1

Ž ŽALION Ė

Palivarkas ir kaimas, vėliau kaimas

Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 152, 731. — Tekste:

Žalionės palivarkas: 11 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 8 km. iki Viekšnių pašto, 14 gyventojų.

Žalionės kaimas: 11 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 8 km. iki Viekšnių pašto, 13 ūkių — 86 gyventojai.

Tėvelis Br. Viekšnių mokyklos // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. — Nr. 29—30 (283—284). — VI metai. — P. 5: Nuotrauka: Ilgametis Viekšnių pr. mokyklos ved. Br. Tėvelis. — Visas tekstas:

Viekšnių valsčiuje yra šiuo laiku 11 pradž. mokyklų su 26 [k]omplektais. Mokyklos daugumoje įsteigtos pirmaisiais Lietuvos nepriklausomo gyvavimo metais, tik

atskiri jų komplektai buvo tvarkomi vėliau. Visų jų įsikūrimas ir tolimesnė istorija maža kuo skiriasi viena[s] nuo kitų. Tik Viekšnių pradž. m-los 2 kompl. ir Tučių pradž. mokyklos 1 kompl. talpinami nuosavuose namuose, likusiems mokyklų komplektams patalpos nuomojamos. Už patalpą vienam mokyklos komplektui su butu mokytojui gyventi vidutiniai mokama metams 300 lt. nuomos. Vieno mokyklos komplekto išlaikymas metams atsieina apie 636 Lt.

Viekšnių pradžios mokykla įsteigta 1873 met. tame name, kur ir dabar talpinami 2 mokyklos komplektai, o kiti 6 komplektai išmėtyti nuomojamose patalpose. 1905 m. mokytojo Petro Bimbos rūpesčiu įvestas mokykloje lietuvių kalbos dėstymas. Mokykla veikė be pertraukos ir karo metu, tik su vokiečių dėstomąja kalba. Nuo 1919 m., pasitraukus okupacinei vokiečių valdžiai, mokykla liko vien lietuviška. Pirmieji mokytojai buvo Vladas Navickas ir Petronėlė Vil čikauskaitė.

Šiuo metu mokykla yra 8 komplektų — 6 lietuvių ir 2 žydų. Artimiausiu laiku numatoma tiems 8 komplektams pastatyti Viekšniuose nuosavą namą. Mokyklos Vedėjas yra Bronius Tėvelis ir visuose komplektuose dirba 8 mokytojai.

Rekėčių pradž. mokykla. Mokykla įsteigta 1919 m. lapkričio mėn. 23 d. Rekėčių kaime pas pil. Simaną Dygaitį. Iki 1921 m. mokykla yra vieno komplekto, o vėliau ir dabar dviejų komplektų. Nuo 1920 m. spalių mėn. mokykla perkelta į Viekšnių geležinkelio stotį, mūro namą. Mokinių skaičius svyravo nuo 66 iki 96.

Pirmoji mokytoja buvo Emilija Kentraitė. Užlieknėje pradžios mokykla įsteigta 1921 m. spalių mėn. 7 d. Antano Virkučio name.

Pirmoji mokytoja buvo Ona Čepauskaitė. 1930 m. rugsėjo mėn. 1 d. atidarytas Užlieknės pradžios mokyklos komplektas Medželenkės kaime. Čia jau 1922 m. vasario mėn. buvo įsteigta atskira mokykla, bet 1925 m. gegužės mėn. buvo uždaryta dėl mažo mokinių skaičiaus.

Tučių pradžios mokykla yra dviejų komplektų, kurie veikia atskirai — vienas Tučių I-jų kaime, antras Tučių II kaime, dvare. Tučių II-jų pradž. mokykla buvo įsteigta 1921 m., bet dėl blogos materialinės padėties, po dviejų gyvavimo mėnesių buvo uždaryta. Nuolatiniai pradėjo veikti nuo 1922 m. lapkričio mėnesio.

Žalionės pradž. mokykla įsteigta 1919 m. Mokyklos steigimo iniciatorium laikomas kunigas Mačius iš Dargužiškių kaimo. Tada mokykla buvo tik vieno komplekto. Pirmuosius metus mokykla buvo Dargužiškių kaime pas Mačių. Mokyklos inventoriumi pasirūpino savivaldybė kartu su tėvais. 1926 m. išparceliavus Pavirvytės ir Kapėnų dvarus, mokyklai gauta du žemės sklypai: iš Pavirvytės dvaro 3,2452 ha ir iš Kapėnų 4,3838 ha.

Ruškys Vyt. Kad netiltų šurmulys: [Mokytoja E. Vaičekauskienė] // Vienybė. — 1982. — Spal. 2. — Tekste: E. Vaičekauskienė 1949 metais Viekšnių mokyklos šeštos laidos abiturientė.

2

Po mėnesio kursų pradėjo dirbti mokytoja. Vėliau studijavo neakivaizdiniu būdu. Mokytojavo Žalionėje, Birbiliškėje, Žibikuose. — Visas tekstas:

Prie mokyklos pirmiausia sutikau keturias mergaičiukes, kurias mokytoja anksčiau išleido iš pirmosios pamokos. Išleido, nes geriausiai ir greičiausiai atliko užduotis. Tad joms suskaičiuoti, kiek į mokyklą kasdien susirenka vaikų, irgi nebuvo sunku.

— Šeši pirmokai, dvi antrokės, aštuoni trečiokai, — be pirštukų dėliojo Vilma. — Ir dar keturi nulinukai, — neužmiršo truputį drovesnė Rima. Taigi susipažindamas su Žibikų pradinės mokyklos mokytoja Eugenija Vaičekauskiene, jau

žinojau apie jos auklėtinių būrelį. Mokykla dviaukštė, erdvi, šviesi, o vaikų tiek mažai. Ir koridoriai, ir kiemas atrodo pustuščiai.

Bet kai sugrįžti mintimis tuo dvidešimt dvejų metų keliu, prisimeni gyvesnį šurmulį. Per pusšimtis vaikų tada pasitiko Žibikuose. Neišgąsdino gausus būrys — juk ji jau dešimtą rugsėjį mokytojavo. Anksčiau Žalionėje, Birbiliškėje. Irgi tokius pat mažus mokė. Ėjo tuo keliu, apie kurį svajojo vidurinės mokyklos suole.

1949-aisiais Viekšniuose ji buvo šeštosios laidos abiturientė. Tos laidos, iš kurios bene daugiausia pedagogų išėjo — vos ne visa dešimtis. Mūsų rajone darbuojasi S. Ablingis, T. Statkuvienė, S. Stulpinas. Tai laidai nebuvo lengva, kaip ir visai pokario kartai. Daugelis labai norėjo mokytis, tačiau ne visiems buvo iš ko.

...E. Vaičekauskienė jau po vieno mėnesio kursų pradėjo pirmuosius pedagoginio darbo žingsnius. Visokių buvo. Sykiais džiaugsmas, sykiais net ašarą išspausdavo. Sunku visus tuos žingsnelius besuskaičiuoti trijų dešimčių metų vilkstinėje. Kai akyliau į ją įsižiūri, pajunti, kaip gerai žmogui, kai turi ko siekti. Mokytojos svajonė — mokytis. Neužteko tų mėnesio kursų Joniškyje. Įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, tačiau ją uždarė. Pasuko į Šiaulių mokytojų institutą. Keliolika metų truko neakivaizdinės studijos, bet vis dėlto jos įkvėpdavo pasitikėjimo savimi, grūdino kaip specialistę. Derindama aukštojoje mokykloje gaunamas žinias su savo praktinio darbo įgūdžiais E. Vaičekauskienė gerai išmoko savo auklėtinius. Apie savo patirtį daug gali pasakoti, užtat ir rajono mažakomplekčių pradinių mokyklų pedagogų metodinio ratelio užsiėmimuose neretai dalijasi patirtimi. Nedaug tokių mokyklų bėra rajone, kur viena mokytoja iškart moko po tris klases.

Kaimo mokytojas — kaimo šviesulys. E. Vaičekauskienė ne tik moko vaikus, bet yra ir nuolatinė jų tėvų patarėja. Buvo laikas, kai aplink Viekšnius kūrėsi ir gyvavo vos ne kišeniniai kolūkiai. Keitėsi jų teritorijos, pavadinimai, bet žmonės liko tie patys. Mokytoja prisimena, kaip tuometinio Gudų kolūkio komunistai priėmė savo vaikų auklėtoją į partiją, prisimena, kaip partinių organizacijų neetatinių sekretorių laikais „Artojo” kolūkio komunistai jai net kelias kadencijas patikėjo šį svarbų įpareigojimą.

Gal per anksti vartoti būtąjį laiką? Esi ir šiandien reikalinga žmonėms, tai ir šiandieninio darbo prasmė. Buvusieji smulkučiai kolūkiai susijungė į Svirkančių kolūkį, Tučių tarybinį ūkį, kurių žmonėms vadovauja labiau patyrę, kvalifikuoti žemės ūkio specialistai, komunistams — etatiniai sekretoriai. O mokytojai reikia vaikus mokyti, mokyti taip, kad jie pamiltų savo gimtąją žemę. Tai — ne tik mokytojos, bet ir komunistės pareiga. Svirkančių kolūkio žmonės balsavo rinkdami E. Vaičekauskienę Viekšnių apylinkės Liaudies deputatų tarybos deputate. Trečia kadencija. Dar vienas patvirtinimas, kad esi reikalinga vaikams, jų tėvams.

Tad ne tuščios mintys, kodėl mokykloje tyla vaikų šurmulys. Suprantama, Žibikai — ne kolūkio centras, o pakraštys. Buvo laikas, kai žmonės kėlėsi iš jo — nebepatiko pažliugęs kelias, susigūžusios sodybos. Nors dabar Žibikuose ir neblogi keliai, ir sodybos beveik vien iš mūro, ir mokykla erdvi, sunku beįveikti inerciją. O reikia. Nes be duonos niekada negyvensime, o kas kitas ją augins, jei ne žemdirbių vaikai? Užtat jau mokykloje nevalia jiems dėmesio šykštėti. Girtina, kad būtent kolūkis vaikams nuperka vadovėlius, remontuoja mokyklą, skiria pinigų karštiems priešpiečiams. Bet būna dalykų, dėl kurių tenka gerokai pakovoti. Dabar patenkinti vaikai, kad juos į mokyklą vežioja ūkio autobusas. Nei sušlapę, nei pavargę, nei tėveliai jaudinasi, nei mokytoja. Ilgai to nesuprato kolūkio valdyba, kol mokytojos iniciatyva šio klausimo nepradėjo svarstyti Viekšnių apylinkės deputatai. Paveikė deputato mandatas. Jis neretai vėl ir vėl grąžina prie minčių — ar visada mes skiriame tiek dėmesio žmogui, kad jis dar labiau mylėtų žemę ir ta meile uždegtų savo atžalas?

3

Šį, trisdešimt pirmąjį rugsėjį mokytoja tuo pačiu žalvariniu skambučiu vėl visus kvietė į klasę. Nužiūrėjo, nuglostė, kuris prastypęs, kuris daugiau saulėje įdegęs. Visi mieli, visi gražūs, tvarkingi, tačiau žvilgsnis ilgėliau sustojo prie pirmokės Erikos.

— Mes šiemet atvesime savo mergaitę, — dar vasarą sakė jai ūkio traktorininkas V. Sidabras. „Nejaugi taip greitai?”, — liūdnai pagalvojo mokytoja, tačiau nuslėpė šią gaidą džiugesniu

tonu: — Skubėkite, visus išmokysiu. Liūdna, kad žaibu pralekia metai, nes Erika — tai jau buvusių mokinių atžala, atžala tos

šeimos, kurioje tave visada vadina Mokytoja. Džiugu, kad pasiekei tikslą — tavo mokiniai pamilo žemę, nepabėgo nuo jos. Štai nuo kur reikia pradėti ieškoti atsakymo į klausimą — kodėl mokykla neūžia lyg bičių avilys.

1941—1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. — Tekste: Kai kurie žmonės, po karo ištremti iš Žalionės:

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Gim. m. Ištr ėmė Leido grįžti 1 Baravykas Jonas, Jono 1885 1948 05 22 1958 04 03 2 Baravykienė Magdė, Juozo 1895 1948 05 22 1958 04 03 3 Baravykas Klemas, Jono 1920 1948 05 22 1958 04 03 4 Baravykas Stasys, Jono 1931 1948 05 22 1958 04 03 5 Baravykaitė Eugenija, Jono 1928 1948 05 22 1958 04 03 6 Baravykas Klemas, Klemo 1948 1948 05 22 1958 04 03 7 Baravykienė Efilija, Prano 1926 1948 05 22 1958 04 03

Sejavičienė Julija. Žalionė prisikėlė iš užmaršties // Vienybė. — 1995. — Liep. 15. — Tekste: Alvydas Adomaitis Žalionės kaime.

Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. — Tekste: Žalionės kaime 5 ūkiai — 13 gyventojų.

Bunka Eugenijus. Tryškiai—Viekšniai. Lietuvos istorija ir dabartis: Kelionės reportažas: „Kaip gyveni, Lietuva?”: „Dienos” specialusis korespondentas Eugenijus Bunka „Comliet” mobilaus ryšio telefonu perduoda iš Plūgų [Pluogų] kaimo // Diena. — 1996. — Rugs. 25: nuotraukos „Kraštotyrininkas Bronius Kerys” ir „Aleksandras Bučas [Kairiškiai] apie rinkimus turi savo nuomonę”. — Tekste:

Pavirvytės kaime Danutė Norkienė iš bulvių vagos visai rimtai sako: — Balsuočiau už komunistus, jeigu tik jų būtų, nes tie bent vagis mokėjo išgaudyti... O Žalienų [Žalionės] kaime Vaclovas Auryla tikina, kad komunistai viską sugadino ir dabar jų

pakampėse knibžda. Net medienos jam blogos davė. Tik jis vienas žinąs, kaip ūkį atkurti, tačiau niekas jam neleidžia...

O už kelių šimtų metrų nuo jo įsikūrė Alvydas Adomaitis. Drįstu teigti, jog jis — unikalus žmogus. Gal net vienintelis toks Lietuvoje. Dirbo Akmenės melioracijos statybos ir montavimo valdybos viršininku, aktyviai kišosi į visuomeninį gyvenimą. Atsitiko, kad net nėščias ar su mažais vaikais moteris organizavo blokuoti kelią rusų armijai, kurios dalinį norėjo dislokuoti šalia Akmenės. Dėkuidie, neprireikė.

Vieną gražią dieną Alvydas viską metė. Paliko žmonai namą, o pats atsikėlė į krūmų prižėlusį lauką. Pirmą žiemą su Regina praleido šiferinėje, šiaudais apšiltintoje pašiūrėje, ne ką geriau įsikūręs ir dabar — statybininkų vagonėlyje, prie kurio prilipdė priestatą.

Jis gi sako, jog turi būti ne pasaulio pabaiga, bet revoliucija, nes neteisybės jau per akis. Mat milijoniniai kreditai nesąžiningiems žmonėms galėjo pakliūti tik vieną kartą. Vyriausybė, antrą kartą „užlipusi ant to paties grėblio”, — arba kvaila, arba akla, arba gauna savo dalį, arba užsienio specialiųjų tarnybų samdyta...

4

Jam, Alvydui Adomaičiui, reikia tik ilgalaikio lengvatinio kredito traktoriui nusipirkti. Galėjo, žinoma, „susikombinuoti”, dar viršininkas būdamas, bet jau verčiau ramiai miegos ir atvirai žiūrės žmonėms į akis.

Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1998. — Rankraštis. — Tekste: Žalionės kaime 5 ūkiai — 11 gyventojų.

Andriulis M. Dar keli pokario metų epizodai // Vienybė. — 1998. — Geg. 14. — Tekste:

„Intensyvėjo pasipriešinimas ir miškingame Viekšnių valsčiuje. Jau 1945 metų birželio pradžioje Žalionės kaime partizanai apsupo kolonistų Safronovų sodybą. Įvyko tragedija... [...]. Viekšnių valsčiaus MGB vadovybė jau birželio 10 d. į šias miškingas apylinkes pasiuntė kariuomenę. Prasidėjo kratos ir tardymai. Šiurkiškių kaime, vienkiemyje, MGB kariškiai aptiko ginkluotų žmonių grupę. Susišaudymo metu buvo nukauti 3 nežinomi asmenys. Vietiniai gyventojai jų neatpažino arba vengė atpažinti.”

Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė // Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Žalionės kaime 4 ūkiai — 9 gyventojai.

„Tre čiadienio valandos” kelionės patraukė skaitytojų dėmesį...” / Puslapį parengė Marija Eidimtienė. Autorės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 2. — Nr. 13 (25). — Tekste:

„Trečiadienio valandos” kelionės patraukė skaitytojų dėmesį. Gauname padėkos laiškus, patarimus, pageidavimus. Mums skambina žmonės ir nurodo tolimesnį maršrutą, pataria nepraleisti vieno ar kito kaimo. Mūsų bičiulis Algirdas Vilkas, kurio sukaupta istorine medžiaga mes naudojamės, akumuliuoja naujas idėjas, duoda temą naujam rašinių ciklui — surinkti žmonių prisiminimus apie kaimų, viensėdžių, upių, miškų pavadinimų kilmę. Su skaitytojų pagalba mes tikimės tai ateityje įgyvendinti. Jaudina atsiliepimai į mūsų rašinius, ypač tų žmonių, kurių išdraskytas Tėviškes atradome. Gal mes ir nepamatome tų nuostabių praeities vizijų, per skubėjimą neaplankome visų vertų dėmesio vietų, pasibeldžiame ne į kiekvieną sodybą. Jau supratome — mūsų pastangos nenuėjo veltui: praturtėjome pažintimis, tapome artimesni skaitytojams, sužinojome nuostabių istorijų. „Esu labai dėkinga už išsamią foto medžiagą ir tekstus apie man labai mielus ir vaikystės prisiminimus sužadinančius kaimus. Tai — Ramoniškės, Santekliai, Uogiškės. Siūlyčiau aplankyti ir Gudus. Ten rasite nuostabių žmonių”, — tokius žodžius perdavė Janina Gurauskienė. Mums telefonu dėkojo O. Erlickienė, K. Bužokas ir kiti. Negaiškime laiko kalboms. Pirmyn! Palikę slėpiningus Uogio vingius, šiandien keliaujame per Žalionės kaimą Virvytės upės link.

Informacija apie aplankytas vietoves / Puslapį parengė Marija Eidimtienė. Autorės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 2. — Nr. 13 (25). — Tekste:

Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Žalionės palivarkas: 11 km iki Viekšnių geležinkelio stoties, 8 km iki Viekšnių pašto, 14 gyventojų. Žalionės kaimas: 13 ūkių — 86 gyventojai.

Verslas. Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis, 1937 m. Nr. 29. „Žalionės pradž. mokykla įsteigta 1919 m. Mokyklos steigimo iniciatorium laikomas kunigas Mačius iš Dargužiškių kaimo. Tada mokykla buvo tik vieno komplekto. Pirmuosius metus mokykla buvo Dargužiškių kaime pas Mačių. Mokyklos inventoriumi pasirūpino savivaldybė kartu su tėvais. 1926 metais išparceliavus Pavirvytės ir Kapėnų dvarus, mokyklai gauti du sklypai”.

V. Ruškys „Kad netiltų šurmulys”, „Vienybė”, 1982 m. Mokytoja E. Vaicekauskienė 1949 metais — Viekšnių mokyklos šeštos laidos abiturientė. Po mėnesio kursų (Joniškyje) pradėjo dirbti mokytoja. Vėliau studijavo Šiauliuose neakivaizdiniu būdu. Mokytojavo Žalionėje, Birbiliškėje, Žibikuose.

5

Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais: Žalionės kaime 5 ūkiai — 13 gyventojų. 2000 metais: 4 ūkiai — 9 gyventojai.

Pavirvytė. Pavirvytis: Dvaras, vėliau kaimas

Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. — K., 1925. — 738 p. — P. 152. — Tekste: Pavirvyčio dvaras: 11 km iki Viekšnių geležinkelio stoties, 8 km iki Viekšnių pašto, 82 gyventojai. Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI metai. — P. 5. — Tekste: Pavirvytės dvaras prieš karą priklausė V. Nagurskiui. Išparceliuotas 1926 met. Naujakurių žemė vadinama Pavirvytės kaimu.

M. Biržiška. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (iš 1882—1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — K., 1938. — 380 p. — P. 57—59, 61, 111, 149, 161, 298, 314. — Tekste: „Už 7 kilometrų nuo Viekšnių, pakeliui į Tryškius, Virvyčios pakrantėje yra gražus Pavirvytės (Pavirvyčio) dvaras, kuris mano metu buvo valdomas Edvardo Paulavičiaus.

Skleipių dvaras. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys: dvaras 10 km iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km iki Viekšnių pašto, 32 gyventojai. Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais: Skleipių kaime 1 ūkis — 2 gyventojai.

„Verslas” 1937 m., Nr. 29 Skleipių dvaras — Virvytės dešiniajame krante. Prieš karą dvarą valdė Kanapackis, šiuo metu valdo pasidalijusios Kanapackio dukterys.

S. Gajauskas „Antrasis Puntukas Skleipiuose”, „Vienybė”, 1999 m. „Kasamo kanalo trasoje aptiktas įspūdingų matmenų riedulys. Gamtininkai mano, kad tai sakralinis (šventas) mitologinis akmuo. Riedulio apimtis 17 metrų, ilgiausia viršaus kraštinė 5,40 m, plotis — 3,70 m. Parametrai rodo, kad akmuo yra 72 kub. m ir sveria apytikriai 150 tonų. Akmuo rastas statant Skleipių hidroelektrinę greta buvusio Kondratavičiaus dvaro, gražioje Virvytės kilpoje”.

Santarvėje su gamta / Puslapį parengė Marija Eidimtienė. Autorės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 2. — Nr. 13 (25). — Tekste:

Atsisveikinom su ūksmingu Ramoniškių kaimu. Vos tik išsukę keliuku iš miško, stabtelime prie apsamanojusių akmenų pakelėje. Rieduliai žymi sodybvietę, kur daugelį metų buvo Žalionės pradinė mokykla. Žmonės pasakoja ten buvus didelį dviejų galų medinį namą. Vienam gale buvo mokyklos klasės, kitame gyveno šeimininkai — Juozas Erlickas ir Stonaitė Ona. Abu buvo viengungiai, vaikų neturėjo. Jiems mirus, giminaičiai namą nugriovė. Dabar krūmais apžėlęs senas sodas atrodo apleistas ir niekam nereikalingas. Žengiame užžėlusiu takeliu buvusios trobos pamatų link — minutei užsimiršta realybė ir, rodos, jauti mažų vaikiškų kojelių trepsėjimą. Kelios žalioniškių ir aplinkinių kaimų kartos skubėjo šiuo takeliu į mokyklą? Seni sodybos medžiai ilgus metus klausėsi vaikų šurmulio, o dabar beviltiškai sukrypę laukia savo lemties. Kaži ar surasime Žalionėje žmogų, kuris papasakos mums apie neramius pokario metus, kurie iššlavė kaimą — vieni išėjo į mišką, kitus priverstinai išvežė į tolimus ir atšiaurius kraštus. 1941—1952 metų Lietuvos tremtinių sąraše vien Baravykų šeimos išvežti septyni asmenys. Ištrėmimo data — 1948-05-22. Jauniausias sūnus Klemas buvo ką tik gimęs kūdikis. Jam nebuvo lemta minti Žalionės kaimo mokyklos slenkstį, nes į gimtinę grįžo jau paaugęs...

Kitoj pusėj kelio — senos kapinaitės. Įamžinę fotojuostoje medžių paunksnėje rymančius kryžius, skubame šnekinti netoliese gyvenantį Alvydą Adomaitį. Kad rasime — neabejojame. Teko ir anksčiau lankyti jį Žalionės kaime ir žinome, kad Alvydo dienotvarkėje tik darbai arti sodybos ar joje. Gal ne visai savo noru atitolęs nuo gyvenimo šurmulio, jis čia, artumoje su gamta, stato sodybą. Kad ir kaip keista, bet pasirengęs darbus įveikti vienas pats. Paklaustas, ar tai įmanoma, Alvydas atsako: „Gyvendamas santarvėje su savimi ir aplinka, žmogus labai daug gali nuveikti. Tą rodo mūsų senolių patirtis. Žinoma, būtinai reikia arklio. Žemę neįdirbsi vien rankomis, o visa kita — galima padaryti”.

Sodyba, kurioje apsigyveno Adomaitis, kažkada priklausė arba Raciams, arba Raciavičiams. Šeima buvo bevaikė. Taip susiklostė, kad čia gyventi parėjo Adomaičiai. Alvydas pasakojo, kad

6

senasis gaspadorius laikėsi tokios tvarkos — kas sode išdygo, tas ir augo. Apie namus vešėjo brūzgynai, nes šeimininkui ranka nekilo iškirsti krūmus ar nupjauti nenaudingą medį. Dabar sodas truputį prašviesėjo, prie kelio rikiuojasi eglaičių gyvatvorė. Darbų dar labai daug, nes ir ūkinis pastatas dar be stogo, ir gyvenamojo namo nėra. Bet juk vasara dar prieš akis! Alvydo planuose — aptverti kiemą, pastatyti bitininko namelį, iškelti stogo gegnes. Statybinė medžiaga jau supirkta, tik dar kokį pjūklą reikia nusipirkti, įnagį įsigyti... Laikas nelaukia. Bitutės apsunkusios grįžta į avilius, netruks prinešti pilnus korius. Taip Alvydui beporinant, mums, miesto vaikams, kilo kvailas klausimas — iš ko tas medus? Juk dar gamtoje nematome žiedų. Štai tada teko išklausyti gamtininko tiradą — taip ir nesuskaičiavome jau kovo mėnesį žydinčių augalų, nes nespėjome.

A. Adomaitis daug žino apie aplinkinius kaimus, nes didele dalimi jie visi įėjo į Ventos regioninio parko teritoriją, kurio direktoriumi buvo iki pernai. Domisi Alvydas kaimų istorijomis, pažįsta daug žmonių. Kodėl kažkada dvaro palivarkas buvo pavadintas Žalione, deja, ir jis nežino. 1986 metais, kai atvyko į šį kaimą, senieji žmonės pasakojo caro laikų istorijas, bet apie pavadinimo kilmę niekas nežinojo. Pamiške ėjęs tada kelias į Rygą, kuriuo važiuodavo pirkliai. Pakelėse buvo daug karčiamų. Kaimas išsiplėtė po 1926 metų žemės reformos, kai buvo išdalintos dvarų žemės naujakuriams. Matyt, tada kapinaitėse kaimo gale dar buvo laidojama. Ilgus metus po karo kapinėse stovėjo koplytėlė. Spėjama, kad kažkada ten būdavo šarvojami mirusieji. Dabar jau niekas neatsimena, kada ten buvo palaidotas paskutinis žalioniškis. Senkapius gražiai tvarko Viekšnių seniūnija, prižiūri ir nešiukšlina aplinkiniai gyventojai. Alvydas mums rekomenduoja sustoti prie dar vienų senų kapinaičių, kurias vadina maro kapeliais. Atsisveikiname ir paliekame gamtos žmogų nuo vyturio giesmės plazdančiuose laukuose.

Sodyba prie kryžiaus / Puslapį parengė Marija Eidimtienė. Autorės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 2. — Nr. 13 (25). — Tekste:

Gražioje ir tvarkingoje Kontučių sodyboje šeimininkų neradome. Mums besisukinėjant po kiemą, didžiulis vilkšunis plėšėsi nuo grandinės ir grasino nutraukti ją, todėl ilgai namų sargo nelodėme — pasukome link kito kiemo. Senas namelis prie kelio — buvę Adomo Miltinio ir Zuzanos Šiurytės namai. Dabar čia šeimininkauja jų sūnus Aloyzas.

Vairuotoju Mažeikiuose dirbantis vyras su žmona parėjo į tėvų namus ir gyvena senoje sodyboje. Įdomi jo gimdytojų meilės istorija — „šliūbą paėmę” taip ir neprisiruošė oficialiai susirašyti. Sūnus nešioja mamos pavardę. Senasis šeimininkas buvo be galo pamaldus, turėjo bažnyčios „desetninko” titulą. Kieme stovintis kryžius — Adomo rankų darbas. Sūnaus šeima apie senuosius kalba pagarbiai ir su meile. Kaip neprisiminsi, jei ir vaikaičiuose mato jų atspindį. Šiurio Aloyzo sūnūs Mindaugas ir Robertas paveldėjo ne vieną senolių bruožą. Visų ryškiausias — muzikalumas. Senelė Zuzana turėjo nepaprasto grožio balsą, senelis taip pat muzikavo. Jaunieji Šiuriai studijuoja Vilniaus ir Kauno muzikos akademijose, neįsivaizduoja ateities be muzikos.

Zitos svajonė — parašyti kaimo istoriją / Puslapį parengė Marija Eidimtienė. Autorės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 2. — Nr. 13 (25). — Tekste:

Vaclovas ir Zita Aurylos grąžintoje tėvų žemėje tikisi atkurti ūkį. Jau stovi nauja didelė klėtis, ūkiniai pagalbiniai pastatai. Krūvos žvyro, rietuvės statybinių medžiagų. Žalionėje sutikome tik Vaclovą. Nieko jis apie kaimo praeitį nepasakojo, nes tai esanti Zitos tėviškė. Teko važiuoti į Viekšnius. Dariaus ir Girėno gatvėje suradome Zitą Aurylienę. Kai papasakojome savo kelionės tikslą, sulaukėme iš jos pritarimo — verta prisiminti nykstančius kaimus ir jų istorijas. Ji pati vis rengiasi užrašyti prisiminimus apie Žalionę ir jos žmones, bet vis per darbus neprisiruošianti.

Zita gimė karo metais. Teko jai lankyti Žalionės pradinę mokyklą, gerai prisimena mokytoją E. Vaičekauskienę. Tik iki kokių metų ji ten dirbo ir kada mokyklą uždarė, gerai nežino. Sako, jei būtume perspėję, tai daug ką būtų sužinojusi, patikslinusi. O metus, kai lankė pradinę, gerai pamena. Ypač ryškūs prisiminimai, kai mirė Stalinas. Mokytoja įsivedė vaikus į savo kambarį ir leido klausyti radijo pranešimo apie laidotuves.

7

Per pertraukas vaikai mėgdavo nubėgti į kapinaites, per langus pasižvalgyti į koplyčios vidų. Jau tada, po karo, niekas kapinaitėse nebelaidojo mirusių, o veždavo į Svirkančius ar Viekšnius.

Kaip dabar ponia Zita sako, kiek daug norėtųsi paklausti Anapilin išėjusių senolių. Tada, kai buvo jauni, niekas nesidomėjo, o ir senieji tik puse lūpų teprasižiodavo. Kiek suprato ji, toje vietoje dar seniau yra buvusi didelė troba. Senoje nuotraukoje Zita yra mačiusi prie jos nusipaveikslavusius senolius. Pagal nuogirdas, ir mokykla kurį laiką buvo tuose namuose.

Zitos tėveliai — Aleksandras ir Barbora Erlickiai — nepasidavė įkalbinėjami atiduoti melioracijai savo namų. Tik po tėvo mirties, kai keturi vaikai jau gyveno savarankiškai, o sodyboje liko tik mama, pasidavė melioratorių spaudimui. Dabar, kai visas gyvenimas skiria nuo tų įvykių, rodos, reikėjo nenusileisti, laikyti įsikibus į Tėviškę. O kad taip būtų darę visi... Lenkia pirštus Zita ir suskaičiuoja 10 ūkių Žalionės kaime. Visų jų pavardes ir vardus prisimena, kiekvienos šeimos likimą gali papasakoti. Nevienodi gyvenimai teko žalioniškiams, išblaškė lemtis juos. Besiklausant sodraus pasakojimo, širdyje kilo palinkėjimas, — parašykite Žalionės istoriją, Zita. Suskaičiuokite savo kraštiečius ir jų vargelius surikiuokite. Gal nebūsite tame rūpestyje vieniša, gal prisijungs ir kiti, gyvenimo vėjų nublokšti, toli nuo savo gimtinės šaknų?

Iš buvusio palivarko — į dvarus / Puslapį parengė Marija Eidimtienė. Autorės nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 2. — Nr. 13 (25). — Tekste:

Paliekame Žalionę — dar 1923 metų visuotinio surašymo dokumentuose minimą kaip Žalionės palivarką. Smalsumas mums neleidžia pravažiuoti pro garbingus senus dvarus — Pavirvytę ir Skleipius. Pasukus keliu link Viekšnių, kairėje kelio pusėje ant kalno — Pavirvytė. Iš tolo matomas didelis pastatas su gonkomis, tai — dvaro rūmai. Juos supa galingi storaliemeniai medžiai. Širdis nerimsta, nori greičiau prie pasakiškų rūmų. Kai užkopiame į kalną, miražas išsisklaido: nežinia kaip ir laikosi pastatas vaiduoklis, į mus žvelgiantis vos dviem sveikais langų stiklais. Gonkų mediniai raižiniai vietomis išpuvę ir nutrupėję, kieme pristatyta neaiškios paskirties pastatų — pašiūrių. Tai sovietinio gyvenimo palikimas — dvaro rūmuose ponavo kolūkio kumečiai, kuriems nebuvo nieko švento. Girdėtos istorijos, kai tokie įnamiai ir išplėštą parketą sukūrendavo. Skausmingai smilktelėjus širdžiai, jau skubame kuo greičiau palikti Pavirvytę. Nebėra nė šešėlio to dvaro, kuriame lankėsi garbingi tautos šviesuoliai, kur Laurynas Ivinskis mokė pono vaikus.

Sako, kad kažkada nuo Pavirvytės dvaro Skleipių link vedė graži liepų alėja, aplink vešėjo nuostabus 10 hektarų sodas. Dabar nieko nebėra. Bet Skleipius mes pasiekėme. Ten dabar gyvena ir puikiai tvarkosi Stasė Vaikasaitė-Gudauskienė su šeima. Prieš trejus metus iš teisėtų paveldėtojų įsigiję dvarvietę, šie žmonės niekur iš čia nežada kraustytis. Stasės tėvas kažkada dirbo pas buvusį poną kartono fabrike. 1956 metais Gudauskai su šeima apsigyveno buvusiame dvare kartu su kitais kolūkiečiais. Visokių perėjūnų čia būta! Tvartai taip buvo nugyventi, kad sienos švietė, gegnės plikos kyšojo. Dabar po truputį tvarkosi aplinką, gyvenamąjį namą. Sūnus Stasys prižiūri Skleipių elektrinę. Gyvenimas eina.

Kalbino Marija Eidimtienė. Autorės nuotraukos.

Kerys Bronislovas. Pastabos senoje užrašų knygutėje: Žalionės pradžios mokykla buvo keturių skyrių. Mokykla buvo Antanavičiaus name prie keliuko. Žmonės yra minėję mokytojus Petrą Sijaną, Butkutę, Emiliją Buivydienę.

8

ŽIBIKAI Du kaimai, vėliau kaimas

A†A. ČONAI ILSES FAMILY VILK Ų MARCYONA PRANCIŠKUS ANTONAS IR MAGDELENA JUOZAS // Iš įrašo antkapiniame betoniniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse. Įrašo apačioje neperskaitomi, uždažyti metai. Antroje paminklo pusėje galima perskaityti tik: KAZIMERAS VILKAS. ŽIBIK Ų K.

Vienybė. — 1912. — Nr. 16. — Bal. 17 (30). — P. 253. — Tekste:

„Balandžio 1 dieną buvo Žibikų apylinkės vyrų susirinkimas. Nutarė panaikinti magaziną, kuriame jau grudai gerokai apipuvę supilti, gal nuo keturių ar penkių dešimtų metų. Grudus paims patįs vyrai. Vieton grudų bus sudėti pinigai. Iš pinigų dar eis procentas, o dabar grudus ėsdavo pelės, žmonės vietoje grudų pildavo pelus, smiltis. Vieną kartą teko ir man buti magazine, mačiau į grudus įmaišyta dar keletą akmenų, kits ir geroko didumo. [Pasirašė:] Geležinė Šogeris.”

Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 152. — Tekste:

Žybikų I kaimas: 8 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 5 km. iki Viekšnių pašto, 47 ūkiai — 331 gyventojas.

Žybikų II kaimas: 9 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 6 km. iki Viekšnių pašto, 47 ūkiai — 243 gyventojai.

Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 32:

„Tėvas man pasakojo, jog jam į Viekšnius tik atvykus žmonės aiškinę senuosius kapus, už 1,5—2 kilometrų nuo Viekšnių Žibikų miške (kairėje Ventos pusėje, pakeliui į Tirkšlius), buvus kryžiuočių (ar švedų); žemaičiai neleidę jiems persikelti per Ventą ir kautynėse įveikę.” — P. 133: Žibikų kapų vartai (apie 1900 m.): Nuotrauka. — P. 135: Žibikų kapų 1760 m. stoginis kryžius (apie 1900 m.): Nuotrauka.

Klemensas Dulkė. Autobiografija // Žemaičiai: Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija. — Kaunas, 1938. — P. 199: ir nuotrauka.

Virkutis J. Nedelsti pasiruošimo gamybai: [Žibikų plytinėje] // Pergalės vėliava. — 1956. — Kovo 4.

Juodpusis Apolinaras. Plytų degikas Klemas Balvočius: [Žibikų plytinėje] // Pergalės vėliava. — 1958. — Lapkr. 19. — Tekste: Pradėjo dirbti plytinėje 1950 m. Tada dar buvo lauko krosnys.

Plytų gamybos sezonui pasiruošta: [Žibikų plytinėje] // Pergalės vėliava. — 1959. — Bal. 4. — Tekste: Įpusėta degimo krosnies statyba. 1959 m. reikia pagaminti 1 700 000 plytų.

Butkus R. Vienos plytinės žmonės: [Žibikų plytinėje] // Pergalės vėliava. — 1959. — Rugpj. 15.

Saulaitis K. Atgimę Žibikai // Vienybė. — 1967. — Birž. 8. — Tekste: K. Verkečio, V. Barvydžio, M. Balvočienės, S. Jonušo atsiminimai. Pokaris, kolūkių kūrimas.

Milieška S. Apmąstymai // Vienybė. — 1967. — Birž. 29. — Tekste: Karo, pokario, kolūkių kūrimo laikai.

9

Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — Vilnius, 1992. — T. 4. — P. 426—434. — Pirmas leidimas 1968 m. — P. 433. — Tekste: Žibikų didysis akmuo. 1906 metais juo buvo susidomėjęs profesorius Leonas Kšivickis. Žibikų kapinės.

Virpša K. Ant kalno mūrai // Vienybė. — 1968. — Geg. 1. — Tekste: Iki karo buvo Pauliukienės plytinė. 1947 m. atnaujinta. Dabar plytinės vedėjas P. Kuchalskis. Dirba J. Beinoravičius, I. Navardauskas, J. Ligeikienė, P. Juodeikis, A. Vileniškis ir kt.

Juodakis V. [Knyga:] Balys Buračas. — Vilnius, 1971. — Tekste: Stalas. Žibikų kaime: Nuotrauka, 1931 m.

Žibikai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1971. — T. 3. — P. 905. — Tekste: Nuo Viekšnių 5 km. į pietvakarius. Per kaimą teka Pievys — kairysis Ventos intakas. Vakaruose Medžialenkės ežeras. Gyventojų: 1959 m. — 386, 1970 m. — 451.

Šarkis Algimantas. Raudonuoja plytų krūvos // Vienybė. — 1971. — Geg. 1. — Tekste: Plytinės vedėjas Povilas Kuchalskis. Sezono metu plytinėje dirba apie 70 žmonių. Seniausi darbuotojai — degikai Alfonsas Rudokas ir Jonas Strikaitis sugeba per parą išdegti iki 10—14 tūkstančių plytų. Pagrindiniai žaliavos šaltiniai yra vietoje, per keletą šimtų metrų nuo plytinės.

Respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 98. — Tekste: Žibikų didysis akmuo, vadinamas „mitologiniu, juoduoju, meilės”. 200 m. į šiaurę nuo kelio Viekšniai—Tirkšliai.

Vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 215—216. — Tekste: Žibikų senkapis — „Švedų kapai”. Žibikų pušyne, pietinėje kelio Viekšniai—Žibikai pusėje, prie pat kelio.

Petrikas A. Žibikų gigantas: Dvipusis drėgmės reguliavimo tvenkinys // Vienybė. — 1974. — Lapkr. 5. — Žinios aprašui: Iš kitų leidinių.

Rozga Leopoldas. Poetas iš vėjo gatvės: [Baltutis Klemensas-Dulkė] // Vienybė. — 1977. — Saus. 22. — Tekste: Rašė 1938 metų almanache „Žemaičiai”: „Gimiau 1909 m. kovo 19 d. Žibikų km. [...]. Ligi šiol spėjau baigti puodininkų ir bibliotekininkų kursus.”

Rozga Leopoldas. Dešimtmečiai, lygūs epochoms: Rajono kolūkių kūrimosi 30-mečiui // Vienybė. — 1978. — Geg. 30. — Tekste: 1949 metų pradžioje — sausio viduryje Viekšnių valsčiuje buvo 14 kolūkių. 1948 m. balandžio mėnesio pabaigoje Žibikuose susikūrė „Gegužės pirmosios” kolūkis.

Laurinavi čius J. Kai kūrėsi kolūkiai // Vienybė. — 1980. — Spal. 21. — Tekste:

„Tą pačią dieną [1948 12 23] susikūrė „Pirmyn” kolūkis ir Viekšnių valsčiaus Žibikų apylinkėje. Kolūkiečiai pirmininku išrinko Antaną Vaičių. [...]. Plačiai apie kolūkių kūrimąsi rašė apskrities laikraštis „Mažeikių tiesa”. Korespondencijoje „Naujas kolektyvinis ūkis” (1948 m. balandžio 25 d.) buvo pasakojama: „Žibikų apylinkėje įsteigtas pirmasis valsčiuje kolektyvinis ūkis. Šio mėn. 21 d. [1948 04 21] įvykusiame susirinkime buvo apsvarstyti 21 valstiečio [...] pareiškimai. [...]. Naujasis kolektyvinis ūkis, kuris pavadintas „Gegužės pirmąja”, apima 216 ha žemės — turi 18 arklių ir žemės ūkio inventoriaus. [...]. Pirmininku išrinktas Albinas Kuodys.”

Šeržentienė Danutė. Kur piliakalniai rymo: Kraštotyros ir paminklosaugos baruose // Vienybė. — 1981. — Gruod. 26. — Tekste:

Nuo Viekšnių į vakarus, Žibikų miške, ilsisi legendinis Meilės arba Juodasis mitologinis akmuo. Čia jau liūdniau. Kad ir žinai tą miškelį, bet surasti jame akmenį sunku — nėra jokios rodyklės. O tas akmuo — ne šiaip sau riedulys, tai — pagonybės laikų palikimas, nors daug jo paslapčių dar ir neatskleista. Vis dėlto tokių riedulių ne taip jau daug Lietuvoje. Tačiau Viekšnių

10

apylinkės Tarybos vykdomasis komitetas jau davė žodį, kad ateinančią vasarą kelią prie Juodojo akmens parodys graži ąžuolinė rodyklė.

Antroje kelio pusėje — taip pat žilos praeities liudininkai — Žibikų senkapiai. Dar išlikusi jų akmeninė tvora, bet jau taip storai samanomis akmenys apaugę, kad ir paparčio krūmui to sluoksnio įsikibti užtenka. Nedaugelis pravažiuojančių žino, kad tie senkapiai Švedkalniu ar Švedkapiais senųjų gyventojų vadinami. Gal ir tikrai priglaudė ši žemė ne vieną atėjūną iš anapus Baltijos, Žemaičiuose paplėšikauti užsimaniusį...

Ruškys Vyt. Kad netiltų šurmulys: [Mokytoja E. Vaičekauskienė] // Vienybė. — 1982. — Spal. 2. — Tekste: E. Vaičekauskienė 1949 metais Viekšnių mokyklos šeštos laidos abiturientė. Po mėnesio kursų pradėjo dirbti mokytoja. Vėliau studijavo neakivaizdiniu būdu. Mokytojavo Žalionėje, Birbiliškėje, Žibikuose. — Visas tekstas:

Prie mokyklos pirmiausia sutikau keturias mergaičiukes, kurias mokytoja anksčiau išleido iš pirmosios pamokos. Išleido, nes geriausiai ir greičiausiai atliko užduotis. Tad joms suskaičiuoti, kiek į mokyklą kasdien susirenka vaikų, irgi nebuvo sunku.

— Šeši pirmokai, dvi antrokės, aštuoni trečiokai, — be pirštukų dėliojo Vilma. — Ir dar keturi nulinukai, — neužmiršo truputį drovesnė Rima. Taigi susipažindamas su Žibikų pradinės mokyklos mokytoja Eugenija Vaičekauskiene, jau

žinojau apie jos auklėtinių būrelį. Mokykla dviaukštė, erdvi, šviesi, o vaikų tiek mažai. Ir koridoriai, ir kiemas atrodo pustuščiai.

Bet kai sugrįžti mintimis tuo dvidešimt dvejų metų keliu, prisimeni gyvesnį šurmulį. Per pusšimtis vaikų tada pasitiko Žibikuose. Neišgąsdino gausus būrys — juk ji jau dešimtą rugsėjį mokytojavo. Anksčiau Žalionėje, Birbiliškėje. Irgi tokius pat mažus mokė. Ėjo tuo keliu, apie kurį svajojo vidurinės mokyklos suole.

1949-aisiais Viekšniuose ji buvo šeštosios laidos abiturientė. Tos laidos, iš kurios bene daugiausia pedagogų išėjo — vos ne visa dešimtis. Mūsų rajone darbuojasi S. Ablingis, T. Statkuvienė, S. Stulpinas. Tai laidai nebuvo lengva, kaip ir visai pokario kartai. Daugelis labai norėjo mokytis, tačiau ne visiems buvo iš ko.

...E. Vaičekauskienė jau po vieno mėnesio kursų pradėjo pirmuosius pedagoginio darbo žingsnius. Visokių buvo. Sykiais džiaugsmas, sykiais net ašarą išspausdavo. Sunku visus tuos žingsnelius besuskaičiuoti trijų dešimčių metų vilkstinėje. Kai akyliau į ją įsižiūri, pajunti, kaip gerai žmogui, kai turi ko siekti. Mokytojos svajonė — mokytis. Neužteko tų mėnesio kursų Joniškyje. Įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, tačiau ją uždarė. Pasuko į Šiaulių mokytojų institutą. Keliolika metų truko neakivaizdinės studijos, bet vis dėlto jos įkvėpdavo pasitikėjimo savimi, grūdino kaip specialistę. Derindama aukštojoje mokykloje gaunamas žinias su savo praktinio darbo įgūdžiais E. Vaičekauskienė gerai išmoko savo auklėtinius. Apie savo patirtį daug gali pasakoti, užtat ir rajono mažakomplekčių pradinių mokyklų pedagogų metodinio ratelio užsiėmimuose neretai dalijasi patirtimi. Nedaug tokių mokyklų bėra rajone, kur viena mokytoja iškart moko po tris klases.

Kaimo mokytojas — kaimo šviesulys. E. Vaičekauskienė ne tik moko vaikus, bet yra ir nuolatinė jų tėvų patarėja. Buvo laikas, kai aplink Viekšnius kūrėsi ir gyvavo vos ne kišeniniai kolūkiai. Keitėsi jų teritorijos, pavadinimai, bet žmonės liko tie patys. Mokytoja prisimena, kaip tuometinio Gudų kolūkio komunistai priėmė savo vaikų auklėtoją į partiją, prisimena, kaip partinių organizacijų neetatinių sekretorių laikais „Artojo” kolūkio komunistai jai net kelias kadencijas patikėjo šį svarbų įpareigojimą.

Gal per anksti vartoti būtąjį laiką? Esi ir šiandien reikalinga žmonėms, tai ir šiandieninio darbo prasmė. Buvusieji smulkučiai kolūkiai susijungė į Svirkančių kolūkį, Tučių tarybinį ūkį, kurių žmonėms vadovauja labiau patyrę, kvalifikuoti žemės ūkio specialistai, komunistams — etatiniai sekretoriai. O mokytojai reikia vaikus mokyti, mokyti taip, kad jie pamiltų savo gimtąją žemę. Tai — ne tik mokytojos, bet ir komunistės pareiga. Svirkančių kolūkio žmonės balsavo rinkdami E. Vaičekauskienę Viekšnių apylinkės Liaudies deputatų tarybos deputate. Trečia kadencija. Dar vienas patvirtinimas, kad esi reikalinga vaikams, jų tėvams.

Tad ne tuščios mintys, kodėl mokykloje tyla vaikų šurmulys. Suprantama, Žibikai — ne kolūkio centras, o pakraštys. Buvo laikas, kai žmonės kėlėsi iš jo — nebepatiko pažliugęs kelias,

11

susigūžusios sodybos. Nors dabar Žibikuose ir neblogi keliai, ir sodybos beveik vien iš mūro, ir mokykla erdvi, sunku beįveikti inerciją. O reikia. Nes be duonos niekada negyvensime, o kas kitas ją augins, jei ne žemdirbių vaikai? Užtat jau mokykloje nevalia jiems dėmesio šykštėti. Girtina, kad būtent kolūkis vaikams nuperka vadovėlius, remontuoja mokyklą, skiria pinigų karštiems priešpiečiams. Bet būna dalykų, dėl kurių tenka gerokai pakovoti. Dabar patenkinti vaikai, kad juos į mokyklą vežioja ūkio autobusas. Nei sušlapę, nei pavargę, nei tėveliai jaudinasi, nei mokytoja. Ilgai to nesuprato kolūkio valdyba, kol mokytojos iniciatyva šio klausimo nepradėjo svarstyti Viekšnių apylinkės deputatai. Paveikė deputato mandatas. Jis neretai vėl ir vėl grąžina prie minčių — ar visada mes skiriame tiek dėmesio žmogui, kad jis dar labiau mylėtų žemę ir ta meile uždegtų savo atžalas?

Šį, trisdešimt pirmąjį rugsėjį mokytoja tuo pačiu žalvariniu skambučiu vėl visus kvietė į klasę. Nužiūrėjo, nuglostė, kuris prastypęs, kuris daugiau saulėje įdegęs. Visi mieli, visi gražūs, tvarkingi, tačiau žvilgsnis ilgėliau sustojo prie pirmokės Erikos.

— Mes šiemet atvesime savo mergaitę, — dar vasarą sakė jai ūkio traktorininkas V. Sidabras. „Nejaugi taip greitai?”, — liūdnai pagalvojo mokytoja, tačiau nuslėpė šią gaidą džiugesniu

tonu: — Skubėkite, visus išmokysiu. Liūdna, kad žaibu pralekia metai, nes Erika — tai jau buvusių mokinių atžala, atžala tos

šeimos, kurioje tave visada vadina Mokytoja. Džiugu, kad pasiekei tikslą — tavo mokiniai pamilo žemę, nepabėgo nuo jos. Štai nuo kur reikia pradėti ieškoti atsakymo į klausimą — kodėl mokykla neūžia lyg bičių avilys.

Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota: Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste:

Pervažiavus tiltu Ventos upę ir pasukus į Žibikus, už poros kilometrų, dešinėje kelio pusėje, stūkso didžiulis mitologinis akmuo, vietinių gyventojų vadinamas Juoduoju arba Meilės akmeniu. Tai respublikinės reikšmės archeologijos ir gamtos paminklas.

Žibikai // Tarybų Lietuvos enciklopedija. — Vilnius, 1988. — T. 4. — P. 668. — Tekste: Žibikuose yra kapinynas, vadinamas Švedkapiais, Švedkalniu, mitologinis akmuo, vadinamas Juoduoju, Meilės akmeniu. 1738 m. kaime 16 kiemų. Gyventojų: 1959 m. — 388, 1970 m. — 453, 1979 m. — 344.

Lėgaudienė Valerija. Kiekviename iš mūsų gyvena mokytojas // Vienybė. — 1988. — Spal. 1. — Tekste:

Žibikų pradinės mokyklos mokytoja [M]. Butkutė, Viekšnių mokyklos mokytojai. „Siauras kelelis, mažų kojelių tryptas užtryptas, į Žibikų pradinės mokyklos grytelę su kasdienine pirmosios mokytojos [M]. Butkutės rytmetine malda. Ima nuo lentynėlės mažą molinę Gedimino pilį su popierine trispalve vėliavėle, ir visi choru tris kartus kartojame tą trumpą maldą: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi”.

Salagiris Matas. Klemenso Dulkės sugrįžimas // Vienybė. — 1989. — Geg. 20. — Visas tekstas:

Gal ne visi viekšniškiai žino, kad jų apylinkės Žibikų kaime gimė kadaise garsėjęs poetas Klemensas Dulkė, kilęs iš didelės Baltučių giminės. Neperseniausiai iš Lietuvos bibliotekų specialiųjų fondų grįžo jo poezijos rinkiniai „Po tėviškės klonius”, „Upokšniai šnera”, poema „Devyni raiteliai”, knygelė vaikams „Paukšteliai čiulba”, jo redaguotas almanachas „Septyni”.

Poetas Klemensas Dulkė studijavo Vytauto Didžiojo universitete bei Meno mokykloje, dirbo spaudoje. Mirė būdamas jaunas, nepasibaigus antrajam pasauliniam karui.

Vilniuje, Respublikinėje M. Mažvydo bibliotekoje, surengta poeto nuo Viekšnių Klemenso Dulkės knygų ir žurnalų, kuriuose jis spausdinosi, paroda. Primirštas poetas grįžta pas skaitytojus.

12

Marcinauskas K. Dviračiu po Žemaitiją. — Vilnius, 1990. — P. 235. — Tekste: Žibikų didysis akmuo. Ilgis 4,1 m. Plotis 2,9 m. Aukštis virš žemės 1,1 m.

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — P. 35. — Tekste: „Vienas pirmųjų 1948 metų balandžio mėnesį kolūkis susikūrė Žibikų apylinkėje.”

Laurinavi čius J. Kai gryčioje „gegutė kukavo” // Vienybė. — 1991. — Saus. 29. — Tekste: „E. Švažienė knygų parveždavo iš Bivainės miške gyvenusio Petravičiaus. Kadangi Švažai neturėjo nei arklio, nei vežimo, Emilijai veltui duodavo savo „padvadas” giminaičiai: Žibikų kaime gyvenęs Ignas Baltutis ir Paventės kaime gyvenęs Jonas Šarkis.”

Automobili ų kelių informacinė sistema / [Viktoro Paliulionio ir kitų Matematikos ir informatikos instituto darbuotojų parengtas kompiuterinis Lietuvos žemėlapis]. — 1992. — Žemėlapyje: Vietovių koordinatės laipsniais, minutėmis, sekundėmis:

Eil. Vietovė Rytų ilgumos Šiaurės platumos 1 Žibikai 22° 30' 22'' 56° 14' 42''

Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. — 48 p. — P. 30. — Tekste: Žibikų didysis akmuo.

1941—1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. — Tekste: Kai kurie žmonės, po karo ištremti iš Žibikų:

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Gim. m. Ištr ėmė Leido grįžti 1 Beržinskienė Marija, Petro 1923 1951 09 20 1957 11 25 2 Beržinskienė Barbora, Antano 1881 1951 09 20 mirė 3 Beržinskaitė Danutė, Kazio 1950 1951 09 20 1957 11 25 4 Beržinskaitė Aldona, Kazio 1942 1951 09 20 1957 11 25 5 Beržys Juozas, Kazio 1945 1951 09 20 1957 11 25 6 Beržys Kazys, Kazio 1948 1951 09 20 1957 11 25 7 Beržys Stanislovas, Kazio 1944 1951 09 20 1957 11 25 8 Rimkus Jeronimas, Augustino 1927 1949 03 25 1958 06 26 9 Rimkus Zigmas, Augustino 1924 1949 03 25 1958 06 26

Sejavičienė Julija. Laiko raštai ne tik akmenyje // Vienybė. — 1995. — Saus. 18. — Tekste: Antanas Sidabras ir šeima Žibikų kaime.

Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. — Tekste: Žibikų kaime 98 ūkiai — 212 gyventojų.

Poeto tėviškės pėdsakais: [Baltutis Klemensas — Klemensas Dulkė] / Jono Brenciaus nuotrauka ir tekstas // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 24. — Visas tekstas:

Praeitą penktadienį, padedant mūsų kraštiečiui iš Vilniaus, gamtos mokslų daktarui Albertui Šarkiui, pavyko nustatyti tragiško likimo poeto Klemenso Baltučio, savo kūrinius skelbusio Klemenso Dulkės pseudonimu, gimtinės vietą. Iš Žibikų kaimo kilęs poetas turėjo du brolius ir keturias seseris, gyveno Kaune, buvo pasidavęs manieringoms tarpukario poezijos srovėms. Lietuvių literatūros istorijoje jis užima kuklią vietą, per trumpą gyvenimą nespėjo daug reikšmingų kūrinių sukurti. Bet nedaug poezijos talentų teišugdžiusiam mūsų kraštui jo vardas reikšmingas. Poeto tėviškės, melioracijos kampanijų laikais nugriautos, vietoje dabar — ūkininko kviečių laukas.

Jono Brenciaus nuotraukoje: (iš kairės) mūsų kraštietis A. Šarkis, paminklotvarkininkė V. Imbrienė ir Viekšnių seniūnas T. Januškevičius poeto Klemenso Dulkės gimtosios sodybos vietoje.

13

Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d. medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — Tekste skyrius: Stalinistinės represijos ir kovos už Lietuvos laisvę Mažeikiuose. Tekste:

1946 06 28 NKVD karo tribunolo nuteisti šie, kaltinti su Mažeikių LLA (Lietuvos laisvės armijos) kuopa susiję, asmenys: Kenstavičius Tadas, g. 1902 m. Židikų vlsč., gyveno Žibikų kaime. Kaltintas buvęs LLA nariu, skaitęs pogrindžio spaudą. Nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Paleistas 1956 m. Norkus Valys, g. 1928 m. Maigų kaime. Mažeikių gimnazijos 7 klasės mokinys. Kaltintas žinojęs apie pogrindžio organizaciją, bet nepranešęs valdžiai.

Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. — Vilnius, 1998. — 744 p. — Tekste:

Žibikai: Juodasis, Meilės akmuo. Akmuo plokščiu paviršiumi, netaisyklingos ovalinės formos, 4,8 m. ilgio, 3,5 m. pločio, 1,8—2 m. aukščio nuo akmens apačios. Šiame pušyne prie pušų buvo kabinamos koplytėlės. 1906 m. L. Kšivickis spėliojo, kad akmuo gali būti meteoritas. Padavimai: 1. Velnias nešė šį akmenį, norėdamas sugriauti Viekšnių bažnyčią, bet nespėjo to padaryti, nes ryte užgiedojo gaidys. 2. Naktimis akmuo prasiveria, iš jo išlenda mergaitės ir per naktį čia šoka. 3. Saulei leidžiantis ant akmens verpia laumės. Jeigu žmogus, eidamas nuo akmens, atsisuka ir pamato laumes, tai tuoj pavirsta į pušelę (LŽV — Lietuvos žemės vardyno anketa, E. Deniušienė). 4. Prie akmens paslėptas Napoleono auksas. — Yra nuotrauka. — Nurodyta literatūra.

Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1998. — Rankraštis. — Tekste: Žibikų kaime 109 ūkiai — 228 gyventojai.

Žalys J. Pamąstymai prie veteranų nuotraukos // Vienybė. — 1998. — Vas. 12. — Tekste: Tučių mokykla. „Joną Balvočių — didelio laikraščio karikatūristą, kursai gyvena ne Vilniuj, o Žibikų sodoj... ir piešia tokias karikatūras, jog net pro ašaras linksma.”

Andriulis M. Dar keli pokario metų epizodai // Vienybė. — 1998. — Geg. 14. — Tekste: „Pirmaisiais pokario metais saugumui jau buvo žinoma, kad Viekšnių valsčiuje telkiama pogrindinė organizacija, kurioje figūruoja S. Vozgirdas iš Rekečių kaimo, J. Kulvinskas iš Žibikų ir viekšniškis J. Kulvinskas. [...]. Tais pačiais metais [1946] už bendravimą su partizanais buvo areštuoti ir nubausti Meškelių kaimo gyventojai P. Vainutis, V. Raustys, Viekšnių valsčiaus gyventojas Zubinas.”

Eugenija Vaičekauskienė (1927. V. 2-1998. XI. 1): Nekrologas // Vienybė. — 1998. — Lapkr. 5. — Visas tekstas:

Pasiimčiau nors tą saulę, — Iš vaikučių piešinių. Nieko man nereik pasauly, Tik gyventi tarp žmonių.

Atsisveikinome, palydėjome Amžinybėn buvusią mūsų klasės draugę, ilgametę mokytoją, gyveniman išleidusią daugybę kaimo vaikų, Eugeniją Vaičekauskienę.

Eugenija Vitaitė-Vaičekauskienė buvo gimusi 1927 m. mūsų rajono tuometinės Urbonaičių apylinkės Medvalakių kaime.

Anais, jau nutolusiais 1949-aisiais, kai mes, dvidešimt keturi Viekšnių gimnazijos abiturientai (paskutinioji gimnazistų laida), baigėme šią mokyklą, dvylika iš mūsų, tarp jų ir Eugenija, pasirinko kilnų, bet sunkų pedagogo kelią — šviesti ir auklėti kaimo vaikus. Po kelerius metus dirbusi Žalionės ir Birbiliškės pradinėse mokyklose, visus kitus — trisdešimt dvejus — metus ji buvo Žibikų pradinės mokyklos mokytoja ir vedėja. Siekdama gilių pedagoginių žinių, Eugenija Vaičekauskienė neakivaizdžiai baigė tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą ir visą save aukojo

14

kaimo vaikams mokyti, kaimo žmonėms šviesti. Ji buvo santūri, pareiginga ir darbšti mokytoja, kukli kaip žmogus, todėl labai mylima ir gerbiama kaimo žmonių.

Kitąmet linksmai būtume šventę mokyklos baigimo penkiasdešimtmetį, kaip kad gražiai susirinkdavome į panašius susitikimus kasmet. Deja, kitąmet tarp mūsų nebus Eugenijos. Liūdėsime, kaip kad liūdime dabar, reikšdami nuoširdžią užuojautą visiems velionės artimiesiems.

Buvę mokslo draugai.

Riauka Adomas. Senieji Žibikų kapeliai // Vienybė. — 1999. — Bal. 15. — Tekste: Žibikų kaimas, M. Biržiška apie kapelius, 80 metų Žibikuose ir Viekšniuose išgyvenusios Stasės Grušienės pasakojimas apie Simono Ružauskio ir Emilijos Pikevičiūtės tragišką mirtį 1933 ar 1934 metais. — Visas tekstas:

Pakeliui iš Viekšnių į Pievėnus, baigiantis Žibikų miškui, kairėje kelio pusėje ne iš karto ir pastebėsi medžiais apaugusias kapinaites. Apsamanojusių akmenų tvoros saugomoje ramybėje čia ilsisi tolimų protėvių kauleliai. Jau nežinia, kuomet ir kas tą smėlingą žemės lopinėlį apjuosė akmenimis. Matyt, kaip ir daug kur kitur, kai čia apsigyveno žmonės, atsirado ir kapinės, ir jų tvora, ir kadaise stovėję kryžiai bei koplytstulpiai. Anuomet bažnyčių buvo retai, susisiekimas sunkus, tad ir stengėsi žmonės savo artimuosius amžinajam poilsiui įkurdinti netoliese — kad galėtų dažnai aplankyti, kapus prižiūrėti. Žibikų kaimas istorijos dokumentuose pirmą kartą minimas 1760 metais, jau po visų švedų antplūdžių, kurie šias vietas smarkiai nusiaubė, tačiau visai tikėtina, kad žmonių čia gyventa jau anksčiau. Šio amžiaus pradžioje kapinaitėse tebestovėjo ąžuolinis koplytstulpis, datuotas 1760 metais, vadinasi, jau veikusiuose kapuose pastatytas.

M. Biržiška knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” perteikia savo tėvo prisiminimus, neva, daktarui A. Biržiškai atvykus į Viekšnius dirbti, žmonės tuos kapelius vadinę kryžiuočių ar švedų kapais; „žemaičiai neleidę jiems persikelti per Ventą ir kautynėse įveikę.” Gali būti, kad tos senos kapinaitės priglaudė 1708—1711 metų karų ir marų aukas — tais metais maras ir kitos epidemijos pasiglemžė daugiau kaip trečdalį Žemaitijos gyventojų.

Žibikų kaimo gyventojai senovėje turėję gražias mirusiųjų pagerbimo tradicijas. Viena iš jų buvo vadinamosios „kryžaunos dienos”. Ūkininko Antano Barkausko sodyboje kabojęs varinis varpas. Pavasarį, varpu paskambinus, žmonės rinkdavęsi į šią sodybą, prie joje stovėjusio kryžiaus, ir melsdamiesi bei giedodami aplankydavę visus kaimo kryžius. Ši kelionė pasibaigdavo kapinaitėse. Vasarą Žibikų gyventojai, nešini vėliavomis, rinkdavęsi prie kapinių kelionei pėsčiomis į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Taip su malda, su Dievo palaima žmonės ir gyveno.

Praeito šimtmečio pradžioje, matyt, sustiprėjus bažnyčios įtakai, aplinkinių kaimų mirusiuosius jau imta laidoti Viekšnių kapinėse, prieš tai už jų vėles pasimeldus bažnyčioje. Tačiau būta atvejų, kuomet Žibikų pušyną vėl užtemdydavo liūdesys ir raudos. Čionai laidoti atveždavo ir iš toliau nelaimingai ar staiga mirusius, mat bažnyčia neteikdavo maldos paslaugų ir neleisdavo laidoti pašventintose kapinėse savižudžių ar be bažnyčios gyvenusių ir be atgailos mirusių. Apie vienas tokias gausias laidotuves papasakojo 80 metų Žibikuose ir Viekšniuose išgyvenusi Stasė Grušienė.

Tai atsitikę 1933 ar 1934 metais, per rugiapjūtę. Mažame miškelyje netoli Viekšnių nusižudė du įsimylėję jaunuoliai — neva keršydami mergaitės tėvui, kuris griežtai pasipriešinęs jų vedyboms. Mergaitė buvusi nėščia. Jos mylimasis buvęs iš miestelio, mokėjęs rimoriaus (pakinktų dirbėjo) amatą. Matyt, turtingesnio žento norėjusiam ūkininkui toks netiko. Jaunuoliai nutarę nesiskirti amžinai, tačiau viename kape nebuvo palaidoti. Emiliją Pikevičiūtę palaidojo senosiose Viekšnių kapinėse, neva kaip auką, o Simoną Ružauskį, vadintą žudiku — mat jis nušovęs mergaitę ir po to nusišovęs pats, — į Viekšnių kapines neįleido. Jis buvo palaidotas Žibikų pušyno prieglobstyje.

Kadaise Žibikų kapinaitės buvo gausiai žmonių lankomos, į jas buvo įeinama pro dailius arkinius vartus, viduje stovėjo mediniai kryžiai ir koplytstulpiai. Bet ilgainiui kapinių vaizdas ėmė keistis, vasarą nebepražysdavo gėlės, vis mažiau kas beužsukdavo pataisyti kapų. Vieni kapelių prižiūrėtojai patys išėjo amžinybėn, kitus karų, tremčių ir vienkiemių naikinimo bangos

15

išblaškė po tolimus kraštus, iš kur nesugrįši kada panorėjęs. Dabartinėms kartoms ši žemelė nebyli ir nedaug tepasakanti.

...O gyvenimo traukinys vis skuba ir skuba — jau į trečiąjį tūkstantmetį Ir keleiviai jame neužsibūna — vieni išlipa jiems skirtoje stotelėje, kiti įlipa, nepasirinkdami nei išlipimo laiko, nei vietos.

Netekome likimo sesės: [Nekrologas] // Vienybė. — 1999. — Geg. 1. — Tekste: Emilija Kentraitė-Tėvelienė gimė 1899 m. kovo 30 d. Žibikuose. Ji mokėsi Viekšnių progimnazijoje, studijavo Vilniuje, pedagoginį darbą dirbo Vegeriuose, Viekšniuose, Mažeikiuose. Už aktyvų pedagoginį darbą ir už meno saviveiklos kolektyvų paruošimą pirmajai lietuviškai dainų šventei E. Tėvelienė buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu.

Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų pramonė // Vienybė. — 1999. — Birž. 5. — Tekste: „Statyboms prireikus plytų, galėjai jų nusipirkti Meškelių kaime, iš Vytauto Kondratavičiaus plytinės, bei Žibikuose, Jonui Paulikui priklausiusioje plytinėje.”

Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė // Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Žibikų kaime 109 ūkiai — 232 gyventojai.

Gedvilas Algirdas. Poetas iš Žibikų: Klemensas Dulkė // Vienybė. — 2000. — Kovo 4. — P. 14. — Visas tekstas:

Tikrai nedaug težinome apie poetą futuristą Klemensą Baltutį, savo kūrinius pasirašinėjusį Klemenso Dulkės slapyvardžiu. Jis buvo kilęs iš Žibikų kaimo, 1922—1926 metais mokėsi Viekšnių progimnazijoje; vėliau studijavo Kauno universitete, šiek tiek bendravo su kitu iš Viekšnių krašto kilusiu poetu simbolistu Leonu Skabeika. Jiedu, matyt, dėl skirtingo temperamento, nelabai sugyveno, dažniausiai nesutardavo dėl skirtingo požiūrio į simbolizmą, kaip literatūros kryptį. K. Baltučiui atrodė, kad L. Skabeikos kūryboje nukrypstama į pernelyg didelių, demoniškų aistrų išraišką. L. Skabeikos eilėraščius 1928 metais išleidus atskira knyga „Po juodo angelo sparnais”, stipriosios ir silpnosios simbolizmo pusės būtent akivaizdžiai ir išryškėjo.

Pats Klemensas Dulkė nesišalino bohemiško gyvenimo, net kai kuriuos savo eilėraščius pasirašinėjo kaip „Dulkė iš vėjų skersgatvio”. Apskritai jis buvo gana produktyvus: 1929 m. Telšiuose išleido eilėraščių rinkinėlį „Po tėviškės klonius”, 1935 metais — poezijos knygutę „Upokšniai šnera”, 1937 — eilėraščių rinkinėlį vaikams „Paukšteliai čiulba”, periodikoje paskelbė poemėlę „Devyni raiteliai”, redagavo žemaičių poetų antologiją „Septyni”, kurion įdėjo ir savo eilių. Deja, ryškiau prasiskleisti Klemenso Dulkės talentas nespėjo, poetas mirė 1944 m. gruodžio 7 d. Kaune. Galima tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs jo likimas.

Šio anksti mirusio literato biografinius duomenis pateikiu, remdamasis buvusio tuo metu Viekšnių progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo J. Aukštikalnio atsiminimais. Anot mokytojo, Klemensas buvęs gana uždaras, nors retkarčiais ir pasireikšdavęs netikėtais poelgiais. Mokėsi gerai, labai mėgo literatūrą, buvo perskaitęs viską, kas tik buvo ano meto mokyklos bibliotekoje.

Skaitytojams siūlau vieną Klemenso Baltučio eilėraštį, kuris buvo išspausdintas 1937 metų liepos 16 d. savaitraštyje „Verslas”.

Montvydienė B. Sujudimas Žibikų pušyne // Vienybė. — 2000. — Bal. 4. — Tekste:

„Nuoširdžiai norėčiau padėkoti Ventos regioninio parko direktoriui A. Adomaičiui, kuris Žemės dieną sukvietė rajono mokyklų moksleivius ir mokytojus į gražų Žibikų pušyną, prie Meilės akmens. [...]. Malonu matyti, kad Žibikų pušynas miškininkų pastangomis gražiai sutvarkytas ir prižiūrimas. Anksčiau prie Didžiojo akmens sunku buvo prieiti, visur užaugę krūmai, užžėlę takeliai. Dabar jauku ir tvarkinga.”

Šverebas Povilas. Žibikų kryžiai // Santarvė. — 2000. — Gruod. 2. — Visas tekstas:

16

Arūnas Kynas, tyrinėjęs metalines vėjarodes Lietuvos mažojoje architektūroje, yra pastebėjęs, jog jos labai populiarios pajūrio regione, o išnyksta Akmenės rajono rytinėje dalyje bei gretimose Telšių rajono apylinkėse. Visiškai jų nerandama Šiaulių ir Kelmės rajonuose. Vienas stogastulpis, turėjęs metalinę vėjarodę, užtiktas Joniškio rajone. Toliau į rytus jų pastebima, bet gan retai. Centrinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse visai nerandama.

Suprantama, jog žvejams vėjo kryptis ypač svarbi, bet kam tokį didelį dėmesį vėjarodėms skyrė Viekšnių seniūnijoje įsikūrę žibikiškiai — net trijose greta viena kitos sodybose stovėjo mediniai kryžiai, užsibaigią šiuo simboliu — nežinia. Matyt, kad lengviau „užčiuoptų” vėją, kryžiai gan aukšti, nebūdingi Žemaitijai. Visi datuoti 1904, 1906 ir 1933 m. Įspūdingiausiai atrodo pats seniausias. Vėjo kryptį rodo angelas, pritvirtintas prie kryžiaus stiebą užbaigiančio metalinio kryžiuko. Jo sankirtoje nukalta saulė, o žemiau pritvirtintas mėnulis. Kai kurie menotyrininkai šiuos ženklus tapatina su senuoju gamtatikių tikėjimu. Krikščionims Saulė ir Mėnulis taip pat svarbūs, nes saulė reiškia Naujojo testamento šviesą prieš Senąjį testamentą, kuriam atstovauja Mėnulis. Angelas — Dievo pasiuntinys. Medinės kryžmos sankirta su stiebu papuošta 4 metalinėmis lelijomis, simbolizuojančiomis skaistumą, tyrumą, šviesą. Peršasi išvada, jog visi simboliai parinkti pagal aiškią krikščionišką logiką. Galima surasti ir priešingų argumentų. Netoli auga galingas Žibikų ąžuolas, priskiriamas valstybės saugomiems botaniniams objektams, siekiąs net 190 cm skersmens. Pro šalį teka kanalizuotas upeliukas, o už jo, buvusioje sodybvietėje, nudžiūvusias šakas plačiai skečia kitas ąžuolas. Nors jis neįrašytas į jokius sąrašus ir yra plonesnis (skersmuo apie 170 cm), bet atrodo įspūdingiau. Trūktų tik apeiginio pagonybės laikus menančio akmens, bet jį nesunku buvo išgabenti ar sunaikinti. Be to, tame pačiame kaime yra ir Juodasis akmuo (žmonių vadinamas Meilės akmeniu), laikomas senosios sakralikos objektu.

Kiekvienas įžiūri tai, kas jam artimiausia, priklausomai nuo pasaulėžiūros, išprusimo lygio. O gal čia paprasčiausiai „suveikė” lietuviškas principas, kai pasistačius kryžių vienam kaimo gyventojui, kitiems kaimynams reikėjo atrodyti ne prasčiau? Toks pat kryžius yra gretimame Medžialinkės kaime. Tikėtina, jog visi jie net vieno meistro. Panašių dirbinių Žibikų kaime gali būti ir daugiau. Tam reikėtų ne vieno pastebėjimo, o detalaus tyrimo. O gal viekšniškiai seniai tą yra padarę, tik mums, senosios Mažeikių rajono dalies gyventojams, naujai prijungtasis gabalas yra nežinoma žemė? Manau, kad spauda galėtų padėti greičiau ir geriau vieniems kitus pažinti. O dabar apie savo rajoną galiu pasakyti sokratiškai — žinau, kad nieko nežinau. Nors pagal žmogiškąją prigimtį išeitų atvirkščiai — norėtųsi daugiau.

P. S. Grįžtant prie A. Kyno straipsnio, kuriam jis naudojo ir muziejų saugyklų, ir fonotekų medžiagą, galima pabrėžti, jog Mažeikių rajone vėjarodžių neaptikta apie Krakius, Pikelius, Bugenius, o buvusiame Akmenės rajone — jų rasta Viekšnių ir Kairiškių apylinkėse. Natūroje vėjarodžių dar menkiau išlikę, todėl drąsiai galima daryti išvadą, kad žibikiškiai šiuo atžvilgiu yra tikrai turtingi. — [Broniaus Kerio pastaba: Vadinamąsias vėjarodes Viekšnių krašte tai vienur, tai kitur aptikdavau visą gyvenimą. Angeliukas, pučiantis triūbą, matytas dažniausiai. Tik niekas man nėra sakęs, kad tai vėjarodė. Gal ir „angeliukų” savininkams visai nerūpėjo vėjo kryptis].

Šverebas Povilas. Rajono gamtos paminklai // Santarvė. — 2000. — Gruod. 16. — Tekste: Žibikų ąžuolas, Žibikų Juodasis [Didysis] akmuo, nuotraukos.

Vyriausybės nutarimu // Vienybė. — 2001. — Vas. 3. — Tekste: Į valstybės saugomų gamtinių kraštovaizdžio objektų sąrašus įrašyti šie mūsų krašto geologiniai objektai — Papilės atodanga ir Juodasis akmuo (Žibikų kaimas), taip pat botaniniai objektai — Dovydžių ąžuolas, Užbrasčių ąžuolas, Žibikų ąžuolas, 15-kamienė liepa (Papilėje).

Lukošiūtė Sandra. Žibikiškiai, nors ir sunkiai, kimbasi į gyvenimą // Santarvė. — 2001. — Vas. 22: Jono Strazdausko nuotraukos. — Visas tekstas:

Ne taip toli — už Viekšnių, už miškų, už kelių kilometrų — gyvena žibikiškiai. Verčiasi sunkiai, bėdos tos pačios... Tik, va, kažkaip šviesiau pas juos. Gal todėl, kad vos ne kas antra

17

troba „pamaliavota”, kad vos ne kiekvienas kiemas — sutvarkytas. O gal todėl, kad, anot vienos pašnekovės, protingi žmonės čia gyvena: kimbasi į gyvenimą, o ne į stikliuką...

PERMAINOMIS NUSIVYL Ę Viekšnių seniūnijai priklausančiame kaime gyvena apie 240 žmonių. Didelių ūkių nesą, tik

vos vienas kitas stambesnis ūkininkas. Žibikuose, kaip ir daugelyje kitų kaimų, dominuoja bedarbiai. Tik vos vienas kitas turi darbą, ir tai Mažeikiuose. „Va, jie laimingai gyvena”, — apie tokius atsiliepia žibikiškiai.

Nors gyvenvietė gana jauna, tačiau čia gyvena daug pensininkų. Netrūksta ir jaunimo, tačiau jie savo gyvenimą linkę vadinti tik egzistavimu: menkas malonumas, kai tenka sėdėti tėvų kišenėje. Daugelį jaunų bedarbių sudaro baigusieji Viekšnių žemės ūkio mokyklą. Galbūt jie buvo tarp tų, kurie daug vilčių dėjo į prijungimą prie Mažeikių? Mat ne vienas bedarbis slapčia vylėsi, jog pagaliau pavyks už ko nors užsikabinti. Deja... Praėjus beveik metams nuo prijungimo, retas kuris iš žibikiškių tuo besidžiaugia. Nebent tie, kuriuos reikalai dažnai spiria važiuoti į Mažeikius. Kiti, paklausti apie tokias permainas, tik ranka moja...

MAŽIAUSIOJE RAJONO MOKYKLOJE — SAVOS TRADICIJOS Žibikų pradinę mokyklą jos kiemsargė Virginija Pušinskienė pavadino švyturėliu. O kaip

kitaip, jeigu į čia vykstančius renginius ateina ne tik vaikai ir jų tėvai. Vietos pakanka ir kitiems kaimo gyventojams. „Mokykla vietiniams labiau padėjo susidraugauti”, — gerų žodžių nešykštėjo Virginija.

Kelinti metai mokykla turi tradiciją: buvusių laidų mamos susirenka į krūvą. Pasibuvimui kartu turi priežastį — paminėti kurios nors vienos jubiliejų. O pati pradžia buvusi, kai mokytoja, atsisveikindama su pradinukais, ir mamų nepamiršo, įteikė joms po dovanėlę.

Artėjant Užgavėnėms, sukrunta vaikai. Kartu su mokytoja jie išsiruošia pas vienišus senukus. „Nėra buvę, kad kas nors neįsileistų”, — džiaugėsi mokytoja. Žibikų pradinėje mokykloje šiuo metu mokosi septyni vaikai. Kitais metais jų turėtų ateiti vienuolika. Turėtų, tik nežinia, kaip bus. Mat sklinda kalbos, kad šią mažiausią rajono mokyklą ruošiamasi uždaryti.

„Autobusai čia būna, čia nebūna... O iki Viekšnių per miškus tenka eiti penkis kilometrus. Didesnį vaiką išleidi į mokyklą, ir tai neramu”, — sakė dviejų vaikų mama. Nerimo neslėpė ir mokytoja Lina Milkentienė, pridūrusi, jog pati žino, ką reiškia tokiais keliais klampoti. Ji Žibikuose dirba dvylikti metai. Ilgą laiką iš Akmenės važinėjosi autobusu, dabar į darbą atkanka sava mašina. „Pradėjau geriau gyventi, tai paims ir išmes”, — nelinksmai juokavo mokytoja. Kodėl jauna specialistė pasirinko tokį užkampį? „Baigus mokslus čia paskyrė ir pripratau. Susigyvenau su žmonėm... Išmestų, nežinau, ką daryčiau”, — sakė Lina.

Abi moterys nerimavo, kad, uždarius mokyklą, kaimas tikrai žlugtų. Pastatas stovėtų, tačiau primintų vieną tokių vaiduoklių, kurių pilna dabartiniame kaime. Tame pačiame pastate glaudžiasi med. punktas. Pačios felčerės neradome, bet pašnekovės tvirtino, kad pas ją netrūksta ligonių.

Pradinė mokykla turi bibliotekėlę ir net muziejų, kuriam mokinukų mamos padovanojo eksponatų bei įrengė tam skirtą kambarį. Senovės pirkią primenančiame muziejuje vaikai ne tik susipažįsta su istorija, bet ir atšvenčia gimtadienius.

ŽIEM Ą — SUNKU, VASARĄ — DAR SUNKIAU „Perspektyvų nematyti. Nebeišeina galvoti optimistiškai”, — niūriomis spalvomis gyvenimą

piešė vienintelės kaime parduotuvės savininkė Irena Žiurauskienė. Ji neslėpė, jog prekyba dabar sunkiai sekasi: žmonės kol kas negavę pensijų, pinigų už pieną, pašalpų iš Darbo biržos. Jei kas perka, tai dažniausiai skolon.

„Pensininkams taip parduodu. Kam sau ant sąžinės užsikrauti? Be to, žinau, kad grąžins pinigus. Tik alkoholio skolon neduodu, — apie savo pirkėjus sakė Irena. — Vasarą būna dar sunkiau. Žmonių pajamos tos pačios, o išlaidos daug didesnės. Jauniems ypač sunku”. Moteris pridūrė, jog Žibikai — ramus kaimas, kur gyvena ramus jaunimas ir nerasi tokių, kurie, gavę litą, tuoj skuba jį pragerti.

Kartais už prekystalio Ireną pavaduoja jauniausia duktė Adrijana. Mama tuoj suskubo patikinti, kad taip pakrikštyti jaunėlę paskatino tikrai ne filmai, kaip daugelis galvoja. Irena vardą būsimai naujagimei parinko, kai dar nerodė serialų.

18

Parduotuvės savininkė gan skeptiškai vertino Viekšnių prijungimą prie Mažeikių. „Visai nenorėjau to prijungimo. Man geriau buvo prie Akmenės. Juk bėdos visur tos pačios. O dabar Mažeikių rajonas kelia savus reikalavimus, ir gaunasi suirutė. Jeigu valdiškose įstaigose turi nedaug reikalų, tai nematau jokio skirtumo, kuriam rajonui priklausyti”, — sakė Irena Žiurauskienė.

„NEGALI SK ŲSTIS, KOL SVEIKATOS YRA” Pensininkai Filomena ir Anicetas Lukošiai sakė beveik nepajutę prijungimo prie kito rajono.

Tik tiek, kad su reikalais nebereikia belstis beveik už pusšimčio kilometrų. Tiesa, kaimynai padejuoją, kad skambinant vaikams į Mažeikius tenka rinkti kodą, todėl šis malonumas brangokai kainuoja. Gerai, kad Lukošių visi trys vaikai gyvena tame pačiame kaime. Nė vienas toli nenubėgo.

„Gerai tiems, kurie dirba”, — pritarė Filomena kitiems žibikiškiams. Anot jos, o ką daryti nedirbantiems, kurie net „škurlyne” neturi už ką pirkti? Jiedu su vyru gyvena iš jos pensijos.

Buvusiam ilgamečiui kolūkio vairuotojui Anicetui Lukošiui koją pakišo nauji įstatymai. Filomena gauna mažiausią pensiją, tad, anot vyro, sumoka mokesčius, nusiperka duonos kepalą ir tuščiomis grįžta namo. Žmona vis dejavo, kad blogai gyvena. Vyras ramino, kad dar negalima skųstis, kad ateis geresni laikai. „Kol yra sveikatos, negali skųstis”, — aiškino jis.

Anicetas Lukošius sakė beveik pats pasistatęs trobą. Pirmasis namas Žibikuose išdygo 1959 metais, antrasis buvo Lukošių trobesys. Šalia jų sodybos stovi ne taip seniai pastatytas kryžius. Filomena Lukošienė sakė seniai apie tai svajojusi. Moteris tikino nesanti labai religinga, tačiau kryžius jai asocijuojasi „tarsi su kokiu apžavu”. Vaikystėje prie jos tėvų namų taip pat stovėjęs kryžius. Nuo to laiko puoselėtą svajonę Filomena su vyru įgyvendino per dukters jubiliejų.

IŠMOKTI ŪKIO DARB Ų PADĖJO ANYTA Kai kurie viekšniškiai pradeda nerimauti, kad jų miestelį greit „okupuos” mažeikiškiai. Panaši

situacija pradedanti klostytis ir aplinkiniuose kaimuose. Žibikai — ne išimtis. Vytautą ir Elytę galima pavadinti naujakuriais. Jie į šį kaimą iš Mažeikių rajono persikėlė beveik prieš metus. O prieš tai sutuoktiniai gyveno Mažeikiuose, dirbo „Oruvos” gamykloje.

Vytautui iškeisti miesto gyvenimą į kaimą nebuvę sunku: kaime gimęs ir augęs. Žmona pripažįsta, kad jei ne anyta, kažin kaip viskas būtų susiklostę. Mat neturėjusi nė menkiausio supratimo apie žemės ūkio darbus. „Kai laikai gyvulius — bėdos nėra”, — apie dabartinį gyvenimą kalbėjo Vytautas. „Išsiversti gali, nors ir sunkiai”, — jam antrino žmona. Tiesa, darbo pakanką. Anot vyriškio, jie taip paskendę darbuose, kad nėra kada su kaimynais susieiti.

„Būtų gerai, kad kilstelėtų, sureguliuotų kainas. Už parduotą gyvulį gauni ašaras. Nesvietiškos kainos, — skundėsi Vytautas, nevengęs ir papolitikuoti. — Renka prezidentą iš kitur, tarsi savų žmonių nebūtų... Dabar viskas laikosi ant pinigėlių. Kiekvienas dirba be atsakomybės”.

Elyte pasivadinusi moteris sakė, jog jos tikrasis vardas itin retas. Tiesa, pasakyti jo nepanoro. Artimieji iškart pažintų. Tokį retą vardą jai sugalvojusi bobutė, kuri labai mėgo skaityti knygas. Pasak Elytės, visi stebisi sužinoję tikrąjį vardą. Dukra taip pat tokio pageidavusi, tačiau mama ją pakrikštijo paprastu ir gerai žinomu vardu.

„Palik ę Rekečius, žvalgėmės žemėlapyje...”: [Žibikų kaimas] / Puslapį parengė Marija Eidimtienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2004. — Vas. 11. — Nr. 6 (69). — [Būdas žemaičių. — 2004. — Vas. 11. — Nr. 17 (761)]: „Autorės nuotraukos: [1.] O. Dijokienė į naujus namus persikėlė tik prieš 2 mėnesius. [2.] Šalia — praeitis ir ateitis. [3.] Virginijus ir Genovaitė dėkingi močiutei už pagalbą. [4.] Zita džiaugiasi, kad po truputį šviesėja namas. [5.] Močiutė Irena ėmėsi nespartaus darbo — pumpurų surinkimo. [6.] Irenos ir Stasio ateitis — anūkėliai Laurynas ir Gitana”. — Visas tekstas:

Palikę Rekečius, žvalgėmės žemėlapyje nurodyto kaimo gražiu pavadinimu — Marškonė. Deja, dabar kaimas visiškai ištuštėjęs. Istoriniai šaltiniai mini Marškonės dvaro savininkais buvus Agnietę Borovskaitę-Tanskienę ir jos sūnų Mykolą Tanskį, 1863 metų sukilimo dalyvį. Po sukilimo iš M. Tanskio Marškonė buvo atimta, o jis pats — ištremtas į Sibirą. 1923 metais dvaras buvo išskirstytas vienkiemiais. Tada Marškonės kaime buvo 24 gyventojai. 1996 metais

19

minėtame kaime jau nebebuvo nė vieno ūkio ir gyventojo. Pravažiavę Viekšnius, ištuštėjusius laukus, kur kažkada stovėjo Žibikų plytinė, pasiekiame nemažą Žibikų kaimą. Čia šiandien gyvena apie 200 gyventojų. Kitą savaitę „Trečiadienio valanda” svečiuosis Čekų kaime. Gražiajame Viekšnių seniūnijos krašte dar daug mūsų neaplankytų kampelių.

KAIMO GYVENIMAS TURI SAVO RITM Ą Ona Dijokienė į Žibikus atvyko beveik prieš pusę amžiaus. Atvyko jauna mokytoja, čia

sukūrė šeimą ir pasiliko visiems laikams. Jos akyse keitėsi kartos, kaimas plėtėsi — melioracija, naikinusi vienkiemius, Žibikus kaip tik išplėtė. Sovietmečiu čia buvo didelis kolūkis, kurį sudarė keturios brigados. Pati seniausia kaimo dalis ir dabar dar tebevadinama Soda. Kitose, naujesnėse gatvelėse jau gyvena atsikėlę iš vienkiemių naujakuriai.

Čia gyvena draugiški žmonės Ona Dijokienė gimė Akmenės rajone, Biliūniškių kaime. Kai 1956 metais atvažiavo į

Viekšnių seniūniją, ji irgi priklausė Akmenei. Seniūnijos priklausomybė keitėsi jau kelis kartus, bet gyvenimas nuo to nė kiek negerėja — kaip sunkiai vertėsi kaimo žmonės prieš pusšimtį metų, taip dejuoja ir dabar. Nepasikeitė, anot Onos, ir dar kai kas — žmonės čia visada gyveno draugiškai. Gal dėl kompaktiško gatvinio kaimo specifikos?

Tais tolimais jaunystės metais mano pašnekovė pasirinko Žibikus dėl gerų sąlygų — prie mokyklos buvo ir gyvenamas kambarys mokytojai. Pradinė mokyklėlė buvo įsikūrusi pas Sidabrą. Dviejų galų nuosavame name sutilpo šeimininko šeima, klasė ir mokytojos butas. Mokykloje buvo vienas pradinių klasių komplektas. Per visas keturias klases — 26 mokiniai, su kuriais ir dirbo viena mokytoja. Apie 1960 metus mokinių skaičius padidėjo, buvo suformuotas antras klasių komplektas ir priimta dar viena mokytoja — Valė Ablingytė. Teko senajai pedagogei likus dešimtmečiui iki pensijos pakeisti darbą — perėjo tarnauti į apylinkę. Bet ryškiausi prisiminimai liko iš mokyklos. Atsimena, kad per kaimą tekanti Pievupė buvo labai švari ir žuvinga. Per pertraukas mokiniai pavasariais spėdavo nubėgti ten maudytis, neretai atnešdavo prigaudę vėžių... Dabar jų čia su žiburiu neberasi.

Rytas vakaras turi savo darbus Į klausimą, kaip dabar gyvena buvusi pedagogė, ji atsakė: „Iš pensijos”. Kaip ir visi,

džiaugiasi nors ir nedidelę pensiją gaunanti, dar karvutę laiko, porą paršų pasiaugina. Jau šešiolikti metai kaip našlauja, bet vienatvės nejaučia — kartu su ja du sūnūs. Abu Žibikuose gimę, bet šeimų nesukūrė. Pašnekovė taip vertina — „tai pareina iš giminės”. Jos tėvai jau metuose buvo, kai šeimą sukūrė, ji pati irgi neskubėjo ištekėti, tai ir vaikai bus į juos nusižiūrėję — neskuba. Dėl to motinai didelio rūpesčio ir nėra — sūnūs pasirūpina buitimi. Štai tik prieš du mėnesius įsikėlė į naują namą — nedidelis, bet jaukus, šiltas. Ko dar norėti?

Apgailestauja Dijokienė, kad tokiame kaime, kaip Žibikai, nesikuria bendruomenė. „Rodos, ir jaunų, gabių žmonių yra, mokykloje patalpos susirinkimams neblogos, o nėr kam pradėti, ir tiek! Gal laikas toks, kad tiek daug neaiškumų ateityje, kad žmonės savyje užsidaro ir neranda laiko bendrauti. Štai pernai pavasarį buvo sukviestas žibikiškių suvažiavimas. Tai iš tolimiausių Lietuvos kampelių žmonės sugužėjo, o vietiniai vangiai rinkosi — vis savo darbuose paskendę. Gal pasikeis viskas į gerą, kai Europos Sąjungoje gyvensime, gal iš vargo vienąkart išbrisime?” — su viltimi klausia pati savęs mokytoja.

DOKUMENTACIJOS GAUSA SLEGIA ŪKININKUS Genovaitę ir Virginij ų Kazlauskus apniukusią vasario mėnesio dieną radome namuose. Žmona

pirmoji prakalbo apie ūkininkus užgriuvusius vargus dėl pagausėjusios dokumentacijos — savame ūkyje tenka būti vadybininku, buhalteriu, agronomu, zootechniku ir darbininku. Dėl pasėlių deklaravimo, sklypų žemėlapių tikslinimo, dar visokiausių dokumentų pildymo tenka važiuoti į Mažeikius ir ten gaišti laiką. O jei dar turi miško, tai teks ir miškininkų darbą perprasti, lankyti kursus. Kaip sako Genovaitė, visame kaime yra gal tik trys — keturi ūkininkai, kurie seka besikeičiančius įstatymus ir suspėja tvarkyti dokumentus laiku. Ką daryti seniems žmonėms? Dėl kiekvieno nieko jie turi ieškoti pagalbininko. Tai jau darosi kaimo žmonėms neįveikiama problema, kurią turėtų spręsti vietinė valdžia. Geriausias sprendimas — konsultantas seniūnijoje. Juk čia kasdien suplaukia įvairiais reikalais ūkininkai. Konsultantas

20

galėtų suteikti informaciją apie pasikeitimus dokumentacijos tvarkyme, patarti ar už nedidelį mokestį užpildyti reikiamus popierius.

Trūksta kombaino ir interneto Baigusi Viekšnių vidurinę mokyklą, Genovaitė neakivaizdiniu būdu mokėsi Kauno

veterinarijos akademijoje, bet mokslų nebaigė — sukūrė šeimą. Darbas kolūkio pieninėje laborante ir fermos vedėja jai padeda ir ūkininkaujant — Genovaitė rodo tvarkingai susegtus dokumentus, kurie užima vieną sekcijos dalį. Apie 60 ha ūkio dokumentaciją ji tvarko pati, o vyrui palieka darbų rikiavimą. Kaip moteris sako, vien sekti spaudą, žiūrėti televizorių bei klausyti radijo neužtenka — dabar žemdirbiui būtina išsamesnė informacija. Gerai būtų namuose turėti internetą. Tada galėtum pasitikslinti terminus, sužinoti visas naujienas. Bet kol kas, tai tenka atidėti ateičiai — ūkininkams per brangu.

Visų Žibikuose gyvenančių ūkininkų problema — toli nuo namų esantys dirbami laukai. Virginijus Kazlauskas savo žemę pavadino nederlinga ir sunkiai įdirbama, nes joje — melioracijos palaidoti ūkiai. Laikas daro savo — viskas, ką giliai užkasė ir pamiršo sovietinė valdžia, dabar trukdo žemdirbiui. Mechanizatorius pagal profesiją yra įsigijęs beveik visą reikalingą techniką, bet verkiant reikia kombaino. Žmonių darbams nesamdo, sako, su kaimynais gyvena taikiai ir darbus nudirba su talka. Dabar laikantys dešimt melžiamų karvių ir šiek tiek auginantys kiaulių, ūkininkai žino, kad ateityje reikės apsispręsti ir atsisakyti pastarųjų. ES standartai reikalauja gyvulius laikyti tik sertifikuotuose tvartuose. Vieną pastatą pritaikius raguočiams, kiaules tame pačiame auginti jau negalės.

Išlydėdami mus Kazlauskai sakė, kad sėkmingai dirbti ūkyje, siekti naujų žinių seminaruose, auginti tris vaikus jie gali tik Genutės mamos Stanislavos dėka. Kad ir ką dirbtų ūkininkai, jie visada žino, jog namuose ras jaukumą ir laiku pagamintus pietus.

PARDUODA GĖLES IR SERBENTŲ PUMPURUS Jau treji metai kaip į Žibikus parsikėlė Zita ir Juozas Čiužiai. Vyro tėvams čia priklausė

žemės. Dar antra tiek jie nuomojasi. Nors didžioji dalis žemės — Pavenčių kaime, gyventi šeima nusprendė Žibikuose. Senojoje Sodoje nusižiūrėjo mažą namelį, jo vietoje jau stojasi kiek didesnis. Trečius metus nesibaigia statybos, nes Čiužiai ūkininkauja — užsiima netradicine žemdirbyste. Ekologiniame ūkyje augina serbentus ir gėles. Kai lankėmės, namuose buvo tik Zita, o Juozas kasdien vyksta į kursus — mokosi netradicinės žemdirbystės. Koks bus jų ūkis ateityje, šeimininkai dar neapsisprendė.

Juozui Žibikai nesvetimi — čia jis lankė pradinę mokyklą, daugelį gyventojų pažįsta nuo mažens. Vaikystėje su tėvais gyveno netoliese, Lėlaičiuose. Dar gyvendami Mažeikiuose sutuoktiniai Zita ir Juozas užsiėmė gėlininkyste. Tą pomėgį vyras perėmė iš savo tėvų — jis iš gėlininkų dinastijos. Zita sako, kad ir jai bus uošviai įskiepiję meilę gėlėms. Nors jos reikalauja priežiūros ir sunkaus darbo, bet užtat „prie dūšios”. Labiausiai mėgstamos — lelijos. Dėl pardavimo problemų kol kas nėra — užaugintas pagal sutartis atiduoda aplinkinių rajonų parduotuvėms. Didesnis vargas su uogomis, serbentais. Vaiskrūmiais apsodinti šeši hektarai. Uždera beveik vienu metu, uogoms nuskinti tenka samdyti žmones. Didelį kiekį neparduosi turguje, reikia ieškoti pirkėjų iš anksto. Šie ir kiti laikini sunkumai neatbaido ūkininkų. Juozas išnaudoja visas galimybes, domisi naujovėmis. Ūkininką sudomino pasiūlymas iš Prancūzijos — kosmetikos priemonėms gaminti superkami

serbentų pumpurai. Nors už kilogramą keistos žaliavos duodama vos per dešimt eurų, bet pamėgino užmegzti ryšius su užsieniu — gal padės pažintys ateityje. Kol kas močiutė Irena Mačiukienė saulės atokaitoj atsisėdusi skabo pumpurus nuo serbentų vytelių.

NETIESA, KAD KAIMAS GERIA Taip teigia Irena Šidlauskienė. Jos manymu, tik Vilniuje sėdintys politikai taip gali kalbėti,

nes jau taip atitrūkę yra jie nuo tikro gyvenimo. Kiek tik pažvelgsi, Šidlauskų kaimynai dirba savo žemę. Jei nori kaime suspėt nebaigiamus darbus nudirbt ir galą su galu suvest, tai degtinei nelieka laiko.

Ant Pievupio aukšto šlaito įsikūrusioje Irenos ir Stasio Šidlauskų sodyboje — daug visokios paskirties pastatų, įvairios technikos. Bet juk niekad taip nebūna, kad visko būtų gana. Ir šie ūkininkai bėdoja, kad šieno preso verkiančiai reikia. Gera būtų išlošti aukso puodą, tai prisipirktų

21

visko... dar pabaigtų kieme pradėtą namą dukrai. Tėvai tiki, kad Irma jau niekur iš kaimo nebeišeis, o ir anūkėliai čia pat prie vietos augs, darbų mokysis. Su laiku žada perdalinti ūkį — karves dukrai perdavė, dalį žemės jai atiduos. „Rankas, kojas turint, badu kaime nemirsi”, — taip porina abu Šidlauskai.

Ateitis neša daug naujovių Šis pavasaris žemdirbiui atneš daug nerimo. Stasys tiki, kad Europos Sąjunga lietuviams

primes daug suvaržymų. Kad ir kaip būtų — nauja tvarka visada kiek baugina. Jau žemėlapių braižymas parodė — ne vienas ūkininkas pridarė klaidų, O kaip kitaip, juk ne specialistai yra. Ir Stasys lankė ūkininkavimo kursus. Domisi naujovėmis, bet visko vienas neaprėpsi — būtų geriausiai, kad žemdirbys dirbtų tik žemę. Tą jis moka, todėl džiaugiasi, kad dukra mokosi, kaip reikia vesti ūkininkų ūkio buhalteriją. Gerai, kad Viekšnių politechnikos mokykloje organizuojami nemokami žemdirbystės kursai. Dėkui mokytojai Adai Grušienei! Jos parengtas projektas laimėjo finansavimą, tai visiems seniūnijos ūkininkams tokia galimybė mokytis atsirado. Reikia kabintis į gyvenimą ir nugalėti sunkumus.

Pabėdojame su ūkininkais apie krintančias žemės ūkio produkcijos kainas, apie augančias išlaidas trąšoms, degalams. Ūkininkai žemę dirba, sėjomainą parenka, galima sakyti, aklai. Katras dabar žino tikrą žemės vertę? Kur galima padaryti žemės vertės parametrų tyrimus? O juk greit saulė įšildys žemelę, tai tikram žemdirbiui nieko kito nebeliks, tik pasikliauti vidine nuojauta ir berti grūdą. Gerai, kad skatinama laiko išmėginta pūdymų žemdirbystė. Tai geriausias būdas atsikratyti varpučiu neužteršiant žemę chemikalais.

Taip neskubėdami rikiuoja ateities darbus Irena ir Stasys. Turi jie savo nuomonę apie Prezidentūros skandalą ir apie visas valdžios struktūras. Kiek pagalvojęs, Stasys sako: „Gerai būtų visus politikus atvežti pagyventi į mūsų mišką — gal gaivus oras atgaivins jiems smegenis. Kai renkame į valdžią, atrodo, tik už gerus balsuojame. Kas ten Vilniuje pasidaro, kad taip greit sugenda!”

Muturas Algimantas, muziejininkas. Kur mano daktaro kapas? // Būdas žemaičių. — 2005. — Lapkr. 16. — Nr. 129 (1025): ir nuotraukos: 1. „Juozapas Milieška”. 2. „Veronikos ir Stanislovo Milieškų sūnų Juozapą nuo mirties išgelbėjo daktaras Lipmanas”. — Visas tekstas:

Viekšnių seniūnijoje, miškų, apsuptyje išsidėstęs Žibikų kaimas. Čia nuo seno gyveno pasiturintys ūkininkai. Apylinkėje garsėjo Žibikų plytinė. Čia, Veronikos ir Stanislovo Milieškų šeimoje užaugo sūnus Juozapas.

Užaugo dvimetrinis, bet pradžia buvo prasta. Kai Veronikai atėjo laikas gimdyti, Stanislovas pasikinkė bėrį ir per Juodeikių pušyną atidardėjo į Viekšnius. Kur kreipsies tokiai „bėdai” ištikus, jeigu ne į akušerę Lipmanienę. Ši greitai sėdo į ratus ir atskubėjo į Žibikus. Po minutės kitos ant žydės rankų šį pasaulį išvydo sūnus Juozapas Milieška. Tėvai buvo be galo laimingi. Užaugs sūnelis, bus kam palikti ūkį. Porą metelių buvo ramu, bet staiga nei iš šio, nei iš to sūnelis pradėjo karščiuoti. Klyksmas baisiausias. Stanislovas vėl pakinkė arklį ir — į Viekšnius. Šį kartą parvežė daktarą Tamuchiną Lipmaną. Apžiūrėjęs ligonį daktaras pasakė: „Jis kritiškos būklės. Jeigu ant plaučių bus tik vanduo, aš jį nutrauksiu. O jeigu jau pūliai, reikės išimti du šonkaulius. Sūnus gali neatlaikyti”. Buvo tik vanduo. Sūnus greitai sveiko. Tėvas paklausė: „Kiek reikia mokėti už sūnaus išgelbėjimą?” „Kai turėsi malkų, atvežk vežimėlį”, — atsakė daktaras.

Staiga prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nebenuvežė Stanislovas daktarui malkų — nebereikėjo. Daktaras atsidūrė Mažeikių pavenčiuose. „Kai Viekšnių žydus suvarė ir uždarė, tėvelis buvo nuvažiavęs pažiūrėti, gal galėtų kuo padėti, maisto perduoti. Prišoko prie tėvo buvęs samdinys, pravarde „Joukų Juonis” (Juokų Jonas), atstatė šautuvą ir neleidžia. Tėvas jam ir pasakė: „Jonai, juk mes pažįstami”. O tas: „Ką, ir tu nori pas tuos judus atsidurti?” Pradėjo abu ginčytis. Tuoj prisistatė vokietis. Tėvas atbulas, atbulas prie savo kumelės, į ratus ir — į Žibikus, — pasakojo Juozapas. — Kodėl judus, aš ir šiandien nesuprantu. Juk man išgelbėjo gyvybę”.

Apie minimą daktarą viena viekšniškė senbuvė pasakojo: „Lipmanas buvo gydytojas, o jo žmona — medicinos seselė. Jie buvo bevaikiai. Sukilo čia Viekšniuose žmonės, kai juos paėmė. Prirašė visokių prašymų ir pareiškimų vokiečiams, kad paleistų. Bet nuvarė į Mažeikius.

22

Daktaras turėjo stoti į eilę sušaudymui. Jis tada paklausė, kaip žmona? Jam atsakė, kad žmoną sušaudys. Daktaras atsistojo šalia žmonos ir jį sušaudė”.

Apie gydytoją Akmenės r. laikraštyje „Vienybė” (1995-03-08, Nr. 19) publikacijoje „Nejaugi mes visi kalti?” Z. Navickienė-Aleksandravičiūtė pasakojo: „Tikiuosi, kad dar daugiau viekšniškių prisimena gerą specialistą, malonų ir gražų žmogų, gydytoją T. Lipmaną. Jį suimtą laikė atskirai nuo kitų įkalintų žydų. Jį kartais atvesdavo į vaistinę paimti ligoniams vaistų. Kartą pažįstamas sargybinis liko vaistinėje, o tėvelis gydytoją pakvietė pas mus į butą arbatos išgerti. Mačiau, kaip jis buvo susijaudinęs. Tėvelis jam pasiūlė: „Daktare, pas mus sodelyje yra išėjimas link Ventos, bėkite! O aš, kaip nors išsisuksiu”. Daktaras Lipmanas liūdnai padėkojo, bet atsisakė, paaiškinęs, kad be savo žmonos jis niekur nebėgsiąs.

Mačiau, kaip vieną vakarą, kai jau buvau beužmieganti, į miegamąjį įbėgo mamytė. Ima mano mėgstamus raudonus kaspinus, kuriuos įpindavo į kasas, juos karpo ir skubiai siuva ant balto audeklo”.

Senoji Aleksandravičienė bandė gelbėti daktaro žmoną. Siuvo galvos apdangalus, raiščius su Raudonojo kryžiaus simbolika. Bet niekas nebepadėjo. Nacių kulka buvo negailestinga žydui batsiuviui, prekybininkui, šventikui ar daktarui.

Po Antrojo pasaulinio karo Juozapui vėl teko susidurti su per stebuklą išlikusiais žydų tautybės žmonėmis. Mat gerokai „prakutusiam” nusibodo šake darbuotis Žibikų kolūkio laukuose. Žmogelis panoro įsigyti vairuotojo profesiją. Išvyko į Vilnių, kur specialiuose kursuose buvo ruošiami vairuotojai. Mokslas vyko neakivaizdiniu būdu. Kursų vadovas buvo žydas Gurvičius. „Nebuvo kur pernakvoti. Nuėjom pas mokyklos vadovą. Jis buvo žydas. Parsivedė mus į savo namus. Pagamino vakarienę, pernakvojome. Kitą dieną laikėme egzaminus. Kažin, ar būtų atsiradęs lietuvis, kuris čia su tokiais kaimo mužikėliais būtų terliojęsis”, — prisimena Juozapas. Įgijęs vairuotojo teises, pradėjo vežti gyvulius į Šiaulių mėsos kombinatą. Čia ir vėl susidūrė

su žydų tautybės žmogumi. „Priėmimo punkto vedėjas buvo Levinas. Visi punkto darbuotojai jo bijojo. O kodėl? Todėl, kad buvo teisingas. Suvažiuodavo didžiausios eilės mašinų. Kuris duoda kyšį ar koks akiplėša, žiūrėk, be eilės lenda, o tu stovėk per naktis. Vieną kartą paėmė toks pyktis, nuėjom pas Leviną ir viską išklojome. Nuo tos dienos buvo tvarka”, — pasakojo Juozapas.

„Vieno nesuprantu: kodėl lietuviai puola ant tų žydų? Juk retas bėra matęs gyvą žydą. Anais laikais, kaip mano tėvukas sakydavo, pas žydelį nelaimėje, bėdoj ir ligoj susigelbėsi. Kur tu dabar rasi tokį daktarą, kuris už vaistus, švirkštus, tvarsliavą ir priežiūrą paprašytų vežimėlio malkų? — klausė Juozapas. — Malkų, kurias pažadėjo tėvelis, jau nebėra kam nuvežti. Retkarčiais nueinu į žydų kapines, padedu gėlių, bet nežinau, kur mano daktaro Lipmano kapas. Norėčiau visai žydų tautai padėkoti, kad mane išgydė”.

Papiliškiai pasakoja / Parengė Dangirutė Giedraitytė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / [Sudarytojai Vida Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. — 752 p. — P. 320, 321, 325. — Tekste:

16. [Prisišaukė velnius] Mūsų susieda sūnus vėiną vakarą tapat užtroka ilgiau miestėlie, ir kap eji numėi, jau bova 10

adyna10. Įjeji į tą Žibikų pušyną, tap ir saka: — Tegu būn čia 100 velnių, aš nebijau. Kų mon padarys? Kap tikta pasaki, tap sukila didžiausi vietra, ir uns nie jost nejota, kap anų nuneši pri pat anuo

namų ir įmeti į suodželką. Vuo anuo bova vondens. Ta jau geruoka sušlapa.

Papasakojo Elžbieta Dainienė, 65 m., gyv. Bausko k. Užrašė S. Majauskas 1936 m. LTR 937(15). B1LPK~3315.

10Adyna — valanda.

18. [Vaidenasi Žibikų pušyne] Mona bruolis Juzaps bova parvažiavįs iš kariūmenis (dar pri roski), vuo aš ir da vėins mona

bruolis bovom nuvažiavėj pasitėkti anuo. Naktį visi važiavom numuo. Va kap tik moms reikieji

23

važiouti par Žibikų pušyną — tami pušyni baisia irgi baidi. Važiounam šnekiedami, tikta arklia stabt unt vėitas ir apsistuoji. Supratom, kad jau čė bluoga. Tap bruolis Juzaps ir saka:

— Aš eisu paveizieti, kas čė yr. Tikta uns išlipa, nespieji paeiti kelius žingsnius, kap atsirada priš anų balta stuovyla. Uns

surėka, šuoka greita į ratus, sukėrtom arkliams, tiej šuokuos greita, zuovada, ir parliekiem numuo. Negal žinuoti, kas tėn bova. Va tas pušyns kad ūži, kad tratieji.

Papasakojo Elžbieta Dainienė, 65 m., gyv. Bausko k. Užrašė S. Majauskas 1936 m. LTR 937(14). B1LPK~3440.

Šiuipys Antanas. Žibikų kaimo Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas Gasparas Rimkus. Fotografas Bronius Daukšas. Namai prie špitolės. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:

— Rimkus Kaspars ar Gaspars? — Nežinau. Kėti vadėno net Kasbariu. Bet daugiausee Gasparu. Rimkus, Barauskis Jonas ir

Molytė. Tos, kor čia yr... kažkuokia rašytuoja... liaudies... Lėgaudienė. Vuo tos muotina. Ji buvo Molytė, gyveno netoli mūsų. Ji pasakuojo. Žinau, kad jie ėjo į gimnaziją. Kai pradėjo reikiet muokiet, ir Rimkus išstuojo, ir tas išstuojo, o ta Molytė išstojo ar [irgi], bet ji... Sak, aš išstuojau ne diel tuo, mon sakė, ka tu eik atgal muokytėis, mes neimsem už tus mokslus. Bet mano sesuo apsiženijo su Memiu. O tas Memys buvo savanoris, gavo Tučiuos žemės. I, sako, o aš palikau numūs viena. Tėvas buvo muzikants, su didžiuoja trūba tuoje. Sako, tu ėisi muokslus, vuo kas ūkį belaikys? I, sako, aš gavau palėkt tą muokyklą.

Buvo jie dvi klases gimnazijos... antroj klasėj gimnazijos ejo, kai jie išstojo. Iš karto jauties, ka ons y gramatnesnis žmuogus.

— No i kuokiam būreliui ans vadovavo? — Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas buvo. Bovo orkestrėlį suorganizavis. Dvi gitaros,

mandolina, smuika i būgnas. Tas buvo... aš buvau dar pradinės... taip 1936, 1937, 1938 metais. — A, sakyk, kada pats gimęs? — Dvidešimaštuntais, vasario 27. — Ans buvo vėsų galų meistras, tas, tas... Medelyną užveisė. Pomidorus pradėjo pardavinėt.

Upeliuks teka, pievos, prie anuo, pro tėviškę. Nu kas dabar gyven tėn... Prakaps, ant tuos žemės pasistatis. Bovo pasistatis didelį namą tas tievs jo. Vienas galas buvo salė ir scena. Čia įtaka jau, aišku, tuo Gasparo. I tėn būdavo... Tuo laikotarpiu buvau dvylekos metų. Ten buvo kursai. Muotriškuoms bovo, mon ruods, mezgėmai vėsi, vyrams bovo stalių kursai. Kėts vežėčias dėrbo, kėts kobėlą dėrbo... Ir aš buvau nuėjęs, lankyt nelankiau, kadangi į mokyklą aš ejau. Daukšas buvo anuo šuogeris. Jis buvo vieną Čiužaitę apsiženijęs, vuo tas Daukšas Bronius, fotografs, bovo kėtą Čiužaitę apsiženijis. Jis paveikslavo, aš prisimenu, su tuo magniu. Tas galėjo būt trisdešimdevinti kuokie metai. Turėjo vieną seserį. Ar [irgi] iš Žibikų kilęs. bet jis labai anksti iš tos tėviškės išėjo. I palėko tas ūkis seserėi. O sesou bovo apsiženijusi su tuokiu, nu... ans buvo nelabai rimts.

— Viena viekšniškė sakė, ka fotografs Daukšas bovo prie žydų šaudymo... — Ne. Nebuvo. Jo tas šuogeris viens buvo. Bet apie jį patys vokiečiai taip sakė: „No, tas

viens pasitaikė atsitiktinai čia. Nušuovė vieną žydelką ir susileido...” Jo šuogeris buvo. Bet jis miręs jau dabar. O tas nebuvo, nedalyvavo.

— O kits Daukšas fotografs bovo Viekšniuos? — Ne, ne, ne. — No, kaip ten su tuo Rimkum baigėsi? — Su Rimkum baigies taip, sakau, jis buvo užveisęs medelyną, pas tėvus. Pats gyveno

uošvijoj. Nusipirko radiją. Pirmiausiai patefoną. Ejuom visi klausytėis, visi kaims susirinkdavo. Antruoj pusėj Pievupio gyveno. Salė buvo Rimkaus ūkie Žibikuose. Čiužaus — Rimkienės tieviškie bovo. Tėn vėsos vakaruškos bovo, vaidinimai. Rimkaus namas. I tas Rimkaus nams yra dabar nugriauts i pastatyts Akmenėj, kuriam bovo teismas tarybiniais laikais, i dabar tebstuov dar jis tėn. Didelis, gražus nams bovo, aukšts. Tas Rimkus paskui... vuokiečių laikais jis turiejo krautuvę. Pro špitolę ėjo gatvė, paskou pasisokdavo link bažnyčios. Ant tuo kampo bovo Goldmano nams tuoks. Žydelis Goldmanas. Buvo vienas iš... didmeninės prekybos vadovas.

24

Buvo du Viekšniuose. Altarkis — tikroji pavardie bovo Alter Jude. O tas vuo, bovo Goldmanas. Ir jis aprūpino visas tas krautuves prekėmis.

— A tas nams vienaukštis bovo? — Vienaukštis. I ten tame name Rimkus buvo išsinuomavęs a kaip ten vuokiečių laikais

gavęs, užsidiejis krautuvę. Kitame gale, šiaurės gale tėn, link Saženienės, įsigyveno, vuo šiame gale pri špituolės, tame gale, ta krautuvė bovo. Paskui per karą, keturdešimtketvirtais metais, jis nudegė, tas nams. Viens gaisras buvo ketursdešimketvirtais kokį liepos mėnesį. Didelis kvartals visas tas čia išdegė, dar vokiečiai tebebuvo čia. Vėsas nuo bažnyčios ir... gatvė čia, i tuoks kvartals bovo. Lig dabartėnės [seniūnijos]. Tas vėsas kvartals išdegė tuo momentu.

Šiuipys Antanas. Šarkiai, Šarkių mauzoliejus. — 2006. — Spalio 10. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš diktofono:

— Kas ten tame Šarkių mauzoliejuj buvo palaidotas? — Dvė Šarkytės. Vėskas. I visi gėmėnės pasipiktinę bovo, kam anas ne į kapus laiduojo, vuo

ten. Vida Šarkytė pati pirmuoji mėrė. Tai buvo kokiais 1936 metais. Vuo už kuokių metų, a dviejų — Marytė Šiuipytė. Kokių pėnkių metų, šėšių metų galiejo būt. Man pasakuojo tuo Šarkio sesuo Lemežienė. Ji kurį laiką gyveno tėn. Alberts Šarkis, kaip mėrė, ta Vida pirmuoji mėrė, sako, cielą pakėlį surūkis papirosų. Kaip tie vaikai mėrė, dar buvo berniuks gėmės. I juos išvežė. 1941 metais. Atskyrė... į Rešiotus pateko. I tas vaiks mirė tėn. Ir parvažiavę, po karo, ta Šarkienė bovo atvažiavusi čia į Viekšnius. Ana čia neapsistuojo, negyveno.

Buvo Šarkio tų brolių. Alfredas, Albinis, sesuo Emilija ir Jucienė sesuo bovo. Pėnki iš vėso bovo. Tai jis, kadangi bovo turtingiausias, pajiemė vėsą tą ūkį i visėms atidalėno dalis. Geras gydytojas skaities. Chirurgas buvo. Bet buvo padaręs kažkuokią tai klaidą. Kažką tai užsiuvęs žydelkai pilve. Alberts Šarkis. Jis ne pats statė. Pinings statė. Pastatė klėtį naują, daržinę, tvartą pastatė, kumetyną pastatė, i paskui da linų džiuovyklą tuokią. I pirmieji siloso bokštai bovo. Nedideli tie bokštai siloso bovo. Su stogeliu. Prie Žibikų pušyno anuo žemės, dabar yr tvėnkiniai tėn. Bovo durpyns. Durpyne bovo užveisęs kultūrines žoles. I tus siloso bokštus išveždavo tas.

Jonas Virkutis (1943-02-09—2006-11-21) / Plinkšių pagrindinės mokyklos bendruomenė // Santarvė. — 2006. — Lapkr. 23. — Tekste:

Lapkričio 21 d. Amžinybėn po sunkios ligos išėjo Plinkšių pagrindinės mokyklos geografijos vyr. mokytojas Jonas VIRKUTIS.

Mokytojas Jonas Virkutis gimė 1943 m. vasario 9 dieną Akmenės rajono Žibikų kaime. 1963 metais baigė Viekšnių vidurinę mokyklą ir savo darbinę veiklą pradėjo Užlieknės devynmetėje mokykloje. 1978 m. mokytojas baigė Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą ir įgijo geografijos mokytojo kvalifikaciją. Mokytojas J. Virkutis Užlieknės pagrindinėje mokykloje dirbo iki 1994 metų geografijos ir darbų mokytoju. 1995—1997 metais dirbo Buknaičių pagrindinėje mokykloje geografijos ir gamtos mokytoju. Nuo 1997 m. iki pat mirties J. Virkutis mokė vaikus Plinkšių pagrindinėje mokykloje geografijos ir istorijos, vadovavo kraštotyrinei veiklai. Nuoširdžiai dirbo klasės auklėtoju, rūpinosi savo auklėtiniais. Meilė vaikams ir visiems jį supusiems žmonėms, atsidavimas darbui, sąžiningumas ir pagarba dvasinėms vertybėms buvo jo gyvenimo nuostatos.

Taurios širdies, šilumos užtekdavo visiems — šeimai, giminėms ir bendradarbiams bei mokiniams. Visas jo gyvenimas — tai ieškojimai ir atradimai, tai begalinis atsidavimas darbui. Nuoširdus, kuklus, paprastas ir darbštus — toks Jonas Virkutis išliks mūsų, Jį pažinojusiųjų, atmintyje. Nelaimės prislėgti liko vaikai Milda ir Egidijus, artimieji ir giminės. Giliu liūdesiu dalijamės su Jumis ir visus nuoširdžiai užjaučiame.

Plinkšių pagrindinės mokyklos bendruomenė.

Kerys Bronislovas. Didysis akmuo. — 2008. — Bal. 2. — Pastaba: Greičiausiai pavadinimas „Meil ės akmuo” sugalvotas ir pradėtas vartoti 1962—1964 metais, Gražinos Biržietytės (gyvenusios Puodininkų gatvėje), jos įtakojamų draugių ir netolimo kaimyno Bogužo. Bogužas tuo metu kažkam vadovavo ir Viekšnių „buitiniame” — stalių dirbtuvėse užsakė rodyklę su

25

užrašu „Meilės akmuo”. Aš pats iki tol girdėjau tą akmenį vadinant tik „Didžiuoju akmeniu”, niekaip kitaip.

Malūkas Vytautas. Vyresniesiems Žibikuose gyventi sunku, jaunimui — liūdna // Santarvė. — 2008. — Liep. 26. — Nr. 82: iliustruota. — Tekste:

Pirmoji Onos [Onos Sidabrienės, apie 80 m. amžiaus] mokykla — netoliese buvusioje Lizdenio sodyboje. Prieš tai ji buvusi pas ūkininką Knabiką. Senolė iki šiol prisimena mokytoją Mortą Knabikaitę, mokiusią ir jos tėvą, ir ją. Vėliau ši moteris tapo profesore. [...]. Linksmindavosi Žibikų jaunimas netoliese esančiame nedideliame ūkininko Dainelio dvarelyje, vėliau — pas ūkininką Rimkų — abu jie buvo išbuožinti ir išvežti į Sibirą.

26

ŽIOGAI ČIAI Kaimas

Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 152. — Tekste: Žiogaičių kaimas: 5 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 8 km. iki Viekšnių pašto, 46 ūkiai — 279 gyventojai.

Skabeika Leonas. Vidurnakčių aikštėse. — Vilnius, 1964. — 262 p. — Tekste: Poezija, autobiografija, laiškai, testamentas, amžininkų atsiminimai.

Skabeika Leonas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1971. — T. 3. — P. 209. — Tekste: Gimė 1904 08 04 Žiogaičiuose, mirė 1936 01 22 Žiogaičiuose, palaidotas Viekšnių kapinėse.

Laurinavi čius J. Poeto Leono Skabeikos takais // Vienybė. — 1974. — Liep. 27. — Tekste:

Žiogaičių kaimas, gimtinė. Atsiminimai: Jono Skabeikio (brolio, gyvenančio Auksodės kaime), Antano Mačiaus (kaimyno), Julijos Janišauskaitės (mokytojos), Mortos Butkutės (viekšniškės mokytojos), jos brolio Jono Butkaus (mokytojo, Viekšnių progimnazijoje klasėje sėdėjusio viename suole su L. Skabeika), Elenos Šiaulytės-Žilevičienės (mokėsi vienoje klasėje), mokytojo J. Žilevičiaus, mažeikietės Bronės Vilčikauskaitės-Kiudulienės.

Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. — Vilnius, 1981. — P. 116—117. — Tekste: „Iš Viekšnių galima nuvykti į L. Skabeikos gimtinę Žiogaičių kaime, kuris yra už 7 km. į rytus nuo Mažeikių, prie Šiaulių—Liepojos geležinkelio. Čia yra sodyba, kur jis gimė.”

Įvairūs pasakojimai: 1. Iš kur Lengvenis gavo pinigų melnyčei statyti. [Papasakojo Juozas Lizdenis]. 2. Kaip baidė Žiogaičiuose Buivydo kieme. [Papasakojo Ona Šiaulienė]. 3. „Kegrių Glodenis turėjo dampį...”. [Papasakojo Ona Šiaulienė]. 4. Apie stebuklingąją Kegrių pušį. [Papasakojo Konstantinas Mazeliauskis]. 5. Pasakojimas apie vokiečius. [Papasakojo Konstantinas Mazeliauskis]. 6. Kaip seniau šventėm Jonines. [Iš Konstantino Mazeliauskio (1909), gyvenančio Kegrių kaime, 1985 m. birželio 26 dieną užrašė Amelija Urbienė] // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Tekste:

2. Kaip baidė Žiogaičiuose Buivydo kieme Netoli Buivydo kiemo augo ąžuolas. Vaikis liuob įsilipti į tą ąžuolą ir visokius šposus

išdarinėti. Paėjo garsas, kad Buivydo kieme baido. Visi bijojo pro šalį vakare praeiti. Taip pat šnekėjo, kad Buivydo pirtyje baidė. Daug kas matęs prie pat pirties žmogų išsiplėtusį

gulintį. O iš tikrųjų buvo taip. Eidami iš pirties vyrai netyčiomis pametė ant žemės marškinius. Tie ir gulėjo išsiplėtę — nė kokio žmogaus ten nebuvo. [Papasakojo Ona Šiaulienė].

Rimkus Zenonas. Tarp miškų, vienkiemiuose // Santarvė. — 1997. — Saus. 30. — Visas tekstas:

Važiuojant traukiniu į Šiaulius, už poros kilometrų nuo sodų matyti keletas miško apsuptų vienkiemių. Žvelgiant pro traukinio langą atrodo, lyg čia būtų ramybės oazė. Laikas, negailestingai nuniokojęs Lietuvos vienkiemius, čia padarė malonią išimtį. Galbūt tam, kad šiandien žmonės pasakytų, kaip atrodė Lietuva prieš 40 metų. Nepasakysi, kad čia užkampis. Vienas kelias, kirtęs geležinkelį, veda Mažeikių—Šiaulių automagistralės link, kiti suka į Mažeikius, Laižuva, Viekšnius. Daugiau kaip prieš porą dešimtmečių čia sustodavo autobusai, kursavę iš Laižuvos į Viekšnius. Kitoje kelio pusėje buvo įsikūręs didelis Maigų kaimas. Tačiau gretimų kaimų gyventojai šitos vietovės nevadino nei Maigų, nei Žiogaičių kaimais. Gal dėl to, kad aplinkiniuose drėgnuose miškuose vasarą veisdavosi begalė vabzdžių, gal dėl kitų priežasčių šitą kampelį vadino Bimbalynu.

Maigų kaimo vietoje dabar plyti didžiulis laukas — žmonės išsikėlė į Krakius, Mažeikius. Liko tik kitoje kelio pusėje rymantys šeši Žiogaičių kaimo vienkiemiai, po senovei visų

27

vadinami Bimbalynu. Pats seniausias gyventojas — 75-erių metų Ignacas Dargis vaikšto čia savo vaikystės ir jaunystės takais, niekada nėra išvykęs toliau Mažeikių.

Kitų sodybų gyventojai įsikūrę palyginus neseniai, visi buvę miestiečiai. Vieni nusipirko vienkiemius kaip vadinamųjų kolektyvinių sodų pakaitalą, kiti, padvelkus „perestroikos” vėjams, nutarė išbandyti laimę ūkininkaudami. Kūrėsi, stiprėjo būsimieji ūkininkai, bet šitokiom nuotaikom gyveno neilgai. Griuvus kolūkinei santvarkai, visiškai atpigus pienui ir mėsai, daugelis likvidavo savo fermas, pardavė techniką ir vėl atsigręžė į miestą. Tačiau viena šeima atsilaikė prieš visas negandas ir pasiryžusi ūkininkauti toliau.

Janina ir Liudas Lukoševičiai nusipirko sodybą dar sovietmečiu. Vienas ryžosi dėl meilės gyvuliams, kitas — bitėms. Tuomet jie nemanė, kad taip stipriai įaugs į Bimbalyno žemę. Janina Lukoševičienė pasakoja:

— Kaime gimęs ir augęs žmogus niekada nebus tikras miestietis. Toli nuo miesto triukšmo nusipirkę sodyba, norėjome ramiai praleisti savaitgalius, užsiimti mėgiamais darbais, o tuo metu priimtas Valstiečių ūkio įstatymas žadėjo gerą perspektyva. Tad vieni pirmųjų rajone pasiėmėme žemės ir pradėjome ūkininkauti. Pradžioje valstybės pagalba buvo didžiulė: skyrė technikos, trąšų, 50 proc. pigiau kainavo dyzelinis kuras, melioratoriai suremontavo kelius, ėmėsi sausinti dirvas. Elektrifikacijos projekte buvo numatyta pastatyti elektros pastotę, į visas sodybas įvesti trifazę elektros srovę, telefonizuoti, bet, atrodo, viskas taip ir liks projektuose. Galbūt trūksta lėšų, bet, matyt, pasikeitė ir žemės ūkio politika.

— O kokią žemės ūkio politiką, Jūsų manymu, vykdo šiandieninė Vyriausybė? — Jokios. Pati valdžia nežino, ką daryti su žemės ūkiu. Apie paramą dabar nebesvajojame,

svarbu, kad nebūtume specialiai žlugdomi. Štai praėjusį rudenį valstybė supirko grūdus, o kada atsiskaitė? Žmonėms reikėjo susiarti dirvas, pasėti, o iš kur imti pinigų, jeigu už grūdus sumokėjo tik po trijų, keturių mėnesių? O kas užtikrins šiemetinės produkcijos supirkimą, savalaikį atsiskaitymą už ją? Kas apdraus ūkininką nuo tokių stichinių nelaimių kaip sausra ar liūtys? Štai praėjusiais metais po storu sniego sluoksniu iššuto 15 ha kviečių, tad viską teko įskaityti į savo nuostolius. Jokios pagalbos iš valstybės nebesulauksi.

— Spaudoje rašė, kad šiais metais ūkininkų sąjungos lėšomis jums įvesta trifazė elektros srovė.

— Taip, penkerius metus laukus, pagaliau įvedė. Bet už skirtas lėšas, kaip supratau, tarp keturių atramų nutiesė laidus, ir viskas. Už kitus darbus mokėjome patys.

— Žemės ūkyje daug ką lemia technika... — Ką veikti ūkyje be technikos? Ačiū Dievui, technikos įsigijome. Turime ir kuo žemę suarti,

ir derlių nuimti. Tačiau dar reikėtų šieno preso, vartytuvo. Bet technika irgi ne viskas. Baigiasi pastatai... Į pokalbi įsiterpia Liudas: — Aš taip galvoju, jeigu valstybė norėtų rimtai padėti ūkininkui, tai galėtų pastatyti

modernius pastatus, išsimokėti leistų per kokius 25-erius metus. Pastatų amžius ilgas, valstybė niekuo nerizikuotų. Jeigu neišsimokėsiu aš, išsimokės mano palikuonys, bet ūkininkauti moderniuose pastatuose būtų ir pelningiau, ir maloniau.

— Ponas Liudai, o kaip Jums sekasi bitininkauti? — Praėję metai bitininkystei buvo nepalankūs. Labai mažai medaus bitelės teprinešė.

Bitininkų draugija seniai iširo. Anksčiau nors cukraus galėdavome pigiai nusipirkti, dabar nebeliko ir tos lengvatos.

— Tai iš kokių pajamų ūkininkai gyvena? — Pagrindinės pajamos — iš gyvulininkystės, bet ir ja verstis darosi sunku. Juk pagrindinis

pirkėjas — miestietis. Nesuprantu, kaip jie dar nemiršta badu? Įsivaizduoti reikia — pusmetį negauti atlyginimo! Pasaulio pabaiga, ir gana.

— Bet darbo paprašyti pas jus miestiečiai neateina? — Tai ir yra keista. Gyvena tokia šeima mieste. Trys vaikai, o dirba viena motina. Tėvas

bedarbis. Nuvežame jiems tai bulvių, tai pieno. Šį rudenį paprašiau, kad ateitų patalkininkauti vežant šiaudus, tai griežčiausiai atsisakė. Atrodo, valgyti nebeturi, o dirbti nenori.

— Pas jus pavojinga ateiti — tiek daug šunų. Ar jie apsaugai, ar pomėgis?

28

— Turbūt ir viena, ir kita. O šunų ne tiek jau daug: penketas didelių ir keturi maži. Myliu šunelius, jie tokie supratingi, tokie prisirišę. Anksčiau turėjome trylika kačių, dabar beliko tik keturios. Šunys išpjovė. Dabar tą kaltininką laikome pririštą.

Šeimininkas palydėjo pro savo šunis. Jų iššiepti nasrai man visiškai neatrodė „supratingi”. Anksčiau šitie vienkiemiai garsėjo aludariais ir muzikantais. Apie juos dabar šlama seni

ąžuolai, beržai ir ta nenusakoma žodžiais, bet vienkiemiuose jaučiama meilė tėviškei, kuri neleido nugriauti sodybų, išrauti medžių ir palikti plynus numelioruotus laukus.

Knabikas Liudvikas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio pokalbis su Liudviku Knabiku Fermos kaime. — 2004. — Liep. 30; Rugpj. 1. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono.

Liudvikas Knabikas kalba žemaičiuodamas, kartais gryna žemaičių tarme, bet gana dažnai tus pačius žodžius taria dvejopai. Kalba pavartodamas ir keletą tikrai senų žemaitiškų žodžių, todėl čia bandyta tiksliau užrašyti tarimą, kiek tai įmanoma nenaudojant kalbininkų rekomenduojamų, tačiau skaitytojams nepriimtinų, svetimų ženklų. — Tekste:

— Kalvie dėrbau ėr ėr, padėrbsiu i tekinius. Padėrbsiu tekinius, reek apkalt’. Važioujamus ratais. Ketursdešimsdevintaas metaas aš apsižanijau ir išejau į Žiogaačių kaimą, ir tėn pragyvenau lig tūkstontis devyni šimtaa devynisdešimstrečių vasario trečiuos. Ta tiktaa parejau iš tų Žiogaačių če į Vėikšnius. Tuos truobuos aš nestatiau, nupėrkuom taap, tuoki negatavą. Tėn dabar žėnts gyven. Didelis gyvenėms bov. Nu ne taap didelis — devyni pastataa i vėsė dėdeli.

Bimbalyns tas y Žiuogaačių irgi, šis gals, Žiogaačių kaims. Žiuogaačių yr va, sėptyni kilometraa nu Ryguos gelžkelio iki Šiaulių gelžkelio, du kilometraa platomo, vuo sėptyni kilometraa ilgomo, tuoks kaims y Žiuogaačių.

— Iš Žiogaičių pusės a žinuot kuokius mašinierius? — Gėidra Kazimiers kėtą kart bovo, bet tas y senee kapūse. Motorą turiejo... Ėndrioška tuoks

bovo, irgi garo katėlą turiejo. Gargždūse gyveno, jau Gargždų kaimelie. Ėndrioška bovo Augustėns. Tiktaa Suovačiūs Smilgys.

— Žiogaičiūse aš mažaa... Dar ejau grajydams, bet jau mažaa bejau. Jug aš dvylėką i posę metų išdėrbau lauko brigaduo brigadininku. Jagu reeks eit grajyt i brigadą valdyt — ne iš vėitos. Klerneta i dabaa tebie. Kaap jau padiejau i padiejau.

Sveiki, mielieji „Tre čiadienio valandos” skaitytojai...”: [Žiogaičių kaimas] / Puslapį parengė Laima Raugalienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2004. — Gruod. 8. — Nr. 48 (111): iliustruota // Būdas žemaičių. — 2004. — Gruod. 8. — Nr. 142 (886). — Visas tekstas:

Sveiki, mielieji „Trečiadienio valandos” skaitytojai. Šiandien vyksime į Žiogaičių kaimą. Kelias netolimas, bet žiemą nelabai mielas. Ne visur privažiuosi, prieisi, ne visus aplankysi.

Dažną sykį beldžiamės į pirmą pasitaikiusią trobą ir klausiame: „Kaip gyvenate, mielieji kaimo žmones? Kaip atlaikėte „revoliucijų” vėjus? Ar spėjote įsikibti į gyvenimą ir kaip išsilaikėte, kaip mėgstama dabar sakyti, rinkos sąlygomis?” Žinome gerai, kad ne laikas dabar apie tai klausti...

Matėme daug nesuspėjusių „ įlipti į paskutinį vagoną”, nebenorinčių išlipti iš liūno, į kurį įklimpo. Bet visada ieškojome ir sutikome tokių žmonių, kurie yra kaimo ar bendruomenės švyturiai, kurie išliko savimi. Apsilankykime pas juos.

ŽINIOS IŠ ISTORINI Ų ŠALTINI Ų ŽIOGAIČIAI, kaimas Mažeikių r., Mažeikių apylinkės seniūnijoje. Minimas (Zogaycie) jau

1665 metų Viekšnių seniūnijos inventoriuje, kur nurodoma, kad kaime tėra tik vienas kiemas. Kitame tos pačios seniūnijos inventoriuje 1738-06-17 jau rašoma, kad yra 11 kiemų, kurie moka 120 zlotų metinį mokestį. 1775-07-24 Žiogaičių kaime jau buvo 21 kiemas, veikė Jankelio Jeralovičiaus karčema (Lietuvos valst. istorijos archyvas: VIA: F. SA-3765, l. 276; F. SA-3774, l. 633; F. SA-3910, l. 9—10).

1923 metų pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Žiogaičių kaime buvo 46 ūkiai su 279 gyventojais. 1904-08-04 Žiogaičiuose gimė poetas Leonas Skabeika (mirė

29

1936-01-22, palaidotas Viekšnių kapinėse). 1973 metais kaime gyveno 63 šeimos. Žinomi šie vietovardžiai: Bimbalynas, Šilinė, Maišo gatvė, Barzdinė, Šiaulio kapeliai, Balvočiaus kapeliai, Bliudsukio kapeliai.

POETO LEONO SKABEIKOS GIMTIN Ė Leonas Skabeika gimė 1904 metais rugpjūčio 7 [4] dieną Mažeikių r., Žiogaičių kaimo

sodyboje, kurioje gyveno tėvai ir seneliai. Poeto tėvai buvo pasiturintys (turėjo 30 ha žemės), pavyzdingi, religingi valstiečiai. Šeimoje augo trys sūnūs. Iš jų tik vienas Leonas buvo išleistas į mokslus. 1921 metais baigė Viekšnių progimnaziją. Toliau Skabeika turėjo studijuoti kunigų seminarijoje, tačiau gabus ir užsispyręs jaunuolis mokslus tęsė Šiaulių gimnazijoje. Dėdė kunigas, iki tol rėmęs jaunuolį lėšomis, paramą nutraukė.

Eilėraščius pradėjo rašyti progimnazijoje, 1921 metais. Iš likusių rankraščių matyti, kad Skabeika gausiai rašė. 1923 metais jo kūryba pasirodė Amerikos lietuvių spaudoje. Pradžioje pasirašinėjo slapyvardžiais: „Miško aidas”, „Verpetas”, o nuo 1924 metų — savo pavarde.

1925 metais L. Skabeika įstojo į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo literatūrą. Studijuodamas rašė politinio pobūdžio straipsnius, eilėraščius, dalyvavo pažangios visuomenės sąjūdyje prieš krikščioniškojo bloko režimą.

1928 metais išėjo brandžiausias poeto kūrinys — „Po juodo angelo sparnais”. Jo kūryba buvo verčiama į lenkų, rusų ir kitas kalbas.

Leonas Skabeika vertė Bairono, Gėtės ir Bodlero kūrinius. 1931 metais L. Skabeika susirgo pleuritu ir džiova. Ligonį slaugė senutė motina. Brolis statėsi

trobesius, pinigų gydymui ir vaistams nebuvo. Sirgdamas L. Skabeika toliau mokėsi prancūzų kalbos, skaitė grožinę ir politinę literatūrą, draugų prašė atsiųsti marksistinės literatūros. Galutinai pairus sveikatai, L. Skabeika išsiuntė studentų-varpininkų korporacijai testamentą, kuriame atsisakė buvusių pažiūrų, pasmerkdamas liberalizmą ir buržuazinę demokratiją, kėlė revoliucinės kovos ir socializmo idėjas.

Mirė L. Skabeika 1936 metais sausio 22 dieną Žiogaičiuose. Palaidotas Viekšnių kapinėse.

ARTIM ŲJŲ DĖMESYS IR ŠILUMA NELEIDŽIA PASIDUOTI Tvarkinga sodyba ir žiemą patraukia akį. Kieme kiekvienas daiktelis turi savo vietą. Ramiu

žiemos miegu miega krūmai ir žolynai. Šios tvarkingos sodybos šeimininkė — Albina Visminienė.

Garbaus amžiaus moterį radome beskaitančią knygą. Krosnyje linksmai spragsėjo ugnelė. A. Visminienė sakė, jog džiaugiasi kiekvienu svečiu. Mat dabar jos žingsniai nebe tokie tvirti,

jėgos nebe tos. Apniko neprašytos viešnios — ligos, iš kurių moteris sunkiai vaduojasi...

Tėvelis — kalvių kalvis Bet nuviję nelinksmas mintis, leidomės į moters gyvenimo kelionę. Augo Albina šešerių vaikų šeimoje. Jos garbūs tėveliai Cecilija ir Pranas Mažeikos jau ilsisi

Viekšnių kapinėse. Tėvelį A. Visminienė mena kaip darbštų ir gabų žmogų. Jis buvo pagarsėjęs kaip kalvių kalvis. Apie tai byloja 1974 metais vieno druskininkiečio metale iškaltas tėvelio bareljefas su įrašu: „Lietuvos kalvių kalvis”. Moteris suskato rodyti albumą, kuriame radome didingą nuotrauką. Tėveliai nufotografuoti 1981-aisiais. Tą dieną, kai šventė auksines vestuves. Kitaip nepasakysi — didingų žmonių, didinga nuotrauka.

Moteris, prisimindama darbščius tėvelius, sako, jog gabumus ji, matyt, paveldėjusi iš tėvelio. Kol nebuvo pasiligojusi, ir mezgė, ir nėrė. Sodyba skendėjo gėlėse. Gėlių ir sodinukų užteko visiems kaimynams. Darbščių šeimininkų triūsas buvo įvertintas — daugelį metų ant namo buvo pritvirtinta lentelė su užrašu „Pavyzdinga sodyba”. Mūrinuką Žiogaičių kaimo centre darbštūs žmonės nusipirko. Ilgai jis buvo pilnas džiaugsmo ir trijų vaikų klegesio.

Laimingas šeimyninis gyvenimas Dar prieš porą metų Albina Visminienė buvusi labai laiminga. Mat tada dar buvo gyvas jos

gyvenimo draugas Ignacas. Gera sveikata moteris niekada negalėjusi pasigirti. Bet vyras, kaip nedaugelis, mokėjo moterį užjausti. Kaip sako pati A. Visminienė, vyras į sanatorijas gydytis išleisdavęs nepriekaištaudamas ir neburnodamas. Daug apkeliauta ir kartu. Beveik penkiasdešimt metų išgyveno drauge, suprasdami vienas kitą ir be barnių. Abu su vyru dirbo tuometiniame Kirovo kolūkyje. Ignacas dirbo vairuotoju, Albina — pieninėje. Žmonės buvo tvarkingi,

30

darbštūs, norintys keliauti. O kolūkio laikais kas norėdavęs pakeliauti, tokia galimybė visada buvusi.

Ignacas mokėjo skambinti pianinu, turėjo gerą balsą. Abu eidavę giedoti. Vyras giedojo pirmu balsu, o Albina — antru.

Po vyro mirties „žėlavoja” ir pianinas, stovintis svetainėje. Jau metai, kai po vyro mirties, niekas prie jo neprisiliečia. Toks yra nežodinis šeimos susitarimas.

Buvo laikas, kai Visminai laikė tris kiaules ir tris karves. Dabar moteris sako, kad pati galinti tik gėles palaistyti ir katiną pašerti, o vištų jau nepalesinanti. Tokie stiprūs ligos gniaužtai. Moteris dėkinga šeimos gydytojai Zitai Šaulienei, kuri žino visas jos bėdas ir dažnai aplanko, nestokoja dėmesio ir patarimų.

Savuose namuose gera ir ramu A. Visminienė sako, jog dažnas paklausia, ar ne liūdna, ar ne ilgu vienai? Juk galėtų pas

vaikus persikelti gyventi. Žinoma, kad galėtų. Moteris žino, jog nė vienas neatstumtų, bet norisi būti namuose, kur daug gražių dienų pragyventa. Sūnus Vytautas kasdien atvažiuoja, malkų prineša, pačiai belieka tik į ugniakurą įkišti. O tai ji dar sugebanti padaryti. Marti Loreta gėlių prisodino. Vasarą labai smagu į kiemą išeiti... Tame pačiame kaime sesuo Onutė gyvena. Nėra nė dienos, kad kuris kaimynas neužeitų... Savo gyvenimo mieste A. Visminienė neįsivaizduoja.

Nė vienas vaikas, o jų užaugino tris, nesukėlė motinai rūpesčių, neužgavo širdies. Visi turi darbus, rūpinasi motina. Vasarą dviračiais atlekia anūkai, klausia, ar nereikia ko nors nupirkti? Moteris labai brangina ramybę. Žiemą daug skaito. Labai mėgsta knygas. Anksčiau visokias skaitydavo, o dabar labiau mėgsta skaityti apie ištvermingus žmones.

LAIM Ę RADO ŽIOGAI ČIUOSE Viename iš pirmųjų mūrinukų Žiogaičių kaime mus pasitiko draugiškai nusiteikęs jaunas

žmogus. Vyriškis sakė, jog kaime gyvenąs ne taip seniai, bet kiek žinąs, tiek papasakosiąs apie šio kaimo žmones. Kad nelengva kaime gyventi jis ir pats žino, nes kilęs iš Laižuvos. Į Žiogaičius atvyko piršlėmis, pas jam patikusią Vandą. Piršlybos buvo sėkmingos, dabar

belieka laukti vestuvių. Kliūtis — nėra pinigų joms iškelti. Vanda, jos šešiametė dukrelė ir Augustinas gyvena name, kurį jiems paliko Vandos tėtukas.

Taip švelniai vadina Augustinas Valių Radzį. Pasak Augustino, nelengva kaime žmogui susirasti darbą. Vanda dirba Internatinėje

mokykloje slauge, o jam tenka „suktis” po namus. Reikia kiaulę pašerti. Vieną neseniai pardavė, dar viena liko. Ją ketina apsėklinti. Reikia valgį pagaminti, namus aptvarkyti, į mokyklą Mažeikiuose nuvažiuoti...

Mokslas reikalingas Augustinas gana atviras. Sakėsi, kad mokosi Sodų vakarinės mokyklos devintoje klasėje.

Pažymiai esą geri, bet ar laikas mokytis, kai „ženytis” reikia. Bet ką padarysi, Darbo birža spaudžia — mokslus reikia baigti. Tai jis ir pats supranta. Augustinas teigia, kad dabar kiekvienam pasakytų, jog mokytis reikia laiku. Kiekvienam darbui — savas laikas.

Pajuto permainų Augustinas su Vanda dažną sekmadienį nuvažiuoja į Mažeikiuose esantį sambūrį „Atpirkimo

šviesa”, kuris įsikūręs buvusioje „Oruvos” gamykloje. Sambūriui vadovauja Alvydas Kernagis, kurį prieš porą metų vaikinas atsitiktinai sutiko kelyje. A. Kernagis paragino jaunuolį dalyvauti jų sambūryje. Pasak Augustino, įtikinėti daug nereikėjo. Maždaug po pusantro mėnesio pajuto savyje daug permainų. Vyriškis savęs negalįs pats apibūdinti, bet jam, kaip ir visiems lankantiems „Atpirkimo šviesą”, yra svetimas melas, veidmainystė. Pakito požiūris į žmones.

Augustinas sakė, kad „Atpirkimo šviesos” sambūrio nariai papriekaištavo, jog „susidėjus” gyventi yra nuodėmė. Taigi jokių kliūčių iš abiejų pusių nėra, tad vestuvių gal ir neteks ilgai laukti.

GYVENIMU NESISKUNDŽIA Albina Martinkienė namo parvažiavo aplankiusi Dargiuose mamą. Reikėjo padėti mamai

vištas papjauti, nupešti. Moteris svetingai pakvietė į kambarį.

31

Nedaug kaime sutiksi žmonių, kurie nesiskundžia gyvenimu, vienokiomis ar kitokiomis jį slegiančiomis problemomis. Tokia ir yra A. Martinkienė, niekuo nesiskundžianti. Nebent, kaip pati sako, pensiją galėtų gauti didesnę. Dabar gauna tik priešlaikinę, o už anų laikų pensiją gyventų kaip ponia. O dabar dar reikia spėriai „suktis”, norint kiek geriau gyventi.

Moteris džiaugiasi, kad sveikata vis dar gera. Dažną rytą Albina su mašina važiuoja į turgų prekiauti slėgtais sūriais, grietine, pieneliu. Pavasarį dar prekiauja daigais, o rudenį — bulvėmis. Dabar sūrius ir grietinę beveik kieme visą išperka, nes Martinkienė belaiko vieną karvę iš keturių.

Dukra Sigutė su vyru į Angliją uždarbiauti išvažiavo. Tikisi, kad gal bent kiek ten užsidirbs, nes ten, pasak Albinos, nereikia 14 valandų per parą dirbti už 400 litų. Kita dukra Edita gyvena visai netoliese — Purvėnuose.

Trečiadienio valandos kelionės: Leidinys apie mažus, nykstančius ir jau išnykusius Mažeikių rajono kaimus / Sudarytoja Rūta Končiutė, redaktorė-korektorė Vilma Klimavičiūtė, istorinę dalį recenzavo Algirdas Vilkas, maketuotoja Jurgita Vanagienė. Fotonuotraukos Algirdo Vilko ir iš laikraščio „Būdas žemaičių” redakcijos archyvo. Žemėlapius parengė Šiaurės vakarų Lietuvos vietos veiklos grupė. — Leidžia: Mažeikiai: Mažeikių muziejus, Sedos labdaros fondas, laikraštis „Būdas žemaičių”: Leidykla „Ciklonas” (Vilnius, Žirmūnų g. 68), 2006. — 176 psl. — Tiražas 300. — Tekste:

Laikraščio „Būdas žemaičių” priedo „Trečiadienio valanda” projektas susideda iš dviejų dalių ir turi du idėjų autorius. Laikraščio bičiulis Konstantinas Bužokas dar 2002-aisiais mums pasiūlė keliauti rajono paribiu ir aplankyti nuošalius kaimus. Rajono perimetrą įveikėme lygiai per 2003 metus. Atsimenu, jog laikraščio korespondentėms ta projekto atkarpa labai patiko. Skubėdami įvykdyti užduotį, per dieną aplankydavome du ar tris kaimus. Pagal žmonių reakciją nusprendėme, kad keliones reikia tęsti — kodėl nepagerbti kaimų, nutolusių nuo paribio? Juk tik seniūnijų centruose dažniau apsilanko žiniasklaida, o puikių, darbščių žmonių galima rasti kiekviename kaimelyje.

Nuo pat projekto pradžios gražiai bendradarbiavome su Mažeikių Jaunųjų gamtininkų stotimi — pasinaudodavome jų surinkta istorine medžiaga, patarimais. Direktorius Algirdas Vilkas pasiūlė laikraščiui praplėsti projektą ir įsipareigoti aplankyti visus rajono kaimus. Tada tai atrodė grandiozinis sumanymas, bet laikas padėjo mums jį įvykdyti.

Nekuklu patiems girtis, gerai vertinant savo darbą, bet, A. Vilko žodžiais tariant, aplankėme vietoves, kurios šiandien — jau gili istorija.

Tris kartus apsisuko metų ratas, kol mes su „Trečiadienio valanda” keliavome po rajono kaimus. Kiek jų yra? Mūsų skaičiavimu, pagal dabartinį administracinį paskirstymą — 195. Gaila, bet kai kurie jau dabar yra tik vietovės pavadinimas — negailestingo Laiko darbas. Per pusantro šimto kartų beldėmės į kaimo gyventojų duris. Norėdami sužinoti, kaip gyvenate, brangieji, mes iš anksto apie vizitą neinformuodavome. Sutikite, kad žinodamas ir laukdamas korespondentų, kiekvienas pasistengs pasirodyti kuo gražiausioje šviesoje, o dabar užklupdavome netikėtai ir rasdavome visada Jus nuostabius. Jau atleiskite mums už tokį pagudravimą. Nesvarbu, kad darbinis rūbas suteptas, kad plaukai nepašukuoti, bet nuoširdžiai sakau: kokie Jūs gražūs, mano kraštiečiai! Taip kuklindavotės, kai prašydavome nusifotografuoti, atsikalbinėdavote neva esą nefotogeniški, bet dabar pažiūrėjus matyti, kad išraiškingi Jūsų veidai papuoštų ne vieno menininko galerijas.

Oi, daug įvykių per tuos trejus metus buvo Lietuvoje. Apie viską su Jumis kalbėjomės — kaimo žmogus turi savo kietą nuomonę. Tiesiai šviesiai sakau, kad pasiilgsiu pragmatiškų kaimo filosofų pamąstymų, tos gilios išminties, širdies gerumo. Kaip aukštai pakėlę galvas Jūs einate per gyvenimą, slėpdami nuo visų sunkaus darbo išsukinėtus rankų sąnarius, tiesindami geliančią nugarą. Man pačiai visada atmintyje išliks palaimintas tas laikas, kai teko bendrauti su Jumis.

Kiekvienas susitikimas įsirėžė atmintin neišdildomai. Ypatingą įspūdį paliko kaimų mohikanai, kurie vieni savo širdyje saugo buvusio kaimo atvaizdą. Aplink, iki miškingo horizonto, plyti laukai. Tai man taip atrodo, o paskutinė kaimo gyventoja atviromis akimis mato tai, kas čia buvo pokario metais. Ji beria kaimynų pavardes, rodo laukų riboženklius, pasakoja,

32

pasakoja... Ir taip labai gaila, kad nespėju užrašinėti, nes vargu ar berastum antrą žmogų, kurio atmintyje dar tebegyvena numiręs kaimas...

Pagarbiai, Marija EIDIMTIENĖ.

8. ŽIOGAI ČIAI Į Žiogaičius kelias netolimas, bet žiemą nelabai mielas. Ne visur privažiuosi, prieisi, ne visus

aplankysi. Dažną sykį beldžiamės į pirmą pasitaikiusią trobą ir klausiame: „Kaip gyvenate, mielieji kaimo žmonės? Kaip atlaikėte „revoliucijų” vėjus? Ar spėjote įsikibti į gyvenimą ir kaip išsilaikėte, kaip mėgstama dabar sakyti, rinkos sąlygomis?” Žinome gerai, kad ne laikas dabar apie tai klausti... Matėme daug nesuspėjusių „ įlipti į paskutinį vagoną”, nebenorinčių išlipti iš liūno, į kurį įklimpo. Bet visada ieškojome ir sutikome tokių žmonių, kurie yra kaimo švyturiai, kurie išliko savimi.

Žinios iš istorinių šaltinių ŽIOGAIČIAI — kaimas Mažeikių r., Mažeikių apylinkės seniūnijoje. Minimas (Zogaycie)

jau 1665 metų Viekšnių seniūnijos inventoriuje, kur nurodoma, kad kaime tėra tik vienas kiemas. Kitame tos pačios seniūnijos inventoriuje 1738-06-17 jau rašoma, kad yra 11 kiemų, kurie moka 120 zlotų metinį mokestį. 1775-07-24 Žiogaičių kaime jau buvo 21 kiemas, veikė Jankelio Jeralovičiaus karčema (Lietuvos valst. istorijos archyvas: VIA: F. SA-3765, l. 276; F. SA-3774, l. 633; F. SA-3910, l. 9—10).

1923 metų pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Žiogaičių kaime buvo 46 ūkiai su 279 gyventojais. 1904-08-04 Žiogaičiuose gimė poetas Leonas Skabeika (mirė 1936-01-22, palaidotas Viekšnių kapinėse). 1973 metais kaime gyveno 63 šeimos, 2001 m. — 172 gyventojai. Žinomi šie vietovardžiai: Bimbalynas, Šilinė, Maišo gatvė, Barzdinė, Šiaulio kapeliai, Balvočiaus kapeliai, Bliudsukio kapeliai.

APIE... PRIVALUMUS IR TR ŪKUMUS Per gyvenimą pastatęs tiek gyvenamųjų namų, kad pats nebesuskaičiuotų, dalyvavęs Cemento

gamyklos Naujojoje Akmenėje, Mažeikių giganto — Naftos perdirbimo gamyklos — statybose Zenonas Rimkus sakė panūdęs keisti gyvenimo būdą, pagyventi ramiau. Tad prieš šešiolika metų vyriškis nusipirko sodybą Žiogaičių kaime.

Šnekučiuojamės su Zenonu apie gyvenimo kaime privalumus ir trūkumus. Jis pajuokauja, kad spaudoje dominuosiąs antrą kartą: apie 1979-uosius Jurbarko prokuroras rašė didelį ir išsamų straipsnį, tik faktai nepasitvirtino. „Dabar — jūs, bet tikiuosi, kad nedidelį...”

Anot vyriškio, jo tikslas niekada nebuvęs ūkininkauti. Ir viskas būtų labai puiku. Kaime gali pagyventi ramiai, pabėgti nuo amžino ir beprasmio skubėjimo. Jo ir žmonos Nijolės sodyboje gali girdėti tik gamtos garsus: namų sargų — šunų amsėjimą, dar neišskridusių kregždučių čirenimą, žemėn krintančių obuolių bumbsėjimą. Tai, anot Zenono, yra kaimo gyvenimo privalumai. Dar vienas privalumas — kad čia pat gali pasigrožėti žmonos puoselėjamomis gėlėmis. Pasiklausyti netoliese dunksančio miško ramios šnekos... Išsimaudyti kaimo pirtelėje. Vyriškis parodo trobesį kuriame anksčiau gyvenę Sidabrai išaugino bene vienuolika vaikų. Dabar jame Rimkai įsirengė pirtelę.

Pasak Z. Rimkaus, trūkumų neįvardytų, jeigu šį „gražų gyvenimą” būtų galima perkelti arčiau miesto. Jis visada svajojęs gyventi, kaip liaudyje sakoma: „Viena koja mieste, kita — kaime”. Ir ne vien dėl atstumo, kurį žiemos metu kartais sunku įveikti. Vyriškis pasigenda kultūrinių renginių, bibliotekos. Bendravimas su žmonėmis kaime kitoks. Nors, tiesą sakant, jų pakraštyje nebėra nė vieno senojo Žiogaičių kaimo gyventojo. Kaiman susikėlė gyventi miestiečiai.

Anot Zenono Rimkaus, kaimo žmogus yra išmintingesnis vien tuo, kad jo gyvenimo požiūris kitoks. Iš gyvenimo jis nereikalauja tiek daug, kiek miestietis. Kaimo žmogaus tikslas nėra turto kaupimas. Tuo jis irgi išmintingesnis.

Zenonas Rimkus labiau vertina rajoninę spaudą nei respublikinę. Mat rajoninė, nors ir savininkų rankose, yra laisvesnė ir tuo patrauklesnė. Respublikiniai laikraščiai vykdo kurios nors partijos liniją, spausdina politologų užsakytas pranašystes, nors jos retai išsipildo. Populiariausias respublikinis dienraštis vyriškiui neimponuoja vien savo „juodomis” antraštėmis. Tiek spaudoje, tiek televizijoje pasigendama šviesos, o juk žiniasklaida — didelis ginklas. Pačiam Zenonui teko prie jos prisiliesti...

33

UŽSIENYJE NĖRA KO IEŠKOTI Netoli kelio iškilęs įspūdingas dviejų aukštų mūrinukas. Sodybą iš vienos pusės juosia

nužievintų vytelių tvora. Palabinom sodybos šeimininkus Daivą ir Gintautą Vasiliauskus. Jauna šeima kaime apsigyveno prieš aštuonerius metus. Ne romantikos ieškojimas atvedė Daivą ir Gintautą į kaimą. Jų, kaip ir daugelio kaiman grįžusių, noras — lengviau pragyventi.

Vasiliauskai augina tris vaikus: sūnui Aurimui keturiolika, Indrei — trylika, pačiai mažiausiajai Kamilei — dveji. Bandė šeima pragyventi mieste — Mažeikiuose, daugiabutyje. Vėliau persikėlė į sodų bendriją „Poilsis”. Prasigyventi Vasiliauskai bandė visaip. Kol sugalvojo, kad bene geriausia bus grįžti į vyro tėviškę. Darbo jie nebijojo, kaimo ramybė nebuvo svetima. Anot Daivos, vis labiau įsitikina, jog jie ne miesto žmonės.

Šiame kaime, netoliese dabartinio jų „gyvenimo” vaikystėje gyveno Daivos mama. Ir dabar ji atvažiuojanti bulvyčių pasikasti. Pasak jaunosios moters, „be proto” myli mažąją Kamilę, su vaikais pabūna, pabendrauja.

Žinia, daugelis darbščių ir gabių vyrų lengvai randa gerai apmokamą darbą užsienyje. Ar nekilo tokia mintis Gintautui? Ne, niekada. Anot vyriškio, nėra ko ten ieškoti. Dirbant ir Lietuvoje galima pragyventi, bet gyveni savame krašte, tarp savųjų, dirbi dėl savęs. Čia šeima, vaikai, tėvai. Ne, Gintautas niekada nevažiuotų dirbti į užsienį.

Šnekučiuojamės su Daiva ir Gintautu kieme. Vyresnieji vaikai — mokykloje. Mažoji Kamilė dar negrįžusi iš sapnų karalystės. Žvitrių akių Daiva apie gyvenimą kalba noriai ir atvirai. Ji negaili gerų žodžių vyrui Gintautui, kuris turi auksines staliaus rankas. Jis vienas „kelia” mūrinuką. Šeima jau gyvena pirmame aukšte. Daugiau nėra kam padėti, nė pinigų neturėtų sumokėti už darbą. Tiesa, sūnus Aurimas — didelis talkininkas. Dekoratyvinė nužievintų vytelių tvora — sūnaus darbas, tik sumanymas mamos. Aurimas paveldėjo tėvo darbštumą, rankas.

Šiandien Daiva kalba apie tai, kad norėtų ir daugiau vaikų turėti, tik pragyvenimo lygis labai žemas ir apsunkina jaunos šeimos gyvenimą, tad vargu ar besiryšianti gimdyti. Kamilė irgi atsiradusi po ilgesnės metų pertraukos. Mat jų šeimyninis laivas buvo stipriai susvyravęs. Daiva neturi jokių paslapčių. Metus gyveno išsiskyrę. Gintautas net su kita gyvenęs. Bet dabar šeima vėl kartu. Daiva ramiai kalbėjo, jog neturinti jokios pagiežos vyrui. Anot moters, vienas žmogus niekada nėra kaltas. Jei šeima pradeda irti, kalti abu. Ji paprasčiausiai komentuoja situaciją: „Abu buvome neišsilakstę”.

Iš miego pakirdusi Kamilė glaustėsi prie mamos ir nė kiek nenorėjo bendrauti. Nors, pasak mamos, dvejų metukų mergaitė yra labai judri, jau gražiai kalba. Nesivaržydama moteris papasakojo, jog „vos išnešiojo” Kamilę, grėsė persileidimas. Tokia „pasiutusi” mažylė buvusi dar įsčiose. Negimusią tėvai pavadino kamuoliuku. Kamilės komandų dabar klauso jos draugė kalė Džera, katinas ir visi, kas gyvi kieme ir aplinkui.

Pasak Gintauto, jam adrenalino pakaks iki amžiaus galo, kurio davė Kamilė, kai buvo pusantrų metukų. Buvę taip: Daiva ir Gintautas nuvyko pas kaimynus miltų malti. Kartu pasiėmė ir mažylę. Nespėjo kaimynai dorai nė pakalbėti — mažosios jau pėdos atšalusios... Ir niekur nėra to „kamuoliuko”. Baimės akys pradėjo didėti. Net aplinkines kūdras išmaišė... Nei gyvos, nei mirusios. Moterys jau stvėrėsi vaistų... Tik Daivai toptelėjusi mintis: o gal namų pusėn viena nuklydo. Taip ir buvo, anot Daivos, partašė Kamilė viena pati į namus, jai mat atsibodę. Praėjo pusmetis, bet Gintautas ir dabar dar purto galvą: „Pakaks adrenalino visam amžiui”.

LAIM Ę RADO ŽIOGAI ČIUOSE Viename iš pirmųjų mūrinukų Žiogaičių kaime mus pasitiko draugiškai nusiteikęs jaunas

žmogus. Vyriškis sakė, jog kaime gyvenąs ne taip seniai, bet kiek žinąs, tiek papasakosiąs apie šio kaimo žmones. Kad nelengva kaime gyventi jis ir pats žino, nes kilęs iš Laižuvos. Į Žiogaičius atvyko piršlėmis pas jam patikusią Vandą. Piršlybos buvo sėkmingos, dabar

belieka laukti vestuvių. Kliūtis — nėra pinigų joms iškelti. Vanda, jos šešiametė dukrelė ir Augustinas gyvena name, kurį jiems paliko Vandos tėtukas.

Taip vyriškis švelniai vadina Valių Radzį. Pasak Augustino, nelengva kaime žmogui susirasti darbą. Vanda dirba Internatinėje

mokykloje slauge, o jam tenka „suktis” po namus. Reikia kiaulę pašerti. Vieną neseniai pardavė, dar viena liko. Ją ketina apsėklinti. Reikia valgį pagaminti, namus aptvarkyti, į mokyklą Mažeikiuose nuvažiuoti...

34

Augustinas gana atviras. Sakė, kad mokosi Sodų vakarinės mokyklos devintoje klasėje. Pažymiai esą geri, bet ar laikas mokytis, kai „ženytis” reikia. Bet ką padarysi, Darbo birža spaudžia — mokslus reikia baigti. Tai jis ir pats supranta.

Augustinas teigia, kad dabar kiekvienam pasakytų, jog mokytis reikia laiku. Kiekvienam darbui — savas laikas.

Augustinas su Vanda dažną sekmadienį nuvažiuoja į Mažeikiuose esantį sambūrį „Atpirkimo šviesa”, kuris įsikūręs buvusioje „Oruvos” gamykloje. Sambūrio vadovą Alvydą Kernagį prieš porą metų vaikinas atsitiktinai sutiko kelyje. A. Kernagis paragino dalyvauti jų sambūryje. Pasak Augustino, įtikinėti daug nereikėjo. Maždaug po pusantro mėnesio pajuto savyje daug permainų. Vyriškis savęs negalįs pats apibūdinti, bet jam, kaip ir visiems lankantiems „Atpirkimo šviesą”, yra svetimas melas, veidmainystė. Pakito požiūris į žmones.

Augustinas sakė, jog „Atpirkimo šviesos” sambūrio nariai papriekaištavo, kad „susidėjus” gyventi yra nuodėmė. Taigi jokių kliūčių iš abiejų pusių nėra, tad vestuvių gal ir neteks ilgai laukti.

POETO GIMTIN Ė Leonas Skabeika gimė 1904 metais rugpjūčio 7 dieną Mažeikių r., Žiogaičių kaimo sodyboje,

kurioje gyveno tėvai ir seneliai. Poeto tėvai buvo pasiturintys (turėjo 30 ha žemės), pavyzdingi, religingi valstiečiai. Šeimoje augo trys sūnūs. Iš jų tik vienas Leonas buvo išleistas į mokslus. 1921 metais baigė Viekšnių progimnaziją. Toliau Skabeika turėjo studijuoti kunigų seminarijoje, tačiau gabus ir užsispyręs jaunuolis mokslus tęsė Šiaulių gimnazijoje. Dėdė kunigas, iki tol rėmęs jaunuolį lėšomis, paramą nutraukė.

Eilėraščius pradėjo rašyti progimnazijoje, 1921 metais. Iš likusių rankraščių matyti, kad Skabeika gausiai rašė. 1923 metais jo kūryba pasirodė Amerikos lietuvių spaudoje. Pradžioje pasirašinėjo slapyvardžiais: „Miško aidas”, „Verpetas”, o nuo 1924 metų — savo pavarde.

1925 metais L. Skabeika įstojo į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur studijavo literatūrą. Studijuodamas rašė politinio pobūdžio straipsnius, eilėraščius, dalyvavo pažangios visuomenės sąjūdyje prieš krikščioniškojo bloko režimą. 1928 metais išėjo brandžiausias poeto kūrinys — „Po juodo angelo sparnais”. Jo kūryba buvo verčiama į lenkų, rusų ir kitas kalbas. Leonas Skabeika vertė Bairono, Gėtės ir Bodlero kūrinius.

1931 metais L. Skabeika susirgo pleuritu ir džiova. Ligonį slaugė senutė motina. Brolis statėsi trobesius, pinigų nebuvo gydymui ir vaistams. Sirgdamas L. Skabeika toliau mokėsi prancūzų kalbos, skaitė grožinę ir politinę literatūrą, draugų prašė atsiųsti marksistinės literatūros. Galutinai pairus sveikatai, L. Skabeika išsiuntė studentų — varpininkų korporacijai testamentą, kuriame atsisakė buvusių pažiūrų, pasmerkdamas liberalizmą ir buržuazinę demokratiją, kėlė revoliucinės kovos ir socializmo idėjas. Mirė L. Skabeika 1936 metais sausio 22 dieną Žiogaičiuose. Palaidotas Viekšnių kapinėse.

GYVENIMU NESISKUNDŽIA Albina Martinkienė namo parvažiavo aplankiusi mamą Dargiuose. Reikėjo padėti vištas

papjauti, nupešti. Moteris svetingai pakvietė į kambarį. Nedaug kaime sutiksi žmonių, kurie nesiskundžia gyvenimu, vienokiomis ar kitokiomis jį

slegiančiomis problemomis. Tokia yra A. Martinkienė — niekuo nesiskundžianti. Nebent, kaip pati sako, pensiją galėtų gauti didesnę. Dabar gauna tik priešlaikinę, o už anų laikų pensiją gyventų kaip ponia. O dabar dar reikia spėriai „suktis”, norint kiek geriau gyventi.

Moteris džiaugiasi, kad sveikata vis dar gera. Dažną rytą Albina su mašina važiuoja į turgų prekiauti slėgtais sūriais, grietine, pieneliu. Pavasarį dar prekiauja daigais, o rudenį — bulvėmis. Dabar sūrius ir grietinę beveik kieme visą išperka, nes Martinkienė belaiko vieną karvę iš keturių.

Dukra Sigutė su vyru į Angliją uždarbiauti išvažiavo. Tikisi, kad gal bent kiek ten užsidirbs, nes ten, pasak Albinos, nereikia 14 valandų per parą dirbti už 400 litų. Kita dukra Edita gyvena visai netoliese — Purvėnuose.

Laima RAUGALIENĖ. 2004 m. gruodis.

35

ŽVIRBLYN Ė Viensėdis

Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 152. — Tekste: Žvirblynės viensėdis: 10 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km. iki Viekšnių pašto, 9 gyventojai.

[Nuo Viekšnių į pietų, pietryčių ar pietvakarių pusę. Jei į pietų pusę, tai arčiau, negu Kapėnai].