Labai lėtai, labai neskubėdamas, bet vis dėlto

gruodis pradėjo barstyti snaiges, tuo primindamas, kad

žiema atėjo, o didžiausios metų šventės visai čia pat.

Mokykla jau pasipuošusi, o mokiniai jau ruošiasi

KALĖDŲ SENELIO sutikimui...

Kalėdos – tai šventinė eglutė, visų svajones

išpildanti diena.

Laikraščio redakcija nuoširdžiai sveikina visą

mokyklos bendruomenę su artėjančiomis šventėmis.

Būkit sveiki. Rūpinkitės vieni kitais ir džiaukitės

gyvenimu.

APIE KALĖDAS

Kalėdos yra būtinybė. Juk turi būti metuose bent

viena diena, kuri mums primintų, kad esame ne vien

dėl savęs, bet ir dėl kitų...

E.Sevareid

Kalėdos- tai ne dovanų išpakavimas, tai širdies

atvėrimas.

J. Maeditere

Jei namiškiai su mūsų dovanom pakeliui

nepaklydo,

Jeigu draugo žodžiai geri pro ausis nepraslydo,

Jei laiku parėjai, pasitinka namai,

Tai žinai, mes Kalėdas sutikom gerai.

M. Mikutavičius

Tas, kuris neturi Kalėdų širdyje, niekada neras jų

po Kalėdų eglute...

INTERVIU

Kol esame karantine, negalime dalyvauti

renginiuose, susitikti su draugais ir bendramoksliais,

atrandame gerą užsiėmimą- knygų skaitymą.

Nutariau pasidomėti, kokias knygas skaito mano

bendraamžiai, kokią knygą jie norėtų padovanoti

savo draugams.

ORINTA. Jeigu būtum Kalėdų senelis, kokią

knygą padovanotum savo draugui?

IEVA. Kokios gi Kalėdos be dovanų? O

geriausia dovana, manau, yra knyga. Neseniai per

literatūros pamoką skaitėme ištraukas iš Džono

Ronaldo Ruelio Tolkino knygos „Hobitas, arba Ten

ir atgal“. Susidomėjau, Susiradau knygą ir ją greitai

perskaičiau .Patiko, nes labai mėgstu knygas apie

maginę fantastiką. Knygą padovanočiau savo klasės

draugams.

SAMANTA. Neseniai

mama pasiūlė perskaityti

Annos Piwkovskos knygą

„Frančeska“. Labai patiko

ši knyga. Joje pasakojama

apie trylikmetės mergaitės

gyvenimą. Padovanočiau

ją geriausiems mano

draugams. NOJUS. Dažnai

lankausi mokyklos bibliotekoje. Biblioteka- tai

žmogaus dvasinių vertybių lobynas. Patinka

pasikalbėti su bibliotekininke. Ji visada papasakoja

apie naujausias ir įdomiausias knygas. Paskutinį kartą

pasiūlė paskaityti Katherinos Paterson knygą „Tiltas

į Teletabiją“, „Žiauriai“ gera knyga... Siūlau visiems

paskaityti. Manau, kad tai būtų geriausia dovana

kiekvienam mano bendraamžiui.

DIDŽIAUSIŲ METŲ ŠVENČIŲ

BELAUKIANT

Sako, reikia uždegti

žvakes ir po vieną sudeginti

reikia, kol ateis valanda,

atsinešus sudegintą laiką,

kada žemė liepsnos lyg

žvaigždė danguje pažadėta

virš juodos vienumos...

Reikia degint žvakes

kaip likimo tekėjimą lėtą, kol

neliks nė vienos, tik dangus

virš galvos vainikuotas.

Užsidekim žvakes – jei

laukimas ateinančio duotas.

D.Žibaitienė

ADVENTAS

Kristaus gimimo laukimo metas. Laukiant

švenčių pradedami pinti advento vainikai. Ši tradicija

iš pradžių turėjo religinę funkciją: pranešti, ypač

vaikams, kad artėja Kalėdos.

Šiais laikais advento vainikai puošia ne tik

tikinčiųjų namus, bet ir bažnyčias, aikštes.

Advento vainikais papuošėme ir savo klases.

Mokytojai mums priminė adveto vainiko atsiradimo

istoriją.

Mokinių taryba paragino kiekvieną klasę

pasipuošti kalėdines eglutes kabinetuose . Sumanyta

eglutėmis papuošti ir mokyklos koridorius. O, kokie

mes galime būti išradingi… Mokykloje iškart

pasidarė linksmiau.

Viltė

KAI DAR GALĖJOME BŪTI KARTU ...

Spalio 12 dieną 5a ir

5c klasės mokiniai lankėsi

Kauno Perkūno namuose

ir dalyvavo edukacinėje

programoje ,, Viduramžių

Kaunas“. Jos metu bus

daug judėjimo – mokiniai

aplankė du Kauno

architektūros paveldo

objektus – jėzuitų

vienuolyno apžvalgos

aikštelę bei seniausią

Kauno gyvenamą namą – gotikos architektūros perlą

– Perkūno namą. O taip pat susipažino su

pagrindiniais Kauno miesto kūrimosi istorijos faktais.

Nuo vienuolyno stogo atsiveria puiki senojo miesto

panorama. Aplink čia esančią turgaus aikštę telkėsi

miestiečių gyvenimas. Nuo čia matosi visi svarbiausi

miesto objektai: rotušė, bažnyčios ir vienuolynai,

miestą gynusi tvirtovė, Nemuno krantinė, kur ilgus

amžius buvo uostas, pirmosios miesto įmonės –

vaškinės liekanos ir, žinoma, gyvenamieji namai.

Daug pastatų, čia statytų prieš 500 metų, išliko, vieni

mažiau, kiti daugiau pasikeitę. Terasoje mokiniai

atliko praktinę užduotį – pasiskirstę grupėmis

žemėlapyje turėjo rasti kelis išvardintus objektus. Po

to vaikus aplankė

vieną gražiausių

Lietuvos

gotikinių namų –

Perkūno namą.

Čia tinkama vieta

susipažinti su

Kauno miesto

pradžios istorija.

Viduramžiškai pasipuošusi gidė papasakojo apie

kunigaikščio Vytauto 1408 metais miestui suteiktas

prekybos ir savivaldos privilegijas. Mokiniai skaitė

priesaiką, kurią turėjo duoti žmogus, norintis tapti

tikru miestiečiu. Šoko vieną bendruomeninį šokį,

kokį, tikėtina, čia beveik prieš 500 metų šoko

miesto burmistro svečiai. Taip pat išmoko

senoviniu būdu sulankstyti laišką.

5a ir 5c klasės mokiniai

TOLERANCIJOS DIENA

Lapkričio 16

dieną minima

Tarptautinė

tolerancijos diena.

Tolerancija- tai

pakantumas,

mandagumas,

pagarba kitiems,

supratimas, kad

kitas žmogus gali

skirtis nuo mūsų, ir

pripažinimas, kad jis

turi teisę būti kitoks

nei mes. Tolerancija-

tai supratimas, kad jie

yra tau lygūs ir turi

vienodas teises kaip ir

tu.

Tolerancijos diena buvo paminėta ir mūsu

progimnazijoje. Apie gerus tarpusavio santykius,

pagarbą šalia esantiems kalbėjomės su mokytojais,

psichologe, socialine darbuotoja. Pasidžiaugėme, kad

progimnazijoje nėra patyčių. Visi mokiniai jaučiasi

gerai ir saugiai.

Šiais mokslo metais Tolerancijos dienos

simbolis buvo MOZAIKA. Mes kiekvienas

skirtingomis spalvomis piešdami sudarėme vieną

didelį gražų paveikslą apie draugystę –

TOLERANCIJOS DĖLIONĘ.

Gabija

PASIDOMĖJOME...

Laikraščių ištakos – Senovės Romoje

Laikraščių – tokių, kokius mes juos esame įpratę

matyti dabar, ištakomis laikomi dar Senovės Romos

laikais leisti vyriausybės pranešimų biuleteniai. Jie

buvo išraižomi ant metalo ar akmens ir pakabinami

viešoje vietoje. Taip informaciją visuomenei skleisti

sumanė ir pradėjo Julijus Cezaris.

Dėl to, kokį leidinį galima pavadinti pirmuoju

spausdintu laikraščiu, kyla diskusijų.

Vienos versijos šalininkų teigimu, pirmasis

laikraštis atsirado 1566 metais Venecijoje. Tais

metais vyriausybė esą pradėjo leisti naujienas, kurios

buvo kabinamos ant sienos. Jas buvo galima

perskaityti susimokėjus nedidelės vertės monetą, kuri

buvo vadinama Gazetta. Iš pradžių šios naujienos

buvo rašomos ranka, vėliau imtos spausdinti. Kitos

versijos šalininkai pirmuoju pasaulio laikraščiu

vadina 1605 metais Strasbūre atspausdintą vokišką

laikraštį.

Lietuvoje pirmieji popieriniai laikraščiai

pasirodė apie 18 amžių.

Gabrielė

MOKINIŲ KŪRYBA

Greta Girskytė, 6a klasės mokinė

Aš esu Gretė Girskytė iš 6a klasės. Man patinka

mokytis. Patinka piešti, kepti pyragus, dekoruoti,

šokti. Visus darbus atlieku labai stropiai. Mėgstu

kurti. Rašau trupus pasakojimus. Paskaitykite. Gal

patiks?..

SENAMIESČIO LAIKRODŽIO

PASLAPTIS

Kadaise buvo toks miestelis Luleinas. Jis buvo

toks pat kaip ir kiti, bet turėjo vieną neįmintą

paslaptį...

Šilta vasaros diena. Martynas su Paulina ir kitais

draugais žaidžia krepšinį miestelio stadione.

Martynas – penkiolikmetis paauglys, kuris yra

užkietėjęs moksliukas ir mėgsta krepšinį, Paulina –

Martyno geriausia draugė, jai keturiolika, ji taip pat

labai gerai mokosi, domisi filosofija ir muzika. Jiems

bežaidžiant krepšinį laikrodis pradėjo mušti dvyliktą

valandą. Mergaitė atsisuko ir nesuprato, kodėl

laikrodis rodė dvyliktą valandą, nors turėtų rodyti po

dvylikos penkios. Paulina labai susidomėjo ir viską

pranešė Martynui. Kitą dieną abudu nuėjo į biblioteką

ir susirado knygų apie Luleino miestelį ir bandė rasti

informacijos apie miestelio laikrodį. Jie ten plušo iki

pat vakaro. Bet informacijos, kuri juos sudomintų,

nerado. Paulina ir Martynas grįžę namo puolė prie

kompiuterių ieškoti informacijos. Truputį

informacijos rado, bet ne tos, kurios tikėjosi. Jiems

vis tiek labai rūpėjo sužinoti, kas atsitiko laikrodžiui.

Jie sugalvojo padaryti eksperimentą. Paulina ir

Martynas eidavo į lauką ir stebėdavo laikrodį. Kai

laikrodis mušdavo dvyliktą valandą, visada jis

skubėdavo penkiomis minutėmis. Paulina prisiminė,

kad jos senelis jai pasakodavo daug istorijų apie

laikrodžių paslaptis. Ji viską papasakojo Martynui.

Jie nutarė nuvažiuoti pas Paulinos senelį ir viską

sužinoti. Atvažiavę vaikai papasakojo, kas dedasi su

Luleino miestelio laikrodžiu. Senelis pradėjo

pasakoti nuo to, kad Luleino miestelis yra seniausias

iš visų, kad senovėje žmonės visada tikėdavo, kad

skaičius PENKI neša sėkmę. Todėl kurdavo

laikrodžius, kad visada skubėtų penkiomis minutėmis

po dvylikos, o kodėl būtent po dvylikos, niekas

nežino. Senelis pasakė, kad prieš kelis šimtmečius

šalia Luleino miestelio buvo Eseno miestelis,

kuriame žmonės į senamiesčio laikrodžio sienelę

įdėdavo žemėlapį, kuriame būdavo nupieštas kelias į

lobio vietą. Senelis vaikams pasakė, kad jie niekam

nepasakotų šios paslapties, Vaikus šis pasakojimas

labai sudomino. Jie sugalvojo, kad reikia patikrinti ir

Luleino laikrodį. Paulina ir Martynas susitarė, kad

naktį lygiai dvyliktą eis patikrinti. Paulina ir

Martynas padėkojo

seneliui už sugaištą

laiką ir išvažiavo

namo ruoštis. Išaušo

jų valanda. Jiems

pasisekė, kad

miestelyje nebuvo

nei vieno žmogaus.

Vaikai įsibrovė į

bokštą, kur buvo

laikrodis. Paulina ir

Martynas atidarė

laikrodžio sienelę ir

rado žemėlapį. Jie

negalėjo patikėti, kad rado žemėlapį, kuris juos nuves

į lobio vietą. Paulina ir Martynas sulaukė ryto ir

žemėlapį nuvežė Paulinos seneliui. Jie paprašė, kad

senelis žemėlapį apžiūrėtų. Jis apžiūrėjo ir pasakė,

kad žemėlapis tikras. Paulina su Martynu susitarė,

kad savaitgalį važiuos lobio ieškoti. Kad būtų

saugiau, paprašė, kad senelis važiuotų kartu. Vaikai

tėvams pasakė, kad važiuoja su seneliu į iškylą

savaitgaliui. Jie susiruošė ir iškeliavo. Keliavo ilgai ir

pateko į labai gražią vietą. Paulina, Martynas ir

senelis dar gyvenime nebuvo matę tokios gražios

vietos. O ten buvo rūmai, labai gražus, blizgūs,

spalvoti. Užėję į vidų net nustebo, ten buvo tuščia ir

toli koridoriaus gale matėsi kažkas labai blizgaus.

Priėję arčiau rado dėžutę su užrašu: „Sveiki, radote

deimantą, kuris priklausė Giutersalo princesei“.

Paulina su Martynu lėtai atidarė dėžutę. Jie vos

neapako nuo deimanto blizgumo. Paulina, Martynas

ir senelis negalėjo atsigrožėti deimantu . Senelis kuo

greičiau norėjo nuvežti deimantą juvelyrams. Grįžę

po ilgos kelionės nuvežė deimantą juvelyrams, kad

nustatytų, ar jis tikras. Juvelyro atsakymas buvo:

„Taip!“ Jie rado keturiasdešimties metų senumo

deimantą. Kitą dieną apie jų žygdarbį rašė laikraščiai.

Vaikai išgarsėjo Luleino miestelyje. Valstybė

deimantui laikyti pastatė muziejų. O Paulinai,

Martynui ir seneliui leido apsigyventi tuose rūmuose,

kur rado deimantą. Paulina ir Martynas tikėjo, kad

deimantas atneš didžiulę sėkmę miesteliui ir jo

gyventojams.