Camilla Läckberg (Kamila Lekberg; g. 1974 m.) – švedų detektyvų karaliene vadinama autorė. Visų jos knygų veiksmas vyksta mažučiame šiaurės Švedijos miestelyje Fjelbakoje, kuriame augo pati rašytoja. Dešimties įtempto siužeto knygų autorės sėkmė staigi, bet ne vienadienė; daugybė švedų trilerių gerbėjų visame pasaulyje pelnytai įvertino šiurpias istorijas, nutinkančias

idiliškame miestelyje: 2005 m. Camilla Läckberg tapo Švedijos metų autore, 2006 m. – perkamiausia Švedijos rašytoja. Dabar pasaulyje parduota dau-giau nei 6 milijonai jos knygų egzempliorių.

„Pamokslininkas“ tęsia trilerių seriją, kurią pradėjo „Ledo princesė“ („Tyto alba“, 2011 m.): vėl tylioji ir jaukioji Fjelbaka, kur visi vienas kitą pažįsta. Saugu, ramu ir gera. Tačiau skaitytojui jau pažįstamų žur-nalistės Erikos ir tyrėjo Patriko Hedstriomo laukia antroji byla: mažas berniukas tarpeklyje aptinka lavoną. Po negyvos turistės kūnu polici-ja randa daugybę kaulų – kaip netrukus paaiškėja, prieš 24 metus din-gusių merginų palaikų likučius. Patrikas karštligiškai ieško sąsajų tarp nusikaltimų, bet jų, regis, neįmanoma rasti. Tačiau ima aiškėti, kad laisvosios bažnyčios pamokslininko Efraimo Hulto šeimoje knibžda daug paslapčių, o tada pradingsta dar viena mergaitė…

„Pamokslininkas“ – tikras lobis švedų detektyvų mėgėjams: išori-nis saugumas bei ramybė ir iškreiptas maniako mąstymas, drauge su religiniu fanatizmu kunkuliuojantis po apsimestinio padorumo luobu. Ir piktadarystės, parodančios, koks trapus mūsų įsivaizduojamas saugumas.

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-914-7

9 789986 169147

Su kuo jie turi reikalų? Su žudiku sadistu, laukusiu dvi- dešimt ketverius metus iki naujos piktadarystės? Apie kitus variantus net baisu pagalvoti…

c a m i l l a l Ä c k b e r g2

p a m o k s l i n i n k a s 3

iš švedų kalbos vertė Vytenė Muschick

V I L N I U S 2 0 1 2

r o m a n a s

c a m i l l a l Ä c k b e r g4

© camilla läckberg, 2004 published by arrangement with nordin agency & okno literary agency, sweden© Vytenė muschick, vertimas į lietuvių kalbą, 2012© Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2012© „Tyto alba“, 2012

UDk 821.113.6-31la63

isbn 978-9986-16-914-7

camilla lÄckbergpreDikanTenForum, stockholm, 2007

predikanten:

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai.Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

p a m o k s l i n i n k a s 5

Skiriu Micke

c a m i l l a l Ä c k b e r g6

p a m o k s l i n i n k a s 7

Diena žadėjo būti gera. Jis pabudo anksti, pirmiau už visą šei-mą, tyliai apsirengė ir nepastebėtas išsmuko iš namų. Jam pavy-ko nutverti riterio šalmą ir medinį kardą, tad dabar džiugiai juo mojuodamas straksėjo tuos šimtą metrų nuo namų iki karaliaus tarpeklio. akimirką stabtelėjo ir pagarbiai nužvelgė siaurą plyšį, perpus perskėlusį kalną. Tarpukalnė buvo siaura, dviejų metrų pločio, uolų sienos kilo gerus dešimt metrų į dangų, kur pamažu kopė ir vasaros saulė. Trys milžiniškos uolos, amžiams įstrigu-sios virš prarajos, atrodė itin vaizdingai. Ši vieta magiškai traukė šešiametį berniuką ir dar labiau viliojo todėl, kad prie karaliaus tarpek lio buvo draudžiama eiti.

Tarpeklis tokį pavadinimą gavo devyniolikto amžiaus pa-baigoje, kai Fjelbakoje apsilankė oskaras ii, bet berniukas dar nieko apie tai nežinojo, jam tai ir nerūpėjo – pasirengęs pulti ir iškėlęs kardą, jis iš lėto sėlino šešėliais. Tėtis jam pasakojo, kad filmo „ronja plėšiko duktė“ scenos prie pragaro tarpeklio nufil-muotos čia, karaliaus tarpeklyje, ir žiūrėdamas tą filmą jis pilve juto ypatingą kutulį pamatęs plėšikų vadą matį jojant tarpekliu. Žaisdamas jis kartais irgi tapdavo plėšiku, bet šiandien virto rite-riu. apskritojo stalo riteriu, kaip toje gražioje didelėje spalvotoje knygoje, kurią per gimtadienį gavo dovanų iš senelės.

sėlindamas per žemę nugulusius stambius akmenis ir kliau-damasis savo drąsa ir kardu, jis rengėsi pulti ugnimi spjaudantį milžinišką slibiną. Vasaros saulės spinduliai nesiekė tarpeklio gi-lumos, čia tebebuvo šalta ir tamsu. puiki vieta slibinams veistis. netrukus tam siaubūnui iš gerklės trykštels kraujas, ir po žūtbūti-nės kovos pabaisa nusibaigęs kris jam prie kojų.

akies krašteliu jis pamatė kažką įdomaus. Už didelio akmens

c a m i l l a l Ä c k b e r g8

raudonavo audinio skiautė, ir jį apėmė smalsumas. slibinas gali palaukti. o čia gal slypi lobis. Jis pabėgėjo, užsiropštė ant akmens ir dirstelėjo už jo. kokią akimirką atrodė, kad nusiris žemėn, bet kelias sekundes pamosavęs rankomis ir pasvirdinėjęs pusiausvyrą išlaikė. paskui neprisipažins, kad siaubingai persigando, bet kaip tik ta akimirka, be abejonės, buvo pati baisiausia per visą šešia-metį jo gyvenimą. Ten gulėjo kažkokia teta ir spoksojo į jį. gu-lėjo ant nugaros ir žvelgė tiesiai į jį sustingusiu žvilgsniu. pirma mintis buvo kuo greičiau nešti iš čia kudašių, kol ji nepagavo jo ir neiškvotė, kodėl žaidžia, kur nedera. Dar privers pasakyti, kur gyvena, paskui nutemps namo pas mamą su tėčiu, o tie tai tikrai užpyks ir paklaus, kiek galima kartoti, kad be suaugusiųjų eiti į karaliaus tarpeklį nevalia.

keista tik kad toji teta nė nekrustelėjo. nebuvo apsirengusi jo-kio drabužėlio, tad jis tuoj susigėdo, kad stovi čia ir žiopso į nuo-gą tetą. Už akmens matė raudonuojančią ne audinio skiautę, o rankinę, numestą prie pat moters, ir drabužių aplink visai nebuvo matyti. keista, kad ji guli išsinuoginusi. Juk šitaip šalta.

staiga pervėrė baisi mintis. o gal ši teta negyva?! kitaip nega-lėjo sau paaiškinti, kodėl ji taip ramiai guli. Širdis liepė jam šokti nuo akmens ir iš lėto trauktis nuo prarajos žiočių. porą metrų ati-tolęs nuo jų ir nuo negyvos tetos apsisuko ir iš visų jėgų pasileido namo. Jam neberūpėjo, gaus barti ar ne.

nuo prakaito permirkusi paklodė lipo prie kūno. erika vartėsi lovoje, tačiau niekaip negalėjo patogiai įsitaisyti ir užmigti. prie to prisidėjo ir šviesios vasaros naktys. Ji tūkstantąjį kartą priminė sau nepamiršti nusipirkti ir pasikabinti tamsias užuolaidas, tiks-liau – pavesti tą padaryti patrikui.

Jo taikus šnopavimas pašonėje beprotiškai erzino. kaip jam ne gėda šitaip drybsoti ir knarkti, kai ji kiauras naktis nė bluosto ne-sudeda? galų gale tai ir jo kūdikis. ar negalėtų bent iš užuojautos

p a m o k s l i n i n k a s 9

taip pat nemiegoti? Švelniai kumštelėjo jį tikėdamasi, kad pabus. Tačiau tas nė nekrustelėjo. niūktelėjo stipriau. Jis suniurnėjo, už-sitempė antklodę ir atsuko jai nugarą.

Dūsaudama erika apsivertė ant nugaros ir susidėjusi rankas ant krūtinės įsispoksojo į lubas. apvalus pilvas kaip koks dide-lis gaublys iškilo į viršų ir ji pamėgino įsivaizduoti savo kūdikį, plaukiojantį vandenyse jo tamsoje. gal čiulpiantį nykštį. kūdi-kio atvaizdas jos mintyse vis dar nebuvo tikroviškas. laukėsi jau aštuntą mėnesį, bet jai vis dar netilpo į galvą, kad viduje bręsta gyvybė. na, taip, netrukus viskas kuo tikriausiai paaiškės. erika jautė ir ilgesį, ir baimę. sunku galvoti, kas bus po gimdymo. Tiesą sakant, dabar ją vargino kitokia problema – ji nebegali miegoti ant pilvo. pažvelgė į šviečiančius laikrodžio skaičius. keturios ke-turiasdešimt dvi. gal įsijungus šviesą mažumėlę paskaityti?

po trijų su puse valandos ir vieno prasto detektyvo, kai jau no-rėjo ristis iš lovos, staiga šaižiai suskambo telefonas. kaip papras-tai ji padavė ragelį patrikui.

– klausau, čia patrikas, – prakalbo jis mieguistai. – Taip, žino-ma, prakeikimas, taip, būsiu po penkiolikos minučių. susitiksim ten, – pasisuko į eriką: – mus iškvietė, turiu eiti.

– bet juk tu atostogauji. ar negali tuo užsiimti kiti? – pati juto, kad balsas skamba irzliai, bet bemiegė naktis nuotaikos pakelti negalėjo.

– rasta nužudyta moteris. melbergas nori, kad atvažiuočiau ir aš. Jis irgi ten bus.

– nužudyta? kur?– Čia, Fjelbakoje. negyvėlę karaliaus tarpeklyje šįryt rado ma-

žas berniukas.patrikas suskubo rengtis ir ilgai neužtruko, nes liepos vidury

tereikia lengvų vasarinių drabužių. prieš išvirsdamas pro duris įsiropštė į lovą ir pabučiavo erikos pilvą ten, kur, kaip ji miglotai prisiminė, kadaise būta bambos.

c a m i l l a l Ä c k b e r g10

– lik sveikas, žmoguti. gražiai elkis su mama, o aš greit grįšiu namo.

paskui pakštelėjo ją į skruostą ir išskubėjo. erika atsidususi iš-siropštė iš lovos ir apsirengė vieną palapinės dydžio suknelių, nes pastaruoju metu nelabai turėjo iš ko rinktis. kad perprastų moti-nystės rūpesčius, perskaitė krūvą knygų, tačiau, jos manymu, visus tuos rašeivas, priskrebenusius apie nėštumo džiaugsmus, vertėtų išvilkus į aikštę viešai prikulti. bemiegės naktys, sąnarių skausmas, strijos, hemorojus, prakaitavimas ir hormoniniai pokyčiai – tai kur kas arčiau tiesos. ir ji, po galais, visai nespinduliuoja jokios vidinės šviesos! niurzgėdama nulipo laiptais žemyn išgerti pirmo puode-lio kavos. gal kiek prasklaidys niūrią miglą.

kai patrikas atvažiavo, virė karštligiškas darbas. karaliaus tarpek-lio prieigas juosė geltona juosta, ir jis suskaičiavo tris policijos automobilius ir vieną greitąją. Udevalos kriminalistai jau irgi darbavosi išsijuosę, ir jis puikiai žinojo, kad maklinėti po nusi-kaltimo vietą dabar nedera. Tai būtų pradžioko klaida, tačiau jo šefas komisaras melbergas lyg niekur nieko šmirinėjo tarp krimi-nalistų. Tie beviltiškai žvilgčiojo į jo batus ir drabužius, kiekvieną akimirką tūkstančiais plaušų, skaidulų, dalelių apsunkinančius ir taip nelengvą jų darbą. patrikas sustojęs už juostos pamojo mel-bergui, ir šis, didžiam jų palengvėjimui, perlipo užtvarą.

– sveikas, Hedstriomai.Jo balsas nuskambėjo šiltai, beveik džiaugsmingai, ir patrikas

nusistebėjęs tuoj tapo budresnis. minutėlę jam pasirodė, kad melbergas ketina jį apsikabinti, bet, laimei, apsiriko. Tačiau kaip jis pasikeitė! kai patrikas prieš savaitę išėjo atostogų, anas susi-raukęs sėdėjo prie rašomojo stalo ir niurzgė, kad atostogas aps-kritai derėtų atidėti.

melbergas nuoširdžiai kratė patrikui ranką ir plekšnojo per nu-garą.

p a m o k s l i n i n k a s 11

– ir kaipgi namuose sekasi vištelei perekšlei? ar greit kas nors išsiris?

– Daktarai sako, kad ne greičiau kaip po pusantro mėnesio.patrikas vis dar negalėjo perprasti, ko čia taip netikėtai džiū-

gauja melbergas, bet nustūmęs smalsumą į šalį stengėsi susikaup-ti prie to, dėl ko buvo iškviestas.

– o ką jūs čia radote?melbergas pasistengė, kad nuo veido dingtų šypsena, ir parodė

į šešėliuotą tarpeklio gilumą.– Šešiametis berniukas ankstų rytą paspruko iš namų tėvams

dar miegant ir tikėjosi netrukdomas tarp akmenų pažaisti riterį. Tačiau rado negyvą moterį. mus iškvietė po šešių penkiolika.

– ar kriminalistai nusikaltimo vietoje dirba seniai?– atvyko prieš valandą. pirmiausia atvažiavo greitoji, bet dak-

tarai tuoj pamatė, kad nebegali padėti ir medicinos pagalbos čia nebereikia, tad buvo leista dirbti kriminalistams. irzloki, pasaky-siu tau... aš tik mažumėlę apsižvalgiau, o jie, sakau tau, ėmė elgtis kaip kokie netašyti stuobriai. ką padarysi, jei visą dieną šliaužioji su pincetu ieškodamas kokios atplaišėlės, tai iš tiesų nejučia tam-pi šiknium.

pagaliau patrikas vėl atpažino savo šefą. Štai čia prakalbo tik-rasis melbergas. iš patirties patrikas žinojo, kad neverta mėginti pakeisti jo nuostatų. bus paprasčiau, jei leis jo žodžiams per vieną ausį įeiti, o per kitą išeiti.

– ką apie ją žinome?– kol kas nieko. atrodo daugmaž dvidešimt penkerių. Vienin-

telis daiktas, iš kurio galbūt ką nors ir išpešime, tai rankinė, šiaip ji nuogut nuogutėlė. o papai tikrai dailūs.

patrikas užsimerkė ir mintyse tyliai bėrė mantrą: „Jis jau greitai išeis į pensiją, greitai išeis į pensiją...“

melbergas netrikdomai tęsė:– iš pirmo žvilgsnio mirties priežastis neaiški, tačiau mergina

smarkiai kentėjo. Visas kūnas nusėtas mėlynių ir daugybė žaiz-

c a m i l l a l Ä c k b e r g12

dų, padarytų peiliu. a, ir dar, ji guli ant pilko patiesalo. Teismo patologas jau atvykęs ir ją apžiūrėjo, taigi, tikiuosi, greit išgirsim preliminarias išvadas.

– o mes neturime jokių pranešimų apie dingusias panašaus amžiaus moteris?

– ne, jokių. prieš savaitę pranešta apie dingusį vyrą, paskui pa-aiškėjo, kad jam tiesiog įgriso kiurksoti su žmonele kemperyje, tad dėjo į kojas nusičiupęs gražuolę „galeroje“.

patrikas pamatė, kad komanda baigė darbą ir rengiasi kelti negyvėlę į lavonmaišį. plaštakas ir pėdas pagal instrukcijas apvy-nioję polietileniniais maišeliais, kad neprarastų svarbių įkalčių, Udevalos kriminalistai įgudusiais judesiais įkėlė moterį į maišą. paskui įdėjo į plastikinį maišą ir patiesalą, ant kurio ji gulėjo, – jį irgi teks kruopščiai ištirti.

iš nuostabos jų veiduose ir iš to, kaip jie ūmiai nustėro, patrikas suprato, kad nutiko kažkas netikėto.

– kas ten?– nepatikėsi, bet čia visa krūva kaulų. ir dvi kaukolės. iš to,

kiek čia jų, spėju, kad greičiausiai užtektų dvejiem griaučiams.

p a m o k s l i n i n k a s 13

1979 metų vasara

Ją gerokai mėtė į šalis po Joninių dviračiu važiuojant namo. Šventė aud­ringai, viskas išėjo kiek kitaip, nei tikėjosi, bet tai nieko nereiškia. Ji juk suaugusi, gali elgtis, kaip patinka. Geriausia, kad bent kiek atitrūko nuo vaiko. Nuolat rėkiančio, reikalaujančio dėmesio ir švelnumo, bet ji negali jam to duoti. Juk tai vaikas kaltas, kad ji priversta gyventi moti­nos namuose, o toji niurzglė laiko įspraudusi į kertę, nors jai jau sukako dvidešimt. Stebuklas, kad šįvakar išspruko iš namų švęsti Joninių.

Jei ne vaikas, gyventų dabar sau viena, kaip nori, pati užsidirbtų pi­nigų. Kada panorėjusi išeitų, grįžtų, kai pačiai reikia, – niekas negalėtų jai nurodinėti. Bet su vaiku taip neišeina. Geriausia būtų buvę jo atsi­kratyti, bet toji ragana nesutiko, ir už klaidas dabar jai tenka mokėti vienai. Jei taip norėjo pasilaikyti vaiką, tai kodėl juo nepasirūpina?

Ta ragana, be abejonės, sukels audrą pamačiusi ją grįžtančią pa­ryčiais. O ji dar trenkia alkoholiu, pagirių tvaikas išliks iki pat ryto. Tačiau kas padaryta, padaryta. Taip nesilinksmino nuo pat vaiko gimimo.

Ji kirto sankryžą prie degalinės, dar kiek pavažiavo kelkraščiu. Tada pasuko kairėn, į Brekę, ir susvyravusi vos neįvairavo į pakelės griovį. Ištiesino dviratį ir padidino greitį, kad lengviau įveiktų pirmą stačią kalvą. Priešinis vėjas plaikstė plaukus, o šviesi vasaros naktis dvelkė ramybe. Ji sekundę užsimerkė ir prisiminė kitą šviesią vasaros naktį, kai vokietis užtaisė jai vaiką. Nuostabi, uždrausta naktis, bet tikrai neverta tos kainos, kurią dabar turi mokėti.

Ji vėl atsimerkė. Dviratis kažkodėl netikėtai sustojo, ir ji dar spėjo pamatyti, kaip sparčiai artėja žemė.

c a m i l l a l Ä c k b e r g14

grįžęs į Tanumshedės policijos skyrių, melbergas nugrimzdo į apmąstymus, o tai jam visai nebūdinga. patrikas, perkratyda-mas ryto įvykius, sėdėjo priešais jį poilsio kambaryje taip pat ne itin kalbus. Tiesą sakant, gerti kavą buvo per karšta, bet reikėjo ko nors budrumui atgauti, o alkoholis nelabai tiko. abu vėdavo-si prasisegę marškinius, kad bent kiek atvėstų. kondicionierius jau antra savaitė neveikė ir lig šiol nepavyko rasti, kas galėtų jį pataisyti. Dienai prasidėjus dar buvo galima kentėti, bet apie pusiaudienį temperatūra gerokai šoktelėdavo.

– kas čia, po galais, dedasi? – užsigalvojęs melbergas pasika-sė kažkur plaukų lizde, kurį susukdavo sau ant galvos slėpdamas plinkantį viršugalvį.

– Tiesą sakant, nieko nesuprantu. moters lavonas ant dvejų griaučių. Jei nebūčiau visiškai įsitikinęs, kad čia žmogžudystė, pamanyčiau, kad jaunimėlis pokštauja – iš biologijos kabineto nukniaukė griaučius ar panašiai. bet dabar nepaneigsi, kad mo-teris nužudyta. Vienas teismo medikas prasitarė, kad tie kaulai neatrodo labai švieži. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kur jie buvo. ar gulėjo atviroje vietoje, gairinami vėjo ir lietaus, ar kur nors palaidoti. Tikiuosi, teismo medikas galės bent apytiksliai nustatyti jų amžių.

– Taigi, kaip manai, kada gausim preliminarią jo ataskaitą? – suraukė melbergas prakaituotą kaktą.

– preliminarią ataskaitą turėtume gauti šiandien, greičiausiai prireiks dar poros dienų, kad galėtų ištirti kruopščiau. iki tol turi-me imtis darbo ir išsiaiškinti viską, kas mūsų jėgoms. o kur kiti?

melbergas atsiduso.

p a m o k s l i n i n k a s 15

– Josta pasiėmė laisvadienį. Jam kažkokios sumautos golfo varžybos. ernstas su martinu iškviesti į įvykio vietą. anika Te-nerifėje. matyt, manė, kad ir šiemet kiaurą vasarą lis. Vargšelė. Ji turbūt nelabai džiaugėsi išvažiuodama iš Švedijos, kai čia toks puikus oras.

patrikas pasižiūrėjo į melbergą vėl nustebintas tokio neįpras-to užuojautos protrūkio. Vyko kažkas keisto, tą jis tikrai galėjo pasakyti. bet nebuvo prasmės dėl to gaišti laiką ir laužyti galvą. reikėjo pagalvoti apie svarbesnius dalykus.

– Žinau, šią savaitę atostogauji, bet gal galėtum pagalvoti ir grįžti, padėtum su šia byla? ernstui trūksta fantazijos, o martinui patirties, tad mums tikrai reikia tavo pagalbos.

Toks prašymas paglostė patrikui savimeilę, ir jis beveik nedve-jodamas sutiko. Tikriausiai namie už tai atsiims, bet guodėsi tuo, kad per penkiolika minučių gali parsirasti, jei erikai ūmiai jo pri-reiktų. be to, per šituos karščius atsirado negeras polinkis vienas kitą nervinti, tai gal ir visai gerai, kad nesitrins namie.

– pirmiausia norėčiau išsiaiškinti, ar kas nepranešė, kad dingo moteris. mums reikia ieškoti plačiai, sakykim, nuo striomstado iki geteborgo. paprašysiu martino ir ernsto pasidomėti. man at-rodo, tai lengva, ir jie gali to imtis.

– gerai, labai gerai. Teisingas spendimas, tęsk taip ir toliau!melbergas pakilo iš už stalo ir patenkintas patapšnojo patri-

kui per petį. patrikas suprato, kad jam kaip visada atiteks visas darbas, o melbergui paskui visa garbė, bet kažkodėl daugiau tuo nebesipiktino.

atsidusęs sudėjo savo ir melbergo kavos puodelius į indaplo-vę. Šiandien kremo nuo saulės jam neprireiks.

– kelkitės, nemanykit, kad čia jums koks, po velnių, pensionas, kur kiaurą dieną galima drybsoti!

c a m i l l a l Ä c k b e r g16

balsas perskrodė tirštos miglos sluoksnius ir skausmingai suai-dėjo galvoje. Johanas atsargiai pramerkė vieną akį, bet apžlibintas saulėtos vasaros dienos šviesos tuoj vėl užmerkė.

– ir kokio galo... – metais vyresnis brolis robertas apsivertė lovoje ir užsidengė galvą pagalve. Toji išsyk buvo nuplėšta, ir jis murmėdamas atsisėdo lovoje. – Tai jau negali žmogus bent vieną rytą išsimiegoti.

– persimiegat kiekvieną rytą, nevykėliai. Jau beveik dvylika. Jei nesišlaistytumėt kiauras naktis ir neužsiiminėtumėt dievai žino kuo, tai ir nedrunytumėt čia ištisas dienas. bent kiek padėtumėt man su darbais. gyvenat čia ir mintat dovanai, du suaugę bernai, galėtumėt bent retsykiais padėt savo vargšei motinai – nemanau, kad prašau per daug.

solveiga Hult stovėjo sukryžiavusi rankas ant didžiulio pilvo. buvo nesveikai nutukusi ir tokia išblyškusi, tarsi niekada nebūtų iš namų kojos kėlusi. netrinkti plaukai tamsiomis sruogomis dri-ko aplink veidą.

– Jums kone trisdešimt, o vis dar gyvenat iš motinos kišenės. Tik pažiūrėkit – tikri vyrai. gal galėčiau paklausti, iš ko sau lei-džiate kiekvieną mielą vakarėlį švęsti? nė vienas nedirbat ir pi-nigų namams išlaikyti neduodat. sakau, jei čia būtų jūsų tėvas, tikrai neleistų šitaip lepintis! ar esat ką girdėję apie darbo biržą? ar ne prieš dvi savaites turėjot ten prisistatyti!

Dabar ir Johanas užsidengė galvą pagalve. pamėgino gintis nuo to nepaliaujamo zyzimo, netylančio kaip kokios nugrotos plokš-telės, tačiau ir jo pagalvė ūmiai nulėkė. Jis apdujęs atsisėdo, o pa-giringoje galvoje užgrojo, regis, visas dūdų orkestras.

– pusryčių stalas seniai nukraustytas. patys susirasite maisto šaldytuve.

Didžiulis solveigos užpakalis išliūliavo iš mažo kambario, kurį broliai vis dar dalijosi, ir ji užtrenkė paskui save duris. Tačiau jie nebedrįso vėl gultis į lovas ir abudu išsitraukę pakelius prisidegė

p a m o k s l i n i n k a s 17

po cigaretę. pusryčių bala nematė, bet cigaretė pažadina gyveni-mui ir maloniai kutena gerklę.

– puikiai vakar prasiėjom... – robertas nusijuokęs žiedeliais išpūtė dūmus. – aš gi sakiau, kad tuose namuose kalnai daiktų. Direktoriauja kažkokioje stokholmo įmonėje, užtat jokio mėšlo, tik tai, kas geriausia.

Johanas neatsiliepė. Visai kitaip negu vyresnis brolis, vog-damas jis nepajausdavo didesnio adrenalino pliūpsnio, dieną prieš ir po jusdavo pilve didelį šaltą baimės gumulą. Tačiau darė viską, ką sakė robertas, ir jam nė nekilo minties, kad gali būti kitaip.

Vakarykštis įsilaužimas dovanojo puikų grobį, tokio jie seniai nematė. Žmonės tapo pernelyg atsargūs ir vasarnamiuose nebe-laiko vertingų daiktų, nebent seną šlamštą, su kuriuo patys neži-no, ką daryti, arba aukcionuose pirktas senienas, dominančias tik žinovus, bet kaip laimikis šūdo vertas. bet vakar jie nugriebė nau-ją televizorių, vaizdo grotuvą, Nintendo žaidimų konsolę ir krūvą moteriškų papuošalų. robertas viską parduos savo įprastais ka-nalais, ir juodu gali tikėtis gana gražių pinigėlių. Tik ilgam jų ne-užteks. Vogti pinigai kišenėj dega ir per kelias savaites kažkaip vis išsenka. išleidžiami žaidimams, linksmybėms ir dosnioms išger-tuvėms ar vienam kitam daikteliui. Johanas žvilgtelėjo į segimą brangų laikrodį. gerai bent tiek, kad mamaitė nenumano, koks jis vertingas. Jei žinotų, kiek jis kainuoja, tikrai nebeužsičiauptų.

kartais Johanui atrodydavo, kad jis sukasi rate kaip kokia vo-verė, sukasi, o metai eina. nuo tada, kai jie buvo paaugliai, niekas nepasikeitė ir net dabar jis nematė jokių galimybių. o tą vienin-telę, kuri teikė prasmės jo gyvenimui, kruopščiai slėpė net nuo roberto. nujautė, kad nieko gero nebūtų, jei atvirai jam pasipa-sakotų. robertas nešvankybėmis tik viską apšniaukštų.

akimirką leido sau prisiminti, kaip švelniai jos plaukai lietė jo šiurkštų skruostą, o delnuose laikoma ranka atrodė tokia mažytė.

c a m i l l a l Ä c k b e r g18

– girdi, nesėdėk čia užsisvajojęs. Dar turim aibę reikalų.robertas atsistojo ir su lūpų kamputyje rūkstančia cigarete

nuėjo prie durų. Johanas kaip paprastai išslinko jam iš paskos. kitaip negalėjo.

Virtuvėje solveiga sėdėjo savo įprastoje vietoje. nuo pat vai-kystės, nuo tada, kai dar gyvas buvo tėtušis, matydavo ją sėdinčią čia ant kėdės prie lango, be perstojo pirštais sklaidančią tai, kas gulėdavo ant stalo. prisiminė, kad iš pradžių ji buvo graži, paskui metams bėgant ant veido ir kūno ėmė kauptis riebalai.

sėdėdavo tarsi pakliuvusi į kokį transą, o pirštai gyveno atskirą gyvenimą, be paliovos čiupinėjo ir glostė. Daugiau kaip dvide-šimt metų ji niurkosi su šitais velnio albumais, rūšiuoja ir tvarko. nusiperka naują albumą ir iš naujo klijuoja nuotraukas ir laikraš-čių iškarpas. gražiau, geriau. Jis ne kvailys, supranta, kad šitaip ji nori sulaikyti ir išsaugoti laimingus savo gyvenimo metus, bet kada gi pagaliau suvoks, kad jie jau seniai praėjo.

nuotraukos mena laikus, kai solveiga buvo graži. gražiausia jos gyvenimo akimirka, matyt, tapo santuoka su Johanesu Hultu, jaunesniuoju efraimo Hulto, garsaus Švedijos laisvosios bažny-čios pamokslininko, stambiausio ir turtingiausio ūkio savininko, sūnumi. Johanesas buvo gražus ir turtingas, o ji, kad ir neturtinga, gražiausia mergina visame bohuslėne, bent jau taip visi kalbėjo. o jei reikia įrodymų, užtenka jos išsaugotų straipsnių apie tai, kaip dvejus metus iš eilės ją išrinko gegužinių karaliene. Šiuos straipsnius ir gausybę nespalvotų jaunystės nuotraukų ji diena iš dienos rūpestingai dėliodavo ir perdėliodavo daugiau kaip dvi-dešimt metų. Žinojo, kad ana mergina po riebalų sluoksniais dar egzistuoja – nuotraukos padėjo ją išsaugoti, bet metai po metų ji slydo iš rankų ir vis labiau tolo.

mindamas broliui ant kulnų, Johanas pažvelgė per petį į moti-ną, sėdinčią virtuvėje prie stalo, ir išėjo. kaip robertas ir sakė, jų laukė krūva reikalų.

p a m o k s l i n i n k a s 19

erika svarstė, ar neišėjus trumpam pasivaikščioti, bet nutarė, kad neprotinga vaikščioti lauke, kai saulė pakilusi aukščiausiai ir oras vis labiau kaista. per visą nėštumą jautėsi nuostabiai, iki užgriū-vant šiai kaitrai. nuo tada ji vaikštinėja ratais kaip koks prakai-tuojantis banginis ir karštligiškai ieško vėsesnės vietos. patrikas, tegul Dievas jį laimina, sugalvojo nupirkti jai ventiliatorių, taigi nešiojasi jį dabar kaip didžiausią brangenybę po visus namus. Ta-čiau ventiliatorius turėjo vieną trūkumą – ji negalėjo nuo elektros lizdo nutolti toliau, negu siekė laidas, ir tai ribojo jos galimybes.

bet verandoje lizdas įrengtas patogioje vietoje, ir ji galėjo įsi-taisyti ant sofos, ventiliatorių pasistačiusi priešais ant stalo. Tik jokia padėtis netenkindavo jos ilgiau kaip penkias minutes, todėl ji nuolat sukiojosi ir vartėsi nuo šono ant šono ieškodama, kaip patogiau atsigulti. Vienokioje padėtyje pajusdavo pėdutės spyrį į šonkaulius, o kitokioje, matyt, kumštelio niuksą į pašonę ir vėl būdavo priversta apsiversti. kaip visa tai turės iškęsti dar daugiau kaip mėnesį, jai buvo visiška mįslė.

pagyveno su patriku tik pusę metų ir pastojo. keistas daly-kas, nė vienas iš jų dėl to nesunerimo. abu buvo kiek vyresni, gerai žinojo, ko nori, todėl pamanė, kad nebėra ko ilgiau laukti. Tik dabar, nėštumo pabaigoje, ji ėmė būgštauti. o gal juodu vis dėlto per trumpai pagyveno kartu prieš apsispręsdami? ar nepa-sikeis jųdviejų santykiai, kai staiga tarp jų įsispraus mažas sveti-mas žmogutis ir pareikalaus sau viso dėmesio, kurį pirmiau juodu skirdavo vienas kitam?

suprantama, pirmoji audringa, akla meilė praėjo, dabar jie didesni realistai ir stovi ant tvirtesnio kasdienybės pagrindo, ge-riau pažįsta vienas kito blogąsias ir gerąsias savybes. bet kokia banga per juos persiris ir kaip pasireikš blogosios savybės gimus vaikui? ar mažai ji skaitė ir girdėjo, kaip pašlyja porų santykiai per pirmuosius pirmagimio metus? na, taip, dabar nebėra ko apie tai nuolat galvoti. kas įvyko, įvyko, ir dabar juodu su pat-

c a m i l l a l Ä c k b e r g20

riku kiekviena savo kūno ląstele laukia vaiko atėjimo. galima tikėtis, kad tas abipusis laukimas padės įveikti pokyčių ir išban-dymų metą.

suskambus telefonui krūptelėjo. Vargais negalais pakilo nuo sofos vildamasi, kad skambintojas nepraras kantrybės ir nepadės ragelio, kol ji prisikas iki aparato.

– alio, klausau?.. ak, sveikas, koni!.. ačiū, gerai, tik šiek tiek man, storulei, per karšta... apsilankyti? Taip, žinoma... užsukite kada kavos... pernakvoti? Taaaip... – erika tyliai atsiduso. – Žino-ma, prašom, kada žadat?.. Šįvakar! Taip, ne, aišku, jokių proble-mų. paklosiu jums lovą svečių kambaryje.

nuvarginta padėjo ragelį. Turėti namą Fjelbakoje vasarą tikra bėda. staiga ima ir apsireiškia kokie nors giminaičiai ir pažįstami, kurie dešimt šaltų mėnesių buvo dingę kaip į balą. lapkritį jiems ne itin įdomu bendrauti, bet liepą jie ieško progos nemokamai pa-gyventi name ant jūros kranto. erika jau manė, kad šią vasarą juos paliks ramybėje, nes iki liepos vidurio niekas jų neieškojo. bet štai – paskambino pusbrolis konis ir pranešė su žmona ir dviem vaikais jau besantis pakeliui iš Trolhetano į Fjelbaką. ketina apsistoti tik vienai nakčiai, tai gal ji kaip nors ir iškęs. nemėgo nė vieno iš dviejų savo pusbrolių, bet taip jau buvo išauklėta, kad negalėjo jiems atsa-kyti, nors ir vertėtų, nes, jos manymu, abu veltėdžiai.

Šiaip erika labai džiaugėsi, kad juodu su patriku turi Fjelba-koje namą, kur gali priimti svečius – kviestus ir nekviestus. po netikėtos tėvų mirties svainis stengėsi visus priversti parduoti namą. bet sesuo ana pagaliau padarė galą jo fiziniams ir psichi-niams išpuoliams. išsiskyrė su luku, ir dabar namas priklausė tik jiedviem su erika. kadangi ana su abiem vaikais ir toliau gyveno stokholme, erika su patriku galėjo persikraustyti į namą Fjelba-koje ir prisiimti visas išlaidas. ateis laikas ir reikės galutinai iš-spręsti namo klausimą, bet dabar erika paprasčiausiai laiminga, kad jį išsaugojo ir gali jame gyventi ištisus metus.

p a m o k s l i n i n k a s 21

erika apsidairė ir nutarė, kad teks pasijudinti, jei nori, kad sve-čiams atvykus namai atrodytų daugmaž padoriai. pasvarstė, ką pa-sakys patrikas, sužinojęs apie netikėtą invaziją, bet paskui piktdžiu-giškai pagalvojo: jeigu jis vidury atostogų gali palikti ją vieną ir eiti į darbą, tai ji taip pat gali priimti svečius kada panorėjusi. Jau pamir-šo visai neseniai nė kiek neprieštaravusi, kad jo nebus namie.

kai ernstas su martinu grįžo į nuovadą, patrikas nutarė supažin-dinti juos su nauja byla ir pasikvietė į savo kabinetą. Šie susėdo priešais jį prie rašomojo stalo. buvo aiškiai matyti, kaip ernstas rausta iš pykčio, kad patrikas paskirtas bylos tyrimo vadovu, bet patrikas nekreipė į tai dėmesio. Tai melbergo reikalas, blogiausiu atveju teks išsiversti be ernsto pagalbos, jeigu jis atsisakys bend-radarbiauti.

– manau, jau girdėjote, kas nutiko.– Taip, girdėjome per policijos radiją, – atsakė martinas, jau-

nas entuziastingas policininkas. kitaip negu ernstas, jis sėdėjo pasitempęs kaip žvakė, ant kelių pasidėjęs bloknotą ir rankoje pasiruošęs rašiklį.

– Fjelbakos karaliaus tarpeklyje rasta nužudyta moteris. nuo-ga, nuo dvidešimt iki trisdešimt metų. po ja aptikome dar dviejų nežinomos lyties ir amžiaus žmonių griaučius, bet karlstriomas, kriminalistas ekspertas, spėja, kad jie pragulėjo ten ilgai. Turėsi-me nemažai darbo, nors jo ir taip per akis su mūsų įprastais įkau-šusiais mušeikomis ir išgėrusiais vairuotojais. anikos ir Jostos nėra, tai teks dar labiau pasiraitoti rankoves. Šiaip ir aš šią savaitę ketinau pelnytai atostogauti, bet sutikau grįžti į darbą ir melber-go prašymu vadovausiu tyrimui. klausimų yra?

Jis kreipėsi į ernstą, tik šis, matyt, vengė atvirai priešgyniauti ir greičiausiai ims burbėti jam už nugaros.

– sakyk, ko man imtis pirmiausia? – martinas panėšėjo į aptva-re nerimstantį eržilą ir nekantriai rašikliu bloknote braižė ratus.

c a m i l l a l Ä c k b e r g22

– norėčiau, kad duomenų bazėje peržiūrėtum visus gautus pranešimus apie, tarkim, per pastaruosius du mėnesius dingu-sias moteris. o gal ir per ilgesnį laikotarpį, kol teismo medikai ką nors išsiaiškins. nors, mano galva, žmogžudystė įvyko neseniai, gal prieš porą dienų.

– ar tu dar negirdėjai? – paklausė martinas.– ko?– Duomenų bazė neveikia. sistema lūžo, dirbsim senais patik-

rintais metodais.– na, štai. Velniškai laiku sugedo. ką gi, sprendžiant iš to, ką

sakė melbergas, ir kiek žinau pats, bent jau iki mano atostogų, mes negavome jokių pranešimų apie dingusius asmenis, todėl patarčiau skambinti visiems aplinkiniams policijos skyriams. skambink iš eilės visiems artimiausiems, o paskui tolesniems, supratai?

– na, taip, tik kiek plačiai man užgriebti?– Tiek, kiek prireiks, kol rasi, ką nors tinkama. o kai baigsim

kalbėtis, paskambink į Udevalą, gal jie turės kokių pirminių išva-dų, tuomet lengviau bus ieškoti.

– o man ką veikti? – paklausė ernstas, bet jo balse nebuvo nė kruopelės entuziazmo.

patrikas žvilgtelėjo į savo pastabas, kurias buvo užsirašęs kal-bėdamasis su melbergu.

– norėčiau, kad apklaustum tuos, kurie gyvena prie kara-liaus tarpeklio. gal kas ką matė arba girdėjo šią naktį arba rytą? Tarpeklyje dieną knibždėte knibžda turistų, vadinasi, kažkas tu-rėjo atgabenti palaikus, tiksliau, keletą palaikų, naktį arba pary-čiais. galime gana tvirtai teigti, kad įnešė pro pagrindinį įėjimą į tarpeklį, nemanau, kad žudikas iškilmingai būtų lipęs laiptais iš ingridos bergman aikštės. berniukas rado ją apie šeštą ryto, todėl tau reikia išsiaiškinti, kas vyko nuo devynių vakaro iki še-šių ryto. aš pats, manau, nusileisiu į mūsų archyvą. kažką man

p a m o k s l i n i n k a s 23

tai labai primena. Jaučiuosi taip, tarsi kažką apie tai žinočiau, bet... Jūs nieko neprisimenate? gal turite kokių minčių?..

patrikas išskėtė rankas ir pakėlęs antakius vylėsi sulaukti atsa-kymo, tačiau martinas su ernstu tik papurtė galvas. Jis atsiduso. ką gi, nėra kur dėtis, teks leistis į katakombas.

nežinodamas, už ką jam teko tokia nedalia, nors turėdamas laiko pagalvoti, gal ir būtų atspėjęs, patrikas sėdėjo giliame Tanumshe-dės policijos skyriaus rūsyje ir rausėsi tarp senų dokumentų. by-las dengė dulkių sluoksnis, bet, ačiū Dievui, jos buvo sutvarkytos. Dauguma surūšiuotos chronologine tvarka, ir jeigu jis dar gerai nežinojo, ko ieško, tai bent žinojo, kad tai turėtų būti čia.

parietęs kojas sėdėjo tiesiog ant akmeninių grindų ir meto-diškai vieną po kitos kraustė bylų dėžes. Žmonių likimai keliavo per jo rankas, ir jis nustebo pamatęs, kiek daug žmonių ir šeimų nuolat patenka į policijos akiratį. regis, polinkį nusikalsti iš tėvų paveldi vaikai, o iš jų ir vaikaičiai, dingtelėjo jam, kai į akis kelintą kartą pakliuvo ta pati pavardė.

suskambo mobilusis telefonas, ir ekrane jis pamatė, kad skam-bina erika.

– sveika, mieloji, viskas gerai? – paklausė, nors žinojo, ką ji at-sakys. – Taip, žinau, kad karšta. Tuomet sėdėk prie ventiliatoriaus, nieko čia daugiau nepadarysi... klausyk, mes čia narpliojam vie-ną žmogžudystę, ir melbergas nori, kad aš vadovaučiau tyrimui. ar tu neprieštarausi, jei aš to imčiausi ir porą dienų padirbėčiau?

patrikas sulaikė kvapą. geriau būtų pats paskambinęs ir paaiš-kinęs turįs grįžti į darbą, bet stengdamasis atitolinti tai, kas ne-išvengiama, pasielgė kaip tipiškas neatsakingas vyras. nors, kita vertus, ji juk puikiai žino, koks jo darbas. Vasara Tanumo polici-jai – pats karštymetis, jie tik pakaitomis gali išeiti atostogų, ir tai tik sutrumpintų, o tas kelias laisvas dienas niekada nebūna tikri, kad jų neiškvies atgal – viskas priklausė nuo to, kiek jų skyriui

c a m i l l a l Ä c k b e r g24

tekdavo muštynių, išgertuvių ir kitokių šalutinių turizmo padari-nių. Tačiau žmogžudystė juk visai kitas reikalas.

Jis vos nepraleido pro ausis, ką ji sako. – sakei, svečiai? kas? pusbrolis? – patrikas atsiduso. – ne, ką

čia sakysi. savaime aišku, būtų maloniau praleisti vakarą dviese, bet jeigu jie jau pakeliui, tai nieko nebepakeisi. Jie apsistos tik vie-nai nakčiai, ar ne?.. gerai, tada nupirksiu krevečių, turėsim kuo juos pavaišinti. Jas lengva paruošti, nereikės tau stengtis ir daug gaminti. būsiu namie apie septynias. bučkis.

Įsikišo telefoną į kišenę ir toliau naršė po dėžes tarp aplankų. Dėmesį patraukė aplankas su užrašu „Dingę be žinios“. kažkoks kruopštus žmogus surinko pluoštą pranešimų apie dingusius as-menis ir per policijos tyrimus surinktą medžiagą. patrikas supra-to, kad būtent to ir ieškojo. kuisdamasis tarp dulkių išsiterliojo pirštus, tad nusišluostė juos į šortus ir atsivertė ploną aplanką. Valandėlę pavartęs ir paskaitinėjęs suprato, kad atmintis neapvy-lė. Vis dėlto turėjo prisiminti iškart, juk apylinkėse ne tiek jau daug žmonių dingsta be pėdsakų, taip, kad nebūtų už ko užsika-binti, matyt, amžius pamažu daro savo. Tačiau dabar laikė rankose pranešimus ir galvojo, kad tai negali būti sutapimas. Dvi moterys dingo 1979 metais ir nė viena neatsirado. Dabar dveji griaučiai aptikti karaliaus tarpeklyje.

patrikas pasiėmė aplanką ir grįžęs į dienos šviesą pasidėjo jį ant rašomojo stalo.

Žirgai buvo vienintelė priežastis jai čia pasilikti. Įgudusiais toly-giais judesiais ji šukavo bėrą eržilą. Fizinis darbas padeda nuleisti garą, kai prisikaupia pykčio. prasti popieriai, kai tau septyniolika ir negali pati tvarkytis savo gyvenimo. sulaukusi pilnametystės iš-kart maus kuo toliau iš šito velnio užkampio. Tada tuoj pat priims ano fotografo, kuris pats priėjo ir prisistatė per išvyką į getebor-gą, pasiūlymą. kai taps modeliu paryžiuje ir užsidirbs krūvą pini-

p a m o k s l i n i n k a s 25

gų, tiesiai šviesiai pasakys jiems, kur gali susikišti tą savo sumautą išsilavinimą. Fotografas aiškiai pasakė, kad jos, kaip modelio, ver-tė kiekvienais metais krinta, bet ji negali pasinaudoti proga ir pra-ras dar vienus savo gyvenimo metus todėl, kad senio smegeninėj vien mokslai. Juk vaikščioti podiumu nereikia jokio išsilavinimo, o kai sukaks kokie dvidešimt penkeri ir bus pasenusi, tikriausiai ištekės už milijonieriaus ir galės skaniai pasijuokti iš tėtušio gra-sinimų atimti paveldėjimo teisę. Juk per vieną dieną pirkiniams galės išleisti tiek, kiek vertas visas jo turtas.

o tas praktiškasis bjaurybė brolelis irgi ne ką geresnis. Žinoma, su juo ir marita gyventi geriau nei namie, bet taip pat ne pyragai. Jis velniškas teisuolis. niekada neklysta, o štai ji visada savaime kalta.

– linda?Žinoma, net arklidėse neduoda ramybės. – linda? – balsas suskambo reikliau. Jis žino, kad ji čia, nėra

prasmės mėginti išsmukti nepastebėtai.– aš čia, nėra ko taip bliauti. ko reikia?– gal nebūtina kalbėti su manimi tokiu tonu? manau, jei elgtu-

meis šiek tiek mandagiau, tau tikrai nepakenktų.Ji po nosimi susikeikė, bet Jakobas apsimetė neišgirdęs.– Tu, tiesą sakant, tesi brolis, o ne tėvas, ar apie tai nepagal-

vojai?– puikiai žinau, bet kol gyveni po mano stogu, esu už tave at-

sakingas.Jakobas buvo penkiolika metų už ją vyresnis ir nė neabejojo,

kad viską išmano geriau. bet lengva žiūrėti iš aukšto, kai sėdi ant žirgo, o kiti slampinėja žeme. Tėtušis jau daug kartų kartojo, kad Jakobas – tikras jo sūnus, kuriuo gali didžiuotis ir kuriam galės patikėti šeimos ūkį. linda numanė, kad tasai kurią dieną paveldės visas gėrybes. lig tol gali leisti sau dėtis, kad pinigai jam nesvar-būs, bet linda jį kiaurai permatė. Visi žavėjosi Jakobu, nes jis dir-

c a m i l l a l Ä c k b e r g26

bo su paslydusiais jaunuoliais, bet visi taip pat puikiai žinojo, kad jis paveldės ūkį ir visą turtą, o tada bus baisiai įdomu pažiūrėti, ar jam neišgaruos noras ir toliau dirbti iš idėjos.

Ji šyptelėjo. Jei Jakobas žinotų, kad vakarais ji pasprunka iš namų, tai pasiustų, o jei tik nutuoktų, su kuo susitikinėja, tai ji tikrai išgirstų geriausią savo gyvenime pamokslą. lengva pliaukš-ti apie užuojautą vargstantiems, kol jie nestovi prie tavo durų slenksčio. Jakobui akyse aptemtų, jei sužinotų, kad ji susitikinėja su Johanu, o čia tai giliai šuo pakastas. Johanas yra jos pusbrolis, bet giminės šeimų nesantaika siekia senus laikus, kai nei jos, nei paties Jakobo dar nebuvo šiame pasaulyje. kodėl visa tai prasidė-jo, ji nenumanė, žinojo, kad taip nutiko, ir tiek. kai slapčia spruk-davo pasimatyti su Johanu, net paširdžius kutendavo. be to, jai su juo gera. Jis, aišku, gana kuklus, bet dešimčia metų už ją vyresnis ir pasitiki savimi, o jos amžiaus vaikinai apie tai tegali pasvajoti. Jos netrikdė, kad jie giminaičiai. Juk šiais laikais pusbroliai visur tik ir tuokiasi vieni su kitais, ir nors ji neplanavo nieko panašaus, visai neprieštaraudama kartu tyrinėjo tam tikrus dalykus, svar-biausia, kad tai būtų paslaptis.

– ar tau ko reikia, ar tik nusprendei mane patikrinti?Jakobas giliai atsiduso ir uždėjo ranką jai ant peties. Ji norėjo

nusikratyti, bet gniaužtas tapo tik tvirtesnis. – aš tikrai nesuprantu, iš kur visas tas pyktis? Jaunuoliai, su

kuriais dirbu, viską atiduotų už tokias sąlygas ir tokius namus, kokius turi tu. Verčiau būtum bent kiek dėkingesnė ir subręsk pagaliau. beje, nieko man nereikia. marita viską paruošė, todėl pasiskubink, persirenk ir ateik su mumis pavalgyti.

Jakobas paleido jos petį ir išėjęs iš arklidės pasuko namo. bur-bėdama linda padėjo į šalį šepetį ir nuėjo persirengti. kad ir kaip ten būtų, jautėsi labai išalkusi.

Camilla Läckberg (Kamila Lekberg; g. 1974 m.) – švedų detektyvų karaliene vadinama autorė. Visų jos knygų veiksmas vyksta mažučiame šiaurės Švedijos miestelyje Fjelbakoje, kuriame augo pati rašytoja. Dešimties įtempto siužeto knygų autorės sėkmė staigi, bet ne vienadienė; daugybė švedų trilerių gerbėjų visame pasaulyje pelnytai įvertino šiurpias istorijas, nutinkančias

idiliškame miestelyje: 2005 m. Camilla Läckberg tapo Švedijos metų autore, 2006 m. – perkamiausia Švedijos rašytoja. Dabar pasaulyje parduota dau-giau nei 6 milijonai jos knygų egzempliorių.

„Pamokslininkas“ tęsia trilerių seriją, kurią pradėjo „Ledo princesė“ („Tyto alba“, 2011 m.): vėl tylioji ir jaukioji Fjelbaka, kur visi vienas kitą pažįsta. Saugu, ramu ir gera. Tačiau skaitytojui jau pažįstamų žur-nalistės Erikos ir tyrėjo Patriko Hedstriomo laukia antroji byla: mažas berniukas tarpeklyje aptinka lavoną. Po negyvos turistės kūnu polici-ja randa daugybę kaulų – kaip netrukus paaiškėja, prieš 24 metus din-gusių merginų palaikų likučius. Patrikas karštligiškai ieško sąsajų tarp nusikaltimų, bet jų, regis, neįmanoma rasti. Tačiau ima aiškėti, kad laisvosios bažnyčios pamokslininko Efraimo Hulto šeimoje knibžda daug paslapčių, o tada pradingsta dar viena mergaitė…

„Pamokslininkas“ – tikras lobis švedų detektyvų mėgėjams: išori-nis saugumas bei ramybė ir iškreiptas maniako mąstymas, drauge su religiniu fanatizmu kunkuliuojantis po apsimestinio padorumo luobu. Ir piktadarystės, parodančios, koks trapus mūsų įsivaizduojamas saugumas.

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-914-7

9 789986 169147

Su kuo jie turi reikalų? Su žudiku sadistu, laukusiu dvi- dešimt ketverius metus iki naujos piktadarystės? Apie kitus variantus net baisu pagalvoti…