LLKS AKTUALIJAS SKAITYKITE SVETAINĖJE WWW.LLKS.LT

2017 gruodis

Nr.12 (278)

Sveikiname

Sigitą Matulionį 60-mečio

proga

Kristiną Ryliškienę 45-mečio proga

Gruodžio sukaktys– Prieš 70 metų, 1947 m. gruodžio 12 d., buvo vykdomas Lietuvos gyventojų trėmimas (ištremti 2782 žmonės). – Prieš 110 metų, 1907 m. gruodžio 21 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Kleboniškių k. gimė 3-iosios LLA Šiaurės apygardos vadas Stepas Gerdžiūnas-Gegužis. – Prieš 70 metų, 1947 m. gruodžio 26 d., Vilkaviškio aps. Vilkaviškio vls. Serdokų k. žuvo Tauro apygardos Kęstučio rinktinės vadas Pranas Kučinskas-Ainis.

ILietuvos Krašto Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių

tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 [m.] rugsėjo 18–23 [d.] vykusios lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis.

IIGarsiai perskaityta, pritarta, pasirašyta Dr. J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Klimas, S. Kairys, J. Vi-

leišis, Dr. J. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, A. Petrulis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis, kun. V. Mironas, K. Šaulys, Jonas Smilgevičius, Pranas Dovydaitis, S. Narutavičius, Staugaitis, S. Banaitis, dr. Mali-nauskas, K. Bizauskas (Iš: Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 – 1918. Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė. Dokumentų rinkinys (Lietuvos istorijos institutas; su-darė Edmundas Gimžauskas. Vilnius, 2006, p. 254.).

Vilnius, 1917 gruodžio 11 d.

100 metų sukaktis nuo 1917 12 11 Lietuvos Tarybos akto dėl Lietuvos valstybingumo

Garsiai perskaityta, pritarta, pasirašyta Dr. J. Basanavičius, M. Biržiška, P. Klimas, S. Kairys, J. Vileišis, Dr. J. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, A. Petrulis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis, kun. V. Mironas, K. Šaulys, Jonas Smilgevičius, Pranas Dovydaitis, S. Narutavičius, Staugaitis, S. Banai-tis, dr. Malinauskas, K. Bizauskas (Iš: Lietuva vo-kiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo me-tais, 1915 – 1918. Lietuvos nepriklausomos vals-tybės genezė. Dokumentų rinkinys (Lietuvos is-torijos institutas; sudarė Edmundas Gimžauskas. Vilnius, 2006, p. 254.)

1918 m. pradžioje, atsižvelgdama į gruodžio 11 d. akto patirtį, Lietuvos Taryba svarstė naujus Lietuvos ateities valstybingumo projektus. Sau-sio 8 d. buvo pristatytas naujo akto projektas,

kuris pakartojo gruodžio 11 d. akto pirmąjį par-agrafą. Dokumento pabaigoje buvo įrašyta pa-taisa apie Steigiamojo Seimo būtinybę.

Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. 1918 m. kovo 23 d. Lietu-vos nepriklausomybę pripažino Vokietija, ta-čiau gruodžio 11 d. akto pagrindu. 1918 m. Lie-tuvos Taryba pasivadina Lietuvos Valstybės Taryba. Pilną nepriklausomybę Lietuva išsiko-vojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (1918 m. lapkritį). 1918 m. lapkričio 2 d. buvo priimta laikinoji Konstitu-cija, lapkričio 5 d. Valstybės Tarybos Prezidi-umas Augustiną Voldemarą paskyrė ministru pirmininku, kuris 1918 m. lapkričio 11 d. sudarė pirmąją vyriausybę.

3

Jonas BUROKAS, LLKS Garbės pirmininkas

Ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai Lietuvoje neturi sau lygių. To-kiam mastui bene gali prilygti Ukraina. Jo likvidavimui Lietuvos komunistų partija vadovaujama parsidavėlio ir Lietuvos patri-otinių jėgų budelio Antano Sniečkaus skyrė didžiausią dėmesį. Pirmaisiais okupacijos metais jis su savo išdavikų svita buvo už-spęstas miestuose ir miesteliuose, o naktį kaimuose valdžia buvo partizanų rankose. Nors kovai su partizanais buvo skirtos di-delės 60000 karių sovietinės kariuomenės pajėgos, tal-kininkavo generolo J.Bartašiūno vadovaujami stribų da-liniai, A.Sniečkus 1948–1949 metais kreipėsi ne kartą į sovietų sąjungos vadovybę prašydamas, kad Lietuvai būtų skirti dar papildomi kariuomenės daliniai susitvar-kyti su „banditizmu“. Esantiems daliniams ir stribams, komunistų partijos aktyvui buvo nurodyta, kad kaimuo-se budėtų pasalose tol, kol nebus visai sunaikinti Lietu-vos partizanai. Be abejo, ištrėmus iš sodybų per 130000 darbščiausių ūkininkų ir pamiškių sodybų gyventojų, o likusius per prievartą suvarius į kolchozus, be jų paramos išseko ir partizanų jėgos. Per pirmą sovietinės okupacijos dešimtmetį sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose buvo įkalinta per 153000 nepasidavusių sovietinei propagan-dai patriotų. 1955 metais partizaninis judėjimas išseko, bet pavieniai partizanai išsilaikė dar dešimtmetį. Gin-kluotai rezistencijai išsekus, Lietuvoje ėmė ryškėti nauja pasipriešinimo forma, vadinama pasyviosios rezistencijos vardu. Tos pasyvios rezistencijos pasipriešinimo pagrin-dinis faktorius buvo sovietiniuose lageriuose – Gulage įkalinti milijonai politinių kalinių, kurie 1952–1955 me-tais labai suaktyvėjo, lageriuose vyko dideli neramumai. Prasidėjo streikai, sukilimai Norilske, Vorkutoje, Intoje, Džezkasgane, Karagandoje, Kazachstane ir kitose vieto-se. Jie reikalavo savo teisių ir laisvių . Ypač aktyvus buvo Lietuvos ir Ukrainos politiniai kaliniai. Jie vykdė įvairias diversijas, sprogdino šachtas, įvairią įrangą, baudė „stu-kačius“, Vorkutoje buvo susprogdintas net partinis ak-tyvas. Tą įvykdė lietuviai, lageryje veikiančios Lietuvos laisvė kovotojų sąjungos nariai. Tiesa, daug per tuos ne-ramumus kalinių žuvo, daug buvo sužeistų, tačiau jie išsi-kovojo laisvę. Tai buvo už „ypatingai sunkius valstybinius nusikaltimus“ pagal 58-tą straipsnį – „tėvynės išdavimas“ nuteisti asmenys. Jie buvo viliojami likti savo darbo vie-tose, dirbti šachtose, gamyklose, buvo mokomi dideli at-lyginimai, vadinami „šiauriniai“ už kenksmingas šaltyje darbo sąlygas, tačiau tomis vilionėmis susigundė nedide-lis kalinių skaičius. Dauguma veržėsi į Tėvynę. Masinis politinių kalinių grįžimas prasidėjo 1956 metais. Dėl to labai sunerimo Lietuvos komunistų partijos vadovybė

SRTF temaLaisvės kovų dalyviai Lietuvoje 1960–1980 metais:

pasipriešinimo sovietų valdžiai formos ir asmenybėssu A.Sniečkum priešakyje, išsigandusi dide-lės pasikartojančios pasipriešinimo sovietinei okupacijai bangos. Jis su J.Paleckiu kreipėsi į savo šeimininkus – Sovietų sąjungos vado-vybę Maskvoje, kad būtų uždraustas kalinių grįžimas į Lietuvą. Leidimas buvo gautas ir 1957m pradžioje buvo priimtas nutarimas už-drausti politiniams kaliniams ir tremtiniams grįžti į savo gimtąjį kraštą. Jie galėjo apsigy-venti Estijoje, Latvijoje, Kaliningrade, tik ne Lietuvoje. Tai yra vienas baisiausių Lietuvos komunistų partijos nusikaltimų. Todėl nema-ža dalis jų apsigyveno kaimynystėje, o kiti

liko dirbti Šiaurėje. Nesusigundę geru uždarbiu, patriotiš-kiausieji veržėsi leistinais ir neleistinais būdais į Lietuvą. Jie bei kalinių artimieji ieškojo būdų kaip apeiti sovieti-nius įstatymus, papirkdami pasų stalo darbuotojus, gamy-klų ir kolchozų vadovus, prisiregistruodavo. Tie, kurie dalyvavo streikuose, sukilimuose dar ilgus metus kalėjo specialiuose, ypatingo režimo lageriuose, kalėjimuose. 1960 metais į Lietuvą grįžo 19203 politiniai kaliniai. 1985 metais buvo tokių kalinių užregistruota 17500.Tai tik dalis suimtųjų. Didelė dalis politinių kalinių mirė lageriuose, žuvo šachtose, tiesdami speige kelius, didelė dalis „ištir-po“ Rusijos, Kazachstano ir kitose Sibiro platybėse. Grįžę į Lietuvą politiniai kaliniai kartu su patriotiniu jaunimu ir buvo pagrindiniai antisovietinio pasipriešinimo tęsėjai.

Labai gerai prisimenu apsilankiusius mūsų tėvų na-muose politinius kalinius su faneriniais lagaminais savo brolio Edvardo (jis grįžo 1962 m.) bendražygius ir drau-gus 1956–1959 metais Vladą Šišką, Vytautą Vaineikį, Joną Navicką, Vytautą Laugalį, Justą Šiliną, Bronių Ki-nartą, Stasį Ignatavičių, Vincą Korsaką, Igną Uogintą, Povilą Zagrecką. Vėliau susipažinau su Antanu Terlecku, Viktoru Petkumi, kun. Kazimieru Vasiliausku, Povilu Jačiūnu, Juozu Juru; brolio Edvardo bendrabyliais Zi-gmantu Vašatkevičiumi, Vyliu Vagoniu, Jonu Milinsku, Stasiu Aukštuoliu. Jie visi buvo pilni ryžto tęsti kovą už Lietuvos laisvę. Kai kurie jų, kaip Vincas Korsakas, Vla-das Šiška, Vytautas Vaineikis, vėliau grįžęs Edvardas Burokas, Povilas Zagreckas, Jonas Navickas stojo, gali-ma sakyti, į kovą nuo pirmų iš lagerio grįžimo dienų. Šie ir kiti nepaminėti politiniai kaliniai ir buvo pagrindinis branduolys su kitais Lietuvos patriotais esančiais Lietu-voje, kurie kartu tęsė ir išryškino pasyviosios rezistenci-jos kovos formą. Todėl per visą rezistencinį sovietinį lai-kotarpį antisovietinis pasipriešinimas, tik su kai kuriais atoslūgiais, nenurimo ir tęsėsi iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Ypač sujudo pogrindis 1956 metais, kai Ven-grijoje įvyko sukilimas, kuris tęsėsi 3 savaites, žuvo apie 3 tūkstančiai vengrų ir 750 sovietinių karių. Visi priglu-dę prie radijo klausėme su dideliais trikdžiais žinių per Amerikos radiją apie įvykius Vengrijoje, džiaugėmės

4

vengrų pergalėmis, liūdėjome dėl nesėkmių, didžiavomės Imre Nadžiu ir jo pasišventimu, beje, jis buvo pakartas. Daug vengrų pasitraukė nuo vietinių komunistų ir sovie-tinio teroro. Revoliucijos aidas Vengrijoje pasiekė ir Lie-tuvą. Vilniuje Rasų kapinėse ir Kaune prie Žuvusiems už Tėvynę ir S. Dariaus ir S. Girėno paminklų 1956 metais įvyko manifestacijos, Vilniuje eisena nuo Rasų iki Aušros Vartų. Jaunimo minia skandavo „Laisvę Lietuvai!“. Daug studentų Kaune ir Vilniuje buvo suimta. Iš universitetų buvo pašalinta per 100 studentų. Per Vėlines tokios akci-jos vyko ir vėliau, buvo giedamas himnas, dainuojamos patriotinės dainos, uždegama tūkstančiai žvakučių. Tuo-se nelegaliuose renginiuose per Vėlines su draugais teko dalyvauti ir man. Gerai prisimenu bokso varžybas tarp Lietuvos ir Uzbekijos, vykusias 1960 metais liepą Kauno kultūros instituto aikštyne. Tik pretekstas buvo neteisin-gai priteista pergalė uzbekui. Jauni, augaloti ir subrendę vyrai, minia sustūmė milicininkus į kampą, nugriovė ant šono milicijos mašinas, uždegė, nuvarė motociklus su lop-šeliais ir paleido nuo Nemuno kranto. Visi eidami skanda-vo Lietuva, Laisvę Lietuvai! Minia žygiavo Laisvės pros-pektu ir tik pakviesta kariuomenė ją išblaškė ir išskirstė. Vėliau sekė Prahos pavasaris 1968 metais, kai 2000 tan-kų ir 200000 sovietinių karių žiauriai numalšino kovą už Čekoslovakijos laisvę. Nežiūrint Prahos pavasario laikino pralaimėjimo su čekais buvome kartu, jautėme savo šir-dyse atgimimo bangą. Po 4 metų, 1972 metais R.Kalantos auka ant Tėvynės aukuro, susideginimas Kauno dramos teatro sodelyje, sukėlęs milžinišką sumaištį komunistų gretose ir keliantį visai patriotinei Lietuvai viltį, kad ru-sena vilties aukuras, artėja Lietuvos laisvė. Nors tai dar buvo toli – po 5 metų – 1977 metais sovietinė vadovybė paskelbė taip vadinamą perestroiką (persitvarkymą).

Sovietinė sistema ypač kovojo prieš vieną iš pagrin-dinių priešų trukdančių įgyvendinti komunistines idėjas – Lietuvos katalikų tikėjimą. Tam buvo pajungta visa švietimo sistema, prieš kunigus buvo nukreiptos didelės KGB sistemos jėgos. Komunistų partijos nurodymu buvo susprogdintas Trijų Kryžių kalnas, Vilniaus Kalvarijos ir Veprių miestelio Ukmergės rajone Kalvarijų stotys, ne vieną kartą buldozeriai vertė ir degino Kryžių kalno kry-žius. Ypač piktino Lietuvos komunistų vadovybę tikinčių-jų kaip jie vadino tamsuoliškumas, kai pagal liudijimus, tikintiesiems pasirodė Šv.Mergelė Marija Janonių kaime Molėtų rajone 1962 m., Kvintiškių kaime, Zarasų rajone prie Ilgio ežero 1967 m., Keturnaujienoje prie Kudirkos Naumiesčio 1969 m. Tų rajonų komunistinė vykdomoji valdžia vaikė žmones iš minėtų vietų, neleido privažiuoti automašinoms, baudė vairuotojus, skelbė karantinus tose vietose „pasireiškus“ gyvulių pavojingoms ligoms, nors ten tų ligų nebuvo. Šiluvoje, Raseinių rajone, kurioje buvo senovėje pasirodžiusi vaikams Marija, 1979 metais pagal LKP CK sekretoriaus R.Songailos ir Žemės ūkio minis-terijos Veterinarijos valdybos viršininko A.Burakausko susitarimą buvo sufabrikuotas nutarimas, kad Žaiginio, Skaraitiškio tarybinių ūkių, Atžalyno, Kalinino, Pikčiūnų kolūkių teritorijose skelbiamas karantinas, pasirodė pa-vojinga kiaulių virusinė – Tešeno liga. Per atlaidus buvo draudžiama į Šiluvą važiuoti, atiminėjamos vairuotojo teisės, tikintieji vaikomi priešgaisrinės apsaugos automa-

šinų vandens čiurkšlėmis. Pagal komunistų partijos nuro-dymus buvo persekiojami kunigai, verbuojami, kad taptų KGB agentais, teisiami už vaikų, jaunimo auklėjimą ka-talikišką dvasia, kurie nepaklusdavo jiems buvo sufabri-kuojamos bylos, sodinami į kalėjimus arba net nužudomi. Kova prieš katalikybę pirmiausia buvo susijusi su mark-sizmo- leninizmo filosofija propagavusią ateizmą, tačiau priešprieša tam buvo glaudus nacionalinis patriotinis ju-dėjimas susijęs su katalikų bažnyčia- tikinčiųjų teisių var-žymas. KGB pulkininkas H.Vaigauskas savo knygiūkštė-je pripažino, kad buržuazinių nacionalistų ir klerikalų veiksmai suaktyvėjo šeštame dešimtmetyje ir septinto dešimtmečio pradžioje. Per tą laiką buvo išaiškintos net 229 antisovietinės veiklos apraiškos, o kai kurios ilgalai-kės. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika pradėjusi savo veiklą nuo 1972 kovo mėn., nežiūrint milžiniškų KGB pastangų, jos veiklos nepavyko likviduoti iki pat Lietu-vos nepriklausomybės. Per 17 metų po visą Lietuvą ir už-sienyje buvo išplatintas 81 LKBK leidinys, kuris pasiekė visus Lietuvos kampelius. Tiesa, buvo suimti pagrindiniai LKBK leidėjai S.Tamkevičius, A. Svarinskas, K. Matu-lionis, J.Sasnauskas, N.Sadūnaitė, V.Lapienis, P.Plumpa ir daugelis kitų, kurie buvo įkalinti, o kunigai B. Laurinavi-čius ir Zdebskis ne be KGB pastangų žuvo surežisuotose auto avarijose. Ypač didelį susirūpinimą kėlė Lietuvos Laisvės Lyga vadovaujama Antano Terlecko ir apie ją susibūrusi jaunimo grupė. 1975-08-01 Helsinkyje buvo pasirašytas Europos saugumo ir bendradarbiavimo kon-ferencijos Baigiamasis aktas suteikęs dideles opozicinės veiklos galimybes Sovietų sąjungos disidentams kovojant už žmogaus teises. Rusijoje ir Lietuvoje įvyko teismai, kuriuose nubausti žmogaus teisių gynėjai, pasyviosios rezistencijos dalyviai: Vladimiras Osipovas, Sergejus Kavaliovas, Sergejus Saldatovas, Juozas Gražys, Angelė Paškauskienė ir daugelis kitų. Visa ši situacija ir Helsin-kio Baigiamojo Akto priėmimas lėmė pasipriešinimo są-jūdžio stiprėjimą ir aštuntame dešimtmetyje.

Dažnai minima septinto dešimtmečio pradžioje Vil-niaus 16 vidurinėje mokykloje įkurta 30 moksleivių po-grindinė organizacija „Laisvoji Lietuva“. Vieni jos stei-gėjų Vladas Šakalys, Algimantas Vidmantas Baltrūnas. Ši organizacija reiškėsi tradiciniais kovos būdais. Vilniuje ant Petro ir Povilo bažnyčios, Vilniaus universiteto sie-nų, Pedagoginio instituto garažo durų, Gedimino aikštės laikrodžio bokšto, pirmos ir antros vidurinės mokyklos pastatų raudonais dažais, stambiomis raidėmis užrašė antisovietinius šūkius, nuplėšė 11 Lietuvos SSR ir SSRS vėliavų, iškabino Kalnų parke tautinę vėliavą, Vilniuje ir Kaune išplatino 800 antisovietinio pobūdžio lapelių. Aktyviausi „Laisvosios Lietuvos“ dalyviai V.Šakalys, V.Vosylius, K.Ragaišis, S.Žvirgždas buvo suimti ir nu-teisti. 1970 metų pabaigoje už antisovietinę veiklą buvo nuteisti Klaipėdos 12 vidurinės mokyklos moksleiviai J.Šilinskas, S.Balkaitis, A.A. Pašilis. Jų pastangomis iš-platinta per 800 antisovietinių lapelių, Klaipėdoje iškel-tos 3 tautinės vėliavos. Su panašiais laisvės kovos būdais veikė moksleiviai pogrindinėse organizacijose Šiauliuose, Kelmėje ir kituose rajonuose. Ne mažiau nuo studentų at-siliko ir studentai Vilniaus universitete, Pedagoginiame institute, Valstybinėje Konservatorijoje. Pastarojoje, jos

5

bendrabutyje 1965–1966 buvo platinami antisovietiniai lapeliai, siunčiami laiškai Estijos ir Latvijos studentams, kviečiant juos plėsti antisovietinį pasipriešinimą Pabalti-jyje. Studentai A. Šeduikis ir J.Valungevičius buvo nuteis-ti.

Dera priminti apie Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjun-gos (LLKS) veiklą. Pradėjusi savo veiklą 1940 metų pa-baigoje, atsikūrė sovietiniuose lageriuose, 1955 metais Vorkutoje, 1957m. Intoje. LLKS nariai dalyvavo politinių kalinių streikuose, Vorkutos sukilimuose. Stasys Igna-tavičius, Ignas Uogintas, Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis ir kiti buvo vieni iš pagrindinių sukilimų orga-nizatorių. Išsikovoję laisvę grįžo į Lietuvą ir toliau tęsė kovą prieš okupantus. Išaiškino sovietinės kariuomenės raketinių aikštelių išsidėstymą Lietuvoje ir perdavė su-rinktą informaciją į užsienį. 1975m. atkūrė sovietiniuose lageriuose leistą leidinį „Varpas“. Jis buvo leidžiamas In-turkėje, Molėtų rajono klebonijoje (kun. J. Dabravolskas). Pajutus, kad esame sekami „Varpas“ buvo spausdinamas Vilniuje, Aldonos Zalatoraitės namuose, iš ten jo spaus-dinimas perkeltas į Jogvilų kaimą, Ukmergės rajoną Sta-nislavos Juknytės, vėliau Vaineikienės sodybą. Turėjome

platų „Varpo“ platintojų tinklą . Šis leidinys pasiekė visus Lietuvos kampelius, net JAV. Straipsniai iš „Varpo“ buvo skaitomi per laidą „Amerikos balsas“. Apart straipsnių buvo platinami atvaizdais ir kito turinio lapeliai „Laisvę kunigui A.Svarinskui“, „Laisvę kunigui S.Tamkevičiui“, „Grąžinkite katedrą tikintiesiems“ ir daugelis kitų. Džiau-giamės, kad mūsų leidinys kaip ir LKBK, nors KGB lipo ant kulnų, nebuvo susektas iki Lietuvos Nepriklausomy-bės atkūrimo. Matydami, kad Lietuva sunkiai išsivaduoja nuo sovietinio mąstymo ir valdžią perima sovietinė no-menklatūra, atkūrėme „Varpo“ leidimą. Šis leidinys va-dovaujamas energingo redaktoriaus Algimanto Zolubo, vieną kartą per mėnesį eina iki šiol.

Artimiausias mūsų uždavinys kartu su mūsų LLKS Seime nariais teisės aktu įvardinti Lietuvos komunis-tų partija kaip nusikalstamą, represinę struktūrą; teisės aktu patvirtinti 1941 metų sukilimo Deklaraciją; pastatyti Lukiškių aikštėje paminklą kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio – Laisvės kario simboliu; pasta-tyti Kryžkalnyje paminklą- obeliską ir ten įamžinti visus Lietuvos partizanus; apginti nuo kėsinimosi darkyti Vals-tybinę lietuvių kalbą.

Lapkričio 17 d. mitingo Lukiškių aikštėje„Už Vytį, už Lietuvos valstybę ir jos istoriją“

NUTARIMASMes, Lietuvos piliečiai, lapkričio 17 d. susirinkę į pagrindinę reprezentacinę valstybės aikštę Vilniuje,

PRIMENAME:kad Lukiškių aikštės statusas valstybės teisės aktais yra nustatytas jau prieš dvidešimt metų;kad Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu yra patvirtintas uždavinys šioje aikštėje pastatyti paminklą visų laikų kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę;

TODĖLapgailestaudami, kad per du dešimtmečius valstybės institucijos taip ir nesugebėjo išspręsti šio uždavinio, o atsakingi valstybės pareigūnai netgi sąmoningai vengė rasti sprendimą, kuris atitiktų Lietuvos valstybingumo ir laivės kovų idealus;remdami šių metų pavasarį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą rezoliuciją, be išlygų pareigojančią išreikšti Lietuvos valstybės simbolio Vyčio idėją, ir kviesdami visus pritariančius aktyviai prisidėti prie jos įgyvendinimo;piktindamiesi Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos savivale iš naujo organizuoti konkursą, kurio sąlygose įtvirtintas siekis susilpninti teisės aktais nustaty-tą ir, kaip rodo sociologinės apklausos, gavusią Tautos pritarimą pagrindinę Lukiškių aikštės paskirtį;pabrėždami, kad gaištamas brangus laikas ir neišnaudojamos galimybės deramai sutikti ir įprasminti Valstybės atkūrimo šimtmetį, pagerbti Lietuvos Valstybę, jos kūrėjus ir kovotojus už jos laisvę;įspėdami valstybės pareigūnus ir institucijas dėl tyliai, bet sistemingai vykdomos nusikalstamos Lietuvos išvalstybinimo ir konstitucinių vertybių neigimo politikos, prieštaraujančios Tautos valiai ir Konstitucijoje įtvirtintoms jos suverenumo galioms, kurios ir yra tikrasis visų pareigūnų bei institucijų valstybinės valdžios šaltinis,

NUTARIAME:1. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. gegužės 2 d. priimtą rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ (Nr. XIIIP-600) ir nedelsiant, iki 2018 m. vasario 16 d., Lukiškių aikštėje pabaigti memorialo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę darbus, o iki 2018 m. liepos 6 d. (vėliausiai – iki 2019 m. vasario 16 d.) pastatyti VYČIO-LAISVĖS KARIO paminklą, taip garantuojant deramą ilgaamžės Lietuvos valstybės reprezentavimą.2. Įgyvendinant šį tikslą siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei skirti reikalingą finansavimą ir sudaryti detalų darbų vykdymo grafiką, prisiimant atsakomybę už jo vykdymą.3. Siūlyti Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson prisiimti atsakomybę dėl negebėjimo ar nenoro organizuoti deramą Lietuvos Respu-blikos atkūrimo 100-mečio pagerbimą Vyčio ir kovotojų už Lietuvos laisvę memorialu, todėl atsistatydinti pačiai, o jeigu tai nebūtų padaryta – siūlyti Seimui pradėti interpeliaciją šiai pareigūnei.4. Įsteigti visuomeninį komitetą, kuris prižiūrėtų tiek Lukiškių aikštės sutvarkymo ir Vyčio su laisvės kovotojų memorialu pastatymo darbus, tiek ir kitus Seimo ir Vyriausybės įgyvendinamus su Valstybės atkūrimo šimtmečio įprasminimu, istorinės atminties ir valstybingumo tradicijų stiprinimu ir konstitucinių vertybių puoselėjimu susijusius darbus ir priemones.

Šis nutarimas siunčiamas Lietuvos Respublikos Seimui, Prezidentei ir Vyriausybei.Mitingo dalyvių vardu, Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas Gintaras Karosas

6

Lietuvos KP(b) CK biuro nutarimo įpareigojanti dalis pateikiama skaitytojui.

1. Įpareigoti Lietuvos KP(b) apskričių, valsčių komitetus, pirmines partines organizacijas, sovietines organizacijas, Lietuvos LKJS CK svarbiausia savo užduotimi artimiausiu metu laikyti vykdymą VKP(b) CK 1946 m. spalio 5 d. nu-tarimo kuo greičiau likviduoti nacionalistinį pogrindį ir jo ginkluotąsias gaujas, įtraukti į aktyvią kovą su banditizmu plačiąsias darbo žmonių mases. Operatyvines priemones siekiant likviduoti banditizmą derinti su smarkiu puolimu prieš buožiją ir aktyvesniu masiniu politiniu darbu tarp gy-ventojų.

2. Įpareigoti Lietuvos KP(b) apskričių ir valsčių komite-tus, MGB ir MVD apskričių skyrius ir valsčių poskyrius orga-nizuoti ginkluotas aktyvistų grupes valsčių centruose, so-vietiniuose ūkiuose, kolūkiuose, MTS, žirgynuose, įmonėse ir apylinkėse; asmeniškai atsakyti už tai pavedama apskri-čių, valsčių komitetų sekretoriams ir MGB, MVD apskričių skyrių ir valsčių poskyrių viršininkams. Parinkti tų grupių narius ir patvirtinti apskričių komitetų biuro posėdžiuose. Šį darbą iš esmės baigti iki 1948 m. sausio 1 d.

Ginkluotas grupes formuoti iš vietos gyventojų, pir-miausia iš sovietinių ūkių ir MTS darbininkų, valstiečių nau-jakurių, neturtingųjų ir samdinių, sovietinių ir ūkio įstaigų bei organizacijų tarnautojų, iš sovietinės armijos demobi-lizuotų karių, buvusių partizanų ir jų šeimų narių, nuken-tėjusių nuo lietuvių buržuazinių nacionalistų ir vokiečių okupantų asmenų.

Visų komunistų ir komjaunuolių, mokančių valdyti gin-klą, pareiga – dalyvauti ginkluotuose būriuose.

Ginkluotų grupių vadovais parinkti ir patvirtinti valsčių komitetų sekretorius, vykdomųjų komitetų pirmininkus, MVD, MGB ir milicijos darbuotojus, demobilizuotus sovie-tinės armijos vadus, įmonių ir įstaigų vadovus, mokančius valdyti ginklą.

Ginkluotoms grupėms ir būriams apskrityje turi vado-vauti partijos apskrities komiteto pirmasis sekretorius, MGB apskrities skyriaus viršininkas, valsčiuje – partijos valsčiaus komiteto sekretorius arba valsčiaus partorgas ir MGB vals-čiaus poskyrio viršininkas.

Svarbiausias ginkluotų grupių uždavinys – tiesiogiai dalyvauti banditų likvidavimo operacijose, saugoti valsty-bines ir visuomenines įmones bei įstaigas, taip pat akty-vistus.

3. Įpareigoti valstybės saugumo ministrą drg. Jefimovą aprūpinti formuojamas grupes ginklais ir šaudmenimis.

4. Vadovauti ginkluotam aktyvui ir rūpintis, kad jis būtų panaudojamas kovoje su banditizmu, pavedama Lietuvos KP(b) CK sekretoriui drg. Trofimovui ir LSSR valstybės sau-gumo ministrui drg. Jefimovui.

Laisvės kovų sukakčių minėjimai pagal LGGRT centro sukakčių kalendorių

Prieš 70 metų, 1947 m. gruodžio 12 d. buvo ištremti 2782 žmonės

Prieš 70 metų, 1947 m. gruodžio 12 d. A. Sniečkus pasirašė visiškai slaptą komunistų (bolševikų) partijos centro komiteto biuro nutarimą

„Dėl kovos su buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotosiomis gaujomis suaktyvinimo“, pagal kurį ir buvo vykdyta tų metų tremtis.

5. Įpareigoti Lietuvos KP(b) apskričių komitetus ir MGB apskričių skyrių viršininkus organizuoti ginkluotų grupių dalyvių karinį mokymą, pirmiausia išmokyti valdyti ginklą ir sistemingai dirbti tarp jų politinį auklėjamąjį darbą.

Karinio mokymo instruktoriais pasitelkti MGB, MVD ir milicijos darbuotojus, demobilizuotus sovietinės armijos karius, buvusius partizanus, MGB vidaus kariuomenės ka-rininkus ir seržantus.

Politiniam darbui skirti nuolatinius politrukus iš partinio ir sovietinio aktyvo.

Pavesti drg. Jefimovui (MGB) ir drg. Preikšui (Lietuvos KP(b) CK) iki gruodžio 25 d. parengti ginkluotų grupių da-lyvių karinio mokymo ir politinio lavinimo programas.

6. Pažymėti, kad Lietuvos KP(b) CK biuro š. m. lapkričio 14 d. nutarimas dėl liaudies gynėjų būrių sustiprinimo dauge-lyje apskričių neįvykdytas. Pareikalauti iš apskričių komitetų sekretorių, MGB apskričių skyrių viršininkų – kaip asmeniškai atsakingų asmenų – užtikrinti, kad iki 1948 m. sausio 1 d. šis nutarimas būtų įvykdytas (sukomplektuoti būrius, organi-zuoti karinį ir politinį parengimą, aprūpinti materialiai ir tin-kamai panaudoti juos kovoje su banditizmu).

7. Įpareigoti valstybės saugumo ministrą drg. Jefimovą iš esmės pagerinti MGB vietinių organų darbą išaiškinant ir sutriuškinant pogrindinius nacionalistinius centrus, gru-pes, banditų junginius ir jų štabus. Imtis priemonių, kad būtų efektyviau panaudojama MGB kariuomenė, ir suakty-vinti politinį darbą tarp eilinių ir karininkų.

Manome, kad formuojant valsčiuose ginkluotas grupes tikslinga nedideles MGB kariuomenės įgulas sujungti į di-desnius operatyvinius kariuomenės vienetus, kad jos būtų efektyviau panaudojamos likviduojant gaujas.

8. Lietuvos KP(b) CK mano, kad ypač būtina respublikos MGB vidaus kariuomenėje turėti lietuvių karinius dalinius.

Prašyti VKP(b) CK duoti nurodymą SSRS valstybės saugu-mo ministerijai formuoti karines dalis iš vietos gyventojų.

9. Atsižvelgiant į tai, kad MGB kariuomenėje nėra pa-kankamai autotransporto, o tai mažina jos judrumą bei manevringumą ir nepaprastai apsunkina sėkmingai atlik-ti kovos su banditizmu operacijas, prašyti VKP(b) CK duoti nurodymą SSR Sąjungos valstybės saugumo ministerijai pakeisti Lietuvos SSR MGB kariuomenėje 120 netinkamų automašinų ir skirti 360 komplektų autodrezinų.

10. Siekiant sustiprinti LSSR valstybės saugumo minis-teriją ir jos vietinius organus vietos nacionaliniais kadrais, įpareigoti valstybės saugumo ministrą drg. Jefimovą ir Lie-tuvos KP(b) CK skyriaus [viršininką] drg. Šupikovą:

a) per savaitę parinkti ir pristatyti CK biurui tvirtin-ti ministro pavaduotojo kadrų reikalams kandidatūrą; b) 1947 m. gruodžio mėn. parinkti ir išsiųsti vadovau-jančiam ir atsakingam darbui į MGB apskričių skyrius

7

ne mažiau kaip 40 komunistų, mokančių lietuvių kalbą; c) į MGB aparatą, ypač valsčių skyrius, papildo-mai įtraukti patikrintų vietos kadrų. Kartu su parti-jos apskričių komitetais ir miestų komitetais šiam tikslui parinkti 100 žmonių – komjaunuolių ir sovie-tinių įstaigų darbuotojų, mokančių lietuvių kalbą; d) padidinti respublikinės MGB mokyklos moks-leivių kontingentą nuo 150 iki 400 žmonių ir iki 1948 m. vasario 1 d. priimti į šią mokyklą klausy-tojus, tarp jų – 200 žmonių iš liaudies gynėjų bū-rių, 150 iš komjaunimo organizacijų ir 50 komunistų; e) suorganizuoti trumpalaikius kursus ir seminarus MGB operatyviniams darbuotojams parengti ir perkvalifikuoti.

11. Įpareigoti Lietuvos LKJS CK iki 1948 m. vasario 1 d. parinkti ir išsiųsti į respublikinę MGB mokyklą ne mažiau kaip 150 komjaunuolių.

12. Pasiūlyti LSSR valstybės saugumo ministerijai ir Vi-daus reikalų ministerijai kartu su partijos apskričių komi-tetais ir miestų komitetais atrinkti 150 žmonių iš MVD ir milicijos operatyvinių darbuotojų MGB žemesniesiems or-ganams sustiprinti.

13. Prašyti VKP(b) CK duoti nurodymą SSR Sąjungos vi-daus reikalų ministerijai leisti atrinkti iš Lietuvos SSR MVD ir milicijos operatyvinių darbuotojų 150 lietuvių MGB žemes-niesiems organams sustiprinti.

14. Pasiūlyti Lietuvos KP(b) apskričių ir miestų komite-tams padėti MVD apskričių ir miestų skyriams sukomplek-tuoti MVD ir milicijos organus, įtraukiant į juos operatyvi-nius darbuotojus.

15. Pavesti Lietuvos SSR ministrų tarybos pirmininkui drg. Gedvilui ir Lietuvos KP(b) Vilniaus miesto komiteto sekretoriui drg. Čistiakovui iki 1948 m. sausio 1 d. išspręsti klausimą, kad respublikinei MGB mokyklai būtų suteiktos reikalingos patalpos.

16. Pavesti drg. Jefimovui ir drg. Bartašiūnui iki gruodžio 25 d. peržiūrėti MGB kariuomenės įgulų dislokavimą res-publikos apskrityse ir valsčiuose siekiant sustiprinti įgulas tose vietovėse, kur daugiausia išplitęs banditizmas, ir pa-naudoti MVD pajėgas.

17. Įpareigoti drg. Jefimovą ir drg. Bartašiūną iki gruo-džio 25 d. parengti rinkimų apygardų apsaugos užtikrini-mo planą ir atsižvelgiant į tai laiku paskirstyti operatyvi-nius darbuotojus, milicijos pajėgas, kariuomenės dalis ir ginkluotas aktyvistų grupes.

18. Lietuvos KP(b) CK biuras mano, kad atsakant į buo-žių nacionalistinių gaujų te- roro aktus būtina imtis ryžtin-gų represinių priemonių prieš buožes.

Įpareigoti LSSR valstybės saugumo ministeriją (drg. Je-fimovas) remiantis SSR Sąjungos ministrų tarybos 1947 m. rugsėjo 29 d. nutarimu, atsakant į teroro aktus, 1947 m. gruodžio mėn. ištremti už Lietuvos SSR ribų maksimalų kiekį banditų šeimų ir gaujų rėmėjų buožių šeimų iš tų ap-skričių, kur daugiausia išplitęs banditizmas.

19. Pavesti Lietuvos SSR ministrų tarybai (drg. Gedvilas) mobilizuoti autotransportą ir skirti Valstybės saugumo mi-nisterijai būtiną kuro ir tepalų limitą siekiant užtikrinti ban-ditų šeimų ir jų rėmėjų buožių trėmimą.

Įpareigoti Lietuvos geležinkelių viršininką pasirūpinti, kad būtų laiku parengti ir pristatyti vagonai tremiamųjų šeimoms išvežti.

20. Prašyti SSRS ministrų tarybą gruodžio mėnesį skirti

Lietuvos SSR papildomai 100 tonų benzino banditų šei-moms ir banditų rėmėjams buožėms išvežti už respublikos ribų atsakant į teroro aktus.

21. Įpareigoti Lietuvos KP(b) CK propagandos ir agita-cijos skyrių, apskričių ir miestų komitetus suaktyvinti agi-tacinį propagandinį darbą aiškinant Lietuvos KP(b) CK XV plenumo iškeltus uždavinius. Sistemingai dirbti politinį darbą tarp gyventojų demaskuojant buržuazinių naciona-listų ir ginkluotųjų gaujų priešišką veiklą (pranešimuose ir pokalbiuose, laikraščiuose, lapeliuose ir t.t.), tam plačiai panaudoti konkrečius vietinius jų piktadarysčių faktus.

Sistemingai aiškinti gyventojams sovietų valdžios or-ganų vykdomas represines priemones, kurių imamasi prieš banditų ir jų rėmėjų buožių šeimas atsakant į teroro aktus.

22. Įpareigoti respublikos partines organizacijas ir MGB organus aktyviau demaskuoti reakcinę katalikų dvasinin-kiją ir užkirsti kelią priešiškai jos veiklai, kartu visokeriopai skatinti lojaliai nusiteikusius kunigus, kad jie kreiptųsi į ti-kinčiuosius smerkdami banditizmą ir demaskuotų reakcin-gą dvasininkijos dalį, padedančią gaujoms.

23. Pažymėti, kad pastaruoju metu nacionalistiniai ele-mentai aktyviau kuria pogrindines organizacijas tarp aukš-tųjų mokyklų studentų, gimnazijų ir progimnazijų mokslei-vių ir aktyviau verbuoja į jas narius.

Įpareigoti partijos apskričių ir miestų komitetus, Lietu-vos LKJS CK suaktyvinti idėjinį auklėjamąjį darbą mokyklo-se ir aukštosiose mokyklose. Ryžtingiau demaskuoti dės-tant pasakomas priešiškas ir politiškai neteisingas mintis ir atitinkamai auklėti dėstytojų kadrus, studentiją bei moks-leiviją. Kelti klausimus Lietuvos KP(b) CK dėl atleidimo iš darbo dėstytojų ir pašalinimo iš mokyklų moksleivių, užsii-mančių priešiška veikla.

24. Įpareigoti Lietuvos KP(b) apskričių ir miestų komite-tus sustiprinti partinį vadovavimą MGB ir MVD organams, sistemingai svarstyti apskričių ir miestų komitetų biurų po-sėdžiuose kovos su banditizmu, MGB, MVD organų ir milici-jos darbuotojų politinio auklėjimo, jų kvalifikacijos kėlimo, kovingumo ir drausmės stiprinimo klausimus.

25. Lietuvos KP(b) CK biuras reikalauja, kad visos par-tinės, sovietinės ir komjaunimo organizacijos visokeriopai padidintų politinį budrumą, ryžtingai kovotų su ištižimu ir aplaidumu, stiprintų partinių ir sovietinių organizacijų drausmę. Ypač atkreipti dėmesį į tai, kad toliau būtų sti-prinamos visos žemesniosios sovietinio aparato grandys ir sovietinis teisėtumas.

26. Lietuvos KP(b) CK biuras laikosi nuomonės, kad už nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotųjų gaujų liekanų likvidavimą yra atsakingi partijos apskričių bei miestų ko-mitetų biurai ir asmeniškai jų pirmieji sekretoriai.

Įpareigoti Lietuvos KP(b) apskričių, miestų ir valsčių komitetus nuolat ir atkakliai gvildenti banditizmo likvida-vimo, nacionalistinio pogrindžio išaiškinimo klausimus ir imtis visų priemonių, kad artimiausiu metu būtų likviduo-tas buržuazinis nacionalistinis pogrindis ir jo ginkluotosios gaujos.

27. Pasiūlyti Lietuvos KP(b) miestų ir apskričių komitetų sekretoriams supažindinti su šiuo nutarimu Lietuvos KP(b) miestų ir apskričių komitetų biurus, valsčių komitetų sekre-torius, valsčių partorgus, MGB ir MVD apskričių, miestų ir valsčių skyrių viršininkus.

8

Antanas Streikus gimė 1897 m. sausio 2 d. Zarasų aps. Antazavės vls. Maniuliškių k. Tamošiaus ir Elžbie-tos Streikų šeimoje. 1919 m. birželio 15 d. įstojo į Lietu-vos kariuomenės savanorių 2-ąjį pėstininkų pulką. Tais pačiais metais dalyvavo kautynėse su bolševikais Zara-sų krašte. 1920 m. kovėsi su lenkais Kruonio (dabartinio Kaišiadorių r.), Druskininkų ir Krosnos (dabartinio Laz-dijų r.) apylinkėse. Buvo sužeistas, todėl 1921 m. gruo-džio 24 d. išėjo į atsargą. Apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Ne-priklausomybės medaliais.

Gavęs žemės Kėdainių dvare ją pardavė ir grįžo į gimtuosius kraštus. Netoli tėviškės, Zarasų aps. Antaza-vės vls. Pailgių k., nusipirko 7 ha žemės sklypą. Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1922 m. pradžioje vedė Marcelę Danainytę.

1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Dėl nesutarimų su Obelių savanorių būrio vadu Mataušu Kurkliečiu iš bū-rio pasitraukė ir 1941–1943 m. tarnavo policijoje Zarasų aps. Turmante. Nuo 1944 m. vasario 16 d. iki gegužės 16 d. – Lietuvos vietinės rinktinės karys.

1944 m. rugpjūčio mėn. įkūrė Žalgirio partizanų būrį ir jam vadovavo. 1945 m. balandžio–gegužės mėn. My-kolui Kazanui-Mutkai, Siaubui suvienijus Antazavės, Imbrado, Aleksandravėlės būrius ir įkūrus 100 partiza-nų kuopą, netrukus pavadintą Lokio rinktine, Žalgirio būrys prisijungė prie šios rinktinės, o A. Streikus buvo paskirtas Lokio rinktinės vado M. Kazano pavaduotoju. Šiam žuvus 1945 m. liepos 7 d. perėmė rinktinės vado pareigas.

A. Streikaus palaikai buvo palaidoti Raudinės miške ant Raudinės upelio kranto.

1998 m. vasario 10 d. A. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto ap-saugos ministerijos 1999 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. gegužės 15 d. dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Žmona Marcelė Streikienė (g. 1896 m.) buvo parti-zanų rėmėja. Suimta 1944 m. lapkričio 1 d. Nuteista ir išvežta į Sevželdorlagą Komijoje. Paleista 1954 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1964 m. 1998 m. vasario 10 d. M. Streikie-nei pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mir-ties).

Sūnus Petras Streikus (g. 1925 m.) taip pat buvo su-imtas 1944 m. lapkričio 1 d. Nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. Ten mirė 1947 m. birželio 28 d. 1998 m. vasario 10 d. P. Streikui pripažintas laisvės kovų dalyvio statu-sas (po mirties).

Duktė Ona Streikutė-Nera, Gėlė, Rūta (g. 1929 m.) suimta 1944 m. lapkričio 1 d. Paleista tų pačių metų gruodžio 25 d. Glaudėsi pas giminaičius. Nuo 1949 m.

Tragiško likimo patriotų šeima1945 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančiuose Raudinės-Šarlotės miškuose

kautynėse su NKVD kariuomene žuvo Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas Antanas Streikus-Tamošiukas (dengęs besitraukiančius partizanus, kol baigėsi šoviniai ir

nenorėdamas pasiduoti gyvas, susisprogdino) ir 10 Žalgirio būrio partizanų.

Broliai Juozas ir Izidorius Streikai

Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos (va-das – brolis J. Streikus-Stumbras) partizanė. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų sunkiai susirgo. 1949 m. spalio 12 d. Mickutės pavarde buvo paguldyta į Rokiškio ligoninę. MGB susekta ir suimta 1949 m. gruodžio 9 d. Kalinta Rokiškyje. 1950 m. sausio 7 d. dėl pablogėjusios sveika-tos tardymas buvo nutrauktas. Po dviejų savaičių, sau-sio 20 d., mirė Rokiškio ligoninėje. 1998 m. vasario 10 d. O. Streikutei pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).

Sūnus Juozapas Streikus-Stumbras (g. 1923 m.) – 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Nuo 1944 m. liepos mėn. tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanas. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui tapo Vytauto apygardos Lo-kio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo mėn. paskirtas šios kuopos, o 1949 m. sausio 7 d. – Džiugo tėvūnijos vadu. Jam sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 m. į kuopą buvo infiltruoti net du

9

agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista. 1958 m. lie-pos 22 d. legalizavosi Obelių mstl. kartu su broliu parti-zanu Izidoriumi-Girėnu ir partizanu Vladu Krasausku-Kukučiu LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą. 1961 m. spalio 6 d. suimtas, apkaltintas ginklų laikymu ir negrąžinimu. Nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje. 1998 m. vasario 10 d. J. Streikui pripažin-tas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos kraš-to apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. gegužės 15 d. dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Sūnus Izidorius Streikus-Girėnas (g. 1927 m. birželio 22 d.) nuo 1945 m. gegužės 1 d. Lokio rinktinės, vėliau – Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos parti-zanas. 1949 m. birželio 15 d. jam suteiktas puskarininkio laipsnis, o tų pačių metų spalio 27 d. I. Streikus buvo pa-skirtas Birutės būrio vadu. 1958 m. liepos 22 d. legaliza-

vosi Obelių mstl. kartu su broliu partizanu Juozapu ir partizanu V. Krasausku-Kukučiu LSSR KGB pirminin-kui K. Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą. 1961 m. spalio 6 d. suimtas, apkaltintas ginklų laikymu ir negrąžinimu. Nuteistas ir išvežtas į lagerį. Paleis-tas grįžo į Lietuvą. Mirė 1997 m. 1998 m. vasario 10 d. I. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Lietu-vos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo pus-karininkio laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. gegužės 15 d. dekretu apdovanotas Kariuome-nės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Duktė Valerija Streikutė-Piemenaitė (g. 1936 m. gruodžio 22 d.) nuo 1950 m. Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanė. Legalizavosi 1956 m. spalio 2 d. 1998 m. vasario 10 d. V. Streikutei-Dau-kienei pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas.

Parengė Rūta Trimonienė

Ričardas KALYTISIr vėl sujudo galvą guldantys už tei-

sybę. Ilgai kuitęsi krūvose popierių ir suradę netikslumų paviešintose Prezi-dentės biografijose ėmė kudakuoti apie pasaulinį atradimą.„ Išpustysiu visą dvarą ir tą poną kapitoną“. Ta naujiena pasenusi, nebeaktuali, taškai ir kable-liai senai sudėti. Vėtros ir vėjai nutilę, ar bereikia kapstytis po purvą, kuris tada drabstėsi mūsų keliuose ir pakelėse. Sunku buvo neįminti.

Pasak amerikiečio filosofo Džono Rolso, „Kiekvienas žmogus gimdamas patenka į tam tikras konkrečios visuomenės tam tikrą konkrečią padėtį, ir šios padėties pobūdis daugiausia nulemia jo gyvenimo perspektyvas“. Pridėkime dar tos epochos aplinkos geležinę uždangą, asmens lais-vės suvaržymą, kasdieninę valstybės „globą“, sunku buvo planuoti savo gyvenimo perspektyvas. Pagirtini tie, kuriems pasisekė įveikti tuos klampiuosius kelius ir išeiti į platų gyvenimą. O išėjusiems ir įrodžiusiems savo darbu reikšmingus pasiekimus dera tik padėkoti.

O kaip apie biografinius netikslumus ir nutylėji-mus? Ogi priklauso nuo tuometinės aplinkos. Sovieti-niais laikais buvo būtina meluoti. Teisybė buvo kelias į niekur. Ne kiek geriau buvo ir ankstyvoje nepriklauso-moje Lietuvoje. Čia geriausius pasisekimus Valstybės valdyme turėjo tie, kurie nemokomai mėtė iš dangaus ledus, vaišino rūkytais kumpeliais ir išpjovomis. Tie ne tik į valdžią pateko, bet ir turtus susikrovė. Sunku įsivaizduoti, kad su visom tom biografinėm smulkme-nom Prezidentė būtų buvusi išrinkta. Ir mes būtumėm netekę to prezidentinio dešimtmečio, apie kurį dar il-gai su ilgesiu prisiminsime. O Prezidentės karjera, ma-nau, dar nesibaigė.

Na, o kaip apie Teisybę? Teisybė tai filosofinė kate-gorija ir apie ją galima daug kalbėti garsiųjų filosofų

kalba. Tačiau čia ne filosofų, greičiau turgi-ninkų ratelis, čia pakanka šmaikščių lietu-viškų patarlių: „Teisybę sakyk pagalvojęs“, „Bobai sakyti teisybės negalima“ . Viskas. Galima tik pridėti, jog teisybės sakytojai galvą guldo po valstybės pamatais.

Dar ne viskas. Dar neišnykęs bolševiki-nis paprotys tremti nuteistųjų šeimas. Na, pas mus geriau- ne tremti , o nekęsti. Prikai-šioti, kas buvo tėvas, kas buvo brolis. Prikai-šioti, ignoruoti, nuvertinti jo darbus, pasie-kimus. Tai tautos skaldymas, tai moralinis piliečių ostrakizmas. Tą reiškinį paliudysiu ir aš savo kuklia biografija. Buvom keturi

broliai. Visi ėjom už Lietuvą. Aš dar vaikas,(20 metų amžiaus skirtumas),man kelią klojo vyresnieji. Vytautas partizanas žuvo pirmas. Bronius išpartizanavęs septy-nis metus pateko į KGB rankas ir tapo išdaviku. Anice-tas Lietuvos karininkas neėmė ginklo į rankas, po karo gimnazijoje dėstė prancūzų kalbą. To užteko kad gautų 25 metus katorgos. Mane dar vaiką su senute ir nesveika motina ištrėmė į Sibirą, kaip visi sakė tikrai mirčiai. Bet ne, sunkiai dirbau, perėjau visus gyventojų sluoksnius, nuo beteisio kolchozniko iki Sibiro mokslų akademijos inžinieriaus konstruktoriaus pareigų. Ten dirbdamas buvau ne tik eksperimentinių įrengimų konstruktorius, bet ir deficitinių medžiagų (ypač spirito) sergėtojas. Gal todėl, kad buvau lietuvis. Mano knyga „Mūsų-ne dai-nų metas“1992 Vaga sulaukė gerų atsiliepimų. VFR am-basadorius p.Reinhart Kraus atsiuntė padėkos laišką, vertėja p.Saskia Drude sutiko išversti Leipcigo knygų parodai 2018. Pokario kovų liudininko romanas “Karklų rožės“ Alma Litttera 1999 tai vienintelis ta tema roma-nas. Esu gavęs JAV ambasadoriaus Johno Tefto padėką. Didžiausia pasaulio leidykla Peguingroup prašė roma-ną išversti. Valstybė paramos nesuteikė. Suprantu, man gyvenime nepasisekė, gimiau ne laiku. Prie sovietų bu-vau banditų brolis, prie Lietuvos esu išdaviko brolis.

Galvą guldantys už teisybę

10

Už aukas „Varpui“ dėkojame: Visiems Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungai pervedusiems pajamų mokesčio dalį, R.Čeburniui pervedančiam 3,45 € kas mėnesį. A.Guščiui – 10€, D.Jatužiui – 20€, R.Masaitienei 8€, R.Kislaitienei – 10€, V.Keziui – 10€, R.Masiliūnui – 5€, R.Kaladytei – 5€.Už nuotraukas dėkojame: Gediminui Ruzgiui

Leistas politkalinių sovietinės koncentracijos stovyklose:

1955 m. Vorkutoje ir 1957 m. Intoje, nuo 1975 m. iki 1989 m. – pogrindyje Lietuvoje. Atkurtas 1996 m. vasario mėn.Leidėjai Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga,Valdybos pirmininkas Ernestas Subačius, tel. 8 381 57 214, Pamėnkalnio g. 13, LT-01114 Vilnius, el. paštas s.ernestas@inbox.lt SL 22 09, ISSN 1648-0244.Redaktorius Algimantas Zolubas, Architektų g. 8–4, LT-04119 Vilnius, tel. 244-21-57, el. paštas algis.zolubas@gmail.comBendradarbiams honoraras nemokamas. Rašinių turinys gali nesutapti su redakcijos nuomone. Rašiniai ir nuotraukos negrąžinami.„VARPĄ“ galite skaityti (atsisiųsti) internete adresu www.llks.lt. Čia rasite ir„VARPO“ archyvą. Spaudinių pavidalu „VARPAS“ platinamas per LLKS skyriusLietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (kodas 191913666)Atsiskaitomoji sąskaita AB Bankas Swedbank, AB;Sąskaita Nr. LT62 7300 0100 0249 2325Išleido ir spausdino UAB BSPB, Vilnius. Tiražas 400 vnt.

VARPAS

Aukos VARPUI

Patyręs dizaineris padėtų išleisti, sumaketuoti, suredaguoti ir piešiniais papuošti jūsų eilėraščius ar prisiminimus.

Kreipkitės į VARPO redakciją arba telefonu 8 673 54114

Algimantas ZOLUBASAtėjęs iš Rytų priežodis šunys loja, o karava-

nas eina taikytinas tik tuomet, kai karavanas ir šunys tikri. Tačiau dažnai priežodis pavar-tojamas ir tuomet, kai karavanu apsišaukia keli drambliai, o šunimis laikomi jų varovai ar net šeimininkai. Ir jau visiškai nepriimtina kai tikri darbiniai drambliai įsijaučia karava-nu esą, o darbdavius šunyčiais laiko.

Prieš kiekvienus Seimo ar vietos savivaldos rinkimus stebime viešus spektaklius – vienašales derybas darbi-nio dramblio vietai užimti; derybose viena pusės duo-da tik pažadus, kita – vietai užimti savo balsą. Kadangi pažadai negrindžiami jokiomis garantijomis, derybos tampa vienašalėmis, nes tapę darbiniais drambliais, jie ambicingai apsišaukia karavanu, darbdavių reikalavi-mų nebepaiso. Beveik trijų dešimtmečių patirtis liudija mūsų demokratijos ydas ir grimasas, kuomet darbiniai drambliai imasi savo šeimininkus valdyti. Blogiausia tai, kad tie drambliai kėsinasi ne jų straubliams tinka-mus reikalus tvarkyti, o pastaruoju metu panūdo Lietu-vos porceliano lentyną patvarkyti.

Politikams tolima, specifinio išmanymo reikalaujanti lietuvių kalbos ir jos rašybos sistema Seime atsidūrė ant politinio prekystalio. Neva mainais kelių lenkų tuščias ambicijas tenkindamas apsišaukėlis karavanas, page-rins Lietuvos santykius su kaimynine Lenkija. Į politinį turgelį, proteguodami lietuvių kalbos darkymą, įsitrau-kė Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo pir-mininkas Viktoras Pranckietis. Kas per laikai! Kas per papročiai!

Septynios dešimtys mūsų išrinktųjų į Seimą, regis, va-dovaujami TS-LKD buvusio ir esamo pirmininkų, 2017 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Vardų ir pavar-džių rašymo dokumentuose pasirašė lenkų ambicijas tenkinantį įstatymo projektą. Numatytas balsavimas.

Štai tie pažadukai, kurie, padėję rankas ant LR Kons-titucijos, prisiekė jos laikytis, tačiau po keturių mėnesių pasišovė priesaiką sulaužyti: Gabrielius Landsbergis, Mykolas Majauskas, Emanuelis Zingeris, Mantas Ado-mėnas, Monika Navickienė, Julius Sabatauskas, Dovilė Šakalienė, Rasa Juknevičienė, Edmundas Pupinis, Ingri-da Šimonytė, Andrius Kubilius, Kęstutis Glaveckas, Vir-gilijus Alekna, Eugenijus Gentvilas, Vytautas Kernagis, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Aušrinė Armonaitė,

Ne karavanas eina ir ne šunys loja

Arūnas Gelūnas, Gintaras Vaičekauskas, Antanas Matu-las, Juozas Olekas, Tadas Langaitis, Mindaugas Bastys, Gediminas Kirkilas, Gintarė Skaistė, Dainius Kreivys, Sergejus Jovaiša, Simonas Gentvilas, Jonas Varkalys, Al-girdas Butkevičius, Žygimantas Pavilionis, Vitalijus Gai-lius, Linas Balsys, Aušra Maldeikienė, Algimantas Sala-makinas, Algirdas Sysas, Jonas Liesys, Andrius Palionis, Rimantė Šalaševičiūtė, Raminta Popovienė, Rimantas Sinkevičius, Antanas Vinkus, Kęstutis Masiulis, Valen-tinas Bukauskas, Kazys Starkevičius, Irena Degutie-nė, Saulius Skvernelis, Virginijus Sinkevičius, Dainius Gaižauskas, Stasys Jakeliūnas, Virgilijus Poderys, Vy-tautas Bakas, Guoda Burokienė, Mindaugas Puidokas, Zenonas Streikus, Virginija Vingrienė, Valerijus Simu-lik, Robertas Šarknickas, Vida Ačienė, Tomas Tomilinas, Raimundas Martinėlis, Gediminas Vasiliauskas, Rūta Miliūtė, Justas Džiugelis, Bronislovas Matelis, Arvydas Nekrošius, Kęstutis Smirnovas, Aurelijus Veryga, Bro-nius Markauskas. (Pavardės viešinamos specialiai, nes jų gal prisireiks prieš būsimus rinkimus į Seimą).

Ar turi teisę šie seimūnai vadintis karavanu, o 70 tūkstančių pasirašiusiųjų peticiją dėl lietuvių kalbos iš-saugojimo laikyti lojančiais šunyčiais? Ar gali piliečių samdiniai-seimūnai tapti darbdaviu-šeimininku ir veik-ti pagal savo valią?

Į šiuos klausimus atsakė neigiamai rugsėjo 22 d., Bal-tų vienybės dieną, Lietuvos Mokslų akademijos Didžio-joje salėje, Lietuvos piliečių iniciatyvinė grupės „TAL-KA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surengta konferen-ciją-pasitarimas „Apginkime baltų kalbas“ ir mitingas „Už baltų tautų vienybę ir valstybinės lietuvių kalbos išsaugojimą“ prie V. Kudirkos paminklo.

Konferencija-pasitarimas parodė, kad minėtas 70-tu-kas drauge su Skverneliu ir Pranckiečiu nėra karavanas, o tariami šunys yra Tautos balsas. Todėl teįsidėmi kal-bos darkymo iniciatoriai ir jų klapčiukai, kad už preky-bą Tautos vertybėmis jie pelno nulaipinimą nuo patogių Seimo laktų ir nudaigojimą į politikos patvorį.

11

Gal kartais teko girdėti apie pokalbių laidą, kurioje dalyvavo Billi Grem‘o duktė ir kurios pa-grindinė tema buvo Rugsėjo 11-osios teroristiniai įvykiai JAV. Pokalbių laidos vedėja Džein Kleison uždavė klausimą: Kaip Dievas leido tokiai baisybei įvykti? Anna Grem atsakė labai išsamiai ir blaiviai. Ji pasakė: Aš tikiu, kad Dievas, lygiai kaip ir mes, sielojasi dėl to, kas įvyko. Tačiau mes patys metai iš metų vijome Dievą lauk iš mūsų mokyklų, iš mūsų valdžios, iš mūsų gyvenimo. Ir aš manau, kad Die-vas, pats būdamas džentelmenu, tiesiog atsitraukė. Ar galime mes tikėtis iš Dievo palaiminimo ir ap-saugos, jei patys tuo tarpu reikalaujame, kad Jis mus paliktų?

Kadaise Medlin Miureij O‘Chara pareiškė, kad mokykloje ne vieta melstis. Ir mes tarėme: „Gerai“. Po to kažkas pasakė, kad mokykloje geriau neskai-tyti Biblijos (knygos, kurioje mokoma: Nežudyk, Nevok, Mylėk artimą kaip patį save! Ir mes tarėme „Gerai“. Kiek laiko praėjus Dr. Bendžaminas Spo-kas pasakė, kad mums nedera savo vaikams taikyti fizinės bausmės, kada jie blogai elgiasi, nes tuo mes pakenksime jų mažoms asmenybėms – mes galime pakenkti jų savigarbai (Dr. Spoko sūnus nusižudė). Ir mes atsakėme: „Jis specialistas ir žino, apie ką kalba“. Taigi, ištarėme „Gerai“. Po to kažkas pasa-kė, kad mokytojai ir direktoriai neturi teisės bausti mūsų vaikų. O mokyklos administracija kuo griež-čiausiai uždraudė savo mokytojams netgi prisiliesti prie nusikaltusių mokinių, nes jai nereikalinga nei-giama reklama ir juo labiau ji nenori atsakyti už tai teisme (yra didelis skirtumas tarp bausmės ir tvir-kinimo, išpėrimo, žeminimo ar mušimo). Ir mes at-sakėme „Gerai“. Po visko kažkas pasakė: „Leiskime mūsų dukterims daryti abortus, jeigu jos šito nori. Joms netgi nereikės to pasakoti savo tėvams„. Ir mes atsakėme „Gerai“. Tada kažkoks „protingas“ moky-klos tarybos narys pasakė: „Berniukai liks berniu-kais ir visada tuo užsiėminės. Taigi duokime mūsų sūnums tiek prezervatyvų, kiek jie nori, kad jie ga-lėtų linksmintis, kaip jiems patinka. O mums neteks pasakoti jų tėvams, kad prezervatyvus jie gavo mo-kykloje“. Ir mes atsakėme „Gerai“.

Po to kažkas iš mūsų išrinktos aukščiausios valdžios pasakė, kad nesvarbu, kas vyksta mūsų asmeniniame gyvenime, jei mes gerai atlieka-me savo darbą. Ir, sutikdami su tuo, mes pasa-kėme, kad mums nesvarbu, kas (įskaitant ir pre-zidentą) kuo užsiima asmeniniame gyvenime, jei mes turime darbus ir ekonomika tvarkoje. Tada kažkas pasakė: „Spausdinkime žurnalus su nuogomis moterimis ir vadinkime tai sveiku prak-tiniu išaukštintu moters kūno grožio vertinimu.“ Ir mes pasakėme „Gerai“.

Atsikračius Dievo, pasaulis virsta pragaruTada kai kurie su tokiu aukštu vertinimu žengė

toliau ir ėmė publikuoti nuogų vaikų fotografijas, netgi talpindami jas internete. Ir mes pasakėme: „Gerai, jiems priklauso žodžio laisvė“.

Po visko, pramogų industrija tarė: „Darykime filmus ir TV programas, propaguojančias prievar-tą, šventvagystę, piktžodžiavimą, uždraustą seksą. Įrašykime muziką, skatinančią vartoti narkotikus, skatinančią išprievartavimus, žmogžudystes, savi-žudybes ir satanizmą“. Ir mes atsakėme: „Tai viso labo pramoga, neigiamai ši muzika neveikia, nie-kas į ją rimtai nežiūri, taip kad galite tęsti taip ir toliau“.

O dabar mes klausiame savęs, kodėl mūsų vai-kai neturi sąžinės, kodėl jie negali atskirti bloga nuo gera, kodėl jie nesusimąsto, žudo nepažįstamus, savo bendraklasius ir patys save. Galbūt, jei mes rimtai ir giliai susimąstysime, tai galėsime tai suprasti. Juk čia veikia taisyklė: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.

Vienas jaunas žmogus rašo: „Brangus Dieve, kodėl Tu neišgelbėjai mažos mergaitės, kuri buvo nužudyta savo mokyklos klasėje? Nuoširdžiai tavo – susirūpinęs studentas“. Štai atsakymas: „Brangus susirūpinęs studente, Manęs į mokyklą neįleidžia. Nuoširdžiai tavo – Dievas“.

Juokinga, kaip lengva žmonėms atsikratyti Die-vo, o po to stebimės, kodėl pasaulis virsta pragaru.

Juokinga, kada mes tikim tuo, ką sako laikraščiai, ir abejojame tuo, ką sako Biblija.

Juokinga, kad visi nori patekti į dangų, tuo tarpu netikėdami, negalvodami, nekalbėdami ir nedary-dami nieko iš to, ko moko Biblija.

Juokinga, kada kažkas sako „Aš tikiu Dievu“, bet pats seka paskui šėtoną, tarp kitko, taip pat tikintį Dievu...

Juokinga, kad mums taip lengva teisti, ir taip sunku, kai teisia mus kiti. Juokinga, kai elektroniniu paštu išsiuntinėti juokeliai išplinta šviesos greičiu, tačiau prieš išsiųsdami toliau pranešimą, kuriame kalbama apie Dievą, žmonės dukart pagalvoja.

Juokinga, kad viskas nepagarbaus, grubaus, gašlaus ir vulgaraus ramiai sau talpinama interne-te, o mokyklose ar darbo vietoje neįmanoma atvi-ra diskusija apie Dievą. Juokinga, kad galima būti „visomis rankomis už“ Kristų sekmadieniais, bet likti nepastebimu krikščionimi visą likusią savaitę.

Jei juokėtės, liaukitės, nes, anot poeto,Prisilietimas šaltas – tai Tiesa apakina aštriai ir sielą stingdo... Duobė žarijų iškasta, ties ja nebe Sigutė, - Lietuva palinko.

Iš žiniasklaidos parinko A. Zolubas

Mitingas Vilniaus Lukiškių aikštėje Vyčiui apginti „Mes be Vyčio nenurimsim!“