1 tema. Administracinė teisė kaip savarankiška teisės šaka.

1. Konstitucinis ir socialinis valstybės vykdomosios valdžios vaidmuo. Žmogus ir valstybės valdžia.

Pagrindinis socialinis vykdomosios valdžios vaidmuo yra tenkinti viešąjį interesą, derinti individualius žmonių interesus su visuomeniniais interesais.

Konstitucinis valstybės vykdomosios valdžios vaidmuo yra tvarkymas Lietuvos Respublikos Vyriausybės krašto reikalų, saugojimas Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantavimas valstybės saugumo ir viešosios tvarkos. Valstybės valdžios institucijų pareiga tarnauti žmonėms yra konstitucinis principas, atskleidžiantis bet kurios demokratinės valstybės esmę.

LR Konstitucijos skirsnis konkrečiai apibrėžia žmogaus ir valstybės valdžios santykių pagrindines jungtis. Nuostatos susijusios ne tik su Tautos žmogaus, bet ir kitų žmonių teisėmis. Šių teisių universalumas reiškia, „kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės“. Administracija patarnauja lygiai valdžiai, lygiai visuomenei bei jos paskirtam nariui. Administracija turi išpildyti visa tai, ko reikalauja žmonės, remdamiesi įstatyminiu teisėtu pagrindu. Žmogaus ir valstybės santykiuose prioritetas yra žmogus. Žmogus valstybei yra tikslas, o žmogui visuomenė ir valstybė – priemonė.

2. Vykdomosios valdžios sąvoka, požymiai ir funkcijos.

Vykdomoji valdžia – remiantis valdžių padalijimo ir atribojimo teorija, viena vertus, yra ypatinga teisės taikomoji valdžia, kuriai pavedama Konstitucijos, Seimo priimtų įstatymų, t. y. įstatymų leidžiamosios valdžios vykdymo funkcija. Antra vertus, vykdomoji valdžia, būdama ypatinga teisės taikomoji valdžia, atlieka tvarkomąsias funkcijas, t. y. valstybės vardu, kitaip nei kitų valdžios institucijų teisės taikomosios veiklos srityje, veikia pagal savo tikslinę paskirtį – priima, kiek leidžia Konstitucijos ir įstatymų suteiktos valdžios įgaliojimai, diskrecinius sprendimus: leidžia poįstatyminius teisės aktus, įgyvendina valdingus įgaliojimus, konkrečiais nurodymais telkia materialinius ir žmogiškuosius išteklius, sprendžia vykdomajai valdžiai keliamus uždavinius, paskirsto personalą, tobulina valdymo aparato struktūrą, įgyvendina valdymo grandžių koordinavimą ir pan. Vykdomosios valdžios institucijų sistemą, aiškinamuoju būdu atskleidžiant Konstitucijos ir šalies įstatymų nuostatas, sudaro trys lygmenys:

Aukščiausias lygmuo – Vyriausybė .

Centrinis lygmuo – ministerijos, įstaigos prie ministerijų, Vyriausybės, Vyriausybės komitetai , komisijos bei tarybos.

Teritorinis lygmuo – apskritys, Vyriausybės atstovų įstaigos apskrityse, įstaigų prie ministerijų bei Vyriausybės įstaigų teritorinės įstaigos.

Vykdomoji valdžia atlieka teisės taikomąją funkciją:

a) vykdo Konstituciją, įstatymus, Seimo nutarimus, Prezidento dekretus ir kitus teisės aktus;

b) atlieka vykdomąsias tvarkomąsias funkcijas, t.y. Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų

c) nustatytų valdžios įgaliojimų ribose priima sprendimus, leisdama poįstatyminius teisės aktus. Tai reiškia, jog ji įgyvendina ir teisėkūros funkciją

d) vykdydama aukštesniųjų institucijų priimtus teisės aktus vykdomoji valdžia įgyvendina jurisdikcinę funkciją (pvz., skiria administracines nuobaudas, likviduoja teisės pažeidėjams subjektines teises (pvz., anuliuoja leidimus, sertifikatus, licencijas ir t.t.), nagrinėja asmenų prašymus, skundus, pareiškimus ir pan.).

Vykdomosios valdžios požymiai:

1. viena iš valdžios šakų greta įstatymų leidžiamosios valdžios ir teisminės valdžios; 2. vykdomoji valdžia organizuojama ir įgyvendinama vadovaujantis Konstitucija; jos

formavime dalyvauja tiek Prezidentas, tiek Seimas; 3. vykdomosios valdžios uždavinys – įgyvendinti ją suformavusių institucijų valią ir politiką,

kuri suformuodama jai suteikė Konstitucijoje ir įstatymuose numatytus įgaliojimus; 4. tvarko teisinius, ekonominius, vadybinius, informacinius, techninius, kultūrinius,

socialinio aprūpinimo klausimus; 5. vienintelė iš valstybės valdžios šakų suteikia tam tikrus reikalavimus atitinkantiems

subjektams galimybes įgyvendinti jų subjektines teises (pvz., subjektinė teisė užsiimti verslo šakomis, tam reikia gauti atitinkamus leidimus, pvz. prekiauti tabako ar alkoholio gaminiais ir pan.) taip pat gali skirti jiems būtinus išteklius (pvz., viešosioms, socialinėms įstaigoms ir t.t.);

6. jai būdingas institucinis požymis, t.y. valstybės vykdomajai valdžiai keliamus uždavinius įgyvendina tam tikros institucijos.

3. Vykdomoji valdžia ir administracinė teisė.

Lotynų kilmės žodis „ administratio “ reiškia valdymą. Vykdomosios valdžios atliekama vykdomoji tvarkomoji veikla neatsiejama nuo valdymo. Vykdomoji valdžia – tai santykių sistema, kurios vienas iš svarbiausių elementų yra valdymasykdomosios valdžios faktinė (praktinė) išraiška yra valstybinis valdymas (administravimas). Būtent valstybinio valdymo (administravimo) procese išryškėja vykdomosios valdžios paskirtis – įstatymų vykdymas. Administracinė teisė reguliuoja vykdomosios valdžios organizavimą, jos institucijų veiklos kompetenciją. Administracinės teisės kategorijos, taip pat jos, kaip teisės šakos, institutai glaudžiai susiję su vykdomosios valdžios funkcijomis bei požymiais.

4. Vykdomosios valdžios pagrindinės veiksmingumo problemos.

Konstitucijoje tiesiogiai neįtvirtinta valdžių padalijimo doktrina bei kaip savarankiškos valstybės valdžios rūšys nėra išskirta nė viena valstybės valdžia. Visos jos pateikiamos kaip institucijos, kurias charakterizuoja atitinkami Konstitucijos skirsniai. Jeigu Konstitucijos V skirsnis “Seimas” pakankamai aiškiai reglamentuoja jo sudėtį ir kitus Seimo kaip atstovaujamosios bei įstatymų leidžiamosios institucijos teisinės padėties klausimus, tai Konstitucijos VII skirsnis “Lietuvos Respublikos Vyriausybė” netiesiogiai skirtas tik vienai vykdomosios valdžios institucijai ir visiškai nereglamentuoja vykdomosios valdžios kaip savarankiškos valdžios rūšies paskirties ir struktūros. Respublikos Prezidento teisinės padėties neaiškumas vykdomosios valdžios atžvilgiu riboja galimybę diferencijuoti jo įgaliojimus valdžių padalijimo doktrinos aspektu. Iš vienos pusės „Prezidento kontrolė per daug silpna ir sporadiška“, iš kitos - Prezidentui tenka pernelyg didžiulė reikalų vykdomosios valdžios sferoje apimtis, kas neišvengiamai siaurina Vyriausybės funkcijas. Konstitucijos 94 ir Vyriausybės įstatymo 22 straipsniuose nepaminėti Vyriausybės įgaliojimai šalies ekonomikos, technologijų, gamybos bei rinkos vystymo sferose. Pagrindinis dėmesys sukoncentruotas ties valstybės biudžetu, atskirų pareigūnų skyrimo bei institucijų steigimo nustatymu. Kokius įgaliojimus Vyriausybė turi nacionalinio saugumo ir krašto apsaugos, gamtos išteklių naudojimo, aplinkos apsaugos, mokslo bei kitose sferose, o taip pat kokiais tikslais vykdoma finansų, kreditų ir pinigų politika, kokios ekonominės politikos kryptis realizuoja Vyriausybė nei Konstitucijoje, nei Vyriausybės įstatyme nenurodyta. Vyriausybės santykiuose su Seimu nėra reikiamo suderinamumo įstatymų leidybos procese. Nors Vyriausybė teikia pasiūlymus dėl įstatymų leidimo ir Seimo sesijos darbų programos projektų, tačiau ją tvirtina Seimo valdyba. Prioritetinių krypčių nustatymo ir bendro įstatymų leidimo plano neturėjimas bei Seimo narių tiesiogiai teikiami įstatymų projektai, kurie nebuvo aprobuoti Vyriausybėje ir suderinti su kitomis vykdomosios valdžios institucijomis, veda prie to, jog komplikuojamas įstatymų taikymas praktikoje, nes vykdomosios valdžios institucijos nespėja nustatytu laiku parengti ir priimti jų įgyvendinimui reikalingus poįstatyminius teisės aktus.Viena iš aktualiausių problemų - iki šiol teisiškai nesureguliuoti santykiai tarp Vyriausybės ir kitų vykdomosios valdžios institucijų.

5. Administracinės teisės vieta Lietuvos teisinėje sistemoje.

1. administracinė teisė apima platų visuomeninių santykių ratą, taip pasireiškia vykdomosios valdžios vykdomų funkcijų įvairovė daugybėje visuomeninio gyvenimo sričių;

2. administracinės teisės turinį nulemia procesai, vykstantys visuomenės ir valstybės gyvenime;

3. administracinė teisė susieta su konstitucine teise, kuri tarsi nurodo pradą, principus, o administracinė teisė juos konkretizuoja,

4. administracinė teisė susieta ir su teritorinės savivaldos teise, juk vietos savivaldos viešojo administravimo subjektų tarpusavio santykiai, santykiai su bendruomene paremti administraciniais-teisiniais santykiais;

5. administracinė teisė susieta ir su profesinių (advokatūra, antstolių rūmai, notariato rūmai), verslo (korporacijos, asociacijos, konfederacijos), religinių (religinės bendruomenės), etninių (tautinių mažumų organizacijomis) savivaldų teise;

6. administracinė teisė susieta su civiline teise, o taip pat ir su baudžiamąja; 7. administracinės teisės ribos siekia tiek viešosios teisės šakas (pvz., konstitucinės,

baudžiamosios, finansų), tiek privatinės (pvz., darbo, civilinės ir t.t.);

6. Administracinė teisė ir socialiniai pokyčiai.

Akivaizdūs politiniai ir socialiniai pokyčiai šalyje lemia išaugusį vykdomosios valdžios administracinį vaidmenį, reguliuojant socialinio valstybinio valdymo procesus. Socialiniai pokyčiai veikė ir veikia administracinės teisės kaitą, jos objektyvacijos procesus. Socialiniai pokyčiai administracinei teisei neišvengiamai diktuoja savo visuomeninės patirties perėmimo ritmą. Administracinė teisė, privalėdama suspėti žengti kartu su visuomenės pasikeitimais, veiksmingai “atspindėti” socialinės tikrovės keitimąsi, turi pasitelkti visus socialinių tyrimų metodus, gautaisiais duomenimis paaiškinti kaip įgyvendinamai užtikrinti teisės viršenybės principo (teisinį tikrumą, teisėtus lūkesčius, teisinį saugumą) funkcionavimą konkrečiame visuomenės raidos etape. Administracinės teisės socialinių pokyčių veiksniai:

1. Žmogaus, visuomenės, valstybės vertybinių orientacijų, mentaliteto, gyvenimo būdo kaita;

2. Ekonominės sistemos valstybėje kaita; 3. Politinės sistemos valstybėje kaita; 4. Žmogaus, visuomenės, valstybės vertybinių orientacijų, mentaliteto, gyvenimo būdo

sąstingis; 5. Socialiniai konfliktai; 6. Technologinis išsivystymas ir pažanga; 7. Globalizacija; 8. Kiti veiksniai.

7. Administracinės teisės samprata.

“Administratio” terminas yra lotyniškos kilmės ir reiškia „valdymą“, „vadovavimą“.Administracinė teisė yra teisės šaka, kurią sudaro žmogui, visuomenei, valstybei teisiškai reikšmingos socialinės vertybės, reguliuojamos įgyvendinant valstybinį valdymą, jų legitymūs

įgyvendinimo bei apsaugos būdai ir priemonės, socialinio teisingumo pagrindu administracinės teisės normų reglamentuota fizinių ir juridinių asmenų, dalyvaujant valstybinių valdymo institucijoms, veikla.

Administracinę teisę galima nagrinėti:

1) kaip teisės šaką;2) kaip teisės mokslo šaką;3) kaip mokymo dalyką.

8. Visuomeniniai santykiai reguliuojami administracinės teisės normomis.

Kiekvienos teisės šakos teisinio reguliavimo dalykas yra griežtai apibrėžta visuomeninių santykių sritis. Administracinė teisė yra savarankiška teisės šaka, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius valstybinio valdymo srityje, valstybinio valdymo organų kasdieninėje vykdomojoje veikloje. Visuomeninius santykius galima skirstyti pagal:

1. Santykių subjektus; 2. Visuomeninių santykių pobūdį, turinį;3. Valdymo veiklos įgyvendinimo stadijas;4. Administracinės veiklos kryptis;5. Valdymo veiklos apimtį.

Toks bendras visuomeninių santykių, sudarančių administracinės teisės dalyką ir reguliuojamų administracinės teisės normomis, pobūdis. Jis rodo, kad administracinė teisė apima labai įvairius pagal savo pobūdį, turinį ir paskirtį visuomeninius santykius.

9. Teisinio reguliavimo metodas.

Viena iš svarbiausių teisės teorijos kategorijų yra teisinis reguliavimas. Jo sudėtinėmis dalimis galime laikyti teisinio reguliavimo objektą ir teisinio reguliavimo metodą. Jie padeda atskirti vieną teisės šaką nuo kitos. Teisinio reguliavimo objektas atskleidžia, kokius visuomeninius santykius reguliuoja viena ar kita teisės šaka, o teisinio reguliavimo metodas atskleidžia, kaip, kokiu būdu ši teisės šaka reguliuoja visuomeninius santykius.

Pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai:

Administracinių teisinių santykių subjektų juridinės nelygybės patvirtinimas; Vieno administracinių teisinių santykių subjekto pavaldumo kitam būtinumas; Administracinių teisinių santykių susiklostymas dėl šių santykių subjektų vienašališkai

pareikštos valios;

Aiškus norminis patvirtinimas, kada ir tarp kurių subjektų turi užsimegzti administraciniai teisiniai santykiai, kokios tuomet turi būti šalių teisės ir pareigos;

Daugeliu atvejų teisės suteikiamos vienam administracinių teisinių santykių subjektui (valdymo subjektui) neteismine tvarka daryti įtaką jam pavaldiems šių santykių kitiems subjektams.

10. Administracinės teisės sistema.

AT sistema yra tokia:

Bendroji dalis – apima AT institutus, kurių vertybinis pobūdis yra bendras visai sistemai. Tai normos, įtvirtinančios valstybinio valdymo pagr. principus. Administracinį teisinį organų, valstybinių tarnautojų, visuomeninių organizacijų ir piliečių statusą valstybinio valdymo srityje, valstybinės tarnybos pagrindus, valdymo veiklos formas ir metodus ir t.t. Šios grupės normos veikia visose valstybinio valdymo šakose ir srityse.

Specialioji dalis – apima normas, kuriomis remiantis reguliuojami visuomeniniai santykiai konkrečiuose valstybinio valdymo šakose ir srityse. Jos numato valstybinio valdymo organizavimą ir įgyvendinimą Lietuvos ūkio srityje, socialinėje kultūrinėje srityje ir administracinėje politinėje srityje; šakų, priklausančių minėtoms sritims, valdymo organizavimą ir tarpšakinio valdymo organizavimą.

11. Administracinės teisės sisteminimas.

Būtinybė susisteminti administracinės teisės normas kyla dėl to, kad būtų palengvinta teisės aktų paieška. Be to, lengviau pastebėti ir pašalinti administracinės teisės normų spragas, prieštaravimus. Taigi administracinės teisės sisteminimas – tai teisės aktų sistemos sudarymas arba teisės aktų sisteminimas. Teisės aktų sisteminimas – tai teisinė veikla, teisinis procesas. Ši samprata apima keturias teisinės veiklos formas – teisės aktų apskaitą, inkorporaciją, konsolidaciją ir kodifikaciją.

12. Administracinės teisės santykis su socialiniais mokslais ir kitomis teisės šakomis.

AT yra artimai susijusi su visomis kitomis teisės šakomis.

Administracinė teisė ir konstitucinė teisė:

Šios teisės šakos yra glaudžiai susijusios, vis dėlto šis ryšys netrukdo atriboti jas pagal teisinio reguliavimo dalyką. KT įtvirtina valstybės organų organizavimo principus; nustato valstybinės

valdžios organų ir jų vykdomojo aparato vietą valstybės mechanizme, jų tarpusavio santykių pagrindus, valstybinio valdymo organų kompetencijos ribas, pagrindines piliečių teises ir pareigas, kurios dažniausiai įgyvendinamos būtent valstybinio valdymo srityje. KT reguliuoja ir valdymo organų veiklos srityje besiformuojančius visuomeninius santykius, kuriuos palaiko valstybinės valdžios organai. AT normos sukonkretina nurodytus principus, numato, kaip jie įgyvendinami valstybinio valdymo organų sistemoje.

Civilinė teisė ir administracinė teisė:

Ir AT reguliuoja santykius, kurie šiaip yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Tai turtiniai ir neturtiniai santykiai. Tačiau CT reguliuoja santykius šalių lygybės metodu arba civiliniu teisiniu metodu, o AT – jų nelygybės metodu arba administraciniu teisiniu reguliavimo metodu.

Darbo teisė ir administracinė teisė:

DT reguliuoja darbo bei kai kuriuos su jais susijusius visuomeninius santykius (socialinio draudimo srityje, darbo ginčų nagrinėjimą ir t.t.). Pagrindinis tokių santykių turinys yra piliečių teisės į darbą įgyvendinimas (darbo sutartis, atlyginimas už darbą ir t.t.). DT reguliuoja visuomeninius santykius, tiesiogiai susijusius su asmenybės teisiniu statusu – darbo proceso dalyvio teisiniu statusu. Administracijos įgaliojimus nustato priėmimo į darbą, atleidimo, drausminės atsakomybės taikymo tvarką įgyvendina AT.

Mokesčių ir administracinė teisė:

Mokesčių teisė skiriasi nuo AT daugiau teisinio reguliavimo objekto specifika (valstybės pajamų surinkimo ir paskirstymo procesu). Faktiškai valstybės finansinė veikla yra vykdomosios ir tvarkomosios veiklos rūšis; finansinių santykių reguliavimo metodai iš esmės yra administracinio teisinio pobūdžio. Tai AT reguliuojamo dalyko elementas. Na, o tokius procesus kaip kreditavimas, mokesčių rinkimas reguliuoja mokesčių teisės normos.

Administracinė teisė ir sociologija, administracinės teisės objektų sociologinis tyrimas

Socialiniai pokyčiai veikia AT objektyvacijos procesus. AT objektyvacijos suvokimas yra gebėjimas laiku valdyti pokyčius bei savireguliacijos priemonėmis prisitaikyti prie to, kas kinta, ir susitaikyti su tuo, kas neišvengiama keičiant AT sistemą. AT negaliužsidaryti savyje. Atlikdama savo misiją ji turi kreiptis pagalbos į kitus socialinius mokslus, ypač į sociologiją.

13. Administracinės teisės mokslo samprata, jo dalykas ir funkcijos.

Administracinės teisės mokslas – tai visuomeninių santykių reguliavimo technika. Administracinės teisės mokslas yra sudėtinė Lietuvos teisės mokslo dalis.

Administracinės teisės mokslo objektas yra visuomeniniai santykiai, kylantys formuojant valstybės ar savivaldybės institucijas bei joms funkcionuojant, o taip pat – šių institucijų formavimą bei veiklą reguliuojamų administracinių teisinių normų sistema.Administracinės teisės mokslo funkcijos:

1. teorinė funkcija – skatinti teisės mokslo vystymą; 2. praktinė funkcija – teikti rekomendacijas dėl teisinio reguliavimo tobulinimo, valstybės

ir savivaldybių institucijų veiklos tobulinimo, sudaryti sąlygas tirti administracinius teisinius reiškinius (vadovėlių, monografijų, straipsnių, pranešimų rengimas), teisinių žinių skleidimas.

3. auklėjamoji funkcija – skatinti piliečiams, valstybės tarnautojams reikalingų įgūdžių ugdymą, aiškinti ir diegti administracinės teisės principų reikšmę valstybės tarnautojų veikloje bei valstybės ar savivaldybių institucijoms veikiant socialinius procesus, įdiegti suvokimą, jog būtinas administracinės teisės normų realus funkcionavimas, skatinti jų pažeidimų netoleravimą.

14. Užsienio šalių administracinės teisės bendroji charakteristika

Prancūzija yra laikoma administracinės teisės tėvyne, o jos administracinių teismų sistema yra klasikinė, nes ji taip pat laikoma ir administracinio teismo, kaip administracinės justicijos funkciją vykdančio instituto, pradininke. Prancūzijos administracinės teisės pradžia laikytina 1789 m. Didžioji revoliucija, kai įsigalėjo valdžių padalijimo principas. Administracinė teisė Prancūzijoje yra apibūdinama kaip teisės šaka, reguliuojanti administracinių institucijų formavimą ir jų kompetenciją. Prancūzijos administracinės teisės šaltiniai yra:

1. Konstitucija; 2. įstatymai; 3. administracinių institucijų norminiai aktai; 4. administracinių teismų sprendimai.

Čia nėra administracinio kodekso ar administracinio proceso kodekso, ar administracinių teisės pažeidimų kodekso. Tačiau yra susistemintų įstatymų rinkinių (pvz., statybos aktai, pensijų aktai ir t.t.). Prancūzijoje administraciniai teismai sudaro atskirą administracinių teismų sistemą ir yra nepriklausomi nuo bendrosios kompetencijos teismų (kaip ir Lietuvoje). Prancūzijos administracinių teismų sistema yra šios struktūros:

1. regioniniai administraciniai teismai; 2. specializuoti administraciniai teismai; 3. apeliaciniai teismai; 4. Valstybės taryba.

Vokietijoje administracinė teisė susiformavo XIX a. pirmojoje pusėje. Ji taip pat nėra kodifikuota. Ji skirstoma į tokias administracinės teisės sistemos dalis – bendrąją, specialiąją ir administracinio proceso teisę. Administracinio proceso santykiai reguliuojami 1976 m. gegužės

25 d. priimtu Administracinio proceso įstatymu, Administracinių teismų veiklos tvarkos įstatymu ir, žinoma, kitais teisės aktais. Vokiečių mokslininkai teigia, jog vykdomosios valdžios įgyvendinimas yra administracinis procesas. Vokietijos administracinės teisės šaltiniai:

1. Konstitucija; 2. įstatymai; 3. administracinių institucijų norminiai aktai; 4. Aukščiausiojo Federacijos administracinio teismo sprendimai. 5. Vokietijos administracinių teismų sistema: 6. administraciniai teismai; 7. aukščiausieji žemių administraciniai teismai; 8. Aukščiausiasis Federacijos administracinis teismas.

JAV administracinės teisės objektas yra santykiai ne tarp viešojo administravimo subjektų, bet tarp asmenų ir viešojo administravimo subjektų, asmenų teisės ir pareigos, dalyvaujant santykiuose su viešojo administravimo subjektais. Čia „administracinė teisė reguliuoja valstybės institucijų (administrative agency), nepriklausančių nei įstatymų leidybai, nei teismams, veiklą, priimant sprendimus bei šių agentūrų veiklos teisminę kontrolę. Todėl JAV administracinė teisė nereguliuoja vykdomosios valdžios aparato struktūros ir organizavimo, tačiau detaliai reglamentuoja visus privataus asmens ir administracinių institucijų santykius“. JAV administracinės teisės šaltiniais yra:

1. Konstitucijos (Federacijos ir valstijų); 2. Federacijos ir valstijų įstatymai (itin svarbus 1946 metais buvo priimtas Administracijos

procedūros įstatymas); 3. teismų sprendimai (precedentai); 4. administracinių įstaigų aktai.

JAV nėra specializuotos administracinių teismų sistemos. Tiek Federacijos, tiek valstijų konstitucijos draudžia ginčus, kylančius tarp administracijos ir privačių asmenų, nagrinėti administracinėse įstaigose, nes tokio pobūdžio ginčai privalo būti nagrinėjami tik teisme.

Didžiojoje Britanijoje administracinės teisės paskirtis suvokiama kaip vykdomosios valdžios galių kontrolės reguliavimas, asmenų teisių gynimas. Administracinės teisės normos reguliuoja vykdomosios valdžios teisių ir pareigų įgyvendinimą. Didžiosios Britanijos administracinės teisės šaltiniais yra:

1. įstatymų normos; 2. papročių teisė; 3. teismų sprendimai; 4. administracinių institucijų priimti sprendimai.

Administracinės justicijos klausimai sprendžiami Didžiosios Britanijos tribunoluose ir ministerijose.

Administracinės justicijos sistemos Europos Sąjungos valstybėse narėse

Kuriant nacionalinę teisę, ypač administracinę teisę, didelis vaidmuo tenka vykdomosios valdžios institucijoms – jos leidžia poįstatyminius aktus. Kai kuriose valstybėse (pvz., Italijoje, Prancūzijoje) yra vadinamoji deleguojama įstatymų leidyba, kai įstatymų leidėjo pavedimu Vyriausybė gali leisti teisės aktus, turinčius įstatymo galią. Tačiau yra nustatomos ir atitinkamos ribos bei kitos konstitucinės garantijos. Pavyzdžiui, Italijos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, kad įstatymų leidybos funkcijos vykdymas gali būti Vyriausybei deleguojamas tik nurodžius svarbiausius principus ir kriterijus, tik ribotam laikui ir tik tam tikrais klausimai. Taigi, kaip matyti, kai kuriose valstybėse vykdomajai valdžiai suteikiamas itin svarus vaidmuo. O štai administracinės justicijos užduotis yra vykdomosios valdžios institucijų leidžiamų teisės aktų teisminė kontrolė. Apskritai administracinių teismų klausimas yra įdomus, netgi, manoma, jeigu šalyje nėra administracinių teismų, tai negalima kalbėti ir apie tos šalies administracinę teisę. Europos Sąjungos devyniolikoje valstybių narių iš dvidešimt septynių yra įkurti administraciniai teismai (Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Vokietijoje, Austrijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Suomijoje, Švedijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje). Tarp valstybių narių, neturinčių administracinių teismų, pirmiausia patenka anglosaksų teisės tradicijos, t.y. bendrosios teisės tradicijos valstybės – Jungtinė Karalystė, Airija, Malta ir Kipras. Tačiau čia tikrinti administracinių aktų teisėtumą suteikiama vienam ar keliems bendrosios kompetencijos teismams. Kipro Aukščiausiasis teismas veikia kaip vienintelis valstybės administracinis teismas. Tokia pati sistema yra ir Danijoje, Airijoje. Čia peržiūrėti administracinius aktus pirmąja instancija gali Aukštesnysis teismas, Jungtinėje Karalystėje administracinis teismas yra High Court of Justice Queen‘s Bench Division (Aukščiausiasis Karalienės teisėjų teismo skyriaus) sudėtyje. Vengrijoje administracines bylas nagrinėja specializuoti bendrosios kompetencijos teismai, Slovakijoje veikia administracinių bylų skyriai visų pakopų bendrosios kompetencijos teismuose.

15. Administracinės teisės kaip savarankiškos teisės šakos genezė.

Administracinė teisė palyginus su civiline ar baudžiamąja teisės šakomis yra jauna teisės šaka. Administracinės teisės, kaip atskiros teisės šakos, susiformavimą nulėmė keletas veiksnių:

1. pamažu Europos šalyse įsigali valdžių padalijimo principas, 2. ėmė įsitvirtinti piliečių laisvės ir lygybės idėjos, 3. palaipsniui vykdomajai valdžiai suteikiama vis daugiau įgalinimų, 4. padaugėjo valstybės institucijų funkcijų, 5. padidėjo biurokratinis (valstybės tarnautojų) aparatas, 6. atsirado teisės aktai, kurie buvo specialiai skirti reguliuoti vykdomosios valdžios

institucijų veiklą. Iki tol visų valdžios šakų subjektų veiklą reguliuodavo tos pačios teisės normos,

7. atsirado poreikis naujai teisės šakai, kurios normos ir principai reguliuotų valstybės ar vietos valdžios institucijų formavimosi pagrindus, nustatytų šių institucijų kompetenciją, veiklos ribas, tarpusavio santykius, o taip pat jų santykius su žmogum, visuomene.

16. Pasaulio šalių administracinė teisė ir jos požymiai.

Prancūziškoji Droit administratif samprata:Administracinės teisės šaka reguliuoja administracinių institucijų organizaciją ir veiklą, jų tarpusavio santykius, teisinį statusą ir vidinę struktūrą. Be to, administracinės teisės normos reguliuoja santykius, susiklostančius tarp administracinių institucijų ir individų. Administracija turi įgaliojimus ne tik vykdyti, bet ir priimti valdymo sprendimus. Priimti tokius sprendimus administracija gali ir be kitos šalies sutikimo, nes jai tokius įgaliojimus suteikia Konstitucija ir įstatymai. Administracijos sprendimai iš esmės gali būti dvejopi: 1) norminių aktų priėmimas arba 2) individualaus administracinio arba finansinio pobūdžio aktų priėmimas. Droit administratif kartais siūloma suvokti kaip tą Prancūzijos teisės dalį, kuri apibrėžia:1) valstybės pareigūnų padėtį ir įsipareigojimus;2) privačių asmenų pilietines teises ir įsipareigojimus jiems palaikantsantykius su valstybei atstovaujančiais pareigūnais;3) šių teisių ir įsipareigojimų įgyvendinimo tvarką.

Amerikietiška administracinės teisės samprata:Administracinė teisė reguliuoja vykdomųjų institucijų įgaliojimus ir sprendimų priėmimo procedūras bei teisminį sprendimų patikrinimą. Jungtinėse Valstijose administracinė teisė reguliuoja valstybės institucijų – agentūrų (administrative agency), kurios nepriklauso nei įstatymų leidybai, nei teismams, veiklą priimant sprendimus bei šių agentūrų veiklos teisminę kontrolę. Daug dėmesio JAV skiriama privačių asmenų teisių procesinėms garantijoms tobulinti. Todėl JAV administracinė teisė nereguliuoja vykdomosios valdžios aparato struktūros ir organizavimo, tačiau išsamiai reglamentuoja visus privataus asmens ir administracinių institucijų santykius. Esminiai klausimai, sudarantys administracinės teisės branduolį, yra šie:1) administracijos sprendimų priėmimas (decision making);2) taisyklių priėmimas (rulemaking);3) kvaziteisminė veikla (adjudication);4) administracijos veiksmų teisminė kontrolė (judicial review of administrativeaction).

Didžiosios Britanijos administracinės teisės samprata:Administracinės teisės paskirtis – reguliuoti vykdomosios valdžios galių kontrolę, ginti privačias teises. Administracinės teisės normos reguliuoja vykdomosios valdžios teisių ir pareigų įgyvendinimą. Kalbant apie Europos Sąjungos valstybes pažymima, kad jų nacionalinių teisės sistemų administracinė teisė yra šiek tiek skirtinga, bet vis dėlto galima sutarti dėl bendro administracinės teisės apibrėžimo – tai visuma teisės normų ir principų, taikomų viešojo administravimo organizavimui ir funkcionavimui bei santykiams tarp administracijos ir piliečių.