CIVILINĖ TEISĖ.I BENDRIEJI NUOSTATAI

1. Civilinė teisė kaip teisės šaka.Civilinės teisės sąvoka. Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių - visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis - teisiniai santykiai.

Išskiriamos dvi teisės rūšys: pozityvioji teisė, prigimtine teisė.Pozityvioji teisė - tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas

valstybės prievarta.Prigimtinė teisė - tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų

pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi didelesgrupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė: - nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;- gina valstybės interesus;- jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.

Privatinė teisė: - reglamentuoja privačių asmenų santykius;- jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Svarbiausia privatinės teisės šaka - civilinė teisė.Civilinė teisė - tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir

vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.Civilinio teisinio reguliavimo dalykas. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė.

LR CK 1 str. Sakoma, kad šis K reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso. Įstatymų numatytais atvejais K taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su turtiniais).

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai.

Turtiniai santykiai - tai visuomeniniai - ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų tiekimo ir pinigų mokėjimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja CT, yra būdinga prekinė piniginė išraiška. Su prekine pinigine forma yra susiję ir daugelis neatlygintinų turtinių piniginių santykių: pvz., pasaugos, panaudos, paveldėjimo, ir kt. Iš išorės tokie santykiai, atrodo, neturi prekinės piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Antai, už daiktus, kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę, kuri, juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, - tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomeninę, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių slaptumas ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių vertybių, reguliuoja CT normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucinės normos, kurių CT nekonkretizuoja. CT normos gina garbę ir orumą, užgarantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų apsaugą ir kt. Naujuosiuose civiliniuose įstatymuose reikėtų išplėsti bei padidinti piliečių neturtinių teisių apsaugą.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, - tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų: mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo bei naudojimo. Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikra kūrybos rezultatą. Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, tai jį panaudojant autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais. Pvz., asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias asmenines neturtines teises:1) autorystės teisę;2) teisę į autorinį vardą;3) teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą ir platinimą;4) teisę į kūrinio neliečiamybę; teisę versti kūrinį į kitas kalbas;5) taip pat turtinę kūrėjo teisę į autorinį atlyginimą (honorarą).

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvią formą – išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskiras nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių, nesusijusių su turtiniais, atskiro objekto nėra. Žmogaus garbė, orumas ir kitos vertybės, sudarančios šių santykių objektą, iš esmes yra paties asmens savybes.

Visuomeninių santykių civilinio teisinio reguliavimo metodas. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisinio reguliavimo metodas, - kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas - tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi.

Teisinio reguliavimo metodo svarbiausi elementai (teisinio poveikio būdai): leidimo, įsakymo (liepimo) ir draudimo.

Administracinėje teisėje dominuoja liepimo (įsakymo) elementai, baudžiamojoje - draudimo, civilinėje teisėje - leidimo. Tokiu būdu susidaro savarankiški administracinio, baudžiamojo ir civilinio teisinio reguliavimo metodai, turintys kiekvienam jų būdingus požymius, kurie šiuos metodus ir skiria vienus nuo kitu.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai: 1) teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė;2) šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius;3) dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilines teises subjektams

priklausančias teises;4) turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti

pažeistas subjektines teises;5) ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.

Teisinė CT santykių dalyvių lygybė: CT reguliuojamų santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, CT normos jiems nustato lygias teises ir pareigas (neprikl. nuo to, kas šių santykių subjektas - fizinis asmuo, juridinis asmuo, valstybė, kokia subjektų turtinė padėtis ir t. t.). Pavyzdžiui, teisinė lygybė pirkimo - pardavimo santykyje reiškiasi tuo, kad pirkėjas ir pardavėjas teisiškai yra nepavaldūs vienas kitam, ir pardavėjas negali priversti pirkėjo, kad jis nusipirktų daiktą už tam tikrą kainą. Bet CT santykio dalyviai patys savo susitarimu gali pakeisti lygią pradinę teisinę padėtį (pvz., skolintojas, pagal paskolos sutartį perdavęs tam tikrą pinigų sumą skolininkui, turi tik teisę tos sumos reikalauti, o skolininkas - tik pareigą skolą grąžinti), ir vėl ją atstatyti (skola gražinama), t.y. pavaldūs vienas kitam netampa.

CT santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius: CT subjektai, norėdami įgyti civilines teises ar susikurti civilines pareigas, turi išreikšti savo valią: sudarydami įvairius sandorius (pirkimo - pardavimo, mainų, dovanojimo, paskolos ir t.t.); sukurdami mokslo, meno, literatūros kūrinius; priimdami ar atsisakydami priimti palikimą (fiziniai asmenys) ir pan. CT yra vienintelė teisės šaka, kurios normos civilinės teisės subjektams suteikia tokią plačią valios ir veiksmų laisvę atsirasti, pasikeisti bei pasibaigti įvairiems teisiniams santykiams, taip pat įsigyti subjektines teises bei disponuoti jomis.

Dispozityviškumas CT santykiuose - tai CT normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo civilinį teisinį subjektiškumą - pasirinkti atitinkamą savo elgesio variantą: įgyti vienokias ar kitokias subjektines teises ar jų neįgyti, pasirinkti konkretų jų įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymo nustatytuose rėmuose reguliuoti teisinių santykių turinį, disponuoti subjektinėmis teisėmis.

Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė. Pagrindinis CT reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi turtinių santykių objektas - turtas - CT pažeidimo atveju sunaikinamas, kitokiu būdu padaromi nuostoliai ar neįvykdoma pareiga, tai neteisėtais veiksmais yra pažeidžiama ir CT santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Todėl turtinių teisių pažeidėjas yra įpareigojamas atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį: atlyginti žalą natūra arba pinigais (nuostolius), o įstatymo nustatytais atvejais sumokėti netesybas (bauda, delspinigius) ir kt.

Neturtinių, susijusių su turtinėmis, teisių pažeidėjas įstatymų numatytais atvejais taip pat įpareigojamas atlyginti žalą. Ji atlyginama, pvz., už autorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių, už juridinių asmenų neturtinių teisių pažeidimus, jeigu jie padarę žalą.

LR CK numato tik vienintelį neturtinių, nesusijusių su turtinėmis, teisių pažeidimo atvejį, kai žala atlyginama. Tai vadinamasis moralinės žalos atlyginimas už garbės ir orumo pažeidimą, paskelbus tikrovės neatitinkančias žinias, taip pat paskleidus informacija apie fizinio asmens asmeninį gyvenimą. Žalos atlyginimo dydį - nuo 500 iki 10.000 Lt - nustato teismas. Šiuo atveju žala padaroma asmeninėms neturtinėms vertybėms ir nėra susijusi su turtiniais praradimais, o pasireiškia dvasinio pobūdžio praradimais, kuriuos bent iš dalies gali kompensuoti piniginės sumos. Reikėtų atsižvelgti į užsienio valstybių patirtį ir nustatyti daugiau neturtinės žalos atlyginimo atvejų.

CT normose numatyti ir tokie atvejai, kai už padarytą žalą atsako ne patys pažeidėjai, o kiti asmenys: pvz., už nepilnamečių iki 15 metų padarytą žalą atsako tėvai, įtėviai, globėjai arba mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaiga (CK 498 str.).

Turtinės atsakomybės tikslas - pašalinti civilinių teisinių subjektinių teisių pažeidimo pasekmes ir garantuoti šių teisių įgyvendinimą.

Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka. CT santykių dalyviai turi lygias teises, yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp jų kilusi ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie specialūs jurisdikciniai organai yra teismas bei arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus.

Taigi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridinė lygybė pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant bei įgyvendinant civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniui garantuojanti gynybos priemones, kad pažeistosios teisės bus atstatytos.Civilines teises funkcijos ir uždaviniai.

Teisės funkcija - tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeninių santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi svarbiausias

funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakose jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y. reguliavimo funkcijai. CT paskirtis - teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams.

Pagal CT normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami CT institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas - nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenes poreikius.

Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus CT normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas - atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan.

Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl manoma, kad CT atlieka ir auklėjimo funkciją.

Pagrindinis CT uždavinys - nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.

Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti CT sampratos apibrėžimą:

Civiline teise - tai teises normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų. Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis kriterijus, metodas - pagalbinis kriterijus, kuriais remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Atriboti CT nuo valstybinės ar BT nesunku, nes jų reguliuojami santykiai kokybiškai skirtingi. Daug sunkiau CT atriboti nuo Administracinės, Darbo ir Šeimos teisės, nes jos turi daug bendro su CT.

Civilinės teisės atribojimas nuo administracinės. Administracinė teisė reguliuoja santykius, atsirandančius valstybės institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją veiklą (valstybinių įmonių, akcinių bendrovių steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarka, valstybinėms įmonėms – valstybinio kapitalo lėšų ir kt.). Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja administracinė teisė , būdinga tai, kad viena iš šių santykių šalių yra valdymo institucija, tuose santykiuose dalyvaujanti kaip jai pavestų vykdomųjų - tvarkomųjų funkcijų vykdytoja, o kita šalis - jai pavaldi. T.y. administraciniai teisiniai santykiai yra valdžios ir pavaldumo santykiai. Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybės miesto valdyba) lygybės pagrindu sudarytų rangos sutartį dėl savo patalpų remonto, šiuos sutartinius santykius reguliuotų jau ne administracinės, bet CT normos. Administraciniam teisiniam reguliavimui būdingi teisinio įsakymo (liepimo) ir pavaldumo elementai, o civiliniam teisiniam reguliavimui - leidimo, koordinavimo elementai ir teisinė lygybė.

Finansų teisė nuo civilinės teisės skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas - santykiai, atsirandantys valstybei įgyvendinant finansinę veiklą (biudžeto, emisijos ir kt.). Šiems santykiams, kaip ir administraciniams teisiniams, būdingas jų subjektų pavaldumas, o ne jų teisinė lygybė.

Darbo teisės reguliavimo dalykas - visuomeniniai santykiai, susidarantys darbo proceso metu. Darbo teisinių santykių subjektai teisiškai yra lygūs ir kartu pavaldūs įmonėje, organizacijoje nustatytai vidaus tvarkai. Tuo iš esmės darbo teisė ir skiriasi nuo civilinės (pvz., CT normomis reguliuojami rangos santykiai - rangovas nepriklauso užsakovo darbuotojų kolektyvui, pats organizuoja savo darbą, nustato veiklos tvarką).

Šeimos teisės reguliavimo dalykas - asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių, taip pat tarp globėjų ir globotinių, rūpintojų bei rūpintinių. Šeimos teisėje dominuojantis vaidmuo tenka asmeniniams santykiams tarp griežtai apibrėžtų subjektų, o turtiniai santykiai priklauso nuo asmeninių, yra neatlygintini bei pasižymi kitais ypatumais, kuriuos lemia asmeniniai santykiai.

Atriboti CT nuo prekybos teisės iš esmės neįmanoma.Todėl kai kurie autoriai kelia klausimą: ar civilinė ir prekybos teisė yra dvi savarankiškos teisės šakos, ar tai viena šaka. Daugelis autorių CT laiko bendrąja privatine teise, o prekybinę - specialiąja privatine teise. Taigi CT reguliuoja daugiau bendrus privačius santykius, kitos privačios teisės šakos, tame tarpe ir prekybos teisė, - siaurus, specifinius privačios teisės santykius. Lietuvos Respublikoje rengiami du atskiri Civilinės ir Prekybos teisės kodeksų projektai.Civilinės teisės sistema.

Sistema - tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius. T.y. sistema – tai ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis - elementus, bet ir tų elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.

Sistemą sudaro ne vien teisė apskritai. Atskiros teisės šakos, pošakiai, net atskiros teisės normos, būdamos didesnės sistemos elementai, pačios sudaro santykinai savarankiškas sistemas.

CT, kaip teisės sistema, yra visuma CT normų, tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą.

Pirminis (bazinis) CT sistemos elementas yra CT norma. Atskira šios šakos norma dažniausiai taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš susijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.

CT institutas - tai tam tikra CT normų grupė, reguliuojanti santykinai savarankišką visuomeninių santykių sistema, - dalį CT reguliuojamų santykių (CT subjektų, sandorių, ieškininės senaties ir kt. institutai).

CT pošakis - tai keli pagal reguliavimo dalyką vienarūšiai tarpusavyje susiję CT institutai, sudarantys santykinai savarankišką CT sistemos dalį. Tai nuosavybės, prievolinė, butų teisė, autorinė ir išradybos teisė (pvz., prievolinės teisės pošakis susideda iš pirkimo - pardavimo, dovanojimo, paskolos, pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir kt. institutų).

Be minėtų CT sistemos elementų, ši sistema dar yra skirstoma į: bendrąją ir ypatingąją CT sistemos dalis.

Bendrosios CT dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai taikomos visiems CT normų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pagal savo struktūrą bendroji dalis skirstoma į tarpusavyje susijusį teisės institutų kompleksą. Šiems svarbiausiems institutams priklauso pagrindiniai nuostatai, nurodantys civilinių įstatymų uždavinius, civilinės teisės normomis reguliuojamus santykius, nustatantys civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, civilinių teisių įgyvendinimo sąlygas, civilinių teisių gynimo būdus, teisinę civilinės teisės subjektų padėtį, teisės normas apie sandorius, atstovavimą, terminus ir ieškininę senatį.

Ypatingosios CT dalies normos, institutai ir pošakiai reguliuoja tik tam tikras, atskiras visuomeninių santykių grupes. Ypatingosios dalies normos skirstomos į šiuos pošakius ir institutus: 1) Nuosavybės teisės pošakis, kurio normos (tame tarpe ir bendros) reguliuoja privatines, kooperatyvų, visuomeninių organizacijų, valstybės, savivaldybių nuosavybės santykius.2) Prievolinės teisės pošakis. Jis susideda iš bendrų normų ir institutų, kurie taikomi visų rūšių prievoliniams santykiams, ir specialių normų bei institutų, skirtų atskiriems prievoliniams santykiams reguliuoti.3) CT pošakis, reguliuojantis santykius, atsirandančius dėl dvasinės kūrybos rezultatų sukūrimo ir panaudojimo, susideda iš autorinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, teisės į pramoninį pavyzdį institutų. Šio pošakio normos reguliuoja santykius, atsirandančius dėl literatūros, mokslo, meno kūrinių sukūrimo, atradimų, išradimų padarymo ir t.t.Privatinė ir civilinė teisė.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė: - nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų

santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;

- gina valstybės interesus;- jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.

Privatinė teisė: - reglamentuoja privačių asmenų santykius;- jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos,

lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos

teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.Svarbiausia privatinės teisės šaka - civilinė teisė.Civilinė teisė - tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir

vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.Civiliniai įstatymai. Civilinės teisės šaltiniai.

Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesį reguliuoja vieno ar kito valstybinio norminio akto teisės normos. Šiuo požiūriu valstybiniai norminiai aktai įgyja CT šaltinio reikšmę.

Pagrindinis CT šaltinis - Konstitucija (K). K suprantama kaip įstatymų leidimo, tobulinimo bazė, pagrindiniai principai. Bet kokie CT įstatymai negali prieštarauti K-jai. Pvz., K 23 str. "Nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama." Joks CT įstatymas negali pažeisti šio principo.

LR CK - pagrindinis kodifikuotas CT šaltinis. Susideda iš 2 dalių: bendroji dalis, prievoliniai santykiai.

Sekantis šaltinis - Civiliniai įstatymai. Visi kiti norminiai aktai, reguliuojantys civilinius santykius -

poįstatyminiai. Juos leidžia institucijos, kurios neturi įstatymo leidybos teisės. Dažniausiai tai valstybės valdymo organų išleisti aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, yra mažesnės teisinės galios. Poįstatyminių aktų paskirtis - konkretizuoti įstatymus, juose įtvirtintas normas. Tai Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, Ministerijų, departamentų, kt. valdymo organų teisės aktai, įvairių

organizacijų nuostatai, įstatai (dažnai reguliuoja organizacijos narių turtines teises). Savivaldybių Tarybų priimami sprendimai, jei jie turi CT pobudrio normų.

Papročiai gali būti CT šaltiniai, jei jie yra įstatymų numatytais atvejais visuotinai pripažinti (sankcionuoti valstybės).

Konstitucinio Teismo nutarimai, nustatantys, kad normos atitinka ar neatitinka Konstituciją – taip pat CT šaltiniai (dažnai paaiškinama, kaip ginčijamą normą naudoti).

Teismų praktikos reikšmė taikant ir tobulinant CT įstatymus.Svarbiausi - AT sprendimai. AT teisėjų senatas nagrinėja įstatymų

taikymo apibendrinimo rezultatus, aprobuoja teismų sprendimus. Tiek aprobuojant, tiek nagrinėjant įstatymų taikymo apibendrinimo rezultatus, pasiekiama vieninga įstatymų taikymo praktika.Civilinių įstatymų galiojimas laiko, erdvės, asmenų atžvilgiu.

1993.04.06. išleistas įstatymas "Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" nurodo, nuo kada TA laikomi galiojančiais.

Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir "Valstybės žiniose" oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Kiti Seimo priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės žiniose", jeigu pačiuose aktuose nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.

Respublikos Prezidento dekretai taip pat įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės žiniose", jeigu pačiuose dekretuose nenustatoma kita jų įsigaliojimo diena.

Esant neatidėliotinam reikalui, Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo priimti teisės aktai, taip pat Respublikos Prezidento dekretai oficialiai gali būti paskelbti specialiame Seimo leidinyje arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). Tokiu atveju įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metu šie teisės aktai skelbiami ir "Valstybės žiniose".

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro ir paskelbiami "Valstybės žiniose".

Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas įsigalioja tą dieną, kurią jis pirmiausiai buvo paskelbtas "Valstybės žiniose" arba specialiame Seimo leidinyje, arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).

Nustoja galios: 1) jei tas įstatymas ar kt. norminis aktas buvo išleistas apibrėžtam terminui - pasibaigus jo galiojimo laikui;2) pripažinus netekusiu galios (priėmus naują norminį aktą nurodoma, nuo kada ir kokie norminiai aktai netenka galios, nors dažnai valstybinio valdymo organai (VVO) išleidžia norminį aktą, nenurodydami, kad tokiu pačiu pavadinimu anksčiau išleistas norminis aktas nustojo galios).

Bendra taisyklė - teisės norminiai aktai (TNA) atgal negalioja. TNA taikomi tik tiems santykiams, kurie atsirado jau įsigaliojus TNA-ui. Bet pačiame TNA-e gali būti nurodyta, kad šis aktas reguliuoja ir santykius, buvusius iki TNA-o įsigaliojimo.

Galiojimas erdvėje. Visi LR įstatymai ar kt. TNA-ai galioja visoje šalies teritorijoje. Tam tikrais atvejais Vyriausybės nutarimai, ministerijų, departamentų ar kt. VVO teisės aktai gali būti apibrėžto teritorinio galiojimo, pvz., administracinio vieneto teritorijoje. Tai turi būti numatyta pačiame teisės akte. Administracinio vieneto TNA galioja toje teritorijoje.

Galiojimas visuomeninių santykių subjektams (galiojimas asmenims). Bendra nuostata - įstatymai, kiti TNA-ai, galiojantys t.t. teritorijoje, taikomi visiems toje teritorijoje esantiems asmenims. Toks aktų galiojimas vadinamas bendruoju.

Galimas ir specialusis CTNA galiojimas asmenims. Tai tokie atvejai, kai CTNA taikomas ne visiems CT santykiu subjektams t.t. teritorijoje. Tokiu atveju subjektų, kuriems taikomas CTNA, ratas turi būti nurodomas pačiame CTNA-e. Jei kyla neaiškumų, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad CTNA galioja visiems asmenims. Užsienio valstybių civilinės ir prekybinės teisės bendra charakteristika.Monistinė ir dualistinė civilinės teisės sistemos. Raidos tendencijos.

Dualistinė CT teisės sistema - civilinė ir prekybos teisės laikomos savarankiškomis privatinės teisės šakomis. Valstybės, turinčios dualistinę privatinės teisės sistemą: Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir kt. Prekybos teisė iš pradžių susiklostė kaip pirklių luomo. Pirkliams nebuvo naudinga laikytis visų civilinės teisės normų, kai kurios jų varžė prekybą. Palaipsniui formavosi prekybos papročiai, savitos prekybos sandorių sudarymo taisyklės, kurios vėliau buvo įtvirtintos teisės normomis, o pastarosios savo ruožtu buvo kodifikuotos atskiruose Prekybos kodeksuose.

Monistinė CT sistema. Prekybos teisė nėra savarankiška teisės šaka, nes vadinamoji prekybos teisė yra ne kas kita, kaip specialios civilinės teisės normos, taikomos komersantų (verslininkų) tarpusavio santykiams.

Raidos tendencijos. Olandija, Italija ir Kanados Kvebeko provincija, kuriose egzistavo dualistinė privatinės teisės sistema, ilgainiui jos atsisakė. Vieningų (unitarinių) civilinių kodeksų egzistavimas ir skirtumų tarp civilinės bei prekybos teisės išnykimas buvo pavadintas civilinės teisės "komercializacija". (Civilinės ir prekybos teisės santykio problema tebėra aktuali Lietuvoje) Pastaraisiais dešimtmečiais šalia sąvokų civilinė teisė, prekybos teisė pradėtos vartoti kitos sąvokos: biznio, arba verslo, teisė, ekonomikos teisė, ūkinė teisė ir pan. Vargu ar jos laikytinos savarankiškomis teisės šakomis. Minėtos sąvokos iš esmės reiškia ne ką kita, o tam tikrą teisinę discipliną, kursą, kurį dėstant yra analizuojama visa, kas yra susiję su verslu (analizuojami ne tik civilinės teisės institutai - sutarčių teisė, įmonių teisė, bet ir darbo teisė, kainų ir konkurencijos teisinis reguliavimas, vartotojų teisių gynimas, bankininkystė ir kt.).

Pagrindinės užsienio šalių teisinės sistemos.Pasaulyje egzistuoja daugybė nacionalinių teisinių sistemų.

Panašumai, kuriuos nulemia istorinės, ekonominės, kultūrinės, politinės ar kitokios priežastys, leidžia išskirti kelias giminingas teisės seimas. Literatūroje pateikiamas skirtingas pagrindinių pasaulio sistemų grupių skaičius Pvz., R. David pasaulio teisines sistemas skirsto į romanų - germanų (kontinentinę) teisės šeimą, anglų - amerikiečių (bendrąją) teisės šeimą, socialistinę teisės šeimą ir teisės šeimas, grindžiamas religijos ar tradicijų panašumu. Pagrindinės yra bendroji ir kontinentinė teisės šeimos.

Valstybėse, atstovaujančiose kontinentinės teisės teisinei sistemai, civilinė teisė suprantama kaip vieninga teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susijusius ar nesusijusius neturtinius santykius.

Bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse civilinės teisės , kaip vieningos teisės šakos, apskritai nėra. JAV, Anglijoje ir kt. bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse egzistuoja institucinė privatinės teisės sistema, sudaryta iš šeimos teisės, nuosavybės teisės, sutarčių teisės, deliktų teisės, įmonių teisės, paveldėjimo teisės, intelektinės nuosavybės teisės ir kt. teisės institutų.CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS.Civilinio teisinio santykio sąvoka ir ypatumai.Civilinio teisinio santykio sąvoka ir struktūriniai ypatumai.

Norėdami patenkinti savo poreikius asmenys dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose. Jeigu šiuos santykius reguliuoja TN-os, visuomeniniai santykiai įgyja teisinę formą ir tampa teisiniais santykiais, o santykių subjektai įgyja subjektines teises ir teisines pareigas. CT santykiai, tai CT normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises bei pareigas. Sureguliavus visuomeninius santykius CTN-omis visuomeniniai santykiai neišnyksta, faktiniai visuomeniniai santykiai įgyja tam tikrą teisinį apibrėžtumą. T.y. faktinio visuomeninio santykio turinį sudarantys veiksmai tampa to santykio dalyvių subjektinėmis teisėmis ir teisinėmis pareigomis. Taigi, į tuos pačius santykius galime žvelgti dvejopai: kaip į faktinius visuomeninius santykius ir teisinius santykius.

CT santykis – tai CTN-ų pagrindu dėl materialinių ar nematerialinių gėrybių atsirandantis teisinis santykis, kurio dalyviai turi teisinį savarankiškumą bei turtinį atskirumą ir dalyvauja tame santykyje kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai.

CT santykių ypatumai. Specifinius CT santykių bruožus, pagal kuriuos CT santykius galima atriboti nuo kitų teisinių santykių nulemia teisinio reguliavimo dalyko ir metodo ypatumai. Civilinis teisinis santykis nuo kitų teisinių santykių skiriasi savo subjektais, kurie turi organizacinį ir turtinį atskirumą, yra teisiškai nepavaldūs vieni kitiems.

CT santykio turinys. Civilinio teisinio santykio turinys yra teisėmis ir pareigomis numatyti civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai.

Civilinės subjektinės teisės sąvoka. Civilinė subjektinė teisė apibudinama, apibrėžiama kaip galimas elgesys, skirtas tenkinti savo ar kitų santykio dalyvių interesus.

Civilinės subjektinės teisės turinys - tai civilinės teisės normomis leidžiamas (nedraudžiamas) elgesys, susidedantis iš trijų rūšių galimybių:1) galimybės turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą,2) galimybės reikalauti iš kitų asmenų tam tikro aktyvaus elgesio,3) galimybės imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti ar ginti.

Civilinė subjektinė pareiga suprantama kaip privalomo elgesio ribos, kaip privalomas elgesys, skirtas tenkinti teisinių santykių dalyvių interesus.

Civilinės subjektinės pareigos turinys – tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių būtinybių, kurios atitinka teisę turinčio asmens galimybes:1) galimybę pačiam teisę turinčiam asmeniui tam tikru būdu elgtis atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė netrukdyti jam tai daryti (netrukdyti savininkui turtą valdyti, naudotis juo bei disponuoti),2) galimybę reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito ar kitų asmenų atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė tuos aktyvius veiksmus įvykdyti (nuomotojas privalo perduoti nuomininkui jo išsinuomotą daiktą),3) galimybę imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti bei ginti atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė ne tik kad netrukdyti imtis tokių priemonių, bet atitinka jo pareiga padėti atstatyti tą pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.

Jeigu vieno asmens teisės negarantuotos kitų asmenų privalomas elgesys, tai bus tik jo noras. Todėl civilinis teisinis santykis ir reiškiasi kelių asmenų galimo bei privalomo elgesio aktais, kurie numato jų teises ir pareigas.

CT santykių subjektai. - tai asmenys, tarp kurių susiklosto arba atsiranda CT santykis. Teigiama, kad CT santykiai gali atsirasti ir tarp asmens ir daikto (pvz., nuosavybės teisiniai santykiai). Tačiau toks teiginys iš esmės neteisingas. CT santykiai gali atsirasti tik tarp asmenų (subjektų) dėl to daikto (objekto). CT santykių subjektu gali būti kiekvienas asmuo, kuris pagal atitinkamus galiojančius CTNA gali būti tų civilinių santykių subjektu. T.y. tas asmuo turi turėti civilinį teisinį subjektiškumą. Įgyvendindamas šį subjektiškumą, siekdamas tenkinti savo poreikius, asmuo gali įgyti įvairias subjektines civilines teises. CT santykių subjektu gali būti valstybė, savivaldybė, fizinis ar juridinis asmuo.

Fiziniai asmenys kaip civilinių santykių subjektai skirstomi į: 1) LR piliečiai,4) užsieniečiai,5) apatridai (asmenys be pilietybės).

Užsienio piliečiai ir apatridai Lietuvoje su nežymiais apribojimais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip ir Lietuvos piliečiai.

Juridinis asmuo, kaip CT santykių subjektas, suprantamas kaip tam tikra organizacija, turinti savo atskira turtą ir galinti savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas, būti ieškovu bei atsakovu teisme arba trečiųjų teisme (arbitraže).

CT santykiuose įstatymų numatytais atvejais dalyvauja valstybė bei savivaldybės.

CT subjektiškumas - tai CTN-omis nustatyta fizinių, juridinių asmenų bei valstybės ar savivaldybių galimybė būti civilinių teisinių santykių subjektais.

CT santykių subjektų teisinis subjektiškumas nėra vienodas. Jis priklauso nuo CT santykių subjektų paskirties, jų poreikių.

Laikoma, kad fizinių asmenų CT subjektiškumas yra bendro pobūdžio - jie gali turėti įvairias CT-es ir pareigas, kurios reikalingos žmogui apskritai.

Juridiniai asmenys kuriami tam, kad pasiektų konkretų, specialų tikslą. Todėl jų CT subjektiškumas - specialus.

Tam tikrų ypatumų turi ir Valstybės bei savivaldybių CT subjektiškumas, nes jų paskirtis specifinė ir skiriasi nuo fizinių bei juridinių asmenų subjektiškumo.

Vyrauja nuomonė, kad CT subjektiškumas susideda iš teisnumo ir veiksnumo.

Teisnumas - tai bendra subjektinė teisė įgyti, turėti konkrečias civiliniais įstatymais numatytas ar jais nedraudžiamas teises bei susikurti sau pareigas.

Veiksnumas - bendra subjektinė teisė savo veiksmais įgyti šias civilines teises bei susikurti pareigas.

Pvz., Konstitucijos 47 str. yra nuostata, kad "žeme (...) nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei". Ši K nuostata nurodo, kas gali tapti žemės nuosavybės subjektais - apibrėžtas LR piliečių ir valstybės teisnumas. Norėdamas tapti konkrečios žemės nuosavybės subjektu, asmuo turi atlikti (galėti atlikti) aktyvius veiksmus - t.y. turi būti veiksnus.

Teisnumas - tai subjektui suteikta galimybė įgyti konkrečias subjektines teises, o jų realizavimui reikia, kad subjektas būtų veiksnus.

CT santykių rūšys.Dažniausiai CT santykiai klasifikuojami atsižvelgiant į jų objektus:

1) turtiniai CT santykiai - atsirandantys tarp subjektų dėl turto,2) neturtiniai CT santykiai - atsirandantys dėl žmogaus karybos rezultatų ar asmeninių neturtinių gėrybių, neatskiriamų nuo asmens.

Pagal savo turinį CT santykiai skirstomi:1) absoliutiniai CT santykiai - kuriuose gali dalyvauti kiekvienas asmuo,2) santykiniai - kuriuose gali dalyvauti tik tam tikras asmenų ratas.

Turtiniai CT santykiai skirstomi į:1) nuosavybės CT santykius - tai tokie CT sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teisę turintis asmuo, nuosavybės teisės subjektas, turi teisę turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti, o visi kiti asmenys turi pareigą netrukdyti jam įgyvendinti šias teises. 2) prievolinius CT santykius - tai CT normomis sureguliuoti turtiniai santykiai, kurių vienas subjektas - kreditorius, turi teisę reikalauti iš kito subjekto - skolininko, kad šis perduotų jam turtą, atliktų darbus, teiktų paslaugas, sumokėtų pinigus arba susilaikytų nuo kokių nors veiksmų, o skolininkas privalo įvykdyti savo pareigą.

Nuosavybės teisiniai santykiai skirstomi į:1) privačios nuosavybės teisinius santykius (subjektai - fiziniai ar juridiniai asmenys),2) viešosios nuosavybės teisinius santykius (subjektai - valstybė ar savivaldybės).

Neturtiniai CT santykiai yra trijų rūšių:1) asmeniniai neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl neturtinių gėrybių, kurios neatskiriamos nuo žmogaus ar žmonių kolektyvo (neturtiniai santykiai nesusiję su turtiniais), - tai santykiai dėl garbės, orumo, vardo, firminio pavadinimo ir pan.), šių santykių objektai negali būti perleidžiami kitiems asmenims,2) neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl intelektualinės veiklos produktų (neturtiniai santykiai susiję su turtiniais), - atsiranda dėl mokslo, meno, literatūros kūrinių, išradimų ir pramoninių pavyzdžių sukūrimo bei panaudojimo, intelektualinės veiklos objekto, neturtinės bei turtinės teisės, išskyrus autorinę teisę (autoriai gali perleisti kitiems asmenims),3) organizaciniai teisiniai santykiai, jie susiję tiek su turtiniais, tiek su neturtiniais santykiais ir padeda tiems santykiams atsirasti, formuotis ar juos įgyvendinti, - tai santykiai, atsirandantys sudarant pervežimo ir kitas panašias ūkines sutartis, atstovavimo santykiai ir kt.Civilinių teisiniu santykiu atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

CT santykiui atsirasti reikalingas teisinis - faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu.

Juridinis faktas (JF) - tai toks realios tikrovės reiškinys, su kuriuo CT normos sieja CT santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

JF būdingi požymiai:1) tai tam tikros realios tikrovės reiškinys,2) tai toks reiškinys, kurį numato CT normos,3) tai turi būti toks reiškinys, su kuriuo CT normos sieja tam tikrus teisinius padarinius (pasekmes).

JF sukelia pasekmes:1) CT santykių atsiradimą,2) CT sant. pasikeitimą,3) CT sant. pasibaigimą.

Pagal jas JF klasifikuojami į:1) teisę sukuriančius,2) teisę pakeiciancius,3) teisę panaikinančius.

JF pagal savo turinį skirstomi į:1) veiksmus, t.y. faktus priklausančius nuo žmogaus valios,2) įvykius, t.y. faktus nepriklausančius nuo žmogaus valios.

Nors CT nevartojama sąvoka "veika", bet CT įstatymais numatytais atvejais kaip veiksmas gali būti suprantamas ir neveikimas (pvz., prievolės nevykdymas, skolos negrąžinimas, užtraukia skolininkui atsakomybę).

Veiksmai gali būti teisėti (neprieštarauja CT normų reikalavimams) arba neteisėti (neatitinka, prieštarauja konkrečioms teisės normoms).

Pagal tikslą teisėti veiksmai skirstomi į teisinius aktus ir poelgius.

Teisiniai aktai - tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti CT santykius.

Poelgiai - tokie CT subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti sau subjektinių teisių ar įgyti teisinių pareigų, bet dėl tokių veiksmų atsiranda teisinės pasekmės, nes tai numato C įstatymai.

Teisiniai aktai savo ruožtu skirstomi į administracinius aktus ir sandorius.

Administraciniai aktai - tai valstybinio valdymo organų, visuomeninių valdymo organų aktai, turintys CT reikšmę.

Sandoriai - asmenų veiksmai, specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams. Labiausiai paplitę sandoriai - CT sutartys.

Teisiniai įvykiai skirstomi į:1) absoliučius - atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios (natūrali žmogaus mirtis, sutartyse - nenugalima jėga ir t.t.).2) santykinius - atsiradimas susijęs su žmogaus valios išreiškimu, bet toliau vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios, kartais tolesnis vystymasis gali būti net priešingas žmogaus valiai (trobesių padegimas, vaiko gimimas irt.t.)

CT santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti kartais neužtenka vieno juridinio fakto, reikalingi keli. Tokia JF sistema, susidedanti iš dviejų ar daugiau tarpusavyje susijusių veiksmų ar įvykių, dažniausiai vadinama faktine sudėtimi, arba juridinių faktų sudėtimi.

Juridinių faktų sudėtį reikia skirti nuo sudėtingo juridinio fakto. JF sudėtis yra kelių savarankiškų faktų sistema, o sudėtingas JF – vieno fakto požymių sistema (CT pažeidimas kai juo padaroma žala – tai vienas sudėtingas JF, tačiau norint nustatyti CT pažeidimą, įrodyti, kad buvo įvykdytas priešingas teises veiksmas, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veiksmo ir žalos, turi būti nustatyta asmens, padariusio žalą, kaltė, pagaliau turi būti padaroma žala, - visų šių veiksmų sistema sudaro juridinio fakto sudėtį).

FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAIFizinių asmenų teisnumas – Civilinės teisės subjekto sąvoka yra glaudžiai susijusi su civilinio teisnumo ir civilinio veiksnumo sąvokomis.CK 8 str.civilinį teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti civilines teises pareigas.Civilinio teisnumo,kaip ir bet kurios kitos teisinės sąvokos,pobūdį ir turinį nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės formacijos gamybiniai santykiai.Valstybė fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia galimybę turėti civilines teises ir pareigas,atsižvelgdama į atitinkamo laikotarpio materialines gyvenimo sąlygas.

Teisnumas nėra įgimta žmogaus savybė.Tai tam tikra socialinė ekonominė savybė,kurią asmeniui,kaip teisės subjektui,savo įstatymais suteikia ir pripažįsta valstybė.Teisnumas – tai antstatinis reiškinys,teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį,paskiausiai sąlygotą egzistuojančių toje visuomenėje formacijoje santykių ir bazės.Todėl teisės ir pareigos ,kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai,yra nevienodos.Pvz.vergvaldinėje ekonominėje formacijoje vergai nebuvo teisės subjektai,todėl jie neturėjo teisnumo.

Civilinis teisnumas – tai galėjimas turėti ne tik civilines teises,bet ir civilines pareigas.Teisė be pareigos neegzistuoja.Todėl teisių ir pareigų tarpusavio ryšys yra neatskiriamas civilinio teisnumo bruožas.Galimybė turėti civilines teises visada adekvati galimybė įgyti ir civilines pareigas.

Civilinis teisnumas glaudžiai susijęs su subjektine teise.Subjektinė teisė – tai valstybės saugomo leistino asmens(teisės subjekto) elgesio rūšis ir apimantis,taip pat galimybė reikalauti tokio elgesio iš įpareigoto asmens.Subjektinė teisė- tai konkreti teisė,priklausanti konkrečiam teisinio santykio subjektui.Fizinio asmens teisnumo pradžia ir pasibaigimas. CK 9 str.numato piliečių civilinio teisnumo atsiradimo ir jo išnykimo momentus.Jame nurodyta.kad piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.

Tačiau daugeliu atvejų įstatymas gina ir pradėto,bet dar negimusio vaiko interesus.Pvz. CK 499 str.nurodo,kad nekentėjusiojo mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi nedarbingi asmenys,kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą,taip pat mirusiojo vaikas,gimęs po mirties.Šios normos rodo,kad galiojantys civiliniai įstatymai gina pradėtų,bet dar negimusių vaikų teises ir interesus.Tačiau mūsų civiliniai įstatymai negimusių vaikų nelaiko teisės subjektais.

Civilinis piliečių teisnumas pasibaigia jiems mirus.Tai reiškia,kad teisnumas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus,sveikatos ir mirties priežasties.

Fizinių asmenų teisnumo lygybė. Civilinio teisnumo būdingas bruožas visada

turi būti jo realumas.Galimybę būti įstatymo numatytų teisių ir pareigų subjektu

kiekvienam žmogui turi garantuoti pagrindinis valstybės įstatymas –

Konstitucija.Civiliniam teisnumui būdingas lygybės principas,kurio esmė ta,kad

visi privalo turėti vienodas galimybes įgyti visas įstatyme numatytas teises ir

pareigas,tačiau negali turėti jokių privilegijų.

LR Konstitucija apie fizinių asmenų asmenų lygiateisiškumą. Galiojanti Konstitucija visiems piliečiams numato lygias teises,o kartu ir tokį pat teisnumą,nepaisant rasės ,lyties,tautybės,priklausymo vienai ar kitai politinei partijai..Fizinių asmenų teisnumo turinys,teisnumo realumas ir garantijos.

Kiekvienoje ekonominėje formacijoje civilinio teisnumo turinys yra skirtingas.Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinį ir pobūdį sąlygoja toje ekonominėje formacijoje susiklostę gamybiniai santykiai.Mūsų respublikoje galiojantys įstatymai suteikia galimybę visiems turėti lygias civilines teises ir pareigas ,nepriklausomai nuo lyties ir ,rasės,politinių ir religinių įsitikinimų.Galimybė turėti civilines teises ir pareigas yra neatskiriama žmogaus savybė,tenkinant savo materialinius ir kultūrinius poreikius.Turėdami civilinį teisnumą žmonės gali dalyvauti įvairiuose teisniuose santykiuose.Pagal galiojančią Konstituciją ir civilinius įstatymus mūsų respublikoje civilinį teisnumą turi visi Lietuvos piliečiai,taip pat užsieniečiai ir asmenys be pilietybės.

Civilinių teisių ir pareigų visuma, kurias mūsų respublikoje gali turėti teisės subjektai, pagal galiojančius įstatymus sudaro teisnumo turinį. Kaip jau akcentuota ,civilinio teisnumo turinį sąlygoje egzistuojantys gamybiniai santykiai,ūkio sistema ir nuosavybės formos.Tai nulemia tą kompleksą civilinių teisių ir pareigų,kurias gali turėti respublikos piliečiai (gyventojai), civilines teisės subjektai. 1990 02 12, priėmus Nuosavybės pagrindų įstatymą,civilinio teisnumo turinys buvo išplėstas. Šio įstatymo 2 str.numato,kad Lietuvos piliečiai gali būti privatinės nuosavybės subjektais.Kartu išplečiamos galimybės įgyti subjektinę nuosavybės teisę į daugelį objektų.LR Konst. Nurodoma,kad turto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos- priklauso turto savininkui.Taigi šio įstatymo 12 str.numato numato piliečių galimybę įgyti civilinę subjektinę teisę į turto ūkinio naudojimo rezultatus – produkciją ir pajamas. Civilinio teisnumo turinį mūsų respublikoje šiuo metu nustato Konstitucija,Civilinis kodeksas,Nuosavybės pagrindų įstatymas,taip pat ir kiti paskutiniuoju metu priimti aktai.

Kalbant apie piliečių civilinio teisnumo turinį,reikia nurodyti ,kad piliečiai pagal įstatymus gali turėti turtą privatinę nuosavybę,teisę naudotis gyvenamomis patalpomis ir kartu turtu,paveldėti turtą ir palikti jį testamentu,pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą,turėti mokslo,literatūros ir meno kūrinio,atradimo,išradimo,racionalizacinio pasiūlymo bei kitas intelektualinės veiklos produktų autorines teises,taip pat turėti kitokias turtines ir asmenines neturtines teises.Išvardytos teisės,kurios įeina į civilinio teisnumo turinį,yra pagrindinės civilinio teisnumo dalys.Kiekviena iš šių teisių – tai įstatymais garantuota galimybė įgyti konkrečią civilinę subjektinę teisę.Fizinių asmenų veiksnumas. Be civilinio teisnumo ,civilinės teisės subjektams yra būdinga kita savybė- civilinis veiksnumas.CK 11 str.civilinį veiksnumą apibrėžia galėjimą savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas.Civilinis veiksnumas yra bendra teisinė prielaida savo veiksmais įsigyti civilines teises ir susikurti pareigas bei jas realizuoti ir atsakyti už savo veiksmus.Kaip civilinį teisnumą,civilinį veiksnumą sąlygoja visuomeniniai ekonominiai santykiai,ir jis remiasi teisinėmis normomis.

Civilinio teisnumo ir veiksnumo kategorijos turi daug bendrų bruožų,tačiau tai yra dvi skirtingos teisinės kategorijos.Žinome jog teisnumo sąvoka apibrėžia tai,ką gali turėti teisės subjektas.O veiksnumas apibrėžia visų pirma tai,ką gali susikurti teisės subjektas savo veiksmais.Tokiais veiksmais gal būti įstatyme tiesiogiai numatyti(arba nenumatyti) veiksmai.Civilinio veiksnumo,kaip aktyviosios subjekto veiklos,kategorija nepaprastai glaudžiai siejasi su civiliniu teisnumu.Galima sakyti,kad civilinio veiksnumo pagrindas yra civilinis teisnumas.Jeigu į civilinio teisnumo turinį neįeina galimybė įgyti vieną ar kitą subjektinę teisę,tai nepaisant jokių asmens pastangų ,jis netaps tos subjektinės teisės turėtoju.Kita vertus veiksnumas neturi tiesioginės įtakos teisnumui.

Skirtingai nuo civilinio teisnumo,kurį turi visi,ir nepriklausomai nuo sąlygų,civilinį veiksnumą gali turėti ne visi asmenys.Asmuo gali būti visiškai veiksnus tik tada ,kai jis sugeba protingai veikti ir sąmoningai suprasti savo poelgius bei jų pasekmes.Todėl veiksnumas tiesiogiai priklauso nuo psichinio išsivystymo,intelekto ir valios brandos laipsnio,gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.Be,to įstatymas veiksnumą sieja ir su tam tikru amžiumi.Jeigu asmuo veiksnus,tai reiškia,kad jis fiziškai ir protiškai yra subrendęs,gali savarankiškai dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime,savarankiškai atlikti įvairiausius juridinius veiksmus ir ,be abejo,atsakyti už savo poelgius.Jeigu amžius ir psichinė būklė teisnumui neturi jokios įtakos,tai veiksnumui šie faktoriai turi lemiamą įtaką.Būtent laikantis amžiaus ir medicininio kriterijaus,įstatymų leidėjas ir diferencijuoja fizinių asmenų civilinio veiksnumo apimtį.Teisnus asmuo gali būti ir neveiksnus,o veiksnus asmuo visada yra teisnus.

Visiškas veiksnumas.Įstatymas numato,kad visiškas civilinis veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės,tai yra suėjus 18 metų.Toks asmuo visiškai supranta savo poelgių reikšmę.Jis yra visiškai veiksnus.Tačiau kartais visiškas veiksnumas gali atsirasti ir nesulaukus 18 metų.tais atvejais ,kai įstatymas leidžia sudaryti santuoką asmeniui,neturinčiam 18 metų,toks asmuo nuo santuokos sudarymo momento įgyja visišką veiksnumą.Šis veiksnumas neišnyksta ir tada ,kai santuoka vėliau nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių ,nesusijusių su santuokiniu amžiumi. Santykinis veiksnumas – kurį turi nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų.Pagal CK 14 str.nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų gali sudarinėti sandorius tik turėdami tėvų,įtėvių arba rūpintojų sutikimą.Tačiau jie turi teisę savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba stipendija ,įgyvendinti autorines teises į savo kūrinius,atradimus,išradimus ir racionalizacijas,taip pat sudarinėti smulkius buitinius sandorius.Iškilus būtinybei šią nepilnamečių nuo 15 iki 18 metų teisę gali apriboti globos ir rūpybos organai.taigi,kaip galime pastebėti iš CK 14 str.2d.numatytų atvejų,turi apriboti jų tėvai ,įtėviai arba rūpintojai.Nepilnamečių nuo 15 iki 18 metų veiksnumui būdinga tai kad jie gali savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba stipendija,savo indėliais bankuose,sudarinėti smulkius buitinius sandorius,savarankiškai įstoti į kooperatines ir kitas visuomenines organizacijas,įgyvendinti savo autorines ir išradėjų teises ir pagaliau savarankiškai atsakyti už žalą,padarytą kitiems asmenims.

Asmenų ,piktnaudžiaujančių alkoh.gėrimais ,narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis ,veiksnumas gali būti apribojamas teismine tvarka.(CK 16 str.)Apribojus veiksnumą,sandorius jie gali sudarinėti tik turėdami savo rūpintojo sutikimą,išskyrus smulkius buitinius sandorius.Piliečiui nustojus piktnaudžiauti alkoh.ir kitais “gardumynais” jo veiksnumo apribojimas gali būti panaikinamas taip pat teismine tvarka.

Dalinis veiksnumas – kalbant apie mažamečių iki 15 metų civilinį subjektiškumą ,lit.ilgą laiką buvo teigiama,kad jie yra visiškai neveiksnūs,o įstatymas tik leidžia kai kurias išimtis iš šios taisyklės,suteikdamas jiems ribotas

teisines galimybes dalyvaujant civilinėje apyvartoje.Tačiau būtų neteisinga nepilnamečius iki 15 metų civilinio veiksnumo požiūriu prilyginti asmenims,teismine tvarka pripažintiems neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės.Nepilnamečiai iki 15 metų turi ,nors ir labai mažos apimties,civilinį veiksnumą,kurį galima būtų vadinti daliniu.CK 13 str.nors ir pabrėžiama,kad už nepilnamečius iki 15 metų sandorius jų vardu sudarinėja tėvai,įtėviai arba globėjai,čia pat nurodomos dvi išimtys.2 dalyje kalbama apie jų teisę savarankiškai sudarinėti smulkius buitinius sandorius,o trečioje dalyje jų teisė įdėti į kredito įstaigas ir jais disponuoti pagal kitus įstatymus.

Veiksnumas ,kaip ir teisnumas pasibaigia asmeniui mirus.Tačiau daugeliu atvejų žmogus gali netekti veiksnumo ir būdamas gyvas.Paaiškėjus,kad asmuo negali protingai tvarkyti savo reikalų dėl psichinės būklės sutrikimo,įstatymo numatyta tvarka jis gali būti teismo pripažįstamas neveiksniu.Asmuo gali būti pripažįstamas neveiksniu dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės,trukdančių jam suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.Pilietį pripažinus neveiksniu,jam steigiam globa.Jo vardu sandorius sudarinėja globėjas.Tokiam asmeniui pasveikus arba labai pagerėjus jo sveikatos būklei,jis gali būti teismo pripažintas veiksniu.Kol asmuo atitinkama tvarka nėra pripažintas neveiksniu,laikoma,kad jis veiksnus.Gyvenamoji vieta,jos juridinė reikšmė.Civiliniams teisminiams santykiams svarbią reikšmę turi tikslus jų subjektų gyvenamosios vietos nustatymas.Kiekvieno asmens gyvenimas,jo darbinė,politinė ir visuomeninė veikla yra susiję su tam tikra gyvenamąja vieta.Gyvenamoji vieta svarbią reikšmę turi įgyvendinant vienas ar kitas teises ir pareiga,atsirandančias iš konkrečių teisnių santykių.

Gyvenamoji vieta (CK 17 str.)laikoma ta vieta,kurioje asmuo nuolat arba daugiausia gyvena.Taigi gyvenamoji vieta nustatoma ne pagal darbo ar turo buvimą,o pagal tai,kur jis nuolat arba daugiausia gyvena,t.y.daugiau negu kitose vietose.Kiekvienas fizinis asmuo turi tik vieną gyvenamąją vietą,kurią pats laisvai pasirenka,laisvai gali pakeisti,realizuodamas savo teisę pasirinkti gyvenamąją vietą(CK 10 str.)Ją pasirenkant pasireiškia veiksnaus asmens valia.Numatydamas bendrą gyvenamosios vietos nustatymo taisyklę,įstatymų leidėjas įtvirtina ir specialiąją mažamečių ir visiškai neveiksnių asmenų gyvenamosios vietos nustatymo taisyklę.Pagal CK 17 str.2d.nepilnamečių iki 15 metų ir globojamų asmenų gyvenamoji vieta laikoma atitinkamai jų tėvų,įtėvių arba globėjų gyvenamoji vieta.Taigi šių asmenų gyvenamąją vieta laikoma jų įstatyminių atstovų gyvenamoji vieta. Pripažinimas nežinia kur esančiu ir paskelbimas mirusiu.

Kartais ilgą laiką dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra galimybės nustatyti asmens gyvenamosios vietos ir sužinoti ar jis gyvas ar ne.Tokiu atveju atsiranda tam tikras teisnių santykių,kurių subjektas yra šis asmuo,neapbrėžtumas.Šis neapbrėžtumas ilgai tęstis negali.Tokio asmens interesai,jo kreditorių interesai,valstybės interesai reikalauja ,kad šis neapibrėžtumas būtų pašalintas.Todėl civilinės teisės normos leidžia tokius piliečius pripažinti nežinia kur esančiais ir paskelbti mirusiais.Pilietis gali būti pripažintas nežinia kur esančiu ir paskelbtas mirusiu tik teismine tvarka,esant įstatyme numatytoms sąlygoms.Pagal CK 18 str.pilietis gali būti pripažintas nežinia kur esančiu,jei nuolatinėje jo gyvenamojoje vietoje vienerius metus nėra žinių,kur jis yra.Pripažinus pilietį nežinia kur esančiu ,atsiranda tam tikros teisinės pasekmės.Jo turtui steigiama globa.Iš šio turto duodamas išlaikymas piliečiams,kuriuos nežinia kur esantis pagal įstatymą turi išlaikyti,ir padengiamas įsiskolinimas,kilęs iš kitų nežinia kur esančio prievolių.Jeigu pripažintas nežinia kur esančiu pilietis atsiranda arba paaiškėja jo buvimo vieta,šis teismo sprendimas turi būti panaikintas.Po to globos ir rūpybos organai panaikina ir jo turto globą.

Pagal CK 21 str.pilietis gali būti paskelbiamas mirusiu ,jeigu nuolatinėje jo gyvenamojoje vietoje nėra žinių apie jo buvimo vietą trejus metus.Tai bendra piliečių paskelbimo mirusiais taisyklė,kuri turi nemažai išimčių:

1.Jeigu pilietis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis,kurios sukėlė mirties grėsmę,arba yra pagrindas spėti,jog jis žuvo per nelaimingą atsitikimą,toks asmuo gali būti paskelbiamas mirusiu praėjus 6 mėnesiams nuo paskutiniųjų žinių gavimo apie jį dienos.Šiuo atveju paskelbiant pilietį mirusiu toje pačioje byloje būtina nustatyti nelaimingo atsitikimo faktą;

2.karys ar kitas pilietis,dingęs be žinios dėl karo veiksmų,gali būti paskelbiamas mirusiu ne anksčiau kaip praėjus dvejiems metams nuo karo veiksmų pasibaigimo dienos.

Paskelbtojo mirusiu piliečio mirties diena laikoma ta diena,kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti mirusiu.Jeigu paskelbiamas mirusiu pilietis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis,kurios sukėlė mirties grėsmę,arba jei yra pagrindas spėti jį žuvus per nelaimingą atsitikimą,teismas tokio piliečio mirties diena gali pripažinti spėjamo jo žuvimo dieną(CK 21 str.)

Paskelbiant mirusiu ,teisiškai įtvirtinama tik jo mirties prezumpcija,bet nesančiojo piliečio mirties faktas.Piliečio paskelbimas mirusiuoju jo civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu prilyginamas mirčiai,ir dėl to atsirandančios teisinės pasekmės yra analogiškos teisinėms pasekmėms,atsirandančioms piliečiams mirus.Paaiškėjus paskelbto mirusio piliečio buvimo vietai arba jam sugrįžus,teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu turi būti panaikintas.CK 22 str.numato,kokia tvarka grąžinamas turtas piliečiui,parklebtam mirusiu,jeigu jis sugrįžta. Jeigu paskelbtas mirusiu fizinis asmuo atvyksta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina sprendimą paskelbti šį fizinį asmenį mirusiu. Atvykusysis fizinis asmuo neturi teisės reikalauti grąžinti savo turtą, kuris, paskelbus jį mirusiu, yra paveldėtas. Tačiau tais atvejais, kai jis nežinia kur buvo dėl svarbių priežasčių,jis turi teisę, nepriklausomai nuo savo atvykimo laiko,reikalauti grąžinti savo turtą, išlikusį pas įpėdinius, taip pat turtą, perėjusį tretiesiems asmenims, jeigu šie, įgydami tą turtą, žinojo, kad jo savininkas yra gyvas. Jeigu tais pačiais atvejais turtas paveldėjimo teise atiteko valstybei ir buvo realizuotas, tai, panaikinus

sprendimą paskelbti pilietį mirusiu, jam grąžinama suma, gauta, realizuojant turtą.VALSTYBĖ, KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTASValstybė, kaip civ. teisės subjektas (o taip pat, kaip nuosavybės teisės subjektas) suvokiama pakankamai sudėtingai.Nuosavybės teisiniuose santykiuose valstybė savo teisės turi įgyvendinti per savo organus. Valstybė civ. santykiuose dalyvauja dviem prasmėmis:1. Valstybė dalyvauja civ. santykiuose, perduodama savo turtą valstybinėms

įmonėms, įstaigoms, organizacijoms turto patikėjimo teise. Turto patikėjimo turinys nėra apibrėžtas įstatymuose, ir todėl nėra numatyta, kokias teises į turtą, perduotą patikėjimo teisę, turi patikėtinis. Tai nustatoma kiekvienu atveju, t.y. įmonės, įstaigos, organizacijos įstatuose (arba nuostatuose). Šios teisės gali įeiti tiek į valdymo turinį, tiek į naudojimo (disponavimo). Turto patikėjimo teisės turinys gali būti nustatytas kituose norminiuose aktuose, reglamentuojančiuose tam tikrų grupių veiklą.

2. Teisė į turtą įgyvendinama tiesiogiai per savo institutus, pvz., ministrą, inspekcijas.

Visame šiame mechanizme dalyvauja ir kontroliuojanti institucija Valstybės kontrolė.

Pagal LR įstatymą dėl valstybės turto dalies perdavimo savivaldybėms, didžioji valstybės turto dalis buvo joms perduota. tiek valstybė, tiek savivaldybė gali dalyvauti prievolinėse teisiniuose santykiuose. Jos taip pat gali būti pardavėju (pirkėju), t.y. dalyvauti sutartiniuose teisiniuose santykiuose. Valstybė aktyviai dalyvauja paskoliniuose santykiuose, išleisdama vidaus obligacijas, kurias įgyja asmuo ir tokiu būdu tampa valstybės kreditoriumi. Valstybė tampa skolininku (debitoriumi). Taip atsiranda civ. teisinis santykis.Šalies viduje valstybė civ. teisniuose santykiuose gali dalyvauti ir dar vienu specifiniu atveju. Kai, sudarydami sandorius, asmenys pažeidžia vienų ar kitų norminių aktų reikalavimus, teismas gali taikyti sankciją “restitucija negalima”. Tokiu atveju turtas pereina valstybei. Valstybė čia dalyvauja civ. teisiniame santykyje, tačiau ji netampa civ. teisės subjektu.Kaip civ. teisinių santykių subjektas valstybė gali dalyvauti ir užsienio apyvartoje, pvz., imdama paskolas užsienyje. Tokiu atveju ji yra civ. teisinių santykių subjektas. T.p. pagal įstatymus ir teisės norminius aktus kiekviena valstybė turi galimybę įsigyti žemės sklypą savo atstovybei. Tokiu atveju ji t.p. yra civ. teisės subjektas.Be to civilinėje apyvartoje valstybė gali dalyvaut užtikrindama savo nuosavybės apsaugą, parduodama savo turtą.Naujame CK valstybė bus įtvirtinta, kaip civ. teisės subjektas.JURIDINIAI ASMENYSCivilinių teisinių santykių dalyviais g.b. ne tik fiziniai bet ir juridiniai asmenys.Juridinis asmuo – tai fizinių asmenų grupių (kartais ir vieno asmens) turtinių interesu personifikacijos priemonė.Pagal CK 23 str. 1 d. juridiniais asmenimis laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir turėti pareigas. Jie g.b. ieškovais ir atsakovais teisme bei arbitraže. CK 23 str. 2 d. nurodo, kad juridiniais asmenimis g.b. įmonės, įstaigos, organizacijos, asociacijos, visuom. org., polit. part., kt. organizacijos LR įstatymų ir šių org. įstatų numatytais atvejais.Taigi jur. asmenys yra: AB, žemės ūkio bendrovės (ŽŪB), kooperatyvinės bendrovės, valst. įmonės, įstaigos, organizacijos ir t.t.Pagal CK 23 str. skiriami tokie jur. asmenų požymiai:1) organizacinis vieningumas;2) atskiras turtas;3) galėjimas savo vardu įsigyti turtines ir asmenines neturtines teises bei

pareigas;4) savarankiška atsakomybė.Organiz. vieningumas. Jis būdingas jur. asmeniui, kaip organizacijai, ir pasireiškia tuo, kad atskiri jur. asmens organai ir jų padaliniai skiriasi vienas nuo kito bet sąveikauja tarpusavyje, yra susiję. Vieni organai yra pavaldūs kitiems bei pagr. organui, kuris realizuoja jur. asmens teisnumą ir veiksnumą. Pvz., akcinę bendrovę sudaro akcininkai (visuot. akcininkų susirinkimas – aukšč. AB organas), stebėtojų taryba, AB valdyba, AB revizorius, AB administracija. Visų jų teises ir pareigas nustato LR AB įstat. ir AB įstatai. Tai užtikrina jos org. vieningumą.Valstybinių įstaigų org. struktūra tokia: jai vadovauja vadovas, jam talkina pavaduotojai. Skyriams vadovauja skyrių viršininkai.Jur. asmenys įstat. numatyta tvarka gali steigti filialus, kurie yra jur. asmens struktūriniai padaliniai, atliekantys jo funkcijas kitoje vietoje. Filialo teisinius įgalinimus nulemia jur. asmens vadovo išduotas įgaliojimas, kur nurodomą kokia veikla filialas užsiima, kokius sandorius gali sudaryti filialo vadovas. Už filialo prievoles atsako jur. asmuo bet ieškiniai, susiję su filialo veikla g.b. pareiškiami ir pagal filialo buvimo vietą (CK 138 str. 3 d.).Atstovybės t.p steigiamos ne jur. asmens būvimo vietoje. Jos skirtos tam tikrai funkcijai (atskiriems teisiniams veiksmams), pvz., atsiskaityti su kontrahentais, arba sudaro sutartis.Ir filialai ir atstovybės yra jur. asmens padaliniai.Atskiras turtas. Kad jur. asmuo galėtų veikti jis turi turėti materialinę bazę: pinigus, pastatus, patalpas, įrenginius, įrankius ir t.t. Šis turtas jur. asmeniui gali priklausyti nuosavybės arba patikėjimo teise. Patikėjimo teise turtą valdo ir naudoja valst. įstaigos. Jur. asmeniui priklausantis turtas yra atribotas nuo jį įteisinusių asmenų turto (dažniausiai savininkų). Pvz., AB yra jai priklausančio turto savininkė, akcininkams nuosav. teise priklauso tik akcijos. Valst. įmonių mater. veiklos bazę sudaro joms patikėjimo teise perduotas valstybės turtas.Turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų įsigijimas savo vardu. Jur. asmuo visus sandorius sudaro savo vardu, logiška, kad kiekvienas jur. asmuo turi savo vardą.

Šį vardą jis naudoja komercinėje veikloje, reklamuodamas gaminius, pasirašydamas sutartis.Be žodžių, nusakančių jur. asmens rūšį (pvz., akcinė bendrovė), privalo turėti bent vieną skiriamosios reikšmės žodį arba vardą. Pvz., AB “Švyturys”, AB Normantukas, UAB Perekin’noguczerezpleten’. Firmų vardai registruojami Valst. patentų biure. Firmų vardų apsauga įtvirtinta ir tarptautinės teisės dokumentuose.Jur. asmenys neturi teisės naudotis kitų firmų vardu. Ginčus dėl vardo sprendžia teismas. Teisę į vardą turi tas, kuris pirmas pradėjo jį naudoti. Galima reikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos jur. asmuo patyrė dėl neteisėto jo vardo naudojimo.Jur. asmuo gali turėti prekių ir paslaugų ženklą, kuris turi būti įregistruotas. Prek. ženklas būtinai turi turėti skiriamuosius požymius, kitaip jis nebus pripažintas prek. ženklu. Prekių ir paslaugų ženklais negali būti valstybių vėliavos ar herbai, oficialūs valst. pavadinimai bei emblemos. Prekių paslaugų apsaugą garantuoja LR prekių ir paslaugų ženklų įstat (PPŽĮ).Ženklai registruojami Valst. patentų biure, registracija galioja 10 metų, g.b. pratęsiamas ne ilgiau kaip po 10 metų.Be registruoto ženklo savininko niekas negali naudoti šio ženklo savo komercinėje veikloje. (Prisimenat visokius: “Panasonix”, “Pionier”?) Savininkas gali ženklą perduoti arba leisti juo naudotis kitam asmeniui, sudarydamas licencinę sutartį. Tokios sutartys t.b. registruojamos, kitaip negalioja.Kaip visada, jeigu pažeidžiamos tavo teises gali kreiptis į teismą ir reikalauti: atlyginti pažeidimu padarytą žalą, nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus, atstatyti padėtį (PPŽĮ 28 str.).Savarankiška atsakomybė už savo prievoles. Jur. asmuo turi turtą ir savo vardu įgyja teises ir pareigas, todėl jis savo turtu ir atsako už neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, padarytą žalą. T.y. už jur. asmens skolas neatsako asmenys, jį įsteigę. Jur. asmuo neatsako už šių asmenų skolas. Pvz., AB pagal savo prievoles atsako tik savo turtu, akcininkai atsakomybė apsiribuoja ta suma, kurią sumokėjo už akcija (jeigu bankrotas, tai atgal negaus), ŽŪB neatsako už narių, o nariai už ŽŪB skolas. Kadangi jur. asmens atsakomybė atribota nuo steigėjų turtinės atsakomybės, tai tokia atsakomybė teisės aktuose vadinama ribota atsakomybė. Ji yra skiriamasis jur. asmenų požymis.Pagrindinis civ. teisės subjektų, neturinčių jur. asmens statuso skirtumas nuo jur. asmenų yra tame, kad jie (pirmieji) atsako už savo prievoles neribotai. T.y. jeigu turi perdaug skolų, tai savininkui kelnes numaus ir atims.JURIDINIŲ ASMENŲ RŪŠYSLaisvosios rinkos valstybių teisės doktrinoje skiriami viešosios teisės jur. asmenys ir privatinės teisės jur. asmenys, t.y. viešieji ir privatūs jur. asmenys.Viešieji jur. asmenys steigiami kompetentingos valstybės institucijos akto pagrindu. Šie aktai gali būti: įstatymas, Vyriausybės, ministro, savivaldybės aktas įsteigti atitinkamą jur. asmenį. Steigimo aktas ir atitinkami įstatymai nulemia įsteigto jur. asmens teisnumą ir veiksnumą ir organizacinę struktūrą. Vieš. jur. asmenys civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja kaip lygiateisiai civ. teisės subjektai. Jie negali priversti kitų asmenų sudaryti su jais sandorių. Jų materialinę bazę sudaro patikėjimo teise jiems perduotas valstybės ar savivaldybės turtas. Civilinėje teisinėje apyvartoje vieš. jur. asmenys yra prilyginami privatiems jur. asmenims.Priv. jur. asmenys steigiami privačių asmenų iniciatyva. Steigėjai tokiam asmeniui perduoda turtą, nustato veiklos sritį, valdymo organus, tikslus, valdymo organų kompetenciją. Tokių jur. asmenų steigėjais g.b. fiziniai asmenys, privatūs jur. asmenys ir vieš. jur. asmenys. Priv. jur. asmuo veikia nepriklausomai nuo jį sudarančių asmenų ir steigėjų pasikeitimo. Steigėjai gali keistis, tačiau tai neturi įtakos jur. asmenų veiklai ir jo teisėms.Įstatymuose ir kt. aktuose naudojama sąvoka ūkio subjektas. Jais g.b. jur. asmenys, įmonės, neturinčios jur. asmenų teisių, ir fiziniai asmenys užsiimantys komercine veikla pagal įstatymus. Jie gamina, parduoda, teikia paslaugas. Pagrindinis šių asmenų veiklos tikslas – pelnas.Yra jur. asmenys nesiekiantys pelno. Jų veiklos tikslai – patenkinti juos sukūrusių asmenų materialinius ir kultūrinius interesus. Tai visuomen. organizacijos, kūrybinių profesijų asmenų sąjungos (pvz., Lietuvos rašytojų sąjunga) ir t.t.Politinės partijos t.p. turi jur. asmens statusą, bet ų pagrindinis tikslas – kova už politinę valdžią valstybėje.Jur. asmenys gali sudaryti tokius junginius:Kartelis – monopolinis įmonių susivienijimas, kurio dalyviai išsaugo finansinį, ekonominį ir teisinį savarankiškumą. Steigiami sutartimi. Paprastai kartelio dalyviai susitaria dėl prekių ir paslaugų kainų, pasidalija rinkas ir pan. JAV ir Europoje kartelius draudžia antimonopoliniai įstatymai, bet kartais, jeigu jų gamyba sudaro ne daugiau kaip 5 proc. rinkos, kai įsisavinamos naujos rinkos ar gaminiai, karteliai g.b. steigiami ir ten. Karteliai nevaržomai g.b. steigiami ž. ūkyje.Koncernas – įmonių susivienijimas, kuris įgyja jur. asmens teises. Jį sudarančios įmonės išsaugo savo teisinį subjektiškumą. Steigimo tikslai – bendra gamyba, investicijos, savo interesų gynimas ir t.t. Dažnai koncerno brandulį sudaro bankas.Konsorciumas – laikinas įmonių susivienijimas koordinuotai komercinei veiklai (pvz., nupirkti Lietuvos Telekomą). Pvz., norint gauti užsakymus arba juos pasiskirstyti, atlikti fin. operacijas, užtikrinti bendrą gamybą ir t.t. Dažniausiai vadovauja bankas. Konsorciumas steigiamas dalyvių sutartimi. Joje numatoma firma, kuri koordinuos konsorciumo veiklą (dažniausiai tai bankas). Konsorciumo dalyvių atsakomybė užsakovams solidarinė.Trestas – įmonių susivienijimo forma, kurios dalyviai praranda gamybinį, komercinį, dažnai teisinį subjektiškumą. Trestui vadovauja valdyba arba pagrindinį įmonė. Įmonių dalyvių akcininkai perduoda savo akcijas patikėtiniams, jiems išlieka teisė tik į dividendus, jie netenka teisės dalyvauti tresto valdyme. Trestą valdo patikėtiniai.Asociacija – savanoriškas jur. asmenų susivienijimas (jas gali sudaryti ir fiz. asmenys), kuris siekia gamybinių – komercinių, mokslinių, kultūrinių ar kt. tikslų. Asociacijos nariai gali dalyvauti kt. susivienijimuose, asociacijose.

Lietuvoje įmonės, norinčios sudaryti susivienijimą pagal LR konkurencijos įstatymo 10 str., turi gauti Valstybinės konkurencijos tarnybos leidimą. Atsisakymas suteikti leidimą g.b. apskųstas teismui (14 str.). Tai reikalinga, kad susivienijimas neužimtų vyraujančios padėties rinkoje ir nepiktnaudžiautų. Vyraujanti padėtis rinkoje, jeigu jo gaminamos produkcijos rinkos dalis >40 proc. Vyraujanti padėtis nustatinėjama atsižvelgus į Europos Sąjungos rinką, tik jeigu užsienio įmonės negali realiai dalyvauti konkurencijoje Lietuvoje, padėtis apskaičiuojama pagal Lietuvos rinką.JURIDINIŲ ASMENŲ ATSIRADIMAS IR PASIBAIGIMASJur. asmenys atsiranda juos įsteigus. Jie steigiami šia tvarka:1) potvarkine;2) leidimine;3) pareikštine normatyvine;4) pareikštine.Potvarkinė tvarka. Taip steigiami vieš. jur. asmenys. Kompetentinga valdžios ar valdymo institucija priima sprendimą dėl jur. asmens įsteigimo. Pvz., LR Vyriausybės įstatymas numato, kad Vyriausybė prireikus steigia ir naikina Vyriausybės įstaigas. Savivaldybės t.p. gali steigti įmones ar įstaigas.Leidimine tvarka steigiant jur. asmenį, reikalingas kompetentingos valstybės institucijos leidimas. Taip steigiami bankai, draudimo organizacijos.Pareikštine normatyvine tvarka jur. asmenys teigiami, kai įstatymas yra numatęs tokių jur. asmenų steigimo tvarką, tikslus, organiz. struktūrą, asmenų dalyvavimo juose sąlygas. Tokie jur. asmenys atsiranda steigėjų iniciatyva. Kompetentinga institucija patikrina ar registruojamo jur. asmens įstatai atitinka įstatymo reikalavimus. Taip steigiamos AB, USB, ŽŪB, daugiabučių namų savininkų bendrijos ir t.t., taip pat polit. partijos, visuom. organizacijos.Pareikštine tvarka steigiamos profsąjungos. LR profesinių sąjungų įstatymo 6 str. sako, kad profsąjunga laikoma įsteigta, kai minimalus steigėjų skaičius (30 arba 1/5 visų darbuotojų), patvirtina įstatus ir išrenka vadovaujančius organus. Jur. asmeniu profsąjunga tampa įregistravus jos įstatus.Jur. asmenys yra registruojami. CK 26 str. numato, kad jur. asmens teisnumas atsiranda nuo jų įstatų (nuostatų) patvirtinimo momento, o jeigu įstatai turi būti registruojami – tai nuo jų įregistravimo momento. Tai reiškia, kad nuo to momento jur. asmuo tampa teisės subjektu.Jur. asmens reorganizavimas ir likvidavimas priklauso nuo jų steigimo tvarkos ir rūšies. Vieš. jur. asmenis reorganizuoja ir likviduoja juos įsteigusios institucijos savo potvarkiais, tai gal padaryti ir aukštesnė pagal pavaldumą institucija, kai jur. asmuo atliko savo paskirtį ir jo tolesnė veikla nereikalinga. Tai gali būti padaryta ir vykdant valstybės valdymą.Įmonių reorganizavimą ir likvidavimą reguliuoja LR įmonių įstatymas ir atskirų įmonių rūšių įstatymai (LR AB įstatymas, LR ūkinių bendrijų įstatymas ir kt.).Reorganizavimas – įmonės, kaip jur. asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Reorganizuojant įmones, visos reorganizuojamų įmonių teisės ir pareigos pereina po reorganizavimo įsteigtoms arba išlikusioms įmonėms.Reorganizavimo būdai:1) jungiant įmones;2) skaidant įmones;3) keičiant įmonės rūšį ir statusą.Valstybės ir savivaldybių įmonės g.b. reorganizuojamos keičiant jų priklausomybę.Reorganizuojant įmones jungimu, prie įmones, kuri tęsia veiklą, prijungiama viena ar kelios įmonės, kurios baigia savo veiklą kaip jur. asmenys, arba įmonės, kurios kaip jur. asmenys baigia savo veiklą, steigia naują įmonę.Keičiant įm. rūšį, valstybės ir savivaldybės įmonės g.b. reorganizuojamos į AB ir UAB. Taip pat AB g.b. reorganizuojamos į UAB ir atvirkščiai.Keičiant įm. priklausomybę valstybės įmonė reorganizuojama į savivaldybės įmonę, perduodant reorganizuojamos įmonės turtą savivaldybės nuosavybėn, arba savivaldybės įmonė reorganizuojama į valstybės įmonę. Vyriausybė gli reorganizuoti tik valstybės įmones, savivaldybės taryba tik saviv. įmones. AB reorganizavimą sprendžia visuotinis akcininkų susirinkimas.Likvidavimas. Visų rūšių įmonės g.b. likviduojamos:1) kai pasibaigia įmonės įstatuose nurodytas įmonės veiklos terminas;2) kai teismas ar kreditorių susirinkimas priima sprendimą likviduoti

bankrutavusią įmonę (likviduojama pagal LR įmonių bankroto įstatymą);3) kai teismas priima sprendimą likviduoti įmonę už LR įstatymų nustatys

pažeidimus. Be to, AB gali būti likviduojamos visuot. akcininkų susirinkimo nutarimu, jeigu bendrovei nekeliama bankroto byla. Valstybinės įmonės g.b. likviduojamos Vyriausybės nutarimu, o savivaldybės įmonės – savivald. tarybos nutarimu, jeigu nekeliama bankroto byla.Institucija, priėmusi sprendimą likviduoti įmonę, skiria likviduojamos įmonės likvidatorių arba administratorių. Nuo likvidatoriaus paskyrimo dienos įmonės administracija netenka įgaliojimų valdyti įmonę, jos funkcijas atlieka likvidatorius, kuris įstatymų nustatyta tvarka praneša įmonę įregistravusio rejestro tvarkytojui apie įmonės statuso pasikeitimą. Įmonė įgyja likviduojamos įmonės statusą. Likviduojama įmonė gali sudaryti tik u jos likvidavimu susijusius sandorius, taip pat tuos sandorius, kuriuos leidžia sudaryti likvidavimo sprendimas.Likvidatorius turi įm. administracijos vadovo teises ir pareigas. Jis atstovauja įmonei santykiuose su valst. įstaigomis, su kt. jur. asmenimis. Likvidatorius sudaro likvidavimo laikotarpio pradžios balansą, baigia valdyti prievoles, sudaro naujus sandorius pagal savo kompetenciją, Atsiskaito su įmonės debitoriais ir kreditoriais, paskirsto likusį po likvidavimo turtą akcininkams arba perduoda steigėjui (valst. įmonės), įformina likvidavimo aktą ir išregistruoja likviduota įmonę.Apie įmonės likvidavimą viešai skelbiama tris kartus ne dažniau kaip kas du mėnesiai arba kiekvienam akcininkui ir kreditoriui (jei yra), raštu pranešama apie įmonės likvidavimą, kad jie galėtų pareikšti savo pretenzijas likviduojamai įmonei.

SPECIALUS JURIDINIŲ ASMENŲ TEISNUMASJuridinio asmens teisnumą sąlygoja jo įsteigimo tikslai ir paskirtis. Kai kas mano, kad jur. asmuo turi tik teisnumą (specialųjį), o kiti mano, kad yra ir veiksnumas ir teisnumas. CK 26 str. kalba tik apie teisnumą. Pagal jį, jur. asmenys turi teisnumą sutinkamai su nustatytais jų veiklos tikslais. 2 d.: Teisnumas atsiranda įstatų patvirtinimo momentu, o kai jur. asmuo turi remtis bendrais nuostatais, tai teisnumas atsiranda, kai kompetentingas organas išleidžia nutarimą dėl steigimo. Jeigu įstatai turi būti įregistruojami teisnumas atsiranda įregistravimo momentu.Jur. asmenų teisnumas nėra vienodas. Jį nulemia to asmens veiklą reglamentuojantys įstatymai ir įstatai. Privačių jur. asmenų teisnumas yra platesnis, nes vieši jur. asmenys steigiami siauresnei funkcijai įgyvendinti. “Neturėdami veiksnumo jur. asmenys negalėtų įgyvendinti įstatuose keliamų uždavinių, negalėtų įgyti civ. teisių ir pareigų” – taip teigia manantys, kad jur. asmenys ir teisnumą ir veiksnumą. Jų nuomone jur. asmenys savo veiksnumą realizuoja per konkrečius jur. asmenų organus, kurie ir formuoja jur. asmenų valią., nors jų formavimo tvarką nustato įstatai. Dažniausiai jur. asmenys turi individualius įstatus, nors yra ir bendrieji. Pirmiausia įstatai sąlygoja jur. asmenų teisnumą.CK 49 str. numato, kad negalioja joks sandorius, kuris prieštarauja jur.asmens tikslams, nurodytiems jo steigimo dokumentuose. Sprendžiant jur. asmens sudarytų sandorių galiojimo klausimą, reikia atsižvelgti į: jur. asmens rūšį ir į tai, ar kontrahentas, sudarydamas sutartį žinojo, kad jur. asmuo neturi teisės sudaryti tokį sandorį.Vieš. jur. asmenų teisnumas yra siauresnis nei privačiųjų. Jie gali sudaryti tik tokius sandorius, kurie reikalingi jų funkcijoms bei uždaviniams įgyvendinti. Be to, jų kontrahentas, sudarydamas sandorį, žino arba privalo žinoti jur. asmens teisnumo ribas nes paprastai žinoma tokio jur. asmens paskirtis. Priv. jur asmenų teisnumas nėra griežtai apibrėžtas, todėl jo kontrahentas ne visada gali žinoti priv. jur. asmens teisnumo ribas. Į visa šias aplinkybes turi atsižvelgti teismai, spręsdami jur. asmens sudarytų sandorių galiojimo klausimus.Jur. asmens sudarytas sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu ti, jeigu jur. asmens kontrahentas, sudarydamas sandorį, žinojo arba turėjo žinoti, kad jur. asmuo neturi teisės jo sudaryti.Jur. asmens organai g.b. vienasmeniai (direktorius, pirmininkas, viršininkas ir pan.), ir kolegialūs ( akcininkų susirinkimas, taryba ir t.t.). Organai išreiškia jur. asmens valią. Organų sudarymo tvarką, ų teises nustato įstatymai ir įstatai (nuostatai).Organo veiksmai, atlikti pagal įstatus, laikomi jur. asmens veiksmais.Jur. asmens buveinė pagal CK 30 str. yra nuolat veikiantis jo organas.Jur. asmuo gali steigti filialus ir atstovybes. Jų vadovas veikia pagal įgaliojimą, duotą jam atitinkamo jur. asmens. (CK 31 str.)CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI, NETURINTYS JURIDINIO ASMENS TEISIŲTokie subjektai – tai individualios (personalinės) įmonės (IĮ), tikrosios ūkinės bendrijos (TŪB) ir komanditinės ūkinės bendrijos (KŪB). Pagal LR įmonių įstatymą įmonė yra firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai. Šis apibrėžimas yra bendras tiek jur. asmenims, tiek įmonėms, neturinčioms jur. asmens. teisių.IĮ nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise – keliems fiz. asmenims. Jas gali steigti ir negamybinės organizacijos, turinčios jur. asmens teises. Ūkinė bendrija bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems fiz. ar jur. asmenims.Įmonių įstatymas aiškiai nustato, kad nei IĮ nei ŪB neturi jur. asmens teisių ir jų turtas neatskirtas nuo savininkų turto, tačiau šių įmonių negalima sutapatinti su savininkais. Turto bendrumas tik reiškia, kad savininkas už įmonės prievoles atsako neribotai, t.y. visu savo turtu (po įmonės turto).IĮ ir ŪB turi firmos vardą, savo vardu įgyja teises bei pareigas, pareiškia ieškinius, dalyvauja bylose kaip atsakovai. Įmonių turtas fiksuojamas atskirame balanse.Taigi civ. teisės subjektai, neturintys jur. asmens teisių – neribotos atsakomybės įmonės, kurios nuosavybės teise priklauso vienam ar keliems asmenims ir savo vardu dalyvauja civ. teisniuose santykiuose.INDIVIDUALI ĮMONĖAsmenis gali turėti įmones. Tokios įmonės yra IĮ. Jos neturi jur. asmens teisių.IĮ turtas yra apskaitomas atskirai, vedant buhalteriją ir sudarant balansus, t.y. nesutapatinamas su savininko turtu. Įmonės vardu yra mokomi pelno ir kt. mokesčiai.Civ. turtinės atsakomybės požiūriu IĮ turtas nėra atskirtas nuo savininko turto. Savininkas už įmonės skolas atsako visu turtu (kelnes oi kaip numaus).IĮ steigimą ir likvidavimą reguliuoja LR įmonių įstatymas. Prieš pradedama savo veiklą IĮ turi būti užregistruota įmonių rejestre. Neregistruotos įmonės veikla draudžiama. Įmonė laikoma įsteigta nuo registravimo dienos. Registravimui pateikiami pareiškimas, kuriame apibūdinamas įmonės veiklos pobūdis, jei reikia pateikiami leidimai užsiimti komercine – ūkine veikla, ekologinis pasas, žemės sklypo suteikimo aktas.IĮ gali valdyti pats savininkas arba samdyti valdytoją. IĮ pelnas ir nuostoliai priklauso savininkui, IĮ veiklos tikslas – pelnas.Civ. teisiniuose santykiuose dalyvauja ne savininkas, o IĮ. IĮ savarankiškumą sąlygoja: atskira IĮ buhalterija, atskiras apmokestinimas, galimybė įmonę parduoti, išnuomoti ar kitokiu būdu perduoti kitiems asmenims, kaip vieningą turtinį kompleksą su teisėmis ir pareigomis, IĮ gali būti paveldima.ŪKINĖS BENDRIJOSŪB būna 2 rūšių: 1) TŪB; 2) KŪB.TŪB yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė įsteigta pagal bendrosios ūkinės veiklos sutartį komercinei – ūkinei veiklai vykdyti, sujungus kelių fiz. ar jur. asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę ir turinti bendrą firmos vardą.TŪB, kaip ir IĮ, turtas neatskirtas nuo savininkų turto atsakomybės prasme. Bet TŪB yra savarankiškas ūkinis darinys, turintis jam skirtą turtą. TŪB sudaro galimybę sujungti keleto asmenų turtą bendrai ūkinei – komercinei veiklai.

Leidžia paskirstyti galimus nuostolius tarp narių bei leidžia nariams bendrai spręsti bendrus klausimus. Kreditorių atžvilgiu TŪB yra pakankamai palanki, nes jų sujungtas kapitalas ir solidari atsakomybė leidžia geriau užtikrinti kreditinių reikalavimų patenkinimą. Steigimo sutartis turi būti patvirtinta notariškai ir TŪB laikoma įsteigta nuo įregistravimo dienos. Kiekvienas bendrijos narys privalo vykdyti sutartyje numatytas prievoles, o pažeidus pareigą, privalo atlyginti ŪB padarytus nuostolius ir gali būti pašalintas iš bendrijos. Kiekvieno nario įnašai gali būti piniginiai ir nepiniginiai. Yra nuostata, kad TŪB perduodamas visų narių nuosavybei (bendrai) bet gali būti perduodamas tik naudotis. Skirtumas tame, kad atsitiktinio turto žuvimo atveju atsakomybė tenka tik savininkui. Spręsdami klausimus visi TŪB nariai turi po 1 balsą, nepriklausomai nuo savo dalies.Steigimo sutartis nustato pelno, pajamų, nuostolių paskirstymo tvarką. Bet jeigu tvarka nenustatyta, tai pagal įstatymus pelnas ir nuostoliai atitenka proporcingai įneštam turtui. Sudaryti sandorių TŪB vardu gali kiekvienas narys, tai gali būti pavesta vienam nariui arba samdomajam asmeniui. Sandoriai sudaromi TŪB vardu, nurodant TŪB pavadinimą. Bet, pagal įstatymą net nenurodžius, kad sandoris sudarytas TŪB vardu, bet iš jo turinio galima spręsti, kad sandoris sudarytas TŪB interesais, tai TŪB atsako pagal jį. Jeigu narys sudarė sandorį TŪB vardu, bet asmeniniais interesais, tai TŪB atleidžiama nuo atsakomybės tik, jei kontrahentas žinojo, kad sandoris nėra susijęs su TŪB veikla. Pagal kreditorių ieškinius TŪB yra 2 atsakovai: pati TŪB ir jos nariai. Pirmiausia kreditorių reikalavimai dengiami iš TŪB turto, o jeigu neužtenka – iš narių turto. Laikoma, kad atsakomybė prieš kreditorius yra subsidiarinė (papildoma), t.y. nariai atsako tik jeigu TŪB turto nėra ar jo neužtenka. TŪB nariai tarpusavyje atsako solidariai, t.y. kreditorius gali nukreipti ieškinį į vieno nario turtą, o šis vėliau gali ieškoti iš kitų narių atgręžtine tvarka. Narystė TŪB gali baigtis:1) mirus nariui;2) pripažinus jį neveiksniu;3) jam išstojus;4) jį pašalinus.TŪB veikla gali pasibaigti:1) pasibaigus sutarties terminui (jei terminuota);2) atšaukus registraciją už įstatymų pažeidimus;3) vienbalsiu TŪB narių nutarimu4) TŪB bankrutavus;5) kt. įstatymo numatytais atvejais.Likvidavimą atlieka TŪB likvidatoriai, kuriuos skiria patys TŪB nariai arba teismas.KOMANDITINĖ ŪKINĖ BENDRIJA (KŪB) – bendrai ūkinei veiklai sutarties pagrindu susijungę keli asmenys, iš kurių vieni pagal bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu, o kiti, komanditoriai – tik savo indeliu. KŪB turtas priklauso nariams pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę.Iš KŪB išstojus komanditoriui ji tampa TŪB.Komanditoriaus tikslas: savo kapitalu dalyvauti ūkinėje komercinėje veikloje ir gauti pajamas. KŪB turi būti mažiausiai 1 komanditorius ir 1 tikrasis narys. Komanditoriaus turtas atskirtas nuo KŪB turto ir skirtingai nuo tikrųjų narių jie pagal prievoles atsako ribotai, t.y. kiek įnešė (kelnių nenumaus). Pajamas iš KŪB veiklos komanditorius gauna proporcingai indėlio dalies dydžiui KŪB turte. Komanditorius neturi teisės atstovauti bendrijai, nedalyvauja sprendžiant KŪB veiklos klausimus bet gali kontroliuoti.KŪB steigimo, veiklos ir likvidavimo klausimai sprendžiami taip pat, kaip ir TŪB. Tik nedalyvauja komanditoriai.DAIKTINĖ TEISĖDaiktinės teisės sąvoka. LR konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinus privačią nuosavybę ir užtikrinus pagrindines asmens teises ir laisves,atsirado galimybė,o kartu kilo ir būtinumas sukurti daiktinės teisės institutą,plačiai žinomą pasaulinei teisės teorijai ir praktikai.

Daiktinė teisė - tai absoliutinė teisė į daiktą, pasireiškianti asmens galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių (pagal naują kodeksą).

Pačiu bendriausiu požiūriu daiktinę teisę galima apibūdinti kaip absoliučią asmens teisę į daiktą.

Daiktinė teisė gali pasireikšti labai įvairiai priklausomai nuo to, kokia tai daiktinė teisė. Jei tai nuosavybės teisė, tai bus į nuosavybės teise priklausantį daiktą, jei patikėjimo – tai į patikėjimo teise priklausantį daiktą. Daiktinės teisės rūšys.Kai kurios daiktinės teisės buvo žinomos ir tarpukario Lietuvoje.Dabar galiojančiuose įstatymuose pagrindinės daiktinės teisės jau įtvirtintos.Galima išskirti keturias + keturias naujas (pagal naują CV kodekso projektą) daiktinės teisės rūšis:- nuosavybės teisė –tai teisė savo nuožiūra,bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių interesų,valdyti,naudoti daiktą ir juo disponuoti.- turto patikėjimo teisė – tai valstybės ar savivaldybės įmonės įstaigos,organizacijos teisė savo įstatų (nuostatų),taip pat tam tikros rūšies valstybės ar savivaldybių įmonių,įstaigų,organizacijų veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis,nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų,valdyti,naudoti atitinkamai valstybės ar savivaldybės jai perduotą daiktą,juo disponuoti.Pagal nauja kodeksą - turto patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta apimtimi, tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei ja disponuoti.ipoteka (pagal LR ipotekos įstatymą) – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Jei suėjus nustatytam terminui skola ipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisę reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš varžytynių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma. Susitarimas dėl įkeisto turto perleidimo ipotekos kreditoriaus nuosavybėn negalioja.

Pagal CK projektą Ipoteka - tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis registruotino daikto įkeitimas, kai įkeistasis daiktas neperduodamas kreditoriui.- servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamą daiktą,pasireiškianti teisės naudotis tuo svetimu daiktu(tarnaujančiuoju daiktu) suteikimu arba to daikto savininko,valdytojo teisių juo naudotis apribojimu,siekiant užtikrinti daikto,dėl kurio nustatomas servitutas,tinkamą naudojimą. - įkeitimas – prievolės užtikrinimo būdas, kai įkeistu turtu teisė naudotis paliekama įkeisto turto savininkui, taip pat jam lieka teisė naudotis to daikto vaisiais ir pajamomis.

Pagal naują LR civilinio kodekso projektą numatyta Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtinti dar keletą daiktinių teisių:- uzufrukto teisę - tai asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta uzufruktoriaus teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.Daiktą naudojant gaunami vaisiai ,produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui ,jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. - valdymo teisė - daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti daiktą kaip savą.- superficijaus teisė - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statinių ar daugiamečių sodinių ant jos įsigijimui bei valdymui nuosavybės teise ar žemės gelmių naudojimui.- emphyteusio teisė - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę.Daiktinės teisės objektas. Daiktai yra labiausiai paplitęs civilinės teisės objektas,kadangi dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda būtent dėl daiktų.Daiktinės teisės objektas taip pat yra daiktai.

Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.

Teisiniu požiūriu daiktais nebuvo laikomi materialaus pasaulio dalykai,egzistavę gamtoje,bet,esant nepakankamam mokslo ir technikos lygiui,negalėję būti panaudoti žmogaus poreikiams tenkinti.

Daiktu laikomas toks pasisavintas iš gamtos dalykas, kurį tikrai galima įrodyti pasisavinus, taip pat būtų galima tam tikrais būdais apginti nuosavybės teisę į tą dalyką. (Pvz. Oro stulpas virš t.t. teritorijos negali būti nuosavybės objektu, nes šios nuosavybės teisės negalima įgyvendinti, pažeisti, ginti).

Daikto sąvokos papildymas – daiktas turi tenkinti žmonių materialinius, dvasinius ir ekonominius poreikius – šiuo metu neturi prasmės, nes daugėja daiktų, kurie tikrai netenkina žmonių poreikių, bet teisiniu požiūriu tie daiktai bus daiktinės teisės objektais, nes dėl jų iškyla teisiniai santykiai (pvz. Neperdirbamos liekanos).

Kadangi daiktai turi skirtingas fizines ir kitas savybes ,įvairi jų paskirtis ir ekonominė reikšmė.Reguliuojant daiktinius teisinius santykius,nevienodiems daiktams nustatomas ir skirtingas teisinis režimas.Tuo tikslu pagal įvairius kriterijus daiktai klasifikuojami į rūšis: (toliau viskas pagal naują CK projektą) Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai:Nekilnojamieji daiktai (bet ne turtas):- nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojamieji pagal prigimtį bei pagal savo prigimtį kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai.- -          nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemė ir su ja susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės.Kilnojamieji daiktai:- kilnojamieji daiktai - daiktai, kuriuos iš vienos vietos į kitą galima perkelti nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės, jei įstatymas nenumato ko kita.- kilnojamasis daiktas, inkorporuotas į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualumą, yra nekilnojamojo daikto dalis.- kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, o taip pat inkorporuotas į jį, bet nepraradęs savo individualumo, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.

Macro ir micro daiktai (pagal prancūzų civilinę teisę) :Macro – tai tie daiktai, kurie pas mus yra kilnojami pagal prigimtį, bet

nekilnojami pagal savo teisinį statusą. Micro – super smulkūs daiktai (mikrobai ir t. t. ), kaip žaliava gali

būti panaudota, bet turėti t.t. neigiamų pasekmių, todėl būtinas teisinis reguliavimas ir tų santykių, kurie susiklosto naudojant tuos micro daiktus.Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai - pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti ir neindividualizuoti daiktai.- nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai.

Individualiais požymiais apibrėžtais laikomi tie daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų.

Rūšiniais požymiais apibrėžtais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius.

Pakeičiamiesiems daiktams būdinga tai, kad jie apibūdinami rūšiniais kokiai tai rūšiai ypatingais požymiais, bet viens nuo kito jie pagal jokius požymius neatskiriami. Atskiras atvejis, kai rūšiniais požymiais apibrėžtas daiktas individualizuojamas. Individualizavimas – kai rūšinis daiktas iš esmės pakeičiamas. Tai yra jam suteikiama tam tikra savybė, pagal kurią jį bus galima išskirti iš kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų. Individualiais požymiais

apibrėžtiems daiktams būdinga tai, kad jie tik pagal jiem būdingus požymius skiriasi nuo kitų tos rūšies daiktų. Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai.

Skirstomi priklausomai nuo to, kiek tas daiktas pasikeičia jį pavartojus. - suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudojus juos pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia.- nesuvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties.Dalieji ir nedalieji daiktai - daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, nepasikeičia jų tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas.- nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, pasikeičia jų tikslinė paskirtis ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.

Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais.

CK 187 str. 2 d. – kai prievolės objektas nedalus – skolininkai laikomi solidariais skolininkais, o kreditoriai – solidariais kreditoriais.Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai.

Neišimtus iš apyvartos daiktus įgyti ar parduoti gali bet kuris santykių subjektas, taip pat jie gali būti bent kurių daiktinių teisių santykių objektu.- kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.- išimti iš apyvartos yra tik išimtinėje valstybės nuosavybėje esantys daiktai.- ribotai esantys apyvartoje yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl tiems daiktams būdingų savybių. Apyvarta ribojama visuomenės saugumo, sveikatos apsaugos ar kitais tikslais. Tokių daiktų apyvartos ribojimas išreiškiamas tam tikrų taisyklių buvimu, reikalavimu turėti leidimą ir t. t. Namų apyvokos daiktai- namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių kolekcijas, o taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.Pagal vadovėlį yra išskirta dar viena daiktų grupė – įprastinę vertę,išskirtinę vertę,asmeniniams tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai . Pagal vertę daiktus būtų tikslinga skirstyti į įprastinę vertę turinčius daiktus,išskirtinę vertę turinčius daiktus ir į asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus.

Daiktai, kurių vertė priklauso nuo to, kas sukūrė, kas naudoja tą daiktą, bei to naudojimo rezultatas taip pat vadinami įprastinę vertę turintys daiktai (pvz. Televizorius, kėdė ir t. t.). Įprastinę vertę turinčių daiktų vertė priklauso nuo naudos, kurią galima gauti iš daikto. Teisine prasme - daikto vertė priklauso nuo to, kokias teises ir pareigas jis gali suteikti jį naudojančiam asmeniui.

Yra daiktų, kuriuos panaudoti gali tik specialių žinių turintys asmenys. Tokie daiktai vadinami ypatingą vertę turinčiais daiktais. Tokio daikto vertė priklausys nuo to, kokią naudą gaus pats asmuo, kuris juo naudojasi, tai yra priklauso nuo to, kiek tas asmuo turi specialių žinių tam daiktui panaudoti pagal paskirtį.

Asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai – tokie daiktai, kuriems asmuo suteikia išskirtinę reikšmę. Tokių daiktų vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria tam daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepriklausomai nuo naudos, kurią galima gauti iš to daikto.

Iš savininko daiktas gali būti paimamas tenkinti visuomeniniams poreikiams tik teisingai už tai atlyginant. Teisingas atlyginimas aktualus pastarajam daiktų skirstymui (pvz. Už šeimos herbą, kaip relikviją, gali būti atlyginta kaip už 0,5 kg vario gabalą).  Be šio daiktų skirstymo daiktus galima skirstyti dar į dvi dideles rūšis – pagrindiniai ir antraeiliai daiktai. Pagrindiniai daiktai - pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais.Pagrindinis daiktas, sudarytas iš esminių pagrindinio daikto dalių, neesminių pagrindinio daikto dalių ir iš papildomų pagrindinio daikto dalių.Antraeiliai daiktai - antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.

Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

Vaisiai - vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami nuo jo, nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties.

Produkcija - produkcija laikomi daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinius daiktus.

Pajamos - daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje (siaurąja prasme).- -          pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą. Šia prasme pajamomis laikomi ne tik 1 šio straipsnio dalyje nurodyti daiktai, bet taip pat ir vaisiai bei produkcija ( plačiąja prasme).

Daikto priklausiniai – savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skiriamo daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. CK 153 str. – priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jei įstatymas ar sutartis nenumato ko kita.Žemė = pastatas (gali būti vienas kito priklausinys ir atvirkščiai).

Apsunkinimai daiktui yra tam tikri su daiktu susiję įsipareigojimai. Apsunkinimai keliauja u daiktu kartu.

Išlaidos daiktui – svarbu, kai yra daikto grąžinimas naudojant jį neteisėtai. Pvz. Grąžinant daiktą savininkui: asmuo neteisėtai naudojęs daiktą, turi grąžinti daiktą savininkui ir reikalauti grąžinti, padengti visas su daiktu susijusias išlaidas.

Išlaidos: Būtinosios ir ypatingosios.Būtinosios – būtinos sąlygos tam daiktui išsaugoti, kad jis

nesusidėvėtų, nesugestų ir t. t. (kitaip vadinamos - įprastinės išlaidos).Ypatingosios – kurių pasekoje daikto vertė padidėja, daiktas žymiai

pagerinamas (kitaip – specialiosios išlaidos). Tuo atveju, jei neteisėtas valdytojas yra sąžiningas, tai savininkas turi

atlyginti ne tik būtinąsias išlaidas, bet ir daikto pagerinimui skirtas išlaidas, jei to pagerinimo negalima atskirti nuo daikto.Daiktinės teisės ir prievolinės teisės santykis. Šių teisų skirtumai.Daiktinei teisei būdinga tai,kad tik vienas daiktinių teisinių santykių subjektas yra aktyvus,o kitas subjektas,kuriuo gali būti bet kuris tiek fizinis,tiek ir juridinis asmuo,valstybė ar savivaldybė yra pasyvus.Prievolinei teisei kaip santykinei teisei, būdinga,kad visi subjektai yra konkretūs asmenys,paprastai turintys konkrečių prievolių.Vadinasi ,daiktines teises gali pažeisti bet kuris subjektas,o prievolines – konkretūs prievolinių teisinių santykių subjektai.Pažeidus daiktinės teises,ieškinį galima pareikšti bet kuriam šias teises pažeidusiam asmeniui,t.y.ieškinys visur eina paskui daiktą nepriklausomai nuo to,kur ir pas ką daiktas yra,kaip jis ten atsidūrė ir pan.Be to ,daiktinės teisės atsiranda nepriklausomai nuo pasyvių subjektų valios,o prievolinės teisės negali atsirasti be subjektų tiesiogiai ar netiesiogiai pareikštos valios.

Daiktinė teisė yra absoliutinė teisė, o prievolinė teisė – santykinė. Daiktinėje teisėje konkretus savininkas ir konkretus daiktas. Tiek daiktinės, tiek prievolinės teisės objektais gaili būti daiktai, bet daiktinės teisės objektai tik daiktai, o prievolinės – ne tik daiktai. Daiktinei teisei būdinga tai, kad visi su daiktu susiję apsunkinimai eina kartu su daiktu, nepriklausomai nuo daikto savininko pasikeitimo. Prievoliniuose teisiniuose santykiuose tai priklauso nuo šalių valios. Jei susiduria daiktiniai ir prievoliniai teisiniai santykiai, tai visais atvejais prioritetas suteikiamas daiktinei teisei. Nuosavybės teisės vieta daiktinės teisės sistemoje.Nuosavybės teisė daiktinių teisių sistemoje užima išskirtinę vietą.Ji ,kaip savarankiškas institutas,geriausiai žinoma ir plačiausiai iš visų daiktinių teisių LR įstatymuose.Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi pagal turinį,bet nuosavybės teisė apima visas teises ,kurios įmanomos daiktinei teisei,t.y.teises daiktą valdyti,naudoti ir juo disponuoti.Kitos daiktinės teisės apima kai kurias teises,įeinančias į valdymo,naudojimo teisių,o kartais net ir į disponavimo daiktu teisių visumą. Praktikoje nuosavybės teisei nustatomi įvairūs apribojimai,todėl ši teisė savo realia išraiška nėra visiškai absoliuti ir nuo nieko nepriklausanti.Esminis nuosavybės skirtumas nuo kitų daiktinių teisių yra tas,kad savininko teisės į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų.Savininko teises tiesiogiai nustato teisės normos.Kitų daiktinių teisių subjektų teises dažnai nustato savininkas savo nuožiūra,neviršydamas įstatymo leistinų ribų.Pagal dabar galiojantį CK - nuosavybės teisė kaip vienintelė ( nuo sovietmečio) daiktinės teisės sistemoje formavo visą daiktinės teisės institutą,kuriame pagrindinę vietą užėmė nuosavybės teisė. Kadangi visos besiformuojančio daiktinių teisių instituto teisės tiesiogiai tarpusavyje susijusios,ypač kai kalbama apie šių teisių objektą ir turinį,jos turi būti tinkamai atribotos ir teisiškai įtvirtintos. Jeigu subjektyvią nuosavybės teisę apibūdinsime kaip atskirų asmenų galimybę savo nuožiūra objektyvios teisės normų nustatytose ribose tam tikrą turtą valdyti,naudoti ir juo disponuoti,tai subjektyvinę daiktinę teisę(neskaitant nuosavybės teisės) reikėtų suprasti kaip atskirų asmenų galimybę turėti ir įgyvendinti objektyvios teisės normomis ir savininko valia nustatytas kai kurias nuosavybės teisės turinį sudarančias teises. Nuosavybės teisės ir kitų daiktinių santykis bendriausiu požiūriu yra nusakytas rusų teisininko Kozako žodžiais:”Bet kokios kitos daiktinės teisės subjektas su jam priklausančiu daiktu gali daryti tai,kas jam tiesiogiai leista,o savininkas su jam priklausančiu daiktu – kas jam tiesiogiai neuždrausta”.

Visos kitos daiktinės teisė nuo nuosavybės teisės skiriasi tuo, kad jos žymiai siauresnės. Uzurfruktas ribojamas laiko atžvilgiu, servitutas suteikiamas tik tam tikru metu arba tik tam tikrai daikto daliai. Daiktinės teisės reikšmė.Daiktinė teisė įtvirtina LR konstitucijoje ir kituose įstatymuose numatytas asmens teises ir laisves,įgyvendinant valdymo,naudojimo ir disponavimo daiktais galimybes. Pinigai ir vertybiniai popieriaiJie dažnai yra išskiriami iš daiktų, nes pagal savo materialinę vertę labai skiriasi nuo daiktų.Vert. popieriai turi turėti: 1) tam tikrą formą; 2) jame turi būti išreikšta turtinė subjektinė teisė; 3) išreikšta teisė gali būti įgyvendinta tik pateikus vert. popierių.Vert. popieriai skirstomi į 3 rūšis, pagal tai, kokiu būdu galima perleisti šiame vert. popieriuje išreikštas reikalavimo teises:1) vardiniai vert. popieriai (juose nurodomas asmuo, kuriam priklauso juose

išreikšta teisė);2) orderiniuose vert. popieriuose nurodomas tik 1 įgijėjas ir kartu suteikiama

jam teisė, nurodyti kitą asmenį, galintį įgyvendinti dokumente išreikštą teisę (pvz., čekiai, vekseliai);

3) pareikštiniai vert. popieriai. Juose nėra nurodomas asmuo, kuriam priklauso popieriuje išreikšta turtinė teisė ir todėl ją gali pasinaudoti bet kuris asmuo, nustatyta tvarka, pateikęs tą vert. popierių (pvz., loterijos bilietai, obligacijos).ASMENINĖS NETURTINĖS TEISĖS, NESUSIJUSIOS SU TURTINėMIS, IR JŲ GINYMASDažniausiai ginami garbė ir orumas. Pagal Aukšč. teismo senatą:

Garbė – teigiamas visuomeninis asmens ar organizacijos vertinimas (išorinis vertinimas).Orumas – visuomeninio įvertinimo atsispindėjimas asmens sąmonėje (subjektyvus savęs vertinimas). Orumo pažeidimą lengviau įrodyti negu garbės.Žinios – faktų, duomenų paskleidimas, kurie grindžiami tiesa ir kuriuos galima patikrinti įvairiais būdais.Nuomonė – kitų asmenų skelbiamos mintys, vertinimai, pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei neturėtų būti taikomi tiesos kriterijai, bet ji turi remtis tikrais faktais. Pagal CK 7 str. atsakomybė atsiranda už žinių, o ne nuomonių paskleidimą.

 NUOSAVYBĖS TEISĖBENDRIEJI NUOSAVYBĖS TEISĖS NUOSTATAINuosavybė kaip ekonominė kategorija.

Nuosavybė (1 prasme) – santykiai tarp asmenų dėl objekto naudojimo, disponavimo.

Nuosavybė (2 prasme) – kaip pats objektas. Nuosavybė – objektas ar santykiai - šios abi sampratos labai dažnai

painiojasi,tačiau nėra būtina jas visada ir skirti. Nuosavybės formos ir rūšys. Pagal CK 95 str.LR yra privati ir viešoji nuosavybė,tai pat leidžiama mišri nuosavybė,jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams. Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Privati nuosavybė gali būti,kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą.

Privati juridinio asmens nuosavybė yra ,kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas,o tą turtą perdavusieji asmenys – steigėjai,akcininkai,pajininkai ir pan.,yra tik atitinkamai akcijų,pajų savininkai,bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą.

Bendroji nuosavybė – tai kai fizinis asmuo,įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą,gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai,neįsteigiant juridinio asmens.Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas,kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.

Bendroji dalinė nuosavybė – kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko dalys.

Bendroji jungtinė nuosavybė – kai turto dalys nėra nustatytos.PVZ.santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės nuosavybės teisei atsirasti.

Viešąją nuosavybę sudaro valstybės nuosavybė ir savivaldybių nuosavybė.

Pagal LR konstitucijos 47 str.3 dalį,LR išimtine teise priklauso:žemės gelmės,taip pat valstybinės reikšmes vidaus vandenys,miškai,parkai,keliai,istorijos,archeologijos ir kultūros objektai.Valstybės nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas,būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti:šalies parūpinimas kuru,energija,vandeniu,kai kuriomis žaliavų rūšimis;aprūpinimas pašto,telefono,telegrafo ir kt. komunikacijos rūšimis;automobilių kelių;geležinkelių;oro ir vandens transporto vystymas;atsilikusių gamybos šakų,pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu,modernizavimas;mažai pelningos socialinės – ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.

Pagal LR vietos savivaldos įstatymo 21 str.1 d.nustatyta ,kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė.Savivaldybės nuosavybė – tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas ,kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba. Mišri nuosavybė - Lietuvos Respublikoje leidžiama bendra Lietuvos Respublikos juridinių ar fizinių asmenų ir užsienio valstybių juridinių ar fizinių asmenų nuosavybė, bendra Lietuvos valstybės ir užsienio valstybių nuosavybė, jeigu tai nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei tarpvalstybinės sutartys. Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžiama užsienio piliečių, asmenų be pilietybės, užsienio valstybių juridinių asmenų, tarptautinių organizacijų bei užsienio valstybių nuosavybė, jeigu ko kita nenustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Teisinės nuosavybės santykių reglamentavimas.Kadangi bet koks visuomeninis santykis gali susiklostyti tik tarp ne mažiau kaip dviejų subjektų,negali būti išimtimi ir nuosavybės teisinis santykis.Todėl kiekviename konkrečiame nuosavybės santykyje iš vienos pusės dalyvauja asmenys,valdantys,naudojantys daiktą bei juo disponuojantys,o iš kitos pusės asmenys,kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu.Vadinasi ,nuosavybės teisiniam santykiui būdingas tik pasyvus įpareigotų asmenų elgesys.Toks santykis susiklosto būtent tarp asmenų dėl daiktų,ir tai jokiu būdu nėra asmens santykis su daiktu.

Nuosavybės teisinių santykių būdingas bruožas,kad jie tęstinio pobūdžio.Kol savininkas yra nuosavybės teisiniuose santykiuose ,jis negali iš kitų asmenų reikalauti nieko kito,kaip tik susilaikyti nuo jo turto valdymo,naudojimo bei disponavimo juo.Teisę iš kitų asmenų reikalauti teigiamų veiksmų savo turto atžvilgiu jis įgauna tik tuo atveju,jei nuosavybės teisinių santykių pagrindu kiti teisinai santykiai,kurių subjektu savininkas tapo.

Teisiniams santykiams atsirasti būtini mažiausiai du subjektai.Vienas subjektas nuosavybės teisiniuose santykiuose yra savininkas,kuris nuosavybės teise turimą turtą gali valdyti,naudoti ir juo disponuoti.Kadangi nuosavybės teisė absoliuti,tai paprastai laikoma,kad kita nuosavybės teisinių santykių šalis yra pasyvi įpareigotų subjektų visuma.Kadangi ši visuma neturi teisių valdyti ir naudoti savininkui priklausantį turtą,juo disponuoti,ir netgi privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų,todėl teisiškai reikšmingiausias nuosavybės teisiniuose santykiuose yra turto savininkas,kaip nuosavybės teisės subjektas. Objektyvioji nuosavybės teisė.

Nuosavybės teisė objektyviąja prasme - nuosavybės teisė apibūdina kaip visuma teisės normų,reguliuojančių ekonominius santykis dėl daiktų valdymo,naudojimosi jais bei disponavimo.Nuosavybės teisės objektyviąja prasme kaip teisės instituto uždavinys ir yra reguliuoti visuomenėje egzistuojančius nuosavybės santykius.Subjektyvinė nuosavybės teisė.

Nuosavybės teisė subjektyviąja prasme - nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra,bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisų ir interesų,valdyti,naudoti daiktą bei juo disponuoti.Savininko teises turtą valdyti ,naudotis juo ir disponuoti atitinka visų kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų,kliudančių savininkui šias pareigas įgyvendinti.Pagal CK 96 str.savininkas valdo jam priklausantį turtą,naudojasi juo pagal LR įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Savininko teisės jų turinys ir įgyvendinimas.

Turinys.Pagal CK 96 str.Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.Įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei.

Nuosavybės teisės turinį taip pat galima apibūdinti ir išvardijant visas savininko teises į turtą,Greta valdymo ,naudojimo bei disponavimo,kaip savarankiškos teisės išskiriamos teisės išskiriamos :teisė gauti daikto duodamas pajamas,sunaudoti ir išeikvoti daiktą,perduoti jį kitam,teisė saugiai eksploatuoti daiktą,teisė turėti daiktą neterminuotai,teisė naudoti daiktą tik taip,kad nebūtų tuo naudojimu daroma žala kitiems asmenims,galimybė paimti daiktą už skolą,taip pat garantija,kad bus užtikrintas pažeistos nuosavybės teisės gynimas,atstatymas.

Teisės turinį apibūdinti užtenka trijų pagrindinių teisių,t.y.daikto valdymo,naudojimo ir disponavimo juo. Kai kurių teisininkų nuomone, šias tris pagrindines teises sudaro atskiros teisių grupės.

Nuosavybės teisės įgyvendinimas.Nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuodamas,arba kitiems asmenims perduodamas kai kurias iš jam priklausančių teisių į turtą.Lemiamas vaidmuo įgyvendinant nuosavybės teisę tenka valdymo ir ypač naudojimo teisių realizavimui,kadangi sąvoka “įgyvendinimas” reiškia besitęsiantį procesą,o ne veiksmo rezultatą.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas priklauso nuo to,ar asmuo pats turtą valdo,naudoja juo disponuoja ir tokiu būdu įgyvendina nuosavybės teisė,ar perduoda dalį šių teisių kitiems asmenims.Jeigu perduoda kitiems asmenims,tai nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas priklauso ir nuo to,kokią tų teisų dalį jis perduoda.

Valstybė bei savivaldybė taip pat gali įvairiais būdais įgyvendinti savo nuosavybės teises.Pvz.,nuosavybės teisės į finansinius biudžetų išteklius atitinkamai valstybė ar savivaldybės įgyvendina tiesiogiai per savo valdžios ir valdymo organus.Nuosavybės teisių įgyvendinimui į valstybinėms(savivaldybės) perduoda toms įmonėms,įstaigoms,bei organizacijoms ir didelę dalį nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių,kurios sudaro turto patikėjimo teisę.

Nuo to,kokius nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus nustato įstatymai,priklauso gyventojų pajamų šaltiniai,šalies ekonomikos vystymosi tempai ir daugelis kitų veiksmų.Nuosavybės teisės objektai.Teisės teorijoje labiausiai paplitusi nuomonė,kad nuosavybės teisinių santykių objektai gali būti tik daiktai,nors jie dažnai vadinami turtu.Kadangi pinigai ir vertybiniai popieriai taip pat priskiriami daiktams ir sudaro ypatingą daiktų grupę,todėl jie irgi gali būti nuosavybės teisnių santykių objektai.Nuosavybės teisės objektas – daiktai teisine prasme,t.y.tie materialinio pasaulio dalykai,kurie yra kaip darbo produktai sukurti gamybos procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos.Pagal CK 95-3 str.nuosavybės teisės objektai yra

Nuosavybės teisės objektai yra žemė, jos gelmės, vandenys,miškai, kita augmenija, gyvūnija, kiti gamtos ištekliai,gyvenamieji namai, butai, kiti pastatai, statiniai, įrenginiai,įmonės, kiti ūkiniai ir neūkiniai kompleksai, bankai,vertybiniai popieriai ir kitas turtas.

Visi tie patys objektai kaip ir daiktinės teisės. Nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas kaip nuosavybės teisės objektai. Turtas skirstomas į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį. Nekilnojamuoju turtu paprastai laikomi tokie daiktai, kurie yra susiję su žeme ir kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei esmės ir iš esmės nesumažinus jų vertės; pvz.: žemė, pastatai, fabrikai ir kitas turtas, kuris pagal savo prigimtį yra nekilnojamasis arba tokiu pripažįstamas įstatymuose. Kilnojamuoju turtu, laikome tokį turtą, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės nesumažinus jo vertės ar be didelės žalos jo paskirčiai, jeigu įstatymai nenustato ko kita.Žemės nuosavybės teisė. Žemės nuosavybės turinys CK projekte išdėstomas sekančiai: 1. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip.

2. Žemės sklypo savininkas į virš jo sklypo esančią oro erdvę turi tokias teises ir tokia apimtimi, kiek jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kiek tai būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį .

3. Žemės sklypo savininkas turi nuosavybės teisę į sklypo viršutinį žemės sluoksnį bei žemėje esančias naudingąsias iškasenas, kiek ši teisė neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kiek tai būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį .

Specifika: yra numatyta daugiausia atvejų, kai žemės – kaip nuosavybės teisės objektas - gali būti paimama visuomenės poreikiams tenkinti.

Kitų daiktų atžvilgiu tokių atvejų mažiau. Žemės nuosavybės teisė LR ribojama užsieniečiams, asmenims be pilietybės.- -          Žemės nuosavybės teisė ribojama tam tikrų subjektų atžvilgiu;- -          Žemės naudojimo kontrolė daug didesnė (ypač iš valstybės pusės);- -          Žemės nuosavybės ribojimas, kai:

1) reikia tenkinti visuomeninius poreikius;2) kai ta žemės naudojama ne pagal paskirtį (nors pvz. Į kitus

daiktus, kurie naudojami ne pagal paskirtį, nuosavybės teisė nėra taip griežtai ribojama).

Žemė yra:1)       žemės ūkio paskirties; 2) ne žemės ūkio paskirties ir kt. Nuo žemės paskirties priklauso žemės mokesčiai ir nuosavybės teisės į ją ribojimas.

- asmeninio ūkio žemė – iš buvusių trihektarių;- namų valdos - buvo galimybė už investicinius čekius įsigyti žemę prie namų;- valstiečių ūkių žemė – buvo suteikinėjami atitinkami žemės sklypai valstiečiams, siekiant ardyti kolūkius, suteikiant žemės sklypą valstiečiui, buvo išduodamas žemės nuosavybės aktas. Žemės nuosavybės teisės teisinis reguliavimas priklauso ir keičiasi nuo gyvenimo realybės. CK 117 str. LR nuostata - ūkininko nuosavybė laikoma bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal įstatymą anksčiau ūkininkas negalėjo disponuoti savo žeme. Todėl vėliau buvo priimtas įstatymas, įtvirtinantis nuostatą – ūkininkas yra savininkas. Pastatai, įrenginiai kaip nuosavybės teisės objektai. CK 114 str. Specifinė šio straipsnio paskirtis. Stainių naudojimui (antroje vietoje po žemės) nustatomi dideli apribojimai. Šis CK straipsnis buvo keičiamas 1994, 1995, 1997 m. Keitimo niuansas - valdymas tų pastatų ribojamas tiek, kad jei pastatas ar statinys neatitinka reikalavimų, jis laikomas nebaigtu statyti namu ar kitu pastatu, ir savininkas, kol neatitinka jo namo reikalavimai, netampa savininku pastato kaip namo, o turi nuosavybės teisę tik į sudėtas statybines medžiagas. Tuo atveju, kai nepašalinami nustatytų reikalavimų pažeidimai, pastatas nugriaunamas. Vėliau ši nuostata buvo pakeista į tai, kad nebaigtą pastatą savo nuosavybėn perima valstybė arba savivaldybė. CK 157 str. paimti daiktą galima visuomenės poreikiams. Nuosavybės teisės įgijimas ir pasibaigimas.

Nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai..Teisės teorijoje nuosavybės įgijimo ir praradimo pagrindai skirstomi į pradinius ir išvestinius. Išskiriami taip pat ir bendrieji bei specialieji nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai.Toks skirstymas pagrįstas tuo,kad kai kurie nuosavybės teisės įgijimo pagrindai būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams,t.y.tais pagrindais nuosavybės teisė į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas,o kai kurie – tik tam tikriems nuosavybės teisės subjektams.PVZ.nacionalizacija,konfiskacija ir kt.panašūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai būdingi tik valstybės nuosavybei įgyti,kadangi šios nuosavybės teisės subjektas turi turėti politinę valdžią.Nuosavybės teisės įsigijimo būdų klasifikavimas ir atskirų būdų charakteristika.

Bendrieji įgijimo pagrindai - kai kurie nuosavybės įgijimo pagrindai yra būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams t.y.tais pagrindais nuosavybės teisę į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas;

Specialieji – tik tam tikriems teisės subjektams (kai nuosavybę įgyti gali tik tam tikri subjektai).Bendrieji įgijimo pagrindai - kai kurie nuosavybės įgijimo pagrindai yra būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams t.y.tais pagrindais nuosavybės teisę į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas.Bendrieji skirstomi į tris grupes:- -          naujų daiktų sukūrimas gamybinės veiklos procese;- -          turto įgijimas pagal sutartis ir kitus civilinius- teisinius sandorius;- -          nuosavybės teisė įgijimas į daikto duodamus vaisius ir pajamas.

Vienų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų priskyrimas prie bendrųjų,o kitų – prie specialiųjų,ir toks jų įtvirtinimas įstatymuose turi esminę reikšmę ekonomikos vystymuisi,kadangi toks skirstymas atskiroms nuosavybės teisės subjektų grupėms gali suteikti tam tikras lengvatas bei privilegijas,tuo suteikiant skirtingą teisinę padėtį subjektams ,kurių nuosavybė priklauso skirtingoms nuosavybės rūšims ir formoms.Tikslinga būtų išskirti tris pagrindines pradinio nuosavybės teisės įgijimo teorijas:- -          darbas yra vienintelis pradinis nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas;- -          teorija pirminio užėmimo,papildomo ir sutvirtinamo darbu;- -          teorija pirminio užėmimo,priklausomo nuo darbo. Pagal pirmąją teoriją žmogus gali laikyti nuosavybe tik tai,kas yra jo darbo produktas. Pagal antrąją teoriją priminio užėmimo fakto pakanka sukurti tam tikrą nuosavybės teisę,bet ši teisė dar nesanti išsami,nei apibrėžta (nustatyta).Ji tampa apibrėžta ir išsami ,ypač kalbant apie teisę į žemę,tik tuomet,kai teisė įtvirtinama.Asmuo ,užėmęs žemės plotą,kuris dar niekam nepriklausė,įgyja teisę į šią žemę,bet nuosavybės teisę į ją įgis tik tada ,kai žemė jo darbu bus įdirbta ir taps derlinga. Pagal trečiąją teoriją ir priminis užsiėmimas ir darbas,nepriklausomai vienas nuo kito ir vienodai reikšmingai gali būti pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Šios teorijos šalininkai ,kad darbas suteikia dirbusiajam išskirtinę ir visišką teisę į visą tai,kas yra jo padaryta.Bet jie neigia galimybę turėti teisių tik į savo darbo vaisiu,pripažindami,kad ir priminis užėmimas suteikia nuosavybės teisę į daiktus,jeigu tie daiktai iki to neturėjo savininko,ir kad priminis užėmimas faktiškai buvo pirmasis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.Pagal CK projektą nuosavybės įgijimo pagrindai.Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:

1) pagal sandorius;2) paveldėjimu;

3) pasisavinant vaisius ir pajamas;4)pagaminant naują daiktą;5)pasisavinant bešeimininkį daiktą;6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius gyvūnus;8) pasisavinant radinį, lobį;9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūrines vertybes bei

paimant kitus daiktus visuomenės poreikiams;10) konfiskavus ar kitokiu būdu už pažeidimus pagal įstatymą paėmus

daiktus;11) įgyjamąja senatimi;12) kitais įstatyme nustatytais pagrindais.

Nuosavybės teisės įgijimas perdavimu:1. Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko

įgaliotas asmuo.2. Perdavimu naujasis savininkas įgyja į perduotąjį daiktą tiek teisių ir

pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu ko kita nenumato įstatymas ar sutartis.

3. Jeigu buvo perduotas daiktas, kurio perdavėjas neturėjo teisės perduoti, tai naujasis savininkas įgyja nuosavybės teisę, jeigu perduotasis daiktas nebuvo nekilnojamasis daiktas, perdavimas buvo atlygintinas, o daikto įgijėjas buvo sąžiningas.

Kitas nuosavybės atsiradimo pagrindų skirstymo būdas:pradiniai; 2) išvestiniai.1 – priskiriami tokie nuosavybės teisė įgijimo pagrindai, pagal

kuriuos: - daiktas įgyjamas pirmą kartą ( viena nuomonė); - pagal kuriuos nuosavybės teisė į daiktą įgyjama kad ir ne primą

kartą, bet priklausomai nuo savininko valios ir kada daiktas įgyjamas pirmą kartą (antra nuomonė). Antros nuomonės pvz.: nacionalizacija, bešeimininkio turto perėmimas savivaldybės arba valstybės žinion.

2 – priskiriami tokie atvejai, kada nuosavybės teisė įgyjama iš kito asmens, perimant ir teises į turėtą daiktą.

Tokio skirstymo (pagal antrą nuomonę) teisinė reikšmė – daikto apsunkinimai kartu su daiktu nepereina. Tai nėra gerai. Pvz. Bešeimininkio turto nacionalizacija Lietuvos nepriklausomybės metais.

Nuosavybės teisės praradimo pagrindai gali būti suskirstyti į atatinkamas grupes,vadovaujantis panašiais arba analogiškais kriterijais,kurių pagrindu buvo suskirstyti anksčiau aptartieji bendrieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Tai būtų:- -          nuosavybės teisės praradimas,sunaudojus daiktą gamybos procese,dėl to sukūrus naują daiktą,kaip nuosavybės objektą, išnykus pačiam daiktui;- -          turto perdavimas pagal sutartis ir kitus civilinius- teisinius sandorius,ir teismo sprendimus bei kitus valdingus parėdymus turinčių teisę duoti institucijų aktus;- -          turto sunaudojimas tenkinant asmeninius poreikius - šitą reikėtų išbraukti, o vietoje jo įrašyti – per prievartą paimant daiktą viešiems poreikiams. Be savininko valios nuosavybės teisė prarandama:- -          žuvus daiktui;- -          kai nuosavybės teisė pereina kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį,arba dėl to jog daiktas susijungia su kitu daiktu;- -          teismo sprendimu,kuriuo daiktas priteisiamas kitam asmeniui arba nuosprendžiu,kuriuo už padarytą nusikaltimą daiktas konfiskuojamas valstybės naudai;- -          kai nuosavybė įgyta tik iki tam tikro laiko ar su naikinamąja sąlyga- pasibaigus nustatytam terminui arba įvykdžius sąlygą;- -          pabėgus iš savininko priežiūros prijaukintiems laukiniams žvėrims arba praradus jiems įprotį grįžti į namus;- -          paėmus nuosavybę valstybės ar visuomenės poreikiams įstatymo nustatyta tvarka.

Labai svarbus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas,kurį pats laikas yra įtvirtinti mūsų įstatymuose,tai įgyjamoji senatis.

CK projekte apie įgyjamąją senatį:Įgyjamosios senaties samprata - fizinis ar juridinis asmuo, nesantis

daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau dešimties metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau trejų metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nei karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.Nuosavybės teisės į turtą pagal sutartį atsiradimo įgijėjui momentas.Pagal CK 149 str. Turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė (patikėjimo teisė) atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama,tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu.

Momentas, nuo kurio įgyjama nuosavybė, svarbus dėl:1) perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo rizikos, nes ši rizika

pereina įgijėjui tuo pat metu, kai perduodama nuosavybės teisė. (CK 152 str.) Jei perleidėjas praleido terminą daiktui perduoti, arba įgijėjas praleidžia terminą daiktą priimti, tai daikto atsitiktinio žuvimo rizika tenka terminą praleidusiai šaliai.

2) Įregistruojamos sutartys dėl nekilnojamojo turto, kultūros vertybių. Jei perduodamas registruojamas daiktas, tai laikoma, kad kol daiktas neįregistruotas, nuosavybės teisė neatsiranda. Nekilnojamųjų daiktų registravimui 3 mėn. terminas, kad būtų galima sustabdyti piktnaudžiavimą turto pardavimu kelis kartus. CK projektas – siūloma, kad nuosavybės teisė pereina nuo sutarties sudarymo momento, bet jei kyla ginčas dėl nuosavybės teisių, tai teisėtu įgijėju bus tas, kuris pirmas įregistravo.

CK 156 str. – bešeimininkis turtas tas, kuris yra be savininko, arba jo savininkas nežinomas. Perleidžiamų daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugadinimo rizika.Pagal 152 straipsnis.Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sugedimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu,kada jam pereina nuosavybės teisė, jeigu ko kita nenustato sutartis.Jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktui perduoti arba įgijėjas praleidžia terminą daiktui priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sugedimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai.Viešoji nuosavybė

Viešoji nuosavybė kaip ekonominė kategorija.Viešoji nuosavybė yra pakankamai sudėtinga ekonominė

kategorija, kurios pagrindinis subjektas įgyvendina įvairių gyventojų grupių ir sluoksnių interesus.

Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt. komunikacijų rūšimis; automobilių kelių, geležinkelių, oro ir vandens transporto vystymas; atsilikusių gamybos šakų, pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu, modernizavimas; mažai pelningos socialinės – ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. 21 straipsnio 2-ojoje dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės nuosavybė – tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas, kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba.

Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės nuosavybės objektai. Priimtas netgi Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka. Savivaldybės nuosavybė taip pat gali atsirasti sukuriant naujus nuosavybės objektus bei sudarant sandorius ir kitais įstatymo numatytais būdais.

Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise. Viešąjį turtą taip pat valdo ir juo disponuoja atitinkamai aukščiausieji ar vietiniai valdymo organai bei jų pavedimu – tam įgalioti juridiniai asmenys turto patikėjimo teise.

Tačiau taip apibūdinta viešoji nuosavybė suprantama siaurąja prasme, kaip nuosavybės teisės objektas. Klasifikuojant nuosavybę į rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas. Vertinant pagal šiuos kriterijus, sąvoka “viešoji nuosavybė” naudojama apibūdinti nuosavybės rūšiai, apjungiančiai valstybės nuosavybės ir savivaldybių nuosavybės formas.

Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarkа, sаlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sаlygomis gali priklausyti užsienio valstybei - jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfа bei ekonominę zonа Baltijos jūroje.

Objektyvioji viešosios nuosavybės teisė.Objektyviąja prasme viešosios nuosavybės teisė apibūdinama

kaip visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius dėl daiktų valdymo, naudojimosi jais bei disponavimo. Tik dėl objektyviosios teisės normų egzistuoja galimybė subjektyviajai viešosios nuosavybės teisei atsirasti bei jos turiniui įtvirtinti. Todėl viešosios nuosavybės teisės objektyviąja prasme kaip teisės instituto uždavinys ir yra reguliuoti visuomenėje egzistuojančius viešosios nuosavybės santykius.

Tik Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, oro erdvė virš Lietuvos respublikos teritorijos, jos kontinentinis šelfas bei ekonominė zona Baltijos jūroje Lietuvos Respublikai priklauso ne nuosavybės, o išimtinėmis teisėmis.

Savivaldybė taip pat gali turėti nuosavybės teisę į tam tikrus objektus, kurie sudaro savivaldybės ekonominės veiklos pagrindą. Toks turtas, pavyzdžiui, gali būti komunalinis butų fondas, miesto (gyvenvietės) ūkio objektai ir įrenginiai, savivaldybių įmonėms patikėjimo teise parduotas turtas (pagrindinis ir apyvartinis kapitalas), infrastruktūros objektai, į akcijas ir kitus vertybinius popierius investuotas savivaldybės kapitalas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 98-2 straipsnį, savivaldybės nuosavybe gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniam vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas savivaldybių nuosavybėn.

Subjektinė viešosios nuosavybės teisė ir jos ypatumai.Subjektyviąja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip

savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti daiktą bei juo disponuoti. Savininko teises turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti atitinka visų kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių savininkui šias teises įgyvendinti.

Nuosavybę reikia nagrinėti kaip ekonominį – teisinį reiškinį, kuriame teisinė forma neatsiejamai susiliejusi su ekonominiu turiniu.Nuosavybės santykių teisinis subjektiškumas nuo savininko ekonominio subjektiškumo ypač nutolsta viešosios ( valstybės ir savivaldybių ) nuosavybės santykiuose. Nutolimo laipsnis priklauso nuo tų socialinių darinių, kurie tampa nuosavybės teisės subjektais, sandaros ir veiklos demokratiškumo.

Valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisiniuose santykiuose nuosavybės teisės subjekto funkcijas faktiškai atlieka tik valstybės ar savivaldybės valdžios ir valdymo institucijos, sudarančios valstybės ar savivaldybių aparatą. Tačiau tai nereiškia, kad šiam aparatui ir priklauso turtas, kuriuo jis disponuoja. Turtas priklauso visiems šalies gyventojams ar jų daliai. Todėl tikras savininkas ( mes jį vadiname ekonominiu savininku ) yra visa visuomenė ar atitinkamai jos dalys, kurių interesais, valia nuosavybės teisės subjektas – valstybė ar atitinkamos savivaldybės – įgyvendina teises valdyti, naudoti bei disponuoti turtu, priklausančiu visai visuomenei ar jos daliai bendrai.

Ekonominis savininkas – mes visi. Tai visų turtas, iš kitos pusės, tai valstybės nuosavybė. Valstybė kaip savininkas turi būti suprantama kaip teisinis savininkas. Nuosavybės teisė į tam tikrą turto dalį – įgyvendinama tiesiogiai per specialias institucijas ( pvz.: biudžetinės lėšos ).

Valdymo įgyvendinimas, suteikiant įgaliojimus atstovams, vykdomajai valdžiai – vykdo tiesioginiu būdu – per referendumus.Vykdomąją valdžią institucijos įgyvendina turto valdymą, disponavimą, naudojimą. Priimtas biudžetinės sandaros įstatymas, finansų ministerija, mokesčių inspekcija, valstybės kontrolė ir t.t. – surenka realiai ir padalina, taip pat kontroliuoja. Dalį nuosavybės valstybė perduoda turto patikėjimo teise valstybinėms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms.

Valstybės ir savivaldybių turto ekonominis savininkas yra tikrasis tos nuosavybės subjektas, o valstybė ar savivaldybės, kaip politinės valdžios ir valdymo organizacijos yra ta teisinė forma kuria tikrasis savininkas įgyvendina nuosavybės teise.

Viešosios subjektinės teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai.Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, skirstomi į bendruosius ir

specialiuosius.( žiūr. 18 temą ).Įstatymais įtvirtinti specialieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai,

būdingi tik valstybei ar savivaldybėms, kaip ypatingiems nuosavybės teisės subjektams.

Valstybė turtą įgyja:1) įstatymų nustatyta tvarka gaudama pajamų iš mokesčių, kitų įmokų

ir rinkliavų;2) gaudama pajamų iš valstybės turto valdymo ir naudojimo;3) pagal sandorius;4) paveldėdama turtą;5) įstatymų nustatyta tvarka rekvizuodama visuomenės reikmėms

fizinių ir juridinių asmenų, veikiančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, turtą;6) perimdama savivaldybės turtą, jei šį turtą valstybei nusprendžia

perduoti savivaldybės taryba;7) perimdama lobį;8) perimdama teismo sprendimu bešeimininkį turtą ir konfiskuojamą

turtą;9) kitais įstatymų nustatytais būdais.

 Savivaldybė turtą įgyja:1) perimdama valstybės turto, kuris perduodamas savivaldybės

nuosavybėn pagal įstatymus, dalį;2) įstatymų nustatyta tvarka gaudama pajamų iš mokesčių, kitų įmokų

ir rinkliavų;3) gaudama pajamų iš savivaldybės turto valdymo ir naudojimo;4) pagal sandorius;5) pagal testamentą paveldėdama turtą;

6) kitais įstatymų nustatytais būdais. Civilinio kodekso 157 straipsnis, nustato neūkiškai laikomo pastato

ar įrenginio neatlygintina paėmimą iš savininko ir perdavimą vietos savivaldybės nuosavybėn, kaip specialųjį savivaldybių nuosavybės teisės įgijimo pagrindą.

Dabar nustatyta, kad neūkiškai laikomas nuosavybės teise fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis turtas gali būti perduotas tiktai teismo sprendimu tik tada, kai jis yra avarinis ir avarijos atveju gali padaryti žalos kitiems asmenims, ir jeigu savininkas tokio statinio ar įrenginio nesuremontavo per miesto, rajono savivaldybės valdybos paskirtą terminą. Aišku, tas statinys ar įrenginys gali būti perduotas savivaldybės nuosavybėn tik atlygintinai.

Neūkiškai laikomų kultūrinių vertybių perdavimas valstybės nuosavybėn, kaip specialusis valstybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, galimas tik vieninteliu atveju – pripažinus, kad neūkiškai laikydamas visuomenei žymią istorinę, meninę ar kitokią vertę turintį turtą ir tokiu būdu įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, savininkas pažeidžia visos visuomenės interesus. Bet šiuo atveju savininkui būtinai turi būti teisingai atlyginama paimto turto vertė.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra ir radinio perdavimas kito subjekto nuosavybėn, kai per nustatytą laiką nepaaiškėja rastojo daikto savininkas.

Šiuo metu Lietuvos civiliniuose įstatymuose nustatyta, kad per šešis mėnesius nepaaiškėjus pamestojo daikto savininkui, daiktas neatlyginamai pereina savivaldybės nuosavybėn. Tai būtų specialusis savivaldybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.

Labai svarbus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, kurį pats laikas yra įtvirtinti mūsų įstatymuose, tai įgyjamoji senatis.

Viešosios nuosavybės teisės subjektas.CK 97 str. Viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos

Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės.Viešosios nuosavybės teisės objektai ir jų klasifikavimas. Atskirų

viešosios nuosavybės objektų rūšių teisinis rėžimas. Lietuvos Respublikos išimtinė nuosavybės teisė.

 Valstybinės subjektinės nuosavybės teisės turinys. Viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas.

 Teisinėje literatūroje ir netgi įstatymuose (Civilinio kodekso 96 straipsnis) subjektyvinės nuosavybės teisės turinys apibūdinamas išskiriant tris savininko teisių grupes: teises jam priklausantį turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti.

Taigi teisė valdyti daiktą turi būti suprantama kaip konkrečių valdymo teisių visuma. Pagrindinės valdymo teisės šios: teisė turėti daiktą savo žinioje ir teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį. Bet šia prasme daikto turėjimas savo žinioje turi būti suprantamas ne kaip faktinis, o kaip juridinis turėjimas

Naudojimas – tai gavimas iš daikto naudos, kuria pasireiškia jo ekonominis reikšmingumas.

Daikto naudojimo teisių grupę sudaro teisė pritaikyti daikto naudingas savybes savininko poreikiams tenkinti, teisė gauti iš daikto pajamas ir produkciją. Pajamų gavimas iš daikto vėlgi galimas realizavus vieną iš daugelio savininko turimų savo daikto naudojimo teisių.

Disponavimo turtu teisių grupei priklausytų teisės nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę.

Savininko teisė naudoti savo turtą bet kokiai įstatymo nedraudžiamai ūkinei veiklai, kaip ypatinga subjektyvinė teisė į nuosavą ūkinę veiklą, turi principinę reikšmę rinkos ekonomikos kūrimuisi ir funkcionavimui.

Bet reikia sutikti, kad nėra ir negali būti visiškai neribojamos nuosavybės teisės. Apribojimai, aišku, pasireiškia kai kurių nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių apribojimu, t.y. tų teisių paėmimu ar jų nesuteikimu.

Valstybė bei savivaldybės gali įvairiais būdais įgyvendinti savo nuosavybės teises. Pavyzdžiui, nuosavybės teises į finansinius biudžetų išteklius atitinkamai valstybė ar savivaldybės įgyvendina tiesiogiai per savo valdžios ir valdymo organus. Nuosavybės teisių įgyvendinimui į valstybinėms (savivaldybių) įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms perduotą turtą, valstybė (savivaldybės) perduoda toms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms ir didelę dalį nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių, kurios sudaro turto patikėjimo teisę.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios valstybinė ar savivaldybės įmonė, kaip juridinis asmuo, skirtingai nei privatus juridinis asmuo, jai perduotą turtą valdo, naudoja ir disponuoja ne nuosavybės, o turto patikėjimo teise, yra ta, kad į pagrindinio jos valdymo organo sudėtį neįeina turtą perdavusieji ir reikalavimo teises į jį išsaugojusieji asmenys.

Kaip turėtų būti suprantama valstybė, kaip turto savininkė? Aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos valstybės turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja visų rinkėjų, t.y. visos visuomenės vardu. Tik jos išreiškia visos visuomenės valią valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo srityje.

Taigi valstybė, kaip turto savininkė, turi būti suprantama kaip visa visuomenė. Bet juk pats su savimi subjektas negali būti jokiuose teisiniuose santykiuose.

Vadinasi, nuosavybės teisiniuose santykiuose visuomenė, kaip subjektas, iš kitos pusės turi būti suprantama ne kaip visuomenė apskritai, o tik kaip atskiri fiziniai ar juridiniai asmenys, jų grupės ar net tų grupių susivienijimai.

Todėl darome išvadą, kad kita šalimi, galinčia dalyvauti teisiniuose santykiuose atitinkamai su valstybe (savivaldybėmis) kaip turto savininke (-ėmis), gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, jų grupės ar tų grupių susivienijimai ir netgi užsienio valstybės. Valstybės ir savivaldybių turtą, t.y. viešąjį turtą, valdo, juo naudojasi ir disponuoja atitinkamai aukščiausiosios valstybės valdžios ir valdymo bei vietinės valdžios ir valdymo institucijos, taip pat jų pavedimu – įgalioti juridiniai asmenys turto patikėjimo teise. Minėta, kad aukščiausiosios valstybės valdžios bei vietinės valdžios institucijos atitinkamai valstybės ir savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja pasinaudodamos rinkėjų tiesiogiai joms suteikta teise. Aukščiausiosios ir vietinės valdžios institucijos atitinkamai valstybės ir savivaldybių turtą taip pat valdo, juo naudojasi ir disponuoja, bet kadangi jos yra vykdomosios, o ne atstovaujamosios institucijos, tai tiesiogiai iš rinkėjų nėra gavę įgalinimų įgyvendinti šias teises.

Aukščiausiosioms valdymo institucijoms teises valstybės turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti suteikia aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos, leisdamos įstatymus ir poįstatyminius aktus, reguliuojančius valstybės turto valdymą, naudojimą, ir disponavimą. Vietinėms valdymo institucijoms teises savivaldybių turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo suteikia vietinės valdžios institucijos.

Daugiausiai teorinių diskusijų, tiesiogiai susijusių su praktinių problemų sprendimu, sąlygoja klausimas, kokia gi teise, arba kokiomis teisėmis valstybinės ar savivaldybių įmonės turi šias teises, sudarančias nuosavybės teisės turinį.

Valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo joms perduotą turtą, juo naudojasi ir disponuoja ne nuosavybės teise, kadangi jos neturi absoliučių teisių. Absoliučias teises valstybės ar savivaldybių turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti turi tik atitinkamai aukščiausiosios valstybinės valdžios ir vietinės valdžios institucijos, kurioms šias teises delegavo rinkėjai. Mat valstybę ar atitinkamai savivaldybę, kaip turto savininką, reikia suprasti kaip piliečius, kaip tam tikrą kolektyvą, nors atskiras tokio kolektyvo narys jau nėra to turto savininkas. Todėl aukščiausiasis valstybinės valdžios ar vietines valdžios institucijas galima laikyti atitinkamai valstybės ar savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendintojomis, kadangi jos, nors ir turi nuosavybės teisės turinį sudarančias visas teises, bet šių teisių turėjimas yra ribotas laiko atžvilgiu dėl minėtų institucijų renkamumo ir kartu šių teisių joms suteikimo tik tam tikram laikotarpiui. Pasibaigus šiam apibrėžtam laikotarpiui, tik valstybės turto savininkas – valstybė, kuri šiuo atveju turi būti suprantama kaip visa visuomenė, o savivaldybių turto atžvilgiu – savivaldybės, kurios šiuo atveju turi būti

suprantamos kaip visuomenės dalys, gyvenančios konkrečiuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, sprendžia, kam perduoti šias teises.

Valstybės ir savivaldybės, kaip nuosavybės teisės subjektų, valdymo teisė – tai įstatymu įtvirtintos galimybės turėti savo žinioje tam tikrą turtą. Šių nuosavybės teisės subjektų valdymo teisė pasireiškia tuo, kad visas jų turtas yra kurių nors valstybinių institucijų ar organizacijų apskaitoje.

Valstybės ar savivaldybės, kaip savininkės, valdymo teisė realizuojama išleidžiant instrukcijas, privalomas taisykles ir pan.

Įgyvendinant valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisę, turtas gali būti perduodamas naudotis kitiems asmenims, išnuomojamas ir pan. Tačiau tokiu atveju valstybei ar savivaldybei, kuri lieka šio turto savininkė, lieka ir perduoto naudotis ar išnuomoto turto valdymo teisė, kadangi tiesioginė daikto turėjimo galimybė yra tik vienas iš sudėtinių valdymo teisės elementų. Šį elementą laikinai perleidus kitam subjektui, absoliuti valdymo teisė jam nepereina, t.y. savininkas nepraranda valdymo teisės. Jis turi teisę šį turtą laikyti savo turto apskaitoje, tikrinti, ar tas turtas tinkamai saugomas ir valdomas, ar naudojamas pagal paskirtį ir t.t. jeigu savininkas visiškai netektų valdymo teisės, jis nebegalėtų savo turto išreikalauti.

Valstybės ir savivaldybių gyventojai turi teisę reikalauti, kad tas turtas būtų naudojamas jų visų bendriems interesams.

Valstybė ir savivaldybės, kaip nuosavybės teisės subjektai, disponuodami turimu turtu, gali nustatyti to turto teisinę padėtį, jo teisinį likimą sudarant atitinkamus sandorius bei perkeliant tą turtą iš vienos ekonominės būklės į kitą, iš vieno ekonominio proceso į kitą.

Lietuvos Respublikos Seimas valstybės (savivaldybių) turto disponavimo teisę įgyvendina leisdamas įstatymus ar kitus privalomą galią turinčius teisinius aktus, t.y. veikdamas tik valdingais aktais. Pagal 1994 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo valstybės biudžetą, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka valdo, naudoja ir disponuoja valstybiniu turtu.

Vadinasi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės, kaip turto savininkės, valdymo, naudojimo ir disponavimo teises įgyvendina priimdama normatyvinius aktus, t.y. valdingais būdais. Tačiau šie aktai vertinami ne kaip administracinio valdymo teisė, o kaip nuosavybės teisės įgyvendinimas valstybinio valdymo aktais.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės taryba priima sprendimus įsteigti, reorganizuoti ar likviduoti veikiančias pagal Įmonių įstatymą savivaldybės įmones ir organizacijas, priima sprendimus dėl iš savivaldybių biudžeto lėšų išlaikomų įstaigų, įmonių, organizacijų steigimo, reorganizavimo bei likvidavimo, taip pat tvirtina savivaldybės biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą.

Taigi savivaldybės taip pat yra ypatingi nuosavybės teisės subjektai, o viena svarbiausių valstybės ir savivaldybių, kaip savininkių, disponavimo teisės įgyvendinimo formų yra leidimas norminių aktų, kuriais nustatoma ar keičiama teisinė valstybės ar savivaldybių turto padėtis. Ypač reikšmingi yra administracinio valdymo aktai, pavyzdžiui, potvarkiai ar nutarimai steigti naujas įmones, įstaigas, organizacijas, paskirti joms atitinkamus materialinius išteklius, reorganizuoti ar likviduoti tas įmones, įstaigas, organizacijas paskirstant ar perduodant jų turtą kitiems ūkinės veiklos subjektams ir t.t. Savivaldybių valdybos ir kitos valdymo institucijos teisę disponuoti turtu įgyvendina ir sudarydamos sandorius, pavyzdžiui, nuomos, pirkimo – pardavimo ir kitas. Sudarant sandorius, valstybės ar savivaldybių nuosavybės teisę paprastai įgyvendina jų įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurios valstybės ar savivaldybių turtą valdo, jį naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise. Todėl gali būti skiriamas tiesioginis valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendinimas, ir sąlyginai vadinamasis “netiesioginis” jos įgyvendinimas valstybės ar savivaldybių įsteigtų organizacijų – patikėjimo teisės subjektų veiksmais. Tiesiogiai valstybė ar savivaldybės įgyvendina nuosavybės teisę per savo valdžios ir valdymo institucijas, kurios kompetentingai veikdamos ūkinėje srityje, pačios sau turtinių teisių neįgyja, o jas sukuria, keičia arba panaikina valstybei ar savivaldybėms, kaip turto savininkėms.

Valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, turinčios juridinio asmens teises, joms perduotą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja savo vardu kaip savarankiški teisės subjektai, susikurdamos sau teises bei pareigas.Patikėjimo teisėPatikėjimo teisė kaip ekonominė kategorija. Jos reglamentacija. Valstybės turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti perduodamas įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė Valstybės turto fondas, o turtą, kuris Vyriausybės nutarimu neperduotas šiam fondui, - valstybės valdžios ir valdymo institucijos, valstybės įmonės ir įstaigos. Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ribas nustato:

1) valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms ir įstaigoms - Vyriausybė, jeigu kitaip nenustato įstatymai;

2) savivaldybėms - įstatymai.Turto patikėjimo teisė (subjektine prasme) - valstybės ar savivaldybės

įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose (nuostatuose), taip pat tam tikros rūšies valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatytu mastu, tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių jai perduotą turtą ir disponuoti juo. Savivaldybė, valstybė neturi teisė mainyti turimo turto.

Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja – atitinkamos institucijos. Kitą dalį - valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos.

Patikėjimo teisės gynimas – gali būti ginama tais pačiais būdais, kaip ir nuosavybės teisė.

Reikia pripažinti, kad valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, būdamos ekonomiškai ir juridiškai savarankiški subjektai, joms perduotą atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja. Dėl to, kad šios įmonės, įstaigos ir organizacijos joms perduotą turtą valdo ir juo naudojasi, nekyla jokių abejonių, nes tai akivaizdžiai patvirtina praktinė šių įmonių, įstaigų ir organizacijų veikla. Abejonių gali kilti tik dėl to, ar jos disponuoja perduotu turtu. Paanalizavus tiek valstybinių, tiek savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą, matyt, kad šioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms iš tikrųjų yra suteiktos kai kurios teisės,priskirtinos prie disponavimo teisių. Pavyzdžiui, ypač valstybinės ar savivaldybių gamybinės įmonės turi teisę savarankiškai pasirinkti žaliavų tiekėjus ir susitarti dėl žaliavų kainos, pasirinkti asmenis, kuriems realizuos savo pagamintą produkciją ir netgi nustatys tos produkcijos kainas, o svarbiausia, gali nurašyti pagrindinius gamybinius fondus dėl jų amortizacijos ir pan. Šis pavyzdys liudija, kad valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ar organizacijos tikrai turi disponavimo joms perduotu turtu teisę, nes perkant žaliavas ar realizuojant pagamintą produkciją, pasikeičia apyvartinių fondų, kurie sudaro įmonės dalį, teisinė padėtis. Mat šis turtas perduodamas nuosavybėn kitam asmeniui, t.y. produkcijos pirkėjui, ar savo turto dalis pinigine ar kitokia išraiška perduodama žaliavų tiekėjui už pateiktas žaliavas.

Taigi galima daryti išvadą, kad savivaldybėms ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms tikrai suteiktos teisės joms paskirtą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Įvertinant, kad nuosavybės teisės turinį sudaro trijų pagrindinių teisių grupės – valdymo, naudojimo ir disponavimo nuosavybės teisės turinys apsprendžia turto savininką, vėlgi galima būtų teigti, jog valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo perduotą joms turtą, juo naudojasi ir disponuoja nuosavybės teise, t.y. turi būti pripažįstamos to turto savininkėmis.

Norint daryti išvadą, kad turintis teisę turtą valdyti, naudoti jį ir juo disponuoti asmuo yra to turto savininkas, būtina įsitikinti, ar šis asmuo turi nurodytąsias teises visa apimti. Valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo teisės yra griežtai tikslinės paskirties, kadangi jos yra tam tikrai veiklai vystyti.

Paanalizavus, kokia apimtimi valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos turi teises joms perduotą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti, paaiškėja, kad pastarosios teisės gali būti realizuojamos tik tiek, kiek tai leidžia įstatymai ir įvairūs poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys aptariamųjų įmonių veiklą, bei jų įstatai ( nuostatai ). Tai priklauso nuo konkrečių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklos tikslų bei turto paskirties. Todėl teisinis to paties daikto režimas skirtingose įmonėse, įstaigose, organizacijose gali būti nevienodas. Pavyzdžiui, valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos negali iš esmės keisti gamybos apimties, pobūdžio, gaminamos produkcijos rūšies, jeigu to nenumato jų įstatai ar nuostatai.

Kadangi teises, įgalinančias spręsti šiuos klausimus, reikėtų priskirti prie naudojimosi turtu teisių grupės, tai reikštų, kad šioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms paprastai nėra suteikiamos absoliučiai naudojimosi joms perduotu turtu teisės. Valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos taip pat negali priimti sprendimų dėl reorganizavimosi ar likvidavimosi, susijungimo su kitomis įmonėmis, įstaigomis ar organizacijomis.Subjektinė patikėjimo teisė. Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).

Išeina, kad valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo joms perduotą turtą, juo naudojasi ir disponuoja ne nuosavybės teise, kadangi jos neturi absoliučių teisių.

Valstybės ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtas yra perduodamas patikint jį valdyti, naudoti bei juo disponuoti, kiek tai leidžia daryti aukščiausiosios valstybės valdžios ir valdymo bei vietinės valdžios ir valdymo institucijos, atitinkamai leisdamos įstatymus ar priimdamos poįstatyminius norminius aktus, reglamentuojančius šių įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą, bei tvirtindamos jų įstatus ( nuostatus ), kuriais vadovaujamosios valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos bei organizacijos joms perduotą turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja.

Valstybinės įmonės, įstaigos ar organizacijos turto patikėjimo teisė savo prigimtimi yra subjektinė teisė, kadangi ji sudaro galimybę atlikti bendromis teisės normomis ar konkrečios įmonės, įstaigos, organizacijos įstatais ( nuostatais ) numatytus veiksmus ir reikalauti, kad tretieji asmenys netrukdytų. Patikėjimo teisė kaip valstybinių, savivaldybių organizacijų teisinis turtinio savarankiškumo pagrindas.

 Siūlomi atsiradimo pagrindai: įstatymai, administraciniai aktai, sutartys testamentas, teismo sprendimas.

Patikėjimo teise savivaldybės valdo, naudoja ir disponuoja:1) valstybės turtą, kuris buvo priskirtas savivaldybių reguliavimo

sričiai Vyriausybės nutarimais, bet įstatymų nustatyta tvarka neperduotas ar neperimtas savivaldybių nuosavybėn. Jeigu savivaldybė atsisako perimti nuosavybėn jai perduodamą valstybės turtą, Vyriausybės nutarimu šis turtas gali būti perduotas patikėjimo teise valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms, įstaigoms ar kitai savivaldybei;

2) valstybės turtą, savivaldybėms perduotą Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu ar Vyriausybės nutarimais, įstatymų deleguotoms savivaldybių funkcijoms atlikti. Savivaldybės šį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo tik įstatymų nustatyta tvarka, o jeigu ji nenustatyta, - kiekvienu atveju gavusios Vyriausybės leidimą. Jeigu pasikeičia deleguotos funkcijos ar jų subjektai, Vyriausybės nutarimu šis turtas patikėjimo teise gali būti perduotas valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms, įstaigoms ar kitai savivaldybei.

Savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo savivaldybių tarybos, turto savininko teises įgyvendindamos pagal įstatymus.

Kitos savivaldos institucijos, savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos joms patikėjimo teise perduotą savivaldybės turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo pagal įstatymus ir savivaldybių tarybų sprendimus. Su savivaldybės turtą patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo įgaliotais asmenimis savivaldybė pasirašo savivaldybės turto perdavimo-priėmimo aktus. Savivaldybės vardu šiuos aktus pasirašo savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo. Patikėjimo teisės turinys. Šį turinį sudarančių teisių charakteristika.

 Turinys – tos teisės ir pareigos, kurias gali turėti patikėtiniai, valdydami, naudodami, disponuodami turtu.

Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.

Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).

Patikėjimo teisės turinys toks pats kaip ir nuosavybės teisės, nes perduodant turtą patikėjimo teise – naudojimo, valdymo ir disponavimo juo teisės perduodamos kartu.

Patikėjimo teisės ir viešosios nuosavybės teisės santykis. Patikėjimo teise yra įgyvendinama viešosios nuosavybės teisė į dalį

viešosios nuosavybės, į tą kuri perduoda patikėjimo teise įmonei, organizacijai, įstaigai.

Jei perduodamas turtas, perduodama ir teisė valdyti, naudoti, disponuoti.

Patikėtinis – jo teisės valdyti, naudoti, disponuoti – apibrėžtos nuostatais ar atitinkamais norminiais aktais (universiteto – net įstatymo patvirtintas statutas)

Disponavimą reglamentuoja ne tik įstatai, nuostatai, bet ir bendro pobūdžio teisės aktai (valstybinio turto nurašymo nustatymo aktai).

Nuosavybės teisė nuo patikėjimo teisės skiriasi: turi būti tikslinama, konkretizuojama patikėjimo teisės turinys ( pvz. Privat. subjektai – sutartimis, testamentu ir t.t.).

Nuosavybės teisė – teisė į savo daiktą. Patikėjimo teisė – teisė į svetimą daiktą.

Patikėjimo teisė – yra viešosios nuosavybės teisė, įgyvendinama į dalį viešosios nuosavybės.

Santykis turinio prasme – valstybės ar savivaldybė viešosios nuosavybės atžvilgiu turi visas pilnas teise, sudarančias nuosavybės teisės turinį. O patikėtinio šios trys teisės yra apibrėžtos , tai yra jos tokio dydžio, kokį nustato tų įmonių, įstaigų, organizacijų nuostatai, įstatai. Išvada: viešosios nuosavybės teisės savininko nuosavybės teisės turinys visada pilnas, tai yra didesnis negu patikėtinio, nes patikėtinis turtą valdo, naudoja, disponuoja juo tik tam tikra apimtimi. Patikėjimo teisė nuo nuosavybės teisės skiriasi tuo, kad patikėjimo teisė neapibrėžia teisės turinio, tai yra nurodant, kad turtas perduodamas patikėjimo teise, turi būti nurodoma ir tos patikėjimo teisės apimtis.

Patikėjimo teisė – nuosavybės teisė į svetimą daiktą, nuosavybės teisė – nuosavybės teisė į savo daiktą.

Patikėjimo teisės subjektai. Turto patikėjimo teisės subjektai gali būti tik valstybinės ar

savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos, turinčio juridinio asmens teises, nes tik juridinio asmens turto atskirumas įgalina jas savo vardu įgyti turtines bei asmenines ne turtines teises, t.y. būti savarankiškais civilinių teisinių santykių subjektais.

Turto valdytojas - valstybės valdžios ar valdymo institucija, valstybės įmonė, įstaiga ar organizacija arba savivaldybės taryba, patikėjimo ar nuosavybės teise valdanti, naudojanti valstybės ar savivaldybės turtą ir disponuojanti juo.

Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai.1. Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja:1) valstybės valdžios ir valdymo institucijos, įstaigos ir organizacijos,

remdamosi įstatymais ir kitais teisės aktais.2) valstybinės mokslo ir studijų institucijos, kurioms valdyti ir

naudoti valstybės turtą priskiria Mokslo ir studijų įstatymas;3) valstybės įmonės.2. Subjektų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių

juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir šių subjektų įstatai (nuostatai).

Savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai 1. Savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja:

1) savivaldybių tarybos pagal Vietos savivaldos įstatymą - nuosavybės teise;

2) savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos - patikėjimo teise.2. Subjektų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir

disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybių tarybų sprendimai bei tų subjektų įstatai (nuostatai).

 Teisinė turto, priskirto įmonių padaliniams, padėtis. Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos, kaip turto

patikėjimo teisės subjektai, dėl savo žinioje turimo turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo yra teisiniuose santykiuose ne tik su trečiaisiais asmenimis, turinčiais pasyvią pareigą, bet ir atitinkami su valstybe savininke ar savivaldybe savininke bei atitinkamomis valstybės ar savivaldybės valdymo institucijomis, kurios joms yra pavaldžios ir kurių atžvilgiu jos pačios yra įpareigoti asmenys. Todėl atitinkamai valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų teisės valdyti, naudoti joms perduotą turtą bei disponuoti tuo turtu yra ir jų pareigos

atitinkamai valstybės ar savivaldybės nustatytu būdu bei tvarka šias teises įgyvendinti. Valstybės ar savivaldybės turto perdavimas turto patikėjimo teisėmis atitinkamai valstybės ar savivaldybės įmonei, įstaigai, organizacijai yra vienas iš svarbiausių valstybės bei savivaldybės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Valstybės ar savivaldybės interesai sudaro pagrindinį turto patikėjimo teisės subjekto veiklos turinį, pagrindinį jo tikslą. Tačiau be šio pagrindinio tikslo, be valstybės ar savivaldybės interesų, turto patikėjimo teisės subjektas, įgyvendindamas teises jam perduotą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti, turi taip pat ir savo interesus. Todėl turto patikėjimo teisė lieka įstatymu įtvirtinta valstybinių ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų galimybe tam tikru būdu veikti – įgyti sau teises bei sukurti pareigas, tuo tenkinant ir savo interesus, t.y. lieka subjektine teise.

 Patikėjimo teisės objektai. Turto patikėjimo teisė yra turtinio pobūdžio. Jos objektas, kaip ir kitų

daiktinių teisių objektas, yra daiktai. Ir ne bet kokie daiktai, o daiktai, nuosavybės teise priklausantys valstybei ar savivaldybei, kuriuos pastarosios yra perdavusios atitinkamai savo įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms. Todėl turto patikėjimo teisė priklauso atitinkamai nuo valstybės savininkės ar savivaldybės savininkės teisių. Ji yra išvestinė iš valstybės ar savivaldybės teisės. Įstatinio fondo ir balanso sąvoka. Žiūrėti finansų teisės konspektus.Patikėjimo teisės pasibaigimas. Žiūrėti 18 temą.PRIVATINĖS (t.b. PRIVAČIOS !!!) NUOSAVYBĖS TEISĖ.Privati nuosavybė ir nuosavybės teisė.Lietuvos konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Nuosavybė gali būti suprantama kaip:- -          teisinis santykis dėl daikto valdymo, naudojimo, disponavimo juo

(santykis tarp savininko, kuris valdo, naudoja daiktą, disponuoja juo, ir kitų asmenų, kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu);

- -          pats daiktas.Privati nuosavybė gali būti suprantama kaip:- -          teisinis santykis tarp privataus asmens ir kitų asmenų dėl daikto

valdymo, naudojimo, disponavimo juo (santykis tarp privataus asmens, kuris valdo, naudoja daiktą, disponuoja juo, ir kitų asmenų, kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu);

- -          pats daiktas, kuris nuosavybės teise priklauso privačiam asmeniui.Nuosavybės teisė.Nuosavybės teisė subjektyviąja prasme - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti. (CK projekto 4.37 str. 1 p.)Nuosavybės teisė objektyviąja prasme – tai visuma teisės normų, reguliuojančių daiktų valdymą, naudojimąsi bei disponavimą jais. Privačios nuosavybės teisės sąvoka ir jos ypatumai.Privačios nuosavybės teisė - tai privataus asmens (fizinio ar juridinio) teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti. Privačios nuosavybės teisės ypatumai:- -          privačią nuosavybės teisę privatus asmuo gali įgyvendinti pats

tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam privačios nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuodamas;

- -          privačią nuosavybės teisę privatus asmuo gali įgyvendinti perduodamas kitiems asmenims kai kurias iš jam priklausančių teisių į tą turtą (dažniausiai per sandorius);

- -          privačios nuosavybės teise turtas gali priklausyti ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui;

- -          privačia nuosavybės teise turtas gali priklausyti ne tik vienam, bet ir keliems asmenims (asmenų daugetui), kelių asmenų privati nuosavybės teisė vadinama bendrąja nuosavybės teise; pvz.: bendrąją jungtinės nuosavybės teisę į turtą (šeimos turtą, ūkininko ūkį, personalinės įmonės turtą) gali turėti tik privatūs asmenys (sutuoktiniai).

Asmenų daugeto privačios nuosavybės teisė.Bendroji jungtinės nuosavybės teisė ?Privačios nuosavybės teise turtą gali turėti nebūtinai 1 asmuo, turtas gali priklausyti asmenų daugetui. Tokiu atveju bus bendroji nuosavybės teisė. Nuosavybės teisės įgijimo ir pasibaigimo pagrindai.(konspektuose – N T atsiradimas ir pasibaigimas)(knygoje –N T įgijimo ir praradimo pagrindai. Šie terminai labiausiai atitinka esmę, nes nuosavybės teisė įgyjama o ne atsiranda; prarandama, o ne pasibaigia.)Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai skirstomi į:- -          bendruosius – pagal kuriuos įgyti nuosavybės teisę į bet kokį

(išskiriant įstatymais numatytas išimtis) daiktą gali bet kuris nuosavybės teisės subjektas.

- -          specialiuosius – pagal kuriuos įgyti nuosavybės teisę į tam tikrus daiktus gali tik tam tikri įstatymų numatyti nuosavybės teisės subjektai (pvz.: nacionalizacija, konfiskacija ir kt. panašūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai priskiriami prie specialiųjų, nes šiais pagrindais nuosavybės teisę gali įgyti tik valstybė; įgyti nuosavybės teisę į bepriežiūrius, priklydusius gyvulius gali tik privatūs asmenys (CK 161 str.); lobis atitenka valstybės nuosavybėn (CK 162 str.)).

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai taip pat skirstomi į:- -          pradinius;- -          išvestinius.Pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai.Egzistuoja dvi teorijos: 1) pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra tie, kuriais daiktas nuosavybės teise įgyjamas pirmą kartą.2) pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai gali būti dvejopai:a) kuriais daiktas nuosavybės teise įgyjamas pirmą kartą,

b) kuriais daiktas nuosavybės teise įgyjamas nors ir ne pirmą kartą, bet nepriklausomai nuo pirmesniojo savininko valios. Iš šios teorijos sektų, kad prie pradinių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų reikia priskirti ne tik daikto pagaminimą, pasisavinimą iš gamtos, bet ir nacionalizaciją, bešeimininkio, neūkiškai išlaikomo turto perėmimą, t. y., kai daiktas, kažkieno turėtas nuosavybės teise, paimamas, pasisavinamas be daikto savininko valios (jo sutikimo ar noro).Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai – tokie, kuriais nuosavybės teisė į daiktą įgyjama iš kito asmens, t. y. perimant nuosavybės teises. Šiuo atveju visi daikto apsunkinimai taip pat pereina.

Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:1) pagal sandorius;2) paveldėjimu;3) pasisavinant vaisius ir pajamas;4)pagaminant naują daiktą;5)pasisavinant bešeimininkį daiktą;6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius gyvūnus;8) pasisavinant radinį, lobį;9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūrines vertybes bei

paimant kitus daiktus visuomenės poreikiams;

10) konfiskavus ar kitokiu būdu už pažeidimus pagal įstatymą paėmus daiktus;

11) įgyjamąja senatimi;12) kitais įstatyme nustatytais pagrindais ( CK proj. 4.47 str.)

Nuosavybės teisės praradimo pagrindai:- -          daiktas išnyko (daiktą sunaudojus, sunaikinus ir t.t.);- -          daiktas perduodamas kitam asmeniui (ar asmenims);- -          daiktas per prievartą atimamas.Privačios nuosavybės teisės turinys.Privačios nuosavybės teisės į atitinkamą daiktą turinys – privataus asmens išimtinių teisių į tą daiktą visuma. Civiliniame Kodekse (96 str.) išskiriamos tris teisių grupės: teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti. Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei. (CK 96 str.).Privačios nuosavybės teisės objektai.Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.(CK 95 str. 2 d.)Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu šiame kodekse ar kituose įstatymuose neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise.Privačios nuosavybės teisės objektais negali būti turtas,kuris nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei. (CK 109-1 str.).Įmonė kaip privačios nuosavybės teisės objektas.Būtina skirti įmonę, kaip privačios nuosavybės teisės objektą, ir įmonės turtinį kompleksą (pastatus, mašinas ir t.t.). Įmonė – juridinis asmuo. Įmonės steigėjai, akcininkai, pajininkai ir pan., yra įmonės savininkai. Tuo tarpu pati įmonė, t. y. privatus juridinis asmuo, yra perduoto jai turto (pastatų, mašinų ir t.t.) savininkas. Privačios nuosavybės teisė į įmonę, kaip privačios nuosavybės teisės objektą, priklauso įmonės savininkams (steigėjams,akcininkams, pajininkams).Privačios nuosavybės teisė į įmonės turtą, kaip į privačios nuosavybės teisės objektą, priklauso pačiai įmonei.Tačiau visais atvejais įmonės savininkai (steigėjai, akcininkai, pajininkai) išsaugo reikalavimo teisę į įmonės turtą.Įmonės turtas ne tik materialinis, bet ir nematerialinis (ženklas, vardas ir t.t.).Įmonės kaip komplekso perdavimas dažniausiai vyksta per paveldėjimą. CK 1091 str. 1 d. – privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jei šiuo kodeksu ar kitais įstatymais neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise.  Gyvenamas namas ar butas kaip privačios nuosavybės teisės objektas.Gyvenamasis namas ar butas kaip privačios nuosavybės teisės objektas yra bendroji dalinė nuosavybė, jeigu jo savininkai – keli asmenys. Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. (CK 127 str.)Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai ir ribos.Privačios nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti:pats - tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam priklausantį turtą bei juo disponuodamas;perduodamas teises ar jų dalį kitiems asmenims; sujungdamas jam privačios nuosavybės teise priklausantį turtą su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens ir tapdamas bendrasavininkiu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis (ūkinės, komanditinės bendrijos);perduodamas turtą juridiniam asmeniui ir tapdamas juridinio asmens bendrasavininkiu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos:Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo ribas nusistato pats savininkas, tačiau, įgyvendindamas savo teises, jis neturi pažeisti kitų asmenų teisių, t. y. įstatymų reikalavimų (bendra nuostata).

1. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymais arba teismo sprendimu.

2. Kilus abejonėms dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. (CK proj. 4.39 str.) Tam tikroms turto, į kurį privačios nuosavybės teisė įgyvendinama, rūšims gali būti nustatomi apribojimai. Fiziniai ar juridiniai asmenys (toliau - statytojai), kurie pasistatė, rekonstravo, statosi arba persistato ar rekonstruoja pastatą (statinį) ar įrenginį, ar jų dalis neturėdami dokumento, patvirtinančio, kad jiems priklauso nuosavybės teise ar yra išnuomotas, ar suteiktas naudotis žemės sklypas, arba nustatyta tvarka suderinto statybos projekto, arba neturėdami leidimo statybai, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto arba šiurkščiai pažeisdami statybos normas ar taisykles, neturi teisės tokiu pastatu (statiniu) ar įrenginiu naudotis ir disponuoti (parduoti, dovanoti, išnuomoti ir pan.). Apskrities viršininkas statybos valstybinės priežiūros tarnybos ar savivaldybės teikimu nustatydamas terminą turi:1) įpareigoti statytoją suderinti projektą, padaryti jame reikalingus pakeitimus, gauti nustatytą leidimą statybai ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su tokio pastato (statinio) ar įrenginio dokumentų tinkamu parengimu; 2) įpareigoti statytoją reikiamai pertvarkyti tokį pastatą (statinį) ar įrenginį pagal suderintą projektą (dalį pastato (statinio) ar įrenginio nugriauti, perstatyti ar pan.); 3) pareikalauti iš statytojo nugriauti tokį statomą (pastatytą, perstatytą ar rekonstruotą) pastatą (statinį) ar įrenginį. Jeigu statytojas įvykdo šio straipsnio antrosios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus reikalavimus, apskrities viršininkas išduoda statybai leidimą ir leidžia priimti naudoti baigtą pastatą (statinį) ar įrenginį.Jeigu statytojas įvykdo šio straipsnio antrosios dalies 3 punkto reikalavimą ir nugriauna tokį statomą (pastatytą, perstatytą ar rekonstruotą) pastatą (statinį) ar įrenginį,statybinės medžiagos, gautos juos nugriovus, yra statytojo nuosavybė. Jeigu statytojas per nustatytą terminą neįvykdo šio straipsnio antrosios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų reikalavimų, teismo sprendimu tokie pastatai (statiniai) ar įrenginiai nugriaunami arba perduodami valstybės ar savivaldybės nuosavybėn. (CK 114 str.). Bendrosios nuosavybės teisė. Bendrosios nuosavybės teisės sąvoka.Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviems ar keliems savininkams.Tokiais bendrasavininkiais gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys, fiziniai ir juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės. (CK 121 str.)

1. 1.        Bendrosios nuosavybės teise yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį daiktą bei juo disponuoti (CK proj. 4.72 str.).

Objektyvioji bendrosios nuosavybės teisė – tai visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius atsirandančius dėl keliems asmenims priklausančio to paties nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo.Subjektinė bendrosios nuosavybės teisė – tai kelių asmenų teisė valdyti, naudoti tą patį nuosavybės teisės objektą, disponuoti tuo pačiu nuosavybės teisės objektu (vienu ar keliais daiktais). Vidiniai ir išoriniai bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai.Skirtingai nei kiti nuosavybės teisiniai santykiai, bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai gali būti tiek vidiniai, tiek išoriniai.Vidiniai bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai – tai santykiai tarp pačių bendrasavininkų dėl turto valdymo, naudojimo, dėl disponavimu turtu.Išoriniai bendrosios nuosavybės teisės santykiai – tai santykiai tarp bendrasavininkų kaip vieno vieningo subjekto ir kitų asmenų. Išorinių santykių šalys:

1) bendrasavininkiai 2) kiti asmenys } tarp jų vyksta išorinis santykis

Abiejų rūšių santykiai tampriai susiję ir vieni kitus įtakoja. Pvz.: Jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis,išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių (CK 125 str.)Bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimui į jo dalį. (CK 126 str.)Bendrosios nuosavybės teisės rūšys ir ypatumai.Bendrosios nuosavybės teisės rūšys: Skiriama bendroji dalinė nuosavybė, kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko turto dalys, ir bendroji jungtinė nuosavybė - kai turto dalys nėra nustatytos. Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 121-1 str.). Bendroji dalinė nuosavybė gali būti nustatoma ir atitinkamai įforminama procentiniais arba trupmeniniais dydžiais (1/3 dalis, 30 proc. Ir t.t.).Bendrojoje dalinėje nuosavybėje savininkui priklausančios dalies nustatymas nereiškia, kad jam priklauso konkreti konkretaus daikto dalis, t.y. pats konkretus turtas nėra atidalintas. Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui,valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iš dalyvių ieškiniu (CK 122 str.).Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas techninės inventorizacijos biure, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui,kuris vėliau įgyja dalį šio namo ar buto bendrosios nuosavybės teisėmis (CK 127 str.)Bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai.1) Bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti kartu sukuriant daiktą (pagaminant, įgyjant);2) Bendrosios dalinės nuosavybės teisė gali atsirasti paveldėjimo būdu;

3) bendrosios dalinės-mišrios nuosavybės teisė – dažniausiai atsiranda paveldėjimo keliu.Bendrosios nuosavybės teisės subjektai.…bendrasavininkiais gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys, fiziniai ir juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės (CK 121 str.).

2. Bendrasavininkiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK proj. 4.72 str.).Apibendrinus, - bendrasavininkiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu, t.y. fizinis, juridinis asmuo, valstybė, savivaldybė. Bendrasavininkiais gali būti skirtingų nuosavybės formų subjektai (fizinis asmuo ir savivaldybė, juridinis asmuo ir valstybė ir t.t.), t.y. galima mišri nuosavybė.Išimtis ! Bendrosios jungtinės nuosavybės teisės subjektai negali būti mišrūs. Jais gali būti tik fiziniai asmenys (sutuoktiniai). Bendrosios nuosavybės teisės objektai.Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK 121-2 str.)Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet kokie daiktai, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK proj. 4.74 str.).Bendroji dalinė nuosavybė ir jos ypatumai.Tikriausiai turėjo būti – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir jos ypatumai?Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iš dalyvių ieškiniu (CK 122 str.).Būtina skirti !!!Nepriklausomai nuo to, kokia bendrosios dalinės nuosavybės dalis priklauso kiekvienam bendrasavininkiui, jie nustatydami valdymo, naudojimo, disponavimo tvarką turi vienodai teisių. Jiems nesutarus, šią tvarką nustato teismas bet kurio iš bendrasavininkų ieškiniu.Kai kalbame apie bendrosios dalinės nuosavybės teisės bendrasavininkų teises ir pareigas naudojimosi turtu ir jo išlaikymo srityje, šios teisės ir pareigos priklauso nuo bendrasavininkui priklausančio turto dalies dydžio. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių,proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti (CK 123 str.).Savo bendrosios nuosavybės teises bendrasavininkas gali įgyvendinti:pats tiesiogiai naudodamasis jam priklausančia daikto dalimi,pavesdamas kitam bendrasavininkui įgyvendinti savo teises,pavesdamas tretiesiems asmenims įgyvendinti savo teises,bendrosios nuosavybės pradais steigdamas juridinį asmenį, kuris įgyvendintų jo teises. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų ir tvarkos ypatumai.Įgyvendindamas savo teises į bendrą dalinę nuosavybę bendrasavininkas gali išreikšti valią nutraukti bendrą dalinę nuosavybę:perleisdamas savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kitam asmeniui;atsidalindamas iš bendro turto. Perleidimas.Kiekvienas bendrasavininkis turi teisę perleisti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kitam asmeniui laikydamasis tam tikros tvarkos, kuri priklauso nuo to, ar bendrasavininkai yra įsteigę ūkinę bendriją.Jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis ,išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių. Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviams ketinimą parduoti savo dalį pašaliniam asmeniui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės teisėje ar buto daugiabučiame name, tai pranešama per notarinę kontorą. Jeigu kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės neįgyvendina gyvenamojo namo ar buto atžvilgiu per vieną mėnesį, o kito turto atžvilgiu - per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Jeigu dalis parduota, pažeidžiant pirmenybės teisę pirkti ją, kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis turi teisę per tris mėnesius teismine tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Šios taisyklės netaikomos perduodant ūkinių bendrijų tikrųjų narių turto dalį (įnašą) (CK 125 str.).   Jeigu bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio daikto dalis ne parduodama o perduodama kitokiu būdu (pvz.: dovanojama, mainoma ar kt.), pirmumo teisės nelieka.Ūkinių bendrijų nariai savo dalį (įnašą) bendrijos turte gali perduoti kitam bendrijos nariui ar tretiesiems asmenims, įstojusiems į bendriją, tik visų tikrųjų narių ir komanditorių balsais priimtu nutarimu (CK 124 str.). Atidalijimas.Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendro turto. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai, bet kurio bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio ieškiniu, turtas padalijamas natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantis bendrasavininkus gauna kompensaciją pinigais. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimui į jo dalį (CK 126 str.).Galimi atvejai, kai atsidalijančiam bendrasavininkiui priklauso didesnė turto dalis, tuomet nuostata - gauti kompensaciją pinigais - nėra visiškai logiška, todėl C K projekte siūloma:

2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai, bet kurio bendrasavininkio ieškiniu, daiktas padalijamas natūra, kiek tai galima be

neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendrasavininkių gauna kompensaciją pinigais (CK proj. 4.80 str.)C K projekte siūlomas dar vienas esminis papildymas:

Atidalijant dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, turi dalyvauti globos ir rūpybos institucija, jeigu vienas iš bendrasavininkių yra neveiksnus ar nepilnametis (CK proj. 4.80 str.).Atidalijimas, jeigu bendrasavininkiai yra įsteigę ūkinę bendriją:Tikrasis ūkinės bendrijos narys ar narys komanditorius gali išstoti iš bendrijos, jeigu jis subankrutavo ir dėl to negali dalyvauti bendrijos veikloje. Kitais atvejais tikrasis narys gali išstoti iš bendrijos ir atsiimti savo turto dalį, jeigu tam neprieštarauja nė vienas iš tikrųjų narių. Bendrijos jungtinės veiklos sutartyje gali būti nustatytos ir kitos išstojimo iš bendrijos sąlygos (CK 126 str.). Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių teisių pasikeitimas.Jeigu gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis, turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina šio namo ar buto plotą, juos pristatydamas, atstatydamas arba perstatydamas, tai šio dalyvio reikalavimu namo ar buto dalys, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, ir naudojimosi juose esančiomis patalpomis tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos (CK 128 str.). Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė.Bendroji jungtinė nuosavybė yra, kai bendrojoje nuosavybėje nuosavybės dalys nėra nustatytos.Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį daiktą bei juo disponuoti.Šiuo metu galiojančiame CK bendrosios jungtinės nuosavybės teisė minima tik viename – 131 str.:131 straipsnis. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisė Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymai. T.y. šiuo metu bendroji jungtinė nuosavybė gali atsirasti tik tarp sutuoktinių.CK projekte: Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymuose numatytais atvejais (CK proj. 4.83 str.). Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šios nuosavybės teisės objektai, nuosavybės teisės turinys ir jos įgyvendinimo ypatumai.Turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias dalis šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. …(Santuokos ir Šeimos kodekso 21 str.).… turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.

2. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė tol, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK proj. 3.87 str.).Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektai.Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK 121-2 str.). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama:

1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu;

2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto;

3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, bei pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai;

4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam iš sutuoktinių, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė yra po santuokos sudarymo iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautas pelnas bei įmonės (verslo) vertės padidėjimas;

5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokie mokėjimai, išskyrus specialios paskirties mokėjimus (žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, tikslinė materialinė parama, skiriama tik vienam sutuoktiniui, ir kita (CK proj. 3.88 str.).Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės turinį sudaro sutuoktiniams priklausančių išimtinių teisių į tą daiktą visuma. Išskiriamos tris teisių grupės: teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti.Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai.Pagrindinis ypatumas – būtinas abiejų sutuoktinių sutikimas.Sutuoktiniai turi lygias dalis šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.Sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atatinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu (Santuokos ir Šeimos kodekso 21 str.).1. Turtu, esančiu bendrąja jungtine nuosavybe, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu.2. Kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas atliekant šiuos veiksmus:

1) priimant ar atsisakant priimti palikimą;2) atsisakant sudaryti sutartį;3) imantis neatidėliotinų priemonių bendram turtui apsaugoti;4) pareiškiant ieškinį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės

gynimo;5) pareiškiant ieškinį dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu,

gynimo arba savo asmeninių teisių, nesusijusių su šeimos interesais, gynimo.

3. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro esant kito sutuoktinio sutikimui, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Išimtiniais atvejais, kai delsimas padarytų esminę žalą šeimos interesams, o kitas sutuoktinis negali išreikšti savo sutikimo dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių, sandorį sutuoktinis gali sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytus sandorius.

4. Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų apsunkinimu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar apsunkinimo bei vertybinių popierių, esančių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, perleidimo ar apsunkinimo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai.

5. Kiekvienas sutuoktinis turi teisę be kito sutuoktinio sutikimo atidaryti banko depozitinę sąskaitą savo vardu ir laisvai disponuoti joje esančiomis lėšomis, jeigu tos piniginės lėšos nebuvo perduotos bendrojon jungtinėn nuosavybėn.

6. Jeigu sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo, tai sutikimo sandoriui sudaryti nedavęs sutuoktinis gali tokį sandorį patvirtinti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo apie sandorį. Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali nuo sandorio atsisakyti. Jeigu per vieną mėnesį sutuoktinis sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis sudaro sandorį, yra santuokoje, tai nuo sutarties ji gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu sutuoktinis melagingai pareiškė esant kito sutuoktinio sutikimą sandoriui sudaryti (CK proj. 3.92 str.).Bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė išnyksta (prarandama teisė į bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę) jį padalijus: susitarus abiem bendrasavininkiams (sutartį būtina patvirtinti notariškai).Teismo sprendimu (pareiškus ieškinį bet kuriam iš bendrasavininkų – sutuoktinių.Pagal įstatymą bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas galimas ir nesant ištuokai.Padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų dalys laikomos lygiomis….Turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu…(Santuokos ir šeimos kodeksas 23 str.)Jeigu sutuoktiniai nesusitaria dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, tai pagal vieno iš sutuoktinių ieškinį padalijama šitaip:turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir kiekvieno sutuoktinio dalį bendrame turte, jeigu galima taip padalyti;turtas natūra perduodamas vienam iš sutuoktinių, kartu jį įpareigojant kompensuoti antrajam sutuoktiniui jo dalį pinigais.Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į turtinę sutuoktinių padėtį, vaikų interesus ir kitus dėmesio vertus sutuoktinių interesus (Santuokos ir Šeimos kodeksas 24 str.).Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia šiais pagrindais:

1) mirus vienam iš sutuoktinių;2) vieną iš sutuoktinių paskelbus mirusiu ar pripažinus nežinia kur

esančiu;3) pripažinus santuoką negaliojančia;4) nutraukus santuoką;5) sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium;6) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą;7) sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatyminį turto teisinį režimą;8) kitais įstatymų numatytais atvejais (CK proj. 3.100 str.).

Ūkinių bendrijų narių bendrosios nuosavybės teisės ypatumai.Ūkinių bendrijų tikrieji nariai pagal ūkinės bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu, o nariai komanditoriai - tik ta savo turto dalimi, kurią pagal sutartį yra perdavę bendrai komanditinės (pasitikėjimo) bendrijos veiklai, jeigu sutartyje nenustatyta kitokia atsakomybė. Tikrieji bendrijos nariai gali disponuoti savo turtu, neperduotu bendrijai, tol, kol kiti nariai ar kreditoriai, siekdami garantuoti būsimus turtinius reikalavimus, to neužginčijo įstatymų nustatyta tvarka (CK 123 str.). Ūkinių bendrijų nariai savo dalį (įnašą) bendrijos turte gali perduoti kitam bendrijos nariui ar tretiesiems asmenims ,įstojusiems į bendriją, tik visų tikrųjų narių ir komanditorių balsais priimtu nutarimu (CK 124 str.). Tikrasis ūkinės bendrijos narys ar narys komanditorius gali išstoti iš bendrijos, jeigu jis subankrutavo ir dėl to negali dalyvauti bendrijos veikloje. Kitais atvejais tikrasis narys gali išstoti iš bendrijos ir atsiimti savo turto dalį, jeigu tam neprieštarauja nė vienas iš tikrųjų narių (CK 126 str.).  NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNIMAS nuosavybės apsaugos reikšmė. Nuosavybės teisės apsauga ir gynimasDaiktinės teisės apsauga ir gynimas nėra tapačios sąvokos.Apsauga - tai pirmiausiai prevencinio pobūdžio galimam pasikėsinimui į nuosavybės teisę priemonės.Gynimas - siauresnio turinio sąvoka, apimanti realias gynybos priemones ir metodus.Nuosavybės teisės apsauga - tai eilė teisės normų, numatančių bei įtvirtinančių t.t. nuostatas, užtikrinančias nuosavybės teisės apsaugą bei daiktinių teisinių santykių stabilumą.Daiktinės teisės apsaugos tikslas - įspėti, padaryti negalimais daiktinių teisių pažeidimus, atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams.Tuo tarpu nuosavybės teisės gynimo sąvoka ir apima tik tas priemones, kurios yra taikomos teisės pažeidimo atveju. Šių priemonių tikslas - atstatyti padėtį buvusią iki teisės pažeidimo. Nuosavybės teisės gynimo būdaiPriklausomai nuo to statiniai ar dinaminiai teisiniai santykiai yra ginami, nuosavybės teisės gynimo būdai yra skirstomi,

sutartiniai NT gynimo būdai (dar vadinami prievoliniais);Daiktiniai NT gynimo būdai.taikomi atvejais, kai pažeidžiamos NT į daiktą dėl kurio šalys sueina į sutartinius santykius.Prievoliniai teisiniai reikalavimai yra pagrįsti atitinkama prievoline teise, ginančia savininko turtinius interesus. Iš prievolinių NT gynimo būdų pažymėtini:savininko reikalavimai skolininkui dėl parduoto daikto pagal sutartį (nuomos, pasaugos ir pan.) grąžinimo;Reikalavimas dėl žalos, padarytos savininko turtui atlyginimo;Reikalavimas atiteisti kitą tos pačios rūšies ir vertės daiktą;Reikalavimas grąžinti be teisėto pagrindo įgytą arba sutaupytą turtą ir pan.Yra 2:turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys);reikalavimas dėl nuosavybės teisių pažeidimo , nesusijusio su valdymo teisės praradimu (negatorinis ieškinys);knygoje išskiriamas ir 3-ias - tai valdymo gynimas (dėst. Taminskas paskaitose prie šių dviejų neminėjo);a - galimi du atvejai, kai turtas yra valdomas neteisėtai (prieš savininko valią) kitas asmuo. Šis asmuo gali būti:sąžiningas įgijėjas; (tai toks įgijėjas, kuris turto įgijimo momentu nežinojo ir neturėjo žinoti, kad asmuo, iš kurio jis įgijo turtą, neturėjo teisės jo perleisti. Įgijėjo sąžiningumas šiuo atveju yra preziumuojamas (CK projektas);- -          nesąžiningas įgijėjas; (tai toks įgijėjas, kuris turto įgijimo momentu

žinojo ar privalėjo žinoti, kad daikto perleidėjas neturi teisės jo perleisti.)Nuo to, sąžiningas ar nesąžiningas yra neteisėtas turto įgijėjas, priklauso turtinių teisių atstatymo apimtis ir pasekmės. PASTABA: daiktiniai teisiniai reikalavimai skiriasi nuo prievolinių teisinių reikalavimų, nes jiems taikomos skirtingos teisės normos. Ginčai dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, dėl teisių pažeidimų, nesusijusių su valdymo praradimu, pašalinimo, dėl valdytojo teisių gynimo, sprendžiami vadovaujantis CK 142-148 str. (galiojantis). Tuo tarpu prievolinių teisių gynimą reglamentuoja prievolinės teisės normos ir šalių sudarytos sutartys.Turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys)

Kai turtas ar daiktas valdomas neteisėtai kito asmens, visais atvejais toks valdymas vyksta prieš savininko valią, bet tas neteisėtas valdytojas vienais atvejais gali būti sąžiningas įgijėjas, kitais atvejais nesąžiningas.

Sąžiningas – toks įgijėjas, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jis tą daiktą įgijo iš asmens, kuris neturėjo teisės jos perleisti.

Nesąžiningas įgijėjas – asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad daiktą įsigyja neteisėtai.

Daikto išreikalavimas iš neteisėto valdymo priklauso nuo to, ar neteisėtas savininkas yra sąžiningas ar nesąžiningas įgijėjas.

Tiek iš sąžiningo, tiek iš nesąžiningo įgijėjo savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais, jei tas daiktas įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, neatlygintinai. Jei daiktas įgytas atlygintinai iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, ir įgijėjas sąžiningas, tai savininkas turi teisę išsireikalauti tą daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, jei daiktą savininkas ar kitas asmuo, kuriam savininkas buvo perdavęs tą daiktą valdyti, pametė įgytą daiktą, arba iš jų tą daiktą kas nors pavogė arba jie kitu būdu nustojo tą daiktą valdyti be savo valios. Išreikalauti daikto ką tik minėtais pagrindais negalima, jei daiktas yra perduotas teismo sprendimams įvykdyti nustatyta tvarka.Teisę išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo nustato CK 142 str. Straipsnis nustato savininko teisių garantijas, todėl niekas neturi teisės perimti turtą prieš jo šeimininko valią (išskyrus įst. numatytus atvejus).Vindikacinius reikalavimus gali pareikšti kitų asmenų neteisėtai valdomo turto savininkai (fiziniai asmenys, juridiniai asmenys, valstybės bei savivaldybių įmonės).Ieškovas reikalavimo pateikimo momentu privalo turėti turtą nuosavybės teise, arba jam turtas turi priklausyti patikėjimo teise.Vindikacinis reikalavimas yra grindžiamas nuosavybės teise, todėl asmuo, kuris praranda nuosavybės ar patikėjimo teisę, netenka teisės išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Todėl vindikacinis ieškinys yra galimas tik iki to laiko, kol pas neteisėtą valdytoją yra daiktas. Jeigu neteisėtas valdytojas daiktą suvartojo ar kitu būdu sunaikino, tai galimas tik žalos atlyginimo ieškinys, nes išnykus nuosavybės teisės objektui, pasibaigia ir pati nuosavybės teisė.Vindikacinis ieškinys yra pareiškiamas asmeniui, pas kurį yra daiktas, o ne tam, kuris pažeidė savininko nuosavybės teisę. Vindikacinio reikalavimo dalyku gali būti tik individualiais požymiais apibrėžti daiktai (kurie nuosavybės teise priklauso savininkui). Reikalavimas atiteisti kitą tos pačios rūšies daiktą arba daikto vertę nėra vindikacinis ieškinys. Tai – prievolinis teisinis reikalavimas atlyginti padarytą žalą (nuostolius). Vindikacijos objektu gali būti tiek visas daiktas, tiek ir jo dalis.Specifikuotus neteisėtai valdomus daiktus (pergamintus) iš teisėto savininko medžiagos pagamintus daiktus teisėtas savininkas taip pat gali išsireikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, atlygindamas jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti nuo daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš pastarojo nuostolius (CK 155 str.).CK 143 str. nustato vindikacijos apribojimus. Savininkas turi teisę jam priklausantį nuosavybės teise turtą išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo šiais atvejais:kai turtą neteisėtai valdo nesąžiningas įgijėjas;kai neteisėtas įgijėjas (tiek sąžiningas tiek ir nesąžiningas) turtą įgijo neatlygintinai;kai turtas valdomas sąžiningo įgijėjo yra savininko, ar asmens, kuriam savininkas buvo pavedęs jį valdyti pamestas arba iš kurio nors pagrobtas, arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.Turtui išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo yra nustatyti apribojimai. Galima turtą išreikalauti, jei sąžiningas įgijėjas jį įgavo neatlygintinai, pavyzdžiui, pagal

dovanojimo sutartį, paveldėjo. Taip pat turtą iš sąžiningo įgijėjo galima išreikalauti, jei turtas savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo davęs jį valdyti, buvo pamestas, iš jų pagrobtas arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.Neleidžiama iš įgijėjo išreikalauti turto, jei jis parduotas nustatyta teismo sprendimams vykdyti tvarka (CK 143 str. 2 d.).Jeigu savininkas pagal sutartį perduoda daiktą kitam asmeniui naudotis (nuomos sutartis), o pastarasis daiktą parduoda kitam asmeniui, tai savininkas negalės šio turto vindikuoti, jeigu pirkėjas bus sąžiningas. Šiuo atveju savininkas turėtų išieškoti žalą iš nuomininko pardavusio turtą. Atgauti daiktą savininkas gali tik atveju, jeigu turtas buvo perduotas neatlygintinai (šiuo atveju įgijėjas nieko nepraranda) (CK 143 str.). Pagal Taminską šiuo atveju ginamos sąžiningo įgijėjo teisės.Sprendžiant vindikacinius reikalavimus CK projekte numatoma vadovautis nekaltumo prezumpcija, kad asmuo valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas. Ieškovas šiuo atveju turi paneigti šią prezumpciją. Ieškovas šiuo atveju turi įrodyti ir vindikuojamo turto valdytojo nesąžiningumą, nes pastarojo sąžiningumas yra preziumuojamas.CK 145 str. Nustato, kad pinigai ir pareikštiniai vertybiniai popieriai (pareikštinės akcijos, obligacijos, pareikštiniai čekiai ir pan.) negali būti išreikalaujami iš sąžiningo įgijėjo. Iš nesąžiningo įgijėjo galima išreikalauti tik individualiai apibrėžtus pinigus ir pareikštinius vertybinius popierius (t.y. jeigu jie yra pažymėti numeriais arba kaip nors kitaip pvz. Yra išimti iš apyvartos, senoviniai etc). Atsiskaitymai grąžinant turtą iš svetimo neteisėto valdymoJei tam tikrą laiką asmuo (neteisėtas valdytojas) naudoja daiktą, reikalingos t. t. sąnaudos tam daiktui priklausomai nuo jo paskirties, išlaikyti sąnaudos gali būti būtinos, nebūtinos. Iš kitos pusės – tikrasis savininkas tuo pat metu negalėjo to daikto naudoti ir gauti iš jo t. t. pajamų (priklausomai nuo daikto paskirties). Visais atvejais grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, turi būti išspręstas atsiskaitymo tarp teisėto ir neteisėto savininkų klausimas.Šiuo atveju lemiamą reikšmę turi neteisėto įgijėjo sąžiningumas ar nesąžiningumas. Todėl :1) nesąžiningas neteisėtas valdytojas vindikuojamo turto savininkui privalo grąžinti arba atlyginti visas pajamas ir vaisius, kuriuos jis gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laikotarpį.2) iš sąžiningo neteisėto valdytojo savininkas turi teisę reikalauti grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias pastarasis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kada jis sužinojo arba turėjo sužinoti, kad valdo turtą neteisėtai (gavo šaukimą į teismą etc.) (CK 146 str. 1 d.).Savininkui turi būti grąžinamos arba atlyginamos ne tik realiai gautos pajamos, bet ir tos, kurias neteisėtas valdytojas galėjo gauti, jeigu būtų turtą naudojęs pagal paskirtį. Neišieškomos tos pajamos, kurias neteisėtas valdytojas būtų gavęs nuomodamas turtą, jeigu turtas iš tikrųjų nuomojamas nebuvo.Neteisėtas valdytojas (tiek sąžiningas tiek ir nesąžiningas), turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas turtui būtinąsias išlaidas. Išlaidų atlyginimas siejamas su vaisių ir pajamų grąžinimu. Neteisėto valdytojo padarytos būtinos išlaidos atlyginamos nuo to laiko, nuo kurio savininkui priklauso gautos iš turto pajamos (CK 146 str. 2 d.). todėl neteisėtam nesąžiningam valdytojui atlyginamos jo padarytos būtinosios išlaidos per visą turto valdymo laikotarpį, sąžiningam - tik nuo to momento, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą.Atlyginamos yra tik būtinosios išlaidos. Tokiomis yra laikomos išlaidos reikalingos turtui išlaikyti, išsaugoti bei jam naudoti pagal paskirtį (išlaidos kapitaliniam ir einamajam remontui, išlaidos gyvuliams šerti etc.).Be būtinųjų neteisėtas valdytojas gali turėti su daikto valdymu susijusių papildomų (pagerinančiųjų) išlaidų, padidinančių turto vertę. Šiuo atveju sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti sau pagerinimus, jeigu jie yra atskiriami nuo pagrindinio daikto jo nesugadinant. Nesant tokiai galimybei, daikto savininkas sąžiningam valdytojui privalo atlyginti turėtas išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimo ribose (CK 146 str. 3 d.). nesąžiningam valdytojui viršpelnio vertė neatlyginama, jeigu jis yra neatskiriamas nuo pagrindinio daikto pastarojo nesugadinant.Nuosavybės teisės gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimuNuosavybės teisė gali būti pažeidžiama ne tik neteisėtai užvaldant svetimą daiktą, bet ir trukdant savininkui normaliai naudotis jam priklausančiu turtu (pvz. užtverti praėjimą, pastatyti kieme triukšmą keliančius įrenginius ir pan.). CK 147 str. Nustato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kokius jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.Tokie reikalavimai yra vadinami negatoriniais. Toks ieškinys pareiškiamas tada, kai savininkas valdo turtą, tačiau yra pažeidžiamos kitos (naudojimosi, disponavimo turtu, servitutai) teisės. Negatorinį reikalavimą galima pareikšti iki to laiko, kol tęsiasi teisių pažeidimas. Reikalavimo tikslas - nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus ir uždrausti juos ateičiai. Jei neteisėtais veiksmais ieškinio pareiškėjui padaroma žala, tai ieškiniu reikalaujama nutraukti neteisėtus veiksmus ir atlyginti padarytą žalą. Negatoriniams reikalavimams netaikomi ieškininės senaties terminai, kadangi tokie pažeidimai yra tęstinio pobūdžio.Negatoriniai ieškiniai gali būti pareiškiami ne tik pažeidžiamoms savininko teisėms apginti, bet ir kitoms daiktinėms teisėms ginti (uzufruktas, servitutai).Visų rūšių nuosavybės teisės gynimo lygybėNuosavybės teisiniuose santykiuose yra įtvirtinta visų NT rūšių gynimo lygybė. Iš šio bendro principo įstatymai numato t.t. išimtis (ypatingais tais atvejais, kai nuosavybės teisiniuose santykiuose dalyvauja Valstybė). Čia objektų ratas į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas yra ribotas. Tačiau manoma kad tuo NT gynimo lygybės principas nėra pažeidžiamas (kompensuojama NT teisių įgijimo būdų santykiu). T.y. valstybė gindama savo nuosavybės teises negali pasinaudoti savo valdingais įgalinimais, o privalo ją ginti bendrai nustatyta tvarka.

Kai kurių nuomone, nuosavybės teisės subjektų klasifikavimas (bažnyčių turtas, ūkininko turtas ir etc.) t.t. prasme reiškia nuosavybės teisės gynimo lygybės principo pažeidimą (taip mano Latviai. Logiška, tačiau ginčytina). Valdytojo, nesančio savininku, teisių gynimasŽr. Žemiau: "Valdymo teisės gynimas", "Valdymas kaip atskira nuosavybės teisės rūšis").Iš esmės moralas yra tas, kad atvejais, kai valdymas yra suprantamas kaip atskira nuosavybės teisės rūšis, savininko interesai yra ginami pagal bendrus nuosavybės teisės gynimo principus.kiti nuosavybės teisės civilinio teisinio gynimo būdaiManau, kad čia turi būti kalbama apie vadinamuosius sutartinius NT gynimo būdus (dar vadinamus prievoliniais). Valdymo teisėvaldymo teisės sąvokaDaikto valdymas yra suprantamas kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį.Dažniausiai valdymas suprantamas kaip sudėtinė nuosavybės teisės turinio dalis (vadinamoji Romėniškoji triada: utendi, fruendi, abutendi). Valdymas taip pat gali atsirasti ir tais atvejais, kai valdytojas su savininku sudaro sutartį dėl t. t. daikto valdymo. Tokiu atveju savininkas bus žinomas, nors valdo ir ne jis pats. Naujasis CK projektas numato valdymo teisę kaip savarankišką daiktinę teisę. Juridinė valdymo teisės reikšmė šiuo atveju pasireškia tuo, kad valdymas yra ginamas nuo pažeidimų, o taip pat yra vienintelis būdas įgyti nuosavybės teisę į daiktą pagal įgyjamąją senatį.Daikto valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė gali būti apibrėžiamas kaip faktinis daikto turėjimas, turinti tikslą valdyti jį kaip savo.Valdymo teisės yra priskiriama daiktinių teisių kategorijai, kadangi yra ginama nuo visų, turi absoliutų pobūdį bei visus daiktinei teisei būdingus požymius. Tam tikrais atvejais susidaro situacijos, kai asmuo daiktą valdo, nors jis ne savininkas. Tas asmuo kildina savo teisę iš kažkokio pagrindo, kurie priskiriami prie nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, bet dėl t. t. priežasties jis savininko teisių neįgijo. Daikto valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė, nuo valdymo atsirandančio iš prievolinių teisinių santykių skiriasi tuo, kad paskutiniajai būdinga tai, kad daikto valdymo ir naudojimo teisės yra tiesiogiai siejamos su prievole, o valdymo atsiradimas ir pasibaigimas siejamas atitinkamai su konkrečių prievolinių teisinių santykių atsiradimu bei pasibaigimu.Iš prievolinių teisinių santykių atsiradęs daikto valdymas negali peraugti į nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.Būtinybę CK projekte įvesti valdymo teisę kaip atskirą daiktinės teisės institutą, pirmiausiai sąlygojo privačios nuosavybės atkūrimas po nepriklausomybės. T.t. atvejais gyvenime atsirado situacijos, kai asmuo daiktą valdo, juo naudojasi, tačiau įteisintos nuosavybės teisės tam daiktui neturi. Turimas teises asmuo gali kildinti iš pagrindo, priskiriamo prie nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, tačiau dėl objektyvių priežasčių nuosavybės teisės savo laiku įgyta nebuvo.(pvz. Neinventorizavus kaimo vietovėje kai kurių nekilnojamo turto objektų, liko neaiškus jo teisinis statusas: sakysim, mano valdomą namą statė senelis ir karta jame gyveno. Tačiau šiuo atveju (teisinės nuosavybės registracijos prasme) nuosavybės teisės nėra, nes nuosavybė dėl vienokių ar kitokių priežasčių liko neregistruota. Dabar: kokiu pagrindu registruoti šią nuosavybę? Daikto sukūrimo? Tačiau aš šio namo nestačiau (statė mano senelis). Paveldėjimo? Bet tai nebuvo oficialiai teisiškai įregistruota ir t.t.).Nelaikoma daiktine teise daikto valdymas, kai faktinis daikto turėtojas daikto savininku pripažįsta kitą asmenį.  valdymo teisės subjektai ir objektaiValdymo teisės subjektais gali būti fiziniai, juridiniai asmenys ((būtinas teisnumas bei veiksnumas), o taip pat valstybė bei savivaldybės.Valdymo teisės objektu yra pripažįstamas tik toks daiktas (tiek materialus, tiek ir nematerialus), kuris gali būti nuosavybės teisės objektu, nes iš valdymo teisės pagal įgyjamąją senatį gali atsirasti nuosavybės teisė.sąžiningas ir nesąžiningas daikto valdymasDaikto valdymas gali būti:- teisėtas;- neteisėtas;CK projekte siūloma nuostata (prezumpcija), teigianti, kad daikto valdymas yra teisėtas tol, kol nėra įrodoma priešingai.Neteisėtu laikomas valdymas įgytas prievarta arba slapta. (Šitą dalį Taminskas dėstė prie valdymo teisės sąvokos, t. y. 24.1).Valdymo įgijimas gali būti:- -          sąžiningas;- -          nesąžiningas.CK projekte taip pat yra numatoma sąžiningo valdymo įgijimo prezumpcija (valdymas yra sąžiningas, kol nėra įrodoma priešingai). Šiaip sąžiningas valdymo įgijimas - tai valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo yra įsitikinęs, kad daugiau niekas neturi teisių į daiktą, į kurį jis įgyja valdymą.Nesąžiningas valdymo įgijimas - tai toks valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo žinojo, arba turėjo žinoti apie tai, jog jis neturi teisės tapti to daikto baldytoju, arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į užvaldomą daiktą.Valdymo teisės įgijimasvaldymas į nekilnojamą daiktą gali būti įgyjamas ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet taip pat ir perduodančiam valdyti nekilnojamą daiktą asmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jeigu nėra kliūčių įeiti į tą daiktą ar kitokiu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti. Valdymas į kilnojamą daiktą dažniausiai gali būti įgyjamas:pageidaujančiam įgyti valdymą į kilnojamą daiktą - paėmus tą daiktą į savo rankas;pakliuvus gaudomam daiktui į spąstus, tinklus ir pan.Pastačius prie daikto apsaugą;Norinčio įgyti valdymą į daiktą asmens nurodymu perdavus daiktą jo atstovui;

Patalpinus daiktą į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam įgyti valdymą į tą daiktą;Perdavus pageidaujančiajam įgyti valdymą asmeniui raktus nuo patalpos, kurioje yra tas daiktas;Pageidaujančiam įgyti valdymą asmeniui atitinkamai pažymėjus niekieno nevaldomą daiktą.Valdymas į kilnojamą daiktą taip pat gali būti įgyjamas kitais asmens veiksmais, išreiškiančiais jo valią užvaldyti daiktą. T.t. atvejais valdymas į daiktą gali būti įgyjamas per atstovą. Šiuo atveju atstovas privalo užvaldyti daiktą neturėdamas tikslo pats įgyti valdymo į tą daiktą, o siekdamas įgyti valdymą atstovaujamajam.Per atstovą gali būti įgyjamas ne tik valdymas, bet taip pat daiktas gali būti faktiškai valdomas (CK projektas).Valdymo teisės pasibaigimasvaldymas kaip savarankiška daiktinė teisė pasibaigia daikto valdytojui įgijus į valdomą daiktą nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį. Šiuo atveju valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė transformuojasi į valdymą kaip vieną sudėtinių nuosavybės teisės turinio teisių dalį.Įgyjamoji senatis - tai atvejai, kai fizinis ar juridinis asmuo nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą, bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepartraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamą daiktą ne mažiau 10 metų, arba kilnojamą daiktą ne mažiau 3 metų, kai per visą valdymo laikotarpį savininkas turėjo galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.Nuosavybės teisės įgijimu pagal įgyjamąją senatį valdymas (CK projektas) pasibaigia ne į bet kokį daiktą ir ne bet kokiomis aplinkybėmis. Taip įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyta į slaptai ar neteisėtai įgytus daiktus (nesąžiningas valdymas), nepriklausomai nuo to, ar nuosavybės teisę ketina įgyti pats slaptai ar per prievartą daiktą įgijęs asmuo, ar kitas asmuo.Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi gali būti įgyjami tik daiktai galintys būti nuosavybės teisės objektais. Prie objektų, negalimų įgyti nuosavybės teise įgyjamąja senatimi CK projektas numato priskirti Valstybei ir Savivaldybėms priklausančius daiktus, bei daiktus, registruotus kito asmens (ne valdytojo vardu).Įgyjamosios senaties atveju naudojama ne tik “sąžiningo įgijimo”, bet ir “sąžiningo valdymo” sąvokos (savininkas turi būti ne tik sąžiningas daikto įgijėjas, bet ir privalo būti sąžiningu valdytoju visą įgyjamosios senaties terminą ir net įgydamas daiktą nuosavybės teisėn nežinoti apie kliūtis, trukdančias jam įgyti tą daiktą pagal įgyjamąją senatį). Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgyti likusią, sąžiningai įgytą ir valdytą daikto dalį. Jeigu valdymo teisė yra įgyjama per atstovą, sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo ir iš atstovaujamojo.Jeigu įgyjamosios senaties laikotarpiu daikto valdymas perėjo keliems asmenims ir kiekvieno jų valdymas atitiko reikalavimus keliamus NT pagal įgyjamąją senatį atsirasti (sąžiningai įgyti, sąžiningai valdyti ir etc.), tai tų asmenų valdymo laikas įgyjamosios senaties termine skaičiuojama kartu.CK projekte numatoma, kad valdymas turėtų pasibaigti kai daikto valdytojas atsisako savo kaip valdytojo teisių į daiktą, t.y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip nuosavą, ir kitais įstatymo numatytais pagrindais. Valdymo teisės atsisakymas šiuo atveju turi būti aiškiai išreikštas arba numanomas. Perduodant daiktą valdyti kitam asmeniui, negalima perduoti jam daugiau teisių nei į jų turėjo pats valdytojas.Taip pat CK projekte numatoma nustatyti, kad kilnojamo daikto valdymas pasibaigia, valdytojui praradus galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, kai daiktą užvaldo kitas asmuo (netgi slaptai arba per prievartą), taip pat, kai daiktą pametęs valdytojas negali jo rasti.Kilnojamo daikto valdymas pasibaigia (CK projektas) taip pat ir atvejais, kai valdytojas negali daikto valdyti (daryti jam fizinį ir ūkinį poveikį) dėl kitų priežasčių.Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamu turtu nereiškia valdymo atsisakymo, jeigu toks noras nėra numanomas iš kitų aplinkybių. Nepertraukiamas daikto valdymasDaikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą valdė nuo valdymo į tą daiktą įgijimo iki to daikto įgijimo nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Jei per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko tuos reikalavimus, keliamus nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį atsirasti, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Savininkas bus paskutinis valdytojas.

Joks daiktas neturėtų būti be savininko arba valdytojo, pavyzdžiui kad ir dėlto, kad bepriežiūriai daiktai nepadarytų žalos, kad būtų galima apmokestinti valdytoją ar savininką ir t. t.Bet koks daiktas, kurio savininkas nežinoma, gali būti užvaldytas. Bet taip valdant galima pažeisti savininko teises, kurių jis dėl tam tikrų priežasčių negali įgyvendinti. Iš kitos pusės - visiems geriau, kai daiktą kas nors valdo, todėl sudaromos kuo palankesnės sąlygos daiktui užvaldyti (būtent įgyjamoji senatis). Tokia senatimi įgyjant daiktą siūlomi terminai, kad vis dėlto savininkas galėtų pareikšti savo teises į tą daiktą, jei jam to reikia. Įgyjamosios senaties nenutraukia daikto valdymo praradimas be valdytojo valios, jeigu per metus laiko buvo susigrąžintas daikto valdymas. Jeigu daikto, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, savininkas neturėjo teisinės galimybės reguliuoti savo teisės į daiktą, tai įgyjamosios senaties termino skaičiavimas sustabdomas laikui, kol egzistuoja kliūtis.Valdymas į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus gali atsirasti skirtingai. Valdymas į nekilnojamąjį daiktą gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir asmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jei nėra kliūčių patekti į tą daiktą arba jį užvaldyti. valdymo teisės gynimasCK projekte numatoma sureguliuoti keletą normų dėl valdymo teisės gynimo.

Dabartiniu metu galiojančio CK 148 straipsnis nustato, kad asmuo, kuris nors ir nėra daikto savininkas, bet turtą valdo pagal įstatymą arba sutartį, turi tokią pačią teisę į savo daiktinių teisių gynybą kaip ir turto savininkas. Jis gali reikalauti gražinti turtą iš svetimo neteisėto valdymo ir pašalinti bet kokius teisės pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu. Šie reikalavimai gali būti pareiškiami ne turto savininkui, o tretiesiems asmenims, kurie pažeidžia valdytojo teises. Teisėto valdytojo pareikšti reikalavimai teisme yra nagrinėjami vadovaujantis CK 142-147 str. Atmetus teisėto valdytojo reikalavimus grąžinti turtą iš neteisėto valdymo, tokį reikalavimą pakartotinai gali pareikšti turto savininkas.Kiekvienam valdytojui turi būti garantuojama teisė ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Valdymas gali būti pažeidžiamas bandymu pasisavinti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, trukdymu valdyti daiktą. Valdymo pažeidimas gali pasireikšti ir grasinimais, sukeliančiais valdytojui realią grėsmę.CK numatoma nustatyti, kad valdymo pažeidimu nelaikomas toks valdymo pažeidimas, kai kaltinamasis valdymo pažeidimu įrodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai pareiškėjas įgijo valdymą.Sąžiningam valdytojui šiuo atveju numatoma atlyginti išlaidas reikalingas daikto išlaikymui (būtinosios išlaidos), jeigu pastarųjų nepadengė pajamos gautos iš daikto. Sąžiningas valdytojas šiuo atveju gali pasilikti jo padarytus daikto pagerinimus (jeigu šie yra atskiriami nuo daikto nepadarant jam žalos). Jeigu pagerinimai nėra atidalinami nepadarius daiktui žalos, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytų pagerinimų vertę, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas.CK projekte valdymo pažeidimu siūloma vadinti:Valdymas gali būti pažeidžiamas paimant daiktą ar jo dalį, taip pat teises į tą daiktą, arba kitaip trukdant valdyti daiktą. Valdymo pažeidimu nelaikomi veiksmai, formaliai atitinkantys a.n. požymius, jeigu pažeidėjas nurodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai pareiškėjas įgijo valdymą.Įrodymai, kad valdymas yra neteisėtai įgytas iš 3-io asmens nėra pagrindas pripažinti, kad kaltinamas valdymo pažeidimu asmuo nepažeidė valdymo (t.y. savo veiksmų neteisėtumo negalima ginti kito veiksmų neteisėtumu).Kilus ginčui dėl valdymo, kai keli (2 ar daugiau) asmenų pareiškia esą daikto valdytojai ir visi remiasi veiksmais, patvirtinančiais tebesitęsiantį valdymą, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, kad jis yra teisėtas daikto valdytojas. Jei šito padaryti nė viena pusė negali, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą valdo seniausiai (CK projektas).(Daugiau apie valdymo teisės gynimą žiūrėti NT gynime, tema 23).  SERVITUTAI

.Servituto sąvokaSERVITUTAS

Pirmasis skirsnis. Bendrieji nuostatai4.108 straipsnis. Servituto sąvoka1. Servitutas - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, pasireiškianti

suteikimu teisės naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) arba to daikto savininko teisių naudotis daiktu apribojimu, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

2. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytasis servitutas išlieka.

4.109 straipsnis. Servituto turinys1. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi

konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš to daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės.

2. Kilus abejonėms dėl servituto turinio, ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausios apimties.

3. Jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, ji sąlygoja viešpataujančiojo daikto poreikiai.

4. Servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto turinį, jeigu tokių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytajam servitutui.

5. Viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytos aplinkybės, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas ar labai sudėtingas. LR žemės įstatyme 2str. pagrindinės sąvokos: "žemės servitutai-žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymų nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi."

 Ne visai į temą, pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo":11 punktas. Ginčus dėl naudojimosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo nustatytais servitutais, taip pat dėl jų pakeitimo atitinkamai sprendžia Lietuvos RespublikosVyriausybė arba apskrities valdytojas, o jų priimti sprendimai gali būti skundžiami teismui. 12 punktas. įstatymų nustatyti žemės servitutai yra neriboto laiko, jeigu įstatyme nenumatyta kitaip, ir perleidus žemės sklypą kitiems asmenims nuosavybėn arba suteikus naudotis lieka galioti. žemės servitutai, nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimais, yra neriboto laiko, jeigu sprendimuose nenumatyta kitaip, ir perleidus žemės sklypą kitiems asmenims nuosavybėn arba suteikus naudotis lieka galioti. Praktika: Atneša pažymą žemės pardavimui iš žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Vilniaus gyventojų aptarnavimo biuro (- taip vadinasi žemėtvarka) o ten:

7.Servitutai:7.1.Šio žemės sklypo servitutai kituose žemės sklypuose: Nėra.7.2.Kitų žemės sklypų (žemės sklypo naudotojų) servitutai šiame žemės sklype: 1)Teisė kitiems eiti, važiuoti per sklypo dalį. Leisti naudotis

0.34 ha plote, esant.kt. asmenims priklausančiais pastatais ir teritorija. Juridinis pagrindas:1998 11 05 Nr.33-713 Apskrities viršininko įsakymai.

Ir juos būtinai reikia įrašyti į pirkimo-pardavimo sutartį. šiaip servitutai - gana retas atvejis. Servitutų ekonominė reikšmėVadovėlis: Servitutų atsiradimas ir vystymasis siejamas su privačios nuosavybės teise. Servitutus iššaukė bendruomeninės žemėvaldos iširimas ir smulkios nuosavybės į žemę atsiradimas. Be servitutų smulki žemės nuosavybė būtų atsidūrusi padėtyje be išeities ir daug žemių būtų praradusios savo ekonominę reikšmę, kadangi nebūtų įmanoma įrengti vandentiekio per svetimą žemę, iškasti melioracijos griovį ir pan.Servitutai papildo vienų žemės plotų natūralius trūkumus kitų plotų, turtingų gamtos turtais, sąskaita, tuo pakeldami jų vertą. Juo smulkesnė žemės nuosavybė, juo didesnis servitutų vaidmuo. Ir atvirkščiai, esant stambiai žemės nuosavybei, dideli žemės plotai dažniausiai yra gerai aprūpinti viskuo, kas reikalinga žemės ūkiui. Todėl čia mažesnis servitutų reikalingumas. Po LR nepriklausomybės atstatymo žemės ūkyje atsirado būtinumas nustatyti servitutus bei sureguliuoti teisės normomis iš servitutų nustatymo atsirandančius santykius, kadangi kaip piliečių nuosavybės teisių atstatymo bei privatizavimo procesų pasekmė yra stambios žemėnaudos pakeitimas smulkia, t.y. ūkinių ūkių kūrimas, 2-3ha asmeninio naudojimo žemės sklypai bei dar mažesnių namų valdų sklypų įgijimas.  Servitutų rūšys

Vadovėlis: Pagrindiniai romėnų teisei žinomi servitutai buvo daiktiniai servitutai.Jais buvo "apsunkinama" viena žemė kitos žemės naudai.Seniausi, dar vadinami grynai kaimo servitutais yra tako, kelio, gyvulių pragynimo bei vandens perleidimo servitutai.Daiktiniai servitutai dar buvo dalijami į kaimo ir miesto. Servitutu gali būti suteikiama teisė naudotis įvairiais nekilnojamaisiais daiktais. Labiausiai paplitę yra kelio servitutas bei pastatų, įrenginių servitutai. Taip pat gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis.-Toliau vadovėly dėst.Taminskas neišskiria dabar esančių konkrečių servitutų rūšių, o vardija projekte numatytus servitutus.

Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo": 7punktas:. Sprendime dėl žemės servitutų nustatymo valstybinės žemės naudotojas arba (jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti) privačios žemės savininkas gali būti įpareigojamas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio reikalavimų, leisti: 7.1. kitiems asmenims eiti, važiuoti per jo naudojamo žemės sklypo dalį prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų bei įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius; 7.2. kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius keliu (taku), nutiestu per jo naudojamą žemės sklypą, jeigu ši kelio (tako) vieta pažymėta teritorinio planavimo dokumente, arba tais atvejais, kai tenkinti šių asmenų pageidavimų kitaip neįmanoma; 7.3. jo naudojamame žemės sklype tiesti ryšių ir elektros linijas, vandentiekio, kanalizacijos trasas bei kitas požemines ir antžemines komunikacijas, kasti melioracijos griovius, įrengti drenažo ar drėkinimo sistemas, aptarnauti ir remontuoti šias linijas, komunikacijas ir įrenginius - jeigu to reikia miestų ir gyvenviečių infrastruktūrai plėtoti, viešojo naudojimo objektams aptarnauti, taip pat kitiems visuomenės poreikiams; 7.4. prieiti arba privažiuoti prie valstybei ar kitiems asmenims priklausančių vandens telkinių fiziniams ir juridiniams asmenims, turintiems teisę šiuos vandens telkinius naudoti (juos eksploatuoti, prižiūrėti ir saugoti); 7.5. kitiems asmenims ribotai naudotis jo naudojamo žemės sklypo dalimi kitais tikslais, atsižvelgiant į visuomenės poreikius; 7.6. privažiuoti prie atskirų miškų, iš visų pusių apsuptų žemės ūkio naudmenomis; 7.7. lankyti saugomus kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, taip pat rekreacines teritorijas bei objektus.

 Servitutų rūšys pagal Taminską:1) žemės servitutai;2) statinių servitutai;3) servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines, antžemines komunikacijas, jas prižiūrėti.

Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo": 1. Registruojant žemės sklypus Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, žemės servitutai įrašomi į žemės sklypų naudojimo sąlygas ir įregistruojami Valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose. 2. žemės servitutų įregistravimo pagrindas yra: 2.1. įstatymai; 2.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimai; 2.3. apskrities valdytojo sprendimai; 2.4. žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų rašytinės sutartys, kuriose šalių tarpusavio susitarimu nustatyti žemės servitutai. Sutartys, kuriose nustatyta privačios žemės savininko prievolė leisti naudotis jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi kitiems asmenims, tvirtinamos notariškai. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato žemės servitutus valstybinėje žemėje, suteiktoje (suteikiamoje) naudotis Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, taip pat privačioje žemėje, jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti, - didesniuose kaip 10 ha privačios žemės plotuose kaimo vietovėje ir 1 ha - miestuose. 4. Apskrities valdytojo sprendimu žemės servitutai nustatomi:

4.1. valstybinėje žemėje, išnuomotoje fiziniams ir juridiniams asmenims, arba suteiktoje naudotis; 4.2. privačioje žemėje, jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti, - mažesniuose kaip 10 ha privačios žemės plotuose kaimo vietovėje ir 1 ha - miestuose. 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendimus dėl žemės servitutų priima žemės ūkio ministerijos teikimu, atsižvelgdama į apskričių valdytojų pasiūlymus. Pasiūlymai dėl žemės servitutų nustatymo rengiami vadovaujantis nustatytąja tvarka parengtais detaliojo planavimo dokumentais: žemės sklypų arba jų grupių urbanizuotuose teritorijose, inžinerinės infrastruktūros juostinių sklypų,miestų, miestelių bei rekreacinių teritorijų detaliaisiais planais ir neurbanizmuotose teritorijose - žemėtvarkos ir miškotvarkos projektais, taip pat elektros tinklų ir ryšių linijų apsaugos taisyklėmis. Apskričių valdytojų pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl žemės servitutų nustatymo priimami 6 punkte nurodyta tvarka ir pateikiami žemės ūkio ministerijai. Jeigu žemės servitutai nustatomi miškų urėdijoms priskirtoje žemėje, apskričių valdytojų pasiūlymai turi būti suderinti su Miškų ūkio ministerija. Jeigu žemės servitutai nustatomi valstybinių parkų teritorijose, padidinto pavojingumo zonose (pageležinkelės juostose, aerodromuose, magistralinių dujotiekių ir naftotiekių zonose, elektros tiekimo linijų apsaugos zonose), apskričių valdytojų pasiūlymai turi būti suderinti su ministerijomis, kurių reguliavimo sričiai priklauso nurodytosios teritorijos. Jeigu žemės servitutai nustatomi užstatytose teritorijose, esančiose miestuose ir kaimo vietovėse, ir neužstatytoje kitos paskirties žemėje, apskričių valdytojų pasiūlymai (tekstinė ir grafinė dalis) turi būti suderinti su savivaldybių architektais. 6. Apskričių valdytojų sprendimai dėl žemės servitutų nustatymo priimami šia tvarka: 6.1. apskričių valdytojų administracijos žemės ūkio departamento miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos bei rajonų žemės ūkio valdybų žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos (toliau vadinama - apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos) išnagrinėja žemės reformos žemėtvarkos projektus bei kitus toje vietovėje galiojančius teritorinio planavimo dokumentus, parengia pasiūlymus dėl suprojektuotų žemės servitutų ir pateikia juos apskričiųvaldytojams. žemės servitutų planui rengti naudojamas žemės kadastro žemėlapis, jame pažymimos žemės sklypo dalys, kuriose nustatomi servitutai; 6.2. projektuojant žemės servitutus ir rengiant žemės ūkio ministerijai pasiūlymus dėl jų nustatymo, su privačios žemės sklypų savininkais turi būti suderintos žemės servitutų nustatymo sąlygos. Jeigu derinimo metu šie asmenys raštu pareikalauja atlyginti nuostolius dėl žemės servitutų nustatymo, apskrities valdytojas sudaro komisiją, kuri nustato nuostolių dydį; 6.3. apie sprendimų dėl žemės servitutų nustatymo priėmimo vietą ir laiką apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba žemės savininkams ir valstybinės žemės naudotojams praneša prieš 10 dienų registruotu laišku. Jeigu kviesti asmenys neatvyksta be svarbių priežasčių, apskrities valdytojas sprendimą dėl žemės servitutų nustatymo priima jiems nedalyvaujant; 6.4. apskrities valdytojas, apsvarstęs apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos pasiūlymus ir privačios žemės savininkų bei valstybinės žemės naudotojų pageidavimus, priima sprendimą dėl žemės servitutų nustatymo, o jeigu servitutus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė - teikia žemės ūkio ministerijai pasiūlymus dėl žemės servitutų nustatymo. 7. Sprendime dėl žemės servitutų nustatymo valstybinės žemės naudotojas arba (jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti) privačios žemės savininkas gali būti įpareigojamas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio reikalavimų, leisti… (servitutų rūšys aprašytos aukščiau pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo", nuo 7 iki 7.7):

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimuose dėl žemės servitutų nustatymo ar rašytinėse sutartyse dėl žemės servitutų nurodoma žemės sklypo dalis, kurioje nustatomas servitutas, jo vieta ir ribos, kelių (takų), kuriais bus naudojamasi servituto teise, pločiai, naudojimosi servitutais teisės, sąlygos ir laikas, nuostolių dėl žemės servitutų atlyginimo sąlygos (nurodant, kad suteikiama teisė naudotis žemės sklypo dalimi neatlygintinai, arba konkrečius nuostolių ar žalos atlyginimo būdus). Prie rašytinės sutarties dėl žemės servitutų turi būti pridedamas 5 punkte nurodyta tvarka parengtas ir apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos patvirtintas žemės sklypo, kuriame nustatomi žemės servitutai, planas.

10. žemės servitutai ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų nustatymo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu (arba ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo rašytinės sutarties dėl žemės servitutų sudarymo) registruojami Valstybinio žemės kadastro duomenų registre nurodant: žemės sklypą, kuriame nustatyta (suteikta) teisė naudotis servitutu, šio žemės sklypo savininką ar valstybinės žemės naudotoją, žemės servituto vietą, rūšį, galiojimo laiką ir sąlygas, asmenis bei žemės sklypus, kuriems suteikta žemės servituto teisė. žemės servituto objektai pažymimi žemės kadastro žemėlapyje. Tais atvejais, kai žemės servitutas suteiktas gretimam žemės sklypui, tai įrašoma prie Valstybinio žemės kadastro duomenų registre įregistruoto šio sklypo duomenų. LR žemės įstatymo 11 str. nurodomi aukščiau minėto nutarimo 2 punkto žemės servitutų įregistravimo 3 pagrindai ir plačiau nedetalizuojami. Ir iš viso, žemės įst. servitutams skirtas tik 11 straipsnis, kuriam - 1) 3 servitutų nustatymo pagrindai, 2) paminėta, kaip atlyginama už nuostolius, patirtus dėl nustatytų servitutų 3) servitutų panaikinimo tvarka - ir viskas. Kitokie servituto nustatymo pagrindai ir tvarka:

Projekte: Antrasis skirsnis. Servituto nustatymas: 4.121 straipsnis. Servituto nustatymo pagrindai ir momentas1. Servitutas gali būti nustatomas įstatymais, sandoriais bei teismo

sprendimu, o įstatymo nustatytais atvejais - administraciniu aktu.2. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik

įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutas nustatomas įstatymais ar teismo sprendimu.

3. Nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir viešpataujančiuoju dėl servitutų nustatymo tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutas nustatomas įstatymais ar teismo sprendimu.4.122 straipsnis. Servituto nustatymas sandoriais Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju

tampančio daikto savininkas.4.123 straipsnis. Servituto nustatymas teismo sprendimu1. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai

nesutaria, o nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

2. Dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali kreiptis daikto savininkas ar valdytojas.

4.124 straipsnis. Servituto nustatymo apribojimai1. Nustatyti tarnaujančiajam daiktui naują servitutą leidžiama, jeigu

tuo nebus pažeidžiamas pirmiau nustatytasis servitutas.2. įkeistam (ipotekuotam) nekilnojamajam daiktui nustatyti servitutą

leidžiama tik esant visų kreditorių sutikimui arba teismo sprendimui. 4.125 straipsnis. Daiktai, kuriems gali būti nustatomas servitutas1. Servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo

pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą.

2. Servituto nustatymu viešpataujančiuoju ir tarnaujančiuoju tampantys daiktai ne būtinai privalo turėti bendrą ribą. Svarbiausia, kad dėl nustatyto servituto tarnaujančiuoju tampantis daiktas savo pastoviomis savybėmis teiktų viešpataujančiuoju tampančiam daiktui servituto nustatymu siekiamą nuolatinę naudą.

3. Jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nurodyta daikto dalis, kuriai nustatomas servitutas, laikoma, kad servitutas nustatytas visam daiktui. Bet jeigu servituto suteikiamomis tarnaujančiojo daikto naudojimo teisėmis galima vienodai gerai pasinaudoti tiek visu daiktu, tiek ir jo dalimi, tuo užtikrinant tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę nustatyti daikto dalį, kurioje gali būti naudojamasi servituto nustatytomis teisėmis. Servitutų pasibaigimas

Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo": 13punktas:. Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba apskrities valdytojo sprendimais nustatyti žemės servitutai gali būti panaikinti šiuos sprendimus priėmusios institucijos sprendimu, jeigu: 13.1. to prašo žemės servituto teise besinaudojantys asmenys; 13.2. pagal nustatytąja tvarka patvirtintus teritorinio planavimo dokumentus žemės servitutas pasidaro nereikalingas arba jį reikia patikslinti; 13.3. dėl pasikeitusių aplinkybių išnyksta visuomenės reikmės, į kurias atsižvelgiant buvo nustatytas žemės servitutas. 14. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendimus dėl jos nustatytų žemės servitutų panaikinimo priima žemės ūkio ministerijos teikimu. Apskričių valdytojai sprendimus dėl nustatytųjų žemės servitutų panaikinimo priima apsvarstę naujus arba patikslintus teritorinio planavimo dokumentus ir išnagrinėję apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybų, taip pat suinteresuotų asmenų (privačios žemės savininkų, valstybinės žemės naudotojų) ir kitų asmenų pateiktus prašymus. žemės servitutai, nustatyti privačios žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu, gali būti panaikinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka.

15. Sprendimas arba rašytinė sutartis dėl žemės servitutų panaikinimo registruojami apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jo priėmimo, išregistruojant žemės servitutus arba kitaip patikslinant Valstybinio žemės kadastro duomenis.

16. Apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos, padariusios įrašus Valstybinio žemės kadastro duomenų registre apie žemės servitutus, apie tai raštu praneša žemės savininkams ar valstybinės žemės naudotojams, kurių žemėje yra nustatyti žemės servitutai, taip pat asmenims, kurie turi teisę į žemės servitutus kitų žemės savininkų ar valstybinės žemės naudotojų žemėje. LR žemės įstatymo 11 str. numatyta: žemės servitutai panaikinami šia tvarka: 1.nustatyti įstatymų - įstatymų;

2. nustatyti LR Vyriausybės arba apskrities viršininko sprendimais - šių institucijų sprendimais;

3. nustatyti žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu - šalių susitarimu arba teismo sprendimu.

Pastatų, įrenginių servitutas dėl senaties pasibaigia tik tada, kai viešpataujančiojo daikto savininkas dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servitutu suteikiamomis teisėmis ir tarnaujančiojo daikto atžvilgiu padarė ką nors tokio, kas nesuderinama su naudojimusi servituto suteikiamomis teisėmis. Teisės į servitutą gynimas

Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo": 8 punktas: žemės savininkų ir kitų naudotojų prašymu už nuostolius dėl nustatytų servitutų (išskyrus privačios žemės savininkų nuostolius dėl servitutų,

nustatytų pagal 2.4 punktą, kuris: žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų rašytinės sutartys, kuriose šalių tarpusavio susitarimu nustatyti žemės servitutai") atlyginama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suinteresuotų asmenų ar valstybės lėšomis. Privačios žemės savininkų prašymu už nuostolius dėl žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu nustatytų servitutų šiems savininkams atlyginama šalių susitarimu suinteresuotų asmenų lėšomis.

LR .žemės įstatymo 11 str. tas pat  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 8 d. nutarimas Nr. 1545 "Nuostolių, atsiradusių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu nustatytų žemės servitutų, atlyginimo tvarka":  1. Nuostoliai, padaromi privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės valdytojams, nuomininkams ar kitiems naudotojams dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu nustatytų žemės servitutų, apskaičiuojami taip: 1.1. kai bus sunaikinami vaismedžiai, vaiskrūmiai ar sodai, nuostoliai įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 135 "Dėl vaismedžių ir vaiskrūmių, kurių vertė atlyginama dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės reikmėms, įkainojimo normatyvų" (žin., 1991, Nr. 14-379; 1994, Nr. 30-552); 1.2. kai žemės ūkio paskirties žemės nebus galima panaudoti pagal tikslinę jos paskirtį, nuostoliai apskaičiuojami dauginant metinį normatyvinį pelną (apskaičiuotą pagal Agrarinės ekonomikos instituto parengtą metodiką) iš terminuoto servituto naudojimo metų skaičiaus (tačiau ne daugiau kaip 15), o jeigu žemės servitutai nustatyti neterminuotam laikui, dauginama iš 15;

1.3. kai bus sunaikinami pasėliai arba prarandamos įdėtos (arimui, tręšimui, sėjai, pasėlių priežiūrai) lėšos, nuostoliai nustatomi suinteresuotų asmenų tarpusavio susitarimu arba, jiems nesutarus, šiuos nuostolius nustato apskrities valdytojo administracijos žemės ūkio departamento žemės ūkio valdyba pagal vidutinius tos vietovės žemės ūkio darbų įkainius ir medžiagų, sėklos bei trąšų kainas;

1.4. kai reikės kirsti mišką, miškų ūkio nuostoliai apskaičiuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 776 "Dėl Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos patvirtinimo" (žin., 1994, Nr. 66-1276) patvirtintos Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos 10.2 ir 10.3 punktais;

1.5. kai privatinės nuosavybės objektais naudosis ir šių objektų savininkai, nuostoliai nustatomi proporcingai naudojimosi šiais objektais apimčiai (trukmei) pagal susitarimą tarp žemės savininko ir servitutu suinteresuotų asmenų, o jeigu šie asmenys neįvardyti, - tarp žemės savininko ir apskrities valdytojo. 2. Privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės valdytojams, nuomininkams ar kitiems naudotojams nuostolius, atsiradusius dėl žemės servitutų nustatymo, atlygina servitutu suinteresuoti asmenys. įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš Lietuvos valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų, lėšos, kurių reikia nuostoliams atlyginti, gali būti skiriamos iš atitinkamo biudžeto, o kai nuostolius pagal susitarimą su privačios žemės savininku turi atlyginti apskrities valdytojas, naudojamos žemės reformos fondo lėšos. 3. Valstybiniuose miškuose miškų ūkio nuostoliai, nurodyti šios tvarkos 1.4 punkte, atlyginami sumokant nustatytą pinigų sumą į Miškų ūkio ministerijos miško fondą.  Projekte: 4.135 straipsnis. Servituto naudotojo teisė reikalauti nuostolių atlyginimo

Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ar valdytojas trukdo servituto naudotojui įgyvendinti servitutu suteikiamas teises, tai servituto turėtojas turi teisę reikalauti dėl trukdymo atsiradusių nuostolių atlyginimo.

4.136 straipsnis. Tarnaujančiojo daikto savininko teisių gynimas1. Jeigu servituto turėtojas netinkamai realizuoja servitutu suteiktas

tarnaujančiojo daikto naudojimo teises, tuo pažeisdamas tarnaujančiojo daikto savininko teises, tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

2. Pasibaigus servitutui, servituto turėtojas, pareikalavus tarnaujančiojo daikto savininkui, turi atstatyti to daikto būklę į padėtį, buvusią iki servituto nustatymo. Iš servituto turėtojo negali būti reikalaujama pašalinti tokius daikto pasikeitimus, kurie atsirado nepriklausomai nuo servituto buvimo.

4.137 straipsnis. Atsakomybė pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto

1. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, jie yra solidariai atsakingi pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto.

2. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas perleidžiamas kitam asmeniui, pagal turtines prievoles, atsiradusias iš servituto iki daikto perleidimo momento, solidariai atsako daikto perleidėjas ir įgijėjas.

 UZUFRUKTASUzufrukto sąvoka

 Vadovėlis: Justiniano Corpus Civilis uzufruktas apibūdintas kaip teisė vartoti ir naudoti svetimą daiktą nekeičiant jo teisinės esmės. Toliau cituojamas projektas.LR Civilinio kodekso 154 str.: Daikto duodami vaisiai, pajamos, gyvulių prieauglis priklauso jo savininkui, jeigu įstatymas arba savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato ko kita. Turto ūkinio naudojimo rezultatai - produkcija ir pajamos - priklauso turto savininkui, jeigu įstatymai ar savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato ko kita. Toks terminas, kaip "uzufruktas" CK neminimas.

 Uzufrukto nustatymo pagrindaiAntrasis skirsnis. Uzufrukto nustatymas

  4.144 straipsnis. Uzufrukto nustatymo pagrindai ir momentas  1. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei sandoriais.

2. Iš uzufrukto kylančios teisės ir pareigos į daiktą, kuriam privaloma

valstybinė registracija, subjektams atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktas nustatomas įstatymu ar teismo sprendimu.

3. į kilnojamąjį daiktą, kuriam nėra nustatyta privaloma valstybinė registracija, uzufruktas atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu kitaip nenumato įstatymas, kai uzufruktas nustatomas įstatymu, jeigu kitaip nenumatyta sandoryje, kai uzufruktas nustatomas sandoriu, ir jeigu kitaip neišplaukia iš teismo sprendimo, kai uzufruktas nustatomas teismo sprendimu.

4. Nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia, išskyrus atvejus, kai uzufruktas nustatomas įstatymu ar teismo sprendimu.  4.145 straipsnis. Uzufruktų nustatymas sandoriais   1. Nustatyti uzufruktą sandoriais turi teisę tik pats daikto savininkas.

2. Nustatant uzufruktą, visais atvejais turi būti ir uzufruktoriumi tampančio asmens valia.  4.146 straipsnis. Uzufruktų nustatymo apribojimai

Naujas uzufruktas gali būti nustatomas į s daiktus, į kuriuos jau yra nustatytas uzufruktas, jeigu naujai nustatomo uzufrukto turinį sudarančios daikto naudojimo teisės nesutampa su jau nustatyto uzufrukto turinį sudarančiomis daikto naudojimo teisėmis ir naujuoju uzufruktu nustatomų teisių įgyvendinimas nepažeis jau esamo uzufruktoriaus teisių. IPOTEKAIpotekos sąvoka. LR Ipotekos įstatyme ipoteka apibūdinama kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Jei suėjus nustatytam terminui skola ipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisė reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš varžytynių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma. Susitarimas dėl įkeisto turto perleidimo ipotekos kreditoriaus nuosavybėn negalioja. dėst. Taminsko komentaras - Ipoteka - prievolės užtikrinimo būdas.

Hipoteka suprantama kaip:1) 1)       kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas;2) 2)       kaip daiktinė teisė.Pagal antrą sampratą: savininkui paliekama ne tik nuosavybės teisė, bet ir pats daiktas ir negalima susitart dėl daikto perleidimo kreditoriaus naudai. Hipoteka leidžia įkeistą daiktą parduoti, perleisti, bet įkeitimas seka paskui daiktą. Hipoteka – apsunkinimas daiktu. Hipoteka kaip daiktinė teisė pasireiškia kaip tų kreditorių reikalavimo teisė į tą turtą, kuris yra įkeistas. Šios teisės realizavimo galimybė tiesiogiai susijusi su skolinio įpareigojimo įvykdymu. Hipoteka, skirtingai nuo kitų prievolių, siejama ne su asmeniu, o su daiktu. Daikto savininkas gali pasikeisti, o išieškojimas į tą daiktą išliks.

Ipotekos reikšmė. Hipotekos atsiradimas siejamas su privačios nuosavybės atsiradimu.

Realiausia kredito suteikimo garantija, nes įkeičiamas nekilnojamasis turtas. Hipotekos reikšmė – kad savininkas galėtų gauti paskolą kokioms nors investicijoms, bet užstatydamas daiktą. Daiktą įkeisti hipoteka galima kelis kartus, jei jo vertė didelė, ir už tai gauti kelias paskolas. Todėl leidus daiktą perleisti kreditoriams (kai daiktas įkeistas kelis kartus), būtų pažeistos kitų kreditorių teisės. Pagal dabartinius įstatymus perleisti daiktą kreditoriui galima. Hipoteka įkeisti turtą gali tik to turto savininkas, bet turtas gali būti įkeičiamas svetimam skoliniam įsipareigojimui užtikrinti. Ipotekos subjektai. Įstatyme nieko. dėst. Taminskas - subjektas - tas, kuriam galima įkeisti daiktą (kreditorius) (pagal tą sampratą, jei hipoteką laikome daiktine teise). Žiūrėti pagal bendrus pagrindus: kas gali turėti kitas daiktines teises, tas gali būti ir hipotekos subjektu. . Ipotekos objektai.Įstatymas - ipotekos objektu laikomi atskiri registruojami, iš civilinė apyvartos neišimti daiktai, kurie gali būti parduodami viešose varžytinėse. Gali būti įkeičiamas nekilnojamas turtas, įregistruotas LR nekilnojamo turto registre. Kilnojamo turto ipoteka apima įkeitimo momentu turto registre įregistruotą turtą, jo sudėtines dalis ir priklausinius. Kilnojamo turto ipoteka neapima iš šio turto gaunamų pajamų. Negali būti įkeičiamas turtas, išimtas iš civilinės apyvartos, areštuotas turtas, taip pat turtas, į kurį pagal LR įstatymus negali būti nukreiptas išieškojimas. Įkeičiamas turtas, išskyrus žemę, turi būti apdraustas, kol ipoteka bus baigta. Norint įkeisti turto dalį, ši dalis turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota turto registre kaip atskiras objektas. Turtas, priklausantis bendrosios nuosavybės teisė, gali būti įkeistas tik rašytiniu bendrasavininkių sutikimu.Nekilnojamo turto įkeitimas apima:- ipotekos registravimo momentu nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinį daiktą ir jo priklausinius;- vėliau prie to turto jo savininko valia prijungtus ar dėl gamtinių įvykių prisijungusius daiktus. Ipoteka neapima turto, kurį prie pagrindinio daikto po jo įkeitimo prijungė nuomininkas ar asmuo, naudojantis turtą pagal panaudos sutartį. Jeigu įkeičiant pastatą nėra įkeičiamas žemės sklypas, ant kurio stovi pastatas, pastato įkeitimas apima žemės sklypo, ant kurio stovi įkeistasis pastatas, nuomos (panaudos) teisę, atsiradusią nekilnojamojo turto registre įregistruotos žemės nuomos (panaudos) sutarties pagrindu.Įkeičiant žemę, ant jos stovintys pastatai neįkeičiami, jei ipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Šiuo atveju, pardavus įkeistą žemę varžytynėse, pastato savininkas įgyja teisę į žemės servitutą. Jei varžytynėse parduodamas įkeistas žemės sklypas, ant kurio stovi kitam asmeniui (ne žemės savininkui) nuosavybės teise priklausantys pastatai, įsigijusiam varžytynėse žemę asmeniui pereina buvusio žemės savininko teisės ir pareigos, turėtos pastato savininkui. Nekilnojamo turto ipoteka neapima iš šio turto gaunamų pajamų. Padalijus įkeistą nekilnojamąjį turtą, ipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo esantiems nekilnojamojo turto objektams. Susitarimas dėl ipotekos reikalavimo padalijimo negalioja.

Įkeisti nekilnojamo turto objektai gali būti sujungti į vieną tik gavus kreditorių, kurių reikalavimo tenkinimo eiliškumas po susijungimo pasikeis, sutikimą raštu. Sujungus kelis nekilnojamo turto objektus, kiekvieno iš jų ipoteka apima po sujungimo suformuotą nekilnojamąjį turtą. ipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prašymo įregistruoti ipoteką įregistravimo ipotekos skyriuje datą.Įkeisto turto savininkas neturi teisės mažinti įkeisto turto vertės.Ipotekos rūšys. LR nustatomos šios ipotekos:paprastoji;jungtinė;svetimo turto;maksimalioji;bendroji;sąlyginė.Paprastoji ipoteka registruojama, kai skolininkas vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą apsaugo įkeisdamas vieną konkretų savo turto objektą.Jungtinė ipoteka registruojama, kai skolininkas vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą apsaugo vienu metu įkeisdamas kelis savo turto objektus. Parduodant jungtine ipoteka įkeistą turtą varžytinėse, skola išieškoma iš visų parduodamų objektų vienu metu, o parduoti galima tik tiek, kiek reikia kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Turto objektų pardavimo eilę nustato turto savininkas.Svetimo turto ipoteka registruojama, kai turto įkeitimu apsaugomas ne įkeičiamo turto savininko (įkaito gavėjo), bet kito asmens (skolininko) skolinio įsipareigojimo įvykdymas. Įkaito davėjas neatsako už skolininko įsipareigojimo vykdymą kitu savo turtu. Tais atvejais, k ai įkaito davėjas įvykdo įkeistu turtu apsaugotą skolinį įsipareigojimą arba įkeistas turtas parduodamas iš varžytinių, įkaito davėjas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, kurio įsipareigojimo įvykdymui buvo įkeistas turtas, dėl sumokėtos sumos atlyginimo.Maksimalioji ipoteka registruojama, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo turtu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities. Maksimalioji ipoteka galioja ne ilgiau kaip 5 metus. Pasibaigus šiam terminui, skolos dydis fiksuojamas ir ipoteka pradeda veikti kaip paprastoji, o vėliau prisiimtų įsipareigojimų ši ipoteka neapsaugo. Skolos dydžio fiksavimo data gali būti nustatyta ipotekos sutartyje. Jeigu tai nepadaryta, ipotekos kreditorius gali reikalauti skolos dydi fiksuoti bet kuriuo momentu, bet ne anksčiau kaip praėjus 3 metams nuo ipotekos įregistravimo dienos. Skolos dydis taip pat fiksuojamas šiais atvejais:kai kiti kreditoriai reikalauja parduoti įkeistą turtą iš varžytinių;areštavus įkeistą turtą;paskelbus skolininką arba kreditorių nemokiais ar juos likviduojant;kreditoriui ar skolininkui mirus, jeigu turto paveldėtojai per 8 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos neperregistravo ipotekos savo vardu.Skolos dydžio fiksavimas panaikinamas, jei kreditoriai atšaukia reikalavimą parduoti turtą iš varžytinių, taip pat jei panaikinamas turto areštas arba atšaukiamas skolininko ar kreditoriaus likvidavimas.Bendroji ipoteka registruojama, kai vienam skoliniam įsipareigojimui apsaugoti įkeičiama keletas atskiriems savininkams priklausančių objektų. Bendrosios ipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų objektų pardavimo varžytinėse eilė. Bendrąja ipoteka įkeisto objekto savininkas gali šį objektą dar kartą įkeisti tik baigęs ipoteką.Sąlyginė ipoteka registruojama, jeigu susitariama, jog:ipoteka įsigalios nuo to momento, kai sutartyje numatyta sąlyga bus įvykdyta. Kol sąlyga neįvykdyta, ipoteka kreditoriaus prašymu gali būti bet kuriuo momentu panaikinta.ipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Jei sąlyga nebevykdoma, kreditorius turi teisę reikalauti, kad ipoteka būtų baigta.Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui. Ipotekos įstaigos. Ipotekos sudarymo ir perdavimo tvarkaIpotekos įregistravimo tvarka. ipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo ipotekos knygoje momento, kartu padarant atitinkamas atžymas įkeisto turto registre.Prašymas įregistruoti nekilnojamojo turto ipoteką pateikiamas nekilnojamo turto buvimo vietos ipotekos skyriui, o prašymas įregistruoti kilnojamojo turto ipoteką - bet kuriam ipotekos skyriui.Prašymas pakeisti arba baigti ipoteką pateikiamas ipoteką įregistravusiam ipotekos skyriui.Turto įkeitimo (ipotekos) sutartis arba vienašalis įkeičiamo turto savininko pareiškimas įkeisti turtą įforminami ipotekos lakštu, kurio formą tvirtina Teisingumo ministerija. Kai turtas įkeičiamas ipotekos sutartimi, ipotekos lakštą pasirašo skolininkas, įkeičiamo turto savininkas (kai skolininkas ir turto savininkas ne tas pats asmuo) ir kreditorius, o tais atvejais, kai turtas įkeičiamas vienašaliu įkeičiamo turto savininko pareiškimu - įkeičiamo turto savininkas.ipotekos lakštas turi būti patvirtintas notaro ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas ipotekos registre.Jeigu ipotekos lakštą surašo įkeičiamo turto savininkas vienašališkai, kreditorius gali būti nenurodytas. Šiuo atveju surašomas pareikštinis ipotekos lakštas. Pareikštinis ipotekos lakštas jo turėtojo pageidavimu bet kuriuo momentu gali būti įformintas vardiniu ipotekos lakštu.Skolinį įsipareigojimą, apsaugotą ipoteka, galima reikalauti vykdyti tik pateikus ipotekos lakštą. Jeigu kreditorius nepateikia ipotekos lakšto, skolininkas savo įsipareigojimo gali nevykdyti.Skolininkui įvykdžius ipoteka apsaugotą skolinį įsipareigojimą, kreditorius privalo grąžinti skolininkui ipotekos lakštą, kuriame pažymėta apie skolinio įsipareigojimo įvykdymą.Prašymas įregistruoti ipoteką registruojamas pateikus ipotekos skyriui ipotekos lak?tą ir kitus ipotekos registro nuostatuose nurodytus dokumentus.ipotekos skyrius atsisako priimti prašymą įregistruoti ipoteką ir grąžina jį kartu su prie jo pridėtais dokumentais kiekvienu iš šių atvejų, jeigu:prašymas įregistruoti nekilnojamojo turto ipoteką pateiktas ipotekos skyriui ne pagal turto buvimo vietą;

prašyme nenurodyti skolininkas ir įkeičiamo turto savininkas bei juos identifikuojantys duomenys.

Įregistruotas ipotekos lakšto originalas kartu su prie jo pridėtais dokumentais ir pažymėjimu apie ipotekos įregistravimą centriniame ipotekos registre išsiunčiami ipotekos kreditoriui, o tais atvejais, kai įregistruotas pareikštinis ipotekos lakštas - įkeičiamo turto savininkui.Prašymai pakeisti ir baigti ipoteką registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti ipoteką.ipotekos reikalavimo perleidimas ir įkeitimas. ipotekos reikalavimą kreditorius gali perleisti kitam asmeniui, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimu ipotekos sutartyje įrašyta, jog kreditorius neturi teisės tai daryti. Asmeniui, įgijusiam ipotekos reikalavimą, pereina visos ankstesnio ipotekos kreditoriaus teisės. ipotekos reikalavimas perleidžiamas perduodant ipotekos lakštą indosamentu. Indosamentas turi būti įrašytas ipotekos lakšte, nurodant asmenį, kuriam perleidžiamas ipotekos reikalavimas. Indosamentas turi būti pasirašytas indosanto (ipotekos lakšto turėtojo) ir įregistruotas ipotekos registre. Kai turtas įkeistas kelis kartus, vienas ipotekos kreditorius gali perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto vertės kitam to paties skolininko ipotekos kreditoriui. Tai įrašoma abiejuose ipotekos lakštuose. Jei kreditoriaus, perleidžiančio savo eilės pirmumą, reikalavimo suma yra mažesnė nei perėmėjo, būtinas tolesnės nei perleidėjo ir pirmesnės nei perėmėjo eilės kreditorių notariškai patvirtintas sutikimas. Susitarimas dėl ipotekos kreditoriaus pirmumo perleidimo įsigalioja įregistravus jį ipotekos registre. ipotekos kreditorius gali įkeisti savo ipotekos reikalavimą gaunamai paskolai apsaugoti. Įkeičiant ipotekos reikalavimą, skolos grąžinimo terminas negali būti ilgesnis už ipotekos sutartyje nurodytą skolos grąžinimo terminą. ipotekos reikalavimas įkeičiamas šalių susitarimu, įrašant tai ipotekos lakšte, ir įsigalioja nuo šio susitarimo įregistravimo ipotekos registre.Skolos išieškojimas ipotekos kreditoriaus naudai. Jeigu skolininkas sutartyje nustatytu terminu neįvykdo ipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, kreditorius gali kreiptis į ipoteką įregistravusį ipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. ipotekos teisėjas priima nutartį areštuoti įkeistą turtą ir įspėja skolininką ir įkeisto turto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių.ipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti ipoteka apsaugotą reikalavimą prie? terminą, jeigu:kiti kreditoriai įstatymų nustatytais atvejais reikalauja parduoti įkeistą turtą iš varžytinių;skolininkas mirė;pradėta skolininko ar įkeisto turto savininko bankroto procedūra arba priimtas sprendimas jį likviduoti (kai skolininkas yra juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių);įkeisto turto vertė sumažinama tiek, kad kyla pavojus, jog nebebus galima iki galo atlyginti ipotekos kreditoriaus reikalavimo, kreditorius gali reikalauti iš skolininko anksčiau nei sueis sutarties terminas, įvykdyti tą skolinio įsipareigojimo dalį, kuria sumažėjo įkeisto turto vertė, bet skolininkas šio reikalavimo neįvykdė;įkeisto turto draudimo sutartis nutraukta prieš terminą.Nuo įkeisto turto arešto momento įkeisto turto savininkas netenka teisės perleisti turtą kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti ar kitokiomis teisėmis jį apsunkinti. Sutartys, sudarytos pažeidžiant šiuos draudimus, teismine tvarka gali būti pripažintos negaliojančiomis.Jei skola per 1 mėnesį nuo įkeisto turto arešto dienos negrąžinta, kreditorius pakartotinai kreipiasi su pareiškimu į ipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo ir kartu pateikia ipotekos lakštą. ipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą turtą parduoti iš varžytinių.Apie varžytines teismo antstolis raštiškai turi pranešti visiems ipotekos kreditoriams, kurių reikalavimams patenkinti yra įkeistas šis turtas, įkeisto turto savininkui ir skolininkui.Varžytinės skelbiamos ir vykdomos ipotekos įstatymo ir CPK nustatyta tvarka.Neparduotas varžytinėse turtas gali būti perduotas išieškotojui arba parduotas be varžytinių CPK nustatyta tvarka.ipotekos teisėjas per 3 dienas nuo turto pardavimo (perdavimo) akto gavimo dienos priima nutartį baigti ipoteką.Jei varžytinėse buvo parduotas turtas, kurį po ipotekos įregistravimo atlygintinai buvo įgijęs kitas asmuo, šis asmuo turi atgręžtinio reikalavimo į skolininką teisę.Ipotekos pasibaigimas.Ipoteka pasibaigia nuo to momento, kai išregistruojama iš centrinio ipotekos registro.Sumokėjęs visą skolą arba įvykdęs kitą sutarties įsipareigojimą, skolininkas gali reikalauti, kad ipoteka būtų baigta.Asmuo, įgijęs įkeistą turtą atlygintinai, kol kreditorius nesikreipė į ipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo, gali išlaisvinti turtą nuo ipotekos, pasiūlydamas kreditoriui mažesnę sumą, negu nustatyta skoliniame įsipareigojime. Įkeisto turto įgijėjas turi nurodyti sumą, siūlomą už turto išlaisvinimą. Apie tai ipotekos skyrius privalo raštu pranešti kreditoriui. Jei per 40 dienų kreditorius nieko nepraneša ipotekos skyriui, laikoma, kad jis su siūloma kaina sutiko. Naujasis turto savininkas sumoka kreditoriui sutartą sumą ir taip u?baigia ipoteką. Jei kreditorius nesutinka su siūloma kaina, ipotekos teisėjas priima nutartį priverstinai parduoti įkeistą turtą varžytynėse. Pradinę kainą siūlo kreditorius. Ši kaina privalo būti didesnė už pasiūlytą jam kainą ne mažiau kaip dešimtadaliu. Asmuo, atlygintinai įgijęs kelis kartus įkeistą turtą, gali išlaisvinti turtą nuo ipotekų jų eilės tvarka. Jei turtas parduodamas varžytinėse, kreditorius privalo atlyginti turto pirkimo įforminimo išlaidas asmeniui, reikalavusiam i?laisvinti turtą nuo ipotekos. Išlaisvinti turtą nuo ipotekos įkeisto turto paveldėtojai bei asmenys, įgiję turtą neatlygintinai, neturi teisės.Priverstinis įkeisto turto pardavimas išlaisvina jį nuo visų ipotekų.Kreditorius turi teisę bet kuriuo momentu atsisakyti ipotekos, nors skolininkas ir nebūtų įvykdęs įsipareigojimo.

Įstatymų nustatyta tvarka pripažinus ipotekos sutartį negaliojančia, įregistruota ipotekos registre ipoteka baigiama ir išregistruojama iš ipotekos registro.Jei pasibaigus skolos grąžinimo terminui ipotekos kreditoriaus buvimo vieta yra nežinoma, įkeisto turto savininkas arba skolininkas gali įmokėti reikalingą atsiskaityti skolos ir palūkanų sumą į depozitinę ipotekos skyriaus sąskaitą ir pateikti pareiškimą ipotekos skyriui baigti ipoteką. Kreditorius gali atsiimti skolą per 10 metų.Jeigu nuo skolos grąžinimo termino pabaigos 10 metų ipotekos kreditoriaus buvimo vieta yra nežinoma, įkeisto turto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad ipoteka būtų baigta. Kitos daiktinės teisės (nėra nei vadovėlyje nei galiojančiame CK, bet atsiras, kai bus priimtas naujas CK) Įkeitimas.Įkeitimas – prievolės užtikrinimo būdas, kai įkeistu turtu teisė naudotis paliekama įkeisto turto savininkui, taip pat jam lieka teisė naudotis to daikto vaisiais ir pajamomis. Įkeitimas - tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis neregistruotino daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas pas įkaito davėją. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius.Įkeitimas atsiranda pagal sutartį arba įstatymą. Jeigu įkeitimas atsiranda pagal įstatymą, tai įstatyme turi būti nurodyta, koks būtent turtas yra įkeičiamas.Įkeitimu gali būti užtikrintos bet kurios piniginės prievolės įvykdymas.Įkeitimo objektu gali būti neregistruotini daiktai ir turtinės teisės. Įkeitimo objektu negali būti tokie daiktai, į kuriuos pagal galiojančius įstatymus negali būti nukreiptas išieškojimas. Jeigu įstatymas ar sutartis nenumato ko kita, daikto įkeitimas apima ir daikto priklausinius bei neatskirtus vaisius. Daiktų įkeitimas gali būti atliekamas perduodant kreditoriui dokumentus, suteikiančius teisę į tą daiktą (konosamentus ir kt.). Įstatymo nustatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti daiktai, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje.Įkeisti daiktą, esantį bendrąja nuosavybe, galima tik esant rašytiniam visų bendrasavininkių sutikimui. Įkeičiant įkaito davėjui priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje, kitų bendrasavininkių sutikimas nereikalingas.Įkaito davėjas, sutikus įkaito turėtojui, gali pakeisti individualiais požymiais apibrėžtą daiktą, esantį įkeitimo objektu, kitu daiktu.Įkeitimo objektu gali būti teisės į žemę, mišką, kitus daiktus, t.y. naudojimo teisė, nuomos teisė ir kitos turtinės teisės, išskyrus teises, susijusias su kreditoriaus asmenybe, taip pat teises, kurias perleisti draudžia įstatymas ar sutartis. Įstatymo nustatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti turtinės teisės, kurias įkaito davėjas įgys ateityje. Kai įkeičiamą turtinę teisę patvirtina vertybiniai popieriai ar specialūs dokumentai, jie perduodami įkaito turėtojui, jeigu nesusitarta kitaip.Įkaito davėju gali būti tiek pats skolininkas, tiek ir trečiasis asmuo. Įkaito davėjas turi būti įkeičiamojo daikto savininkas arba asmuo, kuriam priklauso turtinė teisė, esanti įkeitimo objektu, išskyrus atvejus, kada įstatymas nustato, kad įkeitimo objektas gali būti įgytas įkaito davėjo nuosavybėn ateityje. Turtinė teisė, priklausanti keliems asmenims, gali būti įkeista tik jiems visiems raštu sutikus. Teises, susijusias su daiktų nuoma (panauda), nuomininkas (panaudos gavėjas) gali įkeisti tik nuomotojui (panaudos davėjui) raštu sutikus.Įkeistojo daikto nuosavybės teisei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui arba jeigu įkeitimo lakštas buvo įregistruotas ipotekos registre, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Ši taisyklė taip pat taikoma ir tais atvejais, kai įkeitimo objektu yra turtinės teisės. Įkeitimo teisė galioja pilna apimtimi ir tuo atveju, jeigu skolininkas prievolę įvykdo dalinai.Kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma rašytinė įkeitimo sutartis. Kai įkeitimo objektas perduodamas trečiajam asmeniui arba paliekamas pas įkaito davėją, įkeitimo sutartis ir įkeitimo objekto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktus ar turtines teises įforminami surašant įkeitimo lakštą, kuris tvirtinamas notariškai ir registruojamas ipotekos registre.Jeigu dėl to paties įkeitimo objekto yra įforminti keli įkeitimo lakštai, prioritetas yra suteikiamas reikalavimui, kuris yra užtikrintas anksčiau įformintu įkeitimo lakštu. Kreditoriaus, kuriam įkeitimo teisė atsirado vėliau, reikalavimas tenkinamas tik atlyginus įkeisto daikto pardavimo išlaidas ir visiškai patenkinus ankstesnio kreditoriaus reikalavimus.Jeigu pirmesniuoju įkeitimu daiktas nebuvo perduotas įkaito turėtojui ir jeigu ko kita nenumato įkeitimo lakštas, yra leidžiamas paskesnis įkeitimas neperduodant įkeitimo objekto įkaito turėtojui. Tokiais atvejais ankstesnis įkeitimas lieka galioti. Įkaito davėjas privalo pranešti kiekvienam kreditoriui apie visus ankstesnius ir paskesnius įkeitimus.Įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo sutarties sudarymo momento, kai įkeistas daiktas perduodamas kreditoriui ar trečiajam asmeniui, arba nuo įkeitimo įregistravimo momento, kai įkeistas daiktas paliekamas įkaito davėjui, jeigu įkeitimo lakšte nenumatyta kitaip.Asmuo, kuriam perduotas įkeistas daiktas, privalo jį tinkamai laikyti. Jis atsako už šio daikto išsaugojimą, jeigu neįrodo, kad daiktas prarastas arba sužalotas ne dėl jo kaltės. Toks asmuo neturi teisės naudotis įkeistuoju daiktu, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis.Įkaito turėtojas įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą, jeigu, suėjus prievolės įvykdymo terminui, prievolė nėra įvykdoma, tačiau ne anksčiau, kaip po dvidešimties dienų po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo. Šalių susitarimu gali būti nustatytas kitoks, tačiau ne trumpesnis, kaip dešimties dienų lengvatinis terminas.Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis.

Kreditorius parduoda įkeistą daiktą kreditoriaus, skolininko ir įkaito davėjo (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas) sutartu būdu arba bendru sutarimu perduoda jį kreditoriaus nuosavybėn, o nesutarus, - aukcione ipotekos teisėjo nustatyta tvarka. Jeigu sumos, gautos pardavus įkeistąjį daiktą, neužtenka įkaito turėtojo reikalavimui pilnutinai patenkinti, tai, nesant kitokio nurodymo įstatyme ar sutartyje, įkaito turėtojas turi teisę išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto.Įkeitimas įdėtas prie daiktinės teisės projekte, todėl, kad įkeistojo daikto nuosavybei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui arba įkeitimo lakštas registruotas hipotekos registre, jei įstatymas nenustato kitaip. Ši nuostata taikoma ir turtinėms teisėms. Įkeitimas – daikto apsunkinimas, o pagal daiktinės teisės bendrus principus – apsunkinimas eina paskui daiktą. Todėl pagal anksčiau minėtą nuostatą įkeitimas keliauja su daiktu. Šiuo aspektu įkeitimas ir priskiriamas projekte prie daiktinės teisės. CK projektas: galimas ir nevienkartinis daikto įkeitimas. Įkeitimo teisė pasibaigia:1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;2) žuvus įkeistam daiktui;3) įkaito turėtojui įgijus įkeistojo daikto nuosavybės teisę arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui;4) pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui;5) kreditoriui negalint patenkinti savo reikalavimo įkeitimo dalyko sąskaita dėl ieškininės senaties termino praleidimo.Įkaito davėjas turi teisę bet kuriuo metu iki įkeitimo dalyko realizavimo momento panaikinti įkeitimą tinkamai įvykdydamas įkeitimu užtikrintą prievolę. Teisės į svetimą daiktą: 1) daikto sulaikymo teisė;2) kito asmens turto administravimas.Šios teisės pagal savo turinį labai skirtingos, todėl turi būti reguliuojamos. Daikto sulaikymo teisė.Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis daikto savininkui reikalavimo teisę, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. Sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjus reikalavimo įvykdymo terminas.Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasilikti sulaikyto daikto duodamus vaisius ir jų sąskaita patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius. Daikto duodamų vaisių sąskaita pirmiausiai sumokamos palūkanos, o po to - pagrindinė prievolė.Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo privalo jį saugoti ir laikyti taip, kad būtų u?tikrintas daikto saugumas. Be skolininko sutikimo sulaikyto daikto negalima išnuomoti, įkeisti, kitaip jį apsunkinti ar naudoti jį pagal tikslinę paskirtį, išskyrus tokį jo naudojimą, kuris būtinas daikto išsaugojimui.Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo turėjo sulaikyto daikto išlaikymo išlaidų, jis gali reikalauti iš daikto savininko atlyginti šias išlaidas, išskyrus atvejus, kai savininkas įrodo, kad tos išlaidos nebuvo būtinos. Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo daikto sulaikymo laikotarpiu padaro išlaidas, kurios padidina daikto vertę, jis gali reikalauti iš daikto savininko sumokėti pinigų sumą, kuria padidėjo daikto vertė, arba kitaip atlyginti šias išlaidas.Skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam. Daikto sulaikymo teisė pasibaigia, kada valdytojas praranda valdymą, išskyrus atvejus, kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus, valdytojas daiktą išnuomoja arba įkeičia kitiems asmenims. Kito asmens turto administravimas.Taikymo sritis - normos reguliuoja bet kokio asmens veiklą, kuris administruoja kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, išskyrus atvejus, kai CK arba kiti LR įstatymai nustato kitokį turto administravimo būdą. Administravimas steigiamas teismo nutartimi, įstatymu arba sandoriu. Nekilnojamojo daikto administravimo faktas, nurodant administratorių, registruojamas viešame registre.Turto administratoriumi gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuriam LR teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas. Administratorius, sudarydamas sandorius, privalo nurodyti, kad jis veikia kaip administratorius.Skiriamas turto paprastas administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turto išsaugojimui arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, ir turto visiškas administravimas - kai administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamas bei naudoti jį tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui. Administravimo rūšis nustatoma administravimą steigiančiame akte.Turto paprasto administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. Iš administruojamo turto gaunamas lėšas administratorius turi teisę saugiai investuoti pagal CK normas. Administratorius neturi teisės keisti turto tikslinę paskirtį, išskyrus atvejus, kai tokiems veiksmams leidimą i?duoda teismas.

Turto visiško administravimo atveju administratorius, greta turto paprasto administravimo numatytų teisių, taip pat gali perleisti turtą, jį investuoti, įkeisti ar kitaip apsunkinti, ar keisti jo tikslinę paskirtį.

Administratoriui draudžiama panaudoti savo funkcijas jo asmeniniais interesais. Apie bet kokį interesų konfliktą administratorius privalo nedelsiant pranešti naudos gavėjui. Administratorius neturi teisės sujungti ar sumaišyti administruojamo turto su savo turtu, neturi teisės naudoti administruojamo turto ar informacijos, gaunamos ryšium su turto administravimu, savo interesais, išskyrus atvejus, kai tai leidžia daryti naudos gavėjas ar administravimą įsteigęs aktas. Administratorius neturi teisės perleisti administruojamo turto neatlygintinai kitiems asmenims, taip pat negali atsisakyti teisių, kurias naudos gavėjas turi į administruojamą turtą. Administratorius neturi teisės

administruojamą turtą įsigyti savo nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas, arba kai administruojamą turtą paveldi.

Administratorius nėra asmeniškai atsakingas prieš trečiuosius asmenis pagal prievoles, kurias jis sudarė administruodamas turtą, išskyrus atvejus, kai jis veikė savo vardu. Administratorius asmeniškai atsakingas prieš trečiuosius asmenis, jeigu jis viršijo savo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai naudos gavėjas sandorį vėliau patvirtino, ar tretysis asmuo žinojo, kad administratorius veikdamas viršijo savo įgaliojimus. Naudos gavėjas atsako prieš trečiuosius asmenis už administratoriaus kaltais veiksmais, vykdant funkcijas, padarytą žalą tik ta suma, kurią jis gavo i? administratoriaus. Pripažįstama, kad administratorius viršijo savo įgaliojimus, jeigu jis vienas atliko tokius veiksmus, kuriuos galėjo atlikti tik su kitu asmeniu, išskyrus atvejus, kai tokius veiksmus jis atliko naudingiau, nei iš jo buvo reikalaujama.Kai turtą administruoja keli administratoriai, visus su turto administravimu susijusius sprendimus priima administratorių dauguma, jeigu įstatymas ar administravimo steigimo aktas nereikalauja visų administratorių bendro sprendimo. Jeigu keli administratoriai vengia priimti sprendimą, kiti gali kreiptis į teismą leidimo veikti pavieniui ar pakeisti sprendimų priėmimo tvarką. Administratorius kitiems asmenims arba savo atstovui gali pavesti atlikti tik atskirus veiksmus. Vykdyti visas savo funkcijas administratorius gali pavesti tik kitiems administratoriams. Už tokių asmenų atliktus veiksmus atsako pats administratorius.Visi administratoriai už veiklos pasekmes atsako solidariai, išskyrus atvejus, kai jų pareigos buvo paskirstytos įstatymu, teismo sprendimu ar administravimo steigimo aktu. Tokiu atveju kiekvienas administratorius atsako tik už savo veiksmus. Administratoriai atsako naudos gavėjui už savo veiksmus, o tais atvejais, kai paveda tuos veiksmus atlikti kitiems asmenims, - ir už tų asmenų, kuriems buvo pavedę juos atlikti, veiksmus.Administruojamo turto investicijos atliekamos naudos gavėjo vardu, jeigu kitaip nenustato įstatymas ar administravimo steigimo aktas. Preziumuojama, kad administratoriaus atliktos investicijos yra saugios, jeigu:

1) turtas investuotas į nekilnojamuosius daiktus;2) turtas investuotas į valstybės vertybinius popierius.

Nesaugioms investicijoms turtą naudojantis administratorius atsako u? visokius nuostolius.Iš administruojamo turto gautų pajamų administratorius turi teisę:

1) sumokėti draudimo įmokas, susijusias su administruojamu turtu;2) padengti turto remonto ir išlaikymo išlaidas;3) sumokėti turto mokesčius;4) panaudoti turto amortizaciniams atskaitymams;5) vykdyti kitas prievoles, susijusias su turto administravimu.

Administratorius privalo vesti pajamų ir išlaidų apskaitą. Turto administravimas pasibaigia:1) pasibaigus naudos gavėjo teisėms į administruojamą turtą;2) pasibaigus administravimo terminui ar įvykus sąlygai, numatytai

administravimo steigimo akte;3) išnykus priežastims, dėl kurių buvo įsteigtas administravimas arba

pasiekus tikslą, kuriam buvo įsteigtas administravimas;panaikinus turto administravimą.

Turto administratoriaus įgaliojimai pasibaigia:1) administratoriui mirus, jį likvidavus ar iškėlus bankroto bylą;2) administratoriui atsisakius įgaliojimų;

3) administratorių pripažinus neveiksniu ar ribotai veiksniu;4) pakeitus vieną administratorių kitu;5) panaikinus administravimą.

Pasibaigus administravimui, administratorius turi pateikti ataskaitą naudos gavėjui, jį paskyrusiam asmeniui (institucijai), taip pat kitiems administratoriams, perduoti turtą jo buvimo vietoje, bei grąžinti viską, ką gavo vykdydamas pareigas.  Daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas. Registruojami daiktai - tai nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato LR teisės aktai. Šie daiktai, jų apsunkinimai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais ir juridiniai faktai turi būti registruojami įstatymo nustatyta tvarka viešame registre.Viešame registre turi būti registruojami su daiktais, jų apsunkinimais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai:

1) sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo turto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo galimybės;

2) sutartys tarp registruojamo turto bendrasavininkių dėl bendro turto;

3) registruoto turto paveldėjimas;4) registruoto turto areštas;5) registruoto turto (dydžio, paskirties ir pan.) ir daiktines teises į jį

turinčių asmenų pavardės, pavadinimo pasikeitimai;6) civilinės bylos, dėl registruojamo turto teisinio statuso, iškėlimo

faktas;7) įsiteisėję teismo sprendimai, įtakojantys registruojamo turto teisinį statusą, bei atitinkamos teismo nutartys;

8) turto administravimo faktas.Daiktai, jų apsunkinimai, daiktinės teisės ir juridiniai faktai laikomi

įregistruotais, kai atitinkami duomenys įstatymų nustatyta tvarka įrašomi viešame registre.

Superficijus. Superficijus - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statinių ar daugiamečių sodinių ant jos įsigijimui bei valdymui nuosavybės teise ar žemės gelmių naudojimui. Pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, superficijus išlieka.

Superficijų nustatančiame akte gali būti numatyta, kad jo turėtojas turi sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą arba mokėti nuolat periodiniais mokėjimais.

Superficijaus turėtojas turi teisę ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius ar sodinius. Nustatant superficijų gali būti apribota superficijaus turėtojo teisė statyti, naudoti ar griauti statinius bei sodinti ar naikinti sodinius. Superficijus gali būti terminuotas arba neterminuotas.

Superficijus nustatomas žemės savininko ir superficijaus turėtoju tampančio asmens susitarimu arba testamentu.Superficijus pasibaigia:

1) sutapus viename asmenyje žemės savininkui ir superficijaus turėtojui;

2) pasibaigus terminui;3) ?žuvus statiniams ar sodiniams;4) superficijaus turėtojui nesumokėjus mokesčio daugiau kaip už

dvejus metus.Pasibaigus superficijui, nuosavybės teisė į statinius ar sodinius

pereina žemės savininkui. Žemės savininkas turi atlyginti jų vertæ, jeigu taip buvo numatyta superficijų nustatančiame akte. Superficijaus turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis atstato žemę į ankstesnę padėtį ir jeigu superficijų nustatantis aktas nenumato ko kita. Emphyteuzis. Emphyteusis - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę.Emphyteusis gali būti terminuotas arba neterminuotas. Emphyteusio terminas negali būti trumpesnis kaip dešimt metų.Pasikeitus emphyteusio objekto savininkui arba mirus emphyteusio turėtojui, emphyteusis išlieka, jeigu emphyteusio turėtojo įstatyminiai įpėdiniai tinkamai naudoja emphyteusio objektą ir vykdo kitus emphyteusį nustatančiame akte numatytus įsipareigojimus.

Emphyteusį nustatančiame akte gali būti numatyta, kad jo turėtojas turi sumokėti emphyteusio objekto savininkui vienkartinę sumą arba mokėti nuolat periodiniais mokėjimais.

Emphyteusis nustatomas nekilnojamojo daikto, tampančio emphyteusio objektu, savininko ir emphyteusio įgijėjo susitarimu arba testamentu.

Jeigu emphyteusį nustatantis aktas nenumato kitaip, tai jo turėtojas naudojasi emphyteusio objektu kaip savininkas, tik iš esmės nedidindamas jo vertės, o taip pat neturi teisės keisti jo tikslinės paskirties be savininko sutikimo. Jeigu emphyteusio objektas yra žemės sklypas, emphyteusį nustatančiame akte gali būti numatyta emphyteusio naudotojo teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemės naudojimui pagal paskirtį.Emphyteusio turėtojas savo sąskaita privalo išlaikyti emphyteusio objektą ir jį remontuoti.

Jeigu nenustatyta kitaip, emphyteusio turėtojui priklauso nekilnojamojo daikto, esančio emphyteusio objektu, duodami vaisiai.

Emphyteusį nustatančiame akte gali būti nurodyta, kad emphyteusio turėtojas be savininko sutikimo savo teisių negali perleisti kitam asmeniui arba padalinti emphyteusio.

Jeigu emphyteusį nustatančiame akte nenumatyta kitaip, emphyteusio turėtojas turi teisę steigti subemphyteusį. Subemphyteusio turėtojas neturi daugiau teisių už pradinį turėtoją. Emphyteusiui pasibaigus, pasibaigia ir subemphyteusis.

Jeigu emphyteusį nustatančiame akte nenumatyta kitaip, emphyteusio turėtojas turi teisę i?nuomoti emphyteusio objektą. Pasibaigus emphyteusiui, nuomos sutartis i?lieka ir tampa privaloma savininkui, išskyrus atvejus, kai nuomos sutartis be savininko sutikimo sudaryta ilgesniam nei penkerių metų terminui.

Emphyteusis pasibaigia:1) pasibaigus terminui;2) žuvus emphyteusio objektui;3) panaikinus teismo sprendimu;4) sutapus viename asmenyje emphyteusio objekto savininkui ir

emphyteusio turėtojui;5) nenaudojant emphyteusio objekto dešimt metų;6) šalių susitarimu.Ephyteusį nustatančiame akte gali būti numatyti priešlaikiniai

emphyteusio pasibaigimo pagrindai tiek savininko, tiek ir emphyteusio turėtojo iniciatyva.

Praėjus dvidešimt penkeriems metams po įsteigimo, turėtojo ar savininko prašymu emphyteusis gali būti teismo sprendimu pakeistas ar panaikintas, jeigu atsiranda nenumatytos aplinkybės, dėl kurių nebegalima naudotis daiktu ankstesnėmis sąlygomis.

Pasibaigus emphyteusiui, jo turėtojas privalo grąžinti savininkui emphyteusio objektą. Emphyteusio objekto turėtojui turi būti kompensuota daikto, į kurį buvo nustatytas emphyteusis, pagerinimų vertė, jeigu pagerinimai buvo padaryti savininkui sutikus. Emphyteusio turėtojas turi teisę sulaikyti emphyteusio objekto perdavimą savininkui tol, kol savininkas nesumokės kompensacijos. Emphyteusio objekto savininkas gali sulaikyti emphyteusio turėtojui priklausantį daiktą, kol turėtojas su juo neatsiskaitys.

Jeigu emphyteusį nustatančiame akte buvo numatyta emphyteusio naudotojo teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemės naudojimui pagal paskirtį, tai pasibaigus emphyteusiui, jo turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis atstato žemę į ankstesnę padėtį ir jeigu emphyteusį nustatantis aktas nenumato ko kita.Sandoriai

Sandorių sąvoka ir rūšys civilinėje teisėjeSandoriais vadinami fizinių asmenų ir juridinių asmenų veiksmai

(juridiniai faktai), kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandoriai yra teisėti teisiniai veiksmai, kurie atliekami laikantis įstatymo numatytų reikalavimų ir neprieštarauja įstatymams. Šiuo požymiu sandoriai skiriasi nuo neteisėtų teisinių veiksmų, dėl kurių atsiranda civiliniai teisiniai santykiai.

Sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam aktui pasiekti. Žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas vidine valia (valia). Jai susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai.

Kiekvienas įstatyme numatytas sandoris skirtas tam tikram tipiniam teisiniam tikslui tenkinti. Teisinę reikšmę turi tiktai tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį, vadinamas sandorio pagrindu. Nuo šio teisinio tikslo priklauso sandorio teisinė prigimtis.

Motyvai, kaip psichologinis momentas, turi įtakos susiformuoti žmogaus vidinei valiai. Tačiau jie neturi jokios teisinės reikšmės sudarius sandorį. Motyvai teisinę reikšmę gali įgyti tuo atveju, jeigu jie įtraukiami į sandorio sąlygas.

Sandorių dalyviai yra visi civilinės teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys, o atskirais atvejais – valstybė ir savivaldybė.

Sandoryje dalyvaujantys asmenys privalo turėti subjektyviškumą (t.y. teisnumą ir veiksnumą), kuriam atitinkamus reikalavimus nustato įstatymas. Šie reikalavimai fiziniams ir juridiniams asmenims skirtingi.

Sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyvis išreikštų savo valią: vienašaliame sandoryje – vienas asmuo, dvišališkame sandoryje – abi šio sandorio šalys, o daugiašaliame sandoryje – du ar keli asmenys, įsipareigojantys užsiimti bendra veikla arba bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukuriant naujo juridinio asmens.

Tačiau sandoriui sudaryti nepakanka vien tik asmens vidinės valios. Būtina, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Todėl reikalinga kokiu nors būdu viešai ją pareikšti. Toks valios išreiškimas vidinei valiai suteikia įstatymu numatytas teisines pasekmes.

Valia turi būti išreiškiama įstatyme numatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Būtina vidinės valios – subjektyvinio elemento – ir valios išreiškimo – objektyviojo elemento – vienybė.

Valios išreiškimas yra svarbiausias kiekvieno sandorio elementas.Kai kuriems sandoriams sudaryti, be valios išreiškimo, reikia

perduoti daiktus arba pinigus. Valios išreiškimas ir kiti sandorį sudarantys veiksmai vadinami sandorio juridine sudėtimi.

Sandoriai klasifikuojami į rūšis pagal sandorio dalyvių valios išreiškimo pobūdį, pagrindo specifiką ir sandorio sudarymo būdus.

Atlygintini ir neatlygintini sandoriai. Šių sandorių skirstymo į rūšis pagrindas yra atlygintinumas.

Atlygintini yra tie sandoriai, kuriais remdamasi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus (perduoda daiktą, atlieka darbus ir t.t.), gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą).

Neatlygintinais vadiname sandorius, pagal kuriuos šalis, perduodanti kitai šaliai tam tikrą turtą ir atliekanti jos naudai tam tikrą veiksmą, iš jos ekvivalento negauna.

Dauguma sandorių pagal savo objektyvią teisinę prigimtį yra atlygintini. Neatlygintinų sandorių yra gerokai mažiau. Paprastai juos sudaro fiziniai asmenys.

Labai svarbu, nuo kurio momento sandoris, t.y. teisinis veiksmas, įgyja teisinę galią. Civiliniai įstatymai vadovaujasi dviem kriterijais: a) šalių susitarimu, b) daikto perdavimo momentu.

Konsensualiniai ir realiniai sandoriai. Sandoriai į šias rūšis skirstomi atsižvelgiant į jų sudarymo būdą. Šis skirstymo kriterijus nulemia momentą, nuo korio sandoris laikomas sudarytu.

Konsensualiniu vadiname sandorį, kuris laikomas sudarytu nuo to momento, kai šalys tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jo punktų ir įstatymo nustatyta forma reiškia suderintą valią. Šiems sandoriams sudaryti pakanka tiktai šalių suderintos valios pareiškimo ir įstatymo nustatytos formos. Tokių sandorių yra dauguma.

Realiniu vadiname sandorį, kuris sudaromas, kai viena šalis perduoda kitai šaliai daiktą ir įstatymo nustatyta forma patvirtinta šalims savo suderintą valią. Šiems sandoriams nepakanka tik šalių suderintos valios išreiškimo, o reikalinga perduoti daiktą.

Kauzaliniai ir abstraktūs sandoriai. Taip sandoriai klasifikuojami pagal tai, ar sandoryje nurodytas jo pagrindas, t.y.teisinis tikslas.

Kauzaliniu vadiname sandorį, kuriame nurodytas jo pagrindas. Šiame sandoryje nurodomas tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį. Kauzalinio sandorio teisinis pagrindas nustatomas pagal sandorio turinį arba pagal konkretaus sandorio tipą. Dauguma sandorių civilinėje apyvartoje yra kauzaliniai, nes juridiniai asmenys dalyvauja turtiniuose teisiniuose santykiuose, o fiziniai asmenys sudaro sandorius vien vartojimo tikslais.

Abstrakčiu laikome tokį sandorį, kuriame nenurodytas jo pagrindas. Iš tokio sandorio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo siekiant jis sudarytas. Tai nuo savo pagrindo abstrahuotas (atitrauktas atskiras) sandoris.

Paprastai įstatymas sandorį pripažįsta galiojančiu, jeigu sandoryje nurodytas jo pagrindas ir jis neprieštarauja įstatymams. Tiktai atskirais atvejais galiojančiais pripažįstami tie sandoriai, kuriuose jų pagrindas nenurodytas. Toks abstraktus sandoris yra vekselis, kuriuo nustatoma prievolė sumokėti tam tikrą pinigų sumą, nenurodant jo išdavimo priežasties.

Fiduciariniai sandoriai. Šiai grupei priskiriami sandoriai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio pasitikėjimo reikšmę, kai sandoris sudaromas.

Fiduciariniu (pasitikėjimo) vadiname sandorį, kurio dalyvių vidiniai ir išoriniai santykiai turi sutapti. Šių sandorių esmė remiasi jų dalyvių tarpusavio pasitikėjimu. Tai būdinga tiems tarp dviejų šalių sudaromiems sandoriams, kuriais siekiama, tarpininkaujant vienam sandorio dalyviui, sudaryti, pakeisti,

nutraukti kito šio sandorio dalyvio teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis (pavedimo sutartis). Šiais atvejais tretieji asmenys žino, kad įgaliotinis veikia ne savo, o įgaliotojo vardu, todėl, prieš sudarydami sandorį, patikrina įgaliotinio įgaliojimus.

Sandoriai skirstomi į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius. Į rūšis skirstoma atsižvelgiant į tai, ar sandoryje išreiškiama vienos, ar daugiau šalių valia. Sandorio šalies sąvoka nesutampa su sandorio dalyvio sąvoka, todėl jų negalima painioti.Vienašaliai sandoriai

Vienašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti tereikia vienos šalies valios išreiškimo. Šiuo atveju nėra kitos šalies priešpriešinės valios išreiškimo ir įstatymo numatytoms teisinėms pasekmėms atsirasti pakanka vienos šalies valios. Paprastai vienašalį sandorį sudaro vienas asmuo. Tačiau kai kuriuos vienašalius sandorius gali sudaryti ir daugiau asmenų, kurie dalyvauja sandoryje kaip viena šalis.

Vienašaliais sandoriais teisiniai santykiai nustatomi mažiausiai tarp dviejų asmenų. Dažniausiai jie sudaro teisinius santykius nepriklausomai nuo to, ar šį valios pareiškimą suvokia, žino asmuo, kuriam jie skirti. Tačiau atskirais įstatyme numatytais atvejais vienašalis sandoris įgyja teisinę galią tiktai tuo atveju, jeigu asmuo, kuriam jis skirtas, žino šį valios pareiškimą. Savarankiškai naudojamų vienašalių sandorių yra nedaug (testamentas, konkurso paskelbimas). Dauguma vienašalių sandorių yra pagalbinio pobūdžio sutartyse. Pavyzdžiui, vykdant pavedimo sutartį, duodamas įgaliojimas, vykdant pervežimo sutartį, pakeičiamas gavėjas ir t.t.Dvišaliai ir daugiašaliai sandoriai

Dvišaliu vadinamas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų šalių tarpusavyje suderintos priešpriešinės valios išreiškimo. Pavyzdžiui,pirkimo – pardavimo sutartyje išreiškiama tarpusavyje suderinta tiekėjo valia perduoti produkciją (prekes) ir priešpriešinė pirkėjo valia tą produkciją (prekes) priimti ir už ją sumokėti. Šalimi gali būti vienas ar daugiau asmenų, pavyzdžiui, keli asmenys pardavėju ar pirkėju. Sandoris laikomas dvišaliu todėl, kad jame yra dvi šalys, turinčios priešpriešines teises ir pareigas. Į sandoryje dalyvaujančių asmenų skaičių neatsižvelgiama.

Paprastai dvišaliame sandoryje dvi šalys išreiškia priešpriešinę valią. Ši taisyklė turi vieną išimtį, kai dvi šalys sudaro jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, dvi žemės ūkio bendrovės sudaro sutartį statyti kultūros namus. Šioje sutartyje šalių veikla nukreipta vieningam tikslui, ir nėra priešpriešinės valios.

Daugiašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų ar daugiau šalių valios pareiškimų ir jais siekiama tam tikro vieningo rezultato. Šie valios pareiškimai nėra priešpriešiniai. Kiekvieno daugiašalio sandorio šalis, turinti teises ir pareigas visiems kitiems sandorio dalyviams. Galiojantys įstatymai numato tik vieną daugiašalį sandorį – jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, daugiašalis sandoris yra penkių žemės ūkio bendrovių sutartis bendromis jėgomis pastatyti poilsio namus.

Sąlyginiai sandoriaiĮprastiniai ir sąlyginiai sandoriai.Įprastiniais vadiname tokius sandorius, kuriuose paprastai teisės ir

pareigos atsiranda sandorio sudarymo momentu arba per numatytą laikotarpį.Sąlyginiais sandoriais vadiname tokius sandorius, kuriuose numatytos

teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia priklausomai nuo sandoryje numatytų aplinkybių, sąlygų ateityje įvykimo ar neįvykimo. Aplinkybė, kuri numatoma kaip sandorio sąlyga, gali būti įvykis (mirtis) ir veiksmas (pirkimo – pardavimo sutartis). Jis gali būti nevalingas – nepriklausantis nuo sandorio dalyvių valios (įvykis, trečiojo asmens veiksmai), ir valingas – priklausantis nuo sandorio dalyvių valios. Sąlygos yra juridiniai faktai, kurie gali būti išreikšti teigiama forma ( jeigu gausiu kelialapį į sanatoriją) arba neigiama forma (jeigu sūnus nevažiuos atostogų).

Sąlyginio sandorio sąlygomis gali būti aplinkybė, kuri turi šiuos požymius:

1) aplinkybė turi atsirasti ateityje. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, sandorio momentu jau yra įvykusi arba apskritai negali įvykti, ši sąlyga neturi teisinės reikšmės ir sąlyginis sandoris negalioja;

2) sudarant sandorį, šalims ir kitiems asmenims turi būti nežinoma, ar ši sąlyga įvyks ar ne. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, neišvengiamai turi įvykti, sandoris iš sąlyginio tampa terminuotu. Sąlyga nuo termino skiriasi tuo, kad gali įvykti ir gali neįvykti. Tuo tarpu terminas, nežiūrint kaip jis apibrėžtas (kalendorine data, įvykiu),visada sueina.

Kiekvienam sandoriui terminas yra būtinas jo turinio elementas. Jis gali būti šalių numatytas sandoryje arba nustatomas pagal įstatymo taisykles. Tuo tarpu sąlyga nėra bet kurio sandorio būtinas elementas, nes gali būti sąlyginiai ir nesąlyginiai sandoriai. Dauguma sandorių yra nesąlyginiai.

Jeigu sudaromas toks sandoris, kuriam sąlyga yra būtinas elementas ir jo sudaryti be sąlygos neįmanoma (gyvybės draudimo sutartis), toks sandoris nelaikomas sąlyginiu. Tai nesąlyginis sandoris, nes nesant šios sąlygos, sandorio apskritai neįmanoma sudaryti;

3) sandorio sąlygos turi būti teisėtos, nes neatitinkančios įstatymų reikalavimų sąlygos negalioja.

Sandoris gali būti sudarytas su atidedamąja ir naikinamąja sąlyga. Su atidedamąja sąlyga sandoris laikomas sudarytas tada, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, apie kurią nežinoma, įvyks ji ar ne. Tai reiškia, kad sudarant sandorį jokių teisių ir pareigų neatsiranda. Jos atsiranda tada, kai įvyksta sandoryje numatytos sąlygos. Tačiau tarp sandorio šalių atsiranda teisinis ryšys, kurio nei viena iš šio sandorio šalių neturi vienašališkai atsisakyti ar pakeisti. Jeigu sąlygai įvykus sandorio šalis neatlieka savo įsipareigojimo, ji laikoma pažeidusia prievolę ir jai atsiranda visos įstatymo numatytos teisinės pasekmės. Atidedamajai sąlygai neįvykus, teisiniai santykiai tarp sandorio šalių nutrūksta.

Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, apie kurią nežinoma, ar ji įvyks ar ne. Esant naikinamajai sąlygai, šalims teisės ir pareigos atsiranda nuo sandorio sudarymo pradžios. Įvykus sandoryje numatytai naikinamajai sąlygai, sandoris nustoja galioti. Tačiau iš šio sandorio atsiradusios teisės ir pareigos nutrūksta tiktai dėl prievolės ateities. Net atsiradus naikinamosioms sąlygoms, iš buvusio sandorio kilusios teisinės pasekmės lieka (asmuo privalo sumokėti nuompinigius už kambario nuomą). Atskirais atvejais, atsiradus naikinamajai sąlygai, šalys grąžinamos į pradinę padėtį, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta su naikinamąja sąlyga, pirkėjas privalo grąžinti daiktą pardavėjui, o pardavėjas-pinigus pirkėjui.Sandorių galiojimo sąlygos

Kiekvieno sandorio būtini elementai yra: subjektai, valia, valios išreiškimas, turinys, kurį sudaro išreiškianti valią suformuluotos sąlygos, ir forma .Šie sandorio elementai turi atitikti įstatymo reikalavimus. Jeigu bent vienas sandorio elementas neatitinka įstatymo reikalavimų, sandoris laikomas negaliojančiu. Kad sandoris galiotų, reikalingos šios sąlygos:

1) sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turi turėti atitinkamą teisnumą;

2) sandorio turinys turi atitikti įstatymuose nurodytus reikalavimus;3) sandorio dalyvių valios išraiška turi atitikti jų tikrąją valią;4) sandoris turi būti išreikštas įstatyme numatyta forma.

Sandorio dalyvių veiksnumasFizinių asmenų galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir

sukurti sau civilines pareigas priklauso nuo jų veiksnumo.Veiksnus fizinis asmuo gali sudaryti sandorius sau, taip pat ir kitiems – veiksniems ir neveiksniems asmenims. Nuo pat sudarymo momento negalioja sandoriai, sudaryti neveiksnių asmenų- nepilnamečio iki penkiolikos metų ir fizinio asmens, pripažinto neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Išimtis yra nepilnamečių iki penkiolikos metų sudaryti smulkūs sandoriai, kurie galioja.

Kitokia padėtis, kai sandorius sudaro ribotai veiksnūs asmenys (nepilnamečiai nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų) ir asmenys, kurių veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis. Ribotai veiksnūs asmenys gali sudaryti sandorius tik su tėvais įtėviais arba rūpintojais, o asmenys, kurių veiksnumas apribotas,- sutikus rūpintojui. Be rūpintojų sutikimo šie asmenys gali sudaryti tiktai smulkius sandorius. Be to, nepilnamečiai turi teisę savarankiškai sudaryti sandorius, susijusius su disponavimu savo uždarbiu ar stipendija, jeigu ši teisė nėra jiems apribota. Visais atvejais ribotai veiksnūs asmenys ir asmenys, kuriems veiksnumas apribotas dėl jų veiksmų, sudaro sandorius. Tačiau kai šiems sandoriams reikia rūpintojo (tėvų,įtėvių) sutikimo ir jie sudaromi be tokio sutikimo, sandoriai gali būti pripažinti teismine tvarka negaliojančiais pagal rūpintojo ieškinį. Toliau žiūrėti 7 ir 9 temas.Sandorio formos laikymasis

Sandorių forma vadinamas sandorio dalyvių valios išorinio reiškimo būdas. Valia gali būti išreikšta tiesiogiai – žodine arba rašytine forma, ir netiesiogine – konkliudentinių veiksmų forma.

Tiesiogiai išreiškiant valią, susiformavusi vidinė valia atsispindi žodžiuose (žodine arba rašytine forma). Kitaip valia pareiškiama netiesiogiai – konkliudentiniais veiksmais. Konkliudentiniai veiksmai – tai toks asmens elgesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį. Šiuo atveju asmens valia neišreikšta žodžiais, bet iš veiksmų galima nustatyti jo ketinimus. Pavyzdžiui, parduotuvėje išdėstytos prekės išreiškia pardavėjo pasiūlymą sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Konkliudentiniais veiksmais gali būti išreikšta asmens valia sudaryti tik tokius sandorius, kuriems įstatymas nenumato tam tikros formos, nei žodinės,nei rašytinės.

Asmens valia gali būti išreikšta tylėjimu. Tylėjimas laikomas valios išreiškimu sudaryti sandorį tik įstatymų numatytais atvejais. Pavyzdžiui, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas toliau naudojasi turtu ir nuomotojas neprieštarauja, tai sutartis laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui.

Dažniausiai sandoriai sudaromi žodžiu arba rašytine forma. Žodine forma asmenys sudaro sandorius betarpiškai tardamiesi žodžiu, neišreikšdami valios raštu – dokumentuose. Sudarant rašytinius sandorius, jų dalyviai valią išreiškia raštu – dokumentuose.

Žodžiu gali būti sudaromi tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos. Paprastai žodžiu gali būti sudaryti sandoriai: 1) tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma ne didesnė kaip penki šimtai litų; 2) nepriklausomai nuo jų sumos, jei jie įvykdomi sudarymo metu, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip.

Sandorių rašytinė forma būna paprasta ir notarinė. Paprasta rašytine forma vadinamas dokumentas, kuriame yra sandorio dalyvių (dalyvio) pavadinimas, sandorio turinys ir jo dalyvių (dalyvio) parašas.

Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:1) įmonių, įstaigų ir organizacijų tarpusavio sandoriai ir jų

sandoriai su fiziniais asmenimis, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato ko kito, ir atskiras sandorių rūšis, kurioms ką kitą numato įstatymai;

2) fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kito nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, ir kitus sandorius, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitus sandorius, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymuose;

3) kiti sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas reikalauja rašytinės formos.

Nesilaikant įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, gali atsirasti dvejopos teisinės pasekmės. Pirma, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo arba jo sąlygų, suinteresuotas sandorio dalyvis neturi teisės remtis liudytojų parodymais. Jeigu šalys, sudarydamos sandorį, nesilaikė reikalaujamos paprastos rašytinės formos, bet neginčija jo sudarymo, sandoris bus laikomas galiojančiu ir

jokių neigiamų teisinių pasekmių neatsiras. Antra, sandoris negalioja, kai įstatymas tvirtai nustato, kad nesilaikius reikalaujamos paprastos rašytinės formos, jis negalios.

Įstatyme nustatyta bendra taisyklė, kad sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Todėl kai sandoriui privaloma notarinė forma, jis laikomas sudarytas tik nuo to momento, kai notaras patvirtina sandorį. Iš šios bendros taisyklės įstatymas numato vieną išimtį, kai viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti.Sandorio šalių tikrosios valios išreiškimas

Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją (vidinę) valią. Todėl būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių, kurios iškreipia tikrąją valią arba jos išreiškimą. Paprastai laikoma, kad sandoryje išreikšta valia neprieštarauja tikrajai jo dalyvių valiai. Jeigu sandoris turi valios trūkumų, jis gali būti teismine tvarka nuginčytas – pripažintas negaliojančiu.

Sandorio valios trūkumai gali būti dėl įvairių aplinkybių: suklydus, apgaulės būdu, smurto ar grasinimo būdu, dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ir t.t.Sandorio turinio atitikimas įstatymo reikalavimams

Sandorio turinys turi atitikti įstatymų reikalavimams, jeigu to reikalauja įstatymai. Negali sutarties turinys prieštarauti valstybės ir visuomenės interesams, pažeisti svarbiausias įstatymo nuostatas, priešingu atveju jis bus laikomas negaliojančiu nuo sudarymo momento.Sandorių negaliojimas

Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Negaliojančiu laikome tokį sandorį, kuris, pažeidus įstatymo reikalavimus, nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, sudarydami sandorį. Negaliojantis sandoris iš esmės nėra sandoris. Kiekvienas negaliojantis sandoris sukelia tam tikras teisines pasekmes, tačiau ne tas, kurių siekė asmenys, sudarydami šį sandorį. Jei sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai nuo pat jo sudarymo momento, nors teismas savo sprendimu šį faktą nustato vėliau. Tačiau pats sandorio pripažinimas negaliojančiu nereiškia, kad pagal šį sandorį atsiradę santykiai visada netenka teisinės reikšmės.

.Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad sandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda negaliojančio sandorio turtinės pasekmės.Negaliojančių sandorių rūšys

Priklausomai nuo to ar sandoris yra savaime negaliojantis, ar jį reikia pripažinti negaliojančiu, sandoriai skirstomi į niekinius (absoliučiai negaliojančius) ir nuginčijamus.

Niekiniai sandoriai. Yra savaime negaliojantys sandoriai, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų. Sandorio dalyviai tokį sandorį gali laikyti nesudarytu ir gali jo nevykdyti. Tais atvejais, kai sandorio neatitikimas įstatymui nėra akivaizdus ir tai reikia įrodyti, išsiaiškinti, jo negaliojimas nustatomas teismo sprendimu.

Niekiniais sandoriais yra laikomi šie sandoriai:sudaryti turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, juridinio asmens sandoriai, prieštaraujantys jo tikslams, neveiksnaus fizinio asmens sudaryti sandoriai, tariamieji sandoriai, sandoriai, sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos.

Nuginčijami sandoriai yra tokie, kurie sudarant sukuria, pakeičia arba panaikina civilines teises ir pareigas bet įstatyme numatytų asmenų iniciatyva gali būti teismo pripažįstami negaliojančiais. Jų ypatumas tas, kad tokie nuginčijami sandoriai turi teisinę galią nuo jų sudarymo momento iki teismo sprendimo, pripažįstančio juos negaliojančiais. Iki šių sandorių pripažinimo negaliojančiais atrodo, jog jie atitinka įstatymo reikalavimus. Jų trūkumai yra neakivaizdūs ir juos reikia įrodyti. Tokie nuginčijami sandoriai yra šie: nepilnamečių nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų, fizinių asmenų, negalinčių suprasti savo veiksmų reikšmės, fizinių asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis, apgaulės, smurto ir grasinimo būdu, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių.

Pripažinimas negaliojančiu pagal kitus požymius.Sandoriai, turintys subjektų sudėties trūkumų. Šių sandorių trūkumai

susiję su fizinių asmenų veiksnumo ir juridinių asmenų specialaus teisnumo reikalavimais.

Sandoriai su valios trūkumais. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją (vidinę) valią.

Sandorio valios trūkumai gali būti dėl įvairių aplinkybių.Sandoriai sudaryti: suklydus, apgaulės būdu, smurto ar gąsdinimo būdu, dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja puse, dėl sunkių aplinkybių, fizinio asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, tariamieji ir apsimestiniai.

Sandoriai su turinio trūkumais. Prieštaraujantys valstybės ir visuomenės interesams.

Sandoriai, turintys formos trūkumus. Sandoriai sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos.Sandorio, turint tikslą, žinomai priešingą valstybės ir visuomenės interesams, negaliojimas.

Ši negaliojančių sandorių grupė skiriama pagal du bendrus požymius – objektyvinį ir subjektyvinį. Objektyvinis požymis tas, kad šie sandoriai prieštarauja valstybės ir visuomenės interesams. Šiai grupei priklauso tie sandoriai, kurie pažeidžia svarbiausias, pagrindines įstatymų nuostatas. Tai, sandoriai, pažeidžiantys valstybės išimtinę žemės, gelmių, valstybinės reikšmės vandenų, miškų nuosavybę.

Šalia objektyvinio, šiems sandoriams būdingas ir subjektyvinis požymis, t.y. sandoris sudaromas turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės

interesams. Tokį tikslą gali turėti vienas arba abu sandorio dalyviai. Pagal tai skirsis šio sandorio negaliojimo teisinės pasekmės.

Tokius pačius pavojingus sandorius gali sudaryti juridiniai ir fiziniai asmenys Sandoriai, sudaryti turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, negalioja nuo pat šių sandorių sudarymo momento. Atsižvelgiant į abiejų ar vienos šalies tyčinę kaltę, taip pat į tai, ar sandorį vykdė abi šalys, ar viena, numato trejopas teisines pasekmes: 1) konfiskuojama viskas, ką abi šalys pagal šį sandorį gavo; 2) konfiskuojama tai, ką viena šalis gavo iš kitos ir ką, atsilygindama už tai, pati turėjo perduoti; 3) konfiskuojama tai, ką kaltoji šalis pagal sandorį yra perdavusi ar turėjo perduoti atlygindama už tai, ką gavo iš kitos šalies.Sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės

.Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad sandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda negaliojančio sandorio turtinės pasekmės. Jas galima suskirstyti į tris grupes:

1)Abišalė restitucija - abiejų sandorio šalių turtinės padėties atstatymas į pradinę padėtį; kai sandoris negalioja, kiekviena iš jo šalių privalanti grąžinti antrajai šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal sandorį .Jeigu to, ką yra gavusi, negalima grąžinti natūra, sandorio šalis privalo kitai šaliai atlyginti vertę pinigais. Šiuo atveju atlyginama tikroji daikto vertė, o ne piniginė suma, kuri numatyta atlyginti už šį daiktą.

Ji taikoma visais sandorių negaliojimo atvejais, išskyrus tuos atvejus, kai įstatyme yra numatytos kitokios – sunkesnės sandorio negaliojimo pasekmės (vienašalė restitucija, abiejų šalių turto paėmimas į valstybės pajamas).

2) Vienašalė restitucija - vienos sandorio šalies turtinės padėties atstatymas į pradinę padėtį, o antrosios šalies gauto turto ar priklausančio gauti turto paėmimas į valstybines pajamas. Ji pasireiškia tuo, kad vienai sandorio šaliai grąžinama, ką ji yra įvykdžiusi, o iš kitos sandorio šalies visa , ką ji įvykdžiusi pagal sandorį arba kas jai priklausė įvykdyti, išieškoma į valstybės pajamas. Jeigu negalima perduoti turto į valstybės pajamas natūra, jo vertė išieškoma pinigais. Vienašalė restitucija atstato turtinę padėtį tiktai vienai sandorio šaliai. Kitai sandorio šaliai, kurios neteisėti veiksmai (pavyzdžiui, apgaulė, smurtas, grasinimas ir t.t.) turėjo įtakos sudaryti sandorį, pradinė padėtis neatstatoma.

3) Restitucija neleidžiama - abiejų sandorio šalių turtinė padėtis neatstatoma, o ką jos yra gavusios pagal sandorį arba kas priklausė gauti, išieškoma į valstybines pajamas. (kai jie kenkia visuomenės interesams ir t.t.)

Dėl negaliojančio sandorio padaryti nuostoliai gali būti išieškomi tik įstatymo numatytais atvejais.Jie išieškomi tik esant objektyvioms ir subjektyvioms sąlygoms.Sandorio dalies negaliojimas

Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima tarti, kad sandoris būtų buvęs sudarytas, ir neįtraukiant negaliojančios jo dalies.AtstovavimasAtstovavimo sąvoka

Atstovavimo esmę sudaro tai, kad jo atveju už civilinės teisės subjektus sandorius sudarinėja ir kitus juridinius veiksmus atlieka kiti asmenys. Atstovavimas yra civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią, jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardu juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.

Atstovavimui būdingi trys požymiai.1) atstovavimo santykiai atsiranda tarp atstovo ir atstovaujamojo.

Teisinio santykio tarp atstovo ir atstovaujamojo pagrindu atstovas turi teisę veikti atstovaujamojo vardu ir sąskaita, o pastarasis turi pareigą priimti šio veiksmo rezultatus.

2) atstovas veikia ne savo, bet atstovaujamojo vardu ir interesais. Todėl dėl jo veiklos atsirandančios teisės ir pareigos nuo pat atsiradimo momento priklauso ne atstovui, bet atstovaujamajam.

3) atstovui yra suteikiami tam tikri įgalinimai. Įgyvendindamas atstovaujamojo teises bei vykdydamas pareigas, atstovas privalo veikti neviršydamas šių įgalinimų. Atstovo veiklos rezultatai privalomi atstovaujamajam tik tuo atveju, jeigu jis veikia jam suteiktų įgalinimų ribose.

Tiesioginis atstovavimo efektas pasireiškia tuo, kad sandoris, atstovo sudarytas atstovaujamojo vardu, yra pastarajam privalomas nuo jo sudarymo momento, t.y. teisės ir pareigos, kylančios iš sudaryto sandorio, tiesiogiai liečia atstovaujamąjį, nes jis, o ne atstovas, yra šio sandorio šalis.

Atstovavime dalyvauja trys subjektų grupės. Kiekviena iš šių subjektų atstovavimo santykio atsiradimo ir realizavimo procese atlieka apibrėžtas, tik jam būdingas funkcijas.

Atstovaujamasis – tai asmuo, kurio vardu ir interesais atliekami tam tikri teisiniai veiksmai, remiantis jo paties, įstatymo ar administracinio akto duotais įgalinimais. Atstovaujamuoju gali būti bet kuris civilinės teisės subjektas, nepriklausomai nuo to, veiksnus jis ar neveiksnus, pilietis ar juridinis asmuo.

Atstovas – tai atstovaujamojo, įstatymo ar administracinio akto įgalintas asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu, interesais ir sąskaita. Skirtingai nuo atstovaujamojo, atstovu gali būti ne kiekvienas civilinės teisės subjektas. Visų pirma atstovas turi būti veiksnus. Kai kuriems asmenims įstatymas tiesiog draudžia būti atstovais tam tikruose civiliniuose santykiuose. Asmuo, jau esantis atstovu, negali atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorių nei su savimi, nei su kitu asmeniu, kurio atstovas jis tuo pačiu metu yra. Neleidžiama būti atstovais sudarinėjant sandorius, kurie turi grynai asmeninį pobūdį. Teisme negali būti atstovais teisėjai, tardytojai ir prokurorai, išskyrus tuos atvejus, kada jie dalyvauja byloje kaip atitinkamo teismo, prokuratūros įgaliotiniai arba

įstatyminiai savo vaikų atstovai. Juridiniai asmenys gali būti piliečių ir kitų juridinių asmenų atstovais tik tada, kada leidžia jų įstatai (nuostatai).

Trečia asmenų grupė – tai asmenys, su kuriais atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais sudarinėja sandorius arba atlieka kitus juridinę reikšmę turinčius veiksmus. Jais gali būti bet kuris civilinės teisės subjektas, turintis civilinį teisnumą ir veiksnumą.Atstovavimo taikymo sritys

Atstovavimo taikymo sfera yra gana plati. Ji aprėpia daug civilinių teisinių santykių. Būtinumas pasinaudoti atstovo paslaugomis gali būti sąlygotas įvairių tiek teisinio, tiek faktinio pobūdžio aplinkybių. Atstovavimas plačiai taikomas, siekiant apsaugoti neveiksnių asmenų (nepilnamečių iki penkiolikos metų, psichinių ligonių ir silpnapročių) interesus. Tokių neveiksnių asmenų vardu visus reikiamus juridinius veiksmus atlieka jų atstovai. Tačiau atstovavimu gana dažnai naudojasi ir veiksnūs fiziniai, taip pat ir juridiniai asmenys, siekdami geriau įgyvendinti savo civilines teises ir įvykdyti civilines pareigas, išplėsti savo veikimo sferą ir pan.Atstovavimo rūšys

Esant atstovavimui, atstovas visuomet veikia pagal atstovaujamojo įgalinimus. Atstovas savo valia ir veiksmais išreiškia atstovaujamojo valią. Įgalinimas – tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus ir drauge sukurti jam teisines pasekmes. Todėl įgalinimai apibrėžia tą veiksmą arba veiksmų visumą, kuriuos turi atlikti atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais. Tačiau atstovas ne tik turi teisę (įgalinimą) veikti atstovaujamojo vardu ir interesais – pastarojo atžvilgiu jis turi ir tam tikras pareigas.

Priklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsiranda atstovo įgalinimai, yra skiriamos dvi atstovavimo rūšys – savanoriškas ir būtinasis. Savanoriškas atstovavimas atsiranda veiksniam asmeniui, galinčiam savarankiškai ginti savo interesus, susitarus su kitu asmeniu, kad pastarasis jo vardu ir interesais sudarytų sandorius arba atliktų kitus juridinius veiksmus. Vidinė savanoriško atstovavimo pusė dažniausiai grindžiama sutartimi. Todėl ši atstovavimo rūšis dar vadinama sutartiniu atstovavimu.

Tuo atveju, kada atstovavimo teisinis santykis ir atstovo įgalinimai atsiranda nepriklausomai nuo atstovaujamojo valios, t.y. kada įgalinimai apibrėžiami ne įgaliojimu, bet įstatymu ar administraciniu aktu, turime būtinąjį atstovavimą. Tai pirmiausia yra atstovavimas už neveiksnius asmenis. Šis atstovavimas gali būti grindžiamas giminystės ryšiu (tėvai yra nepilnamečių savo vaikų atstovai) arba administraciniu aktu (įtėviai yra savo įvaikių atstovai, o globėjai – savo globotinių atstovai). Šių atstovų įgalinimų apimtį ir turinį apibrėžia įstatymas ir iš dalies administracinis aktas globėjams. Būtinajam atstovavimui tenka priskirti ir tokius atstovavimo atvejus, kai aukštesnioji organizacija žemesniosios ar į jos sistemą įeinančios organizacijos vardu sudarinėja sandorius ar atlieka kitus juridinius veiksmus, kai tai numato įstatymas ar tos organizacijos įstatai (nuostatai). Tiek savanoriškas, tiek ir būtinasis atstovavimas yra pagrįsti įstatymu. Įstatymu remiasi taip pat ir įgaliojimo davimas bei įgalinimų apimtis.Įgaliojimo forma ir galiojimo terminai

Kadangi tretieji asmenys dalyvauja teisiniuose santykiuose su atstovaujamuoju per atstovą, jie turi žinoti pastarojo įgalinimus. Todėl būtina šiuos įgalinimus išreikšti ir įtvirtinti atitinkama forma, kad su jais susipažinti ir juos patikrinti galėtų trečiasis asmuo. Tais atvejais, kada atstovavimas vykdomas įstatymo ar administracinio akto pagrindu, įgalinimus apibrėžia pats įstatymas ar administracinis aktas. Esant sutartiniam atstovavimui, atstovo įgalinimai išreiškiami jam duotame įgaliojime. Įgaliojimu laikomas rašytinis įgalinimas, vieno asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimas-tai atstovo įgalinimų išreiškimo būdas, tai dokumentas, kuriame išreiškiama atstovo įgalinimų apimtis ir turinys. Įgaliojimo davimas yra vienašalis sandoris. Kadangi įgaliojimas duodamas įgalinimams patvirtinti ir neliečia įgaliotinio interesų, jo davimas nereikalauja pastarojo pritarimo. Įgaliojimas paprastai duodamas pavedimo, darbo ar kitos sutarties pagrindu. Tačiau kartais įgaliojimas gali būti duodamas ir nesant susitarimo atstovauti, bet tikintis, kad asmuo, nurodytas įgaliojime kaip atstovas, atliks jame nurodytus veiksmus. Įgaliojimas gali būti duodamas vieno arba kelių asmenų vardu. Įgaliojimą taip pat gali duoti vienas arba keli asmenys drauge.

Įgaliojimas gali būti duodamas ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui. Tačiau šiuo atveju reikia turėti omenyje tai, kad juridiniai asmenys turi civilinį teisnumą, atsižvelgiant į nustatytus jų veiklos tikslus. Todėl juridiniam asmeniui įgaliojimas gali būti duodamas sudaryti tiems sandoriams, kurie neprieštarauja jo įstatams (nuostatams) arba bendriems tos rūšies organizacijų nuostatams.

Priklausomai nuo įgaliojime išdėstytų įgalinimų apimties ir turinio, skiriamos šios įgaliojimų rūšys: vienkartinis, specialusis ir bendrasis, arba generalinis.

Vienkartinis įgaliojimas duodamas atlikti vienam konkrečiam veiksmui.

Specialusis įgaliojimas duodamas atlikti vienarūšiams veiksmams per tam tikrą laiko tarpą.

Bendrasis arba generalinis įgaliojimas duodamas sudarinėti įvairiems sandoriams ir atlikinėti įvairiems teisiniams veiksmams, susijusiems su davusios įgaliojimą organizacijos veikla arba su piliečio turto valdymu apskritai.

Įgaliojimas visada turi būti išreikštas rašytine forma, kitaip tariant, įgaliojimo išdavimas – tai sandoris, visais atvejais reikalaujantis rašytinės formos. Kitokia forma įgaliojimas negali būti duodamas.

Piliečio duodamas įgaliojimas būtinai turi būti pasirašytas įgaliotojo ir patvirtintas kompetentingo organo. Kai kuriems įgaliojimams įstatymas numato būtiną notaro patvirtinimą. Nesilaikant šio reikalavimo, įgaliojimas tampa negaliojantis. Notariškai patvirtintiems įgaliojimams prilygsta: karių ir kitų asmenų, besigydančių karo ligoninėse, sanatorijose bei kitose karinėse gydymo

įstaigose, įgaliojimai, patvirtinti tų ligoninių, sanatorijų ir kitų karinių gydymo įstaigų viršininkų, jų pavaduotojų medicinos reikalams, vyresniųjų ir budinčiųjų gydytojų; karių įgaliojimai, o karinių dalinių, įstaigų ir karo mokyklų dislokavimo punktuose, kur nėra notarų biurų ir kitų organų, atliekančių notarinius veiksmus, taip pat darbininkų ir tarnautojų, jų šeimos narių ir karių šeimos narių įgaliojimai, patvirtinti tų dalinių, junginių, įstaigų ir mokyklų vadovų (viršininkų); ir asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietos viršininkų. Kitiems fizinių asmenų duodamiems įgaliojimams, kaip antai, įgaliojimui gauti korespondenciją, konkrečiai – gauti siunčiamus pinigus ir siuntinius, taip pat darbo užmokestį bei kitokius mokėjimus, susijusius su darbo santykiais, įgaliojimui gauti autorinį atlyginimą už savo kūrinius, išradimus, gauti pensijas, pašalpas, stipendijas, sumas iš bankų ir atsiimti įkeistus ar duotus pasaugoti daiktus notarinio patvirtinimo nereikia. Šiuos įgaliojimus gali patvirtinti: organizacija, kurioje asmuo dirba ar mokosi, butų eksploatavimo organizacija, užtikrinanti namo, kuriame jis gyvena, eksploatavimą, stacionarinė gydymo įstaiga, kurioje jis gydosi, esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapitonas.

Notarinės formos reikalavimas, netaikomas įgaliojimams, kuriuos išduoda juridinis asmuo. Šiuos įgaliojimus pasirašo juridinio asmens – įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas (savininkas), jame uždedamas tos įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudas. Valstybinės, kooperatinės ar visuomeninės organizacijos duodamą įgaliojimą pinigams ar kitokioms turtinėms vertybėms gauti ar išduoti turi pasirašyti taip pat ir šios organizacijos vyriausiasis (vyresnysis) buhalteris.

Kiekvieno įgaliojimo galiojimą riboja laikas. Įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis kaip treji metai. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Kadangi įstatymų leidėjas įgaliojimo galiojimą sieja su terminu, todėl kiekviename įgaliojime būtinai turi būti nurodyta jo sudarymo data. Tai padeda nustatyti įgaliojimo pradinį, o kartais ir pabaigos momentą, jeigu įgaliojime nenurodytas jo galiojimo terminas.

Kadangi įgaliojimo terminą visada apibrėžia laikas, tai praėjus tam tikram laiko tarpui, kuriam buvo duotas įgaliojimas, jis pasibaigia. Tačiau įgaliojimas gali pasibaigti ir nepraėjus jame numatytam terminui. Pirmiausia įgaliojimas, jeigu jis buvo duotas vienkartiniam veiksmui atlikti, pasibaigia šį veiksmą atlikus. Kadangi įgaliojimas išduodamas susitarimo atstovauti pagrindu, jis gali pasibaigti ir įgaliotojui ar įgaliotiniams atsisakius įgaliojimo. Tiek įgaliotojas, tiek įgaliotinis gali atsisakyti įgaliojimo nepriklausomai nuo motyvų. Taip pat negalioja jokie susitarimai tarp įgaliotinio ir įgaliotojo dėl teisės atsisakyti įgaliojimo apribojimo. Įgaliojimas baigiasi pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą arba kuriam buvo duotas įgaliojimas, taip pat mirus įgaliojimą davusiam asmeniui, pripažinus tą asmenį neveiksniu, ribotai veiksniu arba nežinia kur esančiu. Taip pat įgaliojimas panaikinamas mirus asmeniui, kuriam įgaliojimas duotas, pripažinus jį neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia kur esančiu.Perįgaliojimas

Įgaliotojo duotus įgalinimus turi įgyvendinti tas asmuo, kuriam jie duoti. Tačiau galimi atvejai, kada juos gali įgyvendinti ne pats įgaliojimą turintis asmuo, bet kitas, t.y. įgaliotinis savo įgalinimus gali perduoti kitam asmeniui. Tuo atveju, kada atstovas savo įgalinimus perduoda kitam asmeniu, turime perįgaliojimą. Perįgaliojimo atvejai griežtai apibrėžti įstatyme.

Perįgaliojimas galimas šiais dviem atvejais:1)jeigu atstovui tokią teisę suteikia atstovaujamojo duotasis

įgaliojimas,2) jeigu atstovas dėl susidariusių aplinkybių priverstas perduoti

savo įgalinimus kitam asmeniui, kad apsaugotų įgaliotojo interesus.Perįgaliojimo atveju asmuo, kuriam atstovas perduoda savo

įgalinimus, tampa davusio įgaliojimą asmens atstovu. Tačiau tai nereiškia, kad tarp atstovaujamojo ir atstovo pasibaigia atstovavimo teisinis santykis. Būtent todėl asmuo, perduodantis įgalinimus (perįgaliotojas) privalo informuoti apie tai įgaliotoją ir pranešti jam reikiamas žinias apie asmenį kuriam perduoti įgalinimai. Įgaliotojas gali nušalinti įgaliotinio parinktą asmenį ir drauge panaikinti perįgaliojimą. Jeigu įgaliotinis nepraneša įgaliotojui apie perįgaliojimą ir neinformuoja pastarojo apie pasirinktą asmenį, jis atsako už pasirinkto asmens veiksmus kaip už savo. Įvykdęs šią pareigą įgaliotojas atsako tik už savo asmens parinkimą, ir jeigu parenkant šį asmenį nebuvo apsirikta, įgaliotinis neatsako už jo veiksmus. Perįgaliojimo turinį apibrėžia pagrindinio įgaliojimo turinys. Įgaliotinis perįgaliojimo būdu negali suteikti perįgaliojamajam asmeniui tokio įgalinimo, kurio jis pats neturi. Galima perįgalioti visus įgaliojime numatytus įgalinimus arba tik kai kuriuos iš jų. Perįgaliojant tik kai kuriuos įgaliojime numatytus įgalinimus, turime dalinį perįgaliojimą.

Skirtingai nuo įgaliojimo, perįgaliojimas visais atvejais turi būti notariškai patvirtintas.

Kadangi perįgaliojimas iš esmės priklauso nuo pagrindinio įgaliojimo, tai jo terminas negali būti ilgesnis už pagrindinio įgaliojimo terminą. Tačiau perįgaliojimo terminas gali būti kur kas trumpesnis arba net ribojamas vienkartinio juridinio veiksmo atlikimo momentu. Pasibaigus pagrindiniam įgaliojimui, perįgaliojimas taip pat netenka galios.

Perįgaliojimą gali bet kada panaikinti tiek įgaliotojas, tiek ir įgaliotinis. Savo ruožtu ir asmuo, gavęs įgaliojimą perįgaliojimo būdu, gali nuo jo atsisakyti. Kaip pagrindinio įgaliojimo davimo atveju, taip ir perįgaliojimo atveju, susitarimas apriboti teisę atsisakyti nuo įgaliojimo negalioja.Įgaliojimo pasibaigimas

Pasibaigus įgaliojimui atsiranda tam tikros teisinės pasekmės. Apie įgaliojimo panaikinimą įgaliotojas privalo pranešti įgaliotiniui, taip pat jam žinomiems tretiesiems asmenims, santykiuose su kuriais dalyvauti duotas įgaliojimas. Tokią pačią pareigą turi įgaliotojo teisių perėmėjas, kai įgaliojimas baigiasi pasibaigus įgaliojimą davusiam juridiniam asmeniui, taip pat asmeniui mirus, pripažinus jį neveiksniu, ribotai veiksniu arba nežinia kur esančiu. Tokia

taisyklė nustatyta todėl, kad pasibaigus įgaliojimui ir nepranešus apie tai įgaliotiniui, jis gali ir toliau atlikinėti tuos veiksmus, kurie numatyti įgaliojime, nors to jau ir nereikia davusiam įgaliojimą asmeniui.

Sandoriai ir kiti juridiniai veiksmai, atlikti įgaliotinio iki to momento, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibaigimą, yra privalomi įgaliotojui ir jo teisių perėmėjams. Išimtį sudaro tie atvejai, kada apie įgaliojimo panaikinimą žinojo ar privalėjo žinoti tretieji asmenys, su kuriais įgaliotinis sudarė atitinkamas sutartis. Šiuo atveju iš sudarytų su jais sutarčių atsirandančios teisės ir pareigos jokios teisinės reikšmės įgaliotojui neturi. Siekiant apsaugoti tiek įgaliotojo, tiek ir jo teisių perėmėjo, o taip pat trečiųjų asmenų teises ir interesus, įstatymų leidėjas įpareigoja įgaliotinį ir jo teisių perėmėjus įgaliojimui pasibaigus tuojau grąžinti jį įgaliotojui ar jo teisių perėmėjams. Juridinių veiksmų, įvykdytų asmens, neturinčio įgalinimų arba viršijant įgalinimus, pasekmės (atstovavimas be įgalinimų)

Kadangi be įgalinimo negali būti atstovavimo, bet kokių sandorių sudarymas kito asmens vardu ir interesais, neturint tam įgalinimo ar jį viršijant, laikomas negaliojančiu. Šių sandorių negaliojimą sąlygoja tai, kad asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris neturint ar viršijant įgalinimus, privalo tai žinoti, nes įgaliojimas skiriamas tretiesiems asmenims, kurie iš jo turinio gali spręsti, kokie įgalinimai duoti įgaliotiniui. Todėl jis negali reikalauti, kad asmuo, kurio vardu sudarytas šis sandoris, vykdytų atsirandančias iš jo pareigas. Tačiau sandoris, sudarytas neturint įgalinimų ar juos viršijant, gali sukurti, pakeisti ir panaikinti atstovaujamojo teises ir pareigas, jeigu pastarasis po to pritaria visam šiam sandoriui ar viršijančiai įgalinimus sandorio daliai.

Atstovaujamojo pritarimas sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų arba juos viršijant, yra vienašalis jo valios išreiškimas. Toks pritarimas gali būti padarytas žodžiu ir raštu. Žodinis pritarimas leidžiamas tik tuo atveju, jeigu paties sandorio sudarymas nereikalauja rašytinės formos. Kartais pritarimas gali ryškėti ir iš atstovaujamojo veiksmų turinio.

Vėlesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį daro galiojantį nuo jo sudarymo momento. Asmuo, su kuriuo sudarytas sandoris neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamajam pritarus tampa įpareigotu ir negali atsisakyti sandorio, motyvuodamas tuo, kad atstovas neturėjo įgalinimų.

Sandoris, sudarytas neturint įgalinimų, atstovaujamajam vėliau jam nepritarus, nesukuria jam teisių ir pareigų, o sandorio, sudaryto viršijant turimus įgalinimus, toji dalis, kurioje įgalinimai neviršyti, yra privaloma atstovaujamajam ir trečiajam asmeniui.

Tais atvejais, kada sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamasis nepritarė ir dėl to trečiasis asmuo turėjo nuostolių, pagal bendrą taisyklę jis negali reikalauti jų atlyginimo, kadangi jis žinojo arba privalėjo žinoti, ar turi ir kokius įgalinimus turi asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu. Tačiau tuo atveju, jeigu asmuo, veikęs be įgalinimų ar viršydamas juos, suklaidino trečiąjį asmenį dėl turimų įgalinimų, pastarasis gali reikalauti susidariusių nuostolių atlyginimo, remdamasis bendrais žalos atlyginimo pagrindais.Terminai civilinėje teisėje. Ieškininė senatisTerminų reikšmė civilinėje teisėje.Terminų vieta civilinės teisės juridinių faktų sistemoje

Neretai civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar nutrūkimas yra siejamas su terminu. Laiko tėkmė yra objektyvus procesas. Todėl teisė gali nustatyti tik konkretų laiko tarpą, jo pradžią bei pabaigą. Tad terminas yra laikytinas juridiniu faktu, kuris atsiranda arba išnyksta be žmogaus valios, t.y. įvykiu.

Terminu civilinėje teisėje laikomas laiko momentas (kalendorinė data, valanda ir t.t.) arba laiko tarpas (metai, mėnuo,diena ir t.t.), kuriam suėjus ar pasibaigus, įstatymas ar šalių susitarimas numato tam tikrų civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Terminai pagal įvairius kriterijus gali būti klasifikuojami į rūšis. Pagal tai, kas nustato konkretų terminą, jie yra skirstomi į įstatymo nustatytus, šalių susitarimu nustatytus ir teismo (arbitražo) nustatytus terminus.

Įstatymo nustatyti terminai paprastai yra imperatyvinio pobūdžio, t.y. jų negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei teismas (arbitražas), ir jų laikymasis yra visiems privalomas.

Jeigu įstatymas termino nenustato, šalys konkretų terminą gali numatyti sutartyje. Sutartyje nustatytus terminus šalys savo susitarimu gali keisti, atitinkamai pakeisdamos sutartį (sutrumpinti arba prailginti).

Terminus dar gali nustatyti teismas arba arbitražas, nagrinėdami civilinę bylą. Teismas taip pat gali nustatyti, nuo kurio momento sandoris yra laikomas negaliojančiu.Terminų rūšys. Civilinių teisių įgyvendinimo terminai. Naikinamieji terminai. Garantiniai terimai. Pretenziniai terminai. Civilinių teisinių pareigų įvykdymo terminai. Bendrieji ir daliniai terminai

Pagal teisines pasekmes terminai skirstomi į įgyjamuosius, naikinamuosius ir terminius, kuriems suėjus, pasikeičia civiliniai teisiniai santykiai.

Įgyjamieji yra tokie terminai, kuriems suėjus, atsiranda tam tikrų civilinių teisių ar pareigų. Tokie terminai yra įgyjamosios senaties terminai.

Naikinamaisiais vadinami terminai, kuriems suėjus pasibaigia tam tikros civilinės teisės ar pareigos. Įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis kaip treji metai. Jeigu terminas įgaliojime nėra nurodytas, toks įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Suėjus šiam terminui, įgaliojimas pasibaigia. Savo ruožtu naikinamieji terminai gali būti absoliutūs arba santykiniai. Suėjus absoliučiam naikinamajam terminui, civilinės teisės ar pareigos pasibaigia negrįžtamai, nes to termino atstatyti ar prailginti negalima.

Dėl svarbių priežasčių praleistas santykinis naikinamasis terminas gali būti teismo atstatytas arba prailgintas, todėl civilinės teisės ir pareigos šiam terminui suėjus negrįžtamai nepasibaigia.

Terminai, nustatyti reikalavimams, kylantiems iš civilinių teisinių santykių, pareikšti, sudaro atskirą grupę.Tai – garantiniai, pretenziniai ir ieškininės senaties terminai.

Garantiniai terminai – tai įstatymo ar šalių susitarimu nustatyti terminai, per kuriuos viena iš sutarties šalių atsako už daikto trūkumus.

Pretenziniais laikomi įstatymo ar sutarties nustatyti terminai, per kuriuos šalis gali pareikšti reikalavimus kitai šaliai neteismine tvarka dėl jos teisių ar interesų pažeidimo.

Ieškininės senaties terminai yra įstatymo nustatyti terminai, per kuriuos asmuo gali pareikšti ieškinį teisme ar arbitraže dėl pažeistos teisės ar intereso gynimo.

Pagal termino nustatymo principą, terminai gali būti apibrėžti ir neapibrėžti.

Terminai gali būti apibrėžti keliais būdais: 1) nurodant kalendorinę datą; 2) nustatant laiko tarpą, skaičiuojamą metais, savaitėmis, dienomis arba valandomis; 3) nurodant įvykį, kurį neišvengiamai turi įvykdyti. Terminai gali būti apibrėžiami ir kitais būdais (normaliai reikalingu laiku, pareikalavimo momentu). Kai terminui apibrėžti vartojami vertinamieji požymiai, (“protingas” terminas, “normalus” terminas) – teismas privalo išsiaiškinti, ar konkretus terminas šiuos kriterijus atitiko.

Kalendorine data terminas dažniausiai apibrėžiamas šalių susitarimu. Atskirais atvejais terminą kalendorine data gali apibrėžti įstatymas.

Dažniausiai įstatymas ir šalys terminą apibrėžia nustatant laiko tarpą, skaičiuojamą metais, mėnesiais ar dienomis.

Tais atvejais, kai sunku nustatyti konkrečią kalendorinę datą, nuo kurios terminas bus pradedamas skaičiuoti ar kuriai suėjus jis pasibaigs, terminas apibrėžiamas nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turės įvykti. Terminas gali būti apibrėžiamas ir kitais įvykiais, pavyzdžiui:fizinio asmens mirtimi, kitos prievolės pasibaigimu ir pan. Jeigu įvykis neįvyksta, tai sutartis gali tapti neterminuota. Kai įvykis neįvyksta šalių planuotu metu, šalys gali susitarti dėl termino pratęsimo iki kol jis įvyks, arba dėl kito termino nustatymo. Jeigu nėra aišku, ar įvykis įvyks, pripažintina, jog kalbama ne apie terminą, o apie sutarties sąlygą.

Terminai gali būti skirstomi į bendruosius ir dalinius, tais atvejais, kurių vykdymas išdėstytas keliais etapais.Bendrieji visiems sutartiniams įsipareigojimams vykdyti. Daliniai, tik tam tikriems veiksmams, sutarties įsipareigojimų daliai įvykdyti.Terminų pasibaigimas. Bendros terminų pasibaigimo taisyklės. Termino eigos pradžia ir pabaiga. Veiksmų įvykdymo tvarka paskutinę termino dieną. Specialios terminų skaičiavimo taisyklės.

Terminas prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kurie apibrėžia jo pradžią. Pavyzdžiui, jeigu pirkėjas šaldytuvą pirko sausio 10 dieną, tai garantinis terminas pradeda galioti sausio 11 dieną. Ši nuostata yra bendra termino eigos pradžios nustatymo taisyklė. Tačiau termino pradžia gali būti nustatoma ir pagal kitokias taisykles. Pavyzdžiui, nesant galimybės nustatyti dieną, kurią buvo gautos paskutinės žinios apie dingusįjį, dingimo pradžia laikoma pirmoji diena mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį buvo gautos paskutinės žinios apie nesantįjį, o jeigu to mėnesio negalima nustatyti – ateinančiųjų metų sausio pirmoji diena. Svarbu tiksliai nustatyti ne tik termino pradžią, bet ir jo pasibaigimo momentą. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinį termino metų mėnesį ir dieną. .Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamas terminas, pasibaigia tokį mėnesį, kuriame nėra reikiamos dienos, terminas pasibaigia paskutiniąją to mėnesio dieną. Jeigu terminas apibrėžtas puse mėnesio, jis pasibaigia penkioliktąją dieną, nesvarbu, kiek dienų turi mėnuo.

Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną.

Jeigu paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pasibaigimo diena laikoma po jos einanti darbo diena. Ne darbo dienomis laikomos poilsio (šeštadienis ir sekmadienis) bei švenčių dienos: sausio pirmoji, krikščionių Velykos (sekmadienis ir pirmadienis), liepos šeštoji, lapkričio pirmoji, Kalėdos – gruodžio dvidešimt penktoji ir dvidešimt šeštoj.

Jeigu Vyriausybės nutarimu poilsio diena perkeliama į kitą dieną, ši diena taip pat yra laikoma ne darbo diena. Jei vieni ar kiti veiksmai turi būti atlikti tam tikroje įstaigoje, tačiau ta įstaiga dėl tam tikrų objektyvių priežasčių nedirba, pavyzdžiui, dėl avarijos, gaisro ir pan., minėta taisyklė turėtų būti taikoma taip pat.

Jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos.Jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra skirtingose laiko juostose, dvidešimt ketvirta valanda turi būti nustatoma pagal vietinį laiką. Todėl jeigu dokumentai ar pranešimai yra įtekti pašto ar telegrafo įstaigai iki dvidešimt ketvirtos valandos ir tai yra patvirtinta antspaudu, laikoma, jog terminas nėra praleistas.

Jeigu veiksmai turi būti atlikti organizacijoje, terminas pasibaigia tą valandą, kurią šioje organizacijoje, pagal nustatytas taisykles, pasibaigia atitinkamos operacijos. Pavyzdžiui: bankas pinigines operacijas atlieka iki 16 valandos, transporto organizacija krovinius pervežimui priima iki 19 valandos ir pan. Jeigu organizacijoje nebuvo laikomasi nustatytos darbo laiko tvarkos ir ji apskritai nedirbo, terminas negali būti laikomas praleistu. Tokiu atveju paskutine termino diena reikėtų laikyti ateinančią dieną.

Terminų skaičiavimo taisyklės turi svarbią reikšmę tarptautinėje prekyboje. Todėl valstybės siekia unifikuoti savo įstatymus, reguliuojančius terminų nustatymą ir skaičiavimą. Pavyzdžiui, 1973 m. gegužės 16d. buvo pasirašyta Europos Konvencija dėl terminų skaičiavimo.Subjektinis egzistavimo terminas. T15.11. Termino praleidimas. T15.17. Civilinių teisių gynimo terminai.T15.18. Ieškininė senatis. T15.19. Ieškininės senaties sąvoka ir reikšmė.

Ieškininė senatis – tai nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ir interesus, pareiškiant ieškinį teisme, arbitraže ar kitomis įstatymo nustatytomis gynimo formomis. Taigi ieškininė senatis yra laiko tarpas, per kurį galima priverstinai, t.y.valstybės pagalba, įgyvendinti savo teises. Ieškininė senatis nustatyta dėl įvairių priežasčių. Pirma, būtina garantuoti turtinių santykių stabilumą bei aiškumą. Toks stabilumas neegzistuotų, jeigu galimybė reikalauti gynybos nebūtų ribojama atitinkamais terminais. Antra, faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai realizuojamu reikalavimu, jeigu ieškinys būtų pareiškiamas praėjus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų nuo teisės pažeidimo. Trečia, ieškininės senaties terminų egzistavimas skatina operatyviai ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą.

Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Tačiau pati pažeista subjektinė teisė, taip pat teisė kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos neišnyksta. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas ar arbitražas priima nagrinėti nepriklausomai nuo ieškininės senaties termino pasibaigimo. Tai paaiškinama dviem aplinkybėmis: pirma, teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos, viena nuo kitos nepriklausančios teisės. Teisę kreiptis į teismą galima įgyvendinti nepriklausomai nuo to, ar egzistuoja teisė į priverstinį pažeistos teisės gynimą. Antra, ieškininės senaties terminas gali būti praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl teismas ar arbitražas, nustatęs šį faktą, turi teisę pralaistą ieškininės senaties terminą atstatyti. Be to, nustatyti, ar ieškininės senaties terminas yra praleistas, paprastai įmanoma tik išaiškinus visas bylos aplinkybes ir tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Pagaliau teismas ar arbitražas ieškininę senatį taiko tik esant skolininko reikalavimui. Jeigu skolininkas nereikalauja, teismas ar arbitražas turi ginti pažeistą teisę ir pasibaigus ieškininės senaties terminui.

Teisės normos, nustatančios ieškininės senaties terminus, jų skaičiavimą, yra imperatyvinio pobūdžio. Todėl šalių susitarimu pakeisti ieškininės senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką neleidžiama.

Ieškininės senaties terminus būtina skirti nuo naikinamųjų terminų (prekliuzyvinių). Naikinamajam terminui pasibaigus, išnyksta pati subjektinė teisė, tuo tarpu pasibaigus ieškininės senaties terminui, subjektinė teisė neišnyksta, o išnyksta tik teisė į priverstinį pažeistos teisės gynimą. Naikinamiesiems terminams nėra taikomos taisyklės, nustatytos ieškininės senaties terminų skaičiavimui, atstatymui, nutraukimui ir sustabdymui. Ieškininės senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o naikinamųjų terminų pradžia paprastai nėra siejama su subjektinės teisės pažeidimu.Ieškininės senaties terminų rūšys

Ieškininės senaties terminai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius, arba sutrumpintus. Bendrasis ieškininės senaties terminas yra treji metai. Šis terminas taikomas visiems civiliniams teisiniams santykiams, jeigu įstatymas nenustato kitokių, t.y. specialiųjų ieškininės senaties terminų.

Specialieji, arba sutrumpinti, ieškininės senaties terminai nustatomi atskiromis reikalavimų, kylančių iš įvairių civilinių teisinių santykių, rūšims. Nustato sutrumpintą šešių mėnesių ieškininės senaties terminą šiems reikalavimams: 1) ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo; 2) ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų; 3) ieškiniams, pareiškiamiems dėl netinkamos kokybės produkcijos, taip pat dėl nekomplektinės produkcijos patiekimo; 4) ieškiniams dėl rangovo atlikto darbo trūkumų. Ieškiniams dėl pastatų ir įrengimų trūkumų taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškininės senaties terminas.

Ieškiniams, pareiškiamiems dėl krovinių, keleivių ir bagažo pervežimo, taikomas sutrumpintas dviejų mėnesių terminas, jeigu jį pareiškia siuntėjas, gavėjas arba keleivis, arba šešių mėnesių terminas, jeigu ieškinį pareiškia transporto organizacija.

Ieškiniams, kylantiems iš santykių tarp ryšių organizacijų ir klientų, yra nustatytas sutrumpintas 2 mėnesių ieškininės senaties terminas. Reikalavimams, kylantiems iš tarptautinėmis sutartimis reguliuojamų santykių, taikomi tarptautinėse sutartyse nustatyti ieškininės senaties terminai. Ieškininės senaties terminų nustatymas yra įstatymų leidėjo prerogatyva. .Ieškininė senatis nėra taikoma absoliučiai visiems santykiams.Reikalavimai, kuriems ieškininė senatis netaikoma

Ieškininė senatis netaikoma šiems reikalavimams: 1) reikalavimams, atsirandantiems dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, išskyrus moralinės žalos atlyginimą ir kitus įstatymų nustatytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, įdėtus į taupomąjį ar kitą banką (šiuolaikinėmis sąlygomis teismai turėtų šią normą taikyti ir tais atvejais, kai indėlis buvo patikėtas įmonei ar organizacijai, neturinčiai banko statuso), taip pat ieškininė senatis neturėtų būti taikoma ir reikalavimams dėl palūkanų už indėlius išieškojimo; 3) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatomais atvejais ir kitiems reikalavimams.

Ieškininė senatis neturėtų būti taikoma reikalavimams pripažinti negaliojančiu sandorį.

Kai ieškininės senaties terminas pasibaigia iki ieškinio pareiškimo, o skolininkas reikalauja taikyti ieškininę senatį, teismas ar arbitražas ieškinį turi atmesti, jeigu nenustato, kad ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Pasibaigus pagrindinio reikalavimo ieškininės senaties terminui, negali būti ginami ir papildomi reikalavimai, nors jiems nustatyti ieškininės senaties terminai dar nėra pasibaigę. Tačiau ieškininės senaties termino, nustatyto papildomam reikalavimui, pasibaigimas nekliudo ginti pagrindinį reikalavimą, jeigu jam nustatytas ieškininės senaties terminas nėra pasibaigęs.Ieškininės senaties termino eigos pradžia

Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. O teisė į ieškinį atsiranda tą dieną, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tokiu būdu teisės į ieškinį atsiradimo momentą, o drauge ir ieškininės senaties termino eigos pradžią, įstatymas sieja su

subjektyviu kriterijumi – subjektinės teisės turėtojo suvokimu, jog jo teisė yra pažeista.

Dažniausiai asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kurią ji yra pažeidžiama. Nors galimi atvejai, kai nuo teisės pažeidimo momento iki sužinojimo apie teisės pažeidimą praeina tam tikras laiko tarpas. Tais atvejais, kai asmuo dėl savo nerūpestingo ar aplaidaus elgesio laiku nesužinojo apie savo teisės pažeidimą, teismas turi nustatyti momentą, kada rūpestingas, apdairus žmogus tokioje pat situacijoje turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Aplinkybė, jog nėra žinomas konkretus asmuo, pažeidęs teisę, neturi reikšmės ieškininės senaties termino eigos pradžiai. Tačiau tokiu atveju negalima pareikšti ieškinio, nes nėra žinomas atsakovas. Dėl aptariamosios priežasties praleidus ieškininės senaties terminą, teismas turėtų jį pripažinti praleistu dėl svarbios priežasties, ir ieškininės senaties terminas turėtų būti atstatytas.

Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai jos neįvykdymas pagal tą terminą reiškia kreditoriaus interesų pažeidimą. Vadinasi, suėjus prievolės įvykdymo terminui, prasideda ir ieškininės senaties terminas, nes kreditoriui yra žinomi prievolės įvykdymo terminai.

Jeigu dėl atitinkamų santykių skolininkas privalo susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, ieškininės senaties terminas prasideda nuo to momento, kada kreditorius sužino apie skolininko atliktą uždraustą veiksmą.

Jeigu prievolė turi būti vykdoma dalimis, pavyzdžiui, kas mėnesį suderėta patiekti nustatytą prekių kiekį, tai kiekvienam tokiam reikalavimui ieškininės senaties terminas skaičiuojamas atskirai, t.y. nuo to momento, kada kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti, jog skolininkas nevykdė prievolės dalies.

Ginant nuosavybės teisę, ieškininės senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada savininkas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo nuosavybės pažeidimą, pavyzdžiui, nuo tos dienos, kai savininkas sužinojo apie savo turto areštą.

Jeigu iš asmens buvo išieškotos sumos ne ginčo tvarka, tai ieškininės senaties terminas dėl nepagrįstai ne ginčo tvarka išieškotų sumų grąžinimo turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią asmuo gavo banko pranešimą apie tų sumų nurašymą ne ginčo tvarka.

Ieškininės senaties terminas regresiniam ieškiniui pareikšti turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo apie išieškojimą iš jo turto trečiojo asmens naudai.

Ieškininės senaties terminas dėl žalos, padarytos laikinai netekus darbingumo, išieškojimo skaičiuojamas nuo darbingumo netekimo dienos, o dėl pastovaus netekimo – nuo tos dienos, kurią nukentėjusysis neteko ankstesnio uždarbio arba nuo sveikatos praradimo dienos, jeigu nukentėjusysis negaudavo jokio uždarbio. Ieškininės senaties terminas dėl žalos, padarytos netekus maitintojo, išieškojimo skaičiuojamas nuo nukentėjusiojo mirties dienos.

Jeigu yra nustatytos sankcijos už periodinius pažeidimus, pavyzdžiui, delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną, tai kiekvienai dienai ieškininės senaties termino eiga pradedama skaičiuoti iš naujo.

Įstatymai gali daryti išimtį iš bendros taisyklės, ieškininės senaties termino eigos pradžią nustatydami nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Asmenų pasikeitimas prievolėje įtakos ieškininės senaties eigai neturi.Ieškininės senaties termino sustabdymas ir nutraukimas. Pažeistos teisės gynimo atvejai, ieškininei senačiai pasibaigus. Ieškininės senaties pasibaigimo pasekmės.

Dėl įvairių priežasčių asmuo gali neturėti galimybės pareikšti ieškinį, nors apie savo teisės pažeidimą jis žinojo. Tokiais atvejais, matyt, nebūtų pagrindo ieškininės senaties terminui priskirti ir tą laiko tarpą, per kurį objektyviai nebuvo įmanoma ginti savo teisių. Tad laikas, kuris praėjo iki ieškininės senaties termino sustabdymo, turėtų būti įskaitoma į ieškininės senaties terminą, o laikas, kurį šis terminas buvo sustabdytas, į jį neturėtų įeiti. Išnykus aplinkybei, dėl kurios buvo sustabdyta ieškininė senatis, senaties terminas tęsiasi toliau.

Vadinasi, ieškininės senaties termino sustabdymas turi būti suprantamas ne kaip laiko sustabdymas (nes to padaryti neįmanoma), o tik laiko tarpo, per kurį objektyviai nebuvo galima pareikšti ieškinio, neįskaitymas į ieškininės senaties terminą.

Ieškininės senaties termino eiga sustabdoma šiais atvejais:1) jeigu pareikšti ieškinį trukdė nepaprastas įvykis, kuriam tomis

sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga - potvynis, žemės drebėjimas, kitokios stichinės nelaimės). Būtina sąlyga, kad asmuo apie šias aplinkybes nežinotų iš anksto ir neturėtų galimybės jų išvengti, t.y. būtini du kriterijai – aplinkybių neišvengiamumas ir nenugalimumas;

2) jeigu Lietuvos Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas - karo, stichinių nelaimių atveju);

3) jeigu ieškovas arba atsakovas veikiančiame Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, t.y. dalinyje, kuriame yra paskelbta karinė padėtis. Tokia situacija galima paskelbus šalyje karo padėtį arba atliekant faktinius karinius veiksmus, dalyvaujant JTO kariniuose daliniuose, kurie, palaikydami taiką, turi teisę atlikti karinius veiksmus;

4) jeigu neveiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas. Kadangi pats neveiksnus asmuo negali ginti savo pažeistų teisių, o tą už jį daro globėjas, tai laikas, kol globėjas nėra paskirtas, į ieškininės senaties terminą neįskaitomas.

Tačiau vien šių aplinkybių ieškininės senaties terminui sustabdyti nepakanka. Būtina, kad jos atsirastų arba egzistuotų paskutiniuosius šešis ieškininės senaties termino mėnesius, o kai ieškininės senaties terminas trumpesnis negu šeši mėnesiai – per visą ieškininės senaties termino eigą.

Nuo tos dienos, kai išnyko aplinkybė, kuri buvo pagrindas sustabdyti ieškininę senatį, senaties terminas tęsiasi toliau, likusią termino dalį prailginant iki šešių mėnesių, o jeigu ieškininės senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai – iki viso ieškininės senaties termino.

Ieškininės senaties termino nutraukimas – tai termino, suėjusio iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, eigos nutraukimas ir jo neįskaitymas į ieškininės senaties terminą. Išskyrus aplinkybes, dėl kurių terminas nutrūko, ieškininės senaties termino eiga prasideda iš naujo.

Šiuo aspektu (elementu) termino nutraukimas ir skiriasi nuo jo sustabdymo, nes nėra įskaitomas jau suėjęs terminas. Be to, nutraukus terminą, jo eiga prasideda iš naujo, o sustabdžius terminą, jis pasibaigus sustabdymui, tęsiasi toliau.

Ieškininės senaties terminą nutraukia šios aplinkybės:1. Ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka. Ieškininės senaties terminą

nutraukia ieškinio pareiškimas, kai buvo laikytasi žinybingumo, įstatymo nustatytos išankstinės ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos bei kitų ieškinio pareiškimo taisyklių. Tačiau teismingumo taisyklių pažeidimas negali būti laikomas ieškinio pareiškimo nustatytos tvarkos pažeidimu. Jeigu ieškininis pareiškimas buvo grąžintas ieškovui, tai tokie veiksmai ieškininės senaties termino eigos nenutraukia. Jos nenutraukia taip pat ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtu, pareiškimas. Jeigu teismas nenagrinėja baudžiamojoje byloje pareikšto ieškinio, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškininės senaties terminas tęsiasi toliau nuo nuosprendžio, kuriuo ieškinys paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos.

Pareiškus ieškinį, ieškininė senatis nutraukiama tiktai tų asmenų atžvilgiu, kurie nurodyti ieškininiame pareiškime kaip atsakovai. Kitų asmenų atžvilgiu ieškininė senatis laikoma nutraukta tą dieną, kada buvo pateiktas atitinkamas pareiškimas ir jeigu jis buvo priimtas. Jeigu byla sustabdoma, ieškininės senaties eiga prasideda iš naujo nuo jos sustabdymo dienos;

2. Jeigu įpareigotas asmuo atlieka veiksmus, liudijančius šį asmenį pripažįstant skolą.

Galimybė atnaujinti ieškininės senaties terminą yra, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Įstatymas nepateikia svarbių priežasčių sąrašo. Ar priežastis svarbi, savo nuožiūra turi spręsti teismas ir arbitražas. Šis klausimas turi būti sprendžiamas kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tokiomis priežastimis gali būti pripažinta ieškovo ilgalaikė komandiruotė, stažuotė, liga, nežinojimas, kas yra atsakovas.

CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMASTeisės įgyvendinimo sąvoka.Kiekviena subjektinė teisė turi socialinę vertę tiek,kiek ją galima įgyvendinti,T.y.pasinaudoti subjektinės teisės galimybėmis tenkinti šios teisės subjekto materialinius ir dvasinius poreikius.Subjektinės teisės turinį gali sudaryti trijų rūšių galimybės:

1.galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą;

2.galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens ar asmenų;

3.imtis teisėsaugos priemonių savo subjektinei teisei įgyvendinti bei ginti.Civilinių teisių įgyvendinimo būdai.Civilinės teisės subjektas gali įgyvendinti savo teises bet kokiais įstatymu neuždraustais būdais.Yra skiriami faktiniai ir juridiniai teisės įgyvendinimo būdai.Faktinis – pvz.yra toks būdas kai savininkas pats valdo savo turtą,naudojasi juo bei disponuoja,nesudarydamas dėl šio turto sandorių,kai įpėdinis faktiškai pradeda valdyti paveldimą turtą.Juridiniai teisės įgyvendinimo būdai- tai įvairūs sandoriai(pirkimas- pardavimas,dovanojimas,turto nuomojimas,įpėdinio pareiškimo notarinei kontorai padavimas,kuriame jis praneša,kad priima palikimą ir pan.).Tiek faktiniai ,tiek ir juridiniai subjektinės teisės įgyvendinimo būdai sukelia atitinkamas teisines pasekmes.Pvz.kai įpėdiniai pradeda paveldimą turtą valdyti ,reiškia,kad jie perima visas palikėjo teises ir pareigas.Tiek fiziniai tiek ir juridiniai asmenys gali savo teises įgyvendinti per trečiuosius atstovus.Toks atstovavimas gali būti pagrįstas įstatymu(tėvų atstovavimas vaikams iki 15 metų),administracinių aktu(globėjų atstovavimas globotiniams),pavedimo sutartimi,kai vienas asmuo paveda kitam jo vardu ir interesais atlikti tam tikrus veiksmus.Atstovavimas visada veikia atstovaujamojo vardu,įgyvendina atstovaujamojo teises,remdamasis atitinkamais įgalinimais,dažniausiai nustatytais įgaliojimu,o neveiksnių asmenų atžvilgiu – įstatymu ar administraciniu aktu.Kai kurie užsienio šalių teisininkai mano,kad teisių įgyvendinimas - faktinis naudojimasis,vartojimas ir disponavimo vykdymas trečiųjų asmenų atžvilgiu.

CK 5 str.yra nuostata,kad “civilines teises saugo įstatymai, išskyrus tuos atvejus,kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, geriems papročiams.Įgyvendindami teises ir atlikdami pareigas, fiziniai ir juridiniai asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir visuomenės moralės principus”.Šis straipsnis iš esmės nustato subjektinių teisių įgyvendinimo ribas.

Piktnaudžiavimo teise problema.Teisę turinčio civilinių subjektinių teisių bei jų įgyvendinimo ribų pažeidimas yra vadinamas piktnaudžiavimu teise.Piktnaudžiavimas teise yra ypatingos rūšies civilinės teisės pažeidimas,kai,įgyvendindamas savo teisę,teisės subjektas paprastai neperžengia bendrojo elgesio normų,kurias nustato šios teisės turinys,bet panaudoja neleistinas tos teisės realizavimo formas,būdus.

Piktnaudžiavimas civilinėmis teisėmis dažniausiai reiškiasi šiais trimis atvejais:

1)kai teisę turintis asmuo panaudoja jam subjektine teise suteiktas galimybes neleistinam tikslui,arba,kitaip pasakius,realizuoja teisę prieštaraujant jos paskirčiai mūsų visuomenėje;

2)kai subjektinės teisės suteiktos galimybės įgyvendinamos neliestinomis normomis;

3)kai teisę turintis subjektas savo teisei ginti panaudoja įstatymu neleidžiamas gynimo priemones.

Piktnaudžiavimą teise reikia laikyti tokį neleistinų gynybos priemonių panaudojimą,kada tai gali padaryti žalą kitam asmeniui,pvz.savininkas

spygliuota tvora viela apsitveria savo sodą ir paleidžia elektros srovę,kada peržengiamos būtinosios ginties ribos ir pan. Piktnaudžiavimas teise sukelia tam tikrų sankcijų taikymą:atsisakoma ginti subjektinę teisę,atimama teisė į objektą,gautą neleistinu būdu,atsisakoma taikyti vienas ar kitas konkrečias gynimo priemones. CIVILINIŲ TEISIŲ GYNIMAS.Fiziniams asmenims bei organizacijoms pripažįstant tam tikras subjektines teises ,jų subjektams būtinos ir teisių gynimo nuo pažeidimų galimybės.Subjektinių teisių,kurių negarantuoja būtinos gynybos priemonės,įgyvendinimas visiškai priklausytų nuo kitų asmenų valios bei valstybinės valdžios autoriteto.Todėl būtina garantuoti civilinių subjektinių teisių gynybą.

Teisių gynimas- tai pačios subjektinės teisės turinio elementas,galimybė panaudoti teisės subjektui suteiktas teisėsaugos priemones savo teisei apsaugoti bei ginti.

Tas faktas ,kad teisė į gynybą yra viena iš subjektinės civilinės teisės galimybių,sąlygoja jos pobūdį ir turinį.Pirmiausia tai reiškia,kad teisė į gynybą,sąlygoja jos turinį.Pirmiausia tai reiškia,kad teisė į gynybą,kaip ir pati subjektinė teisė,yra teisės subjekto galimo elgesio matas,galimybė,susijusi su teisėsaugos priemonių panaudojimu.Antra ,teisėsaugos pobūdžio galimybės turi atitikti pačios subjektinės teisės pobūdį.Todėl subjektinėms turtinėms teisėms būdingos turtinės gynybos priemonės.Trečia teisė į gynybą pagal savo turinį,kaip ir subjektinė teisė apskritai,numato teisėsaugos priemones,garantuojančias subjektinę teisę visais jos įgyvendinimo etapais.

Civilinių teisių gynimo būdai.Pagrindinės teisėsaugos rūšys- yra teisių savigyna ir kreipimasis į kompetentingas valstybės ar visuomenės institucijas dėl prievartos priemonių taikymo pažeidėjui.

Savigyna reikia suprasti visu tuos atvejus,kai asmuo ginasi savo jėgomis ir priemonėmis,nesikreipdamas į teisėsaugos institucijas.O tai yra būdinga tik būtinajai ginčiai,tiek savo teisės priverstiniam įgyvendinimui jėga.Būtinoji gintis kai kuriais požymiais skiriasi nuo savigynos,bet bendra tarp jų yra tai, kad ir vienu ir kitu atveju asmuo ginasi pats,pats priima vienokias ar kitokias priemones sau ,savo ar kitų asmenų teisėmis ginti ar įgyvendinti.Todėl savigyna yra platesnė sąvoka, į kurią,kaip viena iš rūšių,įeina ir būtinoji gintis, taip pat būtinasis reikalingumas, vadinamosios operatyvaus poveikio priemonės ir panašiai.

Svarbi savigynos rūšis yra būtinoji gintis.Daugelyje užsienio valstybių civiliniai įstatymai numato normas,nustatančias atleidimą nuo atsakomybės būtinosios ginties atveju.(plačiau vad.68-69 psl.) Nuo būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo reikia skirti operatyvaus poveikio priemones pažeidėjui,kurių imasi teisę turintis asmuo savo subjektinei teisei ginti.Operatyvaus poveikio priemones laikomos tokios teisėsaugos priemonės ,kurias civilinių teisių pažeidėjui taiko pats teisę turintis asmuo,kaip civilinio teisinio santykio šalis,nesikreipdamas dėl teisės gynimo į kompetentingus valstybės ar visuomenės organus.Jeigu būtinoji gintis dažniausiai taikoma ginant daiktinės teises ir patį asmenį,tai operatyvaus poveikio priemonės neatskiriamai susijusios su prievoliniais teisiniais santykiais.Šios priemonės – tai viena iš kreditoriaus teisinių garantijų,kad skolininkas tinkamai įvykdytų savo pareigas. Kitais atvejais,teisę turintis asmuo gali kreiptis į kompetentingus organus,kad šios apgintų jo pažeistą ar ginčijamą teisę.Tai ,kad civiliniai įstatymai įtvirtina civilinės apyvartos dalyvių lygybę,lemia ir civilinių subjektinių teisių gynimo pobūdį.Civilinės teisės subjektų ginčus paprastai sprendžia institucijos,kurios nė su vienu iš tų subjektų nėra susijusios pavaldumo santykiais.Civiliniai ir civilinio proceso įstatymai numato,kad civilines teises nustatyta tvarka gina teismas, o kartais ir trečiųjų teismas(arbitražas)

Specialiai įstatymu nustatytais atvejais civilinės teisės ginamos administracine tvarka. Teisę turinčio asmens kreipimasis į kompetentingas valstybės institucijas

dėl teisės apgynimo faktiškai,reiškia reikalavimą,kad pažeidėjui būtų pritaikytos

prievartos priemonės.

Civilinių teisių būdai turi ir įvairius tikslus.Pagal tikslus šie būdai skirstomi sekančiai:

1.prevencinio pobūdžio priemonės,kurių pagrindinė paskirtis yra įspėti civilinės teisės pažeidimus ateityje.

2.tai civilinių teisių gynimo būdai,betarpiškai nukreipti į teisę turinčio asmens turtinės sferos apsauga,pažeistą teisių atstatymą.

3.ši civilinių teisių gynimo būdų grupė turi paskirtį ne tik tai apsaugoti nukentėjusios šalies turtinę sferą,bet ir padaryti atitinkamą poveikį teisės pažeidėjui.pvz.išieškoti iš skolininko ne tik nuostolius,bet taip pat ir netesybas.Bendrieji sutarties nuostatai

PRIEVOLINĖ TEISĖ IR PRIEVOLĖPrievolinės teisės sąvoka.Civilinėje apyvartoje dalyvauja teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys,o kartais ir valstybė,kurie atlikdami visokiausius juridinius veiksmus įgyja įvairias materialines vertybes nuosavybės teise,patikėjimo teise,teisę laikinai naudotis tam tikru turtu,sumoka pinigus už paslaugas,teikia paskolą,atlygina nuostolius,atlygina padarytą žalą,atlieka įvairaus pobūdžio paslaugas,perduoda vieni kitiems tam tikras savo teises ir pareigas,vykdant ūkinę veiklą,komercinę ar kitokią veiklą.Taigi tarp teisės subjektų susidaro laibai daug ir įvairių turtinių ir asmeninių neturtinių santykių,kurie pagal savo prigimtį ir turinį sąlygoja atitinkamą jų teisinį reguliavimą.Visi šie santykiai,sureguliuoti teisės normomis,apibūdinami vienu bendru terminu – prievoliniai santykiai.

Prievolinės teisės reguliavimo dalyką taip pat sudaro turtiniai ir neturtiniai santykiai.Tačiau jų apimtis mažesnė,palyginus su civilinės teisės

dalyku,nes prievolinė teisė nereguliuoja nuosavybės santykių,santykių kylančių iš autorys-tės.Kalbant apie prievolinės teisės reguliavimo dalyką,pažymėtina išskirtinė jos savy-bė,kad prievolinės teisės normos dažniausiai reguliuoja tuos turtinius ir asmeninius santykius,kurie pasižymi savo dinamiškumu.,t.y.dėl įvairių materialinių vertybių perėjimo iš vienų asmenų kitiems nuosavybės teise,patikėjimo teise,laikinai naudotis,įvairių paslaugų suteikimo,nepriklausomai nuo juridinio pagrindo.

Prievolinės teisės normos ,reguliuodamos šiuos santykius,suteikia jiems prievolinių teisinių santykių formą t.y.jų dalyviai įgyja atitinkamas subjektines teises ir pareigas,už kurių netinkamą įvykdymą arba neįvykdymą yra nustatyta šių santykių šalims turtinė atsakomybė.Prievolinės teisės teisinis reguliavimo metodas pagrįstas bendrais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais,kaip antai:subjektų prievolės lygiateisiškumas,nuosavybės neliečiamumas,sutarties laisvė ir nesikišimas į privačius santykius,neleistinumas piktnaudžiauti teise,visokeriopa civilinių teisių teisminė gynyba,šalių ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

Apibendrinant.Prievolinė teisė – tai civilinės teisės pošakis,kurį sudaro civilinės teisės normų sistema,kurios,remiantis civilinių santykių teisinio reguliavimo principais,reguliuoja dinamiškus turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius,susiklosčiusius tarp teisės subjektų dėl turto perdavimo nuosavybėn,patikėjimo teise arba laikinam naudojimui,dėl įvairių darbų atlikimo ar paslaugų teikimo,žalos padarymo asmeniui ar turtui ir pan.Prievolės sąvoka ir sudedamieji elementai.Prievolės sąvoka buvo žinoma jau senovės romėnų teisės doktrinoje ir teisėje.Joje buvo skiriama;asmens teisė – teisė daiktui,asmens asmeninė teisė – teisė asmeniui.

Teisė asmeniui – yra asmens laisvės suvaržymas,kuris verčia asmenį ką nors daryti arba ko nors nedaryti.Tokio asmens suvaržymo nebūtų,jeigu jo nevaržytų prievolės santykiai.Taigi pagal romėnų teisės doktriną ir teisę - prievolė yra teisė reikalauti bet kurio veiksmo,tenkinančio turto interesą arba nuo to veiksmo susilaikyti.

Lietuvos teisės doktrinoje,įstatymuose ir poįstatyminiuose norminiuose aktuose sąvoka’prievolė” vartojama įvairiomis prasmėmis:

Prievolė- kaip teisinis santykis;Prievolė – kaip skolininko pareiga atlikti tam tikrus arba susilaikyti

nuo jų kreditoriaus naudai;Prievolė – kaip dokumentas,kuriame išreikšta skolininko pareiga.

Prievolė pagal savo juridinę prigimtį yra civilinių teisinių santykių rūšis,todėl ji gali atsirasti tiktai tarp tokių asmenų,kurie pagal įstatymą yra pripažįstami teisės subjektais.CK 165 str.Prievolę apibrėžia taip:”Pagal prievolę vienas asmuo(skolininkas)privalo atlikti kito asmens(kreditoriaus)naudai tam tikrą veiksmą,kaip antai:perduoti turtą,atlikti darbą,sumokėti pinigus ir pan.,arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo,o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko,kad jis įvykdytų savo pareigas”

Prievolinius teisinius santykius charakterizuoja šie bruožia:1)prievolės subjektų apibrėžtumas;2)prievolės dinamiškumas;3)prievolės turinio apibrėžtumas(privalomumas)4)prievolės šalių subjektinių teisių gynimas;5)prievolės tikslingumas.1)Prievolės subjektų apibrėžtumas – yra konkretūs teisės

subjektai,kurie turi griežtai apibrėžtas subjektines teises ir pareigas. 2)Prievolės dinamiškumas – prievolė ekonominės apyvartos teisinė

forma,o ekonominė apyvarta yra labai dinamiška,nes materialinių vertybių perėjimas iš vienų subjektų kitiems susijęs su nuosavybės arba patikėjimo teisės perėjimu kitiems asmenims,arba įvairių paslaugų tiekimu.

3)Prievolės turinio apibrėžtumas – prievolinė teisė nesuteikia kreditoriui teisės veikti kaip jis nori,o suteikia tik teisę reikalauti,kad skolininkas atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo tokių veiksmų,kurie sudaro prievolės turinį.

4)Prievolės šalių subjektinių teisių gynimas.Prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas turi subjektines teisies ir pareigas prievolėje.Kreditorius savo pažeistą reikalavimą turi teisę ginti teisme.

5)Prievolės tikslingumas – prievoliniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda dėl to,kad kreditorius ar skolininkas vienokiu ar kitokiu būdu nori patenkinti savo poreikius bei interesus. Prievolės elementai yra šie:1)prievolės šalys;2)objektas;3)turinys;4)forma.

Prievolių šalys – prievolinių teisinių santykių šalimis yra teisės subjektai,kurie iš esmės nesiskiria nuo kitų civilinių teisinių santykių šalių.Prievolines subjektines teises ir pareigas gali turėti piliečiai,fiziniai asmenys,valstybė,juridiniai asmenys,t.y.ūkinės veiklos subjektai,ūkinės bendrijos,įvairios visuomeninės ,politinės,labdaros organizacijos ir kt.Valstybė civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais. Priklausomai nuo to,kas subjektines teises ir pareigas prievolėje įgyvendina,galima prievoles suskirstyti į dvi rūšis:šalys ir prievolės;b)tretieji asmenys ir prievolė. Objektas – sudaro tai ,dėl ko tarp teisės subjektų susidaro teisiniai santykiai.Pagal CK 165 str.,prievolės objektu gali būti daiktai,veiksmai,kūrybinė veikla,kūrybinės veiklos rezultatas.Priklausomai nuo prievolės objekto apibrėžtumo,kreditoriaus reikalavimo teisės atžvilgiu prievolės skirstomos į šias rūšis:individuali prievolė;alternatyvinė prievolė;fakultatyvinė prievolė;dalomos prievolės;nedalomos prie-volės.

Turinys – sudaro kreditoriaus ir skolininko veiksmai,kuriais šalys,atlikdamos arba susilaikydamos nuo jų atlikimo,įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas,atsirandančias iš prievolės.Pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimą t.y.tam tikrų veiksmų atlikimą arba susilaikymą nuo jų atlikimo,prievolės gali teigiamo turinio it neigiamo turinio.

Prievolės forma – kreditoriaus subjektinė teisė reikalauti,kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų,o subjektinė skolininko pareiga atlikti arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo turi būti išreikšta tam tikra forma.CK 41-44 str.nurodo,kokie sandoriai turi sudaryti žodine,rašytine forma(paprasta ar notarine).Reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas - prievolę daro negaliojančia.Dėl prievolės reikalaujamos formos nesilaikymo kreditoriui arba skolininkui susidaro sunkumų tiksliai apibrėžti savo subjektinių teisių ir pareigų turinį,jų įvykdymo būdus bei terminus arba pati prievolė gali būti pripažinta negaliojančia.

Prievolinių teisinių skirtumas nuo daiktinių teisinių santykių. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės kaip civilinės teisės institutas turtinius santykius reguliuoja statikos būsenoje,o prievoliniams santykiams yra būtinas dinamiškumas.Prievolių sistema civilinėje teisėje. Prievolinės teisės kaip civilinės teisės pošakio sistema analogiška civilinės teisės sistemai.Civilinės teisės normų sistemą,kuri sudaro prievolinės teisės pošakį,pagal reguliuojamų turtinių ir asmeninių santykių esmę galima skirti:

a) bendrąją b) ypatingąją.

Bendroje dalyje išdėstytos principinės prievolių nuostatos,kaip antai:prievolių atsiradimo pagrindai,prievolių įvykdymo principai,prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai,atsakomybė už prievolių pažeidimą bei prievolių pasibaigimo pagrindai.Bendroje dalyje išdėstytos bendrosios prievolinės teisės nuostatos taikomos visoms prievolių rūšims,jeigu įstatymas arba prievolės šalys tarpusavio susitarimu nesutarė kitaip.Ypatingoje prievolinės teisės sistemos dalyje suformuluotos teisės normos,kurios reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius santykius,atsižvelgiant į atskirų prievolių rūšių ekonominę ir juridinę prigimtį,jų atsiradimo pagrindus bei prievolinių santykių dalyvių teisinį statusą.Prievolinių santykių įvairovė pagal savo prigimtį,atsiradimo pagrindus ir kt.sąlygoja normų gausumą šioje prievolinės sistemos dalyje.Jeigu sistematizuoti prievoles pagal jų atsiradimo pagrindus,galima būtų išskirti dvi dideles grupes:1)prievolės atsirandančios iš sutarčių – sutartys dėl turto perdavimo(pirkimo-pardavimo),dėl darbų atlikimo(rangos,kapitalinės statybos ir kt.),dėl patarnavimų(keleivių,krovinių pervežimo,ekspedicijos,pasaugos,komiso,pavedimo ir kt.),dėl pinigų sumokėjimo(piniginės prievolės – paskolos,banko paskolos ir kt.)2)prievolės atsirandančios iš nesutartinių santykių:

a)vienašalių sandorių;b)administracinių aktų;c)išradimų,mokslo,literatūros ir meno kūrinių susikūrimo;d)žalos,padarytos fiziniam asmeniui ar turtui;e)turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo;f)iš fizinių ir juridinių asmenų kitokių veiksmų.

a)vienašaliai sandoriai – turi tą ypatumą,kad tiesiogiai iš jų prievoliniai santykiai su asmeniu,kuriam jei adresuoti neatsiranda,nes reikia ir kito asmens valios išreiškimo,t.y. atlikti veiksmus,kurie būtini prievolei atsirasti.Kaip pavyzdį ,galima nurodyti testamentą,įgaliojimą,konkurso paskelbimą.b)Prievolės atsirandančios iš administracinių-teisinių aktų - CK 4str.2d.2p.nurodo,kad civilinės teisės ir pareigos,t.y.subjektinės prievolinės teisės ir pareigos atsiranda iš administracinių aktų.Administracinis aktas – tai dažniausiai kompetentingo valstybinio valdymo organo individualus aktas,kuriuo siekiam nustatyti,pakeisti arba nutraukti civilines teises ir pareigas. Administracinis aktas,kaip tiesioginis prievolių teisinių santykių atsiradimo pagrindas,juridiniams asmenims(planavimo aktas)buvo plačiai taikomas sovietiniais laikais tvarkant ekonomiką administraciniu-komanditiniu metodu.Dabar LR ūkio subjektai(juridiniai ir fiziniai asmenys)sau subjektines prievolines teise ir pareigas sukuria sudarydami įvairias sutartis tiek su vidaus ūkio subjektais,tiek su užsienio ūkio subjektais.Jų prekių eksportą ir importą reguliuoja LR Vyriausybė.Tačiau pažymėtina,kad tvarkant tautos ūkį privačios nuosavybės,ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principais,administracinis prievolės atsiradimo pagrindas nėra plačiai taikomas.c)išradimų,mokslo,literatūros ir meno kūrinių susikūrimo – aplinkybės,išvardintos CK 4str.3p.kaip juridiniai faktai,dėl kurių atsiranda civilinės teisės ir pareigos,nėra prievolinių santykių atsiradimo pagrindas.Kūrybinės veiklos rezultatas gali būti prievolės atsiradimo pagrindas tiktai tada,kada jis išreikštas objektyvia forma ir sudaro galimybę juo pasinaudoti kitiems asmenims.Toks pasinaudojimas autoriaus kūrinių ir sudaro prievolinių santykių atsiradimo pagrindą t.y.autoriui ir asmeniui,kuris pasinaudojo kūriniu,atsiranda subjektyvinės teisės ir pareigos įstatymu nustatytomis sąlygomis ir tvarka.d)žalos,padarytos fiziniam asmeniui ar turtui – veiksmai,kuriais padaroma žala,kaip juridinis faktas prievolei atsirasti,išsiskiria iš kitų prievolių atsiradimo pagrindų tuo,kad čia nėra išreikšta prievolinio santykio šalių laisvanoriška valia kaip sutartyje arba sandoryje.Dažniausiai prievoliniai teisiniai santykiai dėl žalos padarymo atsiranda prieš šalių valią,dažniausiai dėl neatsargumo.Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu.e)turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo – CK 512 str.nustatė du savarankiškus pagrindus prievolei atsirasti:1)turto įgijimas be pagrindo;2)turto sutaupymas be pagrindo.Šių prievolių atsiradimo pagrindą juridiniu pagrindu juridiniu požiūriu galima vertinti kaip kvazisutartį – šiuo atveju teisės subjektai nėra prievoliniuose santykiuose,bet tarp jų susidaro tokie teisiniai santykiai,kurie pagal savo turinį analogiški prievoliniams santykiams.

Šių prievolės šalys,įgyvendindamos savo subjektines teises ir pareigas privalo laikytis šių reikalavimų:a)skolininkas,grąžindamas turtą įgytą ar sutaupytą be pagrindo,privalo atlyginti pajamas,kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto;b)skolininkas turi teisę reikalauti iš kreditoriaus,kad jam būtų atlygintas jo padarytos būtinos išlaidos be pagrindo įgytam turtui per tą patį laikotarpį.f)iš fizinių ir juridinių asmenų kitokių veiksmų – pagal CK 4 1d.prievoliniai teisniai santykiai gali atsirasti dėl tokių fizinių ar juridinių asmenų veiksmų,kurie nors ir nėra įstatymuose numatyti,bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas.Daugetas asmenų prievolėje – kai kuriais atvejais prievolėje gali būti keli kreditoriai ar keli skolininkai,arba kiekvienoje iš prievolės šalių kreditoriai,bet vienas skolininkas,arba vienas kreditorius,bet keli skolininkai.Jeigu asmenų daugetą prievolėje sudaro keli kreditoriai -–vadinama aktyviu daugetu prievolėje,o jeigu asmenų daugetą prievolėje sudaro keli skolininkai – vadinama pasyviu daugetu prievolėje.Jeigu asmenų daugetą sudaro keli kreditoriai ar keli skolininkai,vadinama mišriu daugetu prievolėje.Regresinė prievolė – pagal šią prievolę trečiasis asmuo turi teisę reikalauti iš skolininko sumokėti tam tikrą pinigų sumą(arba perduoti kitokią turtinę vertybę),kurią jis sumokėjo už skolininką kreditoriui.Regresinės prievolės atsiradimą visada sąlygoja vienos buvusios prievolės šalies dalyvavimą prievoliniuose teisiniuose santykiuose su trečiuoju asmeniu.Regresinė prievolė pagal įstatymą atsiranda tada,kai įstatymas įpareigoja asmenį,nesantį prievoliniuose santykiuose su kreditoriumi,įvykdyti tai,ką privalo įvykdyti skolininkas.Regresinės prievolės plačiai taikomos prievoliniuose santykiuose tarp fizinių asmenų ,ir tarp fizinių ir juridinių asmenų bei tarp juridinių asmenų.Dalinė prievolė – vadinama tokia prievolė,kurioje dalyvauja keli kreditoriai arba keli skolininkai,ir kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti lygią su kitais kreditoriais prievolės dalį,o kiekvienas iš skolininkų privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį,išskyrus tuos atvejus,kada įstatymas ar sutartis nurodo kitaip.Solidarinė prievolė – vadinama tokia prievolė,kurioje kreditorių reikalavimai yra solidarūs skolininkams,o skolininkų pareigos yra solidarios kreditoriams.Solidarinė skolininkų pareiga preziumuoja,kad kreditorius,kuriam vienas ar keli iš skolininkų iki galo neįvykdė prievolės,turi teisę reikalauti,kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš solidarinių skolininkų arba visi bendrai.Subsidiarinė prievolė – vadinama tokia prievolė,kuri įpareigoja papildomą skolininką kartu su pagrindinių įvykdyti prievolę,bet dažniausiai tiktai tą dalį, kuri neįvykdyta pagrindinio skolininko.Subsidiarinės prievolės atsiradimo pagrindas yra įsakymas arba sutartis.Subsidiarinės ir solidarinės prievolių skirtumai;1)subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas dažniausiai atsako tiktai pagrindinio skolininko neįvykdytos prievolės dalies ribose,o solidarinėje prievolėje,bet kuris iš skolininkų kreditoriaus reikalavimu privalo įvykdyti visą prievolę.2)subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas,įvykdęs prievolę už pagrindinį skolininką,turi teisę išieškoti tai,ką įvykdė už skolininką.Alternatyvi prievolė – tai tokia prievolė,kurios skolininkui suteikia teisę pasirinkti kokius veiksmus ar kokį daiktą privalo perduoti kreditoriui.t.y.pasirinkti vieną iš dviejų ar daugiau prievolės objektų.Fakultatyvinė prievolė – tai tokia prievolė,kurios skolininkas privalo perduoti apibrėžtą, konkretų daiktą, tačiau jis turi teisę pakeisti šį daiktą kitu,kurio perdavimas ,laikantis sutarties sąlygų,vertinamas kaip tinkamas prievolės įvykdymas.Asmenų pasikeitimas prievolėje.Asmenų pasikeitimas – tai naujo asmens stojimas vietoj buvusio kreditoriaus ar skolininko prievolėje.Prievoliniai santykiai yra labai dinamiški ir dažnai keičiasi jų šalys dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių.Civilinis kodeksas nustatė asmenų pasikeitimą prievolėje du būdus:1)reikalavimo perleidimą;2)skolos perkėlimas.Reikalavimo perleidimas – kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą kitam asmeniui,jeigu tai neprieštarauja įstatymui ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nėra susijęs su kreditoriaus asmenybe.Reikalavimo perleidimo atveju skolininko teisinė padėtis nesikeičia.Skolos perkėlimas – tai pirmojo skolininko pakeitimas nauju skolininku.Skolos perkėlimui nustatytos kitokios taisyklės negu kreditoriaus reikalavimo perleidimui.CK 242 str.1 d.nustatė,kad perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tiktai sutinkant kreditoriui.Sutarties sąvoka ir reikšmė.

Sutartis - daugiausiai paplitusi sandorių rūšis.Sutartis - tai dviejų ar daugiau asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir

forma išreikštas susitarimas dėl civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo. Pagrindinis sutarties požymis yra šalių susitarimas. Reikia, kad sutartį sudarančių asmenų išreikšta valia būtų suderinta tarpusavyje, siekiant bendrų tikslų.

Sutarties sąvoka daugiareikšmė. Ji įstatymuose, mokslinėje ir mokymo literatūroje suprantama kaip:

1) rašytinis dokumentas, kuris nustato šalių teises ir pareigas;2) teisinis santykis, kuris atsiranda iš šalių susitarimo;3) juridinis faktas, kuris yra šalių susitarimas.Sutartis yra juridinis faktas, kuris sukuria, keičia arba nutraukia

civilinius teisinius santykius. Sukūrusi civilinį teisinį santykį sutartis, teisės normų nustatytose ribose, reguliuoja jos sukurto teisinio santykio dalyvių elgesį iki to laiko, kol bus pasiektas sutartimi numatytas rezultatas.

Sutartis yra viena iš sandorių rūšių. Kiekviena sutartis yra sandoris, tačiau ne kiekvienas sandoris yra sutartis. Kadangi sutartis yra sandorių rūšis, jai taikomi visi bendri sandorių reikalavimai (CK - 40-62 str.).Pagrindinės civilinės sutarties funkcijos.

Pirmiausia tikslinga išskirti sutarties iniciatyvos funkciją. Ji pasireiškia sutarties dalyvių dispozityviškumu, t.y. galėjimu spręsti tam tikros sutarties sudarymo klausimą, pasirinkti kontrahentą, nustatyti sutarties turinį. Neperžengdamos įstatymo nustatytų ribų, sutarties šalys gali keisti arba nutraukti sudarytus sutartinius santykius.

Tai pat svarbi sutarties koordinacijos funkcija. Civiliniai įstatymai numato tik abstraktų sutarčių sudarymo ir tam tikros sutarties turinio modelį. Konkrečiai sutarčiai sudaryti numatomi konkretūs veiksmai ir terminai akceptui pareikšti. Būdamos lygios, šalys savo iniciatyva suderintos valios išreiškimu nustato konkretų savo elgesį, t.y. teises ir pareigas. Tuo pasireiškia šalių veiksmų koordinacija.

Trečia yra sutarties gynimo funkcija. Jos paskirtis - paveikti sutarties šalis, kad jos tinkamai, nenukrypdamos vykdytų sutarties sąlygas. Tai priemonės sutarčių drausmei įgyvendinti. Ši funkcija realizuojama priverstiniu prievolės įvykdymu, panaudojant gynimo ir atsakomybės priemones.Sutarčių rūšys.

Vienašalės ir dvišalės sutartysVienašalėmis vadinamos tokios sutartys, kuriose viena šalis turi tiktai

reikalavimo teisę, o kita - tik tą teisę atitinkančią pareigą. Pagal tokią sutartį viena šalis tampa kreditoriumi, o kita skolininku.

Dvišalėmis vadinamos tokios sutartys, kuriose abi šalys turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias pareigas. Šitokioje sutartyje kiekviena iš šalių yra kartu ir kreditorius, ir skolininkas. Tipiškas dvišalės sutarties pavyzdys yra pirkimo-pardavimo sutartis. Pardavėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti už parduotą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo perduoti pirkėjui parduotą daiktą. Savo ruožtu pirkėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti perduoti jam nupirktą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo sumokėti pardavėjui už tą daiktą.Galutinės ir parengtinės sutartys (atlygintinės ir neatlygintinės)

Į šias rūšis sutartys skirstomos pagal sutarčių įvykdymo rezultatą.Galutinėmis vadinamos sutartys, kurios tiesiogiai sukuria šalims

teises ir pareigas. Pavyzdžiui, perduoti-priimti daiktus, atliktus darbus, suteikti patarnavimus ir pan.

Parengtinėmis vadinamos sutartys, kurios sukuria šalių teises ir pareigas ateityje sudaryti tam tikrą sutartį numatytomis sąlygomis. Tai sutartis dėl sudarymo ateityje kitos sutarties, kuri tiesiogiai įpareigotų šalis atlikti tam tikrus veiksmus.Sutartys trečiojo asmens naudai

Tai tarp dviejų šalių sudaroma sutartis, pagal kurią įvykdyti prievolę turi teisę reikalauti tiek kreditorius, tiek ir sutartyje nurodytas trečiasis asmuo, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme arba sutartyje (CK-175 str.). Šioje sutartyje viena sutarties šalis išlygsta iš kitos šalies, kad iš sutarties atsiradusi prievolė būtų įvykdyta trečiajam asmeniui. Sutarties sudaryme trečiasis asmuo arba jo atstovas nedalyvauja, todėl trečiasis asmuo nėra sutarties šalimi. Tačiau jis ir nedalyvaudamas sudarant sutartis įgyja savarankišką teisę. Paprastai trečiasis asmuo jau nuo to momento, kai šalys sudaro sutartį, tiesiogiai įgyja iš sutarties teisę reikalauti jos vykdymo. Kartu trečiasis asmuo nėra įpareigotas priimti jam išlygtą teisę. Jis gali šia teise pasinaudoti, taip pat ir nuo jos atsisakyti.

CK 175 str. Nustato, kad reikalauti trečiojo asmens naudai sutartį vykdyti turi teisę kreditorius ir trečiasis asmuo. Jeigu trečiasis asmuo atsisako nuo sutartimi jam suteiktos teisės, tai sudaręs sutartį asmuo gali pasinaudoti šia teise, išskyrus atvejus, kada tai prieštarauja įstatymui, sutarčiai ir prievolės esmei.

Dauguma sutarčių sudaroma pačių sutarčių dalyvių naudai. Trečiojo asmens naudai sutartis nėra plačiai naudojama. Pavyzdžiui, ji sudaroma įnešant į taupomąją kasą indėlį sūnaus arba dukters vardu, sudarant gyvybės draudimo sutartį sutuoktinio naudai ir pan.Sutarties turinys

Sutarties svarbiausi elementai: 1) subjektas; 2) turinys; 3) forma.Sutarties turinys yra sudarytos sutarties sąlygų sistema. Sutarties

sąlygos nustato šalių teises ir pareigas, t.y. tam tikrą jų elgesį.Sutarties turinio sąlygos

Sutarties turinio sąlygas galima skirstyti į tris rūšis:

1) esmines arba būtinąsias;

2) įprastines;

3) atsitiktines.Esminės arba būtinosios yra tos sutarties turinio sąlygos, kurių nesant

sutartis laikoma nesudaryta. Taigi sutartis laikoma sudaryta tiktai šalims susitarus dėl visų esminių sąlygų. Jeigu šalys nesusitaria dėl bent vienos esminės sutarties sąlygos, sutartinė prievolė neatsiranda.

CK 168 str. nustato, kad esminės sutarties sąlygos gali būti nustatomos vienu iš trijų būdų.

Pirma - kai įstatymas pripažįsta esmines sąlygas.Antra - būtinos sąlygos tam tikros rūšies susitarimams.Trečia - visos sutarties sąlygos, dėl kurių vienos šalies pareiškimu turi

būti susitarta.Įprastinėmis vadinamos įstatymu nustatytos sąlygos, kurios dėl

sutarties sudarymo fakto tampa privalomos šalims. Nuo esminių sąlygų jos skiriasi tuo, kad dėl jų sutarties šalims susitarti nereikia. Sutarties galiojimas taip pat nepriklauso nuo to, ar šios įprastinės sąlygos nurodytos sutarties tekste. Laikoma, kad šalys, susitarusios dėl visų esminių sąlygų ir sudariusios sutartį, kartu susitarė dėl įprastinių sutarties sąlygų. Sudariusios sutartį, jos automatiškai tampa sudarytos sutarties turinio dalimi.

Atsitiktinėmis vadinamos šalių susitarimu nustatomos sąlygos, kurių įstatymas nereguliuoja arba nustato dispozicine (kai sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti sąlygas) forma. Jos nėra sutarčiai būtinos kaip esminės sutarties sąlygos. Be to, jos automatiškai neįtraukiamos į sutartį kaip įprastinės sąlygos. Šių sąlygų nebuvimas nedaro įtakos sutarties galiojimui. Kadangi šios sąlygos nustatomos šalių susitarimu, jos gali vienos šalies reikalavimu tapti ir esmine sutarties sąlyga.Sutarties sudarymas, jo stadijos, oferta, akceptas

Sutartis laikoma sudaryta tada, kai šalys (tam tikrais atvejais - reikalaujama forma) tarpusavyje susitaria dėl visų esminių punktų (CK - 168 str.). Sutartyje dalyvauja mažiausiai dvi šalys. Sutarties sudarymo procese yra dvi stadijos: vienos šalies pasiūlymas antrajai šaliai sudaryti sutartį (oferta) ir antrosios šalies pasiūlymo priėmimas (akceptas).Asmuo, kuris pateikia pasiūlymą vadinamas oferentu, o asmuo, kuris priima pasiūlymą - akceptantu.

Pasiūlymas sudaryti sutartį (oferta) privalo turėti du būtinus požymius. Pirma, pasiūlyme turi būti nurodytos esminės sąlygos, reikalingos sutarčiai. Antra, pasiūlymas turi būti nukreiptas apibrėžtam asmeniui. Pareiškimas dėl sutarties sudarymo, kuriame nėra nurodytų požymių, nelaikomas oferta.

Pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimas pripažįstamas akceptu tiktai tada, jeigu sutinkama su visomis pasiūlyme nurodytomis sąlygomis. Akceptanto sutikimas sudaryti sutartį kitokiomis, negu buvo pasiūlyta sąlygomis, pavyzdžiui, keičiant kainą, terminą ir pan., laikomas atsisakymu nuo pasiūlymo ir kartu nauju pasiūlymu sudaryti sutartį (CK - 173 str.).

Sutarties sudarymas pagal pasiūlymą, kuriame nurodytas arba ne terminas

atsakyti Įstatymas skiria sudarymo tvarką pagal pasiūlymą, kuriame

nurodytas terminas atsakyti ir kuriame nenurodytas terminas atsakyti.Kai pasiūloma sudaryti sutartį, nurodant terminą atsakyti, sutartis

laikoma sudaryta, kai pasiūlęs asmuo antrosios šalies atsakymą apie tai, kad ji pasiūlymą priėmė, gauna per šį terminą (CK – 170 str.). Šiais atvejais oferentas įpareigotas laukti atsakymo iki to laiko, kol pasibaigs nustatytas terminas.

Pavėluotas atsakymas į ofertą jokių teisinių padarinių nesukuria. Jį galima laikyti nauju pasiūlymu sudaryti sutartį, į kurį pradinis oferentas gali atsakyti arba neatsakyti. Jeigu akceptantas neatsako, tylėjimas laikomas atsisakymu sudaryti sutartį. Tačiau kitokie teisiniai padariniai atsiranda tada, jeigu iš pavėluotai gauto atsakymo, kuriuo sutinkama sudaryti sutartį, matyti, kad jis yra išsiųstas laiku. Šiuo atveju atsakymas laikomas pavėluotu tik tuo atveju, kada pasiūlęs asmuo tuojau praneša antrajai šaliai, kad atsakymas gautas pavėluotai. Toks pavėluotai gautas atsakymas yra naujas pasiūlymas sudaryti sutartį (CK – 172 str.)

Kada pasiūloma sudaryti sutartį nenurodant termino atsakyti, įstatymas skiria du sutarties sudarymo atvejus. Pirma, kai pasiūloma sutartį sudaryti žodžiu. Žodžiu gali būti pasiūlyta akivaizdoje esančiam asmeniui, taip pat telefonu arba kontrahento atstovui. Pasiūlius žodžiu, sutartis laikoma sudaryta tada, jeigu antroji šalis tuojau pareiškia pasiūliusiam asmeniui, kad ji tą pasiūlymą priima (CK – 171 str. 1 d.). Antra, kai pasiūloma sudaryti sutartį raštu. Pasiūlius raštu, sutartis laikoma sudaryta tada, jeigu atsakymas apie tai, kad pasiūlymas yra priimtas, gaunamas per numatytą laiką (CK – 171 str. 2 d.). Atsakymo laikas nustatomas atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, pavyzdžiui, šalis skiriantį atstumą, persiuntimo paštu laiką ir pan.

Oferta visada tam tikrą laikotarpį įpareigoja oferentą nesudaryti su trečiaisiais asmenimis sutarties. Kai pasiūloma sudaryti sutartį žodžiu, numatytas laikotarpis yra trumpas ir tęsiasi iki to laiko, kol pašnekovas atsakys į pasiūlymą. Kai pasiūloma sudaryti sutartį raštu, nenurodant termino, oferentas privalo nesudaryti sutarties su kitu asmeniu iki to laiko, kol raštas pateks pas akceptantą ir bus gautas atsakymas. Kai pasiūlyme nenurodytas terminas, per visą šį laikotarpį oferentas yra susijęs su savo pasiūlymu. Jeigu oferentas, nesulaukęs to laiko, kol pasibaigs nustatytas terminas atsakyti į pasiūlymą, sudaro sutartį su trečiuoju asmeniu, jis netenka galimybės įvykdyti sutartį pagal pradinę ofertą. Tada oferentas privalo atlyginti pagal pradinę ofertą akceptantui padarytus nuostolius.

Sutartis yra šalių susitarimas. Todėl sutartis laikoma sudaryta tada, kai oferentas gauna atsakymą, jog pasiūlymas priimtas. Sutarties sudarymo vieta laikoma toji vieta, kurioje oferentas gavo akceptą.Prievolių įvykdymasPrievolių įvykdymo sąvoka ir reikšmė

Prievolės įvykdymas – tai skolininko veiksmai, kuriuos atlikti arba susilaikyti nuo jų įpareigoja numatyta prievolėje subjektinė pareiga.

Pagal Lietuvos teisės doktriną ir Civilinį kodeksą, prievolės įvykdymo sąvoką galima apibūdinti šiais bruožais:

1) skolininkas subjektinės pareigos prievolėje įvykdymu patenkina kreditoriaus poreikius bei interesus. Tai sąlygoja prievolės įvykdymo principų esmę ir pobūdį;

2) prievolės įvykdymas yra juridinis faktas, kuris nutraukia subjektines kreditoriaus teises prievolėje ir sudaro pagrindą prievoliniams santykiams tarp šalių pasibaigti;

3) prievolės įvykdymas juridine prigimtimi yra teisėtas juridinis veiksmas, kurio teisiniai padariniai atsiranda priklausomai nuo to, kokių tikslų buvo siekiama, prievolės šalims sukuriant sau subjektines teises ir pareigas;

4) prievolės įvykdymas yra ne tik skolininko subjektinės pareigos įvykdymas, bet ir kreditoriaus subjektinės teisės įgyvendinimas, o prievolės įvykdymo priėmimas yra ne tik kreditoriaus teisė, bet ir pareiga;

5) prievolės įvykdymas yra tam tikra nuosekliai atliekamų skolininko ir kreditoriaus veiksmų sistema, t.y. tam tikra tvarka prievolės šalių savo subjektinių teisių ir subjektinių pareigų įgyvendinimas.

Prievolės įvykdymo principai 1. Tinkamo prievolės įvykdymo principas

Tinkamas prievolės įvykdymas – tai tokie skolininko veiksmai vykdant subjektinė savo pareigą prievolėje, kurie tiksliai atitinka prievolės sąlygas, t.y. pagal objektą, įvykdymo laiką, būdą, vietą bei kitus reikalavimus , kuriuos nustato įstatymas arba sutartis. Prievolės įvykdymas yra tinkamas, jeigu prievolė įvykdoma kreditoriui arba jo nurodytam asmeniui. Tinkamo prievolės įvykdymo reikalavimai išdėstyti CK-176 str. 1 d., kurioje nurodoma, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatyme ar sutartyje nurodytus reikalavimus, o jei tokių nėra – pagal įprastus reikalavimus.

Prievolės tinkamo įvykdymo principo esminius reikalavimus sudaro: a) prievolių įvykdymo kokybė, b) prievolės įvykdymo kiekis, c) prievolės įvykdymo terminai, d) prievolės įvykdymo vieta, e) prievolės įvykdymo būdas.

Prievolių įvykdymo kokybė. Kreditoriaus reikalavimai tinkamo įvykdymo kokybei – tai reikalavimai skolininkui dėl perduodamų daiktų kokybės, dėl kūrybinės veiklos rezultatų kokybės, dėl atliktų darbų kokybės ir pan.

Prievolės įvykdymo kiekis. Kreditoriaus reikalavimai dėl kiekio – tai reikalavimai skolininkui, kad įvykdydamas subjektinė pareigą, pateiktų, perduotų ir parduotų tokį kiekį atitinkamų daiktų, produkcijos, turto naudotis, kuris numatytas sutartyje.

Prievolės įvykdymo terminai. Kreditoriaus reikalavimai prievolės įvykdymo terminui – tai reikalavimas, kad prievolė būtų įvykdyta įstatyme arba sutartyje nustatytu terminu. CK 180 str. Nustato: jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, tai kreditorius turi teisę, bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nustatytas pareikalavimo momentu, tai skolininkas privalo ją įvykdyti per septynias dienas nuo kreditoriaus reikalavimo įvykdyti prievolę.

Kalbant apie prievolės įvykdymo terminus, atkreiptinas dėmesys į CK 181 str. Reikalavimą, jog skolininkas turi teisę įvykdyti prievolę prieš terminą, jeigu kitaip nenustatyta įstatymu, sutartimi ar pagal prievolės esmę.

Prievolės įvykdymo vieta. Prievolės įvykdymo vieta laikoma ta vieta, kuri nustatyta įstatyme, sutartyje ar pagal prievolės esmę. CK 183 str. 2 dalis nustato, kad jeigu prievolės vieta nenustatyta anksčiau minėtais būdais, tai prievolė turi būti įvykdyta :

1) prievolė perduoti nekilnojamąjį turtą, pvz., pastatą, butą, žemę ir kt. – jo buvimo vietoje;

2) fizinių asmenų piniginė prievolė – kreditoriaus gyvenamojoje vietoje jos atsiradimo momentu, o jeigu kreditorius prievolės įvykdymo metu ją pakeitė ir pranešė skolininkui – naujoje jo gyvenamojoje vietoje; visos išlaidos, susijusios su vietos įvykdymo pakeitimu, tenka kreditoriui;

3) visos kitos prievolės – skolininko gyvenamojoje vietoje, o jeigu skolininkas yra juridinis asmuo – jo buveinėje.

Prievolės įvykdymo būdas. Prievolės įvykdymo būdo sąvoka apima ne tik visos prievolės įvykdymą iš karto arba dalimis, bet ir produkcijos įpakavimą, taros pobūdžio nustatymą, kokia transporto rūšimi bus prievolės objektas pristatomas: su skolininko ar kreditoriaus palydovu ar be jo ir pan.Realus prievolių įvykdymo principas

Realaus prievolės įvykdymo principas reikalauja, kad skolininkas savo subjektinę pareigą prievolėje įvykdytų natūra, t.y. atliktų tokius veiksmus arba susilaikytų nuo jų atlikimo, kurie sudaro prievolės objektą, pavyzdžiui perduotų turtą, kuris sudaro prievolės objektą arba atliktų kitus veiksmus, kurių reikalauti turi teisę kreditorius.

Tai reiškia, kad kiekvienas tinkamas prievolės įvykdymas yra realus jos įvykdymas, bet ne kiekvienas realus įvykdymas yra tinkamas įvykdymas.Prievolės įvykdymo ekonomiškumo principas

Prievolių įvykdymo ekonomiškumo principas – tai įstatymo ar sutarties reikalavimas, kad šalys savo subjektines teises ir pareigas prievolėje įvykdytų kuo ekonomiškiau kiekvienai jos šaliai (CK 176 str. 2 dalis). Pavyzdžiui CK 376 str. 2 dalyje nustatyta: jeigu rangovas apie sąmatos perviršijimą užsakovo neįspėja, tai jis privalo atlikti darbą, nereikalaudamas atlyginti viršijančių sąmatą išlaidų.

4. Prievolės šalių bendradarbiavimo principasPrievolės šalių bendradarbiavimas – tai kreditoriaus ir skolininko

pareiga padėti vienas kitam tinkamai įvykdyti prievolę.Prievolės įvykdymo subjektai

Prievolės įvykdymo subjektai paprastai yra jos šalys – kreditorius ir skolininkas. Tačiau priklausomai nuo to, dėl kokio juridinio fakto prievolė atsirado, prievolės subjektas, kuriam turi būti įvykdyta prievolė, gali būti nustatytas sutartimi arba prievolė gali būti įvykdyta kreditoriaus nurodymu trečiajam asmeniui.Prievolės įvykdymas trečiojo asmens naudai

Sutartis trečiojo asmens naudai – tai susitarimas, pagal kurį jo šalys suteikia trečiajam asmeniui teisę reikalauti iš skolininko subjektinės pareigos įvykdymo jo naudai.Trečiojo asmens prievolės įvykdymas

Prievoliniuose santykiuose subjektinę skolininko pareigą paprastai įvykdo pats skolininkas, bet šią pareigą gali atlikti ir trečiasis asmuo. Pagrindai yra šie: 1) jei tai numato įstatymas; 2) jeigu trečiąjį asmenį sieja su viena iš šalių administracinis pavaldumas; 3) jeigu trečiąjį asmenį sieja su viena iš šalių atitinkama sutartis. Šių sutartinių prievolinių teisinių santykių ypatumas yra tas, kad trečiasis asmuo, įpareigotas įvykdyti prievolę, nėra prievolės šalis – skolininkas. Remiantis CK 232 str., jeigu prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai tretieji asmenys, kurie buvo įpareigoti ją vykdyti – atsako skolininkas, jeigu LR įstatymai nenumato, kad atsako tiesioginis vykdytojas.

Abišalių prievolinių pareigų įvykdymas

Abišalė – tokia prievolė, kurios kiekviena iš šalių kartu yra ir skolininkas, ir kreditorius viena kitos atžvilgiu. CK 182 str. nustatytas reikalavimas, kad abišalės prievolinės pareigos, atsiradusios iš sutarties, turi būti įvykdytos kartu, jeigu iš įstatymo, sutarties ar prievolės neišplaukia kitaip.Piniginės prievolės įvykdymas, sumokant skolą į depozitą

CK 184 str. reikalauja, kad piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos LR valiuta.

Piniginė prievolė – tai prievolė, pagal kurią skolininkas privalo perduoti kreditoriui nuosavybėn tam tikrą piniginių ženklų ar vertybinių popierių sumą.

Įstatymas, siekdamas apsaugoti skolininko teises ir teisėtus interesus vykdant subjektinę pareigą piniginėje prievolėje, nustatė, kad jis šią prievolę gali įvykdyti nustatytu terminu įnešdamas pinigus arba vertybinius popierius į notarinės kontoros depozitą. Notarinė kontora privalo pranešti apie tai kreditoriui. Tokie skolininko veiksmai laikomi tinkamu prievolės įvykdymu (CK 193 str.). Tokiu būdu įvykdžius piniginė prievolę, kreditorius netenka teisės reikalauti iš skolininko netesybų (baudų, delspinigių) bei atlyginti nuostolius dėl nesavalaikio prievolės įvykdymo.Prievolių įvykdymo užtikrinimas. Prievolės įvykdymo užtikrinimo sąvoka ir rūšys

Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai įstatymu ar sutartimi nustatyta papildoma prievolė prie pagrindinės prievolės, kaip skolininko civilinė turtinė atsakomybė už pagrindinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą.

CK 194 str. nustatė kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas šiais būdais:

a) netesybos (bauda, delspinigiai);b) įkeitimas;c) ipoteka;d) laidavimas;e) rankpinigiai;f) garantija.

Netesybos

CK 195 str. 1 dalis netesybų sąvoką apibrėžia kaip įstatyme ar sutartyje nustatytą pinigų sumą, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, jeigu, konkrečiai imant, praleistas prievolei įvykdyti terminas.

Netesybos (bauda, delspinigiai) skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę, nes skolininkas, sumokėjęs netesybas, neatleidžiamas nuo prievolės įvykdymo natūra, išskyrus įstatymu arba sutartimi numatytus atvejus.

Netesybos (bauda) – tai iš anksto įstatymu arba sutartimi nustatyta tvirta pinigų suma arba procentinis dydis nuo pažeistos prievolės sumos, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui.

Netesybos (delspinigiai) – tai įstatymu arba sutartimi nustatyta pinigų suma, kuri nustatoma procentiniu dydžiu nuo laiku neįvykdytos prievolės sumos ir mokama už kiekvieną praleistą dieną ar kitą nustatytą laiko tarpą, pvz., dieną, dekadą, savaitę, mėnesį.

Pagal atsiradimo teisinį pagrindą :1) netesybos (bauda, delspinigiai) pagal įstatymą;2) netesybos (bauda, delspinigiai) pagal sutartį.

CK 196 str. reikalauja, kad susitarimas dėl netesybų (baudos, delspinigių) turi būti sudaromas rašytine forma. Rašytinės formos nesilaikymas susitarimą dėl netesybų (baudos, delspinigių) daro negaliojantį.

CK 197 str. numato, kad netesybos (bauda, delspinigiai) teismo gali būti sumažinti. Teismas, spręsdamas ginčą tarp prievolės šalių dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo, atsižvelgdamas į netesybų dydį palyginus su nuostoliais, kiek skolininkas įvykdė prievoles, dalyvaujančių prievolėje fizinių asmenų turtinę padėtį, taip pat kitokį dėmesio vertą kreditoriaus interesą, gali sumažinti išieškomų netesybų (baudų, delspinigių) dydį, bet negali skolininko visiškai atleisti nuo jų sumokėjimo. Įstatymas tokios teisės teismui nesuteikia.

Netesybų (baudų, delspinigių) rūšysGaliojantys civiliniai įstatymai nustatė keturias netesybų rūšis (CK

228str.):1) įskaitinės netesybos (baudos delspinigiai) yra tokios, kai už

prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą yra nustatytos netesybos (bauda, delspinigiai). Dėl to susidarę kreditoriui nuostoliai atlyginami tik tiek, kiek jų nepadengia išieškotos netesybos (bauda, delspinigiai) (CK 228 str. 1 dalis).

2) išimtinės netesybos (baudos, delspinigiai) yra tokios, kai už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą leidžiama iš skolininko išieškoti netesybas (baudą, delspinigius), bet negalima išieškoti nuostolių (CK 228 str. 2 dalis).

3) baudinės netesybos (baudos, delspinigiai) yra tokios, kai už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą leidžiama iš išieškoti iš skolininko ne tik netesybas (baudą, delspinigius), bet ir nuostolius, kurie susidarė kreditoriui dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

4) alternatyvinės netesybos (bauda, delspinigiai) yra tokios, kai kreditoriaus pasirinkimu gali būti išieškomos arba netesybos (bauda, delspinigiai), arba nuostoliai. Šios netesybos kartais juridinėje literatūroje vadinamos įkainuojamosiomis netesybomis (bauda, delspinigiais).

Įkeitimas, jo rūšys

Įkeitimas – tai kreditoriaus (įkaito turėtojo) teisė, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius, išskyrus išimtis, nurodomas LR įstatymuose (CK 198 str.). Įkeitimas atsiranda pagal įstatymą arba sutartį

(CK 198 str. 2 dalis). Įkeitimo teisė paprastai atsiranda iš įkeitimo sutarties sudarymo.

CK 205 str. nustatė, kad įkeitimo teisė įkaito turėtojui atsiranda, priklausomai nuo turto pobūdžio, nuo šio momento:

1) nekilnojamo turto atžvilgiu – kai notariškai sudaryta sutartis įregistruojama;

2) kitam turtui – kai pastarasis perduodamas įkaito turėtojui;3) turtui, kuris pagal įstatymą ar sutartį neturi būti perduodamas –

nuo įkeitimo sutarties sudarymo.Įkeitimo sutartis – tai susitarimas kreditoriaus su skolininku arba

trečiuoju asmeniu, kuris įkeičia turtą kreditoriaus reikalavimams užtikrinti už skolininką.

Įkeitimo sutarties šalys: kreditorius (įkaito turėtojas) – asmuo, kuris savo reikalavimus skolininkui užtikrina pastarojo įkeistu turtu; skolininkas (įkaito davėjas) – asmuo, kuris įkeičia savo turtą, kad užtikrintų būsimus kreditoriaus reikalavimus. Įkaito davėju gali būti tik įkeičiamo turto savininkas arba valdantis įkeičiamą turtą patikėjimo teise. Šis reikalavimas taikytinas įkaito davėjui ir tada, kai juo yra trečiasis asmuo.

CK 201 str. nustatė, kad įkeitimo dalyku gali būti bet koks turtas, išskyrus tokį, į kurį pagal LR įstatymus negalima nukreipti išieškojimo.

Įkeičiamas turtas gali būti klasifikuojamas taip:1) nekilnojamasis turtas – juo paprastai laikomi tokie daiktai, kurie

yra susiję su žeme ir kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei esmės ir iš esmės nesumažinus jų vertės;

2) kilnojamasis turtas – turtas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės nesumažinus jo vertės ar be didelės žalos jo paskirčiai.

Įkeičiamo turto klasifikacija į nekilnojamą ir kilnojamą turtą įkeitimo teisėje reikšmė ta, kad paprastai įkeitimo teisė į nekilnojamą turtą atsiranda nuo sutarties dėl nekilnojamo turto perleidimo įregistravimo valstybinės registracijos institucijose (CK 205 ir 255 str.), o kilnojamam turtui ši teisė atsiranda nuo turto perdavimo arba įkeitimo sutarties sudarymo momento.

Įkeitimo sutarties turinys – tai veiksmai, kuriuos šalys privalo atlikti, vykdydamos subjektines teises ir pareigas prievolėje. CK 202 str. nurodo, kad šioje sutartyje turi būti nurodyta: įkaito davėjo ir įkaito turėtojo pavadinimas ir gyvenamoji vieta (buveinė), įkeičiamojo turto aprašymas, įkainavimas ir buvimo vieta, įkeitimu užtikrintos prievolės esmė, dydis ir įvykdymo terminas.

CK 206 str. numato šias įkaito turėtojo pareigas:1) privalo turtą tinkamai saugoti;2) atsakyti už turto išsaugojimą, jeigu neįrodo, jog turtas prarastas

arba sugedo ne dėl jo kaltės;3) įkaito turėtojas neturi teisės naudotis įkeistu turtu, jeigu kitaip

nenumato įstatymas, sutartis.Įkaito turėtojas yra teisėtas turto valdytojas.Skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius įkeitimu užtikrintą

prievolę, kreditorius savo reikalavimus pirmumo teise patenkina iš įkeistojo turto.

Prievolės atsiranda iš įkeitimo sutarties ir bendrų prievolių pasibaigimo pagrindų. CK 210 str. numatyti papildomi jos pasibaigimo pagrindai:

1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;2) žuvus įkeistam turtui;3) įkaito turėtojui įgijus į įkeistą turtą nuosavybės teisę arba

patikėjimo teisę;4) įkeistąjį turtą pardavus priverstine tvarka;5) jeigu įkeistojo turto numatyta valstybinė registracija, įkeitimo

teisės pasibaigimas suinteresuoto asmens reikalavimu turi būti atžymėtas valstybinės institucijos registre, kuriame buvo įregistruota to turto įkeitimo sutartis.

. LaidavimasLaidavimas – tai sutartis, pagal kurią laiduotojas įsipareigoja atsakyti

kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies (CK 212 str.).

Laidavimo atsiradimo juridinį pagrindą sudaro sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo sutinka būti kreditoriui laiduotoju už skolininką. Laiduotoju gali būti vienas asmuo ar keli, tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Juridiniai asmenys gali būti laiduotojais, jeigu jų įstatai (nuostatai) tai nedraudžia.

Sutartis turi būti sudaroma rašytine forma, o jeigu šis reikalavimas pažeidžiamas, ji negalioja (CK 213 str.).

Laidavimo sutarties turinį sudaro jos šalių teisės ir pareigos.Kreditorius pagal laidavimo sutartį turi šias pagrindines teises:1) kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko arba laiduotojo

prievolės įvykdymo;2) kreditoriaus atžvilgiu skolininkas ir laiduotojas yra solidarūs

skolininkai;3) kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą skolininkui,

laiduotojui arba abiem kartu;4) laiduotojui patenkinus kreditoriaus reikalavimą, pastarasis

privalo perduoti laiduotojui visus dokumentus, patvirtinančius reikalavimus skolininkui (CK 216 str.).

Laiduotojo teisės ir pareigos yra šios:1) jeigu skolininkas neįvykdo prievolės, kreditorius pareiškia

ieškinį laiduotojui, kuris privalo į bylą įtraukti skolininką, kad pastarasis galėtų pateikti atsikirtimus kreditoriaus reikalavimams;

2) laiduotojas turi teisę pareikšti prieš kreditoriaus reikalavimus visus atsikirtimus, kuriuos galėtų pareikšti skolininkas net ir prieš jo valią;

3) jeigu laiduotojas neįvykdo šios pareigos, skolininkas turi teisę pareikšti prieš atgręžtinį laiduotojo reikalavimą visus atsikirtimus, kuriuos turėjo prieš kreditorių;

4) jeigu skolininkas įvykdė prievolę kreditoriui, nežinodamas, kad ją įvykdė laiduotojas, jis gali prieš laiduotoją pareikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo prieš kreditorių (CK215 str.).

CK 218 str. numatė šiuos laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės kreditoriui pagrindus:1) kreditoriui atsisakius nuo priklausančios jam pirmenybės teisės

patenkinti jo reikalavimą;2) kreditoriui atsisakius nuo kito jo naudai nustatyto prievolės

užtikrinimo.Laidavimas paprastai pasibaigia skolininkui įvykdžius laidavimu

užtikrintą prievolę. Laiduotojui įvykdžius prievolė už skolininką, jo prievoliniai santykiai su kreditoriumi pasibaigia, t.y. pasibaigia laidavimas. Tačiau laiduotojas tada tampa kreditoriumi skolininko atžvilgiu.

Laiduotojo atsakomybė kreditoriui pasibaigia šiais atvejais:1) pasibaigus laidavimu užtikrintai prievolei, t.y. ją įvykdžius

skolininkui arba laiduotojui;2) kreditoriui per tris mėnesius nepareiškus laiduotojui ieškinio nuo

prievolės įvykdymo termino suėjimo dienos;3) kai prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas

pareikalavimo momentu, suėjus vieneriems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos (CK 219 str.).

GarantijosCK 220 str. “garantija laikoma įstatymuose ar sutartyje numatyta

vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo-skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Garanto atsakomybė yra subsidiarinė.”

Išvados:1) garantu gali būti kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo pagal

įstatymą ar sutartį;2) garantas, įvykdęs asmens skolininko prievolę kreditoriui,

atitinkamai turi atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui;3) garanto atsakomybė kreditoriui yra subsidiarinė, t.y. jis privalo

dažniausiai įvykdyti prievolę iki galo arba tik tą dalį, kurios neįvykdė skolininkas;

4) garantijos atsiradimo teisinis pagrindas yra įstatymas arba sutartis.

CK 221 str. reikalauja, kad garantijos sutartis turi būti sudaroma rašytine forma, o rašytinės formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančia.

RankpinigiaiRankpinigiai – tai pinigų suma, kurią viena iš susitariančių šalių

duoda pagal sutartį priklausančių iš jos mokėjimų sąskaita antrajai šaliai sutarties sudarymui įrodyti ir jos vykdymui užtikrinti (CK 222 str.).

Prievoliniuose santykiuose, kurie atsiranda dėl rankpinigių sutarties sudarymo, dalyvauja dvi šalys:

1) rankpinigių davėjas – kreditorius;2) rankpinigių gavėjas – skolininkas.Pagal CK 222 str. rankpinigių davėju ir gavėju gali būti fiziniai ir

juridiniai asmenys, nes įstatymas šios sutarties šalių pagal subjektus neriboja. CK 223 str. reikalauja, kad sutartis dėl rankpinigių, nepriklausomai nuo perduodamos pinigų sumos, turi būti sudaroma rašytine forma. Tokioje sutartyje turi būti būtinai įrašyta, kad perduodama pinigų suma yra rankpinigiai. Nesant tokio įrašo sutartyje, ši pinigų suma yra vertinama kaip avansas.

Rankpinigiai pagal savo juridinę reikšmę atlieka šias juridines funkcijas:

1) įrodomąją – rankpinigių sumokėjimas įrodo, kad tarp jų davėjo ir gavėjo yra sudaryta arba bus ateityje sudaryta sutartis;

2) mokamąją – perduota rankpinigių suma įskaitoma pagal sutartį priklausančių mokėjimų sumai;

3) užtikrinamąją – kai davusi rankpinigius sutarties šalis neįvykdo prievolės, užtikrintos rankpinigiais, ji netenka teisės juos išieškoti iš rankpinigių gavėjo, o kai gavusi rankpinigius šalis neįvykdo prievolės, jai atsiranda pareiga sumokėti davusiai juos šaliai dvigubą sumą (CK 224 str.).

Atsakomybė už civilinių teisių ir pareigų pažeidimąCivilinės teisinės atsakomybės sąvoka

Atsakomybė – prievolė atlyginti žalą arba nuostolius, sumokėti netesybas. Civilinei teisinei atsakomybei būdinga tai, kad ji yra viena iš įstatymu ar sutartimi nustatytų sankcijų; jos atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas; ji pasireiškia teisės pažeidėjui nenaudingomis (neigiamomis) turtinėmis pasekmėmis, dažniausiai turto sumažėjimu dėl žalos, nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo; ji yra papildoma arba nauja prievolė, kuri nėra pažeisto teisinio santykio elementu; ji įgyvendinama valstybės prievarta arba jos taikymo galimybe.

Civilinės atsakomybės sąlygosCivilinė atsakomybė atsiranda dėl civilinės subjektinės teisės

pažeidimo, tačiau tik esant tam tikroms sąlygoms. Teisės teorijoje keturios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos:

1) teisės pažeidimu turi būti padaryta žala arba nuostoliai;2) priešingas teisei skolininko elgesys;3) priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko (teisės

pažeidėjo) veiksmų ir žalos arba nuostolių;4) skolininko (teisės pažeidėjo) kaltė.

Žalos ir nuostolių padarymasTai reiškia, kad atsakomybė gali būti taikoma tik tada, kai teisės

pažeidėjas, neįvykdydamas arba netinkamai įvykdydamas prievolę, padaro

turtinę žalą. Kreditorius privalo įrodyti, kad skolininkas neįvykdė arba netinkamai įvykdė prievolę, tuo padarydamas žalą arba nuostolius.

Priešingas teisei skolininko elgesysTai toks asmenų elgesys, kuris pažeidžia civilinės teisės normas, o kai

įstatyme nėra numatyti veiksmai – pažeidžia bendrus civilinių įstatymų pradmenis.

Priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko veiksmų ir žalos arba nuostolių

Atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko veiksmų ir žalos arba nuostolių. Tai tiesiogiai išplaukia iš įstatymo, kuris nustato, kad prievolės neįvykdęs skolininkas privalo atlyginti nuostolius (CK 227 str. 1 dalis). Asmuo, padaręs žalą privalo ją atlyginti (CK 483 str. 1 dalis). Todėl teismas, kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra priežastinis ryšys tarp skolininko neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kreditoriaus nuostolių (žalos).

KaltėKaltė yra asmens psichinis santykis su jo priešingu teisei veiksmu

arba neveikimu ir dėl to atsiradusiu rezultatu. CK 231 str. numatytos dvi kaltės formos: tyčia ir neatsargumas.

Tyčia yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad jo elgesys priešingas teisei ir dėl to gali atsirasti neigiamos pasekmės ir jų siekia arba sąmoningai leidžia šioms pasekmėms atsirasti.

Neatsargumas yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad jo veikimas ar neveikimas gali sukelti neigiamas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikisi jų išvengti arba nenumato savo elgesio pasekmių, nors turi ir gali jas numatyti.

Skolininko atleidimo nuo atsakomybės pagrindai. Atsitiktinumas. Nenugalima jėga.

Paprastai skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu prievolė neįvykdoma arba netinkamai įvykdoma dėl atsitiktinumo, nenugalimos jėgos arba kreditoriaus kaltės. Šie juridiniai faktai kliudo skolininkui įvykdyti prievolę, todėl jie vadinami negalimumu įvykdyti prievolę. Civilinė teisė skiria paprastą atsitiktinumą ir kvalifikuotą atsitiktinumą (nenugalimą jėgą).

Atsitiktinumas – tai nekaltas kito asmens teisių ir įstatymo saugomų interesų pažeidimas. Skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, nes jo veiksmuose nėra kaltės.

Nenugalima jėga (kvalifikuotas atsitiktinumas) – tai nepaprastas įvykis, kuriam esamomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (CK 88 str.). Tai ypatingos, nepaprastos aplinkybės.

Civilinės atsakomybės pagrindinės rūšysSutartinė atsakomybėCivilinė atsakomybė, atsirandanti pažeidus jau esamos prievolės

subjektinę teisę (pvz. iš įvairių sandorių), sąlyginai vadinama sutartine atsakomybe. Pažeidus jau susidariusius prievolinius santykius, t.y. sutartinės atsakomybės atveju, taikomi bendri civilinės atsakomybės nuostatai (CK 225-237 str.).

Nesutartinė atsakomybėCivilinė atsakomybė gali atsirasti ir nesant prievolinių teisinių

santykių (prievolės). Tokiais atvejais atsiradusi civilinė atsakomybė sąlyginai vadinama nesutartine atsakomybe. Nesutartinės atsakomybės taikymo sąlygas ir jos dydį nustato tiktai įstatymai. Prievolinės subjektinės teisės pažeidžiamos, kai neįvykdytos pareigos. Neįvykdyta prievolė yra tada, kai skolininkas visiškai neįvykdė tų veiksmų, kurie sudaro prievolės turinį. Netinkamai įvykdyta prievolė yra tada, kai jos įvykdymas neatitinka tam tikrų sutarties sąlygų.

Dalinė atsakomybėCivilinėje teisėje daline vadinama atsakomybė, taikoma dviem arba

daugiau asmenų, kurių kiekvienas atsako kreditoriui lygiomis dalimis. Esant dalinei prievolei, kiekvienam iš skolininkų taikoma dalinė atsakomybė. Kadangi kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti tiktai savo prievolės dalį, jis privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jam tenkančios prievolės dalies neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta, kad atskirų bendraskolių dalys yra nelygios, tai laikoma, kad visų jų dalys lygios (CK 187 str.).

Solidarinė atsakomybėSolidarine vadinama atsakomybė dviejų ir daugiau asmenų, iš kurių

kiekvienas atsako kreditoriui visa prievole. Esant solidarinei atsakomybei, kreditorius gali reikalauti iš visų bendraskolininkų ir iš bet kurio jų atskirai įvykdyti tiek visą prievolę, tiek ir bet kurią jos dalį. Taip pat kreditorius savo nuožiūra gali prievolės neįvykdymu arba netinkamu įvykdymu padarytus nuostolius reikalauti iš visų bendraskolininkų ir iš bet kurio jų atskirai, tiek visus jo nuostolius, tiek ir jų dalį. Jeigu visi nuostoliai išieškomi iš vieno skolininko, šis turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolininkų lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį (CK 190 str.).

Subsidiarinė atsakomybėCivilinėje teisėje pagrindine vadinama atsakomybė asmens

(skolininko, žalą padariusio asmens), kuri atsiranda pagal įstatymą. Greta pagrindinės atsakomybės, įstatymo arba sutartyje numatytais atvejais gali būti subsidiarinė (papildoma) atsakomybė. Jai būdingi šie požymiai:

1) subsidiarinė atsakomybė atsiranda tiktai tiesiogiai įstatymu arba sutartimi numatytais atvejais;

2) papildoma atsakomybė taikoma tiktai esant pagrindinei atsakomybei;

3) papildoma atsakomybė taikoma asmenims, kurie neatsako pagal pagrindinę prievolę;

4) papildomos atsakomybė dydis negali viršyti pagrindinės atsakomybės dydžio;

5) papildomos atsakomybės taikymas gali būti ribojamas įstatymu, sutartimi.

Atsakomybė ir sankcija

Civilinės teisės moksle pabrėžiama, kad ne bet kuri teisės normoje nustatyta sankcija (prievarta) yra civilinė teisinė atsakomybė. Atsakomybė yra sankcija už teisės pažeidimą, bet sankcija ne visada yra atsakomybė. Civilinė atsakomybė yra tokia sankcija, kuri sukelia teisės pažeidėjui tam tikrą turto netekimą arba sumažėjimą. Tai rodo, kad civilinė atsakomybė yra tiktai viena sankcijos rūšių.Prievolių pasibaigimas

Prievolių pasibaigimo pagrindaiVisi prievolių pasibaigimo pagrindai skirstomi į dvi grupes:1) prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių,

kurie priklauso nuo šalių valios;2) prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių,

kurie nepriklauso nuo šalių valios.Prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių, kurie priklauso nuo šalių valiosPrievolės pasibaigimas įvykdymu – tai prievolės šalių – skolininko ir

kreditoriaus – veiksmai arba susilaikymas nuo tokių veiksmų, kurie turi būti atlikti pagal įstatymo, poįstatyminio teisės akto, sutarties reikalavimus, o jeigu tokių nėra, pagal paprastai reiškiamus reikalavimus tokios rūšies prievolei įvykdyti (CK 244 str.). Paprastai prievolė pasibaigia tinkamai ją įvykdžius. Netinkamas prievolės įvykdymas taip pat gali būti jos pasibaigimo pagrindas. Bet tada gali atsirasti papildoma prievolė, kurios esmę sudaro tai, kad kreditorius įgyja teisę reikalauti netesybų, nuostolių atlyginimo ir reikalauti tinkamo įvykdymo. CK 244 str. 2 ir 3 dalyse nustatytas reikalavimas, kad kreditorius, priėmęs įvykdymą, privalo skolininkui išduoti dokumentą, patvirtinantį viso ar dalies prievolės įvykdymą.

Prievolės pasibaigimas įskaitymu. CK 245 str. nustato prievolės pasibaigimo įskaitymu sąlygas.

1) Kreditoriaus ir skolininko reikalavimai vienas kitam turi būti priešpriešiniai. Tokių prievolinių teisinių santykių esmė ta, kad pagal vieną reikalavimą šalis yra kreditorius skolininkui, o pagal kitą – ji yra skolininkas kreditoriui.

2) Priešpriešiniai reikalavimai kreditoriaus skolininkui ir skolininko kreditoriui turi būti vienarūšiai, t.y. abiejų priešpriešinių reikalavimų objektai apibrėžti tais pačiais rūšiniais požymiais.

3) Pagal kiekvieną priešpriešinį vienarūšį reikalavimą turi būti suėjęs vykdymo terminas, kuris gali būti apibrėžtas konkrečia data, įvykiu, pareikalavimo momentu, arba kurio terminas nenurodytas.

Jeigu prievolės šalių priešpriešiniai reikalavimai atitinka nurodytas sąlygas, įskaitymui užtenka vienos šalies pareiškimo (CK 245 str. 2 dalis).

Pagal CK 246 str. neleidžiama įskaityti:1) reikalavimų, kurių ieškininės senaties terminas yra pasibaigęs;2) reikalavimų atlyginti žalą, kilusią dėl sveikatos sužalojimo ar

gyvybės atėmimo;3) reikalavimų, kilusių iš sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga

išlaikyti iki gyvos galvos;4) kitokių reikalavimų – įstatymo numatytais atvejais.Prievolės pasibaigimas šalių susitarimu. CK 249 str. nustatė, kad

prievolė pasibaigia šalių susitarimu, konkrečiai, susitarimu pakeisti vieną prievolė kita tarp tų pačių asmenų. Tai šalių atleidimas viena kitos nuo subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo. Kad prievolės šalys galėtų pakeisti vieną prievolę kita, reikalingos šios sąlygos:

1) susitarimas dėl vienos prievolės pakeitimo kita turi būti sudarytas tarp tų pačių prievolės šalių;

2) esama prievolė galiotų ir būtų neįvykdyta;3) nauja prievolė galiotų ir skirtųsi nuo pirminės prievolės.Prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų, nepriklausančių nuo

šalių valiosPrievolės pasibaigimas dėl tokių juridinių faktų, juridinių sudėčių,

kurios nepriklauso nuo šalių valios, įstatyme ir juridinėje literatūroje vadinamas negalimumu ją įvykdyti (CK251 str.). Kad prievolė pasibaigtų negalėjimu ją įvykdyti, reikia dviejų sąlygų:

1) kad juridinis faktas arba jų sudėtis atsirastų po prievolinių santykių, susidariusių tarp šalių;

2) kad juridiniai faktai arba jų sudėtis, už kuriuos skolininkas neatsako, sukeltų įvykdymo negalimumą (CK 231 str.).

Prievolės pasibaigimas šalių sutapimu viename asmenyje. CK 248 str. numato, kad prievolė pasibaigia skolininko ir kreditoriaus sutapimu viename asmenyje. Prievolės šalių sutapimas viename asmenyje galimas tada, kai abi prievolės šalys yra juridiniai asmenys.

Prievolės pasibaigimas mirus fiziniam asmeniui. CK 252 str. 1 ir 2 dalys nustato, kad prievolė pasibaigia mirus skolininkui arba kreditoriui, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui, arba jeigu įvykdymas buvo skiriamas asmeniškai kreditoriui.

Prievolės pasibaigimas likvidavus juridinį asmenį. CK 252 str. 3 dalis nustato, kad prievolė pasibaigia likvidavus juridinį asmenį (skolininką ar kreditorių).