1

2018 m. liepa–rugpjūtis

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.

Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu.

3

TURINYS

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS .................................................... 4

1. ŠVELNESNIO ĮSTATYMO GALIOJIMO ATGAL PRINCIPO TAIKYMAS ................. 4

2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Clergeau ir kt. (C-115/17) ............................................... 4

2. ABIPUSIO PRIPAŽINIMO PRINCIPO TAIKYMAS .......................................................... 5

2018 m. liepos 5 d. sprendimas Lada (C-390/16) ..................................................................... 5

3. DĖL ATSISAKYMO VYKDYTI EUROPOS AREŠTO ORDERĮ ...................................... 8

2018 m. liepos 25 d. didžiosios kolegijos sprendimas LM (C-216/18 PPU) ........................... 8

2018 m. liepos 25 d. sprendimas ML (C-220/18 PPU) ........................................................... 10

2018 m. liepos 25 d. sprendimas AY (C-268/17) ..................................................................... 13

II. TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS

DRAUDIMAS .................................................................................................................................. 15

2018 m. rugpjūčio 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas David Smith (C-122/17) .................. 15

III. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA ........................................................................................ 16

2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Verbraucherzentrale Berlin eV (C-485/17) ..................... 16

2018 m. liepos 4 d. sprendimas Wolfgang Wirth, Theodor Mulder, Ruth Mulder, Gisela Wirth

(C-532/17) ..................................................................................................................................... 17

IV. JURISDIKCIJOS NUSTATYMAS ......................................................................................... 18

2018 m. liepos 5 d. sprendimas AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ (C-27/17) ......................... 18

2018 m. liepos 11 d. sprendimas Zurich Insurance PLC ir Metso Minerals Oy (C-88/17) ..... 20

V. FINANSINIS ĮKAITAS ............................................................................................................. 21

2018 m. liepos 25 d. sprendimas UAB „Aviabaltika“ (C-107/17) ............................................. 21

4

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS

1. ŠVELNESNIO ĮSTATYMO GALIOJIMO ATGAL PRINCIPO TAIKYMAS

2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Clergeau ir kt. (C-115/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EEB) Nr. 1964/82 – Neteisingos

deklaracijos ar apgaulingi veiksmai, kuriais siekiama gauti specialias eksporto grąžinamąsias

išmokas už tam tikrus galvijų mėsos gabalus be kaulų – Reglamento Nr. 1964/82 pakeitimas, kuriuo

išplečiama teisės į specialias eksporto grąžinamąsias išmokas apimtis – Švelnesnio baudžiamojo

įstatymo taikymo atgaline data principas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos

49 straipsnio 1 dalies trečias sakinys

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos

49 straipsnio 1 dalies 3 sakinyje įtvirtinto švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo atgal principo

išaiškinimo.

1990 m. gruodžio 21 d. La Rošelio Prancūzijoje prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą prieš X dėl

neteisingų deklaracijų ar apgaulingų veiksmų nusikalstamos veikos, kaip ji apibrėžta Muitinės

kodekso 426 straipsnio 4 punkte. Tyrimas buvo atliekamas dėl aplinkybių, susiklosčiusių Clergeau

SA vykdant veiklą, susijusią su mėsos pirkimu, pardavimu, transportavimu, importu, eksportu ir

skerdyklų veikla. 2010 m. gegužės 25 d. kaltinamieji pagrindinėje byloje buvo perduoti

baudžiamajam teismui, kaltinant 1987–1992 metais atlikus veiksmus, dėl kurių Clergeau gavo

specialias eksporto grąžinamąsias išmokas, kaip jos suprantamos pagal 1982 m. liepos 20 d.

Komisijos reglamentą (EEB) Nr. 1964/82, nustatantį specialių eksporto grąžinamųjų išmokų už tam

tikrus galvijų mėsos gabalus be kaulų suteikimo sąlygas (toliau – Reglamentas Nr. 1964/82),

neturėdama į jas teisės, t. y. deklaravo suaugusių galvijų patinų mėsą kaip „užpakalinių ketvirčių

gabalus be kaulų“, kaip tai apibrėžta Reglamento 1 straipsnyje, nors ji neatitiko šio apibrėžimo.

Kaltinamieji pagrindinėje byloje į eksporto sandėlį pristatė priekinių ketvirčių mėsos gabalus, tačiau

grąžinamosios išmokos galėjo būti mokamos tik už užpakalinių ketvirčių gabalus. 2013 m. gruodžio

3 d. La Rošelio baudžiamasis teismas nuosprendžiu, kurį Puatjė apeliacinis teismas paliko galioti

savo 2015 m. kovo 12 d. sprendimu, kaltinamieji pagrindinėje byloje buvo išteisinti. Administration

des douanes et droits indirects ir FranceAgriMer pateikė kasacinį skundą. Kasacinis teismas sustabdė

bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikė prejudicinį klausimą, ar Chartijos 49 straipsnio

1 dalies 3 sakinyje įtvirtintas švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo atgal principas turi būti

aiškinamas taip, kad pagal jį asmens negalima nuteisti už tai, kad pasitelkęs apgaulingus veiksmus ar

neteisingas deklaracijas, susijusias su prekių, dėl kurių prašyta grąžinamųjų išmokų, pobūdžiu, jis

nepagrįstai gavo Reglamente Nr. 1964/82 numatytas specialias eksporto grąžinamąsias išmokas, nors

dėl šio Reglamento pakeitimo (Reglamentu Nr. 1359/2007), padaryto po to, kai buvo padaryta veika,

už prekes, kurias jis eksportavo, šias grąžinamąsias išmokas galima mokėti.

Teisingumo Teismas, cituodamas sprendimą Paoletti byloje, priminė, kad švelnesnio baudžiamojo

įstatymo galiojimo atgal principas, įtvirtintas Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje, yra Sąjungos pirminės

teisės dalis. Net prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, pagal kurią Chartijai suteikta tokia pati teisinė

galia kaip Sutartims, šis principas susiformavo iš valstybių narių bendrųjų konstitucinių tradicijų,

todėl turi būti laikomas vienu iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, į kuriuos nacionalinis teismas turi

atsižvelgti, kai taiko nacionalinę teisę. Taikyti Chartijos 49 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje

įtvirtinto švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo atgal principo savaime netrukdo tai, kad

pagrindinėje byloje nagrinėjami įvykiai įvyko 1987–1992 metais, t. y. iki Lisabonos sutarties

įsigaliojimo 2009 m. gruodžio 1 d.

Kaltinamieji pagrindinėje byloje traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal Muitinės kodekso

426 straipsnio 4 punktą dėl to, kad pateikė neteisingas deklaracijas ar atliko apgaulingus veiksmus,

dėl kurių gautos Reglamente Nr. 1964/82 numatytos specialios eksporto grąžinamosios išmokos.

Atsižvelgiant į ESS 4 straipsnio 3 dalyje ir SESV 325 straipsnyje valstybėms narėms nustatytas

pareigas, Muitinės kodekso nuostata visų pirma siekiama nubausti už Sąjungos finansiniams

5

interesams kenkiančius veiksmus. Muitinės kodekso 426 straipsnio 4 punkte numatyta nusikalstama

veika ir baudžiamasis procesas pagrindinėje byloje patenka į Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamų

pagrindinių teisių taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, todėl

prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiame procese turi užtikrinti, kad būtų

laikomasi Chartijos 49 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje įtvirtinto švelnesnio baudžiamojo

įstatymo taikymo atgal principo.

Po to, kai susiklostė pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės, Reglamento Nr. 1964/82

1 straipsnis nuo 1998 m. sausio 19 d. buvo pakeistas Reglamentu Nr. 2469/97, kuriuo teisė į

Reglamente Nr. 1964/82 numatytas specialias eksporto grąžinamąsias išmokas suteikta ir už

suaugusių galvijų patinų priekinių ketvirčių gabalus – būtent dėl jų buvo pateiktos neteisingos

deklaracijos ar atlikti apgaulingi veiksmai, kuriais kaltinami kaltinamieji pagrindinėje byloje. Šis

pakeitimas buvo perkeltas į Reglamento Nr. 1359/2007, kuriuo nuo 2008 m. sausio 1 d. kodifikuotas

ir pakeistas Reglamentas 1964/82, 1 straipsnį.

Švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymas būtinai susijęs su įstatymų kaita laikui bėgant ir pagrįstas

išvada, kad teisės aktų leidėjas pakeitė savo nuomonę arba dėl faktinių aplinkybių baudžiamojo

kvalifikavimo, arba dėl bausmės, taikytinos už nusikalstamą veiką. Po to, kai buvo padaryta

nusikalstama veika pagrindinėje byloje, Prancūzijos įstatymų leidėjas nepakeitė Muitinės kodekso

426 straipsnio 4 punkte numatytos nusikalstamos veikos požymių, vadinasi, baudžiamoji atsakomybė

už neteisingas deklaracijas ar apgaulingus veiksmus, kuriais gaunama tokios su eksportu susijusios

naudos, kaip Reglamente Nr. 1964/82 numatyta speciali eksporto grąžinamoji išmoka, išliko tokia

pati, kaip buvo numatyta klostantis pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms. Taigi

Prancūzijos įstatymų leidėjo vertinimas, kiek tai susiję su inkriminuojamų aplinkybių baudžiamuoju

kvalifikavimu ar bausme, taikytina už nusikalstamą veiką, kurios padarymu kaltinami kaltinamieji

pagrindinėje byloje, nepasikeitė. Speciali grąžinamoji išmoka už suaugusių galvijų patinų priekinių

ketvirčių mėsos be kaulų gabalus buvo nustatyta siekiant pritaikyti šiuos teisės aktus prie kintančių

mėsos rinkos sąlygų, ypač prie pasikeitusios padėties pasaulinėje rinkoje įgyvendinus daugiašalių

derybų dėl prekybos Urugvajuje sudarytus susitarimus. Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas

pakeisti Reglamento Nr. 1964/82 1 straipsnyje numatytus tinkamumo kriterijus buvo paremtas

padėties pasaulinėje mėsos rinkoje vertinimu vien ekonominiu ir techniniu požiūriais.

Teismas padarė išvadą, kad Chartijos 49 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje įtvirtintas švelnesnio

baudžiamojo įstatymo taikymo atgal principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį asmenį galima

nuteisti už tai, jog pasitelkęs apgaulingus veiksmus ar neteisingas deklaracijas, susijusias su prekių,

dėl kurių prašyta grąžinamųjų išmokų, pobūdžiu, jis nepagrįstai gavo Reglamente Nr. 1964/82

numatytas specialias eksporto grąžinamąsias išmokas, nors dėl šio Reglamento pakeitimo, padaryto

po to, kai susiklostė inkriminuojamos faktinės aplinkybės, už prekes, kurias jis eksportavo, šias

grąžinamąsias išmokas galima mokėti.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=204748&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=140441

2. ABIPUSIO PRIPAŽINIMO PRINCIPO TAIKYMAS

2018 m. liepos 5 d. sprendimas Lada (C-390/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose –

Pamatinis sprendimas 2008/675/TVR – Atsižvelgimas į ankstesnį kitoje valstybėje narėje priimtą

apkaltinamąjį nuosprendį naujoje baudžiamojoje byloje – Speciali kitoje valstybėje narėje priimto

apkaltinamojo nuosprendžio pripažinimo procedūra – Ankstesnio sprendimo peržiūrėjimas ir

perkvalifikavimas – Abipusio pripažinimo principas – SESV 82 straipsnio 1 dalis

6

2016 m. sausio 8 d. D. Lada, Vengrijos pilietis, Vyner Noištato apygardos teismo Austrijoje buvo

nuteistas vienuolikos mėnesių laisvės atėmimu už pasikėsinimą pavogti didelės vertės turtą

įsibraunant į patalpas, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Šis teismas išsiuntė nuosprendį

Vengrijos teisingumo ministerijai. Remdamasi įstatymo dėl savitarpio tarptautinės pagalbos

baudžiamosiose bylose 46 straipsniu, teisingumo ministerija perdavė dokumentus Vengrijos

Sombathėjaus bendrajam teismui, turinčiam jurisdikciją vykdyti specialią užsienio teismų sprendimų

pripažinimo procedūrą. Teismas išnagrinėjo gautus dokumentus, nurodė juos išversti į vengrų kalbą,

paskyrė D. Ladai gynėją ir konstatavo, kad dėl jo priimtas Austrijos teismo nuosprendis neįtrauktas į

Vengrijos nuosprendžių registrą, tačiau yra Europos nuosprendžių registrų informacinėje sistemoje

(ECRIS). Pagal Vengrijos baudžiamojo proceso kodekso 47 straipsnį užsienio teismų priimti

galutiniai sprendimai yra lygiaverčiai Vengrijos teismų priimtiems sprendimams, jei užsienio teisme

vykęs procesas dėl pažeidėjo ir jam skirta bausmė ar pritaikyta priemonė neprieštarauja Vengrijos

teisės sistemai ir jeigu Vengrijos teismas pripažįsta užsienio teisme priimtą sprendimą. Jeigu užsienio

valstybės teismo paskirta bausmė nėra visiškai suderinama su Vengrijos įstatymu, teismas savo

sprendime konstatuoja, kokia bausmė ar priemonė taikytina pagal Vengrijos įstatymą, kad ji kuo

labiau atitiktų užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę ar priemonę, o jeigu pateikiamas prašymas

dėl vykdymo, priima sprendimą ir dėl bausmės ar vykdymo.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad specialios pripažinimo

procedūros pradžioje reikia išnagrinėti, ar per procesą užsienio valstybės teisme buvo užtikrintos

pagrindinės teisės ir laikytasi pagrindinių Vengrijos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Tam,

kad galėtų pripažinti Vyner Noištato apygardos teismo sprendimo pasekmes Vengrijoje, nacionalinis

teismas turi įvertinti, ir, jei reikia, remdamasis užsienio teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis,

perkvalifikuoti nuteistojo padarytą nusikaltimą pagal Vengrijos baudžiamojo kodekso nuostatas.

Teismas teigė, kad speciali užsienio teismų sprendimų pripažinimo Vengrijoje procedūra reiškia

naują veikų, kurias užsienio teismai jau konstatavo priimtuose nuosprendžiuose, kvalifikavimą, ir,

kita vertus, užsienio teismo skirtų sankcijų derinimą, atsižvelgiant į Vengrijos teisę. Taigi, anot

teismo, tai yra naujas baudžiamasis procesas prieš tomis pačiomis veikomis kaltinamą asmenį. Po

specialios pripažinimo procedūros teismų priimti nuosprendžiai įtraukiami į duomenis apie

atitinkamą asmenį Vengrijos nuosprendžių registre tam, kad į juos būtų galima atsižvelgti per tikėtiną

ateityje vyksiantį Vengrijoje pradėtą baudžiamąjį procesą dėl kitų to paties asmens veikų. Teismas

pažymėjo, kad tam, jog Vengrijoje vykdant baudžiamąjį procesą dėl asmens būtų galima atsižvelgti

į ankstesnius kitose valstybėse narėse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius dėl kitomis veikomis

kaltinamo to paties asmens, tie užsienio teismų priimti apkaltinamieji nuosprendžiai turi būti prieš tai

patvirtinti pagal vidaus teisę, nes be tokio pripažinimo aptariami nuosprendžiai neturi jokios teisinės

galios.

Vengrijos teismas siekė išsiaiškinti, ar Pamatinis sprendimas 2008/675, aiškinamas atsižvelgiant į

SESV 82 straipsnį, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, jog valstybėje narėje asmeniui

iškėlus naują baudžiamąją bylą, kurią nagrinėjant norima atsižvelgti į kitos valstybės narės teismo

anksčiau priimtą galutinį apkaltinamąjį nuosprendį tam pačiam asmeniui už skirtingas veikas, šis

nuosprendis pirmosios valstybės narės teismų būtų pirmiausia pripažintas pagal specialią procedūrą.

Teisingumo Teismas, cituodamas sprendimą Beshkov byloje (C-171/16), pažymėjo, kad nagrinėjant

naują baudžiamąją bylą, iškeltą tam pačiam asmeniui dėl kitų veikų, į ankstesnius kitose valstybėse

narėse priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, kuriuos priimant informacija buvo gauta pagal

taikomus dokumentus dėl tarpusavio teisinės pagalbos arba keitimosi informacija apie teistumą, būtų

atsižvelgta tiek, kiek pagal nacionalinę teisę atsižvelgiama į ankstesnius nacionalinius

apkaltinamuosius nuosprendžius, ir jiems būtų priskirtos pasekmės, lygiavertės toms, kurios pagal šią

teisę priskiriamos pastariesiems apkaltinamiesiems nuosprendžiams. Nacionalinis teismas turi galėti

atsižvelgti į kitų valstybių narių teismų priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, pavyzdžiui, kad

galėtų nustatyti bausmės vykdymui reikalingą tvarką, ir kad šių apkaltinamųjų nuosprendžių

pasekmės turėtų būti lygiavertės nacionalinių sprendimų pasekmėms kiekvieno proceso etapo metu.

Pagrindinėje byloje D. Ladai neiškelta nauja baudžiamoji byla Vengrijoje, kaip tai suprantama pagal

ankstesnį punktą, kurią iškėlus ją nagrinėjančiam nacionaliniam teismui iškiltų klausimas dėl

7

atsižvelgimo į Austrijos teismo priimtą nuosprendį. Tačiau speciali užsienio teisme priimto

nuosprendžio pripažinimo tvarka, nustatyta Vengrijos nacionaliniame teisės akte, Vengrijos valdžios

institucijoms yra išankstinis privalomas etapas, kai Vengrijoje nagrinėjant naują asmeniui iškeltą

baudžiamąją bylą norima atsižvelgti į kitos valstybės narės teismo priimtą ankstesnį apkaltinamąjį

nuosprendį tam pačiam asmeniui dėl kitų veikų, taigi ji susijusi su Pamatinio sprendimo 2008/675

įgyvendinimu.

Teisingumo Teismas siekė patikrinti, ar speciali užsienyje priimto nuosprendžio pripažinimo

procedūra nepanaikina šio pamatinio sprendimo veiksmingumo.

Teisingumo Teismas pažymėjo, cituodamas sprendimą Aranyosi ir Caldararu (C-404/15 ir C-659/15

PPU) byloje, kad nagrinėjamoje byloje pripažinimo procedūra, pagal kurią nustatyta pareiga, susijusi

su ankstesniu kitos valstybės narės teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, patikrinti, ar teismas

laikėsi asmens teisių, gali, jeigu nėra ypatingų aplinkybių, paneigti tarpusavio pasitikėjimo principą

ir dėl tos priežasties vieną iš Pamatiniame sprendime 2008/675 nustatytų tikslų. Pagal SESV

82 straipsnio 1 dalyje numatytą tarpusavio pripažinimo principą draudžiama, kad pagal Pamatinį

sprendimą 2008/675 atsižvelgiant į kitoje valstybėje narėje anksčiau priimtą apkaltinamąjį

nuosprendį būtų taikoma nacionalinė išankstinio pripažinimo procedūra ir kad tas nuosprendis dėl to

būtų peržiūrėtas. Net jei Pamatiniu sprendimu 2008/675 draudžiamas nagrinėjimas iš naujo, po kurio

nusikalstama veika gali būti perkvalifikuojama ir pakeista kitoje valstybėje narėje skirta bausmė, bet

valstybei narei, kurioje nagrinėjama nauja baudžiamoji byla, nedraudžiama tiksliai nustatyti

konkrečią tvarką, kaip atsižvelgti į toje kitoje valstybėje narėje anksčiau priimtus apkaltinamuosius

nuosprendžius, tačiau jos vienintelis tikslas yra nustatyti, ar galima tiems nuosprendžiams suteikti

teisines pasekmes, kurios būtų lygiavertės pasekmėms, kurios suteikiamos ankstesniems pagal vidaus

teisę priimtiems nacionaliniams nuosprendžiams. Net jei šiuo Pamatiniu sprendimu valstybei narei

nedraudžiama, jei reikia, priimti sprendimą, kuriuo ankstesniam kitoje valstybėje narėje priimtam

apkaltinamajam nuosprendžiui suteikiamos lygiavertės teisinės pasekmės, tokio sprendimo

priėmimas negalėtų reikšti, kad taikoma nacionalinė išankstinio pripažinimo procedūra.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Balogh (C-25/15) byloje jis jau sprendė, kad Pamatinis

sprendimas 2009/315 ir Sprendimas 2009/316 turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama taikyti

nacionalinės teisės aktus, kuriuose nustatyta speciali užsienio sprendimų pripažinimo procedūra, kaip

tai numatyta Vengrijos įstatymo dėl tarptautinės savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose,

nes tokia procedūra, kuri vyksta prieš įtraukiant šiuos apkaltinamuosius nuosprendžius į nuosprendžių

registrą ir kurią vykdant šie nuosprendžiai turi būti perduodami ir išverčiami, gali sulėtinti tokį

įtraukimą, pasunkinti keitimąsi informacija tarp valstybių narių, padaryti neveiksmingą Sprendime

2009/316 numatytą kompiuterizuoto vertimo mechanizmą. Nacionalinės procedūros, galinčios daryti

neigiamą įtaką keitimuisi informacija, prieštarauja tiek Pamatiniam sprendimui 2009/315,

aiškinamam atsižvelgiant į Sprendimą 2009/316, tiek Pamatiniam sprendimui 2008/675.

Teisingumo Teismas darė išvadą, kad Pamatinį Sprendimą 2008/675, siejamą su SESV 82 straipsniu,

reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama, kad valstybėje narėje asmeniui iškėlus naują baudžiamąją

bylą, kurią nagrinėjant norima atsižvelgti į kitos valstybės narės teismo anksčiau priimtą galutinį

apkaltinamąjį nuosprendį tam pačiam asmeniui dėl skirtingų veikų, šis nuosprendis pirmosios

valstybės narės teismų pirma būtų pripažintas pagal specialią pripažinimo procedūrą.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=203611&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=140925

8

3. DĖL ATSISAKYMO VYKDYTI EUROPOS AREŠTO ORDERĮ

2018 m. liepos 25 d. didžiosios kolegijos sprendimas LM (C-216/18 PPU)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka

procedūra – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto

orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – 1 straipsnio 3 dalis – Perdavimo tarp valstybių

narių tvarka – Vykdymo sąlygos – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 47 straipsnis –

Teisė, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas

2012 m. vasario 1 d., 2012 m. birželio 4 d. ir 2013 m. rugsėjo 26 d. Lenkijos teismai išdavė tris

Europos arešto orderius (toliau – ir EAO) dėl suinteresuoto asmens siekiant, kad jis būtų suimtas ir

perduotas šiems teismams tam, kad būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, be kita ko, už

neteisėtą prekybą narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis. 2017 m. gegužės 5 d. jis buvo

sulaikytas Airijoje remiantis minėtais EAO ir pristatytas prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikusiam teismui (Aukštasis teismas, Airija). Jis informavo šį teismą, kad nesutinka būti perduotas

Lenkijos teisminėms institucijoms, motyvuodamas tuo, kad dėl šio perdavimo jam grėstų realus ir

akivaizdaus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje

garantuotos teisės į teisingą procesą neužtikrinimo pavojus dėl Lenkijos Respublikoje pakeistų teisės

aktų, reglamentuojančių teismų sistemą. Suinteresuotas asmuo rėmėsi, be kita ko, 2017 m. gruodžio

20 d. Komisijos pagrįstu pasiūlymu, pateiktu pagal Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnio 1 dalį dėl

teisinės valstybės principo Lenkijoje (toliau – Pagrįstas pasiūlymas), ir jame minimais dokumentais.

Teisės aktų pakeitimai susiję su Nacionalinei teisėjų tarybai suteikto konstitucinio vaidmens saugoti

teismų nepriklausomumą pakeitimais, Lenkijos vyriausybės įvykdytais neteisėtais teisėjų

paskyrimais į Konstitucinį Teismą, taip pat jos atsisakymu skelbti tam tikrus sprendimus, teisingumo

ministro ir generalinio prokuroro funkcijų sutapatinimu, naujai sudaryta Nacionaline teisėjų taryba,

kurioje daugiausia įtakos turės vadovaujantis politiniais kriterijais paskirti asmenys, Konstitucinio

Teismo vientisumo ir veiksmingumo sutrikdymu, nes nėra jokių garantijų, kad Lenkijos teisės aktai

atitinka Lenkijos Konstituciją, o to savaime pakanka, kad būtų padarytas poveikis visai baudžiamojo

teisingumo sistemai.

Teisingumo Teismas sprendė klausimą, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis turi būti

aiškinama taip, kad tais atvejais, kai vykdančioji teisminė institucija, turinti nuspręsti, ar perduoti

asmenį, dėl kurio išduotas EAO, siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, turi duomenų, kaip

antai pateikiamų Komisijos pagal ESS 7 straipsnio 1 dalį priimtame Pagrįstame pasiūlyme, kuriais

siekiama įrodyti, jog kyla realus pavojus, kad dėl sisteminių ar bendrų išduodančiosios valstybės

narės teisminės institucijos nepriklausomumo trūkumų bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antroje

pastraipoje užtikrinama pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, ji turi konkrečiai ir išsamiai

patikrinti, ar yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, kad, suinteresuotąjį asmenį perdavus šiai

valstybei, jam kils toks pavojus. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti

prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo detaliai nurodyti sąlygas, kurias

turi atitikti toks patikrinimas.

Teisingumo Teismas, remdamasis savo ankstesne jurisprudencija, akcentavo, kad Pagrindų

sprendime Nr. 2002/584 nurodyti EAO privalomo nevykdymo (3 straipsnis) ir neprivalomo

nevykdymo (4 ir 4 a straipsniai) motyvai ir garantijos, kurias šiais konkrečiais atvejais turi suteikti

išduodančioji valstybė narė. Pagrindų sprendimas 2002/584 grindžiamas principu, kad su EAO

susijusiems sprendimams galioja visos garantijos, taikomos teismo sprendimams, pavyzdžiui,

kylančios iš pagrindinių teisių ir pagrindinių teisės principų, kaip numatyta šio Pagrindų sprendimo

1 straipsnio 3 dalyje. Tai reiškia, kad ne tik sprendimą dėl EAO vykdymo, bet ir sprendimą dėl jo

išdavimo turi priimti teisminė institucija, atitinkanti su veiksminga teismine apsauga susijusius

reikalavimus, įskaitant nepriklausomumo garantiją, kad visa Pagrindų sprendime 2002/584 numatyta

asmenų perdavimo tarp valstybių narių procedūra būtų vykdoma teismui prižiūrint. Didelis valstybių

narių tarpusavio pasitikėjimas, kuriuo pagrįstas EAO mechanizmas, grindžiamas prielaida, kad kitų

valstybių narių baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teismai, kurie dėl įvykdyto EAO turės pradėti

baudžiamojo persekiojimo, bausmės vykdymo ar sprendimo dėl įkalinimo vykdymo procedūras arba

9

baudžiamosios bylos nagrinėjimo iš esmės procesą, atitinka veiksmingos teisminės apsaugos

reikalavimus, prie kurių taip pat priskiriami šių teismų nepriklausomumas ir nešališkumas. Jeigu kyla

realus pavojus, kad asmenį, dėl kurio išduotas EAO, perdavus išduodančios valstybės teisminei

institucijai, bus pažeista jo pagrindinė teisė į tai, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas

teismas, ir atitinkamai iš esmės pažeista jo pagrindinė teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojamą

pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą, vykdančioji teisminė institucija gali išimtiniu atveju

atsisakyti vykdyti šį EAO, remdamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi.

Vykdančioji teisminė institucija turi patikrinti, ar kyla realus pavojus, kad bus pažeista pagrindinė

teisė į teisingą bylos nagrinėjimą dėl nepakankamo šios valstybės teismų nepriklausomumo šioje

valstybėje narėje, siejamo su sisteminiais ir bendrais trūkumais. Teisingumo Teismas, remdamasis

byloje Aranyosi ir Caldararu (C-404/15, C-659/15 PPU) motyvais teigė, kad jei vykdančioji teisminė

institucija nustato, kad išduodančiojoje valstybėje narėje kyla realus pavojus, kad bus iš esmės

pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą dėl sisteminių ar bendrų šios valstybės narės teisminės

valdžios trūkumų, dėl kurių gali kilti grėsmė šios valstybės teismų nepriklausomumui, ji toliau turi

patikrinti, ar nagrinėjamu atveju yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, kad dėl prašomo išduoti

asmens perdavimo išduodančiajai valstybei narei jam kils šis pavojus. Vertinimas taip pat turi būti

atliekamas, kai dėl išduodančiosios valstybės narės Komisija pagal ESS 7 straipsnio 1 dalį priėmė

pagrįstą pasiūlymą, siekdama, kad Taryba nutartų, jog kilo aiškus pavojus, kad ši valstybė narė gali

šiurkščiai pažeisti ESS 2 straipsnyje nurodytas vertybes, kaip antai teisinės valstybės, dėl, be kita ko,

pasikėsinimų į nacionalinių teismų nepriklausomumą, ir, antra, kai vykdančioji teisminė institucija,

remdamasi tokiu pasiūlymu, mano turinti duomenų, leidžiančių įrodyti, kad, kiek tai susiję su šiomis

vertybėmis, tos valstybės narės teisminės valdžios lygiu yra sisteminių trūkumų. Iš Pagrindų

sprendimo 2002/584 matyti, kad EAO mechanizmo įgyvendinimą galima sustabdyti tik tada, jei

viena iš valstybių narių šiurkščiai ir nuolat pažeidžia ESS 2 straipsnyje išdėstytus principus, o

Europos Vadovų Taryba tai konstatuoja pagal ESS 7 straipsnio 2 dalį ir dėl to atsiranda to paties

straipsnio 3 dalyje nurodytos pasekmės. Taigi tik tada, kai esant ESS 7 straipsnio 2 dalyje numatytoms

sąlygoms Europos Vadovų Taryba priima sprendimą, kuriame konstatuojama, kad išduodančiojoje

valstybėje narėje šiurkščiai ir nuolat pažeidžiami ESS 2 straipsnyje nurodyti teisinės valstybės

principai, ir dėl to Taryba sustabdo Pagrindų sprendimo 2002/584 taikymą dėl šios valstybės narės,

vykdančioji teisminė institucija yra įpareigota automatiškai atsisakyti vykdyti bet kokį šios valstybės

narės išduotą EAO ir neturi atlikti jokio konkretaus vertinimo, ar kyla realus pavojus, kad bus

pažeistos suinteresuoto asmens pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Kol tokio sprendimo

nėra, galima atsisakyti vykdyti EAO remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi

tik išimtinėmis aplinkybėmis. Atlikdama vertinimą, vykdančioji teisminė institucija turi, be kita ko,

išnagrinėti, kiek sisteminiai ar bendri trūkumai, susiję su išduodančiosios valstybės narės teismų

nepriklausomumu, kuriuos patvirtina jos turimi duomenys, gali turėti įtakos šios valstybės teismams,

kompetentingiems nagrinėti bylas, kurios bus iškeltos prašomam išduoti asmeniui. Jei paaiškėja, kad

šie trūkumai gali daryti poveikį šiems teismams, vykdančioji teisminė institucija, atsižvelgdama į

konkrečius suinteresuoto asmens išreikštus nuogąstavimus ir informaciją, kurią jis galbūt pateikė, dar

turi įvertinti, ar yra svarių ir neginčijamų įrodymų manyti, kad kyla realus pavojus, jog bus pažeista

to asmens pagrindinė teisė į tai, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, taigi ir

jo pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, atsižvelgiant į jo asmeninę situaciją ir pažeidimo,

už kurį jis persekiojamas, pobūdį, taip pat faktines aplinkybes, kuriomis remiantis išduotas EAO.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=204384&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=319290

10

2018 m. liepos 25 d. sprendimas ML (C-220/18 PPU)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka

procedūra – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto

orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – 1 straipsnio 3 dalis – Perdavimo tarp valstybių

narių procedūra – Vykdymo sąlygos – Nevykdymo pagrindai – Europos Sąjungos pagrindinių teisių

chartija – 4 straipsnis – Nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas – Kalinimo sąlygos

išduodančiojoje valstybėje narėje – Vykdančiųjų teisminių institucijų atliekamo tikrinimo apimtis –

Teisių gynimo priemonės egzistavimas išduodančiojoje valstybėje narėje – Šios valstybės narės

institucijų suteikta garantija

2017 m. rugpjūčio 2 d. Nyredhazos apylinkės teismas Vengrijoje išdavė Europos arešto orderį

(toliau – EAO) dėl Vengrijos piliečio ML tam, kad būtų galima vykdyti jo baudžiamąjį persekiojimą

už veikas (kūno sužalojimas, turto sugadinimas, mažareikšmis sukčiavimas ir vagystė įsibraunant į

patalpas), padarytas Nyredhazoje, Vengrijoje, 2016 m. vasario–liepos mėn. 2017 m. rugpjūčio 16 d.

Vengrijos teisingumo ministerija persiuntė šį EAO Brėmeno generalinei prokuratūrai Vokietijoje.

2017 m. rugsėjo 14 d. Nyredhazos apylinkės teismo nuosprendžiu ML, jam nedalyvaujant, buvo

nuteistas vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme. 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu

Vengrijos teisingumo ministerija, atsakydama į Brėmeno generalinės prokuratūros užklausą, pranešė,

kad jei ML būtų perduotas, perdavimo procedūros metu jis pirmiausia būtų laikomas Budapešto

įkalinimo įstaigoje (Vengrija), paskui – Sombathėjaus regioninėje įkalinimo įstaigoje. Taip pat ši

ministerija garantavo, kad ML nepatirs nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal

Chartijos 4 straipsnį, dėl to, kad Vengrijoje jį planuojama suimti. Ministerija pridūrė, kad tokia

garantija gali būti suteikta ir ML perkėlimo į kitą įkalinimo įstaigą atveju. 2017 m. spalio 31 d.

Nyredhazos apylinkės teismas išdavė dėl ML naują EAO tam, kad būtų galima vykdyti 2017 m.

rugsėjo 14 d. šio teismo nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę. 2017 m. lapkričio 23 d. Hanzos

miesto Brėmeno aukštesnysis apygardos teismas, vykdydamas 2017 m. rugpjūčio 2 d. išduotą EAO,

nurodė suimti ML. Nuo šios datos ML laikomas suimtas Bremen-Oslebshausen bausmių vykdymo

įstaigoje. 2017 m. gruodžio 12 d. Brėmeno apylinkės teismas, vykdydamas 2017 m. spalio 31 d.

išduotą EAO, nurodė ML suimti tam, kad šis būtų perduotas Vengrijos valdžios institucijoms, tačiau

ML nesutiko būti perduotas. 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi Hanzos miesto Brėmeno aukštesnysis

apygardos teismas nutarė pratęsti ML suėmimą tam, kad jis būtų perduotas pagal EAO, tačiau

nusprendė surinkti papildomos informacijos. 2018 m. sausio 9 d. nutartyje teismas nutarė, kad,

remiantis jo turima informacija, nėra jokių ML skirtos bausmės atlikimo Sombathėjaus įkalinimo

įstaigoje kliūčių. Tačiau Vengrijos teisingumo ministerijai 2017 m. rugsėjo 20 d. rašte pažymėjus,

kad ML gali būti perkeltas į kitas įkalinimo įstaigas, tas pats teismas nutarė, jog būtina pateikti

ministerijai prašymą dėl informacijos, kurį sudaro 78 klausimų sąrašas apie kalinimo Budapešto

įkalinimo įstaigoje ir kitose įkalinimo įstaigose, į kurias jis galėtų būti perkeltas, sąlygas. 2018 m.

sausio 10 d. Brėmeno generalinė prokuratūra nusiuntė šį prašymą Vengrijos teisingumo ministerijai.

2018 m. sausio 12 d. atsakydama į šį prašymą ministerija pažymėjo, kad nacionalinės teisės aktų

leidėjas numatė, viena vertus, teisių gynimo priemonę, leidžiančią kalinamiems asmenims ginčyti jų

kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktams, ir, kita vertus, įvedė naują kalinimo sąlygą, vadinamąją

„reintegracijos“ sąlygą. Pagal ją kalinamiems asmenims, kurie dar neatliko visos laisvės atėmimo

bausmės, kalinimas gali būti pakeistas namų areštu. Vengrijos teisingumo ministerija pridūrė, kad

pavyko sumažinti įkalinimo įstaigų perpildymą, nes nuo 2015 m. jose buvo įkurta daugiau kaip 1000

naujų vietų. Brėmeno generalinei prokuratūrai skirtame 2018 m. vasario 1 d. elektroniniame laiške

Vengrijos teisingumo ministerijos tarnautojas nurodė, kad ML nuo vienos iki trijų savaičių būtų

kalinamas Budapešte, siekiant vykdyti tam tikras konkrečiai nenurodytas su perdavimo procedūra

susijusias priemones, nebent atsirastų nenumatytų aplinkybių. 2018 m. vasario 12 d. nutartimi

Hanzos miesto Brėmeno aukštesnysis apygardos teismas paprašė Vengrijos institucijų iki 2018 m.

vasario 28 d. pateikti jam informaciją apie asmenų kalinimo sąlygas, pirma, Budapešto bausmių

vykdymo įstaigoje, ir, antra, kitose bausmių vykdymo įstaigose, į kurias ML gali būti perkeltas.

Teismas taip pat prašė pranešti, kuo remdamasis jis galėtų patikrinti sąlygas, kuriomis tose įstaigose

kalinami asmenys. 2018 m. vasario 15 d. Brėmeno generalinė prokuratūra nusiuntė šį prašymą

Vengrijos institucijoms. 2018 m. kovo 27 d. Vengrijos teisingumo ministerija, suderinusi su

11

Generaline bausmių vykdymo direkcija, dar kartą garantavo, kad kalėdamas ML nepatirs nežmoniško

ar žeminančio elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, nesvarbu, kokioje įkalinimo

įstaigoje būtų kalinamas.

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Hanzos miesto Brėmeno aukštesnysis

apygardos teismas konstatavo, kad ML neturi saugotino intereso, pateisinančio jo bausmės vykdymą

Vokietijoje. ML nemoka vokiečių kalbos, jo partnerė neturi šioje valstybėje narėje nei darbo, nei

teisės į socialines išmokas, todėl bausmės atlikimas Vokietijoje nepadidina jo šansų į resocializaciją.

Taigi ML turėtų būti perduotas Vengrijai. Vis dėlto prieš priimdamas galutinį sprendimą šiuo aspektu

šis teismas mano, kad privalo patikrinti, ar Vengrijos institucijų atsakant į jo prašymus pateikti

informaciją nurodytų duomenų pakanka tam, kad būtų galima atmesti prielaidą dėl realaus

nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojaus egzistavimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikęs teismas siekė išsiaiškinti, pirma, tikrinimo, kurį jis privalo atlikti, apimtį, juolab kad iš

2015 m. kovo 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Varga ir kt. prieš Vengriją matyti,

kad Vengrijoje yra sisteminių kalinimo trūkumų. 2017 m. lapkričio 14 d. sprendime Domján prieš

Vengriją Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad nėra įrodyta, jog dėl asmens teisės ginčyti

jo kalinimo sąlygas užtikrinimo asmenų netinkamos kalinimo sąlygos realiai pagerės tiek, kad būtų

laikomasi EŽTK 3 straipsnio reikalavimų. Teismas siekė išsiaiškinti, ar kalinimo sąlygų patikrinimas

turi būti susijęs su visomis bausmių vykdymo įstaigomis, kuriose gali būti kalinamas ML, be kita ko,

naudojamomis tranzito tikslu ar laikinai, o gal taip tikrinamos gali būti tik tos įstaigos, kuriose,

remiantis išduodančiosios valstybės narės institucijų pateiktais duomenimis, ML galimai bus

kalinamas ilgą laiką. Nors šis teismas gali atmesti bet kokio nežmoniško ar žeminančio elgesio

Sombathėjaus regioninėje kalinimo įstaigoje pavojaus galimybę, Vengrijos institucijų pateiktų

duomenų nepakanka siekiant padaryti tokią išvadą dėl Budapešto įkalinimo įstaigos ir kitų įkalinimo

įstaigų, į kurias minėtos institucijos turi galimybę vėliau perkelti ML. Be to, minėtas teismas teiraujasi

dėl šiuo klausimu atliktino patikrinimo apimties ir kriterijų. Konkrečiai kalbant, jis klausia, ar privalo

atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, suformuotą 2016 m. spalio 20 d.

Sprendime Muršić prieš Kroatiją.

Jei vykdančiosios teisminės institucijos turėtų patikrinti visas bausmių vykdymo įstaigas, kuriose gali

būti kalinamas ML, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar gali

tenkintis Vengrijos institucijų pateiktais bendrais pareiškimais, kad ML nekils nežmogiško ar

žeminančio elgesio pavojaus, ar gali perduoti ML tik su sąlyga, kad šis nepatirs tokio elgesio.

Priešingu atveju teismas klausia, kokią svarbą jis turi priskirti aplinkybei, jog Vengrijos institucijos

nurodė, kad ML tranzitinis kalinimas neviršys trijų savaičių, nes tokia nuoroda suformuluota su išlyga

„nebent paaiškėtų aplinkybių, lemiančių ilgesnę laikymo trukmę“. Kita vertus, jis teiraujasi, ar gali

atsižvelgti į informaciją, kai nėra galimybės nustatyti, ar ją pateikė Pagrindų sprendimo 6 straipsnio

1 dalyje nurodyta išduodančioji teisminė institucija, ar šio Pagrindų sprendimo 7 straipsnio 1 dalyje

nurodyta centrinė institucija, kuri veikė tos išduodančiosios teisminės institucijos prašymu.

Europos Teisingumo Teismas akcentavo valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principą ir

tarpusavio pripažinimo principą, kuris pagrįstas šių valstybių abipusiu pasitikėjimu. Įgyvendindamos

Sąjungos teisę valstybės narės gali turėti pareigą daryti prielaidą, kad kitos valstybės narės paiso

pagrindinių teisių, todėl jos neturi galimybės ne tik reikalauti, kad kita valstybė narė užtikrintų

didesnę nacionalinę pagrindinių teisių apsaugą už tą, kurią garantuoja Sąjungos teisė, bet ir, išskyrus

išimtinius atvejus, patikrinti, ar ši kita valstybė narė konkrečiu atveju tikrai paisė Sąjungos

garantuojamų pagrindinių teisių. Pagrindų sprendime aiškiai nurodyti EAO privalomo ir neprivalomo

nevykdymo pagrindai ir garantijos, kurias šiais konkrečiais atvejais turi suteikti išduodančioji

valstybė narė. Teisingumo Teismas rėmėsi savo sprendime Aranoyosi ir Caldararu (C-404/15 ir C-

659/15 PPU) pateiktu išaiškinimu, kad kai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija turi

duomenų apie realų nežmoniško arba žeminančio elgesio pavojų išduodančiosios valstybės laisvės

atėmimo įstaigose kalinamiems asmenims, pagal Sąjungos teisėje užtikrinamą pagrindinių teisių

apsaugos standartą, ypač Chartijos 4 straipsnį, ji privalo įvertinti šio pavojaus egzistavimą, kai turi

priimti sprendimą dėl EAO nurodyto asmens perdavimo išduodančiosios valstybės narės

institucijoms. Tam vykdančioji teisminė institucija pirmiausia turi remtis objektyviais, patikimais ir

12

tinkamai atnaujintais duomenimis apie išduodančiojoje valstybėje narėje vyraujančias kalinimo

bausmių vykdymo įstaigose sąlygas, įrodančias realius sisteminius ar apibendrintus trūkumus,

susijusius su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikromis įkalinimo įstaigomis. Šie duomenys,

be kita ko, gali būti paimti iš tarptautinių teismų, pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismo,

sprendimų, išduodančiosios valstybės narės teismų sprendimų ir Europos Tarybos ar Jungtinių Tautų

sistemai priklausančių organų sprendimų, ataskaitų ar kitų jų parengtų dokumentų. Tačiau

konstatavus realų nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojų dėl bendrųjų kalinimo sąlygų

išduodančiojoje valstybėje narėje negalima automatiškai atsisakyti vykdyti EAO. Vien tai, kad yra

duomenų, įrodančių sisteminius ar apibendrintus trūkumus, susijusius su tam tikromis asmenų

grupėmis arba įkalinimo įstaigomis dėl kalinimo sąlygų išduodančioje valstybėje narėje, nebūtinai

reiškia, kad konkrečiu atveju atitinkamas asmuo patirs nežmonišką arba žeminantį elgesį, jei bus

perduotas šios valstybės narės institucijoms. Vengrija nuo 2017 m. sausio 1 d. numatė teisių gynimo

priemonę, leidžiančią kalinamiems asmenims teisme ginčyti kalinimo sąlygų teisėtumą pagrindinių

teisių požiūriu, tačiau tai savaime neleidžia atmesti pavojaus, kad po perdavimo šis asmuo patirs

elgesį, kuris dėl tokių kalinimo sąlygų yra nesuderinamas su Chartijos 4 straipsniu. Taigi vykdančioji

institucija privalo nagrinėti atskirai kiekvieno atitinkamo asmens situaciją. Vykdančioji institucija

privalo konkrečiai ir tiksliai įvertinti galimo kilti nežmoniško ar žeminančio pavojaus realumą.

Patikrinimas, kurį privaloma atlikti, turint minty jo konkretų ir tikslų pobūdį, negali būti susijęs su

bendromis kalinimo sąlygomis visose tos valstybės narės bausmių vykdymo įstaigose, kuriose

atitinkamas asmuo galėtų būti kalinamas. Pagrindų sprendimo 15 straipsnio 2 dalyje numatyta

vykdančiųjų teisminių institucijų galimybė paprašyti skubiai pateikti būtiną papildomą informaciją,

kai manoma, jog išduodančiosios valstybės narės pateiktos informacijos nepakanka sprendimui dėl

perdavimo priimti, yra kraštutinė priemonė, taikoma tik išimtiniais atvejais, kai vykdančioji teisminė

institucija mano neturinti visos formalios informacijos, būtinos sprendimui dėl perdavimo skubiai

priimti. Vis dėlto vykdančiųjų teisminių institucijų pareiga patikrinti kalinimo sąlygas visose bausmių

vykdymo įstaigose, kuriose atitinkamas asmuo gali būti kalinamas išduodančiojoje valstybėje narėje,

yra akivaizdžiai perteklinė. Be to, jos neįmanoma įvykdyti per Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje

numatytus terminus, dėl tokio tikrinimo šio asmens perdavimas būtų gerokai atidėtas, todėl EAO

sistemos veikimas būtų neveiksmingas. Taigi Institucijos privalo patikrinti kalinimo sąlygas tik tose

bausmių vykdymo įstaigose, kuriose pagal jų turimą informaciją konkrečiai numatyta kalinti šį

asmenį, nors ir tranzito tikslu ar laikinai. Taigi šiuo konkrečiu atveju – Budapešto ir Sombathėjaus

įkalinimo įstaigas.

Teisingumo Teismas priminė, kad EŽTK 3 straipsnyje valstybės narės, kurios teritorijoje asmuo

kalinamas, institucijoms nustatyta pozityvi pareiga užtikrinti, kad kalinys būtų kalinamas sąlygomis,

kuriomis garantuojama pagarba žmogaus orumui, kad priemonės vykdymo tvarka suinteresuotajam

asmeniui nekeltų tokio sunkumo nepatogumų arba išbandymų, kurie viršija neišvengiamą kančios,

susijusios su kalinimu, lygį, ir kad atsižvelgiant į praktinius įkalinimo reikalavimus būtų tinkamai

užtikrinta kalinio sveikata ir gerovė. Dėl Sombathėjaus kalinimo įstaigos tinkamumo byloje klausimų

nekilo, tačiau turi būti patikrinta, ar toks pavojus nekils asmeniui Budapešto įkalinimo įstaigoje.

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalis, 5 straipsnis ir

6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip: jei vykdančioji teisminė institucija turi duomenų,

patvirtinančių išduodančiosios valstybės narės bausmių vykdymo įstaigose kalinimo sąlygų

sisteminius ar apibendrintus trūkumus, kurių teisingumą prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikęs teismas turi patikrinti atsižvelgdamas į visą prieinamą naujausią informaciją, ji negali atmesti

realaus pavojaus, kad Europos arešto orderyje, išduotame siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę,

nurodytas asmuo patirs nežmonišką ar žeminantį elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos

4 straipsnį, galimybės, motyvuodama vien tuo, kad išduodančiojoje valstybėje narėje šis asmuo gali

pasinaudoti teisių gynimo priemone, leidžiančia jam ginčyti šias kalinimo sąlygas. Privaloma

patikrinti kalinimo sąlygas tik tose bausmių vykdymo įstaigose, kuriose šis asmuo, atsižvelgiant į

turimą informaciją, bus kalinamas, nors ir laikinai ar tranzito tikslu, tik tas atitinkamo asmens

kalinimo sąlygas, kurios yra reikšmingos nustatant, ar jam kils realus nežmoniško ar žeminančio

elgesio pavojus, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį.

13

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=204383&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=318980

2018 m. liepos 25 d. sprendimas AY (C-268/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose –

Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – 1 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio

2 punktas ir 4 straipsnio 3 punktas – Atsisakymo vykdyti pagrindai – Ikiteisminio tyrimo nutraukimas

– Ne bis in idem principas – Prašomas perduoti asmuo, kuris ankstesnėje byloje dėl tos pačios veikos

turėjo liudytojo statusą – Kelių Europos arešto orderių išdavimas dėl to paties asmens

2014 m. kovo 31 d. Kroatijoje Vengrijos piliečiui ir Vengrijos bendrovės valdybos pirmininkui AY

buvo pareikšti kaltinimai dėl aktyvios korupcijos veiksmų: neteisėtai pervestos didelės pinigų sumos

aukštas pareigas einančiam Kroatijos politikui už tai, kad būtų sudaryta sutartis. Tyrimas dėl AY

veikos buvo pradėtas Kroatijoje, kreiptasi į kompetentingą Vengrijos instituciją su prašymu suteikti

tarptautinę teisinę pagalbą apklausiant AY kaip įtariamąjį ir įteikiant jam šaukimą, tačiau Vengrija jo

neįvykdė, motyvuodama galimu pakenkimu Vengrijos nacionaliniams interesams. Tačiau

remdamasis Kroatijos valdžios institucijų pateikta informacija 2011 m. liepos 14 d. Vengrijos

generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą, grindžiamą tuo, kad yra pagrįstų priežasčių įtarti,

kad padaryta tarptautinė korupcinė veika, tačiau tyrimas buvo baigtas 2012 m. sausio 20 d. Vengrijos

centrinio tyrimų biuro sprendimu, motyvuojant tuo, kad padaryti veiksmai neatitinka Vengrijos

teisėje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Šio tyrimo metu AY buvo apklaustas kaip

liudytojas, taigi tyrimas pradėtas ne dėl jo, kaip įtariamojo, veiksmų, o siekiant nustatyti nežinomo

vykdytojo padarytos veikos požymius.

Kroatijos Respublikai įstojus į ES, bet dar neiškėlus baudžiamosios bylos Kroatijoje, 2013 m. spalio

1 d. buvo išduotas Europos arešto orderis (toliau – EAO) dėl AY. 2013 m. spalio 7 d. Vengrijos

teismas atsisakė vykdyti šį EAO, motyvuodamas tuo, kad Vengrijoje jau buvo iškelta baudžiamoji

byla dėl tos pačios veikos, kuria jis grindžiamas, tačiau byla buvo nutraukta. Atsisakius vykdyti EAO,

AY buvo pastebėtas Vokietijoje ir Austrijoje, tačiau šios dvi valstybės narės nusprendė nesiimti

veiksmų dėl per Interpolą padaryto įrašo apie tarptautinę paiešką, kitaip būtų pažeistas ne bis in idem

principas. Interpolo sekretoriatas panaikino įrašą apie tarptautinę AY paiešką. Pareiškus AY

kaltinimus Kroatijoje, 2015 m. gruodžio 15 d. buvo išduotas naujas EAO, bet Vengrija jo neįvykdė.

2017 m. sausio 27 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar kartą nusiuntė šį

EAO kompetentingai Vengrijos institucijai. Šiuo klausimu šis teismas pažymėjo: kadangi jame buvo

pradėtas baudžiamasis procesas dėl AY, o ankstesnis prokuratūros EAO buvo išduotas iki šio proceso

pradžios, orderyje išdavusioje valstybėje narėje pasikeitė aplinkybės.

Per šešiasdešimt dienų nuo antrojo EAO išsiuntimo nebuvo atsakyta, prašymą priimti prejudicinį

sprendimą pateikęs teismas kreipėsi į Kroatijos nacionalinį narį Eurojuste. Šis narys perdavė

Vengrijos kompetentingos institucijos nuomonę, kurioje nurodė, kad nemano privalanti vykdyti

išduotą EAO, dėl kurio vykstant ikiteisminiam tyrimui Kroatijoje jau buvo priimtas sprendimas. Buvo

pažymėta, kad Vengrijoje nėra teisėtų galimybių sulaikyti AY arba pradėti naują 2015 m. gruodžio

15 d. Kroatijoje išduoto antro EAO vykdymo procedūrą.

Zagrebo apygardos teismas siekė išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 3 punktas

turi būti aiškinamas taip, kad sprendimas nepradėti baudžiamojo persekiojimo dėl nusikalstamos

veikos, dėl kurios yra išduotas EAO, arba nutraukti jį, yra susijęs tik su nusikalstama veika, dėl kurios

išduotas EAO, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad sprendimas atsisakyti vykdyti baudžiamąjį

persekiojimą arba jį nutraukti turi būti susijęs ir su prašomu perduoti asmeniu, kuris šiame

baudžiamajame procese yra įtariamasis ar kaltinamasis; ar valstybė narė gali atsisakyti vykdyti EAO,

jei kitos valstybės narės teisminė institucija nusprendė arba nepradėti baudžiamojo persekiojimo dėl

nusikalstamos veikos, dėl kurios išduotas EAO, arba nutraukti jį, jeigu šiame baudžiamajame procese

prašomas išduoti asmuo turėjo liudytojo, o ne įtariamojo arba kaltinamojo statusą; taip pat ar

14

sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame prašomas perduoti asmuo nebuvo laikomas

įtariamuoju, o buvo apklaustas kaip liudytojas, yra pagrindas kitoms valstybėms narėms nesiimti

veiksmų dėl išduoto EAO, kaip numatyta Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 punkte; koks

yra Pagrindų sprendimo 3 straipsnio 2 punkte numatyto privalomo atsisakymo perduoti pagrindo ir 4

straipsnio 3 punkte numatyto neprivalomo atsisakymo perduoti pagrindo santykis. Taip pat ar

Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad vykdančioji valstybė privalo

priimti sprendimą dėl bet kurio jai perduoto EAO, net ir tada, kai ji jau yra priėmusi sprendimą dėl

ankstesnio EAO, kurį kita valstybė narė išdavė dėl to paties prašomo perduoti asmens toje pačioje

baudžiamojoje byloje, o naujas EAO išduotas dėl jį išdavusioje valstybėje pasikeitusių aplinkybių

(priimta nutartis perduoti bylą teismui, tad baudžiamoji byla nagrinėjama teisiamajame posėdyje,

nusikalstamos veikos įrodymams taikomi griežtesni kriterijai).

Teisingumo Teismas, cituodamas savo sprendimą byloje Tupikas (C-270/17 PPU), pažymėjo, kad

išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti

vykdyti EAO tik Pagrindų sprendime išsamiai išvardytais nevykdymo atvejais, o EAO vykdymas gali

būti susietas tik su viena iš Pagrindų sprendime išsamiai išvardytų sąlygų. Teismas sprendė, kad

Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad vykdančiosios

valstybės narės teisminė institucija privalo priimti sprendimą dėl bet kurio jai perduoto EAO, net jei

šioje valstybėje narėje jau buvo priimtas sprendimas dėl ankstesnio EAO, išduoto dėl to paties asmens

ir dėl tos pačios veikos, o antras EAO buvo išduotas tik todėl, kad prašomam perduoti asmeniui

išduodančioje valstybėje narėje pareikšti kaltinimai.

Taip pat Teisingumo Teismas pažymėjo, kad viena iš atsisakymo vykdyti EAO sąlygų yra tai, kad

dėl prašomo perduoti asmens turi būti priimtas galutinis teismo sprendimas, remdamasis savo

ankstesne jurisprudencija bylose Mantello (C-261/09), M (C-398/12), Kossowski (C-486/14)

pažymėjo, kad galutinio teismo sprendimo priėmimas reiškia, kad prašomas perduoti asmuo anksčiau

buvo persekiojamas baudžiamąja tvarka, o ne bis in idem principas taikomas tik tiems asmenims, dėl

kurių valstybėje narėje priimtas galutinis teismo sprendimas. Nagrinėjamu atveju Kroatijos teismo

pavedimu Vengrijoje pradėtas tyrimas, kuris buvo nutrauktas 2012 m. sausio 20 d. Vengrijos

centrinio tyrimų biuro sprendimu, buvo vykdomas dėl nežinomo asmens. Jis nebuvo vykdomas dėl

AY, kaip įtariamojo ar kaltinamojo, nes Vengrijos institucija jį apklausė tik kaip liudytoją. Vadinasi,

negali būti laikoma, kad dėl AY buvo priimtas galutinis teismo sprendimas, kaip jis suprantamas

pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 dalį. Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjamu

Vengrijos centrinio tyrimų biuro sprendimu nutraukti dėl nežinomo vykdytojo pradėtą ikiteisminį

tyrimą, kurį vykdant asmuo, dėl kurio išduotas EAO, buvo apklaustas kaip liudytojas, negalima

remtis, siekiant pagrįsti atsisakymą vykdyti šį EAO pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio

2 punktą.

Pagrindų sprendimo 4 straipsnio 3 punkte numatytas neprivalomas EAO nevykdymo pagrindas

nesusijęs su prašomu perduoti asmeniu, o tik su nusikalstama veika, dėl kurios yra išduotas EAO.

Kadangi atsisakymas vykdyti EAO yra išimtis, nevykdymo pagrindai turi būti aiškinami siaurai.

Aplinkybėmis, kurios nagrinėjamos šioje byloje, ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas dėl nežinomo

vykdytojo, o ne dėl EAO nurodyto prašomo perduoti asmens, ir, antra, dėl šio asmens nebuvo priimta

sprendimo nutraukti šį ikiteisminį tyrimą. Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu

sprendimu 2009/299, 3 straipsnio 2 punktas ir 4 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinami taip, kad

prokuratūros sprendimu, pavyzdžiui, pagrindinėje byloje nagrinėjamu Vengrijos centrinio tyrimų

biuro sprendimu nutraukti dėl nežinomo vykdytojo pradėtą ikiteisminį tyrimą, kurį vykdant asmuo,

dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, buvo apklaustas tik kaip liudytojas, nevykdant dėl jo

baudžiamojo persekiojimo ir nepriimant dėl jo šio sprendimo, negalima [PASTABA: lietuviškame

vertime klaidingai nurodyta „galima“] remtis siekiant pagrįsti atsisakymą vykdyti EAO.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=204395&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=221459

15

II. TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS

DRAUDIMAS

2018 m. rugpjūčio 7 d. didžiosios kolegijos sprendimas David Smith (C-122/17)

Teisės aktų derinimas – Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas

– Trečioji direktyva 90/232/EEB – 1 straipsnis – Atsakomybė, kai visiems keleiviams, išskyrus

vairuotoją, padaryti kūno sužalojimai – Privalomasis draudimas – Direktyvų tiesioginis veikimas –

Pareiga netaikyti direktyvai prieštaraujančios nacionalinės teisės akto nuostatos – Direktyvai

prieštaraujančios sutarties nuostatos netaikymas

1999 m. D. Smith buvo labai sunkiai sužalotas, kai furgonas, kurio galinėje dalyje, kurioje nebuvo

įrengta stacionarių sėdimų vietų keleiviams, jis važiavo kaip keleivis, susidūrė su kita transporto

priemone. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo, kuriuo furgono

savininkas buvo apsidraudęs bendrovėje FBD, liudijimas per įvykį galiojo ir buvo patvirtintas pagal

taikytinus Airijos teisės aktus. Jame yra nuostata, kad draudimas taikomas tik keleiviui,

važiuojančiam stacionarioje sėdimoje vietoje transporto priemonės priekinėje dalyje, taigi, jis

netaikomas furgono galinėje dalyje vežamiems keleiviams. Kitaip nei byloje, kurioje priimtas

2007 m. balandžio 19 d. Sprendimas Farrell (C 356/05, EU:C:2007:229), draudikas, t. y. FBD, yra

privati įstaiga. Airijos teisės aktuose aiškiai nurodyta, kad privalomojo motorinių transporto

priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga netaikoma tokiais atvejais, kai keleivis

važiuoja savaeigės transporto priemonės dalyje, kurioje neįrengtos stacionarios sėdimosios vietos.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Sąjungos teisė, visų pirma SESV 288 straipsnis, turi būti aiškinama

taip, kad nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi dėl privačių asmenų ginčo ir kuris negali pateikti tokio

savo nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo, kuris atitiktų direktyvą, turi netaikyti savo nacionalinės

teisės nuostatų ir sutarties sąlygos, kurios prieštarauja šios direktyvos nuostatoms, tenkinančioms

visas sąlygas, kad būtų tiesiogiai veikiančios.

Tuo atveju, kai nacionaliniai teismai turi išnagrinėti privačių asmenų ginčą ir paaiškėja, kad

nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata prieštarauja Sąjungos teisei, jie turi užtikrinti privačių

asmenų teisinę apsaugą, suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veikimą. Vis

dėlto principui, pagal kurį nacionalinės teisės aiškinimas turi atitikti Sąjungos teisę, taikomi tam tikri

apribojimai. Pavyzdžiui, nacionalinio teismo pareiga aiškinant ir taikant ginčui svarbias nacionalinės

teisės normas atsižvelgti į Sąjungos teisę apribota bendraisiais teisės principais ir ja negalima grįsti

nacionalinės teisės aiškinimo contra legem. Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat nuolat

konstatuoja, kad direktyva pati savaime negali sukurti pareigų privačiam asmeniui, dėl to ja iš esmės

negalima remtis prieš tą asmenį. Taigi, net aiški, tiksli ir besąlygiška direktyvos nuostata, kuria

siekiama asmenims suteikti teises ar nustatyti pareigas, negali būti taikoma bylose, kuriose šalys yra

tik privatūs asmenys. Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad direktyva negali būti remiamasi

esant privačių asmenų ginčui, siekiant netaikyti šiai direktyvai prieštaraujančių valstybės narės teisės

normų.

Taigi, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi dėl privačių asmenų ginčo ir kuris negali pateikti tokio

savo nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo, kuris atitiktų direktyvą, remdamasis vien Sąjungos teise

neprivalo netaikyti savo nacionalinės teisės nuostatų, kurios prieštarauja šios direktyvos nuostatoms,

tenkinančioms visas sąlygas, kad būtų tiesiogiai veikiančios, ir taip išplėsti galimybę remtis

neperkeltos ar netinkamai perkeltos direktyvos nuostata į santykių tarp privačių asmenų sritį.

Nacionalinis teismas, kuris mano, kad nacionalinės teisės akto neįmanoma aiškinti taip, kad jis būtų

suderinamas su 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos trečiosios direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių

įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu,

suderinimo (toliau – Trečioji direktyva) 1 straipsniu, siekdamas nustatyti, ar D. Smith turėjo teisę

reikalauti, kad FBD atlygintų žalą, D. Smith patirtą dėl eismo įvykio, dėl kurio pradėta ši byla,

16

remdamasis tik šia Trečiosios direktyvos nuostata, neprivalo netaikyti šių nacionalinės teisės nuostatų

ir pagal jas į furgono savininko sudarytą draudimo sutartį įtrauktos sąlygos dėl draudimo netaikymo

ir taip išplėsti galimybę remtis direktyva į santykių tarp privačių asmenų sritį. Tai patikslinus

primintina, kad, esant tokiai situacijai, dėl nacionalinės teisės neatitikties Sąjungos teisei

nukentėjusioji šalis arba šios šalies teises perėmęs asmuo vis dėlto galėtų remtis jurisprudencija,

suformuota 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendime Francovich ir kt. (C 6/90 ir C 9/90, EU:C:1991:428),

tam, kad prireikus gautų patirtos žalos atlyginimą.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=204743&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=692016

III. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA

2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Verbraucherzentrale Berlin eV (C-485/17)

Vartotojų apsauga – Direktyva 2011/83/ES – 2 straipsnio 9 punktas – Sąvoka „prekybai skirtos

patalpos“ – Kriterijai – Pardavimo sutartis, sudaryta prekiautojo stende mugėje

Unimatic yra prekybos bendrovė, savo prekėmis prekiaujanti tik mugėse. Mugės klientas jos stende

užsakė garinį dulkių siurblį, tačiau Unimatic jo neinformavo, kad pagal Vokietijos teisės aktus jis turi

teisę atsisakyti sutarties, kaip numatyta Direktyvos 2011/83 9 straipsnyje, nes pardavimo sutartį

sudarė ne prekybai skirtose patalpose. Vokietijos Aukščiausiasis Federalinis Teismas siekė sužinoti,

ar 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių,

kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva

1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos

direktyva 97/7/EB (toliau – Direktyva 2011/83), 2 straipsnio 9 punktas turi būti aiškinamas taip, kad

prekiautojo stendas mugėje, kuriame jis savo veiklą vykdo keletą dienų per metus, yra „prekybai

skirtos patalpos“.

Direktyvoje 2011/83 „prekybai skirtos patalpos“ apibrėžiamos, pirma, kaip nekilnojamosios

mažmeninės prekybos patalpos, kuriose prekiautojas nuolat vykdo savo veiklą, ir, antra, kaip

kilnojamosios mažmeninės prekybos patalpos, kuriose prekiautojas paprastai vykdo savo veiklą.

Direktyvoje taip pat patikslinama, kad prekybai skirtomis patalpomis turėtų būti laikomos bet kokios

rūšies patalpos, pavyzdžiui, parduotuvės, kioskai ar transporto priemonės, kuriomis prekiautojas

naudojasi kaip nuolatine ar įprastine prekybos vieta. Taigi, prekybai skirtos patalpos gali būti arba

nekilnojamosios, arba kilnojamosios mažmeninės prekybos patalpos, o prekiautojo veikla gali būti

vykdoma nuolat arba paprastai. Direktyvoje 2011/83 neapibrėžiama, ką reikėtų laikyti „nuolat“ arba

„paprastai“ vykdoma veikla: pirma, keletą dienų per kalendorinius metus vykstančios mugės stende

vykdoma prekiautojo veikla negali būti laikoma „nuolat“ vykdoma veikla; antra, terminas „paprastai“

aiškinamas kaip reiškiantis nagrinėjamos veiklos vykdymo atitinkamose patalpose įprastą pobūdį.

Šio aiškinimo nepaneigia tai, kad Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 9 punkto a papunktyje, kuriame

minimos nekilnojamosios patalpos, daroma nuoroda į atitinkamo prekiautojo ne „paprastai“, o

„nuolat“ vykdomą prekybos veiklą. Tai, kad atitinkama veikla patalpose vykdoma nuolat, būtinai

reiškia, kad ji vartotojui yra „normali“ arba „įprasta“. Atsižvelgiant į nuolatinumą, kurį turi atitikti

tokiose prekybai skirtose patalpose vykdoma veikla, vartotojas negali būti netikėtai užkluptas jose

pateikiamų pasiūlymų.

Prekiautojui veiklą vykdant mugės stende, turgaviečių prekystaliai ir mugių stendai laikomi prekybai

skirtomis patalpomis, jeigu jie atitinka šią sąlygą, tačiau mažmeninės prekybos patalpos, kuriose

prekiautojas vykdo sezoninę veiklą, pavyzdžiui, turizmo sezono metu slidinėjimo ar pajūrio kurorte,

turi būti laikomos prekybai skirtomis patalpomis, nes šis prekiautojas jose vykdo įprastą veiklą. Vis

dėlto viešai prieinamos vietos, pavyzdžiui, gatvės, prekybos centrai, sporto infrastruktūros objektai,

17

paplūdimiai ir viešasis transportas, kuriuose šis prekiautojas išimties tvarka vykdo savo prekybos

veiklą, taip pat privatūs namai ar darbo vietos neturi būti laikomos prekybai skirtomis patalpomis.

Norint nustatyti, ar stendas mugėje laikytinas „prekybai skirtomis patalpomis“, reikia atsižvelgti į tai,

kaip iš tikrųjų šis stendas atrodo visuomenei – ar vidutinio vartotojo akimis tai yra prekiautojo vieta,

kurioje jis paprastai vykdo savo veiklą, įskaitant sezoninę veiklą, todėl apsilankydamas joje toks

vartotojas gali pagrįstai tikėtis siūlymo pirkti. Teismas atitinkamo stendo išvaizdą turi įvertinti

vidutinio vartotojo akimis, atsižvelgdamas į visas su prekiautojo veikla susijusias faktines aplinkybes

ir ypač į mugės patalpose skleidžiamą informaciją. Pati nagrinėjamos mugės trukmė nėra lemiama.

Taigi, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad prekiautojo stendas mugėje, kuriame jis savo veiklą

vykdo keletą dienų per metus, yra „prekybai skirtos patalpos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą,

jeigu, atsižvelgiant į visas su šia veikla susijusias faktines aplinkybes ir ypač į šio stendo išvaizdą ir

pačios mugės patalpose skleidžiamą informaciją, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei

nuovokus vartotojas galėjo pagrįstai tikėtis, kad šis prekiautojas jose vykdo savo veiklą ir į jį kreipsis

dėl sutarties sudarymo, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=204744&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=580559

2018 m. liepos 4 d. sprendimas Wolfgang Wirth, Theodor Mulder, Ruth Mulder, Gisela Wirth

(C-532/17)

Transportas – Reglamentas (EB) Nr. 261/2004 – 2 straipsnio b punktas – Taikymo sritis – Sąvoka

„skrydį vykdantis oro vežėjas“ – Lėktuvo nuomos su įgula sutartis („wet lease”)

Pagal lėktuvo su įgula nuomos sutartį („wet lease“) TUIFly GmbH iš Thomson Airways išsinuomojo

orlaivį su įgula nustatytam skrydžių skaičiui. Šioje sutartyje buvo numatyta, kad TUIFly atsako už

„antžemines paslaugas, įskaitant keleivių priėmimą, jų gerovę bet kuriuo momentu, krovinių

tvarkymą, keleivių ir bagažo saugumą, lėktuve teikiamų paslaugų organizavimą ir kt.“. Siekdama

įvykdyti šiuos skrydžius, TUIFly derino laiką, pardavinėjo skrydžius ir gavo visus reikiamus

leidimus. Ieškovai turėjo skrydžio iš Vokietijos į Meksiką rezervacijos patvirtinimą. Šiame

patvirtinime buvo parašyta, kad minėtas rezervacijas atliko TUIFly, bet skrydį „vykdo“ Thomson

Airways. Kadangi šis skrydis buvo atidėtas ilgam laikui, ieškovai kreipėsi į Thomson Airways

prašydami sumokėti kompensaciją, kuri, jų manymu, jiems priklausė pagal 2004 m. vasario 11 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo

ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui

atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (toliau – Reglamentas Nr. 261/2004),

5 ir 7 straipsnius, kaip juos yra išaiškinęs Teisingumo Teismas. Thomson Airways atsisakė sumokėti

šią kompensaciją, motyvuodama tuo, kad ji nebuvo skrydį vykdanti oro vežėja, todėl jai nepriklausė

mokėti keleiviams kompensacijos pagal minėtą reglamentą, kai į paskirties vietą atvykstama

pavėlavus tris valandas ar dar daugiau. Teismas reikalavimus patenkino.

Teisingumo Teismas sprendė, ar sąvoka „skrydį vykdantis oro vežėjas“, kaip tai suprantama pagal

Reglamentą Nr. 261/2004, visų pirma jo 2 straipsnio b punktą, turi būti aiškinama taip, kad apima

atvejį, kai oro vežėjas išnuomoja kitam oro vežėjui orlaivį su įgula pagal lėktuvo nuomos su įgula

sutartį („wet lease“), bet kuris neprisiima šių skrydžių veiklos atsakomybės, įskaitant atvejus, kai

keleiviams išduotame rezervacijos patvirtinime nurodyta, kad šį skrydį užtikrina šis pirmasis oro

vežėjas. Teisingumo Teismas išaiškino, kad sąvoką „skrydį vykdantis oro vežėjas“ reikia suprasti

kaip reiškiančią, kad „tai oro vežėjas, vykdantis arba ketinantis vykdyti skrydį pagal sutartį su

keleiviu arba kito su keleiviu sutartį sudariusio juridinio arba fizinio asmens vardu“. Šioje apibrėžtyje

nustatytos dvi kumuliacinės sąlygos tam, kad oro vežėjas galėtų būti laikomas „skrydį vykdančiu oro

vežėju“, šios sąlygos susijusios su, pirma, atitinkamo skrydžio įvykdymu ir, antra, su sutartimi,

sudaryta su keleiviu.

18

Iš to matyti, kad skrydį vykdančiu oro vežėju laikytinas vežėjas, kuris, vykdydamas savo keleivių

vežimo veiklą, nusprendžia įvykdyti konkretų skrydį, įskaitant nustatyti jo maršrutą, ir taip

suinteresuotiesiems asmenims sukurti oro transporto pasiūlymą. Tokio sprendimo priėmimas iš tiesų

reiškia, kad šis vežėjas atsako už to skrydžio įvykdymą, įskaitant, be kita ko, už galimą jo atšaukimą

ar didelį vėlavimą atskristi į paskirties vietą. Thomson Airways tik išnuomojo orlaivį su įgula, kuris

vykdė pagrindinėje byloje aptariamą skrydį, o šio skrydžio maršrutą nustatė ir jį vykdyti nusprendė

TUIFly. Tokiomis aplinkybėmis, nesant reikalo nagrinėti nustatytos antrosios kumuliacinės sąlygos,

konstatuotina, kad oro vežėjas, kuris išnuomoja orlaivį su įgula kitam oro vežėjui, bet kuriuo atveju

negali būti laikytinas skrydį vykdančiu oro vežėju.

Tokią išvadą patvirtina ir Reglamento Nr. 261/2004 1 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintas tikslas

užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, nes jis leidžia garantuoti, kad vežamiems keleiviams bus

sumokėta kompensacija arba jais bus pasirūpinta, neatsižvelgiant į oro vežėjo, kuris nusprendė

vykdyti ginčytiną skrydį, ir kito vežėjo, kuris konkrečiai turi jį įvykdyti, susitarimus.

Taigi, Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoką „skrydį vykdantis oro vežėjas“, kaip tai

suprantama pagal Reglamentą Nr. 261/2004, reikia aiškinti taip, kad ji neapima oro vežėjo, kuris

išnuomoja orlaivį su įgula kitam oro vežėjui pagal lėktuvo nuomos su įgula sutartį („wet lease“), bet

neprisiima šių skrydžių veiklos atsakomybės, įskaitant tuo atveju, kai keleiviams išduotame

rezervacijos patvirtinime nurodyta, kad šį skrydį vykdo šis pirmasis vežėjas.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=203541&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=484913

IV. JURISDIKCIJOS NUSTATYMAS

2018 m. liepos 5 d. sprendimas AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ (C-27/17)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Specialioji

jurisdikcija – 5 straipsnio 3 punktas – Byla, susijusi su civilinės teisės pažeidimu, deliktu ar

kvazideliktu – Vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis – Žalos atsiradimo vieta ir vieta, kurioje

atsirado žalą lėmusi aplinkybė – Prašymas atlyginti žalą, tariamai padarytą skirtingose valstybėse

narėse įvykdytais antikonkurenciniais veiksmais – 5 straipsnio 5 punktas – Filialo veikla – Sąvoka

Bendrovė flyLAL vykdė skrydžius iš Vilniaus oro uosto ir į jį. Latvijos oro vežėjas Air Baltic pradėjo

vykdyti skrydžius į šį oro uostą ir iš jo, o dalis jų buvo tomis pačiomis kryptimis, kaip ir flyLAL.

flyLAL patyrus finansinių nuostolių, jai iškelta bankroto byla. Manydama, kad Air Baltic, taikydama

grobuonišką kainodarą maršrutams į Vilniaus oro uostą ir iš jo, kurie buvo finansuojami iš Rygos oro

uosto Air Baltic naudai teikiamų nuolaidų, išstūmė ją iš rinkos, flyLAL kreipėsi į Vilniaus apygardos

teismą su ieškiniu Rygos oro uostui ir bendrovei Air Baltic, prašydama priteisti žalos, tariamai

padarytos antikonkurenciniais šių bendrovių veiksmais, atlyginimą. Atsakovai ginčijo Lietuvos

teismų jurisdikciją nagrinėti ginčą; Vilniaus apygardos teismas pripažino Lietuvos Respublikos

teismų jurisdikciją pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl

jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau –

Reglamentas Nr. 44/2001) 5 straipsnio 3 ir 5 punktus, nes antikonkurenciniai veiksmai, padarę žalą

flyLAL, įvykdyti Lietuvoje ir Air Baltic veikė Lietuvoje per savo filialą.

Apeliacinės instancijos teismas siekė išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą

reikia aiškinti taip, kad, nagrinėjant ieškinį dėl antikonkurenciniais veiksmais padarytos žalos

atlyginimo, nuo šių veiksmų nukentėjusios šalies nurodomos negautos pajamos gali būti žala, kuria

galima pagrįsti „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, valstybės narės teismų jurisdikciją.

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad reikia atskirti pradinę žalą, tiesiogiai susijusią su žalą lėmusia

aplinkybe, kurios atsiradimo vieta galėtų pateisinti jurisdikciją pagal minėtą punktą, nuo paskesnių

neigiamų padarinių, kuriais negali būti pagrįstas jurisdikcijos suteikimas pagal šią nuostatą.

19

Pirma, negautos pajamos, kurias sudaro, be kita ko, dėl SESV 101 ir 102 straipsniams prieštaraujančių

antikonkurencinių veiksmų tariamai sumažėję pardavimai, gali būti laikomos „žala“ pagal

Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, kuria iš principo galima pagrįsti valstybės narės,

kurios teritorijoje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismų jurisdikciją. Antra, reikia nustatyti tokios žalos

padarymo vietą. Nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su oro transporto bendrovės patirtais nuostoliais

dėl skrydžių, labiausiai paveikta rinka turi būti laikoma tos valstybės narės, kurioje, tikėtina, ši

bendrovė vykdo pagrindinę su šiais skrydžiais susijusios pardavimo veiklos dalį, t. y. Lietuvos, rinka.

Kai antikonkurencinių veiksmų paveikta rinka yra valstybėje narėje, kurios teritorijoje tariamai

atsirado nurodoma žala, žalos atsiradimo vieta pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą

yra šioje valstybėje narėje. Kadangi ginčas yra susijęs su keliais atsakovais, primintina, kad šis

jurisdikcijos pagrindas taip pat taikytinas, kai žala padaryta kelių asmenų.

Taigi, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad, nagrinėjant ieškinį dėl

antikonkurenciniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“,

be kita ko, reiškia dėl pardavimų sumažėjimo negautų pajamų vietą, t. y. šių veiksmų paveiktos

rinkos, kurioje nukentėjusioji šalis tvirtina patyrusi šį pardavimų sumažėjimą, vietą.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas klausė, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas

aiškinamas taip, kad, nagrinėjant ieškinį dėl antikonkurenciniais veiksmais padarytos žalos

atlyginimo, sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ suprantama kaip SESV 101 straipsniui

prieštaraujančio antikonkurencinio susitarimo sudarymo vieta arba kaip vieta, kurioje atlikti

veiksmai, kuriais panaudota iš tokio susitarimo gauta finansinė nauda, be kita ko, taikant

grobuoniškas kainas, o tai reiškia SESV 102 straipsnyje nurodytą piktnaudžiavimą dominuojančia

padėtimi. Byloje nagrinėjama grandinė įvykių, kurių kiekvienas atskirai galėtų būti nurodytą „žalą

lėmusi aplinkybė“, tačiau taip pat išlieka tikimybė, kad žala galėjo atsirasti dėl jų tarpusavio sąveikos.

Kadangi byloje teigiama, kad buvo neteisėtas susitarimas pagal SESV 101 straipsnį, grobuoniškų

kainų taikymas galėtų būti tiesiog šio susitarimo įgyvendinimas arba sudaryti savo ruožtu atskirą

SESV 102 straipsnio pažeidimą. Jei iš bylos faktinių aplinkybių paaiškės, jog žalą lėmusi aplinkybė

yra antikonkurencinis susitarimas, jurisdikcija nagrinėti juo tariamai padarytos žalos atlyginimo

klausimą kaip „vietos, kurioje atsirado žalą lėmusi aplinkybė“, teismui ir dėl visų šio susitarimo

sudarytojų, gali būti priskirta pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą vietos, kur šis

susitarimas buvo galutinai sudarytas, teismui. Tokiu atveju tariamo antikonkurencinio susitarimo

sudarymo vieta galėtų būti Latvija. Taip turėtų būti nuspręsta ir jeigu būtų nustatyta, kad Air Baltic

taikytos grobuoniškos kainos tam tikriems skrydžiams iš Vilniaus oro uosto ir į jį buvo tik šio

susitarimo įgyvendinimo veiksmai.

Tačiau jei grobuoniškų kainų taikymas būtų atskiras SESV 102 straipsnio pažeidimas, jurisdikciją

turėtų tos vietos, kur atitinkami antikonkurenciniai veiksmai buvo įgyvendinti, teismas. Žalą lėmusi

aplinkybė, kai piktnaudžiauta dominuojančia padėtimi, grindžiama ne susitarimu, o piktnaudžiavimo

įgyvendinimu, t. y. dominuojančios įmonės veiksmais, skirtais jam praktiškai įgyvendinti, visų pirma

atitinkamoje rinkoje siūlant ir taikant grobuoniškas kainas.

Jeigu įvykiai buvo dalis bendros strategijos, kuria siekta išstumti flyLAL iš skrydžių iš Vilniaus oro

uosto ir į jį rinkos, ir visi jie prisidėjo prie nurodytos žalos padarymo, teismas turi įvykių grandinėje

nustatyti įvykį, kuris itin svarbus įgyvendinant tokią strategiją. Ši analizė atliekama tik tam, kad būtų

nustatyti susiejimo su teismo valstybe veiksniai, pateisinantys jo jurisdikciją pagal Reglamento

Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, bet teismas turi atlikti tik prima facie vertinimą, nenagrinėdamas

bylos iš esmės. Taigi, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad,

nagrinėjant ieškinį dėl antikonkurenciniais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, sąvoka „vieta,

kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ gali būti suprantama kaip SESV 101 straipsniui prieštaraujančio

antikonkurencinio susitarimo sudarymo vieta arba kaip vieta, kurioje buvo siūlomos ir taikomos

grobuoniškos kainos, jeigu ši veikla yra SESV 102 straipsnio pažeidimas.

Atsakydamas į tai, kaip turėtų būti aiškinama „ginčo, susijusio su filialo <...> veikla“ sąvoka, kaip ji

suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 5 punktą, Teisingumo Teismas pabrėžė du

kriterijus: pirma, sąvoka „filialas“ reiškia, kad egzistuoja veiklos centras, kuris yra pastovaus

20

pobūdžio pagrindinės įstaigos pratęsimas, turintis vadovybę ir materialinių išteklių, kad galėtų derėtis

su trečiosiomis šalimis ir joms nereiktų tiesiogiai kreiptis į pagrindinę įmonę; antra, ginčas turi būti

susijęs arba su veiksmais, susijusiais su šio filialo veikla, arba su jo prisiimtais įsipareigojimais

pagrindinės įmonės vardu, kai šie įsipareigojimai turi būti įvykdyti valstybėje, kurioje yra šis filialas.

Taigi, filialas turi iš tikrųjų dalyvauti atliekant kai kuriuos iš civilinės teisės pažeidimą sudarančių

veiksmų. Teismas turėtų nustatyti Air Baltic filialo vaidmenį vykdant tariamus antikonkurencinius

veiksmus – be kita ko, ištirti, ar šio filialo vykdytą veiklą sudarė tariamų grobuoniškų kainų siūlymas

ir taikymas ir ar šis dalyvavimas tariamo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veikloje buvo

pakankamai reikšmingas, kad galėtų būti laikomas glaudžiai susijusiu su ginču pagrindinėje byloje.

Tai, kad Air Baltic filialas nerengė atskirų nuo pagrindinės bendrovės apskaitos dokumentų, nėra

reikšmingas kriterijus.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 5 punktas aiškintinas taip,

kad sąvoka „ginčas, susijęs su filialo veikla“ apima ieškinį dėl piktnaudžiavimu dominuojančia

padėtimi taikant grobuoniškas kainas tariamai padarytos žalos atlyginimo, kai dominuojančią padėtį

užimančios įmonės filialas iš tikrųjų ir reikšmingai dalyvavo piktnaudžiavimo veikloje.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=203610&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=586285

2018 m. liepos 11 d. sprendimas Zurich Insurance PLC ir Metso Minerals Oy (C-88/17)

Bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – Jurisdikcija

– 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka – Prievolės vykdymo vietos teismo jurisdikcija –

Paslaugų teikimo vieta – Prekių vežimo tarp dviejų valstybių narių sutartis – Maršrutas, susidedantis

iš kelių etapų ir vykdomas įvairiomis transporto priemonėmis

Metso, kaip siuntėja, ir ALS, kaip vežėja, sudarė sutartį dėl smulkintuvo vežimo iš Suomijos į

Jungtinę Karalystę. Iš pradžių smulkintuvas sunkvežimiu buvo nuvežtas į Suomijos uostą, jame

iškrautas ir sava eiga pakrautas į laivą; nugabentas jūra vėl sava eiga iškeltas iš laivo Jungtinės

Karalystės uoste ir pakrautas į kitą sunkvežimį. Galiausiai iš uosto smulkintuvas išgabentas sausuma,

tačiau pasimetė nepasiekęs gavėjo Šefilde. Zurich išmokėjo Metso smulkintuvo vertę atitinkančią

kompensaciją. Suomijoje pareikštu ieškiniu Zurich ir Metso pareikalavo priteisti iš ALS atlyginti

joms smulkintuvo vertės dydžio nuostolius, tačiau ALS ginčijo Suomijos teismo jurisdikciją.

Suomijos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi išaiškinimo, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio

1 punkto b papunkčio antra įtrauka turi būti aiškinama taip, kad pagal sutartį dėl prekių vežimo tarp

valstybių narių keliais etapais naudojant įvairių rūšių transportą, ir prekės išsiuntimo vieta, ir jos

pristatymo vieta yra vežimo paslaugos teikimo vieta, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą.

Pagal specialiosios jurisdikcijos dėl paslaugų teikimo taisyklę, jurisdikciją turinčiu teismu

pripažįstamas teismas, esantis „valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų [turėjo] būti

suteiktos pagal sutartį“. Tuo atveju, kai yra kelios paslaugų teikimo vietos skirtingose valstybėse

narėse, vykdymo vieta reikia laikyti vietą, kuri užtikrina glaudžiausią sutarties ir jurisdikciją turinčio

teismo ryšį, o šis glaudžiausias ryšys paprastai yra pagrindinėje paslaugų teikimo vietoje.

Reikia išnagrinėti, ar pagal prekių vežimo sutartį paslaugų teikimo vieta, kaip tai suprantama pagal

Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, užtikrinančia glaudų vežimo

sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo ryšį, reikia laikyti ne tik prekės pristatymo vietą, bet ir jos

išsiuntimo vietą. Pagal prekių vežimo sutartį prekių išsiuntimo vieta yra glaudžiai susijusi su

esminėmis minėtos sutarties paslaugomis. Iš tiesų, kai prekės yra gabenamos, būtent išsiuntimo

vietoje vežėjas privalo suteikti svarbią išsiuntimo vietoje suderintos paslaugos dalį, t. y. priimti

prekes, tinkamai jas pritvirtinti ir saugoti nuo pažeidimo. Dėl netinkamo sutartinių prievolių, susijusių

su prekės išsiuntimo vieta, kaip antai ir pareigos pritvirtinti krovinį, vykdymo gali būti netinkamai

įvykdytos sutartinės prievolės vežimo paskirties vietoje.

21

Vadinasi, paslaugos teikimo vieta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio

1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, užtikrinančia glaudų vežimo sutarties ir jurisdikciją turinčio

teismo ryšį, reikia laikyti ne tik prekės pristatymo vietą, bet ir jos išsiuntimo vietą. Ši išvada atitinka

nuspėjamumo reikalavimą, nes sudaro sąlygas ir ieškovui, ir atsakovui nustatyti prekės išsiuntimo ir

pristatymo vietos teismus (jie nurodyti vežimo sutartyje) kaip teismus, kuriuose gali būti pareikštas

ieškinys.

Taigi, Teisingumo Teismo sprendimu, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001

dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo

5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka turi būti aiškinama taip, kad pagal sutartį dėl prekių

vežimo tarp valstybių narių keliais etapais su sustojimais naudojant įvairių rūšių transportą, ir prekės

išsiuntimo vieta, ir jos pristatymo vieta yra vežimo paslaugos teikimo vieta, kaip tai suprantama pagal

tą nuostatą.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=203903&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=583618

V. FINANSINIS ĮKAITAS

2018 m. liepos 25 d. sprendimas UAB „Aviabaltika“ (C-107/17)

Direktyva 2002/47/EB – Susitarimų dėl finansinio įkaito vykdymas – Bankroto bylos iškėlimas

finansinio įkaito gavėjui – Įkaito priverstinio vykdymo įvykis – Finansinio įkaito įtraukimas į

bankrutuojančio asmens turtą – Pareiga reikalavimus pirmiausia tenkinti iš finansinio įkaito

Aviabaltika ir Ūkio bankas sudarė susitarimą dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo

užtikrinimo, kaip tai suprantama pagal 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito, iš dalies pakeistos 2009 m. gegužės 6 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/44/EB (toliau – Direktyva 2002/47), 2 straipsnio

1 dalies c punktą, ir priverstinio vykdymo įvykis įvyko po to, kai įkaito gavėjui (Ūkio bankui) buvo

iškelta bankroto byla. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo klausimas, ar įkaito gavėjas galėjo

realizuoti šį įkaitą tam, kad galėtų iš įkaito davėjo (t. y. Aviabaltika) patenkinti savo reikalavimą,

kuris atsirado dėl to, kad pastaroji neįvykdė pagal šią sutartį jai tenkančių finansinių įsipareigojimų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog nagrinėjamas finansinis įkaitas patenka į

bankrutuojančio Ūkio banko (įkaito gavėjo) turto masę ir dėl pagal vidaus teisę taikytino vykdymo

draudimo negali būti įvykdytas siekiant faktiškai užsitikrinti jo reikalavimo patenkinimą. Teisingumo

Teismas pabrėžė, kad iš Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalies nedviprasmiškai matyti, kad

valstybės narės turi numatyti teisinį pagrindą, pagal kurį susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti

vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar

reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo. Šioje nuostatoje aiškiai numatytos dvi sutarties šalys,

nedarant jokio skirtumo (kiek tai susiję su jos vykdymu), ar toks procesas pradėtas prieš vieną, ar

prieš kitą šalį. Direktyvoje 2002/47 nustatyta tvarka, kurios tikslas yra apriboti administracinius

formalumus, su kuriais turi susidurti finansiniais įkaitais besinaudojančios šalys, sustiprinti šių įkaitų

teisinį saugumą nustatant, kad jiems netaikomos tam tikros nacionalinės teisės nuostatos bankroto

srityje, siekiant apsaugoti finansinį stabilumą ir sumažinti neigiamos įtakos poveikį tuo atveju, kai

viena sandorio šalis nevykdo įsipareigojimų pagal susitarimą dėl finansinio įkaito.

Šios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies aiškinimas, kad susitarimas dėl finansinio įkaito, kaip prievolės

įvykdymo užtikrinimo, taptų neveiksmingas dėl įkaito gavėjui iškeltos bankroto bylos, pastarajam

neleidžiant veiksmingai patenkinti savo reikalavimą iš šio įkaito ir įpareigojant įkaito davėją faktiškai

antrą kartą sumokėti minėto įkaito sumą, prieštarautų tiek šio straipsnio tekstui, tiek Direktyvos

2002/47 tikslams. Kadangi Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalyje nenustatyta, kaip turėtų būti

išsaugotas finansinio įkaito veiksmingumas, nepriklausomai nuo bankroto bylos iškėlimo, valstybės

22

narės turi numatyti tokį veiksmingumą galinčias užtikrinti tinkamas priemones, tarp kurių gali būti

priemonė, pagal kurią finansinis įkaitas nepatenka į įkaito gavėjo turto masę.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip,

kad ji įpareigoja valstybes nares priimti tokias teisės normas, kurios leistų įkaito, nustatyto susitarimu

dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, gavėjui patenkinti savo reikalavimą,

kylantį dėl atitinkamų finansinių įsipareigojimų nevykdymo, iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo

įvykis įvyksta jam jau iškėlus bankroto bylą.

Taip pat Teisingumo Teismas sprendė, ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 ir 5 dalis reikia aiškinti

taip, kad pagal jas įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo

užtikrinimo, gavėjui nustatyta pareiga savo reikalavimą, kylantį dėl šiame susitarime numatytų

finansinių įsipareigojimų neįvykdymo, patenkinti visų pirma iš šio įkaito. Minėta nuostata siekiama,

kad susitarimas dėl finansinio įkaito būtų vykdomas teikiant pirmenybę tarp šalių sutartoms sutarties

sąlygoms. Antra, šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies l punkto, kuriame „priverstinio vykdymo

įvykis“ apibrėžiamas kaip „esminis sutarties pažeidimas ar kitas panašus tarp šalių sutartas įvykis“,

kuriam kilus „įkaito gavėjas įgyja teisę įgyvendinti“ finansinį įkaitą, formuluotė patvirtina tarp šalių

sutartų sąlygų svarbą. Nesant šį klausimą reglamentuojančių sutarties sąlygų, iš šių tikslų išplaukia,

kad įkaito gavėjas savo reikalavimą turi patenkinti visų pirma iš tuo tikslu pateikto įkaito, prieš jį

nukreipdamas į įkaito davėjo kitą turtą. Iš tiesų toks reikalavimas, kiek jis leidžia įkaito davėjui

praktiškai antrą kartą nemokėti šio įkaito sumos, atitinkančios jo skolą, padeda išvengti neigiamo

poveikio įkaito gavėjo bankroto atveju. Taigi, Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 ir 5 dalys aiškintinos

taip, kad pagal jas įkaito, nustatyto susitarimu dėl finansinio įkaito, kaip prievolės įvykdymo

užtikrinimo, gavėjui nenustatyta pareiga savo reikalavimą, kylantį dėl šiame susitarime numatytų

finansinių įsipareigojimų neįvykdymo, patenkinti visų pirma iš šio įkaito.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=204399&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=675396

23

24