AM JŪRINIŲ TYRIMŲ CENTRAS

AKTUALIAUSIŲ TARPINIŲ IR PAKRANTĖS VANDENŲ VALDYMO IR APSAUGOS PROBLEMŲ APŽVALGA.

TARPINIŲ IR PAKRANTĖS VANDENŲ BŪKLĖ

Klaipėda, 2007 m.

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TARPINIŲ IR PAKRANTĖS VANDENŲ EUTROFIKACIJA 4

2. TARŠA BIOGENINĖMIS IR SPECIFINĖMIS TERŠIANČIOMIS MEDŽIAGOMIS 8

2.1. TARŠA IŠ ŽEMYNINĖS DALIES 9

2.1.1. Sutelktoji (taškinė) tarša 9

2.1.2. Pasklidoji tarša 11

2.1.3. Tarpvalstybinė tarša 13

2.2. DĖL TARPINIUOSE IR PAKRANTĖS VANDENYSE VYKDOMOS VEIKLOS

ATSIRANDANTI TARŠA 14

2.2.1. Jūrų transportas 14

2.2.2. Ekstremalios situacijos ir avarijos, teršalų išpylimas 16

2.2.3. Turizmas ir rekreacija 17

3. VANDENS LYGIO KILIMAS, POTVYNIAI 18

4. BALTIJOS JŪROS IR KURŠIŲ MARIŲ KRANTŲ EROZIJA 19

5. KURŠIŲ MARIŲ VANDENS DRUSKĖJIMAS 21

6. BIOLOGINIŲ RESURSŲ POKYČIAI 22

TARPINIŲ IR PAKRANTĖS VANDENŲ BŪKLĖ 23

APIBENDRINIMAS 32

NAUDOTA LITERATŪRA 34

2

ĮVADAS

2000 metais Europos parlamentas patvirtino Bendrąją vandens politikos direktyvą 2000/60/EB (BVPD), kurios reikalavimais vadovaujantis, ES šalys narės iki 2015 m. privalo pasiekti „gerą“ visų natūralių vandens telkinių būklę ar „gerą“ ekologinį dirbtinių ir labai pakeistų vandens telkinių potencialą.

Remiantis Direktyva, paviršiniai vandens telkiniai buvo suskirstyti į tipus pagal tam tikrus bendrus vandens telkiniams parametrus. Kuršių marios bei Baltijos jūros pakrantė, remiantis daugiausia dugno substrato skirtumais bei druskingumo gradientu, buvo suskirstyti į tarpinius bei Baltijos jūros pakrantės vandenis.

Tarpiniams vandenims priklauso paviršinio vandens telkiniai aplink upių žiotis, kurie yra iš dalies sūrūs, nes yra arti pakrančių vandenų, bet kuriems didelę įtaką turi įtekantis gėlas vanduo. Šiai vandenų kategorijai Lietuvoje yra priskiriamos Kuršių marios (be Klaipėdos sąsiaurio) bei Kuršių marių gėlojo ir jūrinio vandens susimaišymo zona Baltijos jūroje. Remiantis daugiausia druskingumo skirtumais, Kuršių marios dar skiriamos į du tipus: šiaurinę ir centrinę marių dalis.

Pakrantės vandenims priklauso paviršinis vanduo į sausumos pusę nuo linijos, kurios visi taškai yra nutolę jūros pusėje vieną jūrmylę nuo artimiausio taško ant pagrindinės linijos, nuo kurios matuojamas teritorinių vandenų plotis, besitęsiantis kartais iki pat išorinės tarpinių vandenų ribos. Lietuvos pakrantės vandenys padalinti į dvi dalis: atvirą Baltijos jūros smėlėtą pakrantę (Kuršių nerijos) bei atvirą Baltijos jūros akmenuotą pakrantę (žemyninę pakrantės dalį). Šis skirstymas pagrįstas dugno substrato skirtumais. Išilgai Kuršių Nerijos vyrauja homogeniškos dugno nuosėdos, kur vyrauja smėlis, tuo tarpu, einant į šiaurę nuo Klaipėdos, dugno substratas varijuoja: akmenys keičiasi su smėlio ir žvyro dėmėmis. Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros bei Kuršių marių dalyse gana intensyviai vykdoma žmogaus ūkinė veikla (Klaipėdos uostas, Būtingės naftos terminalas, uosto akvatorijoje iškasto grunto jūroje gramzdinimas, turizmas, žvejyba ir kt.). Baltijos jūros pakrantėje, Pajūrio regioninio

bei Kuršių Nerijos Nacionalinio parkų ribose įsteigtos europiniam NATURA 2000 tinklui priklausančios teritorijos, o Kuršių marių lagūna, priklauso prioritetiniam buveinių tipui. Aplinkosauginių bei šalies ūkio klausimų sprendimas ir derinimas yra ypač svarbus siekiant užtikrinti darnią skirtingų ūkio veiklų plėtrą bei išsaugoti mūsų pakrantei būdingus biotopus, rūšinę įvairovę.

Kuršių marių vandens kokybę lemia buitinės, gamybinės, paviršinės (lietaus) nuotekos, žemės ūkio, laivybos, kitokia tarša ir gamtinės sąlygos. Į Kuršių marias suteka vanduo iš 75 % Lietuvos teritorijos, nudrenuodami 5,8 % Baltijos jūros upių baseino ploto.

Lietuvos dalies Baltijos jūros pakrantės vandens kokybę daugiausia lemia vandenų srautai, plūstantys iš Kuršių marių, į jūrą išleidžiamos nuotekos, tiesiogiai ir per artimiausius upelius įtekančių upių vandens kokybė.

3

1 pav. Tarpinių ir pakrantės vandenų tipai

Sprendžiant tokias problemas ypač svarbus baseininis vandens telkinių valdymas, kuomet iškilusios problemos sprendžiamos visame upės baseino rajone.

Baseininis valdymas pakeitė vandens ir jo telkinių valdymo bei administravimo pobūdį. Iki priimant BVPD, vandens valdymas vyko savivaldybės, apskrities ar regiono ribose. Šiuo metu į apskrities ar regiono valdymo ribas patenka skirtingų upių pabaseiniai.

Nors aplinkosaugos klausimams skiriamas vis didesnis dėmesys, kuriamos įvairios vandens išteklių valdymo strategijos, tačiau problemos greitai nėra išsprendžiamos, o taršos mažėjimo rezultatas turi „vėluojantį efektą“.

Aktualiausi tarpinių ir pakrantės vandenų valdymo ir apsaugos klausimai susiję su tokiom problemom:

1. eutrofikacija, 2. tarša biogeninėmis bei specifinėmis teršiančiomis medžiagomis, 3. vandens lygio kilimas, potvyniai, 4. krantų erozija, 5. Kuršių marių vandens druskėjimas,6. biologinės įvairovės pokyčiai.

Problemos, su kuriomis susiduriama Kuršių mariose bei Baltijos jūroje, pavaizduotos 21 paveiksle.

1. TARPINIŲ IR PAKRANTĖS VANDENŲ EUTROFIKACIJA

Eutrofikacija – procesas, kai dėl padidėjusių maistmedžiagių kiekio pritekėjimo į vandens telkinį prasideda intensyvus planktoninių dumblių augimas. Eutrofikacijos požymiai: aukšta maistmedžiagių koncentracija vandenyje, vandens „žydėjimas“, deguonies trūkumas, žuvų dusimas, bioįvairovės mažėjimas. Antropogeninė eutrofikacija vyksta, kai dėl žmogaus ūkinės veiklos į vandenis patenka daug fosforo ir azoto junginių. Dėl eutrofikacijos vandens telkinys praranda estetinę ir rekreacinę vertę, blogėja jo ekologinė būklė.

Eutrofikaciją sukelia padidėjusios maistmedžiagių (fosforo, azoto) koncentracijos, kurios paviršiniuose vandenyse priklauso nuo sezono. Mažiausios koncentracijos paprastai būna vegetacijos periodu, kai vyksta intensyvi fotosintezė, o didžiausios – šaltuoju metu, vykstant organinių medžiagų mineralizacijai. Per dešimtmetį fosfatų, bendrojo fosforo, bendrojo azoto, nitratų žiemos koncentracijos tiriamuose tarpiniuose vandenyse mažėja, tik Kuršių marių centrinėje dalyje, Nemuno deltoje, nitratų koncentracijos nuo 2000 m. padidėjo 1,5 karto.

Kuršių marios yra lyg filtras, maistmedžiagių bei kitų teršalų „gaudyklė“. Į marias patekusios maistmedžiagės sunaudojamos dumblių produkcijai, o negyva organinė medžiaga nusėda į dugną, todėl iš marių į jūrą vanduo išteka šiek tiek švaresnis. Tačiau visgi, Kuršių marios veikia Baltijos jūros pakrantės zonos vandens kokybę, lemia natūralaus gamtinio fono pokyčius. Iš marių plūstantis vanduo 3-5 kartus labiau prisotintas maistinėmis medžiagomis už jūros vandenį, todėl jūros pakrantės vandenys praturtinami azoto ir fosforo junginiais, juose greičiau auga dumbliai ir kiti augalai.

Vandens „žydėjimas“ stebimas beveik visoje Baltijos jūroje, o labiausiai priekrantėse, ypač įlankose, estuarijose bei rajonuose, esančiuose arčiau taršos šaltinių.

Jūrinių tyrimų centro tyrimų duomenimis, pastaraisiais metais fitoplanktono gausumas tarpiniuose ir pakrantės vandenyse lieka panašus į daugiametį (1–3 lentelės) [1].

1 lentelė. 2006 m. bei 1984-2005 m. fitoplanktono kiekybinio išsivystymo lygis (x103 ląstelių litre) tarpiniuose vandenyse

Nemuno delta Šiaurinė Kuršių marių dalis Kuršių marių vandenų išplitimo zona

2006 m. 10145,5±10515,8 14331,3±12202,3 2071,1±1583,1

1984-2005 m. 14012,3±20633,6 14688,8±26994,8 2759,4±2784,0

4

2 lentelė. 2006 m. bei 1984-2005 m. fitoplanktono kiekybinio išsivystymo lygis (x103 ląstelių litre) Lietuvos pakrantės vandenyse

Smėlėta pakrantė Akmenuota pakrantė

2006 m. 1865,8±1599,5 1357,7±958,6

1984-2005 m. 1776,0±2503,5 1909,0±2606,4

3 lentelė. 2006 bei 1984-2005 m. fitoplanktono kiekybinio išsivystymo lygis (x103 ląstelių litre) Klaipėdos sąsiauryje

Klaipėdos sąsiauris

2006 m. 8481,0±7806,4

1984-2005 m. 9978,7±14289,1

Eutrofinių telkinių planktone vasaros žydėjimų metu paprastai vyrauja melsvabakterės, kurios gali gaminti toksines, sunkiai skaidomas medžiagas. Didėjant tokių rūšių gausumui, fitotoksinų koncentracija gali pasiekti pavojingą lygį. O tai jau pavojinga žuvims, jūros žinduoliams ir kitiems jūros gyventojams bei žmonėms, vartojantiems maistui jūros produktus.

2 pav. Potencialiai toksiško melsvadumblio Aphanizomenon flos-aquae biomasės dinamika tarpiniuose vandenyse 1981–2007m.

Kuršių mariose ir Baltijos jūroje iš aptiktų potencialiai toksiškų rūšių labai didelių koncentracijų siekia rūšys Aphanizomenon flos-aquae, Anabaena spp., Microcystis spp. (iš Cyanophyceae klasės) ir Prorocentrum minimum (iš Dinophyceae klasės). Iš jų labiausiai pavojingas yra Aphanizomenon flos-aquae, kuris kiekvieną vasarą intensyviai žydi Kuršių mariose bei iš jūros pusės Melnragės rajone, ir Nodularia spumigena, karštomis vasaromis sukelianti vandens žydėjimą Baltijos jūroje. Kuršių mariose A. flos-aquae sukeltas vandens „žydėjimas“ yra kasmetinis reguliarus reiškinys. A. flos-aquae nepakenčia intensyvaus vandens maišymosi, todėl ilgos, ramios vasaros nulemia gausų jų paplitimą. Aphanizomenon flos-aquae ir Nodularia spumigena žydėjimas dažnai siekia hiperžydėjimo lygį (pagal vertinimui naudojamą Reimerso skalę, kai biomasė virš 100 mg/l) (2 pav.) [22].

5

0,1

1

10

100

1000

1981

1982

1983

1984

1985

1986

1987

1988

1989

1990

1991

1992

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

2004

2005

2006

2007

hiperžydėjimas

intensyvus žydėjimas

vidutinio lygio žydėjimas

mg/

l

Kuršių marių užžėlimas vandens augalais dėl eutrofikacijos ją dar labiau didina. Augalų sąžalynai plačiai nusidriekę marių pakrantės zonoje, nuo vėjo ir bangavimo apsaugotose įlankose, kurios taip pat pelkėja. Vandens augmenija vegetacijos metu asimiliuoja ir sukaupia daug maistinių medžiagų, taip įsitraukdama į marių savaiminio apsivalymo procesą, tačiau šiems augalams supuvus (rudenio–žiemos sezoną), maistinės medžiagos vėl sugrįžta į marias.

Eutrofikacijos procesui bei pasireiškiantiems poveikiams valdyti LR Vyriausybė 2006 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 614 patvirtino „Kuršių marių vandens kokybės gerinimo programą“, kurioje numatytos priemonės 2006–2015 metams eutrofikacijai mažinti. Pagal vieną iš priemonių rengiama Kuršių marių pakrantės augmenijos pjovimo galimybių studija ir šios veiklos rekomendacijos. Krantų dinamikos tyrimai rodo, jog apaugimas mažina rytinių Kuršių marių krantų eroziją. Galimybių studijoje ši sąveika bus įvertinta taip pat, kaip ir makrofitų pjovimo įtaka daugybei aplinkos komponentų: bendrai ekosistemai bei atskiroms jos dalims (florai, faunai).

6

5 pav. Kuršių marių užžėlimas makrofitais ties Bulvikiu. Nuotrauka iš JTC archyvo

6 pav. Kuršių marių užžėlimas makrofitais ties Vente. Nuotrauka iš JTC archyvo

3 pav. Aphanizomenon flos-aquae žydėjimas

Kuršių mariose. Nuotrauka: I.Oleninos

4 pav. Nodularia spumigena žydėjimas Baltijos jūroje. Nuotrauka: I.Oleninos

Tačiau, net ir sumažinus maistmedžiagių patekimą į marias, išvengti eutrofikacijos šiltuoju metų sezonu gali būti sunku dėl kitų priežasčių:

1. Eutrofikaciją Kuršių mariose sukelia ir savitos hidrologinės savybės bei labai inertiški gamtiniai procesai. Nedidelis marių gylis (vid. 3,7 m.) ir ribota vandens apykaita su Baltijos jūra (per Klaipėdos sąsiaurį) itin mažina Kuršių marių savaiminio apsivalymo galimybes.

2. Dugno nuosėdose susikaupusios gausios mineralinių ir organinių medžiagų atsargos sukeltų antrinę taršą, kuri toliau gali skatinti eutrofikacijos procesus. Dabartiniai maistinių medžiagų tyrimai apima tik koncentracijų vandenyje kaitą. Ši labai priklauso nuo procesų, vykstančių telkinių dugno nuosėdose (organinės medžiagos nusėdimas / mineralizacija). Kol kas maistmedžiagių kocentracijų tyrimai dugno nuosėdose nėra vykdomi, ir susikaupę maistinių medžiagų kiekiai dugno nuosėdose nėra žinomi.

3. Eutrofikacijos procesą skatina ir melsvabakterių (Cyanophyceae klasė) atliekama azoto fiksacija iš atmosferos. Melsvabakterės sudaro didžiąją dalį marių planktono, ypač vasarą (7 pav.). Fiksuodamos atmosferinį azotą, jos įgyja pirmenybę prieš kitas rūšis ir yra priklausomos tik nuo fosforo.

7 pav. Nemuno deltos (A) bei šiaurinės Kuršių marių dalies (B) dominuojančių pagal gausumą fitoplanktono grupių sezoninė kaita 2006 m. (% nuo bendro gausumo)

Maistmedžiagių patekimas į Kuršių marias bei jūros pakrantę aptariamas sekančiame skyriuje.

7

0%10%20%30%40%50%60%70%80%90%

100%

Saus

is

Vasa

ris

Kov

as

Bal

andi

s

Geg

užė

Birž

elis

Liep

a

Rug

pjūt

is

Rug

sėjis

Spal

is

Lapk

ritis

Gru

odis

KitosChrysophyceaeCryptophyceaeChlorophyceaeDiatomophyceaeCyanophyceae

A

0%10%20%30%40%50%60%70%80%90%

100%

Saus

is

Vasa

ris

Kov

as

Bal

andi

s

Geg

užė

Birž

elis

Liep

a

Rug

pjūt

is

Rug

sėjis

Spal

is

Lapk

ritis

Gru

odis

KitosChrysophyceaeCryptophyceaeChlorophyceaeDiatomophyceaeCyanophyceae

B

2. TARŠA BIOGENINĖMIS IR SPECIFINĖMIS TERŠIANČIOMIS MEDŽIAGOMIS

Intensyvus dumblių bei augalijos vystymasis yra pasekmė padidėjusios taršos maistinėmis medžiagomis. Paprastai tokią taršą vertinti padeda ilgalaikių azoto, fosforo tyrimų upėse, tarpiniuose, pakrantės vandenyse duomenys, daugiametės kaitos tendencijos. Azoto ir fosforo junginiai natūraliai įeina į gamtoje susiformavusius apytakos ratus, tačiau dėl žmogaus veiklos padidėjusios šių medžiagų apkrovos jau senai tapo tarša. 2006 m. gegužės 17 d. LR aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento“ (Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2007, Nr. 110-4522) priede maistmedžiagės įtrauktos į Lietuvoje kontroliuojamų medžiagų sąrašą. Didžiausios maistingųjų medžiagų koncentracijos paprastai fiksuojamos centrinėje Kuršių marių dalyje (Nemuno deltoje), kas rodo, kad daugiausia jų atnešama upėmis. Tuo tarpu, turima informacija apie Lietuvoje naudojamas ir į aplinką išleidžiamas pavojingas medžiagas yra labai ribota. Jūrinių tyrimų centro vykdomi tyrimai apima tik keletą teršiančių medžiagų grupių, tuo tarpu, aplinkoje jų sutinkama daug daugiau. Remiantis Jūrinių tyrimų centro daugiamečių tyrimų metu gautais rezultatais, vandens bei dugno nuosėdų

tarša tiriamaisiais teršalais daugelyje rajonų mažėja. Tačiau didžiausi teršalų kiekiai, dažnai viršijantys DLK (didžiausia leistina koncentracija), paprastai kaupiasi antropogeninio poveikio zonose: uoste iškasto grunto gramzdinimo jūroje (dampingo) rajone, Kuršių mariose ties Nida, Klaipėdos sąsiauryje ties uosto vartais bei Malkų įlankoje ties nuotekų išleistuvu, kur vyrauja smulkiagrūdės dugno nuosėdų frakcijos, gerai absorbuojančios teršalus. Projekto „Vandens aplinkai pavojingų medžiagų nustatymas Lietuvoje“ (angl. Screening of dangerous substances in the aquatic environment of Lithuania) rezultatai parodė, kad aplinkoje didelėmis koncentracijomis sutinkami „naujos kartos“ teršalai, kurių tyrimai nėra įtraukti į monitoringo programą. 8 paveikslas rodo padidintos taršos zonas Baltijos jūros pakrantėje ir Kuršių mariose bei teršiančias pavojingas medžiagas, sutinkamas didesnėmis ar didžiausią leistiną viršijančiomis koncentracijomis. Paveikslas rodo bendrą užterštumo tendenciją, nevertinant atskirų matricų (vandens, dugno nuosėdų) užterštumo. Klaipėdos sąsiaurio užterštumas tiriamomis medžiagomis paveiksle parodo bendrą pavojingų medžiagų sutinkamumą, nevertinant atskirų jo vietų (pvz., Malkų įlankos) užterštumo.

Taršos problemos tarpiniuose ir pakrantės vandenyse atsiranda dėl ūkinės veiklos, vykdomos pačiame vandens telkinyje (jūrų transportas, uoste iškasto grunto laidojimas ir kt.), bei dėl iš kontinento upių vandenimis/ atmosfera atnešamos taršos.

8

8 pav. Padidintos taršos specifiniais teršalais vietos Kuršių mariose ir Baltijos jūros pakrantėje

Pagal šaltinius: [1, 3]

2.1. TARŠA IŠ ŽEMYNINĖS DALIES

2.1.1. Sutelktoji (taškinė) tarša

Sutelktąją taršą sudaro tarša iš miestų/gyvenviečių vandenvalos įrenginių, pramonės nuotekų, lietaus vandens išleistuvų. Dažniausiai tokios nuotekos būna užterštos maistmedžiagėmis, organinėmis, skendinčiomis medžiagomis, specifiniais teršalais.

Tiesiogiai ar per artimiausius upelius į Kuršių marias patenka Klaipėdos, Neringos, Šilutės ir jų rajonų nuotekos. Į Baltijos jūrą patenka Palangos, Šventosios nuotekos. Dar daugiau nuotekų patenka iš Nemuno baseino. Nemuno baseine identifikuota 1268 taškinių taršos šaltinių (beveik 60 jų nuotekas išleidžia tiesiai į Kuršių marias ar Baltijos jūrą). Siekiant mažinti taršą iš sutelktosios taršos šaltinių, labai svarbu ne tik pastatyti ir rekonstruoti vandenvalos įrenginius, bet ir užtikrinti gyvenamųjų namų ar naujų rajonų bei gyvenviečių prijungimą prie nuotekų surinkimo sistemos.

2007 m. kovo 30 d. Valstybinio audito ataskaitoje „Valstybės investicijų nuotekų valymui panaudojimas“ Nr. VA-2020-3-3 pažymima, jog vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sistema Lietuvoje neatitinka Europos Sąjungos reikalavimų. Centralizuota nuotekų surinkimo ir valymo paslauga naudojasi apie 66 % šalies gyventojų, o kaimuose – tik apie 30–40 % (ES – apie 80 %) gyventojų [30].

Projekto „Paslaugų pirkimas institucinių gebėjimų stiprinimui tvarkant Nemuno upės baseiną“ vykdymo eigoje gauti rezultatai rodo, jog prasčiausia situacija su nuotekų tvarkymu yra gyvenvietėse, turinčiose mažiau nei 500 g.e. (gyventojų ekvivalento). Daugelyje tokių gyvenviečių reikalingas valymo įrenginių remontas, naujų biologinių įrenginių statyba ar prijungimas prie šalia esančios aglomeracijos valymo įrenginių. Manoma, kad artimiausiu metu situacija labai nepasikeis, kadangi tik nedaugelyje mažų gyvenviečių planuojama pastatyti naujas nuotekų valyklas. Todėl namų ūkis ir toliau išliks reikšminga apkrova kai kuriuose pabaseiniuose.

Projekto rezultatai taip pat rodo, jog vandens suvartojimas savivaldybėse didės, ir iki 2015 metų suvartojamas kiekis išaugs beveik dvigubai. Todėl esamų valymo įrenginių modernizavimas bei naujų statyba yra ypač aktuali, siekiant sumažinti išleidžiamų nuotekų užterštumą.

Remiantis Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento informacija, dalis veikiančių valymo įrenginių (Klaipėdos, Palangos, Šilutės, Kretingos ir kitų gyvenviečių) yra nesenai pastatyti. Išleidžiamų nuotekų kiekį daugiausia nulemia Neringos miestas, Pagėgių savivaldybė. Iki šiol į Kuršių marias iš Neringos savivaldybės teritorijos išleidžiama 85,9 % nevalytų nuotekų, 14,1 % nepakankamai išvalytų. 2008–2009 metais numatyta pradėti visiškai valyti nuotekas naujai statomuose Nidos, Preilos – Pervalkos ir Juodkrantės nuotekų valymo įrenginiuose.

Nuotekų išvalymas Klaipėdos regione bei jų atitikimas kokybės normoms parodytas 4 lentelėje ir 9 pav.

4 lentelė. Nuotekų išvalymas Klaipėdos regione 2006 m. [17]

Nuotekų išvalymasIki nustatytų normų išvalyta

(% nuo reikalingų valyti nuotekų kiekio)

Nepakankamai išvalyta (% nuo reikalingų valyti

nuotekų kiekio)

Nevalytos nuotekos (% nuo reikalingų

valyti nuotekų kiekio)

Ūkio, buities ir gamybos nuotekos 97,65% 1,30% 1,05%

Paviršinių nuotekų 10,53% 0,45% 89,02%

Lentelėje pateikti rezultatai rodo, jog daugiausia išleidžiama nevalytų paviršinių nuotekų. Lietaus nuotekų užterštumas yra specifinis: dažniausiai kietosiomis dalelėmis ir naftos produktais. Taip pat lietaus vandenys užteršiami maistmedžiagėmis, organinėmis medžiagomis, nuosėdomis, metalais, chloridais, bakterijomis. Suskaičiuoti išleidžiamų lietaus nuotekų kiekį sunku, kadangi sudėtinga išmetimų apskaita, skaičiavimas ir kontrolė.

9

9 pav. Nuotekų atitikimas kokybės normoms 2006 m. [17]

Pagrindinės lietaus nuotekų valdymo problemos Klaipėdos mieste buvo įvardintos:1. mieste yra vietų, kur nėra lietaus kanalizacijų arba blogai veikia esami lietaus nuotekų

šalinimo tinklai; 2. naujai apstatomose teritorijose reikia užtikrinti lietaus vandenų nutekėjimą;3. didėja lietaus vandenų užteršimas, o dėl to taip pat paviršinių vandenų telkinių užteršimas.4. mokesčiai už lietaus vandens pašalinimą: gyventojai, visuomeninės institucijos – nieko

nemoka [20].

Projekto „Paslaugų pirkimas institucinių gebėjimų stiprinimui tvarkant Nemuno upės baseiną“ rezultatai rodo, jog panaudojant savas bei ES fondų lėšas savivaldybėse planuojama lietaus nuotekų surinkimo sistemų plėtra. Apklaustos savivaldybės nurodo, jog lietaus nuotekų sutvarkymui reikia daugiausia investicijų.

Į marias bei jūros pakrantę tiesiai (uosto įmonės) ir iš kontinento per upes patenka daugiau /mažiau išvalytos gamybinės nuotekos, kurios dažnai būna užterštos pavojingomis bei prioritetinėmis pavojingomis medžiagomis. Projekto „Vandens aplinkai pavojingų medžiagų nustatymas Lietuvoje“ metu tirtos dvi į Kuršių marias ir Klaipėdos kanalą patenkančios upės – Nemunas prie Rusnės ir Akmena–Danė žiotyse. Abiejų upių paviršinis vanduo smarkiai užterštas DEHP (ftalio grupės produktas), o nuosėdos – organiniais alavo junginiais. Susirūpinimą kelia ir Nemuno žemiau Tilžės (Kaliningrado sr.) užterštumas ftalatais [3]. Minėtos tyrimų vietos yra netoli Nemuno žiočių, todėl, tikėtina, jog teršalai, kartu su upės nuotėkiu taip pat gali patekti ir į Kuršių marias.

Ekonominiu požiūriu Klaipėdos apskritis yra vienas iš sparčiausiai besivystančių Lietuvos regionų. Regiono teritoriją galima išskaidyti į tris dalis: kurortai (Palanga, Neringa), ekonominės plėtros centrai (Klaipėda, Palanga), agrariniai rajonai (Šilutės, Skuodo).

Pramonės sektorius Klaipėdos mieste bei aplinkinėse teritorijose turi bei ateityje turės stiprų poveikį, kadangi čia įkurtas Klaipėdos uostas, Klaipėdos Laisvoji Ekonominė Zona, o tai daro šį kraštą patrauklų įvairioms pramonės šakoms. Reikia pažymėti, jog Minijos ir Pajūrio pabaseiniuose yra 16 TIPK (Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) leidimus turinčių įmonių, įsikūrusių Klaipėdos mieste, uosto teritorijoje bei aplinkiniuose rajonuose.

Viena iš problemų, vertinant telkinių užterštumą bei sprendžiant vandens apsaugos klausimus, yra informacijos trūkumas. Nustatyti į vandens telkinius patenkančių maistinių (fosforo, azoto), suspenduotų medžiagų kiekius bei įvertinti vandenų užterštumą minėtomis medžiagomis, paprasčiau dėl ilgalaikių tyrimų duomenų, nei įvertinti taršą pavojingomis medžiagomis. Į nacionalinį teršalų sąrašą yra įtrauktos 74 pavojingos ir prioritetinės pavojingos medžiagos, tačiau ne visų jų kontrolė yra užtikrinama.

Lietuvos teisės aktuose [2004 m. vasario 13 d. Pavojingų medžiagų mažinimo programa Nr. D1-71 (Žin., 2004, Nr. 46–1539); Nuotekų tvarkymo reglamentas (Žin., 2006, Nr. 59–2103; 2007, Nr. 110–4522)] nurodyti kontroliuojamų parametrų sąrašai pagal atskiras pramonės sritis neįtraukia daugelio pavojingų ir prioritetinių pavojingų medžiagų, nors DLK išleidimams į nuotekų

10

Nuotekų atitikimas kokybės normoms

020406080

100120

Ūkio, buities ir gamybos nuotekos Paviršinės nuotekos

Taršos šaltinių, kuriuose nustatyti (DLK) viršijimai, skaičiusbendras kontroliuojamų vandens taršos šaltinių skaičius

surinkimo sistemą, gamtinę aplinką bei vandens telkinyje – priimtuve yra nustatyta visoms pavojingoms medžiagoms. Daugelio tokių medžiagų tyrimai taip pat nėra įtraukti ir į Valstybinę monitoringo programą. Taigi nėra atsižvelgta į daugelį medžiagų ar medžiagų grupių, laikomų prioritetinėmis ES lygmeniu (pvz., organiniai alavo junginiai).

Į Kuršių marias bei jūros pakrantę iš taškinių bei pasklidosios taršos šaltinių patenkantys teršalų kiekiai parodyti 5–7 lentelėse.

2.1.2. Pasklidoji tarša

Pasklidąją taršą sudaro nekanalizuotų gyventojų išleidžiami teršalai, tarša iš žemės ūkio, paviršinės nuotekos (lietaus), jei nėra išleistuvų. Paprastai tokios nuotekos būna užterštos maistmedžiagėmis, organinėmis, skendinčiomis medžiagomis. Taip pat jos gali būti užterštos specifiniais teršalais (nevalomos paviršinės nuotekos naftos produktais, pesticidų likučiai iš dirbamų laukų ir t.t.).

Nekanalizuotų gyventojų sukuriamos taršos dydį, nesant nuotekų išleistuvų, įvertinti sudėtinga.

Maistmedžiagės, gausiai patenkančios iš pasklidosios taršos šaltinių Nemuno upe į Kuršių marias, yra pagrindinė Kuršių marių eutrofikacijos priežastis. Nemunu į marias atiteka apie 98 procentus viso vandens, todėl Kuršių marių vandens kokybė tiesiogiai priklauso nuo Nemuno baseino vandens kokybės. Apie 60 procentų Nemuno baseino teritorijos naudojama žemės ūkiui, o apie 30 procentų ploto sudaro dirbama žemė.

Nuo 1991 m. Lietuvoje sumažėjo žemės ūkio intensyvumas, todėl, kur kas mažiau azoto ir fosforo junginių patenka į vandens telkinius. Pastaraisiais metais, augant Lietuvos ekonomikai, vėl intensyvėja trąšų ir pesticidų naudojimas žemės ūkyje, plėtojama gyvulininkystė.

Pasklidąją taršą iš žemdirbystės šaltinių dažniausiai sukelia netinkamas žemės dirbimas, netinkamas organinių, mineralinių trąšų naudojimas, vandens telkinių apsauginėms juostoms keliamų reikalavimų nesilaikymas [19].

Žemės ūkio sektorius arčiausiai tarpinių ir pakrantės vandenų esančiuose Pajūrio ir Minijos pabaseiniuose nėra plačiai išplėtotas, kadangi pastaruosiuose daug didesnį potencialą turi turizmas ir rekreacija. Intensyviau agrarinis ūkis plėtojamas Šilutės rajone. Čia įsikūrę bene daugiausia fermų, turinčių 10 – 200 s.g.v. (sutartinių gyvulių vienetų) visame Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu) pabaseinyje – 533. Tik 31 fermų turi įrengtas mėšlides.

Projekto „Paslaugų pirkimas institucinių gebėjimų stiprinimui tvarkant Nemuno upės baseiną“ vykdymo metu buvo įvertinta teršalų apkrova Kuršių marioms bei pakrantės vandenims, atsižvelgiant į teršalų kiekį iš taškinės ir pasklidosios taršos šaltinių. Rezultatai pateikiami 5–7 lentelėse.

5 lentelė. Teršalų kiekis (t/metai), patenkantis į Kuršių marias iš įvairių taršos šaltiniųTaršos šaltinis BDS7,

(t/metai)NH4-N, (t/metai)

NO3-N, (t/metai) TP, (t/metai)

Taškiniai šaltiniai (tiesioginis išleidimas iš 56 taškinių šaltinių) 191.4 76.7 132.2 30.5

Nemuno upė ir Gilijos (Matrosovka) kanalas 60514.36 1679.66 27662.76 2101.58Akmenos-Danės upė 433.12 21.0 323.0 23.25Smeltalės upė 123.2 13.3 102.3 8.8Kiti pirmos eilės intakai (Klaipėdos kanalas, Klišupė, Dreverna) 96.4 2.3 110.6 6.4

Bendras į Kuršių marias patenkantis kiekis: 61358.48 1792.96 28330.86 2170.53

11

6 lentelė. Teršalų kiekis (%), patenkantis į Kuršių marias iš įvairių taršos šaltinių

Bendra apkrova, (t/

metai)

Apkrova iš taškinių taršos

šaltinių,%

Apkrova, patenkanti Nemunu ir

Gilijos (Matrosovka)

kanalu,%

Apkrova Akmenos-

Danės upe, %

Apkrova Smeltalės upe

%

Apkrova iš kitų pirmos eilės

intakų%

BDS7 61358.48 0.3 98.6 0.7 0.2 0.2NH4-N 1792.96 4.3 93.7 1.2 0.7 0.1NO3-N 28330.86 0.5 97.6 1.1 0.4 0.4

TP 2170.53 1.4 96.8 1.1 0.4 0.3Paaiškinimas: TP – bendras fosforas, BDS7 – biocheminis deguonies suvartojimas per 7 paras,

NH4-N – amonis, NO3-N – nitratai

Teršalų kiekis, patenkantys iš Kaliningrado srities į marias, nėra žinomas, tačiau, remiantis baseino bei populiacijos dydžiais, gali būti vertinamas 5–20 % apkrovos kiekio iš Lietuvos.

Rezultatai rodo, jog ne visas į marias patekusio azoto bei fosforo kiekis patenka į Baltijos jūros pakrantę. Dalį patekusio kiekio mariose sunaudoja dumbliai, augalija, dalis su negyva organika nusėda į dugną. Taip pat azoto iš marių į pakrantę patenka mažiau dėl denitrifikacijos (nitratų redukavimas iki laisvojo atmosferos azoto N2, esant mažam deguonies kiekiui) proceso.

7 lentelė rodo, jog bendras azotas, bendras fosforas ir suspenduotos medžiagos į Lietuvos pakrantės zoną daugiausia patenka iš Kuršių marių.

7 lentelė. Teršalų kiekiai į Baltijos jūros pakrantęTeršalų kiekiai, patenkantys į Baltijos jūros

pakrantę (t/metai)

Taršos šaltinis TN TP BDS7 SM

Nutekamieji ir potvynių vandenysKuršių marios

Bendras teršalų kiekis į Baltijos jūros pakrantę

5031769

31819

41603

1607

12100688

100700

492424

492424Paaiškinimas: TP – bendras fosforas, TN-bendras azotas, BDS7 – biocheminis deguonies

suvartojimas per 7 paras, SM – skendinčios medžiagos

Visi šie rezultatai rodo esamą situaciją, teršalų srautus bei jų kiekio kitimą kryptimi „taršos šaltinis – Kuršių marios – Baltijos jūros pakrantė“.

„MIKE BASIN“ modelio pagalba sumodeliavus bazinį scenarijų, po pagrindinių priemonių įgyvendinimo, prognozuojamas teršalų nuotėkio sumažėjimas į Kuršių marias (8 lentelė). Daugiausia įtakos teršalų nuotėkio į Kuršių marias sumažėjimui turės Nuotekų ir Nitratų direktyvų įgyvendinimas.

8 lentelė. Prognozuojamas teršalų nuotėkio sumažėjimas į Kuršių marias po pagrindinių priemonių įgyvendinimo

Teršalų apkrovos sumažėjimas %

BDS7 5

NH4 24

NO3 12

TP 13

12

Pagrindinės priemonės yra tos, kurias reikia įgyvendinti, norint įvykdyti tokių direktyvų reikalavimus: Maudyklų direktyva (76/160/EEC); Paukščių direktyva (79/04/EEC); Geriamojo vandens direktyva (80/778/EEC papildyta Direktyva (98/83/EC); Seveso II direktyva (96/82/EC); Poveikio aplinkai vertinimo direktyva (85/337/EEC); Nuotekų dumblo direktyva (86/278/EEC); Miesto nuotekų valymo direktyva (91/271/EEC); Augalų apsaugos priemonių direktyva (91/414/EEC); Nitratų direktyva (91/676/EEC); Buveinių direktyva (92/43/EEC); Integruotos taršos prevencijos ir kontrolės direktyva (96/61/EC).

Modeliavimo scenarijus rodo, jog įgyvendinus visų prieš tai minėtų direktyvų reikalavimus, apkrova marioms sumažės, tačiau tai neleidžia vertinti, kaip keisis maistingųjų medžiagų koncentracijos vandenyje dėl teršiančių medžiagų sankaupų dugno nuosėdose, pačio telkinio gamtinių savybių, tarpvalstybinės taršos, taršos iš atmosferos.

Lenkų mokslininkai (Margonski ir kt.) 2006 metais Danijoje vykusioje eutrofikacijos valdymui skirtoje konferencijoje („Research and Management of Eutrophication in Coastal Ecosystems“) pristatė savo skaičiavimus, kada bus pasiekta pagal ES Vandens direktyvą pageidaujama gera vandens kokybė Vyslos lagūnoje (Aistmarėse). Paaiškėjo, kad eutrofinės būklės palaikymui užtenka vidinių lagūnos resursų ir netgi dabar visai nutraukus maistmedžiagių srautus, iki ES Vandens direktyvoje numatytų 2015 metų vandens kokybė nepagerės [13].

Tai rodo, kad vertinant maistmedžiagių srautus iš sausumos, koncentracijas vandenyje, svarbus koncentracijų dugno nuosėdose vertinimas. Kaip buvo minėta anksčiau, tokie matavimai kol kas nevykdomi, todėl sudėtinga įvertinti, kiek maistmedžiagių yra dugno sedimentuose, koks jų kiekis grįžta atgal į vandenį.

2.1.3. Tarpvalstybinė tarša

Lietuva ribojasi net su dvejomis šalimis, nepriklausančiomis Europos Sąjungai. Joms Bendrosios vandens politikos direktyvos reikalavimai nėra privalomi. Beveik pusė Nemuno baseino ploto (46,4 %) yra Baltarusijos teritorijoje. Iš jos į Lietuvą atiteka dideli kiekiai teršalų.

Kuršių marių plotas – 1584 kv. kilometrai. Lietuvai priklauso vos 413 kv. kilometrų. Likusi dalis (1171 kv. kilometrai) priklauso Rusijos Federacijai (Kaliningrado sričiai) [19]. Nemuną teršia nuotekos iš Ragainės ir Tilžės miestų, celiuliozės fabrikų, taip pat teršalai, atitekantys Šešupe, tačiau, neturint visos informacijos apie antropogeninę taršą iš Kaliningrado srities, sudėtinga nustatyti šios taršos mastą.

Tam, kad Nemuno vandenis priimančiose mariose vandens kokybė gerėtų, būtinas priemonių įgyvendinimas ne tik Lietuvos teritorijoje. Valstybių bendradarbiavimas, ypač bendrų vandens apsaugos, naudojimo ir taršos mažinimo programų ir projektų rengimas ir vykdymas, keitimasis informacija apie vykdomos ir planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai – taip pat itin svarbūs Kuršių marių vandens kokybės gerinimo darbai.

Tačiau patirtis rodo, jog bendradarbiavimas su šiomis šalimis dažnai būna komplikuotas, ir tai gali tapti kliūtimi siekiant įgyvendinti vandensaugos tikslus.

Teršalai, patenkantys iš Lenkijos, sudaro nedidelę tarpvalstybinių teršalų dalį. Be to, Lenkijai, kaip ir Lietuvai, Bendrosios vandens politikos reikalavimai yra privalomi.

Įvertinti tarpvalstybinės bei šalies teršalų apkrovas Kuršių marioms padėjo „MIKE BASIN“ modelis. 10 paveikslas rodo tarpvalstybinės (Nemunu ir iš Kaliningrado sr.) ir šalies taršos apkrovas Kuršių marioms.

13

2001 2002 2003 2004 20050

500

1000

1500

2000

2500

67 % 62 %51 % 52 % 52 %

33 % 38 %

49 %

48 % 48 %

nacional inė tarša

tarpvalsty-b inė tarša

TP, t

/m

2001 2002 2003 2004 20050

10000

20000

30000

40000

83 % 75 %

71 %71 % 73 %

17 %25 %

29 %

29 %27 %

nacional inė tarša

tarpvalsty-b inė tarša

NO3,

t/m

10 pav. Šalies bei tarpvalstybinės taršos apkrovos Kuršių marioms

Kita tarpvalstybiniu lygmeniu sprendžiama problema – teršalų nusėdimas iš atmosferos. Net 25 % azoto į Baltijos jūrą nusėda iš atmosferos [4]. Dėl besimaišančių oro masių atmosferos teršalai „keliauja“ tarp valstybių, ir gali iškristi bet kurios šalies ribose. Paprastai atmosferos taršos matavimai apsiriboja tik koncentracijų atmosferoje matavimais, nevertinant, kiek teršalų nusėda tam tikroje teritorijoje.

2.2. DĖL TARPINIUOSE IR PAKRANTĖS VANDENYSE VYKDOMOS VEIKLOS ATSIRANDANTI TARŠA

2.2.1. Jūrų transportas

Tarpiniuose, pakrantės vandenyse bei šalia jų įkurti objektai (Klaipėdos uostas, Būtingės naftos terminalas ir kt.) telkinius teršia juos eksploatuojant, daug didesnės teršalų apkrovos galimos ekstremalių situacijų, avarijų objektuose metu.

Jūrų transportas tiesiogiai veikia visas jūrų aplinkos komponentes: vandenį, dugną, krantą, atmosferą, taip pat ir gyvąją gamtą. Galima išskirti dvi pagrindines sudedamąsias jūros transporto dalis: 1. uostus su krantinėmis, akvatorijomis bei terminalais ir 2. jūrų laivus [28].

Lietuvoje yra tik vienas valstybinis jūrų uostas ir Būtingės naftos terminalas. Daugiausia taršos atvejų įvyksta būtent šiose 2 vietose, todėl lengviau kontroliuoti ir nustatyti teršėjus [29]. Uostai aplinkosaugos požiūriu yra daugiau kranto negu jūros objektai.

Klaipėdos uostas. Įsikūręs Klaipėdos sąsiauryje, kuris, dėl žmogaus veiklos pakitusios hidromorfologinės, fizinės ir cheminės būklės priklauso labai pakeistų vandens telkinių tipui.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ilgalaikių sutarčių pagrindu nuomoja uosto žemę apytiksliai 60 nuomininkų. Svarbiausi išvežamieji tranzito kroviniai, gabenami per Klaipėdos uostą, yra nafta, grūdai, trąšos, geležies ir plieno gaminiai, mediena, konteinerių kroviniai.

Tiesiogiai su Klaipėdos uosto veikla yra susiję daugiau kaip 800 ūkio subjektų. Iš uoste vykdomos veiklos gaunama apie 3 mlrd. litų per metus. Uoste nuolat plečiami terminalų pajėgumai. 2009 metais uosto ir miesto centre bus pastatytas naujas keleivių ir krovinių terminalas. Planuojamas statyti mažųjų laivų ir jachtų uostą, kuris vienu metu galės priimti iki 150 nedidelių laivų ir jachtų. Ateityje numatoma giliavandenio uosto statyba.

Tyrimai rodo, jog uosto akvatorijoje (vandenyje ir dugno nuosėdose), dėl vykdomos veiklos, daugiausia kaupiasi įvairūs specifiniai teršalai. Klaipėdos sąsiauris yra tranzitinė zona tarp besimaišančio jūrinio ir marių vandens, todėl teršalai taip pat „keliauja“.

Dideli teršalų kiekiai kaupiasi technogeninių zonų dugno nuosėdose. Ne kartą buvo svarstyti Malkų užteršto grunto valymo bei sandėliavimo klausimai. Iki šiol užteršto grunto sandėliavimo aikštelės nėra, vyksta paruošiamieji darbai, diskutuojama dėl aikšteles vietos parinkimo.

Atsižvelgiant į dabartinius uosto pajėgumus bei planuojamą plėtrą, ypač svarbu užtikrinti saugią uosto veiklą bei kuo mažesnį poveikį supančiai aplinkai, kadangi tai gali tapti kliūtimi siekiant „geros“ būklės ar „gero“ ekologinio potencialo.

14

2001 2002 2003 2004 20050

20000

40000

60000

80000

47 % 45 %35 % 37 % 34 %

53 % 55 %65 %

63 % 66 %

nacional inė tarša

tarpva lsty-b inė tarša

BD

S7,

t/m

2001 2002 2003 2004 20050

5001000150020002500

71 % 64 % 61 % 65 % 61 %

29 %36 %

39 %35 % 39 %

naciona l inė tarša

tarpva lsty-b inė tarša

NH

4, t/

m

Uoste iškasto grunto gramzdinimo jūroje (dampingo) rajonas. Iškastas Klaipėdos uoste gruntas paprastai gramzdinamas Baltijos jūroje esančiose grunto šalinimo aikštelėje – III – jame dampinge. Tyrimų rezultatai rodo, jog daugelio fizikinių – cheminių parametrų koncentracijos neviršija didžiausios leistinos, ir daugeliu atveju buvo mažesnės nei kitose jūros akvatorijose. Tačiau su taršos problemomis visgi susiduriama.

1. Grunto gramzdinimo rajono vandens storymėje stebima naftos angliavandenilių koncentracijos augimo tendencija. Atskiruose grunto gramzdinimo vietos tyrimų stotyse metinė vidutinė koncentracija kartais viršija DLK (0,05 mg/l). Per paskutiniuosius trejus metus vidutinė naftos angliavandenilių koncentracija vandens storymėje padidėjo 1,3 kartus.

2. Atskirais tyrimų metais fiksuojamos sunkiųjų metalų (varis, cinkas, chromas, švinas, nikelis, kadmis) DLK viršijančios vertės. Per pastaruosius trejus metus grunto gramzdinimo rajone žymiai padidėjo vario koncentracija – vandens paviršiuje vidutiniškai 1,5 karto, ir priedugnyje – 1,3 kartus [14].Būtingės naftos terminalo rajonas. Terminalas įsikūręs apie 7 km nuo kranto. Šis Lietuvoje

ant Baltijos jūros kranto pastatytas reversinis naftos eksporto — importo terminalas yra visus metus neužšąlantis uostas. Per metus Būtingės terminalas gali eksportuoti iki 14 mln. tonų naftos.

Vertinant 2000–2006 metų stebėsenos duomenis, Būtingės naftos terminalo akvatorijoje išlieka didėjimo naftos angliavandenilių koncentracijų vandenyje tendencija. Įvertinus biologinių parametrų duomenis, pakitimų, kurie būtų susiję su Būtingės terminalo veikla, nenustatyta [16].

Laivyba. Baltijos jūra yra viena judriausių laivybos trasų pasaulyje, sudaro apie 15 % viso pasaulio jūrų eismo. Bet kuriuo metu jos vandenimis kursuoja 2 tūkst. krovininių laivų, įskaitant 200 tanklaivių. Tikėtina, jog iki 2017 metų transportavimo tempai Baltijos jūra padvigubės, o naftos transportavimas gali išaugti iki 40 % [4, 29].

Jūrų laivo poveikis aplinkai yra įvairialypis ir gali būti klasifikuotas, pvz., pagal tokią schemą:

1. Mechaninis – vandens masių išjudinimas, dugno ir kranto (plaukiant arti pakrantės) ardymas, dugno ardymas nuleidus inkarą.

2. Šiluminis – šilumos išskyrimas į vandenį ir orą.3. Akustinis – triukšmas, skleidžiamas laivo jėgainės ir mechanizmų, akustiniai signalai.4. Elektromagnetinis – laivo radijo ryšio ir radiolokacijos priemonės skleidžia į eterį

įvairaus intensyvumo bangas.5. Vandens tarša – į jūrą išleidžiami daugiau ar mažiau pakitę (palyginti su jūros vandeniu)

vandenys: balastiniai, aušinimo, nutekamieji, naftingi ir krovinio medžiagomis užteršti vandenys. Prie vandens taršos priskiriamos ir išmetamos iš laivų šiukšlės ir atliekos.

6. Atmosferos oro tarša – įvairios emisijos iš laivo energetinių, kitų inžinerinių įrenginių ir krovinio.Laivui plaukiant jūra, už teritorinių vandenų ribos (12 jūrmylių nuo kranto) ir griežtai

laikantis tarptautinių konvencijų (MARPOL 73/78 ir HELCOM 92) bei Lietuvos jūrų aplinkos apsaugos įstatymo aplinkosaugos reikalavimų, laivo poveikis pakrantei gali pasireikšti tik plaukiojančių šiukšlių išmetimu į paplūdimius ir stipriai atskiestų teršalų šleifu.

Žymiai stipresnis laivybos poveikis jaučiamas uoste. Čia jaučiami beveik visi nurodyti poveikiai. Kai kurie jų, priklausantys nuo laivo eigos (mechaniniai, emisiniai) yra trumpalaikiai (veikia tik eigos metu), kiti, veikiantys laivui stovint prie krantinių (pvz., oro tarša iš pagalbinių energetinių įrenginių), – ilgalaikiai [28].

Laivyba Baltijoje kasmet intensyvėja, todėl daugėja avarinių naftos ir kitų kenksmingų medžiagų išsiliejimų, neteisėtai iš laivų išpilamų teršalų, kurie susidaro jų eksploatacijos metu. Baltijos jūroje apie 10 % visų angliavandenilių atsiranda dėl tyčinio neteisėto išmetimo iš Baltijos jūra plaukiojančių laivų krovinių skyriuose esančių mechaninių patalpų. Atliekant stebėjimus lėktuvais, per metus nustatoma apie 400 tokių neteisėtų naftos išpylimo iš laivų atvejų [29].

Susidūrimai jūroje yra kita naftos išsiliejimų priežastis. Pastaruoju dešimtmečiu kas penktos avarijos Baltijos jūroje metu išsiliejo nafta.

15

Kasmet Klaipėdos uoste apsilanko apie 7 tūkst. laivų (keltų, tankerių ir kt.). Pastaruoju metu ryškėja tendencija: auga ne atplaukiančių laivų skaičius, tačiau krovos apimtys, nes atplaukia didesnių pajėgumų laivai, galintys gabenti daugiau krovinio. Ateityje numatoma uosto plėtra (giliavandenio uosto statyba) planuojama, pritrauks dar didesnio pajėgumo Baltmax tipo laivus. Įrengus Klaipėdos kruizinių laivų terminalą, pagerėjo turizmo sąlygos, padidėjo atplaukiančių kruizinių laivų skaičius.

9 lentelė. 2006 m. laivų įplaukimai pagal skirtingus laivų tipus Klaipėdos uoste [18]Laivų tipas Įplaukimų skaičius

Tankeriai 504Keleiviniai laivai ir keltai 836Baržos vilkikai, žvejybos laivai, žemkasės 3651Sausakrūviai laivai 2702Pramoginiai laivai Nėra duomenųIš viso 7693

Būtingės naftos terminalas gali aptarnauti iki 150 tūkstančių tonų talpos tanklaivius. Terminalo ekportuojamos naftos kiekis vidutiniškai siekia 6 mln. tonų per metus (2006 m. – 5888000 t; 2005 m. – 6127000 t; 2004 m. – 7189000 t). 2006, 2005, 2004 m. užregistruoti 59, 61, 72 laivų atplaukimai atitinkamai [17].

Prieš išplaukdami iš Lietuvos Respublikos jūrų uostų visi laivai privalo pristatyti į priėmimo įrenginius visas laivuose susidariusias atliekas ir krovinių likučius, kurių negalima išmesti į jūrą pagal LR teisės aktų, Helsinkio konvencijos ir MARPOL 73/78 reikalavimus. Daugiausia laivuose susidaro naftuotų atliekų [18].

Pagrindinė priežastis, dėl kurios egzistuoja neteisėto atliekų išpylimo jūroje praktika, susijusi su didelėmis atliekų išpylimo uoste išlaidomis. Siekiant paskatinti išpilti atliekas uosto priėmimo įrenginiuose, pagal HELCOM rekomendacijas, mokestis už atliekų išpylimą uoste turi būti imamas pagal „atskiro mokesčio netaikymo sistemą“, t.y. fiksuoto dydžio mokestis įskaičiuojamas į laivo stovėjimo mokestį, neatsižvelgiant į tai, ar laivas naudojasi atliekų išpylimo įrenginiais [29].

Šiuo metu atliekų surinkimo iš laivų uoste operatoriaus funkcijas vykdo UAB „Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalas“, kuris turi savo valymo įrenginius. Būtingės naftos terminalas neturi laivų atliekų ir krovinių nuosėdų priėmimo įrenginių. Todėl, prieš plaukdami į Būtingės naftos terminalą, laivai turi patvirtinti, kad pašalino atliekas ir laivo krovinio nuosėdas paskutiniame įplaukimo uoste ir / arba, kad užpildyta ne daugiau kaip 25 % laivo atliekų ir laivo krovinio nuosėdų rezervuaro talpos.

Lietuvos saugios laivybos administracija ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas kontroliuoja LR jūrų uostų administracijų ir laivų veiklą, tikrina ne mažiau kaip 25% įplaukiančių į LR jūrų uostus laivų [18].

2.2.2. Ekstremalios situacijos ir avarijos, teršalų išpylimas

Tarpinius bei pakrantės vandenis užteršia ekstremalių situacijų / avarijų metu į aplinką patekę teršalai. Tuomet aplinkai daug sudėtingiau „apsivalyti“ dėl patekusių didelių teršalų kiekių. Įvykių priskyrimo ekstremaliems kriterijai patvirtinti 2006 m. kovo 9 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 241 “Dėl ekstremalių įvykių kriterijų patvirtinimo”.

2005 m. užfiksuoti trys ekstremalūs įvykiai. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatorijoje, perpompuojant kurą, dalis jo pateko į marias. Skaičiavimais nustatyta, kad į aplinką pateko 20,9429 tonos naftos produktų. AB “Klaipėdos vanduo” nuotekų spaudiminės linijos avarijos metu į Kuršių marias pateko 27741 m3 nevalytų nuotekų, į Smiltelės upę pateko 300 m3 nevalytų nuotekų. 2006m. ekstremalių situacijų mariose bei jūroje neužfiksuota [17].

Remiantis Jūros aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, daugiausia fiksuojami Kuršių marių bei Baltijos jūros taršos naftos produktais atvejai: dėl veiklos vandens telkiniuose, iš

16

tolimesnių vandens telkinių bei uosto akvatorijoje esančių įmonių. Dauguma pasitvirtinusių pranešimų buvo dėl taršos naftos produktais Klaipėdos uosto akvatorijoje. Taršos šaltiniai įvairūs: iš laivų, nuo krantinių, atliekant uosto akvatorijos gilinimo bei krantinių rekonstrukcijos darbus, iš laivų remonto ir statybų įmonių.

Balastinių vandenų neteisėtų išpylimų pastaraisiais metais (2000–2007) užfiksuota nebuvo. Į valstybinį naftos išsiliejimų jūroje likvidavimo planą bei situacijos valdymą įtraukta

daugybė institucijų, priklausančių Krašto apsaugos, Vidaus reikalų, Susisiekimo bei Aplinkos ministerijoms. Tai rodo, kaip plačiai ekstremalių situacijų valdymui yra išplėtotas tinklas, tačiau tuo pačiu ir sistemos painumą.

Potencialus Lietuvos pakrantės taršos šaltinis – naftos platforma D–6. 2002, 2003, 2007 m. Jūrinių tyrimų centras atliko išsamius hidrologinius, hidrocheminius,

ekotoksikologinius ir hidrobiologinius tyrimus Lietuvos vandenyse šalia D–6 rajono. Nustatyti cheminių teršalų (naftos angliavandenilių, sunkiųjų metalų ir detergentų) kiekiai rodo, kad tiriamame rajone minėtų teršalų koncentracijos reikšmingai nesiskiria nuo gretimose akvatorijose fiksuojamų koncentracijų, o vasaros biologinių tyrimų duomenys rodo esant gana didelę rūšinę įvairovę bei sutinkamas indikatorines švarių vandenų rūšis.

Tačiau potenciali grėsmė Lietuvos pakrantei yra. Avarijos rizikos veiksnys šioje audringoje Baltijos jūros dalyje yra nemažas dėl šiam regionui būdingų hidrometeorologinių sąlygų. Lietuvos jūrinėje pakrantėje vyrauja vakarų, pietvakarių, pietų vėjai, lemiantys vandens masių pernašą link Lietuvos krantų. Remiantis daugiamečiais srovių matavimo duomenimis, galima teigti, kad priedugninės ir paviršinės vandens srovės pietinėje Lietuvos akvatorijos dalyje 7 kartus dažniau teka į šiaurę nei į pietus. Dėl to, įvykus avarijai ar išsiliejus naftai gręžimo metu į Baltijos jūrą, tikimybė naftos produktams sklisti į Lietuvai priklausančią teritoriją padidėja 7 kartus.

Avarijai įvykus, būtų pažeistos pakrantės ekosistemos, nafta pažeistų augalų, gyvūnų bendrijas, užterštų paplūdimių smėlį, nukasus jį valant, paspartėtų krantų erozijos procesai ir kt. [2, 26].

2.2.3. Turizmas ir rekreacija

Vakarų regionas yra ypač patrauklus turizmui ir rekreacijai. Kurortiniai miestai šiltuoju metų sezonu pritraukia tūkstančius turistų ne tik iš Lietuvos. Šiuo metu Baltijos jūros pakrantėje oficialiomis paskelbta 15 maudyklų, išsidėsčiusių Klaipėdos, Palangos bei Neringos savivaldybėse. Šešioms maudyklų (Nidos, Juodkrantės, Smiltynės I, I ir II Melnragės, Palangos ties botanikos parku) yra suteikta Mėlynoji vėliava. Kuršių marių pakrantėje šiuo metu nėra paskelbtos nei vienos oficialios maudyklos. Pagal LR Vyriausybės 2006 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 614 patvirtintos „Kuršių marių vandens kokybės gerinimo programoje“ numatytas priemones, 2008 metais Jūrinių tyrimų centras privalo įvertinti Kuršių marių vandenų kokybės atitikimą maudykloms keliamiems reikalavimams. Ilgalaikis šios Programos tikslas – iki 2015 metų pasiekti „gerą“ Kuršių marių vandens būklę, atsižvelgiant į maudykloms keliamus reikalavimus.

Remiantis Europos Komisijos ataskaita “Maudyklų vandens kokybė. 2006 m. maudymosi sezonas”, pakrantės maudyklos Lietuvoje 100 % atitinka privalomus kokybės reikalavimus. Remiantis pastarųjų metų Visuomenės sveikatos centro tyrimų rezultatais vandens kokybė pakrantės maudyklose atitiko visus mikrobiologinių ir fizikinių – cheminių parametrų reikalavimus, nurodytus higienos normoje HN 92:1999 "Paplūdimiai ir jų maudyklos".

Šiltuoju metu sezonu Kuršių mariose bei Baltijos jūroje vyksta pramoginės žvejybos, pramoginės – pažintinės ekskursijos Kuršių mariose (Klaipėda – Rybačis), pramoginiai išplaukimai senoviniais burlaiviais. Kuršių mariose (Atmatos žiotys – Klaipėda, 64,5 km ruože) bei Karaliaus Vilhelmo kanale (22 km ruože) planuojami Valstybinės reikšmės vidaus vandens keliai. Vietinės reikšmės vidaus vandens keliams planuojama priskirti Kuršių marių 22 km ruožą ir 1 km ruožą Akmenos – Danės upėje.

Pastaraisiais metais Klaipėdos uoste stebima tendencija – didėja atplaukiančių kruizinių laivų skaičius.

17

Turizmo ir rekreacijos plėtros požiūriu Klaipėdos apskritis turi nemažai neišnaudoto potencialo. Tam įtakos turi tokie nepalankūs veiksniai kaip nepakankamai išplėtota turizmo infrastruktūra, neišvystytas mažųjų uostų tinklas, užterštas Kuršių marių vanduo ir kt.

Atsižvelgiant į Turizmo plėtros programos ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programos tikslus, prognozuojama, kad turizmo paslaugų sektorius Lietuvoje ir toliau augs, o aktyvus poilsis gamtinėse ir kultūrinėse vietovėse įgis vis didesnę svarbą. Planuojamos investicijos turizmui rodo sparčią vandens turizmo plėtrą ir leidžia daryti prielaidą, kad vandens naudojimo poilsio reikmėms poveikis vandens būklei taip pat didės. Tačiau kol kas nėra atlikta minėto poveikio vertinimų.

3. VANDENS LYGIO KILIMAS, POTVYNIAI

Vandens lygis yra pripažintas vienas iš pagrindinių klimato kaitos indikatorių. Vandens lygio kilimo problemos sietinos su pamario miestų infrastruktūros vystymu, pakrančių techninių įrenginių saugumu, krantų erozija, lėkštų sausumų užliejimu, pakrančių ekosistemomis [7]. Vandens lygio svyravimai Baltijos jūroje priklauso nuo daugelio hidrometeorologinių veiksnių: vėjo greičio, vėjo krypties, vėjuotumo trukmės, vandens srovių. Stiprūs PV, V, ŠV rumbų štorminiai vėjai sukelia Baltijos jūros vandens patvankas prie rytinio jūros kranto. Pakilus jūriniam vandens lygiui, vanduo veržiasi į Kuršių marias, sukelia lygio svyravimus, pasiekdamas maksimalias vandens lygio vertes.

Jūros vandens lygio svyravimai skiriasi atskirais metų sezonais, juos įtakoja hidrometeorologiniai ciklai ir kitos priežastys [11].

Vandens lygio kilimo tendencija nuo 1961 m. stebima Baltijos jūros pietrytinėje dalyje ir Kuršių mariose (11 pav.). Remiantis ilgamečių stebėjimų duomenimis nustatyta, kad Kuršių mariose didžiausia vandens lygio svyravimo amplitudė susidaro šiaurinėje dalyje. Vandens lygis 1961–2005 m. laikotarpiu augo vidutiniškai apie 3 mm per metus. Esant tokiems kilimo tempams, po 30 metų jūros lygis ties Lietuvos krantais gali pakilti apie 9 centimetrus [7].

Vandens lygio kilimas nėra problema tik mūsų pakrantėje. Problema yra globali, todėl ir jos valdymas turi būti užtikrinamas pasauliniu mastu.

a) Klaipėdos sąs.

-15-10-505

10152025

1961 1971 1981 1991 2001Metai

Lygis, cm

b) Juodkrantė

-15

-10

-5

05

10

15

20

25

1961 1971 1981 1991 2001Met ai

Lygis, cm

c) Nida

-15-10-505

10152025

1961 1971 1981 1991 2001Metai

Lygis, cm

d) Ventė

-15-10-505

10152025

1961 1971 1981 1991 2001

Metai

Lygis, cm

11 pav. Vidutinio metinio vandens lygio kaita ir tiesiniai trendai 1961–2005 m. laikotarpiu:a) Klaipėda, b) Juodkrantė, c) Nida, d) Ventė

18

Periodinis vandens lygio pakilimas gamtoje vadinamas potvyniu. Tokie reiškiniai gali sukelti didelio masto ekstremalią situaciją ir didelį pavojų žmonių gyvybei, sveikatai, turtui, gamtai, Nemuno žemaslėnio gyventojams iškyla nemažai socialinių problemų. Stichinį ar katastrofinį vandens lygį siekiantys pavojingi Nemuno deltos potvyniai kartojasi kas 12–15 metų.

Nemuno potvynio užliejamose teritorijose patenka daugiau kaip 4,6 tūkst. gyventojų, užliejama apie 524 kv. kilometrus Klaipėdos (Klaipėdos, Kretingos ir Šilutės rajonų savivaldybių) ir Tauragės (Pagėgių savivaldybės) apskričių teritorijos, beveik visada užliejamas krašto kelio Šilutė – Rusnė ruožas, dėl to paprastai nutrūksta susisiekimas autotransportu su Rusnės sala, kurioje gyvena apie 2000 gyventojų [6].

Pavasario potvynio dydis ir eiga priklauso nuo vandens atsargų sniege, sniego tirpimo intensyvumo ir trukmės, prieš sniego tirpimo pradžią buvusio dirvožemio drėgnumo ir įšalimo gylio, oro temperatūros sniego tirpsmo metu, kritulių kiekio potvynio metu.

Žinant šiuos parametrus, atlikus esamų meteorologinių sąlygų vertinimą ir analizę, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (LHMT) atlieka potvynių prognozę.

Potvyniams stebėti, vertinti bei valdyti veikia visas tinklas atsakingų institucijų. Valstybiniame gelbėjimo darbų organizavimo ir potvynio padarinių likvidavimo Klaipėdos apskrityje plane išdėstytos valstybės ir savivaldybių institucijų funkcijos ir užduotys potvynio metu.

Potvynių valdymui bei reguliavimui Klaipėdos mieste iki 2010 m. numatytas Nemuno žemupio, Minijos ir Akmenos – Danės upių baseinų potvynių išankstinių perspėjimo sistemų sukūrimas ir įdiegimas. Klaipėdos rajone iki 2008 m. ir 2015 m. atitinkamai numatoma Dituvos (Priekulės seniūnija) vandens kėlimo stoties rekonstrukcija bei Jokšų (Priekulės seniūnija) polderio pylimo I-ojo etapo rekonstrukcija. Neringoje, Preilos gyvenvietėje 2009–2010 m. ketinama rekonstruoti (apie 1,5 km) krantinę. Palangos miesto savivaldybės vykdyto projekto, skirto Šventosios ir Būtingės polderių atnaujinimui, metu buvo pastatytos dvi siurblinės.

4. BALTIJOS JŪROS IR KURŠIŲ MARIŲ KRANTŲ EROZIJA

Baltijos jūros krantų arda. Daugiausia krantai ardomi uraganų metu, susidarius maksimaliems vandens lygiams. Nuardymus tarp uraganų galima vadinti ciklais. Uragano „Anatolijus“ (1999 metai) metu buvo prarasta apie 65 % apsauginio paplūdimio kopagūbrio (APK): 30 ha žemyno pakrantėje ir 25 ha Kuršių nerijoje. Siaučiant „Ervinui“ (2005 metai), buvo nuplauta 15–18 % APK, o per likusias šio periodo audras dar buvo prarasta apie 15–23 % APK. Intensyviausiai krantai ardomi žemyno pakrantėje. Ne visose vietose yra išlikęs apsauginis paplūdimio kopagūbris, o daugelyje ruožų jis net nebuvo suformuotas. Per pastaruosius 7 m. kasmet prarandama po 48 ha APK bei krantų šlaitų arba vidutiniškai po 1,7 m kasmet. Aktyviausiai APK ardomas ties Palanga, čia paplūdimiai po potiltinės būnos išardymo 1997–1998 m. yra susiaurėję 3–5 kartus.

Kuršių nerijos APK vakarinis šlaitas apie 30 % padengtas specialia ilgašakne augalija. Intensyviausiai ardomas Kopgalis. Geriau miškininkų prižiūrimoje Kuršių nerijoje per pastaruosius 7 metus prarasta apie 37 ha APK. Šakų klojiniais ir kopagūbrio augalija miškininkai priaugino apie 15 ha. Tad nuostoliai siekia apie 22 ha arba vidutiniškai po 0,7 m APK kasmet. Ankstesnės ir dabartinės priežiūros dėka, kopagūbrio nuardymai jūrinėje nerijos pakrantėje beveik 3 kartus mažesni negu žemyninėje pakrantėje.

Per pastaruosius 50 metų gana sparčiai vystosi kurortinė industrija, ir nuolat didėja poilsiautojų srautai. Tai taip pat turi įtakos krantams. Šiltuoju ir sausringuoju periodu poilsiautojai išmindo trapią kopų augaliją ir nuardo stačius šlaitus [9].

19

-45

-40

-35

-30

-25

-20

-15

-10

-5

00 5000 10000 15000 20000 25000 30000 35000

At stumas nuo Valst . sienos su Latvija, m

Nuar

dym

as/p

riaug

imas

, m

Šventoji P alanga Karklė Giruliai MelnragėBūt ingė

12 pav. Jūrinės žemyno pakrantės nuardymas 1999–2006 m. laikotarpiu

-25

-20

-15

-10

-5

0

5

0 5000 10000 15000 20000 25000 30000 35000 40000 45000 50000

At st um as nuo Klaipėdos uost o piet inio m olo , m

Nuar

dym

as/p

riaug

imas

, m

Sm ilt ynė Juodkrant ė P ervalka P reila Nida

13 pav. Jūrinės Kuršių nerijos pakrantės nuardymas/priaugimas 1999–2006 m.

Kuršių marių krantų arda. Intensyviausiai Kuršių marių krantus ardo bangos ir ledai. Didelį poveikį krantams daro ne tik prie aukštų vandens lygių įsisiūbavusios Kuršių marių bangos, bet ir vėjas. Nuo vėjo labiausiai nukenčia plikos kopos ties valstybine siena su Rusija ir labai mažai nendrynais uždengtos “Negyvosios kopos” tarp Juodkrantės ir Pervalkos.

Nemuno deltoje nuolat nusėda sąnašos, formuojasi naujos salos ir seklumos, taip marių krantas platėja vakarų kryptimi. Žema ir daugelyje vietų užpelkėjusi rytinė marių pakrantė apaugo nendrėmis ir kitų rūšių makrofitais. Per pastaruosius 40 metų, vis daugiau į marias patenkant maistinių medžiagų, didžioji rytinės pakrantės dalis apaugo nendrynais. Pastebėjus, kad nendrynai mažina krantų eroziją, Kuršių nerijos miškininkai ėmė sodinti nendres ir nepalankiose šiems makrofitams augti vietose, ties intensyviau plaunamais ragais [10].

10 lentelė. 2000–2006 m. nuplauti ir priauginti vakariniai Kuršių marių pakrantės krantai (metrais)Metai

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006Iš viso Vidurkis

Nuplauta 0,43 0,17 0,02 0,16 0,09 0,15 0,10 1,12 0,02Priaugo 0 0,01 0,01 0,03 0,02 0,03 0,02 0,12 0,02

Apsaugoti krantus nuo erozijos procesų Klaipėdos miesto savivaldybėje, priklausomai nuo poreikio bei turimų lėšų, vykdomi kasmetiniai kopagūbrio tvirtinimo darbai. 2007–2008 m. laikotarpiu I Melnragėj smėliamėgiais augalais (erškėtrožė, pušis) ketinama apželdinti 8 ha kopagūbrio. 2006–2008 m. vykdomo Pajūrio juostos tvarkymo programos įgyvendinimo II etapo tikslas – apsaugoti nuo erozijos 1300 m pakrantės ruožą centrinėje Palangos dalyje.

20

2006 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Pajūrio juostos tvarkymo programa Klaipėdos apskrities viršininko administracija baigė įgyvendinti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos lėšomis finansuotą projektą „Lietuvos pajūrio juostos atkūrimas ir išsaugojimas“. Projekto metu sutvarkytas pajūrio ruožas žemyninėje Baltijos pajūrio dalyje ir labiausiai pažeistose Kuršių nerijos vietose, t.y. žemyninėje ir Kuršių nerijos dalyje žabtvorėmis ir šakų klojiniais buvo sutvirtinta apsauginė kopa, poilsiautojų lankomose vietose įrengti mediniai laiptai ir takai, vedantys į pajūrį, apsauginei kopai atstatyti, paplūdimiui “pamaitinti” bei gūbriui apsauginės kopos papėdėje suformuoti Palangoje atvežta 40.000 m³ smėlio, siekiant atkurti labiausiai pažeistas vietas įrengtos vielos tinklo tvoros kopose. Visos priemonės, kaip ir rekomenduoja mokslininkai, taikytos kompleksiškai [15].

Valstybėje krantų ardos problemos yra ypač aktualios. Vyksta įvairios diskusijos, studijos, remiamasi kaimyninių šalių patirtimi, kad rasti tinkamiausią sprendimą: ar maitinti paplūdimius, ar statyti apsaugines bunas, iš kur vežti smėlį, kur geriau jį pilti. Lietuvos pajūris nesiekia nei 100 km ilgio, o dar reikia įvertinti tai, jog ne visos vietos tinkamos turizmo infrastruktūrai. Šiltuoju sezonu į kurortus suplūsta srautai poilsiautojų, o siaurėjantys paplūdimiai gali lemti jų sumažėjimą.

5. KURŠIŲ MARIŲ VANDENS DRUSKĖJIMAS

Daugiamečių tyrimų duomenimis, į šiaurinę marių dalį vis dažniau patenka sūraus vandens iš Baltijos jūros. Visus metus Klaipėdos sąsiauryje vyksta vandens masių dinaminė cirkuliacija tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros. Didžioji dalis gėlo upių sunešto vandens iš Kuršių marių išteka į Baltijos jūrą. Juodkrantės ir Nidos postų druskingumo duomenys rodo esant gana dažniems druskingų jūros vandenų pritekėjimams į Kuršių marias. Nuo 1981 m. druskingumas ties Juodkrante padidėjo 0,31% (apie 29 %), centrinėje marių dalyje ties Nida – 0,01 % (apie 12,5 %). Dienų skaičius, kai ties Juodkrante buvo sutinkamas gėlas vanduo (<0,5 ‰), 1995–2005 laikotarpiu buvo 7 % mažesnis nei 1984–1994 metais [12, 19].

Vandens druskingumo padidėjimą labiausiai lemia hidrometeorologinės sąlygos, tai yra vyraujantys ir dažnėjantys štorminiai vakarų krypčių vėjai, formuojantys vandens lygio patvanką pietrytinėje Baltijos jūros dalyje, šiaurės Atlanto atmosferos cirkuliacijos pokyčiai, sumažėjęs Nemuno vandens vandeningumas, su klimato kaita susijęs globalus vandens lygio kilimas. Klaipėdos uosto gilinimas taip pat sudaro palankesnes sąlygas sunkesniam ir tankesniam jūriniam vandeniui skverbtis į marias ir įtekėjusiam vandeniui ilgiau užsilaikyti mariose. Dažnas druskėtų vandenų pritekėjimas į marias gali būti labai žalingas. Gėlesnius vandenis mėgstančias augalų ir gyvūnų rūšis išstumia druskėtą vandenį mėgstančios. Poveikį jau jaučia marių žvejai, kai iš jų žūklės plotų mariose pasitraukė gėlavandenės žuvų rūšys, sumažėjo žuvų laimikiai.

0,500,70

0,901,10

1,301,50

1,701,90

2,102,30

1984

1985

1986

1987

1988

1989

1990

1991

1992

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

2000

2001

2002

2003

2004

2005

S,‰

Trendas vid. metinio druskingumo

14 pav. Vidutinio druskingumo kaita ties Juodkrante 1984–2005 metais

21

6. BIOLOGINIŲ RESURSŲ POKYČIAI

Šiuo metu vienos pagrindinių biologinių resursų valdymo problemų Lietuvos pakrantėje yra susijusios su verslinių žuvų išteklių mažėjimu, invazinėmis rūšimis.

Reikšmingiausios žuvys Baltijos jūroje žvejybos verslo aspektu yra menkės. Šių žuvų žvejyba užtikrina didžiausią Lietuvos žvejų pajamų dalį. Dėl hidrologinių veiksnių bei intensyvios žvejybos šių žuvų ištekliai nuolat mažėja, o šių žuvų sugavimo kvotos nuolat mažinamos. Kitų verslinių žuvų, tokių kaip strimelės ir brėtlingiai, ištekliai pastarąjį dešimtmetį išlieka gana stabilūs.

Tyrimai rodo, jog menkių ištekliai Lietuvos ekonominėje zonoje (LEZ) ir visoje Baltijos jūroje nėra stabilūs ir nuo 1997 m. yra žemiau kritinio lygio, o Tarptautinės jūrų tyrimų tarybos (ICES) sukurtos priemonės, skirtos jiems apsaugoti ir stabilizuoti, kol kas situacijos nepakeitė. Baltijos jūros LEZ ganosi didelė dalis neverslinio dydžio (<38 сm) menkių. 1999–2006 m. tyrimų duomenys rodo, jog jauni individai laimikiuose sudaro iki 80 % visų menkių. Dėl intensyvios žvejybos jos sugaunamos žymiai anksčiau, nei spėja užaugti.

Anot Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro Žuvininkystės tyrimų laboratorijos specialistų, saugant menkių išteklius LEZ būtina sukurti naujas ir tobulinti esamas priemones, leidžiančias mažinti neigiamą žvejybos įtaką neverslinei menkių daliai (pvz., diegti selektyvesnius žvejybos įrankius, keisti žvejybos rajonus, griežtinti laimikių kontrolę) [21].

Aktuali visos Baltijos jūros problema – iš kitur įsiveržusios, nevietinės (invazinės) gyvūnų ir augalų rūšys. Jais užkemšami žvejų tinklai, gali būti atnešta parazitinių ligų, keliama grėsmė vietinėms rūšims, pažeidžiama ekologinė pusiausvyra. XXI a. pradžioje Baltijoje yra žinoma apie 105 nevietinių kilmės gyvūnų ir augalų rūšių. Rūšių imigracija vyksta ir dabar. Būdai tam įvairūs: tyčinis nevietinių rūšių įvežimas žuvininkystei, vandens kultūroms, su laivų plukdoma produkcija, balastiniais vandenimis, pasyvus ar aktyvus rūšių paplitimas per kanalus, upes.

Dėl įvairių veiksnių invazijų Baltijos jūroje per pastaruosius 50 metų padaugėjo. Vis daugiau iš kitų regionų atvyksta didesnės talpos (daugiau balastinių vandenų) laivų. Laivų keliai šiuo metu tampa vienu svarbiausiu veiksniu nevietinių rūšių paplitimui Baltijos jūroje. Naujos invazinės rūšys Baltijos jūroje yra atrandamos beveik kiekvienais metais [23].

Lietuvos priekrantėje sutinkamos invazinės rūšys daugiausia priklauso žuvų, vėžiagyvių, moliuskų taksonominėms grupėms.

22

TARPINIŲ IR PAKRANTĖS VANDENŲ BŪKLĖ

Įgyvendinant LR aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. 457 Dėl vandensaugos tikslų nustatymo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 92-4179), buvo įvertinta tarpinių ir pakrantės vandenų būklė bei patikslinti rizikos vandens telkiniai.

Vandens telkinių būklė buvo vertinama pagal tarpinių ir pakrantės vandenų 2007 m. tyrimų rezultatus. Tyrimai vykdomi pagal Valstybinę aplinkos monitoringo 2005–2010 m. programą (Žin., 2005, Nr. 19–608). Baltijos jūros pakrantės vandenų ekologinė būklė pagal biologinius parametrus buvo vertinama iš stočių, esančių 1 mylios atstumu nuo kranto. Būklei pagal cheminius parametrus įvertinti buvo naudojami rezultatai iš stočių, esančių 12 mylių atstumu nuo kranto.

Viso buvo tirta stočių: tarpiniuose vandenyse: šiaurinėje Kuršių marių dalyje – 3; centrinėje Kuršių marių dalyje

– 3; Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje – 3; pakrantės vandenyse: atviroje Baltijos jūros akmenuotoje pakrantėje – 8; atviroje Baltijos

jūros smėlėtoje pakrantėje – 7.labai pakeistame vandens telkinyje – Klaipėdos sąsiauryje – 4.

Paviršinių vandens telkinių ekologinė būklė vertinama žemiau išvardytų vandens telkinio biologinių, cheminių kokybės elementų pagrindu. Remiantis jų vertėmis, telkinių ekologinė būklė priskiriama prie labai geros, geros, vidutiniškos, blogos ar labai blogos būklės. Telkinio ekologinė būklė nustatoma pagal prasčiausią būklę rodantį kokybės elementą. Telkinių būklės vertinimui naudota projektų „Bendrosios vandens politikos direktyvos įgyvendinimas“ (angl. Implementation of the EU Water Framework Directive), „Tarpinių ir pakrantės vandenų ekologinės būklės kriterijai“, „Paslaugų pirkimas institucinių gebėjimų stiprinimui tvarkant Nemuno upės baseiną“ metu parengta ekologinės būklės vertinimo klasifikacija [8, 24, 25, 27]. Tarpinių ir pakrantės vandenų būklė pagal pavojingas medžiagas vandenyje vertinta pagal oficialias Lietuvoje patvirtintas vandens kokybės normas – didžiausią leistiną koncentraciją (DLK) (Nuotekų tvarkymo reglamentas. Žin., 2006, Nr. 59-2103; 2007, Nr. 110-4522).

Tarpinių vandenų būklė

Tarpiniams vandenims priklauso Kuršių marios (skiriamos į šiaurinę ir centrinę dalis) bei Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zona. Daugiamečiai tyrimų rezultatai rodo, jog atskiruose tipuose yra būdingos tam tikros sąlygos, matuojamų parametrų verčių kitimo dėsningumai. Pavyzdžiui, centrinėje Kuršių marių dalyje paprastai stebimos didesnės maistmedžiagių koncentracijos (dėl Nemuno baseino upių vandenų įtakos), vanduo šiaurinėje Kuršių marių dalyje dėl įtekančio jūrinio vandens paprastai būna švaresnis nei centrinėje marių dalyje. Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje vandens kokybė priklauso nuo išnešamų Kuršių marių vandenų kokybės.

Tarpinių vandenų būklė pagal biologinius kokybės elementus

Tarpinių vandenų būklei vertinti buvo naudojami biologiniai kokybės elementai: fitoplanktonas, kita vandens flora (gaubtasėkliai, makrodumbliai), dugninė bestuburė fauna, žuvys. Ekologinė būklė pagal minėtus biologinius kokybės elementus įvertinta naudojant:

- maksimalią vasaros fitoplanktono biomasę (mg/l), - maksimalius plūdinių (potameidų) ir makrodumblio šakotojo banguolio paplitimo gylius (m), - vidutinį zoobentoso rūšių skaičių mėginyje, - gružlio (Gobio gobio L.) vidutinį gausumą (vnt./100 m2 ).

23

11 lentelė. Tarpinių vandenų ekologinės būklės pagal fitoplanktoną vertinimo kriterijai

Ekologinės būklės klasės

Maksimali vasaros fitoplanktono biomasė, mg/l

Šiaurinė Kuršių marių dalis Centrinė Kuršių marių dalis Kuršių marių išplitimo Baltijos jūroje zona

Labai gera < 3 < 5 < 1

Gera 3-10 5-10 1-5

Vidutiniška 10-50 10-50 5-10

Bloga 50-100 50-100 10-20

Labai bloga > 100 > 100 > 20

2007 m. vasarą tarpiniuose vandenyse fitoplanktono biomasė kito gana plačiose ribose: šiaurinėje Kuršių marių dalyje – 0,8–49,5 mg/l; centrinėje Kuršių marių dalyje – 7,9–51,9 mg/l; Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zonoje – 1,7–8,9 mg/l. Vertinant vandens ekologinę būklę pagal maksimalią vasaros metu fiksuotą fitoplanktono biomasę, šiaurinė Kuršių marių dalis buvo vidutiniškos – arti blogos (maksimali biomasė – 49,5 mg/l), centrinė – blogos (maksimali biomasė – 51,9 mg/l), Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zona – vidutiniškos ekologinės būklės (maksimali biomasė – 8,9 mg/l). Panaši Kuršių marių ekologinė būklė buvo ir 2006 m. (tuomet maksimali fiksuota vasaros fitoplanktono biomasė šiaurinėje marių dalyje buvo 34,2 mg/l, centrinėje marių dalyje – 53,5 mg/l). Tuo tarpu Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje maksimali fiksuota vasaros fitoplanktono biomasė buvo tik 2,2 mg/l ir rodė gerą vandens tipo ekologinę būklę. Minėti skirtumai galimi dėl hidrometeorologinių vasaros sezono ypatybių. Esant lietingam sezonui, Klaipėdos sąsiauriu ištekantys Kuršių marių vandenys gerokai gali pabloginti Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zonos vandens kokybę. Kita rezultatų kitimo priežastis – eutrofikacijos intensyvumas. Baltijos jūros tyrimai šiltuoju metų sezonu gali sutapti su laikotarpiu, kuomet stebimi intensyvūs eutrofikacijos procesai (vandens „žydėjimas“).

12 lentelė. Tarpinių vandenų ekologinės būklės pagal gaubtasėklių/makrodumblių paplitimo gylį vertinimo kriterijai

Ekologinės būklės klasės

Maksimalus plūdinių (potameidų) paplitimo gylis, m

Maksimalus šakotojo banguolio (Furcellaria lumbricalis) paplitimo

gylis, m Šiaurinė Kuršių marių

dalisCentrinė Kuršių marių

dalis Kuršių marių įtakos Baltijos jūroje zona

Labai gera ≥ 3,0 ≥ 3,0 ≥ 17,0

Gera 1,0-2,9 1,0-2,9 14,0-16,9

Vidutiniška 0,7-0,9 0,7-0,9 9,0-13,9

Bloga 0,5-0,6 0,5-0,6 4,0-8,9

Labai bloga ≤ 0,4 ≤ 0,4 ≤ 4,0

Intensyvėjant dumblių vystymuisi, vandenyje skendinčių medžiagų kiekiui, vis mažiau saulės šviesos prasiskverbia į vandens stulpą, mažėja vandens skaidrumas. Iš Kuršių mariose sutinkamų vandens augalų, plūdiniai pasižymi giliausia paplitimo riba, todėl jų pasiskirstymas gerai parodo vandens skaidrumo sąlygas.

24

Kuršių marių vandens augalijos tyrimai 2007 m. vasarą vykdyti penkiose transektose (dviejose – centrinėje marių dalyje ir trijose – šiaurinėje). Fiksuotos dvi plūdinių augalų rūšys: permautalapė plūdė (Potamogeton perfoliatus) ir šukinė plūdė (Potamogeton pectinatus), sutiktos panašiuose gyliuose. Minėtų augalų paplitimo gylis įvertintas atsižvelgiant į tuo metu fiksuotą bei vidutinį vandens lygį plūdinių vegetacijos periodu. Giliausiai plūdiniai augalai buvo paplitę šiaurinėje Kuršių marių dalyje ties Tyrų pelke – 1,1 m. Tyrimų atskirose transektose rezultatai rodo, jog šiaurinės Kuršių marių dalies ekologinė būklė vidutinė – gera, centrinės marių dalies – gera.

Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje ir šiaurinės Baltijos jūros pakrantės ekologinės būklės vertinimui naudotas makrodumblio šakotojo banguolio (Furcellaria lumbricalis Huds. Lamour) maksimalus paplitimo gylis. Šakotasis banguolis paplitęs ties žemyniniu krantu tarp Girulių ir Šventosios, kur povandeniniame šlaite yra tinkamas substratas prisitvirtinti šiam dumbliui. Makrodumblių tyrimai Kuršių marių įtakos Baltijos jūroje zonoje buvo vykdyti vienoje transektoje (piečiau Palangos, Nemirseta–Birutės kalnas ruože). Šakotasis banguolis vyravo giliau 5–6 m iki 10 m gylio, kur sutinkamas akmenuotas su smėlio intarpais dugnas. Nuo 12 iki 14 m gylio šakotojo banguolio sumažėjo keturis kartus. Maksimali banguolio paplitimo riba – apie 14 m [5]. Ekologinės būklės klasifikacija pagal maksimalų makrodumblių / gaubasėklių paplitimo gylį patvirtinta LR aplinkos ministro 2007 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 210 „Dėl paviršinių vandens telkinių ekologinės būklės vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 47–1814). Remiantis ja, Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zonos ekologinė būklė – vidutiniška–gera.

25

16 pav. Šukinė plūdė (Potamogeton pectinatus). Nuotrauka: www.atlas-roslin.pl

17 pav. Šakotasis banguolis (Furcellaria lumbricalis (Huds.) Lamour).

Nuotrauka: www.biopix.dk

15 pav. Permautalapė plūdė (Potamogeton perfoliatus). Nuotrauka N. Remeikaitės

13 lentelė. Tarpinių vandenų ekologinės būklės pagal zoobentosą vertinimo kriterijai

Ekologinės būklės klasės

Vidutinis zoobentoso rūšių skaičius mėginyje

Šiaurinė Kuršių marių dalis Centrinė Kuršių marių dalis Kuršių marių išplitimo Baltijos jūroje zona

Labai gera > 20 > 18 > 10

Gera > 17 > 15 7-10

Vidutiniška 4-17 7-15 5-7

Bloga 0-4 0-7 3-5

Labai bloga 0 0 < 3

Tarpinių ir pakrantės vandenų ekologinė būklė pagal zoobentosą vertinama naudojant vidutinį rūšių skaičių mėginyje bei atsižvelgiant į bendriją sudarančias rūšis. Atskirose tarpinių vandenų stotyse vidutinis zoobentosinių organizmų kiekis mėginyje 2007 m. kito labai plačiose ribose: šiaurinėje Kuršių marių dalyje 2–16 rūšių, centrinėje marių dalyje – 2–9 rūšių, Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje – 6–12 rūšių mėginyje. Vertinant vidutinį rūšių skaičių atskiruose tarpinių vandenų tipuose bei atsižvelgiant į bendriją sudarančias rūšis, šiaurinė Kuršių marių dalis buvo vidutiniškos, centrinė – blogos, Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zona – vidutiniškos būklės.

14 lentelė. Tarpinių vandenų ekologinės būklės pagal gružlio vidutinį gausumą vertinimo kriterijai

Ekologinės būklės klasės Gružlio (Gobio gobio L.) gausumas vnt./100 m2

Labai gera ≥ 200

Gera 100-199

Vidutiniška 20-99

Bloga 10-19

Labai bloga ≤ 9

Ekologinės būklės klasifikacija pagal vidutinį gružlio gausumą patvirtinta LR aplinkos ministro 2007 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 210 „Dėl paviršinių vandens telkinių ekologinės būklės vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 47–1814). Kadangi gružlio paplitimą šiaurinėje Kuršių marių dalyje riboja padidėjęs vandens druskingumas, jis, kaip šiaurinės Kuršių marių dalies ekologinės kokybės rodiklis, nebuvo patvirtintas.

26

18 pav. Gružlys (Gobio gobio L.). Nuotrauka N. Nikos

Remiantis Ekologijos instituto mokslininkų R. Repečkos ir V. Žiliuko Kuršių marių ichtiofaunos tyrimų duomenimis, centrinėje Kuršių marių dalyje (ties Atmata), žvejojant jauniklių bradiniu, fiksuotas gružlio gausumas siekė 245 vnt./100 m2.

Vandens kokybę vertinant pagal patvirtintą klasifikaciją, centrinės Kuršių marių dalies ekologinė būklė pagal gružlio gausumą 2007 m. buvo labai gera.

Tarpinių vandenų būklė pagal cheminius elementus

15 lentelė. Tarpinių vandenų kokybės klasės pagal bendrojo azoto ir fosforo koncentracijas

Parametras Vandens kokybės klasės

Kuršių marios

Šiaurinė dalis2 Centrinė dalis2

Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje

zona1

Bendras azotas (mg N/l)

Labai geraGera

VidutiniškaBloga

Labai bloga

<0,550,55-0,950,96-1,11,2-1,8

>1,8

<0,470,47-1,01,1-1,31,4-1,8

>1,8

<0,40,40-0,570,58-0,970,98-1,5

>1,5

Bendras fosforas (mg P/l)

Labai geraGera

VidutiniškaBloga

Labai bloga

<0,0350,035-0,0700,071-0,120,13-0,40

>0,40

<0,0300,030-0,0700,071-0,140,15-0,40

>0,40

<0,0240,024-0,0360,037-0,0680,069-0,080

>0,0801- vidutinės žiemos koncentracijos; 2- vidutinės vasaros koncentracijos.

Baltijos jūros vandens kokybei vertinti pagal maistmedžiagių koncentracijas naudojamos vidutinės žiemos koncentracijos (žiemos periodu dėl mineralizacijos proceso maistmedžiagių kiekis vandenyje didžiausias), o Kuršių marių vandens kokybei vertinti – vidutinės vasaros koncentracijos (dėl eutrofikacijos procesų).

Pagal bendrojo azoto koncentracijas vandenyje 2007 m. vasarą, vanduo šiaurinėje Kuršių marių dalyje buvo vidutiniškos, centrinė – geros – arti vidutiniškos ekologinės būklės (bendrojo azoto koncentracijos siekė 0,97 ir 0,95 mg/l atitinkamai). Rezultatai rodo geresnę situaciją nei 2006 m. (tuomet vidutinės bendrojo azoto koncentracijos buvo 1,1 ir 1,3 mg/l atitinkamai).

Kitame tarpinių vandenų tipe – Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje –bendrojo azoto koncentracija 2007 m. žiemą siekė 0,6 mg/l ir rodė esant vidutinišką vandens būklę. 2006 m. tyrimų metu žiemą šiame tipe “laikėsi” švaresnis vanduo, ir bendrojo azoto koncentracija buvo tik 0,27 mg/l. Tokį rezultatų skirtumą vėlgi galima paaiškinti jūrinio – Kuršių marių vandenų sąveika.

19 pav. Bendrojo azoto ir fosforo koncentracijos skirtinguose tarpinių vandenų tipuose 2006, 2007 m. vasarą (Kuršių marios) ir žiemą (Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zona)

27

Bendrojo azoto koncentracijos

00,20,40,60,8

11,21,41,61,8

2

Šiaurinė Kuršiųmarių dalis

Centrinė Kuršiųmarių dalis

Kuršių mariųvandenų išplitimo

Baltijos jūros zonoje

mg/

l 2006

2007

Bendrojo fosforo koncentracijos

00,020,040,060,080,1

0,120,140,160,18

Šiaurinė Kuršiųmarių dalis

Centrinė Kuršiųmarių dalis

Kuršių mariųvandenų išplitimo

Baltijos jūros zonoje

mg/

l 20062007

Pagal bendrojo fosforo koncentracijas vandenyje 2007 m. vasarą, vanduo šiaurinėje ir centrinėje Kuršių marių dalyse buvo vidutiniškos būklės (bendrojo fosforo koncentracijos 0,075 ir 0,081 mg/l atitinkamai). Rezultatai rodo, jog 2007 m. situacija buvo geresnė nei 2006 m. (tuomet bendrojo fosforo koncentracijos šiaurinėje ir centrinėje Kuršių marių dalyse buvo vienodos – 0,11 mg/l). Mažesnes vidutines maistmedžiagių koncentracijas 2007 m. centrinėje marių dalyje lėmė matuotos žemesnės, nei įprasta, koncentracijos ties Nida.

Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje vidutinė bendrojo fosforo koncentracija žiemą siekė 0,037 mg/l ir rodė vidutinišką būklę (2006 m. – 0,59 mg/l).

Specifiniai teršalai

2007 m. tarpiniuose vandenyse buvo tirtos šios medžiagos: sunkieji metalai (gyvsidabris, kadmis, chromas, cinkas, švinas, varis), naftos angliavandeniliai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, pesticidai (simazinas, atrazinas) bei kiti organiniai teršalai. Vandens cheminė būklė vertina pagal vidutinę teršalų koncentraciją vandenyje žiemos, pavasario bei vasaros sezonais. Tyrimų rezultatai rodo, jog nei vienoje centrinės Kuršių marių dalies stotyje vidutinė metinė teršiančių medžiagų koncentracija neviršijo didžiausią leistiną (DLK) ir kai kuriais atvejais buvo žemesnė už naudojamo metodo nustatymo ribą. Tuo tarpu šiaurinėje Kuršių marių dalyje naftos angliavandenilių vidutinė metinė koncentracija viršijo didžiausią leistiną (DLK, 0,05 mg/l), o Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje didžiausias leistinas koncentracijas be naftos angliavandenilių viršijo ir varis.

Vario patekimo į aplinką šaltiniai gali būti skirtingi – jis įeina į laivų korpusų dažų prieš apaugimą organizmais sudėtį, gana daug jo patenka į aplinką dėl automobilių keliamos taršos, pramonės emisijų, jis įeina į kai kurių pesticidų bei trąšų sudėtį, patenka su lietaus vandenimis.

Kaip jau buvo minėta, bendra vandens telkinio ekologinė būklė nustatoma pagal prasčiausią būklę rodantį kokybės elementą. Gauti tyrimų rezultatai, remiantis šiuo principu, rodo, jog šiaurinė Kuršių marių dalis ir Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zona yra vidutiniškos, o centrinė Kuršių marių dalis – blogos ekologinės būklės. Minėtų specifinių teršalų tyrimai 2007 m. rodo, jog šiaurinė Kuršių marių dalis ir Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūroje zona yra blogos, centrinė – geros cheminės būklės.

Pakrantės vandenų būklė

Pakrantės vandenys skiriami į du tipus – šiaurinę bei pietinę pakrantes. Iš biologinių elementų tik zoobentosui (dugne gyvenantiems organizmams) nustatyti skirtingi pakrančių tipų vertinimo kriterijai. Tai susiję su skirtinga grunto struktūra: šiaurinėje dalyje vyrauja akmenuotas, pietinėje dalyje – smėlėtas gruntas. Pagal kitus tiriamus parametrus (fitoplanktonas, maistmedžiagės) nustatyta vienoda kokybės vertinimo klasifikacija, nors, atskirais metais dėl hidrometeorologinių sąlygų bei kitų veiksnių fiksuojamos vertės itin dažnai skiriasi. Šiaurinės pakrantės vandens kokybę įtakoja lietingais periodais, pavasarinių potvynių metu pro Klaipėdos sąsiaurį išnešami Kuršių marių vandenys, teršiančių medžiagų (ypač naftos angliavandenilių) koncentracijų padidėjimą įtakoja ir vandens telkinyje vykdoma žmogaus ūkinė veikla (Būtingės naftos terminalas).

Pietinėje Baltijos jūros pakrantėje didesnės maistmedžiagių koncentracijos gali būti fiksuojamos dėl iš kaimyninių šalių sutekančių upių vandens kokybės.

28

Pakrantės vandenų būklė pagal biologinius kokybės elementus

16 lentelė. Pakrantės vandenų ekologinės būklės pagal fitoplanktoną vertinimo kriterijai

Ekologinės būklės klasėsMaksimali vasaros fitoplanktono biomasė, mg/l

Atvira Baltijos jūros akmenuota pakrantė (šiaurinė)

Atvira Baltijos jūros smėlėta pakrantė (pietinė)

Labai gera < 1 < 1

Gera 1-2 1-2

Vidutiniška 2-5 2-5

Bloga 5-10 5-10

Labai bloga > 10 > 10

Vertinant Lietuvos Baltijos jūros pakrančių ekologinę būklę pagal 2007 m. vasaros metu fiksuotą maksimalią fitoplanktono biomasę, akmenuota (šiaurinė) Baltijos jūros pakrantė buvo geros ekologinės būklės (maksimali biomasė siekė 1,25 mg/l), smėlėta (pietinė) pakrantė – vidutiniškos (maksimali biomasė – 2,45 mg/l). Analizuojant pastarųjų metų (2004–2007) fitoplanktono biomasės duomenis, bei jais remiantis vertinant pakrantės ekologinę būklę, matyti, jog šiaurinės pakrantės būklė kinta tarp geros bei vidutiniškos, pietinė pakrantė pastaruoju laikotarpiu buvo vidutiniškos ekologinės būklės.

17 lentelė. Pakrantės vandenų ekologinės būklės pagal maksimalų šakotojo banguolio paplitimo gylį vertinimo kriterijai

Ekologinės būklės klasės Maksimalus šakotojo banguolio (Furcelaria lumbricalis) paplitimo gylis šiaurinėje akmenuotoje pakrantėje, m

Labai gera ≥ 19,0

Gera 15,0-18,9

Vidutiniška 9,0-14,9

Bloga 5,0-8,9

Labai bloga ≤ 4,9

Dėl tam tikrų aplinkos sąlygų (tinkamo dugno substrato stokos, aktyvių hidrodinaminių procesų, ardančio bangų poveikio) pietinėje Baltijos jūros pakrantėje nesutinkami makrofitai, todėl šio tipo vertinimo kriterijų pagal minėtą kokybės elementą nėra.

Makrodumblių tyrimai šiaurinėje akmenuotoje pakrantėje buvo vykdyti vienoje transektoje (Palangos tilto – upelio Rąžės žiočių ruože). Šakotasis banguolis (Furcellaria lumbricalis) dominavo 3–4 iki 10 m gylio. Nuo 10 iki 13 m gylio šakotojo banguolio padengimas sumažėjo trigubai. Maksimalus F. lumbricalis išplitimo gylis buvo iki 13,6 m. Giliau 15 m gylio ribos makrofitų nebuvo rasta. Remiantis būklės klasėmis pagal maksimalaus šakotojo banguolio paplitimo gylį, šiaurinė Baltijos jūros pakrantė yra vidutiniškos ekologinės būklės [5].

29

18 lentelė. Pakrantės vandenų ekologinės būklės pagal zoobentosą vertinimo kriterijai

Ekologinės būklės klasėsVidutinis zoobentoso rūšių skaičius mėginyje

Akmenuota pakrantė (šiaurinė) Smėlėta pakrantė (pietinė)

Labai gera > 12 > 15

Gera 10-12 > 12

Vidutiniška 6-10 6-12

Bloga 3-6 3-6

Labai bloga < 3 < 3

Vertinant Lietuvos Baltijos jūros pakrančių ekologinę būklę pagal vidutinį zoobentoso rūšių skaičių mėginyje bei bendriją sudarančias rūšis, akmenuota (šiaurinė) bei smėlėta (pietinė) Baltijos jūros pakrantės buvo geros ekologinės būklės (vidutinis zoobentoso rūšių skaičius mėginyje siekė 13 bei 11 atitinkamai). Skirtingai nei tarpiniuose vandenyse, Baltijos jūros pakrantės atskirose stotyse zoobentoso vidutinis rūšių skaičius mėginyje buvo panašus ir rodė gerą būklę.

Pakrantės vandenų būklė pagal cheminius elementus

19 lentelė. Pakrantės vandenų kokybės klasės pagal bendrojo azoto ir fosforo koncentracijas

Parametras Vandens kokybės klasėsBaltijos jūra

Akmenuota pakrantė (šiaurinė)1

Smėlėta pakrantė (pietinė)1

Bendras azotas (mg N/l)

Labai geraGera

VidutiniškaBloga

Labai bloga

<0,170,17-0,330,34-0,500,51-0,7

>0,7

<0,170,17-0,330,34-0,500,51-0,7

>0,7

Bendras fosforas (mg P/l)

Labai geraGera

VidutiniškaBloga

Labai bloga

<0,0130,013-0,0210,022-0,0350,036-0,060

>0,060

<0,0130,013-0,0210,022-0,0350,036-0,060

>0,0601- vidutinės žiemos koncentracijos.

Pagal vidutines bendrojo azoto koncentracijas vandenyje 2007 m. žiemą, vanduo šiaurinėje Baltijos jūros pakrantėje buvo vidutiniškos, pietinėje – vidutiniškos – arti blogos būklės (bendrojo azoto koncentracijos siekė 0,40 ir 0,50 mg/l atitinkamai). Rezultatai rodo situaciją blogesnę nei 2006 m. (tuomet vidutinės bendrojo azoto koncentracijos vandenyje buvo po 0,29 mg/l atitinkamai), tačiau atitinka daugiametes tendencijas.

Pagal vidutines bendrojo fosforo koncentracijas vandenyje, vanduo šiaurinėje ir pietinėje Baltijos jūros pakrantėse buvo vidutiniškos būklės (bendrojo fosforo koncentracijos buvo po 0,034 mg/l atitinkamai). Rezultatai rodo, jog 2007 m. situacija buvo geresnė nei 2006 m. (tuomet abiejose pakrantės dalyse buvo po 0,05 mg/l). Didesnės maistmedžiagių koncentracijos 2007 m. buvo iškasto grunto laidojimo jūroje rajone (dampingo rajone), pietinėje Baltijos jūros pakrantėje.

30

20 pav. Bendrojo azoto ir fosforo koncentracijos pakrantės vandenyse 2006, 2007 m. žiemą

Specifiniai teršalai

2007 m. Baltijos jūros pakrantės vandenyje buvo tirtos šios medžiagos: sunkieji metalai (gyvsidabris, kadmis, chromas, cinkas, švinas, varis), naftos angliavandeniliai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, pesticidai (simazinas, atrazinas) bei kiti organiniai teršalai. Vandens cheminė būklė vertina pagal vidutinę teršalų koncentraciją vandenyje žiemos, pavasario bei vasaros sezonais. Tyrimų rezultatai rodo, jog nei vienoje atviros Baltijos jūros akmenuotos pakrantės stotyje vidutinė metinė teršiančių medžiagų koncentracija neviršijo didžiausią leistiną (DLK) ir kai kuriais atvejais buvo žemesnė už naudojamo metodo nustatymo ribą. Pagal tirtų vandenyje parametrų koncentracijas akmenuota pakrantė buvo geros cheminės būklės.

Atviroje Baltijos jūros smėlėtoje pakrantėje iš visų tirtų medžiagų vario vidutinė metinė koncentracija vandenyje viršijo DLK (10 µg/l). Didžiausią leistiną viršijančios koncentracijos fiksuotos arčiausiai uosto vartų esančioje pakrantės stotyje bei grunto gramzdinimo jūroje rajone.

Didesnės tirtų medžiagų koncentracijos vandenyje paprastai fiksuojamos pavasarį, vasarą. Tai gali įtakoti potvynių metu sutekantys upių vandenys, turizmas.

Gauti tyrimų rezultatai rodo, jog atvira Baltijos jūros akmenuota (šiaurinė) ir atvira Baltijos jūros smėlėta (pietinė) pakrantės yra vidutiniškos ekologinės būklės. Minėtų specifinių teršalų 2007 m. tyrimai rodo, jog šiaurinė Baltijos jūros pakrantė yra geros, pietinė – blogos cheminės būklės.

3. Klaipėdos sąsiauris – labai pakeistas vandens telkinys

Klaipėdos sąsiauris dėl žmogaus vykdomos ūkinės veiklos pakitusios hidromorfologinės, fizinės ir cheminės būklės priklauso labai pakeistų vandens telkinių tipui. Tokiems vandens telkiniams pagal Bendrąją vandens politikos direktyvą keliamas tikslas – maksimalus ekologinis potencialas bei gera cheminė būklė.

Vieni svarbiausių Klaipėdos sąsiaurio bruožų yra ypač didelis erdvinis akvatorijos heterogeniškumas (gilinamos akvatorijos dalys, beveik uždari uostai tokie, kaip Žiemos arba Malkų įlankos ir pan.) bei nuolatinė sąsiaurio kaita dėl žmogaus ūkinės veiklos (uosto vartų rekonstrukcija, gilinimas ir kt.).

Klaipėdos sąsiaurio vandens kokybės vertinimui naudojami ekologiškai panašaus vandenų tipo – šiaurinės Kuršių marių dalies – ekologinės būklės kriterijai. Iš biologinių kokybės elementų būklė vertinta tik pagal fitoplanktoną. Ekspertų nuomone, būklės vertinimui zoobentoso kriterijų naudoti negalima dėl nuolatinių grunto valymo ir gilinimo darbų, t.y. sunku numatyti, koks gali būti maksimalus ekologinis potencialas esant tokiai, dėl žmogaus veiklos nuolat kintančiai aplinkai.

31

Bendrojo fosforo koncentracijos

0

0,01

0,02

0,03

0,04

0,05

0,06

0,07

0,08

0,09

Šiaurinė pakrantė Pietinė pakrantė

mg/

l 20062007

Bendrojo azoto koncentracijos

0

0,1

0,2

0,3

0,4

0,5

0,6

0,7

Šiaurinė pakrantė Pietinė pakrantė

mg/

l 20062007

2007 m. fiksuota vasarinė fitoplanktono biomasė atskirose Klaipėdos sąsiaurio stotyse kito 2,7 – 33,0 mg/l ribose. Bendrojo azoto ir bendrojo fosforo vidutinės koncentracijos vasarą siekė 1,00 ir 0,074 mg/l atitinkamai. Remiantis šiaurinės Kuršių marių dalies kokybės vertinimo klasifikacija, Klaipėdos sąsiaurio vandens kokybė atitinka vidutinišką ekologinį potencialą.

Aktualiausia vandens kokybės problema Klaipėdos sąsiauryje – tarša specifinėmis teršiančiomis medžiagomis. Rezultatai rodo, jog vario vidutinė metinė koncentracija vandenyje 2007 m. viršijo DLK visose tyrimų stotyse. Teršalų koncentracijos rodo, jog Klaipėdos sąsiaurio vandens cheminė būklė yra bloga.

Vandensaugos tikslų įgyvendinimas. Šiuo metu tarpiniai ir pakrantės vandenys vertinami kaip rizikos telkiniai, t.y., dėl neigiamo žmogaus veiklos poveikio yra grėsmė iki 2015 m. nepasiekti geros būklės. Tarpinių vandenų būklė yra priklausoma nuo Nemuno baseino vandenų kokybės, tuo tarpu Lietuvos Baltijos jūros pakrantės vandenų būklė yra priklausoma tiek nuo išnešamų Kuršių marių vandenų kokybės, tiek nuo bendros situacijos visoje Baltijos jūroje. Todėl tarpinių ir pakra-ntės vandenų būklės kokybės problemos negali būti išsprendžiamos vien tik Lietuvos pastangomis, reikalingas glaudus tarptautinis bendradarbiavimas. Priimtame Helsinkio komisijos (HELCOM) Baltijos jūros veiksmų plane visos Baltijos jūros šalys įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2016 metų im-tis veiksmų sumažinti maistmedžiagių pateikimą su upių ir kitais vandenimis bei iš oro ir iki 2021 metų pasiekti gerą būklę. LR Vyriausybės 2006 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 614 patvirtintoje Kur-šių marių vandens kokybės gerinimo programoje taip pat numatytos priemonės, tikslai ir uždaviniai taršai mažinti bei Kuršių marių vandens kokybei gerinti atsižvelgiant į pagrindinių direktyvų reika-lavimus. Prognozuojamas į Kuršių marias ir Baltijos jūrą patenkančių teršalų sumažėjimas leidžia tikėtis ir mažesnių koncentracijų vandens telkinyje. Tačiau svarbu įvertinti ir pačių vandens telkinių gamtines sąlygas, įvairius hidrometeorologinius procesus.

Stengiantis užtikrinti kuo tikslesnių rezultatų gavimą, nuo 2008 m. tyrimai Baltijos jūros pakrantėje bei Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje vasaros sezonu bus vykdomi dažniau – kartą per mėnesį.

Apibendrinimas

Įvairių projektų bei valstybinės monitoringo programos metu gauti rezultatai rodo, jog didžiausią poveikį Kuršių marių bei pakrantės vandenims daro su upių vandenimis atnešama tarša. Numatoma, jog įgyvendinus pagrindines priemones, situacija pagerės. Tačiau imantis taršos mažinimo bei kontrolės priemonių kontinente, būtina vertinti ir pačiose Kuršių mariose bei pakrantėje vykdomos veiklos poveikį, stengiantis užkirsti kelią bet kokiam vandens telkinio būklės prastėjimui.

Lietuvai priklauso vos ketvirtadalis Kuršių marių taip pat labai maža pakrantės vandenų dalis. Tarpvalstybinės taršos dydis rodo, jog vandens problemų sprendimas tik „viename vamzdžio gale“ gali ir neduoti laukiamų rezultatų. Būtinas tarptautinio bendradarbiavimo stiprinimas su šalimis ne Europos Sąjungos narėmis, kurioms Bendrosios vandens politikos direktyvos reikalavimai nėra privalomi. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas taip pat svarbus sprendžiant globaliu mastu svarbias problemas, tokias kaip klimato kaita bei su ja susijusių padarinių „švelninimas“. Tinkamam vandens telkinių valdymui svarbus įvairių institucijų (politinių organizacijų, mokslinių institucijų) bei visuomenės dalyvavimas, kryptingas požiūris į bendrus tikslus.

Europos Sąjunga, įvairios tarptautinės institucijos, suprasdamos taršos mažinimo būtinybę, rengia įvairias direktyvas, programas, kurias įgyvendindamos šalys narės priima valstybines taršos mažinimo strategijas.

2007 metų lapkričio 15 d. Krokuvoje Baltijos šalių aplinkos ministrai patvirtino Helsinkio komisijos (HELCOM) – tarptautinės Baltijos jūros aplinkos apsaugos organizacijos – parengtą veiksmų planą, kuriuo šiai organizacijai priklausančios šalys, tarp jų ir Lietuva, įsipareigojo imtis numatytų priemonių jūros taršai sumažinti ir gerai jos aplinkos būklei iki 2021 metų pasiekti. Tos

32

priemonės skirtos svarbiausioms Baltijos taršos problemoms spręsti. Šiuo metu visoje Baltijos jūroje daugiausia rūpesčių kelia jūros eutrofikacija, tarša

pavojingomis cheminėmis medžiagomis, biologinės įvairovės nykimas ir neigiamas laivybos bei kitos veiklos poveikis.

Baltijos veiksmų plane numatyti pagrindiniai tikslai: 1. Baltijos jūra neveikiama eutrofikacijos; 2. neteršiama pavojingomis medžiagomis; 3. jos bioįvairovė yra tinkamos apsaugos būklės; 4. jūrinė veikla vykdoma nedarant žalos aplinkai. Pagrindinius tikslus apibūdina numatyti siekiai:

1. maistmedžiagių koncentracijos artimos natūralioms, švarus vanduo, natūralus dumblių žydėjimo intensyvumas, natūralus augalų ir gyvūnų pasiskirstymas, natūraliam vandens telkiniui būdinga deguonies koncentracija.

2. pavojingų medžiagų koncentracijos artimos natūralioms, visos žuvys valgomos, sveika laukinė gyvūnija, radioaktyvumo lygis toks, kaip prieš Černobylio avariją.

3. natūralūs jūrų ir pakrančių kraštovaizdžiai, klestinčios augalų ir gyvūnų bendrijos, gyvybingos rūšių populiacijos.

4. tarptautinių įsipareigojimų vykdymas, jokios neteisėtos taršos, saugus jūrų eismas be atsitiktinės taršos, minimali tarša nuotekomis iš laivų, jokių invazinių rūšių iš laivų, minimali oro tarša iš laivų ir kt.

Baltijos jūros veiksmų planas taip pat padės įgyvendinti šiuo metu Europos Sąjungos institucijų svarstomą Jūrų strategijos direktyvą.

33

21 pav. Aplinkos problemos tarpiniuose, pakrantės ir jūriniuose vandenyse

34

Naudota literatūra:

1. AM Jūrinių tyrimų centras. 2005, 2006, 2007 m. Baltijos jūros ir Kuršių marių monitoringo ataskaitos. JTC archyvas, Klaipėda.

2. AM Jūrinių tyrimų centras. D-6 naftos telkinio galimo poveikio aplinkos būklei foninis įvertinimas 2002, 2003 metais. JTC archyvas, Klaipėda.

3. Ataskaita „Vandens aplinkai pavojingų medžiagų nustatymas Lietuvoje“. 2007. Parengta vykdant projektą „Vandens aplinkai pavojingų medžiagų nustatymas Lietuvoje“.

4. Baltijos jūros veiksmų planas. Helcom. 2007 m.5. Bučas M., 2007. Baltijos jūros ir tarpinių vandenų makrofitobentoso būklė 2007 m. ir įvertinimas.

Ataskaita. Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutas.6. Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijų pasirengimas potvyniams ir potvynių padariniams

šalinti 2007 m. // www. csd.lt7. Dailidienė I., Stankevičius A., 2007. Daugiamečiai vandens lygiai pietrytinėje Baltijos jūroje ir

Kuršių mariose // priimta monografijai „Baltijos jūra ir jos problemos“.8. Daunys D., Olenin S., Paškauskas R., Zemlys P., Olenina I., Bučas M., 2007. Typology and

Classification of Ecological Status of Lithuanian Coastal and Transitional Waters: an Update of Existing System. Technical Report for Transition Facility project No. 2004/016-925-04-06: Procurement of services for the Institutional building for the Nemunas River Basin management.

9. Dubra J., 2007. Baltijos jūros krantų pokyčiai // priimta monografijai „Baltijos jūra ir jos problemos“.

10. Dubra J., 2007. Kuršių marių krantai // priimta monografijai „Baltijos jūra ir jos problemos“.11. Ežerskis G., Stankevičius A., 2007. Baltijos jūros vandens lygio matavimai ties Lietuvos krantais //

priimta monografijai „Baltijos jūra ir jos problemos“.12. Ežerskis G., Ašmontas V., 2007. Vandens druskingumas šiaurinėje Kuršių marių dalyje ir Baltijos

jūros pakrantėje // priimta monografijai „Baltijos jūra ir jos problemos“.13. Gasiūnaitė Z. Eutrofikacija lagūnose – problema ar natūralus reiškinys? Baltijos pajūrio aplinkos

tyrimų ir planavimo institutas. 14. Geologijos ir geografijos institutas. 2006. III-ojo dampingo asimiliacinės talpos įvertinimas.

Mokslinė ataskaita.15. Kasant smėlį iš jūros Kuršių nerijos krantai nenukentės. 2007-02-13. Klaipėdos apskrities viršininko

administracija // www.klaipeda.aps.lt 16. Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutas. Būtingės naftos

terminalo aplinkos monitoringas. 2004, 2006 metų ataskaitos.17. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas. 2005, 2006 m. veiklos ataskaitos. Klaipėda /

http://klrd.am.lt18. Klaipėdos uosto atliekų tvarkymo planas, 2007. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. 19. Kuršių marių vandens kokybės gerinimo programa. Patvirtinta LR Vyriausybės 2006 m. birželio

21 d. nutarimu Nr. 614.20. Lietaus nuotekų tinklų rekonstrukcija ir statyba Klaipėdoje. 2007. Parengė firma „Dobi“ vykdant

projektą Nr. 2005/078 „Baltijos jūros vandens kokybės gerinimas, plėtojant vandens išteklių valdymo sistemas – I etapas“.

21. Maksimov J., Pisčikas V., Fedotova J., 2007. Verslinių žuvų išteklių būklė ir išnaudojimas Baltijos jūros Lietuvos ekonominėje zonoje // priimta monografijai „Baltijos jūra ir jos problemos“.

22. Olenina I. 2003. Vandens žydėjimas ir potencialiai toksiškas fitoplanktonas Lietuvos pajūrio zonoje // Baltijos jūros aplinkos būklė. Monografija, Kaunas „Aušra“, 89–90 p.

23. Olenin S., 2005. Invasive aquatic species in the Baltic states. Monograph. Klaipėdos universiteto leidykla, 4–11 p.

24. Projektas „Paslaugų pirkimas institucinių gebėjimų stiprinimui tvarkant Nemuno upės baseiną“. 2007. Projekto ataskaitos ir priedai.

25. Projekto ataskaita „Tarpinių ir pakrantės vandenų ekologinės būklės vertinimo kriterijai“. Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutas. 2006, Klaipėda.

26. Project report „Evaluation of the Environmental state of the sea area in the Lithuanian territorial waters and economic zone adjacent to the Russian oil platform D-6. 2007.

27. Project „Implementation of the EU Water Framework Directive, Meeting 2006 deadlines” Technical Note C: Type specific reference conditions and criteria for good surface water status. Danish Environmental Protection Agency, Dancee and the Ministry of the Environment of Lithuania, 2004.

35

28. Smailys V., Tilickis B., 2001. Lietuvos pajūrio aplinkos problemos // Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba, 2001. Nr. 3(17),76–81 p.

29. Tarša iš laivų Baltijos jūroje. Baltijos jūros aplinkos apsaugos konvencijos (Helsinkio konvencijos) nuostatų įgyvendinimo 2-ojo audito bendra baigiamoji ataskaita. 2005 m.

30. Valstybės investicijų nuotekų valymui panaudojimas. Valstybinio audito ataskaita. 2007 m. kovo 30 d. Nr. VA-2020-3-3. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė.

36