Iš tiesų, pats laikas skubėti. Tautos lais-vės simbolis Gedimino kalnas atkak-liai griūva, kol nevėlu, kurkime jamnaują pakaitalą, kitaip Valstybės jubi-

liejų švęsime plikoje Lukiškių aikštės dy-kumoje. Žemių turime, jos dar nekainuojamilijonų, – gal dar suspėsime iki Vasario 16-tosios. Atsiprašau, šią idėją pateikiu kiek pa-vėlavęs, bet ko nepadarysi, kai ji tokia pra-sminga. Juo labiau, ji neprieštarauja, tik pra-plečia po šitiekos metų skandalo Kultūrosministerijos pastangomis priimto galuti-nio sprendimo prasmę – Lukiškių aikštėjesupilti naują kalną. Šiam siūlymui ypač gau-siai pritarė šviesioji (kompiuterizuota) tau-tos dalis „nevisuotiniu referendumu” (tiesa,paremtu labai kompetentingos komisijosnuomone). Taigi nepatenkintųjų (jų, deja, visatsiranda) keiksmams suminkštinti siūlau:būsimąjį piliakalnį Lukiškių aikštėje pa-vadinkime Gedimino II vardu ir pakvieski-me Tautą kepurėmis jį supilti, nepanaudo-jant jokių technikos priemonių. Koks didisbūtų susitelkimas ir visų bendrapiliečių vie-ny bės demonstracija – net „piervomajų”pra lenktų – Nepriklausomybės dieną pervisą sostinę vingiuojanti išdidi tautiečių ei-sena su simboliškais žemės grumstais ke-purėse. Gal dar gebėtų prisidėti Seimo kul-tūros komiteto pirmininkas: paskelbtų vajųir dalyvius apvilktų tautiškomis sermėgomis(vasarį su kostiumais dar šaltoka).

Ir dar – kad ateityje nebetektų naujojoGedimino gelbėti ir remontuoti, pravartu netik priekinę sieną, bet ir visą būsimos „kal-vos” plotą uždengti tvirtu gelžbetoniniu ke-valu ir, jį žaliai nudažius (kad nesimatytųprasitrynę lopai), ant viršaus, kaip bandomadaryti tikrajam kalnui, užklijuoti tvirtą ve-lėną. Sutaupytume žemių vežiojimą ir, kassvarbiausia šiems pragmatiškiems laikams,pokalnyje turėtume didžiulę erdvę, kuri tiktų pa-čioms įvairiausioms reikmėms. Pirmiausia ten busgalima įrengti tikro partizanų blindažo imitaciją suvaškinėmis figūromis (be atpažinimo ženklų) ir ne-didelį kenotafą Gedimino kalne rastiems sukilėliųpalaikams. Šalia praverstų nemažas plotas – salėmoksleivių internacionalinei edukacijai, lekcijomsir užsieniečių ekskursijoms pasislėpti nuo lietaus.Dar po denginiu galėtų įsikurti egzotiškas restora-nas su partizaniškais patiekalais, mažu naminukėsfabrikėliu (tik nepriminkite ministrui V...) ir atvi-ra vasaros terasa. Atsirastų proga likviduoti stiklinį(fu...) tualetą aikštės kampe. Gera fantazija numa-tytų ir VIP patalpėlę valdžiai sušilti po stovėjimoslaptoje atviroje tribūnoje, įrengtoje ant „sienos” vir-šaus karo paradams ir tautos manifestacijoms ste-bėti ir sveikinti. Likusius plotus galėtų naudoti tech-ninės tarnybos elektros skydinei įrengti ir valymoįrangai laikyti. Tačiau svarbiausia pokalnio pa-skirtis būtų tvirta slėptuvė nuo netikėto žaliųjų žmo-geliukų vizito gelbėtis... Pritariant puikiai nugalė-

jusio autoriaus idėjai kalną išnaudoti piknikams irvaikų riedučiavimui, reikėtų įrengti betoninį takąir keletą suolų (ant žolės po lietaus sėdėti šlapia).Taip derindami praktiškus ir emocionalius pradus,iš naujai sukurtos kalvos turėtume didelę naudą Vil-niaus ir valstybės ekonomikai bei greit atsiper-kančius memorialo įrengimo kaštus.

Be apčiuopiamų sąlygų ir reglamento paskelbus„varžytuves”, iš gausiai pristatytų neformalių „idė-jų” atrinkusi penketą pačių „tobuliausių”, įgali-nančių pasiųsti po velniais beveik tris dešimtmečiusrengtų konkursų dalyvių ir laureatų sprendimus irrezultatus, komisija kompiuterizuotai tautai užda-vė šaradą be pasirinkimo ir, tobulai išnaudojusi savopačios sumanytą apskaitos tvarką, paskelbė laimė-toją. O gal vertėjo pavartyti buvusių konkursų me-džiagą, kurioje buvo ne mažiau profesionaliai su-formuotų siūlymų – su kalvomis ir iškasomis, sky-lėtomis sienomis ir dangun šaunančiais simbo-liais bei kitokių, dar originalesnių prajovų.

Ne apie meninę vertę ar apskritai apie idėjos iš-

raišką galima kalbėti žiūrint į pristatytą mi-nimalaus mastelio primityvų eskizėlį, kurioautorius vargu ar įsivaizdavo, kaip šitokio-je aikštės erdvėje atrodys keliasdešimtiesmetrų ilgio, 3 metrų aukščio aklina betoni-nė tvora su uniforminiais „medžių kamie-nų” atspaudais. Gal komisija ir būsimasisautorius nematė, ko vertas ir kaip šian-dien atrodo anksčiau Lukiškių aikštei siū-lytas panašaus mastelio Tado Gutausko„Baltijos kelio” kūrinys. Ar dar sykį lipsimeant to paties grėblio? Smagu įsivaizduoti,kaip vėl ardysime tik paklotą aikštės grin-dinį, kaip ant jo blaškysis sunkvežimiai, eks-kavatoriai ir buldozeriai, versdami tonas že-mių betoninės sienos užnugaryje ir istori-nėje aikštėje, miesto viduryje, formuodaminuokalnę būsimiems pramogautojams viršmenamo „partizanų bunkerio”. Ar šitokiainvazija į Vilniaus centro reljefą greta pa-minklinės bažnyčios visai nerūpi pamink-losaugininkams?

Tačiau linksmiausia šio surašymo da-limi turėtų būti priminimas, kad ir „pi-liakalnio”, ir požeminio bunkerio mo-tyvus, ir mišką primenančių vertika-

lių elementų kompoziciją, ir paminklą „par-tizanams” dar visai neseniai turėjome „gyvąir gražų” – tai buvęs architekto Gedimino Ba-ravyko ir skulptoriaus Stepono Šarapovo su-projektuotas ir įrengtas memorialas „par-tizanams-pogrindininkams” Vilijampolėje,Kaune. Ten irgi atraminės sienutės „laikė”supilto kalno šlaitą, o tų sienučių goreljefaisu deformuotomis stilizuotomis figūromis(net be ženklų, kad tai „sovietiniai partiza-nai”) buvo aukšto meninio lygio, nors ta-riamai politizuotas, žymaus skulptoriausdarbas. Tai pikta ironija, bet neprityru-siam laimėtojui norisi pasiūlyti susirasti,

kur „nudaigotos” (gal į Grūto parką) trys didelės rel-jefų plokštės ir panaudoti jas, kaip siūlė Dainius Ke-penis, bendram partizanų ir stribų paminklui – kieksutaupytume prasmės, lėšų ir darbo.

Ar kariavusių atminimui įamžinti, kaip ir so-vietmečiu, težinome tik vienintelį miško ir bunke-rio motyvą? Juolab kad „medžių kamienai” tik au-toriui ir jo gerbėjams tinkami atskleisti pagarbą Lie-tuvos partizanams ir jų kovų atminties idėjai. Ir čiavėl iškyla genialios D. Kepenio idėjos ausys: „par-tizanų kalvos” išraiška su miško motyvais tokia uni-versali, kad net ponas Dievas neatskirtų, kurios spal-vos „miškininkams” pagerbti jis adresuotas: savometu Lietuvos miškų bunkeriuose maloniai „žie-mojo” ir A. Sniečkus su M. Šumausku bei partie-čiais, ir Armijos Krajovos legionieriai, o ne vien tikA. Ramanauskas-Vanagas su miško broliais... Štaiir plačiausias internacionalinis „partizanų kal-vos” įprasminimas.

Nukelta į 2 psl.

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S

KULTŪRAMENAS: LITERATŪRA: MOKSLAS

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S 2017 GRUODŽIO 23 NR. 47 (147)

Redaguoja Renata Šerelytė renata.serelyte@gmail.com • Maketuoja Jonas Kuprys

1-as psl. Eugenijus Gūzas. Pagaliau pavyko. Pilsime memorialą Gedimino kalnui • 2-as psl. Aldona Žemaitytė. Kazio Bradūno šimtmečioam basadorė • 3-as psl. Kazys Bradūnas. Poezija • 4-as psl. Algis Vaškevičius. Lietuvių kilmės kino režisierius iš Čikagos Kaune pristatė savodebiutinį filmą • 5-as psl. • 6-as psl. Alina Valantinavičienė. Prisilietimai, susitikimai, pasikartojimai (3) • 7-as psl. Astrida Petraitytė. Su -rin kimininkai protestantiškosios tradicijos kontekste • 8-as psl. Romualdas Kriaučiūnas. „...nes geriausia daugyba yra dalyba!”

Kitame numeryje: Operos žvaigždė iš Čikagos • Jono Žuko kūrybos magija

Šio šeštadienio Kultūros turinys

PAGALIAU PAVYKOPilsime memorialą

Gedimino kalnui

Arvydas Ališanka. Vytis

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2 2017 GRUODŽIO 23 D.

Aldona Žemaitytė

Išeivijos poeto, ilgamečio Čikagos„Draugo” kultūrinio priedo redakto-riaus Kazio Bradūno dukra Elena jaunuo praėjusių metų rudens darbuoja-si, Lietuvos mokyklose pristatydamasavo tėvo kūrybą ir kultūrinę veiklą Či-kagoje, kur jis kelis dešimtmečius ren-gė „Draugo” kultūrinį priedą. Šaliakultūros centrų didžiuosiuose mies-tuose Vilniuje (Valdovų rūmuose) irKaune (Maironio literatūros muziejuje)vykusių poeto pristatymų, Elena ėmė-si ryžtingo sumanymo: paskelbė savotėvelio kūrybos kelią per Lietuvos mo-kyklas. Mat, šiuos metus Lietuvos te-levizija pagarsino Algirdo J. Greimo irKazio Bradūno šimtmečio jubiliejais.

Metai baigiasi, antropologė Ele-nos Bradūnaitė-Aglinskienė, su-veda savo kelionių per mokyk-

las rezultatus. Ir jai, ir lituanistamsmokytojams, ir mokiniams tai buvoįdomi, vertinga ir reikalinga patirtis.Tos patirties pėdsakais bandysiu ap-čiuopti nuveiktus darbus ir jų rezul-tatus.

Pirmas Elenos Bradūnaitės susi-tikimas su moksleiviais įvyko pra-ėjusių metų pabaigoje, Vilkaviškio sa-vivaldybėje lyg pasiruošimas toles-niems žygiams. Toje savivaldybėje bu -vo paskelbtas konkursas „Gimtinėstaku”, kuris skatino jaunimą ne tikskai tyti ir rašyti apie Bradūną ir jopoeziją, bet taip pat savo kūryba pa-ryškinti, kas jiems svarbu jų aplinko-je. Elena siūlė moksleiviams pasitelktikompiuterius, foto ir video aparatūrą.

Šiais metais prasidėjo pavasario irrudenio Elenos kelionės per Lietuvosmokyklas. Lietuvių literatūros mo-ky tojai su vyresniųjų klasių moki-niais parengdavo programas: gimna-zistai skaitydavo Bradūno eilėraščius,o E. Bradūnaitė pasakodavo tėvų irsavo šeimos biografiją, pasitelkdamaskaidres, kuriose atsispindėjo tėvų gy-venimas Čikagoje ir jos šeimos gyve-nimas Havajuose. Moksleivius, susi-žavėjusius Havajais, nuginkluodavojos pasakojimai apie vaikystę ir pa-auglystę, kai namuose privalėdavo lie-tuviškai atpasakoti mokyklos užduo-tis. Apie tai, kaip tėvelis įdiegė savovaikams meilę Lietuvai, pasakoda-mas lietuviškas pasakas, legendas,

Kazio Bradūno šimtmečio ambasadorė

deklamuodamas lietuviškus eilėraš-čius. Kaip išėjęs į pensiją nevažiavo išČikagos pas dukrą į egzotiškuosius Ha-vajus, o buvo vienas pirmųjų išeivių,su savo mylima žmona Kazyte grįžęsį Vilnių. Apsigyveno Vilniaus sena-mies tyje, netoli Rotušės (dabar prienamo, kuriame gyveno, pritvirtintame morialinė lenta).

Šiuose pasakojimuose mokslei-viams ji mokėjo meistriškai įterpti pa-lyginimus – tėvų troškimą grįžti į Lie-tuvą ir dabartinių Lietuvos gyventojųnorą išsiveržti į Vakarų pasaulį. Tuotroškimu yra užkrėsti ir vaikai. Jie jausvajoja apie išvažiavimą svetur, į Eu-ropą, o gal ir Ameriką, kai tik baigs vi-durinę mokyklą. „Jei išvyktumėte, kąpasiimtumėte su savimi, kas jumsbrangiausia?” – vienoje mokyklojepaklausė. Moksleiviai sutriko... „Mo-bilų telefoną” – prasitarė kažkuris... Ki-toje mokykloje trisdešimties mokiniųklasėje, paklausus, kiek jų išvažiuotųį užsienį, pakilo beveik visų rankos.Vaikai dar neišmokę meluoti suaugu-siems, bet tai liudija, kad Lietuva at-eityje gali likti tik senukų prieglauda...

Apie ką Elena Bradūnaitė pasakojaLietuvos jaunimui, kalbėdama apie sa -vo tėvą? Ogi apie tai, kaip jis, atsidū-ręs Baltimorėje, iš pradžių gavo tikduobkasio darbą, paskui skaldė akme -nis, vėliau dirbo fabrike, kur bedirb-damas parašė tris geriausias savo kny-gas. Baltimorėje išleido ir savo bičiu-lio Vytauto Mačernio „Poeziją” suPauliaus Augiaus iliustracijomis. Da-bar tai yra bibliografinė retenybė. Pa-sakoja, kaip iš Baltimorės, kur jambuvo pažadėtas darbas su geru atlygi-

nimu, išvažiavo į Čikagą, nes buvo pa-kviestas steigti „Draugo” laikraštyjeKultūrinį priedą, kuris be pertrau-kos gyvuoja iki šiol.

Lietuvos moksleiviams Elena Bra-dūnaitė aiškina apie lietuvių kalbos iš-laikymo būtinybę šiais laikais, kaianglicizmo bangos bando nuskandin-ti mažąsias kalbas. Kalba apie lietuviųkalbos senumą, turtingumą ir grožį...Apie būtinybę pristatyti kitataučiamsturtingą lietuvių istoriją, tautosaką,tautodailę, literatūrą, M. K. Čiurlionįir visa, ką mes turime vertingiausiasavo kultūroje.

Jai buvo keista, kad pirmaisiaisNepriklausomybės dešimtmečiais perLietuvos radiją sklisdavo angliškosdainos, o transliuojamose lietuvių dai-nose nebuvo lietuviškų patriotiniųtemų. Per 25 Nepriklausomybės metusLietuvos radijuje ir per televiziją nu-skambėjo tik du ryškūs patriotiniai„ledlaužiai” – Marijono Mikutavičiaus„Trys milijonai” ir Ievos Narkutės„Rau doni vakarai”. Elena mąsto irapie tai, kad per pirmąjį Nepriklau-somybės dešimtmetį meškos paslaugąpadarė kai kurie kosmopolitizmu su-sižavėję inteligentai, bandė ir kitiemsprimesti kosmopolitizmo „vertybes”,esą patriotizmas – tai idiotizmas ir t.t.

Liberalusis, kosmopolitiškas mąsty-mas iš sovietizmo pančių ištrūkusiaiLietuvai atrodė labai patrauklus.Deja, tokia mąstysena ir pasaulėžiūralietuvybei padarė meškos paslaugą...

Šimtas susitikimų per metus: netik mokyklose, bet ir miestų bibliote-kų renginiuose, kur susirenka tų mies-tų inteligentija. Pavyzdžiui, Vilniuje –M. K. Čiurlionio namuose arba V. Krė-vės-Mickevičiaus bute, Adomo Mic-kevičiaus bibliotekoje, Vilniaus uni-versiteto bibliotekoje (joje tebeveikiaparoda „K. Bradūno gyvenimo brydė”).

Neseniai Elena Bradūnaitė susi-tiko su Vilniaus rajono lenkiškų gim-nazijų mokytojais, pabuvojo ir Vil-niaus rusų gimnazijoje Karoliniškėse,skatindama mokytojus ir moksleiviuspristatyti lietuvių kultūrą rusakal-biams, nes rusakalbių nemažai yrane tik Vilniuje, bet ir visame pasauly-je.

Šiuo metu V. Kasiulio muziejujeVilniuje veikia paroda „Kazio Bradū-no meno pasaulis”, kur eksponuojamaK. Bradūno sukaupta išeivijos daili-ninkų meno kūrinių kolekcija. Betapie tai – jau kituose „Draugo” Kultū-rinio priedo, kurį prieš pusšimtį metųČikagoje apsiėmė vairuoti Kazys Bra-dūnas, numeriuose. q

Kazys ir Kazimiera Bradūnai su dukra Elena Bradūnaite

Pagaliau pavykoAtkelta iš 1 psl.

Tačiau labiausiai pribloškiantis „konkurso” padarinys – kodėl niekas ne-užsimena, kad visų nutarimų, varžytuvių ir laukiamų sprendimų rezultatasturėjo būti paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę? Čia ir prisišaukė-me didžiausią klausimą – ar tik miškuose už ją buvo kovojama? Ar tik par-tizanus gerbsime supilta žemių krūva ir betonine siena? Kur Kudirkos ir Ba-sanavičiaus, Vileišių ir Griniaus, valstybininkų ir diplomatų, savanorių irreguliariosios kariuomenės vieta, kur pagarba S. Lozoraičiui ir naujiesiemssignatarams, kur visi Laisvės siekę Lietuvos žmonės – kas juos sieja su miš-kais ir tvoromis?

Partizanų atminimą kukliai, bet nuoširdžiai jau primena akmeninis kry-žius ir raidės ant KGB sienos. Pasisekė J. Zikarui ir Kaunui – ten „pamink-liškas” Laisvės Angelas atsirado be keiksmų ir kautynių, o mes, praėjus ne-ilgam laiko tarpui, Lietuvoje taip sumodernėjome, kad Laisvės idėjai išreikštijau beveik tris dešimtmečius veltui konkursuojamės ir baramės. Ar techni-nių psichologinių manipuliacijų metodu suorganizuota „apklausa” ir, kaipdžiaugiasi viena iš šio spektaklio rengėjų, „gausūs” jaunimo balsai mums jaugalutinai nulėmė, kad kovotojų už mūsų Laisvę atmintį gerbsime melsdamiesiprie naujosios „raudų tvoros” ir piknikaudami ant supiltos žemių krūvos?

Nenorėčiau kaltinti komisijos naivumu, tačiau išrinktasis „modernus pa-minklas” vis dėlto pakiša elementariai literatūrinį problemos sprendimą, ku-rio plastinė meninė išraiška būtų realizuojama tradicinio skulptūrinio rel-jefo priemonėmis, visiškai nepaneigiant realistinių pradų įtakos (autoriusdeklaruoja atspaudus nuo natūralių „medžių kamienų” ir partizanų sąrašus),todėl „šventasis karas” su „paminklo” idėjos šalininkais iš anksto regisi pra-laimėtas. Tik liūdna, kad be reljefais pagražintos atraminės sienutės Lietu-voje jau nebeįsivaizduojamas joks memorialinis kūrinys.

Eugenijus Gūzas

Poetas Kazys Bradūnas Elena Bradūnaitė Asmeninio archyvo nuotraukos

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2017 GRUODŽIO 23 D. 3

Temos variacijos

Paskutinė senolio klumpėNeišmesta per tvorą,Pagarbiai paskirta ugniai –Paskutiniam duonos kepimui.

Paskutinė laisvoji mintisNepadėta muziejun,Tik pakasta kaip dinamitasPo melo pamatais.

Paskutinis širdies plazdėjimasNenutilo negirdimas taigoje,O dunda, dunda ir dundaPrisikėlimo būgnais.

Paskutinė senelės dainaNepabiro raudojimo ašarom,Ji skamba ir skamba ausyseKaip vyturio džiaugsmas pavasarį.

Sūduvos mėnesiena

Pėduotas Vištyčio akmuoMan buvo žemės širdis,Dar nepradėjusi plakti.Pirmą pavasario naktįPilnatis mėnuo,Kaip lūšis,Giriom atsėlinoIr ėmė ežerą lakti...

Kur tu dabar, mėnesiena,Pirmąją vasaros dieną –Joninių naktį šventą?Ir gyvas akmuo per sielą,Tartum per ežerą, brenda.

Chicago, 1984 01 22

Pagonių ugnis

Ją radom gruzdant prie Veliuonos –Ugnis, kaip žmogus, alkana –Jai davėme ruginės duonos,Jai duonos buvo negana.

Tada užkūrėm ją PilėnuosIr šokom patys į liepsnas.Dar ir dabar tos pilkos plėnysUžkrinta motinų kasas.

Kada sūnus, pajutęs ugnį,Atūžiančią jauna dvasia,Į žygių metasi bedugnęIr dingsta liepsnose.

Kazys Bradūnas POEZIJA

Mano motina linus ten rovė.(dar liniena žliugsi įmerkta)Mano motina prieš vėjo drumstą srovęBrenda, ir skarelė jos baltaTartum paukštis išlekiantis plazda

Lietuviškasis Emausas

Skaudžiai pamuštos jau kojos,Ir kelionėje praalkai,

vakarop saulelė gula –Pasilik pas mus.

Tėvas raugia rūgštų pieną,Motė kepa šviežią duoną,Ašai slėgiu saldų sūrį – Pasilik pas mus.

Pasilik pas mus...

Įsakymai sau

Tėvynės vardoNetark be reikalo,Tik įrašyki eilėraštin,Ir tegu skamba.

Ir Vilniaus vardoNetark be reikalo,O įspauski širdinKaip šimtametę graviūrą.

Gimtojo kaimo vardo,Netark be reikalo,Bet mažą vaikaitį pamokykAiškiai ištarti Kiršai.

Vilniaus varpai

Mes tikėjom – mus, Dieve, vedi.Ir dabar visada man širdySkamba Vilniaus varpai.

Iš toliausių pasaulio kampųAtsišaukia aidais Nemune,Ir kur eisiu, vis lydi maneBalsas Vilniaus varpų.

Paklausyki!..Ir tau, ir visiems,Kai tik audra pakils, kai sutems,Ima gausti viltingi varpai.

Ir mes tikim – mus, Dieve, vedi,Kai giliai milijonų širdySkamba Vilniaus varpai.

Protėvių dausos

Ten sėdite aukštam vėlių suolelySu ąžuolo vainikais ant galvų,Kur amžino pavasario šakelėsPašlaitėm dangiškų kalvųPo jūsų kojom žaliuoja.

Kur ganosi kovų žirgai baltieji,Laukiniai, nesuvaldomi, laisvi,Ten saulė motina tarp jūsų rankų skriejaIr debesys balti...

* **

Molio krantas kvepia rūgščia duonaIr svaigina kraujo aitrumu.Rudenio diena drėgna, raudonaGeležinio darbo sunkumuGula sūrią, prakaituotą žemę.

Ateitininkų jubiliejinė stovykla, 1975 m., Manchester, MI. Jono Kuprio nuotr.

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S4 2017 GRUODŽIO 23 D.

Lietuvių kilmės kino režisierius iš ČikagosKaune pristatė savo debiutinį filmą

Tarptautinis Kauno kino festivalis šiemetžiūrovams pristatė keturias filmų programas:„Platus kampas”, „Vandenynas vardan že-

miškojo išlikimo”, pažintį su Kanados kinu bei spe-cialius kino seansus. Kanados kinas buvo prista-tytas itin plačiai, parodant tiek klasikinius, tiek nau-jus, tarptautiniuose kino festivaliuose pripažintusfilmus. Taip pat parodyta ir nemažai Kanados re-žisierių sukurtų trumpametražių bei dokumentiniųfilmų. Nors programose rodomi filmai buvo itinskirtingi, surinkti iš skirtingų šalių ir pristatantysįvairias pasaulėžiūras, juos visus vienijo noras kel-ti klausimus bei atidžiai žvelgiant į mus supantį pa-saulį.

Režisierius A. Stasiulis Čikagos DePaul uni-versitete įsigijo bakalauro laipsnį skaitmeninio kinosrityje, po to studijavo Škotijos Edinburgho uni-versitete kino studijas ir įgijo magistro laipsnį. Nuo2011 metų DePaul universiteto studentams jis dės-to kino filosofiją, skaitmeninę fotografiją ir kitusdalykus. Kaip nepriklausomo kino kūrėjas A. Sta-siulis yra pastatęs kelis trumpametražius filmus, opirmąjį meninį filmą „Įsakymai” jis atvežė parodytiLietuvos žiūrovams.

Kauno tarptautiniame kino festivalyje buvo su-rengti du šio filmo seansai, po kurių režisierius ben-dravo su žiūrovais, atsakė į jų klausimus. Svečiastaip pat netikėtoje aplinkoje – Kauno Žemųjų Šan-čių kareivinėse vedė paskaitą apie tai, kaip karasir kariniai konfliktai yra atspindimi medijose.

„Atsiprašau, kad nekalbu lietuviškai, bet labaidžiaugiuosi apsilankęs Lietuvoje ir Kaune, nesmano šaknys man yra labai svarbios ir festivalio or-ganizatorių kvietimą atvykti priėmiau su džiaugs-mu. Nors mano dienotvarkė įtempta, turėjau gali-

mybę Kaune aplankyti du muziejus. Vienas jų – taiVytauto Didžiojo karo muziejus, kuris mane labai su-domino, nes šios temos man yra labai artimos ir ašgalėjau palyginti šį muziejų su panašiais muziejaisAmerikoje.

Kitas muziejus – tai M. K. Čiurlionio meno mu-ziejus, kur aš gėrėjausi puikiais meno kūriniais. La-bai netikėta buvo tai, kad, kaip paaiškėjo, abu šie mu-ziejai yra viename pastate, ir toks karo tematikos beimeno sugretinimas man pasirodė išties įdomus ir galnet kiek ironiškas”, – sakė kareivinėse apsilankiu-siems kino mėgėjams režisierius.

Paskaitoje, kuri buvo iliustruota įvairiomisnuotraukomis, spaudos straipsnių ištraukomis, A.Stasiulis kalbėjo apie masinio naikinimo ginklų pa-vojų, apie tai, kaip kariniai konfliktai buvo atspin-dimi nuo seniausių laikų. Jis akcentavo karo ir ka-rinių veiksmų poveikį žmogaus psichologijai. Būtentšiam aspektui labai daug dėmesio skiriama ir A. Sta-siulio filme „Įsakymai”, kurį festivalio rengėjai pa-vadino provokuojančia ir netradicine karine dramaapie konfliktus, vykstančius už karo lauko ribų.

Savo paskaitoje jis taip pat analizavo kompiute-rinių žaidimų, žiniasklaidos ir kino vaidmenį for-muojant mūsų nuomonę apie karinius konfliktus, ne-paisant to, ar ji teigiama, ar neigiama. Tyrinėdamasįvairias medijas, A. Stasiulis pakvietė kartu pra-skleisti mūšio lauko pinkles, skiriančias tikrą ka-riavimą ir jo virtualias reprezentacijas. Anot reži-sieriaus, „karas – tai suvokimas, ideologija, mūsųmintys ir mūsų jausmai. Mes gyvename priešta-ringais laikais: viena vertus, esame skatinami įtar-ti vienas kitą ir gyventi baimėje dėl nežinomybės,kita vertus, mums prižadami mus išgelbėsiantys su-perherojai. Tai – naujoji norma.”

Buvo prisiminti ir garsūs karinės tematikosfilmai, tokie kaip Franciso Fordo Coppola’os „Šių die-nų Apokalipsė” ar Steveno Spielbergo „Gelbstint ei-linį Rajaną”. Interviu, duotame apie filmą „Gelbstinteilinį Rajaną”, režisierius S. Spielbergas teigė, kadvisi karo filmai pasisako prieš karą. Daugybę metųprieš tai prancūzų kino režisierius Franćois Truffautrašė, kad visi kariniai filmai visgi agituoja už karą.Anot F. Truffaut, neblėstantis visuomenės susido-mėjimas impozantiškais mūšio vaizdais – ypač kine– yra puikus karo mediacijos ekrane populiarumopavyzdys. A. Stasiulis savo paskaitoje pristatė tarsi„niekieno žemę” tarp šių dviejų pozicijų šiuolaiki-nės medijos kontekste.

Jo sukurtas filmas „Įsakymai” vaizduoja bevardįkareivį, žygiuojantį be jokių įsakymų ir apsuptą be-veidžių priešų, patenkantį į spąstus Amerikos nie-kieno žemėje. Pasišalinęs iš savo karinio būrio, šiskarys klajoja gatvėmis, neatpažįstamomis dėl mūšių,kurių jis neprisimena... Savo betikslės odisėjosmetu jis sutinka sūnus be tėvų, pamokslininkus bepamokslų bei karininkus be žinių, pasiklydusius te-roro persmelktuose Amerikos priemiesčiuose.

Festivalio rengėjai teigia, kad A. Stasiulio debiu -tas – tai filmas apie šiuolaikinius karo filmus, žvel-giantis ne tik į kiekvieną visuomeninio bei asme-ninio gyvenimo aspektą įsismelkusį karą su tero-rizmu, bet ir į tai, kaip televizijos serialai bei filmai

perteikia šį reiškinį.A. Stasiulio kūrybinis kelias buvo paženklintas

netradicinio kino už Hollywoodo ribų paieškomis.„Visada sakau savo studentams – pažiūrėkite, ką rodokino festivaliai visame pasaulyje, ir suprasite, koksįdomus ir netikėtas gali būti kinas. Mane domina fil-mai už tradicinės Hollywoodo meilės istorijos ribų.Kinas – tai ne tik priemonė kažkam užsidirbti mi-lijoną dolerių, bet kartu pasakyti kažką reikšmin-go ir užmegzti ryšį su žmonėmis”, – teigia A. Sta-siulis.

Aiškindamas, kodėl pasirinko būtent šią temą,A. Stasiulis prisimena, kad dar studijuodamas Ško-tijoje labai susidomėjo garsaus prancūzų rašytojoAlaino Robbe-Grillet kūryba ir ypač jo 1959 metaispasirodžiusiu romanu „Labirinte”, kurį jis ir pa-bandė pritaikyti ekranui. Be to, A. Stasiuliui dide-lį įspūdį paliko pagal A. Robbe-Grillet scenarijų 1961metais sukurtas ir kino klasika laikomas režisieriausAlaino Resnais filmas „Paskutiniai metai Marien-bade”, pasakojantis apie vyrą, kuris paslaptingoje irizoliuotoje pilyje susitinka moterį ir yra įsitikinęs,kad jie buvo susitikę anksčiau.

Anot A. Stasiulio, jo filme „Įsakymai” pasako-jama istorija – tai šiuolaikinės, rugsėjo 11-osiosžaizdas tebesigydančios Amerikos paveikslas: „Pa-mažu supratau, kad turiu išversti šią istoriją rugsėjo11-osios paveiktai Amerikai ir kalbėti apie visus savodraugus, išėjusius į karą. Kai kurie niekada negrį-žo, o grįžusieji – tarsi vaiduokliai, buvusių žmoniųšešėliai. Būtent ši transformacija yra istorija, kuriąnorėjau papasakoti”, – sakė režisierius.

Viešnagė Tarptautiniame Kauno kino festivalyjebuvo pirmasis savo lietuviška kilme itin besidi-džiuojančio kino kūrėjo vizitas į Lietuvą: „Užaugęsgyvoje ir išdidžioje lietuvių bendruomenėje Čikagojeaš itin didžiuojuosi savo lietuviška kilme. Mes turimesavąsias tradicijas ir ritualus. Mano sesuo itindžiaugiasi, išmokusi gaminti kugelį – jis yra fan-tastiškas! Tad ši kelionė – tai ilgai lauktas grįžimasnamo. Labai džiaugiuosi, galėdamas su žiūrovais irsavo tauta pasidalinti sau itin brangiu filmu,” – kal-bėjo į protėvių žemę atvykęs kūrėjas. q

Algis Vaškevičius

Dešimtasis, jubiliejinis Kauno tarptautiniskino festivalis, vykęs po nedidelės per-traukos gruodžio pirmojoje pusėje, šiemetpateikė kino mylėtojams malonių staig-menų, parodęs ir retų įdomių filmų iš įvai-riausių pasaulio šalių, ir pakvietęs keletą ne-eilinių svečių. Vienas jų – lietuvių kilmės kinorežisierius iš Čikagos 33 metų Andrew Sta-siulis, į savo protėvių žemę atvykęs pirmąkartą ir čia pristatęs savo pirmąjį pilna-metražį filmą „Įsakymai”.

A. Stasiulio filmo „Įsakymai” plakatas

Režisierius A. Stasiulis Lietuvoje apsilankė pirmą kartą

A. Stasiulio filmo „Įsakymai” kadras. A. Vaškevičiaus nuotr.

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S2017 GRUODŽIO 23 D. 5

Kalėdų ir Naujųjų metų proga siūlome jums šiuos dovanų rinkinius:

Už(si)prenumeravusiems2 laikraščius ,,Draugas”,

2 ,,Draugas News” ir ,,Lithuanian Heritage” –dovanos PASIRINKTINAI:

* 2 bilietai į visus 2018 m. Lietuvos šimtmečio Dainųšventės ,,Vardan tos…” renginius: Ansamblių vakarą,Dainų ir Šokių dienas.

* dovanų čekis 4 žmonėms į restoraną ,,Sonata”(Phoenix, AZ)

* kvepalų rinkinys ,,Lietuvos kvapas”

2 laikraščius ,,Draugas”, 1 ,,Draugas News” ir ,,Lithuanian Heritage”

arba1 laikraštį ,,Draugas”,

2 ,,Draugas News” ir ,,Lithuanian Heritage”:

* 2 bilietai į 2018 m. Lietuvos šimtmečio Dainų šventės,,Vardan tos…” Ansamblių va-karą

* 2 bilietai į spektaklį ,,Tony n Tina’s Wedding” (Čikaga)

* kvepalų rinkinys – ,,Barbora” arba ,,Karalystė”

1 laikraštį ,,Draugas”, 1 ,,Draugas News” ir ,,Lithuanian Heritage”

* dovanų čekis 2 žmonėms į restoraną ,,Kunigaikščiųužeiga” (Čikaga)

* 2 bilietai į 2018 m. Lietuvos šimtmečio Dainų šventės,,Vardan tos…” Šokių dieną arba Dainų dieną

* dail. Agnės Sabonis stiklo kūrinys ir ,,Andrulio sūrio”arba ,,Racine Bakery” dovanų čekis

Laikraštį ,,Draugas” arba

,,Draugas News” ir ,,Lithuanian Heritage”

* dail. Agnės Sabonis stiklo kūrinys

* 2 bilietai į Balzeko lietuvių kultūros muziejų

* ,,Andrulio sūrio” arba ,,Racine Bakery” dovanų čekis

Dovanų skaičius ribotas!Kreiptis į Audronę (Audrey) Kižys, tel. 630-805-1404, AudreyKizys@gmail.com

,,Draugas” metams JAV – 150 dol.(naujiems prenumeratoriams – 120 dol., internete – 99 dol.),

į Lietuvą paprastu paštu – 70 dol.

2018-ieji metai – ypatingi: švęsime mūsų atkurtos valstybės šimtmetį!

Praleiskime šiuos metus su ypatingu draugu –

laikraščiu DRAUGAS, senesniu nei Nepriklausomybės aktas!

Šiandien DRAUGAS – XXI a. lietuvių laikraštis. Padovanokite jį sau, savo draugams ir artimiesiems.

Lietuviškai neskaitantiems bičiuliams ar giminaičiams

užsakykite DRAUGAS NEWS bei LITHUANIAN HERITAGE.

www.draugas.org • www.draugas.org/news • www.draugas.org/lh

,,Draugas News”ir

,,Lithuanian Heritage” – 45 dol.

Prenumeratoskaina:

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S6 2017 GRUODŽIO 23 D.

EsėAlina Valantinavičienė

Tęsinys. Pradžia 2017 m. gruodžio 9 d.„Kultūroje”

Vertybinės prarajos

Ojeigu šiuose namuose gimė rašy-tojas, kuris nekuria materialausprodukto? Jo būtinai paklaus:

„Na, ir ką gi tu turi?” Ar tai tik tamsospriekaištas šviesai, ar negebėjimasatskirti vieno nuo kito? O gal tai – ne-meilė? Skaitai, eilutėmis sekdamaspaskui rašytojo vienatvę: „Aš rašyto-jas. Jeigu iš tikro toks esu, tai ar turiusavoj kūryboj gyvenimą ir žmogų pa-rodyti, kaip jie yra, ar kaip, mano su-pratimu, jie turi būti? Aš esu už antrąjįpasirinkimą. Ne, ne mokyti. Neturiustovėti prieš skaitytoją savo rašte ir jįmokyti. Ne. Skaitytojas irgi nori būtilaisvas. Bet savomis mintimis galiuperkurti žmogų ir savu gyvenimu per-kurti gyvenimą. O jei vaizduoju nei-giamas apraiškas? Ar jos mano tikslas?Ne. Ne tikslas, tik priemonė. Šleikš-tumo skonis sužadina norą burną iš-siplauti. Tamsuma sužadina ilgesįšviesos”. (Alė Rūta, p. 568).

Taip, savo kūrybiniame proceserašytojas yra laisvas. Laisvė suteikėgalimybę kalbėti tiesą. Priimu kaipbrangią dovaną. Tačiau, ar laisvė galikūrėjui suteikti nepriklausomybėsnuo materialių rūpesčių? Susitikimesu poetu Kornelijumi Plateliu, kurisyra ne vienos premijos laureatas, nu-siperku porą jo poezijos knygų po triseurus už vieną. „Labai pigiai”, – sakau.„Tokia realybė”, – liūdnai šypteli žmo-gus. Taip gyvena ne vienas kūrėjas.Žmogus keletą metų rašo knygą, pa-skui išleidžia, suriša virvele į krūvelesir pats važinėja po rajonus kad išpar-duotų. Žinoma, tokią, vadinamą kūrėjolaisvę, norėtųsi vadinti kryžiumi. Vi-sai taiklu būtų tai pavadinti nepagar-ba kūrėjui. Bet kas nuo žodžio pasi-keis? Tiesiog gali nupirkti knygą...

Apmąstymuose apie vertybes min-

timis grįžtu prie trečiosios bangosemigrantų. Šie išsilavinę žmonės jaubuvo pasirinkę tikruosius namus dauganksčiau, nei Lietuvą kirto karas ir so-vietinis teroras. Pirmiausia, gebėjimassuprasti pasaulį, kaip gyvą organizmą,esantį kitime, jiems neleido prisirištiprie laikinumo. Skvarbesnis protasvisada klausia: o ką aš galėčiau išsi-nešti su savimi, jei būčiau likimoįmestas į bėdą? Antra, kokia to turto,kurį išsinešiu, vertė ir kuriam laikuijis gali garantuoti mano išgyvenimą?Pagaliau, išsiugdytas tikėjimas, kadstiprybės šaltinis yra su manimi, nesmano namuose esanti Dievo vieta galisuteikti žmogui ne mažesnį saugumą,nei tvirti ir saugūs namai Kaune ar Či-kagoje. O vengiant pasiklysti svarsty-muose, tą patį galima pasakyti trum-piau: žmogau, kur tu begyventum irkokios negandos blaškytų, visada ta-vyje yra gyva laisva valia. Tai yraduota kiekvienam su pirmuoju įkvė-pimu, atėjus į nenuspėjamą pasaulį.

Laisva valia pasirinkę tremtį šiežmonės, kaip dužusios formos šukės,

vieną dieną buvo išmesti į krantą. To-kia trumpa metafora galima pailiust-ruoti sunkų ir ilgą kelią iš savo tėvy-nės. O ant kranto niekas neįdavė į ran-kas instrukcijos, kaip ir prie ko prisi-klijuoti, kad nebūtum tik šukė ar ne-reikalinga atplaiša. Buvo klausiama:o koks esi? Arba, dar tiksliau, buvai pa-prašytas atidaryti savo Namų duris irpasirodyti. Tai nėra prašymas pa-dengti stalą prekybos centrų gėrybė-mis ar parodyti naujos mados užuo-laidas ant langų. Giminių iš Amerikosnuotraukose jau matėme tai prieš pus-šimtį metų esant. Niekam iš tų, savonoru pasirinkusių tremtį, negalėjošauti į galvą mintis parodyti savo kar-toninio lagaminėlio turinį. O ir laisvavalia tremtį pasirinkęs lietuvis, matyt,suprato, kas iš tiesų domina rinkos są-lygomis klestinčią Ameriką. Integra-ciją palengvino tai, jog prieškarinėlaisvoji Lietuva taip pat vystėsi rinkossąlygomis.

Taigi kyla klausimas, ar gali musamerikietis, kad ir išeivis iš Lietuvos,pamokyti kaip gyventi? Kyla abejonių,ar gali, nes vertybiniu požiūriu messkiriamės per visą vandenyną. Kartai,50 metų riedėjusiai raudonuoju Greit-keliu, nėra lengva savyje pažadintilaisvą valią, tai yra – atsakingai savęspaklausti: koks aš esu? O ir pažiūrėtisunku, nes vidiniai namai ilgai buvoužrakinti. Instrukcija draudė. Daug to-kių, kurie išdrįsę praverti savo vidinesduris, toliau slenksčio nenueina. Savęspažinimas baigiasi emociniu įsiverti-nimu: „Aš – nelaimingas”. Kas norėtųįeiti į nelaimingus namus? Kad irnuosavus. Dabartiniai amerikiečiaipagal laimingumo reitingus yra 49pozicijomis aukščiau nei lietuviai (60ir 11 pozicijos). Jei laisvė minima kaipvienas iš svarbiausių laimės kriterijų,o abi šalys yra laisvos, tai kodėl toks di-delis skirtumas? Lietuviams, matyt,laisvė nėra svarbi vertybė. Kažkasyra už laisvę vertingiau... O kitaipgal ir negali būti: tik laisvas viduje galipriimti laisvę, kaip vertybę. Aplinkalaisvam žmogui tam tikrose situacijoselemiamos įtakos nebedaro. Apie tai liu-dija Lietuvos disidentų pasipriešinimokovų istorija, Sąjūdžio žmonių drąsa.Prisiminiau pavyzdį iš vieno pokalbio.Grįžta draugė iš kelionės po Paryžių irpirmasis įspūdis toks: „Kokie visižmonės laisvi! Kaip laisvai jaučiausi!”Na, taip stebėtis įkvepiamu oru gali tiktas, kuris dūsta... Per laisvės, o ir kitųvertybių supratimą ar nesupratimąmes susikalbame su aplinkiniu pa-sauliu arba atskiriame save nuo jo. Tai

ir yra atsakymas į klausimą: ar galimums amerikiečiai pateikti instruk-ciją kaip gyventi. Tenka suabejoti,deja.

Gajumas

Po tokių nelinksmų apmąstymųvėl norisi klampiu keliuku už-sukti į Alės Rūtos Dainorynę, į pa-

prastų ir mažaraščių lietuvių emig-rantų namus. Tikėdama, kad mūsų ke-liai panašūs ir tos pačios mūsų šaknys,ieškau atsakymo: kaip jiems pavyko iššukių suklijuoti savo namus. O žvilgs-nis po Dainorynę tampa gana smulk-meniškas ir konkretus: kas žiba kiek-vienoje šukėje, tai yra, kokia dar ver-tybė apšviečia žmogų? Mūsų sąmoneitaip reikia šviesos, kad suprastumesave pačius. Pirmiausia į akis krintasodas ir lietuviški gėlių darželiai. Jieatsivežė į svetimą žemę Lietuvą ir jąčia pasodino!

Šaknims reikėjo erdvės, kaip lie-tuvio prigimčiai reikėjo žemės, kad peržemę įprasmintų savo būtį. Sako, kadžmogaus širdis – kumščio dydžio. Tiekir atsivežė lietuviškos žemės į Ameri-ką – vieną saują. Bet kokios! Tokios,kuri iš saujos virsta hektarais. Ir žmo-gus nesako: vargas, kaip mums sunku.Sako: čia – kaip Lietuvoj. „Uvel, čiaAmerika, čia yra pinigų, bet gojeliųmieste nepamatysi. Tiktai kai farmosįsitvėrėm, pasidarėm sau ir čia Lie-tuvą. Ir ką jie mums padarys! ...Savorankom, prakaitu, įsikūrėm čia savoLietuvėlę”. (Alė Rūta, p. 543) Ir tuo pa-sakyta viskas. Kažkoks mistinis or-ganiškas gajumas skverbiasi po namųpamatais ir juose įžiebia bendrystę perkalbą, o po to – per susikalbėjimą.Žmogus nėra tobulas. Jis kupinas silp-nybių, gal kiek prigesęs savo sieloje,bet jis jaučiasi kaip namie. Ne taipsvarbu, kur jį nubloškia aplinkybės, jeisavyje išsaugai tapatumą. Tautinis ta-patumas – svarbiausias turtas, kurįga li nusivežti į bet kurį pasaulio kraš-tą. Jis net nesusijęs su žmogaus gebė-jimais, kaip duotybe ar išsilavinimu,kaip nematerialiu turtu. Vargu, artautiniam tapatumui turi kokios įtakosžmogaus asmeninės savybės ar mate-riali gerovė. Ko gera, tai adekvačios sa-vivertės ženklas: esu tuo, kuo esu.

Teta, grįžusi iš Amerikos, kaipvieną šviesiausių prisiminimų pasa-kojo apie Čikagos lietuvių bendruo-menės veiklą. Ji prisiminė šv. Mišias,aukojamos kun. Antano Saulaičio, irpo jų vykusius pokalbius prie puode-lio arbatos. Tada pradedi iš tiesų su-vokti, kas yra tikroji bažnyčia. Pa-kanka jaustis tautiečiais, kad išgy-ventum bendrystės jausmą. Kiekvie-nas žmogus žino: jei nesi vienas, esisaugus. Prisimenu bendrystę Baltijoskelyje ir prie Adomo Mickevičiauspaminklo 1987-aisiais. Argi ne keista,kad mūsų nesutraiškė Sausio 13-ąją?Žmogus, turėjęs reikalų su teisinin-kais Amerikoje, sako: „Neturėjau pi-nigų, bet man padėjo lietuviai išbris-ti iš bėdų. Jeigu ne jie, mano gyve-nimas būtų pakrypęs į blogesnę pu-sę”. Prisilietimas prie šaknų per kal-bą, prisiminimus, bendros idėjos pa-jautimas lyg magnetas traukia žmo-nes vieną prie kito. Vadinasi, yra baž-nyčių, kurių neįmanoma sugriauti.Juk jos ne ant žemės pastatytos, o įau-gę į stuburą. Bet į bendrystės bažnyčią,ko gera, įeiti turi pats. Juk kitas neįneš.Nebent išnešti ar išvežti gali... O tai jaubuvo daroma raudonajame Greitkely-je.

Tęsinys kitame numeryje

Dail. Akvilė Malukienė

Dail. Akvilė Malukienė

PRISILIETIMAI,SUSITIKIMAI,PASIKARTOJIMAI (3)

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S 72017 GRUODŽIO 23 D.

Astrida Petraitytė

2017-uosius paskelbus Reformacijos metais, regis, pervisą Lietuvą nusirito konferencijų banga. Ne vieno-je priminta mūsų raštijos pradžia, Prūsijoje, pir-miausia – Karaliaučiuje, prisiglaudę Didžiosios Lietuvosdisidentai, LDK maištininkai didžiūnai Radvilos, Re-formacijos ir kontrreformacijos rungtyniavimo vai-siai ir t. t. Apsilankę visose, ne tik Vilniuje (aš apsiri-bojau šiomis) vykusiose konferencijose, turbūt bū-tume susidarę daugiaspalvį, daugiasluoksnį, neretai– persiklojantį (pasidubliuojant pranešimams) vaiz-dą. Tarsi pilnutinį… Ko gero, net nebūtume pasige-dę vienos spalvos, gan liaudiškos, tiesa, ne pradžiųpradžioj, ne XVI amžiuje į protestantizmo paletę įterp-tos – jei ne Lietuvių kalbos instituto, jo darbuotojosdr. Ingos Strungytės-Liugienės atkreiptas dėmesysį surinkimininkus. Išties džiugu, kad šiai tarsi perife-rinei temai LKI paskirta net dviejų dienų (gruodžio 1ir 2) konferencija, įvardyta: „Modernybės ir tradici-jos sampyna: surinkimininkų judėjimas MažojojeLietuvoje”.

Žinoma, Mažojoje Lietuvoje (ar: Prūsijos, PrūsųLietuvoje) praktikuoti surinkimai nėra visainegirdėti. To krašto gyventojų palikuonys galbūt

savo šeimos sagose aptiks net spalvingą epizodą arpabirą detalę – surinkimininkų ar sakytojų pavar-des ir pan. O ir „pašaliečiai” bus su tuo liaudiškosiosliuteronybės fenomenu susidūrę, pavyzdžiui, groži-nėje literatūroje, memuaristikoje.

Taigi bent apytikrį surinkimininkų judėjimovaizdą turime: tai namų pamaldos – toli gražu nevien namiškiams, į jas (paprastai erdvesnėje labiaupasiturinčių ir moralės normų griežtai paisančiųnamų stuboje) suguža kaimo, gal ir aplinkinių kai-mų surinkimininkai (t.y. šią pamaldumo formąpraktikuojantys), jas laiko ne dvasininkas, o tam pa-sišventęs, galbūt ypatingą pašaukimą pajutęs sa-kytojas; pamaldose nesilaikoma tradicinės bažny-tinės liturgijos. Gal svarbiausias jų bruožas – „iš šir-dies”: iš širdies sakytojas sako pamokslą, iš širdiesmeldžiamasi ir giedama (dažniausiai – iš „savų”, one iš oficialiai Ev. liuteronų bažnyčios aprobuotųgiesmynų), iš širdies gal ir padūsaujama… Ir ne tikšis jausminis santykis su Dievu išskiria surinki-mininkus iš liuteronų ortodoksų, bet ir ypatingos do-rovinės normos. Dėl itin griežtų reikalavimų iš-vaizdai (juodi rūbai) ir elgsenai (nešokama, nedai-nuojama) požiūris į surinkimininkus susidaręs neitin palankus: pavyzdžiui, neretai primenama, kadper juos Mažojoje Lietuvoje išnykusios liaudiesdainos, kiti liaudiškos kultūros reiškiniai.

Mažosios Lietuvos enciklopedijoje* (MLE) pri-stato ir tokį regioną, kurs, mano akimis, natūraliaipapildytų konferencijos pavadinimą (ir jos tyrimųlauką) – Paprūsė. „Po Melno taikos (1422) nustačiusilgaamžę LDK ir Kryžiuočių ordino (nuo 1525 Prū-sijos kun-stės) valst. sieną susiklostė pastovus pa-sienis su savais papročiais”. Didžiosios Lietuvospa sienio savitumas, be viso kito, buvo ir dominuo-janti liuteronybė, taigi surinkimininkų pėdsakų ver-ta ieškoti ir čia. Tiesa, dabartinis administracinis su-skirstymas – kai kurias Mažosios Lietuvos vietovesprijungus prie žemaitiškų rajonų, o kai kuriuos Pa-prūsės (ar tiesiog – Žemaitijos) prie Mažosios Lie-tuvos centrų – paviršutinišką žvilgsnį gali ir su-klaidinti. Įdomu, ar tyrėjai, besidomintys MažosiosLietuvos paveldu, važinėdami, pavyzdžiui, po Šilu-tės rajoną, susivokia, kada jie yra atsidūrę anapussienos? Juk, tarkim, mano Tėvo vaikystės-jaunystėsparapija Žemaičių Naumiestis – puikiai reprezen-tuojanti Paprūsę – dabar priklauso šiam rajonui.

X X X

Konferencija išties buvo turtinanti (nepaisant

vieno kito menkai informatyvaus pranešimo). Ne-ketindama rašyti detalaus reportažo, kai kuriuos mo-mentus noriu išskirti. Atsispirti, manau, verta nuofinalo – paskutiniojo Strungytės-Liugienės prane-šimo, pristatančio projektą, kurio dalis buvo ši kon-ferencija. Būta ir tiriamosios ekspedicijos: visas bū-relis (dauguma jo narių ir pranešimus skaitė) moks-lininkų – kalbininkų, literatūrologų, istorikų irpan. – vyko į Šilutės ir Jurbarko rajonus (pastarajam,kaip žinia, priklauso ir mažlietuviškos gyvenvietės,pavyzdžiui, Smalininkai), ten susiradę senbuvius(viso labo 28, kurių jauniausiam buvo per 40, seniau -siai – daugiau nei 90) ir provokavo jų prisiminimus,asmeninius ar iš tėvų senelių girdėtus, apie surin-kimininkus.

X X X

Savitu, tarsi liaudiniu „savaiminiu” MažosiosLietuvos reiškiniu tapusių surinkimų ištakomislaikoma Vokietijoje užgimusi teologijos atšaka – pie-tizmas. Vėl atsiverskime MLE: „pietizmas (iš lot. pie-tas – pamaldumas), XVII a. pab. – XVIII a. pr. reli-gingų protestantų judėjimas už giliai sudvasintą ti-kėjimą. <…> P. esmę veikale Pia desideria išdėstė jopradininkas elzasietis Philippas J. Speneris (PilypasJ. Špeneris, 1635–1705).”

Konferencijoje, galima sakyti, ir susipynė dvi pa-grindinės gijos – Vokietijoje prieš trejetą šimtmečiųteorinės teologijos lygmenyje skleistas pietizmas irkiek vėlyvesnis, pokario laikus siekiantis surinki-mininkų (praktinis) judėjimas Mažojoje Lietuvoje.Tai toli gražu ne atskiri istoriniai/geografiniai seg-mentai – paprastų tikinčiųjų praktiką neretai nulėmėuniversitetuose rutuliotos idėjos, o surinkimuose arkasdieniame šeimos gyvenime naudotos knygos(Biblija, giesmynai ir kt.), žinia, – ir mokslingųjų te-ologų (ne vien entuziastų surinkimininkų) darbo vai-sius. Ne vieno pranešėjo žvilgsnis taip pat aprėpė irtolimą, ir artimesnę (istorinę bei geografinę) per-spektyvas. Štai Lietuvos evangelikų liuteronų baž-nyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, sveikinda-mas konferencijos dalyvius, pažymėjo, kad MažosiosLietuvos surinkimininkai įsijungė į globalų pietiz-mo sąjūdį (beje, pridurdamas, kad jam, kaip teolo-gui, ne viskas jame priimtina. Iškart galima pažy-mėti, kad radikalieji, t.y. nuo Ev. liuteronų bažnyčiosatsiribojantys, surinkimininkai sudarė nedidelęšio judėjimo dalį; dauguma savo surinkiminį įkarš-tį reiškė, nepamiršdami tradicinių parapijiečio pa-reigų ir apeigų).

Pirmasis pranešimas – perskaitytas (lietuvių kal-ba) viešnios iš Berlyno, Humboldtų universiteto ha-bil. dr. Christianes Schiller, daugiausia dėmesioskiriant Spenerio idėjas plėtojusiam ir Halės uni-versitetą pietizmo centru padariusiam graikų ir Rytųkalbų, vėliau ir teologijos profesoriui AugustuiHermannui Francke’i (1663–1727) – jau savo pava-dinimu liudijo šį globalumą: „Halės pietizmo įtakaPrūsijos Lietuvai”.

Francke’s propaguotą pietizmą toliau gvildenokunigas, Klaipėdos universiteto atstovas habil. dr.Darius Petkūnas (pranešimas „Prūsijos liuteroniš-kojo pietizmo ištakos ir teologiniai bruožai”). Pa-žymėta: pats patyręs dramatiška atsivertima, Franc-kė „atgimimą iš naujo” krikščioniui laikė būtinu.„Šis Franckes mokymas prieštaravo liuteroniškai te-ologijai, kuri „atgimima iš naujo” siejo su ŠventuojuKrikštu, todėl liuteroniškosios ortodoksijos šali-ninkai Francke kaltino klaidingo mokymo sklai-da.”**

X X X

Šilutiškis kunigas Remigijus Šemeklis, pripa-žindamas Halės pietistų nuopelnus, pažymėjo: „Ta-čiau pietistinę pasaulėžiūra ir surinkimų tradicijaPrūsijos žemėse gyvenę lietuvininkai perėmė su ant-rąja pietizmo banga, kuri atkeliavo su pietistinių ben-druomenių parengtais misionieriais ir kolonistaisiš protestantus persekiojančių šalių, kuriose vie-

Surinkimininkai protestantiškosiostradicijos kontekste

nintelės įmanomos pamaldos – slaptos namų pa-maldos.” Ne taip dažnai atkreipiamas dėmesys į šiąkolonistų, pirmiausia – zalcburgiečių, pakviestų pokraštą nuniokojusio 1709 m. maro, įtaką Ev. liuteronųbažnyčios parapijiečiams... Beje, Šemeklio akcen-tuota: sakytojai po Antrojo pasaulinio karo gelbėjoEv. liuteronų bažnyčią Lietuvoje, daugumai kunigųpasitraukus į Vakarus. (Vėl turiu progos prisimin-ti Paprūsės savitumą – regis, dažnai pamirštamasankstesnis šio krašto liuteroniškų bažnyčių ir pa-rapijų tuštėjimo metas – 1941 m. pavasaris. Tų metųsausio 10 dienos Vokietijos ir TSRS susitarimu,Lietuvos vokiečiai įgijo teisę repatrijuoti; ja pasi-naudojo daugelis Paprūsės gyventojų, dažnai net vo-kiškai nemokėjusių – liuteronybė (ją paliudijantyskrikšto, Konfirmacijos, santuokos išrašai) buvo pa-kankamas pagrindas vokiškumui įrodyti. Štai manoTėvo, tuomet devyniolikmečio jaunuolio, šeimoje irgiradosi išvykstančių „vokiečių”. O jo dienoraščio la-koniškas įrašėlis papildo nagrinėjamą temą: „[1941]III.23. Sekmadienis/ Važiavom su motina į Nau-miestį, pamaldas laikė atvažiavęs sakytojas Manšas,nes kunigas išvažiavo Vokietijon”...)

X X X

Ne taip senų laikų surinkimininkų tradicijosMažojoje Lietuvoje buvo aptartos įvairiais aspektais,vis pažymint, jog tai mažai tirta tema.

Istorikas Darius Barasa (Klaipėdos universite-tas) savo pranešimą „Nauji duomenys apie XIX a. pir-mosios pusės surinkimus Prūsijos Lietuvoje” pradėjotokiu teiginiu: „1904 m. pasirodžiusi Viliaus Gaiga-laičio studija Ewangeliszki Surinkimai Lietuwoje (irDie evangelische Gemeinschaftsbewegung unter denpreußischen Litauen, 1904) apie surinkimus PrūsijosLietuvoje šiandienos tyrinėtojams, besigilinantiemsi ivairius šio religinio judėjimo aspektus, išlieka vie-nu iš pagrindiniu ir dažniausiai cituojamu infor-macijos šaltiniu ” (tai paliudyta ir konferencijoje –ne vienas pranešėjas minėjo šį kunigo, aktyvaus Klai-pėdos krašto veikėjo leidinį).

Nukelta į 8 psl.

Tradicinis sakytojo altorėlis. A. Petraitytės nuotr.

Kunigas Algirdas Toliatas. Žmogaus ir Die-vo metai. Tyto alba, Vilnius, 2017, 347 psl.

Šią knygą gavau dovanų. Nei autorius, neiknygos pavadinimas man nebuvo girdėti. OLietuvoje kun. Algirdas Toliatas yra gerai ži-nomas, o jo knygos – graibstomos! Pirmo-ji aptariamos knygos laida pasirodė 2016 m.,o mano turima – veikiausiai antros laidos,tiražas – 3 000 egz., išleista 2017 m. Ant kul-nų šiai knygai lipa antroji autoriaus knyga– Gerumo liūnas, išleista 2017

Knygos autorius baigęs Vilniauskunigų seminariją, studijavęsPrancūzijoje, 2007 m. įšventin-

tas kunigu. Po studijų Italijoje 2012 m.gavo dvasinės teologijos licenciatolaipsnį ir buvo paskirtas kunigu Šv. Ra-polo bažnyčioje. Nuo 2013 m. – Lietuvospolicijos kapelionas. Kadangi knygaparašyta katalikų dvasiškio, automa-tiškai ieškojau nihil obstat patvirtini-mo, kad knygoje nėra nieko kas prie-štarautų Bažnyčios doktrinai ar mo-raliniams principams. Neradau. Darla biau nustebau radęs, kad Pratarmęknygai parašė Leonidas Donskis, Vy-tauto Didžiojo universiteto profeso-rius, miręs 2016 m. Jis buvo gimęs Klai-pėdoje, žydų šeimoje, ypač gerbiamasliberalios krypties pasekėjų. Pratar-mėje jis rašo: „Mes visi judame link topaties, mes visi ieškome to paties, tikkartais kalbame skirtingomis kalbomisir ne iki galo pasitikime žmonijos dau-giau ar mažiau patikrintais keliais”.

Metrikoje skaitome, kad knyga yraliturginių metų pamokslų ciklas. Rem-damasis Šventuoju Raštu ir interpre-tuodamas jo fragmentus autorius kal-ba apie dvasines ir dorovines žmo-gaus vertybes, atskleidžia teigiamą po-žiūrį į žmogaus ir Dievo santykį, dės-to tikėjimo tiesas. Liturginiai metaiyra kasmet pasikartojantis Dievo iržmogaus gyvenimo ciklas, kuris pra-sideda puošniu pasiruošiamuoju ad-vento laikotarpiu ir baigiasi Kalėdomis– Dievo ir žmogaus gimimu mūsų sie-lose. Liturginis laikas teka ir bręsta perįvairius kasdienius ir nepaprastus gy-venimo įvykius. „Eina asketiškos ga-vėnios dykuma – tai palaiminimo, šir-dies ir minčių apsivalymo metas, kul-minuojantis per šv. Velykas, vedan-čias Žmogaus Sūnų per mylimo žmo-gaus išdavystę, per atstūmimą, perjuodžiausią neviltį ir mirtį į atgimimą.Taip peržengiame savo galimybių ribasir sielos gelmėse įžengiame į Dievokaralystę, esančią arčiau mūsų, neimes esame patys sau. Tai guodžianti irraminanti knyga, sielos kalbėjimassielai”. Mano korektorė šioje vietoje pa-tikslina, kad liturginiai metai prasi-

D R A U G O Š E Š T A D I E N I N I S P R I E D A S8 2017 GRUODŽIO 23 D.

deda nuo advento ir tęsiasi visus me-tus iki Kristaus Karaliaus šventės sek-madienį prieš adventą.

Ką tik pateiktas knygos apibūdi-nimas gali pasirodyti per daug komp-likuotas, neviliojantis skaitytojų dė-mesio ir pastangų toliau domėtis. Patiknyga skaitoma lengviau ir patrauk-liau nei ji aptarta knygos metrikoje.Tai 54 pamokslų rinkinys. Kai buvaujaunas, kažkur girdėjau patarimą pa-mokslininkams. Jis buvo maždaugtoks: jei nori kalbėti žmonėms, kalbėkne daugiau 10 minučių; jei nori kalbėtiDievui, apsiribok 15 minučių. Jei norikalbėti šėtonui, kalbėk bent 20 minu-čių. Turint omeny šį patarimą, visi au-toriaus pamokslai yra skirti žmogui.Ačiū Dievui! Kiekvienas pamokslasprasideda tam tikrai progai skirtaEvangelijos ištrauka. Po to eina iš-trau kos pritaikymas šių laikų žmoniųgyvenimui. Pamokslo pabaigoje su-siformuoja malda Dievui, kur dėkoja -ma, prašoma, džiaugiamasi gyvenimuir Jo sukurtu pasauliu.

Istorijos tėkmėje dvasiškiai buvone tik tarpininkai tarp žmonių ir Die-vo, bet tuo pačiu atliko patarėjų pa-reigas. Jie žmones mokė ir padėjotvar kytis su iškylančiais sunkumais.Tam tikra prasme jie buvo psicholo-gai. Prieš gerą šimtą metų psicholo-gijos mokslas tapo savarankiškas irpritaikomas žmonių gyvenime. Susi-formavo psichologų „luomas”, pama-žu pakeitęs dvasiškius. Tas luomasper daug pasitikėjo savimi ir išstūmėdvasinį pradą, Dievą tarsi paliko už gy-venimo durų. Modernių laikų psi-chologai tarsi pakeitė dvasiškius. Da-bar persiorientuojama - psichologaipamažu tampa imlesni tikėjimo svar-bai ir paslaugūs Dievo duotai prigim-čiai. Knygos autorius į psichologus ne-pretenduoja, bet knygoje jų mintis nekartą teigiamai mini. Autorių galimabūtų aptarti kaip rūpestingą kunigą,kuriam nesvetimos psichologinės są-vokos ir jų pritaikymas gyvenime.

Paimkime konkretų pavyzdį – VIeilinio sekmadienio pamokslą, prasi-dendantį ištrauka iš Evangelijos apieSimono uošvės pagydymą. „Išėjęs išsinagogos Jėzus iškart nuėjo į Simonoir Andriejaus namus. Simono uošvėgulėjo karščiuodama, ir jie tuojauapie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakė-lė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji ga-lėjo jam patarnauti”. Šioje Evangeli-joje pasakojama, kaip Jėzus skelbiaŽodį, daro tikrus stebuklus, dideliusdarbus. Toliau knygos autorius atsi-gręžia į pamokslo klausytoją, teigda-mas, kad mes visi turime potencialąsavyje, tik nežinome, kaip jį aktyvin-ti. Vienas iš būdų – pasitraukti į vie-numą, sugrįžti į save. „Kartais darbai,rūpesčiai, televizijos serialai – kiek-vienas turim savo veiklos – taip musįvelia, įtraukia, kad nebelieka laikomums. Mes plaukiame pasroviui, irjau nebe darbas mums tarnauja, betmes darbui. Negalime atsiriboti, žiū-rėti iš šalies. Dėl to atrasti laiko mal-dai ir tylai yra be galo svarbu (…)Kiekvieną dieną turėtume savęs pa-klausti: ką aš veikiu, kodėl taip darau,kodėl man taip nutiko? Ką gyvenimasman nori pasakyti per šitą situacijąarba per šitą žmogų? (…) Kiekviena si-tuacija, kiekvienas žmogus mus moko.Bet ar sugebam šiuos mokytojus at-pažinti ir tapti mokiniais, priklausonuo to, kiek esame nuolankūs, ar ga-lime sustoti, įsiklausyti, išgirsti irsuvokti” (81 psl.).

Atkelta iš 7 psl.

Kartu Barasa nudžiugino auditorijąsavo tyrimų Berlyno archyvuose re-zultatais – aptiktoje KaraliaučiausEv. liuteronų konsistorijos ataskai-toje nurodomi, pavyzdžiui, ir surin -ki mininkų įvairiose parapijose skai-čiai.

Dr. Žavinta Sidabraitė (Lietuviųliteratūros ir tautosakos institutas,Klaipėdos universitetas) gvildenda-ma „Tradicijos ir inovacijų sankir-tą surinkimininkų literatūroje”, pa-žymėjo, kad „vakarų pietistinės pa-kraipos literatūra atitiko PrūsijosLietuvos surinkimininku pasaulė-jautą ir lūkesčius.” Tarp surinkimi -ninkų populiarus buvo JohannasArndtas, XVII a. pradžioje publika-vęs mistinės pakraipos veikalą Vomwahren Christentum bei maldakny-gę Paradiesgaertlein. Sakytojas Kris-tijonas Endrikis Mertikaitis surin-kimininkų džiaugsmui 1807 m. pa-teikė šio autoriaus vertimus: JonoOranto Szeszos Knygos apie TikrąKrikszczonumą ir Rojaus darželis(leidimai kartoti nekart).

Giedota tiek iš oficialių, tiek irBažnyčios neaprobuotų pietistinėspakraipos giesmynų. Pastarųjų sklai-dai Mertikaitis taip pat gana nusi-pelnęs. Štai dr. Inga Strungytė-Liu-gienė (pranešimas „XIX a. surinki-mininkų himnodijos savitumas”)pa žymėjo, kad 1800 m. Karaliaučiu- je jo išleistas surinkimininkų gies-mynas Visokios naujos giesmės arbaevangeliški Psalmai, „nepaisant ofi-cialiosios Bažnyčios atstovų kritikosper daugiau nei šimtmetį sulaukėTilžės, Šilutės, Klaipėdos leidėjų dė-mesio ir gausaus skaitytojų būrio.”Tai esą kompiliaciniai, savito re-pertuaro giesmynai.

Dr. Žydronė Kolevinskienė (Lie-tuvos edukologijos universitetas)žvilgtelėjo į surinkimininkų sąjūdžioatspindžius Ievos Simonaitytės kū-ryboje (pažymėdama, kad sakytojųpaveikslai autorės piešiami neigia-momis spalvomis). Dr. Vacys Bag-donavičius, žymiausias Lietuvos vy-

dūnistas, priminė, kad VilhelmasStorosta-Vydūnas – pristatomas daž-niau savo teosofine pasaulėžiūra –gimė surinkimininkų tradiciją pa-laikančioje šeimoje. Dr. Silva Pocytė(Klaipėdos universitetas) aptarė su-rinkimininkų skeptišką požiūrį įXIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje be-sikuriančias kultūrines draugijas,pirmiausia – „Birutę”, mat šioje da-lyvavo ir Didžiosios Lietuvos atsto-vai; baimintasi ne tik pasaulietiš-kumo, bet ir katalikybės įtakos.

Būta ir daugiau pranešimų, at-skleidusių vieną ar kitą temos as-pektą.

X X X

Pirmąją (ilgosios programos)dieną paįvairino dar papildomi su-rinkiminiai akcentai. Per pertraukąbuvome pakviesti nusileisti į pirmoaukšto salę – apžiūrėti religinės (pie-tistinės) literatūros parodos. Emociš -kai įsijausti į šį „širdies maldos” re-ligingumą mums padėjo parodos sa-lėje įrengtas ir tradicinis sakytojo al-torėlis – balta staltiese dengtas stalas,ant jo – kryželis, žvakidė su žvakė-mis, atverstas giesmynas... Strun-gy tė-Liugienė trumpai pristatė vit-rinoje esančius senuosius leidinius:Mertikaičio giesmynus, pamokslųknygą Asz bey mano Namai norimWieszpacziui szluzyti ir kt. Pirmo-ji diena užbaigta surinkimininkųgiesmėmis – jas atliko kamerinischo-ras „Brevis” (vadovas GintautasVenislovas). Žinia, iš koncertiniovarianto negali daryt išvadų apiešių giesmių savitumą, jų skirtumą,sakykim, nuo šiandien liuteronųbaž nyčiose giedamų, bet jausmingąDievo šlovinimą buvo galima pajus-ti. q

* Mažosios Lietuvos enciklopedija, t.1–4. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidy-bos institutas. – 2000–2009.

** Citatos (ši ir tolimesnės), tikslumo dė-lei, iš pateiktų tezių: http://lki.lt/wp-content/up-loads/2017/11/tezės-2.pdf

„…nes geriausia daugyba yra dalyba!”Romualdas Kriaučiūnas Toliau sakoma, kad tik eidamas,

kurdamas, duodamas gali kitą žmogųlaimėti, gali pats savyje išlaisvinti po-tencialą. Kristus dviem kepaliukaispamaitina penkiatūkstantinę minią.Jei esame užsidegę, dauginama mūsųrankomis, išradingumu ir kūrybiš-kumu. „O geriausia daugybą yra da-lyba. Kuo labiau dalijamės, tuo labiaupadauginam”.

Aptardamas knygą, Andrius Na-vickas primena, kad popiežius Pran-ciškus pabrėžia, jog ganytojas turibūti persismelkęs tų, kurie jo globaiir rūpesčiui patikėti, kvapu. „Kuni-gas turi eiti pas žmones, kviesti į Eu-charistijos šventę. A. Toliatas šiuo po-žiūriu yra pavyzdys. Jis atkakliaibeldžiasi į žmonių širdis, kantriaibe ria Dievo žodžio grūdus į kiekvie-ną dirvonuojantį lopinėlį”.

Jau paminėjau autoriaus antrąjąknygą Gerumo liūnas. Jos dar nema -

čiau, bet užsklandai noriu pacituotiPrezidento Valdo Adamkaus atsilie-pimą apie ją: „Yra kelias – žmogaus gy-venimo ilgumo kelias į išmintį irprasmę, į tautą ir Tėvynę, į Bažnyčiąir Dievą. Yra ieškojimas ir būtent tasieškojimas – viena didžiausių vertybiųkiekvieno iš mūsų dvasiniame kelyje.Todėl visada jaučiau ne tik tikėjimobendrystę, bet ir žmogiškąjį solida-rumą su tais, kurie ieško. Ir visada at-sargiai žiūrėjau į tuos, kurie tvirtino,kad jie jau rado ir žino galutinę tiesą.Su tokiomis mintimis pasitinku šiąkunigo Algirdo Toliato knygą” (www. -knygos.lt).

Pabaigai pasilaikiau pastabą apieknygoje atspausdintą draudimą šiąknygą atgaminti bet kokia forma arbūdu, viešai skelbti, taip pat padary-ti viešai prieinamą kompiuterių tink-lais. Mano manymu, tai priešinasiknygoje skelbtos ir skatintos meilės ir„geriausia daugyba yra dalyba” prin-cipams. Šyptelėjau suvokęs – gerai,kad toks draudimas nebuvo įrašytasŠvento Rašto knygose. q

Surinkimininkai