrinės institucijos.“ (Greimas a. j. Vincas krėvė yra drauge realistas ir romantikas. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 410).

kitas istorinio laiko matmuo yra ateitis. „Tačiau ateitis – nežinomybė. kaip ir pavieni asmenys, tautos nejaukiai jaučiasi prieš tai, kas gali būti, kas dar netikra... kaip ir žmonės, kurie turi pradėti veikti, joms reikia pavyzdžių ir prototipų. ir čia į pagalba ateina istorijos mitai. / jeigu tautą sąlygoja jos objektyvi istorija, tai jos mitai savo pavyzdingumu padeda jai pralenkti dabarties realybę ir kurti ateitį. Todėl ir galima sakyti, kad tautinės bendruomenės kelias į ateitį yra nusaigstytas istorijos ir jos mitų dialektinėmis sankryžomis.“ (Greimas a. j. Vincas krėvė yra drauge realistas ir romantikas. Ibid., 410).

30 Greimas a. j. Žmogaus ir lietuvio vieta (p. Griniaus pasaulėžiūroje). in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 405.

93


milžinišku šešėliu ir slegia mažą nūdienį žmogų, versdama jį, be to dar, žengti į istoriją atatupsčia. o istorija, kurios rodyklė nukreipta į ateitį, to nedovanoja.“31 Ši rodyklė – tai ne kas kita, kaip minėtas vektorinis laikas, sudarantis egzistencinio istorinio laiko foną. „Šie galingi mitai [apie garbingą praeitį ir kalbos senumą], daug patarnavę lietuvių tautos ir valstybės atkūrimui, – jeigu jie buvo būtini mūsų tautos vaikystėje, dažnai gali pasirodyti žalingi brendimo metais, kada ateitis gali būti teisingai grindžiama tiktai aiškiais, iš grynos realybės paimtais, tautinės sąmo-nės elementais.“32

Greimas programiškai rašė santariečiams-šviesiečiams kaip jų federacijos garbės filisteris: „Lietuvių tautai pirmiausia reikėtų išmokti racionalizuoti – protu, o ne jausmais pagrįsti visas žmogiškąsias ir tautines vertybes. išmokti kritiškai į save pažvelgti, ir, kas sunkiausia, tą savo paties kritišką žvilgsnį atlaikyti. kuo daugiau sąmoningumo!“33 Parafrazuojant Freudą – ten, kur buvo mitai, turi būti sąmonin-gumas. Greimas prabyla apie kultūros projektą – „bendrąjį planą“, „kurį jaunoji lietuvių karta turėtų susidaryti, norėdama skelbti modernišką kryžiaus karą prieš socialinius mitus, prieš tą visuotinę mitomaniją, kuri yra didžiausias laisvo žmogaus ir lietuvio priešas. <...> Lietuvių kalbos senumo mitas – povo plunksnos, kuriomis apsikaišiojęs vaikšto dažnas lietuvis, nesuvokdamas, kad tai joks jo nuopelnas, – jei iš viso yra koks nors nuopelnas būti senu. didingos kunigaikščių istorijos mitas – našta, per sunki mūsų kaimiečių tautai, pilnai jėgų kurti savą kultūrą ir savą ateitį. <...> Gražūs mitai, pavojingi vikriose mistifikatorių rankose: lietuviškos kaimo kul-tūros mitas – tuo metu, kai visų kraštų kaimo kultūros konservuojamos folkloro muziejuose, kada laikas paimti mūsų Lietuvėlę už rankos ir išvesti ją į didelį miestą, parodyti ją plačiam pasauliui.“34

31 Greimas a. j. istorijos vaizdai ir istorinė galvosena. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 332.32 Greimas a. j. Lietuvių kalbos senumas ir jaunatvė. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 341. 33 Greimas a. j. kuo daugiau sąmoningumo. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 323. Čia slypi kritikos, demitologizacijos, iliuzijų demaskavimo momentas. „mūsų tautos vaikystė prabėgo,

budinant ją iš miego didžiųjų kunigaikščių trimitais, pasakomis apie geležinius vilkus ir braidymus po svetimas jūras. Tauta išaugo, o „tautiškas jausmas“ liko, ir reikėjo skaudžios realybės priminti simbolikos tik ribotą vertę. mūsų tautos jaunystė bėga betikint į aibes visų dorybių, kurių pilni mūsų liaudies aruodai, į nepaprastus mūsų kultūrinius turtus, į aukštą mūsų liaudies kultūros vertę ir išmintį. <...> Tautiniam jausmui reikia pagaliau atsikratyti jaunuoliškumo. <...> mūsų liaudis įrodė ir dabar kasdien įrodo, kad ji sveika ir gaji ir gali duoti tautai būrius kultūros kūrėjų ir mokslo darbininkų <..>. Tautiškas jausmas turi reikštis noru ir siekimu sukurti tikrą lietuvišką kultūrą.“ (Greimas a. j. Liaudies kultūros pūdymuose. dr. j. Balio Lietuvių Tautosakos Skaitymų pasirodymo proga. Viltis, 1949, kovas, nr. 1, 38).

Šiame kontekste Greimas atkreipė dėmesį į tam tikrą tokio „sąmoningo“ požiūrio giją pačiame tautiniame atgimime. „Tuo metu, kai „aušra“ kūrė istorijos mitus, apie „Varpą“ susirinkę „pozityvistai“ bandė realiai žvelgti į tautos dabartį ir svarstė konkrečias Lietuvos istorijos galimybes. jie matė ne tik svetimųjų pavergtą Lietuvą, bet visą rusijos imperiją, vaitojančią po žemvaldžių jungu. Šis socialinis, bendražmogiškas ano meto kovos už laisvę pobūdis dažnai primirštamas.“ (Greimas a. j. Vincas krėvė yra drauge realistas ir romantikas. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 411).

34 Greimas a. j. nūdienos liberalų uždaviniai. in Greimas a. j. Gyvenimas ir galvojimas: straipsniai, esė, pokalbiai. Vilnius: Vyturys, 180–181.

arūnaS SVerdioLaS

94

demitologizacijos ir perorientavimo egzistenciniame istoriniame laike reikia ir žvelgiant į kalbą. Pasak Greimo, „kalbos senumo ir turtingumo mitas gali pasiro-dyti nė kiek ne mažiau žalingas: būdami per daug tikri jos turtingumu, mes galime praleisti progą atlikti joje kai kurias esmines pataisas, suteikti jos evoliucijai tokią kryptį, kuri padarytų ją precizišku ir lanksčiu įrankiu lietuviškosios civilizacijos for-mavimesi“35. Pasak jo, „kriterijumi <...> kalbininkas turi imti ne praeities, bet atei-ties kalbą“36. jis iškėlė uždavinį – aktyviai kurti kalbą – dėl tarp kalbininkų vyrau-jančio konservatyvumo ir paseizmo anaiptol nepakankamai suvokiamą ir šiandien. „Lietuviškoji civilizacijos kalba tėra dar tik kūrimosi stadijoje, dešimtys tūkstančių žodžių yra pagaminti arba pasiskolinti nuo „aušros“ laikų, šimtai ir tūkstančiai žodžių, ačiū dievui, kasmet papildo lietuviškąjį žodyną, ir jie bus ateityje liudinin-kais mūsų kartos nuolatinio pažangos siekimo.“37 jis postuluoja: „lietuvių kalbos ateitis – būti lanksčiu ir precizišku įrankiu meninėms, mokslinėms ir socialinėms vertybėms kurti“38.

Gyvybinga kultūrinė bendrija, tauta gyva tol, kol ji žvelgia į ateitį ir projektuoja, tai yra pozityviai užsklendžia neapibrėžtą ateities akiratį.

Vėliau sugrįžęs prie šių savo apmąstymų apie kultūrą, Greimas apibendrino: „išvykus studijuoti į užsienį, atitolus nuo konkrečių, pragmatiškų, jokia vedamąja linija nepagrįstų lietuviškų taikinių <…>, – mano sąmonėje pamažu ėmė formuotis sistematiškas Lietuvos vaizdas. To paties Spenglerio, t. y. hegelianistiškos kilmės idealizmo įtakoje Lietuva man atrodė ne kaip konkreti, vargstanti, dirbanti, besi-džiaugianti tauta, bet kaip abstraktus kultūros konceptas, kurio realizavimas turi būti kiekvieno lietuvio tikslas. Šios dar tik virtualios lietuviškos kultūros tapimas, vystymasis reikalavo, kad ji būtų neigiama, apšvarinama nuo visų iliuzijų ir melų. iš čia ir mano kova prieš tuščiažodžiavimą, prieš netikras vertes: lietuvių tautos senumą, kalbos grynumą, garbingą kunigaikščių praeitį, prieš rankšluosčių orna-mentiką, kaip tautos meno įsikūnijimą, prieš liaudies genijaus mitus ir tt. ir dabar tebemanau, kad visų šių melagingų mitų destrukcija yra sveikas reiškinys.“39

Į šių įvairiuose Greimo tekstuose išbarstytų, bet į rišlią visumą susidėliojančių samprotavimų apie egzistencinio istorinio laiko sąrangą bei ateities projektavimo kontekstą įsirašo daugiaplanė paties Greimo projektuojamoji veikla.

35 Greimas a. j. istorijos vaizdai ir istorinė galvosena. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 341.36 Greimas a. j. Lietuvių kalbos senumas ir jaunatvė. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 349. 37 Greimas a. j. istorijos vaizdai ir istorinė galvosena. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 342–343. 38 Greimas a. j. Lietuvių kalbos senumas ir jaunatvė. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 352.39 Greimas a. j. Pirmasis intelektualinės autobiografijos bandymas. in ajG1, 28.

95


reZiSTenCija, mokSL aS

Greimas pradėjo kurti projektus pokario metais Paryžiuje dalyvaudamas pasiprieši-nime arba, kaip jis autoironiškai pasakydavo, Lietuvos vadavime (jo ironija anaip-tol nereiškia, kad jis kalba nerimtai). 1945 m. jis rašė laiške jonui aisčiui: „Tu puikiai pažinai mūsų smetoniškų veikėjų psichologiją. nedaug ką tepasikeitė ji ir dabar. jei reikia menkiausią nieką padaryti – tuoj tau pasiūlys susirinkti, pasitarti, mažą posėdėlį padaryti; reikia veiklos trejetuko ar penketuko kokiam nors konkre-čiam darbui – tuoj atsiras vienas, kuris pasiūlys surašyti steigimo protokolą, nes tai esąs įvykis, kuris neturįs likti neužregistruotas tautos kovų dėl laisvės istorijoj. o jei reikia išspręsti paprasčiausią klausimą, tai čia joks veikėjas tau nepadės. Visiškai tas pats dedasi ir čionai, emigracijoj. <...> kokią kovą mums reikėjo pakelti su tais „geros valios žmonėmis“, kurie ėmė siūlyti pasitarti, pagalvoti, išrinkti <...> komi-tetą, steigti, pavyzdžiui, juridinę sekciją, kuri nagrinėtų ekonominius, juridinius, politinius, geopolitinius ir kt. Lietuvos klausimus – ir velniai žino, ką iš to viso darytų. o kai aš, naktelę pasivartęs lovoje, nunešiau konkretaus, mano manymu, darbo projektą, tai ponai daktarai, nieko kito nesuradę, pradėjo kritikuoti darbo schemą, teirautis apie klasifikacijos pagrindus.“40

Vis dėlto pats Greimas tada nemenkai projektavo: „skubiausią darbą, kaip aš jį įsivaizduoju, noriu ir Tau išdėstyti <…>“41. ir sistemiškai, su dalimis, skyriais ir poskyriais išdėstė, čia pat perspėdamas: „Tik neišsigąsk mano sauso popierinio tono ir paragrafinių išskaičiavimų. mat ir Grenoblyje jau buvau iš tokių, kurie mėgsta „y voir clair“ [matyti aiškiai], o šios rūšies darbas įpratina prie kontrolės ir griežtų reikalavimų savo paties protui ir kitiems. norėjau Tau tik savo „matymtaškį“ duoti suprasti neklaidžiojant debesėliuose, atlikti visa, kas šiuo metu mūsų pajėgomis įmanoma.“42

jam rūpėjo rezistencijos ateitis. jis suprato, kad naujo karo, su kuriuo tada buvo siejamos viltys atkurti Lietuvos nepriklausomybę, greitai nebus. Planuojant Lie-tuvos laisvės kovotojų veiklą užsienyje, pasak Greimo, pirmiausia reikia įvertinti ateities galimybes. „kas charakterizuoja dabartinį lietuvio gyvenimą Vokietijoje, tai, būtent – smarkus emigracinis puvimo proceso pagyvėjimas ir laikinis lietuvių užsibuvimo Vokietijoje pobūdis. rimta organizacija, jeigu LkS nori tokia būti, turi galvoti dešimčia metų į priekį ir numatyti, kad lietuviai iš Vokietijos bus išdrabstyti po visą pasaulį. o numačius, organizuotis ne Vokietijos, o visapasauliniu mastu.“43

40 Greimas a. j. jonui aisčiui, 1945 04 17/19. in ajG1, 182–183.41 Ibid., 183.42 Ibid., 184.43 Greimas a. j. Henrikui Žemeliui, 1947 04 10. in ajG1, 198.

arūnaS SVerdioLaS

96

dešimtmečio, kartais penkiolikos metų perspektyva vėliau kartosis įvairiuose jo projektuose.

nenagrinėsiu šio sistemingo strateginio plano, išdėstyto ilgame laiške jonui ais-čiui, turinio. Bet štai kaip Greimas apibendrino: „aš visą laiką stengiausi ir sten-giuosi, kiek išgalėdamas, žiūrėti į dalykus iš aukščiau, nepaleisdamas <...> iš akių nei vieno kovos aspekto. <...> esu, be to dar, įsitikinęs, kad ne tiktai man, čia sėdinčiam ir „kovojančia“ su plunksna, svarbu, kokia bus Lietuva, bet kad ir parti-zanas, kuris gal šiandien miršta, – miršta su tam tikru, savu ateities Lietuvos idea-lu.“44 Todėl projektavimas turi apimti ne tiktai rezistencinės organizacijos (Lietuvos Laisvės kovotojų Sąjungos) perspektyvą. „Pasinaudodami savo buvimu Vakaruose, turėtume nelikti skolingi tautai ir perteikti jai ko nors naujo, naujas organizacines formas, naują visuomenės reikalų supratimą. <...> mūsų don kichotai tautininkai ir liaudininkai veltui eikvoja jėgas, drumsdami vandenį šaukštu dėl būsimosios Lietu-vos valdžios. aiškus reikalas sukurti platų, suvienytą laicistinį ir pažangų sambūrį, kuris suvalgytų visas tas „partijas“ ir perneštų į Lietuvą sveikesnę demokratijos ir socialinių klausimų sampratą.“45 iš esmės tai Lietuvos politinės ateities projekto užuomazga.

Greimas ragino atsisakyti nebegyvų prieškarinių partijų atstovavimo, imtis rea-laus bendro darbo ir kurti partijų rėmus ardančias organizacijas. Bet viena ideolo- ginė priešprieša, aptinkama lietuvių politinio mąstymo istorijoje nuo pat tautinio atgimimo – klerikalizmo ir laicizmo, konservatizmo ir progresizmo – buvo tokia svarbi jam pačiam, kad jis ryžtingai pasirinko vieną pusę ir norėjo kovoti prieš

44 Greimas a. j. algirdui Vokietaičiui, 1946 07 04. in ajG1, 189. Greimas atskirai pasisakė apie ideologinės veiklos uždavinius. jam rūpėjo „ideologinis ir politinis formavimasis,

politinių ir ypač profesinių kadrų (agronomų, gydytojų, ekonomistų, inžinierių tarpe) plėtimas, įtraukimas į LkS ideologinę akciją ne tik jauno jaunimo „Šviesos“ pavidale, bet ir „senesnio“ jaunimo iš mūsų partiškai nesusirišusių rašytojų, žurnalistų, dailininkų, muzikų, galop, padoraus partinio elemento iš liaud[ininkų], taut[ininkų], siekiant šių partijų ištirpimo. Patsai, aš manau, žinai mūsų realų pajėgumą, žinai, kad viskas guli ant kokių dešimt žmonių pečių, kad visi mūsų karininkai – kaip ir iš viso lietuviški karininkai – su medinėmis galvomis, kad menkiausiam biuleteniui Vokietijoj išleisti trūksta intelektualinių pajėgų iš dabar esančių mūsų kadrų. <...> reikia kovotojų, bet reikia ir stiprios, susikristalizavusios ideologinės grupės, kuri būtų tų kovotojų minties reiškėja. <...> reikia rankų šautuvui laikyti, bet nei kiek ne mažiau reikia ir galvų, smegenų. <...> aš viską dariau, kad sukurti taip vadinamąjį Smegenų Trestą, nesuplakdamas jo net su LkS. <...> Ta pati tendencija, norint čia redaguoti laikraštį kraštui, kad paraleliškai vyktų ideologinis formavimasis <...>.“ (Greimas a. j. algirdui Vokietaičiui, 1946 07 04. in ajG1, 189).

jis dėjo viltis į „Šviesos“ sąjūdį ir jame dalyvavo. (dapkutė d. Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė: politiniai organizaciniai aspektai: 1945 m. – šeštojo dešimtmečio pabaiga. Vilnius: Vaga, 2002, 160–179).

jis dalyvavo taip pat slaptos ir veikiausiai efemeriškos „klevo“ brolijos veikloje (Ibid., 194–209). „Gali būti, kad Greimas buvo „klevo“ brolijos Laikinų darbo metmenų kultūrinėje srityje autorius; juose buvo numatyta intensyvinti lietuvišką kultūrinį gyvenimą, neleisti liberalų pajėgoms susiskaldyti, išlaikyti savo spaudą, kultūrines organizacijas ir pan.“ (dapkutė d. „Į politiką aš ilgai žiūrėjau kaip į rimtą dalyką“: algirdo juliaus Greimo dalyvavimas rezistencinėje veikloje 1945–1950 m. in ajG1, 723; žr. t. p. dapkutė d. Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė, 198). jis apibrėžė principus, tikslus, nurodė konkrečius uždavinius ir priemones.

45 Greimas a. j. Henrikui Žemeliui, 1947 04 10. in ajG1, 198–199.

97


kitą. Ši priešprieša nebuvo preciziška, veikiau ištisas priešpriešų pluoštas: dešinieji ir kairieji, katalikai ir liberalai etc. katalikybę jis intuityviai siejo su praeitimi, o liberalizmą – su ateitimi.

Vėliau, jau atsisakius aktyviai dalyvauti rezistencijoje, Greimui rūpėjo „pritraukti kiek atokiau nuo bet kurio lietuviško darbo atsidūrusius, bandyti organizuoti vieną kitą kultūrinį centrelį, kad ir, pavyzdžiui, kultūrinio žurnalo pavidalu. <...> idėjos, kad ir kaip gražios jos bebūtų, labai ilgai turi ieškoti savo išraiškos formų.“46

demiurgija reiškėsi ir tarptautiniu mastu svarbiausia Greimo gyvenimo veikla (pats Greimas vadino mokslą antrąja didžiąja savo meile po Lietuvos) – kuriant semiotiką ir buriant Paryžiaus semiotikos mokyklą. Į Vytauto kavolio klausimą Greimas atsakė išdidžiai: „jūs kalbate apie Paryžių ir jo reikšmę man: iš tiesų gi, jei taip galima pasakyti, tai aš save atnešiau Paryžiui, o ne Paryžius man atnešė ką nors.“47 Semiotiką jis vadino ne mokslu, o moksliniu projektu, taigi ne esamu, o būsimu, sukurtinu dalyku. ir čia esmiškas buvo ateities akiratis, futurizmas, pro-jektyvumas. „Semiotika <...> galės būti tiktai tada, kai ji pasidarys mokslu, dabar semiotika yra tiktai projektas, o ne mokslas.“48

Plėtodamas šį projektą, Greimas atliko išties demiurginį veiksmą – atvėrė plačią intelektualinių ieškojimų erdvę, kurioje tarpo ir skleidė savo veiklą ištisas mokinių, bendradarbių ir netgi oponentų būrys. Būdinga, kad filosofas Paulis ricoeuras, aktyviai domėjęsis euristinėmis semiotikos galimybėmis hermeneutinės filosofijos požiūriu, dalyvavo Greimo vedamuose seminaruose ir rašė apie Greimo darbus, o ne atvirkščiai. Viešuose jųdviejų disputuose taip pat buvo svarstoma semiotikos, tai yra Greimo pasiūlyta, problematika. Subrendęs Greimas, galima sakyti, nebesigilino į svetimą konceptualumą, kitų ar kitokių autorių teorinį įnašą performuluodavo savo paties semiotinėmis sąvokomis, kurių aparatą jis kelis dešimtmečius atkakliai kūrė ir tobulino. Ši greimienne, greimiškoji, perspektyva išlieka iki šių dienų, plėtojama ir transformuojama jo tiesioginių ir netiesioginių mokinių bei sekėjų.

LieTuVių kuLTūroS ProjekTaS

didysis Greimo projektas ar veikiau didysis siekinys, gaubęs, orientavęs ir įprasmi-nęs visus kitus lietuviškuosius jo projektus bei pastangas juos įgyvendinti, visuose juose daugiau ar mažiau aiškiai numanomas, buvo lietuvių kultūros projektas. Svarstant šį projektą, tenka paliesti gana plačią kultūros filosofijos problematiką.

46 Greimas a. j. jonui Baliui, 1950 02 22. in ajG1, 244–245.47 Greimas a. j. intelektualinės autobiografijos bandymas. in ajG1, 38.48 Greimas a. j. Bendrosios semiotikos problemos. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 50.

arūnaS SVerdioLaS

98

Pirmiausia reikia aptarti ilgus metus besikristalizavusį Greimo požiūrį į lietuvių kultūros ir Vakarų civilizacijos santykį.

ŽViLGSnio PerSPekT Y Va: LieTuVa ir euroPa

Lietuvių kultūros projektą Greimas brėžė apšvietos atvertame visuotinės civiliza-cijos pažangos idėjos akiratyje. Greimas buvo progresistas: pasak jo, „nuolatinės, vienon linijon įsirašančios žmonijos pažangos idėja yra, turbūt, viena iš pagrindinių Vakarų Pasaulio sukurtų verčių. Pažangos sąvoka yra drauge ir objektyvi, „moks-liška“: jinai išaiškina visas iki šiol išsipildžiusias žmonijos pastangas; jinai tuo pačiu nenustoja būti verte, rodydama žmonijos kelią į ateitį.“49 Šią dvilypę – vertybinę ir kartu objektyvią – visuotinės istorijos sampratą jis priešino Spenglerio cikliniam istorijos supratimui, kurį laikė absurdišku. „<...> Voltaire’o ir rousseau „idėjinis liberalizmas“ <...>, iškovojęs teisę žmogui laisvai galvoti ir asmeniškai jausti, sukū-ręs žmonijos moralinio ir materialinio progreso idėją, per didžiąją revoliuciją praskleidė vartus į XiX amžių, pražydusį visais, dar nesuskaičiuotais ir neįvertintais dvasiniais ir materialiniais turtais. Šis neabejotinai vienas iš didžiausių žmonijos amžių, į kurio vėliavą įrašyti žmogaus, tautų ir žmonijos laisvės šūkiai, didelis savo giliu tikėjimu į žmonijos progresą: moralinį su renanu ir michelet, politinį su La Fayette’u ir Lamartinu, socialinį su Saint-Simonu ir marksu, mokslinį su šimtais Comte’ų ir Pasteurų – buvo tiek didžiadvasiškas ir derlingas, kad jo trupiniais mes dar ir dabar maitinamės.“50

Šį progresistinį Greimo mąstymo apie istoriją akiratį lėmė pamatiniai civiliza-ciniai-istoriniai Vakarų pasirinkimai. Tiesioginis ir neabejotinas Greimo vertybinis orientyras buvo Vakarų civilizacija – jis buvo sąmoningas europocentristas, nors kartu tiek teoriškai, tiek iš asmeninės patirties labai gerai suvokė esmišką kultūros

49 Greimas a. j. Pirmasis intelektualinės autobiografijos bandymas. in ajG1, 26.50 Greimas a. j. Žmogaus ir lietuvio vieta. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 400. dėdamas viltis į pažangą, Greimas kartais suklysdavo, kai vertindavo konkrečius istorinius reiškinius.

aleksandra kašubienė liudija, kad netgi atėję į Lietuvą sovietai jam pradžioje atrodę kaip ateities nešėjai. „Greimas iškart neatmetė naujai įsteigtos Vyriausybės idėjos, bet vertino ją palankiai, norėdamas pamatyti, kaip progresyvioji demokratija ir jos sovietiniai rėmėjai įgyvendins reformas.“ (Broden T. F. ištakos: iš Lietuvos į Prancūziją, taikos ir karo metu. in ajG1, 659). remdamasis kašubienės laišku biografas rašo, jog Greimas norėjo, kad „lietuvių kultūra permąstytų vertybes, siekius ir patį kūrybiško kultūros statymo projektą.“ (Ibid., 659.). Šios viltys labai greitai išsisklaidė. Bet vėliau Greimas manė, kad sovietinis režimas turi modernizacijos bei liberalizacijos potencialą ir kad šiems procesams vykstant Lietuvai atsiras galimybių plėtoti savarankišką ūkį bei kultūrą. Pasak jo, „politiniam Sovietų Sąjungos režimui yra lemta eiti liberalėjimo keliu <…>“. (Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 291). nuo pokario metų režimas iš tiesų reikšmingai evoliucionavo ir tokiomis viltimis Lietuvoje gyveno daugelis, ypač per vadinamuosius „atlydžius“, prasidėjusius po Stalino mirties. Bet galiausiai šios vidinės transformacijos pasirodė anaiptol nepakankamos, „atlydžius“ keitė „atšalimai“, ir tiktai Tarybų Sąjungai žlugus Lietuvai atsivėrė iš tiesų naujos ateities galimybės. Žinoma, dabar retrospektyviai apie tai lengva spręsti.

99


daugybiškumą. Prie to dar prieisime. Svarbiausias Greimo siekis buvo paversti Lie-tuvą visaverte Vakarų pasaulio dalimi. Viename laiške jis parašė labai paprastai: „man rūpi Lietuvos „sueuropietinimas“.“51

Tačiau šis rūpimas dalykas anaiptol nebuvo toks paprastas. Greimas buvo įsi-tikinęs, kad europietiškumas yra lietuvių kultūros esmė – Lietuvai europa yra ta „simbolinė erdvė, kurioje išsidėsčiusios visos vertybių sistemos, visi kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama apie elgsenos, žmogaus, veikalo vertę“52. „Lietuviškoji civi-lizacija yra solidari su visos europos civilizacija ir bendrai dalijasi visus kultūri-nius laimėjimus ir naujoves.“53 Todėl „bet kokios kalbos apie lietuvišką kultūrą be pastovios nuorodos į europą yra bergždžios“54. kita vertus, jis manė, kad esmiškas lietuvių kultūros europietiškumas yra ne duotis, esamybė, o siekiamybė: Lietuvos kultūra turi tapti europine, jos esmę dar reikia įgyvendinti, tai ateities dalykas. Greimas mąstė istoriškai, po-hegeliškai: esmė yra istoriška, tampanti, ji atsiranda iš kažko kito ir transformuojasi į dar kažką kita.

Šio tikslo įgyvendinimo ir esmės išsipildymo Greimas anaiptol nelaikė paprastu dalyku. mat tarp Lietuvos ir europos yra lemtingas kultūrinis skirtumas, išdėstomas ne keliomis abstrakčiomis priešstatomis, o ištisais skirčių pluoštais įvairiose plot-mėse. nagrinėjant šį kultūrų santykį, nepakanka ir postmodernių begalinių skirčių horizontalioje plokštumoje a la Deleuze, prireikia vertikaliojo, kokybės, matmens ir, atitinkamai, slenksčio sampratos. Slenkstis tarp lietuvių ir Vakarų kultūrų buvo ir, galima pridėti, dabar yra aukštas, jis neabejotinai išliks ir ateityje – tai, sakyčiau, geokultūrinė Lietuvos lemtis. Šis slenkstinis skirtumas labai konkrečiai reiškiasi įvairiausiuose kultūrų sąlyčiuose ir sąveikose nuo makro- iki mikrolygmens. Laiške arvydui Šliogeriui Greimas rašė: „nastopka sako, kad Semiotika – sunkus tekstas, o čia [Prancūzijoje] – gimnazijai skirtose antologijose gana dažnai sutinki.“55 ir tuoj pat apibendrino keldamas klausimą: „Čia ir yra Lietuvos kultūrinė problema: kaip padaryti, kad tai, kas Vakaruose filosofijos, literatūros ar net mokslo teorijose aktualu, būtų ir lietuvių intelektualų mąstymo locus?“56 Šias esmines sąmonės vie-tas reikia sutapatinti, taigi, sakyčiau, perdislokuoti. Svarbiausias lietuvių kultūros uždavinys jos esmiškoje geokultūrinėje situacijoje – Vakarų civilizacijos pakraštyje – gali būti tik vienas – judėti centro link. Bet kartu tai reiškia – kopti per slenkstį. Žinoma, visada išlieka alternatyva – likti toje pačioje vietoje, kiek galint užsidaryti,

51 Greimas a. j. Vytautui abraičiui, [1990] 10 19. in ajG1, 420.52 Greimas a. j. Šis tas apie kultūrą. Baltos lankos, 1991, nr. 1, 7–8.53 Greimas a. j. Lietuvių kalbos senumas ir jaunatvė. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 351.54 Greimas a. j. Šis tas apie kultūrą, 8. 55 Greimas a. j. arvydui Šliogeriui, [1990] 04 20. in ajG1, 391.56 Ibid.

arūnaS SVerdioLaS

100

puoselėti esamą ar mėginti sugrąžinti tikrai ar menamai buvusią savastį. Greimas aiškiai matė šią galimybę, laikė ją realia ir ydinga.

jau asmeninis Greimo jaunystės siekis įgyti kultūrą savaime suprantamai, be ypatingų svarstymų numatė šią erdvinę kryptį – įgyti europinę kultūrą. Šį siekį jis įgyvendino su kaupu – ne tiktai įaugo į prancūzų kultūrą, bet ir tapo aktyviu jos kūrėju. Tai reiškėsi ir jo paties savimonėje: jau citavau išdidų Greimo atsakymą į kavolio klausimą. Tačiau tai anaiptol ne visa tiesa: Greimas puikiai suvokė, kad semiotiką jis kuria prancūziškame moksliniame ir kultūriniame kontekste pran-cūzų kalba kaip prancūzas. Lietuvių kultūros kontekste toks projektas tiesiog nebūtų galėjęs atsirasti ir plėtotis. Tai neįmanoma ir šiandien: turime tik vieną semiotikos magistrantūros programą, jos vykdymą užtikrinančią dėstytojų grupelę ir saujelę pavienių semiotikos žinovų. Tokioje terpėje mokslui labai sunku visaver-tiškai plėtotis.

Įrašant Greimo mąstymą į lietuvių mąstymo istoriją reikia pastebėti, kad šis jo jaunystės siekis buvo esmiškai būdingas visai moderniajai lietuvių savivokai. Vaiž-ganto „Pragiedrulių“ paantraštės formuluotė – Vaizdai kovos dėl kultūros – anaiptol nebuvo praradusi svarbos, nėra jos praradusi dabar ir nežinia, ar kada praras.

Stasys Šalkauskis XX amžiaus pradžioje įvardijo Lietuvos kultūros padėtį kaip vietą „ties dviejų pasaulių riba“57. Šioje ypatingoje vietoje, Šalkauskio nuomone, lietuvių kultūrai tenka uždavinys sintetinti rytų ir Vakarų kultūrų pradus. Vėliau jis ne kartą sugrįžo prie savo prancūziškosios knygos idėjų, kartojo ir tikslino jos formuluotes. Pasak Šalkauskio, „realizuoti savo civilizacijoje dviejų pasaulių arba, tikriau, dviejų mūsų pasaulio pusių sintezę, štai aukštasis tautos pašaukimas, štai idealas, vertas didžiausių pastangų, didžiausių aukų“58. Šį principą Šalkauskis grindė Lietuvos istorijos duomenimis: pasak jo, „įvairiais laikotarpiais Lietuva gyveno rusiškosios, paskui – lenkiškosios kultūros įtakoje“59, įsivyraudavo tai vienos, tai kitos pradai. dabar esą „sutapdyti skirtingi lenkų ir rusų kultūros elementai į vieną organišką visumą, vadinasi, į naują tautinę sintezę“60. Vėliau Šalkauskis panašiai kalbėjo apie slaviškų ir germaniškų pradų sintezavimą61. esminis dalykas jam buvo pats sintezės principas.

Greimas, kaip matėme, kitaip įvardijo geokultūrinę Lietuvos padėtį: ji esanti išsidėsčiusi vieno kultūrinio pasaulio ar vienos – Vakarų – civilizacijos paribyje.

57 Šalkauskis S. Sur les confins de deux mondes: Essai synthétique sur le problème la civilization nationale en Lituanie. Genève: atar, 1919; Sverdiolas a. Lietuvių kultūros filosofija. Kultūra lietuvių filosofų akiratyje. Vilnius: apostrofa, 2012, 200–212.

58 Šalkauskis S. Lietuvių tauta ir jos ugdymas. kaunas, 1933, 92.59 Ibid.60 Ibid., 46.61 Šalkauskis S. Lietuvių tauta ir jos ateitis. Naujoji Romuva, 1939, nr. 15, 315.

101


Žinoma, šis paribys spekuliatyviai dialektiškai numato užribį – rytus, tačiau Grei-mas tai telaikė tik išoriniu lietuvių kultūros esmiškos lokalizacijos veiksniu ir nesiejo su juo uždavinio „judėti“ ta kryptimi. Beje, šitaip transformuoti savosios geokul-tūrinės vietos ir atitinkamo tikslo įvardijimą, lyginant su Šalkauskiu, pradėta jau i Lietuvos respublikos laikais. antanas maceina rašė: „anoji kultūrų sintezė, mums peršama Stasio Šalkauskio, [juozo] Girniaus kartos žmonių nežavėjo. jie nega-lėjo šios sintezės pajausti, nes jiems stigo vieno iš jos sudedamųjų pradų, būtent rytietiškosios kultūros, kurios nešėjai Lietuvoje buvo Šalkauskio karta.“62 Greimas priklauso tai pačiai kartai kaip Girnius – Girnius gimė 1915-ais, o Greimas – 1917-ais metais.

1947 m. Greimas atkreipė dėmesį į Šalkauskio idėją: „filosofiška“ formulė siūlė, – turbūt ir tebesiūlo lietuviškos kultūros tikslu pasistatyti rytų ir Vakarų kultūrų sintezės suradimą.“63 Tačiau, pasak Greimo, „apie bet kokias sintezes paprastai kal-bama tik istoriškai, tik po to, kai jos jau įvykę, o ne tada, kai pirmas lietuviškas filosofas rašo pirmąją savo filosofinę knygą <...>“64. Vis dėlto kultūrinės sintezės idėjai galima būtų pritarti, šaržuodamas tęsė jis, jei Lietuva būtų „didžiulis Plungės žirgynas, kuriame kultūrtechnikai laisvai galėtų kergti kirgizų kumelaites su olan-diškais drigantais“65. Greimas pašaipiai pasisakė ir apie tokios sintezės galimybes: „netikiu, kad ją galima sukurti <...> bandant Lietuvoje įvesti vokiškos tvarkos ir rusiškos netvarkos sintezę.“66 Galiausiai, pasak Greimo, „lietuviškoji kultūra yra rezultatas, kuriuo pasidžiaugsime, kai jį būsime pasiekę, o ne metodas, ne kelias, kuriuo reikia eiti.“67 man regis, čia jis pasakė daugiau, negu ketino: kritinė išvada apie Šalkauskio kultūros projektą bei projektavimą iš esmės tinka ir jo paties – būsi-mojo aktyvaus kultūros projektuotojo – demiurgiškiems užmojams, pats kultūros projektavimas pasirodo esąs abejotinas dalykas, kultūros pobūdis gali būti apmąs-tytas tik retrospektyviai.

Tačiau Šalkauskio rytų ir Vakarų kultūrų sintezės idėjoje glūdėjo bendresnis tikslas: Lietuvos vieta tarp rytų ir Vakarų, pasak jo, suteikianti ypatingą progą etniškai apibrėžtai tautai pasiekti universalų, bendražmogišką turinį68. Partikuliariu turiniu gyvenanti tauta turi tapti universalų turinį aprėpiančia nacija. Tai esmiško

62 maceina a. Laiškas „aidų“ redaktoriui juozui Girniui. Aidai, 1965, nr. 10, 440.63 Greimas a. j. apie tautiškas kelnes ir sintetinius gaminius. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 328.64 Ibid., 329.65 Ibid.66 Ibid., 330. 67 Ibid., 329–330.68 Sverdiolas a. Lietuvių kultūros filosofija, 212–230; Sverdiolas a. dar kartą apie Stasio Šalkauskio rytų ir

Vakarų sintezės idėją. Naujasis židinys, 1994, nr. 12, 41–50; Sverdiolas a. rytų ir vakarų sintezės idėja. in Šalkauskis S. Raštai, t. 4. Vilnius: mintis, 1995, 5–18.

arūnaS SVerdioLaS

102

istorinio slenksčio įveika, o kartu ir saviįveika. Šalkauskis iš esmės formulavo nacio- nalinės ir visuotinės kultūros santykio klausimą. rytų ir Vakarų pradų sintezė, pasak jo, esanti „ypatingai brangi kaipo kultūrinio universalizmo reiškėja“69.

ir Šalkauskis, ir Greimas turėjo omenyje ir kitokį, alternatyvų tautinės kultūros projektą, nors pastarasis jo nesvarstė ir su juo nepolemizavo, tiesiog paliko nuoša-lyje – šovinistinį nacionalizmą ar tautininkų publicistų skelbtą vadinamąjį „ekskliu-zyvizmą“70. Tautininkų ideologas Vytautas alantas, turėdamas omenyje pirmiausia Šalkauskio kultūros projektą, kategoriškai skelbė: „Aš iš anksto išjungiu iš lietuvių tautos tikslų bei uždavinių bet kokias universalines tendencijas. <...> mums reikalinga uždara lietuvių tautinės kultūros koncepcija, atskirta nuo visokių svetimų įtakų bei priemaišų.“71

Greimas lietuvių kultūrai kėlė iš esmės tą patį universalizmo tikslą, kaip ir Šal-kauskis, bet šio tikslo, pasak jo, turi būti siekiama ne sintetinant rytų ir Vakarų kultūrų pradus, o judant viena kryptimi – į europą, arba Vakarus, kuriuos jis iš esmės tapatino su universalia, vienaskaitiškai suprasta civilizacija. „Gyvenant euro-pietiškos – tai reiškia, par excellence, internacionalios – civilizacijos cikle, lietuviš-koji kultūra egzistuoja ir yra pripažįstama tiktai jos pozityvaus įnašo į bendrąjį civilizacijos lobyną funkcijoj. Pradedant individualiais įnašais ir baigiant tuo spe-cifiniu, savitu lietuviškos kultūros kvapu, be kurio būtų nepilna europos kultūros darželio kvapų gama.“72

kaip tik dėl šios esmiškos lietuvių kultūros sąsajos su europine kultūra, o tuo pat metu – vertikalios, slenkstinės skirties tarp jų „iškyla mūsų ambicijai gal ir nemaloni lietuvio kūrėjo priaugimo ir pripažinimo problema. ir kiekvienas kultū-rininkas noromis nenoromis priverstas akimis ieškoti to rubikono, kurį peržengus nacionalinė vertybė tampa internacionaline, bendražmogiška verte.“73 Patriotiz-mas (o Greimas visuomet buvo kietas patriotas) šiomis slenksčio sąlygomis būna neišvengiamai susijęs su vadinamaisiais dvigubais standartais, vertinant pasaulinę ir lietuviškąją kultūrą, o tai nuolat generuoja mouvaise foi, „negryną sąžinę“, su kuria tenka kažkaip dorotis. alfonsas nyka-niliūnas, Vytautas kavolis, Henrikas radauskas, Žibuntas mikšys, aleksandra kašubienė (minint tik Greimo pažįstamus

69 Šalkauskis S. rytų ir Vakarų kultūros sintezės klausimu. XX amžius, 1938, 6.70 Sverdiolas a. Lietuvių kultūros filosofija, 214–218.71 alantas V. Žygiuojanti tauta. kaunas, 1940, 103–104.72 Greimas a. j. adomas Galdikas. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 225.73 Ibid., 225.

103


asmenis) ir daugybė kitų žmonių nuo pat tautinio atgimimo laikų negalėjo vienaip ar kitaip neišgyventi šio dvilypumo ir dvigubų standartų keliamos įtampos74.

Siauras kultūros akiratis reiškiasi tuo, kad savi autoriai ir kūriniai atrodo labai stambūs, reikšmingi. „kai duoda maceinos Įvadą kaip postmodernišką plonybę, o adomą jakštą lygina su Heideggeriu, Gavelį su joyce’u – ką daryti?“75 1990 metais gavęs kelis žurnalo „krantai“ numerius, Greimas rašė: „Baisiausia Krantuose tai absoliutus vertybių hierarchijos nenujautimas, Amerikos pirtyje maišymas su Hamletu, jakšto-dambrausko lyginimas su Heideggeriu, ir tt. ir viskas – ant liuksu-sinio „deLuxe“ (di laks, kaip juokdavosi radauskas) popieriaus, su visiškai neblogu tapybos ir photo apdirbimu: gali parodyti užsieniečiui, tik, dėl dievo meilės, ne tai, kas parašyta. <...> Tiesa, vėl kažkur skaičiau, kad Gavelis – tai lietuviškas joyce’as, ir jo romanas – epistemologinis lūžis (cf. Foucault). Tai visiška proporcijų stoka – iš kur gaunasi įspūdis, kad lietuviai – ablavukų tauta, kad jiems, kazachams jokios laisvės nereikia.“76 Panašių ištarų jo tekstuose nemaža.

daug vėliau Greimas pasisakė apie savo studijų Grenoblio universitete laikus (1936–1939 m.), liudydamas apie savo kartos ir, žinoma, savojo žmonių rato patirtį: „toje kultūrinėje euforijoje mes jau nebebuvome naivūs keliuočiai ir bent gerai žinojome, kokios „kultūros“ mes nebenorėjome: lietuviškų kelnių, lietuviškų vestuvių, taurių lietuviškų asmenybių, Žmuidzinavičiaus meno, Balt-šikonio (taip jį kossu vadino) kalbotyros, Liudo Giros poezijos ir kitų panašių dalykų. mes norė-jome jau nebe „lietuviškos“ kultūros, o paprasčiausiai — kultūros. <…> Paprastai išreiškiant, mes reikalavome visus lietuviškos kultūros reiškinius vertinti vien tik aukštais europos standartais.“77 apie Henriką radauską Greimas parašė: „Būda-mas pirmas jau nebe lietuviškas, o translietuviškas poetas, jis mane įvedė į verčių kokybės – tiek literatūroje, tiek ir gyvenime – pasaulį.“78 Translietuviškumas – tai lietuviškumas, įveikęs savo ribas, tapęs reikšmingas ir už jų. Ši patirtis reikšminga ne vien tiktai biografinėje, bet ir kultūros istorijos plotmėje: „ateina brendimo periodas – tai irgi kolektyvinis reiškinys, nors gal tik elitinis, pasirodęs paskuti-niais prieškario metais. atmeti kunigaikščių kultą, grožėjimąsi Lietuvos gamta ir Šimonio paveikslais. reikalauji Lietuvos kultūrai vertybių pervertinimo, ambicijos, naujo kūrybinio projekto.“79

74 Prie to paties klausimo jis grįžo vėliau. „<...> Brazdžionis, kossu, Boruta – realistai, tautiniai poetai, vidaus vartojimui. Tuo tarpu radauskas, mackus, Venclova – jau galimi ir eksportuoti, europinio lygmens.“ (Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1989] 12 21–22. in ajG1, 366).

75 Greimas a. j. arvydui Šliogeriui, [1990] 04 20. in ajG1, 391.76 Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1990] 03 23. in ajG1, 385.77 Greimas a. j. Šis tas apie kultūrą, 6. 78 Greimas a. j. intelektualinės autobiografijos bandymas. in ajG1, 41.79 Ibid., 42.

arūnaS SVerdioLaS

104

Šitaip subrendus asmenims ir visai tautos kultūrai, nebereikia specialiai siekti kultūrinio savitumo, dėti kryptingų pastangų kuriant savitą nacionalinį stilių. meno raidai „pradedant individualiais įnašais“, jos kelias savaime „baig[sis] tuo specifiniu, savitu lietuviškos kultūros kvapu.“80 Greimas išreiškė įsitikinimą, kad „kultūra yra viena, tinkanti visoms šalims – žmogaus kultūra. daiginti ją savo širdyse, prikrauti jos pilnus savo smegenų stalčius, sėti ją po tėviškės laukus, kad tik jinai būtų žmo-gaus veikalas, skirtas žmogui pagerbti ir jam padėti, – ir tik tai. o gerasis dievulis, kuris paleido mus be kelnaičių lakstyti Šešupės ar dubysos pakrantėmis ir su videl-čiais gaudyti lietuviškus kilbukus, jau pasirūpins, kad viskas, ką rašysim ar darysim, norėtume to ar nenorėtume, bus savaime lietuviška.“ 81 atsakydamas į klausimą, ką reiškia jo pasakymas, kad „nuo lietuviškumo nepabėgsi“, Greimas paaiškino: „Vienas rusų kilmės prancūzų rašytojas, Henri Troyat, užklaustas, kame glūdi jo rusiškumas, atsakė: jei nakčia, bemiegant, jam kas nors įgnybtų į šlaunį, jis rusiš-kai suriktų „oi!“. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų lietuviškumą: tai skausmo ir džiaugsmo, meilės ir neapykantos kalba. Tai būtinybe virtęs atsitiktinumas. Visas reikalas: kaip išnaudoti būtinybę, paverčiant ją į laisvę.“82 Paminėtina, kad tai būdinga Šalkauskio aptartai tautai, gyvenančiai universaliu kultūros turiniu – nacijai.

PoLiToPija ir PoLiCHronija

Bet kartu Greimui atsivėrė dvikultūriškumo, neredukuojama dvilypio žvilgsnio problematika, jis savyje pačiame aptiko prieštaringą dviejų kultūrų – europinės ir lietuvių – patirtį. dviejų kultūrų skirtis išliko interiorizuota, įkelta į vidų. kai 1988 metais aplankiau jį jo Paryžiaus bute Palais Royale, ten lakstė šuo rudis. Paklausiau apie lietuvišką jo vardą. „a, tai tokia schizofrenija“, – atsakė Greimas. Panašiai jis yra sakęs daug kam. aišku, tai neturi nieko bendro su psichopatolo-gija ar apskritai su psichika – tai kultūrinės sąmonės vidinis suskilimas, kai asmuo remiasi dvilypiais ir skirtingais pagrindais, asmeniškai patiriamas dvikultūriškumas. „iš Lietuvos aš turbūt beveik viską ir atsivežiau: aukštaitišką vaikystės kaimo kvapą, suvalkietišką ambiciją ir užsispyrimą, vokiškos kultūros – filosofijoje, istorijoje –

80 Greimas a. j. adomas Galdikas. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 225.81 Greimas a. j. apie tautiškas kelnes ir sintetinius gaminius. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 330. Tokios kūrybos pavyzdys jam buvo adomo Galdiko tapyba. „užuot sėmęsis įkvėpimo iš lietuvių liaudies

meno, Galdikas tapo drobes, kurių atrama ir įkvėpimas – visos europos „meninės patirties istorinio proceso pasisavinimas“ <...> jo ir mikalojaus konstantino Čiurlionio darbai <...> išlieka „reprezentatyviausi [Lietuvos] sąmonės atstovai“. (Greimas a. j. adomas Galdikas. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 227).

82 Greimas a. j. Semiotiko žvilgsniu (B. Genzelio pokalbis su a. j. Greimu). in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 90.

105


elementus, skandinavų ir slavų „dvasios“ supratimą: tai vis buvusios romos impe-rijos tautoms nesuprantami dalykai. o tokie kultūriniai dvilypumai kartais duoda tai reliatyvumo, tai viršiškumo išjautimus.“83 Į kavolio klausimą, kokią reikšmę jo mąstymui turi lietuviškoji patirtis, Greimas atsakė: „Tokia problematika geriau suprantama kaip dviejų kultūrinių pasaulių sugyvenimas, vienam kitą papildant, vienas kitam prieštaraujant. aš visą savo maždaug subrendusio gyvenimą praleidau kaip schizofrenas. ir geografiškai, ir dvasiškai.“84 „Būti ir lietuviu, ir žmogumi“ – dvejopas intencionalumas, dvejopa eidetika. asmuo vienaip ar kitaip juos derina, bet išvengti šio dvilypumo neįmanoma.

nuotolis išsidėsto ne tiktai erdvėje, bet ir laike, netgi sakyčiau, visų pirma laike. Šalia vietos toks pat esmiškas yra laiko matmuo, šalia politopijos – polichronija. Patiriant kultūrinės sąmonės skilimą išryškėja nesuderinami kultūrų laikai. kultūrų asinchronija reiškia, kad linijiniame, kalendoriniame laike bendralaikės kultūros gyvena kiekviena savame istoriniame egzistenciniame laike. Greimą kone perse-kiojo mintis, kad Lietuva turi neatsilikti nuo Vakarų kultūros, ją vytis. Pažanga Lietuvoje reiškiasi kaip nuolatinis vėlavimas ir vijimasis. dabar tai vadinama besi-vejančia raida.

Tačiau „mūsų bėda, kad tarp Vakarų ir „rytų“ [kuriems šiuo atveju priskiriama ir Lietuva. – a. S.] galvosenų nėra sinchronizacijos: ar galima romantiškai kalbėti apie laisvinimus ir laisvėjimus ir tuo pat metu gyventi beprasmiškumo ir smirdalų epistemą?“85 Pastaroji esanti būdinga dabartiniams Vakarams. Taigi Greimo lietu-vių kultūros projektas pasmerktas paradoksui: Lietuva turi vytis Vakarus, jos kul-tūrą reikia atverti pasauliui, bet dabartinė Vakarų kultūra yra krizinė, „nugrimzdusi į bereikšmiškumą“. Įveikiant atsilikimą ir pasivejant dabartį, kartu neišvengiamai atsiveriama ir šiai krizei. „koktumas ima, žvilgsniu apmetus šį dvidešimtąjį amžių, į kurį buvo sudėta tiek vilčių, kur buvo pergyventa tiek nusivylimų. kokį kraitį jis žada, kokią pasogą gali duoti Lietuvėlei, mūsų pamažu iš miego bundančiai kara-laitei? kokių gėrybių ji galės ir norės pasirinkti šiame kultūriniame Vakarų super-markete?“86 Tai padaro patį progresistinį, apšvietos orientacija paremtą Greimo projektą paradoksalų ir suteikia jam kontrastingą, tragišką foną. (Bet jis tarpsta postmodernybės epochoje, kuriai svetima tragikos sąmonė).

83 Greimas a. j. intelektualinės autobiografijos bandymas. in ajG1, 35. jo kultūrinis akiratis apėmė ir rusiją – interviu su ugne karvelis jis kalbėjo apie savo kultūrinį „slaviškumą“,

rusų ir vokiečių kultūrų pradus. („Pagrindinis žodis – algirdas julius Greimas“. kalbina ugnė karvelis. in ajG1, 155).

84 Ibid., 35.85 Greimas a. j. arvydui Šliogeriui, [1990] 03 14. in ajG1, 379.86 Greimas a. j. Šis tas apie kultūrą, 14.

arūnaS SVerdioLaS

106

Vis dėlto Greimo atsakas į šį tragišką dvilypumą – ne rezignacija ir ne alterna-tyva – užsidarymas, tariamos grynos savasties puoselėjimas, ne paseizmas, o neviltį peržengiantis ryžtas atsiverti universalizmo ateičiai, ją projektuoti ir aktyviai lemti. „europa, o išvis ir Vakarai, šiuo metu pergyvena gilią kultūros krizę, vadinamąją identiteto krizę. o krizė – tai visų pirma įsisąmoninimas į esamų vertybių žlugimą ir noras jas pervertinti. Šioje Umwertung aller Werte ir lietuvių tauta, ne mažiau negu kitos, turi teisę tarti savo žodį <...>.“87 Lietuva turi „aktyviai dalyvauti kultū-rinio europos modelio, kultūrinių elgsenos formų, gyvenimo stiliaus išdirbime“88. Tai, beje, ne tiktai „teisė“, bet ir galimybė, kurią galima pasirinkti arba atmesti. Į Broniaus Genzelio klausimą, kuriame galima įžvelgti Šalkauskio kultūrinės sinte-zės idėjų pėdsaką, Greimas atsakė: „Truputį menkavertiškai, savim nepasitikinčiai skamba „iš kitų tautų perimtos kultūrinės vertybės“: kultūra, pagal mane, tai būtų aktyvus dalyvavimas bendrų žmogiškų vertybių įforminime ir puoselėjime, tai pil-nateisių narių dalyvavimas žmonijos kultūros klube.“89 dabarties atsakomybės bei ateities atvirybės akiratis ir šiuo atveju viešpatauja Greimo mąstyme. iškeliant kul-tūrų daugybiškumo patirtį, kartu užklausiamas ir ginčijamas universalios pažangos akiratis. apie tai mąstė pats Greimas.

išryškėja ir kitas esminis prieštaravimas, taip pat paliečiantis pačius apšvietos pažangos sampratos pamatus, kuriais pasirėmė Greimas. „Pokario laikais dar galima buvo galvoti apie lietuvių tautos likimą kaip jos aktyvų dalyvavimą iškilmingoje tautų procesijoje į pažangą, į laisvę. nežiūrint peripetijų. – Pastarasis dešimtmetis sudavė galutinį, triuškinantį smūgį istorijos, kaip žmonijos vieškelio, konceptui. iš vienos pusės, įsisąmoninome į istorijos reliatyvumą, į atskirų istorijų – kini-jos, indijos ir t. t. specifiškumą. iš kitos pusės, pamažu sutrupėjo, į dulkes pavirto pažangos sąvoka. kur ir kokia pažanga: mene, literatūroje, moralėje, demokratijoje, gerovėje? <…> istorija virto reliatyvia sąvoka.“90

Vis dėlto nepaisydamas šių neišspręstų ir, matyt, neišsprendžiamų prieštara-vimų, lemtingų lietuvių kultūros ateičiai, Greimas teigė, kad esminis uždavinys – sutapatinti Lietuvos kultūros vietą ir laiką (artumo–tolumo matmenis) su Vakarų kultūros vieta ir laiku, vadinasi, tapti dabartiškais, imtis atsakomybės už europinę (pasaulinę) dabartį ir aktyviai ją lemti žvelgiant į ateitį. Šis apsisprendimas – nebe teorijos, o valios, ryžto klausimas.

87 Ibid., 15.88 Ibid.89 Greimas a. j. Semiotiko žvilgsniu. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 89.90 Greimas a. j. intelektualinės autobiografijos bandymas. in ajG1, 42.

107


kuLTūroS PoLiTika

Greimo demiurgija intensyviai pasireiškė atkuriant ir tuoj atkūrus Lietuvos nepri-klausomybę. Savo bendražygiui rezistencijoje ir bendradarbiui išeivijos spaudoje Henrikui Žemeliui jis parašė: „aš asmeniškai savo lietuviškąją pusę esu nukreipęs į kraštą <...>.“91 o kitam senam bičiuliui Broniui railai: „ir man ta nepriklauso-mybė atėjo pavėluotai, tai bandau ribotoje srityje, bet organizuotą kultūrinę liniją pravesti <...>.“92 Greimas manė, kad tiesioginiu politinio išsilaisvinimo tęsiniu turi tapti konstruktyvus darbas – kultūros kūrimas. „nežinau dar gerai ką, bet reikia ką nors daryti ir pradėti laisvinimo kovą, numatant nebeherojišką periodą.“93 Šio laikotarpio Lietuvos kultūros būklę jis vertino labai blogai, laiške Tomui Venclovai rašė esąs „labai susirūpinęs kultūrine šio meto krize, baisesne negu „nepriklauso-mybės“ politikai“94. jis bent keliuose lygmenyse projektavo Lietuvos ateitį ir siekė atitinkamai paveikti kultūrinį, mokslinį ir visuomeninį jos gyvenimą.

jau iki nepriklausomos valstybės atkūrimo Greimas buvo rašęs: „nelaukta mintis man kyla: ar yra pas jus koks nors nedidelis komitetas (panašus į Prunskienę ir „ekonomistus“) iš 4–5 narių, kuris galvotų ir planuotų lietuvišką kultūrą jos visu-moje? juk tai viena <...> iš „suvereniteto“ rūšių.“95 Galvodamas apie kultūros pro-jektavimą, Greimas pirmiausia stengėsi užčiuopti realaus Lietuvos politinio mecha-nizmo spyruokles, ieškojo prieigų prie svarbiausių politinių veiksnių. jis klausė Sauliaus Žuko, kas Lietuvoje yra politiškai įtakingi žmonės: „Galvoju apie kultūrinį planavimą <...>. reikia iniciatyvos grupės, kuri galėtų atsiremti ant „atsakingų“ gaivalų. o pasakyk man, kas šiuo metu Lietuvą „valdo“ (tai, ką galima valdyti), kas tampo virvutes marionečių, kas tie robespiere’ai, nuo kurių dalykai priklauso. jei jų tarpe yra „sergančių kultūra“, tai galima ir bandyti planuoti.“96 Žinoma, tai gana ciniškas politinės tikrovės supratimas. Laiške arvydui Šliogeriui jis pats sakėsi esąs cinikas97, jam tikrai netrūko ciniško įžvalgumo. Bet Greimo cinizmas buvo ne radi-kalus ir visaapimantis98, o selektyvus ir segmentinis. Šiuo atveju jis ieškojo realios, veiksmingos socialinės politinės atramos savo projektavimui.

91 Greimas a. j. Henrikui Žemeliui, [1990] 11 20. in ajG1, 425.92 Greimas a. j. Broniui railai, [19]90 09 31. in ajG1, 461.93 Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1990] 03 23. in ajG1, 384.94 Greimas a. j. Tomui Venclovai, [1991] 05 22. in ajG1, 448. 95 Greimas a. j. Sauliui Žukui, 1989 08 28. in ajG1, 358.96 Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1990] 03 23. in ajG1, 384.97 Greimas a. j. arvydui Šliogeriui, 1990 12 06. in ajG1, 429.98 Sverdiolas a. Cinizmas pas mum: aukštybės redukcija. in Apie pamėklinę būtį ir kiti etiudai. Vilnius: Baltos

lankos, 2006, 110–135.

arūnaS SVerdioLaS

108

ryškiausias šios plotmės Greimo Lietuvos kultūros projektavimo dokumentas yra 1990 metų pabaigoje parašytas ir perduotas memorandumas „Ponui Lietuvos respublikos Prezidentui Vytautui Landsbergiui Pro memoria Lietuvos ateities pro-jektavimo reikalu“99. Tai, galima sakyti, metaprojektas – Lietuvos kultūros projek-tavimo projektas. Svarbiausia jo idėja paprasta – sukurti tarybą prie prezidento, kuri turėtų projektuoti lietuvių kultūrą, formuodama Lietuvos respublikos kul-tūros strategiją. kultūra čia buvo suprasta pačia plačiausia prasme, apimančia ir ekonomiką, mokslo organizavimą bei kitus dalykus. Trumpučiame aštuonių pusla-pių memorandumo tekste atsiveria tai, ko mums ir dabar bene labiausiai stinga – įspūdingas vizijos aiškumas, kryptingumas, visumiškumas ir konkretumas. dabar-tiniame mūsų politiniame galvojime nėra nieko panašaus – paprastai remiamasi tamkartiniais, fragmentiškais, pragmatiniais sumetimais, nusitveriama kažin kur prisigraibytų idiomų ir jos eklektiškai, chaotiškai kombinuojamos.

Greimas pradėjo kritiškai, polemiškai aptardamas patį projektavimo matme- nį – ateities perspektyvą. Lietuvos respublikos atkūrimas buvo savotiškas antra-sis ar mažasis atgimimas. Visuomenės sąmonėje atsikartojo jau aptarta paseistinė XiX amžiaus pabaigos tautinio atgimimo orientacija. „nepriklausomybės paskel-bimo laikotarpiui būdingas patriotinių jausmų išsiveržimas daugumoje pasireiškė noru grįžti į praeitį, „atgimti“; ideologinių referencijų sistema buvo nukreipta į dvi praeitis, į kunigaikščių ir į tarpukario Lietuvos <...>.“100 Greimas laikė, kad tokia yra anaiptol ne vien tiktai šviesuomenės, ideologų ar politikų, bet ir visos visuome-nės orientacija, konstatavo, kad „tautos kova už laisvę pasireiškia <...> noru atkurti praeitį, o ne kurti ateitį“101.

Ši paseistinė orientacija, noras gyventi praeitimi, ją susigrąžinti ir išsaugoti vėl tapo bene svarbiausiu poleminiu Greimo projekto taikiniu. jis pastebėjo pavojų, slypintį tokioje atgręžtyje į praeitį – iš dėmesio lauko išslysta naujas kūrimas. Lietuvos istorijos lūžinės dabarties – nepriklausomybės atkūrimo – momentu jis ryžtingai formulavo uždavinį: „būtina visomis priemonėmis ir jėgomis nukreipti tautos pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą į ateities Lietuvos kūrimą <...>“102. Čia svarbi jo griežčiau nesuformuluota, bet implikuojama skirtis – tautos „jausmai“ ar, dabar sakytume, pasąmonė, nesąmoningumas – ir grupės asmenų „protas“, sąmonė, sąmoningumas.

Šis tautos sąmonės perorientavimas nuo praeities į ateitį yra, pasak Greimo, „poetų ir filosofų užduotis“, bet „prie jo prisidėti, jį pagrįsti turi protas – ir tai

99 Greimas a. j. Pro memoria Lietuvos ateities projektavimo reikalu. Baltos lankos, 1997, nr. 8, 140–148.100 Ibid., 140.101 Ibid.102 Ibid.

109


Lietuvos likimui vadovauti pakviestų žmonių pirmoji pareiga“103. Tačiau Greimas kuo puikiausiai suprato, kad kasdieniniai reikalai ir rūpesčiai užstoja valdžios insti-tucijoms akiratį ir neleidžia „svarstyti ar planuoti Lietuvos ateitį ilgesnėmis distan-cijomis“104. jo sumanymo šerdis – sukurti ypatingą socialinę vietą, kurioje galima būtų mąstyti apie tokius dalykus. jis siūlė „skubiai sukviesti apie respublikos prezi-dentą grupę kompetentingų žmonių, nesuinteresuotų kasdienine politine akcija ir neturinčių asmeninių ambicijų – tik dėl dievo meilės nesteigiant „etatų“ ir naujos biurokratijos <...>“105. Šiai grupei reikia pavesti du svarbiausiaus dalykus: „įsivaiz-duoti idealų, utopinį ateities Lietuvos, tokios, kurios norime, modelį ir / – bandyti nustatyti būdus ir priemones, išdirbant įvairius scenarijus, atitinkančius vidutinio atstumo, sakysim, dešimties metų laikui, nurodančius, kaip prie tokio modelio artė-ti“106.

Įsidėmėtina, kad pačiu pirmuoju laikomas vaizduotės darbas. Pragmatiškai orientuojantis, tai atrodo nerealistiška ar netgi nerimta. idealus, utopinis modelis – kasdieninei ir pragmatinei sąmonei tolimi, keisti, efemeriški dalykai. Bet tai tiktai liudija tokios sąmonės negebėjimą susidurti su atviru ateities akiračiu ir jį lemti, visų pirma projektuojant pirmine žodžio projet prasme, „metant priešais save“. Tokios sąmonės akiratis yra lemtingai siauras, ji uždaryta dabartyje, esamybėje, kurią laiko vienintele tikrove, ir mato tik tai, kas čia pat šalia. Tai dar viena pre-zentizmo atmaina šalia minėtojo carpe diem. Valdžia nė negali būti kitokia, nes yra prirakinta prie neatidėliotinų dabarties reikalų, prie aktualijų. Visada yra tuoj pat spręstinų klausimų, tad nėra kada galvoti apie dar nesamus dalykus. Todėl einama aklai, kaskart atsitrenkiant į nenumatytai vis iškylančias kliūtis. aklas prezentizmas panašus į paseizmą, kai einama pirmyn, atsigręžus praeitį.

kaip tik šioje situacijoje Greimas laiške savo jaunystės draugui Vytautui abrai-čiui vėl iškėlė savo jau ne kartą keltą klausimą: „kaip skatinti galvojimą ne tik čia, panosiai, bet 5 ar 10 metų į priekį periodais?“107 ir pats pasiūlė išeitį – reikia sukurti kelių ar keliolikos asmenų kultūros tarybą už politinės sistemos ribų. Ši taryba, kuriai pirmininkautų pats prezidentas, pasak Greimo, „turėtų būti pusiau oficia- lus, patariamasis organas“108, ji „turėtų būti griežtai atskirta nuo politinių veiks-nių ir tvarkytųsi ne „demokratijos“, o kompetencijos ir efektyvumo principais“109. nei demokratinis, nei biurokratinis mechanizmas būtų nepajėgus aptikti tokių

103 Ibid.104 Ibid.105 Ibid., 141.106 Ibid.107 Greimas a. j. Vytautui abraičiui, [1990] 09 24. in ajG1, 419.108 Greimas a. j. Pro memoria Lietuvos ateities projektavimo reikalu, 141.109 Ibid., 141–142.

arūnaS SVerdioLaS

110

žmonių, juos iškelti, pasitelkti ir įgalinti veikti. Prezidentui patarianti kultūros taryba turinti būti sudaryta asmeninio pasitikėjimo pagrindu.

demokratija čia, kaip ir daugelyje kitų vietų, rašoma kabutėse, tačiau ne taip jau lengva pasakyti, ką tos kabutės reiškia. ar Greimas manė, kad demokratiją įmanoma suprasti vien tik ironiškai? Taip manyti būtų pernelyg tiesmukiška, nors nemaža jo ištarų šitai patvirtina. Greimas labai kritiškai vertino dabartinę demo-kratijos būklę Vakaruose (apie visą likusį pasaulį nėra ko nė kalbėti). jam rūpėjo valstybės veiksmingumas ir kėlė nerimą visur kur pastebimas jos neįgalumas. „o Lietuvoje, kadangi „blogai“ – tai visos demokratijos karikatūros ima reikštis. Tai neišvengiama, bet ar galima sulėtinti tą degradaciją? Toks šiandien mano pagrin-dinis rūpestis.“110 „Tai, kas darosi Lietuvoje šiuo metu, mane tik piktina, norisi staugti. net praeina noras „vaduoti tėvynę“. Vis tik netikėjau, kad toks bardakas, tokia „sovietinė demokratija“ išeis.“111

Ypač bergždžiu jis laikė parlamentarizmą Lietuvoje. Greimas buvo preziden-tinės respublikos, Charles’io de Gaulle’io gerbėjas112 ir manė, kad Lietuvai reikia stipraus prezidento bei stiprios vyriausybės. „aš buvau – ir reiškiausi už tai, kad valdžia valdytų, o parlamentas – plepėtų, kaip ir visose demokratijose, kurios negy-vena „mitais“.“113 Šliogeriui jis parašė aštrokai: „aš manau, kad lietuviai apie demo-kratiją vis tik per mažai supranta. aukščiausioji Taryba nieko nedaro, o dabar – „parlamentarinis, pats šlykščiausias režimas“. <…> Seimas tegul sau koliojasi, bet vyriausybė turi būti tvirta ir pastovi, prezidentas – su didelėm galiom. Tai tokia šiandien Vakarų kraštų demokratija, o jūs – net ir jūs pats – koliojatės nelyginant negrų respublikos kapitonas, norėdamas nuversti valdžią dėl korupcijos.“114

aišku, kad čia paliečiami esminiai politinės filosofijos dalykai – kaip visuome-nėje galima ir ar apskritai galima ypatinga apolitinė vieta? Siūlomos kultūros tary-bos statusas lieka neapibrėžtas ir dviprasmis – tai užpolitinė institucija neinstitu-cija. mindaugas kvietkauskas netgi teigė, kad „iš esmės jis [Greimas] siūlė „senių tarybą“ prie prezidento, kuri savo rankose stipriai laikytų valstybės vairą“115. man regis, įvardyta taikliai, bet apie valstybės vairo laikymą vargu ar galima kalbėti, nes

110 Greimas a. j. Vytautui abraičiui, [1990] 09 24. in ajG1, 419.111 Greimas a. j. irenai oškinaitei-Būtėnienei, 1991 11 30. in ajG1, 466.112 „<...> de Gaulle’io perimta demokratinių institucijų reformos tvarkos, pastovumo ir socialinės drausmės

kryptimi mintis demokratinių laisvių gynimo šalininkus sugrupavo už persenusio, atgyvenusio parlamentarizmo idėjos <...>.“ (Greimas a. j. rezistencija ir demokratija. Sietynas, 1989, nr. 7, 51). de Gaulle’iui mirus jis išspausdino „Prancūzijos lietuvių žiniose“ trumpą nekrologą. „de Gaulle’o politinė linija, jo veiksmai vienų buvo giriami, kitų kritikuojami, bet jo iškili stovyla, visa galva praaugusi minių marias, visuose kontinentuose buvo paprastų žmonių priimama kaip laisvės ir nepriklausomybės simbolis.“ (Greimas a. j. mirė Charles de Gaulle. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 278).

113 Greimas a. j. arvydui Šliogeriui, 1991 08 21. in ajG1, 455.114 Greimas a. j. arvydui Šliogeriui, [1990] 08 29. in ajG1, 408.115 Greimo gaudesys. a. j. Greimo planai Lietuvai – kas iš jų? Literatūra ir menas, 2016 liepos 15.

111


kultūros taryba turėjo būti grynai patariamasis organas be jokių transmisinių galios mechanizmų.

demokratijos ir autoritarizmo santykis Greimo politinėje galvosenoje nėra visai aiškus. kaip politinis mąstytojas Greimas buvo prieštaringai radikalus, dešinysis ir (arba) kairysis, bet ne centristas. Tačiau jis turėjo puikų saiko jausmą. Šiaip jau jis neabejotinai buvo demokratas, demokratija jam neabejotinai rūpėjo116, bet iškilus demokratijos veiksmingumo klausimui pasisakydavo ir kitaip. Greimas taip pat kritiškai kvestionavo demokratijos principus, siekė iš naujo svarstyti jos pagrindus ir nustatyti ribas. Tai nebūtinai reiškia neigti, paneigti; prancūzai tai vadina karte-ziniu mąstymu – viską reikia kritiškai užklausti, išardyti į elementus, o tai, kas lieka neabejotina – ir yra tvirtas pagrindas.

Tenka pripažinti, kad liberalioje demokratinėje valstybėje tokiai kultūros tary-bai, kokią siūlė Greimas, iš tiesų nėra vietos. Greimas projektavo nesisteminę, su politine sistema nesusijusią, prieštaringą – archaizuojančią-anarchinę instituci-ją-ne-instituciją. jos statusas suėjo į koliziją su Lietuvos politine tikrove – tuo metu buvo intensyviai kuriamos institucijos, nebepalikusios vietos neapibrėžto statuso kultūros tarybai. Sakyčiau, čia atsiskleidė ir mūsų demokratijos silpnumas, papras-tai labiausiai krintantis į akis stebint visuomeninės politinės tikrovės reiškinius, o kartu jos stiprybė, kurią pastebėti būna daug sunkiau. kitas dalykas – kad Lietuvos politinėje sistemoje apskritai neatsirado vietos jokiai jos ateitį projektuojančiai ins-titucijai, jokiam think tank. jeigu ad hoc ir sudaromos kokios komisijos ar darbo grupės, tai jų išvados ir rekomendacijos paskui patenka į sprendžiančias institucijas; ministerijos, vyriausybė ir parlamentas jas svarsto, keičia ir neatpažįstamai iškraipo. Tačiau mėginimai kurti Lietuvos kultūrą projektuojančią instituciją vis atsinaujina.

Šalia demokratijos ir autoritarizmo santykio bent trumpai paminėtina kita svarbi Greimo politinės filosofijos tema – demokratijos ir aristokratijos santykio, konkrečiai, aristokratinio „gerųjų valdžios“ prado įterpimo į demokratinę visumą galimybė. Greimas grindė aristokratinį principą kultūroje, ieškodamas socialinių sąlygų atsirasti ir gyvuoti žmogui, laisvam apsispręsti. Įdomu, kad jis visiškai paliko nuošalyje demokratijos pagrindus klojusį antikos politinį mąstymą. Laisvę Grei-mas neišardomai siejo su kilnumu. Viduramžiais įsitvirtinęs aristokratinis pradas: „barbariškas baronas, pažodžiui: „laisvas žmogus“ jos [krikščionybės] dėka pamažu virsta tarnaujančiu riteriu, „užangažuoto“ žmogaus prototipu – iš profesijos, iš savo nediskutuojamos paskirties, „dykai“ atitaisinėjančiu skriaudas ir gelbstinčiu artimą. Šis laisvai prisiimtos socialinės tarnybos idealas, kurio simboliu ilgus amžius išlieka

116 „man daug reikšmingesnis yra faktas, kad perversmo pasėkoje susikūręs režimas nusitęsė bent du kartus ilgiau, negu patsai demokratinio gyvenimo laikotarpis, kad lietuvių tauta per visą tą laiką, galima sakyti, net rimtai nepabandė atstatyti respublikinį legalumą.“ (Greimas a. j. Gruodžio 17 d. perversmas (konkrečios analizės bandymas). Darbas, 1957, nr. 1 (32), kovas).

arūnaS SVerdioLaS

112

aristokratas – materialiai nepriklausomas, be baimės ir vergiškumo tarnaująs kara-liui ir valstybei, mūsų draugas ir poetų globėjas – yra tas stuburkaulis, apie kurį susiklosto kiti europietiškos formos elementai.“117

kaip tik šiame laisvės, neatskiriamai susijusios su kilnumu kontekste iškyla Greimui visuomet imponavusi don kichoto figūra (refleksyvi, su distancija ir sąmoningai suvokta), taip pat beau geste etika. o „didžioji revoliucija, tikėjusi vienu rašalo brūkšniu ir keliais giljotinos peilio smūgiais išlaisvinti žmogų ir suvi-suotinti laisvo ir kilnaus žmogaus tipą, padarė tiktai pradžią tai „dvasinei žmonijos krizei“, iš kurios europa negali išsikrapštyti jau pusantro šimto metų“118. Vėliau, XiX amžiuje, aristokrato vietą užima menininkas – savotiškas dvasios aristokratas ir laisvas žmogus. kaip tik jis „užsideda sau ant pečių misiją tęsti vakarietišką kul-tūrą, suvokdamas save kaip antitezę buržujaus, kuris „pense bassement“ (galvoja prastai)“119.

Su didžiąja prancūzų revoliucija Greimas siejo atsiradimą anoniminės galios, kuri, pasak jo, įsitvirtina po Pirmojo pasaulinio karo. kai šitai įvyksta, „žmogus jaučiasi bejėgis prieš anoniminės valstybės mašinos galingą dundėjimą: jis jungiasi į sąjungas, kartelius, sindikatus. Bet ir šie, demokratiški ar totalitariški, tvarkosi tais pačiais anonimiškumo dėsniais.“120 Tas pats, pasak Greimo, pasikartojo po antrojo pasaulinio karo. Su šių anoniminių mechanizmų veikimu jis siejo egzistencialis-tinį, ypač Sartre’o pabrėžtą angažavimąsi, į kurį žvelgė labai kritiškai. „angažuojasi“ rašytojai, dailininkai, mokslininkai, nes didžiulėje netikėjimo ir beprasmiškumo jūroje atsiranda tikėjimo ir prasmės surogatas <...>.“121 Taigi angažavimasis šiuo atveju yra ne kas kita, kaip asmens prisidėjimas prie vienos ar kitos anoniminės galios, susijęs su „laisvės ir kilnumo“ (Greimo formulė) junginio suirimu. Greimui svarbiausia tai, kad „apie kilnaus nesuinteresuoto stiliaus išlaikymą (mūsų [lietu-vių, – a. S.] atveju – ir sudarymą) sukasi visas Vakarų europos išlikimo klausimas. ne „užsiangažavimai“ į kairę ar į dešinę, bet aukštesnio laipsnio užsiangažavimas – atsisakymas užsiangažuoti – sudaro <...> šių dienų „kilnų stilių“, įeidamas į europie- tiškos aristokrato tradicijos vagą. <...> tik laisvas žmogus gali saugoti laisvę ir būti laisvo gyvenimo kūrėjas.“122

memorandume Landsbergiui Greimas teziškai išdėstė savo metaprojektą siū-lydamas svarbiausias gaires ar „užduotis“ būsimajai Tarybai. Šios užduotys apima

117 Greimas a. j. Laisvė ir „užsiangažavimas“. in Greimas a. j. Iš arti ir iš toli, 299.118 Ibid. 119 Ibid.120 Ibid., 300–301.121 Ibid., 301.122 Ibid., 303.

113


labai plačią sritį – ne tiktai kultūrą, švietimą ir mokslą, bet ir ekonomiką, žemės ūkį, technologiją, socialines problemas. Tarp tų užduočių yra neabejotinai šian-dien vertų dėmesio ir anaiptol neišspręstų, bet dabar nesiimu jų nagrinėti, o juo-lab įvertinti. Bendra Greimo idėja yra labai plačiai suprastos kultūros visokeriopa decentralizacija, paskirstymas visame Lietuvos plote. Paminėsiu tik vieną būdingą punktą – universitetų tinklo planavimą. Tuo metu Lietuvoje tebuvo vienintelis Vilniaus universitetas ir ką tik 1989 m. atsteigtas Vytauto didžiojo universitetas. Greimas manė, kad „būtų prasminga numatyti steigti Lietuvoje visą universitetų tinklą (pavyzdžiui, be Vilniaus ir kauno, klaipėdoje, Šiauliuose, marijampolėje, Panevėžyje, Švenčionyse), tuo būdu išvystant „kultūrinio gyvenimo“ centrus.“123

„Baigiamosiose pastabose“ Greimas rašė, kad jo trumpas pro memoria nepreten-duoja nei į išsamumą, nei į „minties organizavimo stangrumą“124. jis galėtų būti pretekstas gilesniems svarstymams. Greimas skatino tęsti darbą ir siūlėsi aktyviai prie jo prisidėti: „Visas pastabas, pataisas ar papildymus mielai sutikčiau integruoti į pilnesnę ir aiškesnę visumą.“125

Svarstant šio Greimo projekto veiksmingumą, svarbus Sauliaus Žuko komenta-ras: „jei neklystu, šis tekstas Vytauto Landsbergio aplinkos žmogui arba jam pačiam turėjo būti perduotas Paryžiuje. Sunku pasakyti, ar į jį bandyta atsižvelgti, ar jis paprasčiausiai kur nors nusimetė.“126 darius kuolys, tada buvęs kultūros ir švie-timo ministru, prisimena memorandumą padauginęs ir išdalijęs ministrams127. Bet tai neturėjo jokių pasekmių. Tiesą sakant, memorandumas ir nebuvo skirtas minis-trams ar kitiems aktyviems politikams ar institucijoms, jis buvo skirtas žmogui, kuris tada de facto buvo Lietuvos prezidentu. kaip kultūros tarybos projektas turėtų būti realizuotas, kokia turėtų būti jos sankaba su politine sistema, lieka neaišku. ar pakaktų vien tiktai patarimų prezidentui? Tai susiję su trumpai aptarta Greimo politinės valdžios samprata. Greimas manė, kad kaip tik šio žmogaus rankose yra realios valdžios spyruoklės. Tačiau į jo pasiūlymą aktyviai dalyvauti tolesniuose pro-jekto svarstymuose nieko nebuvo atsakyta ar kaip nors atsižvelgta, nebuvo nė pačių svarstymų. Landsbergis yra išsitaręs, kad tada tam nebuvę laiko, viską gožę svarbūs įvykiai.

o Greimas mėgino veikti. Laiške tuometiniam kultūros ir švietimo ministrui dariui kuoliui jis rašė: „<...> paruošiau, po pasikalbėjimo su Landsbergiu, savo pro memoria kultūros tarybos reikalu, jis atsiras Vilniuje tuo pat metu kaip ir šis laiškas.

123 Greimas a. j. Pro memoria Lietuvos ateities projektavimo reikalu, 147.124 Ibid., 148.125 Ibid.126 [Žukas S. Parengėjo pastabos]. in Greimas a. j. Pro memoria Lietuvos ateities projektavimo reikalu, 141. 127 kuolys d. diena su algirdu juliumi Greimu. in ajG1, 600.

arūnaS SVerdioLaS

114

Gerai, kad kitu taku, ta pati idėja ėmė konkretizuotis ir pas jus.“128 kuolys tada galvojo jau instituciškai, ministerijos kompetencijos akiratyje, ir savo ruožtu parašė Greimui, ką ketinama daryti. Tada jis tarėsi ir su Vytautu kavoliu. Greimas rašė: „aš siūlau Tarybą prie Prezidento (kad būtų aukščiausia instancija), o jūs – prie minis-terijos. Tai suderinama <...>. kitas skirtumas – jau didesnis: pagal kavolį, Taryba būtų sudaryta iš „užsienio konsultantų“, o pagal mane – branduolys, nedidelis, turi būti Lietuvoje, o nariai – iš abiejų pusių <...>. Trečias skirtumas – tai pats kultūros suvokimas. Pagal duotas pavardes (milosz, Venclova) jūs kultūrą imate siaurąja prasme, o aš ją suprasčiau drauge su mokslu, technologija, bendruoju krašto ir mokslo įstaigų organizavimu.“129 Greimas siūlė, kaip galima būtų suderinti šiuodu projektus.

Tačiau nebuvo nei suderinti abu projektai, nei plėtojamas kuris vienas iš jų. Pri-simindamas sąveiką su Greimu, kuolys baigė atodūsiu: „deja, į tokį kvietimą rim-čiau atsišaukti tuomet krašto politikams jau stigo kūrybinių galių.“130 jau 1990-ųjų metų pabaigoje jie nusilpo, pavargo. Turbūt retoriškai nuskambės klausimas, kurgi tos galios dingo ir kodėl per paskesnį ketvirtį amžiaus jos nė karto taip ir neatgijo, valdžioms keičiant vienai kitą?

Po penkerių metų memorandumas buvo išspausdintas „Baltų lankų“ žurnalo „archyvo“ rubrikoje. Parengėjas rašė: „atrodo, kad ir šiandien, jau daugiau kaip penkeriems metams praėjus, šie patarimai ne vienu atveju lieka aktualūs, kita ver-tus, jie įdomūs kaip kultūros plačiąja prasme projektavimo, lietuviškosios utopijos žanro kūrinys.“131 Buvo akivaizdu, kad projektas jau yra atsidūręs nebe ateities, kaip kad buvo numatyta jo preambulėje, o praeities akiratyje, tapęs Greimo mąstymo dokumentu, politinės minties šaltiniu, o ne įgyvendintina idėja.

Žinoma, kiekvieno teksto prigimtis tokia, kad jis visuomet lieka atviras suda-bartinimui, gali būti svarstomas ir paverstas veiksmų programa bet kada, kai tik yra valios ir ryžto veikti, kad ir štai dabar. Tai aiškiai rodo pamatinė egzistencinio laiko sąranga, nuo kurios pradėjau: praeitis – dabartis – ateitis. kaip sakoma Biblijoje, reikia „rinktis šiandien“. Vis dėlto nemanau, kad tai įvyktų. Valstybės institucijos per praėjusius du dešimtmečius kristalizavosi, tačiau greimiškai plačiai suprasto sis-teminio strateginio Lietuvos kultūros projektavimo organo ir dabar nėra, taip pat nematyti perspektyvos jam atsirasti. 2013 metais buvo įkurta kultūros taryba, bet jos užmojai ir uždaviniai nepalyginamai kuklesni, anaiptol ne demiurginiai – ji tiesiog konkursiniu būdu skirsto finansavimą kultūros projektams; iš tiesų tai ne taryba, o kultūros rėmimo fondas. Seimo kultūros komitetas taip pat neprojektuoja

128 Greimas a. j. dariui kuoliui, 1990 10 27. in ajG1, 423.129 Ibid., 424.130 kuolys d. diena su algirdu juliumi Greimu. in ajG1, 600.131 [Žukas S. Parengėjo pastabos]. in Greimas a. j. Pro memoria Lietuvos ateities projektavimo reikalu, 141.

115


ir negali projektuoti Lietuvos ateities, jam nekeliamas toks uždavinys ir jis pats sau jo nekelia.

Tenka pripažinti, kad šis Greimo Lietuvos kultūros projektas patyrė fiasco. Tie-sioginė šio nepasisekimo priežastis – kad jo projektuota kultūros taryba nerado vietos Lietuvos politinėje sistemoje, o ir pats Greimas ją mąstė ne sistemoje ar ties sistemos riba. kristalizavosi demokratinė ar, tiksliau sakant, postdemokratinė ir biurokratinė sistema be jokių išmintingų patarėjų ar kitokių aristokratinių intarpų. Tačiau bene giliausia šio projekto, kaip, beje, ir dviejų kitų palyginimui paminė-tinų projektų – kultūros kongreso ir strategija „Lietuva 2030“ – nepasisekimo priežastis yra ta, kad Lietuva kaip socialinis organizmas tiesiog tada nepasigedo ir dabar nepasigenda galvos, sąmonės organo. Viešpatauja visiškai savimi pasitikintis ir patenkintas buitinis mąstymas. Planuojant universitetų „optimizavimą“, niekam nė į galvą neateina (vėl tos nesamos galvos), kad jų visų pirma reikia kaip socialinių, institucinių teorinio ir strateginio mąstymo vietų, kaip rezervuarų, kuriuose kaup-tųsi mąstymo, racionalios vaizduotės, sąmoningo projektavimo potencialas. Taigi dėl universitetų kaip socialinių mąstymo vietų kyla tas pats klausimas, kaip ir dėl Greimo siūlytos kultūros tarybos – kaip juos įkurti ir palaikyti jų gyvybę postde-mokratinės lygiavos išimtinai demokratinio ir biurokratinio mechanizmų funkcio-navimo sąlygomis. anaiptol ne visi socialiniai organizmai turi galvas, primityvesni kuo puikiausiai apsieina ir be jų.

kuLTūrinių TinkLų PYnimaS

Greimui nekėlė pasitikėjimo ne tiktai valdžios institucijų, bet ir visuomeninės ini-ciatyvos projektuojant kultūrą. kaip tik tuo metu buvo organizuojamas i kultūros kongresas, į kurį buvo pakviestas ir Greimas. „Gavau pakvietimą į kultūros kongresą: kokios sunkios demokratijos pratybos! Senos demokratijos, kaip Prancūziškoji, pav., žino, kad „kongresai“ ruošiami liaudžiai palinksminti, duoti įspūdį, kad tauta kažką daro, o tuo tarpu reikia, kad viskas būtų parengta ir sutvarkyta iš anksto, kelių ar keliolikos žmonių.“132 kultūros kongresą iš tiesų rengė ir jos programinius dokumentus rašė iniciatyvinė grupė, vadovaujama krescencijaus Stoškaus (kon-grese buvo priimti „Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys“), bet ironiška tai, kad Greimas nedalyvavo šios grupės darbe, o kvietimas į kongresą jį pasiekė jau kaip „objektą“, tai į svetimą projektavimą jis neatsiliepė... jei būtų sužinojęs apie šias peripetijas, Greimas, manau, būtų pasišaipęs iš savęs – jis buvo didis ironikas ir autoironikas.

132 Greimas a. j. Sauliui Žukui, 1990 03 23. in ajG1, 384.

arūnaS SVerdioLaS

116

Beje, yra įvykę jau keturi kultūros kongresai, kultūros kongresas kaip visuome-ninė organizacija ne kartą siekė daryti įtaką kultūros ministerijai ir Seimo kultūros komitetui. Pagaliau paminėtinas mišrus – visuomeninis ir institucinis – mėgini-mas kurti Lietuvos ateities projektą. 2010 m. buvo sudaryta Vyriausybės komisijos statusą turinti Valstybės pažangos taryba, o 2012 m. Seimas patvirtino Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“. Tačiau nematyti ženklų, kad tai būtų padarę kokį nors poveikį socialinei kultūrinei Lietuvos tikrovei, valstybės politikai ar visuomenės orientacijai.

Tuo tarpu Greimas, nesusilaukęs atsako iš aukščiausios valdžios ir nepasitikė-damas plačia visuomenine iniciatyva, neatsisakė veikti pats. Svarbi jo Lietuvos kultūros projektavimo plotmė buvo susijusi su „Sąjūdžio ateitin“ idėja, apie kurią Greimas užsiminė memorandume, siedamas jį su „poetų ir filosofų užduoti[mi]“133 perorientuoti tautos dėmesį nuo praeities gaivinimo prie ateities kūrimo. arvydui Šliogeriui, kurį jis laikė „vieninteliu tikru“ Lietuvos filosofu, Greimas rašė: „jūsų vietoje aš galvočiau apie 5–7 žmonių grupę, kuri neoficialiai galvotų apie kultūrinį ir ekonominį krašto planavimą ateinantiems 10 metų. aš tą patį ir Landsbergiui sakiau, o jie kasdienybe per daug užsiėmę.“134 Šįkart Greimas projektavo kitokius, mažos skalės veiksmus. „Siūlau galvoti apie „informalias“ nedideles komisijas ar klubus, kurie „galvotų“ apie ekonomikos, kultūros galimybes ir kryptis, kurias rei-kėtų duoti.“135 Taigi ir čia aptinkame meta- ar pre-projektavimą: Greimas siūlė galvoti apie tuos, kurie galvotų.

Svarbiausiu Greimo oponentu vėlgi tapo paseizmas. Laiškuose įvairiems adresa-tams jis gana dažnai ir aštriai pasisakydavo apie dabartinėje Lietuvoje vyraujančią paseistinę orientaciją. atkūrus nepriklausomybę, pasireiškė savotiškas lietuvių kul-tūros raidos paradoksas – istorinis laikas tartum padarė kilpą ir atsikartojo Greimo prieš dešimtmečius išgyventa kultūrinė situacija. „Lietuvių gyvenimo kultūrinės formos, neskaitant joms primestų gausių rusiško socializmo stereotipų, atrodo dažnai lyg ir sustingusios, 50 metų hibernavusios kopijos.“136 „Pastaraisiais mėne-siais, „Brazdžionio kulto gadynėje“, jau buvau benumojęs ranka ir nutaręs „nebe-vaduoti“ tėvynės.“137 jį gal netgi glumino tai, kad ir jo paties prieš dešimtmečius

133 Greimas a. j. Pro memoria Lietuvos ateities projektavimo reikalu, 140.134 Greimas a. j. arvydui Šliogeriui, [1990] 08 29. in ajG1, 410.135 Greimas a. j. Vytautui abraičiui, [1990] 09 24. in ajG1, 419.136 Greimas a. j. Šis tas apie kultūrą, 6.137 Greimas a. j. irenai kostkevičiūtei, [1989] 12 20. ajG1, 363. „Gavau 3 Krantų numerius. dievuli brangus, ar verta tai Lietuvai duoti „laisvę“, kad jinai vietoje naganiškų

ždanovizmų siūlytų muilu pateptą ždanovizmą ir jo atstovus – jakštą ir dr. Grinių! Toks pat priėjimas prie 16–17 a. estetikos + nuogų mergų baimė!“ (Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1990] 03 23. in ajG1, 385).

117


išspausdinti tekstai išliko ar iš naujo pasidarė aktualūs. „keturiasdešimt metų, be savo mąstytinio gyvenimo, gyvenau gretutinį gyvenimą Lietuvoje. To rezultatas – praė-jusiais metais tenai pasirodžiusi knyga [Iš arti ir iš toli], pristatanti mano keturiasde-šimties metų politinę ir kultūrinę žurnalistiką. Šiuose straipsniuose pateikta infor-macija tebedomina ir šiandien, nes lietuviai tebėra įstrigę sustingusioje ideologijoje. Gyvenimas sustojo tarp 1945 ir 1950 m. atrodo, kad tai, ką sakiau 1950-aisiais, tebėra aktualu dabar.“138 „Viskas, ką rašiau prieš 40 metų – aktualu, o ką per tuos 40 m. padariau ir sugalvojau [t. y. semiotika] – niekam tinka <...>. Šiauliuose 1943 m. mano išleistų Varpų tąsa (nr. 2) dabar pasirodo, bet, tiesą pasakius, ir visur panašiai vyksta: šalia mokslininko kapsuko nori atkurti kito didelio moksli-ninko, Vytauto didžiojo universitetą tokį, koks jis buvo, o ne steigti naują ateities, 2016 m. universitetą. keliuotis tampa tautos (nedrįstu rašyti: tautinės) dvasios tėvu, maceinos virsta filosofais... na, tiek to, nesinori net būti vox clamans.“139 „Pasa-kysiu, kartais net nejaukiai truputį jaučiuosi keliuotiškos kultūros ir brazdžioniškų pranašysčių atmosferoje. Bet tai laikinas dalykas, une maladie infantile [vaikiška liga] <…>. Tai praeis, kils europietiškos ir žmogiškos problemos, reiks joms sukurti erdvę.“140 jį slėgė tai, kad visuomenėje vykstant pamatiniams poslinkiams viešojoje erdvėje nėra kritiškų kultūros svarstymų. „mes veltui ieškotume kultūrinių debatų, teigiamų ar neigiamų, demokratiškai trankančių kumščiais į kultūrinius stalus – šnipšt, viešpatauja plokščia tyla <…>.“141

numatydamas šią būsimąją aktualią problematiką, Greimas vėlgi ėmėsi demiurgo – projektuotojo ir iniciatoriaus – vaidmens. jis stengėsi sutelkti spiečių žmonių, kurie svarstytų ir skleistų visuomenėje Lietuvos ateities idėjas. „Vienas iš konkrečių, nepolitinių uždavinių būtų, pagal mane, naujų kultūrinių tinklų sudarymas.“142 Greimas siekė ne tiktai svarstyti, kas veiktina, bet ir aktyviai veikti kultūros dabartį, kiek pajėgdamas tai ir darė. Su strategine vizija jis derino taktinio lygmens veiklą, labai gerai suvokdamas sau prieinamus ribotus išteklius. Grei-mas rašė apie juos laiškuose seniems bičiuliams: „Lietuvoje galiu veikti per keletą- keliolika dorų žmonių.“143 „Yra gal keliolika padorių žmonių, bet ir tie tarpusavy

138 Greimas a. j. Prancūzijoje išsikerojo bereikšmiškumas. kalbina michel kajman ir Corine Lesny. in ajG1, 166.

139 Greimas a. j. Broniui Savukynui, [1989] 04 06. in ajG1, 340.140 Greimas a. j. rolandui Pavilioniui, 1989 12 12. in ajG1, 362.141 Greimas a. j. Šis tas apie kultūrą, 5.142 Greimas a. j. Sauliui Žukui, 1988 12 07. in ajG1, 327.143 Greimas a. j. Vytautui abraičiui, [1990] 10 19. in ajG1, 421.

arūnaS SVerdioLaS

118

nesusišneka.“144 jis iš seniau pažinojo arba naujai susipažino su saujele asmenų (tai Saulius Žukas, arvydas Šliogeris, kęstutis nastopka, darius kuolys, rolandas Pavilionis, Bronys Savukynas, algirdas degutis) ir su jais siejo savo viltis, many-damas, kad reikia vienaip ar kitaip suburti juos bendriems darbams. „Stengiuosi tenai į krūvą suvesti savo „pavienius“ draugus, kurie vieni kitais nelabai pasitiki, nes vieni – buvę „komunistai“, kiti – katalikai, vieni filosofai, o kiti – literatai.“145 jis manė, kad pirmiausia reikia vienaip ar kitaip telkti grupę. „Grupelė žmonių – kokia dešimt, skaitant ir užsieniečius [t. y. užsienio lietuvius] – galėtų pirmiausia susiburti apie kokį laikraštį ar žurnalą, arba sukauptai bendraudami jame arba bendrą rubriką turėdami.“146 Tokia buvo jo paties veikimo patirtis – asmeninio pasitikėjimo, o ne institucinės atrankos principas kristalizavosi jo rezistencinėje, profesinėje mokslinėje ir emigrantinėje kultūrinėje veikloje. Greimas mėgino vie-naip ar kitaip įtraukti į savo sumanymus visus sau daugiau ar mažiau artimus žmones147.

„Tikslas – kad tai, kas sakoma apie lietuvišką kultūrą, būtų priimama, kaip rimta ir autoritetinga.“148 „Būtina, vienu ar kitu būdu, įsteigti (ar „perkelti“) Švie-sos-Santaros klubą (ar „akademiją“, ar kokį „institutą“), kuris turėtų svarų žodį ir kuriame <...> būtų paaiškinama, <...> kad reikia gerbti kultūrą (to net nesakant, nes kalbančių apie kultūrą <...> per daug, o darančių – dar nesimato).“149 jis turėjo omenyje jam rūpimus kultūros reiškinius, pastebėtus ir aprėptus daugiausia sekant spaudą ir susirašinėjant.

144 Greimas a. j. irenai oškinaitei-Būtėnienei, 1991 11 30. in ajG1, 466.145 Greimas a. j. Vytautui abraičiui, [1990] 10 19. in ajG1, 420.146 Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1990] 03 23. in ajG1, 384.147 „aš bandau tęsti „kovą“ ir toliau. atrodo, dar galima tikėti-pasitikėti jaunąja karta (mažiau negu 40 m.).

Turiu savo asmenišką „atstovą“ Vilniuje – Saulių Žuką, tai su juo ir per jį šį tą darome. Pirmiausia – mikro-ambicijų srityje. jo vadovaujamas „kultūros klubas“ veikia jau antri metai, susirenka keliolika žmonių – „filosofų[‚], lit. kritikų, istorikų (Šliogeris, nastopka, pav.). o dabar projektuojame leisti tikrą kultūros žurnalą su tikslu įrašyti Lietuvą į europos kultūros kontekstą.“ (Greimas a. j. Broniui railai, [1990] 10 25. in ajG1, 422). „Lietuvoje turiu 3 draugus: Saulių Žuką, arvydą Šliogerį ir Bronį Savukyną <...>. Vienas Žukas pareigos žmogus, Šliogeris – panevežietis, puikus vyras, bet su tendencijomis į depresiją (bet tai vienintelis tikras lietuvis filosofas) o Bronys – prie čierkos ir tinginystės. Galiu pridėti dar nastopką kęstutį, kurį čia buvau iškvietęs 6 savaitėms – ūpas pakilo ir žadėjo daug daryti. jis bambyzas, taigi – padorus žmogus, nebuvęs partijoje, nors jo kartos [žmonės] privalėjo. <...> aš tiesiog kreipiuosi į jaunimą iki 40 m. Bet ir ten žmonės – nepasitiki vienas kitu, kiekvienas save laiko „genijumi“, nemoka veikti ekipa, kaip mes kadaise. iš uSa lietuvių bandysiu pritraukti ostrauską, gal meką. Žemelis pasižadėjo, bet nežinau, kas išeis. apie kavolį mes panašios nuomonės, bet pritraukiau į redakciją.“ (Greimas a. j. Broniui railai, 1991 08 30. in ajG1, 457). aleksandrą kašubienę Greimas taip pat skatino rašyti į „Baltų lankų“ žurnalą.

148 Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1990] 03 23. in ajG1, 381.149 Ibid.

119


Greimas brandino ir aktyviai stūmė pirmyn kultūros žurnalo projektą150. Žur-nale turėjo būti svarstoma plataus profilio aktuali intelektualinė problematika. Greimas pateikė jerzy’io Giedroyco „kulturos“ ir kavolio „metmenų“ pavyzdžius. drąsindamas jis rašė Žukui ir man: „Siūlau judviems turėti daugiau ambicijos dėl žurnalo – kad būtų nauja „aušra“.“151 Laiške kuoliui jis irgi rašė apie „bandymą sukurti pirmąjį vakarietišką kultūros žurnalą, dalinai permetant metmenis – ir tai, ką jie reiškė – į Lietuvą <...>. redakciją sudarytų Žukas + Sverdiolas + kavolis (kuris sutiko). Žvelkite į tai palankia aki[mi].“152 kuolio akis, priminsiu, tada buvo kultūros ir švietimo ministro akis. Greimas anaiptol neatsisakė minties veikti per valdžios žmones.

jis ragino mus pagaliau baigti diskusijas ir pradėti žurnalą leisti, netgi netekdavo kantrybės: „mano didelės viltys – žurnalas. Bet jis, atrodo, labai pamažu juda. ir dėl kliūčių, kurių aš nesuprantu. kaip išsiaiškinti tą judviejų su arūnu [Sverdiolu] rabinišką ginčą dėl pavadinimo, kai reikalas eina padaryti vienintelį, europietiško kultūrinio lygio žurnalą, kaip vienintelę progą dešimčiai ateinančių metų pastatyti tikrus klausimus! Čia turėtum man plačiau apie tai parašyti. kas iš viso darosi? Gal aš per daug kišuosi į šiuos reikalus? Gal per mažai? aš, žinoma, iš tolo nesusigaudau plonybėse, bet vis tik ar judu dviese galvojate ir dirbate, ar ir kiti prisijungia?“153 Greimas ieškojo žurnalui bendradarbių amerikoje, rūpinosi paskelbti žinią apie jį amerikos lietuvių spaudoje, rasti ten atstovą, kuris rūpintųsi platinimu, svarstė žurnalo turinį ir konkrečiai patarinėjo, kaip jį leisti, apie ką rašyti. ir čia Greimas vis siūlė laikytis futuristinės orientacijos: „kartojuosi: reikia temos ne apie aktualiją, kasdienybę, o kas bus aktualu dar po 15 metų“154.

150 „dabartiniu metu aktualus reikalas – liberalaus žurnalo europietiško lygmens steigimas. <...> redakcija: pusė Vilniuje (Žukas, Sverdiolas), pusė užsienyje (kavolis, Greimas).“ (Greimas a. j. Henrikui Žemeliui, [1991] 01 25. in ajG1, 435). „iš tolo padedu susiorganizuoti naujam kultūros žurnalui – liberalios vakarietiškos krypties <…>. Tikiuosi, kad ir tu sutiksi bendradarbiauti (ten bus maišomi „vietiniai“ ir „išeiviai“ po lygiai!)“ (Greimas a. j. Henrikui Žemeliui, [1990] 11 20. in ajG1, 425). „ruošiame (aš tik užkulisyje su patarimais) leisti „europietišką“ žurnalą, jau antri metai veikia (be triukšmo) kultūros klubas, kur susirenka įvairių sričių keliolika žmonių („liberalų“ tendencija).“ (Greimas a. j. Vytautui abraičiui, [1990] 10 19. in ajG1, 420-421).

151 Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1990] 09 07. in ajG1, 415.152 Greimas a. j. dariui kuoliui, 1990 10 27. in ajG1, 423. 153 Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1991] 03 16. in ajG1, 441. „mielas arūnai, ačiū už laišką ir žinią: gerai, kad jau įsikibai į darbą. Laikas – pakankamai pasivažinėjai po

pasaulį, Saulių [Žuką] vargti palikdamas. dabar tavo eilė.“ (Greimas a. j. arūnui Sverdiolui, [1991] 07 14. in ajG1, 452).

154 Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1990] 09 06. in ajG1, 413.

arūnaS SVerdioLaS

120

Greimas stengėsi veikti idėjiškai kryptingai – kiek galint skatinti kultūrinį li- beralizmą155. jam tai buvo ilgalaikės asmeninės orientacijos dalykas: „kam mes per 20 metų stengėmės išlaikyti kultūrinio lygmens modelį, kad dabar lietuviai vėl pradėtų nuo 1930 m. „atradimų“, nuo Brazdžionių ir keliuočių – „nekultūra“, kaip sakytų radauskas“156. „norėčiau, kad pasireikštų stambesnis kultūrinis libera-lizmas, kurio, kaip daug kas tvirtina, dabar labai trūksta.“157 „Tai liberalinės minties permetimas į Lietuvą, ir aš savo „paskutines jėgas“ tam naudoju.“158

155 „aš liberalinės minties – nebūtinai pavadinimo – pervedimą į Lietuvą įsivaizduoju naujo žurnalo, kurio galutinis pavadinimas: Baltos lankos <...> forma. jo redaktoriai: Saulius Žukas ir arūnas Sverdiolas <...> + aj Greimas ir V. kavolis – taigi, abipusė. (aš insistavau dėl kavolio, nors jis asmeniškai ir kietas riešutas). Šalia to, kultūros ministerijoj renkasi ir jau antri metai vystosi „interdisciplinarinis klubas“ arba „Sauliaus klubas“ – ruošiantis tam žurnalui kadrus. Tai kuklus, bet galintis efektyviu būti judėjimas – jaunųjų! (nes vidurinioji karta – sudirbta). Tai jau šis tas. Be to, aš turiu visai draugiškus ir idėjinius ryšius su Šliogeriu, vieninteliu lietuvių filosofu (tikru, galvojančiu), kuris drauge yra ir liberalų „partijos“ = sąjungos ideologas. Tik ta partija man dar vis nelabai aiški, ir tuos du „sambūrius“ nepajėgiu suburti.“ (Greimas a. j. Henrikui Žemeliui, [1991] 04 02]. in ajG1, 445).

„kita veiklos sritis – manau ir pats prie jos prisidedi – tai liberalinės minties ir tradicijos (nuo Basanavičiaus) pervedimas į Lietuvą. Tai nėra, kaip kad atrodytų, savaime suprantamas dalykas. Susikūrė taip vadinamoji liberalų partija, bet kol kas atrodo, kad ideologiškai tai gana palaida bala <...>.“ (Greimas a. j. Henrikui Žemeliui, [1991] 01 25. in ajG1, 434).

Greimas žiūrėjo veiklos idėjinio kryptingumo. „Gavau „Proskynos“ vieną numerį su „pažangiųjų krikdemų“ manifestu, skirtu jaunimui. [ambrazevičius j., dielininkaitis P., Grinius j. ir kt. Į organiškosios valstybės kūrybą. Proskyna. Kultūros almanachas jaunuomenei, 1989, nr. 3, 129–135.]. jis 1936 m[etų], aš jau buvau Prancūzijoje, tai nesekiau, bet net nežinojau, kad keliuočio „banda“ buvo didesni fašistai už jaunalietuvius, savo politine ideologija įsirašydami į itališką korporatizmą (patronato prižiūrimas profsąjungas, kad liaudis būtų rami). nesuprantu, kaip Sverdiolas tai parengė [aš tada buvau žurnalo „Proskyna“ redkolegijos narys – a. S.], ir be jokio kritiško įvado ir be fašizmo pasmerkimo?! aš gerai nežinau, nejaugi jis – fašistas? ir piršti mūsų jaunimui tokius dalykus... Gal išsiaiškink su juo.“ (Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1990] 03 25. in ajG1, 385). kiek toliau jis grįžo prie to paties dalyko: „o Sverdiolas tegu man pasiaiškina ir atsiprašo, kad jis ne fašistas; jei ne, sekančios Liberatum proga – šaudysim fašistus.“ (Ibid.) nors labai vertinu kartais gerokai aitrų Greimo humorą, man ir dabar kiek nejauku tai skaityti, kaip ir apie pasikartojančius siūlymus sušaudyti ar ištremti kelis šimtus poetų. nebepamenu, ar aš tada pasiaiškinau. Fašistinių polinkių neturėjau, korporatyvizmas man buvo svetimas, buvau individualistas. Bet tuoj posovietiniu laiku buvo gilus politinio mąstymo vakuumas, norėjau duoti kokios nors lietuviškos medžiagos politinės filosofijos idėjų svarstymui. man taip pat nerūpėjo, jaunimui ar senimui yra skirti tekstai, naudojausi naujai atsivėrusia proga iškelti į viešumą tai, kas anksčiau buvo slepiama. Pristatyti, komentuoti, žinoma, būtų reikėję, bet nesijaučiau kompetentingas ir nepažinojau nė vieno, kuris būtų galėjęs tai padaryti. Greimas nuolat pabrėždavo reikalą aptarti, pristatyti visuomenei vertimus. Tai gerai supratome ir mes, bet labai trūko pajėgų. „Baltų lankų“ ir kitų leidyklų pradėtoms leisti humanitarinių bei socialinių mokslų knygoms taip pat labai dažnai stigdavo ir dabar stinga kokybiškų palydimųjų žodžių ir analitikos, vyrauja plikas „editorializmas“.

156 Greimas a. j. arvydui Šliogeriui, [1990] 04 20. in ajG1, 391. jis mėgino brėžti ir savojo liberalizmo genealogiją. „Viena iš mano užmačių – atstatyti, užrašyti, paskelbti

mūsų ilgos kovos prasmę, jos vientisumą per įvairias formas: L[aisvės] k[ovotojų] S[ąjunga], Šviesa-Santarvė-Santara-Metmenys-Akiračiai. Pabrėžti šio liberalinio sparno – greičiau fronto – vientisumą ir specifiškumą: mums liberacijos kova iš tiesų prasidėjo nuo anti-nazinės rezistencijos (o ne Berlyno!).“ (Greimas a. j. Henrikui Žemeliui, [1991] 01 25. in ajG1, 434). Beje, ši jo pasiūlyta istorinė schema įsitvirtino (žr.: dapkutė d. Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė...).

157 Greimas a. j. Broniui railai, [19]90 09 31. in ajG1, 461.158 Greimas a. j. Henrikui Žemeliui, [1991] 04 25]. in ajG1, 447.

121


SemioTika uniVerSiTeTe. mokSLų ir menų CenTraS

druSkininkuoSe. mokSLiniai rYŠiai

Svarbus Greimo projektas ir pastanga buvo diegti semiotiką Lietuvoje, „semioti-zuoti Lietuvą“. „Šiuo metu aš tik bandau suprasti, ką reiškia tas kultūrinis impak-tas per semiotinės orientacijos paskaitas ir pratimus. norėčiau, kad tuo būdu persiduotų tam tikras mąstymo ir veiklos būdas.“159 jis siūlė Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete įkurti šiuolaikinės kalbotyros skyrių, kalbotyrą siedamas su semiotine prieiga – tai esanti ne žodžio ar sakinio, o diskurso kalbotyra. Filologijos fakulteto jis šia proga neminėjo, nors tai būtų lyg ir natūrali vieta, turbūt many-damas, kad nusistovėjusią struktūrą bus sunku pakeisti, o Filosofijos fakultetas kaip tik buvo naujai steigiamas. dar 1988 metais (datos šiuo atveju svarbios) Greimas rašė: „reikėtų, kad jūs išgautumėte teisę, kaip norite organizuoti įvairius universi-teto padalinius, tai ir semiotika tada tiktų“160.

kas tie „jie“? Greimas vėlgi apeliavo į konkrečią grupę, kurią taip pat dar reikėjo suburti, skatino telkti humanitarų pajėgas, siedamas su asmenimis, kuriais pasiti-kėjo ar bent kiek pažinojo161. Sėkmingą mokslinio darbo organizavimą jis suprato kaip giminingų žinijos sričių žmonių telkimą į vieningą dirbančią grupę. Tokia buvo jo seminarinė patirtis egipte, taip jis būrė Paryžiaus semiotikus ir daugelį metų su jais dirbo. Panašiai vyko ir jo kultūrinė bei rezistencinė veikla Lietuvoje ir užsienyje. Bet ii Lietuvos respublikoje su jos korine ir dispersine kultūros erdve162 bei visuotine bejėgyste asocijuotis, siekiant bendrų tikslų, šitai prastai sekėsi. Grei-mas manė, kad delsiama, ir nekantravo163. Vis dėlto šio skyriaus idėja buvo įgy-vendinta 1992-aisiais, Greimo mirties metais įsteigiant a. j. Greimo semiotinių studijų centrą, daugiausia rūpinantis Vilniaus universiteto rektoriui rolandui Pavi-lioniui ir Sauliui Žukui.

159 Greimas a. j. kęstučiui nastopkai, [1990] 12 12. in ajG1, 430.160 Greimas a. j. Sauliui Žukui, 1988 12 07. in ajG1, 328.161 „jūs (nastopka, Zalat[orius] etc.) turėtumėte susispiesti apie Vilniuje steigiamą (?) fakultetą. ir tai būtų jau

daug.“ (Greimas a. j. Sauliui Žukui, 1989 08 28. in ajG1, 358). „mano svajonė – įsteigti tame Filosofijos Fakultete, kurio Pavilionis per 3 metus neišsteni, kalbų teorijos departamentą <...>, kurį globotumėte jūs su nastopka, Žuku, dar keliais: alg. degutis man atrodo vienas iš rimčiausių anglosaksinės analitinės filosofijos atstovų?“ (Greimas a. j. arvydui Šliogeriui, [1990] 12 06. in ajG1, 429–430).

162 Sverdiolas a. korys, migla ir rėtis. dabartinės lietuvių kultūros erdvėlaikio ypatybės. in Apie pamėklinę būtį ir kiti etiudai, 89–109.

163 „Pavilioniu nelabai pasitikiu – jis man buvo pažadėjęs įsteigti savo Filosofijos fakultete kalbų teorijos ir mokslų departamentą („katedrą“), o nėra nei fakulteto, nei semiotikos –“ (Greimas a. j. kęstučiui nastopkai, 1990 12 12. in ajG1, 431). „Šliogeris man rašo, kad jis ruošias ateinantiems metams paskaitas tame fakultete. o kaip Tavo ir nastopkos rolės?“ (Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1991] 03 16. in ajG1, 440).

arūnaS SVerdioLaS

122

Tuoj pat, kai tik šitai pasidarė įmanoma, Greimas pradėjo siųsti į Lietuvą savo mokinius. jų atvyko ne taip jau maža: denis Bertrand’as, jeanas-François Bordro-nas, ivanas darrault-Harrisas, jeanas delorme’as, jeanas marie Fleuche’as, jacqu-es’as Fontanille’is, manaras Hammadas, anne Hénault. Vienas kitas atvyksta ir dabar, o ericas Landowskis tvirtai prigijo, nuolat bendradarbiauja magistrantū-ros programoje, daro ženklų poveikį studentams, lietuviškai išleista jo straipsnių ir knyga164.

Buvo ir kitų projektų projektėlių, kuriuos Greimas taip pat suvokė savo numa-nomo bendrojo Lietuvos kultūros projekto kontekste. jis domėjosi ir vertino kul-tūros studiją „Baltos lankos“, kurią vadino „Sauliaus klubu“, nuo 1990-ųjų kovo veikusiu trejetą metų, kur būdavo renkamasi klausytis pranešimų įvairia humani-tarinių bei socialinių mokslų tematika ir diskutuoti165. Vėliau ši studija transforma-vosi į kasmetinę akademinių studijų savaitę druskininkuose, kuri tebesitęsia per dvidešimt penkerius metus.

Greimas iškėlė druskininkų kaip kurortinio kultūros centro ir kultūrinių tarp-tautinių renginių vietos idėją, tikėjosi sukurti čia akademinės kultūros židinį. Vėlgi vienas iš jo pažįstamų ir vertinamų žmonių kuolys, Lietuvos kultūros ir švietimo ministras 1990–1992 metais, buvo žadėjęs išrūpinti pastatą savotiškiems Greimo namams, kurie būtų tapę rezidencija mokslo žmonėms atvykti ramiai padirbėti (Greimo sumanymu, Šliogeris čia turėjo rašyti savo knygas). Greimas netgi buvo pasiryžęs perduoti čia saugoti savo archyvą. kurį laiką šis projektas buvo svarsto-mas, bet taip ir liko neįgyvendintas.

1991 metais laiške skulptoriui antanui mončiui Greimas siūlė perkelti Prancū-zijos provincijoje saugomas skulptūras į druskininkus, kur vietinė valdžia žadanti jam skirti namą. jis pats galėtų tenai gyventi, kartkartėmis nuvažiuoti į Prancūziją166. nežinau, ką mončys jam atsakė, bet 1992-aisiais, metus prieš mirtį, jis dovanojo visus savo darbus Lietuvai ir dabar jie eksponuojami mončio namuose-muziejuje Palangoje. Panašiai Greimas kvietė įsikurti druskininkuose Bronį railą167.

164 „kodėl jūs neįsteigiate association Lithuaniene de Semiotique, kuri priklausytų tarptautinei sąjungai? Suomiai turi tokią organizaciją, veiklią, su 250 žmonių, ruošia suvažiavimus, kongresus. (ateinančią vasarą gal ir aš ten atsirasiu, ir lietuvius jie mielai pasikviestų). Be judviejų su Žuku, juk būtų ir geriausias semiotikos specas – Bronys Savukynas, na ir Šliogeris, ir gal degutis – tie kalbos filosofai, nesvarbu, ar jie „greimassiens“ ar ne.“ (Greimas a. j. kęstučiui nastopkai, [1990] 12 12. in ajG1, 431).

165 [ramoškaitė Ž.] kultūros studijos darbo apžvalga. Baltos lankos, 1991, nr. 1, 224; [ramoškaitė Ž.] „Baltų lankų“ studijos pusmetis. Baltos lankos, 1992, nr. 2, 236; [ramoškaitė Ž.] a. j. Greimo studijų ir tyrimų centras. Baltos lankos, 1993, nr. 3, 266; [ramoškaitė Ž.] kultūros studija „Baltos lankos“. Baltos lankos, 1994, nr. 4, 236. Greimui tai rūpėjo. „apie jį [klubą] labai dar mažai žinau. kas ten per žmonės: ko jie nori, ko jie tikisi? ar bandote sudaryti metinę programą su tematika ir kalbėtojų parinkimu. – ar diskusijos išeina?“ (Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1991] 03 16. in ajG1, 440).

166 Greimas a. j. antanui mončiui, 1991 10 09. in ajG1, 463.167 Greimas a. j. Broniui railai, 1991 08 30. in ajG1, 458.

123


Greimui rūpėjo megzti lietuvių ir Vakarų mokslininkų humanitarų ryšius, įtraukti lietuvius į tarptautinį mokslinį gyvenimą168. jis primygtinai ragino arvydą Šliogerį važiuoti skaityti paskaitų į Vakarų universitetus. „norėčiau, noriu pasiūlyti jus: negi jūs smirdėsite Vilniuje visą gyvenimą, kai pasaulis atviras. o kultūrinis gyvenimas tarptautinėje plotmėje pasireiškia kolokviumų ir simpoziumų forma <...>. Tai humoristiškai vadinasi jet – set society. Viso pasaulio filosofai, literatai, sociologai visus metus sėdi lėktuvuose ir sukasi apie žemės rutulį, kartas nuo karto nusileisdami kolokvijumui. Visi pažįsta visus, ir taip gaunasi mokslo ir meno klu-bai. / Lietuvai reikalinga dalyvauti tame žaidime. <...> aš tai apšviečiu iš juokingo-sios pusės, bet galima, net ir be patriotizmo, pozityviai žiūrėti, tenka susitikti ir įdo-mių žmonių, ir sužinai, kas tavo srityje tuo metu darosi aktualaus ir svarbaus.“169

168 „kyla bendresnis Lietuvos kultūrinės reprezentacijos klausimas. Lietuviai turi dalyvauti, kalbėti, rodytis kongresuose, koliokvijumuose, net kultūrinėje jet set society.“ (Greimas a. j. dariui kuoliui, 1990 10 27. in ajG1, 423). reikia dalyvauti tarptautiniame moksliniame gyvenime. (nastopka k., Toelle H. Greimas – mano lėmėjas. in ajG1, 539–540) „reikia, kad judu: tu ir Pavilionis, važiuotumėte į Suomiją, kad jis padarytų sutartį su Helsinkio universitetu. Pasiūlysiu dar šį pavasarį važiuoti į Vilnių Landowski’ui ryšyje su Filo[sofijos] Fakulteto] organizavimu <...>.“ (Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1991] 03 16. in ajG1, 443).

„mano konkrečios užmačios: padaryti tą association France-Lithuanie, kad ji būtų pripažinta neoficialiai kaip „interlocution“ kultūriniams, techniniams ir moksliniams reikalams <...>. Lietuvoje turime francophile’ų, juos reikia paversti francophoenes. iškvieskim 20–40 intelektualų ir išmokinkim prancūziškai. Bet kas juos atrinks? ir žurnalistų, ir rašytojų, ir dailininkų po keletą, bet kad būtų ir nedurni, ir „prie svečiaus, ir prie pečiaus“. (Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1991] 03 16. in ajG1, 442).

Greimas projektavo ir aktyviai organizavo plačiai sumanytą „kasdienybės estetikos“ konferenciją 1992 metais, kurios pats nebesulaukė. jis kvietėsi į pagalbą Tomą Venclovą: „To gana didelio simpoziumo tikslas būtų dvigubas: padaryti Vilnių galimu, priimtinu tarptautinių konferencijų miestu-centru; iškelti opią, svarbią problemą iš rytų ir Vakarų priimtinoje plotmėje ir formuluotėje.“ (Greimas a. j. Tomui Venclovai, [1991] 05 22. in ajG1, 447). „kviesti reikia, kiek galima, kiekviename krašte (pirmoj vietoj: Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Baltų kraštuose ir tt.) įtakingiausius intelektualus, turinčius ką pasakyti apie ateities „rytų europos“ gyvenimo stilių. (Lebensform, pagal Wittgenstein). <...> jei sutinka miłosz, Brodsky – kviesti Havel, Geremek, iš Vakarų – Levinas, ricoeur – tai būtų arba garbės komitetas, arba, kas atvažiuos, plenarinėms paskaitoms, ir tt. <...> norėčiau, prašysiu ta prasme pagalvoti, ką galima iš kiekvieno krašto po keleta, 2-3-4 - rašytojai, poetai, filosofai, sociologai – nesvarbu, kad aprėptų plačiai ir kultūriniai, ir erdviniai.“ (Greimas a. j. Tomui Venclovai, [1991] 05 22. in ajG1, 448). „Grįžtu prie kolokviumo. jūs gavote greičiausiai mažą brošiūrą, apibūdinančią jo tikslus. dabar ruošiame kitą, lengvesnį jos variantą sponsorių ieškojimui, bet čia jau reikia man pavardžių comité d’honneur sudarymui. kaip jau minėjau, man reikia jūsų dviejų Prix nobel: Brodskio ir miłosz’iaus (Brodskio – kad tik sutiktų, net jei ir neatvažiuos; o Cz. m[iloszas] jau galės į Vilnių važiuoti su lietuviška viza): ar galite juos pakviesti mano ir abiejų kultūros ministrų – Prancūzų ir Lietuvių – vardu? / iš prancūzų pusės kol kas numatome ricoeur, Levinas ir michel Serre (naujai išrinktas į acad[émie] Fr[ançaise], prof[esorius] Stanforde), prie jų pridedami dar kundera ir umberto eco <...>. o jus kviečiu su manimi į organizacinį komitetą padėti suruošti tą kultūrinį įvykį. na ir didelę kalbą Vilniuje pasakyti. Savaime suprantama, laukiu visokių sugestijų ir patarimų.“ (Greimas a. j. Tomui Venclovai, [1991] 09 03. in ajG1, 459).

169 Greimas a. j. arvydui Šliogeriui, [1990] 03 18. in ajG1, 380. jis ragino Šliogerį skubiai mokytis prancūzų kalbos ir vėlgi veikė per konkrečius pažįstamus žmones.

„Turite 8 mėn., tai kodėl nepašvęsti 2 val. į dieną kalbai, vietoj sporto ar šachmatų? (ramunienė, mano bendraklasė Grenoblyje, puikiai kalba). Tai ką jūs į tai? / o reikalas skubus, nes mano kolega man davė 2 savaites suradimui žmogaus, po to vėl skambins. mat dabar jau pavasaris, ir nuo 15 gegužės visi tarptautiniai galvočiai – profesoriai pakyla į orą – visuose pasaulio kraštuose vyksta „labai“ svarbūs dalykai <...>. užtai ir siūlau šitokį tvarkaraštį: gavęs mano laišką jūs 2 dienas pagalvojate, pasitariate su žmona, jei tokią turite, ir skambinate man 33-73-34-42 pranešdamas apie savo sprendimą.“ (Greimas a. j. arvydui Šliogeriui, [1990] 03 18. in ajG1, 381).

arūnaS SVerdioLaS

124

kaS iŠ To?

Greimo Lietuvos kultūros projektai buvo demiurgiški, be kita ko, todėl, kad jam atsivėrusi dabartinės Lietuvos, t. y. nepriklausomybės atkūrimo, tikrovė buvo cha-otiška, padėtis atrodė labai bloga ir aktyviai keistina. Greimas plėtojo savo pro-jektus, kaip jis manė, kone tuštumos, vakuumo, sąlygomis: reikia viską kurti iš pradžių ir pradėti nuo pagrindų. Tačiau tikros tuštumos ir creatio ex nihilo, žinoma, niekad nebūna (ne veltui viename iš Platono pasakojimų demiurgas kuria pasaulį iš medžiagos), socialinė materija turi vienokią ar kitokią faktūrą ir mechaniką. demiurginiai Greimo veiksmai taip pat susidūrė su „medžiagos pasipriešinimu“. „Siūliau Šliogeriui važiuoti į Suomiją – atsisakė, nastopkai į Lenkiją – pabijojo kalbėti apie humorą. reikia kalbas mokančių, tiesaus stuburkaulio žmonių.“170 Į Greimo išrūpintas vietas mokslininkams mokytis prancūzų kalbos vyko asmenys, kuriuos jis pats paskui vertino neigiamai ir netgi mėgino kurti „sietą“ siunčia-miesiems – vėlgi iš tų, kuriais galėjo pasitikėti171. Savukynui, kai Greimas jį skatino važiuoti skaityti paskaitas Varšuvoje ir Provanse172, buvo 61-eri metai, o anksčiau jis niekad nebuvo dėstytojavęs. Beje, pats Greimas pateko į tarptautinio mokslo orbitą ilgus metus studijuodamas ir dėdamas atkaklias pastangas.

kai tvarkos nėra, ją reikia kurti, o kai ji yra, ją reikia perkurti, taigi kartu ir griauti buvusią. Greimas numatė ir šiokį tokį griaunamąjį bei pertvarkomąjį darbą: „nežinau, ar galima sugriauti tvoras. Sugriauti, pav. rašytojų draugiją: ji gali būti tik profsą-junga, o ne „teisė“ būti rašytoju. Sujungti akademijos institutus su universitetu: kad tyrinėtojas galėtų ir privalėtų dėstyti“173. ir čia jis siūlė žengti ryžtingus žingsnius – įgalinti institutų mokslininkus dėstyti, telkti universiteto dėstytojus nepaisant moks-linių laipsnių – svarbu tik tai, kad jie „turi ką pasakyti“174, „rinkt žmones <…> be titulų, be diplomų, kad bet kas, kas nusimano, tą ir paimt dėstytoju175.

Tos sąlygos buvo nesusivokimas, kas darytina, inercija ir neveiklumas. ar Grei-mas teisingai sučiuopė ir įvertino šias prielaidas, ar taip buvo, ar jam taip atrodė, sprendžiant iš prieinamų šaltinių – esminis, bet labai sunkiai atsakomas klausimas. neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti, ar Greimui pavyko įgyvendinti savo projek-tus Lietuvai, o jeigu taip, tai ką ir kiek?

Leidžiant „Baltas lankas“ mums buvo aišku, kad glaudžiau bendradarbiauti su vienu ar kitu, kaip kad siūlė Greimas, nepavyks. Buvo daugybė kitų, ne ideologinių

170 Greimas a. j. dariui kuoliui, 1990 10 27. in ajG1, 423.171 „man įdomu Paties nuomonė: ar jūs galite – ir kaip? – padaryti „filtrą“ prie kuolio, kad atrinkti tinkamus

žmones.“ (Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1991] 03 16. in ajG1, 443).172 Greimas a. j. Broniui Savukynui, 1991 06 01. in ajG1, 449–450.173 Greimas a. j. Sauliui Žukui, 1988 12 07. in ajG1, 327.174 Greimas a. j. Broniui Savukynui, 1991 06 01. in ajG1, 450.175 Greimas a. j. Semiotikos istorija yra mano asmeninė istorija. kalbina Saulius Žukas. in ajG1, 114.

125


skirtumų, dariusių bendras pastangas neįmanomomis. Būtų svarbu juos įvardyti ir įvertinti, nes jie lemtingai veikia mūsų visuomenės gyvenimą mikrolygmenyje. Taip yra todėl, kad kitos saviorganizacijos plotmės, pavyzdžiui, ideologinė, yra nepapras-tai silpnos – kai struktūra silpna, faktūra darosi ypač svarbi. nesusišnekėjimas – ne tiktai psichologinis dalykas, jis priklauso nuo dispersiškos socialumo faktūros, kuri lemia, kad bendri principai veikia kitaip, atsiranda esmiška disfunkcija.

išsiplėtojo bendradarbiavimas su kavoliu, kurį Greimas, beje, ne viename laiške yra vadinęs „kietu riešutu“, jo tekstų žurnale nemaža, užmezgėme glaudžius ryšius su algiu mickūnu. Tačiau redkolegija faktiškai neveikė, bendrų žurnalo apta-rimų nebuvo, leidome jį dviese. Greimas patardavo, siūlydavo, kritikuodavo. Bet 1992 m. jis mirė.

ilgainiui paaiškėjo, kad „Baltos lankos“ netapo tuo, ko iš jų tikėjosi Greimas. rūpinomės svarbių dabartinės humanitarikos tekstų vertimais ir nemaža jų išspaus-dinome, mažumėlę pravėrėme šį pasaulį (bet daug plačiau jį pravėrė „Baltų lankų“ ir kelių kitų leidyklų išleistos knygos, kryptingai remtos atviros Lietuvos fondo). Buvo spausdinami įvairūs autoriai, taip pat ir gabūs debiutantai, bet „Baltų lankų“ žurnalui nepavyko suburti pajėgaus branduolio, jis liko siaurutės grupelės pastangų vaisiumi. kai 2013 metais žurnalo leidimas įstrigo, nė vienas man pažįstamas žmo-gus nepaklausė, kas nutiko ir kaip bus. Žurnalas netapo reikšmingu kultūros aktua-lios problematikos svarstymų forumu, kaip, beje, tokiu forumu netapo ir joks kitas kultūros žurnalas Lietuvoje.

kai rengiau „Baltų lankų“ numerį, skirtą laiko problematikai, Greimas laiške paklausė, kodėl būtent jai? jis paryžietiškai sparčiai reagavo į intelektualinės atmos-feros pokyčius ir skatino žiūrėti aktualaus konteksto176. man pats jo klausimas atrodė keistas – maniau ir tebemanau, kad „po švento augustino“ laiko problema-tika nuolat yra svarbi, o Lietuvoje – tokia pati nesvarbi, kaip ir bet kokia kita, tad stengiantis ją atverti, reikia dėti paradoksalias, niekam nerūpinčias ir nerezultatyvias pastangas. Šiuo atžvilgiu tiesiog būtinas Greimo donkichotizmas, dargi užaštrintas beketiškame fone. esminis klausimas, į kurį galų gale atsiremiame – ar Lietuvoje apskritai egzistuoja kokia nors gyva kultūros problematika, ar kas nors visuomenei yra iš tiesų svarbu, artikuliuojama, svarstoma ir nusprendžiama? ar verta viešai apie tai kalbėti, ar yra kas klauso ir atsako?177 Tai vis nejaukiai atviri klausimai, o

176 Greimas a. j. arūnui Sverdiolui, [1991] 07 14. in ajG1, 453.177 Greimas apeliavo į socialiai veiklią ir veiksmingą šviesuomenę. Tačiau tokios nebuvo ir nėra dabar. impulso

pakako nepriklausomybei atkurti, bet vėliau įsivyravo lėkšta klientus aptarnaujanti, jiems įtikti besistengianti ir juos už nosies vedžiojanti žiniasklaida bei atitinkami autoritetai, taip pat tokio aptarnavimo reikalaujanti pasyvi klientūra. dabar gali viešai kalbėti ar rašyti ką tiktai nori, tai niekam nesvarbu, nieko nereiškia ir neturi jokių pasekmių. ar Lietuvoje kieno nors žodis tebėra svarus? Svarstytinas inteligentijos ir tautos santykio aptarimas – ar toks santykis tebėra adekvatus? Per kontrastą krinta į akis Greimo tikėjimas viešo žodžio, idėjų sklaidos veiksmingumu. o Greimas anaiptol nebuvo naivus žmogus ar šiaudinis užsidegėlis.

arūnaS SVerdioLaS

126

dar nejaukiau, kad jie virsta vadinamaisiais retoriniais – neigiami atsakymai į juos lengvai numanomi.

apskritai imant, demiurginiai projektai žmogui neįgyvendinami. Pats Grei-mas kuo puikiausiai šitai suvokė; gal niekas nebuvo jam svetimiau kaip laimingo dievo savivoka. Sakyčiau, esminė jo savivokos ir pasaulėvokos dalis senatvėje buvo nesėkmės nuovoka. jis dažnai (kaip paprastai, šiek tiek ironiškai) cituodavo aisčio mėgstamas eilutes: „Šitaip ir sudirba žmogų smulkūs žemės reikalai“. jam ne kartą teko nusivilti savo lietuviškųjų projektų įgyvendinimu bei įgyvendintojais, ir jis išsakydavo savo nusivylimą. „j. P. Sartre’as, neseniai užklaustas, ar jo dvidešim-ties paskutiniųjų metų veikla nors dalinai pasiteisino, atsakė: ne, absoliučiai ne; jinai neturėjo jokios įtakos į įvykių raidą. nebūdamas Sartre’u, tą patį galėčiau pasakyti ir aš.“178 Tačiau kartu jis klausė: „kodėl ta apatija? – Lietuvą atstatyti rei-kia ne jausmais, o darbu. o jie prisišūkavo, o darbo nėra“179. „nežinau, ar mūsų kultūriniai entuziazmai išsisėmė, ar užsimotą laikinę programą išpildėme <...>: atrodo, lyg kažkokia tuštuma pasidarė. nekaltinu, žinoma, nieko, o tuo labiau paties, bet susidarė įspūdis, kad „tėvynės laisvinimas“ tapo lyg ir rutina, kasdienybe, kuria galima užsiiminėti iki pietų pertraukos, o po to jau grįžti prie savo reikalų. mano pastangos paspartinti kultūrinio gyvenimo ritmą neduoda reikiamų rezultatų. Bijau, kad savo karjerą pradėjęs straipsneliu apie don Quichotte’ą, don-kichotiškai ir užbaigsiu.“180

kitaip turbūt nė būti negali, jei imamasi projektuoti ar aktyviai veikti visos tautos, valstybės kultūrinį, visuomeninį, mokslinį gyvenimą; nusivylimas čia yra garantuotas ir sisteminis dalykas, nes stojama socialinės stichijos akivaizdoje ir vei-kiama ja remiantis. Tikrasis klausimas yra kitas – ką žmogus daro, šitai suvokęs: ar rezignuoja, susidūręs su neįveikiamais sunkumais, palieka kažkur ant šoninių bėgių ir užmiršta, kapstosi savo sklypelyje, dykinėja ar toliau atkakliai daro savo. man rodos, Greimas ne taip jau retai nusivildavo, bet beveik niekad nerezignuodavo, o jo ryžtas siekdavo anapus nevilties. Greimo asmeninės etikos pagrindas buvo atkak- lumas (kolegos prancūzai jį vadino urs, „lokiu“), taip pat beau geste arba, Landow- skio žodžiais, honoris causa – aristokratinės etikos elementai. Paskutinis pagrindas jam buvo ištikimybė pačiam sau, nebenumatanti ateities projekto. apie dvi didžią-sias savo gyvenimo meiles jis rašė: „norisi išlaikyti tęstinumą ir tėvynės vadavime, ir semiotiniame tarsi–prasmės ieškojime, kaip ištikimybę pačiam sau. Tegu rieda lokomotyvas savais bėgiais, nors ir nebežinai kur važiuoji“181.

178 Greimas a. j. intelektualinės autobiografijos bandymas. in ajG1, 27.179 Greimas a. j. Vytautui abraičiui, [1990] 10 19. in ajG1, 421.180 Greimas a. j. Sauliui Žukui, [1991] 03 16. in ajG1, 440.181 Greimas a. j. arvydui Šliogeriui, [1990] 12 06. in ajG1, 430.

127


Svarbu pastebėti, kad šiuo laikotarpiu Greimo semiotikoje įvyko gilių poky-čių – veiksmo, aktyvumo problematika tartum liko nuošalėje, o jam parūpo įvy-kio, „blyksnio“, kęsmo (pasijos), laukimo ir ypač pasyvaus laukimo – laukimo nelaukiant – momentai. Čia šito nesvarstysiu, tai toli peržengtų užsibrėžtos temos ribas. Bet šiame kriziniame Greimo biografijos taške ištikimybė sau ir ryžtas liko be pozityvaus projekto ir laikėsi nežinia kuo, patys savimi.

Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos 1. Sud. a. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, 2017.alantas V. Žygiuojanti tauta. kaunas, 1940.dapkutė d. Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės ge-nezė: politiniai organizaciniai aspektai: 1945 m. – šeštojo dešimtmečio pabaiga. Vilnius: Vaga, 2002.Greimas a. j. Liaudies kultūros pūdymuose. dr. j. Balio Lietuvių Tautosakos Skaitymų pasirody-mo proga. Viltis, 1949, nr. 1.Greimas a. j. Žmogiškoji būtis ir žmogaus idėja. Vienybė, 1952 birželio 27.Greimas a. j. Gruodžio 17 d. perversmas (konkre-čios analizės bandymas). Darbas, 1957, nr. 1 (32), kovas.Greimas a. j., Courtés j. Sémiotique: Dictionnaire raisonné de la théorie du langage. Paris: Hachette, 1979.Greimas a. j. Iš arti ir iš toli. Vilnius: Vaga, 1991.Greimas a. j. rezistencija ir demokratija. Sietynas, 1989, nr. 7.Greimas a. j. Šis tas apie kultūrą. Baltos lankos, 1991, nr. 1.Greimas a. j. Pro memoria Lietuvos ateities projek-tavimo reikalu. Baltos lankos, 1997, nr. 8.Greimas a. j. Gyvenimas ir galvojimas: straipsniai, esė, pokalbiai. Vilnius: Vyturys, 1998.Greimas a. j. Apie viską ir nieką: žmogus, visuome-nė, kultūra [knyga rengiama spaudai].Greimo gaudesys. a. j. Greimo planai Lietuvai – kas iš jų? Literatūra ir menas, 2016 liepos 15.Lietuviškasis liberalizmas. Sud. V. kavolis. Čikaga: Santaros-Šviesos federacija, 1959.

LiTeraTūra

maceina a. Laiškas „aidų“ redaktoriui juozui Gir-niui. Aidai, 1965, nr. 10.[ramoškaitė Ž.] kultūros studijos darbo apžvalga. Baltos lankos, 1991.[ramoškaitė Ž.] „Baltų lankų“ studijos pusmetis. Baltos lankos, 1992, nr. 2.[ramoškaitė Ž.] a. j. Greimo studijų ir tyrimų centras. Baltos lankos, 1993, nr. 3. [ramoškaitė Ž.] kultūros studija „Baltos lankos“. Baltos lankos, 1994, nr. 4.Sverdiolas a. Steigtis ir sauga. Vilnius: Baltos lan-kos, 1996.Sverdiolas a. dar kartą apie Stasio Šalkauskio rytų ir Vakarų sintezės idėją. Naujasis židinys, 1994, nr. 12.Sverdiolas a. Apie pamėklinę būtį ir kiti etiudai. Vil-nius: Baltos lankos, 2006.Sverdiolas a. Lietuvių kultūros filosofija. Kultūra lietuvių filosofų akiratyje. Vilnius: apostrofa, 2012.Sverdiolas a. du demiurgai. Baltos lankos, 2013, nr. 38–39.Sverdiolas a. alfonsas nyka-niliūnas: Gyvenimo projektas. Darbai ir dienos, 2015, t. 64.Šalkauskis S. Sur les confins de deux mondes: Essai synthétique sur le problème la civilization nationale en Lituanie. Genève: atar, 1919.Šalkauskis S. Lietuvių tauta ir jos ugdymas. kaunas, 1933.Šalkauskis S. rytų ir Vakarų kultūros sintezės klau-simu. XX amžius, 1938.Šalkauskis S. Lietuvių tauta ir jos ateitis. Naujoji Romuva, 1939, nr. 15.Šalkauskis S. Raštai, t. 4. Vilnius: mintis, 1995.

arūnaS SVerdioLaS

128

arūnas Sverdio las

demiurGY oF GreimaS: THe ProjeCT oF THe FuTure oF LiTHuanian CuLTure

SummarY. By examining a variety of algirdas julius Greimas’s texts, the paper reconstructs his projects for the future of Lithuanian culture and his efforts to implement them. The exposi-tion reveals the foundations of these projects: the existential structure of time (past – present – future) and, within this structure, the futurist orientation of Greimas. it explores Greimas’s cultural projects on several levels, such as: the resistance, the political state, the organization of academic scholarly practices, the “semiotization” of Lithuania, the creation of interpersonal cultural networks and spaces for free debates, and the publication of a cultural journal. This exploration aims to identify the limits of Greimas’s demiurgic project-making and the individ-ual horizon of these efforts, constituted by the ethics of loyalty to oneself and the beau geste.keY WordS: structure of time, futurism, democracy, cultural council, cultural networks, cultural journal, loyalty to oneself.

2017 dd 68 pradzia - vdu.lt · 7 Žr.: manipulation. in greimas a. j., courtés j. sémiotique,...

Documents