1

DZESE

Pro Dzesikos Tomas akis nepraslydo ironiska aplinkybe, kad ge-

riausi^ turets^ darb^ j i prarado del deimanto. I r tik todel, kad jo nepa-

voge.

Ponq Riterii^ vasarnamj Dzese su Natalija tvarke beveik trejus

metus, nuo tada, kai Bicfronto kempingas tapo rojaus kampelio ir

statybvietes misiniu. Nuo ani^ laikq, kai statybq vykdytojai uztikri-

no, es^ vietinems seimoms bus leista plaukioti baseine, ir garantavo,

kad didelis aukstos klases gyvenamq^jq namq rajonas suteiks naudos

pajurio miestukui, uzuot issiurb^s jo gyvybes likucius. Riteriai nie-

kuo nesiskyre nuo ki tq poilsiautojq. Kar tu su vaikais atvykdavo kone

kiekvien^ savaitgalj. Ponia Riter cia viesedavo per visas atostogas, tuo

metu jos sutuoktinis paprastai likdavo Londone; didzi^j^ laiko dalj

jie praleisdavo ispuoseletame papludimio ruoze, o miestelyje pasiro-

dydavo tik tam, kad savo vienaturj pripildytq dyzelinu arba uzgrustq

prekybos centre jsigytais produktais. „Farrow and B a l l " dazais nuspal-

vint£^ erdvq bust^ su keturiais miegamaisiais Dzese ir Natalija valydavo

du kartus per savait^, seimininkams cia apsistojus, arba vien^ sykj,

jeigu pastatas stovedavo tuscias.

Buvo balandzio menuo, ir aptikti tusti sulciq pakeliai bei dregni

ranksluosciai bylojo, kad Riteriai namuose. Natalija vale prie miega-

mojo prijungtE^ vonios kambarj, o Dzese keite patalyn^ ir niuniavimu

pritare melodijai, sklindanciai is radijo imtuvo, kurj jos nesiodavosi \

7

darbo vietas. Papurciusi pukinj uzvalkal^ Dzese isgirdo pokstelejimq,

panasq j pneumatinio ginklo suvj. Tokius garsus lengvai atpazinda-

vo, nes j q prisiklausydavo savo gyvenamajame kvartale. Taciau dr^siai

galejo lazintis is pinigq, kad Bicfronte pneumatiniq sautuvq niekas

neturejo.

Jos zvilgsnj patrauke ant grindq tviskantis daikciukas. Dzese pri-

ejo prie lango, pasilenke ir smiliumi bei nyksciu sueme deimantinj

auskar^. Iskele j j priesais svies^ ir patrauke link kitq durq, prie k lu-

pomis voni^ blizginancios Natalijos, kurios liemeneles petnesel^ jau

remino tamsios prakaito gijos. Rytas buvo ilgas.

— Pazvelk.

Nata atsistojo skersakiuodama.

— Kas cia?

— Deimantas. Nusirito nuo paklodes.

— Vargu ar tikras. Ziurek, koks didelis.

Dzesei sukiojant juvelyrinj dirbinj tarp pirstq, abi jdemiai j{ pa-tyrinejo.

— Zinant, kiek pinigq jie turi, Liza Riter nenesiotq briliantq

imitacijos. Deimantai gali jpjauti stikl^, teisingai? — j i surizikavo aus-

karu perbraukti lango pakrasciu.

— Puiki mintis, Dzese. T^sk, k^ pradejusi, kol iskris stiklas, — Na­

talija atsitiese, po ciaupu nuskalavo skudurelj. — Svarbiausia, kur kitas?

Jiedvi iskrate patalyn^, apieskojo palovj, kruopsciai panarse rus-

vai gelsvo, storo kilimo gelmes, ropodamos visomis keturiomis tarsi

zmogzudystes vietq sukuojantys policininkai. Galiausiai Dzese dirste-

lejo i savo rankinj laikrodj. Jos susizvalge ir atsiduso.

Vienas auskaras. Is esmes, pats baisiausias kosmaras.

Antai k^ joms pasitaike aptikti, kai vale kitq zmoniq namus:

• Dirbtinius dantis.

• Pasprukusi^ juros kiaulyt(j.

8

• Seniai pamestq vestuvinj zied^ (uz tai jos gavo sokoladi-

niq saldainiq deiutq).

• Kl i fo Ricardo fotografij^ su autografu ( jokiq saldainiq;

savininkas issigyne k^ nors zinqs apie nuotrauk^.

• Grynqjq. Ne smulkm^, o penkiasdesimtiniq pi ln^ zals-

vai melsv^ pinigin^, uzkritusi^ uz komodos. Ka i Dze­

se j ^ atidave klientei — poniai Linder, kuri vasar^ tris

menesius nuomojosi ketvirtuoju numeriu pazymet^

Bicfronto nam^, — toji paziurejo j radinj siek tiek nu-

stebusi. „As vis svarsciau, kur j i prapuole", — tare ir

paslepe pinigin^ kiseneje, jsimete j ^ kuo ramiausiai, ta-

rytum plaukq segtuk^ arba nuotolinio valdymo pultelj.

Neskaitant jtxros kiaulyciq, rasti vertingq daiktq anaiptol nebuvo

taip saunu, kaip galetq pasirodyti. Del vieno auskaro arba susneles pa-

laidq kupiurq pelnydavai klientq snairavimq ir jtarius zvilgsnius, kurie

liudydavo, kad zmones spelioja, ar tik tu nepasisavinai likusiq dalykq.

Ponas Riteris neabejotinai nuspr^s, kad kit^ auskar^ pasiglemze Dzese

su Natalija. Jis buvo toks zmogus, kuris priversdavo valytojas pasijusti

kaltomis vien todel, kad jos uzklydo [ nam^. Bent jau tomis dienomis,

kai teikdavosi atkreipti j jas demesj.

— Na, kq darysime?

Natalija jau maige pukin? antklod?, pasirengusi nesti j ^ j skalbi-

mo masin^.

— Padekime j j ant tualetinio staliuko. Kartu su prierasu, kad

antro auskaro neradome, — neretai baigusios darbus jos palikdavo

rastelius ir informuodavo, k̂ ^ konkreciai nuveike. Arba mandagiai pri-

mindavo apie nesumoket^ atlygj. — Juk tai tiesa.

— Galbut pridurti, kad ispurteme vis^ patalyn^?

— Koks skirtumas. T i k nenoreciau, kad seimininke mus laikytq

vagisemis.

9

Dzese baige rasyti ir popieriaus lapelj atsargiai prislege auskaru.

— Galimas daiktas, ponia Riter vien^ issaugojo. Ir turbut apsi-

dziaugs, kad radome kit£ .̂

Natos veid^ perkreipe grimasa, bylojanti, kad Dzese bando

jzvelgti sviesi^jj^ branduolines apokalipses pus^.

— Jei mano lovoje guletq briliantas, dydzio sulig akies obuoliu,

tikrai j j pajusciau, — Natalija nutrenke nesvarius skalbinius uz mie-

gamojo durt^. — gi, kol keisiu vaikq patalyn^, issiurbk koridoriq.

Jeigu greitai apsisuksime, pas Gordonus nusigausime pries pus^ vie-

nuoliktos.

Natalija Benson ir Dzesika Tomas kartu darbavosi ketverius me­

tus, drauge triusdavo kiekvien^ siokiadienj, ant nediduko balto j q fur-

gono sono puikavosi ne itin jkvepiantis bendros veiklos pavadinimas

„Benson & Tomas valymo paslaugos". Po juo Natalija trafaretu buvo

uzrasiusi: „Siek tiek nesvaru? Gal pagelbeti?", kol po dviejti menesiq

Dzese pastebejo, kad puse sulaukiamii skambucii^ neturi nieko bendra

su namq rvarkymu.

Pastaruoju metu dazniausiai tekdavo pluseti Bicfronte. Mieste-

lio gyventojai stokojo pinigq — arba noro, — todel valytojas samdy-

davosi nebent apylinkes gydytojai, advokatai arba pavieniai klientai,

tokie kaip ponia Hamfri , del artrito negalinti uzsiimti ruosa pati. J i

priklause toms senutems, kurioms, neskaitant dievobaimingumo, la-

biausiai rupejo svara, o gyvenimo vert? kitados apibrezdavo iskrakmo-

lytos uzuolaidos ir i k i blizgesio nusveisti, laukujq durq l ink vedantys

laipteliai. Retsykiais Natalijai ir Dzesei kildavo jtarimq, kad del vienos

valandos, kur i^ pas j ^ tekdavo praleisti, senole istisas dvi paras kaup-

davo temas pokalbiams. | ponios Hamfri namus jos uzsukdavo trecia-

dieniais, baigusios tvarkytis Bicfronte — Riteriq, Gordonq bustuose

ir, jei pasisekdavo, kitq valymo firmq apviltuose vasarnamiuose.

10

Dzesei koridoriumi velkant dulkiq siurblj, atsidare paradines du-

rys. I antr^ aukst^ atvilnijo ponios Riter balsas:

— Ten jus, mergaites?

Mergaitemis j i vadino visas moteris, netgi pensininkes. „Sesta-

dienio vakar^ mieste kaip niekad puikiai pasilinksminau su mergai­

temis", sakydavo selmiskai vartydama akis. Arba: „Turejau uzsukti j

mergaiciq pasakq namelj..." Vi s delto poniai Riter jos jaute prielanku-

m^. J i visada spinduliavo ger^ nuotaik^, nesykstejo pinigq. I r niekuo-

met su jomis nesielge kaip su valytojomis.

Natalija ir Dzese apsimaine zvilgsniais. Rytas kaip reikiant uzsi-

t^se, joms teko grandyti net dvi orkaites (kokie zmones per atostogas

kepa kiaulien^?), o ponia Hamfri dazniausiai pavaisindavo laiptq lako

spalvos ir konsistencijos arbata.

Po desimties minuciq, kai abi jsitaise prie apskrito virtuves stalo,

Liza Riter j q pusen pastume sausainiq lekst?.

— Nagi, uzkrimskite. Jeigu gardesius valgysite jiis, jie negales su-

gundyti man^s, — pasake ir ties juosmeniu spustelejo neegzistuojantj riebalq sluoksnj.

Dzese su Natalija nuolat gincydavosi speliodamos, ar j i isvis kur

nors dirba. Ponia Riter buvo is tq moterq, kurios plevendavo isciusty-

tose nenuspejamo amziaus — nuo keturiasdesimties ik i sesiasdesim-

ties su virsum metq — erdvese. Plaukus dazydavosi kastonine spalva,

sukuodavo juos svelniomis bangelemis, tris kartus per savait? zaisdavo

tenis^, su asmeniniu treneriu uzsiimdavo pilatesu, maza to, kaip Na­

talijai minejo pazjstama is cionykscio grozio salono, kas keturias savai-

tes atlikdavo depiliavimo vasku proceduras, per kurias depiliuodavosi

kiekvien^ kiino lopinelj. — Kaip laikosi tavo Martinas? — K o l kas gyvas. K iek man zinoma, — atsiliepe Dzese.

— A k , taip, -— j i linktelejo. — T u pasakojai. lesko sav^s, ar ne?

— Teisingai.

11