e.l.james. .penkiasdesimt.islaisvintu.atspalviu.2013.lt.justina.btt team

8/15/2019 E.L.james. .Penkiasdesimt.islaisvintu.atspalviu.2013.LT.justina.btt Team

http://slidepdf.com/reader/full/eljames-penkiasdesimtislaisvintuatspalviu2013ltjustinabtt-team 1/1499



Versta iš:E L JamesFIFTY SHADES FREED

Arrow books

Ši knyga – grožinės literatūros kūrinys. Visi vardai irpavardės, veikėjai, veiksmo vietos ir įvykiai yra arbaautorės sugalvoti, arba naudojami jos kaippramanyti. Bet koks panašumas į tikrus tebegyven-ančius ar jau mirusius žmones, į įvykius ar vietas yravisiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įs-taigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, bekūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisiųsubjekto leidimo ir be autorinio atlyginimodraudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijųtikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešaiprieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose termin-aluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090111321



Copyright © Fifty Shades Ltd. 2012The author published an earlier serialized version ofthis story online with different characters as “Master

of the Universe” under the pseudonym Snowqueen’sIcedragon.Viršelio dizainas © Jennifer McGuire© Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2013© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Jovita LiutkutėRedagavo Edita VaskelaitėKorektūra Gražina Stankevičienė

Viršelio adaptavimas Galina TalaikoE. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

7/1506



PADĖKOS

Ačiū Niallui, mano uolai.Kathleen – tiesiog už tai, kad buvo puiki

naujų idėjų mėgintoja, draugė, patikėtinė ir

tikra technikos žinovė.Bee – už neišsenkančią moralinę paramą.Taylor (taip pat puikiai technikos žinovei),

Susi, Pam ir Norai, parodžiusioms, kaip gerai

leisti laiką.Už patarimus ir taktiškumą norėčiau

nuoširdžiai padėkoti:dr. Rainai Sluder, konsultavusiai visais

medicinos klausimais; Anne Forlines,



negailėjusiai patarimų finansų klausimais; El-izabeth de Vos, maloniai sutikusiai paaiškinti,kaip Amerikoje veikia įvaikinimo sistema.

Ačiū Maddie Blandino už puikų ir įkvepi-antį meną.

Taip pat – Pam ir Gillian už rytinę šeštadi-enio kavą ir grąžinimą į tikrą gyvenimą.

Dėkoju romaną išleidusios leidyklos darbuo-tojoms: Andreai, Shay ir visada žaviai, tikkartkartėmis rūsčiai Janine, kantriai, su dvasiostvirtybe ir puikiu humoro jausmu kentusiai

mano kaprizus.Taip pat ačiū Amandai ir „The Writer’s Cof-

fee Shop“ leidyklos darbuotojams, ir pagaliau – kuo nuoširdžiausia padėka „Vintage“

kolektyvui.

10/1506



PROLOGAS

„Mamyte! Mamyte!“ Mamytė miega antgrindų. Jau ilgai miega. Glostau mamyteiplaukus, nes jai patinka. Papurtau ją.

„Mamyte!“ Man skauda pilvuką. Jis norivalgyti. Jo nėra. Noriu gerti. Virtuvėjeprisitraukiu kėdę prie kriauklės ir atsigeriu.Mano mėlynas megztukas apsitaško vandeniu.

Mamytė tebemiega. „Kelkis, mamyte!“ Ji gulinejudėdama. Ji šalta. Paėmęs atnešu savo antk-lodę, apkloju mamytę ir atsigulu šalia, antlipnaus žalio kilimėlio. Mamytė tebemiega.

Turiu dvi žaislines mašinėles. Jos lenktyniauja



Liksiu su mamyte. Ne. Nesiartinkit!“ Poli-cininkė paima antklodę ir sučiumpa mane. Imurėkti: „Mamyte! Mamyte!“ Noriu pas mamytę.

Bet nerandu žodžių. Negaliu ištarti nė vieno.Mamytė manęs negirdi. Neberandu žodžių.

– Kristianai! Kristianai! – atkakliai šūkčiojaji, žadindama jį iš košmaro, traukdama iš

nevilties bedugnės. – Aš čia. Aš čia.Pabudęs jis išvysta ją pasilenkusią, tvirtai

suėmusią už pečių, purtančią jį, pamato josveide sielvartą, išplėstas ir ašarų pilnas mėlynas

akis. – Ana… – vos girdimai sukužda jis, tas

kuždesys duslus, baimingas. – Tu čia… – Žinoma, aš čia.

– Sapnavau… – Žinau. Aš čia, aš čia. – Ana… – vėl pašnibždomis ištaria jis, ir tas

vardas – tarsi talismanas, saugantis nuo niūrios,

13/1506



kvapą gniaužiančios panikos, tekančios jogyslomis.

– Ššš… Aš čia…

Ji apsikabina jį, apglėbia rankomis, apsivejakojomis, jos šiluma smelkiasi į jo kūną, vydamair šešėlius, ir baimę. Ji – saulės spindulys, ji – šviesa… ji priklauso jam.

– Prašau, nesipykime, – kimiai prataria jis irją apkabina.

– Gerai. – Įžadai. Paklusnumo nereikalausiu. Aš

galiu. Mudu rasime išeitį…Žodžiai pilasi jam – susijaudinusiam,

sutrikusiam ir būgštaujančiam – iš burnos. – Taip. Rasime. Visada rasime išeitį, – sušn-

abžda ji, lūpomis susiranda jo lūpas, nutildo jįir grąžina į dabartį.

14/1506



PIRMAS SKYRIUS

Pro jūrų žolių skėčio nuo saulės pinučius žiūriuį dangų – patį žydriausią, vasariškai žydrą, tokįžydrą, koks būna tik Viduržemio jūros šalyse, –

ir kartkartėmis patenkinta atsidūstu. Kristianas– šalia manęs, guli išsitiesęs ant paplūdimiogulto. Mano sutuoktinis, mano patrauklusgražuolis vyras, be marškinių, mūvintis džinsus

patrumpintomis klešnėmis, skaito knygą,pranašaujančią Vakarų bankininkystės sistemosžlugimą. Iš visko sprendžiant, knyganepaprastai įdomi. Dar nemačiau jo taip ramiai

sėdinčio. Jis atrodo veikiau kaip studentas, o ne



kaip gyvenime daug pasiekęs vienos iš sėk-mingiausiai veikiančių Jungtinių Valstijųprivataus kapitalo įmonių generalinis

direktorius.Besibaigiant medaus mėnesiui, tingiai tyso-

me popietės saulėje, Monako viešbučio, taikliaipavadinto „Beach Plaza Monte Carlo“,

paplūdimyje, nors šiame viešbutyje ir negyve-name. Atsimerkusi pažvelgiu į tolį, į uosteprišvartuotą „Fair Lady“2. Suprantama, mudugyvename prabangioje motorinėje jachtoje. Ji,

pastatyta 1928-aisiais, didingai supasi antbangų tarsi visų kitų uoste esančių jachtųkaralienė. Atrodo kaip prisukamas vaikiškasžaisliukas. Kristianas ją dievina – nujaučiu, kad

jaučia pagundą ją nusipirkti. Dievaži, tie berni-ukai su savo žaisliukais…

Sėdžiu patogiai atsilošusi, per savo naująjį„iPod“ grotuvą klausausi Kristiano Grėjaus

surinktų dainų ir snūduriuoju popiečio saulėje

16/1506



pamažu prisimindama jo piršlybas. Ak, tos sva-jonių piršlybos elinge… Rodos, dar ir dabaružuodžiu malonų pievų gėlių aromatą…

– Gal galėtume susituokti rytoj? – tyliaisušnabžda man į ausį Kristianas.

Tysau prigludusi jam prie krūtinės elinge,gėlėmis iškaišytame buduare, ką tik aistringaipasimylėjusi ir pasisotinusi.

– Hm…

– Ar tai reiškia „taip“? – ir su nuostaba, ir suviltimi klausia jis.

– Hm… – O gal „ne“?

– Hm…Pajuntu jį šypsantis. – Panele Stil, ar negebate kalbėti aiškiai?Nusišypsau ir aš.

– Hm…

17/1506



Kristianas nusijuokia, stipriai suspaudžiamane glėbyje ir pabučiuoja į viršugalvį.

– Tad rytoj, Vegase.

Mieguista pakeliu galvą. – Kažin ar mano tėvai tuo labai

apsidžiaugtų.Jis pirštų galiukais švelniai perbėga man

nugara aukštyn, paskui žemyn. – O ko nori tu, Anastazija? Susituokti Las

Vegase? O gal tradicinio vestuvių pokylio sugalybe svečių? Pasakyk.

– Ne, galybės svečių nereikia… Pakaksdraugų ir šeimos narių.

Pakeliu akis į Kristianą ir susijaudinu išvy-dusi tylų maldavimą pilkose, spindinčiose jo

akyse. Ko nori jis? – Gerai, – linkteli Kristianas. – Kada?Gūžteliu pečiais. – Ar šventė galėtų vykti čia? – nedrąsiai pa-

siteirauja jis.

18/1506



– Tavo tėvų namuose? Ar jie neprieštarautų?Kristianas prunkšteli. – Mano mama būtų labai patenkinta.

– Gerai, tada švęskime čia. Neabejoju, kadmano mamai su tėčiu taip irgi labiau patiktų.

Jis paglosto man plaukus. Argi galėčiau būtidar laimingesnė?

– Gerai, sutarėme dėl vietos, dabar reikiapaskirti laiką.

– Laiką turėtum derinti su savo mama. – Hm… – Kristiano šypsena priblėsta. –

Duodu jai daugiausia mėnesį. Taip tavęsgeidžiu, kad ilgiau negalėsiu laukti.

– Kristianai, juk turi mane. Ir jau senokai.Bet gerai – tebūnie mėnuo.

Švelniai ir nekaltai pakšteliu jam į krūtinę irpakėlusi galvą nusišypsau.

19/1506



– Nudegsi, – šnabždėdamas į ausį išsnaudulio pažadina Kristianas.

– Dėl tavęs sutikčiau ir sudegti.

Kuo meiliausiai jam nusišypsau. Vėlyvą popietę saulė pasislinko, dabar aš tiesioginiuosejos spinduliuose. Kristianas santūriai šypteli irmitriai patraukia mano gultą į skėčio nuo saulės

teikiamą pavėsį. – Saugokitės Viduržemio jūros kraštų

saulės, ponia Grėj. – Dėkui jums už altruizmą, pone Grėjau.

– Nėra už ką, ponia Grėj, be to, aš toli gražunesu altruistas. Jei nudegsite, negalėsiu jūsų li-esti, – kilsteli antakį jis, o jo akys linksmaisuspindi, ir man širdis, rodos, tuoj iššoks iš

krūtinės. – Bet numanau, kad tai žinote ir tikjuokiatės iš manęs.

– Argi aš taip galėčiau? – aikteliu, dėdamasinekalta ir naivi.

20/1506



– Taip, ir galėtum, ir iš tiesų taip elgiesi.Dažnai. Tai viena iš daugybės tavo savybių,kurios man patinka.

Pasilenkęs jis mane pabučiuoja ir žaismingaikrimsteli apatinę lūpą.

– Tikėjausi, kad įtrinsi mane kremu nuosaulės, – sakau nepatenkinta, papūtusi lūpas ir

atitraukusi jas nuo Kristiano lūpų. – Ponia Grėj, tai juodas darbas, bet…

negaliu šio siūlymo atmesti. Atsisėsk, – liepiajis kimiu balsu.

Aš paklūstu ir jis stipriais, mitriais pirštaiskruopščiai įtrina mane kremu nuo saulės.

– Tu nepaprastai žavi. Man pasisekė, – sumurma Kristianas, kai jo pirštai, skirstydami

kremą, slysta per krūtis. – Taip, tikrai, pone Grėjau.Truputį kilstelėjusi blakstienas, droviai

pažvelgiu jam į akis.

21/1506



– Kuklumas jus puošia, ponia Grėj.Apsiversk. Noriu ištepti nugarą.

Šypsodamasi apsiverčiu ant pilvo ir jis at-

sega siaubingai brangaus mano bikinioliemenėlės sąsagą.

– Kaip jaustumeisi, jei vaikščiočiau popaplūdimį be liemenėlės kaip ir kitos moterys?

– klausiu. – Nepatenkintas, – nedvejodamas pareiškia

Kristianas. – Jau ir dabar nesijaučiu laimingas,kad tu taip išsinuoginusi. – Pasilenkęs jis sušn-

abžda man į ausį: – Nežaisk su ugnimi. – Ar tai iššūkis, pone Grėjau? – Ne. Tik konstatuoju faktą, ponia Grėj.Atsidusdama papurtau galvą. Ak, Kristi-

anai… mano savininkiškasis, pavydusis Kristi-anai, kontrolės maniake…

Baigęs darbą, jis pliaukšteli man peružpakalį.

– Bus gerai, moterie.

22/1506



Hm… nuo sklandžios Kristiano prancūzųkalbos pabundu. Saulei plieskiant į veidą suvirpinu blakstienas ir pamatau į mane žiūrintį

Kristianą ir jauną uniformuotą padavėją, kurijau nueina aukštai iškėlusi padėklą ir gundomaimosuodama į uodegą surištais šviesiaisplaukais.

– Ištroškai? – klausia Kristianas. – Taip, – sumurmu vis dar mieguista. – Galėčiau visą dieną į tave žiūrėti.

Pavargai?

Nuraustu. – Vakar naktį miegojau nedaug. – Ir aš.Jis plačiai nusišypso, padeda į šalį telefoną

ir atsistoja. Jo šortų klešnės truputį nusileidžia,bet… iš po jų dar matyti maudymosi glaudės.Kristianas nusimauna šortus, nusispiria paplūdi-mio šlepetes. Pamirštu, apie ką galvojau…

24/1506



– Eikš su manimi paplaukioti, – ištiesiaranką Kristianas, o aš žiūriu į jį apdujusi. – Pa-plaukioti, – linksmai ir kreipdamas galvą į šalį

pakartoja jis. Vis tiek nesulaukęs mano at-sakymo, lėtai papurto galvą. – Regis, pirmi-ausia reikia tave pažadinti.

Jis staiga pripuola, čiumpa mane ant rankų ir

pakelia, o aš suspiegiu – daugiau iš netikėtumonei iš išgąsčio.

– Kristianai! Paleisk mane! – klykteliu.Jis sukikena.

– Paleisiu tik jūroje, mažyte.Keli paplūdimyje besideginantys žmonės

truputį suglumę, bet nerodydami dideliosusidomėjimo, – dabar suprantu, kad tai tipiš-

kas prancūzų elgesys, – žiūri, kaip Kristianasnusineša mane prie jūros ir įbrenda į vandenį.

Rankomis apsiveju jo kaklą ir tvirtai suneriupirštus.

25/1506



– Tu to nepadarytum, – sakau gaudydamakvapą ir slopindama kylantį juoką.

Jis plačiai nusišypso.

– Ak, Ana, mažyte, ar per trumpą mūsųpažinties laiką taip nieko ir neišmokai?

Kristianas mane pabučiuoja, o aš,naudodamasi proga, pirštais perbraukiu jam per

plaukus, abiem saujom jų sugniaužiu ir atsakauį bučinį įleisdama liežuvį jam į burną. Kristi-anas staiga garsiai įkvepia, atsilošia, o jo akys – padūmavusios, bet budrios.

– Perpratau tavo žaidimą, – sukužda jis ir,tebelaikydamas mane ant rankų, ima lėtai nirti įvėsų, skaidrų vandenį, o jo lūpos vėl susirandamanąsias.

Tvirtai apkabinu savo vyrą ir netrukuspamirštu Viduržemio jūros vėsą.

– Maniau, norėjai plaukioti, – burbteliuprikišusi lūpas jam prie burnos.

26/1506



– Tu labai blaškai dėmesį, – Kristianas keliskartus dantimis grybšteli man apatinę lūpą. – Bet nežinau, ar noriu, kad dori Monte Karlo

žmonės matytų mano žmoną, apimtą meilėskančių.

Dantimis atsargiai brūkšteliu Kristianui peržandikaulį jusdama, kaip jo barzdos šereliai

kutena liežuvį, ir visiškai nekreipdama dėmesioį dorus Monte Karlo žmones.

– Ana… – sudejuoja jis.Apsivyniojęs riešą į uodegą surištais mano

plaukais, jis švelniai trūkteli ranką ir atlošiaman galvą, kad lengviau pasiektų kaklą. Paskui,nuo ausies keliaudamas prie sprando, apiberiamane bučiniais.

– Gal paimti tave jūroje? – pašnibždomisklausia.

– Taip, – sukuždu.Kristianas atšlyja ir nužvelgia mane meiliu,

geidulingu ir linksmu žvilgsniu.

27/1506



– Ponia Grėj, jūs nepasotinama ir begėdė…Ir kokią pabaisą aš išugdžiau?

– Pabaisą, vertą savęs. Argi kitokią būtum

mane ėmęs? – Paimsiu tave visaip, kaip tik įmanoma, juk

žinai. Bet ne dabar. Ne žmonėms matant, – jiskrypteli galvą į krantą.

Ką?Na, žinoma, keli paplūdimyje gulėję ir

saulėje deginęsi poilsiautojai pamiršo abejing-umą ir dabar susidomėję mus stebi. Staiga Kris-

tianas čiumpa mane, apglėbia per juosmenį iršvysteli į orą: pūkšteliu į vandenį ir nugrimztuant švelnaus, bangų skalaujamo smėliuko.Išnyru kosėdama, spjaudydama vandenį ir

kikendama. – Kristianai! – priekaištingai šūkteliu, ver-

dama jį rūsčiu žvilgsniu.Maniau, mylėsimės jūroje ir… tai bus dar

vienas pirmas kartas. Tramdydamas apėmusį

28/1506



linksmumą, Kristianas prikanda apatinę lūpą.Aptaškau jį vandeniu ir jis akimirksniu atsakotuo pačiu.

– Turime visą naktį, – sako išsišiepęs ikiausų kaip kvailys. – Tad iki, mažyte.

Jis neria po vandeniu, iškyla per metrą nuotos vietos, kur panėrė, o tada lengvu ir grakščiu

krauliu ima tolti nuo kranto ir nuo manęs. Ak! Žaismingas, gundantis Penkiasdešimt!

Delnu prisidengusi akis nuo saulės, žiūriu į jįplaukiantį. Jis mane taip vilioja… kaip man jį

susigrąžinti? Plaukdama į krantą apsvarstaugalimybes. Prie paplūdimio gultų jau atneštimūsų gėrimai, tad skubriai gurkšteliu dietinėskolos. Kristianas – tik vos matomas taškelis

tolumoje. Hm… Atsigulu ant pilvo, šiek tiek pagra-

baliojusi sąsagą, nusisegu bikinio liemenėlę iratsainiai numetu ją ant Kristiano deginimosi

gulto. Štai… tuoj pamatysite, kokia galiu būti

29/1506



begėdė, pone Grėjau. Gerai įsikalkite sau įgalvą. Užsimerkiu mėgaudamasi saule,šildančia odą, kaulus… nuo tos kaitros imu

snūduriuoti ir vėl prisimenu savo vestuviųdieną.

– Galite pabučiuoti nuotaką, – paskelbiapastorius Volšas.

Džiugiai nusišypsau savo vyrui. – Pagaliau tu mano, – šnipšteli jis, apkabina

ir santūriai pabučiuoja į lūpas.Aš ištekėjusi. Aš – Kristiano Grėjaus

žmona. Iš džiaugsmo man sukasi galva. – Gražiai atrodai, Ana, – sumurma jis ir

nusišypso, o jo akyse atsispindi laimė ir… kaž-kas tamsesnio, kažkas karšto. – Niekam neleisknuvilkti šios suknelės, tik man, supratai?

30/1506



Jo šypsena pakelia man kūno temperatūrą iki šimto laipsnių, skruostą liestelėję pirštų gali-ukai užkaitina kraują.

Po galais… Ir kaip jam tai pavyksta – net irčia, spoksant į mudu tokiai daugybei žmonių?

Netardama nė žodžio linkteliu. Viešpatie,tikiuosi, mūsų niekas negirdi. Laimė, pastorius

Volšas taktiškai pasitraukia tolėliau. Žvilgteliu įčia susirinkusių ir puošniais, vestuvių pokyliuiderančiais drabužiais vilkinčių žmonių minią…Mano mama, Rėjus, Bobas ir Grėjai ploja –

ploja net Keitė, mano vyriausioji pamergė, kurivilkėdama šviesiai rožine suknele atrodo stulbi-namai graži ir stovi šalia Kristiano brolio irvyriausiojo pabrolio Elioto. Kas galėjo

pamanyti, kad net Eliotas gali taip skrupulingaipasirūpinti savo išvaizda? Visi plačiai ir dži-augsmingai šypsosi, išskyrus tik Greisę – matji, neatkreipdama niekieno dėmesio, verkia į el-

egantišką baltą nosinaitę.

31/1506



– Ar pasiruošusi švęsti, ponia Grėj? – sumurma Kristianas ir droviai šypteli.

Man pakerta kojas. Su paprastu juodu

smokingu, sidabro spalvos liemene ir kak-laraiščiu jis atrodo dangiškai. Jis toks… šaunus.

– Pasiruošusi – dabar ir visada, – išsišiepiuiki ausų kaip paskutinė kvailė.

Netrukus vestuvių pokylis įsibėgėja… Kari-kas su Greise buvo nepaprastai dosnūs. Jie vėlpastatė palapinę – gražiai papuoštą rožine,sidabro ir dramblio kaulo spalvomis, su atvirais

šonais, pro kuriuos matyti įlanka. Mums labaipasisekė, nes pasitaikė puikus oras ir dabar viršvandens šviečia vėlyvos popietės saulė. Vie-name palapinės gale – šokių aikštelė, kitame –

gausiai valgiais nukrautas bufetas.Rėjus su mano mama šoka ir abu juokiasi.

Matyti juos drauge – ir malonu, ir liūdna. Tiki-uosi, mudviejų su Kristianu santuoka truks il-

giau. Nežinau, ką daryčiau, jei jis mane paliktų.

32/1506



Kaip sakoma, tuoktis paskubėsi – ilgaigailėsies. Šis posakis niekaip neišeina man išgalvos.

Šalia manęs stovi Keitė, vilkinti ilgą šilkinęsuknelę ir neprilygstamai graži. Žvilgtelėjusi įmane, ji suraukia kaktą.

– Klausyk, tai turėtų būti laimingiausia tavo

gyvenimo diena, – priekaištingai sako ji. – Taip ir yra, – šnipšteliu. – Ak, Ana, kas atsitiko? Žiūri į savo mamą

ir Rėjų?

Liūdnai linkteliu. – Jie laimingi. – Gyvendami atskirai – dar laimingesni. – Tave apniko abejonės? – susirūpinusi

klausia Keitė. – Ne, nieko panašaus. Tiesiog… aš jį taip

myliu…Sustingstu negalėdama, o gal ir nenorėdama

žodžiais išreikšti savo nuogąstavimų.

33/1506



– Ana, akivaizdu, kad jis tave dievina.Žinau, jūsų santykių pradžia nebuvo įprasta, betmačiau, kokie laimingi praėjusį mėnesį buvote,

– sako ji suėmusi mano plaštakas. – Be to,dabar jau per vėlu, – šypsodamasi priduria.

Sukikenu. Kas jau kas, o Keitė tikrai gebakonstatuoti tai, kas akivaizdu. Ji suspaudžia

mane ypatingame Ketrinos Kavanag glėbyje. – Ana, viskas bus gerai. Ir jei dėl Kristiano

tau nuo galvos bent plaukas nukris, jis turėsreikalų su manimi.

Paleidusi mane, ji nusišypso kažkam, stov-inčiam man už nugaros.

– Sveika, mažyte, – užklupęs iš netyčių,Kristianas apkabina mane, pakšteli į smilkinį. –

Keite… – linktelėdamas sveikinasi.Nors praėjo jau šešios savaitės, su Keite jis

vis dar elgiasi pabrėžtinai santūriai.

34/1506



– Dar kartą labas, Kristianai. Einu ieškotitavo vyriausiojo pabrolio: taip jau sutapo, kadjis – mano vaikinas.

Nusišypsojusi mudviem su Kristianu, Keitėnužingsniuoja pas Eliotą, gurkšnojantį kokteili-us ir besišnekučiuojantį su jos broliu Etanu irmūsų bičiuliu Chosė.

– Mums jau metas, – sumurma Kristianas. – Taip greitai? Tai pirmas pokylis, kuriame

dalyvauju neprieštaraudama būti dėmesiocentre.

Apsisuku Kristiano glėbyje ir pažvelgiu jamį akis.

– Nusipelnai būti dėmesio centre. Atrodainuostabiai, Ana.

– Tu taip pat.Kristianas nusišypso, nuo jo veido išraiškos

man ima kaisti kraujas. – Ši graži suknelė tau labai tinka.

35/1506



Mintyse sunkiai atsidūstu… Mudu užtikoGreisės motina.

– Kristianai, mielasis… Gal pašoktum dar

vieną šokį su savo močiute?Kristianas stipriai sučiaupia lūpas. – Žinoma, močiute. – O tu, gražioji Anastazija, eik ir pradži-

ugink senį – pašok su Teo. – Su Teo, ponia Trevelian? – Seneliu Trevelianu. Manau, gali vadinti

mane močiute. Dabar turite rimtai imtis darbo ir

pasirūpinti, kad sulaukčiau provaikaičių. Šimtometų aš negyvensiu… – ir ji mudviem paikainusišypso.

Kristianas pašiurpęs paspokso į ją, sumirksi.

– Eikš, močiute, – pakviečia ir, paskubomispaėmęs ją už rankos, vedasi į šokių aikštelę.Paskui atsigręžęs žvilgteli į mane, susiraukia iružverčia akis. – Iki greito, mažyte.

37/1506



Einančią pas senelį Trevelianą, mane užkal-bina Chosė.

– Ne, dar vieno šokio neprašysiu. Manau,

šokių aikštelėje su tavimi ir taip praleidau perdaug laiko… Džiaugiuosi matydamas tavelaimingą, bet… kalbu rimtai, Ana. Aš būsiunetoliese… Jei tau manęs prireiktų…

– Ačiū, Chosė. Tu tikras draugas. – Kalbu rimtai.Tamsiose jo akyse atsispindi nuoširdumas. – Žinau, kad rimtai. Ačiū tau, Chosė. O

dabar prašyčiau man atleisti: esu susitarusi sus-itikti su seneliu.

Chosė sutrikęs suraukia kaktą. – Su Kristiano seneliu, – paaiškinu.

Jis plačiai nusišypso. – Sėkmingo susitikimo, Ane. Sėkmės tau

visur. – Ačiū, Chosė.

38/1506



Pašokusi su visuomet žaviu Kristianoseneliu, stoviu prie vitrininio lango ir žiūriu,kaip virš Siatlo palengva leidžiasi saulė, mes-

dama ant įlankos ryškiai oranžinius ir žalsvaimelsvus šešėlius.

– Eime, – paragina mane Kristianas. – Turiu persirengti.

Paimu jį už rankos, ketindama išsivesti prostiklines duris ir temptis kartu į viršų. Nieko ne-suprasdamas jis susiraukia ir švelniai truk-telėdamas ranką mane sustabdo.

– Maniau, norėjai pats nuvilkti šią suknelę… – primenu.

Jo akys akimirksniu sužimba. – Gerai sakai… – Kristianas man geidulin-

gai nusišypso. – Bet neketinu nurenginėti tavęsčia. Neišeitume iš kambario, kol… Nežinau…– jis mosteli ilgapiršte ranka ir nebaigia sakinio,tačiau jo prasmė ir taip gana aiški.

Nuraudusi paleidžiu jo ranką.

39/1506



– Ir nepasileisk plaukų, – paslaptingaipriduria Kristianas.

– Bet…

– Jokių „bet“, Anastazija. Gražiai atrodai. Irnoriu būti tas, kuris tave nurengs.

Ak… Suraukiu kaktą. – Pasiimk kelioninius drabužius, – įsakmiai

priduria jis. – Tau jų reikės. Tavo lagaminą turiTeiloras.

– Gerai.Ką Kristianas sumanė? Jis man taip ir neat-

skleidė, kur vykstame. Tiesą sakant, vargu arišvis kas nors žino, kur keliausime. Šios in-formacijos iš jo nepavyko išpešti nei Mijai, neiKeitei. Atsisuku į netoliese stovinčią savo

mamą ir Keitę. – Nepersirengsiu. – Ką?! – nustemba mama. – Kristianas nenori, – gūžteliu, tarsi šie

žodžiai viską paaiškintų.

40/1506



Mama trumpai susiraukia. – Besąlygiškai paklusti neprisiekei, – tak-

tiškai primena man ji.

Keitė prunkšteli ir tuoj pat ima kosėti, mė-gindama tai nuslėpti. Prisimerkusi dėbteliu į ją.Nei Keitė, nei mama net nenutuokia, kaip mudusu Kristianu buvome dėl to susikibę. Nenoriu

vėl atnaujinti to ginčo. Viešpatie, koks piktasgali būti mano Penkiasdešimt… ir kokius koš-marus gali sapnuoti… Prisiminusi tai atitokstu.

– Žinau, mama, bet Kristianui ši suknelė

patinka, o aš noriu jam įtikti.Jos veidas sušvelnėja. Keitė užverčia akis į

lubas ir taktiškai nueina, palikdama mudvivienas.

– Atrodai žavingai, mieloji, – Karla švelniaitimpteli išsipešusią mano plaukų garbaną ir pa-glosto skruostą. – Labai didžiuojuosi tavimi,aukseli. Kristianas su tavimi bus labai

laimingas.

41/1506



Mama prisitraukia mane ir suspaudžiaglėbyje.

Ak, mama!

– Netikiu savomis akimis – šiandien atrodaitokia suaugusi… Pradedi naują gyvenimą…Tik nepamiršk, kad vyrai – padarai iš kito pa-saulio, ir viskas bus gerai.

Prajunku. Kristianas priklauso kitai visatai,– ak, jei tik ji žinotų…

– Ačiū, mama.Maloniai mudviem šypsodamasis, prieina

Rėjus. – Užauginai gražuolę mergaitę, Karla, – su

pasididžiavimu sako žvelgdamas spindinčiomisakimis.

Su juodu smokingu ir šviesiai rausvaliemene Rėjus atrodo toks dabita… Pajuntuakyse besitvenkiant ašaras. Ak, ne… kol kasman pavyko išsilaikyti neapsiverkus.

42/1506



– O tu rūpinaisi ja ir padėjai man ją auginti,Rėjau, – liūdnai susimąsčiusi sako Karla.

– Ir džiaugiausi kiekviena minute. Tu vel-

nioniškai puiki nuotaka, Ane.Rėjus užkiša man už ausies tą pačią išsly-

dusią garbanotą plaukų sruogą. – Ak, tėti…

Sulaikau kvėpavimą, kad neimčiau kūkčioti,o jis trumpai ir nerangiai mane apkabina.

– Ir būsi velnioniškai puiki žmona, – pašn-ibždomis priduria Rėjus.

Kai jis mane paleidžia, šalia jau vėl išdygęsKristianas. Rėjus nuoširdžiai paspaudžia jamranką.

– Rūpinkis mano mergaite, Kristianai.

– Kaip tik tai ir ketinu daryti, Rėjau.Karla… – jis linkteli mano įtėviui ir pakšteli įskruostą mamai.

Kiti vestuvių pokylio svečiai sustojo taip,

kad sudarytų ilgą tunelį arkos pavidalo viršumi,

43/1506



per kurį mudu turime išlįsti į fasadinę namopusę, prie lauko durų.

– Pasiruošusi? – klausia Kristianas.

– Taip.Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane

tuneliu po sukibusiomis žmonių rankomis,mūsų svečiai garsiai šūkčioja linkėdami laimės,

sveikindami, berdami ant mudviejų ryžius. Kit-ame tunelio gale šypsodamiesi ir pasiruošę sus-pausti glėbyje mūsų laukia Greisė su Kariku.Jie apkabina ir išbučiuoja Kristianą, paskui –

mane. Greisė vėl susigraudina ir mespaskubomis su jais atsisveikiname.

Mūsų laukia Teiloras, pasiruošęs „Audi“visureigiu vežti ten, kur bus liepta. Kai Kristi-

anas atidaro man mašinos dureles, nusisuku iršvysteliu baltų ir rausvų rožių puokštę į jaunųmerginų būrį. Išsišiepusi iki ausų, puokštę per-galingai iškelia Mija.

44/1506



Juokdamasi iš įžūlių Mijos pastangųpačiupti puokštę, grakščiai sėdu į visureigį, oKristianas pasilenkia pakelti man sijono krašto.

Saugiai pasodinęs mane automobilyje, jis atsis-veikina su laukiančių svečių minia.

Teiloras atidaro jam automobilio dureles. – Sveikinu, sere.

– Dėkoju, Teilorai, – atsako Kristianas ir at-sisėda šalia manęs.

Teilorui lėtai važiuojant, mūsų vestuvių po-kylio svečiai išmaudo visureigį ryžių lietuje.

Kristianas suspaudžia man ranką, kilsteli ją irpabučiuoja į krumplius.

– Kol kas viskas gerai, ponia Grėj? – Kol kas viskas nuostabu, pone Grėjau. Kur

važiuojame? – Į Siatlo-Takomos oro uostą, – lyg niekur

nieko išpyškina jis ir paslaptingai šypteli. Hm… Ką jis sumanė?

45/1506



Kitaip, nei tikėjausi, Teiloras nesuka prieišvykstančiųjų terminalo, pro apsauginiusvartus važiuoja tiesiai prie asfaltuoto kilimo ir

leidimosi tako. Kaip suprasti? O tada pamataujį – reaktyvinį Kristiano lėktuvą… ant kuriofiuzeliažo didelėmis mėlynomis raidėmisužrašyta: „Grėjaus įmonių holdingas“.

– Tik nesakyk, kad ir vėl naudojiesi įmonėsturtu asmeniniais tikslais!

– Na, manau, kad taip ir yra, Anastazija, – šypsodamasis sako Kristianas.

Teiloras sustabdo „Audi“ prie lėktuvo trapoir vikriai iššokęs atidaro Kristianui mašinosdureles. Juodu trumpai pasitaria, tada Kristianasatidaro mano dureles ir, užuot žingtelėjęs ata-

tupstas ir palikęs man vietos išlipti, pasilenkia,paima mane ant rankų ir pakelia.

Pala! – Ką darai?! – klykteliu.

– Nešu tave per slenkstį, – sako jis.

46/1506



– Ak… Ar tas slenkstis neturi būti namų?Kristianas lengvai užneša mane laiptais į

lėktuvą, o paskui jį užlipa Teiloras su nedideliulagaminu rankose. Pastatęs lagaminą prie lėk-tuvo durų, jis grįžta į mašiną. Žvilgtelėjusi į pi-loto kabiną atpažįstu Stefaną, Kristiano pilotą,

vilkintį uniformą. – Sveiki atvykę į lėktuvą, sere. Ponia Grėj…

– šypsodamasis pasisveikina jis.Kristianas paleidžia mane ir paspaudžia Ste-

fanui ranką. Šalia Stefano stovi tamsiaplaukėmoteris, tik sunku pasakyti, kokio amžiaus. Galpradėjusi ketvirtą dešimtį? Ji taip pat vilkiuniformą.

– Sveikiname jus abu, – priduria Stefanas. – Ačiū, Stefanai. Anastazija, tu jau pažįsti

Stefaną. Šiandien jis bus mūsų kapitonas, o čia– pirmoji kapitono padėjėja, ponia Begli.

47/1506



Kristiano pristatoma ji nurausta ir keliskartus greitai sumirksi. Pajuntu nenumaldomą norą užversti akis į lubas. Dar viena moteris,

visiškai pakerėta mano pernelyg gražaus – kaipjam gerai! – vyro.

– Malonu susipažinti, – nuoširdžiai ir en-tuziastingai sako Begli.

Mielai jai nusišypsau. Šiaip ar taip, Kristi-anas priklauso man.

– Skrydžiui pasiruošę? – klausia jų Kristi-anas, o aš apsidairau keleiviams skirtame

salone. Sienos šviesiai rudos, baldai – gelsvairusvi. Atrodo gražiai. Kitame salono gale stovidar viena uniformuota mergina – labai žavitamsiaplaukė.

– Viskas paruošta. Nuo čia iki Bostono orosąlygos geros.

Bostono? – O audringumas?

48/1506



– Iki Bostono ramu. Tik atmosferos frontasvirš Šanono gali mus kaip reikiant pakratyti.

Šanonas? Airija?

– Aišku. Na, tikiuosi, kad miegosiu ir visųšių nemalonumų nepajusiu, – dalykiškaipareiškia Kristianas.

Jis miegos?

– Tad ir kilsime, sere, – sako Stefanas. – Pa-liksime jus patikimai stiuardesės Natalijosglobai.

Kristianas žvilgteli į ją ir suraukia kaktą, bet

į Stefaną atsisuka šypsodamasis. – Puiku, – linkteli.Paėmęs už rankos, Kristianas nusiveda mane

prie prabangaus odinio krėslo. Iš viso čia tokių

maždaug dvylika. – Sėsk, – paliepia jis, nusivelka švarką ir at-

sisagsto puikiąją liemenę iš sidabro spalvosbrokato. Sėdime krėsluose vienas prieš kitą ir

49/1506



mudu skiria tik nedidelis, gražiai nupoliruotasstalelis.

– Sveiki atvykę, sere, sveika atvykusi,

ponia. Nuoširdžiausi sveikinimai.Priėjusi Natalija pasiūlo mudviem po taurę

rožinio šampano. – Ačiū, – padėkoja Kristianas ir ji, mandagi-

ai nusišypsojusi, grįžta į lėktuvo virtuvę. – Už laimingą šeimos gyvenimą, Anastazija.Kristianas kilsteli taurę, prikiša ją prie

manosios ir mudu susidaužiame. Šampanas

skanus. – „Bollinger“? – klausiu. – Tas pats. – Pirmą kartą gėriau jo iš arbatos puodelio,

– plačiai nusišypsau. – Puikiai pamenu. Tą dieną gavai uni-

versiteto diplomą. – Kur skrendame? – daugiau nepajėgiu

tramdyti smalsumo.

50/1506



– Tada – į Pietų Prancūziją. Pala, pala! – Žinau, kad visada svajojai nuvykti į

Europą, – meiliai sako jis. – Noriu išpildytitavo svajones, Anastazija.

– Tu esi mano išsipildžiusi svajonė,Kristianai.

– Kaip ir jūs – manoji, ponia Grėj, – sušn-abžda jis.

Viešpatie… – Prisisek saugos diržą.

Plačiai nusišypsau ir padarau, kas liepta.Lėktuvui riedant į kilimo ir leidimosi taką,

mudu, paikai vienas kitam šypsodamiesi,gurkšnojame šampaną. Negaliu patikėti. Su-

laukusi dvidešimt dvejų metų, pagaliau paliekuJungtines Valstijas ir skrendu į Europą, pirmi-ausia – į Londoną.

Kai pakylame, Natalija atneša mums dar

šampano ir paruošia šventinį vestuvių stalą. Ir

52/1506



dar kokį! Pirmiausia mums pasiūloma rūkytoslašišos, o paskui patiekiamas kurapkos kepsnyssu žaliųjų pupelių salotomis ir karališkomis

bulvytėmis, paruoštas ir atneštas auksarankėsNatalijos.

– Gal deserto, pone Grėjau? – pasiteirauja ji.Kristianas papurto galvą ir, klausiamai žvel-

gdamas į mane, nutaisęs niūrų, neperprantamą veidą, pirštu persibraukia per apatinę lūpą.

– Ačiū, ne, – sumurmu, žiūrėdama jam įakis ir negalėdama nukreipti žvilgsnio.

Kristiano lūpų kampučiai truputį pakyla, jissantūriai, paslaptingai šypteli ir Natalija nueina.

– Gerai… – burbteli jis. – Vietoj desertoketinau pasilikti tave.

Ak… Čia?.. – Eikš, – pakviečia jis stodamasis ir tiesda-

mas ranką.Ir nusiveda mane į salono gilumą.

53/1506



– Čia vonios kambarys, – jis mosteli į ganasiauras duris, o tada nusiveda į kitą neilgo kor-idoriaus galą ir, atidaręs duris, įleidžia mane į

kitą kambarį.Viešpatie… miegamasis. Jo sienos dekoruo-

tos rusvais ir gelsvais tonais, o ant nedidelėsdvigulės lovos – krūva rausvai pilkų ir aukso

spalvos pagalvėlių. Ji atrodo labai patogi.Pasisukęs Kristianas apkabina mane ir

įdėmiai pažvelgia į akis. – Pamaniau, vestuvių naktį galėtume

praleisti dešimties kilometrų aukštyje. Niekadanesu to daręs.

Dar vienas pirmas kartas. Žvelgiu į Kristi-aną ir man daužosi širdis… Klubas daugiau nei

pusantro kilometro aukštyje. Kažkur girdėta… – Bet pirmiausia turiu išlukštenti tave iš ši-

tos nuostabios suknelės.Kristiano akys žiba, jose atsispindi meilė ir

kažkas geidulingesnio, kažkas, ką taip

54/1506



mėgstu… kažkas, kas pažadina mano vidinę di-evaitę. Netenku žado.

– Nusisuk, – kimiu balsu, įsakmiai ir vel-

nioniškai seksualiai tarsteli Kristianas.Kaipgi jis geba šį vienintelį žodį prisotinti

nebylaus, bet tokio viliojančio pažado?Mielai paklūstu ir Kristianas paliečia man

plaukus. Atsargiai vieną po kito traukdamiplaukų smeigtukus, netrukus įgudę jo pirštaipasiekia tikslą. Sruoga po sruogos plaukaiužkrinta man ant pečių, uždengdami nugarą ir

krūtis. Stengiuosi stovėti nejudėdama, nes-imuistyti, bet skausmingai trokštu Kristiano pri-silietimo. Besibaigiant šiai sunkiai, varginanči-ai, bet ir jaudulio kupinai dienai geidžiu jo –

viso. – Kokie gražūs tavo plaukai, Ana…Kristianas prikišęs lūpas man prie ausies,

jaučiu jo alsavimą, bet tos lūpos mano odos ne-

liečia. Ištraukęs visus smeigtukus, jis panardina

55/1506



pirštus man į plaukus ir ima švelniai masažuotigalvos odą… Po galais… Užsimerkiu irmėgaujuosi tuo pojūčiu. Jo pirštai slysta žemyn,

jis timpteli už plaukų, aš atlošiu galvą ir išriečiukaklą.

– Priklausai man, – sušnabžda Kristianas irdantimis grybšteli už ausų spenelio.

Sudejuoju. – Ššš… – sudraudžia jis mane.Kristianas sužeria plaukus man ant vieno

peties ir pirštu ima braukti skersai nugaros, nuo

vieno peties iki kito, palei nėriniuotą suknelėsapykaklę. Iš nekantrumo net suvirpu. Jis švelni-ai pakšteli man į nugarą, aukščiau viršutinėssuknelės sagos.

– Tokia graži… – priduria Kristianas, mitri-ai atsegdamas pirmą sagą. – Tavo dėka šiandienjaučiuosi laimingiausias vyras visame pa-saulyje, – jis neapsakomai lėtai saga po sagos

atsagsto visą suknelės nugarą. – Aš tave taip

56/1506



myliu… – nešykštėdamos bučinių, nuo manosprando jo lūpos nukeliauja iki peties linkio.Kiekvienąsyk pakštelėjęs jis sumurma: –

Labai… tavęs… geidžiu. Noriu… būti…tavyje. Priklausai… man.

Kiekvienas žodis svaigina. Užsimerkiu,atlošiu galvą, kad jis lengviau pasiektų kaklą, ir

leidžiuosi galutinai užkerima Kristiano Grėjaus,savo vyro.

– Man… – dar kartą sušnabžda jis.Tada nusmaukia suknelę nuo rankų ir ji tarsi

debesis iš dramblio kaulo spalvos šilko ir nėrin-ių nusileidžia man prie kojų.

– Atsisuk, – staiga šiurkščiai paliepiaKristianas.

Atsisuku ir jis aikteli.Stoviu vilkėdama prigludusiu, šviesiai

rožiniu atlasiniu korsetu su gumelėmiskojinėms prisegti, derančiu prie nėriniuotų kel-

naičių ir baltų šilkinių kojinių. Kristianas mane

57/1506



godžiai nužvelgia, bet neprataria nė žodžio. Tikžiūri išplėstomis akimis, neslėpdamas geismo.

– Patinka? – sukuždu puikiai suvokdama,

kad droviuosi, ir man po truputį ima raustiskruostai.

– Dar ir kaip, mažyte… Atrodai fantastiškai.Eikš.

Jis ištiesia ranką, aš ją suspaudžiu iržingtelėdama į priekį išlipu iš suknelės.

– Stovėk ramiai, – sudraudžia mane Kristi-anas ir, nenuleisdamas geidulingo žvilgsnio,

didžiuoju pirštu palei korseto kraštą brūkšteliman per krūtis.

Imu alsuoti greitai ir negiliai, o jis vėl per-braukia per krūtis ir nuo to dirginančio piršto

man per nugarą nusirita virpulys. Tada jis ati-traukia ranką ir ima smiliumi ore sukti ratusduodamas ženklą suktis.

Šią akimirką dėl jo padaryčiau bet ką.

– Stok, – liepia jis.

58/1506



Sustoju veidu į lovą, atgręžusi jam nugarą.Kristianas viena ranka apglėbia mane per juos-menį, prisitraukia ir nosimi švelniai brūkšteli

per kaklą. Tada atsargiai suima krūtis ir pra-deda jas glamonėti, nykščiais sukti ratus apiespenelius ir šie papurę įsiremia į korseto audinį.

– Mano… – sukužda Kristianas.

– Tavo… – pašnabždomis pritariu.Palikusios glamonių trokštančias krūtis,

Kristiano rankos nuslysta liemeniu, paskui pil-vu, šlaunimis ir galiausiai nykščiai perbraukia

per mano lytį. Nuslopinu dejonę. Jo pirštai vi-eną po kitos užčiuopia dvi kojinių gumas ir,kaip įprastai, mitriai vienu metu abi atsega.Tada jo rankos keliauja į kitą pusę, pasiekia

užpakalį. – Mano… – sušnabžda Kristianas ir,

priglaudęs delnus prie sėdmenų, pirštų galaisima braukyti man per lytį.

– Aaa…

59/1506



– Ššš…Jo rankos nuslysta iki šlaunų apačios ir at-

sega dar dvi gumas. Tada jis pasilenkęs atmeta

lovatiesės kraštą. – Sėskis.Kristiano pakerėta, darau kaip liepiama, o jis

atsiklaupia prie kojų ir atsargiai vieną po kito

nuauna man baltus, vestuvinius, firminius„Jimmy Choos“ aukštakulnius. Tada suima užviršutinio kairės kojinės krašto ir neskubėdamasima ją traukti, nykščiu braukdamas per koją…

Taip pat numauna ir kitą kojinę. – Lyg išvyniočiau Kalėdų dovanas, – jis

pakelia galvą, kilstelėjęs ilgas tamsias blak-stienas pažvelgia į mane ir nusišypso.

– Šią dovaną jau turėjai…Kristianas priekaištingai suraukia kaktą. – Ne, mažyte. Šį kartą ji tikrai mano. – Kristianai, aš tavo nuo tos dienos, kai

sutikau tekėti, – greitai pasilenkiu į priekį ir

60/1506



delnais suspaudžiu jo mielą veidą. – Priklausautau. Ir visada priklausysiu, nes esi mano vyras.O dabar… Sakyčiau, vilki per daug drabužių.

Lenkiuosi jo pabučiuoti, tik staiga jis pa-kyla, įsisiurbia man į lūpas, delnais tvirtai sus-paudžia skruostus, o pirštus panardina įplaukus.

– Ana… – sukužda. – Mano Ana…Jo lūpos vėl susiranda mano lūpas, o

liežuvis įžūliai, valdingai įslysta man į burną. – Tie drabužiai… – sušnabždu abiem garsiai

šnopuojant, traukdama Kristianui nuo pečiųliemenę, ir jis, trumpai mane paleidęs, ją nusivelka.

Paskui kelias akimirkas įdėmiai žvelgia į

mane, išplėtęs geismą spinduliuojančias akis. – Prašau, leisk man, – tyliai ir meiliai sakau.Noriu pati nurengti savo vyrą, savo

Penkiasdešimt.

61/1506



Jis klūpodamas klesteli ant kulnų, o aš pal-inkusi į priekį sučiumpu jo kaklaraištį – sidab-riškai pilką, savo mėgstamiausiąjį, –

neskubėdama jį atrišu ir atlaisvinu. Kristianaspakelia smakrą, kad lengviau pasiekčiauviršutinę jo baltų marškinių sagą; atsegusi ją,pereinu prie rankogalių. Kristiano rankogalių

sąsagos platininės, ant jų išgraviruotos su-sipynusios raidės A ir K – tai mano vestuvinėdovana jam. Kai atsegu rankogalius, jis paimaiš manęs sąsagas ir sugniaužia jas saujoje. Tada

pabučiuoja sugniaužtą ranką ir įsikiša sąsagas įkelnių kišenę.

– Pone Grėjau, kaip romantiška… – Tik dėl jūsų, ponia Grėj, širdelės ir

gėlytės. Visada.Paimu jo ranką ir, žvilgtelėjusi pro truputį

pakeltas blakstienas, pabučiuoju į jo paprastą platininį vestuvinį žiedą. Jis garsiai atsidūsta ir

užsimerkia.

62/1506



– Ana… – tarsi melsdamasis sušnabždamano vardą.

Pakeliu ranką prie marškinių ir, sekdama jo

pavyzdžiu, kiekvieną sagą atsegusi švelniaipakšteliu jam į krūtinę ir su pertrūkiais tarpbučinių sakau:

– Su… tavimi… jaučiuosi… tokia…

laiminga. Myliu… tave.Kristianas sudejuoja, vikriai sučiumpa mane

per juosmenį, užkelia ant lovos ir užgula. Jo lū-pos susiranda manąsias, jo rankos apglėbia

mano galvą, jis laiko mane, kad nejudėčiau, omudviejų liežuviai mėgaujasi vienas kitu.Staiga jis atsiklaupia palikdamas mane įsi-jaudrinusią, sunkiai gaudančią kvapą.

– Tu tokia graži… žmona, – jis rankomisperbraukia man per kojas, o tada suspaudžiakairę pėdą. – Tavo kojos žavios. Noriu išbuči-uoti kiekvieną jų centimetrą. Ir pradėti nuo čia.

63/1506



Jis prispaudžia lūpas prie kojos nykščio,paskui dantimis grybšteli jo pagalvėlę. Manvisas kūnas žemiau juosmens suvirpa. Jo

liežuvis slysta keltimi, dantys brūkšteli per kul-ną ir nukeliauja aukštyn, prie kulkšnies. Kristi-anas apiberia bučiniais vidinę blauzdos pusę;švelniais, bet aistringais bučiniais. Užgulta jo,

pradedu rangytis. – Nejudėkite, ponia Grėj, – įspėja jis, staiga

apverčia mane ant pilvo, o jo burnaneskubėdama keliauja per vidines mano

blauzdų puses, pasiekia šlaunis, paskui užpakalįir… sustoja.

Sudejuoju: – Maldauju…

– Noriu, kad apsinuogintum, – sumurma jisir neskubėdamas, kabliukas po kabliuko, atsag-sto man korsetą.

64/1506



Kai šis mano prispaustas nukrinta ant lovos,Kristianas liežuviu iš apačios į viršų brūkšteliman išilgai nugaros.

– Kristianai, prašau… – Ko norite, ponia Grėj? – prikišęs lūpas

man prie ausies švelniai klausia jis.Kristianas, galima sakyti, užgulęs mane…

jaučiu į užpakalį besiremiančią standžią jovarpą.

– Tavęs. – O aš – tavęs, meile mano, gyvenime

mano… – sušnabžda jis ir, nespėjus nėmirktelėti, apverčia mane ant nugaros.

Greitai atsikėlęs, vienu vikriu judesiu jisnusimauna ir kostiumo kelnes, ir trumpikes, o

tada visiškai nuogas atsistoja prieš mane,neslėpdamas išpampusio ir pasiruošusio penio.Nedidelio kambarėlio žavesys nublanksta priešakinantį Kristiano grožį, prieš jo geismą ir

65/1506



malonaus kankinimo nenutraukia. Aš arti, labaiarti ribos.

– Kristianai… – sudejuoju.

– Dar ne, – sušnabžda jis, tada paslenkaaukštyn ir netrukus jo liežuvis atranda manobambą.

– Ne! Prakeikimas!

Jaučiu, kad jis, prikišęs veidą man prie pil-vo, šypsosi ir palengva keliauja aukštyn.

– Kokia jūs nekantri, ponia Grėj. Kol nusil-eisime Airijoje, dar turime daug laiko.

Jis pagarbiai pabučiuoja krūtis ir, lūpomissuspaudęs kairį spenelį, timpteli. Tada erzinda-mas įdėmiai pažvelgia į mane, o jo akys – juodos lyg artėjanti atogrąžų audra.

Dieve… Visai pamiršau. Europa… – Sutuoktini, geidžiu tavęs. Prašau…Kristianas pakimba remdamasis alkūnėmis į

lovą, apatine kūno dalimi slėgdamas mane.

Nosimi perbraukia man per nosį, o mano

67/1506



plaštakos nuslysta jo raumeninga, lanksčianugara ir pasiekia žavų, puikų užpakalį.

– Ponia Grėj… žmona… Mudviejų tikslas –

teikti vienas kitam malonumą, – jo lūpostrumpai prisiliečia prie mano odos. – Myliutave.

– Ir aš tave myliu.

– Neužsimerk. Noriu žiūrėti tau į akis. – Kristianai… Aaa!.. – šūkteliu, mat Kristi-

anas neskubėdamas įsiskverbia vidun. – Ana, ak, Ana… – sukužda jis ir pradeda

suptis.

– PO VELNIŲ, KĄ ČIA DARAI?! – surinkaKristianas, pažadindamas mane iš nepaprastai

malonaus sapno.Visas šlapias ir neapsakomai gražus, jis

stovi mano gulto kojūgalyje ir rūsčiai dėbso.

68/1506



Ką aš padariau? Ak, ne… guliu ant nugaros… Mėšlas, mėšlas, mėšlas – jis įsiutęs.Prakeikimas. Jis tikrai įsiutęs.

2 Angl. „gražuolė“.3 Panele, prašyčiau vieną „Perrier“ mineralinio vandens

man ir vieną „Coca-Cola Light“ mano žmonai. Ir ko norsužkąsti… Parodykite man valgiaraštį. (Pranc.)

69/1506



ANTRAS SKYRIUS

Staiga man išlaksto visi miegai, o erotinissapnas išsisklaido kaip dūmas.

– Gulėjau ant pilvo. Matyt, miegodama

apsiverčiau, – teisindamasi gailiai sušnabždu.Kristiano akyse liepsnoja įsiūtis. Pasilenkęs

jis nuo savo gulto sugriebia bikinio liemenėlę iršvysteli man.

– Užsisek! – piktai sušnypščia. – Kristianai, juk niekas nežiūri. – Dar ir kaip žiūri. Patikėk. Neabejoju, kad

reginiu gėrisi ir Teiloras, ir visa apsaugininkų

komanda! – nepatenkintas atšauna jis.



Po velnių! Kaipgi aš vis pamirštu, kad jiečia? Apimta panikos, mėginu prisidengti krūtisdelnais. Nuo tada, kai kažkas tyčia sukėlė

„Čarlio Tango“ avariją, paskui mudu nuolatsekioja prakeikti apsaugininkai.

– Taigi, – įniršęs tarsteli Kristianas. – Be to,koks nors bjaurybė landus paparacas galėjo

tave nufotografuoti. Nori patekti ant „Star“žurnalo viršelio? Tik šį kartą – nuoga?

Velnias! Paparacai! Prakeikimas!Paskubomis negrabiai segdamasi bikinio

liemenėlę, išbąlu kaip drobė. Mane nukrečia ši-urpas. Nejučia vėl prisimenu, kaip pasklidusžiniai apie mūsų sužadėtuves buvau apspistapaparacų vos išėjusi iš „Seattle Independent

Publishing“ leidyklos, ir pasidaro negera. Betšią naštą gavau su visu Kristianu Grėjumi.

– L’addition4! – atžariai tarsteli Kristianaspro šalį einančiai padavėjai.

– Jau dabar?

71/1506



– Taip. Dabar.Ak, šią akimirką su juo geriau nesiginčyti…Kristianas užsimauna šortus, nors jo maudy-

mosi kelnaitės permirkusios varva, ir apsivelkapilkus sportinius marškinėlius. Netrukus grįžtapadavėja, nešina jo kreditine kortele ir čekiu.

Nenoromis įsirangau į žalsvai melsvą

paplūdimio suknelę, įsispiriu į guminesšlepetes. Vos tik padavėja nueina, Kristianas či-umpa savo knygą, telefoną ir, slėpdamas įsiūtį,užsideda akinius nuo saulės dideliais

veidrodiniais stiklais. Jis labai įsitempęs irsupykęs. Liūdesys slegia man širdį. Nė vienamoteris paplūdimyje nesegi liemenėlės, tadmano nusižengimas ne toks jau ir didelis.

Priešingai, keistai atrodau ją segėdama.Nusiminusi giliai širdyje sunkiai atsidūstu.Tikėjausi, kad Kristianas supras humorą… kadir savotišką… Galbūt, jei būčiau likusi gulėti

72/1506



ant pilvo… bet jo humoro jausmas kažkurišgaravo.

– Prašau, nepyk ant manęs, – sušnabždu im-

dama iš jo knygą, telefoną ir dėdama juos į sa-vo kuprinę.

– Dabar jau per vėlu, – tyliai – pernelyg tyli-ai – sako jis. – Eikš.

Paėmęs mane už rankos, jis duoda ženklą Teilorui ir dviem jo pagalbininkams – apsaugosdarbuotojams prancūzams Filipui ir Gastonui.Keista, bet juodu dvyniai. Tie trys vyrai iš ver-

andos visą laiką kantriai stebėjo mus ir kituspaplūdimyje besiilsinčius žmones. Kodėl vispamirštu, kad jie čia? Kodėl? Teiloro veidassustingęs, akys slepiamos tamsių akinių. Velni-

as, ir jis ant manęs siunta. Vis dar negaliu pri-prasti prie jo, apsirengusio laisvalaikio drabuži-ais: šortais ir juodais sportiniais marškinėliaisatverčiama apykakle.

73/1506



Kristianas nusiveda mane į viešbutį, pervestibiulį mudu išeiname į gatvę. Jis nepratarianė žodžio, žingsniuoja susimąstęs, suirzęs, ir

dėl to kalta aš. Teiloras su saviškiais sekamums iš paskos.

– Kur einame? – pakėlusi akis į Kristianą nedrąsiai klausiu.

– Grįžtame į laivą.Į mane jis nė nežvilgteli.Visai praradau laiko nuovoką. Dabar turėtų

būti penkta ar šešta valanda popiet. Pasiekus

valčių prieplauką, Kristianas vedasi mane įdoką, kur prišvartuoti „Fair Lady“ jachtai prik-lausanti motorinė valtis ir vandens motociklas.Kristianas atriša vandens motociklą, o aš

paduodu kuprinę Teilorui. Nervingai žvilgteliuį jį, bet jo, kaip ir Kristiano, veidas neperpranta-mas. Prisiminusi, ką jis matė paplūdimyje,nuraustu.

– Štai, paimkite, ponia Grėj.

74/1506



Teiloras iš motorinės valties paima irpaduoda man gelbėjimosi liemenę, aš klusniaiją apsivelku. Ir kodėl man vienintelei privalu

vilkėti gelbėjimosi liemenę? Kristianas irTeiloras trumpai susižvalgo. Viešpatie, ar jis irant Teiloro pyksta? Tada Kristianas patikrinamano gelbėjimosi liemenės diržus ir vidurinį

priveržia stipriau. – Bus gerai, – vis dar nepakeldamas į mane

akių niūriai burbteli. Mėšlas…

Tada jis vikriai apžergia motociklą ir ištiesiaranką ragindamas sekti jo pavyzdžiu. Stipriai ją suspaudusi, šiaip taip perkeliu vieną koją persėdynę ir nepliumptelėjusi į vandenį atsisėdu

Kristianui už nugaros, o Teiloras su dvyniaissulipa į motorinę valtį. Kristianas koja atsispirianuo doko krašto, atstumia motociklą nuo krantoir šis palengva nudreifuoja į prieplaukos

vandenis.

75/1506



– Laikykis, – paliepia Kristianas ir aš jįapglėbiu.

Štai kodėl aš taip mėgstu keliauti vandens

motociklu. Priglundu prie Kristiano, tvirtai jįapkabinu ir priglaudžiu nosį prie nugaros tyliaistebėdamasi, kad dar visai neseniai jis nebūtųleidęs man jo taip liesti. Kaip maloniai

kvepia… Kristianu ir jūra. Atleisk man, Kristi-anai, prašau, atleisk…

Jis įsitempia. – Atsargiai! – šūkteli, bet jau ne taip piktai.

Pakšteliu jam į nugarą ir, priglaudusi prie joskruostą, sau per petį pažvelgiu į krantinę, kuri-oje pasigrožėti reginiu sustojo keli poilsiautojai.

Kristianas pasuka raktą ir variklis suūžia.

Vienas greičio rankenos sūkis – ir vandens mo-tociklas šauna į priekį, kaip strėlė nuskrieja pertamsų šaltą vandenį, per prieplauką ir priartėjaprie uosto vidurio, kur sūpuojasi jachta „Fair

Lady“. Ši kelionė man labai patinka – ji labai

76/1506



jaudinanti. Lipte prilipusi prie Kristiano, aiškiaimatau kiekvieną įsitempusį liekno jo kūnoraumenį.

Teiloro motorinė valtis mus pasiveja, susily-gina su vandens motociklu. Kristianas žvilgteli,dar padidina greitį ir mudu šauname pirmynšokčiodami vandens paviršiumi tarsi įgudusios

rankos paleistas nugludintas akmenukas.Pasiduodamas Teiloras papurto galvą ir pasukatiesiai prie jachtos, o Kristianas pralekia pro„Fair Lady“ ir išplaukia į atvirą jūrą.

Mudu taško vandens purslai, šiltas vėjaspučia man tiesiai į veidą ir kaip pašėlęs taršo įuodegą surištus plaukus. Kaip smagu… Gal šioplaukiojimo jaudulys išsklaidys Kristianui

prastą nuotaiką? Jo veido nematau, bet žinau,kad jam gera, kad jis jaučiasi laisvas ir elgiasitaip, kaip dera jo amžiaus vyrui.

Kristianas ima rėžti milžinišką pusratį per

jūros bangas ir aš atidžiai apžiūriu pakrantę:

77/1506



tyliai stovi šalia laukdamas, kol galės paimtimano liemenę. Kristianas jam ją paduoda.

– Ar viskas, sere? – klausia jaunuolis. Man

patinka prancūziškas jo akcentas.Žvilgtelėjęs į mane, Kristianas nusiima

akinius nuo saulės ir užkiša jų kojelę užsportinių marškinėlių apykaklės.

– Norėtum ko nors išgerti? – pasiteiraujamanęs.

– Ar man reikia ko nors stipresnio?Kristianas pakreipia galvą.

– Kodėl šito klausi? – tyliai pasiteirauja. – Žinai kodėl.Jis suraukia kaktą tarsi kažką svarstydamas.

Ak, apie ką jis galvoja?

– Prašyčiau dvi taures džino su toniku. Darriešutų ir alyvuogių, – sako jis stiuardui, šislinkteli ir greitai nueina.

– Manai, ketinu tave bausti? – meiliai

klausia Kristianas.

79/1506



– Nori? – Taip. – Kaip?

– Ką nors sugalvosiu. Bet gal tada, kai išger-si kokteilį.

Nuo to grasinimo man visas kūnas nueinapagaugais. Stipriai sučiaupiu lūpas, o mano vid-

inė dievaitė šnairomis dėbteli nuo paplūdimiogulto, kur išsitiesusi gaudo saulės spindulius antsprando išskleistu veidrodiniu reflektoriumi.

Kristianas vėl susiraukia.

– Nori būti nubausta? Ir iš kur jis žino? – Žiūrint kaip… – rausdama sušnabždu. – Ką turi omenyje?

– Viskas priklauso nuo to, ar nori sukeltiman skausmo, ar ne.

Pamiršęs humoro jausmą, jis stipriai suči-aupia lūpas. Pasilenkęs pabučiuoja man į kaktą.

80/1506



– Anastazija, tu mano žmona, o nenuolankioji. Nieku gyvu nenoriu sukelti tauskausmo. Tiek jau turėtum žinoti. Tik…

neapsinuogink viešose vietose. Nenoriu, kadvisi bulvariniai laikraščiai spausdintų nuo-traukas, kuriose tu nuoga. Pati to nenori, be to,esu tikras, kad to nepageidautų nei tavo mama,

nei Rėjus. Ak! Rėjus. Po galais, jis gautų infarktą. Ir ką

aš sau maniau? Širdyje griežtai save subaru.Stiuardas ateina nešinas gėrimais bei

užkandžiais ir padeda juos ant tikmedžio stalo. – Sėskis, – paliepia Kristianas.Klusniai įsitaisau vadovo krėsle. Kristianas

atsisėda šalia ir paduoda man džino su toniku.

– Į sveikatą, ponia Grėj. – Į sveikatą, pone Grėjau.Gurkštelėjusi mažą gurkšnelį, skoniuosi

gėrimu. Šis kokteilis malšina troškulį, yra vėsus

ir skanus. Pakėlusi akis į Kristianą matau, kad

81/1506



jis įdėmiai žiūri į mane, bet perprasti jo nuo-taikos negaliu. Tad pasinaudoju daug kartųišmėginta dėmesio blaškymo taktika.

– Kam priklauso ši jachta? – klausiu. – Vienam kilmingam britui. Kažkokiam

serui. Jo prosenelis įkūrė bakalėjos krautuvę. Ojo duktė ištekėjo už vieno iš Europos sosto

įpėdinių.Šit kaip? – Vadinasi, jis pasakiškai turtingas?Staiga Kristianas įtariai žvilgteli į mane.

– Taip. – Kaip ir tu, – sumurmu. – Kaip ir aš. Ak…

– Kaip ir tu, – tyliai priduria Kristianas irįsideda į burną alyvuogę.

Kelis kartus sumirksiu… Man prieš akis vėliškyla Kristianas, vilkintis smokingą ir sidabro

spalvos liemenę… Per santuokos ceremoniją jis

82/1506



nenuleidžia nuo manęs akių, o jo žvilgsnisliepsningas ir nuoširdus…

„Visa, kas mano, dabar ir tavo“, – aiškiai ir

skambiai taria jis atmintinai išmoktus santuokosįžadus.

Visa tai – mano? – Keista. Dar visai neseniai neturėjau nieko,

o dabar… – mosteliu ranka, norėdama aprėptivisą mudu supančią prabangą, – turiu viską.

– Priprasi. – Vargu ar kada nors prie to priprasiu.

Denyje pasirodo Teiloras. – Sere, jums skambina.Kristianas susiraukia, bet paima Teiloro

duodamą telefoną.

– Grėjus, – šiurkščiai tarsteli, pakyla nuokrėslo ir nuėjęs sustoja jachtos priekyje.

Žvelgiu į jūrą ir nesiklausau jo pokalbio suRos, kuri, regis, jam labai svarbus asmuo. Aš

turtinga… nepadoriai turtinga. Ir nepajudinau

83/1506



Kristianas susiraukia.Mija garsiai perskaito straipsnio ištrauką:

„Mus, „Nooz“ redakcijos darbuotojus, pasiekė

gandai, kad geidžiamiausias Siatlo jaunikis,garsusis Kristianas Grėjus, pagaliau suvystytasir netrukus ves. Bet kas gi ji, ta laimingoji? Tai„Nooz“ dar aiškinasi. Bet galime lažintis, kad ji

šiuo metu skaito baisiai painią vedybų sutartį.“Mija sukikena, bet tuoj nutyla, mat Kristi-

anas perveria ją rūsčiu žvilgsniu. Grėjų vir-tuvėje įsiviešpatauja tyla, atmosfera pasidaro

itin nemaloni. Ak, ne! Vedybų sutartis? Apie ją nė nepagal-

vojau. Stipriai sučiaupiu lūpas jausdama, kadišbalau kaip drobė. „Maldauju, žeme, prasiverk

ir praryk mane!“ Kristianas ant kėdės neramiaisubruzda, o aš nedrąsiai į jį žvilgteliu.

– Ne, – be garso, vien lūpomis, ištaria jisman.

– Kristianai… – švelniai sako Karikas.

85/1506



– Daugiau to neaptarinėsiu, – piktai nut-raukia jis Kariką, kuris, nervingai į mane žvil-gtelėjęs, žiojasi kažko sakyti. – Nebus jokios

vedybų sutarties! – kone užrinka Kristianas irgrėsmingai vėl imasi laikraščio, nekreipdamasdėmesio į kitus prie stalo sėdinčius šeimosnarius. Jie visi žvilgteli į mane, į jį, o paskui…

stengiasi žiūrėti bet kur kitur, tik ne į mudu. – Kristianai, – sumurmu, – pasirašysiu bet

kokią sutartį, kokios tik tu ar ponas Grėjuspageidausite.

Dėl Dievo meilės, juk tai būtų ne pirmaskartas, kai jis reikalautų pasirašyti sutartį. Kris-tianas pakelia akis ir piktai nudelbia manežvilgsniu.

– Ne! – kaip kirviu nukerta.Aš dar labiau išblykštu. – Ta sutartis tave apsaugos. – Kristianai, Ana… Manau, turėtumėte tai

aptarti vienudu, – priekaištingai įsiterpia

86/1506



Greisė. Ir rūsčiu žvilgsniu sudrausmina Kariką su Mija. Varge, rodos, ir juodu pakliuvo į bėdą.

– Ana, tu nekalta, – tyliai sako Karikas,

mane ramindamas. – Ir prašom vadinti maneKariku.

Prisimerkęs Kristianas šaltu kaip ledasžvilgsniu perveria tėvą ir aš apmirštu. Po

perkūnais… Jis ne juokais įsiutęs.Staiga visi ima entuziastingai šnekėtis apie

ką kita, o Mija ir Keitė šoka nuo kėdžiųnukraustyti stalo.

– Man vis tiek labiau patinka dešrelės, – pareiškia Eliotas.

Nuleidusi akis, žiūriu į savo sunertus pirštus.Mėšlas. Tikiuosi, Grėjai nelaiko manęs turtų

medžiotoja. Kristianas ištiesia ranką ir švelniaisuspaudžia abi mano plaštakas.

– Liaukis.Iš kur jis žino, apie ką galvoju?

87/1506



– Nekreipk dėmesio į mano tėtį, – tyliai, kadgirdėčiau tik aš, sako Kristianas. – Sužinojęsapie Eleną, jis labai suirzo. Visi jo priekaištai

skirti man. Gaila, kad mama nenulaikė liežuviouž dantų.

Žinau, kad Kristianas dar neatsigauna povakarykščio pokalbio su Kariku apie Eleną.

– Jis teisus, Kristianai. Tu labai turtingasžmogus, o aš į šeimą neatsinešu nieko, tiknegrąžintą studijų paskolą.

Kristianas pažvelgia į mane šaltu, blausiu

žvilgsniu. – Anastazija, jei mane paliksi, išeidama gali

pasiimti viską, ką turiu. Kartą mane jau palikai.Žinau, koks tas jausmas.

Po galais! – Tai buvo visiškai kas kita, – sušnabždu,

sujaudinta jo ryžto. – Bet… galbūt tu kada norsužsimanysi palikti mane…

Nuo šios minties man pasidaro bloga.

88/1506



Jis prunkšteli ir, demonstratyviai bjaurėdam-asis, papurto galvą.

– Kristianai, juk žinai, kad galiu imti ir

iškrėsti kokią nors didžiulę kvailystę, o tu… – vėl nudelbiu akis, įsistebeiliju į sunertus pirštusir iš skausmo negaliu pabaigti sakinio. PrarastiKristianą… Po perkūnais…

– Liaukis. Tuoj pat. Ši tema baigta, Ana.Daugiau apie tai nekalbėsime. Nebus jokiosvedybų sutarties. Nei dabar, nei kada norsvėliau, – Kristianas iškalbingu žvilgsniu užči-

aupia man burną. Tada jis kreipiasi į Greisę: – Mama, ar mūsų vestuvių pokylis galėtų vyktičia?

Daugiau Kristianas apie tai taip ir neužsiminė.Tiesą sakant, jis niekada nepraleisdavo progospatikinti, kad jo turtai… priklauso ir man. Net

šiurpas nukrečia prisiminus beprotišką pirkimo

89/1506



šėlsmą, į kurį ruošdamasi medaus mėnesiuiKristiano reikalavimu leidausi su Karolina Ak-ton – asmenine „Nieman Marcus“ drabužių par-

duotuvių tinklo konsultante. Vien bikiniskainavo penkis šimtus keturiasdešimt dolerių.Taip, jis gražus, bet… už keturias trikampesmedžiagos skiautes mokėti tokią krūvą pinigų

vis tiek absurdiška. – Priprasi, – grįžęs ir atsisėdęs prie stalelio

išblaško mano prisiminimus Kristianas. – Prie ko?

– Prie turtų, – užversdamas akis sako jis. Ak, Penkiasdešimt, galbūt… ilgainiui…

Stumteliu jam dubenėlį sūdytų migdolų iranakardžių.

– Jūsų riešutai, sere, – sakau nutaisiusi kuorimtesnį veidą, stengdamasi, kad po maneapnikusių niūrių minčių ir netaktiško poelgio subikinio liemenėle pokalbis būtų bent šiek tiek

linksmesnis.

90/1506



Kristianas iškalbingai šypteli. – Einu iš proto dėl tavęs,5 – Kristianas

paima migdolą, jo akys linksmai ir išdykėliškai

suspindi: mano pokštas jam patiko. Paskui jisapsilaižo. – Išgerk kokteilį. Eisime į lovą.

Ką?! – Gerk, – be garso, vien lūpomis, paragina,

o jo akys vis tamsėja nuo geismo.Viešpatie, vien tas žvilgsnis galėtų sukelti

pasaulyje klimato atšilimą. Paėmusi taurę,nenuleisdama nuo jo akių išgeriu iki dugno.

Kristianas iš nuostabos išsižioja, pamatau jamtarp dantų kyštelint liežuvio galiuką. Jisgeidulingai nusišypso. Tada vikriai atsistoja,palinksta prie manęs ir rankomis atsiremia į

mano krėslo ranktūrius. – Ketinu tave nubausti taip, kad

pasimokytum. Eikš. Ir nesišlapink, – sušnabždaman į ausį Kristianas.

91/1506



Aikteliu. Nesišlapinti? Kaip nemandagu…Mano pasąmonė sunerimusi pakelia akis nuo„Visų Čarlzo Dikenso raštų“ I tomo.

– Ne, visai ne dėl to, apie ką dabar galvoji, – patenkintas savimi ir ištiesęs man ranką, šypteliKristianas. – Pasitikėk manimi.

Jis atrodo patrauklus ir linksmas. Kaip

galėčiau jam atsispirti? – Gerai.Dedu ranką ant ištiesto Kristiano delno – vi-

en todėl, kad jau patikėjau jam visą savo gyven-

imą. Ką jis sumanė? Iš nekantrumo man imadaužytis širdis.

Kristianas nusiveda mane per denį, paskuipro duris įžengiame į prabangią, skoningai

dekoruotą svetainę, tada siauru koridoriumipasiekiame valgomąjį, pereiname per jį irnulipame laiptais į jachtos savininko kajutę.

Šįryt kajutė buvo sutvarkyta, lova paklota. Ji

labai jauki. Čia du liukai – vienas iš dešinio,

92/1506



kitas iš kairio borto pusės. Kajutė apstatytatamsiais, elegantiškais riešutmedžio baldais, si-enų apmušalai rusvi, o minkštieji baldai –

aukso ir raudonos spalvos.Paleidęs mano ranką, Kristianas per galvą

nusivelka sportinius marškinėlius ir numeta ju-os ant krėslo. Tada grakščiai nusispiria paplūdi-

mio šlepetes, nusimauna šortus ir glaudes.Viešpatie… Ar man kada nors nusibos žiūrėti įjį nuogą? Jis neapsakomai žavingas ir besąly-giškai priklauso man. Kristiano oda spindi –

mat ir jis truputį įdegė, – plaukai šiek tiekpaaugę, užkritę ant kaktos. Man neapsakomaipasisekė.

Kristianas pirštais suspaudžia man smakrą ir

nestipriai trūkteli žemyn, kad liaučiausi kramči-usi lūpą.

– Taip daug geriau.Jis nusisuka ir nueina prie įspūdingos ko-

modos, kurioje laiko savo drabužius. Iš apatinio

93/1506



stalčiaus paima dvi poras metalinių antrankių irakių raištį.

Antrankiai! Dar niekada nesinaudojome an-

trankiais. Nervingai žvilgteliu į lovą. Po galais,kur jis ketina segti tuos antrankius? Kristianasatsisukęs įdėmiai žvelgia į mane, o jo akysspindi geismu.

– Šie daikčiukai gali sukelti nemenką skaus-mą. Jei per stipriai trauksi, įsirėš į odą, – jis kil-steli vieną antrankių porą. – Bet dabar noriubūtinai juos panaudoti.

Po velnių… Man burnoje sausa. – Štai, – Kristianas grakščiai prieina ir vieną

porą paduoda man. – Gal pirma norėtum patijuos išmėginti?

Antrankiai tvirti, metalas šaltas. Kažkur są-monės gelmėse šmėsteli viltis, kad iš tiesų manniekada neteks būti jais surakintai.

Kristianas įdėmiai mane stebi.

94/1506



– Kur rakteliai? – neryžtingai, drebančiubalsu klausiu.

Jis atgniaužia kumštį ir parodo delne gulintį

metalinį raktelį. – Jis tinka abiem poroms. Tiesą sakant,

visiems antrankiams. Kiek antrankių jis turi? Nepamenu, kad sen-

ovinėje jo komodoje būčiau mačiusi antrankių.Kristianas smiliumi perbraukia man per sk-

ruostą ir sustoja prie burnos. Pasilenkia, lygketindamas mane pabučiuoti.

– Nori žaisti? – kimiai klausia jis ir aš papil-vėje pajuntu silpnumą, o kažkur kūno gelmėseima busti geismas.

– Taip, – sušnabždu.

Jis nusišypso. – Gerai, – sako ir labai švelniai pakšteli man

į kaktą. – Mums reikės saugos žodžio. Ką?

95/1506



– Žodžio „liaukis“ nepakaks, nes tikriausiaiištarsi jį iš tiesų nenorėdama, kad liaučiausi.

Jis nosimi perbraukia man per nosį – tai vi-

enintelis mudviejų kūnų lietimosi taškas.Man ima daužytis širdis. Prakeikimas… Ir

kaip jam pavyksta tai pasiekti vien kalbant? – Tau neskaudės. Bet pojūtis bus stiprus.

Labai stiprus, nes ketinu neleisti tau judėti.Sutinki?

Dieve… Kaip erotiška. Imu alsuoti pernelyggarsiai. Mėšlas, aš jau dūsuoju. Ačiū Dievui,

kad esu ištekėjusi už šio vyro, kitaip jausčiausinesmagiai. Mano akys nukrypsta į išpampusią jo varpą.

– Sutinku, – vos girdimai ištariu.

– Pasirink žodį, Ana. Ak… – Saugos žodį, – švelniai paragina jis. – Čiulpinukas, – šnopuodama sakau.

96/1506



– Čiulpinukas? – ir nustebęs, ir pralinks-mėjęs pakartoja jis.

– Taip.

Išsišiepęs iki ausų, jis atšlyja ir įbeda į maneakis.

– Įdomus pasirinkimas. Pakelk rankas.Pakėlus rankas Kristianas, sučiupęs už

paplūdimio suknelės krašto, nuvelka man ją pergalvą ir švysteli ant grindų. Kai ištiesia ranką,grąžinu jam antrankius. Tada abejus antrankiusir akių raištį jis padeda ant naktinės spintelės,

vikriai nutraukia lovatiesę ir numeta ant grindų. – Nusisuk.Nusisuku ir jis atsega bikinio liemenėlę. Ši

taip pat šlepteli ant grindų.

– Rytoj tau ją sukniedysiu, – sumurma jis irištraukdamas gumą paleidžia man plaukus.

Suėmęs juos, švelniai timpteli ir aš,žingtelėjusi atatupsta, prisiglaudžiu prie jo. Prie

jo krūtinės. Prie jo penio. Paskui aikteliu, mat

97/1506



jis staiga pakreipia mano galvą ir pabučiuoja įkaklą.

– Buvai labai neklusni, – murma Kristianas į

ausį, keldamas per visą kūną nusiritantį malonųvirpulį.

– Taip, – sukuždu. – Hm… Ir ką gi mums dabar daryti?

– Tiesiog su tuo susitaikyti, – sušnabždu.Švelnūs, neskubrūs jo bučiniai mane varo iš

proto. Prikišęs lūpas man prie kaklo, jis plačiainusišypso.

– Ak, ponia Grėj. Jūs, kaip visada, tikraoptimistė…

Jis vėl atsitiesia. Suima mano plaukus,susikaupęs padalija juos į tris sruogas,

neskubėdamas ima pinti, o supynęs galą surišaguma. Tada švelniai timpteli kasą ir vėl pasilen-kia man prie ausies.

– Aš tave pamokysiu, – sumurma.

98/1506



Staiga pasilenkęs Kristianas stveria maneper juosmenį, klesteli ant lovos ir persimetamane per kelį taip, kad jaučiu į pilvą besiremi-

ančią jo lytį. Jis vieną kartą, bet stipriai pli-aukšteli per užpakalį. Šūkteliu, paskui akimirk-sniu atsiduriu aukštielninka ant lovos, jis žiūri įmane, o jo akys – lydytas plienas. Jaučiu, kaip

man kaista kraujas. – Ar žinai, kokia esi graži?Kristianas pirštų galiukais perbėga per

šlaunį aukštyn ir man ima dilgsėti… visur.

Nenuleisdamas nuo manęs akių, jis atsistojanuo lovos ir paima abejus antrankius. Tadasučiumpa mano kairę koją ir vienu antrankiusukausto kulkšnį.

Oi!Tą patį padaro pakėlęs dešinę koją, tad

dabar prie abiejų kulkšnių prisegta po vienusantrankius. Tik vis dar neišmanau, prie ko Kris-

tianas mane prirakins.

99/1506



– Atsisėsk, – liepia jis ir aš nedvejodamapaklūstu. – Dabar rankomis apglėbk kelius.

Pakeliu į jį akis, sumirksiu, o tada sulenkiu

kojas per kelius, prisitraukiu prie krūtinės ir ap-kabinu. Ištiesęs ranką jis kilsteli man smakrą ir,prieš užrišdamas akis, švelniai, geismingaipabučiuoja į lūpas. Nieko nematau; girdžiu vien

nelygų savo alsavimą ir kaip vanduo taškosi įjachtą, švelniai besisūpuojančią ant bangų.

Dieve… Aš jau dabar… įsiaudrinusi. – Pakartok saugos žodį, Anastazija.

– Čiulpinukas. – Gerai.Paėmęs kairę ranką, Kristianas ant riešo

užsega antrankį, paskui tą patį padaro su dešine.

Kairė mano ranka prisegta prie kairėskulkšnies, dešinė – prie dešinės. Negaliu ištiestikojų. Po perkūnais…

– O dabar, – sušnabžda Kristianas, – dulkin-

siu tave tol, kol imsi rėkti.

100/1506



Ką?! Staiga man užgniaužia kvapą.Jis čiumpa mane už kulnų ir stumteli:

aukštielninka šlumšteliu ant lovos. Kojas

tegaliu laikyti sulenktas. Jei mėginu jas tiesti,antrankiai ties kulkšnimis skaudžiai įsirėžia įodą. Jis teisus… jie spaudžia taip, kad beveikskauda… Jaučiuosi keistai: sukaustytomis ko-

jomis ir rankomis, bejėgė ir dar jachtoje. Kristi-anas patraukia kulkšnis toliau viena nuo kitos iraš sudejuoju.

Jis pabučiuoja man į vidinę šlaunies pusę, o

aš, jo užgulta, noriu rangytis, bet negaliu.Neturiu į ką atsiremti ir negaliu pajudinti klubų.Mano kojos sukaustytos. Negaliu nė krustelėti.

– Turėsi patirti šį malonumą iki galo,

Anastazija. Nejudėk, – sumurma jis slinkdamasmano kūnu aukštyn, bučiniais brėždamas liniją palei viršutinį bikinio kelnaičių kraštą. Tadatrūkteli šoninius raištelius ir medžiagos skiautės

nukrinta. Dabar esu nuoga ir jis gali daryti su

101/1506



manimi ką panorėjęs. Jis bučiuoja man pilvą,dantimis grybščioja bambą.

– Aaa… – giliai atsidūstu.

Manęs laukia stiprūs pojūčiai… Nė nenu-manau kokie. Bučiuodamas ir švelniai krimsči-odamas, jis pasiekia krūtis.

– Ššš… – švelniai ramina mane Kristianas. –

Tu tokia graži, Ana.Suirzusi garsiai atsidūstu. Jei viskas būtų

kaip paprastai, dabar judinčiau klubus, atsaky-dama į jo lietimąsi savo ritmu, bet… negaliu

pajudėti. Trūkteliu varžančius antrankius irsudejuoju. Metalas ima skaudžiai pjauti manriešus.

– Ai! – šūkteliu. Bet iš tiesų skausmas man

nė motais. – Varai mane iš proto, – sušnabžda jis. –

Todėl ir aš išvarysiu tave iš proto.Dabar Kristianas mane užgulęs, alkūnėmis

įsirėmęs į lovą ir sutelkęs dėmesį į mano krūtis.

102/1506



Jis kandžioja, čiulpia, suėmęs nykščiu ir smili-umi trina spenelius ir taip mane įaudrina, kadpašėlstu kaip laukinė. Bet jis nesiliauja. Atrodo,

išeisiu iš proto. Ak… Prašau… Jo varpaįsiremia į mane.

– Kristianai… – imu maldauti ir pajuntu,kad jis, prikišęs lūpas prie mano odos, šypsosi.

– Nori, kad padėčiau tau pasiekti viršūnęžaisdamas su krūtimis? – suniurna jis, lūpomisliesdamas krūties spenelį, ir šis nuo to prisilie-timo dar labiau papūra. – Juk žinai, kad galiu…

Kristianas pradeda smarkiai čiulpti, aš šūk-teliu, o malonumas tarsi strėlė iš krūtinėssminga žemyn, tiesiai į tarpkojį. Pasidavusišiam pojūčiui, imu bejėgiškai traukyti

antrankius. – Taip, – verksmingai ištariu. – Ak, mažyte, būtų per paprasta. – Ak… maldauju…

– Ššš…

103/1506



Jis brūkšteli dantimis per smakrą, jo lūposnuslysta man prie burnos ir aš aikteliu. Kristi-anas mane bučiuoja. Mitrus jo liežuvis įs-

ibrauna ragaudamas, tirdamas, rodydamas savovaldžią, bet mano liežuvis šį iššūkį priima irima su juo galynėtis. Jis – vėsaus džino ir Kris-tiano Grėjaus skonio, be to, kvepia jūra. Kristi-

anas sučiumpa mano smakrą, kad nejudinčiaugalvos.

– Nespurdėk, mažyte. Noriu, kad ne-judėtum, – sušnabžda jis, truputėlį atitraukęs lū-

pas man nuo burnos. – Noriu tave matyti. – Ne, Ana. Šitaip daugiau pajusi.Taip taręs, jis kankinamai lėtai stumteli

dubenį į priekį ir iš dalies įsiskverbia. Šiaip kil-stelėčiau dubenį ir jį pasitikčiau, bet negaliupajudėti. Jis ištraukia.

– Aaa! Kristianai, prašau!

104/1506



– Dar kartą? – pašaipiai klausia jis kimiubalsu.

– Kristianai!

Jis vėl vos vos įsiskverbia ir, bučiuodamasmane ir pirštais minkydamas krūtų spenelius,vėl ištraukia. Tokio malonumo man per daug.

– Ne!

– Geidi manęs, Anastazija? – Taip, – maldaujamai sakau. – Tai taip ir pasakyk, – sumurma jis garsiai

ir greitai šnopuodamas, o tada vėl mane paerz-

ina: truputį įkiša ir… ištraukia. – Geidžiu tavęs, – verksmingai ištariu. –

Prašau…Išgirstu, kaip jis, prikišęs lūpas man prie

ausies, tyliai atsidūsta. – Geidi – ir turėsi, Anastazija.Jis trumpai atsitraukia ir staigiu judesiu

mane perveria. Klykteliu, atlošdama galvą,

traukydama antrankius, o jis pasiekia mano

105/1506



jautrų tašką ir aš visiškai atsiduodu tam po-jūčiui – neapsakomai maloniai kančiai, be to,vis dar negaliu pajudėti. Jis stabteli, tada ima

ratu sukti klubus ir to judesio sukeltas virpulyspasiekia pačias mano kūno gelmes.

– Kodėl man nepaklūsti, Ana? – Kristianai, liaukis…

Giliai įsiskverbęs ir nekreipdamas dėmesio įmano prašymą, jis vėl pasuka klubus, paskui lė-tai ištraukia ir vėl negailestingai įstumia.

– Pasakyk. Kodėl? – sušvokščia Kristianas

ir aš tarsi per miglą suvokiu, kad šiuos žodžiusjis iškošia pro sukąstus dantis.

Gailiai sušunku pati nesuprasdama, ką noriupasakyti… šito jau per daug.

– Pasakyk. – Kristianai… – Ana, turiu žinoti.Jis vėl įstumia, įsiskverbia taip giliai, kad

pajuntu augančią įtampą… tas pojūtis toks

106/1506



stiprus, jis apima mane visą, pirmiausia sus-itvenkia papilvėje, paskui, sukdamasis spirale,ima kilti aukštyn, užplūsta rankas ir kojas,

pasiekia visus keturis į odą skaudžiai įsirėžusi-us metalinius antrankius.

– Nežinau kodėl! – surinku. – Nes galiu!Nes tave myliu! Maldauju, Kristianai…

Garsiai suniurnėjęs, jis įsiskverbia labai gili-ai, stumia ir stumia, dar kartą, ir dar kartą, ir ašneatsispiriu, iki galo atsiduodu malonumui. Jistemdo protą… sukrečia visą kūną… trokštu

ištiesti kojas, kontroliuoti neišvengiamai artė-jantį orgazmą, bet negaliu, aš… bejėgė. Prik-lausau jam, tiesiog priklausau, jis gali daryti sumanimi, ką tik nori… Man akyse pasirodo

ašaros. Tas pojūtis per stiprus. Negaliu Kristi-ano sustabdyti. Ir nenoriu… aš noriu… noriu…Ne, o ne… tai pernelyg…

– Na, štai, – dusliai sušnabžda Kristianas, –

mėgaukis, mažyte!

107/1506



Sprogstu jo užgulta, sproginėju, dar ir darkartą, garsiai šaukdama, orgazmo plėšoma įgabalus – jis nudegina mane nelyginant gaisras

mišką ir sklisdamas pakeliui viską sunaikina.Lieku visiškai netekusi jėgų, skruostais ritasiašaros, o kūnas vis dar pulsuoja ir virpa.

Vis dėlto pajuntu, kad Kristianas, dar neat-

siskyręs, atsiklaupia ir pakėlęs pasisodina maneant kelių. Viena ranka stipriai apkabina mangalvą, kita prilaiko nugarą ir, man tebevirpantnuo ką tik patirto orgazmo, galingai išsilieja.

Tai sekina jėgas, vargina, tai pragaras, bet…kartu ir rojus. Atviras ir beribis hedonizmas.

Kristianas nusmaukia akių raištį ir pabuči-uoja mane. Apiberia bučiniais akis, nosį, skru-

ostus. Paskui, delnais tvirtai juos spausdamas,bučiniais nudžiovina ašaras.

– Myliu tave, ponia Grėj, – sušnabžda. – Nors ėste ėdi man nervus, vis dėlto su tavimi

jaučiu, kad gyvenu.

108/1506



Nieko jam neatsakau: neturiu jėgų nei at-simerkti, nei prasižioti. Jis labai atsargiai vėlpaguldo mane ant lovos ir atsiskiria.

Nebyliai protestuodama pakrutinu lūpas. Jisatsikelia nuo lovos ir nusega man antrankius.Išlaisvinęs mane, švelniai patrina riešus irkulkšnis, paskui vėl atsigula šalia ir prisitraukęs

apkabina. Ištiesiu kojas. Viešpatie, kaip gera…Jaučiuosi puikiai. Be abejo, tai buvo pats stipri-ausias orgazmas iš visų, kuriuos teko patirti.Hm… Kristiano Grėjaus – Penkiasdešimties –

baudžiamasis dulkinimas.Dievaži, reikėtų nusižengti dažniau.

PABUNDU NUO NEMALONAUS

PERPILDYTOS šlapimo pūslės maudimo. At-simerkusi ne iš karto susigaudau, kur esu.Lauke tamsu. Kur aš? Londone? Paryžiuje?Ak, taip, jachtoje. Jaučiu, kaip ji siūbuoja, su-

pasi ant bangų, ir girdžiu tylų variklių ūžesį.

109/1506



Mes plaukiame. Kaip keista… Kristianas sėdinetoliese, dirba palinkęs prie savo nešiojamojokompiuterio, apsirengęs laisvalaikio drabužiais:

su baltais lininiais marškiniais, medvilninėmisgelsvai rusvomis kelnėmis, basas. Jo plaukaidar drėgni, nesunkiai užuodžiu kūno prausiklį,kuriuo jis ką tik muilavosi po dušu, ir ypatingą

Kristiano kūno kvapą… Hm… – Sveika, – sumurma jis, atidžiai, bet meiliai

žvelgdamas į mane. – Labas, – nusišypsau ir staiga susidroviu. –

Ar ilgai miegojau? – Gal valandą, gal šiek tiek ilgiau… – Mes plaukiame? – Kadangi vakar vakarieniavome restorane,

žiūrėjome baleto spektaklį ir lankėmės lošimonamuose, pamaniau, kad šiandien vakarieni-ausime jachtoje. Ramiai pavalgysime á deux6.

Nuoširdžiai jam nusišypsau.

– Kur plaukiame?

110/1506



– Į Kanus. – Puiku.Jaučiuosi sustingusi, tad pasirąžau. Kad ir

kiek būčiau treniravusis su Klodu, vis tiek ne-būčiau tinkamai pasiruošusi šios popietėsužsiėmimui.

Man būtinai reikia į tualetą, tad atsargiai at-

sikeliu. Čiumpu savo šilkinį chalatą irpaskubomis apsivelku. Kodėl taip droviuosi?Jaučiu, kad Kristianas mane stebi. Kai pažvel-giu, jis, suraukęs kaktą, vėl įbeda akis į kompi-

uterio ekraną.Kai vis dar apsnūdusi plaunuosi rankas kri-

auklėje prie tualetinio stalelio ir prisimenuvakarykštį vakarą lošimo namuose, chalato

diržas atsiriša ir skvernai prasiskleidžia. Pažvel-giu į savo atvaizdą veidrodyje ir apstulbstu.

Po perkūnais! Ką jis man padarė?!

111/1506



4 Sąskaitą (pranc.).5 Originale – neišverčiamas žodžių žaismas: angl. nuts – „riešutai“, o to be nuts about somebody – „labai ką nors

mylėti, eiti dėl ko nors iš proto“.6 Dviese (pranc.).

112/1506



TREČIAS SKYRIUS

Pasibaisėjusi žvelgiu į raudonas žymes, kuri-omis nusėtos mano krūtys. Bučinių žymės! Ašturiu bučinių žymių! Ištekėjau už vieno iš ger-

biamiausių Jungtinių Valstijų verslininkų, o jisapdovanojo mane prakeiktomis bučiniųžymėmis. Ir kodėl nepajutau jo tai darant?Nuraustu. Tiesą sakant, puikiai žinau kodėl: po-

nas ekstazės meistras pasinaudojo savo subtili-ais ir neprilygstamais seksualiniais gebėjimais.

Mano pasąmonė spokso per akinių pus-mėnulio formos rėmeliais viršų ir nepritariamai

caksi liežuviu, o vidinė dievaitė nokautuota



snūduriuoja išsitiesusi ant paplūdimio gulto. Įs-istebeiliju į savo atspindį veidrodyje. Ant riešų– rumbai nuo antrankių. Neabejoju, kad liks

mėlynės. Apžiūriu kulkšnis – ant jų rumbų dardaugiau. Po galais, atrodau tarsi kažkokionelaimingo atsitikimo auka. Atidžiai pažvelgiuį save veidrodyje mėgindama įvertinti, kaip

atrodau. Pastarosiomis dienomis mano kūnaspasikeitė. Jis po truputį keitėsi nuo tada, kai su-sipažinau su Kristianu… Sulysau, tapau ištver-mingesnė, o mano plaukai tvarkingai pakirpti ir

žvilga. Rankų ir kojų nagai sutvarkyti, antakiaiišpešioti ir gražiai suformuoti. Pirmą kartą pervisą gyvenimą atrodyčiau nepriekaištingai, jeine tos bjaurios bučinių žymės.

Šią akimirką apie kokias nors maskavimopriemones nenoriu nė galvoti. Esu per daug įsi-utusi. Kaip jis drįsta šitaip mane pažymėti?Kaip paauglys! Per visą neilgą mūsų pažinties

laiką bučinių žymių ant mano kūno jis niekada

114/1506



nepalikdavo. Atrodau baisiai. Žinau, kodėlKristianas taip padarė. Sumautas kontrolėsmaniakas. „Taip! – pritaria man pasąmonė

sukryžiavusi rankas žemiau nedidukės savokrūtinės. – Šį kartą jis peržengė ribą.“ Išeinu išvonios kambario ir iš karto žengiu į drabužinę,kaip įmanydama stengdamasi nė nežvilgtelėti jo

pusėn. Nusimetusi chalatą, apsimaunu treningokelnes, apsivelku sportinę palaidinukę. Išsipinukasą ir, nuo nedidelio tualetinio staleliopasiėmusi plaukų šepetį, imu šukuotis.

– Anastazija, – kreipiasi į mane Kristianassu nerimo gaidele balse, – ar tau kas nutiko?

Nekreipiu į jį dėmesio. Ar man kas nutiko?Taip, nutiko. Dėl to, ką jis man padarė, abejoju,

ar per likusį mūsų medaus mėnesį galėsiudėvėti maudymosi kostiumėlį, o ką jau kalbėtiapie kurį nors iš tų juokingai brangių bikinių. Irkaip jis drįsta? Tuoj aš jam parodysiu – „Ar tau

kas nutiko?“ Nesitveriu pykčiu, iš įsiūčio visą

115/1506



net nudiegia. Ir aš galiu elgtis kaip paauglė!Grįžusi į miegamąjį, sviedžiu į Kristianą plaukųšepetį ir apsisukusi išeinu, bet prieš tai dar

spėju pamatyti siaubo ir nuostabos iškreiptą joveidą ir žaibišką reakciją: saugodamas galvą, jisstaiga kilsteli ranką ir plaukų šepetys, at-sitrenkęs į dilbį, nukrinta ant lovos.

Išpuolusi iš mūsų kajutės, tekina užlekiulaiptais ant denio ir nuskuodžiu į jachtos priekį.Man reikia šiek tiek erdvės, kad nusiraminčiau.Tamsu, bet oras malonus. Švelnus vėjelis

kvepia Viduržemio jūra, o nuo kranto atnešadar ir jazminų bei bugenvilijų aromatą. „FairLady“ lengvai skrodžia ramią šviesiai žydrą jūrą ir aš, alkūnėmis remdamasi į medinius

turėklus, žvelgiu į tolumoje dunksantį krantą,kuriame tviska ir žybsi mažytės švieselės. Darneišgirdusi pajuntu Kristianą stovint užnugaros.

– Siunti ant manęs, – sušnabžda jis.

116/1506



– Pataikei kaip pirštu į akį, Šerlokai! – Labai? – Pagal dešimties balų pykčio skalę duočiau

penkiolika. Nieko sau, ar ne? – Taip supykusi… – ir nustebęs, ir pas-

ibaisėjęs sako jis. – Taip. Taip įsiutusi, kad galėčiau griebtis

smurto, – iškošiu pro sukąstus dantis.Kristianas neprataria nė žodžio, o kai at-

sisukusi įsmeigiu į jį rūstų žvilgsnį, žiūri į maneišplėstomis, budriomis akimis. Iš jo veido ir iš

to, kad nė nemėgina manęs paliesti, suprantu,kad jis visiškai sutrikęs.

– Kristianai, turi liautis vienašališkaireikalauti iš manęs klusnumo. Savo nuomonę

jau pasakei paplūdimyje. Ir, jei gerai prisimenu,labai aiškiai.

Jis vos pastebimai gūžteli. – Šiaip ar taip, bikinio liemenėlės daugiau

nenusisegsi, – užsispyręs suniurna jis.

117/1506



Bet ar tuo galima pateisinti, ką jis manpadarė? Dar kartą rūsčiai į jį pažvelgiu.

– Man nepatinka, kad ant kūno palikai

žymių. Ir dar tokią daugybę. Tai griežta riba! – šūkteliu neslėpdama pykčio.

– Man nepatinka, kad viešumoje apsinuo-gini. Man tai taip pat griežta riba, – atkerta

Kristianas. – Maniau, dėl to jau esame susitarę, – piktai

sušnypščiu. – Tik pažiūrėk į mane!Timptelėdama palaidinukę apnuoginu

viršutinę krūtų dalį. Kristianas spokso man įakis, jo veidas ir budrus, ir sumišęs. Jis nepratęsmatyti manęs tokios įtūžusios. Bet argi nesupra-nta, ką padarė? Argi nemato, kaip apsijuokė?

Noriu jį aprėkti, bet susilaikau – nenoriu perdaug spausti. Dievai žino, ko Kristianas galėtųgriebtis. Pagaliau jis atsidūsta ir, atvertęs del-nus, kilsteli rankas rodydamas, kad pasiduoda ir

nori susitaikyti.

118/1506



– Gerai, – raminamai sako. – Supratau. Aleliuja! – Puiku!

Jis ranka persibraukia per plaukus. – Atleisk. Prašau, neširsk ant manęs…Pagaliau, atsiprašydamas mano pačios

neseniai ištartais žodžiais, jis atrodo taip, tarsi

atgailautų. – Kartais tu kaip paauglys, – vis dar

neatlyždama papriekaištauju, bet mano balsepykčio jau nelikę ir Kristianas tai pastebi.

Jis žingteli arčiau, nedrąsiai pakelia ranką iružkiša išsipešusią plaukų sruogą man už ausies.

– Žinau, – romiai pripažįsta, – man darreikia daug ko išmokti.

Netikėtai prisimenu daktaro Flino žodžius:„Dvasiniu požiūriu Kristianas yra paauglys. Šiogyvenimo tarpsnio jis tiesiog neturėjo. Visas jė-gas skyrė tam, kad sėkmingai įsitvirtintų verslo

pasaulyje, ir pasiekė daugiau, nei kas nors būtų

119/1506



galėjęs iš jo tikėtis. O štai dvasinį pasaulį jis darturi ugdytis.“

Aš truputėlį atlyžtu.

– Mums abiem reikia daug ko išmokti.Atsidususi atsargiai kilsteliu ranką ir

priglaudžiu delną Kristianui prie širdies. Jisnekrūpteli kaip anksčiau, tik sustingsta. Tada

uždeda ranką ant mano rankos ir droviainusišypso.

– Ką tik patyriau, ponia Grėj, kad turitesmagią ir taiklią ranką. Niekada nebūčiau

pamanęs, kita vertus, nuolat esu linkęs deramaijūsų neįvertinti. Jūs nesiliaujate manęsstebinusi.

Pažvelgiu į jį ir kilsteliu antakį.

– Taiklumo pratybos su Rėjumi. Mėtau iršaudau taikliai, pone Grėjau, ir savo paties labuigeriau to nepamirškite.

– Stengsiuosi nepamiršti, ponia Grėj, ar bent

jau pasirūpinsiu, kad visi svaidyti tinkami

120/1506



daiktai būtų patikimai pritvirtinti ir kad neprie-itumėte prie ginklų, – patenkintas šypteli jis.

Atsakau jam tuo pačiu ir prisimerkusi

pasigiriu: – Aš išradinga. – Žinau, – sušnabžda Kristianas ir, paleidęs

ranką, mane apkabina. Suspaudęs glėbyje,

įbeda nosį man į plaukus.Aš taip pat jį apglėbiu, tvirtai priglaudžiu ir

pajuntu, kaip įtampa jo kūne ima slūgti. – Atleidi man?

– O tu man?Pajuntu Kristianą šypsantis. – Taip, – sako jis. – Ir aš tau.

Taip ir stoviu apkabinta Kristiano, pamiršusisavo nuoskaudą. Gal jis ir paauglys, bet nuo josklinda malonus aromatas. Argi galiu Kristianuiatsispirti?

– Nori valgyti? – po minutėlės klausia jis.

121/1506



Stoviu užsimerkusi, priglaudusi galvą jamprie krūtinės.

– Taip. Aš išbadėjusi. Visa ta… na… veikla

sužadino man apetitą. Bet aš dar nepersirengiauvakarienei tinkamais drabužiais.

Neabejoju, kad man pasirodžius valgoma-jame su treningo kelnėmis ir palaidinuke ne vi-

enas žmogus susirauktų. – Mano akimis, atrodai gerai. Visą savaitę

šis laivas priklauso mums. Galime rengtis, kaiptik norime. Tad įsivaizduok, jog šiandien

paprastas antradienio vakaras ŽydrajameKrante ir joks aprangos kodas negalioja. Be to,maniau, valgysime gryname ore, ant denio.

– Taip man patiktų.

Kristianas mane pabučiuoja – nuoširdžiai,tikrai prašydamas atleisti, – o tuomet, susikibęuž rankų, nueiname į laivo priekį, kur mums jaupatiekta ispaniškos šaltos daržovių sriubos.

122/1506



STIUARDAS ATNEŠA MUDVIEM karameliniokremo ir taktiškai pasitraukia.

– Kodėl visada supini man plaukus? –

pasmalsauju.Prie stalo mudu sėdime greta, mano blauzda

apsivijusi jo koją. Ketindamas kelti prie burnosšaukštelį deserto, Kristianas stabteli ir suraukia

kaktą. – Nenoriu, kad tavo plaukai įsiveltų, kur

nereikia, – tyliai paaiškina jis ir susimąsto. – Manau, tai tiesiog įprotis, – užsigalvojęs

priduria. Staiga susiraukia, išpučia akis, jųvyzdžiai nuo nerimo, rodos, net išsiplečia.

Ką jis prisiminė? Spėju, kad Kristianą vėlaplankė kažkoks skausmingas ankstyvos

vaikystės prisiminimas. Nenoriu jam žadintitokių prisiminimų. Pasilenkusi priglaudžiusmilių jam prie lūpų.

– Ne, tai visai nesvarbu. Man nebūtina

žinoti. Tiesiog buvo smalsu.

123/1506



Meiliai ir drąsinamai jam nusišypsau. Kristi-anas iš pradžių dar žvelgia nepatikliai, bet pokelių sekundžių akivaizdžiai atsipalaiduoja, jį

užplūsta palengvėjimas. Vėl pasilenkiu pabuči-uoti jam į lūpų kamputį.

– Myliu tave, – sumurmu, o jis apdovanojamane drovia, širdį virpinančia šypsena ir man

pakerta kojas. – Visada tave mylėsiu,Kristianai.

– Ir aš tave, – tyliai sako jis. – Nepaisydamas mano neklusnumo? –

nustebusi kilsteliu antakį. – Kaip tik dėl tavo neklusnumo, Anastazija,

– plačiai nusišypso jis.Šaukšteliu pralaužiu savo deserto plutą iš

paskrudinto cukraus ir papurtau galvą. Ar kadanors perprasiu šį žmogų? Hm… šis karameliniskremas labai skanus.

124/1506



KAI STIUARDAS NUNEŠA DESERTO

DUBENĖLIUS, Kristianas paima butelį rožiniovyno ir pripila man dar vieną taurę. Apsidairi-

usi ir įsitikinusi, kad niekas neišgirs, klausiu: – Kodėl draudei man eiti į tualetą? – Tikrai nori žinoti? – Kristianas vos

pastebimai šypteli, o jo akys geismingai

suspindi. – O ar galėčiau?Gerdama gurkšnelį vyno, atidžiai pažvelgiu

į jį pusiau nuleidusi blakstienas.

– Anastazija, kuo pilnesnė šlapimo pūslė,tuo intensyvesnis orgazmas.

Išraustu. – Šit kaip? Suprantu…

Po galais, dabar daug kas aiškiau…Kristianas patenkintas šypsosi ir atrodo kaip

visažinis. Ar visada taip ir liksiu pono sekspertomokinė?

– Taip. Ką gi…

125/1506



Kol paskubomis ieškau kitos temos, Kristi-anas manęs pasigaili.

– Ką šiandien vakare dar nori veikti?

Jis palenkia galvą ir kreivai šypteli.Veiksiu tai, ko nori tu, Kristianai. Gal nori

vėl praktiškai patikrinti savo teoriją?Netarusi nė žodžio, gūžteliu.

– O aš žinau, ką noriu veikti, – sumurma jis.Čiupęs savo taurę, pakyla nuo stalo ir ištiesiaman ranką. – Eikš.

Paimu jo ranką ir Kristianas nusiveda mane

į pagrindinę svetainę.Jo „iPod“ grotuvas padėtas ant indaujos ir

prijungtas prie garsiakalbių. Kristianas jįįjungia ir išrenka dainą.

– Pašok su manimi.Jis prisitraukia mane ir apkabina. – Jei primygtinai prašai… – Primygtinai, ponia Grėj.

126/1506



Pasigirsta vingri melodija. Ar tai LotynųAmerikos ritmai? Linksmai nusišypsojęs, Kris-tianas ima judėti, apkabinęs kone nejučiomis

nuplukdo mane per svetainę.Tyliai, sentimentaliai, išlydytą ir dar šiltą

karamelę primenančiu balsu uždainuoja vyras.Daina girdėta, bet niekaip negaliu jos atpažinti.

Kristianas sukteli mane ir atlenkia labai žemai,o aš iš netikėtumo spygteliu ir nusijuokiu.Spindinčiomis akimis, linksmai nusiteikęs, jisnusišypso. Tada padeda atsitiesti ir, laikydamas

mano ranką iškeltą, ima sukti. – Šoki taip puikiai, – sakau, – jog atrodo,

kad ir aš moku.Kristianas man paslaptingai nusišypso, bet

neprataria nė žodžio, ir aš pasvarstau: gal jistaip elgiasi todėl, kad galvoja apie ją… ponią Robinson, moterį, išmokusią jį šokti ir… dulk-intis. Jau seniai apie ją negalvojau. Po savo

gimtadienio Kristianas daugiau apie ją

127/1506



neužsiminė, o jų verslo reikalai, bent jau kiekžinau, baigėsi. Ir vis dėlto, kad ir nenoromis,turiu pripažinti: ji buvo labai neprasta

mokytoja.Kristianas apglėbęs mane vėl atlenkia ir

švelniai pabučiuoja į lūpas. – Man trūktų tavo meilės, – sumurmu kar-

todama dainos žodžius. – Man tavosios daugiau nei trūktų, – sako jis

ir dar kartą mane apsuka.Paskui dainuoja tuos žodžius prikišęs lūpas

prie ausies ir mane svaigindamas.Daina baigiasi, Kristianas įsmeigia į mane

geismingas, spindinčias akis, kuriose jau nelikęnė lašelio linksmumo, ir man užgniaužia kvapą.

– Gulsi su manimi į lovą? – sukužda jis irnuo tokio nuoširdaus prašymo man suspaudžiaširdį.

Kristianai, priklausau tau jau pustrečios

savaitės, nuo tos akimirkos, kai ištariau „taip“.

128/1506



Bet suprantu, kad šitaip jis atsiprašo ir nori įs-itikinti, jog po to kivirčo mūsų santykiai vėltokie kaip anksčiau.

KAI NUBUNDU, PRO LIUKUS ŠVIEČIA saulė,o ant kajutės lubų piešdamas virpančius orna-mentus atsispindi vanduo. Kristiano niekur

nematyti. Pasirąžiusi nusišypsau. Hm… kasdi-en ištverčiau baudžiamojo, o paskui dar kom-pensuojamojo sekso seansą. Stebėtina, kaipkeista sugulti su dviem skirtingais vyrais:

supykusiu Kristianu ir mielu Kristianu, norinčiukaip nors atlyginti padarytą skriaudą. Sunkunuspręsti, kurį Kristianą labiau mėgstu.

Atsikėlusi patraukiu į vonios kambarį. Atid-

arau duris ir randu ten Kristianą – besiskutantįir nuogą, tik strėnas apsijuosusį rankšluosčiu.Jis atsisuka į mane ir džiugiai nusišypso, nėkiek nesutrikęs, kad sutrukdžiau. Dabar jau

žinau, kad Kristianas, būdamas kambaryje

129/1506



vienas, niekada neužsirakina durų; numanau,kodėl jis taip elgiasi, bet ši mintis nemaloni, tadnenoriu ilgai prie jos apsistoti.

– Labas rytas, ponia Grėj, – kuo puikiausiainusiteikęs, visas švytėdamas pasisveikina jis.

– Labas.Atsakau jam šypsena ir pažiūriu, kaip

skutasi. Man patinka žiūrėti, kaip Kristianasskutasi. Jis pakelia smakrą ir ilgais, atsargiaisbrūkštelėjimais grando pasmakrę, o aš nėnepajuntu, kaip imu jį mėgdžioti. Patempiu

viršutinę lūpą visai kaip Kristianas, be-siskutantis panosę. Jis atsisuka ir šypteli man,viena jo veido pusė vis dar ištepta skutimosiputomis.

– Grožiesi reginiu? – klausia. Ak, Kristianai, galėčiau valandų valandas į

tave žiūrėti. – Tai vienas iš pačių mėgstamiausių reginių,

– sumurmu, o Kristianas pasilenkęs skubriai

130/1506



mane pabučiuoja ir ištepa veidą skutimosiputomis.

– Nori, kad vėl tave nuskusčiau? – iš-

dykėliškai sušnabžda jis, pakėlęs skustuvą.Papučiu lūpas. – Ne, – burbteliu dėdamasi, kad širstu. –

Kitą kartą depiliuosiu plaukelius vašku.

Prisimenu, kaip mudviem lankantis Lon-done Kristianas džiaugėsi pamatęs, kad jamdalyvaujant kažkokiame susitikime aš išsmalsumo nusiskutau gaktos plaukus. Tik mano

pastangos, žinoma, neatitiko aukštų reikliojopono kriterijų…

– Po galais, ką padarei?! – sušunkaKristianas.

Šį kartą jis niekaip negali nuslėpti siaubo,sumišusio su linksmumu. Mes apsistoję

„Brown“ viešbučio netoli Pikadilio gatvės

131/1506



apartamentuose, ir Kristianas atsisėda lovoje,uždega lempą ant naktinės spintelės ir,išsižiojęs iš nuostabos, įsistebeilija į mane. Jau

turėtų būti vidurnaktis. Išraustu kaip patalynėžaidimų kambaryje ir traukiu atlasinius naktini-us žemyn, kad jis nematytų. Bet Kristianasčiupdamas už rankos mane sulaiko.

– Ana! – Aš… nusiskutau. – Matau. Bet… kodėl?Jam smagu, žiūri išsišiepęs iki ausų.

Delnais užsidengiu veidą. Kodėl man taipnepatogu?

– Nagi, – švelniai sako Kristianas ir pat-raukia mano ranką. – Nesislėpk, – jis prikandęs

lūpą, kad neimtų juoktis. – Pasakyk man.Kodėl?

Jis linksmas, akys spindi. Kodėl Kristianuitai atrodo taip juokinga?

– Liaukis iš manęs juoktis.

132/1506



– Aš iš tavęs nesijuokiu. Atsiprašau. Aš…sužavėtas, – paaiškina jis.

– Ak…

– Pasakyk man. Kodėl?Giliai atsidūstu. – Šiandien rytą, kai išvažiavai į susitikimą,

prausdamasi po dušu prisiminiau visas tavo

taisykles.Kristianas sumirksi. Linksmumas iš jo veido

akimirksniu pranyksta ir jis nepatikliai įsižiūri įmane.

– Ėmiau jas vieną po kitos svarstyti, anal-izuoti, kaip dėl tų taisyklių jaučiuosi, paskuiprisiminiau grožio saloną ir pamaniau, kad…tau tai patiktų. Bet depiliuotis vašku nesiryžau,

– kalbu vis tyliau ir paskutinius žodžius ištariupašnibždomis.

Kristianas žiūri į mane spindinčiomisakimis, bet šį kartą – ne iš juoko, kad padariau

tokią kvailystę, o iš meilės.

133/1506



– Ak, Ana, – tyliai sako jis. Paskui pasilen-kęs švelniai mane pabučiuoja. – Tu maneužbūrei, – sušnabžda prikišęs lūpas prie mano

lūpų ir, delnais suspaudęs skruostus, vėlpabučiuoja.

Po kelių kvapą gniaužiančių sekundžių Kris-tianas atšlyja ir alkūne atsiremia į lovą. Jis vėl

kuo puikiausiai nusiteikęs. – Manau, turėčiau atidžiai patikrinti jūsų

darbelį, ponia Grėj. – Ką? Ne.

Jis turbūt juokauja! Saugodamasi užsiden-giu ką tik skustą vietą.

– Oi, ne, Anastazija, taip nieko nebus.Kristianas sučiumpa mane už rankų, nors ir

sunkiai, bet vis dėlto jas atitraukia, priglaudžiaprie šonų ir vikriai įsispraudžia man į tarpkojį.Tada perveria tokiu liepsningu žvilgsniu, kad,rodos, galėtų uždegti sausą pliauską, bet, man

dar nespėjus užsiplieksti, pasilenkia ir, lūpomis

134/1506



braukdamas per nuogą pilvą, pasiekia manokauburėlį. Jo užgulta pasimuistau ir, nors irnenoriai, susitaikau su likimu.

– Na, ir kas gi čia?Kristianas pakšteli ten, kur iki šio ryto dar

buvo gaktos plaukai, ir šiurkščiu smakrubrūkšteli per mano lytį.

– Ai! – surinku.Oho… kokia jautri ten oda…Kristianas staiga pakelia į mane akis, kupi-

nas gašlaus lūkesčio.

– Rodos, kelis plaukelius vis dėlto palikai, – sumurma jis ir apačioje švelniai timpteli.

– Ak… prakeikimas… – burbteliu vildam-asi, kad tuo ši įkyri ir kruopšti Kristiano apžiūra

ir baigsis. – Sugalvojau!Kristianas nuogas šoka iš lovos ir patraukia į

vonios kambarį.

135/1506



Dėl Dievo meilės, ką jis darys? Po keliųakimirkų jis grįžta nešinas stikline vandens,puodeliu, mano skustuvu, savo putų šepetėliu,

muilu ir rankšluosčiu. Padėjęs vandenį, še-petėlį, muilą ir skustuvą ant naktinės spintelės,bet tebelaikydamas rankose rankšluostį, Kristi-anas atidžiai pažvelgia į mane.

Na jau ne! Mano pasąmonė su garsiu taukštužverčia „Visus Čarlzo Dikenso raštus“, pašokanuo krėslo ir įsisprendžia.

– Ne, ne, ne! – imu klykti.

– Ponia Grėj, kiekvienas darbas turi būti at-liktas iki galo ir nepriekaištingai. Pakelkitedubenį.

Pilkos kaip vasaros dangus prieš audrą Kris-

tiano akys spindi. – Kristianai! Tu manęs neskusi.Jis pakreipia galvą. – Kodėl ne?

Nuraustu… Argi tai ne akivaizdu?

136/1506



– Nes… tai per daug… – Intymu? – sušnabžda jis. – Ana, pati žinai,

kaip trokštu intymumo su tavimi. Be to, ka-

dangi drauge darėme tam tikrus dalykus, dabarant manęs neširsk. Šią tavo kūno dalį pažįstugeriau už tave.

Įsispoksau į Kristianą. Nors jis kalba kaip

tikras pasipūtėlis, iš tiesų taip ir yra. Ir visdėlto…

– Taip nedera! – gailiai ir manieringaišūkteliu.

– Čia nėra nieko nederamo, tai velniškaipatrauklu.

Patrauklu? Nejaugi? – Tai tave audrina? – klausiu neslėpdama

nuostabos.Kristianas prunkšteli. – Ar nematai? – jis žvilgteli žemyn, į išpam-

pusį savo penį. – Noriu tave nuskusti, – pašn-

ibždomis priduria.

137/1506



Ak, po velnių, tebūnie. Atsigulu ir dilbiuužsidengiu akis, kad nieko nematyčiau.

– Jei dėl to pasijusi laimingesnis, Kristianai,

tai pirmyn. Tu tikras iškrypėlis, – sumurmu irkilsteliu dubenį, o jis pakiša man po sėdmen-imis rankšluostį. Paskui pabučiuoja vidinęšlaunies pusę.

– Ak, mažyte, tu visiškai teisi.Matyt, jis įmerkia skutimosi šepetėlį į stik-

linę, nes išgirstu teliūskuojant vandenį, o paskuitylų šepetėlio dzingsėjimą puodelyje. Sučiupęs

už kairės kulkšnies, Kristianas mane pražarg-dina ir lovos čiužinys išsiduobia labiau, nes jisatsisėda man tarp kojų.

– Šią akimirką nieko taip nenorėčiau, kaip

tave surakinti, – sumurma jis. – Pažadu nejudėti. – Gerai.Tada Kristianas brūkšteli muiluotu šepetėliu

man per gaktikaulį ir aš aikteliu. Putos šiltos.

138/1506



Matyt, vanduo stiklinėje buvo karštas. Truputėlįpasimuistau. Kutena, bet… jausmas malonus.

– Nejudėk, – įspėja Kristianas ir vėl

brūkšteli šepetėliu. – O jei ne – surišiu, – priduria netramdydamas geismo ir man pernugarą nusirita malonus šiurpuliukas.

– Ar jau esi kada nors tai daręs? – nedrąsiai

klausiu jam imant skustuvą. – Ne. – Ak… Gerai…Nusišypsau.

– Tai dar vienas pirmas kartas, ponia Grėj. – Hm… Pirmi kartai man patinka. – Ir man. O dabar – prie darbo, – ir taip

švelniai, kad net nustembu, jis brūkšteli man

per jautrią odą skustuvo ašmenimis. – Nejudėk,– pakartoja Kristianas ir iš balso suprantu, kadjis nepaprastai susikaupęs.

Po kelių minučių jis ištraukia rankšluostį ir

nuvalo likusias putas.

139/1506



– Štai, dabar daug geriau… – susimąstęsprataria jis ir aš pagaliau pakeliu ranką nuoveido, kad galėčiau pažvelgti į jį, atsisėdusį tru-

putį toliau ir besigrožintį savo darbu. – Patenkintas? – klausiu prikimusiu balsu. – Labai.Ir išdykėliškai šyptelėjęs Kristianas lėtai

įkiša pirštą man į makštį.

– Bet buvo smagu, – sako Kristianas ir jo

akyse atsispindi lengva pašaipėlė. – Tau – galbūt.Deduosi nepatenkinta, bet jis teisus: tai

buvo… jaudinanti patirtis.

– Rodos, pamenu, kad padariniais likai labaipatenkinta.

Kristianas grįžta prie darbo, baigs skustis.Aš tuoj nudelbiu akis. Taip, likau patenkinta.

140/1506



Nė nenumaniau, kad nuskutus nuo gaktosplaukus viskas taip pasikeičia.

– Klausyk, aš tik erzinu. Argi ne taip daro

sutuoktiniai, beviltiškai įsimylėję savo žmonas?Kristianas kilsteli man smakrą, įdėmiai

pažvelgia į akis mėgindamas perprasti, kas mangalvoj, ir jo paties akyse staiga šmėsteli baimė.

Hm… atėjo laikas atpildui. – Sėsk, – burbteliu.Nieko nesuprasdamas, jis spokso į mane.

Švelniai stumteliu jį prie baltos taburetės, vien-

intelės vonios kambaryje. Kristianas suglumęsklesteli ant jos, o aš paimu iš jo skustuvą.

– Ana… – supratęs mano ketinimą įspė-jamai tarsteli jis.

Pasilenkusi jį pabučiuoju. – Atlošk galvą, – sušnabždu.Jis akimirką delsia. – Dantis už dantį, pone Grėjau.

141/1506



Jo žvilgsnis nuotaikingas, bet budrus irnepatiklus.

– Ar gerai žinai, ką darai? – tyliai klausia.

Mėgindama išlaikyti kuo rimtesnį veidą,tyčia lėtai papurtau galvą. Kristianasužsimerkia, taip pat papurto galvą, o tada, susi-taikęs su likimu, ją atlošia.

Po galais, jis leisis skutamas. Atsargiaipanardinu pirštus jam į plaukus prie kaktos irstipriai suspaudžiu, kad nejudintų galvos. Visdar užsimerkęs, jis sukanda dantis ir įkvėpdam-

as truputėlį praskiria lūpas. Labai švelniaibraukiu skustuvo ašmenimis per kaklą ikismakro ir išmuiluota oda lieka be barzdosšerelių. Kristianas iškvepia.

– Manei, ketinu tave sužeisti? – Niekada nežinau, ko iš tavęs laukti, Ana,

bet ne, nemaniau, kad būtum tyčia norėjusi manįpjauti.

142/1506



Dar kartą brūkštelėdama skustuvu per kaklą paplatinu skutimosi putomis nepadengtą ruožą.

– Nė už ką tyčia tavęs nesužeisčiau,

Kristianai.Jis atsimerkia ir apkabina mane, o aš nuo

žandenos apačios skustuvu švelniai brūkšteliuper skruostą.

– Žinau, – sako Kristianas lenkdamas galvą,kad man būtų patogiau nuskusti likusią skru-osto dalį.

Dar du brūkštelėjimai ir mano darbas

baigtas. – Viskas nuskusta ir nepralieta nė lašo

kraujo.Išdidžiai jam nusišypsau.

Kristiano delnas ima slysti mano kojaaukštyn kartu traukdamas naktinių sijoną, otada jis pasisodina mane ant kelių taip, kadsėdėčiau jį apžergusi. Kad neprarasčiau

143/1506



pusiausvyros, įsikimbu jo žastų. Kristianaslabai raumeningas.

– Ar galėčiau šiandien tave kur nors

nusivežti? – Ne į paplūdimį? – klausiu pašaipiai kil-

stelėdama antakį.Kristianas nervingai apsilaižo.

– Ne. Šiandien saulės vonių nebus.Pamaniau, gal labiau norėtum imtis ko norskito.

– Na, kadangi „apdovanojai“ mane bučinių

žymėmis ir sugriovei visus planus pasivartytipaplūdimyje, žinoma, galime veikti ir ką norskita.

Kristianas į mano pašaipą išmintingai

nekreipia dėmesio. – Kelias gana tolimas, bet, sprendžiant iš to,

ką skaičiau, nuvažiuoti tenai tikrai verta. Tėtisman rekomendavo ten apsilankyti. San Pol de

Vanse, kalnuose įsikūrusiame miestelyje. Jame

144/1506



yra kelios meno galerijos. Galėtume išsirinktikelis paveikslus ar skulptūras savo naujamnamui – žinoma, jei tik rastume patinkančių.

Truputį atšlijusi įsistebeiliju į Kristianą.Meno kūriniai… jis nori įsigyti meno kūrinių.Argi aš galiu pirkti meno kūrinius?

– Kas yra? – klausia jis.

– Aš apie meną nieko neišmanau, Kristianai.Jis gūžteli ir atlaidžiai šypteli. – Pirksime tik tai, kas mums patiks. Tai ne

investicija.

Investicija? Viešpatie… – Kas yra? – vėl sunerimęs klausia

Kristianas.Aš papurtau galvą.

– Klausyk, suprantu, kad prieš kelias dienasarchitektė mums atsiuntė tik būsimo namo pro-jektą, bet juk pasižvalgyti po galerijasnepakenks, be to, ir pats miestelis senovinis,

pastatytas dar viduramžiais.

145/1506



Ak, ta architektė. Kaip tik dabar jam reikėjoužsiminti apie ją… Apie Džiją Mateo, Eliotobičiulę, projektavusią Kristianui namą Aspene.

Per mūsų susitikimus ji nenuleisdavo nuo Kris-tiano akių…

– Kas vėl ne taip?! – šūkteli Kristianas.Papurtau galvą. – Pasakyk, – paragina jis mane.

Argi galiu jam sakyti, kad nemėgstu Džijos?Ta antipatija visiškai nepagrįsta. Nenoriupasirodyti esanti pavydi žmona.

– Juk nepyksti dėl to, ką padariau vakar,

tiesa?Jis atsidūsta ir nosimi brūkšteli man tarp

krūtų. – Ne. Aš išalkau, – sumurmu puikiai

žinodama, kad išgirdęs šiuos žodžius Kristianasliausis mane kamantinėjęs.

– Kodėl anksčiau nesakei?Jis nukelia mane nuo kelių ir atsistoja.

146/1506



SEN POL DE VANSAS – gynybine sienaapjuostas viduramžių miestelis kalnuose, vienagražiausių mano regėtų vietų. Žingsniuoju šalia

Kristiano siauromis, akmenimis grįstomisgatvelėmis, įkišusi ranką jam į užpakalinę šortųkišenę. Teiloras ir Gastonas arba Filipas, – niekaip negaliu atskirti jų vieno nuo kito, – seka

mums iš paskos. Pereiname medžiais apaugusią aikštę, kurioje trys senukai (vienas iš jųužsidėjęs ant galvos ne skrybėlę, o tradicinęprancūzišką beretę) žaidžia rutuliais. Miestelyje

gana daug turistų, bet apglėbta Kristiano ir priejo prisiglaudusi jaučiuosi puikiai. Čia tikrai yraką apžiūrėti: miestelyje netrūksta ir siaurųgatvelių, ir takų, vedančių į kiemus su įmantri-

ais akmeniniais fontanais, ir senovinių bei ši-uolaikinių skulptūrų, ir kerinčių brangių moter-iškų drabužių parduotuvėlių, ir gerokai didesniųparduotuvių.

147/1506



arti ir sodriomis, ryškiomis spalvomis tapančiosvaisius ir daržoves.

– Man patinka, – parodau tris paveikslus,

kuriuose nutapytos paprikos. – Jie man primenatave, mano bute pjaustantį daržoves, – sakau irprajunku.

Kristianas tramdydamas juoką perkreipia lū-

pas, bet nieko jam neišeina. – Maniau, man visai neblogai pavyko, –

sumurma jis. – Tiesa, gal darbavausi šiek tiekper lėtai, bet… – jis mane apkabina, – tu

blaškei man dėmesį. Kur juos kabintum? – Ką?Kristianas nosimi brauko man per ausį. – Tuos paveikslus – kur juos kabintum?

Jis krimsteli man ausies spenelį ir skausmaspereina į maudimą tarpkojyje.

– Virtuvėje, – sumurmu. – Hm… Gera mintis, ponia Grėj.

149/1506



Pamačiusi kainą net prisimerkiu. Kiekvienaspo penkis tūkstančius eurų. Po perkūnais!

– Jie labai brangūs! – aikteliu.

– Labai? – Kristianas vėl ima nosimibraukyti man per ausį. – Pratinkis prie to, Ana.

Jis paleidžia mane ir nužingsniuoja priestalo pas jauną, baltais drabužiais vilkinčią ir į

jį spoksančią moterį. Noriu užversti akis į lub-as, bet mano dėmesį vėl patraukia paveikslai.Penki tūkstančiai eurų… Viešpatie…

„SAINT PAUL“ VIEŠBUTYJE pavalgę pietusilsimės gurkšnodami kavą. Kaimiškų miestelioapylinkių grožis tiesiog kvapą gniaužia. Visalyguma išmarginta vynuogynų plotų ir saulė-

grąžų laukų, tik vienur kitur tarp jų įsiterpiatvarkingi, nedideli prancūzų ūkiai. Diena tokiagiedra ir graži, kad tolumoje, prie horizonto lin-ijos, įžiūrime tviskant jūrą. Kristianas išblaško

svajingas mano mintis.

150/1506



– Klausei, kodėl pinu tau plaukus, – tyliaisako jis ir aš sunerimstu.

Jis atrodo… prasikaltęs.

– Taip, klausiau. Ak, koks mėšlas… – Manau, ta narkomanė prostitutė leisdavo

man žaisti su savo plaukais. Nesu tikras, ar tai

prisiminimas, ar tik sapnas. Pala! Jis kalba apie tikrąją savo motiną.Kristianas įdėmiai žvelgia į mane, bet jo vei-

das neperprantamas. Pajuntu, kad širdis tuoj

iššoks iš krūtinės. Ką man atsakyti, kai jisšneka apie tokius dalykus?

– Man patinka, kai žaidi su mano plaukais, – netvirtai sakau.

Jis nepatikliai žiūri į mane. – Tikrai? – Taip. – Tai tiesa. Suspaudžiu jam ranką. –

Manau, kad mylėjai savo biologinę motiną,

Kristianai.

151/1506



Išpūtęs akis ir sustingęs jis spokso į manenetardamas nė žodžio.

Po galais… Ar tik nebūsiu peržengusi ribos?

Pasakyk ką nors, Penkiasdešimt, prašau, pa-sakyk ką nors… Bet jis užsispyręs tyli, veriamane neperprantamu pilkų akių žvilgsniu irtarp mudviejų įsiviešpatauja tyla. Jis atrodo vis-

iškai sutrikęs.Paskui dirsteli į mano ranką, uždėtą ant jo

plaštakos, ir suraukia kaktą. – Pasakyk ką nors, – sušnabždu, nes ne-

bepakeliu tokios tylos.Jis papurto galvą, giliai iškvepia. – Eime.Kristianas ištraukia ranką, atsistoja, jo veide

atsispindi įtampa. Ar peržengiau ribą? Nenu-manau. Nusiminusi negaliu apsispręsti, ar darką nors sakyti, ar patylėti. Nusprendusi patylėtiklusniai išeinu paskui jį iš restorano.

152/1506



Gražioje siauroje gatvelėje Kristianas paimamane už rankos.

– Kur norėtum eiti?

Jis kalba! Ir nesiunta ant manęs, ačiūDievui. Su palengvėjimu atsidūstu ir gūžteliu.

– Aš tik džiaugiuosi, kad vis dar kalbiesi sumanimi.

– Juk žinai, kad nemėgstu šnekėti apie tą mėšlą. Kas buvo, pražuvo. Baigta, – tyliaipaaiškina Kristianas.

Ne, Kristianai, nebaigta. Ši mintis mane

nuliūdina, pirmą kartą pagalvoju, ar tai apskri-tai kada nors bus baigta. Jis visuomet liks Pen-kiasdešimt Atspalvių… mano PenkiasdešimtAtspalvių. Ar noriu, kad jis pasikeistų? Ne,

tiesą sakant, nelabai – tik tiek, kad jaustųsimylimas. Slapta žvilgteliu į jį, nepraleidžiu pro-gos pasigėrėti pribloškiančiu jo grožiu… ir tuo,kad jis priklauso man. Tą žavesį kuria ne jo

nepaprastai patrauklus, tobulas veidas ir ne

153/1506



mane pakerėjęs kūnas. Traukia tai, ką slepia re-gima Kristiano tobulybė, mane žavi jo… trapi,kenčianti siela.

Kristianas nužvelgia mane tuo savo ypatin-gu žvilgsniu – ir truputį pralinksmėjęs, ir šiektiek atsargus, ir velniškai patrauklus, – o tadauždeda ranką ant pečių ir mudu per turistų min-

ią nusiiriame prie Filipo (ar Gastono) pastatytoerdvaus mersedeso. Vėl kyšteliu ranką įužpakalinę Kristiano šortų kišenę džiaugdam-asi, kad jis nepyksta. Ir vis dėlto, atvirai kal-

bant, argi kuris ketverių metų vaikas nemyli sa-vo mamos, kad ir kokia bloga ji būtų? Sunkiaiatsidususi stipriau prisiglaudžiu prie Kristiano.Žinau, kad mums už nugaros slapta tykina ap-

saugos būrys, ir man galvoje šmėsteli klausi-mas, ar vyrai ko nors valgė.

Kristianas sustoja prie juvelyriniais dirbini-ais prekiaujančios krautuvėlės, įbeda žvilgsnį į

vitriną, paskui – į mane. Sučiupęs laisvą mano

154/1506



ranką, nykščiu perbraukia per rausvą, bet jaublunkantį rumbą nuo antrankio ir atidžiai jįapžiūri.

– Neskauda, – patikinu Kristianą.Jis pasisuka taip, kad turiu ištraukti kitą

ranką jam iš kišenės. Tada Kristianas ją sus-paudžia ir atsargiai atverčia delną norėdamas

apžiūrėti riešą. Raudoną rumbą dengia firminisplatininis „Omegos“ rankinis laikrodis, kurį jisman padovanojo per pusryčius pirmąjį rytą Londone. Nuo jame išgraviruotų žodžių vis dar

svaigsta galva.

Anastazija,tu mano „daugiau“,

mano meilė, mano gyvenimas. Kristianas

Nepaisant visko, nepaisant penkiasdešimties

atspalvių, mano vyras moka būti be galo

155/1506



romantiškas… Žiūriu į vos matomas žymes antriešų. Kita vertus, kartais jis gali elgtis kaiplaukinis. Paleidęs mano kairę ranką ir

priglaudęs pirštus prie pasmakrės, Kristianaskilsteli mano galvą ir tiriamai pažvelgia į veidą,o jo akyse atsispindi susirūpinimas.

– Man neskauda, – pakartoju.

Jis pakelia mano ranką prie lūpų ir tarsi at-siprašydamas švelniai pabučiuoja vidinę riešopusę.

– Eikš, – sako ir vedasi mane į parduotuvę.

– ŠTAI.

Kristianas atsegęs laiko ką tik nupirktą plat-ininę apyrankę. Ji puiki, meistriškai padaryta,

išgraviruota smulkutėmis neaiškios rūšiesgėlytėmis, o jų žiedų viduryje inkrustuota podeimančiuką. Jis užsega man apyrankę. Ji plati,panaši į antrankį ir paslepia rausvus rumbus. „Ir

kainavo trisdešimt tūkstančių eurų“, – dingteli

156/1506



man, nors iš Kristiano pokalbio su prancūzepardavėja daug ko nesupratau. Dar niekada ne-segėjau tokio brangaus papuošalo.

– Štai, taip jau geriau, – sumurmaKristianas.

– Geriau? – sušnabždu įdėmiai žvelgdama įspindinčias Kristiano akis ir jausdama, kad į

mudu pavydžiai ir nedraugiškai spokso liesakaip šakalys pardavėja.

– Tu žinai kodėl, – nedrąsiai sakoKristianas.

– Man to nereikia.Papurtau riešą ir apyrankė krusteli. Pro par-

duotuvėlės vitriną plūstanti popiečio šviesa, at-sispindėjusi nuo deimantų, pažyra ant sienų

tviskančiais visų vaivorykštės spalvųpliūpsniais.

– Bet man reikia, – visiškai nuoširdžiai sakoKristianas.

157/1506



Gastonas, – vairuoja automobilį, o šalia jo,priekinėje keleivio sėdynėje, įsitaisęs Teiloras.Kristianas apie kažką mąsto. Paimu jo ranką ir

raminamai spusteliu. Jis žvilgteli į mane, tadapaleidžia mano ranką ir ima glamonėti kelį. Se-giu trumpą, laisvą, mėlynos ir baltos spalvos si-joną, vilkiu mėlyną prigludusią palaidinukę be

rankovių. Kristianas dvejoja, nežinia, ar joranka keliaus šlaunimi aukštyn, ar leisis žemyn,prie blauzdos. Jusdama švelnų jo pirštų prisilie-timą, įsitempusi ir užgniaužusi kvapą nekantriai

laukiu. Ką jis darys? Jis nusprendžia keliautižemyn ir staiga sučiupęs už kulkšnies užsikeliamano koją ant kelių. Nepakeldama užpakaliopasisuku taip, kad ant automobilio sėdynės

būčiau atsisukusi veidu į Kristianą. – Noriu ir antros.Nervingai žvilgteliu į Teilorą ir Gastoną,

kurie laiko akis ryžtingai subestas į priešais

besitęsiantį kelią, ir uždedu jam ant kelių kitą

159/1506



koją. Kristianas ramiai ištiesia ranką ir pas-paudžia durelėse įtaisytą mygtuką. Tiesiai priešmus ima kilti lengvai tamsinto stiklo pertvara ir

po dešimties sekundžių mudu, galima sakyti,liekame vienudu. Nieko sau… nėra ko stebėtis,kad užpakalinėje šio automobilio dalyje tiekdaug vietos kojoms ištiesti.

– Noriu apžiūrėti tavo kulkšnis, – tyliaipaaiškina Kristianas.

Bet žiūri baugščiai. Antrankių žymės?Viešpatie… Maniau, šį klausimą jau aptarėme.

Jei ir liko rumbų, juos slepia vasarinių aukštak-ulnių raišteliai. Nepamenu, kad šįryt antkulkšnių būčiau mačiusi kokių nors rumbų. Jisnykščiu iš apačios viršun švelniai perbraukia

per kojos keltį, todėl nevalingai pasimuistau.Plačiai šypsodamasis, jis mitriai atriša vieną raištelį, bet vos tik pamato tamsiai raudonusrumbus, šypsena išblėsta.

– Neskauda, – sumurmu.

160/1506



Kristianas pažvelgia į mane nusiminęs, sti-priai sučiaupęs lūpas. Paskui vos pastebimailinkteli, tarsi patikėjęs tuo, ką sakau, o aš nus-

ispiriu batelį ir jis nukrinta ant grindų, betžinau, kad Kristiano mintys jau nuklydusioskažkur kitur. Jis vėl mąslus, išsiblaškęs, norsnejučiomis glamonėja mano pėdą, vėl sėdi nus-

isukęs ir žiūri pro mašinos langą. – Palauk… O ko tu tikėjaisi? – švelniai

klausiu.Jis žvilgteli į mane, gūžteli.

– Matydamas šias žymes nesitikėjau jaustistaip, kaip dabar jaučiuosi, – sako.

Ak! Vieną minutę užsidaręs, o kitą jautrokštantis atsiverti? Kaip… Ak, Penkiasdešimt!

Kaip man spėti prie tavęs prisitaikyti? – O kaip jautiesi?Jis niūriai į mane įsižiūri. – Nejaukiai, – burbteli.

161/1506



Ak, ne. Atsisegusi saugos diržą ir nenuleis-dama kojų Kristianui nuo kelių paskubomisslenkuosi arčiau jo. Noriu atsisėsti ant kelių, ap-

kabinti jį, ir tikrai taip padaryčiau, jei auto-mobilio priekyje būtų vien Teiloras. Betžinodama, kad ten sėdi ir Gastonas, varžausi,nepadeda nė tamsinto stiklo pertvara. Ak, jei tik

būtų tamsiau… Suimu Kristiano rankas irsuspaudžiu.

– Man nepatinka tik bučinių žymės, – sušn-abždu. – Visa kita… ką tu darei… – imu kalbėti

dar tyliau, – su antrankiais… man patiko. Netgidaugiau, nei patiko. Pojūtis buvo stulbinamas.Gali pakartoti tai kada panorėjęs.

Kristianas neramiai sujuda.

– Stulbinamas?Mano vidinė dievaitė susijaudinusi pakelia

akis nuo Džekės Kolins romano. – Taip, – plačiai jam nusišypsau.

162/1506



Įrėmusi kojų pirštus į standėjantį Kristianotarpkojį, tai suriečiu juos, tai vėl ištiesiu irveikiau girdžiu, nei matau, kaip jis pravėręs lū-

pas staiga giliai įkvepia. – Jums derėtų prisisegti saugos diržą, ponia

Grėj, – tyliai sako Kristianas, o aš dar kartą sur-iečiu ir ištiesiu kojų pirštus.

Kristianas įkvepia, jo akyse blyksteli geis-mas ir jis įspėdamas stipriai suspaudžia mankulkšnį. Nori, kad liaučiausi? O gal kad nesili-aučiau? Jis stabteli, perveria mane griežtu

žvilgsniu, išsiima iš kišenės telefoną, kurįvisuomet nešiojasi, ir, užmetęs akį į rankinįlaikrodį, atsiliepia. Netrukus dar labiau suraukiakaktą.

– Barni, – šykštėdamas žodžių pasisveikina. Mėšlas. Mums vėl sutrukdė jo darbo

reikalai. Mėginu patraukti koją, bet Kristianasstipriau suspaudžia kulkšnį.

163/1506



– Serverinėje? – labai nustebęs klausia jis. – Ar įsijungė priešgaisrinė sistema?

Gaisras! Nukeliu kojas Kristianui nuo kelių,

šį kartą jis manęs nesulaiko. Grįžtu į savo vietą,atsisėdu, prisisegu saugos diržą ir imu nervingaičiupinėti trisdešimt tūkstančių eurų kainavusią apyrankę. Kristianas vėl paspaudžia mygtuką

durelėse ir stiklo pertvara nusileidžia. – Ar yra sužeistųjų? Ar didelė žala?

Suprantu… Kada? – Kristianas vėl žvilgteli įrankinį laikrodį, o tada pirštais persibraukia per

plaukus. – Ne. Nereikia nei gaisrinės, nei poli-cijos. Bent jau kol kas.

Gaisras? Kristiano kontoroje? Išsižiojusi išnuostabos spoksau į Kristianą, o galvoje sukasi

spiečius minčių. Teiloras pasisuka, kad girdėtųKristiano pokalbį.

– Jis tikrai tai padarė? Gerai… Puiku. Lauk-siu išsamios ataskaitos apie patirtą žalą. Ir

kruopščiai sudaryto sąrašo asmenų, kurie per

164/1506



pastarąsias penkias dienas galėjo ten patekti,įskaitant valytojus… Surask Andrėją ir liepkman paskambinti. Taip, rodos, argonas tikrai

veiksmingas ir vertas tos aukso kainos. Ataskaita apie patirtą žalą? Argonas? Tas

žodis man kažkur girdėtas, – ar tik ne perchemijos pamokas mokykloje? – regis, taip

vadinamas kažkoks cheminis elementas. – Suprantu, kad metas labai ankstyvas… Per

dvi valandas atsiųsk man elektroninį laišką. Ne,turiu žinoti. Ačiū, kad paskambinai.

Baigęs pokalbį, Kristianas tuoj pat vėlkažkam skambina.

– Velčai… Gerai… Kada? – Kristianas vėlpažvelgia į savo rankinį laikrodį. – Vadinasi,

prieš valandą. Taip… Nė akimirkos nepalikitebe apsaugos kontoroje sukauptų elektroniniųduomenų. Gerai.

Jis padeda ragelį.

165/1506



– Filipai, po valandos man reikia būtijachtoje.

– Klausau, pone…

Velnias, čia Filipas, o ne Gastonas. Auto-mobilis staiga padidina greitį.

Kristianas žvilgteli į mane, bet jo veidasneperprantamas.

– Ar yra sužeistųjų? – tyliai klausiu.Kristianas papurto galvą. – Žala visai nedidelė, – jis paima mano

ranką ir raminamai suspaudžia. – Dėl šio įvykio

nesijaudink. Mano komanda jau dirba.Jis vėl toks kaip visada – generalinis direkt-

orius, už viską atsakingas, viską kontroliuo-jantis ir nė kiek nesijaudinantis.

– Kur kilo gaisras? – Serverinėje? – Grėjaus holdingo būstinėje? – Taip.

166/1506



Kristianas atsakinėja glaustai, kad su-siprotėčiau, jog jis nenori apie tai kalbėti.

– O kodėl žala visai nedidelė?

– Serverinėje įrengta moderniausia prieš-gaisrinė sistema.

Taip, žinoma… – Ana, prašau… nesijaudink.

– Aš nesijaudinu, – pameluoju Kristianui. – Nesame visiškai tikri, kad tai tyčinis pade-

gimas, – sako jis, dar labiau pakurstydamasmano nerimą.

Iš baimės pakeliu ranką ir stipriaipriglaudžiu delną prie gerklės. Visai neseniai – „Čarlis Tango“, o dabar dar še tau.

Ko laukti toliau?

167/1506



KETVIRTAS SKYRIUS

Nerandu sau vietos. Jau daugiau nei valandą Kristianas tūno užsidaręs jachtos darbo kabine-te. Mėginau skaityti, žiūrėti televizorių, degintis

saulėje, – su drabužiais! – bet negaliu nei atsip-alaiduoti, nei atsikratyti irzulio. Persirengusišortais ir sportiniais marškinėliais, nusisegu ab-surdiškai brangų „antrankį“ ir einu ieškoti

Teiloro. – Ponia Grėj… – tarsteli jis, atitrauktas nuo

skaitomo Antonio Berdžeso romano.Teiloras įsitaisęs mažoje svetainėje prieš

Kristiano kabinetą.



– Norėčiau pavaikščioti po parduotuves. – Taip, ponia.Jis atsistoja.

– Taip pat norėčiau paimti vandensmotociklą.

Teiloras išsižioja iš nuostabos. – Hm… – pritrūkęs žodžių, jis suraukia

kaktą. – Ir nenoriu dėl to trukdyti Kristianui.Akivaizdu, kad Teiloras norėtų sunkiai at-

sidusti, bet susilaiko.

– Ponia Grėj… hm… Kažin ar ponui Grėjuitai labai patiktų, o aš nenorėčiau būti atleistas.

Ak, dėl Dievo meilės! Taip suirztu, kadmielai užversčiau akis į lubas, bet tik

prisimerkiu ir giliai atsidūstu, mano nuomone,pakankamai aiškiai išreikšdama irzulį ir nepas-itenkinimą, kad mano likimas – ne mano pačiosrankose. Kita vertus, nenoriu, kad Kristianas

supyktų ant Teiloro, o juo labiau ant manęs.

169/1506



Tad ryžtingai praeinu pro Teilorą, pasibeldžiu irįžengiu į kabinetą.

Atsirėmęs į raudonmedžio rašomąjį stalą,

Kristianas kalbasi telefonu. Jis pakelia akis. – Palauk, Andrėja, – rimtu veidu burbteli į

telefono garsiakalbį.Jo žvilgsnis mandagus ir klausiamas. Po vel-

nių… Kodėl jaučiuosi tarsi mokyklos direkt-oriaus kabinete? Vakar šis vyras buvo surakinęsmane antrankiais. Po galais, nesileisiu joįbauginama, jis – mano sutuoktinis. Ištiesinu

pečius ir plačiai nusišypsau. – Plaukiu pasidairyti po parduotuves. Ap-

saugininkus pasiimu drauge. – Žinoma, pasiimk vieną iš dvynių ir

Teilorą, – sako Kristianas ir aš iš karto supra-ntu, kad vyksta kažkas labai rimto, nes jismanęs daugiau nieko neklausinėja.

Stoviu įdėmiai į jį žvelgdama ir svarsty-

dama, ar galėčiau kuo nors padėti.

170/1506



– Dar ko nors? – klausia Kristianas.Jis nori, kad išeičiau. – Gal tau ko nors nupirkti? – pasiteirauju.

Kristianas apdovanoja mane miela droviašypsena.

– Ne, mažyte, man nieko netrūksta, – sako.– Jachtos įgula manimi pasirūpins.

– Gerai.Noriu jį pabučiuoti. Po velnių, ir galiu – jis

mano vyras. Ryžtingai žengiu į priekį irnustebinu Kristianą bučiniu į lūpas.

– Andrėja, aš tau vėliau paskambinsiu, – sumurma jis.

Tada padeda telefoną sau už nugaros antrašomojo stalo, apkabina mane ir aistringai

pabučiuoja. Kai paleidžia, turiu atgauti kvapą.Kristiano žvilgsnis tamsus ir geidulingas.

– Tu blaškai dėmesį. Turiu sutvarkyti šįreikalą, kad galėčiau vėl džiaugtis medaus

mėnesiu.

171/1506



Smiliumi perbraukęs man per veidą, jistrumpai paglosto ir kilsteli smakrą.

– Gerai. Atsiprašau.

– Nereikia atsiprašinėti, ponia Grėj. Manpatinka, kai blaškote dėmesį, – jis pabučiuojaman į lūpų kamputį. – Eik leisti pinigų.

Ir Kristianas paleidžia mane iš glėbio.

– Taip ir padarysiu.Paikai šyptelėjusi, išeinu iš kabineto. Mano

pasąmonė papūtusi lūpas nepatenkinta purtogalvą. „Nepasakei jam, kad ketini plaukti

vandens motociklu“, – papriekaištauja ji mono-toniškai berdama žodžius. Nekreipiu į ją dėmesio. Bjaurybė…

Teiloras kantriai laukia.

– Viskas suderinta su vyresnybe. Ar jaugalime plaukti? – nusišypsau slėpdama pašaipą.

Šį kartą Teiloras kerinčiai nusišypso. – Prašom eiti pirma, ponia Grėj.

172/1506



TEILORAS KANTRIAI PAAIŠKINA, kaipveikia vandens motociklo valdymo svirtys irkaip jį vairuoti. Jis santūrus ir kompetentingas –

puikus mokytojas. Mes motorinėje valtyje, be-sisūpuojančioje ramiuose uosto vandenysenetoli jachtos „Fair Lady“. Gastonas žiūri įmudu, bet jo akis slepia saulės akiniai, tad

nežinia, ką galvoja, o vienas iš jachtos įgulosnarių sėdi prie motorinės valties vairo.Viešpatie, su manimi – trys vyrai, ir tik dėl to,kad užsimaniau pasidairyti po parduotuves.

Juokinga.Užsitraukusi gelbėjimosi liemenės užtrauk-

tuką, maloniai nusišypsau Teilorui. Ištiesęsranką, jis padeda man užlipti ant vandens moto-

ciklo ir atsisėsti. – Užvedimo raktelio dirželį prisiriškite prie

riešo, ponia Grėj. Jei nukristumėte, variklis iškarto išsijungs, – pataria jis.

– Gerai.

173/1506



– Pasiruošusi?Energingai linkteliu. – Kai motociklas atsidurs per gerą metrą

nuo valties, paleiskite variklį. Mes seksimejums iš paskos.

– Gerai.Jis stumteli vandens motociklą tolyn nuo

motorinės valties ir šis palengva ima dreifuoti įpagrindinę uosto dalį. Kai Teiloras parodo, kadgalima plaukti, paspaudžiu užvedimo mygtuką ir variklis suūžia.

– Puiku, ponia Grėj, neskubėkite ir būsitepirma! – šūkteli Teiloras.

Spusteliu pavarų svirtį. Motociklas staigašoka pirmyn ir variklis užgęsta. Mėšlas! Ir kaip,

bent jau žiūrint iš šalies, Kristianui taip lengvaiviskas pavyksta? Mėgindama dar kartą vėlužgesinu variklį. Mėšlų mėšlas!

– Pavarų svirtį spauskite labai palengva,

ponia Grėj! – šūkteli Teiloras.

174/1506



dideliu greičiu apiplaukiu jachtą. Baigdamasukti ratą ant denio pamatau Kristianą. Tikri-ausiai jis išsižiojęs spokso į mane, nors gerai ir

nematyti. Narsiai paleidžiu vieną rankeną ir en-tuziastingai jam pamoju. Kristianas, rodos,sustingęs kaip akmuo, bet pagaliau jo ranka pa-kyla ir sustoja ore nelyginant sustingusi banga.

Negaliu įžiūrėti jo veido, be to, jaučiu, kad irnenoriu jo matyti, tad, lėkdama per melsvus irpopiečio saulėje ribuliuojančius Viduržemiojūros vandenis, pasuku prie valčių prieplaukos.

Priartėjusi prie jos palaukiu, leidžiu Teiloruiįplaukti pirmam. Jo veidas niūrus, todėlakimirksniu nusimenu, bet Gastonas, priešingai,atrodo net linksmesnis nei anksčiau. Šmėsteli

mintis, ar tik kas nors neatšaldė galų iramerikiečių santykių, tačiau širdyje nujaučiu,kad tikriausiai dėl visko kalta aš. Gastonasiššoka iš motorinės valties ir pririša ją prie

švartfalo, o Teiloras mostu parodo man, kad

176/1506



priplaukčiau ir sustočiau šalia. Labai atsargiaipriplukdau vandens motociklą prie motorinėsvalties šono ir sustoju. Jo veidas truputį

sušvelnėja. – Išjunkite variklį, ponia Grėj, – ramiai

paprašo jis, vieną ranką tiesdamas prie moto-ciklo rankenų, o kitą – man, kad padėtų perlipti

į motorinę valtį.Vikriai įlipu į valtį žavėdamasi savimi, kad

neįkritau į vandenį. – Ponia Grėj, – nervingai prabyla Teiloras ir

jo skruostai vėl parausta. – Ponui Grėjui nelabaipatinka, kad plaukiojate vandens motociklu.

Teilorui taip nemalonu, kad jis neranda kurdėti akių, ir staiga susiprotėju, kad, matyt, bus

sulaukęs rūstaujančio Kristiano skambučio. Ak,vargšas mano pernelyg ir liguistai rūpestingassutuoktini, ką gi man su tavimi daryti?

Romiai nusišypsau Teilorui.

177/1506



– Labas, – sumurmu. – Sveika, – sako jis. – Atgal plauksiu motorine valtimi. Neširsk.

Išgirstu Kristianą iš nuostabos tyliaiaiktelint.

– Ir vis dėlto buvo smagu, – pašnibždomispriduriu.

Jis atsidūsta. – Ką gi, ponia Grėj, aš ne toks, kad nut-

raukčiau jums malonumą. Bet būk atsargi.Prašau.

Kad mane kur! Jis man leido pasilinksminti! – Būsiu. Ar tau iš miestelio ko nors

parvežti? – Žiūrėk, tik pati grįžk sveika ir gyva.

– Labai stengsiuosi įvykdyti šį jūsų norą,pone Grėjau.

– Malonu girdėti, ponia Grėj. – Mūsų tikslas – abipusis malonumas, –

kikendama atsakau.

179/1506



Išgirdusi Kristiano balsą suprantu, kad jisšypsosi.

– Man kažkas skambina. Iki, mažyte.

– Iki, Kristianai.Jis baigia pokalbį. Manau, dėl vandens mo-

tociklo kilusi krizė įveikta. Manęs jau laukiaautomobilis, o Teiloras laiko atidaręs dureles.

Lipdama į mašiną pamerkiu jam akį, o jis puiki-ai nusiteikęs papurto galvą.

Automobilyje pasiimu telefoną ir įsijungiuelektroninį paštą.

Siuntėjas: Anastazija StilTema : AčiūData : 2011 m. rugpjūčio 17 d. 16:55

Gavėjas: Kristianas Grėjus

Ačiū, kad per daug neniurzgėjai.

Tave mylinti žmona

180/1506



xxx

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Mėginu išlikti ramusData : 2011 m. rugpjūčio 17 d. 16:59Gavėjas: Anastazija Stil

Nėra už ką dėkoti.Grįžk gyva ir sveika.Ir tai – ne prašymas…

Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktoriusir pernelyg rūpestingas sutuoktinis

Perskaičiusi jo atsakymą šypteliu. Manokontrolės maniakas…

KODĖL NORIU PAVAIKŠTINĖTI po par-duotuves? Pirkti man visai nepatinka. Bet giliaiširdyje žinau, kodėl taip elgiuosi, tad ryžtingai

181/1506



nupirkti vyrui, kuris turi viską? Stabteliu ši-uolaikiškai suprojektuotame miesto skverelyje,supamame parduotuvių, ir vieną po kitos visas

jas nužvelgiu. Pamačiusi elektronikos prekiųparduotuvę, staiga prisimenu šiandieninį apsil-ankymą meno galerijoje ir ankstesnį Luvre.Tada žiūrėjome į Milo Venerą… Ir man ausyse

vėl nuskamba Kristiano žodžiai: „Visi galimegėrėtis moters formomis. Mėgstame į jasžiūrėti, nesvarbu, ar jos įamžintos marmure, araliejiniais dažais tapytame paveiksle, ar atlasin-

iame drabužyje, ar kino juostoje.“Man kyla mintis – drąsi mintis. Tik reikia

pagalbos, kad išrinkčiau tinkamą, ir padėti mangali vienas vienintelis žmogus. Išsitraukiu iš

rankinės telefoną ir paskambinu Chosė. – Kas?.. – mieguistas sumurma jis. – Chosė, čia aš, Ana. – Ana, sveika! Kur esi? Ar kas nutiko?

183/1506



Sprendžiant iš balso, jis jau išvaikė miegusir spėjo susirūpinti.

– Aš Kanuose, Pietų Prancūzijoje, ir man

sekasi gerai. – Šit kaip, Pietų Prancūzijoje? Apsistojai

kokiame nors prabangiame viešbutyje? – Na… ne. Gyvename laive.

– Laive? – Dideliame laive, – atsidususi paaiškinu. – Suprantu… – Chosė ima kalbėti santūriau.Velnias, nereikėjo jam skambinti. Dabar

ištverti šį pokalbį bus sunku. – Chosė, man reikia tavo patarimo. – Patarimo? – klausia priblokštas. – Žinoma,

– tuoj pat priduria, tik jau kur kas draugiškiau.

Ir aš atskleidžiu jam savo planą.

PO DVIEJŲ VALANDŲ TEILORAS padedaman iš motorinės valties išlipti ant laiptelių į

jachtos denį. Gastonas su junga pritvirtina

184/1506



vandens motociklą. Kristiano niekur nematyti,tad džiūgaudama kaip maža mergaitė nuskubu įmudviejų miegamąją kajutę suvynioti dovanos.

– Truputį užtrukai, – sako Kristianas, užk-lupęs mane klijuojant paskutinį gabalėlį lipni-osios juostos.

Atsisukusi pamatau jį, stovintį kajutės tarp-

duryje ir atidžiai žvelgiantį į mane. Ar tebesuužsitraukusi nemalonę dėl to, kad plaukiauvandens motociklu? O gal jis susirūpinęs dėlkontoroje kilusio gaisro?

– Ar padėtis kontoroje kontroliuojama? – nedrąsiai klausiu.

– Galima sakyti, taip, – linkteli Kristianas,veide šmėsteli susierzinimas.

– Truputį pasižvalgiau po parduotuves, – sumurmu vildamasi praskaidrinti jam nuotaiką ir melsdamasi, kad dėl jo suirzimo nebūčiaukalta.

185/1506



Kristianas maloniai nusišypso ir suprantu,kad mudviejų santykiai geri.

– Ką nusipirkai?

– Štai.Užkeliu koją ant lovos rodydama ant čiurnos

užsegtą sidabrinę grandinėlę. – Labai graži, – sako jis.

Tada prieina, švelniai paliečia mažyčiusvarpelius ir jie man prie kojos tyliai sutilindži-uoja. Kristianas vėl suraukia kaktą, pirštais at-sargiai perbraukia per antrankių paliktą žymę ir

man koja aukštyn nusirita šiurpuliukai. – Ir dar šitą, – paduodu dėžutę, tikėdamasi

išblaškyti jo dėmesį. – Čia man? – nustebęs klausia jis.

Droviai linkteliu. Kristianas paima dėžutę iratsargiai pakrato. Paskui jo veidas nušvinta aki-nama, berniokiška šypsena ir jis klesteli antlovos šalia manęs. Pasilenkęs pirštais sus-

paudžia man smakrą ir pabučiuoja į lūpas.

186/1506



– Ačiū, – patenkintas, bet ir drovėdamasispadėkoja.

– Dar net neišpakavai.

– Kad ir kas čia būtų, man patiks, – jispažvelgia į mane spindinčiomis akimis. – Dovanų sulaukiu retai.

– Sunku nupirkti tau kokį nors daiktą. Tu

viską turi. – Turiu tave. – Tiesa, – džiugiai jam nusišypsau. Ak, tikrai turi mane, Kristianai.

Jis mitriai nuplėšia dovanų popierių, ilgaineužtrunka.

– „Nikon“?Kristianas suglumęs pakelia į mane akis.

– Žinau, kad turi integruotą skaitmeninį fo-toaparatą, bet šis skirtas… na… portretams irpanašiai. Jis su dviem objektyvais.

Vis dar nieko nesuprasdamas, Kristianas

žiūri į mane išpūtęs akis.

187/1506



– Ir tau atrodo, kad fotografuodamas…hm… tarsi paversi mane daiktu?

Man užgniaužia kvapą, išbąlu kaip drobė.

Kristianas prisimerkia. – Aš toks sutrikęs, – sušnabžda.Tada plačiai atsimerkia, akyse matyti neri-

mas ir kažkoks pirmykštis jaudulys.

Velnias… Ar visa tai – per mane? Ir per tuosmano klausimus apie biologinę motiną? O galdėl visko kaltas gaisras jo kontoroje?

– Kodėl taip sakai? – sušnabždu jusdama,

kaip panika vis labiau gniaužia gerklę.Maniau, mudu buvome laimingi. Maniau,

suteikiau jam laimės. Nenoriu Kristiano trik-dyti. O gal noriu? Imu įtemptai galvoti. Su

Flinu jis nesikalbėjo beveik tris savaites. Ar dėlto taip jaučiasi? Ar dėl to taip netikėtai manatsivėrė? Po galais, gal paskambinti Flinui? Tikstaiga patiriu nušvitimą ir man atsiveria akys:

gaisras, „Čarlis Tango“, vandens motociklas…

190/1506



Jis bijo, bijo dėl manęs, o matydamas ant manoodos antrankių žymes dar aiškiau tą baimę su-vokia. Dėl tų rumbų Kristianas jaudinosi visą

dieną ir visiškai susipainiojo, mat nėra pratęsjaustis blogai dėl to, kad sukėlė kam nors fizinįskausmą. Nuo šios minties net pašiurpstu.

Kristianas gūžteli ir jo žvilgsnis vėl nukryp-

sta į mano riešą, ant kurio šią popietę segėjau jonupirktą „antrankį“. Pataikiau!

– Kristianai, tai nieko nereiškia, – pakeliuranką ir parodau jam riešą su blunkančiu

rumbu. – Prašei manęs išsirinkti saugos žodį.Po galais, vakar buvo smagu. Man labai patiko.Liaukis sukęs dėl to galvą: jau sakiau, kad manpatinka šiurkštus seksas.

Slopindama kylančią paniką, išraustu kaipžarija. Jis atidžiai žiūri į mane, ir nenutuokiu,ką galvoja. Galbūt apmąsto mano žodžius.Sutrinku.

191/1506



– Ar visa tai – dėl gaisro? Manai, jis kažkaipsusijęs su „Čarlio Tango“ avarija? Ar dėl tonerimauji? Prašau, Kristianai, kalbėk su

manimi.Jis spokso į mane nepraverdamas burnos ir

tarp mudviejų, kaip ir šiandien po pietų, vėl įs-iviešpatauja nejauki tyla. Po velnių, na ir

mėšlas! Žinau, kad jis neketina su manimišnekėtis.

– Kristianai, per daug apie tai negalvok, – tyliai papriekaištauju ir mano žodžių aidas

pažadina netolimos praeities prisiminimą, ką Kristianas sakė apie tą absurdišką sutartį.

Paimu jam nuo kelių dėžutę ir atidarau. Jissustingęs žiūri į mane taip, tarsi būčiau

nematyta neregėta ateivė iš kitos planetos.Žinodama, kad pernelyg paslaugus parduotuvėskonsultantas fotoaparatą paruošė naudoti ir juogalima iš karto fotografuoti, išsitraukiu jį iš

dėžutės ir nuimu objektyvo dangtelį. Tada

192/1506



nukreipiu aparatą į Kristianą ir ekranėlyje stam-biu planu išvystu gražų, bet susirūpinusį joveidą. Nuspaudusi užrakto mygtuką, truputį

palaikau ir būsimoms kartoms lieka dešimtskaitmeninių Kristiano nerimastingo veidonuotraukų.

– Ką gi, tada aš paversiu tave daiktu, –

sumurmu, vėl spausdama mygtuką.Paskutiniame kadre jo lūpos vos pastebimai

prasiskyrusios. Vėl paspaudžiu mygtuką – šįkartą jis šypsosi… santūriai, bet vis dėlto

šypsosi. Dar kartą nuspaudusi palaikau my-gtuką ir aiškiai matau, kaip Kristianas manprieš akis atsipalaiduoja, apsimestinai nepaten-kintas papučia lūpas – teatrališkai, tarsi prastas,

nevykusiai pozuojantis aktorius – ir maneprajuokina. Ak, ačiū Dievui. Ponas nepastovusisgrįžo ir man dar niekada nebuvo taip malonu jįmatyti.

193/1506



– Maniau, dovana skirta man? – paniuręssumurma jis, bet, man rodos, tik norėdamasmane paerzinti.

– Na, ji turėjo teikti malonumą, bet akiva-izdu, kad tapo moterų priespaudos simboliu, – atkertu, darydama dar kelias Kristiano nuo-traukas ir per labai pritraukiantį objektyvą

stebėdama linksmėjantį jo veidą.Paskui Kristiano akys patamsėja, o jo veido

išraiška pasidaro kaip plėšrūno. – Nori būti prispausta? – meiliai sumurma

jis. – Prispausta – ne. Ne, – tyliai, bet ryžtingai

atsakau. – Galėčiau prispausti jus, kada tik norite,

ponia Grėj, – kimiu balsu pagrasina manKristianas.

– Žinau, kad galite, pone Grėjau. Ir dažnaitaip darote.

194/1506



Jo veidas apsiniaukia. Po galais… Nuleidžiufotoaparatą ir atidžiai į jį pažvelgiu.

– Kas yra, Kristianai?

Negaliu nuslėpti suirzimo. Pasakyk man!Bet jis neprataria nė žodžio. Ak! Kaip jis

mane siutina. Vėl pakeliu fotoaparatą ir pažvel-giu pro objektyvą.

– Pasakyk man, – neatlyžtu. – Viskas gerai, – sako jis ir staiga dingsta iš

objektyvo aprėpiamo ploto.Vienu vikriu mostu jis nušluoja fotoaparato

dėžę ant kajutės grindų, čiumpa mane ir pris-paudžia prie lovos. Tada apžergia ir užsėda.

– Ei! – šūkteliu ir padarau dar kelias nuo-traukas, kuriose Kristianas šypsosi man turėda-

mas gašlių ketinimų.Jis stveria už fotoaparato objektyvo, atsuka

„Nikon“ į mane, nuspaudęs palaiko mygtuką irfotografė akimirksniu tampa fotografuojamu

objektu.

195/1506



stumdama jo rankas, bet Kristianasnepermaldaujamas: šypsodamasis žiūri į maneir mėgaujasi mano kančiomis.

– Kristianai, liaukis! – imu maldauti ir jisakimirksniu liaujasi.

Sučiupęs mano rankas, prispaudžia abipusgalvos ir pasilenkia virš manęs. Iš juoko aš

dūsuoju ir vos gaudau kvapą. Kristianas alsuojapanašiai kaip aš, jis žiūri į mane, o jo akystokios… kokios? Man užgniaužia kvapą. Kupi-nos nuostabos? Meilės? Pagarbos? Po šimts…

Tas žvilgsnis! – Tu… tokia… graži, – sušnabžda jis.Pažvelgiu aukštyn, į be galo mielą Kristiano

veidą, nutviekstą jo akių šviesos, ir man rodos,

tarsi jis matytų mane pirmą kartą. PasilenkęsKristianas užsimerkia ir lyg pakerėtas pabuči-uoja mane. Jo atsakas pažadina mano lytinį po-traukį… matydama jį, pametusį dėl manęs

galvą, pajuntu gyvybinių jėgų antplūdį. Dieve…

197/1506



Paleidęs mano rankas, Kristianas pirštais sus-paudžia galvą, panardina juos į plaukus ir švel-niai laiko, kad nejudėčiau, o mano kūnas,

pažadintas Kristiano bučinio, kilsteli prisipildy-damas jaudulio. Staiga jo bučinys iš esmėspasikeičia: jis jau ne toks meilus, pagarbus irkupinas susižavėjimo, o veikiau kūniškas, gilus

ir plėšrus – jo liežuvis šeimininkauja manoburnoje, ima nieko neduodamas, bučinysatkaklus ir persmelktas žūtbūtinio geismo. Kaiaistra įkaitina man kraują pažadindama visus

raumenėlius ir gyslas, pajuntu nerimą ir virpulį. Ak, Penkiasdešimt, kas negerai?Kristianas giliai įkvepia ir sudejuoja. – Ak, ką tu man darai… – sumurma visiškai

užsimiršęs ir atsidavęs geismui.Staiga jis pasislenka, užgula mane, įs-

paudžia į čiužinį, viena ranka laikydamassmakrą, kita braukia per mano kūną: krūtis, ju-

osmenį, klubą ir pagaliau sėdmenis. Vėl

198/1506



bučiuodamas jis įspraudžia koją man tarp kojų,sulenkia man kelį, spaudžiasi prie manęs, openis trinasi į mudviejų drabužius ir mano lytį.

Prikišusi lūpas prie Kristiano lūpų tyliaiaikteliu, paskui sudejuoju ir leidžiuosi užval-doma karštligiškos jo aistros. Į kažkur sąmonėsparibyje skambančius pavojaus varpus numoju

ranka suvokdama, kad jis manęs geidžia, kadjam manęs reikia ir kad bendraudamas su man-imi mieliausiai Kristianas išreiškia save kaip tiktaip. Aš vėl visiškai nesivaržydama jį pabučiuo-

ju, pirštais perbraukiu jam per plaukus, suimujuos ir stipriai suspaudžiu. Man patinka joskonis, be to, jis kvepia Kristianu, manoKristianu…

Staiga Kristianas paliauja bučiuoti, atsistoja,ištempia mane iš lovos ir aš apsvaigusi sustojuprieš jį. Kristianas atsega man šortų sagą,klaupdamasis greitai nutraukia ir juos, ir kel-

naites, o tada, nespėjusi nė mirktelėti, aš vėl

199/1506



beatodairiški ir aš, prieš pasiduodama tam be-protiškam Kristiano ritmui, dar trumpai pas-varstau, kas jį taip vargina ir neduoda ramybės.

Bet viršų paima mano kūnas, užtemdydamasvisas mintis, vis labiau įsiaudrindamas, vis la-biau įsitempdamas, tad netrukus atsiduodu šiampojūčiui pasitikdama kiekvieną Kristiano stūmį.

Klausydamasi jo garsaus, sunkaus ir smarkausalsavimo. Žinodama, kad jis pametęs dėl manęsgalvą… Šnopuodama garsiai sudejuoju. Kaiperotiška, kad jam manęs reikia. Aš kylu…

kylu… o jis stumia mane dar aukščiau, užvaldomane, pasisavina, ir aš to noriu. Trokštu to… joir savo labui.

– Perženk ribą drauge su manimi, – sunkiai

alsuodamas sušnabžda jis ir truputį atšlyja, kadpaleisčiau jį iš glėbio. – Atsimerk, – liepia. – Turiu tave matyti.

Kristianas kalba nekantriai ir įsakmiai. Iš

karto plačiai atsimerkiu ir pamatau jį, palinkusį

201/1506



– Pasakyk, Kristianai, kas negerai? – švelni-ai paprašau ir nerimaudama laukiu, ar netdabar, pasisotinęs sekso, jis man neatsivers.

Pajuntu, kad Kristianas dar stipriau sus-paudžia mane glėbyje, bet kitokio atsakymonesulaukiu. Kalbėtis jis nenusiteikęs. Bet tadaman dingteli išganinga mintis.

– Iškilmingai pasižadu būti ištikima draugeir tau esant sveikam, ir susirgus, būti šalia irgerais, ir blogais laikais, dalytis su tavimi irdžiaugsmu, ir skausmu, – sumurmu.

Kristianas sustingsta kaip stabo ištiktas. Tikišpučia akis, iš kurių nieko neišskaitysi, aš to-liau kartoju santuokos įžadus.

– Pažadu besąlygiškai tave mylėti, padėti

įgyvendinti tau tavo tikslus ir svajones, vertintitave ir gerbti, kartu juoktis ir verkti, dalytis sutavimi savo viltimis ir svajonėmis, o prireikustave guosti.

203/1506



Trumpai patyliu tikėdamasi, kad Kristianasims su manimi šnekėtis. Jis žiūri į mane truputįpraskyręs lūpas, bet neprataria nė žodžio.

– Ir branginti tave, kol mirtis mus išskirs, – atsidūstu.

– Ak, Ana… – sušnabžda jis, vėl sujudėda-mas nutraukia neįkainojamą mudviejų ryšį ir at-

sigulame vienas šalia kito.Jis krumpliais švelniai perbraukia man per

skruostą. – Iškilmingai prisiekiu giliai širdyje saugoti

ir branginti mūsų sąjungą ir tave, – kimiu balsutyliai sako Kristianas. – Pažadu pamiršti visaskitas ir ištikimai tave mylėti ir gerais, ir blogaislaikais, ir tau esant sveikai, ir susirgus, nes-

varbu, kur mudu nublokš gyvenimas. Ginsiutave, pasitikėsiu tavimi ir gerbsiu. Dalysiuosi sutavimi džiaugsmais ir rūpesčiais, guosiu, kai tauto reikės. Pažadu branginti tave, padėti pu-

oselėti tavo viltis ir svajones ir rūpintis, kad su

204/1506



manimi būtum saugi. Visa, kas mano, dabarpriklauso ir tau. Atiduodu tau savo ranką, širdįir meilę – nuo šios akimirkos, iki mirtis mus

išskirs.Man akyse pasirodo ašaros. Kristiano veidas

žiūrint į mane sušvelnėja. – Neverk, – sumurma Kristianas, nykščiu

braukdamas besiritančią ašarą. – Kodėl su manimi nekalbi? Prašau, kalbėk

su manimi, Kristianai.Jis užsimerkia tarsi slegiamas kančios.

– Prisiekiau, kad guosiu tave, kai reikės.Prašau, neversk manęs laužyti priesaikos, – maldauju.

Jis atsidūsta, atsimerkia ir niūriai dėbteli.

– Tai padegimas, – paprastai ištaria ir staigapasirodo jaunas ir pažeidžiamas.

Ak, po perkūnais…

205/1506



– Labiausiai nerimauju dėl to, kad jie manemedžioja. Jei medžioja mane… – pritrūkęsžodžių, Kristianas nutyla.

– …gali sučiupti ir mane, – pašnabždomisbaigiu jo mintį.

Jis išbąla, o aš suprantu pagaliau išsi-aiškinusi jo nerimo priežastį. Paglostau jam

veidą. – Ačiū, – sukuždu.Kristianas suraukia kaktą. – Už ką?

– Kad man pasakei.Jis papurto galvą ir vos pastebimai šypteli. – Kartais mokate būti labai įtaigi, ponia

Grėj.

– O tu moki mąstyti ir slėpti širdyje savojausmus ir rūpesčius tol, kol numirsi. Nesu-laukusį nė keturiasdešimties tave tikriausiaipakirs infarktas, o aš noriu, kad būtum su man-

imi daug ilgiau.

206/1506



– Tai tu nuvarysi mane į kapus. Kaipamačiau tave plaukiančią vandens motociklu,vos negavau infarkto.

Kristianas aukštielninkas vėl šlumšteli antlovos, delnais užsidengia akis ir pajuntu, kadvisu kūnu suvirpa.

– Kristianai, aš plaukiau vandens motociklu.

Jais plaukioja net vaikai. Ar bent nutuoki, kaipjausiesi, kai nuvažiuosime į tavo namus Aspeneir aš pirmą kartą išsiruošiu slidinėti?

Jis aikteli ir atsisuka į mane, o aš, matydama

siaubą jo veide, vos sulaikau juoką. – Į mūsų namus Aspene, – pagaliau sako

Kristianas.Aš nekreipiu į dėmesio į šį sakinį.

– Aš jau suaugusi, Kristianai, be to, daugtvirtesnė, nei atrodau iš šalies. Kada tai suprasi?

Jis gūžteli ir stipriai sučiaupia lūpas. Nus-prendžiu keisti temą.

207/1506



– Geriau pakalbėkime apie gaisrą. Ar poli-cijai žinoma, kad tai padegimas?

– Taip.

Kristiano veidas visiškai rimtas. – Gerai. – Dar labiau sustiprinsime apsaugą, –

dalykiškai priduria jis.

– Suprantu.Staiga nužvelgiu Kristianą. Jis vis dar mūvi

šortus ir vilki marškinius, o aš – sportiniusmarškinėlius. Viešpatie, kaip mudu atrodome…

„Viens, du, išdulkinau ir ačiū, ponia.“ Pagalvo-jusi apie tai nusijuokiu.

– Iš ko juokiesi? – suglumęs klausiaKristianas.

– Iš tavęs. – Iš manęs? – Taip. Iš tavęs. Tu vis dar su drabužiais. – A, štai kas…

208/1506



Jis pažvelgia į save, paskui į mane irišsišiepia iki ausų.

– Ką gi, juk pati žinote, kaip man sunku nu-

laikyti rankas patrauktas nuo jūsų, ponia Grėj,juolab kai kikenate tarsi mokinukė.

Ak, tiesa, kutenimas. Cha! Kutenimas.Vikriai atsisėdu ant Kristiano, bet jis akimirks-

niu perpranta nedorus mano ketinimus ir suči-umpa už abiejų riešų.

– Ne, – sako, ir man aišku, kad kalba rimtai.Žvilgteliu į Kristianą susiraukusi, papūtusi

lūpas, bet nusprendžiu, kad priimti tokio atlygiojis nepasiruošęs.

– Prašau, nereikia, – sušnabžda jis. – Negaliu pakęsti kutenimo. Vaikystėje niekada

nebūdavau kutenamas, – Kristianas nutyla, o ašatpalaiduoju rankų raumenis, kad jam nereikėtųmanęs laikyti. – Žiūrėdavau, kaip Karikaskutena Eliotą ir Miją, ir atrodydavo, kad jiems

labai smagu, bet aš… aš…

209/1506



Priglaudžiu smilių jam prie lūpų. – Ššš… Aš viską žinau, – sukuždu ir švelni-

ai pakšteliu į lūpas, kurias vos prieš akimirką

liečiau pirštu, o tada priglundu jam priekrūtinės.

Netrukus pajuntu krūtinėje tvenkiantispažįstamą skausmą ir mane vėl apima iš pačių

sielos gelmių kylantis liūdesys dėl Kristianovaikystės – liūdesys, kurį nešiojuosi giliaiširdyje. Žinau, kad dėl šio vyro padaryčiauviską, nes neapsakomai jį myliu.

Jis apkabina mane, įbeda nosį į plaukus,giliai įkvepia ir švelniai paglosto nugarą.Nežinau, ar ilgai taip gulime, bet galų gale nut-raukiu mudu gaubiančią jaukią tylą.

– Kiek daugiausiai esi prabuvęs be pokalbiosu daktaru Flinu?

– Dvi savaites. O kodėl klausi? Jautinenugalimą norą mane kutenti?

210/1506



– Ne, – nusijuokiu. – Tik manau, kad jis taupadeda.

Kristianas prunkšteli.

– Ir turėtų. Pakankamai dosniai jamatsilyginu.

Jis atsargiai trukteli man už plaukų, kad at-sisukčiau ir pakelčiau į jį akis. Pakeliu galvą ir

sutinku jo žvilgsnį. – Ar jums rūpi mano gerovė, ponia Grėj? –

tyliai klausia Kristianas. – Kiekvienai gerai žmonai rūpi jos mylimo

vyro gerovė, pone Grėjau, – juokaispapriekaištauju Kristianui.

– Mylimo? – sušnabžda jis ir gailus klausi-mas tarsi pakimba ore tarp mudviejų.

– Labai mylimo.Paskubomis pabučiuoju jį, o jis droviai

nusišypso. – Nori išlipti į krantą pavalgyti?

211/1506



– Noriu valgyti ten, kur tu jausiesilaimingas.

– Gerai, – šypteli jis. – Jachtoje galiu geri-

ausiai pasirūpinti tavo saugumu. Ir ačiū uždovaną.

Kristianas pasilenkęs paima fotoaparatą irištiesęs ranką nufotografuoja mudu – ką tik

pasikutenusius, pasimylėjusius, atvirai pasikal-bėjusius ir apsikabinusius.

– Nėra už ką. Su malonumu tai padariau, – nusišypsau ir Kristiano akys suspindi.

Žingsniuojame per didingus, auksu puoštus,įmantraus stiliaus aštuoniolikto amžiaus

Versalio rūmus. Kadaise čia stovėjo kuklusmedžiotojų namelis, bet karalius Saulė jį per-statė ir pavertė įspūdinga, prabangia valdovorezidencija. Vis dėlto, net nespėjus pasibaigti

aštuonioliktam amžiui, tos rezidencijos sienos

212/1506



regėjo paskutinį iš visų absoliutinės monarchi-jos karalių.

Įspūdingiausia, be jokios abejonės,

Veidrodžių salė. Pro langus, išeinančius įvakarus, plūsta ankstyvos popietės saulės spin-duliai, apšviesdami ant rytinės sienos sukabin-tus veidrodžius, auksuotas lapo formos interjero

dekoro detales ir didžiulius krištolo sietynus.Vaizdas pribloškiantis.

– Įdomu pamatyti, koks likimas ištinkadidybės manijos apimtą despotą, užsidariusį

prabangoje ir atsiskyrusį nuo pasaulio, – tyliaisakau šalia stovinčiam Kristianui.

Jis nuleidžia akis, pakreipia galvą ir pažvel-gia į mane susidomėjęs ir linksmai.

– Ką norite tuo pasakyti, ponia Grėj? – Ak, tai viso labo man šovusi mintis, pone

Grėjau.Nerūpestingai mosteliu ranka, rodydama

visas šias grožybes. Patenkintas savimi ir

213/1506



šypsodamasis, jis atseka paskui mane į salėsvidurį; čia sustoju ir net išsižiojusi gėriuosi va-izdu: veidrodyje atsispindinčiu nuostabiu sodu

ir ne mažiau nuostabiu Kristiano Grėjaus, savovyro, atspindžiu, kuris linksmai ir įžūliai žiūri įmane.

– Pastatyčiau tau ne prastesnius, – sušn-

abžda jis. – Ir tik tam, kad galėčiau žiūrėti, kaipsaulės spinduliai auksina tavo plaukus, taip kaipčia ir dabar, – Kristianas užkiša man už ausiesišsipešusią sruogą. – Atrodai kaip angelas, – pa-

giria jis, pabučiuoja man žemiau ausiesspenelio, paima už rankos ir tyliai priduria: – Mes, despotai, darome tokius dalykus dėl savomylimų moterų.

Išgirdusi šį komplimentą nuraustu, droviaišypteliu ir nuseku paskui jį per didžiulę salę.

214/1506



– Ar ištvertum be manęs maždaug valandą?Man reikia peržiūrėti elektroninį paštą irsužinoti, kas vyksta namie.

– Žinoma, – meiliai sakau, stengdamasi ner-odyti nusivylimo, kad visą valandą turėsiuprabūti be Kristiano.

Argi ne keista, kad trokštu nuolat būti su

juo? – Ačiū už fotoaparatą, – dar kartą tyliai

padėkoja Kristianas ir nueina į darbo kabinetą.

GRĮŽUSI Į MUDVIEJŲ kajutę, nusprendžiuperžiūrėti savo paštą ir atsidarau nešiojamąjįkompiuterį. Gavau elektroninius laiškus nuomamos ir Keitės, ji perduoda man, kas naujo

namuose, ir smalsauja, kaip man patinkamedaus mėnuo. Ką gi, man jis labai patiko, kolvieną dieną kažkas nusprendė padegti Grėjausįmonių holdingo buveinę… Vos baigiu rašyti

216/1506



laišką mamai, į pašto dėžutę atkeliaujaelektroninis Keitės laiškas.

Siuntėjas: Katerina L. KavanagData : 2011 m. rugpjūčio 17 d. 11:45Gavėjas: Anastazija GrėjTema : DIEVE MANO!!!

Ana, ką tik sužinojau apie gaisrą Kristianobiure.Kaip manai, ar jis buvo padegtas?

K xox

Keitė prisijungusi! Iš karto griebiuosi savoneseniai atrasto žaisliuko – „Skype“ programos.

Ana: Labas, ar tu vis dar prisijungusi?Keitė: TAIP, Ana! Kaip laikaisi? Kaip

medaus mėnuo? Skaitei mano

217/1506



laišką? Ar Kristianas žino apiegaisrą?

Ana: Man sekasi gerai. Medaus mėnuo

nuostabus. Taip, skaičiau tavolaišką. Taip, Kristianas žino.Keitė: Taip ir maniau. Apie tai, kas

nutiko, žinome labai nedaug. O Eli-otas man nieko neatskleidžia.

Ana: Renki medžiagą straipsniui?Keitė: Kaip gerai tu mane pažįsti…Ana: Kristianas man irgi ne kažin ką

papasakojo.Keitė: Eliotas apie gaisrą sužinojo iš

Greisės!

Ak, ne, Kristianas tikrai nenori, kad žiniaapie gaisrą apskrietų visą Siatlą. Tad vėl išmė-

ginu savo firminę atkakliosios Kavanag dėmesįblaškančią taktiką.

Ana: Kaip gyvena Eliotas ir Etanas?

218/1506



Keitė: Etaną Siatle priėmė į psichologijosmagistro studijas. O Eliotasnuostabus.

Ana: Sėkmės Etanui.Keitė: Kaip laikosi tavo mėgstamasbuvęs dominantas?

Ana: Keite!Keitė: Ką?

Ana: PATI ŽINAI KĄ!Keitė: Gerai jau, gerai… Atsiprašau.Ana: Jam sekasi gerai. Net labai gerai. :)Keitė: Na, kol laiminga tu, laiminga ir aš.Ana: Aš beprotiškai laiminga.

Keitė: :) Jau turiu bėgti. Ar galėtumepasišnekėti vėliau?

Ana: Nežinau. Pažiūrėk, gal būsiuprisijungusi. Tos laiko juostos –gyva bėda!

Keitė: Tikra tiesa. Myliu tave, Ana.Ana: Ir aš tave. Iki. xKeitė: Iki. <3

219/1506



Neabejoju, kad Keitė šniukštinėja ir renkamedžiagą straipsniui. Užverčiu akis į lubas iruždarau „Skype“, kol Kristianas nepamatė, apie

ką mudvi susirašinėjome. Jam nepatiktų, kadbuvo pavadintas buvusiu dominantu, be to,nesu tikra, jog jis buvęs…

Garsiai atsidūstu. Keitė žino viską, mat prieš

tris savaites, vestuvių išvakarėse, kartu pral-eidome vakarą, nemažai išgėrėme ir aš pasi-daviau Kavanag kvotai. Pagaliau radau su kuopasišnekėti ir man labai palengvėjo.

Žvilgteliu į rankinį laikrodį. Po pietų praėjomaždaug valanda ir jau ilgiuosi savo vyro.Užlipu į denį pažiūrėti, gal jis jau baigė darbus.

Aš Veidrodžių salėje, o šalia, maloniai šyps-odamasis ir kupinas švelnių jausmų, stovi Kris-tianas. „Atrodai kaip angelas.“ Atsakau jam

džiugia šypsena, bet pažvelgusi į veidrodį

220/1506



matau, kad pilkoje ir niūrioje salėje stoviu vi-ena. Ne! Iškart vėl pasuku galvą į Kristianą, betjo šypsena liūdna ir ilgesinga. Jis užkiša man už

ausies išsipešusią plaukų sruogą. Paskui, net-aręs nė žodžio, apsisuka ir neskubėdamasnueina, jam traukiant per didžiulę salę priepuošnių dvivėrių durų žingsnių garsas aidu at-

simuša nuo veidrodžių… Vienišas vyras, vyrasbe atspindžio… Staiga pabundu gaudydamakvapą ir mane apima panika.

– Ana, – susirūpinęs sušnabžda Kristianas,

gulintis šalia manęs tamsoje. Ak, jis čia. Jis saugus. Užplūsta neapsako-

mas palengvėjimas. – Ak, Kristianai… – sušnabždu mėgindama

apraminti besidaužančią širdį.Kristianas stipriai apkabina mane ir tik tada

pajuntu, kad man skruostais bėga ašarų upeliai. – Ana, kas yra?

221/1506



Kristianas glosto man skruostą, šluostoašaras, o aš jo balse aiškiai girdžiu skausmą.

– Nieko. Tik paikas košmaras.

Norėdamas paguosti, jis pakšteli man į kak-tą, bučiniais apiberia skruostus.

– Tik blogas sapnas, mažyte, – sumurma. – Laikau tave glėby. Aš tave apginsiu.

Kvėpdama malonų Kristiano kūno kvapą,priglundu prie jo mėgindama užmiršti netektį irsiaubą, kuriuos jaučiau sapne, ir tą akimirką žinau, kad pačioje širdies gilumoje labiausiai

bijau jo netekti.

7 „Tavo meilė – karalienė“ (angl.).

222/1506



PENKTAS SKYRIUS

Krustelėjusi nevalingai ištiesiu ranką ieškodama Kristiano, bet nieko neužčiuopiu. Povelnių! Akimirksniu išvaikau visus miegus ir

nerimaudama apsidairau kajutėje. Kristianassėdi nedideliame krėsle prie lovos ir žiūri įmane. Pasilenkęs kažką padeda ant grindų,paskui atsistoja ir pagaliau išsitiesia ant lovos,

šalia manęs. Jis mūvi džinsus patrumpintomisklešnėmis ir vilki pilkus sportiniusmarškinėlius.

– Liaukis, nebijok. Viskas gerai, – švelniai ir

raminamai, tarsi šnekindamas kampe užspeistą



laukinį žvėrį, sako Kristianas. Tada atsargiainubraukia plaukus man nuo veido ir aš iš kartoaprimstu.

Matau, kaip Kristianas mėgina nuslėptisusirūpinimą, bet jam nepavyksta.

– Tu jau porą dienų tokia nervinga… – rim-tai žvelgdamas plačiai atmerktomis akimis

sumurma jis. – Man viskas gerai, Kristianai.Kuo linksmiau nusišypsau, mat nenoriu, kad

Kristianas žinotų, kaip man neramu dėl padegto

jo biuro. Sąmonėje tai iškyla, tai vėl priblėstaskausmingas prisiminimas jausmo, apėmusiomane, kai „Čarlis Tango“ patyrė avariją ir Kris-tianas dingo be žinios; tas prisiminimas

neduoda man ramybės ir spaudžia širdį. Betstengiuosi šypsotis ir vyti jį šalin.

– Žiūrėjai į mane miegančią?

224/1506



– Taip, – linkteli Kristianas, nenuleisdamasnuo manęs skvarbaus žvilgsnio. – Tu kalbėjaiper miegus.

– Ak. Mėšlas! Ką sakiau? – Tu nerimauji, – priduria Kristianas ir jo

akyse išvystu rūpestį.

Ar nuo šio vyro visiškai nieko negaliunuslėpti? Jis pasilenkia ir pakšteli man tarpantakių.

– Kai susirauki, šioje vietoje susimeta vos

matomos V raidės formos raukšlelės. Malonujas bučiuoti. Nesijaudink, mažyte, aš tavimipasirūpinsiu.

– Nerimauju ne dėl savęs, o dėl tavęs, –

niūriai sakau. – Kas tave persekioja?Išgirdęs, kokiu tonu kalbu, Kristianas at-

laidžiai šypteli.

225/1506



– Aš jau pakankamai suaugęs ir grėsmingas,galiu apsiginti. Nagi, kelkis. Prieš grįžtantnamo noriu padaryti dar vieną dalyką.

Jis apdovanoja mane plačia, berniokiškašypsena, tarsi norėdamas sušukti: „Taip, mantikrai tik dvidešimt aštuoneri!“, ir pliaukšteliman per sėdynę. Taip netikėtai užklupta šūk-

teliu, paskui staiga prisimenu, kad šiandiengrįžtame į Siatlą, ir nuliūstu. Nenoriu išvaži-uoti. Džiūgavau visą parą būdama su Kristianuir nesu pasiruošusi dalytis savo vyro su jo

įmone, tėvais, broliu ir seserimi. Mudu pral-eidome nuostabų medaus mėnesį. Pripažįstu,buvo ir sunkių akimirkų, bet ką tik susituokusi-os poros gyvenime tai tikriausiai įprasta?

Kristianas negali nuslėpti berniokiškojaudulio ir, nors apnikta niūrių minčių, gera jonuotaika pamažu užsikrečiu ir aš. Jis grakščiaiatsistoja, o aš susidomėjusi paseku jo

pavyzdžiu. Ką jis sumanė?

226/1506



– Labai tiksliai suformuluota pastaba, poniaGrėj. Ar stovėsime ant šios platformos visą di-eną aptarinėdami jūsų gebėjimą vairuoti, ar vis

dėlto pasilinksminsime? – Taikli pastaba, pone Grėjau.Čiumpu vandens motociklo rankenas ir jį

apžergiu. Kristianas atsisėda man už nugaros ir

atsispiria koja, kad atsiskirtume nuo jachtos.Teiloras ir du jachtos denyje dirbantys jūreiviaisusidomėję mus stebi. Kristianas pasislenka įpriekį, tvirtai apglėbia mane ir šlaunimis

prisiglaudžia prie mano šlaunų. Taip, kaip tik dėl to šią transporto priemonę taip mėgstu.Įkišu raktą į spynelę, paspaudžiu įjungimo my-gtuką ir variklis suūžia.

– Pasiruošęs?! – perrėkdama triukšmą klausiu Kristiano.

– Kaip visada, – prikišęs lūpas man prie aus-ies atsako jis.

228/1506



Švelniai paspaudžiu pavarų svirtį ir vandensmotociklas ima tolti nuo jachtos, tik pagalmano skonį – per lėtai. Kristianas apkabina

mane stipriau. Dar šiek tiek spusteliu pavarųsvirtį, mudu šauname pirmyn ir man labaismagu, kad variklis neužgęsta.

– Palauk, ramiau! – šūkteli už nugaros sėd-

intis Kristianas, bet balse aiškiai išgirstu dži-augsmo gaidelę.

Pralekiu pro jachtą ir pasuku į atvirą jūrą.Mes nuleidę inkarą prie Varo Sen Lorano, tolu-

moje matyti prie horizonto linijos prigludęs,kaip iš čia atrodo, tiesiog Viduržemio jūrojepastatytas Nicos Žydrojo Kranto oro uostas.Nuo vakar vakaro, kai čia apsistojome, girdėjau

leidžiantis vieną vienintelį lėktuvą. Nuspren-džiu pažvelgti į jį iš arčiau.

Slysdami bangų keteromis, mudu švilpiameoro uosto link. Aš sužavėta ir labai džiaugiuosi,

kad Kristianas leido man vairuoti. Šitaip

229/1506



skriedama pamirštu visus pastarąsias porą dienųmane kankinusius rūpesčius.

– Kitą kartą plauksime dviem vandens mo-

tociklais! – šaukia Kristianas.Nusišypsau, nes mintis, kad galėčiau su juo

lenktyniauti, tikrai viliojanti.Per šaltus melsvus vandenis mums lekiant

link vietos, panašios į kilimo tako pabaigą,staiga mane išgąsdina perkūniškai garsus be-sileidžiančio reaktyvinio lėktuvo variklių gaud-esys. Triukšmas toks, kad iš išgąsčio staiga pas-

uku vairą ir paspaudžiu pavarų svirtį, supain-iojusi ją su stabdžiais.

– Ana! – šūkteli Kristianas, bet jau per vėlu.Inercijos jėga išmeta mane iš sėdynės į orą,

lekiu mostaguodama rankomis ir kojomis, Kris-tianas skrieja man iš paskos ir abu pūkštelime įvandenį.

Klykdama panyru į šviesiai mėlynas bangas

ir nuryju gurkšnelį šlykštaus skonio

230/1506



Viduržemio jūros vandens. Taip toli nuo krantojis šaltas, bet kadangi vilkiu gelbėjimosiliemenę, nepraėjus nė sekundei išnyru.

Kosėdama ir spjaudydamasi. Nusibraukusi nuoakių jūros vandenį, imu dairytis Kristiano. Jisjau plaukia prie manęs. Vandens motociklasužgesusiu varikliu lyg niekur nieko plūduriuoja

už poros metrų. – Ar nesusižeidei? – priplaukęs klausia Kris-

tianas, o akyse – panika. – Ne, – kimiai tarsteliu, neslėpdama nuo jo

pakilios nuotaikos. Matai, Kristianai? Tai blogiausia, kas gali

nutikti plaukiojant vandens motociklu! Jis maneapkabina, delnais suspaudžia smilkinius ir

atidžiai pažvelgia į veidą. – Matai, nieko baisaus nenutiko! – plačiai

šypsodamasi sušunku, mums plūduriuojantvandenyje.

231/1506



Pagaliau, aiškiai atlėgusia širdimi, ir Kristi-anas man šypteli.

– Rodos, ne. Tik tiek, kad sušlapau, – suni-

urna, bet, sprendžiant iš balso, jis puikiainusiteikęs.

– Aš irgi šlapia. – Man patinka, kai tu šlapia, – išsiviepia jis.

– Kristianai! – priekaištingai šūkteliu,dėdamasi teisėtai pasipiktinusi.

Kristianas atrodo puikiai, jis man plačiainusišypso, tada pasilenkia ir stipriai mane

pabučiuoja. Kai atšlyja, man trūksta oro. – Eikš. Grįžkime. Dabar mums reikia nu-

siprausti po dušu. Vairuosiu aš.

Dykinėjame kompanijos „British Airways“ pir-mos klasės laukiamajame Hitrou oro uoste,Londono pakraštyje, ir laukiame jungiamojo

skrydžio į Siatlą. Kristianas susikaupęs skaito

232/1506



„Financial Times“. Išsiimu jo fotoaparatą norėdama padaryti kelias Kristiano nuotraukas.Su džinsais, baltais firminiais lininiais

marškiniais ir ant jų V raidės formos apykaklėspakabintais saulės akiniais dideliais veidrodini-ais stiklais jis atrodo toks viliojantis… Betblykstė patraukia jo dėmesį. Jis pakelia į mane

akis, sumirksi ir droviai nusišypso. – Kaip gyvuojate, ponia Grėj? – klausia. – Liūdna, kad reikia grįžti namo, – sumur-

mu. – Man patiko turėti tave vien sau.

Kristianas paima mano ranką, pakelia prielūpų ir švelniai pabučiuoja krumplius.

– Ir man. – Bet? – klausiu, nes man pasirodė, kad tarp

šių dviejų paprastų Kristiano žodelių slypėjo irnebylusis „bet“.

Kristianas suraukia kaktą. – Koks dar „bet“? – apsimestinai gūžteli

pečiais jis.

233/1506



Pakreipiu galvą ir pažvelgiu į jį nutaisiusikvočiamąją veido išraišką, kurią kelias dienastobulinau. Kristianas atsidūsta, padeda laikraštį.

– Noriu, kad tas padegėjas būtų sučiuptas irdingtų iš mūsų gyvenimo.

– Ak…Teiginys, rodos, visiškai teisingas, tik mane

glumina, kad jis taip tiesiai išklojo. – Jei Velčas leis, kad nutiktų dar kas nors

panašaus, aš jam parodysiu, iš kur kojos dygsta,– grėsmingai sako Kristianas ir mane nukrečia

šiurpas.Jis ramiai žvelgia į mane ir jau nesusigaud-

au, ar taip drąsina ir mane kalbėti nepagarbiai,ar siekia ko kito. Neišmanau, kaip kitaip

panaikinti tarp mudviejų staiga kilusią įtampą,tad pakeliu fotoaparatą ir padarau dar vieną nuotrauką.

234/1506



– Ei, miegale, mes jau namie, – sumurmaKristianas.

– Hm… – sumykiu, nenoromis busdama iš

gundančio sapno, kuriame mudu su Kristianusėdime ant iškylų pakloto Kju soduose.

Aš išsekusi. Kelionės, net pirmąja klase,labai vargina. Manau, nesudėjau bluosto aštuo-

niolika valandų iš eilės, o gal ir daugiau – išnuovargio pamečiau skaičių. Girdžiu, kaip at-sidaro automobilio durelės ir prie manęs pasi-lenkia Kristianas. Jis atsega saugos diržą, paima

mane ant rankų ir pažadina. – Pala, aš moku vaikščioti, – mieguista

protestuoju.Jis prunkšteli.

– Turiu pernešti tave per namų slenkstį.Rankomis tvirčiau apsiveju jam kaklą. – Užneši visus trisdešimt aukštų? – klausiu

ir provokuojamai nusišypsau.

235/1506



– Ponia Grėj, man labai malonu pranešti,kad priaugote truputį svorio.

– Ką?!

Kristianas vypteli. – Todėl, jei neprieštaraujate, pasinaudosime

liftu.Žiūrėdamas į mane, jis prisimerkia, bet

žinau, kad tik šaiposi.Teiloras atidaro duris į Eskalos vestibiulį ir

nusišypso. – Sveiki sugrįžę, pone Grėjau ir ponia Grėj.

– Ačiū, Teilorai, – padėkoja Kristianas.Vos vos šypteliu Teilorui ir pažiūriu, kol jis

nueina prie „Audi“, kurioje prie vairo jo laukiaSojeris.

– Kodėl sakai, kad priaugau svorio? – piktaidėbteliu į Kristianą.

Kristiano šypsena išplatėja ir, nešdamas pervestibiulį, jis tvirčiau priglaudžia mane prie

krūtinės.

236/1506



– Priaugai visai nedaug, – patikina jis irstaiga jo veidas apsiniaukia.

– Kas yra? – klausiu stengdamasi

neišsiduoti, kad nerimauju. – Susigrąžinai tą svorį, kurio netekai, kai

buvai mane palikusi, – tyliai paaiškina Kristi-anas ir iškviečia liftą.

Jo veidas vėl paniūra. Pamačius Kristianą taip netikėtai ir staiga prislėgtą, man suspaudžiaširdį.

– Liaukis… – Pirštais perbraukiu jam per

veidą, panardinu juos į plaukus ir prisitraukiu jįarčiau. – Jei nebūčiau išėjusi, ar dabar stovėtumčia, laikydamas mane ant rankų?

Pilkų kaip debesis prieš audrą Kristiano akių

žvilgsnis sušvelnėja ir jis droviai nusišypso – šią jo šypseną mėgstu labiausiai.

– Ne, – sako jis ir, tebelaikydamas mane antrankų, žengia į lifto kabiną. Tada švelniai mane

pabučiuoja. – Ne, ponia Grėj, nestovėčiau. Bet

237/1506



žinočiau galįs jus apsaugoti, nes būtumėteklusni ir man neprieštarautumėte.

Jis kalba taip, tarsi šiek tiek gailėtųsi… Po

perkūnais… – Man patinka tau nepaklusti, – nusprendžiu

surizikuoti. – Žinau. Ir aš dėl to… toks laimingas, –

sako Kristianas ir, nors ir suglumęs, nusišypsoman.

Ak, ačiū Dievui. – Nors ir esu stora? – sušnabždu.

Jis nusijuokia. – Nors ir esi stora.Kristianas vėl mane pabučiuoja, tik šį kartą

aistringiau, panardinu pirštus jam į plaukus ir

stipriai laikau, o mūsų liežuviai susipina ir imašokti lėtą, bet jausmingą šokį. Liftui pasiekusviršutinį aukštą, sustojus ir dzingtelėjus, abugaudome kvapą.

– Labai laimingas, – sumurma Kristianas.

238/1506



Dabar jo šypsena vylingesnė, žvilgsnispaslaptingas ir žadantis kūnišką pramogą. Tarsinorėdamas atitokti, jis papurto galvą ir nuneša

mane į vestibiulį. – Sveika sugrįžusi, ponia Grėj.Jis vėl mane pabučiuoja, šį kartą santūriai, ir

apdovanoja firmine akinama Kristiano Grėjaus

šypsena, o jo akys spindi iš džiaugsmo. – Sveikas sugrįžęs, pone Grėjau, – meiliai

nusišypsau ir mano širdis, tarsi atsiliepdama įpuikią jo nuotaiką, taip pat prisipildo

džiaugsmo.Tikiuosi, kad Kristianas mane paleis, bet ap-

sirinku. Per vestibiulį ir visą koridorių jis nun-eša mane į didžiąją svetainę, nuleidžia ant vir-

tuvės salelės ir aš lieku ten sėdėti tabaluodamakojomis. Iš virtuvės spintelės jis išima dvi šam-pano taures, o iš šaldytuvo – butelį atvėsintomūsų mėgstamiausio „Bollinger“ šampano.

Tada vikriai, neištaškydamas nė lašelio, jį

239/1506



atkemša, įpila rožinio gėrimo į abi taures ir vi-eną paduoda man. Paėmęs kitą, Kristianas at-sargiai praskiria man kojas, žingteli į priekį ir

sustoja tarp jų. – Už mus, ponia Grėj. – Už mus, pone Grėjau, – sušnabždu jaus-

dama, kad droviai šypsausi.

Susidaužiame ir po gurkšnelį išgeriame. – Žinau, kad tu pavargusi, – tyliai sako Kris-

tianas, nosimi braukydamas man per nosį. – Betaš tikrai labai norėčiau į lovą… ne miegoti… –

Jis pabučiuoja man į lūpų kamputį. – Tai pir-moji mūsų naktis namie ir tu tikrai priklausaiman.

Nutilęs jis bučiniais apiberia man kaklą. Si-

atle dabar ankstyvas vakaras, o aš nuvargusikaip šuo, bet giliai papilvėje pajuntu tvenkiantisgeismą.

240/1506



dieną jo nematyti. Atsigulusi ant nugaros įs-ispoksau į lubas. Gal kas pamanytų, kadpraleidžiant tiek daug laiko kartu galima

pasijusti suvaržytam, bet iš tiesų taip nebuvo.Mėgavausi kiekviena akimirka, net mudviejųbarniais. Kiekviena akimirka… išskyrus tą, kaimus pasiekė žinia apie gaisrą Grėjaus įmonių

holdingo pastate.Man kraujas sustingsta gyslose. Kas galėtų

trokšti pakenkti Kristianui? Man vėl neduodaramybės šis mįslingas klausimas. Gal koks nors

jo verslo partneris? Kuri nors iš buvusiųjų? Ne-patenkintas darbuotojas? Neįsivaizduoju, oKristianas apie visa tai tebekalba labainenoromis, atskleidžia tik tiek, kad išsisuktų

nuo mano kamantinėjimų, ir teisinasi, kadsiekia mane apsaugoti. Atsidūstu. Mano įstab-usis baltasis ir juodasis riteris visada manesaugo. Ir kaip man priversti jį atsiverti?

243/1506



AUTOMOBILIU „AUDI R8“ MUDU su Kristi-anu važiuojame Penktuoju tarpregioniniu greit-keliu link 520-ojo tilto. Vykstame pas jo tėvus

pietų – sekmadienio pietų, turinčių atstoti irmūsų sutiktuves. Susirinks visa šeima, ateis irKeitė su Etanu. Tiek laiko praleidus dviese, buskeista vėl atsidurti didelėje draugijoje. Šiandien

rytą pasikalbėti su Kristianu beveik neturėjauprogos. Krausčiau mūsų lagaminus, o jis visą laiką buvo užsidaręs savo darbo kambaryje.Sakė, kad man nebūtina lagaminų išpakuoti,

kad tai padarysianti ponia Džouns. Be ko kito,man reikės priprasti ir prie to, kad namie turimeaptarnaujančio personalo. Norėdama atsikratytiapnikusių minčių, išsiblaškiusi pirštais per-

braukiu per oda apmuštas duris. Jaučiuosi tarsinesava. Gal dėl laiko skirtumo? Gal dėl topadegimo?

– Ar leisi man ją vairuoti? – klausiu širdyje

stebėdamasi, kad garsiai reiškiu mintis.

245/1506



– Žinoma, – šypsodamasis linkteli Kristi-anas. – Visa, kas mano, dabar ir tavo. Bet jeiįbrėši mašiną, vesiuosi tave į Raudonąjį kančių

kambarį, – Kristianas žvilgteli į mane piktdži-ugiškai šypsodamasis.

Velnias! Išpūtusi akis įsispoksau į jį. Ar taipokštas?

– Juokauji? Baustum mane už tai, kadįbrėžiau tavo automobilį? Jis tau brangesnis užmane? – klausiu norėdama paerzinti.

– Jūs abu man beveik vienodai brangūs, –

paaiškina jis ir, uždėjęs ranką man ant kelio,spusteli. – Tik mašina naktį manęs nešildo.

– Neabejoju, kad tai galima pataisyti.Galėtum miegoti mašinoje, – nusišaipau.

Kristianas nusijuokia. – Nepraėjo nė para, kai grįžome namo, o jau

spiri mane lauk?Kristianas atrodo labai patenkintas. Kai

pažvelgiu į jį, išsišiepia iki ausų, ir nors noriu

246/1506



ant jo pykti, kai jis taip nusiteikęs, tiesiognegaliu. Gerai pagalvojusi suprantu, kad jonuotaika geresnė nuo tos akimirkos, kai išėjo iš

savo darbo kambario. Dar man dingteli, kadirztu dėl to, jog turime grįžti į tikrovę, o ašnežinau, ar jis vėl taps uždaru Kristianu, – tokiu, koks buvo prieš medaus mėnesį, – ar

man atiteks nauja, patobulinta Kristiano Grė-jaus versija.

– Kodėl tu toks patenkintas? – klausiu.Kristianas vėl apdovanoja mane akinama

šypsena. – Nes šis pokalbis toks… normalus. – Normalus! – prunkšteliu. – Prieš tris

savaites susituokus! O kaipgi.

Jo šypsena išblėsta. – Juokauju, Kristianai, – paskubomis sumur-

mu, mat nenoriu gadinti jam nuotaikos.Man dingteli, kad Kristianas kartais visiškai

nepasitiki savimi. Nujaučiu, kad visada toks ir

247/1506



buvo, tik slėpė tą nepasitikėjimą po grėsmingaišore. Kristianą labai lengva suerzinti, galbūtdėl to, kad jis nepratęs būti traukiamas per

dantį. Man tai tikras atradimas, stebėdamasigalvoju, kad mudviem dar reikia vienam kitą daug geriau pažinti.

– Nesijaudink, vairuosiu tik savo „Saab“, –

burbteliu ir nusisukusi įsižiūriu pro langą, mė-gindama atsikratyti slogučio.

– Palauk. Kas yra? – Nieko.

– Kartais tu mane nervini, Ana. Pasakyk,kas yra?

Atsisukusi šypteliu Kristianui. – Tu ne geresnis, Grėjau.

Jis suraukia kaktą. – Aš stengiuosi, – tyliai sako. – Žinau. Ir aš stengiuosi.Nusišypsau ir man nuotaika truputį pagerėja.

248/1506



UŽSIMAUKŠLINĘS VIRTUVĖS ŠEFO

KEPURĘ IR užsirišęs prijuostę, ant kuriospuikuojasi užrašas „Profesionalus mėsos kepė-

jas“, prie kepsninės stovintis Karikas atrodojuokingai. Kiekvieną kartą į jį pažvelgusi ne-jučia šypteliu. Tiesą sakant, nuotaika man labaipasitaisiusi. Visi sėdime prie stalo terasoje

Grėjų šeimos namuose ir mėgaujamėsbesibaigiančios vasaros saule. Greisė su Mijadėlioja ant stalo įvairių rūšių salotas, Eliotas suKristianu broliškai traukia vienas kitą per dantį

ir aptarinėja naujojo namo statybos planus, oEtanas su Keite prisispyrę klausinėja manęs,kaip praėjo medaus mėnuo. Kristianas laikomane už rankos, pirštais žaisdamas su

sužadėtuvių ir vestuviniu žiedais. – Taigi, jei baigtum derinti namo projektą su

Džija ir jį patvirtintum, galėčiau imtis darbo suvisa savo brigada, nes nuo rugsėjo iki lapkričio

vidurio turime laisvą tarpą, – sako Eliotas, tada

249/1506



rąžydamasis ištiesia ranką ir nuleidžia Keiteiant peties, o ši nusišypso.

– Rytoj vakare Džija turėtų ateiti pas mane

aptarti namo projekto, – paaiškina Kristianas. – Tikiuosi, viską galutinai suderinsime.

Atsisukęs jis klausiamai pažvelgia į mane.Ak… tai bent naujienos…

– Žinoma.Nusišypsau jam, nes į mane žiūri visi jo

namiškiai, bet iš tiesų vėl suirztu. Kodėl jissprendžia tokius reikalus visiškai nesitardamas

su manimi? O gal man nuotaika subjūraprisiminus Džiją – putliomis lūpomis,didelėmis krūtimis, vilkinčią brangiais firmini-ais drabužiais, išsikvepinusią išskirtiniais kve-

palais ir provokuojamai besišypsančią manovyrui? Pasąmonė piktai į mane dėbteli. „Jis ne-davė tau nė menkiausios dingsties pavyduli-auti.“ Po perkūnais, kokia nepastovi šiandien

mano nuotaika… Kas man darosi?

250/1506



– Ana, – iš susimąstymo pažadina maneKeitė. – Ar tu vis dar Pietų Prancūzijoje?

– Taip, – šyptelėdama atsakau.

– Puikiai atrodai, – priduria ji, nors, tardamašiuos žodžius, susiraukia.

– Abu puikiai atrodote, – nuoširdžiainusišypso Greisė, o Eliotas vėl pripila mums

taures. – Už laimingą porą, – keldamas taurę

linksmai pasiūlo tostą Karikas ir visi sėdintysprie stalo pritariamai jį pakartoja.

– Ir sveikinimai Etanui, priimtam studijuotipsichologijos Siatlo universitete, – neslėpdamapasididžiavimo įsiterpia Mija. Paskui žavingaijam nusišypso ir Etanas taip pat atsako jai

šypsniu.Kažin, ar jai jau pavyko pralaužti ledus su

Etanu? Žvelgiant iš šalies, sunku pasakyti.Prie stalo klausausi pokalbių ir geraširdiškų

pokštų. Kristianas pasakoja apie netrumpą, net

251/1506



tris savaites trukusią, mūsų kelionę, tiesa, kaiką truputį pagražindamas. Jis atrodo atsipalai-davęs ir ramus, pamiršęs rūpesčius dėl padegto

biuro. O aš, rodos, niekaip negaliu atsikratytiprastos nuotaikos. Stumdau maistą savolėkštėje paimdama vos vieną kitą kąsnelį.Vakar Kristianas pasakė, kad esu stora. „Jis

pajuokavo!“ Pasąmonė vėl perveria manerūsčiu žvilgsniu. Eliotas netyčia nustumia nuostalo savo taurę, ši sudūžta į terasos plytelesvisus išgąsdindama ir prie stalo kyla šioks toks

sąmyšis, mat reikia sušluoti duženas ir išvalytiterasą.

– Jei neatsikratysi niūrios nuotaikos, nus-ivesiu tave į elingą ir pagaliau iškaršiu

užpakalį, – sušnibžda man Kristianas.Apstulbusi tyliai aikteliu, pasisuku ir įs-

ispoksau į jį. Ką? Ar jis mane erzina? – Nedrįstum! – sušnypščiu ir giliai krūtinėje

pajuntu jau pažįstamą malonų jaudulį.

252/1506



Žiūrėdamas į mane, Kristianas kilsteli ant-akį. Žinoma, kad drįstų. Paskubomis užmetuakį į kitapus stalo prieš mane sėdinčią Keitę. Ji

susidomėjusi mudu stebi. Vėl atsisuku į Kristi-aną ir pažvelgiu į jį primerkusi akis.

– Pirmiausia turėtum mane pagauti, o šįkartą aviu batelius žema pakulne, – suburbu.

– Mielai pamėginčiau, – pašnibždomis at-sako jis, apdovanodamas mane savo firminešypsena, manau, juokauja.

Nuraustu. Net keista, bet jaučiuosi geriau.

Vos pavalgome deserto – braškių su plaktagrietinėle, – prakiūra dangus. Visi šokame, či-umpame nuo stalo lėkštes, taures ir nešame jas įvirtuvę.

– Gerai, kad ėmė lyti tik dabar, kai baigėmevalgyti, – einant į svetainę namo gilumojepatenkinta sako Greisė.

Kristianas prisėda prie tviskančio juodo pi-

anino, primina tylųjį pedalą ir ima skambinti

253/1506



girdėtą, bet man ne iš karto atpažįstamą melodiją.

Greisė teiraujasi, kokį įspūdį man padarė

San Pol de Vansas. Juodu su Kariku tamemiestelyje lankėsi prieš daugelį metų, taip patper savo medaus mėnesį, ir man dingteli, kadtai geras ženklas, juolab matant, kad jie dar ir

šiandien laimingi. Keitė su Eliotu jaukiai įsi-taisę ant didelės, minkštos sofos, o Etanas, Mijair Karikas įsitraukę į rimtą pokalbį. Rodos, apiepsichologiją.

Staiga visi kaip vienas Grėjai liaujasi kal-bėję ir įbeda akis į Kristianą.

Kas atsitiko?Skambindamas pianinu Kristianas tyliai

dainuoja. Mus apgaubia bežadė tyla, ištempęausis, visi klausomės malonaus, išlavinto balsoir dainos „Kad ir kur tu eitum“8 žodžių. Ir ank-sčiau esu girdėjusi Kristianą dainuojant; o jie –

ne? Staiga pajutęs, kad svetainėje įsiviešpatavo

254/1506



mirtina tyla, Kristianas nutyla. Keitė klausiamaipažvelgia į mane, o aš tik gūžteliu. Kristianaspasisuka su aukšta sukamąja kėde ir, supratęs,

kad tapo dėmesio centru, nepatenkintassusiraukia.

– Nesustok, – maloniai paragina jį Greisė. – Niekada negirdėjau tavęs dainuojant, Kristi-

anai. Niekada.Ji nustebusi žiūri į sūnų. Mąsliai nužvelgęs

mamą, Kristianas vėl atsisėda ant pianino kėdėsir po akimirkos gūžteli pečiais. Jis nervingai

dirsteli į mane, paskui – į vitrininius terasoslangus. Visi svetainėje vėl ima nedrąsiaišnekučiuotis, tik aš viena nenuleidžiu akių nuosavo mylimo vyro.

Mano dėmesį išblaško Greisė – sučiumpamane už rankų, o paskui staiga apkabina ir sus-paudžia glėbyje.

– Ak, mieloji mergaite! Ačiū, ačiū tau… –

sušnabžda ji taip tyliai, kad girdėčiau tik aš.

255/1506



Pajuntu gerklėje įstrigusį gumulą. – Hm…Aš ją taip pat apkabinu, nors gerai ir

nežinau, už ką ši moteris man dėkoja. Greisėšypsosi, jos akys spindi ir ji pakšteli man į skru-ostą. Ką ypatingo padariau?

– Išvirsiu arbatos, – kimiai, tramdydama

ašaras, sako ji.Neskubėdama prieinu prie Kristiano, dabar

jau stovinčio ir žiūrinčio pro vitrininius langus. – Labas, – sumurmu.

– Sveika.Jis apglėbia mane per juosmenį, prisitraukia

arčiau, o aš įkišu ranką į užpakalinę jo džinsųkišenę. Abu žiūrime į lietų.

– Geriau jautiesi?Linkteliu. – Puiku. – O tu moki nutildyti žmones.

256/1506



– Visą laiką tą ir darau, – atsako Kristianasir nusišypso.

– Taip, darbe, bet tik ne čia.

– Tiesa, ne čia. – Niekas nėra girdėjęs tavęs dainuojant?

Niekada? – Pasirodo, ne, – trumpai ir santūriai sako

jis. – Gal jau važiuokim namo?Pakeliu akis į Kristianą, mėgindama nuspėti

jo nuotaiką. Jis žvelgia švelniai, maloniai, tru-putį sutrikęs. Nusprendžiu pakeisti temą.

– Ketini iškaršti man užpakalį? – pašnibž-domis klausiu ir staiga pajuntu virpulįpaširdžiuos.

Galbūt kaip tik to man ir reikia… Gal kaip

tik to man ir trūko?..Kristianas nužvelgia mane, jo žvilgsnis ima

drumstis. – Nenoriu tavęs užgauti, bet būčiau labai

laimingas, jei galėčiau pažaisti.

257/1506



Nervingai pasidairau po erdvią svetainę, betmudviejų pokalbio niekas negirdi.

– Tik jei nusižengsite, ponia Grėj, – pasilen-

kęs sušnabžda man į ausį Kristianas.Ir kaip jis geba tuos penkis žodžius ištarti

taip, lyg jie žadėtų artėjančius kūniškusmalonumus?

– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, – šyptelėdama atsakau.

ATSISVEIKINĘ NUEINAME PRIE

automobilio. – Gaudyk! – Kristianas švysteli man „Audi

R8“ raktelius. – Bet žiūrėk, neužkabink irneįlenk jos, – visiškai rimtai priduria, – nes

baisiai supyksiu.Man išdžiūsta burna. Jis leidžia man vairuoti

savo automobilį? Mano vidinė dievaitėpaskubomis užsimauna odines vairuotojo

258/1506



pirštines ir apsiauna batelius žema pakulne.„Taip!“ – šūkteli ji.

– Tvirtai apsisprendei? – priblokšta vos

girdimai klausiu. – Taip. Ir sėsk prie vairo, kol

neapsigalvojau.Nepamenu, kada taip džiugiai šypsojausi.

Kristianas užverčia akis ir atidaro man vairuo-tojo dureles. Paleidžiu variklį jam dar nespėjuspasiekti priekinių keleivio durelių, tad jis pas-iskubina įšokti vidun.

– Nekantraujate, ponia Grėj? – klausiapašaipiai šypsodamasis.

– Labai.Pamažu pavažiuoju atbulai ir įsuku į įvažą.

Pati stebiuosi, kaip man pavyko neužgesintivariklio. Dieve mano, kokia jautri „Audi“sankaba! Atsargiai riedėdama per įvažą žvil-gteliu į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir

pamatau Sojerį ir Rajaną, lipančius į „Audi“

259/1506



visureigį. Nė nemaniau, kad apsauga atsekėmudu net čia. Prieš įsukdama į gatvę, stabteliu.

– Ar tu tikras?

– Taip, – įsitempęs tarsteli Kristianas ir ašsuprantu, kad taip toli gražu nėra.

Ak, vargšas, vargšas mano Penkiasdešimt…Noriu juoktis iš mūsų abiejų: ir iš Kristiano, ir

iš savęs, mat jaučiuosi susinervinusi ir susi-jaudinusi. Mažytė mano asmenybės dalis noripabėgti nuo Sojerio su Rajanu – šiaip sau, dėlpramogos. Apsidairau, ar nėra mašinų, ir

pamažu išvažiuoju su „Audi R8“ į kelią. Kristi-anas neapsakomai įsitempęs, o aš… negaliu at-sispirti pagundai. Kelias tuščias. Spusteliugreičio pedalą ir mes šauname į priekį.

– Ramiau! Ana! – rikteli Kristianas. – Pristabdyk, nes abu pražudysi.

Akimirksniu kilsteliu koją nuo greičio ped-alo. Oho, kaip šis automobilis gali lėkti!

260/1506



– Atsiprašau, – sumurmu mėgindama apsi-mesti atgailaujanti, bet nevykusiai.

Kristianas santūriai šypteli, matyt, slėpdam-

as palengvėjimą. – Ką gi, tai jau galima laikyti nusižengimu,

– ramiai pareiškia jis ir aš dar labiau pristabdau.Žvilgteliu į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.

„Audi“ visureigio nė ženklo, paskui mus važi-uoja tik vienas tamsus automobilis tamsintaisstiklais. Įsivaizduoju Sojerį ir Rajaną sutrikusi-us, karštligiškai mus besivejančius, ir nežinia

kodėl pajuntu jaudulį. Vis dėlto, kadangi nen-oriu, kad mano mylimas sutuoktinis gautų šird-ies smūgį, nusprendžiu elgtis kaip dera ir,sumažinusi greitį ir vis labiau pasitikėdama

savimi, pasuku link 520-ojo tilto.Staiga Kristianas nusikeikia ir šiaip taip

išsitraukia iš džinsų kišenės telefoną.

261/1506



– Kas yra? – kažkam, kas skambina, piktaiatsiliepia jis. – Ne, – tarsteli ir žvilgteli mumsuž nugarų. – Taip. Ji.

Užmetu akį į užpakalinio vaizdo veidrodėlį,bet nieko įtartino nepamatau, tik kelis paskuimus važiuojančius automobilius. Tarp mūsų irvisureigio įsiterpusios keturios mašinos ir mes

visi važiuojame vienodu greičiu. – Supratau…Kristianas giliai ir sunkiai atsidūsta, pirštais

pasitrina kaktą; nuo jo skliste sklinda įtampa.

Kažkas negerai. – Taip… Nežinau…Jis žvilgteli į mane, atitraukia nuo ausies

telefoną.

– Viskas gerai. Važiuok, – ramiai sako manšypsodamasis, bet akių ta šypsena nepasiekia.

Prakeikimas! Pajuntu gyslomis plūstelintadrenaliną. Kristianas vėl priglaudžia prie aus-

ies mobilųjį.

262/1506



paskos. Prakeikimas! Tai jis mus persekioja?Prisimerkiu mėgindama per tamsintą priekinįstiklą pamatyti, kas vairuoja, bet nieko

neįžiūriu. – Žiūrėk į kelią, mažyte, – paragina mane

Kristianas, bet švelniai, o ne pašaipiai ir piktai,kaip įprastai kalbėdamas apie mano vairavimą.

„Susiimk!“ – mintyse subaru save, mėgin-dama tramdyti baimę, kuri, jaučiu, netrukusmane visiškai sukaustys. O jei tas, kuris musseka, turi ginklą? Jei jis ginkluotas ir medžioja

Kristianą?! Mėšlas! Taip susijaudinu, kad maneima lengvai pykinti.

– Iš kur žinome, kad mus seka? – gailiai,gaudydama kvapą sušnabždu.

– Paskui mus važiuojančio dodžo valstybini-ai numeriai netikri.

Iš kur jis žino?Iš estakados ruošdamasi sukti į 520-ąjį tiltą,

įjungiu posūkio signalą. Dabar vėlyva popietė,

264/1506



ir nors lyti nustojo, asfaltas dar šlapias. Laimė,transporto srautas palyginti nedidelis.

Staiga man galvoje nuskamba Rėjaus, dav-

usio man daug savigynos pamokų, balsas:„Ane, ne dėl ko kito, o dėl panikos žūsi arbarimtai susižeisi.“ Giliai įkvepiu mėgindamaišlyginti kvėpavimą. Kad ir kas mus seka,

persekiotojui reikia Kristiano. Dar kartą giliaiįkvepiu, imu alsuoti tolygiau, mąstyti blaiviau,o mano skrandis ima rimti. Turiu pasirūpinti,kad Kristianui nieko nenutiktų. Norėjau

vairuoti šį automobilį ir važiuoti greitai. Ką gi,dabar pasitaikė tokia proga. Tvirtai suspaudžiuvairą ir paskutinį kartą žvilgteliu į užpakaliniovaizdo veidrodėlį. Dodžas artėja prie mūsų.

Gerokai pristabdau nekreipdama dėmesio įstaigų, panikos kupiną Kristiano žvilgsnį irįsukti į 520-ąjį tiltą pasirenku tokią akimirką,kad dodžas būtų priverstas sumažinti greitį, o

paskui visiškai sustoti ir laukti, kol transporto

265/1506



sraute atsiras spraga. Perjungiu aukštesnę pav-arą ir iki galo nuspaudžiu greičio pedalą. „AudiR8“ šoka į priekį, trumpai prispausdama mudu

prie sėdynių atlošų. Spidometro rodyklė net-runka pakilti iki šimto dvidešimties kilometrųper valandą.

– Taip ir važiuok, mažyte, – ramiai sako

Kristianas, nors tikrai nesijaučia ramus.Vinguriuoju persirikiuodama tai į vieną, tai į

kitą eismo juostą tarsi juoda šaškė languotojelentoje, sėkmingai lenkdama lengvuosius auto-

mobilius ir vilkikus. Tiltu skriejame taip artiežero, jog kartais atrodo, tarsi važiuotumevandeniu. Kaip įmanydama stengiuosi nekreiptidėmesio į nepritariamus kitų eismo dalyvių

žvilgsnius. Kristianas pasidėjęs rankas ant keliųir stipriai suspaudęs, sėdi kiek galėdamas tyl-iau, ir aš, nors galvoje kirba karštligiškosmintys, trumpai pagalvoju, ar jis taip elgiasi

nenorėdamas manęs blaškyti.

266/1506



Išgirdusi jo toną trumpai prisimenu pirmąjįmudviejų susitikimą žaidimų kambaryje, kaiKristianas mane kantriai drąsino dalyvauti pir-

mojoje meilės scenoje. Ši mintis mane blaško,tad tuoj pat išmetu ją iš galvos.

– Kur man važiuoti? – šiek tiek aprimusiklausiu.

Dabar jau jaučiu šią mašiną. Vairuoti ją – tikras džiaugsmas: variklis veikia tyliai, ovaldyti ją taip lengva, jog sunku ir patikėti, kadtaip greitai lekiame. Net važiuojant didžiuliu

greičiu šią mašiną lengva vairuoti. – Ponia Grėj, sukite į Penktąjį tarpregioninį

greitkelį ir važiuokite į pietus. Norimepažiūrėti, ar dodžas visą laiką seks iš paskos, –

per laisvų rankų įrangos garsiakalbį prabylaSojeris.

Šviesoforo signalas žalias – ačiū Dievui! – iraš švilpiu pirmyn. Nervingai žvilgteliu į

268/1506



Kristianą ir jis padrąsina mane šypsena. Tikstaiga jo veidas apsiniaukia.

– Po velnių! – tyliai nusikeikia jis.

Priekyje, prie tilto nuovažos, išsirikiavusiautomobilių eilė, todėl tenka pristabdyti. Ner-imaudama žvilgteliu į užpakalinio vaizdoveidrodėlį ir, rodos, pamatau dodžą.

– Jis maždaug už dešimties mašinų, ar ne? – Taip, matau, – atsako Kristianas įdėmiai

žiūrėdamas pro gana siaurą užpakalinį langą. – Po galais, kažin, kas jis toks?

– Ir man būtų įdomu sužinoti. Gal jau išsi-aiškinote, ar prie vairo sėdi vyras? – garsiai pa-siteirauju pasilenkusi prie „BlackBerry“ tele-fono laikiklyje.

– Ne, ponia Grėj. Galbūt vairuoja vyras, ogal ir moteris. Stiklai per daug užtamsinti.

– Moteris? – įsiterpia Kristianas.Gūžteliu.

269/1506



– Gal tavo ponia Robinson? – neatitrauk-dama akių nuo kelio, prabylu apie vieną išgalimybių.

Kristianas sustingsta, paskui išima telefoną iš laikiklio.

– Ji – ne mano ponia Robinson, – burbtelijis. – Nesišnekėjau su ja nuo savo gimtadienio.

Be to, Elena taip nesielgtų. Tai ne jos stilius. – Gal Leila? – Ji Konektikute, pas savo tėvus. Juk aš tau

sakiau.

– Ar tu tikras?Kristianas kelias akimirkas patyli. – Ne. Bet jei būtų pasprukusi, neabejoju,

kad jos šeimos nariai būtų pranešę Flinui.

Pasikalbėsime apie tai grįžę namo. O dabarsusikaupk ir vairuok.

– Bet tai gali būti ir koks nors atsitiktinisautomobilis.

270/1506



– Nieku gyvu neketinu rizikuoti. Juolab kadir tu čia, – griežtai pareiškia Kristianas ir vėlįdeda telefoną į laikiklį, kad turėtume ryšį su

apsaugininkais. Ak, mėšlas… Dabar nenoriu nervinti Kristi-

ano… gal vėliau. Prikandu liežuvį. Laimė,mašinų eilė šiek tiek aptirpsta. Padidinusi greitį,

mėtydamasi iš vienos eismo juostos į kitą irlenkdama automobilius, per Ežero kalnosankirtą imu artėti prie Penktojo tarpregioniniogreitkelio.

– O jei mus sustabdys policija? – klausiu. – Tai būtų puiku. – Netekčiau vairuotojo pažymėjimo. – Dėl to nesuk galvos, – numoja ranka Kris-

tianas. Jo žodžiuose netikėtai išgirstu humorogaidelę.

Dar stipriau spusteliu greičio pedalą irpasiekiu šimtą dvidešimt kilometrų per valandą.

Dieve, kaip šis automobilis skrieja! Kaip jis

271/1506



man patinka – jį taip lengva vairuoti. Padidinugreitį iki šimto trisdešimt šešių kilometrų pervalandą. Kažin ar esu kada važiavusi greičiau.

Džiaugdavausi, jei mano „vabalas“ išspausdavoaštuoniasdešimt.

– Jis įveikė sangrūdą ir spaudžia, – per gar-siakalbį atsklinda ramus, dalykiškas Sojerio

balsas. – Jo greitis – šimtas keturiasdešimtketuri kilometrai per valandą.

Velnias! Greičiau! Dar stipriau paspaudžiupedalą, variklis tyliai suūžia ir, mums priartėjus

prie Penktojo tarpregioninio greitkelio, auto-mobilis pasiekia šimto penkiasdešimt dviejųkilometrų per valandą greitį.

– Taip ir važiuok, Ana, – sumurma

Kristianas.Kiek pristabdau ir mes neriame į Penktąjį

tarpregioninį greitkelį. Transporto srautas jametikrai nedidelis, tad per sekundės dalį pavyksta

persirikiuoti į greičiausiai važiuojantiems

272/1506



automobiliams skirtą juostą. Iki dugno nus-paudžiu greičio pedalą, nuostabioji „Audi R8“skriete skrieja ir mes nurūkstame kairiąja eismo

juosta, o paprastesni mirtingieji traukiasi į šalįir mus praleidžia. Jei nebūčiau tokia išsigan-dusi, būtų tikrai smagu.

– Jis padidino iki šimto šešiasdešimties,

sere. – Nepaleisk jo, Lukai, – tarsteli Kristianas

Sojeriui. Lukai?

Į greitąją juostą įsigrūda vilkikas – poperkūnais! – ir man tenka staiga stabdyti.

– Prakeiktas kvailys! – vilkiko vairuotoją keikteli Kristianas ir mudu, veikiami inercijos

jėgų, staiga kniostelėjame į priekį.Gerai, kad esame prisisegę saugos diržais. – Aplenk jį, mažyte, – pro sukąstus dantis

liepia Kristianas.

273/1506



Pasižvalgau per veidrodėlius ir staiga pertris juostas metuosi į dešinę. Prašvilpiame prolėčiau važiuojančius automobilius ir grįžtame į

greitąją juostą. – Puikus manevras, ponia Grėj, – pagarbiai

sumurma Kristianas. – Kur policija, kai jos la-biausiai reikia?

– Nenoriu baudos kvito, Kristianai, – burb-teliu, sutelkusi dėmesį į greitkelį. – Arvairuodamas šią mašiną kada nors gavai baudą už viršytą greitį?

– Ne, – papurto galvą Kristianas, bet į jįžvilgtelėjusi pamatau, kad mąsliai šypsosi.

– Policija buvo tave sustabdžiusi, tiesa? – Taip.

– Ak… – Žavesys… Svarbiausia – asmeninis

žavesys. O dabar susikaupk. Kur dodžas,Sojeri?

274/1506



Klausau, sere! – Išsuksime į Stiuarto gatvę, – praneša Kris-

tianas Sojeriui.

– Važiuokite tiesiai į Eskalą, sere.Sumažinu greitį, pasižiūriu per veidrodėlius,

įjungiu posūkio signalą ir, stebėtinai lengvaikirtusi keturias eismo juostas, palieku greitkelį.

Atsidūrę Stiuarto gatvėje, važiuojame į pietus.Gatvėje tylu, mašinų nedaug. Kur visi dingo?

– Mums labai pasisekė, kad transportosrautas menkas. Bet tai reiškia, kad taip pat pas-

isekė ir dodžo vairuotojui. Nemažink greičio,Ana. Važiuokime namo.

– Neprisimenu kelio, – gailiai sumurmu visdar apimta panikos dėl to, kad dodžas lipa

mums ant kulnų. – Stiuarto gatve toliau važiuok į pietus. Aš

tau pasakysiu, kada išsukti.Kristiano balse vėl išgirstu nerimą. Prašoku

tris šonines gatves, bet prie sankryžos su Jeilio

276/1506



alėja šviesoforo signalas pasikeičia ir įsižiebiageltona.

– Varyk, Ana! – šūkteli Kristianas.

Taip stipriai paspaudžiu greičio pedalą, kadautomobilis trūkteli priplodamas mudu prie sė-dynių atlošų, ir pervažiuojame sankryžą jauįsižiebus raudonam signalui.

– Jis įsuko į Stiuarto gatvę, – sako Sojeris. – Nepaleisk jo iš akių, Lukai. – Lukai? – Toks jo vardas.

Dirstelėjusi akies krašteliu pamatau, kadKristianas spokso į mane taip rūsčiai, tarsibūčiau kuoktelėjusi.

– Žiūrėk į kelią! – piktai liepia jis.

Į jo toną nusprendžiu nekreipti dėmesio. – Lukas Sojeris… – Taip! – irzliai tarsteli Kristianas. – A.

277/1506



Ir kodėl aš nežinojau, kuo jis vardu? Tasžmogus pusantro mėnesio lydėdavo mane į dar-bą, o aš net jo vardo nežinojau…

– Taip, tai aš, ponia, – išgąsdina mane So-jeris, prabildamas iš garsiakalbio, nors kalbaramiai, galima sakyti, monotoniškai, kaip vis-ada. – NS Stiuarto gatve važiuoja į pietus, sere.

Ir smarkiai didina greitį. – Spausk, Ana. Pakaks tų prakeiktų plepalų,

– suniurna Kristianas. – Sustojome prie pirmo šviesoforo Stiuarto

gatvėje, – praneša mums Sojeris. – Ana, greičiau, suk čia! – sušunka Kristi-

anas, rodydamas aikštelę pietinėje Boreno alė-jos pusėje.

Staiga pasuku vairą, padangos protes-tuodamos sucypia ir įsuku į automobilių pilną aikštelę.

– Važiuok į kitą pusę. Greičiau, – liepia

Kristianas.

278/1506



Kuo greičiau nuvažiuoju į tą aikštelės pusę,kurios iš gatvės nematyti.

– Čia, – Kristianas duria pirštu į laisvą vietą.

Po velnių! Jis nori, kad pastatyčiau mašiną.Mėšlas!

– Po galais, dabar tik pastatyk, – sako jis.Ir pastatau… tobulai. Tikriausiai pirmą ir vi-

enintelį kartą gyvenime tobulai pastatauautomobilį.

– Pasislėpėme aikštelėje tarp Stiuarto gatvėsir Boreno alėjos, – pasilenkęs prie telefono sako

Kristianas. – Gerai, sere, – sprendžiant iš balso, Sojeris

suirzęs. – Ten ir likite. Mes seksime NS.Kristianas atsisuka į mane ir įdėmiai pažvel-

gia į veidą. – Ar tu sveika? – Žinoma, – sušnabždu.Jis valiūkiškai šypteli.

279/1506



– Žinai, kad ir kas vairuoja tą dodžą, jis neg-ali mūsų girdėti.

Ir aš nusijuokiu.

– Dabar kertame Stiuarto ir Borenosankryžą, sere. Matau aikštelę. Jis pravažiavopro šalį, sere.

Mums abiem taip palengvėja, kad sudrim-

bame sėdynėse kaip maišai. – Puikiai padirbėjote, ponia Grėj. Gerai

vairuojate.Pirštų galais Kristianas švelniai paglosto

man veidą ir jo liečiama aš giliai įkvepiu. Nėnepastebėjau, kad buvau sulaikiusi kvapą.

– Ar tai reiškia, kad liausiesi manpriekaištavęs dėl vairavimo? – klausiu.

Jis garsiai nusijuokia ir nuo to juoko įtampagerokai nuslūgsta.

– Tokio drąsaus pažado neduočiau…

280/1506



– Ačiū, kad leidai vairuoti savo automobilį.Juolab tokiomis ypatingomis aplinkybėmis, – stengiuosi kalbėti linksmai ir nerūpestingai.

– Gal dabar vairuoti man? – Tiesą sakant, kažin ar galėčiau išlipti ir

užleisti vairuotojo sėdynę tau. Jaučiu, kad maniš karto pakirstų kojas.

Staiga pradedu virpėti, mane ima krėstidrebulys.

– Tai tik adrenalinas, mažyte, – nuraminaKristianas. – Pasirodei nuostabiai, kaip visada.

Apstulbinai mane, Ana. Tu niekada nenuvili.Kristianas plaštakos viršumi švelniai pal-

iečia man skruostą, o jo veide atsispindi meilė,baimė, apgailestavimas – tiek daug jausmų

vienu metu, – ir girdėdama šiuos jo žodžiusneišlaikau. Mane užplūsta jausmai, iš gerklėsišsprūsta ilgai gniaužtas kūkčiojimas ir ašpratrūkstu raudoti.

– Ne, mažyte, ne. Prašau, neverk.

281/1506



Kristianas pasilenkia, ir nors automobiliosalone vietos nedaug, perkelia mane perrankinių stabdžių svirtį, pasisodina ant kelių ir

meiliai apkabina. Nubraukęs plaukus nuoveido, ima bučiuoti lūpas, skruostus, o aš ap-kabinu jį ir verkiu, įsikniaubusi jam tarp kakloir peties. Kristianas įkiša nosį man į plaukus,

apglėbia, tvirtai suspaudžia ir mudu taipsėdime: nepratardami nė žodžio, tik spausdamivienas kitą.

Mudu išgąsdina Sojerio balsas.

– NS pasiekė Eskalą ir beveik sustojo. Jisžvalgo teritoriją.

– Sek paskui jį, – liepia Kristianas.Atpakalia ranka nusibraukiu nosį ir, mėgin-

dama susitvardyti, giliai įkvepiu. – Šluostykis mano marškiniais, – Kristianas

pakšteli man į smilkinį. – Atleisk, – sumurmu drovėdamasi dėl to,

kad apsipyliau ašaromis.

282/1506



Adrenalinas virsta geismu ir netrukus apimavisą kūną. Delnais tvirtai suspaudžiu Kristianuiskruostus ir, skonėdamasi jo liežuviu, pirštais

perbraukiu per veidą. Sulaukęs tokio aistringoatsako, jis tyliai ir dusliai sudejuoja, o man nuogeismo staiga stipriai įsitempia papilvėsraumenys. Jo ranka slenka mano kūnu žemyn:

brūkšteli per krūtį, per juosmenį ir, nusileidusidar žemiau, randa užpakalį. Aš truputįkrusteliu.

– Ai! – šūkteli Kristianas ir uždusęs atšlyja

nuo manęs. – Kas yra? – sumurmu prikišusi lūpas prie jo

lūpų. – Ana, mes Siatle, automobilių aikštelėje.

– Na ir kas? – Supranti, šią akimirką noriu tave išdulk-

inti, o tu sėdi man ant kelių ir vis nesiliauji ran-giusis ir… tai nepatogu.

284/1506



Po šių Kristiano žodžių pajuntu jau ne-bevaldanti aistros, papilvės raumenys vėlįsitempia.

– Tai išdulkink, – sakau ir pabučiuoju jam įlūpų kamputį.

Geidžiu jo. Tuoj pat. Tos lenktynės buvojaudinančios. Net per daug. Siaubingos… O

baimė sustiprino ir išlaisvino mano lytinį po-traukį. Kristianas atsilošia ir atidžiai manenužvelgia, o jo akys – tamsios ir paslaptingos.

– Čia? – klausia jis kimiu balsu.

Man išdžiūsta burna. Ir kaip jam pavykstaįkaitinti man kraują vieninteliu žodžiu?

– Taip. Geidžiu tavęs. Tuoj pat.Kristianas pakreipia galvą ir kelias akimir-

kas žiūri į mane. – Ponia Grėj, kokia jūs begėdė… – rodos,

pratylėjęs visą amžinybę, pagaliau sušnabžda.Suėmęs prie pakaušio, Kristianas stipriai

suspaudžia man plaukų uodegą ir, laikydamas,

285/1506



kad nė nekrustelėčiau, vėl ima mane bučiuoti,tik šį kartą drąsiau ir šiurkščiau. Kita jo rankakeliauja mano kūnu, nuslysta per užpakalį ir,

nusileidusi dar žemiau, pasiekia šlaunies vidurį.Panardinu pirštus į per ilgus jo plaukus.

– Kaip aš džiaugiuosi, kad segi sijoną, – sumurma jis kyštelėjęs ranką man po margu,

baltu ir mėlynu, sijonu ir glamonėdamas šlaunį.Sėdėdama Kristianui ant kelių, vėl

pasimuistau ir jis garsiai atsidūsta. – Nejudėk, – suniurna.

Jis sauja suima mano lytį ir aš akimirksniusustingstu. Kai nykščiu brūkšteli per klitorį,malonumas trenkia kaip elektros srovė, persekundės dalį pasiekdamas pačias kūno gelmes,

ir man užgniaužia kvapą. – Nejudėk, – pašnibždomis pakartoja

Kristianas.Jis dar kartą mane pabučiuoja, o jo nykštys

švelniai suka ratus per plonyčius firminių

286/1506



– Remkis į mano kelius, mažyte. Pasilenk įpriekį. Kilstelėk savo nuostabų užpakaliuką. Irsaugok galvą.

Mėšlas! Mudu tikrai ketiname daryti taiviešoje automobilių aikštelėje. Paskubomisapžvelgiu prieš akis plytinčią teritoriją ir, norsnematau nė gyvos dvasios, kūnu vis tiek nusir-

ita jaudulio banga. Aš viešoje automobiliųaikštelėje! Tai velniškai kaitina kraują! Kristi-anas sėdėdamas po manimi sujuda ir išgirstugarsą, išduodantį, kad jis atsisega džinsų

užtrauktuką. Viena ranka apglėbęs mane per ju-osmenį, kita jis patraukia į šalį nėriniuotas kel-naites ir vienu vikriu stūmiu mane persmeigia.

– Oi! – garsiai šūkteliu užsėdusi jį, sunkiai ir

garsiai šnopuojantį pro sukąstus dantis.Jo ranka nelyginant gyvatė nusirango

aukštyn, pasiekia smakrą ir suspaudusi jį kil-steli. Paskui jis uždeda ranką man ant gerklės,

prisitraukia mane arčiau ir palenkia galvą, kad

288/1506



galėtų pabučiuoti man į kaklą. Tuo metu kitaranka suspaudžia sėdmenį ir mudu imamesuptis vienu ritmu.

Įsispiriu kojomis į mašinos grindis ir truputįkilsteliu užpakalį, o Kristianas įkiša ir ištraukia,įkiša ir ištraukia. Pojūtis neapsakomas… garsiaisudejuoju. Tokia poza jis įsiskverbia labai gili-

ai… Kaire ranka įsikimbu į rankinių stabdžiųsvirtį, dešine įsiremiu į dureles. Kristianasdantimis suspaudžia man ausies spenelį, krim-steli – truputėlį skauda. Jis stumia ir stumia, aš

tai kylu, tai leidžiuosi, o kai pagauname ritmą,Kristiano ranka slysteli po sijonu, į tarpkojį, irper plonyčius kelnaičių nėrinius ima švelniaijaudrinti klitorį.

– Ai! – Pa-sku-bėk… – pro sukąstus dantis suš-

vokščia jis, prikišęs lūpas man prie ausies, visdar laikydamas ranką po smakru, ant kaklo. –

Turime baigti greitai, Ana.

289/1506



Ir dar įžūliau ima jaudrinti man klitorį. – Ai! – pajuntu kūno gelmėse besitvenkiant

ir vis stiprėjant jau pažįstamą malonumą.

– Nagi, mažyte… – į ausį dusliai sušnabždaKristianas. – Noriu tave girdėti.

Vėl sudejuoju, pasiduodu užvaldančiam po-jūčiui ir stipriai užsimerkiu. Girdžiu jo balsą

prie ausies, kaklo oda jaučiu jo iškvepiamo orosrovę, jaučiu malonumą, sklindantį iš tų kūnovietų, kur darbuojasi jo pirštai ir kur jis varstomane ir… aš bejėgė. Viršų paima palengvėjimo

trokštantis mano kūnas. – Taip, – sušnypščia man į ausį Kristianas,

aš trumpai atsimerkiu, paklaikusi įbedu akis įmedžiaginį „Audi R8“ stogą, tada vėl stipriai

užsimerkiu ir nesivaržydama peržengiu ribą. – Ak, Ana, – stebėdamasis sumurma jis, stipriauapsikabina mane, paskutinį kartą stumteli, tadasustingsta, ima trūkčioti ir, giliai į mane įsisk-

verbęs, išsilieja.

290/1506



Guliu ant Kristiano sumukusi, mano galvanusvirusi jam ant sprando, o jis nosimi braukiaman per skruosto apačią, apiberia švelniais

bučiniais kaklą, skruostą ir smilkinį. – Atsikratėte įtampos, ponia Grėj? – Kristi-

anas vėl sukanda man ausies spenelį ir trūkteli.Netekusi jėgų, visiškai išsekusi tyliai

sumykiu. Pajuntu jį šypsantis. – Aš tai tikrai atsikračiau, – priduria jis, tru-

putį stumtelėdamas mane. – Liežuvį prarijai? – Taip, – sumurmu.

– Bet tu ir pasileidusi… Nė nemaniau, kadesi tokia ekshibicionistė.

Sunerimusi iš karto atsisėdu tiesiai. Kristi-anas įsitempia.

– Juk niekas nematė, tiesa? – neramiaiapžvelgiu aikštelę.

– Manai, leisčiau kam nors stebėti savožmonos orgazmą?

291/1506



Jis ramindamas delnu perbraukia man pernugarą, bet išgirdus jo intonaciją nubėga vir-pulys. Atsisukusi pažvelgiu į jį ir išdykėliškai

nusišypsau. – Seksas automobilyje! – šūkteliu.Jis atsako man džiugia šypsena ir užkiša už

ausies plaukų sruogą.

– Grįžkime namo. Vairuosiu aš.Kristianas atidaro dureles, kad nulipčiau jam

nuo kelių. Atsistoju automobilių aikštelėje.Žvilgtelėjusi į saloną pamatau jį vikriai

užsitraukiant kelnių užtrauktuką. Kristianas irgiišlipa ir palaiko atidarytas dureles, kol aš vėlįlipu. Sparčiu žingsniu apėjęs automobilį, jis at-sidaro vairuotojo dureles, įlipa, pasiima tele-

foną ir kažkam skambina. – Kur Sojeris? – griežtai klausia. – O

dodžas? Kodėl Sojeris ne su tavimi?Paskui Kristianas įdėmiai klausosi – spėju,

kad Rajano.

292/1506



– Tai ji? – nustebęs net aikteli Kristianas. – Nepamesk jos iš akių.

Baigęs pokalbį, jis įdėmiai pažvelgia į mane.

Ji! Paslaptingojo automobilio vairuotoja?Kas ji galėtų būti – Elena? Leila?

– Dodžo vairuotoja – moteris? – Rodos, taip, – tyliai atsako Kristianas.

Pykdamas jis stipriai sučiaupia lūpas. – Parvešiu tave namo, – sumurma.

Tada įjungia „Audi R8“ variklį, taip spusteligreičio pedalą, kad jis garsiai suūžia, o tada at-

bulomis lengvai išvažiuoja iš stovėjimo vietos. – Kur ta… NS? Beje, ką iš tiesų šis trump-

inys reiškia? Rodos, jis iš sadomazochistų žo-dyno. Gal „nuolankusis“?

Šyptelėjęs Kristianas išvairuoja iš aikštelėsir vėl įsuka į Stiuarto gatvę.

– Šis trumpinys reiškia „neatpažintas sub-jektas“. Rajanas – buvęs FTB agentas.

– Buvęs FTB agentas?

293/1506



– Geriau per daug neklausinėk, – Kristianaspapurto galvą.

Akivaizdu, kad jis įtemptai apie kažką

mąsto. – Na, tai kur ta NS? – Penktajame tarpregioniniame greitkelyje,

važiuoja į pietus.

Kristianas niūriai žvilgteli į mane. Oho, – apimtas aistros, nusiraminęs, sunerimęs, – irvisa tai vos per kelias minutes. Tikėdamasipraskaidrinti Kristianui nuotaiką, ištiesiu ranką

ir imu neskubėdama pirštais braukyti per vidinęjo džinsų siūlę. Bet jis atitraukia vieną ranką nuo vairo ir sustabdo mano plaštaką.

– Ne, – įsakmiai sako. – Jau beveik grįžome.

Juk nenori, kad likus trims gatvėms iki namųpadaryčiau avariją?

Kristianas pakelia mano ranką prie lūpų irsantūriai pabučiuoja smilių, tarsi švelnindamas

priekaištą. Santūrus, ramus, valdingas… Mano

294/1506



Penkiasdešimt. Jau labai seniai būdama su juonesijaučiau tarsi išdykusi mergaitė ir štai dabartas jausmas vėl grįžta. Patraukiu ranką ir kelias

minutes sėdžiu nejudėdama. – Moteris? – Rodos, taip.Atsidusęs Kristianas įsuka į požeminį

Eskalos garažą ir signalizacijos pultelyje suren-ka saugos kodą. Vartai atsidaro, jis įvažiuoja irlengvai pastato „Audi R8“ į vietą.

– Ši mašina man tikrai patinka, – sumurmu.

– Ir man. Be to, man labai patiko, kaip ją vairavai, ir kad tau pavyko jos nesudaužyti.

– Galėtum nupirkti man tokią gimtadienioproga, – paikai šyptelėjusi sakau.

Kristianas iš nuostabos net išsižioja, o aš tuometu išlipu.

– Manau, labiausiai norėčiau baltos, – priduriu remdamasi į „Audi“ stogą ir plačiai

jam šypsodamasi.

295/1506



Kristianas taip pat nusišypso. – Anastazija Grėj, tu vis nesiliauji manęs

stebinusi.

Užtrenkiu dureles ir prie mašinos užpakaliopalaukiu Kristiano. Jis grakščiai išlipa verdam-as mane tokiu žvilgsniu… žvilgsniu, sužadin-ančiu visas kūno gelmes. Tas žvilgsnis man

puikiai pažįstamas. Priėjęs Kristianas pasilenkiair sušnabžda:

– Tau patinka šis automobilis. Man taip pat.Išdulkinau tave jame… gal reikėtų išdulkinti

pasiguldžius ant jo?..Tyliai aikteliu. Į garažą įvažiuoja žvilgantis

sidabro spalvos BMW. Iš pradžių Kristianasžvilgteli į jį sunerimęs, paskui suirzęs ir klastin-

gai man šypteli. – Bet, rodos, mudu čia ne vieni. Eikš.Jis čiumpa mane už rankos ir patraukia prie

garažo lifto. Paskui paspaudžia iškvietimo my-

gtuką, o kol laukiame, prie mūsų prieina BMW

296/1506



vairuotojas. Jis jaunas, apsirengęs laisvalaikiodrabužiais, jo plaukai ilgi, vešlūs ir tamsūs.Vyrukas atrodo kaip žiniasklaidos atstovas.

– Labas, – pasisveikina jis ir maloniainusišypso.

Apkabinęs mane, Kristianas mandagiailinkteli.

– Ką tik atsikrausčiau. Į šešioliktusapartamentus.

– Labas, – atsakau jam šypsena.Jo akys rudos, žvilgsnis švelnus, mielas.

Liftas atvažiuoja ir mes sulipame į kabiną.Kristianas įdėmiai mane nužvelgia, bet jo vei-das neperprantamas.

– Jūs Kristianas Grėjus? – vėl prabyla

jaunuolis.Kristianas santūriai jam šypteli. – Aš Nojus Loganas, – ir jis ištiesia ranką

pasisveikinti. Kristianas nenoriai ją paspaudžia.

– Į kelintą aukštą? – klausia Nojus.

297/1506



– Turiu įvesti kodą. – Šit kaip?.. – Apartamentai viršutiniame aukšte.

– A!.. – Nojus plačiai nusišypso. – Žinoma… – Jis paspaudžia aštunto aukšto my-gtuką ir lifto durys užsidaro. – O jūs, kaipsuprantu, esate ponia Grėj?

– Taip, – mandagiai jam nusišypsau ir mudupaspaudžiame vienas kitam ranką.

Nojus užsižiūri į mane akimirksnį per ilgaiir truputį nurausta. Man taip pat nukaista sk-

ruostai ir Kristianas apglėbia mane stipriau. – Kada atsikraustėte? – pasiteirauju. – Praeitą savaitgalį. Man čia labai patinka.Kabinoje įsivyrauja nejauki tyla, bet net-

rukus liftas pakyla į Nojui reikalingą aukštą irsustoja.

– Buvo malonu su jumis abiem susipažinti,– sako jis su neslepiamu palengvėjimu ir išeina.

298/1506



Durys tyliai užsidaro. Kristianas įvedasaugos kodą ir liftas vėl pajuda.

– Jis man pasirodė visai malonus, – sumur-

mu. – Dar nebuvau sutikusi nė vieno kaimyno.Kristianas rūsčiai dėbteli. – Kaip tik tai man ir patinka. – Nes tu atsiskyrėlis. Mano nuomone, tas

vaikinas buvo gana malonus. – Aš – atsiskyrėlis? – Atsiskyrėlis. Užsidaręs savo dramblio

kaulo bokšte, – lyg niekur nieko paaiškinu.

Kristianas pralinksmėja, jo lūpos trūkteli. – Mūsų dramblio kaulo bokšte. Be to, ponia

Grėj, savo gerbėjų sąrašą tikriausiai turitepapildyti dar vienu vardu ir pavarde.

Užverčiu akis į lubas. – Kristianai, tau visi vyrai yra mano

gerbėjai. – Ar ką tik suirzusi užvertei akis?

Man ima daužytis širdis.

299/1506



– Užverčiau, – sušnabždu vos atgaudamakvapą.

Kristianas pakreipia galvą ir nutaiso pa-

sipiktinusį, pasipūtėlišką ir kartu linksmą veidą. – Ir ką gi dabar darysime? – Ką nors šiurkštaus.Jis sumirksi mėgindamas neišsiduoti, kad

nustebo. – Šiurkštaus? – Prašyčiau. – Nori dar?

Lėtai linkteliu. Lifto durys atsidaro, mudugrįžome namo.

– Nori ko nors labai šiurkštaus? – geismin-gai žvelgdamas į mane pašnibždomis klausia

Kristianas.Žiūriu į jį, bet nepratariu nė žodžio. Jis

trumpai užsimerkia, paskui čiumpa mane užrankos ir tempia į vestibiulį.

300/1506



Pro dvivėres duris įvirtę į apartamentus, kor-idoriuje randame nustebusį, akis išpūtusį Sojerį.

– Sojeri, po valandos laukiu tavo ataskaitos,

– sako Kristianas. – Taip, sere.Sojeris apsisuka ir nueina į Teiloro darbo

kambarį.

Turime visą valandą!Kristianas vėl žvilgteli į mane. – Nori ko nors šiurkštaus?Linkteliu.

– Ką gi, ponia Grėj, jums pasisekė. Šiandientenkinu visus jūsų norus.

8

Angl. „Wherever You Will Go“.

301/1506



ŠEŠTAS SKYRIUS

–Ar jau esi ką nors sumaniusi? – verdamasmane provokuojamu ir skvarbiu žvilgsniu tyliaiklausia Kristianas.

Staiga netekusi žado ir susijaudinusigūžteliu. Nežinau, ar dėl to persekiojimo, ar dėladrenalino, ar dėl to, kad anksčiau buvauprastai nusiteikusi, – pati nežinau kodėl, bet

noriu to – labai noriu. Kristiano veide šmėstelisumišimas.

– Nori iškrypėliško sekso? – mėgaudamasiskiekvienu tariamu žodžiu klausia jis.



Linkteliu jusdama, kad man kaista skruostai.Kodėl droviuosi? Su šiuo vyru jau išbandžiaudaugybę iškrypėliško sekso formų. Po galais,

jis mano vyras! O gal man nejauku dėl to, kadnoriu to, bet gėdijuosi prisipažinti? Pasąmonėpiktai dėbteli į mane. „Liaukis viską analizuoti.“

– Carte blanche9? – pašnibždomis klausiaKristianas mąsliai žvelgdamas ir tarsi mėginda-mas perprasti mano mintis.

Carte blanche? Po perkūnais, ką tai reiškia?

– Gerai, – nervingai sumurmu, o jaudulyskūno gelmėse dar sustiprėja.

Kristianas pamažu geismingai nusišypso. – Eikš, – paragina jis mane ir ima tempti

prie laiptų.Jo ketinimai aiškūs kaip ant delno. Eisime į

žaidimų kambarį!Kai užlipame laiptais, jis paleidžia mano

ranką ir atrakina žaidimų kambario duris.

303/1506



Raktas prisegtas prie pakabučio su užrašais„Taip“ ir „Siatlas“, kurį neseniai jampadovanojau.

– Prašom užeiti, ponia Grėj, – pakviečia jisir plačiai atveria duris.

Žaidimų kambaryje tvyro jau pažįstamasodos, medienos ir neseniai naudoto valiklio

kvapas, tad truputį aprimstu. Nuraustu pagalvo-jusi, kad kol buvome išvykę medaus mėnesio,ponia Džouns šį kambarį tikriausiai tvarkė. Kaiįeiname, Kristianas įjungia lempas ir tamsiai

raudonas sienas užlieja švelni, išsklaidytašviesa. Stoviu ir spoksau į Kristianą, o gyslomistarsi klampus, tirštas skystis plūsta nekantruslaukimas. Ką jis darys? Kristianas užrakina

duris ir atsisuka. Pakreipęs galvą mąsliainužvelgia mane.

– Ko norėtum tu, Anastazija? – atsargiaiteiraujasi.

304/1506



– Tavęs, – tyliai, vos atgaudama kvapą sakau.

Jis vypteli.

– Turi mane. Priklausau tau nuo tosakimirkos, kai pargriuvai mano kabinete.

– Tuomet laukiu iš jūsų staigmenos, poneGrėjau.

Jis perkreipia lūpas – tramdydamas links-mumą ir leisdamas suprasti, kad galiu tikėtiskūniškų malonumų.

– Kaip pageidaujate, ponia Grėj, –

sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir tarsi manevertindamas, jis ištiesia smilių ir pakėlęspriglaudžia prie lūpų. – Manau, pirmiausiapadėsiu jums nusimesti drabužius.

Ir žingteli artyn. Mano trumpą džinsinįšvarkelį atsega, nusmaukia nuo pečių irdrabužis šlepteli ant grindų. Tada Kristianassuima juodos palaidinukės kraštą.

– Pakelk rankas.

305/1506



Dabar atsisuk ir nusimauk sijoną. Tegul krentaant grindų.

Kristianas paleidžia mane ir pasitraukia, o aš

atsisuku į jį. Neatitraukdama nuo jo akių, at-sisegu sijono sagą ir atitraukiu užtrauktuką.Platus sijonas išsipučia tarsi parašiutas, nusil-eidžia ant grindų man prie kojų ir virsta medži-

agos gniutulu. – Išlipk iš jo, – įsako jis.Kai žengiu žingsnį, Kristianas staiga suk-

lumpa ir pastveria mano dešinę kulkšnį. Tada

vieną po kito vikriai atsega batelius, o aš tuometu stoviu palinkusi į priekį, viena ranka rem-damasi į sieną žemiau skersinių, ant kurių ank-sčiau kabodavo visi rimbai, botagai ir lazdos.

Dabar čia likęs tik bizūnas ir jojiko šmaikštis.Smalsiai nužvelgiu šiuos įnagius. Ar Kristianasjuos panaudos?

307/1506



Nuavęs man batus ir palikęs vien su nėrini-uota liemenėle ir kelnaitėmis, Kristianasklesteli ant kulnų ir pažvelgia į mane.

– Puikiai atrodote, ponia Grėj… – Tebeklū-podamas jis staiga vėl pasvyra į priekį, čiumpamane už klubų, prisitraukia ir įbeda nosį į tarp-kojį. – Ir kvepiate savimi, manimi ir seksu, –

giliai įkvėpęs priduria. – Tas kvapas svaigina.Jis pabučiuoja mane per kelnaičių nėrinius,

o aš, girdėdama jo žodžius, net aikteliu ir visanutirpstu. Jis toks… pasileidęs. Paėmęs mano

drabužius ir batelius, jis atsistoja vikriai irgrakščiai kaip lengvaatletis.

– Eik ir stokis prie stalo, – ramiai sakokryptelėdamas smakrą į tą pusę.

Pats apsisukęs nužingsniuoja prie staigmenųpilnos antikvarinės komodos. Atsigręžęs į manešypteli.

– Veidu į sieną, – įsako. – Tada nežinosi, ką

ketinu daryti. Mūsų tikslas – teikti vienas kitam

308/1506



malonumą, ponia Grėj, o jūs pageidavotestaigmenos.

Atsuku Kristianui nugarą ir įtempiu klausą:

mano ausys staiga ima pagauti net menkiausią garsą. Jis gerai moka tai daryti – žadinti manlūkesčius ir geismą… versti mane laukti.Girdžiu, kad padeda ant grindų mano batelius,

drabužius, rodos, sudeda ant komodos, o tadamano ausis pasiekia išdavikiškas iš pradžių vi-enas, paskui kitas ant grindų metamo bato bil-stelėjimas. Hm… dievinu basą Kristianą. Po

akimirkos išgirstu jį traukiant stalčių.Žaislai! Ak, kaip man patinka, kaip man

patinka šis nekantrus laukimas! Stalčius vėluždaromas, o aš imu alsuoti greičiau. Kodėl vi-

en nuo traukiamo stalčiaus garso imu visanevaldomai virpėti? Visiškai nesuprantama. Iškolonėlių pasklinda tylus šnypštimas ir ašsuprantu, kad bus muzikos. Švelniai, tyliai

suskamba pianinas ir kambarį užlieja gedulingi

309/1506



akordai. Melodija man nepažįstama. Netrukuspianiną papildo elektrinė gitara. Kas tai? Atsk-linda vyro balsas ir, nors labai sunkiai, vis dėlto

suprantu jį kažką kalbant apie tai, jog nevertabijoti mirties.

Padais garsiai tapnodamas į medines grindis,Kristianas pamažu prieina prie manęs. Pajuntu,

kad jis sustoja man už nugaros, tadauždainuoja, – o gal suaimanuoja? – ne, vis dėltouždainuoja moteris.

– Ponia Grėj, sakėte norinti šiurkštaus

sekso? – į kairę ausį sušnabžda Kristianas. – Hm… – Jei bus per daug, liepk man liautis. Jei pa-

sakysi „liaukis“, iš karto sustosiu. Supratai?

– Taip. – Turi man pažadėti.Garsiai ir giliai atsidūstu. Po galais, ką jis

darys?

310/1506



– Ketinu užrišti tau akis, kad pojūčiai būtųstipresni.

Kristianui užrišus akių raištį mano pasaulį

apgaubia tamsa. Dainininkė nerišliaiaimanuoja… skamba įsimenama, širdingamelodija.

– Pasilenk ir gulkis ant stalo, – švelniai sako

Kristianas. – Tuoj pat.Nedvejodama pasilenkiu, viršutine kūno

dalimi užgulu poliruotą, tobulai nublizgintą stalviršį, įkaitusį skruostą priglaudžiu prie kieto

paviršiaus. Oda jaučiu poliruotos medienosvėsą, užuodžiu nestiprų bičių vaško ir citrinųkvapą.

– Ištiesk rankas į priekį ir laikykis įsitvėrusi

stalo krašto.Gerai… Ištiesusi rankas, pirštais stipriai sus-

paudžiu stalo kraštą. Stalas gana didelis, tadmano rankos visiškai ištiestos.

312/1506



– Jei pasileisi, iškaršiu tau užpakalį.Supratai?

– Taip.

– Anastazija, ar nori, kad iškarščiau tauužpakalį?

Visi raumenys žemiau juosmens maloniaiįsitempia. Susigriebiu, kad troškau to nuo tos

akimirkos, kai per pietus jis pagrasino taipadarysiąs, ir nei automobilių lenktynės, neivėliau įvykusi sueitis šio poreikio nepatenkino.

– Noriu, – dusliai sušnabždu.

– Kodėl?Ak… ar būtinai reikia priežasties? Gūžteliu

pečiais. – Pasakyk, – ragina mane Kristianas.

– Na…Staiga jis man skaudžiai pliaukšteli per

sėdynę. – Ai! – klykteliu.

– Tylėk.

313/1506



Jis švelniai patrina tą užpakalio vietą, kuriaiteko smūgis. Tada pasilenkia virš manęs,dubeniu prisiglaudžia man prie užpakalio,

pabučiuoja į tarpumentį, o paskui apiberiabučiniais visą nugarą. Jis nusivilkęs marškinius,tad krūtinės plaukeliai kutena man nugarą, oišpampusi varpa per storą džinsų audinį remiasi

į šlaunį. – Prasižerk, – liepia Kristianas.Praskečiu kojas. – Plačiau.

Sudejuoju ir prasižergiu plačiau. – Gera mergaitė, – sušnabžda jis.Pirštu brūkštelėjęs man per nugarą, Kristi-

anas pasiekia griovelį tarp sėdmenų, tada keli-

auja toliau, per išangę, kuri nuo jo prisilietimoakimirksniu susitraukia.

– Žaisdami su ja mes netrukus patirsimelabai didelį malonumą, – sukužda Kristianas.

Prakeikimas!

314/1506



Jo pirštas slysta dar žemiau, per tarpvietę,įsmunka į mane.

– Kaip matau, tu jau labai drėgna,

Anastazija. Ar iš anksčiau, ar susijaudinaidabar?

Sudejuoju, o jis kiša pirštą man į makštį irištraukia, kiša ir ištraukia…

Pasitikdama jo pirštą ir mėgaudamasi šiuobrovimusi, kaskart stumteliu dubenį atgal.

– Ak, Ana, man rodos, kad ir iš anksčiau, irdabar… Sakyčiau, tau patinka čia būti. Ir prik-

lausyti man. Ak, taip, taip, man patinka. Kristianas

ištraukia pirštą ir vėl pliaukšteli man peružpakalį.

– Pasakyk, – kimiai ir atkakliai vėl sušn-abžda jis.

– Taip, patinka, – gailiai ištariu.Kristianas dar kartą stipriai pliaukšteli, kad

riktelėčiau, o tada įkiša į makštį du pirštus, tuoj

315/1506



pat ištraukia juos ir paskleidžia mano drėgmęplačiau, ištepa ja išangę.

– Ką ketini daryti? – gaudydama kvapą

klausiu. Viešpatie… ar jis ketina nuleisti man įužpakalį?

– Ne, ne tai, ką tu manai, – raminamaisukužda Kristianas. – Sakiau tau, mažyte, kad

prie šio malonumo artinsimės palengva.Išgirstu čiurkštelint kažkokį skystį, tikriausi-

ai spaudžiamą iš tūbelės, ir jo pirštai vėl imamasažuoti mane… ten. Tepti mane… ten!

Pasimuistau, krūtinėje grumiasi priešingijausmai – baimė ir nežinios persmelktasjaudulys. Kristianas vėl man pliaukšteli, tik šįkartą žemiau, kliudydamas lytį. Sudejuoju.

Man… labai gera. – Nejudėk, – sako jis. – Ir nepasileisk. – Ai… – Tai lubrikantas.

316/1506



Kristianas užpila dar truputį. Stengiuosi joužgulta nesirangyti, bet man daužosi širdis, pul-sas nelygus, o gyslomis plūsta geismas ir neri-

mastingas laukimas. – Jau senokai norėjau tai padaryti su tavimi,

Ana.Sudejuoju. Ir pajuntu nugara slenkant kažką

šaltą, lyg tas daiktas būtų metalinis. – Turiu tau dovanėlę, – sušnabžda

Kristianas.Staiga prisimenu mudviejų žaidimą

„Atspėk, kas čia“. Po perkūnais! Tai išangėskaištis. Kristianas braukia juo per griovelį tarpsėdmenų.

Viešpatie…

– Noriu jį tau įkišti… Labai palengva…Nerimaudama ir nekantriai laukdama, kas

bus, tyliai aikteliu. – Ar skaudės?

317/1506



– Ne, mažyte. Jis nedidelis. Kai jį įkišiu,ketinu visiškai negailestingai tave dulkinti.

Visa suvirpu. Pasilenkęs virš manęs, Kristi-

anas dar kartą pakšteli man į tarpumentį. – Pasiruošusi? – tyliai klausia. Pasiruošusi? Ar aš tam pasiruošusi? – Taip, – sumurmu ir pajuntu, kad man

sausa burnoje.Jis kitu pirštu perbraukia man per užpakalį,

per tarpvietę ir įkiša jį į makštį. Po galais, čia jonykštys. Jis suima mano lytį ir kitais pirštais

pradeda švelniai jaudrinti klitorį. Sudejuoju…jausmas toks… geras… Paskui, judindamasstebukladarius pirštus, jis labai atsargiai ir lėtaiįkiša į išangę šaltą kaištį.

– Ai! – garsiai sudejuoju, mat šis pojūtisman naujas, o raumenys, priešindamiesi tokiamįsiveržimui, susitraukia.

Nykščiu sukdamas manyje ratus, jis grūda

kaištį giliau, šis lengvai slysta, ir nežinia, ar dėl

318/1506



to, kad aš tokia susijaudinusi, ar dėl to, kadKristianas įgudusiais pirštais nukreipė manodėmesį, bet mano kūnas kaištį, rodos, priima.

Jis sunkus… svetimas ir… įsmukęs ten! – Ak, mažyte…Jaučiu jį… ten, kur jo nykštys suka ratus…

ir kaištis spaudžia man… oi, ak… Kristianas

pamažu pasuka kaištį ir man išsprūsta ištęsta,kelias akimirkas trunkanti dejonė.

– Kristianai, Kristianai… – burblenu, karto-ju jo vardą kaip mantrą ir pratinuosi prie naujo

pojūčio. – Gera mergaitė, – sumurma Kristianas.Laisva jo ranka slysta mano šonu ir pasiekia

klubą. Tada jis lėtai ištraukia nykštį ir išgirstu

atitraukiamo užtrauktuko garsą. Sučiupęs ir užkito klubo, Kristianas trūkteli mane atgal irpražargdina plačiau, kojomis stumdamas manopėdas.

– Nepaleisk stalo krašto, Ana, – įspėja.

319/1506



– Ne, nepaleisiu, – dūsuodama tarsteliu. – Norėjai ko nors šiurkštaus? Jei būsiu per

šiurkštus, pasakyk. Ar aišku?

– Taip, – sušnabždu, o jis staiga ir gana ši-urkščiai įkiša, vėl trūktelėdamas mane atgal irstumtelėdamas kaištį dar giliau… – Varyk! – šūkteliu.

Šnopuodamas vis greičiau, Kristianasstabteli, aš alsuoju tokiu pat ritmu kaip ir jis.Mėginu aprėpti visus pojūčius: malonią pil-natvę, kraują kaitinantį jausmą, kad darau kažin

ką draudžiamo, ir erotinį malonumą, kylantįspirale iš pačių kūno gelmių ir besiveržiantįlaukan. Kristianas švelniai trukteli kaištį.

Viešpatie… Sudejuoju ir išgirstu jį garsiai

aiktelint iš tobulo, neapsimestinio malonumo.Man užkaista kraujas. Ar kada nors anksčiaujaučiausi tokia ištvirkusi… tokia…

– Dar kartą? – klausia Kristianas.

– Taip.

320/1506



– Gulėk, – liepia jis.Tada ištraukia, truputį atšlyja nuo manęs ir

smeigia vėl.

Ak… aš to ir norėjau. – Taip, – sušvokščiu pro sukąstus dantis.Kristianas padidina tempą, ima alsuoti dar

greičiau, visai kaip aš, vėl šiurkščiai grūda

vidun. – Ak, Ana… – dūsuodamas kužda jis.Pakėlęs vieną ranką nuo klubo, vėl pasuka

kaištį, atsargiai jį trukteli lauk ir vėl stumteli

gilyn. Pojūtis neapsakomas, rodos, tuoj apalp-siu tysodama ant stalo. O jis nė akimirkosnestabteli, skverbiasi į mane, energingai sūpuo-jasi, juda manyje stipriai ir šiurkščiai, o gilieji

mano kūno raumenys įsitempę virpa. – Ak, po galais! – sudejuoju.Jaučiu, kad tuoj sprogsiu. – Taip, mažyte, – sunkiai alsuodamas sušn-

abžda Kristianas.

321/1506



– Prašau, – imu maldauti, nors pati nežinauko – sustoti, nieku gyvu nesustoti ar vėl pasuktikaištį?

Mano raumenys įsitempia spausdami jo penįir kaištį.

– Labai gerai, – sušnabžda jis, stipriai pli-aukšteli man per dešinį sėdmenį ir aš peržengiu

ribą – imu nevalingai trūkčioti, krentu, smingužemyn suktuku, o visas mano kūnas pulsuoja, – ir Kristianas atsargiai ištraukia kaištį.

– Nagi! – klykteliu, Kristianas čiumpa mane

už klubų ir, stipriai laikydamas ir garsiai šauk-damas, išsilieja.

MOTERIS TEBEDAINUOJA. Žaidimų kam-

baryje Kristianas visada įjungia muzikos kar-tojimo funkciją. Guliu jo glėbyje, ant kelių,mūsų kojos susipynusios, aš padėjusi galvą jamant krūtinės. Mudu žaidimų kambaryje ant

grindų prie stalo.

322/1506



– Sveika sugrįžusi, – sako jis, smaukdamasman akių raištį.

Keliskart sumirksiu, kol akys pripranta prie

šviesos, tegul ir blausios. Kilstelėjęs mansmakrą, Kristianas švelniai pabučiuoja į lūpas irįdėmiai, bet nerimaudamas pažvelgia į akis.Pakėlusi ranką paglostau jam veidą. Jis

nusišypso. – Na, ar išlaikiau egzaminą? – linksmai

klausia.Suraukiu kaktą.

– Egzaminą? – Norėjai, kad pamylėčiau šiurkščiai, – tyliai

sako jis.Nusišypsau – tiesiog negaliu susilaikyti.

– Taip. Manau, išlaikei.Kilstelėjęs antakius, Kristianas atsako man

šypsena. – Labai džiugu girdėti. Šią akimirką atrodai

sąžiningai išdulkinta ir graži.

323/1506



Jis ilgais pirštais braukia man per skruostą,glosto veidą.

– Tokia ir jaučiuosi, – meiliai atsakau.

Kristianas pasilenkia ir švelniai priglaudžiasavo putlias, šiltas ir duoti, o ne imti trokštanči-as lūpas prie manųjų.

– Tu niekada nenuvili. – Atsilošęs jis atidži-

ai nužvelgia mane. – Kaip jautiesi? – tyliai irrūpestingai klausia.

– Gerai, – sumurmu jusdama, kad raustu. – Sąžiningai išdulkinta, – droviai šypteliu.

– Dėl Dievo, ponia Grėj, kokios nešvanky-bės iš jūsų lūpų…

Kristianas dedasi pasibaisėjęs, bet iš to, kaiptaria žodžius, suprantu, kad jam smagu.

– Todėl, kad ištekėjau už labai nešvankausvyruko, pone Grėjau.

Kristianas užkrečiamai išsišiepia iki ausųkaip paskutinis kvailys.

– Džiaugiuosi, kad už jo ištekėjai.

324/1506



Jis atsargiai paima mano kasą, pakelia prielūpų ir pagarbiai pabučiuoja jos galą, o jo akysspindi iš meilės. O Viešpatie… argi kada turė-

jau bent menkiausią galimybę atsispirti šiamvyrui?

Paimu kairę jo ranką ir pabučiuoju į vestu-vinį žiedą – paprastą platininį žiedą, visiškai

tokį pat kaip ir manasis. – Mano, – sušnabždu. – Tavo, – linkteli Kristianas. Tada apkabina

mane ir įbeda nosį į plaukus. – Gal nori, kad

prileisčiau tau vonią? – Hm… Nebent jei ir tu maudytumeisi. – Gerai, – sako Kristianas.Padėjęs man atsistoti, pats irgi pakyla nuo

grindų ir sustoja šalia. Jis tebemūvi džinsus. – Ar apsimausi… kitus savo džinsus?Jis pažvelgia į mane suraukęs kaktą. – Kokius kitus?

325/1506



– Tuos, kuriuos visada mūvėdavai būdamasšiame kambaryje.

– Ak, tuos… – suglumęs burbteli Kristianas

ir iš nuostabos kelis kartus sumirksi. – Su tais džinsais atrodai labai patraukliai. – Šit kaip? – Taip… Nežmoniškai patraukliai, supranti?

Kristianas droviai šypteli. – Ką gi, dėl jūsų, ponia Grėj, galbūt ir

apsimausiu.Pasilenkęs jis pabučiuoja mane, o tada

paima nuo stalo dubenėlį su išangės kaiščiu, te-palo tūbele, akių raiščiu ir mano apatinėmiskelnaitėmis.

– Kas valo žaislus? – klausiu sekdama

paskui jį prie komodos.Jis susiraukęs dėbteli į mane, tarsi nesupra-

tęs klausimo. – Aš. Kartais – ponia Džouns.

– Ką?!

326/1506



Kristianas linkteli, atrodo, ir linksmas, irsusidrovėjęs. Jis išjungia muziką.

– Na, anksčiau ir…

– Tavo nuolankiosios? – pabaigiu pradėtą sakinį.

Jis tarsi teisindamasis gūžteli. – Imk.

Kristianas paduoda man savo marškinius, ašjuos apsivelku ir susisiaučiu skvernus. Nuo jokūno kvapo nusivylimas, kurį patyriau sužino-jusi, kas plauna išangės kaiščius, greitai

pasimiršta. Visus naudotus daiktus jis paliekaant komodos. Paskui, paėmęs už rankos, atrak-ina žaidimų kambario duris ir nusiveda manelaiptais žemyn. Klusniai seku iš paskos.

Nerimas, prasta nuotaika, virpulys, baimė irsusijaudinimas dėl automobilių lenktynių – viskas išgaravo. Aš atsipalaidavusi, pagaliaupasisotinusi ir rami. Kai įeiname į vonios

327/1506



kambarį, garsiai nusižiovauju ir pasirąžau…bent kartą jausdamasi visiškai laisvai.

– Kas yra? – klausia Kristianas sukdamas

vonios čiaupą.Papurtau galvą. – Pasakyk, – švelniai paprašo jis.Į vandenį Kristianas įpila jazminų kvapo vo-

nios putų ir patalpoje pasklinda salsvas, geismą žadinantis aromatas.

Nuraustu. – Tiesiog jaučiuosi geriau.

Jis šypteli. – Išties, šiandien jums, ponia Grėj, buvo

kažkokia keista nuotaika, – atsitiesęs Kristianasprisitraukia mane ir suspaudžia glėbyje. –

Žinau, kad nerimauji dėl pastarųjų įvykių. At-siprašau, kad tave į visa tai įpainiojau. Nežinau,ar tai kraujo kerštas, ar kurio nors iš buvusiųdarbuotojų kvailiojimai, ar konkurentų darbeli-

ai. Jei per mane tau atsitiktų kas blogo… –

328/1506



Kristianui užlūžta balsas, paskutinius žodžiusjis ištaria pašnibždomis.

Stipriai apkabinu savo vyrą.

– O jei kas blogo nutiktų tau, Kristianai? – pagaliau ir aš garsiai išsakau savo baimę.

Jis atidžiai pažvelgia į mane. – Pasistengsime, kad nenutiktų. O dabar

išlukštenkime tave iš marškinių ir pamerkime įvonią.

– Ar neturėtum pasišnekėti su Sojeriu? – Palauks.

Kristianas stipriai sučiaupia lūpas, o manstaiga pasidaro gaila Sojerio. Ir ką jis padarė,kad Kristianas toks nepatenkintas?

Kristianas padeda man nusivilkti marškini-

us, o kai atsisuku į jį, susiraukia. Ant krūtų daršiek tiek matyti baigiančios išblukti nuomedaus mėnesio likusios bučinių žymės, betnusprendžiu, kad neverta vėl apie jas prabilti ir

dar labiau jo erzinti.

329/1506



– Kažin, ar Rajanas pasivijo dodžą? – Tai sužinosime po maudynių. Lipk.Kristianas ištiesia man ranką. Įlipu į karštą,

kvapnų vandenį ir nedrąsiai atsisėdu. – Oi…Man skauda užpakalį, o kai jis panyra į

karštą vandenį, net susiraukiu.

– Atsargiai, mažyte, – įspėja Kristianas, betjam dar nenutilus nemalonus jausmas dingsta.

Nusimetęs drabužius, Kristianas įlipa išpaskos ir prisitraukia mane arčiau. Jaukiai įsi-

taisau jam tarp kojų ir mudu patenkinti, aptingętysome karštame vandenyje. Pirštais perbraukiujam per kojas, o jis, viena ranka suėmęs manokasą, atsargiai ima sukioti ją tarp pirštų.

– Turime peržiūrėti namo projektą. Gal šįvakarą, tik truputį vėliau?

– Žinoma.Ta moteris netrukus vėl ateis. Mano pasą-

monė pakelia akis nuo trečiojo Čarlzo Dikenso

330/1506



koridoriumi išgirstu Kristianą savo kabinetekalbant pakeltu tonu. Sustoju kaip nudiegta.

– Po perkūnais, kur buvai?!

Ak, koks mėšlas… Jis rėkia ant Sojerio.Susigūžusi neriu laiptais aukštyn į žaidimųkambarį. Visai nenoriu žinoti, ką Kristianas jamsakys, – gerklę laidančio Kristiano vis dar bijau

kaip ugnies. Vargšas Sojeris. Aš bent jau galiutaip pat pakelti balsą ir atsikirsti.

Paimu savo drabužius ir Kristiano batus, otada mano žvilgsnis užkliūva už porcelianinio

dubenėlio su išangės kaiščiu ant antikvarinėskomodos. Ką gi… rodos, turėčiau jį nuplauti.Pasiėmusi dar ir dubenėlį, imu lipti laiptais.Nervingai apžvelgiu didžiąją svetainę, bet joje

nėra nė gyvos dvasios. Ačiū Dievui.Rytoj vakare grįš Teiloras, o kai Teiloras

namie, Kristianas jaučiasi ramesnis. Šiandien irrytoj Teiloras būna su dukterimi. Kažin, ar kada

nors turėsiu progą su ja susipažinti.

332/1506



Iš pagalbinės patalpos išeina ponia Džouns.Mudvi viena kitą išgąsdiname.

– Ponia Grėj, nemačiau jūsų…

Ak, tai dabar aš jau ponia Grėj?! – Labas vakaras, ponia Džouns. – Sveika sugrįžusi, nuoširdžiausiai sveikinu,

– nusišypso ji.

– Prašom vadinti mane Ana. – Jausčiausi geriau galėdama kreiptis į jus

„ponia Grėj“.Ak! Kodėl viskas turi pasikeisti tik dėl to,

kad ant piršto mūviu žiedą? – Gal norėtumėte peržiūrėti savaitės val-

giaraštį? – su viltimi žvelgdama į mane, klausiaji.

Valgiaraštį? – Na…Visiškai nesitikėjau, kad ponia Džouns

kreipsis į mane tokiu klausimu.

Ji vėl nusišypso ir paaiškina:

333/1506



– Anksčiau, kai dirbau vien ponui Grėjui,kiekvieną sekmadienį su juo peržiūrėdavomeateinančios savaitės valgiaraštį ir įtraukdavome

į pirkinių sąrašą visus maisto produktus, kuriųjam galėtų prireikti.

– Šit kaip. – Gal galėčiau juos paimti?

Ji ištiesia rankas prie mano laikomųdrabužių.

– Na… hm… Tiesą sakant, man jų darreikia.

Be to, juose paslėptas dubenėlis su išangėskaiščiu! Išraustu kaip vėžys. Pati stebiuosi, kaipdrįstu žiūrėti poniai Džouns į akis. Ji žino, ką mudu su Kristianu veikiame, juk tvarko tą kam-

barį. Viešpatie, kaip keista namuose neturėti nėtrupučio privatumo…

– Kai tik galėsite, ponia Grėj, mielai su ju-mis aptarčiau tą valgiaraštį.

– Ačiū.

334/1506



Mudviejų pokalbį nutraukia išblyškęs kaipmirtis Sojeris, kuris, išnėręs iš Kristiano kabin-eto, sparčiai eina per didžiąją svetainę. Jis tik

santūriai linkteli mudviem, vengdamas irponios Džouns, ir mano žvilgsnių, ir įsmunka įTeiloro darbo kambarį. Aš dėkinga Sojeriui užnetikėtą sutrukdymą, nes šią akimirką su ponia

Džouns nenoriu šnekėtis nei apie valgiaraščius,nei apie išangės kaiščius. Šypteliu jai irnuskubu į miegamąjį. Ar kada nors priprasiuprie to, kad namie yra nuo mano valios visiškai

priklausomų tarnų? Papurtau galvą. Galbūt…Kristiano batus numetu ant grindų, savo

drabužius – ant lovos ir, nešina dubenėliu suišangės kaiščiu, nueinu į vonios kambarį.

Atidžiai tą daikčiuką apžiūriu. Jis atrodo vis-iškai nepavojingas ir stebėtinai švarus. Nen-orėdama daug apie tai galvoti, greitai jįišmuiluoju ir nuplaunu. Ar to pakanka? Reikės

pasiklausti pono seksperto, ar išangės kaištis

335/1506



turi būti dar ir sterilizuotas. Ši mintis tokiabjauri, kad net šiurpas nukrečia.

DŽIAUGIUOSI, KAD KRISTIANAS UŽLEIDOMAN biblioteką. Dabar čia stovi gražus, baltas,medinis rašomasis stalas, prie kurio galiu dirbti.Išsiimu nešiojamąjį kompiuterį ir dar kartą per-

žiūriu pastabas apie penkis rankraščius, per-skaitytus per medaus mėnesį.

Taip, turiu visko, ko reikia. Truputį bijaugrįžti į darbą, bet nieku gyvu negaliu apie tai

prasitarti Kristianui. Jis iš karto pasinaudotų šiaproga ir įkalbėtų mane darbą mesti. Prisimenu,kaip sutriko ir išraudo Roučas, kai pasakiaujam, kad ketinu tekėti ir už ko, ir kaip greitai

paskui buvo patvirtintos mano pareigos. Dabarsuprantu, taip padaryta todėl, kad ištekėjau užleidyklos savininko. Ši mintis man nemaloni.Jau nesu laikinai einanti redaktoriaus pareigas,

dabar aš – Anastazija Stil, redaktorė.

336/1506



Dar nedrįsau pasakyti Kristianui, kad lei-dykloje neketinu atsisakyti mergautinės pav-ardės. Manau, tam turiu labai rimtų priežasčių.

Man reikia šiek tiek atsiriboti nuo Kristiano, betžinau: kai jis tai supras, kils audra. Gal pasakytijam šįvakar?..

Atsisėdusi ant biuro kėdės ir atsilošusi, imu-

osi paskutinio nuobodaus darbo. Žvilgteliu įlaikrodį savo nešiojamajame kompiuteryje – ly-giai septynios. Kristianas iš savo kabineto darneišėjo, tad turiu laiko. Išimu iš „Nikon“ fo-

toaparato atminties kortelę ir įkišu ją įnešiojamąjį kompiuterį, mat noriu perkelti nuo-traukas. Kol jos perkeliamos, prisimenu, kaippraėjo diena. Ar Rajanas grįžo? O gal jis vis dar

pakeliui į Portlandą? Ar pasivijo tą paslaptingą moterį? Ar Kristianas gavo iš jo kokių nors žin-ių? Noriu išgirsti vieną kitą atsakymą. Man ner-ūpi, kad Kristianas užsiėmęs; noriu žinoti, kas

dedasi, ir staiga šiek tiek įsižeidžiu, jog jis

337/1506



slepia nuo manęs informaciją. Atsistoju ketin-dama eiti į jo kabinetą ir pareikšti savo teises,bet staiga kompiuterio ekrane pasirodo nuo-

traukos, darytos paskutinėmis mūsų medausmėnesio dienomis.

Po perkūnais!Daugybė mano nuotraukų. Mieganti – aš

daugybę kartų nufotografuota mieganti, antveido arba ant pagalvės užkritusiais plaukais,truputį prasiskyrusiomis lūpomis… velnias, či-ulpianti pirštą. Jau daug metų nečiulpiau piršto!

Kiek daug nuotraukų. Nė nežinojau, kad Kristi-anas tiek daug mane fotografavo. Yra ir keliosslapta darytos, tarp jų tokia, kur aš stoviu jach-tos denyje remdamasi į turėklus ir mąsliai žvel-

gdama į tolį. Ir kaip galėjau nepastebėti, kad jisfotografuoja? Paskui nusišypsau, pamačiusikitas nuotraukas, kuriose rangausi ant lovos irjuokiuosi, mano plaukai plaikstosi ore, mat

muistausi ir ginuosi nuo jo kutenimo, nuo

338/1506



kankinančių jo pirštų. Yra ir dar viena nuo-trauka, kurioje mudu drauge ant lovos laivosavininko kajutėje, – šią Kristianas padarė

ištiesęs ranką su fotoaparatu. Aš prigludusi jamprie krūtinės, o jis žiūri į objektyvą – jaunas,plačiai atmerkęs akis… įsimylėjęs. Kita rankajis laiko mano galvą, o aš šypsausi kaip iki ausų

įsimylėjusi kvaiša, bet negaliu atitraukti akiųnuo Kristiano. Ak, mano gražuolis vyras nuošėlionių lovoje susitaršiusiais plaukais, pilko-mis spindinčiomis akimis, prasiskyrusiomis lū-

pomis ir su šypsena veide. Mano gražuolisvyras, nemėgstantis kutenimo ir dar visaineseniai negalėjęs pakęsti net prisilietimo, norsdabar, tiesa, jau leidžiantis man jį liesti. Reikėtų

Kristiano paklausti, ar jam tai patinka, o galleidžiasi liečiamas tik dėl to, kad nori pamalon-inti mane, gal pats jokio malonumo nepatiria?

Žvelgdama į Kristiano atvaizdą staiga

susiraukiu užplūdus jausmams, kuriuos jam

339/1506



puoselėju. Kažkas nori jį nuskriausti: iš pradžių„Čarlis Tango“, paskui gaisras Grėjaus įmoniųholdingo serverinėje, o dabar – tas nelemtas

mus sekęs automobilis. Aš aikteliu, delnuužsidengiu burną ir netikėtai sukūkčioju. Pa-likusi kompiuterį, skubu pas Kristianą – ne gu-osti, o patikrinti, ar jis saugus.

Įsiveržiu į jo kabinetą net nesivargindamapasibelsti. Kristianas sėdi prie darbo stalo irkalbasi telefonu. Nustebęs ir suirzęs, jis pakeliaakis, bet kai pamato, kad čia aš, nepasitenkini-

mas pranyksta. – Vadinasi, dar labiau paryškinti negali? –

nors ir nenuleisdamas akių nuo manęs, jis toliaukalbasi telefonu.

Ryžtingai einu už stalo, o Kristianassuraukęs kaktą su visa kėde pasisuka į mane.Matau, kad jis įtemptai galvoja, ko aš noriu.Klesteliu Kristianui ant kelių ir jis nustebęs kil-

steli antakius. Apkabinu jam kaklą ir

340/1506



prisiglaudžiu. Jis viena ranka atsargiai maneapglėbia.

– Hm… taip, Barni. Gal galėtum truputį

palaukti?Jis priglaudžia telefono garsiakalbį sau prie

peties. – Ana, kas nutiko?

Papurtau galvą. Jis kilsteli man smakrą irpažvelgia į akis. Išvaduoju smakrą iš jo pirštųnelaisvės, priglaudžiu galvą Kristianui prie kak-lo ir, tebesėdėdama ant kelių, dar labiau

susigūžiu. Suglumęs Kristianas dar tvirčiau ap-glėbia mane laisvąja ranka ir pabučiuoja įviršugalvį.

– Gerai, Barni, apie ką kalbėjome? – tęsia

pokalbį jis, petimi spausdamas prie ausiespriglaustą telefoną ir nešiojamojo kompiuterioklaviatūra rinkdamas kodą.

Ekrane pasirodo ne pačios geriausios koky-

bės, nespalvoti, apsaugos kamerų užfiksuoti

341/1506



kadrai. Juose matyti tamsiaplaukis, blyškųkombinezoną vilkintis vyras. Kristianas spustelivieną klavišą ir vyras žengia arčiau apsaugos

kameros, bet galvą laiko nuleistą. Kai tas vyrasvisiškai priartėja, Kristianas sustabdo kadrą. Įs-ibrovėlis stovi ryškiai apšviestoje patalpoje,jam iš kairės – eilė baldų, iš pirmo žvilgsnio

aukštų juodų biuro spintų. Čia tikriausiai Grė-jaus įmonių holdingo serverinė.

– Gerai, Barni, dar kartą.Ekranas atgyja. Aplink vyro galvą atsiranda

kvadratėlis ir vaizdas jame akimirksniu labaipadidėja. Sužavėta pakeliu galvą ir atsisėdutiesiai.

– Ar visa tai daro Barnis? – tyliai klausiu.

– Taip, – linkteli Kristianas. – Ar gali darparyškinti? – paprašo jis Barnio.

Vaizdas susilieja, o paskui, sufokusuotas išnaujo, paryškėja ir kvadrate vėl pasirodo vyras,

tyčia žiūrintis į grindis ir vengiantis apsaugos

342/1506



kamerų. Pažvelgus į jį mane nukrečia šiurpas.Aš jį pažįstu. Ta smakro linija man kažkurmatyta. Jo tamsūs, trumpi ir netvarkingi plaukai

tokie keisti, nesušukuoti… Be to, iš naujosufokusuotame kadre pamatau žiedo formosauskarą.

Po galais! Žinau, kas jis.

– Kristianai, – sušnabždu. – Tai DžekasHaidas.

9

Visiška veiksmų laisvė (pranc.).

343/1506



SEPTINTAS SKYRIUS

–Tu taip manai? – nustebęs klausiaKristianas.

– Sprendžiu iš jo smakro linijos, – pirštu

parodau į kompiuterio ekraną. – Ir iš auskaro, iriš pečių formos. Ir kūno sudėjimas panašus.Tikriausiai dėvėjo peruką arba pasikirpo irnusidažė plaukus.

– Barni, girdi? – Kristianas padeda telefoną ant rašomojo stalo ir įjungia garsiakalbį. – Rodos, buvusį savo viršininką apžiūrėjote itinkruopščiai, ponia Grėj, – nelabai patenkintas

sumurma.



Rūsčiai dėbteliu į jį, bet mane išgelbėjaatsiliepęs Barnis.

– Taip, sere. Girdėjau, ką sakė ponia Grėj.

Kaip tik veidų atpažinimo programa tikrinuvisus skaitmenintus apsaugos kamerų įrašus.Pažiūrėsim, kuriose dar holdingo patalpose tassubinlaižys – atsiprašau, ponia, – buvo.

Nerimaudama žvilgteliu į Kristianą, Barniokeiksmažodį praleidusį pro ausis. Jis susikaupęsžiūri į ekraną.

– Kodėl jis taip daro? – klausiu.

Jis gūžteli. – Tikriausiai iš keršto. Nežinau. Kartais

tiesiog negali suprasti, kodėl kai kurie žmonėselgiasi taip, o ne kitaip. Man tik pikta, kad ank-

sčiau su juo dirbai vos ne viename kabinete.Kristianas supykęs stipriai sučiaupia lūpas ir

apglėbia mane per juosmenį.

345/1506



– Taip pat turime informaciją, kuri buvoįrašyta jo standžiajame diske, sere, – priduriaBarnis.

– Taip, pamenu. Ar žinote pono Haido namųadresą?

– Taip, sere, žinau. – Pranešk Velčui.

– Žinoma, tuoj pat. Be to, dar ketinu per-filtruoti kamerų miesto gatvėse įrašus ir pamė-ginti susekti jo judėjimą.

– Patikrink, kokiu automobiliu jis važinėja.

– Klausau, sere. – Ar Barnis gali visa tai padaryti? –

sušnabždu.Kristianas linkteli ir pasipūtėliškai šypteli.

– Kas buvo įrašyta jo standžiajame diske? – tyliai pasiteirauju.

Kristiano veidas sugriežtėja, jis papurtogalvą.

346/1506



– Nieko svarbaus, – staiga pamiršęsšypseną, puse lūpų tarsteli jis.

– Pasakyk.

– Ne. – Ar tie duomenys susiję su manimi, ar su

tavimi? – Su manimi, – atsidūsta Kristianas.

– O kokia medžiaga? Apie tavo gyvenimobūdą?

Kristianas papurto galvą ir tildydamas manepriglaudžia smilių prie lūpų. Piktai dėbteliu į jį.

Bet jis prisimerkia – griežtas įspėjimas man,kad prikąsčiau liežuvį.

– Jam priklauso 2006-ųjų laidos „ChevroletCamaro“. Taip pat perdaviau Velčui visus jo

vairuotojo pažymėjimo duomenis, – susijaud-inęs telefonu praneša Barnis.

– Gerai. Pranešk, kuriose dar mano pastatodalyse šlaistėsi tas niekšas. Ir palygink jo atva-

izdą su tuo, kuris yra SIP leidyklos Personalo

347/1506



skyriuje saugomoje jo byloje, – Kristianasnepatikliai žvilgteli į mane. – Noriu būti tikras,kad neapsirikome.

– Jau palyginau, sere, ponia Grėj teisi. Taitikrai Džekas Haidas.

Išsišiepiu iki ausų. Matai? Ir aš galiu būtinaudinga. Kristianas delnu brūkšteli man per

nugarą. – Puikiai pasirodėte, ponia Grėj, – ir,

pamiršęs ankstesnį apmaudą, nusišypso. Tadakreipiasi į Barnį: – Pranešk man, kai nustatysi

jo judėjimą po holdingo būstinę. Taip patpatikrink visus kitus Grėjaus įmonių holdinguipriklausančius pastatus, į kuriuos jis galėjopatekti, ir apie esamą padėtį informuok ten

dirbančias saugos komandas, kad vyrai galėtųdar kartą kruopščiai patikrinti patalpas.

– Bus padaryta, sere. – Ačiū, Barni, – padėkoja Kristianas ir

baigia pokalbį.

348/1506



– Ką gi, ponia Grėj, pasirodo, esate ne tiknamų puošmena, bet galite būti ir naudinga, – Kristiano akyse blyksteli išdykėliškas

linksmumas.Suprantu, kad jis tik juokais mane erzina. – Namų puošmena? – susiraukusi pakartoju,

dėdamasi prie žaidimo.

– Didžiulė puošmena, – tyliai sako Kristi-anas ir švelniai, meiliai pabučiuoja į lūpas.

– Jūs – didesnė namų puošmena už mane,pone Grėjau.

Plačiai nusišypsojęs, jis pabučiuoja stipriau,apsivynioja mano kasą apie riešą ir suspaudžiamane glėbyje. Kai pritrūkę oro atsiskiriame,man daužosi širdis.

– Alkana? – klausia Kristianas. – Ne. – O aš alkanas. – Ko?

– Maisto – ko gi dar?

349/1506



– Aš tau ko nors paruošiu, – juokdamasisakau.

– Šitas garsas man patinka.

– Patinka, kai siūlau tau valgio? – Ne, kai kikeni.Jis pabučiuoja man į plaukus ir aš atsistoju. – Tad ko pageidautumėte užkąsti, sere? –

maloniai teiraujuosi.Jis prisimerkia. – Pataikaujate, ponia Grėj? – Kaip visuomet, pone Grėjau… Sere…

Kristianas mįslingai šypteli. – Vis dar galiu persimesti tave per kelį… –

gundomai sumurma jis. – Žinau, – išsišiepiu iki ausų. Tada, at-

sirėmusi į biuro kėdės ranktūrius, pasilenkiu irjį pabučiuoju. – Dėl to tave ir myliu. Bet tram-dyk savo niežtintį delną – juk tu alkanas.

Kristianas droviai šypteli ir man apmiršta

širdis.

350/1506



– Ak, ponia Grėj, ką man su jumis daryti?.. – Pirmiausia atsakykite į mano klausimą. Ko

norėtumėte užkąsti?

– Ko nors lengvo. Lauksiu iš jūsųstaigmenos, – atsako jis mano žodžiais, visaineseniai ištartais žaidimų kambaryje.

– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

Koketuodama išeinu iš jo kabineto ir pat-raukiu į virtuvę. Ir labai nusimenu pamačiusiten ponią Džouns.

– Ponia Džouns…

– Ponia Grėj… Norėtumėte ko norspavalgyti?

– Na…Puode ant viryklės ji maišo, sprendžiant iš

sklindančio kvapo, kažką labai skanaus. – Ketinau padaryti suvožtinių ponui Grėjui

ir sau.Ji akimirką patyli.

351/1506



– Žinoma, – atitokusi sako. – Ponas Grėjusmėgsta prancūziškus batonus – jų, supjaustytųtaip, kad tiktų suvožtiniams, yra šaldiklyje. Bet

mielai jus pavaduočiau, ponia. – Žinau. Ir vis dėlto norėčiau paruošti juos

pati. – Suprantu. Užleisiu jums virtuvę.

– Ką verdate? – Bolonijos padažą. Jis tinka visur ir visada.

Užšaldysiu jį.Maloniai nusišypsojusi, ponia Džouns

sumažina karštį. – Hm… Kokie suvožtiniai10 Kristianui

patiktų? – klausiu ir suvokusi, ką pasakiau,suraukiu kaktą. Ar ponia Džouns supras

užuominą? – Ponia Grėj, ant suvožtinio galite dėti be-

veik visko – jei tik jis bus su prancūzišku bat-onu, jam patiks.

Mudvi viena kitai nusišypsome.

352/1506



– Gerai, ačiū už patarimą.Prieinu prie šaldiklio ir susirandu jame

reikiamo ilgio gabalais supjaustytų prancūziškų

batonų šaldymo maišeliuose. Padedu ant lėkštėsdu gabalus, įkišu į mikrobangų krosnelę irįjungiu atšildymo funkciją.

Ponia Džouns išėjo. Truputį susirūpinusi

grįžtu prie šaldytuvo ieškoti kitų produktų.Matyt, teks su ponia Džouns susitarti, kaipdalysimės darbą virtuvėje. Savaitgaliais mielaipati ruoščiau Kristianui valgį. O ponia Džouns

gali ruošti maistą darbo dienomis – ko jau ko,bet po darbo grįžusi namo virti valgio tikrainenoriu. Hm… grafikas panašus į tą, prie kurioKristianas buvo pratęs, kai turėdavo

nuolankiųjų. Papurtau galvą. Neturėčiau perdaug apie tai galvoti. Šaldytuve randu kumpio,o daržovėms skirtoje dėžėje – visiškai prinokusįavokadą.

353/1506



Sutrintą avokadą gardinant druska ir citrinųsultimis, iš darbo kabineto nešinas naujojonamo projektais išeina Kristianas. Padeda juos

ant pusryčių baro, neskubėdamas atžingsniuojaprie manęs ir apkabinęs pabučiuoja į kaklą.

– Basa ir virtuvėje… – sumurma jis. – Ar neturėtų būti: „Nėščia ir basa vir-

tuvėje?“ – šypteliu.Kristianas sustingsta, visas įsitempia. – Dar ne, – pareiškia jis, bet jo balse aiškiai

girdėti nuogąstavimo gaidelė.

– Ne! Dar ne!Jis su palengvėjimu atsikvepia. – Bent dėl to sutariame, ponia Grėj. – Bet apskritai tu nori turėti vaikų, tiesa?

– Taip, žinoma. Kada nors. Bet kol kas ašnepasiruošęs tavęs su kuo nors dalytis.

Ir jis vėl pabučiuoja man į sprandą. Ak… dalytis?

– Ką ruoši? Atrodo gražiai.

354/1506



Jis pabučiuoja man į paausį ir aš suprantu,kad taip elgiasi norėdamas išblaškyti dėmesį.Nugara nusirita malonus virpulys.

– Suvožtinius, – sakau ir patenkinta šypteliu.Prikišęs lūpas prie kaklo, jis nusišypso ir

dantimis grybšteli ausies spenelį. – Kaip aš juos mėgstu.

Baksteliu jam alkūne. – Ponia Grėj, jūs mane sužeidėte, – Kristi-

anas stveriasi už šono apsimesdamas, kadskauda.

– Ištižėlis, – niekinamai sumurmu. – Ištižėlis? – tarsi netikėdamas savo ausimis

pakartoja Kristianas. Tada taip pliaukšteli manper užpakalį, kad net šūkteliu. – Greičiau nešk

valgį, merga. O paskui parodysiu tau, koks ašištižėlis.

Jis žaismingai pliaukšteli man dar kartą irnueina prie šaldytuvo.

– Gal norėtum taurės vyno? – klausia jis.

355/1506



– Prašyčiau.

KRISTIANAS IŠSKLEIDŽIA DŽIJOS

PROJEKTUS ANT pusryčių baro. Ji tikrai turipuikių idėjų.

– Man patinka jos siūlymas, kad visa pirmoaukšto siena būtų iš stiklo, bet…

– Bet kas? – paragina mane kalbėtiKristianas.

Atsidūstu. – Nenoriu, kad tas namas visiškai prarastų

savo veidą. – Veidą?.. – Taip. Džijos siūlymai gana drąsūs, bet…

na… tas namas man patiko toks, koks yra… su

pagražinimais ir viskuo.Kristianas susiraukia, tarsi apie tai nenorėtų

nė girdėti.

356/1506



– Galima sakyti, kad namas man patinkatoks, koks yra, – sušnabždu. Ar išgirdęs tai jispasius?

Kristianas įsispokso į mane. – Noriu, kad tas namas būtų toks, kokio

trokšti tu. Viską darysime, kaip tu nori. Jis tavo. – Noriu, kad jis patiktų ir tau. Kad ir tu tame

name jaustumeisi laimingas. – Aš būsiu laimingas ten, kur būsi laiminga

tu. Visiškai paprasta, Ana.Kristianas pakelia į mane akis ir ilgai jų

nenuleidžia. Jis kalba visiškai nuoširdžiai.Žiūrėdama į jį kelis kartus sumirksiu, o širdis,rodos, tuoj iššoks iš krūtinės. Po galais, jismane tikrai myli.

– Taigi… – užsikirtusi patyliu maldydamajaudulį ir mėgindama atsikratyti gumulogerklėje, – siena iš stiklo man patinka. Galbūtreikėtų architektės paprašyti, kad truputį sub-

tiliau integruotų ją į bendrą namo erdvę.

357/1506



Kristianas nusišypso. – Žinoma. Kaip nori. O ką pasakysi apie

mansardos ir pusrūsio projektus?

– Dėl jų priekaištų neturiu. – Puiku.Gerai… pasiryžtu užduoti nepaprastai svar-

bų klausimą.

– Ar nori įrengti ir žaidimų kambarį?Klausdama pajuntu pažįstamą karštį, mat

veidas sparčiai rausta. Kristianas staiga kilsteliantakius.

– O tu? – išsisuka nuo atsakymo ir nustebęs,ir pagyvėjęs.

Gūžteliu. – Na… jei tu nori…

Kelias akimirkas jis atidžiai žvelgia į mane. – Gal kol kas nespręskime šio klausimo? Ši-

aip ar taip, tai bus šeimos namas.Pajuntu skaudų nusivylimą ir pati nus-

istebiu. Manau, Kristianas teisus, nors… kada

358/1506



mudu turėsime tų vaikų? Gali praeiti kelerimetai.

– Be to, galime improvizuoti.

– Improvizuoti man patinka, – sušnabždu.Jis nusišypso. – Norėčiau aptarti ir dar kai ką.Kristianas pirštu baksteli į šeimininkų mie-

gamąjį ir mudu pradedame išsamiai aptarinėti,kur ir kokie bus vonios kambariai, mano ir jodrabužinės.

SVARSTYTI PLANUS BAIGIAME pusędešimtos.

– Dar grįši prie darbo? – klausiu Kristiano, įritinėlį vyniojančio namo projektus.

– Jei nenori, negrįšiu, – šypteli jis. – Ką norėtum veikti?

– Galėtume pažiūrėti televizorių.Skaityti aš nenusiteikusi, o gultis nenoriu…

Kol kas nenoriu…

359/1506



– Gerai, – mielai sutinka Kristianas ir ašnuseku paskui jį į televizoriaus kambarį.

Tame kambaryje esame buvę tris, gal keturis

kartus, Kristianas čia paprastai skaito knygą.Televizija jis visiškai nesidomi. Jaukiai įsi-taisau ant sofos pariesdama kojas ir padėdamagalvą Kristianui ant peties. Jis nuotolinio

valdymo pulteliu įjungia plokščiaekranį televi-zorių ir ima be tikslo junginėti kanalus.

– Nori žiūrėti kokį nors kvailų pokalbiųšou?

– Tu televizijos nemėgsti, ar ne? – pašaipiaiklausiu.

Jis papurto galvą. – Tuščias laiko gaišimas. Bet su tavimi ką

nors pažiūrėsiu. – Maniau, galėtume truputį pasiglamonėti.Kristianas akimirksniu atsisuka į mane. – Pasiglamonėti?

360/1506



Ir nužvelgia taip, tarsi man būtų išdygusi an-tra galva. Tada liaujasi junginėjęs kanalus irpalieka pernelyg blizgią ispanišką muilo operą.

– Taip. Kodėl jis taip pakraupo? – Glamonėtis galime ir lovoje. – Lovoje nieko kito ir neveikiame. Bet kada

pastarąjį kartą glamonėjaisi prie televizoriaus?– klausiu ir drovėdamasi, ir erzindama jį.

Kristianas gūžteli ir papurto galvą. Vėlspustelėjęs pultelio mygtuką, peršoka per dar

kelis kanalus ir sustoja radęs seną „X failų“seriją.

– Kristianai… – Niekada nesu to daręs, – tyliai sako jis.

– Niekada? – Ne. – Net su ponia Robinson?Jis prunkšteli.

361/1506



– Mažyte, su ponia Robinson esu daręs daugką. Taip pat ir glamonėjęsis, – Kristianas pa-sipūtėliškai šypteli, o tada susidomėjęs

prisimerkia ir klausia: – O tu?Nuraustu. – Žinoma. Na, lyg ir esu…

– Ką?! Su kuo? Ak, ne. Visai nenoriu apie tai šnekėtis. – Pasakyk, – primygtinai reikalauja jis.Dėbteliu žemyn, į savo sunertus pirštus.

Kristianas švelniai uždeda ranką man ant plaš-takų. Pakėlusi akis matau jį šypsantis.

– Noriu žinoti. Kad tą, su kuriuo glamonė-jaisi, galėčiau sumalti į miltus.

Sukikenu. – Na, pirmą kartą… – Pirmą kartą?! Vadinasi, tų šunsnukių ne

vienas? – suniurna jis.

Vėl nusijuokiu.

362/1506



– Kodėl taip stebitės, pone Grėjau?Kristianas trumpai susiraukia, ranka pers-

ibraukia per plaukus ir pažvelgia į mane, bet

tarsi visiškai kitomis akimis. Tada gūžteli. – Tiesiog stebiuosi. Juolab žinodamas, kad

neturėjai patirties…Nuraustu.

– Užtat sutikusi tave atsigriebiau su kaupu. – Tiesa, – nusišypso jis. – Pasakok. Noriu

viską žinoti.Pažvelgiu į kantrias pilkas Kristiano akis

mėgindama susigaudyti, kaip jis nusiteikęs. Arsužinojęs pasius, ar tiesiog nori žinoti? Nen-oriu, kad pyktų… Kai pyksta, su Kristianusunku tverti.

– Tikrai nori, kas papasakočiau?Jis lėtai linkteli, o jo lūpas iškreipia linksma,

pasipūtėliška šypsena. – Buvau neseniai persikėlusi gyventi į Tek-

sasą su mama ir jos Trečiuoju Sutuoktiniu.

363/1506



Tada mokiausi dešimtoje klasėje. Jis buvovardu Bredlis ir mudu kartu darydavome fiz-ikos laboratorinius darbus.

– Kiek tau buvo metų? – Penkiolika. – O ką Bredlis veikia dabar? – Nenutuokiu.

– Iki kurios bazės jis prisikasė? – Kristianai! – papriekaištauju, tik staiga jis

čiumpa mane už kelių, paskui už kulkšnių,patempia ir aš aukštielninka griūvu ant sofos.

Kristianas vikriai mane užgula, prispaudžiavisu kūnu ir įkiša vieną koją man tarp kojų.Puolimas toks netikėtas, kad garsiai šūkteliu.Jis sučiumpa rankas ir ištiesia man virš galvos.

– Taigi, tas Bredlis… Ar jis pasiekė pirmą bazę? – sumurma Kristianas nosimi braukdam-as man per nosį. O tada ima bučiuoti į lūpųkamputį.

364/1506



– Pasiekė, – sušnabždu lūpomis veik lies-damasi prie jo lūpų.

Kristianas paleidžia vieną mano ranką ir

pirštais suspaudžia smakrą, kad negalėčiaumuistytis, o jo liežuvis įsibrauna man į burną iraš pasiduodu tokiam aistringam bučiavimui.

– Ar pasiekęs darė taip? – pritrūkęs kvapo ir

atšlijęs pašnibždomis klausia Kristianas. – Ne… toli gražu ne… – šiaip taip ištariu,

nes visas kūne esantis kraujas, rodos, plūsta įpapilvę ir dubenį.

Paleidusi smakrą, Kristiano ranka keliaujamano kūnu žemyn, o tada vėl aukštyn irpasiekia krūtį.

– Ar jis taip darė? Lietė tave taip?

Jo nykštys švelniai, nepaliaujamai perpalaidinukės audinį masažuoja krūties spenelį iršis nuo tokio išmanaus lytėjimo paburksta.

– Ne… – imu rangytis Kristiano užgulta.

365/1506



– Ar jis pasiekė antrą bazę? – sukužda jisman į ausį.

Jo ranka slysteli per šoną, per juosmenį ir

nusileidžia iki klubo. Sukandęs ausies spenelį,jis atsargiai krimsteli.

– Ne, – vos atgaudama kvapą sukuždu.Malderis iš televizoriaus ekrano lepteli

kažką apie tipelius, kurių FTB labiausiainemėgsta.

Kristianas stabteli ir pasilenkęs nutildo tele-vizorių. Tada vėl įbeda akis į mane.

– O kaip sekėsi antrajam? Ar jis pasiekė an-trąją bazę?

Jo žvilgsnis blausus ir kaitrus… Gal taipyktis? O gal susijaudinimas? Sunku pasakyti.

Kristianas vėl pasislenka prie manęs ir jo rankaįsmunka už treningo kelnių juosmens.

– Ne, – sušnabždu, sukaustyta jo aistringožvilgsnio.

Kristianas išdykėliškai nusišypso.

366/1506



– Gerai, – ir suima į saują mano lytį. – Nemūvite apatinių kelnaičių, ponia Grėj.Pritariu.

Kristianas vėl įsisiurbia man į lūpas, o jopirštai vėl ima daryti stebuklus: nykštysjaudrindamas masažuoja klitorį, o smiliusnuostabiai lėtai įslysta į makštį.

– Ketinome tik glamonėtis, – dejuodamasakau.

Kristianas liaujasi. – Maniau, tą ir darome.

– Ne. Tai turi vykti be sekso. – Ką? – Be sekso… – Be sekso, šit kaip? – Jis ištraukia ranką iš

treningo kelnių. – Gerai.Kristianas smiliumi perbraukia man per lū-

pas ir aš paragauju savo glitaus sūrumo. Mėg-džiodamas, ką darė vos prieš akimirką, jis įkiša

pirštą man į burną. Paskui pasislenka,

367/1506



įsispraudžia man tarp kojų ir jo varpa įsiremia įtreningo kelnes. Jis trūkteli į priekį vieną kartą,kitą, paskui dar ir dar. Aikteliu supratusi, kad

kelnių medžiaga pakankamai stipriai trina ir jįjaudina. Kristianas trūkteli dar kartą, ima trintisį mane.

– Šito nori? – sumurma ritmingai judindam-

as dubenį ir trindamasis į mane. – Taip, – sudejuoju.Jo ranka vėl ima slysti ir apsistoja prie

krūties spenelio, o dantys švelniai grybščioja

man žandikaulį. – Ar žinai, kokia tu gundanti, Ana? – klausia

Kristianas kimiu balsu, stipriau į manetrindamasis.

Prasižioju ketindama jam atsakyti, tačiau tikbeviltiškai žiopteliu ir garsiai sudejuoju. Kristi-ano burna vėl susiranda mano burną, jisdantimis timpteli apatinę lūpą, o tada vėl įbruka

vidun liežuvį. Kristianas paleidžia ir kitą mano

368/1506



ranką, o tada, jam mane tebebučiuojant, jos abinekantriai slysteli jo pečiais ir pasiekia plaukus.Kai suėmusi už jų trūkteliu, jis sudejuoja ir

pažvelgia man į akis. – Ai… – Patinka, kai tave liečiu? – pašnibždomis

klausiu.

Tarsi nesupratęs klausimo, jis suraukia kak-tą. Ir liaujasi į mane trynęsis.

– O kaipgi. Tavo prisilietimai, Ana, manlabai patinka. Jei kalbėtume apie tavo prisilie-

timą, tai aš – kaip tas pokylyje iš badomirštantis žmogus, – jo žodžiai nuoširdūs iraistringi.

Po galais…

Kristianas atsiklaupia man tarp kojų, padedaatsisėsti ir nuvelka palaidinukę. Po ja aš vis-iškai nuoga. Sučiupęs už marškinių skvernų,Kristianas nusitraukia juos per galvą ir švysteli

ant grindų, o tada tebeklūpodamas užsitempia

369/1506



mane ant kelių ir apglėbęs sudeda rankas antstrėnų.

– Liesk mane, – sušnabžda.

Viešpatie… Nedrąsiai pakeliu rankas irpirštų galais perbraukiu jam per plaukaisapžėlusią krūtinę ir nudegimo žymes. Jis aikteliir plačiai atsimerkia, bet ne iš baimės. Tai

juslinis Kristiano atsakas į mano prisilietimą.Jis atidžiai žiūri į mane, o mano pirštai švelniaislysta jo oda, pasiekia vieną krūtinės spenelį,paskui kitą. Glamonėjami jie susitraukia ir

susiraukšlėja. Pasilenkusi švelniais bučiniaisapiberiu Kristianui krūtinę, o pirštai nuslystaprie jo pečių čiuopdami stangrių raumenųkontūrus. Oho… jis puikios formos.

– Geidžiu tavęs, – sumurma Kristianas ir šiežodžiai išlaisvina mano lytinį potraukį.

Panardinu pirštus jam į plaukus, atlošiugalvą, kad galėčiau pasiekti lūpas, man papilvę

degina aukštai šokantys kaitrios ugnies

370/1506



liežuviai. Sudejavęs jis vėl pargriauna maneaukštielninką ant sofos. Pats atsisėda,paskubomis numauna man treningo kelnes ir

beveik tą pačią akimirką atsisega kelnių antuką. – Namo, – sukužda ir vikriai mane užpildo. – Aaa… – sudejuoju, jis stabteli ir delnais

suspaudžia man skruostus.

– Myliu jus, ponia Grėj, – sukužda ir labailėtai, labai švelniai mylisi su manimi, kolpagaliau imu trūkinėti per siūles ir peržengiuribą šaukdama jo vardą, rankomis ir kojomis

apsivijusi jį ir nieku gyvu nenorėdama paleisti.

TYSAU IŠSIPLEIKUSI, PRIGLUDUSI

KRISTIANUI PRIE krūtinės. Gulime televi-

zoriaus kambaryje ant grindų. – Žinai, mes praleidome trečią bazę, –

sakau.Mano pirštai keliauja per pūpsančius Kristi-

ano krūtinės raumenis. Jis nusijuokia.

371/1506



– Kitą kartą, – sako ir pabučiuoja man įviršugalvį.

Pakeliu akis į televizoriaus ekraną, per kurį

jau slenka „X failų“ titrai. Paėmęs pultelį, Kris-tianas vėl įjungia garsą.

– Mėgai tą filmą? – klausiu. – Vaikystėje.

Ak… Kristiano vaikystė… kikboksas, „Xfailai“ ir draudimas prie jo liestis.

– O tu? – pasiteirauja jis. – Aš tada dar buvau per maža.

– Kokia tu jauna… – Kristianas meiliaišypteli. – Man patinka glamonėtis su jumis,ponia Grėj.

– Man su jumis taip pat, pone Grėjau.

Pakšteliu jam į krūtinę, o paskui mudugulime tylėdami ir žiūrime, kaip baigiasi „Xfailai“ ir pradedamos transliuoti reklamos.

372/1506



– Buvo trys nuostabios savaitės. Nepaisantavarijų, gaisrų ir buvusių kuoktelėjusiųviršininkų, – svajingai sušnabždu.

– Mhm… – pritardamas numykia Kristianas.– Nežinau, ar jau esu pasiruošęs dalytis tavimisu likusiu pasauliu.

– Rytoj teks grįžti į tikrovę, – sumurmu

stengdamasi neišsiduoti, kad man liūdna.Atsidusęs Kristianas kita ranka persibraukia

per plaukus. – Sustiprinsime apsaugą…

Priglaudžiu pirštą Kristianui prie lūpų. Nen-oriu klausytis dar vieno pamokslo.

– Žinau. Elgsiuosi deramai. Pažadu. – Otada šį tą prisimenu… Krusteliu ir kilstelėjusi

pasiremiu alkūne, kad geriau matyčiau Kristi-aną. – Kodėl barei Sojerį?

Kristianas akimirksniu įsitempia. Ak,velniava…

– Nes mus sekė.

373/1506



– Bet Sojeris dėl to nekaltas.Jis ramiai pažvelgia į mane. – Nereikėjo jiems tavęs taip toli paleisti. Ir

jie tai supranta.Pasijutusi kalta nuraustu ir vėl padedu galvą

jam ant krūtinės. Tai buvo mano kaltė. Norėjaunuo jų pasprukti.

– Tai nebuvo… – Gana! – staiga šiurkštokai nutraukia mane

Kristianas. – Anastazija, dėl to išvis nėrareikalo diskutuoti. Tai faktas, ir jie pasistengs,

kad daugiau tai nepasikartotų. Anastazija! Kai patenku į bėdą, tampu

Anastazija, visai kaip tais laikais, kai dargyvenau pas mamą.

– Gerai, – sumurmu tikėdamasi jį nuraminti.Ginčytis nenoriu. – Ar Rajanas pasivijo moterį,vairavusią dodžą?

– Ne. Be to, nesu tikras, kad ten buvo

moteris.

374/1506



– Šit kaip? – vėl pakeliu akis į Kristianą. – Sojeris matė, kad vairuotojas susirišęs

plaukus į uodegą, bet vos akimirką. Dėl to jis ir

įtarė, kad vairuoja moteris. Bet dabar, kai at-pažinai tą niekšą, gali paaiškėti, kad galbūt prievairo sėdėjo jis. Juk ir Haidas buvo taip susir-išęs plaukus, – neslėpdamas pasibjaurėjimo

sako Kristianas.Nė nežinau, ką manyti apie visas naujienas.

Norėdamas mane prablaškyti, Kristianas rankaperbraukia man per nugarą.

– Jei tau būtų nutikę kas blogo… – sumurmajis, rimtai žvelgdamas plačiai atmerktomisakimis.

– Žinau… – sušnabždu. – Ir aš panašiai

jaučiuosi galvodama apie tave.Nuo šios minties net pašiurpstu. – Eikš. Tau šalta, – sėsdamasis sako Kristi-

anas. – Eime į lovą. Ten galėsime užimti ir

trečią bazę.

375/1506



Jis geismingai šypteli, kaip visada visoks:aistringas, piktas, nerimastingas, gundantis – mano Penkiasdešimt Atspalvių. Paduodu Kristi-

anui ranką, jis trūktelėdamas padeda atsistoti iraš visiškai nuoga per svetainę nuseku paskui jį įmiegamąjį.

KITĄ RYTĄ MŪSŲ AUTOMOBILIUISUSTOJUS prie SIP leidyklos Kristianasspusteli man ranką. Vilkėdamas tamsiai mėlyną kostiumą ir prie jo derantį kaklaraištį, jis atrodo

kaip tikras įtakingas generalinis direktorius ir ašjam nusišypsau. Pastarąjį kartą taip puošniai ap-sirengusį jį mačiau tuomet, kai žiūrėjome baletospektaklį Monte Karle.

– Juk žinai, kad neprivalai ten eiti, – sumurma Kristianas.

Girdėdama jo žodžius, užsinoriu užverstiakis į automobilio lubas.

376/1506



– Žinau, kad neprivalau, – tyliai atsakaunenorėdama, kad mane nugirstų Rajanas ir So-jeris priekinėse „Audi“ sėdynėse.

Jis susiraukia, o aš šypteliu. – Bet noriu, – priduriu, – pats žinai. – Pasi-

lenkusi pabučiuoju Kristianą. Bet jis vis darsusiraukęs. – Kas yra?

Sojeris išlipa iš mašinos, o Kristianasneramiai žvilgteli į Rajaną.

– Ilgėsiuosi tavęs, nes noriu tave turėti tiksau.

Pakeliu ranką ir paglostau jam skruostą. – Ir aš tavęs ilgėsiuosi, – pabučiuoju jį. –

Medaus mėnuo buvo nuostabus. Ačiū. – Eikite į darbą, ponia Grėj.

– Ir jūs, pone Grėjau.Sojeris atidaro automobilio dureles. Dar

kartą spustelėjusi Kristianui ranką, išlipu išmašinos ant šaligatvio. Eidama prie pastato dar

377/1506



kartą jam pamoju. Sojeris atidaro duris irpaskui mane eina į vidų.

– Labas, Ana, – pasveikina mane priimama-

jame dirbanti Klerė ir nusišypso. – Klere, sveika, – ir aš atsakau jai šypsena. – Nuostabiai atrodai. Geras medaus mėnuo? – Geresnių ir nebūna, ačiū. Kas naujo

leidykloje? – Tebevadovauja senasis Roučas, bet ap-

sauga sustiprinta, o mūsų serverinė nuodugniaipatikrinta. Hana tau viską papasakos.

Papasakos, o kaipgi. Dar kartą draugiškainusišypsojusi Klerei, einu į savo kabinetą.

Hana – mano padėjėja. Ji aukšta, liekna irtokia dalykiška, kad kartais aš jos net bijau. Bet

su manimi elgiasi maloniai, nors yra porą metųvyresnė. Ji jau laukia manęs su puodeliu latėskavos – tik tokios leidžiu jai atnešti.

– Sveika, Hana, – draugiškai pasisveikinu.

– Kaip medaus mėnuo?

378/1506



– Labas. Prisipažinsiu, skaitydama visą šitą korespondenciją jau gailiuosi, kad nelikau PietųPrancūzijoje.

Elizabetė nusijuokia, bet tas jos juokaskažkoks suvaržytas, nenatūralus, tad pakreipusigalvą pažvelgiu į ją taip, kaip Kristianas dažnaižiūri į mane.

– Džiaugiuosi, kad laimingai grįžai namo, – sako ji. – Po kelių minučių pasimatysime pasRoučą.

– Gerai, – sumurmu, o ji uždaro kabineto

duris. Žiūrėdama į jas suraukiu kaktą. Ko ji čia atėjo? Bet nuveju šią mintį šalin.

Dzingteli mano kompiuteris: atėjo laiškas nuoKristiano.

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Žmonos paklydėlėsData : 2011 m. rugpjūčio 22 d. 09:56

Gavėjas: Anastazija Stil

380/1506



Žmona,siunčiau tau laišką, kurį dabar siunčiuprisegtą, ir jis grįžo.

Mat elektroniniame pašte nepasikeiteipavardės.Ar tuo nori man ką nors pasakyti?

Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Priedas

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : BurbulasData : 2011 m. rugpjūčio 22 d. 09:32Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,man patiko su jumis pasiekti visas bazes.Linkiu geros pirmos dienos darbe.Jau ilgiuosi mūsų burbulo.

381/1506



x

Kristianas GrėjusĮ tikrovę grįžęs Grėjaus įmonių holdingo gener-alinis direktorius

Po galais. Nieko nelaukdama paspaudžiu„Atsakyti“.

Siuntėjas: Anastazija StilTema : Nesusprogdink burbuloData : 2011 m. rugpjūčio 22 d. 08:58


Sutuoktini…

Sutinku, pone Grėjau, jūsų metaforiškipalyginimai labai vykę.Leidykloje norėčiau pasilikti mergautinępavardę.Vakare grįžusi namo viską paaiškinsiu.

Dabar turiu eiti į susirinkimą.

382/1506



Ir aš ilgiuosi mūsų burbulo…

P. S. Maniau, privalau naudotis „BlackBerry“

telefonu?

Anastazija StilSIP leidyklos redaktorė

Rodos, kova bus sunki. Nujaučiu. Giliai at-sidususi, susirenku dokumentus, kurių reikėssusirinkime.

SUSIRINKIMAS TRUNKA DVI VALANDAS.JAME dalyvauja visi redaktoriai, taip patRoučas ir Elizabetė. Svarstome personalo, lei-dyklos strategijos ir rinkodaros, saugumo ir ak-

tualius antrojo pusmečio leidybos klausimus.Susirinkimui įsibėgėjus, imu jaustis vis nesma-giau. Bendradarbių elgesys su manimi šiek tiekpasikeitęs: justi šioks toks atsiribojimas ir

pagarba, nors prieš man išvykstant medaus

383/1506



mėnesio to nebuvo. O Negrožinės literatūrosskyriui vadovaujanti Kortnė nusiteikusi tiesiogpriešiškai. Gal pasidaviau paranojai, bet dabar,

rodos, galiu paaiškinti ir tą keistą Elizabetėspasisveikinimą.

Vėl prisimenu jachtą, paskui – žaidimųkambarį ir „Audi R8“, visu greičiu sprunkantį

nuo dodžo Penktuoju tarpregioniniu greitkeliu.Gal Kristianas teisus… gal tikrai nebegaliudirbti leidykloje? Pagalvojusi apie tai labainusimenu – gyvenime netroškau jokio kito

darbo. Jei negaliu dirbti leidykloje, tai ką reikėsveikti? Po susirinkimo grįždama į kabinetą kratausi šių niūrių minčių.

Atsisėdusi prie stalo skubiai pasitikrinu

elektroninį paštą. Iš Kristiano jokių žinių. Žvil-gteliu į „BlackBerry“ telefoną… Irgi nieko.Gerai. Bent jau nėra priešiškos reakcijos į manolaišką. Galbūt mano iniciatyva šiandien apie tai

pasišnekėsime. Pati nežinau kaip, bet, numojusi

384/1506



ranka į širdį slegiančią blogą nuojautą, atsiver-čiu susirinkime gautą rinkodaros planą.

KAIP ĮPRASTA PIRMADIENĮ, į mano kabinetą ateina Hana, nešina lėkšte su ponios Džounsparuoštais ir supakuotais mano pietumis, irkartu valgydamos mudvi aptariame, ką šią

savaitę norime pasiekti. Be to, ji perpasakojaman visus leidykloje sklandančius gandus, betjų, turint galvoje, kad manęs nebuvo trissavaites, įtartinai mažai. Mums su Hana be-

sišnekučiuojant kažkas pasibeldžia į duris. – Užeikite.Roučas praveria duris, o šalia jo stovi Kristi-

anas. Akimirksniu netenku žado. Kristianas

perveria mane deginančiu žvilgsniu ir įeina, otada mandagiai šypteli Hanai.

– Labas, tu turbūt Hana. Aš KristianasGrėjus, – prisistato jis.

385/1506



Šiaip taip atsistojusi nuo kėdės, Hanaištiesia ranką.

– Pone Grėjau… La-labai malonu, –

išlemena ji ir juodu paspaudžia vienas kitamranką. – Ar galėčiau atnešti jums kavos?

– Prašyčiau, – maloniai sako jis.Suglumusi, paskubomis dirstelėjusi į mane,

Hana pro Roučą, kuris netekęs žado taip patkaip aš tebestovi tarpduryje, sprunka iškabineto.

– Atleiskite, Roučai, norėčiau su panele Stil

pasišnekėti akis į akį.Raidę S jis ištaria pabrėžtinai ir… pašaipiai.Tai štai ko jis čia atvažiavo… Ak, koks

mėšlas…

– Žinoma, pone Grėjau. Ana… – burbteliRoučas ir, uždaręs mano kabineto duris, nueina.

Pajuntu atgavusi kalbos dovaną. – Pone Grėjau, kaip malonu jus matyti, –

perdėtai meiliai nusišypsau.

386/1506



– Panele Stil, ar galėčiau prisėsti? – Leidykla priklauso jums.Mosteliu į kėdę, ant kurios neseniai sėdėjo

Hana. – Taip, išties.Kristianas nedraugiškai man nusišypso vien

lūpomis, ne akimis. Kalba jis griežtai. Ir labai

įsitempęs – jaučiu, kad ta įtampa sukausto irmane. Prakeikimas. Labai nusimenu.

– Tavo kabinetas mažas, – atsisėdęs ir pas-isukęs į darbo stalą sako Kristianas.

– Man jo pakanka.Jis ramiai žvelgia į mane, bet žinau, kad si-

unta. Giliai įkvepiu. Laukia nelinksmaspokalbis.

– Tad kuo galėčiau padėti, Kristianai? – Tiesiog važinėju ir peržiūriu man prik-

lausantį turtą. – Tau priklausantį turtą? Visą?

– Visą. Dalį jo reikia iš naujo inventorizuoti.

387/1506



– Inventorizuoti? Kaip suprasti? – Manau, puikiai supranti, apie ką šneku, –

grėsmingai tyliai sako Kristianas.

– Tik nesakyk, jog, tris savaites atostogavęs,nutraukei pirmąją darbo dieną tam, kad galėtumčia atvažiavęs pasikivirčyti su manimi dėlpavardės.

Prakeikimas, aš nesu tau priklausantisturtas!

Jis pasimuisto, sukryžiuoja kojas. – Nebūtina kivirčytis. Visai ne.

– Kristianai, aš dirbu. – Man pasirodė, kad tuščiai plepėjai su savo

padėjėja.Man užkaista skruostai.

– Turėjome aptarti darbotvarkę, – atrėžiu. – Be to, neatsakei į mano klausimą.

Kažkas vėl pasibeldžia į duris. – Užeikite! – per garsiai šūkteliu.

388/1506



Duris praveria Hana, nešina nedideliupadėklu. Ant jo ąsotėlis pieno, cukrinė ir pilnasprancūziškas kavinukas su stūmokliu tirščiams

nuspausti – Hana kaip reikiant pasistengė. Jipadeda padėklą ant mano darbo stalo.

– Ačiū, Hana, – sumurmu gėdydamasi dėlto, kad ką tik taip garsiai šūktelėjau.

– Gal pageidautumėte dar ko nors, poneGrėjau? – šiaip taip išlemena Hana.

Ji mane taip suerzina, kad noriu užverstiakis į lubas.

– Ačiū, ne. Jau viskas, – ir Kristianas ap-dovanoja ją akinama, kelnaites smaukiančiašypsena.

Nuraudusi ir paikai šypsodamasi, Hana

išeina. Kristiano dėmesys vėl nukrypsta į mane. – Taigi, panele Stil, kur mudu sustojome? – Kalbėjome apie tai, kad tu šiurkščiai su-

jaukei man darbo dieną ketindamas kivirčytis

dėl mano pavardės.

389/1506



Žiūrėdamas į mane Kristianas sumirksi – matyt, iš nuostabos, kad paskutinius žodžiusištariau taip griežtai. Ilgais vikriais pirštais nuo

kelio nusiima nematomą pūkelį. Tai išblaškomano dėmesį. Jis tyčia taip elgiasi. Prisimerkusipažvelgiu į Kristianą.

– Man patinka keisti ir netikėti apsil-

ankymai. Žinodami tai, įmonių vadovai visuo-met būna pasitempę, o žmonos – savo vietoje.Na, supranti… – jis gūžteli ir pasipūtėliškaivypteli.

Žmonos – savo vietoje! – Nė nemaniau, kad galėtum turėti laisvo

laiko, – piktai atkertu.Jo žvilgsnis staiga atšąla.

– Kodėl leidykloje nenori pasikeisti pav-ardės? – tyliai lyg iš kapo klausia jis.

– Kristianai, ar tikrai būtina dabar apie taišnekėtis?

– Jau esu čia. Nesuprantu, kam atidėlioti.

390/1506



– Tris savaites atostogavau ir dabar turiukrūvą darbo.

Jo žvilgsnis šaltas ir skvarbus, sakyčiau, net

priešiškas. Stebiuosi, kaip po praeitos nakties irpastarųjų trijų savaičių jis gali atrodyti tokssantūrus. Po galais… Kristianas tikriausiaisupykęs, ne juokais įsiutęs. Kada gi jis išmoks

tinkamai įvertinti padėtį ir tinkamai reaguoti? – Gėdijiesi manęs? – apsimestinai meiliai

klausia jis. – Ne! Kristianai, žinoma, ne, – rūsčiai dėb-

teliu į jį. – Tu čia visiškai niekuo dėtas.Viešpatie, kaip jis kartais mane erzina.

Valdingas, didybės manijos apimtas magnatas. – Niekuo dėtas?

Kristianas pakreipia galvą tikrai suglumęs,nusimetęs dirbtinio orumo kaukę, pažvelgia įmane išplėstomis akimis ir aš suprantu, kad jisįsižeidė. Po perkūnais… Aš užgavau jo jaus-

mus. Ak, ne… ko jau ko, bet Kristiano tikrai

391/1506



nenorėjau įžeisti. Turiu paaiškinti jam savomąstymo logiką. Atskleisti, kodėl taipnusprendžiau.

– Kristianai, kai pradėjau čia dirbti, mudubuvome dar visai neseniai pažįstami, – imukantriai aiškinti atidžiai rinkdama žodžius. – Nežinojau, kad ketini pirkti šią leidyklą…

Ką galėčiau pasakyti apie šį įvykį neilgojemudviejų santykių istorijoje? Nebent išvardytibeprotiškas šio veiksmo priežastis: jo maniją valdyti ir persekioti, jo apsisprendimą daryti, ką

nori, ir tik dėl to, kad yra turtingas. Suprantu,kad Kristianas nori užtikrinti man saugumą, betšiuo metu didžiausia problema ir yra ta, jog jis– SIP leidyklos savininkas. Jei nebūtų kišęsis,

būčiau galėjusi ramiai ir normaliai toliau čiadirbti ir man nebūtų tekę išgirsti nepatenkintųbendradarbių šnabždamų priekaištų. Neben-orėdama žiūrėti jam į akis nuleidžiu galvą ir

pasiremiu ją rankomis.

392/1506



– Kodėl ta pavardė tau tokia svarbi? – klausiu iš paskutiniųjų stengdamasi nepasiduotibjūrančiai nuotaikai.

Pakėlusi akis vėl sutinku ramų jo žvilgsnį:akys spindi, bet iš jų nieko neįmanoma suprasti,anksčiau prasiveržęs įžeidis vėl paslėptas. Norsir uždaviau šį klausimą, giliai širdyje žinau at-

sakymą Kristianui dar nespėjus prasižioti. – Noriu, kad visi žinotų, jog priklausai man. – Juk priklausau tau – žiūrėk, – kilsteliu

kairę ranką ir parodau vestuvinį ir sužadėtuvių

žiedus. – To nepakanka. – Nepakanka, kad už tavęs ištekėjau? – vos

girdimai sušnabždu.

Pamatęs siaubą mano veide, jis sumirksi. Ką dar galiu pasakyti? Ko dar galiu imtis?

– Ne tai turiu galvoje, – atrėžia Kristianas,pirštais persibraukia per poilgius plaukus ir jie

užkrinta jam ant kaktos.

393/1506



– O ką turi galvoje?Jis nuryja seilę, atsikvepia. – Noriu, kad tavo pasaulis prasidėtų ir

baigtųsi manimi, – sako jis, nutaisęs griežtą veidą.

Kristiano žodžiai visiškai išmuša mane išvėžių. Tarsi jis būtų stipriai smogęs man į pilvą,

sužeidęs ir palikęs be kvapo. Staiga man priešakis iškyla mažas, įbaugintas rusvaplaukisberniukas pilkomis akimis, apvilktas purvinais,tarpusavyje nederančiais, netinkamo dydžio

drabužiais. – Kaip tik taip ir yra, – sakau nuoširdžiai, be

jokios klastos, nes tai tiesa. – Tik siekiu šiokiostokios karjeros ir nenoriu naudotis tavo įtaka.

Gyvenime turiu kuo nors užsiimti, Kristianai.Negaliu likti įkalinta Eskaloje arba naujajamemūsų name visiškai neturėdama ką veikti. Iš-protėsiu. Uždusiu. Visada dirbau, ir man tai

patinka. Tai mano svajonių darbas; niekada

394/1506



nieko daugiau netroškau. Bet tai, kad čia dirbu,dar nereiškia, kad mažiau tave myliu. Tu – visas mano pasaulis.

Man užgniaužia gerklę, pajuntu akyse tven-kiantis ašaras. Negaliu pravirkti, čia nieku gyvunegalima. Mintyse imu tai be perstojo kartoti.Negaliu pravirkti, negaliu pravirkti.

Jis spokso į mane netardamas nė žodžio.Paskui suraukia kaktą, tarsi apmąstydamas, ką pasakiau.

– Aš tave dusinu? – nedraugiškai teiraujasi

Kristianas tokia pat intonacija kaip ir užduoda-mas ankstesnį klausimą.

– Ne… Taip… Ne…Šis pokalbis mane erzina – visiškai nenoriu

čia ir dabar apie tai šnekėtis. Užsimerkusi pirš-tais pasitrinu kaktą mėgindama suvokti, kaipmudu pakliuvome į tokią padėtį.

– Klausyk, juk apie pavardę jau šnekėjomės.

Leidykloje noriu pasilikti mergautinę pavardę ir

395/1506



bent šiek tiek nuo tavęs atsiriboti, bet… tik čia,leidykloje. Štai ir viskas. Pats žinai: visi mano,kad šį darbą gavau tavo dėka, nors iš tiesų…

Kristianas išplečia akis ir aš nukandu žodį.Ak, ne… šį darbą tikrai gavau tik jo dėka?

– Tikrai nori žinoti, kodėl buvai priimta į šįdarbą, Anastazija?

Anastazija? Mėšlas… – Ką? Ką nori tuo pasakyti?Kristianas pasirango ant kėdės tarsi kaup-

damasis svarbiam žingsniui. Ar aš noriu žinoti?

– Leidyklos vadovybė leido tau laikinai eitiHaido pareigas. Jie nenorėjo švaistyti lėšų irsamdyti leidybos patirties turinčio specialisto,nes vyko leidyklos pirkimo procedūros. Jie nen-

utuokė, ką naujas savininkas darys su leidykla,tad pasielgė labai išmintingai nesamdydamipapildomos brangios darbo jėgos. Haido darbą jie atidavė tau, kad tvarkytum visus reikalus,

kol naujasis savininkas, – Kristianas trumpai

396/1506



patyli, jo lūpos krusteli nuo pašaipios šypsenos,– būtent aš, perims vadovavimą.

Po perkūnais!

– Ką nori tuo pasakyti?!Vadinasi, tas pareigas gavau jo dėka.

Mėšlas! Aš priblokšta.Matydamas mano nerimą, Kristianas

nusišypso ir papurto galvą. – Nusiramink. Tu puikiai tvarkeisi.

Pasirodei labai gerai.Jo balse išgirstu šiokį tokį pasididžiavimą ir

nedaug trūksta, kad pravirkčiau. – Ak… – sumurmu sutrikusi, šis įvertinimas

apsuko man galvą.Atsisėdusi tiesiai ir atsirėmusi į kėdės atlošą,

išsižiojusi įsispoksau į jį. Kristianas vėlpasimuisto.

– Nenoriu tavęs dusinti, Ana. Nenoriulaikyti auksiniame narvelyje. Na… – jis vėl

nutyla, veidas apsiniaukia. – Bent jau

397/1506



racionaliai mąstanti mano asmenybės dalis tonenori.

Kristianas susimąstęs pirštais persibraukia

per smakrą regzdamas kažkokį planą. Ak, ką jis dabar sugalvojo? Staiga, tarsi

patyręs nušvitimą, Kristianas pakelia į maneakis.

– Taigi, atvažiavau čia ne tik drausminti sa-vo žmonos paklydėlės, – sako jis prisimerkęs, – bet ir pasitarti, ką man toliau daryti su šialeidykla.

Žmona paklydėlė! Aš ne paklydėlė ir ne jampriklausantis turtas! Vėl rūsčiai žvilgteliu į jį irgrėsmė pravirkti dingsta.

– Na, ir kokie tavo planai? – mėgdžiodama

Kristianą pakreipiu galvą, bet kad ir kaip tram-dausi, žodžiai nuskamba truputį pašaipiai.

Jis krusteli lūpas lyg mėgindamas sulaikytišypseną. Oho, jo nuotaika vėl pasikeitė! Kaip

man spėti koja kojon su paslaptinguoju ponu?

398/1506



– Ketinu pakeisti leidyklos pavadinimą. Nuošiol ji vadinsis Grėj leidykla.

Po galais…

– Be to, per metus tapsi jos savininke.Aš vėl išsižioju iš nuostabos, tik šį kartą

plačiau. – Tai mano vestuvinė dovana tau.

Susičiaupiu, tada vėl išsižioju mėgindamasuregzti kokį nors žodį, bet galvoje tuščia.

– Todėl man reikia žinoti, ar turėčiau lei-dyklą pavadinti Stil leidykla?

Jis kalba rimtai. Po velnių… – Kristianai, – sušnabždu, kai man tarp sme-

genų ir kalbos padargų vėl atsiranda ryšys. – Jau padovanojai man rankinį laikrodį… Aš

negaliu turėti verslo.Pakreipęs galvą, Kristianas priekabiai

suraukia kaktą. – Aš savo verslą pradėjau sulaukęs

dvidešimt vienų.

399/1506



– Bet tu esi… tu. Kontrolės maniakas, vun-derkindas ir stebukladaris. Viešpatie, Kristianai,prieš mesdamas universitetą Harvarde studi-

javai ekonomiką. Tu bent jau turi šiokių tokiųžinių. O aš trejus metus ne visą darbo dieną pardavinėjau dažus ir kabelius, dėl Dievomeilės! Aš nemačiusi pasaulio ir, galima sakyti,

esu visiška neišmanėlė! – tiradą baigiu vis la-biau keldama balsą, kalbėdama vis greičiau irgarsiau.

– Bet taip pat esi daugiausia knygų per-

skaitęs žmogus iš visų, kuriuos pažįstu, – rimtaipaprieštarauja Kristianas. – Tu vertini gerą knygą. Net kai išvykome medaus mėnesio, neg-alėjai pamiršti darbo. Kiek rankraščių per-

skaitei? Keturis? – Penkis, – sušnabždu. – Ir parašei visų recenzijas. Esi labai

protinga moteris, Anastazija. Neabejoju, kad

tau pavyks.

400/1506



– Gal išprotėjai? – Taip, dėl tavęs, – sušnabžda jis.Prunkšteliu – kitaip reaguoti tiesiog negaliu.

Kristianas prisimerkia. – Tapsi pajuokos objektu. Verslininku,

nupirkusiu leidyklą moterytei, kuri baigusistudijas visu etatu dirbo vos kelis mėnesius.

– Manai, man rūpi, ką žmonės mano? Be to,nedirbsi visiškai viena.

Įsistebeiliju į Kristianą. Šį kartą jis tikraiišprotėjo.

– Kristianai, aš…Pasiremiu galvą rankomis, mane užplūsta

jausmai, kurių negaliu suvaldyti. Gal jis kuok-telėjo? Kažkur tamsiose gelmėse staiga randasi

visiškai nederamas poreikis juoktis. Kai vėlpažvelgiu į Kristianą, jis žiūri į mane išpūtęsakis.

– Ar jus kas nors pralinksmino, panele Stil?

– Taip. Tu.

401/1506



Apstulbęs, bet ir pralinksmėjęs, jis dar la-biau išplečia akis.

– Juokiesi iš savo vyro? Tai niekada nes-

ibaigia geruoju. Be to, kramtai lūpą.Jo žvilgsnis apsiniaukia… iš geismo. Ak,

ne, šis žvilgsnis man pažįstamas. Aistringas,gundantis, gašlus… Ne, ne, ne! Tik ne čia.

– Net negalvok apie tai, – įspėju jį neslėp-dama nerimo.

– Apie ką, Anastazija? – Pažįstu tą žvilgsnį. Mes darbe…

Palinkęs į priekį, Kristianas siurbte įsisiurbiaį mane savo alkanomis lydyto plieno spalvosakimis. Po perkūnais! Nejučiomis nuryju seilę.

– Esame mažame kabinete, kur nebloga gar-

so izoliacija, o durys rakinamos, – sušnabždajis.

– Tai baisi moralinė niekšybė, – sakau aiški-ai tardama kiekvieną žodį.

– Ne, jei tai darai su savo vyru.

402/1506



– Su savo viršininko viršininko viršininku, – sušnypščiu.

– Tu mano žmona.

– Kristianai, ne. Kalbu rimtai. Šįvakar galėsiišdulkinti mane septyniais pikantiškiausiaisbūdais. Bet ne dabar. Ne čia!

Jis sumirksi ir vėl prisimerkia. Paskui vis-

iškai netikėtai nusijuokia. – Septyniais pikantiškiausiais būdais? –

susidomėjęs kilsteli antakį. – Gal ir priimsiujūsų siūlymą, panele Stil.

– Ak, liaukis vadinęs mane panele Stil! – atšaunu ir kumščiu trinkteliu į stalą išgąsdin-dama Kristianą ir išsigąsdama pati. – Dėl Dievomeilės, Kristianai. Jei tau taip svarbu, pasikeis-

iu tą pavardę!Iš nuostabos jis išsižioja, garsiai ir giliai įk-

vepia. O tada jo veide nušvinta spindulinga,plati, džiaugsminga šypsena. Oho…

– Gerai.

403/1506



Kristianas suploja rankomis ir staigaatsistoja.

Kas dabar bus?

– Misija įvykdyta. O dabar manęs laukiadarbas. Todėl atsiprašysiu, ponia Grėj…

Ak, šis vyras tiesiog nepakenčiamas! – Bet…

– Koks dar „bet“, ponia Grėj?Susmunku biuro kėdėje kaip maišas. – Nieko. Eik. – Kaip tik ir ketinau eiti. Iki pasimatymo

vakare. Nekantriai lauksiu, kada galėsiu išmė-ginti septynis pikantiškiausius būdus.

Rūsčiai į jį dėbteliu. – Beje, netrukus turėsiu dalyvauti daugybėje

mano verslui naudingų visuomeninių renginiųir norėčiau, kad vyktum drauge.

Įsistebeiliju į Kristianą. Gal jau eitum? – Liepsiu Andrėjai paskambinti Hanai ir ji

pažymės tas datas tavo darbo kalendoriuje. Tau

404/1506



būtina susipažinti su keliais žmonėmis. Nuo ši-andien turėtum įpareigoti Haną planuoti tavodarbotvarkę.

– Gerai, – burbteliu visiškai suglumusi irsukrėsta.

Priėjęs prie stalo, Kristianas pasilenkia įpriekį. Ko dar? Nuo hipnotizuojamo jo žvilgs-

nio sustingstu. – Ponia Grėj, man patinka tvarkyti su jumis

verslo reikalus, – sako Kristianas dar labiaulenkdamasis, aš tebesėdžiu paralyžiuota, o tada

jis atsargiai ir švelniai pakšteli man į lūpas. – Iki, mažyte, – sumurma.

Tada staiga atsitiesia, pamerkia man akį irišeina.

Padedu galvą ant darbo stalo jausdamasitaip, tarsi mane būtų pervažiavęs prekinis trauk-inys – prekinis traukinys, kuris iš tiesų yramano mylimas vyras. Jis, be abejonės, yra labi-

ausiai erzinantis, labiausiai siutinantis ir

405/1506



labiausiai prieštaravimų kankinamas žmogusvisame pasaulyje. Pakeliu galvą, atsisėdu tiesiaiir energingai pasitrinu akis. Ir ką gi aš vos prieš

akimirką sutikau padaryti? Na, gerai, Ana Grėj,vadovaujanti SIP… tai yra Grėj leidyklai… Tasvyras kuoktelėjo. Kažkas pasibeldžia ir į kabin-etą galvą kyšteli Hana.

– Ar viskas gerai? – klausia.Spoksau į ją netardama nė žodžio. Ji

suraukia kaktą. – Žinau, kad nemėgsti patikėti man šio

darbo, bet… gal išvirti arbatos?Linkteliu. – „Twinings English Breakfast“, silpnos ir

juodos?

Linkteliu. – Tuoj atnešiu, Ana.Nieko nematydama, vis dar sukrėsta spok-

sau į kompiuterio ekraną. Ir kaip man jam

paaiškinti, kad suprastų? Elektroniniu laišku!

406/1506



Siuntėjas: Anastazija StilTema : AŠ – NE TURTAS!Data : 2011 m. rugpjūčio 22 d. 14:23

Gavėjas: Kristianas GrėjusPone Grėjau,kitą kartą sumanęs su manimi pasimatyti dėlsusitikimo susitarkite iš anksto, kad būčiauįspėta ir nusiteikusi ištverti jūsų nesub-

rendėliškas, valdingas didybės manijosapraiškas.

Jūsų

Anastazija Grėj (prašyčiau atkreipti dėmesį įpakeistą pavardę),SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Septyni pikantiškiausi būdaiData : 2011 m. rugpjūčio 22 d. 14:34Gavėjas: Anastazija Stil

407/1506



Brangioji mano ponia Grėj (pabrėžiu –mano!),kaip galėčiau pasiteisinti? Važiavau pro

šalį…Ne, tu esi ne man priklausantis turtas, omano mylima žmona.Kaip visada, pralinksminai.

Kristianas GrėjusGrėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius– valdingas ir apimtas didybės manijos.

Kristianas mėgina juokauti, bet aš tam

nenusiteikusi. Sunkiai atsidususi, grįžtu priesusikaupusios korespondencijos.

KAI VAKARE ĮLIPU Į AUTOMOBILĮ, Kristi-

anas tyli. – Sveikas, – sumurmu. – Labas, – atsako jis, budrus ir įsitempęs,

koks ir turėtų būti.

408/1506



– Aš šiandien dar kam nors sugadinai darbodieną? – apsimestinai meiliai klausiu.

Jo veide šmėsteli vos pastebima šypsena.

– Tik Flinui. Ak… – Kai kitą kartą pas jį važiuosi, duosiu tau

sąrašą, kokios temos mano pageidavimu turėtų

būti aptartos, – suniurnu. – Jūs, rodos, prastai nusiteikusi, ponia Grėj.Įbedu žvilgsnį į Rajano ir Sojerio nugaras.

Kristianas šalia manęs krusteli.

– Liaukis, – tyliai sako ir paima mane užrankos.

Visą popietę, per kurią turėjau sukauptidėmesį į darbą, sukau galvą, ką jam pasakysiu.

Ir kas valandą krūtinėje tvenkėsi vis daugiaupykčio. Man jau nusibodo pasipūtėliškas,aikštingas ir, atvirai sakant, vaikiškas Kristianoelgesys. Ištraukiu ranką – ir aš moku būti

aikštinga ir pasipūtusi kaip maža mergaitė.

409/1506



Pakėlusi akis perveriu jį rūsčiu žvilgsniu,bet įžiūriu vos pastebimą šypsenėlę.

– Juokiesi iš manęs? – suirzusi prisimerkiu.

– Niekaip nedrįsčiau, – sako jis keldamasrankas, tarsi grasinčiau nutaikiusi šautuvovamzdį jam į krūtinę. Jis vilki tamsiai mėlyną kostiumą, atrodo žvalus ir švarutėlis, pernelyg

ilgais, gundančiais plaukais ir nekaltu veidu. – Tau reikia apsikirpti, – sumurmu ir, nus-

isukusi nuo Kristiano, žengiu į lifto kabiną. – Šit kaip? – nusistebi jis braukdamasis

plaukus nuo kaktos ir įeina paskui mane. – Taip.Įvedu į pultą mūsų apartamentų saugos

kodą.

– Vadinasi, dabar jau šneki su manimi? – Truputį. – Dėl ko būtent taip ant manęs supykai?

Man reikia bent užuominos… – mane prakal-

binti atsargiai mėgina Kristianas.

411/1506



Atsisukusi įsispoksau į jį. – Nejau nenumanai? Būdamas protingas

turėtum numanyti. Netikiu, kad esi toks bukas.

Sunerimęs Kristianas ima trauktis. – Tu tikrai įsiutusi. Maniau, viską išsi-

aiškinome tavo darbo kabinete, – suglumęssumurma jis.

– Kristianai, tiesiog neapsikentusi paklusauaikštingiems tavo reikalavimams. Tik tiek.

Lifto durys atsidaro ir aš šaunu iš kabinoslyg akis išdegusi. Koridoriuje stovi Teiloras.

Kai lekiu pro jį, žingteli atatupstas irpaskubomis užčiaupia burną.

– Labas, Teilorai, – burbteliu. – Ponia Grėj… – tyliai atsako jis.

Palikusi portfelį vestibiulyje, pasuku įdidžiąją svetainę. Ponia Džouns triūsia prieviryklės.

– Labas vakaras, ponia Grėj.

– Labas, ponia Džouns, – sumurmu.

412/1506



Einu tiesiai prie šaldytuvo ir išsiimu butelįbaltojo vyno. Atėjęs į virtuvę, Kristianas akylaistebi mane, imančią iš spintelės taurę. Jis nus-

ivelka švarką ir atsainiai numeta jį ant virtu-vinės spintelės.

– Nori išgerti? – apsimestinai maloniaiklausiu.

– Ačiū, ne, – sako jis nenuleisdamas nuomanęs akių.

Staiga suprantu, kad Kristianas jaučiasi be-jėgis. Kad nežino, kaip su manimi elgtis. Viena

vertus, tai juokinga, kita vertus, graudu. Po gal-ais, man tas pats! Po mudviejų susitikimo šią popietę net ir labai stengdamasi negaliu pajustijam gailesčio. Jis neskubėdamas nusiriša kak-

laraištį ir atsisega viršutinę marškinių sagą. Įsi-pilu didelę taurę baltojo „Sauvignon“ vyno, oKristianas persibraukia ranka per plaukus. Kaiatsisuku, ponios Džouns virtuvėje jau nėra.

413/1506



Mėšlas! Ji buvo mano gyvasis skydas. Godžiaigurkšteliu vyno. Mmm… Koks skanus…

– Liaukis, – sušnabžda Kristianas.

Jis žengia du žingsnius ir sustoja prieš mane.Švelniai užkiša plaukų sruogą už ausies, pirštųgalais paglosto ausies spenelį ir man per visą kūną nusirita virpulys. Ar to man visą dieną ir

trūko? Jo prisilietimo? Papurtau galvą, todėlKristianas turi paleisti ausį, ir pakeliu į jį akis.

– Kalbėk su manim, – tyliai paprašo jis. – Kam? Vis tiek manęs nesiklausai.

– Klausausi. Esi viena iš nedaugelio, kuriųklausausi.

Vėl gurkšteliu vyno. – Pyksti dėl pavardės?

– Ir taip, ir ne. Man pikta dėl to, kaip elgeisi,kai tau paprieštaravau, – rūsčiai dėbteliu į Kris-tianą tikėdamasi, kad jis supyks.

Jis suraukia kaktą.

414/1506



– Ana, juk žinai, kad turiu… problemų. Mannelengva numoti ranka į klausimus, susijusiussu tavimi. Juk žinai.

– Bet aš nesu nei maža mergaitė, nei tavoturtas.

– Žinau, – atsidūsta jis. – Tai liaukis elgtis su manimi taip, lyg tokia

būčiau, – maldaujamai sušnabždu.Pirštų viršumi jis perbraukia man per skru-

ostą, o nykščio galu – per apatinę lūpą. – Neširsk. Tu man tokia brangi. Kaip

neįkainojamas turtas, kaip vaikas, – sušnabždaKristianas, o jo veidas ir niūrus, ir pagarbus.

Jo žodžiai patraukia mano dėmesį. Kaipvaikas. Brangi kaip vaikas… Vaikas jam būtų

didelė vertybė! – Bet aš – nei neįkainojamas turtas, nei

vaikas, Kristianai. Aš tavo žmona. Jei įsižeidei,kad ketinu pasilikti mergautinę pavardę, reikėjo

taip ir pasakyti.

415/1506



– Įsižeidžiau? Aš? – smarkiai susiraukia jis,ir man aišku, kad mintyse svarsto tokią galimy-bę. Paskui, vis dar suraukęs kaktą, nuleidžia

pečius ir žvilgteli į rankinį laikrodį. – Pomažiau nei valandos atvažiuos architektė.Mums derėtų pavalgyti.

„Ak, ne“, – paniurusi pagalvoju. Jis neat-

sakė į mano klausimą, o dabar man dar teksstoti akis į akį su Džija Mateo. Ir taip nevykusidiena bus galutinai sugadinta. Rūsčiai žvilgteliuį Kristianą.

– Šio pokalbio dar nebaigėme, – sumurmu. – Apie ką čia dar kalbėtis? – Galėtum leidyklą parduoti.Kristianas prunkšteli.

– Parduoti?! – Taip. – Manai, šiandienėje rinkoje atsirastų

pirkėjas?

– Kiek ji tau kainavo?

416/1506



– Palyginti nebrangiai, – atsargiai ištaria jisnorėdamas išsisukti nuo atsakymo.

– O jei leidykla žlugs?

Jis atsainiai šypteli. – Išgyvensim. Bet aš neleisiu jai žlugti,

Anastazija. Bent jau tol, kol joje dirbi. – O jei išeisiu?

– Ir ką veiksi? – Nežinau. Dirbsiu ką nors kita. – Jau sakei, kad tai tavo svajonių darbas. Ir

atleisk man, jei klystu, bet pažadėjau Dievui,

pastoriui Volšui ir visiems į ceremoniją susirinkusiems mūsų artimiausiems ir brangi-ausiems žmonėms mylėti tave, padėti puoselėtitavo viltis ir svajones ir rūpintis, kad su manimi

būtum saugi. – Kartodamas santuokos įžadus elgiesi

nesąžiningai. – Jei kalbėsime apie santykius su tavimi,

niekada ir nežadėjau elgtis sąžiningai. Be to, –

417/1506



priduria Kristianas, – santuokos įžadus tu pirmapanaudojai kaip ginklą prieš mane.

Susiraukiu. Tai tiesa.

– Anastazija, jei vis dar ant manęs siunti, tą pyktį galėsi išlieti vėliau, lovoje, – staiga sakojis kimiu, viliojančiu balsu, o akys spindi.

Ką? Lovoje? Kaip?

Pamatęs mano veidą, Kristianas atlaidžiaišypteli. Gal tikisi, kad jį surišiu? Po perkūnais!

– Septyni pikantiškiausi būdai… – sušn-abžda jis. – Nekantriai laukiu.

Pala! – Geile! – staiga šūkteli Kristianas ir po

kelių sekundžių pasirodo ponia Džouns.Kur ji buvo? Teiloro kabinete? Gal slapta

klausėsi? Ak… – Klausau, pone Grėjau… – Jei galima, norėtume vakarieniauti. – Žinoma, sere.

418/1506



Kristianas nepaleidžia manęs iš akių. Budri-ai seka kiekvieną krustelėjimą, lyg būčiau eg-zotinis gyvūnas, tik ir laukiantis progos sprukti.

Išgeriu dar gurkšnelį vyno. – Manau, vieną taurę išgersiu ir aš, – sako

jis ir atsidusęs vėl persibraukia ranka perplaukus.

– NEKETINI SUVALGYTI TO, ką turilėkštėje?

– Ne.

Nuleidžiu akis į vos paliestą porciją juostin-ių makaronų, kad nematyčiau vis labiauniūrančio Kristiano veido. Jam dar nespėjusnieko pasakyti, atsistoju ir paimu mūsų lėkštes

nuo valgomojo stalo. – Tuoj atvažiuos Džija, – sumurmu.Užsirūstinęs Kristianas vypteli, bet nepratar-

ia nė žodžio.

419/1506



– Aš paimsiu lėkštes, ponia Grėj, – manįėjus į virtuvę, sako ponia Džouns.

– Ačiū.

– Jums nepatiko? – susirūpinusi klausia ji. – Makaronai skanūs. Tiesiog nenoriu

valgyti.Vos pastebimai ir užjaučiamai man

šyptelėjusi, ji nusisuka ištuštinti mano lėkštės irsudėti indų į indaplovę.

– Turiu dar kai kam paskambinti, – pareiškiaKristianas ir, įdėmiai mane nužvelgęs, nueina į

darbo kambarį.Lengviau atsidususi patraukiu į miegamąjį.

Per vakarienę jaučiausi labai nejaukiai. Vis darpykstu ant Kristiano, o jis, rodos, nemano

padaręs ką nors blogo. „O gal ir nepadarė?“ – mano pasąmonė kilsteli antakį ir maloniaipažvelgia į mane per akinių pusmėnulio formosrėmeliais viršų. Ne, vis dėlto padarė. Jis dar la-

biau apsunkino man darbą leidykloje.

420/1506



Nepalaukė, kol šį reikalą galėsime aptarti nam-ie, kur mažiau pašalinių akių. Kaip jaustųsi jis,jei įsiveržčiau į jo biurą ir imčiau įsakmiai žerti

nurodymus? Negana to, jis dar nori perduotiman SIP leidyklos vairą! Po galais, ar galėčiauvadovauti leidyklai? Juk apie verslą, galimasakyti, nieko neišmanau.

Mano žvilgsnis nukrypsta į Siatlo dango-raižius, užlietus tviskančios, rausvos besileidži-ančios saulės šviesos. Kaip visada, tarp mud-viejų kilusius ginčus jis nori išspręsti miegama-

jame… hm… vestibiulyje… televizoriaus kam-baryje… virtuvėje, ant spintelės… Gana! Sujuo viskas galų gale baigiasi seksu. SeksasKristianui yra priemonė visoms problemoms

spręsti.Įeinu į vonios kambarį ir rūsčiai dėbteliu į

savo atspindį veidrodyje. Nelengva grįžti į tik-rovę. Kai buvome užsidarę savo burbule, į tai,

kas mudu skiria, pavykdavo nekreipti dėmesio,

421/1506



nes buvome nepaprastai arti vienas kito. Odabar? Trumpai prisimenu savo vestuves ir tą dieną mane apnikusias abejones – „Vesti

paskubėsi…“ Ne, neturėčiau taip galvoti.Tekėdama už jo žinojau, kad Kristianas turi sa-vo penkiasdešimt atspalvių. Tiesiog privalaulaikytis ir pasistengti viską su juo išsiaiškinti.

Atidžiai įsižiūriu į save veidrodyje. Atrodauišblyškusi, negana to, dabar dar turiu stoti akis įakį su ta moterimi.

Segiu pilką siaurą sijoną ir vilkiu berankovę

palaidinukę. Ir gerai! Mano vidinė dievaitėišsitraukia buteliuką nepadoriai ryškiai raudononagų lako. Atsisegu dvi viršutines sagas, kadšiek tiek matytųsi tarpas tarp krūtų. Nusiprausiu

veidą, rūpestingai iš naujo pasidarau makiažą,blakstienoms ir antakiams dažų sunaudojudaugiau nei įprastai, o lūpas ne tik pasidažau,bet ir pasitepu blizgiu. Pasilenkusi energingai

nuo šaknų iki pat galiukų iššukuoju plaukus.

422/1506



Kai atsitiesiu, plaukai atrodo tarsi kaštoninisdebesis, besileidžiantis ant pečių ir krūtų. Sruo-gas prie smilkinių dailiai užsikišu už ausų ir,

palikusi batelius žema pakulne, einu pasiieškotiaukštakulnių.

Didžiojoje svetainėje Kristianą randuišvyniojusį namo projektus ant valgomojo stalo.

Be to, per garso kolonėles sklinda jo įjungtamuzika. Sustoju kaip įbesta.

– Ponia Grėj… – maloniai sako jis,klausiamai į mane žvelgdamas.

– Koks čia kūrinys? – pasiteirauju.Muzika nuostabiai graži. – Forė Requiem. Atrodai pasikeitusi… –

susimąstęs sako Kristianas.

– Ak… Niekad negirdėjau. – Ji labai ramina ir padeda atsipalaiduoti, –

paaiškina jis kilstelėdamas antakį. – Ką padareiplaukams?

– Iššukavau, – sumurmu.

423/1506



Mano dėmesį patraukia pagavūs balsai.Namo projektus palikęs ant stalo, Kristianas lė-tai, žengdamas muzikos ritmu, prieina prie

manęs. – Gal pašoktum su manimi? – pakviečia. – Pagal šią muziką? Juk čia Requiem! – ap-

stulbusi šūkteliu.

– Taip.Jis trūkteli mane, apkabina ir suspaudžia

glėbyje, įbeda nosį į plaukus ir pamažu imasūpuotis į šonus. Nuo jo sklinda dangiškas

Kristiano aromatas…Ak… Kaip man jo trūko… Apkabinu Kristi-

aną iš paskutiniųjų mėgindama sutramdytiašaras. Kodėl mane taip siutini?

– Nemėgstu su tavimi pyktis, – sušnabždajis.

– Tai liaukis elgtis kaip šiknius.

424/1506



Jis trumpai nusijuokia, nuo šio patrauklausgarso suvirpa jo krūtinė. Kristianas apglėbiamane tvirčiau.

– Šiknius? – Gerai, tebūnie „asilas“. – Man labiau patinka „šiknius“11. – Taip ir turėtų būti. Šis žodis tau labiau

tinka.Vėl nusijuokęs, Kristianas pabučiuoja man į

viršugalvį. – Kodėl Requiem? – sumurmu vis dar tru-

putį sutrikusi, kad šokame pagal šią muziką.Jis gūžteli. – Tai tiesiog puikus muzikos kūrinys, Ana.Tarpduryje sustojęs Teiloras taktiškai kosteli

ir Kristianas mane paleidžia. – Atvyko panelė Mateo, – praneša jis. Ak, kaip džiugu! – Atveskite ją čia, – sako Kristianas.

425/1506



Jis paima mane už rankos ir tuo metu į sve-tainę įžengia panelė Džija Mateo.

10 Originale neišverčiamas žodžių žaismas: angl. trumpinyssub reiškia ir „nuolankioji“, ir „suvožtinis“.11 Originale neišverčiamas žodžių žaismas: angl. arse(„šiknius“) ir ass („asilas“) tariami vienodai.

426/1506



AŠTUNTAS SKYRIUS

Džija Mateo graži moteris – aukšta, graži mo-teris. Trumpi, šviesūs, kaip dabar madinga, tob-ulai pakirpti ir pagarbanoti plaukai ant jos gal-

vos atrodo tarsi įmantri karūna. Ji vilki šviesiaipilką kostiumėlį. Plačios kelnės ir prigludęsšvarkelis paryškina gundančias kūno linijas. Josdrabužiai atrodo brangūs. Ant kaklo tviska dei-

mantas, derantis su vieno karato deimantiniaisauskarais, puošiančiais ausis. Džija geraipasirūpinusi savo išvaizda: ji viena iš tų, kuriosužaugo neskursdamos ir gavo tinkamą

auklėjimą, nors išsiauklėjimo šį vakarą jai,



rodos, trūksta. Mat jos šviesiai pilkos palaidinėsapykaklė per daug atsagstyta. Kaip ir maniškė.Nuraustu.

– Kristianai… Ana…Ji plačiai nusišypso parodydama tobulai

baltus dantis, tada ištiesia manikiūro padailintą plaštaką pasisveikinti ir pirmiausia paspaudžia

ranką Kristianui, paskui man. Tai reiškia, jogturiu paleisti Kristiano ranką, kad pasis-veikinčiau su Džija. Ji šiek tiek žemesnė užKristianą, bet, žinoma, avi aukštakulnius…

– Džija… – mandagiai nusišypso Kristianas.Aš irgi nusišypsau, bet labai jau santūriai. – Po medaus mėnesio abu puikiai atrodote, –

nesutrikusi sako ji, verte verdama Kristianą

rudomis akimis, truputį nuleidusi ilgas, tušupajuodintas blakstienas.

Kristianas viena ranka apglėbia mane irprisitraukia arčiau.

– Ačiū. Nuostabiai praleidome laiką.

428/1506



Jis nustebina mane, lūpomis liestelėdamasman smilkinį.

Matai… jis priklauso man. Jis erzina, si-

utina, bet yra… mano. Plačiai nusišypsau. Šiąakimirką tikrai tave myliu, Kristianai Grėjau.Ranka apsiveju jam juosmenį, įkišu plaštaką įužpakalinę kelnių kišenę ir suėmusi spusteliu

sėdmenį. Džija mums blankiai šypteli. – Ar spėjote peržiūrėti projektą? – Taip, – sumurmu.Pakeliu akis į Kristianą, o jis, žvelgdamas į

mane, nusišypso ir tarsi stebėdamasis pašaipiaikilsteli antakį. Tik… kas gi jį nustebino? Manoelgesys su Džija ar tai, kad gnybtelėjau jamužpakalį?

– Prašom, – pakviečia Kristianas, – planaičia.

Jis mosteli į valgomąjį stalą. Paėmęs užrankos, nusiveda mane tenai, o Džija atseka

429/1506



mudviem iš paskos. Pagaliau prisimenu gerasmanieras.

– Gal norėtumėte ko nors išgerti? – klausiu.

– Gal taurę vyno? – Mielai, būtų puiku, – atsako Džija. –

Sauso baltojo vyno, jei turite. Mėšlas! „Sauvignon blanc“ sausas vynas ar

ne? Nenoriai palikusi savo vyrą vieną, einu įvirtuvę. Girdžiu, kad Kristianas išjungiamuziką.

– Ar ir tu dar norėsi vyno, Kristianai? –

paklausiu. – Taip, mažyte, – šypsodamasis man meiliai

atsako jis.Oho! Kartais jis gali būti toks lipšnus, kad

net silpna darosi, o kartais – toks erzinantis…Darydama virtuvinės spintelės dureles puiki-

ai žinau, kad Kristianas nenuleidžia nuo manęsakių, ir mane apima keistas ir šiurpus jausmas,

jog mudu su Kristianu vaidiname spektaklį,

430/1506



drauge žaidžiame kažkokį žaidimą, tik šį kartą esame vieningi ir stojame į kovą su paneleMateo. Ar Kristianas mato, kad jis patinka ar-

chitektei ir kad ji nė nesistengia to slėpti?Supratusi, kad savo elgesiu jis galbūt mėginamane nuraminti, staiga pajuntu šiokį tokį pas-itenkinimą. O gal Kristianas tiesiog siunčia šiai

moteriai aiškų ženklą, kad nėra laisvas?Jis mano. Taip, kale, mano. Mano vidinė di-

evaitė, vilkinti gladiatorės kostiumą, visiškainenusiteikusi juokauti. Slapta šypsodamasi,

paimu iš spintelės tris taures, iš šaldytuvo – atkimštą butelį baltojo sauso vyno ir viską sudedu ant pusryčių baro. Džija pasilenkusi viršstalo, o Kristianas stovi šalia jos ir kažką rodo

projektuose. – Man rodos, Ana norėjo kažką pasakyti

apie stiklo sieną, bet apskritai mums abiem jūsųsumanymai patinka.

431/1506



– Ak, malonu girdėti, – entuziastingai ir suneslepiamu palengvėjimu sako Džija ir tuopačiu metu žaismingai, bet vos pastebimai

mosteli ir pirštais trumpai paliečia jo ranką.Kristianas akimirksniu sustingsta, bet

neišsiduoda. Džija to, rodos, nė nepastebi. Po velnių, palik jį ramybėje, panelyte. Jam

nepatinka būti liečiamam.Lyg niekur nieko truputį pasitraukęs, kad

Džija jo nepasiektų, Kristianas kreipiasi į mane: – Mus jau ima kankinti troškulys.

– Ateinu.Taip, Kristianas tikrai žaidžia. Džijos

draugijoje jam nejauku. Kodėl anksčiau tonepastebėjau? Štai kodėl jos nemėgstu. Prie

išskirtinės moterų reakcijos jis pripratęs. Ganadažnai matau jas taip elgiantis ir paprastai Kris-tianas visiškai nekreipia į tai dėmesio. Bet pri-silietimas – visai kas kita. Ką gi, ponia Grėj turi

gelbėti savo vyrą.

432/1506



Paskubomis įpilu vyno, paimu visas tristaures ir skubiai grįžtu prie valgomojo stalo passavo bėdon patekusį riterį. Paduodu taurę Džijai

ir tyčia atsistoju tarp jųdviejų. Džija imdamataurę mandagiai šypteli. Kitą taurę duodu Kris-tianui ir šis, pralinksmėjęs ir dėkingas, noriai ją paima.

– Į sveikatą, – tarsteli Kristianas mumsabiem, bet žiūri tik į mane.

Mudvi su Džija kilstelime taures ir vienubalsu atsakome tą patį. Su malonumu išgeriu

gurkšnelį vyno. – Ana, norėjote kažką pasakyti apie stiklo

sieną, tiesa? – kreipiasi į mane Džija. – Taip. Supraskite mane teisingai: ta siena

man patinka. Bet tikėjausi, kad mums pavyksorganiškiau įterpti ją į namą. Šiaip ar taip, tasnamas man labai patinka toks, koks yra, ir nen-oriu jokių esminių pakeitimų.

– Suprantu.

433/1506



– Norėčiau tik vieno: kad projektas būtų nu-osaikus, suprantate… parengtas labiau ori-entuojantis į jau esamą namą.

Pakeliu akis į Kristianą, kuris susimąstęsžvelgia į mane.

– Jokio esminio renovavimo? – sumurmajis.

– Taip, jokio, – palinksiu galvą tvirtai nus-prendusi laikytis savo pozicijos.

– Namas tau patinka toks, koks yra? – Iš esmės taip. Visada žinojau, kad jam

tereikia rūpestingos šeimininko rankos.Kristiano akys suspinduliuoja šiluma.Džija žvilgteli į mudu ir jai nurausta

skruostai.

– Gerai, – sako ji. – Regis, supratau, ko jūs,Ana, norite. O jei paliktume stiklo sieną, bet užjos įrengtume didesnę dengtą terasą, kaipįprasta Viduržemio jūros šalyse? Toje vietoje

jau yra akmenimis grįsta lauko terasa.

434/1506



Galėtume iš tokių pat akmenų padaryti kolonasir pastatyti jas toliau vieną nuo kitos, kadneužstotų atsiveriančios panoramos. Tada

uždengtume stogą iš stiklo lakštų arba čerpių,kokiomis dengtas ir visas namas. Turėtumėtenuo vėjų ir gamtos stichijų apsaugotą val-gomąją ir svetainės zoną gryname ore.

Kad ir kaip nemėgstu šios moters, vis dėltoturiu pripažinti… ji puiki architektė.

– Arba, užuot statę dengtą terasą, galėtume įstiklines duris įterpti jūsų pasirinkto atspalvio

medžio elementų. Jie taip pat padėtų išlaikytiViduržemio jūros šalių dvasią, – priduria Džija.

– Kaip žydros langinės Pietų Prancūzijoje, – tyliai sakau Kristianui, atidžiai žvelgiančiam į

mane.Jis gurkšteli vyno ir pabrėžtinai atsainiai

gūžteli. Hm… Jam ši mintis nepatinka, bet jisneatmeta mano siūlymo, neužčiaupia manęs ir

neverčia jaustis paskutine kvaiša. Viešpatie, šis

435/1506



žmogus kupinas prieštaravimų. Prisimenuvakarykščius jo žodžius: „Noriu, kad tas namasbūtų toks, kokio trokšti tu. Darysime viską,

kaip tu nori. Jis tavo.“ Kristianas nori, kadbūčiau laiminga, nesvarbu, ką darau. Manau,giliai širdyje aš tai jaučiu. Tik… Staigasusigriebiu. „Dabar apie tą ginčą negalvok“, –

subaru save. Pasąmonė piktai dėbteli.Džija žiūri į Kristianą ir laukia, ką jis nus-

pręs. Matau, kaip išsiplečia jos akys, kaipprasiskiria žvilgančios lūpos. Ji mitriai lyžteli

viršutinę lūpą ir išgeria dar gurkšnelį vyno. Pas-isukusi į Kristianą regiu, kad jis tebežiūri įmane – visai ne į ją. Taip! Matyt, teks rimčiaupasišnekėti su panele Mateo.

– Ana, ko tu nori? – tyliai klausia Kristianas,aiškiai parodydamas, kad mano nuomonė jamitin svarbi.

– Mintis įrengti dengtą terasą man patinka.

– Ir man.

436/1506



Atsisuku į Džiją. Ei, panelyte, žiūrėk į mane,o ne į jį. Sprendimus dėl namo rekonstrukcijospriimu aš.

– Būtų gerai pamatyti pakoreguotus brėžini-us su didesne terasa ir prie namo derančiomiskolonomis.

Nenoriai atitraukusi godų žvilgsnį nuo mano

vyro, Džija atsisuka į mane ir nusišypso. Ar jaiatrodo, kad nematau, kas čia vyksta?

– Žinoma, – ji maloniai man pritaria. – Galturite dar kokių nors klausimų?

Kitų, nesusijusių su tuo, kaip drįsti žvilgsniudulkintis su mano vyru?

– Kristianas nori pataisyti šeimininkų mie-gamojo projektą, – sumurmu.

Nuo didžiųjų durų svetainės gale atsklindadiskretiškas kostelėjimas. Visi atsisukame irpamatome tarpduryje stovintį Teilorą.

– Kas yra, Teilorai? – klausia Kristianas.

437/1506



– Pone Grėjau, man reikia skubiai pasitartisu jumis labai svarbiu klausimu.

Stovėdamas man už nugaros ir uždėjęs

rankas ant pečių, Kristianas kreipiasi į Džiją. – Už šį projektą atsakinga ponia Grėj. Ji turi

visišką veiksmų laisvę. Gali daryti, ką tik nori.Visiškai pasitikiu jos nuojauta. Ji labai įžvalgi,

– šiuos žodžius Kristianas ištaria šiek tiek ki-taip. Išgirstu pasididžiavimą ir slaptą per-spėjimą. Ar tas perspėjimas skirtas Džijai?

Jis pasikliauja mano nuojauta? Ak, kaip šis

žmogus mane erzina. Šiandien po pietų ta manonuojauta jam nesutrukdė skaudžiai įžeisti manojausmų. Suirzusi papurtau galvą, bet mintysedėkoju, kad šiai viliokei ir, deja, puikiai savo

darbą išmanančiai panelei Kristianas aiškiai pa-sakė, kas čia vadovauja. Paglostau ant petiesuždėtą jo ranką.

– Trumpai atsiprašysiu, – sako Kristianas ir,

spustelėjęs man pečius, nuseka paskui Teilorą.

438/1506



Man galvoje šmėsteli mintis, kas gi nutiko. – Taigi… šeimininkų miegamasis? – nervin-

gai pratęsia pokalbį Džija.

Žiūriu į ją nenuleisdama akių ir laukdama,kol Kristianas su Teiloru išeis iš svetainės irnegalės mūsų girdėti. O tada, sukaupusi visasdvasines jėgas ir prisiminusi, kad pastarąsias

penkias valandas kaip reikiant siutau, imu jaiviską atvirai kloti:

– Ne veltui nervinatės, Džija, nes kol kas darneapsisprendėme, ar rengti namo rekonstrukci-

jos projektą ir toliau patikėsime jums. Betneabejoju, kad viskas bus gerai, jei tik nekišitenagų prie mano vyro.

Ji išgąstingai aikteli.

– Kitaip jūsų paslaugų bus atsisakyta.Supratote? – pabrėžtinai aiškiai ištariu kiekvi-eną žodį.

Visiškai suglumusi, Džija kelis kartus sum-

irksi. Negali patikėti, kad aš taip ir išdrožiau.

439/1506



Pati negaliu tuo patikėti! Bet neatlyžtu ir ramiaižiūriu į vis labiau besiplečiančias rudas jos akis.

Žiūrėk! Žiūrėk! Šio iš proto varančio skvar-

baus ir ramaus žvilgsnio išmokau iš Kristiano,kuris moka žiūrėti ramiai kaip niekas kitas.Žinau, kad architektų įmonei, kurioje dirbaDžija, pagrindinio Grėjaus gyvenamojo namo

renovacija yra prestižinis projektas – įspūdingaslaimėjimas kitų puikių laimėjimų galerijoje.Džija negali sau leisti prarasti šio užsakymo.Šią akimirką man visai ne galvoj, kad ji – Eli-

oto bičiulė. – Ana… Ponia Grėj… Aš… aš atsiprašau.

Aš niekada… – nesumodama, ką daugiaupridurti, Džija išrausta.

– Pasakysiu tiesiai. Mano vyras jumis, kaipmoterimi, nesidomi.

– Suprantama, – išbalusi kaip drobėsumurma Džija.

440/1506



– Kaip jau sakiau, aš tik noriu, kad viskasbūtų aišku.

– Ponia Grėj, nuoširdžiai atsiprašau, jei

pamanėte, kad aš… – ji nutyla ieškodamatinkamų žodžių.

– Puiku. Kol tarp mudviejų nebus nesu-sipratimų, viskas bus gerai. Dabar paaiškinsiu,

kokio norėtume šeimininkų miegamojo, o tadanorėčiau išgirsti išsamią ataskaitą apiemedžiagas, kurias ketinate naudoti. Kaip žinote,mudviem su Kristianu labai svarbu, kad namas

būtų ekologiškas, tad norėčiau jį informuoti,kokios ir iš kur bus atvežtos medžiagos.

– Na… žinoma… – išlemena ji išpūtusi akisir aiškiai manęs prisibijodama.

Tai pirmas kartas, kai įbauginau žmogų.Mano vidinė dievaitė bėga aplink areną mo-juodama šėlstančiai miniai.

441/1506



Pakėlusi ranką, Džija pasitaiso plaukusišsiduodama, kad nervinasi, ir šis gestasnepraslysta man pro akis.

– Gal pradėkime nuo šeimininkų mie-gamojo? – nedrąsiai, labai tyliai pasiūlo ji.

Dabar, parodžiusi, kas čia vadovauja, pirmą kartą po susitikimo su Kristianu leidykloje

pasijuntu tikrai atsipalaidavusi. Aš galiu. Manovidinė dievaitė švenčia moralinę, nors ir ganabjauriais metodais pasiektą pergalę.

BEBAIGIANT VISKĄ APTARTI grįžtaKristianas.

– Viskas sutarta? – pasiteirauja.Apglėbęs mane per juosmenį, jis atsisuka į

Džiją. – Taip, pone Grėjau, – džiugiai, bet nervin-

gai nusišypso Džija. – Po poros dienų turėsiupakoreguotą namo projektą.

442/1506



– Puiku. Tu patenkinta? – atvirai klausia jis,meiliai ir įdėmiai žvelgdamas į mane.

Linkteliu ir nežinia kodėl nuraustu.

– Gal aš jau ir eisiu, – vėl pernelyg linksmaipareiškia Džija.

Šį kartą ji pirma paspaudžia ranką man,paskui Kristianui.

– Iki kito karto, Džija, – sumurmu. – Iki, ponia Grėj. Pone Grėjau…Didžiosios svetainės tarpduryje vėl išdygsta

Teiloras.

– Teiloras jus palydės, – sakau taip garsiai,kad jis girdėtų.

Dar kartą pasitaisiusi šukuoseną, ji apsisukasu visais savo aukštakulniais ir, lydima nė per

žingsnį neatsiliekančio Teiloro, išeina išsvetainės.

– Ji staiga pasidarė gerokai santūresnė, – sako Kristianas, klausiamai žvelgdamas į mane.

443/1506



– Šit kaip? Nepastebėjau, – gūžteliu mėgin-dama dėtis abejinga. – Ko norėjo Teiloras? – klausiu ir iš smalsumo, ir norėdama nukreipti

kalbą.Susiraukęs Kristianas paleidžia mane ir ima

vynioti ant stalo patiestus brėžinius. – Pasitarti dėl Haido.

– Dėl Haido? – sušnabždu. – Tau nėra ko jaudintis, Ana, – palikęs

brėžinius, Kristianas prisitraukia mane ir apka-bina. – Paaiškėjo, kad jis jau kelios savaitės

nebuvo užsukęs į savo butą. Tik tiek.Pabučiavęs į plaukus, jis mane paleidžia ir

vėl imasi pradėto darbo. – Tai ką nusprendei? – pasiteirauja jis ir

man iškart paaiškėja, kad nepageidauja būti to-liau kamantinėjamas apie Haidą.

– Tik tai, ką buvome aptarę. Manau, tu jaipatinki, – tyliai priduriu.

Kristianas prunkšteli.

444/1506



– Ar tu jai ką nors pasakei? – paklausia ir ašnuraustu.

Iš kur jis žino? Nesumodama, ką sakyti,

nudelbiu akis. – Atvažiavusi ji vadino mudu Kristianu ir

Ana, o išeidama – ponu ir ponia Grėjais, – nedraugiškai priduria Kristianas.

– Matyt, netyčia ką nors leptelėjau, – sumurmu.

Kai pakeliu į Kristianą akis, jis meiliai žvel-gia į mane, jo kaukė trumpai nuslysta ir jis

pasirodo… patenkintas. Paskui jis nudelbiaakis, papurto galvą ir jo mina persimaino.

– Ji tik reagavo į tokį veidą, – sako jis tru-putį nusivylęs, net pasibjaurėjęs.

Ak, Penkiasdešimt, ne! – Kas yra? – klausia Kristianas, sutrikęs dėl

sumišimo mano veide. Nerimaudamas jis plači-ai atsimerkia. – Juk nepavyduliauji, ar ne? –

išgąstingai klausia.

445/1506



Nuraudusi nieko jam neatsakau, paskuinudelbiu akis į savo sunertus pirštus. Arpavyduliauju?

– Ana, panelė Džija – vyrų medžiotoja.Visiškai ne mano skonio. Kaip gali dėl jospavyduliauti? Ar dėl kurios kitos? Džija manęsvisiškai nedomina.

Pakėlusi į Kristianą akis matau, kad jis žiūriį mane, tarsi man būtų išdygusi dar vienagalūnė. Jis pirštais persibraukia per plaukus.

– Man rūpi tik tu, Ana, – tyliai priduria. – Ir

taip bus visada.Viešpatie… Vėl pasitraukęs nuo namo pro-

jektų, Kristianas prieina prie manęs ir nykščiubei smiliumi suspaudžia smakrą.

– Kaip gali manyti kitaip? Ar daviau taubent menkiausią pretekstą manyti, kad galėčiaudomėtis kita? – klausia jis, stebeilydamas įmane liepsningomis akimis.

446/1506



– Ne, nedavei, – sušnabždu. – Tiesiogkvailai elgiuosi. Bet tik šiandien… Tu…

Man krūtinėje susitelkia visi anksčiau ramy-

bės nedavę prieštaringi jausmai. Kaip jampaaiškinti, kokia jaučiuosi sutrikusi? Mane sug-lumino ir suerzino tai, kaip jis šiandien po pietųelgėsi mano biure. Jis nori, kad likčiau namie, o

po minutės jau dovanoja man leidyklą. Kaipman visa tai ištverti?

– O ką tau reiškiu aš? – Ak, Kristianai… – man ima virpėti apatinė

lūpa. – Mėginu priprasti prie šio naujo gyven-imo, kokio niekada neįsivaizdavau gyvensianti.Man viskas buvo paduota ant lėkštutės: darbas,tu – mano gražuolis vyras, kurio niekada…

niekada nemaniau taip įsimylėsianti… taip sti-priai, taip greitai ir taip… fatališkai, – kadneuždusčiau, giliai įkvepiu, o Kristianas išnuostabos išsižioja. – Bet tu – tarsi prekinis

traukinys, po kuriuo papulti nenoriu, nes

447/1506



tuomet merginos, kurią įsimylėjai, nebeliks. Okas liks? Liks tik beprasmė Anos regimybė,lekianti iš vieno labdaros renginio į kitą, – vėl

kiek patyliu karštligiškai ieškodama žodžių,kuriais galėčiau paaiškinti, kaip jaučiuosi. – Odabar nori, kad būčiau leidyklos generalinėdirektorė, nors tokių planų niekada gyvenime

neturėjau. Aš blaškausi visų šių minčių sūkuryir iš paskutiniųjų stengiuosi susigaudyti. Tunori, kad būčiau namie. Bet taip pat nori, kadvadovaučiau leidyklai. Tai labai prieštaringi

pageidavimai, – pajutusi besitvenkiant ašarasnutylu, kad nepravirkčiau. – Turi leisti manpačiai priimti sprendimus, rizikuoti, daryti klai-das ir iš jų mokytis. Prieš pasileisdama bėgti,

turiu išmokti vaikščioti, Kristianai, argi ne-supranti? Noriu turėti truputį laisvės. Štai ką man reiškia mano mergautinė pavardė.

Kaip tik tai šią popietę ir norėjau jam

pasakyti.

448/1506



– Jautiesi lyg po traukiniu? – sušnabžda jis.Linkteliu.Susijaudinęs Kristianas užsimerkia.

– Aš tik noriu pakloti tau po kojomis visą pasaulį, Ana, noriu duoti tau viską, ko tikįsigeisi. Bet taip pat trokštu apsaugoti tave nuoto pasaulio. Rūpintis, kad būtum saugi. Kita

vertus, noriu, kad visi žinotų, jog priklausaiman. Kai šiandien gavau tavo elektroninįlaišką, mane apėmė panika. Kodėl nesakei, kadleidykloje ketini pasilikti mergautinę pavardę?

Nuraustu. Jis teisus. – Kai buvome išvykę medaus mėnesio,

trumpai apie tai galvojau, bet… nenorėjau spro-gdinti mūsų burbulo, o paskui ir pamiršau.

Prisiminiau tik vakar vakare. O tada manodėmesį vėl išblaškė ta istorija su Džeku… Na,pats žinai… Atsiprašau, turėjau tau pasakyti ar-ba aptarti šį reikalą su tavimi, bet vis neradau

tinkamos progos.

449/1506



Skvarbus Kristiano žvilgsnis ima nervinti.Rodos, tarsi nebyliai mėgintų įteigti man, kadelgčiausi taip, kaip nori jis.

– Kodėl tave apėmė panika? – klausiu. – Tiesiog nenoriu, kad išslystum man iš

rankų. – Dėl Dievo meilės, niekur aš nedingsiu.

Kada gi pagaliau ši mintis per nepaprastai kietą kiaušą prasismelks tau į smegenis? Aš… tave…myliu… – ir mosteliu ranka taip, kaip kartaismosteli jis, norėdamas pabrėžti mintį. – Tu man

brangesnis… „negu laisvė, šviesa akių ir or-as“12.

Kristianas išpučia akis. – Myli mane kaip duktė? – ir pašaipiai

šypteli. – Ne, – nesusilaikau ir nusijuokiu. – Tiesiog

man staiga šovė galvon ši citata. – Pamišęs karalius Lyras?

450/1506



– Brangus, brangus pamišęs karalius Lyras,– paglostau Kristianui veidą, o jis pasilenkiaarčiau manęs ir užsimerkia. – Ar sutiktum vad-

intis Kristianu Stilu, kad visi žinotų, jog prik-lausai man?

Kristianas staiga išplečia akis ir perliejamane tokiu žvilgsniu, tarsi būčiau pasakiusi,

kad Žemė plokščia. – Priklausau tau? – sumurma jis, apmąsty-

damas abiejų šių žodžių reikšmę. – Kad esi mano.

– Tavo… – linkteli jis kartodamas žodžius,kuriuos vos vakar sakėme žaidimų kambaryje.– Taip, sutikčiau. Jei tau tai daug reikštų.

Viešpatie…

– Ar tau tai daug reiškia? – Taip, – tvirtai atsako jis. – Gerai.Padarysiu tai dėl jo. Suteiksiu pasitikėjimo,

kurio jam vis dar taip reikia.

451/1506



– Maniau, jau sutikai. – Taip, sutikau, bet dabar, kai daugiau apie

tai pasišnekėjome, aš laimingesnė priėmusi tokį

sprendimą. – Šit kaip… – nustebęs sumurma Kristianas.Paskui staiga apdovanoja mane tokia

nuostabia, berniokiška, jaunam vyrui derančia

šypsena, kad netenku žado. Jis stveria mane,rankomis apsiveja juosmenį ir ima sukti ratu.Klykteliu, prajunku, bet vis tiek nesusigaudau,ar jis tiesiog laimingas, ar jaučia palengvėjimą,

ar… ką nors kita? – Ponia Grėj, ar žinote, kaip man tai svarbu? – Dabar jau žinau.Kristianas pasilenkia ir pabučiuoja mane,

panardinęs pirštus į plaukus ir laikydamas, kadnejudinčiau galvos.

– Tai reiškia septynis pikantiškiausius bū-dus, – sumurma prikišęs lūpas prie mano lūpų ir

nosimi brūkštelėdamas per nosį.

452/1506



– Taip manai? – atsilošusi pažvelgiu įKristianą.

– Man buvo kai kas pažadėta. Siūlymas

pateiktas, sandoris patvirtintas, – sušnabždaKristianas, o jo akys žiba nuo nuodėmingopasitenkinimo.

– Hm…

Man vis dar sukasi galva mėginant suvoktižaibišką jo nuotaikų kaitą.

– Išsižadi duoto pažado? – truputį sutrikęsklausia Kristianas, jo veide šmėsteli

susimąstymas. – Kai ką prisiminiau, – priduria. Ak, kokią nors iškrypėliško dulkinimosi

formą? – Tai tikrai svarbus reikalas ir jį reikia

tvarkyti nedelsiant, – staiga visiškai rimtaipaaiškina Kristianas. – Taip, ponia Grėj.Reikalas nepaprastai svarbus.

Pala, jis iš manęs juokiasi…

– Koks reikalas? – sušnabždu.

453/1506



– Reikia, kad mane apkirptum. Manoplaukai per ilgi ir mano žmonai tai nepatinka.

– Negaliu kirpti tau plaukų!

– Dar ir kaip gali.Plačiai šypsodamasis, Kristianas papurto

galvą ir pernelyg ilgi plaukai užkrenta jam antakių.

– Na, jei ponia Džouns turi pudingui skirtą dubenėlį… – pašmaikštauju.

Kristianas nusijuokia. – Gerai, tavo mintis aiški ir puikiai suformu-

luota. Paprašysiu Franko. Ne! Frankas dirba pas tą velnio bobą! Gal ir

aš galėčiau jį nukirpti. Šiaip ar taip, Rėjuiplaukus kirpdavau daugybę metų ir jis niekada

nesiskundė. – Eikš, – sakau stverdama jam už rankos.Kristianas išpučia akis. Nusivedu jį į mūsų

vonios kambarį, tada paleidžiu ranką ir paimu

iš kampo baltą medinę kėdę. Pastatau ją prieš

454/1506



kriauklę. Kristianas žiūri į mane su neslepiamususidomėjimu, nykščius įkišęs į kelnių diržokilpas, o jo akys patamsėjusios ir geismingos.

– Sėsk, – mosteliu į tuščią kėdę, stengdam-asi ir toliau vadovauti.

– Nori ištrinkti man plaukus?Linkteliu. Nustebęs Kristianas kilsteli antakį

ir akimirką man pasirodo, kad ketina trauktis. – Gerai.Jis ima neskubėdamas nuo viršutinės sag-

stytis baltų marškinių sagas. Įgudę, miklūs pirš-

tai slenka nuo sagos prie sagos ir netrukusmarškiniai jau atsagstyti.

Viešpatie… Mano vidinė dievaitė nutraukiatriumfo žygį aplink areną.

Kristianas ryžtingai ištiesia ranką su užsegturankogaliu, tarsi nebyliai liepdamas: „Atsek“, ojo lūpos provokuojamai ir gundomai vypteli.

Ak, rankogalių sąsagos… Paimu už riešo,

atsegu vieną – platininę disko formos sąsagą su

455/1506



Jo akys plačiai atmerktos ir nežinia kodėlkupinos atviro lūkesčio. Man suspaudžia širdį.

– Kodėl? – sušnabždu.

Jis akimirką pažiūri į mane, tada dar plačiauatsimerkia.

– Nes kirpdama plaukus leisi man pasijustimylimam.

Man vos nesustoja širdis. Ak, Kristianai,mano Penkiasdešimt… Nė pati nepajuntu, kaipjį apkabinu, pakšteliu į krūtinę ir priglaudžiuskruostą prie tankių krūtinės plaukų.

– Ana. Mano Ana… – sušnabžda Kristianas.Jis apsiveja mane rankomis ir mudu stovime

vonios kambaryje nejudėdami, apsikabinę. Ak,kaip man patinka būti jo glėbyje. Nors jis ir

valdingas, didybės manijos apimtas šiknius, bet– mano valdingas, didybės manijos apimtasšiknius, kuriam visą gyvenimą reikės rūpestin-gos žmonos rankos. Nepaleisdama jo iš glėbio,

truputį atšlyju.

457/1506



– Tikrai nori, kad kirpčiau tau plaukus?Kristianas linkteli ir droviai nusišypso. At-

sakau jam šypsena ir išsivaduoju iš glėbio.

– Jei taip, sėskis, – vėl liepiu.Jis klusniai atsisėda nugara į kriauklę. Nusi-

aunu ir paspiriu batelius ten, kur ant vonioskambario grindų guli nukritę marškiniai. Iš

dušo kabinos paimu jo „Chanel“ plaukųšampūną. Mudu jį pirkome Prancūzijoje.

– Ar jums patiktų šis šampūnas, sere? – laikau buteliuką suėmusi abiem rankomis, lyg

pardavinėdama prekes per komercinę televiziją transliuojamoje laidoje. – Savomis rankomispargabentas iš Pietų Prancūzijos. Man patinkajo aromatas… Jis kvepia tavimi, – pašnibž-

domis priduriu, numojusi ranka į televizijoslaidų vedėjos kalbos manierą.

– Prašyčiau jį panaudoti, – šypsodamasissako Kristianas.

458/1506



Nuo rankšluosčių šildytuvo pačiumpurankšluostį. Ponia Džouns gerai žino, ką daryti,kad rankšluosčiai būtų pasakiškai purūs.

– Pasilenk į priekį, – įsakau ir Kristianaspaklūsta.

Rankšluosčiu apgobusi jam pečius, atsukuabu čiaupus ir prileidžiu į kriauklę šilto

vandens. – Atsilošk.Ak, kaip man patinka vadovauti. Kristianas

atsilošia, bet jis per aukštas. Sėdėdamas pas-

islenka į priekį, tada atsilošia su visa kėde ir josatkaltės viršus paliečia kriauklės kraštą. Atstu-mas idealus. Tada jis atlošia galvą.

Kristianas drąsiai žvelgia į mane nenuleisda-

mas akių ir aš nusišypsau. Paėmusi vieną stik-linę nuo tualetinio stalelio, panardinu ją įvandenį, prisemiu, o tada išpilu Kristianui antgalvos sušlapindama plaukus. Pasilenkusi virš

jo, šį veiksmą pakartoju kelis kartus.

459/1506



– Nuo jūsų sklinda toks malonus aromatas,ponia Grėj, – sumurma jis ir užsimerkia.

Kol stropiai šlapinu Kristianui plaukus, net-

rukdoma į jį žiūriu. Po galais… Ar man taikada nors nusibos? Ilgos tamsios blakstienossuvirpa liesdamos paakių odą, lūpos prasiskiriatiek, kad tarpelis įgauna mažo tamsaus dei-

manto formą, o jis tyliai pratisai įkvepia. Hm…kaip norėčiau iškišti liežuvį ir…

Netyčia užteškiu jam ant akių vandens.Mėšlas!

– Atsiprašau!Kristianas čiumpa rankšluosčio kraštą ir

juokdamasis nusibraukia nuo akių vandenslašus.

– Palauk, žinau, kad aš šiknius, bet vis tiekmanęs neskandink.

Krizendama pasilenkiu ir pakšteliu jam įkaktą.

– Negundyk manęs.

460/1506



Jis pakelia ranką, uždeda man ant pakaušio,o tada pasislenka taip, kad jo lūpos pasiekiamanąsias. Iš pasitenkinimo dusliai niurnėdam-

as, jis trumpai mane pabučiuoja. Tas niurnesyspažadina man papilvėje giliuosius raumenis. Begalo gundantis garsas. Paleidęs mane, Kristi-anas vėl klusniai atsilošia ir įsistebeilija laukda-

mas, ką dabar darysiu. Akimirką jis atrodopažeidžiamas kaip vaikas. Man nudiegia širdį.

Išspaudžiu sau ant delno šampūno ir ritmin-gai, sukamaisiais pirštų judesiais įtrinu jam

galvą: pirmiausia smilkinius, paskui viršugalvįir galvos šonus. Kristianas užsimerkia ir vėl tyl-iai, dusliai sudejuoja.

– Kaip gera, – po kelių akimirkų sako jis ir

nuo mano pirštų atsipalaiduoja. – Taip, išties, – dar kartą pabučiuoju jam į

kaktą. – Man patinka justi, kaip tavo nagai braukia

per galvos odą.

461/1506



Kristianas vis dar užsimerkęs, jo veide – palaimingas pasitenkinimas, pažeidžiamumonelikę nė ženklo. Dieve mano, kaip pasikeitė jo

nuotaika, ir kaip malonu, kad dėl manęs. – Pakelk galvą, – įsakau ir jis paklūsta.Hm… O taip įsakinėti nesunku įprasti. Na-

gais braukydama per odą, imu šampūno

putomis trinkti jam pakaušį. – Atsilošk.Jis atsilošia ir aš, stikline pildama vandenį,

nuplaunu putas. Šį kartą pavyksta nepritėkšti

Kristianui į akis vandens. – Dar kartą? – klausiu. – Prašyčiau.Kristianas staiga atsimerkia ir romiai

pažvelgia man į akis. Nusišypsau jam. – Tuoj grįšiu, pone Grėjau.Nusisuku į kriauklę, kuria paprastai

naudojasi Kristianas, ir pripilu ją vandens.

462/1506



– Skalauti, – paaiškinu pamačiusi klausiamą jo žvilgsnį.

Klausydamasi gilaus ir ritmingo jo

alsavimo, dar kartą su šampūnu ištrenkuplaukus. Išmuilavusi kelias akimirkas pasig-rožiu nuostabiais savo vyro veido bruožais.Negaliu atsispirti. Švelniai paglostau Kristianui

skruostą, o jis atsimerkia ir mieguistas pažvel-gia į mane truputį kilstelėjęs ilgas blakstienas.Pasilenkusi švelniai ir nekaltai pabučiuoju į lū-pas. Jis šypteli, užsimerkia ir visiškai patenk-

intas giliai atsidūsta.Ir kas būtų pamanęs, kad po mudviejų ginčo

šią popietę jis galėtų taip atsipalaiduoti? Besekso? Vėl pasilenkiu virš jo.

– Hm… – patenkintas sumurma Kristianas,kai krūtimis brūkšteliu jam per veidą.

Nuslopinusi norą nusimesti drabužius,ištraukiu kriauklės kamštį, kad išbėgtų

463/1506



muiluotas vanduo. Jo rankos susiranda manoklubus, o paskui ir užpakalį.

– Glamonės dirbti man nepadeda, – sumur-

mu dėdamasi nepatenkinta. – Nepamiršk, kad aš kurčias, – vis dar

užsimerkęs sako Kristianas, jo rankos nuslystaman žemiau sėdmenų, o tada ima slinkti

aukštyn keldamos sijoną.Pliaukšteliu jam per ranką. Man patinka

žaisti kirpyklą. Kristianas išsišiepia iki ausų lygberniukas, tarsi būčiau pagavusi jį darant tai,

kas draudžiama ir kuo jis slapta didžiuojasi.Vėl paėmusi stiklinę, vandenį semiu iš greti-

mos kriauklės ir stropiai išskalauju muiluotusplaukus. Vis palinkstu virš Kristiano, o jis

nepatraukia rankų nuo mano sėdynės ir spaudoją pirštais, keliauja tai į vieną pusę, tai į kitą, taiaukštyn, tai žemyn… Tai vėl pirmyn ir atgal…Hm… Pasimuistau. Jis dusliai sudejuoja.

– Na, štai. Išskalavau.

464/1506



– Gerai, – sako Kristianas.Jis pirštais suspaudžia man sėdmenis, staiga

atsisėda tiesiai ir vanduo nuo permirkusių

plaukų ima žliaugti jam ant pečių. Jisprisitraukia mane, pasisodina ant kelių, jo plaš-takos nuo sėdmenų slysta man nugara aukštynir pasiekia sprandą, paskui jis pirštais suima ir

suspaudžia smakrą, kad nejudinčiau galvos. Išnetikėtumo aikteliu, o jo lūpos susiranda manolūpas, aistringas ir stangrus jo liežuvis įslystaman į burną. Panardinusi pirštus į šlapius Kris-

tiano plaukus, suspaudžiu juos ir man dilbiaisima tekėti vanduo; jo bučinys gilėja ir plaukaisudrėkina man veidą. Jo ranka nuo smakro keli-auja prie viršutinės mano palaidinukės sagos.

– Gana gaišti. Noriu išdulkinti tave septyni-ais pikantiškiausiais būdais, pradėti galime čiaarba miegamajame. Spręsk tu.

465/1506



Kristiano žvilgsnis liepsningas, deginantis,daug žadantis, o nuo plaukų ant mūsų abiejųlaša vanduo. Nuryju seilę.

– Kaip pirmiausia pageidausi būti išdulkinta,Anastazija? – tebelaikydamas mane ant kelių,klausia Kristianas.

– Tu šlapias, – sakau.

Staiga Kristianas palenkia galvą, kad var-vantys plaukai sušlapintų man palaidinukėspriekį. Klyktelėjusi mėginu nušokti nuo kelių.Jis apglėbia mane stipriau.

– Na jau ne, neištrūksi, mažyte.Pakėlęs galvą, jis geidulingai man

nusišypso, o aš – „Mis šlapi marškinėliai2011“. Mano palaidinė visiškai permirkusi ir

permatoma. Aš šlapia… visur. – Šis vaizdelis man patinka, – sumurma

Kristianas, pasilenkia ir ima nosimi brauktiratus apie vieną šlapią spenelį. Pasimuistau. –

Atsakyk, Ana. Čia ar miegamajame?

466/1506



– Čia, – įsiaudrinusi sušnabždu.Velniop tą plaukų kirpimą – nukirpsiu ir

vėliau. Jo lūpas pamažu iškreipia jusli,

nepadorius pažadus duodanti šypsena. – Puikus pasirinkimas, ponia Grėj, – sušn-

abžda Kristianas, prikišęs lūpas prie mano lūpų.Jis paleidžia smakrą ir uždeda ranką man ant

kelio. Tada jo plaštaka vikriai pakyla šlaunimi,keldama sijoną, slysdama per odą ir keldamaman jaudulį. Nuo paausio per visą žandikaulįiki smakro jis apiberia mane švelniais bučiniais.

– Ak, ką man su tavimi daryti?.. – sušn-abžda Kristianas. Jo pirštai stabteli prie kojiniųgumos. – Jos man patinka, – priduria jis.

Užkišęs pirštą už kojinės, pasiekia vidinę

šlaunies pusę. Sėdėdama jam ant kelių, vėl tyli-ai aikteliu ir pasimuistau.

Kristianas dusliai suniurna.

467/1506



– Jei ketinu išdulkinti tave septyniais pik-antiškiausiais būdais, tai man reikia, kad bentjau nejudėtum.

– Priversk, – uždususi tyliai pasakau, mes-dama jam iššūkį.

Kristianas aikteli. Prisimerkęs nužvelgiamane geidulingu, įžūliu žvilgsniu.

– Ak, ponia Grėj. Jums reikia tikpaprašyti… – Nuo kojinių gumos jo ranka pas-islenka į viršų ir pasiekia apatines kelnaites. – Išvaduokime jus iš šio drabužio.

Kristianas atsargiai trūkteli kelnaites ir aškrusteliu mėgindama jam padėti. Mansujudėjus, jis garsiai išpučia orą pro sukąstusdantis.

– Nejudėk, – suniurna. – Noriu padėti, – pyktelėjusi atšaunu, o jis

dantimis švelniai sukanda man apatinę lūpą. – Nejudėk, – tyliai ir niūriai pakartoja.

468/1506



Tada per šlaunis ir blauzdas numauna kel-naites. Užkėlęs sijoną tiek, kad jis visas susi-metė raukšlėmis ant klubų, Kristianas abiem

rankomis apkabina mane per juosmenį irpakelia. Rankoje tebelaiko kelnaites.

– Sėsk. Apžerk mane, – liepia įdėmiai įmane žiūrėdamas.

Pasislenku, apžergiu jį ir įžūliai pažvelgiu įakis. Na, o kas toliau, Penkiasdešimt?!

– Ponia Grėj, – grėsmingai kreipiasi Kristi-anas, – kurstote mane?

Jis žvelgia į mane ir linksmas, ir susijaud-inęs. Tai gundantis derinys.

– Taip. Ką dabar darysite?Išgirdus mano iššūkį, jo akys suspindi iš

geismo ir malonumo, pajuntu, kad jo varpa pomanimi sukrunta.

– Sudėk rankas už nugaros ir sunerk pirštus. Ak! Klusniai įvykdau įsakymą ir jis vikriai

apatinėmis kelnaitėmis suriša man riešus.

469/1506



– Surišote rankas kelnaitėmis? Pone Grėjau,jūs visiškas begėdis, – papriekaištauju.

– Kai tenka turėti reikalų su jumis, tikrai

prarandu bet kokią gėdą, ponia Grėj, bet jumstai ne naujiena.

Kristiano žvilgsnis įdėmus ir kupinasgeismo. Rankomis apsivijęs juosmenį, jis tru-

putį pastumia mane, kad tebesėdėčiau ant kelių,tik kiek toliau. Per jo kaklą ir krūtinę vis darritasi vandens lašeliai. Noriu pasilenkti ir juosnulaižyti, bet dabar, kai man surištos rankos, tai

padaryti gerokai sunkiau.Paglamonėjęs šlaunis, Kristianas delnais

brūkšteli žemyn ir pasiekia kelius. Atsargiaipraskiria juos plačiau ir, neleisdamas man keisti

kūno padėties, truputį prasižergia pats. Tada jopirštai imasi mano palaidinukės sagų.

– Manau, ji mums nereikalinga, – pareiškiajis ir tvarkingai vieną po kitos atsagsto šlapios

470/1506



ir prie kūno prilipusios palaidinės sagas, nėakimirkos neatitraukdamas nuo manęs akių.

Kuo mažiau sagų Kristianui lieka atsegti,

tuo labiau jo žvilgsnį niaukia geismas, bet jisneskuba, mėgaujasi. Man padažnėja pulsas, imualsuoti greitai ir negiliai. Negaliu patikėti: jisvos pirštu mane palietė, o aš jaučiuosi… įsi-

audrinusi, apimta nerimo… pasiruošusi. Noriupasimuistyti. Jis palieka šlapią palaidinukę at-sagstytą, tada pakelia abi rankas, pirštais pa-glosto man veidą, nykščiu brūkšteli per apatinę

lūpą. Ir staiga įgrūda jį man į burną. – Čiulpk, – įsakmiai sušnabžda, dar patęsda-

mas garsą l.Tvirtai apžioju Kristianą ir darau kaip

liepiama. Ak… šis žaidimas man patinka. Kris-tiano skonis geras. Ką dar man patiktų čiulpti?Nuo šios minties papilvės raumenys įsitempia.Grybštelėjus dantimis ir krimstelėjus nykščio

pagalvėlę, Kristiano lūpos truputį prasiskiria.

471/1506



Aiktelėjęs jis palengva ištraukia seilėtą nykštį ir perbraukia juo man per smakrą, kaklą ir krūtinkaulį. Paskui užkiša jį už liemenėlės

kaušelio, trūkteli jį žemyn ir išlaisvina krūtį.Kristianas nė akimirkos neatitraukia nuo

manęs akių. Atidžiai stebi, kaip reaguoju į kiek-vieną jo prisilietimą, o aš žiūriu į jį. Tai taip

patrauklu. Taip kaitina kraują. Taip žadinasavininkiškumo jausmą. Man tai patinka. Tą patį Kristianas padaro pakėlęs kitą ranką, tadnetrukus jau abi mano krūtys išlaisvintos; jis

švelniai suima jas ir abiem nykščiais imabraukti ratus apie spenelius, o šie nuo įgudusiųpirštų prisilietimo sustandėja, paburksta. Sten-giuosi, iš paskutiniųjų stengiuosi nejudėti, bet

tarp krūtų spenelių ir tarpkojo randasitiesioginis ryšys, tad sudejuoju, atlošiu galvą,užsimerkiu ir pasiduodu šiam neapsakomai ma-loniam kankinimui.

472/1506



– Ššš… – raminamas Kristiano balsas vis-iškai nedera su geismą žadinančiais ir vienoduritmu judančiais pirštais nedorėliais. –

Nespurdėk, mažyte, nespurdėk.Paleidęs vieną krūtį, Kristianas ištiesia ranką

man už nugaros ir, išskėtęs pirštus, prispaudžiadelną man prie sprando. Tada pasilenkia į

priekį, apžioja sužadintą krūties spenelį ir imagodžiai čiulpti, o šlapi jo plaukai liečia man odą ir kutena. Tuo pat metu kitas nykštys liaujasijaudrinęs papurusį krūties spenelį. Užuot toliau

sukęs aplink jį ratus, Kristianas suspaudžia jįnykščiu ir smiliumi, ima švelniai timpčioti irtrinti.

– Ai! Kristianai! – sudejuoju ir pasislenku

arčiau.Bet Kristianas nesiliauja. Lėtai, ramiai

kamuoja mane ir džiaugiasi. Man visas kūnasužkaista, malonumas sustiprėja taip, kad virsta

geismu.

473/1506



– Kristianai, prašau… – verksmingai ištariu. – Hm… – tyliai sumykia jis. – Noriu, kad

patirtum orgazmą štai taip mano jaudinama.

Krūtų speneliams tenka trumpas atokvėpis,mat jo žodžiai glamonėja mano odą – jaučiuositaip, tarsi Kristianas skverbtųsi į pačias tamsi-ausias, jam vienam pažįstamas mano sielos

gelmes. Kai jis vėl ima grybščioti dantimiskrūtų spenelius ir mane jaudinti, pajuntu tokįmalonumą, kad beveik neįmanoma ištverti.Sėdėdama jam ant kelių, imu garsiai dejuoti ir

rangytis ieškodama neįkainojamo taško, kurgalėčiau trintis jam į kelnes. Veltui tampau kel-naites, kuriomis surišti riešai, mat jaučiunenugalimą norą liesti Kristianą, bet aš bejėgė –

bejėgė prieš šį klastingą pojūtį. – Prašau… – maldaujamai sušnabždu ir

kūnu nusirita galinga malonumo banga: nuosprando plūsteli į kojas, pasiekia pirštų galus ir

pakeliui įtempia visus raumenis.

474/1506



– Kokios gražios tavo krūtys, Ana, – suni-urna Kristianas. – Vieną gražią dieną nuleisiuant jų.

Po velnių, ką tai reiškia? Atsimerkusiįsižiūriu į Kristianą, o jis čiulpia mane ir joliečiama mano oda dainuote dainuoja. Jau ne-jaučiu nei prie odos prilipusios permirkusios

palaidinės, nei jo šlapių plaukų… nejaučiunieko, tik ugnį. Ji kaitri, man iš galvos išgaruojavisos mintys, o ji dega giliai papilvėje, kūnasįsitempia ir sustingsta… pasiruošęs… trokšda-

mas… siekdamas palengvėjimo. O Kristianasnesiliauja: jaudrina mane, timpčioja, varo maneiš proto. Aš noriu… Noriu…

– Atsiverk, – sušnabžda Kristianas ir aš

paklūstu, imu garsiai šūkčioti, orgazmassuvirpina visą kūną, o tada jis nutraukia malon-ią kančią, apglėbia mane, stipriai priglaudžia iraš, nevalingai trūkčiodama nuo orgazmo, suk-

tuku smingu žemyn.

475/1506



Atsimerkusi randu Kristianą žiūrintį į mane,priglaudusią galvą jam prie krūtinės.

– Viešpatie, kaip mėgstu žiūrėti į tavo or-

gazmą, Ana, – su nuostaba sako jis. – Tai buvo… – man pritrūksta žodžių. – Žinau.Pasilenkęs Kristianas pakšteli į lūpas vis dar

sunėręs rankas man ant sprando ir, vis dar taiplaikydamas, atlošia man galvą, kad galėtųpabučiuoti – pagarbiai ir su meile.

Nuo Kristiano bučinio apsvaigstu.

Pritrūkęs kvapo, jis atšlyja, o jo akys – pilkos ir drumstos kaip artėjantis atogrąžųaudros debesis.

– Dabar ketinu tave iškrušti. Negailestingai,

– sumurma. Po galais… Apglėbęs per liemenį, jis

nukelia mane nuo šlaunų, pasisodina toliau, antpaties kelių krašto, ir dešine ranka susiranda sa-

vo tamsiai mėlynų kelnių sagą. Kairės jo rankos

476/1506



pirštai glamonėja man šlaunį, tai kyla, taileidžiasi, kaskart stabtelėdami prie prisegamoskojinės gumos. Jis atidžiai žvelgia į mane.

Mudu žiūrime vienas kitam į akis, aš bejėgė,varžoma savo liemenėlės, surišta savo kel-naitėmis, ir šios akimirkos, ko gero, pačios in-tymiausios iš visų, kurias mudviem yra tekę

patirti: juk sėdžiu jam ant kelių žvelgdama įgražias pilkas jo akis. Kaip tik dėl to jaučiuosilyg pasileidėlė, bet taip pat ir neatsiejamaisusijusi su juo – nei gėdijuosi, nei droviuosi.

Tai Kristianas, mano vyras, mano meilužis,mano valdingas ir didybės manijos apimtasmagnatas, mano Penkiasdešimt – mano gyven-imo meilė. Jis atitraukia užtrauktuką, man

išdžiūsta burna, o jo penis išsilaisvina.Kristianas patenkintas šypteli. – Patinka? – pašnibždomis klausia. – Hm… – sumurmu pritariamai

linktelėdama.

477/1506



Kristianas švelniai suima jį ir ima kilnotiranką aukštyn žemyn, aukštyn žemyn… Kadmane kur. Pakeliu akis ir iš apačios žvilgteliu į

Kristianą. Velnias, koks jis patrauklus… – Kramtote lūpą, ponia Grėj. – Iš alkio. – Iš alkio? – nustebęs jis išsižioja ir truputį

plačiau atsimerkia. – Taip, – linkteliu ir apsilaižau.Mąsliai šyptelėjęs ir prikandęs apatinę lūpą,

jis toliau save glamonėja. Kodėl matydama,

kaip mano vyras save tenkina, taip kaistu? – Aišku. Be reikalo nevalgei vakarienės, – ir

pašaipiai, ir priekaištingai sako jis. – Tačiaugalbūt galėčiau padaryti tau paslaugą, – jis

uždeda rankas man ant juosmens. – Atsistok, – švelniai liepia ir aš jau žinau, ką ketina daryti.

Atsistoju ir kojos man jau nelinksta. – Klaupkis.

478/1506



Paklūstu ir atsiklaupiu ant vėsių vonioskambario plytelių. Nesikeldamas nuo kėdės, jispasislenka truputį į priekį.

– Pabučiuok mane, – sako laikydamasrankoje penį.

Pakeliu į Kristianą akis, o jis liežuviu per-braukia per viršutinius dantis. Matau jo aistrą,

neslepiamą aistrą man ir mano burnai, ir tas va-izdas mane neapsakomai jaudrina. Žiūrėdama įjį pasilenkiu ir pabučiuoju jo penio galiuką.Matau, kaip jis aikteli ir stipriai sukanda dantis.

Kristianas delnu paliečia man vieną smilkinį iraš lyžteliu tą galiuką, ragaudama išsiveržusį ra-sos lašelį. Hm… Skonis neblogas. Kristianasišsižioja plačiau ir aikteli, mat staiga dar labiau

pasilenkiu, apžioju jį visą ir imu stipriai čiulpti. – Aaa…Kristianas garsiai iškvepia pro sukąstus

dantis ir stumteli klubus į priekį, dar giliau

grūsdamas jį man į burną. O aš nesustoju.

479/1506



Apžiojusi jo penį taip, kad nekliudyčiaudantimis, įsileidžiu jį giliai į burną ir vėl at-sitraukiu, įsileidžiu ir atsitraukiu. Kristianas

pajudina abi rankas, dabar abiem suspaudęslaiko mano galvą, jo pirštai suleisti man įplaukus, be to, jis ima lėtai sūpuotis – į burną iriš burnos, į burną ir iš burnos, – ir alsuoti vis

greičiau ir garsiau. Sukdama liežuvį jaudrinu jopenio galą ir, išlaikydama tobulą kontrapunktą,vis paimu jį giliai į burną.

– Viešpatie, Ana…

Kristianas atsidūsta ir stipriai užsimerkia. Jisbejėgis ir nuo jo atsako man svaigsta galva.Nuo atsako, skirto man. Lėtai atitraukiu lūpas irperbraukiu per jo penį dantimis.

– Ai! – Kristianas sustingsta. Pasilenkęssučiumpa mane ir vėl užsitempia ant kelių. – Gana! – dusliai sušvokščia.

Suradęs už nugaros surištas mano rankas,

trūkteli kelnaites ir jas išlaisvina. Trindamasi

480/1506



riešus iš apačios stebeiliju į liepsningas Kristi-ano akis, žvelgiančias į mane, kupinas meilės,ilgesio ir geismo. Staiga suprantu, kad tai aš

noriu išdulkinti jį septyniais pikantiškiausiaisbūdais. Siaubingai jo geidžiu. Noriu matyti,kaip mano užgultas jis sprogsta ir išsilieja.Suėmusi Kristiano penį, puolu ant jo. Kita

ranka remdamasi jam į petį, labai atsargiai ir lė-tai jį užsėdu. Kristianas išleidžia duslią, laukinędejonę, nutraukia man palaidinukę ir numetaant grindų. Tada jo rankos nuslysta man ant

klubų. – Nejudėk, – šiurkščiai tarsteli jis, pirštais

stipriai spausdamas man klubus. – Prašau, leiskpasimėgauti. Pasimėgauti tavimi.

Stabteliu. Viešpatie… Jaučiu jį savyje ir manlabai gera. Kristianas paglosto man veidą plači-ai atmerkęs geidulingas akis, truputį prasižiojęs,greitai alsuodamas. Nors aš jį užsėdusi, jis

481/1506



kilsteli dubenį aukštyn ir aš užsimerkusisudejuoju.

– Čia mėgstamiausia mano vieta, – sušn-

abžda jis. – Tavyje. Žmonos gelmėje.Oi, tai bent. Kristianai… Daugiau tvardytis

negaliu. Panardinu pirštus į drėgnus jo plaukus,mano lūpos susiranda jo lūpas ir imu suptis.

Pasistiebiu ant pirštų galų ir vėl nusileidžiu,pasistiebiu ir nusileidžiu mėgaudamasi ir juo, irsavimi. Kristianas garsiai sudejuoja, jo pirštaiatsiduria mano plaukuose, paskui jo rankos

slysteli mano nugara, o liežuvis godžiai įs-ibrauna į burną ir ima viską, ką mielai jamduodu. Nors mudu vaidijomės, nors šiandienbaisiai pykau ant jo, o jis širdo ant manęs, mes

vis tiek dar turime tai. Ir visada turėsime. Taipstipriai jį myliu, kad tas jausmas kone užgožiavisus kitus pojūčius. Kristianas rankomis sus-paudžia man sėdmenis ir visiškai mane valdo,

482/1506



kilsteli ir nuleidžia, kilsteli ir nuleidžia, kilnojasavo nustatytu karštu, sklandžiu ritmu.

– Ai… – bejėgiškai sudejuoju jam prie pat

burnos ir atsiduodu malonumui. – Taip. Gerai, Ana, – sušnypščia Kristianas

ir aš apiberiu bučiniais jam veidą, smakrą,žandikaulį, kaklą. – Mažyte… – sukužda ir jo

liežuvis dar kartą įsiveržia man į burną. – Ak, Kristianai, myliu tave. Ir visada

mylėsiu, – sakau vos atgaudama kvapą,norėdama, kad jis žinotų, norėdama, kad jis

būtų tikras dėl mano jausmų, nors šiandien at-siskleidė mudviejų nuomonių skirtumai ir kilobarnis.

Garsiai dejuodamas, lyg kūkčiodamas,

rankomis stipriai apsivijęs mane, Kristianas iš-silieja ir to pakanka – pakanka, kad vėl per-žengčiau ribą. Rankomis stipriai suspaudžiujam galvą, paliauju tvardytis ir, sėdėdama

483/1506



Kristianui ant kelių, sprogstu, išsibarstau suašaromis akyse, nes taip stipriai jį myliu.

– SVEIKA SUGRĮŽUSI, – SUKUŽDAKRISTIANAS kilstelėdamas man smakrą irįbedęs į mane akis, kupinas nebylaus rūpesčio.– Kodėl verki? Užgavau tave?

– Ne, – raminamai sumurmu.Kristianas nužeria plaukus man nuo veido,

nykščiu nubraukia vienišą besiritančią ašarą iršvelniai pakšteli į lūpas. Jis vis dar manyje.

Paskui krusteli ir, jam ištraukiant, aš susiraukiu. – Ana, kas yra? Pasakyk.Šniurkšteliu. – Tiesiog… mano meilė tau tokia stipri, kad

kartais netelpa krūtinėje, – sušnabždu.Po akimirkos Kristianas apdovanoja mane

ypatingąja drovia šypsena, kuri, manau, būnasaugoma vien man.

484/1506



– Iš aš jaučiu tau tą patį, – sušnabžda ir darkartą mane pabučiuoja.

Nusišypsau, džiaugsmas krūtinėje išsilaisv-

ina ir palengva išplinta. – Šit kaip?Jis patenkintas šypteli. – Juk pati žinai.

– Kartais žinau. Bet ne visada. – Tą patį galėčiau pasakyti ir apie jūsų jaus-

mus, ponia Grėj.Plačiai nusišypsojusi, lengvais kaip pūkas

bučiniais apiberiu jam krūtinę. Nosimi per-braukiu per krūtinės plaukelius. Kristianas pa-glosto man plaukus ir delnu brūkšteli pernugarą. Tada atsega liemenėlę ir nuleidžia vi-

eną petnešėlę. Kai truputį pakeičiu kūno padėtį,jis nusmaukia kitą petnešėlę ir numetaliemenėlę ant grindų.

– Hm… Oda į odą, – patenkintas sumurma

ir vėl suspaudžia mane glėbyje. Pakštelėjęs į

485/1506



Jis trumpai nusijuokia. – Tiesa, ponia Grėj. Ar dar turite jėgų baigti

ką pradėjusi?

– Dėl jūsų, pone Grėjau, padarysiu viską.Dar kartą pabučiavusi Kristianui į krūtinę,

nenoromis atsistoju. – Neišeik.

Sučiupęs už klubų, jis apsuka mane. At-sisėdęs tiesiai atsega man sijoną ir šis nukrentaant grindų. Tada Kristianas ištiesia man ranką.Paimu ją ir išlipu iš sijono. Likau vien su

kojinėmis ir diržu joms prisegti. – Nuostabiai atrodote, ponia Grėj.Kristianas atsiremia į kėdės atlošą, sukryži-

uoja rankas ant krūtinės ir atvirai nužvelgia

mane, vertindamas išvaizdą.Kad jo akiai būtų dar maloniau, pakeliu

rankas ir apsisuku aplink. – Dieve, koks aš laimingas niekšelis, –

neslėpdamas susižavėjimo sako jis.

487/1506



– Taip, išties.Jis nusišypso. – Apsivilk mano marškinius ir galėsi kirpti

plaukus. Jei liksi pusnuogė, blaškysi mandėmesį ir šiąnakt mudu apskritai neužmigsime.

Nesusilaikiusi atsakau Kristianui šypsena.Puikiai žinodama, kad jis seka kiekvieną mano

judesį, siūbuodama klubais pamažu nueinu ten,kur numesti mano bateliai ir jo marškiniai. Išlėto pasilenkiu, ištiesiu ranką, paimu marškini-us, pakėlusi pauostau – hm… – ir apsivelku.

Kristiano akys išpūstos. Užsisegęs kelniųantuką, jis atidžiai žvelgia į mane.

– Tai bent pribloškiantis pasirodymas, poniaGrėj.

– Ar turi kokias nors žirkles? – vasnodamablakstienomis lyg niekur nieko klausiu.

– Darbo kambaryje, – kimiu balsu tarsteliKristianas.

– Einu, paieškosiu.

488/1506



Palikusi Kristianą, nueinu į miegamąjį, nuotualetinio stalelio pasiimu šukas, o tada pat-raukiu į jo kabinetą. Įžengusi į koridorių

atkreipiu dėmesį, kad durys į Teiloro kambarįatidarytos. Už jų prie slenksčio stovi poniaDžouns. Sustoju kaip nudiegta.

Teiloras pirštais perbraukia jai per skruostą

ir meiliai nusišypso. Tada pasilenkia ir ją pabučiuoja.

Po perkūnais! Teiloras su ponia Džouns? Išnuostabos net išsižioju… na, aš maniau… tai

yra lyg ir numaniau… Bet dabar akivaizdu, kadjuodu pora! Išraudusi, kad vėpsau it vujaristė,šiaip taip prisiverčiu pasijudinti. Per didžiąją svetainę nukuriu į Kristiano darbo kambarį.

Užsidegu šviesą ir prieinu prie stalo. Teiloras irponia Džouns… Tai bent! Man svaigsta galva.Visada maniau, kad ponia Džouns už Teilorą vyresnė. Ak, dėl jųdviejų tikrai neturėčiau sukti

galvos. Ištraukiu viršutinį stalčių ir mano

489/1506



dėmesį akimirksniu patraukia kas kita – pisto-letas. Kristianas turi ginklą!

Revolverį. Po perkūnais! Nė nenutuokiau,

kad Kristianas turi ginklą. Išimu jį, atpalaiduojuspyruoklę, patikrinu apkabą. Ji pilna šovinių,bet revolveris lengvas… per lengvas. Matyt, jokorpusas – iš anglies pluošto. Kam Kristianui

revolveris? Viešpatie, tikiuosi, žino, kaip juonaudotis. Man galvoje vienas po kito šmėstelivisi daugybę sykių kartoti Rėjaus perspėjimaidėl revolverių. „Jie gali tave pražudyti, Ana.

Imdama į rankas revolverį, turi gerai žinoti, ką darai.“ Padedu ginklą atgal į stalčių ir susirandužirkles. Čiupusi jas, lekiu pas Kristianą, o gal-voje knibždėte knibžda mintys. Teiloras su

ponia Džouns… Revolveris…Prie didžiosios svetainės durų netikėtai

sutinku Teilorą. – Ponia Grėj… Atleiskite…

490/1506



Jis paskubomis užmeta akį į mano apdarą irišrausta.

– Hm… Labas, Teilorai… Kerpu Kristianui

plaukus! – sutrikusi lepteliu.Teilorui nepatogu kaip ir man. Jis jau žiojasi

ketindamas kažką sakyti, bet paskui greitaisusičiaupia ir pasitraukia iš kelio.

– Prašom, ponia, – mandagiai sako duodam-as man kelią.

Mano skruostai tikriausiai raudoni kaip sen-oji „Audi“, ypatingasis automobilis, kokį Kris-

tianas pirkdavo kiekvienai savo nuolankiajai.Vargu ar būčiau galėjusi patekti į dar keblesnępadėtį.

– Dėkoju, – sumurmu ir tekina pasileidžiu

koridoriumi. Mėšlas! Ar kada priprasiu prie to, kad namie

mes ne vieni? Uždususi įpuolu į vonioskambarį.

491/1506



– Kas nutiko? – klausia Kristianas, stovėda-mas prieš veidrodį ir rankoje laikydamas manobatelius.

Visi kaip pakliuvo išmėtyti mano drabužiaigražiai sulankstyti ir tvarkingai sudėti į krūvelęprie kriauklės.

– Ką tik netyčia sutikau Teilorą.

– Hm… – Kristianas susiraukia. – Taipapsirengusi?

Oi, koks mėšlas! – Teiloras dėl to nekaltas.

Kristianas dar labiau susiraukia. – Ne. Bet vis tiek… – Juk aš ne nuoga. – Beveik nuoga.

– Net nežinau, kuris iš mudviejų labiausutriko – aš ar jis. – Nutariu imtis dėmesionukreipimo taktikos: – Ar žinojai, kad jie suGeile… na… kad jie kartu?

Kristianas nusijuokia.

492/1506



– Taip. Suprantama, kad žinojau. – Ir man nesakei? – Maniau, ir tu žinai.

– Nežinojau. – Ana, jie suaugę žmonės. Gyvena po vienu

stogu. Abu laisvi. Abu patrauklūs.Nuraustu pasijutusi kaip paskutinė kvaiša,

kad nepastebėjau anksčiau. – Na, jei taip sakai… Tik maniau, kad Geilė

už Teilorą vyresnė. – Vyresnė, bet nedaug, – jis suglumęs

spokso į mane. – Kai kuriems vyrams patinkavyresnės moterys… – priduria ir, staiga nutilęs,truputį išpučia akis.

Rūsčiai į jį dėbteliu.

– Pati žinau, – piktai atšaunu.Rodos, Kristianas gailisi dėl savo žodžių. Jis

maloniai man nusišypso. Taip! Dėmesionukreipimo taktika vėl pasiteisino! Vis dėlto

mano pasąmonė suirzusi užverčia akis – bet

493/1506



kokia kaina?! Dabar virš mudviejų vėl pakimbaponios Robinson šešėlis, nors apie ją buvomesutarę niekada neužsiminti.

– Kai ką prisiminiau, – linksmai sakoKristianas.

– Ką? – aikštingai klausiu. Čiumpu kėdę iratsuku ją į veidrodį virš kriauklių. – Sėsk, –

paliepiu.Kristianas atlaidžiai ir linksmai žvilgteli į

mane, bet kaip liepiamas vėl atsisėda ant kėdės.Imu šukuoti jam dabar jau vos drėgnus plaukus.

– Kaip tik svarsčiau, kad naujajame namevirš garažų galėtume įrengti kambarius, – paaiškina Kristianas. – Atskirą butą. Galbūttada Teiloro duktė galėtų dažniau aplankyti

tėvą.Jis įdėmiai žiūri į mano atspindį veidrodyje. – Kodėl ji negali aplankyti tėvo čia? – Teiloras manęs to niekada neprašė.

494/1506



– Gal turėtum jam pasiūlyti? Bet tadaturėtume elgtis gražiai.

Kristianas suraukia kaktą.

– Apie tai nepagalvojau. – Gal dėl to Teiloras niekada ir neprašė? Ar

pažįsti jo dukrą? – Taip. Ji miela mergaitė. Drovi. Labai

graži. Moku už jos mokslus. Ak! Liaujuosi šukavusi ir įsistebeiliju į

veidrodį. – Nežinojau.

Jis gūžteli. – Pamaniau, bent tiek padėsiu. Be to, taip

Teiloras nesiprašys atleidžiamas. – Neabejoju, kad jis mielai pas tave dirba.

Kristianas abejingai dėbteli į mane, vėlgūžteli ir sako:

– Šito nežinau. – Man rodos, Teiloras tave labai mėgsta,

Kristianai.

495/1506



Vėl imuosi šukuoti ir žvilgteliu į jį. Kristi-anas nenuleidžia nuo manęs akių.

– Taip manai?

– Taip. Manau.Jis prunkšteli – nerūpestingai, bet, rodos, ir

patenkintas, slapta džiaugdamasis, kad jo dar-buotojai jį mėgsta.

– Gerai. Ar pašnekėsi su Džija, kad viršgaražo norime įrengti gyvenamuosiuskambarius?

– Taip, žinoma.

Jau nesuirztu vien išgirdusi jos vardą kaipanksčiau. Lengviau atsikvėpusi, pasąmonė prit-ariamai linkteli. Taip… šiandien mudvi pasikal-bėjome iš esmės. Mano vidinė dievaitė slapta

džiūgauja. Dabar architektė paliks mano vyrą ramybėje ir jo netrikdys.

Pasiruošiu kirpti Kristianui plaukus. – Tikrai to nori? Dar turi paskutinę progą šio

sumanymo atsisakyti.

496/1506



– Atskleiskite prasčiausius savo gebėjimus,ponia Grėj. Savęs vis tiek nematau, į manežiūrėti teks jums.

Plačiai nusišypsau. – Kristianai, visą dieną galėčiau į tave

žiūrėti.Jis suirzęs papurto galvą.

– Tai tik gražus veidas, mažyte. – O tas gražus veidas – puikaus žmogaus, –

pakšteliu jam į smilkinį. – Mano vyro.Jis droviai šypteli.

Pakeliu vieną plaukų sruogą ir suspaudžiutarp smiliaus ir didžiojo piršto. Įsikandu šukas,paimu žirkles ir čekštelėdama dviem centi-metrais patrumpinu plaukus. Kristianas

užsimerkia ir sėdi sustingęs kaip statula, paskuipatenkintas atsidūsta, o aš dirbu toliau. Kartaisjis atsimerkia, sutinku atidų jo žvilgsnį. Koldirbu, jis manęs neliečia, ir už tai jam ačiū. Jo

prisilietimas… blaško.

497/1506



Po penkiolikos minučių darbas baigtas. – Viskas.Rezultatu aš patenkinta. Kristianas atrodo

patrauklus kaip visada, jo plaukai vis dar laisvaikrenta, gundo… tik dabar jie šiek tiektrumpesni.

Jis žiūri į save veidrodyje, atrodo maloniai

nustebęs. Paskui nusišypso. – Puikiai padirbėta, ponia Grėj.Pasukiojęs galvą, jis apglėbia mane.

Prisitraukęs pabučiuoja į pilvą ir pabrauko per

jį nosimi. – Ačiū, – padėkoja. – Nėra už ką.Pasilenkiu ir trumpai jį pabučiuoju.

– Jau vėlu. Eime į lovą.Jis žaismingai pliaukšteli man per užpakalį. – Ai! Dar turiu sutvarkyti darbo vietą.

498/1506



Ant vonios kambario grindų visur prikritęplaukų. Kristianas suraukia kaktą, tarsi patsniekada nebūtų apie tai pagalvojęs.

– Gerai, atnešiu grindų šepetį, – pašaipiaisako jis. – Nenoriu, kad nederamai apsirengusilakstytum po namus ir trikdytum aptarnaujantįpersonalą.

– O ar žinai, kur tas šepetys? – nekaltaipasišaipau ir aš.

Staiga Kristianas sustoja kaip įbestas. – Hm… Ne.

Nusijuokiu. – Pati nueisiu.

ATSIGULUSI Į LOVĄ IR LAUKDAMA

KRISTIANO, imu svarstyti, kad ši diena galėjobaigtis visiškai kitaip. Juk dar visai neseniai be-protiškai ant jo pykau, o jis baisiai siuto antmanęs. Kaipgi man teks išsisukti nuo tos nesą-

monės – vadovavimo leidyklai? Visai nenoriu

499/1506



turėti savo įmonės. Aš – ne Kristianas. Turiu iškarto kaip nors užkirsti tam kelią. Galbūt ver-tėtų turėti saugos žodį, kurį galėčiau ištarti, kai

jis ima elgtis per daug valdingai, mėginaprimesti savo valią arba šiaip virsta tikru šikni-um. Sukikenu. Gal tas saugos žodis ir turėtųbūti „šiknius“? Man ši mintis labai patinka.

– Kas yra? – lipdamas į lovą klausia Kristi-anas, mūvintis vien pižamos kelnes.

– Nieko. Tik pagalvojau… – Ką pagalvojai?

Jis išsitiesia šalia manęs. Na, jeigu jaupaklausė…

– Kristianai, nemanau, kad norėčiauvadovauti leidyklai.

Jis pasikelia, pasiremia alkūne į patalus ir įs-istebeilija į mane.

– Kodėl taip sakai? – Nes manęs niekada netraukė vadovauti

kokiai nors įmonei.

500/1506



– Gebėjimų tau tikrai pakaktų, Anastazija. – Man patinka skaityti knygas, Kristianai. O

jei vadovausiu leidyklai, to malonumo turėsiu

atsisakyti. – Galėtum būti vadovė kūrybininkė.Suraukiu kaktą. – Supranti, – toliau kalba Kristianas, – jei

nori sėkmingai vadovauti įmonei, svarbiausiapadėti atsiskleisti darbuotojų talentui.Žinodama, kokie tavo talentai ir domėjimosisritys, gali įmonės veiklą pakeisti taip, kad

padėtum tiems talentams pasireikšti. Neatsi-sakyk šios galimybės gerai neapsvarsčiusi, Ana.Esi labai gabi moteris. Manau, jei tikrainorėtum, galėtum imtis bet kokios veiklos.

Pala! Iš kur jis gali žinoti, kad būčiau geraleidyklos vadovė?

– Be to, man neramu, kad šis darbas atimtųiš manęs per daug laiko.

Kristianas susiraukia.

501/1506



– Laiko, kurį galėčiau skirti tau, – pasin-audoju slaptuoju ginklu.

Jo žvilgsnis apsiniaukia.

– Suprantu, ką dabar darai, – pašaipiaisumurma jis.

Prakeikimas! – O ką gi aš darau? – klausiu dėdamasi

naivuole. – Mėgini nukreipti mano dėmesį nuo

svarstomo klausimo. Nuolat taip elgiesi. Ana,tiesiog nevyk šalin šios minties pirma neaps-

varsčiusi. Pagalvok apie tai. Nieko daugiau irneprašau.

Pasilenkęs jis pamalonina mane tyrubučiniu, o tada nykščiu brūkšteli per skruostą.

Šis ginčas dar ilgai nesibaigs. Pakeliu akis,nusišypsau jam ir visiškai netikėtai prisimenu,ką jis pasakė šiandien ankstyvą popietę.

– Ar galiu tavęs kai ko paklausti? – tyliai ir

nedrąsiai sakau.

502/1506



– Žinoma. – Šiandien popiet sakei, kad jei labai pykstu,

tą pyktį turėčiau išlieti ant tavęs lovoje. Ką

turėjai omenyje?Kristianas sustingsta. – O kaip tu manei? Po galais! Turiu imti ir pasakyti.

– Kad norėjai būti mano surištas.Nustebęs jis staiga kilsteli antakius. – Na… ne… Visai ne tai turėjau galvoje. – Ak…

Dabar ir aš nustembu, taip pat smilktelišioks toks nusivylimas.

– Nori mane surišti? – klausia Kristianas, bejokios abejonės, teisingai perpratęs mano

išraišką.Sprendžiant iš balso, jis priblokštas.

Nuraustu. – Na…

– Ana, aš…

503/1506



Jis nutyla, veidu, rodos, nuslenka juodasniūrus šešėlis.

– Kristianai… – nerimaudama sušnabždu.

Pasiverčiu ant šono ir alkūne įsiremiu į pa-talus kaip jis. Paglostau Kristianui veidą. Joakys išpūstos, kupinos baimės. Jis liūdnai palin-guoja galvą.

Mėšlas! – Kristianai, liaukis. Tai visai nesvarbu.

Tiesiog man dingtelėjo, kad tai turėjai omenyje.Kristianas paima mano ranką ir priglaudžia

delną prie tvinksinčios širdies. Po perkūnais!Ką tai reiškia?

– Ana, nežinau, kaip jausčiausi, jei liestummane supančiotą.

Man pašiurpsta oda. Jaučiuosi taip, tarsiKristianas išpažintų man kažkokią baisią paslaptį, glūdinčią pačioje jo asmenybėsgelmėje.

504/1506



– Man tai dar visiškai nauja mintis, – susi-jaudinęs tyliai sako jis.

Prakeikimas. Aš viso labo paklausiau, bet

dabar suprantu: Kristianas įveikė ilgą kelią, betdar ilgesnį turi nueiti. Ak, Penkiasdešimt, Pen-kiasdešimt, Penkiasdešimt… Nerimas sukaustoman širdį. Pasilenkiu ir Kristianas sustingsta,

nors nieko daugiau nedarau, tik pakšteliu jam įlūpų kamputį.

– Kristianai, aš neteisingai supratau. Prašau,nesijaudink dėl to. Maldauju, nesuk dėl to

galvos.Pabučiuoju jį. Kristianas užsimerkia ir de-

juodamas atsiliepia į bučinį, pirštais sučiupęssmakrą prispaudžia mane prie čiužinio. Ir net-

rukus mudu jau bejėgiai… vėl atsidavę vienaskitam.

505/1506



12 Citata iš Šekspyro tragedijos „Karalius Lyras“. Vertė A.Churginas.

506/1506



DEVINTAS SKYRIUS

Rytą pabudusi anksčiau, nei buvau nustačiusižadintuvą, Kristianą randu apsivijusį manenelyginant gebenė sieną, padėjusį galvą man

ant krūtinės, viena ranka apglėbusį juosmenį,įkišusį koją man tarp kojų. Be to, jis pasislinkęsį mano lovos pusę. Visada tas pats: jei iš vakarosusipykstame, jis apsiveja mane tarsi čiup-

tuvais, o man jo glėbyje karšta ir negaliu geraiišsimiegoti.

Ak, Penkiasdešimt… Tam tikra prasme jammanęs neapsakomai reikia. Ir kas galėjo pagal-

voti. Man vis neduoda ramybės jau ir taip



sąmonėje ne kartą regėtas vaizdas: prieš akis iš-kyla Kristianas – purvinas ir nelaimingas berni-ukas. Švelniai paglostau jam pakirptus plaukus

ir liūdesys išsisklaido. Kristianas sujuda, at-merkia užmiegotas akis ir pažvelgia į mane.Kol išvaiko miegus, porą kartų sumirksi.

– Sveika, – sumurma ir nusišypso.

– Sveikas.Man patinka pabudus iš karto pamatyti tą

šypseną.Jis švelniai priglaudžia nosį man prie krūtų

ir patenkintas tyliai kažką suniurna. Kristianoranka per vėsų naktinių atlasą ima slysti mannuo juosmens žemyn.

– Koks tu gundantis kąsnelis, – sumurma jis.

– Bet kad ir kokia didelė būtų pagunda, – priduria žvilgtelėjęs į žadintuvą, – turiu keltis.

Pasirąžęs ir paleidęs mane, jis atsistoja.Atsigulu ant nugaros susidėjusi rankas už

galvos ir grožiuosi Kristianu, kuris ketindamas

508/1506



eiti po dušu nusirengia. Jo kūnas tobulas. Ašnekeisčiau nieko, nė plaukelio ant pakaušio.

– Grožitės vaizdeliu, ponia Grėj? – klausia

Kristianas, pašaipiai kilstelėdamas antakį. – Vaizdelis tikrai neprastas, pone Grėjau.Plačiai nusišypsojęs, jis sviedžia į mane

pižamos kelnes ir vos nepataiko į veidą, bet

laiku jas pastveriu, kikendama kaip mokinukė.Išdykėliškai šypsodamasis, Kristianas nutraukiapūkinę antklodę, vieną kelį įremia į lovoskraštą, čiumpa mane už kulkšnių ir trūkteli prie

savęs, kartu smaukdamas aukštyn naktiniusmarškinius… Klykteliu, o jis jau ropoja antmanęs švelniai bučiuodamas kelį, šlaunį…mano… oi… Kristianai!

– LABAS RYTAS, PONIA GRĖJ, – pasis-veikina ponia Džouns.

Prisiminus vakarykštį slaptą jos pasimatymą

su Teiloru pasidaro nejauku, todėl nuraustu.

509/1506



– Labas rytas, – atsakau ir ji paduoda manpuodelį arbatos.

Sėdžiu ant aukštos baro kėdės šalia savo

vyro, trykšte trykštančio energija: ką tik nu-sipraususio po dušu, drėgnais plaukais, vilk-inčio baltus kaip sniegas marškinius ir pasir-išusio tą sidabriškai pilką kaklaraištį. Mano

mėgstamiausią kaklaraištį. Kaklaraištį, žadin-antį malonius prisiminimus.

– Kaip jaučiatės, ponia Grėj? – meiliai žvel-gdamas į mane klausia jis.

– Manau, pats žinote, pone Grėjau, – kil-steliu blakstienas ir iš padilbų žvilgteliu į jį.

Kristianas išdidžiai šypteli. – Valgyk, – liepia. – Vakar nieko burnoje

neturėjai. Ak, valdingasis Penkiasdešimt! – Dėl to, kad buvai tikras šiknius.Staiga poniai Džouns kažkas išslysta iš

rankų ir tarškėdamas įkrenta į kriauklę – nuo to

510/1506



tarškesio net pašoku. Kristianas į triukšmą, ro-dos, visiškai nekreipia dėmesio. Numojęs rankaį ponią Džouns, jis ramiai žiūri į mane.

– Šiknius ar ne šiknius, bet valgyk, – griež-tai sako.

Kai Kristianas taip nusiteikęs, su juo geriaunesiginčyti.

– Gerai! Štai imu šaukštą ir valgau javaini-us, – suburbu it aikštinga paauglė.

Pasiėmusi natūralaus graikiško jogurto,šaukštu pakabinu jo, užsikrečiu ant javainių,

tada užsiberiu mėlynių. Pakeliu akis į ponią Džouns ir mudviejų žvilgsniai susitinka.Šypteliu, o ji atsako man draugiška plačiašypsena. Ji man patiekė tokius pusryčius, kokių

norėjau. – Gali būti, kad antroje šios savaitės pusėje

man teks vykti į Niujorką, – išblaško mano sva-jones Kristianas.

– Ak.

511/1506



– Tai reiškia, kad turėsiu ten nakvoti. Noriu,kad vyktum drauge.

– Kristianai, aš daugiau atostogų negausiu.

Jis pažvelgia į mane iškalbingu žvilgsniu,primindamas, kad jis – leidyklos savininkas.

Atsidūstu. – Žinau, kad leidykla priklauso tau, bet

manęs ir taip jau tris savaites nebuvo darbe.Prašau… Kaip gali tikėtis, kad vadovausiu lei-dyklai, jei aš vis kur nors išvykusi? Man niekoblogo neatsitiks. Numanau, kad Teilorą pasiim-

si kartu, bet Sojeris ir Rajanas liks čia… – Staiga nutylu, nes Kristianas žiūri į mane iršypsosi. – Kas yra? – suirzusi klausiu.

– Nieko. Žiūriu į tave, ir tiek, – sako jis.

Susiraukiu. Ar jis iš manęs juokiasi? Staigaman šmėsteli bjauri mintis.

– Kaip ketini vykti į Niujorką? – Holdingo reaktyviniu lėktuvu. O kodėl

klausi?

512/1506



– Tik norėjau įsitikinti, kad neskrisi „ČarliuTango“, – tyliai sakau ir mane nukrečia šiurpas.

Prisimenu paskutinį kartą, kai jis skrido

sraigtasparniu. Atmintyje iškyla tos nerimokupinos valandos belaukiant naujienų, ir staigamane net supykina. Tai tikriausiai buvo pačiosniūriausios mano gyvenimo akimirkos.

Atkreipiu dėmesį, kad ir ponia Džouns įs-itempia. Geriau kaip įmanydama vysiu tasmintis šalin.

– „Čarliu Tango“ į Niujorką neskrisčiau.

Tokiems skrydžiams sraigtasparnis nepri-taikytas. Be to, dar dvi savaites jis busremontuojamas.

Ačiū Dievui. Nusišypsau ne tik dėl

palengvėjimo, bet ir dėl to, kad žinau, jog perpastarąsias savaites Kristianas daug galvojoapie „Čarlio Tango“ avariją ir skyrė šiamįvykiui nemažai laiko.

513/1506



– Na, džiaugiuosi, kad sraigtasparnis jau be-veik suremontuotas, bet… – nutylu nebaigusisakinio.

Kažin, ar galiu Kristianui pasakyti, kaipnervinsiuosi, kai jis kitą kartą juo skris?

– Kas dar? – baigdamas valgyti omletą,klausia jis.

Gūžteliu. – Ana? – jau griežčiau kalbėti paragina

Kristianas. – Aš tik… Na, žinai… Kai pastarąjį kartą jį

pilotavai… maniau… manėme, kad tu jau… – nesugebu baigti sakinio, bet Kristiano veidassušvelnėja.

– Liaukis, – jis paglosto man veidą krumpli-

ais. – Tai buvo diversija.Kristiano veidas trumpai apsiniaukia, o aš

tyliai pasvarstau, ar jis žino, kas kaltininkas. – Jei būčiau tave praradusi, nebūčiau

ištvėrusi, – sumurmu.

514/1506



– Ana, dėl tos avarijos atleidau penkisžmones. Daugiau tai nepasikartos.

– Penkis?

Jis kuo rimčiausiai linkteli. Po perkūnais! – Beje, kai ką prisiminiau… Tavo rašomojo

stalo stalčiuje guli revolveris.

Kristianas suraukia kaktą, matyt, nesupra-sdamas nei mano mąstymo logikos, neinuskambėjusio priekaišto, nors priekaištautitikrai nenorėjau.

– Ginklas Leilos, – pagaliau paaiškina jis. – Bet jis pilnas šovinių. – Iš kur žinai? – dar labiau susiraukia

Kristianas.

– Vakar patikrinau.Jis piktai dėbteli į mane. – Nenoriu, kad žaistum su ginklais. Tikiu-

osi, nuleidai apsaugą?

515/1506



Priblokšta įsistebeiliju į jį, suklapsiublakstienomis.

– Kristianai, tas revolveris be jokios ap-

saugos. Ar visiškai nieko neišmanai apieginklus?

Jis iš nuostabos išplečia akis. – Na… nelabai…

Tarpduryje kosteli Teiloras, norėdamas tak-tiškai atkreipti dėmesį. Kristianas jam linkteli.

– Mums jau metas, – sako Kristianas.Jis atsistoja akivaizdžiai galvodamas apie

kažką kita ir apsivelka pilką švarką. Nusekupaskui jį į koridorių.

Jis turi Leilos ginklą. Priblokšta šios žinios,pagalvoju, kaip toliau klostėsi jos likimas. Ar ji

vis dar… kur ta klinika? Kažkur šalies rytuose?Naujajame Hampšyre? Neprisimenu…

– Labas rytas, Teilorai, – pasisveikinaKristianas.

– Labas rytas, pone Grėjau. Ponia Grėj…

516/1506



Jis linkteli mums abiem, bet mano žvilgsnioatkakliai vengia. Prisimindama, kaip buvau ap-sirengusi, kai vakar vakare atsitiktinai sus-

itikome, aš jam už tai dėkinga. – Tik išsivalysiu dantis, – sumurmu.Kristianas visuomet valosi dantis prieš

pusryčius. Nesuprantu kodėl.

– TURĖTUM PAPRAŠYTI TEILORO, kadišmokytų tave šaudyti, – sakau liftu važiuojantžemyn.

Kristianas pagyvėjęs žvilgteli į mane. – Šit kaip? – santūriai tarsteli. – Taip. – Anastazija, aš negaliu pakęsti ginklų.

Mano mamai yra tekę lopyti daugybę nuo kulkųnukentėjusių pacientų, o mano tėtis – aistringasginklų priešininkas. Augdamas perėmiau jų et-ines vertybes. Čia, Vašingtono valstijoje,

517/1506



aktyviai palaikau mažiausiai dviejų Ginklųįstatymo pataisų projektus.

– Ak… O Teiloras ginkluotas?

Kristianas stipriai sučiaupia lūpas. – Kartais būna ginkluotas. – Bet tu tam nepritari? – klausiu, iš lifto

kabinos Kristiano vedama į pirmo aukšto

vestibiulį. – Ne, – pro sukąstus dantis iškošia Kristi-

anas. – Sakykime taip: mano ir Teiloro požiūrisį ginklus labai skiriasi.

O aš šiuo klausimu palaikau Teilorą.Kristianas atidaręs palaiko man vestibiulio

duris ir aš nueinu prie automobilio. Nuo tada,kai sužinojo, kad „Čarlis Tango“ buvo sugad-

intas tyčia, jis nė karto neleido man pačiai važi-uoti į SIP leidyklą. Mandagiai šypsodamasis,Sojeris atidaro mašinos dureles ir mudu suKristianu įlipame.

518/1506



– Prašau tavęs, – paimu Kristiano ranką irsuspaudžiu.

– Ko tu manęs prašai?

– Išmok šaudyti.Kristianas suirzęs užverčia akis į salono

lubas. – Ne. Ir daugiau nenoriu apie tai kalbėti,

Anastazija.Aš vėl pasijuntu tarsi pylos nusipelniusi

maža mergaitė. Žiojuosi leptelėti ko nors kand-aus, bet nusprendžiu, kad nenoriu pradėti darbo

dienos prastai nusiteikusi. Tad sukryžiuojurankas ant krūtinės ir žvilgteliu į Teilorą,stebintį mane per užpakalinio vaizdoveidrodėlį. Jis paskubomis subeda akis į kelią,

bet, akivaizdžiai susinervinęs, vos pastebimaikresteli galvą.

Hm… Kristianas jį kartais taip pat siutina.Nuo šios minties šypteliu ir nuotaika man

nesubjūra.

519/1506



– Kur dabar Leila? – klausiu Kristiano,žiūrinčio pro automobilio langą.

– Juk sakiau. Konektikute, su savo šeima, –

atsako jis ir žvilgteli į mane. – Patikrinai? Šiaip ar taip, jos plaukai irgi

ilgi. Dodžą galėjo vairuoti ir ji. – Taip, patikrinau. Ji įstojo į Hamdeno meno

mokyklą. Šią savaitę pradėjo lankyti paskaitas. – Šnekėjaisi su ja? – pašnabždomis klausiu,

baldama kaip drobė.Išgirdęs mano intonaciją, Kristianas

akimirksniu atsisuka. – Ne. Flinas šnekėjosi.Jis įdėmiai nužvelgia mano veidą, tarsi

norėdamas perprasti, ką galvoju.

– Šit kaip, – su palengvėjimu sakau. – Kas yra? – Nieko.Kristianas atsidūsta.

– Ana, kas yra?

520/1506



Gūžteliu nenorėdama išsiduoti be jokio pag-rindo pavyduliaujanti.

O Kristianas kalba toliau:

– Aš ją kontroliuoju, žiūriu, kad liktų kitameJungtinių Valstijų krašte. Ji sveiksta, Ana. Fli-nas nusiuntė ją pas psichiatrą į Niu Heiveną, jossveikatos patikros rezultatai labai geri. Ji visuo-

met domėjosi menu, tad… – vis dar įdėmiaižvelgdamas į mane, Kristianas nutyla.

Tą akimirką mane persmelkia nuojauta, kadjis moka už Leilos mokslus. Tik ar noriu tai

žinoti? Gal paklausti? Suprantu, kad tokiasišlaidas Kristianas tikrai gali sau leisti, betkodėl jaučia pareigą tai daryti? Atsidūstu. Kris-tianas turėjo tiek moterų, kad jo seksualinės

patirties nė iš tolo negalima lydinti su BredlioKento – vaikinuko, su kuriuo drauge lankėmebiologijos pamokas, – patirtimi ir nevisiškaivykusiais mėginimais mane pabučiuoti. Kristi-

anas paima mane už rankos.

521/1506



– Nesijaudink dėl to, Anastazija, – sumurmajis ir aš, atsiliepdama į gestą ir norėdama jįnuraminti, spusteliu Kristianui ranką.

Žinau, kad jis daro tai, kas, jo nuomone,teisinga.

ARTĖJANT VIDURDIENIUI, PASITAIKO

PERTRAUKA tarp susirinkimų. Pasiimu tele-foną ketindama skambinti Keitei ir pamatau,kad atėjo laiškas nuo Kristiano.

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : MeilikavimasData : 2011 m. rugpjūčio 23 d. 09:54Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,sulaukiau jau trijų komplimentų dėl naujosšukuosenos. Prie darbuotojų man žarstomųkomplimentų nesu pratęs. Matyt, sulaukiu jų

dėl to, kad vos prisiminęs vakarykštį vakarą

522/1506



išsišiepiu iki ausų kaip tikras kvailys. Esatenuostabi, talentinga ir graži moteris.

Ir besąlygiškai priklausote man.

Kristianas GrėjusGrėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Skaitant laišką, man net kojas pakerta.

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Mėginu susikaupti…

Data : 2011 m. rugpjūčio 23 d. 10:48Gavėjas: Kristianas Grėjus

Pone Grėjau,mėginu dirbti ir nenoriu, kad man dėmesįblaškytų malonūs prisiminimai.Galbūt per vėlai, bet turiu prisipažinti, kadanksčiau dažnai kirpdavau plaukus Rėjui.Tuomet nė nenumaniau, kad ta praktika bus

tokia naudinga.

523/1506



Taip, priklausau jums, o jūs, mano mielasis,per daug valdingas sutuoktini, atsisakantispasinaudoti antrąja Ginklų įstatymo pataisa

suteikiama konstitucine teise turėti šaun-amąjį ginklą, esate mano. Bet nesi- jaudinkite, nes aš jus apginsiu. Visada.

Anastazija Grėj

SIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Anė Okli13

Data : 2011 m. rugpjūčio 23 d. 10:53Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,malonu matyti, kad kreipėtės į IT specialis-

tus ir pasikeitėte pavardę. :)Nuo šiol, miegodamas savo lovoje, jausiuosisaugus, nes žinosiu, kad šalia manęs miegaginkluota žmona.

524/1506



Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Ak!Data : 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:01

Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,ar gali būti, kad flirtuojate su manimi?

Kristianas GrėjusPriblokštas Grėjaus įmonių holdingo genera-linis direktorius

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Jums labiau patiktų…Data : 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:04Gavėjas: Kristianas Grėjus

…jei flirtuočiau su kuo nors kitu?

Anastazija GrėjNarsioji SIP leidyklos redaktorė

526/1506



Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Brrr…Data : 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:09


NE!

Kristianas Grėjus

Savininkiškumo manijos apsėstas Grėjausįmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Oho…Data : 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:14Gavėjas: Kristianas Grėjus

Burbate ant manęs? Nes tai… savotiškaigundo.

Anastazija GrėjAnt kėdės nenusėdinti (iš malonumo) SIP lei-

dyklos redaktorė

527/1506



Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Būkite atsargiData : 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:16


Flirtuojate ir žaidžiate su manimi, poniaGrėj?Gali būti, kad šiandien popiet pas jus

užsuksiu.

Kristianas GrėjusGrėjaus įmonių holdingo generalinis direktoriusir Priapas

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Ak, ne!


Elgsiuosi gražiai. Nenorėčiau, kad darbo vi-etoje ant manęs liptų mano viršininko

viršininko viršininkas. :)

528/1506



O dabar leiskite tęsti darbus. Manoviršininko viršininko viršininkas gali spirtiman į užpakalį ir atleisti.

Anastazija GrėjSIP leidyklos redaktorė

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : &*%$&*&*Data : 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:23Gavėjas: Anastazija Grėj

Patikėkite, su jūsų užpakaliu šią akimirką jisnorėtų daryti daugybę dalykų. Bet tikrai nespirti į jį mesdamas jus iš darbo.

Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktoriusir užpakalio žinovas

Perskaičiusi jo atsakymą, sukikenu.

529/1506



Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Atstokite!Data : 2011 m. rugpjūčio 23 d. 11:26


Ar jums nereikia valdyti savo versloimperijos?Liaukitės mane gaišinęs.

Turiu skubėti į kitą susitikimą.Maniau, esate krūtų žinovas…Galvokite apie mano užpakalį, o aš galvosiuapie jūsiškį…

ATM x

Anastazija GrėjDabar jau sudrėkusi SIP leidyklos redaktorė

Kai ketvirtadienį Sojeris nuveža mane į lei-dyklą, niekaip negaliu atsikratyti slogios nuo-

taikos. Kaip ir žadėjo, Kristianas išvyko į

530/1506



Niujorką, ir nors praėjo vos kelios valandos, ašjo jau ilgiuosi. Įsijungiu kompiuterį ir randu at-siųstą laišką. Nuotaika akimirksniu pasitaiso.

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Jau pasiilgau tavęsData : 2011 m. rugpjūčio 25 d. 04:32


Ponia Grėj,šiandien rytą buvote nuostabi.Neišdykaukite, kol manęs nebus.

Aš tave myliu.

Kristianas Grėjus


Ši naktis bus pirma po mūsų vestuvių, kaimiegosime atskirai. Ketinu susitikti su Keite irišlenkti kelias taures koktelių – turėtų padėti

531/1506



užmigti. Pasidavusi impulsui atrašau Kristianui,nors žinau, kad jis tebesėdi lėktuve.

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Ir tu neišdykauk!Data : 2011 m. rugpjūčio 25 d. 09:03Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kai nusileisi, parašyk, nes iki tos akimirkosnerimausiu dėl tavęs.Elgsiuosi gerai. Pats pagalvok, kokių ginusižengimų galiu pridaryti būdama su

Keite.


Paspaudžiu „Siųsti“ ir imu neskubėdamagurkšnoti latės kavą, kurios man paslaugiai at-nešė Hana. Tik pamanykit, pamėgau kavą. Norsšį vakarą su Keite praleisime mieste, jaučiuosi

532/1506



taip, tarsi man trūktų kokios nors kūno dalies – dalies, kuri šią akimirką beveik vienuolikoskilometrų aukštyje per Vidurio Vakarus

skrenda į Niujorką. Nesitikėjau būti tokiasutrikusi ir nerami vien todėl, kad Kristianasišvyko. Žinoma, ilgainiui nebejausiu tokiosnetekties ir įtampos, tiesa? Sunkiai atsidususi,

mėginu dirbti toliau.Apypiete pradedu ir kompiuteryje, ir tele-

fone karštligiškai tikrinti savo pašto dėžutę,laukdama laiškelio. Kur Kristianas? Ar saugiai

nusileido? Hana pasiteirauja, ar pietausiu, betaš pernelyg susirūpinusi, tad mosteliu ranka,kad ji eitų sau. Suprantu, jog tai visiškaineprotinga, bet noriu būti tikra, kad Kristianas

laimingai nuskrido į Niujorką.Mane išgąsdina suskambęs laidinis darbo

telefonas. – Anastaz… Grėj, – atsiliepiu.

533/1506



– Sveika, – meiliai ir nuotaikingai sakoKristianas.

Man kūnu nusirita palengvėjimo banga.

– Labas, – išsišiepiu iki ausų. – Kaipskrydis?

– Ilgai truko. Ką judvi su Keite veiksite? Ak, ne…

– Nueisime kur nors, jaukiai pasėdėsime,išgersime po kokteilį.

Kristianas iškalbingai patyli. – Sojeris ir ta nauja moteris, ponia Preskot,

mus prižiūrės, – sakau mėgindama jį kaip norsnuraminti.

– Maniau, Keitė atvažiuos į mūsųapartamentus…

– Ji nori kur nors trumpai užsukti išgerti. Maldauju, leisk man iškelti koją į miestą!Kristianas sunkiai atsidūsta. – Kodėl anksčiau man nesakei? – tyliai

klausia jis. Per tyliai.

534/1506



Mintyse sau papriekaištauju. – Kristianai, nieko mums nenutiks. Turiu

pašonėje Rajaną, Sojerį ir ponią Preskot. Mudvi

su Keite tik trumpai kur nors pasėdėsime irišgersime po taurę.

Kristianas užsispyręs tebetyli, neabejotinainepatenkintas.

– Nuo to laiko, kai mudu susipažinome, ją mačiau vos kelis kartus. Prašau. Ji geriausiamano draugė.

– Ana, nenoriu atskirti tavęs nuo draugių.

Bet maniau, kad ji ateis į mūsų apartamentus. – Gerai, – nusileidžiu. – Liksime namie. – Tik kol tas pamišėlis dar nesučiuptas.

Labai prašau.

– Aš jau sutikau, – irzliai sumurmu ir užver-čiu akis į lubas.

Ragelyje išgirstu tylų Kristianoprunkštelėjimą.

535/1506



– Visada žinau, kada ant manęs pyksti irvartai akis.

Rūsčiai dėbteliu į telefono ragelį.

– Klausyk, aš atsiprašau. Nenorėjau kelti taurūpesčių. Pasišnekėsiu su Keite.

– Gerai, – sušnabžda Kristianas ir aiškiaigirdžiu, kad jam palengvėjo.

Jaučiu kaltę, kad verčiu jį nerimauti. – Kur tu dabar? – Ant asfaltuoto kilimo ir leidimosi tako

Džono Ficdžeraldo Kenedžio oro uoste.

– Ak, vadinasi, lėktuvas ką tik nutūpė? – Taip. Prašei, kad paskambinčiau vos

nusileidęs.Nusišypsau. Pasąmonė persmeigia mane

rūsčiu žvilgsniu. „Matai? Jis daro ką pažadėjęs.“

– Ką gi, pone Grėjau, džiaugiuosi, kad bentvienas iš mūsų skrupulingai vykdo pažadus.

Jis nusijuokia.

536/1506



– Ponia Grėj, jūsų gebėjimas hiperbolizuotitiesiog beribis. Ir ką gi reikės su jumis daryti?..

– Neabejoju, kad sugalvosite ką nors dar

nepatirto. Paprastai sugalvojate… – Flirtuojate su manimi? – Taip.Jaučiu, kad Kristianas plačiai nusišypso.

– Aš jau eisiu. Ana, prašau elgtis taip, kaipliepiau. Apsaugininkų komanda žino, ką daro.

– Gerai, Kristianai, – sakau, bet vėl suirzusi.Viešpatie, viską supratau, kiek galima

kartoti… – Grįšiu rytoj vakare. Šiandien dar

paskambinsiu. – Patikrinti?

– Taip. – Ak, Kristianai! – priekaištingai šūkteliu. – Au revoir15, ponia Grėj. – Au revoir, Kristianai. Myliu tave.

Jis garsiai ir giliai įkvepia.

537/1506



– Ir aš tave, Ana.Nei jis, nei aš nepadedame ragelio. – Dėk ragelį, Kristianai, – sušnabždu.

– Tu tikra dailutė valdinga redaktorė, tiesa? – Tavo dailutė valdinga redaktorė. – Mano, – tyliai pakartoja jis. – Daryk, ką

liepiu. Dėk ragelį.

– Klausau, sere.Padedu ragelį ir kaip tikra kvailė nusišypsau

telefono aparatui.Po kelių akimirkų į mano pašto dėžutę

atkeliauja laiškas.

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Niežtintys delnai

Data : 2011 m. rugpjūčio 25 d. 13:42 RJL16


Ponia Grėj,

538/1506



šnekėtis telefonu su jumis, kaip visada,įdomu.Bet kalbėjau rimtai. Daryk, kas liepta.

Turiu žinoti, kad esi saugi.Myliu tave.


Dievaži, koks jis valdingas. Bet… vienas sk-ambutis, ir visas mano nerimas išgaravo. Jislaimingai pasiekė Niujorką ir, kaip įprasta, per-

dėtai manimi rūpinasi. Trumpai pasidžiaugiu.Dieve, kaip aš tą vyrą myliu! Į duris pasibeldžiaHana: ji išblaško mano svajas ir grąžina įtikrovę.

KEITĖ ATRODO FANTASTIŠKAI. Mūvėdamaaptemptus džinsus ir vilkėdama raudoną palaidinukę ji pasiruošusi sudrebinti visą

539/1506



miestą. Kai ateinu, ji linksmai šnekučiuojasi supriimamajame dirbančia Klere.

– Ana! – šūkteli ir apkabinusi suspaudžia

taip, kaip temoka ji viena. Paskui paleidžia iratatupsta per žingsnį pasitraukia. – Argineatrodai kaip tikra magnato žmona? Ir kasbūtų to tikėjęsis iš tylios pelytės Anos Stil?

Atrodai tokia… rafinuota!Keitė plačiai nusišypso. Pyktelėjusi ant jos,

užverčiu akis. Vilkiu rusvą suknelę paaukštintujuosmeniu su tamsiai mėlynu diržu, aviu tamsi-

ai mėlynus aukštakulnius. – Malonu tave matyti, Keite.Aš ją taip pat apkabinu. – Na, kur eisime?

– Kristianas nori, kad grįžtume įapartamentus.

– A… Šit kaip?.. Ar negalėtume slaptaužbėgti į „Zig Zag“ ir greitai išlupti po kokteili-

uką? Aš jau užsakiau stalelį…

540/1506



Prasižioju ketindama pasipriešinti. – Prašau, – ima zyzti ji ir dailiai papučia

lūpas.

Matyt, bus nusižiūrėjusi šią gudrybę nuoMijos. Šiaip Keitė niekada nevaidina supykusi-os ir nepapučia lūpų. O aš tikrai neatsisakyčiaukavinėje „Zig Zag“ išgerti kokteilio. Kai pas-

tarąjį kartą ten lankėmės, smagiai pasėdėjome,be to, kavinė visai netoli Keitės buto.

Kilsteliu smilių. – Bet tik vieną.

Keitė nusišypso. – Vieną.Ji įsikimba man į parankę ir mudvi nužings-

niuojame prie automobilio, pastatyto prie šalig-

atvio. Jį vairuoja Sojeris. Mums iš paskos sekaapsaugos būrio naujokė Belinda Preskot – aukšta juodaodė amerikietė, labai rimtai žiūrintiį savo darbą. Prie šios moters man dar reikia

priprasti, galbūt todėl, kad ji tokia šalta ir

541/1506



profesionali. Kol kas apie ją daugiau niekonegaliu pasakyti, bet, kaip ir kitus apsaugosbūrio narius, ją išsirinko pats Teiloras. Ji ap-

sirengusi kaip Sojeris – tamsiu niūriu kostiumu:mūvi kelnes ir vilki švarkelį.

– Sojeri, prašom nuvežti mus į „Zig Zag“.Sojeris atsisukęs pažvelgia į mane ir aš

suprantu, kad nori kažką sakyti. Akivaizdu, kadjam buvo duotas kitoks nurodymas. Tad jissvyruoja.

– Į „Zig Zag“ kavinę. Išgersime ten po vieną

vienintelį kokteilį.Šnairomis žvilgteliu į Keitę, o ji rūsčiai spi-

gina akimis Sojerį. Vargšas vyrukas. – Klausau, ponia.

– Ponas Grėjus nurodė jums grįžti į aparta-mentus, – įsiterpia Preskot.

– Pono Grėjaus čia nėra, – atšaunu. – Prašom važiuoti į „Zig Zag“ kavinę.

542/1506



– Klausau, ponia, – atsako Sojeris irpašnairuoja į Preskot, ta šį kartą apdairiai prik-anda liežuvį.

Keitė įsistebeilija į mane taip, tarsi netikėtųnei savo akimis, nei ausimis. Papučiu lūpas irgūžteliu. Gerai, dabar aš truputį labiau užs-ispyrusi nei anksčiau – na ir kas? Keitė linkteli,

o Sojerio vairuojamas automobilis įsilieja įpavakary įprastą miesto transporto srautą.

– Žinai, ta sustiprinta apsauga Greisę ir Miją tiesiog iš proto varo, – lyg niekur nieko sako

Keitė.Netekusi žado, išsižiojusi įsispoksau į ją. – Nežinojai?!Rodos, Keitė netiki, kad galėčiau būti tokia

naivi. – Ko nežinojau? – Visų Grėjų šeimos narių apsauga susti-

printa tris kartus. Ne, ne tris, o daugybę kartų.

– Šit kaip?

543/1506



– Jis tau nesakė?Nuraustu. – Ne. – Po velnių, Kristianai! – Ar žinai

kodėl? – Dėl Džeko Haido. – Dėl Džeko? Maniau, jis persekiojo tik

Kristianą.

Aiktelėjusi delnu užsidengiu burną.Viešpatie… kodėl jis man nepasakė?

– Nuo pirmadienio, – priduria Keitė.Nuo praeito pirmadienio? Hm… Kad tai

Džekas, nustatėme sekmadienį. Bet kodėlsaugomi visi Grėjai?

– O iš kur tu viską žinai? – Eliotas papasakojo.

Na, žinoma… – Kristianas tau apie tai nė neužsiminė,

tiesa?Vėl išraustu.

– Neužsiminė.

544/1506



– Ak, Ana, kaip pikta…Atsidūstu. Keitė, kaip visada, savo nauji-

enomis pribloškė mane lyg kūju trenkdama per

galvą. – Ar žinai, kam ta apsauga?Jei Kristianas neketina man to atskleisti, gal

atskleis Keitė.

– Eliotas sakė, girdi, tai susiję su informa-cija, kurią dirbdamas SIP leidykloje savokompiuteryje saugojo Džekas Haidas.

Po perkūnais.

– Kalbi rimtai?Staiga mane apima pyktis. Kaip gali būti,

kad Keitė žino tokius dalykus, o aš nežinau?Pakeliu akis ir pamatau Sojerį, atidžiai

stebintį mane per užpakalinio vaizdoveidrodėlį. Raudoną šviesoforo signalą pakeičiažalias, jis vėl spusteli greičio pedalą ir subedaakis į kelią. Ištiesusi priglaudžiu pirštą prie lūpų

545/1506



ir Keitė linkteli. Galiu lažintis, kad Sojeris taippat viską žino, tik aš viena nieko nenutuokiu.

– Kaip sekasi Eliotui? – klausiu, kad sušnek-

tume apie ką nors kita.Keitė paikai išsišiepia, be žodžių pasaky-

dama viską, ką turiu žinoti.Sojeris sustoja prie pasažo, kuriame yra ir

„Zig Zag“ kavinė, Preskot atidaro automobiliodureles. Vikriai iššoku, tada išlipa ir Keitė.Susikibusios už parankių nužingsniuojame perpasažą, o paskui mus seka Preskot niūriu kaip

audros debesis veidu. Ak, dėl Dievo meilės, tikviena taurė kokteilio… Sojeris nuvažiuojapastatyti automobilio.

– IŠ KUR ELIOTAS PAŽĮSTA DŽIJĄ? – klausiu ir gurkšteliu kokteilio su romu irbraškėmis iš antros taurės.

Bare jaučiuosi saugiai ir jaukiai, tad visai

nenoriu išeiti. Mudvi su Keite nepaliaujame

546/1506



šnekučiuotis. Jau buvau pamiršusi, kaip manpatinka su ja būti. Jaučiuosi laisva, atsipalai-davusi ir mėgaujuosi Keitės draugija. Pas-

varstau, gal parašyti Kristianui žinutę, bet ap-sigalvoju. Jis tik supyks ir lieps grįžti namokaip prasikaltusiam vaikui.

– Apie tą kalę man geriau neužsimink! –

tūžmingai sušnypščia Keitė.Jos reakcija mane prajuokina. – Kas tau taip juokinga, Stil? – piktai rėžia

ji, bet matau, kad iš tiesų nepyksta.

– Ir aš panašiai jaučiuosi. – Tu? – Aš. Ji mėgino kabinti Kristianą. – Eliotas buvo su ja prasidėjęs! – šūkteli

Keitė ir nepatenkinta papučia lūpas. – Ne!..Ji linkteli, stipriai sučiaupia lūpas ir dėbteli

taip rūsčiai, kaip moka tik Ketrina Kavanag.

547/1506



– Trumpai. Rodos, praeitais metais. Ji siekiaišsikovoti vietą po saule ir priklausyti visuo-menės grietinėlei. Tad nesistebiu, kad į jos akir-

atį pateko ir Kristianas. – Kristianas jau nelaisvas. Pasakiau, kad

patrauktų nuo jo nagus, kitaip atimsiu iš josužsakymą.

Keitė vėl spokso į mane priblokšta ir išnuostabos išsižiojusi. Išdidžiai linkteliu, o ji,plačiai šypsodamasi ir reikšdama pagarbą, kil-steli taurę. Šis mano poelgis padarė jai įspūdį.

– Ponia Anastazija Grėj! Į sveikatą!Ir mudvi susidaužiame.

– AR ELIOTAS TURI GINKLĄ?

– Ne. Jis labai griežtai prieš juos nusiteikęs.Keitė šiaudeliu pamaišo trečią taurę. – Kristianas taip pat. Tikriausiai tai Greisės

ir Kariko įtaka… – sumurmu.

Jaučiuosi šiek tiek apsvaigusi.

548/1506



– Karikas – geras žmogus, – linkteli Keitė. – Jis norėjo, kad sudarytume vedybų sutartį,

– tyliai sakau nusiminusi.

– Ak, Ana… – ištiesusi ranką per stalelį, jispusteli man plaštaką. – Jis tik rūpinosi savoberniuku. Kaip abi žinome, tau ant kaktos buvoištatuiruota: „Turtingų vyrų medžiotoja“.

Keitė man nusišypso, aš parodau jai liežuvįir nusikvatoju.

– Elkis kaip suaugusi moteris, ponia Grėj, – tebesišypsodama sudraudžia mane Keitė. Ji kal-

ba visai kaip Kristianas. – Vieną gražią dieną taip pat mėginsi apsaugoti savo sūnų.

– Savo sūnų?Niekada nė nepagalvojau, kad mano vaikai

bus turtingi. Po galais… Jiems nieko netrūks.Visiškai nieko… Tada man kyla dar vienamintis, bet… apie tai pamąstysiu vėliau. Žvil-gteliu į netoliese, prie gretimo stalelio, sėdinči-

us Preskot su Sojeriu, gurkšnojančius gazuotą

549/1506



mineralinį vandenį ir stebinčius mus beivakarėjant į barą besirenkančius kituslankytojus.

– Kaip manai, gal mums ko nors užkąsti? – pasiūlau.

– Ne. Atėjome išgerti, – atsako Keitė. – Kodėl taip nori išgerti?

– Nes pastaruoju metu susitinkame ne taipdažnai, kaip norėčiau. Nesitikėjau, kad imsi irištekėsi už pirmo vaikino, susukusio tau galvą,– ji vėl susiraukia, papučia lūpas. – Dievaži,

ištekėjai taip greitai, kad maniau, jog laukiesi.Tyliai nusijuokiu. – Visi taip manė. Bet daugiau apie tai

nešnekėkime. Prašau! Be to, man reikia į

tualetą.Mane palydi Preskot. Netardama nė žodžio.

Jai ir nereikia kalbėti. Nepritarimas spinduli-uoja iš jos nelyginant mirtinas izotopas.

550/1506



– Nuo vestuvių dienos nebuvau kojos išnamų iškėlusi, – labai tyliai suburbu po nosimiiš vidaus žvelgdama į uždarytas tualeto kabinos

duris.Žinodama, kad Preskot stovi už durų ir

laukia, kol nusišlapinsiu, nepatenkinta vypteliu.Kažin, ką Haidas galėtų veikti šiame bare?

Kristianas, kaip paprastai, viską pernelygsureikšmina.

– KEITE, JAU VĖLU. Mums reikia eiti.

Dabar penkiolika minučių po dešimtos ir ką tik išmaukiau ketvirtą braškinio kokteilio taurę.Alkoholis neabejotinai veikia: man šilta, be to,vaizdas ima truputį lietis. Kristianui viskas bus

gerai. Galų gale viskas susitvarkys. – Taip, Ana. Buvo labai malonu vėl su

tavimi susitikti. Tiesiog atrodai daug… netnežinau, kaip pasakyti… labiau pasitikinti

savimi. Akivaizdu, kad santuoka tau į naudą.

551/1506



Man ima kaisti skruostai. Toks sakinys išpanelės Ketrinos Kavanag lūpų – tikraskomplimentas.

– Taip, tiesa, – sušnabždu ir tikriausiai dėlto, kad per daug išgėriau, pajuntu akysebesitvenkiant ašaras.

Ar galima būti dar laimingesnei? Sutikau sa-

vo svajonių vyrą ir, nepaisydama sunkios jopraeities naštos, jo prigimties ir jo penkias-dešimt atspalvių, ištekėjau. Vydama šalin senti-mentalias mintis paskubomis nukreipiu kalbą,

nes žinau, kad kitaip pravirksiu. – Puikiai praleidau vakarą, – sakau spaus-

dama Keitei ranką. – Ačiū, kad ištempei mane įmiestą!

Mudvi trumpai apsikabiname. Kai ji manepaleidžia, linkteliu Sojeriui ir jis paduodaPreskot mašinos raktelius.

– Neabejoju, kad panelė Preskot, kurios

stropumas beribis, Kristianui jau pranešė, jog aš

552/1506



ne namie. Jis pasius, – burbteliu Keitei. Ir gal-būt sugalvos man kokią pikantišką bausmę…Tikiuosi…

– Ana, kodėl stovi išsišiepusi iki ausų kaipkvaiša? Tau patinka, kai Kristianas pyksta?

– Ne. Tiesą sakant, ne. Bet supyksta jislengvai. Mat kartais būna linkęs viską griežtai

kontroliuoti.Beveik nuolat… – Pastebėjau, – kreivai šyptelėjusi sako

Keitė.

SUSTOJAME PRIE KEITĖS BUTO. Ji stipriaisuspaudžia mane glėbyje.

– Nepamiršk manęs, – sukužda ir pakšteli į

skruostą.Tada išlipa. Pamoju jai, jausdama keistą il-

gesį. Šitokio moteriško pašnekesio man labaitrūko. Taip šnekučiuotis smagu, aš pailsiu ir

prisimenu, kad esu dar jauna. Turėčiau

553/1506



pasistengti dažniau matytis su Keite, bet tiesa,kad nepaprastai mėgstu leisti laiką su Kristianumudviejų burbule. Vakar vakare kartu dalyva-

vome labdaros vakarienėje. Ten buvo daugybėvyrų su kostiumais ir išsipusčiusių, elegantiškųmoterų, šnekančių apie nekilnojamojo turto kai-nas, stringančią ekonomiką ir prastėjančią

padėtį akcijų biržoje. Noriu pasakyti, kad buvonuobodu, tikrai nyku… Tad išeiti į miestą subendraamže ir laisvai pasišnekučiuoti man tarsityro oro gurkšnis.

Pilvas gurgia. Dar nieko nevalgiau. Velnias,Kristianas! Rankinėje susirandu telefoną. Poperkūnais, penki praleisti skambučiai! Vienažinutė…

PO VELNIŲ, KUR ESI?

Ir vienas elektroninis laiškas.

554/1506



Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Piktas… Pikto tu manęs darnematei…

Data : 2011 m. rugpjūčio 26 d. 00:42 RJLGavėjas: Anastazija Grėj

Anastazija,Sojeris sako, kad geri kokteilius bare, nors

žadėjai man to nedaryti.Ar bent numanai, kaip baisiai šią akimirkąsiuntu?Iki pasimatymo rytoj.


Visai nusimenu. Koks mėšlas! Dabar nejuokais prisiviriau košės. Pasąmonė rūsčiai dėb-

teli į mane ir patraukia pečiais tarsi sakydama:„Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi.“ O ko aš tikė-jausi? Pasvarstau, gal vertėtų Kristianuipaskambinti, bet jau vėlu ir jis tikriausiai

555/1506



miega… arba žingsniuoja po kambarį. Nus-prendžiu, kad pakaks ir trumpos žinutės.

AŠ GYVA IR SVEIKA. PUIKIAI PRALEIDAULAIKĄ. PASIILGAU TAVĘS. PRAŠAU,

NEPYK…

Spoksau į telefoną laukdama, gal jisatsilieps, bet aparatas grėsmingai tyli. Sunkiaiatsidūstu.

Preskot sustabdo automobilį prie Eskalos, o

Sojeris išlipa ir atidaręs palaiko man dureles.Mudviem stovint ir laukiant lifto nusprendžiupasinaudoti proga jį pakamantinėti.

– Kada jums skambino Kristianas?

Sojeris nurausta. – Maždaug pusę dešimtos, ponia. – Kodėl nenutraukėte mano pokalbio su

Keite, kad galėčiau su juo pasišnekėti?

– Ponas Grėjus liepė jums netrukdyti.

556/1506



Nepatenkinta susiraukiu. Atvažiuoja liftas irmudu kylame daugiau netardami nė žodžio.Staiga apsidžiaugiu, kad atsigauti nuo pykčio

priepuolio Kristianas turi visą naktį ir kad dabarjis – kitame Amerikos krašte. Taigi turiu laiko.Kita vertus… ilgiuosi jo.

Atsidarius lifto durims sekundės dalį spok-

sau į stalelį vestibiulyje. Kažkas čia negerai. Tik kas?Ant vestibiulio grindų sudaužyta vaza, kuri-

oje buvo pamerkta gėlių, visur telkšo vanduo,

primėtyta gėlių ir smulkių vazos šukių, o stalel-is apverstas. Man pašiurpsta oda, o Sojeris či-umpa man už žasto ir trūkteli atgal į liftokabiną.

– Likite čia, – šnipšteli traukdamas ginklą.Tada įžengia į vestibiulį ir dingsta man iš akių.

Slepiuosi lifto kabinos gilumoje. – Lukai! – išgirstu šūktelint Rajaną didžio-

joje svetainėje. – Operacijos kodas „Mėlyna“.

557/1506



Operacijos kodas „Mėlyna“? – Turi tą niekšą?! – atsiliepia Sojeris. –

Viešpatie Dieve!..

Nugara prisiploju prie kabinos sienos. Pogalais, kas čia dabar? Man gyslomis plūsteliadrenalinas, pajuntu gerklėje tvaksint širdį.Girdžiu kažką tyliai kalbantis, paskui į vestibi-

ulį grįžta Sojeris ir sustoja baloje. Jis įsikišapistoletą į dėklą.

– Galite ateiti, ponia Grėj, – švelniai sakojis.

– Kas atsitiko, Lukai? – vos girdimaiklausiu.

– Sulaukėme svečio.Sojeris paima man už alkūnės ir ačiū jam,

kad mane prilaiko, mat jaučiu, jog linksta ko-jos. Kartu įeiname pro atidarytas dvivėres duris.

Didžiosios svetainės tarpduryje stovi Ra-janas. Jam prakirstas antakis, iš žaizdos srūva

kraujas, taip pat sumušta burna. Rodos, jis

558/1506



gerokai nukentėjęs, jo drabužiai suglamžyti irištepti. Bet labiausiai pribloškia tai, kad jam pokojomis sudribęs kaip maišas tyso Džekas

Haidas.

13 Garsi snaiperė, vėliau tapusi pirmąja tikra Jungtinių Val-

stijų kino žvaigžde.14 Žmogus, kuris bjaurisi ginklais.15 Iki pasimatymo (pranc.).16 Rytų juostinis laikas.

559/1506



DEŠIMTAS SKYRIUS

Man daužosi širdis, ausyse juntu garsius pulsotvinksnius; nuo alkoholio tas garsas atrodo darstipresnis.

– Ar jis… – tarsteliu delnu užsidengusiburną ir, pritrūkusi žodžių minčiai baigti, pas-ibaisėjusi, išplėstomis akimis įsistebeiliju įRajaną.

– Ne, ponia. Jis tik neutralizuotas ir besąmonės.

Man akimirksniu palengvėja. Ak, ačiūDievui…



– O kaip jūs? – klausiu nenuleisdama akiųnuo Rajano ir staiga susigriebiu nežinanti jovardo.

Jis šnopuoja lyg įveikęs maratoną. Delnunusibraukia lūpų kamputį šluostydamasiskraują, be to, jam ant skruosto palengva ryškėjamėlynė nuo smūgio.

– Jis priešinosi kaip pasiutęs, bet man niekorimto, ponia Grėj, – ramindamas mane, Rajanasšypteli.

Jei geriau jį pažinočiau, tikriausiai sakyčiau,

kad kiek pučiasi. – O Geilė? Ponia Džouns? Ak… ar ji sveika ir gyva? Ar Haidas jos

nesužeidė?

– Aš čia, Ana.Atsisukusi pamatau ją su naktiniais

marškiniais ir chalatu, palaidais plaukais,papilkėjusiu veidu ir iš baimės išplėstomis

561/1506



akimis – numanau, kad ir maniškės ne ką mažiau išplėstos.

– Mane pažadino Rajanas. Ir primygtinai

liepė eiti ten, – ji mosteli sau už nugaros,Teiloro kabineto pusėn. – Man nieko neatsitiko.O jums ar viskas gerai?

Linktelėdama pagalvoju, kad ponia Džouns

tikriausiai ką tik išėjo iš pavojaus kambario, es-ančio greta Teiloro kabineto. Kas galėjo tikėtis,kad jo taip greitai prireiks. Tuoj po mūsųsužadėtuvių Kristianas užsispyrė jį įrengti, o aš

irzdama dar varčiau akis. Bet dabar, žvelgdamaį tarpduryje stovinčią Geilę, džiaugiuosi savovyro įžvalgumu.

Mano dėmesį patraukia girgžtelėjusios vest-

ibiulio durys. Jos vos laikosi ant išklebusiųvyrių. Po galais, kas joms atsitiko?

– Ar jis buvo vienas? – klausiu Rajano. – Taip, ponia. Jei būtų buvęs ne vienas,

dabar čia nestovėtumėte – dėl to galite būti

562/1506



visiškai tikra, – rodos, šiek tiek įsižeidęs sakoRajanas.

– O kaip jis įsigavo į apartamentus? – pas-

iteirauju nekreipdama dėmesio į Rajanopasipūtimą.

– Tarnybiniu liftu. Apsimetęs avarinės tar-nybos darbuotoju, ponia.

Mano žvilgsnis vėl nukrypsta į sukniubusįDžeką. Jis vilki kažkokią uniformą, lygkombinezoną.

– Kada tai įvyko?

– Maždaug prieš dešimt minučių. Pamačiaujį per monitorių, prijungtą prie stebėjimokameros. Jis mūvėjo pirštines. Dabar rugpjūtis,todėl man pasirodė keista… Pažinau jį ir nus-

prendžiau leisti įsibrauti į apartamentus. Buvautikras, kad tada jį sučiupsime. Jūs buvotemieste, Geilė buvo saugi, tad pamaniau, dabararba niekada.

563/1506



Rajanas vėl atrodo labai patenkintas savimi,o Sojeris nepritariamai dėbteli į kolegą.

Pirštinės? Dar kartą žvilgteliu į Džeką. Iš

tiesų jis mūvi rudas odines pirštines. Šiurpu. – Ką dabar darysite? – klausiu mėgindama

išguiti iš galvos nereikalingas mintis. – Turime jį sutramdyti, – paaiškina Rajanas.

– Sutramdyti? – Jei atsipeikėtų, – Rajanas žvilgteli į Sojerį. – Ko jums reikės? – klausia jau spėjusi at-

sigauti ponia Džouns, žengdama arčiau.

– Ko nors, kuo galėtume jį surišti – kabelioarba virvės, – sako Rajanas.

Kabeliai… Staiga prisimenu praeitą naktį irnuraustu. Nejučiomis pasitrinu riešus ir

paskubomis į juos dirsteliu. Ne, žymių neliko.Gerai.

– Kai ką turiu. Kabelių. Ar tiks?Visi sužiūra į mane.

564/1506



– Taip, ponia. Puikiausiai tiks, – rimtai,suakmenėjusiu veidu sako Sojeris.

Labiausiai trokštu prasmegti skradžiai, bet

apsisuku ir patraukiu į miegamąjį. Kartaistiesiog reikia būti įžūliai ir į nieką nekreiptidėmesio. Gal šio ryžto man įkvėpė baimė, sum-išusi su alkoholiu?

Grįžusi ponią Džouns randu besidairančią po sujauktą vestibiulį, be to, prie apsaugos ko-mandos prisidėjusi panelė Preskot. Paduodu ka-belius Sojeriui, o šis neskubėdamas ir, mano

nuomone, pernelyg stropiai suriša Haiduirankas už nugaros. Ponia Džouns nueina į vir-tuvę ir grįžta nešina pirmosios pagalbosvaistinėle. Paėmusi už rankos, nusiveda Rajaną

į didžiosios svetainės tarpdurį ir imasi gydytiprakirstą antakį. Rajanas iš skausmo krūpčioja,kai ji atsargiai šluosto žaizdą drėgna antiseptineservetėle. O tada ant grindų pamatau „Glock“

revolverį su duslintuvu. Po perkūnais! Džekas

565/1506



buvo ginkluotas? Pajuntu silpnumą ir tenka nejuokais susiimti, kad jį įveikčiau.

– Nelieskite ginklo, ponia Grėj, – įspėja

mane Preskot, kai jau lenkiuosi jo paimti.Iš Teiloro kabineto išeina latekso pirštines

mūvintis Sojeris. – Ginklu pasirūpinsiu aš, ponia Grėj, – sako

jis. – Ar jis Haido? – pasiteirauju. – Taip, ponia, – linkteli Rajanas ir vėl

susiraukia nuo ponios Džouns prisilietimo.

Po galais… Mano namuose Rajanas stojo įkovą su ginkluotu įsibrovėliu. Vien pagalvojusapie tai nukrečia šiurpas. Sojeris pasilenkęs at-sargiai paima „Glock“ revolverį.

– Ar turite teisę tai daryti? – klausiu. – Ponas Grėjus kaip tik šito norėtų, ponia

Grėj.Sojeris įkiša ginklą į „Ziploc“ maišelį, o

tada atsitūpęs apieško Džeką. Stabtelėjęs iš

566/1506



kišenės ištraukia kraštelį lipniosios juostosritinio, tada išbalęs įkiša jį atgal į Haido kišenę.

Lipnioji juosta? Atidžiai, bet lyg ir apdujusi,

stebėdamasi, bet ir keistai atsiribojusi žiūriu,kas vyksta toliau. Netrukus, supratusi, kokiebuvo Haido ketinimai, vėl pajuntu pykinimą.Kuo skubiausiai atsikratau tų minčių. Negalvok

apie tai, Ana! – Gal reikėtų pranešti policijai? – sumurmu

slėpdama baimę.Noriu, kad Haidas dingtų iš mano namų, ir

kuo greičiau, tuo geriau.Rajanas ir Sojeris susižvelgia. – Manau, turime iškviesti policiją, – pakar-

toju, tik šį kartą ryžtingiau, galvodama, kodėl

Rajanas su Sojeriu nieko nesiima. – Ką tik skambinau Teilorui, bet mobiliuoju

jis neatsiliepia. Gal miega… – Sojeris žvilgteli įsavo rankinį laikrodį. – Rytų pakrantėje dabar

beveik antra nakties.

567/1506



Ak, ne… – Ar skambinote Kristianui? – sušnabždu. – Ne, ponia.

– Mėginote susisiekti su Teiloru, kad jisduotų tolesnius nurodymus?

Sojeris trumpai sutrinka. – Taip, ponia.

Gerokai pykteliu. Šitas vyras – dar kartą už-metu akį į Haidą – įsibrovė į mano namus ir jįturi išsivežti policija. Bet žiūrint į keturis kam-baryje esančius žmones ir matant nerimą jų

akyse man dingteli, kad, matyt, ne viską žinau,todėl nusprendžiu paskambinti Kristianui. Visapašiurpstu. Suprantu, kad jis ant manęs pyksta,– labai pyksta, – ir net susigūžiu pagalvojusi, ką

jis man pasakys. Ir kaip nervinsis, kad jo čianėra ir kad grįš tik rytoj vakare. Suprantu, kadšį vakarą sukėliau jam užtektinai rūpesčių. Tadgal vis dėlto neskambinti? Tada man dingteli

kita mintis. Po galais… O jei būčiau buvusi

568/1506



namie? Pagalvojusi apie tai išbąlu kaip popieri-us. Ačiū Dievui, kad sėdėjau bare. Tad gal visdėlto daug pylos ir negausiu?

– Ar jis nesužalotas? – klausiu rodydama įDžeką.

– Kai atsipeikės, jam skaudės galvą, – nieki-namai žvelgdamas į Džeką paaiškina Rajanas. –

Bet dėl šventos ramybės reikės iškviesti greito-sios pagalbos medikus, kad jį apžiūrėtų.

Išsitraukusi iš rankinės telefoną ir per daugnegalvodama apie Kristiano rūstybę surenku jo

numerį. Iš karto įsijungia balso paštas. Matyt,jis taip siunta, kad telefoną išjungė. Nežinau, ką ir sakyti. Apsisukusi truputį paeinu koridoriumitoliau nuo visų.

– Labas. Čia aš. Prašau, nepyk ant manęs.Apartamentuose manęs vos neužpuolė. Betnesijaudink, apsaugininkai jau kontroliuojapadėtį. Niekas nenukentėjo. Paskambink man.

Ir padedu ragelį.

569/1506



– Kvieskite policiją, – sakau Sojeriui.Jis linkteli, išsiima mobilųjį ir surenka

numerį.

PRIE VALGOMOJO STALO ĮSITAISĘS

pareigūnas Skineris įsitraukęs į pokalbį su Ra-janu. Pareigūnas Volkeris su Sojeriu užsidaręs

Teiloro kabinete. Kur Preskot, nežinau, gal irgiTeiloro darbo kambaryje. Su detektyvu Klarkusėdime ant sofos didžiojoje svetainėje ir jismane griežtai klausinėja. Jis aukštas, tam-

siaplaukis, ir jei nuolat nežvelgtų taip rūsčiai,būtų galima sakyti, kad gražus vyras. Numanau,kad jis buvo pažadintas ir ištemptas iš šiltoslovos dėl įsilaužimo į vieno iš įtakingiausių ir

turtingiausių Siatlo verslininkų namus. – Jis – buvęs jūsų viršininkas? – rūsčiai

klausia Klarkas. – Taip.

570/1506



Jaučiuosi pavargusi, visiškai nusivariusi nuokojų ir noriu eiti gulti. Kristianas taip irneatsiliepė. Gerai, kad bent greitoji pagalba išs-

ivežė Haidą. Ponia Džouns paduoda mudviemsu detektyvu Klarku po puodelį arbatos.

– Ačiū, – padėkoja Klarkas ir vėl kreipiasi įmane: – O kur ponas Grėjus?

– Niujorke. Išvykęs verslo reikalais. Jis grįšrytoj vakare, tai yra… šiandien vakare.

Mat jau po vidurnakčio. – Haidas jau buvo patekęs į mūsų akiratį, –

sumurma detektyvas Klarkas. – Reikia, kadnuvyktumėte į nuovadą ir parašytumėtepareiškimą. Bet tai galima atlikti ir kitą dieną.Jau vėlu, be to, ant šaligatvio laukia keli žurn-

alistai, pasiryžę čia būti visą naktį. Arneprieštarautumėte, jei pasižvalgyčiau poapartamentus?

– Žinoma, ne, – atsakau lengviau atsik-

vėpusi, kad apklausa baigta.

571/1506



Vien nuo minties, kad prie pastato laukia fo-tografai, mane nukrečia šiurpas. Ką gi, iki ryto-jaus dėl jų neverta sukti galvos. Tyliai primenu

sau, jog reikia paskambinti mamai ir Rėjui, kadiš žiniasklaidos išgirdę, kas atsitiko, jie nepra-dėtų jaudintis.

– Ponia Grėj, atleiskite už įkyrumą, bet gal

jau eitumėte miegoti? – maloniai ir rūpestingaisako ponia Džouns.

Žvelgdama į meilės ir nuoširdumo kupinasjos akis staiga pajuntu, kad tuoj pravirksiu.

Ištiesusi ranką ji paglosto man petį. – Dabar mums niekas negresia, – tyliai sako

ji. – Rytą, šiek tiek pamiegojus, viskas atrodysdaug geriau. Be to, rytoj vakare grįš ponas

Grėjus.Tramdydama ašaras nervingai žvilgteliu į ją.

Kristianas grįš baisiai įsiutęs. – Gal prieš eidama gulti pageidautumėte dar

ko nors? – klausia ji.

572/1506



Tada susivokiu, kad aš labai alkana. – Norėčiau ko nors užkąsti.Ponia Džouns plačiai nusišypso.

– Atnešti sumuštinį ir pieno?Aš dėkinga linkteliu ir ji nueina į virtuvę.

Rajanas vis dar šnekasi su pareigūnu Skineriu.Vestibiulyje detektyvas Klarkas atidžiai apžiūri

netvarką. Nors žvelgia rūsčiai, atrodosusimąstęs. Staiga širdį man suspaudžia ilgesys– ilgiuosi Kristiano. Rankomis susiėmusi galvą neapsakomai stipriai trokštu, kad jis būtų čia.

Kristianas žinotų, ką daryti. Koks vakaras!Trokštu užsiropšti Kristianui ant kelių, noriu,kad jis apkabintų ir pasakytų, jog mane myli,nors ir nedarau, ką jis liepia, – bet tai bus įman-

oma tik vakare. Suirzusi įsivaizduoju saveužverčiančią akis į lubas… Kodėl jis man nepa-sakė, kad sustiprinta visų šeimos narių ap-sauga? Kokios informacijos buvo Džeko

kompiuteryje? Kristiano elgesys labai erzina,

573/1506



bet šią akimirką man niekas nesvarbu. Noriu,kad grįžtų mano vyras. Aš jo labai pasiilgau.

– Štai kur jūs, Ana, mieloji…

Ponia Džouns užklumpa mane rikiuojančią padrikas mintis. Pakeliu akis ir ji paduoda mansumuštinį su žemės riešutų sviestu ir džemu, ojos akys žybteli. Jau nepamenu, kada paskutinį

kartą valgiau saldų sumuštinį. Droviaišyptelėjusi atsikandu jo.

Pagaliau įlipusi į lovą vilkėdama Kristianosportinius marškinėlius, susirangau jo pusėje. Ir

pagalvė, ir marškinėliai kvepia Kristianu,grimzdama į miegus, mintyse palinkiu jamsaugiai grįžti namo ir… būti gerainusiteikusiam.

STAIGA PAKIRSTU IŠ MIEGO. Jau šviesu irman skauda galvą, smilkiniai tvinksi. Oi, ne…Tikiuosi, ne nuo pagirių. Atsargiai atsimerkiu ir

pamatau, kad miegamojo krėslas patrauktas į

574/1506



kitą vietą ir jame sėdi Kristianas. Jis vilkismokingą, o iš švarko kišenės kyšo peteliškėsgalas. Klausiu savęs, ar tik nesapnuoju. Kairę

ranką jis užmetęs ant krėslo porankio ir jojelaiko krištolo stiklą, į kurį įpilta gelsvai rusvoskysčio. Brendžio? Viskio? Nežinau. Viena ilgajo koja pakelta, sulenkta ir kulkšnimi remiasi į

kitos kelį. Jis mūvi juodas kojines, avi lakuotusbatus. Dešinė alkūnė įbesta į krėslo ranktūrį,plaštaka jis pasirėmęs smakrą, o smiliumi lėtaiir ritmingai brauko apatinę lūpą. Ankstyvo ryto

šviesoje niūrios Kristiano akys grėsmingai žėri,bet veido išraiška visiškai neperprantama.

Man vos nesustoja širdis. Kristianas čia.Kaip jis grįžo? Turėjo išskristi iš Niujorko

vakar vakare. Ar seniai jis taip sėdi ir į manežiūri?

– Sveikas, – sušnabždu.Jis rūškanas pažvelgia į mane ir širdis man

vėl stabteli. Ak, ne… Kristianas patraukia ilgus

575/1506



pirštus nuo burnos, vienu mauku išgeria gėrimolikutį ir pastato stiklą ant naktinės spintelės.Nedrąsiai tikėjausi bučinio, bet jis manęs nep-

abučiuoja. Patogiau įsitaiso krėsle ir sustingusiukaip akmuo veidu toliau mane stebi.

– Labas, – pagaliau tyliai pasisveikina ir jis.Iš karto suprantu, kad vis dar pyksta. Labai

pyksta. – Grįžai… – Rodos, taip.Neskubėdama ir neatitraukdama nuo jo akių

atsisėdu. Burnoje sausa. – Seniai čia sėdi ir žiūri į mane miegančią? – Senokai. – Ir vis dar pyksti, – šiaip taip ištariu.

Jis stebeilija į mane tarsi galvodamas, ką atsakyti.

– „Pyksti“, – pakartoja lyg tirdamas šį žodį,lyg galvodamas, ką jis iš tiesų reiškia, lyg

svarstydamas kiekvieną reikšmės atspalvį. –

576/1506



Ne, Ana. Aš nepykstu: tas jausmas daug sti-presnis ir šiuo žodžiu jo nenusakysi.

Po perkūnais… Pamėginu nuryti seilę, bet

išdžiūvusia burna tai sunku padaryti. – Tas jausmas daug stipresnis… Tokie

žodžiai nieko gero nežada.Jis žiūri į mane visiškai ramiai ir nieko neat-

sako. Tarp mudviejų įsiviešpatauja nejauki tyla.Pasiimu stiklinę ir išgeriu gurkšnelį vandens,kad bent kiek aprimtų smarkiai besidaužantiširdis.

– Rajanas sugavo Džeką, – išmėginu kitą taktiką ir pastatau stiklinę ant naktinės spintelėsšalia Kristiano stiklo.

– Žinau, – tarsteli jis.

Aišku, kad žino. – Ar dar ilgai ketini šykštėti man žodžių?Jis truputį kilsteli antakius rodydamas

nuostabą, tarsi toks klausimas jam būtų

netikėtas.

577/1506



– Nebūk toks šaltas.Jis nustebęs vėl kilsteli antakius. – Anastazija, šią akimirką jaučiu anaiptol ne

šaltį. Priešingai, degte degu. Degu iš įsiūčio. Irnežinau, kaip sutramdyti šituos… – jis mosteli,ieškodamas tinkamo žodžio, ir kandžiai baigiasakinį: – …pojūčius.

Ak, koks mėšlas. Toks atvirumas manepribloškia. Nieko daugiau nenoriu, tikužsiropšti jam ant kelių. Nuo tos akimirkos, kaivakar vakare grįžau namo, nieko daugiau ir net-

roškau. Ak, velniop viską… Išlipu iš lovos iružklumpu Kristianą iš netyčių: nerangiai at-sisėdu jam ant kelių ir sulenkusi kojassusigūžiu. Jis manęs neatstumia, nors to bijojau.

Po kelių akimirkų Kristianas mane apglėbia irįkiša nosį man į plaukus. Nuo jo trenkia viskiu.Kažin, kiek išgėrė? Bet jis kvepia ir kūnoprausikliu. Kvepia Kristianu. Rankomis

579/1506



apsiveju jam kaklą, nosimi švelniai liesteliupakaklę ir jis vėl atsidūsta, šįkart labai giliai.

– Ak, ponia Grėj… Ir ką man su jumis

daryti?Kristianas pabučiuoja man į viršugalvį.

Užsimerkiu mėgaudamasi jo prisilietimu. – Ar daug išgėrei?

Jis sustingsta. – Kodėl klausi? – Paprastai stipraus alkoholio negeri. – Šis stiklas – antras. Naktis man buvo

sunki, Anastazija. Leisk atsipūsti.Nusišypsau. – Kaip norite, pone Grėjau, – sušnabždu

prikišusi lūpas jam prie kaklo. – Nuo tavęs sk-

linda dangiškas aromatas. Miegojau tavo lovospusėje, nes pagalvė kvepia tavimi.

Jis nosimi brūkšteli man per plaukus. – Šit kaip? Aš ir svarsčiau, kodėl miegi ano-

je pusėje. Bet vis dar labai pykstu ant tavęs.

580/1506



– Žinau.Kristiano ranka nesiliauja ritmingai glosči-

usi man nugaros.

– O aš – ant tavęs, – sušnabždu.Jis suglumęs kiek patyli. – Gal malonėtum paaiškinti, kuo

užsitraukiau tavo rūstybę?

– Paaiškinsiu vėliau, kai jau degte nedegsi išįsiūčio.

Švelniai pabučiuoju Kristianui į pasmakrę.Jis užsimerkia, pasitikdamas mano bučinį pal-

inksta į priekį, bet atsakyti man tuo pačiu nėnemėgina. Tik dar stipriau mane apglėbia irspusteli.

– Kai pagalvoju, kas galėjo nutikti… – vos

girdimai sukužda. Jo balsas lūžtantis, persmelk-tas kančios.

– Aš sveika ir gyva. – Ak, Ana… – kone kūkčiodamas sušn-

abžda Kristianas.

581/1506



– Man nieko nenutiko. Visi mes sveiki. Tiktruputį sukrėsti. Geilė nenukentėjo. Rajanaspasveiks. O Džeko nėra.

Jis papurto galvą. – Ne tavo nuopelnas, – burbteli. Ką?! Loštelėjusi rūsčiai dėbteliu į Kristianą. – Ką čia šneki?

– Dabar nenoriu dėl to kivirčytis, Ana.Priblokšta sumirksiu. Na, galbūt aš norėčiau

pasiginčyti, bet nusprendžiu vis dėlto patylėti.Jis bent jau šnekasi su manimi. Vėl jaukiai įsi-

taisau Kristianui ant kelių. Jis paglosto manplaukus ir ima su jais žaisti.

– Noriu tave nubausti, – sušnabžda. – Išvan-oti kailį taip, kad neatsikeltum, – priduria.

Pajuntu gerklėje neramius širdies tvinksnius.Po velnių.

– Žinau, – vos girdimai atsakau visapašiurpusi.

– Galbūt taip ir padarysiu.

582/1506



– Tikiuosi, kad ne.Jis stipriau mane apkabina. – Ana, Ana, Ana… Bandai šventojo

kantrybę. – Galėčiau jums prikišti daugybę dalykų,

pone Grėjau, bet kad esate šventasis – niekugyvu.

Pagaliau Kristianas nenoromis pamaloninamane trumpu juoku.

– Taikli ir, kaip visada, puikiai suformuluotapastaba, ponia Grėj.

Jis pabučiuoja man į kaktą ir krusteli. – Grįžk į lovą. Ir tu labai vėlai atsigulei

miegoti.Greitai atsistojęs, Kristianas paima mane ant

rankų ir paguldo į lovą. – Neprigulsi kartu? – Ne. Turiu reikalų, – pasilenkęs jis paima

viskio stiklą. – Pamiegok. Po poros valandų

tave pažadinsiu.

583/1506



– Vis dar širsti ant manęs? – Taip. – Tada tikrai dar pamiegosiu.

– Gerai.Jis apkloja mane pūkine antklode ir dar

kartą pabučiuoja į kaktą.Gal dėl to, kad dar jaučiuosi silpna, gal dėl

palengvėjimo, kurį pajutau jam grįžus, o gal dėlto, kad mūsų susitikimas šį ankstų rytą emo-ciškai mane labai nuvargino, darau tai, kas manliepta. Snausdama dar pasvarstau (bet ir

pasidžiaugiu, juolab jusdama burnoje šleikštųskonį), kodėl Kristianas nepasinaudojo įprastumetodu spręsti nesutarimus: kodėl neužgulėmanęs ir lovoje neįrodė esąs teisus?

– ATNEŠIAU TAU APELSINŲ SULČIŲ, – sako Kristianas ir aš vėl atmerkiu akis.

Tas dvi valandas miegojau labai ramiai –

nepamenu, kada taip kietai buvau miegojusi, –

584/1506



tad pabundu žvali, o galva jau netvinkčioja.Malonu matyti stiklinę sulčių, savo vyrą – taippat. Jis mūvi treningo kelnes. Staiga prisimenu

„Heathman“ viešbutį ir pirmą rytą, kai su juopabudau. Jo pilki sportiniai marškinėliai per-mirkę prakaitu. Matyt, Kristianas treniravosisporto salėje pusrūsyje arba buvo išėjęs pabė-

gioti, bet, šiaip ar taip, po treniruotės jisneturėtų atrodyti taip puikiai.

– Einu, palįsiu po dušu, – sumurma jis irdingsta vonios kambaryje.

Susiraukiu. Jis vis dar labai santūrus. Arbagalvoja apie tai, kas nutiko, arba vis dar pyksta,arba… ką? Atsisėdu lovoje, paimu stiklinęapelsinų sulčių ir pernelyg greitai jas išgeriu.

Jos skanios, šaltos kaip ledas ir labai pagerinaskonį burnoje. Išsiropščiu iš lovos nekan-traudama sumažinti atstumą – ir fizinį, ir emo-cinį – tarp mudviejų su vyru. Žvilgteliu į žadin-

tuvą. Aštunta valanda. Nusivelku Kristiano

585/1506



marškinėlius trumpomis rankovėmis ir paskui jįnueinu į vonios kambarį. Jis dušo kabinojetrenkasi plaukus, tad nedvejoju nė akimirkos.

Įsmunku į dušinę, Kristianas sustingsta, o ašrankomis apsiveju jo kūną ir priekiuprisiglaudžiu prie šlapios jo nugaros. Nekreip-dama dėmesio į Kristiano reakciją, laikau jį

tvirtai apglėbusi, prispaudusi skruostą prienugaros, užsimerkusi. Po minutėlės Kristianaspakeičia kūno padėtį, mudu atsiduriame pokarštoko vandens srove ir jis toliau trenkasi

plaukus. Vanduo žliaugia per kūną, o aš atsargi-ai laikau glėbyje savo mylimą vyrą. Prisimenuvisus tuos kartus, kai jis mane čia dulkino, irvisus kartus, kai su manimi mylėjosi. Kristianas

dar niekada nebuvo toks tylus. Pasukusi galvą,imu švelniai bučiuoti jam nugarą. Kristianokūnas vėl sustingsta.

– Ana… – įspėja jis mane.

– Hm…

586/1506



Mano rankos palengva nuslysta stangriu jopilvu ir pasiekia papilvę. Jis uždeda abi rankasant mano plaštakų ir jas sulaiko. Tada papurto

galvą. – Nereikia, – vėl įspėjamai sako.Iš karto jį paleidžiu. Kristianas atsisako gla-

monių? Sutrinku, mano smegenys tarsi

užstringa: ar kada nors yra taip nutikę?Susiraukusi pasąmonė papurto galvą. Per savoakinių pusmėnulio formos rėmeliais viršų jiveria mane rūsčiu žvilgsniu tarsi sakydama: „Šį

kartą rimtai prisidirbai.“ Jaučiuosi tarsi gavusistiprų antausį. Atstumta. Mane apima ne-saugumo jausmas ir dingteli baisi mintis, kadjis manęs nebegeidžia. Baisi kančia nutvilko

visą kūną, net aikteliu. Kristianas atsisuka irman palengvėja pamačius, kad jis nėra visiškaiabejingas mano kerams. Pirštais suspaudęssmakrą, jis atlošia man galvą ir po akimirkos

jau žvelgiu į pilkas, nerimo kupinas jo akis.

587/1506



– Vis dar baisiai ant tavęs siuntu, – tyliai irrimtai sako jis.

Mėšlas! Jis priglaudžia kaktą prie mano kak-

tos, užsimerkia. Pakeliu ranką ir paglostau jamveidą.

– Prašau, nepyk. Manau, tu per jautriai re-aguoji, – sušnabždu.

Jis atsitiesia, išbąla. Mano ranka nusvyra. – Per jautriai reaguoju? – susinervinęs rūsči-

ai rėžia Kristianas. – Kažkoks prakeiktas be-protis įsibrauna į apartamentus grobti mano

žmonos, o tu manai, kad aš per jautriaireaguoju?!

Kristiano balse aiškiai girdėti tramdomasgrasinimas ir man baugu, o jis svilina mane

liepsningu žvilgsniu, tarsi aš būčiau prakeiktabeprotė.

– Ne… visai ne tai turėjau galvoje. Kalbėjauapie tai, kad užsibuvau mieste.

588/1506



juostos ritinį ir kaip nenorėjau per daug suktigalvos, kodėl Džekas jį turėjo. Ar Kristianas vėlžino gerokai daugiau? Paskubomis nusiprausiu,

tada su šampūnu išsitrenku galvą. Noriu žinotiviską. Turiu žinoti viską. Neleisiu jam slėptinuo manęs nieko, kas susiję su vakarykščiovakaro įvykiais.

Išėjusi iš vonios, miegamajame Kristianonerandu. Viešpatie, kaip jis greitai apsirengia…Pasiskubinu ir aš: apsiaunu juodus aukštakulni-us ir apsivelku savo mėgstamiausią tamsiai vi-

oletinę suknelę puikiai suprasdama, jog tokią aprangą pasirinkau todėl, kad ji patinka Kristi-anui. Rankšluosčiu energingai išsišluostauplaukus, tada susipinu juos ir susisuku į kuodą.

Įsisegusi prie suknelės derančius prie ausiesprigludusius auskarus su deimanto akute, vėldumiu į vonios kambarį pasidažyti ir žvilgtelėtiį veidrodį. Aš išblyškusi. Nuolat išblyškusi. Gili-

ai įkvepiu, kad nusiraminčiau. Vakar

590/1506



lengvabūdiškai apsisprendžiau eiti su drauge įbarą ir puikiai ten pasibūti, tad dabar teks narsi-ai kęsti to sprendimo pasekmes. Pagalvojusi,

kad mano noro pasilinksminti su Keite Kristi-anas tikrai nesupras, sunkiai atsidūstu.

Ir didžiojoje svetainėje Kristiano nematyti.Ponia Džouns sukasi virtuvėje.

– Labas rytas, Ana, – maloniai pasisveikinaji.

– Labas rytas, – atsakau ir plačiai nusišyp-sau. Ji vėl vadina mane Ana!

– Arbatos? – Taip, ačiū. – Valgysite? – Taip. Šiandien norėčiau omleto.

– Su grybais ir špinatais? – Ir su sūriu. – Tuoj iškepsiu. – Kur Kristianas?

– Ponas Grėjus savo darbo kambaryje.

591/1506



– Ar jis jau pusryčiavo?Žvilgteliu į dvi lėkštes ant pusryčių baro. – Ne, ponia.

– Aišku. Ačiū.Vilkėdamas baltus marškinius be kak-

laraiščio ir atrodydamas kaip tikras generalinisdirektorius atokvėpio valandėlę, Kristianas kal-

basi telefonu. Kokia apgaulinga gali būtižmogaus išvaizda… O gal jis tikrai neketinavykti į biurą? Kai sustoju tarpduryje, jis pakeliaį mane akis, bet papurto galvą rodydamas, kad

aš čia nepageidaujama. Mėšlas… Apsisuku irnuliūdusi grįžtu prie pusryčių baro. Į svetainęįžengia Teiloras. Jis vilki madingą tamsų kosti-umą ir atrodo toks žvalus, tarsi būtų aštuonias

valandas ramiai miegojęs. – Labas rytas, Teilorai, – sumurmu mėgin-

dama įvertinti jo nuotaiką ir susigaudyti, argalėčiau tikėtis, kad jis atskleis man ką nors

daugiau apie tai, kas čia vyksta.

592/1506



– Labas rytas, ponia Grėj, – pasisveikina jisir šiuose keturiuose žodžiuose aiškiai išgirstuužuojautos gaidelę.

Aš taip pat užjaučiamai šypteliu Teilorui,nes žinau, kad jam teko kęsti piktą ir susinerv-inusį Kristianą, priverstą grįžti į Siatlą ank-sčiau, nei planavo.

– Kaip skrydis? – vis dėlto drįstu paklausti. – Ilgas, ponia Grėj, – trumpas Teiloro at-

sakymas nepaprastai iškalbingas. – Ar galėčiaupasiteirauti, kaip laikotės jūs? – šiek tiek švel-

niau priduria jis. – Man viskas gerai.Jis linkteli. – Prašom man atleisti…

Ir jis pasuka prie Kristiano kabineto. Hm…Teilorui įeiti leidžiama, o man ne.

– Štai, – sako ponia Džouns, dėdama priešmane lėkštę su pusryčiais.

593/1506



Praradau apetitą, bet vis tiek valgau, nesnenoriu jos įžeisti.

Suvalgau tiek omleto, kiek pajėgiu, bet Kris-

tianas vis dar tūno savo darbo kambaryje. Ar jismanęs vengia?

– Dėkoju, ponia Džouns, – sumurmu lip-dama nuo baro kėdės ir nužingsniuoju į vonios

kambarį.Valydamasi dantis prisimenu, kaip Kristi-

anui subjuro nuotaika, kai priminiau jam san-tuokos įžadus. Ir tada jis pasislėpė savo kabine-

te. Ar ir dabar tas pats? Jam vėl subjurusi nuo-taika? Prisiminus paskui jo sapnuotą košmarą,mane nukrečia šiurpas. Nejau jis vėl sapnuos ką nors panašaus? Mums tikrai reikia pasikalbėti.

Pagaliau turiu viską sužinoti apie Džeką ir apiesustiprintą visų Grėjų šeimos narių apsaugą – visas smulkmenas, kurios buvo nuslėptos nuomanęs, bet ne nuo Keitės. Akivaizdu, kad Eli-

otas su ja kalbasi.

594/1506



Žvilgteliu į savo laikrodį. Dabar penkiolikaminučių po aštuntos – vėluoju į darbą. Baigiuvalytis dantis, šiek tiek pasitepu lūpas blizgiu,

čiumpu lengvą juodą švarkelį ir grįžtu į didžiąją svetainę. Pamačius ten pusryčiaujantį Kristianą,man labai palengvėja.

– Jau išeini? – pamatęs mane klausia jis.

– Į darbą? Taip, žinoma.Narsiai prieinu prie Kristiano ir pasiremiu į

pusryčių baro kraštą. Jis abejingai manenužvelgia.

– Kristianai, nepraėjo nė savaitė, kaigrįžome po medaus mėnesio. Privalau eiti įdarbą.

– Bet..

Jis nutyla, pirštais persibraukia per plaukus.Ponia Džouns tyliai išeina. Taktiškoji

Geilė…

595/1506



– Žinau, kad mums reikia apie daug ką pasišnekėti. Galbūt galėsime tai padarytišįvakar, kai būsi nurimęs.

Kristianas toks nusivylęs, kad jam net lūpaatvimpa.

– Kai būsiu nurimęs? – grėsmingai švelniaipakartoja.

Nuraustu. – Supranti, ką noriu pasakyti. – Ne, Anastazija, nesuprantu, ką nori

pasakyti.

– Atėjau ne ginčytis. Atėjau paklausti, argaliu važiuoti savo mašina.

– Ne. Negali, – kaip kirviu nukerta jis. – Gerai, – iš karto nusileidžiu.

Kristianas iš nuostabos sumirksi. Akivaizdu,kad tikėjosi prieštaravimo.

– Preskot tave palydės, – jau truputįdraugiškiau sako Kristianas.

596/1506



Kristianas stveria man už rankos. – Nejaučiu tau neapykantos. – Tu manęs nepabučiavai, – sušnabždu.

Jis nepatikliai mane nužvelgia, o tada tyliaitarsteli:

– Žinau.Man knieti paklausti kodėl, bet nežinau, ar

noriu išgirsti atsakymą. Staiga Kristianas atsist-oja, delnais stipriai suspaudžia man skruostus irdar po akimirkos jo lūpos, rodos, lipte prilimpaprie manųjų. Taip netikėtai užklupta aikteliu,

nenoromis atverdama kelią jo liežuviui. Šiosprogos Kristianas nepraleidžia: įžūliai įbrukaliežuvį tarsi pareikšdamas, kad priklausau jam,bet vos tik pamėginu atsakyti į šį puolimą, jis,

greičiau alsuodamas, mane paleidžia irpasitraukia.

– Teiloras nuveš tave su Preskot į SIP lei-dyklą, – sako, o jo akyse liepsnoja geismo

ugnis. – Teilorai! – šūkteli.

598/1506



Nuraudusi mėginu kuo greičiau nusiraminti. – Klausau, sere.Teiloras sustoja tarpduryje.

– Pasakyk Preskot, kad ponia Grėj važiuoja įdarbą. Ar galėtum nuvežti moteris į leidyklą?

– Žinoma.Apsisukęs ant kulno, Teiloras nueina.

– Būčiau dėkingas, jei šiandien daugiaurūpesčių nekeltum, – suburba Kristianas.

– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, – meiliai jamnusišypsau.

Kristiano lūpos nenoromis krusteli, bet jisneleidžia sau šyptelėti.

– Tad iki pasimatymo, – šaltai atsisveikinajis.

– Iki, – šnipšteliu.Kad išvengtume lauke ant šaligatvio lauki-

ančių žiniasklaidos atstovų, į požeminį garažą mudvi su Preskot nusileidžiame tarnybiniu

liftu. Apie Džeko suėmimą ir kad jis buvo

599/1506



sulaikytas mūsų apartamentuose, dabar jaupaskelbta visose žiniose. Lipdama į „Audi“klausiu savęs, ar ir prie SIP leidyklos mūsų

lauks naujienas ir gandus medžiojantys žurn-alistai, kaip ir tądien, kai buvo paskelbta apiemūsų su Kristianu sužadėtuves.

Važiuojame tylėdami, kol prisimenu, jog

pirmiausia turiu paskambinti Rėjui, o paskuimamai ir nuraminti juos, kad mudviem su Kris-tianu nieko blogo nenutiko. Laimė, abu pokal-biai trumpi: antrąjį baigiu kaip tik tuo metu, kai

pasiekiame SIP leidyklą. Kaip ir baiminausi,čia mūsų laukia būrelis žurnalistų ir fotografų.Visi kaip vienas atsisuka į mus ir kupini vilčiųsužiūra į „Audi“.

– Ar tikrai norite eiti į darbą, ponia Grėj? – klausia Teiloras.

Viena mano asmenybės dalis netrokštanieko daugiau, tik grįžti namo, bet tada likusią

dieną turėčiau praleisti su ponu, degančiu iš

600/1506



įsiūčio. Tikiuosi, kad aprimęs visus tuos įvyki-us jis ims vertinti kitaip. Džekas – policijosrankose, tad Penkiasdešimt turėtų būti patenk-

intas, bet toli gražu toks nėra. Iš dalies suprantukodėl: daugelio dalykų kontrolė išslydo jam išrankų, jis negeba suvaldyti net manęs, bet dabarneturiu laiko apie tai galvoti.

– Privažiuokite iš kitos pastato pusės, priedurų, pro kurias priimamos siuntos.

– Klausau, ponia.

DABAR PIRMA VALANDA, man pavyko visą rytą praleisti įsitraukus į darbą. Pasibeldusi dur-is praveria Elizabetė ir kyšteli galvą.

– Ar galėčiau trumpai sutrukdyti? – maloni-

ai klausia. – Žinoma, – tarsteliu nustebusi dėl dar-

botvarkėje nenumatyto jos vizito.Įėjusi ji atsisėda, nusibraukia ilgus tamsius

plaukus ir užsimeta juos ant peties.

601/1506



– Tik norėjau paklausti, ar jums viskasgerai. Roučas manęs paprašė užeiti, – rausdamapaskubomis paaiškina ji. – Turiu omenyje

vakarykščius įvykius…Apie Džeko Haido sulaikymą rašo visi

laikraščiai, bet, rodos, nė viename suimtasisnesiejamas su gaisru, kilusiu Grėjaus įmonių

holdingo būstinėje. – Man viskas gerai, – patikinu Elizabetę,

stengdamasi per daug negalvoti, kaip jaučiuosi.Džekas norėjo mane nuskriausti. Bet anokia

čia naujiena. Jis ir anksčiau mėgino. Labiaunerimauju dėl Kristiano.

Dirsteliu į elektroninį paštą. Kristianas teb-etyli. Nežinau, ar pirma nusiųsdama jam

laiškelį neužsitraukčiau dar didesnės iš įsiūčiodegančio pono rūstybės.

– Puiku, – sako Elizabetė ir bent kartą pamalonina mane tikrai nuoširdžia šypsena. –

602/1506



Jei galėčiau kuo nors padėti, jei būčiaureikalinga… Tik praneškite…

– Gerai.

Elizabetė atsistoja. – Ana, suprantu, kokia jūs užsiėmusi. Tad

netrukdysiu ir leisiu jums grįžti prie darbo. – Hm… Ačiū.

Šiandien tai tikriausiai trumpiausias ir be-prasmiškiausias susitikimas visame ŽemėsVakarų pusrutulyje. Ir ko Roučas ją čia atsiun-tė? Gal jam neramu, nes esu jo viršininko

žmona? Papurtau galvą norėdama atsikratytiniūrių minčių ir pasiimu telefoną tikėdamasi,kad galbūt rasiu Kristiano žinutę. Man belaik-ant rankose aparatą, dzingteli nešiojamasis

kompiuteris, pranešdamas apie gautą elektron-inį laišką.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus

603/1506



Tema : PranešimasData : 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:04Gavėjas: Anastazija Grėj

Anastazija,šiandien trečią popiet į tavo biurą užsuksdetektyvas Klarkas, kad pasirašytumpareiškimą.

Primygtinai jo prašiau nuvažiuoti pas tave,nes nenoriu, kad važiuotum į policijosnuovadą.

Kristianas Grėjus


Mažiausiai penkias minutes spoksau į Kris-tiano laišką mėgindama sugalvoti malonų ir

šmaikštų atsakymą, kuris pakeltų jam nuotaiką.Pagaliau, nieko nesugalvojusi, nusprendžiu at-sakyti kuo trumpiau.

604/1506



Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : PranešimasData : 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:12


Gerai.

A x


Dar penkias minutes stebeiliju į ekraną nekantriai laukdama atsakymo, bet nesulaukiu.Šiandien Kristianas žaisti nenusiteikęs.

Atsiremiu į biuro kėdės atlošą. Ar galiu jį

kaltinti? Vargšas mano Penkiasdešimt, tikri-ausiai paklaikęs iš nerimo, tik paryčiui grįžo įSiatlą. Staiga man dingteli viena mintis. Kai ši-andien ryte pabudau, jis vilkėjo smokingą.

Kada Kristianas nusprendė grįžti iš Niujorko?

605/1506



Iš oficialių priėmimų jis paprastai išeina tarpdešimtos ir vienuoliktos vakaro. Bet vakarvakare tokiu metu aš dar smagiai sėdėjau bare

su Keite.Kodėl Kristianas grįžo namo: dėl to, kad

buvau mieste, ar dėl to, kad į apartamentus įs-ibrovė Džekas? Jei išskrido iš Niujorko dėl to,

kad smagiai leidau laiką, tai negalėjo nieko nu-tuokti nei apie Džeką, nei apie policiją – visatai sužinojo tik lėktuvui nusileidus Siatle.Staiga pajuntu, kad man labai svarbu tai išsi-

aiškinti. Jei Kristianas grįžo tik todėl, kadužsukau į barą, tai jis reaguoja per jautriai ir el-giasi netinkamai. Pasąmonė iššiepia dantis irnutaiso pikčiurnos veidą. Tiek to, džiaugiuosi,

kad Kristianas grįžo, tad visa kita gal ir nes-varbu. Bet vis dėlto… vos nusileidęs oro uostejis turėjo patirti nemenką sukrėtimą. Tad nėrako stebėtis, jog šiandien atrodo toks sutrikęs.

Prisimenu neseniai jo pasakytus žodžius:

606/1506



„Anastazija, vis dar baisiai pykstu ant tavęs. Tuverti mane abejoti savo sprendimu.“

Privalau sužinoti, ar Kristianas grįžo dėl to

mano kokteilių vakarėlio, ar dėl prakeiktobepročio.

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Tavo skrydisData : 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:24Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kada vakar nusprendei grįžti į Siatlą?


Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Tavo skrydisData : 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:26Gavėjas: Anastazija Grėj

607/1506



Kodėl klausi?


Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Tavo skrydis


Sakykime, kad iš smalsumo.



Tema : Tavo skrydisData : 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:32Gavėjas: Anastazija Grėj

Daug žinosi, greit pasensi…

608/1506




Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Ką?!Data : 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:35Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kaip suprasti šią netiesioginę užuominą?Tai dar vienas grasinimas?Juk numanai, ką noriu išsiaiškinti, tiesa?Kodėl nusprendei grįžti: dėl to, kad nuėjau

su drauge į barą išgerti, nors man neleidai,ar dėl to, kad į mūsų apartamentus įsibrovėtas pamišėlis?

Anastazija Grėj


Stebeiliju į ekraną. Atsakymo nėra. Užmetuakį į laikrodį kompiuterio ekrane. Be penkio-

likos dvi, o atsakymo kaip nėra, taip nėra.

609/1506



Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Viskas aiškuData : 2011 m. rugpjūčio 26 d. 13:56


Tavo tylėjimą suprantu kaip prisipažinimą,kad iš tikrųjų į Siatlą grįžai todėl, kadAPSIGALVOJAU. Esu suaugusi moteris ir

nuėjau su drauge į barą išgerti. Nesupratau,kokią naštą PAKEISDAMA PLANUSužkraunu apsaugos darbuotojams, nes TUNIEKADA NIEKO MAN NEPASAKAI. IšKeitės sužinojau, kad labai sustiprinta ne tikmudviejų, bet ir visų Grėjų šeimos narių ap-sauga. Manau, mėgindamas apsaugotimane apskritai persistengi, ir suprantukodėl, bet elgiesi kaip mažas berniukas, dėl

menkniekio keliantis nereikalingą paniką.Man visuomet sunku susigaudyti, kadareikalas rimtas, o kada tik TAU jis toksatrodo. Su manimi buvo du patyrę ap-saugininkai. Maniau, mudviem su Keite

niekas negresia. Tiesą sakant, bare mes

610/1506



buvome saugesnės, nei būtume buvusiostuose apartamentuose. Jei mane kas norsbūtų IŠSAMIAI INFORMAVĘS apie esamą

padėtį, būčiau elgusis visiškai kitaip.Žinau, kad tavo susirūpinimas kažkaipsusijęs su medžiaga, kuri buvo Džeko darbokompiuteryje, – bent jau Keitė taip mano. Arįsivaizduoji, kaip suirzau išsiaiškinusi, kad

mano geriausia draugė apie tave žinodaugiau nei aš? O juk esu tavo ŽMONA. Arpagaliau ketini viską man papasakoti? O galir toliau laikysi mane mažu vaiku, versdam-as ir toliau atitinkamai elgtis?

Tu ne vienintelis baisiai siunti. Supranti?

Ana

Anastazija Grėj


Paspaudžiu „Siųsti“. Štai, viską išrėžiautiesiai – daryk, ką nori, Grėjau. Giliai atsidūstu.

Aš kaip reikiant įpykusi. O dar visai neseniai

611/1506



susirašinėjimas daugiau man neduos jokiosnaudos. Į Kristiano laišką neatsakau. Paimuneseniai gautą naujo perspektyvaus autoriaus

romano rankraštį ir pradedu jį skaityti.

SUSITIKIMAS SU DETEKTYVU KLARKU

GANA nuobodus. Šį kartą jis ne taip prastai

nusiteikęs, galbūt dėl to, kad gavo šiek tiekpamiegoti. O gal jam tiesiog labiau patinkadirbti dieną.

– Ačiū, kad pasirašėte pareiškimą, ponia

Grėj. – Nėra už ką, detektyve. Ar Haidas jau poli-

cijos nuovadoje? – Taip, ponia. Šiandien anksti ryte iš ligon-

inės jis buvo išleistas. Turint omenyje jampateiktus kaltinimus, Haidas dar ilgai turėtųbūti mūsų globojamas, – detektyvas nusišypsoir tamsių jo akių kampučiuose susimeta

raukšlelės.

613/1506



– Gerai. Mudviem su vyru buvo gana nera-mus metas.

– Šįryt ilgai ir išsamiai kalbėjausi su ponu

Grėjumi. Jam labai palengvėjo. Įdomus žmogustas jūsų vyras.

Nė nenutuoki, koks įdomus… – Taip, išties.

Mandagiai nusišypsau detektyvui ir jissupranta, kad mūsų pokalbis baigtas.

– Jei dar ką nors prisiminsite, galite bet kadaman skambinti. Štai mano vizitinė kortelė.

Iš piniginės jis ištraukia kortelę ir paduodaman.

– Ačiū, detektyve. Taip ir padarysiu. – Likit sveika, ponia Grėj.

– Likit sveikas.Kai jis išeina, imu svarstyti, kuo tiksliai

kaltinamas Haidas. Neabejoju, kad Kristianasman šito nepasakys. Suraukiu antakius.

614/1506



Į ESKALĄ VAŽIUOJAME TYLĖDAMI. Šįkartą vairuoja Sojeris, šalia jo sėdi Preskot, irkuo arčiau namų, tuo sunkesnis akmuo slegia

man širdį. Žinau, kad mudviejų su Kristianulaukia įnirtingas ginčas, tik nesu tikra, kadtokiam susirėmimui turiu jėgų.

Su Preskot liftu kildama iš požeminio

garažo, mėginu surikiuoti pakrikusias mintis.Ką noriu pasakyti? Rodos, jau viską išklojaulaiške. Galbūt išgirsiu iš Kristiano bent kelis at-sakymus? Tikiuosi. Bet su nervais nesus-

itvarkau. Man daužosi širdis, džiūsta burna irnuo prakaito drėksta delnai. Nenoriu vaidytis.Bet kartais Kristianas būna tokio sunkaus būdo,o man reikia ginti savo poziciją.

Lifto durys atsidaro ir mums prieš akisatsiveria vestibiulis – vėl tvarkingas ir švarus.Stalelis stovi kur buvęs, ant jo įprastoje vietojenauja vaza, o joje pamerkta nuostabi šviesiai

rožinių ir baltų bijūnų puokštė. Mudviem

615/1506



žengiant per vestibiulį, paskubomis pažvelgiu įpaveikslus – Madonoms, rodos, nieko nenutiko.Sulaužytos vestibiulio durys sutaisytos ir

lengvai darinėjamos, tad Preskot maloniai manjas atveria. Šiandien ji nepaprastai rami.Norėčiau, kad visada būtų tokia.

Numetusi portfelį prieškambaryje, einu į

didžiąją svetainę. Ir sustoju kaip įbesta. Poperkūnais…

– Labas vakaras, ponia Grėj, – tyliai pasis-veikina Kristianas.

Jis stovi prie fortepijono, vilki aptemptussportinius marškinėlius ir mūvi džinsus… tuosdžinsus – tuos pačius, kuriuos mūvėdavo žai-dimų kambaryje. Viešpatie… Jie nuskalbti,

išblukę, šviesiai mėlyni, aptempti, ties vienukeliu perplyšę ir… tokie gundantys. Nenuleis-damas nuo manęs pilkų padūmavusių akių, jisneskubėdamas prieina – basas, atsisegęs

viršutinę džinsų juosmens sagą.

616/1506



– Gerai, kad grįžai namo. Aš tavęs laukiau.

617/1506



VIENUOLIKTAS SKYRIUS

–Šit kaip? – sušnabždu.Man dar labiau išdžiūsta burna, o širdis, ro-

dos, tuoj iššoks iš krūtinės. Kodėl jis taip ap-

sirengęs? Kas čia dabar? Ar jis vis dar pyksta? – Taip, laukiau, – nepaprastai švelniai sako

Kristianas, bet dar artyn eina pasipūtėliškaišypsodamasis.

Jis atrodo patrauklus, o džinsai žemiauklubų taip gundomai krinta… Oi, ne, nesileisiuapžavima pono seksualiomis kojomis. Kristi-anui einant artyn, pamėginu įvertinti jo nuo-

taiką. Ar jis piktas? Gal nusiteikęs žaisti? O gal



apimtas aistros? Hm!.. Neįmanoma tiksliaipasakyti.

– Šie džinsai man patinka, – sumurmu.

Kristianas nusišypso taip viliojamai, kadman net kojas pakerta, bet jo žvilgsnis liekašaltas. Velnias, jis tebepyksta. O šiuos džinsusapsimovė, kad negalėčiau susikaupti. Jis sustoja

priešais ir nutvilko mane savo liepsna. Jis žiūri įmane plačiai atmerktomis akimis, jo žvilgsnisdeginantis, bet neperprantamas. Nejučia nuryjuseilę.

– Suprantu, kad turite neaptartų klausimų,ponia Grėj, – sako jis kaip įmanydamas švel-niau, o tada kažką išsitraukia iš užpakalinėsdžinsų kišenės.

Negaliu atitraukti nuo jo akių, bet girdžiu,kad išskleidžia kažkokį sulankstytą popieriauslapą. Kristianas pakelia jį, aš trumpai dirsteliu iratpažįstu išspausdintą savo elektroninį laišką.

619/1506



Vėl pažvelgiu į Kristianą, o jo akys liepsnojapykčiu.

– Taip, norėčiau kai ką išsiaiškinti, – sušn-

abždu, bet jau jaučiu, kad netenku žado.Jei ketiname šnekėtis, turiu šiek tiek pa-

sitraukti nuo Kristiano. Bet man dar nespėjusžingtelėti atatupstai Kristianas pasilenkia ir

nosimi brūkšteli man per nosį. Prisimerkiumėgaudamasi netikėtu ir švelniu jo prisilietimu.

– Ir aš, – sukužda Kristianas man prie patodos ir aš, išgirdusi jo žodžius, atsimerkiu.

Jis atsitiesia ir dar kartą įdėmiai pažvelgiaman į akis.

– Rodos, Kristianai, numanau, apie ką norišnekėtis, – pašaipiai sakau, o jis prisimerkia

slėpdamas akyse blykstelėjusį linksmumą.Ar mudviejų laukia vaidas? Dėl viso pikto

žingteliu atgal. Privalau fiziškai atitolti nuoKristiano – nuo jo kvapo, nuo jo žvilgsnio ir

nuo dėmesį traukiančio kūno su tais

620/1506



gundančiais džinsais. Kai pasitraukiu, jissuraukia kaktą.

– Kodėl iš Niujorko išskridai namo? – tyliai

klausiu.Tai pirmiausia ir išsiaiškinkime. – Žinai kodėl, – sako Kristianas ir jo balse

išgirstu įspėjimą.

– Todėl, kad su Keite nuėjome į barą? – Todėl, kad nesilaikei duoto žodžio, pa-

sipriešinai man ir be reikalo rizikavai. – Nesilaikiau duoto žodžio? Štai kaip tau

atrodo?! – susijaudinusi aikteliu nekreipdamadėmesio į tolesnę Kristiano sakinio dalį.

– Taip. Po perkūnais. Kaip jis viską perdeda!

Jaučiu, kad tuoj užversiu akis į lubas, bet Kris-tianas griežtai dėbteli į mane, tad susilaikau.

– Kristianai, aš apsigalvojau, – neskubėdama, kantriai paaiškinu jam tarsi

621/1506



vaikui. – Esu moteris. O mes, moterys, tuogarsėjame. Mes dažnai apsigalvojame.

Jis žiūri į mane mirksėdamas, lyg nesupra-

sdamas, ką sakau. – Jei man būtų bent dingtelėjusi mintis, kad

dėl to gali nutraukti verslo kelionę… – pritrūk-stu žodžių.

Susigriebiu nežinanti, ką pridurti. Staiga vėlprisimenu ginčą dėl santuokos įžadų. Niekadanežadėjau tau paklusti, Kristianai. Bet prikanduliežuvį, nes giliai širdyje džiaugiuosi, kad jis

grįžo. Nors Kristianas ir įsiutęs, džiaugiuosi,kad jis sveikas ir gyvas, kad stovi čia piktas irdegina mane rūsčiu žvilgsniu.

– Apsigalvojai?..

Jis negali nuslėpti nei paniekos, neinuostabos dėl to, ką jam sakau.

– Taip. – O paskambinti man nesusiprotėjai? – Ne-

patikliai ir rūsčiai dėbtelėjęs į mane, jis kalba

622/1506



toliau: – Negana to, susilpninai apartamentuosebudinčių apsaugininkų pajėgas ir sukėlei pavojųRajanui.

Ak… Apie tai nepagalvojau. – Man derėjo paskambinti, bet nenorėjau

tavęs jaudinti. Jei būčiau paskambinusi,neabejoju, kad būtum man uždraudęs eiti į barą,

o aš buvau labai pasiilgusi Keitės… Norėjau suja susitikti. Be to, kai Džekas įsibrovė, manęsapartamentuose nebuvo. O Rajanas tyčia jįįsileido.

Kaip painu… Jei Rajanas nebūtų taip pasiel-gęs, Džekas ir šiandien tebebūtų laisvas.

Kristiano akys ryškiai blyksteli, paskuiužsimerkia, o veidas suakmenėja tarsi

sukaustytas kančios. Ak… Jis papurto galvą ir,man nespėjus nė mirktelėti, apkabina ir stipriaipriglaudžia.

623/1506



– Ak, Ana… – jis atsidūsta ir suspaudžiataip, kad vos galiu kvėpuoti. – Jei tau būtų kasnors atsitikę… – vos girdimai sukužda.

– Neatsitiko, – šiaip taip ištariu. – Bet galėjo atsitikti. Šiandien, galvodamas,

kas galėjo nutikti, neradau sau vietos. Siaubin-gai pykau, Ana. Pykau ant tavęs. Ant savęs.

Ant visų. Nepamenu, kada buvau toks piktas,nebent… – jis vėl nutyla.

– Kada? – paraginu jį kalbėti. – Tada, kai įžengiau į senąjį tavo butą. Kai

jame buvo Leila. Ak… Nenoriu apie tai galvoti. – Šiandien rytą buvai toks nedraugiškas, –

sumurmu.

Tariant paskutinį žodį man užlūžta balsas,mat prisimenu dušo kabinoje apėmusį siaubingą jausmą, kad Kristianas mane atstūmė. Jorankos, paleidusios mane iš glėbio, pakyla prie

624/1506



sprando ir aš giliai įkvepiu. Kristianas atlošiaman galvą.

– Neišmanau, kaip tą pyktį įveikti. Nem-

anau, kad trokštu tave nuskriausti, – plačiai at-simerkęs ir budriai žvelgdamas sako jis. – Šian-dien rytą norėjau tave nubausti – griežtai…tik… – jis nutyla. Manau, pritrūkęs žodžių arba

nedrįsdamas jų ištarti. – …tik baiminaisi, kad manęs nesužeistum?

– paslaugiai pabaigiu Kristiano mintį, nėakimirkos nepatikėjusi, kad jis galėtų mane iš

tikrųjų sumušti, bet taip pat jausdamapalengvėjimą. Nedidelė ištvirkusi mano as-menybės dalis bijojo, kad Kristianas neįvykdėbausmės, nes manęs jau negeidžia.

– Nepasitikėjau savimi, – tyliai sako jis. – Kristianai, žinau, kad niekada manęs ne-

sužeisi. Juolab fiziškai, – delnais suspaudžiujam skruostus.

– Šit kaip? – nepatikliai klausia jis.

625/1506



– Taip, žinau. Taip pat žinojau, jog tai, ką sakei, tebuvo tušti ir paiki grasinimai. Žinau,kad neketini išvanoti man kailio taip, kad

neatsikelčiau. – Bet norėjau. – Ne, netiesa. Tau tik taip pasirodė. – Abejoju – sumurma jis.

– Pagalvok apie tai, – paraginu Kristianą,vėl rankomis apsivydama jam juosmenį irnosimi švelniai braukydama per krūtinę,aptemptą juodais sportiniais marškinėliais. –

Prisimink, kaip jauteisi, kai buvau išėjusi. Ganadažnai kartodavai, kaip buvo sunku, kai tavepalikau. Kaip pasikeitė tavo požiūris į pasaulį irį mane. Žinau, ko dėl manęs atsisakei. Ir dar

prisimink, kaip jauteisi per mūsų medausmėnesį matydamas antrankių žymes ant manoriešų ir kulkšnių.

Kristianas sustingsta apmąstydamas mano

žodžius. Apkabinu jį stipriau, priglaudžiu

626/1506



delnus prie nugaros ir po marškinėliais užči-uopiu gerai ištreniruotus ir įtemptus raumenis.Palengva Kristianas atsipalaiduoja, įtampa jo

kūne po truputį slūgsta.Ar tai nedavė jam ramybės? Kad galėtų

mane rimtai sužeisti? Kodėl pasitikiu Kristianulabiau nei jis pats savimi? Nesuprantu… Juk

mudu, be jokios abejonės, nuėjome ilgą kelią.Paprastai jis stiprus, viską valdo, bet praradęskontrolę tampa visiškai bejėgis. Ak, Penkias-dešimt, Penkiasdešimt, Penkiasdešimt, aš at-

siprašau. Kristianas pabučiuoja man į plaukus,pakėlusi galvą pažvelgiu jam į veidą, jo lūpossusiieško manąsias ir ima tirti, imti, duoti,maldauti – tik neišmanau ko. Nieko daugiau

netrokštu, tik justi tų lūpų prisilietimą, ir ais-tringai atsakau į Kristiano bučinį.

– Tu manimi taip besąlygiškai tiki, – pagaliau atšlijęs sušnabžda jis.

– Taip.

627/1506



Įdėmiai žvelgdamas į akis, krumpliais irnykščio galu jis švelniai paglosto man veidą.Pyktis išgaravo. Kad ir kur buvo nuklydęs,

mano Penkiasdešimt grįžo. Gera jį matyti.Pakeliu akis ir droviai šypteliu.

– Be to, – sušnabždu, – tau nereikia tvarkytipopierių.

Kristianas išsižioja – ir nustebęs, ir pralinks-mėjęs, – o tada vėl priglaudžia mane priekrūtinės.

– Tiesą sakai. Tvarkyti popierių man

nereikia, – ir nusijuokia.Taip ir stovime vidury didžiosios svetainės

susikibę, tiesiog spausdami vienas kitą glėbyje. – Eime į lovą, – po nežinia kiek laiko

šnipšteli Kristianas. Dieve… – Kristianai, mums reikia pasišnekėti. – Vėliau, – nekantriai sako jis.

628/1506



– Kristianai, prašau… Pasikalbėk sumanimi.

Jis sunkiai atsidūsta.

– Apie ką? – Pats žinai. Apie tai, kad nieko man

nepasakoji. – Noriu tave apsaugoti.

– Aš ne vaikas. – Puikiai tai suprantu, ponia Grėj.Kristiano rankos nuslysta mano kūnu, delnai

spusteli man sėdmenis. Tada stumteli dubenį į

priekį ir prispaudžia prie manęs pabudusią savovarpą.

– Kristianai! – perveriu jį rūsčiu žvilgsniu. – Kalbėk su manimi.

Vėl suirzęs, jis sunkiai atsidūsta. – Ką nori sužinoti? – paleisdamas mane

nuolaidžiai klausia.Man tai visai nepatinka – nenorėjau, kad

mane paleistum… Paėmęs mane už rankos, jis

629/1506



pasilenkia ir pakelia nuo grindų išspausdintą elektroninį laišką.

– Daugybę dalykų, – sumurmu ir leidžiuosi

nuvedama Kristiano prie sofos. – Sėskis, – liepia jis.„Kai kas niekad nesikeičia“, – pagalvoju

darydama, kas liepta. Kristianas įsitaiso šalia,

palinksta į priekį ir rankomis pasiremia galvą. Ak, ne… Ar ši užduotis Kristianui per sunki?

Paskui jis vėl atsitiesia, abiem rankomis pers-ibraukia per plaukus, o tada atsisuka į mane – ir

susitaikęs su likimu, ir tarsi dar kažkovildamasis.

– Klausk, – tarsteli.Ak… Tikslą pasiekiau lengviau, nei

tikėjausi. – Kam tavo šeimos nariams reikalinga papil-

doma apsauga? – Haidas jiems kėlė grėsmę.

– Iš kur žinai?

630/1506



– Iš duomenų jo kompiuteryje. Jis buvoprikaupęs asmeninės informacijos apie mane irvisus kitus mano šeimos narius. Ypač apie

Kariką. – Apie Kariką? Kodėl būtent apie jį? – Kol kas nežinau. Eime į lovą. – Kristianai, pasakyk!

– Ką turėčiau pasakyti? – Tu toks… suirzęs. – Tu taip pat.Jis piktai dėbteli į mane.

– Iš pradžių, vos tik išsiaiškinęs, kad tamekompiuteryje yra duomenų apie tavo šeimosnarius, apsaugos nesustiprinai. Todėl ir klausiu:kas atsitiko? Kodėl dabar sustiprinai apsaugą?

Kristianas prisimerkęs pažvelgia į mane. – Nenumaniau, kad Haidas ketina sudeginti

mano pastatą ar… – jis kiek patyli. – Manėme,kad tai tik persekiojimo manijos apimto vyruko

kliedesiai, – Kristianas gūžteli. – Supranti, kai

631/1506



esi visuomenėje žinomas asmuo, žmonės tavimidomisi. Haido surinkta medžiaga buvo ganapadrika: žinių pranešimai apie mane dar iš tų

laikų, kai studijavau Harvarde: apie irklavimovaržybas, apie mano karjerą. Straipsniai apieKariką, kuriuose aprašoma jo profesinė karjera,medžiaga apie mano mamos darbą, iš dalies ir

apie Elioto ir Mijos veiklą. Kaip keista. – Tu pasakei „ar“, – neatlyžtu. – Ar?

– Pasakei: „…kad jis ketina sudeginti manopastatą ar…“ Lyg būtum norėjęs dar kažką pridurti.

– Gal nori valgyti?

Ką?! Susiraukusi žvilgteliu į Kristianą irman sugurgia pilvas.

– Ar šiandien ko nors valgei? – jau griežčiaupasiteirauja jis, verdamas mane lediniu

žvilgsniu.

632/1506



Nuraudę skruostai mane išduoda. – Taip ir maniau, – pro sukąstus dantis

iškošia Kristianas. – Juk žinai, kaip jaučiuosi,

kai nieko nevalgai. Eikš, – pakviečia. Atsistojęsištiesia man ranką. – Leisk tave pamaitinti, – Kristianas vėl krusteli ir… šį kartą jo balsegirdėti kūniškų malonumų žadanti aistros

gaidelė. – Pamaitinti? – sušnabždu ir man nutirpsta

visas kūnas žemiau bambos.Velnias. Tai jau įprastas staigus manevras,

nukreipiantis dėmesį nuo to, apie ką šnekė-jomės. Ar jau viskas? Ar kol kas daugiau niekoiš Kristiano neišpešiu? Nusivedęs mane į sve-tainę, Kristianas čiumpa baro kėdę ir nunešęs

pastato kitoje virtuvės salelės pusėje. – Sėsk, – liepia. – Kur ponia Džouns? – klausiu įsitaisiusi ant

aukštos kėdės ir bene pirmą kartą pasigedusi

ponios Džouns virtuvėje.

633/1506



– Daviau jai su Teiloru laisvą naktį. Ak… – Kodėl?

Kristianas pažvelgia į mane vėl pasipūtęs irpralinksmėjęs.

– Nes galiu sau tai leisti. – Vadinasi, ketini ruošti valgį pats? –

klausiu mėgindama nuslėpti nepasitikėjimą, betnenuslepiu.

– Ak, galėtumėte ir labiau pasikliauti manogebėjimais, ponia Grėj. Užsimerkite.

Čia tai bent! Maniau, mudviejų laukia žūt-būtinė kova, o pasirodo, kad virtuvėje…žaidžiame.

– Užsimerk, – įsakmiai pakartoja Kristianas.

Užverčiu akis į lubas, o tada užsimerkiu. – Hm… Nelabai gerai… – burbteli jis.Pramerkusi vieną akį matau, kaip Kristianas

iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukia tamsiai

violetinę šilkinę skarelę. Puikiai derančią prie

634/1506



mano suknelės. Nustebusi žvilgteliu į jį. Kadaspėjo ją paimti?

– Užsimerk, – vėl liepia Kristianas. – Ir

slapta nežvilgčiok. – Nori užrišti akis? – priblokšta sušnabždu.

Man staiga užgniaužia kvapą. – Taip.

– Kristianai…Jis tildydamas mane priglaudžia pirštą prie

lūpų. Noriu kalbėtis.

– Pasišnekėsime vėliau. Dabar noriu, kadpavalgytum. Sakei, kad esi alkana.

Jis švelniai pabučiuoja mane į lūpas. Šilkinėskarelė švelniai priglunda prie blakstienų, o jos

galus Kristianas tvirtai suriša ant pakaušio. – Ką nors matai? – klausia. – Ne, – sumurmu įsivaizduodama, kad

vartau akis.

Jis tyliai nusijuokia.

635/1506



– Gerai žinau, kada vartai akis. O tu žinai,kaip tuomet jaučiuosi.

Susiraukiu.

– Ar galėtume šią procedūrą kuo greičiaubaigti? – piktai klausiu.

– Koks nekantrumas, ponia Grėj. Taiptrokštate šnekėtis… – žaismingai atsako jis.

– Taip! – Pirma turiu tave pamaitinti, – pareiškia

Kristianas lūpomis švelniai brūkštelėdamasman per smilkinį ir akimirksniu nuramindamas.

Na, gerai… Tegul bus, kaip tu nori. Susi-taikiusi su likimu, klausausi, kaip jis vaikšto povirtuvę. Virsteli šaldytuvo durelės ir man užnugaros Kristianas padeda kelis indus ant vir-

tuvės spintelės. Tada nutapsi prie mikrobangųkrosnelės, kažką į ją įdeda ir įjungia. Maneapima smalsumas. Išgirstu leidžiantis skrudin-tuvo groteles, paskui trakšteli ir ima ciksėti

laikmatis. Hm… Kas čia bus? Skrebutis?

636/1506



– Taip. Labai norėčiau pasikalbėti, – sakau,bet jau šiek tiek išsiblaškiusi.

Virtuvėje pasklinda egzotiški, malonūs

kvapai ir aš, sėdėdama ant baro kėdės,pasimuistau.

– Nejudėk, Anastazija, – sako Kristianas,vėl priėjęs prie manęs. – Elkis gražiai, – pašn-

ibždomis priduria. Dieve… – Ir nekramtyk lūpos.Jis atsargiai trūkteli man apatinę lūpą, išlais-

vina ją, o aš nesusilaikiusi nusišypsau.Išgirstu traukiamo butelio kamščio

pokštelėjimą ir ausį glostantį į taurę pilamovyno kliuksėjimą. Įsiviešpatauja tyla, bet net-

rukus ją nutraukia tylus trakštelėjimas ir švel-nus įjungtų stereogarsiakalbių šnypštimas.Netikėtai garsiu gitaros akordu prasideda mannežinoma daina. Kristianas sumažina garsą, kad

637/1506



ji tebūtų garsinis fonas. Sodriu, žemu ir gun-domu balsu uždainuoja vyras.

– Manau, pirmiausia reikėtų išgerti, – sušn-

abžda Kristianas, atitraukdamas mano dėmesįnuo dainos. – Atlošk galvą. – Atlošiu. – Daugiau, – paragina jis.

Paklūstu ir jo lūpos prisiliečia prie manųjų.

Man į burną ima tekėti vėsus ir gaivus vynas.Nevalingai pradedu ryti. Viešpatie… Maneužplūsta visai neseni prisiminimai: guliu savolovoje, Vankuveryje, dar neatsiėmusi uni-

versiteto diplomo, su įpykusiu ir mane surišusiuKristianu, kuriam nepatiko mano elektroninislaiškas. Hm… ar kas nors pasikeitė? Beveik ne.Tik dabar jau atpažįstu vyną – tai Kristiano

mėgstamas „Sancerre“. – Mmm… – patenkinta sumurmu. – Patiko vynas? – sušnabžda jis, alsuodamas

šiltu oru man į skruostą.

638/1506



Mane persmelkia jo artumas, jo gyvybingu-mas, jo kūno skleidžiamas karštis, nors jismanęs nė nepalietė.

– Taip, – sušnabždu. – Gal dar? – Būdama su tavimi, visada noriu dar.Galima sakyti, išgirstu jį plačiai nusišypsant.

Atsakau tuo pačiu. – Ponia Grėj, ar tik negundote manęs? – Gundau.Kristianas pakelia taurę ketindamas dar sug-

irdyti man vyno ir į ją dzingteli jo vestuvinisžiedas. Dabar šis garsas pašėlusiai vilioja. Šįkartą Kristianas atlošia man galvą, kiek tik gali,ir atsargiai suima ją rankomis. Vėl pabučiuoja

mane ir aš godžiai nuryju jo duodamą vyną.Nusišypsojęs jis pamalonina mane antrubučiniu.

– Alkana?

– Manau, tai jau išsiaiškinome, pone Grėjau.

639/1506



Trubadūras iš „iPod“ grotuvo dainuoja apienuodėmingus žaidimus. Hm… kokia taikliužuomina.

Dzingteli mikrobangų krosnelė ir Kristianasmane paleidžia. Vėl atsisėdu tiesiai. Maisto aro-matas dangiškas: kvepia česnakais, mėtomis, it-ališkais čiobreliais, rozmarinais ir, man rodos,

ėriena. Atidarius mikrobangų krosnelės durelesapetitą žadinantis kvapas sustiprėja.

– Mėšlas! Po velnių! – nusikeikia Kristianasir išgirstu tarkštelint ant virtuvės spintelės

dedamą indą. Ak, Penkiasdešimt! – Ar tau nieko nenutiko? – Nieko! – suirzęs piktai atšauna Kristianas.

Po akimirkos jis jau vėl stovi prie manęs. – Tiknusideginau. Štai, – ir įkiša smilių man į burną.– Gal galėtum pagydyti?

– Ak, – suspaudusi jo ranką, atsargiai

ištraukiu iš burnos pirštą. – Nieko, nieko

640/1506



baisaus, – imu raminti Kristianą, pasilenkusipapučiu, pavėsinu pirštą, paskui du kartus švel-niai pabučiuoju.

Kristianas garsiai įkvepia ir nuo to garsopajuntu kažin ką besitvenkiant tarpkojyje. Kris-tiano skonis nuostabus kaip visada, aš perprantujo žaidimą: tai lėtas žmonos gundymas.

Maniau, jis baisiai pyksta, o dabar… Šį vyrą,mano sutuoktinį, taip sunku suprasti. Bet kaiptik toks jis man ir patinka. Žaismingas. Są-mojingas. Ir velnioniškai gundantis. Jis atsakė į

kelis mano klausimus, tačiau aš godi. Noriusužinoti daugiau, bet taip pat noriu pažaisti. Pošiandieninio nerimo ir įtampos, po vakarykštėsnakties košmaro su Džeku tai būtų maloni

pramoga. – Apie ką galvoji? – traukdamas iš burnos

pirštą sumurma Kristianas ir akimirksniu sust-ingdo visas mano mintis.

– Apie tai, koks tu paslaptingas.

641/1506



Man už nugaros stovintis Kristianasįsitempia.

– Penkiasdešimt Atspalvių, mažyte, –

pagaliau sako jis ir švelniai pabučiuoja man įlūpų kamputį.

– Mano Penkiasdešimt Atspalvių, – sušn-abždu. Ir, sučiupusi už marškinėlių, vėl jį

prisitraukiu. – Oi, ne, nelieskite manęs, ponia Grėj. Ne-

lieskite… bent kol kas.Kristianas atplėšia mano ranką sau nuo

marškinėlių ir paeiliui pabučiuoja visus pirštus. – Atsisėsk tiesiai, – liepia.Susiraukiu. – Jei raukysiesi, iškaršiu užpakalį. Dabar

plačiai išsižiok. Ak, koks mėšlas… Išsižioju ir jis, pakabinęs

šakute, įdeda man į burną kąsnelį aromatingos,karštos ėrienos su vėsiu, mėtomis pagardintu

jogurto padažu. Hm… Imu kramtyti.

642/1506



– Skanu? – Taip.Kristianas patenkintas suniurna ir aš supra-

ntu, kad jis taip pat valgo ir mėgaujasi. – Nori dar?Linkteliu. Pakabinęs šakute, jis vėl įdeda

man į burną ėrienos ir aš greitai ją sukramtau.

Padėjęs šakutę, jis kažko atlaužia… rodos,duonos.

– Išsižiok, – vėl nuskamba įsakymas.Šį kartą burnoje atsiduria gabalėlis pitos su

graikišku užtepu humusu. Suprantu, kad poniaDžouns, o gal pats Kristianas buvo užsukęs įpanašiais skanumynais prekiaujančią krau-tuvėlę, kuri įsikūrusi vos už poros gatvių nuo

Eskalos ir kurią atsitiktinai aptikau maždaugprieš penkias savaites. Patenkinta imu kramtyti.Žaismingai nusiteikęs Kristianas tik didina manapetitą.

– Nori dar? – klausia jis.

643/1506



Linkteliu. – Noriu dar. Noriu visko. Mirštu iš bado.Išgirstu, kaip Kristianas iš malonumo

nusišypso. Jis maitina mane lėtai ir kantriai,kartais pabučiuodamas į lūpų kamputį ir nu-laižydamas prikibusį trupinėlį ar nubraukdamasjį pirštais. Kas kelios minutės pasiūlo gurkšnelį

vyno ir įpila jo man į burną taip, kaip tik jis vi-enas moka.

– Plačiai išsižiok ir kąsk, – sumurma jis.Darau kaip liepiama. Mmm… tai vienas iš

mano mėgstamiausių valgių – įdaryti vynuogiųlapai. Tie lapai skanūs net šalti, nors man jieskaniausi pašildyti, tik nenoriu rizikuoti, kadKristianas vėl nesuliepsnotų pykčiu. Jis

neskubėdamas sumaitina man visą lapą, jįsuvalgiusi švariai nulaižau jam pirštus.

– Nori dar? – tyliai teiraujasi jis kimiu balsu.Papurtau galvą. Aš soti.

644/1506



– Gerai, – šnipšteli jis, prikišęs lūpas manprie ausies, – nes atėjo laikas ragauti manomėgstamiausio patiekalo. Tavęs.

Kristianas taip staiga čiumpa mane į glėbį,kad iš netikėtumo klykteliu.

– Ar galiu nusiimti akių raištį? – Ne.

Vos nesusiraukiu, bet, prisiminusi jo grasin-imą, susilaikau.

– Į žaidimų kambarį, – sumurma jis.Oi, nežinau, ar tai gera mintis…

– Pasiruošusi priimti iššūkį? – klausiaKristianas.

Kadangi jis ištaria žodį „iššūkis“, negaliu at-sakyti neigiamai.

– Nekantriai laukiu, – sumurmu jusdama,kaip gyslomis plūsteli geismas ir dar kai kas, konenoriu įvardyti.

Paėmęs ant rankų, Kristianas išneša mane

pro duris ir užlipa laiptais į antrą aukštą.

645/1506



– Kai ką sugalvojau, – pakužda jis į ausį irman per nugarą nubėga malonus šiurpuliukas.

– Taip ir maniau, – sakau.

Jis pabučiuoja man į paausį. – O kaipgi, ponia Grėj, sumanymų man net-

rūksta, – tyliai, tarsi hipnotizuodamas patikinaKristianas. Patraukęs kasą į šalį ir ją įtempęs,

jis bučiniais apiberia man sprandą, paskui, ne-siliaudamas bučiuoti, leidžiasi prie kakloduobutės. – Pirmiausia turime jus visiškainurengti.

Jo balsas žemas ir kimus, jo aidas nuvilnijaman per visą kūną. Kad ir ką jis sumanė,trokštu to. Noriu sueities – tokios, kokią mokame patirti tik mudu. Kristianas vėl atsuka

mane veidu į save. Nuduriu akis į jo džinsus, įviršutinę vis dar atsegtą sagą, ir nesusivaldau.Vengdama liestis prie marškinėlių, smiliumiimu braukti liniją palei džinsų juosmens kraštą

ir juntu, kaip link papilvės besileidžianti plaukų

647/1506



juosta kutena krumplius. Kristianas staigaaikteli, o aš pakeliu galvą ir sutinku jo žvilgsnį.Pasiekusi atsegtą sagą sustoju. Jo vyzdžiai ima

drumstis ir netrukus jau atrodo tamsiai pilki…Dieve…

– Geriau jų nenusimauk, – sušnabždu. – Ir neketinu, Anastazija.

Staiga Kristianas puola prie manęs, vienaranka čiumpa už sprando, kita apglėbiaužpakalį. Prisitraukia, susiranda mano lūpas irima bučiuoti taip, lyg tai būtų gyvybės ir

mirties klausimas. Pala!Jis ima žingsniuoti stumdamas mane atatup-

stą, – mūsų liežuviai tuo metu susipina, – ir net-

rukus nugara atsiremiu į medinį kryžių. Kristi-anas pasilenkia prie manęs ir prisispaudžia visukūnu.

– Atsikratykime šitos suknelės, – sako jis,

traukdamas ją aukštyn per šlaunis, klubus,

648/1506



pilvą… suknelės audinys maloniai lėtai slystaoda, trumpai priglunda prie krūtų.

– Pasilenk, – liepia Kristianas.

Pasilenkiu ir jis, nutraukęs suknelę man pergalvą, švysteli ją ant grindų, o aš lieku tik suaukštakulniais, kelnaitėmis ir liemenėle.Sučiupęs rankas, Kristianas iškelia jas man virš

galvos, jo akys degte dega. Sumirksėjęs jispakreipia galvą ir aš suprantu, kad prašo manosutikimo. Ką jis ketina su manimi daryti? Sti-priai sučiaupusi lūpas linkteliu ir jo veide

trumpai nušvinta susižavėjimo ir, galima sakyti,net pasididžiavimo šypsena. Kristianassukausto man riešus prie strypo virš kryžiauspririštais odiniais antrankiais ir vėl išsitraukia

skarelę. – Manau, pamatei pakankamai.Jis vėl užriša man akis, sumezga skarelės

galus ant pakaušio, o aš pajuntu, kad per visą

kūną nubėga virpulys ir paaštrėja kiti pojūčiai;

649/1506



girdžiu tylų jo kvėpavimą, nuo jauduliopadažnėjusį savo alsavimą, ausyse mušantįpulsą, uodžiu Kristiano aromatą, sumišusį su

citrinų ir nublizgintos medienos kvapu, – šiepojūčiai sustiprėję, nes nieko nematau. Jisnosimi paliečia man nosį.

– Dabar įaudrinsiu tave taip, kaip dar

niekada nebuvai įsiaudrinusi, – sušnabžda.Taip taręs, jis stveria man už klubų, stipriai

suspaudžia, o tada jo rankos ima slinkti žemyn,nusmaukia kelnaites ir įsmunka į tarpkojį.

Įaudrins, kaip dar niekada nebuvau įsi-audrinusi… Tai bent…

– Kilstelėk koją – vieną, paskui kitą.Paklūstu ir jis pirmiausia numauna man kel-

naites, tada nuauna aukštakulnius. Atsargiaisuspaudęs čiurną, švelniai trūkteli koją dešinėn.

– Žingtelėk į šalį, – sako Kristianas.Dešinę čiurną jis surakina antrankiu ir

prisega prie kryžiaus, paskui tą patį padaro su

650/1506



kaire. Aš bejėgė, išskėstomis rankomis ir ko-jomis prikaustyta prie kryžiaus. Atsistojęs Kris-tianas žingteli arčiau manęs ir vėl pajuntu jo

kūno šilumą, nors jis manęs nė nepalietė. Pokelių akimirkų jis suspaudžia man smakrą,atlošia galvą ir santūriai pabučiuoja.

– Manau, mums reikia muzikos ir vieno kito

žaislo. Taip sukaustyta atrodote nuostabiai,ponia Grėj. Gali būti, kad leisiu sau ilgiau tuovaizdu pasigrožėti, – tyliai sako jis.

Visa įsitempiu.

Po poros minučių išgirstu tylų tapsenimą:Kristianas prieina prie senovinės komodos irištraukia vieną stalčių. Tą, kuriame laikoišangės kaiščius? Nežinau. Jis kažką išima,

padeda ant komodos viršaus, paskui ištraukiadar kažką. Staiga įsijungia garsiakalbiai ir poakimirkos kambarį užplūsta tyli ir monotoniškafortepijono melodija. Ji man girdėta – tai

Bachas, tik negaliu pasakyti, koks kūrinys.

651/1506



Nesuprantu kodėl, bet suskambus tai muzikaipajuntu susirūpinimą. Galbūt todėl, kad ji per-nelyg šalta ir santūri. Susiraukiu mėgindama

suvokti, iš kur tas nerimas, bet Kristianas vis-iškai netikėtai suspaudžia man smakrą ir švelni-ai timpteli, kad paleisčiau prikąstą apatinę lūpą.Šypteliu mėgindama save padrąsinti. Kodėl

man taip nejauku? Dėl tos muzikos?Nuo smakro Kristiano ranka nuslysta per

kaklą, krūtinę ir sustoja prie krūties. Nykščiuužkabinęs kaušelį, jis trūkteli ir išlaisvina krūtį

iš liemenėlės nelaisvės. Tada patenkintas dusli-ai suniurna ir pabučiuoja man į kaklą. Jo lūposseka ką tik pirštų nužymėtu taku ir, berdamosbučinius ir čiulpčiodamos odą, pasiekia krūtį.

Tada jo pirštai slysteli prie kitos krūties ir taippat išlaisvina ją iš liemenėlės. Nykščiu Kristi-anas brūkšteli per kairės krūties spenelį ir ašsudejuoju, o dešinį jis jau suspaudęs lūpomis,

652/1506



švelniai timpčioja ir jaudrina tol, kol abu spene-liai papūra ir sustandėja.

– Ai…

Bet Kristianas nesiliauja. Jaudrina juosnepaprastai atsargiai ir lėtai, bet vis stipriau.Tampau antrankius, bet veltui, o speneliuosesusitvenkęs stiprus malonumas nelyginant

žaibo išlydis perskrodžia visą kūną ir pasiekiatarpkojį. Mėginu muistytis, bet vos galiupajudėti, todėl mano kančia dar stipresnė.

– Kristianai… – imu maldauti.

– Žinau, – burbteli jis. – Kaip tik taip ir tuverti mane jaustis.

Ką?! Sudejuoju, o Kristianas vėl pradedaviską nuo pradžių, vėl ima maloniai ir kankin-

amai jaudrinti krūtų spenelius, stumdamasmane arčiau ribos.

– Prašau, – verksmingai sudejuoju.Tyliai ir dusliai myktelėjęs, jis atsitiesia ir

palieka mane netekusią nuovokos, uždususią,

653/1506



besimuistančią ir tampančią antrankius. Paskuidelnais perbraukia man per šonus ir viena plaš-taka sustoja pasiekusi klubą, o kita nukeliauja

iki papilvės. – Pažiūrėkime, kaip tau sekasi, – tyliai ir

švelniai sušnabžda jis.Tada atsargiai priglaudžia delną ir nykščiu

brūkšteli per klitorį taip, kad aš garsiai šūkteliu.Labai lėtai įkiša į makštį vieną, paskui dupirštus. Sudejavusi stumteliu dubenį į priekįnekantraudama pasitikti jo pirštus ir delną.

– Ak, Anastazija, tu jau visiškai pasiruošusi,– sako jis.

Tada jo pirštai ima sukti manyje ratus, sukair suka, o nykštys masažuoja man klitorį –

aukštyn žemyn, aukštyn žemyn… Tai vienin-telė kūno vieta, kurią Kristianas liečia, ir visaper dieną susikaupusi įtampa bei nerimas sus-itelkia kaip tik ten.

654/1506



Po perkūnais… koks stiprus pojūtis… ir kaipkeista… ta muzika… imu artėti prie ribos…Kristianas sujuda, jo pirštai ritmingai tebejuda

manyje, glosto klitorį, ir staiga išgirstu kažką tyliai zvimbiant.

– Kas čia?! – aikteliu. – Ššš… – nuramina mane Kristianas, jo lū-

pos susiranda mano burną ir tuoj mane nutildo.Džiaugdamasi šiltesniu ir artimesniu mud-

viejų sąlyčiu aistringai jį pabučiuoju. Poakimirkos Kristianas vėl atšlyja ir zvimbimas

sustiprėja. – Tai stebuklinga lazdelė, mažyte. Ji

vibruoja.Taip taręs, Kristianas priglaudžia lazdelę

man prie krūtinės – jausmas toks, tarsi vibruotųdidelis rutulio formos daiktas. Suvirpu, nes tasžaislas ima slysti per odą, keliauja tarp krūtų,prie vieno, paskui prie kito spenelio, ir mane

apima nenusakomas pojūtis, visas kūnas

655/1506



dilgčioja, o nuo tų viražų papilvėje pradedatvenktis tamsus, nevaldomas geismas.

– Ai… – sudejuoju, Kristiano pirštams rit-

mingai tebejudant manyje.Aš jau arti… tas jaudrinimas… Atlošiu

galvą, vėl garsiai sudejuoju ir Kristiano pirštaisustingsta. Nuslūgsta ir mane užplūdę pojūčiai.

– Ne! Kristianai… – maldauju mėgindamastumti dubenį į priekį, trokšdama trinties.

– Nejudėk, mažyte, – sako Kristianas irnenumaldomai artėjęs orgazmas ima tolti.

Jis vėl pasilenkia ir pabučiuoja mane. – Nervina, tiesa? – sumurma. Ak, ne! Staiga suprantu, koks čia žaidimas. – Kristianai, prašau…

– Ššš… – nutildo jis mane ir dar kartą pabučiuoja.

Ir vėl ima darbuotis: lazdele, pirštais,nykščiu, vėl lėtai ir negailestingai mane kank-

ina. Paskui truputį sujuda ir mudviejų kūnai

656/1506



trumpai susiliečia. Jis vis dar apsirengęs, švel-nus džinsinis audinys brūkšteli man per šlaunį,o pritvinkusi varpa – per klubą. Kristianas taip

kankinamai arti… Jis vėl leidžia priartėti prieribos, o kai mane įkaitina nenumaldomas geis-mas, sustoja.

– Ne! – garsiai, verksmingai šūkteliu.

Kristianas apiberia man petį švelniais, betaistringais bučiniais, ištraukia iš makštiespirštus ir ima braukti lazdele žemyn. Ji vi-bruodama slysta per pilvą, papilvę, lytį ir

pasiekia klitorį. Velnias, koks stiprus pojūtis… – Ai! – rikteliu, iš visų jėgų traukydama

antrankius.Mano kūnas taip įaudrintas, kad jaučiu tuoj

sprogsianti, bet paskutinę akimirką Kristianasvėl stabteli.

– Kristianai! – šūkteliu.

657/1506



– Nervina, ar ne? – prikišęs lūpas man priekaklo sumurma. – Kaip ir tu. Žadi man viena, opaskui… – jis nutyla nebaigęs sakinio.

– Kristianai, prašau! – imu maldauti.Jis dar kelis kartus prispaudžia prie klitorio

lazdelę ir patraukia ją tik paskutinę akimirką,man visiškai priartėjus prie ribos. Ak!

– Kaskart, kai stabteliu ir vėl pradedu, pojūt-is vis stipresnis. Tiesa?

– Prašau… – verksmingai dejuoju.Aš tokia įsitempusi, kad kūnas šaukte šauki-

asi palengvėjimo.Zirzimas nutyla ir Kristianas mane pabuči-

uoja. Nosimi perbraukia man per nosį. – Tu labiausiai erzinanti moteris iš visų

mano pažįstamų. Ne, ne, ne. – Kristianai, niekada nežadėjau tau paklusti.

Prašau, maldauju…

658/1506



Staiga jis sujuda, čiumpa mane už sėdmenų,stumteli į priekį dubenį ir stipriai – net aikteliu!– priglunda prie manęs: jo tarpkojis trinasi į

manąjį, jo džinsų sagos, kone trūkdamos nuoišpampusios varpos, įsispaudžia man į odą. Kil-stelėjęs vieną ranką, Kristianas nutraukia manakių raištį, suima smakrą ir aš, markstydamasi

nuo šviesos, atremiu liepsningą jo žvilgsnį. – Tu mane iš proto varai, – šnabžda jis,

dubeniu priremdamas mane kartą, du, tris – tol,kol mano kūnas ima kibirkščiuoti ir, rodos, tuoj

užsidegs. Tada vėl mane atstumia.O aš jo beprotiškai geidžiu. Man jo taip

reikia… Užsimerkiu ir pakuždomis imu mel-stis. Nieko negaliu padaryti – jaučiuosi

baudžiama. Aš bejėgė, o jis man negailestingas.Akyse ima tvenktis ašaros. Nusisuku nuo Kris-tiano. Tai jau ne meilė. Tai – kerštas.

– Raudona, – proverksmiais ištariu. – Raud-

ona. Raudona.

659/1506



Man skruostais ritasi ašaros.Kristianas sustingsta. – Ne! – priblokštas tyliai šūkteli. – Dieve

mano, ne!Apglėbęs per juosmenį, jis paskubomis

nusega odinius antrankius nuo riešų, tada pasi-lenkia atrišti kojų, o aš, susiėmusi už galvos,

pravirkstu. – Ne, ne, ne. Ana, prašau… Ne…Paėmęs mane ant rankų, Kristianas prieina

prie lovos, klesteli ant jos ir, pasisodinęs mane,

graudžiai kūkčiojančią, ant kelių, švelniai apka-bina. Aš perdegusi… Mano kūnas įsitempęs,pasiekęs galimybių ribą, galvoje – nė vienosminties, o jausmai visiškai pakrikę. Kristianas

ištiesia ranką už nugaros, nuo lovos subaldakimu nutraukia atlasinę antklodę ir apsi-aučia mane. Vėsios antklodės prisilietimas prieįjautrintos odos keistas ir nemalonus. Kristianas

660/1506



apkabina mane, priglaudžia ir ima švelniaisupti.

– Atleisk man. Atleisk, – susijaudinęs

murma. Kelis kartus pabučiuoja man į plaukus.– Ana, maldauju, atleisk man.

Įsikniaubusi jam į kaklą tebeverkiu ir tosašaros teikia man palengvėjimą. Per pastarąsias

dienas tiek daug visko nutiko: gaisras server-inėje, gaudynės automobiliais, ne mano pačiosplanuojama karjera, susitikimas su pasileidusiaarchitekte ir ginkluotu pamišėliu mūsų aparta-

mentuose, ginčai, Kristiano pyktis ir… jo keli-onė į Niujorką. Man nepatinka, kai jis išvaži-uoja. Antklodės kampu nusišluostau nosį ir,palengva vėl imdama suvokti, kas aplink mane

vyksta, atkreipiu dėmesį, kad kambaryje te-beskamba santūri Bacho muzika.

– Prašau, išjunk grotuvą, – pasakau iršniurkšteliu.

– Gerai, žinoma.

661/1506



Nepaleisdamas manęs Kristianas pasilenkiair iš užpakalinės džinsų kišenės išsitraukia pul-telį. Spusteli mygtuką, fortepijono muzika

nutyla ir dabar girdėti tik garsus, trūkčiojantismano alsavimas.

– Taip geriau? – klausia jis.Linkteliu jausdama, kad graudulys palengva

traukiasi. Kristianas nykščiu atsargiai nubraukiaman ašaras.

– Rodos, nesi didelė Bacho „Goldbergovariacijų“ gerbėja?

– Ko jau ko, bet tik ne „Goldbergovariacijų“.

Kristianas atidžiai žvelgia į mane ir, norsmėgina nuslėpti, iš akių matau, kad jam gėda.

– Atleisk, – dar kartą atsiprašo jis. – Kodėl taip elgeisi? – vos girdimai klausiu

mėgindama surikiuoti pakrikusias mintis irsusigaudyti, ką jaučiu.

662/1506



Bet jis tik liūdnai palinguoja galvą iružsimerkia.

– Tiesiog užsimiršau, – sako, bet man tokio

pasiaiškinimo nepakanka.Susiraukusi žvilgteliu į Kristianą ir jis

atsidūsta. – Ana, kliudymas patirti orgazmą yra įpras-

tas baudžiamasis… Tu niekada… – Kristianasnutyla nebaigęs sakinio.

Sėdėdama jam ant kelių sujudu ir jissusiraukia.

Oi… Nuraustu. – Atsiprašau, – paskubomis burbteliu.Jis užverčia akis į lubas, paskui staiga

lošteli, nepaleisdamas manęs virsta aukštiel-

ninkas ir po akimirkos mudu jau gulime antlovos, tik aš – vis dar jo glėbyje. Liemenėlėnepatogiai pasislinkusi, tad ją pasitaisau.

– Gal padėti? – tyliai klausia Kristianas.

663/1506



Papurtau galvą. Nenoriu, kad jis liestų krūt-is. Kristianas truputį pasislenka, kad galėtųpažiūrėti į mane, paskui nedrąsiai kilsteli ranką

ir pirštais švelniai perbraukia per skruostą. Vėlsusigraudinu. Kaip jis gali vieną akimirką būtitoks beširdis, o kitą – toks švelnus?

– Maldauju, neverk, – sušnabžda jis.

Šis vyras mane ir svaigina, ir trikdo. Pyktismano krūtinėje išgaravo tuomet, kai jo vietą užėmė geismas… Dabar jaučiuosi lyg apk-vaišusi. Noriu atsigulti, susiriesti ir atsiriboti

nuo viso pasaulio. Kelis kartus sumirksiu, kadnepravirkčiau, ir pažvelgiu į rūpesčio kupinasjo akis. Tebežiūrėdama į Kristianą,trūkčiojamai įkvepiu. Ką gi man reikės daryti

su šiuo kontrolės manijos apsėstu vyru? Išmoktigyventi kontroliuojamai? Na jau ne…

– Ką norėjai pasakyti? Ko „aš niekada“? – klausiu.

664/1506



– Tu niekada nedarai, kas liepta. Tu apsigal-vojai. Nepranešei man, kur esi. Ana, buvau Ni-ujorke – bejėgis ir įniršęs. Jei būčiau buvęs Si-

atle, būčiau iš karto parsivežęs tave namo. – Vadinasi, dabar mane baudei?Kristianas stipriai sučiaupia lūpas ir

užsimerkia. Jam nereikia nieko sakyti – ir taip

žinau, kad toks ir buvo jo tikslas. – Turi liautis, – sumurmu.Jis suraukia kaktą. – Kai mane baudi, pirmiausia pats jautiesi

kaip mėšlo krūva.Jis prunkšteli. – Tai tiesa. Nemėgstu žiūrėti į tave tokią. – O aš nemėgstu taip jaustis. Jachtoje sakei,

kad vedei ne nuolankiąją. – Žinau. Žinau… – tyliai ir graudžiai sušn-

abžda Kristianas. – Tad gal liaukis elgtis su manimi kaip su

nuolankiąja? Atsiprašau, kad tau

665/1506



nepaskambinau. Daugiau nebūsiu tokiasavanaudė. Suprantu, kad dėl manęs jaudiniesi.

Jis nerimaudamas atidžiai žvelgia į mane.

– Gerai. Sutarta, – pagaliau ištaria.Tada pasilenkia, bet dar neprisilietęs lū-

pomis sustingsta, nebyliai prašydamas leidimo.Pakeliu galvą ir jis atsargiai mane pabučiuoja.

– Kai verki, tavo lūpos būna labai švelnios,– sumurma.

– Niekada nežadėjau, Kristianai, kad taupaklusiu.

– Žinau. – Prašau, pagalvok apie savo elgesį. Mūsų

abiejų labui. O aš mėginsiu labiau atsižvelgti įtavo… polinkį kontroliuoti.

Kristianas atrodo bejėgis, pažeidžiamas irvisiškai sutrikęs.

– Pasistengsiu, – nuoširdžiai ir aistringaisušnabžda.

666/1506



Porą kartų be garso sukūkčiojusi, giliaiatsidūstu.

– Prašau, pagalvok. Beje, jei būčiau pasi-

likusi čia… – Žinau, – nutraukia mane Kristianas ir

išblykšta.Atsigulęs ant nugaros, jis laisvąja ranka

užsidengia veidą. Apkabinu jį, padedu galvą antkrūtinės. Kelias minutes taip ir gulime, netard-ami nė žodžio. Jo ranka pasislenka prie manokasos galo. Kristianas nutraukia raištį, paleidžia

plaukus ir ima švelniai, ritmingai per juosbraukyti pirštais tarsi šukomis. Štai dėl ko šitassąmyšis – dėl jo baimės… sveiku protunepaaiškinamos jo baimės dėl mano saugumo.

Man prieš akis vėl iškyla tas vaizdas: ant mūsųapartamentų grindų su „Glock“ revolveriusukniubęs Džekas Haidas… Na, gal Kristianobaimė ir nėra visiškai nepagrįsta… O tada prisi-

menu dar kai ką.

667/1506



– Ką turėjai omenyje, kai anksčiau mudviemšnekantis pasakei „ar“? – klausiu.

– „Ar“?

– Pasakei taip kalbėdamas apie Džeką.Kristianas perveria mane skvarbiu žvilgsniu. – Tu niekada nepasiduodi, tiesa?Atremiu smakrą į jo krūtinkaulį ir mėgauju-

osi raminančia jo pirštų, braukančių man perplaukus, glamone.

– Tiesa. Niekada. Pasakyk man. Nemėgstu,kai nuo manęs ką nors slepi. Rodos, kažkodėl

buvai įsikalęs į galvą, kad man reikalinga ap-sauga. Bet tu net šaudyti nemoki, o aš moku.Manai, palūšiu sužinojusi tai, ką dabar nuomanęs slepi? Ištvėriau, kai tavo buvusi

nuolankioji taikėsi į mane revolveriu, ištvėriauir tos vaikų tvirkintojos, buvusios tavomeilužės, priekabiavimą. Ir nežiūrėk į manetaip! – piktai užrinku pamačiusi, kad Kristianas

668/1506



rūsčiai dėbteli. – Tavo mamos nuomonė apie ją lygiai tokia pat.

– Kalbėjaisi su mano mama apie Eleną? –

gerokai pakėlęs balsą klausia Kristianas. – Taip, mudvi su Greise apie ją šnekėjomės.Jis įsistebeilija į mane. – Ji dėl tavęs labai nusiminusi. Ir kaltina

save. – Negaliu patikėti, kad šnekėjaisi su mama.

Mėšlas!Jis vėl atsigula ir delnais užsidengia veidą.

– Nieko ypatingo jai neatskleidžiau. – Tikiuosi, kad neatskleidei. Greisei nereikia

žinoti visų tų siaubingų smulkmenų. Viešpatie,Ana… Ar ir su tėčiu kalbėjaisi?

– Ne! – smarkiai papurtau galvą.Mudu su Kariku ne tokie artimi. Man vis dar

skaudu dėl jo užuominos apie vedybų sutartį. – Beje, tu vėl nori užkalbėti man dantį.

Grįžkime prie Džeko. Ką jis rezgė?

669/1506



Kristianas kilsteli ranką, žvilgteli į mane, betjo veidas neperprantamas. Atsidusęs delnu vėljį užsidengia.

– Haidas prikišo nagus prie „Čarlio Tango“avarijos. Tyrėjai rado dalinius pirštų atspaudus– tik dalinius, tad negalėjo to piktadario identi-fikuoti. Bet paskui tu atpažinai Haidą server-

inėje. Jam, dar nesulaukusiam pilnametystės,Detroite buvo paskelbti keli apkaltinamiejinuosprendžiai, tad buvo palyginti ten saugomiir ant sraigtasparnio rasti pirštų atspaudai, ir jie

sutapo.Labai susikaupusi mėginu įsisąmoninti visas

šias naujienas. Džekas sugadino „Čarlį Tango“?Bet, pagaliau įsišnekęs, dabar Kristianas

kloja viską: – Šįryt čia, požeminiame garaže, buvo rastas

krovininis furgonas. Jį vairavo Haidas. Vakarjis pristatė kažkokį prakeiktą siuntinį tam ką tik

670/1506



Eskaloje apsigyvenusiam vyrukui. Tam pačiam,su kuriuo susipažinome lifte.

– Nepamenu nei jo vardo, nei pavardės.

– Ir aš nepamenu, – sako Kristianas. – Štaitaip, niekam nesukeldamas įtarimo, Haidaspateko į pastatą. Jis dirbo kurjeriu siuntaspristatančioje įmonėje.

– Na ir kas? Kuo ypatingas tas furgonas?Kristianas tyli. – Kristianai, pasakyk… – Policininkai jame rado… daiktų.

Vėl nutilęs, jis stipriau mane apkabina. – Kokių daiktų?Dar kelias sekundes Kristianas neprataria nė

žodžio, o kai jau žiojuosi jo paraginti, prabyla

pats. – Čiužinį, tiek veterinarinių migdomųjų, kad

būtų pakakę dešimčiai arklių užmigdyti, irraštelį, – paskutinius žodžius Kristianas ištaria

labai tyliai, ir baisėdamasis, ir bjaurėdamasis.

671/1506



Po perkūnais… – Raštelį… – mąsliai pakartoju. – Skirtą man.

– Kas jame rašoma?Kristianas papurto galvą leisdamas suprasti,

kad nežino, o jei ir žino, to raštelio turinio tikraineatskleis.

Ak… – Vakar vakare Haidas įsibrovė į aparta-

mentus ketindamas tave pagrobti.Kristianas staiga sustingsta, o jo veidas

suakmenėja nuo įtampos. Išgirdusi jo žodžius,prisimenu lipniąją juostą ir mane nukrečia šiur-pas, nors giliai širdyje jau seniai nujaučiau,kokios buvo Haido užmačios.

– Koks mėšlas, – burbteliu. – Taigi, – pritariamai tarsteli Kristianas.Stengiuosi prisiminti, kaip Džekas elgdavosi

leidykloje. Ar visuomet buvo kuoktelėjęs? Ir

kaip jam šovė į galvą, kad galėtų išvengti

672/1506



atsakomybės už žmogaus pagrobimą? Tiesa,Džekas visada atrodė trenktas, bet kas galėjopamanyti, kad jam visiškai pasimaišys protas?..

– Nesuprantu kodėl, – sumurmu. – Man visatai atrodo beprasmiška.

– Žinau. Policija toliau narplioja šią bylą,Velčas taip pat dirba išsijuosęs. Bet manome,

kad svarbiausia jungiamoji grandis yraDetroitas.

– Detroitas?Nustebusi ir sumišusi įsispoksau į Kristianą.

– Taip. Siūlo galas turi būti ten. – Vis tiek nieko nesuprantu.Kristianas pakelia galvą, pažvelgia tiesiai

man į akis, bet jo veidas lieka neperprantamas.

– Ana, aš gimiau Detroite.

673/1506



DVYLIKTAS SKYRIUS

–Maniau, gimei čia, Siatle, – sumurmu.O galvoje mintis mintį veja. Kuo čia dėtas

Džekas? Kristianas kilsteli vieną ranką nuo

veido ir ištiesęs ją paima pagalvę. Tada pasikišają po galva, atsirėmęs patogiai įsitaiso ir atidži-ai, bet nerimaudamas pažvelgia į mane. Pokelių sekundžių papurto galvą.

– Ne. Mudu su Eliotu buvome įvaikintiDetroite. Įsisūniję mane, tėvai netrukus per-sikėlė į Siatlą. Greisė norėjo gyventi vakarinėješalies dalyje, toliau nuo didžiųjų miestų šurmu-

lio, tad susirado darbą Šiaurės vakarų klinikoje.



Iš tų laikų prisimenu labai nedaug. O Mija buvoįvaikinta čia.

– Vadinasi, Džekas kilęs iš Detroito?

– Taip. Hm… – Iš kur žinai? – Kai tapo tavo viršininku, pasidomėjau jo

biografija.Na, be abejonės, pasidomėjo. – Turi ir jam skirtą rudą segtuvą? – kreivai

šypsodama klausiu.

Nenorėdamas išsiduoti, kad mano klausimasjį pralinksmino, Kristianas vypteli.

– Ne. Jo asmeninės bylos segtuvas, rodos,šviesiai mėlynas.

Jis pirštais tebešukuoja man plaukus. Manetai ramina.

– Kas toje byloje?Kristianas sumirksi. Ištiesęs ranką, paglosto

man skruostą.

675/1506



– Tikrai nori žinoti? – Ar jo praeitis labai baisi?Jis gūžteli.

– Būna ir baisesnių, – sušnabžda. Ne! Ar jis turi omenyje save? Man prieš akis

vėl iškyla Kristianas: mažas, suskretęs, išsig-andęs ir sutrikęs berniukas. Apkabinu jį, sus-

paudžiu stipriau, užkloju antklode irpriglaudžiu skruostą prie krūtinės.

– Kas yra? – suglumęs klausia Kristianas. – Nieko, – sumurmu.

– Ne, ne, Ana. Jeigu kalbamės, ir tu turi būtiatvira. Kas atsitiko?

Pakeliu akis mėgindama perprasti rūpestįKristiano veide. Vėl priglaudusi skruostą jam

prie krūtinės, nusprendžiu pasakyti. – Kartais įsivaizduoju tave vaikystėje…

prieš apsigyvenant pas Grėjus.Kristianas sustingsta.

676/1506



– Kalbėjau ne apie save. Tavo gailesčio mannereikia, Anastazija. Ta mano gyvenimo dalisbaigta. Tai jau praeitis.

– Tai ne gailestis, – išgąstingai paaiškinu. – Tai užuojauta ir sielvartas, tai širdgėla, kadžmonės gali taip elgtis su mažu vaiku, – tvardy-damasi giliai atsidūstu, mat kyla šleikštulys, o

akyse vėl ima tvenktis ašaros. – Ta tavo gyven-imo dalis nėra baigta, Kristianai, kaipgi galitaip sakyti? Kasdien gyveni su savo praeitimi.Pameni, pats sakei: penkiasdešimt atspalvių…

– beveik be garso sušnabždu.Kristianas prunkšteli, pirštais persibraukia

per plaukus, bet neprataria nė žodžio, ir jaučiu,kad lieka įsitempęs.

– Suprantu, kodėl trokšti mane kontroliuoti.Ir saugoti.

– Bet vis tiek nusprendei manęs neklausyti,– priblokštas sumurma Kristianas ir man į

plaukus panardinti jo pirštai stabteli.

677/1506



Susiraukiu. Po galais! Ar tyčia taip elgiu-osi? Mano pasąmonė nusiima akinius pus-mėnulio formos rėmeliais, įsikanda kojelės galą

ir, papūtusi lūpas, pritariamai linkteli.Nekreipiu į ją dėmesio. Kaip viskas painu: jukaš Kristiano žmona, o ne nuolankioji ar sam-dyta darbuotoja draugijai palaikyti. Ir ne kekšė

narkomanė kaip jo motina… Prakeikimas…Kokia šlykšti mintis. Ir staiga prisimenu dak-taro Flino žodžius: „Tiesiog ir toliau taipelkitės. Kristianas neatpažįstamai pasikeitęs…

Malonu tai matyti.“Tai ir yra svarbiausia. Elgsiuosi taip, kaip

visada. Argi ne tai iš pat pradžių Kristianui irpatiko?

Ak, šio vyro charakteris labai prieštaringasir trikdantis.

– Daktaras Flinas sakė, kad turėčiau tavimipasitikėti. Sakyčiau, pasitikiu, nors… nesu vis-

iškai tikra. Gal taip elgdamasi savotiškai

678/1506



grąžinu tave į tikrovę, į dabartį ir padeduužmiršti, kas buvo? – sušnabždu. – Nežinau. Ir,rodos, ne visada numatau, kokia perdėta bus

tavo reakcija.Kristianas kelias akimirkas patyli. – Tas prakeiktas Flinas, – burbteli sau po

nosimi.

– Jis sakė, kad turėčiau ir toliau elgtis sutavimi taip, kaip anksčiau.

– Šit kaip? – piktai tarsteli jis.Gerai. Daugiau neverta apie tai šnekėtis.

– Kristianai, žinau, kad mylėjai savo mamą ir negalėjai jos išgelbėti. Ir neturėjai išgelbėti.Bet aš – ne ji.

Kristianas vėl suakmenėja.

– Nereikia, – sukužda. – Ne, paklausyk. Prašau… – Pakėlusi galvą

atidžiai pažvelgiu į plačiai atmerktas ir baimėssustingdytas jo akis. Jis be žado. Ak, Kristi-

anai… Man suspaudžia širdį. – Aš – ne ji. Aš

679/1506



už ją daug stipresnė. Turiu tave, o tu dabar taippat gerokai stipresnis, be to, žinau, kad manemyli. Ir aš tave myliu, – sušnabždu.

Kristianas kilsteli antakius tarsi nesitikėjęstokių žodžių.

– Vis dar myli mane? – klausia. – Žinoma. Kristianai, aš visada tave

mylėsiu. Nesvarbu, ką man padarysi.Ko jis nori? Kad nuraminčiau jį ir

padrąsinčiau?Jis garsiai iškvepia, užsimerkia, dilbiu

užsidengia akis, bet mane tebelaiko apkabinęsir prisitraukia arčiau.

– Nesislėpk nuo manęs, – paimu jo ranką irpatraukiu nuo akių. – Visą gyvenimą slėpeisi.

Prašau, daugiau nesislėpk. Bent jau nuo manęs.Kristianas nepatikliai pažvelgia į mane ir

susiraukia. – Ar aš slepiuosi?

– Taip.

680/1506



Staiga Kristianas sujuda, pasiverčia antšono, o aš nuslystu ir po akimirkos jau guliu antlovos šalia jo. Ištiesęs ranką, jis nubraukia man

nuo veido plaukus ir užkiša juos už ausies. – Šiandien klausei, ar tavęs nekenčiu. Tada

nesupratau, kodėl to klausi, bet dabar…Jis nutyla ir įsistebeilija į mane, tarsi būčiau

neįmenama mįslė. – Vis dar manai, kad tavęs nekenčiu? –

klausiu ir dabar jau mano balse suskambanepatiklumo gaidelė.

– Ne, – papurto galvą Kristianas. – Dabarjau ne. – Rodos, jam labai palengvėjo. – Betturiu žinoti… kodėl ištarei saugos žodį, Ana?

Išblykštu. Ką jam pasakyti? Kad mane

išgąsdino? Kad nežinojau, ar lemiamą akimirką sustos? Kad nesustojo, nors jo maldavau? Kadnenorėjau, jog prasidėtų žaidimas be taisyklių,kaip… kaip aną kartą? Nuo prisiminimo, kaip

jis pliekė mane diržu, nukrečia šiurpas.

681/1506



Kelias akimirkas patyliu. – Nes… nes buvai toks įpykęs, toks sveti-

mas ir… šaltas. Nežinojau, ar toli gali eiti.

Kristiano veidas suakmenėjęs,neperprantamas.

– Ar ketinai leisti man patirti orgazmą? – tyliai sušnabždu jusdama, kad rausta skruostai,

bet jo žvilgsnį atlaikau. – Ne, – pagaliau atsako Kristianas. Po galais… – Tai… žiauru.

Kristianas krumpliais švelniai brūkšteli manper skruostą.

– Bet veiksminga, – sumurma. Tada perver-ia mane tokiu žvilgsniu, tarsi mėgintų įžvelgti

mano sielos gelmes, ir jo akys patamsėja. Pokelių amžinybei prilygstančių akimirkų tyliaipriduria: – Džiaugiuosi, kad ištarei saugos žodį.

Šit kaip? Nežinia kodėl, bet ši mintis man

patinka… Plačiai nusišypsau. Kodėl išgirdusi

682/1506



šiuos žodžius pasijutau tokia laiminga? Kristi-anas taip pat šypsosi.

– Nesuprantu, kodėl šypsotės, ponia Grėj.

– Ir aš nesuprantu…Kristianas stipriai mane apkabina,

prisiglaudžia ir padeda galvą ant krūtinės.Mudu pavirtę į nuogų bei džinsuotų galūnių ir

raudonos atlasinės antklodės tumulą. Vienaranka glostau jam nugarą, kita braukau perplaukus. Kristianas atsidūsta ir mano glėbyjeatsipalaiduoja.

– Vadinasi, galiu pasitikėti, kad mane…sustabdysi. Nieku gyvu nenoriu tavęs sužeisti, – sumurma jis. – Man reikia… – ir nutyla ne-baigęs minties.

– Ko tau reikia? – Turiu viską kontroliuoti, Ana. Kontrolės

man reikia taip pat kaip ir tavęs. Kitaip neg-alėčiau gyventi. Negaliu atsisakyti kontrolės.

683/1506



Tiesiog negaliu. Mėginau… Ir vis dėlto… sutavimi… – jis suirzęs papurto galvą.

Tyliu stipriai sučiaupusi lūpas. Tai ir yra

mūsų problemos esmė: jis nori ir viską kontroli-uoti, ir turėti mane. Aš atsisakau patikėti, kadšie du dalykai tarpusavyje nesuderinami.

– Ir man tavęs reikia, – sukuždu dar stipriau

jį glausdama. – Aš pasistengsiu, Kristianai.Pamėginsiu būti supratingesnė.

– Noriu, kad tau manęs reikėtų, – sumurmajis.

Po perkūnais! – Man ir reikia! – aistringai šūkteliu.Man jo labai reikia. Aš jį taip myliu… – Trokštu tavimi rūpintis.

– Ir rūpiniesi. Nuolat. Kai išvykai, taip tavęsilgėjausi…

– Šit kaip? – nustebęs klausia Kristianas. – Taip, labai ilgėjausi. Nemėgstu, kai

išvažiuoji.

684/1506



Pajuntu Kristianą šypsantis. – Galėjai vykti drauge. – Liaukis, Kristianai. Nepradėkime vėl

ginčytis. Aš noriu dirbti.Jis atsidūsta, o aš švelniai perbraukiu jam

per plaukus. – Myliu tave, Ana.

– Ir aš tave, Kristianai. Ir visada mylėsiu.Nurimus pačių sukeltai audrai, gulime ne-

judėdami, gaubiami tylos. Nuvargusi,klausydamasi ritmiško jo širdies plakimo,

palengva imu snausti.

PAKIRSTU IŠ MIEGO ir ne iš karto susivokiu,kur esu. Kur aš? Žaidimų kambaryje. Lempos

tebedega, blausiai apšviesdamos tamsiai raudo-nas sienas. Kristianas vėl sudejuoja ir tuometsuprantu, kad nuo to dejavimo ir pabudau.

– Ne… – sumurma Kristianas.

685/1506



Jis guli šalia manęs išsikėtojęs, atlošęsgalvą, stipriai užmerktomis akimis ir kančiosiškreiptu veidu.

Po perkūnais… Jis sapnuoja košmarą. – Ne! – rikteli jis. – Kristianai, pabusk.Nuspyrusi antklodę, paskubomis atsisėdu.

Atsiklaupusi prie Kristiano, suimu jį už pečių irpapurtau, o akyse ima tvenktis ašaros.

– Kristianai, maldauju. Pabusk!Staiga jis atsimerkia: akys pilkos, paklaiku-

sios, vyzdžiai iš baimės išsiplėtę. Nieko ne-suprasdamas jis spokso į mane.

– Kristianai, sapnavai košmarą. Tu namie.Saugus.

Jis sumirksi, neramiai apsidairo ir, supratęs,kur yra, susiraukia. Tada vėl pažvelgia į mane.

– Ana… – sušnabžda ir visiškai netikėtaiabiem delnais suspaudžia man skruostus,

prisitraukia prie krūtinės ir pabučiuoja. Siurbte

686/1506



įsisiurbia į lūpas. Jo liežuvis įslysta man į burną ir pajuntu Kristiano skonį – nevilties irtroškimo būti kartu skonį.

Neleidęs man nė atsikvėpti, jis pasiverčianenutraukdamas bučinio, pasitiesia maneaukštielninką ant kieto lovos su baldakimu či-užinio ir visu svoriu užgula. Viena ranka sus-

paudžia man smakrą, kitą, išskėtęs pirštus,uždeda ant viršugalvio, kad nejudėčiau, tadakeliu praskečia kojas ir, vis dar mūvėdamasdžinsus, patogiai įsitaiso tarp šlaunų.

– Ana, – vos atgaudamas kvapą sušnabžda,tarsi negalėtų patikėti, kad esu čia, su juo.

Jis žvilgteli į mane, bent kartelį leisdamasįkvėpti. Tada jo lūpos vėl susiranda manąsias,

liežuvis įsiveržęs į burną ima visa, ką galiuduoti. Kristianas garsiai sudejuoja ir,stumtelėdamas dubenį į priekį, dar stipriau priemanęs prisispaudžia. Jo varpa per džinsinį aud-

inį įsiremia man į šlaunį. Ak… Sudejuoju ir visa

687/1506



ankstesnė, iki šiol tramdyta įtampa prasiveržia,siūbteli kūnu tarsi galinga nenumaldomogeismo banga. Skatinamas savų demonų, Kris-

tianas skubriais bučiniais apiberia man veidą,akis ir skruostus nuo ausies iki pat smakro.

– Aš čia, – sušnabždu ramindama jį, nors,apimti aistros, abu alsuojame nelygiai ir ne

vienu ritmu.Apkabinu Kristianui pečius ir, pasitikdama

jį, kilsteliu dubenį. – Ak, Ana, – šnopuodamas aistringai ir

dusliai ištaria Kristianas. – Man tavęs reikia. – Ir man tavęs, – įsiaudrinusi sušnabždu, o

mano kūnas trokšta jo prisilietimo.Geidžiu jo. Noriu tuoj pat. Noriu jį pagydyti.

Ir pasveikti pati. Man to reikia. Nuleidęs ranką,Kristianas atsisega kelnių antuko sagą ir, truputįpasičiupinėjęs, išlaisvina varpą.

Po perkūnais… Sunku patikėti, kad vos

prieš minutę dar miegojau.

688/1506



Kristianas pasikelia ir pasilenkęs trumpai,bet iškalbingai žvilgteli man į akis.

– Taip. Prašau… – apimta geismo dusliai

sukuždu.Ir jis vienu vikriu judesiu į mane įsiskverbia. – Ai! – šūkteliu – ne iš skausmo, o

nustebinta jo nekantrumo.

Kristianas kažin ką suniurna, jo lūpos vėlsusiranda mano lūpas, jis juda manyje, stumia irstumia, liežuvis vėl įslysta man į burną. Jis su-pasi galingu ritmu, verčiamas savo baimės,

geismo, aistros ir… meilės? Nežinau, bet mielaijį priimu ir pasitinku kiekvieną stūmį.

– Ana… – sumurma jis taip, kad beveik neį-manoma suprasti, ką sako, ir perkreiptu veidu,

staiga sustingęs, galingai išsilieja, nuleidžia įmane, o tada šnopuodamas visu svoriu užvirstair… vėl palieka mane neperžengusią ribos.

Po galais… Šiąnakt man nesiseka. Laikau jį

apkabinusi, giliai alsuodama, jo prislėgta,

689/1506



apimta geismo ir nerasdama sau vietos. Kristi-anas ištraukia ir apkabinęs laiko mane keliasminutes… ne, daug ilgiau. Pagaliau papurto

galvą ir atsiremia alkūne į patalus nukeldamasnuo manęs dalį kūno svorio. O tada įsistebeilijalyg pirmą kartą mane matydamas.

– Ak, Ana… Dieve mano… – pasilenkęs

švelniai mane pabučiuoja. – Patenkintas? – tyliai klausiu glamonėdama

mielą jo veidą.Jis linkteli, bet atrodo sukrėstas ir tikrai susi-

jaudinęs. Mano sutrikęs berniukas… Jissusiraukia ir, tarsi tik dabar susivokęs, kur esąs,atidžiai pažvelgia man į akis.

– O tu? – susirūpinęs klausia.

– Hm…Spaudžiama jo kūno neramiai pasimuistau ir

Kristiano veide palengva nušvinta geismingašypsena.

690/1506



– Ponia Grėj, jūs taip pat turite savųlūkesčių, – sumurma jis.

Ir, greitai mane pabučiavęs, išlipa iš lovos.

Atsiklaupęs ant grindų lovos kojūgalyje,Kristianas ištiesia rankas, sučiumpa man už ko-jų truputį aukščiau kelių ir prisitraukia manetaip, kad užpakalis atsiduria ant lovos krašto.

– Atsisėsk, – sumurma.Įtempusi jėgas šiaip taip atsisėdu, plaukai

tarsi šydas užkrinta man ant veido ir krūtų.Nenuleisdamas nuo manęs pilkų akių, Kristi-

anas švelniai skečia man kojas tol, kol daugiauprasižergti nebegaliu. Rankomis atsiremiu į či-užinį puikiai žinodama, ką jis ketina daryti.Bet… jis ką tik… hm…

– Prakeikimas, tu velniškai graži, Ana, – sukužda Kristianas, o tada nuleidžia rudaplaukęgalvą ir ima kelti ją aukštyn bučiuodamas mandešinę šlaunį.

691/1506



Nuo nekantraus laukimo visas mano kūnasįsitempia. Kristianas žvilgteli į mane ir ašprisimerkusi matau, kad jo akys patamsėjusios.

– Žiūrėk, – geismingai tarsteli jis kimiubalsu ir lūpomis paliečia mane ten.

Dieve… Garsiai šūkteliu, mat mano pasaulissusitraukia ir susitelkia vien tarpkojyje, be to –

po perkūnais! – matant jį geismas tik dar sti-priau suliepsnoja. Matant jo liežuvį, liečiantį,rodos, pačią jautriausią mano kūno vietelę. OKristianas negailestingas, jis jaudrina ir provok-

uoja – garbina mane. Visi raumenys įsitempia,o ilgai buvusios ištiestos ir nejudinamos rankosima virpėti.

– Ne… Ai… – sudejuoju.

Kristianas atsargiai įkiša į makštį didįjįpirštą ir daugiau tvardytis nebegaliu: aukštiel-ninka krintu ant lovos apsalusi nuo jo lūpų irliežuvio tarpkojyje, nuo jo piršto giliai manyje.

Jis neskubėdamas ima švelniai masažuoti tą

692/1506



giliai glūdintį ir nepaprastą malonumą teikiantįtaškelį. Ir to pakanka – peržengiu ribą. Sprogstujo akivaizdoje, šaukdama kažką panašaus į jo

vardą, o orgazmas toks stiprus, kad įsitempiukaip styga ir kilsteliu nuo čiužinio nugarą. Taitoks pirmykštis, toks stiprus pojūtis, kad, rodos,pakylu ir pasiekiu žvaigždes… Paskui,

palengva peikėdamasi, pajuntu, kad Kristianasnosimi brauko ir švelniai bučiuoja man papilvę.Nuleidusi ranką, paglostau jam plaukus.

– Aš dar nebaigiau, – sumurma Kristianas.

Man nespėjus grįžti į Žemę, į Siatlo miestą,jis palinksta, suima už klubų ir nusitraukiamane nuo lovos ten, kur klūpo, – ant kelių ir antdarbui pasiruošusio penio.

Kai jis užpildo mane, aikteliu. Poperkūnais…

– Ak, mažyte, – sukužda jis, apkabina maneir sustingsta švelniai laikydamas mano galvą ir

bučiuodamas veidą.

693/1506



Jis stumteli dubenį į priekį ir iš mano kūnogelmių nelyginant karšta versmė išsiveržianeapsakomas malonumas. Suėmęs už sėdmenų

ir tebesisūpuodamas, Kristianas mane pakelia. – Ai… – sudejuoju, o jo lūpos vėl priglunda

prie mano lūpų ir jis lėtai, kankinamai lėtai, imakilnotis – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn…

Rankomis apsiveju jam kaklą, pasiduodamašvelniam jo ritmui, ir leidžiuosi vedama, kur tikjis norės. Įtempusi šlaunų raumenis joju antjo… Jausmas toks nuostabus… Truputį atšlyju,

atlošiu galvą, plačiai išsižioju nebyliaireikšdama malonumą, mėgaudamasi šiuomeilės aktu.

– Ana, – sušnabžda Kristianas ir pasilenkęs

pabučiuoja man į kaklą.Jis stipriai mane laiko, lėtai kiša ir traukia,

varsto mane, stumia… vis aukščiau… pačiulaiku… stumia mane skysčio pavidalą įgavusia

kūniška jėga. Kristianas laiko mane priglaudęs,

694/1506



o iš mano kūno gelmių sklinda neapsakomas,protą temdantis malonumas.

– Myliu tave, Ana, – tyliai sukužda jis man į

ausį ir vėl ima mane sūpuoti: aukštyn žemyn,aukštyn žemyn…

Vėl rankomis apsiveju jam kaklą irpanardinu pirštus į plaukus.

– Ir aš tave myliu, Kristianai.Atsimerkiu, o jis atidžiai žvelgia į mane, ir

aš nematau nieko, tik meilę, akinamai spind-inčią blausioje žaidimų kambario šviesoje, tarsi

jo sapnuoto košmaro apskritai nebūtų buvę.Jusdama, jog artėju prie ribos, suprantu, kadkaip tik to ir troškau – mūsų meilėspatvirtinimo.

– Nagi, pasirodyk man, mažyte, – tyliaisušnabžda Kristianas.

Stipriai užsimerkiu, nuo žemo jo balso manokūnas įsitempia ir, garsiai šaukdama, suktuku

smigdama žemyn, patiriu stiprų orgazmą. Jis

695/1506



sustingsta, atrėmęs kaktą į mano kaktą švelniaisušnabžda mano vardą, stipriai mane apkabinair pats patiria palaimą.

ATSARGIAI PAKĖLĘS, KRISTIANAS

PAGULDO mane ant lovos. Guliu jo glėbyjeišsekusi ir pagaliau pasisotinusi. Jis nosimi

brūkšteli man per sprandą. – Jautiesi geriau? – tyliai klausia. – Hm… – Eisime į lovą ar nori miegoti čia?

– Hm… – Ponia Grėj, kalbėkite su manimi, –

linksmai paragina mane Kristianas. – Hm…

– Ar daugiau nieko negali pasakyti? – Hm… – Eikš. Leisk paguldyti tave į lovą. Nemėg-

stu čia miegoti.

Nenoriai pasiverčiu ir atsisuku į jį.

696/1506



– Palauk, – sukuždu.Jis pažvelgia į mane – ir nekaltas, išpūtęs

akis, ir išsidulkinęs iki paskutinio lašo, patenk-

intas savimi. – Ar tau viskas gerai? – klausiu.Jis linkteli šypsodamasis kaip pasipūtęs

paauglys.

– Dabar jau gerai. – Ak, Kristianai, – priekaištingai sakau švel-

niai glostydama mielą jo veidą. – Turėjau gal-voje tavo sapnuotą košmarą.

Kristiano veidas akimirksniu suakmenėja,jis užsimerkia, apkabina mane stipriau ir įsikni-aubia į kaklą.

– Liaukis, – susijaudinęs dusliai sušnabžda.

Man širdis krūtinėje trumpai sustoja ir staigaima daužytis; iš visų jėgų suspaudžiu jį glėbyje,rankomis perbraukiu per nugarą ir plaukus.

– Atleisk, – sušnabždu nerimaudama dėl

Kristiano reakcijos. Po galais, kaip man ištverti

697/1506



tokią greitą jo nuotaikų kaitą?! Ir kokį velnią jissapnavo? Nenoriu versti jo prisiminti visųsmulkmenų ir sukelti dar daugiau kančių. –

Viskas gerai, – tyliai sakau, iš paskutiniųjųstengdamasi susigrąžinti prieš akimirką su man-imi buvusį Kristianą – tą žaismingą berniuką. – Viskas gerai, – kartoju ir kartoju norėdama jį

nuraminti. – Eime į lovą, – po minutėlės tyliai sako

Kristianas, atsiskiria, palikdamas mane tuščią irįsijautrinusią, ir išlipa iš lovos.

Išsiropščiu jam iš paskos ir, apsisiautusi at-lasine antklode, pasilenkiu pasiimti drabužių.

– Palik juos, – sudraudžia Kristianas ir, mannespėjus nė mirktelėti, pakelia mane ant rankų.

– Nenoriu, kad netyčia užmintum ant antklodėskrašto ir nusisuktum sprandą.

Stebėdamasi, kaip jis taip greitainusiramino, rankomis apsiveju jam kaklą ir

698/1506



priglaudžiu nosį prie odos, o jis laiptais nunešamane į miegamąjį.

STAIGA ATSIMERKIU. KAŽKAS NEGERAI.Kristiano lovoje nėra, nors dar tamsu. Žvil-gtelėjusi į žadintuvą su radiju matau, kad darankstyvi paryčiai, be dešimt pusė keturių. Kur

Kristianas? Paskui išgirstu kažką skambinantfortepijonu.

Greitai atsikėlusi iš lovos čiumpu chalatą irtekina pasileidžiu koridoriumi į didžiąją sve-

tainę. Melodija, kurią jis groja, nepaprastailiūdna – tai graudulį kelianti elegija, kurią kartą jau girdėjau. Sustojusi tarpduryje žiūriu į jį,sėdintį šviesos rate, o į kambario erdvę plūsta

skausmingai liūdna muzika. Baigęs kūrinį, jispradeda skambinti jį iš naujo. Kodėl Kristianaspasirinko tokią graudžią melodiją? Apglėbusisave, lyg užkerėta klausausi. Bet man skauda

širdį. Kristianai, kodėl muzika tokia liūdna?

699/1506



Dėl manęs? Ar aš dėl to kalta? Kai jis pradedaskambinti kūrinį trečią kartą, neištveriu. Manpriėjus prie fortepijono jis nepakelia akių, tik

pasislenka, kad galėčiau prisėsti šalia ant pian-isto suolelio. Kristianas skambina, o aš padedugalvą jam ant peties. Jis pabučiuoja man įplaukus, bet skambinti nesiliauja, kol nebaigia

kūrinio. Pakeliu galvą ir pažvelgiu į jį, o jisbudriai ir įdėmiai žiūri į mane.

– Pažadinau? – klausia. – Pabudau, nes atsikėlei iš lovos. Kaip vad-

inasi šis kūrinys? – Tai Šopenas. Vienas iš jo preliudų E

minor. – Kristianas kiek patyli. – Pavadintas„Dusulys“…

Paimu jį už rankos. – Visi tie įvykiai tave tikrai sukrėtė, ar ne?Jis piktai prunkšteli. – Kažkoks pamišęs niekšas įsibrauna į mano

butą grobti mano žmonos. O ši niekada nesielgs

700/1506



taip, kaip jai liepta. Ji mane iš proto varo. Netdrįsta vartoti saugos žodžius, kad manesustabdytų, – Kristianas užsimerkia ir tuoj vėl

atsimerkia, jo akyse – šaltis ir sielvartas. – Taip,aš sukrėstas.

Spusteliu jam ranką. – Atsiprašau.

Kristianas atremia kaktą į manąją. – Sapnavau tave mirusią, – sušnabžda.Ką?! – Tysojai ant grindų visiškai šalta ir niekaip

nenorėjai pabusti. Ak, Penkiasdešimt… – Liaukis, tai tik blogas sapnas, – pakeliu

rankas ir delnais suspaudžiu jam skruostus. Jo

akys įbestos į mane, degte dega, ir nuo kančiosjose aš tarsi atitokstu. – Aš čia ir man lovoješalta be tavęs. Prašau, grįžk į lovą.

Tebelaikydama jo ranką atsistoju ir laukiu

norėdama įsitikinti, kad jis seks paskui mane.

701/1506



nors iš tiesų jis yra gležnas ir sutrikęs manoberniukas. O juokingiausia, kad, jo nuomone,aš esu trapi, nors pati taip nemanau. Palyginti

su Kristianu, aš stipri.Tik ar mano jėgų pakaks mums abiem? Ar

man jų pakaks daryti, kas liepta, ir suteikti jamsielos ramybę? Atsidūstu. Tiek daug Kristianas

iš manęs neprašo. Juk mudu nieko daugiau ne-sutarėme, tik abu truputį labiau pasistengti, kadviskas būtų gerai, tiesa? Svarbiausia, kad aš šįvyrą myliu ir turiu nužymėti kelią mums abiem.

Kelią, kuriuo eidama likčiau ištikima sau ir sav-arankiška, bet labiau atsižvelgčiau į Kristianonorus. Aš esu jo, o jis – mano „daugiau“. Tvir-tai nusprendžiu šį savaitgalį ypač pasistengti ir

nekelti jam jokių rūpesčių.Kristianas sujuda, pakelia galvą nuo krūtinės

ir mieguistas pažvelgia į mane. – Labas rytas, pone Grėjau, – pasisveikinu ir

nusišypsau.

703/1506



– Į Aspeną? – Taip. – Į Aspeną Kolorado valstijoje?

– Į tą patį. Nebent kas nors perkėlė jį kitur.Šiaip ar taip, už galimybę jame paviešėti suplo-jai dvidešimt keturis tūkstančius dolerių.

Šypteliu.

– Tie pinigai buvo tavo. – Mūsų. – Kai varžytynėse pasiūliau tą kainą, pinigai

buvo tavo, – paaiškinu ir užverčiu akis.

– Ak, ponia Grėj, tas jūsų akių vartymas… – sušnabžda Kristianas, delnu braukdamas manper šlaunį aukštyn.

– Kol nusigausime iki Kolorado valstijos,

tikriausiai praeis kelios valandos, ar ne? – klausiu norėdama atitraukti jo dėmesį nuoglamonių.

705/1506



– Jei skrisime reaktyviniu lėktuvu – ne, – švelniai sako Kristianas ir jo ranka pasiekiamano užpakalį.

Žinoma, mano vyras turi reaktyvinį lėktuvą.Kaip galėjau pamiršti? Jo ranka keliauja manokūnu, pakeliui keldama naktinius marškinius, irnetrukus pamirštu viską pasaulyje.

TEILORAS ĮSUKA Į ASFALTUOTĄ Siatlo-Takomos oro uosto kilimo ir leidimosi taką irpriveža mus prie Grėjaus įmonių holdingui

priklausančio ir mūsų jau laukiančio reak-tyvinio lėktuvo. Siatle pilka, apniukusi diena,bet nusprendžiu neleisti, kad oras gadintų manpakilią nuotaiką. Kristianas taip pat daug geriau

nusiteikęs. Jis dėl kažko labai susijaudinęs:šviečia kaip Kalėdų eglutė ir nenustygsta vieto-je kaip mažas berniukas, žinantis didžiulępaslaptį. Slapta svarstau, ką jis bus sumanęs.

Kristianas atrodo užsisvajojęs, susitaršiusiais

706/1506



plaukais, apsirengęs baltais sportiniais maršk-inėliais ir juodais džinsais. Šiandien visainepanašus į generalinį direktorių. Jis paima

mane už rankos, o Teiloras privažiavęs sustojaprie lėktuvo trapo.

– Turiu tau staigmeną, – sako Kristianas irpabučiuoja man krumplius.

Nusišypsau jam. – Malonią? – Tikiuosi, kad taip, – meiliai nusišypso

Kristianas.

Hm… Kas tai galėtų būti?Priekinėje sėdynėje sėdintis Sojeris vikriai

iššoka iš mašinos ir atidaro man dureles. Teilor-as atidaro dureles Kristianui, o tada išima iš

bagažinės lagaminus. Trapo viršuje mus pas-itinka Stivenas. Užmetusi akį į lakūnų kabiną pamatau pirmąją kapitono padėjėją Begli,įspūdingame kontrolinių prietaisų skyde

junginėjančią mygtukus.

707/1506



Kristianas ir Stivenas paspaudžia vienas kit-am ranką.

– Labas rytas, sere, – nusišypso Stivenas.

– Ačiū, kad taip greitai pasiruošei skristi, – Kristianas taip pat atsako jam šypsena. – Arsvečiai jau susirinko?

– Taip, sere.

Svečiai? Atsisuku ir aikteliu. Šviesiai rusvu-ose odiniuose krėsluose sėdi Keitė, Eliotas,Mija ir Etanas ir visi plačiai man šypsosi. Taibent! Atsisuku į Kristianą.

– Staigmena! – tyliai šūkteli jis. – Kaip? Kada? Kas? – vos girdimai sumur-

mu maldydama džiaugsmą ir susižavėjimą. – Sakei, per mažai bendrauji su draugais, –

jis gūžteli ir tarsi atsiprašydamas kreivai manšypteli.

– Ak, Kristianai, ačiū!Puolu jam ant kaklo ir visiems matant karš-

tai pabučiuoju. Kristianas uždeda rankas man

708/1506



ant klubų, įkiša nykščius į džinsų diržo kilpas iratsako dar aistringesniu bučiniu.

Dieve…

– Jei ir toliau taip darysi, nusitempsiu tave įmiegamąjį, – sumurma.

– Neišdrįsi, – sušnabždu prikišusi lūpas jamprie burnos.

– Ak, Anastazija…Jis plačiai nusišypso, papurto galvą.

Paleidžia mane, o tada visiškai netikėtai pasi-lenkia, čiumpa už šlaunų ir persimeta per petį.

– Kristianai, paleisk mane! – pliaukšteliujam per užpakalį.

Trumpai dar spėju pamatyti Stiveno šypsnį,mat jis nusisuka ir žengia į pilotų kabiną.

Teiloras stovi tarpduryje mėgindamas nuslėptišypseną. Nekreipdamas dėmesio į manoprašymus ir beviltišką priešinimąsi, pro Miją irEtaną, kurie sėdi vienas prieš kitą vienviečiuose

krėsluose, ir Keitę su Eliotu, kurie šūkauja

709/1506



nelyginant išprotėję gibonai, Kristianas nužing-sniuoja siauru keleivių salono taku.

– Trumpam atsiprašysiu, – kreipiasi jis į

keturis mūsų svečius. – Turiu šnektelėti sužmona akis į akį.

– Kristianai! – šaukiu. – Paleisk mane! – Viskam savas laikas, mažyte.

Mano žvilgsnis trumpai užkliūva už be-sijuokiančių Mijos, Keitės ir Elioto. Prakeiki-mas! Visai nejuokinga, kaip man nepatogu…Etanas, išsižiojęs ir visiškai sutrikęs, spokso į

mudu, žengiančius į miegamąjį.Kai įeiname, Kristianas uždaro duris ir mane

paleidžia: lėtai nuslystu per jo kūną pajusdamakiekvieną kietą raumenį. Labai patenkintas

savimi, jis pamalonina mane berniokiškašypsena.

– Nieko sau spektaklis, pone Grėjau.Sukryžiavusi rankas ant krūtinės perveriu jį

teisėto pasipiktinimo kupinu žvilgsniu.

710/1506



– Buvo smagu, ponia Grėj.Kristiano šypsena išplatėja. Viešpatie… Jis

atrodo toks jaunas…

– Ketini eiti iki galo? – klausiu kilstelėdamaantakį, mat nežinau, ką manyti.

Dėl Dievo meilės, juk girdėtų svečiai…Staiga susidroviu. Neramiai žvilgtelėjusi į lovą

pajuntu, kad rausta skruostai, ir prisimenu mūsųvestuvių naktį. Vakar tiek daug šnekėjomės irtiek daug nuveikėme. Jaučiuosi taip, tarsibūtume peršokę kažkokią kliūtį, bet tai ir yra

bėda. Nežinia, kokia ta kliūtis. Pakėlusi akissutinku linksmą, bet įdėmų Kristiano žvilgsnį irnegaliu išlaikyti veide rimties. Jo šypsena per-nelyg įtaigi.

– Manau, būtų nemandagu versti svečiuslaukti, – eidamas artyn tyliai sako Kristianas.

Ar seniai jam parūpo žmonių nuomonė?Žingteliu atatupsta prie miegamojo sienos ir

Kristianas mane prie jos priremia, jo kūno

711/1506



karštis neleidžia man pajudėti. Pasilenkęs jisnosimi brūkšteli man per nosį.

– Staigmena maloni? – pašnabždomis

klausia su šiokiu tokiu nerimu. – Ak, Kristianai, tavo staigmena fantastiška.Delnais perbraukiu jam per krūtinę, apsiveju

rankomis kaklą ir jį pabučiuoju.

– Vakar naktį, kai negalėjau užmigti…parašiau Eliotui ir Mijai laiškelius, ir štai jiečia.

– Tu labai dėmesingas. Ačiū. Neabejoju,

kad puikiai praleisime laiką. – Tikiuosi, kad taip ir bus. Pamaniau,

Aspene lengviau išvengsime žiniasklaidosdėmesio nei namie.

Paparacai! Jis teisus. Jei būtume likęEskaloje, dabar jaustumės kaip kalėjime. Vosprisiminus tuos kelis spragsinčiais fotoaparataisir akinančiomis blykstėmis ginkluotus

712/1506



reporterius, pro kuriuos spustelėjęs greičio ped-alą šįryt pralėkė Teiloras, nukrečia šiurpas.

– Eikš. Geriau sėskime į savo vietas, nes St-

ivenas netrukus kils.Kristianas ištiesia man ranką ir drauge

grįžtame į keleivių saloną. Įeinančius mus dži-augsmingai pasveikina Eliotas.

– Neabejoju, kad aptarnavimas buvo patsgreičiausias, kokio tik galima tikėtis lėktuve! – pašaipiai išdrožia jis.

Kristianas nekreipia į jį dėmesio.

– Ponios ir ponai, prašom sėsti į vietas, net-rukus judėsime prie kilimo tako, – keleiviųsalone nuskamba ramus ir įsakmus Stivenobalsas.

Iš lėktuvo virtuvės į saloną ateina tam-siaplaukė mergina (hm… Natali?), kuri mudusu Kristianu lydėjo skrendant į povestuvinękelionę, ir surenka tuščius vienkartinius kavos

puodelius. Natalija… Jos vardas Natalija.

713/1506



– Labas rytas, pone Grėjau, ponia Grėj… – sumurkia Natalija.

Kodėl dėl šios merginos man taip

nemalonu? Gal todėl, kad ji tamsiaplaukė?Kristianas pats sakė paprastai nepriimantis įdarbą tamsiaplaukių, nes jam jos atrodo pat-rauklios. Sėsdamasis prie stalo prieš Eliotą ir

Keitę, jis Natalijai mandagiai nusišypso.Trumpai apkabinusi Keitę ir Miją, o Etanui irEliotui pamojavusi, atsisėdu šalia Kristiano irprisisegu saugos diržą. Jis uždeda ranką man

ant kelio ir švelniai spusteli. Kristianas atrodoramus ir laimingas, nors esame ne vieni.Klausiu savęs, kodėl jis visada negali būti toks– visiškai pamiršęs maniją valdyti.

– Tikiuosi, pasiėmei žygių batus, – maloniaikreipiasi į mane Kristianas.

– Tai mes neslidinėsime? – Rugpjūtį paslidinėti būtų tikras iššūkis, –

linksmai sako jis.

714/1506



Na, žinoma… – Moki slidinėti, Ana? – įsiterpia į mudviejų

pokalbį Eliotas.

– Ne.Kristianas patraukia plaštaką nuo kelio ir

paėmęs suspaudžia man ranką. – Neabejoju, kad mano mažasis broliukas

galėtų tave išmokyti, – pamerkia man akį Eli-otas. – Jis greitas įveikti nuokalnes…

Nejučia nuraustu. Paskui, pakėlusi akis įKristianą, pamatau, kad į Eliotą jis žiūri ramiai,

bet, rodos, tramdydamas juoką. Lėktuvas trūk-telėjęs pajuda ir ima riedėti prie kilimo tako.

Natalija aiškiu ir skambiu balsu pakartojasaugaus elgesio lėktuve taisykles. Ji apsirengusi

dailia tamsiai mėlyna palaidinuke trumpomisrankovėmis ir prie jos derančiu tiesaus kirpimosijonu. Ir nepriekaištingai pasidažiusi – ši mer-gina tikrai graži. Pasąmonė žvilgteli į mane ir

kilsteli išpešiotą iki plonyčio brūkšniuko antakį.

715/1506



– Ar tu gerai laikaisi? – pabrėždama kiekvi-eną žodį klausia Keitė. – Na, klausiu apie tą bėdą su Haidu.

Linkteliu. Apie Haidą nenoriu nei galvoti,nei kalbėti, bet Keitės planai, rodos, visiškaikitokie.

– Kodėl jis ėmė jus persekioti? – klausia ji,

kaip įprasta, iš karto čiupdama jautį už ragų.Ruošdamasi kamantinėti mane toliau, ji užsi-meta plaukus už nugaros.

Nudėbęs ją nedraugišku žvilgsniu, Kristi-

anas gūžteli. – Aš jį atleidau, – tiesiai rėžia. – Šit kaip? O kodėl? – klausia Keitė

pakreipusi galvą ir aš suprantu, kad ji nus-

iteikusi ryžtingai kaip Nensė Driu17

. – Jis prie manęs lindo, – sumurmu.Mėginu po stalu įspirti Keitei į kulkšnį, bet

nepataikau. Mėšlas!

– Kada? – Keitė rūsčiai dėbteli į mane.

716/1506



– Jau seniai… – Niekada man nepasakojai, kad jis prie

tavęs lindo! – susijaudinusi šūkteli ji.

Pasijutusi nejaukiai, gūžteliu. – Be abejo, negali būti, kad Haidas taip ker-

štautų vien už atleidimą iš darbo. Turiuomenyje, kad jo reakcija pernelyg audringa, –

toliau samprotauja Keitė, bet dabar josklausimai jau skirti Kristianui. – Ar jispsichiškai nestabilus? Visa ta informacija, kurią jis surinko apie jus, Grėjus…

Keitė ne juokais ima svilinti Kristianuipadus ir dėl to mane ima siutas, bet ji jau įs-itikino, kad aš nieko nežinau, tad toliau kvostimanęs nemato prasmės. Ši mintis mane

suerzina. – Mes manome, kad siūlo galo reikia ieškoti

Detroite, – švelniai sako Kristianas. Neįprastaišvelniai.

717/1506



Ak, Keite, liaukis klausinėjusi, bent jau kolkas.

– Haidas taip pat kilęs iš Detroito, tiesa?

Kristianas linkteli.Lėktuvas ima didinti greitį ir aš stipriau sus-

paudžiu Kristianui ranką. Jis drąsinamai į manežvilgteli. Kristianas žino, kad nepakenčiu

kilimo ir leidimosi. Ramindamas mane, jis sus-paudžia ranką ir nykščiu ima glostytikrumplius.

– O ką tu apie jį žinai? – įsiterpia Eliotas,

nepaisydamas nei to, kad sėdėdami nedideliamereaktyviniame lėktuve dardame kilimo taku irnetrukus kilsime, nei to, kad Keitės kvota Kris-tianą vis labiau erzina.

Keitė pasilenkia, ketindama įdėmiaiklausytis.

– Tai nėra vieša informacija, – tiesiai sakojai Kristianas. Slėpdama nepasitenkinimą, Keitė

stipriai sučiaupia lūpas. Netenku žado.

718/1506



Mėšlas… – Apie Haidą žinome nedaug, – toliaukalba Kristianas. – Jo tėvas žuvo per muštynesbare. Motina gėrė šviesios dienos nematydama.

Vaikystę Haidas praleido prieglaudoje ir pasdaugybę laikinų globėjų, be to, dažnai turėdavobėdų su teisėsauga. Daugiausia dėl automobiliųvagysčių. Nemažai laiko prabuvo nepilnamečių

kolonijoje. Pagaliau jo motina kreipėsi įkažkokį alkoholikų reabilitacijos centrą, išlipoiš duobės ir Haidas atsitiesė. Paskui laimėjo sti-pendiją studijuoti Prinstono universitete.

– Prinstono universitete? – suklūsta Keitė. – Taigi. Jis buvo galvotas vaikis, – gūžteli

Kristianas. – Nelabai. Juk galų gale įkliuvo, – burbteli

Eliotas. – Šiaip ar taip, aišku, kad šio pokšto jis neg-

alėjo iškrėsti vienas, tiesa? – klausia Keitė.Šalia manęs sėdintis Kristianas staiga

įsitempia.

719/1506



– To mes dar nežinome, – labai tyliai sako. Po perkūnais… Ar gali būti, kad Haidas

turėjo bendrininką? Pasibaisėjusi atsisuku į

Kristianą. Jis vėl spusteli man ranką, bet į akisnepažvelgia. Lėktuvas ima grakščiai kilti ir manpasidaro labai negera: nutirpsta viduriai, tarsikrisčiau žemyn.

– Kiek jam metų? – klausiu Kristiano pasi-lenkusi, kad girdėtų tik jis.

Kad ir kaip trokštu žinoti, kas čia vyksta,nieku gyvu nenoriu skatinti Keitės kamantinėti

toliau. Žinau, kad jos klausimai Kristianą erz-ina, be to, neabejoju, kad po kokteilių vakarėliojis įtraukė Keitę į juodąjį sąrašą.

– Trisdešimt dveji. Kodėl klausi?

– Tiesiog smalsu.Kristianas stipriai sučiaupia lūpas. – Kai kalbame apie Haidą, geriau nesmal-

sauk, – burbteli. – Džiaugiuosi, kad tas šunsnu-

kis tupi už grotų.

720/1506



Jo žodžiai nuskamba tarsi priekaištas, na irtebūnie.

– Kaip manai, ar jis veikė ne vienas?

Man bloga vien pagalvojus, kad Haidasgalėjo turėti bendrininką. Juk tai reikštų, kadpavojus dar nepraėjo.

– Nežinau, – sako Kristianas ir nepatenk-

intas vėl stipriai sučiaupia lūpas. – Gal čia įsipainiojęs ir kas nors kitas, nor-

intis suvesti su tavimi sąskaitas? – pakišu jammintį. Po galais… Tikiuosi, ta peroksidinė kalė

nagų čia neprikišo. – Kad ir Elena? – sušnabždu.

Staiga susigriebiu, kad jos vardą ištariau pergarsiai. Laimė, tik Kristianas jį išgirdo. Baimin-

gai žvilgteliu į Keitę, bet ji kalbasi su Eliotu,kuris, rodos, ne juokais ant jos supykęs. Hm…

– Tau patinka kalbėti apie ją kaip apiepabaisą, ar ne? – Kristianas užverčia akis ir

bjaurėdamasis papurto galvą. – Gal ji ir griežia

721/1506



dantį, bet tikrai nedarytų nieko panašaus, – jisperveria mane įdėmiu pilkų akių žvilgsniu. – Nekalbėkime apie Eleną. Žinau, kad tau ji nėra

mėgstamiausia pokalbių tema. – Buvai su ja susitikęs? – sušnabždu, nors ir

abejodama, ar noriu tai sužinoti. – Ana, nesišnekėjau su ja nuo tos dienos, kai

šventėme mano gimtadienį. Prašau liautis. Nen-oriu apie ją kalbėtis.

Jis pakelia mano ranką, lūpomis švelniaibrūkšteli per krumplius. Mane nutvilko

liepsningas Kristiano žvilgsnis ir aš suprantu,kad bent jau kol kas bus geriau apie Eleną nieko neklausinėti.

– Eikite į atskirą kambarį, – patraukia mudu

per dantį Eliotas. – Ai, tiesa, jau buvote nuėję,tik ilgai neužtrukote.

Kristianas pakelia akis ir perveria brolįrūsčiu žvilgsniu.

722/1506



– Atsiknisk, Eliotai, – griežtai, bet nepiktaisako.

– Bičiuli, tik pasakiau, kaip yra, – Elioto

akys linksmai žybteli. – Lyg tu žinotum, – kilstelėdamas antakį,

pašaipiai sumurma Kristianas.Eliotas, mėgaudamasis šiuo geraširdišku ap-

sižodžiavimu, plačiai nusišypso. – Vedei pirmą savo merginą… – ir jis

mosteli į mane.Oi, velnias… Kuo tai baigsis? Nuraustu.

– Argi galėtum mane dėl to kaltinti? – Kris-tianas vėl pabučiuoja man ranką.

– Ne, – purtydamas galvą, nusijuokiaEliotas.

Nuraustu, o Keitė pliaukšteli Eliotui peršlaunį.

– Liaukis taip bjauriai elgtis, – subara jiEliotą.

723/1506



– Klausyk savo merginos, – plačiai šyps-odamasis pritaria Keitei Kristianas ir ankstesniojo susirūpinimo, rodos, nelieka nė ženklo.

Lėktuvui kylant man ima spengti ausyse,bet, pasiekus kreiserinį aukštį, oro slėgiskeleivių kabinoje vėl pasidaro normalus. Keitėpiktai dėbteli į Eliotą. Hm… Ar jųdviejų

santykiai pašliję? Sunku pasakyti.Eliotas teisus. Prisiminusi pašaipią jo

pastabą prunkšteliu. Tikrai esu – buvau – pirmaKristiano mergina, o dabar esu jo žmona. Ank-

stesnės penkiolika ir ta pabaisa ponia Robinsonnesiskaito. Bet Eliotas apie buvusias niekonežino – akivaizdu, kad Keitė jam niekonepapasakojo. Nusišypsau jai, o ji pamerkia

man akį lyg sąmokslininkė. Galiu būti rami:mano paslapčių Keitė neišduos.

– Gerai, ponios ir ponai, pasiekėme kreiser-inį, maždaug vienuolikos kilometrų, aukštį ir

skrisime apie valandą ir penkiasdešimt šešias

724/1506



minutes, – praneša Stivenas. – Galite laisvaivaikščioti po keleivių saloną.

Iš lėktuvo virtuvėlės iš karto ateina Natalija.

– Gal kam nors galėčiau pasiūlyti kavos? – pasiteirauja ji.

17

Jauna seklė, pagrindinė paaugliams skirtų amerikiečiųfantastinių detektyvinių romanų serijos „Nensės Driupaslaptys“ herojė.

725/1506



Kristianas linkteli pirmajai kapitonopadėjėjai.

– Tau pavyko, Begli. Puikiai nusileista.

– Ačiū, sere, – padėkoja ji ir patenkintanusišypso.

– Gražaus savaitgalio, pone Grėjau ir poniaGrėj. Iki rytojaus, – atsisveikina Stivenas ir pa-

sitraukęs į šalį leidžia mums išlipti.Laikydamas už rankos, Kristianas nusiveda

mane trapu žemyn, prie mašinos, kur mūsų jaulaukia Teiloras.

– Furgonas? – Teilorui atidarant slankiąsiasdureles nustebęs klausia Kristianas.

Teiloras santūriai, gailiai šypteli ir vospastebimai gūžteli.

– Suprantu, juk viską darei paskutinęminutę, – akimirksniu nurimęs sako Kristianas.

Teiloras grįžta į lėktuvą paimti mūsųbagažo.

727/1506



– Nori įsitaisyti furgono gale? – sumurmaKristianas ir jo akys išdykėliškai sublizga.

Tyliai nusijuokiu. Kas šis vyras ir ką jis

padarė baisiai piktam ponui, su kuriuobendravau pastarąsias porą dienų?

– Nagi, lipkite, – paragina už nugaros šaliaEtano stovinti ir nekantraujanti Mija.

Įlipame, nusiiriame į patį automobilio galą,kuriame yra dvivietė sėdynė, ir atsisėdame.Jaukiai prisiglaudžiu prie Kristiano, o jisuždeda ranką ant mano sėdynės atlošo.

– Tau patogu? – tyliai paklausia, kol Mija suEtanu sėdasi prieš mudu.

– Taip.Nusišypsau ir Kristianas pabučiuoja man į

kaktą. Nežinia kodėl, bet šiandien droviuosi joartumo. Kodėl? Dėl vakarykštės nakties? Dėlto, kad turime draugiją? Negaliu tiksliaipasakyti.

728/1506



Eliotas su Keite ateina paskutiniai, kaiTeiloras pakelia užpakalines duris ketindamassukrauti bagažą. Po penkių minučių jau

važiuojame.Mums artinantis prie Aspeno žiūriu pro

langą. Medžių lapai dar žali, bet kai kurių gali-ukai jau pageltę – neabejotinas ateinančio

rudens ženklas. Dangus žydras ir visiškaigiedras, nors vakaruose matyti besitvenkiantystamsūs debesys. Tolumoje per visą horizontą dunkso Uoliniai kalnai, o aukščiausia jų

viršukalnė – tiesiai prieš akis. Jie apaugę sodriažaluma, aukščiausios viršukalnės pasipuošusiossniego kepurėmis – vaizdas toks, tarsi vaikasbūtų nupiešęs kalnus.

Esame turtingų ir garsių žmonių mėgstamo-je žiemos pramogų aikštelėje. Ir aš čia turiunamą. Sunku tuo patikėti. Mane vėl ima kank-inti iš pačių sielos gelmių kylantis jau pažįsta-

mas nejaukumas, apimantis kaskart mėginant

729/1506



pratintis prie Kristiano turtų. Ką nuveikiau, kuonusipelniau tokio gyvenimo? Nepadariau nieko,tik… įsimylėjau.

– Ar jau teko būti Aspene? – atsisukęsklausia ir mano mintis išblaško Etanas.

– Ne, aš čia pirmą kartą. O tu? – Paauglystėje mudu su Keite dažnai čia

važiuodavome. Tėtis – aistringas slidininkas. Omama slidinėjimu taip nesižavi.

– Tikiuosi, vyras išmokys mane slidinėti, – žvilgteliu į savo vienintelį.

– Pasvajok, – burbteli Kristianas. – Aš nebūsiu beviltiška mokinė! – Gali nusisukti sprandą, – visiškai rimtai

sako jis.

Ak… Nenoriu ginčytis ir gadinti Kristianuinuotaikos, tad prabylu apie ką kita:

– Ar seniai turi čia namą?

730/1506



– Netrukus bus dveji metai. Dabar tas namaspriklauso ir jums, ponia Grėj, – tyliai priduriajis.

– Žinau, – sušnabždu.Tik kažkodėl nesijaučiu visiškai tuo tikra.

Pasilenkusi pabučiuoju Kristianui į pažandę,vėl jaukiai priglundu jam prie šono ir klausausi,

kaip jis juokiasi ir pokštauja su Etanu ir Eliotu.Kartais trumpai įsiterpia ir Mija, bet Keitė tyli,ir aš suku galvą, ar ji mąsto apie Džeką Haidą,ar apie ką kita. Paskui prisimenu. Aspenas…

Čia esantį Kristiano namą perprojektavo DžijaMateo, o perstatė Eliotas. Kažin ar tik ne tai irneduoda Keitei ramybės? Negaliu jos to klaustigirdint Eliotui, juolab turėdama omenyje

buvusius jo santykius su Džija. Tik ar Keitėžino, kad rekonstruojant šį namą prisidėjo irDžija? Suraukusi kaktą pasvarstau, kas Keiteiguli ant širdies, ir pagaliau nusprendžiu, kai

liksime vienos, tiesiog paklausti.

731/1506



Važiuojame per Aspeno centrą ir man nuo-taika, regint miestą, iš karto pasitaiso. Pastataičia žemi, daugiausiai raudonų plytų šveicariško

stiliaus vasarnamiai, XIX ir XX amžių sandūro-je statyti namukai, nudažyti įvairiausiomisryškiomis spalvomis. Mieste daug bankų ir ne-didelių firminių drabužių parduotuvėlių, iš kur-

ių galima spręsti, kad čia gyvena ir lankosi pas-iturintys žmonės. Žinoma, Kristianas – vienasiš jų.

– Kodėl pasirinkai Aspeną? – klausiu.

– Ką turi omenyje? – klausiamai į manepažvelgia Kristianas.

– Kodėl namą pirkai būtent čia? – Kai buvome vaikai, tėtis ir mama dažnai

veždavosi mus į Aspeną. Čia išmokau slidinėti,be to, ir namas man patinka. Tikiuosi, ir taupatiks: jei ne, parduosime jį ir nusipirksime kurnors kitur.

Kaip paprasta!

732/1506



Jis užkiša man už ausies plaukų sruogą. – Šiandien atrodai žavingai, – sumurma.Man užkaista skruostai. Aš apsirengusi

paprastais kelioniniais drabužiais: džinsais,sportiniais marškinėliais ir plonu tamsiaimėlynu švarkeliu. Prakeikimas… Kodėl taipdroviuosi Kristiano žodžių?

Jis pabučiuoja mane – švelniai, saldžiai ir sumeile.

Teiloro vairuojamas furgonas išvažiuoja išmiesto ir vingriu kalnų keliuku imame kilti kitu

slėnio šlaitu. Kuo aukščiau kylame, tuo labiaujaudinuosi, o šalia sėdintis Kristianas įsitempia.

– Kas negerai? – klausiu Teilorui sukantkelio vingiu.

– Tikiuosi, namas tau patiks, – tyliai sakoKristianas. – Jau atvažiavome.

Sumažinęs greitį, Teiloras pro vartus įsuka įpilka, gelsva ir rausva skalda išpiltą įvažą. Tada

važiuoja tuo taku tolyn ir pagaliau sustoja prie

733/1506



– Kas ji? – klausiu Kristiano, padedančioman išlipti iš furgono.

– Ponia Bentli. Ji su vyru čia gyvena.

Prižiūri namą. Po perkūnais… dar daugiau samdomų

darbuotojų?Mija supažindina namo prižiūrėtoją su

Etanu ir Keite. Eliotas taip pat suspaudžia ponią Bentli glėbyje. Kai Teiloras iškrauna iš mašinosmūsų bagažą, Kristianas paima mane už rankosir nusiveda prie lauko durų.

– Sveiki sugrįžę, pone Grėjau, – nusišypsoponia Bentli.

– Karmela, čia mano žmona Anastazija, – didžiuodamasis pristato mane Kristianas. Tar-

damas mano vardą jis, rodos, mėgaujasi kiek-vienu garsu, ir man dėl to apmiršta širdis.

– Ponia Grėj, – linktelėdama pagarbiai pas-isveikina ponia Bentli.

735/1506



Mudvi paspaudžiame viena kitai ranką. Nėkiek nesistebiu, kad su Kristianu ji elgiasi ger-okai santūriau nei su jo broliu ir seserimi.

– Tikiuosi, skrydis buvo malonus. Oras visą savaitgalį turėtų būti geras, nors ką galižinoti… – ji žvilgteli į mums už nugaroskabančius ir vis tamsėjančius debesis. – Pietūs

paruošti. Kai tik norėsite valgyti, pasakykite, – ponia Bentli vėl nusišypso, tamsios jos akysžybteli ir aš akimirksniu pajuntu jai simpatiją.

– Opa! – Kristianas čiumpa mane į glėbį ir

pakelia. – Ką darai?! – šūkteliu. – Ketinu pernešti jus per dar vienų namų

slenkstį, ponia Grėj.

Jis įneša mane, plačiai besišypsančią, į erd-vų prieškambarį ir pabučiavęs atsargiainuleidžia ant medinių grindų. Namo interjerasnuosaikus ir primena didžiosios svetainės

736/1506



interjerą Eskaloje: baltos sienos, tamsus medisir šiuolaikiniai abstrakcionistinio meno kūriniai.

Prieškambario erdvė susilieja su didžiule

svetainės zona, kurioje prie židinio iš akmenų,pagrindinio šio kambario akcento, stovi trys be-veik baltos sofos. Spalvingumo svetainei teikiavien minkštos ant sofų išmėtytos pagalvėlės.

Mija čiumpa už rankos Etaną ir tempiasi į namogilumą. Kristianas prisimerkęs ir stipriai suči-aupęs lūpas stebi juos nueinančius. Paskui pap-urto galvą ir atsisuka į mane.

Keitė garsiai švilpteli. – Koks gražus namas!Dairydamasi pamatau, kad Eliotas padeda

Teilorui nešti bagažą. Ir vėl paklausiu savęs, ar

Keitė žino, kad prie šio namo ranką pridėjo irDžija.

– Gal nori pasižvalgyti? – klausia manęsKristianas.

737/1506



Kad ir kokios mintys apie Miją ir Etaną ne-davė jam ramybės, jos jau išgaravusios. Jisjaudinasi… o gal nerimauja? Sunku pasakyti.

– Žinoma.Mane vėl pribloškia prabanga. Kiek šis na-

mas kainavo? O aš visiškai niekuo neprisidėjau.Trumpai prisimenu tą dieną, kai Kristianas

pirmą kartą atsivedė mane į Eskalą. Ir tuometbuvau priblokšta. „Priprasi…“ – irzliai sukuždaman pasąmonė.

Kristianas suraukia kaktą, bet paima mane

už rankos ir vedasi per kambarius. Šiuolaikiškaiįrengtoje virtuvėje stalviršiai iš šviesaus mar-muro, o spintelės juodos. Be to, namuose yraįspūdingas vyno rūsys, o žemutiniame aukšte –

ir prabangus poilsio kambarys, kuriame stovididžiulis plazminis televizorius, minkštos sofosir… biliardo stalas. Įsistebeiliju į jį, o kai Kris-tianas sugauna mano žvilgsnį, nuraustu.

738/1506



– Nori sužaisti? – klausia jis, o akys iš-dykėliškai žybteli.

Papurtau galvą ir jis vėl suraukia kaktą.

Paėmęs už rankos, vedasi mane į antrą aukštą.Viršuje įrengti keturi miegamieji – kiekvienassu atskiru vonios kambariu.

Bet nė vienas iš jų neprilygsta šeimininko

miegamajam. Jame stovi didžiulė lova, dardidesnė nei namie, o pro didelį langą atsiveriapuikus viso Aspeno ir žaluma apaugusių kalnųvaizdas.

– Ten – Eidžakso, arba, jei tau labiaupatinka, Aspeno kalnas, – sako Kristianas, žvel-gdamas į mane skvarbiu žvilgsniu.

Jis stovi tarpduryje, nykščius sukišęs į juodų

džinsų diržo kilpas. Linkteliu. – Tu labai nešneki, – sumurma jis. – Namas puikus, Kristianai.Staiga skausmingai užsinoriu grįžti į Eskalą.

739/1506



Žengęs penkis didelius žingsnius, jis at-siduria prieš mane ir timpteli man smakrą, kadpaleisčiau apatinę lūpą, kurią nejučia buvau

prikandusi. – Kas yra? – neatlyžta Kristianas, mėginda-

mas pažvelgti man į akis. – Tu labai turtingas.

– Taip. – Kartais pamirštu, koks esi turtingas, o tada

pasijuntu priblokšta. – Mes turtingi.

– Mes… – pakartoju kaip papūga. – Prašau, nesureikšmink to, Ana. Tai tik

namas. – O ką būtent jame pakeitė Džija?

– Džija? – Kristianas nustebęs kilsteliantakius.

– Taip, Džija. Juk ji rengė rekonstrukcijosprojektą, tiesa?

740/1506



– Tiesa. Ji suprojektavo poilsio kambarįpirmame aukšte. O Eliotas rūpinosi statybomis,– jis pirštais persibraukia per plaukus ir

susiraukęs pažvelgia į mane. – Kodėl mudu kal-bame apie Džiją?

– Ar žinai, kad ji buvo užmezgusi romaną suEliotu?

Kristianas kelias akimirkas paspokso įmane, jo veidas neperprantamas.

– Eliotas krušosi su puse Siatlo, Ana.Aikteliu iš nuostabos.

– Kaip suprantu, daugiausia su moterimis, – pašmaikštauja Kristianas.

Rodos, mano veido išraiška jį pralinksmino. – Ne!

Kristianas linkteli. – Tai ne mano reikalas, – sako jis ir lyg

pasiduodamas kilsteli rankas. – Kažin ar Keitė tai žino.

741/1506



– Kažin ar jis apie tai visiems giriasi. O ji,rodos, mėgina neprarasti orumo.

Aš sukrėsta. Mielas, kuklus, šviesiaplaukis,

mėlynakis Eliotas? Stebeiliju į Kristianą neg-alėdama tuo patikėti.

Jis pakreipęs galvą atidžiai mane nužvelgia. – Negali būti, kad taip elgiesi vien dėl Dži-

jos ir Elioto šėlionių. – Tiesą sakai. Atsiprašau. Po visų šios

savaitės įvykių aš tiesiog…Gūžteliu ir staiga susigraudinu. Kristianas,

rodos, lengviau atsikvepia, atsipalaiduoja. Ap-kabina mane, stipriai suspaudžia glėbyje irįbeda nosį į plaukus.

– Suprantu. Man dėl to irgi labai gaila. Bet

dabar atsipūskime ir pasistenkime puikiaipraleisti laiką, sutarta? Gali likti namie irskaityti, žiūrėti tą siaubingą, bet nepakeičiamą televizorių, išsiruošti į žygį ar net į žvejybą.

742/1506



Daryk, ką nori. Ir pamiršk, ką tau sakiau apieEliotą. Pasielgiau netaktiškai.

– Dabar man jau lengviau suprasti, kodėl jis

tave nuolat traukia per dantį, – sumurmu,įbedusi nosį Kristianui į krūtinę.

– Apie mano praeitį Eliotas tikrai niekonežino. Jau sakiau tau: mano šeima manė, kad

esu gėjus. Besilaikantis celibato, bet gėjus.Prajukusi jo glėbyje imu atsipalaiduoti. – Ir aš maniau, kad laikaisi celibato. Kaip

klydau…

Apkabinu Kristianą stebėdamasi, kaip ab-surdiška buvo manyti, kad Kristianas gėjus.

– Ponia Grėj, šaipotės iš manęs? – Galbūt. Truputį, – prisipažįstu. – Žinai,

nesuprantu tik vieno: kam tau reikalingas šisnamas?

– Ką turi omenyje?Jis pabučiuoja man į plaukus.

743/1506



– Suprantu, kodėl turi jachtą, suprantu,kodėl turi apartamentus Niujorke – apsistoji ju-ose nuvykęs ten verslo reikalais, bet… kam tau

namas Aspene? Neatrodo, kad būtum čia sukuo nors gyvenęs.

Kristianas sustingsta ir kelias akimirkas tyli. – Laukiau tavęs, – pagaliau tyliai sako žvel-

gdamas į mane tamsiai pilkomis, spindinčiomisakimis.

– Hm… Kaip malonu girdėti… – Tai tiesa. Tik tuo metu to dar nežinojau, –

jis droviai nusišypso. – Džiaugiuosi, kad laukei. – Laukti jūsų buvo verta, ponia Grėj.Priglaudęs pirštą, Kristianas kilsteli man

smakrą, pasilenkia ir švelniai pabučiuoja. – Tavęs taip pat, – nusišypsau. – Vis dėlto

jaučiuosi taip, tarsi būčiau sukčiavusi. Man il-gai laukti neteko.

Kristianas plačiai nusišypso.

744/1506



Kai abiem pritrūksta kvapo, jis atšlyja irnepatikliai mane nužvelgia.

– Kada per nepaprastai storą kiaušą įsikalsi į

galvą, kad tave myliu? – suirzusi klausiu.Kristianas kelias akimirkas patyli, tada

tarsteli: – Kada nors…

Tai jau pažanga. Nusišypsau ir jis atsaky-damas apdovanoja mane drovia šypsena.

– Eime. Ko nors užkąskime, kitaip visistebėsis, kur taip užtrukome. Galėsime aptarti,

kas ką nori veikti.

– AK, NE! – STAIGA šūkteli Keitė.Visų akys nukrypsta į ją.

– Tik pažiūrėkite, – priduria ji, pirštu rody-dama į langą.

Lauke prapliupo lyti. Sėdime virtuvėje, prietamsaus medinio stalo, ką tik dalyvavę tikroje

itališkoje puotoje: prisivalgę įvairiausių ponios

746/1506



Bentli paruoštų užkandžių ir išgėrę porą butelių„Frascati“ vyno. Jaučiuosi soti ir šiek tiek aps-vaigusi nuo alkoholio.

– Štai tau ir žygis, – su slaptu palengvėjimusumurma Eliotas.

Keitė piktai į jį dėbteli. Tarp jų tikrai kažkasvyksta. Jie abu laisvai bendrauja su mumis

visais, bet tik ne tarpusavyje. – Galėtume eiti į miestą, – įsiterpia Mija.Etanas žvilgteli į ją ir vypteli. – Puikus oras žvejybai, – pasiūlo Kristianas.

– Eisiu žvejoti, – sako Etanas. – Skirkimės, – suploja rankomis Mija. –

Merginoms parduotuvės, vaikinams – nuobody-bė po atviru dangumi.

Pakeliu akis į Keitę, atlaidžiai žiūrinčią įMiją. Žvejyba ar slankiojimas po parduotuves?Viešpatie, kas čia per pasirinkimas…

– Ana, ką nori veikti? – klausia Kristianas.

– Man tas pats, – pameluoju.

747/1506



Sugavusi mano žvilgsnį, Keitė be garsosužiopčioja: „Parduotuvės.“ Gal ji noripasišnekėti?

– Bet mielai eičiau pasižvalgyti po par-duotuves, – kreivai šypteliu Keitei ir Mijai.

Kristianas nepatenkintas vypteli. Jis žino,kad vaikščioti po parduotuves nemėgstu.

– Jei nori, galiu likti su tavimi namie, – sumurma jis ir nuo šių žodžių man papilvėjeatsiveria tamsus duburys.

– Ne, eik žvejoti, – papurtau galvą.

Kristianui reikia pabūti su vyriška draugija. – Rodos, planas aiškus, – stodamasi nuo

stalo sako Keitė. – Teiloras jus palydės, – autoritetingai,

nepageidaudamas jokių prieštaravimų,pareiškia Kristianas.

– Auklės mums nereikia, – kaip visuomet,tiesiai rėžia Keitė.

Uždedu plaštaką Keitei ant rankos.

748/1506



– Keite, gerai, kad Teiloras važiuos kartu.Ji susiraukia, gūžteli pečiais ir pirmą kartą

gyvenime prikanda liežuvį.

Nedrąsiai šypteliu Kristianui. Jo veidas vis-iškai ramus. Ak, tikiuosi, jis nesiunta antKeitės.

Eliotas suraukia kaktą.

– Turiu važiuoti į miestą, reikia nusipirktibateriją rankiniam laikrodžiui.

Jis vos žvilgteli į Keitę ir truputį nurausta. OKeitė nieko nepastebi, mat demonstratyviai

nekreipia į Eliotą dėmesio. – Paimk „Audi“, Eliotai. Grįžęs dar galėsi

pažvejoti, – sako Kristianas. – Taip, – burbteli šis, bet jo mintys, rodos,

krypsta kažkur kitur. – Gerai sugalvojai.

– ČIA.

Pačiupusi už rankos, Mija įsitempia mane į

firminę parduotuvėlę, išpuoštą rožinėmis

749/1506



šilkinėmis dekoracijomis ir prigrūstą neorigin-alių prancūziškų, paprastų, kaimiškų baldų.Keitė atseka paskui mus, o Teiloras, likęs

lauke, pasislepia nuo lietaus po stogine. Perparduotuvėje sumontuotus stereogarsiakalbiusAreta iš širdies plėšia „Sukalbėk maldelę“18.Man ši daina patinka. Reikėtų įrašyti ją į Kristi-

ano „iPod“ grotuvą. – Ji tau puikiai tiktų, Ana, – Mija paėmusi

paduoda man sidabro spalvos medžiagos ski-autę. – Imk, pasimatuok.

– Hm… Sijonas trumpokas… – Atrodysi fantastiškai. Kristianui labai

patiks. – Tu taip manai?

Mija džiugiai nusišypso. – Ana, tavo kojos tokios, kad virsk iš koto,

ir jei mes šįvakar eisime į klubą, – sako ji paju-tusi, kad lengvai mane nustebins, – savo vyrui

atrodysi nepaprastai patraukli.

750/1506



Apstulbusi įsistebeiliju į ją, sumirksiu. Meseisime į klubą? Aš klubuose nesilankau.

Pamačiusi mano veidą, Keitė nusijuokia.

Dabar, kai šalia nėra Elioto, ji atrodo ramesnė. – Šį vakarą turėtume parodyti geriausia, ką

turime, – sako ji. – Eik, pasimatuok, – liepia Mija ir aš

nenoromis patraukiu prie matavimosi kabinos.

LAUKDAMA, KOL KEITĖ SU MIJA išeis išpersirengimo kambarėlio, nužingsniuoju prie

parduotuvės vitrinos ir nuobodžiaudamapažvelgiu pro langą į pagrindinę gatvę. Sielą virpinančios dainos nesibaigia: skamba DionėsVorvik „Eik pro šalį“19. Puiki daina, viena iš

mano mamos mėgstamiausių. Žvilgteliu įsuknelę, kurią laikau rankoje. Nors vargu ar šįdrabužėlį galima vadinti suknele. Ji atviranugara, labai trumpu sijonu, bet Mija pareiškė,

kad ji geriausia ir puikiai tiks visą naktį klube

751/1506



truksiantiems šokiams. Akivaizdu, kad man darreikia batelių ir stambaus kaklo vėrinio, kurioieškosime vėliau. Užvertusi akis į lubas dar

kartą prisimenu, kaip man pasisekė, kad turiuKaroliną Akton, asmeninę asistentę aprangaiįsigyti.

Staiga mano mintys susijaukia, nes žvilgsnis

užkliūva už Elioto. Pamatau jį kitoje medžiaisapsodintos gatvės pusėje lipantį iš „Audi“. Jisneria į parduotuvę tarsi slėpdamasis nuo lietaus.Rodos, tai juvelyrinių dirbinių parduotuvė…

gal Eliotas joje tikisi gauti bateriją laikrodžiui?Po dešimties minučių jis išeina, ir ne vienas, osu moterimi.

Prakeikimas! Jis šnekasi su Džija! Po gal-

ais, ką ji čia veikia?Man tebežiūrint, juodu trumpai apsikabina,

paskui jis kažką pasako, o ji, atlošusi galvą,skambiai nusijuokia. Eliotas pabučiuoja jai į sk-

ruostą ir tekinas grįžta prie automobilio. Džija

752/1506



nusisuka ir nužingsniuoja gatve, o aš išpūtusiakis nulydžiu ją žvilgsniu. Kas čia dedasi? Ner-imaudama atsisuku į persirengimo kambarėlį,

bet nei Keitė, nei Mija iš jo dar neišėjusios.Tada pažvelgiu į Teilorą, laukiantį prie par-

duotuvės. Mūsų žvilgsniai susitinka ir jisgūžteli. Teiloras taip pat matė šį trumpą Elioto

susitikimą. Nuraustu susigėdusi, kad buvauužklupta šniukštinėjanti. Kai vėl atsisuku, juok-damosi iš kambarėlio išeina Mija su Keite ir šinustebusi mane nužvelgia.

– Ana, kas atsitiko? – klausia ji. – Jaunepatinka suknelė? Vilkėdama ją atrodaipribloškiamai.

– Hm… Kažin…

– Ar tau viskas gerai? – Keitė iš nuostabosišpučia akis.

– Man viskas gerai. Eime sumokėti užpirkinius.

753/1506



Taip tarusi, paskui du sijonus išsirinkusią Miją nueinu prie kasos.

– Laba diena, ponia, – pasisveikina jauna

pardavėja, užsitepusi ant lūpų tiek blizgio, kiekdar išvis nesu mačiusi, ir nusišypso. – Aštuonišimtai penkiasdešimt dolerių.

Ką?! Už medžiagos atraižėlę?! Išpūtusi akis

sumirksiu ir paduodu jai savo juodąją „Amex“kreditinę kortelę.

– Ponia Grėj… – lipšniai sumurkia panelėblizgiu išteptomis lūpomis.

Dvi valandas vaikštinėju su Keite ir Mijatarsi apsvaigusi, mat krūtinėje verda kova. Arpasakyti Keitei? Mano pasąmonė ryžtingai pap-urto galvą. Taip, turiu jai pasakyti. Ne,

neturėčiau. Juk gali būti, kad tai visiškainekaltas susitikimas. Mėšlas. Ką man daryti?

– AR PATINKA BATELIAI, ANA? –

kumščiais įsirėmusi į klubus klausia Mija.

754/1506



– Na… Taip, žinoma…Galų gale nusiperku firminius „Manolo

Blahnik“ batelius neapsakomai aukšta pakulne

ir su raišteliais, atrodančiais taip, tarsi būtų išveidrodžių. Bateliai idealiai dera prie suknelėsir paplonina Kristiano piniginę dar daugiau neitūkstančiu dolerių. Su ilga sidabrine grandinėle,

kurią primygtinai siūlo Keitė, pasiseka labiau – įsigyju ją vos už aštuoniasdešimt keturisdolerius.

– Ar jau imi priprasti prie didelių pinigų? –

grįžtant prie automobilio maloniai klausiaKeitė.

Aplenkusi mudvi, Mija striksi priekyje. – Juk žinai, kad tai ne man, Keite. Jaučiuosi

truputį nepatogiai. Bet puikiai suprantu, kadturtus gavau kartu su vyru, – nepatenkinta pap-učiu lūpas ir Keitė mane apkabina.

– Priprasi, Ana, – užjaučiamai sako ji. –

Puikiai atrodysi.

755/1506



– Keite, kaip judu su Eliotu sutariate? – neištvėrusi klausiu.

Ji išpučia savo mėlynas akis ir įsistebeilija į

mane. Ak, ne…Bet po akimirkos papurto galvą. – Dabar visai nenoriu apie tai kalbėti, –

Keitė krypteli galvą į Miją. – Bet mūsų santyki-ai… – sakinio ji taip ir nebaigia.

Ne, čia visai ne ta dalykiškoji Keitė, kurią pažįstu. Mėšlas. Taip ir žinojau, kad kažkas

negerai. Ar pasakyti jai, ką mačiau? O kąmačiau? Besikalbančius ir besiglėbesčiuojanči-us Eliotą ir išsičiustijusią seksualinio grobioieškančią panelę, o paskui nekaltą bučinį į skru-

ostą. Tikriausiai juodu tik seni bičiuliai. Ne, ašjai neprasitarsiu. Dabar ne. Linkteliu leisdamaKeitei suprasti, kad puikiai ją suprantu ir gerbiujos privatumą. Keitė paima man už rankos ir

dėkingai spusteli, dar žvilgteli į mane, ir per tą

756/1506



sekundės dalį spėju pamatyti jos akyse skausmą ir įžeistus jausmus, nors ji sumirksėdama tuojpat viską paslepia. Staiga pajuntu stiprų norą

ginti savo draugę. Po galais, kokius žaidimusžaidžia tas palaidūnas Eliotas Grėjus?

GRĮŽUS NAMO KEITĖ nutaria, kad po ekstra-

vagantiško žygio po parduotuves nusipelnėmetruputį išgerti, ir suplaka saldaus romo kokteiliųsu citrinų sultimis ir braškėmis. Įsitaisome antsvetainės sofų prie besikūrenančio židinio.

– Pastaruoju metu Eliotas kažkoks… šaltas,– įbedusi akis į liepsnas sumurma Keitė.

Mija nuėjo pasidėti pirkinių, tad mudvi suKeite turime kelias minutes.

– Šit kaip? – Be to, manau, prisiviriau košės dėl to, kad

pridariau tau nemalonumų. – Jau girdėjai apie tai?

757/1506



– Taip. Kristianas paskambino Eliotui, Eli-otas paskambino man…

Suirzusi užverčiu akis. Ak, Penkiasdešimt,

Penkiasdešimt, Penkiasdešimt. – Atleisk. Kristianas toks… globėjiškas. Ne-

buvai susitikusi su Eliotu nuo to vakaro, kaigėrėme kokteilius?

– Ne, nebuvau. – Ak… – Ana, man jis tikrai patinka, – sušnabžda

Keitė.

Aš pašiurpstu iš siaubo pamaniusi, kad jituoj pravirks. Tarsi ji būtų visai ne Keitė. Ar taireiškia, kad grįžta rožinių pižamų laikai? O jiatsisuka į mane ir vėl prabyla:

– Įsimylėjau jį. Iš pradžių maniau, kad tarpmūsų tik puikus seksas. Bet Eliotas žavus, kil-nus, malonus ir sąmojingas. Nesunkiai įsivaiz-duoju, kad drauge galėtume pasenti… Na,

žinai, vaikai, vaikaičiai ir visa kita…

758/1506



– Laimingas gyvenimo saulėlydis, – sušnabždu.

Ji liūdnai linkteli.

– Gal galėtum su juo pasišnekėti. Bentpamėginti, kai būsite vienudu. Išsiaiškinti, kokskirminas jį graužia.

„Kokia kirmėlė jį graužia“, – pagiežingai įs-

iterpia mano pasąmonė. Stebėdamasi savo min-timis, niekinamai ją nužvelgiu.

– Gal rytoj rytą galėtumėte kartupasivaikščioti?

– Pažiūrėsim. – Keite, man nepatinka matyti tave tokią.Ji gailiai šypteli ir aš pasilenkusi ją ap-

kabinu. Nusprendžiu neužsiminti Keitei apie

Džiją, bet tam paleistuviui gal ir užsiminsiu.Kaip jis drįsta taip begėdiškai žaisti su manodraugės jausmais?

Grįžta Mija, tad pradedame šnekučiuotis

apie ne tokius asmeniškus dalykus.

759/1506



KAI ĮDEDU Į ŽIDINĮ PASKUTINĘ PLIAUSKĄ,

laužas sušnypščia, išlekia kelios žiežirbos. Mesjau beveik nebeturime malkų. Nors ir vasara,

tokią lietingą dieną sėdėti prie besikūrenančiožidinio labai malonu.

– Mija, gal žinai, kur laikomos malkosžidiniui? – klausiu jos, gurkšnojančios romo

kokteilį. – Tikriausiai garaže. – Einu, atnešiu dar kelias pliauskas. Kartu ir

teritoriją apžiūrėsiu.

Surizikavusi iškišti nosį laukan pamatau,kad lietus apstojęs, ir patraukiu prie triviečiogaražo šalia namo. Šoninės durys neužrakintos,tad įeinu į vidų ir uždegu šviesą, kad nereikėtų

ieškoti malkų prieblandoje. Garsiai trakštelėju-sios sušvinta dienos šviesos lempos.

Garaže stovi automobilis, ta pati „Audi“,kurioje šiandien po pietų mačiau Eliotą. Be to,

čia laikomi ir du sniego motociklai. Bet

760/1506



labiausiai mano dėmesį patraukia du kroso mo-tociklai 125 kubinių centimetrų tūrio varikliu.Prisimenu, kaip praeitą vasarą Etanas narsiai

mėgino išmokyti mane tokiu važinėtis. Nejučiapasitrinu ranką toje vietoje, kur tada skaudžiainusibrozdinau krisdama.

– Mėgsti važinėtis kroso motociklu? –

klausia man už nugaros stovintis Eliotas.Atsisuku. – Jau grįžai? – Rodos, taip, – plačiai nusišypso jis ir man

dingteli, kad tą patį pasakytų ir Kristianas, tikbe tokios plačios, širdį pavergiančios šypsenos.– Na? – tarsteli jis.

Palaidūnas!

– Nieko… – Nori pamėginti?Prunkšteliu. – Na… ne… Vargu ar Kristianas labai ap-

sidžiaugtų sužinojęs, kad važinėjausi.

761/1506



– Kristiano čia nėra.Eliotas patenkintas savimi kreivai nusišypso

– ak, pasirodo, ši šypsena – bendras visų šei-

mos narių bruožas! – ir mosteli ranka norėdam-as parodyti, kad mudu čia vieni. Tadaneskubėdamas prieina prie vieno motociklo,aukštai kilstelėjęs ilgą koją apžergia jį, atsisėda

ant sėdynės ir suspaudžia rankenas. – Kristianas labai rūpinasi… mano saugu-

mu. Man tikrai nederėtų… – Visada darai tik tai, ką jis sako?

Žydrose kaip kūdikio Elioto akyse blyksteliišdykėliška kibirkštėlė ir man prieš akisšmėsteli blogiukas… blogiukas, kurį įsimylėjoKeitė. Blogiukas iš Detroito.

– Ne, – įspėjamai kilsteliu antakį. – Betstengiuosi elgtis tinkamai. Kristianui ir bemanęs rūpesčių pakanka. Beje, ar jis jau grįžo?

– Nežinau.

– Nežvejojai?

762/1506



Eliotas papurto galvą. – Turėjau reikalą mieste. Reikalą! Po perkūnais, išsičiustijusį,

šviesiaplaukį „reikalą“! Garsiai įkvepiu ir įs-istebeiliju į jį.

– Jei nenori važinėtis, ko atėjai į garažą? – susidomėjęs klausia Eliotas.

– Paimti malkų židiniui. – Štai kur tu. Oi, Eliotai, jau grįžai, – nut-

raukia mūsų pokalbį Keitė. – Sveika, mažyte, – jis Keitei plačiai

nusišypso. – Ką nors sužvejojai?Atidžiai stebiu, kaip Eliotas reaguos. – Ne. Turėjau reikalų mieste.

Jo veide labai trumpai, sekundės dalį,pamatau šmėstelint netikrumą.

Ak, koks mėšlas… – Atėjau pasižiūrėti, kodėl Ana taip ilgai

užtruko.

763/1506



Keitė sumišusi pažvelgia į mudu. – O mes čia niekus tauškiam, – sako Eliotas

ir pajuntu, kad tarp jo ir Keitės randasi didžiulė

įtampa.Išgirdę, kad lauke sustoja automobilis, visi

nutylame. Ak! Kristianas grįžo. Ačiū Dievui.Išgąsdindamas mus visus, staiga garsiai suūžia

garažo vartų keltuvas, vartai palengva pakyla irpamatome Kristianą su Etanu, iš juodo sunk-vežimiuko nedengta priekaba kraunančius žve-jybos reikmenis. Pastebėjęs mus, stovinčius

garaže, Kristianas liaujasi darbuotis. – Įkūrėte muzikos grupę? – pašaipiai klausia

eidamas į vidų ir iš karto žengia prie manęs.Išsišiepiu iki ausų. Pamačius Kristianą, labai

palengvėjo. Po specialiu žvejo švarku jis vilkikombinezoną, kurį pardaviau jam Kleitonoūkinių prekių parduotuvėje.

764/1506



– Sveika, – sako Kristianas ir nustebęs įbedažvilgsnį į mane, o į Keitę su Eliotu visiškainekreipia dėmesio.

– Labas. Gražus kombinezonas. – Daug kišenių. Labai patogus žvejojant, –

taip tyliai, kad girdėčiau tik aš, ir gundomaipaaiškina Kristianas, o kai pažvelgia į mane, jo

veide atsispindi geismas.Aš nuraustu, o jis plačiai nusišypso,

išsišiepia iki ausų, ir ta šypsena skirta vien man. – Tu šlapias, – sumurmu.

– Lijo. O ką jūs veikiate garaže? – pagaliaupasidomi jis, pripažindamas, kad mudu čia nevieni.

– Ana atėjo atnešti malkų, – sako Eliotas ir

kilsteli antakį. Nežinau kaip, bet jis pasiekia,kad šis sakinys nuskambėtų kažkaip…nešvankiai. – Mėginau sugundyti ją pasivažinėti.

Jis tikras dviprasmybių meistras.

765/1506



Kristiano veidas apsiniaukia ir man sustojaširdis.

– Ji nesutiko. Sakė, kad tau tai nepatiktų, –

maloniai ir be jokios slaptos užuominos paaišk-ina Eliotas.

Pilkų Kristiano akių žvilgsnis vėl įsminga įmane.

– Šit kaip? – sumurma jis. – Klausykite, aš mielai pasiklausysiu pokal-

bio apie tai, ką Ana darė paskui, bet… galgrįžkime vidun? – pyktelėjusi pasiūlo Keitė.

Ji pasilenkusi pagriebia dvi pliauskas, ap-sisuka ir ryžtingai patraukia prie garažo durų.Prakeikimas… Keitė baisiai supyko, bet žinau,kad ne ant manęs. Atsidusęs ir netardamas nė

žodžio, Eliotas nuseka jai iš paskos. Nulydžiujuos žvilgsniu, bet Kristianas išblaško manodėmesį.

– Moki važinėti motociklu? – nepatikliai

klausia jis.

766/1506



– Truputį. Etanas mane išmokė.Kristiano žvilgsnį akimirksniu sukausto

šaltis.

– Teisingai nusprendei, – gerokai santūriausako jis. – Dabar žemė labai kieta, o po lietausdar ir nepatikima, nes slidi.

– Kur nešti žvejybos reikmenis?! – šūkteli

lauke stovintis Etanas. – Palik juos, Etanai, Teiloras viską

sutvarkys. – O kaip žuvis? – su šiokia tokia pašaipa

klausia jis. – Pagavote žuvį? – nustembu. – Ne aš. Kavanagas, – ir Kristianas taip

žaviai… susiraukia.

Nusijuokiu. – Žuvį išdoros ponia Bentli! – šūkteli jis

Etanui.Šis nusišypso ir pasuka prie namo.

– Aš jums juokingas, ponia Grėj?

767/1506



Pasiilgau Kristiano. Argi ne juokinga? Jukpraėjo vos kelios valandos…

Pakreipęs galvą, jis įdėmiai pažvelgia į

mane. – Kas yra? – Kaip tik galvojau, kad labai tavęs

pasiilgau.

– Sprendžiant iš jūsų žodžių, jums manęslabai trūko, ponia Grėj.

– Tikra tiesa, pone Grėjau.Kristianas prieina ir sustoja prieš mane.

– Ką nusipirkai? – pašnabždomis paklausiair aš suprantu, kad jam norisi pakeisti temą.

– Suknelę, batelius ir kaklo vėrinį. Išleidaunemažai tavo pinigų.

Jausdamasi kalta, droviai pakeliu į jį akis.Bet Kristianas puikiai nusiteikęs.

– Gerai, – sumurma jis ir užkiša man už aus-ies plaukų sruogą. – Ir… jau milijoną kartų

sakiau, kad tie pinigai – mūsų.

769/1506



Jis timpteli man smakrą, kad liaučiausikramčiusi apatinę lūpą, ir smiliumi perbraukiaper sportinių marškinėlių priekį – per

krūtinkaulį, tarp krūtų, per pilvą ir papilvę, – kol pasiekia kraštą.

– Vonioje tau jų nereikės, – sušnabžda jis ir,abiem rankomis suėmęs už marškinėlių

apačios, palengva ima traukti juos aukštyn. – Pakelk rankas.

Neatitraukdama nuo Kristiano akių pakeliurankas ir netrukus jis numeta mano marškinėli-

us ant grindų. – Maniau, tik maudysimės.Man ima daužytis širdis. – Pirmą kartą šiuose namuose noriu kaip

reikiant ir negailestingai tave išdulkinti. Aštavęs irgi pasiilgau.

Jis pasilenkia ir mane pabučiuoja.

– PO PERKŪNAIS, VANDUO!

770/1506



Ką tik patyriau orgazmą, man svaigsta galvair vis dėlto pamėginu atsisėsti. Bet Kristianasmanęs nepaleidžia.

– Kristianai, vonia!Guliu kniūbsčia, prigludusi jam prie krūt-

inės, bet pasikeliu ir pažvelgiu į jį. Kristianasnusijuokia.

– Nurimk, vonioje vanduo dažnai liejasi perkraštus, – jis apsiverčia ir trumpai mane pabuči-uoja. – Užsuksiu čiaupą.

Grakščiai išlipęs iš lovos, Kristianas nužing-

sniuoja į vonią. Godžiai seku kiekvieną jo žing-snį. Hm… mano vyras… Jis nuogas ir netrukusbus šlapias… Strykteliu iš lovos.

SĖDIME VIENAS PRIEŠ KITĄ skirtinguosegaluose vonios, kuri labai pilna – tokia pilna,kad mudviem krustelėjus vanduo pliūpteli perkraštus ir garsiai ištykšta ant grindų. Tai taip…

dekadentiška. O dar labiau dekadentiška, kad

771/1506



Kristianas plauna man kojas, masažuoja pėdas,švelniai timpčioja kojų pirštus. Paeiliui visusjuos pabučiuoja, o mažąjį nestipriai sukanda.

– Ai!Tą jo krimstelėjimą pajuntu… ten,

tarpkojyje. – Patinka? – sukužda Kristianas.

– Mmm… – sumykiu.Jis vėl ima masažuoti. Ak, koks nuostabus

jausmas. Užsimerkiu. – Mieste mačiau Džiją, – sumurmu.

– Šit kaip? Rodos, ji čia turi namą, – atsaini-ai tarsteli Kristianas.

Naujiena jo visiškai nesudomina. – Ji buvo su Eliotu.

Kristianas liaujasi masažavęs man pėdas. Iš-girdęs šią žinią jis suklūsta. Kai atsimerkiu, sėdipakreipęs galvą, lyg nesuprasdamas, ką išgirdo.

– Kaip „su Eliotu“? – klausia jis veikiau su-

glumęs nei susirūpinęs.

772/1506



Papasakoju, ką mačiau. – Ana, juodu tik draugai. Manau, Eliotas iki

ausų įsimylėjęs Keitę, – trumpai patylėjęs, jis

tyliai priduria: – Tiesą sakant, aš žinau, kad Eli-otas ją įsimylėjęs, – ir pažvelgia į mane tarsisakydamas: „Tik neįsivaizduoju kodėl.“

– Keitė – nuostabus žmogus, – šiurkščiai at-

rėžiu gindama savo draugę.Kristianas prunkšteli. – O aš vis dar džiaugiuosi, kad mano kabin-

ete tuomet parklupai tu.

Pabučiavęs didįjį kojos pirštą, jis paleidžiamano kairę koją, tada paima dešinę ir vėl imamasažuoti. Jo pirštai tokie stiprūs ir vikrūs, kadnetrukus vėl atsipalaiduoju. Nenoriu ginčytis su

juo dėl Keitės. Užsimerkiu ir leidžiu jo pirštamsdaryti stebuklus su mano pėdomis.

SPOKSAU Į SAVE PLAČIAME, aukštame

veidrodyje ir nepažįstu į mane stebeilijančios

773/1506



raganos. Šį vakarą Keitė išsinėrė iš kailio žais-dama su manimi tarsi su Barbe, darydama manšukuoseną ir makiažą. Mano plaukai – palaidi ir

tiesūs, akys paryškintos juodais vokų dažais, lū-pos skaisčiai raudonos. Atrodau… patraukliai.Visų žvilgsniai pirmiausia kryps į mano kojas,juolab kad aviu „Manolo Blahnik“ aukštakulni-

us ir vilkiu tą nepadoriai trumpą suknelę. Betdar turiu gauti Kristiano pritarimą ir niekaipneatsikratau siaubingo jausmo, kad taipapsinuoginusi jam nepatiksiu. Laikydamasi

nuoširdaus mudviejų susitarimo, nusprendžiu,kad turėčiau jo atsiklausti. Tad pasiimu „Black-Berry“ telefoną.

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Ar su šia suknele mano užpakalisatrodo didelis?Data : 2011 m. rugpjūčio 27 d. 18:53 SKL20


774/1506



Pone Grėjau,

man reikia jūsų patarimo dėl aprangos.

Jūsųponia G x

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Kaip iš pieno plaukęsData : 2011 m. rugpjūčio 27 d. 18:55 SKLGavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,

labai abejoju, ar jis didelis.Bet kad būčiau visiškai tikras, ateisiu iratidžiai jūsų užpakalį apžiūrėsiu.

Jūsų nekantraujantis

ponas G x

775/1506




Man skaitant elektroninį laišką atsidaro mie-gamojo durys ir Kristianas ant slenksčio sustojakaip nudiegtas. Iš nuostabos išpučia akis, be to,jam atvimpa lūpa.

Po galais… gali būti arba labai gerai, arba…labai blogai. – Kaip tau patinka? – sušnabždu. – Ana, tu atrodai… Čia tai bent…

– Patinka? – Taip, manau, taip, – dusliai sakoKristianas.

Jis neskubėdamas įžengia į miegamąjį iruždaro duris. Mūvi juodus džinsus, vilki baltusmarškinius ir juodą švarką. Atrodo nuostabiai.Kristianas palengva prisiartina, vos manepasiekęs, uždeda rankas ant pečių ir pasukaveidu į didįjį veidrodį, o pats lieka stovėti už

776/1506



nugaros. Veidrodyje mudviejų žvilgsniai sus-itinka, o paskui, pakerėtas apnuogintos manonugaros, Kristianas žvilgteli žemyn. Jo pirštai

nuslysta nugara, keliauja prie strėnų, priesuknelės krašto, ten, kur šviesiai rausvą odą pridengia sidabro spalvos suknelė.

– Ji labai atvira, – sumurma Kristianas.

Tada jo delnas nuslysta dar žemiau, peružpakalį ir nuogą šlaunį. Jis stabteli, pilkomisakimis atidžiai žvelgdamas į mano mėlynas.Paskui neskubėdamas ima pirštais braukti

aukštyn, prie suknelės sijono krašto.Žiūrėdama į ilgus jo pirštus, lengvai slys-

tančius oda, kutenančius ją ir verčiančius ši-urpti, iš malonumo išsižioju ir mano lūpos

virsta tobula O raide. – Nuo čia, – jis paliečia suknelės sijono

kraštą ir ima kelti pirštą aukštyn, – visai netoliiki čia, – sušnabžda.

777/1506



Staiga aikteliu, mat Kristiano pirštai imaglamonėti man tarpkojį, gundomai slysta perapatines kelnaites ir mane jaudrina.

– Ką nori tuo pasakyti? – pašnabždomisklausiu.

– Noriu pasakyti… kad nuo čia, – jo pirštaibrūkšteli per kelnaičių medžiagą ir staiga vien-

as nuslysta per šilkines, sudrėkusias lytines lū-pas, – visai netoli iki čia. O tada… iki ten, – irjis įkiša pirštą į makštį.

Aikteliu ir tyliai suniurnu.

– Šis užpakalis mano, – prikišęs lūpas prieausies sumurma Kristianas. Ir užsimerkęs imasidarbo: lėtai ištraukia pirštą ir vėl įkiša, ištraukiair vėl įkiša… – Nenoriu, kad dar kas nors jį

matytų.Imu alsuoti nelygiai, šnopuoju judančio jo

piršto ritmu. Matau jį veidrodyje darantį tai…Nepaprastas gundymas.

778/1506



– Todėl būk gera mergaitė, nesilankstyk irneturėsi jokių bėdų.

– Tau patinka mano apranga? – pašnabž-

domis klausiu. – Ne, bet neketinu reikalauti, kad per-

sirengtum. Atrodai pribloškiamai, Anastazija.Staiga Kristianas ištraukia pirštą, palieka

mane vieną galynėtis su įsiplieskusiu geismu iratsistoja priešais. Įžūliojo piršto galiuką priglaudžia man prie apatinės lūpos. Instink-tyviai suglaudžiu lūpas ketindama jį pabučiuoti

ir Kristianas pamalonina mane išdykėliškašypsena. Jis įsikiša pirštą į burną; sprendžiant išjo veido, mano skonis geras… tikrai geras.Nuraustu. Ar jam taip darant visuomet patirsiu

tokį sukrėtimą?Paskui jis čiumpa man už rankos. – Eikš, – švelniai, bet įsakmiai sako.Noriu jam pasipriešinti, bet, prisiminusi, kas

vakar nutiko žaidimų kambaryje, apsigalvoju.

779/1506



PRABANGIAME, IŠTAIGINGAME MIESTO

RESTORANE laukiame deserto. Kol kas vakarą leidome labai maloniai ir Mija tvirtai apsispren-

dė, kad taip turi būti ir toliau ir kad turime eiti įklubą. Šią akimirką ji sėdi bent kartą užčiaupusiburną ir atidžiai klausosi Etano, besikalbančiosu Kristianu. Akivaizdu, kad Mija dėl Etano

eina iš proto, o Etanas… na, sunku pasakyti.Nežinau, ar juodu tik draugai, ar tarp jų visdėlto yra ir kai kas daugiau.

Kristianas atrodo ramus. Jis įsitraukęs į

pokalbį su Etanu. Matyt, meškeriodami sumusele juodu susibičiuliavo. Dabar jie daugi-ausia kalba apie psichologiją. Keista, bet jųklausantis atrodo, kad Kristianas šią sritį iš-

mano geriau. Neatidžiai klausydamasi vyrųpašnekesio tyliai prunkšteliu ir liūdnai pagalvo-ju, kad Kristianas įgijo šios srities žinių ilgusmetus konsultuodamasis su daugybe

psichoterapeutų.

780/1506



Tu – geriausias gydymas. Man galvoje vėlnuskamba žodžiai, kuriuos kartą mylintis sušn-abždėjo Kristianas. Iš tiesų? Ak, Kristianai, tiki-

uosi, kad taip ir yra.Žvilgteliu į Keitę. Ji atrodo gražiai, bet juk

taip būna visuomet. Juodu su Eliotu nėra sma-giai nusiteikę. Jis atrodo nervingas, juokauja

truputį per garsiai, o juokiasi truputį ne laiku.Ar jie susibarė? Kas Eliotui neduoda ramybės?Ar visa – dėl tos moters? Vien pagalvojusi, kadjis galėtų sutrypti mano draugės jausmus, labai

nusimenu. Žvilgteliu į duris giliai širdyjetikėdamasi išvysti Džiją, per restorano salęramiai nešančią savo iščiustytą užpakaliuką priemūsų stalo. Mano sąmonė krečia pokštus,

matyt, dėl to, kad per daug išgėriau. Man imaskaudėti galvą.

Staiga mus išgąsdina Eliotas: jis atsistoja irpatraukia kėdę taip, kad jos kojos garsiai

brūkšteli per restorano salės grindų plyteles.

781/1506



Visų žvilgsniai nukrypsta į jį. Kelias akimirkasjis spokso į Keitę, o tada prieš ją priklaupia.

O… Dieve…

Eliotas paima Keitę už rankos ir restoranosalėje įsiviešpatauja mirtina tyla: žmonės li-aujasi valgę, liaujasi šnekučiavęsi, liaujasivaikščioję ir įsistebeilija į juos.

– Mano gražioji Keite, myliu tave. Tavograkštumui, tavo grožiui ir ugningai dvasiainėra lygių ir tu pavergei man širdį. Noriu, kadnugyventum gyvenimą su manimi. Tekėk už

manęs.Po perkūnais!

18

Angl. Say a Little Prayer.19 Angl. Walk on By.20 Standartinis kalnų laikas.

782/1506



KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Visų restorano svečių dėmesys nukrypęs į Keitęsu Eliotu – sulaikę kvapą žmonės laukia. Taslaukimas nepakeliamas. Įtampos persmelkta

tyla užtrunka. Atmosfera salėje slegianti, grės-minga, bet ir kupina vilties.

Keitė tuščiu žvilgsniu dėbso į Eliotą, o šisžvelgia į ją – plačiai atsimerkęs, ilgesingai ir

net… baimingai. Po galais, Keite! Išvaduok jįnuo šitos kančios. Prašau… Viešpatie, ar Eli-otas negalėjo jai pasipiršti akis į akį?

Keitės skruostu nusirita vieniša ašara, bet ji

praradusi žadą tyli. Mėšlas! Keitė verkia? Bet



netrukus ji atitoksta, veide palengva nušvintatokia šypsena, tarsi ji būtų patyrusi nirvaną irdar negalėtų tuo patikėti.

– Taip, – nuolankiai sušnabžda Keitė nelygi-ai alsuodama, nors jai toks elgesys visiškainebūdingas.

Trumputę sekundės dalį dar viešpatauja tyla,

visi restorano svečiai su palengvėjimu at-sidūsta, o tada salėje kyla kurtinantis triukšmas.Nuošia spontaniškų plojimų, sveikinimo šūks-nių ir švilpčiojimų banga, o man staiga ima

riedėti ašaros, gadindamos Barbės-DžoanosDžet makiažą.

Nekreipdami dėmesio į sumaištį, Keitė irEliotas jaučiasi tarsi mažame uždarame savo

pasaulyje. Eliotas iš kišenės išsitraukia dėžutę,atidaro ją ir paduoda Keitei. Žiedas. Kiekįžiūriu, puikus žiedas, bet dar reikėtų žvilgtelėtiį jį iš arčiau. Tai štai ką jis veikė susitikęs su

784/1506



Džija… Rinko žiedą? Velnias! Ak, kaip dži-augiuosi, kad nieko nesakiau Keitei…

Keitė pakelia akis nuo žiedo ir pažvelgia į

Eliotą, o tada rankomis apsiveja jam kaklą. Jiepasibučiuoja – neįprastai santūriai – ir žmonėsvisai pašėlsta. Atsistojęs Eliotas padėkojarestorano svečiams už pritarimą stebėtinai

grakščiai nusilenkdamas, o tada patenkintassavimi plačiai nusišypso ir vėl atsisėda. Negaliuatitraukti nuo jųdviejų akių. Išėmęs iš dėžutėsžiedą, Eliotas atsargiai užmauna jį Keitei ant

piršto ir juodu vėl pasibučiuoja.Kristianas spusteli man ranką. Nė

nepastebėjau, kaip stipriai laikiau sučiupusi joplaštaką. Truputį susigėdusi paleidžiu ją, o jis

pakrato ranką ir be garso aikteli: „Oi…“ – Atsiprašau. Ar tu žinojai? – pašnabždomis

klausiu.Kristianas nusišypso ir iš to suprantu, kad

žinojo. Jis mostu pasikviečia padavėją.

785/1506



– Prašyčiau du butelius „Cristal“ šampano.2002-ųjų, jei turite.

Aš pašaipiai šypteliu.

– Kas yra? – klausia jis. – Nes 2002-ųjų derliaus šampanas daug

geresnis nei 2003-iųjų, – paerzinu savo vyrą.Kristianas nusijuokia.

– Tik jautriam gomuriui, Anastazija. – Jūsų gomurys labai jautrus, pone Grėjau,

be to, turite išskirtinį skonį, – sakaušypsodamasi.

– Tikra tiesa, ponia Grėj, – jis pasilenkiaarčiau. – Bet geriausias skonis – jūsų, – sušn-abžda ir pabučiuoja tokią vietelę paausyje, kadman pašiurpsta nugara.

Nuraudusi kaip žarija, su malonumu prisi-menu, kaip visai neseniai Kristianas atskleidėmano suknelės trūkumą tiesiogine prasme.

786/1506



Pirmoji Keitę ir Eliotą apkabina Mija, opaskui visi paeiliui pasveikiname laimingąją porą. Apkabinu Keitę ir stipriai suspaudžiu.

– Matai? Eliotas nerimavo tik dėl piršlybų, – sušnabždu.

– Ak, Ana… – Keitė pro ašaras nusijuokia. – Keite, labai dėl tavęs džiaugiuosi. Ir

sveikinu.Man už nugaros stovi Kristianas. Jis pas-

paudžia Eliotui ranką, o tada – nustebindamasir brolį, ir mane – prisitraukia jį ir suspaudžia

glėbyje. Vos girdžiu, ką jis sako. – Sėkmės, Leliotai, – sumurma Kristianas.Eliotas, ko gero, pirmą kartą gyvenime

praradęs žadą, nieko neatsako, tik taip pat

mielai apkabina brolį. Leliotas? – Ačiū, Kristianai, – šiaip taip pralemena jis.Paskui Kristianas trumpai, nerangiai ir,

galima sakyti, labai santūriai apkabina Keitę.

787/1506



Žinau, kad jo požiūris į Keitę, švelniausiai tari-ant, yra tolerantiškas, o dažniausiai prieštarin-gas, tad šis apsikabinimas – jau pažanga.

Paleidęs Keitę, Kristianas labai tyliai, kadgirdėtų tik ji ir aš, sako:

– Tikiuosi, tavo santuoka bus tokia patlaiminga kaip manoji.

– Ačiū, Kristianai. Ir aš to tikiuosi, – malo-niai padėkoja ji.

Nešinas šampanu grįžta padavėjas iratkemša butelį su tokia proga pernelyg tyliu

pokšt.Kristianas pakelia taurę šampano. – Už Keitę ir mano brangų brolį Eliotą.

Sveikiname.

Visi gurkšteli šampano, tik aš viena… sriūb-teliu. Hm… „Cristal“ toks skanus, kad nejučiaprisimenu apsilankymą Kristiano klube, kaipirmą kartą jo gėriau, ir vėlesnę įvykių kupiną

mudviejų kelionę liftu į pirmą aukštą.

788/1506



Kristianas susiraukęs žvilgteli į mane. – Apie ką galvoji? – pašnabždomis klausia. – Apie pirmą kartą, kai gėriau šio šampano.

Vis dar suraukęs kaktą, jis klausiamaipažvelgia į mane.

– Buvome tavo klube, – primenu.Jis plačiai nusišypso.

– A, taip. Pamenu… – ir pamerkia man akį. – Eliotai, ar jau išsirinkote vestuvių datą? –

sučiauška Mija.Eliotas suirzęs dėbteli į seserį.

– Aš Keitei ką tik pasipiršau, tad kai jausutarsime dėl datos, pranešiu tau, gerai?

– Ak, tuokitės per Kalėdas… Tai bus labairomantiška ir nebus sunku prisiminti vestuvių

jubiliejus, – suploja rankomis Mija. – Turėsiu tavo patarimą omeny, – vyptelėjęs

sako jai Eliotas. – Ar išgėrę šampaną jau galėsime eiti į

klubą? Prašau… – Mija atsisuka į Kristianą ir

789/1506



maldaujamai pažvelgia apskritomis rudomisakimis.

– Manau, turėtume paklausti Elioto ir

Keitės, ką jie norėtų veikti.Visi sužiūrame į juodu laukdami atsakymo.

Eliotas gūžteli, o Keitė tirštai nurausta. Jos ket-inimas pasimėgauti kūniškais malonumais su

sužadėtiniu toks akivaizdus, kad vosneišpurškiu ant stalo gurkšnio keturis šimtusdolerių kainuojančio šampano.

NAKTINIS KLUBAS „ZAX“ YRA prabangi-ausias Aspene – taip tvirtina Mija. Apglėbęsmane per juosmenį, Kristianas neskubėdamasprieina prie įėjimą į klubą atitveriančios virvės

ir yra tuoj pat įleidžiamas. Pasvarstau, gal jampriklauso ir šis klubas. Žvilgteliu į rankinį laik-rodį: pusė dvyliktos. Man sukasi galva. Dvitaurės šampano ir kelios taurės baltojo sauso

„Pouilly-Fumé“, išgertos per vakarienę,

790/1506



pradeda veikti, todėl aš dėkinga Kristianui, kadlaiko mane apglėbęs.

– Malonu jus vėl matyti, pone Grėjau, – pas-

isveikina labai patraukli ilgakojė merginašviesiais plaukais, mūvinti juodas, atlasines, iškoto verčiančias kelnes, derančias prie be-rankovės palaidinukės, ir ryšinti raudoną

peteliškę. Ji plačiai nusišypso parodydama tob-ulai baltus tikros amerikietės dantis ir ašatkreipiu dėmesį, kad skaisčiai raudonu lūp-dažiu paryškintos jos lūpos puikiai dera prie

peteliškės. – Maksas paims jūsų apsiaustą.Jaunuolis, apsirengęs vien juodais, bet,

laimė, ne atlasiniais drabužiais, šypsodamasisištiesia ranką paimti mano apsiausto. Jo tamsių

akių žvilgsnis šiltas ir kerintis. Aš vienintelėvilkiu apsiaustą, – mat Kristianas užsispyrė,kad užsimesčiau neperšlampamą Mijos lietpaltįir prisidengčiau juo užpakalį, – tad Maksui

reikia aptarnauti tik mane.

791/1506



– Gražus apsiaustas, – sako jis, atidžiai žvel-gdamas į mane.

Šalia stovintis Kristianas suirzęs krusteli ir

perveria Maksą rūsčiu žvilgsniu, siunčiančiuaiškią žinią: „Atsiknisk.“ Šis nurausta ir skubri-ai paduoda Kristianui žetoną.

– Leiskite palydėti jus prie stalelio, – sako

panelė gundančiomis atlasinėmis kelnėmis,mosteli blakstienomis mano vyrui, užmeta užnugaros ilgus šviesius plaukus ir koketiškainužingsniuoja per fojė.

Stipriau apsikabinu Kristianą, jis nustebęsžvilgteli į mane, paskui pašaipiai šypteli ir mespatraukiame į barą paskui panelę gundančiomisatlasinėmis kelnėmis.

Salėje šviesa prislopinta, sienos juodos,baldai tamsiai raudoni. Pasieniuose pristatytastalelių su atitvarais, o vidury įrengtas U raidėsformos baras. Svečių daug, ypač turint

omenyje, kad dabar ne sezonas, kita vertus,

792/1506



Mija jau nesitveria savame kailyje, nekan-trauja eiti šokti ir Etanas jos pasigaili.

– Gal šampano? – jiedviem einant į šokių

aikštelę susikibus už rankų, pasiūlo Kristianas.Etanas parodo jam iškeltus nykščius, Mija

energingai linkteli.Keitė ir Eliotas, susikibę už rankų, įsitaiso

ant aksomu aptraukto minkštasuolio. Juoduatrodo laimingi, o jų veidai ant žemo stalelio įkrištolines žvakides įstatytų žvakučių šviesojemieli ir švytintys. Kristianas mostu pakviečia

mane sėstis ir aš greitai atsisėdu prie Keitės. Jisįsitaiso šalia manęs ir neramiai apsižvalgo posalę.

– Parodyk žiedą, – perrėkdama muziką

paprašau.Kai išeisime iš naktinio klubo, tikriausiai

būsiu užkimusi. Keitė džiugiai šypsodamasipakelia ranką. Žiedas puikus, su dideliu

brangakmeniu meniškuose aptaisuose, iš abiejų

794/1506



pusių apsuptu smulkesnių deimantų. Atrodokaip senovinis karalienės Viktorijos laikųpapuošalas.

– Koks gražus…Ji patenkinta linkteli ir, ištiesusi ranką,

spusteli Eliotui šlaunį. Jis pasilenkęs pabuči-uoja Keitę.

– Žiūrėkite, kad nepritrūktų kvapo! – šūkteliu.

Eliotas plačiai nusišypso.Prie mūsų prieina mergina trumpais tamsiais

plaukais, su išdykėliška šypsena ir uniform-inėmis – gundančiomis atlasinėmis – kelnėmispriimti užsakymo.

– Ko norėtumėte išgerti? – paklausia

Kristianas. – Tikiuosi, neketini mokėti dar ir už

gėrimus, – suniurna Eliotas. – Nepradėk, Eliotai, nereikia, – švelniai

sako jam Kristianas.

795/1506



Nepaisydamas Keitės, Elioto ir Etanoprieštaravimų, Kristianas ką tik apmokėjo mūsųsąskaitą restorane. Jis tiesiog numojo į juos

ranka ir nenorėjo nė girdėti, kad už vakarienęmokėtų kas nors kitas. Meiliai pažvelgiu į jį.Mano Penkiasdešimt Atspalvių… visada viską valdantis.

Eliotas jau žiojasi, kažką sakys, bet labai iš-mintingai laiku užsičiaupia.

– Išgerčiau alaus, – sako. – O tu, Keite? – klausia Kristianas.

– Prašyčiau dar šampano. „Cristal“ puikus.Bet neabejoju, kad Etanas mieliau rinktųsi alų.

Ji meiliai – taip, meiliai! – nusišypso Kristi-anui. Keitė tiesiog spindi iš laimės. Jaučiu tą

laimę sklindant iš pačių jos širdies gelmių irman malonu mėgautis draugės džiaugsmu.

– Ko norėtum tu, Ana? – Šampano.

796/1506



– Butelį „Cristal“ šampano, tris butelius„Peroni“ alaus, butelį atšaldyto mineraliniovandens ir šešias taures, – kaip visada

dalykiškai ir valdingai užsako Kristianas.Tai savotiškai jaudina… – Dėkoju, sere. Tuoj atnešiu.Antroji panelė gundančiomis atlasinėmis

kelnėmis maloniai nusišypso, bet blakstienomisnemosteli, nors jos skruostai, tiesa, truputįnurausta.

Atlaidžiai papurtau galvą. Jis priklauso

man, mergužėle. – Kas yra? – klausia manęs Kristianas. – Ji nepamojo tau blakstienomis, – sakau at-

sainiai šyptelėdama.

– Šit kaip? O turėjo pamoti? – nustembaKristianas mėgindamas nuslėpti, kad manopastaba jį pralinksmino, bet aš juk matau.

– Moterys su tavimi paprastai taip elgiasi, –

pašaipiai paaiškinu.

797/1506



– Trys taurės baltojo vyno per vakarienę irdvi taurės šampano po saldaus kokteilio su ro-mu ir braškėmis ir dviejų taurių „Frascati“ vyno

per pietus. Gerk. Ir neatsikalbinėk, Ana.Iš kur Kristianas žino, kad popiet gėriau

saldaus romo kokteilio? Rūsčiai į jį dėbteliu.Bet, tiesą sakant, jis teisus. Paimu stiklinę ir,

nors damai taip elgtis nederėtų, iš karto visą išgeriu, taip protestuodama, kad jis… vėl mannurodinėja, ką turiu daryti. Išmaukusi vandenį,atgalia ranka nusišluostau burną.

– Gera mergaitė, – atlaidžiai šypsodamasissako jis. – Kartą jau mane apvėmei. Nenoriu,kad tai pasikartotų. Juolab taip greitai.

– Nesuprantu, ko skundiesi. Juk paskui su

manimi miegojai.Kristianas nusišypso, jo žvilgsnis

sušvelnėja. – Taip, miegojau.

Grįžta Etanas su Mija.

799/1506



– Gal reikėjo išgerti daugiau vandens… – sumurma Kristianas aiškiai įspėdamas.

– Man viskas gerai. Suolai čia žemi, o mano

batelių kulniukai aukšti…Keitė paima mane už rankos ir aš, giliai įk-

vėpusi, nuseku paskui ją ir visus nustebintipasiruošusią Miją į šokių aikštelę.

Visa aplink, rodos, pulsuoja, monotoniškaidunksi žemas technomuzikos ritmas. Šokiųaikštelėje žmonių nedaug, vadinasi, turimenemažai erdvės. Šokančiųjų būryje matyti vi-

sokių veidų – čia šiąnakt linksminasi ir jauni, irpagyvenę. Niekada nebuvau gera šokėja. Tiesą sakant, tik užsimezgus mudviejų su Kristianudraugystei pradėjau šokti. Keitė suspaudžia

mane glėbyje. – Aš tokia laiminga! – perrėkia muziką ji ir

pradeda šokti.Mija daro tai, ką moka tik ji: džiugiai mud-

viem nusišypsojusi, ima nesivaržydama

801/1506



darkytis. Viešpatie, kiek daug šokių aikštelėjejai reikia vietos… Žvilgteliu į mūsų stalelį.Mūsų vyrai į mus žiūri. Imu judėti. Ritmas

pribloškiantis. Užsimerkiu ir jam atsiduodu.Atsimerkusi matau, kad šokių aikštelė pil-

dosi. Keitė, Mija ir aš turime truputį susis-pausti. Nustembu staiga supratusi, kad man

tikrai smagu. Imu judėti… drąsiau. Keitė at-sisuka į mane, pakelia nykščius ir aš jai plačiainusišypsau.

Paskui vėl užsimerkiu. Ir kodėl pirmuosius

dvidešimt savo gyvenimo metų praleidaunešokdama? Rinkausi skaitymą, o ne šokiųaikštelę. Džeinė Ostin neturėjo geros, tikramšokiui tinkamos muzikos, o Tomas Hardis…

Viešpatie, jis būtų jautęsis kaip baisusnusidėjėlis, kad pašoko ne su savo pirmąjažmona. Taip pagalvojusi nusijuokiu.

802/1506



Visa tai – dėl Kristiano. Tai jis įkvėpė mantikėjimo savo kūnu ir jo galimybėmis judėtimuzikos ritmu.

Staiga ant klubų pajuntu dvi plaštakas.Šypteliu. Atėjo Kristianas. Pakraipau klubus irjo rankos paliečia man strėnas, spusteli, o tadagrįžta prie klubų.

Atsimerkiu. Ir pamatau Miją, spoksančią įmane siaubo kupinomis akimis. Mėšlas… Ar aš tokia beviltiška? Griebiu Kristianui už rankų.Jos plaukuotos. Prakeikimas! Čia ne jo rankos.

Akimirksniu atsisuku ir išvystu prie manęsprilipusį gerokai aukštesnį šviesiaplaukįmilžiną, turintį daugiau dantų, nei paprastaižmogui duodama, gašliai išsiviepusį ir rodantį

man juos visus. – Patrauk nuo manęs rankas! – klykteliu

perrėkdama ritmingai pulsuojančią muziką irbaisiausiai įniršusi.

803/1506



– Nagi, aukseli, tai tik pramoga, – jis šyps-odamasis kilsteli į beždžionės letenas panašiasrankas, o jo mėlynos akys spindi, apšviečiamos

ultravioletinių šviesų pliūpsnių.Daug negalvodama, ką darau, skeliu jam

antausį.Oi! Mėšlas… ranka… Man skauda.

– Pasitrauk nuo manęs! – dar kartą rikteliu.Jis spokso į mane, priglaudęs delną prie

įraudusio skruosto. Pakeliu nesumuštą ranką,prikišu ją šviesiaplaukiam milžinui prie veido ir

išskečiu pirštus, kad geriau matytų žiedus. – Aš ištekėjusi, pašlemėke tu!Jis gana išdidžiai gūžteli ir atsiprašydamas

abejingai nusišypso.

Paklaikusi apsidairau. Mija stovi man išdešinės rūsčiai stebeilydama į šviesiaplaukįmilžiną. Keitė užsimiršusi tebešoka. Kristianoprie stalelio nėra. Ak, tikiuosi, bus nuėjęs į

tualetą. Žingteliu atatupsta. Ak… Kristianas

804/1506



ranka apsiveja man juosmenį ir maneprisitraukia.

– Patrauk savo prakeiktas letenas nuo mano

žmonos, – sako Kristianas.Nors balso jis nekelia, kažkodėl jo žodžiai

girdėti nepaisant garsios muzikos. Po galais!

– Ji pati gali savimi pasirūpinti! – sušunkašviesiaplaukis milžinas.

Jis atitraukia ranką nuo skruosto, per kurįjam pliaukštelėjau, ir tą akimirką Kristianas jam

smogia. Matau tai nelyginant sulėtintame kine.Smūgis į smakrą toks staigus ir netikėtas, kadšviesiaplaukis milžinas visiškai nespėja sure-aguoti. Jis susmunka ant grindų kaip maišas.

Mėšlas… – Kristianai, ne! – sušunku apimta panikos ir

puolu prieš jį norėdama sulaikyti. Po galais, jistą vyruką pribaigs. – Jau trenkiau jam! – vėl

perrėkiu muziką.

805/1506



Bet Kristianas į mane nė nežiūri. Jo rūstusžvilgsnis nukreiptas į mano užpuoliką ir tokiopykčio jo akyse dar nesu mačiusi. Na, gal tik

vieną kartą, kai Džekas Haidas mėgino priemanęs lįsti.

Kiti šokėjai traukiasi tolyn nelyginant ban-gelės tvenkinyje nuo mesto akmenuko, palikd-

ami aplink mus tuščią plotą ir laikydamiesisaugaus atstumo. Šviesiaplaukiam milžinui ši-aip taip atsistojus, prie mūsų prieina Eliotas.

Oi, ne! Šalia manęs stovinti Keitė pas-

ibaisėjusi spokso į mus visus. Eliotas čiumpaKristianui už rankos ir tą akimirką prisiartinaEtanas.

– Ramiau, ramiau… Aš nieko nenorėjau

nuskriausti…Gindamasis iškėlęs rankas, šviesiaplaukis

milžinas paskubomis traukiasi. Kristianasžvilgsniu išlydi jį iš šokių aikštelės. Į mane jis

nė nedirsteli.

806/1506



Dainą „Sexy Bitch“, kurios žodžiai gananepadorūs, keičia pulsuojantys technomuzikosritmai ir aistringai dainuojanti moteris. Eliotas

pažvelgia į mane, paskui į Kristianą ir, paleidęsbrolio ranką, nusitempia Keitę šokti. Rankomisapsiveju Kristianui kaklą ir nepaleidžiu tol, kolgalų gale mudviejų žvilgsniai susitinka – jo

akys vis dar dega, jose atsispindi pirmykštė,laukinė liepsna. Tai peštuko paauglio žvilgsnis.Po perkūnais…

Kristianas atidžiai žiūri man į veidą.

– Ar tau viskas gerai? – pagaliau klausia. – Taip.Pasitrinu delną norėdama numaldyti per-

šėjimą ir nuleidžiu rankas jam ant krūtinės.

Delnas tvinkčioja. Dar niekada niekam nesuskėlusi antausio. Ir kas mane apsėdo? Prisiliestiprie manęs tikrai nebuvo baisiausias nusikalti-mas žmoniškumui. O gal… buvo?

807/1506



Vis dėlto giliai širdyje jaučiu, kodėl jamtrenkiau. Nes instinktyviai žinojau, kaip reagu-os Kristianas pamatęs, kad mane grabalioja

kitas vyras. Žinojau, kad jis praras man tokią brangią savitvardą. O mintis, kad kažkokskvailys, kažkoks visiškai atsitiktinis tipelis,galėtų išmušti iš vėžių mano vyrą, mano

mylimąjį… na, ta mintis mane siutina. Tikraisiutina.

– Gal nori atsisėsti? – klausia Kristianas per-rėkdamas trankią muziką.

Ak, maldauju, grįžk pas mane… – Ne. Pašok su manimi.Netardamas nė žodžio, jis ramiai mane

nužvelgia.

„Liesk mane…“ – dainuoja moteris. – Pašok su manimi. – Jis vis dar įsiutęs. –

Pašok. Kristianai, prašau…

808/1506



Suimu jo rankas. Kristianas dar kartą piktaidėbteli į tą pusę, kur nuėjo tas vyrukas, bet ašimu judėti šokio ritmu, suktis aplink jį.

Mus vėl apsiaučia šokėjai, nors pusmetrioatstumą dėl viso pikto išlaiko.

– Tu jam trenkei? – sustingęs kaip stulpasklausia Kristianas.

Suimu sugniaužtus jo kumščius. – O kaipgi. Maniau, tai tu, bet jo rankos

buvo labiau apžėlusios plaukais. Prašau, pašoksu manimi.

Kristianas tebežiūri į mane, bet liepsna joakyse palengva keičiasi ir virsta niūriu geismu.Staiga jis čiumpa mane už riešų, trūktelėjęsprisispaudžia ir, sudėjęs rankas man už

nugaros, stipriai jas suima. – Nori šokti? Pašokime, – suniurna man į

ausį ir prisiglaudęs prie manęs ima suktidubenį, o aš, jusdama, kaip jo rankos spaudžia

809/1506



man sėdmenis, nieko negaliu padaryti, tik sektipaskui jį.

Ak… Kristianas moka šokti, gerai moka…

Jis laiko mane priglaudęs, nepaleidžia, betrankas varžantys jo gniaužtai atsilaisvina.Palengva ištraukiu rankas iš už nugaros ir manoplaštakos ima šliaužti jo rankomis aukštyn, per

švarko audinį užčiuopdamos įtemptusraumenis, pasiekia pečius. Kristianas vėl maneprisitraukia ir aš kartoju jo judesius, kai jis lėtaiir jausmingai šoka su manimi kurtinančios

šokių muzikos ritmu.Kai sučiupęs ranką jis apsuka mane į vieną

pusę, tada į kitą, suprantu, kad grįžo pas mane.Plačiai nusišypsau. Jis atsako tuo pačiu.

Mudu drauge šokame ir tas šokis išlaisvina.Jaučiuosi smagiai leidžianti laiką. Pamiršęs arbent jau nuslopinęs pyktį, jis suka ir suka manenedideliame mums priklausančiame šokių

aikštelės plote kaip tikrai patyręs šokėjas. Dėl

810/1506



puikių jo įgūdžių ir pati pasijuntu grakščiai jud-anti. Su Kristianu jaučiuosi patraukli, nes toksyra jis. Su juo jaučiuosi mylima, nes, nepaisant

penkiasdešimties atspalvių, giliai širdyje Kristi-anas turi tikrą meilės lobį, kurį gali man duoti.Žmogui, dabar iš šalies žiūrinčiam į Kristianą irmatančiam jį smagiai šokantį, turėtų būti

atleista už dingtelėjusią mintį, kad šis vyrasdaugiau neturi jokių rūpesčių. Žinau, Kristianomeilę temdo polinkis pernelyg mane globoti irkontroliuoti, bet dėl to mano meilė jam nė kiek

nesumenksta.Kai dainą pakeičia kita, uždususi sustoju. – Gal galėtume prisėsti? – vos atgaudama

kvapą paprašau.

– Žinoma.Jis išveda mane iš šokių aikštelės. – Per tave gerokai įkaitau ir suplukau, –

sušnabždu, kai grįžtame prie stalelio.

Kristianas prisitraukia mane ir apkabina.

811/1506



– Įkaitusi ir suplukusi tu man patinki, norslabiausiai mėgstu, kai tokia būni pašaliniamsnematant, – meiliai sukužda Kristianas ir jo lū-

pas iškreipia geidulinga šypsena.Atsisėdus prie stalelio to nemalonaus

nutikimo šokių aikštelėje, rodos, nė būti neb-uvo. Truputį stebiuosi, kodėl mūsų neišmetė iš

klubo. Atsisukusi į barą apsidairau. Niekasnekreipia į mus dėmesio, o šviesiaplaukiomilžino niekur nematyti. Gal išėjo, o gal buvoišprašytas? Keitė ir Eliotas šokių aikštelėje vis-

iškai nesivaržo, o Etanas su Mija elgiasisantūriau. Išgeriu dar gurkšnelį šampano.

– Štai, – Kristianas pastato man dar vieną stiklinę vandens ir atidžiai į mane įsižiūri. Jo

veide aiškiai matyti nekantrus laukimas: „Gerk.Tuoj pat.“

Padarau, kas liepta. Be to, jaučiuosiištroškusi.

812/1506



Iš kibirėlio su ledu Kristianas pasiima butelį„Peroni“ alaus ir godžiai gurkšteli tiesiai iškaklelio.

– O jei čia būtų buvęs kas nors iš žiniask-laidos? – klausiu.

Jis iš karto supranta, kad kalbu apie patiestą ant grindų šviesiaplaukį milžiną.

– Turiu brangiai kainuojančių advokatų, – ramiai ir kaip tikras pasipūtėlis atšaunaKristianas.

Susiraukusi pakeliu į jį akis.

– Bet įstatymai galioja ir tau, Kristianai. Ašvisiškai valdžiau padėtį…

Jo žvilgsnis staiga suledėja. – Niekas nekiš nagų prie to, kas mano, –

sako su kraują stingdančiu ryžtu, tarsi nesupra-sčiau to, kas savaime suprantama.

Ak… Išgeriu dar gurkšnelį šampano. Irstaiga pajuntu, kad neištversiu. Muzika garsi,

813/1506



tranki, man skauda galvą ir kojas, be to, jaučiu-osi įkaušusi.

Kristianas stveria mane už rankos.

– Eikš, eime iš čia. Noriu parvežti tavenamo, – sako.

Prie mūsų prieina ir Keitė su Eliotu. – Jau važiuojat? – viltingai klausia Keitė.

– Taip, – atsako jai Kristianas. – Gerai, tada ir mes su jumis.Prie rūbinės laukiant, kol Kristianas paims

mano lietpaltį, Keitė ima mane kamantinėti:

– Kas nutiko tam vaikinui šokių aikštelėje? – Jis mane grabaliojo. – Atsimerkusi pamačiau, kaip teški jam per

veidą.

Gūžteliu. – Na, žinojau, kad Kristianas tai pamatęs

baisiai supyktų ir tas jo pyktis sugadintų mumsvisą vakarą.

814/1506



Vis dar gerai nesuvokiu, kaip jaučiuosi dėltokio Kristiano elgesio. Bet šią lemtingą akimirką tik nerimauju, kad nebūtų dar blogiau.

– Mūsų vakarą, – pabrėžtinai pataiso maneKeitė ir, žiūrėdama į Kristianą, imantį išrūbinės mano lietpaltį, šaltai priduria: – O jistikras karštakošis, tiesa?

Prunkštelėjusi šypteliu. – Galima ir taip sakyti. – Manau, tu gerai jį valdai. – Valdau?..

Suraukiu kaktą. Ar aš valdau Kristianą? – Štai, – Kristianas palaiko man lietpaltį,

kad galėčiau jį apsivilkti.

– ANA, PABUSK.Kristianas švelniai mane judina. Par-

važiavome namo. Nenoromis atsimerkiu ir šiaiptaip išlipu iš furgono. Keitė su Eliotu kažkur

815/1506



dingo, o Teiloras kantriai tebestovi priemašinos.

– Gal nunešti tave į vidų? – klausia

Kristianas.Papurtau galvą. – Važiuoju parvežti panelės Grėj ir pono

Kavanago, – sako Teiloras.

Kristianas linkteli ir nusiveda mane prielaukujų durų. Man linksta kojos, betklupinėdama šiaip taip seku paskui jį. Prie durųKristianas pasilenkia, sučiumpa man už

kulkšnies ir atsargiai nuauna vieną batelį,paskui kitą. Ak, koks palengvėjimas… Atsitiesęsir laikydamas rankoje „Manolo“ aukštakulnius,jis pažvelgia į mane.

– Geriau? – linksmai paklausia.Linkteliu. – Mane aplankė nuostabus regėjimas, kaip

šitie pakilę man iki ausų… – sumurma Kristi-

anas, mąsliai žiūrėdamas į batelius. Paskui

816/1506



papurto galvą ir, vėl paėmęs už rankos, pertamsoje skendintį namą laiptais nusiveda maneį miegamąjį.

– Tu nusivariusi nuo kojų, tiesa? – nenuleis-damas nuo manęs akių švelniai sako jis.

Linkteliu. Jis ima segti man lietpalčio diržą. – Pati atsisegsiu, – burbteliu ir nestipriai jį

stumteliu, kad atstotų. – Leisk man.Atsidūstu. Nė nemaniau, kad esu tokia

pavargusi.

– Visa tai dėl aukščio. Tu prie jo nepratusi.Na ir, žinoma, alkoholis…

Kristianas kreivai šypteli, nuvelka man apsi-austą ir švysteli jį ant miegamojo kėdės. Tada

paėmęs už rankos nuveda į vonios kambarį. Komums ten reikia?

– Sėsk, – liepia jis.Klesteliu ant kėdės ir užsimerkiu. Girdžiu,

kaip Kristianas kažko ieško tarp buteliukų ant

817/1506



tualetinio stalelio. Aš per daug nuvargusi, kadatsimerkčiau pažiūrėti, ką jis ten daro. Po keliųakimirkų jis atlošia man galvą ir aš nustebusi

atsimerkiu. – Užmerk akis, – sako Kristianas. Po perkūnais, jis laiko vatos skrituliuką! At-

sargiai brūkšteli juo man per dešinę akį. Sėdžiu

nustėrusi, o jis kruopščiai nuvalo man makiažą. – Aha! Štai ir moteris, kurią vedžiau, – šiek

tiek pasidarbavęs taria. – Tau nepatinka makiažas?

– Nesu prieš makiažą, bet man labiaupatinka tai, kas po juo, – Kristianas pakšteliman į kaktą. – Štai. Išgerk.

Taip taręs, jis padeda man ant delno porą

tablečių advilio ir paduoda stiklinę vandens.Susiraukusi žiūriu į vaistus ir vandenį.

– Išgerk, – liepia jis.Užverčiu akis į lubas, bet darau, kas liepta.

818/1506



plaukų juostą. Šis vaizdas labai blaško dėmesį.Kristianas prieina prie manęs.

– Gėriesi reginiu? – truputį pašaipiai

klausia. – Kaip visada. – Sakyčiau, esate truputį apgirtusi, ponia

Grėj.

– Sakyčiau, bent kartą turiu su jumis sutikti,pone Grėjau.

– Leiskite, padėsiu jums nusivilkti suknelę,kad ir kaip mažai jūsų kūno ji dengia. Tiesą

sakant, parduotuvėse prie tokių suknelių turėtųbūti įspėjimas dėl jų pavojaus sveikatai.

Kristianas apsuka mane ir atsega vienintelęsagą ant sprando.

– Buvai taip supykęs… – sumurmu. – Taip. Buvau. – Ant manęs? – Ne. Ne ant tavęs, – jis pabučiuoja man į

petį. – Bent kartą.

820/1506



Nusišypsau. Kristianas pyko ne ant manęs.Tai jau pažanga.

– Kokia maloni permaina.

– Taip. Išties.Jis pabučiuoja man į kitą petį, paskui nut-

raukia suknelę per juosmenį žemyn ir drabužisnukrinta ant grindų. Su suknele jis numauna ir

apatines kelnaites, tad lieku visiškai nuoga.Tada Kristianas paima mane už rankos.

– Išlipk, – įsakmiai liepia ir aš, laikydama joranką, kad nepargriūčiau, išlipu iš suknelės.

Kristianas atsistoja ir suknelę su kelnaitėmisšvysteli ant tos pačios kėdės, ant kurios neseni-ai numetė Mijos lietpaltį.

– Pakelk rankas, – tyliai priduria.

Jis apvelka man per galvą sportinius maršk-inėlius ir timptelėdamas juos žemyn pridengiamano nuogumą. Aš pasiruošusi gultis.

821/1506



Tada Kristianas suspaudžia mane glėbyje,pabučiuoja ir mėtinis mano alsavimas susi-maišo su jo.

– Kad ir kaip norėčiau užsimiršti jumyse,ponia Grėj, vis dėlto per daug išgėrėte, esatebeveik dviejų tūkstančių penkių šimtų metrųaukštyje virš jūros lygio ir praeitą naktį nelabai

gerai miegojote. Eikš. Lipk į lovą.Kristianas atverčia antklodę ir aš atsigulu.

Jis mane apkloja ir dar kartą pabučiuoja į kaktą. – Užsimerk. Kai ateisiu gulti, tikiuosi, jau

miegosi.Kas tai? Grasinimas, įsakymas?.. Ne,

tiesiog… Kristianas. – Neišeik, – paprašau.

– Turiu dar kai kam paskambinti, Ana. – Jau šeštadienis. Vėlus metas. Prašau…Jis ranka persibraukia per plaukus. – Ana, jei dabar su tavimi atsigulsiu, neg-

alėsi pailsėti. Miegok.

822/1506



Jis neperkalbamas. Užsimerkiu ir Kristianolūpos dar kartą švelniai paliečia man kaktą.

– Labanakt, mažyte, – sukužda jis.

Man prieš akis ima šmėsčioti šiandienos va-izdai… Kristianas, lėktuve persimetęs mane perpetį. Jo nerimas, ar man patiks šis namas. Popi-etinis mūsų pasimylėjimas. Maudynės vonioje.

Jo reakcija pamačius mano suknelę. Ant grindųpatiestas šviesiaplaukis milžinas – prisiminus jįman ima dilgčioti delną. Ir dar Kristianas, guld-antis mane į lovą miegoti.

Tik pamanyk. Plačiai nusišypsau ir, mintysekartodama žodį „pažanga“, imu snausti.

823/1506



PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Man per karšta. Kristianas mane šildo. Jismiega padėjęs galvą man ant peties, kvėpuoda-mas švelniai pučia orą man į kaklą, jo kojos su-

sipynusios su mano kojomis, o ranka apsivijusiliemenį. Delsiu peržengti ribą, skiriančią miegą ir pabudimą, nes žinau, kad jei visiškai pabusiu,pažadinsiu ir Kristianą, o jis ir taip per mažai

miegojo. Miglose skendinčioje sąmonėje vėlšmėsteli praėjusio vakaro įvykiai. Per dauggėriau… Viešpatie, kaip prisiplempiau! Stebiu-osi, kad Kristianas man leido. Šypteliu

prisiminusi, kaip jis guldė mane miegoti. Tai



buvo malonu, labai malonu ir netikėta. Tadaskubriai pasitikrinu, kaip jaučiuosi. Skrandis?Gerai. Galva? Keista, bet gerai, tik truputį

svaigsta. Nuo vakarykščio pliaukštelėjimo del-nas vis dar paraudęs. Ai, ai! Nejučia pagalvojuapie Kristiano delnus, kai jis iškaršia manužpakalį… Sujudu ir jis pabunda.

– Kas negerai? – į mane susmingamieguistos pilkos akys.

– Viskas gerai. Labas rytas.Neperšinčiu delnu perbraukiu jam per

plaukus. – Ponia Grėj, šįryt žaviai atrodote, – sako

Kristianas, pabučiuoja į skruostą ir manenutvieskia ypatinga vidinė šviesa.

– Ačiū, kad vakar vakare manimipasirūpinai.

– Man patinka tavimi rūpintis. Aš ir noriutai daryti, – tyliai sako Kristianas, bet jį išduoda

akys, kurių pilkose gelmėse šmėsteli pergalės

825/1506



spindesys. Tarsi būtų laimėjęs beisbolo pir-menybių finalą arba didžiąją amerikietiškojofutbolo taurę.

Ak, mano Penkiasdešimt… – Jaučiuosi mylima. – Nes ir esi mylima, – sumurma jis ir man

apsąla širdis.

Kristianas suspaudžia man ranką ir ašsusiraukiu. Sunerimęs akimirksniu ją paleidžia.

– Skauda nuo smūgio? – klausia.Jo žvilgsnis ledinis, jis atidžiai žiūri man į

akis, o balse girdėti staiga vėl atgijęs pyktis. – Aš skėliau jam antausį. Nebuvo jokio

smūgio. – Tas išgama!

Maniau, vakar tą reikalą jau baigėme. – Negaliu susitaikyti su tuo, kad jis tave

palietė. – Jis manęs neužgavo, tik netinkamai elgėsi.

Kristianai, man nieko neatsitiko. Man truputį

826/1506



paraudęs delnas, ir tiek. Juk žinai, koks tas jaus-mas, tiesa? – kreivai šypteliu ir jo veidepamatau linksmumą bei nuostabą.

– O kaipgi, ponia Grėj, šis jausmas manlabai gerai pažįstamas, – pralinksmėjęs vyptelijis. – Bet, jei pageidaujate, galiu bet kada vėl jįpatirti.

– Ak, tramdykite savo niežintį delną, poneGrėjau.

Peršinčia ranka paglostau jam veidą, pirštaisbraukiu per žandenas. Švelniai timpteliu

plaukelius. Šio judesio paskatintas, jis suimamano plaštaką ir atsargiai pabučiuoja delną.Tikras stebuklas, bet skausmas dingsta.

– Kodėl vakar vakare nesakei, kad taip

skauda? – Na… Vakar tokio skausmo nejutau. Dabar

jau praėjo.Jo žvilgsnis sušvelnėja, lūpas iškreipia

šypsnys.

827/1506



– Kaip jautiesi? – Geriau, nei nusipelniau. – Turite gana smagią dešinę ranką, ponia

Grėj. – Niekada to nepamirškite, pone Grėjau. – Ak, šit kaip?Staiga jis pasiverčia ir atsiduria ant manęs,

užgula visu svoriu ir, pakėlęs mano rankas viršgalvos ir laikydamas už riešų, įspaudžia mane įčiužinį. Tada įsistebeilija man į veidą.

– Esu pasiruošęs bet kada su jumis kovoti,

ponia Grėj. Tiesą sakant, sutramdyti jus lovoje– viena iš mano fantazijų.

Jis pabučiuoja man į kaklą. Ką?!

– Maniau, ir taip visada mane nugali…Staiga aikteliu, nes Kristianas ima kramsnoti

man ausies spenelį.

828/1506



– Na, taip, bet… norėčiau sulaukti šiokiotokio pasipriešinimo, – sumurma jis, nosimibraukdamas man per skruosto apačią.

Pasipriešinimo? Įsitempiu. Kristianas li-aujasi, paleidžia mano rankas ir alkūnėmisįsiremia į patalus.

– Nori, kad tau priešinčiausi? Čia? – sušn-

abždu mėgindama neparodyti, kad esunustebusi. Na, gerai jau – priblokšta.

Kristianas linkteli ir neišsiduodamas, ką gal-voja, budriai žiūri, kaip reaguosiu.

– Dabar?Kristianas gūžteli, matau, kad apmąsto

mintį. Paskui droviai man nusišypso ir vėl lėtailinkteli.

Viešpatie… Jis įsitempęs, tyso ant manęs, odidėjanti jo varpa gundomai remiasi į minkštą,geismo apimtą mano kūną taip, kad stipriaijuntu. Ką visa tai reiškia? Ar čia konfliktas? O

gal tai fantazija? Ar jis sukels man skausmo?

829/1506



Mano vidinė dievaitė papurto galvą: „Niekugyvu.“

– Ar tai ir turėjai galvoje, kai sakei, kad visą

pyktį ant tavęs išliečiau lovoje?Kristianas vėl linkteli, o jo žvilgsnis budrus.Hm… mano Penkiasdešimt nori mane

perprasti.

– Nekramtyk lūpos, – įspėja jis mane.Klusniai atitraukiu nuo lūpos dantis. – Pone Grėjau, manau, jau dabar turite prieš

mane pranašumą.

Jo užgulta, kelis kartus sumirksiu ir provok-uojamai pasirangau. Galėtų būti smagu…

– Kokį pranašumą? – Jau guliu taip, kaip norite. Argi tai ne

pranašumas?Kristianas pašaipiai vypteli ir vėl pris-

paudžia dubenį prie manęs.

830/1506



– Taikli ir puikiai suformuluota pastaba,ponia Grėj, – sušnabžda ir trumpai pabučiuojamane į lūpas.

Staiga, nepaleisdamas manęs, jis apsiverčia,kad sėdėčiau jį apžergusi. Čiumpu Kristianorankas ir, nepaisydama įkyraus plaštakosskausmo, prispaudžiu jas jam abipus galvos.

Ant mudviejų nusileidžia mano kaštoniniųplaukų šydas, judinu galvą taip, kad jų galiukaikutentų Kristianui veidą. Jis atitraukia veidą,bet manęs nestabdo.

– Tikrai nori šiurkštesnio žaidimo? – klausiutarpkoju trindamasi į jį.

Kristianas išsižioja ir aikteli. – Taip, – iškošia pro sukąstus dantis ir aš

paleidžiu jo rankas. – Palauk.Ištiesusi ranką nuo naktinės spintelės paimu

stiklinę vandens. Matyt, ją čia paliko Kristi-

anas. Vanduo šaltas, su burbuliukais – toks

831/1506



šaltas, kad negali būti ilgai čia stovėjęs, – ir ašpagalvoju, kada gi Kristianas atsigulė miegoti.

Kol traukiu į burną didelį vandens gurkšnį,

Kristianas, sukdamas ratukus, pirštais braukiaman per šlaunis jaudrindamas odą, o paskuisuima ir spusteli nuogus sėdmenis. Hm…

Prisimindama įspūdingą Kristiano meilės

žaidimų repertuarą, pasilenkiu jo pabučiuoti iriš burnos supilu švarų vėsų vandenį jam įburną.

Jis geria.

– Labai skanu, ponia Grėj, – sumurma irdemonstratyviai, jaunatviškai, žaismingainusišypso.

Pastačiusi stiklinę ant naktinės spintelės, nu-

imu Kristiano rankas sau nuo užpakalio ir vėlprispaudžiu jam abipus galvos.

– Vadinasi, turiu vaidinti sunkiai prieinamą?– klausiu kreivai šypsodamasi.

– Taip.

832/1506



– Nesu gera aktorė.Kristianas vypteli. – Pamėgink.

Pasilenkiu ir santūriai jį pabučiuoju. – Gerai, suvaidinsiu, – sušnabždu burna

braukdama jam per skruosto apačią, ir dantimis,ir liežuviu jusdama dygius barzdos šerelius.

Dusliai ir gundomai sudejavęs, Kristianassujuda ir nustumia mane ant lovos šalia savęs.Iš netikėtumo šūkteliu, o jis užgriūva antmanęs, mėgindamas sučiupti rankas. Imu

priešintis. Stipriai įsiremiu delnais jam į krūtinęir iš visų jėgų stumiu, mėginu jį parversti, o jis,įkišęs kelį man tarp kojų, nori jas praskėsti.

Nesiliauju stūmusi Kristiano, – Viešpatie,

koks sunkus! – bet jis nė nekrusteli, net nesust-ingsta kaip anksčiau. Jis tuo mėgaujasi! Mėginasučiupti mane už riešų ir galų gale vieną pas-tveria, kad ir kaip stengiuosi išsivaduoti. Man tą

ranką skauda, tad pasiduodu, bet kitos rankos

833/1506



pirštais įsikimbu jam į plaukus ir stipriaitrūkteliu.

– Ai!

Jis staigiai patraukia galvą, išsivaduoja irperveria mane laukiniu, kūniško geiduliokupinu žvilgsniu.

– Laukinė… – sušnabžda Kristianas su sul-

tingu malonumu balse.Šis vienas žodis visiškai sužadina man lytinį

potraukį ir aš liaujuosi vaidinusi. Vėl mėginuišvaduoti ranką iš jo gniaužtų, bet nepavyksta.

Tuo pat metu stengiuosi sukryžiuoti kulkšnis irjį nustumti. Bet Kristianas per sunkus. Ak! Taiir siutina, ir… gundo.

Kažką niurnėdamas Kristianas sučiumpa

kitą mano ranką. Kairė jo ranka sugniaužia abumano riešus, o dešinė ramiai ir, galima sakyti,net įžūliai nuslysta mano kūnu čiupinėdama irglamonėdama, pagnaibo krūties spenelį.

834/1506



Atsakydama šūkteliu, nuo spenelio į tarpkojįtarsi žaibas šauna stiprus, jaudinantis malonu-mas. Nieko nelaukdama įžūli jo ranka nuo

sportinių marškinėlių krašto keliauja aukštynprie smakro, suspaudžia jį, kad nejudėčiau, otada jo burna nuslysta mano skruosto apačia – Kristianas mėgdžioja tai, ką visai neseniai

dariau aš. – Ak, mažyte, priešinkis man, – sumurma

jis.Sukinėjuosi ir rangausi mėgindama iš-

sivaduoti iš negailestingų jo gniaužtų, bet taibeviltiška. Kristianas už mane daug stipresnis.Jis švelniai kramsnoja man apatinę lūpą, o joliežuvis mėgina skverbtis į burną. Tada su-

vokiu, kad visai nenoriu jam priešintis. Geidžiujo – noriu tuoj pat, kaip visada. Liaujuosipriešintis ir aistringai atsakau į jo bučinį. Nes-varbu, kad neišsivaliau dantų. Nesvarbu, kad

buvome sutarę žaisti tam tikrą žaidimą. Man

835/1506



gyslomis siūbteli geismas – stiprus, tvilkinantisgeismas ir aš… bejėgė. Atkabinu kulkšnis, ko-jomis apsiveju Kristianui strėnas ir kulnais imu

smaukti jam per užpakalį pižamos kelnes. – Ana, – sukužda jis ir ima mane bučiuoti

kur pakliuvo.Mudu jau nesigalynėjame, mūsų rankos ir

liežuviai susipynę, mes aistringai ir nekantriailiečiame ir ragaujame vienas kitą.

– Oda, – greitai alsuodamas dusliaisumurma Kristianas.

Tada, pasodinęs mane, vienu vikriu mostunutraukia per galvą marškinėlius.

– Tu… – sėdėdama sušnabždu, mat nesumo-ju, ką daugiau pasakyti.

Tada suspaudžiu pižamos kelnių juosmenį,trūkteliu jį žemyn ir išlaisvinu jo varpą. Suimują ir spusteliu. Ji standi. Kristianas staiga garsiaiįkvepia, o aš gėriuosi jo reakcija.

– Po galais… – sumurma jis.

836/1506



Tada atsilošia, kilsteli šlaunis ir stumtelimane ant lovos, o aš laikau jį tvirtai sugni-aužusi, spusčioju ir kilnoju ranką aukštyn

žemyn. Pajutusi ant galo ištryškus lašelį drėg-mės, nykščiu sukdama ratukus ją išskirstau. KaiKristianas paguldo mane ant čiužinio, įsikišunykštį į burną ir paragauju tos drėgmės, o jo

rankos tuo metu slysta mano kūnu aukštyn, gla-monėdamos klubus, pilvą, krūtis.

– Skanu? – klausia Kristianas pasilenkęsvirš manęs ir žvelgdamas liepsningu žvilgsniu.

– Taip. Paragauk.Įkišu nykštį Kristianui į burną ir jis ima či-

ulpti ir kramsnoti jo pagalvėlę. Sudejavusirankomis suspaudžiu jam galvą ir prisitraukiu

jį, kad galėčiau pabučiuoti. Kojomis apsivijusijam strėnas ir pėdomis užkabinusi juosmenį,nusmaukiu pižamos kelnes, tada vėl apsivejustrėnas ir imu atsargiai sūpuotis. Berdamos

837/1506



švelnius bučinius, jo lūpos mano žandikauliunuslysta prie smakro.

– Tu tokia graži… – jis palenkia galvą ir

pasiekia mano kaklo duobutę. – Kokia puikioda…

Kristianas kvėpuoja lygiai, vienodai, o jo lū-pos nuslysta mano krūtimis.

Ką? Aš jau dūsuoju ir dabar jaučiuosisutrikusi – apimta geismo, laukianti. Maniau,viskas vyks greitai…

– Kristianai… – maldaujamai sušnabždu ir,

nuleidusi rankas, čiumpu jį už plaukų. – Ššš, – sudraudžia jis, liežuviu apibrėžia

kelis ratus apie spenelį, o tada apžioja jį, sus-paudžia lūpomis ir trūkteli.

– Ai! – sudejuoju ir muistydamasi kilsteliudubenį mėgindama Kristianą sugundyti.

Jo lūpos prie pat mano odos nusišypso, otada imasi kitos krūties.

838/1506



– Nekantraujate, ponia Grėj? – paklausia jisir ima stipriai čiulpti spenelį. Timpteliu jamplaukus. Kristianas sudejuoja, pakelia akis. –

Supančiosiu tave, – įspėja. – Paimk mane, – maldauju. – Viskam savas laikas, – vėl prikišęs lūpas

prie odos, sumurma jis.

Kristiano ranka erzinamai lėtai nusileidžiaprie klubo, o burna tuo metu jaudrina spenelį.Garsiai sudejuoju, alsuoju negiliai, nelygiai irtoliau mėginu jį sugundyti siūbuodama ir trin-

damasi. Jo penis išpampęs, sunkus ir taip arti,bet Kristianas niekur neskuba ir mėgaujasimanimi.

Velniop viską. Vėl imu spurdėti ir priešintis,

tvirtai apsisprendusi jį nustumti. – Kas čia…Sučiupęs už rankų, Kristianas išskečia jas ir

prispaudžia prie lovos, o tada visu svoriu vėl

839/1506



užgula mane ir galutinai sutramdo. Alsuoja gili-ai, įniršęs.

– Norėjai, kad priešinčiausi, – vos atgaud-

ama kvapą sakau.Jis truputį pasitraukia, kad geriau matytų, ir,

nepaleisdamas rankų, įsistebeilija į mane.Uždedu kulnus jam žemiau sėdmenų ir

stumteliu. Jis nė nekrusteli. Prakeikimas! – Nenori švelnaus žaidimo? – klausia

nustebęs, iš jaudulio spindinčiomis akimis. – Aš tik noriu, kad mane pamylėtum,

Kristianai.Jo elgesys labai glumina. Iš pradžių galynė-

jomės ir kovojome, o paskui staiga jis ėmė elgt-is meiliai ir švelniai. Tai labai trikdo. Guliu lo-

voje su ponu, kurio neįmanoma perprasti. – Prašau…Vėl įremiu kulnus jam į sėdmenis. Liepsnin-

gos pilkos akys susiranda manąsias. Ak, apie ką

jis galvoja? Kelias akimirkas atrodo sutrikęs ir

840/1506



susipainiojęs. Paleidžia mano rankas, klesteliant blauzdų ir prisitraukęs pasisodina mane antkelių.

– Gerai, ponia Grėj, darysime taip, kaip nor-ite jūs.

Jis mane pakelia ir palengva pasisodina taip,kad jį apžergčiau.

– Ai!Pagaliau. Kaip tik to ir noriu. To man ir

reikia. Rankomis apsiveju jam kaklą, panardinupirštus į plaukus ir mėgaujuosi, jusdama jį

savyje. Paskui imu suptis. Visiškai valdydamapadėtį, atsiduodu jam savo greičiu. Kristianasdejuoja, jo lūpos randa manąsias ir mudu tam-pame… bejėgiai.

PIRŠTAIS PERBRAUKIU PER PLAUKELIUS

Kristianui ant krūtinės. Jis guli šalia antnugaros, tylus, nejudėdamas, ir mudu abu

841/1506



gaudome kvapą. Ritmingai barbendami, jo pirš-tai leidžiasi mano nugara.

– Tu toks tylus, – sušnabždu ir pabučiuoju

jam į petį. Atsisukęs Kristianas pažvelgia įmane, bet iš jo veido negali pasakyti, ką gal-voja. – Buvo smagu.

Po galais, ar kas negerai?

– Nustebinai mane, Ana. – Nustebinau?Jis pasislenka, kad būtume arčiau vienas

kito.

– Taip. Nustebinai. Perimdama iniciatyvą.Tai… visiškai kitoks jausmas.

– Geras ar blogas?Pirštu perbraukiu jam per lūpas. Kristianas

suraukia kaktą tarsi ne iki galo supratęsklausimą. Paskui susimąstęs pabučiuoja manpirštą.

– Geras, – sako, bet nelabai įtikinamai.

842/1506



– Niekada anksčiau apie tai nefantazavai? – klausiu jusdama, kad raustu.

Ar tikrai noriu daugiau sužinoti apie spalv-

ingą… hm… kaleidoskopišką savo vyro seksu-alinę praeitį? Pasąmonė įdėmiai mane nužvel-gia per savo akinių pusmėnulio formos stiklaisir vėžlio kiauto rėmeliais viršų. „Ar tikrai nori

apie tai kalbėtis?“ – Ne, Anastazija. Nes tik tu gali mane liesti.Atsakymas paprastas, bet labai iškalbingas.

Suprantama, tos prieš mane buvusios penkio-

lika nebūtų galėjusios… – Ponia Robinson galėdavo tave liesti, –

sumurmu nespėjusi nė pagalvoti, ką sakau. Mėšlas. Kam apie ją užsiminiau?

Kristianas sustingsta. Iš baimės išpučia akistarsi sakydamas: „Ak, na ir kodėl ji vėlpradeda?“

– Tai buvo visai kas kita, – pagaliau tyliai

sušnabžda.

843/1506



Staiga mane apima smalsumas. – Gera ar bloga?Kristianas spokso į mane. Jo veide šmėsteli

abejonė ir kažkas panašaus į skausmą, keliasakimirkas jis atrodo tarsi skęstantis.

– Manau, bloga, – vos girdimai ištaria. Po perkūnais!

– Maniau, tau patiko? – Patiko. Anuomet. – O dabar?Plačiai atsimerkęs, jis įsistebeilija į mane,

paskui lėtai papurto galvą. Dieve… – Ak, Kristianai…Mane užplūsta jausmai. Mano sutrikęs

berniukas. Puolu jam ant kaklo ir imu bučiuotiveidą, kaklą, krūtinę ir nedideles apskritasnudeginimo žymes. Jis sudejuoja, prisitraukiamane ir aistringai pabučiuoja. O tada labai lėtai

ir švelniai, savu tempu vėl mane pamyli.

844/1506



– ANA TAISON. NOKAUTAVO sunkesnėssvorio kategorijos priešininką! – man įžengus įvirtuvę sušunka Etanas ir paploja.

Jis su Mija ir Keite sėdi prie pusryčių baro,o ponia Bentli kepa vaflius. Kristiano niekurnematyti.

– Labas rytas, ponia Grėj, – šypsodamasi

pasisveikina ponia Bentli. – Ko norėtumėtepusryčių?

– Labas rytas. Ačiū, tiks viskas, ką paruošėte. Kur Kristianas?

– Lauke, – atsako Keitė ir galva mosteli įužpakalinį kiemą.

Prieinu prie lango, pro kurį matyti užpaka-linis kiemas ir tolumoje dunksantys kalnai.

Išaušo graži, giedra vasaros diena; manogražuolis sutuoktinis stovi maždaug už šešiųmetrų nuo manęs, įsitraukęs į pokalbį sukažkokiu vyru.

845/1506



– Jis šnekasi su ponu Bentliu! – nuopusryčių baro šūkteli Mija.

Atsisukusi pažvelgiu į ją, nes mano dėmesį

patraukia irzlus jos tonas. Mija piktai dėbteli įEtaną. Varge… Man vėl parūpsta, kas tarp jųd-viejų vyksta. Susiraukusi įbedu akis į savo vyrą ir poną Bentlį.

Ponios Bentli vyras – šviesiaplaukis, tam-siomis akimis, liesas, bet raumeningas, vilkintisdarbinėmis kelnėmis ir sportiniais marškinėliaissu Aspeno priešgaisrinės gelbėjimo stoties em-

blema. Kristianas mūvi juodus džinsus ir vilkisportinius marškinėlius. Kai jie abu, įsitraukę įpokalbį, per pievelę palengva žingsniuoja prienamo, Kristianas lyg niekur nieko pasilenkia ir

nuo žemės pakelia kažką panašaus į bambukinęlazdelę, – matyt, užmirštą ar numestą į gėliųlysvę. Laikydamas ją, Kristianas stabteli,ištiesia ranką, atsargiai pakilnoja lazdelę ir

kartą – tik vieną kartą! – šmaukšteli ja ore.

846/1506



Ak…Ponui Bentliui toks jo elgesys nė kiek

nepasirodo keistas. Artindamiesi prie namo

vyrai šnekučiuojasi toliau, paskui vėl sustoja irKristianas pakartoja veiksmą. Lazdelės galasdunksteli į žemę. Pakėlęs akis, Kristianas pam-ato mane, stovinčią prie lango. Staiga pasijuntu

taip, tarsi būčiau jį sekusi. Jis sustoja. Sutrikusijam pamojuoju ir apsisukusi grįžtu priepusryčių baro.

– Ką ten veikei? – klausia Keitė.

– Tiesiog žiūrėjau į Kristianą. – Rodos, įklimpai iki ausų, – prunkšteli ji. – O tu – ne, būsimoji svaine? – atsakau

plačiai šypsodamasi ir stumdama iš galvos ner-

imą keliantį Kristiano, laikančio rankoselazdelę, vaizdą.

Keitė netikėtai pašoka ir suspaudžia maneglėbyje.

847/1506



– Svaine! – sušunka, ir sunku nepasiduotijos džiaugsmui.

– Ei, miegale, – pažadina mane Kristianas. – Netrukus leisimės. Prisisek diržą.

Užsimiegojusi imu apgraibomis ieškoti

saugos diržo, bet Kristianas pats jį užsega. Ir,pabučiavęs man į kaktą, vėl įsitaiso savo vieto-je. Vėl padedu galvą jam ant peties iružsimerkiu.

Neįmanomai ilgas žygis pėsčiomis ir pietūsgryname ore ant nuostabaus grožio kalno atėmėiš manęs visas jėgas. Visa mūsų kompanija tyli,net Mija. Šiandien ji visą dieną atrodo

nusiminusi. Kažin kaip jai sekasi vilioti Etaną.Net nežinau, kur juodu šiąnakt miegojo. Mūsųžvilgsniai susitinka ir aš šypteliu tarsi klaus-dama Mijos, kaip ji laikosi. Atsakydama ji man

taip pat šypteli – trumpai ir liūdnai – ir vėl ima

848/1506



skaityti knygą. Prisimerkusi slapta žvilgteliu įKristianą. Jis dirba su sutartimi ar kažkokiu kitudokumentu: skaito jį ir paraštėse rašo pastabas.

Bet atrodo ramus. Eliotas, užsnūdęs šaliaKeitės, tyliai knarkia.

Turiu priremti Eliotą prie sienos ir išklaus-inėti apie Džiją, bet kol kas jo neįmanoma at-

plėšti nuo Keitės. Kristianas nemato reikalokamantinėti brolio ir dėl to man pikta, bet jonespaudžiu. Pastaruoju metu mudviem buvotaip gera, kad negaliu taip elgtis. Eliotas

uždėjęs ranką Keitei ant kelio, tarsi visiemsrodydamas, kad ši mergina priklauso jam. Keitėtiesiog švyti iš laimės, – kas galėtų pagalvoti,kad dar vakar popiet ji nebuvo tikra dėl Elioto

jausmų? Kaip Kristianas jį pavadino? Leliotu?Gal tai šeimoje įprasta pravardė? Taip jį pavad-inti buvo miela, daug geriau nei palaidūnu.Staiga Eliotas atsimerkia ir pažvelgia tiesiai į

mane. Užklupta spoksanti į jį, nuraustu.

849/1506



Jis plačiai nusišypso. – Man labai patinka, kai rausti, Ana, – rąžy-

damasis paerzina jis mane.

Keitė, patenkinta savimi kaip katė, surijusikanarėlę, taip pat man nusišypso.

Pirmoji kapitono padėjėja Begli praneša,kad artėjame prie Siatlo-Takomos oro uosto, ir

Kristianas suspaudžia man ranką.

– Kaip praleidote savaitgalį, ponia Grėj? –

„Audi“ grįžtant į Eskalą, teiraujasi Kristianas.Teiloras su Rajanu sėdi priekyje. – Ačiū, gerai, – sakau ir staiga susidrovėjusi

nusišypsau.

– Bet kada galime ten nuvažiuoti. Galipasikviesti, ką nori.

– Turėtume nusivežti ten Rėjų. Jam patiktųpažvejoti.

– Gera mintis.

850/1506



– O kaip tu praleidai laiką? – klausiu. – Puikiai, – po akimirkos, rodos, nustebintas

mano klausimo, atsako Kristianas. – Tikrai

puikiai. – Atrodei ramus.Jis gūžteli. – Žinojau, kad esi saugi.

Suraukiu kaktą. – Kristianai, dažniausiai aš ir šiaip būnu

saugi. Jau kartą tau sakiau: jei taip nerimausi,patiesi kojas sulaukęs vos keturiasdešimties. O

aš noriu su tavimi pasenti ir pražilti.Suspaudžiu jam ranką. Jis žvelgia į mane

tarsi nesuprasdamas, ką sakau. Paskui švelniaipabučiuoja krumplius ir paklausia apie ką kita:

– Kaip tavo delnas? – Ačiū, jau geriau.Jis šypteli. – Labai gerai, ponia Grėj. Pasiruošusi vėl

susitikti su Džija?

851/1506



Ak, mėšlas… Visai pamiršau, kad šįvakarturime su ja susitikti ir peržiūrėti galutinį pro-jektą. Užverčiu akis.

– Gali būti, kad aš norėsiu tave saugoti irprašysiu tame susitikime nedalyvauti, – sakaupašaipiai šypsodamasi.

– Argi mane reikia saugoti? – nusijuokia

Kristianas. – Reikia. Kaip visuomet, pone Grėjau. Turiu

jus saugoti nuo seksualinių plėšrūnių, – sušnabždu.

Į lovą įsiropščiu Kristianui dar valantis dantis.Rytoj grįšime į tikrovę: į darbą, pas paparacus

ir prie Džeko – suimto, bet galbūt turinčiobendrininką. Hm… Kristianas apie tai kalbėjolabai miglotai. Ar jis žino? O jei žinotų, ar pa-sakytų man? Atsidūstu. Pešti informaciją iš

Kristiano – tas pats kaip traukti dantį, o mudu

852/1506



praleidome tokį malonų savaitgalį… Ar tikrainoriu gadinti šią pilnatvės akimirką mėgindamaišpešti iš jo informacijos?

Buvo labai netikėta matyti jį nutolusį nuoįprastos aplinkos, palikusį savo apartamentus,ramų ir laimingą drauge su šeimos nariais. Ne-jučia imu svarstyti, gal jis toks neramus tik

todėl, kad gyvename čia, šiuose apartamentu-ose, saugančiuose visus prisiminimus irasociacijas? Gal reikėtų persikraustyti kitur?

Prunkšteliu. Juk mes ir ketiname per-

sikraustyti – vandenyno pakrantėje turimedidžiulį namą, kurį tereikia atnaujinti. Džijosprojektas baigtas ir patvirtintas, tad ateinančią savaitę Elioto brigada pradės statybos darbus.

Trumpai nusijuokiu prisiminusi, kokiapriblokšta atrodė Džija, kai pasakiau mačiusi ją Aspene. Pasirodo, tai buvo paprastas atsitiktin-umas. Ji atvažiavo į savo vasarnamį, kad nieki-

eno netrukdoma galėtų padirbėti prie namo

853/1506



projekto. Baisėdamasi trumpai pagalvojau, kadji padėjo Eliotui išrinkti žiedą, bet, matyt, ap-sirikau. Vis dėlto aš Džija nepasitikiu. Noriu,

kad jos žodžius savo pasakojimu patvirtintųEliotas. Tiesa, šį kartą ji bent jau laikėsi atokiaunuo Kristiano.

Pakeliu akis į naktinį dangų. Pasiilgsiu šio

vaizdo. Šios panoramos… Siatlo, plytinčiomums po kojomis, kupino galimybių ir visdėlto tokio tolimo. Gal tai ir yra didžiausiaKristiano bėda: savo noru pasirinkęs tremtį, jis

per ilgai buvo atsiribojęs nuo gyvenimo tik-rovės. Tačiau supamas savo šeimos jis mažiaulinkęs viską kontroliuoti ir dėl visko nerimauti– atrodo laisvesnis, laimingesnis. Įdomu, ką

apie visa tai pasakytų Flinas? Po perkūnais! Galtai ir yra atsakymas? Gal Kristianui reikia savošeimos? Bet papurtau galvą – tam mudu dar perjauni ir per mažai pragyvenę drauge. Į kambarį

854/1506



įžengia Kristianas, kaip visada nuostabiai atrod-antis ir liūdnai susimąstęs.

– Ar viskas gerai? – klausiu.

Jis išsiblaškęs linkteli ir įlipa į lovą. – Visai nenoriu grįžti į tikrovę, – sumurmu. – Šit kaip?Palinguoju galvą ir paglostau mielą jo veidą.

– Savaitgalis buvo nuostabus. Ačiū.Kristianas meiliai šypteli. – Tu esi mano tikrovė, Ana, – sumurma jis

ir mane pabučiuoja.

– Ar tau to trūksta? – Ko? – suglumęs klausia jis. – Na, žinai… Mušimo vytele ir panašių

dalykų, – sušnabždu jausdamasi nejaukiai.

Kristianas stebeilija į mane, bet jo žvilgsnisvisiškai ramus. Paskui veide šmėsteli abejonė irjis pažvelgia į mane tarsi svarstydamas, kodėlto klausiu.

855/1506



– Ne, Ana, netrūksta, – tyliai, bet tvirtaisako. Tada paglosto man skruostą. – Kai buvaimane palikusi, daktaras Flinas pasakė kai ką, ko

niekada nepamiršiu. Jis paaiškino, kad negaliutaip elgtis, jei tu į tokius dalykus nelinkusi.Man tai buvo didžiulis atradimas. – Kristianaspatyli, suraukia kaktą. – Kitaip mylėtis

nemokėjau, Ana. O dabar jau moku. Nuo tolaiko tu mane daug ko išmokei.

– Aš? Išmokiau tave? – pašaipiai nusijuokiu.Jo žvilgsnis sušvelnėja.

– O tau to trūksta? – klausia jis. Ak! – Nenoriu, kad keltum man skausmą, bet

žaisti mėgstu, Kristianai. Tu tai žinai. Jei

norėtum ką nors padaryti… – įdėmiai į jį žvelg-dama gūžteliu.

– Ką nors? – Na, žinai, su bizūnu ar šmaikščiu… –

nutylu nuraudusi kaip žarija.

856/1506



Jis nustebęs kilsteli antakį. – Na… pažiūrėsim. O dabar norėčiau seno

gero vanilinio sekso.

Nykščiu jis perbraukia man per apatinę lūpą ir dar kartą mane pabučiuoja.

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Labas rytasData : 2011 m. rugpjūčio 29 d. 09:14Gavėjas: Kristianas Grėjus

Pone Grėjau,norėjau pasakyti, kad jus myliu.

Tik tiek.

Visada jūsų

A x

857/1506



A, taip. Oficialūs Amerikos laivų statyklųasociacijos pietūs… Užverčiu akis į lubas. Vėltos įmitusios marškiniais apvilktos iškamšos…

Kristianas tikrai vedasi mane į pačius nuostabi-ausius oficialius renginius.

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Tamsoje dingstantys laivaiData : 2011 m. rugpjūčio 29 d. 09:26Gavėjas: Kristianas Grėjus

Mielas pone Grėjau,neabejoju, kad sugalvosite, kaip tą vakari-enę paįvairinti…

Jūsų nekantriai laukianti

Ponia G. x

Anastazija (nepaklydėlė) Grėj,SIP leidyklos redaktorė

859/1506



Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Įvairovė suteikia gyvenimuipikantiškumo

Data : 2011 m. rugpjūčio 29 d. 09:35Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,turiu kelis sumanymus…

x

Kristianas GrėjusGrėjaus įmonių holdingo generalinis direktori-us, dabar jau nekantraujantis vykti į oficialiąALSA vakarienę

Man susitraukia visi papilvės raumenys.

Hm… Įdomu, ką jis sugalvos. Mano svajasišblaško į duris pasibeldusi Hana.

– Ar pasiruošusi susidėlioti šios savaitėsdarbotvarkę, Ana?

– Žinoma. Sėsk.

860/1506



Atsitokėjusi nusišypsau ir nuleidžiuelektroninio pašto langą į darbalaukio apačią.

– Turime perkelti porą susitikimų. Atein-

ančią savaitę su ponu Foksu ir su daktare…Haną nutraukia suskambęs telefonas.

Roučas. Prašo mane užeiti. – Ar galėtume pratęsti po dvidešimties

minučių? – Žinoma.

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Vakar vakare…Data : 2011 m. rugpjūčio 30 d. 09:24Gavėjas: Anastazija Grėj

…buvo smagu.Kas gi būtų pamanęs, kad kasmet ALSA or-ganizuojama oficiali vakarienė gali būti tokia jaudinanti?

861/1506



Jūs, ponia Grėj, kaip visuomet nenuviliate.

Myliu jus.

x

Kristianas GrėjusSusižavėjęs Grėjaus įmonių holdingo genera-

linis direktorius

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Dievinu gerą žaidimą rutuliukais…


Mielas pone Grėjau, jau buvau pasiilgusi tų sidabro spalvos

rutuliukų.Tai jūs niekada nenuviliate.Šį kartą tiek.

Ponia G. x

862/1506




Tyliai pabarbendama į duris Hana nuvejašalin erotiškus vakarykščio vakaro prisiminim-us. Kristiano rankos… jo burna…

– Užeik.

– Ana, ką tik skambino pono Roučo sekre-torė. Jis norėtų, kad šiandien priešpiet dalyvau-tum susirinkime. Vadinasi, vėl turiu perkeltikelis suplanuotus tavo susitikimus. Ar gerai?

Jo liežuvis… – Žinoma, perkelk, – burbteliu mėgindamasurikiuoti neklusnias mintis.

Nusišypsojusi ji skubiai išeina iš kabineto…palikdama mane vieną su maloniaisvakarykščio vakaro prisiminimais.


863/1506



Tema : HaidasData : 2011 m. rugsėjo 1 d. 15:24Gavėjas: Anastazija Grėj

Anastazija,noriu pranešti, kad teisėjas atmetė prašymąpaleisti Haidą už užstatą ir jis lieka lauktiteismo už grotų. Jam pateikti kaltinimai dėl

mėginimo pagrobti žmogų ir tyčinio pade-gimo. Kol kas teismo posėdžio datanepaskirta.

Kristianas Grėjus


Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Haidas

Data : 2011 m. rugsėjo 1 d. 15:53Gavėjas: Kristianas Grėjus

Puikios naujienos.Ar tai reiškia, kad sumažinsi apsaugą?

864/1506



Man tikrai nepatinka nuolat prieš akisšmėžuojanti Preskot.

Ana x


Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : HaidasData : 2011 m. rugsėjo 1 d. 15:59Gavėjas: Anastazija Grėj

Ne. Apsauga liks tokia, kokia buvo. Irnepakęsiu jokių prieštaravimų.Kuo tau neįtinka Preskot? Jei jos nemėgsti,pakeisime ją.


865/1506



Rūsčiai dėbteliu į šį valdingą laišką. Preskotne tokia ir bloga.

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Neniršk ir nesirauk plaukų!Data : 2011 m. rugsėjo 1 d. 16:03Gavėjas: Kristianas Grėjus

Aš tik paklausiau (vartau akis). O apiePreskot pagalvosiu.Tramdyk savo niežtintį delną!

Ana x


Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Negundyk manęsData : 2011 m. rugsėjo 1 d. 16:11


866/1506



Galiu jus patikinti, ponia Grėj, kad manoplaukai taip lengvai nenuraunami – taidažnai patvirtinate ir jūs pati savo

veiksmais.Tačiau delną man tikrai niežti.Gali būti, kad šiandien vakare man teks šiąproblemą kaip nors spręsti.

x

Kristianas GrėjusDar neplikas Grėjaus įmonių holdingo genera-linis direktorius

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Jau spurduData : 2011 m. rugsėjo 1 d. 16:20


Pažadai, pažadai…O dabar liaukitės man trukdyti. Mėginususikaupti, manęs laukia neplanuotas

867/1506



susitikimas su autoriumi. Stengsiuosi, kadper tą susitikimą manęs neblaškytų mintysapie jus.

A x


Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Buriavimas, sklandymas ir pėrimas


Sutuoktini,puikiai mokate parodyti merginai, kaip geraipraleisti laiką.Žinoma, dabar to iš jūsų lauksiu kiekvienąsavaitgalį.Jūs mane lepinate. Ir man tai labai patinka.

868/1506



Jūsų žmonaxox



Tema : Mano gyvenimo prasmė…Data : 2011 m. rugsėjo 5 d. 09:25Gavėjas: Anastazija Grėj

…ir yra lepinti jus, ponia Grėj.

Ir dar saugoti, nes aš jus myliu.

Kristianas GrėjusIki ausų įsimylėjęs Grėjaus įmonių holdingogeneralinis direktorius

Dieve. Ar begalima būti darromantiškesniam?

869/1506



Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Mano gyvenimo prasmė…Data : 2011 m. rugsėjo 5 d. 09:33


…yra leistis lepinamai, nes ir aš jus myliu.O dabar liaukitės būti toks sentimentalus.Jūs mane graudinate.

Anastazija GrėjNe mažiau įsimylėjusi SIP leidyklos redaktorė

Kitą dieną sėdžiu ir spoksau į kalendorių ant sa-vo darbo stalo. Iki rugsėjo dešimtosios, manogimtadienio, liko vos penkios dienos. Žinau,

kad ruošiamės važiuoti į savo būsimus namuspažiūrėti, kaip sekasi darbuotis Eliotui ir jo bri-gadai. Hm… Įdomu, ar Kristianas turi ir kokiųnors kitų planų? Pagalvojusi apie tai nusišyp-

sau. Į duris pasibeldžia Hana.

870/1506



– Užeik.Už durų stoviniuoja Preskot. Keista… – Labas, Ana, – pasisveikina Hana. – Atėjo

Leila Viljams ir nori su tavimi susitikti. Sako,reikalas asmeninis.

– Leila Viljams? Nepažįstu jokios…Staiga man išdžiūsta burna, o Hana, pamači-

usi mano veidą, išpučia akis. Leila? Prakeikimas. Ko ji nori?

871/1506



ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

–Nori, kad jai atsakyčiau? – sunerimusiklausia Hana.

– Hm… Ne. Kur ji?

– Priimamajame. Ir su kažkokia mergina. Ak! – Be to, su jumis norėtų šnektelėti panelė

Preskot, – priduria Hana.

Kaipgi nenorės. – Tegul užeina.Hana pasitraukia į šalį ir į mano kabinetą

įžengia Preskot. Ji vykdo misiją, tad tiesiog

trykšta profesionalumu ir dalykiškumu.



– Trumpai palik mus vienas, Hana. Sėskitės,Preskot.

Hana išeina ir uždaro duris.

– Ponia Grėj, Leila Viljams yra lankytojų,kuriems draudžiama su jumis susitikti, sąraše.

– Ką? Man sudarytas nepageidaujamų lankytojų

sąrašas? – Atidžiai stebėtinų asmenų sąraše, ponia.

Teiloras su Velču yra labai aiškiai nurodę, kadneleisčiau Leilai Viljams prie jūsų artintis.

Nieko nesuprasdama suraukiu antakius. – Ar ji pavojinga? – Šito pasakyti negaliu, ponia. – O kodėl apskritai sužinojau, kad ji čia?

Preskot nuryja seilę, kelias akimirkas atrodosutrikusi.

– Turėjau pertraukėlę. Buvau tualete. Tuometu atėjo ji, kreipėsi tiesiai į Klerę, o ši

paskambino Hanai.

873/1506



– Šit kaip? Aišku… – supratusi, kad irPreskot kartais prispiria reikalas, nusijuokiu. – Varge…

– Taigi, ponia.Pasijutusi nepatogiai, Preskot man

nusišypso ir aš pirmą kartą įžvelgiu silpną vietą jos šarvuose. Jos šypsena graži.

– Reikės dar kartą pasikalbėti su Klere apieelgesio taisykles, – truputį suirzusi sako ji.

– Taip ir padarykite. Ar Teiloras žino, kad jičia?

Nė pati nepajuntu, kaip sukryžiuoju pirštustikėdamasi, kad Preskot nepranešė apie Leilą Kristianui.

– Palikau jam žinutę balso pašte.

Ak… – Jei taip, daug laiko neturiu. Būtų įdomu

sužinoti, ko ji nori.Preskot kelias akimirkas paspokso į mane.

874/1506



– Privalau jums, ponia, primygtinai patartito nedaryti.

– Ji atėjo pas mane, vadinasi, turi kažkokį

reikalą. – Ponia, aš čia tam, kad šis susitikimas

neįvyktų, – tyliai, bet ryžtingai sako ji. – Labai norėčiau išgirsti, ką ji man pasakys,

– ištariu įsakmiau, nei norėjau.Preskot nuslopina atodūsį. – Bet prieš jums susitinkant su tomis mergi-

nomis norėčiau jas abi apieškoti.

– Sutinku. Ar galite tai padaryti? – Esu čia tam, kad jus saugočiau, ponia

Grėj, tad galiu. Taip pat norėčiau būti su jumisper pokalbį.

– Gerai, – dėl šito jai nusileidžiu. Šiaip artaip, kai pastarąjį kartą mačiau Leilą, ji buvoginkluota. – Darykite, ką privalote daryti.

Preskot atsistoja.

– Hana! – sušunku.

875/1506



Hana išdygsta labai jau greitai. Matyt,stoviniavo prie durų ir klausėsi.

– Prašyčiau patikrinti, ar laisvas pasitarimų

kambarys. – Jau patikrinau. Laisvas. – Preskot, ar galėtumėte apieškoti merginas

tenai? Ar ta erdvė bus pakankamai privati?

– Taip, ponia. – Tad ateisiu ten po penkių minučių. Hana,

nuvesk Leilą Viljams ir ją lydinčią merginą įpasitarimų kambarį.

– Tuoj pat, – Hana sutrikusi atitraukia akisnuo Preskot ir pažvelgia į mane. – Ar manatšaukti artimiausią jūsų susitikimą? Jis nu-matytas ketvirtą valandą, bet reikia važiuoti per

visą miestą. – Taip, – užsigalvojusi burbteliu.Hana linkteli ir išeina.Po galais, ko iš manęs nori ta Leila? Kažin

ar būtų ėjusi čia ketindama pakenkti. Ji ir

876/1506



anksčiau nieko blogo man nepadarė, nors turėjoprogą. Kristianas siuste pasius. Mano pasą-monė papučia lūpas, manieringai sukryžiuoja

kojas ir linkteli. Reikėtų pranešti jam, ką ketinudaryti. Paskubomis brūkšteliu laiškelį, paskuistabteliu, žvilgteliu į laikrodį. Trumpai pajuntuapmaudą. Po viešnagės Aspene mudu taip gerai

sutarėme… Paspaudžiu „Siųsti“.

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : LankytojaiData : 2011 m. rugsėjo 6 d. 15:27Gavėjas: Kristianas Grėjus

Kristianai,

atėjo Leila ir nori su manimi susitikti. Priim-siu ją susitikime dalyvaujant ir Preskot.Jei reikės, pasinaudosiu visai neseniai įgy-tais antausių skaldymo įgūdžiais ir pamosu-osiu ką tik sugijusia ranka.

877/1506



Pamėgink – primygtinai prašau, pamėgink –nesijaudinti.Aš jau didelė mergaitė.

Pasikalbėjusi su Leila iš kartopaskambinsiu.

Ana x


Paskubomis paslepiu savo „BlackBerry“telefoną stalo stalčiuje. Tada atsistoju, delnaispersibraukiu per klubus lygindama pilką siaurą sijoną, gnybteliu skruostus, kad atrodytų truputįįraudę, ir atsisegu dar vieną pilkos šilkinėspalaidinukės sagą. Gerai, aš pasiruošusi. Giliai

atsidususi ir nepaisydama prislopinto „YourLove Is King“ dainos motyvo, sklindančio išdarbo stalo gilumos, išeinu iš kabineto susitiktisu nekaip pagarsėjusia Leila.

878/1506



Leila atrodo daug geriau. Net ne geriau – jiatrodo labai patraukli. Jos skruostai rausvi,rudos akys spindi, plaukai švarūs ir blizga.

Leila vilki šviesiai rožinę palaidinę ir mūvibaltas laisvas kelnes. Atsistoja vos man įžengusį pasitarimų kambarį, jos pavyzdžiu paseka irdraugė – taip pat jauna tamsiaplaukė švelniomis

rusvomis, brendžio spalvos akimis. Nėakimirkos nenuleisdama akių nuo Leilos,Preskot stoviniuoja kambario kampe.

– Ponia Grėj, labai jums dėkoju, kad

sutikote mane priimti, – tyliai, bet aiškiai sakoLeila.

– Hm… Atleiskite dėl apsaugos, – sumurmunesumodama, ką daugiau sakyti. Ir atsainiai

mosteliu į Preskot. – Čia mano draugė, Siuzė. – Labas.Linkteliu Siuzei. Ji atrodo visai kaip Leila.

Ir… kaip aš. Ak, ne… Dar viena…

879/1506



– Taip, – sako Leila tarsi skaitydama manomintis, – Siuzė taip pat pažįsta poną Grėjų.

Po galais, ką gi turėčiau atsakyti? Mandagiai

šypteliu. – Prašom sėstis, – sumurmu.Kažkas pasibeldžia į duris. Hana. Puikiai

žinodama, kodėl ji mums trukdo, mostu pak-

viečiu ją užeiti. – Atsiprašau, kad trukdau, Ana. Skambina

ponas Grėjus… – Pasakyk jam, kad aš užsiėmusi.

– Jis gana atkaklus, – verksmingai sakoHana.

– Žinau. Ar galėtum atsiprašyti jo manovardu ir pasakyti, kad labai greitai

paskambinsiu?Hana dvejoja. – Hana, prašau…Ji linkteli ir išskuba iš pasitarimų kambario.

Vėl atsisuku į sėdinčias merginas. Jos abi

880/1506



spokso į mane neslėpdamos susižavėjimo. Mannejauku.

– Taigi… kuo galėčiau padėti? – klausiu.

Pirmoji prabyla Siuzė: – Suprantu, atrodo gana keista, bet ir aš

norėjau su jumis susipažinti. Su moterimi,suvysčiusia Kris…

Kilstelėdama ranką ją užčiaupiu. Nenoriu toklausytis.

– Hm… Esmę supratau… – tarsteliu. – Mes vadinamės nuolankiųjų klubu, – Si-

uzė plačiai man nusišypso, o jos akys spindidžiaugsmu.

Viešpatie…Leila aikteli ir įsistebeilija į Siuzę – ir

pagyvėjusi, ir priblokšta. Siuzė susiraukia. Nu-jaučiu, kad Leila po stalu jai įspyrė.

Po perkūnais, ką joms atsakyti? Nervingaižvilgteliu į Preskot, bet ši stovi ramiai, nė nek-

rustelėdama, nenuleisdama akių nuo Leilos.

881/1506



Netrukus Siuzė, rodos, atitoksta. Nuraudusilinkteli ir atsistoja.

– Palauksiu priimamajame. Čia Lulu

pasirodymas…Aiškiai matyti, kad ji jaučiasi nepatogiai.

Lulu? – Viskas gerai, tiesa? – paklausia ji Leilos, o

ši, pakėlusi galvą, draugei nusišypso.Tada, plačiai, atvirai ir nuoširdžiai

nusišypsojusi man, Siuzė išeina.Siuzė ir Kristianas… nenoriu apie tai gal-

voti. Preskot išsitraukia iš kišenės mobilųjį iratsiliepia. Negirdėjau, kad telefonas būtųskambėjęs.

– Ponas Grėjus, – sako.

Mudvi su Leila atsisukame į ją. Preskotužsimerkia tarsi kęsdama skausmą.

– Klausau, sere, – tarsteli ir, žingtelėjusipirmyn, paduoda telefoną man.

Užverčiu akis į lubas.

882/1506



– Kristianai… – sumurmu stengdamasinuslėpti irzulį.

Atsistoju nuo kėdės ir skubriai išeinu iš

kambario. – Po perkūnais, kokius žaidimus čia žaidi?!

– užrinka Kristianas.Jis nesitveria pykčiu.

– Nerėk ant manęs. – Ką, nerėkti ant tavęs?! – vėl surinka jis, šį

kartą dar garsiau. – Daviau visiškai aiškiusnurodymus, o tu į juos vėl tiesiog nusispjovei.

Po galais, Ana, aš baisiai įtūžęs. – Pasišnekėsime, kai truputį aprimsi. – Nedrįsk padėti ragelio, – sušnypščia jis. – Sudie, Kristianai.

Baigusi pokalbį išjungiu Preskot telefoną. Po perkūnais… Pokalbiui su Leila daug

laiko neturiu. Giliai įkvėpusi, grįžtu į pasitar-imų kambarį. Ir Leila, ir Preskot laukiamai

883/1506



sužiūra į mane ir aš pastarajai atiduodutelefoną.

– Kur mes sustojome? – klausiu sėsdamasi

prieš Leilą.Ji truputį išpučia akis.„Taip. Akivaizdu, kad jį valdau“, – noriu jai

pasakyti. Bet vargu ar ji norėtų tai išgirsti.

Leila nervingai pešioja plaukų galiukus. – Pirmiausia norėčiau atsiprašyti, – tyliai

prabyla ji. Ak…

Pakėlusi akis ji pamato mano nuostabą. – Taip, – paskubomis priduria. – Ir padėkoti,

kad nepateikėte kaltinimų. Na, žinote, dėl sug-adinto automobilio ir dėl įsibrovimo į jūsų butą.

– Žinau, kad turėjote bėdų… dėl sveikatos,– sumurmu jusdama, kad ima svaigti galva. At-siprašymo nesitikėjau.

– Taip, turėjau.

884/1506



– Ar dabar jums geriau? – maloniaipasiteirauju.

– Daug geriau. Ačiū.

– Ar jūsų gydytojas žino, kad jūs čia?Leila papurto galvą.

Ak…Rodos, ji ir pati supranta, kad rimtai

nusikalto. – Žinau, kad už šitą poelgį vėliau teks

atkentėti. Bet turėjau pasiimti kelis daiktus, beto, norėjau pamatyti Siuzę, jus ir… poną Grėjų.

– Norite susitikti su Kristianu?Staiga pajuntu, kad man silpna. Tai štai ko ji

čia atvažiavo. – Taip. Ir norėjau atsiklausti jūsų, ar

neprieštarausite. Po perkūnais… Žiūrėdama į ją noriu pa-

sakyti, kad prieštarauju. Nesutinku, kad jiartintųsi prie mano vyro. Ko ji čia atsibeldė?

Įvertinti priešininkės? Išmušti manęs iš vėžių?

885/1506



O gal jai to reikia, kad šis reikalas pagaliaubūtų baigtas?

– Leila… – suirzusi pritrūkstu žodžių. – Tai

priklauso ne nuo manęs, o nuo Kristiano.Turėsite paklausti jo. Jam mano leidimonereikia. Jis suaugęs vyras… dažniausiai.

Menką sekundės dalį ji spokso tarsi

nustebusi dėl mano reakcijos, o tada patyliukaisnusijuokia nervingai vyniodama ant pirštoplaukų galiukus.

– Jis jau ne kartą griežtai atsisakė su manimi

susitikti, – tyliai sako. Ak, koks mėšlas. Turiu didesnių

nemalonumų, nei maniau. – Kodėl jums taip svarbu jį pamatyti? –

švelniai klausiu. – Noriu padėkoti. Jei ne jis, dabar pūčiau

dvokiančio kalėjimo ligoninės psichiatrijos pal-atoje, – nudelbusi akis, Leila pirštu brūkšteli

per stalo kraštą. – Patyriau rimtą psichozės

886/1506



priepuolį, ir be pono Grėjaus ir Džono… dak-taro Flino…

Ji gūžteli ir dar kartą žvilgteli į mane, o jos

veidas kupinas dėkingumo.Man vėl pritrūksta žodžių. Ką ji tikisi iš

manęs išgirsti? Akivaizdu, kad visa tai derėtųpasakyti Kristianui, o ne man.

– Ir už meno mokyklą. Neišmanau, kaipgalėčiau jam už tai atsidėkoti.

Taip ir maniau! Kristianas tikrai finansuojajos studijas. Neišsiduodu, lieku rami ir patyli-

ukais mėginu suprasti, ką jaučiu šiai merginaidabar, kai ji patvirtino mano įtarimus dėl Kristi-ano dosnumo. Keista, bet nieko pikto Leilai ne-jaučiu. Man tai labai netikėta, be to, džiaugiu-

osi, kad jai pasitaisė sveikata. Tikiuosi, dabar jigalės gyventi toliau ir visiškai dingti iš mūsųgyvenimo.

– Ar dabar turėtumėte būti paskaitose? –

klausiu, nes man smalsu.

887/1506



– Žinoma, – sumurmu žvilgtelėdama įPreskot, kuri, rodos, truputį atsipalaidavo.

Leila palinksta prie manęs tarsi norėdama

atskleisti ilgai saugotą paslaptį. – Mylėjau Džeofą, savo draugą, kuris šiemet

žuvo, – pašnabždomis liūdnai sako ji.Po galais, prabilo apie asmeninį gyvenimą…

– Užjaučiu, – nesusimąstydama tarsteliu, betLeila kalba toliau, tarsi neišgirdusi, ką sakau.

– Mylėjau ir savo vyrą… ir kitą, – sumurmaji.

– Mano vyrą, – lepteliu nespėjusi prikąstiliežuvio.

– Taip, – be garso, vien lūpomis, ištariaLeila.

Man tai ne naujiena. Leila stebeilija į manerudomis, plačiai atmerktomis ir prieštaringųjausmų kupinomis akimis, ir iš visų tų jausmųstipriausias, rodos, suvokimas… gal – mano

reakcijos suvokimas? Bet aš šiai merginai

889/1506



pirmiausia jaučiu užuojautą. Prisimenu visusklasikinius literatūros kūrinius, kuriuose kal-bama apie nelaimingą meilę. Susitvardžiusi ir

stipriai sučiaupusi lūpas, mėginu rodytididžiadvasiškumą.

– Žinau. Jį labai lengva mylėti, – sušnabždu.Nustebusi ji dar labiau išpučia akis ir

nusišypso. – Taip. Tikrai lengva. Buvo lengva… –

greitai pasitaiso Leila ir nurausta.O tada taip užkrečiamai nusijuokia, kad ne-

susilaikau ir aš. Nusijuokiu. Taip, kalbėdamosiapie Kristianą Grėjų mudvi imame juoktis.Mano pasąmonė nusivylusi užverčia akis ir vėlima skaityti „Džeinę Eir“ užsilanksčiusiais

puslapiais. Žvilgteliu į rankinį laikrodį. Giliaiširdyje jaučiu, kad Kristianas netrukus išdygsčia.

– Jūs turėsite progą pamatyti Kristianą.

890/1506



– Taip ir maniau. Žinau, koks jis gali būtiglobėjiškas, – šypteli Leila.

Tai štai koks jos planas. Ji labai gudri.

„Arba mokanti manipuliuoti“, – sukužda manpasąmonė.

– Dėl to pas mane ir atėjote? – Taip.

– Suprantu.Atvažiavęs Kristianas pateks tiesiai jai į

rankas. Kad ir nenoromis, vis dėlto turiu pri-pažinti, jog Leila puikiai jį pažįsta.

– Jis atrodė labai laimingas. Su jumis, – sako ji.

Ką?! – Iš kur žinote?

– Juk anąkart buvau įsigavusi į aparta-mentus, – nedrąsiai paaiškina Leila.

Po galais… kaip galėjau pamiršti. – Dažnai ten lankydavotės?

891/1506



– Ne. Bet su jumis jis elgdavosi visiškaikitaip…

Ar noriu to klausytis? Mane nukrečia šiur-

pas. Prisimenu, kaip bijojau, kai Leila buvovirtusi nematomu šešėliu mūsų apartamentuose,ir man pašiurpsta oda.

– Juk žinote, kad tai nusikaltimas. Brautis į

svetimą butą.Nudelbusi akis į stalą, ji linkteli. Tada nagu

brūkšteli per jo kraštą. – Apartamentuose buvau tik kelis kartus ir

man labai pasisekė, kad nebuvau sučiupta. Užtai irgi turiu padėkoti ponui Grėjui. Jis galėjopasirūpinti, kad būčiau įmesta į kalėjimą.

– Kažin ar jis būtų taip pasielgęs, –

sumurmu.Staiga už pasitarimų kambario durų kyla

bruzdesys ir aš iškart suprantu, kad į leidyklą įžengė Kristianas. Po akimirkos, kai jis įpuola

pro duris ir dar nespėja jų uždaryti, pagaunu

892/1506



žvilgsnį Teiloro, kantriai stovinčio koridoriuje.Jis stipriai sučiaupęs lūpas ir į nedrąsią manošypseną neatsako. Po galais, net jis ant manęs

pyksta…Liepsningu žvilgsniu Kristianas prikausto

prie kėdės Leilą, paskui mane. Jis santūrus irryžtingas, bet aišku, kad siunta, ir Leila tai tikri-

ausiai taip pat žino. Jo akys spindi grėsmingaišaltai ir jose atsiskleidžia tiesa: Kristianas spin-duliuoja įniršį, nors ir tobulai jį slepia. Su pilkukostiumu, tamsiu atlaisvintu kaklaraiščiu ir at-

segta viršutine marškinių saga jis atrodo tikrasverslininkas, toks kasdieniškas ir… patrauklus.Jo plaukai susitaršę – neabejoju, dėl to, kadsuirzęs braukė per juos rankomis.

Leila nervingai stebeilija į stalo kraštą irbrauko per jį smiliumi, o Kristianas pažvelgia įmane, paskui į Leilą ir pagaliau – į Preskot.

– Tu, – tyliai kreipiasi į Preskot. – Tu

atleista. Nešdinkis. Tuoj pat.

893/1506



Išblykštu. Ak, ne, taip neteisinga. – Kristianai… – sakau mėgindama atsistoti.Jis ištiesia smilių ir kilsteli jį, mane

įspėdamas. – Nesikišk, – sako taip tyliai ir grėsmingai,

kad iš karto užsičiaupiu ir vėl klesteliu antkėdės.

Nuleidusi galvą, Preskot išsliūkina iš kam-bario pas Teilorą. Jai išėjus, Kristianas uždaroduris ir prieina prie stalo. Mėšlas! Mėšlas!Mėšlas! Aš dėl to kalta. Kristianas sustoja prieš

Leilą ir, delnais pasirėmęs į medinį stalą, pal-inksta į priekį.

– Po galais, ką čia veiki?! – piktai užsipuolajis Leilą.

– Kristianai! – aikteliu.Bet jis į mane nekreipia dėmesio. – Ką čia veiki? – primygtinai klausia.

894/1506



Leila žvilgteli į jį išplėtusi akis ilgomis blak-stienomis, mirtinai išblyškusi, jau toli gražunetrykštanti sveikata.

– Norėjau tave pamatyti, o tu nebūtumsutikęs… – sušnabžda ji.

– Tad atėjai čia priekabiauti prie manožmonos? – tyliai klausia jis. Per tyliai…

Leila vėl nuduria akis į stalą.Kristianas stovi verdamas ją rūsčiu

žvilgsniu. – Leila, jei dar kartą bent prisiartinsi prie

mano žmonos, nutrauksiu paramą. Nemokėsiunei už lankymąsi pas gydytoją, nei už mokslą meno mokykloje, nei sveikatos draudimo.Nieko nemokėsiu. Ar supratai?

– Kristianai… – vėl pamėginu įsiterpti.Bet jis nutildo mane stingdančiu žvilgsniu.

Kodėl Kristianas taip žiauriai elgiasi? Pajuntušiai liūdnai merginai dar didesnę užuojautą.

– Taip, – vos girdimai atsako Leila.

895/1506



– Ką priimamajame veikia Siuzana? – Mudvi kartu atėjome.Piktai žvelgdamas į ją, Kristianas ranka

persibraukia per plaukus. – Kristianai, prašau… – imu maldauti. –

Leila tik nori padėkoti. Tik padėkoti.Jis nekreipia į mane dėmesio ir visą rūstybę

lieja ant Leilos. – Ar sirgdama taip pat gyvenai pas Siuzaną? – Taip. – Ar ji žinojo, ką veiki pas ją gyvendama?

– Ne. Ji buvo išvažiavusi atostogų.Kristianas smiliumi persibraukia per apatinę

lūpą. – Kam tau reikia mane pamatyti? Juk žinai,

kad visus prašymus turi perduoti per Fliną. Artau ko nors reikia? – lyg ir truputėlį švelniauklausia jis.

Leila vėl perbraukia pirštu per stalo kraštą.

Liaukis prie jos kabinėtis, Kristianai!

896/1506



– Turėjau tai sužinoti, – Leila pirmą kartą pažvelgia jam į akis.

– Ką sužinoti? – piktai klausia jis.

– Įsitikinti, kad tau viskas gerai.Kristianas išpučia akis. – Kad man viskas gerai? – pašaipiai ir

nepatikliai pakartoja.

– Taip. – Man viskas gerai. Štai, į klausimą at-

sakyta. Dabar Teiloras nuveš tave į Siatlo-Takomos oro uostą, kad galėtum grįžti į Rytų

pakrantę. Jei žengsi bent žingsnį į vakarinį Mis-isipės krantą, nutrauksiu visą paramą. Supratai?

Po perkūnais… Kristianai! Spoksau į jį. Pogalais, kas jam užėjo? Jis negali apriboti Leilai

laisvės ir liepti jai gyventi tik vienoje šaliespusėje.

– Taip. Supratau, – tyliai atsako Leila. – Gerai, – šiek tiek taikiau tarsteli

Kristianas.

897/1506



– Gal Leilai nepatogu grįžti dabar pat. Ji turiplanų, – paprieštarauju pasipiktinusi, norėdamają užstoti.

Kristianas piktai dėbteli į mane. – Anastazija, – įspėja mane lediniu tonu, –

tai ne tavo reikalas.Rūsčiai žvilgteliu į jį. Žinoma, kad reikalas

mano. Ji sėdi mano biure. Reikalas tikriausiaidaug painesnis ir aš toli gražu ne viską žinau.Kristianas elgiasi kažkaip… neprotingai.

„Penkiasdešimt atspalvių…“ – šnipšteli man

pasąmonė. – Leila atvažiavo susitikti su manimi, o ne

su tavimi, – suirzusi sakau.Leila išpūtusi akis atsisuka į mane.

– Esu gavusi nurodymus, ponia Grėj. Aš jųnevykdžiau, – ji nerimaudama žvilgteli į manovyrą, paskui vėl į mane. – Kaip tik tokį Kristi-aną Grėjų ir pažįstu, – liūdnai ir ilgesingai

priduria.

898/1506



Kristianas susiraukęs dėbteli į Leilą, o ašnetenku žado. Man trūksta oro. Ar Kristianasvisuomet taip su ja elgdavosi? Ar iš pradžių

taip bendravo ir su manimi? Man sunku taiprisiminti. Liūdnai man šyptelėjusi, Leila pa-kyla nuo stalo.

– Norėčiau likti čia iki rytojaus. Mano skry-

dis rytoj vidurdienį, – tyliai sako ji Kristianui. – Dešimtą valandą atsiųsiu žmogų, kad

paimtų tave ir nuvežtų į oro uostą. – Ačiū.

– Apsistojai pas Siuzaną? – Taip. – Gerai.Vėl rūsčiai dėbteliu į Kristianą. Jis negali

Leilai šitaip įsakinėti, be to… iš kur žino, kurgyvena Siuzana?

– Sudie, ponia Grėj. Ačiū, kad sutikotemane priimti.

899/1506



Atsistoju ir ištiesiu ranką. Leila dėkinga ją paima ir mudvi paspaudžiame viena kitai ranką.

– Hm… viso gero. Laimingo kelio, – sumur-

mu, mat nežinau, kaip dera atsisveikinti subuvusia savo vyro nuolankiąja.

Ji linkteli ir kreipiasi į Kristianą: – Lik sveikas, Kristianai.

Šio žvilgsnis truputį sušvelnėja. – Sudie, Leila, – tyliai ištaria. – Ir nepamiršk

prašymų perduoti per daktarą Fliną. – Taip, sere.

Kristianas atidaro duris norėdamas išlydėtiLeilą, bet ji sustoja prieš jį ir pakelia akis. Jissustingsta ir nerimaudamas žvelgia į ją.

– Džiaugiuosi, kad tu laimingas. Nusipelnei

tos laimės, – sako Leila ir išeina Kristianuinespėjus nieko atsakyti.

Jis susiraukęs žvilgteli į ją, tada linkteliTeilorui ir tas nuseka paskui Leilą į priimamąjį.

900/1506



Uždaręs duris, Kristianas neryžtingai pažvelgiaį mane.

– Nė nemėgink ant manęs pykti, –

sušnypščiu. – Paskambink Klodui Bastiliui irsuspardyk jį arba važiuok konsultuotis pasFliną.

Kristianas net išsižioja; mano puolimas jį

labai nustebina ir jam kaktą vėl išvagojaraukšlės.

– Žadėjai, kad to nedarysi, – dabar jaupriekaištingai sako jis.

– Ko? – Kad man neprieštarausi. – Ne, nežadėjau. Sakiau, kad pamėginsiu

būti supratingesnė. Pranešiau tau, kad Leila čia.

Liepiau Preskot apieškoti ir ją, ir jos draugę.Preskot visą laiką buvo su manimi. O dabaratleidai tą vargšę moterį, nors ji tik vykdė manonurodymus. Sakiau, kad nesijaudintum, bet tu

vis tiek atkūrei. Nepamenu, kad būtum įteikęs

901/1506



man popiežiaus bulę, draudžiančią susitikti suLeila. Nežinojau, kad pas mane patekti norintysžmonės pirmiausia turi prasprūsti pro pavojingų

asmenų sąrašo sietą, – sakau vis labiau piktin-damasi ir keldama balsą, vis tikresnė, kad esuteisi.

Kristianas žiūri į mane, bet jo veidas neper-

prantamas. Po akimirkos jis vypteli. – Popiežiaus bulė? – pralinksmėjęs ir ger-

okai aprimęs klausia jis.Nesiekiau palengvinti mūsų pokalbio, bet

štai Kristianas man paikai šypsosi, ir tai manetik dar labiau siutina. Klausytis Kristiano ir jobuvusios nuolankiosios pokalbio buvo skaudu.Kaip jis galėjo taip atšiauriai elgtis su Leila?

– Kas negerai? – neišvydęs mano veide nėmenkiausios šypsenos ir dėl to suirzęs klausiaKristianas.

– Tu negeras. Kodėl taip šiurkščiai su ja

elgeisi?

902/1506



Jis atsidūsta, krusteli, žingteli prie manęs iratsisėda ant stalo.

– Anastazija, – kreipiasi į mane lyg į mažą

vaiką, – tu nesupranti. Leila, Siuzana – visosjos man tėra malonios pramogos praeityje. Bettik tiek. Tu esi mano visatos centras. O kai pas-tarąjį kartą buvai atsidūrusi su Leila viename

kambaryje, ji taikėsi tave nušauti. Nenoriu, kadji prie tavęs artintųsi.

– Kristianai, betgi tuomet ji sirgo. – Žinau. Taip pat žinau, kad dabar Leilai jau

geriau, bet daugiau ja nebepasitikiu. Ji pasielgėnedovanotinai.

– Bet atvažiuodamas čia tu patekai tiesiai jaiį rankas. Leila norėjo vėl tave pamatyti ir

žinojo, kad jei ateis susitikti su manimi, tu teki-nas atlėksi čia.

Kristianas gūžteli, tarsi jam tai visiškainerūpėtų.

903/1506



– Nenoriu, kad susiterštum buvusiu manogyvenimu.

Ką?

– Kristianai… dėl buvusio ir galbūt būsimosavo gyvenimo šiandien esi tas, kas esi. Visa,kas susiję su tavimi, susiję ir su manimi. Susi-taikiau su tuo sutikdama už tavęs tekėti, nes

tave myliu.Kristianas įsitempia. Žinau, kad jam sunku

to klausytis. – Leila man nieko blogo nepadarė. Ji tave

taip pat myli. – Man tas pats.Priblokšta įsistebeiliju į jį. Stulbina dar ir

tai, kad Kristianui vis dar pavyksta mane

priblokšti. „Kaip tik tokį Kristianą Grėjų irpažįstu“, – galvoje nuskamba ką tik Leilos pa-sakyti žodžiai. Kristianas sutiko ją labai šaltai – visiškai kitaip, nei būtų sutikęs vyras, kurį

pažinau ir pamilau. Susiraukiu prisiminusi

904/1506



gailestį, kurį jis jautė, kai Leilą buvo ištikęsnervų priepuolis, kai jis manė, jog tam tikraprasme galėtų būti atsakingas dėl jos kančių.

Taip pat prisimenu, kad Kristianas ją prausė, irstipriai sučiaupiu lūpas. Nuo tos minties mannet skrandį nudiegia, burnoje pajuntu šleikštulį.Kaipgi Kristianas gali sakyti, kad jam tas pats?

Anuomet jis nebuvo toks abejingas. Tad kaspasikeitė? Kartais, pavyzdžiui, kad ir dabar, ašKristiano tiesiog nesuprantu. Jis elgiasivadovaudamasis tik jam vienam žinomais, o

man visiškai nesuprantamais motyvais. – Kodėl staiga ėmei ją ginti? – suglumęs ir

pyktelėjęs klausia Kristianas. – Klausyk, Kristianai, nemanau, kad mudvi

su Leila artimiausiomis dienomis imsimekeistis receptais ir mezgimo raštų pavyzdžiais.Bet niekad nemaniau, kad galėtum būti toksbeširdis.

Jo žvilgsnis padvelkia šalčiu.

905/1506



– Kartą tau jau sakiau: aš neturiu širdies, – sumurma jis.

Užverčiu akis į lubas – ak, dabar jis tikrai

kaip paauglys… – Tai netiesa, Kristianai. Nekvailiok. Leila

tau rūpi. Jei nerūpėtų, nemokėtum už jos studi-jas meno mokykloje ir už visa kita.

Staiga pasirodo, tarsi priversti Kristianą taisuprasti būtų svarbiausia mano gyvenimo už-duotis. Visiškai akivaizdu, kad Leila jam rūpi.Tik kodėl tai neigia? Elgiasi labai panašiai kaip

ir su savo jausmais tikrajai motinai. Po velnių,tai ir yra esmė! Jo jausmai Leilai ir kitomsnuolankiosioms neatskiriamai susiję su jo jaus-mais tikrajai motinai. Tad nieko nuostabaus,

kad Kristianas taip siunta. Atsidususi papurtaugalvą. Prašyčiau pakviesti daktarą Fliną! Kaipjis gali nematyti to, kas akivaizdu?

Staiga dėl Kristiano man suspaudžia širdį.

Mano sutrikęs berniukas… Kodėl jam taip

906/1506



sunku grįžti prie žmoniškumo ir užuojautos,kurią parodė Leilai, kai ją buvo ištikęs nervųpriepuolis?

Jis rūsčiai dėbteli į mane pykčiu de-gančiomis akimis.

– Šis pokalbis baigtas. Važiuokime namo.Žvilgteliu į rankinį laikrodį. Dabar keturios

valandos ir dvidešimt trys minutės. Manęslaukia darbas.

– Dar per anksti, – sumurmu. – Namo, – primygtinai pakartoja jis.

– Kristianai, – suirzusi sakau, – pavargaunuolat ginčytis su tavimi dėl to paties.

Jis suraukia kaktą tarsi nesuprasdamas, ką turiu galvoje.

– Na, žinai… Padarau ką nors, kas taunepatinka, o tada tu sugalvoji, kaip man atker-šyti, – paaiškinu. – Paprastai pasinaudojiiškrypėlišku dulkinimu, kuris būna arba prit-

renkiantis, arba žiaurus.

907/1506



– Man patinka teikti tau malonumą.Kristianas nykščiu atsargiai perbraukia man

per apatinę lūpą.

– Ir teiki jį, – pašnibždomis pripažįstu. – Žinau, – tyliai atsako jis. Tada pasilenkia

ir sukužda man į ausį: – Ką jau ką, o tą tikraižinau.

Ak, kaip maloniai Kristianas kvepia. Jisatšlyja, įdėmiai į mane pažvelgia ir pa-sipūtėliškai šypteli, tarsi besąlygiškai jampriklausyčiau.

Papūtusi lūpas deduosi, kad jo prisilietimasmanęs nė kiek nejaudina. Kristianas puikiaimoka nukreipti mano dėmesį nuo to, kas skaus-minga, arba nuo to, apie ką nenori šnekėti. „O

tu jam leidi taip elgtis“, – įsiterpia mano iš-davikė pasąmonė, pakėlusi akis nuo „DžeinėsEir“ ir verdama mane įdėmiu žvilgsniu.

909/1506



– Kas tave taip pritrenkė, Anastazija? – neatlyžta Kristianas, o jo akys išdykėliškaitviska.

– Nori, kad pateikčiau sąrašą? – klausiu. – Turi visą sąrašą?Jis labai patenkintas. Ak, koks šitas vyras

įkyrus…

– Na, kad ir antrankiai, – sumurmuprisiminusi mūsų medaus mėnesį.

Kristianas suraukia kaktą, čiumpa man užrankos ir nykščiu brūkšteli per tą riešo vietą,

kur paprastai ieškoma pulso. – Nenoriu palikti žymių. Ak…Jo veide palengva nušvinta geisminga

šypsena. – Grįžkime namo, – gundomai sako. – Turiu darbo. – Namo, – šį kartą įsakmiau liepia jis.

910/1506



Spoksome vienas į kitą, – pilkos, lydyto pli-eno spalvos akys žvelgia į suglumusias žydrasakis, – mėgindami vienas kitą įvertinti, atrasti

vienas kito ribas ir suprasti norus. Kristianoakyse ieškau supratimo, stengiuosi suvokti,kaip šis vyras iš įsiutusio kontrolės maniako perakimirką gali virsti gundančiu meilužiu. Kristi-

anas dar labiau išplečia akis, jo žvilgsnis pa-tamsėja ir jo ketinimai aiškūs kaip ant delno. Jisšvelniai paglosto man skruostą.

– Galime likti čia, – tyliai sako prikimusiu

balsu.Oi, ne. Ne. Ne. Ne. Tik jau ne biure. – Kristianai, nenoriu čia mylėtis. Šiame

kambaryje ką tik buvo tavo meilužė.

– Ji niekada nebuvo mano meilužė, – nepatenkintas suniurna jis ir stipriai sučiaupialūpas.

– Tai tik toks žodis, Kristianai.

911/1506



Suglumęs jis suraukia kaktą. Gundantismeilužis kažkur dingo.

– Per daug apie tai negalvok, Ana. Ji – jau

istorija, – atsainiai sako Kristianas.Atsidūstu. Gal jis ir teisus. Aš tik noriu, kad

Kristianas pripažintų sau, jog Leila jam rūpi.Staiga man apmiršta širdis. Ak, ne… Štai kodėl

man tai taip svarbu. O jei aš padaryčiau ką norsneatleistino? Jei, pavyzdžiui, nesugebėčiauprisitaikyti? Ar taip pat tapčiau istorija? JeiKristianas gali taip pasikeisti, nors dėl ser-

gančios Leilos buvo susirūpinęs ir nusiminęs,tai galbūt… galėtų atsukti nugarą ir man?Aikteliu prisiminusi neseniai sapnuoto košmaronuotrupas: auksuotus veidrodžius ir jo žingsnių

aidą – jo, einančio marmurinėmis grindimis,palikusio stovėti mane vieną, apsuptą tos pra-bangios didybės.

– Ne, – nejučia išsprūsta man, apimta siaubo

ištariu šį žodį pašnibždomis.

912/1506



– Taip, – paprieštarauja Kristianas, pirštaissuspaudžia man smakrą ir pasilenkęs švelniaipabučiuoja į lūpas.

– Ak, Kristianai, kartais tu mane labaigąsdini…

Delnais suspaudžiu jam galvą, panardinupirštus į plaukus ir palenkiu jį, kad galėčiau

pasiekti lūpas. Akimirką padvejojęs, jis maneapglėbia.

– Kodėl? – Taip lengvai nuo jos nusigręžei…

Jis susiraukia. – Ir manai, kad galėčiau panašiai nusigręžti

nuo tavęs? Po galais, Ana, kodėl tau taipatrodo? Kas verčia tave taip manyti?

– Niekas. Pabučiuok mane. Ir vežkis namo,– maldaujamai sakau.

Kai Kristiano lūpos prisiliečia prie manolūpų, pasijuntu bejėgė.

913/1506



– Ak, prašau… – maldauju Kristiano, švel-niai čiulpsinčio mano lytį.

– Viskam savas laikas, – burbteli jis.

Traukau diržus ir garsiai dejuoju, protes-tuodama dėl tokio geismingo jo puolimo. Manorankos užlaužtos ir sukaustytos minkštais odini-ais antrankiais, abi alkūnės pririštos prie kelių,

Kristiano galva sūpuojasi ir šokčioja tarpkojyje,o įgudęs liežuvis negailestingai mane jaudrina.Atsimerkusi, bet nieko nematydama spoksau įmūsų miegamojo lubas, nutviekstas švelnios

vėlyvos popietės šviesos. Jo liežuvis nepali-aujamai suka ratus, rangosi ir judina mano visa-tos centrą. Noriu ištiesti kojas, tad imu muistyt-is bergždžiai mėgindama valdyti savo

malonumą. Bet ištiesti jų negaliu. Panardinupirštus jam į plaukus ir smarkiai trūkteliu, taiptikėdamasi nutraukti malonų kankinimą.

– Neperženk ribos, – prikišęs lūpas perspė-

jamai sumurma Kristianas ir, atsispyręs plaukus

914/1506



pešantiems pirštams, švelniai pūsteli šilto oro įdrėgną mano odą. – Jei peržengsi ribą, gausiper užpakalį.

Sudejuoju. – Tvardykis, Ana. Svarbiausia – valdyti

padėtį.Jo liežuvis tęsia erotinį puolimą.

Ak, jis puikiai žino, ką daro. Aš bejėgė at-sispirti arba susilaikyti nuo vergiškos reakcijos,be to, stengiuosi – tikrai stengiuosi, – bet neg-ailestingą patarnavimą priimantis mano kūnas

vis tiek sprogsta, o Kristiano liežuvis nėnestabteli: jis iki paskutinio lašelio išlaižo toly-džio silpnėjantį mano malonumą.

– Ak, Ana, – subara jis mane, – peržengei

ribą…Jis kalba tyliai – ir pergalingai, ir

priekaištingai. Tada apverčia mane ant pilvo iraš virpančiais dilbiais atsiremiu į čiužinį. Kristi-

anas skaudžiai pliaukšteli man per užpakalį.

915/1506



– Ai! – surinku. – Svarbiausia – valdyti padėtį, – įtaigiai per-

spėja jis ir, čiupęs už klubų, į mane įsiskverbia.

Vėl šūkteliu, o mano kūnas dar virpa nuo ką tik patirto orgazmo. Giliai įstūmęs jis susting-sta, paskui pasilenkęs atsega abu antrankius.Apsiveja ranka man juosmenį, pasitraukia ant

kelių, lieka priekiu prisiglaudęs man prienugaros, o tada ranka brūkšteli man per smakrą ir apkabina kaklą. Mėgaujuosi pilnatvėspojūčiu.

– Judėk, – liepia Kristianas.Dejuodama imu kilnotis aukštyn žemyn. – Smarkiau, – sušnabžda jis.Ir aš imu kilnotis vis smarkiau. Jis sude-

juoja, ranka suėmęs atlošia man galvą irdantimis ima graibšnoti kaklą. Kita jo ranka lė-tai slysta mano kūnu: nuo klubo prie lyties, perklitorį… vis dar jautrų nuo ypatingo dėmesio,

rodyto prieš kelias akimirkas. Kai Kristianas

916/1506



vėl prispaudžia ten pirštus ir ima manejaudrinti, suinkščiu.

– Taip, Ana, – man į ausį tarsteli Kristianas.

– Tu esi mano. Tik tu. – Taip, – sušnabždu ir raumenys vėl įs-

itempia, apglėbia jį, glamonėja pačiu intymi-ausiu būdu.

– Parodyk man, kaip sprogsti, – liepia jis.Ir aš pasiduodu, mano kūnas klusniai vykdo

jo įsakymą. Jis stipriai laiko mane, kad ne-judėčiau, o mano kūnu ritasi orgazmo bangos ir

aš kelis kartus šūkteliu jo vardą. – Ak, Ana, aš tave myliu, – dusliai sude-

juoja Kristianas, o tada, sekdamas manopavyzdžiu, ima ritmiškai judėti manyje ir net-

rukus patiria palaimą.

JIS PABUČIUOJA MAN Į PETĮ, nubraukia nuoveido plaukus.

– Tai ar yra sąrašas, ponia Grėj? – sumurma.

917/1506



Aš guliu ant pilvo, dar nevisiškai at-sipeikėjusi, išsipleikusi lovoje. Kristianas švel-niai pamasažuoja man užpakalį. Jis guli šalia

manęs, alkūne įsirėmęs į patalus. – Hm… – Ar tai reiškia „taip“? – Hm…

Šypteliu.Kristianas nusišypso, dar kartą mane pabuči-

uoja, o aš nenoromis pasiverčiu ant šono ir at-sisuku į jį.

– Na? – klausia jis. – Taip. Sąrašas yra. Bet ilgas.Išsišiepęs iki ausų, Kristianas pasilenkia ir

švelniai mane pabučiuoja.

– Gerai. Gal papietaukime?Kristianas žvelgia linksmai, o jo akyse at-

sispindi meilė.

918/1506



Linkteliu. Aš alkana kaip vilkas. Ištiesiuranką ketindama peštelėti jam krūtinėsplaukelius.

– Noriu, kad man kai ką pasakytum, – sušnabždu.

– Ką? – Bet nepyk.

– Kas yra, Ana? – Ji tau rūpi.Kristianas plačiai atsimerkia, gera nuotaika

akimirksniu išgaruoja.

– Noriu, kad pripažintum, jog ji tau rūpi.Nes Kristianui, kurį aš myliu ir pažįstu, Leiloslikimas rūpėtų.

Nenuleisdamas nuo manęs akių, jis tyli ir aš

matau, kad Kristiano širdyje vyksta kova, tarsijam reikėtų priimti Saliamono vertą sprendimą.Netrukus jis prasižioja ketindamas kažką sakyti, bet staiga vėl susičiaupia ir jo veide

šmėsteli kažkoks jausmas, gal… sielvartas.

919/1506



„Pasakyk“, – netardama nė žodžio, vienvalios jėga paraginu jį.

– Taip. Taip, ji man rūpi. Patenkinta? – vos

girdimai sušnabžda jis.Ak, ačiū Dievui, po galais. Tai bent

palengvėjimas. – Taip. Labai.

Kristianas suraukia kaktą. – Sunku patikėti, kad dabar, čia, mūsų lovo-

je, šnekuosi su tavimi apie…Prispaudžiu pirštą jam prie lūpų.

– Apie nieką mes nešnekame. Eime valgyti.Išalkau.

Jis atsidūsta, papurto galvą. – Jūs mane ir žavite, ir trikdote, ponia Grėj.

– Na ir puiku.Pasikeliu ir jį pabučiuoju.

920/1506



Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : SąrašasData : 2011 m. rugsėjo 9 d. 09:33


Tai neabejotinai yra pačioje sąrašopradžioje.

:)

A x



Tema : Pasakyk man ką nors naujoData : 2011 m. rugsėjo 9 d. 09:42Gavėjas: Anastazija Grėj

Kartoji tai pastarąsias tris dienas.

Apsispręsk.

921/1506



Arba… galėtume išmėginti ką nors kita.

:)

Kristianas GrėjusGrėjaus įmonių holdingo generalinis direktori-us, kuriam labai patinka šis žaidimas

Tebespoksodama į monitorių plačiainusišypsau. Kelis pastaruosius vakarus buvo…labai smagu. Mudu vėl nusiraminome, gyven-imą trumpai sujaukusią Leilą pamiršome. Taip

ir nedrįsau paklausti Kristiano, ar kuris nors išpaveikslų ant sienų yra jos, bet, tiesą sakant,man tai nelabai rūpi. Suzvimbia mano telefonasir aš atsiliepiu tikėdamasi išgirsti Kristiano

balsą. – Ana? – Taip. – Ana, mieloji. Čia Chosė vyresnysis.

– Pone Rodrigesai! Sveiki!

922/1506



Visa pašiurpstu. Ko iš manęs nori Chosėtėvas?

– Mieloji, atsiprašau, kad trukdau darbe.

Skambinu dėl Rėjaus… – jis staiga užsikerta. – Dėl Rėjaus? Kas nutiko?Širdis ima plakti gerklėje. – Rėjus pateko į automobilio avariją.

Ak, ne. Tėtis…Man užgniaužia kvapą. – Jis ligoninėje. Bus geriau, jei kuo greičiau

atvažiuosi.

923/1506



SEPTYNIOLIKTASSKYRIUS

–Pone Rodrigesai, kaip tai nutiko? – klausiukimiu balsu, vos tramdydama ašaras.

Rėjus. Mielasis Rėjus. Mano tėtis… – Jis pateko į avariją. – Gerai, atvažiuosiu… tuoj pat atvažiuosiu.Gyslomis plūstelėjus adrenalinui pajuntu,

kad palengva apima panika. Man sunkukvėpuoti.

– Jie perkėlė jį į Portlandą.



Į Portlandą? Po galais, ką jis veikiaPortlande?

– Nuskraidino sraigtasparniu, Ana. Dabar

ten važiuoju. Į Oregono sveikatos mokslų uni-versiteto ligoninę. Ak, Ana, aš to automobilionemačiau. Tiesiog nepamačiau… – jam užlūžtabalsas.

Pone Rodrigesai, ne! – Susitiksime tenai, – šiaip taip ištaria ponas

Rodrigesas ir baigia pokalbį.Juoda baimės letena sugniaužia man gerklę

ir parbloškia. Rėjus… Ne. Ne. Giliai įkvepiumėgindama nusiraminti, paskui griebiu telefoną ir skambinu Roučui. Jis atsiliepia po antrosignalo.

– Ana… – Džeri… Mano tėvas… – Ana, kas atsitiko?Vos atgaudama kvapą viską jam iškloju.

925/1506



– Važiuokite. Žinoma, kad turite važiuoti.Tikiuosi, jūsų tėvas pasveiks.

– Ačiū. Pranešiu apie esamą padėtį.

Neapsižiūrėjusi numetu ragelį, bet šią akimirką mandagumas man visiškai nerūpi.

– Hana! – sušunku ir pajuntu, kad išsiduodulabai nerimaujanti.

Po kelių akimirkų į kabinetą kyštelėjusigalvą Hana išvysta mane besikraunančią rank-inę ir grūdančią į portfelį šūsnį popierių.

– Klausau, Ana, – sako ji suraukusi kaktą.

– Mano tėvas pateko į avariją. Turiu pas jįvažiuoti.

– O Viešpatie… – Atšauk visus šiandienos susitikimus. Ir

pirmadienio. Taip pat turėsi baigti rengtiselektroninės knygos pristatymui – pastabas rasibendrai naudoti skirtoje rinkmenoje. Jei reikės,pasikviesk į pagalbą Kortnę.

926/1506



– Gerai, – sušnabžda Hana. – Tikiuosi, kadjis pasveiks. Daugiau dėl nieko nesirūpink. Meskaip nors išsikapstysime.

– Nepamiršk, kad turiu telefoną.Matydama išblyškusį, išsigandusį Hanos

veidą ir jame atsispindintį rūpestį, vos sulaikauašaras.

Tėtis…Čiumpu švarkelį, rankinę ir portfelį. – Jei ko nors reikės, paskambinsiu. – Taip ir padaryk. Sėkmės, Ana. Tikiuosi,

jis pasveiks.Įsitempusi, bet iš paskutiniųjų tvardydamasi

santūriai šypteliu Hanai ir išeinu iš kabineto.Turiu kaip reikiant susiimti, kad į priimamąjį

nepasileisčiau tekina. Kai įžengiu į jį, Sojerisakimirksniu pašoka ant kojų.

– Ponia Grėj… – suglumęs, kad taip staigačia išdygau, tarsteli jis.

– Važiuojam į Portlandą. Tuoj pat.

927/1506



– Klausau, ponia, – sako jis suraukęs kaktą,bet duris atidaro.

Eidama jaučiuosi geriau.

– Ponia Grėj, ar galėčiau paklausti, kodėlleidžiamės į šią netikėtą kelionę? – mudviemskubant į automobilių aikštelę teiraujasi Sojeris.

– Dėl mano tėčio. Jis pateko į avariją.

– Suprantu. Ar ponas Grėjus žino? – Paskambinsiu jam iš mašinos.Linktelėjęs Sojeris atidaro užpakalines

„Audi“ visureigio dureles ir aš įlipu vidun.

Virpančiais pirštais paimu telefoną ir susiranduKristiano mobiliojo numerį.

– Laba diena, ponia Grėj, – maloniai irdalykiškai atsiliepia Andrėja.

– Kur Kristianas? – sušnabždu. – Hm… jis kažkur šiame pastate, ponia. Pa-

liko telefoną mano kabinete krautis.Suirzusi tyliai suniurnu.

928/1506



– Ar galėtumėte jam perduoti, kad skam-binau ir kad man reikia su juo pasikalbėti.Reikalas labai skubus.

– Galėčiau pamėginti jį surasti. Jis turi įprotįkartais pavaikštinėti.

– Tiesiog pasakykite, kad būtinai manpaskambintų, – tramdydama ašaras

maldaujamai sakau. – Žinoma, ponia Grėj. – Akimirką padve-

jojusi, Andrėja dar paklausia: – Ar viskasgerai?

– Ne, – sušnabždu baimindamasi kalbėtigarsiau, kad neužlūžtų balsas. – Prašau, pa-sakykite, kad man paskambintų.

– Gerai, ponia.

Padedu ragelį. Ilgiau slėpti sielvarto negaliu.Sulenkusi kojas ir prispaudusi kelius prie krūt-inės, susirangau ant užpakalinės sėdynės ir sk-ruostais plūsteli ašaros.

929/1506



– Kur važiuosime Portlande, ponia Grėj? – švelniai klausia Sojeris.

– Į OSMU21 ligoninę, – pro ašaras šiaip taip

ištariu. – Į didelę ligoninę.Sojeris įsuka į kelią ir važiuoja prie Penk-

tojo tarpregioninio greitkelio, o aš ant užpakal-inės sėdynės tyliai raudu ir murmu be žodžių

melsdamasi. Prašau, kad jam nieko blogo nen-utiktų. Prašau, kad jam nieko blogo nenutiktų.

Suskamba mano mobilusis. Mantrą staiganutraukia „Your Love Is King“ melodija.

– Kristianai, – aiktelėjusi atsiliepiu. – Viešpatie, Ana, kas atsitiko? – Rėjus… Jis pateko į avariją. – Mėšlas!

– Taip. Aš važiuoju į Portlandą. – Į Portlandą? Prašau, pasakyk, kad Sojeris

su tavimi. – Taip, jis vairuoja.

– Kur Rėjus?

930/1506



– OSMU ligoninėje.Telefone, kažkur netoliese, išgirstu prislop-

intą balsą.

– Taip, Ros, – piktai atšauna Kristianas. – Žinau! Atleisk, mieloji, galiu ten būti tik pomaždaug trijų valandų. Turiu čia verslo reikalų,kuriuos privalau sutvarkyti. Paskui iš karto

atskrisiu.Oi, koks mėšlas… „Čarlis Tango“ suremon-

tuotas ir vėl tinkamas pilotuoti, o kai pastarąjįkartą Kristianas juo skrido…

– Manęs laukia seniai planuotas susitikimassu partneriais iš Taivano. Negaliu jų išvyti. Taiverslo sandoris, kuriam ruošėmės kelismėnesius.

Kodėl aš apie tai nieko nežinau? – Išvyksiu, kai tik galėsiu. – Gerai, – sušnabždu.

931/1506



Noriu pasakyti: „Nesirūpink, lik Siatle irtvarkyk savo verslo reikalus“, bet iš tikrųjųtrokštu, kad Kristianas būtų šalia manęs.

– Ak, mažyte… – sušnabžda jis. – Aš susitvarkysiu, Kristianai. Neskubėk.

Nelėk kaip akis išdegęs. Nenoriu nerimauti darir dėl tavęs. Pilotuok saugiai.

– Pažadu. – Myliu tave. – Ir aš tave, mažyte. Atskrisiu, kai tik

galėsiu. Ir laikykis arčiau Luko.

– Gerai, laikysiuosi. – Iki pasimatymo. – Sudie.Baigusi pokalbį vėl apglėbiu kelius. Apie

Kristiano verslo reikalus nieko nežinau. Po gal-ais, ir ką jis veikia su tais taivaniečiais? Mumsvažiuojant pro Tarptautinį Karaliaus apygardosoro uostą ir lėktuvų „Boeing“ statyklą, žvelgiu

pro automobilio langą. Pilotuodamas jis turėtų

932/1506



pasisaugoti. Vėl pajuntu skrandžio spazmą irmane supykina. Atsirėmusi į sėdynės atlošą, vėlimu kalbėti mantrą: „Prašau, neleisk, kad jam

nutiktų kas nors blogo. Prašau, neleisk, kad jamnutiktų kas nors blogo.“

– PONIA GRĖJ, – SOJERIS GRĄŽINA

mane į tikrovę, – įvažiavome į ligoninės teritor-iją. Man tik reikia rasti Skubiosios pagalboskorpusą.

– Žinau, kur jis.

Prisimenu savo paskutinį apsilankymą OSMU ligoninėje, kai vos pradėjusi dirbti jauantrą dieną nukritau nuo kopėčių Kleitonoūkinių prekių parduotuvėje ir išsisukau kulkšnį.

Prieš akis iškyla nė per žingsnį nesitraukiantisPolas Kleitonas ir mane nukrečia šiurpas.

Sojeris sustoja aikštelėje, skirtoje keleiviamsišlaipinti, ir vikriai iššokęs atidaro man dureles.

933/1506



– Pastatysiu mašiną, ponia, ir tuoj vėl jussusirasiu. Portfelį palikite, aš atnešiu.

– Ačiū, Lukai.

Jis linkteli, o aš protekine nulekiu į Skubi-osios pagalbos korpuso priimamąjį, kuriamegirdėti zirziantys aparatai. Priimamajame dirb-anti mergina mandagiai man nusišypso, per

kelias akimirkas sužino, kur Rėjus, ir liepiapakilti į trečią aukštą ir laukti prie operacinės.

Jis operacinėje? Mėšlas! – Ačiū, – sumurmu, mėgindama įsiminti

slaugės nuorodas, kaip rasti liftus.Pasileidžiu prie jų kone tekina ir pajuntu vėl

kylant šleikštulio bangą. Kad tik jam nebūtų nieko blogo nutikę.

Prašau, neleisk, kad jam nutiktų kas norsblogo.

Liftas kyla kankinamai lėtai, stabčiodamaskiekviename aukšte. Nagi… Greičiau! Minties

jėga mėginu priversti jį judėti greičiau ir rūsčiai

934/1506



dėbčioju į žmones, kurie neskubėdami įlipa irišlipa, gaišindami mane ir neleisdami greičiaupatekti pas tėtį.

Pagaliau liftas pasiekia trečią aukštą, durysatsidaro ir aš puolu prie dar vieno priimamojostalo, aplink kurį būriuojasi slaugės tamsiaimėlynais darbo drabužiais.

– Kuo galėčiau padėti? – klausia nesim-patiška, trumparegė slaugė.

– Mano tėvas, Reimondas Stilas. Jį ką tikatvežė. Regis, dabar jis ketvirtoje operacinėje, –

net tardama šiuos žodžius trokštu, kad tai būtųnetiesa.

– Palaukite, panele Stil, patikrinsiu.Linkteliu nusprendusi nutylėti, kad ji ap-

siriko dėl mano pavardės, o slaugė įbeda žvilgs-nį į kompiuterio ekraną.

– Taip. Jis jau porą valandų operacinėje. Jeinorėtumėte palaukti, praneščiau gydytojams,

kad atvykote. Laukiamieji tenai, – ir ji mosteli į

935/1506



dideles baltas duris, ant kurių paslaugiaiužkabinta lentelė su užrašu didelėmis juodomisraidėmis: LAUKIAMASIS.

– Ar operacija buvo sėkminga? – klausiukaip įmanydama ramiau.

– Turėsite palaukti vieno iš operavusiųgydytojų, ponia, jis viską jums pasakys.

– Dėkoju, – burbteliu, bet giliai širdyje visagerkle rėkiu: „Noriu sužinoti tai dabar pat!“

Atidarau duris ir įžengiu į praktiškai irpaprastai įrengtą laukiamąjį, kuriame jau sėdi

ponas Rodrigesas ir Chosė. – Ana! – nustebęs šūkteli ponas Rodrigesas.Jo ranka sugipsuota, o vienas skruostas

sumuštas ir nubrozdintas. Jis sėdi neįgaliųjų

vežimėlyje, ant vienos kojos – taip pat gipsotvarstis. Atsargiai jį apkabinu.

– Ak, pone Rodrigesai… – sukūkčioju. – Ana, mieloji… – sveikąja ranka jis pata-

pšnoja man per nugarą. – Man taip gaila… –

936/1506



sumurma kimiu balsu ir staiga pritrūkstažodžių.

Ak…

– Nereikia, tėti, – sustojęs man už nugaros,truputį priekaištingai, bet švelniai sako Chosė.

Kai atsisuku, jis suspaudžia mane glėbyje irnepaleidžia.

– Chosė… – sumurmu.Ir neišlaikau – pasiduodu tris valandas kank-

inančiai įtampai, baimei bei sielvartui ir apsi-pilu ašaromis.

– Liaukis, Ana, neverk.Chosė švelniai paglosto man plaukus.

Rankomis apsivijusi jam kaklą tyliai kūkčioju.Mudu taip stovime labai ilgai ir aš jaučiu didži-

ulį dėkingumą, kad mano bičiulis čia, su man-imi. Į laukiamąjį įžengia Sojeris ir mudu suChosė atšlyjame vienas nuo kito. Iš dėžutės poranka ponas Rodrigesas paduoda man vienk-

artinę nosinaitę ir aš nusišluostau akis.

937/1506



– Tai ponas Sojeris. Apsaugininkas, – sumurmu.

Sojeris mandagiai linkteli Chosė ir ponui

Rodrigesui, paskui pasitraukia ir įsitaiso kam-bario kampe.

– Prisėsk, Ana.Chosė nuveda mane prie krėslo viniplastiko

danga. – Kas atsitiko? Ar žinome, kaip Rėjus

laikosi? Ką gydytojai jam daro?Chosė kilsteli rankas stabdydamas mano

klausimų krušą ir prisėda šalia. – Neturime jokių žinių. Rėjus, tėtis ir aš bu-

vome Astorijoje žvejoti. Ir susidūrėme sukažkokiu prakeiktu girtu šiknium…

Ponas Rodrigesas mėgina įterpti nelabairišlų atsiprašymą.

– Cálmate, Papa!22 – suirzęs sušunkaChosė. – Man nieko nenutiko, tik nus-

ibrozdinau porą šonkaulių ir susitrenkiau galvą.

938/1506



O tėčiui… jam lūžo riešas ir kulkšnis. Bet avar-iją sukėlęs automobilis rėžėsi į priekines kelei-vio dureles ir į Rėjų.

Ak, ne, ne… Mane vėl apima panika, nutirp-sta rankos ir kojos. Ne, ne, ne. Pamėginus įsiva-izduoti, ką Rėjus patiria operacinėje, kūnunusirita šiurpo ir šalčio banga.

– Jis operuojamas. Iš pradžių buvomenuvežti į viešąją ligoninę Astorijoje, bet paskuiRėjų jie sraigtasparniu atskraidino čia. Nežinau,ką gydytojai jam daro. Laukiame žinių.

Imu drebėti. – Ak, Ana, tau šalta?Linkteliu. Vilkiu baltą berankovę palaidi-

nukę ir juodą vasarinį švarkelį, bet jie manęs nė

kiek nešildo. Chosė nusivelka odinį švarką irnedrąsiai apsiaučia man pečius.

– Gal atnešti arbatos, ponia? – priėjęs pas-isiūlo Sojeris.

Dėkinga linkteliu ir jis išeina iš laukiamojo.

939/1506



– Kodėl sumanėte važiuoti į Astoriją žve-joti? – klausiu.

Chosė gūžteli.

– Girdėjome, kad ten daug žuvų. Ketinomepraleisti šiek tiek laiko tik mes, vyrai. Priešprasidedant paskutiniams studijų metams, norė-jau truputį pabūti su tėvu…

Tamsios Chosė akys plačiai atmerktos,blizgančios, kupinos baimės ir gailesčio.

– Galėjai ir tu susižeisti. O ponui Rodrige-sui… taip pat galėjo baigtis blogiau.

Vien pagalvojusi apie tai vėl vos susilaikaunepravirkusi. Kūno temperatūrai vis krintant,imu dar labiau drebėti. Chosė paima man užrankos.

– Po galais, Ana, tu šąli.Ponas Rodrigesas palengva privažiuoja prie

manęs ir sveikąja ranka suspaudžia man kitą plaštaką.

– Ana, man labai gaila.

940/1506



– Prašau, pone Rodrigesai, liaukitės. Taibuvo nelaimingas atsitikimas… – vos girdimaisušnabždu.

– Vadink mane Chosė, – sako jis.Sutelkusi visas jėgas, santūriai jam šypteliu.

Mane vėl ima krėsti šaltis. – Policija tą niekšą sulaikė. Septintą ryto

vyrukas jau buvo užsipylęs akis… – neslėpda-mas pasibjaurėjimo piktai paaiškina Chosė.

Grįžta Sojeris, nešinas vienkartiniu puodeliukaršto vandens ir atskirai – arbatos maišeliu. Jis

žino, kaip aš mėgstu gerti arbatą! Ir nustembu,ir pradžiungu. Ponas Rodrigesas ir Chosėpaleidžia mano rankas ir aš dėkinga paimu išSojerio puodelį.

– Gal jūs taip pat ko nors norėtumėt? – pas-iteirauja Sojeris pono Rodrigeso ir Chosė.

Abu vyrai papurto galvas ir Sojeris vėl įsi-taiso laukiamojo kampe. Įmerkiu arbatos

941/1506



maišelį į vandenį, paskui ištraukiu, nuvarvinu irišmetu į nedidelę šiukšliadėžę.

– Ką jie ten taip ilgai daro? – sumurmu

išgėrusi gurkšnelį arbatos, į nieką konkrečiainesikreipdama.

Tėtis… Prašau, neleisk, kad jam nutiktų kasnors blogo. Prašau, neleisk, kad jam nutiktų

kas nors blogo. – Netrukus sužinosime, Ana, – švelniai sako

Chosė.Linkteliu ir išgeriu dar arbatos. Vėl atsisėdu

šalia jo. Paskui dar ilgai laukiame: ponasRodrigesas užsimerkęs ir, rodos, melsdamasis,o Chosė laikydamas mano ranką ir kartkartėmisspustelėdamas. Neskubėdama geriu arbatą. Ne

„Twinings“, o kažkokios kitos pigios ir prastosrūšies, tad skonis šlykštokas.

Prisimenu, kada paskutinį kartą laukiaupanašių žinių. Paskutinį kartą maniau viską

praradusi tuomet, kai dingo „Čarlis Tango“.

942/1506



Užsimerkiu ir tyliai pasimeldžiu prašydamaDievo, kad mano vyras saugiai atskristų. Tadažvilgteliu į laikrodį: penkiolika minučių po

dviejų. Kristianas netrukus turėtų būti čia.Mano arbata ataušo… Fui!

Atsistojusi kelis kartus žingsniais išmatuojulaukiamąjį ir vėl atsisėdu. Kodėl pas mane

neatėjo niekas iš gydytojų? Paimu Chosė ranką,jis drąsinamai spusteli manąją. Prašau, neleisk,kad jam nutiktų kas nors blogo. Prašau,neleisk, kad jam nutiktų kas nors blogo.

Laikas slenka labai lėtai.Staiga durys atsidaro, visi pakeliame akis

laukdami, aš vėl pajuntu šleikštulį. Ar jau?Įeina Kristianas. Bet vos tik pamato, kad

Chosė laiko mane už rankos, jo veidas akimirk-sniu apsiniaukia.

– Kristianai! – susijaudinusi šūkteliu irpašoku nuo krėslo dėkodama Dievui, kad jis

laimingai atskrido.

943/1506



Kristianas suspaudžia mane glėbyje, panar-dina nosį į plaukus ir aš įkvepiu jo aromato, jošilumos, jo meilės. Giliai širdyje pasijuntu

ramesnė, stipresnė ir viltingesnė, nes… jis čia.Ak, kiek dvasios ramybės Kristianas mansuteikia vien būdamas šalia!

– Ar yra naujienų?

Negalėdama nė žodžio pratarti, papurtaugalvą.

– Labas, Chosė, – sveikindamasis linkteliKristianas.

– Kristianai, čia mano tėvas, Chosėvyresnysis.

– Pone Rodrigesai, mudu susipažinome pervestuves. Kaip suprantu, per avariją nukentėjote

ir jūs?Chosė trumpai papasakoja, kas atsitiko. – Ar judu jaučiatės gerai ir turite jėgų čia

laukti? – klausia Kristianas.

944/1506



– Nenorėtume būti niekur kitur, – tyliai irneslėpdamas sielvarto atsako ponas Rodrigesas.

Kristianas linkteli. Tada, paėmęs už rankos,

pasodina mane, ir pats atsisėda šalia. – Ar pavalgei? – pasiteirauja.Papurtau galvą. – Nori valgyti?

Papurtau galvą. – Bet… tau šalta? – klausia jis dėbtelėjęs į

Chosė švarką.Linkteliu. Kristianas sėdėdamas neramiai

pasimuisto, bet pasielgia išmintingai ir daugiaunieko nesako.

Vėl atsidaro durys ir įeina jaunas gydytojas,vilkintis šviesiai mėlynais operaciniais drabuži-

ais. Jis atrodo pavargęs ir susirūpinęs.Išbalusi kaip drobė šiaip taip atsistoju. – Rėjus Stilas, – sušnabždu, o Kristianas at-

sistoja šalia ir ranka apsiveja man juosmenį.

– Jūs giminaičiai? – klausia gydytojas.

945/1506



Jo akys beveik tokios pat mėlynos kaipdrabužiai, kitomis aplinkybėmis palaikyčiau jįpatraukliu vyru.

– Aš jo duktė, Ana. – Panele Stil… – Ponia Grėj, – pertraukia jį Kristianas. – Atsiprašau, – sutrikęs ištaria gydytojas, o

aš staiga pajuntu norą Kristianui įspirti. – Ašdaktaras Krou. Jūsų tėvo būklė kritiška, betstabili.

Ką tai reiškia? Man ima linkti keliai ir ant

grindų nesusmunku tik todėl, kad Kristianasmane laiko.

– Jis patyrė labai sunkių vidinių sužalojimų,– toliau kalba daktaras Krou, – ypač diafragmos

srityje, tačiau mes sėkmingai operavome, be to,pavyko išsaugoti blužnį. Deja, per operaciją,netekus daug kraujo, jam sustojo širdis.Pasiekėme, kad ji vėl imtų plakti, bet širdies

darbą vis dar reikia atidžiai sekti. O didžiausią

946/1506



susirūpinimą kelia tai, kad jam labai stipriaisumušta galva ir magnetinio rezonanso tyrimasrodo, jog smegenys patinusios. Priverstinai

sukėlėme jam komą, kad nejudėtų ir nešnekėtų,kol stebėsime smegenų patinimą.

Jam pažeistos smegenys? Ne… – Tokiais atvejais tai įprasta procedūra. Kol

kas turime laukti ir stebėti. – O kokios prognozės? – ramiai klausia

Kristianas. – Pone Grėjau, dabar labai sunku pasakyti.

Gali būti, kad jis visiškai pasveiks, bet taiDievo rankose.

– Ar ilgai laikysite jį komos būklės? – Tai priklausys nuo to, kaip reaguos sme-

genys. Paprastai tai trunka tris keturias paras. Ak, kaip ilgai! – Ar galiu jį pamatyti? – pašnabždomis

klausiu.

947/1506



– Taip, galėsite jį pamatyti maždaug po pus-valandžio. Jis nuvežtas į intensyviosios terapi-jos skyrių šeštame aukšte.

– Ačiū, daktare.Daktaras Krou linkteli, apsisuka ir išeina. – Na, jis gyvas, – sušnabždu Kristianui.O skruostais vėl ima ristis ašaros.

– Sėskis, – švelniai paragina maneKristianas.

– Tėti, manau, mums jau metas eiti. Taureikia pailsėti. Dabar gana ilgai nesulauksime

jokių naujienų, – tyliai sako Chosė ponuiRodrigesui, kuris tuščiu žvilgsniu stebeilija įsūnų. – Galėtume grįžti čia vakare, kai pailsėsi.Juk galime ateiti dar kartą, ar ne, Ana? –

maldaujamai klausia manęs Chosė. – Žinoma. – Lieki Portlande? – klausia Kristianas.Chosė linkteli.

– Gal parvežti namo?

948/1506



Chosė suraukia kaktą. – Ketinau išsikviesti taksi. – Lukas gali jus parvežti.

Sojeris atsistoja, o Chosė, rodos, pasidaronejauku.

– Lukas Sojeris, – sumurmu, kad Chosėsuprastų, apie ką kalbame.

– Ak… žinoma… Taip, būtume dėkingi.Ačiū, Kristianai.

Atsistojusi trumpai apkabinu poną Rodrigesą.

– Laikykis, Ana, – sukužda man į ausįChosė. – Jis sveikas ir stiprus vyras. Visikoziriai jo rankose.

– To ir tikiuosi.

Stipriai apkabinu Chosė. Paskui atšlijusinusiimu nuo pečių švarką ir grąžinu jam.

– Jei tau dar šalta, gali pasilikti. – Ne, man jau geriau. Ačiū.

949/1506



Nervingai žvilgtelėjusi į Kristianą pamatau,kad jis ramiai į mudu žiūri. Paskui Kristianaspaima man už rankos.

– Jei bus kokių nors pokyčių, iš karto jumspranešiu, – sakau Chosė, stumiančiamvežimėlyje sėdintį tėvą prie durų, kurias atid-aręs laiko Sojeris.

Ponas Rodrigesas kilsteli ranką ir vyrai tarp-duryje stabteli.

– Melsiuosi už jį, Ana, – trūkčiojančiu balsuištaria jis. – Kaip gera buvo po šitiek metų vėl

susitikti su Rėjumi. Jis man tapo geru draugu. – Žinau.Jie išeina. Mudu su Kristianu liekame vieni.

Jis paglosto man skruostą.

– Tu tokia išblyškusi. Eikš…Klestelėjęs į krėslą, jis prisitraukia mane,

pasisodina ant kelių, vėl apkabina, o aš mielaileidžiuosi. Glaudžiuosi prie Kristiano jausdam-

asi prislėgta dėl įtėvį ištikusios nelaimės, bet

950/1506



dėkinga, kad vyras atvyko manęs paguosti. Jisšvelniai paglosto man plaukus ir paima užrankos.

– Kaip „Čarlis Tango“? – klausiu.Kristianas plačiai nusišypso. – Ak, jis veikia kaip pateptas, – neslėpdam-

as pasididžiavimo sako.

Pirmą kartą per kelias valandas nuoširdžiainusišypsau ir suglumusi žvilgteliu į Kristianą.

– Kaip pateptas? – Tai citata iš „Filadelfijos istorijos“. Mėg-

stamiausio Greisės filmo. – Nemačiau jo. – Rodos, namie turiu jį įrašytą į „Blue-Ray“

diską. Galėsime pažiūrėti ir pasiglamonėti, – jis

pabučiuoja man į plaukus ir aš vėl nusišypsau.– Ar man pavyktų įkalbėti tave ko nors užkąsti?– klausia Kristianas.

Mano šypsena užgęsta.

– Ne dabar. Pirma noriu pamatyti Rėjų.

951/1506



Kristiano pečiai nusvyra, bet nuo kelių jismanęs nenustumia.

– Kaip sekėsi derėtis su taivaniečiais?

– Pakenčiamai. – Ką reiškia „pakenčiamai“? – Savo laivų statyklą jie pardavė man pi-

giau, nei buvau nusiteikęs mokėti.

Jis nusipirko laivų statyklą? – Tai gerai? – Taip. Tai gerai. – Bet… maniau, kad turi laivų statyklą čia.

– Turiu. Toje, kurią nusipirkau, įren-ginėsime laivus. Ir gaminsime laivų korpususTolimuosiuose Rytuose. Savikaina busmažesnė.

Ak… – O kas laukia čia esančios statyklos

darbuotojų? – Perkelsime juos kitur. Turime pasirūpinti,

kad būtų atleista kuo mažiau, – Kristianas

952/1506



pabučiuoja man į plaukus. – Gal jau eikime pasRėjų? – švelniai paragina mane.

INTENSYVIOSIOS TERAPIJOS SKYRIAUSPALATA šeštame aukšte nejauki, steriliai švariir praktiškai įrengta, joje girdėti prislopintislaugių balsai ir medicinos aparatų pypčioji-

mas. Visi keturi pacientai įkurdinti atskirtosezonose su moderniausia įranga. Rėjus guli prietolimosios sienos.

Tėti…

Didelėje lovoje, supamas visos tos mod-ernios aparatūros, jis atrodo labai mažas. Ap-stulbstu. Tėtis niekada neatrodė toks bejėgis.Jam į burną įkištas vamzdelis, o iš kelių lašinių

kapsi skystis ir per kateterius, įbestus į abiejųrankų venas, smelkiasi į kūną. Prie pirštoprisegtas nedidelis gnybtas. Trumpai pas-varstau, kam jis reikalingas. Jo koja padėta ant

antklodės, ant jos – melsvas gipso tvarstis.

953/1506



Ekrane matyti kreivės, rodančios širdies darbą:pypt, pypt, pypt. Širdis plaka stipriai ir ritmin-gai. Tai aš žinau. Palengva prie jo prieinu.

Krūtinę dengia platus, baltutėlis tvarstis, kurioapatinis kraštas slepiasi po plona audeklo ski-aute, dengiančia tarpkojį.

Man dingteli, kad vamzdelis dešiniame lūpų

kamputyje prijungtas prie plaučių ventiliat-oriaus. Jo ūžesys pinasi su širdies darbą rodančio monitoriaus pypčiojimu ir kuria sa-votišką ritmingą muziką. Įsiurbia – išstumia,

įsiurbia – išstumia, įsiurbia – išstumiapypčiojimų ritmu. Širdies darbą fiksuojančiamemonitoriuje matyti keturios kreivės, ir visos jostolygiai sklinda per ekraną aiškiai rodydamos,

kad Rėjus vis dar gyvas ir yra su mumis. Ak, tėti…Nors Rėjaus lūpos perkreiptos plaučių vent-

iliacijos vamzdelio, jis, rodos, guli lovoje ramus

ir kietai miega.

954/1506



Iš vienos lovos pusės stovi jauna smulkutėslaugė ir tikrina aparatų rodmenis.

– Ar galiu jį paliesti? – klausiu jos nedrąsiai

imdama Rėjaus ranką. – Žinoma, – maloniai nusišypso ji.Slaugei prie atlapo prisegtoje kortelėje

parašyta: „RMS23 Keli“, ji greičiausiai pra-

dėjusi trečią dešimtį. Jos plaukai šviesūs, o akyslabai tamsios.

Kristianas stovi lovos kojūgalyje ir atidžiaižiūri į mane, laikančią Rėjaus ranką. Ji stebėt-

inai šilta ir tai mane labai sujaudina. Klesteliuant kėdės šalia lovos, atsargiai priglaudžiugalvą prie Rėjaus rankos ir pravirkstu.

– Ak, tėti… Prašau, pasveik, – šnabždu. –

Prašau…Kristianas uždeda ranką man ant peties ir

drąsinamai spusteli. – Visų pono Stilo gyvybinių funkcijų rodik-

liai geri, – tyliai sako slaugė Keli.

955/1506



– Ačiū, – sumurma Kristianas.Laiku pakeliu akis ir pamatau ją stebeili-

jančią. Pagaliau ji atidžiai įsižiūrėjo į mano

vyrą. Bet man tai nerūpi. Tegul spokso į Kristi-aną, kiek patinka, kad tik rūpintųsi mano tėvu irpadėtų jam sveikti.

– Ar jis mane girdi? – pasiteirauju.

– Jis giliai miega. Bet… ką gali žinoti. – Ar galiu čia truputį pasėdėti? – Žinoma.Slaugė Keli išdavikiškai nuraudusiais sk-

ruostais man nusišypso. Nei iš šio, nei iš to mandingteli, kad jos plaukai iš prigimties nėrašviesūs.

Nekreipdamas dėmesio į slaugę, Kristianas

nenuleidžia nuo manęs akių. – Turiu paskambinti, – sako. – Būsiu prie

palatos. Trumpai paliksiu tave su tėčiu vieną.Linkteliu. Pabučiavęs man į plaukus, jis

išeina. Laikydama Rėjaus ranką galvoju: „Argi

956/1506



ne keista, kad tik dabar, kai jis guli be sąmonėsir manęs negirdi, iš visos širdies trokštu pa-sakyti, kaip jį myliu. Šis žmogus visuomet buvo

man atrama. Uola. Tik iki šiol niekada apie tainesusimąsčiau. Nesu jo kūnas ir kraujas, betRėjus – mano tėtis, ir aš jį labai myliu.“ Ašarosritasi man skruostais. Prašau, prašau,

pasveik…Labai tyliai, kad niekam netrukdyčiau, papa-

sakoju jam apie mūsų kelionę į Aspeną ir apiepraėjusį savaitgalį, praleistą sklandant ir

plaukiojant burlaiviu „Greisė“. Pasakoju jamapie naująjį mūsų namą, apie mūsų planus irkad tikimės jį padaryti ekologišką. Pažadu nus-ivežti jį į mūsų namus Aspene, kad galėtų

pažvejoti su Kristianu, ir patikinu, kad ponasRodrigesas ir Chosė ten taip pat laukiami.Prašau, nepalik mūsų ir kada nors ten nuvaži-uok, tėti. Prašau.

957/1506



Rėjus nejuda, tik ventiliatorius įsiurbia irišstumia orą, vienintelis atsakymas – monoton-iškas širdies darbą registruojančio monitoriaus

pypsėjimas.Pakėlusi akis išvystu gale lovos tyliai sėdintį

Kristianą. Nenutuokiu, ar seniai jis čia. – Sveika, – sako jis, o jo žvilgsnis kupinas

užuojautos ir rūpesčio. – Sveikas. – Vadinasi, žvejosiu su tavo tėčiu, ponu

Rodrigesu ir Chosė? – klausia Kristianas.

Linkteliu. – Gerai. O dabar eime valgyti. Tegul jis

miega.Suraukiu kaktą. Nenoriu palikti Rėjaus

vieno. – Ana, jam koma. Daviau slaugėms mūsų

mobiliųjų numerius. Jei bus kokių pokyčių, jospaskambins. Pavalgysime, užsiregistruosime

viešbutyje, pailsėsime, o vakare grįšime čia.

958/1506



APARTAMENTAI „HEATHMAN“

VIEŠBUTYJE tokie patys, kokius prisimenu.Kaip dažnai galvodavau apie pirmąją naktį ir

rytą su Kristianu Grėjumi! Sustoju tarpduryjetarsi paralyžiuota. Viešpatie, juk čia viskas irprasidėjo…

– Namai, nors… ir toli nuo namų, – tyliai

sako Kristianas, dėdamas mano portfelį prieminkštos sofos. – Gal nori po dušu? O gališsimaudyti vonioje? Kuo galėčiau tau padėti,Ana?

Kristianas žiūri į mane nenuleisdamas akiųir aš suprantu, kad nesijaučia viskamvadovaujantis – mano sutrikęs berniukassusidūrė su įvykiais, kurių negeba kontroliuoti.

Visą popietę Kristianas buvo užsisklendęs irsusimąstęs. Šios situacijos jis negalėjo neivaldyti, nei nuspėti. Tai tikro gyvenimo proza,o Kristianas jos taip ilgai vengė, kad dabar

959/1506



atrodo bejėgis ir pažeidžiamas. Mano mielas, il-gai slapstęsis Penkiasdešimt Atspalvių…

– Išsimaudyti? Taip, norėčiau išsimaudyti

vonioje, – sumurmu sumetusi, kad jei nuolatparūpinsiu Kristianui veiklos, jis geriau jausis irbus naudingas.

Ak, Kristianai, aš sustingusi, sušalusi, išsig-

andusi, bet laiminga, kad esi čia, su manimi. – Vonia. Taip… Gerai…Jis nueina į miegamąjį ir dingsta man iš akių

didžiuliame prabangiame vonios kambaryje. Po

kelių akimirkų iš ten atsklinda į vonią leidžiamo vandens šniokštimas.

Pagaliau išsijudinu ir prisiverčiu nueitipaskui jį į miegamąjį. Nustembu ant lovos išvy-

dusi kelis „Nordstrom“ drabužių parduotuvėspirkinių maišelius. Kristianas grįžta paraito-tomis rankovėmis, nusivilkęs švarką ir nusirišęskaklaraištį.

960/1506



– Pasiunčiau Teilorą nupirkti drabužių. Nak-tinių. Na, žinai… – nenuleisdamas nuo manęsakių sako jis.

Žinoma, Kristianas tuo pasirūpino. Pritari-amai linkteliu, kad jis pasijustų geriau. KurTeiloras?

– Ak, Ana… – sumurma Kristianas. –

Tokios tavęs dar nesu matęs. Paprastai tu būninarsi ir stipri.

Nežinau, ką pasakyti. Todėl išplėtusi akistiesiog stebeiliju į jį. Šią akimirką nieko negaliu

Kristianui duoti. Manau, esu stipriai sukrėsta.Rankomis apsiglėbiu šonus mėgindama neleistišalčiui smelktis į kūną, nors suprantu, kad ši už-duotis neįgyvendinama, nes šaltis sklinda iš

vidaus. Kristianas suspaudžia mane glėbyje. – Mažyte, jis gyvas. Jo gyvybiškai svarbių

organizmo funkcijų rodikliai geri. Mums tikreikia kantrybės, – murma jis. – Eikš.

961/1506



Paėmęs už rankos, jis vedasi mane į vonią.Atsargiai nuvelka švarkelį ir padeda ant kėdės,paskui atsisukęs atsagsto palaidinukę.

VANDUO MALONIAI ŠILTAS IR KVAPNUS,

tvankiame vonios kambario ore tvyro stipruslotosų žiedų kvapas. Guliu Kristianui tarp kojų,

nugara remdamasi jam į pilvą ir krūtinę, kojasužkėlusi ant jo kojų. Abu sėdime tylūs,susimąstę, be to, pagaliau jaučiuosi sušilusi.Kartais Kristianas pabučiuoja man į plaukus, o

aš išsiblaškiusi sprogdinu vonios putų burbulusvandens paviršiuje. Jis sėdi viena ranka ap-glėbęs man pečius.

– Su Leila juk nebuvai įlipęs į vonią, tiesa?

Tada, kai ją maudei? – klausiu.Jis įsitempia, prunkšteli ir ranka stipriau ap-

glėbia man pečius. – Hm… ne, – sako neabejotinai apstulbintas.

– Taip ir maniau. Gerai.

962/1506



Kristianas atsargiai trūkteli man už plaukų,paskubomis susuktų į paprastą kuodą, ir atlošiagalvą, kad matytų mano veidą.

– Kodėl klausi?Gūžteliu. – Liguistas smalsumas… Nežinau… Kai šią

savaitę ją pamačiau…

Kristiano veidas sugriežtėja. – Suprantu, ką turi omenyje. Bet nebūk

tokia liguistai smalsi, – priekaištingai sako. – Ar ilgai dar ketini ją išlaikyti?

– Kol atsistos ant kojų. Nežinau, ar ilgai, – pečiais patraukia jis. – Kodėl tau tai svarbu?

– Ar turi ir kitų? – Kitų?

– Kitų išlaikytinių, buvusių nuolankiųjų? – Taip, dar vieną turėjau. Bet dabar jau

nebeturiu. – Šit kaip?

963/1506



– Ji studijavo mediciną. Bet gavo gydytojoslicenciją ir turi kitą partnerį.

– Kitą dominantą?

– Taip. – Leila sako, kad turi du jos paveikslus, –

sušnabždu. – Turėjau. Bet, tiesą sakant, man jie visai

nerūpėjo. Jie nutapyti profesionaliai, bet pagalmano skonį per daug spalvingi. Rodos, dabartie paveikslai pas Eliotą. Kaip visi žinome, jisneturi skonio.

Nusijuokiu ir Kristianas sujudindamasvandenį ir ištėkšdamas jo per vonios kraštą ap-glėbia mane kita ranka.

– Taip bus geriau, – sukužda jis ir pabuči-

uoja man į smilkinį. – Jis ketina vesti mano geriausią draugę. – Tai geriau prikąsiu liežuvį, – sako jis.

964/1506



IŠSIMAUDŽIUSI VONIOJE APRIMSTU. Sus-isupusi į minkštą „Heathman“ viešbučio chal-atą, įbedu žvilgsnį į kelis ant lovos padėtus

maišelius. Viešpatie, juose tikrai turėtų būtidaugiau drabužių, ne vien naktiniai. Į vieną nedrąsiai žvilgteliu. Džinsai ir šviesiai mėlynasmedvilninis sportinis nertinis su gobtuvu – kaip

tik mano dydžio. Po perkūnais… Teiloraspripirko drabužių visam savaitgaliui, ir jis žino,kas man patinka. Šypteliu prisiminusi, kad taine pirmas kartas, kai man apsistojus

„Heathman“ viešbutyje jis parūpina drabužių. – Ar, neskaitant to karto, kai priekabiavai

prie manęs Kleitono ūkinių prekių par-duotuvėje, esi bent kartą ėjęs į parduotuvę

tiesiog ko nors nusipirkti? – Aš priekabiavau? – Taip. Būtent priekabiavai.

965/1506



– Jei gerai pamenu, nervinaisi. O tasjaunuolis akių nuo tavęs nenuleido. Kuo jisvardu?

– Polas. – Vienas iš daugybės tavo gerbėjų.Užverčiu akis į lubas, o Kristianas su

palengvėjimu, nuoširdžiai nusišypso ir mane

pabučiuoja. – Gera mano mergaitė, – sušnabžda. – Ap-

sirenk. Nenoriu, kad vėl sušaltum.

– AŠ PASIRUOŠUSI, – sumurmu.Kristianas įsitaisęs apartamentų darbo zono-

je prie „Mac“ kompiuterio. Jis mūvi juodusdžinsus ir pilką pynių raštu megztą megztinį, o

aš vilkiu džinsais, nertiniu su gobtuvu ir baltaissportiniais marškinėliais.

– Atrodai tokia jauna, – pakėlęs spindinčiasakis tyliai sako Kristianas. – Ir kai pagalvoju,

966/1506



kad rytoj būsi visais metais vyresnė… – mąsliaipriduria.

Liūdnai šypteliu.

– Švęsti aš nenusiteikusi. Ar jau galėtumevažiuoti pas Rėjų?

– Žinoma. Tik gaila, kad nieko nevalgei.Vos paknaibei maisto.

– Kristianai, maldauju… Aš nealkana. Galpavalgysiu, kai pamatysiu Rėjų. Noriu palinkėtijam labos nakties.

PRIE INTENSYVIOSIOS TERAPIJOSSKYRIAUS sutinkame išeinantį Chosė. Jisvienas.

– Ana, Kristianai, sveiki.

– Kur tavo tėtis? – Jis toks nuvargęs, kad negali čia grįžti. Juk

šiandien ryte pateko į avariją, – liūdnai šypteliChosė. – Be to, pradėjo veikti skausmą malšin-

antys vaistai. Jis kietai miega. Man teko

967/1506



pakovoti, kad slaugės leistų pamatyti Rėjų, matnesu jo giminaitis.

– Kaip jis? – nerimaudama klausiu.

– Gerai, Ana. Vis taip pat, bet… viskasgerai.

Man gyslomis plūsteli palengvėjimas. Šįkartą tai, kad nėra naujienų, jau yra gera

naujiena. – Rytoj pasimatysime, sukaktuvininke? – Žinoma. Būsime čia.Chosė dirsteli į Kristianą, o tada trumpai

suspaudžia mane glėbyje. – Mañana. – Labanakt, Chosė. – Sudie, Chosė, – atsisveikina ir Kristianas.

Chosė linkteli ir nueina koridoriumi. – Jis vis dar iki ausų tave įsimylėjęs, – tyliai

sako Kristianas. – Nieko panašaus. O jei ir būtų…

968/1506



Patraukiu pečiais, nes dabar man tai tikraivisiškai nerūpi. Kristianas kreivai šypteli ir ašatlyžtu.

– Puikiai laikeisi, – burbteliu.Jis suraukia kaktą. – Kad neišmalei jam dantų.Kristianas įsistebeilija į mane – ir įsižeidęs,

ir pralinksmėjęs. – Niekada niekam nemalu dantų. Geriau

eime pas tavo tėtį. Be to, turiu tau staigmeną. – Staigmeną? – sunerimusi išplečiu akis.

– Eikš.Kristianas paima mane už rankos ir mudu

stumtelime dvivėres Intensyviosios terapijosskyriaus duris.

Rėjaus lovos kojūgalyje stovi Greisė,įsitraukusi į rimtą pokalbį su daktaru Krou irdar viena gydytoja, kurios dar nesu čia mačiusi.Išvydusi mudu, Greisė nusišypso.

Ak, ačiū Dievui.

969/1506



– Labas, Kristianai.Ji pabučiuoja sūnui į skruostą, o tada at-

sisuka į mane ir jausmingai apkabina.

– Ana, kaip laikaisi? – Gerai. Man neramu dėl tėvo. – Jis gerose rankose. Daktarė Sluder – puiki

savo srities specialistė. Mudvi kartu studi-

javome Jeilyje. Ak… – Laba diena, ponia Grėj, – labai oficialiai

su manimi pasisveikina daktarė Sluder. Ji

smulkaus sudėjimo, trumpais plaukais, be to,droviai šypsosi, o kai kalba, girdėti akcentas,įprastas pietinėse valstijose. – Kaip pagrindinėjūsų tėvą gydanti gydytoja, su malonumu galiu

patikinti, kad ligos eiga visiškai įprasta. Jogyvybinių funkcijų rodikliai stabilūs ir geri.Turime pagrindo tikėtis, kad jūsų tėvas visiškaipasveiks. Smegenų tinimas liovėsi ir net ėmė

970/1506



mažėti. Tokia didelė pažanga per trumpą laiką teikia daug vilčių.

– Tai geros naujienos, – sumurmu.

Ji man maloniai nusišypso. – Išties geros, ponia Grėj. Mes juo tikrai

gerai rūpinamės. – Džiaugiuosi vėl tave sutikusi, Greise, –

kreipiasi ji į Greisę.Greisė šypteli. – Ir aš džiaugiuosi, Lorena. – Daktare Krou, palikime šiuos gerus

žmones vienus pabūti su ponu Stilu.Ir daktaras Krou paskui daktarę Sluder pat-

raukia prie durų.Pažvelgiu į Rėjų ir pirmą kartą po avarijos

pagalvoju, kad viskas bus gerai. Mieli daktarėsSluder ir Greisės žodžiai grąžino man viltį.

Greisė suima mano ranką ir spusteli.

971/1506



– Ana, mieloji. Pasėdėk prie jo. Pasikalbėk.Viskas bus gerai. Mudu su Kristianu būsimelaukiamajame.

Linkteliu. Kristianas drąsinamai mannusišypso ir juodu su Greise palieka mane akisį akį su mylimu tėvu, kuris ramiai miega liūli-uojamas švelnios ventiliatoriaus ir širdies darbą

rodančio prietaiso lopšinės.

APSIVILKUSI BALTUS KRISTIANO

MARŠKINĖLIUS, įlipu į lovą.

– Atrodai linksmesnė, – vilkdamasis pižamą nedrąsiai sako Kristianas.

– Taip. Manau, pokalbis su daktare Sluder irtavo mama man labai padėjo. Ar prašei Greisės

atvažiuoti?Kristianas įsirango po antklode, apkabina

mane ir apsuka taip, kad gulėčiau nugara į jį. – Ne. Ji pati norėjo atvykti ir pasidomėti,

kokia tavo tėvo būklė.

972/1506



– Iš kur ji sužinojo apie nelaimę? – Šiandien rytą aš jai skambinau.Ak…

– Mažyte, tu mirtinai nuvargusi. Turėtumpamiegoti.

– Hm… – pritardama murmteliu.Jis teisus. Aš išsekusi. Diena psichologiškai

buvo labai sunki. Atsisuku ir žvilgteliu į Kristi-aną. Nesimylėsime? Supratus, kad ne,palengvėja. Tiesą sakant, jis visą dieną nėnemėgino manęs vilioti. Klausiu savęs, ar

turėčiau dėl to nerimauti, bet kadangi manovidinė dievaitė paspruko iš viešbučioišsinešdama ir lytinį potraukį, manau, bus geri-ausia pamąstyti apie tai rytoj ryte. Apsivertusi

prisiglaudžiu prie Kristiano ir koja apsiveju jokoją.

– Pažadėk man vieną dalyką, – švelniaiprašo jis.

973/1506



– Hm? – tai klausimas, tik aš per daug pav-argusi jį ištarti.

– Pažadėk, kad rytoj ką nors suvalgysi. Šiaip

taip galiu pakęsti, kad nešioji kito vyro švarką,ir neišmalti jam dantų, bet, Ana… turi valgyti.Prašau.

– Hm, – nuolankiai suniurnu. Jis pabučiuoja

man į plaukus. – Ačiū, kad čia esi, – sumurmuir mieguista pabučiuoju jam į skruostą.

– O kur dar man būti? Noriu būti ten, kur tu,Ana. Būdamas čia galvoju apie tai, kaip toli

mudu nuėjome. Ir apie pirmą naktį, kai sutavimi miegojau. Kokia buvo naktis!.. Keliasvalandas į tave žiūrėjau. Atrodei tokia…nuostabi, – sukužda jis.

Įsikniaubusi Kristianui į krūtinę, nusišypsau. – Miegok, – sumurma jis, ir tai – įsakymas.Užsimerkiu ir imu snūduriuoti.

974/1506



21 Oregono sveikatos mokslų universiteto ligoninė.22 Nusiramink, tėti (isp.).23 Registruota medicinos sesuo.

975/1506



AŠTUONIOLIKTASSKYRIUS

Krusteliu ir atmerkusi akis pasitinku giedrą rug-sėjo rytą. Įšilusi, jaukiai įsitaisiusi švariuose, ši-ugždančiuose pataluose, per kelias akimirkassusivokiu kur esanti, ir mane apima jausmas,kad visa tai jau kažkur matyta. Na, žinoma, jukesu „Heathman“ viešbutyje!

– Po galais! Tėtis! – garsiai aikteliunutvilkyta skausmingo, širdį gniaužiančio irdaužytis verčiančio prisiminimo, kodėl esu čia,Portlande.



– Sveika.Kristianas sėdi ant lovos krašto. Jis krumpli-

ais paglosto man skruostą ir akimirksniu

nuramina. – Šįryt jau skambinau į Intensyviosios terap-

ijos skyrių. Rėjus naktį praleido be komplika-cijų. Viskas gerai, – drąsinamai sako jis.

– Gerai. Ačiū, – sėsdamasi sumurmu.Pasilenkęs Kristianas priglaudžia lūpas man

prie kaktos. – Labas rytas, Ana, – sušnabžda ir pabuči-

uoja man į smilkinį. – Labas, – sumurmu.Jis jau atsikėlęs ir apsirengęs juodais maršk-

inėliais ir mėlynais džinsais.

– Labas, – atsako jis, o jo žvilgsnis meilus irgeraširdiškas. – Noriu pasveikinti tave gimtadi-enio proga. Ar gerai?

Nedrąsiai jam šypteliu, paglostau skruostą.

– Taip, žinoma. Ačiū. Už viską.

977/1506



Jis suraukia kaktą. – Už viską?Kristianas kelias akimirkas atrodo sutrikęs,

bet netrukus atitoksta ir plačiai atmerktos joakys suspindi nekantriu laukimu.

– Štai.Jis paduoda man gražiai supakuotą dėžutę su

mažyčiu gimtadienio atviruku.Nors ir būgštauju dėl tėvo, persiimu Kristi-

ano nekantrumu ir jauduliu. Perskaitau įrašą atviruke.

Už visus mūsų pirmus kartus pirmojo tavo,kaip mano mylimos žmonos, gimtadienio proga.

Myliu tave

K x

Dieve, kaip miela… – Ir aš tave myliu, – šypsodamasi sumurmu.


978/1506



– Atidaryk.Atsargiai nuvyniojusi popierių, kad ne-

suplyštų, randu nuostabią raudona oda aptrauk-

tą dėžutę. „Cartier“. Šis vardas man pažįstamas:jau turiu mūsų susitaikymo proga gautus aus-karus ir rankinį laikrodį. Nedrąsiai atidaraudėžutę, o joje – graži, plona, sidabrinė, platininė

arba baltojo aukso apyrankė, – nežinau, iš ko jipagaminta, bet atrodo tiesiog nuostabi. Ant josprikabinti keli karuliai: Eifelio bokštas, juodasLondono taksi, sraigtasparnis – „Čarlis Tango“,

sklandytuvas, simbolizuojantis sklandymą,katamaranas – burinė jachta „Greisė“, lova ir…ledai vafliniame indelyje? Suglumusi pakeliuakis į Kristianą.

– Vaniliniai… – lyg atsiprašydamas sako jisir gūžteli, o aš nesusilaikau ir imu juoktis.

Žinoma, o kaipgi… – Kristianai, ji graži. Ačiū. Nuostabi dovana.

Jis plačiai nusišypso.

979/1506



Bet labiausiai man patinka širdelės formosmedalionas.

– Gali įsidėti į jį nuotrauką ar šiaip ką nors.

– Tavo portretą, – sutrikusi žvilgteliu į jį. – Visada esi mano širdyje.

Kristianas nusišypso taip meiliai ir droviai,kad man net kvapą užgniaužia.

Pirštais perbraukiu per paskutinius dukarulius. Raidė K – taip, buvau pirma jo mer-gina, vadinusi jį vardu. Pagalvojusi apie tai,šypteliu. Ir pagaliau paimu raktelį.

– Nuo mano širdies ir sielos, – sušnabždaKristianas.

Man akyse susitvenkia ašaros. Puolu jam antkaklo, apkabinu ir atsisėdu ant kelių.

– Kaip dėmesingai išrinkta dovana. Ji manlabai patinka. Ačiū, – murmu, prikišusi lūpasKristianui prie ausies.

Ak, jis taip maloniai kvepia – švara, naujais

apatiniais, kūno prausikliu ir… Kristianu. Kaip

980/1506



namuose, mano namuose. Skruostais ima ristissusitvenkusios ašaros.

Kristianas kažką tyliai suniurna ir sus-

paudžia mane glėbyje. – Nežinau, ką be tavęs daryčiau… – pratariu

ir užsikertu mėgindama suvaldyti gresiantį jaus-mų antplūdį.

Kristianas tylėdamas apkabina manestipriau.

– Prašau, neverk, – sako.Garsiai šniurkšteliu, nors tikrai damai taip

elgtis nederėtų. – Atleisk. Aš tiesiog ir laiminga, ir liūdna, ir

nerami. Man tarsi… maloniai graudu. – Taip, – kuo švelniausiai sukužda Kristi-

anas. Tada atlošia man galvą ir pabučiuoja į lū-pas. – Suprantu.

– Žinau, kad supranti, – sušnabždu ir jismane vėl pamalonina drovia šypsena.

981/1506



– Norėčiau, kad aplinkybės būtų visiškai ki-tokios ir kad būtume namie. Bet esame čia, – jisvėl beviltiškai gūžteli. – Nagi, stokis. Po

pusryčių aplankysime Rėjų.

KAI APSIMAUNU NAUJUS DŽINSUS,

apsivelku sportinius marškinėlius ir apartamen-

tuose susėdame pusryčiauti, apetitas nors irtrumpai, bet grįžta. Žinau, kad Kristianuipatinka žiūrėti į mane, valgančią javainius sugraikišku jogurtu.

– Ačiū, kad užsakei man mėgstamiausiuspusryčius.

– Juk tavo gimtadienis, – švelniai sako Kris-tianas. – Ir galėtum liautis nuolat man dėkoti.

Irztelėjęs, bet, rodos, nesupykęs jis užverčiaakis į lubas.

– Aš tik noriu, kad žinotum, kaip visa taivertinu.

– Anastazija, darau tai, ką reikia daryti.

982/1506



Kristiano veidas rimtas – na, žinoma, jis vėlvadovauja ir viską kontroliuoja. Kaip galėjaupamiršti… Bet ar norėčiau, kad jis elgtųsi

kitaip?Šypteliu. – Taip, iš tiesų.Jis suglumęs pažvelgia į mane ir papurto

galvą. – Gal jau važiuokime? – Tik išsivalysiu dantis.Jis vypteli.

– Gerai.Ko jis vaiposi? Einant į vonios kambarį ši

mintis neduoda man ramybės. Ir staiga prisi-menu… Praleidusi su Kristianu pirmą naktį

pasinaudojau jo dantų šepetėliu. Paikaišyptelėjusi ir užsigeidusi savotiškai paminėti tą „pirmą kartą“, čiumpu jo dantų šepetėlį.Valydamasi dantis spoksau į save veidrodyje –

išbalusi, pernelyg išbalusi. Kita vertus, aš

983/1506



visada išblyškusi. Kai praeitą kartą čia lanki-ausi, dar buvau laisva, o dabar – jau ištekėjusi irsulaukusi dvidešimt dvejų! Ką gi, senstu. Išs-

iskalauju burną.Pakėlusi ranką papurtau riešą ir apyrankės

karuliai maloniai sudzingsi. Iš kurgi manomielasis Penkiasdešimt visada žino, ką geri-

ausia man dovanoti? Giliai įkvepiu slopindamakūno gelmėse tebeglūdintį ir besiveržiantįjaudulį, ir dar kartą pažvelgiu į apyrankę. Galiulažintis, kad ji kainuoja krūvą pinigų… Ak…

nesvarbu. Tiek Kristianas gali sau leisti.Traukiant prie liftų Kristianas paima mane

už rankos ir pabučiuoja krumplius, jo nykštysbrūkšteli per „Čarlį Tango“, prikabintą prie

apyrankės. – Patinka apyrankė? – Dar ir kaip. Dievinu ją. Neapsakomai.

Kaip ir tave.

984/1506



Jis nusišypso ir vėl pabučiuoja man krumpli-us. Aš linksmesnė nei vakar. Gal todėl, kaddabar rytas, o rytą pasaulyje, rodos, visuomet

daugiau vilties nei naktį. Gal todėl, kad vyrasmane taip meiliai pažadino. O gal todėl, kadžinau, jog Rėjaus būklė nepablogėjo.

Kai įžengiame į tuščią liftą, pakeliu akis į

Kristianą. Jo žvilgsnis tuoj pat nukrypsta įmane ir jis vėl paikai šypteli.

– Nereikia… – durims užsidarius šnipšteli. – Ko nereikia?

– Nereikia į mane taip žiūrėti. – Velniop tą nuobodžią kasdienybę, – šyps-

odamasi sakau.Jis nusijuokia – berniokiškai ir nerūpestin-

gai. Tada prisitraukia mane, suspaudžia glėbyjeir atlošia man galvą.

– Vieną gražią dieną išsinuomosiu šį liftą visai popietei.

– Tik popietei? – nustebusi kilsteliu antakį.

985/1506



– Ponia Grėj, jūs nepasotinama. – Taip, jei kalbame apie jus. – Labai malonu girdėti.

Jis švelniai mane pabučiuoja. Nežinau, galtodėl, kad esame šitame lifte, gal todėl, kadKristianas jau daugiau nei para manęs nepali-etė, o gal todėl, kad jis mano vyras ir vien jo ar-

tumas svaigina, bet man pabunda geismas irpalengva išplinta po visą papilvę. Panardinupirštus jam į plaukus, įleidžiu į burną liežuvį,priremiu prie sienos ir visu kūnu prisispaudžiu.

Jis neatitraukdamas lūpų dusliai sudejuoja,atsargiai suima man galvą ir laiko ją besibuči-uojant: tai tikras bučinys, mūsų liežuviai tiriapuikiai pažįstamą, bet vis tiek dar naują ir

jaudulį keliančią teritoriją – vienas kito burną.Mano vidinė dievaitė ištraukia mano lytinį po-traukį, slėptą po skraiste, ir ima alpėti. Gla-monėju neapsakomai mielą Kristiano veidą.

986/1506



– Ana… – vos atgaudamas kvapą tyliaiprataria jis.

– Myliu tave, Kristianai Grėjau. Nepamiršk

to, – sušnabždu stebeilydama į pilkas, tamsė-jančias jo akis.

Liftas palengva sustoja ir durys atsidaro. – Geriau eime aplankyti tavo tėvo, kol dar

nenusprendžiau šiandien išsinuomoti lifto.Kristianas mane pabučiuoja, paima už

rankos ir vedasi į vestibiulį. Einant produrininką, jis duoda vos pastebimą ženklą ma-

loniam pagyvenusiam prie registracijos stalodirbančiam vyrui. Šis linkteli ir paima mobilųjį.Klausiamai pažvelgiu į Kristianą, o jispaslaptingai man nusišypso. Susiraukiu ir jis,

rodos, kiek sunerimsta. – Kur Teiloras? – klausiu. – Netrukus jį pamatysime.Na, taip, jis tikriausiai nuėjo atvaryti

mašinos.

987/1506



– O Sojeris? – Tvarko reikalus. Kokius reikalus?

Pro sukamąsias duris Kristianas neina, irman aišku kodėl – kad nereikėtų paleisti manorankos. Pagalvojus apie tai, krūtinėje išplinta ši-luma. Lauke gražus besibaigiančios vasaros

rytas, bet vėjelis jau plukdo artėjančio rudenskvapą. Apsižvalgau tikėdamasi pamatyti„Audi“ visureigį ir Teilorą. Bet jų – nė ženklo.Kristianas stipriau suspaudžia man ranką ir aš

pakeliu į jį akis. Rodos, jis nerimauja. – Kas yra?Jis gūžteli. Mano dėmesį patraukia auto-

mobilio variklio ūžesys. Duslus… pažįstamas.

Atsisuku tikėdamasi išvysti mašiną, bet ūžesysstaiga liaujasi. Iš sustojusio tviskančio baltosportinio automobilio išlipa Teiloras.

Po perkūnais! Juk čia „Audi R8“. Staiga at-

sisuku į Kristianą, kuris įdėmiai žvelgia į mane.

988/1506



„Galėtum nupirkti man tokį gimtadienioproga… Man patiktų baltas.“

– Sveikinu gimtadienio proga, – sako Kristi-

anas atidžiai stebėdamas, kaip reaguosiu.Nesumodama, ką daugiau daryti, įs-

istebeiliju į jį. Jis paduoda raktelį. – Visai išprotėjai, – sušnabždu.

Jis man nupirko prakeiktą „Audi R8“! Poperkūnais. Kaip ir prašiau! Išsišiepiu iki ausųir, apimta netikėto ir nevaržomo jaudulio, keliskartus pašoku. Kristianas taip pat plačiai

šypsosi ir aš puolu jam ant kaklo. Suspaudęsglėbyje, jis mane apsuka aplink.

– Pinigų tu turi daugiau nei proto! – šūk-teliu. – Ak, kaip jis man patinka! Ačiū.

Kristianas sustingsta, tada visiškai netikėtaipalenkia mane ir aš, kad neparvirsčiau, įsitveriujo žastų.

– Jums, ponia Grėj, nieko nepagailėsiu, –

sako jis ir žiūrėdamas man į akis nusišypso.

989/1506



Dieve… Koks viešas jausmų demonstravimas.Kristianas pasilenkia ir mane pabučiuoja. – Eikš. Metas aplankyti tavo tėvą.

– Taip. Ar leisi man vairuoti?Kristianas vėl šypteli. – Žinoma. Automobilis tavo.Jis pastato mane ant kojų ir paleidžia, o aš

nuskubu prie vairuotojo durelių. Teiloras plači-ai šypsodamasis man jas atidaro.

– Su gimtadieniu, ponia Grėj. – Ačiū, Teilorai.

Išmušu Teilorą iš vėžių skubriu apkabinimu,bet, nors ir nerangiai, jis taip pat mane apka-bina. Kai lipu į mašiną, Teiloras stovi išraudęsir, vos tik įsitaisau vairuotojo sėdynėje, mitriai

užtrenkia dureles. – Vairuokite atsargiai, ponia Grėj, – sako ki-

miu balsu.Sunkiai tramdydama jaudulį maloniai jam

nusišypsau.

990/1506



– Stengsiuosi, – pažadu kišdama raktelį įspynelę, o Kristianas tuo metu įlipa ir patogiaiįsitaiso šalia.

– Tik ramiai. Dabar mūsų niekas nesiveja, – įspėja mane Kristianas.

Pasuku raktelį ir variklis suūžia. Žvil-gtelėjusi į užpakalinio vaizdo ir šoninius

veidrodėlius ir pamačiusi, kad gatve niekasnevažiuoja, ant asfalto nubrėžiu milžinišką tob-ulą U raidę ir šaunu OSMU ligoninės link.

– Pala! – sunerimęs šūkteli Kristianas.

– Kas yra? – Nenoriu, kad atgultum į ligoninę šalia

tėvo. Sumažink greitį, – piktai suniurna Kristi-anas ir aš tuoj suprantu, kad su juo geriau

nesiginčyti.Atleidžiu greičio pedalą ir nusišypsau. – Geriau?

991/1506



– Daug geriau, – sumurma Kristianas išpaskutiniųjų stengdamasis atrodyti rūstus, betjam nepavyksta.

Rėjaus būklė nepasikeitė. Pamačiusi jį posvaiginančios kelionės į ligoninę vėl nusileidžiu

ant žemės. Išties turėčiau vairuoti atsargiau.Visų girtų pasaulio vairuotojų nenubausi.Reikės paklausti Kristiano, kokios bausmės su-laukė į Rėjų rėžęsis šunsnukis, – neabejoju, kad

jis žino. Nors ir apkarstytas vamzdeliais, manotėvas, rodos, guli patogiai įsitaisęs, be to, jo sk-ruostai jau ne tokie išbalę. Kol pasakoju jam,kaip praleidau rytą, Kristianas išeina į

laukiamąjį paskambinti keliems žmonėms.Slaugė Keli stoviniuoja prie lovos tikrin-

dama Rėjaus gyvybines funkcijas fiksuojančiųaparatų rodomas vertes ir kažką rašydama jo

lentelėje.

992/1506



– Visi jo organai funkcionuoja gerai, poniaGrėj, – padrąsina ji mane.

– Tai labai gera žinia.

Netrukus lydimas dviejų slaugių į palatą įžengia daktaras Krou ir draugiškai kreipiasi įmane:

– Ponia Grėj, laikas vežti jūsų tėvą atlikti ra-

diologinių tyrimų. Darysime kompiuterinętomografiją. Patikrinsime smegenų būklę.

– Ar ilgai užtruksite? – Maždaug valandą.

– Palauksiu. Norėčiau sužinoti rezultatus. – Suprantama, ponia Grėj.Nueinu į, laimė, tuščią laukiamąjį, po kurį

žingsniuodamas Kristianas šneka telefonu. Kal-

bėdamas jis žiūri pro langą į Portlando panor-amą. Kai uždarau duris, jis atsisuka į mane, išpažiūros piktas.

– Kaip gerokai viršijo?.. A… Visi

kaltinimai, viskas… Anos tėvas ligoninėje,

993/1506



Intensyviosios terapijos skyriuje. Sviesk jam įveidą tą prakeiktą kodeksą, tėti… Gerai.Pranešk man, – sako jis ir baigia pokalbį.

– Kalbėjai apie avariją sukėlusį vairuotoją?Kristianas linkteli. – Kažkoks prakeiktas girtuoklis vilkiko

vairuotojas, pašlemėkas iš pietinio Portlando, –

piktai išrėžia jis. Mane pribloškia jo vartojamižodžiai ir neslepiama pašaipa. Paskui jis priemanęs prieina ir prabyla švelniau: – Pabuvaipas Rėjų? Jau nori važiuoti?

– Na… ne.Žvelgiu į Kristianą pakėlusi akis, nuo tokios

jo parodytos paniekos net galva sukasi. – O kas atsitiko?

– Nieko. Rėjų išvežė į Radiologijos skyriųdaryti kompiuterinės tomografijos ir patikrinti,ar smegenys vis dar patinusios. Norėčiau su-laukti rezultatų.

– Gerai, palauksime.

994/1506



Jis atsisėda ir ištiesia rankas. Kadangi esamevieni, mielai įsitaisau jam ant kelių.

– Ne taip įsivaizdavau švęsiantis tavo

gimtadienį, – prikišęs lūpas man prie plaukųsumurma Kristianas.

– Ir aš, bet dabar bent jau atgavau viltį. Tavomama mane labai nuramino. Ji labai gera, kad

vakar vakare čia atvyko.Kristianas paglosto man nugarą ir

priglaudžia smakrą prie viršugalvio. – Mano mama – nuostabus žmogus.

– Taigi. Tau labai pasisekė, kad ją turi.Kristianas pritariamai linkteli. – Man irgi reikėtų paskambinti mamai.

Pranešti apie Rėjų… – sumurmu ir Kristianas

įsitempia. – Stebiuosi, kodėl ji mannepaskambino.

Į galvą atėjus vienai minčiai suraukiu kaktą.Tiesą sakant, man skaudu. Šiaip ar taip,

995/1506



šiandien mano gimtadienis ir ji čia ne niekuodėta. Tad kodėl nepaskambino?

– Gal skambino? – sako Kristianas.

Iš kišenės išsitraukiu „BlackBerry“ telefoną.Praleistų skambučių nėra, bet atėjusios keliosžinutės – linkėjimai gimtadienio proga nuoKeitės, Chosė, Mijos ir Etano. O iš mamos

nieko. Nusiminusi papurtau galvą. – Paskambink jai, – švelniai paragina jis.Taip ir padarau, bet niekas neatsiliepia, tik

įsijungia atsakiklis. Žinutės nepalieku. Kaip

mama galėjo pamiršti mano gimtadienį? – Jos nėra namie. Paskambinsiu vėliau, kai

žinosiu smegenų tyrimo rezultatus.Kristianas stipriau mane apglėbia, vėl įkiša

nosį į plaukus ir išmintingai patyli: apie ne-dovanotiną mamos išsiblaškymą neprataria nėžodžio. Veikiau pajuntu, nei išgirstu jo telefonozirzimą. Tebelaikydamas mane ant kelių, Kris-

tianas šiaip taip išsitraukia jį iš kišenės.

996/1506



– Klausau, Andrėja, – griežtai tarsteli.Krusteliu mėgindama atsistoti, bet Kristi-

anas mane sulaiko suraukdamas kaktą ir sti-

priau ranka apsivydamas juosmenį. Vėl pri-glundu jam prie krūtinės ir klausausi vienospusės pokalbio.

– Gerai… Kada turėtų atkeliauti? O kiti…

paketai? – Kristianas žvilgteli į savo rankinįlaikrodį. – Ar „Heathman“ viešbučio personalasžino visas smulkmenas? Gerai… Taip. Tai galipalaukti iki pirmadienio ryto, bet dėl viso pikto

atsiųsk elektroniniu paštu: aš išsispausdinsiu,pasirašysiu ir nusiųsiu tau faksu. Jie galipalaukti. Eik namo, Andrėja… Ne, meslaikomės gerai, ačiū.

Jis padeda ragelį. – Ar viskas gerai? – klausiu. – Taip. – Tai dėl sandorio su taivaniečiais?

– Taip, – Kristianas neramiai krusteli.

997/1506



– Aš per sunki?Jis prunkšteli. – Ne, mažyte.

– Nerimauji dėl to sandorio su taivaniečiais? – Nieko panašaus. – Maniau, ta sutartis svarbi. – Taip ir yra. Nuo jos priklauso čionykštės

laivų statyklos likimas. Ant kortos pastatytadaug darbo vietų.

Ak! – Mums tereikia rasti bendrą kalbą su pro-

fesinėmis sąjungomis. Tai Semo ir Ros darbas.Bet, turint omenyje dabartinę ekonomikosraidą, niekas neturi didelio pasirinkimo.

Nusižiovauju.

– Mano šnekos jums nuobodžios, poniaGrėj?

Kristianas pralinksmėjęs vėl kyšteli nosįman į plaukus.

998/1506



– Ne! Visai ne… Tik sėdėti ant kelių labaipatogu. Labai norėčiau daugiau sužinoti apietavo verslo reikalus.

– Šit kaip? – nustebęs tarsteli jis. – Žinoma, – truputį atšlyju, kad galėčiau

pažvelgti Kristianui į akis. – Mielai klausausivisos informacijos, kokia tik teikiesi su manimi

dalytis.Kreivai šypteliu, o jis linksmai žvilgteli į

mane ir papurto galvą. – Nuolat jaučiate informacijos badą, ponia

Grėj? – Papasakok man, – paraginu Kristianą ir

vėl prisiglaudžiu jam prie krūtinės. – Ką papasakoti?

– Kodėl tai darai? – Ką? – Kodėl užsiimi tuo, kuo užsiimi. – Juk reikia užsidirbti pragyvenimui.

Jis, rodos, puikiai nusiteikęs.

999/1506



– Kristianai, tu uždirbi daug daugiau, neireikia pragyvenimui, – pašaipiai sakau.

Kristianas susiraukęs patyli. Man dingteli,

kad neketina atskleisti jokių paslapčių, bet jismane nustebina.

– Nenoriu būti vargšas, – tyliai sako. – Manpavyko pasiekti, kad toks nebūčiau. Ir neketinu

grįžti atgal. Be to… tai lyg žaidimas, – sumurma jis. – Svarbiausia laimėti. Tai žaidi-mas, kuris man visada atrodė labai lengvas.

– Kitaip nei gyvenimas, – suburbu po

nosimi. Ir susigriebiu, kad šiuos žodžiusištariau balsu.

– Regis, taip, – susiraukia jis. – Bet sutavimi man lengviau.

Su manimi lengviau? Stipriai jį apkabinu. – Verslas tau negali būti vien žaidimas. Juk

užsiimi labdara.Kristianas gūžteli ir aš suprantu, kad jam ši

tema nemaloni.

1000/1506



– Galbūt, bet… tik kai kuriose srityse, – tyli-ai sako jis.

– Dievinu labdara užsiimantį Kristianą, –

sukuždu. – Tik jį? – Na, dievinu ir didybės manijos apimtą

Kristianą, ir Kristianą kontrolės maniaką, ir

Kristianą sekspertą, ir Kristianą iškrypėlį, irKristianą romantiką, ir Kristianą drovuolį… Šissąrašas be pabaigos.

– Daugybė Kristianų…

– Sakyčiau, mažiausiai penkiasdešimt.Jis nusijuokia. – Penkiasdešimt Atspalvių.Jis sujuda, atlošia man galvą ir pabučiuoja.

– Ką gi, ponia Penkiasdešimt Atspalvių,eime pažiūrėti, kaip laikosi jūsų tėvas.

– Gerai.

– AR GALIME PASIVAŽINĖTI?

1001/1506



Mudu su Kristianu vėl sėdime „Audi R8“ iraš nusiteikusi papramogauti. Rėjaus smegenųfunkcijos normalios, patinimas praėjo. Daktarė

Sluder nusprendė rytoj pažadinti jį iš komos. Jisako esanti labai patenkinta ligonio pažanga.

– Žinoma, – Kristianas plačiai nusišypso. – Juk šiandien tavo gimtadienis – galime daryti

viską, ką tik nori.Ak! Išgirdusi šiuos Kristiano žodžius at-

sisuku ir įsižiūriu į jį. Jo žvilgsnis geismingas. – Viską?

– Viską.Kiek visko apima šis žodis? – Na, dabar noriu pasivažinėti. – Tai pirmyn, mažyte.

Kristianas plačiai nusišypso ir aš atsakaujam tuo pačiu.

Šį automobilį nepaprastai lengva vairuoti,todėl kai įvažiuojame į Penktąjį tarpregioninį

greitkelį, neatkreipdama Kristiano dėmesio

1002/1506



spusteliu greičio pedalą, „Audi R8“ staigašauna į priekį ir mudu nugaromis prisiplojameprie sėdynių.

– Atsargiai, mažyte, – įspėja Kristianas.

GRĮŽTANT Į PORTLANDĄ MAN šauna vienamintis.

– Ar ketinai pietauti? – nedrąsiai paklausiuKristiano.

– Ne. Tu alkana? – suklūsta jis. – Taip.

– Kur nori pietauti? Šiandien – tavo diena,Ana.

– Žinau vieną vietelę.Pasuku prie galerijos, eksponavusios Chosė

nuotraukas, ir pastatau automobilį prie „LePicotin“ restorano, į kurį ėjome apžiūrėję tą parodą.

Kristianas šypteli.

1003/1506



– Na, tai ir padarė.Kristianas su apsimestiniu pasibjaurėjimu

vypteli.

– Gal eime pažiūrėti? – pasiūlau. – Rodykite kelią, ponia Grėj.

PAPIETAVĘ IR UŽSUKĘ Į „HEATHMAN“

viešbutį paimti Kristiano nešiojamojo kompi-uterio, vėl nuvažiuojame į ligoninę. Popietępraleidžiu su Rėjumi: garsiai skaitau iš leidyk-los atsiųstą rankraštį. Man pritaria visokius

garsus skleidžiantys aparatai, palaikantys Rėjuigyvybę, neleidžiantys jam manęs palikti.Dabar, žinodama, kad jis sveiksta, galiu truputįlengviau atsikvėpti ir nusiraminti. Aš kupina

vilties. Jam tik reikia laiko, kad pasveiktų. Ašlaiko turiu – ir galiu jo duoti Rėjui. Pasvarstau,gal vėl paskambinti mamai, bet nusprendžiu,kad paskambinsiu vėliau. Skaitydama švelniai

laikau Rėjaus ranką ir kartais spusteliu

1005/1506



trokšdama, kad viskas būtų gerai. Ant jo pirštomatyti vestuvinio žiedo paliktas įspaudas, norsjau praėjo šitiek laiko…

Po kelių valandų, – tiksliai nežinau po kelių,– pakeliu akis ir išvystu Kristianą, rankose laik-antį nešiojamąjį kompiuterį ir su slauge Kelistovintį Rėjaus lovos kojūgalyje.

– Mums jau metas, Ana.Ak. Stipriai suspaudžiu Rėjui ranką. Nen-

oriu jo palikti. – Turi pavalgyti. Eikš. Jau vėlu, – įsakmiai

sako Kristianas. – Ketinau apšluostyti poną Stilą kempine, –

įsiterpia slaugė Keli. – Gerai, – nusileidžiu. – Atvažiuosime rytoj

rytą.Pabučiuoju Rėjui į skruostą ir lūpomis

pajuntu neįprastus dygius barzdos šerius. Taspojūtis nemalonus. Sveik, tėti. Myliu tave.

1006/1506



– MANIAU, VAKARIENIAUSIME

VIEŠBUČIO RESTORANE. Asmeniniame kam-baryje, – atidaręs mūsų apartamentų duris sako

Kristianas, o jo akys spindi. – Šit kaip? Nori baigti tai, ką pradėjai ten

prieš kelis mėnesius?Jis paikai šypteli.

– Jei jums labai pasiseks, ponia Grėj.Nusijuokiu. – Kristianai, aš neturiu elegantiškų

vakarienei restorane tinkamų drabužių.

Kristianas nusišypso, ištiesia ranką ir nus-iveda mane į miegamąjį. Atidaręs spintą parodoman baltą apsauginį drabužių maišą.

– Teiloras pasirūpino? – klausiu.

– Kristianas, – įtikinamai, bet truputįįsižeidęs atsako jis.

Kristiano tonas mane prajuokina. Ati-traukusi maišo užtrauktuką, randu tamsiai

mėlyną atlasinę suknelę ir ją ištraukiu. Ji

1007/1506



nuostabi – priglundanti, su siauromis pet-nešėlėmis. Atrodo labai maža…

– Ji žavi. Ačiū. Tikiuosi, tiks.

– Tiks, – sako kupinas pasitikėjimo savimiKristianas. – O čia, – jis paima batų dėžę, – priejos derantys bateliai.

Ir geismingai šypteli.

– Tu apie viską pagalvoji. Ačiū.Pasistiebiu ir jį pabučiuoju. – Pagalvoju.Kristianas paduoda man dar vieną maišelį.

Klausiamai pažvelgiu į jį. Maišelyje – juodaskorsetas be petnešėlių su per vidurį einančia si-aura nėrinių juosta. Kristianas paglosto manveidą, kilsteli smakrą ir pabučiuoja.

– Nekantriai lauksiu tos akimirkos, kaigalėsiu tave nurengti.

KĄ TIK IŠSIMAUDŽIUSI VONIOJE, nu-

sipraususi, nusidepiliavusi ir pasilepinusi,

1008/1506



atsisėdu ant lovos krašto ir įjungiu plaukųdžiovintuvą. Į miegamąjį įeina Kristianas. Tur-būt iki šiol dirbo.

– Leisk man, – sako jis rodydamas į krėslą prie tualetinio staliuko.

– Nori džiovinti man plaukus?Jis linkteli. Žiūrėdama į jį kelis kartus

sumirksiu. – Eikš, – paragina jis atidžiai žvelgdamas į

mane. Tokią veido išraišką jau esu mačiusi iržinau, kad geriau neprieštarauti. Kristianas

neskubėdamas, kruopščiai, sruoga po sruogosir, kaip įprasta, įgudusiais judesiais džiovinaman plaukus.

– Šis darbas tau, rodos, ne naujiena, –

sumurmu.Veidrodyje matau jo šypseną, bet jis

neprataria nė žodžio ir toliau šukuoja. Hm…Tai bent atsipalaidavimas.

1009/1506



IŠSIRUOŠĘ VAKARIENIAUTI ĮLIPAME Į

LIFTĄ, bet šį kartą kabinoje mudu ne vieni. Subaltais firminiais marškiniais, juodais džinsais

ir švarku Kristianas atrodo kaip saldainiukas.Kaklaraiščio neryši. Dvi kabinoje stovinčiosmoterys susižavėjimo kupinais žvilgsniaisnužvelgia Kristianą ir ne taip maloniai dėbteli į

mane. Sulaikau šypseną. Taip, ponios, jis – mano. Tylomis leidžiantis į pusrūsio aukštą,Kristianas paima mane už rankos ir prisitraukiaarčiau.

Restoranas pilnas žmonių vakariniaisdrabužiais, visi sėdi prie stalelių, šnekučiuojasi,gurkšnoja gėrimus ir pradeda smagiai leistišeštadienio vakarą. Kaip gerai, kad apranga iš

jų neišsiskiriu. Mano suknelė prigludusi, išryšk-inanti visus figūros išlinkius. Turiu prisipažinti,kad vilkėdama ją jaučiuosi… patraukli. Žinau,kad Kristianui ji taip pat patinka.

1010/1506



Iš pradžių pamanau, kad einame į tą patį as-meninį valgomąjį, kuriame anksčiau aptarinė-jome sutarties sąlygas, bet Kristianas praeina

pro tas duris, nusiveda mane į koridoriaus galą ir praveria duris kito kambario, kurio sienosiškaltos medinėmis plokštėmis.

– Staigmena!

O Viešpatie… Keitė ir Eliotas, Mija irEtanas, Karikas ir Greisė, ponas Rodrigesas irChosė, mano mama ir Bobas – visi sėdi čiapakėlę taures. Spoksau į juos netekusi žado.

Kaip jis tai padarė? Kada? Apstulbusi atsisukuį Kristianą ir jis tvirčiau suima man ranką.Mama žingteli artyn ir suspaudžia maneglėbyje. Ak, mama!

– Mieloji, puikiai atrodai. Su gimtadieniu. – Mama! – apkabindama ją sukūkčioju. Ak, mamyte… Nors valgomasis pilnas

svečių, man skruostais ima ristis ašaros ir aš

įsikniaubiu mamai į kaklą.

1011/1506



– Mieloji, aukseli, neverk. Rėjus pasveiks.Jis toks stiprus vyras. Neverk. Tik jau neverkper savo gimtadienį, – mamai užlūžta balsas,

bet ji lieka rami. Delnais suspaudžia man skru-ostus ir nykščiais nubraukia ašaras.

– Maniau, pamiršai… – Ak, Ana! Kaip galėčiau pamiršti? Septyni-

olikos valandų gimdymo kančių taip lengvai išgalvos neišmesi.

Nusijuokiu pro ašaras, o mama nusišypso. – Nusišluostyk ašaras, mieloji. Čia daug

žmonių, kurie šią ypatingą dieną nori su tavimipabūti.

Šniurkšteliu vengdama žiūrėti į kitus sveči-us, sutrikusi ir sujaudinta, kad visi taip pas-

istengė ir atvažiavo čia su manimi pasimatyti. – Kaip čia atvykai? Kada? – Tavo vyras atsiuntė lėktuvą, mieloji, –

linksmai šypsodamasi paaiškina mama.

1012/1506



Kristianas jai tikrai padarė įspūdį. Ir ašnusijuokiu.

– Ačiū, kad atskridai, mama.

Ji nosine nušluosto man nosį, kaip galinušluostyti tik motina.

– Mama! – po truputį rimdama priekaištin-gai šūkteliu.

– Štai, taip daug geriau. Su gimtadieniu,mieloji.

Mama žingteli į šalį, kad kiti, išsirikiavę įeilę, galėtų mane apkabinti ir pasveikinti

gimtadienio proga. – Jis sparčiai sveiksta, Ana. Daktarė Sluder

– viena geriausių šalies gydytojų. Su gimtadi-eniu, angelėli, – Greisė mane apkabina.

– Gali verkti, dėl ko tik nori, Ana, nes šian-dien – tavo šventė, – mane apkabina ir Chosė.

– Su gimtadieniu, miela mergaite, – Karikasšypsodamasis delnais švelniai suspaudžia man

skruostus.

1013/1506



– Kas negerai, gražuole? Tavo tėvas pas-veiks, – Eliotas irgi suspaudžia mane glėbyje. – Su gimtadieniu.

– Gerai jau, gerai, – paėmęs už rankos, Kris-tianas ištraukia mane iš Elioto glėbio. – Pakaksglėbesčiuoti mano žmoną. Glaustykis prie savosužadėtinės.

Eliotas išdykėliškai nusišypso broliui irpamerkia akį Keitei.

Padavėjas, kurio anksčiau nepastebėjau,paduoda mudviem su Kristianu po taurę rausvo

šampano.Kristianas krenkšteli. – Ši diena būtų tobula, jei su mumis būtų ir

Rėjus, bet jis – visai netoli. Jis sparčiai sveiksta

ir žinau, jog norėtų, kad gerai praleistum laiką,Ana. Ačiū jums visiems, kad susirinkote čiašvęsti mano gražuolės žmonos gimtadienio – pirmojo iš daugybės, kurių dar sulauksime. Su

gimtadieniu, mano mylimoji.

1014/1506



Atsisukęs į mane, Kristianas kilsteli taurę,svečiai sutartinai užtraukia „Su gimimo diena“ir man vėl tenka susiimti, kad įveikčiau jaudulį

ir neapsipilčiau ašaromis.

ŽIŪRIU Į ŽMONES, linksmai besišnekučiuo-jančius prie stalo. Keista būti saugiai, apsuptai

šeimos narių, ir žinoti, kad vyras, kurį laikausavo tėvu, prijungtas prie gyvybines funkcijaspalaikančių aparatų guli sterilioje ir nejaukiojeIntensyviosios terapijos skyriaus palatoje.

Pokalbių nesiklausau, bet jaučiu dėkingumą,kad visi šie žmonės čia atvyko. Matau Eliotą suKristianu, traukiančius vienas kitą per dantį,taikliai ir geraširdiškai juokaujantį Chosė, vi-

etoje nenustygstančią ir su apetitu vakarienęvalgančią Miją ir slapta ją stebintį Etaną. Manrodos, Mija jam patinka, nors… sunku pasakyti.Ponas Rodrigesas kaip aš sėdi truputį nuo visų

atsiribojęs ir su malonumu klausosi pokalbių.

1015/1506



Jis atrodo žvalesnis. Pailsėjęs. Chosė tėvui labaidėmesingas: supjausto maistą, rūpinasi laikupripilti gėrimo. Suprantu, kad, ponui Rodrige-

sui vos per plauką išvengus mirties ir dabarsėdint šalia, Chosė labiau vertina tėvo draugiją.

Pažvelgiu į mamą. Ji kaip žuvis vandenyje:žavi, sąmojinga ir maloni. Aš ją taip myliu…

Tik turiu nepamiršti jai to pasakyti. Dabarsuprantu, koks brangus gyvenimas.

– Ar tau viskas gerai? – neįprastai švelniaiklausia Keitė.

Linkteliu ir suspaudžiu jai ranką. – Taip. Ačiū, kad atvažiavai. – Manai, ponas milijonierius būtų galėjęs

neleisti man susitikti su tavimi per tavo

gimtadienį? Skridome sraigtasparniu! – plačiainusišypso ji.

– Šit kaip? – Taip. Visi. Tik pamanyk, Kristianas moka

jį pilotuoti…

1016/1506



Linkteliu. – Tai labai… kaitina kraują. – Ir aš taip manau.

Mudvi vyptelime. – Liksi Portlande nakvoti? – pasiteirauju. – Taip. Turbūt visi liksime. Tu apie šią

vakarienę nieko nežinojai?

Papurtau galvą. – Kristianas labai geras, tiesa?Linkteliu. – Ką tau padovanojo gimtadienio proga?

– Šitą, – kilsteliu ranką ir parodau Keiteiapyrankę.

– Ak, kokia graži! – Taigi.

– Londonas, Paryžius… ledai? – Patikėk, tau geriau to nežinoti. – Numanau…Mudvi nusijuokiame, o aš, prisimindama le-

dus „Ben & Jerry & Ana“, nuraustu.

1017/1506



– Tiesa… dar gavau „Audi R8“.Su gurkšniu burnoje Keitė iš nuostabos

išsižioja ir vynas gana negražiai pasrūva jai per

smakrą. Mudvi dar garsiau sukikename. – Niekšelis visai pametė galvą, tiesa? –

juokdamasi tarsteli ji.

KAIP DESERTĄ GAUNU puošnų šokoladinįtortą, ant kurio dega dvidešimt dvi sidabrinėsžvakutės, ir svečių garsiai traukiamą „Ilgiausiųmetų“. Greisė žiūri į Kristianą, dainuojantį su

mano draugais ir šeima, ir jos akys spindimeile. Sugavusi mano žvilgsnį, ji pasiunčiaman oro bučinį.

– Sugalvok norą, – sušnabžda man

Kristianas.Vienu pūstelėjimu užgesinu visas žvakutes,

iš širdies trokšdama, kad mano tėvas pasveiktų.Sveik, tėti. Prašau, sveik. Labai tave myliu.

1018/1506



VIDURNAKTĮ PONAS RODRIGESAS su Chosėišeina.

– Labai ačiū, kad atėjote, – padėkoju ir sti-

priai suspaudžiu Chosė glėbyje. – Tavo gimtadienio nė už ką nebūčiau

praleidęs. Džiaugiuosi, kad Rėjus taisosi. – Taip. Jūs, pone Rodrigesai, su Rėjumi tur-

ite atvažiuoti pas Kristianą į Aspeną pažvejoti. – Šit kaip? Didžiai viliojantis pasiūlymas, –

linksmai nusišypso Chosė ir nueina paimti tėvoapsiausto, o aš tuo metu pasilenkiu prie pono

Rodrigeso atsisveikinti. – Žinai, Ana, buvo toks metas, kai… na, kai

maniau, kad judu su Chosė… – jis nutyla ne-baigęs sakinio ir pažvelgia į mane tamsiomis,

skvarbiomis, bet meilės kupinomis akimis. Ak, ne… – Labai mėgstu jūsų sūnų, pone Rodrigesai,

bet jis man – kaip brolis.

1019/1506



– Būtum buvusi puiki marti. Ir esi. Grėjams,– jis susimąstęs šypteli, o aš nuraustu.

– Tikiuosi, susitaikysite su tuo, kad esu jūsų

šeimos draugė. – Žinoma. Tavo vyras – geras žmogus.

Vykęs pasirinkimas, Ana. – Ir aš taip manau, – sušnabždu. – Labai jį

myliu.Taip tarusi, apkabinu poną Rodrigesą. – Rūpinkis juo, Ana. – Būtinai, – pažadu.

KRISTIANAS UŽDARO MŪSŲ viešbučioapartamentų duris.

– Pagaliau likome vieni, – sumurma nugara

atsirėmęs į duris ir žvelgdamas į mane.Žingteliu artyn ir pirštais perbraukiu jam per

švarko atlapus.

1020/1506



– Ačiū už nuostabią gimtadienio šventę. Tupats dėmesingiausias, maloniausias ir dosni-ausias vyras.

– Buvo malonu. – Taip… reikia, kad tau būtų malonu.

Padarykime ką nors dėl tavo malonumo, – sušnabždu.

Ir, stipriau gniauždama švarko atlapus,prisitraukiu jį, kad galėčiau pabučiuoti.

Po bendrų pusryčių išpakuoju visas dovanas, otada linksmai atsisveikinu su visais Grėjais irabiem Kavanagais, „Čarliu Tango“ ketinančiaisgrįžti į Siatlą. Mano mama, Kristianas ir aš sė-

dame į Teiloro vairuojamą automobilį ir važi-uojame į ligoninę – mat trise į sportinį „AudiA8“ netilptume. Bobas atsisakė aplankyti Rėjųir aš slapta tuo džiaugiuosi. Toks vizitas būtų

labai jau keistas, be to, esu tikra, kad Rėjui

1021/1506



nepatiktų, jei Bobas pamatytų jį tokį bejėgį, one trykštantį sveikata.

Iš esmės Rėjus atrodo taip pat. Tik barzdos

šereliai ilgesni. Pamačiusi jį mama patiriasukrėtimą ir mudvi dar truputį paverkiame.

– Ak, Rėjau…Ji suspaudžia jam ranką, švelniai paglosto

skruostą, o aš, regėdama mamos meilębuvusiam vyrui, labai susijaudinu. Laimė, rank-inėje turiu vienkartinių nosinaičių. Taip irsėdime prie Rėjaus: aš laikau mamos ranką, o

mama – jo. – Ana, kadaise šis vyras man atstojo visą pa-

saulį. Su juo saulė tekėdavo, su juo ir leisda-vosi. Amžinai jį mylėsiu. Jis tavimi taip gerai

rūpinosi… – Mama… – pratariu ir pritrūkusi žodžių

staiga nutylu, o ji paglosto man skruostą iružkiša už ausies plaukų sruogą.

1022/1506



– Žinau, kad visada Rėjų mylėsiu. Mudutiesiog palengva nutolome vienas nuo kito, – jiatsidūsta. – Ir daugiau negalėjau su juo gyventi.

Mama stebeilija į savo pirštus, o aš klausiusavęs, gal ji galvoja apie Stivą, savo trečiąjįvyrą, apie kurį niekada nekalbame.

– Žinau, kad myli Rėjų, – sušnabždu šlu-

ostydamasi ašaras. – Šiandien gydytojai ketinapažadinti jį iš komos.

– Gerai. Neabejoju, kad jis pasveiks. Rėjusužsispyręs. Manau, užsispyrimo išmokai ne iš

ko kito, o iš jo.Šypteliu. – Šnekėjaisi su Kristianu? – Ar ir jam atrodo, kad esi užsispyrusi?

– Regis, taip. – Paaiškinsiu jam, kad tai šeimos charak-

terio bruožas. Judu atrodote puiki pora, Ana.Tokie laimingi…

1023/1506



– Manau, iš tiesų esame laimingi. Bent jautikrai artėjame prie laimės. Aš jį myliu. Jis mansvarbiausias visame pasaulyje. Man taip pat su

juo saulė teka, su juo ir leidžiasi. – Akivaizdu, kad ir jis tave dievina, mieloji. – O aš dievinu jį. – Tik nepamiršk jam to pasakyti. Vyrams,

kaip ir mums, patinka tai girdėti.

UŽSISPIRIU PALYDĖTI MAMĄ SU BOBU įoro uostą ir ten su jais atsisveikinti. Teiloras

važiuoja iš paskos sportine „Audi R8“, o Kristi-anas vairuoja visureigį. Gaila, kad mama suBobu negali pabūti ilgiau, bet jie turi grįžti įSavaną. Man šis atsisveikinimas graudus.

– Rūpinkis ja, Bobai, – sušnabždu, kai jismane apkabina.

– Žinoma, Ana, rūpinsiuosi. O tu žiūrėksavęs.

1024/1506



– Būtinai. – Atsisuku į mamą. – Sudie,mama. Ačiū, kad atvažiavote, – tyliai sušn-abždu kimstančiu balsu. – Labai tave myliu.

– Ak, mano miela mergaite, ir aš tave myliu.O Rėjus pasveiks. Jis dar nepasiruošęs padėtišaukšto. Be to, tikriausiai netrukus žais „Mar-iners“, o tų rungtynių jis negali praleisti.

Nusijuokiu. Ji teisi. Nusprendžiu šiandienvakare skaityti jam sporto puslapius iš sekmadi-eninio laikraščio. Žiūriu, kaip mama su Bobutrapu lipa į Grėjaus įmonių holdingui prik-

lausantį reaktyvinį lėktuvą. Mama pamoja suašaromis akyse ir daugiau jos nebematau. Kris-tianas uždeda ranką man ant peties.

– Grįžkime, mažyte, – sumurma jis.

– Vairuosi tu? – Žinoma.

KAI VAKARE VĖL NUVAŽIUOJAME Į ligon-

inę, Rėjus atrodo pasikeitęs. Ne iš karto

1025/1506



pastebiu, kad nebėra plaučių ventiliavimo apar-ato. Rėjus kvėpuoja pats. Mane užplūstapalengvėjimas. Paglostau dygų jo skruostą ir,

išsiėmusi nosinaitę, atsargiai nušluostau išburnos nudrykusią seilę.

Kristianas išeina ieškoti daktarės Sluder ar-ba daktaro Krou, tikėdamasis sužinoti, kas

naujo, o aš klesteliu ant savo kėdės šalia lovos,nusiteikusi budėti ir akylai stebėti situaciją.

Atsiverčiu sekmadieninį „Oregonian“, susir-andu sporto skyrių ir pradedu raiškiai ir garsiai

skaityti straipsnį apie europietiško futbolorungtynes tarp „Sounders“ ir „Real Salt Lake“komandų. Sprendžiant iš visko, rungtynės buvopermainingos, bet „Sounders“ komanda

pralaimėjo, praleidusi lemiamą Keisio Kelerioįvartį. Tvirtai spausdama Rėjui ranką, per-skaitau šį straipsnį.

– Rungtynės baigėsi rezultatu 1:2 „Real Salt

Lake“ komandos naudai.

1026/1506



– Eik jau, Ane, mes prapylėm? Ne! – dusliaisuniurna Rėjus ir spusteli man ranką.

Tėti!

1027/1506



DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Man skruostais rieda ašaros. Jis grįžo. Manotėtis grįžo.

– Neverk, Ane, – dusliai sako Rėjus. – Kas

čia darosi?Abiem rankomis suspaudžiu jo ranką ir

pakėlusi atsargiai priglaudžiu sau prie skruosto. – Patekai į avariją. Tu Portlande, ligoninėje.

Rėjus susiraukia, nežinia, ar dėl to, kad mantaip staiga atvirai parodžius švelnius jausmuspasijuto nejaukiai, ar dėl to, kad neprisimenaavarijos.



– Gal nori vandens? – paklausiu, nors netnežinau, ar jam išvis galima gerti vandenį.

Jis sutrikęs linkteli. Man suspaudžia širdį.

Atsistoju, pasilenkiu prie jo ir pabučiuoju įkaktą.

– Myliu tave, tėti. Sveikas sugrįžęs.Jis sutrikęs tik mosteli ranka.

– Ir aš, Ane. Vandens…Nuskubu į netoliese esantį slaugių budėjimo

postą. – Mano tėvas atgavo sąmonę!

Džiugiai nusišypsau slaugei Keli ir ji atsakoman nuoširdžia šypsena.

– Pakvieskite daktarę Sluder, – liepia ji savokolegei ir paskubomis išeina iš už stalo.

– Jis nori vandens. – Atnešiu.Labai atlėgusia širdimi nuskubu atgal prie

tėvo lovos. Randu jį užsimerkusį ir iš karto su-

nerimstu, ar tik vėl nebus nugrimzdęs į komą.

1029/1506



– Tėti? – Aš čia, – sumurma jis, o kai ateina slaugė

Keli, nešina ąsočiu vandens su ledukais ir stik-

line, staiga plačiai atsimerkia. – Laba diena, pone Stilai. Aš Keli, slaugė.

Jūsų duktė sako, kad norite gerti.

Laukiamajame Kristianas labai susikaupęs irneatitraukdamas akių spokso į nešiojamojokompiuterio ekraną. Kai įėjusi uždarau duris, jo

žvilgsnis nukrypsta į mane. – Jis pabudo, – pranešu naujieną.Kristianas nusišypso ir įtampa aplink akis

išnyksta. Ak… anksčiau nė nepastebėjau. Ar jis

visą laiką buvo toks įsitempęs? Kristianaspadeda į šalį kompiuterį, atsistoja ir maneapkabina.

– Kaip jis jaučiasi? – klausia, o aš rankomis

apsiveju jam juosmenį.

1030/1506



– Jis kalba, nori gerti ir yra sutrikęs. Ir vis-iškai neprisimena avarijos.

– Tai suprantama. Dabar, kai atgavo są-

monę, noriu perkelti jį į Siatlą. Tada galėsimegrįžti namo, o mano mama prižiūrės jo gydymą.

Jau taip greitai? – Nežinau, ar Rėjus pakankamai stiprus, kad

jį būtų galima pervežti. – Pasikalbėsiu su daktare Sluder. Išk-

lausysiu, ką ji mano. – Pasiilgai namų?

– Taip. – Tada grįžkime.

– TU NĖ AKIMIRKOS NESILIOVEI

ŠYPSOTIS, – man sustojus prie „Heathman“viešbučio sako Kristianas.

– Man tarsi akmuo nuo širdies nusirito.Jaučiuosi laiminga.


1031/1506



– Gerai.Palengva temsta, tad, išlipus iš automobilio į

vėsų ir gaivų vakaro orą ir padavus raktelius

mašinas pastatančiam viešbučio patarnautojui,mane nukrečia šiurpas. Tas vaikinas pavydžiainužvelgia „Audi R8“, bet argi yra ko stebėtis.Kristianas mane apglėbia.

– Gal atšvęsime? – mums žengiant į vestibi-ulį klausia jis.

– Ką atšvęsime? – Tavo tėčio sugrįžimą.

Nusijuokiu. – Ak, sugrįžimą… – Man trūko tavo juoko.Kristianas pabučiuoja man į plaukus.

– Gal galėtume pavalgyti apartamentuose?Tiesiog ramiai ir jaukiai praleisti vakarą?

– Žinoma. Eikš.Paėmęs už rankos, jis nusiveda mane prie

liftų.

1032/1506



– Buvo skanu, – stumdama lėkštę sakaupatenkinta, pirmą kartą per nežinia kiek dienų

jausdamasi soti. – Jie gerai moka kepti kara-melizuotą vaisių pyragą.

Ką tik išsimaudžiusi, vilkiu tik Kristianomarškinėlius ir mūviu apatines kelnaites. Kam-

bario gilumoje tyliai groja Kristiano „iPod“ irDido dainuoja apie baltas vėliavas.

Kristianas susimąstęs atidžiai žvelgia įmane. Po bendrų maudynių vonioje jo plaukai

dar drėgni, jis vilki tik juodus marškinėlius irmūvi mėlynus džinsus.

– Per visą laiką čia pirmą kartą matau, kadtiek daug valgytum, – sako jis.

– Buvau alkana.Jis sėdėdamas palinksta į priekį, patenkintas

savimi nusišypso ir išgeria gurkšnelį vyno. – Ką dabar norėtum veikti? – švelniai

klausia.

1033/1506



– O tu?Jis linksmai kilsteli antakį. – Tai, ko noriu visada.

– O ko būtent? – Ponia Grėj, nebūkite tokia kukli.Paimu Kristiano ranką, apverčiu ir pirštu

perbraukiu per delną.

– Norėčiau, kad liestum mane šituo pirštu, – sakau, kai mano pirštas keliauja per jo smilių.

Kristianas neramiai sujuda. – Tik šituo?

Jo akys akimirksniu ir patamsėja, iružsiliepsnoja.

– Gal dar šituo? – brūkšteliu per didįjį pirštą ir vėl grįžtu prie delno. – Ir šituo, – mano

pirštas stabteli prie Kristiano vestuvinio žiedo.– Šitas žiedas labai gundantis…

– Šit kaip?

1034/1506



– Žinoma. Juo tarsi skelbiama: „Šis vyrasmano“, – aš perbraukiu per nuospaudą, jau at-siradusią nuo žiedo.

Kristianas pasilenkia ir kita ranka suimaman smakrą.

– Gundote mane, ponia Grėj? – Tikiuosi, kad gundau.

– Anastazija, aš bejėgis tau atsispirti, – tyliaisako jis. – Eikš, – patraukęs mane už rankos,pasisodina ant kelių. – Man patinka, kad galiuturėti tave kada panorėjęs.

Jo ranka nuslysta per mano šlaunį ir sustojapasiekusi užpakalį. Kita ranka jis apgniaužiaman sprandą ir, laikydamas, kad nejudėčiau,pabučiuoja.

Jo burnoje – baltojo vyno, obuolių pyrago irKristiano skonis. Pirštais suimu jo plaukus,laikau, kad nepasitrauktų nuo manęs, o tuometu mūsų liežuviai grumiasi, rangosi, pinasi

1035/1506



vienas su kitu ir man kaista kraujas. Kai abu pr-itrūkstame kvapo, Kristianas atšlyja.

– Eime į lovą, – sumurma man prie lūpų.

– Į lovą?Jis dar kiek atšlyja ir, suėmęs už plaukų,

trūkteli taip, kad pakelčiau akis. – O jums, ponia Grėj, labiau patiktų kur nors

kitur?Apsimestinai abejingai gūžteliu. – Nustebinkite mane… – Šį vakarą jūs labai linkusi prieštarauti, –

jis nosimi brūkšteli man per nosį. – Gal reikėtų mane sukaustyti? – Galbūt taip ir padarysiu. Metams bėgant

darotės vis valdingesnė.

Kristianas prisimerkia, bet linksmoskibirkštėlės akyse nuslėpti negali.

– Tai ką darysite? – tarsi metu jam iššūkį.Jo akys suspindi.

1036/1506



– Žinau, kaip norėčiau spręsti šią problemą.Bet viskas priklauso nuo to, ar ištversite.

– Ak, pone Grėjau, jau kelias dienas elgiatės

su manimi labai švelniai. Žinokite, aš nestiklinė.

– Nemėgstate švelnumo? – Su jumis, žinoma, mėgstu. Bet supra-

ntate… įvairovė yra geriausias gyvenimoprieskonis, – žvelgdama į jį pavirpinublakstienas.

– Norėtumėte, kad su jumis elgčiausi ne taip

švelniai? – Taip, kad pajusčiau, jog tikrai gyvenu.Kristianas nustebęs kilsteli antakius. – Kad pajustum, jog tikrai gyveni? – pakar-

toja ir nustebęs, ir pralinksmėjęs.Linkteliu. Jis kelias akimirkas paspokso į

mane. – Nekramtyk lūpos, – sušnabžda, o tada,

čiupęs mane į glėbį, staiga atsistoja.

1037/1506



Aiktelėjusi suspaudžiu jo bicepsus, mat bi-jau, kad nepaleistų. Kristianas nuneša maneprie mažiausios iš trijų sofų ir paguldo.

– Palauk čia. Nejudėk.Jis trumpai pažvelgia į mane skubriu, gun-

domu, įdėmiu žvilgsniu, apsisuka ir nužingsni-uoja į miegamąjį. Ak… basas Kristianas…

Kodėl matydama jo pėdas taip užkaistu? Pokelių akimirkų jis grįžta ir, užėjęs už sofosatlošo, užklumpa mane iš netyčių staigapasilenkdamas.

– Pirmiausia, matyt, reikėtų atsikratytišitų…

Čiupęs už marškinėlių, Kristianas nutraukiajuos man per galvą ir palieka beveik nuogą, tik

su kelnaitėmis. Tada trūkteli žemyn į uodegą surištus plaukus ir mane pabučiuoja.

– Stokis, – liepia jis prikišęs lūpas man prielūpų ir mane paleisdamas.

1038/1506



Iš karto paklūstu. Jis ant sofos patiesiarankšluostį.

Kam tas rankšluostis?

– Maukis kelnaites.Nuryju seilę, bet padarau, kas liepta, ir nu-

metu jas šalia sofos. – Sėskis, – jis vėl sučiumpa už plaukų uode-

gos ir atlošia man galvą. – Jei tau bus per daug,liepsi liautis, gerai?

Linkteliu. – Pasakyk, – griežtai pareikalauja

Kristianas. – Gerai, – spygteliu.Jis geidulingai nusišypso. – Gerai. Taigi, ponia Grėj… jūsų primy-

gtiniu reikalavimu dabar jus supančiosiu, – labai tyliai, vos girdimai, sušnabžda Kristianas.

Vien išgirdus šiuos žodžius kūną tarsi žaibasperskrodžia geismas. Ak, mano mielas Penkias-

dešimt, liksime čia, ant sofos?

1039/1506



– Sulenk kelius, – tyliai įsako jis. – Dabaratsisėsk ir atsilošk.

Įremiu pėdas į sofos kraštą, sulenkiu kojas ir

keliai atsiduria man prieš akis. Kristianas sus-paudžia man kairę koją ir, paėmęs maudymosichalato diržą, vieną jo galą pririša manaukščiau kelio.

– Chalato diržas? – Improvizuoju.Jis vėl geidulingai šypteli, užveržia pakinklį

slankiąja kilpa, kitą diržo galą pririša prie

dekoratyvaus sofos porankio ir gerokai manepražargdina.

– Nejudėk, – įspėja ir tą patį padaro sudešine koja, tik kitą diržo galą pririša prie

dekoratyvinės smailės kitame sofos gale. Dieve… Sėdžiu ant sofos išsipleikusi, plačiai

išsižergusi.

1040/1506



– Viskas gerai? – rūpestingai klausia Kristi-anas, stovėdamas už sofos atlošo ir pasilenkęsžvelgdamas į mane.

Linkteliu tikėdamasi, kad jis man suriš irrankas. Bet jis to nedaro. Tik pasilenkia ir manepabučiuoja.

– Nė neįsivaizduoji, kaip patraukliai dabar

atrodai, – sumurma ir nosimi brūkšteli man pernosį. – Bet muziką, regis, geriau pakeisti.

Kristianas atsitiesia ir ramiai nužingsniuojaprie „iPod“ grotuvo.

Kaip jis taip gali? Sėdžiu surišta ir be-protiškai įsiaudrinusi, o jis toks ramus ir abejin-gas. Akies krašteliu stebiu Kristianą ir matau,kaip jam keičiant muziką po marškinėliais įs-

itempia ir vėl atsipalaiduoja jo nugarosraumenys. Kambaryje akimirksniu pasklindamielas, beveik vaikiškas balsas moters, kuridainuoja apie tai, kad žiūri į mane.

Ak, ta daina man patinka.

1041/1506



Kristianas atsisuka, mudviejų žvilgsniai sus-itinka, jis prieina prie sofos ir grakščiai atsik-laupia prieš mane.

Staiga pasijuntu labai atsivėrusi. – Jautiesi atvira? Pažeidžiama? – klausia jis,

vėl atskleisdamas savo šiurpų gebėjimą atspėtiir garsiai pasakyti mano mintis.

Jis rankomis įsirėmęs į kelius. Linkteliu.Kodėl jis manęs neliečia? – Gerai, – sumurma Kristianas. – Ištiesk

rankas.

Ištiesiu rankas negalėdama atitraukti akiųnuo hipnotizuojančio jo žvilgsnio. Iš mažoskaidraus stiklo buteliuko Kristianas man į abudelnus įlašina į aliejų panašaus skysčio. Jis aro-

matizuotas: kvapas sodrus, muskusinis, žadin-antis jausmus, bet ką jis primena – neatpažįstu.

– Patrink delnus.Svilinama geismingo ir tamsaus jo žvilgs-

nio, nejučia pasimuistau.

1042/1506



– Nejudėk, – įspėja jis. Dieve… – Dabar, Anastazija, noriu, kad liestum save.

Po perkūnais… – Pradėk nuo kaklo ir leiskis žemyn.Sutrinku. – Nesidrovėk, Ana. Glamonėk save.

Greičiau.Kristiano veide aiškiai matyti ir linksmu-

mas, ir iššūkis, ir geismas.Saldžiabalsė moteris dainuoja, kad ji

anaiptol nėra miela. Priglaudžiu delnus sau priekaklo, brūkšteliu ir sustoju pasiekusi krūtis.Aliejuoti delnai oda slysta labai lengvai. Manorankos šiltos.

– Žemiau, – sumurma Kristianas ir jo žvilgs-nis susidrumsčia. Manęs jis neliečia.

Suimu sau krūtis. – Jaudink save.

1043/1506



Pasimuistau. – Nejudėk, Ana. Sugerk visą malonumą.

Žemiau… – tyliai, kimiu balsu, gundomai ir

viliojamai liepia Kristianas. – Geriau tu, – sušnabždu. – Ak, aš tuoj. Kol kas liesk save. Žemiau.

Nagi, – nevaržydamas geidulingumo, Kristi-

anas liežuviu brūkšteli per dantis. Po perkūnais… Imu rangytis, traukyti chal-

atų diržus.Jis lėtai papurto galvą.

– Nejudėk, – ir uždeda rankas man ant kelių,kad negalėčiau nė krustelėti. – Nagi, Ana.Žemiau…

Mano delnai nuslysta per papilvę.

– Žemiau, – be garso, vien lūpomis, tarsikūniškų malonumų demonas ragina jis.

– Kristianai, maldauju…Jo delnai nuo kelių slysteli žemyn mano

šlaunimis ir priartėja prie lyties.

1045/1506



– Nagi, Ana. Liesk save.Mano kairė ranka slysteli per tarpkojį, imu

palengva sukti ratus pirštais ir šnopuodama iš

malonumo plačiai išsižioju. – Dar, – sušnabžda jis.Sudejuoju garsiau, toliau suku ratus ir dū-

saudama atlošiu galvą.

– Dar.Garsiai sudejuoju ir staiga Kristianas giliai

įkvepia. Sučiupęs mano rankas, jis pasilenkia irnosimi, o paskui ir liežuviu ima braukyti man

per tarpkojį. – Ai!Trokštu jį liesti, bet vos pamėginu pajudinti

rankas, jis tvirčiau suspaudžia riešus.

– Surišiu ir rankas. Nejudėk.Sudejuoju. Jis paleidžia rankas, o tada, delną

priglaudęs prie klitorio, įkiša didįjį ir bevardįpirštą į makštį.

1046/1506



– Pasistengsiu, kad sprogtum greitai.Pasiruošusi?

– Taip, – dūsuodama atsakau.

Jo ranka ima judėti greitai, aukštyn žemyn,vienu metu jaudrindama ir jautrų taškelįmanyje, ir klitorį. Ai! Pojūtis stiprus, dar irkoks stiprus. Nuo susitvenkusio malonumo man

net bado apatinę kūno dalį. Noriu ištiesti kojas,bet negaliu. Stipriai sugniaužusi laikau po man-imi patiestą rankšluostį.

– Pasiduok, – sušnabžda Kristianas.

Sprogstu liečiama jo pirštų, kažką padrikaišūkčiodama. Kol kūnu ritasi bangos nuo or-gazmo, jis prispaudžia delną prie klitoriopratęsdamas malonią kančią. Tarsi per miglą

suvokiu, kad jis atriša man kojas. – Dabar mano eilė, – sumurma Kristianas,

apverčia mane kniūbsčią ant sofos ir mano keli-ai atsiduria ant grindų.

1047/1506



Jis praskečia man kojas ir skaudžiai pli-aukšteli per užpakalį.

– Ai! – sušunku ir jis šiurkštokai įsiskverbia.

– Ak, Ana… – pro sukąstus dantissušnypščia Kristianas ir ima sūpuotis.

Pirštais stipriai spausdamas klubus, jis smei-gia ir smeigia. Pajuntu vėl artėjant orgazmą.

Ne… Ai… – Nagi, Ana! – rikteli jis ir aš vėl pasiduodu

sprogdama, šaukdama, užgulta jo irtrūkčiodama.

– AR PAKANKAMAI AIŠKIAI PAJUTAI,

kad gyveni?Kristianas pabučiuoja man į plaukus.

– O taip.. – burbteliu spoksodama į lubas.Tysau ant savo vyro, nugara remdamasi jam

į krūtinę. Mes abu gulime ant grindų šalia so-fos. Kristianas net nenusirengęs.

1048/1506



– Manau, turime tai pakartoti. Tik šį kartą reikia tave nurengti.

– Viešpatie, Ana… Leisk žmogui atsikvėpti.

Nusijuokiu, Kristianas taip pat tyliaisukikena.

– Džiaugiuosi, kad Rėjus atgavo sąmonę.Rodos atgavai apetitą. Ir ne tik valgiui, – su

geraširdiška pašaipėle sako jis.Apsiverčiu ir rūsčiai į jį dėbteliu. – Ar jau pamiršai praeitą vakarą ir šį rytą? –

aikštingai klausiu.

– Kaip galėčiau pamiršti tai, kasnepamirštama? – Kristiano veide nušvinta platišypsena ir tą akimirką jis atrodo jaunas, ner-ūpestingas ir laimingas. Jis delnais suima man

sėdmenis. – Jūsų užpakaliukas nuostabus, poniaGrėj.

– Jūsų ne prastesnis, – pažvelgiu į Kristianą ir kilsteliu antakį. – Bet jūsiškis vis dar

kelnėse…

1049/1506



– Tai ką dabar darysite, ponia Grėj? – Ką gi, teks jus išrengti, pone Grėjau.

Nuogai.

Jis nusišypso. – Be to, manau, jūs daug kuo esate mielas, –

tyliai priduriu turėdama omenyje dainą, kuri te-beskamba, nes nustatyta kartojimo funkcija.

Kristiano šypsena išblėsta.Oi, ne… – Tai tiesa, – sušnabždu.Pasilenkusi pabučiuoju Kristianui į lūpų

kamputį. Jis užsimerkęs stipriau maneapkabina.

– Kristianai, tu tikrai mielas. Pasistengei,kad šis savaitgalis būtų ypatingas, nors Rėjui ir

nutiko nelaimė. Ačiū tau.Kristianas atmerkia dideles, rimtas, pilkas

akis ir, pamačius jo išraišką, man suspaudžiaširdį.

– Tai todėl, kad tave myliu, – sumurma jis.

1050/1506



– Žinau. Ir aš tave myliu, – švelniai pa-glostau jam veidą. – Be to, tu man nepaprastaibrangus. Juk supranti tai, tiesa?

Kristianas sustingsta ir sutrikęs pažvelgia įmane.

Ak, Kristianai… mano mielasPenkiasdešimt.

– Patikėk manimi, – sušnabždu. – Ne taip lengva… – vos girdimai ištaria jis. – Pasistenk. Labai pasistenk patikėti, nes tai

tiesa.

Vėl paglostau jam veidą, pirštais brūkšteliuper skruostus. Jo akys – pilki netekties,skausmo ir kančios vandenynai. Noriu įsilipti įjį kaip į medį, stipriai apsikabinti ir laikyti.

Galėčiau padaryti bet ką, kad tik jo žvilgsnisnebūtų toks. Ir kada Kristianas supras, kad jisman atstoja visą pasaulį? Kad jis neabejotinainusipelno ir mano, ir savo tėvų, ir brolio, ir ses-

ers meilės? Vis nesiliauju jam to kartojusi, bet

1051/1506



šią akimirką Kristianas vis tiek žiūri į manesumišęs ir vienišas. Reikia laiko. Tiesiog reikialaiko.

– Sušalsi. Eikš.Kristianas grakščiai atsistoja ir trūktelėdam-

as už rankos padeda atsistoti man. Apglėbiu jįper juosmenį ir mudu nueiname į miegamąjį.

Stengiuosi Kristianui neįkyrėti, bet po Rėjausavarijos man atrodo dar svarbiau parodyti jam,kaip stipriai jį myliu.

Kai įžengiame į miegamąjį, neapsakomai

trokštu, kad grįžtų tas nuostabus lengv-abūdiškumas, kuris mudu buvo apėmęs vosprieš kelias minutes.

– Gal pažiūrėkime televizorių? – pasiūlau.

Kristianas prunkšteli. – Tikėjausi antro kėlinio…Mano nepastovusis Penkiasdešimt grįžo.

Kilsteliu antakį ir sustoju prie lovos.

– Jei jau taip, vadovavimą perimsiu aš.

1052/1506



Kristianas įsistebeilija į mane, o aš stumteliujį, pargriaunu ant čiužinio, apžergiu ir abipusgalvos prispaudžiu rankas.

Jis plačiai nusišypso. – Taigi, ponia Grėj, dabar, kai atsidūriau

jūsų valioje, ką ketinate su manimi daryti?Pasilenkiu ir sušnabždu jam į ausį:

– Dulkinsiu jus. Burna.Kristianas užsimerkia, garsiai įkvepia, o aš

dantimis švelniai brūkšteliu jam per žandikaulį.

Kristianas dirba prie kompiuterio. Dabargiedras ankstyvas rytas ir jis tikriausiai rašoelektroninį laišką.

– Labas rytas, – droviai sumurmu sustojusitarpduryje.

Jis atsisuka ir man nusišypso. – Ponia Grėj, kokia jūs ankstyva, – ir ištiesia

rankas, norėdamas mane apkabinti.

1053/1506



Tekina nuskuodžiu per kambarį ir patogiaiįsitaisau jam ant kelių.

– Kaip ir tu.

– Aš tik dirbau.Krustelėjęs krėsle, jis pabučiuoja man į

plaukus. – Kas yra? – klausiu nujausdama, kad at-

sitiko kažkas negero.Kristianas atsidūsta. – Gavau laišką nuo detektyvo Klarko. Jis

nori su tavimi pasikalbėti apie tą šunsnukį

Haidą. – Šit kaip?Truputį atšlijusi, įdėmiai pažvelgiu Kristi-

anui į akis.

– Taip. Pasakiau jam, kad šiuo metu esiPortlande, tad turės palaukti. Bet jis pareiškė,kad norėtų apklausti tave čia.

– Jis atvyks čia?

– Tikriausiai.

1054/1506



Kristianas atrodo sutrikęs. Suraukiu kaktą. – Kas gali būti taip svarbu, kad negalima

truputį palaukti?

– Taigi. – Kada jis atvažiuos? – Šiandien. Aš jam dar parašysiu. – Neturiu ko slėpti. Įdomu, ką dar jis nori

sužinoti? – Sužinosime, kai ateis. Man irgi smalsu, –

Kristianas vėl sujuda. – Tuoj mums atnešpusryčius. Pavalgykime, o tada galėsime važi-

uoti aplankyti tavo tėčio.Linkteliu. – Jei nori, gali likti viešbutyje. Juk matau,

kad esi užsiėmęs.

Jis nužvelgia mane rūsčiu žvilgsniu. – Ne, noriu važiuoti kartu. – Gerai.Nusišypsojusi rankomis apsiveju Kristianui

kaklą ir jį pabučiuoju.

1055/1506



RĖJUS PRASTAI NUSITEIKĘS. Smagu jį tokįmatyti. Jis kandus, kibus, nekantrus irnerimstantis.

– Tėti, patekai į didelę avariją. Kad pas-veiktum, reikia laiko. Mudu su Kristianu nor-ime perkelti tave į Siatlą.

– Nesuprantu, kam su manimi vargstat. Aš ir

pats išsikapstysiu. – Nekvailiok.Švelniai spusteliu Rėjui ranką, o jis teikiasi

man šyptelėti.

– Gal ko nors nori? – Mielai suleisčiau dantis į spurgą, Ane.Atlaidžiai šypteliu. – Atnešiu tau porą spurgų. Nueisiu į „Voo-

doo“ užkandinę. – Puiku! – Tikriausiai nori ir normalios kavos? – Po šimts, aišku!

– Gerai, einu ir tuoj atnešiu.

1056/1506



Kristianas vėl laukiamajame, vėl kalba tele-fonu. Jam vertėtų perkelti į ligoninę savo kon-

torą. Keista, bet laukiamajame jis vienas, norsvisos kitos Intensyviosios terapijos skyriauspalatos lovos taip pat užimtos. Trumpai pas-varstau, gal kitus lankytojus Kristianas

išgąsdino ar išvijo. Jis baigia pokalbį. – Klarkas atvažiuos į viešbutį ketvirtą

popiet.Susiraukiu. Kas galėtų būti taip skubu?

– Gerai. Rėjus nori kavos ir spurgų.Kristianas nusijuokia. – Jei būčiau pakliuvęs į avariją, ir aš

norėčiau. Pasakyk Teilorui, tegul nuperka.

– Ne, pati nueisiu. – Tegul Teiloras tave palydi, – griežtai sako

jis. – Gerai.

1057/1506



Užverčiu akis ir Kristianas piktai į manedėbteli. Paskui vypteli ir pakreipia galvą.

– Mudu čia vieni, – tyliai ir gundomai sako

Kristianas ir aš suprantu, kad taip grasinaužploti man per užpakalį.

Jau ketinu jį padrąsinti, bet į laukiamąjįįžengia jauna pora. Moteris tyliai verkia.

Apgailestaudama gūžteliu ir Kristianas prit-ariamai linkteli. Tada pasiima nešiojamąjįkompiuterį, suspaudžia man ranką ir išveda iškambario.

– Vėliau pasismaginsime.Koridoriuje mūsų kantriai laukia Teiloras. – Visi eime pirkti kavos ir spurgų.

Lygiai ketvirtą pasigirsta beldimas į duris.Teiloras įleidžia detektyvą Klarką, kuris atrodonusiteikęs dar prasčiau. Bet juk jis visada

1058/1506



prastai nusiteikęs. O gal tokia veido išraiškajam įgimta?

– Pone Grėjau, ponia Grėj, dėkoju, kad

sutikote mane priimti. – Sveiki, detektyve Klarkai.Kristianas paspaudžia jam ranką ir mostu

pakviečia sėstis. Aš įsitaisau ant tos pačios so-

fos, ant kurios vakar vakare patyriau didžiulįmalonumą. Pagalvojusi apie tai nuraustu.

– Norėčiau pasikalbėti su ponia Grėj, – reikšmingai sako Klarkas Kristianui ir prie durų

stovinčiam Teilorui.Kristianas žvilgteli į Teilorą, vos pastebimai

jam linkteli, šis apsisukęs išeina ir uždaro duris. – Visa, ką norite pasakyti mano žmonai, gal-

ite kloti man girdint, – ramiai ir dalykiškaipareiškia Kristianas.

Tada detektyvas Klarkas kreipiasi į mane: – Ar tikrai norite, kad mūsų pokalbyje

dalyvautų jūsų vyras?

1059/1506



Susiraukusi žvilgteliu į jį. – Žinoma. Neturiu ko slėpti. Norite mane tik

apklausti?

– Taip, ponia. – Norėčiau, kad mano vyras liktų čia.Kristianas atsisėda šalia ir pajuntu nuo jo sk-

lindančią įtampą.

– Gerai, – nuolaidžiai sako Klarkas ir kren-kšteli. – Ponia Grėj, ponas Haidas tvirtina, kadseksualiai prie jo priekabiavote ir kelis kartusmėginote nepadoriai suartėti.

Ak! Vos neprajunku, bet Kristianuikrustelėjus raminamai uždedu ranką jam antšlaunies.

– Tai absurdas, – susijaudinęs sako

Kristianas.Spusteliu jam šlaunį, kad patylėtų. – Netiesa, – ramiai ištariu. – Tiesą sakant,

buvo priešingai. Jis labai agresyviai siūlėsi

1060/1506



užmegzti su manimi intymius santykius ir buvoatleistas.

Detektyvas Klarkas trumpai sučiaupia lūpas,

paskui pratęsia apklausą: – Haidas teigia, jog išgalvojote tą seksua-

linio priekabiavimo istoriją, kad galėtumėte juoatsikratyti. Jis sako, jog taip padarėte todėl, kad

jums nepavyko jo suvilioti, ir todėl, kadtroškote leidykloje užimti jo vietą.

Susiraukiu. Po perkūnais. Džekas kuok-telėjęs labiau, nei įsivaizdavau.

– Tai melas, – sakau purtydama galvą. – Tik nesakykite, detektyve, jog sukorėte

tokį kelią vien tam, kad pasikabinėtumėte priemano žmonos ir pažertumėte jai šiuos juokin-

gus kaltinimus.Detektyvas Klarkas perveria Kristianą sk-

varbiu žydrų akių žvilgsniu.

1061/1506



– Man reikia, kad į klausimus atsakytų poniaGrėj, sere, – supykęs, bet to nerodydamas tyliaipaaiškina jis.

Vėl spusteliu Kristianui šlaunį, nebyliaimaldaudama neprarasti savitvardos.

– Tau nereikia klausytis šitos bjaurasties,Ana.

– Manau, turėčiau detektyvui Klarkui papa-sakoti, kas iš tiesų įvyko.

Kristianas žvilgteli į mane, o tada tarsi susi-taikęs su likimu numoja ranka.

– Tai, ką šneka Haidas, yra netiesa, – sakauramiai, nors rami anaiptol nesijaučiu. Tiekaltinimai pribloškiantys ir man neramu, kadKristianas nepratrūktų. Kokį žaidimą Džekas

sugalvojo? – Vieną vakarą ponas Haidas ėmėprie manęs priekabiauti leidyklos virtuvėlėje.Paaiškino, girdi, į darbą buvau priimta tik jodėka ir dabar jis tikisi, kad atsilyginsiu jam

seksu. Mėgino mane šantažuoti naudodamasis

1062/1506



mano elektroniniais laiškais, išsiųstais Kristi-anui, kuris tuo metu dar nebuvo mano vyras.Nežinojau, kad Haidas tikrina mano laiškus. Jis

visai kuoktelėjo – net apkaltino mane, kad esuKristiano siųsta šnipė, girdi, turinti padėti jamperimti leidyklą. Haidas nežinojo, kad tuo metuKristianas jau buvo SIP leidyklą nusipirkęs, –

prisimindama baisų ir kupiną įtampossusidūrimą su Haidu papurtau galvą. – Ir galųgale aš jį… partrenkiau.

Klarkas nustebęs kilsteli antakius.

– Partrenkėte? – Mano tėvas – buvęs kariškis. Haidas… na,

jis ėmė mane grabinėti, o apsiginti aš moku.Kristianas žvilgteli į mane ir jo akyse tvyk-

steli pasididžiavimas. – Šit kaip, – Klarkas atsiremia į sofos atlošą

ir sunkiai atsidūsta.

1063/1506



– Ar kalbėjotės su kuria nors iš buvusiųHaido asistenčių? – beveik genialų klausimą užduoda Kristianas.

– Taip, mėginome jas apklausti. Bet, tiesą sakant, nė vienos nepavyko prakalbinti. Jos vi-sos kaip viena kartoja, kad Haidas buvopavyzdingas viršininkas, nors nė viena iš tų

merginų neištvėrė darbe daugiau kaip trismėnesius.

– Ir mes susidūrėme su ta pačia problema, – sumurma Kristianas.

Šit kaip?! Ir aš, ir detektyvas Klarkas įs-istebeilijame į Kristianą.

– Na, mano apsaugos būrio viršininkassusidūrė. Jis apklausė penkias buvusias asmen-

ines Haido asistentes. – Kodėl?Kristianas perveria detektyvą skvarbiu kaip

plieniniai peilio ašmenys žvilgsniu.

1064/1506



– Nes mano žmona pas jį dirbo, o ašsaugumo sumetimais tikrinu visus, su kuriais jituri darbo reikalų.

Detektyvas Klarkas nurausta. Apgailes-taudama gūžteliu, tarsi sakydama jam: „Sveikasatvykęs į mano pasaulį.“

– Suprantu, – sumurma Klarkas. – Rodos, už

viso šito slypi kur kas daugiau, nei matyti plikaakimi, pone Grėjau. Rytoj dar kartą itin atidžiaiapieškosime Haido butą, gal tada kas norspaaiškės. Bet, iš visko sprendžiant, tame bute

jis jau senokai negyveno. – Jau apieškojote Haido butą? – Taip. Bet kratą pakartosime. Šį kartą

ieškosime pirštų atspaudų.

– Jūs vis dar nepateikėte jam kaltinimų dėlpasikėsinimo nužudyti Ros Beili ir mane, – tyli-ai sako Kristianas.

Ką?

1065/1506



– Pone Grėjau, vis dar tikimės rasti daugiauįrodymų, kad jūsų sraigtasparnis buvo sugad-intas tyčia. Mums reikia svaresnių įrodymų nei

dalinis piršto atspaudas, o kol Haidas su-laikytas, galime rengti jam bylą.

– Ar jau sužinojote viską, dėl ko čiaatvažiavote?

Klarkas pykteli. – Taip, pone Grėjau, viską, nebent jums kilo

minčių dėl to raštelio. Raštelio? Kokio raštelio?

– Ne. Aš jums jau sakiau. Man jo turinysnieko nereiškia, – Kristianui sunku nuslėptisusierzinimą. – Be to, nesuprantu, kodėl negalė-jome pasikalbėti telefonu.

– Rodos, sakiau jums, kad labiau mėgstususitikti su liudytojais akis į akį. Be to,aplankiau Portlande gyvenančią savo senelėsseserį, taigi, kaip sakoma, vienu šūviu du

zuikiai…

1066/1506



Klarko veidas taip ir lieka tarsi akmeninis, oį subjurusią mano vyro nuotaiką jis visiškainekreipia dėmesio.

– Ką gi, jei apklausa baigta, man reikiagrįžti prie darbo.

Kristianas atsistoja, jo pavyzdžiu paseka irdetektyvas Klarkas.

– Ačiū, kad skyrėte man laiko, ponia Grėj, – mandagiai padėkoja jis.

Linkteliu. – Sudie, pone Grėjau.

Kristianas atidaro duris ir Klarkas išeina.Lengviau atsikvėpusi, sudrimbu ant sofos.

– Ar gali patikėti, ko pripasakojo tas šunsnu-kis?! – pratrūksta Kristianas.

– Klarkas? – Ne. Tas šūdausis Haidas. – Ne, negaliu. – Kokį prakeiktą žaidimą jis žaidžia? –

sukandęs dantis iškošia Kristianas.

1067/1506



– Nežinau. Kaip manai, ar Klarkas manimipatikėjo?

– Žinoma. Jis žino, kad Haidas – sumautas

šiknius. – Bet tu ir keiksmakalbis… – Keiksmakalbis? – pašaipiai vypteli Kristi-

anas. – Ar apskritai yra toks žodis?

– Dabar jau tikrai yra.Staiga, visiškai netikėtai, jis nusišypso, at-

sisėda šalia ir prisitraukęs mane apkabina. – Negalvok apie tą niekšelį. Važiuokime pas

tavo tėtį ir pamėginkime su juo pasikalbėti apierytoj numatytą perkėlimą.

– Jis buvo griežtai apsisprendęs liktiPortlande ir niekam nebūti našta.

– Aš su juo pasišnekėsiu. – Norėčiau jį lydėti.Kristianas įsistebeilija ir man dingteli, kad

jau ketina tai uždrausti.

1068/1506



– Gerai. Ir aš prisidėsiu. Sojeris ir Teilorasgalės parvairuoti mašinas. Šiandien vakare leis-iu Sojeriui pasivažinėti tavo „Audi R8“.

KITĄ DIENĄ RĖJUS JAU IMA apsiprasti nau-joje aplinkoje – erdviame, šviesiame kambaryjeSiatlo Šiaurės Vakarų ligoninės reabilitacijos

centre. Jau vidurdienis, jis atrodo mieguistas.Kelionė, nors ir sraigtasparniu, atėmė daugjėgų.

– Perduok Kristianui, kad aš labai dėkingas,

– tyliai sako jis. – Pats galėsi padėkoti. Šiandien vakare jis

ateis. – Neketini važiuoti į darbą?

– Žinoma, važiuosiu. Bet pirma turėjaupatikrinti, ar gerai įsikūrei.

– Gyvenk kaip pratusi. Tau nereikia manimirūpintis.

– Man patinka tavimi rūpintis.

1069/1506



Suzvimbia mano telefonas. Užmetu akį, kasskambina – numeris nepažįstamas.

– Neatsiliepsi? – klausia Rėjus.

– Ne. Nežinau, kas skambina. Tegul paliekabalso pašto žinutę. Atnešiau tau kai kopaskaityti, – sakau rodydama į stirtą sportožurnalų ant naktinės spintelės.

– Ačiū, Ane. – Pavargai, tiesa?Rėjus linkteli. – Leisiu tau truputį pamiegoti, – sakau ir

pabučiuoju jam į kaktą. – Iki, tėti, – sumurmu. – Iki pasimatymo, mieloji. Man patinka, kad

vadini mane tėčiu. Padeda prisiminti senuslaikus.

Ak, tėti…Atsakydama į spustelėjimą, taip pat sus-

paudžiu jam ranką.

1070/1506



IŠĖJUSI PRO PAGRINDINES LIGONINĖS

DURIS ir traukdama prie „Audi“ visureigio,kuriame manęs laukia Sojeris, išgirstu kažką

šaukiant mane pavarde: – Ponia Grėj! Ponia Grėj!Atsisukusi pamatau artyn skubančią daktarę

Grin, kaip visada nepriekaištingai atrodančią,

nors ir truputį įraudusiais skruostais. – Ponia Grėj, kaip laikotės? Ar gavote mano

žinutę? Neseniai jums skambinau. – Ne, – sakau šiurpdama.

– Matote, svarsčiau, kodėl atšaukėte netketuris planuotus vizitus.

Keturis vizitus? Įsispoksau į ją. Aš praleidauketuris vizitus? Negali būti!

– Gal būtų geriausia, jei pasikalbėtume apietai mano kabinete. Kaip tik ėjau pietauti… Ardabar turite laiko?

Nuolankiai linkteliu.

– Žinoma. Aš…

1071/1506



Man pritrūksta žodžių. Praleidau keturis viz-itus? Aš vėluoju susileisti tuos vaistus. Mėšlas…

Svaigstančia galva nuseku paskui gydytoją į

ligoninę, o paskui ir į jos kabinetą. Kaip galėjaupraleisti keturis vizitus? Lyg per miglą prisi-menu, kad perkėlėme vieną, – Hana kažką minėjo, – bet keturis? Kaip galėjau praleisti

keturis?Daktarės kabinetas erdvus, minimalistinio

stiliaus, bet su visa reikalinga įranga. – Labai dėkoju, kad užkalbinote mane, dar

nespėjusią išvažiuoti, – sumurmu vis dar labaisukrėsta. – Mano tėvas pateko į avariją ir ką tikiš Portlando perkėlėme jį čia.

– Ak, kaip gaila. Kaip jis jaučiasi?

– Jam jau geriau, ačiū. Po truputį taisosi. – Džiugu girdėti. Dabar suprantu, kodėl pen-

ktadienį atšaukėte vizitą.Daktarė Grin pajudina pelę ir jos kompi-

uterio ekranas nušvinta.

1072/1506



– Taip… praėjo jau daugiau kaip trylikasavaičių. Truputį per daug rizikuojate. Busgeriau, jei prieš injekciją padarysime testą.

– Kokį testą? – sušnabždu baldama kaipdrobė.

– Nėštumo testą.Oi, ne…

Daktarė atsidaro stalo stalčių ir kažką išima. – Žinote, ką su juo daryti, tiesa? – ji

paduoda man nedidelį indelį. – Tualetas – priešmano kabinetą.

Atsistoju tarsi apimta transo, tarsi valdomasavotiško autopiloto, ir klupinėdama einu įtualetą.

Mėšlas, mėšlas, mėšlas, mėšlas, mėšlas. Ir

kaip galėjau taip neapsižiūrėti… vėl? Staigaman pasidaro bloga ir tyliai sukalbu maldą.Prašau, ne. Prašau, ne. Dar per anksti. Peranksti. Per anksti.

1073/1506



Kai vėl įžengiu į daktarės Grin kabinetą, jiman santūriai šypteli ir mostu pakviečia sėstisant kėdės prieš jos stalą. Atsisėdu ir, netardama

nė žodžio, paduodu mėginį. Ji įmerkia į šlapimą siaurą baltą juostelę ir stebi ją. Kai ši nusidažošviesiai mėlynai, daktarė kilsteli antakius.

– Ką reiškia mėlyna? – nuo įtampos man

gniaužia gerklę.Ji pakelia į mane akis ir pažvelgia labai

rimtu žvilgsniu. – Ką gi, ponia Grėj, tai reiškia, kad

laukiatės. Ką? Ne. Ne. Ne. Po perkūnais…

1074/1506



DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Spoksodama į daktarę Grin jaučiu, kaip griūvavisas mano pasaulis. Kūdikis. Kūdikis. Nenoriukūdikio… kol kas dar ne. Prakeikimas! Be to,

giliai širdyje žinau, kad Kristianas pasius. – Ponia Grėj, jūs labai išblyškote. Gal at-

nešti stiklinę vandens? – Prašyčiau, – vos girdimai sušnabždu.

Mano mintys veja viena kitą. Aš laukiuosi?Ar seniai?

– Kaip suprantu, jums tai netikėta.Tylomis linkteliu gerajai daktarei, o ji

paduoda man stiklinę vandens iš po ranka



pastatyto vandens vėsintuvo. Gurkšnelį godžiaiišgeriu.

– Aš priblokšta, – sušnabždu.

– Galėtume padaryti ultragarso tyrimą irnustatyti, kiek savaičių esate nėščia. Sprendži-ant iš jūsų reakcijos, pastojote prieš porą savaičių – daugiausiai prieš keturias ar penkias.

Kaip suprantu, ankstyvojo nėštumo simptomųkol kas nejaučiate?

Netardama nė žodžio papurtau galvą. Simp-tomų? Atrodo, nejaučiu jokių simptomų.

– Maniau… Tikėjausi, kad tai patikima kon-tracepcijos priemonė.

Daktarė Grin kilsteli antakį. – Paprastai – taip, jei tik nepamirštate pakar-

toti injekcijos, – šaltakraujiškai paaiškina ji. – Matyt, praradau laiko nuovoką… Kristianas pasius. Žinau, kad pasius. – Ar jums buvo menstruacijos?

Susiraukiu.

1076/1506



– Ne. – Nėštumo laikotarpiu tai normalu. Gal vis

dėlto padarykime ultragarso tyrimą? Kaip tik

turiu laiko…Suglumusi linkteliu ir daktarė Grin nusiveda

mane prie juodo odinio gulto, atskirto širma. – Nusimaukite sijoną ir kelnaites, prisiden-

kite štai šiuo baltu apklotu ir galėsime pradėti, – greitai paaiškina ji.

Kelnaites? Tikėjausi, kad ultragarso tyrimasbus daromas per pilvą… Kam reikia nusimauti

kelnaites? Nustebusi gūžteliu, o tada vikriaipadarau, kaip liepė gydytoja, ir atsigulu pominkštu baltu apklotu.

– Gerai.

Daktarė Grin prieina prie gulto kojūgalio,prisitraukdama ultragarso aparatą. Jį sudaro kelimoderniausi kompiuteriai. Atsisėdusi jipakreipia monitorių taip, kad abi matytume, ir

1077/1506



pajudina rutuliuką klaviatūroje. Ekranasnušvinta.

– Prašyčiau sulenkti kojas per kelius ir

plačiai prasižergti, – dalykiškai liepia ji.Įsitempusi linkteliu. – Tai vaginalinis ultragarso tyrimas. Jei pas-

tojote visai neseniai, naudodamosi šiuo metodu

vis tiek turėtume rasti vaisių, – ji kilsteli ilgą baltą zondą.

Ak, tikriausiai juokaujate?! – Gerai, – drovėdamasi sumurmu ir padarau,

ką ji liepė.Ant zondo galo Grin užmauna prezervatyvą

ir patepa jį skaidriu geliu. – Ponia Grėj, pamėginkite atsipalaiduoti.

Atsipalaiduoti? Po perkūnais, aš laukiuosi!Kaip ji gali tikėtis, kad atsipalaiduosiu?Nuraudusi pamėginu rasti patogesnę pozą… betjos, matyt, reikėtų ieškoti kažkur netoli

nuskendusios Atlantidos.

1078/1506



Gydytoja palengva, švelniai įkiša zondą. Po galais!Kompiuterio ekrane nematau nieko kito, tik

grafinę eterio trukdžių išraišką, nors tas sniegas– rusvesnis. Daktarė Grin lėtai judina zondą irmane labai trikdo.

– Štai, – sumurma.

Spustelėdama mygtuką ji sustabdo vaizdą ekrane ir parodo dribsniuką, supamą rusvospūgos.

Tai tik mažytis dribsniukas. Mano pilve –

mažytis dribsniukas. Vos matomas. Niekosau… Pamiršusi nejaukumą, priblokštastebeiliju į tą dribsniuką.

– Pamatyti širdies plakimą dar per anksti,

bet taip, jūs neabejotinai laukiatės. Sakyčiau,nėštumas keturių arba penkių savaičių, – dak-tarė suraukia kaktą. – Rodos, injekcijos povei-kis baigėsi anksčiau, nei turėtų. Ką gi, kartais

taip jau nutinka.

1079/1506



Aš taip apstulbusi, kad nesumoju, ką pa-sakyti. Tas dribsniukas – kūdikis. Tikrų tikri-ausias į pasaulį ateisiantis kūdikis. Kristiano

kūdikis. Mano kūdikis. Po galais… Kūdikis! – Gal norėtumėte, kad atspausdinčiau jums

nuotrauką?Vis dar neatgavusi žado linkteliu ir daktarė

Grin paspaudžia mygtuką. Paskui ji atsargiaiištraukia zondą ir paduoda popierinį rankšluostįnusišluostyti.

– Sveikinu, ponia Grėj, – man atsisėdus

sako ji. – Turime susitarti dėl kito vizito laiko.Siūlyčiau atvykti po keturių savaičių. Tadagalėsime nustatyti tikslų jūsų kūdikio amžių irapytikriai numatyti gimdymo laiką. Jau galite

apsirengti. – Gerai.Svaigstančia galva paskubomis apsirengiu.

Turiu dribsniuką, mažą dribsniuką. Išėjusi iš už

1080/1506



širmos, daktarę Grin vėl randu sėdinčią priestalo.

– Kol kas siūlau pradėti gerti folio rūgštį ir

nėščiosioms skirtus vitaminus. Ir paimkite in-formacinį lapelį, ką galite daryti, o ko ne.

Duodama man pakelį vitaminų ir atmintinę,daktarė dar kažką kalba, bet aš nesiklausau. Aš

priblokšta. Sukrėsta. Žinoma, reikėtų džiaugtis.Žinoma, turėčiau būti mažiausiai… tris-dešimties. O dabar per anksti, švelniai tariant,per anksti. Mėginu numalšinti kylančią paniką.

Mandagiai atsisveikinusi su daktare Grin,vėl nueinu prie ligoninės durų ir žengiu į vėsųrudens popietės orą. Staiga pajuntu į kaulusbesismelkiantį šaltį ir giliai širdyje besitvenki-

ančią blogą nuojautą. Žinau, kad Kristianassupyks, bet ar labai ir kaip elgsis, nenumanau.Prisimenu jo žodžius: „Aš dar nepasiruošęstavimi su kuo nors dalytis.“ Mėgindama nuginti

šaltį, stipriau susisiaučiu švarkelį.

1081/1506



Sojeris iššoka iš visureigio ir atidarodureles. Pamatęs mano veidą suraukia kaktą,bet aš į jį nekreipiu dėmesio.

– Kur važiuosime, ponia Grėj? – švelniaiklausia jis.

– Į SIP leidyklą.Jaukiai įsitaisau ant užpakalinės automobilio

sėdynės, užsimerkiu ir atremiu pakaušį į sėdyn-ės atlošą. Turėčiau būti laiminga. Suprantu, kadturėčiau būti laiminga. Bet nesu. Per anksti.Gerokai per anksti. O kaipgi mano darbas? Ir

SIP leidykla? Kas bus su manimi ir Kristianu?Ne. Ne. Ne. Mudviem viskas bus gerai. Kristi-anas mylėjo mažytę Miją, – pamenu, Karikaspasakojo, – ir dabar beprotiškai ją myli. Gal

reikėtų įspėti Fliną?.. Gal Kristianui nieko ne-sakyti? Gal man… Gal man viską baigti? Su-nerimusi dėl to, kur krypsta mintys, sudraudžiusave ir liaujuosi kūrusi tokius šiurpius scen-

arijus. Nevalingai nuleidžiu ranką ir priglaudžiu

1082/1506



prie pilvo, norėdama jį apginti. Ne. Manomažytis dribsniukas. Akys paplūsta ašaromis.Ką man daryti?

Staiga sąmonėje iškyla vaizdas: berniukasrudais plaukais ir šviesiai pilkomis akimis bėgaper veją, besidriekiančią prie naujojo mūsųnamo, – ir mintis, kad tai gali virsti tikrove,

sukelia man ir susierzinimą, ir sielvartą. Berni-ukas krizena ir patenkintas spygauja, nes Kristi-anas jį vejasi. Kristianas sučiumpa jį, aukštaiiškelia, paskui pasisodina ant klubo, ir mudu,

susikibę rankomis, grįžtame į namą.Paskui ši vizija transformuojasi ir man prieš

akis iškyla Kristianas, kuris pasibjaurėjęs nuomanęs nusigręžia. Aš nutukusi ir nerangi,

apsunkusi ir netrukus gimdysianti. Jis žingsni-uoja per ilgą veidrodžių salę, tolsta nuo manęs,o jo žingsnių aidas atsimuša nuo sidabruotųveidrodžių, sienų ir grindų. Kristianai…

Staiga atitokstu. Ne. Jis baisiai supyks.

1083/1506



Kai tik Sojeris sustoja prie leidyklos, išlipuiš mašinos ir nuskubu vidun.

– Ana, malonu tave matyti. Kaip laikosi

tėvas? – vos man įžengus klausia Hana.Perveriu ją šaltu žvilgsniu. – Ačiū, jis jau sveiksta. Ar galėtum užeiti į

mano kabinetą?

– Žinoma, – ji nustebusi atseka man išpaskos. – Ar viskas gerai?

– Noriu žinoti, ar perkėlei arba atšaukeimano planuotus vizitus pas daktarę Grin?

– Daktarę Grin? Taip. Gal du ar tris kartus.Daugiausia dėl to, kad numatei kitus sus-itikimus arba kur nors vėlavai. O kodėl klausi?

„Todėl, po galais, kad pastojau!“ – mintyse

išlieju ant jos pyktį.Tada giliai atsidūstu ir pamėginu

nusiraminti.

1084/1506



– Jei perkeli susitikimus, prašau man apie taipranešti. Ne visada žiūriu į savo darbokalendorių.

– Gerai, – tyliai sako Hana. – Atsiprašau. Arpadariau ką nors ne taip?

Papurtau galvą ir garsiai atsidūstu. – Gal galėtum išvirti man arbatos? O tada

aptarsime, kas atsitiko leidykloje, kol manęsnebuvo.

– Žinoma. Tuoj atnešiu.Šiek tiek geriau nusiteikusi Hana išeina iš

kabineto.Nulydžiu ją žvilgsniu. „Matai tą moterį? –

tyliai klausiu dribsniuko. – Gali būti, kad tik josdėka tu čia.“ Patapšnoju sau per pilvą ir staiga

pasijuntu kaip visiška kvaiša, nes šnekuosi sudribsniuku. Su savo mažyčiu Dribsniuku. Pyk-telėjusi ant savęs ir ant Hanos, papurtau galvą,nors… giliai širdyje žinau, kad iš tiesų negaliu

1085/1506



jos kaltinti. Prislėgta įsijungiu kompiuterį.Gavau laišką nuo Kristiano.

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Pasiilgau tavęsData : 2011 m. rugsėjo 13 d. 13:58Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia Grėj,praleidau biure vos tris valandas ir jaupasiilgau jūsų.Tikiuosi, Rėjus naujoje vietoje įsikūrė pato-

giai. Šiandien po pietų mama nuvažiuos ir jįapžiūrės.Vakare, apie šeštą valandą, atvažiuosiutavęs pasiimti, tad prieš grįždami namo dargalėsime pas jį užsukti.Ar planas geras?

Tavo mylintis vyras

Kristianas Grėjus

1086/1506




Paskubomis parašau atsakymą.

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Pasiilgau tavęsData : 2011 m. rugsėjo 13 d. 14:10


Žinoma.

x


Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Pasiilgau tavęsData : 2011 m. rugsėjo 13 d. 14:14Gavėjas: Anastazija Grėj

1087/1506



Ar tau viskas gerai?


Ne, Kristianai, negerai. Labai bijau, kadsiuste pasiusi. Nežinau, ką daryti. Bet praneštišios naujienos elektroniniu laišku negaliu.

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Pasiilgau tavęs


Taip. Tik labai daug darbo.Pasimatysime šeštą.

x


1088/1506



Kada jam pasakysiu? Šiandien vakare? Galkai pasimylėsime? O gal besimylint? Ne, taigalėtų būti pavojinga mums abiem. Tai gal kai

jis miegos? Susiimu galvą rankomis. Po galais,ką daryti?

– Sveika, – man įlipus į visureigį nedrąsiaipasisveikina Kristianas.

– Labas, – burbteliu. – Kas yra?

Jis susiraukia. Aš papurtau galvą, o Teilorovairuojama mašina pajuda ligoninės link.

– Nieko.Gal dabar? Galėčiau pasakyti jam dabar, kol

esame ribotoje erdvėje ir su mumis Teiloras. – Ar darbe viskas gerai? – nesiliauja

kamantinėjęs Kristianas. – Taip. Viskas gerai. Ačiū.

1089/1506



– Ana, kas atsitiko? – jau valdingiau klausiajis ir mane apima baimė.

– Tiesiog pasiilgau tavęs. Ir nerimavau dėl

Rėjaus.Kristianas iš karto lengviau atsikvepia. – Rėjui viskas gerai. Šiandien popiet šnekė-

jau su mama: ji nustebo, kad Rėjus taip greitai

sveiksta, – Kristianas suspaudžia man ranką. – Dieve, kokia šalta tavo ranka. Ar šiandien konors valgei?

Nuraustu.

– Ana, – suirzęs priekaištingai tarsteliKristianas.

Nevalgiau, nes žinau, kad baisiai supyksi,kai tau pasakysiu, jog laukiuosi.

– Pavalgysiu vakare. Tiesą sakant, neturėjaulaiko.

Jis piktai papurto galvą.

1090/1506



– Gal nori, kad į apsaugos darbuotojamsskirtų darbų sąrašą įtraukčiau ir punktą „pa-maitinti mano žmoną“?

– Atsiprašau. Pavalgysiu. Tiesiog dienabuvo keista… Supranti, tas tėčio perkėlimas irvisa kita…

Kristianas stipriai sučiaupia lūpas, bet

neprataria nė žodžio. Imu spoksoti pro langą.„Pasakyk jam!“ – piktai sušnypščia pasąmonė.Ne. Aš bailė.

Kristianas nutraukia mano apmąstymus

sakydamas: – Gali būti, kad man teks skristi į Taivaną. – Šit kaip? Kada? – Šios savaitės pabaigoje. Arba ateinančią

savaitę. – Gerai. – Noriu, kad vyktum kartu.Nuryju seilę.

1091/1506



– Kristianai, prašau… Aš turiu darbą. Ne-pradėkime vėl ginčytis.

Jis atsidūsta ir papučia lūpas kaip nepatenk-

intas paauglys. – Pamaniau, paklausiu, – įsižeidęs sumurma. – Ar ilgam išvažiuosi? – Ne daugiau kaip porai dienų. Gaila, kad

nepasakai, kas tau neduoda ramybės. Ir iš kur jis žino? – Na, dabar, kai mano mylimas vyras ketina

išvažiuoti…

Kristianas pabučiuoja man krumplius. – Neilgam. – Gerai.Ir aš santūriai jam šypteliu.

RĖJŲ RANDAME DAUG GERIAU

NUSITEIKUSĮ ir ne tokį aikštingą. Mane su-jaudina nebylus jo dėkingumas Kristianui ir

kelias akimirkas pamirštu žinią, kurią netrukus

1092/1506



neišvengiamai turėsiu pranešti savo vyrui,tiesiog sėdžiu ir klausausi, kaip juodu šnekasiapie žvejybą ir „Mariners“ futbolo komandą.

Bet Rėjus greitai nuvargsta. – Tėti, mes jau eisime ir leisime tau

pamiegoti. – Ačiū, Ane, mieloji. Džiaugiuosi, kad

užsukote. Šiandien buvo užėjusi ir tavo mama,Kristianai. Ji mane labai padrąsino. Be to, ji ais-tringa „Mariners“ sirgalė.

– Bet dėl žvejybos iš proto neina, – kreivai

šyptelėjęs ir stodamasis priduria Kristianas. – Daug moterų, pametusių galvą dėl žūklės,

nepažįstam, tiesa? – plačiai šypsodamasis sakoRėjus.

– Rytoj vėl tave aplankysiu, gerai?Atsisveikindama pabučiuoju Rėjų. Mano

pasąmonė papučia lūpas. „Jei tik Kristianasneįkalins tavęs namie arba nepadarys ką nors

dar blogesnio.“ Nuotaika staiga subjūra.

1093/1506



– Eikš, – suraukęs kaktą, Kristianas ištiesiaman ranką.

Paimu ją ir mudu išeiname iš ligoninės.

ŠAKUTE BAKSNOJU IR STUMDAU maistą lėkštėje. Ponia Džouns paruošė vištienos irdaržovių troškinį, bet aš tiesiog neturiu apetito.

Skrandį tarsi stipriai suveržtas virvės mazgasspaudžia nerimas.

– Prakeikimas! Ana, gal pagaliau pasakysi,kas yra? – stumtelėdamas savo tuščią lėkštę

piktai klausia Kristianas. Įsistebeiliju į jį. – Prašau… Tu mane iš proto varai.

Nuryju seilę, kaip įmanydama stengiuosi nu-malšinti vis labiau gerklę gniaužiančią paniką.

Giliai atsidūstu, kad nusiraminčiau. Ką gi,dabar arba niekados.

– Aš laukiuosi.Kristianas sustingsta, o jo veidas labai

pamažu bąla.

1094/1506



– Ką?.. – sušnabžda jis. – Aš laukiuosi.Sutrikęs jis suraukia kaktą.

– Kaip tai galėjo atsitikti?Kaip… Kaip? Koks kvailas klausimas!

Nuraustu ir pažvelgiu į Kristianą tarsi klaus-dama: „O kaip tu manai?“

Jo elgesys akimirksniu pasikeičia, žvilgsnistampa griežtas, kietas kaip titnagas.

– O kaip injekcija? – piktai klausia. Ak, koks mėšlas…

– Pamiršai pakartoti injekciją?Praradusi žadą tiesiog spoksau į jį. Mėšlas.

Jis įsiutęs – tiesiog pašėlęs. – Viešpatie, Ana! – jis trenkia kumščiu į

stalą, kad net krūpteliu, ir atsistoja taip staiga,kad vos nenuverčia kėdės. – Turėjai prisimintivieną vienintelį dalyką. Velnias! Po perkūnais,negaliu patikėti. Kaip galėjai būti tokia kvaiša?

1095/1506



Kvaiša! Išgirdusi šį žodį aikteliu. Po gal-ais… Noriu jam paaiškinti, kad injekcija neb-uvo veiksminga, bet nerandu žodžių. Nudelbiu

akis. – Atsiprašau, – sušnabždu. – Atsiprašai? Po velnių! – vėl nusikeikia jis. – Suprantu, kad laikas nelabai tinkamas.

– Nelabai tinkamas?! – piktai rikteli Kristi-anas. – Mudu pažįstami vos penkias prakeiktasminutes. Norėjau parodyti tau visą sumautą pa-saulį, o dabar… Po velnių… Vystyklai, vėmalai

ir visas tas mėšlas!Kristianas užsimerkia. Regis, jis mėgina

susitvardyti ir susitaikyti su pralaimėjimu. – Pamiršai? Pasakyk man. O gal tyčia taip

padarei? – Kristiano žvilgsnis deginantis, be to,nuo jo sklinda neapsakomai stiprus pyktis.

– Ne, – sušnabždu.Negaliu įduoti Hanos – jis ją atleistų.

1096/1506



– Maniau, dėl to buvome sutarę! – užrinkajis.

– Žinau. Buvome sutarę. Man labai gaila.

Bet jis mano žodžių negirdi. – Štai kodėl. Štai kodėl man patinka kon-

trolė. Kad nenutiktų toks mėšlas ir neapverstųvisko aukštyn kojomis.

Ne… Dribsniukas. – Kristianai, prašau, nerėk ant manęs.Man skruostais ima ristis ašaros. – Tik nepradėk dar ir žliumbti, – piktai sako

Kristianas. – Prakeikimas… – Jis ranka pers-ibraukia per plaukus, pešteli juos. – Manai, ašpasiruošęs tapti tėvu? – nuo įsiūčio ir panikosjam užlūžta balsas.

Staiga man viskas paaiškėja: jo akysešmėsteli didžiulė baimė ir pyktis – bejėgiopaauglio įsiūtis. Ak, Penkiasdešimt, kaip gaila.Man tai taip pat didžiulis sukrėtimas.

1097/1506



– Suprantu, kad mes abu tam nepasiruošę,bet manau, kad būsi nuostabus tėvas, – ištariugaudydama kvapą. – Mums pavyks.

– Iš kur, po velnių, žinai?! – vėl šūkteli jis,tik šį kartą garsiau. – Sakyk, kaip mumspavyks?!

Jo akys degte dega, o veide atsispindi

daugybė jausmų. Iš jų labiausiai matomas – baimė.

– Ak, velniop viską! – staiga nusivylęssurinka Kristianas ir kilsteli rankas tarsi

pasiduodamas.Tada apsisuka ir nužingsniuoja per didžiąją

svetainę, pasigriebęs švarką, patraukia į vestibi-ulį. Mano ausis pasiekia aidas nuo Kristiano

žingsnių per medines grindis, paskui jis prodvivėres duris išeina į vestibiulį ir taip stipriaijas užtrenkia, kad net pašoku.

Lieku viena, gaubiama tylos ir sustingusios,

bežadės didžiosios svetainės tuštumos.

1098/1506



Virpėdama įbedu buką žvilgsnį į ką tik užtrenk-tas duris. Jis mane paliko. Mėšlas! Kristianasreagavo daug baisiau, nei įstengiau įsivaizduoti.

Pastumiu lėkštę, atsiremiu į stalą, rankomissusiimu galvą ir pravirkstu.

– ANA, MIELOJI…

Prie manęs stoviniuoja ponia Džouns.Paskubomis atsitiesiu ir nusibraukiu ašaras.

– Viską girdėjau. Užjaučiu, – švelniai sakoji. – Gal norėtumėt žolelių arbatos ar dar ko

nors? – Mielai išgerčiau taurę baltojo vyno.Ponia Džouns sekundės dalį sustingsta ir aš

atitokstu. Dribsniukas. Dabar man negalima

gerti alkoholio. Juk negalima? Reikėtų per-skaityti atmintinę, įduotą daktarės Grin.

– Tuoj atnešiu taurę. – Tiesą sakant, mieliau išgerčiau puodelį

arbatos.

1099/1506



Nusišluostau nosį. Ponia Džouns maloniainusišypso.

– Puodelis arbatos. Tuoj bus.

Paėmusi nuo stalo lėkštes, ji nueina į vir-tuvės zoną. Nuseku paskui ją, įsitaisau antaukštos baro kėdės ir žiūriu, kaip ji verdaarbatą.

Netrukus ponia Džouns pastato prieš manepuodelį garuojančios arbatos.

– Gal galėčiau pasiūlyti dar ko nors? – Ne, pakaks ir arbatos, ačiū.

– Tikrai? Beveik nieko nevalgėte.Pakeliu į ją akis. – Aš nealkana. – Ana, jums reikia valgyti. Dabar jau turite

galvoti ne vien apie save. Prašau, leiskite jumsko nors paruošti. Ko norėtumėte?

Ji žvelgia į mane vilties kupinomis akimis.Bet į maistą negaliu nė pažiūrėti.

1100/1506



– Taip, tai tavo tėtis, Dribsniuk. Tikiuosi,netrukus aprimęs jis… grįš.

Pasiimu nėščiosios atmintinę, atsisėdu ir

imu skaityti.Bet negaliu susikaupti. Kristianas dar

niekada nebuvo manęs palikęs. Pastarosiomisdienomis buvo toks malonus ir dėmesingas,

toks mylintis, o dabar… O jei jis išvis negrįš?Mėšlas! Gal paskambinti Flinui? Neišmanau,ką daryti. Aš visiškai sutrikusi. Daugeliupožiūrių Kristianas itin pažeidžiamas, tad žino-

jau, kad išgirdęs šią naujieną reaguos audringai.O praėjusį savaitgalį buvo toks mielas.Aplinkybės susiklostė taip, kad jis nieko neg-alėjo kontroliuoti, ir vis dėlto laikėsi puikiai.

Bet ši žinia jį tiesiog palaužė.Nuo tos dienos, kai su juo susipažinau,

mano gyvenimas pasidarė sudėtingas. Ar dėljo? O gal dėl mudviejų santykių? O jei Kristi-

anas su šia naujiena neapsipras? Jei pareikalaus

1102/1506



skyrybų? Pajuntu kylant šleikštulį. Ne.Neturėčiau taip galvoti. Jis grįš. Tikrai grįš.Žinau, kad grįš. Giliai širdyje jaučiu, kad,

nepaisant riksmų ir šiurkščių žodžių, Kristianasmane myli. Taip, myli… Jis ir tave mylės,Dribsniuk.

Atsirėmusi į krėslo atlošą, imu snausti.

NUBUNDU SUSTIRUSI IŠ ŠALČIO ir ne iškarto susigaudau, kur esu. Drebėdama žvil-gteliu į rankinį laikrodį: vienuolikta valanda

vakaro. O taip… tu. Patapšnoju sau per pilvą.Kur Kristianas? Gal jau grįžo? Nerangiai at-sikeliu iš krėslo ir einu ieškoti savo vyro.

Po penkių minučių suprantu, kad namie jo

nėra. Viliuosi, kad jam nieko blogo nenutiko.Tada prisimenu ilgas nerimastingo laukimovalandas, kai sugedo ir nukrito „Čarlis Tango“.

Ne, ne, ne. Vyk tokias mintis šalin. Jis tikri-

ausiai nuėjo… kur? Kur Kristianas galėtų eiti,

1103/1506



su kuo norėtų pasikalbėti? Su Eliotu? O gal jispas Fliną? Tikiuosi. Grįžusi į biblioteką susir-andu telefoną ir išsiunčiu jam žinutę.

Kur tu?

Tada nueinu į vonios kambarį ir prisileidžiu

vandens. Man taip šalta…

KAI IŠSIMAUDŽIUSI IŠLIPU IŠ VONIOS,

Kristiano vis dar nėra. Apsivelku praeito

amžiaus ketvirtojo dešimtmečio stiliaus atlasin-ius naktinius marškinius ir nueinu į didžiąją svetainę. Pakeliui kyšteliu galvą į atsarginį mie-gamąjį. Gal čia galėtų būti Dribsniuko kam-

barys? Priblokšta šios minties, sustoju tarp-duryje ir apsvarstau šią realią galimybę. Kaipdažytume sienas: melsva ar rožine spalva? Betšią malonią mintį apkartina prisiminimas, kad

mano paklydėlis vyras pasiuto vos išgirdęs apie

1104/1506



kūdikį. Nutraukiu nuo laisvos lovos pūkinę an-tklodę ir, nešina ja, einu į didžiąją svetainębudėti.

KAŽKAS MANE PAŽADINA. Kažkoks garsas. – Mėšlas!Vestibiulyje – Kristianas. Vėl išgirstu per

grindis traukiamo stalo girgžtelėjimą. – Mėšlas! – pakartoja jis, tik šį kartą gerokai

tyliau.Suskubusi keltis pamatau Kristianą įsvir-

duliuojant pro dvivėres duris. Jis girtas. Manpašiurpsta oda. Po galais, Kristianas girtas?Žinau, kad girtų jis negali pakęsti. Pašoku irtekina nulekiu prie jo.

– Kristianai, kas tau?Jis atsiremia į vestibiulio durų staktą. – Ponia Grėj… – neaiškiai, tęsdamas garsus,

ištaria jis.

1105/1506



Po perkūnais. Jis labai girtas. Nežinau, ką daryti.

– Ak… visai neblogai atrodai, Anastazija.

– Kur buvai?Priglaudęs ištiestą pirštą prie lūpų, jis man

kreivai šypteli. – Ššš…

– Matyt, bus geriausia, jei eisi gulti. – Su tavim, – tyliai prunkšteli jis. Ko čia prunkščioti?! Suraukusi kaktą, ranka

atsargiai apsiveju Kristianui liemenį, mat jis

sunkiai besilaiko ant kojų, ką jau kalbėti apieėjimą… Kur jis buvo? Kaip grįžo namo?

– Leisk, nuvesiu tave į lovą. Remkis į mane. – Tu labai graži, Ana.

Kristianas pasilenkia prie manęs ir pauostoplaukus, abiejų vos neišversdamas iš kojų.

– Kristianai, judinkis. Noriu tave paguldyti. – Gerai, – sako jis, lyg ir mėgindamas

susikaupti.

1106/1506



Klupinėdami pereiname per koridorių irpagaliau įžengiame į miegamąjį.

– Lova, – paikai išsišiepęs tarsteli jis.

– Taip, lova.Privedu Kristianą prie lovos krašto, bet jis

įsikimba į mane. – Gulkis kartu, – liepia.

– Kristianai, man rodos, tau reikiaišsimiegoti.

– Prasideda… Esu apie tai girdėjęs.Susiraukiu.

– Apie ką? – Kad jei yra kūdikis, tai nėra sekso. – Esu tikra, kad tai netiesa. Kitaip visi

būtume iš šeimų, turinčių tik vieną vaiką.

Kristianas dėbso į mane. – Kokia tu šmaikšti. – O tu girtas. – Taip.

1107/1506



Jis nusišypso, bet kai geriau apie tai pagal-voja, šypsena išblėsta ir veide šmėstelisusirūpinimas – išvydus tokią jo išraišką, mane

iki kaulo geluonies nukrečia šaltis. – Eikš, Kristianai, – švelniai sakau. Negaliu

pakęsti tos veido išraiškos. Ji liudija baisius iršlykščius prisiminimus, kurių nederėtų turėti

jokiam vaikui. – Paguldykime tave į lovą.Atsargiai stumteliu Kristianą ir jis žnekteli

ant čiužinio išskėtęs rankas ir kojas, paikaišypsodamasis, akimirksniu atsikratęs rūpesčio

veide. – Gulkis ir tu, – neaiškiai burbteli. – Pirmiausia nurenkime tave.Jis nusišypso – plačiai ir paikai, kaip įprasta

girtam. – Kaip pasakysi…Po perkūnais. Girtas Kristianas žavus ir ža-

ismingas. Jis man daug mielesnis už piktą kaip

širšė Kristianą.

1108/1506



– Atsisėsk. Leisk nuvilkti švarką. – Kambarys sukasi ratu…Mėšlas… ar jį dabar supykins?

– Kristianai, sėskis!Jis vypteli. – Ponia Grėj, jūs tokia valdinga

moteriškaitė…

– Taip. Todėl daryk, kas liepta, ir atsisėsk.Uždedu rankas jam ant klubų. Kristianas vėl

išsišiepia, šiaip taip alkūnėmis įsiremia į čiužinįir atsisėda, bet labai nerangiai – visai ne kaip

įprastai. Kol vėl neišsipleikė ant lovos, čiumpuuž kaklaraiščio ir išvelku iš pilko švarko: pirmaištraukiu vieną ranką iš rankovės, paskui kitą.

– Maloniai kvepi.

– O nuo tavęs trenkia stipriu alkoholiu. – Taip… Kvie-ti-ne… deg-ti-ne… – kiekvi-

eną skiemenį jis ištaria taip pabrėžtinai, kadmane suima juokas.

1109/1506



Numetusi švarką ant grindų prie lovos, mė-ginu atrišti kaklaraištį. Kristianas delnais sus-paudžia man klubus.

– Man patinka čiupinėti šį audinį,Anastaaazija, – neaiškiai, tęsdamas žodžius,sako jis. – Visuomet dėvėk tik atlasinius aršilkinius drabužius.

Kristianas ima delnais braukyti man perklubus aukštyn žemyn, o paskui staiga trūktelimane prie savęs ir įsikniaubia į pilvą.

– O čia turime įsibrovėlį…

Netenku žado. Po galais… Jis kalba suDribsniuku.

– Ateis metas, kai naktimis neleisi manmiegoti, ar ne? – sako Kristianas, prikišęs lūpas

man prie pilvo.Viešpatie… Kristianas pažvelgia į mane

pakėlęs ilgas tamsias blakstienas, bet jo žvilgs-nis apgirtęs ir apsiblausęs. Man suspaudžia

širdį.

1110/1506



– Pasirinksi jį, o ne mane, – liūdnai ištariajis.

– Kristianai, pats nesupranti, ką šneki. Nek-

vailiok, aš nesirenku nė vieno iš jūsų. Be to, jisgali pasirodyti esanti… ji.

Kristianas susiraukia. – Ji… Dieve mano…

Jis vėl griūva ant lovos ir ranka užsidengiaakis. Man pavyko atlaisvinti kaklaraiščiomazgą. Atrišu vieną raištelį, nuaunu batą irkojinę, paskui kitą. Tik atsistojusi suprantu,

kodėl nepatyriau jokio priešinimosi – pasirodo,Kristianas visiškai išsijungė. Jis giliai įmigęs irnegarsiai knarkia.

Žiūriu į Kristianą. Jis velnioniškai gražus –

net girtas ir knarkiantis. Dailios lūpos truputįpravertos, viena ranka atmesta virš galvos,taršanti ir šiaip susivėlusius plaukus, veidas ra-mus. Jis atrodo toks jaunas… bet juk toks ir

yra: mano jaunas, įtampos kamuojamas, girtas,

1111/1506



nelaimingas vyras. Ši mintis prislegia širdį tarsiakmuo.

Šiaip ar taip, Kristianas bent jau grįžo namo.

Įdomu, kur jis ėjo? Vargu ar man užtektų ener-gijos ir fizinių galių, kad jį pajudinčiau ir vis-iškai išrengčiau. Be to, jis išsipleikęs ant pūk-inės antklodės. Grįžusi į didžiąją svetainę,

paimu antklodę, kuria buvau užsiklojusi pati, irnešu į mūsų miegamąjį.

Kristianas vis dar kietai miega – su kak-laraiščiu ir kelnių diržu. Įsitaisau ant lovos šalia

jo, nurišu kaklaraištį ir atsargiai atsegu viršutinęmarškinių sagą. Jis per miegus kažką suniurna,bet nepabunda. Neskubėdama atsegu diržą, imutempti jį per kilpas ir, truputį pasistengusi,

nujuosiu. Marškinių skvernai, buvę sukišti užkelnių juosmens, dabar išsipešę ir žemiau jųmatyti prie tarpkojo besileidžianti plaukųjuosta. Negaliu atsispirti. Pasilenkiu ir

1112/1506



pabučiuoju. Kristianas krusteli, kilsteli dubenį,bet miega toliau.

Atsisėdu ir vėl į jį įsižiūriu. Ak, Penkias-

dešimt, Penkiasdešimt, Penkiasdešimt… ką mansu tavimi daryti? Pirštais perbraukiu jam perplaukus – kokie švelnūs – ir pabučiuoju įsmilkinį.

– Myliu tave, Kristianai. Nors tu girtas irDievas žino, kur buvai, vis tiek tave myliu. Vis-ada tave mylėsiu.

– Hm… – suniurna jis.

Dar kartą pabučiuoju jam į smilkinį, tada at-sikeliu nuo lovos ir užkloju jį atsargine antk-lode. Galiu miegoti šalia jo, išsitiesusi skersailovos… Taip ir padarysiu.

Bet pirmiausia sutvarkysiu jo drabužius.Papurčiusi galvą paimu kojines ir kaklaraištį,persimetu per ranką švarką. Tada iš jo kišenėsiškrinta „BlackBerry“ telefonas. Pakeliu jį ir

daug negalvodama atrakinu. Iš karto atsidaro

1113/1506



žinučių skyrelis. Matau savo siųstą, o virš jos – dar vieną.

Prakeikimas… Visa pašiurpstu.

Buvo malonu su tavimi susitikti. Dabar supra-

ntu. Nesigraužk. Būsi nuostabus tėvas.

Ta žinutė nuo jos. Ponios Elenos, kalės irtvirkintojos Robinson.

Mėšlas. Tai štai kur jis buvo. Nuėjo pas ją.

1114/1506



DVIDEŠIMT PIRMASSKYRIUS

Kelias sekundes spoksau į žinutę, paskuipakeliu akis į savo vyrą, išsidrėbusį ant lovos irmiegantį. Jis buvo išėjęs ir iki pusės antros na-kties gėrė – su ja! Kristianas tyliai knarkia irmiegodamas iš pirmo žvilgsnio atrodo nors irgirtas, bet nekaltas ir nieko nesuvokiantis. Toks

romus… Ak, ne, ne, ne. Man pakerta kojas ir aš, neg-

alėdama patikėti tuo, kas nutiko, palengva sus-munku į fotelį šalia lovos. Nelyginant strėlė



mane perveria mintis, kad esu primityviai, ži-auriai išduota ir pažeminta. Kaip jis galėjo?Kaip galėjo eiti pas ją? Skruostais ima ristis

tvilkančios pykčio ašaros. Pyktį ir baimę, norą išlieti visą rūstybę ant manęs dar galiu suprastiir, nors ir sunkiai, atleisti. Bet šito… šitos ap-gavystės jau per daug. Sulenkiu kojas, prit-

raukiu kelius prie krūtinės mėgindama ap-saugoti ir save, ir savo Dribsniuką. Tyliai verk-dama, imu sūpuotis.

O ko aš tikėjausi? Per greitai ištekėjau už šio

vyro. Supratau tai – žinojau, kad viskas taip irbaigsis. Kodėl? Kodėl? Kodėl? Ir kaip jis galėjošitaip su manimi pasielgti? Juk žino, ką manauapie tą moterį. Kaip jis galėjo kreiptis į ją? Kaip

galėjo? Giliai į širdį įsmeigti peilio ašmenysima lėtai skausmingai suktis ir perduria manekiaurai. Ar visada taip bus?

Pro ašaras ant lovos išsipleikusio mano vyro

pavidalas atrodo tarsi išplaukęs ir

1116/1506



mirguliuojantis. Ak, Kristianai… Tekėjau už joiš meilės, be to, giliai širdyje žinau, kad ir jismane myli. Tikrai žinau, kad myli. Staiga

skausmingai prisimenu mielą gimtadieniodovaną.

Už visus mūsų pirmus kartus pir-

mojo tavo, kaip mano mylimos žmonos, gimtadienio proga. Myliutave. K x

Ne, ne, ne, netikiu, kad taip bus visada: dužingsniai į priekį ir trys atgal. Bet iki šiol suKristianu visada taip buvo. Po kiekvienosnesėkmės pamažu žengdavome į priekį. Jis ap-

sipras su ta mintimi… tikrai apsipras. O aš? Aratsigausiu po šios… išdavystės? Prisimenu,kaip elgėsi Kristianas pastarąją ir siaubingą, irnuostabią savaitę. Tyli jo stiprybė, kai mano

įtėvis, sužeistas ir be sąmonės, gulėjo

1117/1506



Intensyviosios terapijos skyriuje… Manogimtadienio vakarėlis, apie kurį nieko nežino-jau ir į kurį susirinko mano šeima ir draugai…

Jo apkabinimas prie „Heathman“ viešbučio, kaiefektingai mane palenkęs pabučiavo visų akiva-izdoje. Ak, Kristianai, niekais verti mano pas-itikėjimą ir tikėjimą tavimi… o aš tave vis tiek

myliu.Bet dabar turiu galvoti ne vien apie save.

Priglaudžiu delną prie pilvo. Ne, neleisiu jamtaip elgtis su manimi ir su mūsų Dribsniuku.

Daktaras Flinas sakė, kad turiu Kristianu pas-itikėti, bet… šį kartą neįmanoma. Paskubomisnusibraukiu ašaras ir atpakalia rankanusišluostau nosį.

Kristianas krusteli ir apsiverčia, patraukiakojas nuo lovos krašto ir susirango po antklode.Ištiesia ranką lyg ko ieškodamas, paskui suni-urna, susiraukia, bet netrukus vėl užmiega, o jo

ranka taip ir lieka ištiesta.

1118/1506



Ak, Penkiasdešimt… Ką man su tavimi da-ryti? Ir ką, po galais, veikei su ta kale Robin-son? Turiu sužinoti.

Dar kartą žvilgteliu į skaudinančią žinutę irkai ką sumanau. Giliai įkvėpusi, pasiunčiu ją įsavo telefoną. Pirma plano dalis įgyvendinta.Paskubomis permetu kitas naujausias jo

žinutes, bet jos – tik nuo Elioto, Andrėjos,Teiloro, Ros ir manęs. Nuo Elenos nėra. Tai jauneblogai. Išjungiu žinučių skyrelį jausdamapalengvėjimą, kad Kristianas jai žinučių nerašė,

bet staiga širdis pašoka iki gerklės. Dieve… Jotelefono ekrano fonas – tai daugybė mano nuo-traukų, daugybė mažyčių Anastazijų, nufoto-grafuotų įvairiomis pozomis per medaus

mėnesį, praėjusį savaitgalį, kai sklandėme irburiavome, – o tarp jų ir kelios Chosė darytosnuotraukos. Kada jis mane fotografavo? Akiva-izdu, kad nuotraukos darytos visiškai neseniai.

1119/1506



Mano žvilgsnis užkliūva už interneto sim-bolio ir galvoje palengva gimsta gundantimintis… Galėčiau paskaityti Kristiano

elektroninius laiškus. Pažiūrėti, ar jis nesusir-ašinėjo su ja. Bet ar turiu tokią teisę? Manovidinė dievaitė, vilkinti žalsvu šilkiniu apdaru,pritariamai linkteli, nors ir nepatenkinta,

perkreipusi lūpas. Ilgai nesukdama galvos,paminu savo vyro teisę į privatumą.

Elektroninių laiškų čia keli šimtai.Paskubomis permetu juos akimis, bet visi neap-

sakomai nuobodūs… Daugiausia Ros, Andrė-jos, mano ir įvairių aukštesnio rango jo kom-panijos vadovų. Nuo tos kalės paauglių tvirkin-tojos – nė vieno. Peržiūrėjus tuos laiškus man

palengvėja ir dėl to, kad nuo Leilos taip patlaiškų nėra.

Tačiau vienas laiškas patraukia dėmesį. Jįatsiuntė Barnis Salivanas, Kristianui dirbantis

informacinių technologijų specialistas, o to

1120/1506



laiško tema – „Džekas Haidas“. Jausdama kaltęžvilgteliu į Kristianą, bet jis tyliai tebeknarkia.Dar niekada nesu girdėjusi jo knarkiančio.

Atidarau laišką.

Siuntėjas: Barnis SalivanasTema : Džekas HaidasData : 2011 m. rugsėjo 13 d. 14:09Gavėjas: Kristianas Grėjus

Siatlo eismo ir transporto skyriaus kameros

pirmą kartą užfiksavo baltą furgoną Piet-inėje Irvingo gatvėje. Prieš tai tos mašinosniekur nebuvo matyti, tad Haidas greičiausi-ai rado prieglobstį tose apylinkėse.Kaip Velčas jums jau pranešė, neatpažintą

automobilį, pateikusi suklastotą vairuotojopažymėjimą, išsinuomojo nenustatytostapatybės moteris, tačiau tiesioginio ryšiotarp šio automobilio ir Pietinės Irvingogatvės nėra.

1121/1506



Išsamią informaciją apie tame rajone gyven-ančius Grėjaus įmonių holdingo ir SIP lei-dyklos darbuotojus pateikiu pridedamoje

laikmenoje, kurią nusiunčiau ir Velčui.Apie buvusias asmenines asistentes Haiduipriklausiusiame SIP leidyklos kompiuteryje jokių duomenų nėra.Dar kartą primenu, kas rasta SIP leidyklos

kompiuteryje, kuriuo naudojosi Haidas.

Grėjų šeimos namų adresai:penki nekilnojamojo turto objektai Siatlomieste,

du nekilnojamojo turto objektai Detroitomieste.

Išsamūs gyvenimo aprašymaiKariko Grėjaus,

Elioto Grėjaus,Kristiano Grėjaus,dr. Greisės Trevelian,Anastazijos Stil,Mijos Grėj.

1122/1506



Laikraščių ir internetiniai straipsniai,susiję su:dr. Greise Trevelian,

Kariku Grėjumi,Kristianu Grėjumi,Eliotu Grėjumi.

Nuotraukos:

Kariko Grėjaus,dr. Greisės Trevelian,Kristiano Grėjaus,Elioto Grėjaus,Mijos Grėj.

Tęsiu tyrimą tikėdamasis rasti dar ką nors.

B. SalivanasGrėjaus įmonių holdingo Informacinių technolo-

gijų skyriaus viršininkas

Šis keistas laiškas akimirksniu priverčiamane pamiršti savo nakties sielvartus. Spusteliu

pridėtą laikmeną, mat noriu sužinoti daugiau

1123/1506



apie ten minimus darbuotojus, bet dokumentas,matyt, per didelis, kad būtų galima jį atidaryti„BlackBerry“ telefone.

Ir ką aš čia darau? Jau vėlu. Per dieną labaipavargau. Pasiguodžiu bent tuo, kad nuo kalėspaauglių tvirkintojos ar Leilos Viljams laiškųnėra. Užmetu akį į žadintuvą: kelios minutės po

antros. Šiandien buvo tikra netikėtų naujienųdiena. Sužinojau, kad tapsiu motina ir kadmano vyras bičiuliaujasi su prieše. Ką gi, tegulpasinervina. Šiąnakt su juo nemiegosiu. Tegul

rytą nubunda vienas. Padėjusi jo telefoną antnaktinės spintelės, pasiimu rankinę ir, paskutinįkartą pažvelgusi į savo miegantį Judą angeloveidu, išeinu iš miegamojo.

Atsarginis žaidimų kambario raktas guliįprastoje vietoje – spintelėje pagalbinėje patal-poje. Pasičiupusi jį, skuodžiu laiptais aukštyn.Iš patalynės spintos išsiimu pagalvę, pūkinę an-

tklodę ir paklodę, paskui atsirakinu žaidimų

1124/1506



kambario duris, įeinu ir įsijungiu blausią šviesą.Keista, bet šio kambario kvapas ir aplinka manelabai ramina, juolab turint omenyje, kad kai

pastarąjį kartą čia buvome, aš ištariau saugosžodį. Įžengusi uždarau duris, o raktą paliekuspynoje. Žinau, kad rytoj rytą Kristianas karštli-giškai manęs ieškos, bet vargu ar tikrins šį kam-

barį, jei jo durys bus užrakintos. Ir gerai, taipjam ir reikia.

Susirangau ant sofos iškiliais kraštais, apsik-loju pūkine antklode ir iš rankinės išsitraukiu

telefoną. Tarp žinučių susirandu tą, kurią atsi-untė kalė paauglių tvirkintoja ir kurią per-sikėliau iš Kristiano telefono. Paspaudusi„Kurti“ parašau:

GAL NORĖTUM, KAD PONIA LINKOLN

DALYVAUTŲ MUMS APTARIANT JOS

ŽINUTĘ TAU? TADA TAU NEREIKĖTŲ

APSISUKUS PAS JĄ LĖKTI. TAVO ŽMONA

1125/1506



Spusteliu „Siųsti“ ir išjungiu telefono skam-bučio garsą. Susirangau po antklode. Nors mė-ginu laikytis narsiai, vis dėlto įžūli Kristiano iš-

davystė gniuždo. Turėtų būti laimingos dienos.Viešpatie, mudu tapsime tėvais. Trumpai vėlprisimenu, kaip pasakiau Kristianui, kad laukiu-osi, ir įsivaizduoju jį pradžiungantį, puolantį

prieš mane ant kelių, suspaudžiantį glėbyje iršnabždantį, kaip stipriai jis myli mane ir mūsųDribsniuką.

Bet tikrovė kitokia. Guliu viena sado-

mazochistiniams žaidimams skirtame kam-baryje ir šąlu. Staiga pasijuntu sena, gerokaisenesnė, nei iš tiesų esu. Susiremti su Kristianuvisuomet tikras iššūkis, bet šį kartą jis pranoko

pats save. Ir ką jis sau manė? Ką gi, jei nori ka-ro – karo ir sulauks. Tikrai neketinu leisti jammane palikus bėgti pas tą išgamą kaskart, kaitik iškils kokia nors problema. Jam teks rinktis:

ji arba aš ir mūsų Dribsniukas. Tyliai

1126/1506



šniurkšteliu, bet esu visiškai išsekusi, todėl net-rukus užmiegu.

Staiga pakirstu iš miego ir kelias akimirkas ne-susigaudau, kur esu. Ak, taip, aš žaidimų kam-baryje… Kadangi langų čia nėra, nenutuokiu,

kelinta dabar valanda. Kažkas klebena durųrankeną.

– Ana! – už durų šūkteli Kristianas.Sustingstu, bet į kambarį jis neįžengia. Iš-

girstu prislopintus balsus, netrukus jie nutolsta.Atsidususi žvilgteliu į savo telefoną, kelintavalanda. Dabar ketvirtis aštuntos, o mano tele-fone – keturi praleisti skambučiai ir du balso

pranešimai. Iš praleistų skambučių trys Kristi-ano, bet vienas – Keitės. Ak, ne… Matyt, Kristi-anas jai skambino. Balso pranešimų neturiukada klausytis. Nenoriu pavėluoti į darbą.

1127/1506



Apsisiautusi antklode pasiimu rankinę irprieinu prie durų. Neskubėdama jas atrakinu iriškišusi galvą apsižvalgau. Nė gyvos dvasios.

Ak, mėšlas… Rodos, visa ši situacija labiaujuokinga nei dramatiška. Pyktelėjusi ant savęs,užverčiu akis į lubas, giliai atsidūstu ir nulipulaiptais.

Prie didžiosios svetainės durų stovi Teiloras,Sojeris, Rajanas, ponia Džouns ir Kristianas.Pastarasis energingai dėsto aptarnaujančiampersonalui kažkokius nurodymus. Staiga visi

kaip vienas atsisuka ir įsistebeilija į mane. Kris-tianas tebevilki tuos pačius drabužius, su kuri-ais šiąnakt miegojo. Jis susivėlusiais plaukais,išblyškęs ir toks gražus – net kvapą gniaužia.

Didelės pilkos akys išplėstos, nežinau – išbaimės ar iš pykčio. Sunku pasakyti…

– Sojeri, maždaug po dvidešimties minučiųbūsiu pasiruošusi važiuoti, – sumurmu, stipriau

susisiausdama antklodę, tarsi saugodamasi.

1128/1506



Sojeris linkteli ir visi sužiūra į Kristianą, visdar įdėmiai žvelgiantį į mane.

– Ar pageidautumėte pusryčių, ponia Grėj?

– teiraujasi ponia Džouns.Papurtau galvą. – Ačiū, ne.Ji nepatenkinta papučia lūpas, bet nieko

nesako. – Kur tu buvai? – tyliai, prikimusiu balsu

klausia Kristianas.Sojeris, Teiloras, Rajanas ir ponia Džouns

staiga išsiskirsto: tarsi išsigandusios žiurkės išskęstančio laivo puola į Teiloro darbo kambarį,į vestibiulį ir į virtuvę.

Nekreipdama į Kristianą dėmesio einu į

mūsų miegamąjį. – Ana! – šūkteli jis man pavymui. –

Atsakyk.

1129/1506



Įėjusi į miegamąjį ir žingsniuodama į vonioskambarį girdžiu, kad Kristianas seka iš paskos.Vikriai užsirakinu vonios kambario duris.

– Ana!Kristianas kumščiu pabeldžia į duris. Atsuku

dušo čiaupą. Durys tiesiog tarška. – Ana, atidaryk tas prakeiktas duris.

– Eik šalin! – Niekur aš neisiu. – Kaip nori. – Ana, prašau…

Įlipusi į dušo kabiną veiksmingai nuo Kristi-ano atsiriboju. Ak, kaip čia šilta. Jėgas grąžin-antis vanduo plūsta mano kūnu, plaudamas nuoodos praeitą naktį susikaupusį didžiulį nuovar-

gį. Viešpatie… Kaip gera… Akimirką, tik vieną vienintelę akimirką, pavyksta apsimesti, kadviskas puiku. Išsitrinkusi plaukus pasijuntugeriau, stipresnė, turinti jėgų stoti prieš prekinį

traukinį, kuris iš tiesų yra Kristianas Grėjus.

1130/1506



Apsisuku plaukus rankšluosčiu, kitupaskubomis nusišluostau kūną ir apsigaubiu.

Atidariusi duris, Kristianą randu atsirėmusį į

sieną, susidėjusį rankas už nugaros. Jo veide at-sispindi nerimas – medžiojamo plėšrūno neri-mas. Praėjusi pro jį, žengiu į drabužinę.

– Nekreipi į mane dėmesio? – sustojęs prie

drabužinės slenksčio nepatikliai klausiaKristianas.

– Koks tu nuovokus, – išsiblaškiusi sumur-mu ieškodama tinkamų drabužių

Aha, mano tamsiai violetinė suknelė…Nuimu ją nuo pakabo, susirandu juodus aukš-takulnius ilgaaulius batus ir grįžtu į miegamąjį.Stabtelėjusi palaukiu, kol Kristianas pasitrauks

man iš kelio, ir jis galų gale pasitraukia – pasielgti kitaip jam neleidžia į kraują įsismelkęsmandagumas. Eidama prie savo komodosjaučiu, kad jis ryte ryja mane akimis, ir žvil-

gteliu į jį veidrodyje: stovi tarpduryje kaip

1131/1506



mietą prarijęs ir spokso į mane. „Oskaro“ stat-ulėlės vertu judesiu atlaisvinu rankšluostį, jisnukrenta ant grindų, o aš apsimetu net

nepastebėjusi, kad likau visiškai nuoga. Išgirstuprislopintą Kristiano aiktelėjimą, bet nekreipiu įjį dėmesio.

– Kodėl taip elgiesi? – niūriai klausia jis.

– O kaip tau atrodo?Mano balsas – švelnus kaip šilkas; iš ko-

modos išsitraukiu puikias juodas, nėriniuotas„La Perlos“ apatines kelnaites.

– Ana… – tarsteli jis ir užsikerta, o aš tuometu jas apsimaunu.

– Eik ir paklausk savo ponios Robinson.Neabejoju, kad ji tau viską paaiškins, – sumur-

mu ieškodama prie kelnaičių derančiosliemenėlės.

– Ana, aš tau jau sakiau, ji ne mano… – Nenoriu to klausytis, Kristianai, – atsainiai

mosteliu ranka. – Reikėjo šnekėtis vakar, bet tu

1132/1506



tik laidei gerklę ir nusilakei su moterimi, kuridaugybę metų tave tvirkino. Skambink jai.Neabejoju, kad ji mielai tave išklausys.

Randu prie kelnaičių derančią liemenėlę,neskubėdama ją užsisegu. Kristianas įžengia įmiegamąjį ir rankomis įsiremia į klubus.

– Kodėl mane šnipinėjai? – klausia.

Kad ir kaip ryžtingai nusiteikusi, nuraustu. – Ne tai svarbiausia, Kristianai, – piktai

atšaunu. – Sakyk, ką nori, bet vos tik iškylaproblema, tu bėgi pas ją.

Paniuręs jis stipriai sučiaupia lūpas. – Buvo visai ne taip… – Man neįdomu.Paėmusi porą kojinių nėriniais papuoštais

galais, pasitraukiu prie lovos. Atsisėdusiišriečiu pėdą ir atsargiai užsimaunu plonytękojinę iki pat šlaunies viršaus.

– Kur buvai tu? – klausia Kristianas, žvilgs-

niu sekdamas mano pirštus, slystančius koja

1133/1506



aukštyn, bet aš vis dar nekreipdama dėmesio irneskubėdama apsimaunu antrą kojinę.

Atsistojusi pasilenkiu rankšluosčiu nusaus-

inti plaukų. Pro šlaunų tarpą matau basas jo ko-jas ir jaučiu įdėmų žvilgsnį. Nusausinusiplaukus atsitiesiu, prieinu prie komodos irpasiimu džiovintuvą.

– Atsakyk, – tyliai, kimiu balsu pareikalaujaKristianas.

Įjungiu plaukų džiovintuvą, kad negirdėčiau,ką jis sako, ir pirštais sklaidydama sruogas

prisimerkusi žiūriu į jį veidrodyje. Jis stebeilijaį mane prisimerkęs, šaltu, net stingdančiužvilgsniu. Nusuku akis mėgindama susikaupti irsuvaldyti kūną pradedantį purtyti drebulį. Sti-

priai sučiaupiu lūpas ir sutelkiu dėmesį į plaukųdžiovinimą. Jis tebesiunta. Praleido pusę na-kties mieste su ta prakeikta boba ir dar siuntaant manęs? Kaip jis drįsta! Kai mano plaukai

ima atrodyti užtektinai susitaršę ir visiškai

1134/1506



neklusnūs, liaujuosi juos džiovinti. Taip… mantaip patinka. Išjungiu džiovintuvą.

– Kur tu buvai? – lediniu balsu pašnabž-

domis dar kartą klausia Kristianas. – O kas tau rūpi? – Ana, liaukis. Tuoj pat.Gūžteliu, o Kristianas per miegamąjį skubri-

ai prieina prie manęs. Atsisuku, jis ištiesiarankas, o aš žingteliu atatupsta.

– Neliesk manęs, – įpykusi sakau ir jis sust-ingsta kaip akmuo.

– Kur buvai? – primygtinai pakartoja.Jis stovi nuleidęs rankas, sugniaužia

kumščius. – Nebuvau mieste ir negėriau su savo

buvusiu, – sakau nesitverdama pykčiu. – Gulė-jai su ja?

Kristianas aikteli. – Ką? Ne!

1135/1506



Jis spokso į mane ir dar nestokoja įžūlumorodyti man esąs įžeistas ir supykęs. Mano pasą-monė tyliai, su palengvėjimu atsidūsta.

– Manai, išdaviau tave su kita? – klausia jis,neslėpdamas moralinio pasipiktinimo.

– Taip ir buvo, – piktai atšaunu. – Išdaveimane kaip koks bestuburis mulkis atskleisdam-

as tai moteriai asmenines mudviejų gyvenimosmulkmenas.

Jis iš nuostabos net išsižioja. – Bestuburis. Tu mane tokiu laikai?

Kristiano akys degte dega. – Kristianai, mačiau jos žinutę. Aš viską

žinau. – Ta žinutė buvo skirta ne tau! – staiga

įtūžęs surinka jis. – Na, taip jau nutiko, jog pamačiau ją, kai

tave nurengiant iš švarko kišenės iškrito telefo-nas, mat buvai per daug girtas, kad galėtum

1136/1506



nusirengti pats. Ar bent nutuoki, kaip skaudžiaimane užgavai eidamas pas tą moterį?

Kristianas akimirksniu išblykšta, bet aš jau

įsivažiavusi ir ketinu iškloti visą ant širdiesgulinčią bjaurastį.

– Ar pameni, kaip naktį grįžai namo? Prisi-meni, ką sakei?

Kristianas spokso į mane tuščiomis akimis,sustingusiu veidu.

– Po galais, tu teisus. Pirmiausia rinksiuosišį bejėgį kūdikį, o ne tave. Taip daro bet kuris

mylintis tėvas ar motina. Taip su tavimi turėjopasielgti ir tavo motina. Apgailestauju, kad ji tonepadarė, nes jei būtų padariusi, dabar muduapie tai nesišnekėtume. Bet vis dėlto dabar tu –

suaugęs vyras, tad turėtum subręsti, atsikvošėtiir liautis elgtis kaip aikštingas paauglys. Gal irnesidžiaugi, kad turėsime kūdikį. Ir aš dėl toneskrajoju padebesiais, ypač turėdama omenyje

nelabai tinkamą laiką ir daugiau nei santūrią

1137/1506



tavo reakciją į naują mūsų gyvenimo etapą irvaiką, kuris yra tavo kūnas ir kraujas. Bet galirinktis: arba auginsime jį kartu, arba aš tai

darysiu viena. Pats nuspręsi. Kol murkdaisisavigailos ir neapykantos sau liūne, aš ketinuvažiuoti į darbą. O kai grįšiu, persinešiu savodaiktus į kambarį viršuje.

Jis priblokštas išpučia akis ir kelis kartussumirksi.

– O dabar prašau atleisti – norėčiau baigtirengtis, – sakau vos atgaudama kvapą.

Kristianas labai lėtai žingteli atatupstas irsusitvardo.

– Tikrai to nori? – pašnabždomis klausia. – Aš jau pati nežinau, ko noriu, – atsakau

Kristianui tokiu pačiu tonu, kokiu ką tik kalbėjojis, ir sutelkusi visas pastangas deduosiabejinga: atsainiai kyšteliu pirštus į drėkinamąjįkremą ir atsargiai pasitepu juo veidą. Tada žvil-

gteliu į save veidrodyje. Žydros akys plačiai

1138/1506



atmerktos, veidas pablyškęs, bet skruostairausvi. Puikiai atrodai. Tik dabar nepasiduok.Tik nepasiduok.

– Tu manęs jau nenori? – sušnabžda jis. Ak, ne… Oi, ne – tu manęs nenori, Grėjau. – Juk tebesu čia, tiesa? – piktai tarsteliu.Pasiėmusi blakstienų tušą, pirmiausia imu-

osi dešinės akies. – Svarstei galimybę mane palikti? – vos

girdimai klausia Kristianas. – Jei sutuoktiniui labiau patinka buvusios

meilužės draugija, paprastai tai nekoks ženklas,– atrėžiu niekinamai, bet ne per daug, ir taipišsisuku nuo atsakymo į jo klausimą.

Dabar – lūpų blizgis. Žiūrėdama į veidrodį,

papučiu ir taip blizgančias lūpas. Laikykis,Stil… tai yra Grėj. Po perkūnais, net savo pav-ardės neprisimenu. Pasiėmusi batus, vėl prieinuprie lovos, skubiai apsiaunu ir užsitempiu aulus

virš kelių. Puiku. Vien su apatiniais ir

1139/1506



ilgaauliais batais atrodau gundomai. Žinau.Stovėdama ramiai nužvelgiu Kristianą. Jisžiūrėdamas į mane sumirksi, o tada jo žvilgsnis

greitai ir godžiai nuslysta mano kūnu. – Suprantu, ką darai, – sumurma Kristianas

ir jo balse nuskamba maloni, gundoma gaidelė. – Šit kaip? – man užlūžta balsas.

Ne, Ana… laikykis.Nurijęs seilę, Kristianas žingteli truputį

arčiau. Pasitraukiu atatupsta ir kilsteliu rankas. – Apie tai net negalvok, Grėjau, – grėsmin-

gai sušnabždu. – Tu – mano žmona, – ramiai, bet ir grasin-

amai sako jis. – Aš besilaukianti moteris, kurią vakar pal-

ikai, ir jei mane paliesi, suspiegsiu taip, kadEskala sugrius.

Netikėdamas savo ausimis, Kristianas kil-steli antakius.

– Tikrai imtum rėkti?

1140/1506



pasišnekėjome, man pasidarė lengviau.Daugiau neketinu su ja matytis.

– Tu jos ieškojai?

– Iš pradžių ne. Mėginau susisiekti su Flinu.Bet paskui atsidūriau jos svetainėje.

– Ir manai, patikėsiu, kad daugiau pas ją neisi? – sušnypščiu nevaržydama įtūžio. – O

kas bus kitą kartą, kai peržengsiu kažkokią įsivaizduojamą ribą? Šis mūsų ginčas nuolatkartojasi. Tarsi būtume patekę į užburtą ratą. Jeikada nors ką nors padarysiu ne taip, vėl ketini

lėkti pas ją? – Daugiau neketinu su ja susitikti, – atkerta

Kristianas taip ryžtingai, kad net sustingstu. – Dabar ji pagaliau supranta, kaip jaučiuosi.

Žiūrėdama į jį mirkteliu. – Ką supranta?Kristianas atsitiesia, ranka persibraukia per

plaukus – suirzęs, piktas ir netardamas nė

žodžio. Pamėginu keisti taktiką.

1142/1506



– Kodėl su ja gali šnekėtis, o su manimi – ne?

– Ant tavęs buvau baisiai įsiutęs. Ir dabar

dar pykstu. – Anokia čia naujiena! – atkertu. – Štai aš

dabar tikrai kaip reikiant įtūžusi ant tavęs. Si-untu, kad vakar, kai man tavęs taip reikėjo, el-

geisi taip šaltai ir šiurkščiai. Siuntu ant tavęs užtai, kad pasakei, girdi, padariau tai tyčia, norstai netiesa. Siuntu ant tavęs už tai, kad maneišdavei.

Šiaip taip susitvardau, kad neimčiau kūkči-oti. Kristianas apstulbęs prasižioja iružsimerkia, lyg būčiau pliaukštelėjusi jam perveidą. Sukandu dantis ir nuryju seilę. Ramiau,

Anastazija. – Turėjau atidžiau žiūrėti, kada laikas kartoti

injekciją. Bet nieko nedariau tyčia. Šis nėštu-mas ir man didžiulė staigmena, – sumurmu kaip

1143/1506



įmanydama santūriau. – Taip pat gali būti, kadinjekcija nebuvo veiksminga.

Kristianas perveria mane rūsčiu žvilgsniu,

bet nieko nesako. – Vakar tu tikrai susimovei, – sušnabždu ir

krūtinėje vėl užverda pyktis. – Pastarosiomissavaitėmis turėjau nemažai reikalų ir rūpesčių.

– Ne, tai tu susimovei – ir jau prieš tris arbaketurias savaites. Tada, kai pamiršai pakartotiinjekciją.

– Ką gi, Dieve gink, kad niekada nebūčiau

tokia tobula kaip tu! Ak, gana, gana, gana. Mudu stovime rūsčiai

dėbsodami vienas į kitą. – Nieko sau spektakliukas, ponia Grėj, –

sušnabžda Kristianas. – Ką gi, džiaugiuosi, kad net visiškai

susimovusi dar gebu jus pralinksminti.Jis ramiai nužvelgia mane.

– Man reikia nusiprausti po dušu, – burbteli.

1144/1506



– O mano kabareto programa taip pat baigta. – Kabaretas man labai prie širdies… – sušn-

abžda jis ir žingteli artyn, o aš atatupsta truputį

pasitraukiu. – Nelįsk. – Man nepatinka, kad neleidi savęs liesti. – Net keista kodėl, ar ne?

Kristianas vėl prisimerkia. – Mes taip nieko ir nenutarėme, tiesa? – Sakyčiau, nenutarėme. Aišku tik viena:

kraustausi iš šio miegamojo.

Jo akys blyksteli ir akimirksnį plačiaiatsimerkia.

– Ji man visiškai nieko nereiškia. – Pradeda reikšti nebent tuomet, kai tau jos

reikia. – Man jos nereikia. Man reikia tavęs. – Vakar nereikėjo. Ta moteris įtraukta į

mano griežtų ribų skyrių.

– Jos mano gyvenime nebėra.

1145/1506



nesupranta, koks buvo niekšas ir paskutinis as-ilas, kad lėkė pas tą moterį? Ir ką turi omenyjesakydamas, kad daugiau niekada su ja nes-

imatys? Dėl Dievo meilės, argi galiu juo tikėti?Žvilgteliu į žadintuvą: pusė devynių. Mėšlas!Nenorėčiau pavėluoti. Sunkiai atsidūstu.

– Antrame kėlinyje patekome į aklavietę,

Dribsniuk, – sušnabždu, tapšnodama per pilvą.– Gali būti, kad iš tėčio nieko gero nesulauk-sime, bet tikiuosi, jog taip nebus. Ak, kodėl,kodėl tu atsiradai taip anksti, Dribsniuk? Viskas

buvo pradėję taip gerai klotis, – man ima virpėtilūpa, bet giliai įkvėpdama nuslopinu besiverži-ančius jausmus. – Gerai. Kelkime užpakalį nuolovos ir – į darbą.

Su Kristianu neatsisveikinu. Kai su Sojeriuišvažiuojame, jis tebesiprausia. Spoksodamapro tamsintus visureigio langus vėl

susigraudinu ir akys paplūsta ašaromis. Mano

1147/1506



Dabar suprantu, kad ne šiaip sau niekadagyvenime nemėgau kavos. Viešpatie, kaip jidvokia.

– Ar gerai jautiesi, Ana?Linkteliu ir neriu į savo kabinetą, kuriame

žinau būsianti saugi. Ima zirzti mano telefonas.Skambina Keitė.

– Kodėl Kristianas tavęs ieškojo? – iš kartogriebia jautį už ragų.

– Labas rytas, Keite. Kaip sekasi? – Baik kvailioti, Stil. Kas yra?

Ketrinos Kavanag kvota prasideda. – Mudu su Kristianu susibarėme, ir tiek. – Ar jis tave užgavo?Suirzusi užverčiu akis į lubas.

– Užgavo, bet ne taip, kaip tu įsivaizduoji.Dabar tiesiog negaliu atlaikyti dar ir Keitės

spaudimo. Žinau, kad pravirksiu, o juk taipdidžiavausi savimi, kad šįryt nepraskydau.

1149/1506



– Keite, man susitikimas. Paskambinsiuvėliau.

– Sutarta. Bet tau viskas gerai?

– Taip. – Ne. – Paskambinsiu tau vėliau,gerai?

– Gerai, Ana, daryk, kaip nori. Bet jeireikės, aš pasiruošusi tau padėti.

– Žinau, – sušnabždu tramdydama josžodžių sukeltą graudulį.

Aš neverksiu. Aš neverksiu… – Ar Rėjus sveiksta?

– Taip, – sušnabždu. – Ak, Ana… – tyliai sako ji. – Nereikia… – Gerai. Pasišnekėsime vėliau.

– Taip.

VISĄ RYTĄ KARTKARTĖMIS UŽMETU AKĮ,

ar negavau laiškų, tikėdamasi, kad parašys

Kristianas. Bet pašto dėžutė tuščia. Bėgant

1150/1506



valandoms suprantu, kad jis apskritai su man-imi nesusisieks ir kad vis dar labai pyksta. Na,ir aš siuntu… Stačia galva neriu į darbą, tik per

trumputę pietų pertrauką suvalgau varškės sūrioir bandelę su lašiša. Neįtikėtina, bet truputį pas-istiprinusi pasijuntu daug geriau.

Penktą valandą su Sojeriu važiuojame į li-

goninę aplankyti Rėjaus. Sojeris nepaprastaibudrus ir net pernelyg rūpestingas. Tai maneerzina. Priėjus prie Rėjaus palatos durų, jisneatsilieka nė per žingsnį.

– Gal, kol būsite pas tėvą, atnešti jums arba-tos? – pasiteirauja.

– Ne, ačiū, Sojeri. Man nieko nereikia. – Palauksiu koridoriuje.

Sojeris atidaro palatos duris ir aš, benttrumpam išsivadavusi iš jo globos, lengviau at-sikvepiu. Rėjus sėdi lovoje ir skaito žurnalą. Jisnusiskutęs, apsivilkęs pižamos marškinius –

atrodo toks kaip visada.

1151/1506



– Jaučiuosi beveik kaip visada, tik ta kojagipse taip knieti…

– Knieti? – šypteliu išgirdusi šį žodį.

Rėjus taip pat nusišypso. – „Knieti“ vis geriau nei „niežti“… – Ak, tėti, kaip džiaugiuosi, kad sveiksti. – Ir aš, Ane. Vieną gražią dieną ant to kniet-

inčio kelio dar norėčiau pasupti kelis vaikaiči-us. Šio malonumo nė už ką neatsisakyčiau.

Nustebusi išpučiu akis. Mėšlas. Iš kur jisžino? Šiaip taip sulaikau akių kampučiuose

besitvenkiančias ašaras. – Ar judu su Kristianu gerai sutariate? – Kaip tik susipykome, – vos ne vos sušn-

abždu, nors gerklėje įstrigęs nemenkas gumu-

las. – Bet viską išsiaiškinsime.Rėjus linkteli. – Jis geras žmogus, tas tavo vyras, – norėda-

mas mane nuraminti sako.

1153/1506



– Taip, tik kartais pratrūksta. Ką apie tavosveikatą sako gydytojai?

Dabar nenoriu šnekėtis apie savo vyrą; man

per daug skaudu.

GRĮŽUSI Į ESKALĄ, Kristiano nerandu. – Kristianas skambino ir pranešė, kad dirbs

iki vėlumos, – apgailestaudama sako poniaDžouns.

– Ak… Ačiū, kad pasakėte.Kodėl Kristianas pats negalėjo man

paskambinti? Viešpatie, jo pyktis tikrai pasiekėdar neregėtas aukštumas. Trumpai prisimenumudviejų barnį dėl santuokos įžadų ir pykčiopriepuolį, kuris jį tada ištiko. Tik šį kartą

nukentėjusioji esu aš… – Ko norėtumėte vakarienės? – ponios

Džouns žvilgsnis ryžtingas, akys žiba. – Makaronų.

Ji nusišypso.

1154/1506



– Spagečių, vamzdelių, sraigtelių?.. – Spagečių su jūsų bolonišku padažu. – Tuoj paruošiu. Beje, Ana… turėtumėte

žinoti, kad šiandien rytą ponas Grėjus,pamanęs, jog jį palikote, visai paklaiko. Atrodėlyg nesavas.

Ji vėl maloniai nusišypso.

Ak…

DEVINTĄ VAKARO JIS DAR NEGRĮŽTA.

Sėdžiu bibliotekoje prie rašomojo stalo ir

svarstau, kur Kristianas galėtų būti.Paskambinu.

– Klausau, Ana, – nedraugiškai atsiliepia jis. – Sveikas.

Jis vos girdimai įkvepia. – Labas, – sako, tik dabar jau tyliau. – Grįši namo? – Vėliau.

– Tu darbe, savo kontoroje?

1155/1506



– Taip. O kur, tavo nuomone, turėčiau būti?Su ja. – Netrukdysiu tau.

Bet nei jis, nei aš pokalbio nebaigiame irtarp mudviejų įsiviešpatauja įtampos kupinatyla.

– Labanakt, Ana, – galų gale atsisveikina jis.

– Labanakt, Kristianai.Jis išjungia telefoną.

Ak, koks mėšlas… Įbedu žvilgsnį į savo tele-foną. Nežinau, ko Kristianas iš manęs tikisi.

Bet kad liptų man ant galvos, tikrai neleisiu.Taip, jis siunta ir turi dėl ko. Ir aš pykstu.Tačiau kaip jau yra, taip. Aš bent jau nelėkiaupalaidu liežuviu pas buvusį savo meilužį pedo-

filą. Noriu, jog Kristianas pripažintų, kad taipelgtis – visiškai nepriimtina.

Sėdėdama krėsle atremiu nugarą į atlošą,įsižiūriu į bibliotekoje stovintį biliardo stalą ir

prisimenu nuostabias akimirkas prie jo

1156/1506



žaidžiant anglišką biliardą. Užsidedu ranką antpilvo. Galbūt visa tai – tiesiog per anksti. Gal-būt tam kūdikiui tiesiog nelemta išvysti… Bet

vos tik šmėsteli ši mintis, mano pasąmonėsuklykia: „Ne!“ Jei nutrauksiu šį nėštumą,niekada sau to neatleisiu – ir Kristianasneatleis. „Ak, Dribsniuk, ką tu mums

padarei?..“ Neturiu drąsos pasikalbėti su Keite.Nedrįsčiau šnekėtis su niekuo. Nusiunčiu jaižinutę, kad netrukus paskambinsiu…

Apie vienuoliktą valandą man ima lipti

akys. Susitaikiusi su mintimi, kad jis negrįš,užlipu į savo buvusį kambarį. Susirangau popūkine antklode ir pagaliau atleidžiu gniaužtus:įsikniaubusi į pagalvę imu kūkčioti – graudžiai

ir sielvartingai, taip, kaip tikrai damai nederėtų.

PABUNDU SUNKIA GALVA. Pro didžiuliuskambario langus plūsta ryški rudens šviesa.

Dirst į žadintuvą – pusė aštuonių. Iš karto

1157/1506



pagalvoju: „Kur Kristianas?“ Atsisėdu,nuleidžiu kojas nuo lovos. Šalia ant grindų gulimano mėgstamiausias sidabriškai pilkas Kristi-

ano kaklaraištis. Kai vakar vakare guliau į lovą,jo čia nebuvo. Pakeliu jį ir įsižiūriu, nykščiais irsmiliais švelniai trindama šilkinį kaklaraiščioaudinį, paskui priglaudžiu prie skruosto. Kristi-

anas čia buvo ir žiūrėjo į mane miegančią. Gili-ai širdyje vėl įsiplieskia vilties kibirkštėlė.

NULIPUSI ŽEMYN, PONIĄ DŽOUNS randu be-

sisukinėjančią virtuvėje. – Labas rytas, – linksmai pasisveikina ji. – Labas. Kur Kristianas? – klausiu.Jos veidas staiga apsiniaukia.

– Jau išvažiavo. – Vadinasi, namo jis vis dėlto buvo grįžęs?Noriu patikrinti, nors ir turiu rankose

įrodymą – jo kaklaraištį.

1158/1506



– Taip, buvo, – patvirtina ji ir patyli. – Ana,prašom atleisti, jei kišuosi į ne savo reikalus,bet… nepraraskite vilties. Jis labai užsispyręs

žmogus.Linkteliu ir ponia Džouns akimirksniu

nutyla. Neabejoju, kad iš mano veido ji supra-nta, jog dabar tikrai nenoriu šnekėtis apie savo

paklydėlį vyrą.

DARBE IŠKART PASITIKRINU elektroniniopašto dėžutę. Pamačius, kad gautas laiškas nuo

Kristiano, širdis ima daužytis kaip pašėlusi.

Siuntėjas: Kristianas GrėjusTema : Portlandas

Data : 2011 m. rugsėjo 15 d. 06:45Gavėjas: Anastazija Grėj

Ana,šiandien skrendu į Portlandą.

1159/1506



Vašingtono valstybiniame universitete turiusutvarkyti vieną reikalą.Pamaniau, norėtum žinoti, kur išvykstu.


Ak… Man akis aptemdo ašaros. Ir viskas,

tik tiek? Man nudiegia vidurius. Mėšlas! Tuojvemsiu. Tekina pasileidžiu į tualetą ir suspėjukaip tik laiku: išverčiu į unitazą visus pusryči-us. Tada susmunku ant tualeto grindų ir ranko-

mis susiimu galvą. Kažin ar galėčiau būti darnelaimingesnė? Po valandėlės į kabinos duriskažkas švelniai pasibeldžia.

– Ana?..

Tai Hana. Velnias… – Ką? – Ar viskas gerai? – Tuoj ateisiu.

– Pas tave atėjo Boisas Foksas.

1160/1506



Mėšlas. – Nuvesk jį į pasitarimų kambarį. Po

minutės ateisiu.

– Gal norėtum arbatos? – Taip, prašyčiau.

PAPIETAVUSI – VĖL SUVALGIAU VARŠKĖS

SŪRIO ir bandelę su lašiša, be to, per stebuklą jų neišvėmiau, – sėdžiu žuvies žvilgsniu vėps-odama į kompiuterio ekraną, laukdama įk-vėpimo ir svarstydama, kaip mudu su Kristianu

išspręsime šią didžiulę problemą.Staiga suzvimbus telefonui iš netikėtumo

krūpteliu. Žvilgteliu į ekraną – Mija. Viešpatie,to man betrūko – linksmo jos čiauškėjimo ir en-

tuziazmo. Dingteli mintis tiesiog neatsiliepti,bet įdiegtas mandagumas vis dėlto nugali.

– Sveika, Mija, – linksmai pasisveikinu. – Nagi, labas, Ana… Seniai bekalbėjom, –

šis vyriškas balsas man pažįstamas.

1161/1506



Prakeikimas!Man pašiurpsta oda, visi kūno plaukeliai

pasišiaušia, gyslomis plūsteli adrenalinas, o pa-

saulis nustoja suktis.Tai Džekas Haidas.

1162/1506



DVIDEŠIMT ANTRASSKYRIUS

–Džekai… – vos girdimai ištariu, o baimėužgniaužia man gerklę.

Kaip jis ištrūko į laisvę? Iš kur gavo Mijosmobilųjį? Išbąlu kaip drobė, ima svaigti galva.

– Prisimeni mane? – meiliai klausia Džekas.Jaučiu, kad jis kreivai šypsosi.

– Žinoma. Prisimenu, – automatiškai at-sakau, o galvoje kirba daugybė minčių.

– Tikriausiai klausi savęs, kodėl taupaskambinau?



– Taip. Padėk ragelį. – Nepadėk ragelio. Prieš kelias minutes kaip

tik šnektelėjau su tavo vyro sesute. Ką? Su Mija! Ne! – Ką padarei? – pašnibždomis klausiu,

stengdamasi malšinti baimę.

– Atidžiai klausyk, tu uodegą vizginantikekše, turtuolių medžiotoja. Tu sumovei mangyvenimą. Grėjus irgi sumovė man gyvenimą.Jūs man skolingi. Turiu sučiupęs tą kalytę. Ir tu,

ir tas subinlaižys, už kurio ištekėjai, ir visa joprakeikta šeima dabar man už viską sumokėsit.

Haido panieka ir pyktis mane pribloškia. Jošeima? Kas čia per nesąmonė?

– Ko tu nori? – Noriu jo pinigų. Tikrai labai noriu

prakeiktų jo pinigų. Jei aplinkybės būtų susik-losčiusios truputį kitaip, vietoj jo dabar būčiau

1164/1506



aš. Tad pinigus man atneši tu. Noriu penkiųmilijonų dolerių. Šiandien.

– Džekai, prie tokių didelių pinigų aš

neprieinu.Jis pašaipiai prunkšteli. – Turi dvi valandas. Dvi – ir ne daugiau.

Niekam nieko nesakyk, kitaip ta kalytė atsiguls

į pavėsį. Nesugalvok pranešti policijai. Ir savokiaušingalviam vyreliui neprasitark. Supratai?

Džekas nutyla, aš mėginu jam ką nors at-sakyti, bet panika atėmusi man žadą.

– Ar supratai?! – rikteli jis. – Taip, – sušnabždu. – Kitaip aš ją pribaigsiu.Tyliai aikteliu.

– Mobilųjį turėk su savim. Ir laikyk liežuvįuž dantų, kitaip prieš nudėdamas aš ją dar ir iš-dulkinsiu. Turi dvi valandas.

1165/1506



– Džekai, man reikia daugiau laiko. Trijųvalandų. Be to, iš kur man žinoti, kad Mijatikrai pas tave?

Staiga ryšys nutrūksta. Sustingusi stebeiliju įtelefoną, burna išdžiūvusi iš baimės, be to,juntu bjaurų, metalą primenantį siaubo skonį.Mija, jis turi Miją… Bet ar tikrai? Nuo minčių

apie tai, kas baisaus gali nutikti, man plyštagalva ir vėl ima diegti vidurius. Rodos, tuojvemsiu, bet kelis kartus giliai įkvepiu, mėgin-dama suvaldyti paniką, ir šleikštulys praeina.

Imu karštligiškai svarstyti visas įmanomasgalimybes. Gal pasakyti Kristianui? GalTeilorui? O gal paskambinti policijai? Iš kurDžekas sužinos, kad tai padariau? Ir ar Mija

tikrai pas jį? Man reikia laiko – laiko pagalvoti,bet tai galiu daryti tik laikydamasi jonurodymų. Čiumpu rankinę ir patraukiu priedurų.

1166/1506



VISIŠKAI SUKAUSTYTA SIAUBO

STEBEILIJU pro automobilio langą ir rezguplaną. Grįšiu namo. Persirengsiu. Rasiu čekių

knygelę. Kaip nors paspruksiu nuo Rajano irSojerio. Nuvažiuosiu į banką. Velniava, kiekvietos užima penki milijonai dolerių grynaisi-ais? Ir kiek banknotai sveria? Ar man reikės

lagamino? Ar turėčiau iš anksto paskambinti įbanką? Mija. Mija. O jei Džekas Mijosnepagrobė? Kaip man patikrinti? Jeipaskambinsiu Greisei, ji gali imti kažką įtarti, o

tai gali sukelti pavojų Mijai. Jis sakė, kad suži-nos. Atsisukusi žvilgteliu pro užpakalinį vis-ureigio langą. Ar aš sekama? Smarkiai be-sidaužančia širdimi atidžiai įsižiūriu į mašinas,

važiuojančias iš paskos. Jos visai neatrodo pa-vojingos. Ak, Sojeri, važiuok greičiau. Mud-viejų žvilgsniai susitinka užpakalinio vaizdoveidrodėlyje ir jis vėl suraukia kaktą.

1168/1506



Sojeris įsijungia „Bluetooth“ ausines iratsiliepia į skambutį.

– T… Norėjau pranešti, kad ponia Grėj su

manimi. – Mudviejų žvilgsniai vėl susitinkaveidrodėlyje, o tada Sojeris vėl įbeda akis įkelią ir tęsia pokalbį: – Ji prastai jaučiasi. Vežują į Eskalą… Supratau, sere… – Sojeris ati-

traukia žvilgsnį nuo kelio ir vėl žvilgteli į maneužpakalinio vaizdo veidrodėlyje. – Gerai, – sutinka jis ir baigia pokalbį.

– Teiloras? – pašnabždomis klausiu.

Jis linkteli. – Jis su ponu Grėjumi? – Taip, ponia, – Sojerio žvilgsnis sušvelnėja,

jame šmėsteli užuojauta.

– Ar jie vis dar Portlande? – Taip, ponia.Gerai. Turiu pasirūpinti, kad Kristianas būtų

saugus. Mano ranka nejučia nuslysta ant pilvo

1169/1506



ir rūpestingai jį paglosto. Ir tu, Dribsniuk. Jūsabu turite būti saugūs.

– Gal galėtume pasiskubinti? Aš prastai

jaučiuosi. – Žinoma, ponia.Sojeris spusteli greičio pedalą ir mūsų auto-

mobilis nuslysta per transporto srautą nelygin-

ant karštas peilis per sviestą.

KAI SU SOJERIU GRĮŽTAME į apartamentus,ponios Džouns niekur nematyti. Kadangi

garaže jos automobilio nėra, numanau, kad ji suRajanu tvarko kažkokius reikalus. Sojerisnueina į Teiloro kabinetą, o aš strimgalviaispuolu į Kristiano darbo kambarį. Kaustoma

panikos ir kliuvinėdama už rašomojo stalo,ištraukiu stalčių ir susirandu čekių knygeles.Žvilgsnis užkliūva už stalčiaus dugnu slys-telėjusio Leilos pistoleto. Nežinia kodėl, bet

staiga labai suirztu, kad Kristianas nepasirūpino

1170/1506



padėti ginklo į saugią vietą. Apie šaunamuosiusginklus jis nieko neišmano. Viešpatie, juk galėtų susižeisti…

Truputį padvejojusi, čiumpu pistoletą,patikrinu, ar yra šovinių, ir užsikišu jį už juodųlaisvų kelnių juosmens. Man gali jo prireikti.Sutrikusi stipriai sučiaupiu lūpas. Mokiausi

šaudyti tik į taikinius. Niekada nesitaikiau įžmogų. Tikiuosi, Rėjus man atleis. Susikaupusirandu reikalingą čekių knygelę. Jos čia penkios,bet tik vienoje įrašyta „K. Grėjus ir ponia A.

Grėj“. Savo sąskaitoje turiu maždaug penkias-dešimt keturis tūkstančius dolerių. Nenumanau,kokia suma šioje sąskaitoje. Bet penkis milijo-nus Kristianas joje tikrai turės. Beje, gal pinigų

yra ir seife? Mėšlas… Nežinau kodo. Ar tik jiskartą neprasitarė, kad skaičių kombinacijapaslėpta jo dokumentų spintoje? Pamėginu tą spintą atidaryti, bet ji užrakinta. Mėšlas. Teks

grįžti prie plano A.

1171/1506



Giliai įkvepiu ir šiek tiek ramesnė,ryžtingiau nusiteikusi nužingsniuoju į mūsųmiegamąjį. Išvydus paklotą lovą staiga nud-

iegia širdį. Gal praeitą naktį man derėjo miegotičia? Kokia prasmė ginčytis su žmogumi, kuris,jo paties žodžiais tariant, yra tarsi penkias-dešimt atspalvių? Dabar jis su manimi net

nesišneka. Ne, dabar neturiu laiko apie taigalvoti.

Paskubomis persirengiu: nusimaunu plačiaskelnes, užsitempiu džinsus, apsivelku sportinį

medvilninį bluzoną su gobtuvu, apsiaunu sport-bačius, o pistoletą užsikišu už džinsų juosmensnugaroje. Pasiraususi spintoje išsitraukiu didelįminkštą kelioninį krepšį. Ar į jį tilps penki mili-

jonai dolerių grynaisiais? Čia pat, ant grindų,padėtas Kristiano sportinis krepšys. Atsegu jįtikėdamasi viduje rasti krūvą prakaituotųdrabužių, bet ne – jo treniruotėms skirti rūbai

švarūs ir kvapnūs. Ponia Džouns iš tiesų

1172/1506



pasirūpina viskuo. Iškratau sportinio krepšioturinį ant grindų ir sugrūdu jį į kelioninį krepšį.Na, štai, dabar vietos turėtų pakakti. Pas-

itikrinu, ar tikrai turiu vairuotojo pažymėjimą,banke turėsiantį atstoti asmens tapatybės kor-telę, ir žvilgteliu į laikrodį. Džekas skambinoprieš trisdešimt vieną minutę. Dabar mano už-

duotis – pasprukti iš Eskalos Sojerionepastebėtai.

Tyliai ir pamažu išsėlinu į vestibiulį puikiaižinodama, kad jame įtaisyta stebėjimo kamera,

kurios objektyvas atsuktas į liftą. Sojeris tikri-ausiai vis dar Teiloro kabinete. Atsargiai ir kaipįmanydama tyliau atidarau duris į vestibiulį.Įėjusi taip pat tyliai jas uždarau ir sustoju be-

veik ant slenksčio, prie pat durų, kad manęsneužfiksuotų stebėjimo kamera. Tada iš rank-inės išsiimu mobilųjį ir paskambinu Sojeriui.

– Klausau, ponia Grėj.

1173/1506



– Sojeri, aš viršuje, kambaryje, argalėtumėte man truputį padėti? – kalbu tyliai,mat žinau, kad jis čia pat, kitame koridoriaus

gale, už Teiloro kabineto durų. – Tuoj ateisiu, ponia, – sako Sojeris, iš balso

suprantu, kad sutrikęs.Dar niekada nesu jam skambinusi ir prašiusi

pagalbos. Rodos, širdis plaka gerklėje – tuksismarkiai, neritmingai. Ar man pavyks? Nut-raukusi pokalbį pasiklausau, kaip jis žingsni-uoja koridoriumi, paskui lipa laiptais. Dar kartą

įkvepiu mėgindama nusiraminti ir man dingteli,kad vis dėlto juokinga kaip kokiai nusikaltėleisprukti iš savo namų.

Kai tik Sojeris atsiduria viršutinėje laiptų

aikštelėje, pribėgu prie lifto ir paspaudžiu iškvi-etimo mygtuką. Pernelyg garsiai dzingtelėjusios(tas garsas praneša, kad liftas pasiruošęs vežtižmones), durys atsidaro. Neriu į kabiną ir imu

karštligiškai spaudyti požeminio garažo

1174/1506



mygtuką. Po kelių kankinamų akimirkų duryspalengva užsidaro ir tada išgirstu Sojerioriksmą:

– Ponia Grėj!Baigiant užsidaryti lifto durims, dar spėju

pamatyti jį, įpuolantį į vestibiulį. – Ana! – netikėdamas, kad galėjau taip

pasielgti, šūkteli Sojeris. Bet jis pavėluoja ir poakimirkos dingsta man iš akių.

Liftas tyliai nusileidžia į požeminį garažą.Lenkiu Sojerį pora minučių ir žinau, kad jis mė-

gins mane sulaikyti. Ilgesingai nužvelgusi„Audi R8“, puolu prie „Saab“, atsidaraudureles, švysteliu kelioninį krepšį ant priekinėskeleivio sėdynės ir sėdu prie vairo.

Įjungiu automobilio variklį, padangossucypia, aš šaunu prie išvažiavimo ir vienuolikaskausmingų sekundžių laukiu, kol pakilsužtvaras. Tą akimirką, kai jau galiu važiuoti,

žvilgteliu į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir

1175/1506



pamatau Sojerį, iš tarnybinio lifto paknop-stomis įpuolantį į garažą. Važiuojant pandusu irpaskui, sukant į Ketvirtąjį aveniu, man prieš

akis tebestovi suglumusio ir įžeisto Sojerioveidas.

Ilgai gniaužusi kvapą, pagaliau iškvepiu.Žinau, Sojeris paskambins Kristianui ir

Teilorui, bet šią problemą spręsiu tada, kai jikils, – dabar neturiu laiko sukti dėl to galvos.Neramiai pasimuistau vairuotojo sėdynėje nu-jausdama, kad Sojeris tikriausiai jau prarado

darbą. Per daug negalvok . Privalau išgelbėtiMiją. Turiu nuvažiuoti į banką ir paimti penkismilijonus dolerių. Žvilgteliu į užpakalinio va-izdo veidrodėlį nervindamasi ir tikėdamasi

pamatyti iš garažo išskriejantį „Audi“ visureigį,bet toldama nuo Eskalos Sojerio taip irneišvystu.

Bankas – tviskantis, modernus ir santūriai

įrengtas. Čia sklinda prislopinti balsai, nuo

1176/1506



grindų atsimuša aidas, visur žalsvas matinisstiklas. Patraukiu prie informacijos stalo.

– Kuo galiu padėti, ponia? – jauna moteris

apdovanoja mane malonia, bet nenuoširdžiašypsena ir staiga pasigailiu, kad apsimoviaudžinsus.

– Norėčiau atsiimti grynaisiais didelę sumą.

Nenatūraliai besišypsanti panelė kilsteli darnenatūralesnį antakį.

– Turite pas mus sąskaitą? – neslėpdamapašaipos klausia.

– Turiu, – pyktelėjusi atšaunu. – Mudu suvyru turime šiame banke kelias sąskaitas. Jis – Kristianas Grėjus.

Moteris truputį išpučia akis, dirbtinumas

užleidžia vietą nuostabai. Ji vėl paskubomismane nužvelgia, šįkart nepatikliai ir su pagarbiabaime.

– Prašom čia, ponia, – sušnabžda ir nuveda

mane į mažą, minimalistinio stiliaus kabinetą,

1177/1506



kurio sienos taip pat iš žalsvo matinio stiklo. – Prašom sėstis, – ji mosteli į juodą odinę biurokėdę prie rašomojo stalo stiklo stalviršiu, ant

kurio stovi naujausias kompiuteris ir telefonoaparatas. – Kiek šiandien norėtumėte gauti,ponia Grėj? – maloniai pasiteirauja.

– Penkis milijonus dolerių, – sakau žvelg-

dama jai į akis, tarsi tokias sumas imčiau išbanko kasdien.

Ji išbąla. – Šit kaip. Pakviesiu banko valdytoją. Ak,

atleiskite, kad klausiu, bet asmens tapatybėsdokumentą turite, tiesa?

– Turiu. Bet norėčiau kalbėtis su bankovaldytoju.

– Žinoma, ponia Grėj.Ji puola iš kabineto. Susmunku kėdėje ir

kūnu nusirita šleikštulio banga, be to, strėnasnemaloniai spaudžia už džinsų juosmens

užkištas pistoletas. Tik ne dabar. Dabar nieku

1178/1506



– Ak… taip. Hm… – Paskambinsiu ponui Grėjui. – Oi, ne, tai visai nebūtina. – Mėšlas! –

Tikrai rasiu kokį nors dokumentą su jaupakeista pavarde.

Pasirausiu po rankinę. Kokiame iš mano tur-imų dokumentų galėtų būti įrašyta Grėj pav-

ardė? Išsiimu piniginę, atsegu ją, randu nuo-trauką, kurioje mudu su Kristianu gulime antlovos „Fair Lady“ jachtos kajutėje. Galiu jamparodyti šitą nuotrauką! Paskui iškrapštau

juodąją „Amex“ kortelę. – Štai. – Ponia Anastazija Grėj, – garsiai perskaito

Velanas. – Taip, to turėtų pakakti, – jis suraukia

kaktą. – Bet tai labai neįprasta, ponia Grėj… – Gal norite, kad pasiskųsčiau savo vyrui,

jog jūsų bankas atsisakė mane aptarnauti?Ištiesinu pečius ir kaip įmanydama grės-

mingiau įsistebeiliju į Velaną. Jis trumpai

1181/1506



sustingsta, matyt, paskubomis iš naujo maneįvertindamas.

– Jums reikės išrašyti čekį, ponia Grėj.

– Žinoma. Šitos sąskaitos? – ramindamasmarkiai besidaužančią širdį parodau jam čekiųknygelę.

– Taip, ši čekių knygelė puikiausiai tiks. Be

to, man reikės, kad užpildytumėte kelis papil-domus dokumentus. Trumpam atsiprašysiu…

Linkteliu, o Trojus atsistoja ir išeina iškabineto. Aš vėl lengviau atsikvepiu, truputį at-

sipalaiduoju. Nė nemaniau, kad išgrynintipinigų bus taip sudėtinga. Nevikriai atsiverčiučekių knygelę ir iš rankinės išsitraukiu rašiklį.Ar tikrai pavyks gauti pinigus? Neįsivaizduoju.

Virpančiais pirštais suspaudusi parkerį įrašau:Penki milijonai dolerių. 5 000 000 $.

Viešpatie, tikiuosi, kad elgiuosi teisingai.Mija… galvok apie Miją. Apie tai niekam

negaliu prasitarti.

1182/1506



Vėl prisimenu kraują stingdančius, šlykščiusDžeko žodžius: „Laikyk liežuvį už dantų, kitaipprieš nudėdamas aš ją dar ir išdulkinsiu.“

Ponas Velanas grįžta išblyškęs ir sutrikęs. – Ponia Grėj… Jūsų vyras nori su jumis

pasikalbėti, – sumurma jis ir mosteli į telefoną ant stiklinio stalviršio tarp mūsų.

Ką? Ne. – Jis skambina pirmąja linija. Tiesiog pas-

pauskite mygtuką. Būsiu už durų.Jam užtenka padorumo atrodyti susigė-

dusiam. Nė pats generolas Benediktas Arnoldasneprilygtų Velanui. Rūsčiu žvilgsniu nulydžiuTrojų, nerangiai šlepsintį iš kabineto, ir jaučiu,kad imu blykšti.

Mėšlas! Mėšlas! Mėšlas! Ką pasakysiu Kris-tianui? Jis iš karto supras. Įsikiš. Sukels pavojųseseriai. Drebančia ranka pakeliu telefono ra-gelį. Priglaudžiu prie ausies stengdamasi alsuoti

giliai ir ritmingai, o tada įjungiu pirmąją liniją.

1183/1506



– Labas, – sumurmu mėgindama tvardytis,bet sekasi nekaip.

– Tu mane palieki? – kaustomas sielvarto,

vos girdimai sušnabžda Kristianas. Ką?! – Ne! – taip pat vos girdimai sušnabždu. Ak, ne. Ne, ne, kaipgi jis gali taip manyti?

Dėl pinigų? Jis mano, kad palieku jį, nes mė-ginu išsigryninti pinigų? Staiga man atsiveriaakys: siaubas, bet vienintelis būdas priverstiKristianą nesikišti, kad jis niekam nepakenktų

ir aš galėčiau išgelbėti jo seserį, yra…pameluoti.

– Taip, – sušnabždu ir mane perveria neap-sakomas skausmas, o akyse susitvenkia ašaros.

Kristianas aikteli, net, galima sakyti,sukūkčioja.

– Ana, aš… – jis nutyla.

1184/1506



Ne! Delnu užsidengiu burną norėdama su-laikyti krūtinėje siaučiančius prieštaringusjausmus.

– Kristianai, prašau… Nepradėk… – sakaušiaip taip sulaikiusi ašaras.

– Tu išeini? – klausia jis. – Taip.

– Bet kodėl šluoji pinigus? Ar tau visadarūpėjo tik pinigai? – sielvartingai, vos girdimaiklausia jis.

Ne! Man skruostais ima ristis ašaros.

– Ne, – sukuždu. – Ar penkių milijonų pakaks? Ak, prašau, liaukis! – Taip.

– O kūdikis? – vos girdimai klausia jis. Ką? Mano ranka nuo burnos nuslysta ant

pilvo. – Kūdikiu aš pasirūpinsiu, – sumurmu.

Mano Dribsniukas… mūsų Dribsniukas.

1185/1506



– Tikrai to nori? Ne! – Taip.

Staiga Kristianas garsiai įkvepia. – Imk visus, – piktai sušnypščia. – Kristianai, – verksmingai ištariu. – Tai dėl

tavęs. Dėl tavo šeimos. Prašau… Nesielk taip…

– Pasiimk visus, Anastazija. – Kristianai…Ir aš vos nepalūžtu. Vos visko jam neiškloju

– apie Džeką, apie Miją ir apie reikalaujamą

išpirką. „Tiesiog pasitikėk manimi, prašau!“ – mintyse maldauju.

– Aš visada tave mylėsiu, – dusliai priduriaKristianas ir nutraukia pokalbį.

– Kristianai! Ne… Ir aš tave myliu.Staiga visos tos kvailystės, kuriomis mudu

kelias dienas vienas kitą kankinome, pasidarovisiškai nereikšmingos. Žadėjau, kad niekada jo

nepaliksiu. Aš tavęs ir nepalieku. Gelbėju tavo

1186/1506



seserį. Susmunku kėdėje ir, delnais užsidengusiveidą, pratrūkstu nevaldomai raudoti.

Nedrąsus beldimas į duris padeda man ati-

tokti. Nekviestas į kabinetą grįžta Velanas. Jisstengiasi į mane nežiūrėti. Matyti, kad jam labainejauku.

Paskambinai jam, niekše! Rūsčiai dėbteliu į

Trojų. – Jūsų vyras, ponia Grėj, sutiko, kad iš-

mokėtume jums penkis milijonus doleriųgrynaisiais. Tai labai neįprasta procedūra, bet

kaip vienas iš svarbiausių mūsų klientų… jisprimygtinai reikalavo… labai primygtinai…

Velanas nutyla ir išrausta. Tada suraukęskaktą pažvelgia į mane, tik nesuprantu kodėl: ar

dėl to, kad Kristiano reikalavimas buvo toksneįprastas, ar tiesiog nežino, ką daryti su jokabinete sėdinčia ir verkiančia moterimi.

– Ar gerai jaučiatės? – pasiteirauja jis.

1187/1506



– Ar jums atrodo, kad gerai? – piktaiatšaunu.

– Atsiprašau, ponia. Gal vandens?

Niūriai linkteliu. Ką tik palikau savo vyrą.Na, bent jau Kristianas mano, kad ji palikau.Mano pasąmonė nepatenkinta papučia lūpas:„Nes taip jam pasakei.“

– Paprašysiu kolegės, kad kol paimsiupinigus, atneštų jums stiklinę vandens. Jeigalėtumėte pasirašyti čia, ponia… ir išrašytinorimos sumos čekį, o tada taip pat jį

pasirašyti…Jis padeda ant stalo blanką. Suraitau parašą

ant punktyrinės čekių knygelės lapo linijos, otada pasirašau blanke. Anastazija Grėj. Ant

stalo, vos neaptaškydamos dokumentų, kaptelikelios ašaros.

– Paimsiu blanką ir čekį, ponia. Paruoštipinigus užtruks maždaug pusę valandos.

1188/1506



Iškart žvilgteliu į savo laikrodį. Džekas davėdvi valandas – turėčiau suspėti. LinkteliuVelanui ir jis pirštų galais išcimpina iš kabin-

eto, palikdamas mane sielvartauti vieną.Po kelių akimirkų, o gal minučių ar valandų,

– visiškai prarandu laiko nuovoką, – nenuoširdžiai besišypsanti panelė atneša man

grafiną vandens ir stiklinę. – Prašom, ponia Grėj, – tyliai sako ji,

pastato stiklinę ant stalo ir įpila vandens. – Ačiū.

Paimu stiklinę ir godžiai atsigeriu. Ji išeinair palieka mane vieną su savo sujauktomis,baimingomis mintimis. Su Kristianu kaip norsišsiaiškinsiu, jei tik… nebus per vėlu. Kol kas

jis bent jau niekur nesikiš. Dabar turiu rūpintisMija. O jei Džekas meluoja? Jei Mijos jisnepagrobė? Tikriausiai turėčiau paskambinti įpoliciją.

1189/1506



„Laikyk liežuvį už dantų, kitaip priešnudėdamas aš ją dar ir išdulkinsiu.“ Į policiją kreiptis negaliu. Atsiremiu į kėdės atlošą ir, jus-

dama už džinsų juosmens užkištą ir strėnasspaudžiantį Leilos pistoletą, truputį aprimstu.Kas būtų galėjęs pamanyti, jog kada nors būsiudėkinga Leilai už tai, kad taikėsi mane nudėti?

Ak, Rėjau, kaip gerai, kad išmokei manešaudyti.

„Rėjus!“ – tyliai aikteliu. Šįvakar jis lauksmanęs ateinant. Galbūt galiu tiesiog numesti

Džekui krepšį su pinigais? Tada jis jau galėtųbėgti, o aš parvežčiau namo Miją. Ak, tai visiš-kas absurdas!

Suzirzia mano telefonas. Kabinete suskamba

„Your Love is King“ dainos motyvas. Ak! KoKristianas dar nori? Įbesti man į žaizdą peilį irpasukinėti?

„Ar tau visada rūpėjo tik pinigai?“

1190/1506



Ak, Kristianai, kaip gali taip manyti?Pajuntu kūno gelmėse liepsnojant pyktį. Ne ką kita, o pyktį. Ir jis padeda. Persiunčiu skambutį

į balso paštą. Reikalus su savo vyru tvarkysiuvėliau.

Kažkas pasibeldžia į duris. – Ponia Grėj… – tai Velanas. – Pinigai

paruošti. – Dėkoju.Atsistoju ir staiga man susvaigsta galva.

Įsikimbu kėdės atlošo.

– Ponia Grėj, ar gerai jaučiatės?Linkteliu ir dėbteliu į Velaną lyg liepdama

jam atstoti. Dar kartą giliai įkvepiu mėgindamanusiraminti. Privalau tai padaryti. Privalau tai

padaryti. Turiu išgelbėti Miją. Trūkteliu savomedvilninio bluzono su gobtuvu kraštą slėp-dama už džinsų juosmens užkišto pistoletorankeną.

1191/1506



Ponas Velanas susiraukia, bet atidaręspalaiko duris, ir aš, nors ir virpančiomis ko-jomis, žengiu pirmyn.

Prie banko durų stovi Sojeris ir žvalgosi poklientų aptarnavimo salę. Prakeikimas! Mud-viejų žvilgsniai susitinka, Sojeris suraukia kak-tą ir atidžiai žiūri, kaip reaguosiu. Ak, jis ne

juokais įtūžęs. Kilstelėdama smilių duodu žen-klą, kad tuoj prie jo prieisiu. Sojeris linkteli iratsiliepia mobiliuoju. Mėšlas! Galiu lažintis,kad jam skambina Kristianas. Apsisuku taip

staiga, kad vos neatsitrenkiu į paskui einantįVelaną, ir puolu atgal į kabinetą žalsvomis stik-lo sienomis.

– Ponia Grėj… – sekdamas man iš paskos

tarsteli suglumęs Velanas.Sojeris gali sužlugdyti visą mano planą.

Pakeliu akis į banko valdytoją. – Banko salėje yra asmuo, kurio nenoriu

matyti. Asmuo, kuris mane seka.

1192/1506



Velanas išpučia akis. – Norite, kad iškviesčiau policiją? – Ne!

Po perkūnais, tik jau ne policiją. Ką man da-ryti? Žvilgteliu į rankinį laikrodį. Beveik penki-olika minučių po trečios. Bet kurią akimirką gali paskambinti Džekas. Mąstyk, Ana, mąstyk!

Velanas vėpso į mane vis labiau glumdamas irvis mažiau suprasdamas, kas čia dedasi. Jamtikriausiai atrodo, kad kuoktelėjau. „Tu ir kuok-telėjai“, – piktai rėžia man pasąmonė.

– Man reikia paskambinti. Prašau jūsų, argalėtumėte trumpai palikti mane kabinetevieną?

– Žinoma, – sako Velanas ir, rodos, gerokai

lengviau atsikvėpęs, išeina iš kabineto.Kai jis uždaro duris, virpančiais pirštais

surenku Mijos mobiliojo numerį. – Tik nesakyk, kad nesurinkai pinigų, –

pašaipiai atsiliepia Džekas.

1193/1506



Tuščiai pliaukšti neturiu laiko. – Man iškilo sunkumų. – Žinau. Tavo apsaugininkas atsekė paskui

tave į banką. Ką?! Po perkūnais, iš kur jis žino? – Turėsi jo atsikratyti. Prie banko, tik iš ki-

tos pusės, laukia mano automobilis. Juodas

„Dodge“ visureigis. Per tris minutes turi jįpasiekti. „Dodge“ markės automobilis!

– Galiu užtrukti ilgiau nei tris minutes, – sakau, o širdis vėl daužosi gerklėje.

– Kaip turtuolius medžiojanti kekšytė, tugana sumani, Grėj. Ką nors sugalvosi. O kaiprieisi prie mašinos, išmesk savo mobilųjį.Supratai, kale?

– Taip. – Pakartok! – surinka Džekas. – Supratau.Jis nutraukia pokalbį.

1194/1506



Mėšlas! Atidariusi duris, imu dairytisVelano – tas kantriai laukia manęs koridoriuje.

– Pone Velanai, man reikia, kad kas nors

padėtų nunešti krepšius į automobilį. Jis stovikitoje banko pusėje. Ar ten yra kitas išėjimas?

Jis susiraukia. – Taip, yra. Tarnybinis.

– Gal galėtume išeiti pro jį? Taip išvengčiaunepageidaujamo dėmesio asmens, kuris laukiamanęs prie paradinių durų.

– Kaip pageidaujate, ponia Grėj. Pakviesiu

du banko tarnautojus krepšiams nešti ir du ap-saugininkus, kad viskas vyktų sklandžiai.Prašyčiau sekti paskui mane.

– Norėčiau jūsų paprašyti dar vienos

paslaugos. – Žinoma, ponia Grėj.

PO DVIEJŲ MINUČIŲ AŠ SU VISA PALYDA

jau gatvėje ir einame prie „Dodge“

1195/1506



automobilio. Jo stiklai tamsinti, tad kas sėdiprie vairo, nematau. Bet kai prisiartiname,vairuotojo durelės plačiai atsiveria ir iš mašinos

grakščiai išlipa moteris juodais drabužiais, sujuoda ant akių užmaukšlinta kepuraite. Eliza-betė iš leidyklos! Po perkūnais… Ji prieina prievisureigio užpakalio ir atidaro dureles. Du jauni

banko tarnautojai sumeta krepšius į bagažinę. – Ponia Grėj…Jai net pakanka savitvardos nusišypsoti, tarsi

būtume nutarusios pasivažinėti ir prasiblaškyti.

– Sveika, Elizabete, – santūriai pasisveikinu.– Malonu susitikti už leidyklos sienų…

Ponas Velanas krenkšteli. – Ką gi, įdomi popietė, ponia Grėj, – sako

jis.Aš priversta laikytis etiketo, paspausti jam

ranką ir padėkoti už pagalbą, nors galvoje kirbaminčių spiečius. Elizabetė? Kodėl ji susidėjo su

Džeku? Velanas su saviškiais nueina į banką,

1196/1506



palikdami mane vieną su SIP leidyklos Person-alo skyriaus vadove, įsivėlusia į žmogauspagrobimą, turto prievartavimą ir, galimas

daiktas, kitus sunkius nusikaltimus. Bet…kodėl?

Elizabetė atidaro galines keleivio dureles irparagina mane lipti.

– Duokite mobilųjį, ponia Grėj, – liepia ji,verdama mane budriu žvilgsniu.

Paduodu aparatą ir Elizabetė švysteli jį įšalia stovintį šiukšlių konteinerį.

– Suklaidins pėdsekius šunis, – tarsteli jipašaipiai ir patenkinta savimi.

Kas iš tiesų yra ši moteris? Elizabetėužtrenkia mano dureles ir klesteli į vairuotojo

sėdynę. Kai ji įsilieja į transporto srautą ir pas-uka į rytus, atsigręžusi baimingai žvilgteliu proužpakalinį mašinos stiklą. Sojerio niekurnematyti.

1197/1506



– Elizabete, turite pinigus. PaskambinkiteDžekui. Pasakykite, kad paleistų Miją.

– Man rodos, jis nori asmeniškai su jumis

pasišnekėti.Velnias! Žiūrėdama į užpakalinio vaizdo

veidrodėlį perveriu ją lediniu žvilgsniu.Elizabetė išblykšta ir šiaip gražų jos veidą

subjauroja kaktoje susimetusios nerimoraukšlės.

– Kodėl, Elizabete? Maniau, Džekonemėgstate.

Ji vėl žvilgteli į mane per užpakalinio va-izdo veidrodėlį ir akyse pamatau šmėstelintširdgėlą.

– Ana, mudvi puikiai sutarsime, jei liežuvį

laikysi prikąstą. – Bet jūs negalite to daryti. Tai taip

neteisinga… – Užsičiaupk, – atšauna Elizabetė, bet

pajuntu, kad jai nejauku.

1198/1506



– Gal jis turi ką nors kompromituojančio irjus šantažuoja? – klausiu.

Staiga Elizabetė dėbteli man į akis ir taip

staiga spusteli stabdžių pedalą, kad kniosteliu įpriekį ir veidu smarkiai trenkiuosi į priekinėssėdynės atlošą.

– Liepiau tylėti, – piktai sušnypščia ji. – Be

to, patarčiau prisisegti saugos diržą.Tada ir suprantu, kad Džekas tikrai kažką

apie ją žino. Kažką siaubingo, kažką, dėl ko El-izabetė ryžosi tapti jo nusikaltimo bendrininke.

Kažin kas tai galėtų būti. Leidyklos lėšų vagys-tė? O gal kas nors susijusio su asmeniniu Eliza-betės gyvenimu? Gal net su lytiniu? Nuo tosminties mane net šiurpas nukrečia. Kristianas

sakė, kad nė viena iš buvusių asmeninių Džekopadėjėjų nekalba. Gal jų visų istorijos vien-odos? Štai kodėl jis ir mane norėjo išdulkinti.Pagalvojusi apie tai pajuntu šleikštulį ir

pasibjaurėjimą.

1199/1506



Pervažiavusi Siatlo centrą, Elizabetė pasukaį rytus, kalvų link. Netrukus jau važiuojamegyvenamojo rajono gatvėmis. Mano žvilgsnis

užkliūva už vienos gatvės pavadinimo lentelės:PIETINĖ IRVINGO GATVĖ. Staiga Elizabetėpasuka kairėn, į negyvenamą gatvę su apgri-uvusia vaikų žaidimų aikštele vienoje pusėje ir

didele betonuota automobilių aikštele bei eiletuščių žemų mūrinių pastatų kitoje. Ji įsuka įaikštelę ir sustoja prie paskutinio eilėje pastato.

Tada atsisuka į mane.

– Spektaklis prasideda, – burbteli.Man gyslomis plūsteli baimė ir adrenalinas,

pašiurpsta oda. – Jums nereikia jame dalyvauti, – sušnabždu

jai.Elizabetė paniurusi stipriai sučiaupia lūpas

ir išlipa iš mašinos.„Visa tai – dėl Mijos. Visa tai – dėl Mijos, –

paskubomis tyliai pasimeldžiu. – Prašau,

1200/1506



neleisk, kad jai nutiktų kas nors blogo, prašau,neleisk, kad jai nutiktų kas nors blogo.“

– Lipk lauk, – piktai liepia Elizabetė, plačiai

atidarydama keleivio dureles.Mėšlas. Šiaip taip išlipu, bet man taip virpa

pakinkliai, kad nežinau, ar išsilaikysiu ant kojų.Vėsiame vėlyvos popietės ore vėjelis draiko

artėjančio rudens ir kalkėmis bei dulkėmis at-siduodantį yrančių pastatų kvapą.

– Nagi, tik pažiūrėkim…Pro siauras, lentomis užkaltas duris kairėje

pastato pusėje laukan išlenda Džekas. Joplaukai trumpi. Jis išsivėręs auskarus, be to,vilki kostiumą. Kostiumą? Džekas neskubėda-mas artinasi prie manęs, nuo jo iš tolo sklinda

pasipūtimas ir neapykanta. Man ima daužytisširdis.

– Kur Mija? – šiaip taip pralemenu, matburna išdžiūvusi ir man sunku tarti žodžius.

1201/1506



Tyliai šūkteliu – ir iš skausmo, ir iš išgąsčio,ir iš pasibaisėjimo. Ak, Dribsniukas… Bet Dže-kas tuo nepasitenkina: po akimirkos sulaukiu

mitraus, klastingo spyrio į šonkaulius ir nuo šiosmūgio man užgniaužia kvapą. Dribsniuk,Dribsniuk, ak, mano Dribsniuk…

– Čia tau už tai, kad išėdei mane iš leidyk-

los, kale! – surinka Džekas.Sulenkiu kojas, prispaudžiu kelius prie krūt-

inės, susiriečiu į kamuoliuką laukdama kitosmūgio. Ne. Ne. Ne.

– Džekai! – suspinga Elizabetė. – Tik ne čia.Po velnių, tik ne vidury dienos ir visiemsmatant!

Jis liaujasi mane mušęs.

– Ta kalė gavo, ko nusipelnė! – su piktdži-uga atrėžia Džekas Elizabetei.

Ir suteikia man vieną neįkainojamą akimirką iš už džinsų juosmens išsitraukti pistoletą.

Virpančia ranka nusitaikau, paspaudžiu gaiduką

1203/1506



ir iššaunu. Kulka pataiko Džekui truputįaukščiau kelio ir jis pargriūva prie manęs klyk-damas iš skausmo, susiėmęs už šlaunies, o per

jo pirštus srūva kraujas. – Šūdas! – subliūva jis.Atsisuku į Elizabetę, o ji spokso į mane pas-

ibaisėjusi ir keldama rankas virš galvos. Man

sunku ją įžiūrėti… temsta akyse. Mėšlas…Matau ją tunelio gale. Palengva ją apgaubiatamsa. Ir mane. Kažkur tolumoje kyla pragariš-kas triukšmas. Sucypia automobilių padan-

gos… Stabdžiai… Dunksteli durelės… Kažkasrėkia… Kažkas bėga… Žingsniai… Pistoletasiškrinta man iš rankos.

– Ana! – atsklinda Kristiano balsas… Kristi-

ano balsas… Sielvartingas Kristiano balsas…Mija… Gelbėkit Miją… – ANA!Tamsa… Ir ramybė.

1204/1506



DVIDEŠIMT TREČIASSKYRIUS

Jaučiu vien skausmą. Skauda galvą, krūtinę…Deginantis skausmas. Skauda šoną ir ranką.Skausmas. Vien skausmas ir prislopinti, prieb-landoje kažkieno tariami žodžiai.

– Jai sumušti šonkauliai, pone Grėjau, be to,kaukolėje yra mažytis įskilimas, bet pagrind-

inės organizmo funkcijos stabilios ir normalios. – Kodėl ji vis dar be sąmonės? – Stipriausias smūgis poniai Grėj teko į

galvą. Bet smegenų veikla normali, patinimo



nėra. Sąmonę ponia Grėj atgaus, kai ateislaikas. Duokite jai laiko.

– O kaip kūdikis?

Šie žodžiai nuskamba tyliai, baimingai. – Kūdikis sveikas, pone Grėjau. – Ak, ačiū Dievui… – Tai kaip litanija…

kaip malda. – Ak, ačiū Dievui.

Viešpatie… Jam neramu dėl kūdikio…kokio kūdikio? Ak, žinoma, dėl Dribsniuko.Dėl Dribsniuko. Mėginu užsidėti ranką ant pil-vo, bet nepajėgiu. Mano rankos ir kojos nejuda,

kūnas išvis į nieką nereaguoja.„O kaip kūdikis?.. Ak, ačiū Dievui.“Kūdikis jam rūpi.Kristianas jo nori. Ak, ačiū Dievui. Atsip-

alaiduoju ir sąmonė vėl užtemsta, išvaduodamaiš skausmo.

VISA SUNKU IR SKAUSMINGA: kojos ir

rankos, galva, akių vokai. Nieko negaliu

1206/1506



pajudinti. Mano akys užmerktos, burna stipriaisučiaupta, niekaip negaliu nei atsimerkti, neiišsižioti, o tai reiškia, kad guliu akla, nebyli ir

kęsdama skausmą. Kai išnyru iš ūkanų, manosąmonė plevena visai netoliese tarsi gundanti,bet nepasiekiama sirena. Garsai virsta balsais.

– Aš jos vienos nepaliksiu.

Kristianas! Jis čia… Sukaupusi valios pas-tangas, mėginu nubusti – jis šneka pašnibž-domis, įsitempęs, apimtas sielvarto.

– Kristianai, tau reikia pamiegoti.

– Ne, tėti. Noriu būti šalia, kai ji pabus. – Aš prie Anos pasėdėsiu. Tai pats menki-

ausias atsilyginimas jai už tai, kad išgelbėjomano dukterį.

Mija! – Kaip laikosi Mija? – Ji dar silpna… išsigandusi ir pikta. Praeis

dar kelios valandos, kol rohipnolis pasišalins iš

organizmo.

1207/1506



– Viešpatie… – Žinau. Negaliu sau atleisti, kad buvau toks

kvailas ir numojau ranka į jos apsaugą. Tu

mane įspėjai, bet Mija gi užsispyrusi… Jei neAna…

– Visi manėme, kad Haidas dingo iš mūsųgyvenimo. O mano nutrūktgalvė pakvaišusi

žmona… Kodėl ji man nepasakė?! – sielvartin-gai šūkteli Kristianas.

– Nurimk, Kristianai. Ana – puiki jauna mo-teris. Ji nepaprastai drąsi.

– Drąsi, savavalė, užsispyrusi ir kvaila… – jo balsas užlūžta.

– Nagi, – sumurma Karikas, – nebūk toksgriežtas nei jai, nei sau, sūnau. Geriau grįšiu

pas tavo mamą. Jau truputis po trečios nakties,Kristianai. Turėtum pamėginti nusnūsti.

Aš vėl nugrimztu į ūkanas.

1208/1506



RŪKAS IŠSISKLAIDO, BET AŠ visiškaipraradusi laiko nuovoką.

– Jei pasiguldęs ant kelių neiškarši jai

užpakalio, po velnių, aš pats tai padarysiu. Pogalais, ką ji sau manė?

– Patikėk, Rėjau, tikrai iškaršiu.Tėtis! Jis čia. Stengiuosi nuvyti rūką šalin…

šalin… Bet suktuku vėl smengu į nežinią. Ne…

– DETEKTYVE, KAIP MATOTE, manožmonos būklė tokia, kad ji negali atsakyti į jūsų

klausimus, – piktai paaiškina Kristianas. – Ji – valinga jauna moteris, pone Grėjau. – Gaila, kad Ana to niekšo nenudėjo. – Tada būčiau turėjęs sutvarkyti daug

daugiau popierizmo, pone Grėjau… PanelėMorgan gieda kaip kanarėlė narvelyje. O Hai-das – tikrai suktas šunsnukis. Jis ne juokaisgriežia dantį ant jūsų tėvo ir jūsų…

1209/1506



Mane vėl apgaubia ūkanos ir smengu kažkuržemyn… žemyn. Ne!

– KAIP NESIKALBĖJOTE?Tai Greisės balsas. Rodos, ji pyksta. Noriu

pajudinti galvą, bet kūnas į mano mėginimusatsako tik negailestinga ir absoliučia tyla.

– Ką padarei? – Mama… – Kristianai! Ką padarei? – Buvau taip supykęs…

Jis kone kūkčioja… Ne. – Liaukis…Žodžiai ima tolti, susilieja ir aš vėl prarandu

sąmonę.

GIRDŽIU TYLIUS, IŠKRAIPYTUS BALSUS.

– Sakei, kad nutraukei visus ryšius.Vėl Greisė. Ji kalba tyliai ir priekaištingai.

1210/1506



– Žinau, – nuolankiai sako Kristianas. – Betsusitikus su ja viskas pagaliau stojo į vietas.Supranti… dabar, kai turėsime kūdikį… Pirmą

kartą pajutau… kad tai, ką mudu darėme, buvonegerai…

– Tai, ką ji darė, mielasis… Vaikai priverstave pasikeisti. Į pasaulį imsi žiūrėti visiškai

kitomis akimis. – Pagaliau ji suprato… Ir aš supratau…

Įskaudinau Aną, – šnabžda Kristianas. – Mes visada įskaudiname tuos, kuriuos

mylime, mielasis. Turėsi jos atsiprašyti.Nuoširdžiai atsiprašyti ir duoti jai laiko, kadatleistų.

– Ji sakė, kad mane palieka.

Ne. Ne. Ne! – Ir tu patikėjai? – Iš pradžių – taip. – Brangusis, tu visada galvoji blogiausia

apie visus žmones, taip pat ir apie save. Tau

1211/1506



visada taip atrodydavo. Ana tave labai myli irakivaizdu, kad tu myli ją.

– Ji ant manęs labai pyko.

– Neabejoju. Aš ir dabar ant tavęs labaiširstu. Manau, tikrai pykti galima tik ant to, kurįiš tiesų myli.

– Daug galvojau ir supratau, kad ji vis ne-

siliovė man rodžiusi, kaip mane myli… Iš tosmeilės net rizikavo gyvybe.

– Taip, išties, mielasis. – Ak, mama, kodėl ji nepabunda? – jam

užgniaužia kvapą. – Aš jos vos nepraradau. Kristianai! Palatoje pasigirsta prislopintas

kūkčiojimas. Ne…Ak… Mane vėl apgaubia tamsa. Ne…

– MAN TEKO LAUKTI dvidešimt ketveriusmetus, kad galėčiau štai taip tave apkabinti…

– Žinau, mama… Džiaugiuosi, kad pagaliau

pasišnekėjome.

1212/1506



– Ir aš džiaugiuosi, mielasis. Aš visada šalia.Negaliu patikėti, kad būsiu senelė.

Senelė!

Ir vėl nugrimztu į malonią, gundančiąužmarštį.

HM… KRISTIANAS SUSPAUDŽIA MAN

PIRŠTUS ir jo barzdos šereliai švelniaibrūkšteli man per plaštakos viršų.

– Ak, mažyte, prašau, grįžk pas mane. Aš at-siprašau. Atsiprašau už viską. Tik pabusk.

Pasiilgau tavęs. Aš tave myliu… Mėginu. Aš mėginu. Noriu jį pamatyti. Bet

kūnas nepaklūsta ir aš vėl užmiegu.

MAN BŪTINAI REIKIA NUSIŠLAPINTI. At-simerkiu. Esu švarioje, sterilioje ligoninės pal-atoje. Čia ramu ir tamsu, šviečia tik lempa antspintelės. Man skauda galvą ir krūtinę, bet svar-

biausia – šlapimo pūslė, rodos, tuoj sprogs.

1213/1506



Reikia į tualetą. Pasitikrinu kojas ir rankas.Dešinę ranką smarkiai skauda, be to, atkreipiudėmesį, kad į veną ties alkūnės sulenkimu įbes-

tas kateteris ir man daroma lašelinė.Paskubomis užsimerkiu. Pasuku galvą – ap-sidžiaugiu, kad kūnas jau paiso mano norų, – irvėl atmerkiu akis. Kristianas snaudžia sėdėda-

mas šalia, pasilenkęs, sukryžiavęs rankas antmano lovos ir pasidėjęs ant jų galvą. Ištiesiuranką džiūgaudama, kad kūnas pagaliau manpaklūsta, ir delnu perbraukiu per švelnius jo

plaukus.Jis pakirsta iš miegų ir taip staiga kilsteli

galvą, kad mano ranka bejėgė šlumšteli antantklodės.

– Labas, – kimiai tarsteliu. – Ak, Ana… – ir liūdnai, ir su palengvėjimu

atsako Kristianas.

1214/1506



Sučiupęs ir stipriai spausdamas jis pakeliamano ranką prie šiurkštaus, barzda apžėlusioskruosto.

– Man reikia į tualetą, – sušnabždu.Jis paspokso į mane, tada trumpai

susiraukia. – Gerai.

Sutelkusi jėgas, pamėginu atsisėsti. – Ana, nejudėk. Pakviesiu slaugę.Kristianas sunerimęs greitai atsistoja ir pas-

paudžia iškvietimo mygtuką prie lovos.

– Prašau… – sušnabždu. Ir kodėl man visurskauda? – Turiu atsikelti iš lovos.

Viešpatie, kokia aš silpna… – Ar bent kartą manęs paklausysi? – suirzęs

atrėžia Kristianas. – Man būtinai reikia nusišlapinti, – sakau

gergždžiančiu balsu. Mano gerklė ir burnaperdžiūvusios.

1215/1506



Į palatą atskuba slaugė. Rodos, jau pradėjusišeštą dešimtį, nors jos plaukai juodut juodutėli-ai. Ausyse ji segi per stambius perlų auskarus.

– Sveika nubudusi, ponia Grėj. Pranešiudaktarei Bartli, kad atgavote sąmonę, – ji prie-ina prie lovos. – Mano vardas Nora. Ar žinote,kur esate?

– Taip. Ligoninėje. Man reikia į tualetą. – Turite kateterį. Ką?! Ak, kaip šlykštu.Neramiai žvilgteliu į Kristianą, o tada į

slaugę. – Prašau… Noriu atsikelti. – Ponia Grėj… – Prašau…

– Ana, – griežtai tarsteli Kristianas.Vėl pamėginu atsisėsti. – Leiskite išimti kateterį. Pone Grėjau, esu

tikra, kad ponia Grėj norėtų kelias minutes likti

viena.

1216/1506



Ji išraiškingai žvilgteli į Kristianą prašy-dama pasišalinti.

– Aš niekur neisiu, – sako jis ir piktai dėbteli

į slaugę. – Kristianai, prašau, – sušnabždu imdama jį

už rankos. Jis spusteli man ranką, tada suirzęs įmane žvilgteli. – Prašau… – imu tyliai

maldauti. – Tiek to! – atšauna jis ir pirštais pers-

ibraukia per plaukus. – Duodu dvi minutes, – šnipšteli slaugei, pasilenkęs pabučiuoja man į

kaktą, tada apsisuka ir išeina iš palatos.

PO DVIEJŲ MINUČIŲ KRISTIANAS įpuola įpalatą – kaip tik tada, kai slaugė Nora padeda

man lipti iš lovos. Aš vilkiu ploną ligoninėsdrabužį. Nepamenu, kas ir kada mane išrengė.

– Leiskite man, – sako jis žengdamas priemanęs.

1217/1506



– Pone Grėjau, aš pati susitvarkysiu, – nepatenkinta paprieštarauja jam slaugė Nora.

Kristianas nusvilina ją priešišku žvilgsniu.

– Po velnių, ji – mano žmona. Aš ją nunešiu,– pro sukąstus dantis iškošia jis ir patraukia iškelio lašelinės stovą.

– Pone Grėjau! – priekaištingai šūkteli

slaugė.Bet Kristianas nekreipia į ją dėmesio, pasi-

lenkia ir atsargiai pakelia mane nuo lovos.Rankomis apsiveju jam kaklą ir pajuntu, kad

kūnui ši permaina nepatiko. Viešpatie, visurskauda… Jis nuneša mane į tualetą prie palatos,o slaugė Nora eina mums iš paskos stumdamalašelinės stovą.

– Ponia Grėj, jūs pernelyg lengva, – nepatenkintas sumurma jis, atsargiai nuleisdam-as mane, kad atsistočiau.

Susvyruoju. Kojos nelaiko. Kristianas pas-

paudžia jungiklį ir mane akimirksniu apakina

1218/1506



dzingtelėjusi, pamirkčiojusi ir galiausiai ryškiaiįsižiebusi dienos šviesos lempa.

– Sėskis, kol nepargriuvai, – tebelaikydamas

mane piktai tarsteli Kristianas.Nedrąsiai atsisėdu ant unitazo. – Eik, – sakau mėgindama jo nusikratyti. – Ne. Tiesiog daryk, Ana.

Ar galima sulaukti dar didesniopažeminimo?

– Kol tu čia, negaliu. – O jei nukrisi?

– Pone Grėjau!Bet į slaugę mudu nekreipiame dėmesio. – Prašau, išeik, – maldauju.Pasiduodamas jis kilsteli rankas.

– Pastovėsiu už durų, bet jos liks atidarytos.Kristianas žingteli porą žingsnių atatupstas

ir atsiduria už tualeto kabinos durų, šalia įpyku-sios slaugės.

– Prašyčiau nusisukti, – sakau.

1219/1506



Kodėl būdama su šiuo vyru aš juokingaidrovi? Jis užverčia akis į lubas, bet paklūsta.Kai tik atsuka man nugarą… paleidžiu srovę ir

mėgaujuosi užplūstančiu palengvėjimu.Pagaliau atkreipiu dėmesį į sužeidimus. Nuo

Džeko smūgio ir spyrio man skauda galvą irkrūtinę, be to, šone sklinda pulsuojantis skaus-

mas – matyt, būsiu užsigavusi virsdama antžemės. Negana to, aš ištroškusi ir alkana.Viešpatie, kokia išbadėjusi… Baigiu šlapintispatenkinta, kad nereikia stotis ir plautis rankų,

mat kriauklė visai arti. Atsistoti man pritrūktųjėgų.

– Viskas! – šūkteliu šluostydamasi rankas įpopierinį rankšluostį.

Kristianas atsisuka, grįžta į kabiną ir,nespėjusi nė mirktelėti, vėl atsiduriu jo glėbyje.Pasiilgau jo rankų. Jis stabteli, įkiša nosį man įplaukus.

1220/1506



– Ak, kaip man jūsų trūko, ponia Grėj, – sušnabžda jis ir, slaugei Norai tūpčiojant ir be-sičiupinėjant jam už nugaros, vėl paguldo mane

į lovą ir paleidžia, bet, rodos, nenoriai. – Jeigu jau viskas, pone Grėjau, norėčiau

patikrinti ponios Grėj sveikatos būklę.Slaugė Nora ne juokais įširdusi. Kristianas

pasitraukia. – Prašom, tikrinkite, – gerokai nuolankiau

sako.Piktai dėbtelėjusi į jį, slaugė sutelkia dėmesį

į mane.Jis tikrai moka erzinti, ar ne? – Kaip jaučiatės? – klausia manęs slaugė,

jos balse girdėti užuojauta ir šioks toks irzulys,

man rodos, skirtas Kristianui. – Man skauda, be to, noriu gerti. Labai

noriu, – sušnabždu.

1221/1506



– Kai patikrinsiu pagrindines jūsų organ-izmo funkcijas ir jus apžiūrės daktarė Bartli, at-nešiu vandens.

Slaugė užsega man ant žasto kraujospūdžiomatuoklio manžetę. Baimingai žvilgteliu į Kris-tianą. Jis atrodo baisiai, išsekęs nelyginantvaiduoklis, tarsi būtų nemiegojęs kelias naktis

iš eilės. Jo plaukai susivėlę, jis seniai nes-iskutęs, o jo marškiniai labai susiglamžę.Suraukiu kaktą.

– Kaip jautiesi? – nekreipdamas dėmesio į

slaugę klausia Kristianas.Jis atsisėda ant lovos per mažiau nei metrą

nuo manęs. – Sutrikusi. Man skauda. Aš alkana.

– Alkana? – iš nuostabos jis išpučia akis,sumirksi.

Linkteliu. – Ko norėtum valgyti?

– Nesvarbu. Kad ir sriubos.

1222/1506



– Pone Grėjau, prieš ką nors valgydama,ponia Grėj turi atsiklausti gydytojos.

Kelias akimirkas jis ramiai paspokso į

slaugę, tada iš kelnių kišenės išsitraukia tele-foną ir paspaudžia kažkokį skaičių.

– Ana nori sriubos su vištiena… Gerai…Ačiū.

Jis baigia pokalbį. Pakeliu akis į Norą, kuriprisimerkusi žiūri į Kristianą.

– Skambinai Teilorui? – klausiu.Kristianas linkteli.

– Jūsų kraujospūdis normalus, ponia Grėj.Pakviesiu gydytoją.

Ji nuima manžetę ir, daugiau netarusi nėžodžio, bet spinduliuodama nepasitenkinimą,

išeina iš palatos. – Rodos, papiktinai slaugę Norą. – Aš dažnai piktinu moteris, – vypteli

Kristianas.

1223/1506



Imu juoktis, bet staiga liaujuosi, mat krūtinęperveria skausmas.

– Taip, tai tiesa.

– Ak, Ana, kaip man patinka girdėti tavojuoką.

Nora grįžta nešina grafinu vandens. Mudusu Kristianu nutylame ir spoksome vienas į

kitą, o slaugė pripila stiklinę ir paduoda man. – Bet gerkite atsargiai, mažais gurkšneliais,

– įspėja ji. – Taip, ponia, – sumurmu ir patenkinta

išgeriu gurkšnelį gaivinančio vandens. Dieve…Jo skonis neprilygstamas. Atidžiai stebimaKristiano nuryju antrą gurkšnį.

– Kaip Mija? – klausiu.

– Ji saugi. Tavo dėka. – Vis dėlto jie buvo ją pagrobę? – Taip.Vadinasi, visa ta beprotiška rizika nebuvo

beprasmė. Mano kūnu nusirita palengvėjimo

1224/1506



banga. Ačiū Dievui, ačiū Dievui, ačiū Dievui, jisveika ir gyva. Staiga suraukiu kaktą.

– O kaip jie Miją pačiupo?

– Tai padarė Elizabetė Morgan, – paprastaipaaiškina Kristianas.

– Ne!Jis linkteli.

– Elizabetė pagrobė Miją, išėjusią iš sportoklubo.

Vis dar nieko nesuprasdama, liekususiraukusi.

– Ana, visas smulkmenas papasakosiu tauvėliau. Turint omenyje, ką jai teko patirti, Mijajaučiasi gerai. Buvo apsvaiginta narkotikais. Jidar silpna ir sukrėsta, tik per stebuklą sunkiau

nenukentėjusi, – Kristianas stipriai sučiaupialūpas. – Bet tai, ką padarei tu, – jis pirštais pers-ibraukia per plaukus, – buvo labai drąsu irnepaprastai kvaila. Jie tave galėjo nužudyti.

1225/1506



Blyškiai pilkos, šaltos kaip ledas Kristianoakys sublizga ir aš suprantu, kad jis mėginasuvaldyti pyktį.

– Nežinojau, ką kita daryti, – sušnabždu. – Galėjai viską papasakoti man! – staiga

įniršęs, pasidėjęs rankas ant kelių ir sugniaužęskumščius, šūkteli jis.

– Džekas grasino, kad jei kam nors prasit-arsiu, jis Miją nužudys. Negalėjau taiprizikuoti.

Kristianas užsimerkia, iš veido matyti, kad

apimtas baimės. – Nuo ketvirtadienio jau numiriau tūkstantį

kartų. Nuo ketvirtadienio?

– O kokia šiandien savaitės diena? – Galima sakyti, kad jau šeštadienis, – žvil-

gtelėjęs į rankinį laikrodį, sako Kristianas. – Daugiau nei parą išgulėjai be sąmonės.

Ak…

1226/1506



Jis glosto man plaukus, o aš verkiu, įsikni-aubusi jam tarp peties ir kaklo.

– Ką aš tau sakiau? Kad niekada tavęs

nepaliksiu… – Ššš, mažyte… Aš žinau… – Žinai?Išgirdusi šį jo prisipažinimą, verkti liaujuosi.

– Aš supratau. Galų gale. Dievaži, Ana, ir ką tu sau manei? – jo balsas kupinas įtampos.

– Tu mane labai nustebinai, – sumurmuįsikniaubusi į jo marškinių apykaklę. – Kai

banke kalbėjomės telefonu. Manydamas, kadpalieku tave. Buvau tikra, kad geriau manepažįsti. Kiek kartų sakiau, kad niekada tavęsnepaliksiu…

– Bet kai aš taip šlykščiai pasielgiau… – vosgirdimai sušnabžda Kristianas ir stipriau sus-paudžia mane glėbyje. – Kelias akimirkasmaniau, kad jau būsiu tave praradęs.

1228/1506



– Žinoma, – sako ir nykščiu perbraukia manper apatinę lūpą. – Visą gyvenimą dėl tavęsnerimavau. Juk žinai.

Ak, Kristianai! – Džekas paskambino man į darbą, – sumur-

mu. – Pareikalavo per dvi valandas atvežtipinigus, – gūžteliu. – Turėjau išeiti, o prasta

savijauta atrodė geriausias pasiteisinimas…Kristianas nepatenkintas stipriai sučiaupia

lūpas. – Ir pasprukai nuo Sojerio. Jis ant tavęs irgi

siunta. – Irgi? – Kaip ir aš.Nedrąsiai paliečiu Kristianui veidą, pirštais

perbraukiu per barzdos šerelius. Jis užsimerkia,glusteli prie mano pirštų.

– Nesiusk ant manęs. Prašau… – sušnabždu. – Vis tiek labai pykstu. Pasielgei kaip

paskutinė kvaiša. Beveik kaip psichinė ligonė.

1230/1506



– Jau sakiau: nežinojau, ką daryti. – Rodos, pačios saugumas tau visiškai ner-

ūpi. Be to, dabar turėtum galvoti ne tik apie

save, – piktai priduria jis.Man ima virpėti lūpa. Kristianas prisimena

mūsų Dribsniuką.Mums abiem netikėtai atsidaro durys ir į

palatą įeina jauna afroamerikietė, ant melsvų li-goninės drabužių apsivilkusi baltą gydytojoschalatą.

– Labas vakaras, ponia Grėj. Aš daktarė

Bartli.Ji imasi kruopščiai mane apžiūrinėti: žibin-

tuvėliu šviečia į akis, liepia pirštų galais paliestijos pirštus, savo nosies galą, užmerkti vieną

akį, paskui kitą – žodžiu, patikrina visus re-fleksus. Bet kalba ji tyliai, o jos prisilietimaišvelnūs; ji draugiška ir rūpestinga. Netrukusateina ir slaugė Nora, tad, kol jiedvi manimi

rūpinasi, nuėjęs į palatos kampą Kristianas

1231/1506



paskambina porai žmonių. Man nelengva vienumetu stebėti ir daktarę Bartli, ir slaugę Norą, irKristianą, bet girdžiu, kad jis paskambina savo

tėvui, motinai ir Keitei pranešti, jog atgavau są-monę. Pagaliau jis palieka žinutę Rėjui.

Rėjus. Ak, po galais… Lyg ir prisimenugirdėjusi čia jo balsą. Jis čia buvo… taip, jis čia

buvo, kai dar gulėjau be sąmonės.Daktarė Bartli švelniai, bet tvirtai spusči-

odama tikrina šonkaulius. Susiraukiu. – Jie sumušti, bet neskilę ir nelūžę. Jums

labai pasisekė, ponia Grėj.Rūsčiai į ją dėbteliu. Pasisekė? Nepa-

sakyčiau. Kristianas taip pat nedraugiškainudelbia ją akimis. Jis mėgina man kažką pa-

sakyti – be garso, vien lūpomis. Manau, tasžodis „kvaiša“, bet gerai nežinau.

– Paskirsiu jums vaistų nuo skausmo. Pri-reiks malšinant šonkaulių ir galbūt galvos

skausmus. Bet apskritai jūsų būklė nebloga,

1232/1506



Kristianas pristumia prie lovos maistuiskirtą padėklą su ratukais, o Teiloras padeda antjo dėžę.

– Sveika sugrįžusi, ponia Grėj. – Labas, Teilorai. Ačiū. – Nėra už ką, ponia.Man rodos, jis nori dar kai ką pridurti, bet

apsigalvoja.Kristianas atidaro dėžę, išima termosą, sri-

ubos dubenėlį, lėkštelę, lininę servetėlę,šaukštą, krepšelį su bandelėmis, sidabro spalvos

druskinę ir pipirinę… „Olympic“ restorano vir-tuvės darbuotojai tikrai pasistengė.

– Tiesiog nuostabu, Teilorai.Mano pilvas sugurgia. Aš išbadėjusi.

– Ar jau viskas? – klausia jis. – Taip, ačiū, – sako Kristianas leisdamas

Teilorui suprasti, kad jau gali eiti.Teiloras linkteli.

– Ačiū, Teilorai.

1234/1506



– Gal norėtumėte dar ko nors, ponia Grėj?Žvilgteliu į Kristianą. – Nebent švarių drabužių Kristianui.

Teiloras šypteli. – Žinoma, ponia.Kristianas suglumęs žvilgteli į savo

marškinius.

– Ar seniai juos vilki? – klausiu. – Nuo ketvirtadienio ryto, – kreivai

šyptelėjęs sako.Teiloras išeina.

– Teiloras taip pat ant tavęs siunta, – irzliaipriduria Kristianas, atsukdamas termosodangtelį ir pildamas į dubenėlį trintos tirštos sri-ubos su vištiena.

Ir Teiloras?! Bet ilgai apie tai negalvoju,nes dėmesys nukrypsta į sriubą. Ji gardžiaikvepia, o nuo paviršiaus viliojamai kyla garai.Paragavus sriubos skonis tikrai nenuvilia.

1235/1506



– Skanu? – vėl sėsdamasis ant lovos klausiaKristianas.

Paskubomis linkteliu nepaliaudama valgyti.

Aš alkana kaip vilkas. Stabteliu tik apsišluostytilūpų servetėle.

– Papasakok, ko ėmeisi supratęs, kas čiavyksta.

Kristianas ranka persibraukia per plaukus irpapurto galvą.

– Ak, Ana, kaip gera matyti tave valgančią. – Aš alkana. Pasakok.

Jis suraukia kaktą. – Taigi, kai paskambino iš banko ir pagalvo-

jau, kad visas mano pasaulis griūva… – neg-alėdamas nuslėpti sielvarto sako jis ir nutyla ne-

baigęs sakinio.Liaujuosi valgiusi. Ak, koks mėšlas… – Valgyk, valgyk, kitaip nieko nepasakosiu,

– ryžtingai sušnabžda Kristianas ir piktai

dėbteli.

1236/1506



Vėl imu srėbti sriubą. Gerai, gerai… Pogalais, kokia skani. Kristiano žvilgsnis sušvel-nėja ir po akimirkos jis vėl prabyla:

– Žodžiu, vos tik mudu pasišnekėjome,Teiloras pranešė, kad Haidas paleistas užužstatą. Neįsivaizduoju, kaip tai nutiko,maniau, mums pavyko sužlugdyti visus jo mė-

ginimus ištrūkti iš areštinės. Bet tadasusimąsčiau apie tai, ką man pasakei, ir…supratau, kad atsitiko kažkas labai blogo.

– Man niekada nerūpėjo pinigai, – nei iš šio,

nei iš to nutraukiu Kristiano pasakojimą paju-tusi, kad kažkur giliai plyksteli pyktis. Imu vislabiau kelti balsą. – Kaip galėjai taip pagalvoti?Man niekada nerūpėjo tavo prakeikti pinigai!

Nuo pulsuojančio galvos skausmosusiraukiu. Nustebęs dėl tokio protrūkio, Kristi-anas akimirką spokso į mane. Paskuiprisimerkia.

1237/1506



– Galvok, ką šneki, – suniurna jis. – Nusiramink ir valgyk.

Aš maištingai į jį žvilgteliu.

– Ana, – įspėja mane Kristianas. – Tai mane įžeidė iki širdies gelmių, Kristi-

anai, – sušnabždu. – Beveik taip pat skaudžiaikaip ir tavo susitikimas su ta moterimi.

Kristianas aikteli, tarsi būčiau tėškusi jamper veidą, ir staiga pamatau, kad jis visiškaiišsekęs. Užsimerkęs, nenorėdamas veltis įginčą, jis papurto galvą.

– Žinau, – atsidūsta. – Ir gailiuosi. Nėnežinai, kaip gailiuosi, – Kristiano akys blizga,jose matyti nuoširdi atgaila. – Prašau, valgyk.Kol sriuba dar neataušo, – tyliai, įtaigiai par-

agina jis ir aš darau, kas liepta.Kristianas su palengvėjimu atsidūsta. – Pasakok, kas buvo toliau, – sušnabždu,

kąsdama šviežutėlės bandelės.

1238/1506



– Nežinojome, kad Mija pagrobta. Maniau,gal Džekas tave šantažuoja ar panašiai… Darkartą tau skambinau, bet neatsiliepei, – jis

rūsčiai dėbteli. – Palikau tau balso pašto žinutęir susisiekiau su Sojeriu. Teiloras pradėjo sektitavo mobilųjį. Žinojau, kad esi banke, tadpirmiausia nuvažiavome ten.

– Neįsivaizduoju, kaip Sojeris mane rado.Ar jis taip pat sekė mano mobilųjį?

– „Saab“ automobilyje įtaisytas prietaisas,leidžiantis jį sekti. Visuose mūsų automobiliu-

ose tokie yra. Kol nusigavome iki banko, tu jaupajudėjai, tad nusekėme iš paskos. Kodėlšypsaisi?

– Nujaučiau, kad mane persekiosi.

– Iš kur tokia nuojauta? – klausia jis. – Džekas liepė man išmesti savo mobilųjį.

Tad pasiskolinau telefoną iš Velano, o paskuikaip tik jį išmečiau. Savąjį įdėjau į vieną krepšį,

kad galėtum sekti, kur keliauja tavo pinigai.

1239/1506



Kristianas atsidūsta. – Mūsų pinigai, Ana, – tyliai ištaria jis. –

Valgyk.

Paskutiniu bandelės gabalėliu išvalau išdubenėlio sriubos likučius ir įsidedu jį į burną.Pirmą kartą po labai ilgo laiko jaučiuosi soti,nors mudu tik šnekėjomės.

– Suvalgiau. – Gera mergaitė.Pasigirsta beldimas ir į palatą vėl įeina

slaugė Nora, nešina kartoniniu puodeliu. Kristi-

anas paima mano dubenėlį, lėkštelę ir vėlsudeda indus į dėžę.

– Vaistai nuo skausmo, – šypsodamasi Noraparodo į kartoninį puodelį įdėtą baltą tabletę.

– Ar galiu ją gerti? Aš laukiuosi… – Galite, ponia Grėj. Tai lortabas – jūsų

kūdikiui tikrai nepakenks.Dėkinga linkteliu. Man skelia galvą, tad

nuryju tabletę su gurkšneliu vandens.

1240/1506



– Jums reikėtų pailsėti, ponia Grėj, – slaugėNora iškalbingai žvilgteli į Kristianą.

Jis pritariamai linkteli.

Ne! – Jau išeini?! – šūkteliu staiga apimta pan-

ikos. Neišeik, mudu tik pradėjome šnekėtis!Kristianas prunkšteli.

– Jei bent akimirką pamanėte, kad ketinuišleisti jus iš akių, ponia Grėj, tai labaiapsirikote.

Suirzusi Nora dar patūpčioja apie mane,

pagalves sudeda taip, kad gulčiausi. – Labos nakties, ponia Grėj, – atsisveikina ji

ir, paskutinį kartą griežtai žvilgtelėjusi į Kristi-aną, išeina.

Slaugei uždarius duris, Kristianas kilsteliantakį.

– Kažin ar slaugei Norai patinka mane čiamatyti.

1241/1506



Jis stovi prie lovos, atrodo pavargęs, ir norstrokštu, kad pasiliktų, suprantu turinti įkalbėti jįvažiuoti namo.

– Ir tau reikia pailsėti, Kristianai. Važiuoknamo. Atrodai išsekęs.

– Aš tavęs nepaliksiu. Pasnausiu šiamekrėsle.

Susiraukusi pažvelgiu į jį ir pasiverčiu antšono.

– Miegok su manimi.Jis suraukia kaktą.

– Ne. Negaliu. – Kodėl? – Nenoriu tavęs užgauti. – Tu manęs neužgausi. Kristianai, prašau…

– Tau prijungta lašelinė. – Kristianai… Maldauju…Jis stebeilija į mane ir iš akių matau, kad

jam kyla didžiulė pagunda.

– Prašau…

1242/1506



Pakeliu antklodę kviesdama gultis į lovą. – Bala nematė…Jis nusiauna batus, nusimauna kojines ir ner-

angiai įsitaiso šalia. Paskui švelniai mane ap-glėbia, o aš padedu galvą jam ant krūtinės. Jispabučiuoja man į plaukus.

– Vargu ar slaugė Nora bus labai patenkinta

tokiu mūsų sprendimu, – sušnabžda jis tarsisąmokslininkas.

Prajunku, bet tuoj pat aprimstu, mat krūtinęperveria skaudus dieglys.

– Nejuokink manęs. Skauda. – Ak, bet aš taip mėgstu klausytis tavo

juoko, – tyliai ir šiek tiek liūdnai atsako Kristi-anas. – Atleisk, mažyte, man labai gaila.

Jis vėl pabučiuoja man į plaukus ir giliai įk-vepia, o aš nežinau, dėl ko ką tik atsiprašė…Dėl to, kad mane prajuokino? O gal dėl to, kadpakliuvome į tokią maišatį? Priglaudžiu delną

1243/1506



jam prie širdies, o jis uždeda ranką ant manosi-os. Kelias akimirkas abu tylime.

– Kodėl nuėjai pas tą moterį?

– Ak, Ana… – suirzęs suniurna Kristianas. – Ar tikrai nori dabar apie tai kalbėtis? O galnereikia? Aš gailiuosi. Ar to nepakanka?

– Turiu žinoti.

– Viską pasakysiu tau rytoj, – susinervinęsatrėžia jis. – Beje, detektyvas Klarkas taip patnori su tavimi šnektelėti. Įprasta procedūra. Odabar miegok.

Jis pabučiuoja man į plaukus. Sunkiai at-sidūstu. Turiu žinoti kodėl. Gerai bent jau kadjis gailisi. „Tai jau šis tas“, – pritaria ir pasą-monė. Rodos, šiandien ji sukalbama ir visai

neprastai nusiteikusi. Fui, tas detektyvas Klar-kas… Vien pagalvojus, kad teks prisiminti ir at-pasakoti jam ketvirtadienio įvykius, nukrečiašiurpas.

1244/1506



– Ar bent žinome, kodėl Džekas visa taidarė?

– Mhm… – numykia Kristianas.

Ritmingai, pamažu besikilnojanti jo krūtinėramina: švelniai sūpuoja mano galvą, liūliuojasavotiška lopšine ir migdo, nes jo kvėpavimastolydžio rimsta. Grimzdama į miegus dar mė-

ginu sulipdyti nuotrupas pokalbių, girdėtų tuo-met, kai trumpai atgaudavau sąmonę ir vėl ją prarasdavau, bet jos tik šmėsčioja kažkur at-minties paribyje, žvitrios, nesugaunamos ir

neduodančios ramybės. Ak, kaip visa tai nerv-ina, vargina ir…

SLAUGĖ NORA STOVI PRIEŠIŠKAI

NUSITEIKUSI, papūtusi lūpas, sukryžiavusi antkrūtinės rankas. Priglaudžiu pirštą sau prielūpų.

1245/1506



– Prašau jūsų, leiskite jam pamiegoti, – sušnabždu prisimerkusi, akinama ankstyvo rytošviesos.

– Čia jūsų lova. Ne jo, – nepatenkintasušnypščia ji.

– Užtat išsimiegojau geriau, nes jis čia pasi-liko, – nenusileidžiu pasiryžusi kaip

įmanydama ginti savo vyrą. Be to, tai tiesa.Kristianas sujuda ir mudvi su slauge Nora

sustingstame.Per miegus jis sumurma:

– Neliesk manęs. Daugiau neliesk. Tik Anagali.

Suraukiu kaktą. Beveik nebuvau girdėjusi,kad Kristianas kalbėtų per miegus. Žinoma, taip

gali būti todėl, kad jis miega mažiau už mane.Girdėjau jį kalbantį tik tada, kai sapnavo koš-marus. Jis apglėbia mane stipriau, spusteli ir ašiš skausmo susiraukiu.

– Ponia Grėj… – slaugė Nora piktai dėbteli.

1246/1506



– Prašau, – maldaujamai ištariu aš.Ji papurto galvą, apsisuka ir išeina, o aš vėl

prisiglaudžiu prie Kristiano.

PABUDUSI KRISTIANO NERANDU. Tikdabar, pro langus plieskiant saulei, iš tiesų galiuįvertinti, kokioje palatoje guliu. Gavau gėlių!

Vakar vakare jų nepastebėjau. Kelias puokštes.Susimąstau, kas galėjo jas atnešti.

Mano svarstymus nutraukia beldimas į durisir, pravėręs jas, galvą kyšteli Karikas. Pamatęs,

kad nemiegu, jis džiugiai nusišypso. – Galiu užeiti? – atsiklausia. – Žinoma.Jis įžengia į palatą ir prieina prie lovos,

įdėmiai žvelgdamas švelniomis ir skvarbiomismėlynomis akimis. Jis vilki tamsų kostiumą – matyt, bus atvažiavęs iš darbo. Karikas nuste-bina mane: pasilenkęs pabučiuoja į kaktą.

– Ar galiu prisėsti?

1247/1506



Kai linkteliu, jis atsisėda ant lovos krašto irpaima mano ranką.

– Nė nežinau, kaip padėkoti už tai, ką

padarei mano dukrai, tu pakvaišusi, narsi, mielamergaite… Savo poelgiu tikriausiai išgelbėjaijai gyvybę. Už tai amžinai liksiu tau skolingas,– netvirtai tardamas žodžius, susijaudinęs ir

dėkingas kalba jis. Ak… Nesumoju, ką sakyti. Spusteliu jam

ranką, bet burnos nepraveriu. – Kaip jautiesi?

– Geriau. Bet dar skauda, – atvirai sakau. – Ar gydytojai davė vaistų nuo skausmo? – Kažkokio lor… – Gerai. Kur Kristianas?

– Nežinau. Pabudusi jo neradau. – Neabejoju, kad turėtų būti netoliese. Kai

buvai be sąmonės, jis tavęs nė akimirkos vienosnepaliko.

– Žinau.

1248/1506



– Kristianas ant tavęs truputį pyksta, bet taipir turėtų būti, – kreivai šypteli Karikas. Ak, taištai iš ko Kristianas išmoko taip šypsotis…

– Kristianas nuolat ant manęs pyksta. – Šit kaip?Karikas patenkintas vypteli, tarsi tai būtų

kas gero. Jo šypsena pralinksmina ir mane.

– Kaip laikosi Mija?Jo žvilgsnis apsiblausia, šypsena išblėsta. – Taisosi. Tik baisiai įsiutusi. Manau, pyktis

– visiškai sveika reakcija, turint omenyje, ką jai

teko patirti. – Ar ji čia? – Ne. Liko namie. Vargu ar Greisė paleistų

ją iš akių.

– Įsivaizduoju, kaip Greisė jaučiasi… – Tave irgi reikia prižiūrėti, –

papriekaištauja Karikas. – Nenoriu, kaddaugiau taip paikai rizikuotum ir savo, ir mano

vaikaičio gyvybe.

1249/1506



Pažvelgiu į Kariką tramdydama ašaras,kažkodėl staiga susigraudinusi, o jis meiliai pa-glosto man skruostą. Tada apsisuka ir išeina.

Dieve… Nuo Kariko dėkingumo man sukasigalva. Gal dabar tą netaktišką leptelėjimą apievedybų sutartį jau galėčiau pamiršti? Išmintin-goji pasąmonė pritariamai linkčioja. Papurtau

galvą ir imu nerangiai ropštis iš lovos. Manlabai palengvėja įsitikinus, kad ant kojų laikausigerokai tvirčiau nei vakar. Nors vieną lovospusę buvau užleidusi Kristianui, išsimiegojau

gerai ir jaučiuosi žvali. Galvą vis dar skauda,bet tai bukas maudulys, o ne pulsuojantisskausmas kaip vakar. Kūnas dar pastiręs irskausmingas, bet turiu išsimaudyti vonioje.

Jaučiuosi nešvari. Nutapsiu į vonios kambarįšalia palatos.

– ANA! – ŠAUKIA KRISTIANAS.

1251/1506



– Aš vonioje! – atsiliepiu baigdama valytisdantis.

Dabar daug geriau. Į savo atspindį

veidrodyje stengiuosi nežiūrėti. Po galais,atrodau beviltiškai. Atidariusi duris randu Kris-tianą stovintį prie lovos ir laikantį padėklą sumaistu. Jis labai pasikeitęs. Apsirengęs juodais

drabužiais, nusiskutęs, nusiprausęs po dušu ir,rodos, puikiai pailsėjęs.

– Labas rytas, ponia Grėj, – linksmai pasis-veikina jis. – Jūsų pusryčiai.

Kristianas atrodo žvalus ir gerokailaimingesnis.

Oho… Plačiai šypsodamasi, vėl įlipu į lovą.Jis pristumia padėklą su ratukais, pakelia dangtį

ir atidengia pusryčius: avižų košę su džiovintaisvaisiais, blynelius su klevų sirupu, rūkytą šon-inę, apelsinų sultis ir „Twinings English“pusryčių arbatą. Man nutįsta seilė; kokia aš al-

kana… Keliais gurkšniais išmaukiu apelsinų

1252/1506



sultis ir imu kabinti avižų košę. Atsisėdęs antlovos krašto, Kristianas žiūri į mane. Ir paikaišypsosi.

– Kas yra? – pilna burna paklausiu. – Man patinka žiūrėti, kaip valgai, – sako

jis. Tik kažin ar Kristianas šypsosi dėl to. – Kaip jautiesi?

– Geriau, – sumurmu nurijusi kąsnį ir jauvėl keldama šaukštą košės prie burnos.

– Dar niekada nemačiau tavęs taipkertančios.

Pakeliu akis į Kristianą ir man apmiršta šird-is. Nederėtų pamiršti palatoje su mumis esančiomažyčio drambliuko.

– Tai dėl to, kad laukiuosi.

Kristianas prunkšteli ir jo veidą perkreipiapašaipi šypsena.

– Jei būčiau žinojęs, kad užtaisydamas vaiką priversiu tave valgyti, būčiau jau anksčiau tai

padaręs.

1253/1506



– Kristianai Grėjau! – garsiai aikteliu ir pas-tumiu lėkštę su avižų koše.

– Geriau valgyk, – įspėja jis mane.

– Kristianai, turime apie tai pasikalbėti.Jis sustingsta. – Apie ką čia kalbėti? Būsime tėvai.Jis gūžteli, iš paskutiniųjų dėdamasis abejin-

gas, bet aš aiškiai matau jo baimę. Nustūmusipadėklą, per lovą priropoju ir suspaudžiu jamrankas.

– Tave kausto baimė, – sušnabždu. – Aš juk

matau.Kristianas stebeilija į mane, jo žvilgsnis be-

jausmis, akys plačiai atmerktos, o ankstesniožvalumo jose – nė ženklo.

– Ir aš panašiai jaučiuosi. Tai normalu, – sukuždu.

– Koks iš manęs galėtų būti tėvas… – kimiubalsu, vos girdimai tarsteli jis.

1254/1506



– Ak, Kristianai, – sakau, šiaip taip tvardy-damasi, kad nesukūkčiočiau. – Būsi tėvas, kurislabai stengsis. Niekas iš mūsų negali padaryti

daugiau. – Ana, nežinau, ar galiu… – Žinoma, kad gali. Tu moki mylėti, su

tavimi linksma, tu stiprus, mokantis nustatyti ri-

bas. Mūsų vaikui nieko netrūks.Jis vis dar sustingęs spokso į mane, o gražia-

me jo veide atsispindi abejonė. – Tiesa, būtų buvę idealu dar palaukti. Ilgiau

pagyventi dviese, pasidžiaugti vienam kitu. Betdabar būsime trise ir visi drauge priprasime priebendro gyvenimo. Būsime šeima. Turėsime sa-vo šeimą. Ir tavo vaikas mylės tave besąly-

giškai kaip ir aš.Man akyse pasirodo ašaros. – Ak, Ana… – neramiai, sielvartingai sušn-

abžda Kristianas. – Sykį jau maniau, kad tave

praradau. Šįkart pagalvojau, kad vėl tavęs

1255/1506



netekau. Kai pamačiau tave tysančią ant žemės,išblyškusią, sušalusią ir be sąmonės, mandingtelėjo, kad baisiausias mano košmaras tapo

tikrove. Bet štai tu čia: narsi ir stipri, teikiantiman… vilties. Mylinti mane, net ir tiekpridariusį.

– Taip, myliu tave, Kristianai. Beprotiškai.

Ir visada mylėsiu.Delnais švelniai spausdamas galvą, Kristi-

anas nykščiais nubraukia man ašaras. Pilkomissavo akimis pažvelgia į mano mėlynas ir

išvystu vien baimę, nuostabą ir meilę. – Ir aš tave myliu, – sukužda jis. Ir pabuči-

uoja mane – atsargiai ir švelniai, kaip žmoną di-evinantis vyras. – Stengsiuosi būti geras tėvas,

– sušnabžda prikišęs lūpas prie mano lūpų. – Pasistengsi ir tau pavyks. Be to,

pažvelkime tiesai į akis: kitos išeities neturi,nes mudu su Dribsniuku niekur neketiname

trauktis.

1256/1506



– Su Dribsniuku? – Su Dribsniuku.Kristianas nustebęs kilsteli antakius.

– Maniau, pavadinsime jį Jaunesniuoju… – Jei Jaunesniuoju, tai Jaunesniuoju… – Bet man patinka ir Dribsniukas.Kristianas droviai šypteli ir dar kartą mane

pabučiuoja.

1257/1506



DVIDEŠIMT KETVIRTASSKYRIUS

–Labai norėčiau bučiuoti tave visą dieną, betpusryčiai aušta, – sumurma Kristianas prie patmano burnos.

Jis linksmai žiūri į mane, tik jo žvilgsnisaptemęs, geismingas. Po perkūnais, jo nuotaikavėl pasikeitė. Mano nepastovusis ponas…

– Valgyk, – švelniai paragina maneKristianas.

Stebima susidrumstusio jo žvilgsnio, nuryjuseilę ir atsargiai, kad neužkliudyčiau lašelinės,



nuropoju atgal prie pagalvės. Kristianas pris-tumia padėklą. Avižų košė jau ataušo, betblyneliai buvo uždengti, todėl dar karšti – tiesą

sakant, į juos žiūrint net seilė tįsta. – Žinai, – pilna burna sumurmu, – Dribsni-

ukas gali būti ir mergaitė.Kristianas ranka persibraukia per plaukus.

– Dvi moterys namuose?..Jo veide šmėsteli nerimas, o geismas akyse

išblėsta. Ak, koks mėšlas…

– Ar tau ne tas pats? – Apie ką tu? – Kas gims: berniukas ar mergaitė?Kristianas susiraukia.

– Labiausiai norėčiau sveiko, – tyliai sako,aiškiai sutrikdytas mano klausimo. – Valgyk, – griežtai paragina, ir aš suprantu, kad jis nenorikalbėti apie kūdikį.

1259/1506



– Valgau, valgau… Viešpatie, nesijaudinktaip, Grėjau.

Atidžiai į jį pažvelgiu. Akių kampučiuose

susimetusios rūpesčio raukšlelės. Kristianasžada mėginti, bet žinau, kad mintis apie kūdikįjam vis dar kelia siaubą. Ak, Kristianai, manirgi… Jis įsitaiso krėsle prie lovos ir pasiima

„Seattle Times“. – Apie jus vėl rašo laikraščiai, ponia Grėj, –

kandžiai tarsteli. – Vėl?

– Rašeivos savaip atpasakoja vakarykštę is-toriją, bet nuo faktų, rodos, pernelyg nenukryp-sta. Nori paskaityti?

Papurtau galvą.

– Tu man perskaityk. Aš valgau.Kristianas patenkintas šypteli ir ima garsiai

skaityti straipsnį. Jame pasakojama apie Džeką ir Elizabetę, juodu vaizduojami kaip šių laikų

Boni ir Klaidas. Trumpai užsimenama apie

1260/1506



Mijos pagrobimą, apie mano dalyvavimą ją vaduojant ir apie tai, kad mudu su Džeku gy-domi toje pačioje ligoninėje. Kaip žurnalistai

gauna visą informaciją? Reikės paklaustiKeitės.

Kristianui nutilus, sakau: – Prašau, paskaityk ką nors kita. Man

patinka tavęs klausytis.Jis klusniai ima skaityti straipsnį apie sparči-

ai atsigaunančią duonos gaminių rinką, paskuiapie tai, kad „Boeing“ kompanija priversta

stabdyti kažkokio modelio lėktuvo tiekimą rinkai. Tai skaitydamas Kristianas susiraukia. Irvis dėlto, kad ir kas nutiko pastarosiomis di-enomis, klausydamasi raminamo jo balso,

valgydama, būdama tikra, kad pasveiksiu, kadMija ir mano Dribsniukas saugūs, vieną neįkainojamą akimirką pasijuntu rami.

Suprantu, kad Kristianas būgštauja dėl gim-

siančio kūdikio, bet negaliu išmatuoti tos jo

1261/1506



baimės gelmės. Tvirtai apsisprendžiu išsamiausu juo apie tai pasišnekėti. Išsiaiškinti, argalėčiau bent šiek tiek jį nuraminti. Vis dėlto aš

suglumusi, nes augant pavyzdžio, kaip būtigerais tėvais, jam netrūko. Ir Greisė, ir Karikasiš pažiūros pavyzdingi tėvai. Gal jam labaipakenkė tos kalės paauglių tvirkintojos įsikiši-

mas? Norėčiau manyti, kad taip ir buvo. Betgiliai širdyje nujaučiu, kad šios baimės pamatusbus paklojusi jo tikroji motina, nors santykiaisu ponia Robinson, žinoma, irgi nepadėjo.

Staiga nuveju šias mintis šalin, mat lyg ir prisi-menu pašnibždomis vykusį pokalbį. Prakeiki-mas! Tie žodžiai, ištarti tuomet, kai buvau beat-gaunanti sąmonę, šmėsčioja atminties lauko

paribyje. Kristianas šnekasi su Greise. Bet taspokalbis skendi mano sąmonės ūkanose. Ak,kaip pikta…

Kažin, ar Kristianas kada nors savo noru

man paaiškins, kodėl bėgo su ja susitikti, ar

1262/1506



teks jį paspausti? Jau ketinu jo paklausti, betkažkas pasibeldžia į duris.

Į palatą truputį varžydamasis įeina detek-

tyvas Klarkas. Varžosi jis ne veltui: vos jįpamačiusi, iš karto nustėrstu.

– Sveiki, pone Grėjau, ponia Grėj… Tikiu-osi, netrukdau?

– Trukdote, – rėžia Kristianas.Klarkas nekreipia į jį dėmesio. – Džiaugiuosi, kad atgavote sąmonę, ponia

Grėj. Privalau jums užduoti kelis klausimus

apie ketvirtadienio popietę. Tai įprasta pro-cedūra. Ar dabar jums būtų patogu?

– Žinoma, – sumurmu, nors visai nenoriuvėl prisiminti ketvirtadienio įvykių.

– Mano žmonai gydytojai liepė ilsėtis, – piktai suburba Kristianas.

– Ilgai netruksiu, ponia Grėj. Po porosminučių dingsiu jums iš akių.

1263/1506



Kristianas atsistoja ir mosteli Klarkui įkrėslą, o pats įsitaiso ant lovos krašto, šaliamanęs, paima už rankos ir drąsinamai spusteli.

PO PUSVALANDŽIO KLARKAS APKLAUSĄ

BAIGIA. Nieko naujo nesužinojau, tik tyliai irvis užsikirsdama dar kartą nupasakojau jam

ketvirtadienio įvykius ir kalbėdama pastebėjau,kad Kristianas keliskart išbalo ir susiraukė.

– Gaila, kad nenusitaikei aukščiau, – sumurma jis.

– Jei ponia Grėj būtų kilstelėjusi pistoletą aukščiau, tikriausiai būtų padariusi didžiulę pa-slaugą visai moterų giminei, – pritaria Klarkas.

Ką?!

– Ačiū, ponia Grėj. Kol kas tiek. – Daugiau į laisvę jo neišleisite, tiesa? – Vargu ar šį kartą jis išsiprašys išleidžia-

mas už užstatą, ponia.

1264/1506



– Ar žinoma, kas sumokėjo užstatą? – klausia Kristianas.

– Ne, sere. Ši informacija konfidenciali.

Kristianas susiraukia, bet, atrodo, numano,kas tai galėtų būti. Klarkas atsistoja ir kaip tiktuo metu į palatą įžengia daktarė Sing su dviemgydytojais rezidentais.

ATIDŽIAI MANE APŽIŪRĖJUSI, daktarė Singpareiškia, kad galiu važiuoti namo. Pajutęspalengvėjimą, Kristianas atpalaiduoja ir

nuleidžia pečius. – Ponia Grėj, turėsite žiūrėti, ar nestiprėja

galvos skausmai ir ar nesilpsta regėjimas. Jeitaip nutiktų, privalote nedelsdama grįžti į

ligoninę.Linkteliu stengdamasi nerodyti, kaip dži-

augiuosi, kad galiu grįžti namo.Išėjusią daktarę Sing Kristianas dar pasiveja

koridoriuje ir kažko trumpai paklausia. Jam

1265/1506



užduodant klausimą, palatos durys lieka atida-rytos. Daktarė nusišypso.

– Taip, pone Grėjau, galima.

Jis džiugiai išsišiepia ir į palatą grįžta ger-okai laimingesnis.

– Ko klausei? – Apie seksą, – atsako jis ir išdykėliškai

šypteli.Ak… Nuraustu. – Ir ką sakė gydytoja? – Kad tau galima, – vypteli Kristianas.

Ak, tu! – Bet man skauda galvą, – naiviai šypteliu. – Žinau. Dar kelias dienas būsi už leistinos

ribos. Aš tik pasitikrinau…

Už leistinos ribos? Susiraukiu nuo nus-ivylimo dieglio. Nežinau, ar noriu būti už leisti-nos ribos.

Slaugė Nora ateina ištraukti kateterio ir

paimti lašelinės. Ji piktai dėbteli į Kristianą.

1266/1506



Rodos, ji viena iš nedaugelio mano sutiktųmoterų, kurių Kristiano kerai neveikia. Išeinastumdama lašelinės stovą ir aš jai padėkoju.

– Ar vežti tave namo? – klausia Kristianas. – Pirma norėčiau pamatyti Rėjų. – Gerai. – Ar jis žino, kad laukiuosi?

– Pamaniau, kad tikriausiai pati norėsi jampranešti šią naujieną. Tavo mamai irgi darnieko nesakiau.

– Ačiū.

Nusišypsau Kristianui dėkinga, kad neatėmėmalonumo pirmai pranešti šią džiugią žinią.

– Bet mano mama žino, – priduria jis. – Jimatė tavo ligos istoriją. Taip pat pasakiau

tėčiui, bet daugiau niekam. Mama sako, girdi,prieš paskelbdamos tokią žinią, poros paprastaipalaukia bent tris mėnesius, kad… būtų tikros,– gūžteli.

1267/1506



– Abejoju, ar esu pasiruošusi pasakyti apietai Rėjui.

– Turiu tave įspėti: jis ne juokais įsiutęs.

Sakė, kad turėčiau iškaršti tau užpakalį. Ką? Pamatęs pasibaisėjimą mano veide,

Kristianas nusijuokia. – Pasakiau jam, kad mielai taip ir

padaryčiau. – Ne, nepasakei! – aikteliu, bet staiga

neaiškiai prisimenu pokalbio pašnabždomisnuotrupas. Taip, kai gulėjau be sąmonės, Rėjus

čia buvo…Kristianas pamerkia man akį. – Štai, Teiloras atvežė švarių drabužių.

Padėsiu tau apsirengti.

KAIP KRISTIANAS IR ĮSPĖJO, Rėjus baisiaitūžta. Net nepamenu, kad kada nors būtų buvęstoks piktas. Kristianas padarė labai išmintingai,

kad nusprendė palikti mudu vienus. Turint

1268/1506



omenyje, kad šiaip jis labai nekalbus, šį kartą Rėjus pripildo palatos erdvę įžeidžiamų žodžiųir iškoneveikia mane už neatsakingą elgesį.

Tarsi vėl būčiau dvylikametė. Ak, tėti, prašau, nurimk. Dėl tų nervų tau

pakils kraujospūdis. – Negana to, man dar teko ištverti ir tavo

motinos antpuolį, – niurna jis mosuodamasabiem rankomis.

– Atleisk, tėti. – O vargšas Kristianas?! Tokio jo dar neb-

uvau matęs. Jis labai paseno. Per kelias dienasmums visiems užaugo kelerių metų kupra.

– Rėjau, aš atsiprašau. – Tavo motina laukia, kada paskambinsi, –

šiek tiek aprimęs priduria jis.Pabučiuoju Rėjui į skruostą ir jo tirada

pagaliau liaujasi. – Aš jai paskambinsiu. Man tikrai gaila. Bet

ačiū, kad išmokei šaudyti.

1269/1506



Kelias akimirkas Rėjus žiūri į mane neslėp-damas tėviško pasididžiavimo.

– Džiaugiuosi, kad šaudai taikliai, – dusliai

tarsteli jis. – O dabar grįžk namo ir truputįpailsėk.

– Gerai atrodai, tėti, – mėginu keisti temą. – O tu išblyškusi…

Staiga aiškiai pamatau jo baimę. Rėjus žiūriį mane tokiu pat žvilgsniu, kokiu vakar vakarežiūrėjo Kristianas, tad spusteliu jam ranką.

– Man viskas gerai. Pažadu, kad daugiau

nieko panašaus nedarysiu.Rėjus suspaudžia man ranką ir apkabina. – Jei tau būtų kas atsitikę… – sušnabžda tyl-

iai, kimiu balsu.

Man akyse susitvenkia ašaros. Aš nepratusi,kad įtėvis atvirai reikštų jausmus.

– Tėti, viskas gerai. Dabar man geriausiasvaistas – karštas dušas.

1270/1506



IŠ LIGONINĖS IŠEINAME PRO UŽPAKALINĮ

IŠĖJIMĄ, mat norime išvengti prie pagrindiniųdurų besibūriuojančių paparacų. Teiloras mus

palydi iki laukiančio visureigio.Vairuoja Sojeris, o Kristianas visą kelią tyli.

Vengiu Sojerio žvilgsnio užpakalinio vaizdoveidrodėlyje: man nepatogu dėl to, kad pastarąjį

kartą, kai mačiau jį banke, pasprukau.Paskambinu mamai, bet ji niekaip nesiliaujakūkčiojusi. Kol važiuojame namo, beveik visą laiką ją raminu, bet rypavimas prityla tik

pažadėjus, kad netrukus ją aplankysime. Pervisą pokalbį su mama Kristianas laiko mane užrankos ir nykščiu brauko per krumplius. Jisnervinasi… kažkas atsitiko.

– Kas yra? – klausiu pagaliau išsilaisvinusinuo mamos.

– Velčas nori su manimi susitikti. – Velčas? Kodėl?

1271/1506



– Jis atkapstė kažką įdomaus apie tą niekšą Haidą, – paaiškina Kristianas piktai perkreipęslūpas ir mano kūnu nubėga baimingas virpulys.

– Telefonu nenorėjo pasakoti. – Šit kaip?.. – Šiandien popiet jis atvyks čia iš Detroito. – Manai, jis rado trūkstamą grandį?

Kristianas linkteli. – Kaip manai, kas tai galėtų būti? – Nenutuokiu, – Kristianas suglumęs

suraukia kaktą.

Teiloras įvažiuoja į požeminį Eskalos garažą ir, prieš pastatydamas automobilį į vietą,stabteli prie lifto mūsų išleisti. Garaže fotore-porteriai mūsų jau nepasiekia. Kristianas

padeda man išlipti iš automobilio. Rankaapsivijęs mane per juosmenį, nusiveda prielifto.

– Džiaugiesi grįžusi namo? – klausia jis.

– Taip, – sušnabždu.

1272/1506



Bet pažįstamoje lifto kabinoje staiga su-vokiu, kiek daug man teko ištverti, ir imu visatirtėti.

– Kas tau?.. – Kristianas apglėbia mane irpriglaudžia. – Tu namie. Saugi, – sako jis, buči-uodamas man į plaukus.

– Ak, Kristianai…

Užtvanka, kurios net nežinojau esant, neat-laiko ir imu kūkčioti.

– Ššš… ramiau… – šnabžda Kristianas,švelniai glausdamas mano galvą prie krūtinės.

Bet jau per vėlu. Pasidavusi jausmams irįsikniaubusi į sportinius Kristiano marškinėlius,pratrūkstu raudoti: prisimenu žiaurų Džekoužpuolimą („Čia tau už tai, kad išėdei mane iš

leidyklos, prakeikta kale!“), Kristianui pa-sakytus žodžius, kad jį palieku („Tu mane pal-ieki?“), ir baimę – kraują stingdančią baimę dėlMijos, dėl savęs ir dėl Dribsniuko.

1273/1506



Lifto durims atsidarius, Kristianas paimamane ant rankų kaip vaiką ir įneša į vestibiulį.Rankomis apsiveju jam kaklą ir, tyliai verk-

dama, stipriai prisiglaudžiu.Per kambarius jis nuneša mane į vonią ir at-

sargiai pasodina ant kėdės. – Gal nori išsimaudyti vonioje? – klausia.

Papurtau galvą. Ne… ne… tik ne kaipLeila…

– Gal norėtum dušo? – labai susirūpinęs, vospratardamas žodį siūlo jis.

Pro ašaras linkteliu. Noriu nusiplauti keliųdienų purvą, atsikratyti prisiminimų apie Džekoužpuolimą. „Tu kekše, turtuolių medžiotoja.“Vandens šniokštimui atsimušant nuo plytelėmis

išklijuotų dušo kabinos sienų, užsidengiu veidą rankomis ir imu kūkčioti.

– Nagi… – tyliai mane raminti mėginaKristianas.

1274/1506



Klūpodamas priešais, jis patraukia manorankas nuo šlapių skruostų ir atsargiaipriglaudžia delnus man prie veido. Žvelgiu į jį

mėgindama sulaikyti ašaras. – Tu saugi. Jūs abu saugūs, – sušnabžda jis. Dribsniukas ir aš . Mano akyse vėl pasirodo

ašaros.

– Liaukis. Negaliu tverti, kai verki, – dusliaisako Kristianas.

Jis nykščiais perbraukia man per skruostus,bet ašaros vis tiek ritasi.

– Atleisk, Kristianai. Atleisk už viską. Užtai, kad verčiau tave jaudintis, už tai, kad lindauį mirtiną pavojų, už tai, ką pasakiau.

– Patylėk, mažyte, prašau… – Jis pabučiuoja

man į kaktą. – Ir aš atsiprašau. Tango šokamasdviese, Ana, – kreivai šypteli. – Na, bent jautaip visada sako mama. Aš taip pat prišnekėjauto, kuo anaiptol nesididžiuoju, – jo pilkų akių

1275/1506



žvilgsnis niūrus, bet atgailaujantis. – O dabarnurenkime tave, – tyliai sako.

Atpakalia ranka nusišluostau nosį ir jis dar

kartą pabučiuoja man į kaktą.Kristianas mitriai mane nurengia ir ypač at-

sargiai nuvelka per galvą sportinius marškinėli-us. Bet galvos man taip nebeskauda. Vesdamas

mane prie dušo kabinos, jis pats vos per keliassekundes nusimeta drabužius ir po maloniaikaršto vandens srove atsistoja drauge. Tada ap-kabina mane ir laiko – ilgai laiko, o iš dušo

galvutės kliokia vanduo ir mudu ramina.Jis leidžia paverkti įsikniaubus jam į krūtinę.

Kartkartėmis pabučiuoja į plaukus, bet iš glėbionepaleidžia, tik švelniai sūpuoja po šilto

vandens srove. Oda juntu jo odą, mano skruos-tas liečiasi prie jo krūtinės plaukų… Myliu šįvyrą, šį savimi nepasitikintį gražuolį – vyrą,kurį per lengvabūdiškumą galėjau prarasti. Vos

pagalvojusi apie tai, pajuntu tuštumą ir

1276/1506



skausmą, bet kartu ir dėkingumą, jog jis čia, visdar čia, kad ir kas būtų atsitikę.

Kristianas dar turi man kai ką paaiškinti, bet

šią akimirką noriu mėgautis jo raminančiu irsaugiu glėbiu. Tada man dingteli, kad mintis irnoras pasiaiškinti turi kilti jo galvoje. NegaliuKristiano versti – jis pats turi panorėti viską

man papasakoti. Neketinu būti įkyri, ramybėsneduodanti žmona, nuolat mėginanti prisigerintiir iškvosti savo vyrą. Man tai per sunku. Žinau,kad Kristianas mane myli. Žinau, kad myli

mane labiau, nei yra mylėjęs kokią nors kitą moterį, ir kol kas man to pakanka. Tai suprasti– tikras išlaisvinimas. Liaujuosi verkusi iržingteliu atatupsta.

– Tau geriau? – klausia jis.Linkteliu. – Gerai. Leisk man į tave atidžiau įsižiūrėti,

– sako Kristianas, o aš kelias akimirkas ne-

susigaudau, ką jis turi omenyje.

1277/1506



Bet Kristianas paima mano ranką ir atidžiaiapžiūri tą vietą, kur užsigavau griūdama nuoDžeko smūgio. Mano petys sumuštas, alkūnė ir

riešas nubrozdinti. Kristianas pabučiuoja kiek-vieną žaizdą. Tada nuo lentynos paimaplaušinę, dušo želės ir man nosį pakutena sals-vas jazminų aromatas.

– Nusisuk.Jis ima švelniai trinti sužeistą ranką, paskui

sprandą, pečius, nugarą ir kitą ranką. Tada pas-uka mane, ilgi jo pirštai nuslysta per mano

šonkaulius ir juosmenį. Kai jie brūkšteli perdidelę mėlynę ant klubo, iš skausmo susiraukiu.Kristiano žvilgsnis sugriežtėja, jis stipriai suči-aupia lūpas. Neabejotinai supykęs, pro sukąstus

dantis šaižiai išpučia orą. – Neskauda, – sumurmu, kad jis nurimtų.Jo pilkos liepsningos akys susiranda mano

akis.

1278/1506



– Noriu jį nudėti. Nedaug trūko, ir man būtųpavykę, – paslaptingai sako Kristianas.

Suraukiu kaktą, o tada, matydama niūrų jo

veidą, suvirpu. Ant plaušinės užspaudęs daršiek tiek dušo želės, nepaprastai švelniai,tiesiog skausmingai švelniai, jis nuplauna manšoną ir užpakalį, o tada atsiklaupęs ima trinti

kojas. Stabteli apžiūrėti kelio. Lūpomisbrūkšteli per mėlynę, tada vėl imasi trinti kojasir pėdas. Nuleidusi ranką glostau jam galvą,pirštais braukiu per šlapius plaukus. Atsistojęs

Kristianas pirštais liesteli kraštus mėlynės antšono, tenai, kur Džekas man įspyrė.

– Ak, mažyte… – susirūpinęs tyliai sude-juoja Kristianas, o jo akyse liepsnoja įsiūtis.

– Man nieko nenutiko.Palenkiu Kristiano galvą ir pabučiuoju jį į

lūpas. Jis delsia atsakyti į bučinį, bet kai manoliežuvis paliečia jo, jis visu kūnu palinksta

artyn.

1279/1506



– Ne, – sušnabžda Kristianas man prie patlūpų ir atšlyja. – Geriau nuprauskime tave.

Jo veidas visiškai rimtas. Prakeikimas. Jis

nejuokauja. Aš pasipučiu ir niūrūs debesys tarpmūsų akimirksniu išsisklaido. Kristianasnusišypso ir trumpai mane pabučiuoja.

– Prausime, – pabrėžtinai ištaria jis. – Ne

purvinsime. – Truputis purvo man patinka. – Ir man, ponia Grėj. Bet ne dabar ir ne čia.Kristianas čiumpa šampūną ir, nespėjus jo

perkalbėti, ima trinkti man plaukus.

MAN LABAI PATINKA APSIVALYTI. Jaučiu-osi švari ir atsigavusi – nežinau, ar dėl to, kad

nusiprausiau po dušu, ar dėl to, kad išsiverkiau,ar todėl, kad nusprendžiau nesikivirčyti su Kris-tianu dėl kiekvienos smulkmenos. Jis apsiaučiamane dideliu rankšluosčiu, kitu apsijuosia

strėnas, o aš tuo metu atsargiai džiovinuosi

1280/1506



plaukus. Man skauda galvą, bet tai bukas, vien-odas skausmas, beveik netrukdantis gyventi.Turiu daktarės Sing duotų vaistų nuo skausmo,

bet ji prisakė jų gerti tik tuomet, kai negalėsiutverti.

Džiovindamasi plaukus galvoju apieElizabetę.

– Vis dar nesuprantu, kodėl Elizabetėsusidėjo su Džeku.

– O aš žinau kodėl, – niūriai atsiliepiaKristianas.

Tai bent naujiena. Suraukusi kaktą pakeliu įKristianą akis ir… mano dėmesį patraukia kaskita. Jis rankšluosčiu šluostosi plaukus, antkrūtinės ir pečių dar matyti vandens lašelių,

tviskančių halogeninių lempų šviesoje. Jis li-aujasi darbavęsis ir vypteli.

– Grožiesi reginiu?

1281/1506



– Iš kur žinai? – klausiu rodydama, kadnieko baisaus būti užkluptai spoksant į savovyrą.

– Kad grožiesi reginiu? – nusišaipo jis. – Ne, – piktai atšaunu. – Iš kur žinai apie

Elizabetę? – Detektyvas Klarkas netiesiogiai užsiminė.

Pažvelgiu į Kristianą nutaisiusi tokį veidą,kad būtų aišku, jog noriu sužinoti daugiau, ir at-mintyje iškyla dar vienas ramybės neduodantisprisiminimas, įsirėžęs tuomet, kai gulėjau tai at-

gaudama, tai vėl prarasdama sąmonę. Palatojebuvo Klarkas. Tik gaila, kad neprisimenu, ką jissakė.

– Haidas turi vaizdo įrašus. Ten nufilmuotos

jos visos. Jis laikė tą medžiagą keliose USBatmintinėse.

Ką?! Suraukiu kaktą ir viršunosėje susimetagili raukšlė.

1282/1506



– Vaizdo įrašus, kuriuose matyti, kaip dulk-ina ir ją, ir visas kitas savo asistentes.

Ak!

– Taigi. Šantažui skirta medžiaga. Jampatinka šiurkštus seksas.

Kristianas susiraukia, matau, kad pirmiausiajo veide šmėsteli sąmyšis, o paskui pasibjaurėji-

mas. Jis išblykšta ir po akimirkos pasibjaurėji-mas virsta neapykanta sau. Na, žinoma… Kris-tianas taip pat mėgsta šiurkštų seksą.

– Nereikia… – tarsteliu nespėjusi prikąsti

liežuvio.Kristianas dar labiau susiraukia. – Ko nereikia?Jis sustingsta ir nuogąstaudamas pažvelgia į

mane. – Tu į jį visiškai nepanašus.Kristiano žvilgsnis tampa atšiaurus, bet jis

neprataria nė žodžio, tad suprantu tiksliai at-

spėjusi jo mintis.

1283/1506



– Visiškai nepanašus, – tvirtai pakartoju. – Mudu iš to paties molio drėbti. – Ne, ne iš to paties, – atkertu, nors ir žinau,

kodėl Kristianas taip mano.„Jo tėvas žuvo per muštynes bare. Motina

gėrė šviesios dienos nematydama. VaikystęHaidas leido prieglaudoje ir pas daugybę

laikinų globėjų, be to, dažnai turėdavo bėdų suteisėsauga. Daugiausia – dėl automobiliųvagysčių. Nemažai laiko prasėdėjo nepil-namečių kolonijoje.“ Pamenu viską, ką lėktuvu

skrendant į Aspeną apie Haidą atskleidėKristianas.

– Abiejų jūsų praeitis ne rožėmis klota irabu esate gimę Detroite. Bet tik tiek, Kristianai.

Sugniaužtus kumščius įremiu į klubus. – Ana, tavo tikėjimas manimi jaudina iki

širdies gelmių, juolab turint omenyje pastarųjųdienų įvykius. Iš Velčo sužinosime daugiau, –

1284/1506



sako Kristianas ir aš suprantu, kad šia temadaugiau kalbėti nenori.

– Kristianai…

Jis užčiaupia mane bučiniu. – Gana, – sukužda ir aš prisimenu

pažadėjusi sau per jėgą nepešti informacijos išsavo vyro. – Ir nesiraukyk, – priduria jis. –

Eikš. Leisk išdžiovinti tau plaukus.Suprantu, kad daugiau apie tai nekalbėsime.

MŪVĖDAMA TRENINGO KELNES IR

vilkėdama sportinius marškinėlius, sėdžiu Kris-tianui tarp kojų, o jis džiovina man plaukus.

– Ar, kol gulėjau be sąmonės, Klarkas darką nors tau papasakojo?

– Kiek pamenu, ne. – Girdėjau jūsų pokalbio nuotrupas.Šukos mano plaukuose stabteli. – Šit kaip? – nerūpestingai tarsteli jis.

1285/1506



– Taip. Buvo atėjęs mano tėtis, tavo tėtis,detektyvas Klarkas, tavo mama…

– Ir Keitė.

– Buvo ir Keitė? – Taip, trumpai. Ji ant tavęs irgi labai

pyksta.Tebesėdėdama atsisuku į jį.

– Liaukis kaip papūga kartojęs, kad visibaisiai pyksta ant Anos, gerai?

– Aš tik sakau, kaip yra, – pralinksmintasmano pykčio priepuolio, sumurma Kristianas.

– Taip, pasielgiau neapdairiai, betnepamiršk, kad tavo seseriai grėsė pavojus.

Jo veidas ištįsta. – Tiesa. Jai grėsė pavojus.

Išjungtą plaukų džiovintuvą Kristianaspadeda šalia ant lovos. Tada pirštais suima mansmakrą.

– Ačiū, – ištaria nustebindamas mane. – Bet

daugiau nesiimk jokių neapgalvotų veiksmų.

1286/1506



Nes kitą kartą taip nuvanosiu užpakalį, kad il-gai prisiminsi.

Tyliai aikteliu.

– Neišdrįstum! – Dar ir kaip išdrįsčiau, – jis kalba rimtai.

Po perkūnais… Jis kalba labai rimtai. – Gavautavo įtėvio sutikimą, – vypteli.

Erzina mane! Tik… ar tikrai? Puolu antKristiano, jis pasisuka taip, kad griūvu ant lov-os ir tiesiai jam į glėbį. Griūvant skausmas nud-iegia šonkaulius ir aš susiraukiu.

Kristianas išblykšta. – Atsargiai! – priekaištingai šūkteli, rodos,

kiek pykdamas. – Atsiprašau, – sumurmu, glostydama jam

skruostą.Jis nosimi brūkšteli man per plaštaką ir švel-

niai ją pabučiuoja. – Dievaži, Ana, turėtum būti atsargesnė.

1287/1506



Kilstelėjęs marškinėlius, jis priglaudžiapirštus man prie pilvo. Sulaikau kvėpavimą.

– Dabar jau turi galvoti ne vien apie save, –

sušnabžda pirštais braukdamas už treningo kel-nių juosmens, glamonėdamas odą.

Staiga mano kūne sprogsta geismas – karštas ir klampus plūsteli gyslomis. Aikteliu,

Kristianas nebejudindamas pirštų įsitempia irįsižiūri į mane. Tada pakelia ranką ir užkišaman už ausies plaukų sruogą.

– Ne, – sukužda jis.

Ką?! – Nežiūrėk į mane taip. Mačiau tavo

mėlynes. Ir aiškiai sakau: nieko nebus, – tvirtaiapsisprendęs išdrožia jis ir pabučiuoja man į

kaktą.Neramiai pasimuistau. – Kristianai… – imu verksmingai maldauti. – Ne. Lipk į lovą.

Jis atsisėda.

1288/1506



– Į lovą? – Tau reikia pailsėti. – Man reikia tavęs.

Kristianas užsimerkia ir, rodos, sutelkęs visą valią, papurto galvą. Tada vėl atsimerkia – aps-isprendęs, žvelgdamas spindinčiomis akimis.

– Tiesiog daryk, ką sakau, Ana.

Man kyla pagunda nusimesti drabužius, betprisimenu mėlynes, nubrozdinimus ir suprantu,kad taip nieko nelaimėsiu.

Nenoromis linkteliu.

– Gerai.Tyčia labai bjauriai susiraukiu, nors iš tiesų

taip nepykstu. Kristianas linksmai šypteli. – Atnešiu tau ko nors pavalgyti.

– Ketini ruošti valgį? – vos ištariu jusdama,kad man gniaužia kvapą.

Kristianas pamalonina mane trumpu juoku. – Ko nors pašildysiu. Ponia Džouns labai

darbšti ir apdairi.

1289/1506



Atsigulu į lovą ir suirzusi sukryžiuojurankas ant krūtinės.

– Nė nemėgink keltis, – įspėja jis, akiva-

izdžiai patenkintas tuo, kaip viskas klostosi.Raukšlė man tarp antakių dar labiau

pagilėja.

PONIOS DŽOUNS VIŠTIENOS TROŠKINYS,be jokios abejonės, yra vienas mėgstamiausiųmano patiekalų. Kristianas valgo su manimi – sėdėdamas vidury lovos ir sukryžiavęs kojas.

– Puikiai pašildyta, – patenkinta šypteliu irjis man atsako šypsena.

Jaučiuosi soti ir mieguista. Ar jis to ir siekė? – Atrodai pavargusi.

Kristianas paima mano padėklą. – Tiesa. – Gerai. Pamiegok, – jis pabučiuoja mane. –

Turiu sutvarkyti kelis reikalus. Jei neprieštarau-

tum, galėčiau dirbti ir čia.

1291/1506



Linkteliu beviltiškai priešindamasi nuovar-giui, nes akys lipte limpa. Niekad nemaniau,kad vištienos troškinys gali taip sekinti jėgas.

PABUNDU GAUBIAMA PRIEBLANDOS. Įkambarį plūsta blyškiai rausva šviesa. Kristi-anas sėdi krėsle, žiūri į mane ir jo akys

neryškioje, išskaidytoje šviesoje spindi. Jis sus-paudęs laiko kažkokius dokumentus. Veidasatrodo papilkėjęs.

Po perkūnais!

– Kas atsitiko? – klausiu iš karto sėsdamasi,nepaisydama nė dilgsinčių šonkaulių.

– Ką tik išėjo Velčas. Ak, koks mėšlas.

– Ir? – Su tuo niekšu aš gyvenau po vienu stogu,

– sušnabžda Kristianas. – Po vienu stogu? Su Džeku?

Kristianas išplėtęs akis linkteli.

1292/1506



– Judu giminaičiai? – Ne. Gink Dieve, ne.Pasislenku, atverčiu pūkinės antklodės

kraštą kviesdama Kristianą prigulti šalia, irnustembu, kad šį kartą jis nė akimirkos nedve-joja. Nusispiria batus ir išsitiesia. Viena rankamane apglėbęs susirango ir padeda galvą man

ant kelių. Aš suglumusi. Ką tai reiškia? – Nesuprantu, – sumurmu glostydama Kris-

tianui plaukus ir nenuleisdama nuo jo akių.Jis užsimerkia ir suraukia kaktą tarsi mėgin-

damas kažką prisiminti. – Po to, kai mane rado vieną su ta kekše

narkomane, bet prieš apsigyvendamas suKariku ir Greise, buvau patekęs Mičigano val-

stijos vaikų teisių apsaugos tarnybos globon.Gyvenau pas laikinus globėjus. Bet iš tolaikotarpio nieko neprisimenu.

1293/1506



Man galvoje kirba visas spiečius minčių.Laikini globėjai? Tai didžiulė naujiena mumsabiem.

– Ar ilgai? – tyliai klausiu. – Maždaug du mėnesius. Tiksliai nepamenu. – Ar šnekėjaisi apie tai su tėčiu ir mama? – Ne.

– Turėtum pasišnekėti. Gal jie papasakosbent dalį to, ko nežinai.

Kristianas stipriai mane apkabina. – Štai.

Jis paduoda man popierius – dvi nuotraukas.Ištiesusi ranką užsidegu naktinę lempą, kadgeriau įžiūrėčiau. Pirmoje nuotraukoje matytiaptriušęs namas su geltonomis pagrindinėmis

durimis ir dideliu stoglangiu. Dar čia yra ver-anda ir nedidelis priekinis kiemas. Namas kaipnamas, tokių daugybė.

Antroje nuotraukoje nufotografuota šeima,

iš pirmo žvilgsnio – eilinė darbininkų šeima:

1294/1506



turbūt vyras su žmona ir jųdviejų vaikai. Abusuaugusieji vilki neskoningus, nuskalbtussportinius marškinėlius. Rodos, pradėję ketvirtą

dešimtį. Moters plaukai šviesūs, glotniaisušukuoti, vyras nusirėžęs ežiuku, bet abu žiūriį objektyvą maloniai šypsodamiesi. Vyras vienaranka apglėbęs per pečius paniurusią paauglę.

Atidžiai įsižiūriu į vaikus: du berniukus – identiškus dvynius, maždaug dvylikos metų,abu šviesiaplaukius, žiūrinčius į objektyvą irplačiai besišypsančius; dar vieną berniuką, ger-

okai mažesnį, šviesiai rusvais plaukais,susiraukusį ir piktą; ir ketvirtą, užlindusį pasta-rajam už nugaros, rudaplaukį berniuką pilkomisakimis. Plačiai atsimerkusį ir išsigandusį,

aprengtą tarpusavyje nederančiais drabužiais,įsitvėrusį nešvarią vaikišką antklodę.

Prakeikimas. – Čia tu, – sušnabždu ir širdis ima daužytis.

1295/1506



Žinau, kad kai mirė Kristiano motina, jambuvo ketveri. Tačiau šis berniukas atrodo ger-okai mažesnis. Matyt, jis buvo labai nusilpęs

dėl prastos mitybos. Užgniaužiu besiveržiančią raudą, bet akyse pasirodo ašaros. Ak, manomielas Penkiasdešimt…

Kristianas linkteli.

– Taip, čia aš. – Šitas nuotraukas atnešė Velčas? – Taip. Nieko neprisimenu… – vangiai ir

mąsliai sako Kristianas.

– Kodėl turėtum prisiminti gyvenęs paslaikinus globėjus? Kodėl gi? Kristianai, taibuvo labai seniai. Ar tai neduoda tau ramybės?

– Bet prisimenu kitus dalykus – ir daug ank-

stesnius, ir daug vėlesnius. Kai susipažinau sumama ir tėčiu. Bet kad gyvenau ten… Tai tarsibalta atminties dėmė.

Man suspaudžia širdį ir staiga viską supra-

ntu. Mano mielajam kontrolės maniakui

1296/1506



patinka, kai viskas sudėliota į vietas, o dabar jisapsižiūrėjo, kad trūksta vieno dėlionėsgabalėlio.

– Ar šioje nuotraukoje yra Džekas? – Taip, jis – tas kitas berniukas.Kristianas vis dar stipriai užsimerkęs ir

įsikibęs į mane tarsi į gelbėjimosi ratą. Glosty-

dama jam plaukus atidžiai įsižiūriu į tą kitą berniuką, neklusnų ir pasipūtusį, rūsčiai žvel-giantį į objektyvą. Atpažįstu Džeką. Bet jis – tik vaikas, liūdnas aštuonerių ar devynerių metų

vaikas, priešiškumu maskuojantis baimę. Staigašį tą prisimenu.

– Kai Džekas man paskambino ir pasakė,kad turi Miją, jis dar pridūrė, kad jei aplinkybės

būtų susiklosčiusios truputį kitaip, tavo vietojedabar būtų jis.

Kristianas vėl užsimerkia ir virpėdamasšūkteli:

– Niekšas!

1297/1506



– Manai, jis visa darė dėl to, kad Grėjai įs-isūnijo tave, o ne jį?

– Ką gali žinoti, – su apmaudu tarsteli Kris-

tianas. – Velniop jį. – Gal, kai ėjau į pokalbį dėl darbo, jis

žinojo, kad mudu draugaujame? Gal iš pat pra-džių ketino mane suvilioti?

Tardama šiuos žodžius burnoje pajuntušleikštulį.

– Vargu, – plačiai atsimerkęs burbteli Kristi-anas. – Rinkti medžiagą apie mano šeimos

narius jis pradėjo tik praėjus porai savaičių nuotada, kai buvai priimta dirbti į leidyklą. Barnisžino tikslias datas. Be to, Ana, jis dulkino visasasmenines padėjėjas ir tas scenas filmavo.

Kristianas užsimerkia ir vėl stipriau maneapkabina.

Tramdydama susijaudinimo virpulį mėginuprisiminti mudviejų su Džeku pokalbius, kai

buvau ką tik pradėjusi dirbti SIP leidykloje.

1298/1506



Giliai širdyje jaučiau, kad jis nedoras žmogus,bet į savo nuojautą stengiausi nekreiptidėmesio. Kristianas teisus: turėčiau labiau

rūpintis savo saugumu. Pamenu mudviejų ginčą dėl to, kad užsispyriau su Džeku skristi į Niu-jorką. Viešpatie, juk ir aš galėjau pakliūti įkokią nors niekingą vaizdajuostę. Nuo tos min-

ties pasidaro bloga. Staiga prisimenu Kristianosaugomas jo nuolankiųjų nuotraukas…

Ak, mėšlas… „Mudu iš to paties moliodrėbti.“ Ne, Kristianai, ne iš to paties, tu vis-

iškai nepanašus į Džeką. Jis vis dar susirangęsir prigludęs prie manęs kaip mažas berniukas.

– Kristianai, mano galva, turėtum pasikal-bėti su savo tėvais.

Nenoriu jo judinti, tad paslenku atbula tiek,kad galėtume žvelgti vienas kitam į akis.

Suglumusios pilkos akys įsminga į manąsi-as, primindamos nuotraukoje matytą berniuką.

1299/1506



– Leisk, aš jiems paskambinsiu, – sušn-abždu. Jis papurto galvą. – Prašau, – imumaldauti.

Kristianas stebeilija į mane ir, kol svarstomano prašymą, jo akyse atsispindi kančia irnepasitikėjimas savimi. Ak, Kristianai,prašau…

– Pats jiems paskambinsiu, – sušnabžda. – Gerai. Galėsime drauge pas juos nuvaži-

uoti arba nuvažiuosi tu vienas. Padarysime taip,kaip nori.

– Ne. Jie gali atvažiuoti čia. – Kodėl? – Nes nenoriu, kad tu keltum koją iš namų. – Kristianai, kelionė automobiliu manęs

tikrai pernelyg nenuvargins. – Ne, – tvirtai pareiškia jis ir pašaipiai

šypteli. – Be to, dabar šeštadienio vakaras irmano tėvai tikriausiai kokiame nors renginyje.

1300/1506



– Paskambink jiems. Aiškiai matau, kad šižinia tave labai prislėgė. Galbūt jie galėtų šį tą paaiškinti.

Užmetu akį į žadintuvą. Dabar beveik sep-tinta vakaro. Kristianas kelias akimirkas ramiaiį mane žiūri.

– Na, gerai, – sako tarsi priimdamas iššūkį.

Atsisėdęs jis paima telefoną nuo naktinėsspintelės.

Kol Kristianas skambina, viena ranka jį ap-kabinu ir padedu galvą ant krūtinės.

– Tėti? – Man nepraslysta pro ausis Kristi-ano nuostaba, kad atsiliepė Karikas. – Analaikosi gerai. Mes namie. Ką tik buvoatvažiavęs Velčas. Jam pavyko atkapstyti

ryšį… laikinus globėjus Detroite… Bet ašnieko apie tai neprisimenu, – pastarąjį sakinįKristianas ištaria vos girdimai.

Man vėl suskausta širdį. Apkabinu Kristi-

aną, o jis spusteli man petį.

1301/1506



– Tikrai? Atvažiuosite?.. Puiku, – jis padedaragelį. – Jie jau važiuoja, – neslėpdamasnuostabos sako Kristianas ir aš suprantu, kad jis

tikriausiai niekada nėra prašęs tėvų pagalbos. – Gerai. Man reikėtų apsirengti.Kristianas apglėbia mane tvirčiau. – Niekur neik.

– Gerai.Vėl jaukiai įsitaisau jam prie šono

stebėdamasi, kad jis ką tik savo noru daug ką apie save papasakojo.

Didžiosios svetainės tarpduryje Greisė atsar-giai suspaudžia mane glėbyje.

– Ana, Ana, mieloji Ana… – sušnabžda. –

Išgelbėjai du mano vaikus. Kaip tau atsidėkoti?Ir sujaudinta, ir susidrovėjusi dėl jos žodžių

nuraustu. Karikas taip pat mane apkabina irpabučiuoja į kaktą.

1302/1506



Tada patenku į Mijos gniaužtus ir ji mankaip reikiant spusteli šonkaulius. Aikteliu,susiraukiu, bet ji to nepastebi.

– Ačiū, kad išgelbėjai mane nuo tų niekšų.Kristianas rūsčiai žvilgteli į seserį. – Mija! Atsargiau! Anai dar viską skauda. – Oi! Atsiprašau…

– Nieko baisaus, – sumurmu ir, kai tik jimane paleidžia, iš karto lengviau atsikvepiu.

Mija atrodo atsigavusi. Nepriekaištingai ap-sirengusi: juodi aptempti džinsai ir šviesiai

rožinė, daili palaidinukė. Džiaugiuosi, kadvilkiu patogią suknią užmetamu skvernu ir aviužemakulnius batelius. Atrodau pakenčiamai.

Pribėgusi prie Kristiano, Mija ranka apsiveja

jam juosmenį.Netaręs nė žodžio, jis paduoda Greisei nuo-

trauką. Ši aikteli, iš karto atpažinusi Kristianą,slėpdama susijaudinimą delnu prisidengia

1303/1506



burną. Žiūrėdamas į nuotrauką, Karikas apglė-bia žmonai pečius.

– Ak, mielasis… – Greisė paglosto Kristi-

anui skruostą.Didžiojoje svetainėje pasirodo Teiloras. – Pone Grėjau… Sere, liftu kyla panelė

Kavanag, jos brolis ir jūsų brolis.

Kristianas susiraukia. – Ačiū, Teilorai, – sutrikęs burbteli. – Paskambinau Eliotui ir pasakiau, kad važi-

uojame pas jus, – džiaugsmingai šypsodamasi

paaiškina Mija. – Bus namo grįžusios Anossutiktuvių vakarėlis.

Vogčia užjaučiamai žvilgteliu į vargšą savovyrą, o Greisė ir Karikas suirzę nudelbia Miją

rūsčiais žvilgsniais. – Jei taip, gal pažiūrėkime, ką turime val-

gomo, – sakau. – Mija, ar galėtum man padėti? – Ak, mielai!

1304/1506



Nusivedu ją į virtuvės zoną, o Kristianaspakviečia tėvus į savo darbo kambarį.

KEITĖ ĮNIRŠUSI IR NĖ NEMANO SLĖPTIteisėto pasipiktinimo manimi ir Kristianu, betpirmiausia – Džeku ir Elizabete.

– Ir ką tu sau manei, Ana?! – užspeitusi

mane virtuvėje, sušunka ji ir atkreipia į mudvivisų kitų, esančių didžiojoje svetainėje, dėmesį.

– Keite, prašyčiau… Man jau visi atskaitėpo tokį pamokslą! – atrėžiu.

Ji taip piktai į mane pažvelgia, kad mandingteli, jog dabar turėsiu išklausyti KetrinosKavanag pamokslą, kaip nepasiduoti žmoniųgrobikams, bet, užuot ėmusi pamokslauti, ji

mane apkabina. – Viešpatie, kartais tu tiesiog nesinaudoji iš

prigimties turimomis smegenimis, Stil, – sušn-abžda ji. Tada pabučiuoja man į skruostą ir jos

1305/1506



akyse pasirodo ašaros. Keite! – Taip dėl tavęsjaudinausi…

– Neverk. Sugraudinsi ir mane.

Ji žingteli atatupsta, sutrikusi nusibraukiaašaras, paskui giliai atsidūsta ir nusiramina.

– Beje, yra ir gerų naujienų: mudu su Eliotuišsirinkome vestuvių datą. Pamanėme, kad geri-

ausia bus tuoktis gegužę. Žinoma, norėčiau, kadbūtum mano svočia.

– Ak… Keite… Tai bent… Sveikinu! Po galais… Dribsniukas… Jaunesnysis!

– Kas negerai? – klausia ji, neteisingaisupratusi mano abejonę.

– Hm… Tiesiog labai dėl tavęs džiaugiuosi.Pagaliau išgirdau gerą naujieną.

Apkabinu ją ir stipriai suspaudžiu glėbyje.Mėšlas, mėšlas, mėšlas. Kada turi gimti Drib-sniukas? Paskubomis mėginu nustatyti gim-dymo laiką. Daktarė Grin sakė, kad mano

1306/1506



nėštumas keturių arba penkių savaičių. Taigigimdyti turėčiau gegužės mėnesį. Velnias…

Eliotas paduoda man taurę šampano.

Oi, na ir mėšlas…Iš darbo kambario baisiai išblyškęs grįžta

Kristianas ir paskui tėvus nuseka į didžiąją sve-tainę. Pamatęs mane, laikančią taurę šampano,

išpučia akis. – Sveika, Keite, – santūriai pasisveikina jis. – Labas, Kristianai, – taip pat santūriai at-

sako Keitė.

Aš atsidūstu. – Jūsų vaistai, ponia Grėj… – ir jis iškalbin-

gai žvilgteli į mano laikomą taurę.Prisimerkiu. Prakeikimas. Noriu išgerti

taurę šampano. Šypsodamasi Greisė ateina pasmus į virtuvę, pakeliui pasiėmusi taurę šam-pano iš Elioto.

1307/1506



– Gurkšnelis tikrai nepakenks, – slaptamerkdama akį sušnabžda ji, tada kilsteli taurę irmudvi susidaužiame.

Kristianas svilina mus abi piktu žvilgsniu,kol Eliotas patraukia jo dėmesį imdamas pa-sakoti apie „Mariners“ ir „Rangers“ komandųrungtynes.

Prieina ir Karikas, apkabina mus abi, paskuiGreisė, pabučiavusi jam į skruostą, nueina pasMiją ant sofos.

– Kaip jis jaučiasi? – tyliai klausiu Kariko

žiūrėdama į kitus šeimos narius, sėdinčius antsofos. Nustembu, kad Mija ir Etanas susikibęuž rankų.

– Sukrėstas, – suraukęs kaktą, rimtu veidu

sumurma Karikas. – Jis tiek daug prisimenaapie gyvenimą su jį pagimdžiusia motina; tiekdaug dalykų, kurių geriau neprisimintų. Betšios nuotraukos… – Jis kiek patyli. – Tikiuosi,

1308/1506



padėjome jam. Džiaugiuosi, kad Kristianasmums paskambino. Sakė, tu jam liepei.

Kariko žvilgsnis sušvelnėja. Gūžtelėjusi

paskubomis išgeriu gurkšnelį šampano. – Tu Kristianui labai tinkama žmona.

Daugiau jis nieko neklauso.Suraukiu antakius. Kažin ar tai tiesa. Galvo-

je šmėsteli tos kalės paauglių tvirkintojosšmėkla. Taip pat žinau, kad Kristianas kalbasisu Greise. Pati girdėjau. Vėl kelias akimirkasirztu mėgindama prisiminti, apie ką juodu

šnekėjosi ligoninės palatoje, bet tas pokalbis vėlnugrimzta į tamsias sąmonės gelmes.

– Eikš, prisėsk, Ana. Atrodai pavargusi.Neabejoju, jog nesitikėjai, kad šiandien vakare

visi čia susirinksime. – Malonu jus visus matyti.Nusišypsau, nes tai tiesa – man tikrai

malonu. Užaugau neturėdama nei brolio, nei

sesers, užtat atitekėjau į didelę ir draugišką

1309/1506



giminę, ir tuo džiaugiuosi. Prisiglaudžiu prieKristiano ir jaukiai įsitaisau.

– Vieną gurkšnelį, – šnipšteli jis ir paima iš

manęs taurę. – Taip, sere… – droviai nuleidžiu blakstien-

as ir visiškai jį pavergiu.Kristianas apglėbia mane per pečius ir vėl

įsitraukia į pokalbį su Eliotu ir Etanu apiebeisbolą.

– MANO TĖVAMS ATRODO, kad esi švent-

oji, – vilkdamasis per galvą marškinėliussumurma Kristianas.

Susirangiusi lovoje, grožiuosi ant grindųkylančia drabužių krūva.

– Gerai, kad bent tu žinai tiesą, – prunkšteliu.

– Na, nežinau, kaip yra iš tikrųjų…Jis nusimauna džinsus.

– Ar tėvai papasakojo tai, ko neprisimeni?

1310/1506



– Kai ką papasakojo. Du mėnesius, kolmama su tėčiu tvarkė dokumentus, gyvenauKoljė šeimoje. Apskritai jie turėjo leidimą

įsivaikinti, nes jau buvo paėmę Eliotą, bet pagalįstatymą reikėjo palaukti, ar neatsiras gyvųmano giminaičių ir ar jie nepareikš norintysmane auginti.

– Kaip dėl to jautiesi? – pašnabždomisklausiu.

Kristianas suraukia kaktą. – Dėl to, kad neturiu gyvų kraujo gim-

inaičių? Man tai nė motais. Jei jie tokie patys,kokia buvo ta kekšė narkomanė…

Jis nutyla ir bjaurėdamasis papurto galvą. Ak, Kristianai! Buvai vaikas ir mylėjai savo

mamą.Apsivilkęs pižamą jis įlipa į lovą ir atsargiai

mane apkabina. – Palengva imu prisiminti. Prisimenu

maistą. Ponia Koljė mokėjo ruošti valgį. Dabar

1311/1506



bent jau žinome, kodėl tas niekšas taip neg-ailestingai persekioja mano šeimą, – laisvąjaranka Kristianas persibraukia per plaukus. – Po

perkūnais! – sušunka jis ir staiga atsisukęs įs-istebeilija į mane.

– Kas yra? – Dabar viskas aišku!

Kristiano akyse matyti nušvitimas. – Kas aišku? – Paukštelis. Ponia Koljė anuomet vadin-

davo mane Paukšteliu.

Suraukiu kaktą. – O… kas čia aišku? – Raštelio turinys aiškus, – neatitraukdamas

nuo manęs akių sako Kristianas. – Išpirkos

raštelio, kurį paliko tas niekšas. „Žinai, kas aš?O aš žinau, kas tu esi, Paukšteli.“

Bet man visiškai niekas neaišku. – Tai vaikiškos knygos personažas.

Viešpatie… Koljė šeima tą knygutę turėjo. Ji

1312/1506



vadinosi… „Ar tu – mano mama?“ Mėšlas… – Kristianas išplečia akis. – Aš tą knygą labaimėgau.

Ak. Aš tą knygą žinau. Man suspaudžiaširdį… Penkiasdešimt!

– Ponia Koljė man ją skaitydavo.Pritrūkstu žodžių.

– Viešpatie… Jis žinojo… Tas niekšas viską žinojo.

– Papasakosi apie tai policijai? – Taip. Dievas žino, kaip Klarkas šią in-

formaciją panaudos, – Kristianas papurto galvą tarsi mėgindamas atsikratyti nereikalingųminčių. – Šiaip ar taip, ačiū tau už šį vakarą.

Nieko sau… Tai bent netikėtas posūkis.

– Už ką būtent? – Už tai, kad iš anksto neįspėta radai kuo

pavaišinti mano šeimą.

1313/1506



– Dėkok ne man, o Mijai. Ir poniai Džounsuž rūpinimąsi, kad podėlis visuomet būtųpilnas.

Lyg ir suirzęs, Kristianas staiga papurtogalvą. Gal supyko ant manęs? Bet už ką?

– Kaip jaučiatės, ponia Grėj? – Gerai. O kaip jaučiatės jūs?

– Puikiai.Jis susiraukia nesuprasdamas mano

klausimo potekstės.Na, jei jau taip… Slysdami Kristiano oda,

mano pirštai keliauja žemyn, prie jo papilvės.Jis nusijuokia ir sučiumpa mano ranką. – Na jau ne. Nepuoselėk jokių panašių

minčių.

Nepatenkinta papučiu lūpas, o jis atsidūsta. – Ana, Ana, Ana, ką man su tavimi daryti? –

sušnabžda ir pabučiuoja man į plaukus. – Galėčiau kai ką pasiūlyti… – gulėdama

šalia jo pasimuistau ir staiga susiraukiu, nes

1314/1506



sumuštus šonkaulius dar skauda ir to skausmobanga nusirita per visą viršutinę kūno dalį.

– Mažyte, tu ir taip pakankamai visko

patyrei. Be to, prieš miegą noriu tau papasakotivieną istoriją.

Šit kaip? – Norėjai žinoti…

Kristianas nutyla nebaigęs minties,užsimerkia, nuryja seilę. Man pašiurpsta visaskūnas. Mėšlas…

O jis tyliai prabyla:

– Įsivaizduok paauglį, ieškantį papildomopinigo, kad galėtų toliau slapta gerti, – Kristi-anas pasiverčia ant šono ir mudu gulime vienasprieš kitą, jis atidžiai žvelgia man į akis. – Štai

vieną gražią dieną darbavausi užpakaliniameLinkolnų namo kieme: rinkau nuolaužas ir ši-ukšles, likusias nuo pono Linkolno ką tik baigtopriestato statybos…

Po perkūnais… Jis prabilo.

1315/1506



DVIDEŠIMT PENKTASSKYRIUS

Vos kvėpuoju. Ar tikrai noriu to klausytis?Kristianas užsimerkia, stipriai sučiaupia lūpas.Kai vėl atsimerkia, jo akys blizga, bet josematyti nepasitikėjimas savimi ir nerimą keli-antys prisiminimai.

– Buvo karšta vasaros diena. Sunkiai dirbau,

– staiga pralinksmėjęs, Kristianas prunkšteli,papurto galvą. – Tampyti tą statybinį laužą buvo tikras triūsas. Vienui vienas lenkiaunugarą ir staiga iš kažkur išdygusi Ele… ponia



Linkoln padavė man limonado. Mudu apie šįbei tą šnektelėjome, aš leptelėjau kažką dvi-prasmiško ir… ji skėlė man antausį. Smarkiai

tėškė.Jis nejučia pakelia ranką sau prie veido, pa-

glosto skruostą, nuo to prisiminimo jo žvilgsnisapsiblausia. Po perkūnais!

– Bet paskui ji mane pabučiavo. O atšlijusitėškė vėl…

Jis keliskart sumirksi, matyt, net ir po tiekmetų vis dar sumišęs.

– Dar niekas manęs nebuvo nei taipbučiavęs, nei taip mušęs.

Ak. Ji trenkė. Vaikui… – Ar nori išgirsti, kas buvo toliau? – klausia

Kristianas.Taip… Ne… – Tik jei nori man pasakoti, – tyliai sakau

pasisukusi į Kristianą.

Man sukasi galva.

1317/1506



– Stengiuosi pasakoti taip, kad tau būtųaiškios visos aplinkybės.

Linkteliu tikėdamasi jį padrąsinti. Bet nu-

jaučiu, kad šią akimirką tikriausiai atrodau kaipstatula – sustingusi, priblokšta ir išpūtusi akis.

Kristianas suraukia kaktą ir atidžiai pažvel-gia man į akis stengdamasis suprasti, kaip re-

aguoju. Tada atsigula ant nugaros ir įsistebeilijaį lubas.

– Na, žinoma, buvau suglumęs, supykęs ir…velnioniškai troškau ją išdulkinti. Šiaip ar taip,

patraukli vyresnė moteris ateina pas tave taipnusiteikusi… – jis papurto galvą, tarsi ir dabardar negalėtų patikėti tuo, ką sako.

Patraukli? Pajuntu kylant šleikštulį.

– Palikusi mane užpakaliniame kieme, jigrįžo į namą. Lyg niekur nieko. O aš visiškaisutrikau. Tad grįžau prie darbo ir ėmiau krauti įšiukšlių konteinerį statybinį laužą. Tą vakarą

prieš išeinant ji paprašė, kad kitą dieną vėl

1318/1506



ateičiau. Apie tai, kas tarp mūsų įvyko, nėžodžiu neužsiminė. Taigi kitą dieną ten nuėjau.Nekantravau vėl ją pamatyti, – sušnabžda Kris-

tianas tarsi išpažindamas baisiausią nuodėmę,nors… iš tiesų juk ir išpažįsta.

– Bučiuodama ji mano kūno nepalietė, – sumurma jis ir, pasukęs galvą, pažvelgia į

mane. – Suprask… mano gyvenimas buvo tarsipragaras žemėje… Jaučiausi kietas, buvau pen-kiolikos, gana aukštas, kūną purtė hormonųaudros. Merginos mokykloje…

Pritrūkęs žodžių Kristianas nutyla, bet aš jauįsivaizduoju jį: išsigandusį, vienišą, bet pat-rauklų paauglį. Man suspaudžia širdį.

– Pykau, baisiai pykau ant visų: ant savęs,

ant šeimos… Draugų neturėjau. Tuometinismano gydytojas buvo tikras šiknius. Tėvai sumanimi tuo metu elgėsi labai griežtai, nes ne-suprato, kas man darosi.

1319/1506



Tebespoksodamas į lubas, Kristianas vėlpersibraukia per plaukus. Man taip pat labaiknieti paglostyti jam plaukus, bet susilaikau ir

nė nekrusteliu. – Tiesiog negalėjau pakęsti, kad mane kas

nors liestų. Negalėjau pakęsti. Negalėjaupakęsti jokios draugijos. Mušdavausi… Po

perkūnais, kaip pliekdavausi… Įsivėliau į ke-lerias itin bjaurias muštynes. Mane išmetė išporos mokyklų. Bet taip aš nuleisdavau garą.Mušdamasis bent jau galėdavau pakęsti šiokį

tokį fizinį kontaktą, – Kristianas vėl kiek patyli.– Na, dabar maždaug įsivaizduoji. O ji, manebučiuodama, tik delnais suspaudė veidą. Bet ši-aip manęs nelietė, – vos girdimai sušnabžda jis.

Matyt, ji žinojo. Gal Greisė jai užsiminė. Ak,vargšas mano Penkiasdešimt. Turiu pakištirankas po pagalve ir padėti ant jų galvą, kad at-sispirčiau pagundai suspausti Kristianą glėbyje.

1320/1506



– Taigi, visiškai nežinodamas, ko tikėtis,kitą dieną vėl nuėjau į tuos namus. Pikantiškassmulkmenas praleisiu, bet patyriau tą patį, ką ir

pirmą dieną, tik šiek tiek daugiau. Taipužsimezgė mudviejų santykiai.

Ak, prakeikimas, kaip skaudu tai girdėti.Kristianas vėl pasiverčia ant šono, kad matytų

mane. – Kai ką tau pasakysiu, Ana. Mano pa-

saulyje viskas stojo į vietas. Viskas susitvarkė,tapo paprasta ir aišku. Viskas. Kaip tik to man

ir reikėjo. Ji man buvo tarsi gaivaus orogurkšnis. Nes viską spręsdavo, nukėlė man nuopečių visą tą mėšliną naštą ir leido laisvaikvėpuoti.

Po galais… – Net kai viskas baigėsi, jos dėka mano pa-

saulio tvarka nesugriuvo. Ji tokia ir liko tol, kolsutikau tave.

1321/1506



Kad mane kur, ką jam atsakyti? Kristianasnedrąsiai paglosto man plaukus ir užkiša užausies išsipešusią sruogą.

– Tu sujaukei mano pasaulį, – jisužsimerkia, o kai vėl atsimerkia, žvilgsnisatrodo atviras. – Mano pasaulyje viešpatavotvarka ir ramybė, aš viską valdžiau, o tada

pasirodei tu, neieškanti žodžio kišenėje,nekalta, graži, tyli, bet narsi, ir… visa, kas buvoprieš tave, tarsi savaime nublanko, ėmė atrodytilėkšta, vidutiniška… nieko verta.

O Viešpatie… – Įsimylėjau, – sušnabžda Kristianas.Sulaikau kvėpavimą. Jis paglosto man

skruostą.

– Ir aš, – sumurmu, kol dar visiškainepraradau žado.

Jo žvilgsnis sušvelnėja. – Žinau, – vien lūpomis sužiopčioja

Kristianas.

1322/1506



– Šit kaip? – Taip. Aleliuja! Droviai jam šypteliu.

– Pagaliau supratai, – sakau.Jis linkteli. – Ir tada į ankstesnį savo gyvenimą pažvel-

giau ramiai, tarsi iš šalies. Kai buvau jaunesnis,

Elena man buvo viskas. Dėl jos būčiau padaręsbet ką. O ji taip pat daug man padėjo. Atpratinonuo alkoholio. Privertė uoliai mokytis… Žinai,ji išmokė mane atsipalaiduoti taip, kaip ank-

sčiau nemokėjau, ir leido patirti to, ko maniauniekada nepatirsiąs.

– Pavyzdžiui, būti liečiamam, – sušnabždu.Jis linkteli.

– Tam tikru mastu.Suraukiu kaktą svarstydama, ką tai reiškia.

Tai pastebėjęs Kristianas kelias akimirkaspadvejoja.

1323/1506



„Paaiškink!“ – mintyse šūkteliu, mėgindamapaveikti jį valios jėga.

– Kai augi visiškai menkai save vertindam-

as, manydamas, jog esi savotiškas atstumtasis irpabaisa, kurio niekas negali mylėti, būni tvirtaiįsitikinęs, kad nusipelnei būti mušamas.

Kristianai… tu nei atstumtasis, nei pabaisa,

kurio niekas negali mylėti.Trumpai patylėjęs, jis ranka persibraukia per

plaukus. – Ana, kęsti fizinį skausmą daug lengviau…

Tai vėl Kristiano išpažintis. Ak… – Ji suvaldė mano pyktį, nukreipė jį, – pani-

uręs jis stipriai sučiaupia lūpas. – Daugiausia į

vidų – dabar tai suprantu. Daktaras Flinas jaugana seniai apie tai kalba. Bet tik prieš keliassavaites man atsivėrė akys ir supratau, kokie ištikro buvo mano ir Elenos santykiai. Na,

1324/1506



žinai… supratau tai per savo gimtadieniovakarėlį.

Man galvoje iškyla nemalonus prisimini-

mas, kaip Elena ir Kristianas per gimtadieniovakarėlį pliekė vienas kitą kandžiais žodžiais, irvisa suvirpu.

– Elenai svarbiausia buvo seksas, galimybė

kontroliuoti ir jai, vienišai moteriai, rastipaguodą su savo berniuku žaisliuku.

– Bet ir tau patinka kontroliuoti, – sušnabždu.

– Taip. Patinka. Ir visada patiks, Ana. Toksjau esu. Leidausi kontroliuojamas, bet neilgai.Leidau, kad visus su manimi susijusiusklausimus spręstų kažkas kitas. Pats priimti

sprendimų negalėjau – dvasiškai nebuvau toksstiprus. Bet būdamas jos nuolankusis atradausave ir pasisėmiau jėgų imti gyvenimo vairą įsavo rankas… pradėti viską kontroliuoti ir sav-

arankiškai priimti sprendimus.

1325/1506



– Ir tapai dominantu? – Taip. – Nes taip nusprendei?

– Taip. – Ir metei studijas Harvarde? – Iš visų mano sprendimų šis buvo pats geri-

ausias. Bent jau kol susipažinau su tavimi.

– Su manimi? – Taip, – jis vos vos kilsteli lūpų kampučius.

– Pats geriausias mano sprendimas buvo vestitave.

Dieve… – Ne kurti savo holdingą?Jis papurto galvą. – Ne išmokti pilotuoti sraigtasparnį?

Jis papurto galvą. – Vesti tave, – be garso, vien krutindamas

lūpas, ištaria. Ir krumpliais paglosto man skru-ostą. – Ji tai žinojo, – pašnabždomis priduria.

Suraukiu kaktą.

1326/1506



– Ką ji žinojo? – Kad iki ausų tave įsimylėjau. Elena par-

agino mane skristi į Džordžiją pasimatyti su

tavimi ir aš jai už tai dėkingas. Ji manė, kadpersigandusi pabėgsi. Ir neapsiriko.

Išblykštu. Dabar tikrai nenorėčiau apie taigalvoti.

– Jai atrodė, kad man reikia viso to, kasbuvo gyvenime, kurį gyvenau.

– Dominanto gyvenime? – pašnabždomisklausiu.

Kristianas linkteli. – Taip galėjau su niekuo pernelyg artimai

nebendrauti, viską kontroliuoti ir, kaip manatrodė, likti atsiribojęs. Neabejoju, kad jau

supratai kodėl, – švelniai priduria. – Dėl savo tikrosios motinos? – Nenorėjau, kad kas nors vėl mane įskaud-

intų. O tada tu mane palikai… – vos girdimai

sako jis. – Ir aš visai išskydau.

1327/1506



Ak, ne… – Taip ilgai vengiau artumo, kad nežinau…

kaip tai daroma.

– Tau puikiai sekasi, – sumurmu.Smiliumi perbraukiu jam per lūpas. Kristi-

anas suglaudžia jas lyg bučiuodamas. Tu sumanimi šnekiesi.

– Pasiilgsti to? – pašnabždomis klausiu. – Ko? – Ankstesnio gyvenimo? – Taip, tai tiesa.

Ak! – Bet tik jo teiktos galimybės kontroliuoti.

Ir, tiesą sakant, ta tavo kvaila išdaiga, – jis kiekpatyli, – išgelbėjusi mano seseriai gyvybę…

Dabar visiškai įsitikinau… – su neslepiamupalengvėjimu, pagarba ir nuostaba priduriaKristianas.

– Kuo įsitikinai?

– Įsitikinau, kad mane myli.

1328/1506



Susiraukiu. – Šit kaip? – Taip. Nes labai rizikavai… dėl manęs ir

mano šeimos…Dar labiau susiraukiu. Ištiesęs ranką, Kristi-

anas pirštu brūkšteli per raukšlę man tarp ant-akių virš nosies.

– Kai susirauki, čia atsiranda V raidės for-mos raukšlė, – sumurma jis. – Ji labai minkšta,maloni bučiuoti. Aš galiu taip baisiai pasiel-gti… O tu vis dar čia.

– Ko stebiesi, kad aš vis dar čia? Jau sakiau,kad neketinu tavęs palikti.

– Manau, gali mane palikti dėl to, kaip el-giausi sužinojęs, kad laukiesi, – Kristianas

pirštu perbraukia man per skruostą. – Buvaiteisi. Elgiuosi kaip paauglys.

Ak, koks mėšlas… Aš tikrai taip sakiau.Pasąmonė piktai į mane dėbteli. Taip sakė jo

gydytojas!

1329/1506



– Kristianai, prišnekėjau siaubingų dalykų.Jis priglaudžia ištiestą pirštą man prie lūpų. – Ššš… Nusipelniau tų žodžių. Be to, šian-

dien pasaką prieš miegą seku aš, – jis vėl at-sigula ant nugaros. – Kai pasakei, kadlaukiesi… – pritrūkęs žodžių, Kristianas patyli.– Tikėjausi, kad dar gana ilgai gyvensime tik

dviese. Galvodavau apie mūsų vaikus, betneturėjau konkretaus plano. Įsivaizdavau, kadkada nors ateityje turėsime vaiką…

Tik vieną? Ne… Tik jau ne vieną. Nenoriu,

kad jis augtų vienturtis kaip aš. Bet tikriausiainebūtų labai išmintinga apie tai užsiminti dabar.

– Tu dar tokia jauna ir, nors daug apie tainešneki, žinau, kad galvoji apie karjerą.

Apie karjerą? Aš? – Žodžiu, nuo tavo naujienos man žemė

išslydo iš po kojų. Viešpatie, man tai buvo tarsiperkūnas iš giedro dangaus. Klausdamas tavęs,

kas atsitiko, nieku gyvu nesitikėjau, kad

1330/1506



atsakysi man, jog esi nėščia, – atsidūsta jis. – Baisiai įsiutau. Ant tavęs. Ant savęs. Ant visų.Ir tas jausmas, kad nieko negebu kontroliuoti,

tarsi grąžino mane į praeitį. Turėjau išeiti.Nuvažiavau pas Fliną, bet jis buvo kažkokiamemokyklos tėvų susirinkime, – Kristianas nutyla,kilsteli antakį.

– Kokia likimo ironija, – sušnabždu.Kristianas pritardamas vypteli. – Tad ėjau ir ėjau, ėjau ir ėjau… ir at-

sidūriau prie grožio salono. Elena kaip tik

ruošėsi išeiti. Nustebo mane pamačiusi. Tiesą sakant, aš irgi nustebau, kad kojos pačios nun-ešė mane pas ją. Ji iš karto suprato, kad ašįtūžęs, ir paklausė, ar nenorėčiau išgerti.

Ak, koks mėšlas. Štai ir pasiekėme pačią įdomiausią vietą. Man daužosi širdis. Ar tikrainoriu žinoti, kas vyko toliau? Mano pasąmonė,įspėjamai pakėlusi nepriekaištingai išpešiotą

antakį, perveria mane rūsčiu žvilgsniu.

1331/1506



– Nuėjome į nuošalų barą, kuriame esu nekartą buvęs, ir išgėrėme butelį vyno. Ji atsiprašėuž savo elgesį per mano gimtadienio pobūvį.

Elena įsižeidusi, kad mano mama nutraukė suja visus ryšius, mat dėl to labai sumažėjo žmon-ių, su kuriais ji gali bendrauti, bet Greisėssprendimą ji supranta. Pasišnekėjome apie

verslą, kuris, kad ir ekonomikos sąstingis,klesti. Užsiminiau, kad tu nori vaikų…

Susiraukiu. – Maniau, pasakei jai, kad laukiuosi?

Kristianas įbeda į mane nuoširdų žvilgsnį. – Ne, nepasakiau. – Kodėl nepapasakojai to man?Kristianas gūžteli.

– Neturėjau progos. – Turėjai. – Ana, kitą rytą neradau tavęs. O kai radau,

ant manęs taip pykai…

Ak, tiesa.

1332/1506



Matau, kad jis sukrėstas. Man užgniaužiakvapą. Jaučiu, kad trūksta oro, be to, rodos, sus-tojo širdis. Prakeikta kalė, paauglių tvirkintoja!

– Tą akimirką tarsi laikas sustojo. Ji pamatėmano veido išraišką ir suprato, kaip įžūliai per-žengė ribą. Aš… atsisakiau. Jau daug metų neg-alvojau apie Eleną kaip apie sekso partnerę, be

to… – jis nutyla, nuryja seilę. – Myliu tave. Pa-sakiau jai, kad myliu savo žmoną.

Spoksau į jį ir nežinau, ką sakyti. – Ji iš karto atsitraukė. Dar kartą atsiprašė ir

pamėgino viską nuleisti juokais. Na, sakė, kadyra laiminga su Aizeku, kad jos verslas klesti irkad nė vienam iš mūsų nelinki nieko bloga. Daružsiminė, girdi, jai trūksta mudviejų bičiulys-

tės, bet suprantanti, kad dabar gyvenu sutavimi. Man buvo labai nejauku, ypačprisiminus, kas įvyko, kai paskutinį kartą visibuvome viename kambaryje. Aš Elenai visiškai

pritariau. Mudu atsisveikinome – galutinai.

1334/1506



Pasakiau, kad daugiau su ja nesusitiksiu, ir jiišėjo.

Stipriai sučiaupusi lūpas jaučiu, kaip širdį

kausto baimė. – Bučiavotės? – Ne! – prunkšteli Kristianas. – Tokio

Elenos artumo nebūčiau ištvėręs.

Ak… Gerai. – Jaučiausi labai nelaimingas. Norėjau grįžti

namo, pas tave. Bet… žinojau, kad elgiausinederamai. Likau bare, baigiau gerti butelį,

paskui dar užsisakiau degtinės. Gurkšnodamasją prisiminiau tave neseniai prasitarus: „Jei taibūtų buvęs tavo sūnus…“ Tada ėmiau galvotiapie Jaunesnįjį ir apie tai, kaip užsimezgė mūsų

santykiai su Elena. Ir pasidarė… labai nes-magu. Anksčiau apie tai nesusimąstydavau.

Staiga kai ką prisimenu: prislopintus balsusir pokalbį, nugirstą gulint pusiau be sąmonės,

Kristiano balsą: „Bet susitikęs su ja pagaliau į

1335/1506



viską pažvelgiau kitomis akimis, tarsi iš šalies.Supranti… Dabar, kai turėsime kūdikį… Pirmą kartą pajutau, kad tai, ką mudu darėme, buvo…

negerai.“ Jis šnekėjosi su Greise. – Ir viskas? – Galima sakyti. – A.

– A? – Ar tarp jūsų viskas baigta? – Taip. Tarp mūsų su Elena viskas baigėsi tą

akimirką, kai pamačiau tave. Tą naktį pagaliau

tai suvokiau ir aš, ir ji. – Atleisk, – sumurmu.Jis suraukia kaktą. – Už ką?

– Kad kitą rytą taip pykau.Kristianas prunkšteli. – Mažyte, tavo pyktis man visiškai supranta-

mas, – jis nutyla, atsidūsta. – Matai, Ana, noriu

tave turėti tik sau. Nenoriu tavimi su niekuo

1336/1506



dalytis. To, ką dabar turime, anksčiau nesuturėjęs. Bent kol kas noriu būti tavo visatoscentras.

Ak, Kristianai… – Esi mano visatos centras. Ir tai nepasikeis.Kristianas atlaidžiai, liūdnai ir nuolankiai

man nusišypso.

– Ana, – sušnabžda, – juk žinai, kad tainetiesa.

Mano akyse pasirodo ašaros. – Argi tai įmanoma? – sumurma jis.

Ak, ne… – Po galais, Ana, neverk. Prašau, neverk.Jis paglosto man skruostą. – Atleisk.

Man virpa apatinė lūpa, todėl Kristianasnykščiu raminamai perbraukia per ją.

– Ne, Ana, ne. Neatsiprašinėk. Turėsi ką mylėti ir be manęs. Esi visiškai teisi. Taip ir turi

būti.

1337/1506



– Dribsniukas ir tave mylės. Būsi Dribsni-uko Jaunesniojo pasaulio centras, – sušnabždu.– Vaikai besąlygiškai myli savo tėvus, Kristi-

anai. Jie tokie jau gimsta. Jiems lemta mylėtitėvus. Visiems kūdikiams… net tau. Prisiminktą vaikišką knygutę, kurią mėgai, kai buvaimažas. Vis dar ilgėjaisi savo mamos. Tu ją

mylėjai.Kristianas suraukia kaktą, patraukia ranką ir

pirštais pasikaso smakrą. – Ne, – sušnabžda jis.

– Taip. Tu ją mylėjai, – jau nebetramdauašarų. – Žinoma, kad mylėjai. Neturėjai kitosišeities. Todėl ir jautiesi taip baisiai įskaudintas.

Neslėpdamas jausmų Kristianas stebeilija į

mane. – Kaip tik dėl to gali mylėti ir mane, –

sumurmu. – Atleisk jai. Ji turėjo savų rūpesčiųir savų kančių. Buvo netikusi motina, bet tu ją

mylėjai.

1338/1506



Kristianas žiūri į mane nieko nesakydamas,o jo akyse matyti nerimas – tikriausiai jįužplūdo prisiminimai, kurių aš negaliu nė

įsivaizduoti. Ak, prašau, tik nesiliauk kalbėjęs.Pagaliau jis sako: – Šukuodavau jai plaukus. Ji buvo graži.

– Vien pažvelgęs į tave, niekas tuoneabejotų.

– Ji nebuvo gera motina, – vos girdimaiištaria Kristianas.

Linkteliu ir jis užsimerkia. – Bijau, kad ir aš būsiu niekam tikęs tėvas.Paglostau mielą jo veidą. Ak, Penkiasdešimt,

Penkiasdešimt, Penkiasdešimt…

– Kristianai, ar bent sekundę galvojai, kadleisiu tau būti netikusiu tėvu?

Jis atsimerkia ir, rodos, visą amžinybęspokso į mane. Paskui jo veidas palengva pra-

giedrėja ir jis nusišypso.

1339/1506



– Ne, negalvojau, kad leistum, – žvelgdamasį mane nuostabos kupinomis akimis, Kristianaskrumpliais švelniai paglosto man veidą. –

Viešpatie, kokia jūs stipri, ponia Grėj. Kaip aštave… – jis pabučiuoja man į kaktą. – Niekadnemaniau, kad galėčiau.

– Ak, Kristianai, – sušnabždu stengdamasi

tvardytis ir nepasiduoti jausmams. – Štai ir visa pasaka, kurią žadėjau tau

pasekti prieš miegą. – Nieko sau pasaka… Prieš miegą…

Kristianas mąsliai šypteli, bet, regis, jampalengvėjo.

– Ar tebeskauda galvą? – Galvą?

Tiesą sakant, dabar, kai visko tiek pripa-sakojai, mano galva, rodos, tuoj sprogs!

– Ar skauda? – Ne.

– Gerai. Dabar turėtum pamiegoti.

1340/1506



Pamiegoti?! Kaip galiu dabar miegoti? – Miegok, – griežtai sako jis. – Tau reikia

pailsėti.

Nepatenkinta papučiu lūpas. – Noriu užduoti vieną klausimą. – Šit kaip? Kokį? – jis nužvelgia mane

budriu žvilgsniu.

– Kodėl staiga… atsivėrei, ėmei viską pa-sakoti lyg ilgėdamasis gero žodžio?

Kristianas susiraukia. – Ėmei ir viską man išklojai, nors šiaip

traukti iš tavęs informaciją yra gana sunkus irvarginantis užsiėmimas.

– Šit kaip? – Juk žinai, kad tai tiesa.

– Kodėl tapau šnekus? Nežinau. Gal dėl to,kad mačiau tave tysančią ant asfalto beveiknegyvą?.. Gal dėl to, kad tapsiu tėvu?..Nežinau. Sakei, nori viską žinoti, o aš nenoriu,

kad tarp mudviejų ir toliau šmėžuotų Elenos

1341/1506



šešėlis. Ji negali kištis į mūsų gyvenimą. Ji – jau praeitis, daug kartų tau sakiau…

– Jei Elena nebūtų mėginusi prie tavęs

lįsti… vis dar būtumėte draugai? – Čia jau antras klausimas. – Atleisk. Neprivalai man atsakyti, –

nuraustu. – Jau ir taip savo noru papasakojai

daugiau, nei išvis tikėjausi išgirsti.Kristiano žvilgsnis sušvelnėja. – Ne, nemanau, kad vis dar būtume draugai,

bet po mano gimtadienio ji negalėjo atsikratyti

jausmo, kad to reikalo iki galo nebaigė. Ji per-žengė ribą ir man tie santykiai galutinai nu-trūko. Prašau, patikėk manimi. Daugiau neket-inu su ja matytis. Sakei, kad Elena įtraukta į

tavo griežtų ribų skyrių. Šis terminas manpuikiai suprantamas, – tyliai ir nuoširdžiai sakojis.

Gerai. Daugiau nenoriu apie tai kalbėti.

Mano pasąmonė sudrimba krėsle. „Pagaliau!“

1342/1506



– Labanakt, Kristianai. Ačiū už ilgą pasaką prieš miegą.

Palinkstu jo pabučiuoti, mūsų lūpos susil-

iečia, bet kai pamėginu kišti jam į burną liežuvį, Kristianas atšlyja.

– Nereikia, – sukužda. – Trokštu su tavimipasimylėti.

– Tai pirmyn. – Ne, tau reikia pailsėti, be to, jau vėlu.

Miegok.Jis išjungia naktinę lempą ir viską apgaubia

tamsa. – Besąlygiškai tave myliu, Kristianai, –

sumurmu jaukiai glausdamasi jam prie šono. – Žinau, – sušnabžda jis ir pajuntu, kad

droviai nusišypso.

Staiga pabundu. Kambarys užlietas šviesos,

Kristiano lovoje nėra. Žvilgtelėjusi į žadintuvą

1343/1506



pamatau, kad be septynių minučių aštuonios.Giliai atsidūstu ir susiraukiu – man vis dar veri-amai skauda šoną, nors ir ne taip smarkiai kaip

vakar. Lyg ir galėčiau važiuoti į darbą. Taip, įdarbą. Noriu į darbą.

Šiandien pirmadienis, vakar visą dieną pras-ivarčiau lovoje. Kristianas leido man išeiti, bet

tik trumpam, aplankyti Rėjaus. Dievaži, jis visdar tikras kontrolės maniakas… Meiliaišypteliu. Mano kontrolės maniakas. Nuo tada,kai grįžau iš ligoninės, jis buvo dėmesingas,

mylintis, šnekus ir… nė nemėgino prie manęslįsti. Galvos jau neskauda, dieglys šone taip pataprimo, – juoktis, žinoma, dar turiu atsargiai, – bet jaučiuosi suirzusi. Rodos, taip ilgai be sekso

tvėriau tik tada, kai… laukiau savo pirmo karto.Manau, abu jau atsigavome. Kristianas

atrodo gerokai ramesnis; pasaka prieš miegą irjam, ir man, rodos, padėjo atsikratyti tam tikrų

baubų. Ką gi, pažiūrėsime…

1344/1506



Greitai nusiprausiu po dušu, nusišluostau iratidžiai apžiūriu drabužius. Noriu rasti ką norsseksualaus. Drabužį, kuris paragintų Kristianą

veikti. Tik pamanyk, toks nepasotinamas vyrasiš tiesų išsiugdęs tokią griežtą savidrausmę?Tiesą sakant, nenoriu ilgai galvoti, kaip Kristi-anas išmoko taip ilgai susilaikyti. Po jo išpažin-

ties apie tą kalę paauglių tvirkintoją daugiaunesikalbėjome. Ir tikiuosi, niekada nebesikal-bėsime. Man ji – mirusi ir palaidota.

Išsirenku juodą, beveik nepadoriai trumpą

sijoną ir baltą, šilkinę, nėriniuotą palaidinukę.Apsimaunu prisegamas kojines nėriniuotukraštu, apsiaunu juodus „Louboutin“ aukštakul-nius. Dar truputį pasidažau antakius ir blak-

stienas, pasitepu lūpas blizgiu, kad atrodyčiaunatūraliai, tada energingai išsišukuoju plaukusir palieku juos palaidus. Taip. Turėtų suveikti.

Kristianas sėdi prie pusryčių baro ir valgo.

Kai pamato mane, šakute pasmeigtas omleto

1345/1506



gabalėlis sustoja pakeliui į burną. Jis suraukiakaktą.

– Labas rytas, ponia Grėj. Kur nors

susiruošėte? – Į darbą, – sakau maloniai šypsodamasi. – Vargu, – linksmai ir šiek tiek pašaipiai

prunkšteli Kristianas. – Daktarė Sing sakė, kad

šią savaitę turi likti namie. – Kristianai, neketinu visą dieną viena

vartytis lovoje. O jei joje negulėsiu, vadinasi,galiu važiuoti ir į darbą. Labas rytas, Geile.

– Labas rytas, ponia Grėj, – ponia Džounsmėgina nuslėpti šypseną. – Norėtumėtepusryčių?

– Prašyčiau.

– Javainių? – Geriau plaktos kiaušinienės su kvietinių

miltų skrebučiu.Ponia Džouns plačiai nusišypso, Kristianas

neslepia nuostabos.

1346/1506



– Puiku, ponia Grėj, – linkteli ponia Džouns. – Ana, į darbą tu nevažiuosi. – Bet…

– Ne. Ir taškas. Nesiginčyk.Kristianas nusiteikęs ryžtingai. Dėbteliu į jį

ir tik tada atkreipiu dėmesį, kad mūvi tas pačiaspižamos kelnes ir vilki tuos pačius sportinius

marškinėlius kaip vakar vakare. – O tu ruošiesi į darbą? – klausiu. – Ne.Gal išprotėjau?

– Bet šiandien pirmadienis, ar ne?Jis šypteli. – Kiek žinau, pirmadienis.Prisimerkiu.

– Tai tinginiauji? – Neketinu palikti tavęs vienos, kad vėl ko

nors neiškrėstum. Be to, daktarė Sing aiškiaisakė, kad į darbą galėsi grįžti tik po savaitės.

Pameni?

1347/1506



Įsitaisau ant baro kėdės šalia jo ir truputį kil-steliu sijono kraštą. Ponia Džouns atneša manpuodelį arbatos.

– Gražiai atrodai, – tarsteli Kristianas.Sukryžiuoju kojas. – Net labai gražiai. Ypaččia, – jis pirštu perbraukia per nuogą odą viršprisegamų kojinių. Mano pulsas akimirksniu

padažnėja. – Šis sijonas labai trumpas, – šiektiek nepritariamai sumurma jis, žvilgsniu sek-damas piršto trajektoriją.

– Šit kaip? Nepastebėjau.

Kristianas žvelgia į mane linksmai šyps-odamasis, bet ir truputį irzdamas.

– Nepastebėjote, ponia Grėj?Nuraustu.

– Abejoju, ar taip apsirengus derėtų važiuotiį darbą, – tyliai sako jis.

– Na, kadangi į darbą nevažiuosiu, šioginčytino klausimo nėra ko nagrinėti.

– Ginčytino?

1348/1506



– Ginčytino, – be garso, vien lūpomis,pakartoju.

Kristianas vėl kreivai šypteli ir ima valgyti

omletą. – Sugalvojau kai ką geriau. – Ką?Jis prisimerkęs pažvelgia į mane, pilkos

akys patamsėjusios. Staiga giliai įkvepiu.Dieve… Jau pats laikas…

– Galime nuvažiuoti pažiūrėti, kaip Eliotuisekasi rekonstruoti namą.

Ką? Ak! Koks pasityčiojimas! Neaiškiaiprisimenu, kad turėjome tai padaryti dar priešRėjui susižalojant.

– Mielai nuvažiuočiau.

– Gerai.Kristianas plačiai nusišypso. – O tau į darbą nereikia?

1349/1506



– Ne. Ros jau grįžo iš Taivano. Ten viskaspuikiai pasisekė. Šiandien reikalai darbe kuopuikiausi.

– Maniau, į Taivaną ketini vykti tu.Jis vėl prunkšteli. – Ana, tu patekai į ligoninę. – Ak…

– Taigi, kad „ak…“ Todėl šiandien maloniaileisiu dieną su savo žmona.

Jis suglaudžia lūpas ir išgeria gurkšnelįkavos.

– Maloniai leisi dieną? – klausiu, nė ne-manydama slėpti, kad puoselėju tam tikrą viltį.

Ant pusryčių baro prieš mane ponia Džounspadeda lėkštę su plakta kiaušiniene ir vėl ne-

susilaikiusi nusišypso.Kristianas vypteli. – Maloniai praleisiu dieną, – linktelėdamas

pakartoja jis.

1350/1506



Aš per daug išalkusi, kad dar flirtuočiau susavo vyru.

– Gera žiūrėti į tave valgančią, – sumurma

jis. Paskui, atsistojęs nuo kėdės, pasilenkia irpabučiuoja man į plaukus. – Einu praustis.

– Hm… gal galiu ateiti nutrinti nugaros? – klausiu, nors mano burna pilna kiaušinienės ir

skrebučio. – Ne. Valgyk.Toldamas nuo pusryčių baro jis per galvą

nusivelka marškinėlius, kad galėčiau pasig-

rožėti raumeningais, puikiai ištreniruotais peči-ais ir nugara, ir neskubėdamas išeina iš didži-osios svetainės. Nė nepajuntu, kaip liaujuosikramčiusi. Juk jis tyčia taip elgiasi. Kodėl?

VAŽIUOJAME Į ŠIAURĘ, Kristianas atrodovisiškai atsipalaidavęs. Ką tik atsisveikinomesu Rėjumi ir ponu Rodrigesu, drauge žiūrinčiais

europietiško futbolo rungtynes per naują

1351/1506



plokščiaekranį televizorių, kurį, kaip numanau,nupirko ir Rėjaus palatoje pastatė Kristianas.

Nuo tada, kai išsikalbėjome, Kristianas

atrodo gerokai ramesnis; tarsi būtų nusimetęssunkią naštą. Ponios Robinson šešėlis mūsųgyvenimo dabar taip nebetemdo – galbūt ir dėlto, kad aš, o gal ir Kristianas, tikrai nežinau, –

nusprendėme nekreipti į jį dėmesio. Tačiaudabar jaučiuosi kaip niekada artima su Kristi-anu. Gal dėl to, kad jis pagaliau atsivėrė, išsipa-sakojo. Viliuosi, ir toliau taip bus. Be to, jis pri-

prato ir prie minties, kad turėsime kūdikį.Tiesa, lopšelio dar nenupirko, bet tikiuosi, kadvieną dieną taip padarys.

Žiūriu į jį vairuojantį ir negaliu atplėšti akių.

Kristianas atrodo kaip visuomet ramus… pat-rauklus, susitaršiusiais plaukais, su „Ray-Ban“akiniais nuo saulės, juostuotu švarku, baltaislininiais marškiniais ir džinsais.

1352/1506



Žvilgtelėjęs į mane, jis pirštais spusteli mankoją aukščiau kelio ir švelniai paglosto.

– Džiaugiuosi, kad nepersirengei.

Apsivilkau džinsinį švarkelį ir apsiaviaubatelius žemesne pakulne, bet tebesegiu trumpą sijoną. Uždėjęs ranką man virš kelio, Kristianasneskuba jos patraukti. Uždedu ant jos savo

plaštaką. – Ketini ir toliau mane kankinti? – Gali būti, – šypteli Kristianas. – Kodėl?

– Nes galiu sau tai leisti, – sako jis ir, kaipįprasta, apdovanoja mane berniokiška šypsena.

– Tai žaidimas dviem, – sušnabždu.Jo pirštai ima gundomai slinkti šlaunimi

aukštyn. – Tai pradėkite, ponia Grėj, – jo šypsena

paplatėja.Paimu jo ranką ir padedu ant kelio.

– Na, rankas galite palikti ten, kur buvo.

1353/1506



Kristianas vėl vypteli. – Kaip pageidaujate, ponia Grėj.Prakeikimas. Šis žaidimas gali baigtis vis-

iškai ne taip, kaip noriu.

KRISTIANAS ĮSUKA Į KELIĄ prie mūsų nau-jojo namo. Stabtelėjęs prie skaitmenų klavi-

atūros, surenka kodą ir meniški balti metaliniaivartai atsidaro. Suūžia mašinos variklis ir mudunurūkstame medžiais apsodintu keliu, o mumsvirš galvų ošia žali, geltoni ir raudoni kaip

liepsna lapai. Aukšta pievos žolė jau gelsta, betkur ne kur dar matyti laukinių gėlių žiedelių.Diena graži. Šviečia saulė, ore maišosi aštrokasnuo sąsiaurio plūstantis druskos ir artėjančio

rudens kvapas. Čia gražu ir ramu. Dar neap-sipratau su mintimi, kad čia bus mūsų namai.

Kelias daro lanką ir už posūkio jau matytimūsų namas. Prieš pagrindines duris stovi keli

dideli vilkikai, ant kurių šonų puikuojasi

1354/1506



užrašas GRĖJAUS STATYBOS DARBAI.Aplink visą namą pristatyta pastolių, kelidarbininkai su statybininkų šalmais dirba ant

stogo.Kristianas sustoja prie portiko ir išjungia

variklį. Matau, kad jis jaudinasi. – Eime, susiraskime Eliotą.

– Ar jis čia? – Tikiuosi. Pakankamai jam už tai moku.Aš prunkšteliu, Kristianas šypteli ir mudu

išlipame iš mašinos.

– Sveikas, brol! – šūkteli Eliotas, bet joniekur nematyti.

Abu apsižvalgome. – Aš čia, aukštai! – Jis stovi ant stogo ir,

išsišiepęs iki ausų, moja mums. – Jau seniaijūsų laukiame. Niekur neikit. Tuoj nulipsiu.

Žvilgteliu į Kristianą, bet jis tik gūžteli. Pokelių minučių prie laukujų durų pasirodo

Eliotas.

1355/1506



– Sveikas, brol, – jis paspaudžia Kristianuiranką. – O kaip laikaisi tu, panelyte?

Jis suspaudžia mane glėbyje, pakelia ir

apsuka. – Ačiū, man jau geriau, – nusijuokiu gaudy-

dama kvapą, mat man vėl nudiegia šoną.Kristianas rūsčiai dėbteli į brolį, bet Eliotui

tai nė motais. – Eime į vagonėlį statybų aikštelėje. Jums

prireiks šitų, – jis pirštu pabarbena sau į šalmą.

IŠ NAMO LIKĘ TIK GRIAUČIAI. Grindysužtiestos standžia skaiduline medžiaga, panašiaį maišinį audeklą; kai kurios sienos nugriautosir vietoj jų pastatytos naujos. Eliotas vedžioja

mudu po namą aiškindamas, kaip vyksta renov-acija, o tuo metu aplink mus dirba vyrai irkelios moterys. Pamačiusi, kad akmeniniai laip-tai su meniška geležine baliustrada tebėra savo

1356/1506



vietoje, apdengti baltais audeklais nuo dulkių,lengviau atsikvepiu.

Tolimoji pagrindinės svetainės siena nugri-

auta, kad būtų vietos Džijos suprojektuotai stik-linei, ir terasoje jau pradėti darbai. Nepaisantgerokos netvarkos, vaizdas vis tiek gniaužiakvapą. Naujoji statyba nenaikina senojo pasaul-

io namo žavesio… Džija gerai padirbėjo. Eli-otas kantriai pasakoja apie būtinus atlikti dar-bus ir maždaug kiek kiekvienas iš jų užtruks.Jis tikisi, kad prieš Kalėdas galėsime

įsikraustyti, nors Kristianui atrodo, kad tai per-nelyg optimistiška.

Po perkūnais, švęsti Kalėdas žvelgiant įsąsiaurį… Laukiu nesulaukiu. Jaučiu, kad

apima nepaprastas jaudulys. Įsivaizduoju, kaippuošiame milžinišką Kalėdų eglę, o rudaplaukisberniukas žiūri į ją nuostabos kupinomisakimis.

Ekskursiją Eliotas baigia virtuvėje.

1357/1506



– Paliksiu judu pasivaikščioti vienus. Būkiteatsargūs. Čia – statybų aikštelė.

– Suprantama. Ačiū, Eliotai, – imdamas

mane už rankos sumurma Kristianas. – Ar tupatenkinta? – paklausia, kai Eliotas paliekamudu vienus.

Spoksau į tuščią patalpą ir svarstau, kur

kabinsiu paprikas vaizduojančius paveikslus,kuriuos nusipirkome Prancūzijoje.

– Labai. Man čia nepaprastai patinka. O tau? – Man irgi, – sako jis ir džiugiai nusišypso.

– Gerai. Kaip tik galvojau, kad čia kabos tiepaprikų paveikslai.

Kristianas linkteli. – Be to, šiuose namuose noriu pakabinti kel-

is Chosė darytus tavo portretus. Bet turi nus-pręsti, kur jiems derėtų atsidurti.

Nuraustu. – Kur nors, kur dažnai jų nematyčiau.

1358/1506



– Nebūk tokia, – subara mane Kristianas,nykščiu braukdamas per apatinę lūpą. – Taimėgstamiausios mano nuotraukos. Vienos

norėčiau savo darbo kambaryje. – Nenumanau, kam ji tau, – burbteliu ir

pabučiuoju jo nykščio pagalvėlę. – Kad nesiimčiau blogesnių darbų, tik visą

dieną žiūrėčiau į gražų, besišypsantį tavo veidą.Alkana? – staiga klausia jis.

– Ko? – sušnabždu.Kristianas kreivai šypteli, jo akys patamsėja.

Man gyslomis plūsteli atgijusi viltis ir geismas. – Valgio, ponia Grėj, – jis trumpai pabuči-

uoja mane į lūpas.Susiraukiu dėdamasi, kad pykstu, ir

atsidūstu. – Taip. Pastaruoju metu aš nuolat noriu

valgyti. – Mūsų trijulė galėtų pasidžiaugti iškyla.

– Trijulė? Ar dar kas nors prisidės?

1359/1506



Kristianas pakreipia galvą. – Maždaug po septynių ar aštuonių

mėnesių…

Ak… Dribsniukas. Nusišypsau. – Pamaniau, gal tau patiktų užkąsti gryname

ore? – Pievoje? – klausiu.

Jis linkteli. – Žinoma, – šypsodamasi sakau. – Čia bus nuostabūs namai, kaip tik vaikams

auginti, – neatitraukdamas nuo manęs akių

sumurma Kristianas.Vaikams! Ne vienam? Gal dabar reikėtų apie

tai pasikalbėti?Išskėtęs pirštus, Kristianas priglaudžia ranką

man prie pilvo. Po perkūnais. Sulaikaukvėpavimą ir uždedu plaštaką ant jo rankos.

– Sunku patikėti, – sušnabžda jis ir pirmą kartą išgirstu nuostabos gaidelę.

1360/1506



– Žinau. Bet… štai, turiu įrodymą.Nuotrauką.

– Šit kaip? Pirmą kūdikio šypsnį?

Iš piniginės išimu Dribsniuko ultragarso tyr-imo nuotrauką.

– Matai?Kristianas kelias akimirkas stebeilija į nuo-

trauką, atidžiai apžiūri. – Ak… Dribsniukas. Taip, matau, – sug-

lumęs, bet su pagarbia baime sako. – Tavo vaikas, – sušnabždu.

– Mūsų vaikas, – pataiso mane Kristianas. – Vienas iš kelių. – Iš kelių? – klausia Kristianas sunerimęs,

išpūtęs akis.

– Bent jau iš dviejų. – Dviejų… – jis apsvarsto šį žodį. – O gal

kol kas pakaktų ir vieno?Nusišypsau.

– Žinoma.

1361/1506



Vėl išeiname į lauką, į šiltą rudens orą. – Kada ketini pasakyti saviškiams? – pas-

iteirauja Kristianas.

– Netrukus, – sumurmu. – Rėjui norėjau pa-sakyti šįryt, bet su juo buvo ponas Rodrigesas,– gūžteliu.

Linktelėjęs Kristianas nuleidžia „Audi R8“

stogą. Mašinoje – iškyloms skirta pintinė irškotiška languota antklodė, kurią pirkomeLondone.

– Eikš, – sako jis, viena ranka paėmęs

pintinę ir antklodę, o kitą tiesdamas man.Drauge nueiname į pievelę.

– ŽINOMA, ROS, TAIP IR PADARYK.

Kristianas baigia pokalbį. Tai jau trečias sk-ambutis per mūsų iškylą gryname ore, į kurį jisatsiliepia. Kristianas nusispyręs batus,nusimovęs kojines, sulenkęs kelius ir, įsirėmęs į

juos alkūnėmis, žiūri į mane. Jo švarkas guli

1362/1506



šalia, užmestas ant mano švarkelio, nes įsaulygana šilta. Guliu šalia Kristiano išsitiesusi antantklodės, aplink mudu – aukšta, žalia, bet kai

kur jau gelstanti žolė, mes toli nuo namo staty-bų triukšmo ir patikimai pasislėpę nuo smalsiųdarbininkų žvilgsnių. Mudu – asmeniniamekaimo rojuje. Kristianas sumaitina man dar vi-

eną braškę, o aš dėkinga čiulpiu ją ir kramtau,žvelgdama į vis tamsėjančias jo akis.

– Skanu? – pašnabždomis klausia jis. – Labai.

– Gal jau pakaks? – Braškių – taip.Kristiano akys grėsmingai žybteli ir jis

plačiai nusišypso.

– Ponia Džouns puikiai žino, kokių valgiųįdėti iškylai, – sako jis.

– Tiesa, – pritariu.

1363/1506



Staiga Kristianas atsigula taip, kad jo galvaatsiduria man ant pilvo. Jis užsimerkia, atrodolaimingas. Panardinu pirštus jam į plaukus.

Jis sunkiai atsidūsta, paskui susiraukęs žvil-gteli į zirziančio telefono ekraną. Suirzęs užver-čia akis ir atsiliepia.

– Taip, Velčai, – tarsteli.

Įsitempęs porą sekundžių klausosi, o tadastaiga atsisėda.

– Visą parą, septynias dienas per savaitę…Ačiū, – iškošia pro sukąstus dantis ir padeda

ragelį.Kristiano nuotaika akimirksniu pasikeičia.

Mano sąmojingo, gundančio vyro nelieka nėženklo, o jo vietą užima racionalus ir viską

skaičiuojantis visatos valdovas. Jis prisimerkia,paskui šypteli, bet taip šaltai, kad mane net ši-urpas nukrečia. Nugara nueina pagaugais.Paėmęs telefoną, jis spusteli greitojo numerio

rinkimo mygtuką.

1364/1506



– Ros, kiek „Lincoln Timber“ įmonės akcijųpriklauso mums?

Jis atsiklaupia.

Man pašiurpsta oda. Ak, ką jis dabarsumanė?

– Tuoj pat konsoliduok tas akcijas Grėjausįmonių holdinge, o tada atleisk valdybą…

Išskyrus generalinį direktorių… Man nusisp-jaut… Girdžiu, bet daryk, kas tau liepta…Ačiū. Ir pranešk man naujienas.

Baigęs pokalbį, Kristianas kelias akimirkas

ramiai į mane žiūri. Po perkūnais. Jis įsiutęs. – Kas nutiko? – Linkas, – burbteli jis.

– Linkas? Buvęs Elenos vyras? – Tas pats. Tai jis sumokėjo užstatą už

Haidą.Sukrėsta išpučiu akis. Kristianas piktas, sti-

priai sučiaupęs lūpas.

1365/1506



– Na… Jis visiškai apsikvailino, – baimingaisumurmu. – Juk paleistas už užstatą Haidaspadarė dar vieną nusikaltimą.

Kristianas prisimerkia ir jo lūpas iškreipiašypsnys.

– Taikli ir puikiai suformuluota pastaba,ponia Grėj.

– O tu? Ką dabar padarei? – klausiu klaup-damasi prieš jį.

– Aš jį pribaigiau. Ak!

– Hm… Rodos, pasielgei truputį impulsyvi-ai, – sumurmu.

– Toks jau esu: viską sprendžiu akimirksniu. – Žinau.

Jis vėl prisimerkia, sučiaupia lūpas. – Iš tiesų šį planą buvau apmetęs jau gerokai

anksčiau, – trumpai paaiškina Kristianas.Suraukiu antakius.

– Šit kaip?

1366/1506



Jis patyli, aiškiai kažką svarstydamas,paskui giliai atsidūsta.

– Kai man buvo dvidešimt vieni metai,

Linkas baisiai sumušė savo žmoną. Sulaužėžandikaulį, kairę ranką, keturis šonkaulius – irvis už tai, kad dulkinosi su manimi, – jo žvilgs-nis tampa griežtas. – O dabar sužinau, kad

sumokėjo užstatą už žmogų, kuris mėgino manenužudyti, pagrobė mano seserį ir įskėlė manožmonai kaukolę. To jau per daug. Manau,išmušė atpildo valanda.

Išblykštu. Po perkūnais… – Taikli ir puikiai suformuluota pastaba,

pone Grėjau, – sušnabždu. – Ana, toks jau aš esu. Paprastai nekerštin-

gas, bet šį kartą negaliu leisti jam išsisukti. Tai,ką jis padarė Elenai… Ji turėjo iškelti jam bylą,bet to nepadarė. Žinoma, tai buvo tik jos vienosreikalas. Bet mokėdamas užstatą už Haidą jis

galutinai peržengė ribą. Linkas įsižeidė ir ėmė

1367/1506



persekioti mano šeimos narius. Todėl ketinu jįsumalti į miltus, jam prieš nosį sužlugdyti joverslą, o tai, kas dar liks, parduoti tiems, kurie

varžytynėse pasiūlys didžiausią kainą. Ašnuvarysiu jį į bankrotą.

Ak… – Be to, – Kristianas santūriai šypteli, – iš

šio sandorio mes neblogai uždirbsime.Stebeiliju į liepsningas pilkas akis, kuriose

staiga pasirodo švelnumas. – Nenorėjau tavęs išgąsdinti, – sušnabžda

Kristianas. – Ir neišgąsdinai, – pameluoju.Pralinksmėjęs jis kilsteli antakį. – Tiesiog man tai buvo visiškai netikėta, –

sukuždu ir nuryju seilę.Kartais Kristianas tikrai baugina.Jis lūpomis glusteli prie mano lūpų. – Padarysiu viską, kad tik būtum saugi. Kad

mano šeima būtų saugi. Kad šitas mažutis būtų

1368/1506



saugus, – sumurma Kristianas, išskėtęs pirštuspriglaudžia delną man prie pilvo ir švelniaipaglosto.

Ak… Man užgniaužia kvapą. Kristianasatidžiai žiūri į mane vis tamsėjančiomis akimis.Įkvepiant jo lūpos truputį prasiskiria, o paskuijis tyčia pirštų galiukais perbraukia man per

tarpkojį. Po galais… Geismas plyksteli kaip degusis

užtaisas ir ta liepsna akimirksniu plūsteli gyslo-mis. Staiga suspaudžiu Kristianui galvą, suči-

umpu už plaukų ir smarkiai trūkteliu, kad jo lū-pos rastų manąsias. Taip netikėtai užpultas, jisaikteli ir įsileidžia mano liežuvį į burną. Tadasudejuoja, atsako į bučinį, jo lūpos ir liežuvis

išalkę mano lūpų ir liežuvio; kelias akimirkasmudu tarsi ryjame vienas kitą, susipynusliežuviams, susiglaudus lūpoms, sumišusalsavimui ir neapsakomai maloniam pojūčiui,

kad vėl atradome vienas kitą.

1369/1506



Ak, geidžiu šio vyro. Jau seniai nesimylė-jome. Geidžiu jo dabar – gryname ore, atvirojepievoje.

– Ana… – pakerėtas ir gaudydamas kvapą sušnabžda Kristianas, o jo ranka nuslysta manoužpakaliu ir pasiekia sijono kraštą.

Nerangiai pasikeliu ir imu paskubomis,

negrabiai sagstyti jo marškinių sagas. – Palauk, Ana. Liaukis!Sukandęs dantis, jis atšlyja ir sučiumpa

mane už rankų.

– Ne, – dantimis švelniai suspaudžiu jo apat-inę lūpą ir trūkteliu. – Ne, – darkart sumurmustebeilydama į jį. Paskui paleidžiu. – Geidžiutavęs.

Kristianas staiga garsiai įkvepia. Jis negaliapsispręsti – matyti iš išplėstų, pilkų, spindinčiųakių.

– Prašau, man tavęs reikia, – maldauju jo

kiekviena kūno skaidula.

1370/1506



Mums to reikia.Pasiduodamas jis sudejuoja, jo burna vėl

susiranda mano burną ir mudviejų lūpos susil-

ieja. Viena ranka jis atsargiai prilaiko mangalvą, o kita slysta kūnu, kol pasiekia juosmenį,tada jis paguldo mane aukštielninką ir išsitiesiašalia, nė akimirkos nenutraukdamas bučinio.

Tada atšlyja, palinksta virš manęs ir atidžiaipažvelgia.

– Kokia jūs graži, ponia Grėj.Paglostau mielą jo veidą.

– Ir jūs, pone Grėjau. Iš išore, ir vidumi.Jis susiraukia ir aš pirštu perbraukiu per

kaktoje įsirėžusią raukšlę. – Nesiraukyk. Tu – mano, net kai pyksti, –

sušnabždu.Kristianas vėl dusliai suniurna, lūpomis

susiieško mano lūpas ir ima spausti mane įminkštą žolę po languota antklode.

1371/1506



– Ilgėjausi tavęs, – sušnabžda ir dantimisgrybšteli man skruostą.

Širdis šokteli krūtinėje.

– Ir aš tavęs ilgėjausi. Ak, Kristianai…Panardinusi vieną ranką jam į plaukus, sti-

priai sugniaužiu pirštus, o kita įsitveriu jopeties.

Sėdamos švelnius bučinius, jo lūpospasiekia mano kaklą, o paskui jas seka pirštai,vikriai atsagstydami mano palaidinukės sagas.Praskleidęs palaidinukę, jis švelniai pabučiuoja

krūtų kalnelius. Patenkintas kažką sumurma, togarso aidas nusirita per visą mano kūną irpasiekia pačias slapčiausias gelmes.

– Tavo kūnas keičiasi, – sušnabžda Kristi-

anas. Ir nykščiu jaudrina spenelį, kol šis papūrair įsiremia į liemenėlės audinį. – Man patinka, – priduria jis.

Žiūriu, kaip ragaudamas odą jo liežuvis

slysta palei liemenėlės kraštelį, paskui jis

1372/1506



trūkteli kaušelį žemyn, išlaisvina krūtį ir imanosimi glamonėti spenelį. Nuo jo prisilietimų irrudeniško vėjelio spenelis susiraukšlėja. Ap-

gaubęs spenelį lūpomis, Kristianas stipriai ir il-gai jį čiulpia.

– Ai! – garsiai sudejuoju, o paskuisusiraukiu, mat nuo nubrozdintų šonkaulių vėl

pasklinda pulsuojantis skausmas. – Ana! – šūkteli Kristianas, verdamas mane

rūsčiu žvilgsniu ir labai susirūpinęs. – Apie taiir kalbėjau, – papriekaištauja. – Apie tavo nege-

bėjimą save tausoti. Nenoriu sukelti tauskausmo.

– Ne… nesustok… – verksmingai ištariu.Kristianas žvelgia į mane, tarsi jo širdyje vyktų

vidinė kova. – Prašau. – Tai laikykis.Jis staiga apsiverčia ir po akimirkos jau

sėdžiu jį apžergusi, o trumpas mano sijonas

1373/1506



pakeltas iki pat klubų. Kristiano delnai nuslystanėriniuotais prisegamų kojinių kraštais.

– Štai. Taip jau geriau, be to, ir toliau galiu

grožėtis.Pakėlęs ranką, Kristianas ilgu smiliumi

užkabina kitą liemenėlės kaušelį ir išlaisvinakitą krūtį. Tada suima abi į delnus ir aš atlošiu

galvą stumdama jas į švelnias ir mitrias jorankas. Jis mane audrina, tampo ir trina speneli-us, kol šūkteliu iš malonumo, tada atsisėda irmudviejų nosys kone susiliečia, o godžios jo

akys pažvelgia į manąsias. Pirštais tebejaudrin-damas krūtis, jis mane pabučiuoja. Įsikimbu į jomarškinius, atsegu dvi viršutines sagas ir staigapasijuntu taip, tarsi mano nervams tai būtų per

didelė apkrova: trokštu vienu metu bučiuotiKristianą visur, išrengti jį ir su juo mylėtis.

– Palauk, – jis švelniai suima mano galvą irtruputį atsitraukia, o jo žvilgsnis – tamsus ir

1374/1506



žadantis kūnišką malonumą. – Skubėti nėra kur.Pristabdyk. Noriu tavimi pasidžiaugti.

– Kristianai, mudu jau taip ilgai… –

dūsuodama sakau. – Ramiau, – sušnabžda jis, ir man aišku, kad

tai įsakymas. Jis pabučiuoja man į dešinį lūpųkamputį. – Ramiau… – pabučiuoja į kairį. –

Ramiau, mažyte, – dantimis grybšteli apatinęlūpą. – Neskubėkime.

Panardinęs pirštus man į plaukus, Kristianasjuos išskečia, suspaudžia pakaušį, kad nejud-

inčiau galvos, o tada jo liežuvis įslysta man įburną, kažko ieškodamas, ragaudamas, ra-mindamas ir… kaitindamas kraują. Ak, kaipmano vyras moka bučiuoti…

Glostau jo veidą, pirštai nedrąsiai nuslystaprie smakro, niekur neskubu, o jis nesiliaujamanęs bučiavęs. Palengva praskiriu jomarškinius ir imu pirštais braukti per raktikauli-

us, čiuopiu juos per šiltą aksominę odą.

1375/1506



Švelniai stumteliu Kristianą, kad vėl atsigultųaukštielninkas po manimi. Atsisėdusi pažvelgiužemyn į jį gerai jusdama, kaip muistydamasi

trinuosi į pampstančią jo varpą. Hm… Pirštųgalais perbraukiu jam per smakrą, žandikaulį,paskui keliauju žemyn, per Adomo obuolį irpagaliau pasiekiu kaklo duobutę. Mano

gražuolis vyras. Pasilenkiu ir bučiniais apiberiutaką, kuriuo slydo mano pirštai. Dantimis švel-niai grybšteliu žandikaulį, pabučiuoju kaklą.Kristianas užsimerkia.

– Ai… – sudejuoja ir atlošia galvą, kadlengviau pasiekčiau kaklą, guli truputįprasižiojęs ir tyliai mėgaudamasis.

Matydama Kristianą suglumusį ir susi-

jaudinusį, pati pajuntu jėgų antplūdį ir susi-jaudinimą. Mano liežuvis slysta jo krūtinkauliuir skinasi kelią per krūtinės plaukus. Hm… Jisskanus. Ir taip maloniai kvepia. Net galva

svaigsta. Iš pradžių pabučiuoju vieną, paskui

1376/1506



kitą rausvą randelį, o tada Kristianas staiga či-umpa mane už klubų, mano pirštai lieka jo krūt-inės plaukuose ir aš įsižiūriu į jį. Alsuoja

greitai, nelygiai. – Nori? Čia? – sušnabžda Kristianas, o jo

žvilgsnis drumstas nuo meilės ir geismo, kur-iems atsispirti neįmanoma.

– Taip, – sumurmu, o mano lūpos suliežuviu slysteli per jo krūtinę ir pasiekiaspenelį. Atsargiai jį sukandusi trūkteliu irpakramsnoju.

– Ak, Ana… – sušnabžda Kristianas ir, ap-glėbęs per juosmenį, kilsteli mane, o kita rankaatsisega džinsų sagą, antuką ir išlaisvina lytį.Tada vėl nuleidžia mane ir aš jį užsėdu, juntu

šiltą ir standų savyje ir tuo mėgaujuosi.Kristianas delnais perbraukia man per

šlaunis, stabteli ties prisegamų kojinių kraštais,ten, kur oda nepridengta, ir tarpkojyje ima sukti

nedidelius, jaudinančius ratukus taip, kad

1377/1506



nykščiais užkliudo man ten… ten, kur trokštubūti liečiama. Aikteliu.

– Tikiuosi, tu nelabai prisirišusi prie savo

apatinių, – sumurma jis, verdamas mane spind-inčiu, laukiniu žvilgsniu.

Jo pirštai, užkišti už kelnaičių gumos, slystamano papilve, paskui staiga smukteli žemiau,

paglamonėja mane, dar labiau įaudrina, o tadastipriai sugriebia kelnaites ir nykščiai praduriaplonytį jų audinį. Jos suplyšta. Išskėtęs pirštusKristianas uždeda rankas ant šlaunų, o jo

nykščiai vėl nuslysta per mano tarpkojį. Jisstumteli dubenį į priekį, kad penis trintųsi įmane.

– Jaučiu, kokia tu sudrėkusi, – kaip tikras

kūniškų geidulių žinovas sušnabžda Kristianas,tada staiga atsisėda, ranka vėl apglėbia manoliemenį ir mudviejų veidai vėl kone susiliečia.Jis ima trintis nosimi į mano nosį.

1378/1506



– Ai… – nevalingai sudejuoju ir stipriai sus-paudžiu jam rankas. Mėginu truputį pasikelti,kad vėl pajusčiau tą malonią trintį, bet jis

neleidžia man nė krustelėti. – Leisk man tavęs klausytis, – sukužda Kris-

tianas. – Ne, nejudėk, tiesiog jausk.Atsimerkiu prasižiojusi, tarsi tariant „Ai!“

būtų sustingusios lūpos. O jis stebeilija į mane:jo susidrumstusios, geidulingos pilkos akysžvelgia į apsvaigusias mėlynas akis. Jis sujuda,pasuka dubenį, bet man krustelėti neleidžia.

Dusliai suniurnu. Jo lūpos vėl liečia manokaklą, bučiuoja.

– Štai ką labiausiai mėgstu. Prapultitavyje… – sumurma jis, prikišęs lūpas prie

mano odos. – Prašau, judėk, – imu maldauti. – Palengva, ponia Grėj.

1379/1506



Jis vėl stumteli dubenį į priekį ir mano kūnunuvilnija malonumas. Delnais suspaudžiu Kris-tianui veidą, bučiuoju jį, ryte ryju.

– Pamylėk mane, Kristianai. Prašau…Jo burna man nuo skruosto apačios slysteli

prie ausies. – Važiuojam, – sušnabžda Kristianas ir ima

mane kilnoti.Mano vidinė dievaitė visai įsišėlsta, užsėdu

jį visu svoriu, prispaudžiu prie žemės ir imujudėti džiūgaudama, kad jis many… joju ant

jo… kaip pašėlusi šuoliuoju… Uždėjęs rankasman ant juosmens, Kristianas prisitaiko priemano ritmo. Kaip aš to ilgėjausi… to svaigauspojūčio, kad joju jį užsėdusi, kad jis manyje…

kad saulė šviečia man į nugarą, kad ore tvyrorudens kvapas ir pučia švelnus vėjelis. Visi šiepojūčiai svaigina: lytėti, ragauti, uosti ir matytiapžergtą savo mylimą vyrą.

1380/1506



– Ak, Ana… – sudejuoja jis užsimerkęs,atlošęs galvą, plačiai išsižiojęs.

Ai… kaip man tai patinka… Kūno gelmėse

jau ima kažkas tvenktis… kaupiasi… kyla…vis aukščiau ir aukščiau… Kristianas uždedarankas man ant šlaunų, nykščiais švelniaispusteli vieną vietelę tarpkojyje ir aš sprogstu,

išsitaškau tūkstantį kartų, paskui, netekusi jėgų,griūvu, sukniumbu jam ant krūtinės, o tadaateina eilė šūktelėti jam ir, su meile ir džiaugs-mu šaukdamas mano vardą, jis išsilieja.

KRISTIANAS ŠVELNIAI GLAUDŽIA maneprie krūtinės, viena ranka laiko galvą. Hm…Užsimerkusi mėgaujuosi jo glėbiu. Mano plaš-

taka padėta jam ant krūtinės, jaučiu ritmingą,lėtėjantį ir rimstantį jo širdies plakimą. Pabuči-uoju jį, nosimi švelniai brūkšteliu per krūtinę irnusistebiu pagalvojusi, kad dar neseniai Kristi-

anas nebūtų leidęs man prie jo prisiliesti.

1381/1506



– Ar geriau jautiesi? – sušnabžda jis.Pakeliu galvą. Jis plačiai šypsosi. – Daug geriau. O tu? – aš atsakau jam dži-

ugia šypsena. – Pasiilgau jūsų, ponia Grėj.Kristianas kelias sekundes atrodo itin rimtas. – Ir aš.

– Bet daugiau – jokių žygdarbių. Sutarta? – Sutarta, – pažadu. – Turi visada viską man papasakoti, – pašn-

abždomis priduria Kristianas.

– Tas pats galioja ir jums, pone Grėjau.Jis kreivai šypteli. – Taikli ir puikiai suformuluota pastaba.

Pamėginsiu.

Jis pabučiuoja man į plaukus. – Manau, čia mes būsime laimingi, – vėl

užsimerkdama sušnabždu. – Taip. Tu, aš ir… Dribsniukas. Beje, kaip

jautiesi?

1382/1506



– Puikiai. Atsipalaidavusi. Laiminga. – Gerai. – O tu?

– Taip, ir aš taip pat, – sumurma jis.Pažvelgiu į Kristianą mėgindama pamatyti

veidą. – Kas yra? – klausia jis.

– Žinai, kai mylimės, tu būni labaivaldingas.

– Priekaištauji man? – Ne. Tik svarstau… Sakei, kad tau to trūko.

Stebeilydamas į mane, Kristianas sustingsta. – Kartais, – sukužda. Ak. – Tad reikėtų pagalvoti, kaip esamą padėtį

pakeisti, – sumurmu švelniai bučiuodama Kris-tianą į lūpas ir apsivydama jį nelyginantvijoklis.

Prisimenu mudu žaidimų kambaryje: skam-

bant Talio muzikai, ant stalo, prie kryžiaus,

1383/1506



antrankiais prirakinus prie lovos… man patinkatoks iškrypėliškas dulkinimasis… mūsųiškrypėliškas dulkinimasis. Taip. Tokius

dalykus galėčiau daryti. Galėčiau padaryti taidėl jo ir su juo. Ir dėl savęs. Prisiminus bizūną ima dilgsėti oda.

– Ir aš mėgstu žaisti, – sumurmu, pakeliu

akis ir pamatau drovią Kristiano šypseną. – Žinai, tikrai norėčiau sužinoti tavo ribas, –

tyliai sako jis. – Kokias ribas?

– Malonumo ribas. – Ak, manau, tai man patiktų. – Na, gal kai grįšime namo… – tyliai sako

Kristianas ir tie žodžiai lieka kyboti tarp mūsų

tarsi pažadas.Dar kartą nosimi perbraukiu Kristianui per

krūtinę. Aš jį taip myliu…

1384/1506



Po pietų gryname ore praėjo dvi dienos. Dvi di-enos, kai buvo ištartas pažadas: „Na, gal kaigrįšime namo…“ Kristianas vis dar elgiasi su

manimi taip, tarsi būčiau stiklinė. Nenoriišleisti į leidyklą, tad esu priversta dirbti namie.Ant rašomojo stalo pastumiu į šalį krūvą laiškųsu klausimais, kuriuos turiu perskaityti, ir at-

sidūstu. Žaidimų kambaryje mudu su Kristianunebuvome nuo tos dienos, kai ištariau saugosžodį. O jis sakė, kad jam to trūksta. Na, mantaip pat… juolab dabar, kai jis nori ištirti, kur

yra mano malonumo ribos. Vien pagalvojusi,koks galėtų būti tas tyrimas, nuraustu. Žvil-gteliu į biliardo stalą… Taip, nekantrauju, kadjis pradėtų savo tyrimą…

Mintis išblaško apartamentuose pasklidusityli, lyriška melodija. Kristianas skambinafortepijonu, ir ne vieną iš savo įprastų elegijų, ogražų, vilties kupiną kūrinį – motyvas man

1385/1506



pažįstamas, bet niekada negirdėjau Kristiano joskambinant.

Pirštų galiukais pritykinu prie arkos į

didžiąją svetainę ir pažvelgiu į Kristianą, sėd-intį prie instrumento. Svetainėje tvyro prieb-landa. Dangus ryškiai rožinis ir nuo vario spal-vos jo plaukų atsispindi krintanti šviesa. Kaip

visada, jis atrodo toks gražus, kad užkandažadą, skambina susikaupęs, manęs nematydam-as. Pastarosiomis dienomis jis buvo toks atvir-as, toks dėmesingas: pasakodavo, ką ketina per

dieną veikti, dalydavosi mintimis, atskleisdavoplanus. Rodos, tarsi būtų pralaužęs nematomą užtvarą ir ėmęs bendrauti.

Žinau, po kelių minučių jis ateis pasidomėti,

kaip man sekasi, ir man šauna išganinga mintis.Susijaudinusi, vildamasi, kad Kristianas manęsdar nepamatė, tyliai pasitraukiu, paskui tekinanukuriu į mūsų miegamąjį ir pakeliui nusimetu

visus drabužius, pasilieku vien šviesiai

1386/1506



mėlynas, nėriniuotas kelnaites. Susiradusi mels-vą palaidinukę, paskubomis ją apsivelku. Jiturėtų paslėpti mėlynę. Tada įsmunku į

drabužinę ir iš komodos stalčiaus paimuišblukusius Kristiano džinsus – mano mėg-stamiausius, jo žaidimų kambario džinsus. Nuosavo naktinės spintelės pasičiumpu telefoną,

tvarkingai sulankstau džinsus ir atsiklaupiu antgrindų prie miegamojo durų. Durys praviros,tad girdžiu skambant jau kitą melodiją, tik šiman negirdėta. Bet ir ji kupina vilties, graži.

Paskubomis surašau jam elektroninį laišką.

Siuntėjas: Anastazija GrėjTema : Mano vyro malonumas


Sere,laukiu Jūsų nurodymų.

1387/1506



Visada Jūsų

ponia G x

Paspaudžiu „Siųsti“.Po kelių akimirkų muzika staiga nutyla.

Mano širdis suspurda krūtinėje ir ima daužytis.Ilgai laukiu, kol pagaliau mano „BlackBerry“suzvimbia.


Tema : Mano vyro malonumas (šis pavadini-mas man patinka, mažyte)Data : 2011 m. rugsėjo 21 d. 20:48Gavėjas: Anastazija Grėj

Ponia G.,

sužadinote man smalsumą. Einu Jūsųieškoti.

1388/1506



Būkite pasiruošusi.

Kristianas GrėjusNekantraujantis Grėjaus įmonių holdingo gen-eralinis direktorius

Būkite pasiruošusi! Širdis daužosi kaippašėlusi ir aš pradedu skaičiuoti. Po trisdešimt

septynių sekundžių durys atsidaro. Žiūriužemyn, į basas jo kojas ant slenksčio. Hm… Jisneprataria nė žodžio. Tyli, rodos, visą amžinybę. Ak, koks mėšlas… Atsispyrusi pa-

gundai pakelti į jį akis stebeiliju į grindis.Pagaliau jis pasilenkia ir pasiima džinsus.

Nieko netaręs patraukia į drabužinę, o aš liekusustingusi kaip statula. Dieve… dabar prasidės.

Man trankosi širdis, mėgaujuosi adrenalinopliūpsniu, akimirksniu plintančiu gyslomis.Susijaudinusi pasimuistau. Ką jis šį kartą darys? Po kelių akimirkų Kristianas grįžta

mūvėdamas tuos džinsus.

1389/1506



– Vadinasi, nori žaisti? – tyliai klausia. – Taip.Jam nieko neatsakant surizikuoju slapta

žvilgtelėti… į džinsus, į džinsiniu audiniu ap-mautas jo šlaunis, į nedidelę kalvelę ties an-tuku, į atsegtą juosmens sagą, į žemyn be-sileidžiančią plaukų juostą, į bambą, į raumen-

ingą pilvą, į krūtinės plaukus, į pilkas, liepsnin-gas akis ir pakreiptą galvą. Jis stovi kilstelėjęsantakį. Ak, prakeikimas…

– Taip. O toliau? – sušnabžda jis.

Ak… – Taip, sere.Kristiano žvilgsnis sušvelnėja. – Gera mergaitė, – burbteli ir paglosto man

galvą. – Manau, bus geriau, jei nusivesiu tave įviršų, – priduria.

Aš visa apmirštu, o papilvės raumenys ma-loniai susitraukia.

1390/1506



Kristianas paima mane už rankos ir perapartamentus nuseku paskui jį, užlipame laip-tais. Priėjęs prie žaidimų kambario durų, jis

stabteli, pasilenkęs švelniai mane pabučiuoja, otada stipriai sučiumpa už plaukų.

– Žinai, tavo sėdmenys ima platėti, – prikišęs lūpas prie mano lūpų sumurma jis.

– Ką?Nesuprantu, apie ką jis kalba. – Nesijaudink. Prie to priprasiu, – linksmai

sušnabžda Kristianas, nosimi brūkšteli man per

žandikaulį ir švelniai krimsteli ausį. – Kai įeis-ime, atsiklaupk, kaip esu tau rodęs.

– Taip… sere.Kristianas žvelgia į mane ir jo akyse at-

sispindi meilė, nuostaba ir geidulingos mintys.Viešpatie… Gyvenimas su Kristianu niekada

nebus nuobodus, o manęs dar laukia labai ilgaskelias. Myliu šį vyrą: savo sutuoktinį, meilužį,

1391/1506



savo vaiko tėvą, kartais… savo dominantą…savo Penkiasdešimt Atspalvių.

1392/1506



EPILOGAS

2014 m. gegužė, didysis namas

Guliu ant languotos vilnonės antklodės, žiūriu

aukštyn, į giedrą, žydrą vasaros dangų, rėmin-amą pievos gėlių ir aukštos žolės stiebelių.Kaitri vasaros popiečio saulė šildo odą, kaulus,pilvą ir aš atsipalaiduoju, mano kūnas sug-

lemba. Kaip gera. Ne, po galais, tai… nuostabu.Džiaugiuosi neatsidžiaugiu akimirka – ramybėsir tobulo pasitenkinimo akimirka. Dėl šio dži-augsmo ir pilnatvės pojūčio turėčiau jaustis

kalta, bet nesijaučiu. Čia ir dabar gyvenimas



geras ir aš išmokau tai vertinti ir mėgautis šiaakimirka kaip ir mano vyras. Šypsodamasipasimuistau ir vėl užplūsta malonūs prisimin-

imai, ką vakar vakare mudu veikėme savonamuose Eskaloje…

Bizūno vijos pliaukši per išsipūtusį mano pilvą vangiai ir skausmingai lėtai.

– Gal jau gana, Ana? – sušnabžda man į ausįKristianas.

– Ak, prašau… – maldauju stovėdama žai-dimų kambaryje, pririšta prie skersinio, suraiščiu ant akių, virš galvos sukaustytomisrankomis ir tampydama antrankius.

Nuo bizūno kirčio švelniai dilgteli užpakaliooda.

– Prašau. O toliau?Aikteliu.

– Prašau, sere.

1394/1506



Kristianas priglaudžia delną man priedilgsinčios odos ir švelniai patrina.

– Ten. Ten. Ten, – tyliai sako. Jo ranka

nuslysta žemyn, pasisuka ir pirštai įsmunka įmane.

Sudejuoju. – Ponia Grėj, – sukužda Kristianas ir

sukandęs timpteli man ausies spenelį. – Jūs vis-iškai pasiruošusi…

Jo pirštai juda manyje pirmyn atgal, pirmynatgal, vėl liesdami tą vietelę, tą malonumą teiki-

antį tašką. Bizūnas triukšmingai nukrinta antgrindų, jo ranka slysteli per mano pilvą ir pa-kyla prie krūtų. Įsitempiu. Mano krūtys jautrios.

– Ššš, – įspėja Kristianas ir suėmęs vieną

krūtį nykščiu ima švelniai braukyti per spenelį. – Ai…Jo pirštai švelnūs, gundantys ir malonumas

iš krūties spirale leidžiasi žemyn… žemyn…

1395/1506



dar žemiau… Atlošdama galvą stumteliu krūtįjam į saują ir vėl sudejuoju.

– Man patinka tavęs klausytis, – sušnabžda

Kristianas.Jo varpa glaudžiasi man prie klubo, džinsų

antuko sagos spaudžiasi man į odą, o pirštaitęsia negailestingą puolimą: pirmyn atgal,

pirmyn atgal, nepamesdami ritmo. – Gal padaryti taip, kad sprogtum? –

klausia. – Ne.

Jo pirštai liaujasi judėję. – Nejaugi, ponia Grėj? Ar tikrai sprendžiate

jūs?Kitos rankos pirštais jis suspaudžia man

spenelį. – Ne… Ne, sere. – Šis atsakymas geresnis. – Ai… prašau… – vėl imu maldauti.

– Ko nori, Anastazija?

1396/1506



– Tavęs. Visada.Jis staiga garsiai įkvepia.Ištraukia pirštus iš makšties, apsuka mane,

kad stovėčiau veidu į jį, ir nutraukia akių raištį.Žvelgdama į patamsėjusias, pilkas, svilinančiasjo akis, kelis kartus sumirksiu. Tada jis smili-umi perbraukia man per apatinę lūpą ir jį su

didžiuoju pirštu įkiša man į burną, leisdamasparagauti sūroko savo jaudulio.

– Čiulpk, – sušnabžda.Apsuku liežuviu apie pirštus, o tada tarp jų.

Hm… nuo jo pirštų net ir mano skonismalonus…

KRISTIANO DELNAI NUSLYSTA mano ranko-

mis prie sukaustytų riešų, jis atsega antrankiusir mane išlaisvina. Apsukęs, kad stovėčiauveidu į sieną, trūkteli už kasos ir prisitraukęsapglėbia. Tada palenkia mano galvą į šoną ir,

1397/1506



stipriai laikydamas, lūpomis braukia per kaklą prie ausies.

– Noriu į burną, – ištaria tyliai, gundomai.

Mano kūne, pasiruošusiame ir įsiaudrinusia-me, trūkteli gilieji raumenys. Malonumas sti-prus ir svaiginantis.

Sudejuoju. Atsisuku į Kristianą, suėmusi

palenkiu jo galvą, stipriai pabučiuoju, manoliežuvis įsiveržia į jo burną, ragauja ir skonisi.Jis patenkintas suniurna, uždeda rankas man antsėdmenų, prisitraukia, bet prie jo prisiliečia tik

pūpsantis mano pilvas. Krimsteliu jamžandikaulį, apiberiu bučiniais kaklą ir, pirštaisbrūkštelėjusi per odą, pasiekiu džinsus. Jisatlošia galvą, o aš lyžteliu jam krūtinę ir jos

plaukus. – Ai…Trūkteliu už džinsų juosmens taip, kad

sagos pačios atsisega, Kristianas stipriai sus-

paudžia man pečius, o aš atsiklaupiu prieš jį.

1398/1506



Prisimerkusi žvilgteliu į Kristianą, o jisatidžiai žiūri į mane. Jo žvilgsnis geismingas,lūpos prasiskyrusios, o kai išlaisvinu varpą ir ją

apžioju, jis aikteli. Man patinka Kristianui či-ulpti. Matyti, kaip jis sprogsta, girdėtitrūkčiojantį kvėpavimą ir tylias, duslias de-jones. Užsimerkiu ir smarkiai čiulpdama,

spausdama jį, mėgaujuosi skoniu ir begarsiuKristiano aikčiojimu.

Kristianas čiumpa mano galvą ir laiko, kadnejudėčiau, o aš truputį plačiau prasižioju ir

leidžiu jo peniui įsmukti iki pat gomurio lanko. – Atsimerk ir žiūrėk į mane, – tyliai, bet

valdingai liepia jis.Liepsningos jo akys žvelgia į mano akis,

stumtelėdamas dubenį į priekį jis visiškaiužpildo man burną, o tada greitai atsitraukia.Vėl įstumia ir aš kilsteliu rankas norėdama jįsuspausti. Kristianas sustoja ir neleidžia man

pajudėti.

1399/1506



– Neliesk manęs, nes vėl sukaustysiu an-trankiais. Noriu tik tavo burnos, – įsakmiaisuniurna jis.

Dieve… Štai kaip jis nori? Susidedu rankasuž nugaros ir pilna burna nekaltai pažvelgiu į jį.

– Gera mergaitė, – tarsteli Kristianas žvelg-damas į mane ir gašliai šypsodamasis. Švelniai,

bet stipriai mane laikydamas, truputį ištraukia irvėl įgrūda. – Jūsų burna – tobula kruštuvė,ponia Grėj.

Jis užsimerkia ir vėl įkiša man į burną, o aš

stipriai suspaudžiu penį lūpomis ir liežuviunepaliaujamai suku apie jį ratus. Įsileidžiu jįlabai giliai ir vėl atsitraukiu, dar kartą, dar ir darkartą, kol išgirstu Kristianą, sukandusį dantis,

garsiai alsuojant. – Ai! Sustok, – sako jis ir ištraukia, palikda-

mas mane susijaudinusią ir trokštančią daugiau.Suėmęs už pečių, padeda man atsistoti. Tada

čiumpa už kasos, godžiai pabučiuoja ir įleidžia

1400/1506



į burną liežuvį – ir plėšrų, ir pasiruošusį duoti.Paskui staiga mane paleidžia ir, nespėjusią nėmirktelėti, nuneša prie lovos su baldakimu. At-

sargiai paguldo taip, kad sėdmenys atsiduria antpaties čiužinio krašto.

– Apsivyk kojomis man juosmenį, – liepia.Apsiveju ir prisitraukiu Kristianą arčiau. Jis

pasilenkia, rankomis atsiremia abipus manogalvos ir tebestovėdamas lėtai įsiskverbia.

Ak, kaip gera. Užsimerkusi mėgaujuosi šiuolėtai besiskleidžiančiu malonumu.

– Gerai? – akivaizdžiai nerimaudamasklausia Kristianas.

– Dieve, Kristianai. Taip. Taip. Prašau…Stipriau apsiveju jį kojomis ir pasislenku

arčiau jo. Jis sudejuoja. Stipriai laikausi jorankų, o jis ima sūpuotis pirmyn atgal, nors išpradžių, tiesa, visai lėtai.

– Kristianai, prašau. Smarkiau – noriu per-

žengti ribą.

1401/1506



Jis sudejuoja ir ima smūgiuoti greitai ir en-ergingai, duria ir duria į mane. Ak, tas jausmasdangiškas…

– Taip… – sušnabždu, dar stipriau įsikibusi įjį ir jusdama, kad kūno gelmėse kažkastvenkiasi.

Jis sudejuoja, ima judėti manyje tarsi įgavęs

naujo ryžto… ir aš priartėju. Ak, prašau…Nesustok…

– Nagi, Ana, nesivaržyk, – dusliai prosukąstus dantis iškošia jis ir aš sprogstu jo

užgulta, orgazmas tęsiasi ilgai.Kol šaukiu jo vardą, Kristianas sustingsta,

garsiai sudejuoja ir nuleidžia į mane. – Ana! – rikteli jis.

Kristianas guli šalia glamonėdamas man pilvą plačiai išskėstais ilgais pirštais.

– Kaip sekasi mano dukrai?

1402/1506



– Ji šoka, – nusijuokiu. – Šoka? A, taip! Oho… Jaučiu ją.Antras Dribsniukas manyje apsiverčia kūlio

ir Kristianas džiugiai nusišypso. – Man rodos, seksas jai jau patinka.Kristianas suraukia kaktą. – Šit kaip? – piktokai tarsteli. Ir pasislinkęs

lūpomis paliečia mano pūpsantį pilvą. – Kol taunesukaks trisdešimt, apie seksą nė nesvajok,jaunoji panele.

Nusijuokiu.

– Ak, Kristianai, koks tu veidmainis… – Ne, aš tik rūpestingas tėvas.Jis pakelia į mane akis vis dar suraukęs kak-

tą, akivaizdžiai susirūpinęs.

– Tu nuostabus tėvas. Žinojau, kad toksbūsi.

Paglostau mielą jo veidą, o Kristianas drovi-ai nusišypso.

1403/1506



Pakirstu nuo spigaus ir džiugaus sūnausklyksmo, ir nors nematau nei jo, nei Kristiano,patenkinta išsišiepiu iki ausų. Tedas pabudo iš

popiečio miego ir dabar juodu su Kristianu šėl-sta. Tyliai guliu vis dar stebėdamasi Kristianogebėjimu įsijausti į žaidimą. Su Tedžiu jisnepaprastai kantrus – daug kantresnis nei su

manimi. Prunkšteliu. Kita vertus, taip ir turibūti. O mano gražuolis berniukas, savo tėvo irmotinos kūrinys, tikras drąsuolis. Kita vertus,Kristianas per atsargus – pernelyg saugo mus

abu. Mano mielas, nepastovusis, viską kontroli-uojantis Penkiasdešimt…

– Suraskime mamytę. Ji kažkur čia, pievoje.Tedas nieko nesako, – bent jau aš negirdžiu,

– o Kristianas laimingas ir nesivaržydamasnusijuokia. Tai nepaprastas, tėviško džiaugsmokupinas juokas. Nebeištveriu. Pasikeliu al-kūnėmis remdamasi į žemę ir iš savo slėptuvės

aukštoje žolėje imu slapta juos stebėti.

1405/1506



Kristianas pakėlęs suka ir suka Tedą ratu,berniukas susižavėjęs vėl džiaugsmingai klyk-teli. Tada Kristianas liaujasi, švysteli sūnų

aukštyn (man net kvapą užgniaužia) ir krintantįvėl sugauna. Tedas džiugiai, nerūpestingaikrykščia, o aš su palengvėjimu atsikvepiu. Ak,mano mažasis vyrutis, mielas vyrutis, jis nė

akimirkos nenustygsta vietoje. – Dar, tėti! – šūkteli jis.Kristianas klusniai švysteli Tedą aukštyn

(vėl pajuntu širdį tuksint gerklėje) ir pagavęs

priglaudžia prie krūtinės. Pabučiuoja rusvusTedo plaukus, pakšteli į skruostą ir keliasakimirkas negailestingai kutena. Tedis pratrūk-sta kvatoti, muistosi, rankytėmis stumia Kristi-

aną, nori išsiveržti iš glėbio. Plačiai šypsodam-asis Kristianas nuleidžia sūnų ant žemės.

– Ieškokim mamytės. Ji slepiasi žolėje.Tedas patenkintas šypsosi, nes šis žaidimas

jam patinka, ir ima žvalgytis po pievą. Įsikibęs

1406/1506



Kristianui į ranką, berniukas parodo ten, kurmanęs nėra, ir tai mane prajuokina. Stebėdamažaidimą paskubomis vėl atsigulu.

– Tedai, girdėjau mamytę juokiantis. Ar ir tugirdėjai?

– Mamyte!Išgirdusi valdingą Tedo šūksnį nesusilaikau

ir garsiai prunkšteliu. Viešpatie, visai kaiptėvas, nors Tedui vos dveji metukai.

– Tedi! – atsiliepiu žvelgdama į dangų irišsišiepusi iki ausų.

– Mamyte!Netrukus išgirstu juodu atitapsint per pievą,

pirmas per žoles prasiskina kelią Tedas, opaskui jį – Kristianas.

– Mamyte! – suspinga Tedas tarsi radęs din-gusį Siera Madrės lobį ir užvirsta ant manęs.

– Labas, mažuti!

1407/1506



Švelniai jį priglaudžiu ir pabučiuoju į putlųskruostą. Jis nusijuokia, taip pat mane pabuči-uoja ir iš karto ima veržtis iš glėbio.

– Sveika, mamyte, – šypsodamasis ir žvelg-damas į mane sako Kristianas.

– Sveikas, tėti.Aš džiugiai nusišypsau, Kristianas paima

Tedą ant rankų, atsisėda šalia manęs ir pasisod-ina sūnų ant kelių.

– Su mamyte turi elgtis atsargiai, – truputįpapriekaištauja jis Tedui.

Išgirdusi Kristiano žodžiuose lengvą pašaipėlę, vypteliu. Kristianas išsitraukia iškišenės „BlackBerry“ telefoną ir paduoda Te-dui. Gal mums pasiseks pasimėgauti ramybe.

Daugiausia – penkias minutes. Suraukęs kak-tytę Tedis apžiūri telefoną. Atrodo rimtutėlis,mėlynos jo akutės tokios susikaupusios – visaikaip elektroninius laiškus skaitančio tėčio.

Kristianas kyšteli nosį Tedžiui į plaukus ir man

1408/1506



– Žinoma, – sutinku.Vargeli, bus bėdos… – Ledukas! – Tedas ištiesia rankas ir Sofi

paduoda jam vieną porciją.Nuo karščio ledai jau varva. – Palauk, duok mamytei pažiūrėti.Atsisėdusi paimu iš Tedo ledus, paskubomis

kyšteliu juos į burną ir nulaižau atitirpusias sul-tis. Hm… spanguoliniai, tokie šalti ir gardūs…

– Mano! – pasipiktinęs ir protestuodamasgarsiai šūkteli Tedas.

– Štai, imk.Grąžinu jam jau ne taip varvančius ledus ir

jis iš karto kyšteli kūgelį į burną. Ir nusišypso. – Ar mudu su Tedu galime pasivaikščioti? –

klausia Sofi. – Žinoma. – Tik per toli nenuklyskite. – Gerai, pone Grėjau.

1411/1506



Sofi žvelgia šviesiai rudomis, rimtomis irplačiai atmerktomis akimis. Manau, Kristiano jitruputį bijo. Mergaitė ištiesia ranką ir Tedis

noriai į ją įsikimba. Vaikai drauge nueina peraukštą žolę.

Kristianas nulydi juos žvilgsniu. – Kristianai, jiems nieko blogo nenutiks.

Kas jiems čia galėtų nutikti?Jis truputį susiraukia, žvilgteli į mane, o aš

įsitaisau jam ant kelių. – O dėl dukters gali nesijaudinti dar maži-

ausiai tris mėnesius. Aš ją patikimaipriglaudžiau. Sutarta?

Jis pabučiuoja man į paausį ir dantimis gry-bšteli ausies spenelį.

– Kaip pasakysite, ponia Grėj…Ir vėl krimsteli. Iš skausmo šūkteliu. – Praeitą naktį buvo gera, – sako jis. –

Turėtume dažniau taip daryti.

– Ir aš taip manau.

1412/1506



Pasilenkiu, kad matyčiau jo veidą. Jis žvel-gia į mane spindinčiomis akimis.

– Man tai irgi patiktų, – sumurmu, o Kristi-

anas mane pabučiuoja neatitraukdamas rankosnuo pilvo.

Matydama, kad jis puikiai nusiteikęs,nutariu vėl užsiminti apie vieną nelabai malonų

reikalą. – Ar dar svarstei mano siūlymą?Kristianas sustingsta. – Ana, aš nesutinku.

– Bet Ela toks gražus vardas. – Nevadinsiu dukters savo motinos vardu.

Ne. Ne, ir viskas. – Ar tikrai?

– Tikrai. – Pirštais suspaudęs man smakrą irnepaprastai suirzęs, Kristianas rūsčiai pažvelgiaman į akis. – Ana, liaukis. Nenoriu, kad duktėnešiotų mano praeities dėmę.

– Gerai. Atsiprašau.

1414/1506



Velnias… Nenoriu jo siutinti. – Nieko baisaus. Tik daugiau nemėgink

manęs perkalbėti, – sumurma jis. – Privertei

pripažinti, kad ją mylėjau, nutempei prie joskapo… Bet dabar pakaks.

Ak, ne… Nenulipdama nuo kelių pasisuku,apžergiu Kristiano kojas ir delnais suspaudžiu

galvą. – Atleisk man. Labai prašau. Ir nepyk.Pabučiuoju Kristianą, paskui dar pakšteliu į

lūpų kamputį. Po akimirkos Kristianas pirštu

parodo į kitą kamputį ir aš šypsodamasi pabuči-uoju ir jį. Tada jo pirštas nukrypsta į nosį.Pabučiuoju jam nosį. Jis nusišypso ir uždedarankas man ant užpakalio.

– Ak, ponia Grėj, ką man reikės su jumisdaryti?

– Neabejoju, kad ką nors sugalvosite, – sumurmu.

1415/1506



Kristianas šypteli ir staiga pasisukdamasnustumia mane ant antklodės.

– O jei imčiausi ko nors tiesiog dabar? –

geidulingai šypsodamasis klausia. – Kristianai! – priekaištingai šūkteliu.Staiga mūsų ausis pasiekia spigus Tedo riks-

mas. Kristianas akimirksniu grakščiai kaip

pantera pašoka ant kojų ir tekinas pasileidžiaten, iš kur atsklido šauksmas. Nuseku paskui jį,bet gerokai lėčiau. Nesu tokia susirūpinusi kaipKristianas: riksmas nebuvo toks, kad lėkčiau

laiptais šokinėdama per dvi pakopas žiūrėti, kasgi nutiko.

Kristianas paima Tedį ir aukštai iškelia.Mūsų sūnelis graudžiai verkia ir pirštu rodo į

žemę: į žolę nukritęs sulčių ledų kūgelio likutisištežęs kaip košė ir jau baigia tirpti.

– Ledai jam iškrito, – liūdnai paaiškina Sofi.– Būčiau atidavusi savo, bet jau buvau

suvalgiusi.

1416/1506



– Ak, Sofi, mieloji, dėl to nesijaudink, – pa-glostau jai galvą.

– Mamyte! – sriūbauja Tedas, tiesdamas į

mane rankas.Kristianas nenoriai jį atiduoda man. – Eikš čia, eikš. – Ledukas… – sukūkčioja jis.

– Žinau, vaikeli. Nueisime pas ponią Teilorir gausime dar vieną porciją.

Pabučiuoju jam į viršugalvį… ak, kaip jismaloniai kvepia. Jis kvepia mano berniuku.

– Ledukas… – šniurkšteli Tedas.Paėmusi jo rankutę, pabučiuoju limpančius

pirštukus. – Tų ledų skonis net ant tavo pirštų.

Tedas liaujasi verkęs ir atidžiai apsižiūrirankytę.

– Kišk pirštukus į burnytę.Jis įkiša.

– Ledukas!

1417/1506



– Taip. Ledukas.Jis nusišypso. Mano ūmaus būdo sūnus –

visai kaip tėtis. Tačiau Tedas bent jau turi pas-

iteisinimą: jam dar tik dveji. – Eisime pas ponią Teilor?Tedas linkteli ir apdovanoja mane nuostabia

mažo vaiko šypsena.

– Leisi, kad tėtis tave nuneštų?Jis papurto galvą, apsikabina mane, stipriai

prisiglaudžia ir įsikniaubia man į kaklą. – Tėtis tikriausiai taip pat nori paragauti

ledų, – sušnabždu prikišusi lūpas Tedui prieausytės.

Berniukas susiraukęs žvilgteli į mane,paskui į savo ranką ir ištiesia ją Kristianui. Šis

šypsodamasis įsikiša Tedo pirštukus į burną. – Hm… skanu.Tedas kikendamas iškelia rankas, kad Kristi-

anas jį paimtų. Šyptelėjęs man, Kristianas

paima Tedą ir neša prispaudęs prie klubo.

1418/1506



– Sofi, kur Geilė? – Didžiajame name.Žvilgteliu į Kristianą. Jis šypsosi ir maloni-

ai, ir truputį liūdnai, tad imu svarstyti, apie ką galvoja.

– Tu jam tokia gera, – sumurma jis. – Šiam mažiui? – pataršau Tedui plaukus. –

Tik dėl to, kad jau perpratau jus, Grėjų giminėsvyrus, – mąsliai šypteliu savo sutuoktiniui.

Jis nusijuokia. – Taip, tikrai perpratote, ponia Grėj.

Tedis ima spurdėti, veržtis iš Kristiano glė-bio. Dabar mano užsispyrėlis nori eiti pats.Paimu jį už vienos rankos, tėtis už kitos irgrįžtame namo supdami sūnų, o Sofi straksi tru-

putį mus aplenkusi.Pamojuoju Teilorui, kuris šiandien, turėda-

mas taip retai jam suteikiamą laisvą dieną, ap-simovęs džinsus ir apsivilkęs berankovius

1419/1506



marškinėlius, prie garažo krapštosi su senumotociklu.

Stabtelėjusi prie Tedo kambario durų klausausi,kaip Kristianas skaito sūnui pasaką. „Aš Lorak-sas! Kalbu medžių vardu…“

KYŠTELĖJUSI GALVĄ TEDĮ RANDU kietaimiegantį, o Kristianą dar tebeskaitantį. Kaipraveriu duris, jis pakelia akis ir užverčia

knygą. Tada priglaudžia pirštą prie lūpų irįjungia kūdikių stebėjimo aparatą. Pataiso Tedopatalus, paglosto berniukui skruostą, atsistoja irtyliai, pirštų galais, pritykina prie manęs. Maty-

dama jį, vos laikausi nesusijuokusi.Kai išeiname į koridorių, Kristianas sus-

paudžia mane glėbyje.

1420/1506



– Dieve, kaip aš jį myliu, bet taip džiaugiu-osi, kai užmiega… – sumurma man prie patlūpų.

– Puikiai tave suprantu.Jis švelniai, įdėmiai žiūri į mane. – Sunku patikėti, kad Tedas jau dveji metai

su mumis.

– Žinau.Pabučiuoju Kristianą ir staiga prisimenu

Tedžio gimimą: skubiai atliktą cezario pjūvį,neapsakomą Kristiano baimę ir daktarės Grin

profesionalumą ir ramybę, kai mano Dribsni-uko gyvybei buvo iškilęs pavojus. Visa taiprisiminus nukrečia šiurpas.

– Ponia Grėj, sąrėmiai trunka jau penkiolikavalandų. Ir net suleidus pitocino jie palengvaslopsta. Turime ryžtis cezario pjūviui, nes jūsų

1421/1506



kūdikiui gresia pavojus, – griežtai pareiškiadaktarė Grin.

– Po velnių, seniai laikas! – užsipuola ją

Kristianas.Bet daktarė Grin nekreipia į jį dėmesio. – Kristianai, patylėk, – stipriai suspaudžiu

jam ranką. Kalbu tyliai, silpnai ir viską matau

tarsi per miglą: sienas, aparatūrą, žmones žali-ais drabužiais… Nenoriu nieko, tik miegoti. Betpirma turiu atlikti kai ką labai svarbaus… A,taip. – Norėjau pati jį išstumti.

– Prašau jūsų, ponia Grėj. Darysime cezariopjūvį.

– Ana, sutik, – maldauja Kristianas. – Ar tada galėsiu miegoti?

– Taip, mažyte, taip, – kone kūkčiodamaspatvirtina Kristianas ir pabučiuoja man į kaktą.

– Noriu pamatyti Dribsniuką. – Pamatysi.

– Gerai, – sušnabždu.

1422/1506



– Pagaliau, – burbteli daktarė Grin. – Slauge, kvieskite anesteziologą. Daktare Miler,pasiruoškite cezario pjūvio operacijai. Ponia

Grėj, dabar perkelsime jus į operacinę. – Į operacinę? – vienu balsu klausiame

mudu su Kristianu. – Taip. Ir tuoj pat.

Staiga imame greitai judėti: man, vežamaikoridoriumi, lempos palubėje susilieja į vieną ilgą šviesos juostą.

– Pone Grėjau, jums reikės apsivilkti sterili-

us drabužius. – Ką? – Nedelskite, pone Grėjau.Jis spusteli man ranką ir paleidžia.

– Kristianai! – šūkteliu jau apimta panikos.Pravažiuojame pro dar vienas duris ir po

akimirkos slaugė pastato man ant krūtinės spe-cialią širmą. Durys atsidaro ir vėl užsidaro,

1423/1506



palatoje prisirenka daug žmonių… Koks čia tri-ukšmas… Noriu namo.

– Kristianai?

Žiūriu į žmonių veidus palatoje ieškodamasavo vyro.

Po akimirkos jis jau stovi prie manęs,apsivilkęs melsvais ligoninės drabužiais, ir aš

suspaudžiu jo ranką. – Aš bijau, – sušnabždu. – Ne, mažyte, nebijok. Aš čia. Nieko nebi-

jok. Nebijok, mano narsuole Ana.

Jis pabučiuoja man į kaktą ir iš nerimo jobalse suprantu, kad kažkas negerai.

– Kas yra? – Apie ką tu?

– Kas negerai? – Viskas gerai. Viskas kuo puikiausiai.

Mažyte, tu tiesiog labai pavargai.Jo akys liepsnoja baime.

1424/1506



– Ponia Grėj, atėjo anesteziologas. Jis atliksjums epidūrinės nejautros procedūrą, o tadagalėsime pradėti.

– Jai vėl prasidėjo sąrėmiai.Manyje viskas susispaudžia, rodos, tarsi pil-

vą būtų suveržęs plieninis diržas. Mėšlas! Išvisų jėgų suspaudžiu Kristiano ranką mėgin-

dama ištverti. Štai kas sekina man jėgas – tasskausmas. Aš baisiai pavargusi. Jaučiu, kaipbukinantis skystis plinta žemyn… žemyn…Sutelkiu dėmesį į Kristiano veidą. Į statmeną

raukšlę jam tarp antakių. Jis įsitempęs. Kodėljis taip būgštauja?

– Ar ką nors jaučiate, ponia Grėj? – iš užširmos atsklinda daktarės Grin balsas.

– Ką turėčiau jausti? – Nejaučiate? – Ne. – Gerai. Daktare Miler, pradėkime.

– Tu puikiai laikaisi, Ana.

1425/1506



Kristianas išblyškęs. Jo kakta išpiltaprakaito. Jis išsigandęs. Nebijok, Kristianai.Nebijok.

– Myliu tave, – sušnabždu. – Ak, Ana, – verksmingai atsiliepia jis. – Ir

aš tave labai myliu.Giliai pajuntu keistą tempimą. Anksčiau

nieko panašaus nejaučiau. Kristianas žvilgtelianapus širmos ir išblykšta, bet vis tiek žiūritarsi pakerėtas.

– Kas ten vyksta?

– Siurbti! Gerai…Staiga išgirstu veriantį, piktą verksmą. – Jums gimė berniukas, ponia Grėj. Atlikite

Apgar testą.

– Devyni balai. – Ar galiu jį pamatyti? – sušnabždu.Kristianas akimirką pradingsta ir tuoj vėl

grįžta pas mane, laikydamas ant rankų į mėlyną

audeklą suvyniotą mano sūnų. Jo veidelis

1426/1506



rožinis, aplipęs balkšvomis nuovalomis irkraujo likučiais. Mano kūdikis. Mano Dribsni-ukas… Teodoras Reimondas Grėjus.

Kristiano akyse pamatau ašaras. – Štai jūsų sūnus, ponia Grėj, – dusliai, vos

tramdydamas jaudulį sušnabžda jis. – Mūsų sūnus, – sukuždu. – Koks gražus…

– Išties, – sako Kristianas ir švelniai pabuči-uoja mūsų gražuoliui berniukui į kaktą po tam-siais plaukais. Teodoras Reimondas Grėjusnieko nejaučia. Užsimerkęs ir pamiršęs, kad

visai neseniai rėkė, jis miega. Nieko gražesniouž jį iki šiol nebuvau mačiusi. Jis toks gražus,kad man ima ristis ašaros.

– Ačiū, Ana, – sušnabžda Kristianas ir jo

akys taip pat sudrėksta.

– Kas yra? – suėmęs už smakro, Kristianas

kilsteli man galvą.

1427/1506



– Kaip tik prisiminiau Tedo gimimą.Kristianas išbąla ir atsargiai uždeda delnus

man ant pilvo.

– Dar kartą to patirti nenoriu. Dabar iš kartodarysime cezario pjūvį.

– Kristianai, aš… – Ne, Ana. Po galais, aną kartą vos nenu-

mirei. Ne. – Nė nemaniau mirti. – Ne, – kaip kirviu nukerta Kristianas ir

suprantu, kad ginčytis beprasmiška, bet kai

pažvelgia į mane, jo žvilgsnis vėl sušvelnėja. – Febė… Šis vardas man patinka, – sušnabžda jis,nosimi braukdamas man per nosį.

– Febė Grėj? Febė… Taip. Ir man patinka, –

žvilgteliu į jį ir nusišypsau. – Gerai. Noriu sumontuoti Tedo dovaną.Mano vyras paima mane už rankos ir mudu

nulipame laiptais. Kristianas labai jaudinasi;

šios akimirkos jis laukė visą dieną.

1428/1506



– KAIP MANAI, AR JAM PATIKS? – Kristi-anas pakelia į mane baimingas akis ir mudviejųžvilgsniai susitinka.

– Jam labai patiks. Maždaug dvi minutes.Kristianai, jam tik dveji.

Kristianas baigė rinkti medinį traukinuką subėgiais, nupirktą Tedui dovanų gimtadienio

proga. Jis liepė Barniui nusivežti žaislą į dirb-tuves ir du elektrinius traukinuko varikliukuspakeisti saulės baterijomis, tokiomis kaipsraigtasparnio, kurį prieš kelerius metus

padovanojau pačiam Kristianui. Rodos, Kristi-anas nekantriai laukia, kada patekės saulė. Nu-jaučiu, kad jis pats nori pažaisti su traukinuku.Traukinuko bėgiai užima didumą akmens

masės plytelėmis išklotos dengtos mūsųterasos.

Rytoj bus Tedo gimtadienio šventė, į kurią susirinks giminės ir draugai. Atvažiuos Rėjus,

Chosė ir visi Grėjai, taip pat ir Tedo pusseserė

1429/1506



Eiva, Keitės ir Elioto dviejų mėnesių dukrytė.Nekantriai laukiu, kada galėsiu pasišnekėti suKeite, pasidalyti su ja naujienomis ir pažiūrėti,

ar motinystė jai į gera.Žiūriu, kaip virš Olimpo pusiasalio leidžiasi

saulė. Vaizdas nuostabus, kaip Kristianas irsakė, ir grožėdamasi juo dabar pajuntu tokį pat

džiaugsmingą virpulį, kokį pajutau išvydusi šią panoramą pirmą kartą. Man tiesiog kvapą užgniaužia: sutemų gaubiamas sąsiauris. Kristi-anas mane apglėbia.

– Neblogas vaizdas. – Tikrai, – sako Kristianas ir atsisukusi

pamatau, kad jis atidžiai žvelgia į mane. Tadašvelniai pabučiuoja mane į lūpas. – Gražus va-

izdas, – sumurma jis. – Mano mėgstamiausias. – Čia mūsų namai.Jis nusišypso ir vėl mane pabučiuoja. – Myliu tave, ponia Grėj.

1430/1506



– Ir aš tave myliu, Kristianai. Ir visadamylėsiu.

1431/1506



KRISTIANO ATSPALVIAI



PIRMOSIOSPENKIASDEŠIMTIES

KALĖDOS

Mano megztukas graužia ir kvepia kaip naujas.Viskas nauja. Turiu naują mamytę. Ji gydytoja.Ji turi tetoskopą, kurį galiu įsikišti į ausis irgirdėti savo širdį. Ji miela ir šypsosi. Visą laiką

šypsosi. Jos dantys maži ir balti. – Nori padėti man puošti eglutę, Kristianai?Kambaryje su didelėmis sofomis stovi

didelė eglė. Didelė eglė. Tokių mačiau ir ank-

sčiau. Bet tik parduotuvių vitrinose. Ne viduje,



kur stovi sofos. Naujuose mano namuose sofųdaug. Ne viena. Tikrai ne viena ruda suskretusisofa.

– Štai, žiūrėk.Mano nauja mamytė parodo į burbulų pilną

dėžę. Čia daug gražių žibančių bumbulų. – Tai eglutės žaisliukai.

Žais-liu-kai. Žais-liu-kai. Mintyse pakartojutą žodį. Žais-liu-kai.

– O čia, – ji nutyla ir išima ilgą virvę sugėlyčių žiedais, – čia – girlianda su lemputėmis.

Pirma uždėsime lemputes, o tada galėsimepuošti eglę.

Ji nuleidžia ranką ir pataršo man plaukus.Nuščiuvęs sustingstu. Bet man patinka plauku-

ose justi jos pirštus. Patinka būti šalia naujosmamytės. Ji maloniai kvepia. Švara. Be to,liečiasi tik prie plaukų.

– Mama!

1434/1506



Jis šaukia. Leliotas. Jis didelis ir garsiaišaukia. Labai garsiai. Ir kalba. Visą laiką. O ašvisai nešneku. Neturiu žodžių. Tiksliau, turiu,

bet jie galvoje. – Eliotai, mielasis, mes svetainėje.Jis įbėga. Grįžo iš mokyklos. Ir parsinešė

piešinį. Nupiešė jį mano naujai mamytei. Mat ji

– ir Lelioto mamytė. Ji pritupia, apkabina jį irpažvelgia į piešinį. Tame piešinyje – namas sumamyte, tėčiu, Leliotu ir Kristianu. Leliotopiešinyje Kristianas labai mažas. O Leliotas

didelis. Jis plačiai šypsosi, o Kristianas liūdnas.Ateina ir tėtis. Žengia prie mamytės. Tvirtai

suspaudžiu antklodėlę. Jis pabučiuoja naują mamytę ir nauja mamytė jo visiškai nebijo. Ji

šypsosi. Atsako į bučinį. Suspaudžiu savoantklodėlę.

– Labas, Kristianai.Tėtis kalba žemu maloniu balsu. Jo balsas

man patinka. Jis niekada jo nekelia. Nerėkia. Jis

1435/1506



nerėkia kaip… Prieš miegą jis man skaitoknygutes. Apie katiną, skrybėlę, žalius kiaušini-us ir kumpį. Žalių kiaušinių dar nesu matęs.

Tėtis pasilenkia, kad atrodytų mažesnis. – Ką šiandien veikei?Parodau jam eglę. – Nupirkote eglę? Kalėdų eglę?

Linkteliu. – Graži eglė. Jūs su mamyte išrinkote puikią

eglę. Rasti tinkamą eglę – labai svarbus darbas.Jis taip pat švelniai pataršo man plaukus, o

aš vėl sustingstu ir įsitveriu savo antklodėlės.Tėtis manęs neskriaudžia.

– Tėti, pažiūrėk į mano piešinį.Leliotas siunta, kai tėtis šnekasi su manimi.

Siunta ant manęs. Kai Leliotas ant manęs si-unta, suduodu jam. Bet jei mušuosi, mamytėant manęs pyksta. O Leliotas manęs nemuša.Leliotas manęs prisibijo.

1436/1506



ŠVIESELIŲ GIRLIANDA ANT EGLĖS atrodogražiai.

– Leisk, aš tau parodysiu. Kabliuką prakiši

pro šią kilputę ir jau gali kabinti bumbulą antšakos.

Mamytė pakabina ant eglės raudoną žais-liu-ką.

– Pamėgink pakabinti šį varpelį.Varpelis skamba. Pajudinu jį. Varpelis

linksmai sutilindžiuoja. Dar papurtau. Mamytėšypsosi. Džiugiai. Šypsosi tik man.

– Patinka varpelis, Kristianai?Nieko nesakau, tik linkteliu, dar papurtau

varpelį ir jis vėl linksmai sutilindžiuoja. – Tavo šypsena labai graži, mielasis, – ma-

mytė sumirksi ir delnu nusibraukia akis. Tadapaglosto man plaukus. – Man patinka žiūrėti,kaip šypsaisi.

Jos ranka artėja prie mano peties. Ne.

Žingteliu atatupstas ir suspaudžiu savo

1437/1506



antklodėlę. Iš pradžių mamytė atrodo liūdna, opaskui vėl laiminga. Vėl paglosto man galvą.

– Gal pakabinkime varpelį?

Linkteliu nebyliai pritardamas.

– KRISTIANAI, KAI NORI VALGYTI, turiman pasakyti. Tikrai gali tai padaryti. Gali

paimti mamytę už rankos, nusivesti į virtuvę irparodyti.

Ji nukreipia savo ilgą pirštą į mane. Jos na-gas blizgus ir rožinis. Gražus. Tik nežinau, ar

mano nauja mamytė pyksta, ar ne. Suvalgiauviską, ką gavau pietų. Makaronų su sūriu. Buvoskanu.

– Nenoriu, kad būtum alkanas, mielasis.

Sutarta? O dabar gal nori ledų?Mano galva linksi, nebyliai šaukdama:

„Taip!“ Mamytė man šypsosi. Jos šypsenosman patinka. Labiau už makaronus su sūriu.

1438/1506



KALĖDŲ EGLĖ LABAI GRAŽI. Apglėbęs savoantklodėlę, stoviu ir žiūriu į ją. Spalvotos lem-putės mirguliuoja, o žais-liu-kai taip pat pačių

įvairiausių spalvų. Man patinka mėlyni. O anteglės viršūnės matyti didelė žvaigždė. Tėtispakėlė Leliotą ir Leliotas užmovė ant viršūnėsžvaigždę. Leliotui patinka užmauti ant viršūnės

žvaigždę. Ir aš noriu užmauti žvaigždę ant eglėsviršūnės, bet… nenoriu, kad tėtis apkabintųmane ir aukštai iškeltų. Nenoriu, kad jis manelaikytų. Žvaigždė ryškiai tviska.

Šalia eglės stovi fortepijonas. Nauja mamytėleidžia man liesti juodus ir baltus klavišus.Juodus ir baltus. Mėgstu baltus garsus. Juodasgarsas negeras. Bet man ir juodas patinka. Nuo

balto peršoku prie juodo. Nuo balto prie juodo.Nuo juodo prie balto. Baltas, baltas, baltas,baltas. Juodas, juodas, juodas, juodas. Man tasgarsas patinka. Labai mėgstu garsą.

– Nori, kad tau pagročiau, Kristianai?

1439/1506



Mano nauja mamytė atsisėda. Paliečia baltą klavišą, paskui juodą ir suskamba daina. Jimindo pedalus apačioje. Kartais muzika

skamba garsiai, kartais tyliai. Daina linksma. IrLeliotui patinka, kai mamytė dainuoja. Jidainuoja apie bjaurųjį ančiuką. Mamytė juokin-gai kreksi kaip antis. Leliotas irgi ima juokingai

kreksėti, mosuoti rankomis tarsi paukštissparnais. Leliotas juokingas.

Mamytė juokiasi. Leliotas juokiasi. Ir ašjuokiuosi.

– Tau patinka ši dainelė, Kristianai?Mamytės veide išvystu ir liūdesį, ir

džiaugsmą.

TURIU KO-JI-NĘ. JI RAUDONA, o ant jos – vyras su raudona kepure ir didele žila barzda.Jis – Kalėdų Senelis. Kalėdų Senelis atnešadovanų. Esu matęs Kalėdų Senelio atvaizdų.

Bet anksčiau Kalėdų Senelis niekada

1440/1506



neatnešdavo man dovanų. Nes buvau blogas.Blogiems berniukams Kalėdų Senelis dovanųneneša. O dabar aš geras. Mano nauja mamytė

sako, kad esu geras, labai geras. Nauja mamytėtiesiog nežino. Niekada negaliu to sakyti naujaimamytei, bet… aš blogas. Nenoriu, kad naujamamytė tai žinotų.

TĖTIS PAKABINA KO-JI-NĘ VIRŠ ŽIDINIO.

Ir Leliotas turi ko-ji-nę. Leliotas moka per-skaityti ant ko-ji-nės parašytą žodį. Ant jos

parašyta: „Leliotas“. Ant mano ko-ji-nės taippat užrašytas žodis. Nauja mamytė jį perskaito:„Kris-ti-a-nas“.

TĖTIS SĖDI ANT MANO LOVOS krašto. Irman skaito. Laikau suspaudęs savo antklodėlę.Mano kambarys didelis. Kartais jame tamsu iraš sapnuoju baisius sapnus. Baisius sapnus apie

tai, kas būdavo anksčiau. Kai sapnuoju baisius

1441/1506



sapnus, nauja mamytė ateina pas mane į lovą.Atsigula ir, kol užmiegu, tyliai dainuoja. Nuojos sklinda toks švelnus, naujas ir malonus kva-

pas… Mano nauja mamytė nešalta. Ne taip,kaip… Ne taip, kaip… Kai ji miega su manimi,blogi sapnai negrįžta.

PAS MUS BUVO KALĖDŲ SENELIS. Jisnežino, kad buvau blogas. Džiaugiuosi, kadnežino. Turiu traukinį ir sraigtasparnį, lėktuvą ir sraigtasparnį, mašiną ir sraigtasparnį. Mano

sraigtasparnis gali skristi. Jis mėlynas. Jisapsuka ratą aplink Kalėdų eglę. Lekia viršfortepijono ir nusileidžia ant paties baltųklavišų vidurio. Paskui praskrenda virš ma-

mytės, virš tėčio ir virš legais žaidžiančio Leli-oto. Sraigtasparnis skrenda per visą namą, pervalgomąjį, per virtuvę. Paskui pro duris, į tėčiodarbo kambarį, į viršų, į mano miegamąjį, į

Lelioto miegamąjį, į mamytės ir tėčio

1442/1506



miegamąjį. Jis skrenda per visus namus, nes taimano namai. Tai mano namai, kuriuosegyvenu.

1443/1506



PAŽINTIS SUPENKIASDEŠIMČIA

ATSPALVIŲ

2011 m. gegužės 9-oji, pirmadienis

–Rytoj, – burbteliu norėdamas atsikratytiKlodo Bastilio, stovinčio ant mano kabineto

slenksčio. – Šią savaitę sužaisime golfo partiją, Grė-

jau? – Bastilis truputį pasipūtėliškai nusišypsopuikiai žinodamas, kad pergalė golfo aikštelėje

jam garantuota.



Klodas apsisuka ir išeina, o aš nulydžiu jįrūsčiu žvilgsniu. Jo atsisveikinimo žodžiai – tarsi druska ant žaizdų, mat, kad ir kaip

didvyriškai šįryt stengiausi treniruočių salėje,mano asmeninis treneris asmeniškai išspardėman subinę. Vieninteliam Bastiliui pavykstamane nugalėti, o dabar jis dar užsimanė ir an-

tros pergalės prieš mane – golfo lauke. Ne-pakenčiu golfo, bet neformalioje aplinkojetvarkoma tiek daug verslo reikalų, kad turiukęsti dar ir jo golfo pamokas. Ir… nors labai

nenoriu to pripažinti, Bastilis iš tiesų sugebėjotruputį pagerinti mano žaidimą.

Žvelgiant į Siatlo panoramą, į sąmonę imaskverbtis jau pažįstamas nuobodulys. Mano

nuotaika šiandien – niūri kaip oras. Visos di-enos man vienodos, tad reikėtų ką nors sugal-voti ir prasiblaškyti. Visą savaitgalį dirbau irdabar, vėl tarsi narve įsikalinęs tarp keturių

1445/1506



sienų, nerandu sau vietos. Neturėtų taip būti,juolab po kelių kovų su Bastiliu. Bet taip yra.

Susiraukiu. Karti tiesa, kad pastaruoju metu

mane deramai domino tik sprendimas išsiųsti įSudaną du pilnus krovininius lėktuvus. Staigaprisimenu dar vieną dalyką: Ros jau turėjogrįžti ir pateikti man visas sąskaitas ir per-

vežimo išlaidų sąmatas. Po galais, kur ji taipužtruko? Ketindamas išsiaiškinti, ką ji rezga,žvilgteliu į savo darbotvarkę ir paimu telefoną.

Viešpatie! Man dar teks iškęsti atkakliąją

panelę Kavanag ir duoti interviu Vašingtonovalstybinio universiteto studentų laikraščiui. Povelnių, ir kodėl sutikau su ja pasikalbėti? Ne-pakenčiu interviu, tų beprasmiškų klausimų,

kuriuos uždavinėja neapsišvietę, tuščiagalviaiidiotai. Suskamba mano telefonas.

– Klausau, – piktai tarsteliu Andrėjai, tarsi jibūtų dėl visko kalta. Galiu bent jau pasistengti,

kad tas interviu būtų trumpas.

1446/1506



– Pone Grėjau, panelė Anastazija Stil atvykoimti iš jūsų interviu.

– Stil? Laukiau Ketrinos Kavanag.

– Ją pavaduos panelė Anastazija Stil, sere.Susiraukiu. Staigmenos man nepatinka. – Kvieskite, – burbteliu puikiai žinodamas,

kad kalbu kaip paniuręs paauglys, bet man tai

nė velnio nerūpi.Taigi… panelė Kavanag nepasiekiama.

Pažįstu jos tėvą, Kavanago žiniasklaidos kon-cerno savininką. Mudu esame sudarę sandorių:

jis man padarė gudraus verteivos ir racionaliaimąstančio pono įspūdį. Šis interviu yra manopaslauga jam – paslauga, kurią kada nors, kaiprireiks, aš jam priminsiu. Be to, turiu pri-

pažinti, man buvo truputį smalsu pamatyti jodukterį ir pažiūrėti, ar obuolys nuo obels tolirieda…

Prie durų kilęs sambrūzdis priverčia mane

atsistoti ir po akimirkos į kabinetą tikrąja to

1447/1506



žodžio prasme įvirsta ilgų kaštoninių plaukųdebesis, išblyškusios rankos bei kojos ir rudibatai. Užverčiu akis į lubas suerzintas tokio

nerangumo, bet stengiuosi elgtis ramiai irnuskubu pastatyti ant kojų merginos, kuriparpuolusi dabar keturpėsčia klūpo ant manokabineto grindų. Suėmęs už liesų pečių, padedu

jai atsistoti.Ji pakelia į mane vaiskias, šviesiai mėlynas,

sutrikusias akis ir aš sustingstu tarsi staboištiktas. Tos akys nepaprastos spalvos – nekal-

tos, žydros kaip vasaros dangus, – ir staiga nud-iegia siaubinga mintis, kad jos mane mato ki-aurai. Pasijuntu tarsi… nuogas. Ši mintis su-nervina. Jos veidelis smulkus, mielas, dabar,

tiesa, išraudęs, bet šiaip – šviesiai rožinis.Pagalvoju, ar visa jos oda tokia – nepriekaištinga – ir kaip ji atrodytų įraudusi irįšilusi nuo lazdos kirčių. Prakeikimas. Suner-

imęs nuveju šalin neklusnias ir dabar nevisiškai

1448/1506



tinkamas mintis. Po velnių, Grėjau, ką saumanai? Ši mergina gerokai per jauna. Ji stovispoksodama į mane ir aš vos susilaikau vėl

neužvertęs akių į lubas. Taip, taip, mažyte, bet tai tik veidas, tik išorinis grožis. Noriu, kad jiliautųsi taip atvirai susižavėjusi į mane vėpsotitomis savo didelėmis mėlynomis akimis.

Ką gi, spektaklis prasideda, Grėjau. Metaspasilinksminti.

– Panele Kavanag, aš – Kristianas Grėjus.Ar jums nieko nenutiko? Gal norėtumėte

prisėsti?Ji dar kartą nurausta. Vėl kontroliuodamas

padėtį, atidžiau ją apžiūriu. Mergina gana pat-raukli, nors atrodo šiek tiek netašyta:

pablyškusi, su nemenka kupeta rudų plaukų,kuriuos plaukų raištis vos išlaiko. Tam-siaplaukė. Taip, patraukli. Ištiesiu ranką ir ji,kažką lemendama, nerišliai atsiprašinėdama,

įdeda savo rankutę man į delną. Oda vėsi ir

1449/1506



švelni, bet ranką ji paspaudžia stebėtinaistipriai.

– Panelė Kavanag negaluoja, tad atsiuntė

mane. Tikiuosi, neprieštaraujate, pone Grėjau, – tyliai ir neužtikrintai, bet neužsikirsdamapaaiškina ir, žvelgdama didelėmis mėlynomisakimis, kelis kartus greitai sumirksi.

Staiga prisiminęs nelabai elegantišką josįžengimą į kabinetą, neslėpdamas lengvospašaipos klausiu, kas ji tokia.

– Anastazija Stil. Studijuoju anglų literatūrą

su Keite, tai yra… Ketrina… hm… paneleKavanag Vankuveryje, Vašingtono valstybinia-me universitete.

Nervinga, drovi ir įnikusi į knygas? Rodos,

ji kaip tik tokia; apsirengusi siaubingai, slepiasavo liesą trapų kūną po duksliu megztiniu ir įapačią platėjančiu rudu sijonu. Viešpatie, ar jiapskritai turi drabužių stiliaus pojūtį? Mergina

nervingai pasidairo po kabinetą – pralinksmėju,

1450/1506



dingteli pašaipi mintis, kad jos akys laksto vis-ur, tik paniškai vengia manęs.

Ar ši jauna mergina tikrai gali būti žurnal-

istė? Ji neturi nė lašelio atkaklumo. Ji žavingainuraudusi, klusni, švelni… nuolanki. Sutrik-dytas vėl užplūdusių nederamų minčių, papur-tau galvą. Burbtelėjęs kažkokią banalybę, pak-

viečiu viešnią sėstis, o paskui atkreipiu dėmesį,kad ji atidžiai žiūri į paveikslus mano kabinete,tarsi mėgindama juos įvertinti. Ir man savaimeišsprūsta:

– Vietinės reikšmės menininkas, Trautonas. – Šitie paveikslai puikūs. Suteikia kasdi-

enybei išskirtinumo, – svajingai sako ji, apsvai-gusi nuo nepaprasto, subtilaus mano paveikslų

meniškumo.Jos profilis gražus: truputį riesta nosis,

putlokos, švelnaus kontūro lūpos, be to, ji ką tikžodžiais tobulai išreiškė mano moto. „Suteikti

1451/1506



kasdienybei išskirtinumo.“ Tai gili įžvalga.Panelė Stil – protinga mergina.

Sumurmu porą pritariamų žodžių ir žiūriu,

kaip jos oda vėl išplinta raudonis. Atsisėdęsprieš ją, kaip įmanydamas tramdau savo mintis.

Ji pasigrabalioja ir iš per didelės rankinėsišsitraukia popieriaus lapą užsilanksčiusiais

kampais ir skaitmeninį diktofoną. Skaitmeninisdiktofonas? Ar jie nenugrimzdo užmarštin sukasetiniais? Viešpatie, kiek ji dar čiupinėsis – jau du kartus numetė tą prakeiktą dėžę ant

mano „Bauhaus“ kavos stalelio. Akivaizdu, kadši panelė niekada nėra ėmusi interviu, bet mane(pats nežinau kodėl) tai tik linksmina. Paprastaitoks čiupinėjimasis ir nevikrumas sukelia man

įsiūčio priepuolį, bet dabar slepiu šypseną priglaudęs smilių skersai lūpų, mėgindamas at-sispirti pagundai padėti jai paruošti diktofoną.

Jai vis labiau raustant, man dingteli

išganinga mintis, kad motorinius šios merginos

1452/1506



įgūdžius galėčiau patobulinti darbuodamasisjojiko šmaikščiu. Sumaniai naudojamas, tasdaikčiukas išjudina net labiausiai užsispyrusias.

Ši mintis paklydėlė priverčia sėdint krėslekrustelėti. Ji pakelia į mane akis ir prikandaputlią apatinę lūpą. Kad mane kur! Kaip iki šiolgalėjau nepastebėti tokios burnos?

– Atsiprašau. Aš prie šito daikčiukonepratusi.

„Matau, brangute, – pasišaipau mintyse, – bet dabar man tai nė velnio nerūpi, nes negaliu

atitraukti žvilgsnio nuo tavo lūpų.“ – Nesiskubinkite, panele Stil.Man reikia dar kelių akimirkų pakrikusioms

mintims surikiuoti. Grėjau… tuoj pat liaukis.

– Ar neprieštarausite, jei jūsų atsakymusįrašysiu? – klausia ji, nutaisiusi nekaltą ir viltieskupiną veidą.

Vos sulaikau juoką. Ak, ačiū Dievui.

1453/1506



– Tiek privargote galynėdamasi su dikto-fonu, ir tik dabar manęs šito klausiate?

Kelias sekundes ji sutrikusi stebeilija

didelėmis akimis, paskui sumirksi ir aškažkodėl pasijuntu kaltas. Nebūk toks pašlemė-kas, Grėjau.

– Ne, neprieštarausiu, – sumurmu nenorėda-

mas jaustis atsakingas už tokį panelės žvilgsnį. – Ar Keitė, tai yra panelė Kavanag,

paaiškino, kam skirtas šis interviu? – Taip. Jis bus išspausdintas universiteto ab-

solventams skirtame laikraščio numeryje, matšiais metais per iškilmingą ceremoniją ašįteiksiu absolventams diplomus.

Po galais, aš ir pats nežinau, kodėl sutikau

teikti absolventams diplomus. Semas iš Person-alo skyriaus tikina mane, kad tai garbė ir kadVankuveryje įsikūrusiam Aplinkotyros fakul-tetui reikia reklamos – kitaip jis negaus

1454/1506



papildomo finansavimo, dydžiu prilygstančiomano suteiktai paramai.

Panelė Stil vėl sumirksi didelėmis mėly-

nomis akimis, tarsi mano žodžiai jai būtų didelėnaujiena, be to, – po galais! – rodos, ji manoketinimui nepritaria! Ar ji šiam interviu visiškainesirengė? Juk turėtų žinoti. Pagalvojus apie

tai, man kraujas sustingsta gyslose. Tai… labainetaktiška, nieko panašaus nesitikėjau nei išjos, nei iš kito žmogaus, kuriam aukoju savolaiką.

– Gerai. Turiu jums kelis klausimus, poneGrėjau.

Ji užsikiša už ausies išsprūdusią plaukųsruogą ir mano susierzinimas stebuklingai

išgaruoja. – Taip ir maniau, kad galite turėti, –

dalykiškai sumurmu. Tegul truputį pasimuisto.Ji… klusniai pasimuisto, paskui susikaupia,

atsisėda patogiau ir ištiesina petukus.

1455/1506



Pasilenkusi paspaudžia įrašymo mygtuką, žvil-gteli į suglamžytus savo užrašus ir suraukiakaktą.

– Kaip žmogus, turintis tokį milžinišką verslą, esate labai jaunas. Kam manote turįsbūti dėkingas už sėkmę?

Viešpatie! Neabejoju, kad galėjo sugalvoti ir

ką nors geriau. Koks prakeiktai nuobodusklausimas. Nė lašelio originalumo. Nusiviliu. Irmesteliu jai iš anksto paruoštą atsakymą, girdi,Jungtinėse Valstijose man dirba išskirtiniai

žmonės. Žmonės, kuriais pasitikiu, – tiek, kiekapskritai galima pasitikėti darbuotojais, – kur-iems gerai moku ir taip toliau, ir taip toliau…Tačiau, panele Stil, iš tikrųjų tiesiog esu

prakeiktas verslo genijus. Man tai – kaip kortųnamelius griauti. Perku finansinių problemųturinčią įmonę arba tokią, kuriai netinkamaivadovaujama, ir pastatau ją ant kojų arba, jei

reikalų pataisyti neįmanoma, pasiimu iš jos tai,

1456/1506



kas dar vertinga, o likusį turtą parduodu tam,kas varžytynėse pasiūlo didžiausią kainą.Tiesiog reikia mokėti atskirti, kurias įmones dar

galima išgelbėti, o tai neišvengiamai priklausonuo vadovaujančių darbuotojų. Kad verslasbūtų sėkmingas, reikia suburti tinkamą person-alą, o aš geriau nei dauguma verslininkų gebu

perprasti žmones. – O gal jums tiesiog sekasi? – tyliai klausia

ji.Sekasi? Irzteliu. Sekasi? Ne, prakeikta sėk-

mė čia niekuo dėta, panele Stil. Tyli ir kukli jižiūri į mane, bet… šis klausimas? Dar niekasniekada manęs neklausė, ar mane lydi sėkmė.Sunkiai dirbu, uždegu savo idėja žmones,

atidžiai juos prižiūriu, jei reikia, iš naujo juosįvertinu; ir jei paaiškėja, kad mano tiksluipasiekti jie netinkami, negailestingai jų at-sikratau. Štai koks mano darbas ir aš jį puikiai

išmanau. Bet tai neturi nieko bendra su sėkme

1457/1506



ar laime! Beje, velniop visa tai. Noriu pasiro-dyti esąs eruditas, tad pacituoju mėgstamoamerikiečių pramonininko mintį.

– Pasakėte kaip kontrolės maniakas, – vis-iškai rimtai pareiškia ji.

Po galais, čia dabar kas?Galbūt šios nekaltos akys vis dėlto mato

mane kiaurai? Kontrolės maniakas – antrasmano vardas.

Piktai į ją dėbteliu. – O kaipgi, aš kontroliuoju viską, panele

Stil.Be to, norėčiau kontroliuoti ir tave, ir tuoj

pat.Ji išplečia akis. Jos veide vėl pasirodo tas

patrauklus raudonis, ji prikanda lūpą. Kažką šneku, mėgindamas nukeipti dėmesį nuo josburnos.

1458/1506



– Be to, didžiulė galia įgyjama slapčiausiosesvajonėse įtikinus save, kad esi gimęs viską kontroliuoti.

– Ar jaučiatės turįs didžiulę galią? – švelniaiir raminamai klausia panelė Stil, bet dailus josantakis kilstelėtas, išlenktas, o akyse matytinepritarimas.

Jaučiu, kaip susierzinimas stiprėja. Ar jityčia mane erzina? Ir kas iš tiesų mane siutina:jos klausimai ir požiūris ar tai, kad man jipatraukli?

– Panele Stil, pas mane dirba per keturias-dešimt tūkstančių žmonių. Tai suteikia man tamtikrą atsakomybės jausmą – jei norite, galitevadinti jį galia. Jei nutarčiau, kad

telekomunikacijų verslas man nebeįdomus, ir jįparduočiau, po mėnesio ar dviejų dvidešimttūkstančių žmonių turėtų labai pasistengtinorėdami laiku pervesti bankams įmokas už

būsto paskolas.

1459/1506



Išgirdusi mano atsakymą, ji iš nuostabosišsižioja. Tai man labiau patinka. Štai jums iratsakymas, panele Stil. Jaučiu, kad atgaunu

savitvardą. – Argi neprivalote atsiskaityti akcininkų

valdybai? – Holdingas priklauso man vienam.

Neprivalau atsiskaityti jokiai valdybai, – trumpai paaiškinu.

Ji turėtų tai žinoti. Nustebęs kilsteliu antakį. – Ar, be darbo, turite kokių nors pomėgių? –

teisingai supratusi mano reakciją, ji skubiaipereina prie kito klausimo.

Ji žino, kad aš supykęs, ir nežinia kodėl mantai labai patinka.

– Turiu, ir labai įvairių, panele Stil, – šyptelėjęs sakau. – Labai įvairių.

Staiga įsivaizduoju ją savo žaidimų kam-baryje įvairiomis pozomis: antrankiais

prikaustytą prie kryžiaus, išskėstomis rankomis

1460/1506



ir kojomis ant lovos su baldakimu, tysančią antplakimo suolo. Po perkūnais! Iš kur tokiosfantazijos? Ir štai – ji vėl nurausta kaip žarija.

Tai tarsi gynybinis mechanizmas. Ramiau,Grėjau.

– Bet jei taip sunkiai dirbate, kas padedajums atsipalaiduoti?

– Atsipalaiduoti?Nusišypsau; keista girdėti šiuos žodžius iš

tokios protingos merginos. Be to, argi aš turiulaiko atsipalaiduoti? Ar ji bent nutuokia, kiek

valdau įmonių? Bet ji žiūri į mane tomis naivi-omis mėlynomis akimis ir pats nustembu, kadrimtai svarstau jos užduotą klausimą. Kas manpadeda atsipalaiduoti? Buriavimas, skraidymas,

dulkinimasis… tyrimas, kiek ir ko gali ištvertitokios rudaplaukės merginos kaip ji, ir jų verti-mas paklusti… Pagalvojęs apie tai, sujudukrėsle, bet atsakau jai sklandžiai, nutylėdamas

abu mėgstamiausius laisvalaikio leidimo būdus.

1461/1506



– Investuojate į gamybą. Kodėl būtent į ją?Jos klausimas gana šiurkščiai bloškia mane

atgal į tikrovę.

– Man patinka gaminti daiktus. Patinka su-vokti jų funkcijas: kaip jie veikia, kaip juossurinkti ir išmontuoti. Be to, aistringai domiu-osi laivais. Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti.

Jie gabena maistą į visus pasaulio kampeli-us: paima iš tų, kurie jo turi, ir veža tiems, kur-iems jo trūksta, o pargabena kitų prekių. Kamtai galėtų nepatikti?

– Dabar susidaro įspūdis, kad kalbatevadovaudamasis širdimi, o ne logika ir faktais.

Vadovaujuosi širdimi? Aš? Oi, ne, mažyte.Mano širdis jau senų seniausiai pavirtusi

akmeniu. – Galbūt. Nors yra žmonių, kurie sakytų,

kad širdies aš neturiu. – Kodėl jie taip sakytų?

1462/1506



Viešųjų ryšių skyriaus darbuotojų, o toksatkaklumas mane žavi.

Bet džiaugiuosi, kad atvažiavai tu, o ne ji.

– Jūs investuojate ir į žemės ūkio technolo-gijas. Kodėl domitės šia sritimi?

– Pinigai nevalgomi, panele Stil, o šiojeplanetoje per daug žmonių, neturinčių

pakankamai maisto.Nutaisęs neperprantamą veidą, dėbsau į ją. – Pasakėte kaip tikras filantropas. Ar tai jus

jaudina? Norite pamaitinti visus pasaulio

varguolius?Panelė Stil mąsliai žiūri į mane, tarsi būčiau

mįslė, kurią jai reikia įminti, bet aš nieku gyvunenoriu, kad tos didelės mėlynos akys žvelgtų į

tamsią mano sielą. Apie tokius dalykus kalbėtisneketinu. Niekada.

– Tai gudrus verslas, – gūžteliu apsimesda-mas, jog nuobodžiauju, o kad išblaškyčiau

besitvenkiančias mintis apie alkį, mėginu

1464/1506



įsivaizduoti, jog dulkinu ją sugrūdęs kotą įburną. Taip, šiai burnytei mankšta nepakenktų.Ši mintis mane tikrai uždega, tad leidžiu sau

malonumą įsivaizduoti panelę Stil klūpančią prieš mane.

– Ar remiatės kokia nors filosofija? Jei taip,kokia? – vėl neužsikirsdama išpyškina ji.

– Filosofija nesiremiu. Vadovaujuosi tikprincipu, suformuluotu Karnegio: „Žmogus,išsiugdęs savybę visiškai valdyti savo protą,gali užvaldyti ir visa kita, kas jam teisėtai prik-

lauso.“ Esu labai savotiškas, keistas žmogus.Man patinka kontroliuoti: ir save, ir visa, kasmane supa.

– Vadinasi, norite užvaldyti daiktus?

Taip, mažyte. Pirmiausia – tave. – Noriu būti vertas juos užvaldyti, bet jei

kalbėtume apskritai – taip, noriu, kad jie manpriklausytų.

1465/1506



– Kalbate tarsi nepasotinamas vartotojas, – sako panelė Stil, išgirstu nepritarimo gaidelę irvėl suirztu.

Ji kalba kaip turtingų tėvų dukrelė, gaud-avusi viską, ko tik užsigeisdavo, bet atidžiaupažvelgęs į jos drabužius, akivaizdžiai pirktus„Walmart“, na, geriausiu atveju „Old Navy“

drabužių parduotuvėse, suprantu, kad taip nėra.Ji tikrai neaugo pasiturinčioje šeimoje.

Aš galėčiau tavimi pasirūpinti… Po velnių, iš kur tokios mintys? Nors dabar,

gerai pagalvojus, man tikrai reikėtų naujosnuolankiosios. Kiek laiko praėjo nuo tada, kaiatsisakiau Siuzanos? Du mėnesiai? Ir štai:sėdžiu prieš šią rudaplaukę ir varvinu seilę.

Pamėginu nusišypsoti ir jai pritarti. Šiaip artaip, vartoti – nieko bloga, vartojimas varo įpriekį tai, kas dar liko iš Amerikos ekonomikos.

– Buvote įvaikintas. Kaip manote, ar tai

labai paveikė jūsų asmenybės formavimąsi?

1466/1506



Po velnių, ką tai turi bendra su naftos kain-omis? Suraukiu kaktą ir dėbteliu į ją. Kokspaikas klausimas. Jei būčiau likęs su ta kekše

narkomane, tikriausiai būčiau miręs. Mėginuišsisukti nuo išsamaus atsakymo ir nekeltibalso, bet ji nuo manęs neatstoja ir domisi,kokio amžiaus buvau įsūnytas. Užčiaupk jai

burną, Grėjau! – Tai galėjote sužinoti perskaičiusi bet kurį

viešai skelbiamą mano gyvenimo aprašymą,panele Stil, – griežtai sakau.

Tokias prakeiktas smulkmenas ji turėtųžinoti. Dabar, rodos, atgailauja. Gerai.

– Dėl darbo jums teko paaukoti šeimą. – Čia ne klausimas, – trumpai ir šiurkščiai

atkertu.Ji vėl nurausta ir prikanda tą savo prakeiktą

lūpą. Tačiau bent jau turi padorumo atsiprašyti. – Ar dėl darbo jums teko paaukoti šeimą?

Po galais, ko prikibai prie mano šeimos?

1467/1506



– Turiu šeimą. Turiu brolį ir seserį, turiumylinčius tėvus. Ir neketinu tos šeimos plėsti.

– Ar jūs gėjus, pone Grėjau?

Po perkūnais! Negaliu patikėti, kad ji už-davė šį klausimą! Klausimą, kurio nedrįsta už-duoti net mano šeimos nariai! Bet tai manepralinksmina. Koks įžūlumas! Tenka susiimti,

kad nugalėčiau staiga kilusį norą ištempti ją iškrėslo, persimesti per kelį, delnu kaip reikiantiškaršti užpakalį, o tada pasiguldyti ant darbostalo, surišti rankas už nugaros ir išdulkinti. Tai

būtų atsakymas į jos klausimą. Kaip ši mergšėmane nervina… Giliai įkvepiu mėgindamasnusiraminti. Pamačius, kad uždavusi šįklausimą ji pati pasijuto labai nepatogiai, man

truputį palengvėja, troškimas keršyti nuslūgsta. – Ne, Anastazija, aš ne gėjus.Kilsteliu antakius, bet mano veidas lieka ra-

mus. Anastazija. Gražus vardas. Man patinka,

kaip tie garsai slysta liežuviu…

1468/1506



– Prašau atleisti. Bet čia… hm… taipparašyta.

Susinervinusi ji vėl užsikiša už ausies

plaukų sruogą.Ji nežino, kokius klausimus užsirašė? Gal tie

klausimai visai ne jos? Tiesiai paklausta jiišbąla. Po perkūnais, ji labai patraukli… švelni-

ai tariant. Net sakyčiau, kad tikra gražuolė. – Na… ne. Keitė… panelė Kavanag… tai ji

sudarė klausimyną. – Jūs abi dirbate studentų laikraščio

redakcijoje? – Ne. Mudvi tik gyvename viename bute.Tuomet nenuostabu, kad ji tokia sutrikusi.

Pasikasau smakrą svarstydamas, ar užkurti jai

tikrą pirtį. – Ar pati pasisiūlėte imti šį interviu? –

klausiu ir sulaukiu atlygio: tikro nuolankiosiosžvilgsnio, mat mano reakcija ją išmušė iš vėžių.

Man patinka, kad ją taip veikiu.

1469/1506



– Ne, buvau įpareigota. Ji negaluoja, – tyliaipaaiškina panelė Stil.

– Tada daug kas aiškiau.

Pasibeldusi į duris, įeina Andrėja. – Pone Grėjau, atleiskite už trukdymą, bet

po dviejų minučių jums kitas susitikimas… – Mes dar nebaigėme, Andrėja. Prašom

atšaukti kitą susitikimą.Andrėja spokso į mane, nežinodama, ką da-

ryti. Žvilgteliu į ją, kilsteliu antakius. Lauk!Tuoj pat! Aš užsiėmęs su dailute panele Stil.

Andrėja išrausta kaip nuplikyta, bet tuoj at-gauna savitvardą.

– Gerai, pone Grėjau, – sumurma ji ir ap-sisukusi išeina.

Mano dėmesys vėl nukrypsta į smalsumą žadinančią, bet ir nervinančią krėsle įsitaisiusią būtybę.

– Kur mudu sustojome, panele Stil?

– Prašom dėl manęs nesitrukdyti…

1470/1506



Na jau ne, mažyte… Dabar mano eilėklausti. Noriu žinoti, ar tos gražios akys taip patturi neatskleistų paslapčių.

– Norėčiau daugiau apie jus sužinoti.Manau, taip būtų sąžininga.

Kai alkūnėmis atsiremiu į krėslo porankiusir prieš burną suglaudžiu rankų pirštų galus,

panelės Stil žvilgsnis nukrypsta į mano burną irji nuryja seilę. Aha, tai įprastas poveikis. Be to,malonu žinoti, kad ji mano žavesiui nėra vis-iškai abejinga.

– Ne kažin ką galėčiau papasakoti, – gūžteliir vėl nurausta.

Ji manęs prisibijo. Gerai… – Ką ketinate veikti baigusi studijas?

Ji gūžteli. – Dar nesu nieko suplanavusi, pone Grėjau.

Kol kas man reikia kaip nors išlaikytibaigiamuosius egzaminus.

1471/1506



– Mes įmonėje turime puikią programą stažuotojams.

Prakeikimas! Ir kas mane trūktelėjo už

liežuvio? Sulaužiau auksinę taisyklę: niekada irjokiomis aplinkybėmis nedulkinti personalo.Betgi, Grėjau, šios merginos tu nedulkini. Jiatrodo nustebusi ir jos dantys vėl suspaudžia

apatinę lūpą. Kodėl tai mane taip jaudina? – Šit kaip? Turėsiu omenyje, – sumurma ji ir

netrukus priduria: – Nors nesu tikra, kad jūsųįmonėje pritapčiau.

Po galais, kodėl ne? Kuo jai neįtinka manoįmonė?

– Kodėl taip manote? – klausiu. – Juk tai savaime aišku, ar ne?

– Ne, bent jau ne man.Jos atsakymas mane pribloškė.Panelė Stil vėl nurausta ir pasiima skaitmen-

inį diktofoną. Velnias, ji ruošiasi išeiti.

Paskubomis prisimenu šios popietės

1472/1506



darbotvarkę: nėra jokio susitikimo, kurio ne-būtų galima atidėti.

– Gal norėtumėte, kad aprodyčiau biurą?

– Esu tikra, kad jūs pernelyg užimtas, poneGrėjau, o manęs laukia ilga kelionėautomobiliu.

– Į Vankuverį grįšite automobiliu? – Žvil-

gteliu pro langą. Sąlygos vairuoti klaikios, beto, dar ir lyja. Prakeikimas. Tokiu oru jai neder-ėtų vairuoti, bet uždrausti negaliu. Pagalvojęsapie tai, suirztu. – Ką gi, vairuokite atsargiai, –

priduriu šiurkščiau ir valdingiau, nei norėjau.Panelė Stil vis dar čiupinėjasi su diktofonu.

Ji nori kuo greičiau išeiti iš mano kabineto, oaš, nors pats nežinau kodėl, nenoriu, kad ji

išeitų. – Ar gavote visą reikalingą informaciją? –

dar paklausiu, beviltiškai stengdamasis ją sulaikyti.

– Taip, pone, – tyliai sako panelė Stil.

1473/1506



Jos atsakymas mane visiškai sugniuždo – kaip ji ištaria tuos žodžius savo gražute burna…Trumpai įsivaizduoju, kaip viskas atrodytų, jei

ta jos burna būtų mano valioje… – Ačiū už interviu, pone Grėjau. – Nėra už ką. Buvo malonu, – atsakau

nuoširdžiai, nes jau seniai jokia mergina neb-

uvo manęs taip sužavėjusi. Ši mintis kelianerimą.

Ji atsistoja ir aš ištiesiu ranką, nekantrauda-mas paliesti jos delną.

– Iki kito susitikimo, panele Stil, – tyliaisakau, o ji ištiesia man savo rankutęatsisveikinti.

Taip, noriu plakti ir dulkinti šią merginą sa-

vo žaidimų kambaryje. Noriu matyti ją surištą irapimtą geismo… negalinčią be manęs ir man-imi pasitikinčią. Stipriai sučiaupiu lūpas. Taipniekada nebus, Grėjau.

1474/1506



– Pone Grėjau… – linkteli ji ir ištraukiaranką… per greitai… gerokai per greitai…

Po velnių, negaliu leisti jai taip paprastai

išeiti. Akivaizdu, kad ji nekantrauja iš čiasprukti. Išlydint ją, tą pačią akimirką apima irirzulys, ir įkvėpimas.

– Tik pažiūrėsiu, kad sėkmingai išeitumėte

pro duris, panele Stil.Tarsi gavusi mano įsakymą, ji iš karto graži-

ai nurausta. – Jūs labai dėmesingas, pone Grėjau, –

atkerta ji.O šitoji panelė Stil nepėsčia! Jai išeinant

neatsilikdamas nė per žingsnį seku iš paskos. IrAndrėja, ir Olivija priblokštos pakelia galvas.

Taip, taip… Aš tik išlydžiu merginą… – Ar turite kokį nors apsiaustą? – klausiu. – Striukę.Rūsčiai nudelbiu žvilgsniu kvailai

išsišiepusią Oliviją, ta tuoj pat pašoka ir atneša

1475/1506



tamsiai mėlyną striukę. Paėmęs drabužį, vėlrūsčiai perveriu ją žvilgsniu, kad sėstųsi.Viešpatie, kaip Olivija mane erzina – vis rezga

nerealias svajones.Hm… Striukė tikrai iš „Walmart“. Panelei

Anastazijai Stil derėtų rengtis geriau. Palaikaujai striukę, o kai kilstelėjęs užvelku ją ant liesų

pečių, trumpai prisiliečiu prie jos sprando. Nuoto prisilietimo panelė Stil sustingsta ir išbąla.Taip! Ji man tikrai neabejinga. Nepaprastaimalonu tai žinoti. Priėjęs prie lifto, paspaudžiu

iškvietimo mygtuką, o ji tuo metu stovi šalianežinodama, kur dėti rankas.

Ak, galėčiau tau parodyti, kur jas dėti,mažyte.

Durys atsidaro, ji skubriai įlipa ir atsisuka įmane.

– Anastazija… – atsisveikindamas ištariu. – Kristianai… – sušnabžda ji.

1476/1506



Tada lifto durys užsidaro ir ištartas manovardas lieka kyboti ore – keistai skambantis,neatpažįstamas, bet… velniškai patrauklus.

Ak, prakeikimas. Kas tai buvo?Apie šią merginą turiu sužinoti daugiau. – Andrėja! – šūkteliu grįždamas į kabinetą.

– Sujunk mane su Velču. Tuoj pat.

Paskui, sėdėdamas prie darbo stalo ir lauk-damas skambučio, žiūriu į paveikslus ant kabin-eto sienų ir prisimenu panelės Stil žodžius.„Suteikia kasdienybei išskirtinumo.“ Taip ji

būtų galėjusi pasakyti ir apie save.Suskamba telefonas. – Paskambinau ponui Velčui. – Sujunkite.

– Klausau, sere. – Velčai, man reikia, kad pasidomėtumėte

vienu žmogumi…

1477/1506



2011 m. gegužės 14 d., šeštadienisAnastazija RozaStil

Gimimo data: 1989 09 10, Monteseinas,Vašingtono valstija.

Gyvenamojivieta:

1114 SW Grinstritas, 7butas, Heivenheitsas,Vankuveris, 98888Vašingtono valstija.

Mobiliojo tele-fono numeris:

360 959 4352.

Socialiniodraudimonumeris:

987-65-4320.

Sąskaitosbankuose: „Wells Fargo“ bankas,Vankuveris, 98888Vašingtono valstija,sąskaitos numeris 309361,

1478/1506



sąskaitos likutis 683,16dol.

Profesija: Vašingtono valstybinio

universiteto Laisvųjųmenų koledžo paskutiniokurso studentė. Special-izacija – anglų kalba.

Pažymiųvidurkis:

4,0.

Ankstesnisišsilavinimas:

Monteseino pradinė irvidurinė mokyklos.

Priėmimo įkoledžą testorezultatas:

2150 taškų.

Darbinė veikla: Kleitono ūkinių prekiųparduotuvė, Šiaurėsvakarų išvažiavimas išgreitkelio į Vankuverį,

Portlandas, pardavėja

1479/1506



(dirba ne visą darbodieną).

Tėvas: Franklinas A. Lambertas

(1969 09 01–1989 09 11).

Motina: Karla Mei Vilkins-Adams, gim. 1970 07 18.1989 03 01 ištekėjo už F.Lamberto, 1989 09 11tapo našle; 1990 06 06ištekėjo už ReimondoStilo, išsiskyrė 2006 07

12; 2006 08 16 ištekėjo užStiveno M. Mortono, išs-iskyrė 2007 12 31; 200904 06 ištekėjo už Robino

(Bobo) Adamso.Politiniaiįsitikinimai:

nežinomi.

1480/1506



Religiniaiįsitikinimai:

nežinomi.

Lytinė

orientacija:

nežinoma.

Partnerystėssantykiai:

šiuo metu nėra.

Jau gal šimtąjį kartą atidžiai perskaitau šią prieš dvi dienas gautą biografiją mėgindamaskaip nors perprasti paslaptingąją panelęAnastaziją Rozą Stil. Niekaip negaliu pamirštitos prakeiktos mergiotės, ir tai ne juokais erz-ina. Šią savaitę, vykstant itin nuobodiems sus-itikimams, pagaudavau save prisimenantį mud-viejų interviu. Kaip ji čiupinėjosi su diktofonu,kaip užsikišo už ausies plaukų sruogą, kaipprikando lūpą… Taip. Ta prikąsta lūpa kaskartužkaitina man kraują.

1481/1506



Ir štai aš jau sėdžiu automobilyje, sustojęsprie kuklios Kleitono ūkinių prekių par-duotuvėlės Portlando pakraštyje, nes ji čia

dirba.Tu kvailys, Grėjau. Ko čia atvažiavai?Žinojau, kad taip baigsis. Visą savaitę…

žinojau, kad turiu ją vėl pamatyti. Žinojau tai

nuo tos akimirkos, kai lifto kabinoje ištarusimano vardą ji dingo man priklausančio pastatogelmėse. Mėginau atsispirti. Laukiau penkiasdienas, – penkias prakeiktas dienas, – norėdam-

as patikrinti, ar pavyks ją pamiršti. O šiaip aš nelaukiu. Negaliu pakęsti laukimo… Niekada irnieko nelaukiu. Niekada nesu sekiojęs paskuijokią moterį. Moterys, su kuriomis prasidė-

davau, suprasdavo, ko iš jų tikiuosi. Dabar labi-ausiai nerimauju dėl to, kad panelė Stil yratiesiog per jauna ir kad galbūt tai, ką jaipasiūlysiu, jos apskritai nesudomins… O gal

vis dėlto sudomins? Ar ji kada nors taps gera

1482/1506



nuolankiąja? Papurtau galvą. Išsiaiškinti tėravienas būdas… Todėl ir esu čia: kaip paskutiniskvailys sėdžiu mašinoje požeminėje aikštelėje,

pilkoje ir nuobodžioje Portlando dalyje.Jos biografija niekuo neypatinga, išskyrus

paskutinę eilutę, kuri man ir buvo svarbiausia.Todėl čia ir esu. Kodėl neturite vaikino, panele

Stil? Lytinė orientacija nežinoma: gal ji lesbi-etė? Prunkšteliu, nes ši mintis man pasirodovisiškai neįtikėtina. Prisimenu jos klausimą, araš ne gėjus, prisimenu, kaip nepatogiai ji

pasijuto, kaip skaisčiai nuraudo… Prakeikimas.Šios absurdiškos mintys persekioja mane nuotos akimirkos, kai ją sutikau.

Dėl to čia ir atvažiavai.

Nekantrauju vėl ją išvysti: tos mėlynos akysneduoda man ramybės net sapnuose. Flinui apieją neužsiminiau ir dėl to džiaugiuosi, mat dabarelgiuosi kaip tikras moterų persekiotojas. O gal

turėčiau jam pasakyti? Užverčiu akis į

1483/1506



automobilio lubas: nenoriu, kad Flinas išūžtųman ausis apie savo naujai išrastą, sprendimupagrįstą gydymo metodą. Man tik reikia

prasiblaškyti… O vienintelis dabar manogeidžiamas prasiblaškymo objektas dirba par-davėja ūkinių prekių parduotuvėje.

Sukorei tokį kelią. Pažiūrėkime, ar panelė

Stil tikrai tokia žavi, kokią ją prisimeni. Spek-taklis prasideda, Grėjau. Išlipu iš mašinos irper aikštelę prieinu prie parduotuvės durų. Manįeinant, monotoniškai suskamba elektroninis

skambutis.Parduotuvė daug didesnė, nei atrodo iš

gatvės, ir nors jau beveik pietų metas, joje ganaramu, ypač turint omenyje, kad šiandien

šeštadienis. Čia daugybė lentynų, o jose – toki-ose parduotuvėse įprastas šlamštas. Visaipamiršau, kad ir ūkinių prekių parduotuvėtokiam žmogui kaip aš turi ką pasiūlyti…

Reikalingų daiktų paprastai įsigyju internetu,

1484/1506



bet jei jau užsukau, galbūt kelis daikčiukus irnusipirksiu… „Velcro“ kabės ir kilpų laikikliai,skečiamieji žiedai… Taip… Surasiu nuostabiąją

panelę Stil ir truputį pasilinksminsiu.Kol ją pamatau, sugaištu net tris sekundes.

Susikūprinusi, atsirėmusi į prekystalį, ji atidžiaižvelgia į monitorių ir kramsnoja pietus –

apskritą bandelę. Užsimiršusi nusibraukia prielūpų prilipusį trupinį ir ima čiulpti pirštą.Atsiliepdamas į tai mano kotas trūkteli. Velni-as! Po galais, ar aš koks keturiolikmetis? Si-

aubingai suirztu. Gal ši paaugliška reakcijaišgaruos, kai ją supančiosiu, išdulkinsiu, nu-plaksiu… na, veiksmų eilė galėtų būti ir ki-tokia. Taip. To man ir reikia.

Panelė Stil labai susikaupusi atlieka užduotį,todėl turiu progą atidžiai ją apžiūrėti. Atmetusvisas gašlias mintis, ji patraukli, labai patraukli.Gerai įsiminiau, kaip ji atrodo.

1485/1506



Ji pakelia akis ir sustingsta, paskui tikrąja tožodžio prasme prismeigia mane protingomis,skvarbiomis akimis – pačiomis žydriausiomis,

rodos, veriančiomis kiaurai. Tas žvilgsnis su-nervina taip pat kaip ir pirmą kartą, kai ją sutikau. Ji tik žiūri, – regis, priblokšta, – irnežinau, ar tai į gera, ar į bloga.

– Panele Stil! Koks malonus netikėtumas. – Pone Grėjau… – sušnabžda ji nuraudusi ir

gaudydama kvapą. Aha… jos reakcija gera. – Kaip tik buvau netoliese. Man reikia šį bei

tą įsigyti. Malonu vėl jus matyti, panele Stil.Tikrai malonu. Ji vilki aptemptais sportiniais

marškinėliais ir džinsais, ne tais beformiaismaišais kaip aną savaitę. Kojos ilgos, juosmuo

siauras, krūtys tobulos. Ji tebespokso, todėlturiu gerai susiimti, kad atsispirčiau pagundaiištiesti ranką, suimti pirštais jai smakrą ir padėtiužčiaupti burną. Atskridau iš Siatlo vien tam,

1486/1506



kad tave pamatyčiau, ir, sprendžiant iš to, kaipdabar atrodai, ta kelionė nebuvo veltui.

– Ana. Mano vardas Ana. Kuo galiu jums

padėti, pone Grėjau?Ji giliai įkvepia, ištiesina pečius kaip ir im-

dama iš manęs interviu ir vangiai mannusišypso – neabejoju, kad ši šypsena skirta

visiems klientams.Žaidimas prasideda, panele Stil. – Norėčiau įsigyti kelis daikčiukus. Pirmi-

ausia reikia kabelių.

Jos lūpos truputį prasiskiria ir ji staiga giliaiįkvepia.

Nustebtumėte išvydusi, ką galiu nuveikti sukeliais kabeliais, panele Stil.

– Turime įvairaus ilgio. Norėtumėt, kadparodyčiau?

– Prašyčiau. Parodykite man juos, paneleStil.

1487/1506



Išėjusi iš už prekystalio ji mosteli į vieną lentyną. Ji apsiavusi sportbačiais guminiais pa-dais. Nejučia imu svarstyti, kaip ji atrodytų su

aukštakulniais tikrai žudomai aukšta pakulne.Su „Louboutin“ aukštakulniais… tokios kojosvertos „Louboutin“ aukštakulnių.

– Kabeliai elektros reikmenų skyriuje, aš-

tuntoje eilėje, – sako ji virpančiu balsu ir… vėlnurausta.

Aš verčiu ją jaudintis. Man krūtinėjeįsižiebia viltis. Vadinasi, ji ne lesbietė. Patenk-

intas šypteliu. – Prašom parodyti, seksiu paskui jus, –

sumurmu ir mosteliu ranka, ragindamas rodytikelią.

Leidęs eiti jai pirmai, turiu laiko iš tinkamoatstumo pasigrožėti fantastišku užpakaliuku. Jitikrai, kaip sakoma, viskas kartu: miela,mandagi, graži ir turi visus fizinius duomenis, į

kuriuos labai atsižvelgiu rinkdamasis

1488/1506



nuolankiąją. Bet svarbiausias klausimas – ar jiapskritai galėtų būti nuolankioji? Apie šį – mano – gyvenimo būdą ji tikriausiai nieko

nežino, bet labai norėčiau ją supažindinti su togyvenimo ypatumais. Dėl šio sandorio perdaug neriesi iš kailio ir per daug skubi, Grėjau.

– Atvykote į Portlandą verslo reikalais? –

išblaško ji mano mintis, bet klausia pernelygspigiai, apsimesdama abejinga.

Staiga pajuntu norą nusijuokti, o tai jaumaloni permaina. Moterys retai mane

prajuokina. – Lankausi Vašingtono valstybinio uni-

versiteto Žemės ūkio fakultete. JisVankuveryje, – pameluoju. Iš tiesų atvažiavau

čia pasimatyti su jumis, panele Stil.Ji nurausta, o aš pasijuntu labai nepatogiai. – Šiuo metu finansuoju jo atliekamus tyr-

imus, susijusius su sėjomaina ir dirvotyra.

Tai bent jau tiesa.

1489/1506



– Ar tai jūsų plano pamaitinti visą pasaulįdalis? – vos pastebimai šyptelėjusi klausia ji.

– Kažkas panašaus, – sumurmu.

Ar ji iš manęs tyčiojasi? Jei taip, ak, sukokiu malonumu priversčiau ją tas patyčias nut-raukti… Tik nuo ko man pradėti? Gal, užuotdavus dar vieną interviu, tiesiog pakviesti

vakarienės, nors… kviesti vakarieniauti kandid-atę į nuolankiąsias būtų didelė naujiena.

Prieiname prie kabelių, išdėliotų pagal ilgį irspalvas. Išsiblaškęs pirštais brūkšteliu per pak-

uotes. Galėčiau tiesiog pakviesti ją vakarienės.Beveik kaip į pasimatymą? Ar ji sutiktų?Pažvelgęs į panelę Stil matau, kad ji stebeilija įsavo sunertus pirštus. Į mane pakelti akių

nedrįsta… tai teikia vilčių. Išsirenku ilgesniuskabelius. Šiaip ar taip, jie lankstesni – vienutokiu kabeliu galima surišti abi kulkšnis ir aburiešus.

1490/1506



– Šitie bus kaip tik, – sumurmu ir ji vėlnurausta.

– Pageidausite dar ko nors? – tuoj pat pas-

iteirauja panelė Stil.Net nežinau: arba ji nepaprastai dėmesinga,

arba nori kuo greičiau išgrūsti mane išparduotuvės.

– Dar norėčiau apsauginės dažymo juostos. – Remontuojate būstą?Vos susilaikau neprunkštelėjęs. – Ne, neremontuoju.

Jau nepamenu, kada laikiau rankose teptuką.Vien ta mintis mane pralinksmina: turiu žmon-ių, kurie visus juodus darbus nudirba už mane.

– Prašyčiau čionai, – rodos, nusivylusi burb-

teli ji. – Apsauginės dažymo juostosdekoravimo skyriuje.

Nagi, Grėjau. Daug laiko neturi. Kaip norsįtrauk ją į pokalbį.

– Ar ilgai čia dirbate?

1491/1506



Atsakymą aš, žinoma, jau žinau. Pasidomiužmonių praeitimi, ne taip kaip kiti. Panelė Stilvėl nurausta… Viešpatie, koks drovumas! Po

galais, daug vilčių neturiu. Ji skubiai apsisukair tarp lentynų nužingsniuoja į dekoravimoskyrių. Klusniai nuseku jai iš paskos. Po velnių,ar aš koks pavėpęs šunytis?

– Ketverius metus, – mudviem priėjusdažymo juostas sumurma ji.

Pasilenkusi paima du ritinėlius – vieną si-auresnį, kitą platesnį.

– Paimsiu šitą, – sakau.Platesnę juostą daug patogiau naudoti burnai

užlipdyti. Kai ji paduoda man ritinėlį, mudviejųpirštų galai trumpai susiliečia. Tą palytėjimą

pajuntu ir tarpkojyje. Prakeikimas!Ji išblykšta. – Gal reikia dar ko nors? – dusliai ir tyliai

klausia.

1492/1506



Viešpatie, mes abu vienodai vienas kitą veikiame. Galbūt…

– Manau, dar reikėtų virvės.

– Prašom čia.Ji sparčiai nužingsniuoja tarp lentynų,

suteikdama man dar vieną progą pasigrožėtipuikiu užpakaliuku.

– Kokios virvės pageidaujate? Turime sin-tetinių ir natūralių plaušų virvių… špagato…storų trosų…

„Po velnių, gana“, – niūriai pagalvoju, vy-

damas šalin prieš akis iškilusį vaizdą: ją pakabintą ant žiedų mano žaidimų kambariolubose.

– Prašom keturis su puse metro natūralių

plaušų virvės.Ji šiurkšti ir, jei tampai, skaudžiau įsirėžia į

odą… ją labiausiai mėgstu.Panelės Stil pirštai suvirpa, bet jai pavyksta

pamatuoti keturis su puse metro. Iš dešinės

1493/1506



užpakalinės kišenės išsitraukusi peilį įtraukia-mais ašmenimis, ji vikriai nupjauna virvę, daili-ai susuka ir suriša slankiuoju mazgu. Įspūdinga.

– Ar buvote skautė? – Organizuota grupinė veikla tikrai nėra pats

mėgstamiausias mano užsiėmimas, poneGrėjau.

– O koks mėgstamiausias jūsų užsiėmimas,Anastazija?

Sugaunu jos žvilgsnį ir, kai ji spokso į mane,vyzdžiai išsiplečia. Taip!

– Knygos, – sušnabžda ji. – Kokios? – Na, kaip čia pasakius… Įprastos.

Klasikiniai romanai. Daugiausia anglų rašytojų

kūriniai. Anglų rašytojų kūriniai? Lažinuosi, kad

Brontė ir Ostin. Visos tos romantikės, kuriomsrūpi tik širdelės ir gėlytės. Prakeikimas.

Negerai.

1494/1506



– Ar pirksite dar ką nors? – Nežinau. Ką dar patartumėte įsigyti? –

klausiu norėdamas pažiūrėti, kaip ji reaguos.

– Meistrui mėgėjui? – nustemba ji.Vos laikausi, kad neimčiau kvatotis. Oi,

mažyte, darbai iš serijos „Pasidaryk pats“ – neman. Bet sutramdau juoką ir linkteliu. Ji

nužvelgia mane ir aš įsitempiu. Ji maneapžiūrinėja! Po galais!

– Kombinezoną, – lepteli panelė Stil.Tai didžiausias iš jos išgirstas netikėtumas,

neskaitant klausimo, ar aš gėjus. – Juk nenorėtumėte susitepti ar susiplėšyti

drabužių, tiesa?Ir ji, vėl labai sutrikusi, neryžtingai mosteli į

mano džinsus.Nesusilaikau. – Galiu ir nusirengti… – Hm…

Ji išrausta kaip vėžys ir nuleidžia akis.

1495/1506



– Paimsiu kelis kombinezonus. Kad kartais,neduok Dieve, nesusigadinčiau drabužių, – sumurmu nenorėdamas dar labiau jos trikdyti.

Netarusi nė žodžio, panelė Stil apsisuka irvėl skubriai nužingsniuoja tarp lentynų, o aš sumalonumu vėl nuseku iš paskos.

– Dar ko nors? – duodama porą mėlynų

kombinezonų ir gaudydama kvapą klausia pan-elė Stil.

Ji vis dar jaučiasi nepatogiai, stovi akisnudūrusi į grindis, nuraudusi. Viešpatie, kaip ji

mane valdo… – Kaip sekasi rašyti straipsnį? – klausiu

vildamasis, kad ji bent truputį atsipalaiduos.Ji pakelia akis ir, neslėpdama palengvėjimo,

šypteli. Pagaliau. – Straipsnį rašau ne aš, o Ketrina. Panelė

Kavanag. Mudvi gyvename viename bute. Taiji rašo straipsnį. Ir labai tuo džiaugiasi. Ji yra

1496/1506



laikraščio redaktorė ir labai sielojosi, kad neg-alėjo pati paimti to interviu.

Tai ilgiausia jos išraityta kalba per visą

mudviejų pažinties laiką, ir tiek prišnekėjo apiekitą žmogų, o ne apie save. Įdomu.

Man dar nespėjus nieko atsakyti, ji priduria: – Dabar vienintelis jos rūpestis tas, kad

neturi originalių jūsų nuotraukų.Atkaklioji panelė Kavanag užsigeidė nuo-

traukų. Reklaminių, glamūrinių nuotraukų?Galiu tuo pasirūpinti. Turėsiu progą praleisti

daugiau laiko su nuostabiąja panele Stil. – Kokių nuotraukų ji norėtų?Kelias akimirkas ji stebeilija į mane, paskui

papurto galvą.

– Na, aš čia dar pabūsiu. Galbūt rytoj…Juk galiu likti Portlande. Galiu dirbti

viešbučio apartamentuose. Kad ir „Heathman“viešbutyje. Tik reikia, kad atvažiuotų Teiloras

ir atvežtų mano kompiuterį ir drabužių. Arba

1497/1506



paprašyti, kad tai padarytų Eliotas… nebent jiskažkur prašapęs ir dulkinasi, mat savaitgaliaistai pagrindinė jo veikla.

– Sutiktumėte nusifotografuoti? – neįsteng-dama slėpti nuostabos klausia ji.

Linkteliu. Nenutuokiate, ką dar sutikčiaudaryti, kad tik galėčiau daugiau pabūti su ju-

mis, panele Stil… Tiesą sakant, ir aš patsnenutuokiu…

– Keitė labai apsidžiaugs. Tai yra, jei tikmums pavyks rasti fotografą.

Panelė Stil nusišypso ir jos veidas nušvintakaip ryto aušra. Viešpatie, kokia ji žavi – netkvapą gniaužia.

– Praneškite man apie rytojaus planus, – iš

piniginės išimu vizitinę kortelę. – Čia yra mo-biliojo numeris. Būtų gerai, jei rytoj rytą, priešdešimtą, paskambintumėte.

1498/1506



O jei nepaskambins, nieko nelaukdamasgrįšiu į Siatlą ir pamiršiu šį kvailą nuotykį.Pagalvojęs apie tai nuliūstu.

– Sutarta.Ji vis dar plačiai šypsosi. – Ana!Mudu atsisukame ir prekių lentynų gale

pamatome jauną vyrą, apsirengusį paprastai, betnepigiai. Jo šypsena skirta vien paneleiAnastazijai Stil. Po velnių, kas tas tipas?

– Hm… minutėlę atsiprašysiu jūsų, pone

Grėjau.Ji prieina prie jo, o tas niekšelis suspaudžia

ją lokio glėbyje. Man kraujas užverda. Tai in-stinktyvi reakcija. Patrauk nuo jos savo letenas.

Sugniaužiu kumščius, bet matydamas, kad ji įjo apkabinimą neatsako, truputį aprimstu.

Tada juodu ima pašnibždomis šnekėtis.Mėšlas, gal Velčas apsiriko? Gal vis dėlto šis

vyrukas yra jos vaikinas? Pagal amžių tiktų, be

1499/1506



to, jis neatitraukia nuo jos geismingo žvilgsnio.Truputį atšlijęs, dar kelias akimirkas jis palaikopanelę Stil, atidžiai apžiūri, o tada atsainiai ap-

glėbia per pečius. Iš pirmo žvilgsnio tai įprastasgestas, bet aš iš karto susigaudau, kad tas šuns-nukis leidžia man suprasti, jog mergina prik-lauso jam ir galiu nešdintis. O ji, rodos, jaučiasi

nesmagiai ir mindžikuoja. Mėšlas. Turiu išeiti. Tada panelė Stil jam

dar kažką pasako ir, liestelėjusi dilbį – ne plaš-taką! – palieka jį vieną. Akivaizdu, kad artimi

santykiai jų nesieja. Gerai. – Hm… Polai, čia Kristianas Grėjus. Pone

Grėjau, čia Polas Kleitonas. Šios parduotuvėssavininko brolis. – Ji keistai mane nužvelgia,

nors nesuprantu kodėl, ir priduria: – Su Polu su-sipažinau vos pradėjusi čia dirbti, nors sus-itinkame nedažnai. Jis grįžo iš Prinstono, kurstudijuoja verslo administravimą.

1500/1506



Vadinasi, viršininko brolis, o ne vaikinas…Netikėtai pajuntu didžiulį palengvėjimą, – netsuraukiu kaktą. Ne juokais įsižiūrėjau šitą

moterį. – Pone Kleitonai… – tyčia pasisveikinu

labai santūriai. – Pone Grėjau… – jis glebiai paspaudžia

man ranką. Bestuburis mulkis… – Pala, ar tikjūs – ne Kristianas Grėjus? Iš Grėjaus įmoniųholdingo?

Polas Kleitonas akimirksniu iš karingai nus-

iteikusio savininko virsta keliaklupsčiaujančiuvergu.

Taip, tas pats, subinlaižy tu… – Čia tai bent! Gal galėčiau būti jums kuo

nors naudingas? – Anastazija mane jau aptarnavo, pone

Kleitonai. Ir buvo labai dėmesinga.O dabar – atsiknisk.

1501/1506



– Puiku, – linksmai ir mandagiai, bet vis darišpūtęs akis sako Polas. – Iki, Ana.

– Iki, Polai, – atsako ji ir jis, ačiū Dievui,

nueina.Žvilgsniu nulydžiu jį į pagalbines par-

duotuvės patalpas.Gal pageidausite dar ko nors pone

1502/1506

e.l.james. .penkiasdesimt.islaisvintu.atspalviu.2013.lt.justina.btt team

Documents