Laukminiškių kaimo ir Babickų memorialinis muziejus

Pirmame plane paminklas laukminiškiečio knygnešio Kazio Gabriūno atminimui

Nuoširdi padėka Daliai Naris už jos atsiųstą medžiagą šiam leidinėliui

Leidėjas Algimantas Zolubas. Spausdino „Baltijos kopija“. Kareivių g. 13b. 2013.

Tiražas – 400 egz.

3

Vardininkas Laukminiškiai – kaimas gimtasis,Mintim aplankau dažną dieną;Vaikystėj išvaikščiojau basasBeržynus, laukus ir ražienas.

Kilmininkas Laukminiškių gryčios medinės,Iš medžio lopšiai ten ir svirtys,Ten buvo ir batai mediniai,Ir klėtys, ir kluonai, ir pirtys.

Naudininkas Laukminiškiams visko užteko –Laukuos ir aruoduos, ir gryčiose. Skambėdavo dalgiai kai plakėIr staklės šviesiose seklyčiose.

Galininkas Laukminiškius garsino dainos,Audėjos ir rūtų darželiai;Į nieką pasauly nemainė,Dėvėjo, grožėjos, skardeno.

Įnagininkas Laukminiškiais galim didžiuotis:Artojais, verpėjom, audėjom...Sunku juos visus išrokuoti, -Iš čia garsenybės išėjo.

Vietininkas Laukminiškiuos mąžta sodybų –Pats kaimas nūnai susigūžęs;Pakriko po svietą beribįVaikai iš gimtųjų bakužių.

Šauksmininkas Laukminiškiai mūsų mielieji!Nutilo ir juokas ir dainos:Senoliai išmirę, neliko jaunėlių – Gimtinę į miestus išmainė.

LaukminiškiaiAlgimantas Zolubas

Gimtinės linksniavimas

4

Laukminiškiai – kaimas Kupiškio seniūnijoje ir parapijoje. Kupiškio marių kair. krante, 14 km į šr. nuo Kupiškio. Gretimi kaimai: Virbališkiai, Samarska, Bugeniškiai, Radeikiai, Lebedžiai, Suvaizdiškiai, Elniškiai, Viežgai. Per kaimą eina Kupiškio–Pandėlio kelias. Kalvelėje prie Lėvens buvusiame kalnelyje buvo randama žmonių kaulų, žalvarinių sagčių, pinigėlių. 1978 m. archeologinių tyrinėjimų metu jokių kapinyno pėdsakų nerasta. 27 sodybos, 49 gyv. (2003).

Kaimas susiformavo XVI a. vid. valakų reformos metu, priklausė Kupiškio seniūnijai ir visą laiką vadinosi tuo pačiu vardu (Ловкминовичи). Laukminiškiai minimi nuo 1581 m. ir buvo vaitijos, kuriai priklausė 11 kaimų, centras. 1603 m. Laukminiškių kaime buvo 18 valakų (apgyvendintų 13 ¼ , tuščių 3 ir trys trečdaliai) geros žemės padalintos į tris laukus ir 40 dūmų. Kaimui priklausė prie Lėvens buvęs 20 margų ploto užusienis. Nuo 1644 m. kaimas (tebebūdamas vaitijos centru) turėjo mokėti Kupiškio dvarui po 15 kapų lietuviškų grašių činšo mokesčio. Matyt kaimas nukentėjo 1655–1660 m. karo su Švedija metu, nes 1667 m. jame (Lowkminiszki) tebuvo tik 29 dūmai, o kaimas priklausė Vengrelio (pagal vaito Petro Vengrelio, kuris gyveno kaime pavardę) vaitijai. 1688 tebepriklausė Vengrelio vaitijai. 1694 m. kaimas minimas Skapiškio p-jos aprašyme (Ławkmeniszki). 1704 m. kaime buvo 19 dūmų, kurie mokėjo tais metais hibernos 60 talerių, pasėjo 151 pūrą rugių, turėjo siųsti 25 pastotes. Kaimas smarkiai nukentėjo 1709–1710 m. maro metu. 1710 m. revizijos duomenimis jame tebuvo likę 2 dūmai (Petro Varakalio ir Stanislovo Žydelio), o trečiojo dūmo šeiminkui Tamošiui Vidugiriui irgi mirus maru, jo žmona su gyvuliais išėjo į Raikėnų kaimą. 1726 m. kaime jau buvo 14 dūmų. Užimtų valakų 7 ½ ir 1/3, kita kaimo žemė dirvonavo arba krūmais buvo apaugusi. Nuo kiekvieno užimto valako mokėjo po 8 talerius činšo mokesčio, davė po 10 svarų šukuotų linų, po 1 žąsį, 2 vištas ir po 10 kiaušinių. 1736 m. kaime buvo 72 valstiečiai, priklausę Kupiškio seniūnijos Dešrio vaitijai. Kaimas priklausė Pandėlio p-jai. 1750 m. kaime buvo jau 14 dūmų, kurie mokėjo hibernos linais 23 pundelius ir 21 svarą, hibernos pinigais 2 talerius ir 78 auksinus bei 6 talerius pastočių mokesčio. 1765 m. kaime (Łoukmieniszki) buvo 14 dūmų, kurie mokėjo 95 talerius ir 2 auks. činšo bei 24 talerius pastočių mokesčių. Tais pat metais kaime minima Kupiškio dvarui priklausanti karčema, kurią nuomavo žydas Zulkus Leibovičius. 1775 m. (Łukminiszki) buvo 16 dūmų, minima karčema. Taip pat minimas karčemoje gyvenentis smuklininkas

5

Chaimas Abramovičius. Iš viso 111 gyv., dirbo 13 ½ valakų savos ir 3 ¾ priimtinės žemės, mokesčių mokėjo 1809 auks. 25 grašius. 1789 m. kaime buvo 18 dūmų (iš jų 2 kampininkų) ir 131 (iš jų 18 samdinių) bei karčema, kurią nuomavo žydas (gyveno 10 asmenų). 1798 kaime (Lawkminiszki) buvo karčema (nuomavo žydas Chaimas Abramovičius) ir 17 dūmų. 1811 kaime buvo tie patys 17 dūmų ir 55 reviziniai valstiečiai vyrai. 1820 m. kaime buvo 30 dūmų ir 203 gyv. 1830 m. buvo 32 dūmai ir 206 gyv. 1843 m. panaikinus Kupiškio seniūniją, kaimas buvo priskirtas Virbališkių valstybiniam dvarui. 1847 m. kaime buvo 16 prievolinių ir 13 pusprievolinių ūkių. Iš viso 212 gyv. Nors I pasaulinio karo metais kaimas ir nesudegė, bet vis tiek smarkiai nukentėjo. 1919 ūkininkai pasiprašė išskirstomi į vienkiemius. 1922 m. kaimą išskirstė matininkas Jaroslavas Skačkauskas. Tada Laukminiškiuose buvo 797,05 ha žemės (25,11 – sodybinė, 408,28 – ariamoji, 32,6 – pievos, 55,24 – šlapios pievos, 12,31 – pievos su krūmais, 174,93 – šlapios ganyklos). Bendrai nuosavybei palikti kapai, smėlynas ir žvyrynas. Rytiniame kaimo žemių pakraštyje atribota kaimo mažažemių dirbama žemė ir ganykla (iš viso 74,3 ha). Kaime vyravo vidutiniai ūkiai. Iki 1988 m. priklausė Alizavos p-jai.

Pokario rezistencinėje kovoje žuvo Apolinaras ir Kazimieras Rasiuliai, Rasiulių sodyba 1946 08 10 sudeginta su žmonėmis, sudegintos ir Kaluinų bei Indrelių sodybos.

Iš Laukminiškių kilę knygnešys Kazys Gabriūnas, aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, rašytojas Petras Babickas, kariškiai Kazys ir Vytautas Babickai, veterinarijos gydytojas Vytautas Kaluina, žurnalistas Algimantas Zolubas, poetė Jadvyga Gabriūnaitė, čia vaikystę praleido gydytojas Gediminas Kaluina, architektas Vytautas Gabriūnas.

Sutrumpintų duomenų šaltinis – „Kupiškėnų enciklopedija“

MuziejusLaukminiškių kaime Unės Babickaitės Graičiūnienės, jos brolių

Vytauto, Kazio ir Petro Babickų tėvų namuose veikia 2002 gruodžio 24 d. įkurtas muziejaus Šis pastatas buvo atstatytas kraštiečių H. Paulausko, G. Kaluinos, A. Zolubo ir buvusio ilgamečio Virbališkių kolūkio pirmininko

6

B. Inapo rūpesčiu. 1992 m. prie namo buvo pritvirtinta memorialinė lenta, skirta aktorei U. Babickaitei ir P. Babickui atminti.

Patį muziejų įrengė Kupiškio rajono Virbališkių pagrindinės moyklos mokytoja Janina Puronienė. Jai talkino Virbališkių pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Kristina (Aleksandravičienė) Šinkūnienė ir pradinių klasių mokiniai.

Veikla skirta P. Babicko ir U. Babickaitės gyvenimui, jų kūrybai atminti. Atkurta etnografinė ekspozicija, atspindi XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios aplinkinių kaimų gyventojų buitį, papročius, tradicijas. Apie 380 eksponatų surinkti iš gyventojų. Muziejuje vedamos edukacinės pamokos, ekskursijos, pokalbiai, teminiai renginiai. Per metus aplankė 318 lankytojų. Iš viso muziejų aplankė 2202 lankytojai.

Adresas: Laukminiškių kaimas, LT-40100, Kupiškio rajonas. Mob. tel. 8 612 56 966.

Darbo laikas spalio – gegužės mėn.: antradieniais, trečiadieniais 8–17 val.; ketvirtadieniais 8–12 val., gegužės – spalio mėn.: trečiadieniais 13–17 val.; ketvirtadieniais, penktadieniais 9–13 val.; šeštadieniais 9–17 val.

Babickai

Babickų šeima

7

Unė Babickaitė GraičiūnienėNors Unės Babickaitės (1897–1961), aktorės ir režisierės, gyvenimo

kelias – tragiškas ir vis dar nedaug pažįstamas, bet jaudinantis, nuostabus ir nepakartojamas. Jos gyventa ir dirbta tarp Lietuvos ir Sankt Peterburgo, Čikagos, Los Angeles, Niujorko, Vašingtono, Paryžiaus ir Londono.

Gimusi 1897 m. gegužės 1 d. Laukminiškiuose, netoli Kupiškio, ir pradinę mokyklą išėjusi Kupiškyje, Uršulė Babickaitė savo pirmuosius vaidybinius talentus atskleidė pakviesta vaidinti klojimo teatre prie Kupiškio, o vėliau – Panevėžio Marijos gimnazijoje, kur apie keturiolikmetę artistę už jos vaidmenį vodevilyje ,,Alkanas Jonukas“ Panevėžio laikraščio recenzentas taip rašė: ,,Tokios gyvos, energingos ir visa kuo tinkamos scenai artistės kaip p-lė Babickaitė, - aš Panevėžyje dar nesu matęs. Tai tikra scenos pažiba“. 1913 m. atvykusi į Sankt Peterburgą ir gavusi mokytojos vietą, kartu su Baliu Sruoga U. Babickaitė vaidino pjesėje „De Profundis”, o vėliau, Balio Sruogos paraginta, mokėsi Polako dramos kursuose, lankė dainavimo klasę Imperatoriškoje konservatorijoje. Balys Sruoga parinko jai ir sceninį vardą, pavadindamas ją Une – Vienintele. Sankt Peterburge Unė Babickaitė vaidino lietuvių ir rusų spektakliuose, o 1917 m. ėmėsi pati režisuoti.

1918 m. sugrįžus į Lietuvą, Unei buvo pasiūlyta vadovauti mėgėjiškam Kauno Dainos bei scenos draugijos vaidintojų būreliui. Kartu su neprofesionaliais aktoriais Unė statė ir vaidino Miesto teatre. 1919 m. jaunoji aktorė išvyko į JAV, ir apsistojusi pas savo dėdę Andrių Graičiūną, įsitraukė į Čikagos lietuvių kultūrinę veiklą, o 1920-aisiais suorganizavo dramos kursus, kuriuos ėmė lankyti ir jos pusbrolis Vytautas Graičiūnas, vėliau tapęs jos vyru. Unės įtaiginga vaidyba buvo pastebėta ir amerikiečių kino menininkų – 1922 m. ji buvo pakviesta vaidinti filme „Tyli drama“. Pasirinkusi sceninį vardą Une Baye, lietuvė vaidino keliuose kino bendrovių ,,Paramount“, ,,Thurberville“ ir ,,Apollo“ filmuose, o juostoje„Lapių medžioklė“ atliko pagrindinį vaidmenį. Vėliau ji pasirodė Čikagos, Niujorko ir Vašingtono teatruose. Nors aktorės kūrybinis kelias klostėsi sėkmingai, Unė ir jos vyras Vytautas Graičiūnas niekada nepamiršo Lietuvos ir svajojo ten sugrįžti. Yra išlikęs jaudinantis aktorės pasakojimas apie tai, kaip ji, susiruošusi priimti Amerikos pilietybę, apsipylė ašaromis ir negalėjo priimti priesaikos, sužinojusi, jog jai reikėtų atsižadėti Lietuvos norint tapti Amerikos piliete. Kaip ji pati sakė: „Tėvynės meilė yra niekuo

8

9

10

nepagydoma“... 1926-aisias Graičiūnai grįžo į Lietuvą, tačiau nusivylę galimybėmis

pritaikyti savo idėjas Lietuvoje, persikėlė į Vakarų Europą. Unė, visokeriopai padedama vyro, 1928 m. Londone įkūrė Naująjį rusų teatrą, kuriame pati vaidino. 1929 m. Paryžiuje ji subūrė anglų ir amerikiečių trupę ir jų spektaklis ,, Žvakių šviesoje“ buvo išgirtas paryžiečių spaudos. „Paris – Midi“ ją pavadino „žaviausia iš daugelio tarptautinio masto žvaigždžių, kurios kasmet pasirodo Paryžiuje“. Po sėkmingų kūrybinių pasiekimų laikotarpio, Unę aplankė autoavarijų, operacijų ir skaudžių dvasinių išgyvenimų metai – ji neteko artimų draugų, gilinosi į religiją, Italijoje įstojo į pasaulietininkų Tretininkų ordiną. 1935 m. Graičiūnai dar kartą nutarė pabandyti įsikurti Lietuvoje. Tačiau Unė ir vėl nepasirodė Valstybės teatro scenoje – jai buvo patikėta vadovauti mėgėjiškam Šaulių sąjungos teatrui, ji taip pat skaitė lietuvių poeziją per Kauno radiją. Nepritapusi ar nepriimta? Kaip 1968 m. išleistuose atsiminimuose rašė poetas kun. Mykolas Vaitkus, „...publika priėmė ją santūriai, o kritika dar santūriau: pasirodė, kad Babickaitės kultūra, Vakarų Europietės, rafinuotaiestetinė, stipriai svetima mūsų anuometinio valstybės teatro kultūrai, rusiškai rytietinei, apygrubei, realistinei, su kaimišku prieskoniu“. Pati aktorė neketino išsižadėti savo aukštų meninių principų ir idealų. Apie aktoriaus pašaukimą ji taip rašė: „ (…) jis privalo būti didelės, įvairios, jautrios, kilnios sielos (…). Tikrasis grožis nieko neigiamo neprileis prie mūsų. Tik kilnios sielos patraukia ir sužavi“. Unė Babickaitė tikėjo, kad meno pašaukimas yra grožio galia gydyti ir tobulinti pasaulį. Paulius Galaunė ją 1916 m. taip ir nupiešė: iš žemės ūkų iškilusi moteris tiesia rankas į nepasiekiamą žvaigždę – gal grožio idealą. Konstantinas Balmontas parašė, kad Unė Baye – širdis, atverta Pasaulio Grožiui. Ji pati tikrą menininką taip apibūdino: įgimtas talentas, nuolatinis darbas, sielos kilnumas („Meno aukštybių siekiantiems“).

1944 m. daugeliui traukiantis iš Lietuvos, Graičiūnai nutarė likti. Lietuvą okupavus sovietams, aktorė porą metų vadovavo Kauno universiteto Statybos fakulteto dramos būreliui. Tačiau, kaip ir daugelis to meto inteligentų, Graičiūnai neišvengė sovietinių represijų. 1951 m. abu buvo suimti, nuteisti ir ištremti į lagerius – Vytautas į Kemerovo sritį, kur greitai mirė, o Unė - į Kuibyševo sritį pjauti miško. Po Stalino mirties Unė grįžo į Lietuvą, tačiau jau nebevaidino, rašė atsiminimus, gyveno iš pamokų, mokydama užsienio kalbų. Jos nerami, ryžtinga ir gyvenimo

11

sunkumų užgrūdinta širdis nustojo plakti 1961 m. Kaune, nunešdama užmarštin jos neišsipildžiusias svajones ir neišnaudotas galimybes bei palikdama laikui įvertinti jos talentą, pasiekimus ir įnašą į lietuvišką kultūrinį gyvenimą.

Amžinam poilsiui Unė Babickaitė atgulė prie savo mamos ir prie savo vyrui pastatyto kenotafo Palėvenėje, Kupiškio rajone.

Paruošta pagal Roko Subačiaus knygą ,,Dramatiškos biografijos” (Leidykla „Mintis“ 2008 m.)

Vytautas BabickasVytautas Babickas gimė 1899 m. liepos 19 d. Laukminiškiuose.

Po sesers Unės buvo antras vaikas šeimoje. Nuo mažumės Vytautas padėjo tėvams ūkio darbuose, ūgtelėjęs lankė Virbališkių kaimo pradinę mokyklą. Po tėvo mirties, šeimai persikėlus į Kupiškį, 1910 m. Vytautas įstojo į dviklasę mokyklą ir mokėsi iki 1913 m.. Sekančiais metais, įstojo į Panevėžio mokytojų seminarijos parengiamąją klasę.

Prasidėjus I-ajam Pasauliniam karui, prie Panevėžio artinantis frontui, 1915 m. seminarija buvo evakuota į Mstislavlį, Mogiliovo gubernijoje. Seminariją Vytautas baigė 1918 m. ir buvo paimtas į Raudonąją armiją, kur buvo paskirtas raitų žvalgų komandos raštininku. Netrukus buvo pasiųstas į pėstininkų ir artilerijos vadų kursus Smolenske, kuriuos baigė 1919 m. ir po to buvo komandiruotas į Artilerijos vadų kursus Saratove. Juos baigė, įgydamas karininko laipsnį.

Pora savaičių pailsėjęs po mokslų sulaukė paskyrimo į Pietų fronto štabą, po to į ypatingosios paskirties Blonovo vardo kavalerijos diviziją, I-os raitosios artilerijos diviziono ryšių komandos viršininku. Su šia divizija patyrė ne vieną mūšį su baltagvardiečiais, nuėjo iki Šiaurės Kaukazo. Buvo sužeistas, patyrė baltagvardiečių nelaisvę, kur prarado daug brangių dokumentų, anot Vytauto – neteko pusės gyvenimo...

1920 m. po kovų su Machno sukilėliais, jo divizija buvo permesta į frontą prieš Vrangelį, kur Vytautas buvo diviziono šovinių rezervo viršininko padėjėju, vėliau viršininku. Palikęs šias pareigas, buvo arklių supirkinėjimo komisijos pirmininku, o po to tapo diviziono jojimo instruktoriumi.

12

13

Išgirdęs, kad Lietuva su Rusija sudarė taikos sutartį, galvodamas, kad bus galima pasiliuosuoti iš kariuomenės ir grįžti į Lietuvą, kaip Lietuvos piliečiui, kreipėsi raportu į tiesioginę vyriausybę, kad komandiruotų į Aukštąją karo mokyklą, iš kurios vėliau galėtų sugrįžti į Lietuvą.

1920 m. patekęs į Aukštąją karinės maskuotės mokyklą, mokėsi joje 10 mėnesių. Išsirūpinęs kilmės dokumentus ir gavęs Lietuvos pilietybę, buvo demobilizuotas ir 1922 metais sausio 28 d. po septynerių metų, sugrįžo į Lietuvą. Kovo 20 d. mobilizuotas Lietuvos kariuomenėn ir kaip eilinis kareivis paskirtas į Panevėžio karo komendantūrą raštvedžiu. Tų pačių metų vasarą, jam pačiam prašant, gavo leidimą laikyti egzaminus Karo mokykloje. Išlaikęs egzaminus pirmajam karininko laipsniui įgyti, 1923 m. Vytautas buvo pakeltas grandiniu, o po pusmečio – leitenantu. Po trumpos tarnybos 5-ojoje kuopoje pateikė prašymą dėl atsistatydinimo ir 1924 m. buvo paleistas iš kariuomenės į atsargą.

Po darbo įvairiose žinybose buvo priimtas į Geležinkelininkų policiją nuovados viršininko padėjėju, ir iš karto komandiruotas į Aukštesniąją policijos mokyklą. Ją baigęs, Vytautas buvo paskirtas pasienio policijon, Utenos baro I eilės rajono viršininku. Po to paskirtas Kretingos baro II eilės rajono viršininku Skuode. Kadangi darbas pasienio policijoje nebuvo Vytautui prie širdies, tai jis nusprendė grįžti prie mokytojo darbo.

Nuo 1939 m. Vytautas gavo pradžios mokyklos vedėjo vietą ką tik atgautame Vilniaus krašte – Nelydiškiuose. 1941 m. Vytautas vedė mokytoją Kotryną Buinevičiūtę ir persikėlė gyventi į Vilnių. Vokiečių okupacijos metu V. Babickas dirbo cheminių dirbinių artelėje „Laikas“. Nuo 1943 m. Vytautas su šeima persikėlė į žmonos tėviškę Gegužinės kaimą, kur užsiėmė žemdirbyste.

Antrą kartą okupavę Lietuvą sovietai 1944 m. V. Babicką, kaip gerai mokantį rusų kalbą kooptavo į Kėdainių karinį komisariatą mobilizaciniams darbams, o nuo 1945 m. Vytautas tapo etatiniu raštvedžiu. Pasitraukęs iš karinio komisariato, Vytautas perėjo į Miškų ūkį. Vėliau Vytautas dirbo įvairiose žinybose. 1950 m. V. Babickas grįžo į Kėdainius. Vytautas niekada nevengė tiesiai išsakyti savo nuomonės, nepakentė netvarkos ir neteisybės. Jis nuolatos buvo KGB akiratyje.

1951 metais apkaltintas antitarybine veikla, suimtas ir nuteistas 10 metų. Kalėjo Vytautas Gulago lageriuose Archangelsko srityje, kur daugiausia dirbo prie miško darbų, rovė kelmus pelkėse. Gyventi teko palapinėse, kur nuolatiniai palydovai buvo šaltis ir drėgmė.

14

Netekus maitintojo, neapsakomas vargas užgulė Lietuvoje likusią V. Babicko šeimą. Žmona liko su šešiais mažamečiais vaikais be išteklių ir be darbo.

1954 m. pirma laiko, atleistas nuo tolesnės bausmės atlikimo, visiškai išsekęs su palaužta sveikata V. Babickas grįžo į Kėdainius pas savo šeimą. Ilgą laiką negalėjo dirbti jokio darbo, 1959 m. gavo sargo vietą Kėdainių statybos-remonto kontoros sandėliuose, kur dėl prastų sąlygų padirbo nepilną pusmetį. Per didžiausius sunkumus pagaliau Vytautui pavyko išsirūpinti menką invalidumo ir senatvės pensiją. Taip ir neatsigavo Vytautas grįžęs iš lagerio, jautėsi labai prislėgtas, tapdamas šeimos išlaikytiniu. Stengdamasis neapsunkinti šeimos savo prasta nuotaika, Vytautas nuolat klausėsi radijo, daug skaitė. Mirė V. Babickas 1963 m., palaidotas Kėdainiuose.

Jo sūnūs Rimgaudas ir Audronis jau iškeliavo Amžinybėn. Lietuvoje gyvena sūnūs Gintvydas ir Žygimantas bei dukros Unė ir Indrė su šeimomis.

Vytautas Babickas buvo vienas iš tų tūkstančių Nepriklausomos Lietuvos inteligentų, savo kasdieniniu darbu ir pavyzdžiu lipdęs jaunos valstybės ateitį. Buvo didelių gabumų ir galimybių. Jo dukra Unė, prisimena tėvelį, kad jis grojo keliais instrumentais, deklamavo poeziją (rusų ir lietuvių klasiką), turėjo gerą iškalbą, buvo geras plaukikas. Net iš lagerio grįžęs sugebėjo perplaukti Nevėžį. Išmokė vaikus tvarkos, o taip pat nesigėdyti jokio darbo. Buvo išdidus, bet mėgo humorą. Nebuvo Vytautui pašykštėta talentų, bet likimas jam lėmė vėtrų blaškomo klajūno kelią...

Paruošta pagal Vidmanto Jankausko knygą „Kupiškėniškas suėjimas“

Kazys BabickasKazys Babickas, trečiasis Babickų vaikas, gimė 1901 m. gegužės 7 d.

Laukminiškių kaime. Mokslus pradėjo Kupiškyje, o paskui, sesers Unės įkalbėtas, įstojo į Sankt Peterburgo gimnaziją. Po tėvo mirties, jo motinai buvo sunku išlaikyti šeimą, todėl 1918 m. grįžo iš Rusijos ir tęsė mokslą „Saulės” gimnazijoje.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, K. Babickas įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kur narsiai kovojo už laisvę, išstumiant

15

16

bermontininkus iš Lietuvos žemės. Vėliau Kazys įstojo į Karo mokyklą, kurią baigė 1919 m. leitenanto laipsniu. Jis buvo paskirtas karininku į Elektrotechnikos batalioną.

1920 m. Lietuvos kariuomenei užėmus Vilnių, leitenantas K. Babickas su leitenantu V.Endziulaičiu pirmą kartą sujungė Kauną su Vilniumi telegrafo bei telefono ryšiu. 1924 metais jis buvo pakeltas į vyr. leitenantus.

1925 m. K. Babickas užbaigė aukštuosius karo technikos kursus ir įgijo inžinieriaus elektromechaniko specialybę. Vėliau K. Babickas buvo perkeltas kapitono laipsniu į Technikos pulką Šančiuose. Tais pačiais metais Kazys Babickas vedė mokytoją Martą Pališaitytę. 1927 m. jis buvo perkeltas į Ryšių batalioną, kur tapo mokomosios kuopos vadu. K. Babickas 1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės ir Savanorių medaliais.

1930 m., jau gimus antrajam vaikui Rytui, K.Babickas buvo pakeltas į majorus ir pradėjo lankyti Karininkų kursus. 1931m., užbaigęs kursus, Kazys pradėjo dėstyti karo ryšių ir transmisijos mokslus Karo mokykloje, Kaune Panemunėje. Kazio Babicko duktė Gintra prisimena, kai kariūnai rajone žygiuodavo dainuodami karo dainas, vaikai, eidavo šalia dideliais žingsniais, šaligatviu; kai kariūnai sportuodavo stadione, tai vaikai atlikdavo karo pratimus šalia mokyklos.

1934 m. Kazys Babickas buvo pakeltas į pulkininkus leitenantus. Jis parašė knygas: „Karo ryšiai ir transmisijos“ ir „ Karo mokyklos vidaus tvarkos statutas“. 1935 metais Kazys Babickas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinu.

1937 m. jaunasis pulkininkas leitenantas buvo paskirtas Auto Rinktinės vadu. Jam ir visai šeimai tai buvo ypatingai didelis ir svarbus įvykis. aikai džiaugėsi ir didžiavosi savo tėveliu. Prisimena duktė Gintra: „Vėl kraustymasis į Šančius, bet jau į kitą rajoną (prie Drobės g-vės). Visas Auto Rinktinės rajonas aptvertas aukšta metaline tvora. Prie pagrindinio įėjimo sargyba stovėjo ištisą parą. Šeimoms įeiti – specialūs vartai su raktu. Tėveliui ir šeimai buvo paskirtas atskiras namas su sodu šalia sporto aikštelės, automobilis (La Salle) su vairuotoju. Smagu buvo su tėveliu pasivaikščioti po Juozapavičiaus prospektą. Nueidavome net iki Panemunės tilto. Jis mus mokė giliai kvėpuoti, sulaikant orą per kelius žingsnius. Kalbėdavomės apie ateitį, apie mokslus ir profesijas...“

Auto Rinktinės vadu Kazys Babickas buvo iki Sovietų okupacijos

17

1940 m. birželio mėnesio. Atleistas iš pareigų, kaip „liaudies priešas“, jis buvo paleistas į atsargą. Iki 1944 m. Kazys su savo žmona mokytojavo suaugusiųjų gimnazijoje Vilniuje. Vaikai tuo metu buvo palikti Kaune su močiute.

1944m. spalio 9 d. Kazys su visa šeima, žmona ir dviem vaikais, pėsčiomis pasitraukė į Vokietiją. „Tik laikinai, kol praeis frontas“ – buvo tėvelio žodžiai, prisimena duktė Gintra – „Tėvelis buvo toks liūdnas ir susikrimtęs, kad net negalėjo valgyti“. Po daugiau nei pusmečio trukusio traukimosi nuo rusų karo fronto, pagaliau Babickų šeima apsistojo Wuerzburgo perkeltųjų asmenų stovykloje. Ten K.Babickas dirbo administracinį darbą. Brolis Petras per Juozą Bačiūną padėjo Kazio šeimai 1949 metais emigruoti į JAV. Jie apsistojo Čikagoje. Kazys dirbo Sears Co., o vėliau įsigijo savo maisto krautuvėlę.

Kazys daug bendravo su broliu Petru, susirašinėjo, vienas kitą rėmė. Kazys padėjo Petrui išleisti bei platinti jo knygas. Jis priklausė Savanorių kūrėjų draugijai. Bendravo Kazys su buvusiais Lietuvos karininkais, kurie dažnai pas juos apsilankydavo.

Ilgai Kazys neprarado tikėjimo susitikti su savo draugais laisvoje Lietuvoje.

Mirė Kazys Babickas 1968 m. spalio 18 d., palaidotas šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

Paruošta pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus biografinio žinyno – „Lietuvos kariuomenės karininkai“ , II tomo, 1918-1953 m. ir dukters

Gintros Narienės prisiminimus

Petras BabickasPetras Babickas, įžymus tarpukario Kauno kultūros veikėjas, gimė

1903 m. gegužės 12 dieną. Petras Babickas buvo jauniausias vaikas darnioje bei mieloje Agotos ir Jurgio Babickų šeimoje, kuri turėjo ūkį Laukminiškiuose. Jauniausią brolį ypač mylėjo sesuo Unė. Artimai Petras bendravo ir su broliais – Vytautu ir Kaziu. Tėvai, šviesūs ir taurūs žmonės, ypač rūpinosi vaikų ugdymu, tad pradžioje jie visi mokėsi Kupiškio dviklasėje mokykloje, o Pirmojo pasaulinio karo metais šeimai pasitraukus į Sankt Peterburgą ir ten tęsė mokslus, jaunesni broliai mokėsi

18

19

Šv. Kotrynos gimnazijoje. Karui pasibaigus, 1918 m. P. Babickas sugrįžo į Lietuvą. 1920–1923

m. P. Babickas mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje, vėliau pradėjo studijuoti literatūrą Kauno universitete. Jauną studentą domino humanitariniai mokslai, jis pats kūrė ir svajojo darbuotis kultūros baruose. Savo kūrybą pradėjo spausdinti 1921 metais. Vėliau P. Babicką išgarsino įdomūs jo poezijos rinkiniai „Geltona ir juoda” (1930 m.), „Žmogaus remontas“ (1934 m.), kuriuose ryškėjo netikėtas, kiek ekstravagantiškas požiūris į gyvenimą, raiškus, kartais šmaikštus žodis ar ironiška frazė, kritiškas žvilgsnis į jaunystės klystkelius.

1932 m. P. Babickui teko redaguoti Lietuvos šaulių sąjungos leidinį „Vasario 16-a“, 1930 m. ši sąjunga išleido apsakymų rinktinę „Vakar“, 1931 m. – apybraižų knygas „Gintaro krantas“ ir „Marių pasakos“. Įdomu prisiminti ir tai, kad visas Babickų šeimos jaunimas skirtingu metu, tačiau labai nuoširdžiai dirbo mokytojais. Unė Babickaitė trumpai mokytojavo Sankt Peterburgo pradžios mokykloje, Kazys dirbo mokytoju suaugusiųjų gimnazijoje Vilniuje, Vytautas – pradžios mokyklose Rėkliuose ir Palėvenėje, o Petras dėstė literatūrą ir piešimą Jurbarko gimnazijoje. Jie puikiai suprato švietimo reikšmę ir siekė savo patirtį skleisti Lietuvos mokyklose.

1926 m. pradėjus veikti Kauno radiofonui, P. Babickas buvo pakviestas dirbti pirmuoju diktoriumi. Jis turėjo skambų, raiškų balsą, todėl netrukus pradėjo vesti „Radijo dėdės“ laidas, kurias ypač pamėgo kauniečiai. P. Babickas radiofone dirbo iki 1940 m., pirmasis organizavo radijo valandėles vaikams, parengė apie 20 radijo vaidinimų.

P. Babickas buvo ir žymus fotografas. 1932 m. jis surengė Kaune savo pirmąją personalinę parodą, kurioje eksponavo apie 300 nuotraukų. 1937 m. kartu su kitais fotografais dalyvavo Meno ir technikos parodoje Paryžiuje bei pelnė aukso medalį. 1939 m. kaip fotografas ir žurnalistas kartu su pirmaisiais Lietuvos kariuomenės daliniais įžengė į išlaisvintą Vilnių bei parengė reportažus.

P. Babickui teko darbuotis ir Lietuvos šaulių sąjungos organizacijos kultūrinėje veikloje. Sąjungos centro valdyba pakvietė jį dirbti Vytauto parko direktoriumi, nes reikėjo pagyvinti parko veiklą, sutvarkyti aplinką. P. Babickas stengėsi organizuoti Vytauto parke kuo daugiau kultūrinių pramogų, čia veikė vasaros teatras, buvo rengiami vaidinimai, koncertai, net operetės. P. Babickas bendradarbiavo šaulių spaudoje, spausdino

20

straipsnius „Trimite“, pagal jo žodžius sukurtos Viktoro Kuprevičiaus dainos skambėjo šaulių koncertuose, Karininkų ramovės renginiuose. Ypač buvo mėgstamos dainos „Pajūriais pamariais“, „Drąsiai, broleliai, ženkime pirmyn“, kurios buvo itin skambios, keliančios karių ryžtą ir nuotaiką.

Petras ir sesuo Unė buvo labai artimi. Abu jie buvo labai jautrūs ir emocionalūs, abu mokėjo net kelias užsienio kalbas, abu įnešė svarų indelį į Lietuvos kultūrą. Unė vertė pjeses iš anglų ir prancūzų kalbų, Petras rašė apie Lietuvą angliškai ir portugališkai. Abu jie buvo teatro žmonės: 1936–39 m. Unė dirbo Šaulių teatro režisiere, o Petras tapo Valstybės teatro direktoriumi. Juos taip pat siejo ir meilė kinui, Unė vaidino keliuose kino filmuose Amerikoje, o Petras buvo vienas pirmųjų lietuvių kino operatorių, jis sukūrė Amerikos lietuviams skirtą ilgo metražo juostą „Lietuva vasarą“, dokumentinių filmų.

Skaudžiai išgyveno P. Babickas išsiskyrimą su artimaisiais ir tėvyne 1944 m., kai teko su brolio Kazio šeima trauktis į Vakarus. Gyveno Vokietijoje, Italijoje, Kanadoje, lankėsi JAV. Nuo 1946 m. iki pat gilios senatvės Petras Babickas gyveno Brazilijoje. Ir čia jis neapleido pamėgtos kultūrinės veiklos: Brazilijoje ir Amerikos spaudoje skelbė straipsnius apie okupuotą Lietuvą, lietuviškai, angliškai, ispaniškai, portugališkai. Lankantis JAV padėjo Čikagos radijo „Margučio“ programai, o Brazilijoje buvo „Voice of Brazil“ radijo pranešėjas. Išleido eilėraščių rinkinius „Svetimoj padangėj“ (1947), „Dramblio kojos“ (1957), kuriuose skambėjo ir liūdesio, nerimo, karčių išgyvenimų bei nostalgijos gaidos.

1950-1965 m. dirbdamas Lietuvos atstovybėje Rio de Žaneire sekretoriumi, kultūros ir spaudos atašė, kalbėjo apie Lietuvą, kovojo už jos nepriklausomybę, neatidavė lietuviško paso ir nepriėmė svetimos valstybės pilietybės.

Muziejininkai ir kraštotyrininkai mini P.Babicką kaip 1941 m. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje įkūrusį Raudonojo teroro ekspoziciją apie sovietų žiaurumus pirmosios okupacijos metais; kaip liaudies meno kolekcininką, rinkusį eksponatus po visą Lietuvą. Ši vertinga kolekcija iš Lietuvos apie 1958 m. buvo persiųsta į JAV, iš čia vertybes Babickas persivežė į Braziliją. Jo svajonė įsteigti Rio de Žaneire lietuviško liaudies meno bei etnografijos ekspoziciją neišsipildė – pritrūko lėšų, eksponatus teko išdalinti kitiems asmenims.

Brazilijos klimatas šildė ir guodė, tačiau Petro Babicko prisiminimuose

21

vyravo Lietuvos įvaizdis. Jis pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą, pamėgo vienatvę, nors emigranto dalia buvo itin sunki ir skaudi. Likdamas Lietuvos piliečiu, negavo pensijos.

1991 m. įžymų Lietuvos šviesuolį priglaudė svetinga Brazilijos žemė. Jo archyvas sugrįžo į gimtinę, buriuotojo Igno Minioto dėka pasiekė Maironio literatūros muziejų.

2006 m. minėdami Lietuvos radijo 80-etį, norėdami pagerbti ir įvertinti P.Babicko atminimą, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos bei Kauno miesto savivaldybės darbuotojai pargabeno P.Babicko palaikus iš tolimosios Brazilijos ir palaidojo Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Paruošta pagal Rymantės Venckevičiūtės rašinį, skirtą Petro Babicko 100-mečiui, 2003m.

Petras Babickas

TėvynėManęs klausia dažnai, kur aš gimęs,

Kur tas kraštas: Rytai, Vakarai? Aš šypsausi visiem dėlei savo likimoIr jiems rodos, kad man čia gerai.

Manęs klausia dažnai, ar turtingaJi – Tėvynė benamio baugaus?

Atsakau: Visa žemė man auksu ten žvilgaŽydrumoj krištolinio dangaus.

Manęs klausia dažnai: Kur sugrįžtum,Jei tėvynė paliks pavergta?

Aš linksmai jiems veidan nusijuokiu, nors plyšta Man iš skausmo širdis sužeista.

O kai dingsta viltis paskutinė,

Kai visur tik klasta ir kančia, – Aš, prispaudęs rankas prie krūtinės,

Vėl prisiekiu: Tėvyne, tu – čia!

22

Iš „Mano pasaulėžiūra - kultūrininkų pasisakymų rinkinys“, Čikaga, 1958

Petras Babickas

Keturi stulpaiMalonus bičiuli, kaip neatsiliepti į tokį kvietimą? Juk jis atėjo iš

Amerikos, iš kurios mes pratę laukti tik medžiaginių gėrybių. Nesu joks „šviesos stulpas“ ir, nors būdamas tikras, kad po kiek laiko mano šios mintys nebeatrodys tikslios, tačiau siunčiu jas, nes miela dalyvauti talkoje. Talka! Tas žodis taip primena Lietuvą. Deja, kaip maža jos turime čia, tremtyje. Įpratome vieniems kliudyti, kitus barti, vienus aukštinti, kitus žeminti. Rūšiuoti. Smerkti. Dėtis neklystančiais, žodžiu – įpratome ir papratome būti juokingais... Kaip toli tai nuo didingos sąvokos – „Esu lietuvis!“ Kas liečia mane, seku, nors sunkiai, karaliumi Gediminu, perkėlusiu sostinę į Vilnių, vyresnį laikau tėvu, į lygų sau amžiumi žiūriu kaip į brolį, o į mažesnį – kaip į sūnų.

Tikiu Dievu ir Jo galybe bei žmogaus menkyste. Manau, kas nenori likti vienišas, kaip pasimetęs šuo, taip pat turi tikėti. Kalbėtis su Dievu sielvarto ir džiaugsmo valandomis yra tikra šventė sielai.

Kartą (1946 m.) gavau barti iš jauno kun. P.R., kai paskaičiau jam savo naują eilėraštį „Malda“, kurio pradžia tokia:

„O, Dieve, Tu mylimas mūsų Tėveli,Grąžink mus Tėvynėn, Tu viską gali“.

- „Netinka Dievą Tėveliu vadinti – per daug intymiška...“ – kalbėjo kunigėlis. Tačiau nė metams nepraėjus gavau maldaknygę, kurioje tas eilėraštis buvo išspausdintas net su mano pavarde. Redaktorius buvo P.R. draugas. Ir mes trys buvom draugai, nes su įvairiausiais nuotykiais kartu keliavom į Romą... Ta maldaknygė buvo maloni staigmena. Tačiau po metų, jau Argentinoj, buvo dar gražiau – komp. Poimanskis sukūrė „Maldai“ puikią melodiją! Niekad nebuvau taip išdidus, kaip tą dieną, kai pirmą kartą išgirdau ją giedant. Galvojau: „Dievas dabar girdi menkiausio Lietuvos rašytojo balsą“ ir, žinoma, buvau už didžiavimąsi nubaustas... Štai jau 10 metų nebeturiu įkvėpimo dainoms rašyti...

Lietuvių tauta... Nėra man gražesnio vardo pasauly, kaip Lietuva; nėra man kilnesnės tautos, kaip lietuvių tauta. Anaiptol, tai nėra pigus patriotizmas, tai mano credo. Nesame angelai, tai tiesa, tačiau kai

23

palyginu su kitomis broliškomis tautomis, tai lietuvis „razbainikėlis“ drąsiai gali laukti rojaus priemenėj, turėdamas vilties, kad bus įleistas į vidų. Įsitikinau, kas lietuviai yra Dievo išrinkta tauta, nebe žydai. Tie, atgavę nepriklausomybę, pradėję ir laimėję karą, užvaldę daugelį pasaulio veiklos sričių, paliko vargo kryželį – Dievo ženklą – mums. Ką Dievas pamilo, skiria kančių kelią. Mūsų tautai, kad ir sušvis greit laisvė, kryžius paliks. Gaila, kad mes tuo skundžiamės. Skausmas ir sielvartas – pastovūs, kaip žmonija, tolydžio besikeičianti ir vis ta pati paliekanti... Laimė ir džiaugsmas tai tik žaibo švystelėjimas, tai laumės juosta, monai...

Lietuvių tautai, atsirėmusiai į savo tūkstančių metų praeitį, iš tėvų ir protėvių paveldėtą išmintį ir dorą, skirta gyventi iki pasaulio pabaigos, tačiau, kadangi mes dabar pergyvenam tai, ką visa Europa jau patyrė Atilos ir tautų kraustymosi metu – mums nutautėjimo pavojus yra tikras Damoklo kardas. Ištautėję mes neverti nė sudilusio skatiko. Būsime tik trąša kitų tautų rožėms ir ąžuolams. Išlikę gintaro krašto, Marijos žemės, Rūpintojėlių šalies sūnumis mes esame ir būsime unikumai, kuriais visi stebėsis, daug kas pavydės ir niekas mūsų nenugalės, nes gimti lietuviu yra daug didesnė Dievo dovana, negu kad galvoja buvęs DP, dabar važinėjąs žvilgančiu automobiliu po Ameriką... Negalima svetimtaučiui išmokti tikrai kalbėti ir mąstyti bei elgtis lietuviškai, negalima nusipirkti lietuviškos sielos, kaip „siūto“, negalima lietuviui, be bausmės parduoti tą sielą už dolerį. „Kiek yra lietuvių visame pasauly?“ – paklausė neseniai manęs vienas intelektualas. „Keturi-penki milijonai“, - atsakiau. „Hm... Jie nieko negalės padaryti, per maža...“ Atsakiau jam iškilmingai: „Taip, keli milijonai lietuvių, žinoma, nieko negali pakeisti pasauly, palyginus su šimtais milijonų kitų tautų, tačiau pasaulį gali pakeisti vienas lietuvis“. Galbūt nepatikėjo jis, tačiau aš tikiu, nes šiais visuotinio subiznėjimo laikais, kad perkamos ir parduodamos tautos ir valstybės, lietuvių motina, šelpdama vokiečių belaisvį ar nuo budelių besislapstantį ir kenčiantį Dievo Sūnų, parodė, kad ji yra aukštesnė už dangoraižius, sprausminius lėktuvus bei vandenilio bombas. Lietuvė motina – lietuvių tauta. Vaidila, lietuvė, prie ratelio mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų tautos ateities gyvenimas ir kova.

1892 m. bendruomenės statytas kaimo kryžius

1989 m. statytas kryžius okupacijos kaimo aukų

atminimui

1945 m. žuvusių partizanų brolių Kazimiero ir Apolinaro Rasiulių, jų motinos Albinos ir senelės Elzbietos, sudegintų

savo sodyboje, atminimui

Paminklas Valės ir Albino Kaluinų sodybos, 1945

m. okupantų ir jų bendrų sudegintos, atminimui

Unė prie tėvo Jurgio Babicko antkapinio paminklo

Laukminiškių kapinėse

Agotos Babickienės, Unės Babickaitės Graičiūnienės

kapai ir Vytauto Graičiūno kenotafas Palėvenės

kapinėse