Akademinės bendruomenės diskusijos: kūrybos ekono-mika; švietimas dvasinės kultūros ugdymui

1–2, 4 p.

Valstybė negali trauktis 3 p.

Mokslininko veiklos vertini-mas tarp sistemos pinklių. Ar tik publikacijos?

5 p.

Ekonomikos aktualijos 5 p.

Jaunieji tyrėjai: tarptautinis kompetencijų ugdymo tinklas RENET 6 p.

Skaudžios praeities pėdsakais 7 p.

VGTU ekspertai: informacinės technologijos vaiko kasdienybėje 8 p.

LMT veiklos chronologija: 1991–1996 m. 8 p.

Išeivijos mokslininkų veiklos pėdsakai: Milda ir Stasys Budriai 9 p.

Naujos knygos 10–11 p.

Mokslo renginiai 12 p.

Lietuvos mokslo taryba sveikina Kauno technologijos universiteto profesorių habil. dr. Jurgį Kazimierą Staniškį,

tapusį Jungtinių Tautų ekspertu. Pirmą kartą Lietuvos mokslininkas tapo Jungtinių Tautų nepriklausomos mokslininkų grupės nariu. Tarp 15 valstybių ekspertų, kurie rengs pa-saulio darnaus vystymosi ataskaitą, Lietuvos mokslo tarybos ir Lietuvos mokslų akade-mijos siūlymu Jungtinių Tautų Generalinis Sekretoriatas patvirtino KTU Aplinkos in-žinerijos instituto direktorių J. K. Staniškį. Jis tapo ir vieninteliu Rytų Europos atstovu šioje grupėje.

Į nepriklausomą JT mokslininkų grupę ekspertai atrinkti pagal pasaulinio darnaus vystymosi ataskaitos temas, ekspertų moks-linių interesų sritis. Buvo siekiama užtikrinti geografinę ir lyčių pusiausvyrą bei mokslo sričių ir institucijų įvairovę Į ekspertų grupę

193 valstybės nominavo 60 gamtos ir socia-linių mokslų sričių ekspertų iš viso pasaulio. 23 kandidatus pasiūlė Vakarų Europa ir JAV, 12 – Azija, 14 – Afrika, 6 – Rytų Europa, 6 – Lotynų Amerikos šalys. Ekspertų grupėje dalyvauja mokslininkai iš Austrijos, Belgi-jos, Danijos, Ganos, Indonezijos, Jamaikos, Jordanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Ka-merūno, Lietuvos, Meksikos, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Suomijos, Šveicarijos.

Kaip rašoma JT pranešime, ataskaita yra

pagrindinė priemonė stebėti ir vertinti, kaip sekasi siekti iki 2030 m. numatytų darnaus vystymosi tikslų. Numatyta stiprinti mokslo ir politikos sąveiką ir valstybių vadovams pateikti mokslu pagrįstą instrumentą, padė-siantį skatinti skurdo mažinimo ir darnaus vystymosi politiką. Ataskaitoje, kuri bus paskelbta 2019 m. pabaigoje, bus pateiktas mokslinis požiūris į darnų vystymąsi ekono-miniu, aplinkosaugos ir socialiniu aspektais. Parengta pagal LMT pranešimą

Lietuvos mokslininkas – Jungtinių Tautų ekspertas

Vėjo jėgainės

Ekologiški sprendimai architektūroje

AKADEMINĖS BENDRUOMENĖS DISKUSIJOS

Dėl mokslo strateginio vaidmens kūrybos ekonomikoje

Prof. habil. dr. Leonidas Sakalauskas

Ateitis priklauso kūrybos ekonomikai

Moksliniai ir technologiniai pasiekimai daro didžiulę įtaką pasaulio šalių ekonomi-kai. Todėl pastaruoju metu pasaulio ekono-mistai ir sociologai ypač dažnai kalba apie kūrybos ekonomiką (angl. creative economy) ir kūrybinę visuomenės klasę (angl. creative

class). Naujosios ekonomikos epochoje kū-rybiškumas tapo pagrindiniu konkurenciniu pranašumu. Vis labiau pabrėžiama, kad kū-rybingoji visuomenės klasė daro stipriausią poveikį ekonomikos formavimui bet kuriuo jos raidos momentu, nesvarbu, ar tai – eko-nomikos krizė, ar pakilimas. Kadangi in-vesticijos, t. y. finansinis kapitalas, šiame technologijų amžiuje be intelektinio kapitalo yra niekas, visų ekonomiškai stipriausių šalių vadovai vienu iš strateginių tikslų vadina kū-rybingosios klasės stiprinimą ir gausinimą.

Baigdamas kadenciją, JAV prezidentas Barackas Obama kaip vieną iš svarbesnių jo valstybės valdymo periodo laimėjimų įvardijo tai, kad šalyje sustiprėjo kūrybin-gosios visuomenės klasės dominavimas ir šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose ši klasė apima daugiau nei 30 proc. visų šalies gyventojų. Pati paskutinė naujiena – Markas

Zuckerbergas, kaip prognozuojama, taps kitu JAV prezidentu!

Kūrybos ekonomikoje mokslui priklauso strateginis vaidmuo, vystant fundamen-tinius tyrimus ir plečiant teorines žinias bei vykdant taikomuosius tyrimus, aktua-lius kūrybos ekonomikos plėtojimui. Anot vieno iš kūrybos ekonomikos tyrinėtojų R. Floridos (Toronto universitetas), kūry-bos ekonomikos branduolio centrą sudaro mokslininkai ir aukščiausio lygio inžinieriai bei išradėjai, apie kuriuos sukasi verslininkai, mokslo ir technologijų sferą aptarnaujantys specialistai, architektai, dizaineriai, aukštos kvalifikacijos gydytojai, pramogų industrijos atstovai, finansininkai.

Kūrybos ekonomika gali plėtotis tik ten, kur yra palankios sąlygos intelektiniam ka-pitalui pritraukti, t. y. kur yra technologinė

Jungtinių Tautų Organizacijos ekspertas, KTU prof. Jurgis Kazimieras Staniškis

Nukelta į 2 p.

Mokslo LietuvaLIETUVOS MOKSLININKŲ LAIKRAŠTIS www.mokslasplius.lt/mokslo-lietuva Kaina: 1 euras

Leidžiamas nuo 1989 m., du kartus per mėnesį

2017 m. sausio 27 d.

Nr. 2 (579)

SIAME NUMERYJE

LIETUVOS MOKSLO TARYBOJE

2 2017 m. sausio 27 d. Nr. 2 (579)Mokslo Lietuva

bazė, daug aukštai išsilavinusių specialistų, geros savirealizacijos galimybės ir, žinoma, geras uždarbis. Šios ekonomikos jėgą sudaro kūrybinė klasė, t. y. žmonės, pasižymintys aukštu kūrybiniu intelektu ir suprantantys, kad tikslingas jo naudojimas gali sukurti tiek jiems, tiek visai valstybei aukšto lygio materialinę gerovę.

Dinamiškame XXI a. keičiasi pačių mokslų sąranga, nes mokslai pradeda orien-tuotis ne į studijų dalykus (fiziką, matema-tiką, lingvistiką ir pan.), bet į sprendžiamas problemas. Geras problemiškai orientuoto mokslo pavyzdys yra duomenų gavyba (angl. Data Mining), susikūrusi per keliolika pas-tarųjų metų ir nagrinėjanti didelių bei su-dėtingų duomenų sankaupų įvairiose kom-piuterinės veiklos srityse problemas. Galima įsivaizduoti, kad ateityje gali atsirasti tokie mokslai kaip emigrantologija arba mokslas apie interneto komentarus ir jų valdymo technologijas – komentologija ir pan.

Kūrybinis mokslo potencia-las Lietuvoje ignoruojamas

Šiuo požiūriu vienu aktualiausių Lietuvai problemiškai orientuotų mokslų būtų galima įvardyti strateginį valdymą politikoje ir eko-nomikoje. Tai, kad svarbūs šalies dabarčiai ir ateičiai sprendimai yra priimami, neapsvars-čius ir neįvertinus galimų pragaištingų pa-darinių, tampa beveik taisykle. „Norėjome, kaip geriau, o gavosi kaip visada.“

Deja, strateginis mokslo vaidmuo (kū-rybos) ekonomikoje ir šalies valdyme Lie-tuvoje yra ignoruojamas. Politinių partijų dokumentuose ir politikų pasisakymuose apie mokslą daugiausia kalbama tik uni-versitetinio švietimo kontekste, kaip apie universiteto dėstytojų kvalifikacijos kėlimo ar kvalifikacijos testavimo priemonę, tačiau pamirštama galinga kuriamoji mokslo jėga.

Manymas, kad šiuolaikinio mokslo ir technologijų progreso sąlygomis galima „važiuoti, naudojantis svetima sąskaita“ (tegul daro mokslą kiti, o mes tuo pasinau-dosime), yra klaidingas ir neefektyvus, nes dalyvavimas kuriant inovatyvios, kūrybin-gos visuomenės ir kūrybos ekonomikos elementus pirmiausia neša naudą kūrėjams per inovacijas, patentus, licencijas, efektyvų investicijų pritraukimą, kvalifikacijos kilimą, galų gale bendro socialinio kapitalo augimą.

2009–2010 m. pradėta švietimo ir moks-lo pertvarka labiau patvirtina, nei paneigia, svarbių, tačiau strategiškai blogai pagrįstų sprendimų priėmimo taisyklę. Pakanka pa-lyginti milijonines lėšas, išleistas universitetų jungimui bei pertvarkai, ir labai išaugusį studentų, išvykusių iš Lietuvos studijuoti į užsienį, skaičių, kad būtų galima kalbėti apie „auksinius universitetus“.

Daugelis statistinių rodiklių rodo, kad reformos padariniai diametraliai skiriasi nuo to, ką žadėjo jos sumanytojai. Mažėja aukšto lygio mokslinių publikacijų skaičius, projektinės veiklos apimtys ir pan. Ypač tragiška, kad Lietuvoje ne tik sparčiai mažėja mokslo darbuotojų skaičius, bet ir pradėjo nykti gyvybiškai svarbios šaliai mokslo ša-kos. Nebeliko kadaise stiprių ir kvalifikuotų gamtos mokslų (geologijos, geografijos, aplinkotyros ir kt.) kolektyvų, sparčiai blogė-ja matematikos padėtis: daugelis tarptautinio lygio matematikos mokslo mokyklų nustoja

egzistuoti. Greitai pradės trukti ne tik ma-tematikos, bet ir fizikos, chemijos mokytojų vidurinėse mokyklose.

Mokslo finansavimas Lietuvoje sistemin-gai mažinamas. Esama ekonominė sistema, paremta draudimais ir ribojimais, neskatina dalyvauti mokslinėje veikloje. Ypač tragiška jaunimo situacija, kuriam dabartinė finan-savimo tvarka užkerta kelius įsitraukti į mokslinę veiklą. Dabartinė valdžia nežada jokių prošvaisčių, kalba apie tai, kaip mažinti mokslo finansavimą arba žada jo nedidinti. Tad leiskite mokslininkams bent dirbti!

Dėl mokslo ir studijų inte-gravimo

Kalbant apie kūrybiškumą, susiduriama su inteligencijos, žmogaus intelekto, proto ir protingumo, informatyvumo ir sugebėji-mo mąstyti sąvokomis. Kūrybiškumas nėra išskirtinė gabių žmonių savybė, tačiau ši savybė pasiekiama kiekvienam individui. Tai yra gebėjimas, kurį turime nuolat lavinti. Švietimas ir mokymas gali būti ir paskata, ir kliūtis kūrybiškumui. Todėl reikia kurti ir pritaikyti individualius, originalius mo-kymo ir mokymosi, kūrybingumo ugdymo ir puoselėjimo metodus žinių trokštančios visuomenės poreikiams.

Viena iš kūrybos ekonomikos plėtojimo sąlygų yra didelė žmonių su aukštuoju uni-versitetiniu išsilavinimu visuomenėje dalis. Pavyzdžiui, Ruro pramoniniame regione Vokietijoje, pasižyminčiame bene aukš-čiausiu ekonominiu išsivystymu Europoje, daugiau kai pusė suaugusių gyventojų yra su aukštuoju išsilavinimu.

„Kiek anksčiau buvo paskelbta ataskaita, kurioje tvirtinama, kad gyventojų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, procentu lenkiame ES vidurkį. Vadinasi, ir tokias šalis kaip Vokie-tija, Austrija, Italija. Todėl manoma, kad Lietuvai nereikia tiek aukštųjų mokyklų ab-solventų. Bet negalima pamiršti, kad šių šalių ekonomika remiasi tradicine, kad ir labai modernizuota, pramone, kuriai reikia daug vidutinės kvalifikacijos darbuotojų. Mūsų šalies ūkio vystymo strategija – neplėtoti di-delių pramonės įmonių, o orientuotis į aukš-tos kvalifikacijos darbuotojų reikalaujančias technologijas, gamybą, paslaugas. Didžioji dalis Lietuvos BVP šiandien sukuriama pas-laugų sektoriuje. Tokiai ekonomikai reikia daugiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu, o daugelyje darbo vietų būtinas universiteti-nis parengimas“, – tokios nuomonės laikosi VDU doc. dr. K. Šidlauskas.

Tad kodėl Lietuva negali tapti univer-sitetų šalimi? Ar nereikėtų pirmiausia sieti universitetų pertvarką, jų skaičių ir pan. su šalies raidos vizija, kuria turėtų būti kūrybos ekonomika ir kūrybinės klasės ugdymas, įvertinant reikalingą specialistų spektrą ir infrastruktūrą. Net 33 proc. ketinančių iš Lietuvos emigruoti jaunuolių (nuo 18 iki 25 m.) pagrindine tokio savo sprendimo prie-žastimi nurodo galimybės savirealizacijai ir saviraiškai Lietuvoje nebuvimą. Nesunku nuspėti, kad tai ir bus prarasti jaunieji kū-rybinės klasės atstovai.

Be abejo, mokslo ir universitetinio švie-timo integravimas yra būtinas kūrybingos visuomenės kūrimo uždavinys. Kertinis vaidmuo čia priklauso trečiosios pakopos (doktorantūros) studijų ir iš dalies antro-sios pakopos (magistrantūros) integravimui moksliniuose tyrimuose. Deja, vadovavimas

doktorantūros studijoms Lietuvoje vyksta faktiškai visuomeniniais pagrindais: va-dovavimas doktorantams, paskaitų kursų doktorantams rengimas ir panašūs darbai finansiškai beveik neskatinami ir menkai reglamentuojami, ši veikla neįskaitoma į pedagoginio darbo stažą ir pan. Pamirš-tas kažkada valdžios duotas pažadas padi-dinti doktorantų stipendijas (iki 600 eurų nuo antrųjų studijų metų). Atvirkščiai, per pastaruosius penkerius metus asignavimai doktorantūros studijoms sumažėjo beveik dvigubai (nuo 0,81 iki 0,48 mln. eurų, žr.: https://www.smm.lt/uploads/lawacts/docs/609_93788b8a15d72266de41c1ca6958c6a1.pdf)

Mokslo pertvarkos scenarijai ŠMM paragino sukurti švietimo ir moks-

lo pertvarkos viziją iki šios vasaros. Turėtų būti apsvarstyti bent du pertvarkos scenari-jai. Pirmasis scenarijus galėtų atspindėti ofi-cialiai paskelbtą gairę „įvertinus potencialą, palikti šalyje 3–5 universitetus”. Dabartinis universitetų skaičius sumažinamas 2–3 kar-tus, mažinamas studijuojančiųjų skaičius. Studijos – nemokamos, mokslo finansavimas mažinamas arba užšaldomas. Taupome, optimizuojame, mažiname.

Tačiau, nusprendus sparčiuoju būdu sumažinti universitetų skaičių, tai gali turėti nepataisomų ir tragiškų padarinių, nes stu-dijų ir mokslo sąrangos yra išugdomos per daugelį metų, o sunaikinti jas galima labai

Dėl mokslo strateginio vaidmens kūrybos ekonomikoje

Almanto Samalavičiaus knygos viršelis

Stojantiesiems į aukštąsias mokyklas ke-liama priėmimo kartelė. Kaip numatyta

2016 m. priimtame Mokslo ir studijų įsta-tyme, Švietimo ir mokslo ministerija pirmą kartą nustato mažiausią konkursinį balą sto-jantiesiems į valstybės finansuojamas vietas. 2017 m. universitetai studijuoti galės priimti tik surinkusius ne mažiau nei 3, kolegijos – ne mažiau nei 1,6 stojamojo balo iš dešimt.

„Stojančiųjų pasirengimas – labai svar-bi studijų kokybės sąlyga. Įgyvendindami Mokslo ir studijų įstatymu įtvirtintą galimy-bę nustatyti studijų kokybės kartelę, siekia-me, kad studijuoti ateitų studijoms pasirengę jaunuoliai. Labai svarbu, kad aukštosios mokyklos palaikytų šį mūsų siekį, vienodai taikydamos kokybės kartelę ir valstybės fi-nansuojamiems studentams, ir mokantiems už studijas savo lėšomis“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

Pernai aukštosios mokyklos buvo su-tarusios, kad 2016 m. į universitetus būtų priimama surinkus ne mažiau kaip 2, į ko-legijas – ne mažiau kaip 1,2 stojamojo balo. Neturėdama įstatyminių svertų, anksčiau ministerija galėjo tik raginti aukštąsias mo-kyklas įsivesti minimalų balą stojantiesiems tiek į valstybės finansuojamas, tiek į moka-mas studijų vietas.

Kaip numato prieš dvejus metus patvir-tinti minimalūs kriterijai stojantiesiems, pretenduojantieji gauti valstybės finansavi-mą šiemet, kaip ir pernai, būtinai turės būti išlaikę bent 3 brandos egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros (valstybinį – jeigu stoja į universitetus, valstybinį arba mokykli-nį – jeigu stoja į kolegijas), užsienio kalbos (anglų, vokiečių ar prancūzų) ir matematikos

brandos egzaminą (išskyrus stojančiuosius į menų studijas).

Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai! Sausio 24 d. švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pasveikino programos „Renkuosi mokyti!“ naujo projekto „Ren-kuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ dalyvius. Šiemet programa atnaujinama, išplečiama, labiau akcentuojami realūs pokyčiai moky-klose. Ministrė pabrėžė, kad į mokyklas turi ateiti patys geriausi – kūrybingi, atsakingi, aktyvūs mokytojai. Ji patikino, kad moky-tojai, jų profesionalumas, jų darbo sąlygos yra šios Vyriausybės prioritetas.

Švietimo ir mokslo ministerija planuoja pokyčius mokytojų atlyginimų, rengimo, kvalifikacijos tobulinimo srityse. Dabar rengiamas naujo – etatinio – mokytojų dar-bo apmokėjimo modelis, svarstomi keli modeliai. Etatinis darbo apmokėjimas, kai atlyginimas bus skaičiuojamas ne už kiekvie-ną pamoką, o už fiksuotas darbo valandas, mokytojams suteiktų daugiau stabilumo ir saugumo, atlyginimas nesvyruotų, priklau-somai nuo kiekvienos pamokos.

Nuo 2008 metų pagal „Renkuosi moky-ti!“ programą apie 40-yje Lietuvos mokyklų dirbo beveik 100 jaunų žmonių. Du trečda-liai jų lieka mokykloje dirbti toliau. Nauja mokytojų atranka jau prasidėjo, anketą ga-lima užpildyti interneto svetainėje http://www.renkuosimokyti.lt/. Nauji mokytojai atrinktose mokyklose (planuojama, kad jų bus 30) pradės dirbti nuo rugsėjo. Daugiau informacijos apie programą: http://www.renkuosimokyti.lt/. Parengta pagal Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus pranešimus

ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJOS PRANEŠIMAI

Atkelta iš 1 p.

greitai. Kas gali paneigti, kad taupymo ir optimizavimo scenarijaus tikėtinas finalas – Lietuva su 1 mln. gyventojų?

Antrasis scenarijus galėtų būti rutulio-jamas, remiantis kūrybos ekonomikos ir kūrybinės klasės paradigma. Jis turėtų būti vystomas atsižvelgiant į specialistų poreikį ir kūrybos ekonomikos bazės kūrimą. Autorius yra Vilniaus universiteto Matematikos ir informa-tikos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas

2017 m. sausio 27 d. Nr. 2 (579) 3Mokslo Lietuva

Prof. dr. Jonas Jasaitis

Per pastarąsias savaites Lietuva viešojoje erdvėje (ne tik savo, bet ir kitų valstybių visuomenei) buvo pri-statoma kaip valstybė, besimurkdanti primityviuose

skandaliukuose, besikeikianti, girtaujanti ir, aišku, nieko pozityvaus nenuveikianti. Neseniai išrinkta Seimo dauguma buvo vaizduojama kaip nekompetentinga, neįtakinga, ne-išmananti teisėkūros „procedūrų“. Save „populiariosiomis“ tituluojančios žiniasklaidos priemonės tarsi lenktyniavo, kuri iš jų išpils daugiau purvo savosios valstybės piliečiams ant galvų ir neleis pastebėti ne tik pasiekimų ir pergalių, bet ir kantraus kasdienio triūso.

Nuolat buvo malama, kaip čia viskas blogai: ir savivaldy-bės nekompetentingos, ir verslas tik skriaudžia dirbančiuo-sius. Aišku, ir bendrasis ugdymas, ir studijos – žemo lygio (‚nepalyginsi su išgarbintu „užsieniu“), ir mūsų mokslininkai esą nekompetentingi, net kažkokie „dvasingologai“, anot R. Valatkos. Ir štai tų savaičių pabaigoje, lyg ir logiška pase-kmė – šiurpus mažo vaikelio nužudymas. Tarsi taip ir turėjo būti. Lieka tik susikrauti lagaminus ir „evakuotis“.

Dabar vėl porą savaičių mums pliurps apie tai, kas ko nepadarė, kad tokiai tragedijai būtų neleista įvykti. Keli Seimo opozicijos veikėjai eilinį kartą iššoko su įstatymų pataisomis, net girdėti nenorėdami, kad jų vadinamieji radi-kalūs pasiūlymai rodo tik teisinį mažaraštiškumą, o tikrosios tragedijos priežastys slypi dalies visuomenės teisiniame ni-hilizme ir chamizme, kad iki beprotybės vedantis girtavimas ir veltėdžiavimas bet kada gali lemti kitą nelaimę, kad daug kas, apie ką dabar šnekame, yra ne priežastys, o pasekmės. Nedarni, iki kraštutinumo individualizuota, susipriešinusių, niekuo (net savimi) netikinčių ir nepasitikinčių, iš altruizmo besityčiojančių ir sujaukta vienadiene vertybine orientacija bandančių vadovautas asmenų elgsena yra nedarnios eko-nomikos pasekmė.

Galima pristeigti dar kelias dešimtis naujų „dienos centrų“, parengti kelis šimtus „budinčių globėjų“, išplatinti tūkstančius lankstinukų su užrašais „Mylėk mane“ ir „Ne-skriausk manęs“. Tačiau, jeigu nebus ilgalaikių, ekonomine logika ir gilia dvasine orientacija pagrįstų sprendimų, kurie leistų optimaliai panaudoti valstybės išteklius pirmapra-dėms problemoms šalinti ir naujoms galimybėms kurti, visų triukšmingų, plačiai išreklamuotų kampanijų rezultatai bus apgailėtini.

Kaip gerai žinoma, visuomenės elgseną labiausiai lemia galimybė tenkinti bazinius socialinius poreikius. Ne tik tuos, kurie išvardinti A. Maslow „piramidėje“, bet ir tuos, kurie atitinka kūrybos ekonomikos ir mokymosi visą gyvenimą reikalavimus. Ekonomikos raidą labiausiai stabdo tai, kad neturime nei tikros savivaldos, nei regioninės politikos, nei išgrynintos atsakomybės už savo veiksmus sistemos. Kai kam vis dar atrodo, kad taisyklių ir įstatymų reikia laikytis, tik atsidūrus kitoje valstybėje („nes iš ten gali išmesti“).

Kai patyrę ir net tokiomis sudėtingomis sąlygomis ne-blogų rezultatų pasiekę kelių savivaldybių merai pasiūlė per-žiūrėti absurdiškas, regionų ekonomikos raidai akivaizdžiai trukdančias finansinių atskaitymų ir biudžeto formavimo nuostatas, išryškėjo tik „ledkalnio viršūnė“. Seniai susikom-promitavusi vieno lygmens sistema, kurią, vengdami realių demokratinių permainų, įbruko tuometinės LDDP atstovai, buvusius sovietinius rajonų „vykdomuosius komitetus“ per-vardindami „savivaldybėmis“, nedelsiant turi būti pašalinta, atveriant kelią aktyviam visuomenės dalyvavimui.

Tiesioginiai merų rinkimai buvo tik pirmasis, jau gerokai pavėluotas ir nebepakankamai veiksmingas, žingsnis. Da-bar pirmiausia reikia suteikti savivaldos sistemos subjekto statusą seniūnijoms ir grąžinti vietos bendruomenių įtaką, atsisakant nei administraciniais, nei etnografiniais argu-mentais nepagrįsto, tik kažkuriuose valdžios kabinetuose išperėto „seniūnaitijų“ darinio. Tarp svarbiausių seniūnijos ir vietos bendruomenių pastovaus dialogo klausimų turi būti vietinės ūkinės veiklos skatinimas ir kooperavimas,

modernios gyvenviečių infrastruktūros diegimas, visapu-siško gyvenviečių patrauklumo didinimas, kraštovaizdžio puoselėjimas ir saugios kaimynystės plėtotė.

Antrasis – savivaldybių – lygmuo turi įgyti daug dides-nes galimybes skatinti valdžios ir verslo dialogą, pritraukti investicijas ir savarankiškai tvarkyti biudžetą, pašalinant dabar egzistuojančią faktinio pajamų nusavinimo praktiką iš tų savivaldybių, kurios sugeba geriau tvarkytis. Ką tik merų pateiktas pasiūlymas, raginantis padėti apsirūpinti tolesnei ūkio raidai būtinais specialistais, viešojoje erdvėje buvo pristatytas gana primityviai ir be jokios rimtos disku-sijos iškart pasmerktas, išvadinant jį „grįžimu į sovietmetį“, „Lukašenkos metodais“ ir pan. Iš tikrųjų atokesnių vie-tovių aprūpinimas aukštos kvalifikacijos specialistais yra neatsiejamas nuo galimybės įgyti kokybišką būstą ir nuolat atnaujinti profesinę kompetenciją. Be to, pareigą su prievarta tapatinantys veikėjai galų gale turi suprasti, kad bet kurioje vietovėje gyvenantys piliečiai turi lygiai tokias pat teises į socialines paslaugas (švietimą, sveikatos priežiūrą, turto apsaugą, kultūrinę aplinką ir pan.), kaip ir gyvenantieji didmiestyje.

Trečiasis, tačiau ypač būtinas savivaldos sistemos – regi-onų administravimo – lygmuo dar turi būti sukurtas. Nėra jokio reikalo atkurti nieko bendra su savivalda neturinčių darinių – Vyriausybei tiesiogiai pavaldžių apskričių adminis-tracijų. Vietoje jų turi atsirasti renkamos struktūros, galin-čios įgyvendinti darnią visų valstybės regionų raidos politiką, išryškinančios svarbiausias socioekonomines problemas ir subalansuotos plėtros prioritetus. Yra daugybė potencialių objektų, kurių sukūrimas, plėtra arba reorganizavimas ne-gali būti pavestas tik savivaldybėms, kurios tam neturi nei žmogiškųjų, nei finansinių, nei organizacinių išteklių, ir kurių veiklos laukas jokiu būdu negali būti apribotas kuria nors viena savivaldybe.

Vienas tokių ryškiausių pavyzdžių yra didžiausias Bal-tijos valstybėse Šiaulių oro uostas, kurį tvarkyti patikėta šio miesto savivaldybei. Rezultatas – apgailėtina vegetacija objekto, galinčio tapti ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai reikšmingu logistikos centru, jos jungtimi su svar-biomis Azijos pramonės ir prekybos struktūromis ir sukurti net ne kelis šimtus, o kelis tūkstančius darbo vietų aukštos kvalifikacijos specialistams. Visa ši veikla gali būti plėtoja-ma nė kiek netrukdant gynybinei šio oro uosto misijai. Tik vadybinė nekompetencija, besiribojanti su pasibaisėtinu ap-laidumu ir abejingumu visos valstybės raidai, yra didžiausia tokio lygio išteklių reikšmės ignoravimo išraiška. Kuo, jei ne apsileidimu, galima paaiškinti ir daugelio buvusių pramonės centrų (Telšių, Mažeikių, Plungės, Tauragės ir kt.), miestelių ir gyvenviečių degradaciją?

Panašių, tik optimaliai subalansuotų regionų vadybai priskirtinų objektų Lietuvos mokslininkai gali nurodyti ne vieną ir ne du. Tai ir karšto požeminio vandens telkinių panaudojimas, ir kai kurių dabar apleistų gelmių išteklių gavybos pertvarkymas, ir naujų relaksacinių kompleksų sukūrimas. Visa tai leistų ne tik atkurti, bet ir išplėtoti visų regionų ekonomiką, sukurti labai patrauklias darbo ir gyve-nimo atokesnėse vietovėse sąlygas, pritraukiant tiek vietinį kapitalą, tiek užsienio investicijas. Darni ūkio plėtotė lemtų spartų valstybės biudžeto augimą, atlyginimų didėjimą ir daug aukštesnę socialinių paslaugų plėtotę. Tai leistų pareng-ti efektyvią emigracijos sustabdymo ir bent dalies išvykusių susigrąžinimo programą.

Pirmasis žingsnis, atveriantis tokių permainų galimybes, yra pagarbos piliečiams, nepriklausomai nuo jų gyvena-mosios vietos, atkūrimas. Dar 2011-aisiais Prezidentas Valdas Adamkus, kalbėdamas XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume, pabrėžė, kad „vis daugiau žmonių emigruoja ne dėl skurdo, o dėl pažeminimo“. Taigi reikia pra-dėti nuo pagarbos piliečiams, nuo pastovaus jų iniciatyvos kelti savo kvalifikaciją skatinimo, o ne nuo absurdiškų planų palikti Lietuvoje 4–5, o gal tik 2–3 universitetus.

Lietuva nebegali trauktis 2017-ieji. 2017-uosius Seimas yra paskelbęs Tautinio kostiumo, Piliakalnių, Lietuvių kalbos kultūros, Algir-do Juliaus Greimo, Ievos Simonaitytės, Kazio Bradūno,

Sporto ir Reformacijos metais. Lietuva turi ruošti specialistus Lietuvai. Sausio 18

d. Kaune prasidėjusioje aukštųjų mokyklų mugėje Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis pabrėžė aiškios valstybės aukštojo mokslo strategijos poreikį. „Lietuvoje gerokai su-mažėjo žmonių. Prie ko privedė mus pastarojo dešimtmečio likimas – aukštosios mokyklos tapo pardavėjais, turi rūpintis, kaip išgyventi. Todėl turime galvoti apie mūsų aukštųjų mokyklų strategiją ateityje, kad tai atitiktų valstybės intere-sus, kad nereikėtų išsilavinusius žmones siųsti uždarbiauti į užsienį, kad jie rastų savo prasmę čia“, – mugės atidaryme kalbėjo Seimo Pirmininkas.

V. Pranckietis taip pat kėlė aukštųjų mokyklų kokybės svarbos klausimą, akcentavo asmenybių ugdymo ciklo bū-tinumą. Parlamento vadovas teigia, kad Lietuvoje aukštasis mokslas turi būti nemokamas. Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusioje Aukštųjų mokyklų mugėje prisistatė universitetai, akademijos, kolegijos. Mugę organizavo Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO), skelbusi, kad mugėje laukiamas kiekvienas, siekiantis sužinoti aukštojo mokslo Lietuvoje naujienas ir atsakyti į klausimą – ką ir kur studijuoti.

Išsaugoti Lietuvos pilietybę. Sausio 23 d. Seimo Pir-mininkas Viktoras Pranckietis susitiko su Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybe ir teigė, kad bus ieškoma būdų, kaip išsaugoti Lietuvos pilietybę užsienyje gyvenantiems tautiečiams. Pasak Seimo Pirmininko, ieškant tokios gali-mybės, bus tariamasi su visomis suinteresuotomis institu-cijomis ir visuomene, kad galimi sprendimai atspindėtų ne tik iš Lietuvos nusprendusių išvykti asmenų moralinį norą išsaugoti pilietybę, bet ir pareigas Lietuvai. „Mums svarbu, kad išvykusiųjų ryšys su Lietuva nenutrūktų“, – sakė Seimo Pirmininkas.

Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke teigė, kad Lietuvos pilietybės išsaugojimo klausimas kelia-mas, nes pradėjo dirbti naujasis Seimas ir naujoji Vyriausybė, akcentavę lietuvių grąžinimo į tėvynę problemą. „Ieškoma būtų, kaip būtų įmanoma lietuviams, gyvenantiems visame pasaulyje, išlaikyti Lietuvos pilietybę. Reikia ieškoti kitų būdų. Manome, kad naujasis Seimas, naujoji Vyriausybė, gal ir nauji specialistai ras tokią galimybę“, – teigė D. Henke. Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai viliasi, kad teisi-ninkai sugebės rasti labai racionalų sprendimą, atitinkantį šių dienų poreikius. Susitikimo metu taip pat buvo aptartos balsavimo internetu galimybės. Pasak Pasaulio lietuvių bendruomenės narių, balsavimas internetu turi potencialą itin reikšmingai palengvinti užsienio lietuvių dalyvavimą Lietuvos rinkimuose ir balsavimuose dėl referendumų. Jie atkreipia dėmesį, kad šiuo metu nepatenkinamai įgyvendi-nama lygi rinkimų teisė, įtvirtinta Konstitucijos 55, 78 ir 119 straipsniuose, nes užsienio lietuviams nesudarytos vienodos sąlygos dalyvauti Lietuvos Respublikos rinkimuose. Susiti-kimo metu su Pasaulio lietuvių bendruomenės nariais taip pat aptarta Lietuvos kultūros ir švietimo sklaida užsienyje, pasaulio Lietuvių renginiai Lietuvoje ir užsienyje.

Seimo Pirmininkas prof. dr. Viktoras Pranckietis (dešinėje) susitiko su Pietų Korėjos ambasadoriumi Choi Sung-joo

LR Seimo nuotr.

REDAKTORIAUS KOMENTARAS

Nukelta į 5 p.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRANEŠIMAI

4 2017 m. sausio 27 d. Nr. 2 (579)Mokslo Lietuva

Doc. dr. Zenonas Rinkevičius

Daug kalbama apie šiuolaikinę kultū-ros krizę. Ja paaiškinamos esminės gyvenimo piktžaizdės: etinių san-

tykių iškraipymai, susvetimėjimas, vertybių praradimas, vartotojiškumas, dorovės nuo-puoliai ir daugybė kitų dalykų. Ši krizė liečia ir mokyklą. Kadangi mokyklos pertvarka nuolatos kinta ir stringa, daug dedama vilčių į šeimą. Žinoma, šeima – ideali struktūra, ugdanti asmenybę, kai tėvai yra kompeten-tingi ugdytojai. Deja, kokia visuomenė, tokia ir šeima. Keisti suaugusiųjų sąmonę – itin sudėtinga. Kas gali pakeisti ugdytojų verty-bines nuostatas? „Lenk medį, kol jaunas.“ Reikia, kad būtent mokykla kur kas daugiau rūpintųsi ugdytinių kultūra, jų rengimu darniam gyvenimui, šeimai.

Klausimo sprendimas priklauso nuo to, kuo užsiima mokykla, kokia ugdymo strate-gija, turinys, metodai. Vienokius rezultatus gauname, kai koncentruojamas dėmesys tik į žinias, reikalingas šiuolaikinėje industrijoje ir rinkoje. Informacinės technologijos skati-na jaunus žmones rungtyniauti su kompiu-teriu, tačiau techninė pažanga taip sužavi, kad sąmonė nustoja pastebėti prarandamą žmogiškumą. Liberalizmo ir globalizacijos sąlygomis devalvuojamos skaičiais neišreiš-kiamos vertybės ir jas žyminčios sąvokos: tiesa, teisingumas, meilė, grožis, šeima, tėvy-nė, tautiškumas, dvasingumas, tikėjimas, lai-mė, kultūra... Išplaunamas jų gilusis turinys, operuojama tik išoriniais dalykais, skubant tenkinti egoistinius skaičiuojamus malonu-mų, pramogų, prestižo ir naudos poreikius.

Sprendžiant švietimo kaitos problemą, svarbu pabrėžti jaunosios kartos kultūrinį ugdymą. Ši sąvoka tokia reikšminga, plati ir gili, kad ugdyme turėtų įgyti pamatinę reikšmę. Tačiau ką mes vadiname kultūra, apie kokią kultūrą kalbame, kaip ją ugdome mokykloje, medijose, įvairiose kultūros ir net mokslo institucijose?

Kultūra – išskirtinai platus ir daugias-luoksnis fenomenas, nusakantis bendrą intelektualinį ir moralinį bendruomenės išsivystymo lygį („Idėjų žodynas“, 2001, p. 266). Tai – žmonių dvasinės ir materialinės gerovės pagrindas. Tikslinga pabrėžti esminį šios sąvokos momentą – dvasinės kokybės esmę – vertybinį reikšmingumą asmeniui, šeimai, tautai, pasauliui.

Žvelgiant vertybiniu aspektu, visais laikais buvo ir yra, supaprastintai tariant, trijų sluoksnių kultūra: aukštoji, vidurinioji (populiarioji, masių) ir žemoji kultūra. Būtų klaidinga skirstymo pagrindu laikyti vien tik asmens mokytumą. Pagal tai mažaraštis arba nesinaudojantis kompiuteriu būtų laikomas kultūros „žemumų“ lygmenyje, mokytas – vidurio, o aukštąjį mokslą baigęs – aukšto-sios kultūros, elito atstovas.

Iš tikrųjų problema daug sudėtinges-nė. Kultūrinę brandą rodo ne tik žinios ar veikimo kompetencijos. Atsitinka, kad net

aukštąją mokyklą baigęs žmogus, nors ir kompetentingas specialiųjų žinių lauke, ta-čiau kultūros požiūriu pasirodo apgailėtinas menkysta. Ir atvirkščiai: solidžių diplomų neturintis žmogus kartais pasirodo dvasiškai brandesnis ir kultūringesnis už vadinamąjį inteligentą.

Sveikintina, kad XVII Vyriausybės pro-grama rodo didesnį dėmesį kultūrai ir švieti-mui: „Vyriausybė planuoja tobulinti paramos kultūrai sistemą, siekti visiems prieinamos ir įtraukiančios kultūros. <...> Valstybės raidos vizija paremta penkių darnų principu: dar-naus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo ir kultūros, darnios ekonomikos, darnaus valstybės valdymo. („Mokslo Lietu-va“, 2016-12-12). Matome, kad pagrindiniai žodžiai – darnus žmogus. Nuo jo priklauso visa kita. Įžvalgesni politikai supranta, kad žmogaus kultūrinė darna yra prioriteti-nė vertybė, nuo kurios esmingai priklauso kiekvieno žmogaus dvasinė ir materialinė gerovė. Todėl kultūros klausimai atsiduria dėmesio centre.

Pozityvūs pokyčiai kultūroje – tai ne tik „kultūros sostinių“ įvardijimai ar įvairių vadinamųjų „kultūros renginių“ gausybė. Tai – žmonių sąmonės pokyčiai. Aukšto-sios kultūros pažangai reikia daug daugiau laiko, negu informacijai įgyti, komercinėms pramogoms plėtoti ir kt. Todėl jau šiandien svarbu veikti, įžvelgiant tolimąją, kelių de-šimtmečių perspektyvą.

Kultūra ir mokykla Mokykla yra ta vieta, kuri, remdamasi

nūdienos realijomis ir jas pranokdama, dirba ateičiai, darnesniam, laimingesniam žmonių gyvenimui. Oponentas pasakys, kad moky-kla taip ir veikia, teikdama vertingas žinias ir formuodama kultūringo veikimo modelius. Bet ar pernelyg paviršutiniškai (viduriniu lygmeniu) suvokiama kultūra, ar masinėje kultūroje nenustumiamos į paraštes aukš-tosios kultūros vertybės? Kokio lygmens tos vertybės, vadinamos „kultūros vertybėmis“, įgyjamos, jei puikiai skaičiuojantis sukčius apiplėšinėja senolius, programišius labai kūrybiškai veikia, vykdydamas kompiute-rinius įsilaužimus, o populiarus muzikantas pasirodo esąs įžūlus chamas?

Tai „žemumų“ kultūros vertybės. Bliz-gučių, „laimės kultūra“ neužtikrina jauno žmogaus kultūrinės brandos, bet veda į kultūros degradaciją. Tai rodo ir mokyklos veiklos rezultatai: neišgyvendinamos paty-čios, plinta kvaišalų vartojimas, prastėja mo-kinių pažangumas. Todėl mokykloje reikia ugdyti kultūrą, orientuotą į aukštąjį lygmenį, kuriame meninė veikla neatsiejama nuo asmens sąsajų su absoliučiomis vertybėmis: tai gebėjimas suprasti, interpretuoti grožį ir jį perimti dvasinių vertybių kontekste.

Mokykloje akcentuotina humanitarinės kultūros, t. y. dalykų, kurių objektas yra žmo-gaus dvasinis pasaulis, plėtotė. Tai grožinė literatūra, muzika, teatras, dailė, šokis ir kiti menai. Filosofas Tomas Kiauka straipsnyje „Kultūros sostinė – su bankrutuojančia kul-tūra?“ (tinklalapis ve.lt, 2016-11-12) išskyrė, regis, išskirtinai svarbų kultūros sampratos segmentą. Jis kultūra vadina menine kūryba, „ugdančia mąstymą ir jausmus“. Tokią, o ne vien „skaičiuojančio intelekto“, kultūrą svarbu ugdyti bendrojo ugdymo mokykloje.

Informacijos technologijos leidžia ne tik daryti kažką panašaus į meną, bet, svar-biausia, naudotis per šimtmečius sukauptais,

nesenstančiais meno lobynų aukso fondais. Taikant adekvačias didžiam menui didakti-nes veiklas, absoliučiai kiekvienas gali pa-jausti nuostabų grožį ir pakilią dvasinę būse-ną. Meno šedevrų įsisavinimas (klausymasis, stebėjimas, pajauta, apmąstymas, skaitymas, modeliavimas ir kt.), t. y. aktyvesnis veikimas šia linkme, reikštų besimokančiųjų kilimą į aukštąjį, pranokstantį masinę, komercinę kultūrą, lygmenį.

Technokratinės krypties stiprinimo švie-time apologetai siekia mokykloje stiprinti tiksliųjų mokslų studijas. Neretai tai vyksta meno dalykų sąskaita. Tačiau nėra jokio pa-vojaus, kad meninės kultūros akcentavimas gali susilpninti tiksliųjų mokslų įsisavinimą. Daugelių tyrimų nustatyta, kad tinkamai vykdoma meninė veikla stimuliuoja kū-rybinio intelekto galias. (Galimas dalykas, kad ir dėl meninio ugdymo spragų Lietuvos moksleiviai pasirodė silpnais matematikais.)

Bet ar ne utopija siekti bendrojo ugdymo mokyklose aukštosios meninės kultūros? Utopija, jei tokios kultūros įsisavinimą su-prasime tik kaip gebėjimą veikti pačiam – dainuoti, groti, komponuoti muziką, rašyti eiles, šokti baletą, vaidinti spektaklius... Žinoma, mėgėjiška veikla taip pat svarbi, ji skatintina. Tačiau ji yra sekli profesionalų sukurtos aukštosios meninės kultūros po-žiūriu. Todėl būtų siaura galvoti, kad meno pažinimą pakanka traktuoti vien kaip meno „darymą“, mėgdžiojant profesionalus. Toks „darymas“ neužtikrina aukštojo meno dva-sinio pažinimo. Masinėje kultūroje įsigali kičas, žalojantis meninį skonį, užtvindantis medijų kanalus. Diskutuojant apie muziki-nio švietimo tobulinimą, kalbama iš esmės tik apie muzikos, meno mokyklų veiklą.

Taigi klausimo sprendimas priklauso nuo to, kaip mes suprantame, sakysime, mu-zikos pažinimą, ir kaip jos mokome. Vienas dalykas – mokyti pažinti muziką kaip mokslą ir, remiantis teorija, gebėti ją daryti (dainuo-ti, groti, analizuoti). Kitas dalykas – naudotis sukauptos kultūros lobiais: klausytis, vartoti (nevenkime šio pragmatiško žodžio, čia jis žymi ne vartotojiškumą, o kūrybinę dvasinę bendrystę su genijais), išgyventi ir apmąs-tyti tai, kas išreiškiama muzika. Kiekvienas asmuo ją asmeniškai išgyvena ir supranta dvasinių vertybių, istorijos ir dabarties kon-tekste. Tai aktyvi dvasinė, intelektinė veikla. Ugdytojas turi padėti vaikui įsitraukti į tokią veiklą, suvokti ir mąstyti meninį turinį.

Tiesa, racionalistinis žinojimas („kaip“ mąstymas) gali kažkiek padėti, tačiau jis gali trukdyti, kai jis – perteklinis, užgožiantis, todėl neleidžiantis įžvelgti kūrinio meninio dvasinio turinio. Taip dažnai atsitinka (į tai orientuota metodinė sistema) bendrojo ug-dymo mokykloje, kurioje aiškiai stokojama dėmesio aukštajai muzikinei kultūrai.

Muzikos kalba, kaip ir šnekamoji, spar-čiau ir lengviau įsisavinama intuicijos keliu, nesąmoningai. Tai, kas pasakoma šia kalba, ateina ne tiek per loginį žinojimą, jos teori-nių ženklų dešifravimą, kiek per emocinių ir dvasinių būsenų radimąsi ir jų apmąstymus. Tai meninės, o ne teorinės veiklos praktika. Muzika skirta klausai, jautriausiam sielos organui.Puikus menas padeda kurti žmo-gaus vidinį pasaulį. Pajauta gimdo mintį. Kuo dažniau vaikas ar paauglys klausosi, dainuoja, groja amžiais nesenstančių klasikų ir klasika tapusių džiazo, roko, popso, tauti-nės muzikos kūrinių, tuo sparčiau bręsta jų

meninis skonis, dvasinės galios, vertybinė, dorovinė sąmonė. Ugdymas grožiu kuria emocinę ir dvasinę kultūrą. Žymusis pia-nistas ir dirigentas V. Ashkenszy rašė, kad muzika yra kanalas aukštyn – į dvasios, Dievo, gėrio, tikėjimo aukštumas. Puiki muzika – dvasios objektyvacija! Taurių jaus-mų išgyvenimai generuoja taurias mintis, o šios mintys ilgainiui padeda rastis geriems darbams ir bendrajam gėriui. Neatsitiktinai muzika nuo senų laikų universitetuose buvo neatskiriama kvadriviumo mokslų dalis.

Kultūros nykimą ir jos nulemtą dvasi-nę krizę pavojingai spartina karai, rinkos poreikiai, pramogų industrija, popsinė kul-tūra. Rimti ir gilūs dalykai nuvertinami. Kaip pastebi muzikologė Tamara Levitz, vėl puolami humanitarai. Esą viskas turi būti taikomojo pobūdžio: ekonomika, praktika. Jaunoji karta nebeklauso klasikinės muzikos, nebeskaito tų pačių tekstų („Kultūros barai“, 2016 m. spalis, p. 52–53).

Mokykla negali ir neturi taikstytis su pa-dėtimi, kai humanitariniai ir meno dalykai, nors dar ir dėstomi, tačiau jų turinys yra ra-cionalistinis, technologinis (išimtys – retos), bet ne meninis, dvasinis. Tai kompromituoja ir dalykus, ir jų dėstymą. Padėtį keisti galėtų Mokytojas, kuris būtų aiškus aukštosios meninės ir dvasinės kultūros pavyzdys. Tai reiškia, kad jo profesinės kompetencijos branduolys turėtų būti adekvatus aukšto meno esmei: grožio (o ne technologinių no-vacijų) žavesiui, jo keliamų dvasinių būsenų, prasmės apmąstymams, žmogiškumui, arti-mam ryšiui su šeima, tauta, Dievu, gamta, pasauliu. Tai pamatinės reikšmės dalykai, kurie skatina brandinti save, kaip Mokytoją, o ne vien dalyko išorinio apvalkalo žinovą. Svarbiausia – asmenybės dvasinė ir meninė branda.

Žinoma, tai pasiekti yra sudėtinga. Dva-sinės kultūros, meno prasmės negalima tiesiogiai išdėstyti, išskaityti iš knygų ar kitų informacijos vandenynų. Visa tai – vertinga, tačiau negali pakeisti esmės. Meninė dvasinė kultūra bręsta, tiesiogiai suvokiant, apmąs-tant aukštąją meninę kūrybą, studijuojant meno filosofiją, meno psichologiją, meno pedagogiką. Kartu su mokiniu ieškant meno kūrinio nenusakomos paslapties. Muzika, rašė Th. Adorno, yra filosofijos mediumas, todėl, tik remiantis filosofiniu mąstymu, galima artėti prie meno kūrinio esmės.

Pedagoginėje sąveikoje plėtojamas ug-dymo dalyvių dvasinis bendradarbiavimas. Visa tai skleidžiasi savikūros procese, ben-draujant asmenybei su asmenybe arba as-menybės poziciją išreiškiančiu puikiu meno kūriniu. Tik svarbu, kad poeziją pedagogas nagrinėtų, „aiškintų“ ne kaip literatūrolo-gas, o kaip S. Nėris arba Just. Marcinkevi-čius, simfoniją – ne kaip muzikos teore-tikas, o kaip, sakysim, V. Gerulaitis arba M. K. Čiurlionis.

Tikrai kompetentingų meno dalykų mo-kytojų parengimas – didžiulė problema, kurią išsamiai spręsti ligi šiolei nesiima meno edukologija. Matyt, neišvengiamai teks, programuotojo kalba tariant, „perkrauti“ ugdymo strategiją, planus ir programas, siekiant, kad universitetuose būtų sudarytos sąlygos studentui subrandinti savyje aukštąją meninę ir dvasinę kultūrą, kuria remdamasis būtų išugdytas Mokytojas-menininkas, filo-sofas, dvasininkas. Ryšys su puikia muzika yra tiesiausias kelias į dvasingumą.

ŠVIETIMAS IR KULTŪRA

2017 m. sausio 27 d. Nr. 2 (579) 5Mokslo Lietuva

Kurie veiksniai lemia sėkmingą verslo ir mokslo bendrystę, o kas trukdo mokslininkams siūlyti verslui nau-

dingus sprendimus ir apriboja verslininkus, siekiančius bendradarbiavimo su mokslo institucijomis? Atsakymų į šiuos klausimus ieško energetikos rinkoje veikianti „Enerste-nos“ įmonių grupė, turinti aktyvaus bendra-darbiavimo su mokslo įstaigomis patirtį ir plečianti savo mokslo padalinio – Mokslinių tyrimų ir vystymo centro – veiklą.

Tačiau bendradarbiavimui su verslu daž-nai trukdo biurokratinės kliūtys. „Norėtųsi, jog mokslo institucijoms, norinčioms da-lyvauti bendruose projektuose su verslu, mokslinių publikacijų skaičius nebūtų svarbiausias atskaitos taškas. Tokie reikala-vimai tik stabdo progresą, neleidžia susitelkti į pagrindinę mokslinę veiklą ir sumažina patentų pateikimą“, – tikina S. Rimkevičius.

Ne vienerius metus abipusis „Eners-tenos“ įmonių grupės bendradarbiavimas vyksta ir su Kauno technologijos univer-sitetu (KTU). Mokymo įstaiga į įmonių grupę siunčia savo studentus atlikti praktiką, kuri neretai baigiasi nuolatinės darbo vietos užtikrinimu, gabiems studentams steigia stipendijas. „Enerstena“ prisideda prie uni-versiteto mokymo bazės kūrimo: parėmė KTU degimo procesų mokslinių tyrimų stendo gamybą, universiteto darbuotojus vežasi į parodas ar vizitus užsienyje. Drau-ge dirbama prie deginimo procesų tyrimų, atliekami biokuro deginimo bandymai. Tyri-mų rezultatai panaudojami tobulinti įmonės gaminamą biokuro deginimo technologiją. Neseniai KTU mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetui buvo padovanotas biokuro katilinės 3D maketas.

Kaip tikina KTU Šilumos ir atomo ener-getikos katedros vedėjas doc. dr. Egidijus Puida, bendradarbiavimas su verslo įmo-nėmis dažnai vyksta dviem būdais. Viena, kai įmonės kreipiasi dėl reikiamų tyrimų, kuriuos gana greitai galima atlikti su turi-ma įranga mokslo įstaigos laboratorijose ir nori greito rezultato. Kita, kuomet reikia atlikti sudėtingus tyrimus, galbūt, tyrimui pagaminti tyrimų stendą, parengti tyrimų metodiką. Tuomet reikia nemažai išteklių, o verslas ne visuomet linkęs investuoti į nežinią.

„Mokslininkas negali verslininkui paža-dėti, kad rezultatas bus toks, kokio jis tikisi. Mokslinių tyrimo metu susiduriama su daug naujų faktorių, tenka priimti sprendimus, kurie net negalėjo būti numatomi tyrimų pradžioje. Rezultatas bet kokiu atveju bus, tačiau nebūtinai jis bus teigiamas ir nau-dingas verslui. Tokia rizika kartais ir atbaido verslininkus“, – tikina E. Puida. „Vis dažniau verslas atsigręžia ne vien tik į esamų spren-dimų integraciją ar gamybą pagal užsakovo reikalavimus, bet pradeda kurti ir savo pro-duktus bei paslaugas, o tuomet moksliniai tyrimai yra neatsiejama kūrybinio darbo dalis“, – tikina KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto dekanas dr. Andrius Vilkauskas.

Mokslinių tyrimų ir vystymo centro di-rektorius doc. dr. Kęstutis Buinevičius įsitiki-nęs, kad mokslo ir verslo bendradarbiavimas yra abipusiai naudingas. Mokslininkams – tuo, kad galima iš arčiau pažinti pramonės problemas, susipažinti su aparatūrine baze, o verslininkams – panaudoti naujausius mokslo tyrimų rezultatus savo veiklai tobu-linti ir plėsti. „Mokslo bendradarbiavimo su verslu srityje dar labai trūksta sistemos. Pagrindinis mokslininkų įvertinimo svertas dabar – mokslinės publikacijos. Tačiau tuo-met sunku apsisaugoti nuo idėjų vagysčių, o verslas praranda progą didinti pelną, remiantis mokslo rezultatais. Jei mokslinin-kai savo rezultatus galėtų verslui parduoti, tuomet ir verslas būtų suinteresuotas tokiu bendradarbiavimu, ir mokslui būtų akivaizdi nauda“, – tikina K. Buinevičius.

Kaip teigia K. Buinevičius, valstybė taip pat turi būti suinteresuota, kad verslas ir

mokslas kuo glaudžiau bendradarbiautų. Tai naudinga ne tik šalies ekonomikai, bet ir gali padėti susigrąžinti svetur nutekė-jusius protus. Dabar nemažai doktorantų yra tiesiog priversti išvykti į užsienį, nes iš šalyje gaunamo uždarbio negali pragyventi. Lietuvos verslui kito kelio nėra. Norint būti matomiems pasaulyje, sėkmingai konku-ruoti tarptautinėse rinkose su žinomiausiais

Tarp sėkmės ir sistemos pinkliųvardais, būtinos inovaci-jos, moksliniai tyrimai, aukščiausias technologi-nis lygmuo, žinių dalies didinimas galutinėje ga-minio kainoje. Tai ir yra strateginės „Enerstenos“ įmonių grupės kryptys.

„Enerstenos“ įmonių grupę sudaro septynios bendrovės Lietuvoje, taip pat įmonės Suomijoje, La-tvijoje, Estijoje ir Ukrai-noje. Tai viena didžiausių energetikos įmonių Bal-

Rusijos karinės įmonės įranga Lietuvos geležinkeliuose? Buvusi „Lietuvos geležin-kelių“ vadovybė ilgą laiką ignoravo nacio-nalinio saugumo interesus: jau penkerius metus Lietuvos geležinkeliai naudoja Rusijos kariniam pramoniniam kompleksui priklau-sančios „Iževsko radijo gamyklos“ saugos sistemą „Klub-U“. Ji buvo įdiegta visuose lokomotyvuose, modernizuojant Lietuvos geležinkelių ryšio sistemą. Naudojant rusišką palydovinę navigacijos sistemą GLONASS, nustatomos ne tik lokomotyvų koordinatės, bet ir judėjimo parametrai (koordinatės ir greitis). Specialistai kelia klausimą ir dėl galimo distancinio lokomotyvo stabdymo. Seimo nario Arvydo Anušausko nuomone, Lietuvai bendradarbiaujant gynybos srityje su sąjungininkais, ši įranga leidžia Rusijai nustatyti bet kokių karinių pervežimų ko-ordinates bei apimtis ir prireikus gali sukelti realų pavojų pervežimų ir apskritai susisieki-mo geležinkeliais saugumui. Parlamentaras kreipėsi į susisiekimo ministrą Roką Masiulį ir krašto apsaugos ministrą Raimundą Ka-roblį, prašydamas atsakingai įvertinti šias aplinkybes nacionalinio saugumo požiūriu ir prireikus inicijuoti minėtos įrangos pakeiti-mą kita, nekeliančia abejonių dėl jos galimo dvigubo panaudojimo.

Parlamentinė grupė „Už tautų Europą“. Lietuvos Respublikos Seime įkurta Seimo narių laikinoji grupė „Už tautų Europą“. Laikinosios grupės pirmininku išrinktas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių de-mokratų (TS-LKD) frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas, pavaduotoju – Lietuvos vals-tiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovas Eugenijus Jovaiša. Prie šios grupės taip pat prisijungė Seimo nariai Irena Degutienė, Vida Ačienė, Audronius Ažubalis, Rimantas Jonas Dagys, Paulius Saudargas. L. Kasčiū-no teigimu, pastaraisiais metais nesiliauja diskusijos, kokia turėtų būti Senojo žemyno ateitis. „Gilesnės eurointegracijos šalininkai pasisako už federacinį ES modelį, tačiau daugėja ir euroskeptikų, pasisakančių prieš narystę ES apskritai. Lietuvai nėra naudingi

Vandens garų kondensacijos tyrimo stendas, įrengtas Kauno technologijos universitete

KTU studentai susipažįsta su nauja įranga

Nuo 2002 m. energetikos rinkoje vei-kianti „Enerstenos“ įmonių grupė teikia efektyvius energijos gamybos sprendimus, t. y., projektuoja ir gamina biokuro katilus, kondensacinius ekonomaizerius, pakuras ir kitą technologinę biokuro katilinių ir duji-nio-skysto kuro katilinių įrangą. Siekiant, kad projektavimas ir gamyba vyktų išlaikant aukštus kokybės reikalavimus, būtų kuria-mos ir diegiamos inovacijos, įmonių grupė yra įkūrusi Mokslinių tyrimų ir vystymo centrą. Pagrindinė jo funkcija – užtikrinti sėkmingų mokslinių tyrimų, inžinerinių sprendimų diegimą pramonės ir energetikos srityse, kuriant saugias, aplinkai palankias ir išteklius tausojančias kuro deginimo tech-nologijas bei gaminant konkurencingus produktus. Įgyvendindama savo veiklą, „Enerstenos“ įmonių grupė ne tik inici-juoja mokslinius projektus savo Mokslinių tyrimų ir vystymo centre, bet ir glaudžiai bendradarbiauja su kitomis mokslo ir studijų institucijomis.

Bendri moksliniai darbai įmonių grupę vienija su Lietuvos energetikos institutu (LEI). Institute sukaupta įvairiems tyrimams reikalinga įranga, gausu patirtį turinčių mokslininkų profesionalų. Bendradarbiavi-mas vyksta abipusiai. „Enerstenos“ įmonių grupė nuolat užsako techninius bandymus bei tyrimus. Įmonių grupės užsakymu LEI yra sukūrusi eksperimentinio dujinimo re-aktoriaus valdymo sistemą, elektrostatinio filtro automatizavimo sistemų kompiuteri-nes programas ir kt. „Enerstenos“ įmonių grupė drauge su LEI dirba rekonstruojant se-nesnės statybos energetinių katilų degiklius ir optimizuojant degimo procesų valdymą.

Kaip tikina LEI direktorius dr. Sigitas Rimkevičius, bendradarbiavimas su verslo įmonėmis aktyvėja. Vienas iš paskutinių bendradarbiavimo pavyzdžių – LEI drau-ge su „Enerstenos“ įmonių grupe AB „Pa-nevėžio energija“ užsakymu rekonstruoti gamtines dujas ir mazutą deginančių katilų degikliai, kurie efektyviai mažina azoto ok-sidų išmetimą į aplinką.

abu šie kraštutinumai. ES žlugimas reikštų mažesnį ekonominį saugumą ir prastesnes vystymosi galimybes, antra vertus, poslinkis federacijos link keltų grėsmę Lietuvos suve-renumui ir kultūriniam identitetui“, – teigia L. Kasčiūnas. Anot jo, ši Seimo narių grupė stengsis, kad ES integracijos procesai vyktų nekenkiant Lietuvos nacionaliniams inte-resams bei suverenumui ir ateityje Lietuva išliktų kaip suvereni savarankiška valstybė. „Taip pat, be abejo, sieksime didesnio dėme-sio tautiškumui puoselėti ir vidaus politikoje. Pavyzdžiui, patriotiškumo ugdymas turėtų būti vienas iš švietimo sistemos prioritetų“, – tikina L. Kasčiūnas.

Pietų Korėją domina Lietuvoje kuria-mos inovacijos. Sausio 16 d. Seimo Pirmi-ninkas Viktoras Pranckietis susitiko su Pietų Korėjos ambasadoriumi Choi Sung-joo. Susitikimo metu aptarti dvišalių santykių klausimai, didelis dėmesys skirtas galimy-bėms stiprinti bendradarbiavimą švietime, moksle, inovacijų kūrime, siekiant pritraukti Korėjos investicijas į Lietuvą. „Bendradar-biavimas su Pietų Korėja reiškia didelę rinką Lietuvos verslui, naujas darbo vietas aukštų technologijų srityje“, – po susitikimo su am-basadoriumi sakė Seimo Pirmininkas. Pasak jo, sukurti ekonomiką, grįstą inovacijomis ir aukštą pridėtinę vertę kuriančiomis veiklo-mis, yra vienas iš Lietuvos strateginių tikslų.

Pietų Korėjos ambasadorius pažymėjo, kad jam puikiai žinomi Lietuvos pasauliniai pasiekimai biotechnologijų, informacinių technologijų srityse ir pažadėjo paraginti Korėjos verslininkus plėsti verslą Europos Sąjungoje, įvertinant Lietuvos siūlomas są-lygas verslui, patrauklią investicinę aplinką, laisvas ekonomines zonas ir ypač palankias logistikos galimybes. Dvišalės šalių prekybos apimtys sparčiai auga. Pietų Korėja – antroji Lietuvos prekybos partnerė Azijoje. 2015 m. prekybos apyvarta su Pietų Korėja sudarė 182,8 mln. eurų. Lyginant su 2014 m., ji padidėjo 76,5 proc. Pasaulinio inovacijų indekso 2016 m. vertinimo skalėje Lietuva yra 36 vietoje tarp 128 valstybių. Net pagal 7 rodiklius Lietuva patenka į pirmąjį valstybių dešimtuką.

tijos šalyse. Metinė „Enerstenos“ įmonių grupės apyvarta 2015 m. siekė 28 mln. eurų, įmonių grupėje dirba beveik 340 darbuotojų. „Enerstenos grupė“ vykdo projektus Bal-tarusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje. Parengta pagal Strateginės komu-nikacijos bendrovės „OMConsulting“ pranešimą. Daugiau informacijos: Donalda Tumaitytė, UAB „Enerstenos grupė“ rinkodaros vadovė

Atkelta iš 3 p.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRANEŠIMAI

MOKSLAS – VERSLUI

6 2017 m. sausio 27 d. Nr. 2 (579)Mokslo Lietuva

Dr. Vita Juknevičienė

Pabaiga. Pradžia – Nr. 1 (578)

Kita veiklos kryptis – gerosios patirties sklaida. Nuo 2016 m. sausio suorga-nizavome 8 mokslo renginius (6 iš

jų – anglų kalba) ir prisidėjome rengiant kitų padalinių organizuojamas konferencijas, skelbėme apie naujas galimybes publikuotis mokslo žurnaluose. Keturis kartus tinklas buvo pristatytas nacionalinei ir tarptautinei akademinei bendruomenei. Surengti du metodologiniai seminarai doktorantams.

Seminare „Ar tarpsektorinė partnerystė yra rezultatyvi? Socialinių inovacijų ir vertės kūrimo perspektyvos“ doktorantė Jurgita Mikolaitytė, studijuojanti jungtinėje pen-kių Lietuvos universitetų doktorantūroje, pristatė tyrimo teorines prielaidas ir gavo patarimų ne tik iš mokslinės vadovės, bet ir nuotoliniu būdu dalyvavusių diskusijos da-lyvių: JAV Nebraskos universiteto Omahoje profesorės Carol E. Ebdon, Mykolo Romerio universiteto profesorės Agotos Giedrės Rai-šienės bei mokslininkų iš Slovėnijos Novo Meste Vadybos fakulteto.

Kitas metodologinis seminaras „Re-formacijos kelias į Lietuvą – XVI a. LDK reformatų lietuviški raštai“ vyko lietuvių kalba, nes tai lėmė pati šio darbo specifika. Doktorantui Kęstučiui Dambrauskui daug pasiūlymų pateikė Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Pakalniškienė, dr. Jūratė Pajedienė iš Lietuvių kalbos instituto bei se-minaro moderatorė docentė Regina Kvašytė iš Šiaulių universiteto. Mokslinė diskusija su konkrečių sričių profesionalais buvo gera paspirtis doktorantams

Praėjusiais metais į Šiaulių universitetą atvykę mokslininkai maloniai sutiko da-lyvauti RENET renginiuose. Balandžio 18 d. profesorius Mark Cassell iš JAV Kento valstybinio universiteto buvo pagrindinis mokslinės diskusijos „Didžioji 2007–2008 metų recesija: priežastys, pasekmės ir pa-mokos“ pranešėjas. Jis pasidalijo įžvalgomis apie pasaulinę finansų krizę, nurodydamas pagrindinius veiksnius, tarp kurių svarbiau-

si: nepakankamas pasirengimas idėjų kaitai, veiklos grindimas siaurai suvoktais intere-sais, nereguliuojamas finansinės industrijos galios didėjimas ir kt. Diskusijoje dalyvavę JAV Whichitos valstybinio universiteto pro-fesorius Kenneth A. Kriz ir tyrėjas dr. Adam Jarosz iš Lenkijos Zielona Guros universiteto aptarė ekonominės krizės poveikį finansų sektoriui, valstybės valdymui ir vietos val-džios veiksmams JAV, Lenkijoje ir Vokie-tijoje, diskutavo apie ateityje galinčių kilti ekonominių krizių prielaidas ir požymius.

Balandžio 21 d. Šiaulių universiteto Ug-dymo mokslų ir socialinės gerovės fakultete viešėjęs doc. dr. Philip D. Nordness iš JAV Nebraskos universiteto Omahoje ne tik daly-vavo tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Socialinė gerovė tarpdisciplininiu požiū-riu“, bet ir vedė seminarą apie kompleksinį edukacinio tyrimo dizainą. Šiame seminare tiesiogiai ir nuotoliniu būdu aktyviai daly-vavo doktorantai, kuriems tokio metodo pri-statymas galėjo būti naudingas, planuojant savo disertacinius tyrimus.

Gegužės 3 d. Šiaulių universitete viešėjęs jaunasis tyrėjas dr. Patryk Wawrzynski iš Lenkijos Mikalojaus Koperniko universiteto aptarė temą „Atminties naratyvai ir pereina-mojo identiteto politika: lyginamoji analizė“. Tyrėjas pristatė mokslinių tyrimų projekto „Atminties politika kaip naujo identiteto konstitucinis veiksnys pereinamuoju iš au-toritarinio režimo laikotarpiu“ rezultatus. Šiam tyrimui vadovauja profesorė dr. Joanna Marszałek-Kawa iš Krokuvos nacionalinio mokslo centro.

Tarptautinė tyrėjų grupė jau buvo atliku-si šešių atvejų – Estijos, Gruzijos, Lenkijos, Ispanijos, Čilės ir Pietų Afrikos – analizę. Pranešėjas atskleidė, kaip valdžios formuo-jama atminties politika veikia politinę visuo-menę. Klausimus tiek tiesiogiai, tiek nuoto-liniu būdu uždavė RENET nariai, tarp kurių ypač aktyvūs buvo Slovėnijos mokslininkai. Tokie renginiai leido mokslininkams ne tik pasidalinti įžvalgomis, patirtimi ir tyrimų rezultatais, bet ir sulaukti grįžtamojo ryšio tiek iš jaunųjų tyrėjų, tiek ir iš patyrusių mokslininkų. Virtualus dalyvavimas suteikė galimybę aktyviai dalyvauti tarptautinėse diskusijose.

RENET sudarė galimybes dalyvauti spa-lio mėnesį vykusioje tarptautinėje mokslinė-je-praktinėje konferencijoje „Geras valdy-mas vietos savivaldoje: galimybės ir iššūkiai plėtojant bendradarbiaujantį valdymą“. Tai buvo jau penktoji šios tematikos tarptautinė konferencija, kasmet sutraukianti moksli-ninkus iš ne mažiau kaip dešimties užsienio valstybių, skirtingų mokslo ir studijų institu-cijų, nacionalinių ir vietos lygmens valdžios institucijų.

Konferenciją organizavo Šiaulių uni-versiteto Viešojo administravimo katedra. RENET kartu su LR specialiųjų tyrimų tar-nyba ir minėta katedra surengė įžanginę diskusiją „Gero valdymo modelis: ką galime pakeisti?“ Pranešimus perskaitė bendro Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Kara-lystės institucijų projekto vadovas Vaidotas Petronis, Šiaulių universiteto lektorė dokt. Rita Toleikienė ir STT Šiaulių valdybos Ko-rupcijos prevencijos poskyrio viršininkė Rita Šikšnienė. Diskusijoje aptarti tokie gero val-dymo klausimai, kaip visuomenės požiūris į valdžios institucijų skaidrumą, atsakomybės už korupcijos mažinimą pasidalijimas tarp sektorių ir visuomenės, kyšio davimo ir ėmimo problema viešajame sektoriuje ir

kt. Diskusijoje tiesiogiai ir nuotoliniu būdu dalyvavo valdžios, mokslo ir visuomenės atstovai, gausus studentų būrys.

Konferencijoje surengta ir atskira RE-NET sekcija „Globalūs iššūkiai bendradar-biaujančio valdymo raidai“, kurioje prane-šimus skaitė mokslininkai iš JAV, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos. Buvo pristatyti ne tik tri-jų Europos šalių nacionalinio lygio tyrimai, bet ir vadinamasis „karštasis“ klausimas. Juo tapo Kento universiteto (JAV) profeso-riaus Mark Cassell pranešimas „Amerikos prezidento rinkimai: ar pasaulis turėtų su-sirūpinti?“, sulaukęs daugybės diskusijų. Profesorius šį pranešimą skaitė nuotoliniu būdu. Konferencijoje RENET, kaip renginio partneris, specialiu prizu apdovanojo Slo-vėnijos mokslininką doc. dr. Uroš Pinterič iš Novo Meste Vadybos fakulteto už veiklą, skleidžiant gero valdymo idėją.

Gruodžio 7 d. Šiaulių universiteto Moks-lo instituto Tarpsektorinės partnerystės centras organizavo mokslo tyrimų festivalį „Mokslo atradimai ateities inovatoriams: mokslo teatro diena“. Šį renginį taip pat transliavo RENET, o stebėti jį galėjo tiek akademinės bendruomenės nariai Lietuvoje ir užsienyje, tiek ir mokyklų atstovai. Moks-leiviai turėjo galimybę pamatyti įdomių eksperimentų, kuriuos pristatė AHHAA mokslo centro atstovai iš Estijos.

RENET dėka nacionalinei ir tarptautinei akademinei bendruomenei buvo pristatyta jungtinė studijų programa „Regionų plėtra ir valdymas“, vykdoma kartu su Čekijos Par-dubicės universitetu. Su ja galėjo susipažinti universitete vykusios tarptautinės ERAS-MUS savaitės dalyviai, Lietuvos mokslų aka-demijoje vykusio renginio dalyviai ir Čekijos Mendelio universiteto (Brno) akademinės bendruomenės nariai.

vizitų užsienio institucijose galimybes. Be to, būnant šio tinklo nariu ir aktyviai da-lyvaujant įvairiuose renginiuose, galima ne tik pagilinti savo profesines žinias, bet ir sustiprinti anglų kalbos įgūdžius.

Norint tapti tinklo nariu, reikia apsilan-kyti RENET tinklalapyje http://renet.dist.su.lt/, užpildyti ten esančią registracijos formą, atsiųsti ją Koordinaciniam komite-tui el. paštu competence.network@gmail.com ir gauti patvirtinimą apie priėmimą. Tapus nariu, būtina nepamiršti pasinau-doti jo teikiamomis galimybėmis: aktyviai dalyvauti tinklo renginiuose (kaip minėta, ir nuotoliniu būdu), teikti siūlymus apie pageidaujamą veiklą.

Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Moks-las nebuvo ir niekada nebus užbaigta knyga. Kiekvienas svarbus laimėjimas iškelia naujų klausimų, o visokia raida ilgainiui susiduria su naujais, kaskart didesniais sunkumais.“ Tad klausimų mokslinei diskusijai visada netrūks. Timothy M. Houston knygoje apie tinklaveiką teigiama, kad veikimas tinkle yra kai kas daugiau nei organizacijos rinkodara. Tai puiki proga padaryti save „matomą“ mokslo bendruomenėje.

Tyrėjų kompetencijų tinklo reklami-nė skrajutė skelbia: „Norėtum plėtoti savo mokslinę kompetenciją? Nori gauti žinių iš mokslininkų, dirbančių panašioje srityje? Norėtum pasidalinti savo moksline eksperti-ze su kolegomis? Nori turėti daugiau draugų tarptautinėje mokslinėje bendruomenėje? Tuomet Tyrėjų kompetencijų tinklas – kaip tik tau.“ Laukiame Jūsų visų – išdrįsusių išdrįsti. Autorė yra socialinių mokslų daktarė, tyrėjų kompetencijų tinklo RENET koordinacinio komiteto pirmininkė

RENET tinklas – nacionaliniam ir tarptautiniam bendradarbiavimui

Seminaro „Reformacijos kelias į Lietuvą“ pranešėjas dokt. Kęstutis Dambrauskas

Dr. Vita Juknevičienė su Čekijos Mendelio universiteto (Brno) akademinės bendruomenės atstovais

Kento universiteto (JAV) profesorius Mark Cassell (dešinėje)

Jau turime gerųjų pavyzdžių, kai RE-NET nariai kviečia-mi tapti mokslinių žurnalų redkolegijos nariais, mokslinių knygų recenzentais, mokslinių konferen-cijų plenarinių posė-džių kviestiniais pra-nešėjais, tarptautinių tyrimų projektų par-tneriais. Užsimezgus draugiškiems ryšiams, jaunieji mokslininkai derina stažuočių ir

LIETUVA IR LATVIJA

2017 m. sausio 27 d. Nr. 2 (579) 7Mokslo Lietuva

Dr. Algirdas Matulevičius

Praėjusių metų lapkričio 25–27 d. San-kelmarko Baltijos akademijoje (Aca-demia Baltica), netoli Flensburgo,

Šlezvigo-Holšteino (Schleswig-Holstein) že-mėje, Šiaurės Vokietijoje įvyko šiai tematikai skirtas seminaras. Jame dalyvavo istorikai, kraštotyrininkai, žurnalistai, rašytojai, žmo-nės, kurių giminės šaknys – Rytų Prūsijoje ir Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje. Kaip visada, dauguma vokiečių. Dalyvavo ir keletas lie-tuvių: prof. Sigita Barniškienė; germanistė ir publicistė, buvusi ilgametė Vilniaus universi-teto dėstytoja, vertėja, dabar pagal archyvinę medžiagą tirianti aktualias XX a. Lietuvos istorijos problemas, Irena Tumavičiūtė; šio rašinio autorius ir ilgametė Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė-Oganisjan. Atvyko ir keletas lenkų bei dabartinių kaliningradie-čių. Galbūt baltų prūsų ar net lietuvių kilmės yra J. Bardun iš Kaliningrado, M. Jurgingas ir A. Tydecks-Jürging iš Hanoverio, K. Ko-lenda iš Hamburgo, E. Petereitis iš Bonos, G. Riedelis iš Švarcenbeko, J. Wenzelis iš Wolfsburgo ir K. Wirkus iš Bytowo.

Akademijos vadovas – energingasis jau-nas intelektualas dr. Christianas Pletzingas, kilęs iš buvusios Rytų Prūsijos (Ostpreußen). Anot akad. prof. Vytauto Mažiulio, pavar-dės galūnė su -ing gali būti prūsiškos kil-mės. Rytų Prūsija – nuo XVIII a. Prūsijos karalystės, nuo 1871 m. Vokietijos impe-rijos provincija. XVIII–XIX a. pradžioje (iki reformų per ir po napoleonmečio arba prancūzmečio) ją sudarė Lietuvos ir Rytų Prūsijos departamentai – senosios Prūsijos teritoriniai administraciniai regionai. Beje, lietuviškosios apskritys oficialiai vadintos ir Lietuvos provincijos (Preußisch-Litauen), Lietuvos terminais.

Seminaro programą sudarė projektų vadovė Marion Clausen, renginiams va-dovavo dr. Petra Zühlsdorf-Böhm. Vyravo mokslinė, draugiška aplinka. Tik norėtų-si, kad seminaro dalyviai vokiečiai keltų aktualius, aštresnius klausimus, nevengtų nepatogių ar nemalonių skaudžių praeities įvykių vertinimų. Juk Rytų Prūsija – buvęs Prūsijos karalystės ir netgi Vokietijos aruo-das. Beje, pokalbiuose prie kavos puodelio jie buvo atviresni, nevengė ir aštriai pasisakyti apie pokario istorijos vertinimus. Mes, keli lietuviai, aktyviai dalyvavome, kalbėdami arba tikslindami pranešėjų teiginius Nuo-širdžiai dėkoju kolegei Irenai Tumavičiūtei, kuri mano pasisakymus profesionaliai vertė į vokiečių kalbą.

Prusa (Senoji Prūsija nuo Vyslos iki Ne-muno) – autochtonų baltų arba aisčių kraš-tas, apgyventas prieš kelis tūkstantmečius. Žinome apie lietuvininkų, arba mažlietuvių, taip pat ir vokiečių nuopelnus lietuvių kalbai, raštijai, kultūrai, mokslui, ūkio pažangai, politinei minčiai. Kai kuriais amžiais Ma-žojoje Lietuvoje lietuvybės buvo daugiau nei carinės Rusijos imperializmo pavergtoje Di-džioje Lietuvoje, nors ši – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šerdis.

Jau esu rašęs, kad Didžiojoje Lietuvoje po 1795 m. carinės Rusijos okupacijos Lietuvai buvo primestas atsilikęs azijinis gamybinių santykių ir ūkio sanklodos būdas, vykdytas lietuvių kalbos ir apskritai kultūros genoci-das. Mažojoje Lietuvoje, nors lietuvininkai (mažlietuviai) neturėjo savo valstybės, per XVIII a. pradžios kolonizaciją gausiai ap-sigyveno vokiečių bei vokietkalbių, tačiau

Pilkalnio, Gumbinės apskrityse gyveno iki 2/3 lietuvininkų arba lietuvių kilmės kaimo gyventojų. Dr. Chr. Spatzas apie tai parašė daktaro disertaciją ir išleido knygą. 1992 m. buvo sukurtas dokumentinis, o vėliau ir meninis filmai. Istorikė ir žurnalistė iš Vokietijos Ruth Kibelka-Leiserowitz 1991 m. parašė knygą „Wolfskinder“ (lietuviškas leidimas „Vilko vaikai:, 2000). Vilnietis Alvy-das Šlepikas parašė romaną „Mano vardas – Marytė“, vertinamą ir Vokietijoje. Romanas išverstas į vokiečių ir lenkų kalbas.

Dr. Ch. Spatzas savo pranešimą pradėjo jaudinančiu pasakojimu iš minėto A. Šlepiko romano pirmojo skyriaus, kaip vokietukai užšalusia upe tarsi gyvybės keliu traukia Lietuvos pusėn. Dešimtys tūkstančių liku-sių savo žemėje vaikų mirė sovietiniuose konclageriuose nuo difterijos, šiltinės, bado, šalčio arba buvo nužudyti. Keli tūkstančiai gelbėjosi, eidami pėsti į okupuotą Lietuvą, kiti ją per kančias pasiekė kitais būdais. Tuos, kurie bėgo žiemą ledu per Nemuną, sovietiniai kareiviai šaudydavo, sprogdin-davo granatomis. Upėje – kraujas ir lavonai. Ypatingu žiaurumu pasižymėjo enkavedistai ir raudonarmiečiai iš Vidurinės Azijos.

Pasak dr. Chr. Spatzo, jau ir pasenę buvę „vilko vaikai“ nenorėjo prisiminti išgyventų vargų, tylėjo. Ypač sunku buvo prakalbinti gyvenančius buvusioje Rytų Vokietijoje, nes ten kalbėti apie Rytų Prūsiją ir patirtus vargus buvo draudžiama. Tačiau laikai kei-čiasi, atsiranda atvirumas, noras išsipasakoti. Pranešėjo teigimu, tais siaubingais metais rusų okupuotos Lietuvos teritorijoje buvo atsidūrę apie 25 tūkstančius Rytų Prūsijos vaikų. Jis pabrėžė į savo šeimas priėmusių iškankintus vaikus lietuvių gerumą ir žmo-giškumą. Jie rizikavo gyvybe arba ištrėmimu į Sibirą. (Tęsinys – kitame numeryje)

Rytprūsiečiai kelyje

Seminaro dalyviai. Irenos Tumavičiūtės nuotr.

LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJOS Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus sekcijos posėdis

Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus Agrarinės ekonomikos ir sociologijos sekcijos ataskaitinis ir rinkiminis posėdis įvyks šių metų vasario 10 d.

(penktadienį) 12 val. Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultete (Kauno r., Akademija, Universiteto g. 10, III rūmai, I a., 610 auditorija).

Darbotvarkė:1. Sekcijos pirmininko veiklos ataskaita.2. Naujo sekcijos pirmininko rinkimai.3. 2017 m. veiklos plano aptarimas ir tvirtinimas.Prašome pateikti siūlymus dėl 2017 m. veiklos plano (forma pateikta priede) ir kandidatų

į sekcijos pirmininko vietą. Pasiūlymų laukiame el. paštu laei@laei.lt.Pagarbiai

Sekcijos pirmininkė dr. Rasa Melnikienė

MOKSLO RENGINIAI, SKELBIMAI

dėl Reformacijos, o 1807 m. panaikinus Prūsijoje baudžiavą, ilgainiui buvo sukurta provakarietiško tipo, pažangesnio ūkio rin-kos ekonomikos visuomenė. Nors 1871 m. susikūrus Vokietijos imperijai, lietuvių kalba buvo pašalinta iš viešojo gyvenimo, tačiau kitose srityse lietuvininkai turėjo kultūrinę autonomiją.

Šiame seminare po Baltijos akademijos vadovo dr. Christiano Pletzingo sveikinimo kalbos pranešėja iš Greifswaldo Mareikė Schönle pranešime „Iš Kenigsbergo į Ka-liningradą“ kalbėjo apie krašto gyventojų vokiečių, prūsų, lietuvių žūtis ir Raudonosios armijos su NKVD vykdytas žudynes, bė-glių vilkstines, vėliau okupacinės sovietinės karinės valdžios įvykdytas autochtonų de-portacijas į sovietizuojamą SSRS okupuotą zoną – Rytų Vokietiją. Mano nuomonei, kad mes Lietuvoje tokias Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštų) civilių gyventojų masines žudynes vertiname kaip genocidą, pritarė Maskvoje gimusi Rusijos mokslų akademijos Etnografijos ir etninės antropologijos instituto Maskvoje buvusi ilgametė mokslinė bendradarbė, kovotoja už žmogaus teises prof. habil. dr. Svetlana Červonnaja. Tarp daugelio monografijų ji yra parašiusi ir „Pilietiniai judėjimai Lietu-voje. Ankstyvasis Sąjūdis“ (Graždanskie dvi-ženija v Litve. Molodoj Sajudis, 1993). Už tai pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis ją yra pa-vadinęs rusų tautos sąžine, ginančia Rusijos demokratijos garbę. S. Červonnaja žinoma ir Europoje kaip drąsi, nuosekli, ištverminga mažų tautų gynėja, aštriai kritikuojanti agre-syvią Rusijos imperialistinę politiką.

Kalbant apie Lietuvą, prelegentės Marei-kė Schönle ištartas teiginys, kad Lietuvoje po karo vyko pilietinis karas, rodo, jog jaunieji Vokietijos istorikai iki šiol naudojasi tekstais, į kuriuos įterpti mūsų partizaninį pasiprieši-nimą menkinantys teiginiai. Po pranešimo prasidėjus trumpai diskusijai, mus, lietuvius, aplenkė publicistas iš Lenkijos Januszas Tycneris, trumpai ir aiškiai pasakęs, kad nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nebuvo pilieti-nio karo, o vyko pasipriešinimas sovietinei okupacijai.

Disonansu nuskambėjo jaunos žurna-listės kaliningradietės Oksanos Sasonovos pasakojimas, o tiksliau, pasaka idilija apie su jaunu fotografu Aleksandru Matvejevu nuo šių metų vykdomą projektą „Naujakuriai. Naujoji tėvynė  – Kaliningrado sritis“, kurį ji iliustravo nuotraukomis. Iš jos komentarų susidaro įspūdis, kad šiame krašte vyksta geras darnus gyvenimas; o po karo likę dar gyvi vokiečiai kartais ir gerai sugyveno su kolonistais rusais. Vieni pas kitus svečiuoda-vosi, dalijosi sunkumais, būdavo, kad kartu ir išgerdavo, pašokdavo. Tarytum Karaliau-čiaus krašte nebuvo nei daugelio sovietinių konclagerių, nei daugybės tūkstančių mirčių nuo bado ir automatų kulkų, masinio moterų prievartavimo, tremčių į Sibirą, patyčių, kad visi vietiniai buvo laikomi fašistais. Beje,

tas terminas labiau tinka italams (tai – italų kabos žodis). Hitlerinei propagandai pa-sidavusius vokiečius būtų tiksliau vadinti nacionalsocialistais.

Pranešėjos pateiktose nuotraukose matė-me rusus ir rusakalbius, tačiau nepastebėti, gal net ignoruojami liko kaukaziečiai, lietu-viai, totoriai, žydai. Juk sovietai, o dabar Ru-sija taip propaguoja tautų draugystę, dabar vartodama terminą multikultūra. Seminaro dalyviai klausė, kodėl taip traktuojama.

Ypatingo dėmesio susilaukė išsamus, paremtas objektyviais faktais ir daugybės liudytojų parodymais dr. Christopherio Spatzo (Špaco) iš Berlyno mokslinis pra-nešimas apie vadinamuosius „vilko vaikus“ (Wolfskinder). Jais vadinami Karaliaučiaus krašto vaikai, nuo bado, ligų ir sovietinio smurto po karo atbėgę į gretimą, kitą Lietu-vą – buvusią Lietuvos valstybę, 1940 m. ir po karo okupuotą, aneksuotą ir sovietizuojamą, bet iki kolchozų įsteigimo turinčią ką paval-gyti, ypač garsėjusią lašiniais.

Lietuviai ūkininkai po karo priglaudė ir maitino kelis tūkstančius išbadėjusių vo-kietukų ar lietuvininkų našlaičių. Krašto-tyrininkas Jonas Česnavičius iš tūkstančių pavardžių nustatė, kad Tilžės, Ragainės,

Seminaro pranešėjai. Iš kairės: dr.Ch. Pletzing, dr. P. Zühlsdorf-Böhm, Roza Šikšnienė, Irena Tumavičiūtė, Algirdas Matulevičius

SKAUDŽIOS PRAEITIES PĖDSAKAIS

8 2017 m. sausio 27 d. Nr. 2 (579)Mokslo Lietuva

1991–1996

Lietuvos mokslo taryba didžiausią dė-mesį skyrė Lietuvos mokslo ir studi-jų sistemos reformai, kurios turinį

sudarė: – mokslo ir studijų sistemos reorganiza-vimas iš žinybinės į bendravalstybinę sistemą, orientuojant mokslo tyrimus į visos Lietuvos reikmėms svarbiausius uždavinius;

– mokslo, studijų ir technologinių tyrimų vienovės atstatymas;

– aukštųjų mokyklų ir valstybinių mokslo institutų autonomijos mokslo tyrimų, studijų ir dėstymo srityse bei mokslo ir studijų sistemos savivaldos įteisinimas ir įtvirtinimas;

– Lietuvos aukštųjų mokyklų teikiamo išsi-lavinimo standartų (profesinė kvalifikaci-ja, studijų kvalifikaciniai laipsniai, studijų programų akreditacija, aukštųjų mokyklų atestacija) suderinimas su priimtais Euro-pos Sąjungos valstybėse;

– programinis mokslo bei technologinių tyrimų, orientuotų spręsti nacionalinėse ir kitose valstybės programose keliamus uždavinius, koordinavimas;

– nauja, pasauline patirtimi paremta, moks-lininkų rengimo ir atestacijos – dokto-rantūros studijų, habilitacijos, mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų teikimo – sistema.

Taryba svarstė ir rengė siūlymus bei ekspertizių išvadas strateginiais mokslo ir studijų plėtotės, valstybinės mokslo ir studijų politikos parengimo ir įgyvendinimo klau-simais. Nors Tarybos nuostatuose buvo nu-matyta, kad Tarybos nariai į sesijas renkasi ne rečiau kaip 4 kartus per metus, bet dirbta intensyviai: per penkerius metus įvyko 123 plenariniai posėdžiai, o nuolatinės komisijos kiekvieną mėnesį rinkosi po 2–3 kartus. Iš nuveiktų svarbiausių darbų paminėtini šie:

– paskelbtas dokumentas „Lietuvos moks-

lo tikslai ir plėtotės principai“, kuriame suformuluoti mokslo tikslai ir funkcijos valstybėje, paramos mokslui krizės sąly-gomis būdai, valstybės ir mokslo santykiai bei pateikti mokslo prioritetų nustatymo principai;

– parengtas „Valstybinių ir aukštųjų moky-klų, mokslo institutų pagrindinių veiklos krypčių sąrašas“, kuriame suformuluotos tuo metu valstybei prioritetinės mokslo tyrimų kryptys ir nurodytos už jas atsa-kingos mokslo institucijos;

– parengta „Lietuvos mokslo tarybos nuos-tata mokslo ir studijų integracijos klau-simu“, kurioje suformuluoti mokslo ir studijų integracijos tikslai, apibendrinta mokslo ir studijų institucijų patirtis, pro-blemos, siūlomi būdai integracijai plėtoti;

– parengti „Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų bendrieji nuostatai“ ir kiti dokumentai, reglamentuojantys mokslo laipsnių ir pe-dagoginių mokslo vardų teikimą, taip pat užsienyje įgytų mokslo laipsnių pri-pažinimą Lietuvoje. Pradėta nuolatinė mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų teikimo Lietuvos mokslo ir studijų institucijose priežiūra.

Taryba siekė, kad Lietuvoje didėtų kon-kurso būdu finansuojamų mokslo tyrimų da-lis, todėl buvo inicijuotas „Valstybinių moks-lo programų rengimo ir vykdymo nuostatų“ parengimas. 1994 m. Valstybinių mokslo programų statusą Vyriausybė pripažino ke-turioms programoms: „Regiono ekologinis tvarumas: Lietuvos pavyzdžiu (ECOSLIT)“, „Atominė energetika ir aplinka“, „Mole-kuliniai biotechnologijos pagrindai: genų struktūra, funkcijos ir veiklos reguliavimas“ ir „Lietuvos geologinės aplinkos evoliucija ir žemės išteklių prognozė (LITOSFERA)“. 1996 m. Taryba kartu su Švietimo ir moks-lo ministerija parengė naują „Valstybinių mokslo programų rengimo ir vykdymo nuostatų“ redakciją.

LMT rūpinosi 1993 m. veiklą pradėjusiu Lietuvos valstybiniu mokslo ir studijų fondu. Per trejus metus konkurso būdu fondas parė-mė 271 mokslininko (mokslininkų grupės) vykdomus mokslinių tyrimų darbus, 151

Respublikos Prezidentų vardo stipendijas. Parengti siūlymai dėl Lietuvos Respublikos mokslo premijų komiteto nuostatų pakeiti-mo ir komiteto struktūros. Buvo svarstomi mokslininkų prašymai pripažinti jų moks-

LIETUVOS MOKSLO TARYBOS VEIKLOS CHRONOLOGIJA

MININT LMT VEIKLOS 25-METĮ

Lietuvos mokslo taryboje: Jonas Puodžius, prof. Kęstutis Makariūnas, prof. Leonas Kadžiulis

Sunkiai įsivaizduojame savo kasdienybę be informacinių technologijų, tačiau ne visada teisingai suvokiame jų vietą

gyvenime – technologijos nebėra vien darbo priemonė. „Šiandien į IT žvelgiame tarsi į kokią panacėją, kuri išgelbės pasaulį. Ban-dymų sukurti startuolių, mano nuomone, jau turime užtektinai. Reikėtų koncentruotis į tai, kaip patiems išmokti ir išmokyti savo vaikus gyventi su technologijomis“, – sako Vilniaus Gedimino technikos universite-to Informacinių technologijų ir sistemų

centro vadovė dr. Eglė Radvilė. Anot jos, technologijos turi tapti elementariu įrankiu, leidžiančiu efektyviau ir optimaliai spręsti ne globalias, o kasdienines problemas.“

Pasak IT ekspertės, būtina įdiegti šią sampratą, mat daugelis tėvų bando spręsti vaiko atitraukimo nuo kompiuterio ekrano problemą, nors patys dėl to kalti. Ji prime-na, kad vaikai „užmušinėja laiką“, žaisdami kompiuteriu, nes tėvai nesugeba vaikui pa-rodyti, kad kompiuteris yra ne tik žaidimų įrankis. Tiek juo, tiek išmaniuoju telefonu galima spręsti kasdienes buities problemas. E. Radvilė siūlo skirti laiko ir kartu su vai-ku užsisakyti maisto internetu, paaiškinti jam, kaip naudotis žemėlapiu telefone, pa-prasčiausiomis programomis, sukurti gėlių laistymo priminimo pranešimą ar panašiai.

IT naudojimas vaikui turi tapti dar vienu elementariu įgūdžiu. „Ilgą laiką norėjome, kad mes ar mūsų vaikai mokėtų bent dvi už-sienio kalbas, neatsižvelgdami į tai, ar vaikas labiau linkęs į technologinius, ar į socialinius mokslus, tačiau pamiršome, kad šiandien į klausimą apie kalbų mokėjimą galima atsa-

kyti: „Vieną WEB ir dvi aplikacijos“, – pastebi centro vadovė.

Anot E. Radvilės, technologijos šiandien kaip niekada gali padėti semtis žinių ir su-stiprinti mokymosi procesą: „Dėl sparčiai tobulėjančių geografinės vietos nustatymo ir vaizdo atpažinimo technologijų šiandien visą pasaulį galima paversi mokyklos klase. Yra programėlių, kuriomis naudojantis, nufotografavus medžio lapą programinė įranga pateikia informaciją apie visą augalą ir jo savybes. Planšetinio kompiuterio kamerą nukreipus į pastatą, per kitą programėlę galima matyti visą jo atraminę struktūrą, paslėptas vandentiekio, šildymo ir aušinimo sistemas. Taip ir naudojant IT, praplečiamos technologijų suvokimo ribos, ugdomi jo gebėjimai ir mokymosi atmintys – vaizdinė, kinetinė, muzikinė, lingvistinė ir pan.“

Anot ekspertės, efektyviai integravus technologijas į mokymosi procesą, galima ne tik padaryti jį įdomesnį ir efektyvesnį, bet ir sutaupyti: „Atsisveikinkime su atgy-venusiais vadovėliais ir astronominėmis jų kainomis. Pasitikime elektronines skaitykles

su automatiniais atnaujinimais, dinamišku ir individualiems mokiniams pritaikytu turiniu. Tai yra ypač svarbu, turint ribotą švietimo sistemos biudžetą – reikia jį iš-naudoti efektyviai.“ E. Radvilė teigia, kad šiandien mokykloje nepakanka suteikiamų IT žinių. Jos orientuotos į informatikos egza-mino išlaikymą, tačiau nemoko vaikų pažinti pasaulį, pasitelkiant technologijas, dirbant komandose.“

Vilniaus Gedimino technikos universi-tete pradėjo veikti IT mokykla, skirta 11–14 m. moksleiviams. Joje profesionalų komanda dirbs su vaikais, mokydama juos ne tik nau-doti IT, bet ir gyventi su technologijomis bei ruoštis ateities profesijoms. Pasak E. Radvi-lės, netrukus dar labiau padaugės IT grįstų profesijų: reikės bepiločių orlaivių (dronų) mokytojų-programuotojų, virtualios rea-lybės kūrėjų, robotų prižiūrėtojų, aukšto lygio programuotojų-architektų, visų tipų operatorių, pvz., prižiūrinčių autonominius automobilius, ir panašių specialistų. Parengta pagal VGTU Viešosios komunikacijos direkcijos pranešimą

Išmokykime vaikus gyventi su informacinėmis technologijomis

mokslininką, rašantį mokslo kūrinius ir va-dovėlius aukštosioms mokykloms, devynias mokslo programas, kurias kartu parengė ir vykdė kelios mokslo ir studijų institucijos, 19 mokslinių tyrimų darbų pagal tarpvals-tybines programas, 63 mokslo renginius. Buvo vertinami prašymai skirti valstybės stipendijas jauniesiems mokslininkams (iki 30 stipendijų kasmet), aukščiausio laips-nio valstybės stipendijas pasižymėjusiems mokslininkams (10 stipendijų kasmet) bei

linę veiklą mokslo ir studijų institucijose atitinkančia reikalavimus valstybinei moks-lininkų pensijai skirti. Vykdyta periodinių mokslo leidinių, kuriuos siūlyta įrašyti į Lietuvos prestižinių periodinių ir tęstinių mokslo leidinių bei prestižinių kultūros leidinių sąrašus, ekspertizė. Apibendrinusi šią patirtį, 1996 m. Taryba parengė „Vals-tybės biudžeto paramos mokslo leidiniams nuostatų“ projektą.

Dr. Eglė Radvilė

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETE

2017 m. sausio 27 d. Nr. 2 (579) 9Mokslo Lietuva

Regina Vaišvilienė

Pradedame skelbti Lietuvos medicinos bibliotekos parengtą medžiagą apie po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje

veikusią JAV ir Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungą. Vieni iš aktyviausių jos narių buvo dr. Milda Kuršaitė-Budrienė (Budrys) ir Stasys Budrys.

1960 m. pradėjęs eiti Lietuvių gydytojų biuletenis per dešimt metų ne kartą keitė savo formatą. Iš pradžių buvęs nedidukas, vėliau leidinys tapo žurnalu, o nuo 1971 m. buvo pervardintas į „Medicina“ su paantraš-te „Pasaulio ir Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos organas“. Šiuo pavadinimu leidinys ėjo iki 2004 m. Nuo 1960 iki 2004 m. buvo išleisti 98 numeriai. Po Mildos Budrienės leidinio redaktoriai gana dažnai keitėsi. Nuo 1981 m., kai redaktoriaus vairą perėmė Vaclovas Šaulys, žurnalas vėl pradėjo eiti re-guliariai – du kartus per metus. Dr. V. Šaulys žurnalui vadovavo iki 2002 m., panašiai kaip dr. J. Staugaitis Lietuvoje leistai „Medicinai“.

Gydytojas Stasys BudrysStasys Budrys (1916–1984) gimė 1916

m. liepos 14 d. Vilkijoje. Lankė Vilkijos pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Ją baigęs 1935 m., įstojo į Vytauto Didžiojo univer-siteto Medicinos fakultetą. Studijuodamas priklausė studentų korporacijai „Fraternitas Lithuanica“ ir jūros skautams.

1940 m. įgijo medicinos daktaro diplomą ir pradėjo dirbti Romainių tuberkuliozės ligoninėje Kaune, vėliau dirbo Raudonojo Kryžiaus tuberkuliozės sanatorijoje Aukš-tojoje Panemunėje. 1941 m. vedė kurso kolegę Mildą Kuršaitę. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus. Dirbo Sudetų krašte Tuberkuliozės sanatorijoje, vėliau Koburgo (Coburgo), Ašafenburgo (Aschaffenburg), Štutgarto (Stuttgart) pabėgėlių stovyklo-se (angl. displaced persons) gydytoju. Šias stovyklas kuravo UNRRA – Jungtinė tautų paramos ir atstatymo organizacija.

Sudėtingas išeivio kelias1947 m. atvyko į JAV, kur jau buvo įsikū-

rusi jo žmona Milda. Po trejų metų, išlaikęs privalomus valstybinius egzaminus, Stasys Budrys įgijo teisę verstis medicinos praktika Ilinojaus (Illinois) valstijoje, kartu su žmona Čikagoje įkūrė privačią kliniką.

Dr. Stasys Budrys daug laiko paskyrė lietuviškai visuomeninei veiklai. Kaip jau minėta, Lietuvoje buvo aktyvus gydytojų korporacijos „Fraternitas Lituanica“ (1937–1940) narys. Dirbdamas JAV, nuo 1950 m. aktyviai rėmė šios korporacijos veiklą, buvo jos valdybos narys, vėliau – pirmininkas. 1956–1957 m. S. Budrys buvo išrinktas Ilino-jaus Lietuvių gydytojų draugijos pirmininku, dvi kadencijas buvo jos vicepirmininkas. 1965–1967 m. – Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos (PLGS) pirmininkas.

Visuomeninė veikla1960–1965 m. S. Budrys redagavo „Lie-

tuvių gydytojų biuletenį“. Pats būdamas aktyvus skautų judėjimo dalyvis, parūpino teritoriją skautų stovykloms (žemę šiam tikslui dovanojo vaistininkas Pranas Rakas), kurį laiką buvo stovyklos tarybos pirminin-kas. Labai mėgęs fotografuoti, dr. S. Budrys skatino ir globojo kitus fotografus mėgėjus, buvo Lietuvių fotoarchyvo tarybos pirmi-

ninkas. 1982 m. išėjo į pensiją, apsigyveno Sarasotoje (Floridos valstijoje). 1984 m. balandžio 10 d. staiga mirė. Po jo mirties 1985 m. šiam archyvui suteiktas dr. Stasio Budrio vardas.

Apie pirmąjį lietuvį – Niujor-ko gydytoją

S. Budrys visapusiškai globojo ir rėmė įvairias lietuvių kultūros organizacijas: skau-tų veiklą, Jaunimo centrą, Lietuvių fondą, Balf, korporacijos „Fraternitas Lithuanica“ konkursus ir kt. Jam aktyviai dalyvaujant, 1967 m. Čikagoje išleista knyga apie pirmąjį lietuvį gydytoją, dirbusį Amerikoje – Alek-sandrą Karolį Kuršių. Minint Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos veiklos dešim-tmetį, buvo perspausdinta A. K. Kuršiaus disertacija medicinos daktaro laipsniui įgyti, išspausdinta Leidene 1662 m. Ją išvertė kun. Anicetas Tamošaitis, S. J., redagavo Stasys Budrys ir Vaclovas Paprockas, išspausdino M. Morkūno spaustuvė. Knyga išleista 1500 egz. tiražu. Įdomus sutapimas, kad Stasio Budrio žmonos dr. Mildos mergautinė pa-vardė – Kuršaitė.

Dr. Stasys Budrys buvo aktyvus Amerikos gydytojų organizacijų narys. Keletą metų jis buvo „Chicago Medical Society“ ir „Illinois State Medical Society“ komitetų narys ar pir-mininkas. 1976 m. jam buvo suteiktas „Fellow of American Academy of Family Practice“ pažymėjimas kaip padėka jo daugelį metų teiktos medicininės pagalbos šeimoms įver-tinimas (žr. „Medicina“,1994, Nr. 2).

Skelbiame dr. Stasio Budrio parašytą įžangą minėtai Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos perspausdintai dr. Aleksandro Karolio Kuršiaus disertacijai apie inkstų ir pūslės akmenį. (Tekstas pateiktas taip, kaip išspausdintas šiame leidinyje; kalba netaisyta.)

Dr. Alexander Carolus Cur-sius-Curtius

Įvedamoji disertacija apie inkstų ir pūslės akmenį

Čikaga, 1967 m. Leidėjo žodis1913 metais laikomi Amerikos Lietuvių

Daktarų Draugijos įsikūrimo metais. Nuo to laiko draugija gyvavo iki Antrojo pasaulio karo. Dauguma draugijos narių gyveno ir praktika vertėsi Čikagoj. Po Antrojo pasau-linio karo į Jungtines Amerikos Valstijas atvyko didelis būrys lietuvių imigrantų, tarp kurių buvo daug gydytojų. Naujieji ateiviai gydytojai, apsigyvenę New Yorko, Ohio, Michigano valstybėse ir Kanadoje, įkūrė atskiras draugijas. Apsigyvenę Illinojaus

valstybėje, įsitraukė į Amerikos Lietuvių daktarų Draugiją.

1957 metais darbo dienos savaitgalyje A. L. D. Draugijos iniciatyva Čikagoje buvo sušauktas bendras visų draugijų suvažiavi-mas ir įkurta Amerikos Lietuvių Gydytojų Sąjunga, kuri ir toliau tęsia ilgus metus Čika-goje veikusios draugijos tradicijas ir darbus.

Amerikos Lietuvių Gydytojų Sąjungos veikla buvo gyva, todėl greitu laiku prie įsteigtos A. L. G. S. prisijungė naujai įsikū-rusios Kalifornijos ir Naujosios Anglijos lietuvių gydytojų draugijos. 1960 metais buvo pradėtas leisti „Lietuvių Gydytojų Biuletenis“, kuris labai daug prisideda prie Sąjungos veiklos stiprinimo ir plėtimo.

Amerikos Lietuvių Gydytojų Sąjunga šios organizacijos pirmajam dešimtmečiui pažymėti nusprendė perspausdinti dr. Alek-sandro Karolio Kuršiaus disertaciją, išleistą 1662 metais.

Dr. A. K. Kuršius (lot. rašė: Alex Ca-rolus Curtius), kaip dabartiniai duomenys sako, atrodo yra buvęs pirmasis lietuvis gydytojas Amerikoje. Kad jis yra lietuvis,

Milda ir Stasys Budriai

Stasys ir Milda Budriai 1982 m.

Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos biuletenio viršelis

Leidinio apie daktarą Aleksandrą Karolį Kuršių viršelis

Lietuvių gydytojų sąjungos biuletenio redakcinė komisija. iš kairės į dešinę sėdi: dr. J. Valaitis, I. Makštutienė, dr. S. Biežis. Stovi: dr. A. Garūnas, dr. V. Tauras ir dr. S. Budrys. Archyvo nuotr.

įrodo jo Leideno universiteto matrikuliacijos dokumentai. Į Universitetą jis įstojo 1662 metais gruodžio mėn. ir buvo registruotas kaip Carolus Alexander Curtius Novilis Lithuanus IV.D et Medicinae Candidatus“, Vol. 10, p. 634.

Faktas yra, kad mūsų tautos atstovui teko garbė dalyvauti New Yorko, didžiausio Naujojo Pasaulio miesto, kūrime, kuris jam atvykus buvo vadinamas New Amsterdamu ir turėjo vos 1500 gyventojų. Mūsų tautietis buvo vienas iš pirmųjų New Yorko gydytojų, kaip lygiai ir pirmasis aukštesniosios moky-klos rektorius.

Mums malonu, kad lietuvių kultūrinis ir medicinos indėlis į Amerikos ir vieno didžiausių pasaulyje didmiesčio progresą, pradėtas pačioje jo užuomazgoje ir šiandien dar tebedidinamas.

Stasys Budrys, M. D. Amerikos Lietuvių Gydytojų Sąjungos Pirmininkas

IŠKILIŲ ASMENYBIŲ GALERIJOJE

10 2017 m. sausio 27 d. Nr. 2 (579)Mokslo Lietuva

Prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis

Praėjusių metų rugsėjo mėnesį Ge-nerolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija daugiau kaip pustrečio

tūkstančio egzempliorių tiražu išleido 136 puslapių apimties knygą „Šalies saugumas ir gynyba“, skirtą bendrojo lavinimo mokyklų ir neformaliojo švietimo pedagogams. Šis leidinys suteiks jiems papildomų žinių ir padės lengviau jas perteikti mokiniams per pamokas ar kitus užsiėmimus.

Pirmuosiuose trijuose knygos skyriuose aptariama nacionalinio saugumo samprata, analizuojama valstybės gynyba ir pristatoma krašto apsaugos sistema. Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikti klausimai ir diskusijų temos. Paskutiniame skyriuje išsamiai apta-riama nacionalinio saugumo ir ginkluotųjų pajėgų tematikos integracija į pilietinį ug-dymą mokykloje. Šis skyrius remiasi knygos autorių daugiau kaip dešimtmetį vykdytais moksliniais tyrimais. Pateikti išsamūs reko-menduojamos mokslinės literatūros ir kitų šaltinių sąrašai, nuorodos į internetines prieigas.

Lapkričio mėnesį pasirodė mokiniams skirta mokomoji 158 puslapių apimties kny-ga tuo pačiu pavadinimu (5000 egz. tiražu). Joje koncentruotai pateiktos žinios apie nacionalinį saugumą, Lietuvos gynybos poli-tiką, valstybės gynybą, Lietuvos kariuomenę. Aptariamos tokios aktualios temos, kaip pilietinis pasipriešinimas, Lietuvos šaulių sąjunga, valstybė ir pilietis neįprastomis sąlygomis, šiuolaikinė karyba. Besimokan-tieji ras žinių apie vadovavimą kariuomenei, kariuomenės vado funkcijas, jungtinį štabą, sausumos, oro, jūrų ir specialiųjų operacijų pajėgas, logistikos valdybą, Mokymo ir dok-trinų valdybą, Lietuvos didžiojo kunigaikš-čio Gedimino štabo batalioną, karo policiją.

Knygoje aptarta tarnyba Lietuvos ka-riuomenėje, atsakoma į klausimus, kaip tapti Lietuvos kariuomenės karininku. Supažin-dinama su valstybės ir kariuomenės atri-butika: valstybės vėliava, vėliavos pakėlimo ceremonija, Lietuvos kariuomenės vėliavos, skiriamieji ženklai, uniformos, karių laipsnių ženklai, krašto apsaugos sistemos apdova-nojimai ir karinė spauda. Knyga iliustruota

mokslų katedros (vedėja – atsargos kapitonė doc. dr. Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė) mokslinio ir metodinio darbo rezultatas. Įgyvendindami Krašto apsaugos ministerijos iniciatyvą dėl Lietuvos jaunimo pilietinio ug-dymo tobulinimo šalies saugumo ir gynybos klausimais, šios katedros mokslininkai nuo 2003 m. vykdo pilietinio ugdymo proceso tobulinimo mokslinius tyrimus. Šios tyrimo temos vadovė – atsargos kapitonė doc. dr. Audronė Petrauskaitė. Katedros moksli-ninkai analizuoja Lietuvos kariuomenės ir visuomenės situaciją, tiria Lietuvos švietimo sistemos poreikius, skelbia mokslo straips-nius, teikia praktines rekomendacijas. Kate-dra jau parengė dvi magistro laipsnį įgijusių karininkų, baigusių „Visuomenės saugumas ir gynyba“ studijų programą, laidas

Abi aptartos knygos yra pirmieji lietuviš-ki tokio pobūdžio leidiniai. Nei dabartinėje, nei prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje panašios paskirties knygų nebuvo išleis-ta. Jų autorės: jau minėta docentė istorijos mokslų daktarė Audronė Petrauskaitė; do-centė edukologijos mokslų daktarė Rolanda Kazlauskaitė-Markelienė ir lektorė, eduko-logijos magistrė Rasa Gedminienė. Beje, R. Kazlauskaitė-Markelienė 2010 m. Lietuvos edukologijos universitete apgynė pirmąją ir kol kas vienintelę Lietuvoje karinės pe-dagogikos disertaciją. 2001–2015 m. šioje katedroje buvo tyrinėta karinės pedagogikos raida prieškario Lietuvoje, išleistos 4 didelės monografijos, paskelbta daug mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių.

Pirmosios knygos sutiktuvės rugsėjo pabaigoje įvyko Lietuvos karo akademijoje, o

Karo akademijos mokslininkės – bendrojo lavinimo mokyklų pedagogams ir mokiniams

spalio 19 d. – Lietuvos edukologijos universi-tete. Šiuose renginiuose dalyvavo Krašto ap-saugos, Švietimo ir mokslo ministerijų tuo-metiniai vadovai, Ugdymo plėtotės centro ir kitų švietimo įstaigų specialistai. Antroji knyga lapkričio pabaigoje buvo pristatyta Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijoje per atvirą pamoką-diskusiją, kurioje dalyvavo vyresniųjų klasių moksleiviai. Į susirinku-siųjų klausimus atsakinėjo tuometinis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Lietuvos karo akademijos viršininkas plk. Raimundas Matulis ir kiti kariškiai bei knygos autorės. Beje, doc. dr. A. Petrauskaitė yra baigusi šią mokyklą, o vėliau, baigusi studijas uni-versitete, joje mokytojavo. Autorės sulaukė kvietimų pristatyti abi knygas ir kituose miestuose bei rajonuose.

Bendrojo ugdymo mokyklų programose nėra atskiro mokomojo dalyko, skirto valsty-bės saugumui ir gynybai. Todėl šios knygos papildys kitų mokomųjų dalykų turinį ir ga-lės būti panaudotos per pilietiškumo pagrin-dų, istorijos, geografijos ir kitų mokomųjų dalykų pamokas. Moksleiviai galės praplėsti akiratį ir geriau suvokti įvairius procesus, vykstančius visuomenės politiniame, ekono-miniame ir socialiniame gyvenime. Abiejų knygų elektroniniai variantai yra internete. Gal dabar, visa tai turint, bus žengtas ir ki-tas žingsnis – pasiūlytas mokykloms šalies saugumo ir gynybos pasirenkamasis kursas? Žodį čia turi tarti Švietimo ir mokslo mi-nisterija. Autorius yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius

Autorės. Iš kairės: doc. dr. Audronė Petrauskaitė, doc. dr. Rolanda Kazlauskaitė-Marke-lienė, lekt. Rasa Gedminienė. K. Dijoko nuotr.

Pedagogams skirtos knygos viršelisMoksleiviams skirtos knygos viršelis

Nauja „Versmės“ leidyklos knygaDainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose. (2016). Vilnius: „Versmės“ leidykla.

(Knyga išleista pernai, minint Sausio 13-osios 25-metį, išleista elektroniniu formatu: http://versme.lt/pdf/Dainuojanti-revoliucija.pdf. Platinama nemokamai. „Versmės“ leidykla)

Leidinys gausiai iliustruotas: 41 p. pa-teikta schema „Krašto apsaugos ministerijos struktūra ir santykis su kariuomene“, 47 p. – žemėlapis „Šauktinių tarnybos vietos 2015 metais“, 51–53 p. –Lietuvos kariuomenės vėliavos, 55–59 p. – Lietuvos kariuomenės uniformos, 62–63 p. – Lietuvos kariuome-nės skiriamųjų ženklų (antsiuvų) piešiniai, 65–67 p. – sausumos, karinių oro ir jūrų pa-jėgų karių laipsnių ženklai (antpečiai). 69–72 p. – visi Lietuvos valstybės apdovanojimai, 78 p. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos medaliai; 75–76 p. – Lietuvos kariuomenės medaliai. Knygos pabaigoje (108–134 p.) pa-teikti priedai, kuriuose išdėstytos atitinkamų teisės aktų ištraukos: Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Jungtinių Tautų Chartijos, Šiaurės Atlanto sutarties, Europos saugumo strategijos „Saugi Europa geresniame pa-saulyje“, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, Lietuvos Res-publikos piliečių rengimo valstybės gynybai strategijos, Lietuvos karinės doktrinos. Pa-skutiniame puslapyje – žinios apie autores. Kadangi tai yra metodinis leidinys, jo pa-raštės yra plačios, skirtos besimokančiųjų užrašams.

nuotraukomis iš NATO, Lietuvos valstybės kariuomenės, Lietuvos karo akademijos gy-venimo. 72–73 p. pateikta schema „Lietuvos kariuomenės struktūra“.

Mokomoji knyga parengta itin metodiš-kai, griežtai laikantis didaktinių mokymo prieinamumo ir vaizdumo principų. Skyrių pabaigoje nurodyti kartojimo klausimai ir užduotys. Kai kurie skyriai yra papildyti ru-brika „Ar žinote, kad...“ Pabaigoje esančiame sąvokų žodynėlyje pateikti šešiasdešimties sąvokų apibūdinimai ir aprašymai, pavyz-džiui: „Batalionas – didžiausias nuolatinis kovinis vienetas ir mažiausias vienetas, tu-rintis savo štabą.“ (p. 148); „Kariūnas – ka-rys, atliekantis karo tarnybą, studijuodamas Lietuvos arba užsienio valstybės švietimo įstaigoje, kurią baigusiems asmenims su-teikiamas karininko laipsnis. Kariūno tar-nyba trunka, iki jis priimamas į profesinę kario tarnybą, išleidžiamas į atsargą arba iš karo mokymo įstaigos <...> atleidžiamas ar pašalinamas.“ (p. 150). Knygos pabaigoje pridedami naudotos ir rekomenduojamos literatūros bei internetinių prieigų sąrašai.

Nauji leidiniai yra sistemingo ir ilgame-čio Lietuvos karo akademijos Humanitarinių

NAUJOS KNYGOS

2017 m. sausio 27 d. Nr. 2 (579) 11Mokslo Lietuva

Doc. dr. Rimantė KondratienėProf. dr. Jonas Jasaitis

Kolektyvinė monografija „Ugdymo dvasingumo raida“. (2016). Vilnius: Žuvėdra, 304 p.

Naujoji monografija papildė anksčiau parengtų monografijų seriją (2009, 2012, 2014). Ugdymo dvasingumas – kiekvienam laikotarpiui aktuali problema. Mūsų visuo-menėje sklindantis vartotojiškas požiūris neretai skatina nihilistinį požiūrį į dvasin-gumą ir jo reikšmę žmogui. Tačiau žmogaus branda visada rėmėsi ir remiasi dvasinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kultūros esmę.

Monografijoje keliama asmenybės bran-dos ir dvasinio egzistavimo besikeičiančioje socialinėje aplinkoje problema. Ją nagrinėja filosofai, psichologai, edukologai, filologai, dvasininkai – žinomi Lietuvos ir Ukrainos mokslininkai. Tyrimams pasirinktas aplin-kos dvasingumas – fenomenas, išryškėjantis subjektams įprasminant jų kuriamą ar per-kuriamą aplinką. Tokiame procese keičiasi ir ugdymo prasmė, ir ją kuriantys dalyviai, taip bręsta mokinio asmenybė.

Monografija pradedama Popiežiaus Pranciškaus ir Šiaulių vyskupo Eugenijaus

Bartulio įžvalgomis. Pirmojoje dalyje LMA akademikas A. Gaižutis aptaria prigimties pasireiškimo kūrybinį pobūdį socialinėje aplinkoje. Ukrainos akademikas I. Bechas analizuoja šiuolaikinio žmogaus brandos procesą. Antrojoje dalyje ugdymo dvasingu-mo raida atskleidžiama, nagrinėjant moki-nio amžiaus tarpsnių ypatybes ir jo kuriamos aplinkos įprasminimą. Išskirtas vaikystės dvasingumas (L. Kašauskienė, prof. J. Kie-višas), visuotinis dvasingumas ir jo raiškos būdai (doc. Z. Malcienė, prof. J. Kievišas) ir profesinis dvasingumas (doc. R. Kondratie-nė, prof. J. Kievišas). Tyrimai atskleidė, kaip globalios aplinkos ypatybės atsispindi, tobu-linant ugdymo procesą (prof. E. Otič, doc. D. Otič). Socialinės aplinkos įtaka atsiskleidžia, vertinant mokinių elgesio ypatybes (prof. L. Choruža). Pedagoginę aplinką koreguoja nacionalinė kultūra ir tautos mentalitetas (prof. A. Rastrygina).

Trečiojoje dalyje atskleista, kaip dvasi-nis ugdymas išlieka aktualus, studijuojant atskirus dalykus (prof. O. Oleksiuk) ir kore-guojant visuomenės pokyčius (doc. N. Kar-delis). Taip tenkinamas žmogaus dvasinio egzistavimo poreikis bet kurioje socialinėje aplinkoje. Šią koncepciją patvirtina prof. D.

Klumbytė, prof. A. Karas ir prof. S. Sidaras, nagrinėdami svetur įsikūrusių žmonių gy-venseną. Teoriniu požiūriu svarbu tai, kad monografijoje mokinio dvasinė egzistencija išryškinama kaip svarbiausias veiksnys, lei-džiantis įtvirtinti jį kaip asmenybę ugdymo proceso centre.

Tyrimų visuma apibendrinta lietuvių, ukrainiečių ir anglų kalbomis. Monografijos turinys aptartas jos pabaigoje pateiktose trijose recenzijose. Recenzentai akcentavo būtinybę tęsti šios krypties tyrimus, ypač at-kreipiant dėmesį į lietuvių išeivijos sukauptą jaunimo ugdymo patirtį, dvasingumo akcen-tus literatūroje, muzikoje, dailėje, sakralinių ir kitų objektų architektūroje.

Monografija aktuali švietimo strategams, ugdytojams, studentams, tėvams ir visiems, kurie rūpinasi žmogaus ir visuomenės kul-tūra, atsižvelgdami į tautos dvasinį paveldą ir pasaulio globalizacijos keliamus išbandy-mus. Asmenybės brandos logika grindžia-mas ugdymas vertinamas kaip alternatyva žinių perteikimu apsiribojančiam ugdymui. Ugdymo dvasingumo raidos tyrimai atveria galimybes radikaliai pertvarkyti dabartinį ugdymą švietimo įstaigose. Kai kurios iš jų buvo aptartos sausio 19 d. Lietuvos Respubli-kos Seimo Pirmininko pirmosios pavaduo-

tojos Rimos Baškienės surengtoje spaudos konferencijoje „Dvasingumas – švietimo pertvarkos pagrindas“.

Monografijų serijoje keliamomis pro-blemomis domisi ir užsienio akademinė bendruomenė. Pirmosios trys monografijos jau buvo pristatytos 2014 m. gruodžio 4 d. Kijeve Ukrainos nacionalinėje pedagogikos mokslų akademijoje, dalyvaujant daugelio universitetų mokslininkams, švietimo insti-tucijų vadovams ir žiniasklaidos atstovams. Netrukus numatomi nauji susitikimai tiek aktyviai šiuose tyrimuose dalyvaujančioje Ukrainoje, tiek kitose valstybėse.

Ugdymo dvasingumo raida švietimo pertvarkos šviesoje

Juozas Algimantas Krikštopaitis. (2016) Gyvenimas paaukotas mokslui. Drama-

tiška Theodoro Grotthusso istorija. Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, 212 p.

Tai jau antroji mokslo istoriko, chemiko ir eseisto, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro J. A. Krikštopaičio knyga apie vieno iš įdomiausių Lietuvos mokslininkų, pali-kusių itin ryškų pėdsaką pasaulio moksle, asmenybę, skirta plačiam skaitytojų ratui. Didžiąją savo trumpo gyvenimo (1785–

1822) dalį praleidęs toli nuo didžiųjų mokslo centrų, gyvenęs nuošaliame Pakruojo rajono Gedučių dvare, jis prisidėjo prie esminių elektrodinamikos sąvokų formavimo. 1805 m. paskelbė pirmąją pasaulyje elektrolizės teoriją, atrado pagrindinius fotochemijos dėsnius, paaiškino fosforescencijos reiškinį.

Knygos autorius, aptardamas Theodoro Grotthusso indėlį į pasaulio mokslo raidą, nuodugniai išnagrinėjo mokslinės veiklos galimybių Baltijos šalyse priklausomybę

nuo politinių įvykių ir socialinių aplinkybių. Dramatiškai susiklosčiusio gyvenimo anali-zė pateikta remiantis kultūrinės ir socialinės antropologijos įžvalgomis.

Knygos išleidimą parėmė Vilniaus ir Klaipėdos universitetai, Kauno technolo-gijos universitetas, Fizinių ir technologijos mokslų centras, kelios su mokslu glaudžiai bendradarbiaujančios įmonės: „Argate“, „Bioeksma“, „Interlux“, „Grota“ ir kt.

Mokslininkui, peržengusiam savo laikmetį

Monografija apie materialinės kultūros paveldą

Dr. Agnė Širvinskienė, LR Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė, prof. dr. Jonas Kievišas, doc. dr. Rimantė Kondratienė

Naujos knygos Lietuvos medicinos bibliotekoje

Bennett, Susanne. (2014). Per 7 dienas į gyve-nimą be alergijos. Iš anglų kalbos vertė Živilė Šileikaitė. Kaunas: Mijalba, 262 p.

Clark, Hulda Regehr.(2016). Kaip išsi-gydyti visas ligas. Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė ir Jonas Vitkūnas. 2-asis pataisytas leidimas. Kaunas: Mijalba, 436 p.

Fisher, Miles. (2016). Širdies ligos ir cu-krinis diabetas. Vertėja Inga Šadreikienė. 2-asis leidimas. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 167 p.

Hames, Irene. (2016). Recenzavimas ir rankraščių tvarkyba mokslo žurnalų leidyboje. Iš anglų kalbos vertė Kristina Petrutytė ir Jolita Žalgirytė. Vilnius: Lietuvos mokslo periodikos asociacija, 248 p.

Ragaišis, Vytautas [et. al.]. (2016). Galvos ir stuburo vystymosi anomalijos. Mokomoji knyga. Autoriai: Vytautas Ragaišis, Algimantas Matukevičius, Audronė Prasauskienė, Mindau-gas Urbonas, Arimantas Tamašauskas. Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Leidybos namai, 130 p.

Lašas, Liudvikas [et. al]. (2016). Knyga apie ūgį ir augimo hormoną, nykštukus ir milžinus, sveikatą, sportą ir senėjimą. Praktinė mokslinė-pažintinė mokymo knyga. Autoriai: Liudvikas Lašas, Danutė Lašienė, Lina Lašaitė. Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Endokrinologijos institutas, 351 p.

Subačiūtė, Jadvyga. (2016). Neurochi-rurgija. 2-oji papild. laida. Kaunas: Naujasis lankas, 535 p.

Eagleman, David. (2014). Incognito: slap-tieji smegenų gyvenimai. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas. Vilnius: Tyto alba, 326 p.

Norkūnas, Petras. (2016). Gydytojo, chi-rurgo onkologo, habilituoto medicinos dakta-ro, profesoriaus Petro Norkūno prisiminimai. Vilniaus lietuvių inteligentų gyvenimas istorijos kryžkelėje. Sudarė Rimvydas Ginkus. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 61 p.

Šabanovas, Simonas. (2016). Social change of modern Lithuanian territories. Šiuolaikinės Lietuvos teritorijų socialinė raida. Summary of doctoral dissertation: social sciences, sociology. Vilnius: Vilniaus universitetas, 45 p.

Justinas Stonys. (2016) Materialinės kultū-ros paveldas ir jo ištakos. Senovinės tech-

nikos muziejus. Kaunas: leidykla „Naujasis lankas, 392 p.

Tai knyga, kuri turėtų sulaukti išskirtinio skaitytojų, besidominčių tautos kultūros paveldu, technikos istorija ir technologinių sprendimų įtaka visai kultūros evoliucijai ir žmonijos pažangai, dėmesio. Šios monogra-fijos autorius, baigęs tuometinės Žemės ūkio akademijos (dabar – Aleksandro Stulginskio universiteto) Mechanizacijos fakultetą ir profesinę veiklą pradėjęs Smalininkų žemės ūkio mechanizacijos technikume, šiai moky-mo įstaigai atidavęs net 17 metų, organizavęs techninės kūrybos parodas ir respublikinius seminarus, išugdė gausų jaunųjų išradėjų būrį. Porą metų padirbėjęs Žemės ūkio mi-nisterijoje vyresniuoju inžinieriumi, nuo 1984 m. vėl ėmėsi pedagoginės ir mokslinės veiklos. 1991–2000 m. dirbo Vilniaus Gedi-mino technikos universiteto Elektronikos fakulteto laboratorijų vedėju. 2004 m. Sma-lininkuose įkūrė Senovinės technikos muzie-jų, turintį daugiau kaip 23 tūkst. eksponatų.

įvairiausių politinių sukrėtimų verpetuose formavosi mokslo vaidmens suvokimas, kokią milžinišką žalą gali padaryti struktūrų, bet kokia kaina siekiančių tik pelno, veikla. Autorius primena, kaip sovietinės okupa-cijos metais kolektyvizacijos, melioracijos ir kitų vajų priedanga buvo naikinamas materialinis kultūros paveldas, griaunamos kelių ūkininkų kartų rankomis išpuoselėtos sodybos, kaip, keliant žmones į „silikatines“ gyvenvietes, buvo išmėtyti kultūros paveldą įprasminantys daiktai. Autorius taikliai api-būdina ir išplitusias dabartinių laikų anoma-lijas: „Lietuvą yra apėmęs visuotinis tingėji-mas. Profesionaliems tinginiams mokamas atlyginimas – pašalpos.“ Jis primena, kokiu nešvariu verslu virto jokio prasmingo darbo nenorinčių imtis asmenų „laisvalaikio“ užsi-ėmimas – metalo rinkimas: „Nežiūrima, kas iš metalo pagaminta. Gali gaminys kainuoti tūkstančius kartų daugiau negu medžiaga, tačiau to nepaisoma. Viskas perlydymui. Viskas aukojama vienadieniam džiaugsmui. Valstybė prie to prisideda savo abejingumu.“

Knygos viršelis

Monografijoje autorius atskleidžia ne tik ilgametes agrarinės technikos pažangos tendencijas, bet ir parodo, kokiomis sudėtin-gomis sąlygomis mūsų krašte buvo plėtoja-ma ekonomika ir visuomenės kultūra, kaip

12 2017 m. sausio 27 d. Nr. 2 (579)Mokslo Lietuva

Lietuvos mokslininkų laikraščio projektui „Pažinimo ir ugdymo erdvė: mokslininkai – visuomenei“ vykdyti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 2017 m. skyrė 8 tūkst. eurų. „Mokslo Lietuvos“ redakcija

Leonardas Sauka. (2016) Lietuvių tau-tosakos mokslas XX amžiuje. Tyrėjai

ir jų darbai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 624 p.

Gana dažnai naujos knygos reikšmę at-skleidžia tik laikas. Tikriausiai taip atsitiks ir su šia, ypač kruopščiai parengta monografija, kurioje paminėta dalis autorių yra aktyviai dirbantys mokslinį darbą, o kitus nuo mūsų jau skiria prabėgęs šimtmetis. Labai taikliai pasakyta paskutiniajame viršelio puslapyje: „Pabandyta apžvelgti juos, juo labiau kad dvidešimt iš jų teko matyti, o su kai kuriais ir artimai bendrauti. <...> Tiesa, dar daugiau laukiama ateityje, kai bus apžvelgti šiandien dar tebetriūsiantys žilagalviai. Naujos lau-kiančios publikacijos gerokai praplės žmonių atmintį, sustiprins norą keliauti per šimtmetį

susidėliojusius lietuvių tautosakos mokslus.“ Šioje monografijoje, šalia daug kam gir-

dėtų, deja, iki šiol mažai žinomų tyrėjų (Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Juozas Brazaitis, Zenonas Slaviūnas, Jonas Ralys, Kostas Kor-sakas, Jurgis Lebedys, Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius) matome ir tik gerokai siau-resniam specialistų ratui pažįstamus (Jekabas Lautenbachas, Eduardas Volteris, Aukusti Robertas Niemis, Margarita Vymerytė, Am-braziejus Jonynas, Vanda Misevičienė, Kazys Grigas, Danutė Krištopaitė ir kt.).

Knygos autorius – ilgametis Lietuvių lite-ratūros ir tautosakos instituto mokslininkas, buvęs jo vadovas, profesorius humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, akademikas, besigilinantis į beveik visus tautosakos žanrus,

Nauji tautosakos tyrėjų darbai

Leonardas Sauka. Fotografavo Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė 2013 m.

Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad „pra-bėgęs amžius, dažnai vadinamas kosmoso, karų, globalizacijos, kino, feminizmo, aviaci-jos šimtmečiu, gali būti vadinamas ir liaudies muzikos amžiumi“.

Autorė pabrėžia, kad pasikeitė tiek tauto-sakos kūrėjų ratas, tiek jos perėmimo būdai. Naujasis laikmetis ryškiai keičia dabartinės kartos požiūrį į vadinamąją liaudies muziką ir senąją literatūrą. Todėl tokie tyrėjų darbai, kuriuose aptariami iki šiol nematyti jos suvokimo virsmai, turi neįkainojamą vertę.

2017 m. gegužės 19 d. Klaipėdos universi-tete vyks XII kasmetinė tarptautinė kon-

ferencija „Regionų vystymasis ir socialinė gerovė: problemos ir sprendimai“ (Regional Development and Social Welfare: Problems and Solutions). Konferencijos tikslas – ska-tinti socialinių mokslų tyrimų aktualizaciją, atskleidžiant socialinių mokslų įtaką regio-ninei plėtrai ir gerovės visuomenei.

Konferencijos kryptys: ekonomika; vady-ba; politikos mokslai ir viešasis administra-vimas; sociologija; medijos ir komunikacija; socialinė geografija ir regionalistika. Kon-ferencijoje bus nagrinėjami skirtingų sričių mokslininkų iš skirtingų valstybių požiūriai į regioninę plėtrą ir gerovės visuomenę.

Konferencijos straipsniai bus publikuo-jami Socialinių mokslų krypties mokslinia-me žurnale „Regionų formavimo ir plėtros studijos“ (Regional Formation and Deve-lopment Studies) (2017, Nr. 2 (22). Oficiali konferencijos kalba – anglų k.

Konferenciją organizuoja KU Socialinių mokslų fakultetas.

Kviečiame visus aktyviai registruotis el. paštu j.bogatova@gmail.com

NETEKTIS

Lietuvos edukologijos mokslas ir visa akademinė bendruomenė neteko ha-

bilituoto mokslų daktaro, profesoriaus Leono Jovaišos – žymaus šiuolaikinio ug-dymo mokslo fundamentikos kūrėjo, edu-kologijos mokslininkų ugdytojo. Per ilgus pedagoginio darbo metus Profesoriaus in-dėlis į edukologijos mokslo raidą neįkaino-jamas: jo ugdymo filosofijos, didaktikos, hodegetikos, delinkventinės pedagogikos, profesinio orientavimo ir konsultavimo pedagogikos, ugdymo mokslo istorijos idėjos, plėtojamos kelių kartų mokslinin-kų darbuose, išlieka aktualios dabarties ir

LEONAS JOVAIŠA(1921–2017)

tyrinėjantis naujus tautosakos reiškinius ir jos metodologines problemas. Knygos leidimą finansavo Lietuvos mokslo taryba.

Austė Nakienė. Fotografavo Marijus Gailius 2016 m.

Austė Nakienė. Nuo tradicinės polifoni-jos iki polifoninės tradicijos. Lietuvių

muzikos kaita XX–XXI a. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 356 p. KONFERENCIJA APIE

REGIONŲ RAIDĄ

Knygoje išsamiai apžvelgta liaudies mu-zikos raida antrojo tūkstantmečio pabaigos ir trečiojo tūkstantmečio sandūroje. Turbūt nedaug kas ryžtasi tokiam sparčiai kintan-čios epochos tyrinėjimui. Autorė rašo, kad jos dėmesį patraukė 2008 m. pasirodžiusioje Richardo Carlino knygoje „Worlds of Sound“ išsakyta tezė, kad būtent XX a. galima va-dinti liaudies muzikos amžiumi. Daugelis įsivaizduoja, kad toks laikotarpis buvęs visu šimtmečiu anksčiau, kai vyravo agrarinė ekonomika ir tradicinė valstietiška gyven-sena, kai dar nebuvo paplitę garso įrašymo įrenginiai, o daug to meto žmonių „beveik nežinojo kitokios muzikos ir literatūros“.

ateities perspektyvoje. Profesoriaus eru-dicija, mokslinis potencialas, tolerancija, pagarba nuomonių įvairovei darė didelę įtaką daugelio akademinės bendruomenės narių profesiniam, vertybiniam augimui. Tai buvo mokytojų Mokytojas, savo gyve-nimą paskyręs Lietuvos ugdymo mokslui ir praktikai.

Skaudžios netekties valandą šviesaus atminimo Profesoriaus šeimai, artimie-siems, kolegoms nuoširdžią užuojautą reiškia Šiaulių universiteto akademinė bendruomenė.

Mokslo LietuvaVyriausiasis redaktorius Jonas JasaitisStilistė-korektorė Jolanta NiaurienėDizainerė Giedrė Zaveckienė

ISSN 1392-7191 Leidžia

UAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169Spausdino

UAB „Petro ofsetas“ Savanorių pr. 174D, LT-03153, Vilnius

Tiražas 500 egz.

Redakcinė kolegija: Alvydas Baležentis, Valentinas Baltrūnas, Valentas Daniūnas, Raimundas Dužinskas, Vygintas Gontis, Nelė Jurkėnaitė, Regina Kvašytė, Milena Medineckienė,

Andrius Puksas, Eugenijus Stumbrys, Emilis Urba, Janina ValančiūtėRedakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, LT-01118 Vilnius

El. paštas mokslolietuva@gmail.comTel. (8 5) 212 1235, laikraštis internete: www.mokslolietuva.lt

Redakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria. Perspausdinant ar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapio http://www.mokslolietuva.lt paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „Mokslo Lietuvą“.

Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.

NAUJOS KNYGOS