DEMOKRATINĖS POLITIKOS INSTITUTAS

Aušra Maslauskaitė

ŠEIMA IR ŠEIMOS POLITIKA:

PATIRTIS IR NEOKONSERVATYVIOS

POLITIKOS GAIRĖS

Vilnius

2005

TURINYS

Įvadas................................................................................................................................ 3

Gimstamumo mažėjimas Lietuvoje ................................................................................. 5

Gimstamumas: tendencijos ......................................................................................... 5Gimstamumo mažėjimas: priežastys ............................................................................ 7Gimstamumo mažėjimas: politikos atsakas ................................................................ 12

Šeimos formavimas: tęstinumas ir kaita ........................................................................ 15

Santuokos ir kohabitacijos: tendencijos...................................................................... 15Kohabitacijų plitimas: priežastys .............................................................................. 20Kohabitacijos: pasekmės........................................................................................... 21Kohabitacijos: politikos atsakas................................................................................. 23

Skyrybos ir nepilna šeima............................................................................................... 26

Skyrybų tendencijos.................................................................................................. 26Skyrybų priežastys .................................................................................................... 28Skyrybos: pasekmės .................................................................................................. 29Skyrybos: politikos atsakas ........................................................................................ 30

Paramos šeimai politika: patirtis ir tendencijos............................................................. 35

Paramos šeimai politika ir jos modeliai ...................................................................... 35Paramos šeimai politikos šiuolaikinės tendencijos ...................................................... 40Paramos šeimai politika Lietuvoje ............................................................................. 43

Rekomendacijos neokonservatyviai šeimos politikai Lietuvoje .................................... 50

Literatūra ........................................................................................................................ 54

3

Įvadas

Lietuvos politinėje darbotvarkėje vis garsiau pasigirsta raginimas spręsti šalies

demografines problemas. Žinia apie tai, jog mirštančiosios kartos Lietuvoje jau nepakeičia

gimstanti, jog tuokiasi rekordiškai mažai porų, jog šeima ir santuoka - nestabilios jau senai

nėra karšta naujiena. Lietuviško politinio gyvenimo dėsniu tapo ir tai, jog ši žinia dažniau

eskaluojama prieš rinkimus ir nustumiama į politinio gyvenimo paraštes iki kito rinkiminio

ciklo pradžios. Tokia situacija atskleidžia karikatūrišką politikų požiūrį į šeimą ir išduoda,

kad susirūpinimas ja dažniau tėra manifestinio pobūdžio. Ir nors šiųmetė LR prezidento

metinė kalba demografines problemas iškėlė iki strateginių Lietuvos užduočių lygmens,

tačiau simptomiška joje yra ir tai, kaip problemos iškeltos, ir tai, kaip brėžiamos jų

sprendimo gairės. Aukščiausio valstybės vadovo kalbai dar būtų galima atleisti netikslų

sąvokų vartojimą1, tačiau tai, jog demografinių problemų ir tiesiogiai šeimos politikos

aptarčiai pranešime skirtos tik kelios eilutės, gali liudyti ydingą valstybės žmonių įsitikinimą,

jog gimstamumas ir šeima nereikalauja specialių priemonių, o su tuo susiję problemos

išnyksta savaime, išsprendus visuomenės pilietiškumo ir ūkio problemos.

Prezidento kalba ir išdėstytos mintys apie demografines Lietuvos visuomenės

problemas, kaip jau minėta, nėra išimtis, o greičiau simptomatiška reprezentacija kaip

gimstamumo ir šeimos problemos suprantamos darančiųjų politinius sprendimus. Ir nors

maždaug kas ketverius metus politinėje padangėje pasirodo šurmulingas susirūpinimas

šeima ir gimstamumu, sumaišties rezultatas būna dar vienos strategijos ar koncepcijos

parengimas. Lietuvos ir užsienio ekspertai sutinka, kad daugumoje jų užkoduoti veiksmingi

gyventojų politikos mechanizmai, tačiau dalis juos sukuriančių priemonių niekada

nebepatenka į strategijos įgyvendinimo priemonių planus, o kitos, nors ir patekusios, iškart

pasmerktos tapti tik biurokratinių dokumentų šiukšlėmis, negalinčiomis daryti rimtos įtakos

esamai padėčiai.

Šios studijos tikslą ir uždavinius modeliavo mano, kaip mokslo ir viešas politines

diskusijas stebinčio žmogaus įsivaizdavimas apie tai, ko stinga politikams gerąja prasme

sergantiems šeima. Tad šį darbą organizuojantis motyvas buvo asmeniškas įsitikinimas, kad

šeimos problemų sprendimui rimtai angažuotiems politikams stinga:

žinių apie šeimos situaciją Lietuvoje ir kitose ES šalyse;

žinių apie priežastis, atvedusias prie šios situacijos;

1 Pagal klasikinį apibrėžimą demografiniams procesams priklauso gimstamumas, šeimos formavimas, mirtingumas ir emigracija, tačiau Prezidento kalboje gimstamumas buvo sutapatintas su demografija, o emigracija aptariama kaip atskiri visuomeniniai procesai.

4

tikslesnės nuovokos apie tai, kas galėtų pakeisti esamą padėtį, o tai gali gimti

iš aiškaus situacijos ir jos priežasčių suvokimo;

ketvirta, žinių apie paramos šeimos politikos kontekstą, t.y. susivokimo

apie šiuolaikines paramos šeimai politikos tendencijas ir jau išbandytus

scenarijus.

Išvardintieji motyvai padiktavo ir darbo tikslą bei struktūrą. Todėl šiame darbe –

didelis dėmesys skiriamas šeimos situacijos Lietuvoje analizei, taip pat aptariami šeimos

padėtį formuojantys veiksniai, apžvelgiami paramos šeimai politikos modeliai ir siūlomos

rekomendacijos galimai TS (LK) paramos šeimai politikai.

Pirmojoje darbo dalyje pateikiama empirinė šeimos situacijos Lietuvoje analizė:

nagrinėjami gimstamumo ir šeimos deinstitucionalizacijos procesai (kohabitacija, skyrybos

ir nepilna šeima). Studijoje apsiribojama tik tų šeiminio gyvenimo sričių, kurios Lietuvoje

išgyvena didžiausius pokyčius, analize. Tad sąmoningai atsiribota nuo tokių klausimų kaip

gyventojų senėjimas, pagyvenusių žmonių problemos, reprodukcinės teisės ir sveikata.

Kitas studijos apribojimas susijęs su autorės kvalifikacijos ribotumu: būdama sociologė

darbe nenagrinėju teisinių šeimos gyvenimą Lietuvoje reglamentuojančių dokumentų,

vengta gilintis ir į šeimos bei mokesčių sistemos sąsajas. Kiekvienas šios dalies skyrius

organizuotas pristatant situaciją, aptariant jį sąlygojusių priežasčių kompleksą, trumpai

pristatant užsienio šalių politikos atsaką ir situaciją Lietuvoje.

Antroji darbo dalis skirta paramos šeimos politikai aptarčiai. Atskirose jos dalyse

bus pristatomi šeimos politikos modeliai, šiuolaikinės šeimos politikos tendencijos,

pateikiamas paramos šeimos politikai vertinimas Lietuvoje ir pristatomos rekomendacijos

galimai TS(LK) paramos šeimai politikai.

Šis darbas nėra ir negali būti skaitomas kaip darnus ir išbaigtas paramos šeimos

politikai priemonių paketas, perkeltinas į politinių veiksmų planą. Jo paskirtis tapti savotiška

„špargalke“, kuri būtų naudinga generuojant tolesnes idėjas ir politikos priemonių

kompleksą.

5

0

0.5

1

1.5

2

2.5

1988

1990

1992

1994

1996

1998

2000

2002

Gimstamumo mažėjimas Lietuvoje

Gimstamumas: tendencijos

Gimstamumo mažėjimas Lietuvoje stebimas jau daugiau nei dešimtmetį, o jo

pradžia sutapo su visuomenės transformacijomis. Nuo 1990-ųjų suminis gimstamumo

rodiklis, t.y. vidutinis skaičius vaikų, kuriuos moteris pagimdo per savo amžių, nukrito nuo

2 iki 1,26; bendras gimstamumo rodiklis (gimusiųjų skaičius 1000-iui gyventojų) 1990 siekęs

15, po daugiau nei dešimtmečio sumažėjo beveik dvigubai ir yra 8,9 (Stankūnienė 2001).

Pagal gimstamumo rodiklius Lietuva priklauso žemiausio gimstamumo šalių grupei

Europoje, kur gimstamumo rodikliai įvardijami kaip žemiausio žemiausias („lowest low“).

(Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys 2004). Mažėjant gimstamumui pirmojo

vaiko susilaukiama vis vyresniame amžiuje. Jei 1990 vidutinis moters amžius gimdant pirmą

vaiką buvo 22,9 metai, tai 2002 – 24,3 metai (ten pat).

1 pav. Suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje (vidutinis skaičius vaikų, kuriuos moteris pagimdo per savo amžių)

Kai vėliau susilaukiama pirmojo vaiko, visuomenėje auga dalis tų, kurie sąmoningai

atsisako turėti vaikų. Nors Lietuvoje ir stebimi Vakarų visuomenėms būdingi savanoriškos

bevaikystės atsiradimo požymiai (Stakūnienė 1997), šie procesai nėra labai pažengę. Čekija,

Lietuva, Vengrija, Slovėnija – šalys, kuriose sąmoninga bevaikystė išlieka žemesnė nei 10

0

0,5

1

1,5

2

2,5

1988

1990

1992

1994

1996

1998

2000

2002

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

1988

1990

1992

1994

1996

1998

2000

2002

2 pav. Bendras gimstamumo rodiklis (1000-iui gyventojų)

6

proc., kai tuo tarpu šis rodiklis Šveicarijoje siekia 28 proc., Austijoje – 22 proc. (Kontula,

Miettinen 2005).

Gimstamumas dabartinėse Europos Sąjungos šalyse senbuvėse pradėjo mažėti nuo

1970-ųjų ir dabar labai įvairuoja priklausomai nuo ES regiono. Europos Šiaurėje ir

Prancūzijoje suminis gimstamumo rodiklis svyruoja apie 1,8, o Pietų Europoje, Vokietijoje

– jis žemesnis nei 1,5. Iš labiausiai išsivysčiusių šalių gimstamumas didžiausias JAV, tačiau

taip yra dėl aukštesnių gimstamumo rodiklių tarp ispanakalbių imigrantų ir nepilnamečių

merginų (McDonald 2002).

Gimstamumo mažėjimo tendencijos Lietuvoje nėra išskirtinės Vidurio ir Rytų

Europos kontekste. Suminis gimstamumo koeficientas panašus Vengrijoje, Slovėnijoje,

Estijoje, Rumunijoje, tačiau Lietuvoje, Estijoje ir Lenkijoje 1990-2002 jo kritimas buvo

didžiausias ir staigiausias (Konuta,. Miettinen 2005). 1990-ais šiose šalyse suminis

gimstamumo koeficientas buvo 2 arba kiek aukštesnis, kai tuo tarpu kitose buvusiose

sovietinio bloko šalyse dar iki transformacijų jis buvo žemesnis. Tiesa, svarbu paminėti, kad

Čekijoje ir Estijoje po 2000-ųjų jis šiek tiek pakilo (Kontula, Miettinen 2005).

Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje ypač išaugo dalis vaikų, gimstančių

neregistruotoje santuokoje. Palčiai žinomas faktas, jog ne santuokoje dabar gimsta apie

trečdalį visų vaikų, kai tuo tarpu 1990-ųjų pradžioje nesantuokinių vaikų dalis buvo maža ir

sudarė apie 6-7 proc. nuo visų gimusiųjų skaičiaus. Žemi ne santuokoje gimstančių vaikų

rodikliai buvo daugmaž stabilūs visą praėjusį šimtmetį (Stankūnienė 1995).

0

5

10

15

20

25

30

1960

1965

1970

1975

1980

1985

1990

1995

1998

1999

2000

2001

2002

%

3 Pav. Nesantuokinių vaikų dalis 1960-2002Šaltinis: Evolution demographique recente en Europe, 2001; Demografijos metraštis, 2002

7

Europos Sąjungos šalyse nesantuokinių vaikų dalis pradėjo gausėti 1970-aisiasi,

tačiau ne santuokoje gimstančių vaikų skaičiaus labai įvairuoja skirtingose šalyse. Jei

Pietuose, pvz. Graikijoje, ne santuokoje gimsta 3 proc. vaikų, tai Šiaurės ir Vakarų

Europoje šie rodikliai žymiai aukštesni. Danijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje

Britanijoje, Airijoje, Latvijoje, Prancūzijoje ne santuokoje gimsta apie 35-40 proc. vaikų.

Pusė arba daugiau nei pusė vaikų ne santuokoje gimsta Norvegijoje, Estijoje, Švedijoje,

Islandijoje (Recent demographic developments, 2002). JAV nesantuokiniai vaikai sudaro

apie 30 proc. nuo visų gimimų.

Gimstamumo tendencijų pasekmės nesunkiai įvertinamos. Dabartinis gimstamumo

lygis neužtikrina demografinės pusiausvyros, t.y. natūralios kartų kaitos, kai mirštanti karta

pakeičiama bent tokio paties dydžio gimstančia karta. Mažėjantis gimstamumas prisideda

prie visuomenės senėjimo, o tai turi toli siekiančias pasekmes pirmiausia ūkiui, valstybės

išlaidų socialinėms reikmėms paketui, socialinei pusiausvyrai visuomenėje.

Pateikti vienareikšmį nesantuokinių vaikų augimo tendencijų įvertinimą nėra lengva.

Sugyventinių porų analizė, kuri šioje studijoje pristatyta žemiau, leidžia manyti, kad dalis ne

santuokoje gimstančių vaikų vėliau tėvams susituokus gyvena šeimoje. Tačiau kiti, ir ypač

kaime gimstantys nesantuokiniai vaikai, tikėtina lieka augti nestabilios struktūros šeimose,

dalį ar visą savo vaikystę praleisdami be biologinio tėvo, su motinos partneriu ar partneriais.

Tad gimimo ne santuokoje ir vėliau užprogramuoto augimo ne stabilios partnerystės

šeimoje faktas būtent šių socialinių grupių vaikams gali atnešti daugiausia žalos.

Trumpai apžvelgiant gimstamumo tendencijas būtina pasakyti, kad nors Lietuvoje

susilaukiama vis mažiau vaikų, pirmasis vaikas gimdomas vis vyresniame amžiuje, tačiau

maža, trijų asmenų šeima visuomenės sąmonėje dar nėra įsitvirtinusi kaip „normali“ ir

siektina šeima. Sociologiniai tyrimai rodo, kad dauguma jauniausių kartų žmonių nori

vidutiniškai turėti du vaikus, o kiek vyresniems žmonėms „normali“, siektina yra šeima su

dviem-trimis vaikais (Stankūnienė ir kt. 2003). Tad lūkesčių ir realių pasirinkimų

neatitikimas rodo, kad paramos šeimai politika turi erdvės sėkmingai veikti, ir, kad pašalinus

tam tikrus barjerus, formuojant kompleksišką ir pronatalistinę paramos šeimai politiką,

gimstamumas gali augti.

Gimstamumo mažėjimas: priežastys

Siekiant sukurti veiksmingą paramos šeimai politiką, kuri duotų apčiuopiamus

gimstamumo rodiklių augimo rezultatus, būtina atsigręžti į teorijas, kurios gali paaiškinti

8

demografinės pusiausvyros praradimo Lietuvoje priežasčių kompleksą. Nors dažnai

politikai teorijas linkę palikti mokslui, tačiau šiuo atveju, tokia nuostata padarytų „meškos

paslaugą“ politikai. Nesuvokiant gimstamumo mažėjimą įtakojančių mechanizmų galima

nuslysti į labai paviršutiniškų pronatalistinių priemonių kūrimą ir įgyvendinimą, kurios, gali

pasirodyti labai imlios kaštų prasme, tačiau neefektyvios rezultatų prasme.

Vienu iš tokio ydingo mąstymo klojančio pagrindus politiniams sprendimams

pavyzdžių gali būti paramos šeimos politikos susiaurinimas iki ekonominių gimstamumo

reguliavimo priemonių. Už šių sprendimų slypinti logika paprasta: jei gimstamumo

mažėjimas prasidėjo su tranzitiniais pokyčiais ir juos sekusiais ekonominiais sunkumais,

vadinasi, būtina kompensuoti ekonominius vaikų auginimo kaštus ir laukti kol situacija

pasikeis. Toks ydingas politinis mąstymas gajus Vidurio ir Rytų Europos šalyse, tačiau prieš

kelis dešimtmečius įtakojo ir kai kurių Vakarų šalių šeimos politiką. Šiandien jau suprasta,

kad klaidinga yra sutelkti dėmesį tik į finansines išmokas už vaikus, nes, kaip rodo užsienio

šalių patirtis jos neturi įtakos gimstamumui arba turi labai minimalų poveikį. Žymiai labiau

gimstamumo lygio kilimą įtakoja ekonominiai veiksniai (užimtumas) ir platus socialinių bei

kultūrinių jėgų veikimas (Hoem 1993; Hoem 2000; Gauthier 1991; Gauthier 2002).

Kitas kraštutinumas, kuris dar aptinkamas Vidurio ir Rytų Europos

visuomenėse – pastangos spręsti gimstamumo problemas pasitelkiant moralizavimo

retoriką, apeliuojant į visuomenės narių pareigas, prisimenant gausesnes praeities šeimas,

kai nepritekliai leisdavo auginti ir gimdyti daugiau vaikų. Nors toks moralizavimas gali būti

mobilizuojantis ir sentimentaliai jautrus, tačiau paramos šeimai politiką reikėtų orientuoti į

realų šių dienų žmogų, gyvenantį ir priimantį sprendimus dabarties socialinėje realybėje,

siekiantį įvairiapusiškai kokybiško gyvenimo sau ir savo vaikams.

Kiekvienoje šalyje gimstamumas yra daugelio veiksnių rezultatas: kultūrinių

orientyrų ir nuostatų, ūkinės raidos, socialinės struktūros ir politikos. Egzistuoja keletas

teorinių modelių, kurie įtikinamai paremti emiriniais duomenimis ir paaiškina kodėl

gimstamumo neįtakoja tik finansinės išmokos(McDonald 2000, McDonald 2002). Tikslinga

būtų aptarti kai kurias susistemintas gimstamumo mažėjimo teorijas, labiausiai tinkamas

lietuviškos situacijos analizei.

Racionalaus pasirinkimo teorija: norint paskatinti žmones gimdyti reikia pakelti

psichologinę naudą ir sumažinti vaikų ekonominius išlaikymo kaštus. Psichologinę

naudą galima pakelti visuomenėje kuriant vaikui draugišką atmosferą (nuo socialinės

reklamos vajų, vaikų aikštelių iki realių valstybės veiksmų įsipareigojant vaiko

saugumui). Psichologinė tėvų gaunama nauda pakyla, kai jiems akivaizdu, kad

visuomenė ir valstybė pripažįsta, jog vaikas yra socialinė vertybė.

9

Ekonominiai su vaikų auginimu susiję kaštai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai.

Tiesioginiai – betarpiškai susiję su vaikų auginimu ir priežiūra. Valstybė gali

įsipareigoti juos iš dalies dengti per subsidijas vadovėliams, transporto ir kitas

nuolaidas, lengvatas, finansines išmokos, pvz. vaiko pinigai, išmokos jam gimus ir

pan. Netiesioginiai kaštai - kiek tėvai praranda augindami vaikus, t.y. kiek ilgai jie

negali dirbti, kiek turi apriboti savo darbo laiką, karjeros galimybes todėl, kad augina

vaikus. Netiesioginiai kaštai mažėja kai tėvai turi sąlygas derinti darbinę ir šeimos

karjerą, nes gali naudotis išplėtota vaikų priežiūros paslaugų sistema, kultūra ir

visuomenė palanki tam, kad prie vaiko auginimo vienodai prisidėtų abu tėvai. Yra

empirinių įrodymų, kad netiesioginiai kaštai svarbūs apsisprendžiant dėl pirmojo

vaiko, o tiesioginiai – dėl paskesnių.

Rizikos vengimo teorija. Priimdami sprendimus turėti ar neturėti vaikų dauguma žmonių

elgiasi atsakingai, tad apsispręsdami turėti vaikų žmonės „derasi“ su ateitimi, nes

šiandien jie dar nežino kokie rytoj bus vaikų auginimo kaštai. Jei žmonės nujaučia,

kad gyvena aplinkoje, kurioje ekonominė situacija, socialinė aplinka, intymus ar

asmeninis gyvenimas yra nesaugus, jie vengs rizikos darydami sprendimus dėl ateities

ir tuo būdu atidės vaikų gimdymą ar atsisakys šio žingsnio. „Derėdamiesi“ su ateitimi

žmonės investuoja į saugumą, bet ne į nesaugumą.

Jei jie nesijaučia saugūs dėl savo ekonominės padėties, gyvena visuomenėje, kurioje

šeimos nėra stabilios, o skyrybos – dažnos ir toleruojamos, jei visuomenės nuomonė

apie vaikus yra neigiama, o vaikų turėjimas priešpastatomas kitoms gyvenimo

galimybėms – vaikų susilaukti bus vengiama, nes tokia situacija jiems atrodys rizikinga

jų pačių ir vaikų atžvilgiu.

Lyčių lygybės ir gimstamumo teorija. Gimstamumo lygis visuomenėje yra modeliuojamas

lyčių padėties viešojoje sferoje (švietimas, užimtumas) bei lyčių padėties šeimoje. Jei

moterys turi lygias galimybes įgyti išsilavinimą, daug jų užimta darbo rinkoje, tačiau

šeimoje vyrauja vaidmenų asimetrija, gimstamumo lygis visuomenėje kris. Moterys

apsispręs negimdyti antro ar ir pirmojo vaiko, atidėti santuoką ar visai netekėti, jei

supras, kad jų įgytas išsilavinimas, profesiniai įgūdžiai, laiduojantys galimybes dirbti ir

užsidribti sumažės joms sukūrus šeimą, kurioje atsakomybė už vaikus ir namų ūkį bus

užkraunama tik ant jų pečių. Taigi, turėdamos lygesnes galimybes viešojoje sferoje,

tačiau negalėdamos realizuoti jų dėl nelygybių šeimoje, moterys atsisakys gimdyti

vaikus. Apsispręsdamos turėti ar neturėti vaikų moterys įvertina kaip šie sprendimai

paveiks jų ateitį, jų pačių ir vaikų materialinį saugumą ir gyvenimo galimybes. Tad

mažindamos gimstamumą moterys gerina savo padėtį visuomenėje, kurioje jų

10

gyvenimai viešojoje ir privačiojoje sferoje reguliuojami skirtingų taisyklių. Esant tokiai

padėčiai demografai prognozuoja, kad gimstamumas nukrenta iki labai žemo lygmens

(suminis gimstamumo rodiklis lygus ar mažesnis nei 1,5). Kadangi galimybės

moterims siekti išsilavinimo ir profesinės karjeros yra negrąžinamas visuomeninės

raidos procesas, gimstamumo rodikliai gali keistis perorganizuojant moterų ir vyrų

dalyvavimo šeimoje modelius.

Žvilgsnis į Lietuvą. Kiekvienas iš trijų aptartų žemo gimstamumo teorinių modelių yra

nesunkiai pritaikomas paaiškinant Lietuvos situaciją, atskleidžiant žemą gimstamumą

sąlygojusius sociologinius mechanizmus ir išryškinant barjerus, kurių pašalinimas duotų

pozityvių impulsų gimstamumo augimui.

Žvelgiant iš racionalaus pasirinkimo teorijos, akivaizdu, kad Lietuvos

visuomenėje socialiai nepripažįstama psichologinė vaikų auginimo nauda, o ekonominiai

kaštai (tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai) yra aukšti. Socialiai, t.y. visuomenės akyse

tėvystė/motinystė yra nuvertinta, ji, vadovaujantis liberalizmo logika, visuomenėje

suprantama tik kaip individualus pasirinkimas, asmeninis malonumas, neturintis nieko

bendra su visuomenės gerove. Kitaip tariant, nėra suvokiama, kad vaikai ir juos auginantys

žmonės kuria ne tik fizinius visuomenės vienetus, bet ir pamatines visuomenės vertybes –

žmoniškąjį sugebėjimą pasitikėti, aukotis, būti solidariam, įsipareigoti pirmiausia

artimiausiai, o vėliau ir platesnei bendruomenei.

Ekonominiai vaikų auginimo kaštai yra aukšti. Tiesioginiai ekonominiai kaštai

visuomenės akyse pirmiausia susiję su vaikų išsimokslinimu. Dauguma Lietuvos gyventojų

pagrindine nenoro turėti daugiau vaikų priežastimi nurodo baimę, kad nesugebės jiems

užtikrinti išsilavinimo galimybių (Stankūnienė ir kt. 2003). Netiesioginiai vaikų auginimo

kaštai taip pat aukšti – palyginus su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis

motinystės/tėvystės atostogų apmokėjimas nėra dosnus, privačiajame sektoriuje

dirbantiems tėvams galimybės realizuoti savo teises į tokias atostogas dažnai ribotos, nėra

pakankamai išplėtotos vaikų priežiūros paslaugos (stinga paslaugų ir ribotas jų

prieinamumas), kurios užtikrintų tėvams galimybę derinti darbą ir šeimą, o tai reiškia, kad

gimdydami vaiką tėvai susiduria su dideliais materialiniais ir socialinio statuso praradimais.

Lietuvai, kuri vis dar yra tranzitinė visuomenė, rizikos vengimo teorija padeda išryškinti tai,

jog kintančios socialinės, ekonominės ir kultūrinės sanklodos situacijoje, atsidūrę prieš

sustiprėjusią ateities nežinomybę žmonės vengia susilaukti vaikų. Jiems būtinas laiko

tarpsnis, per kurį priprantama prie rinkos ir liberalios demokratijos keliamų rizikų, kol

11

visuomenė įgyja joms savotišką imunitetą. Tikėtina, kad Lietuvoje bent iš dalies pasikartos

reiškinys, su kuriuo susiduria daugelis rinkos ekonomikos valstybių. Išgyvenant ūkio recesiją

ar kitus socialinius sukrėtimus gimstamumas mažėja, tačiau vėliau jis vėl paauga, nors ir

nepasiekia turėto lygmens. Tačiau, suprantama, kad tai iki kiek pakils gimstamumas

priklausys ne tik nuo žmonių adaptacinių gebėjimų, bet ir nuo to, kiek socialinė ir paramos

šeimai politika mažins rizikas. Šiuo požiūriu būtinas ne tik ūkio augimas, užimtumo lygio

kilimas, bet ir daug plataus masto socialinių ir kultūrinių visuomenės pokyčių. Pavyzdžiui,

santuokos socialinės vertės pripažinimas ne tik deklaruojant politinių jėgų ištikimybę tai

atitinkančioms vertybėms, bet ir plataus ir prieinamo paramos santuokai institucinio tinklo

plėtra.

Lyčių lygybės ir gimstamumo teorija atskleidžia retai politikų ir visuomenės

dėmesio Lietuvoje susilaukiančius gimstamumą sąlygojančius veiksnius: lyčių padėtį

viešojoje sferoje ir šeimoje. Lietuvoje palyginus su kitomis šalimis yra aukšti moterų

išsilavinimo standartai (daugiau moterų nei vyrų turi aukštąjį ir aukštesnį išsilavinimą),

palyginti aukštas jų užimtumo lygis (58 proc.) (Lietuvos statistikos departamentas,

www.std.lt, Gyventojai pagal išsilavinimą, gimtąją kalba ir kalbų mokėjimą, 2004). Mūsų

visuomenėje daug moterų turinčių vaikų iki 12 metų amžiaus dirba pilną darbo dieną (79

proc.) ir pagal šį rodiklį lenkiame kitas Baltijos šalis, taip pat Vidurio ir Rytų Europos bei

Vakarų Europos valstybes, išskyrus Slovėniją (85 porc.) ir Daniją (80 proc.) (Eurostat News

Release 2005). Tačiau, kaip rodo statistiniai laiko panaudojimo tyrimai ir sociologiniai

tyrimai, moterys Lietuvoje yra tapatinamos su namų ūkio ir vaikų priežiūros darbais, ir

vedusios moterys šiems darbams sugaišta žymiai daugiau laiko nei vedę vyrai (Laiko

panaudojimo tyrimai, www.std.lt; Stankūnienė ir kt. 2003; Maslauskaitė 2004, Maslauskaitė

2004a).

Todėl, galime manyti, jog lyčių padėtis Lietuvoje panašiai modeliuoja

gimstamumą kaip ir Pietų Europos šalyse, kai atsisakymas gimdyti moterims tampa

priemone pasigerinti savo ateitį, vengti galimų rizikų. Atotrūkis tarp lyčių padėties viešojoje

ir privačiojoje sferoje mūsų visuomenėje yra dar didesnis nei Pietų Europoje, nes Lietuvoje

daugiau moterų dirba, jos geriau išsilavinusios. Dar daugiau, lyčių padėtis viešoje sferoje

Lietuvoje susilaukia daugiau viešų diskusijų ir tampa net specialių valstybės programų

dalimi2, o moterų ir vyrų vaidmenys ir tarpusavio santykiai šeimoje yra kone užkonservuoti,

izoliuoti nuo visuomenės ir valstybės dėmesio, palikti privataus gyvenimo autonomijai ir

savieigai. Todėl tikėtina, kad esamoje situacijoje moterys apriboja vaikų gimdymą, o

2 Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 06 03 patvirtino “Valstybinę moterų ir vyrų lygių galimybių 2003-2004 metų programą“, kuri iš esmės nukreipta į lyčių padėties viešojoje sferoje gerinimą.

12

mažesnis vaikų skaičius tampa jų padėties, gyvenimo pagerinimo garantu padidintos rizikos

visuomenėje. Jos suvokia, kad galimybės darbo rinkoje (laiduojančias perbūvį, materialinę

nepriklausomybę) su kiekvienu paskesniu ar net pirmuoju vaiku gali būti „apkarpytos“

šeimoje egzistuojančios vaidmenų struktūros.

Tad gimstamumo mažėjimą Lietuvoje būtina vertinti ne tik kaip racionalų

žmonių atsaką į iš esmės pasikeitusią ekonominę situaciją ir išaugusius ekonominius vaikų

auginimo kaštus. Lygiagrečiai su šiais veiksniais mažėjantis gimstamumas yra sąlygotas

kultūrinių, socialinių veiksnių: didelio santuokos ir šeimos nestabilumo, motinystės/tėvystės

ir vaiko socialinės vertės nepripažinimo, kultūrinių lūkesčių, modeliuojačių lyčių padėtį

šeimoje bei, suprantama, paramos šeimos politikai ribotumo. Todėl formuojant paramos

šeimai politiką būtina ne tik palengvinti ekonominius vaikų auginimo kaštus, bet ir įvertinti

platų kultūrinių bei socialinių jėgų poveikį gimstamumui.

Gimstamumo mažėjimas: politikos atsakas

Gimstamumą reguliuojančios priemonės gali būti netiesioginės ir tiesioginės.

Netiesioginės akumuliuoja priemones, kurios nukreiptos į šeimai draugiškos visuomenės

kūrimą (šeimos-darbo derinimas), lyčių lygybės visuomenėje ir šeimoje skatinimą, mokesčių

ir pensijų sistemos susietumą su šeima, vaikų ir tėvystės platų socialinį rėmimą. Tiesioginės

priemonės paprastai apjungia pinigines išmokas vaikams (“vaiko pinigai”), lengvatas

naudotis socialiniu būstu, nemokamą arba subsidijuotą medicininę šeimos bei vaikų

priežiūrą, nemokamą mokslą ar subsidijas mokslui, mokesčių lengvatas, kurios priklauso

nuo vaikų dydžio šeimoje (Kontula, Miettinen 2005).

Vakarų tyrinėtojai, nagrinėdami padėtį “senosios” Europos šalyse teigia, jog

finansinis paskatinimas neįtakoja arba minimaliai įtakoja gimstamumą, o žymiai didesnį

poveikį turi netiesioginių priemonių plėtojimas. Šiose šalyse išskiriami keturi šeimos

politikos modeliai, nukreipti į žemo gimstamumo problemų sprendimą: Šiaurės, Pietų

Europos, prancūzakalbių (Prancūzija, Belgija) ir vokiškai kalbančiųjų šalių (Austrija,

Vokietija) modeliai (Neyer 2003).

Šiaurės Europos modelis, kuris taikomas gimstamumo didinimui, orientuotas

į geresnių galimybių moterų darbui sukūrimą, vaikų priežiūros sąlygų palengvinimą, lyčių

santykių viešojoje ir privačiojoje sferoje kaitą. Paminėtinos priemonės: vaikų priežiūros

paslaugų prieinamumas ir įvairovė (pigios, kokybiškos, gausios); vaikų priežiūros ir

auginimo atostogos leidžia tėvams taip derinti darbą ir šeimą, kad gimus vaikui neprastėja

šeimos padėtis, nekenčia darbas; labiausiai orientuojamasi ne į išmokas, bet į paslaugų

13

teikimą. Švedijos pavyzdys skatinant gimstamumo augimą yra įspūdingiausias ir jau tapęs

klasika: Švedija 1970-aisiais buvo tarp Europos šalių, turėjusių žemiausią gimstamumą, 1992

– jos gimstamumo rodikliai buvo aukštesni nei ES vidurkis. Manoma, kad tai atsitiko ne dėl

išmokų, bet dėl to, jog buvo įgyvendintas visas paketas priemonių, nukreiptų į darbo ir

šeimos derinimą, kai tėvams nereikėjo rinktis tarp darbo ir vaiko auginimo. Tai rodo, kad

priemonės, nukreiptos į individo galimybių aktyviai dalyvauti įvairiose socialinio gyvenimo

srityse, gausinimą, gali duoti gerų gimstamumo rezultatų (Hantrais, 1997).

Pietų Europos modeliui būdinga neišplėtota vaikų priežiūros paslaugų

sistema (dažniausiai nėra paslaugų vaikams iki trijų metų), priežiūros paslaugos brangios,

vaiko priežiūros atostogos neapmokamos, išmokos vaikams labai mažos ir neuniversalios.

Nėra jaunimui skirtų užimtumo politikos priemonių. Prancūzakalbės šalys orientuotos į

paramą motinos dalyvavimui darbo rinkoje, gana gausios vaiko priežiūros paslaugos arba

vaiko priežiūros kaštus iš dalies prisiima valstybė. Vokiškai kalbančiose šalyse paramos

šeimai politika orientuota į motiną, tačiau skatina jos pasitraukimą iš darbo rinkos,

finansiškai remia vaikų auginimą ir priežiūrą šeimoje, nėra išplėtotų darbo ir vaikų auginimo

derinimo priemonių.

Empiriniai duomenys rodo, kad gimstamumas “senojoje” Europoje

aukštesnis yra šalyse, kuriose paramos šeimai priemonės yra integruotos į užimtumo

politikos priemones, kuriose plėtojama lyčių politika ir vaiko priežiūros paslaugos. Tad

gimstamumas aukštesnis ten, kur orientuojamasi į tėvų- darbuotojų, bet ne į tėvų-prižiūrėtojų

šeimos modelį, sukuriant galimybes moterims ir vyrams neprarasti savo darbinio statuso ir

reikšmingos dalies pajamų dėl vaikų gimdymo ir auginimo. Gimstamumas taip pat

aukštesnis ten, kur stengiamasi koreguoti moterų ir vyrų atsakomybes ir vaidmenis šeimoje

bei darbe.

Žvelgiant į tranzicines šalis, tokias kaip Lietuva, aptinkama nuomonių, jog čia

daug svarbiau yra plėtoti tiesiogines priemones, pirmiausia finansinę paramą vaikus

auginančioms šeimoms. Nors neįmanoma nepripažinti finansinės paramos priemonių

būtinumo yra pakankamai faktų teigti, kad kompleksinės pronatalistinės priemonės yra

efektyvesnės. Geras pavyzdys čia gali būti Vengrija, kuri per pokyčių laikotarpį, 1990-ųjų

pradžioje, sugebėjo išsaugoti savo išplėtotą paramos šeimai politiką, ir gimstamumas šioje

šalyje palyginus su kitomis smuko tik labai nežymiai (Kontula, Miettinen 2005). Savo ruožtu

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių paramos šeimai sistema dėl ekonominių priežasčių ir

tarptautinių organizacijų spaudimo buvo suardyta. Vis tik žvelgiant į Lietuvoje

egzistuojančias tiesiogines į pronatalizmą nukreiptas šeimos politikos priemones (“vaiko

pinigai”, mokesčių lengvatos, nemokama medicinos priežiūra ir švietimo paslaugos), tenka

abejoti jų sėkmingumu. Dėl savo ribotos materialinės vertės jos neturi įtakos

14

reprodukciniams didžiosios visuomenės dalies sprendimams, bet greičiau įtakoja

problemiškų visuomenės sluoksnių priklausomybės nuo socialinės paramos įsitvirtinimą3.

Žinoma, tai nereiškia, jog šių priemonių turi būti atsisakoma. Tačiau paraleliai turi būti

plėtojamos netiesioginės gimstamumą įtakojančios priemonės, kurios gerintų bendrąją

aplinką tėvams apsisprendžiant dėl vaikų skaičiaus šeimoje (šeimos-darbo derinimo

priemonės, socialinės paslaugos). Išsamiau šias priemones aptarsime antroje darbo dalyje.

Svarbu suvokti, kad pasikeitusiame socialiniame, kultūriniame, ekonominiame gyvenime,

kuriame vyrams ir moterims tenka atliepti vis naujus iššūkius abiems dalyvaujant darbo

rinkoje, visuomenės demografinio atsinaujinimo klausimų neįmanoma spręsti apeinant lyčių

klausimo.

Apibendrinant šią dalį galime teigti, kad:

Gimstamumas Lietuvoje pradėjo mažėti nuo 1990-ųjų, palyginus su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis gimstamumo rodikliai krito labai staigiai ir reikšmingai. Lietuva priklauso žemiausio žemiausio (lowest low) gimstamumo šalių grupei ir turi vienus mažiausių gimstamumo rodiklių ES. Egzistuojantis gimstamumo lygis neužtikrina natūralios kartų kaitos.

Gimstamumo mažėjimas susijęs ne tik su ekonominiais, bet ir su plataus masto socialiniais bei kultūriniais veiksniais: išaugusiais psichologiniais ir ekonominiais vaikų auginimo kaštais, išaugusiomis rizikomis bei visuomenėje ir šeimoje egzistuojančiomis lyčių nelygybėmis.

Į pronatalistinius tikslus orientuota paramos šeimai politika Lietuvoje vertintina prieštaringai: viena vertus ji inkorporuoja daugumą klasikinių tiesioginių pronatalistinės politikos struktūrinių vienetų, kita vertus, dėl simbolinių finansinių paskatų, vargu, ar turi įtakos didžiosios visuomenės dalies reprodukcines nuostatas.

Formuojant paramos šeimai politiką būtina harmonizuoti tiesiogines ir netiesiogines gimstamumą skatinančias paramos šeimos politikai priemones. Atsižvelgiant į tai, jog vyraujatis šeimos tipas Lietuvoje – dviejų dirbančiųjų šeima, būtina inicijuoti ir diegti plačias socialines kultūrines programas ir priemones, nukreiptas į tėvų-dirbančiųjų, bet ne tėvų-prižiūrėtojųsituacijos gerinimą.

Situacijos Lietuvoje stiprybe galima laikyti tai, jog visuomenės ir jauniausios jos dalies nuostatos palankios šeimos, kurioje auga du vaikai, modeliui.

3 Šis faktas pripažįstamas ir LR Vyriausybės nutarime „Dėl vaiko gerovės valstybės politikos strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2005-2012 metų plano patvirtinimo“ (2005-02-17, Nr. 184).

15

Šeimos formavimas: tęstinumas ir kaita

Santuokos ir kohabitacijos: tendencijos

Nors santuokos pagrindu kuriama šeima Lietuvoje daugeliui žmonių išlieka

prioritetine partnersytės kūrimo forma, santuokų palyginus su 1990-aisiais sudaroma beveik

dvigubai mažiau. Jei 1990 Lietuvoje buvo įregistruota 36,3 tūkstančiai santuokų, tai po

trylikos metų – tik 17 tūkstančių santuokų. Bendrasis santuokų rodiklis (santuokų skaičius

1000-iui gyventojų) sumažėjo nuo 9,8 iki 4,9 (Lietuvos gyventojų politikos strategijos

metmenys 2004). Lietuvoje vedybos senėja, t.y. santuokos kūrimas atidedamas vis

vėlesniam laikui. 1990-2002 pirmą kartą besituokiančių moterų vidutinis vedybų amžius

išaugo 2,4 metų, o vyrų – 3 metais (ten pat). Santuokų atidėjimas vėlesniam laikui skatina

atidėti ir vaikų gimdymą, taigi, santuokos betarpiškai susiję su gimstamumu: kuo mažiau

žmonės tuokiasi, tuo mažiau vaikų gimsta.

Suprantama, jog santuokų atidėjimas ar jų atsisakymas nereiškia, jog žmonės

atsisako partnerystės, gyvenimo poroje. Smunkantys santuokystės rodikliai liudija, kad

santuokos dažniau laikinai ar iš viso keičiamos kohabitacijomis. Skiriami keli kohabitacijos

tipai: kohabitacija tik kaip „įžanga“ į santuoką, kai nesusituokus gyvenama tam tikrą

laikotarpį, arba

kohabitacija, kuri

renkamasi kaip

alternatyva

santuokai, kai

tuoktis neketinama.

Pastaroji

partnerystės forma,

kaip rodo tyrimai,

dėl savo

nestabilumo yra

ypač nepalanki

vaikams. Todėl

toliau šiame darbe

didesnį dėmesį

skirsime būtent ilgalaikių sugyventinių porų analizei.

4 pav. Pirmą partnerystę ne santuokoje pradėjusiųjų dalis skirtingose kartose (sulaukus 25 m.)

0 5 10 15 20

1944-50

1951-55

1956-60

1961-65

1966-70

1971-73

%

Šaltinis: Šeima ir gimstamumas Lietuvoje, 1997

16

Gyvenimas kartu nesusituokus arba kohabitacija Lietuvoje pradėjo plisti nuo

paskutinio XX a. dešimtmečio. 1995 metų sociologinio tyrimo “Lietuvos šeima ir

gimstamumas” duomenys rodo, kad kohabitacijų plitimas prasidėjo 10-to dešimtmečio

viduryje ir prilygo sprogimui kartoje, kuri gimusi aštunto dešimtmečio pradžioje (žr. 4 pav.)

(Stankūnienė 1997). 20 proc. 1971-73 metais gimusios kartos vyrų ir 14 proc. moterų,

sulaukę 22 metų turėjo gyvenimo kartu neregistravus santuokos patirtį, o kiek jaunesnėje,

1965-70 metais gimusioje, kartoje šie rodikliai buvo 4 proc. ir 7 proc., kai tuo tarpu 1946-49

metais gimusioje kartoje – 0,4proc. ir 3 proc (Stankūnienė 2003a). Lygindama kohabitacijų

paplitimą Lietuvoje ir užsienio šalyse, V. Stankūnienė daro išvadą, jog Lietuvoje stebimos

tik šio reiškinio užuomazgos. Švedijoje, pavyzdžiui, 25-29 metų moterų, sulaukusių 25 metų

ir jau gyvenusių neregistruotoje santuokoje 1995 metais buvo 78 proc., Suomijoje – 71

proc., Prancūzijoje – 64 proc., Estijoje – 63 proc., Latvijoje – 42 proc., o Lietuvoje 16 proc.

(Stankūnienė 2001).

“Senojoje” Europoje gyvenimas kartu nesusituokus ypač išplitęs Šiaurės Europos

šalyse, kur ne santuokoje gyvena viena iš keturių porų ir yra ypač paplitęs jauniausiose

amžiaus grupėse. Švedijoje apie 70 proc. 16-29 metų amžiaus žmonių gyvena kartu

nesusituokę. Pietų Europoje porų, gyvenančių kartu nesusituokus, yra mažai, apie 1-4 proc.

(Hantrais 2003). Šiaurės Europoje ir Prancūzijoje pastebima tendencija, jog sugyventinių

poros keičia santuokas, t.y. jei anksčiau jos buvo tik preliudija į santuoką (susituokiant, kai

susilaukiama vaikų), tai dabar gyvenimas kartu nesusituokus savo trukme dažnai prilygsta

santuokoms (Kiernan 2000).

Aptariant kohabitacijų plitimą Lietuvoje dažnai pagrindinėmis priežastimis

nurodomi visuomenės modernėjimas, „vakarietiškų vertybių ir gyvenimo stiliaus

perėmimas“, žmonių išsilaisvinimas iš tradicinių saitų ir tradicinių gyvenimo scenarijų. Tad

kohabitacijų variklis turėtų būti visuomenės narių individualizacija, autonomija, t.y.

privačiojo gyvenimo vertybių kaita. Ši prielaida suponuoja nuomonę, kad kohabitacija yra

labiau paplitusi miestuose, t.y. tose socialinėse kultūrinėse terpėse, kuriose ekonominiai ir

socialiniai visuomenės transformacijos, jos pažangos ženklai akivaizdžiausi. Tačiau

nuoseklesnė analizė verčia abejoti tokių prielaidų pagrįstumu.

2001 Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenys rodo, kad kohabitacijos

labiausiai plinta ne modernėjimo „židiniuose“ – miestuose, bet socialinių pokyčių į

nedėkingiausią socialinę ekonominę padėtį nublokštose vietovėse – kaimuose, ir tuose

rajonuose, kurie tapo socialinės atskirties „židiniais“. Galimas šių procesų priežastis

aptarsime kiek vėliau, o dabar verta atidžiau žvilgtelėti į duomenis.

17

Pagal surašymo duomenis sugyventiniai sudaro 3,2% nuo visų asmeninių namų

ūkių. Iš tūkstančio namų ūkių 14 namų ūkių yra sugyventiniai su vaikais, 15- sugyventiniai

be vaikų. Taigi, bendrai sugyventiniai sudaro 29 namų ūkius iš tūkstančio (Namų ūkiai,

2001). Sugyventinių daugiausia Šiaulių, Telšių, Klaipėdos, Tauragės apskrityse, vadinasi,

išskyrus Klaipėdą, tikrai ne tose vietovėse, kur ūkio ir socialinė raida pokyčių laikotarpiu

buvo sparčiausia (žr. 5 pav.). Vilniaus savivaldybė – didžiausios ekonominės pažangos,

naujų gyvenimo standartų ir didžiausių socialinių, kultūrinių, vartojimo galimybių erdvė –

šia prasme ironiškai gali būti vertinama kaip yra labiausiai „atsilikusi“. Apskrityse, kuriose

yra ir šeši Lietuvos miestai, sugyventinių dalis 1000-ui namų ūkių bendrai apskrityje yra

didesnė nei apskrities centriniame mieste, išskyrus Alytų, kur bendras apskrities rodiklis

lygus ir Alytaus miesto rodikliui. Tad ryškėjanti bendra Lietuvai tendencija, jog

kohabitacijos yra labiau paplitusios ne didžiuosiuose miestuose, bet rajonuose.

Galime kalbėti ir apie savotiškas Lietuvos mastu rajonų savivaldybės „čempionės“,

kuriose labiausiai paplitusios sugyventinių poros. Tai yra Akmenės (51), Joniškio (49),

Pakruojo (53), Šiaulių rajonų savivaldybės (49). Visos jos priklauso Šiaulių apskričiai,

0 10 20 30 40 50

Šiaulių

Telšių

Klaipėdos

Tauragės

Marijampolės

Panevėžio

Kauno

Utenos

Vilniaus

Alytaus savivaldybėbendrai apskritis

5 pav. Sugyventinių skaičius 1000-ui namų ūkių apskrityseŠaltinis: Namų ūkiai, 2001

18

sugyventinių skaičius 1000-ui namų ūkių jose ne tik skaitlingai lenkia Šiaulių apskrities

bendrąjį rodiklį, bet ir yra didžiausias lyginant su visomis Lietuvos rajonų savivaldybėmis4.

Nesunku pastebėti, jog pagrindiniai nacionaliniai „čempionai“ dažnai yra išsidėstę

tose rajonų savivaldybėse, kuriose sudėtinga socialinė –ekonominė situacija. Pavyzdžiui

surašymo metu aukščiausi nedarbo lygio rodikliai buvo Akmenės raj.savivaldybėje (33,5),

Kalvarijos (34,5), aukšti nedarbo rodikliai buvo ir Šiaulių raj. (29,7), Pagėglių (28,2),

Joniškio savivaldybėse (28,3). Žinoma, tiesioginio priežastinio ryšio tarp nedarbo ir šeimos

deinstitucionalizacijos5 procesų vesti nereikėtų, tačiau nedarbo lygis – vienas iš požymių,

atspindinčiu bendrąją socialinę ekonominę regiono dezintegraciją.

Sugyventinių pasiskirstymas pagal amžių ir gyvenamąją vietą dar akivaizdžiau

4 Kiekviena apskritis turi savo „čempionus“, kurie lenkia bendrąjį apskrities rodiklį: Tauragės apskrityje –Pagėgių savivaldybė (52), kuri taip pat galėtų priklausyti racionalių „čempionų“ grupei; Telšių apskrityje –Mažeikių rajono savivaldybė (41); Klaipėdos apskritis – Šilutės ir Klaipėdos rajonų savivaldybės (40); Marijampolės apskritis – Kalvarijos savivaldybė (45); Panevėžio apskritis – Biržų (40) ir Pasvalio (38); Kauno apskritis – Jonavos (42) ir Kėdainių (41); Utenos apskritis – Zarasų (35); Vilniaus apskritis – Šalčininkų (31), Švenčionių (31); Širvintų (31) rajonų savivaldybės; Alytaus apskrityje – Varėnos (29) ir Alytaus (29) rajonų savivaldybės.5 Šeimos deinstitucionalizacija - nusako procesus, dėl kurių silpnėja šeimos institucinis kūrimo ir gyvavimo būdas. Šeimos deinsititucionalizacijai paparastai priskiriamos kohabitacijos, nepilna šeima, skyrybos.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

20-24 25-29 30-34 35-39 40-44 45-49 50-54 55-59 60-64 65-69 70+

miestas

kaimas

iš viso

6 pav. Sugyventiniai 1000-iui namų ūkių pagal amžiaus grupes ir gyvenamąją vietą Šaltinis: Namų ūkiai, 2001

19

atskleidžia kur Lietuvoje labiausiai plinta kohabitacijos. Kaimo vietovėse visose amžiaus

grupėse (išskyrus pačią jauniausią 20-24) sugyventinių yra daugiau nei tarp miesto

gyventojų, o kai kuriose amžiaus grupėse (45-49) net beveik du kartus daugiau nei tarp

miestiečių (žr. 6 pav.). Jauniausiose amžiaus grupėse (nuo 20-30 metų) sugyventinių dalis

mieste ir kaime skiriasi nedaug, tačiau su kiekviena vyresne amžiaus grupe iki 50 metų

miestiečių tarpe sugyventinių mažėja, o tarp kaimiečių – daugėja.

Gausus sugyventinių skaičius kaime leidžia manyti, kad kaime kohabitacija dažniau

renkamasi ne kaip „įžanga“ į santuoką, laikinas gyvenimas kartu, bet kaip alternatyva

santuokai. Ji gali būti renkamasi ir kaip pirmos partnerystės forma (vietoje santuokos), arba

– ir tai turėtų būti būdinga vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonėms – kaip pakartotinos

partnerystės forma. Tada gyvenimas kartu nesusituokus gali būti skyrybų ar sutuoktinio

netekimo pasekmė (kaip žinia, vidutinio amžiaus vyrų mirtingumo rodikliai kaime yra

žymiai didesni nei mieste), gali įsivyrauti ir pakartotinos kohabitacijos. Svarbu atkreipti

dėmesį ir į tai, jog didelis sugyventinių skaičius kaime yra tų amžiaus grupių, kuriose

potencialiai su sugyventiniais kartu gali augti ir vaikai. Vadinasi, būtent jie gali augti ypač

nestabilioje aplinkoje, nes sugyventiniai, neturintys ketinimų susituokti, paprastai išardo

savo ryšį po kelerių metų. Tad vidutinio amžiaus sugyventinių porų vaikai yra pasmerkti

gyventi ypač nestabilios struktūros šeimose. Kaip rodo surašymo duomenys, priešingai nei

kaime mieste, tikėtina, kad dažnos jaunimo kohabitacijos tėra „įžanga“ į santuoką, kai

gyvenimas kartu nesusituokus vėliau perauga į santuoką.

Kartu su realiu kohabitacijų plitimu Lietuvoje keičiasi ir visuomenės nuomonė apie

santuoką. Nors, kaip minėta, santuoka išlieka prioritetinė partnerystės forma, jaunimas

pozityviau nei

kitos kartos

vertina

kohabitaciją iki

santuokos. Tik 4

proc. 18-24 metų

jaunimo teigia

prioritetą atiduotų

kohabitacijai be

ketinimų tuoktis,

tačiau net 44 proc.

– rinktųsi

kohabitaciją iki

7 pav. Pritarimas nuomonei, jog santuoka – atgyvenęs dalykasŠaltinis: Europa ir mes, 2001

39

29

1915 15

11

0

5

10

15

20

25

30

35

40

proc

enta

i

iki 24 m. 25-34 m. 35-44 m. 45-54 m. 55-64 m. 65 m.

20

santuokos ir beveik tiek pat pirmenybę teikia santuokai (Stankūnienė ir kt. 2003).

Jauniausioje kartoje stebima ir didesnė abejonė socialine santuokos verte. Bendrai

21 proc. lietuvių teigia, jog santuoka yra atgyvenęs dalykas, tačiau labiausiai tam pritaria

jauniausio amžiaus žmonės. Jei tarp 35-44-ių taip manančių yra penktadalis, tai tarp jaunimo

– beveik keturiasdešimt nuošimčių (žr. 7 pav.). Jauniausios gyventojų grupės nuomonės

beveik prilygsta šalių, kuriose kohabitacijos labiau įprastos ir paplitusios, gyventojų

nuomonėms. 34 proc. Prancūzijos, Liuksemburgo, Belgijos, Didžiosios Britanijos,

Olandijos jaunimo iki 24 metų teigia, kad santuoka – atgyvenęs dalykas, kai tuo tarpu

Lietuvoje taip manančių – 39 proc.

Apibendrinant šeimos kūrimo tvarkos kaitą Lietuvoje galime teigti, kad mažėjant

santuokų skaičiui daugėja sugyventinių porų. Pastarosios dažnesnės kaime, kur jos pakeičia

santuokas, o mieste labiau paplitę tarp jaunimo ir dažniau kaip įžanga į santuoką. Tikėtina,

kad gimimas ir augimas sugyventinių poroje labiausiai pažeidžia kaimo vaikus, kurie dėl

kaimo kohabitacijų ypatumų dalį ar ir visą savo vaikystę praleidžia nestabilioje aplinkoje.

Nepaisant vykstančių santuokinio elgesio ir nuostatų pokyčių, svarbu pastebėti, kad

daugumai Lietuvos žmonių santuoka išlieka prioritetine partnerystės forma (Stankūnienė ir

kt. 2003). Lietuvos stiprybė yra tai, kad nuostatos ir nuomonės dar nėra iš esmės

pasikeitusios, visuomenės nuomonė palanki santuokai, tad socialinis santuokinio gyvenimo

rėmimas gali būti sėkmingas ir rezultatyvus.

Kohabitacijų plitimas: priežastys

Kohabitacijos Lietuvoje yra labiau paplitę ne didžiuosiuose miestuose, bet kaime, o

tai reiškia, kad netradicinės partnerystės formos Lietuvoje plinta ne dėl priežasčių, kurios

paprastai siejamos su šeimos deinstitucionalizacijos procesais. Įprasta šeimos institucinės

tvarkos irimą kildinti iš šeimos formos ir vaidmenų modernėjimo6, aukštesnio moterų

išsilavinimo lygio, didesnės moterų ekonominės nepriklausomybės, aukštesnių lūkesčių

tarpusavio santykių kokybei, kontracepcijos paplitimo. Tačiau Lietuvoje greičiau jau stebimi

priešingi procesai, kai kohabitacijos plinta ne dėl modernėjimo, bet socialinės erozijos ir

anomijos, ekonominių ir ūkinių praradimų, kurie giliausiai pasireiškė kaime.

1987 metais JAV sociologas Wilsonas, nagrinėdamas juodaodžių padėtį, iškėlė tezę

apie ekonominės padėties įtaką šeimos struktūros kaitai (Wilson 1987), kuri, atrodo, kiek 6 „modernia“ šeima demografijoje ir sociologijoje vadinama šiuolaikinė šeima, kuriai būdingi specifiniai šeimos kūrimo pateriai ir specifinė struktūra. Sąvoka „moderni šeima“ neturi vertinamojo aspekto, išreiškiančio tokios šeimos privalumus prieš kitas šeimos formas.

21

perkeista gali gana tiksliai paaiškinti ir kohabitacijų plitimą Lietuvos kaime. Nedarbo tarp

vyrų augimas, vyrų ekonominių pozicijų silpnėjimas sąlygoja tai, kad vedybų rinkoje

atsiranda vis mažiau tokių vyrų, su kuriais būtų saugu įsipareigoti kurti santuoką ir šeimą,

kuriais moterys (su ar be vaikų) galėtų pasikliauti, kurie būtų pajėgūs remti šeimą, atitiktų

visuomenėje dominuojančius vyrui, kaip pagrindiniam šeimos maitintojui keliamus

lūkesčius. Tokioje situacijoje kohabitacija moterų renkamasi kaip alternatyva santuokai, bet

tuo pačiu ir kaip alternatyva vienišumui – gyvenimui be partnerio ar gyvenimui vienišai su

vaiku. Sugyventinių socialiniai ir psichologiniai saitai trapesni ir greičiau nutraukiami nei

sutuoktinių, tad kohabitacijų kūrimas Lietuvos kaime gali reikšti viena vertus žmonių

bandymą išvengti emocine ir ekonomine prasme nesėkmingos santuokos, kita vertus –

nepalankios aplinkinių nuomonės (stigmatizacijos), kuri dažniausia nukreipiama į netekėjus

moteris.

Kai kurioms socialinėms grupėms kohabitacija yra racionalus pasirinkimas gyvenant

nesaugumo, neapibrėžtumo situacijoje, susiduriant su nepritekliais, nedarbu. Lietuvoje

plinta tai, kas savo kilme iš dalies gali būti prilyginta XX a. pr. industrinėse visuomenėse

vykusiems šeimos formavimo kaitos procesams. Tuo laikotarpiu plito vadinamosios

“Stokholmo santuokos“, t.y. sugyventinių poros tarp skurdžių, darbininkiškų visuomenės

sluoksnių Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje (Kiernan 2004). Nors

Lietuvoje kohabitacijos sparčiau plinta ne miesto, bet kaimo vietovėse, tačiau, akivaizdu,

kad didžiąja dalimi šio reiškinio mechanizmas taip pat susijęs su ekonominiu ir socialiniu

pažeistumu, kuris per socialinių pokyčių laikotarpį žymiai labiau reiškėsi ir reiškiasi

regionuose. Taigi, kohabitacijos kaime, kuriame jos daug dažnesnės nei mieste, tampa

skurdžiųjų pasirinkimu. O kaimo vaikai, gimstantys ir augantys sugyventinių porose,

susiduria ne tik su didesniais ekonominiais nepritekliais, susiaurinančiais jų gyvenimo

galimybes, bet ir su rizikingai nestabilia aplinka, veikiančią jų gebėjimus integruotis į

visuomenę.

Kohabitacijos: pasekmės

Lietuvoje plintančios kohabitacijos viešojoje erdvėje ir visuomenės paprastai

interpretuojamos kaip vedybinio gyvenimo eksperimentas (“reikia pabandyti gyventi kartu,

pažinti vienas kitą”), o gyvenimo kartu nesusituokus patirtis pristatoma kaip pozityvus

dalykas, negalintis turėti neigiamų pasekmių poros ar partnerių ateičiai. Lietuvoje tyrimų šia

tematika nėra, tačiau užsienio šalių patirtis rodo, kad gyvenimas kartu nesusituokus ne

22

visuomet yra pozityvias pasekmes turintis pasirinkimas tiek sugyventiniams, tiek ir

sugyventinių porose augantiems vaikams.

Kohabitacijos yra nestabilios gyvenimo bendruomenės, ir šis teiginys yra gausiausiai

paremtas empiriniais faktais. Tai rodo ir atskirų šalių, ir tarptautiniai palyginamieji tyrimai.

Sugyventinių porų iširimo rizika yra daug didesnė nei sutuoktinių porų iširimo rizika

(Manting 1994, Haskey 1999, Bjornberg 2001). Kartu iki santuokos kohabitacijoje

gyvenusios poros yra taip pat mažiau stabilios nei tos, kurios kartu iki santuokos negyveno

(Berrington and Diamond 1999, Dourleijn, Liebhofer 2002, Kiernan 2002). Manoma, jog

jei nors vienas iš sutuoktinių turėjo gyvenimo neregistruotoje santuokoje patirtį, tikimybė

jog santuoka iširs išauga 50 proc. (Bumpass, Sweet 1989). Tad kohabitacijos ir skyrybos yra

genetiškai susijusios: kohabitacijos kyla iš skyrybų bei prisideda prie “skyrybų kultūros”

plitimo.

Kodėl kohabitacijos ar kohabitacijos patirtis didina poros iširimo riziką? Teigiama,

jog besirenkantys kohabitacijas skiriasi nuo tų, kurie renkasi santuoką. Gyventi kartu

nesusituokus apsisprendžia tam tikras socialinis psichologinis tipas žmonių, o jiems

būdingos charakteristikos didina sugyventinių poros ar vėliau sukuriamos santuokos iširimo

riziką. Pirma, sugyventiniai demonstruoja vertybes ir nuostatas, kurioms būdingas

nusistovėjusių socialinio gyvenimo taisyklių laužymas (Axinn, Thornton 1992; Berrington

and Diamond 1999 ir kt.). Antra, sugyventiniai turi mažesnį įsipareigojimą tęsti santykius

(Thompson, Collela 1992; Lillard ik kt. 1995). Dar kiti tyrimai rodo, kad ir gyvenimas ne

santuokoje keičia žmonių įsipareigojimo tęsti santykius nuostatas. Pagyvenę ne santuokoje

žmones lengvabūdiškiau vertina skyrybas, o tai, savo ruožtu, vėliau gali paskatinti ir pačias

skyrybas (Axinn, Thornton 1992). Trečia, kohabitacijas renkasi tie, kuriems būdingos

socialinės ekonominės charakteristikos, susijusios su didesne partnerystės iširimo rizika –

žemesnis išsilavinimas, žemesnės socialinės pozicijos (Hall, Zhao 1995; Berrington,

Diamond 1999).

Kohabitacija turi negatyvių pasekmių tarpusavio santykių kokybei. Nustatyta, kad

susituokę partneriai, kurie anksčiau kartu gyveno ne santuokoje, palyginus su tais, kurie

niekada negyveno ne santuokoje, dažniau konfliktuoja, mažiau bendrauja tarpusavyje

(Brown, Booth, 1996, Forste, Tanfer 1996), o kohabituojančios moterys tris kartus dažniau

nei sutuoktinės patiria smurtą (Waite, Gallagher 2000). JAV tyrimai rodo, kad gyvenantys

ne santuokoje nėra tokie patenkinti savo gyvenimu, žemesni jų emocinės savijautos ir

psichinės sveikatos vertinimai (Brown 2000, Horwitz, Raskin 1998).

Kohabitacija turi pasekmių ne tik sugyventinių emocinei ir psichinei, bet ir socialinei

ekonominei gerovei. Švedų ir britų tyrimai rodo, kad moterys, kurios susilaukia vaikų

gyvendamos su sugyventiniu dažniau turi partnerius, kurie yra bedarbiai arba labai žemose

23

profesinėse pozicijose, todėl kohabituojančios poros su vaikais yra skurdžiausias šeimų

tipas (Kiernan 2002, Bjornberg 2001). JAV tyrimai rodo, kad sugyvenančios poros yra

skurdesnės, o susituokusios poros susikuria daugiau ekonominės gerovės nei sugyventinių

ar nepilna šeima (Lupton, Smith 2002). Sutuoktiniai turtingesni ne tik todėl, kad pajamas

gauna du dirbantieji, bet todėl, kad ilgalaikio įsipareigojimo santykis turi pozityvią įtaką

dirbančiojo savijautai, jo darbo etikai, o taip pat dėl to, jog dažniau nei kohabituojančios

poros susilaukia paramos iš savo tėvų (Lixing 1996).

Kohabitacija, suprantama, turi pasekmių ne tik partnerių emocinei, psichinei ir

socialinei gerovei, bet ir vaikams, kurie gimsta arba auga sugyventinių poroje. JAV daugelio

tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad vaikams, gyvenantiems su susituokusiais biologiniais

tėvais šeimoje, kurioje konfliktai nėra dažni, sekasi daug geriau nei vaikams, kurie gyvena

kitos struktūros šeimoje. Jiems geriau sekasi mokykloje, jie neturi elgesio ar emocinių

sutrikimų (Amato 2000, Parke 2003, Selzer 1994). Europietiški tyrimai patvirtina, kad

kohabituojančiose porose augantys vaikai susiduria su didesne socialinio ir ekonominio

skurdo rizika (Klarke, Jensen 2004).

Kohabitacijos: politikos atsakas

Daugelyje šalių plintančios kohabitacijos šeimos politikos formuotojus verčia

reaguoti į pastarąjį reiškinį ir pastato juos prieš dilemą. Viena vertus, liberalios demokratijos

ir kultūrinio pliuralumo, gyvenimo stilių įvairovės sąlygomis neįmanoma kurti politikos,

diskriminuojančios tam tikrus individualius pasirinkimus; kita vertus, suvokiama, jog

kohabitacijos yra ypač nestabilios gyvenimo bendruomenės, susijusios su skyrybų augimu ir

turinčios negatyvių pasekmių vaikams ir visuomenei. Todėl dauguma šalių

performuodamos ir pritaikydamos paramos šeimai politiką prie socialinių realijų į paramos

šeimai politikos centrą pastato vaikus ir jų gerovę, siekį apginti silpniausius.

Plintant sugyventinių poroms valstybei pirmiausia iškyla problema kaip nustatyti

partnerių teises vienas kitam ir prieš vaiką. Už santuokoje gimusį vaiką atsako abu tėvai, o

kohabitacijų atveju atsakomybė už vaiką tenka motinai, tačiau lieka neapibrėžta tėvo

atsakomybė. Vienas iš būdų – formalizuoti kohabitacijas, institucionalizuojant jas paversti

kiek stabilesnėmis partnerystės formomis. Vieningos praktikos adaptuoti teisę prie

pasikeitusių socialinių realijų nėra. Pavyzdžiui Olandija 1998 įvedė partnerystės

registravimą, sugyventinių teisės buvo prilygintos sutuoktinių teisėms mokesčių ir

socialinio saugumo srityje. Prancūzija 1999 įvedė Civilinio Solidarumo Paktus (PACS),

24

kurie suteikė teisę registruotoms ir kartu pragyvenusioms ne mažiau nei trejus metus

poroms, kai kurias teises, kuriomis naudojasi sutuoktinių poros. Norvegija sprendžia

santuokoms prilyginti heteroseksualias sugyventinių poras, kurios turi vaikų ir kartu gyvena

daugiau nei dvejus metus. Kaip kitas kraštutinumas gali būti Vokietija, kurioje Konstitucija

gina santuoką, tad santuoka nėra prilyginama „panašioms į santuoką partnerystėms“

(Family Benefits and Family Policies in Europe, 2002). Viena bendra tendencija, kad vaikai

gimę ne santuokoje ir santuokoje nėra diskriminuojami paramos šeimai požiūriu.

Taikant teisę prie kintančios partnerystės kūrimo tvarkos svarbu nepasikasti ir po

santuokos pagrindais. Reaguojant į kohabitacijų plitimą ir pastangas apginti silpniausius

šiose bendruomenėse gyvenančius narius būtina diegti platų socialinių, kultūrinių ir

ekonominių priemonių paketą, kuris leistų išryškinti kokybiško santuokinio gyvenimo

privalumus sutuoktiniams, vaikams ir visuomenei. Tad kohabitacijų formalizavimas turi

būti nukreiptas ne į santuokos silpninimą, bet į vaikų, gimstančių ir augančių kohabitacijoje

gerovę, o santuokinis gyvenimas turi būti remiamas įgyvendinant plataus masto

ekonomines, kultūrines ir socialines programas. Šios dvi paramos šeimai politikos kryptys

nėra viena kitą paneigiančios, duodančios “nulinį rezultatą”.

Apibendrinant šį poskyrį galime teigti, kad:

Kohabitacijos šiuolaikiniame socialinių mokslų diskurse nebėra prilyginamos santuokoms, kaip tai buvo daroma aštuntą XX a. dešimtmetį. Tyrimų gausa rodo, jog kohabitacija - kito tipo partnerystė, kuriai būdinga didelė iširimo bei aukštesnė socialinės ir ekonominės deprivacijos (skurdo) rizika partnerių ir vaikų atžvilgiu.

Kohabitacijos Lietuvoje pradėjo plisti XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje. Daugiausia kohabitacijų yra ne miestuose, bet kaimo vietovėse, kur tranziciniu laikotarpiu įvyko ryškesnė socialinė erozija.

Tikėtina, kad mieste ir kaime įsivyrauja skirtingi kohabitacijų tipai: kohabitacijos kaime plinta kaip alternatyva santuokai, kai tuo tarpu mieste – dažniau tik kaip preliudija į santuoką

Kohabitacijų plitimas kaime, jų įsitvirtinimas kaip alternatyvos santuokai yra apspręstas ekonominio skurdo ir jo sukuriamos „skurdo kultūros“ , o mieste, tikėtina, kaip kartu su ekonominiu perbūviu, aukštesniais išsilavinimo ir gyvenimo standartais, vykstanti santykinė vertybių kaita. Priešingai klasikinei sociologinei logikai, miestas Lietuvoje tampa ne nusistovėjusių vertybių kaitos, bet jų išsaugojimo vieta; o kaimas, kuris paprastai siejamas su tradicinės gyvenimo sanklodos išlaikymu, tampa vertybių ir normų irimo, anomijos erdve.

Tiksliniai paramos šeimai ir bendrai socialinės politikos veiksmai turi būti nukreipti į kaimą, kuriame trapios, nestabilios kohabitacijos dažniau pakeičia santuokas. Į kaimą turi būti nukreiptos specialios iniciatyvos, apjungiančios įvairias paramos šeimai priemones.

25

Lietuvos visuomenės stiprybė ta, jog kultūroje santuoka tebėra prioritetinė gyvenimo kartu forma.

Paramos šeimai politika privalo išlaikyti pusiausvyrą viena vertus gindama vaikus, gyvenančius nestabilios struktūros šeimoje, kita vertus imtis priemonių gindama socialinę santuokos vertę.

26

Skyrybos ir nepilna šeima

Skyrybų tendencijos

Skyrybos yra tiesioginis šeimos stabilumo visuomenėje rodiklis: kuo daugiau

skyrybų, tuo mažesnis šeimos stabilumas. Šeimos stabilumas suprastinas kaip šeimos narių

sugebėjimas pozityviai reaguoti į vidinius ir išorinius šeimą veikiančius psichosocialinius

stresorius, kuris užtikrina šeimos išlikimą ir šeimos narius tenkinančios gyvenimo kokybės

sukūrimą. Vidiniai stresoriai, su kuriais susiduria visos šeimos, kyla iš tarpusavio santykių

socialinių ir psichologinių procesų (pvz. vieno iš šeimos narių socialinės pozicijos kaita,

psichologinės ar bendravimo problemos, krizės, apspręstos vidinės šeimos dinamikos

procesų, alkoholizmas, agresija, liga ir pan.); išoriniai – apspręsti platesnių ūkinių ir

socialinių visuomenės pokyčių (nedarbas, suirutė ir pan.). Tad šeimos stabilumas reiškia ne

tik šeimos išlikimą laike, bet – ir tai svarbiausia - kokybišką šeimos narių sugyvenimą.

Skyrybos yra kraštutinis ir akivaizdžiausias šeimos nestabilumo rodiklis.

Skyrybos, šeimos iširimas turi gilias bei tolimą ateitį siekiančias psichologines ir

socialines pasekmes visiems šeimos nariams ir visuomenei. Sutinkama, kad skyrybos yra

vienas pagrindinių psichologinių stresorių, paveikiančių tiek besiskiriančius tėvus, tiek ir

vaikus. Skyrybos gali sukelti eilę psichologinių ir psichinių sutrikimų, jos neigiamai paveikia

tėvų ir vaikų ekonomines gyvenimo sąlygas, susiaurina (ypač vaikams) išsilavinimo,

sėkmingos integracijos į visuomenę galimybes.

Lietuvoje skyrybos pradėjo dažnėti nuo 1960-ųjų vidurio (žr. 8 pav.). Aukšti

skyrybų rodikliai išliko visą sovietmetį: 1970-93 metais 1000 gyventojų tekdavo 2,2-3,7

8 pav. Bendras santuokų ir ištuokų rodiklis 1000-iui gyventojų Lietuvoje 1970-2002

0

2

4

6

8

10

12

1970

1975

1980

1985

1990

1991

1992

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

2000

2001

2002

santuokos

ištuokos

27

skyrybos (Stankūnienė 1995). Paskutinį XX amžiaus dešimtmetį santuokų skaičius beveik

nesikeitė ir svyravo apie 3,9-4,1 promilės tūkstančiui gyventojų. Dabar kiekvienais metais

vidutiniškai išsiskiria 11 tūkst. porų. Tačiau jei 1990 100 sudaromų santuokų teko 35

ištuokos, tai 2002 – 66. Nors šis rodiklis ir įspūdingas, tačiau nereiktų jo labai sureikšminti,

nes jis tik labai apytikriai išreiškia skyrybų dinamikos procesus. Sunku tiksliai pasakyti, kiek

tam tikrais metais sukurtų santuokų Lietuvoje baigiasi skyrybomis. Tačiau net ir

atsižvelgiant į tikslių rodiklių trūkumą, tenka pripažinti, jog skyrybų rodikliai Lietuvoje yra

aukšti. Sovietmečiu ir pereinamuoju laikotarpiu skyrybų Lietuvoje buvo daugiau nei

Prancūzijoje, Švedijoje, Graikijoje (žr. 9 pav.)

Dažna skyrybų pasekmė – nepilnos šeimos, kai su vienu iš tėvų, dažniausiai motina,

gyventi lieka vaikai. Surašymo duomenimis vieniši motinos/tėvai su nepilnamečiais sudaro

16,7 proc. visų namų ūkių, o 1000-iui namų ūkių tenka 45 namų ūkiai, kuriuose gyvena

motina su nepilnamečiais vaikais ir 3 namų ūkiai, kuriuose su vaikais gyvena vienas tėvas.

Daugiau vienišų tėvų su nepilnamečiais vaikais yra miestuose, mažiau kaime (Namų ūkiai

2001).

Skyrybų rodikliai aukšti visose išsivysčiusiose šalyse. JAV pusė visų santuokų

baigiasi skyrybomis, o daugiau nei pusė vaikų dalį ar ir visą savo vaikystę (t.y. iki

pilnametystės) praleidžia nepilnoje šeimoje (Fargile Families, 2003). Skyrybų skaičius

Europoje pradėjo augti nuo 1960-ųjų, o 90-ųjų viduryje skyrybų rodikliai pasiekė piką.

Tačiau ES senbuvėse egzistuoja gana ryškūs regioniniai skirtumai: pietų Europos šalyse jos

žymiai retesnės nei šiaurės Europos kraštuose. Aukščiausi skyrybų rodikliai ES –

Skandinavijos šalyse ir Didžiojoje Britanijoje. Joje tikėtina, kad iš dešimt 1980-ais

0

1

2

3

4

5

6

1960 1965 1970 1975 1980 1985 1990 1995 1999 2000

Čekija Estija Švedija

Prancūzija Graikija Lietuva

9 pav. Skyrybos 1000-iui gyventojų Europos šalyse 1960-2000.

28

susituokusių porų keturios išsiskirs, kai tuo tarpu iš dešimties 1960-aisiais susituokusių

skyrybų tikimybė buvo tik 2-3 (Hantrais 1999). 90-ųjų viduryje ES šalyse išplito ir nepilnos

arba vienos motinos/tėvo šeimos, kurios dažniausiai yra skyrybų pasekmė. Vidutiniškai ES

senbuvėse tokių šeimų yra apie 10 proc., išskyrus Pietų Europos valstybėse (Hantrais 1999).

Jei pažiūrėsime į atskiras šalis nepilnų šeimų rodikliai yra labai skirtingi: Didžiojoje

Britanijoje 20 proc. nepilnamečių vaikų gyvena su vienu iš tėvų, o Graikijoje ir Ispanijoje –

tik apie 3 proc.

Skyrybų priežastys

Sociologai ir psichologai sutaria, jog žmonės skiriasi ne todėl, kad nevertina

santuokos. Priešingai, skiriamasi todėl, kad siekiama kokybiškesnių santykių, todėl, kad

esama padėties neatliepia santuokiniam gyvenimui keliamų lūkesčių. Tad skyrybos nėra

santuokos ir partnerystės atmetimas, bet greičiau priešingai - pasiryžimas sukurti geresnę

santuoką, tikėjimas, jog kitas kartas bus sėkmingesnis.

Šiuolaikinėje visuomenėje yra ypač sustiprėjusi šeimos emocinė funkcija, t.y.

žmonėms sėkminga santuoka pirmiausia asocijuojasi su kokybiškais tarpusavio ryšiais, ir kai

tokių santykių lūkesčiai nėra patenkinami, žmonės linkę skirtis. Daugiau nei 65 proc.

lietuvių teigia, kad kokybiški tarpusavio santykiai su sutuoktiniu ar partneriu jiems yra

svarbiausias dalykas gyvenime, kurį pagal svarbą lenkia tik finansinis saugumas

(Stankūnienė ir kt. 2003). Geri tarpusavio ryšiai vienodai svarbūs įvairaus amžiaus

žmonėms, tiek pat moterims, kiek ir vyrams.

Santuokinio gyvenimo lūkesčių nepatenkinimą ir kraštutinį atsaką į jas - skyrybas

sąlygoja ekonominės, sociologinės kilmės priežasčių kompleksas. Tai yra rinkos ūkio

kuriama šeimai “nedraugiška” aplinka (maksimalios pastangų ir laiko investicijos į darbą,

psichosocialinis stresas ir pan.); ekonominė moterų nepriklausomybė, užtikrinanti joms ir

vaikams išlikimą ir už šeimos ribų; lyčių nelygybė šeimoje; menkas visuomenės

psichologinis išprusimas – žinios apie komunikacinius procesus, efektyvias konfliktų

sprendimo strategijas, bendravimo įgūdžius ir pan. Dar sovietmečiu atlikti tyrimai rodo, kad

skyrybų iniciatorės Lietuvoje dažniau yra moterys. Tokia situacija atskleidžia aukštesnius

moterų lūkesčius santuokai, partnerių lūkesčių prasilenkimą bei didesnį moterų

nepasitenkinimą vaidmenimis santuokoje. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad santuokoje

gyvenančios moterys, vertindamos įvairius santuokinio gyvenimo aspektus vertina juos

žymiai nuosaikiau nei vyrai. Jos mažiau nei vyrai patenkintos tarpusavio santykių kokybe,

29

tuo kaip sprendžiami konfliktai, kaip tvarkomas biudžetas, tarpusavyje pasidalijami vaikų

priežiūros ir auginimo rūpesčiai ir buities darbai (Maslauskaitė 2005).

Kita vertus aukšti skyrybų rodikliai susiję ir su žemu psichologiniu visuomenės

išprusimu, realių šeiminio gyvenimo psichosocialinių procesų neišmanymų, žemos

bendravimo kultūros. Lietuvos šeimai būdinga prieštara tarp su šeima siejamų laimingo

gyvenimo tikslų ir jų pasiekimo priemonių. Sociologiniai tyrimai rodo, kad dauguma

Lietuvos žmonių viena svarbiausių gyvenimo vertybių nurodo santarvę ir harmoniją

šeimoje, t.y. kokybiškus tarpusavio santykius, tačiau tik nedidelė dalis visuomenės turi

pakankamai žinių ir įgūdžių šiems santykiams kurti (Maslauskaitė 2004). Todėl skyrybos

kartais tampa natūralios tarpusavio santykių krizės sprendimo būdas.

Skyrybos: pasekmės

Psichologai skyrybas priskiria prie vieno iš rimčiausių stresorių suaugusiojo

žmogaus gyvenime, tačiau skaudžiausiai ir giliausiai jos paliečia vaikus. Palyginus vaikus,

kurie auga su abiem tėvais žemo ar vidutinio konfliktiškumo šeimose ir išsiskyrusių tėvų

vaikus nustatayta, kad smunka jų socialinis ekonominis statutas (apribojamas gyvenimo

galimybės), o taip pat jie patiria socialinę psichologinę žalą. Ir nors kai kurie mokslininkai

teigia, kad riboti konfliktai prieš tėvų skyrybas gali sušvelninti skyrybų pasekmes vaikams,

dauguma jų neabejoja skyrybų daroma neigiama žala vaiko gerovei.

Tyrimai rodo, kad išsiskyrusių šeimų vaikai prasčiau mokosi, jų žemesni išsilavinimo

rodikliai, suaugę jie užima žemesnes darbines pozicijas, mažiau uždirba. Skyrybų vaikai

linkę anksčiau kurti santuokas, dažniau skirtis ir tuoktis pakartotinai, negatyviai vertinti savo

tarpusavio santykius, kurti santykius, kurie nėra efektyvūs ir nepadeda sukurti kokybiškų

tarpusavio santykių, nepasitikėti aplinkiniais žmonėmis (Ross, Mirowsky 1999, Fragile

Families 2003, Amato 1996). Skyrybų vaikai dažniau susilaukia nesantuokinių vaikų, gyvena

kartu nesusituokę (McLanahan, 1994, Thornton, 1996). Vaikai iš išsiskyrusių šeimų, kaip

rodo JAV tyrimai, linkę tuoktis su partneriais, kurie užaugo nepilnose šeimose, o tai didina

poros skyrybų riziką (Wolfinger 2003).

Tėvų skyrybų pasekmės vaikų santuokinei elgsenai fiksuotos 1995 Lietuvoje atlikto

“Lietuvos šeimos ir gimstamumo” tyrime. Jame nustatyta, kad viena iš priežasčių, sąlygojusi

dešimtą dešimtmetį jauniausioje kartoje prasidėjusį neregistruotų santuokų plitimą, gali būti

dešimčia - dvidešimčia metų anksčiau pradėjusios plisti skyrybos. Tyrimo rezultatai parodė,

kad “asmenys, kurių tėvai išsiskyrė, kai jie dar buvo vaikai ir neturėjo 15 metų, anksčiau

30

pradėjo vedybinį gyvenimą ir beveik apie du kartus dažniau jį pradėjo neregistravę

santuokos, nei tie, kurie augo su abiem tėvais”(Stankūnienė 1997). Šie duomenys iškalbingai

atskleidžia skyrybų kultūros reprodukciją visuomenėje, kai tėvų skyrybos skatina vaikų

skyrybas arba jų įsitraukimą į nestabilios struktūros bendruomenes.

Kaip ir kitose šalyse Lietuvoje irgi fiksuojamas nepilnų šeimų ekonominis skurdas

ir, kaip galima spėti, su tuo susijusios jo socialinės pasekmės. 2003 metais santykinis skurdo

lygio rodiklis (parodantis gyvenančių žemiau skurdo ribos dalį) tarp sutuoktinių porų su

nepilnamečiais vaikais buvo 13, o tarp namų ūkių, kuriame yra vienas suaugęs asmuo su

vaikais – 19,4 (Statistikos departamentas, www.std.lt 2004). Skyrybos ypač prisideda prie

socialinės nelygybės reprodukcijos tuo atveju, jei vaikai po skyrybų lieka gyventi su motina

(o tai ir yra dažniausiai pasitaikantis skyrybų scenarijus). Namų ūkių tyrimai rodo, kad

ūkiuose, kuriuose gyvena motina su nepilnamečiais vaikais vidutinės vienam namų ūkio

nariui per mėnesį tenkančios disponuojamos pajamos yra 371 lt, kai tuo tarpu tuose namų

ūkiuose, kuriuose su nepilnamečiais vaikais gyvena tėvas – 504 lt (Lietuvos statistikos

departamentas, 2004, www.std.lt). Tai atskleidžia darbo rinkoje egzistuojančias lyties

nelygybes: moterys tiek valstybiniame, tiek ir privačiajame sektoriuje uždirba mažiau nei

vyrai (Lietuvos statistikos departamentas 2004, www.std.lt). Joms sunkiau susirasti darbą ir

užtikrinti gyvenimo kokybę, laiduojančią aukštesnes vaikų išsilavinimo galimybes

(papildomas mokamas vaikų mokymas, mokama užklasinė veikla, ruošimas aukštajai

mokyklai). Dėl skurdo vaikai iš nepilnų šeimų dažnai yra priversti ne įgyti išsimokslinimą

aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose, bet anksčiau įsijungti į nekvalifikuotą ar mažiau

kvalifikuotą darbo rinką, jie priversti anksčiau pradėti ir imituoti suaugusiojo žmogaus

gyvenimą – ne tik dirbti, bet ir kurti partnerystę, pradėti seksualinį gyvenimą.

Atsižvelgiant į skyrybų priežastis jas būtina traktuoti :

kaip reiškinį, turintį gilias socialines, psichologines, sveikatos pasekmes visiems į jas įtrauktiems asmenims (tėvams, vaikams, artimiems giminaičiams);

kaip žmogiškųjų santykių tinklo, per kurį ugdomi demokratiškai visuomenei būtini įsipareigojimo, solidarumo ir pan. elgesio modeliai bei vertybės, irimą;

kaip institucinį šeimos modelį visuomenėje silpninantį veiksnį;kaip vieną iš socialinės nelygybės palaikymo mechanizmų, ypač moterų ir vaikų

atžvilgiu;kaip procesą, kuris kai kuriais atvejais gali būti neišvengiamas (smurtas ir

prievarta šeimoje).

Skyrybos: politikos atsakas

Dauguma valstybių, nepriklausomai nuo valdančiųjų politinių jėgų ir ideologinių

tradicijų, į aukštus skyrybų, pakartotinų santuokų rodiklius ir nepilnas šeimas reaguoja

31

pirmiausia su rūpesčiu žvelgdamos į pasikeitusią vaiko padėtį, jam keliamą psichologinį,

socialinį ir materialinį nesaugumą, o iš to ir visuomenei kylančias rizikas.

Valstybės pripažįsta, kad viena iš opių skyrybų pasekmių yra nepilnų šeimų skurdas,

ir jo sumažinimas šiandieninėje paramos šeimai politikoje užima vieną iš centrinių vietų.

Tokia situacija visai suprantama: daugeliui šalių būdingi aukšti skyrybų rodikliai; negatyvios

skyrybų socialinės ekonominės pasekmės yra turbūt gausiausiai paremtos empiriniais

įrodymais; juos pripažįsta beveik visos politinės jėgos. Tačiau pripažįstant problemas

pasirenkamos dvi iš esmės į skirtingus rezultatus orientuotos strategijos: vieni apsiriboja

skyrybų “artimiausių” pasekmių likvidavimu, kiti, pripažindami pastarąjį Realpolitik rūpestį,

prie jo prideda dar vieną – įsipareigojimą stiprinti santuoką kaip „socialinę vertybę“.

Pirmajai strategijai būdinga išplėtota išmokų ir paslaugų nepilnoms šeimoms

sistema ir vertybinis neutralumas privačiojo gyvenimo atžvilgiu. Daug išleisdama

socialinėms reikmėms valstybė prisiima atsakomybę padėti nepilnai šeimai, tačiau nekelia

klausimo apie galimas ydingas tokios paramos socialines ir individualias pasekmes.

Paliekama didelė distancija tarp valstybės ir individo, laikantis nuomonės, kad privatus

gyvenimas – individo pasirinkimo reikalas, o valstybė turi prisiimti atsakomybę už jo

padarytas klaidas.

Antroji strategija greta išplėtotų paramos nepilnai šeimai finansinių ir tiesioginių

paslaugų programų (vaikų priežiūros paslaugos ir pan.) kuria ir įgyvendina prevencines

programas, stabdančias šeimų nestabilumą. Dažnai ji įvardijama ir kaip „priežasčių

šalinimo“ strategija. Čia atstumas tarp valstybės ir individo susiaurinamas, valstybė

įsipareigoja ypač remti tas individo privataus gyvenimo vertybes, kurios duoda

visuomeniškai naudingų rezultatų, užtikrina socialinę visuomenės reprodukciją (sukuria

saugią aplinką vaikams augti). Tad priešingai nei pirmoji strategija, kuri nukreipta į

motinystės/tėvystės rėmimą, antroji strategija remia ir partnerystę. Šios strategijos pagrindas -

motinystės/tėvystės ir partnerystės integracija, suvokiant, kad palanki aplinka vaikui, vaiko gerovė

įmanoma tik toje šeimoje, kurioje sukurti partneriški tėvų tarpusavio ryšiai.

Antroji strategija pradėta plėtoti praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio antroje

pusėje Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, paskutiniu metu ypač JAV. Ją inspiravo

paprastas ir logiškas klausimas: kiek veiksminga yra socialinė parama nepilnoms šeimoms

žvelgiant į ją ilgalaikėje perspektyvoje? Yra duomenų, jog tokia paramos šeimai politika

gimdo priklausomybę nuo socialinės paramos, mažina individo atsakomybę už asmeninį

gyvenimą, silpnina jo pozicijas darbo rinkoje, niekaip neprisideda prie nepilnų šeimų

skaičiaus mažėjimo. Tad siekiant optimizuoti paramos šeimai politiką pradėtos plėtoti ir

įgyvendinti šeimos ir sutuoktinių tarpusavio santykių stiprinimo strategijos.

Šeimos stiprinimo strategijos susideda iš trejopų priemonių paketų:

32

šeimos gyvenimą reglamentuojančios teisinės bazės ir socialinio aprūpinimo

sistemos reforma;

plataus masto kultūrinės paramos šeimai, pirmiausia švietimo tarpusavio

santykių klausimais, tarpusavio santykių įgūdžių lavinimo, psichologinės

pagalbos šeimai iniciatyvos;

galimybių šeimai naudotis ekonominiais ir kitais resursais gerinimas.

Remiant šeimą ir plėtojant skyrybų prevencijos politiką labiausiai diskutuotina yra

pirmoji kryptis – teisinė ir šeimos socialinio aprūpinimo sistemos reforma. Čia kai kurios

šalys turi gana griežtus skyrybų įstatymus (Airija, Lenkija, Italija) arba skyrybų padarymą

finansiškai nenaudingomis bent vienai pusei. Kai kuriose šalyse sukuriama tokia mokesčių

aplinka, kuri skatina žmones gyventi santuokoje (Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje). Tačiau

šios priemonės ir jų veiksmingumas šiuolaikinėje visuomenėje yra ginčytinas: pirmiausia, jos

gali sukurti situaciją, kai bus tęsiamas disfunkcinių (konfliktiškų, smurtingų, savo užduočių

neišpildančių) šeimų gyvavimas. Kita vertus šių priemonių paketas gali būti efektyvus, jei

bus taikomas paraleliai su švietimo ir tarpusavio santykių gebėjimų stiprinimo

priemonėmis, kurios ugdytų visuomenėje nuostatas, jog gyvenimas šeimoje yra emociškai ir

socialiai naudingas sutuoktiniams ir vaikams.

Antroji šeimos stiprinimo strategijos kryptis – plėtoti šeimos švietimo ir šeiminio

gyvenimo įgūdžių stiprinimo paslaugų tinklą, t.y. sutuoktinių švietimo, psichologinės ir

bendruomeninės (patarėjų) paramos šeimai ir santuokai tinklą, psichologinės paramos

tėvams, įskaitant ir tėvystės įgūdžių lavinimą, švietimą, jaunimo švietimą mokyklose šeimos

gyvenimo klausimais. Visų šių programų tikslas – skatinti šeimos pareigų įsisąmoninimą,

mokyti bendravimo įgūdžių, puoselėti pozityvius sutuoktinių ir šeimos narių santykius,

padėti partneriams ir šeimai spręsti jiems iškylančias problemas (Wolcot 1999; Smock,

Seefeldt 2004). Šios priemonės paremtos nuostata, jog negatyvus bendravimo pobūdis gali

būti keičiamas.

Tyrimai rodo, kad švietimas ir gebėjimų stiprinimas pozityviau veikia tas poras,

kuriose yra žema skyrybų tikimybė, kad tokių programų veiksmingumą apsunkina negatyvi

patirtis tėvų šeimoje, asmenybės bruožai, kurie įtakoja disfunkcinį bendravimą. Vis dėlto

manoma, kad išplėtotas psichologinės ir švietimo paramos šeimai tinklas yra efektyvesnis,

nei trumpi ikisantuokiniai šeimos švietimo kursai, nes esant tokių paslaugų įvairovei ir

prieinamumui, šeimos gali kreiptis pagalbos įvairiais šeimos raidos etapais. Ypač

veiksmingas yra mokyklinis švietimas apie tarpusavio santykius, nes jis suteikia jauniems

žmonėms žinių apie bendravimo įgūdžius, konfliktų sprendimo strategijas, skatina geresnį

33

savęs vertinimą, ir taip ruošia žmones brandesniems santykiams su partneriais, tėvais,

bendruomene.

Kaip pavyzdžius galima paminėti JAV vyriausybės “sveikos santuokos” iniciatyvą,

kuriai skirtos lėšos nukreiptos į žmoniškųjų bendravimo įgūdžių stiprinimą žemas pajamas

gaunančiose šeimose ir su tuo susijusių mokslo tyrimų plėtrą. Iniciatyvą įgyvendina įvairios

NVO, privačios mokslo institucijos. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse šeimos

konsultacijų tinklas kuriamas religinių ar pilietinių organizacijų, bet ne valstybės iniciatyva.

Kitose šeimos konsultacijų paslaugos yra teikiamos valstybės lėšomis (Comparing Family

Change and Policy Responses in Europe, 2003). Pavyzdžiui Suomijoje, kurioje už šeimos

konsultavimo paslaugos atsakingos savivaldybės, 1997 metais veikė 127 šeimos ir vaiko

konsultavimo klinikos, turinčios 222 centrus, o per metus į jas kreipdavosi 31 tūkst. šeimų.

Dabar, kaip nurodo Suomijos Socialinių reikalų ir sveikatos ministerija konsultacinių centrų

ir į juos besikreipiančių šeimų skaičius reikšmingai išaugo.

Ypatinga šeimyninio gyvenimo patarėjų-konsultantų (soc.darbuotojų, psichologų ir

pan.) institucijų tinklo svarba pabrėžiama ir Europos Tarybos rekomendacijose

(Concerning Recommendation No R (94) 14 on coherent and integrated family policies).

Taip pat skatinama pasitelkti socialinę reklamą, žiniasklaidą, supažindinant visuomenę su

šeimos konsultavimo paslaugomis ir nušviečiant šeimos psichosocialines problemas

(Council of Europe, Recommendation N R(80) 12). Pabrėžiama ir profesionalios šeimos

konsultantų rengimo ir jų tobulinimo sistemos svarba bei psichosocialinių šeimos tyrimų

būtinybė.

Dar viena svarbi veiklos sritis, kurią būtina apimti plėtojant paramos

tėvystei/motinystei ir partnerystei strategiją, priemonės, padedančios revizuoti moterų ir

vyrų vaidmenis šeimoje. Nesimetriški moterų ir vyrų vaidmenys dviejų dirbančiųjų šeimoje

yra dažna skyrybų ir šeimos nestabilumo priežastis. Aktyvesnis valstybės vaidmuo

propaguojant tolygesnį teisių ir pareigų pasiskirstymą būtų ženklas visuomenei, jog

egzistuojanti padėtis nėra „natūrali“ . Geru pavyzdžiu čia gali būti kita JAV iniciatyva –

„aktyvi tėvystė“, kurios tikslas – sugrąžinti tėvus vaikams, skatinti, kad net ir iširusios

šeimos tėvas aktyviau dalyvautų auklėjant ir auginant savo vaikus. Ši iniciatyva ypač

reikšminga, nes orientuota į lyčių vaidmenų šeimoje kaitą, vyriško vaidmens

sušiuolaikinimą, jo pritaikymą situacijai, kai abu tėvai dirba. Politinėje plotmėje šios

iniciatyvos svarba ta, jog ji įgalina dialogą tarp anksčiau laikytų nesutaikomų oponentų –

dešiniųjų jėgų ir moterų interesų grupių.

Ir trečias priemonių paketas, nukreiptas į šeimos ir santuokos stiprinimą –

materialinės bazės, būtinos šeimai gyvuoti kūrimas. Šis priemonių paketas įsilieja į plačiąją

prasme apibrėžtą paramos šeimai politiką. Čia plėtojamos užimtumo programos (galimybė

34

dirbti ir užsidirbi), palankios būsto įsigijimo sąlygos, galimybė naudotis sveikatos priežiūra,

taigi, visa tai, kas sudaro materialų šeimos gyvenimo pagrindą ir gali sumažinti šeimos

patiriamą psichosocialinį stresą.

Lietuvoje skyrybų prvencijos ir paramos santuokiniam gyvenimui veikla

nevykdoma. Sovietmečiu egzistavę šeimos psichologo konsultaciniai kabinetai - pamiršta

praeitis; jų funkcijos - neperimtos jokios kitos institucijos, egzistuojantys psichikos

sveikatos centrai visuomenės akyse per daug stigmatizuoti, kad “normalus” pilietis dėl

šeimos problemų ten ieškotų pagalbos, švietimas šeiminio gyvenimo klausimais mokyklose

- numiręs ir bandomas pakeisti lytiniu švietimu. Priešsantuokinio švietimo programas iki

šiol vykdo tik Bažnyčia, tačiau jų programų veiksmingumu galima abejoti dėl to, jog didžioji

dalis lietuvių gali būti priskirti tik “kultūriniams katalikams” arba “sekuliariems katalikams”

(Tomka, Maslauskaitė 1999).

Nors skyrybų prevencijos programų Lietuvoje nėra, planuojama įgyvendinti

priemones, kurios tėvams padėtų „kokybiškiau“ išsiskirti. Numatoma steigti mediatorių

sistemą, kuri skyrybų atveju padėtų taikiai ir kvalifikuotai išspręsti asmeninius ir turtinius

ginčus (Dėl vaiko gerovės...2005). Žinoma, tokia iniciatyva sveikintina, nes skyrybų

konfliktai ypač neigiamai paliečia vaikus. Tačiau tokios priemonės turėtų būti integruota

skyrybų prevencijai skirtų programų dalis. Valstybės teikiamos paslaugos pirmiausia privalo

suteikti galimybę neišsiskirti, bet neturėtų būti orientuotos tik į „kokybiškas skyrybas“.

Apibendrinant pastarąją dalį galime teigti, kad:

skyrybos Lietuvoje buvo dažnos visą sovietmetį, ypač dažnos jos išlieka ir

pokyčiu laikotarpiu, o pagal skyrybų rodiklius lenkiame daugelį “senųjų” ES

šalių.

skyrybos turi ypač negatyvių pasekmių vaikams: smunka jų socialinis

ekonominis statusas, daroma žala jų sociopsichologinei raidai. Tėvų skyrybų

pasekmės turi negatyvios įtakos vaikų santuokinei elgsenai, skyrybos

reprodukuoja skyrybas kitoje kartoje.

Skyrybų prevencijos nuostatos neturi būti tapatinamos su nuostatomis

“išsaugoti-santuoką-bet –kokia-kaina” nuostatomis. Skyrybų prevencijos

politika suprastina kaip angažavimasis stabiliai šeimai, t.y. kokybiškos

partnerystės šeimai. Būtina plėtoti tėvystės/motinystės ir partnerystės integracija

pagrįstą paramos šeimai politiką, ypatingą svarbą teikiant plačiam santuokinio

gyvenimo socialiniam ir kultūriniam rėmimui.

35

Paramos šeimai politika: patirtis ir tendencijos

Dauguma valstybių reaguoja į pasikeitusią šeimos padėtį bei iš to kylančias

demografines, socialines ir ūkines problemas bei plėtoja paramos šeimai politiką. Šeimos

politika yra viešosios politikos dalis ir gali būti apibrėžta kaip valstybės inicijuojamų ir/arba

įgyvendinamų socialinių, ekonominių priemonių kompleksas, nukreiptas į šeimos – jos

struktūros ir gyvenimo kokybės – modeliavimą. Paramos šeimai politika yra viena iš

raktinių gerovės valstybės veikimo sričių, kuri įvairių priemonių pagalba nutiesia tiltus tarp

rinkos (ūkio) ir šeimos, minimizuoja negatyvias rinkos pasekmes šeimai ir jos nariams.

Todėl ši viešosios politikos sritis yra vienas svarbiausių valstybės įrankių kuriant gerovės

kapitalizmą, t.y. tokią visuomenę, kurioje piliečiai įgalinti realizuoti savo socialines teises.

Tačiau prieš pradedant modeliuoti šeimos politikos tikslus ir priemones

būtina susipažinti su bendrosiomis šios politikos tendencijomis, raktiniais instrumentais.

Todėl ši darbo dalis bus skirta aptarti bendruosius paramos šeimai politikos modelius,

šiuolaikines tendencijas ir perspektyvas.

Paramos šeimai politika ir jos modeliai

Paramos šeimai politika yra dalis valstybės vykdomos viešosios politikos,

tačiau nusistovėjusio ir vieningo paramos šeimai politikos apibrėžimo, deja, nėra. Stinga

sutarimo kurias viešosios politikos sritis priskirti prie paramos šeimai politikos.

Literatūroje galime aptikti du šeimos politikos apibrėžimus: siaurąjį ir platųjį

(žr. 10 pav.). Pagal siaurąjį apibrėžimą šeimos politika yra nukreipta į poras su vaikais ar

vienišus tėvus bei šioms grupėms taikomas išmokas, pašalpas, privilegijas ir paslaugas

(Gauthier, 1996). Kiti autoriai paramos šeimai politikos, supratos siaurąją prasme, adresatą

apriboja tik šeimomis su vaikais iki jiems sueis mokyklinis amžius (Rostgaard, 2004). Platusis

paramos šeimai politikos apibrėžimas apjungia visas viešosios politikos sritis, kurios

paveikia šeimos gyvenimą, pvz. šeimos teisę, švietimą, sveikatos apsaugą, užimtumo

politikos priemones ir kt. Prie plačiąją prasme suprantamų paramos šeimos politikai

priemonių priskiriamos ir vadinamosios „netradicinės“ priemonės, nukreiptos į šeimos ir

darbo derinimą, o taip pat pagyvenusių žmonių priežiūrai skirtos išmokos. Būtent pastaroji,

„netradicinių“ priemonių grupė, atsižvelgiant į šiuolaikines paramos šeimai politikos

tendencijas, jau gali būti prijungta prie siaurai apibrėžiamų parmos šeimai politikos

priemonių. Tai ypač tinka darbo ir šeimos derinimo priemonėms, kurios šiandien užima

vieną iš centrinių vietų šeimos politikoje, o šių priemonių pagalba sprendžiamos ne tik lyčių

36

padėties visuomenėje, bet ir demografinės, pirmiausia gimstamumo problemos. Šioje dalyje

nagrinėsime tik siaurąja prasme suprastą paramos šeimai politiką bei šeimos-darbo

derinimo priemones.

PŠP siaurąja prasme

Pagrindiniai „tradiciniai“ komponentai:Tiesioginės išmokos (pvz.

šeimos pašalpos, būsto pašalpos, stipendijos mokslui ir pan.)

Netiesioginės išmokos (mokesčių lengvatos, subsidijos)

Motinystės ir tėvystės atostogos bei išmokos

Vaikų priežiūros paslaugos

PŠP plačiąja prasme

Netradiciniai elementai:Pagyvenusių žmonių priežiūros

pašalposPensijų privilegijos žmonės, kurie

turi šeiminių įsipareigojimųDarbo-šeimos derinimo priemonės

Šeimos teisėSantuokos teisiniai pagrindaiSkyrybų teisėKohabituojančių teisėParamos vaikui teisinė bazėAbortų ir kontracepcijos teisėSmurto teisinis reguliavimasParamos vaikui teisėNepilnamečių nusikaltėlių

PaslaugosŠvietimasSveikataSmurtą patyrusių šeimos narių

prieglobstisPaslaugos vaikams

Kitos viešosios politikos priemonėsViešasis transportasImigracijos įstatymaiUžimtumo politika

10 pav. Paramos šeimos politikai struktūriniai vienetaiŠaltinis: Gauthier, 1996.

37

Paramos šeimai politika, įgyvendinama skirtingose šalyse, yra apspręsta šalies

istorinio paveldo, kultūrinės, socialinės ir ekonominės sanklodos, socialinės politikos

tradicijų, politinių jėgų balanso bei politinės kultūros ypatumų. Tačiau nepaisant

egzistuojančios įvairovės galima išskirti orientacinius paramos šeimai politikos modelius,

kurie įgalina nustatyti kuriamos paramos šeimai politikos padėtį pasaulyje jau egzistuojančių

praktikų lauke.

Nusistovėjusi praktika skirti tirs arba keturis gerovės valstybių, kurie didžiąja

dalimi išreiškia ir paramos šeimai politikos modelius (žr. 1 lentelė). Gerovės valstybės

modeliai skirstomi atsižvelgiant į keletą iš šių kriterijų:

kiek valstybė užtikrina, jog individo socialinės teisės bus realizuotos

nepriklausomai nuo individo padėties rinkoje (jo darbinės biografijos, statuso,

įmokų);

kiek valstybė, įgyvendindama socialinio aprūpinimo politiką, palaiko

egzistuojančias klasines nelygybes (klasės, lyties, amžiaus atžvilgiu);

kiek valstybė išleidžia socialinėms reikmėms

iš kokių šaltinių valstybė finansuoja socialines reikmes.

Bendravardiklinant išvardintas tipologijas, galime teigti, jog egzistuoja šie

gerovės valstybės tipai ir charakteringiausiai juos atstovaujančios šalys:

liberalus/anglosaksiškas: JAV, JK, Airija

konservatyvus/bismarkiškas/kontinentinis: Austrija, Prancūzija, Vokietija,

Olandija.

šiaurės šalių/socialdemokratinis/skandinaviškas: Švedija, Danija, Norvegija.

pietietiškasis: Italija, Ispanija, Graikija, Portugalija.

Liberalusis arba anglosaksiškasis, gerovės valstybės tipas pagrįstas tikėjimu rinka

ir jos galia ne tik sutvarkyti ekonomiką, bet ir duoti teisingų socialinių rezultatų, socialinėms

reikmėms skirti nedidelę biudžeto dalį, teigti šeimos kaip individualios, bet ne socialinės

vertybės svarbą. Šiam tipui būdinga pozicija, jog vaikai ir šeima yra individualus reikalas,

pasirinkimas ar net malonumas, tad valstybė į tai nesikiša ir už šiuos pasirinkimus neprivalo

mokėti. Čia valstybės intervencinis vaidmuo gali pasireikšti tik susidarius tam tikrai ribinei

situacijai: smurtui, skurdui. Liberaliojo gerovės modelio valstybėse socialinės išmokos ir

pašalpos nėra universalios, jos testuojamos, tad priklauso nuo užimamos klasinės padėties,

perskirstymas yra vertikalus ir palaiko egzistuojančias klasės nelygybes.

38

1 lentelė. Gerovės valstybių modeliai. Pagal: Arts W., Gelissen J. (2002)

Autorius Indikatoriai Gerovės valstybės tipas Ryškiausios šį modelį atstovaujančios šalys

Esping-Ander-sen (1990)

Socialinių teisių realizacija nepriklausomai nuo padėties

1. Liberalusis: itin ribotą socialinių teisių realizaciją JAV, Kanada, Airija, JK

rinkoje; 2. Konservatyvusis: vidutinio lygmens socialinių teisių realizacija; socialinė apsauga priklauso nuo darytų įnašų ir statuso

Prancūzija, Vokietija, Suomija, Šveicarija, Italija

Klasinė tvarka, nelygybės 3. Socialdemokratinis: aukšto lygmens socialinių teisių realizacija; universali socialinė apsauga ir aukšta socialinių paslaugų kokybė

Austrija, Belgija, Olandija, Švedija, Norvegija

Castles, Mitchell (1993)

Išlaidos socialinėms reikėms; Lygybė gaunant paslaugas

1. Liberalusis: Socialinėms reikmėms išleidžiama mažai, socialinis aprūpinimas priklauso nuo padėties darbo rinkoje.

Airija, Šveicarija, JAV

Mokesčiai 2. Konservatyvusis: Socialinėms reikmėms išleidžiama daug, imamasi tam tikrų priemonių, užtikrinančių lygų priėjimą prie socialinio aprūpinimo

Vokietija, Italija, Olandija

3. Kairysis: Daug išleidžiama socialinėms reikmėms, imamasi daugelio priemonių, užtikrinančių universalų priėjimą prie socialinio aprūpinimo

Belgija, Danija, Norvegija, Švedija

4. Radikalusis: mažai išleidžiama, bet ?lygybės siekiama per mokesčių politiką?

Australija, JK

Ferrera (1996) Socialinio aprūpinimo gavimo taisyklės (prieinamumas)

1. Anglosaksiškas: testuojama socialinė parama, socialinė parama finansuojama iš įvairių šaltinių

JK, Airija

2. Bismarkiškas: socialinis aprūpinimas priklauso nuo darytų socialinių įnašų; socialinės išmokos proporcingos darytoms įmokoms

Vokietija, Prancūzija, Belgija, Olandija, Austrija, Liuksemburgas, Šveicarija

3. Skandinaviškas: socialinė apsauga – piliečio teisė, universalios išmokos, santykinai didelės išmokos.

Švedija, Danija, Norvegija, Suomija

4. Pietietiškas: dosnios išmokos, nors nėra artikuliuotas vieningas socialinio aprūpinimo tinklas, partikuliarizmas mokant išmokas, nemokama sveikatos apsauga

Ispanija, Italija, Portugalija, Graikija

Bonoli (1997) 1. Britiškas: socialinėms reikmėms skiriama mažai BVP; maža dalis socialinėms reikmėms skirtų lėšų surenkama per įnašus

JK, Airija

2. Kontinentinis: daug socialinėms reikmėms skiriama didelė dalis BVP; didelė dalis socialinėms reikėms skirtų lėšų surenkama per įnašus

Olandija, Prancūzija, Vokietija, Belgija, Liuksemburgas

3. Šiaurietiškas: socialinėms reikmėms skiriama daug BVP; maža dalis surenkama per įnašus

Švedija, Suomija, Norvegija, Danija

4. Pietietiškas: mažai iš BVP, daug iš įnašų Italija, Ispanija, Graikija, Portugalija

39

Klasikinės šiam modeliui atstovaujančios šalys – JAV, Didžioji Britanija. JAV neturi

aiškios, tiksliai išplėtotos (eksplicitinės) paramos šeimai ir vaikui politikos, tačiau yra priemonių,

kurias galima būtų vadinti numatoma (implicitine) paramos šeimai politika. Paramos šeimai politikai

JAV išleidžia žymiai mažesnę dalį BVP nei kitos išsivysčiusios šalys, JAV didžiausias vaikų skurdas,

palyginus su kitomis išsivysčiusiomis šalimis (Kamerman, Kahn 2001). Žvelgdami į dabartinės JAV

konservatorių vyriausybės į šeimą orientuotus veiksmus tyrėjai skyla į dvi stovyklas: vieni teigia, jog

išsikėlusi ambicingus tikslus sustiprinti santuoką ir šeimą JAV stipriau atsigręš ir į europietišką

socialinės politikos modelį, kiti mano, kad situacija nesikeis. Panašios tendencijos stebimos ir

Didžiojoje Britanijoje, kur tolstama nuo klasikinio liberaliosios gerovės valstybės modelio,

įgyvendinamos iniciatyvos, kuriomis vis labiau atsigręžiama į socialinę ir šeimos politiką.

Konservatyvusis/kontinentinis/bismarkiškas gerovės valstybės tipas balansuoja tarp rinkos

ir socialinės partnerystės. Tikima rinka, tačiau socialiniams partneriams bendradarbiaujant (valstybei-

darbdaviams-darbuotojams) bandoma išvengti nepageidaujamų kapitalistinės rinkos rezultatų.

Pašalpos ir piniginės išmokos čia taip pat dažniausia testuojamos, socialinis aprūpinimas susietas su

turėta pozicija darbo rinkoje, gaunamomis pajamomis. Taip siekiama išvengti priklausomybės nuo

socialinės rūpybos ir aktyvinti individus patiems prisiimti atsakomybę už save ir šeimą.

Konservatyviam modeliui būdingos didelės išmokos socialinėms reikmėms ir nedidelis domėjimasis

socialinės lygybės mechanizmais socialinėje politikoje. Konservatyvi paramos šeimai politika remiasi

šeimos ir vaiko kaip pamatinių socialinių vertybių principu. Dėl šios priežasties valstybė įsipareigoja

remti ir padėti tiems, kurie dalyvauja kuriant šias socialines vertybes.

Konservatyvusis gerovės valstybės tipas išgyvena kaitą inkorporuodamas šeimos

politikos priemones, nukreiptas į lyčių padėties ( arba „lyčių kontrakto“) šeimos ir visuomeniniame

gyvenime gerinimą. Anksčiau šis modelis dažniausiai susilaukdavo kritikos dėl tokių veiksmų ir

priemonių, kurie palaikė lyties nelygybes visuomenėje. Vokietija iki neseno buvo pavyzdys socialinės

politikos, kuri buvo nukreipta į moterų išstūmimą iš darbo rinkos. Čia buvo vidutiniškai remiami

dirbantys tėvai, teikiamos ilgos motinystės atostogos, tačiau labai ribotos vaikų priežiūros paslaugos,

o tai apsunkina moterų reintegraciją į darbo rinką. Atsižvelgiant į kitų šalių sėkmingos pronatalistinės

politikos patirtį konservatyvusis modelis transformuojasi, vis labiau orientuotas į darbo-šeimos

priemonių derinimą, moterų ir vyrų atsakomybių šeimoje balansavimą, vaikų priežiūros paslaugų

plėtrą.

40

Socialdemokratinio modelio valstybė maksimaliai įsiterpia tarp rinkos ir šeimos bei veikia kaip

rinkos sukurtų nelygybių mažintoja. Gausus socialinis aprūpinimas – išmokos ar paslaugos – yra

dažnai universalios ir kiekvieno piliečio teisė. Šis modelis akcentuoja individo gerovę, politiniuose

sprendimuose neteikia prioriteto vienam ar kitam gyvenimo kartu modeliui. Todėl maksimaliai

suvienodintos sutuoktinių ir gyvenančių kartu teisės į socialinį aprūpinimą. Didelis dėmesys lyčių

lygybės klausimams.

Paprastai kritikuojamas dėl per didelių išlaidų socialinėms reikmėms ir visuomenėje

atsirandančios priklausomybės nuo socialinio aprūpinimo, kuri piliečių iniciatyvumą ir silpnina ūkio

konkurencingumą. 1990-aisiais skandinaviškas modelis išgyveno transformacijas, kai ypač Suomijoje

išlaidos socialinėms reikmėms buvo apkarpytos (Hiilamo 2004).

Pietietiškais modelis paprastai apibūdinamas kaip chaotiškiausias, socialinė rūpyba įvairuoja

priklausomai nuo skirtingų užimtumo sektorių. Mažos piniginės išmokos, neišplėtotos šeimos ir

darbo derinimą palengvinančios paslaugos, mažai vaikų priežiūros įstaigų.

Paramos šeimai politikos šiuolaikinės tendencijos

Šeimos politika nuo 1970-ųjų ES senbuvėse buvo įtakojama kelių veiksnių (Gauthier 2002):

demografinių pokyčių: pirmiausia gimstamumo mažėjimo, privertusio peržiūrėti šeimos politiką, anksčiau orientuotą į vieno dirbančiojo (paprastai tėvo) šeimą;

išaugusio ekonominio šeimų pažeidžiamumo visose industrinėse šalyse (ūkio ciklai, bedarbystė verčia ginti šeimą nuo skurdo rizikos);

bendros Europos ekonominės erdvės ir jos socialinės politikos atsiradimo;

ekonominės globalizacijos ir išaugusios pasaulinės konkurencijos, kurios sąlygomis socialinės gerovės valstybė yra per brangi, todėl sprendžiama kaip riboti paramos šeimai politiką, tikslinti jos adresatą ir pan.

Nepaisant bendrųjų veiksnių kiekviena šalis, suprantama, skirtingai formavo savo išlaidų

šeimos politikai paketo dydį, išlaidų paskirstymo principus. Apibendrinus šeimos politikos raidą

galime išskirti šias tendencijas (Gauthier 2000):

1. Išlaidos šeimos politikai nuo 1980-ųjų ES senbuvėse (išskyrus Daniją, Suomiją,

Liuksemburgą) beveik neaugo. Pagal išlaidas šeimos politikai pirmauja Prancūzija,

Suomija, Liuksemburgas, Švedija. Mažiausiai išleidžia – Didžioji Britanija, Ispanija,

Portugalija.

41

2. Bendra visoms šalims tendencija – perėjimas prie testuojamų išmokų. Jei 6-7 XX a.

dešimtmetyje vyravo universalios išmokos, tai vėliau paramos šeimai politika vis labiau

orientuota į tuos, kuriems valstybės parama būtiniausia.

3. Mažėjant piniginėms išmokoms šeimai vis labiau įvairuoja motinystės/tėvystės

atostogos. Jos ilgėja (labiausiai išaugo Danijoje, Suomijoje, Portugalijoje, Švedijoje), auga

apmokėjimas už jas; kuriamos įvairios lanksčios šių atostogų schemos (Prancūzijoje

gimdant trečią ir paskesnius vaikus jos ilgėja).

4. Lygiagrečiai su motinystės/tėvystės atostogų kaita didelius pokyčius nuo 1980-ųjų

išgyveno ir vaiko auginimo ir priežiūros atostogos. Čia šalys skiriasi pagal jų apmokėjimą

(dalis siūlo nemokamas, dalis - mokamas), apmokėjimo pobūdį (testuota ir netestuota

apmokėjimo dalis), trukmė (nuo 3 iki 36 mėn.), atostogų išnaudojimo lankstumas (galima

išnaudoti dalimis)7.

5. Didelis dėmesys skiriamas vaikų priežiūros paslaugų plėtrai ir prieinamumui. Bendra

tendencija – privilegijos mažas pajamas gaunantiems tėvams (mažesnės įmokos už

paslaugas), lanksčių vaiko priežiūros paslaugų schemų įvedimas. Prancūzija, kurioje labai

trūksta vaikų priežiūros įstaigų nuo 1994 moka tėvams išmokas, kurie samdo aukles

vaikų priežiūrai (Fagnani, 1998).

Akivaizdu, kad šeimos politikos priemonės, kurios taikomos ES senbuvėse orientuotos į keletą

tikslų:

vaiko gerovę, vaikai tampa centrinis šeimos politikos adresatas;

ypač aktyvus dviejų dirbančiųjų šeimos rėmimas. Darbo ir šeimos derinimo priemonės8

ne tik padeda dviejų dirbančiųjų šeimai įgyvendinti pareigas šeimoje ir darbe, bet ir

prisideda prie demografinių gimstamumo rodiklių gerėjimo. Čia geras pavyzdys -

Vokietija ir Prancūzija. Pastarojoje įgyvendinus eilę šeimos ir darbo derinimo priemonių

gimstamumo rodikliai yra žymiai geresni, o Vokietijoje yra tris kartus daugiau bevaikių

moterų nei Prancūzijoje (Fagnani 2002, Hantrais 1999).

7 Suskaičiavus bendrai motinystės/tėvystės ir vaiko auginimo ir priežiūros atostogas – ilgiausios jos Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje (bet joje labai didelė atostogų dalis neapmokama).8 ES dokumentai : EU resolution on the balanced praticipation of women and meni n falimy and working life (2000) EU Family and Work Network

42

Bendrosios paramos šeimai politikos raidos tendencijos atskleidžia, kad ši viešosios politikos

sritis yra labai dinamiška. Šalys ne tik įdiegia naujas priemones, tačiau ir perima, savo reikmėms

adaptuoja sėkmingas paramos šeimos politikai priemones. Todėl galima kalbėti apie savotiškus

šeimos politikos konvergencijos procesus, kai skirtingas politines ideologijas atstovaujantys gerovės

valstybės modeliai persipina, kuomet išplaunamos griežtos jų atskirties ribos. Vienas iš pavyzdžių -

konservatyvaus gerovės valstybės modelio transformacija, savotiška jo modernizacija, kai

inkorporuojami tradiciškai socialdemokratiniam modeliui būdingi tikslai ir priemonės. Prancūzijoje,

Belgijoje, Austrijoje, suvokiant šiuolaikinio ūkio iššūkius šeimai, jos struktūrai bei dydžiui,

inicijuojamos ir diegiamos priemonės, kurios nukreiptos į dviejų dirbančiųjų šeimą. Šios priemonės

betarpiškai įtakoja „lyčių kontrakto“ visuomenėje perrašymą, kai kuriamos sąlygos atsakomybę už

darbą ir šeimą vienodai dalinti tarp abiejų dirbančiųjų tėvų.

Nepaisant kai kurių sėkmingų praktikų perėmimo sunku būtų nuspėti paramos šeimos

politikai ateitį Europos Sąjungos erdvėje. Egzistuoja skirtingos nuomonės ir išskiriami keturi galimai

konvergencijos ES šalyse scenarijai (Gauthier 2002):

Kylanti konvergencija - vienodėjimas vadovaujantis skandinavišku gerovės valstybės

modeliu, išlaikant aukštus socialinės politikos standartus ir dideles išlaidas socialinėms reikmėms

(Alber, Standing 2000).

Smunkanti konvergencija - amerikietiškos gerovės valstybės modelio taikymas, gerovės

valstybė su minimaliomis socialinėmis privilegijomis ir didele erdve rinkai. Toks modelis

užtikrintų ekonominį konkurencingumą, verstų mažinti socialines išlaidas (Alber, Standing 2000).

Abu pastarieji scenarijai nesusilaukia audringo tyrėjų pritarimo, nes kiekvienas iš jų turi dvi

dideles ydas. Pirmasis - abejotinas, nes reikalauja per didelių išlaidų socialinėms reikmėms, taigi, yra

brangus atsižvelgiant į šiuolaikinio ūkio iššūkius. Antrasis - per daug rizikingas, kad būtų įdiegtas

Europoje, kurioje gilios gerovės valstybės tradicijos.

Kiti du galimi ateities scenarijai akcentuoja ne visų ES šalių paramos šeimai politikos

vienodėjimą, bet jos išsiskyrimą:

„įšaldytos gerovės valstybės žemėlapio“ scenarijus, pabrėžiant, kad kiekviena valstybė dėl

savo kultūros, istorijos jau eina individualiu keliu ir išlaiko ašinius kiekvienam modeliui būdingus

tikslus.

dar didesnio modelių išsiskyrimo scenarijus, kai globalius veiksnius kiekviena akumuliuos ir

minimizuos skirtingu būdu. Tyrimai rodo, kad vyksta konvergencija visose socialinės politikos

srityse, išskyrus šeimos politiką (Greve 1996).

43

Pagrindinė kritika, kurią galima išsakyti paramos šeimai politikos srityje ES būtų vis dėlto per

mažas dėmesys šeimų bei vaiko reikmėms ir per mažos pastangos į partnerystę orientuotai šeimos

politikai. Tyrimai rodo, kad ES senbuvėse išlaidos pagyvenusių žmonių reikmėms auga greičiau nei

išlaidos šeimoms bei vaikams (Gauthier 2004). Kitas ES šeimos politikai būdingas bruožas - ribotas

dėmesys partnerystės (kokybiškų sutuoktinių ryšių) rėmimui, disproporcija tarp tėvystę/motinystę

remiančių priemonių ir partnerystę remiančių priemonių.

Paramos šeimai politika Lietuvoje

Šios darbo dalies tikslas – pateikti koncentruotą šeimos politikos Lietuvoje apžvalgą bei

labiau išryškinti kritinius paramos šeimai aspektus Lietuvoje. Išsamus ir kompetentingas Lietuvoje

vykdomos paramos šeimai politikos tyrimas ir vertinimas yra atliktas bei prieinamas (Stankūnienė,

Eidukienė ir kt. 2001, Lietuvos gyventojų politikos 2004). Dėl šios priežasties šioje studijos dalyje

pateiksime tik kaip kuriuos esminius paramos šeimos politikai trūkumus bei pažvelgsime į paramos

šeimai politikos priemones Lietuvoje Vidurio ir Rytų Europos valstybių kontekste.

Paramos šeimai politika Lietuvoje aptartina atsižvelgiant į du dėmenis: šeimos politiką

pagrindžiančiu ir reglamentuojančius dokumentus bei realiai įgyvendinamas šeimos politikos

priemones. Vertinant pirmąjį dėmenį galima teigti, jog Lietuvoje iš tiesų pakanka kokybiškų ir

šiuolaikinius poreikius atliepiančių šeimos politiką pagrindžiančių strateginių dokumentų. 1996 m.

buvo patvirtinta „Šeimos politikos koncepcija“ (Šeimos politikos koncepcija (projektas) 1996).

Atsižvelgiant į naujus socialinius, ūkinius iššūkius šeimai 2004 metais mokslininkų parengtų

“Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenų” (Lietuvos gyventojų…2004) pagrindu LR

Vyriausybės patvirtinta „Nacionalinė demografinė (gyventojų) politikos strategija“ (2004-10-28,

Nr.1350), kurios svarbi dalis skirta šeimos gerovei9. Tad šiuo dokumentu gyventojų politikos

problemos ir jų sprendimo gairės harmoningai susiejamos su šeimos padėtimi ir šeimos politika.

Kitas išskirtinis šio dokumento bruožas tas, jog šeimos gerovės samprata išplečiama už materialinės

šeimos gerovės. Pripažįstant pastarosios svarbą šeimos gerovė ir į ją nukreipta šeimos politika

orientuojama į šeimos stabilumą kaip kokybišką šeimos narių sugyvenimą. Strategijoje užkoduota

šeimos politika paremta principu, jog tik kokybiškos partnerystės šeima yra pajėgi išpildyti

pagrindines savo funkcijas, būti savarankiška ir socialiai bei ūkiškai aktyvi, užtikrinti visuomenės narių 9 „Nacionalinė demografinė (gyventojų) strategija“ parengta pagal „Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenis“, parengtus mokslininkų grupės, vadovaujamos prof. habil. dr. V. Stankūnienės (žr. Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenis, Vilnius: STI, 2004).

44

socialinę reprodukciją. Tad įvedus pastarąjį principą šeimos politika išlaiko balansą tarp materialinio

šeimos rėmimo bei plataus masto kultūrinių, socialinių priemonių, nukreiptų į šeimos ir santuokos

rėmimą. Šiuo metu rengiamas Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos priemonių planas,

todėl nelengva prognozuoti kaip ir kiek strateginiai principai bus realizuoti per konkrečias priemones.

Kitas svarbus šeimos politiką reglamentuojantis strateginis dokumentas – „Vaiko gerovės

valstybės politikos koncepcija“ (Žin., 2003, Nr.52-2316) ir ją lydintis patvirtintas priemonių 2005-

2012 metams planas (2005-02-17, Nr.184).

“Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys”, „Nacionalinė demografinė (gyventojų)

politikos strategija“ ir „Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija“ tiksliai ir kritiškai analizuoja

susidariusią ir išryškina neatidėliotinai spręstinas šeimos gyvenimo problemas. Pabrėžiamas socialinių

ir psichologinių paslaugų šeimoms stygius, skyrybų prevencinės sistemos nebuvimas, vaidmenų

asimetrija šeimoje ir negatyvios jos pasekmės šeimos narių gerovei, šeimos narių riboti tarpusavio

santykių įgūdžiai, darbo ir šeimos priemonių derinimo stygius, santūri finansinė parama dirbantiems

tėvams, neišplėtota socialinio būsto sistema, silpnas šeimos rėmimas mokestinės sistemos

priemonėmis ir t.t. Dauguma šiuose dokumentuose numatytų tikslų ir veiksmų krypčių vertintinos

kaip savalaikės, atliepia opiausias kintančios Lietuvos šeimos problemas, derina šiuolaikinį požiūrį į

šeimos politiką

Tačiau kitas klausimas kiek strateginiuose dokumentuose numatytos gairės realizuojamos

strategiją lydinčiuose priemonių planuose. Taip pavyzdžiui, „Vaiko gerovės valstybės politikos

strategijos įgyvendinimo priemonių 2005-2012 metų plane“ sunku aptikti konkrečias priemones,

kurios atlieptų strategijoje išryškintas su šeimos ir vaiko gerove susijusias silpnybes (34.4.

nepakankamai išplėtotos švietimo, sveikatos, socialinės ir psichologinės paslaugos šeimai ir vaikams;

34.5. vyrauja simetriškas pareigų tarp vyrų ir moterų pasidalijimas šeimoje ir darbo rinkoje, maža tėvų

atsakomybė už vaikų auginimą..., 34.6. nėra ikiteisminės sutuoktinių sutaikinimo sistemos, 34.8.

šeimos nariai menkai pasirengę vykdyti šeimos pareigas, rūpintis vaikų priežiūra ir auginimu; riboti

bendravimo, žmonių tarpusavio ryšių įgūdžiai ir kt.) bei tikslus (45.3. teikti pagalbą šeimai didinti

asmeninę tėvų atsakomybę už vaikus, 45.4. sukurti socialinių paslaugų tinklą, užtikrinantį visų būtinų

socialinių paslaugų teikimo grandžių atsiradimą, nuoseklią geros kokybės pagalbą vaikui ir jo šeimai).

Priemonių plane šių silpnybių panaikinimui ir tikslų įgyvendinimui didžiausias dėmesys skiriamas

įstatymų ar programų projektų rengimui. Konkrečios priemonės bei lėšos, orientuotos į minėtų tikslų

ir silpnybių panaikinimą, apima tik visuomenės švietimą ir specialistų (socialinių darbuotojų, sveikatos

specialistų, socialinių pedagogų, policijos pareigūnų) mokymą. Tokiu būdu daug strategijoje išdėstytų

45

opių ir spręstinų problemų netenka atgarsio priemonių plane, o ir pats priemonių paketas palyginus

su strategija yra neišbalansuotas. Atsižvelgiant į priemonių struktūrą ir tai, jog priemonių planas

sudarytas septyneriems metams, suprantama, jog vadovaujantis juo daugelis jau suvoktų vaiko ir

šeimos problemų taip ir liks nespręstinos.

Taigi, nors „Nacionalinės demografinės (gyventojų) strategijos“ priemonių planas dar

nepaskelbtas, lieka tikėtis, kad jis neatkartos nusistovėjusios šeimos politikos praktikos. Iki šiol

Lietuvoje tenka stebėti situaciją, kai strateginiuose dokumentuose užkoduoti principai neperkeliami į

praktiką. Kitaip tariant, egzistuoja atotrūkis tarp žinių ir žiniomis pagrįstos viešosios politikos kūrimo

ir įgyvendinimo.

Žvelgiant į paramos šeimai politiką Lietuvoje kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių kontekste

Lietuva nuėjo panašų kelią kaip ir kitos regiono šalys (Stankūnienė ir kt. 2001). Pirmiausia, čia būtų

sunku išskirti dominuojančius gerovės valstybės modelius, kaip tai galima padaryti ES senbuvių

atveju. Dauguma pokomunistinių šalių, atsižvelgdamos į biudžeto ribotumą ir 1990-ųjų viduryje

teiktas tarptautinių agentūrų rekomendacijas, taiko konservatyviam modeliui būdingą socialinio

aprūpinimo tvarką (išmokos susijusios su darbine biografija). Kita vertus, kai kuriose šalyse (visose

Baltijos ir Vengrijoje, Rumunijoje) mokamos ir universalios šeimos pašalpos (socialdemokratinis

modelis), kurios nėra testuojamos, tad šiose šalyse vyrauja „hibridinis“ gerovės valstybės tipas,

jungiantis konservatyvųjį ir socialdemokratinį tipą (Rostrgraad 2004).

Norint įvertinti paramos šeimai politiką Lietuvoje ir kitose ES naujokėse tikslinga palyginti

penkių „klasikinių“ šeimos politikos priemonių įgyvendinimą: nėštumo, motinystės/tėvystės

atostogas, vienkartines išmokas gimus vaikui, išmokas šeimoms su vaikais, šeimos-darbo derinimo

priemones (įskaitant ir vaikų priežiūros paslaugas)10.

Nėštumo atostogos. Nėštumo atostogų trukmė ES naujokėse įvairuoja nuo 15 iki 28

savaičių (žr. 3 lentelė). Trumpiausios jos Slovėnijoje, Lietuvoje, o ilgiausios – Čekijoje, Vengrijoje,

Lenkijoje. Nėštumo atostogų apmokėjimas svyruoja nuo 70 iki 100 proc. Dauguma šalių jas apmoka

100 proc. ES senbuvėse, išskyrus Šiaurės Europą, nėštumo atostogos yra vidutiniškai trumpesnės

(14-16 savaičių), o apmokėjimas irgi svyruoja nuo 65 proc. iki 100 proc.

10 Čia ir toliau duomenys pateikiami remiantis tarptautiniu projektu „DIALOG“, remiamu EK. Lietuvą jame atstovauja Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro mokslininkų grupė, vadovaujama prof. habil.dr. V.Stankūnienės. Projekto bendradarbių medžiaga apibendrinta Kontula, Miettinen, 2005.

46

Motinystės/tėvystės atostogos. Motinystės/tėvystės atostogų trukmė ir jų apmokėjimo

schemos Vidurio ir Rytų Europos šalyse taip pat įvairuoja. Slovėnijoje ir Lietuvoje jų trukmė – iki

vaikui sueis vieneri metai, kai tuo tarpu Čekijoje, Estijoje, Vengrijoje, Lenkijoje – iki vaikui sueis treji

Šalis Dribančios motinos Čekija Trukmė: 28 savaitės (37 vienišai motinai arba gimus dvyniams)

Pašalpa: 69 proc. nuo turėto dienos darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 13 € dienai.

Estija Trukmė: 20 savaičiųPašalpa: 100 proc. mėnesinio darbo užmokesčio

Lietuva Trukmė: 18 savaičių (20 esant komplikuotam gimdymui)Pašalpa: 100 proc. kompensuojamo mėnesinio darbo užmokesčio

Vengrija Trukmė: 24 savaitėsPašalpa: 70 proc. darbo užmokesčio

Lenkija Trukmė: 26 savaitės (39 gimus dvyniams)Pašalpa: 100 proc. užmokesčio

Slovėnija Trukmė: 15 savaičiųPašalpa: 100 proc. darbo užmokesčio

Suomija Trukmė: 21 savaitėPašalpa: vidutiniškai 65 proc. turėto užmokesčio

Austrija Trukmė: 16 savaičiųPašalpa: 100 proc. darbo užmokesčio

3 lentelė. Nėštumo atostogų trukmė

ŠalisČekija Trukmė: iki vaikui sueis 3 m., išsaugant darbo vietą

Išmoka: 1,1 nustatyto pragyvenimo minimumo Estija Trukmė: iki vaikui sueis 3 m.

Išmoka : 38€ už kiekvieną vaiką iki 3 metų, jei yra vaikų 3-8 dar po 19€ už kiekvieną vaiką

Lietuva Trukmė: po nėštumo atostogų iki vaikui sueis 1 metai.Išmoka: 70 proc. kompensuojamo mėnesinio darbo užmokesčio

Vengrija Trukmė: iki vaikui sueis 3 m.Išmoka : oficialiai nustatyta minimali valstybės pensija (2000m – 63€, t.y. apie 30 proc. vidutinio darbo užmokesčio)

Lenkija Trukmė: 36 mėn. iki vaikui sueis 4 metaiIšmoka: 125-40 proc. nuo kompensuojamo mėnesinio darbo užmokesčio

Slovėnija Trukmė: 260 dienų pilnų atostogų arba 520 dienų dalinių atostogų, derinant jas su darbu ne pilną darbo dienąPašalpa: 100 proc. turėto bruto darbo užmokesčio, kai išeinama pilnų atostogų arba 50 proc. jei išeinama dalinių atostogų.

4 lentelė. Motinystės/tėvystės atostogos ES naujokėse

47

metai. Bendra stebima tendencija – tos šalys, kuriose atostogos ilgesnės, jos mažiau apmokamos.

Dosniausia vaiko auginimo atostogų apmokėjimo schema yra Slovėnijoje, šykščiausia – Čekijoje,

Estijoje. Slovėnijoje išmokos vidutiniškai 7-8 kartus didesnės nei Estijoje. Slovėnijos schema patraukli

dar ir todėl, jog orientuota į šeimos – darbo derinimą.

Vienkartinės išmokos gimus vaikui. ES naujokėse šios vienkartinės išmokos suma

įvairuoja nuo 100 – 265 €. Čekijoje, Estijoje vienkartinės išmokos dydis susijęs su vaikų eiliškumu. Už

pirmąjį vaiką Čekijoje mokama 265€, antrąjį - 318€, paskesnius – 530€. Estijoje – už pirmagimį –

240€, paskesnius 192 €. Lietuvoje ši išmoka yra gana didelė – 217€, kai tuo tarpu Slovėnijoje – 143€,

Vengrijoje – 100€. Lenkija vienkartinę išmoką gimus vaikui panaikino 2000m. ES senbuvėse tokių

išmokų nėra Austrijoje, Olandijoje. Ji gana maža Vokietijoje (77€), Suomijoje (140€), tačiau labai

dosni Prancūzijoje (800 €).

Išmokos šeimai. Daugelyje šalių jos susietos su vaikų skaičiumi šeimoje (Estija, Vengrija,

Lenkija. Slovėnija, Lietuva). Lenkijoje, Slovėnijoje ir Čekijoje išmokos šeimai yra testuojamos:

nemokama kai šeimos pajamos viršija nustatytą ribą (Lenkija) arba labai sumažėja (Čekija, Slovėnija).

Lietuvoje egzistuojanti išmokų šeimai tvarka galėtų būti tobulinama. Vadinamieji „vaiko pinigai“ (3-7

metų) ar išmoka vaikui nuo 1-3 metų daliai šeimų apčiuopiamo indėlio į šeimos biudžetą neturi, tad

nei palengvina vaikų auginimo kaštų naštos šeimai, nei tuo labiau gali turėti reikšmingos įtakos šeimai

pasisprendžiant turėti daugiau vaikų. Panaši situacija yra ir su neapmokestinamosioms pajamoms už

vaikus. Tai, jog ši priemonė neturi įtakos dirbančiųjų šeimų biudžetui pripažįstama ir LR Vyriausybės

patvirtintoje „Vaiko gerovės valstybės politikos strategijoje“ (20 punktas).

ŠalisČekija Kiekvienam vaikui iki 18 (26, jei mokosi)

Testuojamos, priklauso nuo šeimos pajamųEstija Vaikui iki 18 (19, jei studentas)

Pirmas vaikas – 10€, kiti – po 20€Lietuva 1-3 m. vaikams 27€, 3-7 m. – 14€.

Jei trys ir daugiau vaikų šeimoje: 1-3 m. 40€, 3-18 (studentai 24 m.) – 14€.Vengrija Vaikams iki 16 (20, jei mokosi), už pirmą vaiką – 15€, antrą – 18,5€, trečią –

21 €.Lenkija Vaikams iki 16 (20, jei mokosi). Jei šeimoje vienas – du vaikai – 10,5€, trys-

12,9€, daugiau – 16 €.Slovėnija Vaikams iki 17 metų. Testuojama išmoka, priklauso nuo vaikų eiliškumo ir

šeimos gaunamų pajamų. Svyruoja nuo 13-90€.

5 lentelė. Išmokos šeimai/vaikui

48

Šeimos–darbo derinimo priemonės. Lietuvoje palyginus su kitomis ES naujokėmis mažai

vaikų lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Lietuva kartu su Lenkija priklauso šalims, kuriose

mažiausiai vaikų (nuo 3 m. iki mokyklinio amžiaus) lanko darželius. Šiose šalyse palyginus su Čekija,

Vengrija, Estija ir Slovėnija ikimokyklinio ugdymo įstaigas lanko 1,5-2 kartus mažiau vaikų.

Susidariusi situacija sąlygota ikimokyklinio ugdymo paslaugų stygiaus, jų neprieinamumo bei paslaugų

kokybės, kuri dažnai nepatenkina tėvų. Ribotos vaikų priežiūros paslaugos yra vienas iš veiksnių

įtakojančių tiesioginių ir netiesioginių vaikų auginimo kaštų išaugimą. Neturėdama galimybių vesti

vaikus į darželį didesnes pajamas gaunanti šeima nemažą dalį išlaidų turi skirti privačiai pirkdama

vaikų priežiūros paslaugas (auklės), todėl išauga jos tiesioginiai vaikų auginimo kaštai. Mažesnes

pajamas gaunanti šeima paprastai renkasi vaiko priežiūrą namuose, moterys pasitraukia iš darbo

rinkos ir taip išauga šeimos netiesioginiai vaikų auginimo kaštai.

Stingant vaikų priežiūros įstaigų ES senbuvės kuria įvairias programas. Pvz. Prancūzija 2004

įvedė išmokas tėvams, kurie turi du vaikus iki 3 metų amžiaus ir samdo jiems aukles (Key Family

Issues in the EU Member States 2003)

Daugelyje ES naujokių, taip pat ir Lietuvoje, kitos šeimos ir darbo derinimo priemonės nėra

išplėtotos: nepaplitusios lanksčios užimtumo formos, dalinis darbas. Šios priemonės itin plėtojamas

kontinentinėse ES senbuvėse. Čia dažnai taikomos lanksčios užimtumo formos, kai vaikų turintys

tėvai gali susikurti lankstų darbo grafiką (pvz. 4/40, kai dirbama keturias dienas per savaitę po 10 val.

per dieną) arba darbas derinant valandas biure ir namuose, taip pat darbas ne pilnu etatu.

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Čekija

Vengrija

Estija

Slovėnija

Lietuva

Lenkija

11 pav. Nuo 3 metų ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų dalis

49

Apibendrinant galima pasakyti, kad palyginus su kitų ES naujokių paramos šeimai politika

Lietuvoje įgyvendinamos pagrindinės šeimos politikos priemonės vertintinos nevienareikšmiškai. Kai

kurios iš taikomų priemonių yra palyginti pažangios ir gali padėti siekti pronatalistinių tikslų, o dėl kai

kurių efektyvumo galima būtų abejoti. Lietuvoje dosnus nėštumo atostogų apmokėjimas, nors pačios

nėštumo atostogos nėra labai ilgos, taip pat palanki motinystės/tėvystės atostogų schema. Vis dėlto

nėra pakankamai užtikrinama teisės į motinystės/tėvystės atostogas realizacija, nes ja lengviau

pasinaudoti valstybiniame, bet ne privačiame sektoriuje dirbantiems tėvams. Palyginus su kitomis

šalimis Lietuvoje gana dosni išmoka gimus vaikui, tačiau sunku įvertinti šios išmokos efektyvumą

valstybei siekiant palengvinti su vaikais susijusių kaštų naštą. Abejonių kelia ir universalių išmokų

šeimai skyrimo tvarka. Universalios pašalpos, kurios būdingos socialdemokratiniam gerovės valstybės

modeliui, yra nukreiptos į rinkos nelygybių minimizavimą. Tačiau dėl ribotos finansinės vertės tenka

abejoti jų galimybe atlikti šias funkcijas, o tuo labiau skatinti susilaukti daugiau vaikų. Tikėtina, kad

testuojamos išmokos šeimai būtų efektyvesnės, tačiau, vargu, ar bet kuri politinė jėga rizikuos

peržiūrėti egzistuojančią tvarką ir įvesti kitus perskirstymo principus. Daugiausia kritikos galėtų

susilaukti itin ribotos šeimos ir darbo derinimo priemonės: Lietuvoje mažai ikimokyklinio ugdymo

įstaigų, beveik nėra įgyvendintų kitų šeimos – darbo derinimo priemonių. Būtent tai yra silpnoji

šeimos politikos grandis, kuri labai paveikia šeimos padėtį bei turi įtakos demografiniams rodikliams.

50

Rekomendacijos neokonservatyviai šeimos politikai Lietuvoje

Atsižvelgiant į demografinius ir ekonominius iššūkius, su kuriais jau susiduria, o ateityje dar

aštriau susidurs Lietuvos visuomenė bei aptartą užsienio šalių patirtį būtina kurti tokią paramos

šeimai politiką, kuri sugebėtų aktyvinti rinką (ūkio augimas), bet tuo pačiu užtikrintų ir socialinį

visuomenės atsinaujinimą. Tai reiškia, jog neokonservtyvi gerovės valstybė turi būti orientuota į tokį

tarpininkavimo tarp rinkos ir šeimos modelį, kuris užtikrintų konkurencingos ekonomikos sukūrimą

ir tuo pačiu palankią aplinką egzistuoti kokybiškai šeimai. Kuriant šiuos strateginius tikslus

atliepiančią paramos šeimai politiką rekomenduotina vadovautis keletu principų ir veiksmų gairių:

1. Pripažinti vaikus ir šeimą kaip socialinę, bet ne individualią vertybę, pasirinkimą ar malonumą ir įsipareigoti remti, padėti ir apdovanoti gyventojus, kuriančius („gaminančius“) vaikus ir šeimą. Ypatingą dėmesį skirti toms grupėms, kurios nori turėti vaikų arba nori turėti dar vieną vaiką, jei būtų geresnės sąlygos.

2. Paramos šeimai politiką formuoti siejant tėvystę/motinystę su partneryste ir abi jas visokeriopai remti. Šeimos politikos svorio centras perkeltinas į partnerystę, kur turi pozityvių implikacijų šeimos struktūrai ir dydžiui.

3. Blaiviai vertinti šiuolaikinės visuomenės raidą ir nestigmatizuoti tų, kurie neprisideda prie šeimos ir vaikų, kaip socialinių vertybių kūrimo.

4. Pripažinti lyčių simetrijos viešame gyvenime ir šeimoje svarbą bei kertinę jos reikšmę siekiant pronatalistinių tikslų.

5. Remti ir diegti „aktyvios tėvystės“ principą, kaip vieną iš svarbių kokybiškos partnerystės ir lyčių simetrijos šeimoje įgyvendinimo priemonių.

6. Atsiriboti nuo patriarchalios šeimos modelio, stereotipiškai siejamo su dešiniosiomis politinėmis jėgomis.

7. Remti tėvus-darbuotojus, bet ne tėvus-prižiūrėtojus ir taip užtikrinti visuomenės narių ekonominį aktyvumą bei nepriklausomybę nuo socialinės rūpybos.

8. Išsikelti šeimos politikos tikslus, kurie yra apčiuopiami ir pamatuojami. Apibrėžti kokių demografinių gimstamumo, santuokystės, skyrybų rodiklių norima pasiekti per 10-15 metų laikotarpį.

9. Kurti žiniomis grindžiamą šeimos politiką, t.y. užtikrinti mokslo ir politikos sanglaudą. Sukurti mokslines metodikas šeimos politikos efektyvumui matuoti.

10. Steigti socialines laboratorijas (atskirose savivaldybėse), kuriuose išbandyti inovatyvias paramos šeimai politikos priemones.

51

Neokonservatyvi paramos šeimai politika galėtų būti orientuota į trejopo poveikio

priemones (žr. 12 pav.):

finansinį paskatinimą,

paramą tėvams derinant darbą ir šeimą,

plataus masto kultūrines ir socialines priemones, remiančias vaikus, partnerystę ir

motinystę/tėvystę.

Pastarasis paramos šeimai politikos modelis iš kitų išsiskiria kompleksiškumu ir integralumu bei

stipria orientacija į tas paramos šeimos politikai sritis, kurios dažniausiai apleidžiamos europietiškoje

politikoje, būtent šeimos stabilumo, partnerystės tvirtinimą.

1) Finansinis paskatinimas: su vaiku susietos periodinės išmokos („vaiko pinigai“, gali skirtis jų dydis priklausomai

nuo vaiko amžiaus – kai vaikai didesni – daugiau, priklauso nuo gimimo sekos), gali būti skiriamos naudojant testuojamą arba netestuojamą išmokų tvarką;

Su vaiku susietos išmokos

Vienkartinės išmokos, paskolų lengvatos

Mokesčių lengvatos Subsidijos vaikų

priežiūrai ir švietimuiBūsto įsigijimo

subsidijos

Lankstesnės ir dosnesnės motinystės/tėvystės ir vaiko priežiūros atostogos

Kokybiškos vaiko priežiūros paslaugos

Lyčių lygybės įstatymai ir jų įgyvendinimo mechanizmai

Darbo-šeimos derinimo priemonės

Užimtumo iniciatyvosVaikui draugiška aplinkaLyčių lygybė šeimoje,

„aktyvi tėvystė“Santuokos, santykių ir

partnerystės rėmimasPozityvių nuostatų į

vaiką irmotinystę/tėvystę visuomenėje ugdymas

Paramos šeimai politika

Finansinis paskatinimas (I)

Parama tėvams derinti darbą ir

šeimą (II)

Socialiniai pokyčiai, remiantys vaikus ir

tėvus (III)

12 pav. Paramos šeimos politikai priemonių modelis ( McDonald 2002, Heitlinger 199).

52

išmokos vaikui gimus; įvairaus tipo paskolų lengvatos sutuoktiniams ir susilaukusiems vaikų (paskola susituokus, kai nuo paskolos nurašoma dalis gimus kiekvienam vaikui), vaiko gimimas gali būti prilygintas vienkartiniam tam tikro dydžio įnašui į pensijų fondą).

Mokesčių lengvatos priklausomai nuo to, ar turima vaikų. Galima derinti priklausomai nuo vaikų amžiaus ir eiliškumo. Mokesčių pauzės mažamečius auginantiems tėvams.

Subsidijuojamos arba nemokamos vaikų priežiūros paslaugos. Darželiai, lavinimas, dantų priežiūra, transportas, rekreacija ir pan. Subsidijuojama – knygos, mokymui skirta medžiaga.

Būsto įsigijimo subsidijos: vienkartinė išmoka perkant būstą, palūkanų grąžinimas už būstą, gali būti susietas su vaikų skaičiumi.

2) Parama tėvams derinti darbą ir šeimą.

Nėštumo ir motinystės/tėvystės (vaiko priežiūros) atostogos: Lietuvoje didintinas motinystės/tėvystės atostogų apmokėjimas, galimybių pasinaudoti motinystės/tėvystės atostogomis gerinimas, skatinimas motinystės/tėvystės atostogas dalintis abiem tėvams.

Vaiko priežiūros paslaugos: užtikrinti jų kokybę ir prieinamumą.

Lankstus darbo laiko grafikas ir trumpos atostogos šeimos reikmėms.

Lyčių lygybės principų įgyvendinimas profesinėje sferoje.

3) Platūs socialiniai pokyčiai, remiantys vaikus ir tėvystę

Į jaunimą orientuotos užimtumo iniciatyvos.

Vaikui draugiška aplinka- rekreacinės aikštelės, saugi kaimynystės aplinka ir pan.

Kurti šeimą, kurioje būtų „dalyvaujantys“ tėvai. Ir čia galima pasimokysi iš JAV vyriausybės įgyvendinamų „aktyvios tėvystės programų“

Santuokos ir santykių rėmimas: socialinių psichologinių paslaugų institucinio tinklo sutuoktiniams ir šeimai kūrimas, psichologinė parama šeimai įvairiais jos raidos etapais, tarpusavio santykių įgūdžių ugdymas per švietimą, jaunimo mokymą.

Pozityvių nuostatų į vaiką ir tėvystę ugdymas: demografinė pusiausvyra turi tapti bendru politiniu ir visuomenės tikslu.

Užbaigiant šią studiją tikslinga būtų pateikti kelias prognostines pastabas dėl

neokonservatyvios šeimos politikos galimybių Lietuvoje. Viena vertus Lietuvoje iš dalies jau

įgyvendinamas konservatyvus gerovės valstybės modelis, nes realiai finansiškai svarios išmokos

šeimai (nėštumo ir motinystės atostogų atveju) išmokamos atsižvelgiant į mokėtas įmokas ir

profesinę biografiją. Taip dėl valstybės finansinių išteklių ribotumo net ir kairės vyriausybės yra

priverstos išlaikyti konservatyviam gerovės valstybės modeliui būdingus perskirstymo principus.

53

Kita vertus, atsižvelgiant į bendrąsias paramos šeimai politikos tendencijas ES ir

išsivysčiusiose šalyse, galime teigti, kad konservatyvusis modelis jau netekęs vieno jam būdingo

bruožo – socialinės paramos sistemos, siekiančios palaikyti lyties nelygybes. Kaip jau minėta, dešinės

ir kairės politinės jėgos sutinka, kad šeimos – darbo derinimo priemonės, kurios tiesiogiai paveikia

socialinį lyčių kontraktą, yra veiksmingiausia ir būtina priemonė siekiant pronatalistinių tikslų. Todėl

vienas rimčiausių iššūkių Lietuvos konservatyvioms politinėms jėgoms – pripažinti lyčių kontrakto

perrašymo būtinybę. Kitaip tariant modernizuoti šeimos politikos principus atsiribojant nuo

patriarchalios šeimos modelio ir naująją šeimos politikos viziją grįsti sutuoktinių partnerystės

principu, kuris šiuolaikinės visuomenės sąlygomis genetiškai susijęs su lyčių simetrijos šeimoje ir

visuomenėje principu. Toks ideologinis judesys būtų ypač naudingas TS(LK), nes atlieptų realius

jaunesnės ir vidurinės kartos šeimų lūkesčius, sutaikytų su moterų interesų grupėmis, įgalintų

aplenkti kairės jėgas bent jau politinių idėjų lenktynėse.

Nepaisant šeimos politikos modelių konvergencijos, takoskyra tarp kairės ir dešinės šeimos

politikos, žinoma, išlieka. Atsižvelgiant į Lietuvoje jau įgyvendinamas šeimos politikos priemones

neokonservatoriška šeimos politika turi remtis sutuoktinių partnerystės socialinės vertės pripažinimo

principu ir politika, nukreipta į partneriškos, t.y. kokybiškos santuokos rėmimą. Sprendžiant

egzistuojančias šeimos problemas, siekiant pronatalistinių tikslų į pirmą šeimos politikos planą turi

būti iškelta santuokos kokybė, bet ne tik forma. Motinystės/tėvystės ir partnerytės integracija bei

aktyvi tėvystė galėtų tapti kertiniais neokonservatoriškos šeimos politikos principais, kurie įgalintų

išlaikyti konservatoriškos ideologijos tęstinumą atliepiant į šiuolaikinės visuomenės keliamus iššūkius

Lietuvos šeimai.

54

Literatūra

1. Alber J. Standing G., Social dumping, chatch-up, or convergence? Europe in a comparative global context. Journal of European Social Policy. Vol 10 (2), 2000, p. 99-119

2. Amato P. Explaining the Intergenerational Transmission of Divorce. Journal of Marriage and the Family. Vol. 58 (3), 1996. P. 628-641.

3. Amato P., A. Booth. A Generation at Risk: Growing Up in an Era of Family Upheaval. Cambridge: Cambridge UP, 1997.

4. Amato P. The Consequences of Divorce for Adults and Children. Journal of Marriage and the Family. 2000, 62: 1269-1287

5. Arts Wil, Gelissen J., Three worlds of welfare capitalism or more? Journal of European Social Policy.2002, Vol 12 (2):137-158

6. Auer M. The relationship between paid work and parenthood, Community, Work, Family Vol 5, (2), 2002.

7. Axinn W., Thornton A., The relationship between cohabitation and divorce: Selectivity or causal influence. Demography. 1992. 29 (3): 357-374.

8. Berington A. Diamond I. Marital dissolution among the 1958 British birth cohort: The role of cohabitation. Population Studies 1999, 53 (1): 19-38.

9. Bjornberg U. Cohabitation and Marriage in Sweden – Does Family Form Matter? International Journal of Law, Policy and the Family. 2001, Vol. 15 (3): 350-362.

10. Brown S. L. The Effect of Union Type on Psychological Well-Being: Depression Among Cohabitators versus Marrieds. Journal of Health and Social Behaviour, 2000. 41 (9), 241-255.

11. Brown S. The Effect of Union Type on Psycnological Well-Being: Depression Among Cohabitors versus Marrieds. Journal of Health and Social Behaviour. 2000, 41 (9): 241-255.

12. Brown S., Booth A. Cohabitation Versus Marriage: A Comparison of Relationship Quality. Journal of Marriage and the Family. 1996, 58 p. 668-678

13. Bumpass L L. Sweet J.A. National estimates of cohabitation. Demography, 1989, 25 615-25

14. Comparing Family Change and Policy Responses in Europe, 2003.

15. Dourleijn E., Liefbroer A., Unmarried cohabitation and unions stability. Paper presented at conference “Divorce in a Cross-national perspective”, 2002.

16. Europa ir mes. Vilnius: Kultūros ir meno institutas, 2001.

17. Eurostat News Release. 49/2005.

18. Fagnani J. Why do French women have more children than German women? Community, Work and Family. 2002, Vol 5 (1)., p. 103-120.

19. Fagnani Jean, Helping moters to rombine paid and unpaid work-or fighting unemployment. Community, Work and Family. 1998, Vol 1 (3) p. 297-311.

55

20. Family Benefits and Family Policies in Europe. European Commission. Directorate-General for Employment and Social Affairs Unit E.2. 2002.

21. Forste J., Tanfer D. Sexual Exclusivity amond Dating, Cohabiting and Married Women. Journal of Marriage and the Family. 1996, 58: 33-47.

22. Fragile Families and Child Wellbeing Study. Bendheim-Thoman Center for Research on Child Wellbeing, Princeton University, and Social Indicators Survey Center, Columbia University. http://crcw.Princeton.edu/fragilefamilies

23. Gauthier A. Public policies affecting fertility and families in Europe: A Survey of the 15 member states. Paper prepared for the European Observatory on Family Matters. 2000.

24. Gauthier A. The State and the Family; A Comparative Anglysis of Family Policies in Industrialized Countires. Oxford: Calderon Press. 1996.

25. Gauthier A., Family Policies in Industrialized Countires. Is there Convergence? Population. 2002, Vol.57, (3). p. 446-472.

26. Greve B. Indications of social policy convergence in Europe. Social Policy and Administration. 1996, 304, p.348-367.

27. Hall D., Zao J. Cohabitation and Divorce in Canada. Journal of Marriage and the Family. 1995, 57(2):421-427.

28. Hantrais L. Exploring Relationships between Social Policy and Cahngign Family Forms within European Union. European Journal of Population 13, 1997: 339-379.

29. Hantrais L., Socio-demographic Change, Policy Impacts and Outcomes in Social Europe. Journal of European Social Policy. 1999. Vol 9 (4):291-309.

30. Haskey J. Cohabitation and Marital Histories of Adults in Great Britain. Population Trends 96. London: The Stationery Office. 1999.

31. Heitlinger A., Pronatalism and women‘s equality policies. European Journal of Population. 1991, 51(3), pp 485-524

32. Hiilamo Heikki. Changing Family Policy in Sween and Finland during the 1990s. Social Policy and Administration. 2004, Vol 38 (1), p.21-40.

33. Hoem B. Entry into motherhood in Sweden; the influence of the economic factors on the rise and fall of fertility in 1986-1997. Demographic Research. 2000. Vol 2 (Article 4), www.demographic-research.org.

34. Hoem B. The compatability of empoyment and childbearing in contemporary Sweden. Acta Sociologica. 1993. Vol 36 (2), p.101-120.

35. Horwitz A., Raskin H. The Relationship of Cohabitation and Mental Health. Journal of Marriage and the Family 1998, 60 (2), p. 505-517.

36. Kamerman Sh., Kahn A., Child and Kamily Policies in the United States at the Opening of the Twenty-first Century. Social Policy and Administration. 2001, Vol.35 (1), p.69-84.

37. Key Family Issues in the EU Member States. European Observator on the Social Situation, Demography and Family. 2003.

56

38. Kiernan K. The State of European Unions: An analysis of FFS data on Partnership Formation and Dissolution. 2000.

39. Kiernan K. Unmaried cohabitation and parenthood in Britain and Europe. Law and Policy. 2004, Vol 26 (1), January. p.33-55.

40. Klarke L, Jensen A. Children‘s Risk of Parental Break - up. Acta Sociologica. 2004 March, Vol 47(1), 51-69

41. Kontula O., Miettinen A. Synthesis Report on Demographic Behaviour Existing Population Related Policies and Expectations Men and Women Have Concerning the State. The Population Research Institute, 2005.

42. Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys. Vilnius: STI, 2004.

43. Lillard L., Brien M., Waite L. Premarital Cohabitation and Subsequent Marital Dissolution: A Matter of Self –selection? Demography. 1995, 32(2):437-457.

44. Lixing H., Family Structure, Private transfers, and Economic Well-Being of Families with Children. Social Forces 1996, 75: 269-292.

45. Lupton J. Smith J. Marriage, Assets and Savings. In Grossbard-Schectman (ed). Marriage and the Economy. Cambridge: Cambridge UP. 2002

46. Manting D. Dynamics in Marriage and Cohabitation. Amsterdam: Netherlands Graduate School of Research in Demography. 1994.

47. Maslauskaitė A. Meilė ir santuoka pokyčių Lietuvoje. Vilnius: STI, 2004.

48. Maslauskaitė A. Lytis ir kultūriniai gerovės kapitalizmo barjerai Lietuvoje. Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2004a (3), p. 56-70.

49. Maslauskaitė A. Pasitenkinimas tarpusavio santykiais Lietuvos šeimose. (Rankraštis) 2005.

50. McDonald P. Gender Equity in Theories of Fertility Transitions. Population and Development Review. 2000, 26 (3), p. 427-439.

51. McDonald P. Sustaining Fertility through Public Policy: The Range of Options. Population. 2002, Vol. 57 (3), p. 416-445.

52. McLanahan S., Sandefur G. Growing up With a Single Parent: What Hurts, What Helps? Cambridge, MA: Harward UP, 1994.

53. Namų ūkiai. Lietuvos statistikos departamentas, 2001.

54. Neyer G. Family Policies and Low Fertility in Western Europe. MPIDR Working Parape, July 2003.

55. Nock S.L. A Comparison of marriages and cohabitating relationships. Journal of Family Issues. 16 1995, p. 53-76

56. Nutarimas “Dėl Nacionalinės demografinės (gyentojų) politikos strategijos patvirtinimo”. 2004-10-28, Nr. 1350.

57. Nutarimas “Dėl vaiko gerovės valstybės politikos strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2005-2012 metų plano patvirtinimo”. 2005-02-17, Nr. 184

57

58. Parke M. Are Married Parents Really Better for Children? Policy Brief. Center for Law and Social Policy. 2003 (3)

59. Recent demographic developments. Council of Europe, Strasbourg 2002

60. Ross C., Mirowsky J. Parental Divorce, Life-Course Disruption, and Adult Depression. Journal of Marriage and the Family. 1999, 61: 1034-1045

61. Rostgaard T., Family Support Policy in Central and Eastern Europe – A Decade and a Half of Transition. Early Childhood and Family Policy Studies. UNESCO Education Sector. Nr. 8 -2004.

62. Selzer J. Consequences of Marital Dissolution for Children. Annual Review of Sociology. 1994 20: 235-366.

63. Smock P., Seefeldt K. Marriage on the Public Policy Agenda: What Do Policy Makers Need to Know from Research? National Powerty Center, 4(2), 2004.

64. Stankūnienė V. (ats.red.), Šeima ir gimstamumas Lietuvoje. Vilnius: LSFI, 1997.

65. Stankūnienė V. Demografinių procesų valdymas: teorija ir patyrimas. Vilnius: Technika, 1995.

66. Stankūnienė V., Eidukienė V., Gruževskis B., Jančaitytė R. ir kt. Paramos šeimai politika: samprata ir patyrimas. Vilnius: LFSI, 2001.

67. Stankūnienė V. (ats. red.) Lietuvos gyventojai. Vilnius: LSFI, 2001.

68. Stankūnienė V., Jasilionienė A., Mikulionienė S., Mitrikas A., Maslauskaitė A. Šeimos revoliucija? Iššūkiai šeimos politikai. Vilnius: STI, 2003.

69. Stankūnienė V., Jonkarytė A., Mitrikas A. (2003 a) Šeimos transformacija Lietuvoje: požymiai ir veiksniai. Filosofija. Sociologija. 2003 Nr. 2. p. 51-58.

70. Thompson E., Colella U. Cohabitation and Marital Stability: Quality or Commitment? Journal of Marriage and the Family. 1992, 54 (2): 259-267.

71. Thornton A. Influence of the Marital History of Parents on the Marital and Cohabitational Experiencs of Children. Americal Journal of Sociology. 1991, 96: 868-94.

72. Tomka M., Maslauskaitė A. u.a. Religion und Kirche in Ost(Mittel)Europa. Schwabenverlag, 1999.

73. Waite L., Gallagher M. The Case for Marriage: Why Married People are Happier, Healthier and Better-off Financialy. New York: Doubleday. 2000

74. Wilson W. The Truly Disadvantaged. Chicago: Chicago UP. 1987

75. Wolcott I. Strong families and satisfying marriages. Family Matters. 1999, 53, p. 21-31

76. Wolfinger N. Family structure homogamy: The effects of parental divorce on partner selection and marital stability. Social Science Research. 2003 Vol 32 (1), 80-98.

77. Wu Z. The stability of cohabitation relationships: The role of Children. Journal of Marriage and the Family. 1995, 57 , p. 231-36