KĄ REIŠKIA?      

Išreikšti  Iš  tiesų  tai, kas generuojama prasmių sistemoje – sudaromos  joje 

prasmės  ir  jų  struktūros,  nebūtinai  turi  jas  atitinkančius ženklus  žymes.  Tokių  prasmių  ir  jų  struktūrų  atsiradimas prasmių  sistemoje nėra  sąlygojamas  tam  tikrų  ženklų  žymių įprasminimo.  Atvirkščiai:  sudarę  tokias  prasmes  ar  jų struktūras,  ieškome  ženklų,  kuriais  galėtume  pažymėti, išviešinti,  perteikti,  komunikuoti,  arba,  kaip  dažniausiai sakoma, išreikšti atitinkamas prasmes ir jų struktūras.  

Tą pat darome, kai siejame prasmes,  jų struktūras su  tam  tikrais ženklais žymėmis kaip žymėmis  ir kaip re‐prezentantais, kai juos  įprasminame. Taigi  tuomet, kai  įprasminame ženklus,  ir kai  ieškome  ženklų  prasmėms  įženklinti,  –  abiem  šiais skirtingo kryptingumo atvejais 

 – nuo ženklų į prasmes ir 

– nuo prasmių į ženklus    

Raiška  

ženklai  prasmės 

 

kalbame apie  išreiškiamumo galimybę: ženklų – prasmėmis  ir prasmių – ženklais. 

Atkreipkime  dėmesį  į  čia  vartojamą  terminą  „turėti“.  Sakome „ženklas  turi  arba  neturi  prasmės“;  kalbame  apie  prasmes, turinčias  arba  neturinčias  ženklų. Kaip  daugeliu  kitų  žodžių vartojimo  atvejų,  čia,  aišku,  turime  galvoje  ne  kokį  turėjimo kaip  nuosavybės  ar  priklausomumo  santykį  („Turiu  namą“ arba  „Turiu  pinigų“)  ir  ne  susietumą,  kurį  perteikiame pasakymu  „Aš  turiu  sūnų“  arba  „Jis  turi  tėvą“  (net  ir  šiuo pavyzdžiu  jaučiame abiejų turėjimų skirtumą), tačiau turėjimą greičiau  kaip  savybę  ir  net  ne  vidinę,  o  išorinę.  Panašiai 

sakome  „Jis  turi  pažįstamų“,  „Jis  neturi  pažįstamų“,  t.y.  jis gali  jų  turėti  ir  gali  jų  neturėti,  tai  netrukdo  jam  būti, nesąlygoja  jo  buvimo.  Tačiau  sąlygoja  buvimo  turinį,  jo kokybę.  Šia  turėjimo  prasme  pasaulyje  esame  kaip  kažką turintys arba kažko neturintys. Turėjimas ir neturėjimas nusako mūsų buvimo kokybę, galų gale mūsų, kaip pasaulio ženklų, turinį:  kiekvienas  iš  mūsų  esame  mus  siejančių  su  kitais pasaulio ženklais ryšių funkcija. 

Taip yra ir kalbant apie prasmes: ženklai gali turėti prasmes ir gali jų  neturėti. Ženklai  turi  prasmes,  jeigu  jie  įprasminami,  t.y. interpretuojami  prasmių  sistemoje.  Jie  neturi  prasmių,  jeigu jie  nėra  įprasminami,  t.y.  nėra  interpretuojami  prasmių sistemoje. Prasmės turi ženklus, jeigu jos siejamos su ženklais. Prasmės neturi ženklų, jeigu jos su ženklais nesiejamos. Taigi nei  ženklai  prasmių  atžvilgiu,  nei  prasmės  ženklų  atžvilgiu nėra imanentiniai.  

Turėjimo sąvoka ženklų  ir prasmių sąsajoje savita dar  ir  tuo, kad kalbame ne  apie dviejų diskretinių  aibių  santykį, kai vienos aibės elementai siejami su kitos aibės elementais,  t.y. ženklai su  prasmėmis,  prasmės  su  ženklais.  Kalbame  apie  santykį tarp  ženklų,  paprastai  diskretinių  objektų,  ir  prasmių sistemos  prasmių,  neatskiriamų  nuo  tam  tikros  prasmių sistemos,  nenutrūkstamai  joje  susijusių.  (Kitokio  požiūrio  į prasmes  laikomasi  klasikinėse  ir  moderniose  loginėse  ir lingvistinėse semantikos teorijose.)  

Jokie  ženklai  neturi  prasmių  ir  jokios  prasmės  neturi  ženklų, tačiau  gali  būti  ir  yra  siejami.  Toks  požiūris  gelbsti  nuo prasmių  kaip  esybių¸  intensionalių  objektų  hipostazavimo, leidžia  išvengti  prasmių  kaip  duočių,  nesvarbu,  kokia prigimtis būtų joms priskiriama. 

Vaizdžiau tariant, ženklų ir prasmių santykis nėra daiktų ir prie jų kabinamų  etikečių,  etikečių  ir  daiktų  santykis;  tai  nėra muziejaus eksponato ir jo lentelės santykis: štai eksponatas, o štai jo lentelė. 

Tokiame kontekste  ir  turime aiškintis ženklų  ir prasmių  santykį, kurį  pavadinome  išreiškiamumu:  ženklų  išreiškiamumu prasmėmis  ir prasmių  išreiškiamumu ženklais. Todėl  turime ieškoti atsakymų į tokius klausimus: 

Pirma. Ką  reiškia  kažką  kažkuo  išreikšti? Ką  turime  galvoje,  kai sakome,  kad  ženklai  išreiškia  prasmes  arba  prasmės  išreiškia ženklus? 

Antra. Ką reiškia išreikšti, kai atsižvelgiama į tai, jog prasmės nėra duotys, kad jos neatsiejamos nuo konkrečių prasmių sistemų? 

Trečia. Ką  reiškia  išreikšti,  kai  atsižvelgiama  ne  tik  į  konkrečias prasmių sistemas, bet  ir  į  jau aptartus ženklų žymių, ženklų reprezentantų  ir  ženklų  reprezentatų  santykius,  t.y.  į  jų horizontalius ir vertikalius ryšius, į tai, ką pavadinome erdvine prasmių sistemos struktūra? 

Paieškokime  atsakymo  į  pirmąjį  klausimą.  Pažiūrėkime,  kaip sąvoka išreikšti paprastai aiškinama žodyne, pavyzdžiui, kaip ji  išreiškiama  Dabartinės  lietuvių  kalbos  žodyne:  „Išreikšti  – pasakyti  žodžiais,  parodyti  judesiais,  pavaizduoti  brėžiniu, piešiniu  ir  pan.  Pavyzdžiui,  išreikti džiaugsmą, dėkingumą, norą, pageidavimą, išreikšti ką skaičiais“. Prancūzų filosofijos terminų  žodyne  dar  pridedama,  kad  išreikšti  –  išoriškai, žodžiais ar kitais ženklais parodyti mintį arba jausmą. 

Išsireikšti  šiuo požiūriu pelno atskiro dėmesio.  Įdomus atspalvis, kai kalbama apie estetikos sritį: perteikti idėją ar jausmą, kurį gali  lengvai pagauti kiekvienas  lavintas žmogus. Analogiškai aiškinamos  išraiškos,  raiškos  sąvokos.  Išraiška  paprastai apibūdinama  kaip  būdas,  kuriuo  protas  perduoda  kitiems savo idėjas, jausmus, norus ir pan.  

Dėl  etimologijos,  dėl  pačios  sąvokų  kilties  vertas  dėmesio lotyniškas  expressio,  reiškiantis  išspaudimo  veiksmą,  ex‐primere – spausti, kad kažkas išeitų paviršiun, kitaip tariant iš‐spausti, pavyzdžiui, išspausti sultis iš vaisiaus. 

Tokiems  aiškinimams būdinga kalbėti  apie  išreiškimą kaip kažko perteikimą,  išorinimą,  viešinimą,  išvidujinimą,  išsaugant, vienaip  ar  kitaip  parodant  tai,  kas  išreiškiama,  darant prielaidą,  jog  perteikinys  esmiškai  susijęs  su  perteikiamu (nelyginant  sultys  su  citrina).  Tai,  akivaizdu,  estetikos, vaizduojamojo meno,  teatro,  dramos  terpė.  Pagal  gebėjimą išvidujinti,  išsaugant esmę, sprendžiama apie raiškos kokybę, jos sėkmę ar nesėkmę. 

Kitas  svarbus  panašiuose  aiškinimuose  aspektas  siejamas  su komunikacija, perteikimu, perdavimu kitiems. Taigi kalbama ne apie  monologinę  raišką,  arba  saviraišką,  bet  apie  raišką kitiems, apie poliloginę raišką: taip tarsi tai, kas išvidujinama, yra perduodama kitiems.  

Ką bendra tokie aiškinimai turi su ženklo ir prasmės sąryšiu? Kas šiuose aiškinimuose galioja  tuomet, kai  sakome, kad ženklai išreiškia prasmes arba prasmės išreiškia ženklus? Panašu, kad niekas arba beveik niekas. Kodėl? 

Visų  pirma  todėl,  kad  šiame  santykyje  ženklai  reprezentuoja prasmes,  t.y.  tai, kas  jie patys nėra,  taigi  reprezentuoja kažką kita:  neigimo  santykis  neleidžia  kalbėti  apie  kokį  nors tapatumo,  esmiškumo,  kokybės  išsaugojimą  ir  perteikimą kitiems pereinant nuo ženklų į prasmes ir atvirkščiai: ženklai ir  jais  reprezentuojamos  prasmės  yra  skirtingos  kokybės, skirtingos  kategorijos,  skirtingos  rūšys.  Šiuo  požiūriu  nei ženklai išreiškia prasmes, nei prasmės išreiškia ženklus.  

Vis dėlto ką tuomet turime galvoje, sakydami, jog ženklai išreiškia prasmes  arba  prasmės  išreiškia  ženklus?  Kažką,  ko  dar nepasakėme. Tačiau prieš  tai pamėginkime  atsakyti  į  antrąjį klausimą:  ką  reiškia  išreikšti,  kai  atsižvelgiama  į  tai,  jog prasmės nėra duotys, jos neatsiejamos nuo konkrečių prasmės sistemų?  

Atsižvelgti – lygu sakyti,  jog kiekviena prasmių sistema turi savo atsiradimo, susidarymo  ir sklaidos  istoriją. O  tai reiškia, kad kiekvienas  ženklas  yra  interpretuojamas,  įgyja  turinį  tam tikroje  prasmių  sistemoje:  prasmės,  siejamos  su  ženklu, priklauso  konkrečiai  prasmių  sistemai,  atsinešančiai  ne  tik savą  semantinį  paveldą,  bet  ir  atspindinčiai  visą  pažintinę, ikikalbinę  ir kalbinę,  individo buvimo pasaulyje patirtį. Visų ženklų,  tarp  jų  ir kalbos ženklų,  išreiškimas  tokioje prasmių sistemoje  suprastinas  kaip  jų  įprasminimas  joje  turimų prasmių  pagrindu  ir  kaip  prasmių,  būdingų  tokiai  sistemai, siejimas su ženklais, tarp jų – kalbos ženklais.  

Išreikšti tokiame kontekste – tai susieti tam tikrus ženklus su tam tikra  prasmių  sistema.  Atsižvelgiant  į  prasmių  sistemų, interpretuojančių  ženklus,  įvairovę,  tai  reiškia:  tuos  pačius ženklus susieti su skirtingomis prasmių sistemomis. 

Pasakymas „tuos pačius ženklus“ šių samprotavimų požiūriu gali būti  kvestionuojamas.  Šiaip  ar  taip  jis  tikslintinas  kaip  tik atsižvelgiant  į  šiuos  samprotavimus.  „Tuos  pačius“ suprantame  kaip  sąlygiškai  taip  pat  interpretuojamus skirtingose  prasmių  sistemose.  Šių  sistemų  prigimties  ir sąlygų,  kuriomis  jos  susidaro,  panašumai  leidžia  sąlygiškai kalbėti  ir  apie  ženklų  interpretavimo  panašumus, pakankamus,  kad  galėtume  intersubjektyviai  vartoti pasakymą „tuos pačius ženklus“. Taigi čia, pripažindami tam tikrą suvokimo abstrakcijos  laipsnį, kalbame apie ženklų kaip tipų, skirtingai nuo ženklų žymių, tapatumą.  

Arčiausia tiesos būtų pasakyti taip: išreikšti – tai koduoti prasmių sistemos  prasmes  (nepamirštant,  kad  jos  neatsiejamos  nuo 

konkrečios  prasmių  sistemos,  t.y.  kad  jos  nėra  muziejaus eksponatai,  prie  kurių  prikabinami  ženklai  etiketės), atitinkamai – dekoduoti prasmių sistemos prasmes. 

Jau  vien  todėl,  kad  prasmių  sistemos  prasmės  vienareikšmiškai neatitinka kalbos ženklų, kuriais  ji reiškiama, visumos, be to, tas  pats  kalbos  ženklas  ar  jų  junginys  gali  būti  siejamas  su skirtingomis  tos  pačios  prasmių  sistemos  prasmėmis, išreiškiamumo  kaip  tam  tikro  turinio  perteikimo  ženklais  sąvoką būtina  tikslinti.  (Plg.  Augustinui  priskiriamą  įžvalgą,  kad actus  signatus  niekuomet  nesutampa  su  actus  exercitus  (žr. Grondin 2001).) 

Natūrali kalba, kaip bet kuri kita kalba, savaime nieko neišreiškia tol, kol ji nėra interpretuojama konkrečioje prasmių sistemoje. Ta  pačia  kalba  gali  būti  sudaromos  skirtingos  prasmių sistemos,  apimančios  kasdienes,  kvazimokslines, mokslines, mistines, bet kurias kitas pasaulio  ir savęs sampratas, kurias kalbos  vartotojai  gali  turėti  apie  pasaulį  ir  apie  save,  apie galimus objektus ženklus. Ta pačia kalba gali būti simboliškai reprezentuojamos,  viešinamos  skirtingos  prasmių  sistemos. Pagaliau,  kaip  ne  kartą  sakyta,  bet  kuri  kalba,  taip  pat  ir natūralioji,  interpretuojama  tam  tikrose  prasmių  sistemose. Tokia  interpretacija  vyksta  daugiausia  kaip  tik  prasmių, sudarytų kalba, pagrindu. Todėl dažnas pasakymas, esą kitos kalbos  (mokslo,  menų,  profesinės,  gestų  ir  t.t.) interpretuojamos, išverčiamos, išreiškiamos natūraliąja kalba, turi  tiek  tiesos,  kiek  jos  turi  pasakymas,  kad  prasmės, sudarytos natūraliąja kalba  (kaip neatsiejamos visos prasmių sistemos  dalys),  dalyvauja  ir  kitų  kalbų  bei  jų  ženklų interpretacijoje.  

Prasmių  sistema  nėra  nei  žodynas,  nei  enciklopedija,  nei  kalbos ženklų  vartojimą  nusakančių  taisyklių  visuma,  bet  – sąlygiškai  –  ir  viena,  ir  antra,  ir  trečia,  tik  kur  kas sudėtingesnėje,  visą  individo  pažintinę  patirtį  apimančioje prasmių  sistemoje.  Kaip  tik  tokios  sistemos  pagrindu interpretuojamas ir žodynas, ir gramatika, ir bet kurie tekstai kaip  ženklai,  kurių  prasmės  –  kaip  informacija  apie  kalbos leksiką  ar  jos  gramatiką  (būdingos  konkrečiai  kalbai  ženklų vartojimo  taisyklės),  apie  pasaulį  ir  mus  pačius  –  yra neatsiejamos nuo visos prasmių sistemos. 

Prasmių sistema nėra ir koks prasmių rinkinys, siejamas su kalbos ženklais:  prasmės,  asocijuojamos  su  kalbos  ženklais,  yra neatskiriamos nuo visos prasmių sistemos. 

Galima  kalbėti  ir  paprastai  kalbama  apie  kalbos  leksinę  ir gramatinę sistemas, jų istoriją, raidą ir ryšius. Kalbos ženklų ir jų vartojimo  taisyklių visumas galima pjaustyti vertikaliai  ir horizontaliai,  diachroniškai  ir  sinchroniškai  (tai,  beje,  ir daroma  klasikinėse  ir  moderniose  natūraliosios  kalbos teorijose).  Galima  iš  elementarių  kalbos  struktūrų  kildinti sudėtingesnes,  iš  tariamai  elementarių  prasmės  struktūrų  – sudėtingesnes  ir vienas  sieti  su kitomis,  ir net  tarti, kaip  tai daroma  transformacinėse generatyvinėse kalbos  teorijose  (žr. Chomsky 1971; Katz 1972, 2003; Lakoff 1970 ir kt.), kad esama įgimtų  universalių,  visoms  kalboms  būdingų  gramatinių struktūrų,  kurių  pagrindu  įsisavinamos  ir  atpažįstamos  bet kurios  konkrečios  kalbos  struktūros,  ir  tokiu  būdu  aiškinti kalbos  ženklų  daugiaprasmiškumą.  Tačiau  tokiu  būdu  iš tikrųjų  nieko  nepasakoma  apie  pagrindą,  kuriuo interpretuojami  bet  kokie  –  tarp  jų  ir  kalbos  –  ženklai  ir kuriuo sudaromas tam tikras pasaulio ir mūsų pačių vaizdas.  

Kaip  tik  šiuo  pagrindu,  atspindinčiu  pažintinę  –  ikiverbalinę, neverbalinę  ir  verbalinę  –  individo  patirtį,  individas  ne  tik interpretuoja  ženklus,  bet  ir  juos  vertina  ir  jų  aplinkoje  veikia. Dėl tokios savo prigimties ir dėl tokio turinio prasmių sistema yra bet kurio kalbinio ar nekalbinio  teksto  interpretavimo,  jo vertinimo  ir  individo  elgsenos pasaulyje,  tam  tikroje  ženklų aplinkoje, pagrindas. 

Ženklai  kaip  žymės  reiškiasi  pasaulyje  ir  –  šiuo  požiūriu  – išsireiškia.  Jie  yra pasaulyje  ir  tarsi  laukia  interpretacijos,  t.y. įprasminimo,  prasmės  priskyrimo  tam  tikroje  prasmių sistemoje.  Būdami  ne  tik  ženklai  žymės,  bet  ir  paverčiami ženklais  reprezentantais,  jie „išreiškia“  tai, ką  reprezentuoja. Kita vertus,  tai, kas  reprezentuojama,  t.y.  reprezentatai, gali būti  ženklai  reprezentantai  –  reiškėjai  kitų  reprezentatų atžvilgiu  ir  t.t.  Iš  čia  išplaukia,  kad  reiškimas  kaip reprezentacija gali sudaryti daugiapakopę struktūrą.  

Ženklas  kaip  reiškėjas  gali  būti  interpretuojamas,  įprasminamas prasmių  sistemoje  vienu  metu  daugeliu  lygių.  Ir  galima plačiausia  tokių  interpretacijų  sąsajų  įvairovė:  pradedant ženklu  žyme  –  tik  pretekstu  tolimiausiai  jo  ir  kokio  nors reprezentato  sąsajai –  ir baigiant ženklo žymės  interpretacija kaip  žymei  priskiriamos  prasmės  tiesioginio  dalyvavimo reprezentato  prasmėje,  jos  įnašo  į  reprezentato,  kad  ir  kaip nutolusio, prasmę. Palyginkime  neutralų,  informacinį  teksto skaitymą su poezijos, muzikos ar dailės  teksto  interpretacija, 

kai  „forma“,  t.y.  ženklai  žymės,  kartu  yra  ir  „turinys“, „forma“  dalyvauja  „turinyje“  kaip  jo  neatskiriama  dalis. Todėl, atsižvelgus į tokio dalyvavimo turinyje laipsnį, galime kalbėti  apie  principinį  poezijos  arba  kurio  kito  teksto  –  kaip ženklų  žymių  ir  kartu  ženklų  reprezentantų  visumos  – neišverčiamumą, t.y. neišreiškiamumą kitais ženklais žymėmis.  

Kai  ženklų  žymių  ieškome  prasmių  sistemos  prasmėms,  jų įvairiapakopei  struktūrai,  „giliausioms“  prasmėms  ir  jų sąsajoms  išreikšti,  t.y.  kai  koduojame  prasmes,  tų  pačių ženklų  dekodavimas  kitoje  prasmių  sistemoje  yra  atviras klausimas. Priskiriamos  tiems patiems ženklams prasmės,  jų sąsajos  ir  sąsajų  gylis  bei  įvairovė  priklauso  nuo dekoduojančios ženklus prasmių sistemos. Kai koduojama ne tai,  kas  dekoduojama,  –  o  taip  nutinka  bene  dažniausiai,  – tuomet atitinkamai sprendžiama ir išreiškiamumo problema.  

Atsižvelgti  į  vertikalius  ir  horizontalius prasmių  ryšius prasmių sistemoje  lygu  atsižvelgti  į  reprezentacijos  santykių  įvairovę konkrečioje  prasmių  sistemoje:  ir  į  tos  įvairovės,  t.y. reprezentacijos  santykių,  turinį,  ir  į  jos gylį.  Išreikšti  tuomet reiškia  ne  tik  ir  ne  tiek  perteikti  prasmes  kaip  neatsiejamas nuo konkrečios prasmių sistemos, bet kaip neatsiejamas nuo reprezentacijos santykių įvairovės.  

Natūralioji  kalba  kaip  ženklų  sistema  nėra  ir  negali  būti universalus  kitų  kalbų  interpretavimo  pagrindas.  Todėl pasakymas „natūraliąja kalba išreiškiama prasmė“ suprastinas taip: šia kalba galima fiksuoti (remiantis  jai būdinga prasmių kodavimo  funkcija)  arba  sudaryti  (remiantis  kita  – manipuliavimo prasmėmis funkcija) tam tikrą prasmę arba jų struktūrą kitoje prasmių sistemoje, trivialiu atveju – toje pačioje.  

Šios dvi – kodavimo ir manipuliavimo – funkcijos leidžia sąlygiškai kalbėti apie prasmių  išreiškiamumą ženklais  ir  jų  tekstais,  jų perteikimą,  apskritai  –  informacijos  perdavimą  iš  vienos prasmių  sistemos  kitai  prasmių  sistemai,  kitoms  prasmių sistemoms. Tuomet  viename  perdavimo  ašies  gale  prasmės, priklausančios  tam  tikrai  prasmių  sistemai,  adresantui,  yra koduojamos  ženklais,  o  kitame  ašies  gale  tie  patys  ženklai arba tekstai yra dekoduojami kitoje, adresato, trivialiu atveju – toje pačioje prasmių sistemoje.  

Tik  šiuo  požiūriu  ir  galima  kalbėti  apie  tai,  kiek  ir  kokią informaciją  „išsaugo“  ženklai,  jų  tekstai,  kai  adresantą  ir adresatą  artina  arba,  priešingai,  skiria,  tolina  veiksniai, 

lemiantys konkrečių prasmių sistemų  turinį –  laikas,  istorija, kultūra ir daugybė kitų aplinkybių.  

Kaip  tik dėl galimybės, kurią  teikia kalba sudarant prasmes  ir  jų struktūras,  kalba  gali  būti  ir  yra  naudojama  orientuojant individualias  prasmių  sistemas  specifinių,  reikšmingų  tam tikrai  kalbinei  bendruomenei  –  tautai,  specifinių  interesų, vertybių ar socialinių veiksnių vienijamai grupei – socialinių, kultūrinių, etinių, estetinių vertybių linkme.  

Taigi  kalba  gali  būti  įrankis  savitoms  prasmių  sistemų  sudaryti (šiuo požiūriu įvairovė nekalbinių ir kalbinių tekstų, su kuriais susiduria individas, veikia ir kuria, formuoja tokias sistemas), tačiau  kalba  taip  pat  gali  būti  ir  yra  naudojama  socialiai reikšmingiems konvencionaliems pasaulio  ir savęs vaizdams sudaryti  individualiose  prasmių  sistemose.  Šitaip  kalba sudaromos prielaidos, būtinos  individualių prasmių  sistemų komunikacijai, jų sąveikai ir sugyvenimui. 

Šitaip  atsiranda  galimybė  specifiškai  orientuoti  individualias prasmių  sistemas,  sudaryti  jose  tokius  pasaulio  ir  savęs vaizdus,  kurie  atitinka  tam  tikrai  bendruomenei  būdingus pasaulio  ir  savęs  suvokimo, mąstymo,  vertinimo  ir  veikimo stereotipus. 

Vadinasi, kalba gali  atlikti du  iš  esmės priešingus,  tačiau vienas kitą papildančius vaidmenis: skatinti ir lemti prasmių sistemų individualumą,  bet  taip  pat  tvirtinti  jų  bendrumą.  Ne  tik skirti,  tolinti vieną nuo kitos  individualias prasmių sistemas, bet  ir  jas  artinti.  Mažinti  arba  apskritai  net  panaikinti  jų susikalbėjimo, komunikavimo, savitarpio supratimo, sąveikos ir  sugyvenimo  galimybes;  kita  vertus,  jas  didinti.  Mažinti arba,  priešingai,  didinti  atstumą,  skiriantį  individualias prasmių  sistemas  ir  lemiantį  jų  išreiškiamumo  viena  kitos atžvilgiu  galimybę,  jų  suprantamumo  viena  kitai,  skirtingų prasmių  sistemų,  bendraujančių  ženklais,  susisiekimo, susikalbėjimo, jų sutarimo galimybę.  

Individualių  prasmių  sistemų  susisiekimo  klausimas  yra  ne  kas kita, o vienos prasmių sistemos išreiškiamumo kitoje prasmių sistemoje  problema.  Koduojamos  ir  dekoduojamos  prasmės paprastai (išskyrus trivialų atvejį, kai kalbama apie tą pačią ir tapačią  prasmių  sistemą  –  žr.  toliau)  priklauso  skirtingoms prasmių  sistemoms.  Paleistas  pasaulin  tekstas  (išskyrus tiesioginę  komunikaciją,  kai  kelios  prasmių  sistemos  realiai, t.y.  pasikeisdamos  tekstais,  dalyvauja  komunikacijoje)  gali būti, ir atvirkščiai – gali nebūti dekoduojamas kitose prasmių 

sistemose: šiaip ar  taip,  jis atviras, „išstatytas“ perskaitymui, t.y. dekodavimui,  interpretacijai,  įprasminimui  tose prasmių sistemose,  kurios  su  juo  susiduria,  kuriose  jis  tampa dekodavimo, interpretacijos, įprasminimo objektu.  

Tačiau  tai,  kaip  tekstas  dekoduojamas,  kaip  jis  įprasminamas, priklauso  tik  nuo  jį  dekoduojančių,  interpretuojančių, įprasminančių prasmių  sistemų. Dekoduojama  ne  adresanto, ne  teksto  šaltinio  prasmių  sistema,  o  tekstas,  kuriuo adresantas,  šaltinis  įženklino  prasmes,  priklausančias  jo prasmių  sistemai.  Tas  pats  tekstas  gali  sulaukti  ir  sulaukia skirtingų interpretacijų skirtingose prasmių sistemose, kurios gali neturėti nieko bendra su adresanto, šaltinio prasmėmis, jo prasmių  sistema. Net  tuomet, kai  tariamės vienodai  supratę žodį,  frazę,  sakinį,  tekstą, verbalinį  ar neverbalinį, bet kokią ženklų  visumą,  iš  tikrųjų  kalbame  tik  apie  tokio  tariamai vienodo supratimo didesnius ar mažesnius, mus tenkinančius ar mūsų netenkinančius panašumus. Štai kodėl mokėti kalbą savaime  anaiptol  nereiškia  suprasti  bet  kuriuos  ta  kalba išsakytus ar užrašytus tekstus. 

Ženklų  ar  ištisų  tekstų  interpretacija  nesibaigia  ženklais,  ji pasklinda  per  visą  prasmių  sistemą  ir  apima  visą  prasmių sistemą.  Išorinis susikalbėjimas paprastai  tėra mus tenkinanti susikalbėjimo iliuzija. (Tai, žinoma, taikytina ir šiam tekstui, jo galimai  interpretacijai:  kitos  galimybės,  išskyrus  galimybę kalbėti  ir  kalbant  aiškintis,  ką  reiškia  šis  kalbėjimas, neturime.) 

Prasmės  –  ne  ženkluose,  bet  jų  interpretacijose.  Pastarųjų adekvatumas adresanto, šaltinio prasmėms yra laiko, istorijos, kultūros,  kitų  veiksnių,  lemiančių  individualios  prasmių sistemos  susidarymą, pažinimo klausimas.  Ir  tik  tuomet, kai kalbame  apie  prasmių  kodavimą  ir  dekodavimą  toje  pačioje prasmių sistemoje (aš kažką išreiškiu, t.y. koduoju tam tikrais ženklais,  ir  tas  pats  aš  dekoduoju  tuos  pačius  ženklus;  tai vyksta  nuolat,  kai  kažką  reiškiu,  –  koduoti  neįmanoma nedekoduojant), galime kalbėti apie reiškiamo tapatumą. 

Kitaip kodavimas neturėtų prasmės:  t.y. aš  išreikščiau ne  tai, ką išreiškiu. Tik šiuo  trivialiu, vienalaikiu atveju ženklai  reiškia ir  išreiškia  tą patį. Tačiau net  ir  tuomet, kai kalbame apie  tą pačią  prasmių  sistemą,  bet  ne  sinchronijos,  o  diachronijos plotmėje,  t.y.  tuomet,  kai  koduojama  ir  dekoduojama skirtingais  tos  pačios  prasmių  sistemos  istorijos momentais, 

tai, kas reiškiama, nebūtinai yra tas pats: gali būti reiškiama kita įvairiausiu kitumo, t.y. neigimo spinduliu.  

Bet tai – jau pačios prasmių sistemos tapatumo, t.y. galimybės kisti išliekant  ta  pačia,  problema.  Iš  čia  ir  esminis  klausimas:  ar apskritai  išreiškiama  pati  prasmių  sistema?  T.y.  ne  tik:  ar mes išreiškiami  vieni  kitiems,  bet  ir:  ar  mes  išreiškiami  sau patiems?  Ar  mes  išsireiškiami?  Savivoka,  autorefleksija, žyminti  visus  prasmės  ir  jos  aiškinimo  kelius  bei  būdus, neaplenkia ir negali aplenkti tų, kurie yra prasmės reiškėjai ir jos  teikėjai,  iš  tikrųjų  –  prasmės  reiškėjai,  teikėjai  ir  jos ieškotojai.  Kokia  yra  mūsų  pačių  kaip  pasaulio  ženklų prasmė? Kokie yra  –  jei  apskritai yra  – mūsų  pačių  tapatumo kriterijai?  

      

Suprasti ir vertinti 

Tai,  kas  labiausiai  įprasta  ir  nekelia  nei  klausimų,  nei  abejonių, pažvelgus  atidžiau,  gali  virsti  pretekstu  patiems sunkiausiems  klausimams,  tarp  jų  –  kokie  apskritai  yra prasmingumo  kriterijai?  Kada  ženklas  ar  jų  derinys  –  frazė, sakinys,  tekstas  –  yra  prasmingas,  o  kada  –  beprasmis? Neužmirškime,  jog  turime mintyje bet kokius ženklus  ir bet kokius jų derinius, tekstus, junginius – kalbinius, verbalinius, ir nekalbinius, neverbalinius. Kada, kuo remdamiesi  laikome juos prasmingais arba – atvirkščiai – beprasmiais?  

Kita  vertus,  ar  prieš  tai,  t.y.  prieš  atsakant  į  klausimą,  kokiais kriterijais  nustatome  ženklų  ir  jų  derinių  prasmingumą, neverta paklausti: kokius kriterijus  turi  tenkinti ženklai  ir  jų deriniai,  kad  apskritai  laikytume  juos  ženklais  –  ne  tik taisyklingai  sudarytais  objektais  ir  jų  deriniais,  bet  visų  pirma objektais?  

Dažniausiai  dėl  tokių  klausimų  nesukame  sau  galvos.  Antai vartodami  natūraliąją  kalbą  ženklus  vartojame  intuityviai  – bendraudami  kasdieniškai  ir  paprastai  nesimokydami  jokių taisyklių,  nebent  tuomet,  kai  pagal  taisykles  esami mokomi arba mokomės  svetimųjų  kalbų.  Kai  dėl  dirbtinių  kalbų  ir apskritai bet kokių kitų  ženklų  ir  jų  sistemų,  taisyklingo,  t.y. taisyklėmis  grįsto,  ženklų  sudarymo  ir  jų vartojimo principai, arba taisyklės, perteikiami eksplicitiškai. 

Tačiau  gyvenimas  yra  turtingesnis  už  bet  kokias  jį  aiškinančias, eksplikuojančias  taisykles,  o  nukrypimas  nuo  taisyklių, normų,  nusistovėjusių  ar  nustatytų,  nebūtinai  yra  tik nemaloni  gyvenimo  tvarkos,  jo  reguliarumo  išimtis.  Tokie nukrypimai  nuo  taisyklių,  normų  gali  būti  ir  neretai  būna atradimų,  atsinaujinimo  šaltinis.  Tai,  kas  paprastai  sukelia nuostabą, kas atrodo keista, dažniausiai mums yra nelaukta, nauja, tačiau neatrodo beprasmiška.  

Todėl  galbūt  pagrįsta  kelti  ne  taisyklingumo,  bet  taisyklingumo laipsnio  klausimą?  T.y.  ne  tik  klausimą,  kas  taisyklinga  ar netaisyklinga, bet  ir – kas  labiau ar mažiau  taisyklinga,  labiau arba mažiau netaisyklinga?  

Šitaip  aiškindamiesi,  ženklų  prasmingumą  arba  beprasmiškumą mėginame  sieti  su  jų  taisyklingumu  (netaisyklingumu)  ir sakyti,  kad  ženklai  ir  jų  junginiai  yra  tiek  prasmingi (beprasmiai),  kiek  jie  yra  taisyklingi  (netaisyklingi),  t.y. taisyklingai  (netaisyklingai)  sudaryti,  kiek  yra  paisoma (nepaisoma)  sintaksinių  ir  semantinių  ženklų  sudarymo  ir vartojimo taisyklių. Kitaip pasakius, kiek yra paisoma ženklų kaip žymių ir ženklų kaip reprezentantų sudarymo ir vartojimo taisyklių.  

Toks  prasmingumo  aiškinimo  būdas  intuityviai,  iš  pirmo žvilgsnio,  gali  pasirodyti  visiškai  priimtinas,  atspindintis mūsų  kalbinę  intuiciją.  Iš  tikrųjų,  kai,  pavyzdžiui, susiduriame  su  atskiromis  natūraliosios  kalbos  raiškomis, intuityviai  nesunkiai  nustatome  jų  prasmingumą.  Nors teisingiau būtų pasakyti, jog tokios raiškos nesukelia mumyse atmetimo,  nuostabos  reakcijos.  Sakome  arba  girdime  sakant „Žalia pieva“,  „Išvydau  žalią pievą“  –  ženklų  junginį, kuris perteikia  tam  tikrą  pasaulio  vaizdą,  sintaksės  ir  semantikos požiūriais  –  taisyklingą  raišką,  kuri  nesukelia  jokios  keistos reakcijos. 

Ženklų  darybos  taisyklių,  tradiciškai  –  gramatikos,  sintaksės požiūriu,  pagal  tai,  kaip  šie  ženklai  derinami  tarpusavyje, jungiami  į  tam  tikrą  struktūrą,  –  viskas  nepriekaištinga.  Ir todėl analogiškai dirbtinių kalbų  išraiškų  sudarymui  (kad  ir vienos  paprasčiausių  –  vadinamosios  „teiginių  logikos“ raiškų  sudarymo  taisyklėms,  nurodančioms  taisyklingus  ir šalinančioms netaisyklingus  raiškų  sudarymo būdus, pavyz‐džiui,  raiška  „p  &  q“,  sudaryta  iš  „p“,  „q“,  „&ʺ,  laikoma taisyklinga,  skirtingai  nei  „p  q  &“  arba  „p  &  &“)  galėtume apibūdinti  minėtas  natūraliosios  kalbos  raiškas  kaip 

sintaksiškai taisyklingai sudarytas. Tad šiuo požiūriu raiškos „Karšta  pieva“,  „Išvydau  karštą  pievą“  taip  pat  laikytinos sintaksiškai (gramatiškai) taisyklingomis.  

Ženklų  junginius  „Pieva  ir“,  „Išvydau  žalią  ir“  arba  „Pievą  ir išvydau  ir žalią“, skirtingai nei „Žalia pieva“, „Išvydau žalią pievą“, turėtume  laikyti sintaksiškai netaisyklingais. Kaip tik dėl  to  ir „Karšta pieva“,  ir „Išvydau karštą pievą“  turėtume laikyti – lietuvių kalbos požiūriu – sintaksiškai taisyklingomis lietuvių  kalbos  raiškomis.  Lygiai  kaip  „Suvalgiau  karštą pievą“  arba  „Šaltai  karšta  pieva  įnirtingai  miega“  yra sintaksiškai  (gramatiškai)  nepriekaištinga,  tokia  turėtume laikyti  bet  kokią  raišką,  nepažeidžiančią  nusistovėjusių  ar nustatytų,  tam  tikrai  kalbai  būdingų  sintaksės  reikalavimų, pavyzdžiui, „Žaliai sausas vanduo greitai verkia“ ir pan. 

Bet kuriuo minėtu ar kitu atveju kaip tik remdamiesi taisyklėmis, nusakančiomis,  kaip  jungtini  (nejungtini)  ženklai,  visuomet atsakysime, kodėl jų vienos ar kitos struktūros taisyklingos ar netaisyklingos,  „normalios“  ar  „nenormalios“,  „sveikos“  ar „nesveikos“. 

Analogiškai  sintaksiniam  taisyklingumui  (netaisyklingumui), regis,  galėtume  kalbėti  ir  apie  semantinį  taisyklingumą (netaisyklingumą),  t.y.  apie  prasminį,  semantinį  ženklų suderinamumą  (nesuderinamumą)  kaip  ženklais reprezentuojamų  prasmių,  jų  struktūrų  taisyklingumą  ar netaisyklingumą,  arba  prasmingumą  ir  beprasmiškumą. Semantinio  taisyklingumo požiūriu minėti raiškų pavyzdžiai akivaizdžiai  skiriasi  pradedant  nepriekaištingais  „Žalia pieva“ arba „Išvydau žalią pievą“  ir pereinant prie  įvairaus, ginčytino  racionalumo  pavyzdžių,  bent  jau  paliekančių keistumo  įspūdį,  tokių  kaip  „Karšta pieva“  arba  „Suvalgiau karštą pievą“, „Šaltai karšta pieva įnirtingai miega“ ir pan. 

Toks  dėmesys  semantiniam  netaisyklingumui,  beprasmybėms, negali būti aiškinamas vien užgaida  tyrinėti absurdą vardan absurdo. Lygiai  taip  būtų neįmanoma nustatyti  „sveikumo“ kriterijų,  jei  nesiaiškintume  „nesveikumo“  prigimties.  Žodis „sveikas“, kai  jis taikomas žmogui, neturėtų prasmės,  jei visi žmonės  būtų  tik  sveiki.  Taip  pat  ir  „prasmingas“, „prasmingumas“  neturėtų  prasmės,  jei  visos  mūsų vartojamos  raiškos  būtų  tik  prasmingos.  Beprasmybė  yra svarbi  kaip  tik  tuo,  kad  padeda  suvokti  prasmingumą. Absurdas padeda  suvokti prasmę. Tuo  labiau,  kai  absurdas 

yra ne  tik kalbos vartojimo, bet  ir paties gyvenimo dalis  (žr. Pavilionis 2000, 2004). 

XX a.  logikų  ir  lingvistų bandymai sukurti  formalią natūraliosios kalbos  semantikos  teoriją  (Tarski  1956;  Montague  1974; Chomsky 1971, 1976, 1993, 2000; Katz 1972, 1990; Lakoff 1970, 1975;  Cresswell  1973,  1985  ir  kt.),  besiremiančią  šiuolaikine logika,  jos metodais  ir procedūromis nustatant natūraliosios kalbos,  jos  raiškų  semantines  struktūras,  jų  santykius  ir savybes,  turėjo  aiškų, metodologiškai  pagrįstą  ir  filosofiškai reikšmingą  tikslą:  atskleisti,  eksplikuoti  kalbą  vartojančio žmogaus  intuiciją  suvokti kalbos  raiškų prasmę,  iš didžiulės aibės  beprasmių  derinių,  kurie  savaime  kyla  iš įvairiaprasmių,  daugiaprasmių  raiškų,  atrinkti  prasmingus. Tokiu  būdu  formaliai,  apibrėžtų  taisyklių  visuma,  atskleisti žmogaus  gebėjimą  atskirti  semantiškai  taisyklingas  raiškas nuo netaisyklingų, „normalias“, „sveikas“  semantines  struk‐tūras nuo „nenormalių“, „nesveikų“.  

Kitaip tariant, prasmingas raiškas atskirti nuo beprasmių, prasmę nuo  beprasmybės  ir,  šitaip  sujungus  formalią  sintaksinę natūraliosios  kalbos  teoriją  su  formalia  semantine  kalbos teorija,  užbaigti  amžiaus  užduotį:  pirma,  ne  tik  pakloti pamatą natūraliosios kalbos formalizavimui  ir kartu  išspręsti daugybę praktinių uždavinių,  tarp  jų – automatinio vertimo iš  vienos  natūraliosios  kalbos  į  kitą  problemą,  bet  ir,  antra, atsakyti  į  filosofiniu  požiūriu  kur  kas  svarbesnį, fundamentalų  klausimą:  kaip  apskritai  žmogus  gali  suprasti kalbą,  jos  raiškas,  kai  jos  knibžda  įvairiaprasmybėmis?  Kaip žmogus gali suprasti bet kurią natūraliąją kalbą ir ja bendrauti, kurti  žmogaus  pasaulį,  kalbos  raiškoms  priskiriamose prasmėse atrinkti, išskirti jam, jo supratimui, bendravimui su pasauliu  reikalingą  semantinį  taką  ir  nepaklysti  tokių  takų įvairovėje?  

Semantinis taisyklingumas pasirodė kur kas kietesnis riešutas, nei jo  sintaksinis  analogas.  Paaiškėjo,  kad  nustatyti,  ar natūraliosios  kalbos  raiška  prasminga  ar,  atvirkščiai, beprasmė,  išspręsti  natūraliosios  kalbos  atžvilgiu prasmingumo  klausimą  apibrėžtų  operacijų,  apibrėžtų žingsnių  būdu  – uždavinys, peržengiantis XX  a. projektą,  o semantinis natūraliosios kalbos raiškų neišsprendžiamumas – daugiau  nei  formali  šios  kalbos  raiškų  savybė.  Nustatyti ženklų  ir  jų  darinių  prasmingumo,  natūraliosios  kalbos apskritai  prasmingumo  kriterijus  iš  tikrųjų  prilygtų 

mėginimui  ne  tik  apimti  neaprėpiamą  natūraliosios  kalbos raiškų – pradedant kasdienėmis, atspindinčiomis jos vartotojų buitinę  patirtį,  ir  baigiant  abstrakčiomis,  priklausančioms mokslų  ir  filosofijos  kalbai,  –  visumą,  bet  ir  paaiškinti,  kaip tūkstančius  metų  žmonės  bendrauja  kalba,  ja  reiškia  mintis  ir jausmus,  rašo  eiles,  kuria  pasaulio  ir  savęs  teorijas,  tačiau  negali pasakyti, koks yra kalbos  ir minties, raiškos  ir prasmės ryšys, kada jis perteikia prasmę, o kada – beprasmybę. 

Iš  tiesų  yra  kelios  esminės  priežastys,  kurios  neleidžia  lengvai atsakyti  į  natūraliosios  kalbos  raiškų  semantinio taisyklingumo klausimą.  

Pirma,  nepakanka  nustatyti  prasmingumo  kriterijus elementarioms  mūsų  jutimų  pasaulį  atspindinčioms raiškoms,  nors  taip  daroma  ne  vienoje  semantikos  teorijoje, kai  a  priori  postuluojamos  elementarios  prasmės,  arba prasmės  universalijos,  savotiški  prasmės  atomai,  ir formuluojamos  taisyklės,  leidžiančios  arba  draudžiančios sudaryti  vienokias  ar  kitokias  prasmių  struktūras. Pavyzdžiui,  tokios,  kurios,  atsiremiant  į  kalbos  vartotojų intuiciją,  laiko  taisyklingu  derinį  „Žalia  pieva“,  bet  atmeta derinį „Karšta pieva“ arba „Bespalvės žalios  idėjos  įnirtingai miega“. Aišku, kad tokiu būdu neįmanoma formaliai aprėpti neaprėpiamų  kalbos  vartojimų  ir  galimų  jų  kontekstų, vėlyvojo  L. Wittgensteino  žodžiais,  aprėpti  visų  tų  „kalbos žaidimų“, kuriuose gali dalyvauti raiška  ir kuriuose dėl  to  ji yra prasminga.  

Kasdienio  vartojimo  ir  elementarios  logikos  kontekste  beprasmė raiška  „Bespalvės  žalios  idėjos  įnirtingai  miega“  kitame, poezijos  kontekste  priklauso  poeto  Thomo  Dylano  eilėms. Poezija  apskritai  –  neatremiamas  iššūkis  bet  kokiems mėginimams  formalizuoti  jos  semantiką:  tradicinės semantikos  teorijos  vertinimu  savo  turiniu  didžioji  poezijos dalis,  išskyrus banalią, būtų  tik beprasmybių  rinkiniai. O  jei taip  nėra,  tuomet  susiduriame  su  kita  kliūtimi:  tenka formuluoti  tiek  semantinių  taisyklių,  kad  jose  tilptų  viskas, t.y.  pačių  taisyklių  turėtų  būti  beveik  tiek  pat,  kiek  galima sudaryti  raiškų;  be  to,  jos  turėtų  būti  tarpusavyje nesuderinamos.  Tokios  taisyklės  sudarytų  bevertę nesuderinamų principų visumą. 

Kita  vertus,  vartodami  natūraliąją  kalbą  nesitenkiname  vien kasdienį  pasaulį  ar  vien  jutimus  reprezentuojančiomis raiškomis.  Natūralioji  kalba  persmelkia  visą  žmogaus 

pasaulio  ir  savęs  pažinimą,  taip  pat  ir  mokslo  kalba formuluojamas  savęs  ir  pasaulio  sampratas.  Tuomet prasmingumo kriterijai turėtų apimti bet kurias natūraliosios kalbos  vartojimo  sritis,  taigi  ir  mokslų  kalbą.  Toks  siekis, akivaizdu,  pranoksta  savo  racionalumo  pagrindą  ir  išvirsta utopija:  a  priori  pasakyti,  kas  prasminga  ir  kas  beprasmiška mokslo  kalbos  raiškose, prieštarautų pačiai mokslo  raidai  ir pažinimo prigimčiai.  

Antra,  neišvengiamai  tektų  atsisakyti  beveik  visos  tradicinės filosofijos,  pradedant  Platonu  ir  baigiant M. Heideggeriu  ar kuriuo  kitu,  kurių  tekstuose  esama  tokių  pasakymų  kaip, pavyzdžiui,  „Niekas  yra  viskas“  arba  dar  įspūdingesnis „Pasaulio  ontologinė  interpretacija  pateikta  remiantis vidupasaulietiškuoju  įrankumu, nes  čia‐būtis kasdienybėje  – kurios  atžvilgiu  nuolat  nagrinėjama  –  yra  pasaulyje  ne apskritai,  bet  į  santykį  su  pasauliu  sueina  tam  tikru vyraujančiu būties būdu“ (Heideggeris 1992, p. 63).  

XX  a.  pradžioje  analitinės  filosofijos  kūrėjai,  mėginę  išvalyti filosofiją  nuo  beprasmybių,  argumentavo,  jog  dauguma tradicinės  filosofijos  tekstų  yra  ne  kas  kita,  o  beprasmybių rinkiniai,  nes  netenkina  elementarios  prasmingumo  sąlygos: jie nepatikrinami nei eksperimentu, nei loginiu įrodymu. Net jei dalį tokių teiginių pripažintume prasmingais, tai tik dėl jų klaidingumo,  nes  prasmingomis  tuomet  būtų  laikomos  tik tokios  raiškos,  kurios  gali  būti  teisingos  arba  klaidingos. Vienintelis  būdas  joms  būti  prasmingomis  –  laikyti  jas klaidingomis:  jose pasitaikantys  „skylėti“,  „tušti“  ženklai,  t.y. ženklai, neturintys reikšmės.  

Trečia, nauja paprastai nekyla  iš  taisyklių: nauja dažniausiai yra tai,  ko  neaprėpia  taisyklės,  postuluojama  jų  visuma. Nauja mintis,  nauja  žmogaus  paties  savęs  ir  pasaulio  įžvalga paprastai  peržengia  nustatytų  taisyklių,  jų  diktuojamų kriterijų rėmus. Nauja pagal apibrėžimą yra ne sena,  tai, kas kažkuo  svarbiu  skiriasi  nuo  normos,  priešinasi  jai, kontrastuoja  su  ja.  Todėl  a  priori  pasakyti,  kurios  naujos raiškos  tenkins  nustatytus  prasmingumo  kriterijus  ar  jų netenkins,  reikštų  apskritai  nesuprasti  naujo  prigimties. Nuoroda  į  taisykles,  jų  visumą  kaip  prasmingumo  –  ir supratimo  – pamatą  neišvengiamai  skatina  ieškoti  taisyklių, apibrėžiančių, grindžiančių pirmųjų taikymą ir t.t., taigi kelia uždaro rato, begalinio regreso pavojų. 

Ketvirta,  skirtingai  nuo  dirbtinių  kalbų  raiškų,  apibūdinamų aiškiais sintaksiniais ir semantiniais požymiais, netaisyklingos – kurios nors teorijos vertinimu – natūraliosios kalbos raiškos vartojamos nuolat,  jos – neatskiriama kasdienio bendravimo dalis. Sintaksiškai netaisyklingos dirbtinės kalbos raiškos yra bevertės,  nes  negali  būti  toje  kalboje  semantiškai interpretuojamos  (paprasčiausias pavyzdys – koks nors „p q &“ teiginių logikos kalboje), tuo tarpu ne tik sintaksiškai, bet ir  semantiškai  netaisyklingos  –  vienos  ar  kitos  teorijos  ar gyvenimo  praktikos  požiūriu  –  raiškos  yra  natūraliosios kalbos  vartojimo  kasdienybė.  Jų  netaisyklingumą  paprastai kompensuoja  tam  tikras,  platesnis  ar  siauresnis,  kalbinis  ar nekalbinis kontekstas.  

Penkta, pripažintos, laikomos prasmingomis per se kalbos raiškos, sudėtos kartu, gali sudaryti beprasmį  junginį,  jeigu  jų nesieja prasminis  ryšys,  t.y.  jei  pažeidžiamas  semantinio  rišlumo principas. Tokiu atveju, kad  ir kaip paradoksalu,  iš prasmės gali kilti beprasmybė. Ir atvirkščiai: raiškos, per se pripažintos beprasmėmis, kartu gali  sudaryti prasmingą visumą. Viskas priklauso nuo  konteksto – platesnio ar  siauresnio, kalbinio ar nekalbinio,  –  kuriame  interpretuojamos  konkrečios  raiškos. Toks kontekstas gali apimti bet kurią šalia esančią teksto dalį, visą  tekstą,  daugelį  įvairių  tekstų,  t.y.  aplinką,  kurioje nederančios  viena  kitai  prasmingos  raiškos  arba  per  se beprasmės  raiškos  įgyja prasmę, kitaip  tariant,  aplinką, kuri padeda sukurti prasmę.  

Taigi klasikinis, tradicinis požiūris, esą dalių, sudarančių visumą, prasmės  lemia  visumos  prasmę  (arba:  visumos  prasmė priklauso nuo ją sudarančių dalių prasmių, visumos prasmės yra ją sudarančių dalių prasmių funkcija), turi būti papildytas priešingu požiūriu: visumos prasmė gali lemti ir dažnai lemia ją sudarančių dalių prasmę. Kitaip  tariant, dalių prasmė gali priklausyti nuo visumos prasmės, būti visumos  funkcija. Ne veltui  net  apie  atskirą  žodį  sakoma,  kad  jo  prasmę  lemia sakinio,  kuriame  jį  randame,  prasmė.  Toks  požiūris, akivaizdu, atliepia L. Wittgensteino kalbos žaidimų sampratą, t.y. žaidimų, kurie ir nusako raiškos prasmę.  

Ir vis dėlto visuomet, kai kalbame apie dalių, visumos, ženklų,  jų junginių  ir pan. prasmę, dera prisiminti,  jog  toks kalbėjimas yra ne daugiau nei patogus kalbėjimo apie prasmę būdas, kuriuo nedaiktiname ir neabsoliutiname prasmės per se ir nelaikome, kad „dalys“, „visuma“, „ženklai“, „deriniai“ turi prasmę.  

Prasmės priklauso ne ženklams  (kas kita – ženklų  žymių  reikšmės kaip jų reiškimosi būdai), o juos interpretuojančioms prasmių sistemoms.  Tuomet  ženklų  prasmių  klausimas  natūraliai virsta ženklų – kad  ir kokia būtų  jų prigimtis –  ir  jų darinių prasmingumo  kaip  jų  interpretuotumo  konkrečioje  prasmių sistemoje  klausimu:  ar  apskritai  interpretuotini  ir  kaip interpretuotini  tokie  ženklai  ir  jų  deriniai  arba  junginiai konkrečioje prasmių sistemoje?  

Tai,  kokia  prasmė  priskiriama  ženklams,  t.y.  kaip  jie  yra interpretuojami  prasmių  sistemoje,  priklauso  nuo  prasmių, dalyvaujančių  tokioje  interpretacijoje,  turinio,  nuo  jų „kokybės“.  Jei  ženklas  arba  ženklų  junginys  apskritai išskiriamas  kaip  ženklas,  t.y.  kaip  besiskiriantis  nuo  kitų ženklų,  tuomet  jis  įprasminamas  kaip  ženklas,  t.y.  jis, tradiciškai tariant, turi prasmę, nėra beprasmis.  

Taigi,  pirma,  beprasmių  ženklų,  kurie  būtų  mums,  bet  neturėtų prasmės,  apskritai  negali  būti:  vienu  ar  kitu  savo  buvimo mums  būdu,  savo  reiškimosi mums  būdu  –  forma,  garsais, kvapais,  spalva,  bet  kuo,  pagaunamu,  fiksuojamu  mūsų jutimais, tokie ženklai jau yra, vadinasi, bent jau dėl to jie yra mums  prasmingi.  Tai  ir  yra minimali,  būtina  ženklų mums prasmingumo  sąlyga:  ženklas  ar  jų  junginys  yra  prasmingas, jeigu yra interpretuojamas konkrečioje prasmių sistemoje.  

Antra,  ženklai,  sudarydami  vienokius  ar  kitokius  junginius  – priklausomai  nuo  to,  ar  jų  daryba  atitinka  tam  tikras nustatytas ar nusistovėjusias sintaksės taisykles kaip prasmių sistemos dalį, – gali būti  šiuo,  sintaksės, požiūriu prasmingi arba  beprasmiai,  tačiau  tuo  pat  metu  kitu,  tradiciškai vadinamu  semantiniu  požiūriu,  arba  čia  dėstomu  ženklų reprezentacijos požiūriu, kai ženklas reiškia kažką kita, nei jis pats  yra,  ženklai  gali  būti  suvokiami  kaip  semantiškai beprasmiai  arba,  atvirkščiai,  prasmingi,  vadinasi,  ne  tik sintaksiškai, bet  ir semantiškai prasmingi, kad  ir kaip keistai tai skambėtų.  

Tad galime kalbėti bent apie tris skirtingus ženklų interpretavimo ir kartu  jų prasmingumo  lygmenis –  tiesioginį, savaiminį (kai ženklai ar  jų  junginiai  interpretuojami kaip žymės), sintaksinį (kai  interpretuojame  tai, kaip  ženklai  siejami  arba  susieti)  ir semantinį  (kai  per  ženklus  interpretuojame  tai,  ką  jie reprezentuoja). Kiekviename iš šių lygmenų ženklai yra pras‐mingi  arba  beprasmiai  tam  tikros  juos  interpretuojančios sistemos atžvilgiu: nuo  jos  (t.y. nuo  to, kokios prasmės kaip 

prasmių sistemos dalys, neatsiejamos nuo kitų jas sudarančių, jas  generuojančių  prasmių,  dalyvauja  ženklo  ar  ženklų junginio  interpretacijoje) priklauso ne  tik  interpretavimo,  t.y. įprasminimo  konkrečioje prasmių  sistemoje  galimybė,  bet  ir įprasminimo turinys.  

Tai,  kas  yra  įprasminama  ir  dėl  to  prasminga  vienai  prasmių sistemai vienu ar kitu, ar visais  iš minėtų  lygmenų, gali būti kitaip  įprasminama  kiekvienu  ar  visais  iš minimų  lygmenų kitose  prasmių  sistemose. Todėl  nėra  jokio  pagrindo  ieškoti absoliučių  prasmingumo  ar  beprasmiškumo  kriterijų: prasmingumas  yra  santykinė  (tam  tikros  prasmių  sistemos atžvilgiu)  savybė,  neatmetanti  prasmių  sistemų  didesnių  ar mažesnių  panašumų,  bet  ir  neleidžianti  jų  ignoruoti. Pasakymai  „x  yra  prasmingas“  arba,  atvirkščiai,  „x  yra beprasmis“ yra visuomet nepilni, iš tikrųjų jie yra trumpiniai, praleidžiantys dėl kalbėjimo patogumo nuorodą  į  tam  tikras prasmių sistemas, kurios visuomet savo turiniu dalyvauja bet kokio  „x“  interpretacijoje,  nesvarbu,  kokia  jo  prigimtis, kalbinė ar nekalbinė, ar viena ir kita drauge.  

Kad ir kokie ženklai – verbaliniai ar neverbaliniai, ar viena ir kita drauge  –  sudarytų  tekstą  –  peizažą,  scenovaizdį,  tekstą, sudarytą  iš  sakinių,  gestų,  garsų,  spalvų,  kvapų,  formulių, statinių,  paminklų,  veiksmų,  patiekalų, monologų,  polilogų, kasdienių frazių ar mokslinių, filosofinių, mistinių traktatų, – toks  tekstas  su  visais  jo  verbaliniais  ir  neverbaliniais komponentais, sudėtais pagal tam tikras taisykles arba be  jų, su visais jo taisyklingumais ir netaisyklingumais visuomet yra interpretuojamas,  įprasminamas  konkrečiose  prasmių sistemose,  o  įprasminimo  turinys,  jo  kokybė  priklauso  nuo sistemą sudarančių prasmių ir jų struktūrų turinio.  

Bet  kokia  teksto  dalis,  jo  detalė  gali  būti  lemtinga  visai  teksto prasmei,  kuri  jam  priskiriama  prasmių  sistemoje.  Ir atvirkščiai,  visas  tekstas,  kad  ir  koks  įvairus,  sudarytas  iš skirtingų,  nevienarūšių  komponentų,  lemia  ir  dalies,  jo detalių  prasmę,  priskiriamą  joms  prasmių  sistemoje.  Visa prasmių  sistema,  t.y.  prasmių  sistema  in  corpore,  dalyvauja interpretuojant bet kokį  tekstą, nesvarbu, kokia  jo prigimtis, apimdama  ir patį  tekstą,  ir  jį supantį,  interpretacijos vyksme prisistatantį  prasmių  sistemai  ir  dėl  to  taip  pat  jos interpretuojamą, įprasminamą teksto kontekstą nepriklausomai nuo jo prigimties.  

Prasmių  sistema  –  dėl  to,  kad  interpretuodama,  įprasmindama tekstą neišvengiamai visa įtraukiama į interpretacijos vyksmą, –  yra  kartu  ir  interpretacijos,  įprasminimo  semantinis kontekstas. Toks  semantinis kontekstas  ir  tik  jis ne  tik  leidžia atsižvelgti  į  teksto  netaisyklingumą,  „nenormalumą“, keistumą  ir  atrinkti,  t.y.  priskirti  jam  deramas  prasmes  iš daugelio galimų ir šitaip spręsti tekstų, juos sudarančių ženklų įvairiaprasmybes, bet  ir apskritai –  ir svarbiausia – „skaityti“ tekstus  relevantiškai,  t.y.  teksto  interpretacijos  vyksme, priklausomai  nuo  konteksto  ir  informacijos,  slypinčios prasmių sistemoje, aktualizuoti tuos pačios prasmių sistemos semantinius  ryšius,  tuos  semantinius  takus  pačioje  prasmių sistemoje, kurie yra  svarbūs  teksto  interpretacijai  ir neleidžia paklysti nenusakomoje interpretacijos galimybių įvairovėje.  

Žinoma,  tai  jokiu  būdu  nereiškia,  kad  bet  kokie  ženklai  ir  bet kokie galimi  tekstai yra adekvačiai  interpretuojami arba kad jie  apskritai  visuomet  interpretuojami:  visa  priklauso  nuo galimybių,  slypinčių  konkrečiose  prasmių  sistemose.  Jei pačioje prasmių sistemoje neslypėtų galimybė iš aibės galimų interpretacijų  atrinkti,  išskirti  tam  tikrą,  relevantišką kontekstui  interpretavimo  taką  ir  tokiu  būdu  atsiriboti  nuo nerelevantiškų, daugiaprasmių arba beprasmių,  tuomet mus nuolat supantys,  į mus besiveržiantys ženklai neišvengiamai sukeltų prasmių chaosą, paverstų mus bejėgėmis semantinio chaoso aukomis: mus ištiktų semantinis kolapsas. 

Kai  sakome,  kad  visa  prasmių  sistema  dalyvauja  teksto interpretacijoje,  svarbu  prisiminti,  jog  tokį  interpretacijos globalumą  lemia  prasmių  sistemos  susidarymas  ir  jos funkcionavimas: prasmės ir jų struktūros susidaro jau esamų, turimų prasmių  ir  jų  struktūrų pagrindu. Pastarosios atlieka semantinių analizatorių,  interpretantų, semantinių dedamųjų vaidmenį. Kiekvienu teksto, jo ženklų interpretavimo atveju – ar  tuomet,  kai  turimų  prasmių  pagrindu  sudaromos  naujos (sistemai)  prasmės,  ar  tuomet,  kai  sistema,  reaguodama  į tekstą, jį interpretuodama, priskiria jam tam tikras prasmes, – iš tikrųjų kalbame apie vienų prasmių interpretavimą kitomis prasmėmis.  

Taigi  interpretacijos  sąvoka,  kuri  tradiciškai  vartojama  tada,  kai kalbama  apie  prasmių  priskyrimą  ženklams,  nurodo  tikrąjį savo  turinį,  kuris  slypi  pačioje  prasmių  sistemoje: interpretuodami  ženklus,  tekstus,  iš  tikro  prasmėmis 

interpretuojame prasmes, kurias tie ženklai žymi, kad ir kokie gilūs ar sudėtingi būtų ženklų ir jų reprezentatų santykiai. 

Padarę  logiškai  pagrįstą  prielaidą  apie  savaiminės,  nuo  ženklų nepriklausomos  prasmių  darybos  galimybę,  kai  sudarytai sistemoje prasmei, prasmių struktūrai ieškome ženklų, kuriais galėtume  ją  išreikšti,  turime  pripažinti  nepriklausomos  nuo ženklų  interpretacijos  galimybę,  esmingą  pačiai  prasmių sistemai,  jos  susidarymui  ir  funkcionavimui.  Kaip  tik  ši galimybė iš dalies paaiškina ir patį prasmių išreiškiamumo, teks‐to daugiaprasmiškumo kaip  jo perskaitymo ne šiaip atskiroje prasmių  sistemoje, bet  skirtingose prasmių  sistemose,  teksto nepermatomumo arba jo neutralumo, teksto, ne daugiau kaip preteksto  jį  vienaip  ar  kitaip  perskaityti,  interpretuoti, įprasminti skirtingose prasmių sistemose, faktą.  

Apskritai  tik  sąlygiškai  galime  kalbėti  apie  teksto,  jį  sudarančių ženklų prasmingumą: tokia šneka tėra patogus ir dažnai esmę mistifikuojantis kalbėjimo būdas,  façon de parler. Tekstas, kad ir  kokia  jo  ženklų  prigimtis,  nėra  nei  prasmingas,  nei beprasmis,  jis  tiesiog  yra  arba  jo  nėra.  Tekstas  tampa prasmingas arba beprasmis  tik konkrečios prasmių  sistemos atžvilgiu,  kai  jis,  viena,  išreiškia,  t.y.  vienaip  ar  kitaip ženklina, koduoja adresanto prasmių sistemą, ir, antra, kai jis vienaip  ar  kitaip  dekoduojamas  adresato  –  potencialaus, nebūtinai  aktualaus,  –  prasmių  sistemoje.  Šie  du  teksto įprasminimo vyksmai, kai kalbame apie skirtingus adresantus ir adresatus, nėra  ir negali būti  tapatūs. Galime  tarti, kad  jie gali  būti  daugmaž  panašūs,  neužmiršdami,  jog  nėra  nieko apgaulingesnio už panašumą. 

Apibendrindami tai, ką pasakėme apie interpretaciją kaip vyksmą prasmių sistemoje ir kaip vyksmą, siejantį prasmių sistemą su tekstais,  jų  ženklais,  galime  teigti,  jog  interpretuoti  kalbos tekstus,  jų ženklus kaip bet kuriuos kitus pasaulio  tekstus  ir ženklus  reiškia  „sukelti“  tam  tikroje  prasmių  sistemoje prasmes,  kurios  sudaro  arba  nesudaro  tai,  kas interpretuojama prasmių sistemoje. Interpretacijos turinį, arba kokybę,  t.y. prasmes, priskiriamas  interpretacijos  objektams, lemia  prasmės,  dalyvaujančios  interpretacijoje.  Būtent  taip ženklai įprasminami prasmių sistemoje, tampa prasmingi tam tikros prasmių sistemos atžvilgiu. Taigi būti prasmingam reiškia būti  interpretuojamam  prasmių  sistemoje.  Įprasminti  pasaulio objektą  ženklą  reiškia  sudaryti  prasmių  struktūrą,  kuri, 

būdama prasmių  sistemos dalis,  interpretacijos  santykiu yra susieta su kitomis tos pačios sistemos struktūromis.  

Būti  prasmingam  reiškia  būti  interpretuojamam  tam  tikra  prasmių struktūra,  priklausančia  tam  tikrai  prasmių  sistemai,  kuri  gali apimti bet kokios rūšies ir prigimties informaciją, bet kokį įmanomą pasaulio  ir  savęs  suvokimo  ir  pažinimo  būdą.  Prasmingumas, vaizdžiai  tariant,  tai gebėjimas sudaryti  tam  tikrą pasaulio  ir savęs „vaizdą“ tam tikroje prasmių sistemoje.  

Globalųjį  interpretavimo  pobūdį  akivaizdžiai  matome  iš natūraliosios  kalbos  raiškų  įprasminimo.  Natūralioji  kalba savaime  siūlo  įvairiausių  priemonių  –  leksinių,  sintaksinių, fonetinių  –  prasmei  išreikšti.  Kaip  tik  dėl  to  natūraliosios kalbos  interpretavimas  apima  ne  tik  jos  siūlomas  raiškos priemones,  kurios  interpretuojamos  analogiškai  kitiems ženklams,  bet  ir  jos  raiškas  kaip  ženklų  ženklus.  Tai  ypač svarbu, kai  inter‐pretuojama,  įprasminama poetinė kalba, kai vadinamųjų  formaliųjų  priemonių  interpretavimas  yra pabrėžtinai  neatsiejamas  nuo  viso,  globalaus  teksto interpretavimo  ir  neretai  esmingai  jį  lemia.  Tai  ir  yra konkretus  globalios  interpretacijos  pavyzdys,  kai  ne  tik apimami  visi  interpretuojami,  prasmių  sistemai  prieinami aspektai,  bet  ir  įrodoma,  kad  bet  kokia  kita  interpretacija, atsiejanti  formaliąsias priemones,  jų nepaisanti, nėra  ir negali būti  adekvati  visavertei  teksto  interpretacijai,  ją  iš  esmės luošina,  daro  vienpusę  ir  dėl  to  bevertę.  Kaip  tik  dėl  to poetinė kalba, kaip ir jai giminingos muzikos, plastinių menų ir  pan.  kalbos,  nėra  ir  negali  būti  išverčiama  į  kitas  kalbas: tokios kalbos forma yra neatskiriama  jos turinio dalis. Dėl to ir teksto vertimas yra vienas iš globalios teksto interpretacijos pavyzdžių.  Kai  interpretuojamas  meninis  tekstas,  turintis estetinę  prasmę,  formaliųjų  kalbos  priemonių  įprasminimas savaime tampa itin svarbus.  

Ir  vis  dėlto  ką  tuomet  reiškia  suprasti  ženklus,  jų  tekstus? Adekvačiai  ar  neadekvačiai  suprasti?  Nesuprasti?  Kaip suprantame  supratimą?  Ką  apskritai  reiškia  aiškintis supratimą,  jei  a  priori  darome  prielaidą,  kad  suprantame,  ką norime  išsiaiškinti?  O  jeigu  nesuprantame,  tuomet  kaip suprantame tai, ko nesuprantame?  

Tokie  klausimai  nėra  tušti  jau  vien  todėl,  kad  visa  žmogaus gyvenimo  praktika  grindžiama  ženklų  supratimu  arba nesupratimu,  bendravimu,  pasikeitimu  ženklais,  siekiu  ir pastangomis  suprasti  pasaulį  ir  save.  Ne  veltui  ir  kalbos 

filosofijos,  ir  šiuolaikinės  loginės  kalbos  analizės  teorijos laikosi  principinės  nuostatos,  jog  prasmės  teorija  turi  būti supratimo teorija. Ir todėl skelbia svarbiausią tikslą – paaiškinti žmogaus  gebėjimą  suprasti  kalbą,  eksplikuoti,  atskleisti  šią intuiciją,  konkrečiai  –  paaiškinti  žmogaus  gebėjimą  suprasti kalbos  sakinius,  kurių  jis  niekada  nėra  girdėjęs  ar  skaitęs. Kaip ryškiausias šio nuostabaus reiškinio pavyzdys paprastai nurodomas vaikų gebėjimas suprasti sakinius, kurių  jie nėra girdėję.  Šis  gebėjimas,  aišku,  ne  mažiau  būdingas  ir suaugusiems, nuolat susiduriantiems su naujais ženklais ir jų tekstais. Tačiau problemos esmė, nukreipianti  į ženklus  ir  jų tekstus  interpretuojančias  vaiko  ar  suaugusiojo  prasmių sistemas,  yra  pastarųjų  pasirengimas  juos  interpretuoti,  t.y. kiek  nauji  gali  būti  interpretuojami  objektai,  kad  būtų „pagauti“  konkrečios  prasmių  sistemos  ir  koks  turinys  jiems priskiriamas tokioje prasmių sistemoje.  

Požiūris  į  prasmes  kaip  neatsiejamas  nuo  jas  konstituojančių prasmės sistemų ne tik paaiškina prasmės sistemų sudarymo vyksmą, šitaip susidarančių, sudaromų sistemų tolydumą,  jų išreiškiamumo ženklais galimybes, bet ir leidžia aiškintis patį ženklų  supratimo  reiškinį.  Prasmių  kaip  pasaulio  vaizdų, informacijos  apie  pasaulį  sąryšingumas,  jų  susietumas prasmės  sistemoje  leidžia  kalbėti  apie  jas  kartu  kaip sudarančias  visumas  (t.y.  kai  jos  interpretacijos  vyksme siejamos,  jungiamos),  informuojančias  (t.y.  suteikiančias formą),  užpildančias  spragas,  „tuštumas“,  „tarpus“  ir  tokiu būdu  padedančias  konstruktyviai  įveikti  atstumus, skirtumus,  kontrastą,  nesuderinamumą  –  savaime  prasmės šaltinį.  Šiuo  fundamentaliu,  pamatiniu  požiūriu  ženklų,  su kuriais  susiduria  individas  ir  įvairiausių  jų  derinių interpretacija, individualios prasmių sistemos nukreiptumas į juos  kaip  vienaip  ar  kitaip  „pagaunamus“  ar „nepagaunamus“  tam  tikros prasmių  sistemos prasmėmis  ir yra tų ženklų ir jų derinių supratimas.  

Įsidėmėtina,  kad  šis  intuityvus  prasmių  kaip  interpretacijos  ir kartu  supratimo  pagrindo  sąryšingumo  (žr.  Lewis  1976), susietumo,  surišimo,  suartinimo,  pasiekimo  įvaizdis  glūdi etimologinėse  daugelio  kalbos  ženklų,  žyminčių  supratimo sąvoką,  jos  gilųjį  turinį  ištakose.  Šie  ženklai  charakteringai priklauso  prasmės  ir  supratimo  „semantiniam  laukui“, „semantinei  šeimai“.  Plg.,  pavyzdžiui,  lotynišką „comprendere“, anglišką „to  catch“, „to  seize“  , „to  follow“, prancūzišką  „saisir“,  „comprendre“  ,  vokišką  „fassen“, 

„ergreifen“  ,  „begreifen“  ir  pan.,  aiškiai  sakančius,  jog  tarp siekiamų  „pagauti“,  „apimti“,  t.y.  suprasti,  objektų  ir  juos interpretuojančios  prasmių  sistemos  visuomet  esama  tam tikro  atstumo,  nuotolio,  kurį  reikia  įveikti  tuos  objektus interpretuojančios  prasmių  sistemos  prasmėmis,  jas  vienaip ar  kitaip  jungiant  ir  paverčiant  visuma,  interpretuojama konkrečioje prasmių  sistemoje.  (Plg. heidegeriškąją nuostatą, jog  „suprasti  dalyką“  reiškia  būti  iki  jo  „priaugusiam“.  Žr. Grondin 2001.) 

Tai,  kad  visuomet  esama  atstumo  tarp  supratimo  subjekto  ir  jo objekto,  labai  ryškiai  etimologiškai  atspindi  ir  vokiškas „verstehen“,  ir  angliškas  „understand“  (pastarasis,  kilęs  iš teismų,  jų ženklų išdėstymo semiotinėje teismo salės erdvėje, apimančio teisėją ir tam tikru atstumu žemiau prieš  jį sėdintį kaltinamąjį,  kalbos).  Lietuviškoji  pora  „prasmė“  ir „supratimas“  taip  pat  rodo,  jog  supratimas  ir  yra  atstumo tarp supratimo subjekto ir jo objekto įveikimas, kai pastarasis priartinamas prie subjekto, „įsubjektinamas“, tampa subjekto, jo prasmių sistemos dalimi. Lietuviškas „suprasti“ yra kilęs iš „priprasti“, „prasti“, t.y. įsavinti, padaryti savą tai, kas nesava, svetima, tolima.  

Šiame  semantiniame  prasmės  ir  supratimo  lauke,  supratimo subjekto  ir  jo  objekto  sąryšyje  nesunku  aptikti  nukreiptumo, intencionalumo,  idėją,  taip  pat  supratimo  kaip  intencionalios būsenos,  kurioje  yra  subjektas,  kai  jis  interpretuoja,  t.y. supranta pasaulio ženklus objektus, idėją. Todėl, atsižvelgus į metaforinę  kalbos  prigimtį,  neatrodo  tik  atsitiktina  tai,  kad, pavyzdžiui,  prancūziškas  „le  sens“  yra  įgijęs  ir  prasmės,  ir krypties reikšmes. Abejose slypi ta pati sąryšingumo, rišlumo, susietumo,  nukreiptumo mintis:  ji  šioms prasmėms  taip pat esminga, kaip  ir pačiam supratimui. Ar ne  todėl kalbame ne tik  apie  žodžių,  sakinių,  tekstų,  apskritai  apie  bet  kokių ženklų  prasmę,  apie  vaizdo,  poelgio,  veiksmo,  kultūros, istorijos, paties gyvenimo ar būties prasmę kaip siekinį, tikslą, nukreiptumą,  vektorių.  Jį  tiksliai  ir  elegantiškai  išreiškia prancūziško  pasakymo  „comprendre  cʹest  pardonner“ semantika:  tai  ne  kas  kita,  o  kvietimas  ieškoti  pateisinančių motyvų viena ar kita kryptimi – žvelgiant atgal,  į praeitį,  t.y. ieškant pateisinančių priežasčių, motyvų  („todėl, kad“), arba žvelgiant į priekį, į ateitį, t.y. ieškant pateisinančių tikslų („dėl to, kad“). Kitaip  tariant, suprantu, kai žinau priežastį, arba – kai  žinau  tikslą,  šitaip  siejant  supratimo  objektą  su  vienu  ar kitu prasmę nusakančiu vektoriumi.  

Šį  supratimo  aiškinimą,  grįstą  individualios  prasmių  sistemos, interpretacijos,  neigimo,  nesuderinamumo  (atstumo), išreiškiamumo  sąvokomis,  verta  palyginti  su  supratimo aiškinimu  hermeneutinėje  kalbos  filosofijoje  per  H.‐G. Gadamerio  plėtotas  Aneignung  (įsavinimo),  Applikation (pritaikymo,  subtilitas  applicandi),  Verfremdung  (susvetinimo)  ir kitas  sąvokas  (žr.  Gadamer  1975).  Iš  čia  ir  požiūris,  jog suprasta  prasmė  visuomet  yra  mums  pritaikyta  prasmė,  t.y. prasmė  mums.  Jeigu  negalime  suprasti  teksto,  tuomet  tai reiškia,  kad  jis  mums  nieko  nesako,  jis  yra  mums  svetimas. Šiame  kontekste  taip  pat  verta  dėmesio  lyginamoji egzistencialisto  Jeanʹo‐Paulʹio  Sartreʹo  (Sartre  1943)  sąvokų pour‐soi (sau), pour atrui (kitam), le regard (žvilgsnio) ir analitiko Davido Davidsono (Davidson 1973, 1984, 1999), perėmusio ir savaip  interpretavusio  kai  kurias W.  Quineʹo  (Quine  1960, 1971,  2004)  nuostatas  apie  vertimo  neapibrėžtumą  ir pasiūliusio  „radikalios  interpretacijos“  koncepciją,  sąvokų analizė (žr. Saarinen 1985 ).  

Kaip tik remdamiesi prasmės struktūrų kaip  intencionalių  individo būsenų  sąryšingumu,  jų  tarpusavio  susietumu  ir  todėl tarpusavio  priklausomumu,  kalbame  apie  bet  kurios interpretacijos kaip prasmių priskyrimo ženklams, supratimo objektams,  intensionalumą.  Toks  sąryšingumas  yra  kita,  vidinė prasmių susietumo prasmių  sistemoje,  jos nenutrūkstamumo, jos tolydumo pusė. Atsižvelgdami į tai, kad, pirma, kiekviena individuali prasmių  sistema  turi  savą  susidarymo  istoriją,  ir kad,  antra,  tokią  sistemą  sudaro  tarpusavyje  priklausomos prasmės ir jų struktūros kaip semantinės interpretuojamų ženklų reprezentacijos,  galime  teigti  labai  platų  interpretacijų‐supratimų  lauką,  egzistuojantį  tarp  skirtingų  individualių prasmių sistemų. 

Iš čia galime daryti kelias išvadas.  Pirma:  tekstas  apskritai  gali  būti  prieinamas  arba  neprieinamas 

prasmių  sistemai  priklausomai  nuo  to,  ar  ši  disponuoja prasmėmis  (jų  struktūromis),  kurių  reikia  teksto interpretacijai.  Teksto  (ženklo)  prieinamumą (neprieinamumą)  interpretacijai  lemia  visų  pirma  prasmių sistemos  pasirengimas,  gebėjimas  interpretuoti  tekstą,  t.y. konkrečios  prasmių  sistemos  pajėgumas,  jos  turtingumas arba,  atvirkščiai,  jos  skurdumas.  Palygink,  pavyzdžiui, galimas  vaiko  ir  suaugusiojo  pasaulio  interpretacijas  (beje, nebūtinai  vaiko  nenaudai)  –  visa  priklauso  nuo 

interpretuojamo teksto artimumo arba svetimumo konkrečiai individualiai  prasmių  sistemai.  Tą  pat  galima  pasakyti  ir atvirkščiai:  visa  priklauso  nuo  konkrečios  prasmių  sistemos pasirengimo  interpretuoti  tekstą.  Palygink  taip  pat suaugusiųjų,  disponuojančių  skirtingo  lygio  ir  turinio prasmių  sistemomis,  to  paties  teksto  (ženklų  ir  jų  darinių) interpretacijas.  Tuomet  turėsime  visą  spektrą  interpretacijų‐supratimų:  pradedant  nuline  (kai  tekstas  apskritai nesuvokiamas,  „nepagaunamas“  arba  suvokiamas  tiktai ženklų  žymių  lygiu)  ir  pereinant  prie  vis  įvairesnių  ir sudėtingesnių  (kai  tas  pats  tekstas  interpretuojamas, „panardinamas“  skirtingo  turinio  prasmių  sistemose, atspindinčiose skirtingą individų semantinį paveldą, skirtingą jų  pažintinę,  intelektualiąją,  dvasinę  patirtį,  skirtingą gyvenimo filosofiją, jo tikslus ir orientacijas.  

Todėl  tai,  kaip  skirtingi  individai  „perskaito“,  supranta  tą  patį tekstą,  tuos pačius  ženklus  –  Šv. Raštą  ar  grožinį, mokslinį, poezijos,  muzikos,  dailės,  architektūros,  bet  kokį  ženklais reiškiamą  kūrinį,  bet  kokį  ženklais  prisistatantį  pasaulio  – realaus  ar  galimo  –  vaizdą,  bet  kokią  jo  situaciją,  –  visa priklauso  tik  nuo  „skaitančiojo“  prasmių  sistemos,  į  kurią „panardinamas“  tekstas.  Tai  ir  yra  interpretacijos,  arba supratimo, gylis, kokybė. Tie patys ženklai, tas pats tekstas gali reikšti  ir  reiškia  skirtinga  skirtingose  prasmių  sistemose. Netgi  žodyne  nurodomos  prasmės  tėra  ne  daugiau  nei supratimo  provokacija  jau  vien  todėl,  kad  ir  jos  pristatomos ženklais,  kurie  turi  būti  „perskaityti“,  t.y.  interpretuoti, suprasti. 

Antra: atsižvelgiant į tai, kad tas pats tekstas, tas pats ženklas gali būti  skirtingai  interpretuojamas,  t.y.  skirtingai  suprantamas skirtingose prasmių sistemose, pasakymai „aš supratau“, „aš suprantu“, „jis  (ji)  suprato“, „jis  (ji)  supranta“,  ir, priešingai, „aš nesupratau“, „aš nesuprantu“, „jis (ji) nesuprato“, „jis (ji) nesupranta“,  kaip  daugybė  kitų,  šiems  analogiškų,  savaime reikalauja  nuorodos  į  konkrečias  prasmių  sistemas,  kuriose atsiskleidžia,  slypi  tikrasis  jų  turinys,  t.y.  tikrieji  atsakymai  į tai, kas ką ir kaip supranta arba nesupranta. Čia turime galvoje ir  tas  interpretacijas,  supratimus,  kuriuos  anksčiau apibūdinome  kaip  pateisinimą  priežastimi  arba  pateisinimą tikslu. Čia taip pat – kaip ir kitų tekstų interpretacijų atžvilgiu –  visuomet  turėsime  tam  tikrą  spektrą  supratimų  kaip pateisinimų  priežastimis  arba  pateisinimų  tikslais:  tai,  kas suprantama ir pateisinama vienos prasmių sistemos požiūriu, 

gali būti visiškai nesuprantama  ir nepateisinama arba kitaip suprantama kitos prasmių sistemos požiūriu.  

Žinoma,  būtų  naivu  ir  neteisinga  teigti,  jog  skirtingos  prasmių sistemos savaime šalina pačią individų tarpusavio supratimo, jų  susikalbėjimo  galimybę.  Individų  bendravimas  ir susikalbėjimas  kasdiene,  mokslo  ar  kuria  kita  kalba, priešingai,  patvirtina,  akivaizdžiai  rodo  tokią  galimybę.  Čia siekiame  pabrėžti  kitką:  net  „idealus“  susikalbėjimas,  kai nekyla klausimo dėl to paties teksto, tų pačių pasaulio objektų ženklų  interpretacijų, vyksta konkrečiose prasmių sistemose, atspindinčiose  konkrečią,  dažnai  labai  panašią  pažintinę  ar kitokią patirtį. 

Trečia:  tas  pats  tekstas  gali  būti  interpretuojamas  daugiau  nei vienu  būdu  toje  pačioje  prasmių  sistemoje.  (Čia  reikia padaryti  išlygą: pasakymas  „toje pačioje prasmių  sistemoje“ nėra pakankamai tikslus jau vien todėl, kad kol kas paliekame atvirą klausimą, ar pati prasmių sistema  tapati  laike  ir erdvėje, ar sistema  tapati sau pačiai  ir ar  ji – kad  ir kaip paradoksaliai tai  skambėtų –  tapati  kitoms prasmių  sistemoms, kitaip  sakant, ar prasmių sistema  tapati vidujai  ir  išoriškai.) Tas pats  tekstas gali būti interpretuojamas skirtingomis prasmės struktūromis, skirtingai  viena  su  kita  susijusiomis  toje  pačioje  prasmių sistemoje.  

Prasmių  sistemoje  slypinčios  teksto  interpretacijos,  supratimo galimybės  gali  turtinti  teksto  supratimą,  bet  prireikus  –  jei siekiama išvengti trikdančių interpretaciją įvairiaprasmybių – šios  galimybės  gali  būti  redukuotos  iki  reikiamos interpretacijos  tiek remiantis  išoriniu  teksto kontekstu, kuris, kaip  ir  pats  tekstas,  gali  būti  interpretuojamas  prasmių sistemoje,  tiek  remiantis  pačia  prasmių  sistema  –  vidiniu, visuomet  dalyvaujančiu  interpretacijoje  kontekstu.  Kalbame apie  situaciją,  kai  turime  pakankamą  išorinį  kontekstą, sąlygojantį  vidinį  prasmės  sistemos  kontekstą,  atitinkamą sistemos  fragmentą,  būtiną  interpretacijai,  –  prasmes  ir  jų struktūras,  kurios  vidiniu  inter‐pretacijos  santykiu  yra susijusios  su  prasmėmis,  tiesiogiai  –  išoriniu  interpretacijos santykiu  –  siejamomis  su pačiu  tekstu. Toks  fragmentas yra integrali  visos  prasmių  sistemos  dalis,  reprezentuojanti atitinkamus  informacijos,  „pasaulio  vaizdų“  darinius, susietus  su  visa  prasmių  sistema,  apimančia  skirtingo abstraktumo  ir  skirtingo  turinio  prasmes.  Tokioje  sistemoje prasmės,  esančios  arčiau  interpretuojamo  teksto  (galime  jas 

vadinti „periferinėmis prasmėmis“) visuomet aktyviau  ir dėl to  akivaizdžiau  dalyvauja  interpretacijoje  nei  tos,  kurios atlieka  netiesioginį,  nors  ne mažiau  svarbų,  giluminį,  t.y.  į sistemos gilumą vedantį vaidmenį. 

Kiekviena  interpretacija  suponuoja  tako,  vedančio  per  sistemą sudarančių prasmių struktūras, pasirinkimą. Prasmių sistema (dėl  būdingos  jai  prigimties),  interpretuodama  tekstą,  gali įvertinti tiek išorinį, tiek vidinį teksto interpretacijos kontekstą ir tokiu būdu – per sudaromas prasmių struktūras „išsaugoti atmintyje“  visą  teksto  panaudojimo,  jo  vartojimo  kontekstą. Pati prasmių sistema iš principo garantuoja galimybę pasiekti tas prasmių sistemos vietas, kurių reikia teksto interpretacijai, kiekvienąkart paliekant atvirą tokios interpretacijos turinio, iš esmės priklausančio tik nuo slypinčių konkrečioje prasmių sis‐temoje galimybių, klausimą. 

Prasmių  sistema  kaip  bet  kokio  teksto  supratimo  pagrindas netapatintina  nei  su  žodynu,  nei  su  enciklopedija,  nei  su kalbos  ženklų  vartojimą  nusakančių  taisyklių  visuma,  nors joje esanti ir kaupiama informacija iš dalies apima ir viena, ir antra,  ir  trečia  kartu  su  visa  individo  pažintinę  – intelektualiąją,  dvasinę,  emocinę,  estetinę  ar  kurią  kitą  – patirtį atspindinčia informacija. Kaip tik dėl tokios integralios prasmių  sistemos prigimties nepagrįsta – kaip  įprasta – patį kalbos,  jos  tekstų supratimo  fenomeną aiškinti vadinamosios „kalbos semantikos“ arba jai priešpriešinamo „enciklopedinio žinojimo“,  arba  sintaksinių  ir  semantinių  struktūrų  sąveika nusakančių  taisyklių  pagrindu.  Ir  „kalbos  semantikos“ vaizdas,  ir  „enciklopedinį  žinojimą“  reprezentuojantys vaizdai,  taip pat  sintaksinių bei semantinių  taisyklių vaizdai yra integralios prasmių sistemos dalys ir šiuo požiūriu tokios sistemos abstrakcijos.  

Prasmių  sistema  leidžia  išskirti  tokius vaizdus, kalbėti apie  juos, traktuoti  juos  atsietai  nuo  visos  sistemos,  kurti  jų  teorijas  – lingvistines,  logines,  apimančias  „kalbos  sintaksę“,  „kalbos semantiką“, „kalbos pragmatiką“, –  jas atskirti ar, priešingai, susieti  ir  tokiu  būdu  fragmentiškai  atspindėti  ir  aiškinti kalbos  vartojimą,  įprastus  ir  neįprastus  tokio  vartojimo pavyzdžius,  galiausiai  šitaip  aiškinti  gebėjimą  vartoti  ir suprasti kalbą. Tačiau tokie fragmentiški vaizdai, net jeigu jie aiškinami  sistemingai,  t.y.  net  jeigu  juos  apima  teorija,  iš principo  neleidžia  ir  negali  apimti,  nei  juolab  paaiškinti 

supratimo  fenomeno,  kuris  visuomet  yra  visos  individo prasmių sistemos reikalas.  

Žmogus,  skirtingai  nei  įvairiausi  jo  intelektą  imituojantys, simuliuojantys ar stimuliuojantys modeliai, nėra tik ženklų ir tekstų interpretatorius, savotiškas veidrodis, vienaip ar kitaip, daugiau  ar mažiau  iškreiptai  atspindintis  viską,  į  ką  jis  yra nukreiptas, į kiekvieną pasaulio tekstą atsakantis tam tikru jo vaizdu,  kurio  turinys  ir  kokybė  priklauso  nuo  paties veidrodžio kokybės. 

Natūralus  poreikis  –  pradžioje  fizinis,  vėliau  ir  intelektualus  – išlikti pasaulyje,  išvengti  jo  grėsmių,  atskirti  blogus  ženklus nuo  gerų,  kitaip  tariant,  susiorientuoti  pasaulyje,  rasti  jame savo  kelią  ir  vietą  verčia  žmogų  atrinkti  tekstus  iš  tų,  su kuriais jis susiduria ir kuriuos pajėgia interpretuoti. 

Vadinasi, žmogus, susidurdamas su pasaulio objektais ženklais ir tekstais,  juos  ne  tik  interpretuoja,  priskiria  jiems  tam  tikras prasmes,  bet  iš  interpretuojamų  tekstų  išskiria  tuos,  kurie sudaro jo pasaulio vaizdą ir kuriuos jis mano esant teisingus, tekstus, kurie dėl šios priežasties jam yra ne tik prasmingi (nes inter‐pretuojami  jo prasmių  sistemoje),  bet  ir  jam  reikšmingi, turintys ne tik prasmę, bet  ir vertę, tokius, kuriuos  jis priima, kuriems jis reiškia interesą.  

Kitaip  tariant, žmogus – prasmių sistemos subjektas – nėra koks nesuinteresuotas,  nešališkas  nekalbinių  ir  kalbinių  tekstų interpretatorius,  tik  suteikiantis  jiems  vienokias  ar  kitokias prasmes.  Interpretuodamas  tekstus,  jis  nebūtinai  juos  laiko teisingais,  nebūtinai  juos  priima,  įterpia  į  savąjį  pasaulio vaizdą: tokie tekstai nebūtinai atspindi tai, kaip jis mato, kaip supranta pasaulį. 

Iš  tikrųjų  čia kalbame apie  įgimtą  ir ugdomą žmogaus gebėjimą atsirinkti  iš  pasaulio  vaizdų,  kurie  gali  būti  sudaryti  jo prasmių sistemoje, tuos, kurie  jam priimtini, tuos, kuriuos  jis laiko  teisingais, kurie reprezentuoja  jo nuomones apie pasaulį ir save kaip pasaulio dalį.  

Tokios  tarpusavyje  ir su visa prasmių sistema susijusios prasmių struktūros, apimančios subjektyvų žmogaus požiūrį į pasaulį, sudaro tą prasmių sistemos posistemį, arba dalį, kurią galima vadinti  subjekto  nuomonių  sistema.  Pastaroji  dažnai,  bet anaiptol  nebūtinai  signalizuojama  frazėmis  „Aš  manau (galvoju),  kad...“,  apskritai  „N mano  (galvoja),  kad...“,  arba įvairiais  jų kalbiniais pakaitalais, nurodančiais, kam, kokiam subjektui,  iš  tikrųjų  –  kokiai  prasmių  sistemai,  priklauso 

skelbiama  nuomonė.  Šitaip  prasmių  sistema  tampa  verčių sistema,  semantinė  sistema  –  aksiologine  sistema,  jungiančia prasmę ir vertę.  

Atsižvelgiant  į  tai,  kad  prasmių  struktūros  kaip  intencionalios subjekto  būsenos  yra  semantinės  pasaulio  re‐prezentacijos, nukreiptos  į  realaus  arba  galimo  pasaulio  objektus  ženklus, prasmingi, t.y. interpretuojami tam tikroje prasmių sistemoje, ženklai  tampa  reikšmingi,  vertingi  interpretuojančiam  juos subjektui, įgyjantys arba, priešingai, prarandantys jam vertę.  

Tokiu  būdu  interpretuojami  ženklai  pavirsta  geidžiamais subjektui,  jo  siekiamais,  ieškomais  objektais  ženklais, provokuojančiais ne tik jų interpretavimą bei vertinimą, bet ir nuomonės  subjekto  veiksmą.  Šitaip  prie  dviejų  žmogaus gebėjimų,  arba  kompetencijų,  –  gebėjimo,  kompetencijos interpretuoti  ir  vertinti,  jungiasi  dar  vienas  gebėjimas,  arba kompetencija, veikti.  Interpretuojantis  ir vertinantis  subjektas tampa veikiančiu subjektu, siekiančiu tam tikrų tikslų – kad ir kokia  būtų  siekiamo  objekto  prigimtis,  kad  ir  koks  būtų siekiamas  objektas  –  konkretus  ar  abstraktus,  realus  ar galimas, priklausantis realiam ar galimam pasauliui. 

Ir  čia, nusakant  interpretuojamų ženklų objektų  reikšmingumą,  jų vertingumą subjektui, kaip ir bendruoju ženklų interpretavimo prasmių  sistemoje,  prasmių  susidarymo  ir  jų  sudarymo atveju,  nesuderinamumas  vaidina  principinį  vaidmenį.  Tik šįsyk kalbama apie kitus nesuderinamumo pavidalus. Tai gali būti  nesuderinamumas,  iš  vienos  pusės,  tarp  subjektyvaus pasaulio vaizdo, kurį subjektas susidaro apie pasaulį  ir kuris tampa jo nuomone apie pasaulį, ir pasaulio, koks jis iš tikrųjų yra,  –  iš  kitos  pusės.  Kita  vertus,  tai  gali  būti nesuderinamumas,  iš  vienos  pusės,  tarp  subjektyvaus pasaulio  vaizdo  ir  iš  kitos  –  vaizdo,  kurį  subjektas  savo prasmių sistemoje projektuoja pasaulio atžvilgiu,  t.y. vaizdo, kurio jis siekia, kurio jis geidžia arba norėtų matyti pasaulyje, vaizdo,  kurį  (sulig  subjekto  norais  ir  siekiais)  turėtų  arba galėtų  atitikti  pasaulis,  kai  siekiama,  geidžiama  tam  tikros pasaulio, jo objektų ženklų transformacijos.  

Visais  šiais  atvejais  kalbama  apie  situaciją,  kai  vienuose  iš  tų vaizdų, priklausančių  tam  tikrai prasmių  sistemai, atsiranda neatitikmuo pasauliui, koks  jis  iš tikrųjų yra: pavyzdžiui, kai jame  pasigendama  tam  tikrų  objektų  ženklų,  nors  jie  yra projektuojamuose,  t.y.  prasmių  sistemoje  sudaromuose vaizduose,  arba,  atvirkščiai,  kai  pasaulyje  yra  tam  tikri 

objektai  ženklai,  tačiau  jų  nėra  subjektyvioje  prasmių sistemoje, subjekto nuomonėje. 

Toks  nesuderinamumas  keičia  ontologinį  prasmių  sistemos statusą, daro  ją kartu  ir verčių sistema, orientuota  į tam tikrus tikslus,  t.y.  intencionaliai  charakterizuojama,  veiksmo  – fizinio ir/ar intelektualaus – būdu siekiančia įgyvendinti savo tikslus  ir  ketinimus,  įgyti  geidžiamus  objektus  ir  šitaip galimus  objektus  ženklus  paversti  aktualiais.  Toks nesuderinamumas yra išreiškiamas subjekto nepasitenkinimu –  fiziniu  ar  intelektualiu  –  tam  tikru  pasaulio  būviu,  siekiu padaryti  jį  subjektui  priimtiną,  suderinamą  su  jo  nuomone, taigi su  jo prasmių verčių sistema, kad  ir kaip  ji skirtųsi nuo pasaulio,  koks  jis  iš  tikrųjų  yra,  arba  nuo  kitų  subjektų nuomonės apie pasaulį, t.y. nuo kitų prasmių verčių sistemų. 

Siekis nepasitenkinimą paversti pasitenkinimu,  stygių – buvimu, išsaugoti  pasitenkinimo  būseną,  išlikti  joje,  nepaisant nesuderinamumo  su  pasauliu,  realiu  ar  galimu,  ar  su  kitų subjektų  prasmių  verčių  sistemomis,  esmingai charakterizuoja subjekto prasmių sistemą, daro  ją  iš principo neredukuotiną  nei  į  žodyną,  nei  į  enciklopediją,  nei  į gramatinių, semantinių  ir pragmatinių  taisyklių visumą, kad ir  kaip�