camilla läckberg “ledo princesė”

Camilla Läckberg (Kamila Lekberg; g. 1974 m.) – švedų autorė, kurios trileriai stulbinamu greičiu užkariavo visą pasaulį. Ekonomistės išsila vinimą turinti trijų vaikų motina gyvena Stokholme, tačiau rašo apie mažutį šiaurės Švedijos miestelį Fjelbaką, kuriame pati užaugo. Kaip tik ten ir vyksta C. Läckberg trilerių veiksmas, nuo kurio negali atplėšti akių daugiau nei

30 šalių skaitytojai. Dešimties įtempto siužeto knygų autorės sėkmė – staigi, bet ne vienadienė; daugybė švedų trilerių gerbėjų visame pasaulyje pelnytai įvertino „Ledo princesę“ ir kitas istorijas, purtančias iš pažiūros idilišką Fjelbakos miestelį: 2005 m. Camilla Läckberg tapo Švedijos metų autore, 2006 m. ji tapo perkamiausia Švedijos rašytoja. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau nei 5 milijonai jos knygų egzempliorių.

„Ledo princesė“ pradeda trilerių seriją: Fjelbaka, kur gyvena tik 1000 gyventojų ir visi vienas kitą pažįsta; šcherai, saulėje mirguliuojantis vanduo, ramios įlankos, laiveliai… Saugu ir gera. Taip mano žurna-listė Erika Falk, į gimtąjį kaimelį atvykusi tvarkyti mirusių tėvų namo. Todėl ją taip sukrečia vaikystės draugės žūtis: gražuolė Aleksandra ran-dama vonioje perpjautais riešais, žiemos šaltis jos kūną pavertęs ledu. Sunku patikėti, kad tai savižudybė. Ši mirtis neduoda Erikai ramybės; rausdamasi draugės gyvenime, ji atskleidžia vis daugiau paslapčių. Kai prie tyrimo prisideda tyrėjas Patrikas Hedstriomas, kai kam ima dary-tis ankšta… Ar miestelio gyventojai pakęs kišimąsi į tai, kas turėtų likti už uždarų durų? Erikos ir Patriko tandemas įsuka skaitytoją į šiurpi-nantį verpetą, kunkuliuojantį po iš pažiūros ramiu ledu.

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-829-4

Lavono akys buvo gailiaširdiškai užmerktos, tik lūpos ryškiai mėlynos. Plonas ledo sluoksnis aptraukė liemenį, visiškai paslėpdamas apatinę kūno dalį.

l e d o p r i n c e s ė 3

iš švedų kalbos vertė Giedrė Žirgulytė

V I L N I U S 2 0 1 1

r o m a n a s

c a m i l l a l Ä c k b e r g4

© camilla läckberg, 2002 published by arrangement with nordin agency & okno literary agency, sweden© giedrė Žirgulytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2011© Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2011© „Tyto alba“, 2011

Udk 821.113.6-31 la63

isbn 978-9986-16-829-4

camilla lÄckbergisprinsessanForum, stockholm, 2007

isprinsessan:


1

Namas buvo apleistas ir tuščias. Šaltis skverbėsi per visas kertes. Vo-nią aptraukė plonas ledo sluoksnis. Ji buvo pradėjusi mėlynuoti.

Jam atrodė, kad ji ten guli kaip princesė. Ledo princesė.Grindys, ant kurių sėdėjo, irgi buvo šaltos kaip ledas, bet dėl šalčio

jis nekvaršino sau galvos. Ištiesęs ranką, ją palietė.Kraujas ant jos riešų buvo seniai sukrešėjęs.Jis mylėjo ją kaip niekad stipriai. Glostė jos ranką, lyg glostytų sie-

lą, dabar palikusią kūną.Išėjo neatsigręžęs. Tai nebuvo „sudie“, tik „iki pasimatymo“.


eilertas bergas nebuvo laimingas žmogus. kvėpavo sunkiai, pūs-čiodamas iš burnos baltus kvapo kamuoliukus, bet didžiausia savo bėda laikė ne sveikatą.

svėja jaunystėje buvo tokia gražuolė, kad jis vos ištvėrė lauk-damas, kada pasiguldys ją į vestuvinį guolį. atrodė švelni, meili ir drovoka. Jos tikroji prigimtis atsiskleidė po itin trumpo jau-natviškos aistros laikotarpio. griežtai laikė jį po padu kone pen-kiasdešimt metų. bet eilertas turėjo paslaptį. gyvenimo rudenį pirmą kartą matė šiokios tokios laisvės galimybę ir neketino jos pražiopsoti.

Visą gyvenimą plušo, buvo žvejys, bet uždarbio vos užtekda-vo svėjai ir vaikams išlaikyti. Jam išėjus į pensiją, jie gyveno iš visai mažų pajamų. Tuščiomis kišenėmis negalėjo pradėti gyven-ti vienas kur nors kitur. Tokia galimybė nusileido lyg dovana iš dangaus, ir juokingai paprasta. bet, jei kam nors norisi mokėti begėdiškus pinigus už kelių valandų darbą per savaitę, tai ne jo rūpestis. Jis neketino skųstis. banknotų šūsnis medinėje dėžėje už komposto krūvos įspūdingai išaugo vos per metus, ir greitai sukaups jų pakankamai, kad galėtų persikelti į šiltesnius kraštus.

sustojo atgauti kvapo paskutinėje stačioje įkalnėje ir pamasa-žavo artrito iškraipytas rankas. ispanija ar galbūt graikija atleistų šaltį, tarytum einantį iš vidaus. eilertas tikėjosi dar turįs mažiau-siai dešimt metų, kol ateis laikas nosį pastatyti į viršų, ir juos ke-tino kuo geriausiai nugyventi. Tad velniai griebtų, jei sumanytų juos praleisti namie su sene.

kasdienis pasivaikščiojimas ankstų rytą buvo jo vienintelis ra-mus laikas, be to, ir labai reikalinga mankšta. Visad eidavo tuo pačiu keliu, ir jo įpročius žinantys žmonės dažnai iškišdavo gal-


vą valandėlę šnektelėti. Ypač smagu būdavo pasikalbėti su gražia mergina iš namo pačioje kalvos viršūnėje prie Hokebakeno mo-kyklos. Ji čia atkakdavo tik savaitgaliais, visad viena, bet mielai skirdavo laiko šnektelėti apie orą ir vėją. panelė aleksandra taip pat domėjosi Fjelbakos praeitim, ir šią temą eilertas mėgdavo ap-tarti. mergina buvo daili ir pažiūrėti. kad ir senas, apie tai jis dar nusimanė. Žinoma, apie ją buvo liežuvaujama, bet, jei imsi klau-sytis bobų plepalų, greit nebeliks laiko niekam kitam.

maždaug prieš metus ji paklausė, ar jis nesutiktų užsukti į jos namą, kaip paprastai eidamas pro šalį penktadienio rytais. na-mas esąs senas, ir šildymo katilas, ir vandentiekis nepatikimi, o ji nemėgstanti savaitgaliais įžengti į šaltus namus. Ji duotų jam raktą, ir jis galėtų tik kyštelėti galvą pasižiūrėti, ar niekas nesu-gedę. apylinkėse pasitaikydavo įsilaužimų, tad jis galėtų taip pat dirstelėti, ar sveiki langai ir durys.

Užduotis atrodė ne itin varginanti, ir kartą per mėnesį jos pašto dėžutėje savo vardu jis rasdavo voką su, jo akimis, dosnia suma. be to, jam buvo malonu jaustis naudingam. Visą gyvenimą dirbus dykinėti buvo sunku.

Varteliai buvo persikreipę ir, pastumti į sodo tako pusę, pasiprie-šino. sniegas nenuvalytas, ir jis pasvarstė, ar nereikėtų kurio nors berniuko paprašyti padėti jai nukasti. Tai ne moterų darbas.

Jis sugrabaliojo raktą, saugodamasis neišmesti į gilų sniegą. Jei reikėtų atsiklaupti, niekad neatsistotų. prieangio laipteliai buvo apledėję ir slidūs, tad turėjo pasilaikyti turėklų. Jau ketino kišti į spyną raktą, bet pamatė, kad durys praviros. sutrikęs atidarė jas ir įžengė į prieškambarį.

– ei, ar kas nors yra namie?galbūt šiandien ji atvažiavo anksčiau? niekas neatsiliepė. išvy-

do iš burnos einantį kvapą ir ūmiai suvokė, kad name viešpatauja šaltis. staiga suglumo. name buvo atsitikę kažkas rimta, ir neat-rodė, kad tik sugedo šildymo katilas.


Jis perėjo kambarius. atrodė, niekas nepaliesta. namas tvar-kingas kaip visad. kasetinis vaizdo leistuvas ir televizorius savo vietose. apžiūrėjęs visą apatinį aukštą, eilertas užlipo į viršutinį. laiptai buvo statūs, ir jam teko stipriai įsitverti į turėklus. pir-miausia įėjo į miegamąjį. Jis buvo moteriškas, išrankiai apstatytas ir toks pat tvarkingas, kaip ir visas namas. lova paklota, o prie ko-jūgalio pastatytas lagaminas. daiktai neišpakuoti. staiga pasijuto kvailokai. galbūt ji atkako kiek anksčiau, aptiko sugedusį katilą ir išėjo ieškoti, kas galėtų sutaisyti. Vis dėlto pats tokiu paaiškinimu netikėjo. kažkas buvo atsitikę. Juto tai sąnariais, kaip kartais pa-jusdavo artėjančią audrą. atsargiai toliau apžiūrinėjo namą. kitas kambarys buvo įrengtas palėpėje nuolaidžiomis lubomis, su me-dinėmis sijomis. abipus židinio viena prieš kitą stovėjo dvi sofos. ant kavos staliuko gulėjo paskleisti keli laikraščiai, bet šiaip vis-kas buvo savo vietoje. Vėl nusileido į apatinį aukštą. ir čia viskas atrodė kaip pridera. nei virtuvė, nei bendrasis kambarys nepa-sikeitę. liko tik vonios kambarys. prieš praveriant duris kažkas privertė stabtelti. name tebebuvo visiškai ramu ir tylu. Valandėlę padvejojęs suprato, kad elgiasi mažumėlę juokingai, ir ryžtingai pastūmė duris.

po kelių minučių pasileido prie laukujų durų, kiek leidžia am-žius. paskutinę akimirką susigriebė, kad laiptai slidūs, ir įsitvėrė turėklų, kol nenudardėjo žemyn galva. nuplumpino sodo taku per sniegą ir nusikeikė – varteliai vėl užsikirto. ant šaligatvio sustojo, nežinodamas, ko griebtis. kiek žemiau ant kelio išvydo sparčiai žengiančią figūrą ir netrukus atpažino Turės dukterį eri-ką. Šūktelėjo jai sustoti.

Ji buvo pavargusi. mirtinai pavargusi. erika Falk išjungė kom-piuterį ir nuėjo į virtuvę įsipilti kavos. Jautėsi spaudžiama iš visų pusių. leidykla knygos rankraštį norėjo gauti rugpjūčio mėnesį, o ji buvo vos pradėjusi. knyga apie selmą lagerliof, penktoji jos


švedų rašytojų moterų biografija, turėtų būti geriausia, bet ji vi-siškai prarado norą rašyti. Tėvai mirė daugiau nei prieš mėnesį, bet šiandien jos sielvartas buvo toks pat gyvas kaip gavus žinią. iškuopti tėvų namų nepavyko taip greitai, kaip tikėjosi. Viskas žadino prisiminimus. kiekvieną dėžę pakuodavo daug valandų, nes su kiekvienu daiktu užplūsdavo vaizdai iš gyvenimo, kartais atrodančio labai arti, o kartais labai labai toli. bet pakavimo nepa-spartinsi. butas stokholme kol kas išnuomotas, ir ji tikėjosi taip pat sėkmingai rašyti pasilikusi tėvų namuose Fjelbakoje. namas selvike stovėjo nuošalokai, aplinka buvo rami ir tyli.

erika atsisėdo verandoje ir nužvelgė šcherus. Jų vaizdas visad at-imdavo kvapą. kiekvienas metų laikas atnešdavo naują įspūdingą reginį, o šiandien išlindusi akinanti saulė storą jūros ledą užliejo žė-rinčios šviesos kaskadomis. Tėvui būtų patikusi tokia diena.

Jai užgniaužė gerklę, ir staiga oras name pasidarė troškus. nu-sprendė pasivaikščioti. Termometras rodė penkiolika laipsnių šalčio, ir ji apsitūlojo keliais sluoksniais. Vis dėlto išėjo pro duris sužvarbusi, bet žengdama žvaliu tempu netrukus sušilo.

lauke buvo nepaprastai tylu. aplink jokių žmonių. girdėjo tik savo kvėpavimą. Vasaros mėnesiais būdavo visai kitaip. Tuo-met gyvenimas miestelyje virte virdavo. erika vasarą Fjelbakos vengdavo. nors žinojo miestelio išlikimą priklausant nuo turiz-mo, vis tiek negalėjo atsikratyti įspūdžio, tarsi kiekvieną vasarą jį pultų milžiniškas spiečius skėrių. Turistai, daugiagalvė pabaisa, iš lėto, metai po metų rijo seną žvejų kaimą, supirkdami pakrantės namus, ir devynis mėnesius per metus jį paversdavo vaiduoklių gyvenviete.

Žvejyba šimtmečius buvo Fjelbakos pragyvenimo šaltinis. rūsti aplinka ir nuolatinė kova už būtį, kai viskas priklauso nuo to, atplauks ar neatplauks silkės, kaimiečius padarė griežtus ir stip rius. paskui Fjelbaka tapo vaizdinga ir ėmė traukti turistus su storomis piniginėmis. Tada žvejyba neteko savo reikšmės kaip


pajamų šaltinis, ir erika tarėsi matanti, kaip vis labiau linksta nuolatinių gyventojų sprandai. Jaunimas išsikėlė, o senukai sva-jojo apie pradingusius laikus. Ji pati buvo viena iš daugybės pasi-rinkusiųjų išvažiuoti.

Ji vėl paspartino žingsnį ir pasuko į kairę prie kalvos, vedančios į Hokebakeno mokyklą. artėdama prie viršūnės, išgirdo eilertą bergą šaukiant kažką nesuprantama. mojuodamas rankomis jis ėjo prie jos.

– Ji negyva.eilertas stipriai kvėpė orą žiopčiodamas, iš jo krūtinės veržėsi

bjaurus gargesys.– nurimk, eilertai. kas atsitiko?– Ji guli ten negyva.Jis parodė į didelį šviesiai mėlyną namą pačioje kalvos viršūnė-

je ir kartu meldžiamai žiūrėjo į eriką.praėjo valandėlė, kol erika suprato, ką jis sako, bet žodžiams

įsmigus į galvą pastūmė užsispyrusius vartelius ir nupūškavo prie laukujų durų. Jis buvo palikęs duris praviras, ir ji atsargiai peržen-gė slenkstį nežinodama, ko tikėtis. kažkodėl neketino paklausti.

eilertas laukiamai nusekė iš paskos ir nebyliai parodė į vonios kambarį apatiniame aukšte. erika neskubėjo, atsigręžė ir klausia-mai pasižiūrėjo į eilertą. išblyškęs plonu balsu jis ištarė:

– Ten, viduj.erika šiame name buvo seniai, bet kadaise gerai jame orienta-

vosi ir prisiminė, kur yra vonios kambarys. nors drabužiai buvo šilti, ją krėtė šaltis. Vonios kambario durys pamažu prasivėrė į vidų, ir ji įžengė.

gerai nežinojo, ko tikėjosi, išgirdusi šykščią eilerto informa-ciją, bet išvysti kraują jos niekas neparengė. Visas vonios kamba-rys buvo išklotas baltomis koklių plytelėmis, tad kraujas vonioje ir aplink ją dar sustiprino įspūdį. akimirką kontrastas jai atrodė gražus, kol suvokė, kad vonioje guli tikras žmogus.


kūnas mirgėjo nenatūraliais baltais ir melsvais atspalviais, ta-čiau erika bemat ją atpažino. Tai buvo aleksandra Vijkner, mer-gautine pavarde karlgren, iš šeimos, kuriai priklausė šis namas. Vaikystėje jos buvo geriausios draugės, bet nuo to laiko tarytum prabėgo visas gyvenimas. dabar moteris vonioje atrodė svetima.

lavono akys buvo gailiaširdiškai užmerktos, tik lūpos ryškiai mėlynos. plonas ledo sluoksnis aptraukė liemenį, visiškai paslėp-damas apatinę kūno dalį. kruvina dešinė ranka glebnai karojo ant vonios krašto į sukrešėjusio kraujo klaną ant grindų įmerktais pirštais. ant vonios krašto gulėjo skutimosi peiliukas. kita ranka matėsi tik virš alkūnės, dalis jos buvo po ledu. iš ledo kyšojo ir ke-liai. ilgi šviesūs aleksės plaukai, vėduokle išsiskleidę per vonios galvūgalį, atrodė trapūs ir šarmoti.

erika ilgai stovėjo žiūrėdama į draugę. drebėjo ir iš šalčio, ir dėl makabriško paveikslo iliustruojamos vienatvės. paskui iš lėto pasitraukė iš vonios kambario.

Vėliau viskas vyko lyg per miglą. mobiliuoju telefonu ji paskam-bino budinčiam gydytojui ir su eilertu palaukė, kol jis atvažiuos greitąja. Jautėsi ištikta šoko, kaip gavus pranešimą apie savo tėvus, ir parsiradusi namo tučtuojau įsipylė pilną taurelę konjako. galbūt daktaras šito nebūtų prirašęs, bet jos rankos liovėsi tirtėjusios.

aleksės vaizdas grąžino ją vaikystėn. nuo tada, kai jos buvo ge-riausios draugės, prabėgo daugiau nei dvidešimt penkeri metai, bet, nors per tą laiką jos gyvenime pasitaikė daug žmonių, aleksė vis dar buvo artima širdžiai. Tuomet jos abi buvo tik vaikai. suau-gusios tapo svetimos. Vis dėlto erikai buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad aleksė nusižudė, – tik taip galėjo paaiškinti tai, ką išvydo. Toji aleksė, kurią pažinojo, buvo gyviausia ir labiausiai pa-sitikinti savimi iš jos pažįstamų žmonių. graži, savimi pasikliau-janti moteris, trykštanti energija, verčiančia praeivius atsigręžti. iš nuogirdų erika žinojo, kad gyvenimas, kaip ir ji visad manė,


aleksei buvo dosnus. Ji vadovavo dailės galerijai geteborge, buvo ištekėjusi už dalingo ir gražaus vyro, gyveno dvaro rūmus prime-nančiame name serio saloje. bet, matyt, kažkas nepasisekė.

Ji pajuto poreikį prasiblaškyti ir susuko sesers numerį.– miegojai?– Juokauji? adrianas pažadino mane trečią nakties, o kai paga-

liau apie šeštą užmigo, pabudo ema ir užsimanė pažaisti.– ar nors kartą negalėjo atsikelti lukas?kitame linijos gale stojo ledinė tyla, ir erika prikando liežuvį.– Šiandien jo laukia svarbus susirinkimas, ir jam reikia pailsėti.

be to, kaip tik dabar jo darbe baisi suirutė, įmonė išgyvena kritinį strateginį tarpsnį.

anos balsas pakilo, ir erika išgirdo isterijos gaidelę. lukas visad turėdavo parankų pasiteisinimą, ir ana veikiausiai tiksliai jį pacitavo. Jei nebūdavo svarbaus susirinkimo, jis jausdavosi iš-vargintas visų sunkių padarytų sprendimų arba jo nervai visai pairdavo, nes, anot paties luko, geras verslininkas patiria didžiulį spaudimą. Tad visa atsakomybė už vaikus gulė ant anos. kai jos susitiko per tėvų laidotuves, su žvitria trimete ir keturių mėnesių kūdikiu trisdešimtmetė ana atrodė dešimčia metų vyresnė.

– Honey, don’t touch that.– rimtai kalbant, ar tau neatrodo, kad jau laikas pradėti kalbėti

su ema švediškai?– lukas mano, kad namie turim kalbėti angliškai. sako, prieš

jai pradedant lankyti mokyklą vis tiek grįšim į londoną.erikai atsibodo klausytis žodžių: „lukas mano, lukas sako,

lukui atrodo, kad...“ Jos akimis, svainis buvo puikus pirmarūšio nenaudėlio pavyzdys.

ana sutiko jį dirbdama už valgį ir būstą londone ir iškart su-sižavėjo didžiuliu dėmesiu, rodomu dešimčia metų vyresnio da-lingo biržos maklerio luko maksvelo. Ji atsisakė visų planų stu-dijuoti universitete ir savo gyvenimą skyrė tam, kad taptų tobula


ir išvaizdžia žmona. Vienintelė bėda, kad luko buvo neįmanoma patenkinti, ir ana, nuo vaikystės visada dariusi ką nori, gyvenda-ma su luku visiškai ištrynė savo asmenybę. kol nebuvo vaikų, erika dar tikėjosi seserį atgausiant protą, paliksiant luką ir pra-dėsiant gyventi savo gyvenimą, bet gimus emai, o paskui adria-nui pagaliau suprato, kad svainis, deja, Švedijoj pasiliks.

– siūlau palikti luko temą ir jo nuomonę apie vaikų auklėjimą. ką tetos numylėtiniai prikrėtė nuo ano karto?

– na, kaip paprastai, tu žinai... emą suėmė staigus įniršis ir, kol ją aptikau tai darant, spėjo sukarpyti kūdikio kraitelį, o adrianas tris dienas arba vėmė, arba be perstojo rėkė.

– atrodo, tau reikėtų kiek pakeisti aplinką. ar negali pasiėmusi vaikus atvažiuoti čia savaitei? be to, man reikėtų, kad padėtum peržiūrėti krūvą daiktų. netrukus turėsim imtis ir visų popierių.

– Taip... mes ketinom apie tai pasikalbėti.kaip visad, kai ana būdavo priversta spręsti ką nors nemalo-

naus, jos balsas ėmė drebėti.erika bemat pastatė ausis. Šitas „mes“ kėlė nerimą. kai tik lu-

kas prikišdavo nagus, paprastai naudos turėdavo pats, o ne visi kiti suinteresuotieji.

erika laukė, gal ana dar ką nors pasakys.– Juk mudu su luku ketinom grįžti į londoną, kai jis pastatys

ant kojų Švedijos filialą. mes tikrai neketinom rūpintis šio namo išlaikymu. Tau taip pat jokio džiaugsmo kamuotis su didžiuliu namu kaime, turiu omeny, neturint šeimos ir...

stojo kurtinanti tyla.– ką nori pasakyti?erika apsuko aplink smilių garbanotų plaukų sruogą – nuo vai-

kystės taip darydavo susinervinusi.– na... lukas mano, kad namą reikia parduoti. mes neišga-

lėsim jo išlaikyti ir prižiūrėti. be to, grįžę į londoną, norėtume nusipirkti namą kensingtone, ir, nors lukas uždirba tikrai gerai,


pardavus gauti pinigai stipriai pataisytų reikalą. noriu pasakyti, kad namas vakarų pakrantėje tokioje vietoje vertas kelių milijo-nų. Vokiečiai kraustosi iš galvos dėl vaizdo į vandenyną ir jūros oro.

ana toliau dėstė argumentus, bet erika jautėsi ganėtinai prisi-klausiusi ir padėjo ragelį vidury sakinio. ana paprastai išblašky-davo jos dėmesį.

anai ji visuomet buvo veikiau mama nei vyresnė sesuo. nuo vaikystės ją saugojo ir prižiūrėjo. ana buvo tikras gamtos vaikas, vijurkas, pasiduodantis savo troškimams ir negalvojantis apie pa-darinius. erika daugybę kartų, daugiau, nei galėtų suskaičiuoti, gel-bėjo ją iš keblios padėties. lukas išmušė iš jos tą spontaniškumą ir gyvenimo džiaugsmą. Šito erika labiausiai negalėjo jam atleisti.

iš ryto vakarykštės dienos įvykiai atrodė lyg blogas sapnas. erika miegojo kietai, be sapnų, bet vis tiek jautėsi lyg būtų tik nusnū-dusi. iš nuovargio maudė visą kūną. pilvas grėsmingai gurgė, bet greitai dirstelėjusi į šaldytuvą suprato – prieš pusryčius turės ap-silankyti „evos produktuose“.

miestelis buvo tuščias ir prie ingridos bergman aikštės ne-simatė nė ženklo prekybos, klestinčios vasaros mėnesiais. ma-tomumas buvo geras, be rūko ir dulksnos, ir erika įžiūrėjo net atokiausią Valio salos kyšulį, išryškėjusį prie horizonto ir kartu su krokholmenu apibrėžiantį siaurą vandens taką į tolimesnį salyną.

Tik kildama į galerbakeną ji susitiko praeivę. Šio susitikimo būtų mielai išvengusi ir nevalingai apsidairė kelio, kuriuo galėtų sprukti.

– labas rytas, – begėdiškai žvaliai sučiauškėjo elna pešon. – ar mūsų rašytojėlė vaikštinėja ryto saulėje?

erika mintyse sudejavo.– Taip, ketinau nueiti į „evą“ šiek tiek apsipirkti.


– Vargšele, turėtum būti baisiai sukrėsta po tokio siaubingo iš-gyvenimo.

elnos dvigubas pagurklis tirtėjo iš susijaudinimo, ir erika pa-manė, kad ji atrodo lyg nusipenėjęs žvirbliukas. Žalio atspalvio vilnonis paltas dengė kūną nuo pečių iki pėdų, darydamas vienos didelės beformės masės įspūdį. rankos stipriai spaudė rankinę. ant galvos krypavo neproporcingai maža skrybėlaitė. medžiaga priminė veltinį ir taip pat buvo nenusakomos samaninės spalvos. mažos akutės giliai įsodintos į apsauginį riebalų sluoksnį. dabar jos reikliai žiūrėjo į eriką. matyt, ji laukė atsakymo.

– Taip, nebuvo itin malonu.elna supratingai linktelėjo. – Taip, atsitiktinai užšokau ant ponios rosengren, ji pasako-

jo pravažiuodama prie karlgrenų namo mačiusi tave ir greitąją ir bemat supratusi, kad atsitiko kažkas baisaus. o kai vėliau po pietų atsitiktinai paskambinau daktarui Jakobsonui, išgirdau apie tragišką įvykį. Taip, žinoma, jis man tai pasakė itin konfidencia-liai. Juk gydytojai duoda tylos įžadą, ir jį reikia gerbti.

Ji supratingai linktelėjo, rodydama, kaip labai gerbia daktaro Jakobsono tylos įžadą.

– Tokia jauna ir visa kita. natūralu, kad kyla klausimas, kodėl. pati niekada neabejojau, kad ji atrodo baisiai persitempusi. nuo seno pažįstu jos mamą birgitą, ji visad buvo labai nervinga, o juk visi žino, kad šitai paveldima. be to, ji smarkiai užrietė nosį, tu-riu omeny birgitą, karlui erikui gavus puikų direktoriaus postą geteborge. Tuomet Fjelbaka tapo per prasta. kur ten, prireikė didmiesčio. bet aš tau sakau – pinigai laimės neatneša. Jei mergai-tė būtų augusi čia, užuot išrauta su šaknim ir perkelta į didmiestį, reikalai nebūtų šitaip susiklostę. man net rodos, jie išsiuntė varg-šę mergaitę į kažkokią Šveicarijos mokyklą, o juk žinom, kas to-kiose vietose dedasi. Taip taip, toks dalykas palieka žymę sieloje visam gyvenimui. kol gyveno čia, ji buvo visų laimingiausia ir


guviausia mergaitė. ar vaikystėj judvi nežaisdavot? na, dievaži, man atrodo, kad...

elna tęsė savo monologą, ir erika, nesulaukdama jos vardija-mų negandų galo, karštligiškai ėmė ieškoti dingsties nutraukti vis bjaurėjantį pokalbį. elnai stabtelėjus atsikvėpti, erika pajuto gerą progą.

– buvo labai malonu pasikalbėti, bet, deja, dabar turiu eiti. su-prantat, tiek daug reikia nuveikti.

Ji nutaisė kuo graudesnį veidą, tikėdamasi nukreipti elnos dė-mesį į kitą viliojančią temą.

– Taip, savaime aišku, brangioji. aš nepagalvojau. Tau tikriau-siai labai sunku po neseniai įvykusios šeimos tragedijos. dova-nok senai moteriai už nejautrumą.

Tuo metu elna jau buvo susijaudinusi kone ligi ašarų, tad erika tik maloniai linktelėjo ir paskubėjo atsisveikinti. su palengvėjimu atsidususi, nuėjo į „evą“ vangstydamasi kitų smalsių damų.

bet jai nepasisekė. buvo priekabiai iškamantinėta daugybės egzaltuotų fjelbakiškių ir nedrįso atsikvėpti iki pat savo namų. bet viena pastaba įstrigo galvon. aleksės tėvai vakar vakare atva-žiavo į Fjelbaką ir apsistojo pas birgitos seserį.

erika padėjo maisto krepšius ant virtuvės stalo ir ėmė kraustyti produktus. nors turėjo gerų ketinimų, krepšiai nebuvo tokie pil-ni gėrybių, kaip kad planavo įžengdama į parduotuvę. bet jei ne-nusipirktų skanėstų tokią apgailėtiną dieną, kada dar? lyg tyčia sugurgė pilvas, ir ji šleptelėjo ant lėkštės dvylika raudonų svorio sergėtojų taškų, įgavusių dviejų bandelių su cinamonu pavidalą, paskui išsivirė puodelį kavos.

Jautėsi nuostabiai sėdėdama ir žiūrėdama į pažįstamą vaizdą už lango, bet vis dar negalėjo priprasti prie namų tylos. Žinoma, pasilikdavo namie viena ir anksčiau, bet tai buvo ne tas pats. Tada tarytum kažkas būdavo šalia, suvokdavai, kad bet kurią akimirką kas nors gali įžengti pro duris. dabar namų siela buvo dingusi.


prie lango gulėjo tėtės pypkė, laukdama, kada ją prikimš taba-ko. kvapas tebetvyrojo virtuvėje, bet erikai atrodė, kad jis kas-dien silpnėja.

Jai visad patiko pypkės kvapas. Vaikystėje dažnai sėdėdavo tėvui ant kelių, užsimerkusi, įrėmusi galvą jam į krūtinę. pypkės dūmų buvo prisigėrę visi jo drabužiai, ir šis kvapas jos vaikystės pasaulyje reiškė saugumą.

erikos santykiai su motina buvo kur kas sudėtingesni. Ji nepri-siminė nė vieno sykio, kad augdama būtų sulaukusi iš motinos bent kokio švelnumo ženklo: stipraus apkabinimo, glamonės, pa-guodos žodžio. elsė Falk buvo griežta ir nepalenkiama moteris, palaikanti namie nepriekaištingą tvarką, bet niekad neleidžianti sau kuo nors pasidžiaugti gyvenime. labai religinga, kaip ir dau-guma bohusleno pakrančių bendruomenėse, ji užaugo mieste-lyje, tebeveikiamame pastoriaus Šartau mokymo. Jau vaikystėje ji buvo mokoma, kad gyvenimas būsiąs ilga kančia, atpildą gau-sianti kitame gyvenime. erika dažnai svarstė, ką geraširdis, links-mas tėvas matęs elsėje, ir paauglystėje kartą įsiutusi sviedė jam šį klausimą. Jis nesupyko. Tik atsisėdęs uždėjo jai ant peties ranką ir patarė taip griežtai motinos neteisti. kai kuriems žmonėms sun-kiau rodyti savo jausmus, paaiškino glostydamas iš pykčio raudo-ną jos veidą. Tada ji nepaklausė jo ir neabejojo, kad jis tik mėgina pridengti tai, kas erikai buvo labai aišku: motina jos niekad ne-mylėjo, ir šio pojūčio ji neatsikratys visą gyvenimą.

erika nusprendė pasiduoti staiga kilusiam norui aplankyti aleksandros tėvus. netekti tėvų sunku, bet vis tiek tai tam tikras natūralios tvarkos padarinys. netekti vaiko turėtų būti siaubinga. be to, jos su aleksandra kadaise buvo tokios artimos, kokios tik gali būti geriausios draugės. Žinoma, nuo to laiko prabėgo dvi-dešimt penkeri metai, bet daugybė šviesių vaikystės prisiminimų buvo artimai susiję su alekse ir jos šeima.


namas atrodė apleistas. aleksandros teta ir dėdė iš motinos pusės gyveno pušų gatvėje, pusiaukelėj tarp Fjelbakos centro ir selviko kempingo. namai stovėjo aukštai ant šlaito, o vejos staigiai leido-si prie kelio link vandens. laukujės durys buvo namo vidiniam kieme, ir erika sudvejojo prieš spausdama skambutį. Jis nuaidėjo ir nutilo. iš vidaus nebuvo girdėti jokio garso, ji jau ketino apsi-gręžusi eiti sau, bet durys pamažėle prasivėrė.

– pas ką jūs?– labas, aš erika Falk. Ta, kuri...sakinys pakibo ore. Ji pasijuto kvailai taip formaliai prisista-

tydama. aleksės teta Ula pešon puikiai žino, kas ji tokia. erikos mama ir Ula daug metų buvo aktyvios bažnytinės draugijos narės ir kartais sekmadieniais Ula užeidavo išgerti kavos.

Ula žingtelėjo į šalį, praleisdama eriką į priemenę. Visame name nedegė nė viena lempa. Žinoma, iki vakaro dar buvo kelios valandos, bet jau sroveno popietės prieblanda ir tįso ilgi šešėliai. iš kambario tiesiai už priemenės buvo girdėti prislopintas kūk-čiojimas. erika nusiavė batus ir nusivilko paltą. susigriebė judan-ti itin tyliai ir atsargiai, nes namo nuotaika kitaip elgtis neleido. Ula nuėjo į virtuvę, ir erikai teko pačiai susirasti kelią. kai įėjo į bendrąjį kambarį, rauda nutilo. ant sofų ir fotelių, sustatytų prie-šais milžinišką panoraminį langą, mėšlungiškai susikibę sėdėjo birgita ir karlas erikas karlgrenai. abiejų veidai buvo nudryžuo-ti ašarų, ir erika pasijuto įžengusi į itin privačią aplinką. galbūt nereikėjo nekviestai įsibrauti. bet dabar gailėtis buvo vėlu.

Ji atsargiai atsisėdo ant sofos priešais juos ir sunėrė rankas ant kelio. Jai įžengus į kambarį, niekas dar nebuvo prataręs nė žodžio.

– kaip ji atrodė?iš pradžių erika veik nesuprato, ko paklausė birgita. balsas

buvo silpnas lyg vaiko. Ji nežinojo, ką atsakyti.– Vieniša, – pagaliau ištarė ir tučtuojau pasigailėjo. – aš netu-

rėjau galvoj... – sakinys nutrūko ir susigėrė į tylą.


– Ji nenusižudė!birgitos balsas iškart suskambo tvirtai ir ryžtingai. karlas erikas

suspaudė žmonos ranką ir pritariamai linktelėjo. Tikriausiai jie pa-stebėjo skeptišką erikos veido išraišką, nes birgita pakartojo:

– Ji nenusižudė! pažįstu ją geriau nei kas nors kitas ir žinau, kad ji nebūtų galėjusi nusižudyti. Jai niekad nebūtų užtekę drąsos tai padaryti! Tu irgi turėtum šitai žinoti. Tu irgi ją pažinojai!

su kiekvienu skiemeniu ji po truputį tiesėsi, ir erika išvydo, kaip jos akys sukibirkščiavo. birgita mėšlungiškai tai sugniaužda-vo, tai atgniauždavo kumščius ir žiūrėjo erikai tiesiai į akis – vie-na iš jų turėjo nukreipti žvilgsnį į šalį. pirmoji pasidavė erika. Ji apsidairė kambaryje. kad tik nereikėtų žiūrėti į aleksandros mo-tinos sielvartą.

kambarys buvo jaukus, bet pagal erikos skonį galbūt mažu-mėlę per daug išpuoštas. Užuolaidos, meistriškai pakabintos, su didžiuliais raukčiais, derinosi su sofos pagalvėlėmis, pasiūtomis iš to paties stambių gėlių audinio. kur tik buvo laisvos vietos, stovėjo dailės mažmožiai. drožinėti mediniai dubenėliai, deko-ruoti kryželiu siuvinėtomis juostomis, dalijosi kambarį su por-celianiniais šunimis amžinai drėgnomis akimis. kambarį gelbė-jo tik panoraminis langas, pro kurį vėrėsi nuostabus vaizdas. eri-kai norėjos akimirką sustingti ir tik žiūrėti pro langą, nesileisti įtraukiamai į šių žmonių sielvartą. Tačiau ji vėl nukreipė žvilgsnį į karlgrenus.

– birgita, aš tikrai nežinau. su aleksandra mes buvom draugės prieš dvidešimt penkerius metus. aš ničnieko apie ją nežinau. Juk kartais pažįsti žmones ne taip gerai, kaip tau atrodo...

erika pati girdėjo, kaip neįtikimai tai skamba. Jos žodžiai at-šoko nuo sienų. Šįsyk prašneko karlas erikas. Jis išsilaisvino iš mėšlungiškų birgitos gniaužtų ir palinko į priekį, lyg mėginda-mas užsitikrinti, kad erika nepraleis nė vieno žodžio iš to, ką ke-tina pasakyti.


– Žinau, mes tarytum neigiam tai, kas įvyko, ir galbūt dabar at-rodom ne itin nuoseklūs, bet net jei aleksė dėl kokios nors prie-žasties būtų žudžiusis, ji niekad, kartoju, niekad nebūtų to dariu-si tokiu būdu! Tu tikriausiai prisimeni, kaip baisiai aleksė bijojo kraujo. bent truputėlį įsipjovusi, visiškai nesivaldydavo, kol kas nors užklijuodavo pleistrą. kartais pamačiusi kraują net nualp-davo. Todėl esu visiškai tikras – ji greičiau pasirinktų, pavyzdžiui, migdomuosius. nieku gyvu aleksė neįstengtų pasiimti skutimo-si peiliuko ir įsipjauti vieną, paskui kitą ranką. be to, kaip sako ir mano žmona, aleksė buvo gležna. ne kokia drąsuolė. reikia vidinės stiprybės, kad ryžtumeis nusižudyti. Ji tokios stiprybės neturėjo.

Jo balsas skambėjo atkakliai, ir, nors erika vis dar buvo įsiti-kinusi, kad klausosi dviejų nevilties apimtų žmonių, jų nuomo-nė vertė suabejoti. prisiminė, kaip vakar rytą, įžengusi į vonios kambarį, pajuto kažką negera. Žinoma, negalėtum pajusti ką nors gera aptikęs lavoną, bet kažkas nederėjo kambaryje. kaž-kieno buvimas, šešėlis. Tiksliau apibūdinti nemokėjo. Tebebuvo įsitikinusi, kad aleksandrą Vijkner kažkas privertė nusižudyti, bet negalėjo paneigti, kad atkaklus karlgrenų tvirtinimas ir jai sukėlė įtarimą.

staiga jai dingtelėjo, kad užaugusi aleksė labai panaši į mo-tiną. birgita karlgren buvo maža ir liekna, tokiais pat šviesiai geltonais plaukais kaip duktė, tik, kitaip nei ilgaplaukė aleksė, ji nešiojo elegantišką pažo šukuoseną. dabar vilkėjo juodai ir, nors sielvartavo, atrodė suvokianti, kaip stulbinamai atrodo dėl šviesios ir tamsios spalvų kontrasto. nežymūs judesiai išdavė jos tuštybę. ranka, atsargiai perbraukianti plaukus, tobulai pa-taisoma apykaklė. erika prisiminė, kad birgitos drabužinė per-sirenginėti mėgstančioms aštuonmetėms atrodė tikra meka, o papuošalų skrynelė buvo arčiausiai dangaus karalystės, kiek jos tada galėjo įsivaizduoti.


Šalia birgitos jos vyras atrodė kasdieniškai. anaiptol ne ne-patrauklus, tiesiog niekuo neišsiskiriantis. pailgas, siauras karlo eriko karlgreno veidas buvo išraižytas plonų raukšlelių, galva nuplikusi iki viršugalvio. ir jis vilkėjo juodai, bet, skirtingai nei žmoną, tai darė jį dar pilkesnį. erika pajuto, kad jai laikas išeiti. Ji klausė savęs, ko iš tikrųjų siekė, juos aplankydama.

Ji atsistojo, ir karlgrenai padarė tą patį. birgita reikliai pasižiū-rėjo į vyrą, žvilgsniu ragindama kažką sakyti. matyt, tai, ką jie ap-tarinėjo prieš užeinant erikai.

– mes norėtume, kad tu parašytum straipsnį apie aleksę. Bo-husläningen laikraščiui. apie jos gyvenimą, svajones – ir mirtį. sudomintum žmones jos gyvenimu ir asmeniu. Tai be galo daug reikštų birgitai ir man.

– bet ar ne geriau ką nors parašyti Göteborgs Posten? Turiu ome-ny, šiaip ar taip, ji gyveno geteborge. kaip ir jūs, tiesą sakant.

– Fjelbaka visad buvo ir bus mūsų namai. kaip ir aleksei. gali pradėti nuo pokalbio su jos vyru Henriku. mes su juo pasišnekė-jom, jis pasiruošęs tau padėti. savaime aišku, padengsime visas išlaidas.

Tuo, matyt, svarstymą jie laikė baigtą. iš esmės dar nesutikusi, už nugaros užsitrenkus durims, erika pasijuto stovinti lauke ant laiptų su Henriko Vijknerio telefono numeriu ir adresu rankoje.

nors, visai atvirai kalbant, iš tikrųjų ji nenorėjo imtis šios už-duoties, rašytojos galvoje ėmė bręsti mintis. erika nuvijo tą mintį ir pasijuto blogai vien dėl to, kad ji kilo, bet mintis buvo atkakli ir nepasidavė. Jos naujosios knygos idėja, ilgai ieškota idėja, nukrito lyg iš dangaus. pasakojimas apie lemties kelią. aiškinimasis, kas jauną, gražią ir akivaizdžiai privilegijuotą moterį privertė nusižu-dyti. Žinoma, ji neminės aleksės vardo, bet pasakojimas remsis jos atskleistais faktais apie draugės kelią į mirtį. erika buvo išlei-dusi keturias knygas, bet visos buvo kitų garsių moterų rašytojų biografijos. drąsos kurti savas istorijas vis dar neatsirasdavo, bet


ji žinojo laukianti galvoje atsirasiant knygas, kurias tereikia užra-šyti. Ši istorija galbūt duotų jai postūmį, laukiamą įkvėpimą. Tai, kad kadaise pažinojo aleksę, tik padėtų.

kaip žmogus šia mintim ji pasibjaurėjo, bet rašytoja džiūgavo.

Teptukas tepė ant drobės plačias raudonas juostas. Jis tapė nuo aušros ir dabar pirmąkart per keletą valandų atsitraukė pažiū-rėti į savo kūrinį. neįgudusi akis matytų vien didelius raudo-nus, oranžinius ir geltonus lopus, bet kaip išmėtytus didelėje drobėje. Jam tai buvo aistros spalvomis atkurtas pažeminimas ir rezignacija.

Jis visad tapė tomis pačiomis spalvomis. iš drobės rėkė ir tyčio-josi praeitis, ir dabar jis vėl su stiprėjančiu įtūžiu ėmėsi teptuko.

dar po valandos nusprendė nusipelnęs pirmos ryto alaus skar-dinės. paėmė arčiausiai stovinčią, nepaisydamas, kad vakar va-kare keletą kartų nukratė į ją cigaretės pelenus. pelenų žvyneliai aplipo lūpas, bet jis toliau godžiai gėrė išsivadėjusį alų ir, iššlerpęs paskutinį lašą, nusviedė skardinę ant grindų.

pamautės, vienintelis drabužis, kurį jis vilkėjo, priekyje buvo geltonos nuo alaus ar išdžiūvusio šlapimo. sunku pasakyti, nuo katro. Tikriausiai nuo abiejų. riebaluoti plaukai krito ant pečių, krūtinė buvo balta ir įdubusi. apskritai andešas nilsonas darė griuvenos įspūdį, bet ant molberto stovintis paveikslas rodė ta-lentą, kuris ryškiai skyrėsi nuo paties dailininko nuopuolio.

Jis susmuko ant grindų ir atsirėmė į sieną priešais paveikslą. Ša-lia gulėjo neatidaryta alaus skardinė, ir jam patiko pokštelėjimas patraukus už žiedo. spalvos jam garsiai rėkė primindamos tai, ką didesnę gyvenimo dalį stengėsi pamiršti. kodėl, po velnių, ji da-bar ketina viską sugadinti! kodėl negali to reikalo palikti ramybė-je? Toji savanaudiška prakeikta šliundra, galvojanti tik apie save. Šalta ir nekalta kaip sušikta princesė. bet jis gerai žino, kas slypi po paviršium. Jie vieno miško paukščiai. bendro skausmo metai


juos formavo ir suvienijo, o dabar staiga ji tariasi galinti pakeisti nusistovėjusią tvarką.

– Velnias! – suriaumojo jis ir sviedė puspilnę skardinę tiesiai į drobę. Ši neplyšo, dar labiau įsiutindama, tik įlinko, o skardinė nukrito ant grindų. skystis aptaškė paveikslą, ir raudoni, oranži-niai, geltoni dažai ėmė tekėti susiliedami į naujus atspalvius. Jis stebėjo tai patenkintas.

dar buvo neišsiblaivęs po vakar – gėrė visą parą, tad alus ėmė greitai veikti, nors dėl smarkaus girtuokliavimo daugelį metų buvo atsiradusi didelė tolerancija alkoholiui. pamažėle įslydo į gerai pažįstamas ūkanas su senų vėmalų kvapu, pakibusiu šner-vėse.

Ji turėjo nuosavą buto raktą. priemenėje rūpestingai nusivalė ba-tus, nors suprato tik veltui švaistanti laiką. lauke buvo švariau. padėjo krepšius su maistu ir tvarkingai pasikabino paltą ant paka-bo. Šūktelti nebuvo prasmės. iki šio laiko jis tikriausiai nugeso.

Virtuvė buvo į kairę nuo priemenės, kaip visad nemaloniai prišnerkšta. krūvos kelias savaites neplautų indų kūpsojo ne tik kriauklėje, bet ir ant kėdžių bei stalo ir net ant grindų. Visur mė-tėsi nuorūkos, alaus skardinės ir tušti buteliai.

pravėrusi šaldytuvo duris ketindama padėti maistą, pamatė šį-kart atėjusi pačiu laiku. Jis buvo visiškai tuščias. per kelias minu-tes vėl jį prikrovė ir valandėlę ramiai pastovėjo kaupdama jėgas.

mažas butukas buvo vieno kambario, tad bendrasis kamba-rys ir miegamasis kartu. keletą ten stovinčių baldų parūpino ji, bet nedaug tegalėjo prisidėti, tad kambaryje karaliavo didžiulis molbertas prie lango. Viename kampe gulėjo pamestas apdriskęs čiužinys. Ji neišgalėjo nupirkti jam tikros lovos.

seniau mėgino jam padėti apsitvarkyti: valydavo, rankiodavo daiktus, skalbdavo jo drabužius ir net jį patį maudydavo. Tada dar tikėjo, kad viskas pasikeis. kad viskas praeis savaime. bet tai buvo


prieš daug metų. kažkurioj kelio daly jai pristigo jėgų. dabar jai užtekdavo pasirūpinti, kad jis bent turėtų ką valgyti.

dažnai geidė vis dar pajėgti. kaltė sunkiai slėgė pečius ir krū-tinę. kai klūpodama šluostydavo jo vėmalus, kartais jausdavosi atpirkusi trupučiuką kaltės.

pažvelgė į jį, sudribusį prie sienos. bjauriai dvokianti griuvena, bet nepaprastai talentingas. nesuskaičiuojamą daugybę kartų ji svarstė, kaip būtų susiklostę reikalai, jei tą dieną būtų nusprendu-si kitaip. dvidešimt penkerius metus kasdien svarstė, kaip būtų pakrypęs gyvenimas, jei būtų pasielgusi kitaip. dvidešimt penke-ri metai – ilgas laikas svarstyti.

kartais išeidama palikdavo jį gulėti ant grindų. Tik ne šian-dien. iš lauko skverbėsi šaltis, ir per plonas pėdkelnes grindys atrodė ledinės. Ji timptelėjo jį už rankos, glebnai nukarusios prie šono. Jis nereagavo. abiem rankom sugniaužusi riešą, nutempė prie čiužinio. mėgino ant jo užversti rankomis suspaudusi per liemenį ir krūptelėjo pajutusi koks jis suglebęs. Šiaip taip užri-deno ant čiužinio didžiąją dalį kūno. kadangi antklodės nebuvo, atnešė iš priemenės jo striukę ir užklojo. iš nuovargio uždususi atsisėdo. Jei ne rankų stiprybė, įgauta per daugybę tvarkymo ir valymo metų, sulaukusi tokio amžiaus su šitokiu uždaviniu nebū-tų susidorojusi. Ji nuogąstavo, kas atsitiks tą dieną, kai jai pritrūks ir fizinių jėgų.

Jam ant veido buvo užkritusi riebaluotų plaukų sruoga, ir ji švelniai nubraukė ją smiliumi. nė vienam gyvenimas nesusiklos-tė taip, kaip ji tikėjosi, bet savo likusį gyvenimą ji paskirs išsaugoti tam truputėliui, kurį jie dar turi.

Žmonės nusukdavo akis, kai susitikdavo juos gatvėje, bet ne taip greitai, kad ji nepastebėtų užuojautos. andešas buvo liūd nai pagarsėjęs visame miestelyje nuolatinis vietinės alkoholikų šut-vės narys. kartais jis pasigėręs strapaliodavo po miestelį, garsiai


užgauliodamas visus sutiktuosius. Jis sulaukdavo pasibjaurėjimo, o ji užuojautos. iš tikrųjų turėtų būti atvirkščiai. pasibjaurėjimo verta ji, o andešas nusipelno užuojautos. Jos silpnumas padarė jo gyvenimą tokį. bet ji daugiau niekad nebus silpna.

Ji sėdėjo kelias valandas, glostydama jam kaktą. kartkartėmis miegodamas jis krustelėdavo, bet jos prisilietimas nuramindavo. Už lango kaip paprastai bėgo gyvenimas, bet kambaryje laikas buvo sustojęs.

pirmadienis atnešė pliusinę temperatūrą ir lietaus pritvinkusius debesis. erika visad buvo atsargi vairuotoja, bet dabar važiavo dar lėčiau, kad spėtų išlyginti automobilį, jei kartais paslystų. Ji nebuvo itin įgudusi vairuotoja, bet mieliau rinkosi vienatvę auto-mobilyje, nei spūstį e6 greitajame autobuse ar traukinyje.

pasukus dešinėn į autostradą, kelias pagerėjo, ir ji išdrįso šiek tiek padidinti greitį. su Henriku Vijkneriu turėjo susitikti dvylik-tą valandą, bet iš Fjelbakos išvažiavo anksti ir laiko kelionei iki geteborgo buvo į valias.

nuo to laiko, kai išvydo aleksę šaltame vonios kambaryje, pirmąsyk prisiminė pokalbį su ana. Vis dar sunkiai įsivaizdavo, kad ana iš tikrųjų užsispirs parduoti namą. Vis dėlto tai buvo jų vaikystės namai, ir tėvai nusimintų, jei žinotų. Tačiau, įsikišus lu-kui, viskas įmanoma. suvokdama, kad jis dėl nieko nesigraužia, ji iškart pagalvojo, kad jie svarstys galimybę parduoti namą. lukas seniai smuko jos akyse, bet šis sumanymas pranoko kone viską, ką iki šiol buvo padaręs.

na, ką gi, prieš imdama rimtai jaudintis dėl namo, turi išsiaiš-kinti savo padėtį grynai teisiniu požiūriu. iki tol verčiau nekvar-šinti galvos dėl luko kėslų. dabar norėjo susikaupti būsimam pokalbiui su aleksės vyru.

Henrikas Vijkneris telefonu kalbėjo maloniai ir jai paskambi-nus jau žinojo, apie ką suksis šneka. Žinoma, ji galinti atvažiuoti


pasiklausinėti apie aleksandrą, jei straipsnis jos atminimui toks svarbus tėvams.

bus įdomu pasižiūrėti, kaip atrodo aleksės namai, nors eriką ne itin viliojo akistata su dar vieno žmogaus sielvartu. susitiki-mas su aleksės tėvais buvo širdį veriantis. kaip rašytoja ji labiau pageidavo stebėti tikrovę iš tolo. stebėti iš viršaus, saugiai ir ne-šališkai. kartu tai buvo galimybė susidaryti pirmą įspūdį, kokiu žmogumi aleksė tapo suaugusi.

nuo pirmos dienos mokykloje erika ir aleksė tapo neišski-riamos. erika be galo didžiavosi, kad ją drauge pasirinko aleksė, lyg magnetas traukusi visus, kas prie jos priartėdavo. Visi norėjo draugauti su alekse, nors ji visiškai nesuvokė savo populiaru-mo. Tam tikra prasme buvo uždara, kupina pasitikėjimo savi-mi – dabar, suaugusi, erika jį suvokė kaip itin neįprastą vaikui. Vis dėlto aleksė buvo atvira ir kilniaširdė ir, nors santūri, tikrai ne drovuolė. Tai ji pasirinko eriką kaip draugę. erika niekad nebūtų išdrįsusi pati priartėti prie aleksės. Jos buvo neišskiria-mos iki paskutinių mokslo metų, po kurių aleksė išsikraustė ir galutinai išnyko iš jos gyvenimo. aleksė darėsi vis uždaresnė, ir erika daugybę valandų sėdėdavo namie viena, apverkdama prarastą draugystę. paskui vieną dieną paskambino prie alek-sės namų durų, ir niekas neatsiliepė. net po dvidešimt penke-rių metų erika aiškiai prisiminė skausmą, kurį pajuto supratusi, kad aleksė išsikraustė jos net neįspėjusi ir neatsisveikinusi. Ji vis dar nesuvokė, kas atsitiko, bet tada vaikiškai prisiėmė kaltę, nusprendusi, kad aleksei tiesiog atsibodo.

erika vargais negalais išlaviravo per geteborgą serio kryptimi. po ketverių studijų metų universitete ji gerai pažinojo miestą, bet tuomet neturėjo automobilio, todėl geteborgas jai tebebuvo bal-ta dėmė žemėlapyje. Jei galėtų važiuoti dviratininkų takais, orien-tuotųsi kur kas geriau. nepasitikinčiam vairuotojui geteborgas buvo košmaras su daugybe vienkrypčių kelių, automobilių pri-


grūstų žiedinių sankryžų ir stresą keliančiu iš visų pusių artėjan-čių tramvajų pypsenimu. be to, jai atrodė, kad visi keliai veda į Hisingeną. Jei pasirinktų ne tą žiedą, būtinai ten atsidurtų.

Henriko kelio nuorodos buvo aiškios, ji rado adresą pirmu bandymu ir šįsyk išvengė Hisingeno.

namas pranoko visus lūkesčius. milžiniškas baltas amžių san-dūros statinys su vaizdu į jūrą ir nedidelė pavėsinė su šiltų vasaros vakarų pažadu. storo balto sniego dangalo paslėptas sodas buvo gerai suplanuotas ir vien dėl savo dydžio reikalavo rūpestingos sodininko specialisto priežiūros.

Ji pervažiavo gluosnių alėją ir pro aukštus pinučių vartus įrie-dėjo į žvyro kiemą priešais namą.

akmeniniai laiptai vedė prie stiprių ąžuolinių durų. Šiuolai-kiško skambučio nebuvo, tad ji smarkiai pabeldė dideliu durų belstuku. durys atsidarė tuoj pat. Ji bemaž tikėjosi būti sutikta kambarinės su krakmolyta prijuoste ir kyku, tačiau ją įleido vy-ras, kurį iškart suprato esant Henriką Vijknerį. Jis atrodė begė-diškai gražus, ir erika džiaugėsi išvažiuodama iš namų kiek labiau pasirūpinusi savo išvaizda. Ji įžengė į milžinišką prieškambarį ir išsyk pamatė, kad šis didesnis už visą jos butą stokholme.

– erika Falk.– Henrikas Vijkneris. kiek prisimenu, buvom susitikę pernai

vasarą. restorane prie ingridos bergman aikštės. – Taip, tikrai. „prieplaukos“ kavinėje. atrodo, vasara buvo ka-

dai kadės. Ypač kai dabar tokie orai.Henrikas mandagiai kažką sumurmėjo. Jis padėjo jai nusivilkti

paltą ir mostelėjo į svetainę prieškambario gale. erika atsargiai tūptelėjo ant sofos. net menkai nusimanydama apie antikvari-nius daiktus, suprato sofą esant seną ir galbūt labai vertingą. su-tiko išgerti Henriko pasiūlytos kavos. kol jis ruošė kavą, jie dar sykį persimetė keliais žodžiais apie bjaurų orą ir, jį vogčiomis ste-bėdama, erika nusprendė, kad jis neatrodo itin nuliūdęs. bet taip


pat žinojo, kad tai gali nieko nereikšti. skirtingi žmonės skirtingai sielvartauja.

Jis vilkėjo kasdienines puikiai išlygintas žalsvai rusvos spalvos kelnes ir dangiškus ralfo loreno marškinius. plaukai buvo tam-sūs, beveik juodi, ir elegantiškai apkirpti, nors ne itin kruopščiai sušukuoti. Tamsiai rudos akys darė jį truputėlį panašų į pietie-tį. Jai labiau patiko kur kas mažiau išpuoselėtos išvaizdos vyrai, vis dėlto negalėjo nepasiduoti tarytum iš madų žurnalo iškirpto gražuolio traukai. Henrikas ir aleksė turėjo būti nepaprastai žavi pora.

– koks nuostabiai dailus namas.– ačiū. aš iš ketvirtos kartos čia gyvenančių Vijknerių. mano

senelis pasistatė šitą namą amžiaus pradžioje, ir nuo tol jis pri-klauso šeimai. Jei sienos prabiltų...

Jis plačiai mostelėjo per kambarį ranka ir nusišypsojo erikai.– Taip, turėtum nuostabiai jaustis, kai aplink tave visa giminės

istorija.– ir taip, ir ne. Tai ir didelė atsakomybė. protėvių pėdomis ir

taip toliau.Jis sukrizeno, ir erikai neatrodė itin prislėgtas atsakomybės. Ji

pati jautėsi beviltiškai nederanti prie elegantiško kambario ir bergž-džiai stengėsi patogiai įsitaisyti ant gražios, bet spartietiškos sofos. galiausiai slinktelėjo ant paties kraštelio ir atsargiai sriubtelėjo ma-žuose „mokos“ puodeliuose patiektos kavos. mažylis pirštas krus-telėjo, bet ji atsispyrė pagundai jį atkišti. puodeliai buvo tartum pritaikyti atlenkti mažylį, bet ji numanė, kad tai veikiau atrodytų kaip parodija nei rafinuotumas. Valandėlę grūmėsi su savim prieš pyragaičių lėkštę ant stalo, bet pralaimėjo dvikovą su storu torto gabalu. Įvertino jį dešimčia raudonų svorio sergėtojų taškų.

– aleksei patiko šitas namas.erika ilgai svarstė, kaip pradėti pokalbį apie tai, kas iš tikrųjų ją čia

atvedė, ir buvo dėkinga, kai Henrikas pats prašneko apie aleksę.

Camilla Läckberg (Kamila Lekberg; g. 1974 m.) – švedų autorė, kurios trileriai stulbinamu greičiu užkariavo visą pasaulį. Ekonomistės išsila vinimą turinti trijų vaikų motina gyvena Stokholme, tačiau rašo apie mažutį šiaurės Švedijos miestelį Fjelbaką, kuriame pati užaugo. Kaip tik ten ir vyksta C. Läckberg trilerių veiksmas, nuo kurio negali atplėšti akių daugiau nei

30 šalių skaitytojai. Dešimties įtempto siužeto knygų autorės sėkmė – staigi, bet ne vienadienė; daugybė švedų trilerių gerbėjų visame pasaulyje pelnytai įvertino „Ledo princesę“ ir kitas istorijas, purtančias iš pažiūros idilišką Fjelbakos miestelį: 2005 m. Camilla Läckberg tapo Švedijos metų autore, 2006 m. ji tapo perkamiausia Švedijos rašytoja. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau nei 5 milijonai jos knygų egzempliorių.

„Ledo princesė“ pradeda trilerių seriją: Fjelbaka, kur gyvena tik 1000 gyventojų ir visi vienas kitą pažįsta; šcherai, saulėje mirguliuojantis vanduo, ramios įlankos, laiveliai… Saugu ir gera. Taip mano žurna-listė Erika Falk, į gimtąjį kaimelį atvykusi tvarkyti mirusių tėvų namo. Todėl ją taip sukrečia vaikystės draugės žūtis: gražuolė Aleksandra ran-dama vonioje perpjautais riešais, žiemos šaltis jos kūną pavertęs ledu. Sunku patikėti, kad tai savižudybė. Ši mirtis neduoda Erikai ramybės; rausdamasi draugės gyvenime, ji atskleidžia vis daugiau paslapčių. Kai prie tyrimo prisideda tyrėjas Patrikas Hedstriomas, kai kam ima dary-tis ankšta… Ar miestelio gyventojai pakęs kišimąsi į tai, kas turėtų likti už uždarų durų? Erikos ir Patriko tandemas įsuka skaitytoją į šiurpi-nantį verpetą, kunkuliuojantį po iš pažiūros ramiu ledu.

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-829-4

Lavono akys buvo gailiaširdiškai užmerktos, tik lūpos ryškiai mėlynos. Plonas ledo sluoksnis aptraukė liemenį, visiškai paslėpdamas apatinę kūno dalį.

camilla läckberg “ledo princesė”

Documents