jurisprudencija - · pagrindinės sąvokos: baudžiamasis procesas, kriminalistika, įrodymai,...

ISSN 1392-6195

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

JURISPRUDENCIJA

Mokslo darbai

76(68) tomas

Vilnius 2005

R e d a k t o r i ø k o l e g i j a : doc. Armanas Abramavièius – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisëjas prof. Egidijus Aleksandravièius – Vytauto Didþiojo universiteto senato pirmininkas doc. Petras Ancelis – Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Baudþiamojo proceso katedra Antanas Dapðys prof. Zdzisław Kegel – Vroclavo universiteto Teisës, administravimo ir ekonomikos fakultetas prof. Egidijus Kurapka – Mykolo Romerio universiteto mokslo prorektorius akademikas Pranas Kûris – Europos Bendrijø Teisingumo Teismo teisëjas prof. Mindaugas Maksimaitis (kolegijos pirmininkas) – Mykolo Romerio universiteto Teisës

fakulteto Teisës istorijos katedros vedëjas prof. Kæstutis Masiulis – Mykolo Romerio universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Vieðojo

administravimo katedra prof. Vytautas Pakalniðkis – Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Civilinës ir komercinës teisës katedros vedëjas prof. Vytautas Piesliakas – Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo teisëjas doc. Jonas Prapiestis – Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo teisëjas prof. Alvydas Pumputis – Mykolo Romerio universiteto rektorius prof. Alfonsas Vaiðvila – Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Teisës filosofijos

katedros vedëjas dr. Vigintas Viðinskis – Lietuvos apeliacinio teismo teisëjas prof. Juozas Þilys – Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto dekanas

E d i t o r i a l S t a f f :

Assoc. Prof. Armanas Abramavièius, Judge of Constitutional Court of Lithuania Prof. Egidijus Aleksandravièius, Senate Chairman of Vytautas Magnus University Assoc. Prof. Petras Ancelis, Department of Criminal procedure of Law Faculty of Mykolas Romeris University Antanas Dapðys Prof. Zdzisław Kegel, Faculty of Law, Administration and Economics of Wroclaw University Prof. Egidijus Kurapka, Vice Rector of Mykolas Romeris University Academician Pranas Kûris, Judge of the Court of Justice of the European Communities Prof. Mindaugas Maksimaitis, (senior editor), Head of Department of Law History

of Law Faculty of Mykolas Romeris University Prof. Kæstutis Masiulis, Department of Public Administration of State Management Faculty of Mykolas Romeris University Prof. Vytautas Pakalniðkis, Head of Department of Civil and Commercial Law of Law Faculty of Mykolas Romeris University Prof. Vytautas Piesliakas, Judge of Supreme Court of Lithuania Assoc. Prof. Jonas Prapiestis, Judge of Supreme Court of Lithuania Prof. Alvydas Pumputis, Rector of Mykolas Romeris University Prof. Alfonsas Vaiðvila, Head of Department of Law Philosophy of Law Faculty

of Mykolas Romeris University Dr. Vigintas Viðinskis, Judge of Court of Appeal of Lithuania Prof. Juozas Þilys, Dean of Law Faculty of Mykolas Romeris University

Redaktoriø kolegijos 2005 m. spalio 10 d. posëdþio sprendimu (posëdþio protokolas Nr. 3L-3) leidinys rekomenduotas spausdinti

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis negali būti dauginami, taisomi ar kitu būdu platinami be leidėjo sutikimo.

Redakcijos adresas: Mykolo Romerio universitetas, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius

El. paðtas [email protected] Interneto svetainës adresas: http://www.mruni.lt

Address of Editorial Office and Publishing House: Mykolas Romeris University, 20 Ateities st., LT-08303 Vilnius

© Mykolo Romerio universitetas, 2005

3

TURINYS

Ryšardas Burda, Algimantas Kliunka. Patikslinamieji ikiteisminio tyrimo pradėjimo stadijos veiksmai.................................................................................................................

Janina Juškevičiūtė. Specialisto instituto raida Lietuvos baudžiamajame procese.......... Elżbieta Żywucka-Kozłowska, Kazimiera Juszka. Teisės studentų, prokurorų, teisėjų, policijos pareigūnų ir teismo medikų nuomonė apie būtinybę studijuoti kriminalistiką........ Ernestas Lipnickas. Kriminalistinis neviešų tyrimo veiksmų integracijos į Lietuvos baudžiamąjį procesą vertinimas.......................................................................................... Marzena Anna Wasilewska. Istorinių tekstų turinio kalbinės interpretacijos principai (atskiri klausimai)................................................................................................................. Dainius Žilinskas. Policijos teisės prielaidos: policijos teisės santykis su administracine teise..................................................................................................................................... Raimundas Naktinis. Elektronų paramagnetinio rezonanso metodo taikymas................. Saulius Greičius. Prievartos naudojimo įgyvendinant valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijas teisinio reguliavimo aspektai................................................................. Saulius Mulevičius, Darius Petrošius. Etiniai moraliniai operatyvinės veiklos aspektai. Vidmantas Mečkauskas. Policijos veiklos kontrolės turinio problemos: struktūrinis aspektas.............................................................................................................................. Mindaugas Bilius. Tarptautinis policijos bendradarbiavimas nacionalinio saugumo kontekste.............................................................................................................................

Raimundas Kalesnykas. Grėsmė – kaip saugos rinkos plėtros dimensija....................... Kęstutis Šimkus. Elektroninės žvalgybos teisinis reguliavimas užsienio valstybėse........ Natalija Fočenkova. Rungtyniškumo principo įgyvendinimo ikiteisminio tyrimo stadijoje problema.............................................................................................................................

5 13 21 26 35 41 50 59 70 77 90 102 113 121

4

CONTENTS Ryšardas Burda, Algimantas Kliunka. Particularity Action as Instigation of Pre–Trial Investigation Stage.............................................................................................................. Janina Juškevičiūtė. Development of the Institute of Specialist in Lithuanian Criminal Procedure............................................................................................................................ Elżbieta Żywucka-Kozłowska, Kazimiera Juszka. The Need of Criminal Education according to Students of Law, Prosecuting Attorneys, Judges, Policemen and Forensic Doctors................................................................................................................................ Ernestas Lipnickas. Criminalistics Evaluation of Integration of the Covert Investigative Activities into Criminal Process of Lithuania....................................................................... Marzena Anna Wasilewska. The Interpretation of the Language and Contents of Historical Documents (Selected Issues).............................................................................. Dainius Žilinskas. Conditions for the Police Law: Relation between the Police Law and the Administrative Law........................................................................................................ Raimundas Naktinis. Gravel Mine Detection Using Electron Paramagnetic Resonance Method................................................................................................................................ Saulius Greičius. Aspects of Legal Regulations of Employment of Compulsion in Implementing the Functions of State Border Guard Service............................................... Saulius Mulevičius, Darius Petrošius. Ethical Moral Aspects of Operational Activities.. Vidmantas Mečkauskas. Substantial Problems of the Police Activities Control: the Sructuring............................................................................................................................ Mindaugas Bilius. International Police Cooperation in the Context of National Security.. Raimundas Kalesnykas. The Threat as a Dimension for Security Industry Development....................................................................................................................... Kęstutis Šimkus. Juridical Regulation of Electronic Intelligence in Foreign Countries..... Natalia Fochenkova. The Problems of Realization of the Principle of Competitiveness of the Parties in the New Criminal Code of Lithuania..................................................

5 13 21 26 35 41 50 59 70 77 90 102 113 121

5

Jurisprudencija, 2005, t. 76(68); 5–12

PATIKSLINAMIEJI IKITEISMINIO TYRIMO PRADĖJIMO STADIJOS VEIKSMAI

Doc. dr. Ryšardas Burda

Mykolo Romerio universiteto Vieðojo administravimo fakulteto Kriminalistikos katedra

Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius

Telefonas 271 45 28

Elektroninis paðtas [email protected]

Algimantas Kliunka

Generalinës prokuratûros Organizuotø nusikaltimø ir korupcijos tyrimo departamentas

A. Smetonos g. 4, LT–01515 Vilnius

Telefonas 271 46 11


Pateikta 2005 m. rugsėjo 15 d. Parengta spausdinti 2005 m. lapkričio 17 d.

Pagrindinės sąvokos: baudžiamasis procesas, kriminalistika, įrodymai, ikiteisminis tyrimas, ty-

rimo organizavimas, prokuroras, tyrėjas.

S a n t r a u k a

Šis straipsnis skirtas nusikalstamų veikų ikiteisminiam tyrimui, konkrečiai – ikiteisminio tyrimo

pradėjimo stadijai. Nors pasikeitęs baudžiamasis procesas nenumato anksčiau galiojusios baudžia-

mosios bylos iškėlimo stadijos, moksliniais tyrimais nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas turi

stadijos statusą. Tačiau, kitaip nei ankstesnėje šios stadijos tvarkoje, atsirado nauja patikslinimo

sąvoka. Šios sąvokos turinys bei praktinės ikiteisminio tyrimo pradėjimo problemos ir analizuojamos

šiame straipsnyje.

Šis ir kiti susiję klausimai – ikiteisminio tyrimo organizavimas, keitimosi informacija tarp iki-

teisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro, operatyvinės informacijos panaudojimas pradedant ikiteisminį

tyrimą – nagrinėjami ne tik teoriniu lygiu.

Ávadas

Ne pirmus metus baudþiamojo proceso ir kriminalistikos mokslininkai diskutuoja dël optima-laus ikiteisminio tyrimo pradëjimo. Anksèiau diskusijos vykdavo dël baudþiamosios bylos iðkëlimo stadijos. Tose diskusijose praktiniai darbuotojai siekë didesniø laisviø nusikaltimo tyrimo pradiniame etape ir siûlydavo iðplësti veiksmø, kuriuos jie galëtø atlikti iki baudþiamosios bylos iðkëlimo, ratà. Pa-sikeitus baudþiamojo procesinio reguliavimo sàlygoms ði problema neiðnyko. Galima dràsiai teigti, kad po 2003 m. problemø ðiuo klausimu padaugëjo. Ið jø paminëtinos: ikiteisminio tyrimo pradëjimo stadijos sampratos klausimas, galimybë atlikti patikslinamuosius veiksmus, veiksmø atlikimo gali-mybë pradedant ikiteisminá tyrimà, baudþiamojo proceso normø ir kitø norminiø aktø suderinamumas ðioje stadijoje.

Taigi santykiai, kurie susiklosto ikiteisminio tyrimo metu tarp ávairiø baudþiamojo proceso daly-viø, ir yra mûsø tyrinëjimo objektas.

6

166 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo pradžia

1. Ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos

požymius ir surašo tarnybinį pranešimą. 2. Šio Kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai

yra nukentėjusiojo skundas. 3. Sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą priima prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos

vadovas ar šio įgaliotas asmuo ant pareiškimo, pranešimo ar skundo apie nusikalstamą veiką užrašydami rezoliuciją. Kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis užregis-truojamas nustatyta tvarka.

4. Apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pranešama skundą, pareiškimą arba pranešimą pa-davusiam asmeniui.

Straipsnio tikslas – iðnagrinëti ikiteisminio tyrimo pradëjimo stadijos patikslinamuosius veiks-mus, reglamentuojanèius baudþiamojo proceso normas, ieðkant optimalaus praktinio proceso normø ágyvendinimo.

Straipsnyje daugiausia remiamasi mokslininkø straipsniais, paskelbtais periodiniuose leidi-niuose, Policijos departamento leidþiamais periodiniø leidiniø straipsniais bei Generalinës prokuratû-ros atliktø apibendrinimø iðvadomis.

Koncepcija ir idëjos

1997 m. sudaryta nauja darbo grupë Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodekso (to-liau BPK) projektui rengti, pristatydama naujà ikiteisminio nusikaltimø tyrimo koncepcijà, iðskyrë es-minius senos sistemos trûkumus [1, p. 10–11]:

1) „tardytojai dubliuoja kvotëjo darbà ir procesas dël to daþnai trunka ilgiau nei bûtina“; 2) „su tais paèiais asmenimis esant parengtinio tyrimo stadijai kelis kartus atliekami tie patys

procesiniai veiksmai. Be reikalo gaiðtamas … tiek teisësaugos pareigûnø, tiek kitø bau-dþiamajame procese dalyvaujanèiøjø laikas“;

3) prokuroras, gavæs „nelabai kokybiðkà gatavà produktà“ – baudþiamàjà bylà, neturi laiko iðtaisyti padëties, nes árodymai iðnyksta;

4) atsisakytina baudþiamosios bylos iðkëlimo, nes „…neiðkëlus baudþiamosios bylos lyg ir neturëtø bûti galima atlikti kokiø nors procesiniø veiksmø. Antra vertus, neatlikus tokiø veiksmø daþnai neaiðku, ar apskritai yra pagrindas ir vada kelti baudþiamàjà bylà“.

Pastarajam trûkumui paðalinti buvo siûloma ikiteisminio nusikaltimo tyrimo procedûra [1, p. 11]:

1) „ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus informacijà (uþregistravus praneðimà) rengiant, da-rant ar padarius nusikaltimà“;

2) „ikiteisminio tyrimo ástaiga, gavusi informacijà apie nusikaltimà, atlieka neatidëliotinus veiks-mus … bei nedelsdama informuoja prokurorà…“;

3) prokuroras, gavæs informacijà, atlieka tyrimà pats arba paveda tai daryti ikiteisminio tyrimo ástaigai;

4) ikiteisminio tyrimo ástaigos pareigûnas praneða prokurorui apie tyrimo rezultatus; 5) kai kuriuos veiksmus gali atlikti tik prokuroras arba tik ikiteisminio tyrimo teisëjas; 6) „tyrimo eigà lemianèius sprendimus turi teisæ priimti tik prokuroras“. 1999 m. visuomenei buvo pristatytas BPK projektas, kurio pristatomuosiuose straipsniuose [2;

3], raðant apie ikiteisminio tyrimo pradëjimà, buvo pabrëþiama, kad „nuo pat pirmo signalo apie pa-darytà nusikalstamà veikà gavimo yra bûtina atlikti pilnaverèius baudþiamosios bylos tyrimo veiks-mus“ [2, p. 11]. Taigi po dvejø metø kitø argumentø, pagrindþianèiø siûlomà ikiteisminio tyrimo pra-dëjimo modelá, nebuvo pateikta. Tiesa, turëtume prisiminti, kaip buvo rekomenduojama spræsti teisë-saugos institucijø atsiliepimuose iðkeltas bûsimas problemas: „prireikus (jos) galës bûti sprendþia-mos remiantis þinybiniais norminiais aktais: ásakymais, taisyklëmis, tarnybinëmis instrukcijomis“ [4, p. 27].

Mûsø poþiûriu jau tuomet buvo numatoma neigiama padëtis, kurioje kiekviena ikiteisminio ty-rimo ástaiga galëjo formuoti savo ikiteisminio tyrimo pradëjimo praktikà.

Reglamentavimas

2003 m. ásigalio-

jusiame BPK nustatyta ikiteisminio tyrimo pra-dëjimo tvarka atspindi anksèiau skelbtos kon-cepcijos gaires. Lietu-vos BPK 166 straips-nyje suformuota ikiteis-minio tyrimo subjektø veiksmø grandinë teori-niu lygiu atrodo nuo-sekli ir logiðka:

7

Pareiðkimas … Rezoliucija pradëti IT Registracija Praneðimas prokurorui ir pareiðkëjui Tyrimo veiksmai

Patikslinamieji veiksmai

Generalinis prokuroras savo ásakymu [5] patvirtino rekomendacijas, kuriose nustatë ikiteisminio tyrimo pradþios registravimo tvarkà. Joje atsirado budëtojas, turintis ágaliojimus pradëti ikiteisminá ty-rimà (Rekomendacijø 2.6 punktas). Èia reikëtø prisiminti vienà esminá dalykà – BPK 166 straipsnyje ir generalinio prokuroro rekomendacijø „Ikiteisminio tyrimo pradþios registravimo tvarka“ 2.3 punkte minimi ne bet kokie ávykiai, o nusikalstamos veikos. „Informacija apie nusikalstamà veikà – tai ástai-goje budëtojo telefonu, kitomis ryðio priemonëmis ar kitais bûdais gauta informacija apie konkreèioje vietoje, konkreèiu laiku ávykusá ar pastebëtà konkretø ávyká, turintá tam tikros nusikalstamos veikos po-þymiø“ [5].

Ikiteisminio tyrimo, kurio metu vykdomos BPK nuostatos ir ágyvendinamos generalinio proku-roro rekomendacijos, schema (dël gremezdiðkumo prokuroro grandies nenurodome) yra tokia: Paaiðkinimai: NV – nusikalstama veika (pareiðkimas apie tai); REZ – rezoliucija, TP – tarnybinis praneðimas, PP –

pareiðkimo patikslinimas, * – budëtojas kartais yra ágaliotas uþraðyti rezoliucijà.

Iðties pareigûnø bendravimo schema gana sudëtinga. Be to, joje nepavaizdavome teritorinio

policijos komisariato struktûrinio skirstymo, kuris iðliko dvipakopis: pareigûnas, atliekantis operatyvi-nës paieðkos veiksmus, ir pareigûnas, atliekantis procesinius ikiteisminio tyrimo veiksmus. Lietuvos policijos teritoriniuose komisariatuose egzistuoja pareigûnø skirstymas á dirbanèius operatyviná ir iki-teisminá darbà. Ðià iðvadà darome ið generalinio komisaro ásakymo, kuriuo nustatomos Lietuvos kri-minalinës policijos biuro Informacijos analizës valdybos funkcijos: punktas „8.4.1. tvarko informacijà ir atlieka jos strateginæ analizæ, reikalingà Biuro, kitø specializuotø ir teritorinių policijos įstaigų ope-

ratyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo struktūrinių padalinių uþdaviniams atlikti“ [6]. Ágyvendinant ðios rekomendacijos sampratas policijos ástaigos þemutinëje grandyje turi dirbti

asmenys, turintys tik aukðtàjá teisiná iðsilavinimà, kad mokëtø atpaþinti nusikalstamos veikos poþymius ir teisingai iki sprendimo priëmimo pradëti arba nepradëti tyrimà, kvalifikuoti visuomeniná ávyká.

Policija turi daug funkcijø ir uþdaviniø. Policijos veiklos ástatymo (toliau PVÁ), 5 straipsnio 1 da-lies 5 punkte paþymëta, kad tik vienas ið jø yra nusikalstamø veikø ir kitø teisës paþeidimø atskleidi-mas ir tyrimas [7]. Vykdydamas ðá uþdaviná policijos pareigûnas turi teises, nurodytas PVÁ 20 straips-nyje. Taèiau teisinio reguliavimo kolizija atsiranda tuomet, kai tuos paèius visuomeninius santykius pradeda reguliuoti PVÁ ir BPK. PVÁ suteikia ikiteisminio tyrimo pareigûnui, atskleidþianèiam ir tirian-

NV

�

�NV

�

ĮGALIOTAS

NEĮGALIOTAS

�

patiks-lina

�NV

�PP

VADOVAS

B* U D Ė T O J A S

P T

R Y

A R

D I

E M

D Ą

A

P P

R R

A O

N K

E U

Š R

I O

M R

A U

S I

ir

kitiems

�

TP

NEĮGALIOTAS �

REZ.

8

èiam nusikaltimus, galias atlikti veiksmus. Tai prieðtarauja BPK normai, reikalaujanèiai pereiti tam tikrà formalià registracijos ir rezoliucijos procedûrà. Tas prieðtaravimas atsiranda ne tik teisiniø normø teo-riniame modelyje, bet (ir tai blogiausiai) praktiniame darbe. Deja, daþniausiai tokiais atvejais aukoja-mos pilieèiø teisës ir laisvës. Ðiai kolizijai iðspræsti S. Liutkevièius siûlo laikytis BPK kaip specialaus ástatymo, kuris buvo priimtas vëliau nei Policijos veiklos ástatymas [8, p. 9]. Taèiau PVÁ 20 straipsnis suteikia kitokias, galbût grynai policines, galimybes atskleisti ne tik nusikalstamas veikas, bet ir rea-guoti á dar galutinai nenustatytus paþeidimus. Kategoriðkos rekomendacijos nesivadovauti PVÁ 20 straipsnio nuostatomis gali reikðti policijos patrulinës rinktinës policininkø, apylinkës inspektoriø ir kitø specifines funkcijas atliekanèiø pareigûnø veiklos paralyþiavimà.

Taigi neturëtume pamirðti, kad universaliajai ikiteisminio tyrimo ástaigai – policijai negalime tai-kyti vienos krypties uþdavinio ir tik jam skirto visos ástaigos reguliavimo norminio modelio.

Patikslinamieji ikiteisminio tyrimo pradëjimo stadijos veiksmai

Ikiteisminio tyrimo klausimais raðë Þ. Miðeikis [9], P. Ancelis ir D. Grigolovièienë [10] ir kt. [11], taèiau P. Ancelio ir D. Grigolovièienës pastabos buvo dël ikiteisminio tyrimo organizavimo apskritai. Pasak jø, „ástatymas primygtinai ápareigoja ikiteisminá tyrimà pradëti ið karto gavus pareiðkimà arba praneðimà, nes pirminei informacijai tikrinti neskirtas nei terminas, nei galimybë atlikti tam tikrus pro-cesinius veiksmus. Be to, BPK 3 straipsnyje nurodytos aplinkybës, dël kuriø baudþiamasis procesas negali bûti pradëtas, taðiau nëra numatytos procedûros, kurios leistø nepradëti ikiteisminio tyrimo ir ðiais atvejais, todël dabar dël jø pradedamas ikiteisminis tyrimas ir vëliau bylos nutraukiamos. Nëra gerai, kai sprendimà pradëti tyrimà priima tik ástaigos vadovas (jo ágaliotas pareigûnas), prokuroras, o ne ikiteisminio tyrimo pareigûnas. Daugeliu atvejø, iðaiðkinant nusikalstamà veikà, nukenèia spartu-mas, dinamiðkumas. Procesinës formos kontekste, ypaè pradiniame etape, kuris daugiausia lemia ty-rimo efektyvumà, procesas yra labai amorfiðkas“ [11, p. 56]. Tai ið esmës ikiteisminio tyrimo organi-zavimo klausimas ir jis, be abejo, tampa vienu ið kertiniø, kai sprendþiami pareiðkimo arba skundo patikrinimo ar patikslinimo veiksmai.

Þ. Miðeikis pagrástai teigia, kad pareiðkimo ar skundo patikslinimo reikalavimas yra neteisëtas [9, p. 52]. Verta paminëti, kad patikrinimo sàvoka, suprantama kaip tikrumo, teisingumo vertinimas ar kontrolë [12, p. 525], nevartojama. Patikslinimas suprantamas kaip: padaryti tikslesná; tikslinti – daryti tikslø, tikslesná; tikslus – iki smulkmenø atitinkantis [12, p. 845]. Taigi asmens pareiðkimo turinio deta-lizavimas, smulkinimas, tikslinimas praktikoje virsta nukentëjusiojo apklausa, o pareigûno atvykimas á ávykio vietà ir susipaþinimas su ja – apþiûra de facto.

BPK komentare raðoma, kad „ikiteisminis tyrimas turi bûti padedamas ir tuomet, kai ið gauto skundo, pareiðkimo ar praneðimo negalima patikimai spræsti, ar nusikalstama veika ið tikrøjø buvo padaryta“ [13, p. 425]. Kritiðkai vertindami ðià nuostatà galime teigti, kad ástatymø leidëjo nustatyta patikslinimo galimybë yra perteklinë. Tuo tarpu praktikoje daþnai iðkyla poreikis iðaiðkinti ávykio po-bûdá.

Generalinei prokuratûrai atlikus ikiteisminio tyrimo ástaigose patikrinimus daugiausia ástatymø ir kitø teisës aktø paþeidimø nustatyta priimant sprendimus dël skundø, pareiðkimø ir praneðimø apie nusikalstamas veikas. Daþnai pareiðkimai dël veikø nëra akivaizdþiai neteisingi, vadinasi, yra teisingi ir juose lyg ir praneðama apie nusikalstamà veikà, todël lyg ir turëtø bûti pradedamas ikiteisminis tyri-mas, taèiau problema ta, kad nëra nusikaltimo poþymiø ar nusikaltimo sudëties elementø arba yra kiti BPK 3 straipsnyje numatyti pagrindai, darantys baudþiamàjá procesà negalimà.

Policijos padaliniuose jau po trijø mënesiø darbo naujomis sàlygomis pastebëtas poreikis atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus iki ikiteisminio tyrimo pradþios. Praktikai siûlë leisti jiems atlikti ávykio vietos apþiûrà arba tyrimà sprendþiant ikiteisminio tyrimo pradëjimo klausimà [14, p. 3]. Deja, ðiuo aspektu klausimas nepajudëjo ið vietos, tokie pat priekaiðtai skambëjo ir po metø [15, p. 3]. Tiesa, aukðti policijos pareigûnai pripaþindavo, kad naujas baudþiamojo proceso ástatymas versdavo juos daryti neteisingus tyrimo þingsnius: „aplinkybes nustatyti ástatymas leidþia tik vienu bûdu – praðyti pa-reiðkëjà jas patikslinti. Kaip rodo praktika, tuomet vyksta nedidelis ikiteisminis tyrimas: praðoma ne tik pareiðkëjo paaiðkinimo, reikalui esant, paaiðkinimas imamas ir ið kito asmens, galinèio paliudyti tam tikras aplinkybes. Taip daroma, kai atsisakymas aiðkiai ámanomas... Deja, pagal baudþiamàjá procesà to daryti negalima“1 [16, p. 4].

1 Toliau pareigūnė pateikia rekomendacijas, kaip parengti dokumentus, jei atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą. Krimi-

nalistiniu požiūriu tai rekomendacijos atlikti intelektualiąją klastotę, todėl mes necituojame jos rekomendacijų, kad neprisidėtume prie tarnybinių pažeidimų skatinimo.

9

Nuo 2003 m. pavasario kriminalinë policija vadovauja tyrëjams, buvusiems tardytojams, taèiau norima taip pat iðlaikyti senà darbo sistemà, pagrástà ne ðiuolaikiniu baudþiamuoju procesu, o ope-ratyvinës veiklos atskyrimu nuo baudþiamojo proceso, nors tolesnis Operatyvinës veiklos ástatymo (toliau OVÁ) taikymas jau tampa abejotinas. Pavyzdþiui, Telðiø raj. Policijos komisariato tyrëja „per ge-guþës mënesá baigë tik 4 medþiagø ikiteisminá tyrimà, o tyrimas buvo pradëtas dël 162 nusikalstamø veikø. Vadovai praktiðkai nusiðalino nuo tyrimo organizavimo,... laikomasi nuostatos, esà tyrimà turi baigti tik tie tyrëjai, kurie anksèiau buvo tardytojai...“ [17, p. 3]. Ðios nuostatos apraiðkø yra ir dabar. To prieþastys – trûkumai reglamentuojant patikslinamuosius veiksmus bei jø konkurencija su operaty-vinës paieðkos veiksmais.

Patikslinimo sprendimø bûdai

Tyrëjai, gavæ skundà, pareiðkimà, praneðimà apie nusikalstamà veikà, galëtø pradëti ikiteisminá tyrimà remdamiesi viena ið vadø arba net abiem vadomis, numatytomis BPK 166 straipsnio 1 dalyje, ir priimdami galimus tris sprendimø variantus, numatytus BPK 166 straipsnio 3 dalyje. T. y. jei ið skundo, pareiðkimo ar praneðimo neaiðku, ar nusikalstama veika buvo, ikiteisminio tyrimo pareigûnai gali patys imtis nustatyti, ar yra padaryta nusikalstama veika, – tikslinti skundà, tikrinti kitø ástatymø nustatyta tvarka, o sprendimus priimti ávairiais bûdais (formomis): uþraðydami rezoliucijà arba suraðy-dami tarnybiná praneðimà ar tyrëjo atliekamus pirminius procesinius veiksmus. Jei, pavyzdþiui, ávyko nuþudymas – tiesiog pradëti proceso veiksmus; jei gautas raðytinis pareiðkimas apie akivaizdþià nu-sikalstamà veikà – tyrimà pradëti uþraðant rezoliucijà ar tiesiog pradedant pirmàjá proceso veiksmà. Nustaèius nusikalstamos veikos poþymius suraðyti tarnybiná praneðimà.

Siûlomos pataisos apribotø nepagrásto baudþiamojo proceso pradëjimà, leistø kitø ástatymø nustatyta tvarka patikslinti skundus, pareiðkimus ir praneðimus, ikiteisminis tyrimas bûtø netrukdomas iðankstiniø sprendimø, nelogiðkai perkeliamø prieð nedelsiant bûtinus atlikti tyrimo veiksmus.

Iðsprendus ðias problemas maþiau bûtø problemø ir dël átariamøjø nepagrástos apklausos, jei neaiðku, ar buvo pats nusikalstamos veikos ávykis, ar yra jos poþymiø ir ar nereikëtø „tarnybiniø pra-neðimø „antrininkø“ paaiðkinimø (suraðytø kabineto kolegos). Ikiteisminis tyrimas bûtø pradedamas ir esant vadai, ir nusikalstamø veikø poþymiams, nesant aplinkybiø, daranèiø baudþiamàjá procesà ne-galimà bei esant galimybei atlikti raðytiniø pareiðkimø patikrinimus kitø ástatymø nustatyta tvarka.

Deja, dabartiniame BPK normos suformuluotos taip, kad orientuoja tyrëjà ne tiek á vadas ir pa-grindus pradëti procesà (pagrindai visai neapibrëþti – kaip suprasti nusikaltimo poþymius – ar tai, kad padaryta pavojinga veika, prieðinga teisei, numatyta BK, ar yra nusikaltimo sudëties poþymiai), ne á BPK 3 straispnyje numatytas aplinkybes, daranèias procesà negalimà, kiek á netobulà BPK 168 straispnyje reglamentuotà atsisakymà pradëti ikiteisminá tyrimà. Jei negalima atsisakyti pradëti iki-teisminá tyrimà, jis pradedamas neatsiþvelgiant á informacijos stokà ir á kitas aplinkybes.

Þinoma, lieka problema, kad negalima iðreikalauti dokumentø, atlikti tyrimø ir apþiûrëti ávykio vietas iki ikiteisminio tyrimo pradþios. Esant tokiai padëèiai apþiûrëjus ávykio vietà automatiðkai pagal siûlomà variantà prasidëtø ikiteisminis tyrimas.

Galimas ir kitas sprendimo bûdas – reglamentuoti BPK iðlygà, t. y. iki ikiteisminio tyrimo pra-dþios leisti atlikti ávykio vietø apþiûras, specialistø tyrimus, iðreikalauti dokumentus. Juo labiau kad BPK nëra normos dël ikiteisminio tyrimo pareigûnø teisës iðreikalauti dokumentus ir informacijà iki baudþiamojo proceso pradþios. Daþnai reikalingas ne skundo patikslinimas, gaunant ið pareiðkëjo papildomà paaiðkinimà, o tai paneigiantys ar patvirtinantys dokumentai. Tokiu atveju sumaþëtø pra-dëtø ir nutrauktø tyrimø. Taèiau ið anksto galime nuspëti oponentø priekaiðtus, kad gráþtama á senàjá procesà, numatantá baudþiamosios bylos iðkëlimo stadijà ir tyrimo veiksmus pareiðkimams patikrinti. Ðiam modeliui ir mes nelinktume pritarti.

Kitas bûdas – paðalintini nesuprantamus, neapibrëþtus teiginius apie akivaizdþiai neteisingus faktus, nes asmuo gali praneðti teisingus faktus, taèiau gali bûti neaiðku, ar yra nusikaltimo poþymiø. Pavyzdþiui, asmuo praneða: „man þinoma, kad pilietis platina narkotikus, prekiauja ginklais, kyðinin-kauja“. Negalima konstatuoti, kad toks pareiðkimas akivaizdþiai neteisingas, taèiau já reikëtø tikrinti Operatyvinës veiklos ar kitø ástatymø nustatyta tvarka. Be to, esant teisingiems faktams gali nebûti pa-reiðkëjo ásivaizduojamø pagal jo turimà informacijà ar teisines þinias nusikaltimo ir nusikaltimo sudë-ties poþymiø, ar aplinkybës gali bûti numatytos BPK 3 straipsnyje.

Dar vienas bûdas – ið viso paðalinti galimybæ atsisakyti pradëti ikiteisminá tyrimà, paliekant teisæ patikslinti skundus, pareiðkimus, praneðimus apie nusikalstamà veikà, t. y. gauti pareiðkëjø paaiðki-

10

nimus, iðreikalauti dokumentus. Tai bûtø savotiðkas „veto“, kurio imasi ikiteisminio tyrimo ástaiga, kol bus iðaiðkintos aplinkybes. Tiesa, tuomet iðkils klausimas dël pareiðkimo nagrinëjimo terminø.

Siûlymas suteikti ikiteisminio tyrimo ástaigos vadovui, reglamentuojant tai BPK, teisæ organizuoti ikiteisminá tyrimà net vadybiniu poþiûriu yra abejotinas. Dviejø subjektø, kurie organizuoja tyrimà, duoda nurodymus ir taiko savo galias to paties pareigûno, atliekanèio ikiteisminá tyrimà, atþvilgiu, „va-dovavimas“ reiðkia, viena vertus, veiksmø nesuderinamumà, prieðtaringumà ir dubliavimà, kita vertus, dar didesná valdymo disbalansà ir psichologinæ átampà tarp vykdytojø (prognozuotina dar didesnë kadrø kaita). Bûtina spræsti esamà BPK 62 straipsnio 1 dalies ir 170 straipsnio 2 dalies nesuderina-mumà. Pirmame straipsnyje raðoma, kad ikiteisminio tyrimo pareigûno proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai gali apskøsti ikiteisminio tyrimo pareigûnà kontroliuojanèiam prokurorui, o antrame – kad prokuroras kontroliuoja, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas. Taigi vienu atveju prokuroras kontro-liuoja pareigûnà, o kitu – tyrimà. Diskutuotinas ðis siûlymas ir baudþiamojo proceso principø poþiûriu.

Bûtø galima pritarti BPK 171 straipsnio 3 dalies pakeitimams ir reglamentuoti ikiteisminio tyrimo pareigûnø paskirymà tyrimo grupës vadovu, taip pat spræsti ikiteisminio tyrimo ástaigos ir jos padalinio vadovø ágaliojimø reglamentavimà numatant valdymo atsvaras prokuroro ágaliojimuose.

Iðvados ir siûlymai

1. Manytume, kad ikiteisminis tyrimas dël akivaizdþiø nusikalstamø veikø galëtø bûti pradeda-mas:

a) ant skundo, pareiðkimo, praneðimo uþraðius rezoliucijà; b) dël akivaizdþiø nusikalstamø veikø (pvz., nuþudymø) atlikus pirmuosius tyrimo veiksmus ir

apie tai praneðus prokurorui; c) ikiteisminio tyrimo subjektams patiems nustaèius nusikalstamos veikos poþymius ir ikiteis-

miná tyrimà pradëjus tarnybiniu praneðimu. Klausimas dël neakivaizdþiø nusikalstamø veikø ir neaiðkiø praneðimø, kai reikia patikrinti, ga-

lëtø bûti sprendþiamas taip: pareiðkimas, praneðimas, skundas patikrinamas kitø ástatymø nustatyta tvarka ir ikiteisminis tyrimas pradedamas arba pirmaisiais proceso veiksmais apie tai praneðus proku-rorui, arba tarnybiniu praneðimu ar net rezoliucija.

2. Siûlome: 2.1. Pakeisti ir papildyti BPK 166 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis ir iðdëstyti taip (pakeitimai ir pa-

pildymai paryðkinti): 1. Ikiteisminis tyrimas pradedamas. Kitas variantas – vados ikiteisminiam tyrimui pradëti:

1) gavus(-as) skundà(-as), pareiðkimà(-as) arba praneðimà(-as) apie nusikalstamà veikà;

2) jei prokuroras arba ikiteisminio tyrimo pareigûnas patys nustato nusikalstamos veikos poþymius.

2. Ta pati redakcija. 3. Ikiteisminis tyrimas pradedamas:

1) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo ástaigos vadovo ágaliotam ikiteisminio tyrimo pareigûnui priëmus sprendimà pradëti ikiteisminá tyrimà ir ant skundo, pareiðkimo ar praneðimo apie nusikalstamà veikà uþraðant rezoliucijà;

2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigûnui nustaèius nusikalstamos veikos poþymius ir suraðius tarnybiná praneðimà;

3) prokurorui arba ikiteisminio tyrimo pareigûnui pradëjus bent vienà ðiame ko-dekse numatytà proceso veiksmà.

Kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradþios atvejis uþregistruojamas nustatyta tvarka. 4. Apie pradëtà ikiteisminá tyrimà ikiteisminio tyrimo pareigûnas praneða skundà, pareið-

kimà ar praneðimà padavusiam asmeniui. 2.2. Taigi BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai nustatytø vadas ikiteisminiam tyrimui pra-

dëti, o 3 dalis – sprendimus pradëti ikiteisminá tyrimà ir kartu ikiteisminio tyrimo pradþios fiksavimo momentà.

2.3. Papildyti LR BPK 168 straipsnio 1 dalá ir ðá straipsná papildyti nauja 2 dalimi, 2–4 dalis numeruojant kaip 3–5:

1. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigûnas, gavæs skundà, pareiðkimà arba praneðimà, o reikiamais atvejais – ir jø patikslinimà, gali atsisakyti pradëti ikiteisminá tyrimà tik tuo atveju, kai skunde, pareiðkime arba praneðime nëra duomenø apie nusikalstamos veikos po-

11

þymius arba yra ðio kodekso 3 straipsnyje numatytos aplinkybës, dël kuriø baudþia-masis procesas negali bûti pradedamas.

2. Skundo, pareiðkimo arba praneðimo patikslinimà prokuroras arba ikiteisminio tyrimo pareigûnas atlieka gaudamas ið já padavusio asmens papildomà paaiðkinimà, iðrei-kalaudamas dokumentus ar informacijà arba atlikdamas patikrinimus vadovaudama-sis kitais ástatymais.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Goda G., Kuconis P. Nauja ikiteisminio nusikaltimø tyrimo koncepcija // Justitia. 1997. Nr. 4. 2. Kazlauskas M., Goda G. Naujo baudþiamojo proceso kodekso projektas: kûrimo prielaidos,

struktûra, naujovës // Teisës problemos. 1999. Nr. 3. 3. Goda G. Baudþiamojo proceso raidos tendencijos Europoje // Teisës problemos. 1999. Nr. 3. 4. Goda G., Kuconis P. Nauja ikiteisminio nusikaltimø tyrimo koncepcija. // Justitia. 1997. Nr. 4. 5. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandþio 18 d. ásakymas „Dël ikiteisminio

tyrimo pradþios registravimo tvarkos ir rekomendacijø patvirtinimo. Nr. I–58 // Valstybës þinios. 2003. Nr. 39–1807.

6. Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2004 m. geguþës 4 d. Nr. V–200 ásakymas „Dël Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. balandþio 16 d. ásakymo Nr. V–175 „Dël Lietuvos kriminalinës policijos biuro nuostatø ir struktûros schemos patvirtinimo“ pakeitimo“.

7. Lietuvos Respublikos policijos veiklos ástatymas // Valstybës þinios. 2000. Nr. 90–2777. 8. Kada tyrimas nepradedamas // Policija. 2004. Nr.14 (14–352). 9. Miðeikis Þ. Ikiteisminio tyrimo pradëjimas kaip atskira baudþiamojo proceso stadija //

Jurisprudencija. 2004. T. 67(59). 10. Ancelis P., Grigolovièienë D. Ikiteisminis tyrimas po naujos redakcijos teisines sistemos refor-

mos metmenø patvirtinimo // Jurisprudencija. 2004. T. 63(55). 11. Burda R. Ikiteisminio tyrimo pradëjimas: dabartis ir perspektyva. // Jurisprudencija: LTU mokslo

darbai. – Vilnius. 2003. T. 49(41). 12. Dabartinës lietuviø kalbos þodynas. IV leidimas. – Vilnis, 2000. 13. Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodekso komentaras. I–IV dalys (1–220 straipsniai).

– Vilnius: TIC, 2003. 14. Naujøjø kodeksø ágyvendinimas // Sargyba. 2003. Nr. 33 (548). 15. Ikiteisminio tyrimo interpretacijos // Policija. 2004. Nr. 7 (7–345). 16. Ikiteisminis tyrimas // Policija. 2004. Nr. 8 (8–346). 17. Policijos veikla ásigaliojus naujiems kodeksams // Sargyba. 2003. Nr. 24 (539).

♦♦♦

Particularity Action as Instigation of Pre–Trial Investigation Stage

Assoc. Prof. Dr. Ryšardas Burda

Algimantas Kliunka

Keywords: criminal procedure, criminalistic, evidence, criminal investigation, the organization of investi-gation, pre–trial investigation.

SUMMARY

This article is devoted to pre–judicial investigation of criminal actions and is concrete for a stage started pre–judicial investigation. In spite of the fact that changed criminal procedure of Lithuania does not provide, before working, stages of excitation of criminal case, in practice the beginning of pre–

12

judicial investigation became a reconstruction of a stage of excitation of criminal case. In given article the analysis of a developed normative situation is resulted.

The purpose of given article – to study norms of the criminal procedure, regulating started pre–judicial investigation, with the purpose of search of optimum introduction of norms of practical process. In article more all base on the scientific articles printed in periodicals, on articles which have been let out by periodicals of Department of Police and conclusions of executed generalizations of the State Office of Public Prosecutor.

So, those relations which develop during pre–judicial investigation between various participants of criminal procedure, and are object of our research.

In the article others are considered also connected with the beginning of pre–judicial investigation of a problem: the organization of pre–judicial investigation, information interchange between the official of pre–judicial investigation and the public prosecutor, use of the operative information in the beginning of pre–judicial investigation, etc., are investigated in theoretical.

Not scientific criminalists and criminal procedure discuss the first year concerning the optimum beginning of pre–judicial investigation. Before discussion a stage of excitation of criminal case concerned. In this discussion practical workers wanted to achieve greater freedom at the initial stage of investigation of a crime and suggested to expand a circle of actions which they could carry out before excitation of criminal case. In changed conditions of regulation of criminal procedure this problem has not disappeared. It is possible to assert safely, that after 2003 problems on this question has increased, namely: a question of concept of a stage of the beginning of pre–judicial investigation, an opportunity of performance of verifying actions, an opportunity of performance of actions in the beginning of pre–judicial investigation, the coordination of norms of criminal procedure and other statutory acts at this stage, etc.

13


SPECIALISTO INSTITUTO RAIDA LIETUVOS BAUDŽIAMAJAME

PROCESE

Doc. dr. Janina Juškevičiūtė

Mykolo Romerio universiteto Vieðojo administravimo fakulteto Kriminalistikos katedra

Ateities g. 20, 08303 Vilnius

Telefonas 271 46 11


Pateikta 2005 m. gegužės 30 d. Parengta spausdinti 2005 m. lapkričio 10 d.

Pagrindinės sąvokos: specialios žinios, specialistas, baudžiamasis procesas, nusikaltimų tyri-

mas.

S a n t r a u k a

Nusikaltimų tyrimas yra sudėtingas pažinimo procesas, kai nuo nežinomo per daugybę loginių

grandžių einama prie žinomo. Šiuo metu kiekviena pažintinė veikla grindžiama plačiomis technikos ir

mokslo žiniomis. Sėkminga kova su nusikalstamumu yra neįmanoma be plataus technikos, gamtos ir

kitų mokslų laimėjimų, t. y. specialių žinių, panaudojimo.

2003 m. gegužės 1 d. šalyje įsigaliojęs Baudžiamojo proceso kodeksas iš esmės pakeitė specia-

lių žinių panaudojimo tiriant nusikaltimus reglamentavimą. Šie pokyčiai labiausiai susiję su specialisto

procesiniu institutu.

Straipsnyje pateikiama specialisto procesinio instituto raida Lietuvos baudžiamajame procese

nuo 1918 m. iki naujojo Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d.

Autorė straipsnyje pateikia savo siūlomą specialisto instituto raidos Lietuvos baudžiamajame

procese periodizaciją.

Nusikaltimø tyrimas yra sudëtingas paþinimo procesas, kai nuo neþinomo per daugybæ loginiø

grandþiø einama prie þinomo. Ðiuo metu kiekviena, ypaè praktinë, paþintinë veikla yra grindþiama plaèiomis technikos ir mokslo þiniomis. Sëkminga kova su nusikaltimais, greitas ir iðsamus nusikals-tamos veikos atskleidimas yra neámanomas be plataus technikos, gamtos ir kitø mokslø laimëjimø, t. y. specialiø þiniø1, panaudojimo.

2003 m. geguþës 1 d. ðalyje ásigaliojæs naujasis Baudþiamojo proceso kodeksas2 (toliau BPK), ið esmës pakeitë specialiø þiniø panaudojimo tiriant nusikaltimus reglamentavimà, taèiau specialiø þi-niø skleidëjai ir toliau liko tie patys baudþiamojo proceso dalyviai: ekspertas ir specialistas. Viena ið didþiausiø specialiø þiniø panaudojimo reglamentavimo naujoviø – specialisto vaidmens tiriant nusi-kaltimus iðplëtimas [2; 3].

Prieð nagrinëjant specialisto veiklos reglamentavimo BPK naujoves3, mûsø nuomone, vadovaujantis istorinio metodo reikalavimu – þiûrëti á kiekvienà reiðkiná ið tos pozicijos, kaip reiðkinys atsirado, kokius svarbiausius savo raidos etapus perëjo, reikëtø iðanalizuoti specialisto procesinio

1 Plačiau žr.: [1]. 2 Naujasis Baudžiamojo proceso kodeksas buvo patvirtintas 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX–785 (Žin. 2002. Nr. 37–

1341). 3 Dėl ribojamos straipsnių apimties, specialisto veiklos reglamentavimo BPK naujovės analizuojamos atskirame, 2005 m.

balandžio mėn. 25 d. spaudai pateiktame straipsnyje „Specialisto veiklos reglamentavimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse“.

14

instituto raidà Lietuvos baudþiamajame procese iki 2003 m. geguþës 1 d., t. y. iki dabar galiojanèio BPK ásigaliojimo.

Specialisto figûra baudþiamajame procese atsirado neatsitiktinai. Tai vienas ið mokslo ir techni-kos laimëjimø skverbimosi á visas þmogiðkosios veiklos sritis, taip pat ir á nusikaltimø tyrimà, apraiðkø.

1918 m. atkûrus Lietuvos valstybæ ðalyje ir toliau liko su tam tikrais pataisymais galioti carinës Rusijos baudþiamojo proceso statutas1 [5].

Ðio ástatymo vertimas á lietuviø kalbà buvo pavadintas Baudþiamojo proceso ástatymu [6; 7]. Ðiame ástatyme buvo reglamentuotas specialiø þiniø panaudojimas tiriant nusikaltimus. 129 straips-nyje nurodoma, kad kada kuriems bylos dalykams tiksliau paþinti reikalinga yra turëti tam tikrø þiniø ir prityrimo ið mokslo, meno amato, verslo arba kito kurio darbo srièiø, tai tam tikslui ðaukiami tø dalykø þinovai (ekspertai). Þinovai (ekspertai), kuriais gali bûti: gydytojai, farmaceutai, mokytojai, technikai, menininkai ir kiti asmenys, kurie turi ypatingo prityrimo2; nusikalstamo ávykio tyrinëjime savo þinias tardytojui pateikia dalyvaudami apþiûrëjimuose ir iðtyrimuose (328, 335 str.). Ðiø normø analizë rodo, kad nusikaltimo tyrime þinovo (eksperto), t. y. asmens, disponuojanèio specialiomis þiniomis, jø reali-zavimas pasireiðkë dviem kryptimis: dalyvavimu apþiûrëjimuose ir iðtyrimu. Iðtyrimo pasireiðkimo forma buvo ekspertizë3, kurià ástatymas pripaþino savarankiðku árodymu [7, p. 106].

Þinovo (eksperto) funkcijø dalyvaujant apþiûrëjimuose ástatymo normos nereglamentavo, bet, mûsø nuomone, jo veiklos rezultatai atsispindëdavo apþiûros protokole. Ðià nuostatà patvirtina 1930 m. iðleista „Administracijos organams ir policijai nusikalstamiems darbams tirti ir byloms kelti instruk-cija“, kurioje buvo detalizuota daugelis baudþiamojo proceso nuostatø. Ðios instrukcijos 28 para-grafe, kuriame iðdëstytos apþiûros taisyklës, nurodoma, kad jei apþiûrint ir tiriant reikalinga kviesti dalyko þinovai (ekspertai), tai jø nuomonë á pastatytuosius klausimus uþraðoma protokole [9]4.

Ekspertai dalyvaudavo ir teisminiame nagrinëjime. 441 straipsnyje nurodoma, kad jei dël nepil-nameèio nusimanymo Teismui kiltø abejoniø arba jei reikalautø prokuroras, arba praðytø nepilname-èio tëvai ar globëjai, tai á teismo posëdá bûtø ðaukiami ekspertais gydytojai, auklëtojai, mokytojai ir apskritai asmenys, kurie dirbo arba dirba jaunuomenës auklëjimo darbà. Manytume, kad ðie eksper-tai buvo kvieèiami kaip konsultantai, galintys pareikðti savo kompetentingà nuomonæ teismà domi-nanèiais klausimais.

Nors Baudþiamojo proceso ástatyme ir nebuvo vartojamas specialisto terminas, taèiau nusikal-timø tyrime þinovai (ekspertai), dalyvaudami apþiûrëjimuose, buvo vadinami specialistais. „Apþiûrë-jimà policija atlieka arba betarpiðkai, t.y. pati, dalyvaujant kviestiniams, arba su atitinkamø specia-listø5 pagalba. Tie specialistai yra asmens, kurie, atsiþvelgiant á savo profesijà, uþsiëmimà, turi þiniø, reikalingø kai kurioms rastoms prie apžiūrėjimo aplinkybėms išaiškinti6, pavyzdþiui, technikas prie nelaimingo atsitikimo fabrike“ [10, p. 25].

Apibendrinant specialiø þiniø panaudojimo reglamentavimà tarpukario Lietuvos baudþiama-jame procese galima teigti, kad ástatymas numatë tik vienà specialias þinias taikanèià procesinæ figûrà – þinovà (ekspertà), taèiau jo veikla pasireiðkë dviem formomis: ekspertizës, kurios metu jis buvo sa-varankiðka procesinë figûra, darymu, ir dalyvavimu apþiûrëjimuose7, kuriø metu jis buvo tik tardytojo padëjëjas, konsultantas, t. y. vykdë, kaip praktiniame nusikaltimø tyrime ir buvo vadinamas, specia-listo funkcijas.

Baudþiamojo proceso ástatymas þinovams (ekspertams), nepriklausomai nuo jø vykdomø funk-cijø – eksperto ar specialisto, këlë du reikalavimus: bûti kompetentingam klausimais, kuriais jie kvie-èiami, ir nesuinteresuotam bylos baigtimi. Baudþiamojo proceso ástatymo 336 straipsnis numatë þi-novø atsakomybæ uþ neatvykimà kvieèiant tardytojui be pateisinamø prieþasèiø [6; 7].

Manytume, kad þinovo (eksperto) dalyvavimas apþiûrëjimuose realiai buvo specialisto funkcijø ágyvendinimas atliekant nusikaltimø tyrimà.

1940 m. Lietuvai tapus Sovietø Sàjungos dalimi ðalyje ásigaliojo 1923 m. Rusijos Tarybø Fede-racinës Socialistinës Respublikos baudþiamojo proceso kodeksas8, kuriame buvo reglamentuota tik viena specialiø þiniø panaudojimo forma – ekspertizë [13]. Anot H. Malevskio, „nors specialistas daly-

1 Carinės Rusijos baudžiamojo proceso statutas buvo priimtas 1864 m., o 1914 m. Statute buvo padaryti pakeitimai ir papildymai. Plačiau žr.: [4].

2 Kalba netaisyta. 3 Įstatymas žinovui (ekspertui), pritaikančiam turimas specialias žinias ekspertizės forma, numatė teises, pareigas ir

atsakomybę. Plačiau žr.: E. Palskys [8]. 4 Kalba netaisyta. 5 Išskirta autorės. 6 Išskirta autorės. 7 Plačiau žr.: E. Palskys [11]. 8 Plačiau žr.: [12].

15

vaudavo apþiûrint ávykio vietas, bet Baudþiamojo proceso kodekse nebuvo tokios procesinës figûros, nebuvo reglamentuotos ir jo funkcijos, teisës ir pareigos“ [14, p. 98]. Kodekso normø analizë verèia nesutikti su ðiuo teiginiu, nes Rusijos Tarybø Federacinës Socialistinës Respublikos baudþiamojo proceso kodekso, veikusio Lietuvos TSR teritorijoje iki 1961 m. rugsëjo 1 d., 192 straipsnyje nuro-doma, kad prireikus apþiûroje ir patikrinime dalyvauti kvieèiami ekspertai [13].

64 straipsnyje, kur iðdëstytos eksperto pareigos, paþymima, kad asmuo, kvieèiamas ekspertu, privalo stoti ir dalyvauti apþiûrose bei patikrinimuose ir pareikðti nuomones. Iðnagrinëjus ástatymo normø (58 str., 170 str., 171 str., 173 str.), reglamentuojanèiø eksperto veiklà, turiná galima padaryti iðvadà, kad pagrindinë procesinë eksperto funkcija yra pareikðti nuomonæ, kuri yra savarankiðkas árodymas (58 str.). Ekspertizës, kaip árodymø ðaltinio, ypatybë yra ta, kad asmuo, turintis specialiø þi-niø, savo nuomonæ pateikia tik tais klausimais, kuriuos jam uþduoda tardytojas arba teismas. Kaip teigë N.Terzijevas, praktikoje asmenys, tardytojo kvieèiami dalyvauti ávykio vietø apþiûrose ekspertais, paprastai tø apþiûrø metu nepateikdavo jokiø eksperto iðvadø. Jø veikla apþiûrose buvo kito pobû-dþio: padëti tardytojui surasti, iðsaugoti, uþfiksuoti, paimti pëdsakus ir kitus daiktinius árodymus [15, p. 48].

Taigi ástatymas numatë specialistø dalyvavimà apþiûrose ir patikrinimuose tik kaip ekspertø. Specialisto, kaip eksperto, dalyvavimas tardymo veiksmuose neatitiko ne tik praktikos poreikiø, bet buvo diskutuotinas ir procesiniu poþiûriu. Ávairius praktinius ðios problemos sprendimo bûdus siûlë Rusijos mokslininkai1. Lietuvos teisininkai dël istoriniø prieþasèiø ðiose diskusijose nedalyvavo, todël ir ðios problemos sprendimo siûlymai nebus plaèiau analizuojami2.

1958 m. buvo priimti Sovietø Socialistiniø Respublikø Sàjungos ir Sàjunginiø Respublikø bau-dþiamojo proceso pagrindai3, kuriais remiantis visos Sàjunginës Respublikos, tarp jø ir Lietuvos Ta-rybø Socialistinë Respublika, priëmë nacionalinius baudþiamojo proceso kodeksus [19]. Lietuvos TRS baudþiamojo proceso kodeksas ásigaliojo 1961 m. rugsëjo 1 d. [20]. Ðiame kodekse pirmà kartà Lietuvos baudþiamajame procese buvo áteisinta specialisto procesinė figūra, o tai be jokios abejonës buvo paþangus pokytis, nes praktikoje ávairiø specialistø pagalba buvo gana plaèiai naudojamasi ir faktiðkai toks institutas tardymo praktikai buvo seniai þinomas.

Nors specialisto procesinë figûra ir buvo áteisinta BPK, taèiau kodeksas nepateikë specialisto procesinës figûros apibrëþimo, jo procesinë reglamentacija buvo paties bendriausio pobûdþio. Neno-rëtume sutikti su E. Palskio nuomone, kad tai buvo „naujo instituto áteisinimas baudþiamajame pro-cese“, nes ástatyme nebuvo numatytos specialisto teisës, pareigos, kompetencija, ðaukimo dalyvauti parengtiniame tardyme taisyklës, atsakomybë [21, p. 22].

Ástatymas numatë specialisto dalyvavimà atliekant ðiuos tardymo veiksmus: apþiûrà (200 str.), patikrinimà4 (202 str.), tardymo eksperimentà (204 str.) bei pavyzdþiø lyginamajam tyrimui paëmimà (206 str.).

Specialistas nebuvo savarankiðka baudþiamojo proceso figûra, jo veikla atsispindëjo tardymo veiksmo protokole. Specialistas buvo tik tardytojo padëjëjas, konsultantas. Manytume, kad ðá kartà kodekse procesinæ formà ágavo tai, kas praktikoje jau senai buvo vadinama specialistu.

Kita specialiø þiniø panaudojimo forma – ekspertizë, kuri buvo savarankiðkas árodymas (74 str.), o ekspertas – savarankiðka procesinë figûra. Nors ir áteisinus specialistà kaip procesinæ figûrà, ásta-tymo leidëjui, mûsø nuomone, neuþtenka dràsos visiðkai atsisakyti eksperto, kaip specialisto funkcijø vykdytojo, baudþiamajame procese. Taip 201 straipsnyje, kuris reglamentavo lavono apþiûrà, nuro-doma, kad iðorinæ lavono apþiûrà tardytojas atlieka dalyvaujant teismo medicinos ekspertui, o jeigu ðis dalyvauti negali, – dalyvaujant kitam gydytojui.

Teisminio nagrinëjimo metu ástatymas numatë naudojimàsi specialiomis þiniomis tik pasitelkus ekspertà. 324 straipsnyje, kuriame reglamentuojama ávykio vietos apþiûra teisminio nagrinëjimo metu, nurodyta, kad teismas, pripaþinæs, jog reikia apþiûrëti ávykio vietà, atlieka apþiûrà visos teismo sudë-ties kartu su teisminio nagrinëjimo dalyviais, o jeigu to reikalauja bylos aplinkybës, – tai ir liudytojø bei ekspertø akivaizdoje. Ekspertas turi teisæ apþiûros metø atkreipti teismo dëmesá á visa tai, kas, jo nuomone, gali padëti iðaiðkinti bylos aplinkybes. Paþymëtina, kad specialistui, kuris dalyvauja apþiû-roje parengtinio tardymo metu (200 str.), ástatymas tokios teisës nenumatë.

1 Rusijos mokslininkai siūlė įvairius šios problemos sprendimo būdus. Plačiau žr.: [16; 17; 18]. 2 Pažymėtina, kad Rusijos mokslininkų 1947–1960 m. išsakytos nuostatos dėl specialių žinių panaudojimo reglamentavimo,

straipsnio autorės nuomone, yra aktualios ir XXI a. 3 Pagrindai nereglamentavo specialių žinių panaudojimo. Tik 16 straipsnyje, kuriame buvo išvardyti įrodymai, kaip sava-

rankiškas įrodymas nurodoma ir eksperto išvada. 4 Įstatymas numatė privalomą specialisto dalyvavimą patikrinime, jei patikrinimas susijęs su kitos lyties nei tardytojas

asmens apnuoginimu. Čia įstatymas įsakmiai reikalauja, kad dalyvautų specialistas gydytojas.

16

Vienintelis reikalavimas, kurá BPK këlë specialistui, tai bûti nesuinteresuotam bylos baigtimi (200 str., 204 str., 206 str.).

Nors specialistas ir tapo procesine figûra, taèiau jo veiklos procesinë reglamentacija visai neat-spindëjo tø sudëtingø santykiø, kurie jau buvo susiklostæ nusikaltimø tyrimo praktikoje. E. Palskio nuomone, „ðie klausimai ypaè aktualûs buvo praktiniu poþiûriu, nes tolydþio plëtësi specialistø daly-vavimo nusikaltimø tyrimo procese sfera, daugëjo klausimø, kuriuos reikëjo jiems operatyviai spræsti, ir t. t. Kovos su nusikalstamumu padiktuoti praktiniai poreikiai ir iðkëlë reikalà papildyti ir pakeisti ga-liojanèius ástatymus, iðplësti specialiø þiniø ir moksliniø-techniniø priemoniø panaudojimo baudþia-majame procese sritá bei formas ir sureglamentuoti pritaikanèiø ðias þinias bei priemones asmenø procesinæ padëtá“ [21, p. 22].

Reikðmingi Baudþiamojo proceso pakeitimai bei papildymai1, reglamentuojantys specialiø þiniø panaudojimà, o bûtent specialisto veiklà, buvo padaryti Lietuvos TRS Aukðèiausiosios Tarybos Prezi-diumo 1967 m. spalio 27 d. ásakymu „Dël Lietuvos TSR Baudþiamojo ir Baudþiamojo proceso ko-deksø pakeitimø ir papildymø“2 [22]. Ðiuo ásakymu buvo nustatytos pagrindinës specialisto teisës ir pareigos parengtiniame tardyme ir teisme, pateikta bendroji specialisto sàvoka, iðplëstas ratas tar-dymo veiksmø, kuriuos atliekant gali dalyvauti specialistas.

Specialisto, iðplëtus jo funkcijas, apibrëþimas3 suformuluotas BPK 25 straipsnyje. Jame pateikti pagrindiniø kodekse vartojamø pavadinimø paaiðkinimai. Specialisto procesinës figûros apibrëþimas suformuluotas 25 straipsnio 7 „a“ punkte. Jame nurodoma, kad specialistu laikomas asmuo, turintis specialiø þiniø ir ágûdþiø, pakviestas dalyvauti byloje, kad kodekse nustatyta tvarka padëtø surasti, átvirtinti bei paimti árodymus ir pateiktø paaiðkinimus specialiais klausimais, kylanèiais atliekant tar-dymo veiksmà arba teisminá tardymà.

P. Ièenkos nuomone, Lietuvos ástatymo leidëjas neatsiþvelgë á tai, kad specialistas kvieèiamas dalyvauti ne tik procesiniuose veiksmuose arba teisminiame nagrinëjime, bet ir operatyvinëse paieð-kos priemonëse. Be to, specialisto pagalba tardytojai plaèiai naudojasi ne tik atlikdami tardymo veiksmus, bet ir, pavyzdþiui, rengdami taktines kombinacijas konsultuodami planuojant konkretaus nusikaltimo tyrimà ir t. t. [23, p. 9].

E. Palskys, apibûdindamas specialistà, paþymëjo, kad „specialistas ne tik turi moksliniø, te-chniniø ar kitokiø specialiø þiniø, bet ir turi mokëti jas praktiðkai taikyti bei turëti tokio taikymo ágûdþiø. Dalyvauti tardymo veiksmuose gali bûti kvieèiami ávairiausi mokslo, technikos ir kitø srièiø atstovai: teismo medikai, kitokie gydytojai ir kt., taèiau praktika rodo, jog, darant tardymo veiksmus, daþniau-siai prireikia kviesti trasologus, autotechnikus ir kitus specialistus. Visi jie kuria, ruoðia ir tobulina mokslines-technines nusikaltimø tyrimo, jø prevencijos priemones ir bûdus. Dalyvaudami tardymo veiksmuose kaip specialistai, jie padeda ádiegti ðias priemones á praktikà bei efektyviau jas panaudoti“ [21, p. 23]. Tai ir buvo tos prieþastys, kurios lëmë specialisto instituto áteisinimà baudþiamajame pro-cese.

Ðiuo BPK papildymu ástatymo leidëjas uþtikrino specialisto dalyvavimà ne tik parengtiniame tardyme, bet ir teisminiame nagrinëjime, nes tardytojo ar teismo reikalavimas, kuriuo remiantis ðau-kiamas specialistas, yra privalomas ástaigos, ámonës ar organizacijos, kur dirba specialistas, vadovui (152–2 str., 275–1 str.).

Ástatymas numatë ðias specialisto pareigas: ðaukiamam atvykti ir dalyvauti atliekant tardymo veiksmà ir naudojantis savo specialiomis þi-

niomis bei ágûdþiais padëti tardytojui surasti, átvirtinti ir paimti árodymus; atkreipti tardytojo dëmesá á aplinkybes, susijusias su árodymø suradimu, átvirtinimu ir poëmiu; pateikti paaiðkinimus dël atliekamø savo veiksmø ir specialiø klausimø, kylanèiø atliekant tar-

dymo veiksmà; naudojantis savo specialiomis þiniomis ir ágûdþiais padëti teismui pateikiant paaiðkinimus spe-

cialiais klausimais, kylanèiais teisminio tardymo metu.

1 Nors buvo deklaruojamas Sąjunginių Respublikų savarankiškumas, jos negalėdavo priimti įstatymo anksčiau, nei tai pa-darydavo Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika. Pirmus reikšmingus baudžiamojo proceso pakeitimus bei pa-pildymus, reglamentuojančius specialių žinių panaudojimą, padarė Rusijos TFSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1966 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu „Dėl Rusijos TFSR Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimų ir papildymų“. Šiuo įsakymu Rusijos BPK buvo papildytas nauju 1331 straipsniu. Jis išplėtė tardymo veiksmų, kuriuose gali dalyvauti specialistas, ratą. Specialisto sąvokos apibūdinimas įstatyme nebuvo pateiktas.

Tais pačiais metais buvo padaryti ir kitų sąjunginių respublikų BPK beveik analogiški pakeitimai ir papildymai. 2 Šis įsakymas Lietuvos TSR BPK papildė naujais straipsniais: 1521, 1522, 2751, 3051. 3 Norėtume pažymėti, kad specialisto sąvoka buvo pateikta tik Lietuvos TSR, Kazachijos TSR ir Tadžikijos TSR baudžia-

mųjų procesų kodeksuose.

17

Ástatymas specialistui numatë ne tik pareigas, bet ir teises, kurios uþtikrino jo funkcijø ágyvendi-nimà. Specialistui dalyvaujant parengtiniame tardyme buvo suteikta teisë daryti áraðytinus á protokolà pareiðkimus, susijusius su árodymø suradimu, átvirtinimu ir poëmiu. Analogiðka teisë buvo suteikta ir teisminio tardymo metu (275–1 str.). BPK reglamentavo ir specialisto atsakomybæ.

Specialisto padëtá parengtiniame tardyme plaèiai analizavæs E. Palskys pabrëþë, kad „specia-listas nuo eksperto skiriasi ne specialiø þiniø apimtimi, ne jø taikymo bûdais, bet tais procesiniais rë-mais, kuriuose veikia ekspertas ir specialistas, taip pat ir árodomàja jø rezultatø reikðme“[21, p. 25].

Ekspertizës darymo tikslas buvo objektyvios iðvados, pagrástos specialiais tyrimais, gavimas (BPK 85 str., 88 str.). Panaudodamas savo specialias þinias ekspertas darë iðvadas, kurios buvo sa-varankiðkas árodymø ðaltinis (BPK 74 str. 2 dalis). Taigi ekspertas buvo savarankiðka baudþiamojo proceso figûra.

1991 m. P. Poðiûnas raðë: „visa jo (specialisto) veikla atsispindi atitinkamuose tardymo veiksmø protokoluose. Taèiau ðiuo metu specialistas negali atlikti savarankiðkø tyrimø ir jø rezultatus iðdëstyti atskirame dokumente. Toks specialisto veiklos apribojimas sunkina kvotëjo ir tardytojo darbà, trukdo operatyviai iðtirti pëdsakus ir daiktinius árodymus1, daþnai po specialisto apþiûros rei-këjo skirti ekspertizæ ir tirti tuos paèius objektus. Pavyzdþiui, suradus rankø pëdsakus buvo skiriama daktiloskopinë ekspertizë, nors specialistas galëtø pirma iðtirti ir nustatyti, ar jie tinka asmens identifi-kavimui2. Suradus batø pëdsakus, specialistas ir be trasologinës ekspertizës galëtø pasakyti, kokiø batø tie pëdsakai – vyriðkø ar moteriðkø3, nustatyti jø dydá, kitus poþymius, kurie itin reikalingi pirmi-nëje nusikaltimø tyrimo stadijoje. Tam nereikëtø skirti ir trasologinës ekspertizës“ [24, p. 5].

1968 m. E. Palskys specialisto instituto áteisinimà baudþiamajame procese laikë dideliu laimë-jimu, o praëjus 26 metams, t. y. 1994 m., P. Poðiûnas teigë, kad „specialisto ir eksperto figûros – tai aiðkiai dirbtinis vienos procesinës figûros – eksperto funkcijø iðskaidymas, nes ekspertas ne tik ga-lëtø, bet ir turëtø padëti tardytojui rasti, átvirtinti ir paimti pëdsakus ar daiktinius árodymus“ [25, p. 76].

Specialisto procesinë figûra á baudþiamàjá procesà buvo átraukiama laipsniðkai. Ta paèia sa-vybe pasiþymëjo ir atvirkðtinis procesas, specialisto ir eksperto funkcijø baudþiamajame procese su-vienodinimas. 1991 m. gruodþio 10 d. priimtas Lietuvos Respublikos Aukðèiausiosios Tarybos ástaty-mas „Dël Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“ iðplëtë spe-cialisto teises atliekant tardymo veiksmus [26]. Ðis ástatymas specialistui pirmà kartà suteikë teisæ at-liekant tardymo veiksmus ar nagrinëjant bylà teisme tirti asmenis, dokumentus, daiktus ar ávykio vietà ir remiantis ðiø tyrimø duomenimis pateikti iðvadà, kai tam reikëjo specialiø þiniø. Specialisto iðvada galëjo bûti áraðoma á tardymo veiksmo arba teisiamojo posëdþio protokolà. Po iðvada, paraðyta tar-dymo veiksmo protokole, specialistas turëjo pasiraðyti; jeigu tardymo veiksmo metu ar teisiamajame posëdyje specialistas iðvados pateikti dar negalëjo, jis jà privalëjo paraðyti per kvotëjo, tardytojo ar teismo nustatytà terminà atskirame dokumente ir pasiraðyti (BPK 842 str.). Taigi ðis ástatymas specia-listo iðvadà pripaþino árodymu.

„Po 1991 m. gruodþio 10 d. BPK papildymo buvo sudaryta teisinë bazë operatyviau iðtirti pëd-sakus, daiktinius árodymus bei asmenis. Pvz., specialistas, dalyvaudamas ávykio vietos apþiûroje ir ra-dæs rankø pëdsakus, galëjo jau iðtirti4 ir nustatyti jø tinkamumà asmens identifikavimui“ [26, p. 77]

Nors 1991 m. gruodþio 10 d. buvo padaryti esminiai ástatymo pakeitimai ir papildymai, priarti-nantys specialisto funkcijas prie eksperto, taèiau nebuvo atsiþvelgta á tà faktà, kad ekspertas tiria jam pateiktus daiktus neatsiþvelgdamas á tai, kokio tardymo veiksmo metu jie buvo paimti. Specialistui ástatymas suteikë teisæ tirti daiktus tik atliekant tardymo veiksmus, todël prireikus iðtirti asmenis arba daiktinius árodymus po to, kai atlikti tardymo veiksmai, tardytojas jau nebeturëjo teisës pasinaudoti

1 Norime atkreipti dėmesį, kad, pavyzdžiui, Vokietijos Federacines Respublikos BPK nereglamentuoja specialistų veiklos, o ir baudžiamajame procese laikomasi nuostatos, kad siekiant išvengti subjektyvumo pėdsakų rinkimas ir jų tyrimas turi būti atskirti.

2 Norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad asmuo gali būti identifikuojamas ne tik pagal papiliarinio rašto elementus, bet ir pagal poroskopinius (tokią galimybę pirmasis 1936 m. įrodė prancūzų kriminalistas E. Locardas) bei edžeoskopinius (tokią galimybę pirmasis pasaulyje 1962 m. pagrinė indų mokslininkas S. Chatterjee) požymius.

3 Straipsnio autorės, kaip trasologės, praktinio darbo patirtis rodo, kad šie argumentai yra teorinio pobūdžio. Atsakyti į klausimą, vyriškų ar moteriškų batų paliktas pėdsakas, galima tik tuomet, kai pėdsake užsifiksuotas pado pakulnis, būdingas moteriškai avalynei. Tam nustatyti, mūsų nuomone, užtenka paprasčiausios gyvenimiškos patirties ir nereikia specialių žinių. O jeigu pėdsakas paliktas sportinio batelio, tai nustatyti, kokio – moteriško ar vyriško – neįmanoma, nes reljefinio rašto elementai yra vienodi.

4 Manyčiau, kad ir iki šio BPK pakeitimo, specialistai, dalyvaujantys įvykio vietų apžiūrose, išryškinę rankų pėdsakus, paimdavo ne visus, o tik tuos, kuriuose galbūt užsifiksuota pakankamai papiliarinio rašto elementų. Lietuvoje, mano manymu, vyrauja bloga tradicija rankų pėdsakus ant visų objektų ryškinti įvykio vietoje. Išryškintas pėdsakas pirmiausia turėtų būti nufotografuojamas, o tik tada kopijuojamas ant daktiloskopinės plokštelės, nes kopijavimo metu prarandama pėdsako kokybė. Pavyzdžiui, Vokietijoje įvykio vietoje pėdsakai ryškinami tik ant netransportabilių objektų. Plačiau žr.: [27].

18

specialisto pagalba. Tai neatitiko tardymo organø praktiniø poreikiø, nes, pavyzdþiui, prireikus nusta-tyti, ar objektas, rastas kratos metu, priskirtinas prie neðaunamøjø ginklø1, kratoje nedalyvavæs specialistas jau negalëjo atlikti tyrimo ir pateikti iðvados. Tardytojas privalëjo skirti ekspertizæ.

Ðià problemà iðsprendë Lietuvos Respublikos 1993 m. birþelio 10 d. ástatymas „Dël Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso, baudþiamojo ir administraciniø teisës paþeidimø kodeksø pakei-timo ir papildymo“. Jis papildë 842 straipsná ketvirtàja ir penktàja dalimis: specialistas teisëjo, tardytojo ar kvotos organo raðtiðku pavedimu gali pateikti iðvadà ne tik atliekant tardymo veiksmus, bet ir kitais atvejais, jeigu reikia specialiø þiniø nusikaltimo aplinkybëms nustatyti. Specialistas gali pateikti iðvadà ir prieð iðkeliant baudþiamàjà bylà [29]. Taigi dabar specialistas, kaip ir ekspertas, gali pateikti iðvadà, kai á já kreipiamasi. Specialisto tyrimas jau neberibojamas dalyvavimu tardymo veiksme.

Po ðio BPK papildymo ir specialistas, ir ekspertas buvo kvieèiami pateikti iðvadà, kai tiriant nu-sikaltimus ar nagrinëjant baudþiamàsias bylas reikia specialiø þiniø. Specialistas gali bûti kvieèiamas dalyvauti tardymo veiksmuose siekiant padëti surasti, átvirtinti ir paimti árodymus. Ekspertas gali daly-vauti procesiniuose veiksmuose, taèiau tik susijusiuose su ekspertizës darymu. Be to, specialistas tei-sëjo, tardytojo ar kvotos organo raðtiðku pavedimu gali pateikti iðvadà ne tik atliekant tardymo veiks-mus, bet ir kitais atvejais, jeigu reikia specialiø þiniø nusikaltimo aplinkybëms nustatyti.

Taigi tarp specialisto ir eksperto procesiniø figûrø beveik nebeliko esminio skirtumo, iðskyrus tai, kad tik ekspertas turi teisæ nustatyti mirties prieþastá ir kaltinamojo psichinæ bûklæ (BPK 86 str.). Specialistas á ðiuos klausimus atsakyti negali. Taèiau dar iðliko ekspertø ir specialistø paskyrimo ir jø tyrimo rezultatø áforminimo skirtumø. Manytume, kad didþiausias skirtumas tarp eksperto ir specialisto liko ástatymo jiems suteiktø teisiø srityje. Iðplëtus specialisto teises neaiðku, dël kokiø prieþasèiø tokia pat apimtimi nebuvo iðplëstos jø teisës. 89 straipsnyje buvo iðvardytos eksperto teisës: susipaþinti su bylos medþiaga, susijusia su ekspertizës dalyku; praðyti, kad bûtø pateikta papildoma medþiaga, rei-kalinga iðvadai pateikti ir kt. Specialistas, gavæs uþduotá pateikti iðvadà, ðiø teisiø neturëjo. Taigi tai buvo aiðkus specialisto vykdomø funkcijø ir jam ástatymo numatytø teisiø neatitikimas 2.

Mûsø nuomone, procesiniu poþiûriu nëra visai gerai, kad tarp eksperto ir specialisto þiniø pa-naudojimo nebeliko esminio skirtumo. Anksèiau specialisto funkcijos buvo ganëtinai tiksliai nustaty-tos, o po BPK pakeitimø ir papildymø, mûsø manymu, jo padëtis tapo dviprasmiðka dël ðiø prieþas-èiø. Pirma, specialistas tapo savarankiðka baudþiamojo proceso figûra (74 str.). Ástatymas numatë, kad specialistas iðvadà gali pateikti atlikdamas tardymo veiksmà, kai iðvada áraðoma á tardymo veiksmo atlikimo protokolà. Ðià iðvadà specialistas pasiraðo. Jis gali pateikti savo iðvadà raðtu atski-rame dokumente dël objektø, nesusijusiø su jo dalyvavimu atliekant tardymo veiksmà, tyrimo. Spe-cialistui ástatymas suteikia teisæ pateikti iðvadà ir iki baudþiamosios bylos iðkëlimo (842 str.). Taigi ástatymas numato tris atvejus, kada specialistas gali pateikti iðvadà. Taèiau 1521 straipsnis numato specialisto, kaip tardytojo padëjëjo, dalyvavimà tardymo veiksme. Naudodamasis savo specialiomis þiniomis bei ágûdþiais jis turi padëti surasti, átvirtinti ir paimti árodymus, padëti tardytojui naudoti te-chnines priemones (filmuoti bei fotografuoti) ir kita. Ðie specialisto veiklos rezultatai atsispindi tik tar-dymo veiksmo protokole.

Iðvados

Iðnagrinëjus specialisto instituto raidà Lietuvos baudþiamajame procese, mûsø nuomone, bûtø galima iðskirti ðiuos specialisto instituto raidos etapus:

pirmas etapas – nuo 1918 m. iki 1967 m. – specialisto funkcijas atliekant nusikaltimø tyrimà vykdë ekspertas;

antras etapas – nuo 1967 m. iki 1991 m. – Lietuvos BPK buvo áteisintas specialisto institutas; treèiasis etapas – nuo 1991 m. iki 2003 m. geguþës 1 d. – pasiþymëjo specialisto vykdomø

funkcijø plëtimu, kai tarp specialisto ir eksperto procesiniø figûrø beveik nebeliko jokiø skirtumø. Ásta-tymas nenumatë jokiø specialisto teisiø, kurios garantuotø specialisto iðplëstø funkcijø tinkamà ágy-vendinimà;

ketvirtasis etapas – nuo 2003 m. geguþës 1 d., kai ásigaliojo naujasis BPK3.

1 Objektų priskyrimas nešaunamiesiems ginklams yra tik buvusių sovietinių respublikų kriminalistikos ir baudžiamosios teisės problema. Plačiau žr.: [28].

2 Tradicija suteikti specialistui tik pareigas nesuteikiant jam jokių teisių buvo pratęsta ir 2003 m. gegužės 1d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos BPK.

3 Plačiau žr.: Specialisto veiklos reglamentavimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse // Jurisprudencija. T. 2006.

19

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Juškevičiūtė J. Specialių žinių panaudojimas tiriant nusikaltimus: būklė ir perspektyvos: daktaro disertacija.

– Vilnius, 1998. 2. Юшкявичюте Я. Регламентация использования специальных знаний в Уголовно–процессуальном

кодексе Литовской Республики. – Материалы Международной научно–практической конференции по-свящённой пятьдесятилетию кафедры уголовного процесса Уральской государственной юридической академии. Часть 2. – Екатеринбург: Изд–тво Уральского университета, 2005.

3. Юшкявичюте Я. Специалист в уголовном процесс Литвы //Южно–уральские криминалистические чтения. 2004. Вып.12.

4. Maksimaitis M., Vansevičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. – Vilnius: Justitia, 1997. 5. Устав уголовного судопроизводства. – Петербург, 1914. 6. Baudžiamojo proceso įstatymas / Red. M. Krikščiukaitis. – Kaunas, 1924. 7. Baudžiamojo proceso įstatymas su komentarais / Red. M. Kavolis. – Kaunas, 1933. 8. Palskys E. Mokslinė teismo ekspertizė Prieškario Lietuvoje // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1995.

T. 4. 9. Administracijos organams ir policijai nusikalstamiems darbams tirti ir byloms kelti instrukcija. – Kaunas:

Teisingumo ministerija, 1930. 10. Baudžiamojo proceso vadovėlis. – Kaunas, 1926. 11. Palskys E. Apžiūra tarpukario Lietuvos baudžiamajame procese ir kriminalistikoje // Kriminalinė justicija: LPA

mokslo darbai. 1997. T. 6. 12. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. lapkričio 6 d. įsakas „Dėl laikino taikymo RTFSR bau-

džiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų Lietuvos, Latvijos ir Estijos Tarybų Socialistinių Respublikų teritorijoje“ // TSRS Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1940. Nr. 46.

13. Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, veikęs Lietuvos TSR teritorijoje. Oficialus tekstas su pakeitimais 1954 m. sausio 1d. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954.

14. Malevski H. Specialistas kriminalistas įvykio vietos apžiūroje // Jurisprudencija: LTA mokslo darbai. T. 9(1). 15. Терзиев Н. Процессуальное положение специалистов, участвующих в следственном осмотре места

преступления // Соц. законность. 1954. № 11. 16. Никифоров В. М. Экспертиза в советском уголовном процессе. – Москва, 1947. 17. Винберг А. И. Основные принципы советской криминалистической экспертизы. – Москва, 1949. 18. Рахунов Р. Д. Теория и практика экспертизы в советском уголовном процессе. – Mосква, 1953. 19. Основы уголовного судопроизводства СССР и Союзных Pеспублик. – Москва: ГОСЮРИЗДАТ, 1960. 20. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. – Vilnius: Valstybinė politinės ir

mokslinės literatūros leidykla, 1961. 21. Palskys E. Procesinė specialisto padėtis parengtiniame tardyme // Socialistinė teisė. 1968. Nr. 3. 22. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1967 m. spalio 27 d. įsakymas „Dėl Lietuvos TSR Baudžiamojo ir Bau-

džiamojo proceso kodeksų pakeitimų ir papildymų“ // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1967. Nr. 30.

23. Ищенко П. П. Специалист в следственных действиях (уголовно–процессуальные и криминалистичес-кие аспекты). – Москва: Юридическая литература, 1990.

24. Pošiūnas P. Didinti ekspertizės vaidmenį baudžiamajame procese // Teisės apžvalga. – Vilnius, 1991. Nr. 1. 25. Pošiūnas P. Ekspertizė naujajame baudžiamojo proceso įstatyme // Teisės problemos. – Vilnius, 1994. Nr. 1. 26. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos

baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“ // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992. Nr. 3.

27. Leonhardt R., Roll H., Schurich F. Kriminalistische Tatortarbeit. – Heidelberg: Kriminalistik Verlag, 1995. 28. Tерехович В. Н. Основы методологического исследования холодного оружия в криминалистике.

Nešaunamojo ginklo samprata: daktaro disertacija. – Рига, 2004. 29. Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 10 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso,

baudžiamojo ir administracinių teisės pažeidimų kodeksų pakeitimo ir papildymo“ // Valstybės žinios. 1993. Nr. 26.

30. Юшкявичюте Я. Состояние и тенденции правового регулирования использования специальных знаний в Литве в 1990–2003 г. // Судебная реформа 1864 года и её влияние на развитие права. Материалы конференции. Научно–методический сборник. Часть 1. – Калининград, 2004.

♦♦♦

20

Development of the Institute of Specialist in Lithuanian Criminal Procedure

Assoc. Prof. Dr. Janina Juškevičiūtė

Mykolas Romeris University

Keywords: special knowledge, specialist, criminal procedure, crime investigation.

SUMMARY

Criminal investigation is a complex cognitive process in which an investigator follows a multiple logical chain from the unknown to the known. Nowadays every cognitive activity is based on technical and academic background. Successful crime prevention, quick and exhaustive crime detection is impossible without technical, natural and other scientific achievements, i.e. without use of special knowledge.

Since May 1, 2003 a new Criminal Procedure Code has come into force and it defines a new regulation for the special knowledge use in crime investigation, though the same special knowledge providers have been suggested: experts and specialists.

Exact and clear definition of special knowledge application in Criminal Procedure Code shows a complicated situation in practice of crime investigation and protects human and citizen rights during a criminal process. Criminal Procedure Code of May 1, 2003, has extended a specialist’s role that is one of the special knowledge providers in a criminal process

Scientific and technical achievements are applied in all human activities and in crime investigation as well, thus, it is not surprising to find a specialist in Criminal Procedure Code. The article describes specialist development in Lithuanian Criminal Procedure. Division into periods of specialist development has been suggested.

21


THE NEED OF CRIMINAL EDUCATION ACCORDING TO STUDENTS OF LAW, PROSECUTING ATTORNEYS, JUDGES, POLICEMEN AND

FORENSIC DOCTORS

Dr. Elżbieta Żywucka – Kozłowska Department of Criminalistics and Criminology, Faculty of Law and Administration University of Szczecin Ul. Narutowicza 17 a, Szczecin, Poland E- mail: [email protected]

Dr. Kazimiera Juszka Department of Criminalistics, Faculty of Law and Administration Jagiellonian University in Cracow Ul. Olszewskiego 2, Kraków, Poland E- mail: [email protected] Pateikta 2005 m. birželio 30 d. Parengta spausdinti 2005 m. lapkričio 16 d.

There is no perfect crime; there are only imperfect

investigating officers.

Keywords: crime detection, forensic doctor, police.

S u m m a r y

The idea of writing this report did not arise ad hoc. At many Polish universities crime detection

became an optional subject, which in practice means a free choice. Despite comprehensiveness, the

level of difficulty (especially the expertise and its course), it is still willingly chosen by students. A lot

of them come to the lectures, classes, though they have not chosen this subject. Crime detection

draws their interest.

Representatives of penal prosecution agency best of all notice the need of education in this

field; not only do the policemen take part in training connected with it but also the prosecutors. The opinion of forensic doctors on the topic is also well known and without it it is hard to imagine contemporary criminal proceedings.

Bearing the above in mind, as well as mistakes which occur more often in practice (from the criminalistic point of view of course), we decided to analyze the problem closer.

We enquired the fourth and fifth year students of law, prosecuting attorneys, judges, policemen and forensic doctors about the need of criminalistic education. The aim of this research was to obtain reliable, objective results on basis of which it would be possible to prepare constructive conclusions.

Thus in the first group there were fourth and fifth year students of law (27 students). All the respondents attended crime detection classes and they successfully passed the exam. Many of the respondents are going to start judicial or prosecuting attorney’s legal training after graduation.

The respondents were asked the following questions: 1. Should crime detection be the compulsory subject of law studies? 2. Is the criminalistic knowledge necessary for each lawyer?

22

3. Is the form of crime detection classes and number of hours sufficient for presentation of the key issues?

The students had an opportunity to give broader answers; the reasearch was not limited to the poll questionnaire with closed answers. The research was anonymous.

Here are the results of the research: Question one: Should crime detection be the compulsory subject during law studies? Out of 27 respondents 20 gave positive answers which means that most of the polled claims

that education in the scope of crime detection is necessary and desirable. Moreover the respondents indicated measurable advantages resulting from it mentioning among other things:

- knowledge of rules at locus delicti; - knowledge of the research capabilities of crime detection; - knowledge of investigation proceedings (tactics); - others. Question two: Is crime detection knowledge necessary for every lawyer? This question was the most difficult (in our opinion) for the students as they showed one

professional group which (according to the respondents) does not need this knowledge. Out of 27 respondents, 16 indicated counsellors-at-law as the group for which the knowledge of crime detection in principle is not necessary. Nevertheless they emphasized that although this knowledge is not used in the counsellors-at-law practice there are no contraindications for those who are interested in it to acquire it.

Question three: Is the form of crime detection classes and number of hours sufficient for presentation of key issues?

Analyzing the results of research it was not difficult to see unanimous answers. The respondents unanimously stated that the number of hours and their form was sufficient for the presentation of the key issues. However there were 9 answers stating that some issues should be presented broader (considering the scope of research, for example toolmark examination science, fingerprinting, postmorten examination of unknown corpse or degree of difficulty – difficult issues).

The second group of respondents consisted of 6 prosecuting attorneys. The respondents were asked three questions (as the students of law), however they were modified to some extent:

1. Should the candidates for prosecuting attorneys legal training pass an exam in crime detection?

2. Is the crime detection knowledge necessary in practice of a prosecuting attorney? 3. Should training in crime detection be limited to the period of prosecuting attorney legal

training or should it be continued later on? The analysis of the results obtained in this group are presented below. Question one: Should the candidates for prosecuting attorneys legal training pass an exam in

crime detection? Out of six respondents, two of them saw such a necessity however four of them had an

opposite opinion. This means that the crime detection knowledge acquired during studies is not necessary when being a candidate for prosecuting attorney legal training. The respondents claimed that the necessary knowledge for the future prosecuting attorney the legal intern acquires during the legal training period.

Question two: Is the crime detection knowledge necessary in the prosecuting attorney practice?

All respondents unanimously claimed that such knowledge is necessary in prosecutor practice. The answers were limited exclusively to this statement.

Question three: Should the trainings in crime detection be limited only to the application stage or should they be also carried out in the later period?

Also in this case respondents unanimously emphasized that trainings should be permanent because crime-detection as science is still developing so not only there is a need but also necessity of getting to know the latest research in this scope that are used in penal proceedings.

The next group which was questioned about the need of criminalistic research was a group of judges amounting to only four persons.

The respondents were asked three questions as mentioned below: 1. Should judges have broader criminalistic knowledge than the one they already have? 2. Does the knowledge of crime-detection of a judge have a significant meaning for penal

proceedings? 3. Do the judges notice lack of criminalistic knowledge of penal agency representatives?

23

Those polled responded to the above questions in the following way: Question one: three respondents claimed that, in practice, broader criminalistic knowledge is

recommended, whereas one person did not see such a need. Question two: all respondents unanimously agreed that the knowledge of crime detection of a

judge has a significant meaning for penal proceedings. Question three: two out of four respondents see the lack of criminalistic knowledge of penal

prosecution agency representatives, whereas two do not. Criminalistic knowledge is necessary (according to us) for every lawyer; it is impossible for

police officers not to know it, that is why we justifiably assumed it was necessary to carry out the research in that group.

While in the previous group we did not make divisions, we decided it was necessary to do it in this case, as it results not only from the peculiarity of tasks in particular departments, but also from the practical point of view.

That is why the research was carried out among 34 policemen, out of which: - 14 police officers serve in prevention sector - 10 police officers serve in road traffic sector - 6 police officers serve in a criminal sector (investigative and inquisitorial sector) - 4 police officers serve in criminal sector (action and cognisance sector). The respondents were asked the following questions: 1. Should every policeman be trained in the scope of crime-detection? 2. How necessary is the criminalistic knowledge in service? 3. Is it necessary and justifiable to carry out supplementary / additional trainings in the scope of

crime-detection? For the sake of order, we present the results obtained according to the previously made

division. Policemen (prevention sector): Question one: 11 out of 14 respondents claimed that every police officer ought to take part in

a training in the scope of crime-detection; the remaining three ones did not see such a need. Question two: 7 respondents think the criminalistic knowldge is necessary in service; the

remaining 7 respondents claim the opposite; Question three: 4 out of 14 claim that supplementary trainings in the scope of crime-detection

are necessary; the remaining ten do not see such a need. Policemen (road traffic sector): Question one: all respondents unanimously claimed that all policemen should take part in the

basic training in the scope of crime-detection (10 respondents); Question two: 8 out of 10 respondents think that knowledge of the subject is useful in service; Question three: all respondents see the need of additional trainings Policemen (criminal sector: investigation and inquisitorial department) Question one: six respondents unanimously claim that every policeman should have

knowledge of crime-detection; Question two: five respondents claim that such knowledge is useful in service; one

respondent emphasizes that it depends on the type of proceedings that are being carried out Question three: all respondents unanimously claim that such trainings would be valuable and

beneficial but there is not enough time for it. Policemen (criminal sector: action and cognisance department): There were four police officers in this group; they answered the polls in the following way: Question one: all respondents unanimously claimed that such training was necessary and

essential; Question two: policemen from this group emphasized that the knowledge in the scope of

criminalistic tactics was particularly necessary; Question three: three respondents think it is necessary to carry out such supplementary

trainings and one person has no opinion on that topic. The last group asked about the need of training in the scope of crime-detection was the one

representing medical circle. It consisted of six doctors – specialists in the field of forensic medicine. The respondents were asked the following questions: 1. Should the representatives of prosecution agency (mainly policemen and prosecutors) have

at least good knowledge of crime-detection?

24

2. Is such knowledge necessary in practice of prosecution agency and administration of justice?

3. What level of knowledge in the scope of forensic medicine do the graduates of faculty of medicine of medical academies achieve?

The respondents answered in the following way: Question one: all respondents (six persons) unanimously claimed that policemen and

prosecutors should have at least good knowledge of crime-detection; Question two: also in this case there was unanimity of answers – the respondents claimed that

crime-detection knowledge was necessary in practice of prosecution agency and administration of justice;

Question three: only two out of six respondents claimed that the level of knowledge in the scope of forensic medicine was satisfactory (it concerns graduates of faculty of medicine at medical academies); The remaining four claimed it was unsatisfactory.

Conclusions: Compiling the above research results one fundamental and leading conclusion arises – there is

a need of criminalistic education not only during university studies but also during prosecutor legal training and service in prosecution agency. Such need is seen not only by practitioners, prosecution agency representatives and administration of justice representatives but also by the students of law. Also forensic medicine representatives notice such a need and without their participation it is hard to imagine contemporary penal proceedings (especially in murder cases, rape cases, battery cases ot other events in which a man suffered bodily harm or was killed).

This research, though carried out not on a very numerous group, prove that crime-detection is an important branch of knowledge and without the knowledge of crime-detection rules, criminalistic expertises, it is impossible to carry out many actions in connection with legal proceedings (as well as the ones not connected with legal proceedings).

Introducing a new education model within law studies may have advantages but choosing crime-detection as an optional subject does not seem to be a good move. Though the subject is not easy (especially from a student’s perspective), it is often chosen; it enjoys huge popularity.

Perhaps our conclusions include some type of mistakes (in assessment), because we both represent crime-detection not only in theory, but also in practice. We think that without the knowledge of this branch, one cannot say that actions in connection with legal proceedings, which mostly have characteristics, are carried out well.

We have often met gross mistakes in practice that were unable to be fixed. These mistakes caused negative results, irreversible for proceedings.

We hope that our dissertation will result in considering the necessity of broader criminalistic education not only on law faculties but also within representatives of prosecution agency and administration of justice.

* * *

We would like to thank our Respondents for taking part in our subject research which became the source and the basis of our research.

Authors

The research project is granted by State Committee for Scientific Research (KBN) - grant number 2 H02A 011 25 (2003-2006).

♦♦♦

25

LITERATURE 1. Hanausek T. Kryminalistyka. – Kraków, 1997. 2. Sławik S. Kryminalistyka. – Warszawa, 2002. 3. Apanowicz J. Metodologia nauk. – Toruń, 2003.

♦♦♦

Teisės studentų, prokurorų, teisėjų, policijos pareigūnų ir teismo medikų nuomonė apie būtinybę

studijuoti kriminalistiką

Dr. Elżbieta Żywucka-Kozłowska

Ščecino universiteto Teisės ir administravimo fakulteto Kriminologijos ir kriminalistikos katedra, Lenkija

Dr. Kazimiera Juszka

Krokuvos Jogailos universitetas

Pagrindinės sąvokos: nusikaltymų tyrimas, teismo medikas, policija.

Šio straipsnio idėja gimė ad hoc. Kai kuriose Lenkijos aukštosiose mokyklose kriminalistika tapo fa-kultatyviu dalyku. Praktikoje tai reiškia laisvą pasirinkimą. Kriminalistiką, nepaisydami didelės apimties (ypač nagrinėjant teismo ekspertizės esmę bei jos atlikimą), renkasi labai daug studentų. Daug studentų, nors oficia-liai ir nepasirinkusių kriminalistikos, ateina į paskaitas ir pratybas. Kriminalistika kelia susidomėjimą.

Labiausiai kriminalistiką vertina baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnai – tiek policijos atsto-vai, tiek ir prokurorai. Žinomas ir teismo medikų, be kurių šiuolaikinis baudžiamasis procesas sunkiai suvo-kiamas, teigiamas požiūris į kriminalistikos studijavimo problemą.

Minėtos problemos ir vis dažniau praktinėje veikloje pasitaikančios (kriminalistine prasme) klaidos mus ir paskatino panagrinėti šiuos klausimus.

Atlikome teisės studijų programos studentų (4–5 kursų), prokurorų, teisėjų, policijos pareigūnų ir teismo medikų apklausą apie kriminalistikos studijavimo būtinumą. Šitos apklausos tikslas – patikimi, objektyvūs duomenys, kuriais remiantis būtų galima rengti konstruktyvias išvadas.

26


KRIMINALISTINIS NEVIEŠŲ TYRIMO VEIKSMŲ INTEGRACIJOS Į LIETUVOS BAUDŽIAMĄJĮ PROCESĄ VERTINIMAS

Doktorantas Ernestas Lipnickas

Mykolo Romerio universiteto Vieðojo administravimo fakulteto Kriminalistikos katedra Ateities g. 20, Vilnius, Lietuva Telefonas +3705 266 3366 Elektroninis paðtas [email protected] Pateikta 2005 m. birželio 30 d. Parengta spausdinti 2005 m. lapkričio 14 d.

Pagrindinės sąvokos: baudžiamasis procesas, kriminalistika, kitos procesinės prievartos prie-

monės, nevieši tyrimo veiksmai ir operatyviniai veiksmai, jų panaudojimo išaiškinant ir tiriant nusikal-

timus teisinis reglamentavimas.

S a n t r a u k a

2003 m. Lietuvoje įsigaliojo nauji baudžiamieji įstatymai – Lietuvos Respublikos baudžiamasis

kodeksas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, kuriais buvo siekiama iš naujo įtvir-

tinti nusikalstamų veikų kvalifikavimo, jų išaiškinimo ir tyrimo teisinį reglamentavimą ir taip užbaigti

Lietuvoje vykdomą teisės reformą. Nors buvo priimti ir tuo pačiu metu įsigaliojo pagrindiniai šalies

baudžiamieji įstatymai, juose dar liko teisės spragų ir teisės normų praktinio taikymo probleminių

klausimų, reikalaujančių atskiro nagrinėjimo.

Vienas iš mokslininkų dėmesio reikalaujančių probleminių klausimų yra susijęs su Lietuvos Res-

publikos baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintomis teisės normomis, reglamentuojančiomis kitas pro-

cesines prievartos priemones, dar vadinamus neviešus tyrimo veiksmus ir jų panaudojimo ikiteisminio

tyrimo metu išaiškinant ir tiriant nusikaltimus teisinius pagrindus bei tvarką.

Įvertinus tai šiame straipsnyje nagrinėjamas neviešų tyrimo veiksmų teisinis reglamentavimas

tiek šalies vidaus teisės, tiek Europos Sąjungos ir kitų užsienio šalių teisės kontekste, analizuojami

teisės aktų pakeitimai bei praktinių darbuotojų apklausos dėl neviešų tyrimo veiksmų integravimo į Lie-

tuvos baudžiamąjį procesą tikslingumo rezultatai. Nagrinėjant kai kuriuos neviešų tyrimo veiksmų

praktinio taikymo probleminius klausimus straipsnyje pateikiami siūlymai dėl neviešų tyrimo veiksmų

panaudojimo išaiškinant ir tiriant nusikaltimus teisinio reglamentavimo tobulinimo.

Ávadas

2003 m. Lietuvoje ásigaliojus naujiems baudþiamiesiems ástatymams – 2000 m. priimtam Lietu-vos Respublikos baudþiamajam kodeksui (toliau – Baudþiamasis kodeksas) ir 2002 m. priimtam Lie-tuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodeksui (toliau – Baudþiamojo proceso kodeksas) – ið es-mës buvo pakeistas nusikalstamø veikø kvalifikavimas, átvirtintas naujas ikiteisminis nusikalstamø veikø tyrimo procesas, kuris lëmë naujø proceso dalyviø, naujø ikiteisminio tyrimo proceso formø ir naujø nusikalstamø veikø iðaiðkinimo ir tyrimo veiksmø suformavimà. Tokia teisës reforma, kai buvo priimti ir kartu ásigaliojo pagrindiniai ðalies baudþiamieji ástatymai, buvo siekiama ið naujo átvirtinti nu-sikalstamø veikø kvalifikavimo, jø iðaiðkinimo ir tyrimo teisiná reglamentavimà ir taip paðalinti buvusias teisës spragas ástatymuose. Taèiau vëlesni ðiø ástatymø teisës normø pakeitimai ir papildymai parodë, kad ðiuose teisës aktuose dar liko teisës spragø ir teisës normø praktinio taikymo probleminiø klau-simø.

27

Atsiþvelgdami á praktikoje kylanèias teisës normø aiðkinimo, praktinio taikymo problemas ir si-ekdami tobulinti priimtas teisës normas, Lietuvos mokslininkai toliau nagrinëja ávairius probleminius klausimus, susijusius su ðiuose ástatymuose átvirtintomis teisës normomis ir teisiniu jø ágyvendinimo mechanizmu.

Vienas ið mokslininkø dëmesio reikalaujanèiø probleminiø klausimø yra susijæs su Baudþiamojo proceso kodekse átvirtintomis teisës normomis, reglamentuojanèiomis kitas procesines prievartos priemones, dar vadinamus nevieðus tyrimo veiksmus, ir jø panaudojimo ikiteisminio tyrimo metu ið-aiðkinant ir tiriant nusikaltimus teisinius pagrindus bei tvarkà.

Nagrinëdami Baudþiamojo proceso kodekso teisës normas galime pastebëti, kad ástatyme, be kitø procesiniø prievartos priemoniø, yra numatytos naujai baudþiamajame procese atsiradusios pro-cesinës prievartos priemonës: telekomunikacijø tinklais perduodamos informacijos kontrolës atliki-mas bei áraðø darymas (154 str.), savo tapatybës neatskleidþianèiø ikiteisminio tyrimo pareigûnø veiksmai (158 str.)1, leidimas atlikti nusikalstamà veikà imituojanèius veiksmus (159 str.), slaptas seki-mas (160 str.) [1]. Nors ástatyme jos ávardytos kaip kitos procesinës prievartos priemonës, taèiau Lie-tuvos ir uþsienio ðaliø kriminalistai jas vadina nevieðais arba specialiais ikiteisminio tyrimo veiksmais, kuriuos atliekant renkami nusikaltimo iðaiðkinimui ir tyrimui reikðmingi duomenys [2; 3].

Nevieðus tyrimo veiksmus taip pat galime aptikti Lietuvos Respublikos operatyvinës veiklos ástatyme (toliau – Operatyvinës veiklos ástatymas), kuriame, be kitø operatyviniø veiksmø, yra numatyti tokie operatyviniai veiksmai kaip operatyvinis sekimas (anksèiau buvo vartojama slapto sekimo sà-voka), techniniø priemoniø panaudojimas specialia tvarka (slaptai kontroliuojant ir fiksuojant asmenø pokalbius, kitoká susiþinojimà ar veiksmus), slaptoji operacija, nusikalstamos veikos imitacijos mode-lis, kontroliuojamas gabenimas ir kt. [4].

Paþymëtina, kad tokia padëtis, kai nevieði tyrimo veiksmai yra numatyti keliuose Lietuvos ásta-tymuose, susiklostë todël, kad naujo Baudþiamojo proceso kodekso rengimo grupëje dalyvavæ mokslininkai kai kurias Operatyvinës veiklos ástatymo teisës normas, susijusias su nevieðais tyrimo veiksmais, siûlë perkelti á baudþiamàjá procesà reglamentuojantá ástatymà. Tai jie siûlë turëdami tikslà ið esmës pakeisti nevieðø tyrimo veiksmø panaudojimo iðaiðkinant ir tiriant nusikaltimus teisiná regla-mentavimà, kad ateityje jø taikymo metu bûtø iðvengta galimø þmogaus teisiø ir laisviø paþeidimø [5]. Taèiau Lietuvos ástatymø leidëjas nevieðus tyrimo veiksmus ir jø atlikimo tvarkà numatë tiek nauja-jame Baudþiamojo proceso kodekse, tiek Operatyvinës veiklos ástatyme, paliekant galioti teisës nor-mas, reglamentuojanèias operatyvinius veiksmus ir jø atlikimo tvarkà. Todël nors Baudþiamojo pro-ceso kodekse numatytos kitos procesinës prievartos priemonës pagal pavadinimà ðiek tiek skiriasi nuo Operatyvinës veiklos ástatyme átvirtintø operatyviniø veiksmø, taèiau savo tikslais jie yra tapatûs.

Ávertinus tai kyla klausimas, ar buvo tikslinga nevieðus tyrimo veiksmus, kurie jau buvo numatyti Operatyvinës veiklos ástatyme, kartu átvirtinti ir Lietuvos baudþiamàjá procesà reglamentuojanèiame teisës akte? Jei taip, tai ar Lietuvos ástatymuose numatytas nevieðø tyrimo veiksmø panaudojimo ið-aiðkinant ir tiriant nusikaltimus teisinis reglamentavimas yra tiksliai ir aiðkiai apirëþtas?

Siekdami atsakyti á ðiuos ir kitus probleminius klausimus, toliau ðiame straipsnyje tiek praktiniu, tiek teorinius aspektu iðsamiai panagrinësime ir pateiksime kriminalistiná nevieðø tyrimo veiksmø in-tegracijos á Lietuvos baudþiamàjá procesà vertinimà.

Kriminalistinis nevieðø tyrimo veiksmø integracijos á Lietuvos baudþiamàjá procesà vertinimas

Nevieði tyrimo veiksmai, kurie Lietuvos ástatymuose numatyti kaip kitos procesinës prievartos

priemonës ir operatyviniai veiksmai, jau seniai buvo nagrinëjami ávairiø uþsienio ðaliø mokslo teorijoje ir plaèiai taikomi ðiø ðaliø praktikoje iðaiðkinant ir tiriant nusikaltimus [6; 7; 8; 9; 10]. Lietuvoje nevieði tyrimo veiksmai, tokie kaip slapta telefoniniø pokalbiø kontrolë, slaptas sekimas, nusikalstamos vei-kos imitacijos modelis, slaptoji operacija ir kiti veiksmai taip pat buvo taikomi iðaiðkinant ir tiriant sun-kiai atskleidþiamus nusikaltimus. Ðiuos nevieðus tyrimo veiksmus, teisës aktuose vadinamus operaty-viniais veiksmais, iki naujø baudþiamøjø ástatymø ásigaliojimo reglamentavo Operatyvinës veiklos

1 Lietuvos mokslininkai, aiškindami Baudžiamojo proceso kodekso 158 straipsnio turinį, nurodo, kad taikant savo tapatybės

neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus galima atlikti dviejų rūšių veiksmus: 1) slapta patekti į gyvenamąsias patalpas, transporto priemones ir apžiūrėti šiuos objektus, laikinai paimti bei apžiūrėti dokumentus, paimti ištirti to neskelbiant medžiagų, žaliavų ir produkcijos pavyzdžių bei kitų objektų, atlikti kontrolinį gabenimą, užmegzti ryšius su asmenimis, tapusiais nusikalstamos veikos tyrimo objektais, ir pan.; 2) atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Plačiau žr.: G. Goda, P. Ku-conis ir kt. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso komentaras. I–IV dalys. 2003.

28

ástatymo teisës normos, o duomenø, gautø juos atliekant, panaudojimo baudþiamajame procese tvarkà numatë Baudþiamojo proceso kodekso teisës normos.

Iki 2002 m. priimto Baudþiamojo proceso kodekso ásigaliojimo Lietuvoje galiojo 1961 m. ðio kodekso redakcija. Ið pradþiø joje nebuvo numatyta galimybë duomenis, gautus atliekant operatyvi-nius veiksmus, panaudoti baudþiamajame procese. Tik vëliau, 1993 m., ðá kodeksà papildþius naujais 198-1 („Techniniø priemoniø panaudojimas atliekant operatyvinius veiksmus“) ir 198-2 („Telefoniniø pokalbiø klausymas“) straipsniais, ástatyme buvo reglamentuota operatyviniø veiksmø atlikimo metu gautø duomenø panaudojimo baudþiamajame procese tvarka [11]. Vis dëlto tiek ávairiø mokslo ðakø teorijoje, tiek praktikoje buvo diskutuojama dël to, ar atliekant operatyvinius veiksmus duomenys, gauti baudþiamajame procese, turi árodomàjà reikðmæ, t. y. ar jie gali tapti árodymais ir jei taip, tai kiek jie gali bûti panaudoti baudþiamojo proceso metu.

Tarsi atsakydamas á iðkilusius Lietuvos ástatymø teisës normø, susijusiø su nevieðais tyrimo veiksmais, praktinio taikymo probleminius klausimus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. geguþës 8 d. nutarime paþymëjo: „Nusikalstamà veikà imituojantis elgesio modelis1 [...], ku-ris savo esme ir paskirtimi yra panaðus á kitø valstybiø ástatymuose (paprastai baudþiamuosiuose pro-cesiniuose) numatytà slaptøjø tyrëjø/agentø panaudojimà tiriant ir iðaiðkinant tam tikrø kategorijø nu-sikaltimus [...], gali bûti tik viena ið priemoniø, kai reikia iðaiðkinti asmens rengiamà ar jau pradëtà da-ryti nusikaltimà. Paþymëtina, kad ikiteisminis tyrimas apima ir operatyvinæ veiklà. Operatyviniais veiksmais gauta informacija Baudþiamojo proceso kodekso nustatytais atvejais gali bûti panaudota kaip árodymai baudþiamojoje byloje“ [12].

Nagrinëjant ðià situacijà lyg ir bûtø galima teigti, kad buvo netikslinga nevieðus tyrimo veiks-mus, kurie ir taip buvo átvirtinti Operatyvinës veiklos ástatyme, átraukti á Lietuvos baudþiamàjá procesà, taèiau mûsø atliktas tyrimas parodë kà kità.

Kalbant apie operatyvinius veiksmus ir jø atlikimo metu gautø duomenø panaudojimà bau-dþiamajame procese reikia paþymëti, kad iki naujø Lietuvos baudþiamøjø ástatymø ásigaliojimo dvip-rasmiðkas operatyviniø veiksmø ir jø metu gautø duomenø teisinis reglamentavimas, kai operatyviniai veiksmai buvo numatyti Operatyvinës veiklos ástatyme, duomenø, gautø juos atliekant, panaudojimo baudþiamajame procese tvarka, numatyta Baudþiamojo proceso kodekse, tiek prokurorams, tiek iki-teisminio tyrimo pareigûnams daþnai sukeldavo daug neaiðkumø ir teisës normø praktinio taikymo problemø. Praktikoje kylanèius neaiðkumus galima bûtø pailiustruoti straipsnio rengimo metu atliktos apklausos rezultatais.

1 diagrama

1 Nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio sąvoka, vartojama 1997 m. Operatyvinės veiklos įstatymo redakcijoje

(Valstybės žinios. 1997. Nr. 50/1190), vėliau buvo pakeista į nusikalstamos veikos imitacijos modelio sąvoką.

Klausimas: ar neaiškumai dėl duomenų, gautų atliekantoperatyvinius veiksmus, yra susiję su:

34

19

52

5 7.1. Jų leistinumo įvertinimu

7.2.Jų patikimumo įvertinimu

7.3. Jų tinkamo užfiksavimo

ir įforminimo įvertinimu

7.4. Kita

29

Apklausus 97 Lietuvos ávairiø teisësaugos institucijø pareigûnus1 buvo gauti duomenys, liudijantys, kad didþioji dalis respondentø, t. y. 61 ið apklaustøjø, susiduria su teisiniais neaiðkumais ikiteisminio tyrimo metu vertinant ir baudþiamosiose bylose panaudojant duomenis, gautus atliekant operatyvinius veiksmus. Á klausimà, su kuo yra susijæ praktikoje kylantys neaiðkumai, 34 ið apklaustø ikiteisminio tyrimo pareigûnø ir prokurorø nurodë, kad neaiðkumai yra susijæ su duomenø, gautø at-liekant operatyvinius veiksmus, leistinumo ávertinimu. 19 ið apklaustø ikiteisminio tyrimo pareigûnø ir prokurorø teigë, kad neaiðkumai yra susijæ su duomenø, gautø operatyviniø veiksmø atlikimo metu, patikimumo ávertinimu. Be to, 52 apklaustø ikiteisminio tyrimo pareigûnø ir prokurorø kartu paþymëjo, kad neaiðkumai tai pat yra susijæ su duomenø, gautø atliekant operatyvinius veiksmus, tinkamo uþfik-savimo ir áforminimo ávertinimu (þr. 1 diagramà).

Apklausos metu á klausimà, ar buvo tikslinga Baudþiamojo proceso kodekse átvirtinti nevieðus tyrimo veiksmus (Baudþiamojo proceso kodekso 154, 158, 159 ir 160 straipsniuose numatytas kitas procesines prievartos priemones), didþioji dalis apklaustø ikiteisminio tyrimo pareigûnø ir prokurorø nurodë, kad tai padaryti buvo tikslinga. Be to, 61 apklaustasis nurodë, kad tai padaryti buvo tikslinga, nes nevieðus tyrimo veiksmus reglamentuojant Baudþiamojo proceso kodekse, o ne Operatyvinës veiklos ástatyme, kyla maþiau neaiðkumø dël duomenø, gaunamø atliekant nevieðus tyrimo veiksmus, panaudojimo baudþiamojoje byloje (þr. 2 diagramà).

2 diagrama

Toliau nagrinëjant nevieðø tyrimo veiksmø teisinio reglamentavimo klausimus reikia atkreipti dëmesá á tai, kad nevieðus tyrimo veiksmus átvirtinus Baudþiamojo proceso kodekse pasikeitë ir duo-menø, gautø juos atliekant, vertinimo ir panaudojimo baudþiamajame procese tvarka. Atsiþvelgiant á Baudþiamojo proceso kodekso 20 straipsná árodymais teisme gali bûti pripaþinti ikiteisminio tyrimo metu teisëtais bûdais gauti ir uþfiksuoti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini árodymais, kiekvienu atveju sprendþia teisëjas arba teismas, kurio þinioje yra byla [1]. Todël galime padaryti iðvadà, kad tiek duomenys, gauti atliekant nevieðus tyrimo veiksmus, tiek duomenys, gauti atliekant kitus ikiteis-minio tyrimo veiksmus (pvz. apklausas, akistatas ir kitus) arba procesines prievartos priemones (pvz. kratas, poëmius ir kitus), yra lygiaverèiai ir teisme gali bûti pripaþinti árodymais.

Paþymëtina, kad Rusijoje, kol nevieðus tyrimo veiksmus numatë tik operatyvinæ veiklà regla-mentuojantys teisës aktai, mokslininkø gretose nesiliovë mokslinës diskusijos apie tai, ar duomenys, gauti atliekant operatyvinius veiksmus, kaip árodymai gali bûti panaudoti baudþiamajame procese ir jei taip, tai kokie operatyviniai duomenys ir kiek gali bûti panaudoti baudþiamajame procese. Kai kurie Rusijos mokslininkai ir ðiuo metu nurodo, kad operatyvinës veiklos rezultatai, t. y. duomenys, gauti at-

1 Anketavimo būdu buvo apklausti 58 Lietuvos Respublikos specialių tyrimų tarnybos ikiteisminio tyrimo pareigūnai bei 11

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir 28 apygardų prokurorai.

3. Tikslinga, nes (kita.......................................)

Klausimas: ar buvo tikslinga Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinti neviešus tyrimo veiksmus

(LR BPK 154,158,159 ir 160 straipsniuose numatytas kitas procesines prievartos priemones)?

38

61

0 11

1. Tikslinga, nes nevieši tyrimo veiksmai ikiteisminio tyrimo metu padeda greičiau išaiškinti nusikaltimus arba nustatyti bylos aplinkybes

2. Tikslinga, nes neviešus tyrimo veiksmus reglamentuojant LR baudžiamojo proceso kodekse, o ne LR operatyvinės veiklos įtatyme kyla mažiau neaiškumų dėl duomenų, gaunamų juos atliekant, panaudojimo baudžiamojoje byloje

4. Netikslinga (kodėl?.......................................)

30

liekant operatyvinius veiksmus, patys savaime nelaikomi ir negali bûti pripaþástami árodymais bau-dþiamojoje byloje. Operatyviniø veiksmø metu gautus duomenis, jø teigimu, reikia vertinti kaip pa-grindà, atsiþvelgiant á kurá baudþiamojoje byloje gali bûti suformuluoti árodymai [13]. Kiti Rusijos mokslininkai1 teigia, kad kai kurie Rusijos Federacijos baudþiamojo proceso kodekse numatyti nevieði tyrimo veiksmai, tokie kaip „pokalbiø kontrolë ir áraðø darymas“ [14], kriminalistiniu ir procesiniu as-pektu yra priskiriami savarankiðkiems tyrimo veiksmams, kuriø metu gauti duomenys baudþiamajame procese gali bûti pripaþinti árodymais.

Latvijos Respublikoje taip pat buvo atlikti moksliniai tyrimai. Remiantis gautais rezultatais buvo prieita prie iðvados, kad siekiant efektyvesnio sunkiai atskleidþiamø nusikaltimø iðaiðkinimo ir tyrimo baudþiamàjá procesà reglamentuojantá ástatymà bûtina papildyti teisës normomis ir jose átvirtinti gali-mybæ ikiteisminio tyrimo metu taikyti nevieðus tyrimo veiksmus, o jø metu surinktus duomenis teisme pripaþinti árodymais2.

Paþymëtina, kad nevieði tyrimo veiksmai ávairiose Europos ðalyse (Vokietijoje, Prancûzijoje, Belgijoje ir kitose) yra átvirtinti baudþiamàjá procesà reglamentuojanèiose teisës normose, todël juos atliekant gautø duomenø, kaip árodymø, panaudojimo baudþiamajame procese galimybës ðiø ðaliø nusikaltimo iðaiðkinimo ir tyrimo praktikoje bei ávairiø ðakø mokslo teorijoje nebekelia jokiø abejoniø.

Toliau nagrinëjant nevieðø tyrimo veiksmø teisiná reglamentavimà paþymëtina, kad nevieði ty-rimo veiksmai ir galimybë juos panaudoti ikiteisminio tyrimo metu taip pat yra numatyta ávairiose Lie-tuvos Respublikos tarptautinëse sutartyse, kurios yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisës siste-mos dalis. Nevieðø tyrimo veiksmø panaudojimas iðaiðkinant ir tiriant nusikaltimus yra numatytas 1998 m. gruodþio 19 d. priimtoje Jungtiniø Tautø Organizacijos konvencijoje dël kovos su neteisëta narkotiniø priemoniø ir psichotropiniø medþiagø apyvarta, kurià Lietuvos Respublika ratifikavo 1998 m. kovo 12 d. [ 15], 1990 m. lapkrièio 8 d. priimtoje Europos konvencijoje dël pinigø iðplovimo ir nu-sikalstamu bûdu ágytø pajamø paieðkos, areðto ir konfiskavimo, kurià Lietuvos Respublika ratifikavo 1994 m. gruodþio 22 d. [16], 1999 m. sausio 27 d. priimtoje Europos Tarybos Baudþiamosios teisës konvencijoje dël korupcijos, kurià Lietuvos Respublika ratifikavo 2002 m. sausio 25 d. [17], bei ki-tuose tarptautiniuose teisës aktuose.

Europos Tarybos Baudþiamosios teisës konvencijos dël korupcijos 23 straipsnis skelbia, kad kiekviena valstybë – konvencijos dalyvë turi imtis visø bûtinø kovos su korupcija priemoniø, áskaitant „specialias tyrimo priemones“, o konvencijos aiðkinamajame raðte nurodoma, kad specialios tyrimo priemonës yra slaptøjø ar infiltruotø agentø naudojimas, klausymosi technikos instaliavimas, priëjimas prie asmeniniø kompiuteriniø bylø nei kitos priemonës [15].

Europos Þmogaus Teisiø Teismas, aiðkindamas Europos Sàjungos teisës normas, susijusias su nevieðø tyrimo veiksmø taikymu, nurodë, kad slapti (nevieði) nusikaltimø ir nusikaltëliø iðaiðkinimo bûdai yra pateisinami ir bûtini siekiant iðaiðkinti tam tikrø kategorijø nusikaltimus. Todël jø panaudoji-mas savaime neprieðtarauja Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijos nu-matytoms þmogaus teisëms ir laisvëms [18]. Taèiau tarptautiniø sutarèiø dalyviø vidaus teisë turi bûti preciziðkai aiðki ir suteikianti individams aiðkø supratimà, kokiomis aplinkybëmis ir sàlygomis esant pareigûnai gali jiems taikyti slaptas (nevieðas) tyrimo priemones [19].

Ávertinus Europos Þmogaus Teisiø Teismo iðsakytus teiginius ir atsiþvelgus á tai, kad atliekant nevieðus tyrimo veiksmus labiausiai yra suvarþomos asmens teisës ir laisvës, galima pagrástai teigti, kad nevieðus tyrimo veiksmus, kaip ir jø metu gautø duomenø panaudojimo baudþiamajame procese tvarkà, turi reglamentuoti ne Operatyvinës veiklos ástatymo, o Baudþiamojo proceso kodekso teisës normos. Taèiau toks teisinis reglamentavimas, kai tokie pat nevieði tyrimo veiksmai yra numatyti ir gali bûti vykdomi vadovaujantis tiek Baudþiamojo proceso kodekso, tiek Operatyvinës veiklos ástatymo teisës normomis, nëra preciziðkai aiðkus ir gali bûti þmogaus teisiø ir laisviø paþeidimø prieþastimi.

Atkreiptinas dëmesys ir á tai, kad minëtuose ástatymuose skiriasi nevieðø tyrimo veiksmø pa-naudojimo tiesiniai pagrindai. Baudþiamojo proceso kodekse numatytas sàraðas nusikaltimø, kuriuos iðaiðkinti ir iðtirti galima nevieðais tyrimo veiksmais, skiriasi nuo sàraðo nusikaltimø, kuriems iðaiðkinti ir iðtirti gali bûti atliekamas operatyvinis tyrimas3. Pavyzdþiui, Operatyvinës veiklos ástatyme átvirtinta,

1 Plačiau žr.: А. П. Аленин. Виды и система следственных действий. – Правоведение, 2004. Но. 1; А. Н. Халтурин, С.

И. Цветков. Вопросы тактики контроля и записи переговоров. Вестник Московского университета // Право, 2003. Но. 1. 2 Plačiau žr.: A. Kavalieris. Integration of investigation and intelligence activities – towards effectiveness of investigation //

Jurisprudencija: LTU mokslo darbai. 2003. T. 43(35). 3 Operatyvinis tyrimas – organizacinė taktinė operatyvinės veiklos forma, apimanti operatyvinius veiksmus, įskaitant ir tuos,

kuriems atlikti reikia motyvuotos teismo nutarties (pašto siuntų, dokumentų siuntų, pašto perlaidų bei jų dokumentų slapta kontrolė, techninių priemonių naudojimas specialia tvarka slaptai kontroliuojant ir fiksuojant asmenų pokalbius (telekomunikacijų tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė bei jos fiksavimas) ir informacijos gavimas iš telekomunikacijų operatorių ir telekomunikacijų paslaugų teikėjų bei slaptas patekimas į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, transporto

31

kad operatyvinis tyrimas yra atliekamas kai nusikalstamos veikos poþymiø nëra nustatyta, bet turima informacijos apie rengiamà, daromà arba padarytà labai sunkø arba sunkø nusikaltimø arba kai ku-riuos ðio ástatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatytus apysunkius nusikaltimus, taip pat apie nusikaltimà rengiantá, darantá ar padariusá asmená. Be apysunkiø nusikaltimø, ðio ástatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyti tokie nusikaltimai kaip vaiko iðnaudojimas pornografijai (Baudþiamojo kodekso 162 str.), plëðimas (Baudþiamojo kodekso 180 str. 1 d.), turto sunaikinimas ar sugadinimas (Baudþiamojo ko-dekso 187 str. 2 d.), nusikalstamu bûdu gauto turto ágijimas arba realizavimas (Baudþiamojo kodekso 189 str. 2 d.), netikrø mokëjimo instrumentø, skirtø atsiskaityti ne grynais pinigais, gaminimas ar ne-teisëtas disponavimas jais (Baudþiamojo kodekso 214 str.), dokumento suklastojimas arba suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas (Baudþiamojo kodekso 300 str. 2 d.) ir kiti apysunkiai nusikaltimai, kuriems iðaiðkinti ir iðtirti gali bûti taikomi operatyviniai veiksmai [4]. Vienas ið operatyvi-nio tyrimo metu atliekamø operatyviniø veiksmø yra techniniø priemoniø panaudojimas specialia tvarka, t. y. telekomunikacijø tinklais perduodamos asmenø informacijos turinio kontrolë bei jos fiksa-vimas.

Baudþiamojo proceso kodekso 154 straipsnyje, kuris reglamentuoja telekomunikacijø tinklais perduodamos informacijos kontrolæ ir áraðø darymà, sàraðas nusikaltimø, kuriems iðaiðkinti ir iðtirti gali bûti atliekamas ðis tyrimo veiksmas, yra panaðus á sàraðà nusikaltimø, numatytø Operatyvinës veiklos ástatymo 9 straipsnio 1 dalyje. Taèiau, viena vertus, nevieði tyrimo veiksmai, vadovaujantis Operatyvi-nës veiklos ástatymo teisës normomis, taip pat gali bûti atliekami siekiant iðaiðkinti ir iðtirti tokius apy-sunkius nusikaltimus kaip turto sunaikinimas ar sugadinimas, netikrø mokëjimo instrumentø, skirtø at-siskaityti ne grynais pinigais, gaminimas ar neteisëtas disponavimas jais, dokumento suklastojimà ar suklastoto dokumento panaudojimà arba realizavimà ir kitus apysunkius nusikaltimus – to nëra nu-matyta Baudþiamojo proceso kodekse. Kita vertus, Baudþiamojo proceso kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, be kitø labai sunkiø ir sunkiø nusikaltimø, yra numatyti tokie sunkiai atskleidþiami apysunkiai nusikaltimai kaip tarpininko kyðininkavimas (Baudþiamojo kodekso 226 str. 1 d.), piktnaudþiavimas (Baudþiamojo kodekso 228 str.) bei kyðininkavimo lengvesnë forma (Baudþiamojo kodekso 225 str. 1 d.) [1], kuriems iðaiðkinti ir iðtirti gali bûti taikoma telekomunikacijø tinklais perduodamos informacijos kontrolë ir áraðø darymas – to Operatyvinës veiklos ástatyme nëra numatyta. Be to, vadovaujantis bau-dþiamojo proceso teisës normomis nagrinëjamas nevieðas tyrimo veiksmas taip pat gali bûti atlieka-mas ir kitais pagrindais1.

Toliau nagrinëdami nevieðø tyrimo veiksmø teisinio reglamentavimo probleminius klausimus galime matyti, kad ðiuose ástatymuose taip pat skiriasi nevieðø tyrimo veiksmø sankcionavimo tvarka – tai ir vël sudaro prielaidas paþeisti þmogaus teises ir laisves. Pavyzdþiui, Baudþiamojo proceso ko-dekse numatytas kitas procesines prievartos priemones, nagrinëjamus nevieðus tyrimo veiksmus, at-siþvelgiant á ðio ástatymo reikalavimus, sankcionuoja tik teismas, tuo tarpu Operatyvinës veiklos ásta-tyme numatytus kai kuriuos operatyvinius veiksmus (nusikalstamos veikos imitacijos modelá, kontro-liuojamà gabenimà) sankcionuoja prokuroras, o kitus operatyvinius veiksmus (paðto siuntø, doku-mentø siuntø, paðto perlaidø bei jø dokumentø slaptà kontrolæ, techniniø priemoniø naudojimà spe-cialia tvarka slaptai kontroliuojant ir fiksuojant asmenø pokalbius ir informacijos gavimà ið telekomu-nikacijø operatoriø ir telekomunikacijø paslaugø teikëjø ir kitus) – teismas.

Analizuodami nevieðø tyrimo veiksmø panaudojimo iðaiðkinant ir tiriant nusikaltimus teisinius pagrindus bei jø sankcionavimo tvarkà aptarëme tik kai kuriuos probleminius klausimus, susijusius su nevieðø tyrimo veiksmø teisiniu reglamentavimu. Taèiau atlikta teisës aktø analizë parodë, kad ne-vieðø tyrimo veiksmø teisinis reglamentavimas minëtuose Lietuvos ástatymuose yra skirtingas, dvip-rasmiðkas ir nëra galutinai sureguliuotas – tam bûtina keisti ir tobulinti minëtø ástatymø teisës normas.

Apibendrinus straipsnyje pateiktus teiginius ir apklausos, atliktos rengiant straipsná, rezultatus toliau pateikiamos iðvados ir siûlymai, kaip spræsti probleminius klausimus.

priemones, taip pat jų apžiūra, laikinas dokumentų paėmimas ir apžiūra, medžiagų, žaliavų ir produkcijos pavyzdžių bei kitų objektų paėmimas tirti neskelbiant apie jų paėmimą) ar prokuroro sankcijos (nusikalstamos veikos imitacijos modelis, kontroliuojamas gabenimas). Plačiau žr.: Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 65–2633.

1 Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir įrašų darymą galima atlikti ir tuo atveju, kai yra pavojus,

kad prieš nukentėjusįjį, liudytoją ar kitus proceso dalyvius arba jų artimuosius bus panaudotas smurtas, prievarta ar kitokios neteisėtos veikos. Be to, ta pačia tvarka gali būti kontroliuojama ir fiksuojama telekomunikacijų tinklais perduodama informacija, išskyrus jos turinį, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie nesunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 166, 196, 197, 198(1) straipsniuose, 309 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Plačiau žr.: Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 37–1341.

32

Iðvados ir siûlymai

1. 2002 m. priimtame ir 2003 m. ásigaliojusiame Baudþiamojo proceso kodekse, be kitø proce-siniø prievartos priemoniø, numatytos naujai baudþiamajame procese atsiradusios kitos procesinës prievartos priemonës – telekomunikacijø tinklais perduodamos informacijos kontrolës bei áraðø dary-mas, savo tapatybës neatskleidþianèiø ikiteisminio tyrimo pareigûnø veiksmai, leidimas atlikti nusi-kalstamà veikà imituojanèius veiksmus, slaptas sekimas. Tiek Lietuvos, tiek uþsienio ðaliø kriminalistai jas vadina nevieðais ar specialiais ikiteisminio tyrimo veiksmais.

2. Nevieðus tyrimo veiksmus numatyti Baudþiamojo proceso kodekse buvo bûtina, nes dvip-rasmiðkas jø teisinis reglamentavimas, kai nevieði tyrimo veiksmai buvo numatyti Operatyvinës veiklos ástatyme, o jø metu gautø duomenø panaudojimo baudþiamajame procese tvarka – Baudþiamojo proceso kodekse, nusikaltimø iðaiðkinimo ir tyrimo praktikoje bei ávairiø mokslo ðakø teorijoje sukel-davo daug neaiðkumø ir teisës normø praktinio taikymo problemø.

Be to, nevieðus tyrimo veiksmus átvirtinus Baudþiamojo proceso kodekse pasikeitë ir jø metu gautø duomenø vertinimo ir panaudojimo baudþiamajame procese tvarka, nes atsiþvelgiant á ðio ásta-tymo teisës normas tiek nevieðø tyrimo veiksmø, tiek vieðø tyrimo veiksmø ar procesiniø prievartos priemoniø taikymo metu gauti duomenys teisme gali bûti pripaþinti árodymais.

3. Nors nevieðø tyrimo veiksmø integracijos á Lietuvos baudþiamàjá procesà aspektai yra tei-giami, bûtina toliau tobulinti nevieðø tyrimo veiksmø teisiná reglamentavimà ir panaikinti ástatymø tei-sës spragas. Tam reikia suvienodinti Lietuvos Respublikos operatyvinës veiklos ástatyme ir Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodekse pateiktø nusikaltimø, kuriems iðaiðkinti ir iðtirti gali bûti taikomi nevieði tyrimo veiksmai, sàraðus bei nevieðø tyrimo veiksmø sankcionavimo tvarkà. Be to, sie-kiant nustatyti aiðkø nevieðø tyrimo veiksmø teisiná reglamentavimà ateityje reikia praplësti Baudþia-mojo proceso kodekse numatytø kitø procesiniø prievartos priemoniø, vadinamø nevieðais tyrimo veiksmais, turiná, o Operatyvinës veiklos ástatyme jø visiðkai atsisakyti.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 37/1341. 2. Burda R. Naujas baudžiamojo proceso kodeksas – nauji kriminalistikos taktikos uždaviniai // Jurisprudencija:

LTU mokslo darbai. 2003. T. 43(35). 3. Kavalieris A. Integration of investigation and intelligence activities – towards effectiveness of investigation //

Jurisprudencija: LTU mokslo darbai. 2003. T. 43(35). 4. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 65–2633. 5. Goda G. Baudžiamojo proceso raidos tendencijos Europoje // Teisės problemos. 2003. Nr. 3. 6. Ashworth A. The Criminal Process. An Evaluative Study. – Great Britain, 1994. 7. Cole G. F., Smith E. Ch. Criminal Justice. – Belmont, USA, 1998. 8. Махов B. Н., Пашков М. A. Уголовный процесс США (досудебная стадия). Мocква, 1998. 9. Kube E. Kriminalistik Handbuch für Praxis und Wissenschaft. – Stuttgart, 1992. Band 2.

10. Vahlenkamp W., Knauß I. Korruption hinnehmen oder handeln? – Wiesbaden, Germany, 1998. 11. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios. 1961. Nr.18–148. 12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos

operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198–1 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Res-publikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2000. Nr. 39–1105.

13. Научно-практический комментарий к Уголовно – процессуальному кодексу Российской Федерации под ред. В. М. Лебедева. – Москва, 2003.

14. Уголовно–процессуальный кодекс Российской Федерации. Федеральный Закон от 18 декабря 2001 г. № 174–ФЗ с изменениями // СЗ РФ. 2001. № 52. Ч. 1.

15. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta // Valstybės žinios. 1998. Nr. 38/996; Nr. 93.

16. Europos konvencija dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto ir konfiskavimo // Valstybės žinios. 1995. Nr. 12/263.

17. Europos Tarybos Baudžiamosios teisės konvencijoje dėl korupcijos // Valstybės žinios. 2002. Nr. 23/851; Nr. 23/853.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją // Cour. D. H., arret Klass et autres du 6 septembre 1978.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Kopp prieš Šveicariją // Cour. D. H., arret Kopp du 25 mars 1998, Recueil 1998 – II.

33

♦♦♦

Criminalistics Evaluation of Integration of the Covert Investigative Activities into Criminal Process of Lithuania

Doctoral Candidate Ernestas Lipnickas


Keywords: the criminal process, criminalistic, the other means of the process constraint, the covered investigation activities and the operational activities, the legal regulation of its usage in the crimes detection and investigation.

SUMMARY

In 2003 in Lithuania the new criminal laws came into force – the Criminal Code of the Republic of Lithuania adopted in 2000 and the Criminal Process Code of the Republic of Lithuania of 2002 aimed to reconsolidate the legal regulation of the criminal acts qualification, solution and investigation, thus to finish the legislature reform in Lithuania. Despite the fact that the main criminal laws of the country have been passed and come into force at the same time, still there are gaps and the problematic issues of the practical application of the rules of law that require separate analysis.

One of the problematic issues requiring the scientists’ attention is that of the legal ground and order for the usage of covered investigation activities that are called the other means of process constraint in the Criminal Process Code of the Republic of Lithuania and also the operational (covered) activities in the law on operational activities of the Republic of Lithuania when solving and investigating crimes.

Considering the problems of interpretation of the rules of law appearing in practice and of their practical application the article deals with the analysis of the legal regulation of the covered investigation activities in Lithuania before and after the new criminal laws came into force, also the legal regulation of the covered investigation activities in the legal context of EU and other foreign countries.

Analyzing the rules of law before the new criminal law came into force the article states that in Lithuania were the equivocal legal regulation of the covered investigation activities that are called operational activities and of the data received during such activities. Because the operational activities were foreseen in the law on operational activities of the Republic of Lithuania and the order of usage of the data received in the result of such activities in the criminal process correspondingly in the Criminal Process Code of the Republic of Lithuania. Such an equivocal legal regulation of the covered investigation activities and of the data received during such deeds often caused obscurity and the problems of the practical application of the rules of law for public prosecutors and the officers of various law enforcement institutions.

The inquiry was conducted during the preparation of the article and as the result the public prosecutors and the officers of various law enforcement institutions noticed and indicated that it was necessary to foresee the covered investigation activities in the Criminal Process Code of the Republic of Lithuania as in the case when covered investigation activities are regulated by the Criminal Process Code of the Republic of Lithuania and not by the law on operational activities of the Republic of Lithuania there is less obscurity related to usage of the data received during the covered investigation activities in the criminal process.

Analyzing the legal regulation of the covered investigation activities rules after the new Criminal Process Code of the Republic of Lithuania came into force it is noticed that in this law alongside with the process constraint measures also other process constraint measures are foreseen, namely: control and recording of the information transferred by the telecommunication nets (art.154.), activities of the officers of the pretrial investigation without revealing their identity (art.158.), permission to conduct the deed imitating a criminal act (art.159), covered surveillance (art.160). Although they are called as other means of process constraint in the law, but the criminalists in Lithuania and other countries call them covered or special activities of the pretrial investigation when the meaningful data is collected to solve and to investigate the crime.

It is also noticed that after consolidation of the covered investigation activities in the Criminal Process Code of the Republic of Lithuania the order of the evaluation and usage of the data received during such activities in the criminal process has also changed. Considering the rules of that law the data received in the result of the covered investigation activities, overt investigation activities or process constraint measures can be acknowledges as evidence in the court.

34

Analyzing other laws in Lithuania it is noticed that at present the covered investigation activities and the order of their performance are also foreseen by the law on operational activities of the Republic of Lithuania preserving validity of the rules of law regulating operational activities and the order of their performance. Evaluating it the article stresses that sucha legal regulation of the covered investigation activities in Lithuania when the same covered investigation activities can be applied by both the Criminal Process Code of the Republic of Lithuania and by the law on operational activities of the Republic of Lithuania is not precisely clear and can cause violations of the human rights. It is also noticed that the legal regulation of the covered investigation activities in Lithuania is problematic from the point of view that legal ground and the order to sanction the application of the covered investigation activities are different in the mentioned laws.

After analyzing the problematic issues related to the legal regulation of the covered investigation activities in Lithuania it is proposed in the article to perfect further the rules of laws in Lithuania, and namely, it is proposed to unify the legal ground and the order to sanction the application of the covered investigation activities in the Criminal Process Code of the Republic of Lithuania and by the law on operational activities of the Republic of Lithuania. Additionally, in order to establish the clear regulation of the covered investigation activities it is proposed in the future to extend the content of the other process constraint measures foreseen by the Criminal Process Code of the Republic of Lithuania and to renounce them in the law on operational activities of the Republic of Lithuania.

35


THE INTERPRETATION OF THE LANGUAGE AND CONTENTS OF HISTORICAL DOCUMENTS (SELECTED ISSUES)

Dr. Marzena Anna Wasilewska

Department of Criminalistics and Criminology University of Szczecin Tel. (0 91) 482 38 32 E-mail: [email protected] Pateikta 2005 m. birželio 30 d. Parengta spausdinti 2005 m. lapkričio 19 d.

Keywords: interpretation of notions, sentences, phrases; historical texts; techniques of

interpretation of historical texts; a verse 97 of the Second Century, controversies.

S u m m a r y

Some texts are easy to interpreter, and some of them are difficult to interpreter, but an

Interpretation of any text must consider all its elements: sentences and their parts, punctuation

signs – their type, position or the absence. A very important matter is the interpretation of notions

occurring in the text. It is a very delicate issue because quite frequently it requires the knowledge of

the author’s situation, education and interests.

Historical texts are especially difficult to interpreter, some of them are cause numerous

problems due to their ambiguity. In the case of historical texts, additionally, the author’s times and

the social and cultural environment should also be considered. All this requires a great amount of

both work and learning, a very frequently context in which they occur, which the interpreter should be

aware of.

An example of the type of texts which causes many difficulties in interpretation and requires a

great amount of work following a complicated process of interpretation are the famous centuries by

Nostradamus, 16th

century astrologer and physician from Salon. Casting aside their controversial

value as prophecies, that the four – line centuries are small literary masterpieces. They testify to the

author’s talent, who presented his visions of the future in four – line pieces, using rich symbolism

proving his profound learning. Nostradamus was a very well educated humanist and one of the most

outstanding personalities of his age. He knew history, geography, mythology, astronomy and ancient

languages. Therefore, his centuries, precisely woven from phrases, formulae and notions, may only be

understood by someone of equal education and culture. Interpreting Nostradamus’s texts has

become a kind of intellectual game for learned men, but each of those interpreter uses his or her own

techniques of interpretation. Therefore, there are no identical interpretations of the same texts and

the only way of judging their plausibility seems waiting until the prophecies are fulfilled. In the

meantime, however, we may look at the different authors to see what the art of interpretation

consists in and how the arguments are justified.

In this article has been presented the interpretation of a verse 97 of the Second Century. This

interpretation have caused many controversies.

36

Wstęp

Interpretacja językowo – treściowa tekstów jest sprawą trudną i bardzo skomplikowaną, wyma-gającą od interpretatora zarówno wielkiej wiedzy, logiki myślenia, jak i precyzji. Przy tego typu inter-pretacji należy zwracać uwagę na wszelkie elementy, które zawarte zostały w interpretowanej wypo-wiedzi: zdania oraz ich części składowe; znaki interpunkcyjne – ich rodzaj, miejsce, w którym zostały zastosowane w poszczególnych częściach tekstu, bądź też na brak znaku interpretacyjnego w miej-scu, w którym powinien zostać postawiony, gdyż brak ten nie zawsze jest wynikiem zaniedbania ze strony autora kwestionowanego tekstu, ale wynika często z jego celowego zamierzenia.

Ponadto bardzo istotną sprawą jest interpretacja pojęć występujących w danej wypowiedzi. W bardzo wielu przypadkach – przy ustalaniu znaczenia pojęcia, występującego w tekście – należy uwzględnić środowisko, wykształcenie, zainteresowania autora danego tekstu, a także i jego środowi-sko społeczne. Natomiast w przypadku interpretacji tekstów historycznych, uwzględnić należy także – obok wymienionych czynników – wszystkie uwarunkowania epoki historycznej, w której autor żył oraz krąg społeczno – kulturowy, z którego się wywodził. Nader często zdarza się bowiem, że poszcze-gólne pojęcia przybierają odmienne znaczenia, w zależności od uwarunkowań społeczno – kultural-nych oraz historycznych, w których je używano.

Bardzo często zdarza się, że interpretacja tekstów historycznych „ociera się“ o problem dwu-znaczności, przy czym problem ów w odniesieniu do tekstów historycznych jest szczególnie trudny do rozwiązania, jako że ustalenie po latach, co miał na myśli nie żyjący na ogół autor wypowiedzi jest bardzo skomplikowane, co nie znaczy jednak, że niemożliwe.

Cele i metodologia

Niniejszemu artykułowi wyznaczyłam kilka celów, które poniżej zostały scharakteryzowane, przy czym podstawowym jego celem, któremu to wszystkie pozostałe cele zostały podporządkowane jest ukazanie, jakie zasady powinny obowiązywać przy interpretacji trudnych tekstów historycznych, ażeby ich wykładnia była możliwie jak najlepsza. Realizacja owego głównego celu nie byłaby możliwa bez realizacji celów cząstkowych, którymi są:

• zwrócenie uwagi, na czym może polegać złożoność, „dwuznaczność“ tekstu historycznego, oraz:

• w czym mogą wyrażać się trudności, które występują przy interpretacji językowo – treściowej tego typu tekstów, oraz:

• jakie mogą być konsekwencje tego typu interpretacji, a zwłaszcza:

• ukazanie możliwości rozmaitej interpretacji tych samych tekstów historycznych przez różnych interpretatorów, a także określenie przyczyn, które wpływają na taki stan rzeczy.

Dla realizacji wyżej określonych celów posłużyłam się wybranymi przypadkami interpretacji szczególnego rodzaju tekstów historycznych, jakimi są słynne centurie żyjącego w XVI wieku Michela de Notre Dame, zwanego Nostradamusem – astrologa i lekarza z Salon. Owe teksty przysparzają wielu trudności interpretacyjnych oraz wymagają wielkiego nakładu pracy, w ramach skomplikowa-nego procesu ich wykładni, co w niniejszym artykule zostało ukazane, przy czym – co pragnę podkre-ślić – nie chodzi tu bynajmniej o ich kontrowersyjną wartość jako przepowiedni, która – co zrozumiałe – nie przez wszystkich jest uznawana.

W tym wypadku chodzi zupełnie o coś innego, a mianowicie zasady, które zostały opracowane przez poszczególnych interpretatorów – intelektualistów do interpretacji tekstów mistrza z Salon są ważne z tego zwłaszcza względu, że mogą zostać odpowiednio wykorzystane przy interpretacji innych historycznych tekstów. Stąd też zasady te mogą posłużyć do udoskonalenia zasad interpretacji roz-maitych – często bardzo skomplikowanych – tekstów historycznych.

Dla realizacji określonych wyżej celów niniejszego artykułu posłużyłam się dwoma zupełnie róż-nymi interpretacjami tego samego tekstu Nostradamusa, dokonanymi przez dwóch jego najsłynniej-szych interpretatorów, a przy tym wielkich erudytów. Zanalizowałam owe zupełnie odmienne interpre-tacje; poznałam zasady, jakimi kierowali się owi interpretatorzy przy wykładni tego samego tekstu, a ponadto poznałam moc i siłę ich argumentów, a następnie na podstawie tych przypadków starałam się ukazać podstawowe zasady, jaki powinny obowiązywać interpretacji trudnych tekstów historycznych.

37

Zasadnicza część artykułu

1. Znaczenie centurii Nostradamusa jako zabytków piśmiennictwa i trudności występujące w procesie ich językowo – treściowej interpretacji

Pomijając – jak już wcześniej zostało zasygnalizowane – kontrowersyjną wartość tekstów No-

stradamusa jako przepowiedni, przyznać należy, że owe centurie, składające się z charakterystycz-nych czterowierszy stanowią małe literackie arcydzieła. Centurie są wyrazem głębokiego kunsztu ich autora, który swoje kontrowersyjne wizje dotyczące bliższej oraz dalszej przyszłości przedstawiał za pomocą czterowierszy, stosując przy tym bardzo bogatą symbolikę, świadczącą o jego starannej eru-dycji.

Nostradamus był bowiem nie tylko astrologiem i cenionym lekarzem, ale przede wszystkim był on jednym z najwybitniejszych przedstawicieli swojej epoki; wielkim humanistą o bardzo wysokiej kul-turze i – jak przystało na człowieka Renesansu – bardzo rozległej i zróżnicowanej przy tym wiedzy. Nostradamus miał bardzo dobre rozeznanie w historii, w geografii, w mitologii i w astronomii. Znał sta-rodawne języki: hebrajski, łacinę, grekę, a także umiał posługiwać się różnymi regionalnymi dialek-tami, jak chociażby prowansalskim.

I właśnie te wszystkie, powyżej zasygnalizowane elementy, związane między innymi z erudycją autora, jego rozległą wiedzą, inteligencją, błyskotliwością, znajomością języków obcych odzwiercie-dlają się w jego centuriach, które są kunsztownie utkane z wyrażeń, formuł oraz z różnych pojęć. Wszystko to decyduje wprawdzie o wielkiej wartości owych centurii, jako niepowtarzalnych dzieł lite-ratury i zabytków piśmiennictwa, ale jednocześnie wszystko to utrudnia bardzo ich interpretację i sprawia, że centurie Nostradamusa zrozumieć może jedynie człowiek o wykształceniu i kulturze po-dobnych do tych, jakimi odznaczał się mistrz z Salon.

Stąd też zapewne interpretacja tekstów Nostradamusa stała się w obecnych czasach wyzwa-niem dla intelektualistów, swoistego rodzaju intelektualną zabawą, umysłową przyjemnością, w której prześcigają się wielcy erudyci naszych czasów.

Warto zaznaczyć, że jest to zabawa o tyle nobilitująca, że o dobrych interpretatorach Centurii Nostradamusa (czyli bynajmniej nie takich, którzy przepowiadają przyszłość, bo nie o to tu chodzi) mówi się, że skoro nie mają trudności z przekonywującą wykładnią bardzo skomplikowanych tekstów mistrza z Salon, to w związku z tym żaden inny tekst nie będzie stanowił dla nich większego problemu.

I tak do elitarnego grona najwybitniejszych interpretatorów Centurii mędrca z Salon, zaliczani są: doktor de Fontbrune oraz jego syn Jean Charles de Fontbrune; Anatol Celletier; Carl Loog; Mat-thias Vogt; Robert Crafft, a także Helena Nikolay.

Interpretacja centurii Nostradamusa jest efektem niekiedy wręcz benedyktyńskiej pracy. Jednak samo przygotowanie do procesu owej interpretacji jest również niezwykle pracochłonne. Wymaga bo-wiem często wieloletniej, a także i solidnej oraz żmudnej pracy, która dla intelektualistów jest wszakże prawdziwym wyzwaniem. I tak Jean Charles de Fontbrune, zanim przystąpił do interpretacji tekstów Centurii, postanowił najpierw poznać dokładnie czasy, w których żył słynny astrolog. Wymagało to od niego długoletnich studiów, w rezultacie których zdobył wszechstronną wiedzę na ów temat. Poznał bowiem gruntownie nie tylko polityczno – ekonomiczne stosunki, jakie w tamtych czasach panowały, ale także tło kulturowe i obyczajowe tamtej epoki. Przeczytał również – posiłkując się przy tym staro-francuskim, flamandzkim, prowansalskim, a także łaciną, greką i hebrajskim – wszystkie przepowied-nie astrologiczne Nostradamusa, które zostały napisane do 1568 roku. Następnie postanowił ułożyć – posługując się techniką cyfrową – „komputerowy“ słownik języka Nostradamusa. W tym celu uszere-gował i oznaczył – wprowadzając do komputera – całe słownictwo, jakie stosował jasnowidz. Ten wielomiesięczny wysiłek uwieńczony został sukcesem. Komputer podał tekst – słowo po słowie – a przy każdym z nich różne, możliwe znaczenia tego samego pojęcia, a także numer strony i wiersza, gdzie pojęcia te występują w księgach Nostradamusa.

2. Różne interpretacje tych samych tekstów Każdy ze znanych interpretatorów tekstów Nostradamusa ma swoją własną technikę interpreta-

cji, a także swój własny sposób myślenia, czy wreszcie inny zasób i zakres wiedzy, niezbędnej przy procesie interpretacji. Stąd też, między innymi z tych względów, interpretacje tych samych tekstów Nostradamusa dokonywane przez różnych interpretatorów różnią się znacznie między sobą.

38

2.1. Znaczenie tekstów Nostradamusa w kontekście wykładni językowo – treściowej Ktoś mógłby powiedzieć, że chcąc przekonać się, który z poszczególnych interpretatorów ma

rację, należałoby czekać aż do czasu spełnienia się tekstu owych centurii. Jednak w przypadku wy-kładni językowo – treściowej nie chodzi o to, czy możliwe, czy też niemożliwe jest spełnienie się owych przepowiedni, czy dane centurie będą miały okazję wypełnić się, czy też nie.

Analiza poszczególnych interpretacji tekstów Nostradamusa jest ważna dla wykładni językowo – treściowej z tego względu, że pozwala między innymi:

• poznać różne techniki interpretacji tekstów historycznych, wypracowane i stosowane przez poszczególnych interpretatorów;

• poznać kryteria, jakimi kierują się interpretatorzy owych tekstów w procesie ich interpretacji;

• przyjrzeć się poszczególnym interpretacjom tekstów Nostradamusa, dokonanym przez róż-nych autorów, ażeby przekonać się, na czym polega sztuka interpretacji i w czym wyraża się siła argumentów poszczególnych interpretatorów, co z kolei jest bardzo pomocne do udosko-nalania zasad interpretacji trudnych tekstów historycznych

2.2. Dwie różne interpretacje językowo – treściowe tego samego tekstu

i zasady wykładni, stosowane przez interpretatorów

Ażeby unaocznić znaczenie interpretacji językowo – treściowej na podstawie tekstów Nostra-damusa posłużyłam się w niniejszym artykule wierszem 97 II Centurii, którego interpretacja wywołała wiele kontrowersji, a który w oryginale ma następujące brzmienie:

Romain pontife garde de t – approcher De la Cite que deux fleuves arrouse, Ton sang viendra après de la crasher Toy et les tiens quand fleurira la rose

W dosłownym przekładzie czterowiersz ten można przetłumaczyć w następujący sposób:

Rzymski papieżu strzeż się wejść

do miasta które dwie rzeki opływają, Twoja krew zostanie przelana

i twoich bliskich kiedy róża zakwitnie

Jean Charles de Fontbrune przetłumaczył i zinterpretował ten wiersz w następujący sposób:

Rzymski papieżu strzeż się wejść do miasta Które opływają dwie rzeki(Lyon),

Krew twoja i twoich bliskich popłynie, Gdy lewica dojdzie do władzy (kiedy róża zakwitnie: róża to emblemat partii socjalistycznych; autor

miał na myśli w tym wypadku francuska partie socjalistyczną)

Z przedstawioną powyżej wykładnią nie zgodził się inny interpretator tekstów Nostradamusa – Matthias Theodor Vogt, który formułując zarzuty względem tej interpretacji, stwierdził, że:

• w roku 1555, z którego to roku ów tekst pochodzi, róża wcale nie była emblematem francu-skiej partii socjalistycznej, jako że tego typu partie w tamtych czasach w ogóle nie działały;

• interpretacja dokonana przez de Fontbrune’a świadczyłaby nie tylko o braku wyobraźni Nostradamusa, ale także przypisywałaby mistrzowi z Salon stosowanie współczesnej symbo-liki, z czym Vogt nie mógł się w żaden sposób zgodzić. Zgodnie z prawdą uważał bowiem, że charakterystyczną cechą Nostradamusa było to, że wszystkie zdarzenia historyczne – co do których miał wizję – „ubierał“ w symbole, obrazy, pojęcia, słowa i zwroty, które były stosowane w jego czasach.

Matthias Theodor Vogt, interpretując dany czterowiersz stwierdził, że chodzi w nim nie o Lyon, lecz o Mezopotamię. Vogt uzasadnił swoją interpretację, przytaczając następujące argumenty, a mia-nowicie stwierdził, że:

• Nostradamus był mistrzem szyfrów, przy czym jego ulubionym sposobem szyfrowania było dosłowne przetłumaczenie jakiegoś wyrazu lub wyrażenia na inny szyk, na przykład miasto o nazwie Wurzburg, określał on mianem Herbapolis, co przetłumaczyć można jako Miasto Ziół lub też Ziołów. Stąd też odnosząc powyższą zasadę do interpretowanego wiersza można za-

39

uważyć, że zastosowane w nim wyrażenie „deux fleuves arrouse“ (opływany przez dwie rzeki) przetłumaczone na język grecki brzmi: „mezapotamon“ (kraina dwurzecza). Mezopo-tamia nazywana jest w języku jej mieszkańców „Aram Naharaim”, co zresztą znaczy tyle samo, co inne określenie tego regionu, którym jest „ kraj dwurzecza”;

• Ponadto za Mezopotamią przemawia jeszcze jeden szczegół ukazany w analizowanym czterowierszu. Otóż jest to wyrażenie „quand fleurira la rose“ (kiedy róża zakwitnie). W Me-zopotamii znajduje się bowiem miasto Apamea, które wyróżnia się pewną ciekawostką bota-niczną, o której wspomina w swojej książce Abu Ifra – słynny podróżnik żyjący w XIII wieku (warto zaznaczyć, że ową książkę, która obecnie jest przechowywana w bibliotece papieskiej, doskonale znał Nostradamus). Otóż klimat tamtych okolic z temperaturami przekraczającymi 50 ˚ C nie pozwala na rozwój w tamtym regionie szlachetnych roślin, do których należą mię-dzy innymi róże. Jedynie pod koniec lutego, każdego roku, zakwita tam – osiągając cały swój przepych w ciągu trzech, czterech dni – piękna róża kalifa, co jest nie zbadaną ciekawostką botaniczną tamtych okolic.

Tak więc – twierdził Vogt – wyrażenie „kiedy róża zakwitnie“, użyte w omawianym czterowierszu świadczyć może, że chodzi w nim o Mezopotamię. Jednak wyrażenie to spełnia jeszcze jedną rolę w analizowanym czterowierszu Nostradamusa, a mianowicie określa ono w przybliżeniu czas, w którym nastąpi wydarzenie, będące przedmiotem danej przepowiedni. Biorąc to pod uwagę można wyprowa-dzić wniosek, że tylko dla końca lutego – w kontekście czterowiersza Nostradamusa – róże kalifa mogą być wykorzystywane do datowania jakiegoś, niewątpliwie tragicznego wydarzenia.

Ponadto Vogt, interpretując dany tekst, zastanawia się, dlaczego Nostradamus – wbrew cha-rakterystycznej dla siebie pomysłowości – w odniesieniu do papieża używa dawno nie używanego już (w czasach Nostradamusa) tytułu pontife. Vogt doszedł do wniosku, że Nostradamus zapewnie nie przez przypadek użył tego starorzymskiego tytułu, który znaczył tyle samo, co budowniczy mostów. W kontekście omawianego tekstu, w którym być może mowa jest o Mezopotamii – analizuje Vogt – wznosić, budować mosty, oznaczać może podjęcie kolejnej próby pogodzenia się z Arabami.

Tak więc biorąc pod uwagę wszystko, co powyżej zostało napisane można zaprezentować próbę interpretacji wiersza 97 II Centurii, podjętą przez Vogta. Otóż zdaniem Matthiasa Vogta, papież powinien wystrzegać się podróży do Mezopotamii (deux fleuves arrouse – mezapotamon) z końcem lutego każdego roku (quand fleurira la rose), aby próbować wznieść most porozumienia (pontife) z Arabami, albowiem gdy tam pojedzie, może dojść do rozlewu krwi, do wojny pomiędzy chrześcijanami a muzułmanami, o czym zdaje się świadczyć zdanie „krew twoja i twoich bliskich zostanie przelana“. Vogt sądził, że Nostradamus pisząc o przelanej krwi bliskich papieża miał na myśli krew jego współ-wyznawców – chrześcijan.

Z zaprezentowanych w niniejszym artykule argumentacji dwóch interpretatorów tego samego tekstu wyraźnie wynika, że możliwości interpretacji każdego przekazu mistrza z Salon może być wiele.

Analizowane czterowiersze są tekstami historycznymi szczególnego rodzaju, także i z tego względu, że trudno wypowiadać się odnośnie prawidłowości interpretacji któregoś z nich, jako że nie wiadomo, kiedy opisane w nich wydarzenia nastąpią, jeżeli w ogóle kiedykolwiek nastąpią, co może nie zdarzyć się przecież nigdy. Nie to jest wszakże w tym miejscu istotne. Najważniejsza w tym wy-padku – dla oceny wartości czyjejś interpretacji – jest siła argumentów, którymi posługuje się autor danej wykładni oraz podstawy, na jakich opiera on wyprowadzone przez siebie wnioski.

Chociaż sprawa interpretacji Centurii Nostradamusa jest dla naukowców; historyków, języko-znawców oraz poliglotów jedynie dobrą intelektualna zabawą, to jednak można na jej podstawie wy-prowadzić pewne istotne i pouczające dla procesu interpretacji językowo – treściowej wnioski, które poniżej zostały przedstawione:

Wnioski

Chcąc zinterpretować tekst historyczny, należy uwzględnić zarówno czynniki obiektywne, zwią-zane z epoką, w której żył autor wypowiedzi oraz czynniki subiektywne, związane z samym autorem. Tak więc należy:

• poznać najpierw bardzo dokładnie epokę historyczną, z której ów tekst pochodzi; poznać wszelkie stosunki społeczne, kulturalne, polityczne, gospodarcze tamtych czasów, a także poznać i zrozumieć tło obyczajowe tamtej epoki;

• w tym samym zakresie należy poznać kraj, w którym urodził się i mieszkał autor interpretowa-nej wypowiedzi;

• następnie należy uwzględnić krąg społeczno – kulturowy, z którego wywodził się autor tekstu, oraz

40

• należy dokładnie poznać życiorys autora tekstu, jeżeli jest on oczywiście znany, a nadto:

• w procesie interpretacji tekstu historycznego należy uwzględnić wykształcenie autora; zdolno-ści, jakie posiadał; sposób jego myślenia; uznawane wartości i reprezentowane poglądy, a także inne charakterystyczne dla niego cechy

W procesie interpretacji tekstu historycznego (i nie tylko) wielkie znaczenie odgrywa także spo-sób myślenia samego interpretatora tekstu; umiejętność wyprowadzania przez niego wniosków, logika myślenia i błyskotliwość.

Stąd też dopiero w kontekście tych wszystkich, powyżej wymienionych elementów, można podjąć próbę wykładni językowo – treściowej tekstu, pamiętając przy tym, że interpretować można w zasadzie wyłącznie oryginalny tekst (o czym poucza zaprezentowany w artykule przykład), czyli taki tekst, który powstał w języku, jakim posłużył się jego autor, przy uwzględnieniu oryginalnych zastoso-wanych przez niego zwrotów.

♦♦♦

LITERATURA

1. Centurio N. A. Nostradamus. Prophetishe Weltgeschichte. – Wűrtt: Zluhan Verlag, 1968. 2. Czeczot Z., Tomaszewski T. Kryminalistyka ogólna. – Toruń: Wyd. Comer,1996. 3. Hołyst B. Kryminalistyka. – Warszawa: Wydawnictwo Prawnicze PWN, 2000. 4. Loog C. Die Weissagungen des Nostradamus. – Phűllingen, 1920. 5. Sławik K. Kryminalistyka – przegląd zagadnień. – Warszawa: Wyd. Wyższej Szkoły Handlu i Prawa im. Łazar-

skiego, 2002. 6. Sławik K. Nowe tendencje w fałszerstwach, zwłaszcza dokumentów // Problematyka dowodu z ekspertyzy

dokumentów (red. Zdzisław Kegel). Tom II. – Wrocław: Wyd. Uniwersytetu Wrocławskiego, 2002.

♦♦♦

Istorinių tekstų turinio kalbinės interpretacijos principai (atskiri klausimai)

Dr. Marzena Ana Wasilewska Ščecino universitetas

Pagrindinės sąvokos: lingvistinis tyrimas, koncepcijos interpretacija, sentencijos frazės, istoriniai tekstai, istorinių tekstų interpretacijos technika.

Straipsnyje apžvelgiamos kai kurios istorinių tekstų ir turinio analizės problemos. Straipsnio autorė kelia sau tikslą panagrinėti sunkumų, su kuriais susiduriama interpretuojant istorinius tekstus, priežastis ir pasekmes, apibendrinti šios rūšies tekstų tyrimo principus.

Istorinių tekstų interpretacija yra gana sunki užduotis, reikalaujanti iš interpretuotojo plačios erudicijos, mąstymo logikos bei tikslumo. Istorinių tekstų interpretacijos metu, autorės nuomone, būtina atsižvelgti ne tik į subjektyvius veiksnius, t. y. į veiksnius, susijusius su teksto autoriumi (į jo aplinką, išsilavinimą, interesus), bet ir į objektyvius veiksnius, susijusius su istorinės epochos, kurioje gyveno teksto autorius, ypatybėmis bei tuometinės socialistinės kultūrinės aplinkos sąlygomis.

Straipsnio autorė atliko savarankišką tyrimą – nagrinėjo XVI a. gyvenusio žymaus astrologo ir gydytojo Michelo de Dame’o, vadinamo Nostradamu, parašytų tekstų (vadinamųjų centurijų) skirtingas interpretacijas. Autorė nagrinėjo skirtingų interpretuotojų siūlomus principus, kuriuos jie taikydavo interpretuodami įžymiojo astrologo sukurtus tekstus ir kurie galėtų būti taikomi interpretuojant ir kitus istorinius tekstus. Autorės tyrimo objektas buvo dvi skirtingos, t. y. parašytos skirtingų interpretuotojų, vieno Nostradamo teksto interpretacijos.

Autorės manymu, interpretuojant istorinį tekstą svarbu atsižvelgti ne tik į teksto autorius, bet ir į teksto interpretuotojo asmenybę. Interpretacijai didelę reikšmę turi teksto interpretuotojo mąstymo būdas, gebėjimas daryti išvadas, mąstymo logika ir greitumas.

Interpretacijai tinka tik originalūs tekstai, t. y. tokie tekstai, kurie buvo parašyti originalia teksto autoriaus kalba ir kuriuose galima aptikti originalius autoriaus vartojamus posakius.

41


POLICIJOS TEISĖS PRIELAIDOS: POLICIJOS TEISĖS SANTYKIS SU ADMINISTRACINE TEISE

Dr. Dainius Žilinskas Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Administracinës teisës ir proceso katedra

Ateities g. 20, Vilnius

Telefonas 271 45 45


Pateikta 2005m. birželio 30 d. Parengta spausdinti 2005 m. lapkričio 17 d.

Pagrindinės sąvokos: policijos teisė, administracinė teisė, viešoji tvarka.

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjama šiuolaikinės Lietuvos administracinės teisės sistemos problematika.

Asmens, visuomenės ir valstybės saugumas yra sudėtingas kompleksinis, politologinis, sociologinis ir

teisinis reiškinys, garantuojantis visuomenės gerovę, todėl siekiant sukurti veiksmingos minėtų visuo-

meninių vertybių teisinės apsaugos prielaidas reikalinga atitinkama valstybės valdžios įstaigų sistema

ir pozityviosios teisės normų sistema, reglamentuojanti šių institucijų steigimą bei veiklą. Remiantis

pasirinktais policijos teisės metodologiniais pagrindais konstatuotina, kad policijos teisės teorinis

identitetas sietinas su žinių apie asmens, visuomenės ir valstybės saugumo užtikrinimą, jį reglamen-

tuojant bendra teisės normų sistema, poreikiu. Siūloma tobulinti administracinės teisės šakos struk-

tūrą – išskirti ne bendrąsias ir specialiąsias dalis, o administracinės teisė pošakius. Siūloma nusta-

tyti, kad administracinė teisė būtų suskirstyta į valdymo teisę ir policijos teisę. Valdymo teisė apimtų

įstatymus bei poįstatyminius norminius teisės aktus, kuriuose yra administracinės teisės normų, ir

reguliuotų visuomeninius santykius, susiklostančius valstybinio administravimo srityje, būtų vykdomo-

sios valdžios įgyvendinimo teisinis pagrindas. Policijos teisė apimtų kontrolės, priežiūros, prievartos,

operatyvinės veiklos ir administracinių nuobaudų taikymo institutus bei reguliuotų visuomeninius san-

tykius, susiklostančius atliekant valstybinį asmens, visuomenės, valstybės, nacionalinio saugumo ir

viešosios tvarkos apsaugos sričių administravimą bei užtikrinant reikiamą Lietuvos teisėsaugos insti-

tucijų steigimo ir veiklos teisinį reglamentavimą.

Ávadas

Policijos teisës santykis su administracine teise gali bûti aptinkamas lyginant jas tarpusavyje ir ieðkant sàlyèio taðkø. Administracinës teisës sistema nëra átvirtinta ástatymiðkai, ji nëra privaloma. Jos egzistavimas siejamas ið esmës su administracinës teisës mokymo dalyko dëstymu aukðtosiose mo-kyklose ir ðio mokymo dalyko programomis. Administracinës teisës moksle jos sistema sudaryta ið bendrosios (institucinës) ir specialiosios (ðakinës) daliø. Loginiu ir techniniu poþiûriais tokia administ-racinës teisës sandara ið pirmo þvilgsnio sudaro galimybæ studijuoti ðià ðakà dviem aspektais: pa-grindinës administracinës teisës institucijos (objektai, subjektai, veiklos formos) ir ðakiniu. Taèiau ji turi du reikðmingus trûkumus: 1) rodo administracinæ teisæ vienpusiðkai, iðimtinai valstybinio valdymo aspektu; 2) didaktiniu poþiûriu pasmerkia ðakinæ dalá kartu su policijos teise sàstingiui ir kelia ne toká rimtà studentø ir dëstytojø poþiûrá á jà. Lietuvos administracinës teisës moksle jokiø naujø pasiûlymø, sprendimø, poþiûriø ávairovës dël administracinës teisës sistemos ðiandien neturime. Manytina, kad

42

teisës ðakos funkcionalumas, galimybë jos normomis daryti realø poveiká visuomeniniams santy-kiams, patogumas naudotis ðios teisës ðakos normomis glûdi bûtent jos sistemoje. Galima net teigti, kad teisës ðakos sistema turi tiesioginæ átakà jos sampratai, nes ið sistemos galima spræsti apie teisës ðakos reguliavimo objektà. Administracinës teisës reguliavimo objekto eksplikavimas á visà valstybiná valdymà (valstybiná administravimà) tiesiog ápareigoja já suskaidyti á maþesnius konkretesnius struktû-rinius vienetus. Taèiau to negalima daryti teisës ðakos sàvokoje, nes ji pasidarytø per daug gremëz-diðka ir nekonkreti. Èia galëtø padëti naujas poþiûris á administracinës teisës sistemà, juo labiau kad egzistuojanti administracinës teisës sistema pastaruoju metu nëra tyrinëta. Todël galima daryti prie-laidà, kad ði sistema jau paseno ir nebeatitinka ðiandienos poreikiø. Apskritai galima teigti, jog admi-nistracinës teisës objektas kinta ir keièiasi veikiamas socialiniø, ekonominiø, politiniø ir visuotinës transformacijos procesø greièiau uþ jo teisiniø reguliavimo priemoniø sistemà. Kaip tai ámanoma? Juk valstybëje neámanoma jokia neteisinës formos valdymo veikla. Negalima priimti sprendimø, kurie ne-bûtø áforminti teisës aktais. Atsakymas glûdi teisiniø reguliavimo priemoniø sistemos ir paèiø teisiniø reguliavimo priemoniø santykyje. Valdymo veiklà valstybëje reglamentuoja konkretûs ástatymai ir po-ástatyminiai teisës aktai, sudarantys ástatymø sistemà. Ði ástatymø sistema labai sunkiai pasiduoda ty-rimui dël savo didelio dinamiðkumo, jà sudaranèiø elementø milþiniðko skaièiaus ir dël atvirkðèiai pro-porcingo bandymø skaièiaus toká tyrimà atlikti. Taèiau ástatymø sistema yra pozityvioji teisë, objekty-viai egzistuojanti ir daranti realø poveiká valstybës gyventojams, valstybës valdþios institucijoms, etc. To negalima tvirtai pasakyti apie mûsø minëtà teisiniø reguliavimo priemoniø sistemà, kuri, palyginti su ástatymø sistema, yra sàlygiðka ir gyvuoja teisës mokslininkø, studentø, dëstytojø ir daug reèiau – teisës taikytojø sàmonëje. Jos materialus pasireiðkimas yra vadovëliai, monografijos, disertaciniai ty-rimai, mokymo programos. Nuo to, kaip bus teoriðkai sumodeliuotos ástatymus sudaranèiø teisës normø grupës, ðiuolaikinëje Lietuvoje priklauso daug maþiau, negu kartais tikisi ðiø teoriniø modeliø kûrëjai. Kita vertus, teisës ðakos nëra vien tik teisës normø sistemos, jos turi savità teisinio poveikio visuomeniniams santykiams metodologijà, teisinio reguliavimo principø sàraðà ir kt. Jø þinojimas bent jau gali padëti ástatymø leidëjui nepainioti ðiø svarbiø teoriniø dalykø praktinëje teisëkûroje. Taèiau to-kia praktinë teisës ðakø nauda galima tik esant sàlygai, kad teisës ðakos siûlomos mokslinës tiesos, teisinës dogmos turi bûti bent kiek paþangesnës negu jau ástatymø sistemoje egzistuojanèios. Taèiau mokslinës rekomendacijos, kaip tobulinti ástatymø leidybà, jau neturëtø bûti grindþiama teisiniø abst-rakcijø tyrinëjimu ir kûrimu. Jos ámanomos tik kaip pozityviosios teisës aktø mokslinio tyrimo iðdava. Ðiuo aspektu svarbûs lyginamieji teisës ðakø, jø poðakiø, atskirø teisës institutø sisteminiai lyginamieji moksliniai tyrimai, leidþiantys ne tik mechaniðkai sulyginti tiriamuosius objektus, taèiau ir juos paèius geriau paþinti. Administracinë ir policijos teisë tarpusavyje gali bûti lyginamos reguliavimo objekto ir reguliavimo metodo aspektais.

1. Reguliavimo objektas. Administracinës teisës restruktûrizavimo prielaidos

Policijos teisës reguliavimo objekto reikia ieðkoti objektyvioje teisinëje realybëje, nagrinëjat tei-sës aktus. Policijos teisës normos, ið kuriø sudaryti minëti ástatymai, sukuria teisines prielaidas teisið-kai reglamentuoti asmens, valstybës ir nacionalinio saugumo srièiø valstybiná administravimà. Apta-riamø ástatymø sàvokø giminingumas, ðiø institucijø bendras naudojimasis tais paèiais veiklos meto-dais, ðiø ástatymø paskirties bendrumas, jø normø tarpusavio sàveikos lygis leidþia kalbëti apie ásta-tymø ir kai kuriø poástatyminiø teisës aktø, reglamentuojanèiø asmens, visuomenës, valstybës bei na-cionaliná saugumà, taip pat Lietuvos teisësaugos institucijø valdymo ir veiklos teisiná reglamentavimà, sistemà.

Nacionalinio saugumo sistema apima keletà valstybës institucijø, uþtikrinanèiø teisësaugà ir ágyvendinanèiø valstybës politikà asmens, visuomenës, nacionalinio saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos srityje.

Valstybës saugumo klausimai priklauso kitø teisësaugos institucijø, nesanèiø vidaus reikalø si-stemoje, valdymo ir veiklos teisinio reglamentavimo srièiai. Keista, taèiau tokiai, në kiek ne maþiau svarbiai (palyginti su socialine, sveikatos apsauga ar bet kuria kita valdymo sritimi) valdymo srièiai re-guliuoti nëra sukurta atskira, vietinë teisës ðaka ar bent jau teisës poðakis. Aptariamuoju atveju admi-nistracinës teisës poðakio poreiká lemia objektyviai vykstantis, natûralus administracinës teisës ypa-tingosios dalies restruktûrizavimo procesas. Sustabarëjusi ðios teisës ðakos ypatingoji dalis natûraliai nebegali atlikti savo reguliavimo funkcijos ir yra kiek chaotiðkai uþpildoma naujai priimamø teisës normø. Akivaizdu, jog siauresná reguliavimo objektà turintis administracinës teisës poðakis gali tapti efektyvesne visuomeniniø santykiø reguliavimo priemone, ypaè jeigu jo teisës normø ágyvendinimas

43

susijæs su labai konkreèiø valstybës institucijø veikla. Ði aplinkybë ir objektyviai vykstantys Lietuvos administracinës teisës ypatingosios dalies kokybinio kitimo procesai leidþia laikyti policijos teisæ ad-ministracinës teisës poðakiu, kurio normomis vadovaujantis steigiamos ir veikia bent keletas valsty-bës institucijø, sudaranèiø arba nesudaranèiø sistemà.

Bet kuriuo atveju bûtent teisësaugos institucijø koegzistavimo ir jø bendro veikimo faktas leidþia kalbëti apie visuomeninius santykius, kurie sudaro ganëtinai svarbià grupæ tam, kad bûtø galima rei-kalauti juos reguliuojanèio teisës poðakio. Svarbu paþymëti, jog, mûsø nuomone, policijos teisë nëra tik hipotezë. Ji – objektyvi teisinë realybë, de fakto egzistuojanti sistema teisës normø, apibrëþianèiø teisësaugos institucijø ir jø statutiniø valstybës tarnautojø pareigas, teises ir atsakomybæ, jø santykius su pilieèiais, baigtinius administraciniø nusiþengimø, administraciniø nuobaudø ir organø, ágaliotø juos taikyti, veiklos metodus, tiesioginiø prievartos priemoniø taikymo tvarkà, taip pat administraciniø teisës paþeidimø teisenà.

Sistemos nustatymas tarp tiriamø tikrovës reiðkiniø – vienas didþiausiø galimø mokslo laimë-jimø, teikianèiø tikràjá paþinimo dþiaugsmà. Juo labiau kad egzistuoja gana kompaktiðka tarpusavyje susijusiø panaðø reguliavimo objektà turinèiø ástatymø ir poástatyminio pobûdþio teisës aktø grupë. Ðie teisës aktai reglamentuoja teisësaugos institucijø steigimà ir veiklà, administracinës atsakomybës taikymà uþ paþeidimus, kurie þinybingi teisësaugos institucijoms taikant administracinës prievartos priemones (administraciniø teisës paþeidimø bylø teisenos uþtikrinimo priemones, administracines prevencines prievartos priemones, administracines kardomàsias prievartos priemones, áskaitant spe-cialiøjø priemoniø ir ðaunamojo ginklo panaudojimà), administracinæ prieþiûrà, operatyvinæ veiklà. Ði ástatymø ir poástatyminiø teisës aktø grupë turi ne tik bendrà teisinio reguliavimo objektà, taèiau ir gi-miningus teisinio reguliavimo metodus, átvirtintus jø teisës normose. Bendra minëtuose ástatymuose yra tai, kad didþioji dauguma jø skirti ne tik teisësaugos institucijø veiklai teisiðkai reglamentuoti, bet ir jø valstybiniam bei vidaus administravimui uþtikrinti.

Plaèiàja prasme ðiø ástatymø paskirtis sietina su paèiø teisësaugos institucijø paskirtimi, bûtent su asmens, visuomenës, valstybës bei nacionalinio saugumo uþtikrinimu. Pagrindiniai policijos teisës ðaltiniai yra: Konstitucija, Nacionalinio saugumo pagrindø ástatymas, Administraciniø teisës paþeidimø kodeksas, Policijos veiklos ástatymas, Specialiøjø tyrimø tarnybos ástatymas, Specialiøjø tyrimø tarny-bos statuto patvirtinimo ástatymas, Vadovybës apsaugos ástatymas, Finansiniø nusikaltimø tyrimo tar-nybos ástatymas, Prieðgaisrinës saugos ástatymas, Valstybës sienos apsaugos tarnybos ástatymas, Valstybës saugumo departamento ástatymas, Valstybës saugumo departamento statuto patvirtinimo ástatymas, Karo policijos ástatymas, Operatyvinës veiklos ástatymas, Þvalgybos ástatymas, Valstybës ir tarnybos paslapèiø ástatymas, Aplinkos apsaugos valstybinës kontrolës ástatymas. Ðá sàraðà galima bûtø labai iðplësti átraukiant visus ástatymus ir poástatyminius norminius teisës aktus, kuriuos taiko savo veikloje teisësaugos institucijos bei kontrolæ ir prieþiûrà vykdanèios institucijos.

Administracinë teisë turi unikalø reguliavimo objektà, kurá kai kurie autoriai iðskiria kaip dalykà. „Apibrëþti administracinës teisës reguliavimo dalykà padeda tam tikri poþymiai. Tai vykdomosios ins-titucijos dalyvavimas teisiniame santykyje, ðaliø organizacinis ar administracinis tarpusavio pavaldu-mas, vieðas santykiø dalyviø veiklos pobûdis ir kt. Antra vertus, formalus tokio poþymio buvimas ne visada lemia santykio administracinæ prigimtá, tai yra valstybës vykdomosios valdþios sferoje gali atsi-rasti ir konstituciniø, turtiniø bei kitokiø santykiø. Todël administracinës teisës reguliavimo dalyko klausimas gali bûti nagrinëjamas tiktai remiantis konstitucine, darbo, civiline ir kitomis teisës ðakomis“ [1]. Ðis objektas sutampa su visa valstybës vykdomosios valdþios ágyvendinimo sistema. Reikia su-tikti su A. Kermirovu, kad: „bûtent vykdomoji valdþios ðaka, kurios virðûnëje yra Vyriausybë, sutelkia savo rankose neiðmatuojamai didesnius finansinius, materialinius techninius, organizacinius, galiau-siai þmogiðkuosius iðteklius, palyginti su kitomis valdþios ðakomis. Bûtent ji daþniausiai savarankiðkai formuoja ir ágyvendina vidaus ir uþsienio politikà. Ji taip pat ágyvendina kasdieniná operatyvø visuo-menës valdymà. <…> Dar vienas nagrinëjamos valdþios ðakos galybës árodymas yra ta aplinkybë, kad ji turi visà ir net galima sakyti iðsamià informacijà apie visose visuomeninio organizmo gyvenimo srityse ir tarptautinëje arenoje vykstanèius procesus. Be to, Vyriausybë ðiandien turi labai dideles ga-limybes paveikti kitas valdþios struktûras, pirmiausia Parlamentà <…>. Galima pasakyti, kad Vyriau-sybë ið tikrøjø visiðkai kontroliuoja visas ástatymø leidybos proceso stadijas darydama jam lemiamà átakà. Todël dauguma demokratinëse ðalyse priimamø ástatymø yra ne parlamentinës, o vyriausybinës kilmës, nes tiesiogiai arba netiesiogiai buvo remiami vykdomosios valdþios. Galiausiai visuotinai þi-noma, kad didþiàjà norminiø aktø, veikianèiø valstybëje, dalá priima ne Parlamentas, o Vyriausybë“ [2, p. 72–73]. Aiðku, negalima tvirtinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybë visiðkai kontroliuoja visas ástatymø leidybos proceso stadijas darydama jam lemiamà átakà, taèiau akivaizdu, kad Vyriausybë Lietuvoje yra aktyviausia ástatymø leidybos iniciatyvos teisës ágyvendintoja. Kad ir kaip ten bûtø, ad-

44

ministracinës teisës reguliavimo objektas apima visø ûkio ðakø, socialinës, administracinës politinës srièiø valstybiná valdymà. Remdamasi administracinës teisës normomis valstybë sukuria prielaidas tiesiogiai administruoti atskirus ekonomikos sektorius, mokesèiø surinkimà, valstybës tarnybà, socia-linæ apsaugà, sveikatos apsaugà, logistikà, kitas valstybës gyvenimo sritis ir ðiuos ketinimus atspindi 13 Lietuvoje ðiuo metu esanèiø ministerijø. Lietuvos Respublikos Vyriausybës, kaip pagrindinës vyk-domosios valdþios institucijos, kurià sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai, veiklos pagrindus nu-stato administracinës teisës normos, tiesiogiai ágyvendinanèios Konstitucijà. Administracinë teisë su-teikia visø vieðojo administravimo institucijø veiklos norminá pagrindà, nes bûtent ið ðios teisës ðakos normø yra sudaryti jø steigimà ir veiklà reglamentuojantys teisës aktai. Kitaip tariant, administracinë (valdymo) teisë yra vykdomosios valdþios ágyvendinimo teisinis pagrindas. Todël jos reguliavimo ob-jektas sutampa su vykdomosios valdþios valdymo poveikio objektu ir gali bûti ávardytas kaip pati valstybë. Ðioje dalyje administracinës teisës reguliavimo objektas sutampa su konstitucinës teisës re-guliavimo objektu, o administracinës teisës normos laikytinos Konstitucijos normø garantais, nes jas tiesiogiai ágyvendina.

Policijos teisës reguliavimo objekto problema sietina su visuomeniniø santykiø, reikalaujanèiø susisteminto reguliuojamojo poveikio, nustatymu. Paþymëtina, kad policijos teisës reguliavimo ob-jektà sudaranèiø visuomeniniø santykiø grupë, viena vertus, pasiþymi savo platumu ir gausa, kita vertus, daþnai bûna labai individualizuota. Tai bûdinga visiems administracinës teisës átakos srityje esantiems visuomeniniams valdymo pobûdþio santykiams. Policijos teisë reguliuoja visuomeninius santykius, susiklostanèius siauresnëje srityje negu administracinë teisë. Jos norminá pagrindà sudaro teisësaugos institucijø, kontrolæ ir prieþiûrà vykdanèiø institucijø steigimà ir veiklà reglamentuojanèiø teisës aktø normos. Ðie teisës aktai (ástatymai ir poástatyminiai teisës aktai) nukreipti institucijø veiklai uþtikrinti ir padëti joms ágyventi jø uþdavinius bei atlikti policijos funkcijas. Visø vieðojo administravimo institucijø sistemos pagrindus nustato administracinë teisë. Policijos teisë átvirtina teisësaugos institu-cijø sistemos pagrindus. Ðiuo metu nëra iðskirti Lietuvos administracinës teisës atskiri poðakiai. Kita vertus, galima teigti, kad finansø teisë, mokesèiø teisë, ekologinë teisë ir kitos maþiau þinomos teisës ðakos arba jomis pretenduojanèios tapti teisës normø grupës ið esmës laikytinos administracinës tei-sës poðakiais arba galëtø tokios tapti. Pavyzdþiui, kaip ganëtinai konsoliduotà teisës normø grupæ galima ávardyti valstybës tarnybà reglamentuojanèias teisës normas. Tokios teisës normø grupës darbo pavadinimas – valstybës tarnybos teisë. Valstybës tarnybos teisë reglamentuoja visuomeninius santykius, kuriø sàraðas atspindi valstybës tarnybos sàvokoje „teisiniø santykiø, atsirandanèiø ágijus valstybës tarnautojo statusà, jam pasikeitus ar já praradus, taip pat atsirandanèiø dël valstybës tar-nautojo vieðojo administravimo veiklos valstybës ar savivaldybës institucijoje ar ástaigoje ágyvendi-nant tam tikros valstybës valdymo srities politikà ar uþtikrinant jos ágyvendinimo koordinavimà, ko-ordinuojant tam tikros valstybës valdymo srities ástaigø veiklà, valdant, paskirstant finansinius iðtek-lius ir kontroliuojant jø panaudojimà, atliekant audità, priimant ir ágyvendinant teisës aktus, valsty-bës ir savivaldybiø institucijø ar ástaigø sprendimus vieðojo administravimo srityje, rengiant ar koor-dinuojant teisës aktø, sutarèiø ar programø projektus ir teikiant dël jø iðvadas, valdant personalà arba turint vieðojo administravimo ágaliojimus nepavaldþiø asmenø atþvilgiu, visumà“ [3]. Valstybës tarnybos teisës reguliavimo objektas – pagrindiniai valstybës tarnybos principai, valstybës tarnau-tojo statusas, atsakomybë, darbo uþmokestis, socialinës ir kitos garantijos, valstybës tarnybos val-dymo teisiniai pagrindai. Norminis valstybës tarnybos teisës pagrindas – tai teisës normos, suda-ranèios Valstybës tarnybos ástatymà ir poástatyminius aktus, skirtus ðiam ástatymui ágyvendinti. Valstybës tarnybos teisës reguliavimo objektas kai kuriais atvejais perþengia administracinës teisës objekto reguliavimo ribas, nes valstybës tarnautojai tarnauja ne tik vykdomosios valdþios instituci-jose. Be to, valstybës tarnybos teisës reguliavimo objektas turi daug bendra su konstitucinës darbo teisës, civilinës teisës reguliavimo objektais, todël administracinës teisës bendrosios dalies teoriniai rëmai jai per ankðti. Reikëtø sutikti su N. Starilovo nuomone, kad „ateityje, tarnybinë teisë taps ad-ministracinës teisës, kuri bus atitinkamai kitaip struktûrizuota ir skirsis nuo dabartinio modelio, da-limi. Be tarnybinës teisës, administracinës teisës Ypatingosios dalies struktûra, manytina, bus su-daryta ið: policijos (milicinës) teisës, municipalinës teisës, statybos teisës, administracinës delikti-nës teisës, muitø teisës, mokyklinës teisës ir kai kuriø kitø ðakø. Þinoma, ðias teisës ðakas dël glaudaus jø ryðio su administracine teise galima pavadinti poðakiais. Taèiau tuomet bus bûtina nu-statyti sàvokas „teisës ðaka“ ir „teisës poðakis“ [4, p. 5]. Manytina, kad tokia arba panaði administ-racinës teisës ypatingosios dalies sistema galëtø bûti priimtina ir Lietuvoje. Kita vertus, „teisës ðakos“ ir „teisës poðakio“ sàvokos nëra naujos ir visiðkai netyrinëtos. Teisinëje literatûroje ávardijamas teisës poðakis. Pavyzdþiui, S. Vansevièius teigia, kad „dideliø teisës ðakø viduje iðsiskiria poðakiai, apiman-tys keletà tos ðakos institutø. Poðaká sudaro grupë teisës normø, turinèiø bendras principines nuo-

45

statas, bûdingas keletui teisës ðakos institutø“ [5, p. 146]. A. Vaiðvilos nuomone, „nustatant, kas ben-dra tarp skirtingø institutø teisës normø, sukuriamas antrasis, bendresnis teisës normø integracijos lygmuo – tesës poðakis, jungiantis kelis teisës institutus ir sudarantis santykiðkai savarankiðkà teisës ðakos dalá“ [6, p. 262]. Paþymëtina, kad A. Vaiðvila nurodo ir tam tikrus teisës ðakos ir teisës poðakio skirtumus pabrëþdamas atskiro teisinio reguliavimo metodo bûtinumà savarankiðkai teisës ðakai ið-skirti: „savarankiðkai teisës ðakai atsirasti neuþtenka, kad ji reguliuotø santykiðkai izoliuotà socialiniø santykiø grupæ. Dar reikia, kad ta santykiø grupë bûtø reguliuojama ir atskiru metodu. <…> Sava-rankiðkos teisës ðakos atsiradimo sàlygos yra: 1) visuomeniniø santykiø savitumo laipsnis; 2) jø so-cialinë svarba; 3) nebuvimas galimybës tuos santykius sureguliuoti jau turimø teisës ðakø normomis; 4) bûtinybë taikyti ðiai santykiø grupei specialø teisinio reguliavimo metodà“ [6, p. 262]. Taigi darytina iðvada, kad teisës ðakà nuo teisës poðakio skiria atskiro teisinio reguliavimo metodo buvimas arba nebuvimas. Be to, priimant A. Vaiðvilos pateiktà teisës poðakio definicijà darytina prielaida, kad gali-mybë reguliuoti visuomeninius santykius jau turimø teisës ðakø normomis negali bûti laikoma kliûtimi kurtis teisës poðakiams, nes jie neperþengia teisës ðakø, kuriø dalá sudaro, ribø. Beveik visuose vie-ðosios teisës ðaltiniuose, iðskyrus baudþiamàjà teisæ, baudþiamojo proceso teisæ, bausmiø vykdymo teisæ ir darbo teisæ yra teisës normø, skirtø administracinës teisës objekto – vykdomosios valdþios – teisiniam reglamentavimui uþtikrinti. Labai didelë dalis vieðajai teisei priskirtinø ástatymø ir poástatymi-nio pobûdþio teisës aktø ðiuo metu nëra susisteminti. Teisës aktai, kuriuose yra administracinës tei-sës normos, administracinëje teisëje priimti laikyti jos ðaltiniais. Taèiau labai sunku ásivaizduoti teisës ðakà, turinèià keliolika tûkstanèiø ðaltiniø (daugiau nei 3 tûkstanèiai ástatymø ir dar daugiau Vyriausy-bës nutarimø, ministrø ásakymø ir kt.). Atskirø administracinës teisës normø ðiuo atveju bûtø tiek daug, kad tiksliø skaièiø pateikti beveik neámanoma. Tokia padëtis sudaro prielaidas ieðkoti bûdø to-bulinti administracinës teisës sistemà. Dabartinis jos suskirstymas á bendràjà ir ypatingàjà dalis, neið-skiriant savarankiðkø teisës poðakiø, pagrástas tradiciniu poþiûriu á teisës ðakø struktûrà. Tuo tarpu savarankiðkø poðakiø iðskyrimas administracinëje teisëje leistø geriau struktûrizuoti jos reguliavimo objektà ir ieðkoti veiksmingesniø, naujø administracinio teisinio reguliavimo metodø. Kita vertus, ad-ministracinës teisës reguliavimo objektas gali bûti ne tik geriau struktûrizuojamas, bet ir ið naujo „at-randamas“. Viso valstybës vieðojo valdymo reglamentavimas – labai plati sritis vienai teisës ðakai. Ji apima keletà dideliø valdymo srièiø, kuriose veikia ðimtai valstybës institucijø. Teisinio reguliavimo objekto platumas sudaro prielaidas abejoti dël sisteminio teisinio reguliavimo kokybës. Visos admi-nistracinës teisës ypatingosios dalies restruktûrizavimas ðiuo metu atrodo laikytinas nerealiu uþdavi-niu, taèiau iðskirti vienà ar du poðakius, mûsø nuomone, tiesiog bûtina. Kita vertus, tolesnëje pe-rspektyvoje administracinës teisës plëtra yra sunkiai prognozuojama. Manytina, kad reikëtø apsi-spræsti dël administracinës teisës sistemos koncepcijos. Atsisakius tradicinio jos skirstymo á bendràjà ir specialiàjà dalis (tai, mûsø nuomone, yra bûtina siekiant iðvengti vis didëjanèio ðios teisës ðakos sàstingio), visà administracinæ teisæ galima bûtø suskirstyti á du didelius poðakius: valdymo teisæ ir policijos teisæ. Kiekvienas ið ðiø poðakiø jau galëtø bûti suskirstytas á bendràjà ir specialiàjà dalis. Kita administracinës teisës reformos koncepcija bûtø grindþiama poðakiø kûrimu pagal plaèiausius ir sa-varankiðkiausius institutus. Tokiu atveju, be policijos teisës, administracinei teisei galëtø priklausyti: valstybës tarnybos teisë, finansø ir mokesèiø teisë, teisëkûros teisë ir kt. Taèiau tokio plataus poðakiø spektro kûrimasis gali bûti apribotas teisës teorijos nuostatø dël specialaus reguliavimo metodo bûti-numo. Tokio metodo dalis ðiø poðakiø neturi. Savo ruoþtu policijos teisë jau ðiuo metu reguliuoja vi-suomeninius santykius, pasiþyminèius savitumu. Ðiø santykiø savitumas reiðkiasi tiek teisiniu, tiek ins-tituciniu lygiu. Bandysime árodyti, kad policijos teisë turi ir savità, kompleksiná teisinio reguliavimo metodà.

2. Reguliavimo metodas

Teisinio reguliavimo metodas „parodo, kokiu bûdu konkreti teisës norma daro poveiká visuo-meniniams santykiams“ [7, p. 338]. Paþymëtina, kad policijos teisei priskirtinas ir savitas visuomeni-niø santykiø reguliavimo metodas. Ið tarybinës administracinës teisës, kurios metodologija buvo pa-grásta komunistine ideologija, Lietuvos administracinë teisë paveldëjo átikinimo metodo vyravimà tei-siniame reguliavime. Kita vertus, atrodo paradoksalu, taèiau realiame gyvenime ir gyventojø sàmo-nëje administracinë teisë tapatinama bûtent su administracinës atsakomybës (nuobaudø), draudimø, apribojimø ir prievartos priemoniø taikymu. Tai normalu, nes kaip administracinës teisës dalis reiðkësi ir reiðkiasi policijos teisë. Prievarta uþtikrindama teisës normø vykdymà valstybë vykdo savo policinæ funkcijà ir tai ji daro pasinaudodama policijos teise. Bûtent policijos teisei bûdingi paliepimo, nuro-

46

dymo ir administracinës prievartos metodai. Jie reiðkiasi per teisësaugos, kitø valstybës institucijø ir valstybës tarnautojø bei valstybës pareigûnø turimus vieðojo administravimo ágaliojimus nepaval-diems asmenims. Policijos teisës poveikis reguliuojamiems visuomeniniams santykiams reiðkiasi ir ri-bojanèiu – draudþianèiu teisinio reguliavimo metodu, nustatanèiu specifiná poveiká þmogaus elgesiui – stebëjimà (prieþiûrà) ir galimybæ taikyti atskirø asmenø atþvilgiu operatyvinës veiklos metodus bei administracines nuobaudas.

Operatyvinës veiklos metodai priskirtini policijos teisës teisinio reguliavimo metodams, kuriais yra daromas poveikis policijos teisës visuomeniniams santykiams. Dël operatyvinës veiklos prisky-rimo policijos teisei autorius jau yra iðsakæs savo nuomonæ.1 Kita vertus, ði tema reikalauja nuodugnesnio nagrinëjimo. Operatyvinës veiklos metodai – tai „bûdai gauti operatyvinæ informacijà“ [8]. Operatyvinës veiklos ástatyme nustatyti ðie operatyvinës veiklos metodai: „operatyvinë apklausa, operatyvinë apþiûra, operatyvinis patikrinimas, operatyvinis sekimas, agentûrinis metodas, elektro-ninë þvalgyba“ [8]. Policinë ðiø metodø paskirtis gerai atsiskleidþia jø sàvokose. Tarkime, „operaty-vinë apklausa – operatyvinës veiklos metodas, kai informacija gaunama tiesiogiai bendraujant su in-formacijà turinèiu asmeniu. Slapta operatyvinë apklausa – operatyvinës apklausos rûðis, kai jos vyk-dytojo priklausomybë operatyvinës veiklos subjektui yra uþðifruojama. Operatyvinë apþiûra – operaty-vinës veiklos metodas, kai informacija gaunama vieðai, uþðifruotai ar slapta apþiûrint daiktus, doku-mentus, patalpas, transporto priemones, vietovæ, asmenis ir kitus objektus. Operatyvinis patikrinimas – operatyvinës veiklos metodas, kai informacija gaunama atliekant slaptà operatyvinæ apklausà bei uþðifruotà operatyvinæ apþiûrà“. Tokie veiksmai yra tam tikras poveikis operatyvinës veiklos objektui, kuris nebûtinai atsiranda vos tik pritaikius operatyvinës veiklos metodà. Daþniausiai asmuo net ne-þino, kad jos atþvilgiu vykdomas operatyvinis tyrimas. Teisinës pasekmës asmeniui atsiranda, kai re-miantis informacija, surinkta operatyvinës veiklos metodais, jo atþvilgiu pradedamas ikiteisminis tyri-mas, apribojama jo laivë, teismo paskiriami ápareigojimai. Atliekant operatyvinius veiksmus gauti duomenys apie asmenis, ávykius ar kitus objektus saugomi operatyvinëse áskaitose, todël teisinës pa-sekmës asmenims gali pasireikðti ir kitaip. Tarkime, pagal Ginklø ir ðaudmenø kontrolës ástatymà „B, C kategorijø ginklø, jø ðaudmenø negali ásigyti ir turëti fizinis asmuo, nesantis nepriekaiðtingos repu-tacijos“ [9], tuo tarpu „nepriekaiðtingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris áraðytas á ope-ratyvinæ áskaità“ [9]. Operatyvinës veiklos metodai atitinka teisinio reguliavimo metodo apibrëþimà taip pat ir tuo, kad yra átvirtinti teisës normose. Plaèià ðiø metodø paskirtá rodo ir platus operatyvinës veiklos objektø sàraðas: „rengiamos, daromos arba padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padaræ asmenys, ðiø asmenø aktyvûs veiksmai neutralizuojant operatyvinæ veiklà arba áterpiant nusikalstamø struktûrø narius á teisësaugos, kraðto apsaugos ar kitas valstybës valdþios ir valdymo institucijas, kitø valstybiø specialiøjø tarnybø veikla bei kiti su valstybës saugumu susijæ as-menys ir ávykiai“. Ið ðio sàraðo matyti, kad operatyvinë veikla – tai ne tik su nusikalstamomis veikomis, bet ir apskritai su valstybës saugumu susijusi nuolatinio pobûdþio veikla, atliekama teisinëmis prie-monëmis, taikant specifinius metodus, kurie, átvirtinti policijos teisës normose, yra policijos teisës re-guliavimo metodai. Taigi policijos teisës teisinio reguliavimo metodas laikytinas kompleksine admi-nistraciniø vieðo ir nevieðo pobûdþio metodø visuma. Tuo policijos teisës reguliavimo metodas yra unikalus ir skiriasi nuo kitø teisës ðakø, taip pat ir nuo administracinës teisës reguliavimo metodø.

Atskiras policijos teisës reguliavimo metodo aspektas – draudimai ir apribojimai, kurie yra uþtik-rinti valstybës prievarta. Didþioji dalis draudimø, ávairiø apribojimø numatyta policijos teisës normose. Jei ðie draudimai ir apribojimai nevykdomi, teisësaugos institucijø pareigûnai arba teismas turi teisæ taikyti prevencines prievartos priemones (pvz., Organizuoto nusikalstamumo uþkardymo ástatyme numatytos priemonës: oficialus áspëjimas, teismo ápareigojimai), kardomàsias prievartos priemones (pvz., fizinæ prievartà, psichinæ prievartà, specialiàsias priemones, ðaunamàjá ginklà, sprogstamàsias medþiagas) ir administracines nuobaudas. Ðie policiniai metodai reikalingi vieðajai tvarkai valstybëje palaikyti. Vieðoji tvarka – tai vienas ið veiksniø, lëmusiø ðiuolaikinës administracinës teisës atsiradimà (poreikis apsaugoti vieðàjà tvarkà miestuose sudarë sàlygas XVIII a. susiformuoti policijos teisei, kuri XX a. pradþioje transformavosi á administracinæ teisæ). Plaèiàja prasme vieðoji tvarka apima visos vi-suomenës socialinës gerovës ir organizuotumo pagrindus, nacionaliná saugumà, beveik visus visuo-meninius santykius. Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkte teigiama: „Lietuvos Respublikos Vyriausybë tvarko kraðto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos nelieèiamybæ, garantuoja valstybës saugumà ir vieðàjà tvarkà“ [10]. Didþiausios teisësaugos institucijos – policijos vienas ið pagrindiniø policijos uþdaviniø yra uþtikrinti vieðàjà tvarkà. Policija yra pagrindinis Vyriausybës „árankis“ ágyvendi-

1 Plačiau žr.: D. Žilinskas Policijos teisės prielaidos: operatyvinės veiklos teisinio reglamentavimo problema // Jurispru-dencija: mokslo darbai. Vilnius, 2003. T. 49 (41). P. 54–61.

47

nant konstitucinæ funkcijà – garantuoti vieðàjà tvarkà (kitai Vyriausybës konstitucinei funkcijai – ga-rantuoti valstybës saugumà – tarnauja mûsø jau minëti operatyvinës veiklos metodai, kuriuos institu-ciðkai reprezentuoja Valstybës saugumo departamentas. Deja, ðis departamentas Vyriausybei niekaip nesubordinuotas). Policijos veiklos ástatyme numatyta, kad: „Policija – asmens, visuomenës saugumà bei vieðàjà tvarkà uþtikrinanti policijos ástaigø ir pareigûnø visuma“ [11]. Vieðoji tvarka yra vientisas ir integruojantis policijos veiklos ir apsaugos objektas, leidþiantis policijà ir kitas teisësaugos institucijas uþtikrinti þmogaus teises ir laisves, vykdyti nusikalstamø veikø prevencijà. Kita vertus, tai daroma poli-ciniais metodais, kuriø taikymo subjektø ratas pleèiasi. Be teisësaugos institucijø pareigûnø, juos turi teisæ taikyti aplinkos apsaugos inspektoriai, valstybiniai miðkø pareigûnai ir kitø kontrolæ bei prieþiûrà vykdanèiø valstybës institucijø tarnautojai.

Administracinës teisës reguliavimo metodas atstovauja valstybinio administravimo situacijai – ðiuo metu besitæsianèiai prieð deðimtmetá prasidëjusiai sàvokø painiavai. Administracinës teisës teo-rijoje vartojamos sàvokos, atitinkanèios jos formavimosi laikotarpá, tuo tarpu Lietuvos Respublikoje galiojantys ástatymai nustatë kitokias tuos paèius dalykus apibûdinanèias sàvokas. Sàvokø problema yra labai svarbi, nes jose apibûdinamas administracinës teisës objektas, metodas, teisiniai santykiai, svarbiausi jos institutai. Galiojanèiuose ástatymuose vartojamos vieðojo administravimo, valstybinio administravimo subjektø, vidaus administravimo ir kitos sàvokos bei administracinës teisës teorijoje vartojamos valstybinio valdymo, valstybinio valdymo institucijø, vidinio valdymo ir kitos sàvokos. Ap-skritai ðiuo atveju teorijos negalima labai skirti nuo praktikos, nes ástatymø tekstai yra ganëtinai teore-tizuoti, juose gausu sàvokø, kurios ástatymø leidëjø valia tampa teisës normomis ir negali bûti kvestio-nuojamos. Taigi administracinës teisës ðaltiniai patys yra ðiuolaikinës administracinës teisës bendroji dalis, jos teorinë bazë. Prie to prisideda ir teismø (ypaè Vyriausiojo administracinio teismo ir Konstitu-cinio Teismo) praktika, kuri nesant platesniø moksliniø tyrimø bûtent ir formuoja administracinës tei-sës doktrinà. Tuo tarpu dideliø administracinës teisës metodologijos ir vieðojo administravimo prakti-kos pokyèiø nëra. Valdymo (administravimo) srityje yra nusistovëjusi tradicinë seka – pavedimas (ága-liojimas) – vykdymas – kontrolë. Ði seka teisiðkai ágyvendinama organizacinëmis ir skatinanèiomis priemonëmis. Tuo tarpu administracinës teisës iðorinis veikimas, pasireiðkiantis draudimais, leidimais, kontrole, prieþiûra ir atsakomybës taikymu, ið esmës turëtø pereiti policijos teisei. Ðis pasidalijimas reikðtø, kad pozityvusis teisinis reglamentavimas, nustatantis tam tikrus administracinius teisinius re-þimus, taisykles, kartu su valdymo organizavimu priklauso administracinei teisei, o ðiø taisykliø laiky-mosi kontrolë, prieþiûra, stebëjimas, neteisëtø veiksmø nutraukimas, prievartos ir sankcijø taikymas – policijos teisei. Toks pasidalijimas bûtø logiðkas ir metodologiðkai pagrástas. Be to, jis eliminuotø dis-kusijà dël Administraciniø teisës paþeidimø kodekso (toliau ATPK) santykio su administracine teise ir vietos joje. ATPK (arba Nuobaudø kodeksas) nustato sankcijas uþ daugybës teisës aktø (ástatymø ir poástatyminiø norminiø teisës aktø) – administracinës teisës ðaltiniø paþeidimus. Todël, remiantis mûsø anksèiau pasiûlyta poðakiø sistema, ðie teisës aktai priskirtini administracinei teisei, o atsako-mybæ uþ jø nesilaikymà nustatantis blanketiniø nuorodø rinkinys – ATPK – policijos teisei. Prielaidø tam suteikia ir ATPK struktûra bei institucijø, turinèiø ágaliojimus suraðyti administraciniø teisës paþei-dimø protokolus ir skirti administracines nuobaudas sàraðas. „Administraciniø teisës paþeidimø bylas nagrinëja: 1) administracinës komisijos prie savivaldybiø tarybø; 2) savivaldybiø seniûnijø kaimo vie-tovëse seniûnai; 4) rajonø (miestø) apylinkiø teismai (apylinkiø teismø teisëjai); 5) policija, valstybinës inspekcijos ir kiti Lietuvos Respublikos ástatymø tam ágalioti organai (pareigûnai)“ [11]. Atskleisdami tuos „kitus Lietuvos Respublikos ástatymø tam ágaliotus organus (pareigûnus)“, matome daugiausia valstybës institucijas, tarp kuriø yra: teismai, teisësaugos institucijos (policija, Valstybës sienos ap-saugos tarnyba, Finansiniø nusikaltimø tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalø ministerijos, Prieðgaisrinës apsaugos organai); tiesiog vykdomajai valdþiai atstovaujanèios vieðojo administravimo institucijos; vyriausybës ástaigos (Lietuvos geologijos tarnyba, Moterø ir vyrø lygiø galimybiø kontrolieriaus tar-nyba, Ryðiø reguliavimo tarnyba, Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybës, Valstybinë geodezijos ir kartografijos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybës, Lietuvos ar-chyvø departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybës, Valstybinë tabako ir alkoholio kontrolës tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybës, Vieðøjø pirkimø tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vy-riausybës); inspekcijos ir ástaigos prie ministerijø (Valstybinës mokesèiø inspekcijos, Valstybinë darbo inspekcija, Energetikos valstybinë inspekcija prie Ûkio ministerijos, Valstybinë sëklø ir grûdø tarnyba prie Þemës ûkio ministerijos ir kt.); kvaziteismines ir reguliavimo funkcijas atliekanèios komisijos ir ta-rybos (Valstybinë kainø ir energetikos kontrolës komisija, Lietuvos Respublikos vertybiniø popieriø komisija, Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba) ir kt. Daugiausia straipsniø tenka teismams, po-licijai ir kitoms teisësaugos institucijoms. Kitos institucijos, pagal jø steigimà ir veiklà reglamentuojan-

48

èius teisës aktus atlikdamos kontrolæ ir prieþiûrà, veikia policiniais metodais ir ið esmës ágyvendina policijos teisës normas. Tai labai gerai rodo joms ATPK suteikti ágaliojimai.

Iðvados

„Policiniø“ ástatymø sàvokø giminingumas, valstybës institucijø bendras naudojimasis tais pa-

èiais policinës (ði sàvoka apima administracinæ bei operatyvinæ veiklà) veiklos metodais, jø steigimà ir veiklà reglamentuojanèiø ástatymø paskirties bendrumas, jø normø tarpusavio sàveika leidþia kalbëti apie ástatymø ir kai kuriø poástatyminiø teisës aktø, reglamentuojanèiø asmens, visuomenës, valstybës bei nacionaliná saugumà, vieðàjà tvarkà, Lietuvos teisësaugos institucijø valdymo ir veiklos teisiná reglamentavimà, sistemà. Ðià teisinio reguliavimo sritá reglamentuojanèiø teisës aktø sistemos objek-tyvus egzistavimas – reali policijos teisës iðskyrimo prielaida.

Savarankiðkø poðakiø iðskyrimas administracinëje teisëje leistø geriau struktûrizuoti jos regu-liavimo objektà ir ieðkoti veiksmingesniø, naujø administracinio teisinio reguliavimo metodø. Visà ad-ministracinæ teisæ galima bûtø suskirstyti á du didelius poðakius: valdymo teisæ ir policijos teisæ. Kita administracinës teisës reformos koncepcija bûtø pagrásta poðakiø kûrimu pagal plaèiausius ir sava-rankiðkiausius institutus.

Policijos teisës objektas apima dalá administracinës teisës reguliuojamø visuomeniniø santykiø, susiklostanèiø asmens, visuomenës, valstybës ir nacionalinio saugumo, vieðosios tvarkos valstybinio administravimo ir teisësaugos institucijø steigimo ir veiklos srityje.

Policijos teisës metodas, nors ir turi visus administracinës teisës metodui bûdingus poþymius, laikytinas kompleksiniu teisinio poveikio visuomeniniams santykiams metodu, apimanèiu ir operatyvi-nës veiklos metodus bei administraciniø prievartos priemoniø taikymà.

Policijos teisës santykis su administracine teise yra teisës poðakio ir teisës ðakos santykis.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Andriuškevičius A. Probleminiai administracinės teisės reguliavimo dalyko klausimai //Teisė: mokslo darbai.

2002/42. 2. Кермиров А. Д. О своеобразии государственной системы современной Франции // Государство и пра-

во 2001. № 1. 3. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas // Žinios. 1999. Nr. 66–2130 4. Старилов Ю. Н. О сущности и новой системе администрaтивного права: некоторые итоги дискуссии //

Государство и право. 2000. № 5. 5. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija: mokomoji priemonė. – Vilnius: Justicija, 2000. 6. Vaišvila A. Teisės teorija: vadovėlis. – Vilnius: Justicija, 2000. 7. Vaišvila A. Teisės teorija: vadovėlis. – Vilnius: Justicija, 2-asis papild. ir patais. leid. 2004. 8. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 65–2633. 9. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 13–467.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Lietuvos aidas. 1992. Nr. 220; 1992. Nr. 33–1014. 11. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas (rinkinys – segtuvas): Tekstas su

pakeitimais ir papildymais / VĮ Teisinės informacijos centras.

♦♦♦

Conditions for the Police Law: Relation between the Police Law and the Administrative Law

Dr. Dainius Žilinskas Mykolas Romeris University

Keywords: police law, administrative law, public order.

SUMMARY

The article analyses the issues of modern Lithuanian legal administrative system. Security of a person, society and the State is a complex, political, sociological and legal phenomenon that ensures social well–being

49

thus in order to develop conditions for an effective legal protection of the aforementioned social values it is necessary that an appropriate system of national authorities is in place and a system of positive legal norms is in place to regulate the establishment and functioning of such authorities. By applying the selected methodological background of the police law it should be concluded that theoretical identity of the police law should be linked with the need for knowledge on securing protection of a person, society and the State by regulating it by a unified system of legal norms. It is suggested, that the structure of the administrative law branch should be improved by replacing general and special parts with sub–branches of the administrative law. It is proposed to stipulate that administrative law is divided into the governing law and the police law. The governing law would include laws and by laws that contain norms of the administrative law and that regulate public relations in the public administration sector and it would be the legal basis for exercising the executive powers. The police law would include institutes of application of control, supervision, coercion, operative action and administrative penalties and would regulate public relations that occur when nationally administering protection of a person, society, the State, national security and public order and by ensuring appropriate legal regulation of establishment and functioning of the Lithuanian law enforcement authorities. The police law is not only a hypothesis. It is an objective legal reality, a de facto existing system of legal norms that define obligations, rights and liability of law enforcement authorities and statutory civil servants thereof, their relations with citizens, finite list of methods for administrative breaches, administrative penalties and authorities to enforce them, procedure for application of direct coercion and jurisprudence for administrative breaches.

Relationship of notions found in the „police“ laws, application of same policing (this notion includes administrative and operative action) methods by the national authorities, unification of legislation regulating their establishment and functioning, relationship of their notions enables to speak of a system of laws and certain bylaws that regulate protection of a person, society, the State and the national security, public order, legal regulation of management and functioning of the Lithuanian law enforcement authorities. An objective existence of the system of legislation that regulates this legal sphere is a real pre–condition for a distinction of the police law.

Distinction of individual sub–branches within the administrative law would enable a better structuring of the object it regulates and a search for more effective and novel methods for administrative–legal regulation. The whole administrative law could be divided into two massive sub–branches: the governing law and the police law. Another concept for the reform of the administrative law could be based on development of sub–branches basing on the vastest and most independent institutes of this law.

The object of the police law contains the part of the public relations regulated by the administrative law that occur in the sphere of national administration of protection of a person, society, the State and the national security, public order and establishment and functioning of the law enforcement authorities.

Although the method of the police law contains all features typical for the method of the administrative law yet it should be treated as a complex method for legal impact upon public relations that includes methods of operative action and application of measures of administrative coercion.

External functioning of the administrative law manifests in prohibitions, permission, control, supervision and liability and thus should essentially be transferred to the police law. Such a division would mean that the positive legal regulation defining certain administrative–legal regimes and rules as well as the arrangements for governance would belong to the administrative law, while control, supervision, monitoring, prevention, application of coercion and sanctions pertaining to such rules would be part of the police law. Such a division would be logical and methodologically grounded. Moreover, it would eliminate the discussion on the relation of the Administrative Code (AC) with the administrative law and on the place of the former in the latter. AC (or the Code of Administrative Penalties) stipulates sanctions for breaches of many of legal acts (laws and bylaws containing legal norms) that are sources for the administrative law. Therefore basing on the aforementioned system of sub–branches such legislation should be part of the administrative law while the collection of references to liability for their breaches also known as the AC should belong to the police law. Conditions for sucha reform are provided by the structure of the AC and the list of national authorities that have powers to issue protocols of administrative breaches and enforce administrative penalties.

50


ELEKTRONŲ PARAMAGNETINIO REZONANSO METODO TAIKYMAS

Raimundas Naktinis

Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugø centras

Liepyno g. 7, LT–08108 Vilnius

Telefonas 271 98 99


Pateikta 2005 m. birželio 30 d. Parengta spausdinti 2005 m. lapkričio 3 d.

Pagrindinės sąvokos: EPR, elektronų paramagnetinis rezonansas, žvyras, klintis, dolomitas, tei-

smo geologija, teismo ekspertizė.

S a n t r a u k a

Straipsnyje pateikti žvyro telkinio nustatymo taikant šiuolaikinį analizės metodą – elektronų

paramagnetinį rezonansą (EPR) – originalių tyrimų rezultatai.

Tiriant nusikalstamas veikas susiduriama su įvairių objektų, medžiagų šaltinio nustatymo pro-

blema. Tokios medžiagos neretai gali būti tarpinė grandis tarp tiriamos įvykio vietos ir įtariamojo arba

tam tikrų įrankių, transporto priemonių ir kitų objektų. Mūsų atlikti tyrimai išplečia žvyro (smėlio) ir

kitų panašių objektų tyrimo galimybes. Tai gali tapti naujos ekspertinės tyrimo metodikos pagrindu ir

gali būti naudojama teismo geologijoje.

Žvyro EPR spektras sumodeliuotas naudojant klinčių ir dolomitų dalelių mišinį. Šio spektro lini-

jas rodo manganas, kuris į klinčių ir dolomitų gardeles pateko kaip natūrali priemaiša šiems minera-

lams formuojantis. EPR spektras priklauso ne tik nuo mangano (kaip priemaišos) kiekio, bet ir nuo to,

kaip mangano jonai sąveikauja su magniu ir kalciu. Primaišius į žvyrą mangano druskos gaunama nauja

(plati ir kitoje magnetinio lauko srityje) EPR linija, o buvusios linijos, kurias rodo manganas, esantis

gardelėje, nepasikeičia. Pašalinti manganą iš gardelės galima tik cheminių reakcijų metu. Parengta ma-

tematinė metodika tinkama nustatyti, iš kurio telkinio (karjero) buvo paimtas nežinomu tapęs žvyras.

Metodika pagrįsta euklidinių nuotolių skaičiavimu tarp atitinkamų EPR spektro komponenčių. Tyrimui

užtenka (atmetus didesnes kaip 2 mm skersmens daleles) apie 50–100 mg medžiagos.

Ištyrėme kelis šimtus iš įvairių Šiaurės Rytų Lietuvos laukų paimtų akmenų – kalcitų (klinčių bei

dolomitų). Mangano jonai, įterpti į kristalines gardeles šių mineralų formavimosi metu (esant dideliam

slėgiui ir aukštai temperatūrai), yra puikus nekintamas žymeklis, nusakantis mineralo savitumą. Tai

atsispindi tirtų akmenų EPR spektruose. Tuo tarpu klinčių ir dolomitų, paimtų iš įvairių telkinių, at-

skeltų dalelių (skeveldrų, atplaišų) EPR spektrai labai skiriasi tiek forma, tiek intensyvumu (net keletą

kartų). Vieno telkinio akmenų (dolomito arba klinties) EPR spektrai beveik sutampa. Todėl yra didelė ti-

kimybė, kad bus teisingai įvertinta, nuo kurio telkinio akmens atplaiša yra atskelta. Šiam tyrimui už-

tenka 5–20 mg medžiagos.

Tiriant nusikaltimus ypatingà reikðmæ turi specialiø þiniø panaudojimas. Atliekant nusikalstamø

veikø tyrimà susiduriama su ávairiø objektø, medþiagø ðaltinio nustatymo problema. Ðios medþiagos neretai gali bûti tarpinë grandis tarp tiriamos ávykio vietos ir átariamojo arba tam tikrø árankiø, trans-porto priemoniø ir kitø objektø. Ðiuolaikinis mokslas suteikia nusikaltimø tyrëjams labai daug galimy-biø, nes gamtos ir technikos mokslø atradimai leidþia instrumentiniais metodais tirti nedidelius me-

51

dþiagø kiekius, uþfiksuoti labai neþymius skirtumus ir pan. Kriminalistika ir teismo ekspertizë ne vi-sada gali nedelsiant iðnaudoti atsiradusias galimybes ir veiksmingai taikyti sukurtus tyrimo metodus. Vienas ið tokiø tyrimo metodø – elektronø paramagnetinis rezonsas [1; 2]. Ðis tyrimo metodas plaèiai taikomas fizikiniuose, techniniuose, cheminiuose, biologiniuose ir kituose tyrimuose [3; 4].

EPR þinomas jau seniai (atrastas 1944 m.)1. Atradus ðá reiðkiná buvo sukonstruoti pirmieji tokiu principu veikiantys spektrometrai. Mûsø tyrimams buvo naudojamas serijinis vidutinio jautrumo spekt-rometras, veikiantis fiksuotu 10 GHz daþnio diapazonu [2]. Pavyzdþiai buvo dedami á 3 mm skers-mens ampulæ. Ampulë su tiriamu pavyzdþiu dedama á spektrometro sukuriamà magnetiná laukà. Spektrometre vidiná etalonà átaisëme taip, kad jo spektras bûtø registruojamas ðalia tiriamo objekto spektro. Spektrometras registravo 10 GHz daþnio elektromagnetiniø bangø absorbcijà priklausomai nuo to, kokio stiprumo magnetiniame lauke buvo objektas. Taip galima patikimai iðmatuoti daleliø, tu-rinèiø nesuporintus elektronus (chemijoje – laisvøjø radikalø), santalkà. EPR spektro signalo intensy-vumà (kuris yra ne kas kita kaip paramagnetiniø centrø koncentracijos rodiklis) pavyzdyje matuoda-vome signalo amplitudës ir vidinio etalono amplitudës santykiu, skaièiuojamu masës vienetui. Taip skaièiuoti teisinga, jei objektø linijø plotis nesiskiria. Jei skiriasi, reikia ávertinti linijø ploèio skirtumus (dvigubo integravimo metodika). Þvyro paramagnetizmà ávertindavome matuodami EPR spektro ðeðtosios komponentës linijø A611, A612, A621, A622 ir A63 intensyvumà (amplitudes, tenkanèias masës vienetui ir etalono vienetui).

Literatûroje ir ekspertinëje praktikoje gana gerai þinomi dirvoþemio tyrimai. Amerikieèiai net ið-skyrë tokià mokslo sritá kaip teismo geologija [5]. Jø teigimu, nëra þemëje dviejø vienodø dirvø. Svarbu pagal tà paèià metodikà surinkti pavyzdþius ir teisingai apraðyti ir iðanalizuoti didelio skaièiaus daleliø (pvz., dirvoþemio) savybes. Federalinis tyrimø biuras (FTB) pradëjo kaupti dirvoþemio pavyz-dþius nuo 1935 m. [5; 6]. Esminë problema, su kuria susiduriama ekspertinëje praktikoje, yra ta, kad vieni dirvos pavyzdþiai patenka neáprastu bûdu – nukrapðtomi nuo batø, nuo purvasaugiø, iðimami ið plaukø ar panaðiai, o kiti paimami pagal nustatytà metodikà.

Kad EPR metodas bûtø taikomas tiriant dirvoþemá, prieinamoje literatûroje aptikta nebuvo. Ankstesni mûsø darbai (taikant ðiame straipsnyje apraðytà EPR metodà ir ðiuo metodu veikiantá ra-diospektrometrà), skirti nustatyti, per kurá sklypà buvo eita (atliktas tokio tipo eksperimentas), tiriant prilipusià prie batø þemæ, pasiteisino ir parodë, kad einame teisingu keliu [7; 8]. Registravome dirvo-þemio EPR spektrus ir ieðkojome juose informatyviø (turinèiø bûdingø skirtumø) spektriniø linijø, gra-fiðkai (o tai daug vaizdþiau) parodydavome statistinës analizës rezultatus. Visos 7 tyrimø serijos, skir-tos nustatyti, kas per kurá sklypà ëjo, buvo sëkmingos [8]. Tai buvo bandomieji darbai siekiant iðsiaið-kinti, ar verta pradëti platesnius tyrimus teismo geologijoje taikant EPR metodà2.

1 EPR reiškinys skirtas paramagnetinėms ir feromagnetinėms dalelėms tirti. Apibūdinsime esminius šio metodo bruožus. Lengviausia įsivaizduoti, kas nutiks turinčioms po vieną nesuporintą elektroną dalelėms, patekusiomis į išorinį magnetinį lauką. Primename kvantinės mechanikos taisyklę: magnetiniame lauke dalelė gali būti tik tokios būsenos, kad kvantiniai skaičiai, aprašantys jos magnetizmą, skirtųsi ne mažiau kaip vienetu. Nesuporinto elektrono magnetines savybes aprašančio sukinio kvantinio skaičiaus (trumpiau – sukinio) didumas kvantinio magnetizmo vienetais yra 1/2. Todėl magnetiniame lauke toks elektronas, būdamas nepriklausomas nuo kitų dalelės parametrų, galės būti dviejų būsenų, kurių sukiniai magnetinio lauko atžvilgiu bus +1/2 ir –1/2. Skirtumas tarp šių būsenų energijų proporcingas magnetinio lauko stiprumui: W=gβH; čia W – skirtumas tarp energetinių lygių, β – kvantinis magnetinio momento vienetas (Boro magnetonas), kuris SI sistemoje lygus eh/4πm (e – elektrono krūvis, h – Planko konstanta, π=3,1416 (konstanta), m – elektrono masė), H – magnetinio lauko dydis, g – koeficientas (tai ne laisvo kritimo žemėje pagreitis), parodantis, kiek tas nesuporintas elektronas yra laisvas (tai yra parodo sukinio sąveiką su kitais elektronais ir jų orbitomis). Kuo stipresnis magnetinis laukas, tuo didesnis skirtumas tarp energetinių lygių [1; 2].

Veikiant pavyzdį aukšto dažnio lauku (tiksliau – magnetine jo komponente), nesuporintas elektronas (tik tokie reaguoja į išorinį magnetinį lauką) iš būsenos, kuriai būdinga mažesnė energija, pereis į kitą būseną (didesnės energijos). Tai įvyks tik tada, kai tiekiamas labai aukšto dažnio (SAD) energijos kvantas hv (h – Planko konstanta, v – dažnis) atitiks tų būsenų, kurių yra nesuporinti elektronai, energijų skirtumą W. Šį energijų skirtumą galime keisti keisdami išorinio magnetinio lauko, kuriame yra tiriamasis pavyzdys, stiprumą. Kadangi paprastai magnetinis laukas, kurio stiprumą reikės keisti, kuriamas leidžiant srovę per ritę, tai iš lėto keisti srovės stiprumą nesudėtinga. Kai bus pasiektas toks magnetinio lauko stiprumas H, kad galios lygybė hv=gβH, labai aukšto dažnio energija bus absorbuojama tuo labiau, kuo daugiau pavyzdyje yra paramagnetinių dalelių. Kitais žodžiais sakant, EPR tai yra toks reiškinys, kai labai aukšto dažnio bangų energija yra absorbuojama tam tikro stiprumo magnetiniuose laukuose. Galima ir kitaip pasakyti: pavyzdys turi būti magnetiniame lauke ir turi būti švitinamas SAD bangomis [1; 2].

2Ankstesnis geologijos mėginimas kartu su Geologijos instituto mokslininkais taikyti šį fizikinį metodą stratigrafiškai suskirstant apatinio triaso uolienas Vakarų Lietuvoje [9]. Vakarų Lietuvos apatinio triaso uolienų stratigrafija iki šiol nėra tiksliai ir vienodai suskirstyta. Nors šia tema atlikta ir paskelbta nemažai darbų, tačiau nėra bendros nuomonės dėl margaspalvio triaso nuogulų stratigrafinio suskirstymo. Tyrimus sunkina tai, kad molingose margaspalvėse triaso uolienose beveik nėra būdingų faunos ir floros radinių, kurie leistų patikimai datuoti šių uolienų amžių. Vieni iš modernesnių tyrimų – paleomagnetiniai tyrimai. Bet tokio pobūdžio tyrimai atliekami užsienyje ir yra gana brangūs. Todėl buvo pabandyta šio pobūdžio tyrimams pritaikyti gana patikimą EPR tyrimo metodą. Tai pasiteisino [9].

52

Ðio darbo tikslas buvo iðtirti ávairiø Lietuvos þvyro telkiniø paramagnetines savybes taikant EPR tyrimo metodà ir nustatyti, kiek tai naudinga teismo geologijai ar teismo ekspertizei.

Anot geologø, pagal daleliø dydá molá sudaro santykinai maþiausio skersmens dalelës, smëlá santykinai vidutinio didumo dalelës, o þvyras – tai smëlio ir ávairaus dydþio akmenukø miðinys (kitaip sakant, atitinkamai nusijojus þvyrà lieka smëlis ir skirtingo dydþio akmenukai). Literatûroje ir eksperti-nëje praktikoje maþai kalbama apie þvyro (smëlio) tyrimo galimybes, nes ðiø objektø savybës yra gana tipiðkos (þvyro (smëlio) cheminë sudëtis nepasiþymi ypatinga ávairove) ir neturi pakankamai specifiniø bruoþø, kurie leistø diferencijuoti ir nustatyti ðiø medþiagø ðaltiná. Þvyro (smëlio) analizës EPR metodu teismo ekspertiniams tikslams, nagrinëjant prieinamà literatûrà, nebuvo aptikta. Literatû-roje neaptikome net paèiø þvyro EPR spektrø. Fizikai daugiausia domëjosi grynais mineralais [10; 11], jø struktûros patikslinimu.

Þemës plutos formavimosi metu vykæ geologiniai procesai turëjo átakos ávairioms besiformuo-janèiø uolienø savybëms (tarp jø ir paramagnetinëms). Ðie procesai vyko dël aukðtos temperatûros, didelio slëgio ir kitø veiksniø. Tai ne tuo paèiu metu ávairiose vietovëse sudarë skirtingas sàlygas mangano jonams patekti á besiformuojanèias klinèiø ir dolomitø (þvyro sudedamøjø daliø) gardeles. Taèiau EPR spektras priklauso ne tik nuo mangano, kaip priemaiðos, kiekio, bet ir nuo to, kaip man-gano jonai sàveikauja su magniu bei kalciu [10; 11]. Neteko girdëti, kad normaliomis gamtinëmis (ar ûkinës veiklos) sàlygomis manganas patektø á ðiø mineralø gardeles, o paðalinti já galima tik cheminiø reakcijø metu. Dolomito tabletëse, kuriø jei norëdami papildyti savo organizmà magniu nusipirksite vaistinëje, mangano nëra, nes jis ið èia paðalintas chemiðkai. EPR spektro ðios tabletës nerodo.

Manydami, kad þvyro (smëlio) geologinis formavimosi procesas skirtingose vietovëse galëjo tu-rëti tam tikrø ypatumø, nutarëme atlikti eksperimentà ir panaudoti EPR metodà tirdami þvyrà (ir jo su-dëtines dalis). Norëjome iðsiaiðkinti, kiek tiksliai, iðtyrus EPR metodu, galima apraðyti þvyrà, paimtà ið ávairiø telkiniø, ir atsakyti á klausimà, kuris þvyro pavyzdys, ið kurio telkinio buvo paimtas. Siekëme nu-statyti, kuris klinties ar dolomito pavyzdys atskeltas nuo tam tikro akmens. Eksperimentui þvyro pa-vyzdþiø (apie 200 ml) buvo imama ið telkiniø Ðiaurës Rytø Lietuvoje (nes literatûroje aptikome geo-logø iðvadà, kad ðiame regione þvyro savybës priklauso nuo klinèiø ir dolomito daleliø santykio [12]), eksploatuojamø kelininkø, melioratoriø, komunalinio ûkio tarnybø, taip pat ið maþø telkiniø, ið kuriø savo reikmëms smëlá ima (sijodami þvyrà) pavieniai asmenys. Buvo tiriami neþinomo þvyro pavyzdþiai siekiant nustatyti, ið kurio telkinio jie galëtø bûti paimti.

Þvyrà sijojome, skirstëme á frakcijas pagal daleliø dydá: A frakcija – kai D (daleliø skersmuo) < 0,4 mm, B frakcija – kai 0,4<D<0,8 mm, C frakcija – kai 0,8<D<2,0 mm, E frakcijos D >2,0 mm. Nemagnetiniø daleliø daugiausia rasta A frakcijoje. Didëjant daleliø masei maþëja jø skaièius ampu-lëje (nes kiekvienà kartà buvo imamas toks pat tûris) ir maþëja tikimybë, kad atsitiktinai bus paimta daugiau panaðiø þvyro daleliø. Todël C ir E frakcijø dalelës tolesniems tyrimams netinkamos, nes davë daugiau skirtingø rezultatø. Kitaip reikëtø didinti lygiagreèiø matavimø skaièiø. A frakcijos spekt-rai silpnesni, nes èia daugiau nemagnetiniø daleliø. Bet norint ávertinti paramagnetizmà labai svarbus ir ðis veiksnys. Todël ëmëme A ir B frakcijø daleles kartu. Reikëjo tik atsijoti daleles, didesnes negu 0,8 mm.

Ávertinome ir tai, kad nusijotas þvyras – tai birus produktas, kad ilgiau pastovëjæs mëgintuvëlyje ar iðpiltas ant padëklo jis papildomai frakcionuojasi, nes vienos dalelës geriau nubyra arba pasislenka negu kitos. Todël, prieð suberiant á EPR ampulæ, imtis buvo gerai sumaiðoma.

Kai uþregistravome þvyro daleliø EPR spektrà, paaiðkëjo, kad jis tik vietomis sutampa su dirvo-þemio ar molio [7; 9] spektrais. Kai kuriuose smëlio pavyzdëliuose EPR aparatûra kambario tempe-ratûroje1 spektro visai neregistravo arba registruodavo tik silpnà laisvøjø elektronø rezonanso signalà. Tai rodë, kad ðio smëlio sudëtyje nebuvo uolienø daleliø, gardelëje turinèiø mangano (arba geleþies). Nustatyta taip pat, kad grynas smëlis (silicio dioksidas) EPR spektro kambario temperatûroje nerodo. Tokie pavyzdþiai toliau netirti. Dirbama buvo tik su tais pavyzdþiais (þvyru ar smëlio miðiniais), kuriø spektrà kambario temperatûroje EPR aparatûra registravo.

Lygindami molio tyrimø rezultatus supratome, kad daugiausia þvyro magnetizmà sukelia fero-magnetinës dalelës, patekusios vykstant geologiniams procesams arba susidaranèios kaip bakterijø, kai ðios naudoja geleþies jonus veiklos, rezultatas [13]. EPR spektrometru registruojant paramagneti-nes (t. y. silpnesnes magnetines) þvyro savybes, á pavyzdëlá patekusi feromagnetinë dalelë sukelia stiprø rezonansiná efektà, sunkiai iðmatuojamà mûsø turimo tipo spektrometru. Taigi feromagnetiná

1 Tokiu atveju tyrimo taikymas tampa paprastesnis ir tiriamiems pavyzdžiams nereikia sukurti papildomų temperatūros sąlygų. Be to, pavyzdžius ir objektus galima saugoti kambario temperatūroje ilgą laiką, o EPR aparatas pritaikytas dirbti tokiomis sąlygomis.

53

poveiká þvyro magnetizmui galima buvo ávertinti tik labai apytikriai (kokybiðkai), t. y. nurodyti, kuri dalis pavyzdëliø turëjo feromagnetines daleles. Bet ir tai tam tikrais atvejais gali bûti vertinga, nes suþi-nome, kiek pavyzdyje paplitusios feromagnetiniø daleliø. Mums pavyko teisingai nustatyti þvyro telki-nius ið jo paramagnetiniø savybiø. Feromagnetizmo nebuvo bûtina tirti.

Þvyro EPR spektras tik bendrais bruoþais panaðus á klinèiø arba dolomito spektrus. Visiems jiems bûdinga tik 6 beveik vienodo intensyvumo linijos (esant skirtingoms magnetinio lauko vertëms). Tai bûdinga dvivalenèio mangano jonams, esantiems èia kaip priemaiðai (tos 6 grupës linijø atsiranda dël to, kad nesuporintas elektronas skrieja apie mangano branduolá, kuris taip pat yra paramagneti-kas). Klintys – tai kalcio karbonatas, o dolomitai – kalcio ir magnio karbonatas. Smarkiai atskiesti dvi-valenèio mangano jonai vienur yra veikiami tik kalcio, kitur kalcio ir magnio, dël to spektrai ir skirtingi (3 pav.) – manganas èia pateko formuojantis ðiems mineralams geocheminiø procesø metu (esant aukðtai temperatûrai ir dideliam slëgiui). Taigi dvivalenèio mangano jonai – tai labai stabili ðiø mine-ralø priemaiða (intarpas). Jei á nusijoto þvyro frakcijà smëlá ábertume kokios nors mangano druskos ir gerai iðmaiðytume, gautume naujà (plaèià ir ties kitom magnetinio lauko vertëm) EPR linijà, o buvu-sios linijos nepasikeistø. Tai labai svarbu, nes bûtent mangano, sàveikaujanèio (fiziðkai) su kitais cheminiais elementais kristalinëje gardelëje, kiekvieno pavyzdþio spektras yra bûdingas – pagal já ga-lima spræsti priskyrimo telkiniui ar mineralui uþduotá. Mangano kiekis gardelëje bëgant laikui nesikei-èia. Todël nieko stebëtino, kad atsitiktinai ið Ðiaurës Rytø Lietuvos laukø (ið skirtingø telkiniø) paimtø kalcitø registravome apie 70 skirtingø EPR spektrø. Taèiau to paties akmens ávairiø vietø spektrai ne-sikeitë.

O koks bus EPR spektras, jei tirsime ðiø rûðiø daleles kartu? Ir ðiuo atveju pamatëme, kad þvyro EPR signalà galima sumodeliuoti vienu metu registruojant skirtingø kalcitø (klinèiø ir dolomito) dale-les. Þvyrui bûdingà spektrà gauname ádëjæ á rezonatoriø pavyzdá ið maþdaug vienodos masës klinèiø ir dolomitø daleliø. Jei masiø santykis bûtø kitas, spektras keistøsi, bet vis tiek iðliktø bûdingas þvyrui (1 pav.). Ið literatûros þinoma, kad geriausiai smulkesnës linijos atsiskiria ðeðtojoje komponentëje [10], todël tirdami þvyrà registravome tik tà ðeðtàjà komponentæ.

1 pav. Mechaninis klinties (KLK) ir dolomito (DO) daleliø miðinio spektras pagal spektro intensyvumà ir

linijø iðsidëstymà labai panaðus á þvyro (ÞV) spektrà. (Èia parodytos tik ðeðtosios EPR spektro komponentës linijos.)

Jeigu lyginant þvyro, paimto ið ávairiø telkiniø, skirtumus prireiktø nustatyti, kokià dalá sudaro klinèiø ir kokià dolomitø dalelës, kurios vizualiai ir mikroskopiðkai beveik nesiskiria, cheminis tyrimas truktø ilgai. O taikant EPR metodà mineralø santyká, remiantis spektro linijø intensyvumo santykiu, ga-lima nustatyti jau po keliø minuèiø. Ádomiausia, kad dvi siauros komponentës klintyje ir dvi siauros kairiosios komponentës dolomite atsiranda ne to paties stiprumo magnetiniame lauke, todël jos ne-

54

sumuojamos. T. y. dvi linijas rodanti klintis ir tris linijas rodantis dolomitas, sudëti kartu, rodo penkiø linijø spektrà – kaip ir þvyras. Nesunku numatyti, kad ðios penkios linijos suteikia daug informacijos apie þvyro telkinio ypatybes. Dar lëèiau skleidþiant magnetiná laukà, dvivalenèio mangano jonø hi-persmulkiosios struktûros ðeðtojoje EPR komponentëje, be minëtø penkiø linijø, iðryðkëja dar viena, gerokai platesnë (Apl – platmis signalas (vidurkis) (2 pav.). Jà rodo dvivalenèio mangano jonai, kai jø koncentracija didesnë ir jie sàveikauja tarpusavyje.

2 pav. Dvivalenèio mangano jonø ðeðtosios komponentës EPR spektro linijos, registruojamos

þvyro dalelëse (ið viso apie 100 mg). (Èia neparodytas dël feromagnetiniø daleliø atsirandàs papildomas spektras.)

Kokià ávairovæ aptikome besidomëdami laukuose iðbarstytais kalcitais (t. y. klintimis ir dolomi-tais)? Tirdami ið kiekvieno lauko po 60–80 atsitiktinai paimtø akmenø (kalcitø) pastebëjome, kad daþ-niausiai buvo randami trijø tipø (pagal EPR spektro pobûdá) akmenys (a, b ir c; d – reèiau aptinkamas tipas) [7].

1 l e n t e l ë . Kiek ir kokio tipo spektrø proc. rasta ávairiø vietoviø kalcituose

Kur / tipas a b c d Kiek iðtirta vnt.

GAR 28 56 7 9 86 BUO 5 55 29 11 65 KUB 12 63 16 9 82 TAU 28 40 15 17 53 SAL 24 47 26 3 85

Matyti, kad kalcitai netolygiai pasiskirstæ Lietuvoje. Kadangi didelæ dalá þvyro (ar mëlio miðinio) daleliø sudaro susmulkinti kalcitai, galima tikëtis atskiruose telkiniuose aptikti ir skirtingø þvyro spektrø.

55

a

b1

b2

3 pav. Klinèiø (a) ir dolomitø (b1 ir b2) EPR spektrai skiriasi. Èia jie parodyti beveik vienodø amplitudþiø. Tikrovëje jos gali skirtis keletà kartø. Tai labai palengvina akmens skeveldros atpaþinimà.

Tyrimui uþtenka 5–20 mg masës atplaiðos. Iðtyrus didesná objektø skaièiø ið ávairiø telkiniø nustatyta, kad jø spektrai skiriasi, t. y. pagal dvi-

valentá manganà vienas dolomitas nelygus kitam dolomitui, o klintis klinèiai. Skirtingø akmenø ske-veldros pagal paramagnetizmà, kaip nustatëme, gali skirtis net 10–15 kartø. Taigi geocheminiame ka-tile kalcitai buvo „iðvirti“ su didelëse ribose besikeièianèiais dvivalenèio mangano jonø kiekiais. Áterpti dvivalenèio mangano jonai taip ir lieka ilgam laikui. Tad EPR tyrimas leidþia greitai atsakyti, nuo kurio akmens yra atskilusi rasta skeveldra.

Ðiandieninëje kriminalistikoje arba teismo ekspertizëje be statistikos daþniausiai neapsieinama. Kadangi spektro parametrø yra daug, reikëjo taikyti koká nors matematiná informacijos apdorojimo modelá. Taikydami ðiuolaikinius, modernius matematikos priskyrimo uþdaviniø sprendimo metodus (pvz., MLP – multilayer perceptron) mes nieko naujo nepasiekëme. Visiðkai uþtenka klasikiniø mate-matinës statistikos metodø, suprantamø daugeliui. Lygindami atskirø telkiniø smëlá, informacijà, gautà pagal ðiuos parametrus, sujungëme skaièiuodami euklidiná nuotolá (EN) tarp EPR spektrø. EN skaièia-vome imdami atitinkamas spektrø komponentes pagal matematikos þinynuose nurodytas formules. Kadangi tarp didesnio intensyvumo spektro linijø gaunamas didesnis euklidinis nuotolis, o visos spektro komponentës vienodai svarbios, visas redukuodavome priartindami prie to paties vidurkio. Antroje lentelëje parodyti EN, gautø ið EPR spektrø, tarp neþinomo þvyro pavyzdþiø (prie ðio þvyro, kaip neþinia ið kurio telkinio paimto, priraðytas X) ir þinomo þvyro ið telkiniø skaièiavimo rezultatai.

Euklidiniai nuotoliai (EN) tarp þvyro ið ávairiø objektø (Ob) spektrø. X – neþinia ið kurio karjero paimtas þvyras. Pavyzdþiui, XSAT reikia suprasti taip: X reiðkia, kad tai neþinomas þvyro pavyzdys paimtas ið þvyro krûvos tam tikroje vietovëje, SAT – vietovë (Satkûnai). KAD4 – tai þvyras ið Kadarø karjero ketvirtos duobës. Neþinomo þvyro (X) buvo 9 pavyzdþiai, o galimø telkiniø – 15 (maþdaug 5 x 8 km plote).

Kuo maþesnis EN, tuo artimesni savo prigimtimi tie du objektai. Ið 2-os lentelës pirmos skilties matome, kad visi X yra artimi XSAT. Jo atþvilgiu skaièiavome

spektrø euklidinius nuotolius (t.y. panaðumà). Tai rodo, kad beveik visi X (iðskyrus galbût XSEM, XKUB, XAG) yra paimti ið to paties telkinio (PAR), su kuriuo EN yra nedidelis ir jis yra tarp X. Tai gali

56

bûti PAR7 (7-oji duobë) arba PAR9 (PAR telkinio 9 duobë). Kai atskaitos pradþia imame XZIO (5 skil-tis), aiðkëja, kad X paimtas ið PAR7.

2 l e n t e l ë . Euklidiniai nuotoliai EN, gauti ið EPR spektrø.

1 2 3 4 5

EN Ob EN Ob EN EN Ob EN Ob

XSAT PAR12 PAR9 DUK2 xZIO 0,8 XSILG 1,5 KAD4 1,5 XSILG 1,9 GLU3 0,9 PAR7

0,8 PAR7 1,7 XAG 1,6 XSAT 1,9 LAU 1,3 XSAT

1,3 X ZIO 1,7 XSEM 2,1 PAR7 2,1 SEM4 1,6 XSILG

1,6 PAR9 1,8 XKUB 2,3 XZVIR 2,3 DUK1 2,1 XPAm

1,8 XPAP 2,1 XZVIR 2,3 XPAP 2,4 KUB3 2,2 XPAP

1,8 XZVIR 2,1 KAD3 2,4 XSEM 2,6 GA 2,2 XZVIR

2,2 XPAPm 2,1 SEM4 2,5 KAD4 2,8 XAG 2,6 PAR10

2,2 KAD4 2,2 KUB3 2,6 KAD3 3,4 KAD3 2,8 KAD4

2,5 PAR10 2,2 XPAP 2,8 XZIO 3,7 XSEM 2,8 PAR9

2,7 XSEM 2,3 PAR10 3,1 XPAm 4,0 PAR12 3,0 XKUB

2,9 XKUB 2,5 GLU3 3,3 PAR10 4,3 KAD4 3,5 XSEM

3,1 KAD3 2,5 GA 3,4 PAR12 4,5 XPAP 4,0 KAD3

3,5 PAR12 2,7 LAU 3,5 GA 4,7 XKUB 4,0 PAR12

3,8 XAG 2,7 DUK1 3,6 XKUB 5,1 XPAm 4,1 XAG

4,1 GA 2,8 XSILG 3,7 KUB3 5,3 XZVIR 4,8 PAR11

4,2 KUB3 2,9 PAR6 4,0 XAG 5,6 XSILG 4,8 GA

4,4 LAU 3,4 PAR9 4,1 LAU 5,7 PAR6 4,9 KUB3

4,7 GLU3 3,5 XSAT 4,2 GLU3 5,7 PAR10 5,0 LAU

5,1 SEM4 4,0 DUK2 4,7 SEM4 6,0 PAR9 5,4 GLU3

5,3 PAR11 4,0 XZIO 5,8 DUK1 6,2 XSAT 5,6 SEM4

5,8 DUK1 4,0 PAR7 5,9 PAR6 6,6 PAR7 6,0 PAR6

5,8 PAR6 8,5 PAR11 6,0 DUK2 6,7 XZIO 6,1 DUK1

6,2 DUK2 6,0 PAR11 11 PAR11 6,7 DUK2

Skaièiuodami EN nuo PAR12 (2 skiltis) matome, kad arèiausiai yra XAG, XSEM, X KUB. Taigi ðioje vietovëje þvyras atveþtas ið to paties telkinio PAR, tik ið kitos (12) duobës. Kad atsakymas teisin-gas, patvirtina ir tai, jog ðios trys vietovës (KUB, SEM ir AG) yra netoli PAR (daug arèiau negu, pvz., telkinys KAD), prie to paties vieðkelio. Kelis kartus tikrinome, ar negali bûti taip, kad kurie nors X at-veþti ið kitø telkiniø, pvz., ið DUK2 (4 kolona). Gavome, kad X yra gana toli nuo DUK2. Aiðku, kad ne-þinomas þvyras atveþtas tikrai ne ið ðio telkinio. Taigi taikant EN skaièiavimo metodikà galima buvo nustatyti, ið kurio telkinio (bûtent ið PAR) atveþtas neþinomas þvyras.

Iðvados 1. Þvyro EPR spektro linijas rodo klinèiø ir dolomitø dalelës. Ðias linijas rodo dvivalentis man-

ganas, kuris á klinèiø ir dolomitø gardeles pateko kaip natûrali priemaiða. Þvyro spektras sumode-liuotas naudojant klinèiø ir dolomitø daleles.

2. Normaliomis gamtinëmis (arba ûkinës veiklos) sàlygomis dvivalentis manganas á klinèiø ir dolomitø gardeles nepatenka. Èia jis patenka vykstant geologiniams procesams (dël aukðtos tempe-ratûros, didelio slëgio ir pan.), kai ðios uolienos formavosi. Primaiðius á nusijoto þvyro frakcijà – smëlá mangano druskos gaunama nauja (plati ir ties kitom magnetinio lauko vertëm) EPR linija, o buvusios linijos nesikeièia.

3. Taikant EPR metodà galima sëkmingai nustatyti, ið kurio þvyro telkinio (karjero) buvo paim-tas pavyzdys. Tyrimui reikia (paðalinus didesnes kaip 2 mm skersmens daleles) apie 50–100 mg me-dþiagos.

4. Þvyro telkiniui, ið kurio buvo paimtas tiriamasis pavyzdys, atpaþinti sëkmingai pritaikyta euk-lidiniø nuotoliø skaièiavimo ið EPR spektrø metodika.

5. Taikant EPR metodà gana patikimai galima nustatyti, nuo kurio konkretaus klinties ar dolo-mito akmens atskelta skeveldra. Tai padaryti padeda didelë ðiø uolienø gardelëse esanèio mangano

57

sàryðiø ávairovë (nustatoma EPR metodu) su kitais gardelëje esanèiais jonais. Tyrimui uþtenka 5–20 mg skeveldrø nuo klinèiø arba dolomitø akmenø.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Altšuler S. A., Козырев Б. М. Электроный парамагнитный резонанс. – Москва,1961. 2. Lou B. Парамагнитный резонанс в твердых телах. – Москва, 1962. 3. Carrington A., McLachlan A. D. Introduction to Magnetic Rezonance with Applications to Che-

mistry and Chemical Physics. – New York, London, 1967. 4. Biological Applications of Electron Spin Resonance. Edited by H. M. Swartz. – New York, Lon-

don, Sydney, Toronto, 1972. 5. Murray R. Evidence from the Earth – forensic geology and criminal investigation. – Mountain.

Press publishing company, 2004. 6. Murray R., Tedrow J. Secrets hidden in soil. – Rutgers university Press, 1975. 7. Naktinis R., Ivaška V., Katinas V. Karbonatų ir dirvožemio EPR spektrų įvairovė. Taikomoji fizika

// Konferencijos pranešimų medžiaga. – Kaunas: Technologija, 2000. 8. Naktinis R. Aplinkos objektų magnetinių savybių tyrimas atskleidžiant nusikaltimus // Jurispruden-

cija. 1999. T. 14 (6). 9. Katinas V., Naktinis R. Apatinio triaso uolienų stratigrafinis suskirstymas Vakarų Lietuvoje elekt-

ronų paramagnetiniu rezonansu // Geologija. 2002. Nr. 39. 10. Wildeman T. R. The distribution of Mn(++) in same carbonates by EPR. Chem. Geol., 1969/1970,

5. 11. Schindler P., Ghose S. Electron paramagnetic resonance of Mn(++) in dolomite and magnesite.

Am. Mineral., 1970,55, 1889–1896. 12. Linčius A. Lietuvos gelmių lobiai. – Vilnius, 1972. 13. Верховцева Н. Ф., Филина Н. Ю., Бабанин В. Ф., Пухов Д. Е. Биогенез магнитоупо-

рядоченных соединений железа в культуре агуаспирилум sp. Биофизика, 1999. Но. 44.

♦♦♦

Gravel Mine Detection Using Electron Paramagnetic Resonance Method

Raimundas Naktinis

Lithuanian Police Maintenance Facilities Centre

Keywords: EPR, electron paramagnetic resonance, gravel, limestone, dolomite, forensic geology, forensic expertise.

SUMMARY

The article describes the results of the original investigations of the gravel mine detection using the

modern analysis method – electron paramagnetic resonance (EPR). In the investigation of the criminal offences the problem of the detection of the substances source of different objects is faced. Very often such substances could be an intermediate link between the crime scene investigated and a suspect or some kind of tools, transport means or other objects. The investigations executed broaden the investigation possibilities of gravel (sand) and the similar objects. This could be the basis for a new expertise investigation method and to serve for the forensic geology.

The gravel EPR spectrum is modeled using the limestone and dolomite parts mixture. The lines of this spectrum are given by manganese, which got in to the limestone and dolomite grating as a natural impurity in the process of their formation. EPR spectrum depends not only on manganese (as impurity) but also how manganese ions interact with magnesium and calcium. Having admixed gravel with manganese salt a new EPR line is made (wide and in other magnetic field sphere) and former lines, which are given by magnesium being in the gravel do not change. To remove magnesium from the grating is possible only during the chemical reactions.

58

The mathematic methodology is prepared which is suitable to determine from which mine (quarry) the unknown gravel was taken. The methodology is based on the countering of euclid distance between the appropriate EPR spectrum components. For the investigation is enough to have 50–100 mg of the substance (eliminating bigger than 2 mm of diameter parts).

We have investigated about several hundred stones– tiff (limestone and dolomite) from different fields in the North East Lithuania. Manganese ions inserted into crystal gratings during the formation process of these minerals (where there were high pressure and temperature) is comfortable and stabile marker in describing peculiarity of the mineral. This is reflected in their EPR spectrum. Whereas, EPR spectrum of the severe parts of limestone and dolomite stones, taken from different mines, differ very much in form and intensity (even several times). EPR spectrum of the stones (dolomite or limestone) taken from one mine in fact are coincident. Thus, there is a great probability that the identification from which mine the stone spall is taken will be proper. For this investigation it is enough to have 5–20 mg of the substance.

59


PRIEVARTOS NAUDOJIMO ĮGYVENDINANT VALSTYBĖS SIENOS APSAUGOS TARNYBOS FUNKCIJAS TEISINIO

REGULIAVIMO ASPEKTAI

Dr. Saulius Greičius Mykolo Romerio universiteto Kauno policijos fakulteto Valstybës sienos apsaugos katedra

Telefonas 8 37 30 36 40



Pagrindinės sąvokos: prievartos priemonių panaudojimas, valstybės sienos apsaugos teisinis

reguliavimas.

S a n t r a u k a

Teisės normų privalomumui užtikrinti ne visada užtenka naudos, moralės normų, viešosios nuo-

monės ar įsitikinimų, todėl teisės privalomumas užtikrinamas pasitelkiant į pagalbą valstybės prie-

vartą. Turintys atitinkamus įgaliojimus pareigūnai įstatymų numatytais atvejais turi teisę panaudoti

prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais at-

vejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Kadangi prievartos

priemonių panaudojimas visais atvejais apriboja asmens, prieš kurį šios priemonės naudojamos, gali-

mybę veikti pagal savo valią, asmens laisvę ribojančių priemonių naudojimas turi būti reglamentuotas

įstatymo teisės normomis, paliekant pareigūnams diskrecijos teisę, pasireiškiančią tik švelnesnės

prievartos formos pasirinkimu. Iš visų prievartos rūšių didžiausią pavojų asmeniui, prieš kurį naudo-

jama prievarta, sukelia šaunamųjų ginklų naudojimas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas

pareigūnų veiksmams, naudojant šaunamąjį ginklą, suteikia pernelyg plačią diskreciją, kuri šaunamojo

ginklo naudojimą paverčia ne išimtiniais atvejais, o įprasta praktika. Straipsnyje, analizuojant prievar-

tos priemonių naudojimą reglamentuojančių teisės normų suderinamumą su Lietuvos Respublikos

Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis dėl žmogaus teisių, teismų praktiką bei praktinius panaudo-

jimo atvejus, pateikiami pasiūlymai teisiniam reguliavimui tobulinti.

Ávadas

Teisës normomis sureguliavus tam tikrus visuomeninius, ekonominius, socialinius ar kitus santykius ðiø teisës normø saugomos vertybës arba siekiami sukurti santykiai daþniausiai nebûna be-sàlygiðkai naudingi visiems pilieèiams arba socialinëms grupëms. Todël teisë yra ne tik elgesio tai-syklë, o visuotinai privaloma elgesio taisyklë. Taèiau teisës privalomumas nëra visiðkai imanentinis teisiø ir pareigø vienovës poþymis, nes nauda, moralës normos, vieðoji nuomonë arba ásitikinimai daþniausiai nebûna pajëgûs uþtikrinti teisës privalomumo visuotinumà. Tokiais atvejais teisës priva-lomumas uþtikrinamas pasitelkiant á pagalbà valstybës prievartà. Turintys atitinkamus ágaliojimus pa-reigûnai turi teisæ panaudoti prievartà, kai bûtina uþkirsti kelià teisës paþeidimams, sulaikyti juos pa-dariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenës, valstybës teisëtus intere-sus. Ástatymø numatytais atvejais ir tvarka pareigûnams leidþiama naudoti psichinæ ar fizinæ prievartà, ðaunamàjá ginklà bei sprogstamàsias medþiagas. Ðvelniausia prievartos forma yra psichinë prievarta. Ji suprantama kaip áspëjimas apie ketinimà panaudoti fizinæ prievartà, ðaunamàjá ginklà bei sprogs-

60

tamàsias medþiagas. Psichinei prievartai taip pat prilyginamas ðaunamojo ginklo demonstravimas bei áspëjamieji ðûviai. Fizinë prievarta suprantama kaip bet kokio pobûdþio fizinës jëgos bei koviniø imty-niø veiksmø naudojimas, specialiøjø priemoniø, t.y. lazdø, antrankiø, suriðimo priemoniø, dujø, tarny-biniø ðunø, transporto priverstinio stabdymo bei kitø aktyvios ir pasyvios gynybos priemoniø naudo-jimas. Pareigûnas turi tam tikrà diskrecijà pasirinkdamas naudotinos prievartos rûðá, taèiau ði diskre-cija pasireiðkia tik ðvelnesnës prievartos formos pasirinkimu. Prievarta, dël kurios gali bûti suþaloja-mas kûnas arba kuri gali baigtis asmens mirtimi, gali bûti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti ir tik po to, kai visos ámanomos átikinimo ar kitos priemonës nebuvo veiksmingos. Taip pat daugumoje prievartos naudojimo tvarkà nustatanèiø teisës aktø draudþiama naudoti koviniø imty-niø veiksmus, specialiàsias priemones bei ðaunamuosius ginklus prieð moteris, jei akivaizdu, jog jos nëðèios, taip pat prieð asmenis, jei akivaizdu, kad jie invalidai, bei prieð nepilnameèius, iðskyrus at-vejus, kai jie prieðinasi pavojingu þmogaus sveikatai ar gyvybei bûdu arba jei uþpuola tokiø asmenø grupë ir ðis uþpuolimas kelia grësmæ gyvybei ar sveikatai.

Atskiruose teisësaugos institucijø veiklà reglamentuojanèiuose ástatymuose prievartos panau-dojimo tvarka sukonkretinta atsiþvelgiant á ðiø institucijø paskirtá, funkcijas ir veiklos specifikà, taèiau dël skirtingo teisinio reguliavimo nëra bendros praktikos ir daþnai prievartos priemoniø panaudojimas tampa ne iðimtine, o áprasta priemone.

Darbo tikslas – iðtirti prievartos priemoniø naudojimo ágyvendinant valstybës sienos apsaugos funkcijas teisinio reguliavimo suderinamumà su fundamentaliomis asmens teisëmis.

Darbo uþdaviniai: 1) naudojant loginá, lyginamàjá bei sisteminá metodus iðtirti prievartos prie-moniø panaudojimà reglamentuojanèiø teisës normø suderinamumà su Lietuvos Respublikos Kons-titucijoje átvirtintomis nuostatomis dël þmogaus teisiø; 2) atlikti teismø praktikos analizæ ir atskleisti tei-sinio reguliavimo spragas; 3) atlikti praktiniø prievartos panaudojimo atvejø analizæ, pateikti pasiûly-mus teisiniam reguliavimui tobulinti.

1. Valstybës sienos apsaugos ágyvendinimà uþtikrinanèiø teisës aktø suderinamumas su pamatinëmis asmens teisëmis

2000 m. geguþës 9 d. Valstybës sienos ir jos apsaugos ástatymas, reglamentuojantis valstybës

sienos apsaugà, numato ir veiksmus [1], kuriuos turëtø atlikti Valstybës sienos apsaugos tarnyba, muitinë ir kitos tam ágaliotos valstybës institucijos, vykdanèios valstybës sienos apsaugà ir teisinio re-þimo kontrolæ. Valstybës sienos apsaugos teisinio reguliavimo uþtikrinimas, ypaè vykdant kontraban-dos ir nelegalios migracijos uþkardymà, daþnai susijæs su ávairiø rûðiø prievartos [2] (psichinës, fizinës ar ðaunamøjø ginklø, sprogstamøjø medþiagø) panaudojimu. Daþnai prievartos panaudojimas yra bûtinas uþkertant kelià teisës paþeidimams, sulaikant paþeidimà padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant teisëtus asmens, visuomenës, valstybës interesus. Taèiau naudojant prievartà svarbu nepaþeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamø þmogaus teisiø [3] á gyvybæ, laisvæ, asmens nelieèiamumà, orumà bei Þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijos nuostatø [4], todël prievartos panaudojimas turëtø bûti labai tiksliai reglamentuotas teisës aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje átvirtinta principinë nuostata, jog „žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas“. Kadangi prievartos panaudojimas visais atvejais apriboja asmens, prieð kurá ðios priemonës naudojamos, ga-limybæ veikti pagal savo valià, prievartos panaudojimo sàlygos turi bûti nustatytos atitinkamø institu-cijø veiklà reglamentuojanèiuose ástatymuose numatant baigtiná sàraðà ir nepaliekant pareigûnø veiksmams diskrecijos teisës. Ástatymø leidëjas turëtø formuluoti ir iðdëstyti teisës normas taip [5, p. 236], kad adresatai aiðkiai suprastø jiems nustatomø teisiø ir pareigø turiná bei pobûdá, taip pat teisi-nius faktus, kuriø pagrindu tos teisës ir pareigos atsiranda, pasikeièia arba baigiasi. Akivaizdu, jog ið visø prievartos rûðiø didþiausià pavojø asmeniui, prieð kurá naudojama prievarta, sukelia ðaunamøjø ginklø bei sprogstamøjø medþiagø panaudojimas.

Taikant loginá ir sisteminá aiðkinimo metodus galima teigti, kad pagal Konstitucijos 19 straipsná þmogaus teisë á gyvybæ yra absoliuti vertybë, nes Konstitucija tiesiogiai nenustato teisës á gyvybæ ið-imèiø arba iðlygø ir neámanoma kaip nors apriboti þmogaus teisës gyventi nepaþeidþiant gyvybës esmës, t. y. neatimant gyvybës. Kadangi minëtas Konstitucijos straipsnis nenumato jokiø iðimèiø, t. y. jame nëra blanketiniø iðlygø, doc. E. Ðileikis kelia klausimà [6, p. 167], ar apskritai ástatymas, numa-tantis ðaunamojo ginklo panaudojimà prieð þmogø, gali neprieðtarauti Konstitucijai. Taèiau vertindami

61

Konstitucijos 6 straipsnio nuostatà dël Konstitucijos vientisumo ir 28 straipsnio nuostatà, jog „ágyven-dindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvëmis þmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir ástatymø, nevarþyti kitø þmoniø teisiø ir laisviø“, galime daryti iðvadà, kad valstybës pa-reigûnai, norëdami apsaugoti kitø þmoniø gyvybæ ar laisvæ, ástatymø nustatyta tvarka gali panaudoti ðaunamàjá ginklà, taèiau tuo negali bûti siekiama þmogø nuþudyti. Todël darytina iðvada, kad ástatymø leidþiamoji valdþia yra ágaliota ástatymais taip nustatyti prievartos ir ðaunamøjø ginklø panaudojimo sàlygas, kad pareigûnui nebûtø suteiktos neribotos galimybës savo nuoþiûra spræsti, kur, kada ir kaip panaudoti prieð þmogø ðaunamàjá ginklà, t. y. aiðkiai ir nedviprasmiðkai nustatyti baigtiná ir nepleèia-mà ginklo panaudojimo atvejø sàraðà. Ástatymas gali leisti pareigûnui panaudoti ðaunamàjá ginklà prieð þmogø tik tuo atveju, kai kitomis priemonëmis, tokiomis kaip psichinë, fizinë prievarta, neáma-noma pasiekti tikslø, kuriø reikðmë objektyviai pateisina ðaunamojo ginklo panaudojimà. Bûtina, kad esant galimybei asmuo, prieð kurá rengiamasi panaudoti ðaunamàjá ginklà, bûtø áspëtas þodþiu ar áspëjamaisiais ðûviais, kad naudojant ðaunamàjá ginklà bûtø siekiama padaryti kuo lengvesnius suþalojimus, kad apie ginklo panaudojimà prieð asmená bûtø informuotos atitinkamos institucijos.

Lietuvos Respublikos valstybës sienos apsaugos tarnybos ástatymo penkto skirsnio 20 straips-nio 13 punktas suteikia teisæ Valstybës sienos apsaugos tarnybos pareigûnams, pagal savo pareigas ir kompetencijà ágyvendinantiems Tarnybos funkcijas pasienio juostoje, valstybës sienos apsaugos zonoje, pasienio ruoþe, pasienio kontrolës punktuose, saugomuose objektuose ir teritorijose, teritori-nëje jûroje ir pasienio vidaus vandenyse, teisës aktø nustatyta tvarka panaudoti ðaunamuosius gink-lus bei specialiàsias priemones. Ðio ástatymo 22 straipsnis, reglamentuojantis ðaunamojo ginklo ir specialiøjø priemoniø panaudojimo sàlygas, numato, jog panaudodami ðaunamuosius ginklus ir spe-cialiàsias priemones pareigûnai turi atsiþvelgti á teisës paþeidimo pobûdá, paþeidëjo asmenybæ, konk-reèià situacijà, be to, pareigûnai ðaunamàjá ginklà gali panaudoti tais atvejais, kai jiems pavestø tar-nybiniø pareigø negalima ávykdyti kitu bûdu be grësmës savo paèiø arba kitø asmenø gyvybei. Taèiau 23 straipsnis sukuria teisës normø kolizijà. Minëtame straipsnyje reglamentuojami ðaunamojo ginklo ir specialiøjø priemoniø panaudojimo pagrindai ir nurodoma, jog pareigûnas turi teisæ panaudoti ðau-namàjá ginklà:

1) atremdamas ginkluotà ásiverþimà á Lietuvos Respublikos teritorijà, saugomà objektà ar uþkirsdamas kelià orlaivio, laivo arba kitø transporto priemoniø, kuriose nëra keleiviø, pa-grobimui;

2) kai asmuo, laivas, orlaivis arba kita transporto priemonë kerta valstybës sienà uþdraustoje arba tarptautiniam susisiekimui nenustatytoje vietoje, arba nustatytoje vietoje, taèiau neleis-tinu bûdu ir tai kelia realø pavojø pareigûno arba kito asmens sveikatai arba nepaklûsta ið-ankstiniams aiðkiems pareigûno reikalavimams sustoti, jei kitaip nebuvo galima jø sulaikyti;

3) pasienio ruoþe sulaikydamas sausumos transporto priemonæ, jeigu jos vairuotojas savo veiksmais kelia realø pavojø pareigûno arba kito asmens gyvybei ar sveikatai arba nepa-klûsta iðankstiniams aiðkiems pareigûno reikalavimams sustoti, jei kitaip nebuvo galima jos sulaikyti;

4) kitais policijos veiklà reglamentuojanèiø ástatymø nustatytais atvejais. Darytina prielaida, jog esant 23 straipsnyje numatytiems ðaunamojo ginklo ir specialiøjø prie-

moniø panaudojimo pagrindams turëtø bûti ávykdytos ir 22 straipsnyje numatytos ðaunamojo ginklo ir specialiøjø priemoniø panaudojimo sàlygos. Taèiau 23 straipsnio 2 punkte apibrëþiant vienà ið pa-naudojimo pagrindø „kai asmuo, laivas, orlaivis arba kita transporto priemonė kerta valstybės sieną uždraustoje arba tarptautiniam susisiekimui nenustatytoje vietoje, arba nustatytoje vietoje, tačiau ne-leistinu būdu“ yra nurodoma ir viena ið 22 straipsnyje nustatytø sàlygø „ir tai sukelia realų pavojų pa-reigūno arba kito asmens gyvybei ar sveikatai“, ir tai yra veikos objektyviosios pusës poþymis, darytina iðvada, jog ástatymo leidëjas papildomas sàlygas ir papildomus poþymius átraukë á atitinkamus 23 straipsnio punktus.

Nagrinëjant 23 straipsnio 2 punktà lingvistiniu arba filologiniu poþiûriu ir naudojantis kontekstu pagrástu aiðkinimu galima daryti iðvadà, jog jungtuko arba vartojimas daro visus ðiuo jungtuku iðskir-tus ðaunamojo ginklo panaudojimo atvejus lygiareikðmius ir nepriklausomus vienas nuo kito. Todël galima daryti iðvadà, jog, pavyzdþiui, 23 straipsnis leidþia panaudoti ðaunamàjá ginklà sulaikant sau-sumos transporto priemonæ, jei jos vairuotojas „nepaklūsta išankstiniams aiškiai išreikštiems parei-gūno reikalavimams sustoti, jei kitaip nebuvo galima jo sulaikyti“, ir toks ðaunamojo ginklo panaudo-jimo sàlygø ir pagrindø santykio neapibrëþtumas sudaro prielaidas ástatymo nuostatas traktuoti ne-vienareikðmiðkai. Lietuvos Respublikos valstybës sienos apsaugos ástatyme neaiðkinama, koks stab-dymas gali bûti laikomas iðankstiniu ir aiðkiai iðreikðtu, taip pat nëra apibrëþta stabdymo tvarka. Pat-rulio veiksmai stabdant transporto priemones reglamentuoti 2001 m. gruodþio 29 d. Valstybës sienos

62

apsaugos tarnybos vado ásakymu Nr. 396 patvirtintuose Valstybës sienos apsaugos nuostatø 208–211 punktuose (ðie nuostatai nebuvo skelbti „Valstybës þiniose“):

208. Transporto priemonæ stabdantis pareigûnas turi bûti uniformuotas. 209. Reikalavimas sustabdyti transporto priemonæ iðreiðkiamas duodant vairuotojui signalà re-

guliuotojo lazdelës ar skritulio su raudonu atðvaitu mostu skersai judëjimo krypèiai bei nurodant vai-ruotojui transporto priemonës sustojimo vietà.

210. Tamsiu paros metu transporto priemonës stabdomos laikantis ðiø reikalavimø: 210.1. pareigûnas turi vilkëti uniformà su ðviesà atspindinèiais elementais (specialiàsias lieme-

nes, rankogalius ir kt.), dirbti tik specialiomis spalvomis daþytu ir skiriamaisiais þenklais paþymëtu automobiliu;

210.2. patrulá turi sudaryti ne maþiau kaip du pareigûnai; 210.3. stabdyti transporto priemonæ ðvieèianèia reguliuotojo lazdele arba minëtu ðviesà atspin-

dinèiu skrituliu, ájungus patrulinio automobilio mëlynos arba (ir) raudonos spalvos ðvyturëlius. Reko-menduojama stabdyti apðviestuose kelio ruoþuose.

211. Galima stabdyti transporto priemonæ vaþiuojant patruliniu automobiliu, ájungus jo mëlynos (mëlynos ir raudonos) spalvos ðvyturëlá (ðvyturëlius) ir specialius garso signalus. Ðiuo atveju reikia privaþiuoti prie stabdomos transporto priemonës ið paskos ir reikalavimà sustoti pareikðti þodþiais per patrulinio automobilio garsiakalbá.

Kadangi sausumos transporto priemoniø stabdymo procedûra nëra apibrëþta ástatymu, abejo-tina, ar Valstybës sienos apsaugos tarnybos vado ásakymu apibrëþus patrulio veiksmus stabdant transporto priemones bûtø galima manyti, jog stabdymo klausimas tinkamai sureguliuotas. Diskutuo-tina nuostata, ar suteikiant teisæ jëgos struktûroms naudoti prievartos priemones ágyvendinant tam tik-ras funkcijas (o tai savo ruoþtu suponuoja tikimybæ, jog netinkamai panaudojus prievartos priemones gali bûti paþeistos pilieèiø teisës) ðiø prievartos priemoniø panaudojimo tvarka turi bûti grieþtai api-brëþta ástatymu, ar uþtenka reglamentuoti institucijø teisës aktais.

Administraciniø bylø teisenos ástatymo 2 straipsnis apibûdina administraciná teisës aktà kaip administravimo subjekto priimtà teisës aktà vykdant administravimo funkcijas ir numato, jog administ-raciniai teisës aktai yra dviejø rûðiø: individualûs ir norminiai. Individualus teisës aktas yra vienkartinis teisës taikymo aktas, skirtas konkreèiam asmeniui ar individualiais poþymiais apibrëþtø subjektø gru-pei1. Todël minëti Valstybės sienos apsaugos nuostatai pagal juose átvirtintas elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrëþtai subjektø grupei, atitiktø norminio teisës akto apibrëþimà.

Administraciniø subjektø administravimo funkcijas ir jø vykdymo tvarkà nustato atitinkami ásta-tymai, kiti norminiai aktai, kuriuose nurodomas tokiø subjektø statusas. Valstybës sienos apsaugos tarnybos Darbo reglamento [7] 31 straipsnis numato, jog Tarnybos vadas leidþia ásakymus, kuriuose nustatomos, keièiamos ar pripaþástamos netekusios galios teisës normos, taèiau viena ið svarbiausiø teisëtumà uþtikrinanèiø sàlygø yra ástatymø sukonkretinimas ir aiðkinimas poástatyminiuose teisës aktuose, nekuriant naujø, ástatymo nenumatytø teisiø ir pareigø [8, p. 41 ]. Diskrecijos teisës ágyven-dinimà vieðajame administravime nagrinëjæ autoriai [9, p. 260] laikosi nuomonës, jog vieðajame ad-ministravime negalioja privatinës teisës principas „leidþiama viskas, kas neuþdrausta“, todël þmogaus teisiná statusà nustatanèios, keièianèios arba naikinanèios vieðojo administravimo institucijos turi veikti tik nevirðydamos ástatymais nustatytos diskrecijos ribø.

Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, jog ástatymus leidþia Seimas, o Lietuvos Respubli-kos Vyriausybë vykdo ástatymus ir Seimo nutarimus dël ástatymø ágyvendinimo. Ðiems uþdaviniams uþtikrinti Vyriausybë kuria poástatyminius aktus, t. y. tampa teisëkûros subjektu. Taèiau toks legislaty-vinios diskrecijos delegavimas daþnai tæsiasi iki dalies Vyriausybei Seimo suteiktos diskrecijos perda-vimo ministerijoms. Toks diskrecijos delegavimas sudaro prielaidas teisës aktø turinio atotrûkiui nuo visuomenës lûkesèiø [10]. A. Ðakoèius pagrástai kelia klausimà [11]: ar ministerijos, ágyvendindamos gautà diskrecijà, tiksliai identifikuoja visuomenës norus, jeigu joms diskrecija suteikiama jau ne tautos iðrinktos institucijos, o Vyriausybës? A. Urmonas, tirdamas konstituciniø principø transformacijà vie-ðojoje teisëje [12], taip pat laikosi nuomonës, jog deleguojamoji legislatyvinë diskrecija Seimo – Vy-riausybei, Vyriausybės – ministerijoms, ministerijų – pareigūnams ne visuomet tiksliai atkuria konstitu-cines principø „mintis“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose [13; 14] iðaiðkino, jog Seimas, disponuodamas konstituciniais ágaliojimais leisti ástatymus, turi diskrecijà, taèiau turi paisyti Konstitu-cijos reikalavimø bei Konstitucijoje átvirtintø teisingumo ir teisinës valstybës principø. Lietuvos Res-

1 Taikant lingvistinio aiškinimo metodą ir vadovaujantis „Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne“ pateikiamu apibrėžimu, „indi-

vidualūs požymiai“ suprantami kaip savybės, priklausančios individualiam asmeniui.

63

publikos Konstitucinis Teismas taip pat paþymëjo [15], jog „Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ásta-tymø leidybos delegavimas nenumatytas, todël Vyriausybë gali priimti tik poástatyminius teisës aktus. Ástatymø ir poástatyminiø valdymo aktø reguliavimo ribos priklauso nuo daugelio veiksniø – teisës tra-dicijø, visuomenës politinës ir teisinës kultûros lygio, taèiau tiek teisës teorijos, tiek ástatymø leidybos praktikos poþiûriu tam tikri visuomenës prioritetiniai dalykai turi bûti reguliuojami tik ástatymais. De-mokratinëje visuomenëje prioritetas teikiamas þmogui, todël viskas, kas susijæ su pagrindinëmis þmogaus teisëmis ir laisvëmis, reguliuojama ástatymais“. Todël esamas teisinis reguliavimas, kai stabdymo tvarka nëra nustatyta ástatyme, o paþeidus ðià tvarkà pareigûnams suteikiama teisë panau-doti ginklà, yra nepakankamas. Lyginant minëtas teisës aktø nuostatas su policijos veiklà reglamen-tuojanèiø teisës aktø nuostatomis atkreiptinas dëmesys, jog policijos pareigûnø veiksmai stabdant transporto priemones yra apibrëþti Administraciniø teisës paþeidimø kodekse.

Nagrinëjant prievartos panaudojimo reglamentavimà bûtina ávertinti, kad minëto ástatymo 10 straipsnis nurodo, jog „Tarnyba turi Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas policijos bendrąsias teises ir pareigas“, todël akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos valstybës sienos apsaugos tarnybos ástatymo 23 straipsnis suteikia pareigûnø veiksmams naudojant ðaunamàjá ginklà labai plaèià diskre-cijà.

Atkreiptinas dëmesys ir á tai, jog teisës aktai, reglamentuojantys ávairiø tarnybø (Policijos de-partamento, Valstybës saugumo departamento, Vadovybës apsaugos departamento, Specialiøjø ty-rimø tarnybos) pareigûnø galimybæ naudoti ðaunamuosius ginklus priverstinai stabdant transporto priemones, palieka pareigûnø veiksmams maþesnæ diskrecijà nei 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Res-publikos valstybës sienos apsaugos tarnybos ástatymas Nr. VIII–1996. Ðaunamàjá ginklà leidþiama naudoti tik esant bûtinajai ginèiai, bûtinajam reikalingumui, sulaikant nusikalstamà veikà padariusá asmená, kai jis bando pabëgti transporto priemone. Todël Valstybës sienos apsaugos tarnybos ásta-tymo 23 straipsnio nuostatos dël ðaunamojo ginklo naudojimo priverstinai stabdant transporto prie-monæ turëtø bûti tikslinamos.

Minëto straipsnio formuluotës teisingumas tampa dar labiau abejotinas sulyginus jà su 2001 m. gruodþio 29 d. Valstybës sienos apsaugos tarnybos vado ásakymu Nr. 396 patvirtintø Valstybës sie-nos apsaugos nuostatø 216 punktu: „jei transporto priemonės vairuotojas nepaklūsta reikalavimui ją sustabdyti, patrulis privalo įsidėmėti kuo daugiau informacijos apie transporto priemonę (transporto priemonės valstybinio numerio ženklą, markę, spalvą, ypatingus požymius ir pan.“). Matome, jog nuo-statai, sukonkretinantys ástatymo nuostatø praktinio ágyvendinimo tvarkà, jau nenumato galimybës, vairuotojui nepaklusus reikalavimui sustabdyti transporto priemonæ, panaudoti ðaunamàjá ginklà. To-dël tokioje situacijoje pareigûnui tenka ieðkoti sprendimo tarp dviejø teisës normø nuostatø: panau-doti ðaunamàjá ginklà ar tik ásidëmëti kuo daugiau informacijos apie nesustojusià transporto prie-monæ?

Kalbant apie ðaunamojo ginklo panaudojimà priverstinai stabdant transporto priemonæ bûtina atsiþvelgti á teismø praktikà. 2001 m. geguþës 10 d. Ðiauliø rajono policijos komisariato vieðosios poli-cijos patrulinës tarnybos bûrio keliø patrulis, stabdydamas Keliø eismo taisykles paþeidusá ir nepaklu-susá reikalavimui sustoti vairuotojà, panaudojo tarnybiná ginklà. Iððovæs du áspëjamuosius ðûvius á virðø pareigûnas iððovë dar du ðûvius, taikydamas á automobilio galiná deðiná ratà. Kulka pataikë au-tomobilá vairavusiam nepilnameèiui á galvà. Tiek Ðiauliø apygardos teismo Baudþiamøjø bylø skyriaus teisëjø kolegija, tiek Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo Baudþiamøjø bylø skyriaus teisëjø kolegija [16] nustatë, jog pareigûnas panaudojo ginklà „viršydamas įstatymo jam suteiktas tarnybos teises, nesant būtinojo reikalingumo panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį ir transporto priemonę, t. y. nesant rea-lios grėsmės policijos pareigūnų ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, tinkamai neįvertinęs situacijos ir neatsižvelgęs į nesustojusio automobilio vairuotojo padaryto administracinio teisės pažeidimo, nekėlu-sio tiesioginės grėsmės eismo saugumui ar žmonėms, pobūdį, neturėdamas tikslios informacijos apie policijos pareigūnų teisėtam reikalavimui sustoti nepaklususį automobilio vairuotoją ir jo individualias savybes, tarp jų – amžių bei galimą pašalinių asmenų, t. y. keleivių, buvimą automobilyje, norėdamas jį sustabdyti iš tarnybinio pistoleto iššovė du perspėjamuosius šūvius į viršų, o po to, nesuteikęs Kelių eismo taisykles pažeidusiam automobilio vairuotojui galimybės įvykdyti perspėjamaisiais šūviais iš-reikšto reikalavimo sustoti, sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių ir nusikalstamai pasitikė-damas savo šaudymo taiklumu, iš didelio, apie 40 metrų atstumo iššovė du šūvius, taikydamas į patai-kymui sudėtingomis sąlygomis nelygiu ir duobėtu keliu bei didėjančiu greičiu važiavusio, dėl pakilusių nuo kelio dulkių blogai matomo automobilio galinį dešinį ratą“.

Tais atvejais, kai panaudojus ginklà þûva ar suþeidþiami keleiviai, neaiðku, ar atsakomybë taip pat tenka ginklà pavartojusiam pareigûnui, ar reikalavimui sustabdyti transporto priemonæ nepaklusu-siam vairuotojui. Nors vairuotojas, nevykdydamas teisëtø pareigûnø reikalavimø, sukelia pavojø au-

64

tomobilyje esantiems asmenims, taèiau privalëjimas numatyti pasekmes yra objektyvus nusikalstamo nerûpestingumo kriterijus, nustatantis pareigos bûti atsargiam darant atitinkamas veikas buvimà. To-kia pareiga [17] iðplaukia ið ástatymo, tarnybos pareigø, profesijos, ankstesnës veiklos gyvenimiðkos patirties ir pan. Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo Baudþiamøjø bylø skyriaus teisëjø kolegija, iðnagrinë-jusi kasacinæ bylà pagal Kauno apygardos l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas kasaciná skundà [18], kuriame buvo motyvuojama, jog „nenustatyta jokių subjektyvių ar objektyvių priežasčių, dėl kurių nu-teistasis būtų negalėjęs suvokti, kad po daugkartinių akivaizdžiai išreikštų policijos pareigūnų reikala-vimų sustoti bei perspėjamųjų šūvių į viršų atsirado realus pavojus jo paties bei automobilio keleivių gyvybei“, nustatë, jog vairuotojo veikoje „nëra objektyviosios nusikaltimo sudëties pusës – veikos, nu-sikalstamø pasekmiø ir prieþastinio ryðio tarp veikos bei pasekmiø“. Akivaizdu, jog visais atvejais at-sakomybë uþ ðaunamojo ginklo panaudojimà tenka ginklà panaudojusiam pareigûnui, todël ginklas turëtø bûti naudojamas tik esant realiai grësmei.

2. Ðaunamøjø ginklø naudojimo Valstybës sienos apsaugos tarnybos veikloje tyrimas

Realiausiai ðaunamojo ginklo naudojimà reglamentuojanèiø teisës aktø veikimà galima matyti

nagrinëjant tarnybiniø patikrinimø dël ginklo panaudojimo iðvadas. Analizei buvo panaudota 18-os tarnybiniø patikrinimø medþiaga dël Valstybës sienos apsaugos tarnybos pareigûnø tarnybinio ginklo panaudojimo nuo 2003 m. sausio 14 d. iki 2003 m. gruodþio 2 d. Pareigûnai naudojo tarnybiná ginklà gindamiesi, priverstinai stabdydami transporto priemones, sulaikydami asmenis.

39

50

5,5 5,5

Stabdant tr. Priemones Sulaikant asmenis

Kiti Ginantis nuo užpuolimo

1 pav. Valstybës sienos apsaugos pareigûnø tarnybinio ginklo tirimuoju laikotarpiu panaudojimo prieþastys proc.

Matome, kad net 50 proc. atvejø tarnybinis ginklas buvo panaudotas sulaikant asmenis (reikia

atsiþvelgti, jog priverstinis transporto priemonës stabdymas daþniausiai baigdavosi vairuotojø ir kelei-viø bandymais pabëgti po to, kai transporto priemone vaþiuoti tapdavo nebeámanoma), 39 proc. at-vejø tarnybinis ginklas buvo panaudotas priverstinai stabdant transporto priemones ir po 5,5 proc. – ginantis nuo uþpuolimo ir kitais atvejais (prieð gyvûnus). Kadangi sulaikant asmenis tarnybinis ginklas buvo naudojamas tik áspëjamiesiems ðûviams, akivaizdu, kad didþiausià pavojø këlë ginklo panaudo-jimas priverstinai stabdant transporto priemonæ. Kalbant apie tikslinæ ginklo panaudojimo galimybæ ir tikslingumà reikia ávertinti ir paros laikà, kai buvo panaudotas ginklas.

Matome, kad absoliuèia dauguma atveju ginklas buvo panaudotas tamsiu paros metu. Tai labai apsunkina sëkmingà ginklo panaudojimà.

Tarnybinio ginklo panaudojimo tikslingumà ir teisëtumà geriausiai atspindi tarnybiniø patikri-nimø medþiagoje esantys pirminiai pareigûnø paaiðkinimai apie ávykiø aplinkybes: „pastebimas dide-liu greičiu atvažiuojantis sidabrinės spalvos „Audi“ markės automobilis. Automobilis nepaklūsta aiškiam teisėtam reikalavimui sustoti ir nemažindamas greičio nuvažiuoja. Pareigūnas iš tarnybinio ginklo iš-

Stabdant transporto priemones Sulaikant asmenis Kiti Ginantis nuo užpuolimo

65

šauna vieną įspėjamąjį šūvį ir du šūvius į galinę „Audi“ dalį; automobilio vairuotojas įjungtomis tolimo-siomis šviesomis, bandydamas išvengti patikrinimo, padidino greitį ir judėjo stažuotojo kryptimi, savo veiksmais sukeldamas pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Tada vyresnysis pasienietis iššovė įspėjamąjį šūvį į viršų. Vairuotojui nepaklusus stabdymui, taip pat nekreipiant dėmesio į perspėjimą apie galimą ginklo panaudojimą prieš transporto priemonę, iš 10 ir 20 metrų atstumo buvo iššauti dar du šūviai, taikantis į galinį kairįjį automobilio ratą. Dėl pataikymo vyresnysis pasienietis neįsitikinęs, kadangi automobilis pasišalino“.

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18G

ink

lo p

an

au

do

jim

o a

tve

jai,

%

9-10 15-16 17-18 18-19 20-21 22-23 23-24 0-1

Paros laikas, val.

2 pav. Valstybës sienos apsaugos pareigûnø tarnybinio ginklo tiriamuoju laikotarpiu

panaudojimo paros laikas

Daþniausiai vairuotojai, nevykdantys Valstybës sienos apsaugos tarnybos pareigûnø reikala-vimø sustabdyti transporto priemonæ, veþa kontrabandinius krovinius, taèiau tokia veika gali uþtraukti tiek baudþiamàja atsakomybæ, tiek administracinæ atsakomybæ – tai priklauso nuo veþamos kontra-bandos vertës. Todël stabdant transporto priemones sunku ið anksto nuspëti, kokio sunkumo paþei-dimà arba nusikaltimà gali bûti padaræs vairuotojas. Gana daþnai, nepaklusdamas reikalavimui su-stoti, vairuotojas tiesioginës ir realios grësmës pareigûnø bei kitø asmenø sveikatai ir gyvybei nekelia, todël bûtinumas panaudoti ginklà yra labai abejotinas.

Suprantama, kad Valstybës sienos apsaugos tarnybos veikla tikrinant transporto priemones, uþkardant kontrabandos gabenimà bei vogtø transporto priemoniø gabenimà per valstybës sienà ski-riasi nuo policijos veiklos uþtikrinant eismo saugumà. Policijos pareigûnai, uþraðæ valstybinius nume-rio þenklus, turi galimybæ iðkviesti automobilio savininkà ir bandyti nustatyti asmená vairavusá automo-bilá. Darant nusikaltimus ar paþeidimus pasienio ruoþe daþnai naudojami vogti automobiliai bei auto-mobiliai su suklastotais ar paslëptais valstybiniais numerio þenklais, be to, ðiuo atveju reikia nustatyti ne Keliø eismo taisykliø paþeidimà, o daþniausiai neleistinø prekiø gabenimà, todël labai svarbu sulai-kyti átartinà transporto priemonæ. Taèiau jokie ekonominiai veiksniai neturëtø bûti iðkeliami aukðèiau uþ konstituciniø ar tarptautiniø konvencijø principus. Siekiant uþtikrinti transporto priemoniø sulaikymo galimybæ bûtø tikslingiau skirti lëðø papildomiems tarnybiniams automobiliams bei sraigtasparniams ásigyti. Tai leistø sulaikant reikalavimui sustabdyti transporto priemonæ nepaklususius vairuotojus pa-naudoti organizacines technines priemones ir ginklo panaudojimas taptø iðties iðimtine, o ne áprastine praktika. Tai tik dar kartà patvirtina ankstesnæ iðvadà, jog netikslinga specialios paskirties instituci-joms suteikti papildomas, su pagrindine tokiø institucijø paskirtimi nesusijusias funkcijas, nes tai ið-kreipia pagrindinës paskirties funkcijoms realiai naudojamø þmogiðkøjø iðtekliø, techniniø priemoniø ir materialiniø iðtekliø sànaudas. Be to, ástatymø leidëjas, numatydamas valstybës pareigûnams kaip iðimtinæ teisæ galimybæ panaudoti ðaunamàjá ginklà, turëtø uþtikrinti gerà aprûpinimà techninëmis priemonëmis, reikiamà pareigûnø skaièiø, bûtinà saugiam patruliavimui, kad ginklas bûtø naudoja-mas tik iðimtiniais atvejais. Tai, jog pasienyje su Rusija ir Baltarusija beveik kiekvienà naktá bandant sulaikyti paþeidëjus yra naudojami ðaunamieji ginklai, akivaizdþiai árodo, jog esamø þmogiðkøjø iðtekliø ir techniniø priemoniø neuþtenka, kad Valstybës sienos apsaugos tarnybos pareigûnai, vadovaudamiesi pagrindinio ðalies teisës akto – Lietuvos Respublikos Konstitucijos – nuostatomis,

Paros laikas val.

Gin

klo

pa

na

ud

ojim

o a

tve

jai

pro

c.

66

galëtø tinkamai ágyvendinti savo esminæ paskirtá – ágyvendinti valstybës sienos apsaugà ir jos kirtimo kontrolæ.

Apibendrinant galima teigti, jog tiek Valstybës sienos apsaugos ástatymo nuostatos, regla-mentuojanèios ðaunamojo ginklo panaudojimà, tiek Valstybës sienos apsaugos nuostatai, nustatan-tys pareigûnø veiksmus stabdant transporto priemones, turëtø bûti taisomi. Minëtame ástatyme reikia papildyti 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus þodþiais būtinojo reikalingumo ir būtinosios ginties atve-jais, taip pat ástatyme bûtina apibrëþti akivaizdaus transporto priemonės stabdymo sàvokà.

Aptarus ginklo panaudojimo teisinius aspektus kitas ne maþiau svarbus klausimas yra poásta-tyminiø aktø nesuderinamumas su ástatymu Valstybës sienos apsaugos tarnybai pavestø funkcijø vykdymu. Tiek Valstybës sienos apsaugos tarnybos ástatymas, tiek 2002 m. balandþio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybës nutarimas Nr. 598 „Dël pasienio teisinio reþimo taisykliø patvirtinimo“ priski-ria Valstybës sienos apsaugos tarnybos pareigûnams funkcijà tikrinti transporto priemones bei nu-rodo, jog „asmenys, esantys pasienio ruože, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, muitinės ir kitų įga-liotų pagal kompetenciją atlikti patikrinimą valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnų reikalavimu privalo pateikti asmens, transporto priemonės, gabenamų krovinių, prekių dokumentus, leisti apžiūrėti trans-porto priemones, gabenamus krovinius, prekes, vykdyti kitus teisėtus pareigūnų reikalavimus“. Áprasta, jog teisës aktai, numatantys tam tikras pareigas pilieèiams, nurodo ir ðiø pareigø vykdymo tvarkà. Èia pavyzdþys galëtø bûti Keliø eismo taisyklës [20], kuriose 68 punkto reikalavimo „draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviam (girtam) ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų“ ágyvendi-nimas pateikiamas 70 punkte „policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus (girtas) arba apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“, taip pat 61 punkto reikalavimo „motorinės transporto priemonės vai-ruotojas privalo su savimi turėti ir duoti policijos pareigūnui patikrinti: 1) Lietuvos Respublikos teritori-joje galiojantį vairuotojo pažymėjimą“ ágyvendinimo tvarka nustatoma 62 punkte „uniformuoto policijos pareigūno (reguliuotojo) stabdomas transporto priemonės vairuotojas privalo ją sustabdyti. Sustabdęs transporto priemonę, vairuotojas dokumentus policijos pareigūnui privalo paduoti neišlipdamas iš jos“ bei 63 p. „policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo išlipti iš transporto priemonės, leisti patik-rinti transporto priemonės techninę būklę“.

Tuo tarpu joks ðiuo metu galiojantis teisës aktas neápareigoja vairuotojo sustoti stabdomam Valstybës sienos apsaugos tarnybos pareigûnui. Jei jau minëtà Lietuvos Respublikos Vyriausybës nutarimo Nr. 598 „Dël pasienio teisinio reþimo taisykliø patvirtinimo“ nuostatà, jog „asmenys, esantys pasienio ruože, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, muitinės ir kitų įgaliotų pagal kompetenciją atlikti patikrinimą valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnų reikalavimu privalo pateikti asmens, transporto priemonės, gabenamų krovinių, prekių dokumentus“, aiðkintume kaip kartu ápareigojanèià stabdomà vairuotojà sustoti, tai analogiðkai tokias pat teises stabdyti ir tikrinti ágautø ir Veterinarinës tarnybos pareigûnai.

Bûtø tikslinga panagrinëti egzistuojanèià pareigûnø teisiø ir pilieèiø pareigø nustatymo tvarkà. Galima diskutuoti, ar bendrosios ástatymo nuostatos automatiðkai sukuria atitinkamas pilieèiø parei-gas, ar bendrøjø ástatymo nuostatø ágyvendinimo tvarka turi bûti konkreèiai apibrëþta poástatymi-niuose teisës aktuose. Jei vadovautumës pirmàja nuostata, tai tektø atsisakyti daugumos policijos veiklà reglamentuojanèiø teisës aktø, nes pareigos pilieèiams kiltø ið Lietuvos Respublikos policijos veiklos ástatymo 18 straipsnyje apibrëþtø policijos pareigûno bendrøjø teisiø: minëto straipsnio 1 dalis „pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinio dokumentus“ ne tik suteiktø teisiø policijos pa-reigûnui, bet ir sukurtø pareigas vairuotojui. Taèiau ðiø bendrøjø teisiø ágyvendinimo tvarka yra nu-matyta poástatyminiuose vidaus reikalø ministro bei policijos generalinio komisaro teisës aktuose. Taip pat uþ pareigûnø reikalavimø nevykdymà numatyta pilieèiø atsakomybë (uþ reikalavimo sustab-dyti transporto priemonæ nevykdymà, atsisakymà pasitikrinti, ar vairuotojas nëra apsvaigæs ir t. t.). Nagrinëdami Valstybës sienos apsaugos tarnybos pareigûnø atitinkamø funkcijø atlikimo tvarkos tei-siná sureguliavimà pasigendame analogiðko funkcijø ágyvendinimo apibrëþtumo1. Tai geriausiai ga-

1 2004 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1307 papildė Kelių eismo taisykles įteisindama

muitinės pareigūnų veiksmus analogiškose situacijose: „63–1. Muitinės pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo išlipti iš transporto priemonės, duoti muitinės pareigūnui patikrinti krovinio vežimo dokumentus ir leisti patikrinti transporto priemonę bei gabenamą krovinį“; „123–1. Vairuotojas privalo sustabdyti transporto priemonę, kai muitinės pareigūnas duoda signalą lazdelės ar skritulio su raudonu atšvaitu mostu skersai judėjimo krypties arba per garsiakalbį liepia sustoti. Signalas taip pat gali būti išreikštas įjungta švieslente su užrašu „STOP“, įrengta specialiomis spalvomis nudažytame ir muitinės ženklu pažymėtame automobilyje. Gavęs signalą vairuotojas privalo nedelsdamas sustabdyti transporto priemonę nurodytoje vietoje; jeigu vieta nenurodoma – dešiniajame kelkraštyje, o kai kelkraščio nėra – važiuojamosios dalies dešiniajame pakraštyje“.

67

lima bûtø paaiðkinti nagrinëjant teisës aktus istoriniu aspektu: iki 2000 m. spalio 10 d. Valstybës sie-nos apsaugos tarnyba vadinosi Pasienio policija ir jos pareigûnø veiklà reglamentavo ir policijai skirti teisës aktai, taèiau reorganizavus Pasienio policijà á Valstybës sienos apsaugos tarnybà nebuvo iki galo suderinti poástatyminiai teisës aktai. Tokio pobûdþio teisinës problemos yra nenuoseklios refor-mos pasekmë, kai reorganizuojant institucijas bei tikslinant jø struktûrà prieð reformà nebûna aiðkiai nustatytos institucijø funkcijos ir jø ágyvendinimo galimybës [21].

Tam, kad bûtø iðvengta neaiðkumo dël teisës aktø nuostatø ágyvendinimo praktikoje, tikslinga papildyti Keliø eismo taisykliø 62 punktu: „įstatymų įgalioto pareigūno (reguliuotojo), stabdomas …..“ arba átraukti analogiðkas teisës normas á Valstybës sienos apsaugos tarnybos veiklà reglamentuojan-èius teisës aktus. Atkreiptinas dëmesys ir á tai, kad Administraciniø teisës paþeidimø kodekse nëra numatyta atsakomybës vairuotojui, nevykdanèiam Valstybës sienos apsaugos pareigûno reikalavimo sustabdyti transporto priemonæ.

Valstybës sienos apsaugos ástatyme numatyta, jog vykdant tarnybos funkcijas teritorinëje jûroje bei pasienio vandenyse plaukiantys laivai kontroliuojami, persekiojami ir stabdomi pasitelkus tarny-bos laivus bei orlaivius. Ðio ástatymo 24 straipsnis numato ginkluotës panaudojimà persekiojant laivus jûroje:

1. Tarnybos laivo vadas laivo ginkluotæ prieð persekiojamà laivà (iðskyrus uþsienio valstybëms priklausanèius karo laivus ar laivus, naudojamus nekomerciniais tikslais) gali panaudoti tik iðimties tvarka po to, kai visos galimos priemonës panaudotos ir panaudotø priemoniø ne-uþtenka laivui sustabdyti ar priversti paklusti. Ðiuo atveju Tarnybos laivas iððauna perspëja-màjá ðûvá á orà, o paskui á vandená laivo priekyje ir gale po vienà ðûvá. Jei ir po to laivas nesu-stoja, Tarnybos laivas turi teisæ já apðaudyti.

2. Naudojant ginkluotæ prieð laivà, nesiekiama jo paskandinti. Matome, jog nors ástatyme numatyta, kad laivui sulaikyti gali bûti pasitelkiami Tarnybos laivai ar

orlaiviai, ástatyme reglamentuotas tik laivo ginkluotës panaudojimas. Greièiausiai ðias ástatymo nuo-statas suponavo tai, jog ir rengiant, ir priimant Lietuvos Respublikos valstybës sienos apsaugos ásta-tymà Valstybës sienos apsaugos tarnyba orlaiviø neturëjo. Taèiau ásigijus orlaivá ir pradëjus aktyviai já naudoti valstybës sienai apsaugoti bei kontrabandai uþkardyti ásitikinta orlaivio naudojimo efekty-vumu. Neabejotina, jog orlaiviai artimiausiu metu bus pradëti naudoti teritorinës jûros bei pasienio vandenø kontrolei. Gali susiklostyti tokia padëtis, jog ástatyme numatytais atvejais stabdant laivà orlai-vio vadui gali tekti panaudoti ginkluotæ, todël reikëtø ðá klausimà reglamentuoti ástatymu (papildyti Valstybës sienos apsaugos tarnybos ástatymo 24 straipsná „Tarnybos laivo vadas arba orlaivio vadas laivo arba orlaivio ginkluotæ ……“).

Iðvados ir pasiûlymai

1. Valstybës sienos apsaugos teisinio reguliavimo uþtikrinimas, ypaè vykdant kontrabandos ir nelegalios migracijos uþkardymà, daþnai susijæs su ávairiø rûðiø prievartos (psichinës, fizinës ar ðau-namøjø ginklø, sprogstamøjø medþiagø) panaudojimu. Daþnai prievartos panaudojimas yra bûtinas uþkertant kelià teisës paþeidimams, sulaikant paþeidimà padariusius asmenis ir kitais atvejais, sau-gant bei ginant teisëtus asmens, visuomenës, valstybës interesus. Taèiau naudojant prievartà svarbu nepaþeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamø þmogaus teisiø á gyvybæ, laisvæ, asmens nelieèiamumà, orumà bei Þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijos nuostatø. Todël prievartos panaudojimas turëtø bûti labai tiksliai reglamentuotas ástatymais.

2. Atsiþvelgiant á tai, jog þmogaus teisë á gyvybæ yra absoliuti vertybë, darytina iðvada, jog ásta-tymø leidþiamoji valdþia yra ágaliota ástatymais taip nustatyti prievartos ir ðaunamøjø ginklø panaudo-jimo sàlygas, kada pareigûnui nebûtø suteiktos neribotos galimybës savo nuoþiûra spræsti, kur, kada ir kaip panaudoti prieð þmogø ðaunamàjá ginklà, t. y. aiðkiai ir nedviprasmiðkai nustatyti baigtiná ir ne-pleèiamà ginklo panaudojimo atvejø sàraðà. Ástatymas gali leisti pareigûnui panaudoti ðaunamàjá ginklà prieð þmogø tik tuo atveju, kai kitomis priemonëmis, tokiomis kaip psichinë ar fizinë prievarta, neámanoma pasiekti tikslø, kuriø reikðmë objektyviai pateisina ðaunamojo ginklo panaudojimà.

3. Ávertinant tai, jog Valstybës sienos apsaugos tarnybos pareigûnai turi bendràsias policijos teises, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos valstybës sienos apsaugos tarnybos ástatymo 23 straips-nis suteikia pareigûnø veiksmams naudojant ðaunamàjá ginklà labai plaèià diskrecijà. Teisës aktai, reglamentuojantys ávairiø tarnybø pareigûnø galimybæ panaudoti ðaunamuosius ginklus priverstinai stabdant transporto priemones, palieka pareigûnø veiksmams maþesnæ diskrecijà nei 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Valstybës sienos apsaugos tarnybos ástatymas Nr. VIII–1996. Ðaunamàjá

68

ginklà leidþiama naudoti tik esant bûtinajai ginèiai, bûtinajam reikalingumui, sulaikant nusikalstamà veikà padariusá asmená, kai jis bando pabëgti transporto priemone. Todël Valstybës sienos apsaugos tarnybos ástatymo nuostatos dël ðaunamojo ginklo panaudojimo priverstinai stabdant transporto priemonæ turëtø bûti tikslinamos.

4. Tiriamuoju laikotarpiu 50 proc. atvejø tarnybinis ginklas buvo panaudotas sulaikant asmenis (reikia atsiþvelgti, jog priverstinis transporto priemonës stabdymas daþniausiai baigdavosi vairuotojø bei keleiviø bandymais pabëgti po to, kai transporto priemone vaþiuoti tapdavo nebeámanoma), 39 proc. atvejø tarnybinis ginklas buvo panaudotas priverstinai stabdant transporto priemones ir po 5,5 proc. – ginantis nuo uþpuolimo ir kitais atvejais (prieð gyvûnus). Kadangi sulaikant asmenis tarnybinis ginklas buvo naudojamas tik áspëjamiesiems ðûviams, akivaizdu, jog didþiausià pavojø këlë ginklo panaudojimas priverstinai stabdant transporto priemones.

5. Suprantama, kad Valstybës sienos apsaugos tarnybos veikla tikrinant transporto priemones, uþkardant kontrabandos gabenimà bei vogtø transporto priemoniø gabenimà per valstybës sienà ski-riasi nuo policijos veiklos uþtikrinant eismo saugumà. Taèiau jokie ekonominiai veiksniai neturëtø bûti iðkeliami aukðèiau uþ konstitucinius arba tarptautiniø konvencijø principus. Siekiant uþtikrinti trans-porto priemoniø sulaikymo galimybæ bûtø tikslingiau skirti lëðø papildomiems tarnybiniams automobi-liams bei sraigtasparniams ásigyti. Tai leistø sulaikant reikalavimui sustabdyti transporto priemonæ ne-paklususius vairuotojus panaudoti organizacines technines priemones ir ginklo panaudojimas taptø iðties iðimtine, o ne áprastine praktika.

6. Tam, kad bûtø iðvengta neaiðkumo dël teisës aktø nuostatø ágyvendinimo praktikoje, tiks-linga papildyti Keliø eismo taisykliø 62 punktà „įstatymų įgalioto pareigūno (reguliuotojo), stabdomas …..“ arba átraukti analogiðkas teisës normas á Valstybës sienos apsaugos tarnybos veiklà reglamen-tuojanèius teisës aktus. Atkreiptinas dëmesys ir á tai, kad Administraciniø teisës paþeidimø kodekse nëra numatyta atsakomybës vairuotojui, nevykdanèiam Valstybës sienos apsaugos pareigûno reika-lavimo sustabdyti transporto priemonæ.

7. Valstybës sienos apsaugos ástatyme numatyta, jog vykdant tarnybos funkcijas teritorinëje jû-roje bei pasienio vandenyse plaukiantiems laivams kontroliuoti bei persekioti ir stabdyti pasitelkiami Valstybës sienos apsaugos tarnybos laivai bei orlaiviai. Nors ástatyme numatyta, jog sulaikant laivà gali bûti naudojami Tarnybos laivai ar orlaiviai, ástatyme reglamentuotas tik laivo ginkluotës panaudo-jimas. Gali susiklostyti tokia padëtis, jog ástatyme numatytais atvejais stabdant Valstybës sienos ap-saugos tarnybos laivà orlaivio vadui gali tekti panaudoti ginkluotæ, todël ðá klausimà reikëtø regla-mentuoti ástatymu (papildant Valstybës sienos apsaugos tarnybos ástatymo 24 straipsná „Tarnybos laivo vadas arba orlaivio vadas laivo arba orlaivio ginkluotæ prieð persekiojamà laivà gali panau-doti...“).

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos 2000 m. gegužės 9 d. valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas Nr. VIII–1666 // Valstybės žinios. 2000. Nr. 42–1192.

2. Lietuvos Respublikos 2000 m. spalio 10 d. valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymas Nr. VIII–1996 // Valstybės žinios. 2000. Nr. 92–2848.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33–1014. 4. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. – Vilnius: Spauda, 2000. 5. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2004. 6. Šileikis E. Konstitucinės teisės klausimai, kazusai, užduotys. Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2004. 7. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2002 m. lie-

pos 22 d. įsakymas Nr. 316 „Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus rei-kalų ministerijos Darbo reglamentas“.

8. Dambrauskienė G., Marcijonas A., Monkevičius E. Lietuvos teisės pagrindai. – Vilnius: Justitia, 2004. 9. Raipa A. ir kt. Viešasis administravimas. – Kaunas: Technologija, 2002.

10. Urmonas A. Pranevičienė B. Administracinės diskrecijos esmė ir diskrecijos kontrolės galimybės // Juris-prudencija: mokslo darbai. – Vilnius: LTU. T. 32(24).

11. Urmonas A. Konstitucinės teisės principų viešojoje teisėje kontrolės funkcijos // Jurisprudencija: mokslo dar-bai. – Vilnius: LTU, T. 30(22).

12. Šakočius A. Teisinio reguliavimo pagrindai viešajame administravime // Raipa A. (red.) Viešasis adminis-travimas: monografija.– Kaunas: Technologija, 1999.

69

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos aukš-tojo mokslo įstatymo 8 str. 5 d., 9 str. 3 d., 22 str. 3 d., 5 d. 10, 11 ir 12 p., 24 str. 1 d. 1, 2 ir 5 p., 2 ir 7 d., 42 str. 4 d., 60 str., 61 str. 1 d., 62 str. 1 d. ir 65 str. 1 ir 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Vals-tybės žinios. 2002. Nr. 14–518.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 259 str. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1999. Nr. 42–1345.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įsta-tymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio 7 d. nuostatos, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 15 d. nutarimu patvirtintos Lietu-vos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir są-lygų įgyvendinimo tvarkos dalinio pakeitimo“ 1.2 punkto nuostatos, 2.1 punkto ir jo 1, 2 bei 3 papunkčių atiti-kimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1995. Nr. 89–2007.

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartis Nr. 2K–304/2004. 17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimas „Dėl teismų praktikos nužudymo by-

lose“. 18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K–565/1999. 19. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 89–2741. 20. 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių

patvirtinimo“// Valstybės žinios. 2003. Nr. 7–263. 21. Pumputis A. Teisėsaugos funkcijų sistemos klausimu // Kriminalinė justicija. 1997. Nr. 7, 8.

♦♦♦

Aspects of Legal Regulations of Employment of Compulsion in Implementing the Functions of State Border Guard Service

Dr. Saulius Greičius


Keywords: compulsory measures, juridical reguliarion of state border guard.

SUMMARY

For ensuring legal norms obligation use, moral norms, public opinion or beliefs are not always sufficient,

so the obligation of law is ensured by invoking to assistance the state compulsion. Officials possessing corresponding authorizations in the cases provided by laws are entitled to use compulsion when it is necessary to prevent legal violations, detain the persons who have committed them and other cases during protection and defence of the legitimate interests of a person, society, state. As the employment of compulsion measures in all cases limits the opportunity of the person against whom these measures are used to act according to his will, the use of measures limiting the freedom of a person must be regulated by legal norms of law leaving to the officials discretion rights manifesting itself only by choosing a gentler form of compulsion. The use of firearms is the most dangerous type of compulsion against a person. The state border guard law for the officials who use firearms gives a wide discretion to act. In the article the co–ordination of legal norms that set the employment of compulsion measures with the regulations foreseen in the constitution of Lithuanian Republic have been analyzed. The suggestions how to improve legal regulation are given.

70


ETINIAI MORALINIAI OPERATYVINĖS VEIKLOS ASPEKTAI

Saulius Mulevičius Dr. Darius Petrošius

Mykolo Romerio universiteto Vieðojo administravimo fakulteto Operatyvinës veiklos katedra

Valakupiø g. 5, 2016 Vilnius

Telefonas 274 06 15



Pagrindinės sąvokos: etika, moralė, operatyvinė veikla.

S a n t r a u k a

Straipsnyje apžvelgiama operatyvinės veiklos teorijoje mažai tirta tema, nors tokio tyrimo po-

reikis akivaizdus ne tik teorijai, bet ir praktinei operatyvinių subjektų veiklai, taip pat siekiant maksi-

maliai garantuoti žmogaus teisių apsaugą.

Nors pirmieji moksliniai tyrimai šioje srityje užfiksuoti praėjusio šimtmečio 7–8 dešimtmetyje,

šiuo metu jie prarado savo reikšmę. Tam lemtingą įtaką turėjo visiškai pasikeitę socialiniai, ekonominiai

santykiai, be to, atsirado esminių operatyvinės veiklos įgyvendinimo demokratinėje ir totalitarinėje

valstybėje neatitikimų. Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo atlikti moksliniai etinių mo-

ralinių operatyvinės veiklos aspektų tyrimai buvo paviršutiniški, nes pati operatyvinė veikla buvo neviešo

pobūdžio, reglamentuota slaptais poįstatyminiais žinybiniais norminiais aktais, kurie dažnai priešta-

ravo pagrindinėms žmonių teisėms ir laisvėms.

Etikos ir moralės klausimai operatyvinėje veikloje ypač svarbūs, nes tai specifinė veiklos kovojant

su nusikalstamumu rūšis. Įgyvendinant operatyvinės veiklos uždavinius taikomi neviešo pobūdžio in-

formacijos rinkimo metodai, leidžiantys gauti informaciją prieš jos turėtojo valią (apgaulė), atliekamos

slaptosios operacijos, operatyvinės kombinacijos. Ar tai pateisinama etikos ir moralės požiūriu? Be to,

daugelis pripažįsta, kad tik išnaudojant operatyvinės veiklos galimybes galima gauti nusikaltimams

atskleisti reikšmingų duomenų. Kur ta lemtinga riba operatyvinėje veikloje tarp moralaus ir amoralaus,

tarp etiško ir neetiško, tarp gėrio ir blogio?

Straipsnio autoriai nepretenduoja nustatyti tą lemtingą ribą, kai kurie nagrinėjami klausimai

diskusinio pobūdžio, tačiau atkreipiamas dėmesys į kai kurias egzistuojančias aktualias problemas.

Ávadas

Ðiuolaikinëje demokratinëje visuomenëje, kai daug dëmesio skiriama þmogaus teisëms bei

laisvëms, operatyvinë veikla, kaip socialiai naudinga veiklos rûðis, daþnai sulaukia nevienareikðmio visuomenës moralinio etinio vertinimo. Ðis nevienareikðmis moralinis etinis vertinimas susijæs su ope-ratyvinëje veikloje naudojamomis specialiomis priemonëmis bei metodais, taip pat su tam tikrais þmogaus teisiø bei laisviø apribojimais, galimais atliekant tam tikrus operatyvinius veiksmus. Tokio operatyvinës veiklos vertinimo poreiká visuomenëje sukelia taip pat ir vieðøjø, privaèiø bei tarnybiniø ar profesiniø interesø (poreikiø) konfliktas. O demokratinëje visuomenëje privalu „surasti pusiausvyrà tarp ðiø interesø“ [1, p. 117].

„Moralë ir etika – du gyvenimà valdanèios svarbos þodþiai“ [2, p. 7]. Kad ðiame straipsnyje sà-vokos bûtø vartojamos tiksliai, bûtina trumpa ir glausta terminø „moralë“ ir „etika“ turinio apþvalga. Ið

71

pirmo þvilgsnio tai panaðûs terminai ir kai kuriais atvejais vartojami kaip sinonimai. Tarptautiniø þodþiø þodynas moralæ apibûdina taip: „moralë [pranc. morale < lot. moralis – dorovinis], dorovë, þmoniø elgesá reguliuojanèios normos ir principai“ [3, p. 495]. Kitais þodþiais tariant, „moralë yra konkreèioje lokalioje kultûroje visuotinai tradiciðkai priimtos esmiðkos elgesio normos, kurios teisiðkai nekodifi-kuotos“ [2, p. 8]. Tarptautiniø þodþiø þodynas pateikia ir termino „etika“ reikðmæ : „etika [lot. ethica < gr. ethos – paprotys, áprotis, bûdas]: 1. mokslas, tiriantis dorovæ (moralæ); 2. þmoniø elgesio normø visuma“ [3, p. 219]. Þinoma, kad etikos atsiradimui ir raidai daugiausia átakos turëjo ávairiø laikmeèiø filosofai, todël ji laikoma filosofijos disciplina. Kadangi „filosofija yra paþinimo ir iðminties siekimas“ [4, p. 1574], tai „etika yra paþinimu ir brandþiu protu pamatuota moralë“ [2, p. 7] (jei paþinimà aiðkinsime kaip þmogaus ágytø svarbiø þiniø visumà, o iðmintá – kaip brandø protà). Etika dar vadinama „praktine filosofija“ (Aristotelis, Kantas). „Taigi etika – tai praktinës filosofijos disciplina, kuri nagrinëja þmogaus praktinæ veiklà ir kuriai elgesys – tai pati savaime vertinga veikla“ [5, p. 8]. Áþvelgiant etikos ir moralës santyká matyti, kad etikos sritis daug didesnë. Ne tik paþinimu ir protu etika skiriasi nuo moralës, jø ir tikslai bei leksika kitokie. „Moralës tikslas – doras, pareigingas ir ástatymams besàlygiðkai klusnus pi-lietis. Etikos tikslas – stipri ir laisva asmenybë, kaip aukðtesnysis þmogus (angl. guality man)“ [2, p. 8].

Pirmieji bandymai be operatyvinëje veikloje besiklostanèiø teisiniø santykiø tirti etinius morali-nius santykius buvo uþfiksuoti 1967 m. Apie tai raðë rusø mokslininkai D. V. Grebelskis, H. A. Struè-kovas, A. G. Lekaris, A. I. Aleksejevas, G. K. Sinilovas. Lietuvoje dalykinës (tarnybinës) statutiniø pa-reigûnø, taip pat ir operatyvinës veiklos pareigûnø, etikos klausimais moksliniø straipsniø yra skelbæ A. Laurinavièius, R. Tidikis, J. Palidauskaitë, N. Vasiljevienë.

Etiniai moraliniai operatyvinës veiklos aspektai

Ðiandieniniø socialiniø, ekonominiø gyvenimo permainø Lietuvoje akivaizdoje atsiranda porei-kis perkainuoti iki ðiol egzistavusias dorovines vertybes. Tai neiðvengiamai susijæ su visomis sritimis, taip pat ir operatyvine veikla.

Gráþtant prie nevienareikðmio operatyvinës veiklos etinio moralinio vertinimo reikia ávardyti arba nustatyti tokio vertinimo prieþastis. Pagrindinës tokio vertinimo prieþàstys:

1) operatyvinë veikla susijusi su þmogaus teisiø bei laisviø apribojimu; 2) operatyvinë veikla yra vieða bei slapta þvalgybinio pobûdþio veikla; 3) operatyvinëje veikloje taikomi specifiniai kovos su nusikalstamumu metodai bei priemonës; 4) operatyvinëje veikloje naudojamos prievartos priemonës (visos priemonës, kurias naudojant

paþeidþiama asmens teisë á privatø gyvenimà, nors tai ir daroma teisëtai). Vienas ið pagrindiniø klausimø, galinèiø kilti diskutuojant apie operatyvinës veiklos etinius mo-

ralinius aspektus, yra: ar ði socialinës veiklos rûðis apskritai gali bûti morali? Kadangi operatyvinë veikla yra operatyvinës veiklos subjektø vieða bei slapta þvalgybinio pobûdþio veikla, ðis klausimas labai svarbus. Dël operatyvinës veiklos vieðosios, matomosios pusës dideliø nesusipratimø neturëtø kilti, bet ar gali slapta operatyvinës veiklos subjektø veikla bûti pateisinama etikos ir moralës prasme?

Legendà patvirtinanèiø priemoniø naudojimas operatyvinëje veikloje, uþðifruoti operatyviniai veiksmai (t.y. metodø bei priemoniø panaudojimas, pvz., techniniø priemoniø panaudojimas specialia tvarka kontroliuojant asmenø pokalbius arba slapta stebint asmenø veiksmus patalpose) savaime skatina diskutuoti apie þmogaus konstituciniø teisiø paþeidimo galimybes atliekant ðiuos veiksmus. Be to, nusikaltëliø artimø ryðiø (su draugais, giminëmis) panaudojimas, asmenø, prisidëjusiø prie nu-sikalstamos veikos padarymo, pasitelkimas, asmenø átraukimas á slaptà bendradarbiavimà (átraukimo á slaptà bendradarbiavimà motyvai retai bûna ideologiniai, daþniausiai sutinkama slaptai bendradar-biauti kompromituojanèiø ar egoistiniø motyvø pagrindu), ávairûs agentûrinio darbo aspektai (pvz., vadovavimas slaptiems bendradarbiams, slaptøjø bendradarbiø átraukimas ir paðalinimas ið operaty-vinio tyrimo taikant agentûriná metodà, pasitikëjimo santykiø nustatymas su tiriamaisiais asmenimis ir t.t.) – visa tai neiðvengiamai verèia vertinti operatyvinæ veiklà etikos poþiûriu. „Moralës poþiûriu skirtu-mai tarp melo ir slaptumo yra tie, kad, jei melas ið pirmo þvilgsnio gali bûti peiktinas, slaptumas gali toks ir nebûti“ [6, p. 21]. Iðvardytos prieþastys taip pat verèia màstyti apie moraliná konkreèiø operaty-vinës veiklos uþdaviniø, kylanèiø operatyvinës veiklos metu, sprendimo bûdø leistinumà ar neleisti-numà.

Bûtent iðvardyti ir kiti operatyvinës veiklos ypatumai lemia poreiká ðià specifinæ veiklà tiksliai su-reguliuoti teisës normomis tam, kad nebûtø perþengta riba to, kas leidþiam ir to, kas neleidþiama, kad siekiant gërio ir tiesos nebûtø sukuriamas blogis. „Taèiau vien teisinës reglamentacijos neuþtenka“ [7, p. 317]. Todël savitas ðiø specifiniø santykiø reguliavimo instrumentas yra moralë, kuri nubrëþia (nu-

72

stato) ribas to, kas galima, ir to, kas leidþiama vykdant operatyvinæ veiklà, ir taip ateina á pagalbà tei-sei, tiksliau operatyvinës veiklos ástatymui, kuris bendrais bruoþais, bet tiesiogiai reglamentuoja ope-ratyvinæ veiklà. Juk ir „dorovë, ir teisë siekia vieno, to paties tikslo: laiduoti visuomenës buvimà ir pa-dëti visuomenei augti, remiantis teisingumo dësniais“ [8, p. 21]. Taigi operatyvinës veiklos reguliavi-mas moralës normomis tampa teisinio ðios veiklos reguliavimo pagrindu. Kitais þodþiais tariant, teisës normos, reglamentuojanèios operatyvinæ veiklà, neturi perþengti moralës normø ribø. Lietuvos Res-publikos operatyvinës veiklos ástatyme galima atrasti teiginiø, kuriø visuma yra pagrindas vertinti ðios veiklos moraliná turiná:

1. Operatyvinës veiklos ástatymo 4 straipsnyje numatyti principai, kuriais grindþiama ði veikla: „teisëtumo, þmogaus ir pilieèiø teisiø bei laisviø uþtikrinimo, vieðojo intereso apsaugos, konspiracijos, konfidencialumo, vieðø ir slaptø priemoniø ir metodø derinimo“ [9]. Ðie operatyvinës veiklos principai turi bûti suprantami kaip operatyvinës veiklos praktikoje patvirtintos ir operatyvinës veiklos ástatyme átvirtintos vadovaujanèios idëjos, pamatinës nuostatos, iðreiðkianèios ðios specifinës kovos su nusi-kalstamumu formos esmæ, tikslus, uþdavinius bei ypatumus. Operatyvinëje veikloje vadovaujamasi ir kitais principais, kurie ástatyme nëra átvirtinti, bet apraðomi mokslinëje literatûroje ir yra ne maþiau svarbûs – tai humanizmo, moksliðkumo, nepartiðkumo, þmoniø lygybës prieð ástatymus, moralës, sa-vanoriðkumo principai ir t. t. Èia daugiau reikëtø atkreipti dëmesá á bendruosius operatyvinës veiklos principus, jø reikðmæ bei átakà operatyvinës veiklos moraliniam turiniui.

2. Operatyvinës veiklos ástatymo 3 straipsnio 2 dalyje apibrëþti operatyvinës veiklos objektai – „rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padaræ asme-nys, ðiø asmenø aktyvûs veiksmai neutralizuojant operatyvinæ veiklà arba áterpiant nusikalstamø struktûrø narius á teisësaugos, kraðto apsaugos ar kitas valstybës valdþios ir valdymo institucijas, kitø valstybiø specialiøjø tarnybø veikla bei kiti su valstybës saugumu susijæ asmenys ir ávykiai“ [9]. Tai ne-reiðkia, kad visuomenës individai totaliai stebimi, sekami ar pasiklausomi, netgi prieðingai – operaty-vinës veiklos metodø bei priemoniø panaudojimo atvejai operatyvinës veiklos objektø atþvilgiu turëtø bûti vertinami kaip „bûtinasis reikalingumas“ [10, p. 76]. Ið to iðeina, kad operatyvinë veikla atliekama tik ðiø objektø atþvilgiu, kitais asmeniniais ar grupiniais interesais operatyvinë veikla negali bûti atlie-kama.

3. Operatyvinës veiklos ástatymo 6 straipsnis skirtas Þmogaus ir pilieèiø teisiø bei laisviø apsau-gai vykdant operatyvinæ veiklà. Ðiame straipsnyje numatyta saugikliø sistema siekiant uþtikrinti þmo-gaus teises bei laisves, o jas paþeidus – ápareigojimai operatyvinës veiklos subjektams atkurti pa-þeistas teises ir atlyginti þalà.

Kad operatyvinë veikla yra teisëta veikla, tikriausiai niekam nekyla abejoniø, bet tai dar nereið-kia, kad ði veikla yra moraliðkai leistina, nes ir pats operatyvinës veiklos ástatymas visuomenës sàmo-nëje gali bûti vertinamas kaip amoralus (taip daþnai ir atsitinka: pvz., ávairûs Operatyvinës veiklos ástatymo komentarai prezidentinio skandalo metu). Paþymëtina taip pat, kad Operatyvinës veiklos ástatymas nustato operatyvinës veiklos turiná, tikslus, principus, uþdavinius, formas ir t. t., bet ástaty-mas nereglamentuoja konkreèiø operatyviniø veiksmø atlikimo taktikos, operatyvinës taktinës situa-cijos vertinimo bei operatyviniø taktiniø sprendimø priëmimo taktikos. Todël ðiais atvejais pagrindiniu kriterijumi teisingai veikti daþniausiai tampa etinës moralinës normos.

Operatyvinë veikla pati savaime nëra savitikslë veikla, todël jos metodø bei priemoniø panau-dojimo poreiká visada lemia objektyvi kovos su nusikalstamumu bûtinybë. Antivisuomeninis nusikals-tamos veiklos pobûdis, nusikaltëliø siekis nuslëpti nusikalstamus ketinimus bei padarytus nusikalti-mus, jø slëpimas, siekis iðvengti atsakomybës pamina bet kokias elementaraus þmogiðko sugyve-nimo normas. Ginant visuomenës interesus operatyvine veikla galima efektyviai aptikti ir likviduoti ankstyvø stadijø kriminalinius procesus, kontroliuoti tiriamøjø asmenø elgesá uþkertant kelià jø tolesnei nusikalstamai veiklai, taip pat gauti ávairiapusæ informacijà, reikalingà nusikaltimams atskleisti. Daþnai operatyvinës veiklos kovojant su nusikalstamumu galimybës yra vienintelis bûdas siekti teigiamo re-zultato. Operatyvinë veikla ne tik atitinka moralës normø reikalavimus, bet ir padeda ðias normas ágy-vendinti praktikoje, nes bûtent nusikalstamumas laikytinas paèia ryðkiausia amoralumo forma. Jei nu-sikaltimas liko neatskleistas, nusikaltëlis neiðaiðkintas, vadinasi, teisës norma liko nepritaikyta, neágy-vendinta (teisë bejëgë). Tai taip pat reiðkia, kad moralës normos, paþeistos nusikaltimu, negali bûti ágyvendintos, kol nëra atkurtas teisingumas ir kol nusikaltimà padaræs asmuo nepatrauktas atsako-mybën. Þinant, kad didþioji dalis sunkiø nusikaltimø atskleidþiama operatyvinës veiklos metodais bei priemonëmis, galima teigti, kad operatyvinë veikla yra viena ið veiksmingiausiø priemoniø uþtikrinant visuomenëje moralës normø ágyvendinimà bei jø laikymàsi.

Taèiau negalima nepaminëti, kad siekiant kilniø kovos su nusikalstamumu tikslø operatyvinëje veikloje taikomi metodai bei priemonës, kuriø vertinimas gali turëti neigiamà atspalvá. Operatyvinës

73

veiklos proceso metu naudojamos konspiracijos, dezinformavimo priemonës, nustatomi slapto ben-dradarbiavimo santykiai, kiðamasi á asmenø privatø gyvenimà, slaptai patenkama á gyvenamàsias ir negyvenamàsias patalpas, naudojamos techninës priemonës specialiàja tvarka ir t. t. Visa tai negali nesukelti abejoniø dël ðiø priemoniø panaudojimo operatyvinëje veikloje pateisinamumo. Minëtø priemoniø neigiamam vertinimui visuomenëje didelæ átakà gali turëti susidaræ stereotipai. Pavyzdþiui, pats savaime faktas, kad informacija gauta panaudojus nevieðo pobûdþio operatyvinius veiksmus ir prieð informacijos turëtojo valià, kaþin ar gali bûti vertinamas teigiamai. Bet koks vertinimas daþniau-siai yra susijæs su konkreèiu o ne su abstrakèiu reiðkiniu. Todël tas pats reiðkinys skirtingomis sàly-gomis gali turëti skirtingà etiná moraliná vertinimà. Dël to informacijos paieðkà vienu atveju galima va-dinti þvalgyba, o kitu atveju – ðpionaþu, praneðimà apie ruoðiamà ar padarytà nusikaltimà – pagalba teisësaugos ástaigoms arba áskundimu, slaptà bendradarbiavimà – tarnyste teisingumui arba iðda-vyste ir t. t.

Operatyvinæ veiklà reikëtø priskirti toms rûðims socialiniø veiklø, kurias ágyvendinant konkretus þmogaus elgesys, jo taikomi metodai ir priemonës nëra moralës poþiûriu idealios, taèiau bûtinos sie-kiant kilnaus tikslo. Tai reiðkia, kad ið visø galimø elgesio variantø, taip pat operatyviniø veiksmø, at-liekamø tokiomis sàlygomis, jie yra labiausiai priimtini, todël ir leistini, nes jø atsisakymas sukeltø di-desnes neigiamas pasekmes. Etikoje tai vadinama „maþesnio blogio“ pasirinkimu, o teisëje – bûti-nuoju reikalingumu. Èia konfliktiðkai susikerta dvi moralës normos. Viena vertus, tai bûtinybë operaty-vine veikla uþtikrinti asmens saugumà, apsaugoti visuomenæ ir valstybæ nuo nusikalstamø kësinimusi, kita vertus, bûtinybë garantuoti asmens privataus gyvenimo nelieèiamumà, jo teises bei laisves. Tokia padëtis gimdo kompromisinæ normà, leidþianèià asmens privataus gyvenimo paþeidimà grieþtai ásta-tymo numatytais atvejais ir laikantis tam tikrø taisykliø. Ðiais klausimais savo nuomonæ yra iðsakæs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: „asmuo, darydamas nusikalstamas ir kitas prieðingas teisei veikas, neturi ir negali tikëtis privatumo. Þmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisëtai paþeidþia teisës saugomus interesus, daro þalà atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei“ [11]. Galima teigti, kad bûdai ir priemonës operatyvinës veiklos uþdaviniams spræsti ne visada „patogûs“ visuomenës nariams, taèiau jie bûtini teisinei tvarkai palaikyti.

Etikos poþiûriu operatyvinë veikla – tai kilniø tikslø, tam tikro moralinio kompromiso paieðka. Pagrindinë jà ribojanti sàlyga – kad pasirinkti veikimo bûdai, metodai bei priemonës atitiktø tikslà. Pa-sirenkant veikimo metodus, bûdus bei priemones operatyvinës veiklos uþdaviniams iðspræsti reikëtø laikytis tam tikrø nuostatø:

1. „Veikimo metodø bei priemoniø bûtinumas tikslui pasiekti“ [12, p. 219], t. y. nëra geresniø galimybiø tikslui pasiekti (pvz., jei galima reikiamà informacijà gauti nenaudojant uþðifruotø operatyvinës veiklos metodø (vieða operatyvinë apþiûra), tai bûtø amoralu organizuoti akty-vias puolamojo pobûdþio uþðifruotas priemones tokiai informacijai gauti (slapta operatyvinë apþiûra). Tokia padëtis bûtø nepateisinama etikos poþiûriu, reikalautø panaudoti nepagrástus materialinius bei fizinius iðteklius.

2. „Veikimo metodø bei priemoniø adekvatumas siekiant tikslo“ [12, p. 220]. Pasirinktas veiki-mas turi bûti tinkamas ir efektyvus tikslui pasiekti. Jei pasirinktas veikimas nepakankamas tikslui pasiekti, tai jo tolesnis taikymas lemia neracionalø laiko, pajëgø bei priemoniø panau-dojimà. Prieðingai, jei pasirinkto veikimo galimybës daug kartø didesnës nei sprendþiamø uþdaviniø sudëtingumas, tai tokio veikimo taikymas tampa moraliðkai nepateisinamas (pa-prastai kuo didesnës taikomø operatyvinës veiklos veiksmø galimybës, tuo didesnë tikimybë ðiais veiksmais ásibrauti á privaèià asmens gyvenimo sritá). Èia labai svarbu ávertinti bei tiksliai nustatyti nusikaltëlio ir nusikaltimo pavojingumo visuomenei lygá. Neadekvatûs veiksmai gali sukelti vidiná operatyvinës veiklos pareigûnø nepasitenkinimà darbu, sustiprinti neteisybës jausmà arba iðprovokuoti moralës poþiûriu iðkreiptus veiksmus.

3. „Pasirinkti veikimo metodai bei priemonës negali prarasti dorovinës prasmës“ [12, p. 220], t. y. jei operatyvinës veiklos pareigûnas pasirinktais operatyviniais veiksmais gali padaryti di-desnæ materialinæ ar moralinæ þalà nei tiriamasis ar kontroliuojamasis asmuo, tokiø veiksmø reikëtø atsisakyti.

Be minëtø nuostatø laikymosi svarbu ir tai, kad didelæ reikðmæ vertinant (teigiamai ar neigiamai) priimamus sprendimus operatyvinëje veikloje turi sprendimo subjekto galimybë numatyti reikðmin-giausias ðio sprendimo pasekmes. Didþiausios klaidos padaromos, kai apsiribojama tik tiesioginiø sprendimo pasekmiø nustatymu. Gali bûti, kad netiesioginës pasekmës arba ðiø pasekmiø visuma at-skirais atvejais turës didesnæ reikðmæ nei tiesioginës. Akivaizdu, kad netiesioginës pasekmës taip pat turës átakos sprendimo subjekto veiksmø taktikai. Todël siekiant priimti teisingà sprendimà dël vienø

74

ar kitø operatyviniø veiksmø „moralinio leistinumo konkreèioje situacijoje“ [13, p. 35] privalu ávertinti ðiø veiksmø teigiamø ir neigiamø pasekmiø visumos átakà tiriamøjø asmenø elgesiui, likimui, taip pat jø sàmonei, nuomonës formavimuisi ir t. t.

Atliekamø operatyviniø veiksmø moralinio leistinumo nustatymà kiekvienu konkreèiu atveju at-lieka operatyvinis darbuotojas, vadovaudamasis savo vidine moraline bei teisine sàmone. Tai reiðkia, kad operatyvinio darbuotojo veikla susijusi su nuolatine kompromiso paieðka. Ðiose kompromiso paieðkose operatyviniams darbuotojams daþnai tenka atsidurti ties gërio ir blogio riba. Èia iðkyla ope-ratyvinës veiklos pareigûnø moralës deformacijos grësmë. Tai ypaè aktualu kalbant apie slapto ben-dradarbiavimo atvejus. Ne paslaptis, kad slaptai bendradarbiaujantys asmenys daþnai yra asocialûs, turintys elgesio nukrypimø, nusikalstamà praeitá, priklausantys nusikalstamam pasauliui arba susijæ su juo. Ðiais atvejais operatyvinës veiklos pareigûnui tenka ieðkoti kompromiso tarp vyraujanèio jo sà-monëje nepakantumo nusikalstamumui ir galimybës pasinaudoti slapto bendradarbio (gauti informa-cijà ið nusikalstamos aplinkos), priklausanèio nusikalstamam pasauliui, pagalba. „Rimtos etinës anali-zës verta pati konfidencialios informacijos idëja ir pareigûno – operatyvinio darbuotojo santykis su konkreèiais slaptaisiais bendradarbiais, nes tarp jø susiklosto dviprasmiðki santykiai“ [5, p. 138]. Ope-ratyvinës veiklos pareigûnø moralës deformacijai gali turëti átakos tokie veiksniai kaip supratimas, kad nusikalstamumas niekada nebus áveiktas, þemas profesijos prestiþas visuomenëje, maþas materialinis atlygis ir pan. Praktiná operatyvinës veiklos pareigûno moralës deformacijos pavyzdá galima iliustruoti tokia uþsienio valstybës patirtimi: slaptas operatyvinës veiklos darbuotojas (pareigûnas – þvalgas) buvo infiltruotas á nusikaltëliø, uþsiimanèiø prekyba narkotikais, nusikalstamà grupæ. Kol vyko tos nu-sikalstamos grupuotës operatyvinis tyrimas, ðis slaptas darbuotojas pakilo nusikalstamos grupës hie-rarchinëje struktûroje iki lyderio patikëtinio. Vëliau pradëjus ágyvendinti ðá operatyviná tyrimà buvo la-bai sunku „iðtraukti“ minëtà slaptà darbuotojà, nes jis jau disponavo dideliais pinigais, gautais ið nusi-kalstamo verslo, jo moralinës nuostatos sutapo su kriminalinio pasaulio morale ir t. t. (paprastai uþsi-enio valstybëse slaptieji darbuotojai po ilgalaikiø operatyviniø tyrimø, kuriuos atliekant jie pasitelkiami, vëliau privalo dalyvauti socialinëse reabilitacijos programose, kad galëtø gráþti á normalø gyvenimà). Taip pareigûnas apsaugomas arba „pagydomas“ nuo moralinës deformacijos. Ne paslaptis, kad Lietuvoje, taip pat ir uþsienio valstybiø kriminalinës þvalgybos praktikoje pasitaiko tokiø atvejø, kai uþ-verbuotas slaptasis bendradarbis „perverbuoja“ já uþverbavusá operatyviná darbuotojà. Tai vël akivaiz-dus moralës deformacijos pavyzdys. Èia galima pasiremti þymiu rusø màstytoju I. A. Iljinu, kuris ne-maþai dëmesio skyrë „pasiprieðinimo blogiui jëga“ klausimams. Pasak jo, „tik patys geriausi ir stip-riausi (moraliðkai) þmonës yra tinkami dirbti toká darbà neuþsikrësdami juo (blogiu). Jie turi tvirtai þi-noti, kur, kada ir kodël jø veiksmai prasilenkia su teisingumo ir moralumo reikalavimais, taèiau tik tiek, kiek to reikalauja kova su blogiu“ [14, p. 125–126]. Ið to darytina iðvada, kad operatyvinës veiklos subjektø pareigûnai „turi turëti imunitetà blogiui“ [15, p. 5], jø moralinës kovos su nusikalstamumu nuostatos turëtø bûti labai tvirtos.

Be jau aptartø problemø, reikia skirti dëmesio operatyvinës veiklos proceso metu naudoja-moms dezinformavimo, aktyviosios konspiracijos priemonëms ir jø moralinio turinio nustatymui, t. y. aptarti apgaulës problemà operatyvinëje veikloje ir jos leistinumà kovojant su nusikalstamumu. Vienas þymiausiø rusø kriminalistø prof. R. S. Bielkinas teigë, kad „laikas atvirai pripaþinti, jog valstybë pripa-þásta apgaulæ teisësaugos srityje: ji áteisino operatyvinæ veiklà, daþniausiai pagrástà dezinformacija ir apgaule, kaip priemones nusikaltimams iðaiðkinti ir atskleisti. Tiriamojo asmens apgaulë nelaikytina amoralia, nes be apgaulës neámanoma ásiskverbti á nusikalstamà grupuotæ, sulaikyti asmenis su ákal-èiais“ [16, p. 104], siekti ágyvendinti kitus kovos su nusikalstamumu uþdavinius. Matyti, kad minëtas autorius á apgaulës problemà operatyvinëje veikloje þvelgë daug plaèiau. Paèià operatyvinæ veiklà jis laikë viena ið apgaulës formø ir jei ji naudojama kovoje su nusikalstamumu, tai ji yra morali ir pateisi-nama. Kita problemos dalis yra tokios operatyvinës veiklos galimybëmis gautos informacijos panau-dojimas atskleidþiant nusikaltimus ir su tuo susijæ klausimai [17, p. 90–96].

Taigi negalima besàlygiðkai tvirtinti, kad operatyvinës veiklos subjektø pareigûnø veiklos prin-cipai ir normos visiðkai sutampa su moralës normø supratimu. Taip bûtø supaprastinta labai sudë-tinga problema. Reikëtø laikytis nuomonës, kad „tikslas nulemia (bet ne pateisina) priemones“ [5, p. 138]. Todël operatyvinëje veikloje reikia siekti, kad tikslas bûtø adekvatus tiriamojo asmens daromam blogiui, jo elgesio, veiksmø pavojingumui.

Dar reikia paþymëti, kad ágyvendinant operatyvinæ veiklà be teisiniø santykiø egzistuoja ir mora-liniai santykiai, kuriuos sàlygiðkai galima suskirstyti á dvi grupes: tai moraliniai bendradarbiavimo ir konfrontacijos santykiai. Bendradarbiavimo santykiai susiklosto tarp operatyvinës veiklos subjektø, tarp paèiø operatyviniø darbuotojø, taip pat tarp minëtø bendradarbiavimo subjektø ir asmenø, pade-danèiø ágyvendinti operatyvinæ veiklà. Suprantama, kad dalykinis bendradarbiavimas turi bûti toks,

75

koks yra nustatytas teisës aktø, taèiau ðiø santykiø moralinius ypatumus lemia aukðtesnis slaptumo lygis.

Kita santykiø, besiklostanèiø ágyvendinant operatyvinæ veiklà, grupë yra konfrontacijos santy-kiai. Jie uþsimezga tarp operatyvinës veiklos subjektø, ágyvendinanèiø operatyvinæ veiklà, ir operaty-vinës veiklos objektø. Tokiø santykiø egzistavimas lemia:

1. moraliná teisiná leistinumà ir praktiná specifiniø operatyvinës veiklos metodø bei priemoniø pa-naudojimo neiðvengiamumà;

2. konfliktiná operatyvinës veiklos pobûdá; 3. Didesnius reikalavimus operatyvinës veiklos pareigûnø asmeninëms savybëms bei jø

profesinës atsakomybës laipsniui. Kaip ir kiekviena kova, kova su nusikalstamumu taikant operatyvinës veiklos metodus bei prie-

mones yra bekompromisë. Taèiau operatyvinës veiklos principai reikalauja besàlygiðkai laikytis ir gerbti tiriamøjø bei kitø asmenø, tapusiø operatyvinës veiklos objektais, teises bei laisves. Valstybë, áteisindama operatyvinæ veiklà, privalo laikytis civilizuotø kovos su nusikalstamumu formø. Prieðingu atveju ji niekuo nesiskirs nuo tø, su kuriais ji kovoja. Todël nustatymas ne tik teisiniø, bet ir moraliniø operatyvinës veiklos ribø yra labai reikðmingas þingsnis teisinës, o vëliau ir socialinës valstybës link.

Iðvados

Apibendrinant reikia pabrëþti, kad moralinis operatyvinës veiklos pateisinimas kyla ið to, kad ji atskleidþia bendràsias moralës normas, taikomas ypatingomis nusikalstamumo kontrolës sàlygomis – kai tam tikros priemonës, naudojamos be stebimo, tiriamo, kontroliuojamo asmens þinios. Bûtina su-prasti, kad nëra ir negali bûti në vienos pripaþintos moralës normos, kurios galëtø nepaisyti operaty-vinës veiklos subjektø pareigûnai, kaip nëra ir specialiø iðimtiniø operatyvinës veiklos pareigûnø do-rovës normø.

Lietuvos Respublikos operatyvinës veiklos ástatymas nereglamentuoja konkreèiø operatyviniø veiksmø atlikimo taktikos, operatyvinës taktinës situacijos vertinimo, taip pat operatyviniø taktiniø sprendimø priëmimo taktikos, t. y. operatyvinæ veiklà reglamentuoja tik bendrais bruoþais, todël pa-grindiniu kriterijumi teisingai veikti tampa etinës moralinës normos.

Moralës normø poveikis operatyvinei veiklai gali pasireikðti taip: pirma, moralë saugo, formuoja visuomeninæ nuomonæ smerkiant nusikalstamus veiksmus, kuria nepakantumo aplinkà antivisuome-niniam elgesiui. Taigi sudaro sàlygas paþaboti nusikalstamumà paèios visuomenës jëgomis, tampa pateisinamas slaptøjø bendradarbiø ir kitø asmenø, padedanèiø spræsti operatyvinës veiklos uþdavi-nius, panaudojimas operatyvinëje veikloje; antra, moralë, bûdama socialinis reiðkinys, atlieka auklë-jamàjà funkcijà. Per operatyvinæ veiklà bendrieji moralës imperatyvai turi auklëjamàjá poveiká visiems asmenims, priklausantiems operatyvinës veiklos srièiai.

Reikia suprasti, kad etikos poþiûriu operatyvinë veikla – tai nuolatinë tam tikro moralinio komp-romiso paieðka siekiant kilniø kovos su nusikalstamumu tikslø.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Laurinavičius A. Žmogaus teisės ir policijos veikla: mokymo metodinis leidinys. – Vilnius: LTU, 2002. 2. Beržinskas G. Moralinis ir etinis asmenybės ugdymas: vadovėlis. – Vilnius: VU, 2004. 3. Tarptautinių žodžių žodynas / Bendorienė A. ir kt. Antra pataisyta laida. – Vilnius: Alma Littera, 2003. 4. Webster’s New World Dictionary. Third college edition. – New York: Simon a. Schuster, 1988. 5. Laurinavičius A. Administravimo pareigūnų etika. – Kaunas, 2001. 6. Valstybės tarnautojų etika: straipsnių rinkinys / Sudarė G. Guly’as / Iš angl. kalbos vertė Z. Bareikytė – Vil-

nius: Margi raštai, 2002. 7. Laurinavičius A. Tarnybinė teisė: statutinės valstybės tarnybos teisinis reguliavimas: monografija. – Vilnius:

LTU, 2003. 8. Kairevičius J. Teisininkų profesinės etikos klausimai. Pranešimas skaitytas Lietuvos teisininkų konferencijoje

„Teisė ir moralė“. – Kaunas, 1996 m. sausio 27 d. 9. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 65–2633.

10. Оперативно – розыскная деятельность: учебник / Под ред. К. К. Горяинова, В. С. Овчинского, А. Ю. Шумилова. – Москва: ИНФРА – Москва, 2001.

76

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198-1 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai // Valstybės žinios. 2000. Nr. 39.

12. Профессиональная этика сотрудников правоохранительных органов: учебное пособие / Под ред. Г. В. Дубова, А. В. Опалева. – Москва: Щит, 2000.

13. Ernst – Heinrich Ahlf Ethik im Polizeimanagement. – Bundeskriminalamt Wiesbaden, 1997. 14. Ильин И. А. Путь к очевидности. – Москва, 1993. 15. Tidikis R. Policininko etikos bruožai. – Vilnius: LPA, 1994. 16. Белкин Р. С. Криминалистика: проблемы сегодняшнего дня. Злободневные вопросы российской

криминалистики. – Москва: НОРМА, 2001. 17. Katuoka S. Policija ir žmogaus teisės. – Vilnius: Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centras,

1998.

♦♦♦

Ethical Moral Aspects of Operational Activities

Saulius Mulevičius Dr. Darius Petrošius


Keywords: ethics, morality, operational activities.

SUMMARY

There in the article it is reviewed the theme which is not investigated in the operational activities theory, though, the need of such a research is obvious not only in the theory but in the practical operational subjects activities also, trying to guarantee human rights protection at most.

Though, the first scientific researches in this field were fixed in the last hundred-year-old 7-8th decade, now they have lost their meaning. The fatal influence had totally changed social, economical relations and essential inadequacies in operational activities realization in democratic and total state. The scientific ethnic moral operational activities aspects research which were investigated as far as Lithuanian independence restoration, were superficial, because operational activities were secret, regulated by secret under-law departmental standard acts, which often objected to main human rights and freedom.

Ethics and moral questions in operational activities are extremely important, because it is a specific activity, especially in the struggle of criminality. Realizing operational activities problems there are used secret nature methods of picking information, which let to get the information against it’s owner’s will (fraud), the secret operations and operational combinations are proceeded. Is it valid of the standpoint of ethics and moral? On the other side, many people confess that if one wants to get significant research to reveal the criminals, one has to use operational activities opportunities. Where is the fatal limit in the operational activities between moral and immoral, between ethical and unethical, between good and bad?

The authors of the article do not pretend to investigate that fatal limit, some investigated questions are debatable standpoint, however, the attention is paid to some existing urgent problems.

77


POLICIJOS VEIKLOS KONTROLĖS TURINIO PROBLEMOS: STRUKTŪRINIS ASPEKTAS

Vidmantas Mečkauskas

Mykolo Romerio universiteto Vieðojo administravimo fakulteto Policijos teisës ir veiklos katedra

Valakupiø g. 5, LT–10101 Vilnius

Telefonas +370 5 2714 624


Pateikta 2005 m. balandžio 16 d. Parengta spausdinti 2005 m. lapkričio 17 d.

Pagrindinės sąvokos: policijos veikla, policijos kontrolė, policijos veiklos kontrolės mechanizmas,

policijos veiklos kontrolės turinys.

S a n t r a u k a

Straipsnyje konceptualiu lygiu nagrinėjami pagrindiniai policijos veiklos kontrolės komponentai,

jos samprata, kontrolės turinys bei pateikiama subjektų, įgaliotų vykdyti policijos veiklos kontrolę,

sistema. Valstybėje ir visuomenėje vykstantys politiniai, socialiniai ekonominiai, informaciniai techno-

loginiai procesai reikalauja, kad policija ir jos institucijos peraugtų į aukštesnį teikiamų socialinių pa-

slaugų kokybiškumo lygį. Tai galima pasiekti darniai funkcionuojančiu policijos veiklos kontrolės mecha-

nizmu.

Straipsnyje keliama kontrolės, kaip vieno iš teisėtumo užtikrinimo policijos veikloje būdų, pro-

blema. Kontrolės reikšmę policijos veikloje lemia keletas aplinkybių: pirma, policija savo veikla apima pla-

čiausią visuomenės saugumo užtikrinimo infrastruktūrą (t.y. žmogaus teisių ir laisvių apsauga, viešo-

sios tvarkos palaikymas, įvairių teisės pažeidimų prevencija ir pan.), antra, policijos institucijos ir pa-

reigūnai, įgyvendindami valdingo pobūdžio įgaliojimus, įgyvendina teisės taikomąją veiklą, trečia, polici-

jos institucijos ir pareigūnai turi plačius įgaliojimus taikyti administracinio poveikio priemones visuo-

menės nariams. Įvardytos aplinkybės autoriui straipsnyje leidžia kelti ir tyrinėti hipotezę dėl bendro

policijos veiklos kontrolės mechanizmo kūrimo, užtikrinančio efektyvų tiek policijos teikiamų socialinių

teisinių paslaugų lygį, tiek visos policijos sistemos funkcionavimą.

Ávadas

Pastaruoju metu policijos vykdomø uþdaviniø ir funkcijø (karu ir teikiamø socialiniø paslaugø) teisëtas patikrinimas, arba kontrolë, laikomas vienu ið pagrindiniø policijos veiklos teisëtumo uþtikri-nimø bûdø.

Policijos institucijø ir pareigûnø veiksmø teisëtumo kontrolæ reikia suprasti kaip tikrinimà, ar po-licijos institucijø ir jos pareigûnø veiksmai (neveikimas) atitinka Konstitucijos, ástatymø bei kitø teisës aktø reikalavimus. Valstybë teisës norminiais aktais grieþtai apibrëþia savo institucijø veiklos ribas, formas bei metodus. Policijos veiklos paskirtis – tarnauti þmogui bei uþtikrinti asmens, visuomenës saugumà bei vieðàjà tvarkà – átvirtina aukðèiausià galià turinèiuose teisës dokumentuose [1; 2]. Ágy-vendindama ðià paskirtá policija vykdo administracinæ prieþiûrà, teisës paþeidimø ir kitø nusikalstamø veikø prevencijà, ágyvendina su tuo susijusias valstybines programas, operatyvinæ veiklà, taiko admi-nistracinæ prievartà. Visi ðie policijos veiksmai tiesiogiai arba netiesiogiai susijæ su þmogaus teisëmis ir jø apsauga, vadinasi, ir su policijos veiksmø teisëtumo kontrole.

78

Policijos veiksmø teisëtumo kontrolës esmë yra ta, jog valstybë ir jos ágaliotos institucijos bei visuomenë ir jos nariai, naudodami organizacines teisines priemones, tikrina, ar policijos institucijos ir pareigûno veiksmuose nebuvo padaryta nukrypimø nuo teisës aktuose átvirtintø reikalavimø. Kontro-liuojama gali bûti ávairiais aspektais, t.y. kompetencijos, þinybingumo, atliekamø funkcijø ar kt. Vyk-dant policijos veiklos kontrolæ tiesiogiai atsakoma á klausimà: ar konkretus policijos institucijos bei pa-reigûno veiksmas (t.y. taikomos ávairios administracinës ir baudþiamosios procesinës prievartos priemonës, vykdomos prevencinës akcijos, priimami sprendimai tiriamoje byloje ir pan.) neprieðta-rauja Konstitucijai, ástatymams ir kitiems teisës aktams.

Manytina, kad ðiø studijø aspektai nëra iðsamiai iðnagrinëti, o tai atlikti vien tik vadybinëmis ar teisinëmis priemonëmis vargu ar galima dël problemø antplûdþio. Viena ið tokiø nagrinėtinų problemų – policijos veiklos kontrolës turinys ir jo neapibrëþtumo problema. Vienareikðmio atsakymo á iðkeltà ty-rimo klausimà nerasime, nes policijos veiklos kontrolës probleminæ padëtá lemia socialinës, ekonomi-nës, vadybinës, teisinës ir politinës prieþastys. Antai J. Widacki teigia, kad policijos vykdomø reformø sëkmes ar nesëkmes parodo gyventojø poþiûris á policijà [3, p. 245]. Panagrinëjæ Lietuvos visuome-nës pasitikëjimo policija raidà matome, kad pasitikëjimas policija per pastaruosius keletà metø svy-ruoja nuo 30 iki 40 proc. [4], tuo tarpu Èekijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Vokietijoje ir kitose Europos Sàjungos valstybëse policija pasitiki 60–70 proc. visuomenës [5, p. 45]. Viena ið prieþasèiø, lemianèiø neigiamas policijos veiklos tendencijas, reikëtø laikyti nefunkcionalià policijos veiklos kontrolæ. Èia aptinkamas ir pabrëþiamas tyrimo objektas, t.y. ávairiø veiksniø skatinama policijos veiklos kontrolë si-ekiant palyginti policijos veiklos rezultatus su teisës aktuose átvirtintais policijos uþdaviniais bei iðsiaið-kinti prieþastis ir sàlygas, dël kuriø nustatyti uþdaviniai nebuvo pasiekti. Ðiuo atveju kontrolë yra tarsi gráþtamasis ryðys, padedantis atskleisti pagrindines policijos veiklos praktines problemas ir trûkumus bei imtis priemoniø siekiant juos paðalinti.

Tyrimo tikslas – ávertinus teisinius ir vadybinius kontrolës aspektus atskleisti policijos veiklos kontrolës turinio ir jo neapibrëþtumo santyká teoriniu bei praktiniu lygiu. Iðkelta tyrimo problema ir ty-rimo tikslas suskaido nagrinëjamà temà á atskirus klausimus, leidþianèius atkleisti kontrolës sampratà teisiniu ir vadybiniu poþiûriais, apibrëþti policijos veiklos turiná siekiant patikrinti policijos veiklos koky-bës pokyèius, pateikti policijos veiklos kontrolës subjektø sistemà ir jos átakà policijos veiklos kontro-lës turinio neapibrëþtumo gairëms.

1. Policijos veiklos kontrolës sàvokos

Neatsitiktinai policijos veiklos kontrolės terminas siejamas su kontrolės termino turiniu [6, p. 520]. Plaèiàja prasme kontrolë suprantama kaip stebëjimas, tikrinimas ir prieþiûra, taisykliø (etalono) ir veiksmo rezultato santykio ávertinimas. Kitaip tariant, tai pasirinkto objekto stebëjimo ir tikrinimo si-stema, kurios tikslas – paðalinti nukrypimus nuo nustatytø parametrø.

Mokslinëje literatûroje kontrolės terminas suprantamas ir nagrinëjamas ávairiais aspektais: pirma, kontrolë kaip socialinis reiðkinys [7, p.109], antra, kontrolë kaip teisëtumo principo uþtikrinimo garantas [8], trečia, kontrolë kaip tam tikras veiklos metodas [9, p. 64], ketvirta, kontrolë kaip valdymo funkcija [10]. Kaip matyti, kontrolë yra funkcija, ágyvendinama pagal tam tikras taisykles, uþduotis ar standartus siekiant norimø rezultatø. Vadinasi, kontrolë tarnauja veiksmø teisingumui nustatyti. Visið-kai nesvarbu, su kokia þmogiðkosios veiklos sritimi tai bûtø susijæ – valstybës gyvenimu, visuomene, ðeima, grupe þmoniø ar atskiru individu, – visur, kur þmogus privalo veikti ne pagal savo valià, norà ar uþgaidà, o pagal nustatytas taisykles, neiðvengiamai kyla atliktø ar atliekamø veiksmø kontrolës klau-simas.

Policijos veiklos kontrolës terminas ir jo turinys kintant visuomenës formai kito ekvivalentiðkai. Praëjusiame ðimtmetyje, ypaè XX a. 5–9 deðimtmetyje, postkomunistinëse valstybëse policijos (buvu-sios milicijos) kontrolë buvo nagrinëjama atsiþvelgiant á teisëtumo uþtikrinimà, nes policija buvo lai-koma jëgos struktûra, turinti palaikyti valstybës nustatytà tvarkà. Minëtu laikotarpiu policijos veikla ap-siribojo baudþiamuoju persekiojimu, o ne socialiniø (prevenciniø) paslaugø teikimu. Anot A. Vaiðvilos [11, p. 158–165], policija (milicija) laikoma tarsi valdþios árankis, kuriuo uþtikrinamas besàlygiðkas gy-ventojø paklusimas valdþios reikalavimams. Dësninga, jog policijos veiklos kontrolë rëmësi vienu pa-grindiniu kriterijumi, t. y. policijos uþdaviniai ir atliekami veiksmai turi bûti vykdomi grieþtai normi-niuose aktuose nustatyta tvarka.

Pastaràjá deðimtmetá keitësi poþiûris á policijos veiklos kontrolæ. Policijos veiklos kontrolë tampa kaip normalus policijos sistemos funkcionavimo ir policijos teikiamø socialiniø (teisiniø) paslaugø ko-kybës ir teisëtumo uþtikrinimo garantas. Praëjusiame ðimtmetyje dëmesys buvo kreipiamas tik á vals-

79

tybinæ policijos veiksmø teisëtumo kontrolæ, o ðiuo metu pabrëþiama vieðoji (visuomeninë) policijos veiklos kontrolë. Kontrolës metu kontrolës subjektai nustato, ar policija savo veikla pasiekia norimà tikslà, kokiais bûdais jis siekiamas ir buvo pasiektas, ar ágyvendinant policijos uþdavinius ir vykdant administracinæ veiklà buvo laikomasi teisëtumo, profesionalumo, kompetentingumo, vieðumo ir kitø principø. Policijos veiklos kontrolës metu turi bûti pateiktas socialinis, teisinis, vadybinis, ekonominis policijos veiklos ávertinimas.

Ðiuolaikinës policijos, jos institucijø ir pareigûnø veiklos tikslas nukreiptas á þmogaus teisiø nuo neteisëto kësinimosi saugà bei visuomenës saugumo uþtikrinimà. Ágyvendindamas ðá tikslà policijos pareigûnas privalo veikti iðmanydamas teisës ir kitas socialines normas (dorovës, moralës reikalavi-mus, tradicijas, bendruomeniø paproèius ir pan.). Kaip matyti, policiniai teisiniai santykiai labai painûs ir priklauso nuo daugelio aplinkybiø. Anot A. Laurinavièiaus, visa tai suponuoja policijos pareigûnø diskrecinës valdþios poreiká, o kartu ir jos kontrolës problemà [12, p. 275]. Paþymëtina, jog policijos veiklos kontrolë nëra vien kaip teisinë problema, o turëtø bûti analizuojama daug plaèiau – kaip so-cialinë problema.

Policijos veiklos kontrolė suprantama kaip policijos institucijø ir policijos pareigûnø atliekamø veiksmø (vykdomø tarnybiniø uþdaviniø ir funkcijø) stebëjimo ir tikrinimo sistema turint tikslà paðalinti nukrypimus nuo nustatytø tikslø. Policijos veiklos kontrolës metu, atskleidþiant nukrypimus nuo atlie-kamø veiksmø ir jø prieþastis, nustatomi policijos institucijø ir policijos pareigûnø veiklos tobulinimo, nukrypimø ir kliûèiø áveikimo bûdai. Pasak D. M. Ovsianko, vieðojo administravimo subjektø, taip pat ir policijos, veiklos kontrolæ gali atlikti tik tam tikros ágaliotos valstybës institucijos (pvz., ástatymø lei-dþiamosios, pagal pavaldumà – vykdomosios ar teisminës valdþios) arba visuomenë ir jos organiza-cijos [13]. Minëti kontrolës subjektai organizacinëmis teisinëmis priemonëmis ir bûdais aiðkinasi, ar nebuvo kokiø nors policijos institucijø ir policijos pareigûnø veiklos teisëtumo paþeidimø. Jeigu aptin-kami kokie nors teisëtumo paþeidimai, minëti kontrolës subjektai laiku juos paðalina, atkuria paþeistas teises, kaltus asmenis patraukia teisinën atsakomybën, imasi priemoniø, kad bûtø uþkirstas kelias ki-tiems teisëtumo ar tarnybiniams paþeidimams.

Efektyvi policijos veiklos kontrolë leidþia vertinti, kaip policijos institucijos ir policijos pareigûnai laikosi ástatymuose bei kituose teisës aktuose átvirtintø reikalavimø, kiek yra veiksmingos policijos naudojamos veiklos priemonës ir metodai visuomenës saugumo srityje. Policijos veiklos kontrolës metu gauta informacija padeda ágyvendinti policijos reformos uþdavinius, sukaupti iðteklius, tobulinti policijos institucijø organizacinæ sistemà, nustatyti policijos pareigûnø profesionalumà, kovoti su tei-sës paþeidimais policijos tarnyboje.

Policijos veiklos kontrolë yra juridiðkai reglamentuota veikla, todël ji nefunkcionuoja chaotiðkai, o pagrásta tam tikromis pagrindinëmis nuostatomis, direktyvomis, kurios paprastai vadinamos princi-pais. Policijos veiklos kontrolë turëtø bûti vykdoma remiantis ðiais principais:

pirma, pastovumu ir sistemingumu (policijos veiklos kontrolë turi bûti vykdoma nuolat ir siste-mingai – kiekvienà dienà tikrinamas policijos ágyvendinamø uþdaviniø ir funkcijø kokybiðkumas);

antra, universalumu (kontrolë turi apimti ávairias policijos veiklos sritis, t. y. ikiteisminio tyrimo, naudojamos prievartos, prevencinës veiklos kontrolæ ir pan.);

trečia, operatyvumu, veiksmingumu ir rezultatyvumu (pasitelkus policijos veiklos kontrolæ ga-lima nedelsiant iðaiðkinti policijos institucijø ar policijos pareigûnø padarytus teisëtumo paþeidimus, juos sukelianèias sàlygas bei prieþastis ir imtis priemoniø jiems paðalinti, o kaltiems pareigûnams tai-kyti teisinio poveikio priemones);

ketvirta, vieðumu (policijos veiklos kontrolës metu nustatyti trûkumai, teisës normø paþeidimai, surinkta patikrinimo medþiaga turi bûti svarstomi vieðai, atkreipiant visuomenës dëmesá. Tai padëtø veiksmingiau kovoti su trûkumais, teisëtumo paþeidimais policijos institucijø (pareigûnø) veikloje ir kartu uþkirsti kelià tokiems paþeidimams.

Remiantis moksline literatûra ir iðanalizuotais teisës aktais, reglamentuojanèiais kontrolës ágy-vendinimo mechanizmà policijos atþvilgiu, galima iðskirti keletà policijos veiklos kontrolës rûðiø: (a) valstybinę, kurià ágyvendina ástatymø leidþiamosios, vykdomosios ir teisminës valdþios institucijos (pvz., Seimo kontrolieriai, administraciniø ginèø komisijos, Administraciniai teismai ir pan.), (b) viešąją (visuomeninę), kurià vykdo ávairios visuomeninës organizacijos, profesinës sàjungos ar net pavieniai asmenys (pvz., pateikdami skundus ar pareiðkimus dël neteisëtø policijos pareigûnø veiksmø), (c) iš-orinę, kurià vykdo subjektai, nepriklausantys kontroliuojamo objekto valdymo sistemai (pvz., Seimo kontrolieriai, Valstybës kontrolë ir pan.), (d) vidinę, kurià atlieka subjektai pagal savo kompetencijà ir savo paèiø kuruojamoje valdymo ðakoje (pvz., Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vi-daus reikalø ministerijos Vidaus tyrimo valdyba arba Vidaus reikalø ministerijos Generalinio inspekto-riaus skyrius kontroliuoja pavaldþiø administraciniø struktûriniø padaliniø bei ástaigø veiklà).

80

Iðnagrinëjus kontrolës ir policijos veiklos kontrolës sampratø santyká galima teigti, jog policijos veiklos kontrolė – tai policijos institucijų ir policijos pareigūnų atliekamų veiksmų (vykdomų (tarnybinių) uždavinių ir funkcijų) stebėjimo ir vykdymo tikrinimo sistema, nustatanti nukrypimus nuo atliekamų veiksmų (teisėtumo pažeidimus) ir jų priežastis, turint tikslą pašalinti šiuos nukrypimus, atkurti pažeistas teises, o kaltus pareigūnus patraukti teisinėn atsakomybėn. Tenka konstatuoti, jog policijos veiklos kontrolës sampratos analizei svarbià reikðmæ turi tikslus policijos veiklos turinio ir jo kontûrø nustaty-mas bei apibrëþimas.

2. Struktûriniai policijos veiklos kontrolës turinio parametrai

Ðiuolaikinë vieðojo administravimo teorija reikalauja, kad kiekviena vieðojo administravimo ins-titucija ir jos veikla turi atitikti aiðkiai apibrëþtà misijà bendrame valstybës valdymo mechanizme. Kiek-vienos vieðojo administravimo institucijos paskirtis ir kompetencija nustatoma ástatymais bei kitais tei-sës aktais. Policijos misijà valstybëje nustato Policijos veiklos ástatymo 5 straipsnis, kuriame átvirtinti pagrindiniai policijos uþdaviniai ir kiti teisës aktai [2; p.14]. Policijos misija – saugoti ir gerbti asmens teises ir laisves, uþtikrinti vieðàjà tvarkà ir visuomenës saugumà, pagal kompetencijà kurti saugià ap-linkà, bendradarbiaujant su visuomene ir atsiskaitant jai, efektyviai ir racionaliai naudojant turimus þmogiðkuosius, finansinius bei materialinius iðteklius ágyvendinti veiksmingà nusikalstamø veikø ir kitø teisës paþeidimø kontrolës ir prevencijos politikà. Kaip matyti, á policijos misijà valstybëje imta þiûrëti ðiek tiek kitaip – kaip á tam tikrà valstybës valdþios paslaugà visuomenei [15, p. 167–172]. Vadinasi, turi kisti ir pats policijos veiklos organizavimo, ágyvendinimo ir vykdymo bei kontrolës turinys. A. Raipa pabrëþia, kad vieðojo sektoriaus modernizavimas reikalauja globaliø pokyèiø vieðøjø organizacijø sampratoje: á veiklos rezultatus orientuota administracinë elgsena turi pakeisti á taisykles ir reguliavi-mus orientuotà elgsenà [16, p. 18]. Galima teigti, jog policijos veikla turi bûti orientuota ne á tam tikrø formaliø taisykliø, uþduoèiø vykdymà, o nukreipta á aiðkiai apibrëþtø tikslø, rezultatø siekimà.

Á rezultatus orientuota policijos veikla sudaro prielaidas naujai paþvelgti á policijos veiklos kont-rolës mechanizmà, ieðkoti atsakymø sprendþiant uþdavinius, susijusius su kontrolës mechanizmo funkcionavimu, kuriant optimalø policijos veiklos kontrolës modelá. Ágyvendinant policijos veiklos kont-rolæ siekiama ðiø uþdaviniø:

� uþtikrinti ástatymø ir kitø teisës aktø ágyvendinimà policijos veikloje; � atskleisti nukrypimus nuo nustatytø policijos veiklos tikslø bei laiku teikti pasiûlymus siekiant

pataisyti esamà padëtá; � didinti policijos veiklos efektyvumà ir tobulinti policijos organizacinæ struktûrà atitinkamai

parenkant personalà bei maþinant policijos veiklos biurokratizmà; � uþtikrinti efektyvesná turimø iðtekliø (þmogiðkøjø, materialiniø, finansiniø, organizaciniø,

technologiniø) panaudojimà; � imtis priemoniø siekiant uþkirsti kelià policijos veiklos teisëtumo paþeidimams ir juos paðalinti,

nustatyti prieþastis ir sàlygas, sukelianèias tokius teisëtumo paþeidimus; � imtis priemoniø, kad kaltiems policijos pareigûnams uþ teisëtumo paþeidimus bûtø taikomos

teisinës atsakomybës priemonës. Remdamasis kontrole kontroliuojantis subjektas iðsiaiðkina, ar policijos institucijø (pareigûnø)

veikla atitinka teisës aktuose nustatytø teisës normø reikalavimus. Ðiuo poþiûriu pasitelkus policijos veiklos kontrolę siekiama uþtikrinti, kad policijos institucijos ir policijos pareigûnai grieþtai ir nenu-krypstamai vykdytø ástatymus ir kitus teisës aktus bei laikytøsi tarnybinës drausmës. Visa tai sudaro prielaidas diskutuoti apie policijos veiklos kontrolës turiná ir jo elementø ávairovæ.

Teisinëje literatûroje nëra bendros nuomonës dël policijos veiklos kontrolës turinio ir jo ele-mentø. Ðtai A. P. Guliajevas paþymi, kad policijos veiklos kontrolës turiná sudaro tokie elementai kaip objektyvios ir patikimos informacijos, kaip teisëtumo laikosi policijos institucijos gavimas, turimos in-formacijos analizë ir vertinimas, reakcija á nukrypimus nuo nustatytø specialiø reikalavimø bei taisykliø [9, p. 7]. J. Jagelskij nuomone [10, p. 9], kontrolës funkcijos policijos institucijø ir policijos pareigûnø atþvilgiu turinys apima: pirma, tam tikros specialios policijos veiklos stebësenà; antra, policijos veiklos vertinimà bei analizæ (siekiant gauti informacijà apie policijos ágyvendinamus uþdavinius bendrai arba apie atskirus policijos veiklos fragmentus bei nustatyti galimus nukrypimus nuo pagrindiniø veiksmø, numatytø tikslø, standartø, parametrø ar pan.); trečia, galimø nukrypimø nuo specialiose taisyklëse nustatytø reikalavimø prieþasèiø diagnozæ; ketvirta, pasiûlymø, kurie neleistø atsirasti naujiems nukry-pimams nuo specialiose taisyklëse nustatytø reikalavimø ateityje, pateikimà.

81

Metodologiniu poþiûriu per policijos veiklos kontrolës turiná galima iðsiaiðkinti policijos veiklos kontrolës mechanizmà. Policijos veiklos kontrolës mechanizmas apima ávairiø procedûrø sistemà, padedanèià kontrolës subjektui ágyvendinti kontrolës funkcijas. Kontrolës tikslø pasiekimà, jos efekty-vumà lemia daugelis veiksniø: tinkamo kontrolës objekto pasirinkimas, kontrolës subjektø kompeten-tingumas, kontrolës operatyvumas ir pan. Vieðojo administravimo teorija iðskiria keletà veiksmø, api-manèiø kontrolës mechanizmà, kuriuo galima:

� gauti reikiamà informacijà apie institucijos (pareigûnø) veiklà, atskirus jos veiksmus; � iðsiaiðkinti nukrypimus nuo nustatytos vykdymo tvarkos ir institucijai numatytø tikslø; � iðsiaiðkinanti prieþastis ir sàlygas, lëmusias nukrypimus; � tobulinti institucijos veiklos vykdymo tvarkà, atkurti paþeistas teises ar teisëtus interesus bei

nubausti kaltus asmenis. Savaime suprantama, adekvatus kontrolës mechanizmas gali bûti naudojamas vykdant polici-

jos veiklos kontrolæ. Taèiau tokiu atveju galima susidurti su kai kuriomis problemomis. Pirma, siekiant objektyviai ávertinti policijos veiklos kokybæ reikia disponuoti tam tikra informa-

cija apie tam tikrà policijos veiklà, policijos pareigûnø atliekamus veiksmus, susidariusià padëtá. Ðiuo atveju atsiranda praktinio pobûdþio keblumø dël informacijos disponavimo, nes informacijos neapi-brëþtumas sukelia dviprasmiðkø vertinimø. Pavyzdþiui, natûraliai keliamas klausimas siekiant ávertinti policijos veiklos, uþtikrinant visuomenës saugumà ir vieðàjà tvarkà, kokybæ. Ádomu bûtø surasti krite-rijø, pagal kurá bûtø galima disponuoti informacija apie ðià policijos veiklà. Panaðiai galima kalbëti ir apie kitø policijos veiklos srièiø ágyvendinimo kokybës vertinimà, pavyzdþiui, nusikalstamø veikø ir kitø teisës paþeidimø prevencijos ágyvendinimas ir pan.

Antra, ekonominiai ir vadybiniai policijos veiklos trûkumai keièia prieþasèiø ir sàlygø, atsiradusiø tikrinant policijos pareigûnø veiklà, vertinimà. Turbût ne paslaptis, kad dirbtinai sukurta policijos val-dymo struktûra nëra pasverta ekonominiais ir vadybiniais principais. Pavyzdþiui, policijos apylinkës inspektoriø veikla nukreipiama visai kitoms policijos funkcijoms vykdyti, o ne toms, kurios deklaruotos teisës dokumentuose. Neatsitiktinai vietos gyventojai net nepaþásta savo apylinkës policijos parei-gûno, nes didþiàjà savo veiklos dalá ðis skiria ikiteisminiam tyrimui [17]. Kaip matyti, ðios ir kitos pro-blemos kol kas lieka atviros ir reikalauja iðsamiø tyrimø.

Vertinant vieðojo administravimo institucijø veiklà vadovaujamasi daugeliu metodø, kurie pa-prastai yra skirstomi á mokslinius (statistinis, istorinis, sisteminis ir kt.) ir praktinius (veiklos stebësena, bendravimas su gyventojais, þiniasklaidos teikiamos informacijos analizë ir pan.). Ðie metodai turi bûti taikomi bei tarpusavyje derinami kalbant ir apie policijos veiklos vertinimà. Kaip þinoma, policijos veikla vertinama pagal tai, kiek yra suraðyta administraciniø teisës paþeidimø protokolø, kiek asmenø yra nubausta administracinëmis nuobaudomis, kiek policijos aptarnaujamoje teritorijoje yra padaryta nusikalstamø veikø, kiek jø iðtirta ir pan. Viena vertus, tai labai svarbi informacija, taèiau daugelis þino, kad dalis nusikalstamumo yra latentinio pobûdþio, be to, ir ástatymø pakeitimas (veikø priskyrimas prie kriminaliniø nusikaltimø, ar jø dekriminalizavimas) daro átakà statistiniams rodikliams. Visa tai su-daro prielaidas manipuliuoti statistika ir iðkreipti tikràjà padëtá. Vienas pagrindiniø policijos uþdaviniø – nusikalstamø veikø ir kitø teisës paþeidimø prevencija – taip pat turëtø bûti vertinamas tam tikrais kri-terijais, nors prevencija ir netvarkos ðalinimas kiekybiniais rodikliais nepamatuojami [18].

Kad policijos veiklos kontrolë bûtø veiksminga, pasiektø savo tikslus, bûtina nustatyti aiðkius, tiksliai apibrëþtus policijos veiklos tikslus bei numatyti kriterijus, kuriais remdamiesi galëtume vertinti atlikto darbo kokybæ, nustatyti prieþastis, lëmusias ávairius nukrypimus. Kontrolë privalo bûti nuosekli bei nuolatinë, tam kad laiku bûtø galima pastebëti nukrypimus ar tam tikras veiklos spragas ir jas pa-ðalinti. Tarp veiklos vykdymo ir kontrolës privalo turi bûti nuolatinis gráþtamasis ryðys, uþtikrinantis normalø policijos sistemos funkcionavimà.

3. Subjektinë policijos veiklos kontrolës stratifikacija

Kad policijos veiklos kontrolës bûtø ágyvendinama optimaliai, objektyviai ir rezultatyviai, tiks-linga vadovautis principu, jog kontrolæ gali vykdyti tik kompetentingi subjektai, tarpusavyje pasiskirstæ kontrolës kryptis bei kontroliuojamus objektus. Subjektai, turintys ágaliojimus kontroliuoti policijos veiklà, privalo sudaryti bendrà sistemà, kurioje aiðkiai paskirstyta kompetencija, aiðkiai nurodytos kontrolës formos, metodai bei ribos. Esant funkcionuojanèiai policijos veiklos kontrolës sistemai ga-lima kalbëti apie kontrolës visapusiðkumà.

Literatûroje nëra vienos nuomonës dël policijos veiklos kontrolës subjektø sistemos. Pagal val-dþiø padalijimo principà valstybinæ kontrolæ ágyvendina ástatymø leidþiamosios, vykdomosios ir tei-

82

sminës valdþios institucijos. Visuomeninæ kontrolæ bei prieþiûrà gali vykdyti ávairios nevyriausybinës organizacijos, profesinës sàjungos, politinës partijos, taip pat atskiri asmenys, pateikdami skundus dël policijos institucijos ar policijos pareigûno veiksmais paþeistø subjektiniø teisiø ir teisëtø interesø.

Iðnagrinëjus ávairius teisës aktus, reglamentuojanèius policijos veiklos valstybinæ kontrolæ, ke-liama prielaida (hipotezë), jog policijos veiklos valstybinë kontrolë, priklausomai nuo kontrolës sub-jektø turimø kontroliniø ágaliojimø apimties, gali bûti skirstoma á dvi grupes:

1. Išorinė policijos veiklos kontrolė, t. y. tokia kontrolë, kurià vykdo subjektai, nepriklausantys kontroliuojamo objekto administruojamos valdymo ðakos sistemai. Iðorinë policijos institucijø (parei-gûnø) veiksmø kontrolë gali bûti skirstoma á:

a) prezidentinæ policijos kontrolæ, t.y. kontrolæ, kurià vykdo Respublikos Prezidentas policijos subjektø atþvilgiu;

b) ástatymø leidþiamosios valdþios (arba parlamentinæ) policijos kontrolæ, t. y. kontrolæ, kurià vykdo Seimas policijos subjektø atþvilgiu;

c) ástatymø vykdomosios valdþios policijos kontrolæ, t.y. kontrolæ, kurià vykdo Vyriausybë ir jos ágaliotos institucijos policijos subjektø atþvilgiu;

d) teisminës valdþios policijos kontrolæ, t. y. kontrolæ, kurià vykdo teismai (teisëjai) policijos veiklos srityje.

2. Vidinė policijos veiklos kontrolė, t. y. tokia kontrolë, kurià vykdo policijos organizacijos ága-liota institucija (struktûrinis padalinys) pagal savo kompetencijà (pvz., Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalø ministerijos Vidaus tyrimø valdyba kontroliuoja policijos ástaigø bei administraciniø struktûriniø padaliniø veiklà). Anot P. M. Whisenando ir kitø autoriø [19], vidinë policijos institucijø (pareigûnø) veiksmø teisëtumo kontrolë apibrëþiama kaip policijos institucijø (pa-reigûnø) savikontrolë arba kaip tam tikras teisinis vidaus auditas. Ið to iðeina, kad vidinë policijos veiklos kontrolë yra priemonë iðvengti didesniø teisiniø padariniø, kuriuos sukelia iðorinës kontrolës rezultatai.

Autoriaus iðskirtos policijos veiklos valstybinës kontrolës rûðys liudija gana grieþtà policijos ins-titucijø (pareigûnø) veiklos teisëtumo prieþiûrà, todël tikslinga iðsamiau apþvelgti kai kurias policijos kontrolës subjektø kontrolines kompetencijas policijos institucijø (pareigûnø) atþvilgiu.

3.1. Prezidentinë policijos veiklos kontrolë

Respublikos Prezidento kontroliniai ágaliojimai policijos veiklos subjektø atþvilgiu yra numatyti ir

suteikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Respublikos Prezidentas yra valstybës vadovas [1, 77 str.], Konstitucijos, þmogaus teisiø ir laisviø, ágyvendinamø vieðojo administravimo srityje, garantas. Vadinasi, kalbëti reikia apie konstitucinius Respublikos Prezidento kontrolinius ágaliojimus policijos, kaip vieðojo administravimo subjekto, atþvilgiu.

Respublikos Prezidento kontrolë policijos subjektø atþvilgiu gali bûti ágyvendinama dviem for-momis:

pirma, Respublikos Prezidentui tiesiogiai vykdant kontrolës funkcijas, numatytas Konstitucijoje. Konstitucija suteikia Respublikos Prezidentui plaèius kontrolinius ágaliojimus, tiesiogiai susijusius su vykdomosios valdþios, taip pat ir policijos, organizavimu ir funkcionavimu. Tai pasireiðkia per asmenø parinkimà á aukðèiausio rango valstybës pareigûnø (vadovø) postus valstybinëje organizacijoje. Konstitucijos 84 straipsnio 10 punktas deklaruoja Respublikos Prezidento teisæ nustatyta tvarka skirti ir atleisti ástatymø numatytus valstybës pareigûnus [1]. Minëta konstitucinë norma inkorporuojama á Lietuvos Respublikos policijos veiklos ástatymo 12 straipsnio 4 dalá, kuri numato, jog policijos gene-ralinį komisarą vidaus reikalø ministro siûlymu ir Vyriausybës teikimu penkeriø metø kadencijai skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas [2]. Kaip matyti, Respublikos Prezidentui paliekama diskrecinë teisë parinkti tinkamà kandidatà vadovauti policijos organizacinei sistemai. Be to, Respublikos Prezidentas, skirdamas policijos generaliná komisarà á pareigas, privalo atsiþvelgti á ðiam kandidatui keliamus spe-cialius reikalavimus, t. y. jie átvirtinti Policijos veiklos ástatymo 12 straipsnio 5 dalyje. Verta atsiþvelgti ir á kità ástatymø nustatytà normà, numatanèià, jog policijos generalinis komisaras yra atskaitingas Res-publikos Prezidentui [2]. Tai rodo policijos vadovo atsakomybæ dël policijos administruojamos srities ágyvendinimo ir Respublikos Prezidento pareigà vykdyti policijos veiklos kontrolæ;

antra, Respublikos Prezidento kontrolë per atitinkamas administracines struktûras, t. y. per Respublikos Prezidento atstovus (politinio (asmeninio) pasitikëjimo valstybës tarnautojus, visuomeni-nius ir kitus patarëjus, konsultantus). Respublikos Prezidentas per skiriamus atstovus kontroliuoja, kaip policijos institucijos (pareigûnai) vykdo ástatymus, Respublikos Prezidento dekretus ir kitus teisës aktus, kaip ágyvendina Respublikos Prezidento pavedimus, nurodymus ir pan.

83

Kaip matyti, Respublikos Prezidento kontroliniai ágaliojimai policijos subjektø atþvilgiu yra ne-maþi ir svarbûs, nes suteiktais konstituciniais kontroliniais ágaliojimais Respublikos Prezidentas uþtik-rina teisëtà policijos funkcionavimà.

3.2. Parlamentinë policijos veiklos kontrolë

Mokslinëje literatûroje parlamentinë (arba ástatymø leidþiamosios valdþios) kontrolë vadinama politine kontrole [10, p. 373]. Jà atliekant tikrinama, kaip laikomasi tam tikros valstybës institucijos ástatymø leidþiamosios valdþios nustatytø socialiniø (politiniø) normø. Parlamentinæ kontrolæ policijos veiklos subjektø atþvilgiu vykdo Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas) per sudaromas arba steigiamas kontrolës institucijas (t.y. Seimo komitetus, Seimo komisijas ir Seimo kontrolieriaus ástaigà). Seimo sudaromø ar steigiamø kontrolës institucijø paskirtis apibrëþta Seimo statute [20], t. y. minëtos institucijos, atlikdamos parlamentinæ kontrolæ, turi teisæ iðklausyti ministerijø ir kitø valstybës institucijø informacijas bei praneðimus, kaip vykdomi Lietuvos Respublikos ástatymai ir kiti Seimo priimti aktai, savo iniciatyva arba Seimo pavedimu atlikti atskirø problemø parlamentiná tyrimà, pateikti Seimui savo iðvadas ir pan.

Kontroliuojant policijos veiklà, ypatingi ágaliojimai suteikti Seimo Teisës ir teisëtvarkos komitetui, kuris atlieka keletà funkcijø, tiesiogiai susijusiø su policijos veikla. Pavyzdþiui, Seimo statuto 67 straipsnio 9 ir 10 punktai numato, kad Teisës ir teisëtvarkos komitetas atlieka teisësaugos institucijø, iðskyrus teismus, veiklos parlamentinæ kontrolæ, rengia su tuo susijusias iðvadas bei siûlymus, taip pat rengia ir teikia Seimui iðvadas bei rekomendacijas dël Teisingumo ministerijos, Vidaus reikalø mi-nisterijos, prokuratûros ir kitø teisësaugos institucijø veiklos [20; 21]. Kaip matyti, Teisës ir teisëtvar-kos komitetui suteikta teisë tiesiogiai vykdyti policijos veiklos parlamentinæ kontrolæ.

Svarbus vaidmuo policijos veiklos parlamentinës kontrolës vykdymo srityje tenka Seimo ope-ratyvinës veiklos parlamentinës kontrolës komisijai (toliau – Komisija) [20; 22; 23], atsakingai uþ ope-ratyvinës veiklos parlamentinæ prieþiûrà. Kaip þinoma, policija yra operatyvinës veiklos subjektas [22], o policijos pareigûnams suteikta teisë atlikti operatyvinius veiksmus ir operatyviná tyrimà, taikyti ope-ratyvines veiklos priemones, operatyvinius metodus ir pan. Vadinasi, bûtina iðorinë kontrolë siekiant patikrinti policijos atliekamos operatyvinës veiklos teisëtumà. Ágyvendindama ðià veiklà Komisija:

a) kontroliuoja konstituciniø teisiø ir laisviø apsaugà policijai vykdant operatyvinæ veiklà; b) priþiûri, ar policijos veikla atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijà ir ástatymus, nagrinëja

policijos finansiniø iðtekliø naudojimo veiksmingumà ir racionalumà; c) tiria ðiurkðèius Operatyvinës veiklos ástatymo paþeidimo bei policijai nustatytø veiklos ribø

perþengimo atvejus ir analizuoja policijos atliekamos operatyvinës veiklos pagrástumà bei tikslingumà.

Vykdydama policijos atliekamos operatyvinës veiklos parlamentinæ kontrolæ, Komisija turi teisæ kviesti á posëdþius policijos pareigûnus, juos iðklausyti ir reikalauti ið policijos pareigûnø, kad bûtø pateikti þodiniai arba raðytiniai paaiðkinimai dël Operatyvinës veiklos ástatymo bei kitø teisës aktø rei-kalavimø nevykdymo arba paþeidimo. Be to, Komisija gali atkreipti policijos pareigûnø dëmesá á ásta-tymø nesilaikymà bei kitus paþeidimus ir reikalauti paðalinti nustatytus trûkumus, perduoti tyrimo me-dþiagà teisësaugos institucijoms, taip pat praðyti, kad bûtø atliktas tarnybinis patikrinimas ir spren-dþiamas klausimas dël atsakomybës, siûlyti skirti tarnybines nuobaudas netinkamai pareigas einan-tiems policijos pareigûnams arba sustabdyti jø veiklà, kol bus priimtas sprendimas dël tyrimo rezul-tatø.

Svarbus vaidmuo atliekant policijos veiklos parlamentinæ kontrolæ tenka Seimo kontrolieriams [24], kurie tiria pareiðkëjø (fiziniø ir juridiniø asmenø) skundus dël policijos pareigûnø piktnaudþia-vimo, biurokratizmo ar kitaip paþeidþiamø þmogaus teisiø ir laisviø policijos veiklos srityje. Nagrinë-damas skundà Seimo kontrolierius turi teisæ kreiptis á policijos pareigûnà, kurio veikla nagrinëjama, praðydamas ðá pasiaiðkinti per nustatytà terminà. Jeigu pasiaiðkinimas nepateikiamas, Seimo kontro-lierius turi teisæ kreiptis á aukðtesnájá policijos pareigûnà (kolegialià institucijà) ir ðis privalo uþtikrinti, kad pasiaiðkinimas bûtø pateiktas arba pats paaiðkinti per Seimo kontrolieriaus nustatytà terminà. Dël atliekamo tyrimo apimties iðsamiau nenagrinësime Seimo kontrolieriø tiriamø skundø dël policijos pa-reigûnø piktnaudþiavimo, biurokratizmo ar kitaip paþeidþiamø þmogaus teisiø ir laisviø praktiniø pa-vyzdþiø. Juos pateiksime vëlesniuose tyrimuose.

Apibendrinant galima teigti, kad Seimas vykdo bendrà policijos veiklos kontrolæ, todël ði kont-rolë yra universali, nuolatinë ir nepertraukiama. Ið to iðeina, kad parlamentinæ policijos veiklos sub-jektø kontrolæ gali vykdyti atskiras Seimo narys, Seimo nariø grupë, Seimo komitetai ir komisijos bei ir Seimas kaip kolegiali valstybinës valdþios institucija.

84

3.3. Vyriausybinë policijos veiklos kontrolë Vyriausybës ir kitø vykdomosios valdþios institucijø vykdoma policijos veiklos kontrolë pasireið-

kia atitinkamai pagal savo kompetencijà priþiûrint pavaldþias policines institucijas, kaip jos laikosi ástatymø, Vyriausybës nutarimø ir kitø teisës aktø kasdien organizuodamos visuomenës saugumo uþ-tikrinimo ir vieðosios tvarkos palaikymo srities tvarkymà. Pagal tai vyriausybinė policijos veiklos kont-rolė gali būti:

1) bendra kontrolė, apimanti visà kompleksà priemoniø, susijusiø su policijos veikla, kurià vykdo bendros kompetencijos vykdomosios valdþios subjektas, t. y. Vyriausybë;

2) žinybinė kontrolė, kurià vykdo ðakinës kompetencijos vieðojo administravimo subjektas jam pavaldþiø institucijø (pareigûnø) atþvilgiu. Ðiuo atveju tai Vidaus reikalø ministerijos vyk-doma policijos subjekto (t.y. Policijos departamento prie VRM) kontrolë.

Vyriausybës vykdoma policijos kontrolinë veikla ypatinga tuo, kad Vyriausybë per vidaus rei-kalø ministrà koordinuoja, kaip Vidaus reikalø ministerija ir ástaigos prie ðios ministerijos (Policijos de-partamente prie VRM) ágyvendina ástatymus, Vyriausybës nutarimus ir kitus teisës aktus visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos palaikymo srityje.

Kita Vyriausybës kontrolinë funkcija ta, kad Vyriausybë atsakinga uþ policijos kadrø komplekta-vimà. Pavyzdþiui, Vyriausybë teikia Respublikos Prezidentui policijos generalinio komisaro kandida-tûrà dël jo skyrimo á pareigas [2]. Svarbus Vyriausybës kontrolinis ágaliojimas yra susijæs su Policijos departamento prie Vidaus reikalø ministerijos ir jo vadovo leidþiamø teisës aktø teisëtumo prieþiûra. Vyriausybës ástatymo 34 straipsnyje teigiama, kad Vyriausybë turi teisæ panaikinti ástaigø prie ministe-rijø (ðiuo atveju Policijos departamento prie VRM) teisës aktus, jeigu ðie prieðtarauja Konstitucijai, tarptautinëms sutartims, ástatymams ir kitiems Seimo priimtiems teisës aktams, Respublikos Prezi-dento dekretams, Vyriausybës nutarimams arba Ministro Pirmininko potvarkiams [25].

Þinybinæ policijos veiklos kontrolæ atlieka Vidaus reikalø ministerija, kuriai pavaldaus Policijos departamento kontrolæ vykdo ministras ir kiti ministerijos pareigûnai per ðios ástaigos vadovà. Paþy-mëtina, jog þinybinës kontrolës procese sprendþiami visi pagrindiniai kontroliuojamos ástaigos klau-simai (valdymo metodai, kadrø parinkimas ir t. t.), operatyviai naudojamos priemonës nustatytiems trûkumams ðalinti ir pan.

Teisë kontroliuoti policijos veiklà suteikta vidaus reikalø ministrui, kuris koordinuoja ir kontro-liuoja Policijos departamento prie Vidaus reikalø ministerijos veiklà per policijos generaliná komisarà [2; 25]. Daþniausiai vidaus reikalø ministro vykdoma kontrolinë veikla susijusi su policijos veiklos tei-sëtumo prieþiûra. Pavyzdþiui, vidaus reikalø ministrui suteikta teisë rekomenduoti policijos generali-niam komisarui panaikinti jo ar jam pavaldþiø policijos ástaigø priimtus teisës aktus, jeigu ðie prieðta-rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ástatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinëms sutartims, Vyriausybës nutarimams ir kitiems teisës aktams. Kita vertus, vidaus reikalø ministras yra atsakingos uþ policijos kadrø komplektavimà. Ðiuo atveju kontrolë vykdoma siûlant Respublikos Prezidentui á pa-reigas skirti policijos generaliná komisarà. Policijos veiklos ástatymo 12 straipsnyje 4 punkte numatyta, jog policijos generalinis komisaras tiesiogiai yra pavaldus vidaus reikalø ministrui [2]. Vadinasi, poli-cijos generalinis komisaras privalo kasmet vidaus reikalø ministrui teikti policijos veiklos, strateginiø programø ir planø ágyvendinimo ir pan. ataskaitas.

Kaip matyti, vyriausybinë policijos veiklos kontrolë yra labai ávairi ir kartu skirtinga, nes apima ne tik pavaldþiø, bet ir nesusijusiø pavaldumo santykiais policijos institucijø administruojamos veiklos kontrolæ, kai tikrinama tiek visa kontroliuojamo objekto veikla, tiek konkreti jos sritis ar tam tikros val-dymo funkcijos ágyvendinimas.

3.4. Teisminë policijos veiklos kontrolë Teisminës policijos veiklos kontrolës turinys susideda ið trijø elementø: pirma, teisinio verti-

nimo, ar policijos institucijos (pareigûnai) savo veikloje nepaþeidþia ástatymø ir kitø teisës aktø, pilie-èiø, ámoniø, ástaigø, organizacijø teisiø ir teisëtø interesø, antra, sàlygø ir aplinkybiø, kurios gali sukelti teisëtumo paþeidimus, nustatymo, trečia, teisinio poveikio ir teisinës atsakomybës priemoniø taikymo kaltiems policijos pareigûnams, padariusiems teisëtumo paþeidimus.

Iðnagrinëjus teisinæ literatûrà matyti [2; 26], kad teisminë policijos veiklos kontrolë gali bûti dvejopa: pirma, tiesioginė teisminė kontrolė, t. y. tokia kontrolë, kai teismas nagrinëja asmenø skun-dus (reikalavimus, protestus) dël policijos subjektø priimtø teisës aktø ir atliekamø veiksmø (nevei-kimo) teisëtumo, antra, netiesioginė teismo kontrolė, t.y. tokia kontrolë, kai teismas nagrinëja kitø ka-

85

tegorijø bylas (civilines, baudþiamàsias), kuriose bendrai sprendþiamas policijos institucijos ar polici-jos pareigûno veiklos teisëtumo klausimas.

Kaip matyti, vienais atvejais teismas, nagrinëdamas konkreèias tam tikrø kategorijø bylas, nu-stato neteisëtus policijos institucijø (pareigûnø) veiksmus ir jø priimtus valdymo sprendimus ir reika-lauja, kad jie bûtø paðalinti, kitais atvejais – teismas pripaþásta policijos priimtus valdymo sprendimus (valdymo aktus) negaliojanèiais ir pan. Teisminës policijos veiklos kontrolës ágyvendinimas priklauso nuo teisminës valdþios kompetencijos. Ðia prasme teisminæ policijos veiklos kontrolæ gali atlikti:

pirma, bendros kompetencijos teismai (apylinkës teismai, apygardos teismai, Lietuvos apelia-cinis teismas, Lietuvos Aukðèiausiasis Teismas).

antra, specializuoti teismai (apygardø administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiasis administ-racinis teismas).

Bendros kompetencijos teismø atliekama policijos veiklos kontrolë turi tam tikrø iðskirtinumø. Pagrindinë bendros kompetencijos teismø uþduotis vykdant policijos veiklos kontrolæ susijusi su civi-liniø, baudþiamøjø ir tam tikrais atvejais administraciniø teisës paþeidimø bylø nagrinëjimu. Kitaip ta-riant, bendros kompetencijos teismai nagrinëja bylas dël policijos pareigûnø neteisëtø veiksmø pat-raukiant juos baudþiamojon, administracinën ar civilinën atsakomybën. Pavyzdþiui, policijos parei-gûnø padarytos tokios nusikalstamos veikos kaip kyðininkavimas, piktnaudþiavimas, tarnybos pa-reigø neatlikimas ar pan. yra baudþiamosios atsakomybës pagrindas, arba dël þalos, padarytos poli-cijos pareigûno, þalos padarymo momentu ëjusio savo tarnybines pareigas, civilinëje byloje atsakovu trauktina policijos institucija, kuri savo ruoþtu ágauna regresinio (atgræþtinio) reikalavimo teisæ ið atitin-kamø pareigûnø iðieðkoti nustatyto dydþio sumas [27]. Panaðiai bendros kompetencijos teismai nag-rinëja administraciniø teisës paþeidimø bylas, pagal kurias administracinën atsakomybën traukiami policijos pareigûnai. Minëtø bylø ypatumas tas, jog kontrolinë funkcija atliekama vertinant policijos pareigûnø atsakomybës uþ pavestø valdymo funkcijø tinkamà ágyvendinimà [28].

Specializuotø teismø vykdoma policijos veiklos teisminë kontrolë susijusi su administraciniø ginèø dël teisës vieðojo ar vidaus administravimo srityje sprendimu. Administraciniai teismai nustato, ar konkreèiu atveju nebuvo paþeistas ástatymas ar kitas teisës aktas, ar policijos subjektas nevirðijo kompetencijos ir pan. Administraciniø teismø vykdoma policijos veiklos kontrolë pasireiðkia nagrinë-jant asmenø (fiziniø ir juridiniø) skundus (praðymus) dël policijos subjektø priimtø administraciniø aktø ir dël policijos subjektø veiksmø ar neveikimo (t.y. pareigø nevykdymo). Kaip matyti, administraciniai teismai vykdo policijos institucijø (pareigûnø), ágyvendinanèiø visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos palaikymo funkcijas, veiklos teisëtumo kontrolæ. Specializuotø teismø kompetencija vykdant policijos veiklos kontrolæ reglamentuota Lietuvos Respublikos administraciniø bylø teisenos ástatymo antrame skirsnyje [29]. Jame numatyta, jog administraciniai teismai tikrina policijos atlie-kamø veiksmø teisëtumà, policijos subjektø atsisakymo atlikti ar vilkinimo atlikti jø kompetencijai pri-skirtus veiksmus teisëtumà ir pagrástumà, nagrinëja administracines bylas dël turtinës ir neturtinës (moralinës) þalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisëtais policijos institucijos (parei-gûno) veiksmais ar neveikimu, atlyginimo, taip pat dël nutarimo administracinio teisës paþeidimo by-loje apskundimo.

Kaip matyti, bendros kompetencijos ir specializuoti teismai vykdo iðorinæ policijos institucijø ir policijos pareigûnø bei jø atliekamø veiksmø teisëtumo kontrolæ, kuri turi tam tikras specifines formas ir jø vykdymo ypatumus. Apibendrinant galima teigti, kad tiek prezidentinë, tiek parlamentinë, tiek vy-riausybinë, tiek teisminë policijos veiklos kontrolë yra iðorinës policijos kontrolës formos. Anksèiau ið-vardyti subjektai, vykdantys iðorinæ policijos veiklos kontrolæ, priima sprendimus, kurie daugiau yra susijæ su policijos veiklos strategija, valstybës politika policijos atþvilgiu, norminiø aktø, reglamentuo-janèiø policijos veiklà, rengimu bei priëmimu.

3.5. Policijos veiklos vidaus kontrolë Policijos veiklos ástatymo 10 straipsnio 2 punkte átvirtinta nuostata, reglamentuojanti policijos

veiklos vidaus kontrolës teisinius pagrindus. Remiantis ðia nuostata galima teigti, jog policijos ástaigø vidaus kontrolës tvarkà nustato policijos generalinis komisaras [2]. Vadinasi, policijos veiklos vidaus kontrolës ágyvendinimas paliktas policijos generalinio komisaro diskrecijai. Iðnagrinëjus ir apibendri-nus Lietuvos policijos organizacijos struktûrà ir policijos generalinio komisaro teisës aktus, regla-mentuojanèius policijos vidaus kontrolës tvarkà, bûtø galima iðskirti dvi policijos veiklos vidaus kont-rolës formas: 1) vidaus tyrimus, kuriuos atlieka Policijos departamento prie Vidaus reikalø ministerijos Vidaus tyrimø skyrius (valdyba) (toliau – Vidaus tyrimø skyrius); 2) vidaus auditą, kurá atlieka Policijos departamento prie Vidaus reikalø ministerijos Vidaus audito skyrius (toliau – Vidaus audito skyrius).

86

Bûtent ðiomis policijos veiklos vidaus kontrolës formomis galima uþtikrinti optimalø policijos organi-zacijos funkcionavimà.

Policijos veiklos vidaus tyrimai ir vidaus auditas – tai policijos veiklos vidaus kontrolës sistemos dalys. Vidaus tyrëjams ir auditoriams vykdant nepriklausomà, objektyvià tyrimo, vertinimo ir konsulta-vimo veiklà siekiama uþtikrinti policijos ástaigø veiklos gerinimà. Policijos veiklos vidaus tyrimai ir vi-daus auditas, kaip vidaus kontrolës formos, tarpusavyje glaudþiai susijusios, maþiau skiriasi savo pa-skirtimi, turiniu bei vykdymo tvarka.

Policijos veiklos vidaus tyrimų paskirtis – padëti policijos generaliniam komisarui organizuoti ir ágyvendinti policijos ástaigø pareigûnø ir valstybës tarnautojø tarnybiniø nusiþengimø, teisës, etikos paþeidimø tyrimà ir prevencijà, formuoti korupcijos prevencijos strategijà, maþinti biurokratizmà poli-cijos sistemoje. Kaip minëta, ðià paskirtá ágyvendina Vidaus tyrimø skyrius, kurio pareigûnai yra kom-petentingi atlikti tyrimus dël policijos pareigûnø neteisëtø veiksmø, kontroliuoti, kaip policijos ástai-gose atliekami tarnybiniai patikrinimai dël tarnybiniø nusiþengimø ir policijos pareigûno vardo diskre-ditavimo, rengti ásakymø dël tarnybiniø nuobaudø skyrimo policijos pareigûnams projektus ir pan. [30].

Policijos veiklos vidaus audito paskirtis – sistemingai ir visapusiðkai vertinant rizikos valdymà ir vidaus kontrolæ padëti ágyvendinti Policijos departamento ir ðalies policijos ástaigø veiklos tikslus sie-kiant nustatyti, ar policijos ástaigos savo veikloje laikosi teisës aktø reikalavimø, patarti policijos ástaigø vadovams, kaip maþinti rizikos veiksniø átakà policijos ástaigø veiklai, vertinti policijos ástaigø strategi-niø arba kitø veiklos planø, programø vykdymà bei valstybës ir savivaldybës turto naudojimà ekono-miðkumo, efektyvumo ir rezultatyvumo poþiûriais. Ðià paskirtá ágyvendina Vidaus audito skyrius, kurio pareigûnai kontroliuoja, kad policijos veikla atitiktø ástatymø, Vyriausybës nutarimø, vidaus taisykliø ir kitus teisës aktø reikalavimus, tikrina ir vertina, ar policijos ástaigø veikla atitinka jø tikslus ir uþdavi-nius, policijos ástaigose esamø informaciniø sistemø, materialiniø ir finansiniø iðtekliø naudojimo veiksmingumà, finansiniø ataskaitø duomenis, organizacinës struktûros optimalumà ir pan. [31]. Kaip matyti, policijos veiklos vidaus tyrimø ir vidaus audito organizavimo ypatumas yra tas, kad ðios vidaus kontrolës formos veikia nepriklausomai nuo kitø Policijos departamento prie Vidaus reikalø ministeri-jos struktûriniø padaliniø. Vidaus tyrimø skyriaus ir Vidaus audito skyriaus nepriklausomumà rodo tai, kad ðiø skyriø vadovai yra tiesiogiai pavaldûs ir atskaitingi policijos generaliniam komisarui.

Paþymëtina, kad policijos veiklos vidaus kontrolës formos turëtø bûti nuolat derinamos, nes tik tuomet galima tikëtis, kad policijos organizacinë sistema bus iðlaikyta tam tikros aplinkos bûsenos ir galës veiksmingai funkcionuoti. Taèiau analizuojant policijos veiklos vidaus kontrolës mechanizmà matyti, kad jis yra daugiau centralizuoto pobûdþio. Teisë vykdyti policijos veiklos vidaus kontrolæ ne-tiesiogiai suteikta ir policijos generaliniam komisarui, kuris priþiûri vadovaujamø policijos ástaigø veiklà, skiria teritoriniø policijos ástaigø vadovus á pareigas ir pan. Manytina, kad policijos veiklos efektyvumui ir policijos veiklos kontrolës efektyvumui didinti kai kurios kontrolinës funkcijos turëtø bûti decentralizuotos. Teritoriniø policijos ástaigø vadovams galima bûtø suteikti didesnius ágaliojimus kontroliuojant jiems pavaldþiø policijos ástaigø veiklà ir tie ágaliojimai turëtø bûti aiðkiai átvirtinti teisës norminiuose aktuose.

Apibendrinant galima teigti, kad policijos veiklos vidaus kontrolë apima policijos valdymo eko-nomiðkumo, efektyvumo, veiksmingumo sisteminæ analizæ bei pasiûlymø, kaip ðiuos kriterijus gerinti, rengimà. Ðiuo atveju turëtø bûti sukurti specialûs policijos veiklos vidaus kontrolës metodai, plaèiai taikoma sisteminë analizë, remiamasi kokybiniais bei kiekybiniais tinkamai apdorojamais duomenimis ir pasirûpinta jø iðvadø bei rekomendacijø patikimumu ir tikslingumu.

Atlikti policijos kontrolës valstybiniø subjektø poveikio tyrimai liudija iðorinës policijos veiklos kontrolës átakà policijos veiklos turiniui. Tuo galima paaiðkinti gana grieþtà valstybës pozicijà policijos atþvilgiu ir policijos uþimamà vietà visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos palaikymo sistemoje. Visa tai apibendrina A. Urmonas [32, p. 13–24]. Jis siûlo policijos veiklos ágaliojimø kont-rolæ priskirti vidaus reikalø ministrui (valstybës politika policijos atþvilgiu), Policijos departamentui (po-licijos veiklos strategija), teritoriniams policijos komisariatams ir nuovadoms (policijos funkcinë veikla), savivaldos institucijoms (policijos veiklos auditorius, socialinis uþsakovas, socialinë partne-rystë), pilietinëms bendruomenëms (socialinë partnerystë). Kita vertus, svarbus vaidmuo policijos kontrolës sistemoje tenka policijos veiklos visuomeninei kontrolei, kuri yra gráþtamojo ryðio tarp poli-cijos veiklos ir jos tiesioginiø paslaugø vartotojø – visuomenës – forma. Policijos veiklos visuomeninë kontrolë rodo valstybës demokratiðkumo lygá, kiek visuomenei yra suteikiama galiø tiesiogiai daryti átakà policijos veiklai. Ðios problemos moksliðkumas sukelia rimtà pagrindà tolesniems empiriniams tyrimams.

87

Iðvados 1. Policijos veiklos kontrolës turinio ir jo neapibrëþtumo santyká lemia socialiniø politiniø, socia-

liniø ekonominiø, socialiniø teisiniø ir socialiniø technologiniø veiksniø visuma, daranti átakà policijos statuso ir policijos organizacijos (sistemos) kaitai visuomenës saugumo infrastruktûroje. Tuo paaiðki-nama policijos veiklos misija ir vizija visuomenës socialiniø pokyèiø kontekste.

2. Policijos veiklos kontrolës sampratos turinys siejamas su policijos kontrolës turiniu. Vadinasi, apibrëþiant policijos veiklos kontrolæ reikia pasitelkti vadybos (vieðojo administravimo) ir policijos tei-sës teorijà, pagal kurià policijos veiklos kontrolė apibrėžiama kaip policijos institucijų ir policijos parei-gūnų atliekamų veiksmų (vykdomų (tarnybinių) uždavinių ir funkcijų) stebėjimo ir vykdymo tikrinimo si-stema nustatant nukrypimus nuo atliekamų veiksmų (teisėtumo pažeidimus) ir jų priežastis turint tikslą pašalinti šiuos nukrypimus, atkurti pažeistas teises, o kaltus pareigūnus patraukti teisinėn atsakomy-bėn.

3. Galima iðskirti dvi policijos veiklos kontrolës sistemos posistemes – valstybinæ ir visuomeninæ policijos veiklos kontrolæ, kurios vaidina svarbø vaidmená policijos veiklos teisëtumo uþtikrinimo pro-cese. Paþymëtina valstybinë policijos kontrolë ir ðià kontrolæ vykdanèiø subjektø kompetencija.

4. Valstybinæ policijos veiklos kontrolæ (prezidentinæ, parlamentinæ, vyriausybinæ, teisminæ, vi-daus) ágyvendinantys subjektai turëtø sudaryti nuoseklià, bendrà ir efektyvià sistemà, kurioje bûtø aið-kus tiek funkcinis, tiek dalykinis policijos veiklà kontroliuojanèiø subjektø kompetencijos pasiskirsty-mas. Tai leistø iðvengti kontroliniø funkcijø ágyvendinimo dubliavimosi bei vakuumo policijos kontrolës srityje.

5. Policijos veiklos kontrolë sudaro policijos veiklos teisëtumo kontrolës pagrindà, o policijos veiklos teisëtumo kontrolæ vykdanèiø valstybiniø subjektø sistemos efektyvø veiksmingumà lemia pa-grindiniø þmogaus teisiø ir laisviø apsaugos garantavimo lygis. Specialiø policijos kontrolës metodø, policijos veiklos kokybiniø ir kiekybiniø vertinimo kriterijø, policijos veiklos strateginiø nuostatø ágy-vendinimo kriterijø nustatymas leistø sukurti funkcionalø policijos kontrolës mechanizmà ir jo ágyven-dinimo procedûras.

♦♦♦

LITERATÛRA IR PAAIÐKINIMAI

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2002.

2. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas, Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 2000 m. spalio 17 d., Nr. VIII – 2048// Valstybės žinios. 2000. Nr. 90–2777.

3. Widacki J. System bezpieczenstwa wewnętrznego – ewolugja struktur i funkcji// Druga fala polskich reform (pod red. L. Kolarskiej–Bobinskiej). – Warszawa: Instytut spraw publicznych, 1999.

4. „Baltijos tyrimų“ ir „Vilmorus“ socialinių tyrimų duomenys. http://www.5ci.lt/ratings/lit/frameset.htm. Prisijun-gimo laikas: 2005 m. vasario 18 d. 16:14.

5. Kalesnykas R. Privatizacijos procesai teisėtvarkoje: daktaro disertacija. – Vilnius : LTU, 2002. 6. Terminas „kontrolė“ (pranc. controle) reiškia priežiūrą, ko nors patikrinimą, faktinės padėties lyginimą su

reikalaujama padėtimi Žr.: V. Vaitkevičiūtė Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Žodynas, 2001. 7. Broom L., Broom D H., Bonjean C. M. Sociologija. – Kaunas: Litera Universitatis Vytauti Magni, 1992. 8. Andruškevičius A. Administracinės teisės principai ir normų ribos. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos cent-

ras, 2004. 9. Гуляев А. П. Контролирующие органы и организации России. – Москва: МАЭП, 2000.

10. Jagielski J. Kontrola administracji publicznej. – Warszawa: Wydawnictwo Prawnicze, 1999. 11. Vaišvila A. Policija – valdžios ir paslaugos vienovė// Kriminalinė justicija: mokslo darbai. Vilnius: LTA, 1997.

T. 6. 12. Laurinavičius A. Tarnybinė teisė: statutinės valstybės tarnybos teisinis reguliavimas. – Vilnius: LTU Leidy-

bos centras, 2003. 13. Овсянко Д. М. Административное право. – Москва: Юристъ, 2000. 14. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM 2004–2006 metų strateginis veiklos planas, patvirtin-

tas 2004 m. vasario 26 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V–96// http://www.policija. lt/veiklos_planai/strateginis%20veiklos%20planas.doc// Prisijungimo laikas: 2005 m. kovo 1 d. 11:09.

15. Šakočius A. Policija valstybėje ir visuomenėje: nuo distinktyviai iki racionaliai pragmatinio požiūrio į policijos paslaugą// Jurisprudencija: mokslo darbai. – Vilnius: LTU, 2000. T. 15(7).

16. Raipa A. Viešojo administravimo efektyvumo turinys//Viešojo administravimo efektyvumas. – Kaunas: Technologija, 2001.

88

17. Atlikti tyrimai liudija, kad 44 proc. gyvenamosios vietovės gyventojų per mėnesį vieną kartą matė policijos apylinkės inspektorių. Be to, policijos apylinkės inspektorius beveik nesilanko pas gyvenamosios vietovės gyventojus (tik 9 proc. gyventojų buvo aplankyti kartą per mėnesį), net 87 proc. gyventojų norėtų matyti poli-cijos apylinkės inspektorių. Plačiau žr.: R. Šimanauskaitė. Apylinkės inspektoriaus teisinio statuso ir veiklos problemos kaimo vietovėse: magistro baigiamasis darbas. – Vilnius: LTU, 2003.

18. Šakočius A. Kova su netvarka įgyvendinant bendruomenės teisėtvarką. – Vilnius: LTA Leidybos centras, 2000.

19. Whisenand P. M., Ferguson F. The managing of police organizations. – Upper Saddle River [New Jersey]: Pearson, Prentice Hall, 2005.

20. Lietuvos Respublikos Seimo statutas, priimtas 1994 m. vasario 17 d., Nr. I–399// Valstybės žinios. 1999. Nr. 5–97.

21. http://www3.lrs.lt/pls/inter/w3_viewer.ViewTheme?p_int_tv_id=155&p_kalb_id=1&p_org=0 //Prisijungimo lai-kas: 2005 m. kovo 2 d. 11:49.

22. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas, Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 2002 m. birželio 20 d. Nr. IX–965// Valstybės žinios. 2002. Nr. 65–2633.

23. Seimo operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. IX–2022// Valstybės žinios. 2004. Nr. 32–1014.

24. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo pakeitimo įstatymas. Lietuvos Respublikos Seimo priim-tas 2004 m. lapkričio 4 d. Nr. IX–2544// Valstybės žinios. 2004. Nr. 170–6238.

25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas Nr. I – 464, Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 1994 m. gegužės 19 d. // Valstybės žinios. 1994. Nr. 43–772; 1998. Nr. 41–1311.

26. Галлиган Д., Полянский В. В., Старилов Ю. Н. Административное право: история развития и основные современные концепции. – Москва: Юристъ, 2002.

27. Šiuo atveju reikia vadovautis kitų teisės aktų normomis, reglamentuojančiomis viešojo administravimo institucijų pareigūnų materialinės atsakomybės klausimus. Štai Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 33 str. numato viešojo administravimo institucijų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį valstybės tarnautoją. Plačiau žr.: Valstybės žinios. 2002. Nr. 45–1708.

28. Plačiau žr.: Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 14 str. // http://litlex.mruni.lt/ll.dll Prisijungimo laikas: 2005 m. kovo 2 d. 12:10.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. VIII – 1029, Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 1999 m. sausio 14 d. Nauja redakcija. // Valstybės žinios. 2000. Nr. 85–2566; 2003. Nr. 39–1765; 2003. Nr. 92–4138.

30. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tyrimų skyriaus nuostatai, patvirtinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. V–183// http://www.policija.lt/isakymai/index.php?&sk=135&rub_id=2&irub_id=6 Prisijungimo laikas: 2005 m. kovo 2 d. 12:24.

31. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus audito skyriaus nuostatai, patvirtinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. V–183// http://www.policija.lt/isakymai/index.php?&sk=135&rub_id=2&irub_id=6 Prisijungimo laikas: 2005 m. kovo 2 d. 12:24.

32. Urmonas A. Socialiniai pokyčiai ir policijos subjektiškumas// Jurisprudencija: mokslo darbai. – Vilnius: LTU, 2002. T. 36 (28).

♦♦♦

Substantial Problems of the Police Activities Control: the Sructuring

Vidmantas Mečkauskas Mykolas Romeris University

Keywords: police actions, police control, mechanism of control of police actions.

SUMMARY

The article includes analysis of conception of police actions, control content and submits the system of subjects authorized to implement the control of police actions. Political, social–economical, informative–technological processes running in the state and in society require the police and its institutions to grow into another higher level of quality of rendered social services. Such a purpose could be reached through a balanced mechanism of control of police actions.

The article raises an issue of control as of one of methods ensuring legality of police actions and a problem of control content of police actions and indetermination of such a content. Subject of the research:

89

control of police actions impelled by various factors in order to compare the results of police actions with the goals of police stated in legal acts and to ascertain the reasons and conditions for non–implementation of stated goals. In that case control is a feedback helping to reveal the basic practical problems and imperfections of police actions and to take necessary measures in order to eliminate such problems. Goals of the research: to reveal the ration of control content of police actions and indetermination of such a content in theoretical and practical level after evaluation of legal and managemental aspects of control.

Significance of control of police actions is conditioned by several factors: firstly, police covers the largest infrastructure of security of public safety by its actions (i.e. security of human rights and liberty, security of public order, prevention of breaches of various rights, etc.), secondly, police institutions and officers implement applied law actions by realizing the authorities of managing nature, thirdly, police institutions and officers have broad authorizations to apply measures of administrative effect in respect of society members. The above mentioned factors enable the author to raise and to analyze in his article the hypothesis of development of united control mechanism of police actions which will ensure both the effective level of social–legal services rendered by the police and functioning of overall police system.

The author defines the control of police actions as a system of supervision and inspection of implementation of actions (performance of official tasks and functions) performed by police institutions and officers by identifying the deviations from performed actions (infringements of legality) and reasons in order to eliminate such deviations, to restore the breached rights and to prosecute guilty officers.

The article includes comprehensive discussions concerning the system of subjects authorized to implement the control of police actions and the competence of such subjects in the field of control of police actions. The author analyzes the types of control of state police and distinguishes presidential, parliamentary, governmental, justiciary and internal control. It is considered that the most effective method of implementation of police control is to coordinate constantly the equal forms of external and internal control of police actions.

The author concludes that the ratio of control content of police actions and of indetermination of control content is conditioned by combination of social–political, social–economical, social–juridical and social–technological factors influencing the alternation of police status and police organization (system) in the infrastructure of public security. That explains the mission and the vision of police actions in the context of public social changes.

90


TARPTAUTINIS POLICIJOS BENDRADARBIAVIMAS NACIONALINIO SAUGUMO KONTEKSTE

Doktorantas Mindaugas Bilius


Valakupiø g. 5, 2000 Vilnius

Telefonas 274 06 24



Pagrindinės sąvokos: Europolas, bendradarbiavimas, Europos Sąjunga, policija

S a n t r a u k a

Straipsnyje, remiantis įvairių autorių moksliniais tyrinėjimais, pateikiama trumpa policijos ben-

dradarbiavimo plėtros analizė pasaulinėje ir Europos Sąjungos (toliau ES) erdvėje. Siekdamas įvertinti

policijos bendradarbiavimo plėtrą ES erdvėje autorius tiria policijos bendradarbiavimą pasauliniu

mastu – nustato ir pateikia priežastis, skatinančias tokį bendradarbiavimą bei lemiančias jo poreikį.

Atitinkamai, lyginant su pasaulinėmis tendencijomis, pateikiama policijos bendradarbiavimo plėtra ES

erdvėje, iškeliamos problemos, su kuriomis susiduria šalių teisėsaugos institucijos, nustatomi galimi

policijos bendradarbiavimo modeliai.

Policijos bendradarbiavimo poreikis kyla tada, kai vykdomi tarptautiniai nusikaltimai, t. y. kai

nusikaltimas susijęs su dviem ar daugiau šalimis. Teisėsaugos struktūrų bendradarbiavimas siekiant

išspręsti kylančias problemas turi pereiti tam tikrus lygiu arba ribas: nuo neoficialaus bendradarbia-

vimo pereinama prie institucinio, nuo senų – prie naujų sistemų bendradarbiavimo. Išskiriami trys

tarptautinio policijos bendradarbiavimo lygiai: makro–, meso– ir mikro–. Teisėsaugos įstaigų bendra-

darbiavimą taip pat galima išskaidyti į tris etapus: santykių tarp šalių sureguliavimas, skirtingų šalių

sistemų suderinimas, priartėjimas prie bendros normos.

Pasauliniame kontekste policijos bendradarbiavimas gali likti tik vieno lygio, pagrindiniu tikslu

laikant keitimąsi informacija. Šio lygio pasaulinis veiklos mastas yra laikomas pagrindine policijos ben-

dradarbiavimo kliūtimi. ES vykstantis policijos bendradarbiavimas pasiekė beprecedentį lygį. Vertinant

šiuo metu ES egzistuojančias policijos bendradarbiavimo formas ir metodus negalima teigti, kad buvo

pasirinktas vienas konkretus bendradarbiavimo modelis. Bendradarbiavimas plėtojasi visais lygiais ir

visomis kryptimis, ne tik derinant teisines nuostatas, bet ir atliekant mokymus, bendradarbiaujant

mažoms grupėms ar pajėgoms.

Nors teigiama, kad policijos bendradarbiavimas nesukurs į ES mastu veikiančių padalinių, tačiau

praktiniai pavyzdžiai rodo visai ką kita. Tai kelia ne tik problemų, bet ir sumaišties praktikoje, nes ne-

aiški tampa ES policijos struktūrų strategija siekiant sukurti bendrą saugumo, teisingumo ir laisvės

erdvę. Todėl darosi aktualu nustatyti aiškią Europolo plėtros viziją (FTB modelis v. Atskirų šalių mažų

grupių stiprus bendradarbiavimas), nes plėtojantis policijos bendradarbiavimui kyla vis daugiau pro-

blemų ne tik duomenų apsaugos, teisingumo vykdymo, bet ir žmogaus teisių srityje. Taip pat reikia tin-

kamai apsvarstyti, ar Europolas galėtų įgauti ir vykdomąją funkciją, kompetenciją, ar būtų kaip tarp-

tautinis policijos padalinys.

91

Ávadas

Daugelio ðaliø teisësaugà uþtikrinanèiø institucijø pagrindinis uþdavinys tiek vietiniu, tiek tarp-tautiniu mastu yra sustabdyti asmenis, vykdanèius nusikalstamas veikas. Ðiam tikslui pasiekti pa-prastai uþtenka trijø dalykø: informacijos, árodymø ir, aiðku, paties asmens. Didëjantis tarptautinis nu-sikalstamumas, atitinkamai maþëjant vidiniø sienø kontrolei, sudaro sàlygas ðiems trims elementams kuo reèiau atsidurti vienos valstybës jurisdikcijoje. Todël policijos ir kitos teisësaugos institucijos yra priverstos bendradarbiauti viena su kita.

Naujoms ðalims ástojus á ES atsivërë nauji kultûriniai, politiniai ir kiti mainai. Ðie pokyèiai turëjo tiesioginá poveiká padëèiai vidaus saugumo srityje. Tarptautinio bendradarbiavimo plëtra kartu lëmë ir tarptautiniø nusikaltëliø organizacijø ryðiø bei bendradarbiavimo plëtrà. Tarptautinëms nusikaltëliø or-ganizacijoms atsirado galimybë iðplësti savo veiklà naujose ðalyse, pasidalyti átakos sritis bei vietas. Tad panaikinus pasienio kontrolæ policijos pajëgos buvo priverstos bendradarbiauti tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu mastu.

Siekiant jaustis saugiems reikalinga ir saugi, draugiðka, stabili valstybë. Pasaulyje ne visø ðaliø politinës struktûros yra panaðios, dalis jø yra gana jaunos ir joms reikëtø pasisemti nemaþai patirties ið senas tradicijas turinèiø ðaliø. Vis dar egzistuoja nusikalstamø struktûrø átaka tokiø ðaliø saugumui ir kartu visam saugumui tarptautiniu mastu, kai nusikaltëliai infiltruojami á policijos, teisingumo, politikos, valdþios ar kitas sritis. Organizuotos grupuotës gali prasiskverbti net ir á finansines institucijas – visur, kur gali klestëti korupcija. Pavojø vidaus saugumui Europoje kelia ir ekstremistinës grupuotës, vei-kianèios ir pavieniai, ir kaip tarptautinio terorizmo grupiø padaliniai. Ávairiø tautø konfliktai persimeta ir á Europà – dël to gali kilti grësmë ir vidaus saugumui. Tampa aiðku, kad vieninga Europa padarë vie-ningà ir tarptautiná organizuotà nusikalstamumà. Todël aktualus tampa klausimas, kas dabartinëje si-tuacijoje uþtikrins adekvatø saugumà Europoje?

ES egzistuojanèios teorijos siekiant garantuoti didesná saugumà Europoje, nesant nustatytos aiðkios strategijos, kelia skirtingas problemas, lyginant policijos bendradarbiavimà pasauliniu ir euro-piniu mastu. Interpolo, kaip bendradarbiavimo pasauliniu mastu, pavyzdys rodo, kad strategija sie-kiant garantuoti didesná saugumà pasauliniu mastu turi apibrëþtas plëtros ribas. To visiðkai negalima pasakyti apie europiná lygá. Problemø kyla, kai Europolas pradedamas tapatinti su Interpolu arba bandoma susiaurinti Europolo veiklos sritá. Taigi maþiau dëmesio teikiama didesniam saugumo uþtik-rinimui pamirðtant, kad tai vienas ið ES vykdomos politikos tikslø. Vieða mokslininkø ir praktikø kalba neigiant bendrø struktûrø sukûrimo galimybæ prieðtarauja ES strategijai, kuri bûtent ir yra nukreipta ðia kryptimi. Tai patvirtina ir Europos areðto orderio atsiradimas, EUROJUST’o sukûrimas, bendrø Eu-ropoje árodymø pripaþinimas ir t. t. Todël svarbu istoriniu, lyginamuoju, loginiu metodais iðtirti tarptau-tiná policijos bendradarbiavimà siekiant nustatyti jo poveiká esamam ir bûsimam nacionaliniam sau-gumui.

Ðiame kontekste turi bûti aiðku, kad vidaus saugumo uþtikrinimas negali bûti laikomas tik na-cionaline problema. Reikalinga europinë, visuotinë vizija. Vienas ið atsakymø gali bûti tarptautinio po-licijos bendradarbiavimo gerinimas. Mintis apie vieningà Europà turi bûti neatsiejama nuo minties apie vidaus saugumà.

Tarptautinë nacionalinio saugumo dimensija

Visuotinë ðaliø tarpusavio priklausomybë yra modernaus pasaulio bruoþas. Vis labiau didëjan-tis nusikalstamas aktyvumas nepripaþásta jokiø nacionaliniø kliûèiø. Nusikaltimas daþnai padaromas tarptautinio tinklo, valdomo virð bet kurios atskiros tautos kontrolës, kontekste. Siekiant gerø informa-cijos, árodymø rinkimo ir galiausiai nusikaltëlio sulaikymo rezultatø kriminaliniai tyrimai, atliekami iðim-tinai vienos valstybës teritorijos ribose, turi funkcionuoti varþomi vienos ðalies politinës ir teisinës si-stemos [1, p. 37, 44]. Taèiau nusikalstamumui perþengiant vienos valstybës ribas atsiranda kliûtys veiksmingai kovoti su juo.

Galima iðskirti dvi potencialias kliûtis, trukdanèias ágyvendinti ðalies vidaus teisës normas, kai nusikaltimai perþengia ðalies ribas. Pirma kliûtis yra nesutarimai, ávairiø tautø daugialypiø valdymo sluoksniø konfliktai. Tai gali trukdyti greitai reaguoti á nusikaltimà. Antra kliûtis – tai teisinë átampa, kuri gali atsirasti pradëjus nagrinëti tokius klausimus kaip, pavyzdþiui, teisinga pusiausvyra tarp pilieèiø teisiø ir ávairiø ástaigø reikalo gauti informacijà. Papildant kliûtis, iðkylanèias ágyvendinant vidaus teisæ, reikëtø paminëti, kad tarptautinës teisës ágyvendinimas turi áveikti problemas, stabdanèias ginèus to-

92

kiose srityse kaip suverenitetas, teisiniø sistemø konfliktai, politiniai vyriausybiø konfliktai [1, p. 44]. Pavyzdþiui, gali pasitaikyti toks atvejis, kai siekiant ágyvendinti nacionalinæ teisæ tenka konfliktuoti su savo ðalies vykdoma uþsienio politika. Kliûtimi reikëtø laikyti ne tik policijos traktavimà kaip nacionaliná atskiros ðalies vidaus padaliná, bet ir teisësaugos institucijø neturëjimà atitinkamø struktûrø, kurios leistø dalintis informacija ne tik ðalyje, bet ir uþ jø ribø. Tø paèiø problemø, trukdanèiø bendradarbiauti tarptautiniu lygiu, galima surasti ir vienos ðalies teritorijoje, ávairûs konfliktai ar egzistuojantis nepasiti-këjimas tarp þemiausiø ir aukðèiausiø policijos pareigûnø, tarp vietiniø ir centriniø ástaigø stabdo ne tik keitimasi informacija, bet ir kovà su nusikalstamumu. Tarptautiniu lygiu taip pat gali egzistuoti baimë, kad iðplatinus informacijà ji bus netinkamai naudojama arba net „prarasta“ tarptautiniam nusikalsta-mumui [2, p. 2, 3].

Todël siekiant iðspræsti kylanèias problemas teisësaugos struktûrø bendradarbiavimas turi per-eiti tam tikrus lygius arba ribas. Kai kurie uþsienio autoriai nurodo tendencijà, kad bendradarbiaujant visada judama nuo neoficialaus bendradarbiavimo á instituciná, nuo atskirø organø iki bendro organo: institucionalizuotas organas logiðkai turi uþimti ankstesniø neoficialiø grupiø vietas. Tai vadinama na-tûralistiniu poþiûriu á integracijà. Ðiuo poþiûriu nacionalinis modelis turi bûti sklandþiai integruotas á aukðtesná raidos lygá siekiant laipsniðkai sustiprinto bendradarbiavimo [3, p. 749, 750]. Kiti autoriai skiria dvi panaðaus tarptautinio policijos bendradarbiavimo sistemas: senas ir naujas. Senose siste-mose bendradarbiaujama teisësaugos pareigûnams rodant asmeninæ iniciatyvà, vyraujant laisvai struktûrai, trûkstant strateginio koordinavimo, skaidrumo ir kontrolës. Bendradarbiavimas orientuotas á informacijos keitimàsi. Visø ðiø klausimø statusas politiniu lygiu yra þemas. Naujose sistemose, didë-jant politikø ir aukðtø pareigûnø átakai, atsiranda biurokratizacijos problemø, kartu vyksta institucioli-zacija, formalizavimas, centralizacija, taip pat kiekybiðkiau ir kvalifikuoèiau iðpleèiami veiksmai. Ðioje sistemoje iðryðkëja atskaitomybë ir veiksmø skaidrumas.

Policijos bendradarbiavimas egzistuoja 3 lygiais. Kaip ir dr. Willy Bruggemanas [4], panaðius bendradarbiavimo lygius iðskiria amerikieèiø mokslininkas J. Benyonas, atlikæs policijos bendradar-biavimo tyrinëjimus. Pasak jo, iðskiriami trys tarptautinio policijos bendradarbiavimo lygiai: makro–, meso– ir mikro–. Makrolygiu sudaromi globalûs, daugiaðaliai susitarimai, kuriais daroma átaka nacio-nalinëms teisës sistemoms siekiant jas suderinti. Kalbant apie policijos bendradarbiavimà teigtina, kad ðiais susitarimais nustatomi bendri bendradarbiaujanèiø ðaliø policijos veiklos standartai (princi-pai). Mesolygiu formuojami regioniniai daugiaðaliai susitarimai, kuriais nustatomos bendradarbiavimo operacijø vykdymo struktûros, vienodinama policijos ir kitø teisëtvarkos institucijø praktika ir veiklos procedûros. Èia prioritetas teikiamas formaliam bendradarbiavimui, nors, kaip rodo praktika, tokio bendradarbiavimo iðtakose daþniausiai bûna neformalûs santykiai. Mikrolygiu susitarimai yra dviðaliai (formalûs arba neformalûs), apimantys pavieniø nusikaltimø tyrimà bei prevencijà ir atskirø formø nu-sikaltimø kontrolæ [5, p. 107]. Visos ðios bendradarbiavimo tendencijos yra tarpusavyje susijusios ir papildo viena kità. Pavyzdþiui, natûralistinis poþiûris gali egzistuoti tiek mikro–, tiek meso–, tiek mak-rolygiais. Ðie trys lygiai galimi ir policijos bendradarbiavimo procese senose ir naujose sistemose. Ati-tinkamai policijos bendradarbiavimas gali egzistuoti tik vienu lygiu arba pereiti visus lygius laipsniðkai, priklausomai nuo bendradarbiavimui keliamø tikslø. Taèiau glaudus, sustiprintas ir veiksmingas poli-cijos bendradarbiavimas turëtø egzistuoti visais trimis lygiais.

Viena ið policijos bendradarbiavimo prieþasèiø yra nusikalstamumas. Visø arba vienos ið mi-nëtø policijos bendradarbiavimo formø poreikis atsiranda tada, kai daromi tarptautiniai nusikaltimai, t. y. kai nusikaltimas susijæs su dviem ar daugiau ðaliø. Kiekviena ðalis tokiu atveju reiðkia pretenzijas dël suverenumo ir iðimtinës baudþiamosios jurisdikcijos savo ðalyje. Tokiu atveju nusikaltëliui kirtus sienà, bet kuris já persekiojantis pareigûnas „praranda“ jurisdikcijà. Siekiant iðspræsti tokias problemas pasaulyje buvo sukurta ávairiø strategijø. Vienos ið jø buvo susijusios su tiesioginiais, vienaðaliais, ne-teisëtais policijos veiksmais uþ ðalies ribø arba su oficialiais ástatymo apëjimo bûdais, o kitos – su bendradarbiavimo, dviðaliais, teisiðkai sankcionuotais veiksmais. Pirmu atveju paþeidþiamos tarptau-tinës teisës normos ir ðalies suverenitetas, o kitas atvejis pagrástas legalumu ir bendradarbiavimu. Kaip pavyzdá strategijos, sukëlusios diskusijas teisës moksle dël legalumo principo, galima bûtø pa-teikti teroristo Fawazo Yuniso teismo procesà, kai JAV pareigûnai, veikdami svetimoje ðalyje, apgaule iðviliojo teroristà iðplaukti á tarptautinius vandenis, kur jis buvo sulaikytas, prievarta atveþtas á JAV ir teisme nuteistas uþ lëktuvo pagrobimà bei ákaitø paëmimà 30 metø kalëjimo. JAV teismas ðioje byloje labai paprastai iðsprendë jurisdikcijos problemà teigdamas, kad jei asmuo teismo metu yra teismo ju-risdikcijoje, tai tas teismas turi teisæ teisti asmená uþ nusikaltimus, dël kuriø jis buvo perduotas teismui, ir sulaikymo legalumo klausimas nebuvo nagrinëjamas [6].

Taèiau globaliame kontekste policijos bendradarbiavimas gali likti tik vieno lygio, pagrindiniu tikslu laikant vien tik keitimàsi informacija. Jau 1923 m. buvo ágyvendinta uþsienio reikalø ministerijos

93

diplomatiniø tarnybø iniciatyva keistis informacija ir kartu uþmegzti policijos pajëgoms tiesioginius ry-ðius. Ágyvendinus ðià iniacityvà atsirado Interpolas – Tarptautinë kriminalinës policijos organizacija [7]. Dabar Interpolui priklauso 182 ðalys narës [8]. Pagrindinës Interpolo funkcijos yra pasaulinis policijos keitimasis informacija, nusikaltëliø duomenø bazë ir analitinë paslauga, iniciatyvi parama policijos operacijoms visame pasaulyje. Interpolo veiklos centre yra centrinës bûstinës, esanèios kiekvienoje ðalyje narëje. Visas susiraðinëjimas keliauja á koordinaciná centrà, kuris yra generaliniame sekretoriate Lione. Bendradarbiavimà gerina automatizuota paieðkos sistema1, kuri padeda ðalims narëms tiesiogiai gauti reikiamà informacijà. Interpolo poveikis ðaliø galimybëms pasireiðkia per ávairias programas. „Uþbaigtos informacijos“2 programa nëra dar visiðkai uþbaigta dël kai kuriø ðaliø nesidalijimo informacija, kartu ji yra netiksli ir jos nauda nacionalinëms policijos ástaigoms yra ribota. „Regionø modernizavimo programa“ ir „Bendradarbiavimo susitarimo pavyzdys“3 buvo priimtos atsiþvelgiant á tai, kad nacionalinës policijos ástaigos neturi pakankamai galimybiø sëkmingai bendra-darbiauti4 [2]. Taèiau Interpolas neturi vykdomosios arba operatyvinës dalies, ir informacijos realiza-cija iðsikirtinai priklauso kiekvienos ðalies nacionalinei policijai. Nors informacijos realizacijà naciona-linë policija paprastai vykdo be kitø ðaliø ir Interpolo pagalbos, Interpolas vis dëlto jai teikia didþiulæ paramà. Todël Interpolas egzistuoja kaip ávairiose ðalyse esanèiø policijos institucijø tinklas. Nors ið dalies Interpolas bûna operacijø organizatoriumi, jo paskirtis – bûti bûtent bendravimo tinklu, kartu taikant tik vienà bendradarbiavimo lygá, nepereinant á kitus vien dël savo globalaus masto.

Interpolo reikðmë ES ðalims yra didþiulë. Nuo pat ásikûrimo Interpolas tapo Europos policijos bendradarbiavimo mokymo objektu. Jau 1970 m. Interpolas apmokë daug ávairiø ðaliø pareigûnø. 1986 m. Interpolas nutarë sutelkti daugiau pastangø Europoje sukuriant Europos sekretoriatà, kuris veiktø kaip atskiras Generalinio sekretoriato padalinys. Nepaisydama Interpolo pastangø nukreipti savo specifinius uþdavinius Europos linkme daugiausia dëmesio ði institucija vis dëlto skiria pasauli-niams reikalams. Todël dël ðios prieþasties reikia laikyti Interpolà nepakankamu policijos bendradar-biavimo tarp ES ðaliø nariø mechanizmu [1]. Taèiau ES ðalys narës taip pat dalyvauja Interpolo veik-loje, kuri vykdoma keièiantis informacija ir analizuojant nusikalstamà judëjimà pasauliniu mastu.

Siekiant iðvengti galimø teisës paþeidimø bei sëkmingai kovoti su nusikalstamumu reikia plëtoti bûtent teisësaugos ástaigø bendradarbiavimà. Já galima bûtø iðskaidyti á tris etapus: ðaliø santykiø su-reguliavimas, skirtingø ðaliø sistemø suderinimas, priartëjimas prie bendros normos [9, p. 10]. Ðio proceso metu pasiekiami ávairûs kompromisai tarp ðaliø, kuriose vëliau ásigali naujos hibridinës nuo-statos ir procedûros. Norint, kad visas ðis tarptautinis policijos bendradarbiavimo procesas sëkmingai plëstusi, reikia ágyvendinti ðias sàlygas: visos procese dalyvaujanèios ðalys turi suvokti tam tikrà su nusikalstamumu susijusià problemà, jos rimtumà; á veiklà turi bûti átraukti patyræ teisësaugos pareigû-nai, kurie padëtø apibrëþti ðià problemà ir pasiûlytø praktinius sprendimo bûdus; taip pat turi bûti átraukti politikai, kurie parengtø ir priimtø atitinkamus teisës aktus bei skirtø finansinæ paramà. Viso ðio proceso metu teisësaugos pareigûnai ir politikai turi glaudþiai bendradarbiauti. Ðá modelá galima pri-taikyti ir dabar Europos Sàjungoje vykstantiems su policijos bendradarbiavimu susijusiems proce-sams.

Policijos bendradarbiavimo poreiká bei jo plëtrà pasauliniu mastu galima pastebëti ið to, kad naudojamasi Interpolo pagalba ir didëja jo parama, Jungtiniø Tautø saugumo pajëgos átraukiamos á policijos veiklà („taikos palaikymo“ misijos Haityje, Somalyje, Bosnijoje), didëja teisësaugos parei-gûnø dislokacija uþsienio ðalyse (tai daroma priimanèios ðalies sutikimu, o pagrindinis dislokacijos tikslas yra pagalba savo ðalies pilieèiams), ðalys aktyviau keièiasi policijos pareigûnais (Tarptautinës policijos asociacijos veikla, staþuotës uþsienyje, policijos pareigûnø studijos uþsienio ðaliø policijos mokyklose), plëtojasi darbo santykiai atskirose specialiose policijos veiklos srityse (patruliavimas, po-licijos administravimas, ekspertiniai tyrimai, mokymas, kompiuteriniø nusikaltimø tyrimas ir pan.) [10].

Kaip tarptautinëje bendrijoje egzistuojantá artimo bendradarbiavimo pavyzdá bûtø galima pa-teikti Italijos karabinierius5. Vadovaudamiesi Italijos gynybos ministerijos ir Vidaus reikalø ministerijos sudarytomis rekomendacijomis, karabinieriai parodë iniciatyvà dalindamiesi turima kovos su organi-zuotu nusikalstamumu patirtimi. Jau 1994 m. Italijos karabinieriai keitësi informacija apie personalo mokymus, naujas technologijas su Prancûzijos nacionaline þandarmerija6 ir Ispanijos civiline gvardija.

1 Angl. ASF – Automatic Search Facilities.

2 Angl. Finished intelligence.

3 Angl. The Regional Modernisation Program and the Model Cooperation Agreement.

4 Regionų modernizavimo programa siūlo pagalbą steigiant nacionalinius centrinius biurus, o bendradarbiavimo susitarimo

pavyzdys tarnauja kaip daugiašalio bendradarbiavimo sutarties pavyzdys. 5 Angl. The Carabinieri Force.

6 Angl. National Gendarmerie.

94

Visas ðis bendradarbiavimas formalizavosi á FIEP susitarimà1, kuriame, be Prancûzijos, Italijos, Ispani-jos, Portugalijos teisësaugos institucijø, dalyvavo ir Turkijos, Olandijos, Maroko teisësaugos instituci-jos2. Kartu Italijos karabinieriø pajëgos pasiraðë formalius dviðalius susitarimus su Rumunijos, Ukrai-nos, Kataro, Argentinos, Èilës teisësaugos institucijomis3. Ðiuos susitarimus galima priskirti jau anks-èiau straipsnyje minëtiems 3 etapams, kuriuose Italijos karabinieriø bendradarbiavimo veiksmai dël didëjanèio nusikalstamumo buvo nukreipti intensyvesnio keitimosi informacija linkme, atskirais atve-jais nustatant geriausià veiksmø praktikà, pasidalijant efektyviausia nusikalstamø veikø tyrimo patirtimi ir kartu atliekant tyrimus siekiant pateikti pasiûlymus, kaip suvienodinti nacionalinæ ástatymø leidybà. Atitinkamai Italijos karabinieriai savo veiklà plëtojo ir Europos Sàjungoje, t. y. buvo átraukti á G8 grupes „Terrorism Experts“ ir „Di Lione“ pogrupá „Law Enforcement“, ir darbo grupëse pagal Schengen susi-tarimà plëtojant „Acquis Communautaire“ [11].

Atitinkamai Graikijoje veikia Tarptautinis policijos bendradarbiavimo padalinys, susidedantis ið keturiø skyriø: Tarptautiniø santykiø ir misijø skyriaus, Europos Sàjungos – Europolo skyriaus, SIR-ENE bei Interpolo skyriø [12]. Ðis padalinys yra atsakingas ne tik uþ tarptautinius ryðius ir misijas, Eu-ropos Sàjungos reikalus, tarptautiná policijos bendradarbiavimà, bet ir uþ dviðaliø arba daugiaðaliø policijos bendradarbiavimo ar readmisijos sutarèiø ágyvendinimà. Apie policijos bendradarbiavimo svarbà Graikijoje rodo ir palaikomi ryðiai su Europos Taryba, Europolu, Interpolu, Juodosios jûros ekonomine sàjunga (Black Sea Economic Cooperation – BSEC), Pietryèiø Europos bendradarbiavimo iniciatyva (Southeast European Cooperation Initiative – SECI), Ekonominio bendradarbiavimo ir plëtros organizacija (Organization for Economic Cooperation and Development – OECD), Jungtiniø Tautø or-ganizacija, Vakarø Europos Sàjunga (Western European Union – WEU) ir kt. [12].

Bendradarbiavimo tarptautiniu mastu svarbà kovojant su tarptautiniu nusikalstamumu suprato netgi JAV. Ði ðalis Uþsienio pagalbos akte 1974 m. buvo priëmusi papildomà nuostatà, draudþianèià JAV ástaigoms, áskaitant ir JAV armijà, dalyvauti apmokant uþsienio ðaliø policijà ir jai padëti4. Iðimtys buvo suteiktos tik FTB ir KNA5, jei bendradarbiavimas buvo susijæs su jø vykdomos veiklos tikslais. Taèiau 1990 m. ði nuostata pasikeitë, pripaþástant bendradarbiavimà kovoje su nusikalstamumu bû-tinu ir skatinanèiu ekonominæ paþangà. Atitinkamai vis daugëjo ðaliø, tapusiø ðios papildomos drau-dþianèios nuostatos iðimtimi. JAV valdþia pagaliau suprato, kad saugumas yra svarbus demokratijos plëtrai, o policija yra svarbi saugumo uþtikrinimo priemonë.

Taigi valstybëms pradëjus suvokti bendradarbiavimo svarbà kovojant su tarptautiniu nusikals-tamumu, atitinkamai padaugëjo ir ávairiø tarptautiniø teisësaugos organizacijø, padedanèiø tai pasi-ekti. Ðios organizacijos padeda ðalims suvokti tarptautinio nusikalstamumo grësmæ, skatina jas glau-dþiau bendradarbiauti suteikdamos joms reikiamà teisinæ, techninæ ar materialinæ bazæ ir padeda pa-ðalinti egzistuojanèias bendradarbiavimo kliûtis. Organizuodamos susirinkimus, simpoziumus, darbo grupes, sudarydamos galimybes tiesiogiai bendrauti, ðios organizacijos sudaro sàlygas ðalims nu-statyti savo politikos kryptis. Konferencijose dalyvaujantys aukðti pareigûnai turi galimybæ suderinti bendrà politikà arba veiksmus bei nustatyti policijos bendradarbiavimo standartus. Þemesniø lygiø pareigûnams bendradarbiavimas suteikia galimybæ paþinti kolegø ið kitø ðaliø geriausiai taikomà praktikà tiriant nusikaltimus, pasidalinti savo patirtimi ir kartu sudaryti sàlygas bendrai atlikti tyrimus [2]. Taèiau ðalys, siekdamos sustiprinti bendradarbiavimà, turëtø pereiti á dviðalius ar daugiaðalius, bet apimanèius nedaug ðaliø nariø santykius. Tai leistø ðalims efektyviau pasinaudoti bendradarbia-vimo teikiamais pranaðumais ir kartu greièiau pereiti bendradarbiavimo lygius. Tarptautinëje plotmëje tai darosi beveik neámanoma dël didelio ðaliø nariø skaièiaus, teisiniø, kultûriniø skirtumø, skirtingos ðaliø vykdomos politikos bei bendradarbiavimui keliamø tikslø. Todël tampa aktualu ávertinti bendra-darbiavimo plëtros galimybes ES erdvëje.

Policijos bendradarbiavimo Europoje scenarijus

Didëjanti ES ðaliø nariø integracija pasiekë beprecedentá lygá. Viena ið integracijos srièiø yra pagalba ir bendradarbiavimas teisësaugos srityje. Nors daug pasaulio ðaliø jau ilgà laikà formaliai ir

1 Angl. FIEP Agreement (France, Italy, Spain and Portugal).

2 Angl. French Gendarmerie, Spanish Civil Guard, Portuguese Republican National Guard, Turkish Gendarmerie, Dutch

Koninklijke Marechaussée, Moroccan Gendarmerie. 3 Angl. Rumenian Gendarmerie, the Internal Military Troops of the Ukraine, the Armed Forces of Qatar, the National

Gendarmerie in Argentina, the Carabineros in Chile. 4 Angl. The Foreign Assistance Act of 1961.

5 Angl. FTB – Federal Bureau of Investigation (FBI), KNA – kovos su narkotikais agentūra – Drug Enforcement Agency

(DEA).

95

neformaliai bendradarbiauja teisësaugos klausimais, ES veiksmai ir laimëjimai ðioje srityje jau þengia toliau, nei buvo kada nors atskirø valstybiø susitarta.

Siekiant ágyvendinti vieningos Europos ádëjà reikia bûti aktyviems derinant teisës aktus. Tai pirmiausia – ástatymø leidybos funkcija, taèiau ES tinkamai nefunkcionuos be gerai sureguliuotos tei-sinës sistemos. Norint tai pasiekti, ðaliø nariø kompetetingø institucijø màstymas turi pasikeisti taip, kad ðalys pareikðtø iniciatyvà perduoti kai kurias savo teises kurios nors tarptautinës organizacijos kompetencijai. Bûdama pakankamai suvereni, ði organizacija galëtø bendradarbiauti ir su kitomis ða-limis. Tikslinga iðtirti ES mastu vykusio policijos bendradarbiavimo plëtrà siekiant iðsiaiðkinti, ar ðis bendradarbiavimas ágaus tik tarptautinëje pasaulinëje arenoje egzistuojanèias policijos bendradarbia-vimo formas, ar plëtosis beprecedente linkme.

Tarptautinio nusikalstamumo grësmë, visø pirma terorizmo, 8-ojo deðimtmeèio pabaigoje nu-lëmë vidaus reikalø ministerijø bendradarbiavimà siekiant uþtikrinti vidaus saugumà ES valstybëse. Norint iðtirti Europos policijos struktûrø bendradarbiavimo formas, kiek jos yra veiksmingos, reikia at-kreipti dëmesá á veiksná, kad efektyvumà lemia ið politikos ambicijø kilusi gera iniciatyva ir geri darbo ryðiai.

Teisinëje literatûroje policijos bendradarbiavimo pradþia yra laikoma TREVI tarpvyriausybiniø susitikimø forma1, taèiau uþuomazgos buvo POMPIDOU grupë (bendradarbiavimo grupë, siekianti kovoti su narkotikø vartojimu ir nelegaliu jø perveþimu)2 [14]. Abi ðios bendradarbiavimo formos gru-pës veikë uþ ES institucijø ribø remdamosi neformaliais, neápareigojanèiais susitarimais [15]. Viena ið jø buvo orientuota á klausimus, susijusius su terorizmu, radikalizmu, ekstremizmu, kita – á klausimus, susijusius su narkotikø vartojimu ir nelegaliu jø perveþimu. TREVI grupës veikla prasidëjo 1975 m. ir truko iki 1993 m., kai ásigaliojo Mastrichto sutartis ir bendradarbiavimas formalizavosi á ES treèiàjá ramstá. POMPIDOU grupë savo veiklà pradëjo 1971 m., nuo 1980 m. iki dabar veikdama kaip Europos Tarybos Ekonominiø ir socialiniø reikalø direktorato skyrius [16].

1985 m. Europos Parlamentas ásteigë Informavimo komitetà3, kurio pastangos buvo nukreiptos á Europos kriminalinio judëjimo vienijimàsi [17, p. 10]. Ðis komitetas ávertino Bendrijos narkotikø pro-blemà iðtirdamas nelegalaus narkotikø gabenimo ir vartojimo ES mastà. Visi ðio tyrimo rezultatai buvo pateikti atskirame raporte [18]. Jame buvo paþymëtas staigiai padidëjæs narkotikø vartojimas ir nar-kotikø veþëjø bei nusikalstamø organizacijø skaièius [19, p. 13]. Informavimo komiteto raportas jau tada skelbë, kad nusikalstamos organizacijos parodë beprecedentæ grësmæ nacionaliniam ir tarptau-tiniam saugumui. Ðiame raporte taip pat pabrëþta, kad egzistuojantis þymus ðaliø nariø baudþiamo-sios teisës ir bausmiø sistemø skirtumas stabdo tarptautiná policijos bendradarbiavimà [19, p. 44]. Taèiau ne vien tik tai gali bûti ávardijama kliûtimi: skiriasi ðaliø nariø teisinës sistemos (anglo-saksø ir romënø-germanø), kai kuriø ðaliø konstitucijos apriboja ðaliø galimybæ taikyti tam tikrus baudþiamuo-sius ástatymus uþ ðaliø ribø. Todël buvo konstatuota, jog ðaliø nariø pastangos kontroliuoti tarptautiná nusikalstamumà pagal tradiciná modelá (kiekvienos ðalies teisës uþtikrinimo operacijas) yra neadekva-èios4 [3, p. 551].

Vienintelis bûdas geriau kovoti su tarptautiniu nusikalstamumu, ES ðaliø nuomone, – sustiprinti bendradarbiavimà5 [20, p. 19]. Ðis sustiprinimas pirmiausia pasireiðkë keliomis konvencijomis, kurios apibrëþë privalomus ásipareigojimus pasiraðiusioms ðalims. Ðalys narës taip pat ákûrë keletà tarpvy-riausybiniø organizacijø, pavyzdþiui, POMPIDOU, TREVI [15]. Dalyvauti tokiuose susivienijimuose ða-lims buvo naudinga – jos sumaþino nelegaliø narkotikø patekimà, organizuotø narkotikø veþëjø galias ir pan. Ðios bendradarbiavimo rûðys rodo perëjimà ne tik á didëjanèià tarpusavio priklausomybæ, bet ir á glaudesná ðaliø nariø, kovojanèiø su tarptautiniu nusikalstamumu, bendradarbiavimà. Stebint visus ðiuos pokyèius ES bendradarbiavimo plotmëje galima teigti, kad atitinkamai maþëjo kiekvienos ið bendradarbiaujanèiø ðaliø suverenumas, be to, tai buvo matoma ir ið subsidiarumo bei besikeièianèio sienø kontrolës pobûdþio.

1 Pranc. TREVI– Terrorisme, Radicalisme, Extremisme, Violence Internacionale.

2 Angl. The Co–operation Group to Combat Drug Abuse and Illicit Trafficking in Drugs.

3 Angl. Committee of Enquiry.

4 Autoriaus nuomone, Europos teisėsaugos institucijų galimybės yra neefektyvios, nes pagrindinės institucijos, kuriomis pa-

sitiki piliečiai (teismų ir įstatymų leidybos institucijos) ir kurios apibrėžia ir tobulina baudžiamąjį procesą, tarptautinėje arenoje neegzistuoja arba yra labai ribotos.

5 Kipro policijos akademijoje vykusiame seminare komentuojant tarptautinio bendradarbiavimo būtinumą buvo išsakyta nuo-

monė, kad politikai, būdami mažiausiai linkę pripažinti šalies suvereniteto mažėjimą, skatino permainas kartodami didėjančią tarptautinių nusikaltimų įtaką. Pripažinimas, kad tarptautinis nusikalstamumas sukuria neišgalvotą grėsmę ES vidaus saugumui, šalis nares privertė pripažinti savo nacionalinių teisėsaugos užtikrinimo institucijų trūkumus. Europos policijos bendradar-biavimas, ypač Europolo veikla, pradeda veikti pagal subsidiarumo principą: nusikalstamumas, su kuriuo negali būti veiksmingai kovojama vietiniu, regioniniu ar nacionaliniu lygiu, gali tapti suderinto tarptautinio policijos bendradarbiavimo subjektu.

96

Mastrichto sutartyje dël ES 1992 m. daug dëmesio nutarta skirti policijos bendradarbiavimui. Greièiausiai tai buvo glaudaus bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalø srityse bei ES politikos rezultatas. Tai buvo gana svarbus þingsnis, nes teisingumo ir vidaus reikalø srityje vykdoma politika apima tautinio suvereniteto klasines sritis, kuriø në viena valstybë neketina uþleisti. Dël ðios prieþas-ties á ES lygá perkelta tik labai maþa dalis kompetencijos, o laisvesne tarptautiniam bendradarbiavimui lieka ta sritis, kurioje vis tiek didþiausia vaidmens dalis tenka nacionalinei kiekvienos ðalies teisei. Mastrichto sutartis reiðkë nemaþà þingsná ES politikoje plëtojant bendradarbiavimà teisingumo ir vi-daus reikalø srityse.

Vieningos Europos aktu panaikinta vidiniø sienø kontrolë kartu su Mastrichto sutarties dël poli-tinës sàjungos nuostatomis sukûrë akstinà glaudesniam ir platesniam bendradarbiavimui tarp ES ða-liø nariø. 1980 m. buvo ávykæ debatai siekiant iðsiaiðkinti laisvo asmenø judëjimo sàvokos turiná. Vie-nos ðalys narës manë, kad ði sàvoka susijusi tik ES pilieèiais paliekant vidinæ sienø kontrolæ ir patikri-nimus, kad bûtø galima atskirti ES pilieèius nuo ne ES pilieèiø. Kitos ðalys narës manë, kad laisvas asmenø judëjimas turi paveikti bet kurá asmená nepriklausomai nuo pilietybës. Tai reikðtø kartu ir vidi-niø valstybiø sienø patikrinimø pabaigà. Kadangi ðalys narës nerado bendro sutarimo, Prancûzija, Vokietija, Belgija, Liuksemburgas ir Olandija 1985 m. nutarë sukurti teritorijà be vidiniø sienø. Visa tai tapo jau þinoma „Ðengeno erdve“. Ðis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas 1997 m. iðsiplëtë iki 13 ðaliø nariø, kai ir buvo pasiraðyta Amsterdamo sutartis. Amsterdamo sutartis inkorporavo sprendimus, priimtus nuo 1985 m. Ðengeno ðaliø nariø, ir 1999 m. susiejo veikianèias struktûras su ES struktû-romis ir teise. Visa tai nustatyta protokole, kaip priede prie Amsterdamo sutarties. Ðengeno erdvë yra pirmas konkretus sustiprinto bendradarbiavimo pavyzdys ir kartu ðis bendradarbiavimas yra ES ins-titucijø sistemoje. Tai reiðkia, kad vykdoma jo parlamentinë bei teisminë prieþiûra ir kad bendradar-biavimas pasiekia Vieningame Europos Akte 1986 m. numatytus tikslus dël laisvo asmenø judëjimo uþtikrinant demokratinæ parlamentinæ kontrolæ bei suteikiant pilieèiams pasiekiamas teisines prie-mones paþeidus jø teises (Teisingumo teismas ir/ar nacionaliniai teismai) [21]. Taigi ES buvo pasiek-tas beprecedentis bendradarbiavimo lygis pereinant nuo vieno lygio prie kito pagal anksèiau straips-nyje minëtus tris bendradarbiavimo etapus.

Dar Mastrichto sutartyje buvo pabrëþta Europos policijos padalinio – Europolo svarba kovojant su tarptautiniais neramumais. Pripaþindama, kad bendros rinkos susikûrimas ES leido panaikinti si-enø tarp ES ðaliø nariø kontrolæ, suteikë naujas galimybes tarptautiniam nusikalstamumui [22, p. 623] ir kad tarptautinis nusikalstamumas gali bûti kontroliuojamas tik dël tarptautinio policijos bendradar-biavimo [3, p. 551], ES Taryba nusprendë parengti konvencijà, ákurianèià Europos policijos biurà (Eu-ropolà) [23]. Ði konvencija buvo parengta remiantis Mastrichto sutarties nuostatomis1 [24]. ES pirmiausia buvo formuojama kaip bendra finansinë rinka, kuri paðalino kliûtis laisvam prekiø, pa-slaugø, darbuotojø judëjimui. 1986 m. priimtas Suvestinis Europos aktas [25] buvo orientuotas á Eu-ropos ekonominæ sàjungà ir neturëjo tiesioginës átakos ES ðaliø nariø unifikavimo problemai tarptau-tinio saugumo srityje. Taigi tuo paèiu metu, kai valstybës narës naudojosi laisvos rinkos pranaðumais, tarptautinis nusikalstamumas naudojosi laisvu narkotikø judëjimu, pinigø plovimu ir kitomis nelega-liomis veiklomis. Pastarieji veiksniai skatino ir paèios policijos bendradarbiavimà. Dar prieð Europolo konvencijos ratifikavimà, 1995 m., pradëjo veikti Europolo Narkotikø padalinys, kurá reikëtø laikyti Eu-ropolo pirmtaku2 [26]. Europolo konvencijos sudarymas ir ratifikacija ðalyse narëse uþtruko keletà metø. 1998 m. birþelá konvencijà ratifikavo paskutinë valstybë ir 1999 m. Europolas pradëjo savo veiklà.

Europolo tikslas – keistis kriminaline informacija aukðèiausiu lygiu. Europolo prieþiûroje yra in-formacinë sistema. Neabejotina, kad ávairiø tarptautiniø fenomenø analizei reikalinga duomenø bazë. Europolas organizuoja informacijos apie tarptautiniam saugumui gresiantá pavojø keitimàsi, be to, analizuoja ðià informacijà. Kriminalinës analizës yra viena ið perspektyviausiø formø reaguojant á tarptautiná nusikalstamumà, nes ðias analizes atlieka analitikai. Tuo tikslu renkama naujausia informa-cija, ji sisteminama naudojant naujausià technikà, rengiamos strategijos. Europolo kompetencijai pri-klauso sritys, susijusios su narkotikais, vogtø transporto priemoniø paieðka, terorizmu – Europolo kompetencija pleèiasi á visas sritis, kurioje veikia organizuotas nusikalstamumas.

Kartu su nuolatiniø pareigûnø dislokacija Hagoje Europolas sugeba palaikyti ryðius su ávairiø ðaliø pareigûnais atskirø ávykiø atvejais. Europolas taps kaip Europos kriminalinës þvalgybos tarnyba

1 K. 1 straipsnis: policijos bendradarbiavimas siekiant užkirsti kelią terorizmui, neteisėtai narkotikų prekybai ir kitų sunkių

formų tarptautiniams nusikaltimams bei su jais kovoti, taip pat prireikus apimti tam tikrus muitinių bendradarbiavimo aspektus, susijusius su Sąjungos mastu veikiančios keitimosi informacija sistemos Europos policijos biure (Europole) organizavimu.

2 ENP (angl. EDU – European drug unit) įsteigtas 1995 m. kovo 10 d. Europos tarybos O. J. L 62/1 1995 sprendimu, tačiau

yra abejonių, ar jis neveikė jau 1993 m. pagal ministrų susitarimą 8str. O. J. L 62/1 3 1995.

97

tik tada, kai ES ðalys narës bendradarbiaus operacijø lygiu1. Pagal Europolo konvencijos 5 straipsná kiekvienas nacionalinis padalinys – nuolatinis organas tarp Europolo ir kompetetingø nacionaliniø or-ganø – turi iðsiøsti bent vienà nacionaliná pareigûnà á Europolà, reprezentuojantá nacionalinius intere-sus Europolo viduje. Taèiau konvencija nereglamentuoja, kaip ikiteisminiai policijos veiksmai turëtø bûti struktûriðkai sutvarkyti tarptautiniu mastu, taip pat nereguliuoja suderinimo teisminiu ar politiniu lygiu.

Be to, Europolas dalyvauja ir organizuojant mokymus. Pavyzdþiui, Narkotikø ekspertø padali-nys2 yra sudaræs programà, kaip surengti operacijà, surinkti árodymus ir iðardyti narkotikø gamybos laboratorijà. Europolo komanda vyksta á ávairias policijos ástaigas ir rengia panaðaus tipo mokymus pareigûnams. Euro klastojimo padalinys3 taip pat yra surengæs su euro klastojimu susijusius moky-mus. Ðios naujos programos suteikia ðalims galimybæ suþinoti apie naujas nusikaltimø formas bei bûdus, kaip su jomis kovoti. Europolas taip pat dalyvauja ir pleèiant tarptautiná policijos bendradar-biavimà. Abipusës teisinës pagalbos sutartis [27] baudþiamosiose bylose yra siekis suderinti dvi skir-tingas policijos bendradarbiavimo sritis – policijos ir teisminæ. Ðios sritys buvo ákurtos tam, kad áro-dymai bûtø priimtini bet kurios ðalies narës teismui. Sutartis numato sustiprintà bendradarbiavimà vykdant bendrø darbo grupiø koordinavimà, bendrà palydoviná sekimà siekiant palengvinti árodymø perdavimà ið vienos ðalies á kità. Europolas èia atlieka informacijos prieþiûros funkcijà ir turi teisæ pa-reikalauti ðalies narës pradëti tyrimà.

Taèiau dar reikia nemaþai iniciatyvos, kad Europolas ágautø ir vykdomàjà funkcijà4, kompeten-cijà arba bûtø kaip tarptautinis policinis padalinys. Nors aiðki Europolo plëtros vizija nenustatyta, kai kurie ES parlamentarai Europolo padalinio vizijà supranta kaip panaðià á FBI modelá [28]. Atitinkamai turëtø atsirasti ir Europos prokuratûros departamentas, kuriam turëtø bûti suteikta vykdomoji valdþia ir kuris vadovautøsi bendromis visose ðalyse baudþiamosios teisës ir baudþiamojo proceso normomis. Ðis departamentas turëtø uþimti atitinkamà vietà europiniu lygiu.

Nesant ES sutartyse numatyto iðsamaus reguliavimo, numatant kovà su ávairiais pasitaikanèiais tarptautiniais nusikaltimais – narkotikø veþimu, pinigø plovimu, nelegalia ginklø prekyba – kiekvienos valstybiø teisëtvarkos institucijø kova tapo neveiksminga. Ðiuos klausimus teko spræsti priimant keletà konvencijø, kurios buvo pirmas þingsnis vienodinant teisinius skirtumus kiekvienoje ðalyje. Kaip pa-vyzdá galima paminëti Europos kovencijà „Dël ekstradicijos“ [29], konvencijà „Dël elektroniniø nusi-kaltimø“ [30], Europos konvencijà „Dël kovos su terorizmu“ [31] ir kai kurias kitas konvencijas. ES ða-lims narëms pripaþástant tarptautinio bendradarbiavimo bûtinybæ pastangos pirmiausia buvo nu-kreiptos prieð narkotikø prekybà – priimta Jungtiniø Tautø organizacijos konvencija „Dël kovos su neteisëta narkotiniø priemoniø ir psichotropiniø medþiagø apyvarta“ [32], kurioje ðalys narës iðreiðkë iniciatyvà kontroliuoti tarptautiná narkotikø gabenimà ir pinigø plovimà. Europinis bendradarbiavimas vyksta ir galybës sutarèiø pagrindu. Vien Lietuvos Respublika ðiuo metu yra prisijungusi prie daugiau nei 250 konvencijø, ið jø apie 100 yra susijusiø su policija [33]. Tiesioginis bendradarbiavimas, ypaè kai tai susijæ tik su dviem ðalimis, yra paprastenis bûdas ðalims keistis informacija, analizuoti situaci-jas, planuoti, koordinuoti. Atitinkamai tai gali turëti átakos tø ðaliø atitinkamø teisiniø srièiø suvienodi-nimui. Kaip pavyzdá galima pateikti vokieèiø ir prancûzø draugystæ – 1999 m. ákurtas bendradarbia-vimo centras siekiant pirmiausia pasienio regionø policijos bendradarbiavimo. Ðis bendradarbiavimo centras vartojo dvi kalbas – taip buvo atitinkamai sutaupoma laiko, reikalingo keistis informacija apie saugumo padëtá abiejose ðaliø sienos pusëse. Panaðius susitarimus dël tarptautinio teisinio bendra-darbiavimo yra sudariusios Vokietijos ir Ðveicarijos, Vokietijos ir Danijos, Ispanijos ir Prancûzijos, Prancûzijos ir Belgijos pasienio zonos [34].

Pasienio zonø bendradarbiavimà galima laikyti tolesnio bendradarbiavimo bandymu, áþanga. Visos Europos strategija vidaus saugumo srityje turi apimti ir saugumà pasienio ruoþuose ne tik su Rytø ir vidurio Europa, bet ir su kitomis ðalimis.

Taèiau ne visi vienodai sutaria dël tokios dabartinëje Europoje egzistuojanèios bendradarbia-vimo plëtros. Ðtai Vokietijos mokslininkas Ulrichas Kochas savo straipsnyje „Tarpkultûrinis þmogiðkø iðtekliø valdymas Europos policijos bendradarbiavime“ teigia, kad bendradarbiavimo plëtra skatinant ávairiø teisiniø nuostatø suvienodinimà yra nenaudinga, nes susiduria su kultûrinëmis kliûtimis. Jo tei-gimu, net jei Europos ðalys ir nustatytø identiðkus policijos veiklà reglamentuojanèius teisës aktus, tai kasdienis praktinis ðiø aktø taikymas kiekvienoje ðalyje vis tiek skirtøsi. Pasak U. Kocho, Ðengeno

1 Angl. operational level.

2 Angl. The Drugs Expert department.

3 Angl. The Euro Counterfeit department.

4 Angl. executive.

98

procesas labiau rodo ne tinkamà bendradarbiavimà, o bûtent praktinio taikymo skirtumus. Todël poli-cijos bendradarbiavimas daro maþesnæ paþangà nei tarptautinis nusikaltëliø bendradarbiavimas. To-dël siekiant kovoti su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu klaidingai manoma, kad reikia skatinti policijos bendradarbiavimo efektyvumà Europoje vienodinant praktikà. Kultûriniai skirtumai bûtent ir yra tas kriterijus, kuris skatina kovoti su nusikalstamumu. Skirtingø ðaliø pareigûnø kolegialumas ES mastu bus toks pat, kaip ir dabar esantis tarp kaimyniniø ðaliø. Todël, autoriaus nuomone, sëkmingai kovai su nusikalstamumu uþtenka, kad policijos pareigûnai paþintø savo kolegas ið kitø ðaliø ir artimai su jais dirbtø. Yra dvi naudingo policijos bendradarbiavimo galimybës: bendras mokymas ir tarpsie-ninis maþø grupiø ar pajëgø bendradarbiavimas [35].

Vertinant ðiuo metu ES egzistuojanèias bendradarbiavimo formas ir metodus negalima teigti, kad buvo pasirinktas vienas konkretus modelis. Bendradarbiavimas plëtojasi visais lygiais ir visomis kryptimis, ne tik derinant teisines nuostatas, bet ir atliekant mokymus, bendradarbiaujant maþoms grupëms ar pajëgoms. 2000 m. Europos Tarybos sprendimu buvo ákurtas CEPOL’as kaip bendro ða-liø nariø aukðtø policijos pareigûnø mokymo tinklas. Reguliarûs ryðiai su profesionalais, lyginant kitø ðaliø praktikà ir suteikiant galimybes mokytis, yra vienas ið laidø modernizuoti policijà ir daryti jà pa-þangià. CEPOL’o strateginë vizija yra esminiø mokslo ir mokymø programø, mokymo standartø deri-nimas siekiant sukurti europinio masto policijos mokymo erdvæ. Todël CEPOL’o iniciatyva atskirose ðalyse buvo surengta nemaþai kursø, siejanèiø policijos mokslà ir praktikà. Be to, buvo ásteigtas inter-netinis Europos policijos mokymo tinklas EPLN (European Police Learning Net), kurio tikslas taip pat yra susijæs su Europos policijos sistemø derinimu bei tarptautinio bendradarbiavimo gerinimu. Ðiame tinkle galima keistis ne tik mokslo ar praktinëmis þiniomis, bet ir patirtimi atskirose srityse [36].

Konstatuojant policijos bendradarbiavimo didëjimà ES erdvëje vis dar lieka neiðspræstos gali-mos teisinës problemos. Viena ið jø – keitimasis turima informacija, susijusia su þmogaus teisiø apsauga. Nors Europolo konvencijoje numatyta galimybë perduoti asmens duomenis ne ES ðalims, lieka neaiðku, kaip ðie asmenys galëtø spræsti galimus þmogaus teisiø paþeidimus, susijusius su asmens duomenø naudojimu, jei jie neturi teisës kreiptis á Europos Þmogaus Teisiø Teismà.

Kita galima problema yra susijusi su Ðengeno sistema. Ðengeno informacinës sistemos duo-menys gali bûti naudojami tik tikslams, nurodytiems kiekviename sistemai pateiktame raporte. To-kiame raporte nustatyti bendro pobûdþio reikalavimai, susijæ su nustatymu asmenø, galinèiø naudotis sistema, taip pat laiko ribos, teisëtumo aspektai ir pan. O dël sistemoje esanèiø duomenø, tai nëra vi-siðkai aiðku, koks teisinis organas turi jurisdikcijà nagrinëti ginèus, susijusius su tokiø duomenø áve-dimu ar naudojimu. Paprasèiausias atsakymas – kreiptis á savo ðalies institucijas, taèiau jei duomenys naudojami visoje sistemoje, tai asmuo gali kreiptis á tos ðalies, kurioje, jo nuomone, buvo paþeistos jo teisës, teismà. Tokiu atveju asmuo gali rinktis, á kurá teismà jam palankiau kreiptis, kad bûtø priimtas jam palankiausias sprendimas. Ðios problemos sprendimas padëtø iðvengti forum shopping doktri-nos, kai skirtingi teismai priima skirtingus sprendimus remdamiesi tais paèiais faktais ir kartu pasitar-nautø ES teisës unifikacijai.

Vis dar nëra aiðki Europolo plëtros vizija. Pirmiausia reikia nustatyti, ar Europolas plëtosis fede-ralinës policijos, ar visiðkai kita kryptimi. Nereikia uþmirðti, kad visos teisësaugos institucijos, net ir neseniai ásikûrusios, turi bûti demokratiðkai kontroliuojamos ir visiðkai atsakingos teismams. ES, nors ir pati bûdama demokratiniø valstybiø sàjunga, nëra demokratinë. Neaiðku, kurios institucijos kokiu laipsniu, áskaitant net ir nacionalinius parlamentus, turi kontroliuoti Europos policijos institucijas. Nors buvæs Europolo direktorius dr. W. Bruggemanas, Europos Parlamento viceprezidentas dr. I. Fried-richas yra sakæ, kad Europolas nëra ir nebus FTB, Europos Parlamente bei teisinëje literatûroje pasi-girsta visiðkai prieðingø kalbø dël Europolo vizijos [37]. Ðiuo metu galiojanèios teisinës nuostatos, apibrëþianèios Europolo veiklà, vis dar nesuteikia pakankamo teisinio aiðkumo jas taikant. Kaip pa-vyzdá bûtø galima pateikti galimà problemà, susijusià su duomenø iðtrynimu ið Europolo duomenø si-stemos. Jei, tarkime, apie asmená surinkta informacija nepasitvirtino, tai duomenys apie já turëtø bûti iðtrinti, taèiau Europolo konvencija leidþia iðtrinti ne visus duomenis, o tik susijusius su tam tikru sprendimu. Atitinkamai vis dar lieka aktualus ir ávairiø duomenø saugumo aspektas, kad bûtø iðvengta tokiø insidentø kaip Belgijoje, kur 1997 m. buvo pavogta Europolo narkotikø padalinio duomenø bazë.

Todël, þvelgiant á Europos policijos ateitá, pasigendama aiðkiø vykdomos politikos gairiø, nes kiekviena reformos programa turëtø bûti pagrásta aiðkiu supratimu apie ryðius ir tikslus, kurie turi bûti pasiekti, bei veiksmus, kuriø reikia imtis.

99

Iðvados

Apibendrinant straipsnyje pateiktas mintis galima konstatuoti, kad policijos ir kitos teisësaugos institucijos yra priverstos bendradarbiauti, kad bûtø sustabdyti asmenys, vykdantys nusikalstamas veikas.

Nusikalstamumui perþengiant vienos valstybës ribas atsiranda kliûèiø veiksmingai kovoti su nusikalstamumu – nesutarimø, konfliktø tarp ávairiø tautø daugialypiø valdymo sluoksniø. Tai trukdo greitai reaguoti á nusikaltimà; galima teisinë átampa, kai imami nagrinëti tokie klausimai kaip pusiaus-vyra tarp pilieèiø teisiø ir ávairiø ástaigø siekio gauti informacijà; ginèai suvereniteto srityje, teisiniø si-stemø konfliktai, politiniai konfliktai tarp vyriausybiø; konfliktai arba nepasitikëjimas tarp policijos pa-reigûnø, tarp vietiniø ástaigø ir centriniø ástaigø; baimë, kad iðplatinta informacija bus netinkamai nau-dojama arba net „prarasta“ tarptautiniam nusikalstamumui.

Teisësaugos struktûrø bendradarbiavimas siekiant iðspræsti kylanèias problemas turi pereiti tam tikrus lygius arba ribas: nuo neoficialaus bendradarbiavimo pereinama prie institucinio, nuo atskirø organø prie vieno organo bendradarbiavimo. Galima nurodyti 3 egzistuojanèio policijos bendradar-biavimo lygius: makro–, meso– ir mikro–. Veiksmingas atskiros ðalies policijos bendradarbiavimas tu-rëtø egzistuoti tiek mikro–, tiek meso–, tiek makrolygiu. Pasauliniame kontekste policijos bendradar-biavimas gali likti tik vieno lygio, pagrindiniu tikslu laikant keitimàsi informacija, nes vien dël bendra-darbiavimo visuotinio masto daugiausia dëmesio ðiuo lygiu skiriama pasauliniams reikalams. Dël ðios prieþasties Interpolas yra nepakankamas mechanizmas policijos bendradarbiavimui tarp ES ðaliø na-riø.

Siekiant plëtoti teisësaugos ástaigø bendradarbiavimà galima plëtrà iðskaidyti á tris etapus: santykiø tarp ðaliø sureguliavimas, skirtingø ðaliø sistemø vienos su kita suderinimas, priartëjimas prie bendros normos. Norint, kad visas ðis tarptautinis policijos bendradarbiavimo procesas bûtø sëkmin-gas, reikia ágyvendinti ðias sàlygas: visos procese dalyvaujanèios ðalys turi suvokti tam tikrà su nusi-kalstamumu susijusià problemà, jos svarbà; á veiklà turi bûti átraukti patyræ teisësaugos pareigûnai, kurie padëtø apibrëþti ðià problemà ir pasiûlytø praktinius sprendimo bûdus; taip pat turi bûti átraukti politikai, kurie parengtø ir priimtø atitinkamus teisës aktus bei skirtø finansinæ paramà.

Europolo sukûrimas rodo, kad ðaliø nariø pastangos kontroliuoti tarptautiná nusikalstamumà pagal tradiciná modelá (kiekvienos ðalies teisës uþtikrinimo operacijas) buvo neadekvaèios. Tarptauti-nis nusikalstamumas gali bûti kontroliuojamas tik plëtojant tarptautiná policijos bendradarbiavimà. Ðengeno erdvë yra pirmas konkretus sustiprinto bendradarbiavimo pavyzdys.

Europolas turi turëti nustatytà aiðkià vizijà, nes neaiðku, ar Europolas plëtosis federalinës poli-cijos, ar kita kryptimi. Plëtojant Europolà pagal FTB modelá atitinkamai turëtø atsirasti ir Europos pro-kuratûros departamentas, kuriam turëtø bûti suteikta vykdomoji valdþia ir kuris turëtø uþimti atitin-kamà vietà europiniu lygiu bei vadovautøsi bendromis visose ðalyse baudþiamosios teisës ir bau-dþiamojo proceso normomis. Nors praktika rodo, kad siekiama sukurti bendrus padalinius, veikian-èius Europos mastu, teorijoje yra teigiama prieðingai.

Didëjant policijos bendradarbiavimui ES erdvëje vis dar lieka neiðspræstos galimos teisinës problemos: policijos turimos informacijos keitimasis þmogaus teisiø apsaugos aspektu; paþeidimø, susijusiø su Ðengeno informacinës sistemos duomenø naudojimu, jurisdikcijos klausimai; Europolo demokratinio reguliavimo klausimai ir veiklos aspektai.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Nadelmann E. A. The role of the United States in the International Enforcement of criminal law // Harvard International Law Journal. 1990. No. 31.

2. Gerspacher N. International Police Cooperation: The roles of Interpol and Europol // International Observer. 2004. No. 32.

3. Carlson S. & Zagaris B. International Cooperation in Criminal Matters: Western Europe’s International Approach to International Crime // Nova Law Review. 1991. No.15

4. Bruggeman W. Europol – a european FBI in the making? // Lecture in Cicero Foundation Great Debate seminar "Justice and Home Affairs – How to Implement the Amsterdam Treaty?" 2000. <http://www.cicerofoundation.org/lectures/p4bruggeman.html>, prisijungta 2005–02–15.

5. Benyon J. The developing system of police cooperation in the European Unijon McDonald W. F. (ed.). Crime and law enforcement in the global village. Cincinnati, OH, Anderson, 1997.

100

6. United States of America v. Fawaz Yunis. United States District Court, District of Columbia, Crim. A. No. 87–0377. Feb. 12, 1988.

7. Interpolo struktūra // <http://www.interpol.net/Public/icpo/governance/default.asp>, prisijungta 2005–01–17 8. Interpolo šalys narės // <http://www.interpol.int/Public/Icpo/Members/default.asp>, prisijungta 2005–01–17 9. Nadelmann E. Cops across borders // Pennsylvania Park, PN: Penn State University Press, 1993.

10. Balzer A. J. International Police Cooperation: Opportunities and Obstacles // College of Police and Security Studies, Slovenia, 1996.

11. Carabinieri. International police cooperation // <http://www.carabinieri.it/Multilingua/ENG_P15–17_International_Police_Cooperation.htm>, prisijungta 2005–03–10

12. International Police Cooperation Division, <http://www.ipcd.gr>, prisijungta 2005–03–13 13. The Foreign Assistance Act of 1961 // <http://www.heritage.org/Research/AsiaandthePacific/BG1720.cfm>,

prisijungta 2005–01–15 14. Pompidou grupė // <http://www.coe.int/TDGIII/Pompidou/AboutUs/Introduction_en.asp>, prisijungta 2004–

12–05 15. Pompidou ir TREVI grupės // <http://www.coe.int/T/E/Social_cohesion/Pompidou_Group>,

<http://www.teror.gen.tr/english/eu_counter/trevi4.html>, prisijungta 2004–11–23 16. Pompidou grupės veikla Europos Taryboje //

<http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?cmd=Retrieve&db=PubMed&list_uids=6563929&dopt=Abstract>, prisijungta 2004–12–20

17. Office for official publications of the European Communities, Committee of Enquiry into the drug problem in the Member states of the Community, 1987 // Committee of Enquiry – <http://www.fas.org/irp/congress/1989_cr/h890315–terror.htm> , <http://www.converge.org.nz/pma/sissur.htm>, prisijungta 2005–01–19

18. ES narkotikų strategijos ir veiksmų planas 2000–2004m. // <http://snapshot.emcdda.eu.int/index.cfm?fuseaction=public.AttachmentDownload&nNodeID=5624&slanguageISO=EN>, prisijungta 2005–03–16

19. Office for official publications of the European Communities, Committee of Enquiry into the drug problem in the Member states of the Community, 1987.

20. Boer den M. Paper presented at Cyprus Police Academy Seminar // Fordham International Law Journal. 1994. No.18.

21. The Schengen acquis and its integration into the Union // <http://europa.eu.int/scadplus/leg/en/lvb/l33020.htm>, prisijungta 2005–02–13

22. Solomon J. S. Forming a more Secure Union: The Growing Problem of Organized Crime in Europe as a Challenge to National Sovereignty // Dick J. Int’l L. 1995. No.13.

23. Europolo konvencija // <http://www.europol.eu.int/index.asp?page=legalconv>, prisijungta 2005–02–28 24. ES (Mastrichto) sutartis. 1992. /// <http://europa.eu.int/eur–lex/lex/lt/treaties/dat/11992M/word/11992M.doc>,

prisijungta 2005–01–23 25. Suvestinis Europos Aktas. 1986 // <http://europa.eu.int/eur–lex/lex/lt/treaties/dat/11986U/word/11986U.doc>,

prisijungta 2005–01–28 26. Europos Narkotikų Padalinys //

<http://eu.sabotage.org/www/EU_surveillance_documents/ENFOPOL_complex/1993_06_02,Trevi_Ministertreffen_Copenhagen.html>, <http://europa.eu.int/scadplus/leg/en/lvb/l14005a.htm>, prisijungta 2004–11–10

27. The Mutual Legal Assistance Treaty on Criminal Matters of 2000 // <http://europa.eu.int/comm/justice_home/fsj/criminal/assistance/wai/fsj_criminal_assistance_en.htm>, prisijungta 2004–11–10

28. Diskusija apie Europolą pagal FBI modelį // <http://www.kc3.co.uk/~dt/police.htm>, <http://listserv.repp.org/pipermail/bioenergy/2001–August/009331.html>, <http://lernen.bildung.hessen.de/bilingual/Englisch/sozialkunde/material_civics/mat_eu/FBIText_gekuerzt.doc>, prisijungta 2005–02–01

29. Europos konvencija dėl ekstradicijos // <http://www3.lrs.lt/cgi–bin/preps2?Condition1=19842&Condition2=>, prisijungta 2004–10–12

30. Konvencija dėl elektroninių nusikaltimų // <http://www3.lrs.lt/cgi–bin/preps2?Condition1=228195&Condition2=>, prisijungta 2004–10–11

31. Europos konvencija dėl kovos su terorizmu // <http://www3.lrs.lt/cgi–bin/preps2?Condition1=33505&Condition2=>, prisijungta 2004–10–09,

32. Convention Against Illicit Traffic in Narcotic Drugs and Psychotropic Substances (Vienna U. N. Drug conven-tion) // <http://www.unodc.org/pdf/convention_1988_en.pdf>, prisijungta 2004–08–25

33. Lietuvos ratifikuotos konvencijos // <http://www3.lrs.lt/cgi–bin/preps1?RegKodas=&NuoMetai=1883&NuoMenuo=01&NuoDiena=01&IkiMetai=2005&IkiMenuo=12&IkiDiena=31&Organizacija=&DokTipas=Konvencija&Kalba=Lietuvi%F8&PavZodis=&TekstZodis=&LeidPav=&LeidMetai=&LeidNr=&EilNr=&ESRadio=2&TezRadio=3&SubmitButton=Ie%F0koti>, prisijungta 2005–01–18

34. Cross–Border Police Cooperation. // <http://www.iuscrim.mpg.de/forsch/krim/maguer_e.html>, prisijungta 2005–02–05

35. Koch U. Intercultural human resource management for police cooperation in Europe // College of Police and Security Studies, Slovenia. 1996.

36. CEPOL // <http://www.cepol.net/KIM/>, prisijungta 2004–09–10

101

37. Europolo vizija // <http://www.circom–regional.org/enlargement/SL/SL40–Interview–Friedrich.pdf>, <http://www.ex.ac.uk/politics/pol_data/undergrad/pollard/html/future.htm>, <http://www.statewatch.org/news/2002/feb/eufbi.pdf>, <http://lernen.bildung.hessen.de/bilingual/Englisch/sozialkunde/material_civics/mat_eu/FBIText_gekuerzt.doc>, prisijungta 2004–11–25

♦♦♦

International Police Cooperation in the Context of National Security

Doctoral Candidate Mindaugas Bilius Mykolas Romeris University

Keywords: Europol, cooperation, European Union, police.

SUMMARY

A short analysis of development of the police cooperation across the World and at the EU level is presented in this article with reference to the scientific surveys of certain authors. In order to determine the further development of the police cooperation at the EU level, the author analyses worldwide police cooperation establishing the reasons, which motivate such an cooperation, and giving reasons for the need of such a cooperation. Accordingly, in comparison with the trends of the police cooperation across the World, the development of the police cooperation at the EU level is presented. The article deals with the problems that the legal institutions encounter and according to it the models of possible police cooperation are determined here too. The need for police cooperation appears when transnational crimes are committed, that is when a crime is connected with two or more countries. In order to solve these emerging problems the cooperation of legal institutions has to overcome certain levels or limits moving from nonofficial cooperation to institutional one or distinguishing the cooperation between the old and new systems. Three types of international police cooperation levels are distinguished: macro, meso– micro–. The cooperation of legal institutions can also be separated into three steps: the adjustment of intercourse among the countries; adaptation of systems of different countries to one another; coordination towards general standard. In global context, the police cooperation can remain only at one level where the main goal is considered to be only exchange of the information and the key problem for the cooperation is believed to be the global scale of activity. The police cooperation in the EU has reached a nonprecedent level. In evaluation of the present forms and methods of the EU police cooperation one cannot state that one particular model of cooperation has been chosen. The cooperation is in progress at all levels and in all directions not only in harmonization of the legal regulations but also in exercise of training, in cooperation in small groups and forces. A clear vision of Europol development (FBI v. Strong cooperation of small groups of separate countries) has to be determined because with the development of the police cooperation more problems arise not only in the field of data protection, dispensation of justice but also in the share of human rights. Similarly, we have to discuss properly whether Europol could also assume the executive function and competence, or whether it would constitute an international police subdivision.

102


GRĖSMĖ – KAIP SAUGOS RINKOS PLĖTROS DIMENSIJA

Doc. dr. Raimundas Kalesnykas


Valakupiø g. 5, LT-10101 Vilnius

Telefonas 271 46 32



Pagrindinės sąvokos: saugos rinka, grėsmė, saugos paslaugų rinkos privatizavimas, policija, pri-

vačios saugos struktūros, saugos rinkos plėtra.

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjamos viešojo ir privataus saugos sektorių veikimo turinys teikiant asmens

ir turto saugos, visuomenės saugumo užtikrinimo ir viešosios tvarkos apsaugos paslaugas bei jų do-

minavimas saugos paslaugų rinkoje. Kalbėti apie bendros saugos rinkos vyravimą verčia greita priva-

taus verslo ir privataus ekonomikos sektoriaus plėtra Lietuvoje – tai neišvengiamai keičia subjektų,

atsakingų už saugumą ir tvarką, sistemą.

Straipsnyje keliama saugos rinkos plėtros galimų pavojų problema. Šie pavojai kyla, kai siekiama

susiaurinti policijos ir kitų viešųjų saugos tarnybų funkcijas bei išplėsti privačių saugos struktūrų tei-

kiamas paslaugas. Kita vertus, privataus saugos sektoriaus paskirtis ir misija keičiasi rinkos ekono-

mikos sąlygomis, kurioms esant saugi aplinka ir tvarka tampa rinkos produktu.

Straipsnyje smulkiai tyrinėjama saugos rinkos norminio reglamentavimo grėsmė. Autorius įžvel-

gia, jog 2004 m. liepos 8 d. priimtas Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymas ne iki iš-

sprendė privataus saugos sektoriaus teisinio reguliavimo klausimus. Autoriaus nuomone, vienas iš bū-

dingiausių pavojų vykdant privačią saugos veiklą – veiksmingų teisinio reguliavimo mechanizmo garan-

tijų nebuvimas saugant pagrindines piliečių teises ir laisves. Tai susiję su privačių saugos struktūrų

veiklos specifika, fizinės prievartos, specialiųjų priemonių ir šaunamųjų ginklų naudojimu, privačios de-

tektyvinės veiklos įgyvendinimu ir pan.

Straipsnyje nagrinėjamas tokių hipotetinių reiškinių kaip privati policija, saugos paslaugų priva-

tizavimas ir jų vyravimas šiuolaikinėje visuomenėje. Laisvos rinkos sąlygomis saugos paslaugos laiko-

mos preke, kurią galima nusipirkti arba parduoti, o viešasis ir privatus saugos sektoriai – pramone,

teikiančia tokias paslaugas. Daroma išvada, kad saugos rinkos plėtros grėsmė mažėtų, o saugos rin-

kos plėtra būtų veiksminga pakeitus valstybės vykdomą politiką asmens ir turto saugos, visuomenės

saugumo užtikrinimo ir viešosios tvarkos apsaugos srityje.

Ávadas

Modernios informacinës visuomenës formavimasis skatina keisti esamà visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos politikà. Rinkos ekonomikos sàlygomis visuomenës sau-gumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos iniciatyvà valstybëje perima privataus (komercinio) intereso pagrindu veikiantys subjektai. Minëtà tendencijà lemia ribotos valstybës galimybës vienu metu liberalizuoti ekonomikà ir su egzistuojanèiø tarnybø pagalba uþtikrinti privaèiø ûkinës veiklos

103

subjektø saugumà. Ilgà laikà vyravusià valstybës politikà, kai visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vie-ðosios tvarkos apsaugos klausimai buvo kontroliuojami ir valdomi tik atitinkamø valstybiniø institucijø, tobulina naujai besiformuojanti saugos rinka.

Ðiandienos praktika liudija, kad valstybë ne visada reikiamu lygiu gali uþtikrinti visuomenës saugumà ir palaikyti vieðàjà tvarkà. Vis daugiau þmoniø tai supranta ir pradeda ieðkoti alternatyvø: ið-kilus nusikalstamo pobûdþio pavojams ima patys rûpintis saugumu, buriasi á savanoriðkas grupes arba uþ atitinkamà mokestá perka saugos paslaugas. Spontaniðkai formuojasi savotiðkas visuomenės saugumo užtikrinimo ir viešosios tvarkos apsaugos modelis, keliantis susirûpinimà dël valdiniø ágalio-jimø ir atsakomybës uþ jø ágyvendinimà perdavimo privaèia iniciatyva veikiantiems subjektams legiti-mumo. Minëti teiginiai skatina kalbëti apie saugos rinkos plėtros problemą. Ði problema keliama neat-sitiktinai, nes saugos rinkoje pradeda vyrauti privačios teisėtvarkos technologijos, kurios gali sudaryti sàlygas atsirasti tokiems dariniams kaip privati policija, lemti tokius procesus kaip teisėtvarkos (polici-nės) funkcijos privatizavimas.

Atrodytø, kad saugos rinkos, kurioje vyrauja privatus saugos sektorius, plëtra yra realus infor-macinës visuomenës kaitos rezultatas. Kita vertus, esant tam tikrø trûkumø politinëje, socialinëje, ekonominëje, teisinëje aplinkoje galima áþvelgti tam tikrà saugos rinkos plëtros grësmæ.

Tyrimo tikslas – ávertinus saugos rinkos funkcionavimo ir plëtros prieþastis bei sàlygas saugos rinkos plëtros grësmæ galima pagrásti remiantis norminiu reglamentavimu. Ðis tikslas keliamas neatsi-tiktinai, nes asmens ir jo turto saugos, visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsau-gos susilpnëjimas daro átakà valstybës ir jos institucijø stabilumui. Ðiuo tyrimu siekiama tæsti ankstes-nius autoriaus atliktus mokslinius tyrimus dël privatizacijos procesø vyravimo visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos srityje [1; 2; 3].

Tyrimo objektas – iðorës veiksniai, veikiantys saugos rinkos plëtros dimensijà ir kartu privataus saugos sektoriaus skverbimàsi á vieðà saugos sritá. Neigiamas poþiûris á policijà ir kitas vieðàsias sau-gos institucijas skatina ieðkoti veiksmingø visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos ap-saugos bûdø, todël privaèios saugos struktûros, turëdamos teisæ teikti ávairaus pobûdþio saugos pa-slaugas, uþima svarbià vietà saugos rinkoje. Keliamos mokslinės problemos nagrinėjimas apima sau-gos rinkos funkcionavimo tendencijø analizæ, saugos rinkos norminio reguliavimo grësmës ávertinimà ir rezultatø pateikimà, taip pat galimø saugos rinkos plëtros pavojø galimybes ir jø ðalinimo bûdus bei perspektyvas.

1. Saugos rinkos funkcionavimo tendencijos

Saugos rinkos funkcionavimui ir plëtrai bei saugos struktûrø integravimosi á visuomenës sau-gumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos palaikymo sistemà procesui átakos turi politiniai, teisiniai, eko-nominiai, organizaciniai ir kiti veiksniai. Pastaruoju metu saugos rinkoje vyrauja privatus saugos sek-torius (privaèios saugo struktûros, tarnybos ir jø padaliniai, ámoniø, ástaigø organizacijø saugos pada-liniai), uþimantis atsiradusià niðà asmens, jo turto, visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvar-kos apsaugos srityje1. Dël ðios prieþasties privatus saugos sektorius tampa lygiaverte vieðojo saugos sektoriaus (arba policijos teikiamø paslaugø) alternatyva, uþtikrindamas normalias sàlygas verslo ir ekonominio sektoriaus plëtrai. Kaip teigë L. Johnstonas, privatus saugos sektorius daugelyje valsty-biø tampa profesija, todël uþima gerbtinà padëtá saugos paslaugø pramonëje [5, p. 24]. Kita vertus, privaèiø saugos paslaugø plëtra gali kelti tam tikrø pavojø saugos rinkai apskritai, o dël to saugos rin-kos funkcionavimas taptø problemiðkas.

Lietuvoje bei uþsienio valstybëse labai padidëjæs privataus saugos sektoriaus vaidmuo vieðo-sios tvarkos apsaugos ir visuomenës saugumo uþtikrinimo sistemoje. Tai liudija ne tik susiklosèiusi privaèiø saugos struktûrø ir jose dirbanèiø asmenø skaièiaus didëjimo tendencija, bet ir nuolat didë-jantis tokiø paslaugø poreikis. Kita vertus, lieka apgailestauti, jog saugos rinkos plëtra Lietuvoje vyksta lëtai arba ne ta linkme dël valstybës vykdomos politikos. Susidaro áspûdis, kad saugos rinkos funkcionavimo procesas sàmoningai stabdomas áþvelgiant kai kuriuos pavojus arba norint iðlaikyti administracinius komandinius ágaliojimus privaèiø saugos subjektø atþvilgiu. Minëtos aplinkybës leistø iðskirti kai kurias privaèios saugos rinkos funkcionavimo problemas:

1 Kanados mokslininkai P. C. Stenningas ir C. D. Shearingas sukūrė „vakuumo teoriją“, kurios esmė ta, kad privačios sau-

gos struktūros savo paslaugas paskirsto reaguodamos į gyventojų poreikius (pvz., gyventojai viešosiose vietose nori matyti daugiau patruliuojančių policijos pareigūnų, o šią spragą užpildo privačios saugos kompanijos). Privačios saugos struktūros atsirado kaip teisėtvarkos palaikymo sistemos reformos padarinys, kaip viešųjų institucijų teikiamų paslaugų alternatyva [4].

104

pirma, rizikos problema. Kaip pabrëþia T. Jonesas ir T. Newburnas [6, p. 44], tai vienas ið pa-grindiniø saugos rinkai ir jos funkcionavimui átakà daranèiø veiksniø. Privatus ir vieðasis saugos sekto-riai beveik kiekvienà dienà susiduria su rizika: sprendimø priëmimo rizika, saugos paslaugø teikimo rizika, finansø rizika, turto rizika, asmenine rizika ir pan. Pagrindinë rizikos kilimo galimybë yra eko-nominës ir teisinës prieþastys, nes jos sukelia konkurencijos, normø paþeidimø atvejus ir pan. Rizikos problema akivaizdþiausia teikiant asmens ir turto saugos, vieðosios tvarkos apsaugos ir visuomenës saugumo uþtikrinimo paslaugas. Pavyzdþiui, gana savotiðkai rizikos veiksnys veikia kilnojamojo ir ne-kilnojamojo turto saugumo uþtikrinimo rinkà. Tai galima pastebëti analizuojant kriminogeninës padë-ties raidà, susijusià su vagysèiø ið ávairiø nuosavybës objektø ir privaèiø saugos struktûrø saugomø objektø skaièiumi;

antra, valstybės vykdomos politikos privačių saugos struktūrų atžvilgiu problema. Valstybës ir savivaldybiø institucijos beveik nenumato priemoniø palaikyti privaèias saugos tarnybas, ypaè jø kû-rimosi laikotarpiu, sprendþianèias organizacinius, patalpø, lengvatinio kredito suteikimo, informacinio aprûpinimo ir kitus klausimus. To padarinys – lëtai kuriasi fizinës saugos bei centralizuoto objektø stebëjimo paslaugø rinka, privaèios saugos struktûros lëtai ásilieja á detektyvinës veiklos, saugios ap-linkos uþtikrinimo, konvojavimo ir kalëjimø saugos bei kitas sritis. Informacinëje visuomenëje priva-taus saugos sektoriaus teikiamos paslaugos ið esmës yra veiksmingesnë alternatyva vieðojo saugos sektoriaus teikiamoms saugos paslaugoms, nes geriau tenkina vartotojø poreikius. Vadinasi, valstybë galëtø sumaþinti savo ekonominá aktyvumà ir konkurencijà teikdama paslaugas esamoje saugos rin-koje, numatyti vieðosios tvarkos apsaugos ir visuomenës saugumo uþtikrinimo paslaugø „privatiza-vimo“ politikà (kokias policijos funkcijas bûtø galima perduoti privaèioms saugos struktûroms), kurti bendrà saugos rinkos politikà;

trečia, privačių saugos struktūrų neįtraukimo į kovos su nusikalstamumu vykdymo problema. C. D. Shearingo, P. C. Stenningo, S. M. Addario [7] ir M. Buttono [8] tyrimai rodo, jog privaèias saugos struktûras bûtina átraukti á nacionaliná, regioniná ir vietiná kovos su nusikalstamumu lygius. Nacionali-nës kovos su nusikalstamumu strategijos kûrimas – valstybës prerogatyva. Nacionaliniu lygiu veikia atitinkami nusikalstamumo prevencijos centrai, kuriø pagrindinis uþdavinys – gerinti nusikalstamø veikø ir kitø teisës paþeidimø prevencijà. Ðioje veikloje aktyviai dalyvauja vieðasis saugos sektorius (policija ir kitos vidaus reikalø ástaigos, muitinë, mokesèiø administravimo institucijos ir t.t.), taèiau pa-sigendama privataus saugos sektoriaus dalyvavimo. Privaèios saugos struktûros pagal savo kompe-tencijà galëtø rinkti informacijà apie veiksmingas kovos su nusikalstamumu priemones, vertinti tai-komø priemoniø rezultatyvumà, nuolat rinkti ir tobulinti informacinæ analitinæ medþiagà. Bûtø netei-singa ignoruoti privaèiø saugos struktûrø dalyvavimà kuriant bendrà kovos su nusikalstamumu orga-nizavimo ir koordinavimo sistemà, nes privaèios saugos ámonës turi organiðkai ásitraukti á nacionalinæ teisëtvarkos palaikymo sistemà.

Teritoriniu lygiu veikia nemaþai organizacijø, dalyvaujanèiø uþtikrinant apskrities bendruomenës saugià aplinkà. Ðios organizacijos skirtingos, taèiau visos suinteresuotos teisës paþeidimø prevencija. Deja, privataus saugos sektoriaus dalyvavimo vël pasigendama. Kuriant regionines nusikalstamø veikø ir kitø teisës paþeidimø prevencijos programas bûtina átraukti ir privaèias saugos struktûras, ku-rios galëtø suteikti informacijos apie priemones, daranèias poveiká teisës paþeidimø padarymo sàly-goms ir prieþastims, galimus teisës paþeidimø prieþastingumo bei determinacijos procesus ir pan.

Vietiniu lygiu privaèiø saugos struktûrø átraukimo á teisës paþeidimø prevencijà galimybës svarstomos ávairiai, taèiau ði sritis yra tyrinëjimo objektas. Pavyzdþiui, B.George’as ir M. Buttonas [9], 1995 m. tyrinëdami nusikalstamumà Walsallo mieste, nustatë pagrindines kovos su nusikalstamumu neefektyvumo prieþastis, susijusias su tuo, kad á ðá procesà nebuvo átraukti vietos bendruomenës na-riai ir privaèia komercine iniciatyva veikiantys subjektai;

ketvirta, saugos rinkos neapibrėžtumo problema. Vieðojo bei privataus saugos sektoriaus tei-kiamos asmens ir turto saugos, visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos pa-slaugos skatina nustatyti vienodus veiklos standartus, á kuriuos atsiþvelgiant bûtø galima spræsti apie tokiø paslaugø kokybæ. Taèiau saugos rinkoje pastebima privaèiø saugos struktûrø atskirties pro-blema. Nors privaèioms saugos struktûroms suteikta ávairi kompetencija saugos paslaugø rinkoje, ta-èiau ne visada ja tinkamai pasinaudojama arba nenorima pasinaudoti. Dël to kyla poreikis tobulinti privataus saugos sektoriaus veiklos standartus, ieðkoti tokiø kriterijø, kurie, anot W. C. Cunninghamo ir J. J. Strauchso, bûtø rezultatyvûs ir sumaþintø nusikalstamumo ir nesaugumo baimæ visuomenëje [10]. Saugos rinka veikia savarankiðkai, todël jos procesui bûdingi ne tik politiniai, ekonominiai, teisi-niai ir organizaciniai trûkumai (pvz., nëra koordinuojamos saugos rinkos bei saugos paslaugø teikimo strategija ir taktika, nenumatyti saugos subjektø kokybiniai ir kiekybiniai veiklos standartai ir pan.).

105

Saugos rinkos funkcionavimui átakos turinèios politinës, ekonominës, teisinës ir organizacinës problemos bûtø sprendþiamos ir vertinamos aktyvia valstybës vykdoma politika. Tokiu atveju turëtø keistis privataus saugos sektoriaus statusas ir vaidmuo visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos sistemoje. Prieð tai reikëtø pagalvoti apie vieðøjø saugos tarnybø vykdomø funkcijø susiaurinimà ir privaèiø saugos struktûrø teikiamø paslaugø iðplëtimà.

Saugos rinkos funkcionavimo problemø tyrinëjimai leidþia daryti iðvadà, kol panaikinus veiks-nius, stabdanèius saugos rinkos plëtrà, atsirastø galimybë kalbëti apie privaèiø saugos struktûrø vaidmená visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos sistemoje, kurioje jos funk-cionuotø kaip policijos ir kitø teisëtvarkos institucijø partneriai. Kita vertus, susidariusi padëtis skatina prabilti apie tam tikrus pavojus pleèiantis privaèiam saugos sektoriui, t. y. saugos rinkos teisinio regu-liavimo, privatizacijos procesø vyravimo teisëtvarkoje, privaèiø saugos struktûrø skverbimosi vykdyti valstybës visuomenës saugumo ir vieðosios tvarkos apsaugos funkcijà.

2. Saugos rinkos norminio reglamentavimo grësmë

Aktyvi ir greita saugos rinkos plëtra reikalauja atitinkamo teisinio reguliavimo mechanizmo. Ðiuo metu galiojantys teisës aktai átvirtina skirtingus reikalavimus vieðosioms ir privaèioms saugos struktû-roms saugos paslaugø rinkoje. Kitaip nei policijos ir operatyvinës veiklos teisinis reguliavimas, priva-èios saugos veiklos teisinis reglamentavimas nepasiþymi tokiu grieþtu santykiu su valstybës institucijø vykdomomis teisëtvarkos funkcijomis. Privaèioje saugos veikloje vyraujantis interesas rûpintis savo klientø teisiø ir teisëtø interesø apsauga reikalauja geresnio kokybës teisiniø santykiø sureguliavimo.

Galiojanèiuose teisës aktuose, kurie reglamentuoja privaèià saugos veiklà, galima aptikti ne-maþai trûkumø ir prieðtaravimø ne tik juos aiðkinant, bet ir taikant. Veiksmingø teisiniø standartø pa-ieðka ir jø nustatymas tapo aktualiu klausimu subjektams, vykdantiems saugos funkcijas, nes sie-kiama uþtikrinti profesionalø ir geros kokybës saugos paslaugø teikimà. Pasitelkus socialines normas ir teisës aktus galima vadovautis tokia politika, kurioje: pirma, bûtø skatinama saugos rinkoje daly-vaujanèiø subjektø veikla, antra, bûtø apsisaugoma nuo nepageidaujamø tendencijø arba to, kas ne-priimtina saugos rinkoje dalyvaujantiems subjektams bei jø teikiamoms saugos paslaugoms.

Saugos rinkos norminio reglamentavimo tyrimo analizë leidþia áþvelgti kai kuriuos trûkumus dël to, kad nëra sukurta optimaliø teisiniø sàlygø efektyviai privaèiø saugos struktûrø ir jø pareigûnø veik-lai vykdyti. Akivaizdu, kad kol nebuvo teisiðkai nesureguliuoti tam tikri klausimai, sunku buvo tikëtis, kad privatûs saugos rinkos dalyviai galës vykdyti asmens ir jo turto, visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos funkcijas. Dël to atsirado poreikis ástatymiðkai sureguliuoti privaèià sau-gos veiklà.

2004 m. liepos 8 d. priimtas Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymas [11] pradëjo galioti 2005 m. sausio 1 d. Iki to laiko privati saugos veikla buvo reglamentuojama vienu teisiniu do-kumentu – 1993 m. kovo 12 d. Lietuvos Vyriausybës nutarimu Nr. 160 patvirtintais Asmens ir turto saugos nuostatais [12], kurie tuo valstybës rinkos santykiø plëtojimosi momentu buvo svarbûs, atitiko to meto socialines, ekonomines ir politines sàlygas. Sparti informacinës visuomenës raida pakeitë poþiûrá á daugelá socialiniø procesø, o privati saugos rinka vystësi daug lëèiau. To prieþastys yra ke-lios. Privaèià saugos veiklà reglamentuojantá ástatymà buvo uþsibrëþta priimti dar 1996 m., taèiau dël subjektyviø ir objektyviø prieþasèiø kiekviena naujai sudaryta Vyriausybë ðá procesà vis atidëdavo. Lietuvos Respublikos Vyriausybës programoje ir jos 2001–2004 m. ágyvendinimo priemoniø plane Vidaus reikalø ministerija buvo ápareigota iki 2003 m. III ketvirèio parengti Asmens ir turto saugos ástatymo projektà [13; 14]. 2002 m. gruodþio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybë nutarimu Nr. 1962 patvirtino Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo koncepciją [15] ir ji tapo pa-grindu parengti Asmens ir turto saugos ástatymà. Ilgas privaèios saugos veiklos ástatymu numatyto reguliavimo átvirtinimo laikotarpis rodo, jog buvo (nors áþvelgiama ir dabar) teisiniø kliûèiø apibrëþiant tokios veiklos reguliavimo objektà ir tikslus, galiosianèiø teisës normø efektyvumà, visuomeninius santykius, susijusius su privaèia saugos veikla, finansiná ir ekonominá tokios veiklos pagrástumà ir pan.

Galiojantis Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymas reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su privaèia asmens ir turto sauga, policijos ir privaèiø saugios struktûrø bendra-darbiavimu uþtikrinant vieðàjà tvarkà, visuomenës saugumà, administraciniø teisës paþeidimø ir nusi-kalstamø veikø prevencijà bei atskleidimà. Jame taip pat reglamentuojama ginkluotos ir neginkluotos asmens ir turto saugos vykdymo tvarka, jà vykdanèiø saugos darbuotojø teisës bei pareigos, fizinës prievartos, specialiøjø priemoniø bei ðaunamøjø ginklø panaudojimo teisëtumo sàlygos ir pan. Atro-dytø, jog ágyvendinant ðá teisës aktà siekiama pagrindinio tikslo, t.y. sudaryti asmenims geresnes sà-

106

lygas ágyvendinti jø teises á gyvybës, sveikatos, orumo, privataus gyvenimo bei turto apsaugà ir nelie-èiamumà, taip pat uþtikrinti didesná visuomenës saugumà ir geresnæ vieðàjà tvarkà. Kita vertus, iðsa-mesnë Asmens ir turto saugos ástatymo ir kitø su juo susijusiø teisës aktø turinio analizë verèia ma-nyti, jog gali tekti susidurti ir su tam tikrais neigiamais reiðkiniais bei pavojais privaèios saugos rinkos srityje:

Pirma, specifinis privačios saugos veiklos pobūdis. Paþymëtina, kad ginant vienø asmenø inte-resus paþeidþiami, nors ir neteisëti, kitø asmenø interesai. Taip kyla reali grësmë paþeisti konstituci-nes pilieèiø teises ir laisves. Privati saugos veikla orientuojama á tuos, kurie gali sumokëti uþ tokias paslaugas, o tie, kurie moka, reikalauja prieðtaraujanèiø teisei sprendimø, pavyzdþiui, nereti atvejai, kai privaèios saugos tarnybos ignoruoja asmenø vieðuosius interesus saugodami kitø asmenø priva-èius interesus (apriboja judëjimà, pateikimà á tam tikras vietoves, grasina fizine prievarta ir pan.). Va-dinasi, Asmens ir turto saugos ástatymo uþdavinys – apsaugoti gyvybiðkai svarbius fiziniø ir juridiniø asmenø, visuomenës ir valstybës interesus – ágyvendinamas netinkamai.

Atkreiptinas dëmesys á tai, kad specifinis privaèios saugos veiklos pobûdis leidþia jà panaudoti ágyvendinant kriminalinius interesus arba kësinantis á valstybës saugumà. Ðiuo tikslu turëtø bûti nu-statytos papildomos garantijos tam, kad bûtø sustabdytas kriminaliniø elementø skverbimasis á priva-èiø saugos subjektø veiklà siekiant juos panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat apibrëþti kvalifika-ciniai reikalavimai, keliami saugos darbuotojams, ir sprendþiamas klausimas dël teisinio iðsilavinimo bei teisinio darbo staþo.

Antra, privačios detektyvinės veiklos įgyvendinamas. Teoriðkai galimos dvi privaèios saugos veiklos rûðys: privati asmens ir turto saugos veikla ir privati detektyvinë veikla. Ðiandien privati detek-tyvinë veikla teisiðkai nereglamentuojama. Tai reiðkia, kad prisidengdamos ástatymø spragomis tokià veiklà gali vykdyti privaèios saugos struktûros arba kiekvienas asmuo be jokiø apribojimø, o tai pa-lanku, anot K. Ðimkaus, kriminalinëms struktûroms bei uþsienio specialiosioms tarnyboms [16, p. 21]. Svarbiausia – jokios tokios veiklos kontrolës ir jokios atsakomybës uþ privaèià detektyvinæ veiklà. Tai kelia pavojø konstitucinëms þmogaus teisëms ir laisvëms.

Trečia, fizinės prievartos, specialiųjų priemonių ir šaunamųjų ginklų naudojimas. Prievartos nau-dojimas yra iðimtinai valstybës ir jos institucijø kompetencija. Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos ástatymas numato platø fizinës prievartos ir jos priemoniø panaudojimo spektrà. Atrodytø, kad privaèios saugos struktûros prievartos naudojimà laiko viena ið pagrindiniø teisiø, pavyzdþiui, pirmo-sios dvi ið devyniø Asmens ir turto saugos ástatymo 7 straipsnyje ávardytø saugos darbuotojo teisiø átvirtina, kad „Apsaugos darbuotojas <...> turi teisæ neðiotis ir naudoti ðaunamàjá ginklà; <…> neðio-tis ir naudoti specialiàsias priemones, <…> fizinæ prievartà [11]. Natûraliai keliamas klausimas dël tokios nuostatos áteisinimo. Kai kuriose Europos Sàjungos valstybëse (pvz., Didþiojoje Britanijoje) po-licija ir kitos valstybës institucijos stengiasi iðvengti ðaunamøjø ginklø ir specialiøjø priemoniø de-monstravimo asmenø lankomose vietose. Lietuvoje policijai ir kitoms vieðosios saugos institucijoms prievartos naudojimas tampa iðimtine teise. Tuo tarpu privaèios saugos struktûros savo veiklà orien-tuoja kita linkme ir taip pasunkina saugos rinkos plëtrà. Vertëtø ásiminti, jog privati saugos veikla yra susijusi su pagrindiniø þmogaus teisiø ir laisviø bei teisëtø interesø uþtikrinimu. Vadinasi, pagrindinis privaèios saugos veiklos orientyras – nusikalstamø veikø ir kitø teisës paþeidimø prevencija.

Ketvirta, privačių saugos subjektų kompetencija. Pagrindinë problema – privaèiø saugos struk-tûrø ir saugos darbuotojø teisiø ir pareigø nustatymo kriterijai. Ðiuo atveju tikslinga vadovautis prin-cipu, kad privati saugos struktûra privalo turëti ne maþiau teisiø kaip kiekvienas atskiras asmuo, vyk-dantis savisaugà, t.y. jei uþ atitinkamà veikà nëra numatyta atsakomybë, tai ji neturëtø bûti ribojama. Vadinasi, reikia sukonkretinti privaèiø saugos struktûrø ir saugos darbuotojø teises bei pareigas, nu-statyti pagrindines veiklos uþdavinius, funkcijas, formas, metodus, ðios veiklos apribojimus bei ben-dradarbiavimo su policija ir kitomis teisëtvarkà palaikanèiomis institucijomis tvarkà visuomenës sau-gumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos srityje.

Asmens ir turto saugos ástatymo koncepcijos rengëjai pabrëþë, jog priëmus Lietuvos Respubli-kos asmens ir turto saugos ástatymà neigiamø padariniø nenumatoma. Atlikta teisës aktø, reglamen-tuojanèiø privaèià saugos veiklà, teorinë ir praktinë analizë leido atskleisti tik dalá galimø pavojø vyk-dant ðià veiklà. Vienas ið bûdingiausiø pavojø – veiksmingø teisinio reguliavimo mechanizmo garantijø nebuvimas saugant pagrindines pilieèiø teises ir laisves, turint omenyje privaèios saugos veiklos spe-cifikà. Siekiant iðvengti pastaruoju metu susidaranèiø problemø saugos rinkoje bûtina ið naujo ap-svarstyti galiojanèius teisës aktus bei sukurti atitinkamà teisinio reguliavimo mechanizmà. Já turëtø sudaryti tos vienarûðës teisës normos, kurios nustatytø privaèiø saugos struktûrø teisiná statusà bei vietà teisinëje sistemoje ir kurias sàlygiðkai pagal tam tikrus poþymius galëtume priskirti prie normø,

107

reglamentuojanèiø kitø institucijø teikiamas asmens ir turto saugos, visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos paslaugas.

Apibendrinant saugos rinkos norminio reglamentavimo ypatumus daroma iðvada, kad ateityje saugos verslas bus laikomas vienu sparèiausiai plintanèiu Lietuvos ekonomikos sektoriumi. Manoma, kad valstybë, kaip kontroliuojanti ir reguliuojanti organizacija, privalo teisingai planuoti ir valdyti ðá procesà atsiþvelgdama á realø susiklosèiusios padëties vertinimà, nacionalinæ ir uþsienio valstybiø pa-tirtá. Tuo tikslu galima kalbëti apie kryptingà saugos rinkos plëtrà ir pavojø, kurie galëtø atsirasti ple-èiantis saugos paslaugø rinkai, maþinimà.

3. Saugos rinkos plëtros galimybës ir perspektyvos

Saugos rinkos kûrimasis ir plëtra yra vyraujanti tendencija daugelyje pasaulio valstybiø, todël atsiranda bûtinybë numatyti saugos rinkos plëtros padarinius ir ateities gaires. Tai svarbu norint su-prasti vieðojo ir privataus saugos sektoriø funkcionavimo specifikà. Paþymëtina, jog laisvosios rinkos sàlygomis saugos rinkos dalyviai, vykdydami asmens ir jo turto, vieðojo saugumo uþtikrinimo ir vieðo-sios tvarkos apsaugos funkcijas, savo veiklos kryptis sutelkia vienodai atsiþvelgdami á vieðøjø ir priva-èiø interesø saugumo poreikius. Ðiame etape valstybë ir jos ágaliotos institucijos nepajëgios operaty-viai reaguoti á rinkos konjunktûros pokyèius. Be to, policija ir kitos vieðosios saugos institucijos dël objektyviø kriterijø – finansiniø, materialiniø, techniniø, kadrø ir kitø iðtekliø nuolatinio maþinimo ar ap-ribojimo – pagal savo kompetencijà negali atitinkamai garantuoti privataus verslo saugumo.

Paþymëtina, kad informacinës visuomenës egzistavimo laikotarpiu asmens ir nuosavybës sauga tampa rinkos produktu [17, p. 152], kurio ágyvendimas lemia poveikio valstybëje vyraujanèiam tradiciniam teisëtvarkos modeliui galimybæ. Laisvos rinkos sàlygomis saugos paslaugos laikomos preke, kurias galima nusipirkti arba parduoti, o vieðas ir privatus saugos sektoriai – pramone, teikian-èia tokias paslaugas. Minëtos prieþastys leidþia pripaþinti privatizacijos procesų vyravimą saugos rin-koje [18; 19; 20]. Ið tikrøjø tai naujas socialinis reiðkinys Lietuvos valstybës visuomenës saugumo uþ-tikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos praktikoje, todël galima tik prognozuoti tokio proceso ágyven-dinimo praktikà.

Vyraujanèios privatizavimo procesø saugos paslaugø rinkoje tendencijos yra pasaulinio masto, todël atsiradæs poreikis reformuoti visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos si-stemà orientuoja valstybës poþiûrá kurti atitinkamà saugos rinkos modelá, kuriame vyrautø vieðas ir privatus saugos sektoriai. Atlikti tyrimai rodo [2; 21], jog bûtina atskirti ágaliojimus nuo tø subjektø, ku-rie turi teisæ administruoti visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos palaikymo funkcijas, bei tø, kurie tiesiogiai vykdo tokias funkcijas. Vadinasi, poreiká pertvarkyti saugos paslaugø rinkos si-stemà skatina nusikalstamumo ir didëjantis nesaugumo jausmas, nedarni ekonominë sistema ir poli-cijos disfunkcijos.

Privatizacijos procesø teisëtvarkoje reiðkinio klausimas lieka atviras ir skatina polemizuoti. B. Forsto ir P. K. Manningo darbe „Teisëtvarkos privatizavimas: du poþiûriai“ aiðkiai iðdëstomi su minëta problema susijæ klausimai. B. Forstas, pritaikæs ekonomines efektyvumo, kainos, pelno, paslaugos, rezultatyvumo kategorijas visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos srityje, pri-paþásta, jog visuomenëje turi veikti konkuruojanèiø (vieðøjø ir privaèiø) saugos tarnybø rinka, o priva-èios saugos rinkos kûrimosi procesas tæsis artimiausius dvideðimt metø. P. K. Manningas, prieðingai – remdamasis policijos vykdoma misija visuomenëje argumentuotai iðdësto, jog policijos ir kitø vie-ðøjø saugos tarnybø teikiamos paslaugos nëra verslas, ið kurio gaunamas pelnas. Kritikuodamas verslo koncepcijø ir metodø taikymà policijos veikoje P. K. Manningas siûlo atsisakyti kai kuriø polici-jos funkcijø privatizavimo galimybës, nes teisëtvarka (vieðoji sauga) negamina jokio produkto ir nëra verslo kategorija. Ji yra vieðosios teisës reguliavimo objektas, skirtas vieðøjø interesø apsaugai. Ið-keltø idëjø novatoriðkumas reikalauja platesnio komentaro.

3.1. Saugos paslaugø privatizavimo reiðkinio neigiami aspektai

Saugos paslaugø privatizavimo oponentø argumentai siejami su galima grësme asmens kons-titucinëms teisëms ir laisvëms. Ði neigiama tendencija pastebima Vokietijoje ir kitose Rytø Europos valstybëse. Jose, anot W. R. Roperio, policija netinkamai rûpinasi gyventojø saugumo uþtikrinimu ir pirmenybæ teikia kovai su nusikalstamumu (t. y. represinëms funkcijoms). Vadinasi, ðia policijos spraga pasinaudoja privaèios saugos struktûros, kurioms prevencinë tvarkos ir saugumo uþtikrinimo funkcija tampa pelningu, klestinèiu verslu. Akivaizdûs tampa ir neigiami privataus saugos verslo as-

108

pektai, nes gyventojai saugos tarnyboms moka uþ tai, kad jaustøsi saugûs, ir taip privaèiø saugos struktûrø veikloje atsiskleidþia neigiamas „kriminalinis padarinys – reketas“ [22]. Privaèiø saugos struktûrø nepasirengimas perimti (privatizuot) dalá saugos funkcijø buvo pabrëþiamas ir vëlesniuose Vokietijos bei Didþiosios Britanijos mokslininkø darbuose [23; 24; 25].

Kitas svarus argumentas prieð privatizacijos procesø vyravimà saugos rinkoje yra tas, kad toks procesas skatina uþdarumà, izoliuotumà, ðaliðkumà ir iðankstiná nusistatymà socialinës tvarkos ir saugumo visuomenëje klausimu. Delegavus kai kurias saugos funkcijas privaèioms saugos struktû-roms galima susidurti su jø veiklos savarankiðkumo ir nepriklausomumo problema, nes tokiu atveju minëtø institucijø darbuotojai taptø konkreèiø interesø poreikius tenkinanèiais tarnautojais. Vadinasi, jeigu nesukuriamas tinkamas valstybës vykdomos privaèiø saugos struktûrø kontrolës mechanizmas, visada gali kilti pavojus paþeisti visuomenës vieðuosius interesus.

Bene svarbiausiais argumentas prieð kai kuriø saugos funkcijø privatizavimà yra teisës objekty-vumo problema. Valstybës visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos palaikymo monopo-lio bûtinybæ lemia reikalavimas objektyviai kontroliuoti, kaip naudojama prievarta. Anot A. Rando, valstybë yra bûdas atsakomàjá jëgos naudojimà padaryti objektyviai kontroliuojamà, t.y. pavaldø ob-jektyviai apibrëþtiems ástatymams [26, p. 37–41]. Visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvar-kos apsaugos objektyvumas yra vienas svarbiausiø kokybës rodikliø, taèiau A. Rando suformuluotas teiginys pagrástas neárodyta prielaida, kad bûtent valstybë prievartos naudojimà gali padaryti objekty-viai kontroliuojamà. Dël galimybës privatizuoti kai kurias saugos funkcijas diskutuojama ekonomikos mokslininkø darbuose. M. Rothbardas [27] ir D. Friedmanas [28] taiko simetriškumo teoriją: viena vertus, niekas negali garantuoti, kad privaèiø saugos struktûrø vykdoma asmens ir turto saugos veikla nevirs ávairiø nusikalstamø gaujø siautëjimu; kita vertus, niekas negali garantuoti, kad vieðøjø institu-cijø vykdoma visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos veikla vienà dienà ne-virs vienos uniformuotos tarnybos siautëjimu. Objektyvumo kriterijus, kaip ir kiekvienas kitas paslau-gos kokybës poþymis, turi bûti pripaþintas saugos paslaugø klientø laisvu apsisprendimu, tam tikrø saugos paslaugø teikëjø pasirinkimu. Valstybës valdomas saugos rinkos monopolis negalës pelnyti tokios objektyvumo charakteristikos, todël siûlomas radikalus sprendimas – panaikinti toká monopolá. Saugos rinkoje esantys dalyviai turi veikti ne kaip mokesèiø iðlaikomi subjektai, o kaip normalios, pelno siekianèios ámonës be jokiø monopoliniø galiø.

3.2. Saugos paslaugø privatizavimo reiðkinio teigiami aspektai Pastaruoju metu nuostata privatizuoti kai kurias saugos funkcijas palaikoma daugelyje pasaulio

valstybiø (Didþiojoje Britanijoje, Olandijoje, Italijoje, Ispanijoje, Slovënijoje, Rusijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, Japonijoje ir kt.). Be vieðojo saugos sektoriaus, jose sëkmingai funkcionuoja privatus saugos sektorius. Minëtose valstybëse atlikti moksliniai tyrimai leidþia pateikti nemaþai argumentø, árodanèiø, jog ðiuolaikinëje visuomenëje asmens ir jo turto saugumui, visuomenës saugumui uþtikrinti tinkamiausia yra darni saugos rinka, kurioje vienodai dalyvauja vieðasis ir privatus saugos sektoriai. Viena vertus, atsiþvelgiant á turimus þmogiðkuosius ir finansinius iðteklius, organizavimo tvarkà, taiko-mas veiklos kryptis, formas ir metodus galima teigti, kad privatus saugos sektorius ið dalies gali per-imti kai kurias asmens ir jo turto saugumo uþtikrinimo, visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos palaikymo funkcijas. Kita vertus, iðsklaidomos abejonës dël visiðko valstybës vykdomos pri-vaèiø saugos struktûrø kontrolës iðnykimo. Ðiuo atveju valstybës kontrolë privataus saugos sektoriaus atþvilgiu neiðnyksta, nes privati saugos sistema ið karto nepakeis analogiðkos vieðosios saugos si-stemos. Tai tam tikrais etapais vykstantis procesas, kurio metu vieðosios ir privaèios saugos struktû-ros keièiasi veiklos prioritetais. Galëtume daryti iðvadà, jog ne visos saugos funkcijos turëtø bûti per-duotos privaèioms saugos struktûroms, o tik tos, kurios skirtos pirmiausia privatiems interesams (nors tam tikrais atvejais kalbama ir apie vieðuosius interesus) apsaugoti ir nepaþeidþia vieðøjø inte-resø.

Saugos paslaugø privatizavimo reiðkinio klausimai ir galimybë Lietuvoje vertinami pagal tai, kaip efektyviai pasiekiami iðkelti tikslai – uþtikrinti visuomenës saugumà ir palaikyti vieðàjà tvarkà – ir kaip subjektai, turintys ástatymiðkai átvirtintus saugos funkcijos ágyvendinimo ágaliojimus, juos ágyven-dina prisitaikydamos prie kintanèios socialinës aplinkos. Saugumas ir tvarka tampa prekëmis – jos paskirstomos tiems visuomenës nariams, kurie gali arba negali uþ jas sumokëti. Tokiu atveju visuomeniniø santykiø pertvarkymas nuo vieðøjø privaèiø link pakeièiamas vartotojo sutartimi su pa-slaugø teikëju. Tokia saugos paslaugø rinka vyrauja tose valstybëse, kur akivaizdus turtingø ir netur-tingø visuomenës nariø skirtumas. Pavyzdþiui, savo, kaip individo, saugumui uþtikrinti bei rizikai pra-

109

rasti nuosavybæ maþinti turtingi Lotynø Amerikos gyventojai pasisamdo privaèios policijos pareigûnø ir ðie saugo jø ðeimà arba vaikus nuo galimo pavojaus [29, p. 57].

Vertinant saugos paslaugø privatizavimo pranaðumus paþymëtina, jog privaèiai teikiamos sau-gos paslaugos yra produktyvesnës nei policijos teikiamos paslaugos, todël tai ir skatina kai kurias policijos funkcijas deleguoti privaèioms saugos struktûroms. Vadinasi, privati sauga tampa vieðosios saugos alternatyva ir ji gali daryti ne kà maþesnæ átakà asmens bei jo turto saugumui, visuomenës saugumo uþtikrinimui bei vieðosios tvarkos apsaugai. Privataus saugos sektoriaus pranaðumà galima aiðkinti ekonominiais motyvais. Vieðasis saugos subjektas turi maþiau paskatø tvarkytis gerai, nes nuolat savo veiklà painioja su politika ir nesirûpina savo turto likimu, o privatus saugos subjektas tvar-kosi pagal verslo taisykles, t. y. turi paskatà teikti geresnes saugos paslaugas, nes rizikuoja savo turtu ir jø pageidauja visuomenës nariai, o ið tokios veiklos gautas pelnas rodo, kiek naudos turi visuo-menë.

3.3. Saugos rinkos plëtros galimi pavojai ir realybë Valstybë, atsiþvelgdama á susiklosèiusius politinius, socialinius, ekonominius, teisinius ir kitus

veiksnius visuomenëje, stengiasi keisti visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsau-gos strategijà priklausomai nuo individo ir visuomenës poreikiø. Kiekviena strategija lemia atitinkamus pokyèius.

Pleèiant saugos rinkà turëtø bûti modeliuojama saugos rinkos subjektø sistema, o jos pagrindu kuriami vieðasis, privatus arba miðrus asmens ir turto saugos, visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos modeliai. Be abejo, galimi ávairûs sumanymai, kurios apimtø tiek vieðøjø, tiek privaèiø saugos subjektø atsakomybæ uþ saugos paslaugø administravimà ir jos ágyvendinimà, taèiau tokiø sumanymø átvirtinimas gali turëti tam tikrø padariniø. Bûtent tokie pavojai atsirastø tada, kai visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos sistema pertvarkoma pagal rinkos principus ir rinkos mechanizmà. Vadinasi, taip ne tik iðkraipomas saugumo poreikiø uþtikrinimo me-chanizmas, bet ir pati valstybë rizikuoja sukurdama dvejopà saugos sistemà: neturtingieji visuomenës nariai saugomi vieðøjø saugos tarnybø, o turtingieji – privaèiø saugos tarnybø, kurios veikia atsiþvelg-damos á vartotojø poreikius.

Informacinëje visuomenëje vykstanti sparti saugos rinkos plëtra leidþia áþvelgti kito reiðkinio at-siradimo – privačios policijos kūrimosi – bruoþø [1]. Privaèios policijos kûrimà rodo asmens ir turto saugos funkcijas vykdanèiø subjektø mastas, didëjantis jø interesas dalyvauti (ir ið dalies) visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos veikloje. Poþiûris á privaèios policijos kûrimà turëtø bûti atsargus, nors jis ir realus. Tai priklauso nuo valstybës vykdomos politikos saugos srityje, valsty-bëje vyraujanèios teisës tradicijos, saugos rinkoje dalyvaujanèiø subjektø paskirties, jø kompetencijos ir kitø dalykø.

Saugos rinkos plëtros procesas bûtø ilgas ir priklausytø nuo ekonominës padëties valstybëje. Valstybë turi nemaþai teisiniø ir administraciniø priemoniø, kad galëtø uþtikrinti saugos rinkos plëtros perspektyvas ir ávairø saugos modeliø kûrimà bei pritaikymà praktikoje. Saugos rinkos plëtros esmë – teikti asmens ir jo turto saugos, visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos pa-slaugas orientuojantis á akivaizdþiø teisës paþeidimø prevencijà. Tai leistø privaèiam saugos sektoriui suderinti vykdomà veiklà su vieðojo saugos sektoriaus vykdomomis funkcijomis. Vieðøjø saugos ir privaèiø saugos struktûrø funkcijø paskirstymas turëtø bûti susistemintas á tam tikras grupes, o jø sëkmingas ágyvendinimas pasireikðtø per atitinkamo saugos rinkos modelio taikymà, kurá pasirinktø valstybë, atsiþvelgdama á savo nacionalines galimybes, vyraujanèius pokyèius visuomenës struktûroje ir vietos tradicijas. Saugos rinkos plëtra – ar tai grësmë, ar normalus ðiuolaikinës visuomenës kaitos padarinys – bus galima spræsti atliekant tolesnius mokslinius tyrinëjimus.

Iðvados

1. Saugos paslaugø paklausà (poreiká), o kartu ir saugos rinkos plëtrà skatina visuomenëje vykstantys socialiniai pokyèiai (nusikalstamumo ir jo baimës, nesaugumo jausmo didëjimas, privaèios nuosavybës mastas, vieðosios saugos sistemos finansavimo krizë ir informaciniai technologiniai po-kyèiai). Kita vertus, sparti saugos rinkos plëtra kelia naujø iððûkiø, o kartu ir grësmæ valstybës vykdo-mai visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos politikai.

2. Privataus saugos sektoriaus vyravimas saugos paslaugø rinkoje rodo valstybës monopolio tam tikrà praradimà asmens ir turto saugos, visuomenës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos ap-

110

saugos srityje. Saugos rinkos funkcionavimo tyrinëjimai atskleidþia neigiamas tendencijas, vyraujan-èias saugos rinkoje, t. y. valstybës vykdomos politikos privaèiø saugos struktûrø atþvilgiu, privaèiø saugos struktûrø neátraukimo á kovos su nusikalstamumu vykdymo, privaèios saugos rinkos neapi-brëþtumo ir rizikos.

3. Norminiu reguliavimu gali bûti skatinama saugos rinkoje dalyvaujanèiø subjektø veikla ir ap-sisaugoma nuo nepageidaujamø tendencijø saugos rinkoje dalyvaujantiems subjektams bei jø tei-kiamoms saugos paslaugoms arba keliamas pavojus paþeisti konstitucines asmenø teises ir laisves bei teisëtus interesus (pvz., naudojant fizinæ prievartà ir ðaunamuosius ginklus, vykdant ástatymiðkai nereglamentuotà veiklà ir pan.). Saugos paslaugø teisinio reguliavimo mechanizmà turëtø sudaryti vienarûðës teisës normos, nustatanèios vieðojo saugos ir privataus saugos subjektø teisiná statusà bei vietà teisinëje sistemoje ir reglamentuojanèià ðiø subjektø teikiamas asmens ir turto saugos, visuo-menës saugumo uþtikrinimo ir vieðosios tvarkos apsaugos paslaugas.

4. Saugos rinkos plëtros procesas modeliuojamas atsiþvelgiant á visuomenës saugumo uþtikri-nimo ir vieðosios tvarkos apsaugos paslaugas teikianèiø subjektø sistemà ir jø kompetencijà. Vadi-nasi, informacinëje visuomenëje saugos paslaugø administravimas pradeda egzistuoti kaip ir verslas, kurio esminis bruoþas tas, jog tokiø paslaugø efektyvumas priklauso nuo tarpusavyje konkuruojanèiø vieðøjø ir privaèiø saugos struktûrø. Tuo gali bûti paaiðkinama: realybė, t. y. laisva saugos paslaugø rinka ir galimybës vykdyti policines funkcijas naudojant privaèius iðteklius, bei grėsmė, t. y. saugos paslaugø privatizavimas, privaèios policijos susikûrimas ir pan.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Kalesnykas R. Kai kurios policijos funkcijų privatizavimo problemos Lietuvoje// Jurisprudencija: mokslo dar-

bai. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. T. 19 (11). 2. Kalesnykas R. Policijos funkcijos įgyvendinimo efektyvumas: viešųjų ir privačių interesų derinimo problema//

Jurisprudencija: mokslo darbai. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002. T. 24 (16). 3. Kalesnykas R. Privatizacijos procesai teisėtvarkoje: daktaro disertacija (socialiniai mokslai, teisė (01S). – Vil-

nius: LTU, 2002. 4. Shearing C. D., Stenning P. C. Private Policing. – Newbury Park (CA): Sage Publications, 1987. 5. Johnston L. Policing Britain: Risk, Security and Governance. – Harlow: Longman, 2000. 6. Jones T., Newburn T. Private Security and Public Policing. – Oxford: Clarendon Press, 1998. 7. Shearing C. D., Stenning P. C., Addario S. M. Police perceptions of private security // Canadian Police Col-

lege Journal. 1995. Vol. 9. No. 2. 8. Button M. Private security and its contribution to policing: Under–researched, under–utilised and

underestimated// International Journal of Police Science and Management. 1999. Vol. 2. No. 2. 9. George B., Button M. Crime in Walsall. The first report. The town centre. 1995.

10. Cunningham W. C. and Strauchs J. J. Security Industry Trends: 1993 and Beyond// Security Management. 1992. No. 12.

11. Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymas Nr. IX–2327, Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 2004 m. liepos 8 d. // Valstybės žinios. 2004. Nr. 116–4317.

12. Asmens ir turto saugos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 160 // Valstybės žinios. 1993. Nr. 10–250.

13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, patvirtinta 2001 m. liepos 12 d. Seimo nutarimu Nr. IX – 455 // Valstybės žinios. 2001. Nr. 62–2244.

14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo priemonės, patvirtintos 2001 m. spalio 4 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1196 // Valstybės žinios. 2001. Nr. 86–3015.

15. Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo koncepcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 2002 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1962 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 119–5353.

16. Šimkus K. Privačios saugos teisinio reguliavimo problemos // Rizikos faktorius. 1999. Nr. 5–6. 17. Loader I. Thinking Normatively About Private Security // Journal of Law and Society. 1997. No. 24 (3). 18. Johnston L. The Rebirth of Private Policing. – London: Routledge, 1992. 19. Gerry E. Has the Time Come to Privatize the Police?// Intersec. 1994. Vol. 4. No. 5. 20. Bryett K. Privatisation – Variation on a Theme// Policing and Society. 1995. Vol. 6. 21. Kalesnykas R. Privačių saugos struktūrų integravimosi į teisėtvarkos palaikymo sistemą galimybės// Juris-

prudencija: mokslo darbai. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002. T. 26 (18). 22. Roper W. R. Kriminalinių nusikaltimų prevencija pertvarkius piliečių ir policijos santykius naujose demokrati-

nėse Vidurio ir Rytų Europos valstybėse // Tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos „Policijos preven-cinis darbas“, vykusios Lietuvos policijos akademijoje 1994 metais, medžiaga // Kriminalinė justicija: mokslo darbai. – Vilnius, 1994. T. 3.

23. Boon K. Private Police // International Criminal Police Review. 1993. No. 7–8.

111

24. Blair I. Where do the Police fit into Policing// Speech delivered to Association of Chief Police Officers Confe-rence, 16th July, 1998. – London: ACPO, 1998.

25. Obergfell–Fuchs J. Möglichkeiten der Privatisierung von Aufgabenfeldern der Polizei: mit Auswirkungen auf das Sicherheitsgefühl der Bevolkerung: eine empitisch–kriminologische Analyse. – Wiesbaden: Bundeskrimi-nalamt, 2000.

26. Rand A. Rinktinė. – Kaunas: Lietuvos verslininkų sąjunga, 1993. 27. Rothbard M. The Ethics of Liberty. Humanities Press: Atlantic Highlands. – New York, 1982. 28. Friedman D. Private Creation and Enforcement of Law: A Historical Case// Journal of Legal Studies.

1993.Vol. 8. 29. Heine K. Body Double: Protecting Company Executives// Security Management. 1994. No. 38 (2).

♦♦♦

The Threat as a Dimension for Security Industry Development

Assoc. Prof. Dr. Raimundas Kalesnykas Mykolas Romeris University

Keywords: security industry, the threat, the privatization of security services, private security, the deve-lopment of security market.

SUMMARY

The paper deals about relationship’s experience and practice between public security and private security in the sphere of public order and public security, including their domination in the security industry. Scientific works and empirical research, analyzing the development problems of private security (or private policing), have not been practically carried out in Lithuania. Thus, this empirical research will continued the previous research, related to the privatization processes in policing.

The essential problem related to the potential risk of the development security industry, while carrying out to abridge functions of public police and to expand powers of private security both inside the state and the rest of Europe, is being formed. Otherwise, the mission of private security is changing in the market economy, while secure environment and order will comes a market product.

The analyzed problem forms the purpose of the research, i.e. after evaluation of reasons and conditions of security industry working and development, legal acts effective in the Republic of Lithuania and approved governmental programs, to justify the potential risk of the private security development by the principles of legal reglamentation.

In the first part of the article the author analyzes the trend and tendency of the operations of security industry. The author supposes, that possibilities of compatibility of security needs of private and public interests and presumptions of the reform in the field of public safety and policing are very important on nowadays. The author raises one major question: what institutions should be at work to make the situation in the field of law enforcement not as bad as it is now, moreover, what should be done to improve it? In solving the problem the author employs conclusions made by lawyers and other researchers (economists, managers, sociologists, and philosophers). Summing them up helps to explain what should be the system capable of implementing private and public safety and maintaining public order and where is the place of private security institutions in this system. The author sums-up that the problems of the operations of security industry are: first, problem of the risk, second, state policy in respect of private security market; third, the place and the role of private security in the common system of law and order; fourth, the indetermination problem of security industry.

The second part of the paper shows the overview of legal regulation threats of security industry. Legal regulation of private security consists out of two following levels: primary and secondary. Until 1 January 2005 the activity of private security is regulated according to the Government order No. 160 “On protection of persons and property” of 12 March 1993, where order for issuing and termination of licenses to perform the activities of armed protection of persons and property is outlined. The basic changes in the regulation of private security activity occurred in 8 July of 2004, when Seimas of the Republic of Lithuania approved the Law of the Republic of Lithuania on persons and property protection (No. IX-2327), this law coming into force on the 1st of January of 2005. The approved law shall amend previously applied provisions on protection of persons and property. This law shall be the key legal document, regulating the activity of private security.

112

Unfortunately, still this moment we are confronted with difficulties and negative phenomenon in the field of private security market: first, specific brief of private security. It allows pressing into the implementation on criminal interest or encroach on state security; secondly, the realization of private detective activity. Today, the private detective activity is still not de jure in Lithuania; thirdly, the use of physical compulsion, special equipments and firearms; fourthly, the competence of private security. The essential problem is on fixing parameters of private security (also employees) rights and duties.

The third part of paper demonstrates the issues, perspectives and opportunities of the security industry trends. The core of the problem addressed in this part is that currently the role of private security services in enforcement of policing is eclectic due to vague description of their functions. Therefore the author has researched the development of security industry in the sphere of policing on a global scale and has disclosed tendencies of development and functioning of this market. Analyzed is a possibility of private institutions to overtake (privatize) some public police functions (for example, in the public security and public order area). It is becoming clear that private security institutions may be incorporated into the common system of policing.

The author holds that provision of public security services in security market may exist as a business, whereas the efficiency of the security services depends on competition between various security service providers. Thus, it could be maintained that tendencies of privatization in policing is a new social phenomenon, which influences Lithuanian legal system and gives rise to academic and practical debate. The issue of privatization in policing is treated as a process of transference of certain obligations of security enforcement, policing as well as responsibility from public security services (for example, the police) to private security services.

While concluding on the perspectives of security industry, it can be seen, that the development of security industry and privatization processes in policing may rise up some threats. One of them is the establishment of

private police. It means, that every new strategy challenged adequate changes. In order to avoid all that, it is necessary to establish the standards and the criteria of effectiveness evaluation of legal acts and legal norms, prepared national programs on public security and public order area and to assign suitable amount of allocations to the implementation of the measures stipulated in such programs.

The author reaches the conclusion that in free market economy the state does not manage to meet needs of the police and other law enforcement agencies therefore, so we face a need to divide functions and responsibilities between the public police and private security. Provision of public police and private security services in security industry may also be a business, the distinguishable feature of which is that efficiency of the security services depends on competition between public and private security institutions.

The scope and volume of security services providers allow envisaging the formation of an alternative style in policing. Narrowing functions of public security institutions and widening services of private security services, makes it possible to think of removal of monopoly in the security industry. It is possible for an alternative (private) policing model, based on private initiative to exist. The state with regard to social and economic conditions may decide that a part of personal safety and public security, public order functions may be privatized and private security institutions may play a substantial role in the creation of private policing model. On the other hand, private policing model would allow creating a unique theory and practice of its own implementation and would be a basis of administration of security services. In order to achieve this objective it is necessary to determine the strategy of development of the security industry and to forecast conceivable dangers and risk in Lithuania and European Union.

113


ELEKTRONINĖS ŽVALGYBOS TEISINIS REGULIAVIMAS UŽSIENIO VALSTYBĖSE

Doc. dr. Kęstutis Šimkus

Mykolo Romerio universitetas Vieðojo administravimo fakultetas Operatyvinës veiklos katedra

Ateities g. 20, 2057 Vilnius

Telefonas 276 29 47



Pagrindinės sąvokos: operatyvinė veikla, elektroninė žvalgyba.

S a n t r a u k a

Straipsnyje apžvelgiamas elektroninės žvalgybos teisinis reguliavimas užsienio valstybėse, pa-

teikiama tokio reguliavimo istorinė raida. Apžvelgiami 10-ties pagrindinių pasaulio valstybių teisės ak-

tai, skirti elektroninei žvalgybai, taip pat ir telefoninių pokalbių kontrolei. Nagrinėjami klausimai yra tie-

siogiai susiję su žmogaus teisių apribojimu, todėl labai svarbus tinkamas teisinis reguliavimas siekiant

apsaugoti žmogaus konstitucines teises. Straipsnyje, apibendrinus užsienio šalių patirtį, daromos iš-

vados, naudotinos tobulinant atitinkamus teisės aktus.

Áþanga

Tarp daugelio priemoniø, naudojamø valstybiniø specialiøjø tarnybø, elektroninë þvalgyba yra labai specifinis metodas renkant informacijà. Viena vertus, tai vertinga ir net bûtina kovos su nusi-kalstamumu priemonë. Kita vertus, tokia akivaizdi þmoniø teisiø apribojimo priemonës, kaip, pavyz-dþiui, turto konfiskavimas, valstybës elektroninë þvalgyba, ne maþiau grësminga pilieèiø laisvëms. Senose demokratinëse vakarø valstybëse istoriniame procese þmoniø privataus gyvenimo ribojimo problemos buvo sprendþiamos labai ávairiai. Daþnai vykdavo diskusijos, kaip ðià problemà spræsti. Bendra tai, kad tokias diskusijas sukeldavo rezonansiniai ávykiai. Pavyzdþiui, teismai pripaþindavo, kad valstybës institucijos paþeidë asmens privatumà, arba bûdavo padaromi nusikaltimai, tiesiogiai susijæ su nacionaliniu saugumu. Pirmuoju atveju atsirasdavo draudimai bei ribojimai valstybinëms specialiosioms tarnyboms naudoti þvalgybines priemones, susijusias su asmenø privataus gyvenimo apribojimu, kitais atvejais – tokios ribos buvo iðpleèiamos.

Blogiausiu atveju elektroninë þvalgyba reiðkia, kad visuomenei neatskaitingos valstybinës spe-cialiosios tarnybos turi galimybæ klausytis privaèiø pokalbiø siekdamas surinkti kompromituojanèius duomenis arba paprasèiausiai iðaiðkinti asmenis, nelojalius atitinkamoms politinëms srovëms. Þmo-nës, deðimtmeèius gyvenæ totalitarinio reþimo sàlygomis ir vienaip ar kitaip uþfiksavæ prieðiðkumà to-kiai santvarkai, gerai atsimena nesaugumo jausmà ir bûtinybæ slëpti savo veiksmus ir santykius su kitais nuo KGB „visa matanèios“ akies ir „visa girdinèios“ ausies.

Sugriuvus Tarybø Sàjungai Vidurio ir Rytø Europoje padëtis pasikeitë. Naujeji posovietiniø valstybiø parlamentai ir vyriausybës pareiðkë apie þmogaus teisiø ir demokratijos idëjø priimtinumà. Beveik visos ðios ðalys tapo Europos Sàjungos narëmis. Ásipareigojusios vykdyti Europos þmogaus teisiø konvencijà, jos turëjo pakeisti ástatymus ir praktikà taip, kad atitiktø Europos teisæ, taip pat ir specialiøjø tarnybø veiklos srityje, neiðvengiamai susijusioje su pavojumi paþeisti teisæ á privataus gy-venimo nelieèiamybæ, saugomà konvencijos 8 straipsnio. Ði kolizija yra susidariusi objektyviai. Orga-

114

nizuoto nusikalstamumo didëjimas, terorizmas, narkotikø verslas, prekyba þmonëmis reikalauja iðim-tiniø specialiøjø tarnybø veiksmø iðaiðkinant ir uþkardant nusikaltimus, o informacijai gauti bûtini to-bulesni metodai bei priemonës. Todël suprantamas specialiøjø tarnybø noras gauti ástatymais nusta-tytø papildomø galimybiø.

Ðiame straipsnyje bandoma apþvelgti elektroninës þvalgybos teisiná reguliavimà uþsienio vals-tybëse, jø atitiktá tarptautinei teisei ir padaryti atitinkamas iðvadas, bûtinas ðios srities teisiniam regu-liavimui tobulinti Lietuvoje.

Uþsienio valstybiø elektroninës þvalgybos teisinio reguliavimo apþvalga

1950 m. lapkrièio 4 d. priimtas Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konven-cijos 8 straipsnis saugo þmogaus privatumà. Jame nurodoma, kad „kiekvienas turi teisæ á tai, kad bûtø gerbiamas jo asmeninis ir jo ðeimos gyvenimas, buto nelieèiamybë ir susiraðinëjimo slaptumas. Val-dþios pareigûnai neturi teisës kiðtis á naudojimàsi ðia teise, iðskyrus ástatymo numatytus atvejus ir kai tai bûtina demokratinëje visuomenëje valstybës saugumo, vieðosios tvarkos ar ðalies ekonominës ge-rovës interesams, siekiant uþkirsti kelià teisës paþeidimams arba nusikaltimams, taip pat gyventojø sveikatai ar dorovei arba kitø þmoniø teisëms ir laisvëms apsaugoti [ 1 ].

Ði konvencija elektroninei þvalgybai svarbi tuo, kad Europos Þmogaus Teisiø Teismas ávertino, ar atskirø valstybiø ástatymai atitinka Europos þmogaus teisiø bei pagrindiniø laisviø apsaugos kon-vencijà. Europos Þmogaus Teisiø Teismas, leisdamas vykdyti elektroninæ þvalgybà bei atsiþvelgda-mas á Europos þmogaus teisiø bei pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijà, ápareigojo valstybes lai-kytis tam tikrø sàlygø:

1. turi bûti priimtas ástatymas, apibrëþiantis operatyvinës veiklos pagrindus; 2. operatyvinius veiksmus galima atlikti tik uþkertant kelià nusikalstamumui; 3. siekiant iðvengti piktnaudþiavimø turi bûti priimta pakankamai garantijø; 4. turi bûti garantuota asmens, prieð kurá vykdomi operatyviniai veiksmai, gynyba. Specialių priemonių panaudojimo teisinis reguliavimas buvo formuojamas atsižvelgiant ir į kitas

tarptautines sutartis: 1990 m. lapkrièio 8 d. priimtos Europos konvencijos „Dël pinigø iðplovimo ir nusikalstamu bûdu

ágytø pajamø paieðkos, areðto bei konfiskavimo“ 4 straipsnio „Ypatingi ágaliojimai tyrimui atlikti ir ty-rimo technika“ 2 dalyje nustatyta, kad kiekviena ðalis apsvarsto priëmimà tokiais ástatymais nustatytø kitokiø priemoniø, kurios leidþia panaudoti specialià tyrimo technikà, palengvinanèià nustatyti ir su-rasti pajamas ir surinkti su tuo susijusius árodymus. Tokia technika gali bûti susijusi su stebëjimu, se-kimu, telekomunikaciniø ryðiø perëmimu, priëjimu prie kompiuteriniø sistemø ir nurodymais iðleisti specifinius dokumentus [2].

1988 m. Jungtiniø Tautø organizacijos konvencijos „Dël kovos su neteisëta narkotiniø priemo-niø ir psichotropiniø medþiagø apyvarta“ 11 straipsnio „Kontroliuojami gabenimai“ 1 dalyje nurodyta, kad „ðalys, jeigu tai leidþia nacionaliniø teisiniø sistemø pagrindiniai principai, pagal galimybes imasi bûtinø priemoniø, numatanèiø tinkamà kontroliuojamø gabenimø panaudojimà tarptautiniu lygiu, re-miantis abipusiðkai priimtais susitarimais arba tarpusavio sutartimis, siekiant iðaiðkinti asmenis, daly-vaujanèius nusikaltimuose, susijusiuose su neteisëta narkotiniø priemoniø ir psichotropiniø medþiagø apyvarta, ir jø baudþiamajam persekiojimui“ [3].

1999 m. sausio 27 d. Europos Tarybos baudþiamosios teisës konvencijos ESS Nr. 173 „Dël ko-rupcijos“, pasiraðytos Strasbûre, 23 straipsnis „Priemonës, palengvinanèios árodymø rinkimà ir nusi-kalstamu bûdu gautø pajamø konfiskavimà“ skelbia, kad kiekviena valstybë konvencijos dalyvë, ko-vodama su korupcija, turi imtis visø bûtinø priemoniø, áskaitant ir specialias tyrimo priemones. Kon-vencijos aiðkinamajame raðte nurodyta, jog specialiosios priemonës yra slaptøjø arba infiltruotø agentø naudojimas, klausymosi technikos instaliavimas, priëjimas prie asmeniniø kompiuteriniø bylø bei kitos priemonës [4].

2000 m. gruodþio 13 d. Jungtiniø Tautø konvencijos prieð tarptautiná organizuotà nusikalsta-mumà tikslas – skatinti bendradarbiavimà siekiant uþkirsti kelià tarptautiniam organizuotam nusikals-tamumui ir veiksmingiau su juo kovoti. Konvencijos 20 straipsnyje „Specialûs tyrimo metodai“ nusta-tyta, kad jei leidþia pagrindiniai ðalies vidaus teisës sistemos principai, kiekviena valstybë, ðios kon-vencijos ðalis, pagal savo galimybes ir vidaus teisës normø nustatytomis sàlygomis imasi reikiamø priemoniø, leidþianèiø savo kompetentingoms institucijoms savo teritorijoje tinkamai taikyti kontro-liuojamojo pristatymo metodà ir tais atvejais, kai jai atrodo tinkama, kitus specialius tyrimo metodus,

115

tokius kaip: elektroninis stebëjimas arba kiti stebëjimo metodai bei operacijos pasitelkiant slaptus agentus siekiant veiksmingai kovoti su organizuotu nusikalstamumu [5].

Jungtinës Valstijos

JAV pirmà karta 1968 m. kongreso priimto ástatymo pagrindu buvo áteisinta elektroninë þval-gyba siekiant gauti árodymus dël átariamø asmenø dalyvavimo nusikaltimuose, taip pat uþkardant nu-sikaltimus. Iki ðio ástatymo priëmimo policija aktyviai naudojo elektroninæ þvalgybà. Elektroninæ þval-gybà imta daþniau naudoti nuo 1920 m., t. y. sausojo ástatymo laikotarpiu, bet teismuose kartais ne-buvo pripaþástama árodymais informacija, surinkta pasitelkus elektroninæ þvalgybà. JAV Aukðèiausiojo Teismo teisëjai Brandeizas ir Choumsas pareiðkë: „Mûsø Konstitucijos kûrëjai siekë apsaugoti ameri-kieèius. Jie suteikë jiems teisæ reikalauti, kad vyriausybë paliktø juos ramybëje – tai labiausiai viskà apimanti þmonijos teisë, kuri labiausiai vertinama civilizuotame pasaulyje“ [6]. Teisiniu dokumentu, nustatanèiu praktiná elektroninës þvalgybos panaudojimà, tampa JAV teisingumo ministro memoran-dumas, kuriame nurodoma, kad elektroninë þvalgyba galima tik uþtikrinant nacionaliná saugumà. Memurandumas draudë visas pasiklausymo priemones net tais atvejais, kai nepatenkama á patalpas, kur vyksta dominantis pokalbis. Atskirose valstijose buvo skirtingai nustatomos elektroninës þvalgy-bos panaudojimo ribos. 1968 m. ástatymas vainikavo diskusijà, ar pasiklausymas prilyginamas kratai ir poëmiui. JAV Aukðèiausiojo Teismo sprendimo pagrindu, jog pasiklausymas yra tapatus poëmiui ar kratai, ástatyme átvirtinama nuostata, kad dël elektroninës þvalgybos panaudojimo bûtina teismo sankcija. Iðimtá sudaro tik teisë JAV prezidentui sankcionuoti elektroninës þvalgybos panaudojimà be teismo sankcijos, esant grësmëms nacionaliniam saugumui. Elektroninës þvalgybos kontrolæ vykdo Kongreso þvalgybos komitetas, Valstybës departamentas ir Baltieji rûmai [6]. Teisinis elektroninës þvalgybos reglamentavimas JAV yra labai ávairus, tai susijæ su dideliu skaièiumi valstybiniø institucijø, turinèiø teisæ vykdyti operatyvinæ veiklà, bei siekiu kuo daugiau operatyvinæ veiklà reglamentuoti ad-ministracinëmis teisës normomis. Paþymëtina, kad asmenø teisiø apribojimo ribos priklauso nuo kri-minalinio reiðkinio pavojingumo visuomenei lygio. Tai labai svarbus bûtinojo reikalingumo instituto vaidmuo. Tokie platesni leidimai yra numatomi tiriant federalinius nusikaltimus, kovojant su organi-zuotu nusikalstamu, narkomanija ir pan. Operatyviniai veiksmai, susijæ su asmenø teisiø apribojimu, JAV reglamentuojami ástatymu ir tai turi prevencinæ bei propagandinæ reikðmæ, nes kiekvienam vi-suomenës nariui aiðku, kokiais atvejais, kokiø operatyviniø veiksmø objektu jis gali tapti, jeigu pada-rys nusikaltimà. Kartu parodoma pilieèiams, jog valstybë imsis visø teisëtø galimø priemoniø, kad ap-gintø jø interesus. Bûtina paþymëti, kad plaèiø galimybiø suteikimas operatyvinës veiklos subjektams yra siejamas ir su padidëjusia atsakomybe bei tobulesnëmis parlamentinës, vyriausybinës, teisminës, prokurorinës kontrolës formomis. Pavyzdþiui, JAV tokià kontrolæ vykdo Kongreso þvalgybos komite-tas, kontroliuoja Valstybës departamentas ir Baltieji rûmai.

Po 2001 m. rugsëjo 11d. teroro akto Niujorke buvo priimtas kovos su terorizmu ástatymas. Ástatymas faktiðkai atriða specialiosioms tarnyboms rankas. Pagal ástatymo nuostatas beveik be apri-bojimø specialiosioms tarnyboms galima pasiklausyti telefoninius pokalbius, sulaikyti ir areðtuoti átar-tinus uþsienio pilieèius 7 dienoms, nutraukti abejotinas finansines operacijas, paimti ið interneto tie-këjo informacijà apie asmenø, átariamø terorizmu, elektronines þinutes.

Kanada

Kanadoje 1974 m. priimtas ástatymas dël pilieèiø privataus gyvenimo apsaugos, kuriame nu-statoma leidimo panaudoti elektroninæ þvalgyba tvarka, analogiðka JAV tvarkai. 1997 m. ðio ástatymo pataisomis buvo iðplëstos pilieèiø privataus gyvenimo apribojimo ribos. Pataisose numatyta galimybë panaudoti teisminiame nagrinëjame duomenis, gautus pokalbiø kontrolës metu, nesvarbu, ar tokia kontrolë buvo atlikta teisëtai, ar neteisëtai. Tokie duomenys negali bûti panaudoti tik tais atvejais, jeigu teismas pripaþins, kad jø paskelbimas sukompromituos teisingumo procesà [6].

Didþioji Britanija

Didþiojoje Britanijoje karaliðkoji monopolija paðto srityje reiðkë, kad átartini laiðkai arba siuntiniai galëjo bûti slaptai tikrinami. Ðis ágaliojimas neturëjo ástatymø galià turinèio reglamentavimo. Monarcho prerogatyva buvo grindþiama valstybës ir nacionalinio saugumo uþtikrinimo interesais.

Atsiradus telefoniniam ryðiui iðliko tokios paèios nuostatos. Kadangi teisë á slaptà susiþinojimo kontrolæ buvo pripaþástama karaliðkàja prerogatyva, klausimø dël atsiskaitymo parlamentui ar visuo-

116

menei neiðkildavo. Juo labiau gaunama informacija nebuvo panaudojama teismuose arba pavieði-nama. Tik 1985 m. Þmogaus Teisiø Teismui pripaþinus, kad galiojanèios procedûros prieðtarauja Þmogaus teisiø konvencijos 8 straipsniui, Didþiosios Britanijos parlamentas priëmë Ástatymà dël po-kalbiø pasiklausymø.

Ástatymo 1 straipsnyje nurodoma, kad praneðimø kontrolë yra neteisëta, iðskyrus tuos atvejus, kai vienas susiþinojimo dalyvis sutinka dël tokios kontrolës arba jà sankcionuoja valstybinis sekreto-rius. Telefoniniø pokalbiø kontrolës leidimas iðduodamas tik siekiant apginti nacionaliná saugumà, ap-saugoti ekonominius interesus, uþkardyti ir atskleisti sunkius nusikaltimus. Tokie veiksmai galimi, kai informacijà gauti kitais bûdais ypaè sunku. Kontroliuoti, kaip vykdomas ástatymas dël pokalbiø pasi-klausymo, sudaromas tribunolas, kuriam vadovauja teisëjas ir komisaras [7].

Paþymëtina, kad ástatymas reglamentuoja tik telefoniniø pokalbiø kontrolæ. Pasiklausymo prie-moniø árengimo tarnybinëse patalpose, butuose ir asmeniniuose automobiliuose ástatymas nenu-mato, nes tai áprastiniai, neatskleidþiami ir neaptariami, specialiøjø tarnybø metodai.

Vokietija Iki 1968 m. Vokietijos specialiosios tarnybos neturëjo ástatymø nustatyto pagrindo naudoti

elektroninæ þvalgybà. Bet ásisiautëjus 7-ajame deðimtmetyje terorizmui Bundestagas priëmë spren-dimà papildyti Pagrindiná ástatymà ir nurodyti aplinkybes, kurioms esant specialiosios tarnybos turëtø galimybæ naudoti elektroninæ þvalgybà [9]. Pagal ðá papildymà 1968 m. Bundestagas priëmë ástatymà dël susiraðinëjimo, paðto ir telefoniniø pokalbiø slaptumo apribojimo, kuriame kompentingos valstybi-nës institucijos (þinybos, uþtikrinanèios Konstitucijos saugumà, Budesvero apsaugos tarnybos ir fede-ralinë informacijos agentûra) turi ágaliojimà kontroliuoti bei slaptai fiksuoti pokalbius. Ðiame ástatyme nurodomi nusikaltimai, kuriems uþkardyti arba iðaiðkinti gali bûti npasitelkiama pokalbiø kontrolë. Tai:

– nusikaltimai taikai ir susijæ su tëvynës iðdavyste; – nusikaltimai demokratijai ir teisëtumui; – ðnipinëjimas ir grësmë tarptautiniam saugumui; – nusikaltimai nacionaliniam saugumui; – nusikaltimai NATO kariuomenei Vokietijoje; – sunkûs nusikaltimai [6] Pokalbiø kontrolæ sankcionuoja Þemiø valdþia arba federalinis ministras. Sankcija iðduodama

ne ilgesniam kaip 3 mënesiø laikotarpiui. Teisëtumo kontrolæ, ágyvendinant ðá ástatymà, vykdo parla-mentinis komitetas.

Prancûzija

Ástatymu nustatyto pokalbiø kontrolës reguliavimo pradþia Prancûzijoje yra 1991 m., kai buvo priimtas ástatymas dël informacijos, perduodamos telekomunikacinëmis priemonëmis, nelieèiamumo. Pirmoje ðio ástatymo nuostatoje átvirtinta, kad informacijos, perduodamos telekomunikacinëmis prie-monëmis, nelieèiamumà garantuoja ástatymas, iðskyrus atvejus, numatytus ástatymo 1 straipsnyje. Toliau apraðoma pokalbiø kontrolës dviguba sistema. Pagal pirmàjà procedûrø tvarkà pokalbiai kont-roliuojami atliekant kriminalinius tyrimus. Ástatymas nurodo, kad tiriant nusikaltimus, uþ kuriuos nu-matyta dvejø ar daugiau metø laisvës atëmimo bausmë, teisëjas atsakingas uþ tyrimà, turi teisæ prirei-kus leisti kontroliuoti pokalbius ne ilgiau kaip keturis mënesius. Ðiuos veiksmus kontroliuoja teisëjas arba teismø policijos pareigûnai [7].

Pagal antràjà procedûrø tvarkà pokalbiai kontroliuojami nacionalinio saugumo tikslais, siekiant surinkti nacionaliniam saugumui, moksliniam ekonominiam Prancûzijos potencialui reikðmingà infor-macijà, siekiant uþkardyti terorizmà, organizuotà nusikalstamumà. Gynybos, vidaus reikalø arba Mui-tinës tarnybos ministrai turi raðtiðkai kreiptis á ministrà pirmininkà dël leidimo atlikti pokalbiø kontrolæ. Leidimus tokiems veiksmams gali duoti ministras pirmininkas arba jo ágalioti asmenys. Ðiai procedûrai kontroliuoti sudaroma nepriklausoma komisija, kuriai vadovauja prezidento paskirtas asmuo.

Ðveicarija

Ðveicarijoje iki 7-ojo deðimtmeèio vidurio policija arba teismas galëjo be apribojimø ir prieþiûros duoti nurodymà kontroliuoti pokalbius. 1965 m. nacionalinis kancleris Gubertas pirmà kartà pareika-lavo sumaþinti institucijø, galinèiø kontroliuoti pokalbius, skaièiø. 1973 m. parlamentas iðkëlë naujà iniciatyvà, kad elektroninë þvalgyba gali bûti vykdoma tik pagal nedaugelá nusikaltimø, tai turi bûti tei-

117

sminë kontrolë. Buvo siûloma sudaryti specialià parlamentinæ komisijà. Po ilgalaikiø diskusijø 1979 m. buvo priimti ástatymai dël telekomunikaciniø priemoniø prieþiûros. Bendravimo paslapties atskleidi-mas laikomas nusikaltimu, taèiau padarytos iðimtys leidþia tokiø veiksmø nelaikyti nusikaltimu, jeigu tai padaro asmuo, turintis atitinkamus ágaliojimus ir teisëjui leidus [7]. Leidimas gali bûti iðduodamas, jei padarytas sunkus nusikaltimas ar bûtina já uþkardyti arba jeigu be pokalbiø kontrolës tolesnis tyri-mas nerezultatyvus. Kitokiø apribojimø arba papildomø kontrolës mechanizmø Ðveicarijos ástatymai nenumato.

Ðvedija

Ðvedijos Konstitucijos 2 straipsnio 6 punkte nurodyta, kad visi pilieèiai apsaugoti nuo valdþios veiksmø: prievartinio fizinio poveikio, asmens kratos, namø valdos ir butø apþiûros, taip pat telefoni-niø pokalbiø ir kitø slaptø susiþinojimø kontrolës. Ðio Konstitucijos straipsnio 12 punkte nurodomos iðimtys, kad konstitucinë apsauga gali bûti apribota ir toks apribojimas gali bûti reikalingas tiek, kiek bûtinas demokratinëje visuomenëje. Tai reiðkia, kad toks apribojimas negali bûti ilgalaikis, jis gali trukti tik tiek, kiek bûtina tikslui pasiekti. Prievartiniø priemoniø panaudojimas negalimas dël politiniø, religiniø, kultûriniø ir panaðiø motyvø. Telefoniniø pokalbiø kontrolæ reglamentuoja Teismo proceso kodeksas, numatantis ir kitas prievartines priemones. Tokias priemones prokuroro praðymu sankcio-nuoja teismas ne ilgesniam kaip mënesio laikotarpiui. Telefoniniø pokalbiø kontrolës leidimas apima ne tik asmens, bet ir kitø asmenø, kurie gali skambinti jam, telefonø kontrolæ. Tokios priemonës gali bûti panaudotos tik tiriant nusikaltimus, uþ kuriuos numatyta ne maþesnë kaip dvejø metø laisvës at-ëmimo bausmë. Teisëtumo kontrolæ dël prievartiniø priemoniø panaudojimo atlieka teisingumo kancleris ir parlamentas [8].

Bûtina paminëti, kad, be Teismo proceso kodekso, Ðvedijoje nuo 1952 iki 1998 m. galiojo ásta-tymas, numatantis analogiðkas prievartos priemones, taip pat ir elektroninæ þvalgybà. Ðio ástatymo ne visos prievartinës priemonës sutampa su Teismo proceso kodekso nuostatomis. Pavyzdþiui, pagal ðá ástatymà átariamàjá asmená galima sulaikyti keturioms savaitëms, o pagal kodeksà – vienai savaitei. Ástatymas taikomas pagal nusikaltimus, kurie pavojingi visuomenei, valstybei ir Karalystei. Ðio ásta-tymo panaudojimo atvejai neskelbiami nei visuomenei, nei parlamentui.

Suomija Elektroninæ þvalgybà Suomijoje reglamentuoja Ástatymas dël prievartiniø priemoniø. Ástatyme

nurodoma, kad elektroninë þvalgyba gali bûti taikoma, jeigu jos panaudojimas yra pateisinamas atsi-þvelgiant á tiriamo nusikaltimo pavojingumà, á tyrimo svarbà ir á tai, kiek bus apribotos átariamojo as-mens teisës. Tai ávardijama kaip proporcianalumo principas. Elektroninës þvalgybos priemones sank-cionuoja teismas pagal teisëtvarkos pareigûno praðymà ne ilgesniam kaip mënesio laikotarpiui. Po-kalbiø su advokatu ir dvasininku kontrolë draudþiama. Kai kurie asmenys ið dalies apsaugomi nuo pokalbiø kontrolës. Tai artimiausi átariamojo giminës, jo gydytojas ir asmenys, turintys teisæ á savo in-formatoriø saugumà, t.y. þurnalistai, iðskyrus atvejus, kai tiriamas nusikaltimas, uþ kurá numatoma daugiau nei ðeðeriø metø laisvës atëmimo bausmë. Kaip vykdoma pokalbiø kontrolë kontroliuoja Vi-daus reikalø ministerija ir parlamentas. Ádomu tai, kad 1995 m. pagal Suomijos vidaus reikalø ministe-rijos ataskaità telefoniniø pokalbiø kontrolë buvo atlikta tik tris kartus [8].

Vengrija Vengrijos Konstitucijoje nëra nuostatø dël asmens korespondencijos nelieèiamumo. Bet 1995

m. ástatyme N. CXXV dël nacionalinio saugumo tarnybø reglamentuojama telefoniniø pokalbiø kont-rolë. Tokiai kontrolei bûtinas leidimas, kurá atitinkamo departamento generalinio direktoriaus praðymu gali duoti tik teisingumo ministras, esant nacionalinio saugumo grësmei. Tiriant baudþiamàsias bylas leidimà iðduoda ikiteisminio tyrimo teisëjas. Praðyme turi bûti nurodoma: techniniø priemoniø iðdës-tymas ir panaudojimas; asmenø, kuriø atþvilgiu atliekama kontrolë, duomenys; techniniø priemoniø apraðymas; kontrolës pagrindimo motyvai, kontrolës pradþios ir pabaigos laikas; pagrindimas, kad ði pokalbio kontrolë vykdoma nacionalinio saugumo interesais. Elektroninës þvalgybos kontrolæ vykdo vyriausybë ir parlamentinë komisija.

118

Lenkija Lenkijos Konstitucijoje nurodoma, kad bûsto ir asmeninës korespondencijos nelieèiamumà

gina ástatymas. Ástatyme dël valstybës saugos tarnybos ir Baudþiamojo proceso kodekso 198 straisp-nyje áteisinta telefoniniø pokalbiø kontrolë. Pagal valstybës saugos tarnybos ástatymà vidaus reikalø ministras gali pateikti generaliniam prokurorui praðymà dël leidimo kontroliuoti telefoninius pokalbius. Ekstremaliais atvejais vidaus reikalø ministras gali ásakyti atlikti tokià pokalbiø kontrolæ ir per 24 valan-das apie tai praneðti generaliniam prokurorui. Remiantis Baudþiamojo proceso kodekso nuostatose nurodoma, kad paðto, telekomunikacijø padaliniai, muitinës ir transporto agentûros privalo teismo ar prokuratûros reikalavimu visà korespondencijà, susijusià su tiriama byla, pateikti tyrimà atliekanèioms institucijoms. Nepriklausomos kontrolës dël pokalbiø kontrolës procedûrø Lenkijos ástatymuose ne-numatyta.

Iðvados

Visose uþsienio valstybëse teisë naudoti elektroninës þvalgybos priemones suteikiama tik spe-

cialiosioms valstybinëms institucijoms ir draudþiama privaèiame sektoriuje. Paþeidus draudimus nu-matoma grieþta baudþiamoji ir civilinë atsakomybë.

Uþsienio valstybëse operatyvinës veiklos teisinis reglamentavimas yra skirtingas: vienose vals-tybëse administracinis, t. y. atitinkamø specialiøjø tarnybø ástatymuose nurodoma tik teisë atlikti spe-cialius þvalgybinius veiksmus, o visas reglamentavimas – þinybiniuose teisës aktuose. Kituose – mið-rus operatyvinës veiklos reglamentavimas, t. y. administracinis ir ástatymiðkas. Tokiais atvejais ástaty-muose átvirtinamos teisës atlikti veiksmus, susijusius su asmenø privataus gyvenimo apribojimu. Ásta-tymais nustatytas operatyvinës veiklos reglamentavimas daþniausias posovietinëse valstybëse. Tai susijæ su tuo, kad sovietmeèiu buvo deklaruojama, jog socialistinëje valstybëje negali bûti ir nëra jokio asmenø operatyvinio persekiojimo. Pasukus demokratiniu keliu paskelbta operatyvinë veikla – tai, kas buvo reglamentuojama slaptose þinybinëse instrukcijose, perkelta á vieðus ástatymus.

Vokietijos Ðiaurës Reino-Vestvalio policijos ástatyme numatytas skyrius „Ypatingi informacijos surinkimo metodai“. Jiems priklauso ir asmenø teises apribojantys veiksmai – pasiklausymas, slaptas stebëjimas ir pan. Teisë slaptai kontroliuoti pokalbius suteikta Austrijos, Anglijos, Vokietijos, Italijos, JAV, Kanados ir kitø valstybiø policijai. Tai suderinama su nusikaltimø prevencijos ir baudþiamojo persekiojimo principais, kuriuos 1985 m. pasiûlë Jungtiniø Tautø Generalinë asamblëja.

Paþymëtina, kad daugelio uþsienio valstybiø teisës normos draudþia naudoti gautus duomenis kaip árodymus teismuose ir nedraudþia naudoti elektroninæ þvalgybà. Manoma, kad bûtent duomenø apie privatø gyvenimà paskelbimas yra baigtinis veiksmas paþeidþiant þmoniø teises. JAV duomenys, gauti atliekant operatyvinius veiksmus, neskelbtiami, jeigu jø paskelbimas gali sutrukdyti operatyvi-niams tyrimams, paþeisti þmogaus teisæ á teisingà ir objektyvø jo bylos nagrinëjimà, gali bûti neteisëtai ásikiðama á privatø gyvenimà. Bet teismas, siekdamas, kad byla bûtø iðnagrinëta iki galo ir visapusið-kai, turi teisæ pareikalauti duomenø, kuriuos pateikti buvo atsisakyta, ir iðnagrinëjæs juos priimti sprendimà dël atsisakymo pateikti duomenis pagrástumo. Jeigu atsisakymas nepagrástas, teismas ápareigoja pateikti tokius duomenis pareiðkëjui ir patikrinti asmens, atsisakiusio pateikti duomenis, veiksmø teisëtumà.

Apibendrinant uþsienio valstybiø teisiná elektroninës þvalgybos reglamentavimà sutinkami ben-dri reikalavimai. Tai:

– þmogaus teisiø apribojimai numatomi tik ástatymuose; – ástatyme turi bûti numatytas nusikaltimø sàraðas, dël kuriø tyrimo gali bûti panaudota elektro-

ninë þvalgyba; – elektroninë þvalgyba galima tik tais atvejais, kai tokio metodo pagrástumas nustatytas kitais

teisëtais bûdais; – pokalbiø kontrolës sankcionavimas galimas tik pagal raðtiðkà motyvuotà aukðto rango parei-

gûno praðymà; – leidimà kontroliuoti pokalbius gali duoti institucija arba pareigûnas, nepriklausantis vykdoma-

jai valdþiai; – nustatoma pokalbiø kontrolës trukmë; – numatomos priemonës dël gautos informacijos paskelbimo uþkardymo; – numatoma informacijos, nesusijusios su pokalbiø kontrolës tikslais, sunaikinimo tvarka;

119

Apibendrinant uþsienio valstybiø nustatytà þmoniø teisiø apribojimo tvarkà galima padaryti ið-vadas:

1. Þmoniø teisiø apribojimo ribos tiesiogiai susijusios su bûtinojo reikalingumo sàlygomis. 2. Þmogus, ignoruojantis ástatymo reikalavimus ir paþeisdamas juos, negali tikëtis, kad jo teisës

nebus apribotos. 3. Nustatyta procedûra informacijos apie þmogaus privatø gyvenimà rinkimas – tai rinkimas to-

kios informacijos, kuri bûtina nusikalstamai veiklai iðtirti, nustatyti ar bylai teisingai iðspræsti ir kurià ki-tais bûdais ar priemonëmis gauti sunku arba neámanoma.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstybės žinios. 1995. Nr. 40–987. 2. 1988 m. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija „Dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropi-

nių medžiagų apyvarta“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 38–1004. 3. Europos 1990 metų konvencija „Dėl pinigų išplovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei

konfiskavimo“// Valstybės žinios. 1995. Nr. 12. 4. Baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos // Valstybės žinios. 2002. Nr. 23–853. 5. 2000 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą // Valstybės

žinios. 2002. Nr. 51–1993. 6. BASIC LAW for the Federal Rebublic of Germany (Promulgated by the Parliamenatary Council on 23 May

1949) www.mruni./lt/lt/paieška_teisines_paieška.htm. 7. Смирнов М. П. Комментарии оперативно – розыскного законодательства РФ и зарубежных стран. –

Mосква, 2002. 8. Захаров Е. Е. Прослушивание телефонов в международном праве и законодательстве одинадцати

европейских стран (в том числе Украины и Росии) www.kiev–seurity.org.ua/box/4/ 9. Прослушивфние телефонов в международном праве. http://detectivo.ru/sta42.html.

♦♦♦

Juridical Regulation of Electronic Intelligence in Foreign Countries

Assoc. Prof. Dr. Kęstutis Šimkus Mykolas Romeris University

Keywords: operational activities, electronic surveillance.

SUMMARY

Among various measures used by public special services the electronic intelligence is a very specific method for obtaining information. On the one hand, this is a valuable and even essential measure in fighting against crimes and on the other hand, however, being not that evident this is one of the measures limiting human rights.

The article covers legal regulation of electronic intelligence in foreign countries and provides the historic development of the regulation. The article overlooks legal acts on electronic intelligence of 10 foreign countries, including wire–tapping. The issues analyzed in the article are directly related with the limiting of human rights, therefore, in these cases relevant legal regulation is very important in order to protect constitutional rights of an individual. The article summarizes the international experience and provides conclusions related with the improvement of the appropriate legal acts.

The generalization of the legal regulation of electronic intelligence of foreign countries reflects general requirements such as:

- only legislation may provide for the cases of limiting human rights; - legal acts must provide for the list of crimes the investigation of which may require the use of electronic

intelligence;

120

- the use of electronic intelligence is allowed only in those cases when other legal instruments regulate justified use of this method;

- sanctioning of wire–tapping is allowed only on the basis of a written motivated application of an officer provided for in the laws;

- the permission to use wire–tapping may be issued by an institution or an officer who do not belong to the executive power;

- established duration of wire–tapping is; - measures of the prevention of publicizing the obtained information are laid down; - established procedure for destroying the information that is not related with the purposes of wire–

tapping. The generalization of the foreign state practices of limiting human rights results in the following

conclusions: 1. The level of limiting human rights is directly related with the conditions of necessary need. 2. An individual who ignores and/or violates legal acts may not expect that his/her rights will not be

limited. 3. There is an established procedure providing for that the collection of information about an

individual’s private life is the collection of the information that is needed for the investigation of criminal act and legitimate solving of the case and that the obtaining of such an information by other ways or measures is complicated or impossible.

121


ПРОБЛЕМА РЕАЛИЗАЦИИ ПРИНЦИПА СОСТЯЗАТЕЛЬНОСТИ В ДОСУДЕБНОЙ СТАДИИ УГОЛОВНОГО ПРОЦЕССА

Наталия Фоченкова,

кандидат юридических наук

Калининградский государственный университет, юридический факультет,

кафедра Уголовного процесса и криминалистики

Ул. Невского 14, г. Калининград, РФ

Тел.: 8(1070112) 469661, 8(46) 497219

Эл. почта: [email protected]


Ключевые слова: уголовный процесс, досудебное производство, принцип состязательности, защита, обвинение.

А н н о т а ц и я

В статье рассматриваются вопросы состязательного процесса и перспективы его развития на

стадии досудебного производства. Объектом настоящего исследования являются нормы Уголовно-процессуального кодекса Ли-

товской Республики, закрепляющие содержание принципа состязательности и равноправия сторон в досудебном расследовании.

Объект исследуется на предмет выделения проблемных процессуальных и криминалистиче-ских ситуаций в деятельности стороны защиты и обвинения по собиранию доказательств, получае-мых посредством назначения и производства экспертизы.

Цель исследования заключается в выработке предложений по расширению сферы примене-ния принципа состязательности путем устранения расбалансированности прав процессуальных сто-рон при назначении экспертизы и совершенствованию правового регулирования экспертизы.

В широком или концептуальном плане в уголовном судопроизводстве принцип состяза-тельности и равноправия сторон выступает инструментом защиты личности и гарантией право-судия.

Сущность принципа состязательности и равноправия сторон, законодательно закреплен-ного в нормах Уголовно-процессуального кодекса, заключается в отделении важнейших уго-ловно-процессуальных функций обвинения и защиты от функций правосудия, их размежевание между собой и наделение сторон обвинения и защиты равными правами.

На наш взгляд, реализацию этого принципа должна обеспечивать вся логика построения и нормативного регулирования уголовного процесса.

Исходя из такого понимания мы предприняли попытку через призму состязательности проанализировать деятельность сторон защиты и обвинения в стадии досудебного производ-ства по уголовному делу.

Объектом исследования послужили нормы УПК ЛР непосредственно закрепляющие прин-цип состязательности и равноправия в деятельности сторон, а также нормы, посредством ко-торых этот принцип реализуется.

Проведенное исследование позволило выделить ряд проблем процессуального и крими-налистического содержания, которые мы в работе обозначили как проблемные процессуальные и криминалистические ситуации.

Возникновение и наличие проблемных ситуаций теоретически, на наш взгляд, связано с тремя причинами:

– с существующим противоречием специальной нормы закона общему принципу или назначению закона;

122

– конкуренцией состязательности и равноправия сторон с другими принципами уголов-ного процесса;

– отсутствием нормы, на основании которой возможно разрешение проблемной ситуа-ции.

Обращаясь в своей работе к такому процессуальному действию как назначение и произ-водство экспертизы, мы ставили задачу фрагментарного разрешения проблем, связанных с со-биранием доказательств и с эффективной организацией досудебного расследования. Пола-гаем, что выполнение этой конкретной задачи будет частично способствовать достижению ос-новной цели – разрешению проблемы реализации принципа состязательности и равноправия процессуальных сторон в досудебном расследовании.

По общему мнению ученых и практиков в настоящее время согласно нормам УПК в досу-дебной стадии уголовного процесса пространства для применения принципа состязательности гораздо меньше, чем в суде [1, с. 28]. Такое мнение не подлежит оспариванию, так как законо-датель в тексте ст. 7 УПК изложил ясную и недвусмысленную позицию: дела в суде рассматри-ваются в соответствии с принципом состязательности, а стороны обвинения и защиты равные права имеют в ходе судебного рассмотрения дела [2, p. 6].

Безусловно, что сфера применения принципа состязательности ограничена и действие его не распространяется в равной степени на уголовный процесс в целом. Но безусловно также и то, что элемент состязательности все же присутствует в досудебной стадии уголовного процесса.

Состязательность реализуется при проведении ряда процессуальных действий досудеб-ного расследования, регламентированных статьями 64, 123, 184, 203 УПК и др. В этой связи возникает вопрос, достаточна ли сфера для применения принципа состязательности, не проти-воречит ли существующее положение в досудебном расследовании общему принципу и назна-чению уголовного процесса?

Доказывание, как известно, являясь процессом установления истины, имеет непосредст-венное отношение к уголовному процессу [3, с. 53]. Если определить истину как соответствие знаний (познаний) действительности, то доказывание, хотя и осуществляемое в рамках поста-дийного уголовного процесса, есть в целом деятельность непрерывная, не разделяемая на ста-дии. Природа уголовно-процессуальной материи такова, что философские категории не нахо-дят в ней непосредственного применения, а подлежат рассмотрению с учетом специфики пра-вовых норм. Поэтому мы дистанцируемся от парадигмы установления объективной истины. На наш взгляд, именно «юридическая истина, будучи отражением объективной истины как обще-философской категории выступает в уголовном процессе, основанном на принципах состяза-тельности и презумпции невиновности как логически обусловленное понятие со всеми прису-щими уголовно-процессуальному познанию особенностями» [4, с. 119].

Следовательно, установление юридической истины, как цели доказывания, начинается с момента обнаружения признаков преступления, то есть в досудебной стадии производства по уголовному делу.

Именно в этой стадии осуществляется собирание и фиксация источников доказательств, которые впоследствии после надлежащей проверки и оценки могут быть признаны доказатель-ствами. Следовательно, чтобы предъявлять доказательства в условиях состязательности в суде, стороны должны эти доказательства собрать, имея при этом равные возможности. Иначе, по справедливому мнению ряда ученых «Истина, добытая вне состязания либо в условиях, когда стороны были поставлены в заведомо неравное положение считается нелегитимной, запрет-ной» [5, с. 81]. Но как видно из текста статьи 7 УПК ЛР при собирании и фиксации доказа-тельств в досудебной стадии принцип состязательности непосредственно не применяется, а норм закрепляющих опосредственную реализацию рассматриваемого принципа, в кодексе явно недостаточно. Кроме того в нормах УПК, регламентирующих досудебное расследование, в ходе которого должны активно добываться доказательства, принцип равных прав сторон не закреп-лен.

Тогда как, на наш взгляд, именно предоставление равных возможностей сторонам при собирании доказательств может способствовать эффективности уголовного процесса в целом.

Попытаемся через призму состязательности взглянуть на некоторые нормы, регулирую-щие деятельность защитника по собиранию доказательств на предмет выявления проблемных процессуальных и криминалистических ситуаций.

Так, в соответствии со ст. 48 УПК, закрепляющей права и обязанности защитника, зако-нодатель предоставил защитнику право самостоятельно собирать для защиты сведения, кото-рые он может получить без применения мер процессуального принуждения, а также обязал его использовать все указанные в законе средства и способы защиты, для установления обстоя-тельств оправдывающих подзащитного или смягчающих его ответственность.

В этой связи необходимо обратиться к такому процессуальному действию как назначение экспертизы. Не смотря на то, что УПК не устанавливает градации доказательств по степени их достоверности, согласно доктрине уголовно-процессуального права и криминалистики, а также практике расследования и рассмотрения дел, заключение эксперта считается наиболее досто-верным источником доказательств, чем показания свидетеля или потерпевшего [6, с. 7]. Экс-пертиза представляет собой комплексное научное исследование еще неизвестных скрытых

123

свойств различных объектов и поэтому никто, даже лица обладающие специальными знаниями – эксперты, не могут заранее прогнозировать результаты экспертного исследования. Бес-спорно, что экспертиза – дорогостоящее, но очень важное средство. Результаты экспертизы могут быть эффективно использованы как в качестве средства обвинения так и защиты.

А поскольку экспертиза не включена законодателем в число мер процессуального прину-ждения, то можно сделать вывод о том, что экспертиза может и должна быть в равной мере доступным средством доказывания для процессуальных сторон (обвинения и главным образом защиты).

Однако, анализируя нормы УПК, устанавливающие порядок назначения экспертизы, мы обнаруживаем, что именно прокурор, признав необходимость назначения экспертизы, в соот-ветствии со ст. 209 УПК вправе обращаться к судье досудебного расследования с заявлением о назначении экспертизы. Право назначать экспертизу, при наличии заявления прокурора, пре-доставлено судье досудебного расследования. Но в любом случае и в соответсвии с порядком, закрепленным в ч. 2 ст. 178 УПК, защитнику предоставлено право только просить прокурора, а не судью(!), о назначении экспертизы. Очевидно, что не имея возможности адресовать свою просьбу о назначении экспертизы непосредственно судье, защитник, по нашему мнению, ста-новится необоснованно зависим от стороны обвинения. Кроме того прокурор может отказать защитнику и не обращаться к судье о назначении экспертизы, о чем прокурор принимает по-становление. Данное постановление прокурора адвокат, безусловно, может обжаловать в суде, но способствует ли такой порядок целям уголовного процесса (ст. 1 УПК), не затягиваются ли при этом сроки расследования, не утрачиваются ли важные источники доказательств и т.д.

Судья досудебного расследования также вправе оставить постановление прокурора в силе и экспертиза не будет назначена. В соответствии с ч. 3 ст. 178 такое решение судьи счи-тается окончательным. Хотя у стороны защиты еще существует право обратиться к Председа-телю участкового суда в соответствии со ст. 65 УПК.

О чем свидетельствует существующая правовая регламентация назначения экспертизы? Прежде всего о неэффективности сроков расследования при обращении защитника изначально и непосредственно не к судье досудебного расследования, а к прокурору.

Кроме того, присутствует конкуренция принципа состязательности сторон (в ходе соби-рания доказательств) с принципом «главенства» прокурора как субъекта досудебного рассле-дования, организующего и руководящего этим расследованием, а также имеющего право на самостоятельное проведение досудебного расследования в соответствии со ст. 164 УПК. Про-цессуальное и фактическое преимущество прокурора над защитником свидетельствует о явной и чрезмерной расбалансированности прав сторон в вопросе назначения экспертизы. В целом же, на наш взгляд, прокурор в процессе фигура двойственная. На него, как впрочем и на долж-ностное лицо досудебного расследования возложена обязанность собирать все доказательства как обвиняющие так и оправдывающие подозреваемого. Но в этом случае мы сталкиваемся с проблемой уголовно-процессуальных функций, которая на сегодняшний день недостаточно разрешена ни в теории, ни в законодательной и правоприменительной практике [7, p. 102]. Если воспринимать уголовно-процессуальную функцию как направление процессуальной дея-тельности состязающихся сторон, различающееся по целям, то каждая сторона собирая и предъявляя доказательства должна отстаивать свои интересы. По нашему мнению было бы на-ивно полагать, что лицо, составляющее обвинительный акт, будет отстаивать интересы защиты. Такая дихотомность не совместима не только с нормами права, но и с законами логики и пси-хологии.

Но, возвращаясь к вопросу правовой регламентации назначения экспертизы при учете всего вышеизложенного, мы полагаем, что нормами УПК запрограммирована проблемная про-цессуальная ситуация. Защитник, будучи уверенным в необходимости производства экспер-тизы по делу, не сможет заполучить ее самостоятельно, а значит он лишается средства, кото-рое возможно могло бы помочь установить обстоятельства оправдывающие или смягчающие ответственность его подзащитного. С точки зрения защиты – экспертиза не является доступ-ным средством, а поэтому возможен вывод о том, что защитнику созданы препятствия не только в реализации своих прав, но и в выполнении профессиональных обязанностей (ст. 48 УПК), в соответствии с которым он имеет право самостоятельно собирать необходимые защите сведения и обязан использовать все указанные в законе средства и способы.

Этот вывод также подтверждает наличие проблемы применения принципа состязательно-сти и равных прав сторон в досудебной стадии уголовного процесса.

Мы полагаем, что в УПК необходимо внести изменения, связанные с предоставлением защитнику права по вопросу назначения экспертизы обращаться не к прокурору, а непосредст-венно к судье досудебного расследования. Таким образом права сторон будут более сбалан-сированы, а сроки расследования станут более эффективны.

Однако судья, на просьбу защитника назначить экспертизу, может ответить мотивирован-ным отказом. Безусловно, что с учетом конкретных обстоятельств по конкретным делам, мо-тивы отказа будут самыми различными. Но не исключена ситуация, когда аргументы, лежащие в основе отказа назначить экспертизу, будут неудовлетворять защитника. Судейское усмотре-ние должно конечно же основываться на личном его убеждении и материалах дела, но также и на основе множества разнообразных критериев, которые, к сожалению, в нормах УПК отсутст-

124

вуют. А как мы уже упоминали, никто заранее не может прогнозировать результаты экспертизы. Кроме того, даже вероятный, а не категоричный вывод эксперта может иметь значение для правильного разрешения дела.

Поэтому в случае непримиримой позиции адвоката, настаивающего и требующего назна-чения экспертизы, думается судебная практика должна выработать общие правила, используе-мые судьей досудебного расследования при разрешении такой проблемной ситуации. Одно из таких правил – предоставление преимущества защите (когда защита осуществляет собирание доказательств), которое означало бы правило толкования закона и обстоятельств дела в пользу подозреваемого при выборе нестандартного способа разрешения проблемной ситуации, яв-ляющееся составной частью принципа на защиту.

В нашем случае нестандартным будет – запретить судье досудебного расследования ли-шать защиту права на экспертизу, например, по мотивам нецелесообразности. Исключение мо-гут составлять случаи, когда обстоятельства, которые хочет установить сторона посредством экспертизы, совершенно не имеют никакого отношения к расследуемому преступному деянию [8, с. 269]. Также практиковать в отдельных случаях назначать производство экспертизы при условии, что заинтересованная в экспертизе сторона оплачивает экспертному учреждению рас-ходы на ее проведение. В таком случае экспертиза будет проводиться в порядке применяемом к судебным экспертизам.

В ст. 104 УПК закреплено правило, но оно применимо только тогда, когда участники про-цесса самостоятельно и по собственному усмотрению приглашают эксперта, который свои ус-луги предоставляет на договорной (платной) основе в соответствии с Законом ЛР «О судебной экспертизе» [9].

Согласно положениям криминалистической науки, а также нормам упомянутого закона, такой акт экспертизы не будет иметь статуса акта судебной экспертизы. Основное отличие су-дебной экспертизы от экспертизы заключается в общих чертах в том, что она назначается су-дом, ее подготовка, оформление результатов и др. предусматривается нормами УПК. Несо-мненно и то, что по силе и доказательственному значению приоритетны в судебной практике акты именно судебной экспертизы.

С другой стороны, законодатель в нормах УПК не разделяет экспертов на частных и ра-ботающих в государственных экспертных учреждениях, тогда как в законе ЛР «О судебной экс-пертизе» такое разделение присутствует. Это косвенно свидетельствует в пользу экспертизы, проводимой на договорной основе. Логика УПК не указывает на разницу в доказательственном значении этих экспертиз.

Результаты судебной экспертизы равно как и результаты экспертизы могут быть при-знаны доказательством по делу, если они значимы для дела и получены законным путем, как требует ст. 20 УПК.

Проблема, на наш взгляд, заключается в отсутствии достаточного процессуального регу-лирования (нормами УПК) проведения экспертизы, которая не назначается судом, а проводится на договорной основе.

Проведение экспертизы вообще, как известно, характеризуется возникновением, разви-тием и прекращением комплекса правоотношений как между субъектами судебно- экспертной деятельности так и участниками процесса.

Неурегулированность таких вопросов нормами кодекса создает проблемную процессу-альную ситуацию и как следствие – возникает проблемная криминалистическая ситуация. Так, нормы ныне действующего УПК не регламентируют вопросы передачи объектов экспертизы эксперту, приглашенному участниками процесса (а не назначенному судом), не регламентиро-ван также порядок ознакомления такого эксперта с материалами дела и участия его в процес-суальных действиях, связанных с предметом экспертизы или отбора сравнительных образцов. Думается, отсутствие необходимого регламента вызовет обоснованные сомнения у прокурора и должностного лица досудебного расследования и вряд ли они без указания на то в законе бу-дут применять аналогию нормативного регулирования судебной экспертизы. Более того, неуре-гулированность нормами УПК участия приглашенного сторонами эксперта является серьезным препятствием для деятельности самого эксперта. На наш взгляд, такие проблемы в УПК будут способствовать конфликтам процессуальных сторон.

Поэтому вероятно ученым – процессуалистам и криминалистам – экспертологам пред-стоит выработать порядок участия приглашенного эксперта в процессе, процедуры экспертных исследований, формы контроля за проводимым исследованием. Пока, на наш взгляд, во избе-жание конфликта процессуальных сторон, практика применения услуг приглашенных экспертов возможно будет сведена не к сложным исследованиям проводимым в лабораторных условиях, а к консультациям, основанным на специальных знаниях эксперта.

И в заключении хотелось бы выразить надежду в том, что выводы и предложения, содер-жащиеся в статье будут способствовать дальнейшим научным исследованиям в области уго-ловного процесса и криминалистики, направленным на разрешение проблемных процессуаль-ных и криминалистических ситуаций, возникающих в ходе организации и проведения досудеб-ного расследования по уголовным делам.

125

Выводы

В результате проведенного исследования сделаны следующие выводы и обобщения: 1) Принцип состязательности и равноправия сторон является инструментом защиты лич-

ности и гарантией правосудия. 2) Реализацию этого принципа должна обеспечивать вся логика построения и норматив-

ного регулирования уголовного процесса. 3) Предъявляя доказательства в суде в условиях состязательности, стороны должны

иметь равные возможности по собиранию доказательств в досудебной стадии уголовного про-цесса.

4) Расширение сферы применения принципа состязательности и равноправия сторон до-пустимо за счет предоставления защите права непосредственного обращения не к прокурору, а к судье с просьбой, а в некоторых случаях с требованием назначить экспертизу.

5) Существующий порядок назначения экспертизы ограничивает право защитника на ис-пользование всех законных средств защиты и, в случае отказа суда в назначении экспертизы, создает проблемную процессуальную ситуацию.

6) Судебная практика должна выработать общие правила, используемые судьей досудеб-ного расследования, применяемые при разрешении проблемной ситуации, связанной с назна-чением экспертизы по просьбе защиты.

7) Одно из правил – предоставление преимущества защите посредством толкования за-кона и обстоятельств дела в пользу подозреваемого при выборе нестандартного способа раз-решения проблемной процессуальной ситуации.

8) К нестандартным решениям можно отнести формирование судейской позиции, запре-щающей лишать сторону защиты права на экспертизу.

9) Нормами УПК не урегулированы вопросы участия в процессе эксперта, приглашаемого по инициативе участников процесса. Отсутствие правового регламента ограничивает защит-ника в применении услуг эксперта на договорной основе и препятствует деятельности самого эксперта.

10) Совершенствование правового регулирования экспертизы в уголовном процессе спо-собствует расширению сферы применения принципа состязательности и равноправия сторон в досудебной стадии уголовного процесса.

♦♦♦

ЛИТЕРАТУРА

1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras,

2003. 2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. – Vilnius, 2002. 3. Евникеев З. Д. Установление истины – задача уголовного процесса и криминалистики // Эволюция

права и закона как фактор изменения криминалистики. – Екатеринбург: Издательство «Чароид», 2003. 4. Машовец А. О. Принцип состязательности и объективная истина // Эволюция права и закона как фактор

изменения криминалистики. Екатеринбург: Издательство Чароид», 2003. 5. Смирнов А. В. Состязательный процесс. Санкт-Петербург, 2001. 6. Juodkaitė-Granskienė G., Jovaišas K. // Verslo ir komercinė teisė. 2004. Nr. 3. 7. Мингалин Н. Н. Реализация предоставленных процессуальных прав адвокату – защитнику на досудеб-

ных стадиях // Пятьдесят лет кафедре уголовного процесса УрГЮА (СЮИ). – Екатеринбург, 2005. Ч. 2ю 8. Смирнов А. В. Дискурсивно-состязательная модель уголовного процесса // Пятьдесят лет кафедре

уголовного процесса УрГЮА (СЮИ). – Екатеринбург, 2005. Ч. 2 9. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas // Valstybės žinios, 2002.

♦♦♦

126

Rungtyniškumo principo įgyvendinimo ikiteisminio tyrimo stadijoje problema

Dr. Natalija Fočenkova Kaliningrado valstybinis universitetas

Pagrindinės sąvokos: baudžiamasis procesas, ikiteisminis tyrimas, rungtyniškumo principas, gynyba, kal-tinimas.

SANTRAUKA

Straipsnyje nagrinėjamas rungimosi principas ir jo įgyvendinimo perspektyvos per ikiteisminį tyrimą. Šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principas yra gynybos priemonė, žmogaus teisių apsaugos bei teisin-

gumo vykdymo garantas. Minėtų principų įgyvendinimas grindžiamas viso baudžiamojo proceso logika ir nor-matyviniu reglamentavimu. Įgyvendinant rungimosi principą per teisminį nagrinėjimą šalims turi būti suteiktos lygios galimybės dalyvauti įrodinėjimo procese per ikiteisminį tyrimą.

Šio tyrimo objektu laikomos Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso normos, kuriose įtvirtinti rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principai bei atskleistas jų turinys ikiteisminio tyrimo stadijoje.

Tyrimu siekiama išnagrinėti gynybos ir kaltinimo šalių, dalyvaujančių įrodinėjimo procese, veiklą ski-riant ekspertizes, problemines proceso ir kriminalistines situacijas. Manoma, jog galimybės suteikimas gynybos šaliai tiesiogiai kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu (o kartais ir net su reikalavimu) skirti ekspertizę padėtų veiksmingiau įgyvendinti ekspertinio tyrimo galimybes. Šiuo metu egzistuojanti ekspertizių skyrimo tvarka riboja gynėjo teises naudoti visas teisėtas gynybos priemones tuo atveju, jei teisėjas atsisako skirti eksper-tizę.

Tyrimo tikslas – teikti siūlymus siekiant išvengti pusiausvyros tarp kaltinimo ir gynybos šalių pažeidimo įgyvendinant ekspertinio tyrimo galimybes bei tobulinti teisinį ekspertizės skyrimo mechanizmą.

♦♦♦

The Problems of Realization of the Principle of Competitiveness of the Parties in the New Criminal Code of Lithuania

Dr. Natalia Fochenkova Kaliningrad State University

Keywords: criminal procedure; pre-judicial investigation; principle of competitiveness; defence; accu-sation.

SUMMARY

Expansion of application of the principle of competitiveness of the parties in criminal procedure is inseparably linked with the issue of assignment of examination in the stage of pre-judicial investigation.

The analysis of norms of the procedural criminal Code of the Lithuanian Republic regulating the order of assignment of examination in a criminal case, gives the basis to believe, that the examination is not accessible means of defence. Such a position does not allow the defender to collect independently necessary for protection data, which the defender can receive without application of measures of remedial compulsion. It is seen in it an original obstacle to discharge of professional duties by the defender.

Besides the lawyer, deprived opportunities to address directly to court the request for assignment of examination in the case, becomes unreasonably dependent from the party of accusation. Therefore the purpose and tasks of the present work are to prepare offers on expansion of application of the principle of competitiveness in the stage of pre-court investigation and to resolve the problem fragmentarily, by granting to the lawyer of the greater independence in collecting the data necessary for protection which he can obtain without application of measures of remedial compulsion.

127

Jurisprudencija, 2005, t. 76(68)

INFORMACIJA

MOKSLO DARBØ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS

Ðiame periodiniame – mënesiniame recenzuojamame moksliniø straipsniø rinkinyje spausdinami straipsniai visø teisës srièiø (Europos Sàjungos, konstitucinës, civilinës, administracinës, komercinës, darbo, bioteisës, finansø, mokesèiø, baudþiamosios teisës, teisës istorijos, teisës filosofijos, administracinio, civilinio, baudþiamojo procesø, kriminalistikos, kriminologijos, teisinës informatikos, teismo medicinos ir kt.) klausimais, nagrinëjantys mokslines teorines bei praktines problemas, moksliniø monografijø, kitø moksliniø leidiniø mokslinës recenzijos, publikacijos apie Lietuvos, ES, pasaulio teisës mokslo naujoves.

Rengiant straipsnius mokslo darbø rinkiniui „Jurisprudencija“, bûtina laikytis ðiø reikalavimø. Mokslo straipsnis gali bûti paraðytas lietuviø, anglø, vokieèiø, rusø arba lenkø kalba. Straipsnio da-

lys iðdëstomos tokia tvarka: 1. Straipsnio pavadinimas. 2. Straipsnio metrika: 2.1. Autorius(-iai), pedagoginis vardas, mokslo laipsnis. 2.2. Mokslo ar kita(-os) institucija(-os), kuriai (-ioms) autorius(-iai) atstovauja, adresas, telefonas,

elektroninis paðtas. 2.3. Straipsnio pateikimo mokslo darbø „Jurisprudencija“ redaktoriø kolegijos atsakingajam re-

daktoriui data. 3. Iðsami santrauka (ne trumpesnë kaip 600 spaudos þenklø) ta kalba, kuria paraðytas straipsnis. Èia

glaustai perteikiamas straipsnio turinys, analizuojami klausimai, nurodomos pagrindinës sàvokos lietuviø kalba.

4. Áþanga - turi bûti pagrástas temos aktualumas, suformuluotas moksliniø tyrimø tikslas, nurodyti tyrimo objektai, metodai, aptartas nagrinëjamos problemos iðtyrimo laipsnis.

5. Pagrindinis straipsnio tekstas - mokslinio tyrimo eiga. Pageidautina, kad jis bûtø suskirstytas á skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1. ir t .t.).

6. Straipsnis baigiamas mokslinius svarstymus arba sprendimus apibendrinanèiomis iðvadomis - bû-tina pateikti ir pagrásti tyrimø rezultatus, nurodyti rekomendacijas.

7. Lietuviø kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi bûti iðsami santrauka ir pagrindinës sàvokos anglø kalba. Uþsienio kalbomis spausdinamø straipsniø pabaigoje – santrauka ir pagrindinës sàvokos lie-tuviø kalba. Santraukos turi bûti ne trumpesnës kaip 2200 spaudos þenklø, t. y. vieno puslapio.

8. Cituojamø ðaltiniø sàraðas. Visi straipsnyje minimi ðaltiniai turi atsispindëti literatûros sàraðe. Á ðá sàraðà áraðomi tik tek.ste minimi autoriai. Literatûros sàraðas pateikiamas tokia tvarka, kokia ðaltiniai ci-tuojami tekste. Tekste ðaltiniai ir puslapiai nurodomi lauþtiniuose skliaustuose.

Rankraðtis turi bûti iðspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusëje, ið visø kraðtø palie-kant ne siauresnes kaip 25 mm paraðtes. Straipsnio apimtis neturi virðyti 15 puslapiø (apie 39000 spaudos þenklø), moksliniø recenzijø, teziø ir kitø informacinio pobûdþio publikacijø - 7 puslapiø (apie 20000 spaudos þenklø). Bûtina pateikti tekstà elektroninëje laikmenoje.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslø, schemø, lenteliø plotis – 84 mm (per teksto stulpelá) arba 175 mm (per visà puslapá).

Tinkamiausi grafiniø rinkmenø formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel. Teksto redaktorius – Microsoft Word.

Straipsná turi vertinti ne maþiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai, straipsnyje nagrinëjamos mokslo srities specialistai, bent vienas jø-ne MRU darbuotojas (pageidautina ið uþsienio valstybës); turëtø bûti pa-teikta ir fakulteto arba katedros nuomonë apie straipsnio mokslinæ vertæ, jo aktualumà, bûtinybæ já spaus-dinti. Rekomenduojama, kad uþsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotø bent vienas mokslinin-kas ið ne autoriaus gyvenamos valstybës.

Autoriai privalo laikytis ne tik ðiø nurodytø reikalavimø, bet ir planuotø straipsniø parengimo ir pateikimo leidëjui terminø. Jeigu straipsnis planuojamas spausdinti, pavyzdþiui, balandþio mënesio tome, autorius mokslo darbø rinkinio „Jurisprudencija“ redaktoriø kolegijos atsakingajam redaktoriui (tel. 8 5 2714 546, el. paðtas [email protected]) já privalo pateikti ne vëliau kaip sausio pabaigoje, t.y. prieð tris më-nesius.

PASTABA. Ðie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. va-sario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

JURISPRUDENCIJA

Mokslo darbai 76(68) tomas

Redaktorë Jūratė Balčiūnienė Santraukø anglø kalba korektûrà skaitë Jurgita Marija Bagdonavičienė

Rinkëja Janė Andriuškevičienė Maketuotoja Regina Bernadišienė

Virðelio autorë Stanislava Narkevičiūtė

SL 585. 2005 11 24. 13,39 leidyb. apsk. l. Tiraþas 160 egz. Uþsakymas . Kaina sutartinë.

Iðleido Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius. Tinklalapis internete www.mruni.lt

El. paðtas [email protected] Spausdino UAB „Baltijos kopija“, Kareiviø g. 13b, LT-09109 Vilnius.

Tinklalapis internete www.kopija.lt El. paðtas [email protected]