ilgalaikĖs lietuvos pramonĖs technologinio...

ILGALAIKĖS LIETUVOS PRAMONĖS TECHNOLOGINIO VYSTYMOSI PERSPEKTYVOS

MOKSLINIS TIRIAMASIS DARBAS

Vykdytojas: VšĮ „KTU regioninis verslo inkubatorius" Užsakovas: LR Ūkio ministerija

KAUNAS, 2004

Lietuvos pramonės technologinio vystymosi ilgalaikės perspektyvos

TURINYS

1. ĮVADAS ..................................................................................................................................3

2. AUKŠTOS IR VIDUTINĖS TECHNOLOGIJOS TARPTAUTINIAME KONTEKSTE .....4

2.1. AUKŠTŲ IR VIDUTINIŲ TECHNOLOGIJŲ SAMPRATA...................................4

2.2. AVT SVORIS ŠALIŲ EKONOMIKOJE ...................................................................5 2.2.1. Aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės kuriama pridėtinė vertė ir darbo našumas .........................................................................................................................5 2.2.2. AVT pramonės užsienio prekyba ............................................................................6 2.2.3. Pramonės - mokslo ryšiai. Patentai. MTEP finansavimas.......................................7 2.2.4. Užimtumas AVT pramonėje..................................................................................10

2.3. AVT PRAMONĖS PLĖTROS STRATEGIJOS IR POLITIKOS, VALSTYBĖS VAIDMUO ...................................................................................................................11

2.3.1. ES politika AVT pramonės atžvilgiu.....................................................................11 2.3.2. Sėkmingiausiai AVT pramonę plėtojančių šalių pavyzdžiai.................................14

3. AUKŠTŲ IR VIDUTINIŲ TECHNOLOGIJŲ PRAMONĖS SITUACIJOS ANALIZĖ NACIONALINIAME KONTEKSTE ...................................................................................16

3.1. POLITINIŲ BEI STRATEGINIŲ AVT PLĖTRĄ ĮTAKOJANČIŲ DOKUMENTŲ APŽVALGA.....................................................................................16

3.2. LIETUVOS EKONOMINĖ SITUACIJA IR AVT PRAMONĖS RODIKLIAI ...21

3.3. ATSKIRŲ PRAMONĖS ŠAKŲ ANALIZĖ..............................................................33

3.4. ĮMONIŲ IR EKSPERTŲ APKLAUSOS ANALIZĖ...............................................36

4. AVT PRAMONĖS PLĖTROS PRIELAIDOS .....................................................................41

5. PASIŪLYMAI LIETUVOS AVT PRAMONĖS PLĖTRAI SKATINTI IR IŠVADOS....46

BIBLIOGRAFIJA .........................................................................................................................48

PRIEDAI .......................................................................................................................................52

I. TECHNOLOGIJŲ KLASIFIKACIJA......................................................................52 I.1. Technologijų klasifikacija pagal vieną požymį .....................................................52 I.2. Plataus profilio technologijų klasifikacijos ...........................................................52

II. LENTELĖS.....................................................................................................................54

III. PAVEIKSLAI................................................................................................................58

VšĮ “KTU regioninis verslo inkubatorius” 2


1. ĮVADAS

Lietuvos ekonomikos augimas didele dalimi priklauso nuo valstybės požiūrio į inovacijomis grįstą ekonomiką. Ūkio sistema, kurioje dominuoja tradicinės pramonės šakos ir naudojamos senos technologijos, negali konkuruoti rinkų globalizacijos sąlygomis. Aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų (AVT) verslas sukuria didžiausią pridėtinę vertę bei gali ženkliai paspartinti ekonomikos augimą. Tačiau aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų įmonėms reikia didelių investicijų į žmoginius išteklius, mokslinius tyrimus bei modernias technologijas, tuo tarpu investicijų rizika yra didelė, finansavimo šaltiniai ir galimybės ribotos, pramonės ir mokslo bendradarbiavimas neefektyvus. Taigi, siekis plėtoti AVT pramonę reikalauja atitinkamų pokyčių Lietuvos ekonominėje politikoje.

Mokslo tiriamojo darbo „Lietuvos pramonės technologinio vystymosi perspektyvos“ tikslas - pasiūlyti AVT pramonės plėtros kryptis ir priemones šios pramonės įmonių daliai bendroje pramonės pardavimų struktūroje padidinti, kad iki 2015 m. ji sudarytų 25 – 30 proc.

Vykdant darbą „Lietuvos pramonės technologinio vystymosi perspektyvos“ buvo išanalizuoti pagrindiniai bei naujausi ES politiniai ir strateginiai dokumentai, atskleidžiantys AVT pramonės plėtros patirtį bei perspektyvas. Vėliau analogiškai buvo atliekama Lietuvos strateginių, programinių bei teisės dokumentų bazės analizė. Tyrimo metu buvo lyginama, kuo Lietuvos situacija panaši į kitų ES šalių, buvo įvardinti esminiai strateginių dokumentų skirtumai ir tapatumai.

Lyginant antrinių informacijos šaltinių duomenis buvo analizuojamas AVT veiklų pasiskirstymas šalyje, pardavimų apimčių bei pridėtinės vertės dinamika ir struktūra, technologinis įmonių lygis. Buvo vertinamas tiesioginių investicijų poveikis AVT plėtrai. Lietuvos situacija buvo lyginama su kitų ES šalių situacija remiantis analogiškais statistiniais duomenimis bei politiniais, strateginiais dokumentais ir sėkmingos patirties pavyzdžiais. Apžvelgtos Lietuvos ekonomikos stipriosios, silpnosios pusės, galimybės ir grėsmės, įtakojančios AVT pramonės plėtrą. Atlikta empirinė SVV įmonių veiklos ir inovatyvumo analizė ekspertinės apklausos ir interviu metodais. Tyrimo metu į ekspertinio vertinimo procesą buvo įtrauktos visos interesų grupės (tame tarpe AVT pramonės įmonių, valdžios, verslo organizacijų atstovai ir kt.), kurios tiesiogiai susiduria arba gali įtakoti AVT pramonės plėtrą. Respondentų nuomone, Lietuvos narystė ES ir integracija į bendrą Europos mokslinių tyrimų erdvę sudaro palankias galimybes AVT pramonės plėtrai. Tačiau moraliai ir fiziškai pasenusi mokslo bazė, žemas inovacijų, verslumo lygis, solidus mokslininkų amžiaus vidurkis, patirties ir sugebėjimo naudotis naujausiomis pasaulio žiniomis stoka stabdo AVT pramonės plėtrą ir verčia imtis skubių teisinių, finansinių ir ekonominių priemonių situacijai pagerinti.

Atlikus analizę, buvo patikslintos AVT pramonės plėtros prielaidos: pakankami ir tinkami žmoginiai ištekliai, verslumo ir inovacijų kultūra, prieinamas ir pakankamas finansavimas, mokslo-verslo ir verslo-verslo bendradarbiavimas, efektyvus valdymas ir paramos infrastruktūra, palanki teisinė ir administracinė aplinka. Lietuvos AVT pramonės plėtrą įtakoja ir vidiniai įmonių veiksniai, ir pasaulinės tendencijos bei gebėjimai prie jų prisitaikyti. Tačiau valstybės vaidmuo taip pat svarbus, ypatingai skatinant palankios verslo aplinkos ir investicinio klimato formavimąsi, skatinant verslumą ir bendradarbiavimą, tobulinant fizinę ir verslo paramos infrastruktūrą, skatinant ir sudarant sąlygas įgyti reikiamų žinių ir nuolat tobulėti.

Sukurti AVT pramonę Lietuvoje – pakankamai ambicingas tikslas. Jį galima įgyvendinti tik koordinuotomis Seimo, Vyriausybės, verslo bei mokslo organizacijų pastangomis.



2. AUKŠTOS IR VIDUTINĖS TECHNOLOGIJOS TARPTAUTINIAME KONTEKSTE

2.1. AUKŠTŲ IR VIDUTINIŲ TECHNOLOGIJŲ SAMPRATA

Mokslinėje literatūroje dažnai pripažįstama, kad ekonominė šalies gerovė didžiąja dalimi priklauso nuo jos techninių ir technologinių inovacijų masto, tačiau empirinių tyrimų duomenimis ne visi sektoriai yra vienodai inovatyvūs. To pasėkoje valstybinės politikos požiūriu pageidautina nustatyti tuos sektorius, kurie pasižymi tiek aukštu inovacijų lygiu, tiek aukštu tarptautinio konkurencingumo laipsniu. Dažnai įrodinėjama, kad aukštų technologijų pramonės sektoriai, palyginus su žemų technologijų sektoriais, tenkina abi sąlygas, ir dėl to valstybės politika turėtų būti nukreipta į aukštų technologijų sektorių veiklos stiprinimą.

Jei darysime prielaidą, kad technologijos yra pagrindinis augimą ir konkurencingumą versle skatinantis veiksnys, tai valstybės politikai ir firmų strategijoms formuoti reikalingi patikimi technologinių charakteristikų rodikliai. Hatzichronoglou žodžiais “siekiant išanalizuoti technologijų poveikį pramonei, svarbu sugebėti identifikuoti labiausiai technologiškai intensyvias pramonės šakas ir produktus pagal kriterijus, leidžiančius sukurti specialias tarptautiniu mastu harmonizuotas klasifikacijas”.

Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad nelengva atskirti technologijas pagal jų lygį ir kol kas nėra vieningai priimtino aukštų technologijų apibrėžimo, kuriuo remiantis galima būtų atskirti aukštas ir vidutiniškai aukštas technologijas nuo žemų ar vidutiniškai žemų.

Išsamaus pramonės klasifikatoriaus pagal technologinį intensyvumą sudarymui yra keletas kliūčių. Susiduriama su pramonės technologinio turinio kriterijų parinkimo ir naudojamos koncepcijos problemomis. Kas yra aukštų technologijų pramonė: ar tai technologijas kurianti ir gaminanti pramonė, ar technologijas intensyviai naudojanti ir taikanti pramonė? Trečioji problema yra ta, kad visuomet egzistuoja vertinimo netikslumo galimybė, nustatant skiriamąją ribą tarp technologinių klasių. Dar vienas komplikuojantis veiksnys yra tai, kad dauguma firmų gamina produktus ar paslaugas, kurios yra įvairių bei skirtingų technologinių sričių komponentų mišinys. Šiuo metu technologijos gali būti klasifikuojamos pagal vieną ar kelias dimensijas (apibrėžimai pateikiami 1-ame Priede), pagal produktų grupes ir pagal pramonės šakas (žr. 1-ą lentelę Prieduose).

Pagal Eurostat apibrėžimą, aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonę sudaro šie sektoriai: chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba, mašinų, variklinių transporto priemonių ir kitų transporto priemonių gamyba, įstaigų įrangos, elektros mašinų, radijo, televizijos ir komunikacijos įrangos gamyba, medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba (t.y. NACE 24, 29, 30-33, 35.2, 35.3, 35.4 ir 35.5).

Šiame darbe naudosime OECD priimtą technologijų klasifikaciją pagal pramonės šakas (1-a lentelė Prieduose). Aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonė yra apibrėžiama pagal MTEP išlaidų vidurkį arba MTEP intensyvumą.

Pažymėtina, kad nepaisant pastaruoju metu dedamų pastangų suvienodinti apibrėžimus, naudojami OECD duomenys aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybai skiriasi nuo Eurostat tyrimuose pateikiamų duomenų dėl skirtingų klasifikatorių naudojimo (Eurostat naudojamas NACE klasifikatoriaus Red. 1., OECD – ISIC klasifikatoriaus Red. 3). Šiuo atveju atsižvelgiama tik į gamybos pramonę, kadangi OECD naudojamose technologijų klasifikacijose (tiek pagal pramonės sektorius, tiek pagal produktus) į paslaugas neatsižvelgiama dėl duomenų trūkumo.



2.2. AVT SVORIS ŠALIŲ EKONOMIKOJE

2.2.1. Aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės kuriama pridėtinė vertė ir darbo našumas

Aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonė 2000 m. sukūrė 8,5 proc. visos bendros OECD pridėtinės vertės, o žiniomis pagrįstos “rinkos” paslaugos – papildomai dar 19 proc. (arba 30 proc. įskaitant sveikatos apsaugą ir švietimą). 2000 m. ES gamybos sektoriuje pridėtinės vertės sukurta už beveik 1 500 milijardų eurų, iš kurių 453 milijardai susiję su vidutiniškai aukštų technologijų gamybos sektoriais ir 201 milijardas – su aukštų technologijų gamybos sektoriais. Pagal pridėtinės vertės santykį su apyvarta 2001 m. aukštų technologijų gamyba ES mastu pridėtinės vertės sukūrė tik šiek tiek daugiau, negu bendra gamyba (27 proc. bendram gamybos sektoriui palyginus su 28 proc. aukštų technologijų gamybos) (žr. 2-ą lentelę Prieduose). Daugumoje Europos šalių, kuriose 2001 m. aukštų technologijų gamybos sektorius pasiekė daugiau kaip 30 proc. pridėtinės vertės nuo apyvartos (Belgija, Danija, Vokietija, Estija, Italija, Kipras, Slovėnija, Norvegija ir Rumunija), jis viršijo bendro gamybos sektoriaus kuriamą pridėtinę vertę nuo apyvartos nacionaliniu mastu. Daugumoje šių šalių aukštų technologijų gamybos sektorių sukurta pridėtinė vertė nuo apyvartos ženkliai viršijo ES-25 vidurkį. Šiose šalyse technologijų intensyvumas gali būti didesnę aukštų technologijų sektoriaus kuriamą pridėtinę vertę paaiškinantis faktorius. Vis dėlto reikia atsižvelgti ir į kitus faktorius, kaip įvairių sektorių dydis, įmonių sektoriuje dydis, jų rinkos dalis, konkurencija, koncentracija, automatizacijos lygis ir pan. Belgijoje, Čekijos Respublikoje, Danijoje, Airijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Maltoje ir Suomijoje vidutiniškai aukštų technologijų gamybos pramonės sektorių sukurtos pridėtinės vertės santykis su apyvarta yra didesnis nei visos gamybos pramonės. Panaši situacija ir Bulgarijoje, Rumunijoje, Norvegijoje. Šių šalių pavyzdžiai prieštarauja bendrai tendencijai, kad 2001 m. ES lygiu vidutiniškai aukštų technologijų gamybos pramonės sektorių sukurtos pridėtinės vertės santykis su apyvarta yra šiek tiek mažesnis negu visos gamybos pramonės (26 proc. ir 27 proc.). Darbo našumo santykis su bendra gamyba ES 2001 m. buvo 52 tūkst. eurų vienam dirbančiajam, o aukštų technologijų gamybos sektoriuose – 73 tūkst. eurų vienam dirbančiajam. Aukštų technologijų paslaugų sektoriuose darbo našumas – 68 tūkst. eurų vienam dirbančiajam ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos sektoriuose – 58 tūkst. eurų vienam dirbančiajam. Žinioms imlios rinkos paslaugos – darbo našumas 53 tūkst. eurų vienam dirbančiajam. Lietuvos darbo našumas yra vienas iš mažiausių Europoje – 15 tūkst. eurų dirbančiajam aukštų technologijų paslaugų sektoriuose ir 7 tūkst. eurų – žiniomis pagrįstų rinkos paslaugų sektoriuose. Pridėtinės vertės ir darbo našumo rodikliai aukštų, vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakose ir bendrai pramonėje parodyti lentelėje 2.1.



2.1. lentelė Pridėtinė vertė ir darbo našumas aukštų, vidutiniškai aukštų technologijų pramonės

šakose ir bendrai pramonėje ES ir šalyse kandidatėse, 2000 m.

Pramonė Vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakos

Aukštų technologijų pramonės šakos

Pridėtinė vertė mln.

EUR

Darbo našumas tūkst.

EUR/darbuotojui

Pridėtinė vertė

mln. EUR


EUR/darbuotojui

Pridėtinė vertė

mln. EUR


EUR/darbuotojui

ES-15 * 1 488 402 62 463 370 68 201 121 73BE 44 482 66 13 844 78 5 534 103DK 24 599 50 5 903 51 3 511 79DE 405 409 54 172 378 60 46 320 65EL 8 901 40 1 280 40 552 44ES 100 442 39 26 230 47 6 666 57FR 210 339 52 57 891 59 37 521 72IE 33 812 132 11 659 244 10 201 154IT 204 184 42 55 417 48 19 988 58LU 2 339 68 344 69 72 44NL 56 861 62 14 961 72 6 762 69AT 35 558 57 9 750 63 4 018 71PT 18 127 19 3 378 26 1 134 35FI 30 748 71 5 745 59 7 301 126SE 48 951 62 16 171 65 7 816 76UK 243 650 59 58 379 60 43 725 82CZ 13 391 11 4 360 12 877 12EE 854 7 106 9 64 7CY 975 29 76 26 35 42LV 1 058 7 90 6 36 8HU 9 342 12 3 146 16 1 333 17MT 930 32 76 33 353 73PL 33 107 14 6 926 14 1 882 17SI 3 532 15 881 16 475 23SK 3 059 7 856 7 173 7BG 1 819 3 384 3 121 5RO 6 433 4 1 421 4 319 7Pastaba: laukeliai pažymėti „u“, reiškia, kad duomenys yra tik iš dalies įvertinti ir jų tikslumas gali būti nepatikimas * Išimtys atsižvelgiant į minimalų įmonės dydį – dirbančiųjų skaičių; EL: 10; HU: 5 Lietuva duomenų nepateikė.

Šaltinis: Eurostat, SBS

2.2.2. AVT pramonės užsienio prekyba

2001 m. aukštų technologijų pramonės šakų produkcijos eksportas sudarė atitinkamai 29 proc., 25 proc. ir 20 proc. bendro JAV, Japonijos ir ES eksporto. Aukštų technologijų pramonės produkcijos importas sudarė 19 proc. nuo bendro importo JAV ir Japonijoje bei 21 proc. ES. Aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakų produkcija 2001 m. sudarė du trečdalius bendro OECD šalių gamybos eksporto. Vis dėlto skirtumai tarp šalių yra dideli. Aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės eksporto dalis kinta nuo 80 proc. Japonijoje ir Airijoje iki mažiau kaip 20 proc. Naujojoje Zelandijoje ir Islandijoje. Eksportas



ypač orientuotas į technologijas Airijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Korėjoje, kur aukštų technologijų pramonė sudaro didesnę eksporto dalį, palyginus su vidutiniškai aukštų technologijų pramone. Pastarajame dešimtmetyje su technologijomis susietas eksportas sudarė didžiąją prekybos augimo dalį. Visose OECD šalyse AVT ir ypatingai aukštų technologijų pramonės produkcijos eksportas augo sparčiau nei bendras eksportas. Prekyba aukštų technologijų produktais, tokiais kaip skraidymo aparatai, kompiuteriai, farmacija, moksliniai instrumentai ir pan., 2000 ir 2001 m. sudarė daugiau nei 25 proc. bendros prekybos, kai tuo tarpu pirmojoje devintojo dešimtmečio pusėje šis rodiklis siekė 20 proc.. ES aukštų technologijų pramonės produkcijos importas ir eksportas auga beveik tokiu pačiu tempu – eksportas 15,0 proc., o importas – 15,1 proc. kasmet. 1996–2001 m. šalyse kandidatėse užfiksuotas didelis AT eksporto augimo tempas – 33,9 proc., o importo – 22,3 proc. (2 paveikslas prieduose), tačiau, nors augimo tempas spartus, analizuojant absoliutinius skaičius, naujosios ES šalys žymiai atsilieka nuo pirmaujančių ES valstybių. Šalyse kandidatėse didžiausi eksporto augimo rodikliai buvo pastebimi kompiuterių ir įstaigos įrangos – (69,0 proc.) ir elektronikos pramonėje – (36,0 proc.). ES šie rodikliai didžiausi buvo farmacijos, elektronikos, aeronautikos ir elektros mašinų pramonėje. Didžiausi vidutiniai kasmetiniai aukštų technologijų produkcijos importo augimo rodikliai šalyse kandidatėse buvo elektros mašinų, mašinų ir kompiuterių bei įstaigos įrangos pramonės šakose. ES didžiausias vidutinis kasmetinis importo augimo rodiklis buvo elektronikos ir aeronautikos pramonėje, JAV - aeronautikoje.

2.2.3. Pramonės - mokslo ryšiai. Patentai. MTEP finansavimas

2.2.3.1. Pramonės - mokslo ryšiai. Patentai

ES, kaip ir Lietuvoje, mokslo ir pramonės ryšiai vis dar nepakankami bei neefektyvūs, nors pagal tiesioginius finansų srautus verslo įmonės finansuoja vis didesnę MTEP išlaidų dalį. Pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo patentavimo veiklų visame pasaulyje. Tai parodo, kad žinių ekonomikoje patentų svarba vis didėja. 2002 m. Europoje, Japonijoje ir JAV buvo užpildyta daugiau kaip 850 000 patentų paraiškų, o 1992 m. – 600 000. Daugiausia patentuojama biotechnologijų ir IKT srityse. Laikotarpyje nuo 1991 iki 2000 m. biotechnologijų ir IKT patentų paraiškų Europos Patentų Biure (EPO) padaugėjo atitinkamai 10,2 proc. ir 9,1 proc., palyginus su 6,6 proc. bendru augimu. Nors EPO paraiškos patentams iš šalių kandidačių yra vis dar žemiau Europos Sąjungos vidurkio, daugiausiai paraiškų pateikia Vengrija (2001 m. - 190), Čekija (110 paraiškų patentams), Lenkija (97). 2001 m. iš Lietuvos pateiktos 9 EPO patentų paraiškos arba 2 paraiškos milijonui gyventojų, iš Latvijos – 18 paraiškų, iš Estijos – 15. Aukštų technologijų patentai sudaro vis didesnę paraiškų dalį. Patentų paraiškos EPO aukštų technologijų srityje 1996 - 2001 m. augo vidutiniškai dukart didesniu tempu nei bendrai paraiškos patentams, tačiau Lietuvos aukštų technologijų patentų paraiškos EPO 2001 m. buvo tik 3 (mikroorganizmai ir genetinė inžinerija), Latvijos – 1, Estijos – 2, kai tuo tarpu iš Europos senųjų šalių narių – 11928.

2.2.3.2. Tyrėjų skaičius

Pažangesnėse Azijos ekonomikose ir Kinijoje, kaip ir OECD šalyse, daugiausiai tyrėjų įdarbinama verslo įmonių sektoriuje. Tuo tarpu mažiau išsivysčiusiose ne OECD šalių ekonomikose, kaip ir mažiau pažengusiose OECD šalyse, daugiausia MTEP vykdoma tyrėjų, dirbančių vyriausybės ir aukštojo mokslo sektoriuose. Tyrėjų skaičius tūkstančiui dirbančiųjų ir tyrėjų dalis verslo įmonėse proc. nuo bendro tyrėjų skaičiaus 2002 m. pavaizduota paveiksle 2.1:



2.1. paveikslas

Tyrėjų skaičius tūkst. dirbančiųjų ir tyrėjų dalis verslo įmonėse, proc. nuo bendro tyrėjų skaičiaus, 2002 m.

Tyrėjų skaičiustenkantis vienam tūkst. dirbančiųjų, 2002 m.

arba paskutiniai prieinami duomenys

Tyrėjai verslo įmonėseproc. nuo bendro tryėjų skaičiaus, 2002 m.

arba paskutiniai prieinami duomenys

Šaltinis: OECD, MSTI duomenų bazė, 2003 m. lapkritis; Eurostat, NewCronos duomenų bazė, 2003 m. lapkritis; OECD, nacionalinių šaltinių pagrindu

Bendras tyrėjų

skaičius

OECDKinijos Taipei

Rusijos FederacijaKinija

RumunijaSingapūras

Indija SlovėnijaBrazilija

KiprasLatvija

BulgarijaArgentina

EstijaLietuva

Singapūras Rusijos FederacijaOECD Kinijos Taipei Lietuva Slovėnija Estija Latvija Bulgarija Rumunija Argentina Kinija Kipras Brazilija Indija

2.2.3.3. Investicijos į MTEP

Investicijų į MTEP apimtys parodo šalies inovacinius gebėjimus ir atspindi naujų žinių įsisavinimo ir pritaikymo svarbą. „MTEP intensyvumo“ indikatorius rodo šalies išlaidų, skirtų MTEP ir BVP santykį. Šis indikatorius leidžia palyginti MTEP veiklą atskirose šalyse. MTEP skirtos išlaidos yra išskaidytos pagal pagrindinius finansavimo šaltinius ir parodo informaciją apie finansavimo struktūrą bei santykinę skirtingų šaltinių svarbą nacionalinėje MTEP sistemoje. Taip pat pateikiama informacija apie vyriausybės vaidmenį MTEP finansavime. 2001 m. ES-15 skyrė 175 mlrd. eurų MTEP (147 mlrd. pagal perkamosios galios standartus (PGS)). Šios apimtys buvo 15 proc. didesnės nei 1998 m. ir apie 24 proc. didesnės nei 1995 m. Pastarosios tendencijos ES-15 šalyse buvo šiek tiek pozityvesnės lyginant su lėto augimo periodu (ypač prieš 1997 m.). 2001 m. atitinkami skaičiai JAV ir Japonijoje buvo 315 mlrd. Eurų (PGS 234 mlrd.) ir 143 mlrd. Eurų (PGS 87 mlrd.). Lyginant su grynosiomis investicijų į MTEP apimtimis trijuose ekonomikos blokuose (ES-15, JAV ir Japonija), EFTA šalys bei 13 tuometinių šalių kandidačių į MTEP investavo gana mažai (atitinkamai 10 mlrd. eurų arba 7 mlrd. PGS ir 5 mlrd. eurų arba 9 mlrd. PGS 2001 m.). Šalių kandidačių išlaidos MTEP sudarė mažiau nei 2 proc. visų ES-15 išlaidų tyrimams ir eksperimentinei plėtrai. Nepaisant palankios pastarųjų metų ES-15 plėtros, investicijų į MTEP Europos Sąjungoje atotrūkis nuo JAV ir toliau didėjo JAV naudai. 1997-2001 m. didžiausi investicijų į MTEP augimo tempai buvo mažose ekonomikose ir šalyse, kuriose buvo palyginti mažos MTEP veiklų ir/ar MTEP intensyvumo apimtys. Didžiausi augimo tempai buvo užregistruoti: ES – Graikijoje (17 proc. per metus), Suomijoje (9 proc.) ir Švedijoje (8 proc.); EFTA šalyse – Islandijoje (14 proc.); narystės siekiančiose šalyse ir šalyse kandidatėse – Estijoje (13 proc.), Vengrijoje (12 proc.), Turkijoje (11 proc.) ir Kipre (10 proc.). Izraelyje taip pat buvo užregistruotas išskirtinai didelis augimas (14 proc.). Žemiausias rodiklis buvo užregistruotas Šveicarijoje (1,3 proc.). Tik trijų šalių – Bulgarijos, Rumunijos ir Slovakijos – rodikliai buvo neigiami ir jos išsidėstė žemiau Šveicarijos.



MTEP intensyvumas (MTEP išlaidos nuo BVP) labai skiriasi atskirose šalyse ir šalių grupėse. Pirmauja Šiaurės šalys: 2001 m. didžiausias MTEP intensyvumas tarp ES šalių buvo užregistruotas Švedijoje (4,3 proc.) ir Suomijoje (3,5 proc.). Toliau sekė Vokietija (2,5 proc.), Danija (2,4 proc.), Prancūzija ir Belgija (2,2 proc.). Tarp narystės siekiančių šalių ir šalių kandidačių geriausi MTEP intensyvumo rodikliai buvo Slovėnijoje (1,6 proc.) ir Čekijoje (1,3 proc.), kitose šios grupės šalyse bei trijose ES šalyse – Graikijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje šis rodiklis siekė 0,3-1,0 proc. 2001-2002 m. Švedija, Suomija ir Islandija bei Japonija buvo vienintelės OECD šalys, kuriose MTEP intensyvumas viršijo 3 proc.. Daugumoje Vidurio ir Rytų Europos šalių, Pietų Amerikoje MTEP intensyvumas nesiekia 1 proc.. Japonijoje 73 proc. MTEP išlaidų finansuoja verslo sektorius, JAV – 64 proc., tuo tarpu ES – tik 56 proc.. Pastaraisiais metais augo MTEP finansavimas iš užsienio šaltinių. Kanada, JK, Islandija ir Austrija daugiau kaip 15 proc., o Graikija – beveik ketvirtį MTEP finansavimo gauna iš užsienio. MTEP išlaidos pagal finansavimo šaltinius ir pagal sektorius 2002 m. pavaizduotos paveiksle 2.2.

2.2. paveikslas

MTEP išlaidos pagal finansavimo šaltinį, proc.(2002 m. arba paskutiniai prieinami duomenys)

Verslo įmonės

Kita(kiti nacionaliniai ir užsienio šaltiniai)

Vyriausybė

Nėra duomenų

Verslo įmonės Vyriausybė

Nėra duomenų

Aukštojo mokslo Privatus nepelno

MTEP išlaidos pagal sektorius, proc.(2002 m. arba paskutiniai prieinami duomenys)

MTEP finansavimas ir efektyvumas

Japonija Korėja Švedija Suomija Šveicarija Airija Vokietija JAV Belgija OECD Danija ES Prancūzija Čekija Slovakija Nyderlandai Norvegija Ispanija Australija Jungtinė Karalystė Islandija Italija Turkija Austrija Kanada N. Zelandija Portugalija Lenkija Vengrija Graikija Meksika

Šaltinis: OECD, MSTI duomenų bazė, 2003 m. lapkritis

ŠvedijaKorėja

ŠveicarijaJaponija

BelgijaSuomija

JAVVokietija

OECDDanija

AirijaJungtinė Karalystė

ESSlovakija

AustrijaPrancūzija

ČekijaNorvegija

NyderlandaiIslandijaKanadaIspanija

ItalijaAustralija

N. ZelandijaLenkija

VengrijaPortugalija

TurkijaGraikija

Meksika

Lietuva duomenų nepateikė. Palyginus su BVP, rizikos kapitalo investicijos į AVT yra ganėtinai nedidelės, tačiau tai yra pagrindinis naujų, į technologijas orientuotų įmonių finansavimo šaltinis, turintis labai daug įtakos remiant dažnai tokiose įmonėse kuriamas radikalias inovacijas. Aukštų technologijų įmonės pritraukia pusę OECD rizikos kapitalo investicijų, tačiau pastebimi labai dideli skirtumai



tarp šalių. Kanadoje ir Airijoje joms tenka daugiau kaip 80 proc. viso rizikos kapitalo, tačiau Australijoje ir Japonijoje – tik mažiau kaip ketvirtis. JAV jos pritraukia virš pusės rizikos kapitalo, kurio pusė skiriama komunikacijų pramonei. Kanadoje ir Airijoje investicijos labiau sutelkiamos IT įmonėse, kai tuo tarpu vidurio Europos šalyse ir Italijoje komunikacijų įmonės pritraukia daugiausiai investicijų. Danijoje daugiau kaip 25 proc. rizikos kapitalo investicijų tenka sveikatos ir biotechnologijų įmonėms, o Kanadoje ir Vengrijoje – beveik 20 proc..

2.2.4. Užimtumas AVT pramonėje

ES dirba daugiau kaip 163 milijonai žmonių, paslaugų sektoriuje – 68 proc. visų dirbančiųjų. 2002 m. aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos sektoriuose dirbo 7,4 proc. visų dirbančiųjų, kituose gamybos sektoriuose – 11,8 proc., o kituose sektoriuose, pvz., žemės ūkyje, žvejyboje, statyboje ir pan. – 12,9 proc. visos ES darbo jėgos. Užimtumas aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakose 2002 m. pavaizduotas paveiksle 2.3.

2.3. paveikslas

Užimtumas aukštų technologijų gamybos sektoriuose ES-15 ir šalyse kandidatėse, 2002 m.

Vidutiniškai aukštų technologijų gamyba Aukštų technologijų gamyba

LU IR SI – nepatikimi aukštų technologijų gamybos duomenysŠaltinis: Eurostat, ES darbo jėgos struktūra, 2003 m. pavasaris

2002 m. didžiausias užimtumas aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos sektoriuose buvo Vokietijoje – 11,4 proc. visų dirbančiųjų, Italijoje ir Suomijoje - po 7,4 proc.. Likusiose ES valstybėse narėse užfiksuoti rodikliai nesiekė ES vidurkio (ES-15 vidurkis 7,4 proc.). Lietuvoje iš 1,421 milijono dirbančiųjų aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos srityje dirbo 2,6 proc. - 2 proc. vidutiniškai aukštų technologijų ir tik 0,6 proc. aukštų technologijų gamybos sektoriuose. Tai – vienas mažiausių rodiklių Europoje (mažesni rodikliai tik Graikijoje – 2,2 proc., Latvijoje – 1,9 proc., Liuksemburge – 1,2 proc., Kipre 1,1 proc.). Iš 7,4 proc. užimtumo aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakose ES, 6,1 proc. yra vidutiniškai aukštų technologijų gamyboje, 1,3 proc. - aukštų technologijų. Pagal dirbančiųjų skaičių aukštų technologijų gamyboje pirmauja Airija - 2002 m. šis rodiklis siekė 3,2 proc. ir beveik 2,5 karto viršijo ES vidurkį. Aukštų technologijų pramonėje tarp šalių kandidačių labai išsiskiria Vengrijos rodikliai: 2,6 proc. užimtumas aukštų technologijų pramonės šakose lenkė visas ES valstybes nares,



išskyrus Airiją. Čekijos Respublikoje (1,4 proc.) ir Slovakijos Respublikoje (1,5 proc.) rodikliai taip pat viršija ES 1,3 proc. vidurkį. 2002 m. 1997-2002 m. periodu užimtumas aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės šakose kasmet augo vidutiniškai po 0,9 proc., palyginus su 0,4 proc. augimu visoje gamyboje. Tarp ES-15 šalių didžiausi augimo tempai buvo pastebimi Ispanijoje (3,9 proc.) ir Suomijoje (3,8 proc.). Vengrija, šalis kandidatė, turinti didžiausią aukštų technologijų gamybos sektorių (apie 100 tūkst. darbuotojų) išlaikė 12,2 proc. vidutinį augimo rodiklį kasmet 1997-2002 m. Čekijos Respublika, kurioje apie 67 tūkstančiai žmonių dirba aukštų technologijų gamybos sektoriuose, išlaikė vidutiniškai 4,3 proc. augimą kasmet. Lietuvoje aukštų technologijų gamybos sektoriuose dirbo apie 9 tūkstančiai žmonių. Nuo 1997 iki 2002 m. pastebimas vidutinis užimtumo šiuose sektoriuose sumažėjimas 1,3 proc., o užimtumas aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų gamybos sektoriuose tuo pačiu periodu mažėjo 10,7 proc..Tai kiek sumažėjo?

2.3. AVT PRAMONĖS PLĖTROS STRATEGIJOS IR POLITIKOS, VALSTYBĖS VAIDMUO

2.3.1. ES politika AVT pramonės atžvilgiu

Europos Sąjunga neturi atskiro AVT pramonės politiką reglamentuojančio dokumento, tačiau šių pramonės šakų plėtrą įtakoja ES pramonės politika, atskirų pramonės šakų politika, inovacijų politika bei bendri strateginiai dokumentai, apibrėžiantys ES plėtros kryptis.

2.3.1.1. Lisabonos strategija

2000 m. priimtos Lisabonos strategijos tikslas – iki 2010 m. Europos Sąjungą paversti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje, kurioje darni ekonominė plėtra būtų suderinta su didesniu ir geresnės kokybės užimtumu ir tvirtesne socialine sanglauda. Daugelis Lisabonoje numatytų priemonių yra tarpvyriausybinio pobūdžio ir remiasi koordinacija bei lyginamąja analize tarp valstybių narių. Gioteburgo Viršūnių susitikime prie Lisabonos proceso nutarta prijungti aplinkosaugos dimensiją. Strategiją sudaro trys sritys:

• ekonominė politika; • socialinė politika; • aplinkosauga.

Lisabonos strategija nenustato tam tikrų siektinų ekonominių tikslų, tačiau kviečia Europos institucijas ir valstybes nares imtis priemonių įgyvendinant ekonomines ir socialines reformas, kurios užtikrintų maždaug 3 proc. ekonomikos augimą per metus. Užimtumo srityje Lisabonos strategija iki 2010 m. siekia padidinti užimtumo lygį nuo šiuo metu esančio 61 proc. iki 70 proc., o dirbančių moterų lygį iki 2010 m. nuo esamo 51 proc. vidurkio padidinti iki 60 proc.. Pripažįstama, kad švietimas ir moksliniai tyrimai turi didžiausią įtaką augimui ir užimtumui, tačiau ES šioje srityje gerokai atsilieka nuo JAV ir Japonijos. Todėl nutarta siekti, kad 3 proc. BVP būtų skiriama moksliniams tyrimams ir vystymui. Lisabonos strategija įtvirtino santykinai naują ES politikos įgyvendinimo priemonę – atviro koordinavimo metodą. Tokią situaciją sąlygojo tai, jog didžioji dalis Lisabonos strategijos klausimų priklauso valstybių narių kompetencijai ir todėl čia Europos Komisija negali naudotis įprastomis ES teisinėmis priemonėmis – direktyvomis ar reglamentais. Atviro koordinavimo metodas grindžiamas rekomendacinio pobūdžio priemonėmis; jį sudaro šie elementai: lyginamųjų gairių ir kiekybinių ekonominės politikos tikslų nustatymas, apsikeitimas geriausia praktika siekiant iškeltų tikslų ir reguliarus įgyvendinamos politikos rezultatų įvertinimas.



Valstybės narės, siekdamos iškeltų tikslų, nuolat keičiasi informacija apie vykdomą politiką su kitomis šalimis, įvertina vienos kitų pasiekimus ir geros praktikos pavyzdžius, o Europos Komisija reguliariai pateikia lyginamuosius valstybių narių politikos rezultatų vertinimus ir teikia rekomendacijas dėl tolesnių priemonių ir uždavinių. Lisabonos strategijos įgyvendinimo pažangos ataskaitos kiekvieną pavasarį pateikiamos ES Viršūnių Tarybai. Šiose ataskaitose palyginami Tarybos nustatyti struktūriniai rodikliai, įvertinantys šalių narių vykdomos politikos rezultatus siekiant Lisabonos tikslų.

2.3.1.2. ES pramonės politika

Europos Komisijos 2004 m. balandžio 24 d. komunikate „Struktūrinių pokyčių skatinimas: pramonės politika išsiplėtusiai Europai“ („Fostering structural change: an industrial policy for enlarged Europe“) pabrėžiama, kad pramonė vis dar vaidina svarbiausią vaidmenį kuriant Europos gerovę. Tačiau ji susiduria su struktūriniais pokyčiais, kurie apskritai naudingi ir turėtų būti skatinami, ypatingai skatinant žinių kūrimą ir naudojimą. Šiuo požiūriu nerimą kelia Europos darbo našumo, tyrimų ir inovacijų rodikliai. Pramonės veiklų perkėlimas jau neapsiriboja tradiciniais darbui imliais sektoriais, šios tendencijos pastebimos ir tarpiniuose sektoriuose, kurie iki šiol buvo laikomi Europos pramonės stipriąja puse, ir netgi aukštų technologijų pramonės šakose (perkeliama tyrimų veikla) arba paslaugų sektoriuose. Šios naujos tendencijos labiausiai palankios Kinijai ir Indijai. Komunikate pažymima, kad būtina pasinaudoti naujųjų ES šalių pranašumais, tačiau šių šalių žemų darbo kaštų pranašumas bus trumpalaikis, todėl jų pramonės konkurencingumui ypatingai svarbus bus perėjimas prie žinių ekonomikos. Atsižvelgdama į struktūrinius pokyčius, EK planuoja įgyvendinti atitinkamą pramonės politiką. Ją galima išskirti į trijų tipų veiklas:

1) toliau tobulinti reguliavimą ir sukurti pramonei palankią reguliavimo sistemą, gilinti konkurencingumo analizę, įvertinti bendrą visų reguliavimų įtaką atskiriems pramonės sektoriams - ne tik EK, bet ir šalių narių iniciatyva ir pastangomis;

2) geriau panaudoti sinergiją atskirų Bendrijos politikų, įtakojančių pramonės konkurencingumą. Sinerginis efektas gali būti sukurtas arba pagerintas, ir Europos pramonės gebėjimai įveikti su struktūriniais pokyčiais susijusias problemas gali būti padidinti veikiant 5 srityse: (1) žinių srityje – didinant sinergiją tarp inovacijų, tyrimų, mokymų ir konkurencijos politikų; (2) rinkų funkcionavimo srityje – naikinant vietinės rinkos trūkumus, mokesčių kliūtis, trukdančias verslui, (3) sanglaudos politika, ypatingai regionų politika ir užimtumo politika – skatinant žinių naudojimą ir sklaidą; (4) darnios plėtros srityje – kuriant darnios/ilgalaikės (sustainable) gamybos politiką; (5) būtina toliau tobulinti pramonės politikos tarptautinę dimensiją, ypatingai gerinant trečiųjų šalių rinkų prieinamumą ES firmoms ir perduodant kitoms šalims reguliavimo patirtį, kuri buvo sėkmingai pritaikyta vidaus rinkoje.

3) tęsti pramonės politikos sektorinės dimensijos tobulinimą: analizuoti horizontalaus pobūdžio politikos instrumentų efektyvumą sektorių lygyje, siekiant įvertinti jų tikslingumą ir tinkamumą ir, jei reikia, tam tikrus pakeitimus.

2.3.1.3. ES Inovacijų politika

Europos Sąjungos inovacijų politika buvo pradėta formuoti 1995 m., paskelbus „Žaliąją inovacijų knygą“ („Green Paper on Innovation“), kurioje buvo pabrėžtas inovacinio požiūrio Europoje trūkumas ir iškeltos pagrindinės ekonominės plėtros problemos, su kuriomis Europos Sąjunga susiduria ar susidurs ateityje. Siekiant skatinti inovacinius procesus ES, 1996 m. EK priėmė Pirmąjį Europos inovacinių veiksmų planą (The First Action Plan for Innovation in Europe), kuriame buvo



pateikta bendroji inovacinių procesų Europoje skatinimo schema. Plane buvo numatytos trys pagrindinės veiksmų kryptys:

1) Inovacijų kultūros skatinimas, 2) Inovacijoms palankios aplinkos sukūrimas, 3) Mokslo orientavimas į inovacijas pramonėje ir paslaugų sferoje.

Remiantis Pirmuoju Europos inovacinių veiksmų planu 1998 m. Europos Komisija pradėjo projektą „Europos inovacijų tendencijų schema“ (The European Trend Chart on Innovation). Tai praktinė priemonė inovacijų politiką kuriančioms ir vykdančioms institucijoms, specialistams. Nuolat renkama, atnaujinama ir analizuojama informacija apie ES ir nacionalinių inovacinių politikų lygį, inovacinio verslo vystymą, intelektinės nuosavybės apsaugą, technologijų perdavimą. Ši priemonė atitinka atvirą bendradarbiavimo politikos požiūrį, išdėstytą 2003 m. kovo mėn. Europos Taryboje Lisabonoje. Ji suteikia galimybę keistis inovacijų politikos gera praktika bei pateikia rodiklių sistemą. Duomenys pagal šiuos rodiklius yra viešai skelbiami. Pirmieji šio projekto duomenys buvo paskelbti 2000 metais. „European Trend Chart on Innovation“ tematinėje ataskaitoje „Start-up of Technology-Based Firms” (2003) pateiktos atliktos analizės išvados rodo, kad egzistuoja didelis atotrūkis tarp Europos Sąjungos politikoje deklaruojamo siekio skatinti naujų technologiškai orientuotų įmonių (NTOI) (tai naujos arba labai jaunos įmonės, kurių pagrindinė veikla – technologijų kūrimas, rinkodara arba naudojimas) steigimą ir konkrečių veiksmų nacionaliniame lygyje. Buvo surinkta informacija apie 150 paramos priemonių ir schemų 27-iose šalyse (iš 30 tirtų šalių trys nepateikė duomenų apie taikomas paramos priemones). Populiariausiomis paramos NTOI formomis išlieka tiesioginės subsidijos/ paskolos (47 proc.). Tuo tarpu mokesčių lengvatos yra mažiausiai populiarios (3 proc.). Senosios ES narės taiko didesnį paramos priemonių skaičių (vidutiniškai 7.2) nei naujosios ES narės ir šalys kandidatės (2.3). Vienas naujausių Europos Komisijos dokumentų inovacijų politikos srityje yra 2003 m. kovo 11 d. komunikatas „Inovacijų politika: atnaujinant bendrijos požiūrį pagal Lisabonos strategiją“ (Innovation policy: updating the Union’s approach in the context of the Lisbon strategy). Jis parengtas atsižvelgus į ES vykstančius struktūrinius pokyčius ir problemų bei priemonių, taikomų inovacijų skatinimui skirtingose ekonominėse erdvėse, skirtumus. Patvirtinant Lisabonos strategijos teiginį, kad moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra yra inovacijų pagrindas, ir Europos Taryboje Barselonoje 2002 m. priimtą Europos valstybių vyriausybių nutarimą iki 2010 m. padidinti išlaidas moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai iki 3 proc. nuo BVP, kartu restruktūrizuojant Europos mokslinių tyrimų rinką, siekiant jos aukšto mobilumo, konkurencingumo, šis komunikatas pažymi, kad yra daug kitų inovacijų formų, tokių, kaip organizacijos valdymo modelio pakeitimas, naujovės įmonės veiklos strategijoje, personalo mokymo organizavimas, kurioms neskiriamas reikiamas dėmesys. Be anksčiau minėtų Europos inovacijų plėtros krypčių, pastarajame komunikate pateikiamos kelios naujos kryptys:

- sąveika su kitomis politikos sritimis siekiant pagerinti inovatyvių įmonių aplinką; (inovacinė politika turi būti siejama su kitomis politikomis, pavyzdžiui, mokesčių, prekybos, regionų, konkurencijos, darbo, ir kt.)

- rinkos dinamiškumo skatinimas ir pažangių rinkų koncepcijų pripažinimas ir panaudojimas;

- inovacijų viešajame sektoriuje rėmimas; - regioninio lygmens inovacinės politikos stiprinimas.

Komunikate pabrėžiama, kad ES valstybės privalo skatinti inovacijas visais įmanomais būdais, įskaitant ir mokesčių lengvatas. Naujosios ES narės yra raginamos kurti inovacines strategijas remiantis ES šalių patirtimi ir atsižvelgiant į savo šalies situaciją. Naujasis ES Inovacijų veiksmų planas (2004) siekia padidinti verslo svarbą Europos inovacijų politikoje. Veiksmų planas susideda iš 6 pagrindinių uždavinių:

1) skatinti visų formų (technologines ir netechnologines) inovacijas ir tobulumą versle;



2) skatinti efektyvią žinių ir technologijų sklaidą tarp įmonių; šalys narės ir regioninė bei vietos valdžia turėtų vaidinti aktyvų vaidmenį, ypatingai skatindamos klasteriais pagrįstas iniciatyvas;

3) kurti žmonių išteklius inovacijoms, skatinti inovacijoms specifinių profesijų tarpusavio pripažinimą ir profesinį mobilumą, ypatingai tarpsektorinį ir į SVV įmones;

4) didinti finansinius išteklius investicijoms į inovacijas; 5) kurti ir skatinti reguliavimų ir administracinę aplinką, palankią inovacijoms. Gerinti

intelektinės nuosavybės teisių vadybą, ypatingai mažinant kaštus mažoms įmonėms ir sukuriant pagalbos tarnybą patentų ir intelektinės nuosavybės teisių apsaugai;

6) sukurti inovacijų valdymo modelį Europos Sąjungai. Šalys narės ir kiti suinteresuotieji bus įtraukti į diskusiją, siekiant nustatyti bendrus tikslus ir sukurti sinergiją.

2.3.2. Sėkmingiausiai AVT pramonę plėtojančių šalių pavyzdžiai

Visos ES šalys narės, kaip ir daugelis kitų pasaulio šalių siekia didinti savo pramonės konkurencingumą bei didelę pridėtinę vertę sukuriančios pramonės dalį, tačiau siekdamos šio tikslo taiko skirtingas strategijas ir priemones. Apžvelgsime keleto ES šalių taikomas AVT plėtros politikas. Tarp sėkmingiausiai plėtojančių AVT pramonę senųjų ES šalių narių galima paminėti Suomijos ir Airijos pavyzdžius, iš naujųjų ES šalių išsiskiria Vengrija.

2.3.2.1. Suomija

Suomijos technologijų politikos pagrindinis tikslas yra didinti privataus sektoriaus technologinį lygį ir didinti jo tarptautinį konkurencingumą, sudaryti sąlygas žiniomis pagrįstos ekonomikos augimui. Technologijų politika yra svarbiausia pramonės politikos dalis ir apima tris sritis:

• technologinės politikos planavimą; • tarptautinį technologinį bendradarbiavimą; • techninio saugumo ir kokybės gerinimą. Ši nuosekli ir ilgalaikė politika leido pakeisti Suomijos pramonės struktūrą. Ypatingas

dėmesys skiriamas pakankamo viešojo MTEP finansavimo užtikrinimui ir verslumo skatinimui, kuriant palankią verslo aplinką. Suomijos ekonominis augimas ir konkurencingumas ir toliau bus grindžiamas žiniomis ir naujų technologijų diegimu. Vyriausybė ketina nuolat didinti viešąjį finansavimą, skirtą tyrimams ir plėtrai. Naujame priemonių plane numatyta finansavimą skirti tyrimų rezultatų komercializavimui, tyrimams ir plėtrai paslaugų ir naujų technologijų sektoriuose, know-how ir inovacijoms, kurios prisideda prie darnios gamybos ir vartojimo.

Suomijoje pagrindinė parama naujų technologiškai orientuotų įmonių (NTOI) steigimui teikiama per rizikos kapitalo fondus ir įvairius verslo inkubatorius. Dauguma rizikos kapitalo fondų yra privatūs. Svarbiausios valstybinės rizikos kapitalo organizacijos – Sitra ir Finnvera. Jų vaidmuo yra svarbus teikiant paramą pačiai verslo pradžiai (seed capital). Sitra veikla apima technologijų perdavimą ir rizikos kapitalo investicijas į naujai steigiamas įmones ir NTOI. Sitra PreSeed paslaugų paketas sukurtas, siekiant skatinti NTOI steigimą, pagerinti kapitalo vadybą ir pristatyti firmas tolesniems finansuotojams, tame tarpe ir privatiems. Firmos gauna informaciją ir paslaugas, susijusias su technologijų komercializavimu ir verslo planų rengimu, be to, joms padedama pasirengti prisistatyti finansuotojams. Šią programą papildo Tekes programa TULI, kuri siekia panaudoti tyrimų projektų komercinį potencialą kuriant naujas firmas.



2.3.2.2. Airija

Airijoje firmoms, veikiančioms Shannon zonoje, taikomos mokestinės lengvatos, tarp jų ir iki 10 proc. sumažintas pelno mokesčio tarifas, kuris galios iki 2010 m. Bendras pelno mokesčio tarifas Airijoje taip pat yra vienas mažiausių Europoje (12,5 proc.). Maži mokesčiai turėjo įtakos ženkliems pokyčiams Airijos ekonomikoje. Žymiai sumažėjo nedarbas, į Airiją imigravo keli šimtai tūkstančių žmonių, tame tarpe ir turtingųjų, kurie perkėlė savo investicijas į Airiją ir neretai tapo Airijos piliečiais, o kartu ir ES piliečiais. Investuotojai pasirinko Airiją dėl patrauklių mokesčių tarifų bei išsilavinusių ir angliškai kalbančių darbuotojų. Valstybinė agentūra vietinės pramonės plėtrai Enterprise Ireland skatina ir remia naujų technologijų firmas. Teikiama parama apima ir „minkštą“ paramą (mokymus, konsultacijas), ir „kietą“ paramą (tiesioginę finansinę paramą). Pagal „R&D Investment“ schemą parama gali būti suteikta įmonių investicijoms, kurios padidintų išlaidas MTEP (proc. nuo pardavimų). 1998-2002 m. Enterprise Ireland suteikė paramą daugiau nei 200 pradedančių įmonių, kuriose dirba apie 3600 žmonių. 2004-2006 m. laikotarpiu siekiama pradedančių didelio potencialo įmonių skaičių padidinti 50 proc. per metus. Viena iš Enterprise Ireland pagalbos pradedančioms įmonėms schemų yra verslo inkubatoriai. 2002 m. Enterprise Ireland keturių naujų inkubatorių steigimui skyrė 8,5 mln. eurų. Tikimasi, kad šie inkubatoriai teiks paramą 80 inkubuojamų įmonių ir dalyvaus 24 bendruose MTEP projektuose.

2.3.2.3. Vengrija

Vengrija siekia tapti aukštų technologijų šalimi. Daug dėmesio skiriama atsigaunančiai MTEP veiklai, vidaus patentams ir tyrėjų skaičiui verslo sektoriuje. Tarptautinės kompanijos Vengrijoje įsteigė apie 30 laboratorijų, didžiausias investicijas skirdamos chemijos, telekomunikacijų, automobilių ir IT sričių tyrimams. Vyriausybė pasiūlė keletą su MTEP ir inovacijomis susijusių mokestinių priemonių:

• 200 proc. MTEP išlaidų dydžio mokesčio kreditas (taip pat galioja subrangovų MTEP veiklai, jei parneris yra viešasis ar ne pelno siekiantis universitetas ar tyrimų institutas) – nuo 2001 m.,

• 400 proc. MTEP išlaidų dydžio mokesčio kreditas, jei kompanijos laboratorija yra universitete ar valstybiniame tyrimų institute – nuo 2004 m. rugsėjo 11 d.,

• Laisvas nuo mokesčių studentų įdarbinimas, mokant minimalų mėnesio atlyginimą – nuo 2004 m.,

• Pagreitintas nusidėvėjimas MTEP, IKT ir įrangos investicijoms (2 metai) – nuo 2003 m.,

• Galimybė sukurti laisvą nuo mokesčių investiciją iki 500 mln. HUF – nuo 2003 m., • 70 proc. mokesčio atleidimas aukojant viešųjų interesų MTEP, • Spartesnis mokesčių kompensavimas (pagreitinta procedūra).



3. AUKŠTŲ IR VIDUTINIŲ TECHNOLOGIJŲ PRAMONĖS SITUACIJOS ANALIZĖ NACIONALINIAME KONTEKSTE

3.1. POLITINIŲ BEI STRATEGINIŲ AVT PLĖTRĄ ĮTAKOJANČIŲ DOKUMENTŲ APŽVALGA

Vienas iš strateginių Lietuvos ekonomikos plėtros tikslų – žinių ekonomikos kūrimas. Žinių ekonomika apima mokslą ir studijas, aukštųjų technologijų kūrimą, pramonės stiprinimą. Šių sektorių plėtros politiką nusakančiuose kai kuriuose dokumentuose įvardijami prioritetai jau dabar glaudžiai apjungia mokslą ir gamybą, o kituose mokslo ir pramonės plėtrai siūlomi prieštaringi sprendimai. Juntamas tarpinstitucinis nesusikalbėjimas.

Žinių ekonomikos plėtra siekiant įgyvendinti Lisabonos strategijoje numatytą konkurencingumo didinimą apima rezultatyvų mokslinių tyrimų ir pramonės bendradarbiavimą siekiant sukurti naujus konkurencingus produktus, skirtus pasaulinei rinkai. Kalbant apie mokslo ir technologijų plėtrą galutiniu produktu daugeliu atvejų yra aukštosios technologijos arba inovaciniai produktai.

Mokslo ir technologijų plėtrą bendrąja prasme, o to pasiekoje ir aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų (AVT) pramonės plėtrą, pirmiausia įtakoja šalies politiniai sprendimai ir nacionalinė ūkio plėtros strategija.

Lietuvoje pastaraisiais metais parengta pakankamai politinių, strateginių dokumentų, kuriuose įvardinta gana solidūs ir įvairiapusiai tikslai bei daug priemonių, kurių įgyvendinimas turėtų paspartinti mokslo ir technologijų plėtrą šalyje. Ypač svarų indėlį į ekonomikos plėtrą turėtų įnešti aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės augimas.

Lietuvos ūkio plėtros prioritetai, įvardinti dokumentuose, maksimaliai suderinti su ES dokumentais, reglamentuojančiais MTP ir AVT plėtrą. Trumpai apžvelgsime keletą svarbesnių dokumentų, įvardijančių mokslinių tyrimų, naujų produktų ir technologijų kūrimo, sklaidos galimybes bei prioritetus Lietuvoje. Tai

1. Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga (LMTBK). 2. Bendrasis programavimo dokumentas ir Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015

metų ilgalaikė strategija. 3. Aukštųjų technologijų plėtros programa. 4. Inovacijų versle programa 2003-2006 m. Inovacijų versle programos įgyvendinimo

2003-2006 metų priemonės. 5. Ilgalaikė mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategija. Lietuvos mokslo ir

technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programa. Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programos priemonės.

1. Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga aptarė bendruosius šalies tikslus,

principinį mokslo, technologijų bei inovacijų vaidmenį tų tikslų realizavimo strategijoje, taip pat pačios technologinės plėtros strategijos svarbiausius aspektus. Nors LMTBK susiejo mokslinių tyrimų plėtojimą su šalies poreikiais, tačiau joje nerasime konkrečios strategijos, technologijos plėtros programos ar priemonių plano. Tokio tikslo dokumento rengėjai neturėjo. LMTBK - tai įvadas arba priemonė mokslo ir technologijų plėtros strategijai ir programoms rengti. Šios knygos teiginiais ir išvadomis pastaraisiais metais plačiai naudojamasi rengiant įvairius politinius ir strateginius šalies dokumentus. 2003 m. remiantis šia knyga buvo parengti ir patvirtinti trys svarbūs strateginiai dokumentai - Ilgalaikė mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategija, Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo



programa ir Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programos priemonės. Jų teiginiai komentuojami toliau (5 punkte). Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga teigia, kad Lietuvoje turi vyrauti aukštų technologijų gaminių dalies ūkyje didėjimas, nes yra eilė būtinų prielaidų:

• jau gaminami kai kurie aukštų technologijų produktai; • yra pakankamas taikomųjų tyrimų potencialas; • Lietuvos pramonėje vyrauja šakos, naudojančios daugumą fundamentinių

technologijų; • pakankama mokslo ir pramonės koncentracija; • yra galimybių jungti įvairių sričių žinias.

Tačiau vien prielaidų AVT sektoriaus plėtrai nepakanka. Reikia žinoti išteklių (žmoginių, finansinių ir pan.) poreikius bei būsimą ekonominę naudą.

2. Pagrindinis 2004-2006 m. ekonomikos plėtros prioritetus Lietuvoje nustatantis dokumentas - tai Bendrasis programavimo dokumentas (BPD). Jis parengtas remiantis Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaike strategija.

BPD tikslas - augantis šalies ūkio konkurencingumas, sąlygojantis sparčią žiniomis grindžiamo ūkio plėtrą, išreikštą realaus BVP ir užimtumo augimu, bei vedančią prie didėjančios gerovės ir aukštesnių gyvenimo standartų visoje šalyje visiems jos gyventojams.

Plėtros strategijos įgyvendinimas turėtų sąlygoti Lietuvos virtimą aukštos kvalifikacijos visuomene, kuri tarptautinėje ekonomikoje konkuruotų remdamasi inovacijomis ir produktyviu išteklių naudojimu, o ne mažais atlyginimais ar tradicine apdirbamąja pramone.

BVP augimui užtikrinti reikalingas spartus produktyvumo augimas. To numatoma siekti visuose ūkio sektoriuose skatinant diegti inovatyvius sprendimus bei koncentruojant paramą technologijų ir mokslinių tyrimų plėtrai, tuo užtikrinant ilgalaikį ūkio tarptautinį konkurencingumą.

Mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra daugeliu požiūrių papildo pramonės pramonei ir verslui ryšius, nes pagrindinis jos siekis - sudaryti sąlygas nacionaliniam ūkiui gaminti konkurencingą produkciją, plėtoti aukštąsias technologijas gamybiniame sektoriuje, teikiant jam reikalingas aukšto lygio mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros paslaugas.

3. AT plėtros programos atsiradimą nulėmė riboti šalies finansiniai ištekliai ir aukštų technologijų svarbos ekonomikos plėtrai suvokimas bei įvardinimas. Programoje teigiama, kad Lietuvos sąlygomis, siekiant didinti šalies konkurencingumą AT gamybos pagalba, realiausia pasirūpinti tais sektoriais, kuriuose jau sukurtas mokslinis potencialas, sukaupta įgyvendinimui tinkamų rezultatų ir net vyksta pati aukštų technologijų gamyba. Lietuvoje plėtros prioritetais pasirinktos tos sritys, kurios yra perspektyvios tiek žvelgiant į mūsų gamtinius ir žmoginius resursus, tiek į pasaulinės ekonomikos ir technologijų prioritetus bei tendencijas. Plėtodami šiuos sektorius galime sumažinti savo technologinį atsilikimą. Žinoma, reikėtų įvertinti, ar tai ekonomiškai ir finansiškai naudinga. Užsienio ekspertai dažnai konstatuoja, kad ekonomiškai naudingiau pasinaudoti naujausiomis pasaulio žiniomis nei jas kurti vietoje ir ekonominės plėtros greitis priklausys nuo šalių sugebėjimų laiku ir tinkamai konfigūruoti naujausias pasaulio žinias bei jas pritaikyti šalies poreikiams. Nors aukštų technologijų gamybos Lietuvoje nėra daug, bet ir esama nėra tinkamai išanalizuota bei įvertinta. Nesusistemintas perspektyvių sričių mokslinis potencialas bei jo pasiekti technologiniai rezultatai, kuriais remiantis jau dabar galima kurti ir gaminti aukštų technologijų gaminius. Programa iš dalies užpildo šias spragas. Programoje numatyta daug įvairių mokslinių, teisinių, ekonominių, organizacinių ir kt. priemonių esamai gamybai plėtoti ir naujoms įmonėms steigti. Ši programa nėra unikali tarptautiniu požiūriu. Joje įvardintos kai kurios priemonės, kurios jau buvo išbandytos technologiškai stipriose šalyse. Tačiau Lietuvos



finansinės galimybės bei kiti veiksniai tokiam “geros praktikos” panaudojimui nustato griežtus apribojimus. ATPP programoje aptariamos keturios aukštųjų technologijų gamybos šakos, perspektyvios ilgam laikotarpiui ir derančios su ES mokslinių tyrimų erdvės prioritetais:

• biotechnologija (vaistai, hormonai, genų inžinerijos priemonės ir kt. biosintezės produktai),

• mechatronika (mechanika + elektronika + informacinės technologijos + naujos medžiagos),

• lazerių technologijos (lazeriai, medicininiai ir kt. prietaisai, matavimo instrumentai, ryšių priemonės),

• informacinės technologijos. Informacinės technologijos ne tik įvardintos atskiru prioritetu, bet figūruoja ir kituose prioritetuose kaip svarbus instrumentas plėtoti biotechnologiją, mechatroniką ir lazerių technologijas. Programa, ją koreguojant ar pratęsiant, galėtų būti papildyta naujomis sėkmingomis kryptimis. Tačiau Lietuvai ir keturiose kryptyse palaikyti pasaulinį konkurencingumą bus nelengva: finansiniai ir intelektiniai ištekliai yra riboti. Todėl tikėtina, kad ateityje, atvirkščiai, vyks tam tikrų krypčių konsolidacija, kuri duos papildomos naudos stiprindama konkurencingumą ir didindama sąnaudų efektyvumą. Šios programos įgyvendinimui numatytos pakankamai kuklios lėšos. Tai iš esmės lyg bandomasis projektas, kuriuo siekiama kuo greičiau pradėti tikslingus ir aktyvius veiksmus aukštų technologijų srityje, taip pat aprobuoti tokių programų valdymo metodus ir finansavimo mechanizmus.

4. Inovacijų versle programa (2003 – 2006 ) yra vienas pirmųjų nacionalinės inovacijų sistemos vystymo Lietuvoje elementas. Programos tikslas, kaip ir daugelio kitų strateginių dokumentų – didinti Lietuvos pramonės ir verslo konkurencingumą – sudaryti veikiančioms įmonėms palankias sąlygas atsinaujinti, naudoti Lietuvos ir tarptautinį mokslo ir technologijų potencialą, steigti naujas modernias įmones, kurios kurtų didelę pridėtinę vertę ir sugebėtų konkuruoti pasaulio rinkoje. Svarbiausieji šios programos uždaviniai:

• propaguoti inovacijas, didinti visuomenės sąmoningumą inovacijų srityje; • skatinti mokslo ir verslo visuomenės bendradarbiavimą; • stiprinti mokslinių tyrimų ir technologijų bazę, didinti jos naudojimo efektyvumą; • gerinti inovacijų finansinę aplinką ir plėtoti paramos infrastruktūrą; • koordinuoti inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros politiką formuojančių

institucijų veiklą, stiprinti jų administracinius gebėjimus. Pagal šiuos uždavinius priemonės taip pat įgyvendinamos penkiomis kryptimis. Programoje konstatuojama, kad viena iš didžiausių kliūčių, su kuriomis tenka susidurti

naujus produktus ir procesus diegiančioms įmonėms, – per mažas inovacijų finansavimas, daugiausia dėl to, kad didelės išlaidos ir ekonominė naujovių diegimo rizika, ilgas inovacijų atsipirkimo laikas, trūksta tinkamų lėšų šaltinių. Šiuo laikotarpiu didelis vaidmuo tenka valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis teikiamai finansinei paramai. Iki 2004 m. rudens valstybės parama įmonių inovaciniams projektams įgyvendinti buvo teikiama iš Ūkio ministerijos administruojamų programų lėšų, tačiau ši parama dėl lėšų stokos nebuvo pakankama. Šiuo metu inovacinių projektų finansavimo galimybes papildė ES struktūrinių fondų lėšos. Inovacijų ir pažangių technologijų plėtrai labai svarbi ne tik finansinė parama. Reikalinga ir kitokia pagalba, pvz.: lengvatinėmis sąlygomis teikiamas plotas verslo pradžiai, informacinės paslaugos, mokymai ir konsultacijos teisiniais, verslo, technologijų ir inovacijų vadybos klausimais. Tai ypač aktualu nedidelėms ir naujai steigiamoms įmonėms. Minėtai paramai teikti sukurtos ir kuriamos įvairios inovacijų paramos organizacijos (infrastruktūra), t.y. mokslo ir



technologijų parkai, verslo inkubatoriai, inovacijų centrai ir kt. Remiantis kitų valstybių patirtimi galima teigti, kad skatinant šios infrastruktūros organizacijų bendradarbiavimą ir jungimąsi į tarptautinius inovacijų paramos tinklus galima per gana trumpą laiką pasiekti gerų rezultatų.

Inovacijų versle programos teiginių realizavimas ypač turėtų būti siejamas su švietimu, mokymais, inovacinių gebėjimų ugdymu, tačiau tiek inovacinės kultūros ugdymo, tiek informavimo paslaugų, pagal apklausos duomenis, Lietuvoje dar ženkliai trūksta, tai buvo akcentuota ir atliekant įmonių apklausą.

Norint valdyti procesus, juos reikia išanalizuoti. Programoje planuojama rengti pasiūlymus dėl teisės aktų ar kitų priemonių, skatinančių įmones ir organizacijas teikti išsamius ir teisingus inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros statistikos duomenis, tobulinimo; užtikrinti išsamią ir reguliariai teikiamą inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros statistikos informaciją (įskaitant Lietuvos ir svarbiausiųjų valstybių rezultatų palyginimą).

5. Vadovaujantis Lietuvos strateginiais dokumentais bei Pasaulio banko studija „Lietuva, siekianti žinių ekonomikos“ ir kitais šaltiniais 2003 m. parengta Ilgalaikė mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategija (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1646). Strategija suderinta su Europos Sąjungos Lisabonos (2000) ir Barselonos (2002) rezoliucijose numatytais tikslais ir priemonėmis. Pagrindinis šios strategijos tikslas – sukurti aplinką, palankią kilti šalies materialinei ir dvasinei gerovei, kurią apibendrintai nusako žinių visuomenė, saugi visuomenė ir konkurencinga ekonomika. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (technologinė) plėtra (toliau vadinama MTEP) yra glaudžiai susijusi su žinių visuomene ir konkurencinga ekonomika, todėl ši strategija neišvengiamai dubliuoja konkurencingos ekonomikos plėtojimo strategiją, kurios pagrindą sudaro žinių ekonomikos plėtra. Strategija apima laikotarpį iki 2015 metų. MTEP politikos tikslai konkretinami ir tikslinami objektyviai įvertinus šalies poreikius ir galimybes, taip pat tarptautinio bendradarbiavimo vaidmenį. Numatomi labai konkretūs strateginiai tikslai:

1. Lietuva iki 2015 metų turi tapti žinių visuomene. 2. Per artimiausius 7 metus turi būti pasiekta, kad mokslo ir gamybos sąveikos sistema

atitiktų europinę inovacijų diegimo praktiką. 3. Iki 2010 metų MTEP išlaidos iš visų finansavimo šaltinių turi padidėti iki 3 procentų

BVP taip, kad privačios MTEP išlaidos sudarytų 2 procentus BVP. 4. Per artimiausius 10 metų aukštų technologijų gamybos dalis turi pasiekti iki

20 procentų BVP. 5. Per artimiausius 5 metus turi būti pasiektas 70 procentų gyventojų kompiuterinis

raštingumas; 6. Lietuvos MTEP sistema turi integruotis į ES mokslo technologinę erdvę. 7. MTEP plėtra turi tapti neabejotinu Europos Sąjungos struktūrinių fondų naudojimo

prioritetu. Šiems tikslams pasiekti sukurta programa ir priemonės, tačiau programos uždaviniai įvardinami labai aptakiai. Neaišku, ar pakaks numatytų priemonių ir finansinių išteklių strateginiams tikslams pasiekti. Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programa 2003-2005 m., kaip jau minėta, yra Ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos įgyvendinimo I etapas. Pagrindinis šios Programos tikslas yra siekti šalies suderintos plėtros – užtikrinti ilgalaikę sistemingą mokslo ir technologijų plėtrą, sudaryti sąlygas kurti moksliniais tyrimais, technologijų plėtra ir inovacijomis pagrįstą visuomenę Lietuvoje. Pagrindinės Programos vykdymo kryptys bei uždaviniai yra šie:

1. Mokslo ir technologijų (ypač informacinių) plėtra ir ja grindžiamų inovacijų visose socialinio gyvenimo ir ekonomikos srityse skatinimas.



2. Nuolatiniai strateginiai šalies raidos tyrimai, leidžiantys objektyviai analizuoti ir vertinti jos būklę, numatyti perspektyvias tolesnės plėtros kryptis ir būdus.

3. Prioritetinis investavimas į žmoginių išteklių ir intelektinio šalies potencialo išsaugojimą ir plėtrą.

4. Privačių ir visuomeninių iniciatyvų, padedančių kurti žinių visuomenę, rėmimas. 5. Glaudaus akademinės ir verslo bendruomenių bendradarbiavimo skatinimas.

Pagal Programą turėtų būti įgyvendinama labai daug uždavinių. Jų realizavimas turėtų prisidėti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos kūrimo, žinių visuomenės formavimo. Tarp uždavinių įvardinamas vienos institucijos poreikis mokslo ir technologijų plėtros politikai formuoti ir vykdyti. Numatyta siekti, kad valstybinė mokslo tiriamųjų institucijų sistema labiau orientuotųsi į taikomuosius tyrimus, intensyvinti tarptautinę kooperaciją atliekant taikomuosius tyrimus, kad globaliais tyrimo rezultatų – naujų praktiškai naudingų žinių – ištekliais galėtų naudotis visos (net ir mažosios) Lietuvos verslo įmonės. Numatoma ypač daug dėmesio skirti prioritetinių mokslo sričių, padedančių plėtoti aukštųjų technologijų gamybą, plėtrai, nedelsiant pradėti seriją sėkmingiausių MTEP sričių (lazerių, biotechnologijos, programinės įrangos, medžiagotyros, mechatronikos ir kitų) bandomųjų projektų; plėtoti Ilgalaikei mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijai rengti būtinus nuolatinius mokslinius tyrimus (socialinių ir humanitarinių mokslų), kurių rezultatai padėtų nustatyti ekonominių, socialinių, kultūrinių ir politinių veiksnių ryšius. Reikalinga tobulinti teisinę bazę, kad būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos investuoti į technologijų plėtrą ir infrastruktūrą (steigti verslo inkubatorius, mokslo ir technologijų parkus); sukurti palankią aplinką užsienio aukštųjų technologijų kompanijų investicijoms Lietuvoje. Lietuvoje būtina siekti, kad rengiamų specialistų skaičius ir kvalifikacija tenkintų rinkos poreikius. Pastarasis uždavinys siejamas su visos švietimo sistemos modernizavimu. Tai ilgalaikis ir daug investicijų (ypač mokymo bazės atnaujinimui) pareikalausiantis procesas. Sėkmingai Mokslo ir technologijų plėtrai būtina įdiegti investicijų į MTEP skatinimo ir priežiūros sistemą, leidžiančią reguliariai vertinti investicijų ir priemonių panaudojimo efektyvumą. Dokumente pabrėžiama, kad „nors mokslas yra gana autonomiška sritis, o mokslinių tyrimų rezultatų diegimą lemia daugiausia privačios įmonės, valstybės vaidmuo MTEP vis vien yra didžiulis“. Programos uždaviniai suderinti su Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje, taip pat Europos Sąjungos Lisabonos rezoliucijoje numatytais uždaviniais. Aukščiau išvardintuose dokumentuose įvardinamas siekis sukurti intelektinę aplinką, patrauklią užsienio kompanijoms investuoti į žinioms imlias ūkio šakas Lietuvoje. Šiam tikslui pasiekti reikės ne tik finansinių, bet ir žmoginių išteklių. Dabartiniu metu tai tampa daug kainuojančia investicija, nes susiduriama ne tik su specialistų parengimu, bet ir jų išlaikymu sukuriant aukštos kvalifikacijos darbo vietas ir suteikiant tai kvalifikacijai adekvatų darbo užmokestį, konkurencingą jau tarptautiniu mastu. Be jau aptartų dokumentų, AVT ir MTEP plėtrą tiesiogiai įtakoja dar daug kitų galiojusių ir šiuo metu galiojančių politinių ir strateginių dokumentų priemonių įgyvendinimas:

• Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002-11-12 nutarimu Nr. IX-1187,

• Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 m. programa patvirtinta Vyriausybės 2001-05-08 nutarimu Nr. 529,

• Eksporto plėtros ir skatinimo strategija patvirtinta 2000-09-27 nutarimu Nr. 1160, • Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas, patvirtintas 2002-04-12 nutarimu

Nr.519, • Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija,

patvirtinta Vyriausybės 2000 07 05 nutarimu Nr. 789 • Nacionaline kokybės programa, • Atitikties įvertinimo infrastruktūros (bandymų laboratorijų, sertifikacijos įstaigų)

plėtros programa • Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programa,



• Nacionalinė turizmo plėtros programa, • Mokslo ir technologijų parkų plėtros koncepcija

Šio darbo eigoje autoriai įvertino minėtuose dokumentuose siūlomas arba jau įgyvendinamas priemones. Viena didžiausių problemų, siekiant kuo efektyvesnio priemonių įgyvendinimo - jų teisinis suderinamumas ir veiksmų nuoseklumas.

3.2. LIETUVOS EKONOMINĖ SITUACIJA IR AVT PRAMONĖS RODIKLIAI

Makroekonominė aplinka. 2003 m. Lietuvos ekonomika sparčiai augo. Šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) siekė 56,2 mlrd. Lt., o realus BVP metinis pokytis 9,7 proc.. Augo įmonių uždirbamas pelnas, mažėjo nedarbas, didėjo darbo užmokestis, didėjo išduodamų bankų paskolų apimtys. Remiantis Lietuvos ekonomikos tyrimo 2004-2005, atlikto Lietuvos laisvosios rinkos instituto, rezultatais bei kitų ekspertų atliktų darbų išvadomis, Lietuvos ekonominė situacija ir 2004, ir ateinančiais 2005 metais turėtų būti stabili. Vidaus rinkos plėtra, importo ir eksporto augimas, tiesioginės investicijos, didėjanti konkurencija, verslo įmonių ir gyventojų lūkesčių patenkinimas (verslo aplinkos sąlygų gerinimas, didėjantis darbo užmokestis ir pan.) skatina Lietuvos ūkio augimą. 2004 m. Lietuvos ūkio augimas, lyginant su 2003 m., gerokai sumažėjo, nors išliko nemažas. 2004 m. pirmo pusmečio BVP augimas sudarė 7,2 proc.. Prognozuojama, kad 2004 m. BVP metinis pokytis bus 7 proc., o 2005 m. prognozuojamas dar lėtesnis ekonomikos augimas ir BVP metinis pokytis sudarys apie 6,5 proc.. Lėtesnis Lietuvos ekonomikos augimas prognozuojamas dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo (verslininkų planai ateityje importuoti pigesnę darbo jėgą iš Rytų gali likti neįgyvendinti dėl darbo užmokesčio kilimo NVS šalyse), stipriai veikiamo darbo jėgos migracijos į senąsias ES šalis nares, ilgalaikių investicijų trūkumų. Tačiau, kita vertus, Lietuvos ekonomikos augimą skatina vidaus rinkos plėtra ir užsienio prekybos augimas. Optimistinės nuotaikos vyrauja ir dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Ekspertai prognozuoja, kad teigiamas narystės poveikis bus stipriausias 2005-2008 m. Augant ekonomikai, prognozuojama, kad 2004m. pabaigoje nedarbo lygis sudarys 9,6 proc., kai tuo tarpu 2003m. nedarbo lygis siekė 11 proc.. Pagrindinės priežastys – nauja emigracijos banga ir ūkio plėtra. Tikimasi, kad 2005 m. nedarbo lygis sieks 9 proc.. Tyrimo duomenimis, 2004m. prognozuojamas gana spartus darbo užmokesčio didėjimas. Manoma, kad darbo užmokesčio augimas sudarys 7 proc. (kai 2003m. sudarė 5,5 proc.). Vidutinis darbo užmokestis 2004 m. III ketv. sudaro 1260 Lt/mėn. Tam įtaką turi mažėjantis nedarbas, stiprėjanti konkurencija dėl kvalifikuotos darbo jėgos, augantis verslo įmonių pelningumas ir Lietuvos narystė Europos Sąjungoje. Vidutinio darbo užmokesčio didėjimas lemia ir minimalaus mėnesio darbo užmokesčio didėjimą. Darbo užmokesčio didėjimas prognozuojamas ir tolimesniais metais. Remiantis ekonomikos tyrimo rezultatų apibendrinimu, eksportas 2004 m. auga lėčiau nei 2003 m., kai tuo tarpu importas kiek sparčiau. 2004m. prognozuojamas 11,6 proc. eksporto augimas ir 11,7 proc. importo augimas. Tikimasi, kad 2005 m. tiek eksporto, tiek importo tempai didės spartesniais tempais ( eksportas padidės 12,5 proc., importas 12,6 proc.). Mokesčių našta 2004 m., lyginant su 2003 m., padidėjo ir sudaro 36,5 proc., kai tuo tarpu 2003 m. buvo 35 proc.. 2005 m. taip pat prognozuojamas mokesčių kilimas beveik 1,5 proc. ir jį sąlygoja prognozuojamas mažesnis BVP augimas bei Vyriausybės mokesčių politika Lietuvos narystės Europos sąjungos kontekste. Pagal atliktus tyrimus ir įvertinus praėjusių metų mikro ir makro aplinkos rodiklius, nuo 1997m. įmonės investicijoms skyrė vis didesnę pelno dalį, išskyrus 2002 m., kada investuojama buvo mažiau palyginus su praeitu laikotarpiu (1997-2001 m.). Ekspertai mano, kad 2004 m. bus investuojama 50 proc. uždirbto pelno ir tokia tendencija išliks 2005 m. Taip pat manoma, kad



2004 m. tyrimams ir inovacijoms vidutiniškai bus skirta 6,2 proc. visų įmonių išlaidų ir tai yra daugiau nei 2003 m., tačiau mažiau nei ankstesniais metais (2001m., 2002m.). Prognozuojama, kad išlaidų tyrimams ir inovacijoms didėjimo tendencijos išliks ir 2005m., ir sieks 6,7 proc.. 2004 m. pirmąjį pusmetį tiesioginis užsienio investicijų srautas buvo vienas didžiausių, palyginus viso nepriklausomybės laikotarpio rezultatus. Tačiau investicijų augimas buvo lėtesnis nei BVP. Tikimasi, kad 2004 m. ženkliai padidės materialinės investicijos į įrengimus, ką turėtų paskatinti ir Europos Sąjungos fondų parama. Jau pirmąjį šių metų pusmetį buvo investuota 9,1 proc. daugiau lėšų (investuota 3744,1 mln. Lt.) nei prieš metus, o įrengimams skirtos lėšos ūgtelėjo 11,6 proc.. Nepaisant bendro ekonominio augimo, dabartinis investavimo lygis, kaip teigia ekspertai, šalyje yra nepakankamas, atsižvelgiant į tai kaip sparčiai progresuoja Azijos gamintojų konkurencija, šiuo metu susiklosčiusias itin palankias bankų paskolų gavimo sąlygas ir pakilusį šalies įmonių pelningumą. Šio darbo autoriai analizavo aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės sektorių. Pagrindinis AVT gamybą charakterizuojantis dydis - tai šioje gamyboje sukuriama pridėtinė vertė. 2003 m. tai sudarė 16,9 proc. visos pridėtinės vertės, sukuriamos apdirbamojoje pramonėje, o 2004 m. pirmame pusmetyje - jau 18,4 proc. Augimas pastebimas ir visu 2000-2004 m. laikotarpiu. Apdirbamojoje gamyboje sukurta pridėtinė vertė: 2000 m. (1307,9 mln. Lt.), 2001 m. (1337,8 mln. Lt.), 2002 m. (1450 mln. Lt.), ir 2003 m. (1687,8 mln. Lt.).

3.1. paveikslas

AVT gamyboje sukuriama pridėtinė vertė lyginant su apdirbamojoje pramonėje sukuriama pridėtine verte

0 2000 4000 6000 8000 10000 12000

2000

2001

2002

2003

2004 I pusm.

Met

ai

Mln. Lt

Apdirbamoji gamybaAVT

Pagal apdirbamosios gamybos veiklas didžiausia pridėtinė vertė sukuriama chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyboje. Antras pagal sukuriamą vertę yra radijo, TV ir ryšių įrangos gamybos sektorius bei mašinų ir įrangos gamyba. Mažiausiai pridėtinės vertės sukuriama variklių, transporto priemonių, priekabų gamybos bei įstaigos įrangos ir kompiuterių gamybos sektoriuose (žr. 3.2. paveiksle.).



3.2. paveikslas

Pridėtinė vertė pagal AVT gamybos veiklas

0

100

200

300

400

500

2000 2001 2002 2003 2004 I pusm.

Metai

Mln

. Lt

Chemikalų ir chemijos pramonėsgaminių gamybaMašinų ir įrangos gamyba

Įstaigos įrangos ir kompiuteriųgamybaElektros mašinų ir aparatūrosgamybaMedicinos, optinių prietaisų gamyba

Variklinių, transporto priemonių,priekabų gamybaRadio, TV ir ryšių įrangos gamyba

Ekspertai teigia, jog net pasiekus aukštą konkurencingumo lygį žemų technologijų, nesudėtingų bei negalutiniam vartojimui skirtų produktų srityje, negalima tikėtis šalyje pasiekti aukšto gyvenimo lygio. Todėl, siekiant priartėti prie ES šalių, BVP vienam gyventojui lygio, aukštų technologijų bei didelę pridėtinę vertę kuriančių pramonės sektorių plėtra turi lemiamą reikšmę. To priežastis – aukštų technologijų ir sudėtingo gamybos proceso dėka sukuriama didesnė pridėtinė vertė. Todėl dėl šiuolaikinėje ekonomikoje vykstančių pokyčių spartaus tempo, įmonių konkurencingumui didelę reikšmę turi jų sugebėjimas prisitaikyti prie regioninių ar pasauliniu mastu vykstančių permainų, panaudojant turimus išteklius perspektyvioms veiklos sritims.

Kaip jau buvo minėta, Lietuvoje darbo našumas yra vienas iš mažiausių Europoje – 15 tūkst. eurų dirbančiajam aukštų technologijų sektoriuje. Didelę įtaką tam turi pasenusi įranga bei technologijos. Darbo našumo santykis su bendra gamyba ES 2001 m. buvo 52 tūkst. eurų vienam dirbančiajam, o aukštų technologijų gamybos sektoriuose – 73 tūkst. eurų vienam dirbančiajam.

Užimtumas AVT sektoriuje taip pat labai mažas - 2,6 proc. (2002 m.) ir yra vienas žemiausių Europoje (ES vidurkis 7,4 proc.). Be to, užimtumas šiame sektoriuje pastaraisiais metais vidutiniškai 1,3 proc. mažėjo, kai tuo tarpu ES šalyse augo po 0,9 proc. per metus. Parduota pramonės produkcija apdirbamosios gamybos sektoriuje 2003 m. sudarė 25 mln. Lt., iš kurių 3,97 mln. Lt. (15,8 proc.) sudarė aukštų ir vidutinių technologijų pagaminta produkcija. Lyginant 2003m. rezultatus su praėjusių metų (t.y. 2000m. 2001m. ir 2002m.), parduota produkcija šiame pramonės sektoriuje didėjo vidutiniškai 6 proc.. Tokiu pačiu dydžiu augo ir aukštųjų bei vidutinių technologijų gamyboje pagamintos produkcijos pardavimai.



3.3. paveikslas

Parduota pramonės produkcija (veikusiomis kainomis, be PVM ir akcizų, mln. Lt.)

0

5

10

15

20

25

30

2000 2001 2002 2003Metai

Mlrd

. Lt

Apdirbamoji gamybaAVT

Aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonėje gaminamos produkcijos dalis apdirbamosios gamybos sektoriuje 2001-2003 m. laikotarpiu padidėjo nuo 13 proc. iki 16 proc.. (žr. 3.3. paveikslą). Didžiausi pardavimai apdirbamosios gamybos sektoriuje buvo chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyboje, antroje vietoje radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba - žr. 3.4. paveikslą.



3.4. paveikslas

Parduota pramonės produkcija pagal AVT gamybos veiklas

0

0,2

0,4

0,6

0,8

1

1,2

1,4

2000 2001 2002 2003

Metai

Mlr

d. L

t

Chemikalų ir chemijos pramonėsgaminių gamyba

Mašinų ir įrangos gamyba

Įstaigos įrangos ir kompiuteriųgamyba

Elektros mašinų ir aparatūrosgamyba

Radijo, televizijos ir ryšių įrangosbei aparatūros gamyba

Medicinos, tiksliųjų ir optiniųprietaisų gamyba

Variklinių, transporto priemonių,priekabų ir puspriekabių gamyba

AVT gamybos pardavimai 2000 - 2004 metais stabiliai augo. Produkcijos indeksai rodo, kad 2003 m. bendras pramonės augimas buvo 16,1 proc.. Apdirbamosios gamybos produkcijos pardavimai 2003 m. padidėjo 13,9 proc. Sparčiausiai produkcijos pardavimai 2003m. augo elektros mašinų ir aparatūros gamybos sektoriuje – 57,9 proc.. 2003m. visose AVT veiklose pardavimai augo, augimas svyravo nuo 2 iki 35 proc. (žr. 3.5. paveikslą).

3.5. paveikslas

Apdirbamosios ir AVT pramonės sektorių produkcijos pardavimų dinamika

0

25

50

75

100

125

150

175

200

225

2000 2001 2002 2003

Metai

Pro

dukc

ijos

inde

ksas

Apdirbamoji gamyba

Chemijos pramonės gaminių gamyba

Mašinų ir įrangos gamyba

Įstaigos įrangos ir kompiuterių gamyba

Elektros mašinų ir aparatūros gamyba

Radio ir TV ryšių įrangos gamyba

Medicinos, tiksliųjų prietaisų gamyba

Variklių, transporto priemonių irpuspriekabių gamyba

Kaip matome pagal apdirbamosios pramonės pardavimų struktūrą tik apie 45 proc. produkcijos realizuojama Lietuvoje. AVT sektoriuje, išskyrus įstaigos įrangos ir kompiuterių gamybos pardavimus, pardavimai užsienio rinkose sudaro net 80 proc. (žr. 3.6 pav.)



3.6. paveikslas

Parduotos produkcijos struktūra šalies rinkoje

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

2000 2001 2002 2003

Metai

Pard

avim

ai, p

roc.

Apdirbamoji gamyba

Chemikalų ir chemijospramonės gaminių gamybaMašinų ir įrangos gamyba

Įstaigos įrangos ir kompiuteriųgamybaElektros mašinų ir aparatūrosgamybaRadio, TV ir ryšių įrangosgamybaMedicinos, optinių prietaisųgamybaVariklinių, transportopriemonių, priekabų gamyba

Gamybos apimčių ir produktyvumo augimui didelę įtaką daro investicijos. Deja, tiesioginės užsienio investicijos į AVT gamybą sudarė tik apie 15 proc. nuo visų investicijų į apdirbamąją pramonę tiek 2003, tiek 2004 m.

3.7. paveikslas

Sukauptosios tiesioginės užsienio investicijos (laikotarpio pradžiai, mln. litų)

171

93

293

230

29 35 3352

1 1 0 1

50 5163

106129

141162

180

33 2641 50

10 11 1421

0

50

100

150

200

250

300

350

2001 2002 2003 2004Metai

mln

. Lt.

Chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba Mašinų ir įrangos gamyba

Įstaigos įrangos ir kompiuterių gamyba Elektros mašinų ir aparatūros gamyba

Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba

Variklinių, transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių gamyba



Investicijų į MTEP apimtys parodo šalies inovacinius gebėjimus ir atspindi naujų žinių įsisavinimo ir pritaikymo svarbą. 2000-2003 m. laikotarpiu MTEP intensyvumas Lietuvoje padidėjo 15 proc. ir 2003 m. buvo 0,68 proc. „MTEP intensyvumo“ indikatorius rodo šalies išlaidų, skirtų MTEP ir BVP santykį. Šis indikatorius leidžia palyginti MTEP veiklą atskirose šalyse. Daugumoje Rytų ir Vidurio Europos šalių šis rodiklis nesiekia 1 proc.

3.8. paveikslas

Bendrų MTEP išlaidų Lietuvoje struktūra, proc.

35,3 40,9 35,5

36,329,8

36,338

2234,9

22,8 26,5

41,7

0

10

20

30

40

5060

70

80

90

100

2000 2001 2002 2003

Metai

proc

.

Pagrindiniai tyrimai Taikomieji tyrimai Eksperimentinis vystymas

3.9. paveikslas

0,0

50,0

100,0

150,0

200,0

250,0

300,0

350,0

400,0

Mln

. Lt.

2000 2001 2002 2003

Metai

Bendros ir verslo sektoriaus MTEP išlaidos

Bendros išlaidos MTEP,mln. Lt.

Viso išlaidos MTEPverslo įmoniųsektoriuje, mln. Lt.



MTEP išlaidos Lietuvoje nuolat auga (žr. 3.9 pav.), nors verslo sektoriaus investicijos bendrame finansavime yra menkos. Išlaidų MTEP struktūrą bei jos dinamiką matome 3.8 pav. Verslo sektoriaus MTEP skirtos išlaidos išskaidytos pagal pagrindinius finansavimo šaltinius parodo informaciją apie finansavimo struktūrą bei santykinę skirtingų šaltinių svarbą nacionalinėje MTEP sistemoje, o taip pat apie vyriausybės vaidmenį MTEP finansavime. Didėjanti užsienio parama eksperimentinei plėtrai (2003 m.) teikia vilčių dėl AVT gamybos plėtros. Aišku, jei tos tendencijos išliks ateinančiais metais.

3.10. paveikslas

Verslo sektoriaus MTEP finansavimo struktūra

0,4 0,7 0,47,7

55,2

91,9

53,5 43,5

2,4

2,5

4,2

29

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

2000 2001 2002 2003

Metai

mln

. Lt.

Valstybės lėšos Verslo įmonių lėšos Užsienio lėšos

MTEP išlaidos turi tiesioginį ryšį su atitinkamų šakų produkcijos augimu būsimais laikotarpiais. Tai patvirtina po investicijų 2001 m. ženkliai išaugę (26 proc. per du metus) radijo, TV ir ryšių aparatūros gamybos pardavimai 2003 m.



3.11. paveikslas

MTEP išlaidos pagal AVT veiklos kryptis

2,3 4,7 2,5

23,5

3 3,80

3,30

59,1

5,11,4

6,40,6 2 2,7

0

10

20

30

40

50

60

70

2000 2001 2002 2003

Metai

Mln

. Lt

Chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba Mašinų ir įrangos gamybaRadio ir TV, ryšių, aparatūros gamyba Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba

Lietuvos pramonė regioniniu požiūriu pasiskirsčiusi netolygiai – stambesnis, modernesnis verslas koncentruojasi didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tik Vilniaus ir Klaipėdos gyventojai sukuria BVP daugiau nei Lietuvos vidurkis. Vilniuje vienam gyventojui tenka 23,4 tūkst. Lt sukuriamo bendrojo vidaus produkto, tai yra 43,9 proc. daugiau nei šalies vidurkis (16,3 tūkst. Lt 2003 m.), o Klaipėdoje 17,4 tūkst. Lt arba atitinkamai 7,1 proc. daugiau. Kauno apskrityje BVP vienam gyventojui praeitais metais siekė 15,6 tūkst. Lt (4,3 proc. mažiau nei šalies vidurkis), Panevėžio apskrityje 16,8 proc. mažiau šalies vidurkio, o Šiaulių apskrityje – 25,2 proc. mažiau. Tačiau sukurtas BVP palyginti su 2002 m. pernai labiausiai išaugo Marijampolės apskrityje - 12,1 p

ilgalaikĖs lietuvos pramonĖs technologinio...

Documents